Iš arčiau
Laurynas Katkus. Georgo Büchnerio „Lencas“
2018 m. Nr. 5–6
Jei iš literatūros laukiate jaukaus ar glamūrinio „pozityvo“, ši XIX amžiaus vokiečių rašytojo apysaka ne jums. Tai rūstus, egzistencinis pasakojimas apie sielos aptemimą. Kartu tai vienas novatoriškiausių to šimtmečio vokiečių literatūros tekstų, kuriame, anot Arnoldo Zweigo, užgimsta „modernioji Europos proza“.
Bet apie pačią apysaką vėliau, pirmiausia – apie jos autorių. Dramaturgo ir prozininko Georgo Büchnerio (1813–1837) likimas susiklostė dramatiškai (lietuvių literatūroje panašios – gana apytiksliai – būtų Jono Biliūno, Vytauto Mačernio ar Broniaus Krivicko biografijos). Jis mirė nesulaukęs dvidešimt ketverių, ir daugumos savo kūrinių neišvydo išspausdintų ar pastatytų; maža to, kai kurie liko nebaigti ar apskritai tik fragmentai.
Büchneris augo Darmštate, gausioje karo mediko šeimoje (jo broliai ir seserys tapo filosofais, pramoninkais bei politikais, literatūros mokslininkais, rašytojomis bei moterų teisių aktyvistėmis) ir studijavo mediciną Strasbūre. Čia susiformavo jo demokratinės politinės pažiūros; jas veikė Prancūzijos revoliucijos idėjos, kurias dar kartą aktualizavo 1830-aisiais Paryžiuje įvykusi Liepos revoliucija. Savo laiškuose Büchneris rašo ir apie entuziastingą Lenkijos ir Lietuvos sukilime kovojusių karių sutikimą mieste, ir sakosi tuo atveju, jei Rusijos armija peržengtų Oderį, stosiantis į kariuomenę.
Po dvejų metų Büchneris buvo priverstas palikti Strasbūrą ir persikelti į Gyseno universitetą. Čia prancūzų respublikoniškų draugijų pavyzdžiu įkuria slaptą „Žmogaus teisių draugiją“ (jei vėl ieškotume mums artimesnių analogijų, pirmiausia, be abejo, turėtume minėti filomatus-filaretus) ir parašo pamfletą „Heseno pasiuntinys“ („Der Hessische Landbote“), kurį su bendraminčiais platina tarp valstiečių ir miestiečių. Vėliau šią istoriją rekvizavo marksistai, tačiau iš tikrųjų pamfletas yra veikiau krikščioniško socializmo dvasia parašyta Heseno Didžiosios Kunigaikštystės ekonominės-politinės sistemos kritika. Biblijos citatos ir parafrazės persipina su detalia statistika, kuria parodoma, kaip didžiuliai mokesčiai, alinantys plačiuosius visuomenės sluoksnius, kontrastuoja su jų išlygomis valdantiesiems ir labiausiai pasiturintiems.
Draugijoje atsiranda išdavikas, su „Pasiuntinio“ egzemplioriais sučiumpamas vienas iš platintojų, Büchnerio kambaryje universiteto policija padaro kratą. Numatydamas artėjantį suėmimą, jis palieka Gyseną, o 1835-ųjų kovą – ir Vokietiją. Büchneris vėl apsistoja Strasbūre, kur jį pasitinka sužadėtinė Wilhelmina Jaegle. Kaip tik tada jis pradeda intensyviai kurti – rašo pjeses, taip pat „Lencą“. Paraleliai Büchneris darbuojasi akademinėje srityje, baigia darbą apie žuvų nervų sistemą, už kurį Ciuricho universitetas suteikia daktaro laipsnį ir pakviečia dėstyti. Tačiau nepraėjus nė pusmečiui, 1837-ųjų vasarį Šveicarijoje Büchneris suserga šiltine ir miršta sužadėtinės bei bičiulių emigrantų akivaizdoje.
Ne mažiau dramatiškas, nors ir kitu aspektu, buvo apysakos herojaus prototipo gyvenimas. Tai vienas ryškiausių „Audros ir veržimosi“ dramaturgų Jakobas Michaelis Lenzas (1751–1792). Lenzas gimė Latvijoje, liuteronų kunigo šeimoje, studijavo teologiją Karaliaučiuje, be kita ko, pas Immanuelį Kantą, bet, nusprendęs būti rašytoju, nutraukė studijas ir išvyko į Strasbūrą, kur bendravo su jaunuoju Johannu Wolfgangu Goethe’e ir jo rato menininkais. Büchnerio kūrinyje rašoma apie Lenzo gyvenimo epizodą 1778 metais, kai, pasirodžius pirmiesiems dvasinės krizės ženklams, jis atkeliavo į Vogėzų kalnus paviešėti kunigo Johanno Friedricho Oberlino šeimoje (žinomos tikslios datos – nuo sausio 20 iki vasario 8). Vėliau Lenzas grįžo į Latviją, kurį laiką gyveno Rygoje, Peterburge, o galiausiai Maskvoje, kur neaiškiomis aplinkybėmis naktį gatvėje buvo rastas negyvas.
Turbūt labiausiai stulbinantis apysakos bruožas yra preciziškai pasirinkta pasakojimo perspektyva. Lenco kova su beprotybe vaizduojama be nutylėjimų, iš asmeninio taško, su konkrečiomis psichologinėmis ir buitinėmis detalėmis; tačiau niekur nenuslystama nei į skaitytojo graudenimą, nei į atsainų mėgavimąsi personažo kančiomis. Dar novatoriškiau, kad, regis, pernelyg „patirtinis“ tekstas yra nuodugniai pagrįstas dokumentine bei moksline medžiaga (kaip ir, beje, žymiausia Büchnerio drama „Voicekas“). Svarbiausias šaltinis buvo paties Oberlino parašytas memorandumas apie Lenzo viešnagę, kuris pakliuvo į rašytojo rankas Strasbūre; literatūros istorikai nustatė į tekstą įmontuotas atskiras memorandumo vietas. Gydytojo sūnus ir medicinos studentas Büchneris taip pat rėmėsi to meto psichiatrijos veikalais. Kokį vaidmenį čia vaidina asmeniniai išgyvenimai, galima tik spėlioti, nors rašytojo laiškuose esama liudijimų, kad Gysene, susidūręs su slogia autoritarine miesto atmosfera, atskirtas nuo sužadėtinės ir kamuojamas nuojautų, jog politinė veikla baigsis nesėkme, jis išgyveno juodos melancholijos laikotarpį.
Be abejo, Lencas yra Goethe’s Verterio, Byrono poemų ir apskritai – romantinės epochos herojų giminaitis: jausmingų, impulsyvių, neįmanomai įsimylėjusių, nuolat patiriančių sunkumų kitiems suprantama kalba perteikti savo vidybę, svyruojančių tarp euforiško savo genialumo pajutimo ir Weltschmerzo, spleeno, ennui ir chandros. Romantizmo nužydėjimo laiku kūrusiam Büchneriui atsiveria šios pasaulėjautos prieštaringumas. Jo dramose konfliktas kyla individui susidūrus su istorinėmis ir socialinėmis jėgomis, kurių akivaizdoje jis yra gal ir ne „puta ant bangos“, kaip vadinamajame „fatalizmo laiške“ sužadėtinei rašo Büchneris, bet tikrai ne suverenus genijus. „Lence“ tokia jėga yra psichinė liga, tačiau galime numanyti, kad gilioji jos priežastis yra individo kūrybinių galių kultu grįstos romantinės pasaulėjautos žlugimas1.
Garsiajame ginčo apie meną epizode Lencas pasisako prieš idealizaciją, už paprasto žmogaus vaizdavimą („nė vienas neturi būti pernelyg menkas, pernelyg šlykštus“), už betarpiškos tikrovės gyvybės ir grožio perteikimą – grožio, kuris, kita vertus, nuolat pereina „iš vienos formos į kitą“, nuolat skleidžiasi ir mainosi, „kurio negalima sučiupti visam laikui ir išstatyti muziejuose“ (iš esmės tai galėtų būti ir modernizmo, bent jau neezoterinės modernizmo krypties programa). Tačiau kritikas Jochenas Schmidtas primena, kad pats Lencas šios programos įgyvendinti nebepajėgia, ir tai, matyt, yra viena iš jo depresijos priežasčių. Šia prasme į Lencą galima žiūrėti kaip į provaizdį moderniojo menininko, privalančio, anot Susan Sontag, atlikti „trip to hell“ (iš kurio ne visada grįžtama).
Svarbus vaidmuo apysakoje tenka kitai romantizmo dominantei – gamtos pajautai. Įspūdingai pavaizduotas žiemiškas Vogėzų kalnų kraštovaizdis visad lydi herojaus sielos pervartas – bet šiuo atveju gamta neharmonizuoja jausmų, neteikia paguodos ir nusiraminimo. Maža to, pabrėžiamas stichiškas jos pirmapradiškumas; taigi gamtos negalima laikyti herojaus vidybės išorine projekcija, tai atskira, savarankiška, atšiauri esybė.
Vis dėlto Lenco kaip menininko problematika yra veikiau antro plano ir konteksto dalykas. Apysakoje labiau eksponuotas jo asmeninis ir emocinis gyvenimas, įtempti santykiai su tėvu, motina, mylimąja. Ne mažiau dėmesio Büchneris skiria herojaus „religinėms kančioms“. Dvasinę krizę Lencas mėgina įveikti sudievindamas vieną asmenį – savo šeimininką, provokuodamas Dievą tuojau pat duoti ženklą, palengvinti jo skausmus, paskui stengdamasis susigrąžinti prarastą jausmą per šventvagystę ir piktžodžiavimą; bet turbūt esmingiausias lūžis vyksta ir beprotybės mastas atsiskleidžia kafkiškos nejaukos kupiname epizode su mirusiu vaiku. Žinoma, tai nereiškia, kad tikėjimo krizė lemia dvasinę, o tai, kad ribinėse gyvenimo situacijose iškylantys klausimai yra religinės prigimties.
Šiuo požiūriu kertinė apysakos figūra yra personažas, kurį skaitytojams dažniausiai užstoja Lencas – tai Oberlinas. Šis evangelikų kunigas reprezentuoja tai, ko Lencas netenka – sveiką protą, tvirtą tikėjimą, socialinį įsišaknijimą, o labiausiai – veiklią artimo meilę, kuri, kaip patiriame, pasireiškia ne tik Lenco, bet ir visų Štaintalio gyventojų atžvilgiu. Ir šią figūrą piešdamas Büchneris lieka ištikimas istoriniam prototipui, nederlingame kalnų slėnyje steigusiam manufaktūras ir mokyklas, skleidusiam žemės ūkio žinias, skatinusiam moterų lavinimąsi bei profesinę veiklą, vadintam „Štaintalio tėvu“ ir „prancūzų socialinės krikščionybės pradininku“2. Tarp šių dviejų protagonistų ir skleidžiasi „Lenco“ meninio pasaulio prasmė.
„Lencas“ yra nebaigtas tvarkyti ir redaguoti, pavadinimo neturintis tekstas, pirmą kartą iš nuorašo paskelbtas po Büchnerio mirties 1839-aisiais. Apysakoje kartojasi ne tik žodžiai (ypač epitetai), bet ir konstrukcijos bei frazės (pavyzdžiui, „pirmyn atgal“, „čia toliau, čia arčiau“). Ne sykį mintis nutrūksta nepasibaigusi, o kai kur tekstas toks eliptiškas, kad panėšėja į santrauką. Po kablelio staiga pasikeičia pasakojimo laikas, iš trečiojo asmens pereinama į pirmąjį, iš tiesioginės kalbos – į netiesioginę.
Kita vertus, akivaizdu, kad nemaža dalimi tai sąmoningas autoriaus sprendimas. Glaustas dėstymas kuria tokią intensyvią prozą, su kuria iš XIX amžiaus vokiečių autorių gali varžytis gal tik Heinrichas Kleistas. Pasikartojimai po kurio laiko nebeerzina, priešingai – hipnotizuoja; pradedi galvoti, kad tai yra priemonė Lenco savijautai perteikti. Rašybos ir gramatikos nelygumai ima atrodyti kaip avangardinių eksperimentų ir „sąmonės srauto“ technikos ankstyvosios pratybos.
Kad ir kaip būtų, verčiant tai kėlė nemažai galvasopės. Turėdavau nuolat klausti savęs, ar tai autoriaus sumanymas, ar tik juodraščio reikalas? Kur verta išlaikyti originalo pasikartojimus, paratakses, sulaužytą (o gal tik senovinę?) gramatiką? O kur keisti, priderinti prie lietuviškos gerokai retoriškesnės ir „žodingesnės“ stiliaus tradicijos? Stengiausi išlaviruoti tarp kraštutinumų, bet kaip tai pavyko, spręsti skaitytojui.
Didžiąją XIX amžiaus dalį Büchnerį žinojo tik keli draugai ir bendraminčiai. Tik šimtmečio pabaigoje jį atrado natūralistai, o dar aukščiau įvertino po Pirmojo pasaulinio karo iškilusi ekspresionistų generacija. Jau citavau Zweigo žodžius; amžininkas kritikas Bertoltą Brechtą stačiai pavadino „biuchneroidu“. Büchnerio įtaka neapsiribojo literatūra ar teatru, bet pasiekė ir kino bei muzikos pasaulį (Albano Bergo opera „Voicekas“ ar to paties pavadinimo Wernerio Herzogo filmas su Klausu Kinskiu čia tik žinomiausi pavyzdžiai). 1923-iaisiais Darmštate įsteigta literatūrinė Büchnerio premija yra garbingiausias Vokietijos literatūrinis apdovanojimas.
Į lietuvių kalbą „Lencas“ verčiamas pirmą kartą. Iniciatyva išversti apysaką išėjo iš Nacionalinio dramos teatro ir režisieriaus Antano Obcarsko, kuris ruošiasi statyti spektaklį pagal Büchnerio kūrinius. Noriu jiems padėkoti už leidimą spausdinti vertimą „Metuose“.
1 Vėlgi metus žvilgsnį į mūsų platumas, romantinė ego samprata įspūdingiausiai perteikta Adomo Mickevičiaus „Vėlinėse“, visų pirma abiejose „Improvizacijose“. Reikšminga, kad Mickevičius ne tik jaučia jos ribas, bet ir nužymi išeitį – anot poeto, tai yra savanoriška genijaus tarnystė tautinei bendruomenei. Šis sprendinys iki mūsų dienų išliko svarbia lietuvių kultūros gaire, bet savo ruožtu generavo ir nemažai prieštaravimų.
2 Oberlino vardu pavadintos kelios aukštosios mokyklos pasaulyje, tarp jų žymioji Oberlino kolegija JAV.
Inga Bartkuvienė. Įvykęs neįvykęs pokalbis. Paulio Celano „Pokalbis kalnuose“: tarp poezijos ir filosofijos
2018 m. Nr. 4
Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė
Šiame „Metų“ numeryje pateikiami vienintelio Paulio Celano (1920–1970) autorizuotai publikuoto prozos kūrinio „Pokalbis kalnuose“(„Gespräch im Gebirg“, 1959)1 ir keleto poetinės autorefleksijos tekstų vertimai2.
Pokalbis kalnuose“ – tai kūrinys, savo forma išsiskiriantis iš viso autoriaus kūrybos konteksto. Jis lygiagrečiai kuria poetinį pasakojimą ir mąsto apie kūrybos ištakas, besirandančias iš traumos, kelionės, kalbos, pokalbio su kitu užmezgimo ir galop bandymo surasti save patį – gyvenimiškoje tikrovėje ir kūryboje. „Pokalbis kalnuose“rutuliojasi apie savasties paieškas, apie Kito sutikimą, patyrimą, dialogo užmezgimą, tapatinimąsi ir atsiskyrimą, apie kaltę be kaltės – mirties išvengimą, tariant, jog gyventi, kai kiti nužudyti, – tai savaime būti kaltam. Kitaip nei poezija – šis tekstas išklotesnis, kalbesnis, tačiau ir jis naudojasi poezijai būdinga kondensacija, stilistiniais atidėjimais, kalbėjimu tarp eilučių3. Su poezija šią prozą sieja ne vien teksto grožis, pakartojimų struktūra, bet ir savaip suprantamas dialogiškumas. Tekstas nėra paviršinis – jo prasmės iškyla tik pokalbyje su skaitytoju. Be to, jame likę ryškesnių ar ne taip aiškiai matomų biografinių, istorinių, laiko, kultūrinių pėdsakų, intertekstinių saitų, kurie nori būti atpažinti ir suprasti. Teksto perskaitymui svarbu suvokti, kad jis išauga ant konkretybės pagrindo, yra įaugęs į tam tikrą kontekstą, tačiau pats funkcionuoja kaip savotiška alegorija, išsako tiesas, kurių neįmanoma įvardinti tiesiogiai, o tik naudojantis tam tikrais įvaizdžiais. Galima teigti, kad tekstą įsuka Aš ir Tu, paties ir Kito susitikimas. Bet taip pat nesuklysi pasakęs, kad tekstą kuria įtemptas, intensyvus dialogas su savimi pačiu, kuris vyksta kovojant dviem pusėms: užrašytajai ir nutylėtajai.
P. Celanas ir filosofai
Prieštekstinis Theodoras W. Adorno
„Pokalbio kalnuose“ ištakos – konkreti, gyvenimiška susitikimo situacija: filologui Peteriui Szondi tarpininkaujant planuotas P. Celano ir Theodoro W. Adorno susitikimas Šveicarijos kalnuose Sils Maria vietovėje Engadine4. Tekstas jau pirmosiose publikacijose datuotas, pabaigoje užrašoma data, 1959-ųjų rugpjūtis. P. Celano kūryboje neretas atvejis, kai svarbesniems susitikimams paskiriami kūriniai, pavyzdžiui, susitikimui su poete Nelly Sachs skirtas eilėraštis „Zürich, zum Storchen“, su Ingeborga Bachmann – „Köln am Hof“, susitikimą su Martinu Heideggeriu filosofo trobelėje Švarcvalde įprasmina eilėraštis „Todtnauberg“. Th. W. Adorno ir M. Heideggeris, kad ir kokie skirtingi buvę, kad ir kokiais skirtingais keliais pasukę, kokia skirtinga maniera rašę, P. Celanui buvo artimiausi jo gyvenamojo meto filosofai. Jį domino abiejų filosofų tekstai, skirti meno, ypač poezijos, analizėms, tačiau kiekvienam turėjo kritinių priekaištų dėl formuluočių, etinės laikysenos. Pirmasis numatytas susitikimas su Th. W. Adorno Engadine, 1959 vasarą, neįvyko, likus savaitei prieš atvykstant svečiui, P. Celanas su šeima grįžo atgal į Paryžių. Studijose apie P. Celaną esama nuomonės, kad jis tiesiog vengęs pasimatyti realiai, norėjęs susitikti literatūriškai5. Ir išties – neįvykusį pokalbį pavyko pradėti ir išrutulioti „Pokalbio kalnuose“ tekstu. Vėliau susitikimų ir susirašinėjimų būta, tačiau jų pažintį keitė suartėjimo ir nutolimo periodai.
Svarstydamas apie kultūros vaidmenį po baisiųjų dvidešimtojo amžiaus įvykių – holokausto ir Antrojo pasaulinio karo, Th. W. Adorno teigė: „Šiuo metu kultūros kritika išgyvena paskutiniąją savo fazę tarp kultūros ir barbarystės: rašyti eilėraštį po Aušvico – barbariška. Tame glūdi ir suvokimas, kuris pasako, kodėl tapo neįmanoma rašyti eilėraščius“6. Šie sakiniai daugeliui tapo poetiniu verdiktu ir kritikos kliše. P. Celanas šiai nuostatai prieštaravo, su ja nesutiko. Tuo tarpu tuolaikinė kritika poeto kūrybą neretai vertindavo per šio Th. W. Adorno verdikto prizmę, laikydama, kad masinis žmonių naikinimas – ne meno kūrinio ir ypač ne lyrikos objektas. Pats P. Celanas neigiamus vertinimus traktavo kaip neįsiskaitymą į tekstus ar net kaip antisemitizmo apraišką. Rinkinio „Kvėpavimo posūkis“ („Atemwende“) užrašuose yra aiškiai išsakyta P. Celano pozicija Th. W. Adorno tezės atžvilgiu: „Jokio eilėraščio po Aušvico (Adorno): tai štai koks čia eilėraščio įsivaizdavimas? Taip samprotauja tas, kuris sugalvoja hipotetiškai spekuliatyviu būdu stebėti Aušvicą ir apie jį kalbėti iš lakštingalos ar strazdo giesmininko perspektyvos“7. P. Celano priekaištas nukreiptas prieš tai, kad filosofas, tiesiogiai nepatyręs šių baisybių, leidžia sau lengva ranka jas komentuoti, ir, maža to, brėžti gaires, kaip apie jas kalbėti lyrikai. Poetui atrodė, ir savo tekstais jis įrodė, kad, kalbant tinkamai, kalbėti galima ir reikia. P. Celanas norėjo, kad intelektualai angažuotųsi prieš vokiečių visuomenėje atgyjantį antisemitizmą. O ir asmeniškai jis pageidavo draugų lojalumo dėl Claire Goll jam mestų kaltinimų dėl Yvano Gollio lyrikos plagijavimo ir dėl Güntherio Blöckerio, negatyviai, banaliai, nekompetentingai vertinusio rinktinę „Sprachgitter“ kaip literatūrinį eksperimentą. Kadangi Th. W. Adorno laikysena tais klausimais buvo neutrali ar abejinga, P. Celanas viename laiškų charakterizavo filosofą kaip ne žydą: Adorno, „apie kurį galvojau, kad jis žydas“8. Yra ir nepublikuotas eilėraštis, įtraukiantis Th. W. Adorno antrosios pavardės – Wiesengrund – etimologiją: „Mama, mama, ne be- dugniškai, ne, pieva- / dugniškai jie, tuo – kartiniai rašo tave / prieš peilius“9. Tai išryškina, kad P. Celanas vienu metu iš Th. W. Adorno daug tikėjosi (šis vienu metu manė rašysiąs apie poeto kūrybą), bet laikė nepakankamai lojaliu. Th. W. Adorno, neįsirašęs į asmeninius gynėjus, savo kultūrinę poziciją vis dėlto permąstė ir pataisė, teigdamas, kad rašyti gal ir įmanoma, bet nebeįmanoma gyventi10. Kaip dokumentuoja laiškai, P. Celanas dėl šios korekcijos labai džiaugėsi.
Įsirašęs Friedrichas Nietzsche
Sils Maria vietovė Engadine buvo pamėgta Friedricho Niet-zsche’s vasarvietė. Turbūt neretam ji tapo kultūrinės piligrimystės vieta. Matyt, neatsitiktinai P. Szondi ir P. Celanas pasirinko šią vietą ir planavo susitikti su F. Nietzsche’s filosofijos neaplenkusiu Th. W. Adorno. P. Celanui ši vieta svarbi tuo, kad būtent čia F. Nietzsche’ei gimė „amžinojo sugrįžimo“ idėja. „Pokalbyje kalnuose“ sukuriama asociacija su „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ ir kitais F. Nietzsche’s tekstais, nes įimamos dvi žodžio „untergehen“ reikšmės – „nužengti iš kažkur“ ir „baigtis, nešti nuosmukį“. „Pokalbyje kalnuose“, kai kalbama apie nusileidimą – „nusileido saulė ir ne vien ji“, iškyla aliuzija į Zaratustros nusileidimą nuo kalnų11. Pasirodo Jis, Didis žmogus12, kuris žengia link Mažojo. Didis žmogus – filosofas – pasakojime žengia link Mažojo žmogaus – poeto. Jie abu susitinka gyvenimiškame ir kultūriniame lauke, o jų susitikimas reiškia egzistencinį įvykį. Užuot nužengęs Dievas ir pasirodęs savo tautai – nužengia žmogus ir žmogaus šešėlis. „Saulei ir ne vien jai nusileidus“ reiškia, kad nusileidžia saulė ir humanistinė kultūra, – miršta Dievas, stoja dievų ar stabų saulėlydis. Pasaulis virsta kitokiu. Dviejų pavienių žmonių situacija, jų kitoniškumas ir pavienio žmogaus vienatvė parodoma apokaliptinėje šviesoje.
P. Celanas versus Martinas Buberis
Kitas svarbus filosofinis intertekstas – tai Martino Buberio filosofija. Ji geriausiai atsiskleidžia per dialogo paieškas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad „Pokalbio kalnuose“ tekste suauga kelios dialogo mąstymo tradicijos. Dvi akivaizdžiausios – tai M. Buberio religinio dialogo tradicija ir prancūzų lingvisto Emilio Benvenisto – dialogiškumo kaip subjektyvumo kalboje teorija. Abi šias įtakas yra fiksavęs Stephane’as Moses’as savo straipsnyje, publikuotame rinktinėje „Argumentum e silentio“, ir dar pridėjęs trečiąjį dialogo mąstytoją – Franzą Rozenzweigą13.
Jau „Pokalbio kalnuose“ pavadinime figūruoja M. Buberio intertekstas – filosofas yra parašęs tekstą pavadinimu „Gespräch in den Bergen“, kuris taip pat reiškia „Pokalbį kalnuose“. M. Buberis, be abejonės, P. Celanui svarbus ir kaip vokiškai rašęs žydų mąstytojas, ir kaip „Brėmeno kalboje“ minimas žydų tautosakos jidiš kalba rinkėjas ir atgaivintojas. Šiame prozos tekste P. Celanas tiesiogiai jidiš kalbos nevartoja, bet parentezėmis, inversijomis ir elipsėmis imituoja žydų kalbėseną vokiečių kalba. Laiške Th. W. Adorno P. Celanas teigė, kad jau pavadinime galima išgirsti „judendeutsch“.
Vis dėlto svarbiausia užuomina į M. Buberio raštus – tai „Dialogas Aš ir Tu“, „Aš ir Tai“, tik dialogas „Aš ir Tu“ čia vyksta ne tarp žmogaus ir Dievo, o tarp žmogaus ir žmogaus, tarp žydo ir žydo. Čia reikėtų eksplikuoti, ką P. Celanui reiškė būti žydu. Žydiškumas – tai pirmiausia pamestumas ir nepriklausymas jokiai vietovei. Pavaizduotas žmogus – tai amžinasis žydas, ir turintis savastį (sakantis „aš“) ir jos neturintis (teturintis neištartą, neištariamą vardą ir šešėlį), – klajoklis, nomadas, be tėvynės – teturintis tai, kas „paskolinta ir negrąžinta“ (naudojamos ironiškos klišė apie palūkininkus, plepius žydus).
P. Celano kūryboje neretai žydas ir žmogus vartojami sinonimiškai. Akivaizdžiausias pavyzdys – eilėraštis „Mandorla“. Jame nepražylanti „žydo sruoga“ kartojant virsta „žmogaus sruoga“. Viename laiškų Jeanui Starobinskiui rašo, kad žydiškumas – tai „žmogiškumo forma“. Dėl to neretai jis kalbėjęs ir apie „Verjudung“ – pasirinktą tapimą žydu. Esą jis pats su metais tik žydėja, taip žydiškumu gali persiimti ir kiti iš prigimties nežydai. „Meridiano“ užrašuose teigiama, kad galima tapti žydu, kaip ir tapti žmogumi. Taigi žydiškumas jam peržengė vien tautinės tapatybės ribą. Šiuo kitoniškumo ženklu – žvaigžde – pažymėta ir kūryba. „Poetas – tai literatūros žydas.“ Vieno eilėraščio epigrafu jis pasirenka Marinos Cvetajevos ištarą – „Visi poetai žydai“. Bet kur prasideda tikroji poezija, P. Celanas nesilaiko tautinės tapatybės ir pats pasiryžęs tapatintis su kitu, – pasirodžius Osipo Mandelštamo pomirtiniams raštams, P. Celanas džiaugėsi jais kaip dovana ir viename laiškų pažymėjo, kad jaučiasi esąs beveik rusas.
Grįžtant prie M. Buberio dialogo Aš ir Tu, teigtina, kad P. Celanui po Aš ir Tu įvardžiais slepiasi kiti subjektai – ne žmogus ir Dievas, o žmogus ir žmogus. P. Celanas, išmokęs F. Nietzsche’s pamokas, po Dievo mirties ir dievų saulėlydžio leidžia susitikti tik mirtingiems Aš ir Tu, Tam ir Anam, Dideliam ir Mažam. Leidžia susitikti dideliam ir mažam žydui, nors pagal antisemitinį stereotipą ir stereotipo diktuojamą savivoką abu žydai turėtų būti maži. Matyt, dėl to tekstas parašytas tokiu dialogu, kad vietomis lieka neaišku, kuris čia kalba iš tiesų, vadinamasis Didelis ar vadinamasis Mažas. Dviejų veikėjų dialogas transformuojamas į autoriaus – veikėjo dialogą. Tikrasis dialogas – tai kūrybos akte susitinkančių dalyvių dialogas. Tas pats dialogiškumo principas taikytinas ir skaitymo aktui. Žinoma, laikantis prielaidos, kad skaitytojas, pradėdamas dialogą su tekstu, visada žino mažiau ir ieško daugiau.
Paslėptas M. Heideggeris
Jei Th. W. Adorno galima pagrįstai laikyti „Pokalbio kalnuose“ pretekstu, tai M. Heideggerį – potekste.
Į „Pokalbio kalnuose“ tekstą jis įsirašo pirmiausia kaip F. Nietzsche’s interpretatorius. Laiške Otto’ui Pöggeleriui P. Celanas rašo, kad skaitydamas M. Heideggerio F. Nietzsche’s studiją rado sakinį „Nicht nur eine Sonne war mir untergegangen“ – „ne vien saulė buvo man nusileidus“. Saulės nusileidimo metaforiką P. Celanas ir perima, ir papildo. Ji jam nusako santykį su besibaigiančia Vakarų kultūra, su metafizikos krize, bet kartu eksplikuoja naujos barbarybės, veikusios dvidešimtojo amžiaus karus ir masinius naikinimus, kontekstą. Tariant literatūriškai, P. Celanui buvo nusileidus ne vien saulė, bet ir žvaigždė.
Jei su Th. W. Adorno susitikimas planuotas prieš pat teksto „Pokalbis kalnuose“ 1959 metais parašymą, tai pirmasis, P. Celanui labai svarbus, susitikimas su M. Heideggeriu įvyko tik praėjus beveik dešimtmečiui (1967). Po P. Celano literatūrinių skaitymų, kuriuose buvo ir M. Heideggeris, jie nuvyko į filosofo trobelę Švarcvalde, kartu vaikščiojo po mišką, kalbėjosi. Poetas paliko atmintinį įrašą svečių knygoje. Tačiau vėliau, viską permąstęs, pokalbiu nusivylė, mat jam labai norėjosi, kad po pokalbio M. Heideggeris „griebtųsi plunksnos“, idant perspėtų žmones dėl naujos antisemitizmo bangos Vokietijoje. Taip pat jis vylėsi, kad bent asmeniškai M. Heideggeris prisipažinsiąs klydęs ar apgailestaujantis, jog rektoriavo nacistinėje Vokietijoje. Šis to nepadarė, poetas išgyveno nuoskaudą. Tačiau filosofiškai ir kalbiškai M. Heideggeris liko artimas, tad ir vėliau net su juo tiesiogiai nesusijusiame meilės eilėraštyje „Largo“ (1968) įpynė naujadarą būdvardį, akivaizdžiai žaidžiantį M. Heideggerio pavardės etimologija, – „Gleichsinnige du, heidegängerisch Nahe“ – „vienminte tu, artima, tarsi eitum laukyme“. „Pokalbyje kalnuose“ filosofas pasirodo kaip F. Nietzsche’s interpretatorius ir kelių į tikrą, nesumeluotą kalbą ieškotojas. Jis labiausiai įsirašo per kelio, aplinkkelio metaforiką – žydiškajame kontekste, akivaizdu, neminimas, o įtraukiamas kalbiškai. Pasakojimo tekstas vietomis primena heidegerišką kalbėseną, o dialogai – žydišką. Tačiau ir dialoguose yra klausiantysis ir klausinėjantysis, norintis gelmiškai pažinti. Pažinimo paieškos, vaikštant kalnų takais (M. Heideggeris vaikščiojęs miško takais), akivaizdžiai plėtoja heidegerišką paralelę tarp ėjimo ir mąstymo.
Prozos (ne)antrininkai
Mintyje Georgas Büchneris
Į „Pokalbį kalnuose“ Georgas Büchneris įsirašo dvejopai – per pagrindinio veikėjo figūrą, kuris lyginamas su Lencu, ir pradžioje teksto imituojama pasakojimo maniera. Tekstas rašomas kartu su G. Büchneriu ir prieš jį14. G. Büchneris, kitaip nei P. Celanas, – vien pasakoja, neįtraukia dialogo situacijos, leidžia savo herojui keliauti vienam, neprarandant ir neišmainant savo vienatvės. G. Büchneris nesukuria tokio autentiško susitikimo kaip P. Celanas. Lencas – dviguba figūra, pirmiausia tai „Audros ir veržimosi“ poetas, Johanno Wolfgango Goethe’s amžininkas. G. Büchneriui jis buvo novelės „Lencas“ prototipas.
Praėjus vos metams po „Pokalbio kalnuose“ parašymo P. Celanas gauna literatūrinę G. Büchnerio premiją, kuriai skirtoje kalboje pamini ir Lencą kaip istorinį asmenį, G. Büchnerio herojų Lencą ir savo paties „Pokalbį kalnuose“, kuriame mažąjį žmogų prilygina Lencui: „<…> ir prieš metus, atmindamas praleistą susitikimą Engadine, parašiau nedidukę istoriją, kurioje „it Lencui“ žmogui leidau eiti kalnais.“
Lencas – vienintelis tekste minimas vardas. P. Celano veikėjai vardų neturi, jie teįvardinami asmeniniais įvardžiais, „aš“ ir „tu“, „aš“ ir „jis“, būdvardžiais „didelis“ ir „mažas“, tautinę – kultūrinę priklausomybę žyminčiais daiktavardžiais „žydas“ ir „žydas“. „It Lencas“ reiškia palyginimą – žmogus tarp žmonių, vienišas klajoklis, atskalūnas, poetas, kaip P. Celanas pažymi „Meridiane“, – vienišas Maskvos gatvėmis keliavęs į mirtį15. Pažvelgus į G. Büchnerio personažą atidžiau matyti, kad jis – idealistas tarp pragmatikų, melancholikas tarp sangvinikų. Tas, kuris įsistebėjęs į savo vidines būsenas ir kontempliuojantis nepaprasto grožio gamtą, tačiau nerandantis atsakymo, negalintis pabėgti nuo savęs paties. Lenco vardas it kultūrinis šifras padeda P. Celanui identifikuoti savo personažus ne per vardą, o per palyginimą. Vardo neturėjimas paliečia ir patį P. Celaną, ir kitus šitame straipsnyje suminėtuosius: Th. W. Adorno pasirinkimas pasirašinėti motinos pavarde, o iš tėvo pavardės Wiesengrund tepalikti raidę W., Franzo Kafkos pavardė – tai sučekintas „Anschel“ variantas, paties P. Celano pavardė – tai slapyvardis, gautas sukeitus „Ancel“ skiemenis.
Nors G. Büchneris įsirašęs tiesiogiai, bet, pažvelgus į tekstą, atkreipiant dėmesį į nepaprastai akylą gamtos stebėjimą, virtuoziškai aprašinėjant ėjimą kalnais, minint tik svarbiausias detales, norom nenorom pasigirsta ir G. Büchnerio amžininko Adalberto Stifterio, „Margų akmenų“ („Bunte Steine“) autoriaus, balsas. Kalnų susiklostymas – apima ir laiko sluoksnius. Geologija čia įdomi kaip sustingdanti praėjusį laiką ir leidžianti jam pasirodyti uolienos pavidalu. Uolienoje fiksuojamų praeities gamtinių virsmų akivaizdoje žmogaus laikinumas yra žeidžiančiai akivaizdus – į klostes it laiko sluoksniai suėjusi uola, o žemė – taip susiklojus per laiką, kad pasirodo esanti ne žmogui, nes žmogus joje tik laikinas keliautojas.
F. Kafka tekste
Jau pavadinime referuojamas F. Kafkos tekstas „Der Ausflug ins Gebirge“ – „Išvyka į kalnus“, kurį P. Celanas buvo jaunystėje vertęs. Anot Markuso May’aus, P. Celanas imituoja ir F. Kafkos stilių, ypač tuo, kad parabolizuoja ir alegorizuoja, taip pat, kaip elgiasi su tariamais paradoksais16.
Su F. Kafka susisiekia ir egzistencine problematika. Labiausiai tuo, kad pagrindinis veikėjas yra tarsi tarpinė grandis tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio: jis eina kalnais, bet kartu ir guli ant akmens, ant akmeninių plytelių, kur išguldyti mirusieji. F. Kafka yra taip pat sukūręs keletą ribinių veikėjų – šiame kontekste labiausiai kelia asociacijas su „Kriptos sargu“, „Medžiotoju Grakchu“. Tačiau kitaip nei F. Kafkos buvimas tarp mirusiųjų, P. Celano atveju šis buvimas yra paženklintas žudymų laiko, – gulintieji ne tiesiog mirusieji, o genocido aukos. Todėl kalbantysis aš ir teigia – „gulėjau aš su savo valanda“.
Žodis ir vaizdas
Teksto ypatybės – atidėjimo, kartotės, inversijų, elipsių retorika, „lūžtantys“ sakiniai atspindi tekstinį gamtos aprašymą – ėjimą kalnais. Pati kalbėjimo struktūra primena kalnuotą „triskart perlenktą“ vietovę, jos geologinius sluoksnius. Krinta į akis, kad tekstas yra „perlenktas“ tris kartus, arba sudėliotas iš trijų sluoksnių. Pirmiausia papasakojama susitikimo situacija, paskui pradedamas (ne)atsitiktinai susitikusiųjų dialogas, pabaigoje pereinama prie vieno likusio kalbėtojo monologo. Tai yra trys kalbėjimo formos, skiriančios šį tekstą nuo kitų kalbėjimo formų, nuo visų kitų aukščiau suminėtų „Pokalbio kalnuose“ priešistorės šaltinių, turinčių tą patį ar panašų pavadinimą. Žodis šiame tekste visada autoreferentiškas, čia kuriami vaizdiniai – fenomenologiški. Fenomenologiškumas labiausiai ryškėja ypač kalnuotos vietovės ir gėlių aprašyme bei į akis patenkančio vaizdo, akies ir šydo aprašyme.
„Pokalbio kalnuose“ tekstas yra glaustas, bet kartu ir pilnas kartočių. Pakartojimai leidžia atskirti pačias svarbiausias pasakojimo gijas. Pavyzdžiui, aprašinėjant gėles aplink abu kalbančiuosius, pradžioje minimos trys – miškinė lelija, sultenė ir puošnusis gvazdikas. Gėlės tekste du kartus pakartojamos, tačiau tik miškinė lelija ir sultenė. Tad gėlės čia turi ne vien funkcinę, bet ir simbolinę reikšmę. „Miškinė lelija“ („der Türkenbund“) – turbanas – yra nuoroda į Rytų kultūrą (vietas, iš kurių ateina žydai ir galop pasiekia vietoves, kur kalbama vokiškai); „sultenė“ („Rapunzel“) – čia atstovauja vokiškojo pasakojimo tradicijai, konkrečiai brolių Grimų rinktoms pasakoms, ir pasakai „Rapunzel“ (liet. „Auksaplaukė“). Tuo tarpu vienintelį kartą su lotyniškuoju pavadinimu paminėtas puošnusis gvazdikas, dianus superbus, spėkim, yra gėlė iš P. Celano vaikystės herbariumo. Ji įvietina tezę, kad žydai ir gamtą suvokia per kultūros prizmę.
Šiame tekste greta trijų kalbėjimo plotmių (pasakojimo, dialogo, monologo) yra ir nepaprastai svarbi, tematizuota tylėjimo plotmė. Tylėjimas tekste reiškiasi tiesioginiu pasakymu: „liepiau savo lazdai tylėti“, kur susitinka žydai, „tylos nelieka“, „tyli lazda, tyli akmuo, o tylėjimas daugiau nebetylėjimas, nes nė vienas žodis, nė vienas sakinys nevirto nebyliu“. Tylėjimo sferai priklauso gamta: tylėjimas tekste kuriamas gamtinių daiktų įvardijimu – tie daiktai neša savyje tylėjimą. Todėl neatsitiktinai jiems parinkti žodžiai, kurie aliteruodami tyli, – vokiškame tekste labai ryški „ššš“, ir „št“ aliteracija – reiškianti tylėjimą ir tildymą, nekalbėjimą apie tuos, kurie nemylėdami „gulėjo ant akmens plytelių“. Štai šios aliteracijos priklauso teksto sąrangai: „Stock“ (lazda), „Stein“ (akmuo), „Straße die schöne“ (kelias, gražusis), „Schatten“ (šešėlis), „Schleier“ (šydas), „Stunde“ (valanda), „schweigen, Schweigen“ (tylėti, tylėjimas), „so schwieg auch der Stein, es war still im Gebirg“, „Stern“ (žvaigždė).
Nekalbėjimas įtraukia ir atmintį bei atminties riktus – ypač kai aš, mažasis žydas, save apibūdinu kaip atmenantį ir esantį silpnos atminties. Tas, kuris išvengė viso blogio, dėl kurio tylima ar tildoma. Bandoma rašyti ir atminti, kad nebūtų nutilta visiškai. Dviejų susitikusių žmonių, dviejų žydų pokalbis – tai pokalbis apie kalbą ir istoriją. Istorija – tai į pavienio žmogaus gyvenimą įauganti istorija, kuri prašosi būti užrašyta. Šis istorinės ir asmeninės atminties parašytas pasakojimas virsta klausimais apie meilę, draugystę, apie gamtą ir kultūrą.
1 Be keleto eseistikos tekstų, literatūrinių premijų kalbų, prozos tekstų jis beveik nepublikavo. Kiti prozos bandymai ir aforizmai pasirodė tik 2005 metais komentuotoje rinktinėje „Mikrolithen, sinds Steinchen“ („Mikrolitai, akmenėliai“).
2 Pagrindinis poetologinis tekstas – „Meridianas“ publikuotas mėnraštyje „Metai“, 2013, Nr. 1.
3 Pats P. Celanas, manydamas kad proza gali būti įvairialypė, užsigavo, kai vienas leidėjų pavadino tekstą lyrišku. Jis pats šį tekstą laikė svarbiu posūkiu prie prozos.
4 „Ir prieš metus, prisimindamas praleistą susitikimą Engadine, parašiau istoriją, leidusią žydui eiti per kalnus.“
5 Seng J. Die wahre Flaschenpost // Zur Beziehung zwischen Theodor W. Adorno und Paul Celan. – München: Frankfurter Adorno-Blätter VIII, 2003. – P. 157.
6 Adorno Th. W. Kulturkritik und Gesellschaft // Adorno Th. W. Gesammelte Schriften. – Band 10. – Frankfurt am Main, 1951. – P. 30.
7 „Kein Gedicht nach Auschwitz (Adorno): was wird hier als Vorstellung von‚ Gedicht‘ unterstellt? Der Dünkel dessen, der sich untersteht hypothetisch – spekulativerweise Auschwitz aus der Nachtigallen oder Singdrossel-Perspektive zu betrachten oder zu berichten.“ – Weninger R. Streitbare Literaten. Kontroversen und Eklats in der deutschen Literatur von Adorno bis Walser. – C. H. Beck Verlag, 2004. – P. 38.
8 1962 metų kovo 15 dienos laiškas Reinhardui Federmannui, pridedant „Pokalbio kalnuose“ tekstą: „Adorno, von dem ich dachte, dass er Jude sei.“ – May M. Gespräch im Gebirg // Celan P. Leben – Werk – Wirkung. – Metzler Verlag. – P. 144.
9 „Mutter, Mutter nicht ab- / gründig, nein wiesen- / gründig, schreiben sie dich, die Aber-Maligen, dich / vor / die/ Messer.“
10 „Greičiausiai buvę klaidinga teigti, kad neįmanu rašyti eilėraščių po Aušvico. Ne klaidingas yra ir mažiau kultūrinis klausimas, ar dar beįmanu gyventi po Aušvico.“ – Adorno Th. W. Gesammelte Schriften. – Band 6. – Frankfurt am Main, 1951. – P. 355–356.
11 Plg. May M. Gespräch im Gebirg. – P. 145.
12 Didis žmogus – tai kartu ir F. Nietzsche’s antžmogis. Esama biografinių liudijimų, kad jaunystėje, dėl entuziastingo susižavėjimo F. Nietzsche’e, P. Celaną draugai pravardžiavo antžmogiu ir poetas dėl to visai neužsigaudavo. Vėliau jis ieškojęs pateisinimo savo susižavėjimui, F. Nietzsche’s vardas buvęs išnaudotas nacionalsocialistinėje propagandoje ir turėjo panašią konotaciją kaip Carlas Orffas ar Richardas Wagneris. P. Celanas mėgęs F. Nietzsche’ę, atkakliai ieškojęs filosofo nekaltumo įrodymo. Viename laiškų jis cituoja F. Nietzsche’ę, kuris siūlęs „sušaudyti visus antisemitus“. Plg. Seng J. Die wahre Flaschenpost. – P. 151–176.
13 Argumentum e Silentio. International Paul Celan Symposium / Ed. by Colin A. D., 1986. – P. 43.
14 Apie prieštaringai suvokiamą G. Büchnerį anksčiau rašė Anja Lemke.
15 Livonijos vokietis, „Audros ir veržimosi“ rašytojas Michaelis Reinholdas Lenzas 1792 metais neaiškiomis aplinkybėmis mirė Maskvoje.
16 May M. Gespräch im Gebirg. – P. 145.
Viktoras Pelevinas: „Mano namai – protas, kuriame jau septynis tūkstančius metų tęsiasi gaisras.“
2017 m. Nr. 10
Publikuojamas tekstas – koliažas, sudarytas iš įvairių metų V. Pelevino interviu. Iš rusų k. vertė ir parengė Gediminas Kajėnas.
Viktoras Pelevinas (g. 1962) – neabejotinai vienas žymiausių šiuolaikinių Rusijos rašytojų, kurio biografijoje – penkiolika romanų, vienuolika apsakymų bei esė rinkinių, gausybė nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų. Jo kūriniai ekranizuojami, verčiami į įvairias pasaulio kalbas, o pačiam menininkui dažnai klijuojama „kultinio“ rašytojo etiketė. „Pelevino fenomenas“, „Pelevino mįslė“, „Pelevino epocha“, „Pelevino karta“ – tokie įvardijimai dažnai naudojami apibendrinant šio kūrėjo reikšmę šiuolaikinėje, postsovietinėje Rusijos kultūroje. Kiekvienas rašytojo romanas tampa literatūriniu įvykiu. Tiesa, niekada nestigo ir balsų, smerkiančių kūrybines rašytojo provokacijas: jo romanus, virstančius socialinėmis satyromis, begalinius klišių ir stereotipų dekonstravimus, popkultūros foną, kuriame dažniausiai ir formuojasi visas rašytojo pasaulis, persunktas metafizinių įžvalgų bei budistinių alegorijų. Rašytojas vengia viešumo, retai duoda interviu, nedalyvauja knygų pristatymuose ir net savo pagerbimo ceremonijose. Matyt, todėl apie jį ir sklando įvairiausi gandai bei įtarinėjimai, pavyzdžiui: V. Pelevino apskritai nėra, o romanus jo vardu rašo autorių grupė ar net kompiuteris.
1998 metais lietuviškai pasirodė vienas garsiausių V. Pelevino romanų „Čiapajevas ir Pustota“, po dešimtmečio jis pakartotinai išleistas. Tačiau antrosios jo knygos vertimo į lietuvių kalbą teko laukti iki pat 2005-ųjų, kada išėjo romanas „Skaičiai“. Po jo pasipylė ankstyvųjų bei naujausių V. Pelevino kūrinių leidimai: „Generation P“ (2006), „Šventoji vilkolakio knyga“ (2006), „Empire V“ (2009), „T“ (2012), „Ananasinis vanduo puikiajai damai“ (2012), „SNUFF“ (2013), „Omonas Ra“ (2014), „Vabzdžių gyvenimas“ (2015).
– Vaikystėje daugelis svajojo tapti kosmonautais, kareiviais ir pan. O kuo norėjote būti Jūs?
– Tiesą sakant, vaikystėje, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, svajojau tapti skaitytoju. Paradoksalu, bet tapau rašytoju…
Na, o jei rimtai, tai svajonė tapti kuo nors tėra šešėlis ant proto paviršiaus, kurio iš esmės… nėra ir niekados nebuvo. O tai reiškia, kad šiam šešėliui, tai yra svajonei, išties nėra kur nutūpti. Nėra jos ant ko pakabinti ar uždėti, tiesa? Žinoma, galima be galo ilgai kalbėti apie tai, kad visi troškimai ir svajonės galų gale, vienaip ar kitaip, būtinai išsipildo, bet tuomet jau gali ir nebebūti to, kuris troško ir svajojo, nors, atvirai kalbant, jo niekada ir taip nebuvo. Vadinasi, kažkas iliuzinis iš visų jėgų save projektuoja į ateitį, kuri ne tik kad yra tokia pat iliuzinė kaip ir jis, bet jos paprasčiausiai išvis ir nėra – ar tai būtų šratinukas mano tekste, pats tekstas, kurį tuo šratinuku rašo herojus, ar net pats herojus…
– Na, o rašytoju tapti nenorėjote?
– Būti rašytoju sovietiniais laikais reiškė būti niekšu. Tarkime, Aleksandras Solženicynas išties kovojo su sistema, bet aš taip niekuomet negalėčiau, mat nebuvau ir nesu joks herojus. Tad jei Sovietų Sąjunga nebūtų nustojusi egzistuoti, matyt, aš ir nebūčiau pradėjęs rašyti. O jei ir būčiau šį tą parašęs, vargu ar būčiau publikavęs.
– Jūsų literatūrinis kelias prasidėjo subyrėjus Sovietų Sąjungai ir tai atvėrė galimybę daug laisviau rašyti. Kaip manote, ar antroji Jūsų knyga, romanas „Omonas Ra“, kuriame gana nepagarbiai atsiliepiama apie sovietinę santvarką, galėjo būti išleistas penkeriais metais anksčiau, šalį valdant Michailui Gorbačiovui?
– Nemanau, kad, kalbant apie Sovietų Sąjungą, tinka vartoti žodį „byrėjimas“. Tai sukuria iliuziją, jog vyko nenutrūkstamas procesas. Tiesą sakant, Sovietų Sąjunga nustojo egzistuoti akimirksniu. Bet net ir 1990-aisiais, kai rašiau „Omoną Ra“, niekas Maskvoje nesitikėjo, kad pabaiga jau nebe už kalnų.
Nepamenu tikslių datų, tik žinau, kad romaną baigiau dieną iki pučo, kuris pribaigė Sovietų Sąjungą. Taigi, šią mano knygą galima laikyti paskutine knyga, parašyta gyvuojant SSRS. Beje, romanas kaip tik ir paaiškina, kodėl šios Sąjungos nebeliko.
Manau, kad šis romanas galėjo būti išleistas ir M. Gorbačiovo laikais, nes kaip tik šis žmogus rusams suteikė didžiausią žodžio laisvę, kokią jie kada nors turėjo. Net ir visi sekę po jo su žodžio laisve neturėjo nieko bendra.
– Vadinasi, jei nebūtų buvę M. Gorbačiovo, o tęstųsi Konstantino Černenkos ar Leonido Brežnevo laikai, „Omoną Ra“ būtų tekę rašyti savilaidai ar net į stalčių? O gal jis niekada taip ir nebūtų buvęs sukurtas?
– Taip, „Omoną Ra“ rašiau paslapčia, galima net sakyti, kad jis sukurtas psichiatrinėje. Kartais, rašydamas šį romaną, jausdavau baimę. Bet tai buvo ne tiek reali grėsmė, kiek, galima sakyti, „liekamasis fonas“. Politinis šios knygos aspektas man nebuvo svarbus. Aš nerašiau satyros apie sovietų kosminę programą, todėl knyga turėjo pasisekimą tiek Rusijoje, tiek ir už jos ribų. Tai buvo romanas apie žmogaus tapimą suaugusiuoju absurdiškame ir baisiame pasaulyje. Ir kaip tik šį pasaulį man įkūnijo Sovietų Sąjunga. Taigi, aš parašiau knygą, kurioje kosmoso tyrimai – viso sovietinio mito metafora – tapo pasakojimo fonu. Šį romaną dedikavau Sovietinio Kosmoso herojams, ne tik kosmonautams.
Na, o apie tai, kas galėjo ir ko negalėjo būti, nėra ką ir kalbėti. Hipotezių kėlimas – tai abstrakcija, bet dar nė viena knyga nebuvo parašyta abstrakčioje situacijoje. Knygos rašomos tik konkrečiomis sąlygomis.
– Ir vis dėlto, ar kada nors įsivaizdavote, ką būtumėte veikęs, jei Sovietų Sąjunga nebūtų subyrėjusi?
– Turbūt būčiau subyrėjęs aš…
– Kokia buvo pirmoji Jūsų perskaityta knyga? Gal pamenate savo įspūdžius?
– Keista, tačiau aš atsimenu savo pirmąją knygą. Tai buvo Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo satyrinis romanas „Dvylika kėdžių“, parašytas ankstyvuoju sovietmečiu. Beje, Vladimiras Nabokovas šią knygą pastatė į vieną savo herojaus lentyną šalia jo paties romano. Tai iškalbingas faktas, turint galvoje V. Nabokovo šlykštėjimąsi visu tuo, kas bent kiek susiję su sovietais. Aš šią knygą skaičiau būdamas penkerių ir joje neradau nieko juokingo, nors ir sugebėjau ją perskaityti iki galo. Atsimenu savo pasibaisėjimą tuo, kaip siaubinga, sudėtinga ir pavojinga būti suaugusiuoju.
– Tačiau po „Dvylikos kėdžių“, kiek teko skaityti, Jūs atradote Michailą Bulgakovą, padariusį Jums neišdildomą įspūdį. Kokia buvo pirmoji jo knyga, kurią perskaitėte? Gal iš jos pasisėmėte to, kas ir šiandien padeda Jūsų paties darbe?
– Pirmoji M. Bulgakovo knyga, kurią perskaičiau, buvo „Meistras ir Margarita“. Na, o dėl pamokų, tai bijau, kad neišmokau nė vienos, nors ši knyga aukštyn kojom apvertė viską, ką iki tol žinojau apie knygas ir literatūrą apskritai.
Tuo metu knygas skaičiau ne tam, kad iš jų ko nors išmokčiau. Priešingai, dažnai bėgdavau iš pamokų tam, kad galėčiau skaityti savo mėgstamą literatūrą. Taip nutiko ir su M. Bulgakovu. Jo „Meistrą ir Margaritą“ skaičiau būdamas keturiolikos bibliotekoje pamokų metu, mat Sovietų Sąjungoje šis romanas nebuvo išleistas atskira knyga, galėjai jį rasti tik kaip gerokai sutrumpintą publikaciją literatūriniame žurnale.
Nemanau, kad pamoka galima įvardyti situaciją, kai sutinkame tai, ką mylime. Būčiau linkęs manyti, kad pamoka yra tuomet, kai sutinkama tai, ko nemylime…
– Ir vis dėlto, be to, kad būnant keturiolikos pasikeitė Jūsų požiūris į knygas, kas dar turėjo įtakos Jūsų paties rašymui? Gal buvo kokių nors slegiančių, įsisenėjusių idėjų, iš kurių „Meistras ir Margarita“ išlaisvino?
– Kadangi visa tai vyko dar prieš tai, kai pradėjau kurti, neįmanoma nustatyti šio romano poveikio mano paties rašymui. Tačiau šio kūrinio efektas išties buvo fantastiškas. Sakoma „ne iš šio pasaulio“. Būtent tokia ši knyga man ir buvo. Bet kuri totalitarinė sistema remiasi jos numanoma galimybe apimti ir paaiškinti visus reiškinius, visus jų aspektus bei formas, nes paaiškinimas – tai ir yra valdymas. Čia ir slypi sąvokos „totalitarinis“ esmė. Bet jei knyga jus išneša iš šio paaiškinamų ir suprantamų dalykų pasaulio, ji jus išlaisvina, nes sulaužo paaiškinimų nenutrūkstamumą ir tokiu būdu išsklaido jo apgaulę. Ji suteikia galimybę akimirksniui pažvelgti skirtingomis kryptimis, tačiau šio vieno mirksnio užtenka tam, kad suprastumėte, jog viskas, ką matėte iki šiol, buvo haliucinacija (tiesa, visa tai, ką dabar matote žiūrėdami skirtingomis kryptimis, gali būti kita haliucinacija).
„Meistras ir Margarita“ buvo kaip tik iš tokių knygų. Sunku apsakyti subtilų jos poveikį negyvenusiems Sovietų Sąjungoje. Tarkime, A. Solženicyno knygos buvo visiškai antisovietinės, tačiau jos neišlaisvino, o tik dar labiau pavergė, nes jos paaiškino, kaip stipriai esame pavergti. Tuo tarpu M. Bulgakovo romano nesugebėjo net įvardyti antisovietine knyga, tačiau jos skaitymas išlaisvina; ne nuo kažkokių įsisenėjusių idėjų, bet nuo tvarkos hipnozės.
– Pirmoji Jūsų specialybė – inžinierius. O kaip nutiko, kad ėmėtės literatūros?
– Inžinieriaus specialybės nepasirinkau. Kai įstojau mokytis į Maskvos energetikos institutą, buvau šešiolikos. Tai buvo tėvų pasirinkimas. Aš apskritai savo gyvenime neturėjau jokių planų, nes man vienodai nepatiko viskas, kuo galėjai užsiimti Sovietų Sąjungoje.
Na, o rašyti pradėjau maždaug dvidešimt penkerių, mokydamasis aspirantūroje. Į galvą šovė įdomi mintis apie slaptuosius Stalino paveldėtojus, iki šiol gyvenančius požeminiuose Maskvos tuneliuose bei urvuose.
Beje, tai nebuvo pirmoji įdomi mintis, atėjusi man į galvą. Bet tai buvo pirmas kartas, kai nusprendžiau tai užrašyti. Taip gimė trumpas apsakymas. Negalėčiau pasakyti, kad jis buvo labai geras, bet man patiko jausmas, kurį patyriau rašydamas, – nieko panašaus iki tol nebuvau patyręs. Taip aš ir pradėjau rašyti.
– Ką iš Vakarų filosofų laikote savo autoritetais? Pavyzdžiui, romane „Vabzdžių gyvenimas“ drugys Mitia jaučia begalinę simpatiją Markui Aurelijui. Ar tai tinka ir kalbant apie Jus patį? Juk savo knygose nuolatos grįžtate prie individualios sąmonės – tiek sovietinės, tiek ir postsovietinės – laikysenos grėsmingo išorinio pasaulio akivaizdoje.
– Reikšmingiausi Vakarų filosofai man buvo Rémy Martin1 ir Jack Daniels2. Jie privertė susimąstyti apie daugelį dalykų, apie kuriuos niekados nebūčiau net pagalvojęs.
Na, o kalbant rimtai, nesu linkęs sureikšminti profesionalių filosofų, net jei ir suprantu, apie ką jie kalba. Filosofija – savyje įklimpęs mąstymas, kuris, nors yra įmantrus, veda tik dar vieno svarstymo link. Nesuvaržytas mąstymas mums gali pasiūlyti šį tą daugiau tik tuomet, kai ateina iki tam tikros ribos, prasmenga skradžiai ir nutrūksta, nes kaip tik jis ir yra beveik visų mūsų problemų šaltinis. Mano galva, mąstymas pateisinamas tiek dviem atvejais: kai jis nuosekliai daro mus turtingesnius arba kai apžavi mus savo kerais. Kartais filosofijai galima pritaikyti pirmąją funkciją, pavyzdžiui, jei rašote veikalą pavadinimu „Filosofija, padedanti deginti riebalus“ arba kažką panašaus į „Plaukiojimo tarp ryklių, nenorint būti surytam, filosofija“. Bet tai greičiau išimtys nei taisyklė.
Kartais filosofija patenka į antrąją kategoriją (taip pat išimtis) ir būtent tai tinka Markui Aurelijui. Būdamas vaikas jo knygą skaičiau daugybę kartų. Tačiau nesu tikras, ar supratau jo „filosofiją“ – aš paprasčiausiai buvau sužavėtas kilniu jo dvasios grožiu.
Pats Vakarų filosofijos supratimas, priešinamas rytietiškajam, man atrodo labai įtartinas, nors Bertrand’as Russellas ir parašė labai gerą knygą, skirtą jos istorijai. Tokiu Vakarų ir Rytų supriešinimu bandoma įteigti, jog skirtingais būdais proto daromos išvados priklauso nuo jo geografinės padėties. Bet kam tuomet – Rytams ar Vakarams – priskirti Aldouso Huxley’io „Amžinąją filosofiją“? Tai labai išmintinga samprata. Turime tai įvardyti dar prieš pasakydami. Tarkime, aš linkęs vartoti sąvoką „sąmonė“.
Išties, viena pagrindinių mano knygų temų – sąmonės viršenybė. Tačiau išorinis pasaulis – taip pat yra jūsų sąmonė, nes visos kategorijos – tiek vidinės, tiek ir išorinės – yra sąmonės vaisius. Sąmonė – galutinis paradoksas: vos tik imi jos ieškot, niekaip negali rasti. Tačiau kai ieškai ko nors, kas nėra sąmonė, taip pat negali to rasti. Sąmonė – pagrindinė problema, kuri domina mane kaip rašytoją ir žmogų.
– Jūsų kūryboje ypatingą vietą užima budizmas, galima sakyti, juo persunktas kiekvienas romanas. Ar didelį dėmesį skiriate budizmo studijoms?
– Negalėčiau pasakyti, kad studijuoju budizmą. Aš – ne budologas. Net negalėčiau tvirtinti, kad esu budistas tikėjimo, priklausomybės kokiai nors sektai ar ritualų atlikimo prasme. Aš studijuoju ir treniruoju savo sąmonę, kuriai Budos dharma yra geriausias įrankis iš tų, kuriuos žinau, ir būtent tai, visų pirma, man ir reiškia budizmą. Taip pat aš visiškai priimu moralinį budizmo mokymą, nes tai būtina sąlyga norint treniruoti savo sąmonę. Tačiau moralinis budizmo mokymas mažai kuo skiriasi nuo moralinio mokymo, kuris būdingas kitoms tradicijoms.
Dabar pasaulyje yra dvi šalys, dvi kultūros, kuriose išliko čan budizmo perdavimo tradicija. Kinijoje tai jau yra prarasta. Šiandien ji egzistuoja Japonijoj – tai dzenas, ir Korėjoje, kur tai vadinama won budizmu. Tai yra labai efektyvi ir įdomi praktika – savo paties proto praktika. Ji efektyvi, nes nėra ribojama kultūros bei tradicijos. Tarkime, arbatos ceremonija – tai kažkas tokio, kas, mano supratimu, gali dominti, tarkime, etnografus. Na, o čan praktika susijusi su visišku konceptualizavimo atsisakymu. Tibetietiškąjį budizmą labai sunku praktikuoti žmogui, kuris nežino tibetiečių kalbos, nėra užaugęs jų kultūroje. Jam tai bus greičiau kultūrinis šokas. Tuo tarpu čan ar dzen praktika pasiekiama užsieniečiams, nes iš jos pašalinti bet kokie kultūriniai sąlygotumai. Ir būtent šia prasme, mano galva, nėra didelio skirtumo, kur važiuoti praktikuoti, – į Japoniją ar Korėją. Čia tiesiog turėsi sėdėti priešais sieną, ir tiek. Įtariu, kad japoniška siena bus šešiasdešimt procentų brangesnė, bet tai niekaip nepaveiks tavo asmeninio rezultato.
Beje, Japonija mane visuomet domino, tačiau rimtų japoniškų temų mano knygose nėra. Tai labiau pokštai, juokeliai, ir esu įsitikinęs, kad skaitytojai tai adekvačiai priima. Romane „Čiapajevas ir Pustota“ yra visas skyrius, kuriame pateikta alkoholiko haliucinacija japoniška tema. Viliuosi, kad būtent taip jis ir yra suprantamas.
– Jūsų romanas „Čiapajevas ir Pustota“ neabejotinai yra vienas ryškiausių šiuolaikinės Rusijos literatūros pavyzdžių. Ką naujo šis kūrinys davė literatūrai?
– Tai yra pirmasis kūrinys pasaulinėje literatūroje, kurio veiksmas vyksta absoliučioje tuštumoje.
– Šiame romane, nors ir pasitelkdamas ironiją bei kalambūrus, kalbate apie „pačius svarbiausius dalykus“, kaip, pavyzdžiui, mirtis ir būsimasis gyvenimas. Romane „Generation P“ tuos „pačius svarbiausius dalykus“ Jūs profanuojate. Ar tai reiškia, kad ir Jūs, kaip dažnas šiuolaikinis rašytojas, manote, jog mūsų laikais rimtai negalima kalbėti apie nieką?
– Patys svarbiausi dalykai nepasiekiami profanacijai. Pamėginkite tai padaryti su, tarkime, mirties faktu. Ir kas gi iš to išeis? Kažkas panašaus į grafitį: „Dievas mirė. Nyčė / Nyčė mirė. Dievas.“
Tačiau romane „Generation P“, mano supratimu, niekas nėra profanuojama, išskyrus gal tik skirtingas ideologijas, kurių aš niekaip negalėčiau priskirti „patiems svarbiausiems dalykams“. Na, bent jau savo gyvenime.
– Romano „Generation P“ viršelyje buvo pavaizduotas Che Guevara. Sykį vienas studentas atėjo į paskaitas su Che Guevaros marškinėliais, o jo kurso draugai pasakė: „O, tavo marškinėliai su Pelevinu“, turėdami galvoje „Generation P“ viršelį. Ar Jūsų netrikdo tokia šlovė?
– Atvirai sakant, esu labai taikus žmogus, o romantikas su automatu rankose – nėra man pats simpatiškiausias simbolis. Žinoma, aš galiu žavėtis romantiškais protrūkiais, bet kai jie įgyvendinami šaudant į žmones, tai man kelia tik siaubą.
Kita vertus, net ir Che Guevara bei apskritai maištas, ką jis ir simbolizuoja, laikui bėgant tapo paprasčiausia komercine kliše. Kartą britų oro linijų lėktuve „Duty Free“ kataloge mačiau šveicarišką laikrodį „Swatch“ su Che Guevaros portretu.
Pasaulis uždirba pinigus maištaudamas prieš save patį. Manau, kad jei Che Guevarai būtų parodę šį laikrodį prieš jo paskutiniąją ekspediciją į Boliviją, jis būtų nusispjovęs į viską ir pradėjęs auginti tulpes.
– Kodėl tuomet tritomio, į kurį sudėti pirmieji Jūsų kūriniai, viršelį puošia tas pats veikėjas?
– Tai ne Che Guevaros portretas, o koliažas, atsitiktiniu būdu sukritęs klišių rinkinys. Mūsų dienomis įvaizdžiai galutinai atitrūksta nuo originalų ir ima gyventi savarankiškai. Ir kiekvienas jų įgauna įtaigią komercinę vertę, kuri nieko bendra neturi su tikrove. T. y. tokio simbolio substancija yra niekis, tuštuma. Lygiai taip pat ant viršelio galėjo būti pavaizduotas A. Solženicynas ariamame lauke, Borisas Jelcinas ant tanko arba Johnas Kennedy’is jaunesnysis lėktuvo kabinoje. Štai iš tokių kaleidoskopinių konstrukcijų šiuolaikinis žmogus ir dėlioja savo pasaulio vaizdą. Kažkas yra pasakęs, kad kai Dievas sugalvojo vaivorykštę, velnias sugalvojo kaleidoskopą.
– Jūsų romanus galima skaityti kaip puikiai suregztas konstrukcijas. Įdomu, kaip Jūsų kūryboje dera pačios idėjos sugalvojimas bei kūrybinė improvizacija?
– Jei mes pažvelgtume į bet kurį žmogų, pamatytume, kad tai yra tobulas ir itin sudėtingas mechanizmas, kuris savo technologinėmis naujovėmis toli pralenkia net ir tai, kas šiandien yra kuriama Japonijoje. Tačiau jei to žmogaus tėvų paklaustumėte, kaip jiems pavyko padaryti tokią neįtikėtiną konstrukciją, sudėti į ją šitiek techninių gudrybių, jie tik pagūžčiotų pečiais. Na, o jei jūsų vis tiek netenkins toks atsakymas ir niekaip neatstosite nuo jų, vienintelis dalykas, kurį jie galės padaryti, tai pakartoti patį kūrimo procesą jūsų akivaizdoje.
Kažkas panašaus vyksta ir su knygomis. Rašyti kūrinį be aiškaus plano yra kur kas įdomiau. Bet jei į literatūrą žiūrite kaip į verslą, tuomet ji turi labai daug trūkumų, mat tenka daug ką perrašinėti, trinti ištisus teksto gabalus, kurie vėliau nebedera prie kūrinio visumos ir reikia juos išmesti.
Iš pradžių sugalvoti visą romano schemą, o tuomet bandyti ją užpildyti tekstu yra visiška nuobodybė, ir nebeaišku, kam išvis tą daryti, juk pinigus galima uždirbti ir kur kas efektyvesniais būdais.
Kai rašau tekstą, judu apgraibom ir būtent čia slypi šios veiklos grožis. Tai tartum pasivaikščiojimas tamsiame miške, kai nežinai, kas nutiks po valandos.
Na, o kūrinio konstrukcija atsiranda analizuojant tekstą, tačiau tai neprieštarauja sintezei, kuri, mano manymu, ir yra kūryba.
– Jūsų knygose gausu „lyrinių nukrypimų“, nuorodų į kultūrą bei filosofiją. Ar taip stengiatės auklėti skaitytoją?
– Ne, auklėjimas nėra mano darbas, tuo turėtų užsiimti televizija bei prokuratūra. Man mielesnė yra filosofijos nepaliesta teritorija. Filosofas – tai paprasčiausias juristas, žaidžiantis abstrakčiomis prasmėmis. Filosofinis diskursas, kuriame pasitelkiami argumentai ir kontrargumentai, man atrodo visiškas nesusipratimas. Tarytum sprendimas apie svarbiausius žmogiškosios būtybės prigimties klausimus gali būti atrastas teismo salėje juridinio aiškinimosi metu, kur prasmės vertinamos kaip kažkas esančio objektyvaus.
Mes egzistuojame tartum „iš savo vidaus“ – tokia subjektyvi mūsų sąmonės ontologija. Tuo tarpu filosofija bando pasakyti, kad atsakymas į klausimą apie šio „žvilgsnio iš vidaus“ prigimtį ir likimą gali būti pateiktas „iš išorės“ manipuliuojant abstrakčiais simboliais. Filosofija pajėgi kurti įdomias atpasakojamąsias kalbas, tačiau problema ta, kad tomis kalbomis ji pajėgi kalbėti tik apie save pačią. Tai paprasčiausiai yra vienų žodžių atpasakojimas kitais. Tad galutinis rezultatas – žodžiai. Jei jie jus pakeri savo grožiu – puiku. Bet man taip nutinka itin retai. O kitos prasmės šioje veikloje, mano supratimu, ir nėra.
– Tuomet kokia yra gausybės citatų, aliuzijų bei šiuolaikinės literatūros parodijų prasmė Jūsų tekstuose?
– Visa tai tarnauja tekstui. Romanas man panašus į krūmą, kuris auga, keroja ir žydi pagal savo paties prigimtį. O rašytojas – sodininkas, kuris paprasčiausiai laisto šį augalą ir nukerpa sausas šakeles. Tačiau klausti jo, kodėl šio krūmo žiedai geltoni ar kodėl ant kiekvienos šakelės yra būtent penki, o ne daugiau lapų, – beprasmiška. Žinoma, rašytojas gali šia tema pameluoti, tačiau iki galo jis ir pats niekada nežino atsakymo. Man nė karto nėra pavykę parašyti tokios knygos, kokios norėjau. Kaip man tuomet atsakyti į klausimą, kodėl ji yra būtent tokia, o ne kitokia?
– Praktiškai visose Jūsų knygose galima sutikti veikėjus, vartojančius narkotikus, valgančius grybus, kažką uostančius ir rūkančius. Kodėl Jus taip domina psichodelinė patirtis?
– Išties aš dažnai rašau apie narkotikus, bet tik todėl, kad jie – o dėl to tenka tik apgailestauti – tapo svarbia mūsų kultūros dalimi. Tačiau remiantis šiuo faktu daryti išvadą, jog ir aš vartoju, yra lygiai taip pat kvaila, kaip manyti, jog kriminalinių romanų autorius nuolatos žudo žmones ir plėšia bankus.
Mano knygų veikėjai nėra panašūs į mane. Pavyzdžiui, mano asmeninė patirtis šioje sferoje yra labai ribota – aš nė karto nesileidau. Ir apskritai, viena – žinoti, kaip narkotikai veikia, ir kas kita juos pačiam vartoti. Narkomanija yra bjauri, ypač visa tai, kas susiję su badymusi. Šia prasme „Generation P“ man atrodo kaip labai naudinga knyga. Vargu ar perskaitęs šią knygą žmogus užsidegs begaliniu troškimu išbandyti tai, ką patiria pagrindinis romano veikėjas.
Daugelis mano bičiulių, o ir aš pats, seniai suvokėme, kad pats stipriausias psichodelikas – blaivus ir pakankamai disciplinuotas gyvenimo būdas. Šiek tiek pasiruošus, įgavus tam tikros patirties, nebetenka prasmės prieštaravimai tarp psichodelinės kelionės, vadinamos tripu, ir socialinės tikrovės. Tuomet supranti, kad yra tik tripas tarp praeities bei ateities ir būtent tai vadinama gyvenimu.
– O ar Jūs geriate alų? Gal reguliariai sportuojate?
– Na, galų gale mes priėjome prie svarbių dalykų… Dažnai prisimenu Friedricho Nietzsche’s mintį: „Aš nesuprantu, kaip vokiečių jaunimas, kuriam skirta valdyti pasaulį, gali gerti alų. Juk visiems aišku, kad alus – tai dvasinė mirtis.“ Aš nevisiškai su tuo sutinku. Tačiau alkoholio nevartoju paprasčiausiai todėl, jog man atrodo, kad rusui apskritai jo reikėtų vengti, mat mūsų organizmas labai lėtai jį išskaido. Pavyzdžiui, prancūzas gali per pietus išgerti butelį vyno ir po dviejų valandų jis bus visiškai blaivus, nes alkoholis jo organizme jau bus išskaidytas. Na, o Rusijoje dažnai nutinka taip, kad žmogus, iš vakaro išgėręs butelį degtinės, ryte atsikelia dar girtas ir jam visiškai nebūtina vėl išgerti siekiant palengvinti pagirias. Juk jis jaučiasi taip, lyg būtų išgėręs vos prieš kelias valandas. Alkoholis labai lėtai pašalinamas iš organizmo, todėl jo aš ir nevartoju. Žinoma, būna situacijų, kuriose mielai išgertum, bet po valandos situacija jau kitokia, o tu vis dar girtas… Tai sukelia įvairių problemų.
Na, o sportuoti labai mėgstu: aš plaukioju, taip pat važinėju dviračiu ir apsk-
ritai stengiuosi savo laisvalaikį leisti aktyviai. Visa tai, kas susiję su fiziniu krūviu, man kelia simpatijų ir tai geriau nei narkotikai bei alkoholis.
– Pastaruoju metu ypač aktuali tema yra tikinčio žmogaus santykis su kitomis religijomis. Ką Jūs apie tai galvojate?
– Mano manymu, tai išgalvota problema. Tiesa, prie kurios artėjama per religiją, neturi nieko bendra su intelektu, todėl, pavyzdžiui, tikinčiam ir praktikuojančiam krikščioniui nėra jokio reikalo domėtis islamu. Čia jis neras jokios „informacijos“, kuri galėtų papildyti Bibliją ir padėtų jam ką nors daugiau „suprasti“. Priešingai, galvoje viskas susivels ir, užuot bandęs gyventi pagal įsakymus, žmogus užsiims beprasmėmis spekuliacijomis apie tai, kas gi išties yra Jėzus – pranašas Isa ar Dievo Sūnus. Jei žmogui pasisekė ir jis yra tikintis, tuomet geriausia, ką gali daryti, – puoselėti tikėjimą ir viltis, kad taip artėja prie Viešpaties.
Na, o kalbant apie pasaulio religijų tarpusavio santykius, man tai rūpi kaip trys perdegusios lemputės. Religija – tai santykis, kurį žmogus gali sukurti tik pats, ir ne taip svarbu, ar jis tapatinasi su kokia nors konfesija, ar ne.
Tačiau nuo religinės temos man darosi nejauku: tenka kalbėti apie dieviškus reikalus, o gal aš vakar su mergaitėmis degtinę gėriau… Nei šis, nei tas…
– Tačiau yra manančių, kad savo kūriniais Pelevinas naują religiją siūlo…
– Nieko panašaus nesu girdėjęs. Jokios religijos aš ir nesiūlau. Na, bet jei kas nors ja susidomėtų ar net įtikėtų, tuomet pareikalaučiau nedelsiant paaukoti pinigų šventovės remontui. Man reikia pakeisti grindis, perdažyti sienas, o ir durys jau labai senos ir negražios, o pinigų kaip tik trūksta.
– Skaitant kai kurias naujausias Jūsų knygas susidaro įspūdis, kad taip jau buvo, tai skaitėme, tai kartojasi.
– Taip, kiekvienas žmogus kartojasi prabudęs ryte. Kita vertus, visose mano knygose tos pačios raidės. Bet aš nežinau, kas yra naujas, o kas – senas sprendimas. Nemanau, kad knygoje skaitytojas ieško naujienų. O ir rašytojas knygas rašo ne tam, kad pasakytų ką nors naujo. Jam tai toks pat veiksmas, kaip vorui tinklo mezgimas. Jei musė sako, kad šiame tinkle nėra nieko naujo, voras gali būti tikras, kad savo užduotį atliko…
– Ar šlovė Jūsų nesugadino?
– Aš praktiškai nebendrauju su literatais, todėl nesijaučiu nei garbinamas, nei nekenčiamas. Kartais skaitau apie save straipsnius. Būna, koks laikraštinis nesusipratėlis prirašo kvailysčių, tuomet tampa liūdnoka. Bet po pusvalandžio tai praeina. Štai ir viskas. Na, o mano draugai literatūra mažai domisi, tiesa, mano knygeles paskaito. Būna, atvažiuoja į svečius su juodu „Saabu“ – aš jam rodau savo naują knygą, išleistą Japonijoje, o jis man: „Kada gi tu, Viktorai, rimtais dalykais užsiimsi?“
Man patinka rašyti, bet nepatinka būti rašytoju. O to, deja, vis sunkiau išvengti. Jei nesirūpinsi savimi, nepastebimai gali užaugti rašytojo „ego“, tuomet viskas, iš ko juokeisi prieš keletą metų, ims atrodyti labai rimta ir reikšminga. Aš manau, kad labai pavojinga, kai rašytojas ima gyventi vietoj tavęs paties. Todėl ir nesidomiu literatūriniais ryšiais. Esu rašytojas tik tuomet, kai ką nors rašau, visas likęs gyvenimas – tai tik mano paties reikalas.
– Apie Jus sklando įvairių gandų. Ar pats nepaleidote kokios anties, taip prisidėdamas prie savosios legendos kūrimo?
– Mane slegia toks dėmesys, skirtas man kaip asmeniui. Dėmesys knygoms – tai visai kas kita. Man tikrai malonu, kad knygos yra skaitomos, tačiau tai nereiškia, kad patiriu malonumą nuo, tarkime, idiotiškų skambučių. Jokių gandų apie save skleisti man visai nesinori. Užtenka ir tų, kuriuos skaičiau ar girdėjau.
– Kuo Jūs pats save laikote: guru ar beletristu?
– Kalbant apie žodį „guru“, mano bičiuliai buvo sugalvoję veiksmažodį „guruo-
ti“. „Guravimas“ buvo laikomas pačiu nykiausiu užsiėmimu gyvenime. Tikiuosi, kad tuo manęs apkaltinti negalima. Beletristu savęs taip pat nelaikau. Apskritai, man visai nėra būtina kuo nors save laikyti.
– Ar yra tokia vieta, kur Jūs jaučiatės kaip namuose?
– Taip, tai mano protas. Bet čia jau septynis tūkstančius metų tęsiasi gaisras…
– Jūs tikite kūrybos ir apskritai meno misija?
– Ne. Jei tu esi tikras rašytojas, tai apie tokius dalykus negalvoji. Kai ima trūkti kūrybinių sumanymų, tuomet prasideda visokie svarstymai apie aukštąsias materijas. Bet tai jau nebepadės… Kuo daugiau svarstai, tuo prastesnis rašytojas esi. Man visiškai nerūpi literatūros teorijos.
1 Prancūziškas konjakas (vert. past.).
2 Amerikietiškas viskis (vert. past.).
Alma Lapinskienė. Alesius Razanovas: Lietuvoje jaučiausi savimi
2017 m. Nr. 12
Baltarusių poetas filosofas, vertėjas, lietuvių kultūros mylėtojas Alesius Razanavas šių metų gruodį pasitinka neeilinę sukaktį. Viena iš jo įžvalgų byloja: „Kelias, kurį nueiname, lieka ne už mūsų, bet virsta mumis pačiais – nugula ir akumuliuojasi mumyse, tarsi rievėse medžio nugyventi metai, ir tiktai todėl jis nueitas, ir tiktai todėl mes pajėgiame ir norime eiti toliau“1. Taigi 70-mečio proga prasminga pažvelgti į poeto nueitą kelią, juolab kad apie kaimynus paprastai žinome daug mažiau nei apie tolimiausių šalių kūrėjus.
A. Razanavas – pokario kartos vaikas, gimęs 1947 m. gruodžio 5 d. felčerės ir geodezininko šeimoje Sialeco kaime Bresto srityje. Rašyti pradėjo anksti, jau nuo šeštos klasės spausdino savo kūrybą vaikų ir jaunimo periodikoje, o būdamas abiturientu – ir baltarusiškame „Literatūroje ir mene“. Mokyklą baigė 1966 m. sidabro medaliu ir iškart išvažiavo laikyti egzaminų į Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą. „Laimės rūsčioje kovoje reikia siekti“ – eiliuotai parašytas A. Razanavo stojamųjų rašinys netrukus buvo publikuotas universiteto laikraštyje. Tema pasirinkta neatsitiktinai, kova, nenuolankumas, nesitaikstymas su tuo, kas nepriimtina, – jaunojo poeto santykio su pasauliu, jo asmenybės esmė.
1968 m. spalį keli šimtai studentų pasirašė kreipimąsi į BSSR vadovybę, prašydami Filologijos fakulteto Baltarusistikos skyriuje dėstyti gimtąja kalba. „Manyta, kad Baltarusijoje iš principo nieko panašaus negali įvykti, – taip mūsų respublika buvo nutolusi nuo tautiškumo. Bet, nepaisant visų direktyvų, įvyko. Galbūt dar ir todėl, kad tai buvo Prahos pavasario metai. Įvykių aidas iš Čekoslovakijos audrino mūsų protus. Ko reikalavo studentai? Svarbiausia, kad baltarusių kalba užimtų deramą vietą mokslo sistemoje. Kad nebūtų tremtinė savo pačios namuose. Turėjome tik pusdienį, kad surinktume parašus. O paskui ėmė veikti „sistema“2, – viename interviu pasakojo poetas.
Pirmieji pasirašę – A. Razanavas ir jo draugai. Šitas parašas mokslo pirmūną, komjaunimo lyderį akimirksniu pavertė maištininku ir buržuaziniu nacionalistu. Prasidėjo persekiojimas, kuris 1969 m. žiemą baigėsi pašalinimu iš universiteto už tai, kad „neišlaikė karinio parengimo įskaitos“.
Jaunasis kūrėjas atsidūrė gatvėje. Pagalbos ranką ištiesė kitas poetas – Maksimas Tankas, mums puikiai pažįstamas kaip tarpukario Vilniaus baltarusių poezijos talentas. Tuo metu jis ne tik vadovavo Baltarusijos rašytojų sąjungai, bet buvo ir respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. „Ir kai mano motina parašė jam laišką, prašydama, kad jis, kaip jų apygardos deputatas ir kaip kūrybinės sąjungos vadovas, jai paaiškintų, ką vis dėlto ten, Minske, prikrėtė jos sūnus, Maksimas Tankas atsakė, kad ji gali didžiuotis manimi“3, – pasakoja A. Razanavas. M. Tanko dėka jaunasis poetas galėjo tęsti studijas Bresto pedagoginiame institute. Čia jis tampa studentų filologų lyderiu, imponuojančiu kūrybingu požiūriu į mokslą, užsienio kalbų mokymusi, gilinimusi į egzistencines problemas, žmogaus vidinio pasaulio slėpinius.
1970 m. A. Razanavas baigia studijas ir pradeda mokytojauti kaimo vidurinėje. Tais pačiais metais išleidžia pirmą eilėraščių rinkinį simboliniu pavadinimu „Atgimimas“ („Адраджэнне“). Autoriaus džiaugsmą temdė negailestingas kūrinių atsijojimas, kupiūros, taisymai. Apie tokį „redagavimą“ piktą recenziją parašė A. Viarcinskis, sekęs jaunojo poeto kelią nuo pirmųjų publikacijų. Vis dėlto pirmoji knyga atvedė autorių į Baltarusijos rašytojų sąjungą (1972) ir grąžino į sostinę. „Literatūroje ir mene“ ilgai neišsilaikęs, įsidarbino žurnale „Gimtoji gamta“. Kalbėdamas apie tą laikotarpį, A. Razanavas akcentuoja, jog tai, kas svarbiausia, kilo iš vidaus ir ieškojo išeities: prislopintoje tuometinėje baltarusiškoje realybėje, iš kurios buvo atimta praeitis ir ateitis, jis jautęsis lyg apsiaustyje – kažkieno stebimas, tarsi įskaitoje. Trūkę esminių dalykų – atramos ir kelio.
1973-iųjų vasarą vienas bičiulis pakvietė važiuoti kartu į Vilnių. „Ir štai ta kelionė, pokalbiai, įspūdžiai to, ką mačiau, miesto, kylančio iš istorijos, ten vyravusios atmosferos fluidų, kalbos, kurią girdėjau gatvėse ir kurios nesupratau, poveikis, – visame kame slypėjo tai, į ką atsiliepiau ir ko man reikėjo. Visai greta buvo kitokia valstybė, kita realybė, ir joje labiau jaučiausi savimi nei kitur. Į tą kitokią realybę ir paprašiau Rašytojų sąjungoje kūrybinės komandiruotės“4, – pasakoja A. Razanavas.
Tokiu būdu jau gruodį jis vėl atsirado Vilniuje ir išbuvo Lietuvoje pusę metų – iki 1974-ųjų vasaros. „Tai buvo naudingas periodas: ir pats daug kūriau, ir aktyviai gilinausi į lietuvišką tikrovę, žavėjausi ja, turtėjau – jau tada pradėjau versti. Na, ir vėliau lankiausi Lietuvoje gana dažnai, dažniau nei kitur“5, – šiltų jausmų Lietuvai neslepia poetas.
Nuo to meto vertimai jam tapo vieni svarbiausių kūrybinių darbų. Vertė ir verčia, aišku, ne tik iš lietuvių, bet ir iš rusų, anglų, vokiečių, bulgarų, latvių, čekų ir kitų kalbų. Viename interviu yra sakęs: „Tikriausiai joks kitas tyrinėtojas taip neįsigilina į eilėraščių struktūrą, jų gelmę kaip vertėjas. Todėl, kad vertėjas pagauna netgi nepastebimus slaptus niuansus. Panorau būti toks įžvalgus skaitytojas ir tapau vertėju“6.
O lietuvių kalbos žinių prireikė vos grįžus iš Lietuvos. Tuo metu buvo pradėta rengti dvitomė lietuvių poezijos antologija baltarusių kalba, ir jos redaktorius patikėjo A. Razanavui pagrindinį vertimų krūvį. Prie lietuvių literatūros vertimų dar stabtelsime, o dabar grįžkime į aštuntąjį dešimtmetį, kada vertimai poetui buvo kone vienintelė galimybė publikuotis, nes jo poezija vis dar nepageidaujama, įtartina. Sunkiai skynėsi kelią „Būties koordinatės“ („Каардынаты быцця“, 1976), o knygos „Kelias – 360“ („Шлях-360“, 1981) leidyba virto politine akcija, prireikė net kompartijos CK leidimo. Ir kritika beveik tylėjo, nes A. Razanavo kūrybos vertinimas kone prilygo politinės pozicijos išsakymui. „Tai buvo mano nebylystės metai“7, – yra sakęs poetas.
Bėgo laikas, politinė situacija keitėsi, atėjo pertvarka. Su ja keitėsi ne A. Razanavo kūryba, o požiūris į ją. 1988 m. išėjus knygai „Strėlės smaigalys“ („Вастрыё стралы“) pasipylė dešimtys teigiamų straipsnių ir recenzijų, nors knyga niekuo ypatingu neišsiskyrė iš ankstesniųjų. O 1991 m. poetas apdovanojamas Valstybine premija. Nuo tada jo knygos ėjo ir eina viena po kitos: „Medžioklė rojaus slėnyje“ („Паляванне ў райскай даліне“, 1995), „Tikrovė“ („Рэчаіснасць“, 1998), „Šokis su gyvatėmis“ („Танец з вужакамі“, 1999), „Molis Akmuo Geležis“ („Гліна Камень Жалеза“, 2000), „Atkūrimų knyga“ („Кніга ўзнаўленняў“, 2005), „Negalimybių suma“ („Сума немагчымасцяў“, 2009), „Iš apokrifo į kanoną“ („З апокрыфа ў канон“, 2010), „Plojimai delnu vienu“ („Воплескі даланёю адною“, 2010), „Ir paskui pradėti iš naujo“ („І потым нанава пачаць“, 2011), „Nežinomas dydis“ („Невядомая велічыня“, 2017) ir kt. Parašyta ne viena jo kūrybai skirta studija, A. Razanavas tapo baltarusių poezijos autoritetu.
Naujas tūkstantmetis atnešė pokyčių į poeto gyvenimą, – prasidėjo kelionės po užsienį. 2001 m. sausį A. Razanavas tapo pirmuoju Hanos Arendt stipendininku ir dvejiems metams išvyko į Hanoverį. 2002 m. pavasarį čia išėjo dvikalbiai „Hanoverio punktyrai“ baltarusių ir vokiečių kalba. Nuo 2003 m. vasario iki gegužės A. Razanavas gyveno Austrijos mieste Grace, tuo metu Vienoje apdovanotas Herderio premija. Nuo 2004 m. vasaros iki 2005 m. vasaros – Bonos miesto svečias. Prieš tai ir po to, iki pat 2009 m. pabaigos, – dirbta įvairiuose kūrybos namuose Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje.
Be „Hanoverio punktyrų“, išleisti net aštuoni jo poezijos knygų vertimai į vokiečių kalbą. O „Wortdichte“ (2003) – paties poeto parašyta vokiškai. „Aš nesiderinau prie poezijos vokiečių kalba – tai neperspektyvus užsiėmimas, o paprasčiausiai prakalbinau vokiškus žodžius, kaip kalbu su baltarusiškais. Knyga „Wortdichte“ buvo parašyta ar, tiksliau, nutapyta vokiškais žodžiais ant Pilies kalno Grace per tris mėnesius“8, – paaiškina poetas.
Suprantama, A. Razanavas verčiamas ne tik į vokiečių kalbą. Jo kūryba skamba lietuvių, rusų, anglų, lenkų, latvių, bulgarų, slovakų ir daugeliu kitų kalbų, jis seniai pripažintas Europos masto poetu. Tokį populiarumą lėmė jo poezijos potencialas, kūrybinių paieškų universalumas, orientacija į įvairių kultūrinių tradicijų dialogą, o paprasčiau kalbant, – didelis kūrėjo talentas. Ne vieno tautiečio intelektualo nuomone, A. Razanavas labiausiai iš baltarusių rašytojų vertas Nobelio premijos.
A. Razanavas – poetas filosofas su sava kūrybos koncepcija. Jam įdomi ne buitis, o būtis, ontologiniai klausimai, jis mąsto ir rašo apie gyvenimo ir pasaulio sudėtingumą, akimirkos ir amžinybės dramatizmą, keisčiausias įvairių reiškinių sąsajas, siekia giliai pažinti, paaiškinti šiuolaikinį žmogų ir pasaulį. Poeto kūrybos tyrinėtojas Ivanas Šteineris teigia, kad A. Razanavas vienintelis iš Europos poetų yra kardinaliai atsisakęs labai palankios ir visais laikais aktualios vyro ir moters meilės temos, kas netiesiogiai liudija jo siekį būties pažinimo procese išsivaduoti nuo antrinių ir trumpalaikių dalykų9.
A. Razanavas nesižavi metaforomis ir kitomis poetinėmis puošmenomis, didžiausia vertybė jam – žodis, fonemose aidinti jo semantinė gelmė. „Žodyje visada esama slėpinio. Jame užkoduota šis tas itin svarbaus, ištisas tikrovės klodas“10, – teigia vienoje knygoje. Jis siekia suvokti žodžio gimimo, atsiradimo procesą, įminti jo kodą: „Visa, kas gyva, auga iš vidaus: medis iš sėklos, žiedas iš medžio, vaisius iš žiedo, sėkla iš vaisiaus… Žodžio kryptis, kaip ir sėklos, – iš vidaus“11. Apskritai kalba, ir ne tik gimtoji, poetui yra pasaulio pažinimo šaltinis, nuostabą keliantis reiškinys: „Kiekviena tauta turi bent vieną genialų kūrinį, ir tas kūrinys – kalba“12.
Baltarusių kalba ir kultūros paveldas jam yra didžiausias turtas, tautos gyvybės, jos ateities garantas. Todėl poetas ėmėsi atnaujinti, perkurti senosios raštijos tekstus. Kaip rašoma „Atkūrimų knygos“ anotacijoje, poetiniu raktu atrakinti nutilę senosios literatūros kūriniai vėl įeina į tikrovę ir vėl kalba tai, ką bylojo kadaise. Šią vasarą poetas rašė: „Po Skorynos knygos „Turime daugiau patys“ ir ankstesnės „Atkūrimų knygos“ eiliuoju-perkuriu kitus senuosius tekstus – ryškėja šis tas panašaus į baltarusišką knygos epą. Nelengvas užsiėmimas, kartais ir dienos negana, kad atnaujinčiau kokį žodį, kuriam šiuolaikinėje kalboje nėra atitikmens“13.
Poetinės formos novatorius A. Razanavas rašo ne tik eilėraščius ir poemas. Jis laužo įprastus žanrų kanonus, kuria savus ir savaip pavadina: veršakazai, znomai, kvantemos, versetai, punktyrai.
Kvantemos, paties poeto žodžiais tariant, – greičiau poemos nei eilėraščiai, nors tik trijų–keturių–penkių eilučių. Jos įcentrinės, nukreiptos į patį skaitytoją, į jo gyvenimą, ir skaitytojas – pagrindinis kvantemos veikėjas. Žodžiai priima tiktai savus, tos pačios dvasios ir ženklo žodžius. Todėl iš esmės jos neišverčiamos. Neišverčiami ir veršakazai – poetinės semantinės miniatiūros, kuriose kalbasi, persipina mus supančios realijos, daiktai ir jų pavadinimai, įvardijimai.
Znomai – filosofiniai aforizmai, įžvalgos apie būties ir meno esmę, apie žmogaus ir gamtos amžiną vienybę ir priešpriešą. Znomuose A. Razanavas kondensuotai pasako tiek, kiek kiti straipsniuose ir traktatuose. Ne veltui jo znomų knyga „Negalimybių suma“ vadinama vadovu poetams. Štai znomas apie poeziją: „Poezijos tikslas ir ypatybė: išsakyti žodžiais tai, ko šiaip sau, ne poezijoje, išsakyti neįmanoma, – kas neišsakoma. Poezija prasideda, kai nepajėgiame pasakyti. Ten, kur nutyla ir pajunta pralaimėjęs asmuo, atgimsta poetas“14.
Versetai – trumpi dinamiški aforistiniai pasakojimai, artimi alegorijai, baladei, jungiantys savyje siužeto liniją ir apmąstymą, realybę ir fantaziją. Sintezės žanras, anot poeto. O kritikai teigia, jog originalią versetų formą lėmė poeto mąstymo originalumas.
Punktyrai – miniatiūros, įkūnijančios gamtos atgarsius, gyvus įspūdžius. „Kai žodžiai koncentruojami, suspaudžiami, jie įgyja naują kokybę: tampa turiningesni, įgauna magneto savybių. <…> Punktyrų ir skaityti nereikia: žvilgterėjai – ir punktyras jau įsisąmonintas, jau susipažįstate su juo“15, – aiškina poetas.
A. Razanavas – puikus lietuvių literatūros vertėjas. Kaip minėta, tuoj po kūrybinės komandiruotės Lietuvoje buvo pakviestas į vertėjų grupę rengti dvitomę lietuvių tarybinės poezijos antologiją, kuri išėjo 1977 m. Prie vertimų dirbo keturiasdešimt aštuoni vertėjai, iš jų tik A. Razanavas vertė tiesiai iš originalo, kiti naudojosi tarpiniu, pažodiniu vertimu.
1982-ųjų spalį Minske kalbėjausi su A. Razanavu apie antologiją, vertėjo darbo specifiką, sunkumus. Ir jis mane nustebino lietuvių kalbos jutimu. Paklaustas, kas buvo sunkiausia verčiant lietuvių poeziją, nurodė lietuvių kalbos archajiškumą. Lietuvių kalboje esanti gelmė, kažkas nepajudinama, tikra, tam tikra ramybė, tai esą sunku perteikti. Ir kaip pavyzdį pacitavo Salomėjos Nėries „Anksti rytą parašyta / daug naujų skambių vardų…“ „Argi įmanoma tai išversti?“ – retoriškai manęs paklausė.
„Anksti rytą“ A. Razanavas nevertė, bet iš devyniolikos antologijoje publikuotų S. Nėries karo metų eilėraščių išvertė septynis. Iš jų ypatingu sąskambiu su originalu stebina eilėraščio „Ateik“ vertimas, tikslus tiek semantiniu, tiek emociniu aspektu – puikiai perteikia ilgesio, švelnumo, skausmo nuotaiką. Palyginkime antrojo posmo originalą ir vertimą:
| yg vakar – prie kiemo vartelių… Žvilgsniu palydėjai mane… Nė karto, nė vieno kartelio Tavęs neregėjau sapne16. |
Бы ўчора – бязмоўна ля лазу… Праводзіў паглядам мяне… Ні разу, ніводнага разу Ты мне не пабачыўся ў сне17. |
Iš antologijoje pristatomų aštuoniasdešimt šešių lietuvių poetų A. Razanavas vertė trisdešimt vieno autoriaus kūrybą, iš jų šešiolikos – vienas. Jo indėlis didžiulis – beveik trečdalis visų vertimų. „Jis puikiai vertė ir klasiką, ir naujuosius poetus“18, – pripažino antologijos redaktorius Vasilis Vitka. Be abejo, atskirai analizuodami kiekvieną iš jo verstų beveik pusantro šimto eilėraščių, aptiktume ir silpnesnių eilučių, tačiau sėkmių persvara akivaizdi. Ji ne atsitiktinė. A. Razanavas – talentingas kūrėjas, nepaprastas jo, kaip vertėjo, imlumas, poetinė jausena, gebėjimas įsigilinti į verčiamo poeto pasaulėjautą, kūrybinį braižą, visa tai suvokti ir atkurti gimtąja kalba.
Virtuoziškai A. Razanavas išvertė dalį Justino Marcinkevičiaus „Ugnies poemos“, Antano Venclovos, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Onės Baliukonytės eilėraščių. Puikiai perteikė Ramutės Skučaitės posmų dainingumą, švelnų intymumą. Štai eilėraščio „Žemė“ fragmentas:
| Ubagėlė nuo kupros išgis. Ir pavirs erškėtuoge vagis… Ir toks šiltas lašas nuo pušies Ties neapraudotu nulašės19. |
Ад гарба адлечыцца бядак, Стане ягадай шыпшынавай жабрак. І над неаплаканым лаза Схіліцца, і скоціцца сляза20. |
Jam paklūsta ir Vinco Mykolaičio-Putino filosofinė lyrika, ir A. Venclovos dinamiškas lyrizmas. Jo išversta Eugenijaus Matuzevičiaus poezija neprarado poeto pasaulėvaizdžiui būdingo romantikos ir realybės sąskambio, lyriškumo ir dainiškumo.
Netrukus po antologijos A. Razanavo gebėjimo versti iš lietuvių kalbos prireikė kitam įdomiam ir svarbiam, kaip dabar sakytume, projektui. Pačioje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje režisierius Valerijus Masliukas, pažiūrėjęs Panevėžio teatre Kazio Sajos pjesę „Devynbėdžiai“, sumanė ją pastatyti savajame Vitebsko J. Kolaso teatre. Kodėl? Nes įžvelgė joje gerokai daugiau, nei regėjo scenoje, nes pajuto, jog pjesė tarsi apie baltarusius: „<…> nuolankią tautą, kuri dėl riebesnio kąsnio atsižada ir kalbos savo, ir dainų, ir laisvės, o dėl to ir Tėvynę praranda“21. Kas išvers? V. Masliukas prisimena: „Abejonių nekilo – tiktai Alesius Razanavas, kurio „Būties koordinates“ sekiau: kvanteminis, filosofinis, žmogiškas egzistencijos sūkurys aidėjo kiekvienoje poezijos eilutėje. <…> Jau pirmo susitikimo metu tapo aišku: šitas – padarys! Ir nuojauta neapgavo“22.
Kalbėdamas apie pjesės vertimą, A. Razanavas pabrėžia, kad vertė ne tik į baltarusių kalbą, bet ir taikydamas prie tuometinės savo šalies atmosferos: „Kai kurios vietos, punktai, pasažai buvo aštrinami, aktualizuojami ir netgi praplečiami. Na, o eilės ar dainos, kurios ten skamba, iš pat pradžių buvo rašomos savaip. Pačioje pjesėje tokių eiliuotų tekstų nėra. Tai buvo Masliuko užsakymas, jis norėjo, kad nuskambėtų ne vertimai, o tikri kūriniai, ir kad dainos jaudintų salę“23.
Baltarusiškai pjesė buvo pavadinta „Klemensas“. Poetas ne tik išvertė pjesę, bet ir perkūrė jos dvasią. Režisierius deramai sudėliojo akcentus ir veikalas suskambo stipria nesitaikstymo gaida. K. Sajos pjesė tarsi įgavo antrą kvėpavimą, jaudino žiūrovą, žadino jo tautines ambicijas. O Skalno atliekamą A. Razanavo dainą „Ir šie laikai, ir ši tvarka neamžinai“ jaunimas persirašinėjo ir mokėsi kaip nesusitaikymo su režimu himną. Spektaklis tapo ne tik kultūriniu, bet ir visuomeniniu įvykiu.
Netrukus A. Razanavas išvertė dar vieną K. Sajos kūrinį – apysaką vaikams „Ei, slėpkitės!“ (1982), o po kelerių metų J. Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ (1989). Tada vėl grįžo prie poezijos ir 1992 m. išleido nedidukę lietuvių poezijos rinktinę „Белы замак на гары“, kurią sudaro M. Martinaičio, S. Gedos ir E. Mieželaičio poezijos pluoštai. Kadangi pavadinimas paimtas iš S. Gedos eilėraščio „Senoji Palanga“, lietuviškai knygą ir derėtų vadinti originalo žodžiais – „Baltos pilys ant kalnų“.
Rinktinė pradedama M. Martinaičio „Kukučio baladėmis“. A. Razanavas pasirinktinai išvertė daugiau nei trečdalį baladžių ir išdėstė jas savaip, nesilaikydamas originalo sekos. Pradedama nuo Kukučio pasakojimo apie savo trobą. Sugretinkime pirmus posmus:
| Tai turiu trobą – dviem galais. Žiūriu pro langą – saulė teka, žiūriu pro kitą – jau saulė leidžias24. |
Такая ў мяне хаціна – на два канцы. Гляджу праз адно акно – сонца ўзыходзіць, гляджу праз другое – заходзіць сонца25. |
Kaip matome, vertimas beveik adekvatus originalui. Nėra dėl ko papriekaištauti ir dėl kitų baladžių vertimo. Daugumą jų galima laikyti vertėjo sėk-me – „Neliesti!“, „Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoj kojoj“, „Kukučio žodžiai“, „Kukutis reicho daboklėje“, „Kukutis atmerkia akis“ ir kt. Jose gražiai atkurtas Kukučio pasaulis, jo moraliniai principai, stilistinė baladžių atmosfera. Skaitydamas vertimus tiesiog jauti, kaip vertėjui buvo smagu Kukutį su jo mintimis ir nutikimais kelti gimtosios kalbos stichijon. Taip smagu, kad keliose baladėse neiškęsta ir prikurta eilutė kita. Antai strofos pradžia „Važiuoja Kukutis ir kalba: / – Kaip Lietuva panaši į Lietuvą!“ išversta: „Едзе Кукуціс на возе / па Жэмайцкім гасцінцы / і дзівуецца ўголас: / – Як жа Літва падобная на Літву!..“ („Važiuoja Kukutis vežimu / Žemaičių plentu / ir stebisi balsu: / – Kaipgi Lietuva panaši į Lietuvą!“). Arba štai baladės „Kumelaitė Kukučio ausy“ gražiai ir tiksliai išversta pirmoji strofa prailginta dviem eilutėmis: „І чуе Кукуціс, / як іржэ яна непрыстойна“ („Ir girdi Kukutis, / kaip žvengia ji nepadoriai“).
Kyla klausimas, kodėl vertėjas, daugelį baladžių tiksliai atkūręs gimtąja kalba, vienur kitur ima ir priduria eilutę, praplečia poetinį vaizdą ar pakreipia jį truputį savaip. Drįsčiau teigti, kad „kaltas“ iš originalo gautas kūrybinis impulsas. O kad jo būta stipraus, rodo tai, jog greta išverstųjų atsirado ir septynios paties vertėjo sukurtos Kukučio baladės. Retas literatūros recepcijos pavyzdys! O gal kūrybinė sąšauka tarp panašaus braižo ir pasaulėjautos poetų?
A. Razanavo sukurtose baladėse „Kukučio moliūgas“, „Kukutis universalinėje“, „Kukutis kalba telefonu“, „Kukutis mokosi“, „Kukutis stotyje“, „Kukutis pasižymi“, „Kukučio norai“ dominuoja to meto ir netolimos praeities realijos bei anomalijos, laikas ir erdvė jose labiau konkretizuoti, bet stilistika, kalbėjimo maniera jos visiškai artimos lietuviškosioms Kukučio baladėms. Nestokoja jų autorius ir humoro. Antai baladėje „Kukutis universalinėje“ Kukutis nori nusipirkti žieminę kepurę. Pardavėja jam pakeltu balsu aiškina, kad žieminių kepurių nebėra, baigėsi. Kukutis supykęs puola ieškoti teisybės į direktorių kabinetus. Bet čia jo paklausia, kas jis toks esąs.
Ir čia truputį sugudravo Kukutis
ir pasivadino:
aš poetas Martinaitis.
Pamąstė kabinetai
ir galiausiai sako:
geresnės nei triušinė negalim…
Duokit bent tokią,
sutinka akimirksniu Kukutis,
o pats sau tyliai galvoja:
va kad poetas Martinaitis būtų, pavyzdžiui,
restorano direktoriumi,
tikrai dabar turėčiau
ondatrinę, audinės arba dar kokią
itin ypatingą kepurę26.
(Laisvas A. Lapinskienės vertimas)
S. Gedos dvidešimt dviejų eilėraščių pluoštui vertėjas paėmė vieno eilėraščio pavadinimą „Beržai ir lelijos“. Kūriniai parinkti taip, kad atskleistų S. Gedos poezijos pasaulio įvairovę.
Iš paskyrimų poemos Fransua Vijonui „Nakties žiedai“ paimti du eilėraščiai: „Septyneilis apie nebyliąją prapultį“ ir „Maro metų giesmė“. Tiek poetika, tiek vaizdų pynė vertimuose labai artimi originalui. Visiškai suprantamas ir priimtinas vienos kitos detalės pakeitimas verčiant, bet pagrindinio motyvo keisti nederėtų, nes kinta eilėraščio idėja. Tie motyvai išvardinti ciklo pirmojo eilėraščio „Pynė: likimas, kaukolė ir rožė“ pavadinime. Tai laiko, mirties ir meilės simboliai, jie šitame viduramžių poetui skirtame cikle turi keleriopą meninį krūvį. Todėl šiaip jau gerai atkurtą „Maro metų giesmę“ menkina vieno iš minėtų simbolių nepaisymas. Eilutės „Klausyk, pamėlus vasara ir rožė“, „Ilgai klausei tu vasaros ir rožės“ išverstos „Пачуй: паблякла лета і цюльпаны“ („Išgirsk: nublanko vasara ir tulpės“), „Ты доўга слухаў лета і цюльпаны“ („Ilgai klausei tu vasaros ir tulpių“).
Apskritai S. Geda, A. Razanavo išverstas, skamba visai gediškai. Tai byloja eilėraščių „Beržai ir lelijos“, „Atsakymas į marsiečių užklausimą“, „Mindaugo nužudymas“, „Žydinti slyva Snaigyno ežere“ baltarusiški tekstai, kuriuose vertėjas pasirodo aiškiai jaučiąs eilėraščio stilistiką, gražiai atkuria meninę eilėraščio visumą. Prie tokių vertimų būtų galima priskirti ir „Vaidevuto valstybės žlugimą“, jei ne netikėtas trečios strofos netikslumas – vietoj „bet riteriai greitai išgnaibė tranus“ čia atsirado „ды захапілі / рыцары / трон“ („…užėmė sostą“).
„Tryliktas šaltinis“ – tokiu pavadinimu pristatomi šeši E. Mieželaičio eilėraščiai. Trys iš jų – „Pirmasis sniegas“, „Nemiga“, „Piešinys“ – buvo spausdinti 1977 m. antologijoje. Trys versti iš naujo: „Ne tas laimi, kas nori griaudamas laimėti“, „Homomaterializacija“, „Dvylika šaltinių“.
Įdomu gretinti „Dvylikos šaltinių“ originalą su vertimu. Šis ilgas, kelių dešimčių posmų monologas apie pasaulio vienumą ir prieštaringumą neįspraudė A. Razanavo į griežtą formą. Verlibras, mieželaitiški minties posūkiai, regis, įtraukė vertėją į kūrybinį eksperimentą: eilučių skaičius dažname posme skiriasi nuo originalo, laisviau elgiamasi su intonaciniais lūžiais. Tačiau tai nesugriovė meninės visumos, nes ji atkuriama tomis pačiomis priemonėmis, kokiomis buvo ir sukurta. A. Razanavui artimas E. Mieželaičio kūrybos braižas, pomėgis eksperimentuoti, kurti netikėtus poetinio teksto lydinius. Visa tai prisidėjo prie vertimų sėkmės.
Baltarusių literatūrologai pripažįsta, jog dešimtmečius trukęs A. Razanavo darbas prie lietuvių poezijos vertimų turėjo įtakos jo paties kaip poeto formavimuisi. Be abejo, ir kalbos pažinimui. Juk vertėjas – įžvalgiausias skaitytojas.
Lietuvių kalba yra išėjusios dvi jo kūrybos knygos „Medžioklė rojaus slėnyje“ (2008) ir „Krikšto motinos dovana“ (2013). Abi verstos šio straipsnio autorės. Šiuo metu ruošiamasi išleisti trečią – „Lietuviškų punktyrų“ knygą, bet ne verstą, o paties autoriaus parašytą lietuviškai. Pluoštas punktyrų publikuojami ir šiame „Metų“ numeryje.
Lietuviškai A. Razanavas pradėjo kurti prieš gerus trejus metus. Paklaustas, kas jį paskatino, atsakė: „Tarp manęs ir lietuvių kalbos radosi kažkas, kas prašėsi išryškinama ir įvardijama. Ėmiausi padėti – gyvi tikrovės pastebėjimai ir lietuvių kalbos fonosemantika pradėjo vieni kitus suprasti. Kiekviena kalba savita, lietuvių kalbos fonosemantika atvėrė erdves, kurių nesiekė nei baltarusių kalba, nei vokiečių, su kuria irgi turėjau reikalų, ir aš žengiau į tas erdves su jauduliu: man jos kažkokiu būdu buvo pažįstamos. Kas dar? Ogi tai, kas buvo anksčiau. Mano vertimai iš lietuvių kalbos, „Poezijos pavasariai“, vertėjų seminarai ir ilgametis mudviejų bendradarbiavimas. Ir tu dar anksčiau per bendrus skaitymus atkakliai mane skatindavai: bandyk… kurk… pabūk lietuvių kūrėju!.. Kažkur, gal Birštone, pasakiau, kad pajutau, jog pradedu šnekėtis su lietuvių kalba: ji po truputį atveria man savo prasmes. Be šio abipusiškumo lietuviški punktyrai nebūtų atsiradę“27.
Viename laiške A. Razanavas rašė dar turįs norą mėnesiui kitam apsigyventi kokiame nors grynai lietuviškame kampelyje, kad su visa galva panirtų į kalbą: dar ne visi sumanymai esą įgyvendinti. Palinkėkime sukaktuvininkui įgyvendinti ir šiuos, ir kitus sumanymus.
1 Razanau A. Medžioklė rojaus slėnyje. – Vilnius: Homo liber, 2008. – P. 227.
2 Разанаў А. Невядомая велічыня. – Мінск: Логвінаў, 2017. – P. 102–103.
3 Ten pat. – P. 104.
4 A. Razanavo 2017 10 23 laiškas autorei.
5 A. Razanavo 2017 10 15 laiškas autorei.
6 Разанаў А. Невядомая велічыня. – P. 68.
7 Ten pat. – P. 152.
8 Разанаў А. З апокрыфа ў канон. – Мінск: Логвінаў, 2010. – P. 118.
9 Žr. Штейнер И. Криница, из которой пил святой: философия поэзии Алеся Рязанова. – Минск: РИВШ, 2010. – P. 90.
10 Разанаў А. З апокрыфа ў канон. – P. 69.
11 Razanau A. Medžioklė rojaus slėnyje. – P. 235.
12 Ten pat. – P. 225.
13 A. Razanavo 2017 08 07 laiškas autorei.
14 Razanau A. Medžioklė rojaus slėnyje. – P. 245.
15 Разанаў А. Невядомая велічыня. – P. 150.
16 Nėris S. Kaip žydėjimas vyšnios. – Vilnius: Vaga, 1978. – P. 227.
17 Літоўская савецкая паэзія. Анталогія ў двух тамах. – T. 1. – Мінск: Мастацкая літаратура, 1977. – P. 25.
18 1983 10 04 pokalbio užrašas.
19 Skučaitė R. Dar šneka vanduo. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 87.
20 Літоўская савецкая паэзія. – T. 2. – P. 152.
21 Маслюк В. P. S. // Сая К. Клеменс. – Мінск: Логвінаў, 2013. – P. 99.
22 Ten pat. – P. 99–100.
23 Разанаў А. Невядомая велічыня. – P. 115.
24 Martinaitis M. Kukučio baladės. – Vilnius: Vaga, 1977. – P. 44.
25 Белы замак на гары. – Мінск: Мастацкая літаратура, 1992. – P. 9.
26 Ten pat. – P. 28–29.
27 A. Razanavo 2017 10 17 laiškas autorei.
Bogusław Wróblewski. Įsiklausyti į pasaulio ritmą. Apie Hannos Krall kūrybą
2016 m. Nr. 11
Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė
Fakto ir grožinė literatūra iš pirmo žvilgsnio atrodytų esantys visiškai nesulyginami reiškiniai. Rašytojas-reporteris nori būti vos ne skaidrus mediumas, pro kurį prasišviečia objektyviai egzistuojančio pasaulio struktūra, o rašytojo-kūrėjo pasaulis atrodo subjektyvus iki kraštutinumo. Tačiau jeigu pažvelgsime įdėmiau, tai pasirodys, kad viskas nėra jau taip akivaizdu.
Prieš keletą metų konferencijoje Drohobyče, kalbėdamas apie Bruno Schulzo – žydų kilmės lenkų rašytojo, vieno iš sapniškiausių ir labiausiai „fantazuojančių“ XX amžiaus kūrėjų – veikalus, minėjau ir Hannos Krall kūrybą. Vis dėlto konferencijos dalyviai turėjo pripažinti, kad B. Schulzo ir H. Krall darbai puikiai vieni kitus papildo: B. Schulzo pasauliui, Michało Paweło Markowskio žodžiais tariant, „nuolatos gresia katastrofa, griūtis, regresas“1, o H. Krall vaizduoja pasaulį po katastrofos, jau sugriuvusį, regreso būsenos (kaip įsitikinsime – taip pat ir epistomologine prasme).
Svarbu, kad abu juos ištinka – lieku prie M. P. Markowskio formuluočių – „hermeneutinis pralaimėjimas“: „Pasaulio ir asmeninės psichikos skaitymas yra pagrindinė egzistencinė Schulzo subjekto (veikėjo) situacija, subjekto besistengiančio – anot paties Schulzo – išskaityti kokią nors prasmę iš prieš jo akis (tikrovė) ir jame pačiame (nesąmoningumas) atsiveriančio teksto. Dažniausiai – veltui“2.
Panašiai ir su H. Krall kūryba. Štai pavyzdys iš 2011 metais pasirodžiusios „Baltosios Marijos“. Viena iš pagrindinių šios knygos sąvokų yra „nepateikto kaltinimo“ sąvoka, Krzysztofo Piesiewicziaus ištarta aptarinėjant filmo „Dekalogas VIII“ scenarijų. „Nepateiktas kaltinimas“ – tai savotiška vidinė stigma, nešiojama žmogaus, kuris tam tikru laiku neatlaikė etinio likimo iššūkio (nesutiko „melagingai paliudyti“, kad maža žydų mergytė gautų katalikų krikšto metriką). Tačiau H. Krall mėgina mums pasakyti, kad „nepateiktas kaltinimas“ nuginkluoja ne tiek potencialius kaltuosius, kiek kaltintojus. Juk čia kalbama ne apie tai, kad negalima nubausti žmogaus, neturint pakankamų jo kaltės įrodymų. Čia esmė tai, kad apskritai negalima jo vienareikšmiškai, konkrečiai apkaltinti. Tarsi truktų užtektinai aštrių aksiologinių priemonių, tarsi mūsų vertinimo sistema būtų nepakankamai talpi ar per mažai iškelta jos vertė. O jeigu ko nors negalima apkaltinti, tai negalima jo ir ginti. Ir tada pasirodo, kad ir etikos sferoje yra neįmanomas „prasmės skaitymas“. <…>
Trumpai galima reziumuoti, kad tokių rašytojų kaip B. Schulco, Stanisùawo Witkacy’io ar netgi Witoldo Gombrowicziaus kūryboje prasmės atrofiją aptinkame dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, o H. Krall kūryboje – ji yra karo rezultatas. Niekada nepatenkintą poreikį apžvelgti savo gyvenimą kaip vieną nedalomą visumą, suteikti tai visumai prasmę, jaučia, tarkim, knygos apie ištrūkimą iš mirties nagų „Širdžių karalius vėl suka arklius“3 pagrindinė veikėja.
Toliau nagrinėdami H. Krall kūrybą, galime pastebėti, kad kai kurie jos mėginimai rekonstruoti pasaulį pasitelkus reportažą yra panašūs į grožinės literatūros autorių naudotus metodus, net ir tada, kai ji pateikia metafizinę pasaulio viziją. Kalbama visų pirma apie savotiškus tos prozos „labirintus“, matomus kaip tik „Baltojoje Marijoje“, kurioje pasakotoja keliauja po katastrofos išlikusių griuvėsių labirintais – per pokario Lenkijos tikrovę. Anksčiau – kaip žydų vaikas, o šiandien – kaip viena iš jos pačios pasakojimų herojų – ji keliavo per ekstremalių, mirtinų pavojų labirintą, pavojų, kurių pasisekė išvengti laimingai susiklosčius aplinkybėms ir padėjus žmonėms.
Stabtelėkime trumpam prie to labirinto, kuriuo nukeliavo „Baltosios Marijos“ herojė, nes tai autobiografiškiausia H. Krall knyga. Žinoma, joje ji labai diskretiškai kalba apie autobiografiškumą: „Tą mažylę pažinojau gana gerai“, – rašo autorė apie veikėją, kurios prototipas – ji pati4. Smalsesni skaitytojai susiras ankstesnę, prieš keturiasdešimt metų pirmuoju asmeniu parašytą H. Krall knygą apie jos kelionę per okupacijos metus „Lošimas iš mano gyvenimo“. Joje rašo: „Daug kartų bandžiau suskaičiuoti, kiek jų buvo. Negaliu. Neprisimenu visų veidų ir pavardžių. Buvau vaikas. Tačiau atsimenu, kad kiekvienoje situacijoje, net ir tada, kai atrodė, jog nėra išeities, nėra jokio išsigelbėjimo, – visada atsirasdavo kas nors, kas paduodavo ranką. Kaip tik šitaip, pažodžiui: paduodavo ranką ir nuvesdavo į kitą, mažiau pavojingą nei kitos, vietą“5. Šio tikroviško liudijimo herojai vėliau pateko į knygos „Baltoji Marija“ puslapius. Bet ir tada pasakojimas liko trūkčiojantis, fragmentinis, kupinas abejonių ir pauzių. Nes tokia žmogaus atmintis: nevientisa, kupina tik ryškiausių vaizdų ir epizodų.
„Baltoji Marija“ – tai iš naujo papasakota mažos, per karo baisybes išlikusios mergaitės istorija, ir kartu savotiška atminties mechanizmo analizė, atskleidžianti individualios ir – galbūt – bendros atminties savybes. Kad tai pavyktų, autorė bando pažvelgti į save pačią – vaiką – ir kelia klausimus, kurie būtų nelogiški grynai autobiografiniame pasakojime.
Labai svarbu, kad H. Krall sugeba sukurti hipotetines situacijas, parodyti galimą, bet ne būtinai buvusią tikrovę, kitaip tariant – kurti alternatyvią fikciją. (Beje, nesunku ją pastebėti, nes autorė visada daugiau ar mažiau aiškiai perspėja skaitytoją <…>, pvz., tokiais žodžiais: „Taip galėjo viskas vykti. O galėjo nutikti ir visiškai kitaip“6.)
Toks meistriškas H. Krall buvusio pasaulio reiškinių charakterizavimas, regis, turėtų būti būdingas grožinei literatūrai. Tačiau „Širdžių karaliuje“ (kuris anaiptol ne fikcija paremtas) herojė po karo parengė kelis savo žydų senelių „mirties variantus“ (tiksliau: itin smalsiems parengė kelis pasakojimus, kaip mirė ar žuvo jos „lenkai“ seneliai).
Tačiau H. Krall knygų literatūrinę vertę nulemia jos rašymo meistriškumas, tekstų stilius, savotiška reportažinio pasakojimo „pakylėta vertė“, kurią suteikia, pavadinkim, „formų kūrimo aktai“7. Kalbama apie autorės polinkį tvarkyti pasaulį, pasitelkus dvilypę opoziciją, kuri, vis dėlto, privalo ne supaprastinti tą pasaulį, o parodyti jo sudėtingumą8. Taip pat apie autorės sugebėjimą panaudoti ironiją pačiu taikliausiu ir kilniausiu būdu9. Tarkim „Išskirtinai ilgos linijos“ herojės, Franciszkos Arnsztajnowos, pasaulis yra priklausomas vien nuo jos artimųjų, kurie per gana trumpą laiką išnyksta iš jos gyvenimo: miršta vyras, sūnus, ant jo kapo nusižudo būsimoji marti. Franciszką lankantis Józefas Czechowiczius „anksčiau pradėdavo pokalbį nuo mandagių klausimų – jie buvo lengvi, todėl ji atspėdavo iš lūpų judesių [Arnsztajnowa buvo kurčia – B. W.]. Kaip laikosi ponas daktaras? Klausė apie vyrą. Paskui [kai vyras mirė] – kaip laikosi jūsų kapitonas? Klausė apie sūnų. Paskui [kai sūnus mirė] – kaip laikosi marti? Klausė apie buvusią sužadėtinę. Paskui [kai sužadėtinė nusižudė] – kaip laikomės?“10 <…>
Panaši „redukcija“, tik jau kur kas platesnio pobūdžio, vyksta H. Krall aprašinėjant Liublino žydų genocidą. Vokiečių ištremti iš savo gyvenamųjų vietų jie „nešėsi: kuprines, patalynės ryšulius, šeimos nuotraukas, šabo žvakides, pašto ženklų albumus, talitus aksominiuose arba šilkiniuose maišeliuose, mylimiausius žaislus, dubenį su šen bei ten atskilusiu emaliu, skrybėlės dėžę <…>“ ir t. t., ir pan., – šis ištremtų žydų su savimi gabenamo turto sąrašas užima beveik pusę puslapio. Greitai žydai buvo suvaryti į getą – „nešėsi: kuprines, patalynės ryšulius, albumus, talitus, mezuzas…“ – šį kartą nešamų daiktų sąrašas baigiamas daugtaškiu. Paskui daugumą jų nuvedė į didžiąją sinagogą: „nešėsi: kuprines, žvakides, patalynę…“ – daugtaškis atsiranda dar anksčiau, sąrašas dar labiau sutrumpėja. Pagaliau jie buvo suvaryti prie vagonų, stovinčių šalia skerdyklos – tai bus jų paskutinė kelionė į mirties vietą. Eidami jie „nešėsi…“ Tas daugtaškis dabar vietoj visų išvardytų daiktų – autorės noras pasakyti, kad tai, ką jie dar galėjo su savimi neštis, jau neturi jokios reikšmės11.
Taigi taip atsiskleidžia dar vienas H. Krall prozos stiliaus bruožas – pasikartojimų ritmika. <…> „Baltojoje Marijoje“, pvz., žodžiu „paskui“ prasideda net septyni iš eilės einantys sakiniai – atrodytų, kad juo norima sukelti griežtos chronologinės tvarkos įspūdį, o iš tikrųjų jis sukelia vidinį chaosą ir nerimą12. Ir kaip tik to autorė siekia. <…>
Dabar laikas pakalbėti apie dažnai „postmodernistiniuose“ svarstymuose aptarinėjamą „fragmentiškumą“. Ar jis būdingas H. Krall? Knyga „Rožinės stručio plunksnos“, pasirodžiusi dar prieš „Baltąją Mariją“, yra sudaryta iš autorei skirtų pasakojimų, laiškų, daugelio žmonių pasisakymų. Jie visi kartu atsiveria prieš skaitytojo akis kaip įdomus socialinis ir mentalinis šiuolaikinio pasaulio peizažas. Šios konstrukcijos pradžia – 1960-ieji, kai gimė adresatės-klausytojos dukra, o pabaiga – ir tai svarbu – 2009-ieji, kai jos JAV gyvenantis anūkas svarsto, kokį tolesnį gyvenimo kelią pasirinkti.
Taigi kalbame apie apvalų pusšimtį, sutalpinantį pokarinio pasaulio vaizdą – visiškai pasikeitusio, Antrojo pasaulinio karo sudarkyto, nuolatos kintančio pasaulio, nors nuo karo praeina vis daugiau laiko. Šis vaizdas išnyra iš tarpusavyje nesusijusių, skirtingų pasakojimų, aprašymų, nuomonių – bet tai ne tiek „fragmentiškumas“ įprastine prasme, tarkim, taikoma romantizmui, o greičiau postmoderni „fragmento poetika“, kurią pasitelkusi H. Krall stengiasi – paradoksaliai – įveikti tą posmodernizmą vertybių srityje.
Pasaulis po masinių žudynių sunkiai pasiduoda mėginimams jį sutvarkyti (tą atspindi dauguma holokausto temą gvildenančių knygų), bet įmanoma jį dinamiškai aprašyti – tada iškyla ganėtinai įvairus ir daugiaplanis vaizdas. Ir kas jį sudaro? Kaip jį piešia H. Krall, pasitelkusi savo artimųjų, pažįstamų, pokalbio dalyvių, herojų epizodinius pasakojimus ir poelgius? Visų pirma – žydų tautos išnaikinimas, bet jis H. Krall suvokiamas ne kaip globalinio, masinio masto reiškinys, o kaip nesuskaitomų individualių tragedijų visuma. Taip pat ir lenkų dvarų sunaikinimas. Taip pat – vokiečių ištrėmimas (arba exodus) iš pokario Lenkijos šiaurės ir vakarų žemių. Ir dar – komunistinės utopijos suvedžioti protai. Šiame vaizdavime yra darbininkas ir inteligentas, partinis biurokratas ir antikomunistas. Yra kartų santykiai, senatvė ir patiklios jaunystės drąsiai laužoma išeinančiųjų nostalgija.
Vienas iš sėkmingai H. Krall skaitytojų vaizduotę veikiančių elementų, be jokios abejonės, yra jos neeilinis dėmesys žodžiui: geriems reportažo meistrams būdingas gebėjimas vartoti santraukas (iliustruojančias arba paaiškinančias įvykių mechanizmus) H. Krall kūryboje perauga į polinkį pasitelkti metaforą, tiksliau – pastebėti ir įvardyti situacijas, kurios iš esmės yra metaforinio ar netgi simbolinio pobūdžio. Žinoma, metafora yra santrauka (sąvokų „trumpas sujungimas“), bet jos daugiaprasmingumas priverčia skaitytoją ją interpretuoti.
Štai pavyzdys. Ar žmogus iš esmės yra dulkė, menkas pūkelis, nieko nereiškiantis laiko ir erdvės didybės akivaizdoje? Virš iš miesto vedamų trijų tūkstančių žydų kolonos pakilo vėjas (nors „rytą buvo ramu“): „Nešėsi patalynę. Vokiečiai ieškojo aukso ir pjaustė pagalves, patalus. Aukso nebuvo, tik plunksnos išsibarstė, vėjas jas nutvėrė. Pakilo debesis. Virš žmonių nuplaukė, paskui pasūkuriavo, kažkur išsisklaidė, turbūt po dangų“13. Negaliu atsispirti įspūdžiui, kad tai poetinės Wisùawos Szymborskos plunksnos vertas paveikslas – beje, debesų motyvas Nobelio premijos laureatei buvo ypač būdingas. <…>
Grįžkime prie straipsnio pradžioje gvildentos temos. Ar iš tikrųjų fakto ir grožinės literatūros veikalai remiasi kraštutiniu prieštaringu santykio autorius–pasaulis suvokimu? Juk jau ketvirtį amžiaus tokioms asmenybėms kaip reporteriai Ryszardas Kapuścińskis ar H. Krall rašymas tapo saviraiškos būdu lygiai taip pat, kaip ir grožinės literatūros autoriams. Menininkai, kaip žinia, save išreiškia – nors ir ne visada sėkmingai – stengdamiesi atrasti ir įvardyti pasaulį valdančias taisykles, nors jų dėmesys gali būti sukoncentruotas į priešingus šio pasaulio ašigalius. Tas autoekspresijos poreikis tampa svarbus taip pat ir reporterio veiklos motyvacijai. Šiuo požiūriu reportažas gali būti beveik toks „asmeniškas“, kaip ir „neribojamos“ vaizduotės kūrinys. Tokios asmeniškos yra naujausios H. Krall knygos. Neprarasdamos reportažo reikšmės, jos išreiškia ir pačią autorę, jos turtingą ir komplikuotą vidų.
1 Markowski M. P. Polska literatura nowoczesna. Leśmian, Schulz, Witkacy. – Kraków: Universitas, 2007. – P. 252.
2 Ten pat. – P. 195.
3 Krall H. Król kier znów na wylocie. – Warszawa: Świat Książki, 2006.
4 Krall H. Biała Maria. – Warszawa: Świat Książki, 2011. – P. 10.
5 Bartoszewski W., Lewinówna Z. Ten jest z ojczyzny mojej. Polacy z pomocą Żydom 1939–1945. – Warszawa: Świat Książki, 2007. – P. 297.
6 Krall H. Wyjątkowo długa linia. – Kraków, 2005. – P. 92.
7 Plg. Bauer Z. Paradoksy prawdy. Pisarskie wybory Ryszarda Kapuścińskiego // Życie jest z przenikania. Szkice o twórczości Ryszarda Kapuścińskiego. – Warszawa: PIW, 2008. – P. 34–36.
8 „Man atrodo, kad reportažinis žiūrėjimo būdas leidžia aiškiau pastebėti ne tik žmogų, bet ir Dievą. Vis dažniau galvoju, kad Jis yra geriausias skaitytojas“, – Monika C. knygoje „Różowe strusie pióra“
(Warszawa: Świat Książki, 2009. – P. 187).
9 H. Krall, panašiai kaip ir B. Schulzui, ironija privalo tarnauti kaip filosofinės distancijos išraiška, o ne kaip ciniškos pajuokos įrankis (Piotro Milatti’o formuluotė knygoje „Słownik Schulzowski“, sudarytoje
W. Boleckio, J. Jarzębskio, S. Rośko; Gdańsk, 2003. – P. 157).
10 Krall H. Wyjątkowo długa linia. – P. 54.
11 Ten pat. – P. 70–75.
12 Krall H. Biała Maria. – P. 49.
13 Krall H. Wyjątkowo długa linia. – P. 81.
Inga Bartkuvienė. Apie ribas, šmėklas ir mirtingumą
2016 m. Nr. 2
Franzo Kafkos vertimai į lietuvių kalbą papildyti dar vieno žanro kūriniu – vienintele fragmentu išlikusia drama „Kriptos sargas“ („Der Gruftwächer“). Rašyta beveik prieš šimtą metų, 1916 m. lapkritį–1917 m. sausį, ji pirmą kartą publikuota 1936-aisiais Maxo Brodo kartu su apsakymu „Kovos aprašymas“ ir kitais kūrybinio palikimo raštais. Leidėjas tekstą sukompiliavo iš paskirų atkarpų ir suteikė jam iki šiol prigijusią formą ir pavadinimą, nors pats autorius rašęs į vientisą tekstą nesujungtomis dalimis, o pavadinti kūrinį ketinęs „Grota“ arba „Kripta“. Fragmentas kurtas draminiais dialogais ir proza mokykliniuose sąsiuviniuose mėlynais viršeliais. Ruošdamasis rankraštį skaityti publikai literatūros vakaruose, F. Kafka perrašė tik draminę dalį – šis švarraštis išlikęs ne visas. Lyginant su juodraščio variantais jis yra lakoniškesnis, atsisakyta daugelio remarkų skliausteliuose, nusakančių pokalbio dalyvių mimikas bei nuotaikas, kai kur trumpinami ir pokalbiai, išbraukiant paaiškinančius dalykus, tekstą gryninant, tankinant. Akivaizdu, kad reikšminė įkrova ir atsiranda taisytose vietose – kur ankstesniuose variantuose išskleidžiami priežastiniai ryšiai, perrašytame atsiveria tarpas, skaitytoją stabdantis ir kurstantis galvoti. Kamerhero ir oberhofmeisterio dialogas, kuriame ryškėja valdymo peripetijos ir galių persiskirstymo dvare problemika, F. Kafkos užrašuose randamas labai išbraukytas, matyt, norėta politinės linijos atsisakyti. Šis dialogas skaitytojų gali būti suskliaustas arba suvokiamas kaip išorinis ar kontekstinis pagrindinio vyksmo atžvilgiu. Fragmentas verstas iš originalo, pateikto kritiniame F. Kafkos „Raštų“ leidime, ir laikantis dabar dažniausiai tiražuojamos draminės versijos be prozos elementų, perimančios M. Brodo išdėstymą, tačiau atsisakančios jo taisymų, intarpų, sumanymo užbaigti tekstą režisūrinėmis remarkomis.
Čia, kaip ir kituose F. Kafkos tekstuose, įdomiai susiduria rašymo strategija ir – literatūriškai bei politiškai determinuotas – santykis su kalba kaip su svetima. Vokiečių kalba regione, kuriame ji nedominuoja, yra virtus kitokia – sustabarėjusi, mažai besikeičianti, Prahos žydui ji savaip nesava, o susvetimėjimo rašytojui ji „kita“ par excellence. F. Kafkos elgseną su kalba Giles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari identifikavo kaip štai kokią: „[Kafka nusprendė] naudoti Prahos vokiečių kalbą tokią, kokia ji yra, – su visu skurdumu, toliau ją visiškai blaiviai deteritorizuoti, išdžiūvusį žodyną priversti vibruoti savo intensyvumu, simboliniam, reikšmių pripildytam arba tiesiog reikšminiam kalbos vartojimui priešpriešinti tiesiog intensyvų kalbos vartojimą, pasiekti idealią, nesuformuotą, intensyviai materialią išraišką“1. „Kriptos sargo“, kaip ir daugelio F. Kafkos tekstų, įdomumas ir glūdi ne perkeltinėse (iš teksto ištremtose) prasmėse, o tekstinių ryšių žaismėje. Deteritorizuoti kalbą – reiškia ją atsieti nuo įprastinių kontekstų (kultūrinių, geografinių, istorinių), nuo kontekstiškai determinuotos vartosenos, taip pat ir nuo „prigimtinių“ suvokėjo prasmės lūkesčių bei gatavų interpretavimo modelių, sukuriant terpę, kurioje kalbos intensyvumas užmegztų vis naujus ryšius bei ryšių sekas ir skatintų nuolat peržiūrėti savąją suvokimo logiką.
„Kriptos sargo“ dramatizmas – ne žanrinio pobūdžio. Dėl išorinio veiksmo ir nors kiek tradiciškesnės draminės struktūros nebuvimo ortodoksiški literatūros istorikai kūrinio nelaiko drama. Tačiau nors F. Kafkos pjesė nebaigta, jos veikimo principas panašus į kitų modernizmo dramų (pvz., Maurice’o Maeterlincko) veikimo būdą, o su klasikinėmis dramomis sieja reflektuotos referencijos: su Pedro Calderono „Gyvenimas – tai sapnas“ sieja gyvenimo it sapno traktuotė, kurią įtvirtina dramai priklausanti atkarpa proza „Nutrūkęs sapnas“, buvimo (ne)tironu problematika, ryškėjanti kamerhero ir oberhofmeisterio dialoge, su Williamo Shakespeare’o „Hamletu“ sieja tėvo / dinastijos šmėklų pasirodymas, Hamleto beprotybė / kunigaikščio dvasinės pusiausvyros praradimas, kriptos sargo pamišimas, apie kurį tekste kalbama tik užuominomis, bet tolesniuose F. Kafkos užrašuose paklausiama tiesiogiai „Ar pažįstate parko sargą? / Žinoma. / Ar Jums neatrodo, kad jis išprotėjęs?“2 ir kt.). Raiškos intensyvumas – dramatizmo atitikmuo: tikrai dramatiški dalykai čia atskleidžiami ne veiksmu ar išplėtotu kalbėjimu, o minimaliu, vietomis stringančiu sakymu, meistriškai įkalbintu žvilgsniu, mirksniu, gestu, pažymėtomis pauzėmis atsiveriančia tyla. Įtemptas dialogiškumas persikelia ir į skaitymo erdvę – faktinis teksto fragmentiškumas, išbarstymas, išbraukymas eina išvien su reikšmių dinamiškumu, grindžiančiu skaitomo teksto nepabaigiamumą ir fatalų atvirumą.
Dramos siužetas išauga iš pagrindinių personažų susitikimo – kunigaikštis Leo, perpratęs ne taip seniai valdomo dvaro reikalus ir įsitikinęs, kad vieno sargo nepakanka apsaugoti pilies parke esantį mauzoliejų, į pilį pasikviečia trisdešimt metų prie parko vartų budintį sargą, kad šis papasakotų, kaip sekasi dirbti. Sargas – visai suvargęs – kalba keistus dalykus, kurie iš pradžių glumina kunigaikštį, bet vėliau perauga į neįtikimą, bet jį įtikinantį pasakojimą apie tarnystę dvarui, kovojant su protėvių dvasiomis, kurios kasnakt jėga, retorinėmis priemonėmis ir vilionėmis bando patekti pas kunigaikštį. Atsiskleidžia nejaukus, situacijos nulemtas sargo funkcijų apvertimas – ne saugoti mauzoliejų nuo įsibrovėlių, bet patį kunigaikštį nuo galimo ten „reziduojančių“ ponų įsiveržimo į jo gyvenamą erdvę (sąmonę?). Priežasties, kodėl dinastijos šmėklos siekia susitikti su kunigaikščiu, sargas faktiškai nežino, tačiau užuot klausęs kovoja, nes iš baimės kyla nuojauta, kuri ir atstoja žinojimą. Kunigaikštis nori sužinoti dvasių motyvą, prilygstantį nuosprendžiui, bet taip pat bijo3. Grumtynės su mirusiais – galių susidūrimo laukas. Naktinės kovos neturi nei nugalėjusių, nei pralaimėjusių ir net nesibaigia lygiosiomis: sargas teigia savo pergalę, nes Frydricho parko vartus jam pavyksta išsaugoti ir šmėklos neperžengia draudžiamos ribos, tačiau jėga yra mirusiųjų pusėje – pasibaigus kovai sargas guli visiškai sugniuždytas ir bando atgauti jėgas (beje, „Procese“ sutinkame sumuštą, tačiau neįveikiamą, nepadalomą, niekaip netransformuojamą, labiau į instrumentą nei į žmogų panašų sargą). Sąlyginį sargo laimėjimą lemia vien gamtinis laikas (brėkštant rytui dvasios pranyksta) ir jo gyvastis (kitaip nei mirusieji, jis kvėpuoja ir išnaudoja kvėpavimą kaip pagrindinį ginklą). Kovos laikas konkretus ir kartotinis – ji prasideda laikrodžiams išmušus dvylika ir pasibaigia švintant, tačiau paties proceso ribos nebe tokios aiškios, nes įsivėlusi laikinė painiava: sargas tarnauja trisdešimt metų, jam atrodo, kad tam pačiam kunigaikščiui, nors pats kunigaikštis valdo mažiau nei metus, sargas tvirtina niekad iki tol nebuvęs pilyje, bet jam įteikti ordinai, tad pilyje jis turi būti buvęs, su hercogu Frydrichu grumiasi trisdešimt metų, nors šis palaidotas tik prieš penkiolika. Laikinės prieštaros ir verčia suabejoti: galbūt šis kovos tęstinumas yra begalinis ir galbūt jis nurodo į prigimtinę mirties baimę ir archetipinę kovą su mirusiaisiais, dažniausiai vykstančią naktį sapno pavidalu. Sargui pasakojant (tiesioginė kova hic et nunc tarp sargo ir kriptos ponų nevyksta, jų pokalbis menamas, pamėklės neturi savo balso, pats sargas „cituodamas“ jas įgarsina), išsitrina riba tarp faktiškumo ir įsivaizdavimo. Transcendencijos čia lyg ir nėra: pati realybė talpina racionalius ir iracionalius dalykus, lygiai taip, kaip ir teksto kalba neatskiria gyvenimo sferos nuo mirties, o byloja / nutyli apie gyvenimą ir mirtį. Kunigaikštis šiuo klausimu pasirodo kaip sargo bendrininkas, iš pradžių suabejojęs dėl hercogo Frydricho, vėliau jau neklausia, kokia Izabela, iš kur, jis žino, kad tokia tikrai yra, tik apgailestauja niekad negirdėjęs jos vardo.
Regis, pats tekstas susidėlioja iš samprotavimų apie griežtai nubrėžtas ribas ir ribų peržengimo galimybes. Pirmiausia tai erdvinės ribos: pilis yra apjuosta parko, kuriame yra mažesnis Frydricho parkas su šeimos kripta, pilies parkas prie kiekvieno įėjimo saugomas kariškių, o Frydricho parkas – sargo. Griežtai apibrėžta veiksmo ir kalbėjimo erdvė – pilyje esantis kunigaikščio darbo kambarys su rašomuoju stalu (kunigaikštis – rašantis subjektas?). Vizualiai statoma „siena“ turi atviras angas: parkas – vartus, kunigaikščio kambario durys retsykiais praveriamos arba žvilgsnis nuslysta į vaizdą už lango, sargo trobelės durys ir langai – kiaurymės dvasioms įsigauti. Aiškus riboženklių išdėstymas leidžia išsyk pastebėti peržengimus. Greta sienos metaforos įtvirtinamos trys architektūrinės (ne)būties figūros: pilis, sargo namelis ir kripta. Visi šie pastatai atkartoja F. Kafkos kūryboje taip svarbų statinio / urvo (der Bau) motyvą, kuris įima ir pilies (romanas „Pilis“), ir sienos (apsakymas „Statant kinų sieną“), ir kurmiško požeminio labirinto (apsakymas „Urvas“) reikšmes. Šioje dramoje pilis atitinka būtį, kripta – nebūtį, sargo namelis – tai, kas tarp. Mįslingiausia iš jų kripta (beje, žodį „mauzoliejus“ F. Kafka naudoja tik prozos fragmentuose ir pirmuosiuose dialogų užrašuose, o perrašydamas tekstą visur pataiso į kriptą, ryškindamas opozicijas pilis–kripta, aukštai–žemai, antžemis–požemis). Antrajame prozos fragmente „Senelio pasakojimas“ sargas prisimena, kaip, būdamas vaikas, nešdavęs pieno tuometinei mauzoliejaus sargybai, kokią pagarbą jautęs šiai tarnybai, ir staiga iškelia epistemologinį klausimą: „Ar kas nors tikrai žino, kas tai – mauzoliejus? Buvau mauzoliejaus sargas, tad turėčiau žinoti, tačiau išties nežinau. Ir jūs, klausantys mano istorijos, galop suprasite, net jei manėt žiną, kas yra mauzoliejus, kad turite pripažinti nebežinantys“4. O kunigaikščiui parūpusi riba tarp to, kas „žmogiška“, ir „kito“, sargo pasikvietimas leidžia jam regimai peržengti pilies slenkstį ir sužinoti bent tai, kas vyksta „tarp“ sferoje. Ribos „žmogiška ir kita“ įvardijimas tekste steigia egzistencinį griežtumą, be kurio nebūtų įmanomas grėsmės ir mirtingumo galios suvokimas.
Ribiškumo refleksijos paliečia ir etiką. Kamerhero ir oberhofmeisterio aptariama riba tarp gėrio ir blogio, kilnios širdies ir tironijos, kur ne vertybės bei nepalaužiamos moralės normos, o interesai ir valia valdyti lemia apibrėžtis, kas laikytina gėriu, blogiu, neišmanymu, tironija. Kamerhero lūpomis pasakomas krislas tiesos – galių persistumdymo kontekste svarstyti apie gėrį ir blogį trivialu. Tačiau laikydamas sargą blogio įsikūnijimu oberhofmeisteris iš politinio ir socialinio gėrio / blogio vertintojo virsta egzistenciniu vertintoju ir tai savaime paradoksalu.
Dramos tekstas taip pat brėžia ir trina subjektyvumo ribas. Nors dramos veikėjai aiškiai apibrėžti – jie vardais ar identitetais nesikeičia, o tarpsubjektiniai santykiai plėtojami laikantis figūrų hierarchijos, tačiau tam tikrų lūžių subjektyvumo raiškoje esama. Veikėjų figūros nevienalytės: lengvai įsibauginantis sargas virsta grasinančiu (labai primenantis ligotą, nusilpusį, pagalbos reikalaujantį, tačiau ir rūsčiai įsakmų apsakymo „Nuosprendis“ tėvą), kunigaikščio santūrią ir dalykišką laikyseną maino beatodairiška empatija. Kartais įvyksta subjektyvumo inversija – į kovą įsisukusios šmėklos virsta nuolat apie gyvuosius mąstančiais, juos prisimenančiais, negalinčiais „paleisti“ subjektais, o gyviesiems priskiriama šmėkliška būtis: kunigaikštis, atitrūkęs nuo žemiškųjų dalykų, – pagal oberhofmeisterio dvaro būklės „interpretaciją“ – užuot pats valdęs, tarsi mentaliai šmėklinėja praeityje, sargui suteikiami negyvėlio atributai – kunigaikštis paima į rankas jo kaukolę, ligotą, nusilpusį kūną pavadina „vargšu skeletu“, tad net galima pamanyti, kad šio mirštančio žmogaus (prašo neužmūryti kapo, į kurį mirštąs) tarpinė egzistencija labiau mirusiųjų nei gyvųjų. Oberhofmeisterio ironija – „Turėjau žinoti – šmėklos netransportuojamos“ – kaip tik ir reiškia ne netransportuojamumą, o vienkryptį transportuojamumą – patekusios į dvarą (tapusios kunigaikščio esaties dalimi), jos nebegrąžinamos atgal. Kita vertus, tą šmėkliškumą vėl dekonstruoja kūniškumas: sargas vitališkas, dar daug galintis, radikaliai migruojantis tarp eros ir thanatos, Izabela visiškai kūniška ir visiškai pelkiška būtybė (kaip ir tos mitinės / žemiškos F. Kafkos kūrinių moterys, taip įtaigiai aprašytos Walterio Benjamino interpretacijoje5). O kunigaikštienė, priskiriama realybės sričiai, savo dekadentiniu šaltumu veikiau yra kaukė nei subjektas. Tad veikėjų figūros, nuolat perbraukiamos tylos ir kalbėjimo atributų, skaitant vis kitais rakursais atveria (ne)būties problemikos spektriškumą.
Kas išsprūsta iš interpretacinių rėmų, tai tylus, užkulisinis juokas. Komizmas, besirandantis nesusikalbėjimais, žodžių žaisme, galbūt ir yra pozityvumo, laisvės ar bent tam tikros išeities prošvaistė melancholijos kupiname ir egzistencinių ūkanų gaubiamame tekste.
1 Deleuze G., Guattari F. Für eine kleine Literatur. – Frankfurt am Main: Suhrkamp, 1976. – P. 28.
2 Kafka F. Nachgelassene Schriften und Fragmente 1. – Frankfurt am Main: Fischer, 1993. – P. 405.
3 Šis nežinojimas siejasi su scena iš novelės „Pataisos darbų kolonijoje“: „Ar jis žino nuosprendį. / Ne <…>. / Jis nežino nuosprendžio? / Ne <…> / O apskritai, kad yra nuteistas – ar bent tai jis žino?“ – žr. Kafka F. Pataisos darbų kolonijoje // Kafka F. Procesas. Pilis. Novelės. – Vilnius: Vaga, 1995. – P. 493.
4 Kafka F. Nachgelassene Schriften und Fragmente 1. – P. 270.
5 Benjamin W. Franzas Kafka // Benjamin W. Nušvitimai. – Vilnius: Vaga, 2005. – P. 76–100.
Eglė Kačkutė. Kai poreikis pamiršti tampa poreikiu prisiminti
2016 m. Nr. 1
Apie poetę Anną Halberstadt
Mama mokyklą lankė šeštojo ir septintojo dešimtmečio Vilniuje, iš jos pasakojimų ir nuotraukų regisi, kad tuomet merginos segėjo, mano akimis žiūrint, nepadoriai trumpus sijonus, kraipė klubus pagal Paulo Ankos ir Elvio Presley’io muziką, vaikščiojo į pasimatymus su vaikinais, kurie savo gamybos gitaromis mėgdžiojo bitlus, ir, nepaisydamos nuolatinės nerimo ir baimės atmosferos, KGB kvėpavimo į nugarą jų tėvams, klausomų telefonų ir, švelniai tariant, ribotų ateities galimybių, gyveno linksmai. Eilėraščių knygos „Vilnius diary“ („Vilniaus dienoraštis“) autorė Anna Halberstadt – mamos klasės draugė, tačiau jos to meto Vilniaus prisiminimai visai kitokie. Jai Vilnius, kaip ir visa Lietuva, miestas, kurį svajojo palikti „tikriausiai nuo dvylikos metų“, tačiau stiprūs jo apžavai jos nepaleidžia iki šiol, nes „kreivos gatvės, / matyt, buvo įsirėžusios pasąmonėn“ („Baltijos elegija“) ir „poreikis pamiršti palengva / virto poreikiu prisiminti, / pagerbti žuvusius šeimynykščius“ („Lietuva“).
Tai pirmoji A. Halberstadt eilėraščių knyga ir savotiška jos autobiografija, vedanti atminties labirintais. Iš jos sužinome, kad poetė gimė Vilniuje, kad jos prosenelio statytas namas tebestovi Naugarduko gatvėje, kad jos tėvas, Simonas Galberštatas – biologas, Vilniaus universiteto Gamtos ir medicinos fakulteto dėstytojas – prieš karą buvo Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas. Jos seneliai palaidoti Kauno žydų kapinėse. Ji baigė Salomėjos Nėries mokyklą ir išvyko į Maskvą studijuoti psichologijos. Ten ištekėjo ir susilaukė sūnaus. Vėliau išsiskyrė ir su sūnumi bei tėvais 1979 metais per Vieną ir Romą emigravo į JAV. Ypač vaizdingos, iškalbingos ir įdomios išvykimo ir kelionės į nežinią detalės, buitinės aplinkybės. Niujorke A. Halberstadt iš karto įsidarbino psichologe. Apie šią patirtį 2012 metų pokalbyje, skelbtame savaitraštyje „7 meno dienos“, sakė: „Kai įkurdinimo agentūra tvarkė mano dokumentus ir vertė diplomus į anglų kalbą, notarė, patvirtinusi vertimą, atkreipė dėmesį į tai, kad esu psichologė ir moku rusiškai bei angliškai. Ji pasakė, kad socialinių reikalų agentūra „Žydų šeimų ir vaikų tarnyba“ (Jewish Board of Family and Children Services) ieško rusakalbio psichologo. Tuo metu rusakalbių psichologų buvo labai mažai, nes Sovietų Sąjungoje ši profesija trisdešimt metų neegzistavo. Nuėjau į pokalbį ir ten sutikau savo mokyklos draugą, kuris vėliau ir tapo mano mylimuoju. Klinikos vadovas su manimi pasikalbėjo ir įdarbino Koni Ailando klinikoje, kur dirbau su naujais emigrantais. Tuo metu JAV užplūdo didžiuliai srautai emigrantų iš Sovietų Sąjungos, kurie susidūrė su didžiulėmis prisitaikymo problemomis, jiems reikėjo pagalbos. Klinikoje dirbau aštuonerius metus ir tai iki šiol įdomiausia mano gyvenimo ir darbo patirtis. Dirbau su homo sovieticus, mėgindama jiems padėti prisitaikyti, o kartu pati sprendžiau savo adaptacijos problemas – kai pradėjau ten dirbti, JAV buvau praleidusi vos keturis mėnesius. Nei aš, nei mano vadovai nežinojome, ką daryti. Pradėjome kurti savo metodus, juos aprašinėti ir skelbti mokslinėse publikacijose. Supratau, kad į visus klausimus turėsiu atsakyti pati.“ Šiuo metu A. Halberstadt verčiasi privačia psichologės praktika. Eilėraščius rašyti pradėjo baigusi aktyvią psichiatrės karjerą. Jos vyras, Vitalijus Komaras, – garsus menininkas, SocArt pradininkas, grupės „Komar & Melamid“ narys. Vilniuje pirmą kartą po emigracijos A. Halberstadt apsilankė 2007 metais. Jau minėtame pokalbyje ji paaiškino: „Mano šaknys Lietuvoje be galo gilios <…>. Mano tėvo senelis iš motinos pusės, Isai Levin, gyveno Švenčionėliuose ir prieš revoliuciją dirbo advokatu ir teisėju. Mano senelio, dantisto ir veido chirurgo, kabinetas buvo Kalvarijų gatvėje, jį galima pamatyti senuose Vilniaus žemėlapiuose. <…> Tačiau mano įspūdžiai dvejopi. Vilnius tikrai gražus ir puikiai restauruotas, be to, tikrai malonus miestas. Iš kitos pusės, kai kurie visuomenės gyvenimo dalykai man nemalonūs – kalbu apie homofobiją, antisemitizmą. Tačiau su šiomis problemomis susiduria daugelis Rytų Europos šalių.“
„Vilniaus dienoraštis“ – grįžimo į pradžią, į gimtąjį miestą knyga. Ji prasideda ir baigiasi eilėraščiais, skirtais Vilniui. Pirmasis – svajingas, melancholiškas, paskutinis – skausmingas kaip trisdešimt metų tramdyta rauda, prasiveržianti lietuviškais ašarų ir pykčio gumulais: „Kodėl aš buvau gimusi šiame mieste? / Why was I born in this city? / <…> Čia nieko nėra! / No one is here!“ („Ilgas eilėraštis apie Vilnių“). A. Halberstadt nepriklausymo Vilniui jausmas – trilypis – istorinis, kultūrinis ir asmeninis. Lietuva – viena masinių žydų naikinimo vietų, iš poetės atėmusi prosenelius, senelius, tetas ir dėdes. Todėl jai, artimųjų holokaustą išgyvenusiam žmogui, tai kolektyvinės traumos, motinos ir tėvo skausmo, neaprėpiamos bendros netekties vieta. Todėl nenuostabu, kad gimtajame vaikystės mieste nei ji, nei jos lyrinis subjektas nesijaučia gerai. Vaikystėje ir jaunystėje dėl paveldėtos traumos, kurios šešėlyje augo, dabar todėl, kad padaryta žala čia iki galo neįsisąmoninta ir simboliškai neįprasminta:
Ten, iš kur esu kilusi
daugybė ženklų pasakoja atsitiktiniam turistui
apie daugybę žmonių
išnaikintų prie tos ar anos sienos, to ar ano pastato.
Tačiau nėra jokios lentelės
prie bažnyčios, kur pati pirmoji
holokausto auka, žydė moteris
buvo nušauta kartu
su keliais komunistais.
1941-ųjų birželį*.
(„Venecijietiška žvakidė“)
Tai vienas iš daugelio su Šoa atmintimi susijusio jos nepriklausymo Vilniui ženklų. Nors knygoje yra nemalonių žydų kilmės vaiko prisiminimų pokario Vilniuje, kasdienio antisemitizmo apraiškų, kultūrinis A. Halberstadt svetimumas daugiausia yra kalbinis. Tai, kad šeimoje ji kalbėjo rusiškai, paklojo dar vieną storą nepriklausymo sluoksnį:
Pirma diena mokykloje
siaubas ir ryjamos ašaros
klasėje, kur duoda nurodymus
kalba, kurią suprantu
bet nekalbu.
(„Vilniaus dienoraštis“)
Tylos, negalėjimo pasakyti, balso neturėjimo motyvai eilėraštyje įgauna platesnę prasmę. Jie liudija bendrą likimo jai skirtą sunkiai pakeliamą tylą, negalėjimą kalbėti apie šeimos praeitį, istoriją, apie sudėtingą dalyvavimą bendruomenės gyvenime, apie kitų skausmą, kurį jai tenka tyliai kęsti ir iš to kylantį nevisavertiškumo bei neteisybės jausmą.
Nors eilėraščiai knygoje išdėstyti ne chronologine tvarka, ją atkurti nesunku. Jaunystės metų prisiminimus liudijančiuose eilėraščiuose aptinku vieną A. Halberstadt ir savo mamos gyventos vietos ir laiko persiklojimą:
Pavasarį per pertrauką
išbėgu į mokyklos kiemą
mane stumdo aukštos merginos
bet pranokstu jas gimnastikoje ir balete.
Septintoje klasėje sėdėdavau prie lango su juodu megztiniu aukšta apykakle
skaitydavau arba paišinėdavau sąsiuvinio paraštėse.
Niekindavau mergaitiškus pomėgius – megzti
siuvinėti, kepti pyragus
bet slapčiomis repetuodavau šokio judesius
pagal Paulo Ankos „You Are My Destiny“
ir The Beatles „Yesterday“.
(„Vilniaus dienoraštis“)
Knygoje užfiksuotame Maskvos periode dominuoja A. Halberstadt pirmo vyro ir sūnaus tėvo Slavos, kuris „nuogas klausėsi džiazo“ ir „turėjo blogą būdą“, portretas. Ryškūs, keliais charakteringais štrichais brūkštelėti portretai – vienas žaviausių A. Halberstadt poezijos bruožų, kaip ir iškalbingi, talpūs buitiniai įvaizdžiai. Eilėraščiuose, pasakojančiuose apie emigraciją, meistriškai sužadinamos siurrealistinės „niekados“, netapatybės būsenos, kurias puikiai perteikia kondensuoti metoniminiai įvaizdžiai, pavyzdžiui, pakeliui pamesta „megzta mėlyna vaiko kepurė su bumbulu“. Šis įvaizdis keliauja per visą knygą ir veikia kaip skausmo dėl visko, kas palikta, taip pat ir vaiko tėvas, talpykla.
Niujorko eilėraščių nuotaika kur kas skaidresnė, juose gausu išdykėliško ir elegantiškai nepadoraus autorės humoro jausmo, kuris leidžia atsipūsti nuo Vilniaus ir Maskvos niūrumo. Kadangi visos A. Halberstadt lyrinio subjekto tapatumo dalys – žydiška, lietuviška ir rusiška – Europoje konfliktavo ir viena kitai grasino, paskutinėje savo nepriklausymo vietoje, Niujorke, ji pasijunta gerai, todėl, kad nepriklausymas čia normali, priimtina ir legitimuota būsena, kaip ir daugialypė, sudėtinė tapatybė. Niujorke, mieste, kuriam niekas nepriklauso labiau nei kiti, migranto negebėjimas, o gal ir nenoras sutapti tik su pačiu savimi virsta veikiau teigiama savybe nei trūkumu.
Nors šio rinkinio eilėraščiai pasakoja vieną, Annos Halberstadt istoriją, laiko požiūriu jie padalyti bent į dvi, o gal ir į daugiau laiko plotmių. Be to, tekstai sykiu veja kelias pasakojimo gijas, per visą knygą sugulančias į nuoseklų vienį. Tikrasis jų balsas – suaugusios, patyrusios, jau kitoje pasakojamos istorijos pusėje esančios A. Halberstadt balsas: „Nebeatrodau kaip žmogus ant žaliosios kortelės prašymo / kurį užpildžiau beveik prieš trisdešimt metų: / jauna moteris buvo liekna ir turėjo ilgus plaukus. / Jos akių išraiška – naujos imigrantės – / beviltiška, tačiau sykiu viltinga. Kas gi jai nutiko?“ („Mano vyrai“, pažodinis vertimas mano – E. K.). Eilėraščių ritmas – lygus, pasakojamasis, pastovus ir todėl užburiantis, kviečiantis sekti pasakotoją, ja pasitikėti. Trijų A. Halberstadt gyvenimo kalbų aidas – netipinė sintaksė ir vienas kitas tų kalbų žodis – kuria nejaukią atmosferą, keistą neatpažįstamo pažįstamumo efektą. A. Halberstadt artima poetė ir poezijos mokytoja Eileen Myles rašo: „Ji išmintingai, turiningai ir satyriškai mus vedžioja po žemynus, atveria sudėtingus pasirinkimus ir nuostabiai turtingas, šiaip jau nesuvokiamų tragedijų ir tiesų detales.“ Manau, kad ji teisi. A. Halberstadt eilėraščiai – nepaprastas poetinis ekskursas į Vilniuje gimusios žydų kilmės amerikietės gyvenimą.
Zita Mažeikaitė. Didžioji nežinomybė Tomo Tranströmerio poezijoje
2015 m. Nr. 10
Mano krantai neaukšti, jei mirtis pakiltų porą decimetrų,
ji užlietų mane.
Viename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis, baimė ir viltis. Riba tarp kranto ir vandens, gyvenimo ir mirties – vos porą decimetrų. Netikėtai suskamba varpai (carillon – pranc. varpų skambesys) lyg koks dieviškas ženklas. Kalbėdamas taupiai, bet įtaigiai, poetas tarsi praveria duris į tai, ko neįmanoma nusakyti. Net jo eilėraščių knygų pavadinimai turi slėpiningą prasmę: „Paslaptys pakeliui“ (1958), „Nebaigtas dangus“ (1962), „Didžioji paslaptis“ (2004). Viliojantis slėpinio suvokimas, smalsumas, noras pažinti vidines savo galias ir sykiu neatsiejamas kasdienybės pajautimas. Lyg tuos nesuvokiamus būties pavidalus būtų įmanoma iššaukti savo pojūčiais. Pateiktos geografinės ar topografinės nuorodos tampa pradiniu tašku keliaujant į sielos pakraščius ir pasaulio sumaištį.
Skaitant proza parašytą eilėraštį „Mėlynas namas“ (1983), kurio veiksmas vyksta Runmario saloje, T. Tranströmerio vasarnamyje, apima keistokas jausmas, tarsi aplinka egzistuotų pati sau ir būtų susijusi su gyvaisiais ir mirusiais. Keli laiko sluoksniai, paraleliniai gyvenimai atrodo labai tikroviški: „Mes nesam tikri, bet jaučiam: mūsų gyvenimo laivas turi antrininką, kuris plaukia kitokia kryptim. O saulė vis dar liepsnoja virš salų.“
Debiutinėje savo knygoje „17 eilėraščių“ (1954) poetas sąmoningai arba pasitelkdamas vaizdinius sako, kad mirtis priklauso gyvenimui, jo eilėraščiuose nėra mirties baimės, tik pagarba gyvenimui.
Per patį gyvenimo vidurį kartais ateina mirtis
ir išmatuoja žmogų. Tą apsilankymą greit pamiršti,
gyvenimas eina toliau. Bet patyliukais
jau siuvamas kostiumas.
„Juodi atvirukai“ (1983)
Poetui nei gyvenimas, nei mirtis nėra aiškios duotybės. Mirtis slepia kito gyvenimo sėklą, turinčią kitokių savybių. Netikėtas ir Dievo paveikslas. Eilėraštyje „Carillon“ skambant varpams „daktaras drebančiais pirštais parašė receptą, kurio niekas neperskaito, tik braižas pažįstamas“. Kai kurie kritikai poetą yra pavadinę Trancetrömeriu, o vienas airis – Transformeriu.
Mirtis, muzika, siela, kurios neriboja nei erdvė, nei laikas. „1827-ųjų pavasaris. Bethovenas pakelia savo pomirtinę kaukę ir nuplaukia.“ Ludwigas van Beethovenas mirė kovo 26 dieną. T. Tranströmeris taip pat. Vienos kapinėse šalia L. van Beethoveno palaidotas Franzas Schubertas, kurio muziką T. Tranströmeris ypač vertino, ji buvo jam tarsi „turėklas, vedantis per tamsą“. Šiam kompozitoriui jis yra paskyręs ilgą eilėraščių ciklą „Schubertiana“ (1978). Muzika gal yra vienintelis nesugriaunamas dalykas, gelbstintis nuo kasdienybės pragaro.
Muzika – stiklinis namas ant skardžio,
kur akmenys ritasi, akmenys skrieja.
Akmenys skrodžia kiaurai,
bet nė vieno išdaužto lango.
„Allegro“ (1962)
Pradėtoje autobiografijoje „Prisiminimai regi mane“, kuri dėl ligos, 1990 m. ištikusio insulto, liko nebaigta, T. Tranströmeris pasakoja, kaip jį, penkiolikmetį paauglį, nuo naktimis kamavusios mirties baimės („ligos galios“) išgelbėjo skambinimas pianinu. Muzika, menas išgujo jo sielą apsėdusį velnią. „Atrodė, kad visa tai – Inferno, o tai buvo tik Purgatorio.“ Tos baimės naktys jam padėjo suvokti pasaulyje egzistuojančią kančią, vargą, suteikė jiems tam tikrą prasmę. Muzika poetui tapo paguodos, harmonijos šaltiniu. Iki pat mirties jis kaire ranka grojo pianinu.
Pastaruoju metu joks šiuolaikinis švedų poetas nėra taip stropiai nagrinėjamas kaip T. Tranströmeris. Švedai net juokauja, kad jo kūrybos analizei pasitelktos įvairios „įmanomos ir neįmanomos įžvalgos, sukurta ištisa kritikos industrija“.
Prabudimas, nežinomybė, didžioji paslaptis – šios lyrinės idėjos ženklina poeto kūrybą.
Prabudimas, ko gero, viena svarbiausių jo poetinių idėjų. Sekuliarioje, technologinėje visuomenėje žmogus nėra vien tik racionali, sociali būtybė, bet ir dvasinė, egzistencinė. Prabudimas liudija, kad žmogus nėra užbaigtas. Gnostikai vaizdavo žmogų kaip lunatiką, kurį būtina pabudinti, kad jis suvoktų tikrąją savo prigimtį ir paskirtį. Daugelyje eilėraščių miegas, sapnas, būdravimas, hipnozinė būsena baigiasi prabudimu, tarsi ragina mus gyventi autentišką gyvenimą. Pasaulis – labirintas, kuriame demiurgas yra įkalinęs žmogų. T. Tranströmerio eilėraščiuose poeto „aš“ dažnai patenka į koridorius, kurie primena labirintą, arba atsiduria gatvėse, kurios niekur neveda. Vienintelė išeitis – palikti miestą, modernios civilizacijos simbolį, išeiti į gamtą, kuri nevaržo sielos.
Prabudimas poetui praveria duris ir į didžiąją būties nežinomybę. Tarsi į kokį magišką kambarį arba draudžiamą zoną, kaip Andrejaus Tarkovskio filme „Stalkeris“. (Beje, šis filmas T. Tranströmeriui yra padaręs didžiulį įspūdį.) Tai vieta, kur neegzistuoja gamtos dėsniai, atsiveria nauji pojūčiai ir kitoks suvokimas. Eilėraštyje proza „Vietovė miške“ vaizduojama tokia magiška erdvė. Ten „stūkso aukštas trobesys, tarp sienojų – plyšiai“, ten traukos jėga veikia atvirkščiai: traukia ne žemė, o dangus, bet koks daiktas ten „krenta aukštyn“. Tas keistas namas, „į dangų nuleidęs inkarą“, tarsi savotiškas pasaulio medis, mitinis simbolis. Tokiame magiškame name įmanoma būti savimi be pasipūtimo ar melo.
Didžioji nežinomybė T. Tranströmerio kūryboje dažnai vaizduojama kaip mėginantis prisišvartuoti laivas ar valtis. Eilėraštyje „Carillon“ poetas guli išskėtęs rankas ant viešbučio lovos tarytum inkaras, laikantis begalinį kosminės nežinomybės šešėlį. Kitame eilėraštyje „Gedulo gondola Nr. 2“ didžiąja nežinomybe tapusi gelmė, ji tarsi kokia būtybė norėtų įsiskverbti tarp žmonių „neparodydama savo veido“. Eilėraštyje „Vermeras“ kalbama apie tuštumą, kuri „gręžia savo veidą į mus ir sako pakuždom: „Aš ne tuščia, aš atvira.“ Didžioji nežinomybė tarsi teikia egzistencinį pasitikėjimą. „Įkyrus GALBŪT“ neša poetą „per svyruojantį pasaulį“ („Trumpa pauzė vargonų koncerte“). Moderniame, turbulentiškame pasaulyje didžioji nežinomybė gelbsti nuo niūraus ir pesimistinio požiūrio.
Prabudimas, didžioji nežinomybė padeda įsisąmoninti gyvenimo užduotį.
Užduotis: būti ten, kur esi. <…>
Esu ta vieta, tasai taškas,
kur veikia pati kūrinija.
„Sargyboj“ (1973)
Lankydamasis Venecijoje, Šv. Morkaus bažnyčioje, T. Tranströmeris patiria stiprų išgyvenimą. Ten staiga pasirodo „beveidis angelas“, kuris poetui sukužda: „Nesivaržyk, kad esi žmogus, būk išdidus! Ir tavo viduje – nesibaigiančios arkos“ („Romėniškos arkos“). Bažnyčią poetas palieka su ašarom akyse, tarsi praregėjęs: juk apskritai žmoguje – arkų arkos, kiekviename glūdi dieviškoji kibirkštis.
Elžbieta Banytė. Barboros Radvilaitės portretas literatūroje ir istorijoje
2011 m. Nr. 8–9
Barbora Radvilaitė – tikriausiai vienintelė Lietuvos istorijoje moteris, kuri susilankė tokio išskirtinio menininkų, istorikų, kultūrologų dėmesio. Lietuvių sąmonėje ji dažnai suvokiama kaip patriotė, „gražiausioji Lietuvos moteris“ ir pan. Jos svarbą mūsų kultūrai liudija ir pernykščio projekto „2000 kilometrų istorijos“ dalyvių organizuojamas žygis žirgais Barboros Radvilaitės laidotuvių keliu1. Pasak Tomo Venclovos, jos ir Žygimanto Augusto meilės istorija Vilniaus dvasiai suteikia ypatingos romantikos, išskiria jį iš kitų Europos miestų, nes daugiau tokių operetės scenarijų primenančių faktų rasti sunku. Be to, Barboros Radvilaitės istorija parodo, jog tuo metu Lietuvą jau buvo pasiekusi damos kulto tradicija2. Šie faktai tokie neįprasti, taip XVI a. kontekste išsiskiriantys, kad atsiranda poreikis juos išsamiau aptarti, komentuoti. Svarbiausiu dėmesio centru ir literatūroje, ir istorikų veikaluose tampa Barboros asmenybė ir išvaizda.
Svarstydami Barboros Radvilaitės fenomeną susiduriame su keliomis problemomis. Pirma, istoriniai šaltiniai, tokie kaip laiškai ar amžininkų liudijimai, objektyviai ištyrinėti ne taip jau seniai. Iki šiol atrasti 53 Barboros laiškai, iš kurių tik 15 rašyti jos ranka3. Žinoma, jų galėjo būti ir daugiau, nes testamente Žygimantas Augustas seseriai įsakė neskaičius sudeginti visus jo laiškus, tarp kurių galėjo būti ir Barboros laiškų. Išliko keli amžininkų atsiliepimai, karaliaus ir Barboros brolio Mikalojaus Radvilos Rudojo ir pusbrolio Mikalojaus Radvilos Juodojo korespondencija, kurios didelė dalis vienaip ar kitaip susijusi su Barbora. Antropologas Vytautas Urbanavičius pagal Arkikatedros požemiuose rastus palaikus atliko jos veido rekonstrukciją, pagal ją menin5 skulptūrinę portretą sukūrė skulptorius Stanislovas Kuzma. Tyrinėti šią medžiagą sunku, nes jau karalienės amžininkai buvo skilę į dvi grupes, kurias sąlygini galėtume vadinti „barborininkais“ ir „antibarborininkais“, todėl į jų liudijimus reikia žvelgti atsargiai. Dauguma jos laiškų yra diktuoti, taip šiuos laiškus užrašinėtojas perdirbdavo pagal visus to meto epistolinio žanro kanonus, ir Barboros individualumo juose likdavo labai mažai4. Išliko tik tie 15 jos ranka rašytų laiškų ir kai kurie užfiksuoti faktai, kurie taip pat daug ką nušviečia.
Savaime suprantama, kad. esant tokiai istorinei painiavai, atsiranda daug erdvės interpretacijoms, kurių ėmėsi menininkai, visų pirma – literatai. Išvardyti visus šia tematika parašytus kūrinius būtų sunku, jų. ko gero. susidarytų kelios dešimtys. Kaip reikšmingiausius galėčiau išskirti Balio Sruogos nebaigtą dramą „Barbora Radvilaitė“, to paties pavadinimo Juozo Grušo dramą, Juditos Vaičiūnaitės „Kanoną Barborai Radvilaitei“, Edmundo Malūko romaną „Karalienė Barbora“, iš dalies – Vytauto Misevičiaus kūrinį „Karalienės Barboros juokdarys“, nors jame daugiau vaizduojama epocha, o ne individualizuoti veikėjos bruožai.
Barboros Radvilaitės istoriniai tyrinėjimai vyksta jau seniai – apie šią asmenybę rašė Albertas Vijūkas-Kojelavičius, keli lenkų autoriai, Mykolas Balinskis, užuominų yra metraščiuose. Visą istorinę informaciją susistemino Raimonda Ragauskienė biografiniame veikale „Barbora Radvilaitė“. Viktorija Daujotytė-Pakerienė 2010 m. išleido knygą „Arčiau Lietuvos: filologinė Barboros Radvilaitės studija“. Joje kruopščiai nagrinėjami literatūriniai Barboros vaizdiniai. Verta paminėti Marijos Matušakaitės knygą „Karalienė Barbora ir jos atvaizdai“ (2005), kurioje aptariami Barboros vaizdiniai portretai nuo seniausių išlikusių iki dabartinių.
Remdamiesi R. Ragauskienės knygoje pateikiamais faktais bei laiškų ištraukomis ir palygindami istoriškai rekonstruotą jos portretą su literatų kuriamais meniniuose tekstuose įvaizdžiais, pamėginsime trumpai apibūdinti Barborą kaip istorinę asmenybę.
Barboros gyvenimas iki santuokos
Barbora Radvilaitė gimė apie 1520-uosius Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos ir iš Mažosios Lenkijos kilusios Barboros Kolankos-Radvilienės šeimoje. Turėjo brolį Vilniaus vaivadą ir LDK kanclerį Mikalojų Radvilą Rudąjį, taip pramintą dėl jo rudos barzdos, ir vyresnę seserį Oną. Pusbrolis buvo Vilniaus vaivada, LDK kancleris ir etmonas Mikalojus Radvila Juodasis, taip pramintas dėl juodos barzdos, kad būtų lengviau atskirti nuo Barboros brolio. Pasak legendos, didikai Radvilos buvo 99 dvarų savininkai, o šimtojo neįsigijo tik todėl, kad šimto dvarų savininkai pagal galiojančios įstatymus turėjo išlaikyti savo atskirą kariuomenę. Šeimos nariai užėmė prestižines LDK institucijose pareigas.
Anot V. Daujotytės, pavardė „Radvilos“ priklauso senųjų dvikamienių vardų fondui. Pirmasis sandas siejamas su žodžiu „rado“, antrasis – su „viltis“. Taigi galima teigti, jog giminės ištakos yra grynai lietuviškos. Mitologizuotai pavardės etimologija buvo aiškinama taip: krivis Lizdeika vilko guolyje rado verkiantį kūdikį ir pavadino jį Radvila – žodžių „rado“ ir „vilkas“ sandūra5. Net ir toks aiškinimas atskleidžia i giminės tautiškumą, šaknų ieškojimą seniausiame Lietuvos istorijos klode.
Būsimoji karalienė užaugo Vilniuje, ant Neries kranto stovėjusiuose Radvilų rūmuose. Taigi brendo elitinėje aplinkoje, buvo įpratusi prie prabangos, išmanė etiketą, buvo raštinga ir pakankamai išsilavinusi. Ilgą laiką buvo manoma, kari ji mokanti daug kalbų – lotynų, lenkų, italų, lietuvių. Paskutiniai tyrimai rodo, kad ji veikiausiai mokėjusi tik lenkų kalbą, kitų galbūt turėjusi pradmenis, bet tai neįrodyta. Vis dėlto tai netrukdė jai skaityti knygas ir be klaidų rašyti laiškus6.
Barboros santykiai su šeimos nariais buvo geri. Tai jaučiama iš jos laiškų, švelnių kreipinių į motiną „Mieloji Ponia Mamyte“7, brolį – „dauggali pone broli, mums tikrai mielas“8, tėvą – „maloningasis pone tėve“9. Ypač artimas ryšys buvo su broliu. Iš rastų 53 laiškų net 41 skirtas jam.
1537 m. Barbora pagal tėvo nutarimą ištekėjo už trylika metų vyresnio Trakų vaivados Stanislovo Goštauto. Deja, jis mirė 1542 m., jiems nespėjus susilaukti vaikų, ir taip pasibaigė XIV–XVI a. Lietuvoje garsėjusi Goštautų giminė. Prieš porą metų buvo miręs Barboros tėvas. Taigi jai liko brolis, sesuo ir motina, į kurios namus Geranainyse (dabar – Baltarusija) našlė Goštautienė ir persikraustė.
Manoma, kad su Žygimantu Augustu ji susipažino 1543 m. Nuo 1544 m. Žygimantas gavo teisę savarankiškai valdyti Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Jis buvo vedęs Elžbietą Habsburgaitę, Ferdinando I dukterį. Ši mirė 1545 m. nespėjusi palikti įpėdinių. Nuo to laiko Žygimantas Augustas ir Barbora matydavosi dažnai, kur kas dažniau, nei tai buvo laikoma norma to meto visuomenėje.
Kokie tad buvo šie du žmonės, kurių vardai lietuvių sąmonėje įsitvirtinę ne tarp politikų, bet šalia legendinių porų – Dantės ir Beatričės, Meistro ir Margaritos, Romeo ir Džuljetos?
Žygimanto ir Barboros istoriniai portretai
Žygimantas Augustas – Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus. Jo motina, ištekėjusi ir kraustydamasi į Lenkiją, atsivežė didžiulį dvarą, kuriame buvo žymių Italijos muzikų ir humanistų. Taigi jos vienintelis sūnus gavo nepaprastai gerą itališką renesansinį humanistinį išsilavinimą, mokėjo daug kalbų. Yra žinoma, jog su motina kalbėdavosi itališkai. Bonos dvaras paskatino renesansinės kultūros gimimą Lietuvoje ir Lenkijoje, šių šalių kultūrinę integraciją į Vakarų Europą (pvz., Bonos laikais prie stalo pradėta naudoti šakutė10). Ji apskritai buvo energinga valdovė, bandžiusi centralizuoti karaliaus valdžią, dariusi didžiulę įtaką vyrui. Daugelyje lietuviškų meninių tekstų (J. Grušo, J. Vaičiūnaitės, B. Sruogos) vaizduojama kaip Barboros žudikė, pavydi intrigantė, žodžiu, įprastas neigiamos renesansinės valdovės prototipas. Ko gero, jos ydos gerokai perdedamos – atlikti tyrimai rodo, jog Barbora nebuvo nunuodyta (šios legendos ištakas aptarsime vėliau).
Vis dėlto tenka pripažinti, jog valdingai motinai „po padu“ užaugęs Žygimantas nebuvo pats aktyviausias politikas. Amžininkai dėl pomėgio viską atidėlioti jį buvo praminę „rytdiena“11. Nors poetinė J. Grušo drama iš esmės prasilenkia su realybe, karaliaus-juokdario motyvas nėra visiškai klaidingas: Žygimantas labiau mėgo prabangą, medžiokles, knygas, muziką ir moteris, o ne ilgus politinius disputus. Jo bibliotekai priskiriama apie 4000 knygų, kurios tapo Vilniaus universiteto bibliotekos pagrindu. Verta paminėti, kad tais pačiais metais Maskvos caras turėjo trylika knygų ir jautė pasididžiavimą savo gausia kolekcija. Karalius mėgo stebinti atvykėlius. Iš Vilniuje jo valdymo metais apsilankiusių užsieniečių laiškų justi nustebimas prabanga, netgi teigiama, kad net Romos turtas neprilygsta Vilniaus rūmų turtams. Yra žinoma, jog prie vartų į Valdovų rūmus stovėjo dvi prijaukintos dresuotos, livrėjomis aprengtos meškos, kurios lenkdavosi svečiams. Šis faktas užfiksuotas ir J. Grušo dramoje: „O vienas, tikras meškinas, vis taikos / apglėbt mane“12, – pasako dailininkas, kuriam pavesta nutapyti Barboros portretą.
Natūralu, kad romantiškas, meniškas karalius ieškojo jo pomėgius atitinkančios moters. Ji turėjo būti įdomi pašnekovė, geros širdies, pripažinti vyro šeimoje autoritetą, atitikti jo estetinį idealą, dalytis bendrais pomėgiais. Visa tai jis atrado Barboros Radvilaitės asmenyje.
Daugelis istorikų teigia, jog santykiai su Barbora karaliui padarę teigiamą įtaką – jis tapo aktyvesnis, valingesnis, nepabūgo susipykti su motina ir pasipriešinti Lenkijos ponų bei bažnyčios spaudimui. Bendravimo su Barbora laikotarpis išskiriamas kaip vienas aktyviausių jo politinėje karjeroje. Šiuo faktu tikriausiai pasinaudojo ir B. Sruoga, Barborą savo dramoje vaizduodamas kaip įkvepiančią Žygimanto mūzą.
Apie Barboros grožį nuolat kalbama. Tai matyti iš senųjų portretų. Tiesa, daugelis jų nutapyti po Barboros mirties, o ir apskritai renesansiniai portretai turėjo tikslą ne atkurti žmogaus individualumą, bet reprezentuoti jį kaip tam tikros socialinės klasės atstovą. Vis dėlto jie bent jau leidžia daryti išvadas apie Barboros, kaip gražios moters, vaizdinį to meto sąmonėje. Atliktų tyrimų duomenimis, Barbora pagal tų laikų standartus buvusi didesnio nei vidutinio ūgio13, didelių akių, veido forma ovali, profilis švelnus.
Barbora aistringai mėgo medžioti, mylėjo šunis, gerai jodinėjo. Anot kai kurių šaltinių, Barbora su Žygimantu per vieną iš medžioklių ir susipažinę. Jos rašyti laiškai rodo aukštą rašto kultūrą, rašysena yra išlavinta, posakiai – originalūs, pranokstantys XVI a. epistolinio žanro klišes14. Palyginti su kitomis didikėmis, ji rašė daug ir įvairiomis temomis. Paprastai moterys pranešdavo vyrams apie svarbesnius namų reikalus, kai jie būdavo išvykę, arba susirašinėdavo tarpusavyje, pasakodamos apie savo vaikus, drabužius ar iškylas15. Daugelyje jų laiškų pasitaiko rašybos klaidų, jie rašyti tarsi vaiko raštu. Barbora, susirašinėdama su broliu, ne tik protegavo jo pasiūlytus asmenis, bet ir stengėsi sutaikyti jį su karaliumi. Matyti išlavintas braižas, kalba laisva, stilinga ir taisyklinga. Daugelį laiškų Barbora diktavo ir to diktavimo, matyt, galėjo klausytis Žygimantas, nes tuose laiškuose ji pataria gerbti karaliaus valią ir jam nesipriešinti. Savo ranka rašytuose laiškuose yra atviresnė, išsako samprotavimus ir lūkesčius16. Tai rodo, kad Barbora turėjo politikės pradą ar bent jau buvo apsukri, praktiška moteris, siekianti padėti šeimai.
Laiškuose Žygimantui Augustui nuolat jaučiama meile vyrui – ji prašė jos nepamiršti, dėkojo už malones, siuntė dovanėles. Gausu save nužeminančių epitetų – jūsų mažiausioji tarnaitė“17, „amžina belaisvė“18 ir t. t. Aišku, to nereiktų suprasti tiesiogiai – kad ir kokie emocingi būtų vyro ir žmonos santykiai, Žygimantas vis dėlto buvo karūnuotas asmuo, kuriam pagal to meto kanonus reikėjo rodyti deramą pagarbą ir nuolankumą19. Pastebima, kad laiškuose ji gana mažai dėmesio skyrė sau – net apie sunkią ligą prasitarė vos kelis kartus, kai jau nebegalėjo net pasirašyti.
Barboros laiškai skiriasi nuo kitų karalienių korespondencijos – juose negvildenami valstybiniai reikalai, rašoma tik tiek, kiek tema susijusi su adresatu. Matyt, tai lėmė gana dviprasmiška jos padėtis – karūnuota karaliene tepabuvo penkis mėnesius, visą tą laiką sirgo, prieš tai atviresne būti tikriausiai nesiryžo dėl neapibrėžto statuso. Jos laiškai pranoksta to meto didikių sąmoningumo standartus – jie pasižymi kūrybiškumu. Pvz., rašydama laišką Žygimantui ir kanoniškai linkėdama „geros sveikatos“, ji prideda paperkantį teiginį, jog jis reikalingas „pavaldinių paguodai, tuo labiau mano, amžinos belaisvės ir mažiausiosios J [ūsų] Karališkosios] MĮalonybės] tarnaitės džiaugsmui“20. Taip Barbora parodo jo ir kaip karaliaus, ir kaip vyro vertę. Kitas pavyzdys: Barbora iš Dubingių siunčia Žygimantui mielą dovanėlę – laikrodį ant auksinės grandinėlės ir greta pridėtame laiške prašo, kad jis nors vieną iš dvylikos valandų „sau malonėtų pasilikti, kurioje aš, J[ūsų] K[arališkosios] M[alonybės] mažiausioji tarnaitė, galėčiau būti prisimenama“21. Tai rodo gerą psichologijos išmanymą ir subtilumą, mokėjimą ir norą patikti. Dėkodama už parodytą meilę, parafrazuoja Biblijos siužetą: „Jei Jūsų Karališkoji Malonybė mano ponas su manimi, [tuomet] kas prieš mane?“22
Taigi iš kitų to meto moterų korespondencijos Barboros laiškai išsiskiria inteligencija, erudicija, grakštumu. Tai sietina sujos šeima ir aplinka, kurioje užaugo. R. Ragauskienė konstatuoja, kad laiškų stilius primena rafinuotą tiek Radvilos Juodojo, tiek Radvilos Rudojo manierą. Pastarasis netgi perlenkdavo lazdą – į vieną iš Rudojo laiškų Žygimantas Augustas atsako: „Tų silogizmų, kuriuos J[ūsų] M[alonybė] mums rašėte, nesupratome“23. Radvilų dvare nuolat vykdavo įvairūs disputai, svečiuodavosi kiti elito nariai, taigi buvo sudarytos geros sąlygos kalbos jausmui lavinti. Jos laiškų nuotrupas gražiai pritaikė E. Malūkas romane „Karalienė Barbora“ ir tai suteikė tekstui ne tik autentiškumo, gyvumo pojūtį, bet ir istorinės tiesos atspindį. Mano nuomone, jo sukurta literatūrinė Barbora yra artimiausia realiajai, istorinei Barborai.
Santuoka
Lietuvos metraštyje rašoma, kad Barboros brolis ir pusbrolis kritikavę Žygimantą dėl jo dažnų apsilankymų ir išgavę pažadą daugiau neiti pas Barborą. Tačiau kartą jie sutikę karalių prie sesers miegamojo durų ir ėmę jam priekaištauti. Šis jiems atsakė, kad galbūt jis gera jiems darantis. Tada jie atvedę ceremonijai jau paruoštą kunigą, kuris įsimylėjėlius slapta sutuokė Katedroje.
Vestuvės įvyko 1547 m. liepą, manoma, kad tai galėjusi būti liepos 24 ar 25 diena. Buvo nuspręsta jas kurį laiką slėpti, todėl naktinėje ceremonijoje dalyvavo tik jaunasis su jaunąja, kunigas, abu Radvilos ir jų artimiausias patikėtinis Kęsgaila. Įvykus vestuvėms de facto, liko sunkiausias uždavinys – jas paversti santuoka de jure.
Karūnacijos siekis
Po vestuvių Barbora toliau gyveno Radvilų rezidencijoje Dubingiuose, o Žygimantas Augustas išvyko į Krokuvą ieškoti sąjungininkų kovai dėl vedybų įteisinimo. Kuriam laukui buvo nuspręsta jas slėpti tiek nuo Bonos, tiek nuo Lenkijos ponų, kurie buvo nepalankūs Radviloms dėl antiunijinių nuotaikų ir labiau už viską nenorėjo šios litvomanų giminės iškilimo. Dubingiuose likusią Barborą ištiko persileidimas, todėl to laikotarpio laiškai pilni nuolankumo. Ji bijojo, kad dėl įpėdinio netekties ir lenkų spaudimo Žygimantas Augustas jos nepamirštų. Tačiau taip neįvyko, karalius jai siuntė gausias dovanas, prisiekinėjo amžiną meilę, o ypač sunerimo, kai įgriuvo rūsio, virš kurio buvo Barboros kambariai, skliautai. Laimei, niekas nenukentėjo.
Oficialiai Žygimantas Augustas apie įvykusias vedybas pranešė 1548 m. vasario 2 d. Tėvų reakcija buvo audringa: Žygimantas Senasis rašė laiškus Lenkijos ir Lietuvos didikams, prašydamas ir įkalbinėdamas nepripažinti šio veiksmo, vėliau Bona net apkaltino Augustą dėl tėvo mirties pagreitinimo. Ji šiame konflikte buvo ypač aktyvi – kovojo laiškais, papirkinėjimais, atvirai maldavo sūnų „ateiti į protą“. 1548 m. su dukromis išvykusi į Varšuvą, užrakino karalienės kambarius ir įsakė nieko ten neįleisti. Bandė sūnų ir papirkti – siūlė jam net 100 000 auksinų24. Kokie tai didžiuliai pinigai, galima suvokti palyginus, kad dvaro metinės išlaidos, be maisto, buvo apie 10 000 auksinų.
Svarbu išaiškinti, kuo Barbora Radvilaitė taip neįtiko Lenkijos elitui. Antiunijinės jos giminės nuotaikos ir nekarališka kilmė buvo, žinoma, svarbiausi šios neapykantos aspektai, bet anaiptol ne vieninteliai. Iš tiesų jau prieš vedybas buvo susidariusios dvi politikų grupuotės – viena jų palaikė karalienę Boną ir jos aplinką, kuri siekė centralizuoti karaliaus valdžią, o kita – Žygimanto Augusto, kuris rėmėsi etmono – kanclerio bloku. Be to, vedybos buvo nenaudingos nei tarptautiniu, nei ekonominiu (kraičio) atžvilgiu. Bijota ir pernelyg didelio karaliaus valdžios sustiprėjimo. Lenkijos bajorija procentiškai buvo gausiausia visoje Europoje ir anaiptol nenorėjo būti valdoma. Žygimanto Augusto individualizmas, pasireiškęs žmonos pasirinkimu, griovė šimtmečius nusistovėjusią tradiciją, pagal kurią karaliaus vedybas turėjo patvirtinti Ponų taryba.
Buvo ir grynai moralinių priežasčių. Lietuvos–Lenkijos visuomenė pasižymėjo konservatyvumu, vedybos buvo suvokiamos kaip ekonominis sandėris ir būdas giminei pratęsti. Dėl gyvenimo trukmės santuokos nebūdavo „amžinos“: mirus vienai pusei, antroji ilgai negedėdavo ir vėl sudarydavo naujas sąjungas. Todėl atvirai deklaruojama Žygimanto ir Barboros meilė visuomenę erzino ir pykdė, lygiai kaip ir vėlesnis Žygimanto negalėjimas pamiršti žmonos ir liautis gedėjus. Anot R. Ragauskienės, jų meilės istorija pranoko savo epochą ir amžininkams buvo per daug keista bei nesuprantama25.
Nepasitenkinimą kėlė ir Barboros asmuo. Prastą reputaciją ji gavo dėl nesantuokinių ryšių su Žygimantu Augustu. J. Grušas dramoje pagrotai tvirtina, kad Vilniuje „antibarborininkai“ ant tvorų ir Radvilų karietų lipdė Barborą žeminančius paskvilius. Radvila Rudasis netgi atkalbinėjo karališkąją porą nuo kelionės į Poznanę, teigdamas, kad teks samdyti atskirus patarnautojus paskviliams nuo karietos gramdyti. Žygimantas šiuos faktus nuo žmonos slėpė. Jis ėmėsi visų priemonių, kad apsaugotų Barborą nuo galimo nunuodijimo. Tokioms baimėms buvo rimtas pamatas, mat XVI a. skrodimai buvo draudžiami ir todėl nunuodijimo buvo neįmanoma įrodyti. Barborai maistą ir gėrimą turėjo paduoti ypač patikima tarnaitė, nors ir žemesnės kilmės. Gėrimus pilstė į permatomas stiklines ir jokiu būdu ne į taures. Šis iš pirmo žvilgsnio keistas nurodymas turėjo priežastis – XVI a. buvo ypač paplitę vadinamieji „metaliniai“ nuodai, tokie kaip arsenikas, švinas ar gyvsidabris. Jie yra beskoniai, bet netirpūs vandenyje, todėl skaidrioje stiklinėje gerai matosi (anuomet taurės buvo nepermatomos). Būtent aštuoni Radvilos Rudojo ir Žygimanto laiškai, kuriuose svarstomos Barboros apsaugojimo galimybės, ir davė impulsą atsirasti garsiajam nunuodijimo mitui26.
Plačiai paplitusi idėja, kad Barborai karūnacija visiškai nerūpėjusi, kad ji buvusi tik šachmatų figūrėlė politiniame Radvilos Rudojo ir Radvilos Juodojo žaidime. Taip ją poetiškai pavaizdavo ir J. Vaičiūnaitė „Kanone Barborai Radvilaitei“: „Mes pavertėm tave šachmatų, kortų karaliene. <…> Mes stumdėm sandėriuos tave. <…> Paskui įkalinome meilę“27. Ko gero, tai netiesa. Barbora pati gal ir neturėjo karalienės ambicijų, bet ji norėjo padėti šeimai, be to, matė, jog mylimasis Žygimantas Augustas dėl karūnacijos labai stengiasi, todėl ir pati jos galėjo siekti. Amžininkai teigia, jog ji buvusi principinga. Tuo nesunku patikėti, turint omenyje Radvilų giminei būdingą išdidumą, suvokimą, jog jie – elitas.
Apie Barboros patriotizmą, taip dažnai minimą meniniuose tekstuose, kalbėti sunku. Mano nuomone, rašytojai panaudoja antiunijines visos Radvilų giminės nuotaikas kaip Barboros politinių pažiūrų raktą. Apie jos veiksmus, nukreiptus į apskritai bet kokios politikos areną, žinome mažai. Ji proteguodavo brolio rekomenduotus asmenis, kartais pati ką nors užtardavo, bet iš tikrųjų buvo pasyvi. Aišku, dėl ligos ir neapibrėžto statuso, tai savaime suprantama. Be to, Lietuvos ir lietuviškumo sąvoka tais laikais buvo kitokia, lietuviais vadindavo tuos, kurie gyveno pagal LDK įstatymus. Iki modernaus nacionalizmo atsiradimo dar buvo bent 300 metų. Todėl sunku pasakyti, ar galėjo realioji Barbora ištarti šiuos pakylėtus žodžius:
O Lietuva! Manoji meile! Bausk
Mane, jeigu tarp deimantų yra
Bent lašas kraujo. Išganyk mane,
Jei deimantuose šviečia meilė tau.
Per amžius būk laisva, o Lietuva.
Ir būk visiems teisinga ir gera.
Kai valanda išmuš, priglausk mane.
Tau – karūna!..28
1549 m. vasarį karališkoji pora atvyko į Vavelį. Iš karto buvo pradėtas formuoti Barboros dvaras. Palyginti su pirmosios Žygimanto Augusto žmonos karalienės Elžbietos Habsburgaitės dvaru Jis buvo keliskart didesnis29. Be to, Barbora turėjo asmeninės apsaugos gvardiją. Iš virtuvės knygų matosi, kad Barbora (galbūt dėl ligos) buvo išranki maistui – jai netgi pirko rytietiškus prieskonius, tokius kaip cinamonas ir imbieras, kurie tada buvo retenybė. Ji turėjo savo muzikantų grupę, naudojosi įvairių amatininkų paslaugomis. Manoma, kad jos dvarą galėjo sudaryti apie 200 asmenų, tai yra kaip tik tiek, kiek paprastai turėdavo galingosios Vakarų Europos monarchės. Tai rodo, jog Žygimantas savo mylimajai nieko nešykštėjo ir troško jai suteikti pakankamai pramogų bei laisvių. Taigi aišku, kad karalius norėjo visuomenę supažindinti su įvykusiu santuokos faktu nepalikdamas galimybės pasipriešinti.
Barborą kaltindavo ir dėl to, kad ji kelioms dienoms užsidarydavo kambariuose ir neįleisdavo net savo dvaro maršalkos, elgdavosi užgaidžiai ir nepakančiai, išlaidavo. Jos elgesį veikiausiai lėmė sunkėjanti liga, kurią ji iš pradžių bandė nuslėpti. Išlaidos – kitas dalykas: taip, Barbora nebuvo kukli karalienė, bet, reikia pasakyti, to norėjo ir pats Žygimantas Augustas. Jam patiko graži, brangakmeniais žiburiuojanti ir brangiomis sukniomis pasidabinusi žmona, jis jai beveik kasdien dovanodavo brangias dovanas. Karalienės dvaro išlaidos turėjo būti nemažos – per vienus metus pridarytas skolas pavyko grąžinti tik per trejus.
Išskirtinę Žygimanto Augusto meilę žmonai liudija gausybė mus pasiekusių smulkių faktų. Pvz., Barbora nuolat nešiojo medalioną su karaliaus atvaizdu. Žygimantas įsakė pagaminti dvi vienodas emalio pinigines sau ir žmonai. Jis rūpinosi karalienės aplinka – jos kambariuose kabojo gobelenai, buvo daug veidrodžių, kilimų, specialiai jai užsakė naują čiužinį ir pagalves. 1549 m. gegužės 1 d. Žygimantas užrašė Barborai didžiulį dovį – didžiąją etnografinės Lietuvos dalį. Po dokumento įsigaliojimo Barbora tapo Kauno pilies ir miesto, Rumšiškių ir kitų Kauno pavieto dvarų, Merkinės, Alytaus, Nemunaičio, Simno, Žodiškių, Talvašovo, Darsūniškio, Birštono, Žiežmarių, Žaslių, Stakliškių, Karmėlavos, Vilkijos, Veliuonos, Skirsnemunės, Raseinių ir Josvainių dvarų savininke, taigi viena turtingiausių moterų LDK ir Lenkijoje. Šis motyvas panaudotas ir J. Grušo dramoje, ir E. Malūko romane.
Taigi Barbora buvo visiška priešingybė lenkų pageidaujamos karalienės tipui – romiai karališkojo įpėdinio motinai, nuolankiai, be asmeninių ambicijų, moteriškaitei. Grožio ir išsilavinimo standartas nebuvo keliamas, nebent kalbėtume apie visišką luošumą, kuris trukdo motinystei. Pakenkti galėjo ir gandai, kad karalienė esanti ragana ir užkerėjusi karalių. Jų pagrindu tikriausiai tapo protestantiškos Mikalojaus Radvilos Juodojo pažiūros ir visiškas Žygimanto Augusto abejingumas religijos klausimams, palankus jo požiūris į nekatalikus. Be to, Barbora patyrė du persileidimus, o susirgus visiems pasidarė aišku, kad giminės ji nepratęs. Nepaisydamas to, Žygimantas Augustas su jam nebūdingu ryžtu privertė dvarą karūnuoti Barborą 1550 metų gruodžio 7 dieną.
Liga ir mirtis
Pirmieji ligos požymiai pasimatė jau 1548 metais, bet 1550-aisiais situacija pasidarė ypač sunki. Kovo mėnesį ant pilvo iškilo didžiulė votis. Sunerimęs Žygimantas Augustas sukvietė gydytojų konsiliumą. Kai tradicinė medicina pasirodė bejėgė, buvo imtasi netradicinių priemonių, kurias amžininkai įvardijo kaip raganystes“: Radvila Juodasis pakvietė dvi užkalbėtojas rusėnes ir vieną žydę. 1551 m. prieš pat mirtį Barborą aplankiusios net septynios „raganos“. Nepaisant visų pastangų, ligonės būklė vis blogėjo. Jai tino kojos, kietėjo pilvas, ant jo kilo votys ir gumbeliai, krėtė drebulys. Be to, nuo jos sklido toks slogus kvapas, kurį galėjo pakęsti tik Žygimantas Augustas ir kelios tarnaitės.
Visą tą siaubingą laikotarpį Žygimanto meilė, atrodo, buvo nepajudinamai tvirta. Jis pats keldavosi naktį ir slaugė sergančią žmoną, skubėdavo jos giminaičiams pranešti net apie menkiausią pagerėjimą, neleido pačiai Barborai skaityti brolio laiškų, nes perskaičiusi imdavo verkti. Politikai karalius pasidarė visiškai abejingas, jo nuotaika, kaip rašo amžininkai, tiesiogiai priklausė nuo Barboros savijautos30. To meto dvaro išlaidų knygose pažymėtos stambios vienuolynams paaukotos sumos, kad būtų meldžiamasi už karalienės sveikatą. Nors gydytojai tvirtino, kad Barbora išgyvens tik iki gegužės, Žygimantas, atrodo, iki paskutinės minutės vylėsi, kad ji pasveiks. Kai žmona pareiškė norą išvažiuoti iš Krokuvos, užsakė specialų vežimą, kuriame tilpo jos lova. Manė net nugriauti Florijono vartus, jei vežimas pro juos nepralįstų31.
Pati Barbora ligą sutiko su karalienei prideramu išdidumu. Iš pradžių negalavimus slėpė, kruopščiai puošėsi, vėliau, kai nebeišgalėjo, atleido pavaldinius ir kentėjo viena ar su vyru. Apie ligos pobūdį pasklido įvairiausių kalbų, vėl pakėlė galvas Barboros priešininkai. Jie teigė, jog karalienė serganti „prostitučių liga“ ir tai esanti Dievo bausmė už palaidą gyvenimo būdą32.
1551 m. gegužės 8 d. Barbora, atlikusi išpažintį ir priėmusi paskutinį patepimą, mirė ant vyro rankų. Kelios valandos prieš mirtį ji paprašė Žygimanto ją palaidoti Lietuvoje, ir jos noras buvo išpildytas. Nors Lenkijos senatoriai labai priešinosi ir, bijodami didelių išlaidų, norėjo ją palaidoti Vavelyje, Žygimantas tikriausiai pats suplanavo laidotuvių procesijos maršrutą ir 1551 m. gegužės 25 d. procesija pajudėjo. Jie keliavo tomis vietomis, kuriomis Barbora buvo atvykusi į Lenkiją. Žygimantas Augustas lydėjo žmonos karstą raitas, o per miestus ir miestelius eidavo pėsčias.
Laidotuvių išlaidos buvo neįsivaizduojamo dydžio. Vien iš Lenkijos iždo buvo paimta 9416 auksinų, tai yra dvaro metų išlaidos be maisto33. Žygimantas užsakė realistinį Barboros portretą, kurį pastatė ant karsto, kad keliaudamas visada galėtų matyti jos veidą. Vėliau atsirado legenda, kad šis portretas yra tas pats, kuris ir dabar kabo Švč. Dievo Motinos Aušros vartų koplyčioje Vilniuje. Žinoma, tai netiesa, bet toks įsitikinimas patvirtina Barboros įvaizdžio svarbą lietuvių sąmonei. Šiuo pasakojimu naudojosi ir J. Vaičiūnaitė. Pacituosiu visą ciklo „Kanonas Barborai Radvilaitei“ ketvirtą dalį „Nežinomas dailininkas“:
Tos pilnos žavesio, tos liūdnos akys įsikūnijo
senam paveiksle. Nutapiau jus –
šiaurietišką madoną.
Prisimenu – jūs verkdavot negyvo savo kūdikio
ir vėl nusišypsodavot staiga. Žinau, jus domina
tik žinios iš Žygimanto. Ta ilgo ir lemtingo
kentėjimo žymė veide… Į aikštę jus išimčiau
iš salių. Nutapiau jus be karūnos ir be nimbo,
skurdžiu prasčiokės gobtuvu.
Paskui, po poros šimtmečių,
įvilks į prabangius rūbus jus Vilniaus juvelyrai,
išpuoš auksinėm rožėm, tulpėm ir akanto lapais,
įkeldins į koplyčią miesto vartuose. Vėlyvai
ir keistai jūsų daliai teks dangus, aušrom apakinąs…34
Eilėraštis kuria dialogą su poetine B. Sruogos drama „Barbora Radvilaitė“. Jame Barboros kaip madonos įvaizdis tampa struktūrinančia ašimi35. Pirmojo dramos veiksmo pradžioje, Barborai, jos motinai, Radvilai Juodajam ir Poznanės vyskupui Zebžydovskiui besikalbant apie Florenciją, iš vyskupo lūpų nuskamba tokia frazė:
O dailininkai savo meilužes
Nupiešia ir bažnyčiai atiduoda.
Tenai jas šventina, ir madona,
Ir Dievo Motina vadina. Meldžias.
Bažnyčios pilnos šitokių madonų!36
Vėliau vyskupas pasiūlo Barborai tapti „Poznanės madona“. Ji įsižeidžia ir išeina, vyskupas stebisi:
Ko ji įsižeidė, nesuprantu.
Italijoj – jai visos pavydėtų.
Visi maestro brangintų kaip auksą,
Už madonas visas gražiausia būtų.
Iš prigimties ji madona tikra!37
Itališkas žodis „madona“ reiškia „mano ponia“ ir juo būdavo vadinamos visos aukštos kilmės ištekėjusios moterys. Tik vėliau šis terminas pritaikytas Švč. Marijai. Susidaro dviprasmybė: viena vertus, Barbora – aukštos kilmės ir ištekėjusi, kita vertus – verta tapti bažnytine madona. Pateikiama poetinė jos charakteristika – graži, gerbtina ir dvasinga, pakylėta. Pabrėžiamas jos išskirtinumas. Be to, gimsta nuoroda į Aušros vartų koplyčios paveikslo legendą.
Laidotuvių procesija, kurioje dalyvavo apie 400 arklių, į Vilnių įžengė 1551 m. birželio 22 dieną, taigi praėjus pusantro mėnesio po karalienės mirties. Ant Barboros karsto buvo toks įrašas: „Karalienė Barbora, kuri po šiuo antkapiu palaidota, buvo Karaliaus Augusto antroji žmona. Daugeliui daug gero padarė, blogo niekam; niekas negali pasakyti, kad buvo jos įžeistas. Mirė nesubrendusi, pradėjusi trečią dešimtį; likimui lemiant, antrą kartą paliko lovą vienišą. Mirė be laiko, bet jeigu ji ir būtų senyvo amžiaus, Augustas kalbėtų, kad mirė be laiko. Karūnuota 1550 m. gruodžio 7 d., mirė 1551 m. gegužės 8 d.“38
Šiame trumpame įraše gali nustebinti pasakymas „paliko lovą vienišą“. tikrųjų XVI a. tai buvo visiškai normali formuluotė, o vestuvių sutartyse žmona buvo vadinama „guolio dalyve“ ar pan.
Laidotuvių procesuos scena vaizduojama bene kiekviename Barboros tematikai skirtame kūrinyje. Iš tikrųjų vaizdavimo būdas panašus: pabrėžiamas Žygimanto Augusto skausmas, nuotaika liūdna, leksika šiek tiek patetiška. Motyvas, kuris jungia J. Vaičiūnaitės ir J. Grušo tekstus, – nemirtingumas:
Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu.
Man meilė bus galia išlikti, kaip poetui eilės.39
J. Grušo tekstas:
Jo veido šviesą sielvartas užtemdo,
Bet žino jis: Barbora nemirė.
Kančia užtemdė mano veido šviesą,
Nors aš žinau: Barbora nemirė.
<…>
Meile, būk gyva amžinai!40
Taigi šiuose tekstuose kuriamas romantizuotas Barboros paveikslas. Kaip esminė jos savybė nurodoma meilė, gebėjimas mylėti. J. Grušo tekste einama dar toliau – Barbora tarsi tampa meilės sinonimu. Panašu, kad ji, autorių nuomone, įkūnija grynąjį moteriškąjį pradą. Savaime suprantama, tai prasilenkia su istorine realybe. Jos realiame paveiksle, remiantis aptartais faktais, nesunku įžvelgti androgeniškumą. Ji išsilavinusi, ambicinga, protinga, kaip buvo minėta, mėgo šunis ir medžioklę41. Tai charakterio bruožai, tradiciškai suvokiami kaip vyriški. Matyt, Barboroje pasireiškė ypatinga prigimties harmonija. Nereikia jos vienpusiškai suvokti kaip romantiškos gražios patriotės, kaip tai dažnai daroma meniniuose tekstuose.
Žygimanto Augusto gyvenimas po Barboros mirties buvo liūdnas. Jis įsakė visus rūmų kambarius išmušti juodai ir pats iki mirties rengėsi vien juodais drabužiais, tiesa, tuo neišsiskirdamas iš kitų Europos monarchų, nes juoda spalva buvo madinga. Trečios vedybos su pirmosios žmonos seserimi Kotryna buvo nesėkmingos. Kotryna su Žygimantu iš tikrųjų negyveno ir ją savo testamente karalius prisiminė vos vienu nereikšmingu sakiniu42. J. Vaičiūnaitė ne be rimto pagrindo rašo:
Tai dėl tavęs likau beveidė.
Mano bruožai dūmuos.
Guliu pačioj istorijos kertėj, pavirtus plėnim.
Tavęs raudodavo Žygimantas, mane atstūmęs,
Pasišlykštėjęs ligi skausmo…43
Paplitusi legenda apie tai, kaip Žygimantas kreipėsi į raganių Tvardovskį, kuris neva iškvietęs Barboros vėlę. Jis liepęs Žygimantui nejudėti ir nekalbėti, bet šis, išvydęs Barborą, nesusivaldė. Yra dvi legendos verstos. Viena teigia, kad šmėkla, palikusi Žygimantui raudoną rožę, išnyko, o kita – kad vėlė likusi tarp žmonių ir neapleidusi Augusto iki pat jo dienų pabaigos. Pastaroji versija panaudota E. Malūko romano pabaigoje.
Barboros palaikai Vilniaus katedroje, greta karalienės Elžbietos palaikų, buvo surasti 1931 m. Juos kruopščiai ištyrus buvo atmesta tiek nunuodijimo, tiek sifilio galimybė. Iki šiol nesutariama, ar ji mirė nuo gimdos vėžio, ar nuo gimdos uždegimo, kurį sukėlė pati sau, vartodama viduramžių priemones vaisingumui gerinti.
Sunku apibendrinti šias fragmentiškas žinias apie iškilią Lietuvos Renesanso asmenybę. Galbūt daugiausia apibendrinančios galios ir žmogiškosios tiesos turi meninės vaizduotės įkvėptas tekstas. Todėl, užuot dariusi išvadas, pacituosiu paskutinį J. Vaičiūnaitės ciklo eilėraštį „Barbora Radvilaitė“, kuriame perteikti kultūriniai-istoriniai realiosios Barboros ir jos epochos pėdsakai.
Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu.
Man meilė bus galia išlikti, kaip poetui eilės.
Aš čia gimiau.
Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu.
Iš čia ir mano žavesys, per amžius neapleidęs…
Grįžau čia mirusi. Tamsus ir ankštas buvo karstas.
Už jo – kanopų ritmas tarsi laikrodžio tiksėjimas.
Už jo – Žygimanto alsavimas, duslus ir karštas.
Grįžau čia mirusi, į savo dangų įtikėjus.
Į šitą miestą ūkanoj – į prigesintą, drėgną
jo bokštų spindesį, į šiltą išganingą lietų grįžau.
Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę
vėl parvežė. Ir prisikėliau, žemės prisilietus.44
Eilėraštis pradedamas pranašingu teiginiu „aš nesensiu“. Pageltęs pergamentas simbolizuoja moralinį susinaudojimą, nebeaktualumą. Jam priešinama „galia išlikti“ – meilė. Įdomus palyginimas „kaip poetui eilės“: kyla mintis, kad kiekvienas kuriantis žmogus įmina gyvenime nenykstantį pėdsaką. Iš gilaus jausmo kylanti kūryba lieka gyva per amžius, o kartu lieka gyvuoti ir poeto sąmonė.
Barboros sąmonė tarsi irgi amžina – susidaro įspūdis, jog ji gali paveikti kitų žmonių mąstyseną. Tačiau ir tikroji poezija gimsta iš meilės žmonėms, ir ji padeda gyventi. Taigi galima įžvelgti įdomią paralelę – Barbora suvokiama kaip poetė, nieko neparašiusi ant „pageltusio pergamento“, bet parašiusi gražiausią meilės poemą savo veiksmais ir gyvenimo istorija.
Kad ji gimė Vilniuje, visiška tiesa. Savotiškai įsipina pasakymas „pavirtau Vilniaus renesansu“. Iš tiesų kaip tik Bonos ir Žygimanto Augusto valdymo laikais atsirado pirmieji ir vieninteliai Renesanso architektūros paminklai. Šis stilius Lietuvos meno istorijoje yra viso labo dviejų galingų srovių – gotikos ir baroko – tarpsluoksnis. Ankstyvieji renesansiniai pastatai, pvz., Šv. Mykolo bažnyčia, dar turi daug gotikos bruožų, o vėlyvieji jau panašūs į ankstyvąjį baroką. Kaip yra konstatuojama, Lietuvoje „gotika <…> susisiekia su baroku per renesanso galvą“45. Barboros periodu renesansinė architektūra Lietuvoje įgavo esmingiausius bruožus. O jai ir yra būdinga paprastumas, negąsdinančios, jaukios, žmogui natūraliai priimtinos formos, harmonija. Ko gero, metaforiškai visa tai galime matyti Barboros asmenyje.
Teisingi ir trečioje strofoje minimi faktai: karstas buvo apdengtas juoda medžiaga, už jo Žygimantas Augustas jojo raitas, neatplėšdamas akių nuo ant karsto stovinčio portreto, o per gyvenvietes ėjo pėsčias. Įdomus metaforiškas palyginimas „kaip laikrodžio tiksėjimas“. Pabrėžiamas nemirtingumo momentas – Barboros laikas nesustojęs, nors ji mirusi. Tai išryškinama ir pirmojo asmens formomis. Kita vertus, laikrodis skaičiuoja valandas iki grįžimo į Vilnių, kuris tampa ramybės, poilsio vieta.
Paskutinis posmas charakterizuoja Barboros sąmonėje iškylantį Vilnių. Jo kontūrai neryškūs kaip impresionistiniame paveiksle, jis apgaubtas „ūkanos“. Taigi tai – pusiau pasakiška vieta tarp dangaus ir žemės, mistiška erdvė. Su šiuo miestu Barbora neatsiejamai suaugusi: ji čia gimė ir grįžo mirusi, ir, tai įdomiausia, prisikėlė „žemės prisilietus“. Lietus ir drėgna ūkana įgyja mitinę „gyvojo vandens“ funkciją – jis prikelia eilėraščio žmogų naujai egzistencijai, bet ne kaip žmogaus, o kaip Vilniaus renesanso idėjos. Taigi šioje vietoje susikerta pagrindinės žmogaus „ribinės patirtys“: gimimas ir mirtis.
Su šia Vilniaus traktuote „bendrųjų vietų“ turi ir garsioji miesto įkūrimo legenda. Pagal ją medžioti jojęs Gediminas apsinakvojo kažkur kalno papėdėje, matyt, dabartiniame Sereikiškių parke. Faktas, kad senųjų tikėjimų laikais ten buvo deginami ir laidojami Lietuvos kunigaikščiai. Paskutinis sudegintas yra Kęstutis, valdęs po Gedimino. Keistoką vietą nakvynei pasirinko kunigaikštis – kapines, kaip pažymėjo A. J. Greimas46. Matyt, legendos potekstėje glūdi tos vietos išskirtinumo, sakralumo suvokimas, nes ir sapnas pasirodė besąs pranašiškas. O vieta iš tikrųjų įdomi. Senaisiais laikais visą teritoriją supo pelkės, buvo tik vienas sausos žemės lopas, ant kurio ir stovėjo aukuras. Teigiama, kad tas lopas buvo rago formos, todėl visas slėnis pavadintas Šventaragio slėniu. (Beje, dar ir dabar po Katedra teka požeminiai upeliai, kurių vanduo išpumpuojamas, kad neužlietų rūsių. Paskutinis potvynis buvo 1931 metais, po jo tvarkant rūsius atrastas Barboros kapas47.) O dabar prisiminkime, kad Valdovų rūmai stovi visiškai greta Katedros, pačioje to slėnio širdyje. Taigi ir čia Barboros ir Žygimanto gyvenamoji vieta iškyla kaip mitinė, dvasinga, išskirtinė. Nenuostabu, kad tokioje erdvėje Barbora prisikelia, prisilietusi tos stebuklingos žemės.
Nežinau, ar man pavyko tai atskleisti, bet su Barbora Radvilaite susiję tekstai yra puikus tyrimo objektas ne vien dėl romantiškos pačios karalienės istorijos, bet ir dėl to, kad per juos atsiskleidžia moderniųjų laikų autorių istorijos suvokimas. Neaišku, ar J. Vaičiūnaitė tikrai turėjo omenyje visas minėtas mitines detales. Galų gale tai ir nesvarbu, jei esame nors kiek susipažinę su garsiąja „autoriaus mirties“ teorija: tekstas pats kuria prasmes ir autoriaus intencijos čia nesvarbios. Jei visa tai įmanoma susieti, vadinasi, pačioje istorijoje yra kažkoks simbolinis-mitinis podirvis. Erosas ir Tanatas – dvi esminės žmogaus aistros ir jas abi įkūnija ši istorija, taip panaši į pasaką.
1 Prieiga: http://vmw.delfi.lt/new8/daily/lithuania/ruodiasi–naujam–zygiui–zirgais–radvilaites–palaiku–gabenimo–keliais.d?id=46454361
2 Venclova T. Vilniaus vardai. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2006. – P. 32–33.
3 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 96.
4 Ten pat. – P. 102.
5 Daujotytė V. Arčiau Lietuvos: filologinė Barboros Radvilaitės studija. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2010. – P. 91.
6 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 99.
7 Ragauskas A., Ragauskienė R. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems. – Vilnius: Vaga, 2001. – P. 201.
8 Ten pat. – P. 178.
9 Ten pat. – P. 168.
10 Venclova T. Vilniaus vardai. – P. 35.
11 Ten pat. – P. 54.
12 Grušas J. Raštai. – T. 2. – Barbora Radvilaitė. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 31.
13 Prieiga: http–7/mtp.lt/files/MEDICINA_TP–2010–Nr.l32–1381.pdf
14 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 104.
15 Ten pat. – P 106.
16 Ten pat. – P. 105.
17 Ragauskas A., Ragauskienė R. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems. – P. 169.
18 Ten pat.–P. 169.
19 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 103.
20 Ragauskas A., Ragauskienė R. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems. – P. 169.
21 Ten pat. – P. 171.
22 Ten pat. – P. 174.
23 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 108.
24 Ten pat. – P. 117.
25 Ten pat. – P. 129.
26 Ten pat. – P. 132.
27 Vaičiūnaitė J. Raštai. – T. 1. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2005. – P. 215–216.
28 Grušas J. Raštai. – T. 2. – P. 102.
29 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 149.
30 Ten pat. – P. 181.
31 Ten pat. – P. 185.
32 Ten pat. – P. 183.
33 Ten pat. – P. 186.
34 Vaičiūnaitė J. Raštai.–T. 1. – P. 216.
35 Daujotytė V. Arčiau Lietuvos. Filologinė Barboros Radvilaitės studya. – P. 315.
36 Sruoga B. Raštai. –T. 3. – Barbora Radvilaitė. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 613.
37 Ten pat. – P. 615.
38 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 188.
39 Vaičiūnaitė J. Raštai. – T. 1. – P. 218.
40 Grušas J. Raštai. – T. 2. – P. 132.
41 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 160.
42 Ten pat. – P. 190.
43 Vaičiūnaitė J. Raštai. – T.1. – P. 217.
44 Ten pat. – P. 218.
45 Vorobjovas M. Vilniaus menas. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997. – P. 36.
46 Greimas A. J. Gedimino sapnas. Lietuvių mitas apie miesto įkūrimą: analizės bandymas. Lietuvių mitologijos studijos / Sudarė K. Nastopka. – Vilnius: Baltos lankos, 2005. – P. 556–556.
47 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 206.
Birutė Jonuškaitė. Wisława Szymborska – būties poezija
2006 m. Nr. 12
Edwardas Balcerzanas, Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto polonistikos profesorius, 1990 m. pradėjo rinkti medžiagą savo knygai apie Wisławą Szymborską. Jis kreipėsi į poetę, perspėdamas, kad neieško jokių paslapčių iš jos privataus gyvenimo, – norėtų sužinoti tik faktus. Kuo labiau profesorius mėgino iškvosti poetę, tuo mažiau ji buvo kalbi, kol galiausiai pareiškė: „Kadangi skaitėte mano eilėraščius, tai puikiai žinote mano nuostatą dėl tokių klausimų“. Nors ir daug konkrečios informacijos E. Balcerzanas išpešė iš W. Szymborskos, bet knygos taip ir neišleido. Vėliau jis pasakė, kad tas, kas perskaitys eilėraštį „Gyvenimo aprašymas“, neras ramybės:
Iš visų meilių užtenka vien sutuoktinės,
o iš vaikų tiktai tų, kurie gimė.
Svarbiau, kas pažįsta tave, o ne ką tu pažįsti.
Kelionės tiktai tos, kur į užsienį.
Priklausomybė kam, tačiau be kodėl.
Apdovanojimai, be už ką.
<…>
Praleisk tylomis šunis, kates ir paukščius,
Suvenyrų šlamštą, bičiulius ir sapnus.
(vertė S. Geda)
Poetė, gavusi Nobelio premiją, apipulta žurnalistų pasakė, kad nesupranta žmonių, viską apie save išsipasakojančių: „Nežinau, kokie vidiniai ištekliai jiems lieka. Juk reikia ką nors pasilikti tik sau“.
Urszula Kozioł, poetė iš Vroclavo, W. Szymborskos bičiulė, yra sakiusi, kad jų pašnekesiai dažnai prasidėdavo sakiniu: „O dabar aš tau papasakosiu visą savo gyvenimą“. Tai buvo toks abiejų mėgstamas juokelis, nerašytas susitarimas, kad jų draugystė nėra grindžiama abipusiais išsipasakojimais.
Jeigu priklausytų nuo W. Szymborskos, lig šiol nežinotume, nei kad ji gimė 1923 m. liepos 2 d., nei kur. Gimimo vieta nėra visai aiški: gimimo liudijime figūruoja Bninas. Bet pati poetė, remdamasi šeimos perduota informacija, nurodo, kad gimė Kurniko miestelyje. Kadangi Bninas šiandien jau priklauso Kurnikui (pagal administracinį žemėlapį), tai ginčytis lyg ir nebeliko dėl ko.
W. Szymborska – Wincento Szymborskio ir Annos Marios Rottermundaitės dukra. Tėvas Zakopanėje apsigyveno XIX a. pabaigoje, o 1904 m. pradėjo tvarkyti Władisławui Zamoyskiui priklausančias Zakopanės valdas. Nobelio premijos paskyrimo dieną, 1996 m. spalio 3-iąją, W. Szymborska kaip tik buvo Zakopanėje, kuri jai yra labai svarbi.
Bet grįžkime prie jos šaknų. W. Szymborskis (g. 1870 m.) vedė poetės motiną Pirmojo pasaulinio karo metu. Savo laiške grafo W. Zamoyskio patikėtiniui, informuodamas apie vėjo išvartytus medžius, apie jų gabenimą į lentpjūvę ir kitas problemas, užsimena ir apie asmeninį gyvenimą: „Turbūt dėl visų šių bėdų pamečiau galvą ir… vedžiau. Jeigu dar lig šiol, Ponas Daktare, apie tai negirdėjote, tai prašau dabar stebėtis. O buvo taip. Prasidėjus invazijai, pas mus pasislėpė kunigo Kazimierzo Liubomirskio raštinė, kurioje dirbo kilminga panelė Anna Rottermundaitė. Kadangi merginai atrodė, kad po karo vyrų neliks, nutarė ištekėti už vyresnio, kad tik sena merga nebūtų. O ko nori moteris, to nori ir Dievas, taigi 1917 m. vasario 17 d. vedžiau ją. Kraičio, žinoma, neėmiau…“
Jai buvo dvidešimt aštuoneri metai, jam – keturiasdešimt septyneri. Vestuvės vyko pas jaunosios dėdę, kunigą Maurycijų Rottermundą Šafliaruose. Dar tais pačiais metais gruodžio 24 d. jiems gimė dukra Maria Nawojka, o po šešerių metų, kai jie persikėlė į Kurniką, – Wisława. Jos krikšto mama buvo Julia Zaleska, Namų ruošos mokyklos moterims vedėja. Šią mokyklą įsteigė pats W. Zamoyskis. Paauglystės metais Wisława važinėjo atostogauti pas savo motinos dėdę kunigą į Šafliarus, kur susitikinėjo su kitais giminaičiais. Tarp jų buvo ir Andrzejo Rottermundo, Karalių rūmų Varšuvoje direktoriaus tėvas, kuris tyrinėjo savo giminės genealogiją ir ieškodamas protėvių „prisikasė“ iki XVI amžiaus.
Wisławos mama Anna buvo geležinkelio konduktoriaus dukra, kurios senelis, Varšuvos kunigaikštystės karininkas, kovojo 1831 m. sukilime. Antonis Szymborskis, poetės tėvo senelis, taip pat dalyvavo šiame sukilime. Jis žuvo mūšyje prie Grochovo, taip ir neišvydęs savo vėliau gimusio sūnaus Antonio, Szymborskos senelio. Šis, sulaukęs vos septyniolikos metų, pabėgo iš namų, dalyvavo Tautų pavasario kovose, o paskui bastėsi po pasaulį: buvo Turkijoje, Prancūzijoje, Italijoje, JAV. Grįžo į Lenkiją dalyvauti 1863 m. sausio sukilime. Jam žlugus, buvo suimtas ir pasodintas į Varšuvos citadelę – joje kalėjo dvejus su puse metų.
Švenčiant šimtąsias sukilimo metines, leidinyje „Życie literackie“ (Literatūrinis gyvenimas“) buvo išspausdinti A. Szymborskio dienoraščių fragmentai, nurodant, kad jie paimti iš privataus archyvo. W. Szymborska tada nepaskelbė, kad tai jos archyvai, kad ji pati pasiūlė savo senelio dienoraščius spaudai. Ji yra užsiminusi, kad turinti ir senelės dienoraščius: „Rašė juos būdama šešiolikos, sąžiningai prisipažįstu, aš jos amžiaus taip aiškiai ir be jokių pretenzijų nebūčiau sugebėjusi rašyti“.
Būdama ketverių rašytoja pirmą kartą išgirdo Marijos Konopnickos (apie tai W. Szymborska papasakos po keturiasdešimties metų rašydama apie jos poeziją) pasaką „Apie nykštukus ir našlaitę Marysią“ ir visą gyvenimą ją laikė jausmingumo ir šmaikštumo šedevru. Dar viena didelė jos vaikystės meilė, išlikusi visam gyvenimui, – tai Ernsto Teodoro Amadejaus Hoffmano „Spragtukas“. W. Szymborska yra sakiusi, kad vaikystėje buvo laiminga, nes jos tėvai jai skaitė fėjų pasakas, ypač ji mėgo klausytis M. Konopnickos bei Hanso Kristiano Anderseno kūrinių. Pastarasis ją stebino tuo, „kad turėjo drąsos rašyti pasakas su liūdnomis pabaigomis“. Labiausiai, ko gero, įsidėmėjo pasaką apie užburtą kunigaikštį, nes kas gi kitas galėjo taip paveikti, kad vieną gražią dieną ši mergaičiukė puolė bučiuoti su „bevaisiu heroizmu“ darželyje sugautas varles.
Rašytoja prisipažįsta buvusi baisi „teroristė“ – visus namiškius nuolatos versdavo skaityti jai knygas. O kai pati išmoko skaityti, dar vienas autorius pelnė jos didelę simpatiją – Jules Verne’as. Šio rašytojo fantazijos, anot poetės, niekada nesensta. Ji lig šiol atsimena jo knygas: „Iliustracijose, kurios labai tiksliai atspindi J. Verne’o pasakojimą, viskas yra dryžuota: dryžuota žemė, dryžuotas mėnulis, dryžuota jūra ir padebesiais skrendančių laivų burės, net Šiaurės ašigalyje esančio ugnikalnio atradėjo ausinės yra dryžuotos. Kai mokykloje sužinojau, kad tenai nėra jokio ugnikalnio, buvau labai pasipiktinusi. Man ši informacija nepatiko“.
Šita vaikystės meilė dryžuotoms iliustracijoms atsispindi eilėraštyje „Galimybės“:
Renkuosi išimtis.
Renkuosi išeiti anksčiau.
Renkuosi kalbėtis su daktarais apie kitką.
Renkuosi senas iliustracijas su dryželiais.
(vertė S. Geda)
Gal aštuonerių, gal devynerių W. Szymborska perskaito kažkokį šiurpų romaną. Jo pavadinimo neprisimena, nes buvo be viršelių – kelių kartų jaunų panelių skaitytas suskaitytas, net ir titulinio puslapio netekęs, bet rašytoja puikiai prisimena tą jaudulį, su kuriuo rijo knygą, ir neviltį, kad knyga pasibaigė. Tada ji nusprendė parašyti savo romaną: „Energingai ėmiausi darbo, nusmailinau pieštuką ir atsiverčiau švarų sąsiuvinį. Dėl pagrindinės veikėjos vardo nereikėjo sukti galvos, jį jau turėjau. Kažkokiame leidinyje buvau mačiusi paveikslėlį su įsimylėjėlių porele rožių krūmo fone. Po juo užrašas: „Idilė sode“. Maniau, kad Idilė yra merginos vardas, todėl mano romano pirmasis sakinys buvo toks: „Nuo ankstyvo saulėtekio Rusvaakė Idilė žvelgė į horizontą, iš kur artėjo laiškanešys ir nešė jai sužadėtinio laišką…“ Paskui prasidėjo labai gyvas veiksmas. Kažkas paslapčiomis priartėjo prie Idilės iš už nugaros ir bjauri letena sunkiai nusileido jai ant peties. Čia, deja, dėl neaiškių priežasčių tekstas nutrūksta. Na ir jau niekad nesužinosiu, kas nutiko toliau“.
Tai vienas iš nedaugelio W. Szymborskos atsiminimų apie vaikystę, bet ne vienintelis. Rašydama apie Romano Brandstaetterio knygą „Aš esu žydas iš Vestuvių“, ji prisiminė žydaitę Pepą Singer, Bronovicų karčemos savininko dukrą. Pepa dirbo sesele, ir mažoji Wisława įsiminė, kad į jų namus suleisti sergančiai mamai vaistų ateidavo „kaulėta, nedidukė moteris, su ant nosies styrančiais akiniais, asketiškai glotniai sušukuotais žilstelėjusiais plaukais“. Ji nemėgo šitos viešnios, nes seselė klausinėdavo apie mokyklą ir pamokas. „Buvau tokio amžiaus, kai tokie klausimai yra nepakenčiami, todėl ne vieną kartą Pepos apsilankymų laiką praleisdavau patalpose, kur buvo galima užsikabinti duris kabliuku iš vidaus. Šiandien man nesmagu dėl tokio elgesio ir jaučiu didelį, nors ir labai pavėluotą norą atsakyti į visus ponios Pepos klausimus. Netgi į pačius sunkiausius – kiek bus septyni kart aštuoni ir kada buvo mūšis prie Chocimo.“
Kiek tuomet Wisławai buvo metų? Ne mažiau nei devyneri (nes jau gyveno Krokuvoje) ir ne daugiau nei trylika (nes dar buvo gyvas tėvas, jis mirė 1936 m.).
Būsimosios poetės gimimo metais W. Szymborskis tapo Kurniko žemių administratoriumi ir ten su žmona bei dukromis persikėlė. 1924 m. W. Zamoyskis mirė, o W. Szymborskis, nors dar pačiame jėgų žydėjime, išėjo į pensiją ir penkeriems metams persikėlė gyventi į Torunę. Čia W. Szymborska pradėjo lankyti pradinę mokyklą, o nuo 1932 m. mokslus tęsė jau Krokuvoje, kur persikėlė šeima. 1935 m. įstojo į Krokuvos seselių uršuliečių gimnaziją. Karo metais slapta šioje gimnazijoje tęsė mokslus ir 1941 m. išlaikė brandos egzaminus.
Prisimindama mokyklos suolą, W. Szymborska prisipažįsta, kad ne itin stropiai klausydavosi mokytojų ir, užuot galvojusi apie pirmuonius, ypač apie klumpelę, mąstė visai apie ką kitą: „Man ji atrodė nuobodybė, kurią nežinia kodėl turėčiau piešti sąsiuvinyje. Tada jos dauginimosi būdas man dar neatrodė stulbinantis. Dauginasi, ir tegul sau. Tuomet galvoje sukosi kur kas įdomesnis ir neįspėjamas klausimas: ar pavyks man su drauge Małgosia S. prasmukti į kino teatrą „Uciecha“ ir pamatyti draudžiamą „pojūčių ir pareigų dramą“. Klumpelė tik daug vėliau pareikalavo jai priklausančios vietos mano vaizduotėje“.
Kino teatras „Uciecha“ iki šiol tebėra prieš Uršuliečių gimnaziją. O Małgosia Stanisławska, su kuria W. Szymborska, draugių ir namiškių vadinama Ichna, sėdėjo viename suole – Jano Stanisławskio (didžiojo anglų–lenkų žodyno kūrėjas) dukra. „Mes labai daug plepėdavome, todėl dažnai mus persodindavo. Buvom pamišusios dėl kino. Pirmasis filmas, kuris mums sukėlė euforiją, buvo „Kongresas šoka“. Apie jų meilę kinui pasakoja kita mokyklos draugė, aktorė, Krokuvos teatro mokyklos profesorė, Danuta Michałowska: „Ichna su Małgosia klasėje buvo labiausiai pašėlusios. Persirenginėdavo suaugusiųjų drabužiais ir eidavo žiūrėti filmų, į kuriuos jų amžiaus panelių neįleisdavo“.
Taigi mažosios panelės lėkė žiūrėti filmų su Greta Garbo, Marlena Dietrich, žiūrėjo „Maroką“, „Žydrąjį angelą“, bet nepavyko prasmukti į „Matą Harį“. Joms buvo po dešimt dvylika metų, bet jos jau žinojo, kad filmai kuriami filmavimo studijose ir kad aktorės paprastai turi pseudonimus: Małgosia buvo Diana Valjean, o Ichna – Trina Ponton. Trina paprastai ištekėdavo už pono de Wallon, kitaip tariant už Danutos Michałowskos, kuriai visada atitekdavo vyriški vaidmenys. Melodramos, romansai, meilės trikampiai – visos aukštųjų sluoksnių gyvenimo peripetijos, pačių mergaičių parašyti scenarijai, improvizuoti dialogai. Kad nereikėtų rūpintis scenografijos elementais, buvo renkamasi tam tikros vietos: Jordano parkas, Kosciuškos kalnelis, Vavelio kiemas. Kai dėl blogo oro negalėjo šiose „scenose“ vaidinti, aktorės rinkdavosi netoli Vavelio esančiame Stanisławskių bute arba Szymborskių – Radvilų gatvėje. Draugės atsimena, kad tai buvo tipiški inteligentų žemvaldžių namai. Dideli kambariai, aukštos lubos, seni baldai, kilimai.
Kartą su klase W. Szymborska aplankė antialkoholinę parodą. Šį įvykį poetė prisimins rašydama apie Irenos Landau knygą „Statistinis lenkas“, nes kaip tik tada ji pirmą kartą susidūrė su pačia statistika. „Ten buvo kažkokios diagramos ir skaičiai, kurių, be abejo, neprisimenu. Bet puikiai prisimenu ryškaus spalvoto gipso girtuoklio kepenų maketą. Visi grūdomės prie tų kepenų. Dar labiau mums rūpėjo lenta, kurioje kas dvi minutes įsižiebdavo raudona lemputė. Po ja užrašas tvirtino, kad kas dvi minutes pasaulyje nuo alkoholio miršta žmogus. Mums atėmė žadą. Viena iš mūsų, toji, kur jau turėjo laikroduką, įdėmiai sekė, ar lemputė tikrai mirksi kas dvi minutes. Tinkamiausiai toje situacijoje laikėsi Zosė W., – ji persižegnojo ir pradėjo kalbėti „Amžiną atilsį“. Niekada daugiau statistika nesukėlė man tokių stiprių išgyvenimų kaip tąkart.“
W. Szymborskos eilėraščiuose nuolatos išnyra statistika. Kad ir šitaip:
|
Iš šimto žmonių (vertė B. Jonuškaitė) |
W. Szymborskos bičiulė, poetė Barbara Czałczyńska, atsimena, kad atėjusi į leidinio „Życie literackie“ redakciją, rado Wisławą skaitančią „Statistinį metraštį“. Barbaros nuostaba Wisławai pasirodė keista: „Viską reikia peržvelgti“, – pasakiusi ji.
– Mūsų keliai išsiskyrė, kai pradėjome mokytis skirtingose gimnazijose, – prisimena Małgorzata Szerchowa. – Tačiau vėl susitikome okupacijos metais. Tėvas turėjo daug mokinių, o jo anglų kalbos vadovėlis buvo visiškai suskaitytas. Todėl suradęs pažįstamą leidėją parengė naują „First steps in English“ ir, žinodamas, kad Ichna gražiai piešia, paprašė jos vadovėlį iliustruoti.
Tai buvo ne vienintelė W. Szymborskos iliustruota knyga. Ji iliustravo Adamo Włodeko 1948 m. išleistą knygą vaikams „Batuotas Mruczekas“ bei savo eilėraštį „Beždžionė“.
Małgorzata atsimena, kad 1943 m. W. Szymborska, nenorėdama būti išvežta darbams į Vokietiją, pradėjo dirbti tarnautoja geležinkelio stotyje. Tiek Małgorzata, tiek Danuta karo metais užsukdavo pas Szymborskius pasisiūdinti batų. Wisławos sesuo Nawoja kartu su vyru duoną užsidirbdavo siūdami batus. Štai „Pagiriamasis žodis sesei“ iš rinkinio „Didžiulis skaičius“:
Mano sesuo eilėraščių nerašo
ir jau turbūt staiga nepradės rašyti eilėraščių.
Kaip ir motina, kuri nerašė eilėraščių,
kaip ir tėvas, kuris taip pat nerašė eilėraščių.
<…>
O kai sesuo kviečia pietų,
tai žinau, kad neketina
skaityti man eilėraščių.
Jos sriubos yra nesąmoningai pikantiškos,
o kava nesilieja ant rankraščių.
(vertė B. Jonuškaitė)
Vis dėlto apie karo laikotarpį W. Szymborska nedaug yra prasitarusi. Švedų televizijos Larso Helandero filme ji sako: „Kai prasidėjo karas, supratau, kad kažkas pasibaigė ir kad jau niekada nebus taip, kaip buvo. Mane buvo apėmęs keistas jausmas, kurio nesugebu pati sau paaiškinti, gal ir sugebu, bet tai jau priklauso sričiai, kurios nesuvokiu. Pro antro aukšto langą mačiau, kaip per Mažąją aikštę važiavo valstiečių vežimai. Kiekviename gulėjo sužeistas, sutvarstytas kareivis, per bintus sunkėsi kraujas. Kažkas manyje tarė: aha, ir vėl. Man buvo septyniolika metų, tačiau manyje kalbėjo kažkas, kas jau daug kartų buvo matęs tokius vaizdus“.
Nedaug yra W. Szymborskos eilėraščių, atspindinčių tas karo dienas. Tada ji rašė dainas ir apsakymus. Kai kas dar atsimena ir Wisławos linksmas, nuotaikingas daineles ir ją pačią šalia fortepijonu grojančio būsimojo Nacionalinės filharmonijos direktoriaus Witoldo Rowickio, bet ji, kaip visada, yra linkusi nieko neatsiminti.
Ką šiandien mėgsta veikti W. Szymborska? Vis dar žavisi Jano Vermeerio tapyba, kartais nueina į operą, nepakenčia žaisti Monopolio, dievina Michelį Montaigne’į, Jonathaną Swiftą ir Thomą Manną, mielai žiūri „siaubiakus“, visada aplanko archeologinius muziejus, nesupranta, kad kas nors gali nežinoti Charles’o Dickenso „Pickwiko klubo“, žavisi Šerloku Holmsu, o jos mylimiausias režisierius – Federico Fellinis. Klausosi visų pirma Ellos Fitzgerald: „Ellos dainavimas mane sutaiko su gyvenimu ir tiesiog guodžia. To negalėčiau pasakyti nei apie vieną kitą dainininkę. Ji man yra pati geriausia, ir abejoju, ar suspėsiu pakeisti savo nuomonę“.
Gamta W. Szymborskai labai svarbi. Nuo 1972 m. poetė dažnai atostogas praleisdavo miškuose stovinčiame vasarnamyje su savo draugu Korneliu Filipowicziumi. Jai patinka grybauti ir meškerioti. Mėgsta kates, šunis, paukščius. Dažnai iškylauja už miesto, nuošaliose gamtos kampeliuose ir ten, kur apsistoja, maždaug dviejų šimtų metrų spinduliu surenka šiukšles, už tai „gamta jai atsimoka akiai maloniais vaizdais“.
Jos skaitoma lektūra anaiptol neapsiriboja vien beletristika. Baigusi kokį nors vidinį monologą su malonumu perskaito knygą, norėdama sužinoti, kaip čiaudėja drambliai arba kaip skaičiuojamos šimtakojo kojos.
W. Szymborska – viena iš feminizmo pradininkių Lenkijoje. Ji diskretiškai ir su humoru, bet visada ir visur gina moteris, jas užjaučia, žavisi jomis, pateikia jų nuomonę. Nepraleidžia nė vienos progos nepriminusi apie gėdingą istorijos dėmę – faktą, kad moterys šimtmečius negalėjo spręsti savo likimo, kad buvo ne savo valia ištekinamos už vyrų. Tačiau apie vyrus ji rašo be feministėms būdingo atšiaurumo, bet daug ką įžvelgia.
Feljetone apie G. G. Casanovos „Atsiminimus“ ji atkreipia dėmesį į keistą dalyką: nė viena šio garsiausio pasaulyje suvedžiotojo meilužė nemėgino jo sulaikyti ar susigrąžinti. „Keista. Kas antras Kowalskis savo kailiu patiria, koks kryžiaus kelias laukia norinčio pradingti meilužio. O Casanova krovėsi savo mantą be didelių trukdymų, kai kurios mylimosios net jam padėdavo. Ar jos buvo nusivylusios? Ar jis joms nusibodo? Ar įgriso? Štai šiais pamąstymais noriu priminti, kad šiemet yra Tarptautiniai moterų metai.“
1945 m. W. Szymborska pradėjo studijuoti polonistiką, po metų – sociologiją, bet studijas metė, nes privalėjo uždarbiauti rašydama straipsnius į kultūrinius leidinius. Nuo 1953 iki 1968 m. buvo Krokuvoje einančio savaitraščio „Życie literackie“ poezijos skyriaus vedėja. Leidinyje 1967–1981 m. ji skelbė feljetonų ciklą „Daugiau nei privaloma literatūra“, vėliau juos spausdino leidiniuose „Pismo“, „Odra“, o nuo 1993 m. – dienraštyje „Gazeta Wyborcza“. W. Szymborska yra stulbinanti skaitytoja. Nėra temų, kurios jai būtų svetimos. Ji gali skaityti kalendorius, gali domėtis, kaip muzika veikia gyvūnus arba narstyti šumerų istoriją. Tačiau iš tikrųjų jos stichija – poezija, beje, tą pasako ir jos pasirenkama literatūra, ir visiškai netikėtas, originalus jos pasaulėvaizdis.
W. Szymborska plunksnos mylėtojams rašė šmaikščius, ironiškus, linksmus atsakymus. Poetė rašo, kad kalendorius su korektūros klaidomis, „kuriame viena savaitė turėtų du šeštadienius, lyrine jėga pralenktų mums atsiųstą eilėraštį…“ Arba kandžioji W. Szymborska atsiskleidžia ir šitaip: „Jūsų poezijos pasaulyje auga tik rožės, o ant neįvardytų šakų tupi lakštingalos. Dar yra bičių, beje, parašytų su ū. Gervės neminėsime, nes ji styro virš statybų. Taigi – pasaulis skurdus, neįdomus. Veltui ieškotume tokių žavių augalėlių kaip pievų pašiaušėlis, veronika, dėmėtoji mauda, gyslotis. Nėra jūsų poezijos pasaulyje ir nuostabių paukščių, pavyzdžiui, tokių kaip rožinė girnovė, juodkrūtis bėgikas, tukanas. O kur nesuskaičiuojama galybė vabzdžių su visus pranokstančiu jonvabaliu?“
Tokius žaidimus poetė mėgsta – išvardijimai būdingi ir jos poezijai. Ji ne kartą yra apgailestavusi, kad Jano Sokołowskio knyga „Lenkijos paukščiai“ niekaip neatsispindi poetų veikaluose.
W. Szymborska nuolatos buvo skatinama rašyti ir „poezija užsidirbdavo“ dar neidama į mokyklą: „Visada rašinėjau kažkokius eilėraštukus. Už pirmuosius netgi esu pinigų gavusi. Rašydavau juos namuose, ir jeigu kuris nors patikdavo mano tėvui, – kad patiktų, turėjo būti šmaikštus, be jokių lyriškų išsiliejimų, – jis išsitraukdavo piniginę ir sumokėdavo. Gal kokius 20 grašių, dabar jau neprisimenu. Taigi poezija užsidirbinėjau iš pat pradžių, nuo kokių penkerių metų“.
W. Szymborskos pirmieji eilėraščiai nebuvo itin sėkmingi. Pirmą kartą jos pavardė buvo išspausdinta 1945 kovo 14 dieną Krokuvos leidinyje „Walka“ („Kova“), dienraščio „Dziennik Polski“ priede po eilėraščiu „Ieškau žodžio“. Adamas Włodekas, tuometinis „Walkos“ redaktorius, vėliau išleistuose prisiminimuose apie W. Szymborskos debiutą rašo: „Jos eilėraščiuose nebuvo nieko nepaprasto, priešingai – jie buvo silpni. Tokie silpni, kad negalėjome nė vieno jų spausdinti. Negalėjome susisiekti su autore, nes ji pasirodė redakcijoje tik tą vieną vienintelį kartą, kai juos atnešė, adreso mums nepaliko“. Tačiau vienas iš redaktorių, matyt, juose kažką vis dėlto įžvelgė, o kai jam buvo pasakyta, kad „šitos pradedančiosios rimuotojos eilėraščiai yra kaip kaspinuočiai“, jis pasiūlė šį tą iškirpti, šį tą sutrumpinti, išspausdinti bent fragmentą. Taip ir buvo padaryta. Iš du puslapius užimančio eilėraščio „Kažkokie“ atsirado perpus sutrumpėjęs „Ieškau žodžio“. Jam pasirodžius, autorė atėjo į redakciją. „Ar vis dėlto už tą eilėraštį išmokėsite man honorarą?“ – paklausė ji.
Po mėnesio pasirodė antras jos eilėraštis, kuris po dvidešimties metų pradės jos „Rinktinę“, nes, anot autorės, atlaikė laiko išbandymus.
Mūsų karo grobis tai žinios apie pasaulį
– jis toks didelis, kad telpa tarp rankų paspaudimo
toks sudėtingas, kad jį galima nusakyti šypsena,
toks keistas, kaip senų tiesų aidas maldoje.
(vertė B. Jonuškaitė)
W. Szymborska – daugelio premijų laureatė, tarp jų – Jurzykowskio Fondo premija (Niujorkas, 1972), „Solidarumo“ kultūros premija (1987), J. W. Geothe’s premija (Frankfurtas prie Maino, 1991), J. G. Herderio premija (Viena, 1995). Tačiau tik Nobelio premija, nepaisant didelių poetės pastangų, kad viskas liktų po senovei, privertė ją šiek tiek pakeisti nusistovėjusį gyvenimo būdą. Bet įpročiai ir nuostatos nepakito. W. Szymborska bičiuliams ir pažįstamiems rašo laiškus ant savo pačios darytų koliažų, humoristinių atvirukų, puikiai atspindinčių ironišką jos stilių. Su artimaisiais žaidžia visokius išgalvotus žaidimus, drauge kuria šmaikščius proginius eilėraštukus. Taigi šių privačių žaidimų jau nebuvo galima nuslėpti ir jie išplito įvairiuose Krokuvos pobūviuose ar šventėse. 2003 m. visa tai atsirado knygos pavidalu: „Eilėraštukai dideliems vaikams su autorės aplikacijomis“.
Pirmasis jos parengtas eilėraščių rinkinys niekada nepasirodė – jis neatitiko 1949 m. literatų suvažiavime Ščecine literatūrai iškeltų reikalavimų. Rinkinys „Todėl gyvename“, pasirodęs 1952 m., pažymėtas stalininio laiko ženklais. Užtenka paskaityti eilėraščių pavadinimus: „Jaunimui, statančiam Naująją Hutą“, „Sveikinant socialistinio miesto statybas“, „Mūsų darbininkas kalba apie imperialistus“, „Leninas“, „Senos darbininkės prisiminimai prie liaudies konstitucijos lopšio“. Panašios temos vyrauja ir antrame rinkinyje „Sau uždavinėjami klausimai“ (1954). Taigi W. Szymborskos karo ir gedulo poezija labai greitai prisitaikė prie naujosios kartos, kuri mąstė pagal socialistinio realizmo direktyvas. Dalis šios kartos, išgyvenusios karo beprasmybę, stengėsi kuo labiau nutolti nuo mirties ir pralaimėto Varšuvos sukilimo, stengėsi kurti „naują žmogų“ ir „naują pasaulį“.
Apskritai geresnio pasaulio kūrimas kėlė grėsmę pasauliui. Vėliau W. Szymborska pasakys, kad iš pradžių ji mylėjo žmoniją. Šis šūkis – mylėti žmoniją – suklaidino daugybę žmonių. Nes tai buvo dvidešimto amžiaus vidurio politinių sistemų fasadas. Poetė vėliau suvokė, kad mylėti reikia ne žmoniją, o žmogų. Mylėti, tai reiškia apskritai jį pastebėti, jausti tai, ką jis jaučia. Tik taip asmenį galima atskirti nuo abstrakčios žmonijos sąvokos.
Beveik keturiasdešimt metų W. Szymborska pokario laikotarpio neminėjo. Literatūros kritikas Tadeuszas Nyczekas iš Krokuvos rašė: „Szymborksa tyli. Nesiaiškina, neatsikerta, negula kryžiumi, neatsiprašo. Galbūt priėjo išvados, kad blogų arba kvailų žodžių negalima ištrinti kitais žodžiais ar gestais. Ką ji galėtų spręsti apie literatūrą, apie jos trapią esmę, jeigu pripažintų, kad taip lengva išbraukyti parašytus žodžius? Skriaudos, jeigu buvo padarytos, liks skriaudomis, ir tik nuskriaustasis gali atleisti arba ne. Jeigu ir galima ką nors pataisyti, tai tik kitais, geresniais darbais. Szymborska jau niekada daugiau nekinkė poezijos į jokias kovas“.
Tik 1991 m., gavusi prestižinę J. W. Goethe’s premiją, Frankfurte sakydama kalbą ji užsiminė: „Tikrovė kartais pasireiškia taip chaotiškai ir taip siaubingai nesuprantamai, kad norėtųsi joje atrasti kokią nors pastovesnę tvarką, suskirstyti ją į tai, kas yra svarbu ir kas – nesvarbu, kas yra nauja, o kas pasenę, kas trukdo, ir kas padeda. Tai pavojinga pagunda, nes tada dažnai tarp pasaulio ir pažangos įsiterpia kokia nors teorija, kokia nors ideologija, pažadanti viską sutvarkyti ir paaiškinti. Yra tokių mūsų rašytojų, kurie sugebėjo atsilaikyti šiai pagundai, jie pakluso savo nuojautai ir sąžinei, bet ne tarpininkams. Aš, deja, pasidaviau šiai pagundai, – apie tai byloja mano du pirmieji eilėraščių rinkiniai“.
Tais pačiais metais interviu leidiniui „Tygodnik literacki“ ji pridurs: „Priklausiau kartai, kuri tikėjo. Aš patikėjau. Atlikau savo „eiliavimo užduotis“ įsitikinusi, kad elgiuosi teisingai. Tai pati blogiausia mano gyvenimo patirtis“.
Esminiai W. Szymborskos poetikos bruožai išryškėjo tik 1957 m. išleistame rinkinyje „Šaukiant Yeti“. Tai, ko gero, ir yra jos tikrasis debiutas, kuriuo poetė pavergė skaitytojų širdis. Nuo to laiko kiekvienoje poetės knygoje atsirasdavo bent po vieną jau prieš tai išgarsėjusį eilėraštį. „Šaukiant Yeti“ tokių buvo nemažai: „Iš neįvykusio žygio į Himalajus“, „Niekas nenutinka du kartus“, „Atlantida“, „Dvi Bruegelio beždžionės“. Žinoma, tas eilėraščių populiarumas keitėsi, todėl sąrašas visada yra atviras, tačiau, tarkim, iš rinkinio „Druska“ (1962) visi poezijos skaitytojai žino „Pašnekesį su akmeniu“ ir „Herakleito upėje“. Čia yra ir vienas gražiausių lenkų kalba parašytų meilės eilėraščių „Babelio bokšte“. Jame girdime mitinių vyro ir moters prieš šimtmečius tartus balsus, eilėraštis prasideda šitaip:
|
– Kelinta valanda? – Taip, laiminga esu, (vertė J. Degutytė) |
Iš rinkinio „Šimtas paguodų“ (1967) dažnai cituojamas eilėraštis „Rašymo džiaugsmas“:
Kur bėga ta parašyta stirna per parašytą mišką?
Jis baigiasi garsiuoju rašymo, literatūros apibūdinimu:
Rašymo džiaugsmas.
Pratęsimo jausmas.
Mirtingosios rankos kerštas.
(vertė J. Degutytė)
Czesławas Miłoszas Nobelio premijos įteikimo proga 1996 m. rašė: „Szymborska nebūtų didelių abejonių laikotarpio poetė, jeigu neieškotų išsigelbėjimo kūryboje. Mirtingosios rankos kerštas jos kūryboje pasirodo įvairiomis formomis, taip pat ir saviironiško žaidimo“.
„Šaukiant Yeti“ – nepaprastas rinkinys. Skaitytojus stebino jau vien pavadinimas, nes kreipiamasi į kažką, kas yra nei žmogus, nei žvėris. Ši paslaptinga figūra tuomet buvo populiaresnė nei šiandien, bet perkelta į poezijos knygą tapo vienu pasaulio, atsivėrusio po 1956-ųjų, simboliu. Į literatūrą atėjo asmeniškumas, privatumas, avangardas, – socialistinis realizmas subyrėjo užleisdamas vietą vaizduotei. W. Szymborskos poezija tuomet nepranyko tarp visų naujų to meto eilėraščių, buvo priimta su didžiuliu entuziazmu. Štai kaip kreipiamasi į sniego žmogų eilėraštyje „Iš neįvykusio žygio į Himalajus“:
Yeti, ten gyvena ne tik
vagys ir plėšikai.
Yeti, ne visi žodžiai
Mirtį skelbia.
<…>
Yeti, turime Šekspyrą.
Yeti, smuikais grojame.
Yeti, sutemoms užslinkus
šviesą įžiebiame.
(vertė A. Kalėda)
Kiekvienas to meto jaunas žmogus mintinai mokėjo šį paskutinį posmą arba bent jau dvi pirmąsias eilutes. Patrauklus jiems buvo W. Szymborskos humoro jausmas, nors iš tikrųjų eilėraštyje išsakytas ironiškas požiūris į žmogų, bandantį rasti dialogą su nepažįstamomis kultūromis.
Vis dėlto nuo to laiko, kai pasirodė „Šaukiant Yeti“, iki šiol populiariausias yra eilėraštis „Nieko du kartus“:
Niekas nenutinka du kartus
ir nenutiks. Štai ta priežastis,
kodėl gimėme be kraičio
ir be rutinos bus mūsų mirtis.
Jis baigiasi:
|
Besišypsantys, apsikabinę (vertė B. Jonuškaitė) |
Šie du posmai irgi priklausė pažangaus jaunimo repertuarui. Įspūdį darė pagrindinė šio filosofinio eilėraščio mintis, bet ypač visus žavėjo paskutinėje eilutėje slypintis W. Szymborskai būdingas paradoksas. Išsireiškimas „skirtingi esame labai / tarsi du skaidraus vandens lašai“ lenkų kalboje jau tapo tradicinis. Šiam eilėraščiui Andrzejus Mundkowskis sukūrė muziką, jis tapo Lucijos Prus atliekamu septinto dešimtmečio šlageriu. Dešimtame dešimtmetyje jis ir vėl pasidarė populiarus, – dabar jį dainavo Kora (muzika Marko Jackowskio).
Dvidešimto amžiaus viduryje lenkų poezijai toną davė žymūs lenkų poetai filosofai: Czesławas Miłoszas, Zbigniewas Bieńkowskis, Wisława Szymborska, Zbigniewas Herbertas, Mironas Białoszewskis, Edwardas Stachura, Janas Twardowskis. Poezija, kitaip nei filosofija, neprivalo kurti bendrų filosofinių sistemų. Niekas to ir nesitiki. Tačiau ji privalo turėti šifrą, būdingą tiktai vienam poetui, privalo taip, o ne kitaip atspindėti pasaulį. W. Szymborska tai sugeba, jos poezija išsiskiria savo paprastomis formuluotėmis, sugulančiomis į daugelį skirtingų lygmenų. Anot jos, žmogus nuo amžių buvo filosofinė būtybė. Štai eilėraštis „Šimtas paguodų“ iš tokio paties pavadinimo knygos (1967):
Užsigeidė mat laimės,
užsigeidė tiesos,
užsigeidė amžinybės,
tik pažiūrėkit į jį!
<…>
Reik pripažinti, pašėlusiai užsispyręs.
Su žiedu nosyje, su toga, su megztiniu.
Šimtas paguodų, kad ir kaip būtų.
Bedalis
Autentiškas žmogus.
(vertė B. Jonuškaitė)
Šiame eilėraštyje sutelkti visi W. Szymborskos kūrybos pagrindiniai bruožai. Žmogus – autentiška būtybė iš amžių glūdumos arba iš mūsų dienų. Vienas iš daugelio, apibendrintas žmogus, bet turintis savą istoriją. Ir visada jam būdingas koks nors vienas dalykas – toga arba megztinis, arba jis eina tiltu senovės japonų raižinyje. Šioje erdvėje visai paprasta sutikti neandertalietį ir XXI a. gyventoją. Ir visai nesvarbu, aprašomas jis pirmuoju, antruoju ar trečiuoju asmeniu, bet visada per ironišką nuotolį. Poetės humoro jausmas netgi patiems svarbiausiems klausimams suteikia nepakartojamo kolorito.
Istorija šioje poezijoje – tai ne faktų seka, o tik mūsų atminties raktas mitams atverti. Konkretūs įvykiai beveik neegzistuoja. Tačiau poezijoje išryškėja koks nors aiškus istorijos fragmentas. Kodėl išryškėja? Nes mes, pažinimo troškulio vedini, susikaupę jo ieškome. Suvokimas, pasaulio interpretavimas gali prasidėti nuo kiekvieno daikto, kiekvieną akimirką. Eilėraštis „Stebuklų turgus“ iš knygos „Žmonės ant tilto“ (1986):
Stebuklas, kuris stebina ne tiek, kiek turėtų:
ranka, iš tikro, turi mažiau nei šešis pirštus,
bet daugiau nei keturis.
Tik apsidairai ir stebuklas:
visur esantis pasaulis.
(vertė B. Jonuškaitė)
W. Szymborskos žmogus – asmuo, sugebantis stebėtis pasauliu. Ir visai nesvarbu, koks jo išsilavinimas, kokiai civilizacijai priklauso, kada gyvena. Poetę stebina pati būtis, su kuria ji norėtų užmegzti kontaktą, bent jau uždavinėdama paradoksalius klausimus. Ji teigia, kad patys paprasčiausi dalykai ne visada yra suprantami, išslysta iš pažinimo ribų. Ši filosofija atsispindi ir eilėraštyje „Pašnekesys su akmeniu“ iš knygos „Druska“ (1962):
Beldžiuos į jo duris.
– Tai aš, įleisk mane.
Ateinu iš gryno smalsumo.
Gyvenimas man – vienintelė proga.
Ketinu apeiti tavo rūmus,
o paskui aplankyti lapą ir lašą vandens.
Teturiu valandėlę laiko.
Esu mirtinga – nejau tavęs nesugraudinsiu?
(vertė T. Venclova)
Deja, akmuo, nors ir daug kartų prašomas, neįsileidžia viešnios. Jis lieka užsidaręs, nepažintas, nors ir stengėsi palaikyti šiokį tokį pokalbį. Galų gale jis pasako dvi uždarumo priežastis. Kultūros dalyvis negali suprasti gamtos. Ir beldžiančiajai neužtenka vien vaizduotės, kad būtų įleista vidun. Dažnai šio eilėraščio akmuo yra interpretuojamas kaip paprastas daiktas, bet, žinant W. Szymborskos mąstymo stilių, čia greičiau kalbama apie akimirkos, kuri yra žmogaus gyvenimas, susidūrimą su ilgu natūralios gamtos egzistavimu – apie neįmanomą jų susikalbėjimą. Tačiau W. Szymborska nebūtų W. Szymborska, jeigu eilėraščio nebaigtų ironiškai. Šeštą kartą pasibeldus, pateikiama antra priežastis:
– Neturiu durų, – taria akmuo.
Visgi išskirtinis vaidmuo jos kūryboje tenka ne akmenims, bet gyvūnams. Ir gyvūnų kančių priežastis dažnai yra žmogus. Regint tokią neteisybę, būti žmogumi poetei gėda. Poetė susitapatina su kitais žemės gyventojais, evoliucijos dalyviais. Ji jaučiasi dar turinti savyje kažkokią priešistorės dalelę, o visą žemės istoriją su mitais, gyvūnais ir augalais kadaise turėjo, bet ta bendrystė kažin kur pradingo:
Pati dabar stebiuosi, kiek iš manęs beliko:
asmenybė pavienė, tuo tarpu žmonių giminietė,
kuri vakar netyčia tramvajuje pametė skėtį.
Dėl nesuvokiamo atsitiktinumo ji negimė:
Kuo nors daug mažiau laimingu,
auginamu kailiniams,
šventiniam stalui,
kažkuo, kas plaukioja po stikleliu.
Medžiu, įkalintu žemėje,
prie kurio artėja gaisras.
(vertė B. Jonuškaitė)
Poetė dažnai sugretina mūsų egzistavimą su kitų gyvų būtybių pasauliu ir tai jai leidžia aiškiau nusakyti buvimo žmogumi atsakomybę ir pareigas. Viena jų – turėti sąžinę, kurios neturi gyvūnai.
W. Szymborska yra greičiau „gudri“ ar tiesiog išmintinga negu naivi (prieš dvidešimt metų ji rašė: „Geriau gudrus nei per daug patiklus gerumas“). Ji šio to išmoko iš pirmųjų idėjinių pralaimėjimų, ypač iš karo ir pokario. Ji pasirinko Ezopo kelią, aliuzinius „darželius“, bet ne Lenkijos ar Niurnbergo tribunolus, priminimą, bet ne Paskutinį teismą, užkaborių, bet ne viršūnių tyrinėjimą, jai rūpi paribiai, bet ne „pagrindinės žmonijos problemos“. Ji neslepia, kad jai patinka žvelgti „iš apačios“ negu kad „iš viršaus“. Jai rūpi atskirumas, bet ne globalumas, „vabzdžių, bet ne žvaigždžių laikas“, neįgalumas, bet ne Absoliutas, „chaoso, bet ne tvarkos pragaras“. Moralizuoti, doktrinomis taisyti pasaulį, stvarstyti Viešpatį Dievą už kojų – tai ne jos specialybė. Jai beveik nepastebimai pavyksta pačiupinėti žmogiškųjų problemų esmę… neriant vąšeliu.
Kasdieniškumas, pasikartojimai, paprasti dalykai ribotuose gyvenimuose, nepaprastai siauroje erdvėje, kurioje namai yra visatos centras – visa tai mums įgimta. Kosminė perspektyva, apie kurią, kaip teigia religija, filosofija, fizika ir poezija, turime galimybę mąstyti, nekeičia mūsų kasdieninių įpročių. Esame neįtikėtinai prisirišę prie žemės ir gyvenimo, metafiziškai nejautrūs, mums trūksta vaizduotės. Nes ir kam mums, šliaužiojančioms būtybėms, turinčioms ritualus ir savą rutiną, ta Dieviškoji perspektyva, B. Pascalio le vertige, galvos skausmas, kurį mums taip norėtų sukelti žmonijos genijai?
Ne kasdien pakylame iki būties aukštumų, ne dažnai jas ir prisimename. Kol mūsų nesučiumpa mirtis (ji, beje, jau nieko žmogaus neišmoko, nes ateina pavėlavusi visą gyvenimą), kol nesupurto kokia nors tragedija, nepagydoma liga, katastrofa ar artimieji nepatenka į avariją, gyvename lyg niekur nieko, tarp kasdieninių rūpesčių, paprastų dalykų ir mažų džiaugsmų. Dėl to, priešingai nei didieji moralistai, W. Szymborska nesielvartauja, nes ji gerai žino, kad, anot A. Camus, „žmonės visada yra tokie patys, ir tame slypi jų jėga ir jų nekaltumas“.
Tačiau šios poetės paprastumas yra tariamas. Ji visada svarsto pagrindinius egzistencinius klausimus, analizuoja esmines žmonijos ir epochos problemas, bet tą daro mažais žingsneliais, sutelktai ir nepastebimai. Ji niekada neina paskubomis, per pagrindines duris ar skambant varpams, su iš anksto paruoštomis tezėmis, įpakuotomis taip, kad atrodytų kaip pranašystės.
Neieškokime svarbių išvadų – jos W. Szymborskos poezijoje gali būti tik numanomos, tariamos, nekonkrečios, nes dar iki galo nepatikrintos gyvenimu, todėl tarsi sulaikytos, atidėtos. Atrodo, kad autorė visada bando nuo jų išsisukti. Didieji klausimai niekada nekeliami tiesmukai, vis lyg tarp kitko užsimenama, bet atsakymams paliekama tuščia tyli erdvė, ir jokio stipraus finalo. Iš pirmo žvilgsnio tokius nebaigtus žaidimus ir rezultatą, lygų nuliui, norėtųsi įvardyti kaip jos eilėraščių silpną vietą, bet geriau įsiskaičius suvoki, kad čia ir slypi autorės pasaulėjauta.
Sakoma, kad W. Szymborskos yra išspausdinti tik 252 eilėraščiai, vieniems metams tenka keturi penki. Ji iš pirmųjų dviejų savo knygų išsižadėjo dvidešimt penkių tekstų, keleto ir iš vėlesnių. W. Szymborskos devizas: maximum prasmės – minimum teksto.
Paprastai labai laukiama naujos W. Szymborskos knygos, spėliojama tema ir tonas, tačiau paskutinio jos rinkinio – „Dvitaškio“ (2005) – laukta visai trumpai – tik trejus metus ir porą mėnesių. Tai dar vienas žaidimas su pasauliu, „klaustukų dėliojimas“, kur atsakymuose svarbu palikti vietos po dvitaškio.
Pagal lenkų spaudą parengė Birutė Jonuškaitė