Iš arčiau
Laurynas Katkus. Noros piešinukas knygų, grybų ir elfų fone
2026 m. Nr. 2
Redaktorius paprašė parašyti apie neseniai mus palikusią Norą Iksteną.
Atidedu į šalį kitus rašto darbus, savaime išsilyginantį grindų mišinį, nuveju elektroninių laiškų musyną, ir imu sijoti atmintį.
Pirmą kartą su Nora susitikome bene 2004-ais Kiolne, Vokietijoje – kultūros festivalyje, skirtame kandidatėms į Europos Sąjungos nares. Programa atrodė įdomiai, kartu su rašytojais iš dešimties atitinkamų šalių pakvietė ir didžėjus – būdingas anų laikų ėjimas. Tarp kitų dalyvių buvo senas pažįstamas Alešas Štegeris, taigi sutikau važiuot nedvejodamas.
Ne viskas tam Kiolne vyko kaip tikėtasi – organizatoriai literatūroj nelabai gaudėsi, pristatydami nušnekėdavo į šoną, vietos skaitymams parinktos keistos, beveik jokios reklamos, bet kokiu atveju literatūriniuose ratuose… Važiuodami iš vienos vietos į kitą, su Nora apie tai įsišnekėjome. Ji neširdo ir nesisvaidė žaibais. Kadangi organizatorių įstaiga vadinosi „Elf koncepte“ ar panašiai, išvystėm teoriją, kad ją įkūrė elfai, kurie trokšta užmegzti ryšį su žmonėmis, bet nesėkmingai. Iš nevilties jie infiltravosi į mūsų sritį ir sumanė va tokį projektą. Kalbėjomės rusiškai, ir šalia važiavę rengėjai nieko nesuprato, nors pašnekesyje besikartojantys „elfai“ juos akivaizdžiai blaškė. (Paskui sužinojom tiesą, kuri buvo paprastesnė. Šiaip jau firma užsiėmė futbolo promocija, dėl to ir „vienuolika“ (elf), ir galima tik spėlioti, kodėl jie nusprendė išbėgti šiton vejon.)
Kad ir kaip ten būtų, rašytojai paskaitė, didžėjai pagrojo. Pamenu, Nora skaitė istoriją, vykstančią Niujorke, kuriame veikėjai į galvą ateina latviški žodžiai, ji skanauja jų skambesį ir prasmę; tai man susisiejo su patirtimis Berlyne. Paskui išėjome į miestą, apimtą pašėlusios, bet neagresyvios, dainingos ir teatrališkos Užgavėnių linksmybės. Tokį visuotinį šventinį siautulį mačiau pirmą kartą, manau, ir Nora.
Po festivalio dar susirašėm – Nora minėjo rašytojų ir vertėjų rezidenciją Ventspilyje, pavydėtiną iniciatyvą, kurią ji ne tik sumanė, bet ir, kas sunkiau, įgyvendino, todėl, po eilutės metų pildydamas Ventspilio namų anketą, grafoje „iš kur sužinojote apie mus“ parašiau, kad iš Ikstenos (beje, ilgą laiką jos pavardę kažkodėl rašydavau su „x“ – gal nesąmoningai norėjosi išryškint šiaurietišką kitokumą?).
Paskui nutiko tai, kas dažniausiai nutinka su trumpomis literatų pažintimis – ją užklojo klajokliška realybė ir virtualybė. Juo labiau kad tuo metu mūsų žemyno pusėje dominavo naujų teritorijų Vakaruose užkariavimo vajus. Vėliavose buvo parašyta – skleiskime žinią apie mūsų, lietuvių (latvių, slovėnų, ukrainiečių…), literatūrą, mūsų kultūrą. (Teisybės dėlei reikia pridurti, kad ir Vakarams buvome tam tikra egzotika, ir atlygis, kurį jie galėdavo pasiūlyti, buvo vertas atlygio vardo, nepalyginsi su naminiais grašiais…)
O kaimynai, jie visada šalia, be to, jie tokie panašūs į mus, tai ar verta… Kaip tam pačiam Kiolne sakė Štegeris, Vidurio Europos rašytojai susitinka tik Vokietijoje, maža to, vienas apie kitą jie sužino tik iš vokiškų vertimų.
Tačiau visiškai ryšys nenutrūko. Perskaitydavau, kas jos pasirodydavo lietuviškai – fainus apsakymus periodikoje, liudijančius žmonių stebėtojos talentą, paskui „Motinos pieną“. Vienas svarbiausių akstinų įsisukti į „Literatūros savaitės“ organizavimo reikalus buvo įsitikinimas, kad reikia atiduoti skolą kaimynams. Kandidatų sąrašo viršuje iš pat pradžių radosi Ikstenos vardas.
Kaune ji skaitė pirmą kartą, ir buvo patenkinta sutelktu dėmesiu – pavyzdžiui, tuo, kad išvakarėse suruošėm filmo pagal „Motinos pieną“ lietuvišką premjerą. Apskritai jai, skirtingai nei kai kuriems kolegoms, nebuvo būdingas perdėtas susikuklinimas – pasakojo apie vertimus, žiniasklaidos ir skaitytojų dėmesį Japonijoje ir kitur, bet darė tą kažkaip švelniai, su atvanga.
„Šetenių skaitymams“ parašyta esė – pačios prisipažinimu, pirmasis žanro bandymas – kalbėjo kaip tik apie Baltijos šalių literatūrų ir likimų bendrumą, gražiai nusilenkė Czesławui Miłoszui, o ypač – savo mokytojui Dzintarui Suodumui, išeivių poetui ir „Uliso“ vertėjui. Imponavo, kaip, vystydama temą, ji įpynė nuorodą į Heinricho von Kleisto veikalą „Apie marionečių teatrą“, kurio kulminacija vyksta Kurše – bet to nepasakydama, palikdama kaip aliuziją žinantiems.
Į programą įėjo ir tradicinis apsilankymas pačiuose Šeteniuose. Kelionėje ji padovanojo latviškų Miłoszo vertimų tomelį. Atsiverčiau pirmą pasitaikiusį puslapį ir radau eilėraštį „Dovana“, Nora jį perskaitė. Šeteniuose ant slenksčio pasitiko iš kito Miłoszo eilėraščio atvinguriavęs žaltys; priėmėm tai kaip gerą ženklą.
Už keleto žingsnių gyvenanti Jolanta Donskienė pakvietė į svečius. Pasirodo, ji ir amžinatilsį Leonidas su Nora pažįstami dar nuo 90-inių, todėl kalbos nepritrūko. Bet smagiausia staigmena nutiko vaikštinėjant Isos, tai yra Nevėžio, paupiu. Kalbėjomės apie grybavimą – tai didžiausias Noros hobis, dėl kurio persikėlusi gyvent į mažą miestelį, o mėgstamiausias grybas – geltonpintė, gurmaniškų Rygos restoranų paskutinis mados klyksmas.
O štai ir patsai „chicken in the woods“, po kelių akimirkų į geltonai oranžinę medžio ataugą parodė Nora. Savuoju baziniu grybų išmanymu vadovaudamasis, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad šitas pūzras gali būti valgomas. Ne tik valgomas, bet ir skanus – tuo įsitikinom Donskienės virtuvėje grybą pačirškinus Noros partneriui, profesionaliam šefui Hariui.
Skaitymuose neišvengiamai palietėme ir „Motinos pieną“. Atsiradusi kaip latvių rašytojų unikalios iniciatyvos literatūriškai reflektuoti paskutinį šalies šimtmetį dalis, ji ir lietuvių skaitytojų buvo priimta kaip sava – ko gero, kaip jokia kita Baltijos brolių ir pusbrolių šiuolaikinė knyga. Man rodos, taip atsitiko todėl, kad vėlyvasis tarybmetis, socializmo agonija iš tokios perspektyvos mūsų literatūroje nėra aprašyti. Vieną kitą bandymą tikriausiai rastume, tačiau stambiojoj prozoj, iš kurios laukiame apibendrinančio žvilgsnio, turime kolūkinio kaimo, meninės bohemos gyvenimo vaizdų, istoriosofinių parabolių – bet ne pasakojimą apie miestelio gydytoją, taigi tarnautoją, inteligentę, be to, iš dvigubos moteriškos perspektyvos. Ikstenos romane šis visuomenės sluoksnis, kuris ir pas mus gausus, ir (tebe)skaitantis, galėjo daug ką atpažinti.
Ar proga sukurti lietuvišką „Motinos pieno“ paralelę praleista, traukinys jau nuvažiavo? Mano įsitikinimu, ne, kad ir ką žiniasklaida aiškintų apie progresą. Kita vertus, akivaizdu, kad šį laiką aplankyti sumanęs rašytojas privalės atsižvelgti į Ikstenos sumanymą.
Be abejo, jis neveiktų be kruopščiai atlikto atminties darbo ir sąžiningos, neslapukaujančios istorijos, kuri rašytojai buvo ir tam tikra terapija – bet, reikia pasakyti, tokia, kuri išlaiko distanciją ir meninį sąlyginumą. Būtent todėl romanas tapo terapijos seansu ir ne vienam skaitytojui ir skaitytojai.
Peržiūrėjęs, ką parašiau, matau, kad tai nebus nekrologas ar in memoriam. Nepateikiu velionės kūrybos ar gyvenimo sumos, neišlaikau gedulingo tono. Kita vertus, jau turėtų būti aišku, kad to padaryti ir negalėčiau. Galiu tik pasidalinti bendrų akimirkų reminiscencijomis, kaip jas regėjau iš savo varpinės.
Taigi dar keli štrichai: per skaitymus susiginčijom dėl pandemijos. Nora buvo privalomo skiepijimosi priešininkė, jai atrodė, kad koronavirusui pažaboti pritaikytos priemonės padarė daug žalos. Vėliau rūkykloje dar truputį pratęsėm diskusiją, paskui veikėm tai, kas veikiama renginiui pasibaigus – bet visą tą laiką jos elgesys nė kiek nepasikeitė, bendravome lygiai taip šiltai kaip anksčiau.
Toks neįžeidus ir atviras būdas leidžia patikėti kitu dalyku: anot Noros, ji reguliariai susitinka su geriausia drauge bei kolege Inga ir dalijasi rankraščiais, keičiasi pastabomis apie rašomus kūrinius. Man tai nuskambėjo kaip žinia iš kitos planetos, nes nesu girdėjęs, kad lietuvių prozininkai taip bendrautų, išskyrus nebent šeimyninę rangą, nors ir tai kažin.
Per viešnagę pasitaikė ir vienas melancholiškas momentas. Kėdainiuose laukdami blynų pasukom prie politikos, ir Nora pasisakė juodai. Politinė klasė Latvijoje – vieni cinikai ir idiotai, visur rusų pinigai ir įtaka – girdėtas rinkinys, tik neįprasta tą išgirst iš jos lūpų. Ji išsakė nuomonę, kurią pastaraisiais metais girdėjau ir iš keleto kitų latvių – kad dabar jie yra Pabaltijo atsilikėliai, kad ne tik estai, bet ir mes juos aplenkėm. „Melskitės už mus“ (pray for us), baigdama rimtai, net kiek patetiškai pasakė ji. Norėdamas numušti temperatūrą – ir išvydęs sąskaitą pagaliau atnešančią padavėją – apsimečiau neišgirdęs ir perklausiau, ar ji turėjo omeny Pay for us? (mokėkit už mus). Nora pralinksmėjo.
„Noriu paskelbti <…> džiugią žinią. Mes esame, mes kuriame, mes gyvename“, – taip baigiasi Ikstenos Šetenių esė[1]. Pirmą kartą perskaičius, pabaiga man pasirodė truputį per paprasta. Bet dabar suprantu, kad ji nurodo ir rašytojos ligą, kuri tuo metu, rodės, atsitraukė – nurodo jos stiliumi, kaip aliuziją žinantiems.
Tik žinantys dabar esam mes visi.
[1] Ši esė publikuota „Metuose“, 2024, Nr. 1 (prieiga internete: https://www.zurnalasmetai.lt/nora-ikstena-dziugi-zinia-seteniai/). Iš latvių k. vertė Laura Laurušaitė.
Bruno Schulz. „Ferdydurkė“
2026 m. Nr. 2
Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas
Bruno Schulzas buvo pirmas žmogus, susipažinęs su Witoldo Gombrowicziaus romanu „Ferdydurkė“: dar 1936 m. – su fragmentais, vėliau – su pradine romano versija. Iš pradžių jam šis kūrinys nepadarė įspūdžio, jis pareiškė, kaip W. Gombrowiczius rašo „Lenkiškuose prisiminimuose“, – „man atrodo, šito nereikėtų publikuoti“. B. Schulzo reakciją „Ferdydurkės“ autorius aprašo ir „Dienoraštyje“: „Daviau jam paskaityti tos knygos rankraštį, dar nebaigtą, ir po savaitės jis abejingu veidu grąžina man jį atgal.
– Verčiau būtum grįžęs prie savo „Brendimo dienoraščio“ fantastikos, anoji literatūros rūšis tau labiau tinka, – tarė jis akivaizdžiai ir labai susikrimtęs.
Bet paskui, kai perskaitė „Ferdydurkę“ jau išleistą knyga, visas užsiliepsnojo, ir ta liepsna mane, šaltą žmogų, beveik nuplikė“ (vertė Irena Aleksaitė).
Pataisytas romanas, pasirodęs 1937 m. spalį (datuotas 1938 metais), daugelio kritikų buvo įvertintas neigiamai, o B. Schulzą sužavėjo. Jis parašė tekstą apie „Ferdydurkę“, kurį 1938 m. sausį viešai perskaitė Lenkijos rašytojų sąjungoje ir sulaukė audringos reakcijos – buvo puolamas aršiau nei pats W. Gombrowiczius. Kai kurie leidiniai atsisakė spausdinti šį straipsnį, bet pagaliau jis vasarą publikuotas žurnale „Skamander“.
2004 m. W. Gombrowicziaus romanas „Ferdydurkė“ išėjo lietuviškai (vertė I. Aleksaitė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
Publikaciją remia Lenkijos institutas Vilniuje.
Seniai savo literatūroje atpratome nuo šitaip sukrečiančių reiškinių, nuo tokio masto idėjinių iškrovų kaip Witoldo Gombrowicziaus romanas „Ferdydurkė“. Jame susiduriame su ypatingu literatūriniu talentu, su nauja, revoliucine romano forma ir konstravimo būdu ir pagaliau su fundamentaliu atradimu, su naujos dvasinių reikalų srities – neturinčios šeimininko ir niekam nepriklausančios, kurioje iki šiol siautėjo tik neatsakingas pokštas, kalambūras ir beprasmybė, – aneksija.
Pamėginkime pažymėti šios srities, kurioje pasireiškė Gombrowicziaus sensacija, ribas, nustatyti jos vietą. Keista, bet ši sritis, kurios dydį mums atskleidė tik šis unikalus atradimas, iki šiol neturėjo pavadinimo, nebuvo pripažinta egzistuojant, net balta dėme nebuvo pažymėta dvasinio pasaulio žemėlapyje.
Žmogus save matė ir norėjo būti matomas tik iš oficialiosios pusės. Tai, kas jame vyko už oficialiai matomo turinio ribų, nepripažino egzistuojant, nedavė minčių teismui, neėmė į galvą. Visa tai gyveno našlaičio gyvenimą, tam tikra prasme – už būties, už realybės ribų, apgailėtiną nepriimtino ir niekur neužfiksuoto turinio gyvenimą. Kvailybės, menkybės ir beprasmybės anatema neleido prie to prieiti, pernelyg prisiartinus grėsė apakti. Sąmonė reikalauja šiokio tokio atstumo ir proto sankcijos, o tai, kas per arti ir proto nesankcionuota, yra jai nepasiekiama.
Žmogaus šešėliui jo sąmonės scenoje vaidinant oficialų, brandų, aprobuotą spektaklį, jo tikroji realybė beviltiškai vargo su kvailybe ir kliedesiu, bejėgiškai atsimušdama į chimeras ir nesąmones nei pavadinimo, nei vietos neturinčioje sferoje. Šešėlis uzurpavo visas egzistencijos prerogatyvas, tuo tarpu benamė žmogiškoji realybė gyveno nelegalų, slaptą neteisėto subnuomininko gyvenimą. Gombrowiczius atskleidė, kad brandžios ir skaidrios mūsų dvasinės egzistencijos formos veikiau yra pium desiderium, veikiau mumyse gyvena kaip nuolat atkakliai siekiamas tikslas nei kaip realybė. Realybėje gyvename žemiau šios aukštumos, visiškai negarbingoje ir nešlovingoje bei labai nekokioje srityje, kad dvejojame, ar pripažinti jai bent kokį egzistencijos pavidalą. Gombrowiczius atliko reikšmingą darbą, kad nedvejojo pripažinti šios srities tikram žmogui tinkama, pernelyg žmogiška valda, kad perdavė nuskriaustąją ir benamę globoti sąmonei, kad identifikavo ją ir suteikė vardą, padėjo pirmą laiptelį į puikią karjerą, kurią daryti literatūroje jai padeda šis nebrandos vadybininkas1.
Kaip brandi žmogaus egzistencija turi savo atitikmenį aukštosios kultūros formose ir turinyje, taip ir ta pogrindinė, neoficialioji egzistencija turi savo atitikmenų pasaulį, kuriame juda ir veikia. Iš kultūros perspektyvos – tai tam tikri kultūros procesų antriniai ir šalutiniai produktai, subkultūros, nesusiformavusio ir rudimentinio turinio zona, didžiuliai kultūros griuvėsiai, užteršę jos periferiją. Šis kanalų ir nuotėkų pasaulis, ši didžiulė kultūros kloaka vis dėlto yra pirminė materija, mėšlas, gyvybę suteikianti košė, iš kurios išauga visos vertybės ir visos kultūros. Čia galingų emocinių įtampų, kurios tą subkultūrinį turinį sugebėjo surišti ir sutelkti, rezervuaras. Mūsų nebrandumas (o gal iš tikrųjų mūsų gyvybiškumas) yra surištas tūkstančiu mazgų, supintas tūkstančiu atavizmų su tuo antraeiliu formų rinkiniu, su ta antrarūše kultūra, atkakliai joje laikosi įsisenėjusios sandoros ir bendrumo galia. Tuo metu, kai po brandžių, oficialiųjų formų apvalkalu garbiname aukščiausias, kilnias vertybes, mūsų tikrasis gyvenimas vyksta slapta, be aukštesnių sankcijų toje purvinoje gimtojoje sferoje, o joje slypinti emocinė energija yra šimtąkart galingesnė nei ta, kurią valdo plonytis oficialumo sluoksnelis. Gombrowiczius parodė, kad būtent čia, šioje paniekintoje ir negarbingoje sferoje tarpsta audringas ir turtingas gyvenimas, kad gyvenimas puikiai apsieina be aukštesnių sankcijų, kad veikiamas šimtąkart didesnio šlykštėjimosi ir gėdos spaudimo jis veši geriau nei sublimuotose aukštumose.
Gombrowiczius panaikino išskirtinę ir izoliuotą turinio padėtį psichikos pasaulyje, sugriovė mitą apie jo dieviškąją kilmę ir parodė jo zoologinę genealogiją, jo žemesnės sferos genealogiją, nuo kurios buvo išdidžiai atsiribojęs. Gombrowiczius parodė kultūros ir subkultūros sferų giminingumą, be to, galima pripažinti, kad subkultūros sferoje, nebrandaus turinio sferoje, jis apskritai įžvelgia vertybių modelį ir prototipą, o jo funkcionavimo mechanizme, kurį genialiai atskleidė, mato kultūros mechanizmo perpratimo raktą. Iki šiol žmogus save regėjo per gatavos ir išbaigtos formos prizmę, regėjo iš oficialaus fasado pusės. Nepastebėjo, kad, savo aspiracijomis pasiekęs idealą, tikrovėje amžinai liko negatavas, sugadintas, aplopytas ir neišbaigtas. Visi netikę jo formos kurpiniai, siūti storais siūlais, nepatraukdavo jo dėmesio. Gombrowiczius pateikia mums kiemo pusės inventorių, to mūsų aš flygelio – stulbinantį – inventorių. Fasado pusės salone viskas vyksta etiketiškai ir oficialiai, bet toje mūsų aš virtuvėje, oficialaus veiksmo užkulisiuose, šeimininkauja blogiausios manieros. Vis dėlto nėra nė vienos atmatinės, niekinės ideologijos, nė vienos pigios, šiukšlinės formos, kuri čia būtų nuvertėjusi ir nebūtų paklausi. Čia visą savo menkybę demonstruoja mitologijos struktūra, sintaksės formose slypinti prievarta, frazių smurtas ir banditizmas, simetrijų ir analogijų jėga. Čia atsiskleidžia mūsų idealų šiurkšti mechanika, kuri remiasi vyraujančiu naiviu pažodiškumu, metaforų ir vulgariai imituojamų kalbos formų figūromis. Gombrowiczius meistriškai kuria šią juokingą, karikatūrinę psichikos sistemą, kurioje sugeba sukelti netikėtus trumpus jungimus, nuostabiausius grotesko kondensato sprogimus.
Kaip Gombrowiczius šios ūkanotos srities plazmoidinius kūrinius verčia granuliuotis, kaip juos išryškina, kad būtų matomi ir paliečiami jo teatro scenoje, yra jo talento paslaptis. Šiam tikslui sukonstruotas grotesko instrumentas, grotesko, atliekančio lupos vaidmenį, po kuria tos imponderabilijos įgauna kūno pavidalą, – turėtų tapti atskiros studijos objektu.
Tačiau čia dar nesibaigia Gombrowicziaus atradimų grandinė. Tarp jų yra dar pačios kultūros esmės išsami diagnozė. Gombrowicziaus skalpelis į šviesą ištraukia ir iš po dengiančių antraeilių motyvų raizginio išlaisvina pagrindinį kultūros motyvą, jos nervą ir šaknį. Gombrowiczius galutinai atskleidė ir nustatė kapitalinę formos problemos reikšmę. Sekdami Gombrowicziumi galime teigti, kad visa žmogiškoji kultūra yra formų, kuriose pats žmogus matomas ir kuriose jis pasirodo žmogui, sistema. Žmogus negali pakęsti savo nuogumo, susidurti su savimi pačiu ar su savo artimu kitaip nei tarpininkaujant formoms, stiliams ir kaukėms. Visas žmogaus dėmesys visada buvo taip telkiamas į formų ir hierarchijų taikymą, manipuliavimą vertybėmis ir jų perkainojimą, koncentruojamas į šio dalyko esmę, tarsi pats hierarchizavimo, formų kūrimo veiksmas būtų už bet kokios problematikos ribų. Gombrowicziaus nuopelnas tas, kad šį dalyką, į kurį visada žvelgta absoliuto ir esmės atžvilgiu, turinio atžvilgiu, pateikė iš genetinės ir ontogenetinės perspektyvos. Parodė formos embriologiją. Identifikavo žmogiškųjų ideologijų įvairovę ir visas jas subendravardiklino, atskleisdamas už visų jų pavidalų slypint tą pačią žmogiškąją substanciją. O šios morfogenezės lopšiu pasirinko iki šiol buvusią akiai nepasiekiamą sritį, tokią abejotiną, nuvertintą ir niekam tikusią, kad iš pirmo žvilgsnio tokių tolimų dalykų susiejimą, lygybės ženklo tarp jų padėjimą reikėtų vadinti tikru aiškiaregystės blyksniu. Jau žinome vietą, kurioje yra ši formų laboratorija, šis sublimacijų ir hierarchijų fabrikas. Ši vieta yra nebrandumo kloaka, nešlovės ir gėdos, nepritapimų ir trūkumų sritis, apgailėtinas kultūros šiukšlynas, pilnas kaukolių, pigių, beverčių, šiaudinių ideologijų, kurios kultūros kalboje neturi pavadinimo.
Tokie atradimai nepadaromi lengvu ir saugiu grynos spekuliacijos, šalto pažinimo būdu. Gombrowiczius į jį pažvelgė iš patologijos – asmeninės patologijos – pusės. Brendimo krizes, skausmingus stygiaus ir nesklandumų sukeltus procesus patiriame visi, sunkiau ar lengviau, tos kebeknės mums palieka sunkesnių ir lengvesnių traumų, luošumų ir deformacijų. Visos Gombrowicziaus brendimo kančios, visi jo pralaimėjimai ir bėdos nesibaigė vienokia ar kitokia pusiausvyros forma, nenurimo vienokiu ar kitokiu kompromisu, bet tapo pačia savaime problema, subrendusia iki savivokos, pakilo kalbėti ir pasireikšti.
Gombrowicziaus pozicija nėra bešališko, abejingo tyrėjo pozicija, jo knyga nuo pradžios iki pabaigos persmelkta aistringa apaštalyste, aistringu ir karingu tikėjimu ir reformatoryste. Galbūt apaštalystė ir yra knygos ašis ir pradmuo, knygos, kuri kaip kamienas apaugo kitomis dalimis ir šakomis. Sunku išdėstyti šios apaštalystės esmę, ir nėra lengva dėl to, kad čia kalbama ne apie kažkokią atskirą pažiūrą, doktriną ar idėją, o apie viso gyvenimo stiliaus pertvarkymą, apie tokią radikalią reformatorystę in capite et membris, kokios iki šiol taip fundamentaliai dar nebuvo imtasi. Vėlgi klystų tas, kuris manytų, kad autorius remiasi kokiais nors apibendrinimais ir abstrakcijomis. Knygos atspirties taškas yra pats konkrečiausias, asmeniškiausias, gyviausias ir opiausias, kokį tik galima įsivaizduoti, ir Gombrowiczius sąmoningai pabrėžia savo kūrinio genezę iš savo asmeninės, konkrečios situacijos. Gombrowiczius atskleidžia, kad visi „esminiai“ ir „bendri“ mūsų elgesio motyvai, visi plaukiojimai su idealų ir šūkių vėliava parodo mus „nepilnus“ ir netikrus, visada tik mūsų dalelę, be to, atsitiktinę ir nereikšmingą. Gombrowiczius eina prieš pagrindinę kultūros srovę, kurios esmė ta, kad žmogus visada išgyvena kažkokių pasirinktų savo dalių, ideologijų, frazių ir formų sąskaita, užuot gyvenęs savimi, savo integralia visuma, savo esme. Žmogus visada laikė save netobulu, nesvarbiu savo kultūrinio turinio priedu. Gombrowiczius šiam santykiui nori grąžinti deramas proporcijas, apverčia jį aukštyn kojomis. Parodo, kad nesubrendę, juokingi, „pienburniški“, tikrovės žemumose kovojantys dėl saviraiškos, besigrumiantys su savo menkumu esame arčiau tiesos nei patepti, sukilninti, subrendę ir išbaigti. Todėl jis mus grąžina prie žemesnių formų, liepia mums dar sykį pereiti, perkovoti, perdirbti visą savo kultūrinę jaunystę, įsikūnyti į vaiką, ne dėl to, kad tose ideologijose, vis žemesnėse, primityvesnėse ir nevertingesnėse, matytų išganymą, bet dėl to, kad tame vystymosi kelyje, kurį žmogus nuėjo nuo pradinės naivumo būsenos, žmogus išbarstė, iššvaistė, prarado savo gyvo konkretumo turtus. Visos tos formos, gestai ir kaukės apaugo žmogiškumu, pasisavino niekingo, bet konkretaus ir vienintelio tikro žmogaus gyvenimo likučius, ir Gombrowiczius atkuria teisę į juos, atima, grąžina seniai ištremtus ir išblaškytus. Kuo labiau tos kaukės, formos ir idealai kompromituojasi, kuo didesnis, skaidresnis ir skandališkesnis pasirodo esąs jų mechanizmas, tuo akivaizdžiau žmogus išsivaduoja iš tų jį kalinusių formų. Tačiau Gombrowicziaus požiūris į formas nėra tiesmukas ir vienareikšmiškas, kaip tai galėtų atrodyti iš šio pristatymo. Šis kultūros demonologas, šis įniršęs kultūrinių melų persekiotojas kartu yra kažkaip keistai jiems parsidavęs, įsimylėjęs jų pigų grožį patologine, neišgydoma meile. Tai meilė tam, kas žmogiška, juokingai, negabiai ir savo bejėgiškumu sujaudinančiai būtybei, negalinčiai patenkinti reiklios formos nepasotinamumo. Formos nesutapimai, klaidos ir kalambūrai, žmogaus kankinimas jos Prokrusto lovoje jį aistrina ir žadina didžiulį geidulį.
Bet kokie liesi ir sudžiūvę, kokie vargani iš gyvo „Ferdydurkės“ organizmo ištraukti šios problematikos griaučiai. Tai tik vienas gyvos, kunkuliuojančios jo kūno masės skerspjūvis, vienas iš tūkstančio šio tūkstantalypio padaro aspektų. Galų gale čia susiduriame su įgimtu intelektu iš pirmų rankų, neprikimštu gatavomis koncepcijomis. Kad ir kur įkištume ranką į kūrinio masę, jaučiame galingą minties raumenyną, atletiškos anatomijos raiščius ir kaulus, o ne patobulintą vata ir pakulomis kūną. Ši knyga eižėja nuo idėjų pertekliaus, per kraštus liejasi kurianti ir griaunanti energija.
Ir kokias gi išvadas Gombrowiczius daro iš savo įžvalgų gyvenimo ir literatūros praktikai? Gombrowiczius niekina individualią formą, tyčiojasi iš jos kvaitulingų pastangų įsišaknyti tikrovėje. Jo manymu, nei kilmė, nei alibi priešais kokį nors absoliutųjį ekspertų tribunolą jos neišgelbės. Tačiau šis pozityvistas ir faktų šlovintojas atleis jai viską, jeigu ji įrodys esanti efektyvi, sėkminga, jeigu sugebės išlikti ir išsilaikyti intermonadinėje terpėje, kurią vadiname opinija. Tuomet forma trumpam nusipelno beatifikacijos. Sėkmė yra aukščiausia instancija, neskundžiamas bet kokios žmogiškosios vertės matas. Gombrowiczius šiai instancijai jaučia beribę pagarbą, nors žino jos sudėtį ir substanciją, nors žino, kad ji yra apytikris ikso ir igreko nuomonių vidurkis, paprasčiausia eilinių, ribotų Pavelo ir Gavelo2 mintijimų košė. Tačiau – Gombrowiczius atskleidžia – nėra kitos, aukštesnės vertinimo instancijos, ir būtent ji išmaros teise atlieka mūsų asmeninių pasiūlymų vertės jurisdikciją, į ją nukreiptos slapčiausios mūsų svajonės, į ją sudūžta mūsų karščiausi troškimai. Nors jos reputacija prasta, ji yra vertinamosios galios prototipas, ir galiausiai prie jos atveda visi absoliutieji kriterijai ir instancijos. Ji mus riboja ir spaudžia, į ją remiasi mūsų forma, prie jos priglunda mūsų pavidalas, kurį stengiamės sau suteikti.
Tačiau prakalba „Filidorui“ rodo, nepaisant pozityvistinio fakto kulto, šios ideologijos susvyravimą, jos išdavystę, kadangi čia Gombrowiczius ją apriboja, iš jos jurisdikcijos pašalina tam tikrus dalykus. Gombrowicziui nereikėjo bijoti savo vienpusiškumo. Kiekviena didžioji mąstymo sistema yra vienpusiška ir savo vienpusiškumu yra drąsi. Nuolaidos, kurias Gombrowiczius taiko „pirmaeiliams“ rašytojams, yra grynai formalios, nereikėjo čia įtraukti dvigubo kriterijaus. Išimtys, kurias daro Gombrowiczius, silpnina pasitikėjimą jo teorija ir faktų, kurie priklauso jos jurisdikcijai, atžvilgiu. Iš tiesų Gombrowiczius reikalauja, kad asmeniniai rašytojo motyvai, verčiantys jį rašyti, – o jais, šiaip ar taip, yra, anot drąsios jo nuomonės, klausimas, kaip savo kokybę įbrukti opinijos tribunolui, – nustotų buvę pogrindine, gėdinga ir slapta veikiančia jo veiklos spyruokle, savo energiją transponuojančia į visai svetimą ir tolimą turinį, ir tiesiog taptų akivaizdžia jo kūrybos tema. Jis siekia apnuoginti visą meno kūrinio mechanizmą, jo sąsajas su autoriumi ir iš tiesų drauge su reikalavimu patikrina šią galimybę, kadangi „Ferdydurkė“ yra niekas kitas kaip kapitalinis tokio kūrinio pavyzdys. Jis mano, kad tai vienintelis būdas atsikratyti visuotinės ir beviltiškos veidmainystės, būdas išgydyti literatūrą stipria realijų injekcija. Tačiau ką reiškia „antraeilis“ rašytojas? Reliatyvizmo meistras ir konkretumo šalininkas, koks yra Gombrowiczius, neturėjo operuoti tokio pobūdžio uždaromis kategorijomis, pasmerkti iš anksto nustatytam antraeiliškumui – pagal apibrėžimą. Gombrowiczius žino, kokiais keliais vaikšto didžių sumanymų ir kūrinių karjeros, žino, kad didybė būna palankios konjunktūros, sėkmingai susiklosčiusių vidinių ir išorinių aplinkybių padarinys. Dėl to Gombrowicziaus lojalumo didiesiems žmonijos protams nereikia vertinti pernelyg rimtai. Verta paminėti, visiškai nesumenkinant neabejotino „Ferdydurkės“ originalumo, kad knyga turėjo pirmtaką, galbūt autoriui net nežinomą, per anksti išėjusią ir dėl to sėkmės nesulaukusią Irzykowskio „Baidyklę“. Galbūt tik dabar situacija šioje fronto atkarpoje pribrendo generaliniam puolimui.
Kritikas yra pasmerktas išversti diskursinę „Ferdydurkės“ prozą į įprastą, populiarią kalbą. Tačiau šitaip apnuoginus, išdarinėjus sausą skeletą prarandamas visas begalinis perspektyviškumas, daugiareikšmiškumas ir metaforinis ekspansyvumas, kuris Gombrowicziaus idėjoms suteikia mikrokosmo, universalaus pasaulio ir gyvenimo modelio, vertę!
Versta iš: „Skamander“, 1938 m. liepa–rugsėjis.
1 Analogija su froidizmu peršasi pati savaime, bet Freudas, atradęs pasąmonės sritį, ją pavertė psichologiniu kuriozu, izoliuota sala, kurios mįslingas apraiškas ir kitonišką, paradoksalią logiką pateikė aiškiai atribotas, tarsi už patologijos grotų, atsietas nuo normalaus vyksmo konteksto, o Gombrowiczius savo tirklą nukreipė būtent į tuos tariamai normalius ir brandžius procesus ir atskleidė, kad jų teisėtumas ir teisingumas yra mūsų sąmonės optinė iliuzija, sąmonės, kuri pati, būdama tam tikros dresūros produktu, priima tik sau adekvatų turinį, bet neįspėja apie nebrandumo gaivalą, užplūdusį menką oficialaus turinio lagūną. Sritis, apie kurią kalbama, nepriklauso nė vienai oficialaus pažinimo kategorijai, neturime jokio ją suvokti galinčio organo. Čia Gombrowiczius atliko genialų triuką. Pasinaudojo psichikos aparatu, kuris paprastai tarnauja kaip apsauginis vožtuvas, izoliatorius, saugantis trapią oficialumo struktūrą nuo pogrindinio chaoso poveikio: komizmu, juoko konvulsija, nusikratančia tos putojančios stichijos uzurpacijos ir brovimosi, ir į jį, kaip su šia problemine sritimi glaudžiausiai bendraujantį, įskiepijo naują regos ir apie tuos dalykus įspėjantį organą. Gombrowicziaus groteskas yra niekas kitas kaip priešinimosi ir bjaurėjimosi organas, pritaikytas pažinimo tikslams. Freudas parodė mažą to pogrindinio pasaulio dalelę, pasiekiamą psichologiniams metodams, kuriais neutralizavo griaunamąją juokingumo ir beprasmybės veiklą. Iš esmės jis liko mokslinio rimtumo lygmenyje. Tačiau pagrindinis šios srities puolimas galėjo pavykti tik visiškai atsitraukus ir palikus rimtumo pozicijas, atidarant frontą juoko gaivalui, beribei komizmo invazijai. Pasirodo, kad pačiame moksliniame rimtume, pačioje orioje mokslininko pozoje slypėjo rimčiausias kliuvinys, trukdantis kruopščiai atlikti mąstymo mechanizmo demaskavimą. Oficialumas ir veidmainystė, priversti bėgti iš demaskuotų pozicijų, slėpėsi mokslinio požiūrio rimtume. Tai buvo gūžynės, kurias Gombrowiczius nutraukė neregėtai narsiai pralauždamas rimtumo kliūtis. Jam pavyko destrukcijos įrankį paversti konstruktyvumo organu. Jo dėka paleido humanizuojančio humoro spindulį į sritį, kuri iki tol nesileido niekaip paveikiama žmogaus dvasios galių.
2 Aleksandro Fredro eiliuotos pasakos personažai (vert. past.).
Hermann Broch. Komentaras
2026 m. Nr. 1
Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius
Šį komentarą austrų rašytojas Hermannas Brochas (1886–1951) parašė kaip leidyklai skirtą prospektą 1942 metais pabaigęs ketvirtąją romano „Vergilijaus mirtis“ versiją, bet dar nesiėmęs romaną penktą kartą esmingai pertvarkyti. Komentaro originalas – angliškas šešių puslapių mašinraštis (saugomas Jeilio universiteto bibliotekoje). Vokiško originalo šiam angliškam tekstui neišliko, o į anglų kalbą jį išvertė H. F. Broch de Rothermann.
Esama ir daugiau H. Brocho rašytų „Vergilijaus mirties“ komentarų, bet jie tik vienaip ar kitaip atspindi šį, palyginti, išsamų prospektą. Nors galutinė romano redakcija su pertrūkiais buvo rengiama daugiau negu ketverius metus – nuo 1940 m. vidurio iki 1945 m. pradžios, – bet naujų siužeto linijų ar stiliaus pokyčių neatsirado, daugiausiai redaguotas tekstas, taigi šis autoriaus komentaras lieka aktualiausiu kelrodžiu skaitytojui.
- Istorinis fonas
Julijus Cezaris siekė neribotos valdžios ne vien dėl garbės. Įvykiai, kurie klostėsi jį nužudžius, neabejojamai rodo, kad Julijaus Cezario įžvalga, jog dabartinis valdymo aparatas ilgiau nebeįstengs spręsti sparčiai besiplečiančios Romos imperijos problemų, buvo visiškai teisinga. Todėl diktatoriškos valstybės formos įsigalėjimą jo mirtis galėjo tik pristabdyti, bet ne sulaikyti. Pilietinis karas, įsiliepsnojęs pašalinus jį iš pasaulio, iš tikrųjų buvo ne kas kita kaip kova dėl valdžios būrelio garbėtroškų, kurie, destis kokios aplinkybės, arba kivirčijosi tarpusavyje, arba susivienydavo, bet jų pergalės ir pralaimėjimai galiausiai tik artino vis spartėjantį laisvės ir civilizacijos žlugimą. Individo gyvybė ir turtas nustojo buvę valstybės saugomomis vertybėmis: visą imperiją apėmė apokaliptinės nuotaikos, nes žmonės jautėsi atsidūrę ant bedugnės krašto.
Pagaliau pranašesniu politiniu apsukrumu ir gebėjimu prisitaikyti visus priešininkus pavyko įveikti Oktavijui Augustui. Neatidėliotinas jo Pax Romana uždavinys buvo pirmiausiai išspręsti valdymo problemas. Nepaprastai sumaniai jis sukūrė centralizuotą vykdomosios valdžios aparatą, išoriškai turėjusį visus įmanomus imperatoriškos pompastikos bruožus ir šitaip liudijusį itin modernią politinę struktūrą. Tačiau dvasinėmis nuostatomis Augustas liko visiškai konservatyvus, net reakcingas, įsitikinęs, kad imperiją esą galima išgelbėti tik stiprinant senąsias kulto formas, papročius ir tradicijas. Nors valdiniams jis ir padovanojo taiką bei saugumą, bet vargu bau galėjo pretenduoti į pasaulio išganytojo titulą, kuriuo mielai leidosi save garbstomas.
- Vergilijaus asmenybė ir jos problemos
Pirmąją Vergilijaus gyvenimo pusę temdė pilietinio karo šešėlis. Tiesa, antrajame tarpsnyje jis su dėkingumu naudojosi Augusto taikos vaisiais, tačiau košmariškos negandos, kurių liudytoju jam teko būti jaunystėje, neišdildomai įsismelkė į jo sielą ir esmingai nulėmė dvasines problemas ir visą privatų gyvenimą.
Vergilijaus kūryboje iš tiesų vyrauja „etikos“ pradas. Jo dvasios akys nuo jaunų dienų krypo į „dorybingo“ gyvenimo problemą. Bukolikose tai įgyja paprasto nekalto piemenų gyvenimo ilgesio formą, Georgikose jis virsta kaimo gyvenimo ir žemdirbystės šlovės himnu, o Eneidoje galiausiai aptinkame jį esant tobulos dorovės žmogų, gebantį visur ir visada drąsiai ginti savo statusą, vadinasi, regime asmenybę, kuri maždaug atitiko Augusto laikų pavyzdingo Romos piliečio idealą.
Tačiau tai tėra tik „plika akimi“ matomas paviršius ir pats viršutinis jo poetinės kūrybos klodas, po kuriuo atsiveria tikroji, svarbiausioji talentingos kūrybos problema – juodasis mirties slaptingumas kūrybinių jėgų išsekimo prieblandoje. Jau Bukolikose nusileidžiama į požemio pasaulį, ir Enėjui tenka ištverti begalę išbandymų. Šiame gilesniame epo klode (nors jame, atrodo, ir išsaugoti senoviniai papročiai) nauja dvasia įkvėpia senovės dievus ir skelbia prasidedant naujus laikus. Viduramžiai ir Dantė tai suprato ir Vergilijų suvokė esant magiškai krikščionybę nujautusį menininką.
Tad suprantama, kad religijos problema, toji pamatinė tiesos paieškos problema, ir Vergilijaus asmeniniame gyvenime buvo svarbiausia. Aistringai siekdamas šio prakilnaus tikslo jis jautė poreikį tirti kone visas žmogiškojo žinojimo sritis, todėl ypač gilinosi į mediciną, astronomiją ir filosofiją. Tačiau jo poetinę kūrybą akivaizdžiai veikė vis didėjančios abejonės pačia kūryba, apskritai grožiu ir visokiais gyvenimo „padabinimais“, priemonėmis, kurios nebeatrodė teikiančios vilčių prisikasti prie ieškomų pažinimo gelmių. Tokios ir panašios abejonės ir privedė Vergilijų prie to, kad nebesijautė pajėgsiantis užbaigti Eneidą.
Eidamas penkiasdešimtuosius metus nusprendė savo dar tebekuriamą epą sunaikinti, vykti į Atėnus ir likusį gyvenimą skirti vien pažinimo paieškoms. Jau mirtinai sergantį ir vos ne vos atkakusį į Atėnus imperatorius Augustas, tuo metu atsitiktinai buvęs Graikijoje, įstengė poetą įkalbėti kartu su juo ir palyda grįžti į Italiją. Vergilijus atsisveikino su pasauliu vos išsilaipinęs Brundizijuje. Spėjama, kad Oktavijaus Augusto įsikišimas išgelbėjo Eneidą nuo sunaikinimo.
- Mano pasakojimas
Mano pasakojimas (maždaug 170 tūkst. žodžių) vaizduoja paskutinę Vergilijaus naktį ir kitą dieną iki pavakarių, kai poetas amžinai užmerkia akis. Romaną sudaro keturios dalys.
Pirmojoje dalyje aprašoma kelionė ir kaip jis atvyksta prie Italijos krantų. Brundizijus šėlsta audringai džiūgaudamas, kad atkeliauja imperatorius, kurio gimtadienis sutampa su grįžimu iš Graikijos, ir visą miestą pripildo muzika bei kurtinantis triukšmas. Uosto skurdžių gatvelėje, kuria dengtuose neštuvuose atsargiai neša sergantį poetą, prie suknežusių lūšnų stoviniuoja gyventojai, ir girdėdamas jų nepaliaujamą stūgavimą Vergilijus galbūt pirmą kartą nejučia aiškiai suvokia, kaip žmogiškos būtybės pavirsta laukiniais žvėrimis. Jis iškart supranta, kas yra tos tamsios slaptingos gelmės, iš kurių siela turi veržtis į šviesų žmogiškumą; su neapsakomu palengvėjimu išsekęs poetas pagaliau atsiduria ramioje vėsioje svetainėje, kuri jam parengta imperatoriškuosiuose rūmuose.
Antroji dalis vaizduoja paskutiniąją beviltiškai vienišo karščiuojančio poeto naktį. Iš jį gaubiančios ir jo sielą pripildančios tamsos išnyra kančios kupini praeities vaizdai: ne kaip prisiminimai, bet kaip gyvi vaikystės įspūdžiai, kaip ryškūs sielos gelmių ir dvasinių siekių paveikslai. Kūno skausmai bemaž nejučia virsta aiškius kontūrus įgyjančiomis filosofinėmis įžvalgomis, ir kone atrodo, kad artėjanti mirtis tarsi įstengs jo dvasios Aš nutvieksti visatos atspindžiu, paversti šį atspindį neabejojamai galiojančiu pažinimo esmės pamatu. Nirtulinga nakties įtampa pamažu atlėgsta pereidama į raminamą tylą, ir paskutiniąsias mirštančiojo akimirkas vainikuoja įsisąmoninimas tos kaltes atleidžiančios aukos, kuri palaimingai glūdi kiekvienoje tikrai sąžiningoje žmogiškojo gyvenimo priedermėje.
Kaip kontrastas šiai beveik vien niūriai nuspalvintai pažinimu grindžiamai poetinei kūrybai trečioji dalis skirta tikroms išorinėms problemoms, kylančioms iš ypatingos padėties, kurią užima poetas kaip Romos dvasinio gyvenimo centras. Vergilijus šias problemas aptaria su savo draugais ir testamento vykdytojais Plocijumi Tuka ir Lucijumi Varijumi, taip pat su dvaro gydytoju Charondu bei kitais šalutiniais pasakojimo veikėjais daugelyje pokalbių, vis labiau įgyjančių platoniškų požymių. Šių dialogų viršūnė – disputas su pačiu imperatoriumi Augustu, ginčas, kuriame atsiskleidžia neįveikiama antinomija tarp religinės ir politinės asmenybių. Šalia palyginti neesminio klausimo, ar meno kūriniui savybingas savarankiškas gyvenimas ir todėl jis gali pretenduoti į galimybę nepriklausomai egzistuoti, ir ar tada jo kūrėjas turi teisę kūrinį sunaikinti, į paviršių iškyla konfliktas tarp dviejų radikaliai priešingų filosofinių laikysenų, kurių supriešinimas ir čia gali vesti tik prie įprastinio sprendimo: praktiniame gyvenime nugali politinė valia (šiuo atveju ji išgelbėja Eneidą), o dvasinėje plotmėje nepaneigiama lieka grynai etinė filosofinė pozicija.
Ketvirtoji dalis mus dar kartą grąžina iš tikrovės į vaizduotės pasaulį, tačiau šios paskutinės fantazijos yra jau nebe Vergilijaus kaip žmogaus, net ne haliucinacijos mirtinai sergančio poeto: diena ir naktis, racionalus mąstymas ir iracionalios jausenos neišpainiojamai susiraizgo į tą magišką vienovę, kuri galiausiai nušvinta ir ištirpsta, kad įeitų į amžinybę.
- Metodas
Metodas, kuris, jei taip galima sakyti, savaime radosi iš sumanymo, yra asmeninio išsisakymo forma, kai veikėjas pats vertina viską – ir išorinius įvykius, ir savuosius išgyvenimus. Bet kadangi svarbiausias veikėjas yra mirtimi besivaduojantis žmogus, prireikė pasakoti trečiuoju asmeniu. Taigi turime monologą trečiuoju asmeniu ir tik per kulminacijas, kai prasiveržia veikėjo asmenybė, pasakojimas pereina į pirmąjį asmenį, nes tada monologas virsta lyrine išpažintimi, poeto Vergilijaus dvasiniu atsivėrimu.
Vidinio monologo uždavinys – kiek įmanoma išsamiau perteikti veikėjo dvasines būsenas ir išgyvenimus. Tačiau tai, kas gera ir bloga, žmogaus sieloje glaudžiai susiję, tad atrodo, kad šiuo atžvilgiu siela panaši į „nelogiškumo“ žymę turinčią struktūrą, nors žmogus ir laiko save logine visuma ir nepaisydamas šios prieštaros savąjį gyvenimą suvokia kaip nenutrūkstamą tėkmę. Prie šio keblumo galima priartėti, kaip yra daręs Joyse’as – prieštaringus elementus paprasčiausiai dėliojant vieną šalia kito (kaip taškinė technika įvairių spalvų taškus sudėlioja į paveikslą) ir daugybę detalių siejant į vaizdo visumą. O aš pritaikiau kitokią techniką: pamėginau gilesnę vienijamąją logiką ištraukti iš tų sielos sričių, kurios slūgso žemiau negu vien psichinis klodas.
Nuo neatmenamų laikų ir iki šiol žmogaus siela savo iracionalumą yra linkusi matuoti, ir kaip tik šita nenumaldoma paskata įžiebia žmoguje meninės kūrybos ugnį. Per meno kūrinį, ypač per poeziją, kuri dėl magiškos įtampos tarp žodžių ir eilučių įstengia pasakyti nepalyginamai daugiau negu paprastu įvardijimu, žmogui suteikta galimybė prisišlieti prie savo giliai dvasioje slypinčios imanentinės logikos. Tad šiame kūrinyje panaudotą metodą galima nusakyti maždaug taip: monologas čia reiškiamas poetiniais ir neretai lyriškai nuspalvintais vaizdais, vienas kitą papildančiais ir nušviečiančiais, todėl tą metodą visai teisėtai tiktų vadinti „lyriniu komentaru“. Tai atrodė vienintelis būdas pavaizduoti, kaip didžiausi žmogaus dvasios tikslai yra susiję su jo vos nujaučiama esybės gelme ir kaip iš šitų grynai instinktyvių šaknų jie gali tiesiogiai išaugti ir suvešėti. Tie lyriniai vaizdai ir jų vis ryškesnis spinduliavimas yra prielaida iškeli į paviršių visiems sielos klodams – nuo jos tamsių slaptingų ištakų iki grynai abstraktaus mąstymo sferų, nes žmogaus mąstymas nepaliaujamai svyruoja tarp dionisiškojo ir apoloniškojo sielos pradų persmelkdamas visą begalę josios sluoksnių.
Tame, kas čia pasakyta, nėra nieko pramanyta ir dirbtina. Viskas plaukia iš paties pasakojimo absoliučiai natūraliai, ir veiksmui plėtojantis vaizdas pamažu ryškėja. Taip pat natūraliai iš metodo rutuliojasi ir pasakojimo „muzikalumas“, t. y. visiškai nevalingai iškyla leitmotyvų, jų variacijų ir atmainų sampynos bei pasikartojimai. Ir man bemaž ima atrodyti, kad kaip tik šio romano struktūros „muzikinė architektonika“ gali įrodyti kūrinio meninę vienovę, kūrinio, užsimojusio atspindėti (ar bent stengtis atspindėti) nuostabią žmogaus sielos vienovę, tą vienovę, kuri iš prigimties būdinga sielai nepaisant jos tariamo prieštaringumo ir nelogiškumo.
- Tikslai
Šios mintys kartu nusako ir tai, ką savo pasakojimu buvau užsimojęs: ne vien pavaizduoti poetą Vergilijų ir jo žemiškąjį gyvenimą, bet ir per svarbiausiojo veikėjo asmenį atskleisti siekius, kurie bendri kiekvienai meninei kūrybai. Tad pagrindinis šio veikalo siekis yra pasinerti į tą amžiną temą, kurią visais laikais gvildeno kiekvienas didis menas – priartėti prie mirties problemos, kurios neišvengė joks menas apskritai.
Autoriui nedera spręsti, kaip jam pavyko sumanymą įgyvendinti. Vis dėlto galima nurodyti ir objektyvų kriterijų, kad į šį pasakojimą įterptos ištraukos iš Vergilijaus kūrinių ne tik lengvai ir natūraliai įsipynė į tekstą, bet ir tai, jog visoms didelėms religijoms bendri vaizdiniai apie mirtį ir paskesnį gyvenimą anapus taip pat darniai sutampa su viso kūrinio išvadomis.
- Galimas poveikis
Gyvename grėsmingais laikais, kai nieko nereiškia pasiųsti žmogų myriop, kai desperatiškai vaikomasi naujų religijos normų. Tad galima puoselėti viltį, kad kūrinys, siekiantis atsižvelgti į epochos dvasinius polinkius, pajėgs daugeliui ieškančiųjų – nepaisant visų negandų – būti atspara ir kelrodžiu.
Versta iš: Hermann Broch. DER TOD DES VERGIL. Frankfurt a. M.: Suhrkamp Verlag, 1976.
Vytautas Martinkus. Išaugti studentiški džinsai, arba Prie tyliojo modernizmo slenksčio
2022 m. Nr. 12
Kas Ramūno Klimo (1945–2002) į knygas nesudėta
I
Visada verta dar sykį perskaityti vieną ar kitą rašytoją ir pagalvoti apie jo kelią į literatūrą. Skaitydamas iš naujo atpažįsti tai, ką anksčiau vertinai jo knygose, surandi, ko pirmu kartu neužtikai, nepastebėjai, nesupratai. Ir aš, beveik po dvidešimties metų atsivertęs Ramūną Klimą, pirmiausia prisimenu liaudies išmintį – „nuo apsėdimo nėra vaistų“. Ateina į galvą ir kiti valiūkiški palyginimai, tinkami šitam rašytojui (ir ne tik jam): literatūra – Dievo dovana, o gal baisi pavyduolė, įžūli vilioklė, didžioji Babelė, Honoré de Balzaco plunksnos verta kurtizanė, n-toji lytis, dėl kurios dar kaunasi pasaulis. (Gal turėčiau išbraukti šį sakinį, juk rašau apie vyrą ir nežinau, kodėl literatūra yra moteriškos giminės žodis?) Kitaip ar galėtum įvardyti literatūros gaivalo, jos traukos, slapto jos magnetizmo magiją?
Juk nebūna taip, kad žmogus gyvena ir nieko jam netrūksta, tik literatūros, ir jis supranta tai, sutikęs ją čia pat, kieme prie namų, laukiančią, o rečiau, lyg angelo vedamas, ar velnio apsėstas, ar tos minėtos vilioklės pašauktas, turi ieškoti jos vienoje karalystėje už devynių jūrų ir devynių marių. Nors iš šalies net labai panašu: pradžioje literatūros kaip ir nebūta. R. Klimas gimė Pasvalyje Antrojo pasaulinio karo dūmams virš Lietuvos besisklaidant (1945.VII.22), mokėsi Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje, nežinau, ar nešiojo spaliuko žvaigždę, bet pionieriaus kaklaryšį tikrai ryšėjo, studijavo elektrotechniką Kauno politechnikos institute, baigęs studijas dirbo inžinieriumi, įsimylėjo gražią dailininkę, vedė ją, (už)augino porą dukrų.
Tiesa, šitoje šviesioje vieno gyvenimo pirmos pusės istorijoje sukasi tamsus debesis: sovietų kariuomenei pristigus karininkų, dvejus metus inžinierius leitenantas R. Klimas „kariavo“, laimei, kad Ventspilyje, o ne Afganistane ar panašioje mirtinai juodojoje skylėje. Gyvas sugrįžęs į civilių inžinierių gretas, iš inžinerijos duonos nevalgė, ilgai negaišęs, susirado darbo (rašomąjį) stalą laikraščio redakcijoje. Jau rizikavo. Juk kiekvienoje redakcijoje, o ypač dienraščio, literatūrinė energija yra daug reikšmingesnė už elektros ar šilumos energiją.
Tad kas ir kada nutiko, kaip literatūra paviliojo inžinerijos studentą, diplomuotą inžinierių elektriką, kokie buvo pirmieji literatūriniai R. Klimo bandymai? Tegu tai ir būna šitos esė klausimai, įdomūs ne tik man, bet, viliuosi, ir kitiems R. Klimo skaitytojams. Kodėl galiu to klausti? Nes turiu kuo kliautis atsakydamas. Likimui suvedus, dvejus metus mudu kartu studijavome – tame pačiame Kauno politechnikos instituto (KPI) Elektrotechnikos fakultete, o ir po to (prisipažįstu) bičiuliavomės iki pat netikėtos jo mirties (2002.XII.22) prieš dvidešimt metų.
1963 m. rudenį Kaune, atslūgus pirmajai (stiliagų) siaurų kelnių bangai – baigiantis politinei Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ erai, o iš Vakarų jau nenumaldomai atidundant „basiems intelektualams“ – hipiams (ir bitnikams, ir rokeriams), kuriems Leonidas Brežnevas siaurins išplatėjusias („kliošines“) kelnes ir trumpins per ilgus plaukus, buvau ketvirtakursis, o Ramūnas tik pradėjo studijas. Iki kalantinių dar beveik dešimtmetis – kaip ir iki Jacko Keruaco knygos „Kelyje“ leidimo lietuvių kalba, tačiau žurnalo „Nemunas“ pirmųjų numerių su „Vestsaido istorijos“ kino scenarijumi ar Ericho Segalo „Meilės istorija“ laukti buvo likę perpus trumpiau – vos ketverius metus. O geležinėje moderniosios XX a. literatūros uždangoje – vos pora grotomis apkaltų, bet šviesą praleidžiančių, ranka pasiekiamų langelių: žurnalas „Inostrannaja literatura“ (rusų kalba), o nuo 1971 m. – ir „Literatura na Świecie“ (lenkų kalba).
Susipažinome su Ramūnu ne auditorijoje, o instituto laikraščio „Už tarybinį mokslą“ redakcijoje, mažame jos kambarėlyje centriniuose rūmuose Donelaičio gatvėje. Čia beveik kas savaitę padiskutuoti susirinkdavo literatūros mėgėjai, šitos didelės lietuviškos inžinierių kalvės prielape1 ne tik tebeskaitantys grožines knygas, bet ir patys bandantys rašyti eilėraščius, noveles ar bent apybraižas (esė žanras anuomet nebuvo plačiau žinomas ar populiarus). Šitokia tradicija gyvavo nuo 1954 m., kai čia studijavo Icchokas Meras. Tada (jo iniciatyva) ir buvo įsteigtas KPI literatų sambūris. Ką jis veikė? Pirma, palaikė literatūros magiją ten, kur pagal studijų programą jos nebuvo ir neturėjo būti. Antra, sušaukdavo mėgėjus rašyti į pokalbius-diskusijas apie jų pačių kūrybą, surinkdavo ir pasiūlydavo medžiagos literatūriniams instituto laikraščio puslapiams, o per fakultetų meninės saviveiklos festivalius surengdavo literatūros vakarų.
Be abejo, tai – viešoji sambūrio veiklos pusė. Kita, sakyčiau, mažai tematoma, bet ne mažiau svarbi, buvo asmeniškai itin prasminga. Turiu galvoje savųjų kūrinių skaitymą (svarstymą, diskusijas), autentišką jų vertinimą ir rengimą spaudai. Tai – pradedančiojo literato trijų imperatyvų – skaityti, rašyti, galvoti – vienovė. Pats išgyvenau tokio patyrimo poveikį, todėl ir manau, kad Ramūnas, pravėręs laikraščio „Už tarybinį mokslą“ redakcijos duris, anksti sudvejojo ir pasirinktąja inžinerija, ir žengė ne pirmą, bet platesnį ir gana viešą žingsnį literatūrinės karjeros link. Sakau „ne pirmą“, nes pirmasis, visai panašus, tik trumpesnis, žingsnis buvo žengtas anksčiau, Panevėžyje: jau mokydamasis vidurinėje, „Panevėžio tiesoje“ Ramūnas išspausdino pirmuosius savo žurnalistinius (informacinius), kaip ir literatūrinius, tekstus.
Anuomet KPI literatų sambūris vienijo per tuziną studentų. Jų, ypač aktyvių, skaičius kasmet būdavo kitoks. Baigusius studijas pakeisdavo jaunesni, tik pradėję studijuoti, sužinoję apie šį sambūrį (dažniausiai per instituto laikraštyje įdėtus literatūrinių popiečių skelbimus). Poeziją rašė didesnis autorių būrys, tad ir susivienijimo pirmininke buvo įkvėptai ir dainingai eiliavusi Vilma Adomavičiūtė2. Be manęs, noveles atkakliai rašė tik Ramutis Grėsius ir Algimantas Liekis (vėliau tapęs istoriku), tad Ramūnas į redakcijos duris pasibeldė pačiu laiku, – čia jis buvo ne tik laukiamas, bet ir itin reikalingas – prozos žanro pozicijoms sustiprinti.
Žinau, kad Ramūnui šitos literatūrinės popietės iškart patiko, kad nesijautė svetimas (po R. Grėsiaus buvo išrinktas ir KPI literatų sambūrio pirmininku). Lyg alkanam duonos, matyt, trūko jam tokių susitikimų. Buvo nunokęs jiems. Ne tik rašė, bet ir daug skaitė, ypač mėgo modernius XX a. pasaulio prozos autorius, norėjo kuo daugiau apie juos išgirsti. Bent iš kolegų, nes instituto profesoriai nepasakojo apie literatūrą. Tik kaip humanitarijos pėdsaką verta prisiminti, kad paskaitos mudviem vyko KPI pirmuosiuose, XX a. pradžioje pastatytuose neoklasicistiniuose rūmuose, kuriuose 1919 m. pradėjo veikti Aukštieji kursai, o 1922 m. įsikūrė Kauno universiteto Humanitarinis fakultetas. Gerai įsižiūrėjęs, prie Didžiosios auditorijos (aulos) dar galėjai pastebėti Mykolo Römerio, Antano Smetonos, Vaižganto, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Kazio Pakšto, Vinco Mykolaičio-Putino pėdas. Bet jų balsų šitoje auloje seniai nesigirdėjo. Čia dabar paskaitas skaitė gamtos, fizikos, technikos žinovai, per šviesmečius nuo humanitarų atitolę profesoriai. Laimei, savaip irgi įdomios asmenybės, puikūs pedagogai – energetikas Leonas Kaulakis, matematikas Jonas Matulionis, elektrotechnikas Jurgis Zdanys, fizikas Albinas Tamašauskas… Šiandien visi – amžinatilsiai.
Užklysdavo į aulą įdomių svečių iš kitų fakultetų. Štai, Andrius Novodvorskis, tikrai reto talento pedagogas, poliglotas (mokėjo dvidešimt tris kalbas!) iš Chemijos technologijos fakulteto. Beje, tame fakultete, buvusiame dujų fabrike, tuo metu jau buvo pradėjęs studijuoti Ramūno bendramokslis iš vidurinės mokyklos laikų, Arvydas Šliogeris. Tačiau Arvydas tako į KPI centrinius rūmus, kur būrėsi literatai, nerado, turbūt ir neieškojo, nors su Ramūnu susitikdavo ir pasišnekėdavo.
Aš pajusdavau tokių vakarykščių pašnekesių gal kiek slaptą pėdsaką – ūmai sustiprėjusį ir prasiveržiantį Ramūno dėmesį moderniajai dailei, užuominas apie gilesnes nei literatūroje gyvenimo spalvas, psichologines pajautas. Užėjęs po jų pas mane, Ramūnas pirmiausia prašnekdavo apie Ričardą Vaitiekūną ir Antaną Martinaitį, kitus Kauno tapytojus, kuriuos jau pažinojo. Dailė jam atrodydavo svarbesnė už literatūrą, – kaip ir nebuvo nelaukta, kad jo rankraščiuose daugėjo aliuzijų į tapybą ir muziką. Ištraukęs iš knygų lentynos, galėdavo valandas sklaidyti Claude’o Monet, Paulio Cézanne’o arba kurio kito tapytojo darbų albumą ir egzaminuodavo mane, ką aš manąs apie vieną ar kitą jų paveikslą. Jis pats apie juos žinodavo tikrai daugiau už mane, tad jį nuvildavau. Manau, tai Arvydas sudrumsdavo jo tikėjimą literatūra: kaip dėmesio vienam ar kitam paveikslui dingstį Ramūnas minėdavo pokalbius su bendramoksliu, abiem bevaikštant po Ąžuolyną; kartais net įvardydavo tokių pasivaikščiojimų vietovės simbolinius ženklus – ąžuolų kelmus prie Dainų slėnio, nuverstus paminklinius akmenis senose kapinėse prie Vydūno alėjos, lyg per sapną regėtą viziją žmonės ant stogo – virš dujų fabriko parapeto išlindusios ventiliacijos vamzdžių formos (ypač vakaro žaroje) panašios į žmonių su skrybėlėmis figūras.
Bet grįžkime į centrinius rūmus, pakilkime keltuvu (senoviniu, iš tarpukario, Žemės banko, Karolio Reisono suprojektuotu, bet puikiai veikusiu, tarnavusiu ne tik profesūrai, bet ir mums, skubantiems studentams) į mažytį (anot Ramūno, „lyg kišenė“) laikraščio redakcijos kambarį. Kiekvienas čia atsinešdavome (kartais iš anksto palikdavome) savo kūrinius. Jiems buvo skirtas rašomojo stalo stalčius ar ant stalviršio padėtas segtuvas. Visada, eidami pro šalį, galėdavome užsukti, prisėsti ir perskaityti atneštus tekstus. Susirinkę (paprastai – ketvirtadieniais, kai išeidavo laikraštis) į popietę, įsitaisę ant kėdžių, tuos savo kūrinius autoriai skaitydavo balsiai. Diskutuodavo. Ir ne privalomai, būdavo gera vien (kitų) pasiklausyti, pačiam patylint, tik galvojant. Pirmaisiais pažinties metais Ramūnas – vienas iš mažakalbių, beveik tylūnas, išsiskirdavęs ypatingu, gal įgimtu gebėjimu įdėmiai klausytis. Prisitraukdavo kėdę, sėsdavo ant jos atokiau nuo stalo, prie lango; vilkėdavo šviesų megztinį ar golfo marškinėlius, mūvėdavo mėlynus (nesu tikras, ar – firminius, gal lenkiškus, pigesnius) džinsus. Prabildavo tik tiesiai ko paklaustas, arba likus su juo dviese, per pokalbį tête-à-tête.
Apie psichologinį literatūrinį klimatą literatų sambūryje. Jis buvo gana palankus mėgėjiškiems, individualiems, tarp jų ir modernistiniams, literatūros bandymams. Sunku įvardyti, kokiems pagal jų tradicinę klasifikaciją. Sakyčiau, poezijoje traukė neoromantinė tendencija, bet čia tarpo ir impresionistinė dailės kryptis kaip literatūrinė pastanga išreikšti paprastus, kasdienio studentų gyvenimo motyvus, būdas pagauti savos sielos „kraštovaizdžio peizažą“, momentinį jo įspūdį. Tai buvo vienodai priimtina ir poetams, ir prozininkams, paprastai rašiusiems tik trumpus tekstus. Tose popietėse (ne visose) dalyvaudavo tolerantiškas mūsų guru Antanas Jasiūnas3, redagavęs (nežinau, ar už etatinį, ar sutartą atlyginimą) mokslininkų straipsnius, skelbiamus KPI mokslo žurnaluose. Jis šiek tiek talkino ir laikraščiui, kurio vyriausiasis redaktorius (tuo metu – inžinierius doc. Aleksandras Gluosnis) nešykštėjo popieriaus literatūriniams puslapiams, o instituto direktorius / rektorius prof. Kazimieras Baršauskas asmeniškai globojo Sambūrio 10-mečiui sumanytą išleisti literatūros almanachą „Mūsų žodis“ (Kaunas: KPI, 1964). Ramūno teksto šitame almanache nėra, medžiaga knygelei buvo atrinkta 1963-iųjų pavasarį. Tačiau kitais metais laikraščiui „Už tarybinį mokslą“ jis net keliskart įteikė savo kūrybos. Iki pat 1968-ųjų tas kuklus, vos keturių puslapių studentiškas laikraštis bus pagrindinė R. Klimo prozos tribūna. Paradoksas, tačiau visos publikacijos – aplenktos griežtos cenzūros, aišku, geidaujama kuo griežtesnė autoriaus savikritika. Redakcija (arba redaktorius) taisys tik kalbos ir skyrybos riktus, bet nesiims kūrinių trumpinimo, jų teksto keitimo ar kito panašaus „redagavimo“. Oficialioji cenzūra, glavlitas, aišku, būdravo.
Juk literatūros centrizmas tebebuvo neginčijama anų laikų politika, bet ji, ko gero, KPI prasčiau veikė, arba atvirkščiai – per chruščiovinį atlydį ne tiek žadino, kiek migdė inžinierių kalvės „kadrų“ politinį budrumą. Logiška, kad jaunieji literatai nesulaukė dėmesio iš studijuojamų dalykų katedrų profesūros. Keista, kad ideologinės institucijos – komjaunimas ir partinė organizacija – atvirai nesikišo į literatų reikalus. Gal trūko precedento. Literatai tyliai virė savose sultyse, nors ir skaitė, ką nutvėrę, net samizdatą, bet neišgarsėjo kaip disidentai ar bent „antisistemiški“. Tiesa, be glavlito leidimo, tik žodžiu rektoriui sutikus, 1964 m. pavasarį buvo atspausdintas minėtas almanachas. KGB sukėlė skandalą, bet tuomet prof. K. Baršauskas jau ilsėjosi Petrašiūnų kapinėse, ir triukšmas baigėsi „taikos“ sutartimi: platinti „Mūsų žodį“ leista tik instituto fakultetuose per kultūros renginius.
Sunku būtų spėti ir juo labiau pagrįsti (juk net nelogiška šitą mintį plačiau svarstyti), kokį poveikį R. Klimo prozai per tuos penkerius metus padarė anų laikų literatūros proceso viešieji formuotojai, pavyzdžiui, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas arba Vilniaus universiteto filologai. Juk anuomet R. Klimo nebuvo užmegzta jokių formalių ar asmeniškų kontaktų su jais, kita vertus, nėra lengva apibūdinti ir nurodyti, kokiai literatūrinei krypčiai („mokyklai“) atstovavo, tarkim, minėto instituto vadovas Kostas Korsakas, kaip ir tuometinė VU Lietuvių literatūros katedra.
II
Dabar prisiminkime vėlesnius, jau ne tokius senus, laikus. Juk kūrybinė R. Klimo biografija žinoma iki pabaigos. Tiesa, pabaiga per ankstyva, per staigi, užklojusi paskutinius rankraščius mirties drobule. Gal dėl to dramatiškesnė (bent man) atrodo ir iki šiol menkai teaptarta kūrybos pradžia. Praeities nepakeisime, bet galime ją „tvarkyti“, pasirinkti jos liudijimų formas, dokumentų rūšis. Atsiverskime šiandienius literatūros enciklopedinius leidinius. Neilga juose rašytojo R. Klimo bibliografija. Vos penketas knygų: trys novelių (kartu su apysakomis) rinkiniai ir pora romanų. Sąrašas pailgėtų, jeigu bakstelėtume pirštu į rinkinių turinius, pasklaidytume periodikos leidinius, įrašytume ne tik literatūrinių, bet ir eseistinių, publicistinių tekstų antraštes. Vis vien neprailgtų jį tyrinėti. Kaip neprailgo, matyt, autoriui rašyti po keletą kiekvieno kūrinio variantų, redaguoti, ieškoti tų vienintelių sakinių, vienintelių žodžių. Antrasis romanas, „Maskvos laikas“, autoriaus vadintas būsenomis, rašytas net per dešimt metų, deja, taip ir liko nebaigtas. Jo sumanymas ne tik neužrašytas, bet ir neišpasakotas. Kas žinojo? Gydytojai sako, kad smegenų aneurizma – tyli, bet itin klastinga liga. Ja serga apie penkis procentus lietuvių, kuriems rizika, kad kraujagyslė plyš, siekia apie pusantro procento. Šv. Kalėdų išvakarėse, gilią naktį, penkiasdešimt septynerių autorių mirtis užklupo (tiesiogine žodžio reikšme) prie atversto knygos rankraščio. Vos keletas jo fragmentų – maža dalis didelio ir sudėtingo kūrinio – buvo paskelbti mėnraštyje „Pergalė“, žurnale „Kultūros barai“. Aplankuose ant rašomojo stalo liko apie tūkstantį mašinraščio lapų, kompiuteryje – laikmenos su nauju arba paredaguotu, skaitmeniniu tekstu.
Kai sustoja rašytojo širdis, apmiršta smegenys, stoja ir jo pradėti darbai. Užsidaro durys, stalčiai, vedę prie rankraščių. Ką daryti, žiūrint į juos? Liūdna būsena, tik ne kaip rašomo romano skyrius, o iš mūsų gyvenimo, tarkim, tokia, kurią paliudijo a. a. Ramūno kaimynas Saulius Šaltenis:
Prisimenu, ankstų rytą Antakalny, Mildos gatvėje, atėjo kelios stirnos, du strazdai atskrido, pravirko mergaitės, lyg per visą dangų jų verksmas nuėjo. Paskui išnešė į greitąją pagalbą ramų, patį ramiausią rašytoją Ramūną. Jo kojos kyšojo iš po baltos paklodės neštuvuose ant sniego, graudžiai basos.
Mirę rašytojai nekaukši batais, vaikšto be garso, basi. Kai mes kartais prisimename juos, kai mes atsiverčiam jų knygeles ir kartojam savo balsais jų mintis, jie irgi ateina; kukliai, niekam netrukdydami, lyg į šventas mišias.4
Ką daryti, kaip ištarti, pakartoti, užrašyti tas mintis, kurios paliko neužrašytos, nepaskelbtos? Pasislėpusios už aneurizmos, aptemusiose smegenyse, tarp mašinraščio eilučių. Jeigu jos kur ir vaikšto, tai tikrai nekaukši batais, tikrai „basos“, tikrai negirdimos, be garso. Jos glaudžiasi prie kitų, tegu ir užrašytų, netgi publikuotų periodikoje, bet nesudėtų į knygas, autoriaus neįvertintų iš kuklumo ar savikritikos, kaip ir per skubėjimą rašyti naujus tekstus.
Nebaigtas romanas, be abejonės, labai panašus į netyčinį detektyvą, jis turi unikalaus patrauklumo ir net pavergiančio žavesio. Jis gundo, net, kaip kokia force majeure, spiria skaitytoją spėlioti, fantazuoti, pačiam savaip pabaigti, kas autoriaus nebaigta. Patyriau tai, nes esu talkinęs leidyklai, išleidusiai „Maskvos laiko“ rankraštį5. Kita vertus, tai buvo talka ne tik leidyklai, bet ir autoriui kaip senam bičiuliui. Ilgokai trypčiojau vietoje, tik varčiau, skaitinėjau Ramūno darbo kambaryje rastus rankraščius, bloknotus, užrašų knygeles, kompiuterines laikmenas. Į vieną dėžę supakuotas visas palikimas nemažai svėrė. Fiziškai. O koks mentalinis jo svoris?
Talkinant leidėjams reikėjo ryžtis beveik šventvagystei – be autoriaus pritarimo išbraukti, įrašyti, atskirti ar sujungti žodžius, sakinius, teksto fragmentus. Padėti visiems žodžiams paklydėliams surasti bent laikinus namus. Pagaliau – suraišioti nutrūkusius siužeto siūlus. Tad, baigęs rengti spaudai „Maskvos laiko“ rankraštį, kartu prirašiau krūvą komentarų apie redagavimo ypatumus, – kaip išmanydamas teisinausi. Ir šiandien neatsikratau minties, kad labai rizikavau. Galėjau kur kas mažiau kišti pirštus prie „Maskvos laiko“ rankraščio. Juo labiau kad ir leidyklos tuometis vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas nespaudė, jis puikiai suprato, kad joks sudarytojas ar redaktorius nepadarys už autorių jo neatlikto darbo. Ir tai nėra būtina, kai skaitytojas žino, ką leidėjas jam siūlo, kas jo laukia. Beje, anuomet buvo jau ir patrauklus pavyzdys, galimai panaši knyga – Albert’o Camus romanas „Le Premier Homme“ („Pirmasis žmogus“), kurį autorius rašė paskutiniaisiais gyvenimo metais, lemtingai svarstė (ir pranašavo) estetinę jo formą6.
Gal kiek ir pervertinau savo galimybes, įtikėjęs, kad kažkas padės man įminti paties Ramūno neišnarpliotas (neužrašytas) teksto mįsles. Nesakau, kad nieko nepasiekta. Atlikta svarbiausia – rankraštis virto knyga. Be abejo, su manojo mąstymo ir vaizduotės pėdsakais. Jie nėra paslėpti. Literatūros istorikams, tekstologams ir kitiems R. Klimo kūrybos tyrinėtojams palikau (komentaruose) aiškių gairių, kurios leidžia atpažinti mano taisymus, tad visada (bus) galima sugrįžti prie autentiško (rankraštinio) „Maskvos laiko“ teksto. Patiems aižyti, lukštenti, sijoti, klijuoti. Žodžiu, drąsiai restauruoti, kurti. Kita vertus, romanu susidomėjusiam skaitytojui padėjau nepasimesti ar neišsigąsti kryžkelėje, kurioje prapuola ir naratorius, ir autorius, tad skaitytojui tenka pačiam ieškoti išeities – galimos pabaigos.
Iš tikrųjų esu dosniai atlygintas. Sutikau skaitytojų, kurie ne tik perskaitė „Maskvos laiką“, bet ir pripažino, kad tai – perskaitytinas literatūrinis tekstas7. Maža to – susidarė visuminį romano sumanymo vaizdą, perprato kompozicijos ypatumus, palankiai įvertino daugiasluoksnę stilistiką ir metaforų originalumą. Taigi patyrė grožinio kūrinio skaitymo malonumą. Padėjęs leidyklai išleisti „Maskvos laiką“, ir pats geriau supratau, ko verti „nepabaigti“, panašiu būdu į literatūrą atkeliavę kūriniai. Tarkim, jau minėtas A. Camus romanas, arba savo metu nemažai tekstologinių ginčų kėlusi Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelių“ antroji dalis. Arba ne ką laimingesni kiti rankraščiai – Balio Sruogos „Dievų miškas“, Salomėjos Nėries „Prie didelio kelio“.
III
Tiek istorinių digresijų. Jau pačioje pradžioje minėjau, koks paprastas ir kartu kiek neįprastas šitos esė tikslas – paryškinti inžinerinės ir literatūrinės R. Klimo (bent kelerių metų) veiklos dvisklaidą, be sentimentų (o gal ir su jais) atsisveikinti su diplomuotu inžinieriumi R. Klimu, apžvelgti pirmuosius jo žingsnius į literatūrą, atkreipti dėmesį į ankstyvąsias jo literatūrines publikacijas, suprasti, kodėl tų publikacijų nėra pirmojoje knygoje, gal ir pasveikinti (po mirties) autorių su aukšta saviverte – jau išryškėjusiais savos poetikos pradmenimis, anksti (7-jame XX a. dešimtmetyje) besiradusiomis intelektinėmis „tyliojo modernizmo“8 ambicijomis. Pasidžiaugti (dar sykį) puikiomis novelėmis, atrinktomis į pirmąją knygą. Kartu su autoriumi atsistoti ant pirmųjų pakopų, kurios veda į sovietmečiu neįtikėtinai subtiliai išreikštą viešą patriotiškumą „Gintėje ir jos žmoguje“. Apie tai (ypač detaliau) juk beveik nieko nėra rašyta.
Taigi nesiekiu R. Klimo novelistikos ir apysakų, kaip ir jo romanų, literatūrinės analizės. Jos, ir visapusiškos, ir gilios, galime rasti Petro Bražėno, Violetos Kelertienės, Jūratės Sprindytės ir kitų literatūrologų darbuose9. Įspūdingų politinių įžvalgų, skirtų apysakai „Gintė ir jos žmogus“ yra atskleidusi V. Kelertienė; kritikės nuomone, sunku būtų nurodyti antrą tokį pat įspūdingą ezopinės kalbos atvejį sovietmečio lietuvių prozoje, vaizduojant partizanų kovą10. Apysaka išties yra tyliojo modernizmo prozoje klasika. Aišku, pritartų man tik tas, kas pripažįsta, jog literatūrinis politinis atsinaujinimas gali vykti be kruvino susirėmimo su cenzūra ir kitomis viešomis jėgomis. Matyt, akademinių straipsnių apie šį prozininką bus sulaukta ir ateityje, nes dėmesys sovietmečio ir pirmaisiais Nepriklausomybės atgavimo metais parašytiems lietuvių autorių veikalams, mano akimis, didės. Tuose veikaluose (net beviltiškuose estetiniu požiūriu, net labai pasidavusiuose bolševikinei ideologijai) yra tikro gyvenimo, kuriuo negali nesidomėti ne tik istorikai, bet ir čia ir dabar neršiantys sociologai, psichologai, politologai, žodžiu – kultūrologai.
Paprastai rašytojo ir kritikų viešo dialogo ryškesnė pradžia sutampa su pirmąja autoriaus knyga. Neatsitiktinai jos išleidimo metai yra paminimi net trumpose rašytojų biografijose. (Ši data nurodoma ir Lietuvos rašytojų sąjungos narių žinyne.) Dėmesį patraukia ir ryškesnės, 7-ojo dešimtmečio pabaigos publikacijos periodinėje literatūrinėje ir kultūrinėje spaudoje (anuomet tai buvo Rašytojų sąjungos leidiniai „Literatūra ir menas“, „Pergalė“, „Nemunas“, kultūros žurnalai „Švyturys“ ir „Jaunimo gretos“)11. Tad ir R. Klimo atveju ankstyviausios jo kūrybos viešos refleksijos galime ieškoti ir surasti panašiai: debiutavo jis kaip novelistas, tad logiška pradžioje perskaityti jo pirmosios knygos „Paukščių lesinimo šventė“ (1971) recenzijas, ir tik tuomet jau atsiversti kitų dviejų jo prozos rinkinių („Atostogos po Aukštaitijos pilnatimi“, 1976; „Gintė ir jos žmogus“, 1981) literatūrines įžvalgas. Beje, šios apibendrintos probleminiuose (tematiniuose) kritikų veikaluose, enciklopediniuose leidiniuose. Pasak J. Sprindytės, sovietmečiu „priklausęs „tyliojo modernizmo“ rašytojų kartai (intelektualiųjų kūrėjų mažumos flangui) savo nestandartiniu pasakojimu lietuvių prozai suteikė nemenką postūmį atsinaujinti“12.
Antrasis, o ypač trečiasis, R. Klimo prozos rinkinys patvirtino spėjimus, kuriais vieni kritikai drąsiai, kiti – su mažomis išlygomis palydėjo pirmąją jo knygą. Visiškai nesuabejota literatūriniu talentu, literatūriniu išprusimu, modernia prozos poetika. Ši šventoji trejybė neatsirado ir neegzistavo be tam tikro kultūrinio – humanitarinio apskritai ir literatūrinio konkrečiai – autoriaus patyrimo, kurio konkrečias prielaidas bandau apsvarstyti šioje esė. Itin maga klausti, kodėl (kaip) pradedantysis prozininkas ryžtingai persijojo savo ankstyvąsias publikacijas ir paliko iš jų vos vieną („Jeigu ne toji fizika“) tarp penketo pirmojoje knygoje įdėtų novelių.
Tad ir vėlei sugrįžkime į inžinierių kalvę – buvusį Kauno politechnikos institutą, kuris šiandien vadinasi Kauno technologijos universitetu, KTU, turi šiuolaikišką misiją, naują struktūrą, modernių pastatų kompleksą, tad daug kuo atsikratė, pardavė ir kai kuriuos senuosius rūmus. Nerastume ir centriniuose rūmuose buvusio studentų laikraščio13 redakcijos. Tik KTU Socialinių ir humanitarinių mokslų arba Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos fonduose galime atsiversti ir perskaityti anuometinius „Už tarybinį mokslą“ numerius. Labai praverstų KPI literatų sambūrio veiklos archyvas, deja, niekas (bent taip teigiama) nežino, kur jis paslėptas, arba kaip jis pradingo. Pėdsakų neieškojau, tik iš kolegų literatūrologų esu nugirdęs, kad jų nėra14. Gali būti, kad tikrai. O gaila, nes, kiek prisimenu, tikrai buvo surašomi ilgesni ar trumpesni „susirinkimų“ (pašnekesių) protokolai, juose galima būtų užtikti ne vien laiko ir vietos pėdsakų, bet ir diskusijų dalyvių vardus, jų asmeninės galvosenos ypatumus. Gal ir paties R. Klimo ranka surašytus (juk, minėta, kurį laiką jis buvo KPI literatų sambūrio pirmininku). Manykime, kad archyvai, kaip ir rankraščiai, nedega.
Šiandien, laimei, turime rašytojo darbo kambaryje palikusį jo asmeninį archyvą. Vartau jį nebe pirmą sykį. Didelėje kartoninėje dėžėje, kurią man perdavė velionio žmona Audronė, sutilpo ne tik „Maskvos laiko“ rankraščiai. Užtikau čia porą nepublikuotų literatūrinių scenarijų – „Krepšininkai“ (vienos novelės motyvais) ir „Vienas irštvoje“ (romano „Tiktai ugnis išgydys“ motyvais). Dėžėje gulėjo ir A4 formato sovietmečio pigus bloknotas su antrašte ploname viršelyje „1965. LTSR 25 metai“. Ant liniuotų bloknoto lapų paties Ramūno suklijuotos iškarpos iš 1963–1967 metų laikraščių „Už tarybinį mokslą“, „Kauno tiesa“ ir „Panevėžio tiesa“. Trisdešimt penkios R. Klimo publikacijos (kai kurios pasirašytos R. Nevėžio slapyvardžiu). Jos labai margos savo forma (žanru) ir turiniu: informacijos, reportažai, literatūrinės miniatiūros, impresijos, improvizacijos, novelės. (Novelėmis arba apsakymais pavadintų kūrinių yra nemažai.) Mišrių tekstų kolekcija. Bet argi studijoje (dirbtuvėse) būna kitaip? Čia juk viskas „krūvoje“ – sumanymai, idėjų eskizai, juodraščiai, čia viskas – medžiaga naujiems tekstams.
Sklaidai bloknoto puslapius, įsiskaitai. Lyg pro laiko langą – retrospektyva. Labai jauno prozininko kelionė (autoriui – vos aštuoniolika, jau per dvidešimt, bet vos dvidešimt dveji metai). Kalendorine seka suklijuotos iškarpos primena, kas buvo, bet nekelia klausimo, kaip turėjo (galėjo) būti. Ar tikrai? Prieš akis – sudėtingėjantys gyvenimo motyvai, gilėjantys psichologiniai pasažai, akivaizdžiai filosofiniai klausimai. Amžini, neatsakomi. Gal tai iš geros literatūros, o gal ir iš gyvenimo. Šerpetoja, nusitrina paviršutinis naivaus realizmo, kaip ir mokyklinio socrealizmo, glamūras. Akivaizdu, kad viešai prieš sistemą nemaištaujama, pradžioje – turbūt net ir tyliai. Įsibėgėjama, aplenkiama, kas ant tako kliūna, – pasukama į šalį. Gali stebėti, kaip jaunystei (ir ne vien jai) svarbi meilės tematika užleidžia vietą kūrybos (ypač teatro, dailės, muzikos) mįslėms, o romantinę ir sentimentalią poetiką pamažu keičia savitas vidujinis realizmas, kaip randasi originalūs palyginimai, drąsios metaforos, dažnėja intelektinės aliuzijos, konstruojami siužetai, transformuojantys bet kurios klasikinės temos fabulą, formuojamos filosofinės potekstės ir ezopinės pasakojimo reikšmės. Literatūrinėms paieškoms, modernėjimui, kaip ir gimstančiam politiniam maištui, tai buvo svarbu.
Apkritai daugėja kultūrinių ir literatūrinių intertekstų. Susitelkiama į bendraamžių (kaip ir vyresniųjų) santykius. Jie ir yra R. Klimo literatūrinė geologija, asmeninis jo šurfas, galgi ir giloka šachta. Ten, tik gelmėse, gręžiama ir sprogdinama, kasama ir pagaliau išsikeliama. Taip darė visi R. Klimo mėgti autoriai – Antonas Čechovas, Fiodoras Dostojevskis, Williamas Faulkneris, ypač pastarasis. (Ramūnas juos ne tik skaito, bet ir nori apie juos kalbėtis, ilgai ir detaliai; štai, prie butelio Anykščių obuolinio „skalsu kalbos“, nors jau keletą naktų šnekamės su Snoupsais iš Joknapatofos.) Iš prasčiausios žmogaus santykių rūdos galima kažką išlydyti, vertingo pasigaminti, nors ir sunku, nors dažnai gali nepasisekti ir tenka nesibaiminti galimo broko. Užtat novelėse nelieka vienareikšmių būsenų ir vertinimų, didaktikos. Tuos studentų, jaunų darbininkų ir inžinierių, kaip ir bėgančiųjų nuo mokslo, technikos ar inžinerijos, jau ieškančių prieglobsčio meilės, meno, tikėjimo šventovėse, jausmus ir mintis skaitytojas pats turi išgryninti ir įprasminti. Kaskart skaityti sunkiau, bet įdomiau. Nesi tikras, kad kita novelė bus panaši į ką tik užverstą.
Retrospektyva patikina (įtikina): galima išaugti ne tik drabužį, bet ir inžineriją, kurią studijuoji pagal programą. Kaip ir Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje pramoktą literatūros abėcėlę. Lyg pirmieji studentiški džinsai, nusipirkti sovietmečio turguje iš „amerikoniško“ siuntinio, dieną naktį dėvėti bendrabutyje, auditorijose, laboratorijose, vasaros darbų stovyklose, šokiuose, kurie po penkerių metų atrodo daug matę – skylėti, sudėvėti, išaugti, bet vis vien istorinė studijų relikvija, kaip ir tasai sovietmečio bloknotas su (autoriaus!) autografu ant viršelio liudija KPI studento gretutines – literatūrines – studijas. Nuostolingas inžinerijai, bet sėkmingas literatūrai. Reikėtų jas vadinti savarankiškomis, neakivaizdinėmis, nuotolinėmis. Jos neturėjo iš anksto parengto plano („programos“), jos vyko Ramūnui pačiam pasirenkant (nebent bičiuliams ir savais sudominus, smalsumą pakursčius) autorius – Aristotelį, Homerą, A. Čechovą, F. Dostojevskį, W. Faulknerį, Ernestą Hemingway’ų, J. D. Salingerį, Heinrichą Böllį, A. Camus, Vasilijų Belovą, Juozą Grušą etc., geriausius jų veikalus, skaitant juos tik dėl jų teksto „malonumo“, rašant iš jo sukelto įsiutimo arba sveiko pavydo, ieškant tų apokaliptinių septynių kalvų, ant kurių labai toli ir aukštai įsitaisiusi biblinė Babelė juslingais gestais viliojo inžinierių į literatūrinę paukščių lesinimo šventę.
Bloknotas prasideda Panevėžio 2-osios vidurinės mokyklos 11 klasės mokinio rašiniu „Mano mokytojas“ – pasakojimu apie „gamybinę praktiką“ elektrotechnikos gamykloje. Publikuota 1963 m. vasario 8 d. „Panevėžio tiesoje“. Kaip ir buvo raginami anų laikų „žmonių sielų inžinieriai“, jaunasis literatas jau žino, kad paskutiniai rašinio akordai turi būti optimistiški, sklidini tikėjimo komunizmu, žmogaus gyvenimo perspektyva. Bet jau po pusantrų metų, 1964 m. lapkričio 12 d. laikraštyje „Už tarybinį mokslą“ išspausdintoje novelėje „Itališkasis kapričio“ iš socialistinio realizmo kanono lieka tik mūrininko profesija. Novelė gyva gegužės nuotaika, Piotro Čaikovskio muzika, romantiškais kompozitoriaus ir darbininko („mūrininko“!) įvaizdžiais. Juk ir ne viskas tada buvo paprasta. Anot paties Ramūno, būta visokiausių tabu, tarp jų ir „pačių esmingiausių, literatūrai egzistencinių, pražūtingų, tokių, kurie vertė ją ne literatūra, o kažin kokia išsigimėliškos ideologijos mutacija“15.
1965 m. gegužės 20 d. numeryje paskelbta esė „Čaikovskis, Emc² ir mes…“ Tai – estetinė antrakursio programa. Pagrindinis jos klausimas „Ar reikalingas inžinieriui menas?“ nusižiūrėtas iš anuomet madingos diskusijos tema „Alyvų šakelė ir kosmosas“, dar atiduota joje ideologinė duoklė kapitalizmo kritikai, tačiau visos didžiosios autoriaus simpatijos – ne technikos, o meno, literatūros pusėje. Žmogui technikos specialisto tapatybė pernelyg siaura. Net Albertas Einsteinas turi nusilenkti muzikai, dailei, literatūrai. Taigi burtas mestas. Tiesa, kol kas tik žodžiais.
Sąžinės etalonu vis dar tebėra „tarybinis žmogus“ – „Panevėžio tiesa“ ir „Kauno tiesa“ skelbia tokias banalias klišes, bet novelėje „Gyvenimo alkio pilna“ („Už tarybinį mokslą“, 1965 m. spalio 7 d.) garsiau už sovietmečio moralumo imperatyvus suskamba Camille’io Saint‑Saënso melodija, novelė sklidina kelionių ir tolimų miestų romantikos, dėmesio Édouard’o Manet ir Vincento van Gogho drobėms. Tos pačios novelės variantas, tik pavadintas „O ir vėlei kieme…“, publikuojamas „Kauno tiesoje“ (1966 m. sausio 23 d.).
Per technikos ir meno priešpriešą, „aš“ ir „kito“ skirtį prozininkas grindžia sau kelią, kuriuo pasukęs galėtų būti nepriklausomas nuo minios, nepataikauti jai, likti orus ir tikras dėl savivertės. „Už tarybinį mokslą“ 1966 m. vasario 17 d. numeryje paskelbtas apsakymas „Jeigu aš galėčiau…“ (su nežymiais taisymais, pervadintas „Atsisveikinimu“, jis perspausdintas „Panevėžio tiesos“ 1966 m. rugpjūčio 21 d. numeryje). Archeologas Andrius sugrįžta į gimtąjį miestą, vakarieniauja restorane su jaunystės dienų bičiuliu. Čia jis sutinka merginą, gyvenusią tame pačiame name, kaip ir jis, dabar ištekėjusią. Ji priima kvietimą šokiui, bet neatpažįsta jo dėl rando, likusio nuo kirčio peiliu, subjaurojusio jo skruostą. Pasakotojas prisimena svarbiausius jo ir merginos susitikimus (tarp jų – jos grojamą P. Čaikovskio Pirmąjį koncertą fortepijonui), paskutinį – jųdviejų atsisveikinimą, kai jis išvažiavo, jausmą, kurio tada jai neišsakė. Sentimentų apniktas, jis vienas klaidžioja po tą pačią geležinkelio stotį, iš kurios išvažiavo prieš penkerius metus, ir kaltina save, kad jo ir Rasos keliai visam laikui išsiskyrė. Pažįstami motyvai: dvasinio tyrumo ir moralės kultas (iš sentimentalizmo), žvilgsnis į tikrovę per „širdies prizmę“, asmenybės laisvė (iš romantizmo) ir t. t. Nei tikroviškas novelės siužetas, nei jos sentimentalumas, nei romantinė pasaulėjauta šiandien nepalieka gilesnio įspūdžio, kol neatkreipi dėmesio į kompoziciją, siužetu ir fabula vadinamų įvykių sekų kontrapunktus, pasakotojo nuotaikų dinamiką. Novelėje įterpta antra novelė „Trys mano susitikimai su Rasa“. Gal ją tiktų vadinti pirmesne, nes fabuloje tai – patys ankstyviausi įvykiai, apie kuriuos skaitytojas sužino. Įsiterpę į banalų pasakojimą apie dviejų vyrų vakarienę restorane, šie „susitikimai“ yra netgi trys mini novelės, o tuo pat metu – raktas, atveriantis liūdesį dėl nepakeičiamos praeities. Patirti įspūdžiai, sentimentalūs prisiminimai tampa ne tokie paprasti, mažiau vienareikšmiški, gilesni, tiesiog – poetiški. Bet ir ne tai svarbiausia. Atsiranda savos taisyklės. Poetinių struktūrų sluoksniavimas ir funkcionavimas, miesto, architektūros, teatro, muzikos struktūros novelėje – kas tai? „Inžinerinė“ konstrukcija? Ar ne pernelyg daug trumpame tekste visko sugrūsta? Išsprūstanti modernumo tyla? Kokios reikšmės / prasmės svarbiau už vaizdus? Literatūros ar jau ir kultūros semiotika? Kas skaitytojui yra žodinis novelės tekstas, iš kurio iškyla personažų, ne vien bendraamžių, santykių, plačiau tariant, XX a. 7-ojo dešimtmečio sovietmečio Lietuvos kultūros, pasaulėvaizdis? Sunku atsakyti. Apie tai Tartu universitete anuomet kalbėjo Jurijus Lotmanas, bet R. Klimas jo nebuvo girdėjęs.
Filosofinių klausimų, intelektu įveikiamo asmenybės gylio atvejis: kodėl bėgame nuo savęs, kaip atrandame savyje kitą? Ar aktorinės kūrybos tikslai pateisina žmonių santykių irimą? Tokie klausimai iškyla savo poetine raiška giminingoje novelėje „Pradžia“ („Už tarybinį mokslą“, 1966 m. spalio 13 d.). Galbūt savo sumanymu ir raiška sudėtingiausia atrodo novelė „Šiluma“ („Už tarybinį mokslą“, 1967 m. kovo 23 d. – kovo 30 d.)16. Joje (netobuloje, matyt, ir autoriaus akimis, nes į rinkinį ji nebuvo įdėta) užtinkame visą puokštę semiotinių ženklų, kuriais pažymėti autoriui reikšmingi žmonių santykių telkiniai. Galima vadinti juos tikrais židiniais, nes jie ir išlydo anksčiau minėtą žmonių santykių rūdą, ir užgrūdina jiems suteiktą naują – literatūrinę formą. Jis jų nepamirš vėlyvesnėse novelėse, apysakose, romanuose. Nepamirš, nes juose, kaip sakyta, tarsi Snoupsuose, ar kituose jo mėgtuose W. Faulknerio personažuose, yra neišsenkanti moralinių ir emocinių motyvų versmė, diktuojanti labai racionalų, apgalvotą, kaip ir Joknapatofos sagos kūrėjo, stilių. (Naujesnėse knygose, o ypač paskutinėje, „Maskvos laike“, autoriaus dėmesys ilgiems periodiniams sakiniams tapo beveik fenomenalus.) Paprastai tie telkiniai / židiniai yra įvardyti abstraktais, tokiais kaip šiluma, šviesa, tamsa, nežinomybė, meilė, erdvė, laikas, judėjimas, ugninė gėlė, paveikslas ir pan.
Visose į pirmąjį rinkinį sudėtose penkiose novelėse užtiksime ne po vieną iš tokių pasaulėvaizdžių, personažo ar pasakotojo būseną maitinančių versmių. Kai kada jos perteka iš vienos novelės į kitą. Pavyzdžiui, A. Čechovo „Jonyčius“, šmėstelėjęs pirmojoje novelėje „Žuvėdros vaikai“, netikėtai persikelia į antrąją – „Senis su tuščia rezginėle“, čia iš esmės veriasi kaip tas pats, bet gilesnis gyvų ir mirusiųjų santykių rezginys, kurio vardas – Mirtis. Paskui ta pati etinių klausimų ir emocinio patyrimo versmė įsilieja į ketvirtąją novelę – „Paukščių lesinimo šventę“. V. van Gogho nutapyta „gyva“ žaluma – ne tik futbolo aikštės kaip Vartininko gyvenimo metafora, ji – ir Stasiaus viltis išgyti (novelėje „Stasius, Vartininkas ir jų meilė“). Tokių versmių kaip gyvų santykių „koncentrų“ dar nepastebėjau bloknote suklijuotose novelėse. Gal jiems buvo per anksti. Ir vis dėlto kažko panašaus jau būta. Žmonių santykiai autoriui visur reikšmingesni už veiksmą. Novelistas stabdė įvykius, perkomponavo juos, klausinėjo apie juos, provokavo skaitytoją atsakinėti į naratoriaus klausimus, – sunku, bet abiem įdomu. Kaip žiūrovui su Peteriu Brooku, apie kurį su Ramūnu kalbėjomės kartą užėję pas J. Grušą. Dramaturgas žavėjosi šito britų režisieriaus mintimis, buvo neseniai perskaitęs jo „Tuščią erdvę“. Anot režisieriaus, teatro pjesei užtenka tuščios erdvės, kuria eitų žmogus, o kitas jį tuo metu stebėtų. Čia aktorius didesnis už režisierių, ištarė J. Grušas. Perfrazuokim P. Brooką: novelei užtenka tuščio popieriaus lapo, kuriame būtų rašoma žmogaus gyvenimo istorija, o skaitytojas ją skaitytų. Čia skaitytojas svarbesnis už autorių, pratęsčiau šiandien J. Grušą. Bet ir autoriui būtina išlyga: perprasti, kaip turi būti rašoma.
Manyčiau, išaugdamas studentiškus literatūrinius džinsus, R. Klimas jau suvokė, kaip jis turi ir gali rašyti, kas yra autoriaus ir skaitytojo dialogas. Abiem jiems kartu lemta augti. Tuo aiškinčiau gana griežtą kūrinių atranką, rengiant pirmąją knygą. Paskutinė novelė („Šiluma“) iš įklijuotų sovietiniame bloknote turbūt neatsitiktinai baigiasi tokiu imperatyvu:
O pilkšvai mėlyname žvaigždžių pribirusiame nakties ekrane ėmė ryškėti didelis ir tikras mano noras: PRAAUGTI DAIKTUS, KURIE DABAR DIDESNI UŽ MANE.
Literatūra čia jau išauga inžineriją. Dievas, Šėtonas, ar kokia Babelė padarė savo. Paskutinė iškarpa bloknote – iš 1967-ųjų balandžio 6 d. Tai – ne novelė, o lakoniškas, šiek tiek daugiau patyrusio literato žodis apie savo kolegą17. Gal tai simboliška ir konstruktyvu: savų klaidų ir atradimų įkalne užkopta kiek aukštėliau, jau drįstama atsigręžti į iš paskos einantįjį, pagalvoti, kaip jam sekasi. Dėžėje su asmeniniu archyvu nėra žurnalistinės veiklos „Komjaunimo tiesoje“ pėdsakų. Jie – kitame dešimtmetyje, po „kariškų“ metų pauzės. Dairantis, kas prozininko nesudėta į savo knygas, nebūtų sunku pasklaidyti ir šito dienraščio puslapius, ir ten rastume tyrėjui įdomių tekstų, tačiau reikia nepamiršti, kad pats R. Klimas nevienareikšmiškai vertino savo karjerą žurnalistikoje. („Maskvos laike“ užtinkame autobiografinių tos karjeros „būsenų“.) Cenzūra ir kitos juodos jėgos ten siautėjo drąsiau nei KPI laikraštyje18. Taigi manyčiau, kad tai – atskiro straipsnio ar net studijos tematika, menkai tesusijusi su pradžioje įvardytais šitos esė tikslais.
1 Kai kurių kalvių priekyje įrengiamas prielapas (pastogė) arkliams kaustyti, paremtas trimis arba keturiomis medinėmis (rečiau mūrinėmis) kolonomis.
2 Vilma Adomavičiūtė-Jankūnienė – inžinierė ir literatė. Jos kūrybinis palikimas (eilėraščiai, miniatiūros, eseistiniai tekstai) sudėti į pomirtinį leidinį „Palik man tik mažytį žiburėlį“ (2008).
3 Antanas Jasiūnas (1910–1971, tikr. pavardė Jacinevičius, Leonido Jacinevičiaus tėvas). Poetas, dramaturgas, vertėjas. Trijų poezijos rinkinių „Liepsnų malda“ (1931), „Gundymai“ (1932) ir „Apleistos žemės lyrika“ (1938) autorius. Parašė dvi dramas – „Smūtkelio šalis“ (1934) ir „Sibiro batalionas“ (Šiaulių dramos teatro spektaklio pavadinimas „Tarp taigos vėjų“, 1961, nepaskelbta). 1934–1935 m. Kaune leido iliustruotą kino, teatro ir meno žurnalą „Kinas“. 1940–1941 m. organizavo teatrą Marijampolėje ir jam vadovavo. Bendradarbiavo leidiniuose „Ateitis“, „Naujoji Romuva“, „Kultūra“, „Literatūros naujienos“, „Žiburėlis“, „XX amžius“ ir kt.
4 Iš S. Šaltenio kalbos „Mirę rašytojai“, pasakytos 2003 m. vasario 21 d. Vilniaus knygų mugėje.
5 Klimas R. Maskvos laikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
6 André Malraux meno filosofijos non finito teorija: sukurtas kūrinys nebūtinai yra užbaigtas, kaip ir užbaigtas ne visuomet yra sukurtas. „Knyga turi būti nebaigta“, – pripažino ir A. Camus. Žr.: Camus A. Pirmasis žmogus / iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 228. 1960 m. sausio 4 d., būdamas keturiasdešimt šešerių metų, A. Camus žuvo autoavarijoje. Romano rankraštis buvo rastas kelioniniame krepšyje tarp automobilio nuolaužų. Pirmąsyk leidykloje „Gallimard“ jis išleistas 1994 m. Leidėjai „įdarbina“ skaitytoją: be rišlaus juodraščio, į knygą sudėti autoriaus užrašai, mintys, pastabos, visa, kas vienaip ar kitaip vadintina medžiaga romanui, kas siejasi su nutrūkusiu pasakojimu. Tai sustiprina romano autobiografiškumą.
7 Iš visų atsiliepimų apie „Maskvos laiką“ savo gilumu ir platumu išsiskiria Petro Bražėno studija „Būsenų anatomija Ramūno Klimo Maskvos laike“. Žr.: Bražėnas P. Amžininkai ir bendraamžiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – P. 13–117.
8 Terminas, dažniau vartotas ir prigijęs dailės kritikoje. Elona Lubytė tokiu pavadinimu („Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982“) 1997 m. surengė parodą, išleido katalogą. Anot jos, „tylusis modernizmas – metafora, žyminti ne menininkų, kūrinių, o proceso pobūdį“ (prieiga per internetą: http://www.xn--altiniai4wb.info/files/istorija/II00/Dail%C4%97s_naujos_formos_ir_laisv%C4%97s_paie%C5%A1kos.II3600A.pdf). Kęstutis Šapoka teigia, kad „tylusis modernizmas“ apibūdina abstraktoką „vidinę-dvasinę“, gal net „egzistencinę“ tariamai antisisteminę dailininkų apskritai laikyseną vėlyvuoju sovietmečiu“ („Kultūros barai“, 2020, Nr. 7 / 8, p. 26). Literatūrologai, pavartodami (dažnai irgi atgaline reikšme) šią sąvoką, kiek susiaurina jos sociokultūrinį turinį, matydami tik autorius, kurie oficialios meno sistemos rėmuose puoselėjo daugiareikšmį, polifoninį, „ezopinį“ kūrybos lygmenį, tiesiogiai nesusijusį su oficioziniais vertinimais. Štai Rita Tūtlytė, analizuodama 1962–1982 m. lietuvių poetų (Vytauto Bložės, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės ir kt.) kūrybą, aptaria Vyčio kaip valstybės simbolio atmintį, jos kodus, emblemas, arba „slaptuosius sielų pokalbius“, užuominas, nuorodas į suirusį, nevientisą žmogų ir į sužlugdytą, suardytą valstybę („Literatūra“, 2014, Nr. 56 (1), p. 68–80).
9 Bražėnas P. Amžininkai ir bendraamžiai. – P. 13–117; Kelertienė V. Kita vertus: straipsniai apie lietuvių literatūrą. – Vilnius: Baltos lankos, 2006. – P. 153–159; Sprindytė J. Kūrinių kinetinė energija: Ramūnas Klimas (1945–2002) (prieiga per internetą: https://www.bernardinai.lt/2015-07-29-kuriniu-kinetine-energija-ramunas-klimas-1945-2002/).
10 Kelertienė V. Kita vertus: straipsniai apie lietuvių literatūrą. – P. 153–159; Kelertienė V. „Deimančiukų“ paieškos iš užatlantės: sovietmečio literatūra Lietuvoje“ (prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=FaL6FHkS__A&ab_channel=Santara%C5%A0viesa).
11 Pirmosios knygos viršelio aplanke pažymėta, kad „pirmieji apsakymai periodikoje atspausdinti 1968 m.“; tokia buvo nuostata – „matyti“ tik didžiąją, „respublikinę“ periodiką.
12 J. Sprindytė: „<…> analizavo savo kartos pasaulėjautą; būdinga intelektualumas, Ezopo kalba, racionalus konstruktyvumas, kultūrinės aliuzijos, argumentų dvikova“ (žr.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. – T. X. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. – P. 268).
13 Šį savaitraštį, ėjusį nuo 1951-ųjų iki 1989 m., pakeitė „Studijų aidai“, o nuo 2012 m. šį tęsė mėnraštis „InVersija“.
14 KPI literatų sambūrio veikla aptarta dr. Sauliaus Vasiliausko disertacijoje „Jaunieji rašytojai sovietmečio literatūros lauke: institucinių darinių vaidmuo“, p.148–150 (prieiga per internetą: https://doi.org/10.15388/vu.thesis.203).
15 Talismanai ir tabu daiktų turguje: Ramūno Klimo pašnekesys su Vytautu Martinkumi // Metai. – 1993. – Nr. 5. – P. 92.
16 Ši novelė publikuojama ir šiame „Metų“ numeryje (p. 18–29).
17 Joje R. Klimas, kaip KPI literatų sambūrio pirmininkas, pristato skaitytojams studento Algimanto Rimšos naujus eilėraščius. A. Rimša rašė mistiškas eiles ir puikiai skambino fortepijonu: mano bute Kaune Donelaičio gatvėje drauge su Ramūnu ne sykį klausėmės jo atliekamų Aleksandro Skriabino etiudų (Op. 8 Nr. 10 Des-dur ir kitų). Deja, inžinerinės studijos jo neviliojo, netrukus talentingas poetas ir muzikas atlikėjas nusižudė.
18 Ten dirbant mokytasi nuo glavlito priekabių ginti kolegas, pavyzdžiui, paskelbiant pirmuosius fragmentus iš Mykolo Karčiausko „Žvirgždės poemos“ (žr.: Kalinauskienė A. Mykolas Karčiauskas apie save ir kūrybą // Voruta. – 2009. – Gegužės 9 d. – Nr. 9 (675). – P. 8).
Donata Mitaitė. Matsas Traatas: „Nugara turi būti tiesi“
2022 m. Nr. 11
Pirmą kartą estų literatūros klasiką Matsą Traatą pamačiau 2003 m. lapkričio mėnesį Rygoje, konferencijoje, skirtoje latvių poeto Ojaro Vaciečio 70-osioms gimimo metinėms. Konferencija tęsėsi kelias dienas, pranešimai buvo ne tik apie patį latvių poetą, bet ir apie jo laiko literatūros, visuomenės gyvenimo kontekstus. Tikslios temos, kuria kalbėjau, neprisimenu, tik tai, kad šį tą sakiau ir apie Justino Marcinkevičiaus poemą „Devyni broliai“, apie nevienareikšmiškus poeto ir jo poemos vertinimus. Per konferencijos pertrauką prie manęs priėjo labai aukštas žmogus, prisistatė. Dėl streso ar jau dėl išsiblaškymo pasakiau, kad vaikystėje man tėvai buvo padovanoję jo knygą apie rudą katiną. „Knyga Unto, o aš – Traatas.“ „Šokį apie garo katilą“ irgi buvau skaičiusi, bet kalbėjom apie „Devynis brolius“, apie pokario vaizdavimo schemas. Klausinėjo apie pažįstamus lietuvius, nemažai tų, apie ką klausė, jau buvo mirę, o jis nežinojo – ryšiai buvo sutrūkinėję. Iš pirmojo susitikimo taip ir išliko dvi svarbiausios mūsų kalbų temos: istorija ir, deja, rašytojų mirtys. Paskutinę tokią žinią gavau iš jo, rodos, apie Jaaną Kaplinskį, o pati pranešiau apie Algimantą Baltakį.
Turbūt apie M. Traatą nemažai būtų galėję papasakoti lietuvių aktoriai ir režisieriai (filmavimo aikštelėse jis yra dirbęs, galbūt tas darbas kaip nors susijęs su jo, kaip scenaristo, išsilavinimu), bet ir jų daugumos jau nebėra. Gal iš tų filmavimo laikų M. Traatas buvo įsiminęs lietuvišką žodį „žaliukai“ (t. y. pokario partizanai), visokias mandagumo frazes – gal ir iš kokių kitų bendravimų su lietuviais. Kai perdaviau M. Traato linkėjimus Alfonsui Maldoniui, jis padėkojo, nusijuokė ir pasakė: būna, estai pasikviečia į svečius, atvažiuoji, o jie – tarsi su nepermatomais antveidžiais visi, net nebesupranti, ko ten atvažiavai. Bet pradedi bendrauti, po kiek laiko pasirodo – normalūs, šilti žmonės. M. Traatą buvau sutikusi dar ne sykį, dariau porą interviu, toji antveidžio–veido–antveidžio kaita truputį stebino, nors gal mes visi tokie, tik kai kurių žmonių veiduose minėta kaita ryškiau atsispindi. Kiekvieną sykį jis prašydavo perduoti linkėjimus Danutei Sirijos Giraitei ir paklausti, koks jos vertimo likimas. Danutė buvo išvertusi M. Traato romaną „Šilagėlė – vaistas nuo liūdesio“, kuriame pinasi XIII a. lyvių, estams giminingos, bet jau beišnykstančios tautos, ir sovietmečio estų gyvenimai ir likimai. Rašytojas norėjo pamatyti Lietuvoje išleistą knygą, turbūt buvo įsitikinęs, kad mūsų tautų problemos panašios. Kadangi mūsų bendravimo lingua franca buvo rusų kalba, įsiminiau ta kalba itin poetiškai skambantį romano pavadinimą: „Сон-трава – лекарство от печали“. Deja, į lietuvių kalbą išverstas romanas iki šiol tebėra neišleistas.
M. Traatas – turbūt vienintelis (sakykim, kad ne su daug kuo ir kalbėjau), kuris iš karto ir nuoširdžiai pasipiktino klausimu apie tai, kaip jam trukdė cenzūra. Tada klausinėjau jį norėdama padaryti interviu „Metams“ (pokalbis žurnale publikuotas 2004 m. gegužės–birželio numeryje). Pasakė, kad jei cenzūra ką nors išbraukė, o skaitytojai to nepastebi, vadinasi, kūrinys buvo blogai parašytas, geroje prozoje turi būti jaučiama, kad jos gabalas išplėštas. Pasakojo, kad vieną jo romaną jau nepriklausomoje Estijoje perleido, įdėdami cenzūros išbrauktus fragmentus. Tai esąs istorinio teisingumo atkūrimas, ir tiek. Galbūt jis turėjo galvoje jau mano minėtą „Šilagėlę….“, bet tikrai nežinau. Tada mudvi su „Metuose“ dirbusia Gražina Gediene prisivirėm košės. Kai redakcijoje skaičiau suredaguotą tekstą, Gražina pasakė, kad reikia sulietuvinti vieną vietovardį, pažiūrėjo į enciklopediją, sulietuvino. Neprieštaravau, nes jei enciklopedija rašo, turbūt taip ir yra. Kai tais metais M. Traatas atvažiavo į „Poezijos pavasarį“, padaviau jam žurnalą, ir jis tuoj pat bedė pirštu į klaidą. Ta vieta, kurią žymėjo estiškas vietovardis, ir mūsų lietuviškai užrašytoji – geografiškai labai toli viena nuo kitos. Rašytojas nepamokslavo, bet vis tiek buvo labai gėda. „Poezijos pavasario“ metu bendravome nedaug, festivalio svečiai paprastai būna užimti. M. Traatas su lietuvių grupe važiavo į Nidą (bent aš taip atsimenu), grįždamas iš jaunų poetų (regis, iš Rimvydo Stankevičiaus ir Aido Marčėno) gavo dovanų taukais varvančią rūkytą žuvį, tą siužetą jis prisiminė ir atsakinėdamas į 2014 m. almanacho „Poezijos pavasaris“ anketą. Kartą lydėjau estų rašytoją Vingio (senojo Zakreto) link. Jis tada ruošėsi rašyti apie estų kariškį ir politiką Johaną Laidonerį (1884–1953), rinko medžiagą. 1902–1905 m. J. Laidoneris mokėsi Vilniaus kariūnų mokykloje. Prisimenu, kurį laiką kankinau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekininką Praną Vasiliauską prašydama paieškoti senų Vilniaus žemėlapių ir padaryti jų kopijas, kurias siunčiau į Taliną, nes to buvau prašyta. Ar savo sumanymą rašytojas realizavo, nežinau. Dažnas pokalbis su M. Traatu neišvengiamai pereidavo į jo ilgą paskaitą apie Estijos istoriją. Koks nors bandymas pakeisti pokalbio temą pakeisdavo tik istorijos siužetą, apie kurį leisdavosi į naują pasakojimą. Jei būčiau buvusi atidesnė ir turėčiau geresnę atmintį, šį bei tą esminio apie estų istoriją tikrai žinočiau.
Deja, nesugebu ir užsirašinėti, ką išgirstu ar patiriu su žmonėmis bendraudama, paskui, jei prisiminimų kam prisireikia, išgraibytus iš atminties epizodus bandau suverti ant kokio nors siužeto siūlo, bet tas siūlas nebūtinai yra realus. Turbūt didžiausia mano atsiminimų apie M. Traatą dalis yra iš vienos dienos Taline, į kurį atvažiavau iš Rygos, kur keletą dienų praleidau vykdydama instituto projektą, reikalavusį daryti interviu apie sovietmečio literatų ryšius. Rytą susitikome su M. Traatu, ilgai sėdėjome jo pasirinktoje kavinėje, įrašiau ilgą interviu (ir, aišku, foninį kavinės triukšmą), šiaip kalbėjomės apie šį bei tą. Būtume prabuvę kavinėje iki pat mano vakarinio autobuso į Rygą, bet pasakiau, kad dar norėčiau pereiti Talino senamiestį. Gal tada, einant pro Kovų už Nepriklausomybę kryžių, rašytojas ir papasakojo, kad 1918–1920 m. kare už Estijos nepriklausomybę estams, jausdami solidarumą, padėjo suomiai, o paskui, 1939–1940 m., tarsi grąžindami skolą, estų savanoriai ėjo į Žiemos karą padėti suomiams. Įsirašytoji į diktofoną pokalbio dalis, kaip ir derėjo projektui, – apie mokslus, susitikimus su lietuvių literatais, šiaip apie gyvenimą. Kaip santykiuose su cenzūra, taip ir kitur M. Traatas nevaizdavo savęs auka: nei kai pasakojo apie skurdžią vaikystę ir paauglystę, nei kai kalbėjo apie tuberkuliozę, ilgus mėnesius ligoninėje Maskvoje, kurioje praleidęs daugiau laiko negu Literatūros instituto, kurio studentas buvo, auditorijose. Galų gale jam išpjovė pusę tuberkuliozės pažeistų plaučių. Papasakoti M. Traatas galėjo daug ką, bet – be savigailos. Po vidurinės jis mokėsi kažkokiame technikume, man, prisimenu, padarė įspūdį, kad ir „medžiagų atsparumo“ egzaminą buvo išlaikęs (draugai yra daug kalbėję apie tai, kokia sunki ši disciplina), paskui jau dalyvavo kūrybiniame konkurse į Literatūros institutą. Aukštoji mokykla, apie kurią jis pasakojo su didžiausia pagarba, – Aukštieji scenaristų kursai Maskvoje, kuriuose jis mokėsi turbūt 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Prisimenu jį minint Krzysztofą Zanussį, Andrejų Tarkovskį, kaip ten dėsčiusius ar tik atskiras paskaitas skaičiusius režisierius, ar tiesiog kaip ten sutiktus svarbius jam žmones. Tų kursų studentams buvę sudarytos sąlygos peržiūrėti necenzūruotus pasaulio kino klasikų ir dar ne klasikų darbus, kurie trumpam būdavo atvežami kursų klausytojams, čia pat būdavęs ir vertėjas, sinchroniškai verčiantis dar nedubliuotą filmą. Tuose kursuose M. Traatas susipažino ir su Rimantu Šaveliu. Yra pasakojęs (gal kai norėjau, kad atsakytų į „Poezijos pavasario“ klausimus) apie dar labai jauną ir liūdną „dėl Lietuvos“ Marcelijų Martinaitį, pažinojo Albiną Bernotą, Alfonsą Maldonį, Algimantą Baltakį, Joną Strielkūną, draugavo su Gediminu Jokimaičiu. Prisimenu, pasakojo apie teoriją ar schemą, kurią poezijos vertimui buvo susikūręs G. Jokimaitis. M. Traato požiūriu, ji buvusi labai sudėtinga, bet visai neefektyvi. Kelis kartus yra pabrėžęs, kad Lietuva yra turėjusi nepaprastą prezidentą – Platono vertėją! Tai apie Antaną Smetoną.
Vienas iš labai įdomių man siužetų – „Haralos biografijos“, toks išsitęsęs M. Traato „projektas“ (suironizuotų ką nors dėl čia mano pasakyto žodžio; taip ir girdžiu ironišką „i-no-va-ty-vus“. Ironija būdavo skirta įkyriai kalboje kartojamiems madingiems žodžiams, be kurių dažnai galima apsieiti; beje, jam labai nepatiko, kai vietoj „eilėraštis“, „romanas“ ar pan. sakoma „tekstas“, net komentavo, kad „tekstas“ autoriaus neįpareigoja, bet koks rašinys yra tekstas, o „eilėraštis“ įpareigoja – maždaug taip). Harala – jo sugalvotos vietovės kapinės, kuriose daug XX a. kapų (ir jau XXI a., nes juk kapinės vis plečiasi). Ilgesnės ar ir visai trumpos „biografijos…“ – tai kapinėse palaidotų žmonių autoepitafijos, kurių visuma atskleidžia sudėtingo laiko Estijos istoriją, nes mirusieji, mūsų akimis, teisuoliai ir nusikaltėliai, įvairių pažiūrų, beveik bespalviai šešėliai ir ryškūs avantiūristai, suaugę, pasenę ir visai dar vaikai, pasakoja trumpesnę ar ilgesnę savo gyvenimo istoriją. Literatūros kritikai teigia, kad „Haralos biografijose“ išryškėja visos M. Traato talento briaunos: poeto, prozininko, dramaturgo ir scenaristo. Šiek tiek „biografijų“ vertimų skaičiau Taline leistame žurnale „Raduga“ ir kitur, šiek tiek girdėjau iš autoriaus, kuris noriai apie jas kalbėjo, net vertė, jei tik tau įdomu, pakeliui pakomentuodamas šį tą apie Estijos istoriją, pabrėždamas paralelę su Lietuva, paaiškindamas kokią realiją. Prisimenu, sakė, kad pirmosios Estijos nepriklausomybės pradžioje daug žmonių stengėsi „suestinti“ savo pavardes. Ir jo Haralos kapinėse guli daug Miškų, Vilkų, Beržų (sąlygiškai, iš tiesų neprisimenu, apie kurias konkrečias pavardes jis kalbėjo). Sakėsi kompiuteryje turįs juodraštį, kur surašo sužinotus įdomesnius žmonių gyvenimo siužetus, frazes, kurių gali prisireikti konstruojant kokią „biografiją“. Sykį papasakojau jam apie tai, kaip, pusę metų su broliu nesimatę, sėdėjome pas mane, valgėme blynus, gėrėme kavą, o brolis uždavė man vienintelį tą popietę klausimą: „Ar jis blusų turi?“ (tai apie aplink besitrinantį mano šunį). „Į „Haralos biografijas“, – šyptelėjo pašnekovas. „Dovanoju!“ – atsakiau. Kiek sugebėjau suprasti, „Haralos biografijose“ savitai atsiskleidžia didžioji rašytojo meilė istorijai, Estijai ir jos žmonėms. Labai laukiu „Haralos biografijų“ lietuviškai, D. Sirijos Giraitė jas verčia. Šiame „Metų“ numeryje skelbiamas jų pluoštas.
Pasikuitusi po atmintį, randu pokalbių detalių, kurios yra praradusios buvusius kontekstus, likusios tiesiog pokalbių šukelės. Neprisimenu, kada, kokia proga M. Traatas sakė bijąs, kad mūsų nepriklausomos šalys vis labiau provincialės. Kalba tarsi prasidėjo nuo jo skaityto interviu su Tomu Venclova, su kuriuo šiuo atveju jis solidarizavosi. Esame kalbėję apie tarmiškai rašomą poeziją, M. Traatas yra išleidęs ne vieną rinkinį savo gimtąja Tartu tarme. Iš pokalbio teprisimenu tiek, kad didžiausias komplimentas buvęs kritiko pasakymas, jog eilėraščiai skambą natūraliai, anaiptol ne kaip vertimas iš bendrinės kalbos į tarmę, kaip poetams dažnai atsitinka. Ne sykį yra kartojęs, kad rašant negalima meluoti net detalėse. Būdavo, pats, tos tiesos ieškodamas, ilgam užsidarydavo Tartu archyvuose (tai jo vaikystės kraštas, matyt, dažnai būtent tų vietų istorija labiausiai jį domino). Kartą pasakiau, kad man labai patinka Nikolajaus Zabolockio eilėraštis „Kadagio krūmas“, M. Traatas pradėjo jį skaityti ir pastebėjo, kad minimi kadagio sakai, – tai buvo galas: „Kadagys neturi sakų!“ Niekaip N. Zabolockio nebeapgyniau.
Aišku, labai gerai prisimenu ir vis kartojamą sakinį, kaip pranešdama apie M. Traato mirtį parašė D. Sirijos Giraitė, jo „firminį“: „Išsitiesk, nugara turi būti tiesi.“ Universalus patarimas ar greičiau paliepimas.
Giedrė Steikūnaitė. Tremtinys savojoje žemėje: Mahmoudas Darwishas
2022 m. Nr. 10
Būti ir čia, ir ten
Palestinos tautos poetas Mahmoudas Darwishas gimė 1942 m. Birvės kaime Galilėjoje, šiaurės Palestinoje. Jis buvo antras vaikas aštuonias atžalas auginusioje šeimoje. Būdamas šešerių pirmą kartą patyrė, ką reiškia netekti namų: sionistinėms karinėms žydų grupuotėms terorizuojant vietos gyventojus, jo šeima kuriam laikui pasitraukė į Naimos kaimą kaimyniniame pietų Libane. Po poros metų berniukas kartu su seneliu paslapčiomis parėjo tuos keliolika kilometrų namo, tačiau namų neberado. Per tą laiką Palestinoje įsikūręs Izraelis jo gimtąjį Birvės kaimą – kaip ir kelis šimtus kitų kaimų ir gyvenviečių – sulygino su žeme, o ant Birvės griuvėsių pastatė kibucą.
Netekusi namų Darwishų šeima apsistojo netoliese esančiame Al-Žadidos kaime, iš kurio matyti tai, kas liko iš Birvės. Kadangi į Palestiną grįžo „nelegaliai“, nuo to laiko savo krašte jie gyveno be oficialių dokumentų ir buvo laikomi „esančiais nesančiaisiais“. Tai reiškė, kad jų žemė jiems „nebepriklauso“.
Vėliau apie šį laiką poetas pasakojo, kaip mokykloje vykstant reidams mokytojai jį, savo gimtinėje „nelegalų“ vaiką, slėpdavo nuo Izraelio kariškių. Šis tremties, net ir savo paties žemėje, jausmas išliko visą gyvenimą.
Vaikystėje ir jaunystėje būsimajam tautos poetui didelės įtakos turėjo senelis, išmokęs jį skaityti, rašyti ir parūpindavęs knygų. Iš mokytoju dirbusio brolio Ahmado jis perėmė domėjimąsi literatūra. Baigęs mokyklą, M. Darwishas 1960 m. persikėlė gyventi į pajūrio miestą Haifą, kur tapo kairiosios Izraelio politinės partijos nariu ir pradėjo dirbti jos leidžiamuose laikraščiuose ir žurnaluose. Tuo metu M. Darwishas tapo Izraelio jėgos struktūrų taikiniu: už viešus pasisakymus ir publikuotus tekstus buvo kelis kartus įkalintas bei uždarytas namų areštui.
Persekiojimas truko dešimtmetį, kol 1971 m. M. Darwishas išvyko į Maskvą studijuoti Socialinių mokslų institute. Gyvenimas Maskvoje truko neilgai – vos po metų jis mokslus metė ir persikėlė į Kairą, įsidarbino laikraštyje. Tuos dvejus Egipto sostinėje praleistus metus poetas vadino svarbiu savo gyvenimo etapu, kada jo poetinės patirtys įgavo visiškai naują kryptį.
Kaire, viename svarbiausių regiono kultūros centrų, jaunasis poetas susipažino su Egipto literatūros grandais, tarp jų – ir su Nobelio literatūros premijos laureatu Nagibu Mahfuzu. Iš Kairo persikraustė į Beirutą, kur dirbo Palestinos išsilaisvinimo organizacijos tyrimų centre ir buvo šio centro leidžiamo mėnesinio žurnalo redaktoriumi. 1981 m. įkūrė kultūros žurnalą „Al Karmel“, tačiau vos po metų, Izraeliui pradėjus invaziją į pilietinio karo ir taip jau kankinamą Libaną, išvyko ir iš Beiruto.
Keliauti ir vėl reikėjo slapta – iš pradžių į Damaską, vėliau į Tunisą, Nikosiją, galiausiai – į Paryžių, kuriame gyveno maždaug dešimtmetį. Apie Paryžių poetas sakė, kad būtent čia jo poetinis talentas galėjo išsiskleisti.
Ilgą M. Darwisho egzilį kai kurie palestiniečiai laiko išdavyste ir teigia, kad poetas būtų galėjęs neišvykti arba grįžti gerokai anksčiau. Apie savo išvykimą iš Haifos 1971 m. jis pats pranešė žinodamas, jog bus už tai kritikuojamas: „Nesu pirmasis pilietis ar poetas, iškeliaujantis kuo toliau nuo šios šalies tam, kad prie jos priartėčiau.“ Tačiau tuo metu, vengdamas galimų įkalinimų ar namų arešto, jis nematė kitos išeities, tik pasirinkti „savanorišką“ tremtį. Maža to, savam krašte iš jo buvo atimta teisė laisvai keliauti: už Haifos ribų jis galėjo išvykti tik su specialiu Izraelio leidimu.
Į Palestiną poetas sugrįžo tik 1995 m., laikinai atsilaisvinus politiniams suvaržymams. Mirė JAV 2008 m. po širdies operacijos. Jo kūną parvežus į Palestiną, laidotuvėse dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, šalyje buvo paskelbtas trijų dienų gedulas. Sodelis prie M. Darwisho muziejaus Ramaloje pavadintas Birvės vardu – kaimo, kurį jo šeima buvo priversta laikinai palikti, o grįžusi – neberado.
Neįmanomybių grakštumas
Šis santūrios laikysenos, sąmojingas, savito stiliaus poetas išleido apie trisdešimt poezijos rinkinių ir vienuolika prozos knygų, tarp jų dienoraščių, parašytų sėdint namų arešte už viešai išsakytą savo nuomonę. Pirmasis jo eilių rinkinys „Besparniai paukščiai“ pasirodė 1960 m., kai jam buvo vos devyniolika metų. Dažnas jo vėlesnių rinkinių pavadinimas taip pat simbolizavo, regis, neįmanomų priešybių jungtį: „Drugelio našta“, „Upė miršta iš troškulio“, „Deja, tai buvo rojus“, „Užmaršties atmintis“, „Nebuvimo akivaizdoje“.
M. Darwishas mėgdavo rašyti rytais, geriausia – mažame kambariuke, pro kurio langą matyti bent vienas medis. Rašant jam būtinai reikėdavo kavos, dažnai – ir muzikos. 1995 m. viename interviu prisipažino, kad jo rytai būna pilni liūdesio, nors dienai bėgant jis gali užleisti vietą džiaugsmui. „Kartais nutinka, kad žmogus ką nors parašo ir tada, ekstazės pagautas, ištaria: „O, Dieve! Tarsi kažkas kitas tas eiles būtų parašęs…“ – sakė poetas. – Būna, sužavėtas ką tik parašytos eilutės muzikalumo, pradedu vaikščioti pirmyn atgal, linksmai deklamuodamas, savimi patenkintas ir sau pačiam sakydamas: „Bravo, bravo!“ Tokiomis dienomis, po intensyvių laimės akimirkų, apdovanoju save vakariene gerame restorane, pasikviečiu draugų ir surengiu nedidelę šventę.“
M. Darwisho kūryba išversta į daugiau nei dvidešimt kalbų, jis yra pelnęs dešimtis apdovanojimų įvairiose šalyse eksperimentavo su įvairiais rašymo stiliais ir yra laikomas vienu novatoriškiausių praėjusio amžiaus arabiškai rašančių poetų. Laisvai kalbėjo arabiškai, hebrajiškai, angliškai ir prancūziškai, labai mėgo klasikinę muziką, kavą ir žaisti nardais. Didžiąją savo gyvenimo dalį poetas praleido egzilyje, todėl tremtis – tiek sąmonės, tiek geografine prasme – yra dažnai minima jo kūryboje, kaip, beje, ir tapatybė. „Kas skausmingiau: būti tremtiniu svetimoje šalyje ar savojoje?“ – klausė jis pirmajame savo prozos kūrinyje „Įprastinės širdgėlos dienoraštis“, nes buvo patyręs abi. Kodėl tokia asmeniška ir, regis, specifinė patirtis sulaukė atgarsio tarp tūkstančių skaitytojų nuo Eufrato iki Nilo ir dar toliau? Kaip savo kūryba parodė pats poetas, tremtis nėra tik fizinis atskyrimas nuo gimtosios žemės, ji siekia žymiai giliau – ir tą „giliau“ dažnas žmogus yra pajutęs ir todėl gali suprasti.
„Tremtis yra taip pat psichologinė, vidinė patirtis“, – pabrėžė M. Darwishas 1996 m. interviu, laukdamas Izraelio leidimo grįžti gyventi į Palestiną. „Viską, ką esu parašęs, galima vadinti tremtinio poezija. Aš gimiau tremtiniu, – teigė jis ir praplėtė savo mintį: – Tremtis yra labai plati ir reliatyvi sąvoka. Yra tremtis visuomenėje, tremtis šeimoje, tremtis meilėje, tremtis savyje. Visa poezija yra tremties arba kitoniškumo išraiška, o kai ji atliepia patirčiai realybėje, tampa tremties koncentracija.“
Tačiau tame pačiame pokalbyje poetas pripažino, kad nesiskundžia dėl to, ką jam teko išgyventi: „Nepaisant visko, tremtis labai daug prisidėjo prie mano kūrybinio tobulėjimo, ji leido man įveikti kelionę tarp kultūrų, žmonių, miestų ir spalvų.“
Šaukiu aš tautą, o ji mane
M. Darwishas buvo vienas žymiausių mūsų laikų arabiškai rašančių poetų, skaitomų ir deklamuojamų nuo Irako iki Maroko, o jo gyvenimas tiesiogiai atspindi ir Palestinos tragediją, ir jos laisvės kovą. Bene geriausiai jo tautos dvasią išreiškė eilėraštis „ID kortelė“, parašytas vos dvidešimt trejų metų poeto ir atspindintis ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu itin ryškų tiesmuką kalbėjimą ir dėl patiriamos neteisybės kylantį pyktį. Šiame eilėraštyje tapatybė – „arabas“ – prisiimama oriai, garsiai ir viešai, atmetant Izraelio bandymus ją paversti kažkuo gėdingu, bjauriu ar „netinkamu“. Šis eilėraštis savo laiku Palestinoje buvo virtęs rezistencine daina. Anuomet dauguma M. Darwisho eilių, kaip ir kitų rezistencijos poetų, buvo deklamuojamos kaimo šventėse – ne ką mažiau, o gal ir daug svarbesnėje scenoje nei Haifos kultūrinė spauda, kurioje jos būdavo publikuojamos.
Tačiau pats M. Darwishas nevienprasmiškai vertino jam priskiriamą „tautos poeto“ titulą. „Jei nacionalinis poetas reiškia kieno nors atstovą, tuomet aš niekam neatstovauju. Nesu atsakingas už tai, kaip mano tekstai yra suprantami, – aiškino jis. – Tačiau kolektyvinis balsas mano individualiame balse egzistuoja, noriu aš to ar ne. Net kai rašau apie liūdną žiemos vakarą Paryžiuje, kiekvienam palestiniečiui atrodo, kad rašau apie jį. Čia jau nieko negaliu padaryti. Tačiau jei nacionaliniu poetu vadinamas tas, kuris išreiškia tautos dvasią, tuomet sutinku, nes tai yra gražu. Kiekvienas pasaulio poetas svajoja apie tai, kad jo balsas taptų ir kitų balsu. <…> Aš esu viduryje, pasienio zonoje tarp visuomenės balso ir individualaus balso.“
Šioje pasienio erdvėje poetas visada išlaikė savo dvigubą lojalumą – poezijai ir Palestinai. Apie pirmąją jis yra sakęs: „Poezija yra mano meilės instrumentas. Jei savo eilėraštyje aptinku neapykantos šešėlį, nedelsdamas tą eilutę pakeičiu. Niekada negalima rašyti iš neapykantos. Tai prieštarauja literatūros esmei.“
Apie antrąją – Palestiną – kalbėjo ne tik kaip apie laisvės idėją, ne tik kaip apie konkrečią vietą žemėje ar abstrakčią Žemę, bet ir kaip apie visko pradžią bei pabaigą. „Žemė yra pirmoji mano motina. Iš jos gimiau ir į ją sugrįšiu. Visas žmogaus gyvenimo ratas sukasi joje. Tai yra tikrasis mūsų dangus. Galima sakyti, apverstas dangus. Kylame viršun, tada nusileidžiame ir užmiegame. Gal būtent ten susitiksime su Dievu. Žemėje. Kadangi žemė buvo iš manęs atimta, o aš iš jos ištremtas, ji pas mane sugrįžo kaip mano sielos ir svajonių šaltinis bei adresas.“
Artimiems draugams M. Darwishas atskleidė nenorįs būti vien tik Palestinos balsu, jis siekė tyrinėti universalias žmogiškąsias būsenas ir plėsti savo poezijos horizontus forma, stiliumi bei turiniu. Todėl, nors buvo gimęs musulmonų šeimoje, naudojo daug krikščioniškos simbolikos, o vėlesnėje kūryboje pasinėrė į meilės poeziją, ja primindamas, kad rezistencijai nebūtini ginklai, o meilė – taip pat yra rezistencija.
Į kritiką, kodėl, jo tautai kraujuojant, jis rašąs meilės eiles, viename interviu su Palestinos teisininku ir rašytoju Raja Shehadehu poetas atsakė: „Palestinos rašytojas negalėjo rašyti metafizinėmis temomis – apie meilę ar mirtį, – nes visad buvo svarbesnių reikalų: priespauda, okupacija, pasipriešinimas ir išsilaisvinimas. Tad rašymas apie meilę man buvo būdas išlaisvinti žmogiškąją savo esybę.“
Laisvės poetas
„Tarp Ritos ir mano akių / Yra šautuvas“, – tokia eilute prasideda ir baigiasi eilėraštis „Rita ir šautuvas“, kuriame slapyvardį Rita poetas suteikė savo jaunystės laikų meilei – lenkų kilmės žydei Tamarai. Porą metų liepsnoję jų santykiai nutrūko po 1967 m. birželio karo, kai Izraelis okupavo likusias Palestinos dalis, įskaitant Jeruzalę. Izraelio vykdomos Palestinos kolonizacijos ir karinės okupacijos kontekste toks meilės romanas – tarp palestiniečio musulmono ir izraelietės žydės – buvo radikali politika, tačiau M. Darwishas niekad neišsižadėjo nei šios istorijos, nei mylimosios. Priešingai: Rita jo kūryboje tapo svarbiu leitmotyvu ir nuolat atsikartodavo skirtingų metų eilėraščiuose. Beje, kai kurie kritikai tai laikė M. Darwisho apsėdimu ar net prakeiksmu.
Meilė plačiąja prasme M. Darwisho kūryboje aprėpia ne tik savus, bet ir svetimus. Kaip yra pabrėžęs, jo poezijoje neapykantai vietos nėra, tačiau jos nebuvimas visiškai nereiškia okupacijos realybės normalizavimo ar Izraelio nuodėmių Palestinai atleidimo – ji reiškia žmogiškumą priešo atžvilgiu net ir tada, kai jis nužmogina tave. Tai ypač ryšku eilėraštyje „Kareivis svajoja apie baltas lelijas“, kuriame šis prisipažįsta: „Man reikia geros širdies, o ne kulkos…“ Todėl laisvė, apie kurią kalba poetas, yra vidinis, giluminis ir nuolatos siektinas idealas.
Šią esminę poeto transformaciją M. Darwisho poezijai skirtoje knygoje aprašė Jordanijos universiteto literatūrinės teorijos ir kritikos profesorius Shukris Madis. Jis teigė, jog ankstyvojoje poeto kūryboje vyravęs politinis skambesys buvo susijęs su konkrečiais istoriniais įvykiais ir vieta, daugiausia, žinoma, Palestina; vėliau kūryba krypo grynosios poezijos link, buvo grindžiama plačiu laiko, erdvės ir konkrečių istorinių įvykių ribas peržengusiu požiūriu. Šis naujas poezijos skambesys, pasak profesoriaus, buvo išskirtinai nukreiptas į kūrybiškumą ir laisvę, o jo centre visad buvo matomas žmogus. Net ir „kitas“, net ir priešas. Todėl, teigia S. Madis, laisvės koncepcija M. Darwisho kūryboje nebuvo skirta tik jam pačiam ar jo tautai – ji artima ir jo žemės okupantui – atraizgiojus šio argumentus, teisinančius priespaudą, iš siaurų ideologinių ir politinių iliuzijų galima išlaisvinti ir jį patį.
„Tokioje poezijoje, – rašo Jordanijos universiteto modernios arabų literatūros profesorius Yousefas Husseinas Hamdanas, – poeto žemė yra visas pasaulis; individualus „Aš“ susipina su kolektyviniu „Mes“, tuomet „Mes“ priartėja prie „Kitų“, ir tiek „Mes“, tiek „Kiti“ pasirodo esantys visuotiniai.“ Be to, „stiprus okupantas užima silpno okupuotojo įvaizdį; pastarasis siekia išlaisvinti ir priešą, ir save, drauge visi laikai (praeitis, dabartis ir ateitis) integruojasi į vieną gyvenimą“. Y. H. Hamdanas tai vadina politikos ideologijos transformacija į poezijos ideologiją, kurioje M. Darwishas iš rezistencijos poeto virto laisvės poetu.
Pats M. Darwishas ne kartą yra išreiškęs nuostatą, jog karo niokojamam pasauliui harmonijos suteikti gali tik poezija. „Barbariškumui poezija gali priešintis tik patvirtindama ryšį su žmogiškuoju trapumu, tarsi žolė, auganti ant griuvėsių, armijoms žygiuojant pro šalį“, – teigė jis. Po daugel metų poetė Nathalie Handal M. Darwisho paklausė, ar jis vis dar tuo tikįs. „Anksčiau maniau, kad poezija gali pakeisti viską, pakeisti istoriją, iškelti žmogiškumą, ir ta iliuzija yra būtina tam, kad poetai įsitrauktų ir tikėtų, – atsakė jis. – Tačiau dabar manau, kad poezija pakeičia tik patį poetą.“
Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Charles’is Baudelaire’as šiandien: ar blogio gėlės dar skleidžia kvapus?
2021 m. Nr. 4
Šių metų balandžio 9-tą sukanka du šimtai metų nuo tos dienos, kai Paryžiuje gimė bene garsiausias savo miesto, savo šalies, savo epochos poetas, kurio vardas teisėtai įrašytas į pasaulinės literatūros panteoną. Tai Charles’is Baudelaire’as, XXI amžiuje savo tėvynainių įvardintas „didžiausiu devyniolikto amžiaus prancūzų poetu“.
Rengiantis rašytojo jubiliejui, 2019 m. sausio mėnesį Paryžiuje esantis Modernių tekstų ir rankraščių institutas (ITEM) suformavo „Baudelaire’o grupę“, kurios tikslas – skatinti šio prancūzų poeto kūrybos tyrinėjimus. Kadangi instituto veikla daugiausia skirta rankraščių studijoms, kurios leidžia išaiškinti kūrinių genezės procesus, „Baudelaire’o grupės“ uždaviniai panašūs. Tai: Ch. Baudelaire’o kūrinių ir jo korespondencijos genetinis ir elektroninis leidinys; poeto ryšių su savo laiko rašytojais ir menininkais studija; jo kūrinių perspektyvos šiuolaikinės literatūros ir meno kontekste išaiškinimas. Grupė jungia beveik keturiasdešimt tyrinėtojų iš penkiolikos šalių. 2019–2020 m. Paryžiaus aukštojoje pedagoginėje mokykloje kas mėnesį buvo rengiami seminarai pavadinimu „Baudelaire’as ir jo senaklis“, siekiant ištirti „Blogio gėlių“ autoriaus santykius su savo laiko menininkais. Dalyvauti buvo kviečiami dabartiniai Ch. Baudelaire’o kūrybos aiškintojai ir vertėjai. Seminaruose buvo bandoma poetui suburti idealų senaklį su tokiais jo dalyviais kaip XIX amžiaus poetas Alfredas Vigny arba dailininkai Gustave’as Moreau ir Eugène’as Delacroix. Renginių metu konstatuota, kad, artėjant 200-osioms Ch. Baudelaire’o gimimo metinėms, poeto kūryba dar gyvybingesnė negu anksčiau.
„Baudelaire’o grupės“ narių vykdomo projekto „Baudelaire’as skaitmeninis“ partneriai yra „Baudelaire song projekt“, kuriam vadovauja Jungtinės Karalystės Birmingemo universiteto profesorė Helen Abbott, kartu su Jungtinių Amerikos Valstijų Nešvilio universiteto Ch. Baudelaire’o studijų centru. „Baudelaire’o grupė“ palaiko nuolatinius ryšius su Tarptautine Baudelaire’o draugų bendrija, buriančia eruditus, kolekcininkus ir bibliofilus, prityrusius mėgėjus ir poezijos aistruolius. Be kita ko, ši bendrija skatina Ch. Baudelaire’o kūrybą versti ir kaupia jau egzistuojančius vertimus į įvairias kalbas. Bandoma aprėpti visą poeto kūrybos procesą nuo pirmų eskizų iki kūrinių recepcijos per visą šį laiką.
Vykdydami programą „Baudelaire’as: nuo „Plejados“ iki 200-ųjų metinių“ „Baudelaire’o grupės“ nariai apskritai ragina atnaujinti pačius įvairiausius „Blogio gėlių“ autoriaus asmenybės ir kūrybos tyrinėjimus. Švenčiant poeto jubiliejų, pasirodo nemažai veikalų, įvairiais rakursais nušviečiančių jo asmenį.
Regis, pats kontroversiškiausias (nes jau susilaukęs ir kritikos) šios krypties veikalas – pernai išleista populiaraus prancūzų romanisto Jeano Teulé knyga „Po perkūnais, Baudelaire’as!“1. Pasak autoriaus, Ch. Baudelaire’o kūryba kerinti, tačiau žmogus buvęs nepakenčiamas. Esą, jis nieko negerbė, nekentė jokių įsipareigojimų. Narkomanas, haliucinuojantis dendis tesiekė vieno – apčiuopti tą grožį, kuris gręžė jam smegenis, ir jį perteikti poezijoje. Savo eilėse, prie kurių be atodairos dirbo, mėgino per muziką apjungti tai, kas žema, niekšiška, su tuo, kas kilnu. Parašė šimtą eilėraščių, kuriuos sviedė žmonėms. Šimtas blogio gėlių pakeitė prancūzų poezijos likimą.
Ir priešingai – abejonių nekeliantis, rimtas ir reikšmingas yra pernai pasirodęs tyrimas – Sorbonos universiteto daktaro, Romos III universiteto docento, „Baudelaire’o grupės“ bendradarbio Andreos Schellino veikalas „Dekadanso idėja nuo Baudelaire’o iki Nietzschės“2. Jame pažymima, jog, apkaltintas dekadanso propagavimu, Ch. Baudelaire’as gynėsi, taikydamas tą pačią kategoriją progreso ideologams ir „dailininkams-filosofams“. Esą „Blogio gėlių“ autoriui dekadansas buvo ir žavėjimosi, ir poezijos objektas. Tad šis veikalas kviečia prisiliesti prie Ch. Baudelaire’o mąstymo šaltinių, poetui priskiriant kitokį XIX amžiaus dekadanso vertinimą. Išryškintas vokiečių filosofo požiūris, tvirtinant, kad, persisunkęs prancūzų kultūra, Friedrichas Nietzschė netgi iškelia Ch. Baudelaire’ą iki Richardo Wagnerio literatūrinio alter ego, kuriam dekadansas ir modernybė susijungia. Priartintas tokiu būdu prie pesimizmo ir nihilizmo, esmingai atnaujintas kaip fatališkas ar metafizinis dėsnis, dekadansas atskleidžia visus savo niuansus.
Tarp populiaresnių, jaunimui skirtų leidinių reikia paminėti šiek tiek anksčiau (2015-aisiais) publikuotą Milano katalikiško Šventosios Širdies universiteto Užsienio kalbų ir literatūrų fakulteto studentų leidinį „Prasmė visais pojūčiais: matyti, liesti, ragauti, kvėpinti blogio gėles“. Vadovė – šio universiteto dėstytoja Federica Locatelli3. Leidinyje spausdinami studentų darbai įvairiais aspektais tyrinėja nemirtingo rinkinio eilėraščius, o jų skelbiamos temos liudija puikų vadovės pasirengimą sudėtingą poeto kūrybą patraukliai interpretuoti. Jau vien tokios temos kaip „Žalio ir raudono harmonija“; „Delacroix tapyba Baudelaire’o poezijoje“; „Drėgnos akys: vandens poetika „Blogio gėlėse“; „Juodoji Charles’io Baudelaire’o saulė“ atrodo pavyzdinės, ruošiant studentams poeto seminarą bet kurioje aukštojoje mokykloje.
Pati dėstytoja leidinyje paskelbtame savo straipsnyje „Baudelaire’as: jautraus žmogaus pojūčiai“4 pasitelkia 1884 m. Maurice’o Barrèso išsakytą mintį: naujosios literatūros pagrindas – supratimas, kad kognityvinė arba poetinė patirtis nuo šiol bus sensorinė, besinaudojanti visais pojūčiais. Esą, M. Barrèsas nustato svarbų estetinį būsimos literatūros principą: poezija, įkvėpta pojūčių ir generuojanti pojūčius, nėra menkesnė už proto inspiruotą. Kiekvienas menininkas gali pasirinkti, ar puoselėti jausmą, pojūtį ar idėją. Aktualizuojama Johno Lockės mintis – meno kilmė ir aukščiausias tikslas yra jutiminė pilnatvė. Tokio meno keliamą džiugesį pats Ch. Baudelaire’as vadina svaiguliu savo eilėraštyje proza „Svaiginkitės: vynu, poezija arba dorybe, kiekvienas savaip“. Kita vertus, pažymima, jog ši pojūčių įkvėpta poezija yra puikiai įvaldyta. Tai nėra improvizacija ar grynai fantazijos vaisius; ji remiasi vaizduotės gebėjimu apjungti analizę ir sintezę. Poetą skaudino cenzoriai, pasmerkę kai kurių eilių „kraštutinį geidulingumą“ ir tuo būdu suardę harmoningą „Blogio gėlių“ architektūrą. F. Locatelli mano, kad Ch. Baudelaire’as šokiruoja dėl savo drąsos atskleisti žmogiškos širdies tiesą. M. Barrèsas teigė, kad „Blogio gėlių“ poetas apnuogina savo širdį pakilimų ir nuopuolių judesiais, savo „sąžinės sukrėtimais“, besikaitaliojančiais su „svajonių bangavimais“, taip aprašydamas jautrios sielos kelionę beieškant Prasmės.
Na, o peržvelgus gana solidų Ch. Baudelaire’o kūrybai skirtų XXI amžiaus publikacijų sąrašą, dera išskirti dažnai kitų autorių cituojamą leidinį – Yves’o Bonnefoy „Baudelaire’o amžius“5. Jo autorius – bene didžiausias XX amžiaus pabaigos–XXI amžiaus pradžios prancūzų poetas, meno kritikas ir vertėjas (1923–2016)6.
Pasak Y. Bonnefoy, XIX amžiuje nutiko vienas didžiųjų įvykių žmonijos dvasios istorijoje. Netikėjimas tapo banalus, ir tai turėjo pasekmių poetinei kūrybai. XVIII amžiuje buvo netikinčių kūrėjų (Voltaire’as beveik netikėjo), bet buvo mažai ir geros poezijos. Auštant Romantizmo epochai ir visą laiką, kiek ši epocha truko, pavargę nuo vėlyvojo klasicizmo daugiažodžiavimo, kūrėjai vėl siekė tikrosios poezijos, tačiau dažniausiai pagauti religinio įkvėpimo. Pavyzdžiui, Victoras Hugo gyvenimo pabaigoje sukūrė poemas „Šėtono galas“ ir „Dievas“, kupinas antgamtiškų pojūčių; vokiečių romantikai žemiškose vietovėse – miškuose, kalnuose patirdavo ypatingų būsenų, kurias pagal tradicinį tikėjimą atpažindavo kaip dieviškas. Ch. Baudelaire’as kelia klausimą apie Dievo egzistavimą, bet pagaliau supranta, kad pats yra netikintis. Tokį pat supratimą turės Stéphane’as Mallarmé ir Arthur’as Rimbaud, tiktai reikš jį ne taip radikaliai. Naujieji poezijos dievaičiai gebės stebėti aplinkos daiktus skvarbiais žvilgsniais, kurių gelmėje atsiveria keliai į transcendenciją, tačiau jau be tikėjimo. Autoriaus nuomone, tokiu būdu rizikuojama prarasti tam tikrą dalį tiesos, kuri iškyla apmąstant simbolius. Simboliai ir gausybė analogijų ima tarnauti gašliai vaizduotei, net banaliausioms seksualinėms fantazijoms, kaip kad būta „gotikinės“ literatūros atveju. Tai įvertinus, galima kalbėti apie kiek paankstintą vertybių peržiūrėjimo pradžią Europos kultūroje. Beje, XIX amžiaus gale atsiradus traukiniams, švilpiantiems tuneliuose, o netrukus ir lėktuvams, iškyla agresyvus modernizmas, o politikoje įsigali totalitarizmo idėja.
Poezija įgyja naujų funkcijų ir naujos svarbos. Ar dera mąstyti apie transcendenciją vien antgamtiškais terminais? Ar žmogaus santykis su transcendencija fatališkai užsimezga tik per tradicinę religiją su jos figūromis, dogmomis, priesakais ar ir per netikėjimą, kuris, perimtas pojūčiais ir protu, vis dėlto yra atviras pasaulio ir būties paslaptims? Akivaizdu, kad šis klausimas ir šiandien keliamas, ir net vis garsiau. Būtent šio klausimo atviroje įvairioms galimybėms erdvėje autorius atkreipia dėmesį į prieštaravimus, su kuriais susidūrė Ch. Baudelaire’as. Tarp jo aš, kurį formavo konceptuali mintis, ir to kito aš, kuris prisimena slaptą universumo vienovę, atsivėrė plyšys, kuriame ir radosi poeto trokštamas suvokimo auksas. Dėmesys poetinei kūrybai mūsų laikų poetą vertė manyti, kad XIX amžius buvo ne tik Jules’io Michelet, Karlo Marxo, F. Nietzschės ar jau beveik Sigmundo Freudo amžius, bet ir Ch. Baudelaire’o amžius, bent jau Prancūzijoje.
Kodėl Ch. Baudelaire’as? Y. Bonnefoy patikina, kad XIX amžiaus poeto kūryboje transcendencija apmąstoma įvairiais lygiais. Jeigu „Dievas mirė“, o tai yra – reikšmės ir figūros, padedančios mums struktūruoti empirinę tikrovę, netenka dieviško prado, tuomet vien tik poezija geba atliepti nenykstantį transcendencijos poreikį. Tikrovėje žodžių apibrėžtys, minties kategorijos, jų logiška arba nelogiška seka ragina pamiršti, kad kiekviena iš jų turi savo buvimo vietą, trukmę, baigtį ir tęstinumą. Betgi menkiausias duonos gabalėlis ar debesėlis danguje dėl to nepraranda galimybės dalyvauti eucharistijoje – tai, ką kartais dailininkai geba perteikti. Poezija yra radikalesnė už kitas meno rūšis; konceptualią kalbą palikus nuošalėje, poezijos naudojami žodžiai gali ne tik išreikšti, bet leidžia ir atrasti. Tokį atradimą, kad transcendencijos tikroji prigimtis yra imanentinė, poezija gali išskleisti, pernešdama begalybę į kasdienę būtį; žodžius susiejantis ritmas, eilių muzika, logines struktūras pergalintys asonansai atveria kelią naujiems susitikimams. Esą, tik tuomet, kai religingumas susvyravo, tapo įmanoma išskirti poetikos svarbą ir pačios poezijos savastį.
Įdomu, kad šie Y. Bonnefoy teiginiai rado atgarsį teologinės pakraipos kritikoje. Šioji neatsisako savaip religingo Ch. Baudelaire’o įvaizdžio. Antai 2017 m. Paryžiaus Sorbonos universiteto profesorius, XIX amžiaus prancūzų literatūros specialistas Eduardo’as Horta Nassifas Veras savo straipsnyje „Puolusio žodžio poetas“7 randa gimtosios nuodėmės doktriną Ch. Baudelaire’o poezijoje, poeto mokytojo De Maistre’o gimtosios nuodėmės teoriją, išskiria etinę religinę laikyseną jo eilėraščiuose proza, pasisakymus prieš modernią „meno beprotybę“, prieš nesantūrią, nesaikingą formą, pažymėdamas, kad Ch. Baudelaire’o ironija neatveria mums tuštumos. Pridurtume: iš tikrųjų, neatveria tokios tuštumos begalybėje, kaip vėlesnių simbolizmo poetų – A. Rimbaud ir ypač S. Mallarmé kūryboje.
Šis netiesioginis ginčas rodo, kokia daugialypė ir įvairi Ch. Baudelaire’o kūryba, kokiais skirtingais pjūviais gali būti nagrinėjamas vienintelis poeto eilių rinkinys!
Betgi lietuvių skaitytojo, regis, per daug nenustebins tie minėti kūrybinio modelio bruožai, kurie išryškina Ch. Baudelaire’ą kaip „didžiausią devyniolikto amžiaus prancūzų poetą“ (Y. Bonnefoy), „iškiliausią jutiminės pilnatvės poetą“ (F. Locatelli), tarp visų prancūzų poetų patį jautriausią kvapams (Emmanuelis Richonas), Ch. Baudelaire’ą – dekadanso propaguotoją (A. Schellino’as), originaliai apmąstantį ir išreiš- kiantį transcendenciją, netgi „puolusio žodžio“ poetą (E. Horta Nassifas Veras). Daugiau gali nustebinti Ch. Baudelaire’as – „didžiausias XIX amžiaus komiškas poetas“ (Alainas Vaillant’as). Akivaizdu, kad beveik neįmanoma komentuoti poeto eilėraščių, nevartojant tokių sąvokų kaip ironija, sarkazmas, pašaipa ar groteskas. Ir atrodo sunkiau surasti komizmo apraiškų. Nebent žinotume, ką ši komizmo sąvoka Ch. Baudelaire’ui reiškia. Atsakymų galima ieškoti ir šiame „Metų“ numeryje spausdinamame Ch. Baudelaire’o traktate „Apie juoko esmę“, pirmą kartą išverstame į lietuvių kalbą.
„Dar šiandien, išskyrus kelias aliuzijas į „absoliutų komizmą“ arba į „šėtonišką juoką“ – o tai be konteksto beveik nieko nereiškia – metafizinė, psichologinė, estetinė Ch. Baudelaire’o svarstymų reikšmė dažniausiai ignoruojama“, – 2007 metais rašė žymusis A. Vaillant’as apie šį traktatą. Jo manymu, poeto svarstymų apie juoko prigimtį išeities taškas akivaizdžiai metafizinis. Ch. Baudelaire’as pažymi, kad žmogus yra dvilypis, sudėtas iš sielos ir kūno, ir šio dvilypumo suvokimas jam kliudo jaustis visuotinės harmonijos dalimi. Štai kodėl negalėtume juoktis „žemiškame rojuje“, „kuris įsivaizduojamas kaip praeitis arba ateitis, prisiminimas arba pranašystė, kaip mano teologai arba kaip spėja socialistai“. Kadangi žmogus iš esmės skiriasi nuo likusios gamtos, jis jaučiasi viršesnis, ir tas pranašumo jausmas išprovokuoja juoką. A. Vaillant’as primena, kad pranašumo samprata, aiškinant juoką, klasikinėje filosofijoje žinoma (ji aptinkama, pavyzdžiui, Thomo Hobbeso „Leviatane“). Tačiau Ch. Baudelaire’as geba originaliai išaiškinti ir išreikšti prieštaringą juoko pobūdį: „Kadangi juokas giliai žmogiškas, jis yra iš esmės prieštaringas, kitaip sakant, jis kartu yra ir begalinės didybės, ir begalinio skurdo ženklas: begalinio skurdo absoliučios Esybės, kurią nutuokia esant, atžvilgiu ir begalinės didybės, lyginant su gyvuliais. Juokas ir gimsta iš nuolatinio konflikto tarp šių dviejų begalybių.“
Besijuokiantis žmogus išsivaduoja iš nerimo dėl savo silpnybių. Pasak A. Vaillant’o, atmetus teologinį įvaizdį, pastebima, jog Ch. Baudelaire’as net labai tiksliai nuspėja būsimos S. Freudo teorijos apmatus (jau vien tai, kad juokas gimsta nuo išaugusios įtampos, kuri išprovokuoja staigią „iškrovą“). Poeto atlikta psichologinė juoko analizė turi netikėtų pasekmių visai kultūrai: „Nacijos, prieš pasiekdamos kai kurių mistinių pranašų joms žadėtą visišką apsivalymą, matys, kaip, augant jų pranašumui, jose daugėja komiškų motyvų <…>. Štai kodėl nesistebiu, kad mes, paveldėję geresnius įstatymus nei antikos religiniai dėsniai, mes, numylėti Jėzaus mokiniai, naudojame daugiau komiškų elementų už pagonišką antiką. Tai netgi yra bendros mūsų intelekto galios sąlyga.“ A. Vaillant’as patikina, kad šiuo atveju Ch. Baudelaire’o juoko teorija suartėja su V. Hugo „Kromvelio prakalbos“ grotesko teorija. Iš tiesų, galime prisiminti, kad garsiojoje V. Hugo prakalboje buvo nurodytas grotesko ryšys su žmogaus dvilypumo samprata krikš- čionybės kontekste, ją lyginant su pagonybe, tad Ch. Baudelaire’as tęsia V. Hugo idėjas, jas savaip išvystydamas.
A. Vaillant’as pabrėžia, kad Ch. Baudelaire’o teorija suponuoja dvi svarbias išvadas. Teigiant, kad juoko galią turi ne objektas, sukeliantis juoką, bet besijuokiantis subjektas, iš esmės juokas tampa subjektyvus. Tačiau jis yra ir intersubjektyvus. Nes reikia mažiausiai dviejų asmenų: to, kuris išprovokuoja juoką, ir to, kuris juokiasi. Be to, pageidautina, kad juokdarys apsimestų nežinantis, ką jis provokuoja, ir atrodytų esąs žemesnėje padėtyje už besijuokiantį. Esą, taip bus išlaikytas pranašumo principas, ir žiūrovas ar skaitytojas galės džiūgauti dėl savo pranašumo. Tad juokdarys turi būti mažiausiai dviveidis: ir manipuliatorius, ir pajuokos objektas. Lygiai taip ir „artistas yra menininkas tik tada, kai yra dvilypis ir neatmeta nė vienos savo dvilypės prigimties apraiškos“.
Įdomu, kad Ch. Baudelaire’as savo studijoje apie juoką apsieina be ironijos sąvokos. Nors, pavyzdžiui, ironiją jo eilėraščio „Heautontimoroumenos“ subjektas vertina kaip savo būčiai pamatinę: „Argi nesu išderintas akordas / Dieviškoje simfonijoje / Dėl neprisotinamos ironijos / Kuri mane drasko ir kandžioja?“ Taigi, poetas ironijos sąvoką vartoja. Galima prisiminti, kad 1855 m., norėdamas išspausdinti dalį būsimo rinkinio eilėraščių žurnale, prisipažino surinkęs tarp jų aštuoniolika „ironiškai rimčiausių“. Be to, poetinės ironijos apstu visame „Blogio gėlių“ rinkinyje; nemažai Ch. Baudelaire’o kūrybos tyrinėtojų tam yra skyrę straipsnių ir studijų, dažniausiai siedami ironiją su grotesku. Tačiau pats poetas teorinių minčių apie ironiją, regis, nepaliko.
Ch. Baudelaire’o komizmo tyrinėtojai (A. Vaillant’as, Elsa Jeandel, Kjellis Haugenas), remdamiesi pateikta juoko teorija, ieško komizmo praktikos patvirtinimo ir pateikia pavyzdžių iš „Blogio gėlių“. Daugiausia komentarų susilaukė keli nemirtingojo rinkinio eilėraščiai: „Grožis“, „Dvėseliena“, „Vampyro metamorfozės“, „Vampyras“, „Amūras ir kaukolė“, „Kapas“, „Pralaimėjimas“, „Milžinė“, „Prastas vienuolis“, „Kraujo fontanas“ bei keturi eilėraščiai pavadinimu „Splinas“.
Trumpą naujausių Ch. Baudelaire’o kūrybinio palikimo tyrinėjimų apžvalgą norisi baigti citata iš poeto rašinio apie žymųjį ispanų dailininką ir karikatūristą Francesco’ą Goyą, kurio paveikslai buvo panaudoti atskiriems „Blogio gėlių“ eilėraščiams iliustruoti. Rašydamas apie dailininką, rodos, buvo kai ką sužinojęs ir apie save: „Karjeros pabaigoje Goyos akys tiek nusilpo, kad jam reikėjo padrožti pieštukus. Tačiau net šiame etape jis sukūrė didžiąsias litografijas, labai svarbias, tarp kurių bulių kovos, pilnos minios knibždyno, nuostabios graviūros, erdvūs miniatiūriniai paveikslai – nauji įrodymai, paremiantys tą keistą dėsnį, vairuojantį didžių menininkų likimą, kuris skelbia, kad gyvenimas tvarkosi priešingai intelektui, tad menininkai laimi vienur, jeigu pralaimi kitur, ir taip stumiasi pirmyn sulig progresuojančia jaunyste, tvirtėdami, džiugindami save ir augindami drąsą iki pat kapo duobės.“ (šį tekstą skaitykite paspaudę čia – redakcijos pastaba)
1 Teulé J. Crénom, Baudelaire! – Paris: Mialet-Barrault éditeurs, 2020.
2 S chellino A. La pensée de la décadence de Baudelaire à Nietzsche. – Paris : Classiques Garnier, 2020.
3 Le Sens dans tous les sens: voir, toucher, gouter, respirer les fleurs du mal. Réalisé par les Étudiants de la Faculté de Sciences Linguistiques et Littératures Étrangères de l’Università Cattolica del Sacro Cuore (Brescia) / Sous la direction de Federica Locatelli. – Milano: EduCat, 2015.
4 Locatelli F. Sensations d’un homme sensible // Le Sens dans tous les sens: voir, toucher, gouter, respirer les fleurs du mal. – P. 7–14.
5 Bonnefoy Y. Le Siècle de Baudelaire. – La librairie du XXIe siècle. – Paris: Seuil, 2014.
6 Yves’as Bonnefoy, tapęs prestižinio Collège de France profesoriumi, skaitė paskaitas daugelio šalių universitetuose; aštuoniolikos poezijos ir literatūros istorijos bei kritikos premijų laureatas (poezija išversta į trisdešimt dvi kalbas). Ch. Baudelaire’ui skyrė daugybę tyrinėjimų nuo pat XX amžiaus šeštojo dešimtmečio iki minėtos knygos išleidimo 2014 m.
7 Horta Nassif Veras E. Baudelaire et la parole déchue // Belo Horizonte. – T. 22. – Nr. 1. – 2017.
Iš žmogaus patirčių paraštės: Olga Tokarczuk
2019 m. Nr. 11
Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, spalį tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“ („Prawiek i inne czasy“), „Dienos namai, nakties namai“ („Dom dzienny, dom nocny“) bei „Bėgūnai“ („Bieguni“).
Išeivių iš Ukrainos šeimoje (tėvai – pedagogai: motina dėstė lenkų kalbą ir literatūrą, tėvas vedė folkloro, teatro ir muzikos užsiėmimus) Sulechuve (vakarų Lenkijoje, Liubušo vaivadijoje) 1962 m. gimusi rašytoja debiutavo 1979-aisiais leidinio „Na przełaj“ puslapiuose, savo apsakymą pasirašydama slapyvardžiu „Natasza Borodin“. Pirmasis jos romanas „Knygos žmonių kelionė“ apie susižavėjimą Paslaptimi pasirodė 1993 m., po dvejų metų išleistas panašios tematikos „E. E.“ (1995), tačiau ją išgarsino tik trečias – „Praamžiai ir kiti laikai“ (1996) apie mistinį pačiame Lenkijos centre esantį kaimą, archetipinį mikrokosmosą, kuriame susikaupę visi žmogui pažįstami džiaugsmai ir liūdesiai. Nuo to laiko ši autorė tapo mėgstama skaitytojų ir puikiai vertinama kritikų: „Olga yra populiarumo ir gero skonio, žinių ir rašymo meistriškumo, filosofinės gelmės ir pasakojimo meno fenomenas“. Varšuvos universitete baigusi psichologiją Olga dirbo kambarine Londono viešbutyje, psichoterapeute Vroclave ir Valbžyche, bet greitai atsisakė kitų darbų ir užsiėmė tik rašymu. Ši Carlu Gustavu Jungu besižavinti magiškojo realizmo meistrė (teigianti, kad romanų rašymas „yra suaugusiojo pasakų sekimas pačiam sau. Kaip kad tą daro prieš užmigdami vaikai. Jų kalbėjimas tuomet klaidžioja tarp sapno ir tikrovės, jie ir teisybę nupasakoja, ir fantazuoja“) iš viso išleido septyniolika knygų (poezijos, apsakymų, esė, filmo scenarijų), iš kurių dvi – „Bėgūnai“ (2007) ir monumentalus, septynerius metus rašytas veikalas „Jokūbo knygos“ (2014) – buvo apdovanotos pačia prestižiškiausia Lenkijos literatūrine Nikės premija. Tuo tarpu Nikės skaitytojų premiją O. Tokarczuk laimėdavo vos ne už kiekvieną savo knygą. Tačiau turėjo ir turi nemažą būrį jos nemėgstančių tautiečių, žinoma, ypač tokių daug tarp valdančiosios dešiniųjų partijos „Teisė ir teisingumas“ narių (beje, kultūros ir nacionalinio paveldo ministras prof. Piotras Glińskis prisipažino, kad nėra iki galo perskaitęs nė vienos Nobelio laureatės knygos). Jiems pagal O. Tokarczuk romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ („Prowadź swój pług przez kości umarłych“) Agnieszkos Holand pastatytas filmas „Pėdsakas“ („Pokot“) yra antikatalikiškas ir antilenkiškas. Dar labiau savo priešininkus ji papiktino, kai, išgirdusi 2015 metų Nikės žiuri sprendimą, pasakė duodama interviu: „Išgalvojome Lenkijos istoriją, kaip tolerantiškos, atviros šalies, kuri nėra susitepusi, kalbant apie jos tautines mažumas. Tuo tarpu mes kaip kolonizatoriai, tautinė dauguma, darėme baisius dalykus, gniuždėme mažumas kaip vergvaldžiai ar žydšaudžiai.“ Taigi O. Tokarczuk yra žinoma savo šalyje ir užsienyje ne tik kaip rašytoja, bet ir kaip maištaujanti lenkų intelektualė su dredais.
Kad ir kaip būtų keista, bet prieš dvylika metų parašyti „Bėgūnai“ tik pernai rašytojai ir knygos vertėjai į anglų kalbą Jennifer Croft pelnė tarptautinę Bookerio premiją (knyga pasirodė „Flights“ pavadinimu). Kaip pati autorė sako, rašė šią knygą trejus metus, „bet tai nėra knyga apie kelionę. Nėra joje istorinio paveldo ir vietovių aprašymo. Tai nei kelionės dienoraštis, nei reportažas. Greičiau norėjau patyrinėti tai, ką reiškia keliauti, judėti, keisti vietą. Kokia to prasmė? Ką mums tai duoda? Ką reiškia?“ Jos nuomone, turizmas tapo šiuolaikiniu labai seno, atavistinio, nomadinio impulso tenkinimo būdu. „Bėgūnai“ siejami su XVIII a. rusų sektos pavadinimu. Šios sektos nariai tikėjo, kad pasaulį sukūrė šėtonas, ir lengviausiai jo pasiekiami esame tuomet, kai sustojame. Norėdami pabėgti nuo velnio, privalome visą laiką judėti. O. Tokarczuk aprašo šiuolaikinių bėgūnų pasaulį, permanentinių keliautojų, turinčių ir savų daiktų: mažų kosmetikos dėžučių, sudedamų dantų šepetėlių, vienkartinių šlepečių, ir su laiko kaitaliojimu susijusių ligų, ir savą kalbą: paprastą, funkcinę anglų. Jau egzistuoja ir atskira psichologijos šaka – kelionių psichologija.
Tarp daugelio O. Tokarczuk knygų užsienio kalbomis vieni svarbiausių, be abejonės, yra vertimai į anglų kalbą – ja jau pasirodė „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“, „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ (vertė Antonia Lloyd-Jones) – ir, žinoma, į švedų kalbą Jano Henriko Swahno išverstos „Jokūbo knygos“. Jų vertimas į prancūzų kalbą pelnė ir šių metų Laure Bataillon premiją (vertėja Maryla Laurent). Jennifer Croft jas verčia ir į anglų kalbą – knyga turėtų pasirodyti 2020 metų rudenį.
Švedijos akademija Nobelio premiją skyrė O. Tokarczuk „už pasakojamąją vaizduotę, kuri su enciklopedine aistra pateikia ribų peržengimą kaip gyvenimo formą“. Laureatė, tarp kitų, konkuravo su Margaret Atwood, Marilynne Robinson, Liudmila Ulickaja, Anne Carson ir Maryse Condé. Iš visų nominuotų tik A. Carson ir M. Condé turėjo daugiau šansų. O. Tokarczuk Europos, o ypač Skandinavijos kritikai, recenzentai bei žurnalistai iš karto įvardijo kaip rašytoją numeris pirmas. Ji yra „užribio rašytoja ir svarbus demokratinis balsas šiandienos Lenkijoje“, – rašė Suomijos spauda. Aukščiausio įvertinimo sulaukė „Jokūbo knygos“, pasakojančios apie Lenkijoje XVIII amžiuje gyvenusio žydų mistiko Jokūbo Franko gyvenimą, Lenkijoje tapusios klasika nuo pat jų pasirodymo, o Švedijos akademijos narių įvardytos kaip autorės magnum opus. Leidyklos „Wydawnictwo Literackie“, daugybę metų leidžiančios O. Tokarczuk knygas, tarybos pirmininkė Anna Zaremba-Michalska mano, kad skaitytojus ir Akademijos narius pakerėjo tai, kad „visose savo knygose Tokarczuk rašo apie paprastus, kasdienius dalykus, apie paprastus žmones, ir kartu kiekvienoje yra paslapties klodų, kažko iki galo nepasakyto“.
Wisławos Szymborskos fondo pirmininkas Michałas Rusinekas tvirtina, kad „Olga savo kūryboje sujungia du dalykus: gana tradicinę, atrodytų, jau atgyvenusią romano formą su labai šiuolaikinėmis priemonėmis. Ji moka pasakoti. Jos norisi klausytis. Visiškai nesvarbu, apie ką pasakoja, nes daro tai labai pagauliai. Tai nepaprastas sugebėjimas, ir, manau, dėl to ją įvertino Akademija“. Rašytojas, literatūros kritikas Krzysztofas Varga labiausiai Olgos kūryboje vertina ištikimybę pačiai sau, nuoseklumą: „Ji surado savo kūrybos kelią ir nuosekliai juo eina. Tai labai geras pavyzdys visiems rašytojams, visiems kūrėjams, kad ir gyvenime, ir kūryboje reikia būti nenuolaidžiaujančiam, nepalaužiamam ir daryti savo, nepaisant likimo kliūčių, nekreipiant dėmesio į tai, kad kam nors nepatinki ar kas nors blogai apie tave atsiliepia. Tiesiog darai savo, rašai savo ir keliauji pirmyn. <…> Olga nebus iš tų, kurie gavę Nobelio premiją užmiega ant laurų. Ji rašys ir toliau. Beje, dabar atslūgs daugelio rašytojų įtampa. Yra juk tokių autorių, kurie šios premijos laukia metų metus, tai dabar gali atsipūsti. Tai jiems irgi išeis į naudą.“
Tuo tarpu žurnalistas, rašytojas ir politikos apžvalgininkas Rafałas Ziemkiewiczius mano, jog „Olga Tokarczuk yra savotiška „gerų permainų“ naudos gavėja, nes vietos kairiųjų atliktas Europos ir pasaulio jėgų mobilizavimas „demokratijai Lenkijoje apginti“ turėjo didelės reikšmės priimant sprendimą šiais metais apdovanoti ką nors iš Lenkijos, o ne, tarkim, iš Afrikos“. Nors vis dėlto pripažįsta, kad „ji iš tikrųjų yra gera rašytoja. Kai kalba apie politiką, istoriją arba vadinamąsias socialines problemas, kartoja tarp kairiųjų karaliaujančius, nekvestionuojamus stereotipus, dažnai nukreiptus prieš Lenkiją ir lenkus. Bet dideli kūrėjai dažnai taip elgiasi, tai tokia mūsų specifika, kad iš to, kuris gerai moka dėlioti žodžius ir sugalvoti įdomias istorijas, tikimės, kad bus išminčius, vedlys ir moralinių dorybių pavyzdys viename“. Paklaustas, ar O. Tokarczuk nusipelnė šios premijos, o gal ją turėjo gauti M. Atwood arba, pavyzdžiui, Adamas Zagajewskis, R. Ziemkiewiczius atsakė: „Neturiu supratimo, kaip galima „nusipelnyti Nobelio premijos“. Literatūra tai ne sportas, kur matai, kuris greitesnis. <…> Manau, kad visada yra keliolika arba kelios dešimtys rašytojų, kurių kūryba yra verta šio apdovanojimo. O paskui tai jau politikos, paritetų, įtakos darymo ir paprasčiausios laimės klausimas. Turbūt sutiksime, kad Jorge Luisas Borgesas pranoksta José de Sousa Saramago, jau nekalbu apie Elfriedę Jelinek arba Dario Fo, bet jam Nobelio premijos nedavė, nes jis nenorėjo įsijungti į prieš generolą Pinochetą nukreiptą akciją. Tai toks pasaulėlis – Jerzys Giedroycas yra kažkur aprašęs, kaip buvo „sutvarkęs“ Nobelį Gombrowicziui (šis buvo taip arti, bet, regis, mirė keliais mėnesiais ankščiau), paskui – Miłoszui, kam įdomu, siūlau pasiskaityti. <…> Ponas Zagajewskis, manau, persistengė rašydamas propagandinius eilėraščius apie tai, kaip PiS [Lenkijos politinė partija „Teisė ir teisingumas“ – vert. past.] šaudo poetus, bet, ko gero, net ne tai jam pakenkė, tik faktas, kad jis ne moteris, nes juk žinia, dabar tokia mada… Bet man atrodo, kad gerai išėjo, nes Tokarczuk tiesiog rašo įdomiau.“
O ką pati O. Tokarczuk kalba apie kūrybą ir sėkmę duodama interviu įvairių leidinių žurnalistams? Štai keletas pokalbių fragmentų:
– Knygose dažnai aprašote savo gyvenamąsias vietas [rašytoja gyvena tai Vroclave, tai Centriniuose Sudėtuose, Krajanovo kaime, – vert. past.]. Ar panašus likimas ištinka ir Jus supančius žmones? Kaip lipdote literatūrinius herojus – iš vaizduotės ar iš gyvenimo?
O. T. Man atrodo, kad esu stebėtoja, stebiu, kaip žmonės elgiasi, kokie jų gestai, kaip jie kalba ir dažnai lipdau veikėjus iš įsimintų fragmentų. Retai aprašau žmogų tokį, koks jis yra, abejoju, ar tai moralu, ar galima vogti gyvenimus, pasiimti kažką iš ko nors ir surašyti savo knygose.
– Esate psichologė, dirbote su psichikos ligoniais. Ar tai turėjo įtakos Jūsų sugebėjimui rašyti apie žmonių jausmus?
O. T. Jeigu kalbame apie rašymą, tai psichologijos studijos ir psichologės darbas man labai daug padėjo, tikriausiai daugiau nei literatūros studijavimas. Išmokė jautriau žiūrėti į daugelį dalykų, išmokė išklausyti žmones. Šios žinios ir patirtis padeda matyti pilną gyvenimo vaizdą, su visomis jo vidinėmis, kiekvieno žmogaus biografijoje pasikartojančiomis prasmėmis. Tai įdomu romanistui, ir tai leidžia sukurti vientisą savo vidumi personažą, jis nėra dirbtinai suklijuotas iš mano anksčiau minėtų gabalėlių. Jis gyvena savo paties ritmu. Psichologijos žinios, mano nuomone, turėtų būti, tarkim, nuo gimnazijos perduodamos kaip akivaizdus, visuotinis dalykas.
– Rašymas yra amatas ar kokios nors ypatingos sąmonės būsenos produktas?
O. T. Knygos idėjos sugalvojimas ir personažų sukūrimas yra kūrybinis darbas, dažnai turbūt iki galo nesuvokiamas. Tai paslaptingas procesas, tikrai nežinau, kur glūdi įkvėpimo ištakos, tikriausiai kur nors giliai pasislėpusios… Tuo tarpu pats rašymas, kalbos vartojimas labiau primena amatą nei kūrybinį proveržį. Tai sunkus, nuoseklus, režimo reikalaujantis ir dažnai nuobodus darbas. Rašant romaną reikia savo darbus suplanuoti keliems metams į priekį, labai ilgai išlaikyti tą pačią kūrybinę dvasią, proto įtampą.
– Jūs atsargiai imatės šiuolaikybės ir jos estetikos. Greičiau skaitysime apie senus namus, senus šunis, pageltusias suknias. Iš kur tokia, o ne kitokia literatūrinė tikrovė?
O. T. Rašymas – tai dalyvavimas tam tikrame procese, kieno nors gyvenimo liudijimas. O žmogus yra per laiką keliaujanti būtybė. Jį sudaro praeitis ir dabartis. Stengiuosi natūraliai judėti tokiame laiko tęstinume. Man atrodo, kad skirstymas „čia – dabartis, čia – praeitis“ yra truputį dirbtinas. Esame to, kas atsitiko kadaise, pasekmė, šiuolaikiškumo, mūsų šiandienos mąstymo šaknys glūdi, pavyzdžiui, XVIII amžiuje. Žmogus, norintis suprasti, kas vyksta šiandien, privalo turėti kokį nors praeities vaizdą ir jos suvokimą.
– Jūs kartais taip kruopščiai aprašote kasdienius savo herojų užsiėmimus, kad jie atrodo kaip ritualai. O ar Jūs pati turite savo ritualus?
O. T. Sudėtingas reikalas – ritualai. Mano spontaniška reakcija į ritualą yra tokia, kad iš karto norisi jį sulaužyti. Vienintelis man į galvą šaunantis dalykas – tai rytinis žengimas į naują dieną. Kavos gėrimas ir lėtas grįžimas į save pačią. Tai vienintelis mano ritualas. Toks gyvenimas kaip mano nėra labai palankus pasikartojimams…
– Jūs dėstote, vedate kūrybines dirbtuves… Ar patarinėjate jauniems rašytojams?
O. T. Būna, kad jauni rašytojai atsiunčia man savo knygų. Tačiau man nepatinka patarinėti. Geriausia rašymo mokykla yra skaitymas, pavyzdžiui, klasikos. Skaitymas moko, kaip reikia rašyti. Man atrodo, kad tai yra darbas, kurį privalai atlikti savarankiškai. Niekas negali už mus nueiti šito kelio, negali pasufleruoti, kur ir kaip žengti. Romano rašymas – labai individualus užsiėmimas, ilgos savo balso paieškos ir tobulinimas to, kurį jau išgirdai.
– Sakėte, kad rašydama apsakymus eksperimentuojate. Kaip žiūrite į šią formą: kaip į pratimus prieš romaną?
O. T. Ne, tikrai ne. Man atrodo, kad apsakymas yra labai sudėtingas žanras. Tai nepaprastai sunki forma, nedaugelis rašytojų yra gerai ją įvaldę, ji ne tik technikos, bet ir koncepcijos prasme itin reikli. Visada pačius geriausius sumanymus palieku apsakymams. Romano kūrimas įtraukia visiškai, tada neįmanoma apie nieką kita galvoti. Taigi rašydama romaną renku idėjas vėlesniam laikui: skanumėlius, perliukus, iš kurių paskui išrutulioju apsakymus. Kai kurių pastarųjų metų apsakymų idėjos gimė rašant „Jokūbo knygas“. Tai atsispindi kad ir tokiame su ta pačia „Knygų“ energija parašytame tekste kaip „Žali vaikai“: archaizuota kalba, labai gerai istoriškai pagauta praeitis. Kiti apsakymai jau eina visai kita linkme. Nežinau, kur visa tai mane veda. Gal naujo romano link?
– „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – Jūsų knyga, ginanti gyvūnų teises [šiais metais ji buvo įtraukta į Bookerio premijos trumpąjį finalininkų sąrašą – vert. past.], socialiniuose tinkluose yra vadinama moraliniu „siaubiaku“…
O. T. Per savo herojės Janinos Duszejko problemą ir aprašytą gyvūnų padėtį norėjau pasvarstyti su etika susijusius klausimus. Tai žmogaus, gyvenančio pasaulyje, kuriame įstatymai nesutampa su moraliniais įsitikinimais, problema. Veikėja privalo rinktis – ar laikytis galiojančių įstatymų, nors jie neteisingi, nepriimtini, ar galbūt sukurti savo įstatymą ir imtis veiklos, o jeigu taip, tai kokios. Gyvūnai čia yra tik pretekstas kelti su morale susijusius klausimus.
– „Pamesta siela“ („Zgubiona dusza“) – Jūsų knyga vaikams, ją sukūrėte kartu su dailininke Joanna Concejo. Teksto joje nedaug, jį pratęsia Concejo iliustracijos. Kaip atsirado Jūsų duetas?
O. T. Visada svajojau parašyti knygą vaikams ir ieškojau iliustruotojo. Mąstau vaizdais, man labai patinka iliustracijos, paveikslai ir piešinukai. Man įdomu, kas ant lapo spindi. Ir pagaliau sutikau Joanną Concejo ir Iwoną Chmielewską. Susižavėjau šiais mūsų „tautiniais lobiais“. Jos abi yra nepaprastos mūsų tikrovės detalių stebėtojos, mokančios piešiniais keliauti per laiką. Kai Joanna Concejo sutiko bendradarbiauti, buvau labai laiminga. Pirmą kartą turėjau galimybę dirbti kartu su tokia talentinga dailininke. Šioje knygelėje Joanna įrodė, kad iliustracijos vaidmuo nėra tik tarnauti. Remdamasi literatūriniu tekstu, ji sukūrė nepriklausomą, savą istoriją. Dažnai peržengdama to teksto ribas. Manau, kad genialus sumanymas buvo perkelti pasakojimą į praeitį. Sakome, kad tai knyga vaikams, bet nesu tikra, ar mažasis skaitytojas supranta iliustracijose slypinčias detales. Man ši knyga yra apie desperatišką prasmės, ramybės, refleksijos ieškojimą pasaulyje. Mūsų karta grįžta į vaikystės laikus. Kai atrodė, kad galima apglėbti pasaulį, uždaryti jį pasakojimo ribose. Todėl jis buvo suprantamas ir saugus. Concejo tokį pasitelkia ir į jį mus nusiveda. Tie radijo imtuvai, vąšeliu nertos staltiesėlės, nuo močiučių palangių iš atminties sugrįžę kambarinių gėlių vazonėliai. Šiandien nedaug kas turi tokių augalų ir atkreipia dėmesį į iš mūsų erdvės dingusius fikusus, filodendrus.
– Žinau, kad dirbate kartu su redaktore Marianna Sokołowska. Koks tas rašytojo ir redaktoriaus santykis?
O. T. Geriausia tai galima palyginti su santykiu tarp gimdyvės ir akušerės. Yra toks po gimdymo užplūstantis dėkingumo jausmas kitai moteriai, kuri padėjo atlikti nepakartojamą dalyką. To neįmanoma aprašyti. Redaktorius dažnai gauna žalią, per laiko atstumą nepatikrintą tekstą. Privalo jį apdoroti, parodyti, kaip jis, atsiskyręs nuo rašytojo pasaulio, ateityje gyvuos. Marianna Sokołowska redagavo mano knygą „Praamžiai ir kiti laikai“. Buvau jauna mergina, apie daugelį dalykų neturėjau žalio supratimo. Mano santykis su literatūra buvo tik kaip skaitytojos. Nieko nežinojau apie kalbos paslaptis, todėl mus susiejo dar vienas santykis – mokinės ir mokytojos.
– Vadinasi, Jūs nežiūrite į redagavimą kaip į neleistiną kišimąsi į rašytojo darbą, kaip į kūrybinės laisvės suvaržymą?
O. T. Tikrai taip nežiūriu. Bendradarbiavimą su redaktoriumi priimu kaip rūpinimąsi mano tekstu. Žinoma, yra dalykų, dėl kurių galvą dedu ir neleidžiu jų išbraukti. Bet yra ir daug nesvarbių elementų, kuriuos pasitaiko palikti nesusimąstant. Redaktorius padeda juos pastebėti. Priklausau tiems autoriams, kurie neprisiriša prie neesminių teksto vietų. Neprisirišu ir prie kalbos. Tai tik įrankis, leidžiantis man pateikti tam tikrą idėjų ir vaizdų sistemą rašytine forma. Gal esu šiuo klausimu išimtis. Aš dirbu ne su kalba, o su vaizdu ir idėja.
– Jūsų kalba labai savita. Nebijojote vertimų?
O. T. Labai gerai sutarėme su vertėja į prancūzų kalbą, o vertėja į anglų yra mano bičiulė. Daug diskutavome, abiem atvejais jaučiausi saugiai, žinojau apie galimas abejones, galėjau pati reikšti savo nuomonę. Tai išskirtinis atvejis, nes knygos dažnai yra verčiamos autoriui nežinant ir nedalyvaujant šiame darbe. Leidėjas rūpinasi verstine knyga, ir jeigu jos kalba egzotiška, tolima, neturiu galimybių patikrinti vertimo, todėl belieka pasitikėti.
– Ar gyvenimas gavus Bookerio premiją liko toks pat, kaip iki tol?
O. T. Ši premija man labai svarbi. Jaučiausi truputį taip, lyg būčiau gavusi naują gyvybę, kaip kompiuteriniame žaidime. Pakilau į kitą žaidimo lygmenį. Dabar turiu profesionalų agentą, mano kūrybos reikalus tvarko didelė literatūros agentūra. Padaryta tvarka su viskuo, ką esu parašiusi, kas yra išversta. Bookeris sukėlė daug didesnį susidomėjimą mano knygomis. Labai svarbu, kad man atsivėrė keliai į pasaulį. Tačiau asmeniniame gyvenime nematau didelių skirtumų. Nieko dramatiško neįvyko. Bet esu labai laiminga, nes „Bėgūnai“ – sena knyga. Iš tikrųjų jau buvau ją pamiršusi. Maniau, kad man jau baigtas šis etapas, o ji štai sugrįžo, taip pat ir Lenkijoje pasirodė naujas leidimas. Matau, kad ją praleidę ar iki galo neperskaitę žmonės dabar atsiverčia knygą daug rimčiau nusiteikę.
– Ar „Bėgūnus“ užsienyje perskaito kitaip nei Lenkijoje?
O. T. Iš susitikimų užsienyje sprendžiu, kad ši knyga Vakaruose sulaukė visai kitokių vertinimų, atvėrė naujus kontekstus. Apie tai skaitau „Bėgūnų“ recenzijose. Su liūdesiu turiu pasakyti, kad jos yra labai išsamios.
– Kodėl su liūdesiu?
O. T. Todėl, kad Lenkijoje su recenzijomis yra problemų. Neseniai ir vėl tuo įsitikinau. Knygas rašau daugiau kaip dvidešimt metų, ir susidaro įspūdis, kad recenzijų lygis dar labiau nusmuko. Jų autoriai tik pristato knygą, bet į ją nesigilina, neieško kitų prasmių, kontekstų. Užsienyje recenzijos yra daug įvairesnės, jos man kiekvieną kartą atskleidžia naują knygos versiją. Kadangi knyga sena ir aš ją truputį esu primiršusi, tai recenzijos mane labai džiugina, iš jų galiu pasimokyti.
– Ką Jums duoda galimybė bendrauti per literatūrą su kitų šalių skaitytojais, kurie turbūt kitaip suvokia ir interpretuoja Jūsų knygas?
O. T. Ne, apskritai paėmus, kaip tik ne kitaip! Kai pasirodė mano knygų vertimai, patyriau, kad literatūra visur yra suvokiama labai panašiai, o gal ir taip pat. Žinoma, gal ir pasitaiko kokių nors smulkių nesusipratimų, nesupratimų, bet iš tikrųjų literatūra veikia pačius giliausius, pagrindinius mūsų psichikos klodus. O juk psichika visur tokia pati – nesvarbu, kokia kalba kalbame, kokiame klimate gyvename. Tai ir yra tas neįtikėtinas literatūros stebuklas. Literatūra atskleidžia mums, kad esame vieni į kitus panašesni, nei atrodo.
– Atsiimdama Bookerį Jūs pasakėte, kad netikite tautine literatūra. Jūsų žodžiai turėjo platų atgarsį Europoje.
O. T. Mūsų, rašytojų, privilegija – kalbėti apie akivaizdžius dalykus, kurie buvo pamiršti arba nesvarstyti. Kad ir apie tai, jog literatūra yra senesnė už sąvoką „tauta“ ir mąstymą panašiomis kategorijomis. Man atrodo, kad literatūra buvo išgalvota kaip žmonių bendravimo forma: universali, pati paprasčiausia. Žmonės privalo tarpusavyje bendrauti ne tik „parduoti–pirkti“ lygmenyje. Literatūra padeda susikalbėti, remiasi empatija, panašumų ir bendro skambesio paieška. Jeigu manysime, kad literatūra atsirado iš pasakojimų prie laužo, iš bandymo nusakyti bendras patirtis, tai ten ir yra jos šaltiniai, ir ji toliau taip funkcionuoja. Todėl, mano nuomone, yra neteisėta apkrauti ją visokiomis „misijomis“, suteikti jai „tautinės tapatybės“ arba „grupių tapatybės“ kūrimo vaidmenį, neleistina jos tik kaip instrumento traktuotė, atimant visas kitas iki galo dar nesuvoktas galimybes. Literatūros įrankis yra kalba, bet jos svarbiausia materija – sąvokos ir vaizdai. Literatūrą užvedantis ir pirmyn judėti skatinantis variklis yra susikalbėjimas, kylantis iš abipusių jausmų. Jeigu žmonės nesugebėtų šitaip jausti, nesuprastų savo patirčių, tai susiskaldytų į mažas, tarpusavyje kovojančias gentis. Nesuprastume didžiųjų romanų, pavyzdžiui, Levo Tolstojaus „Anos Kareninos“, kuri man yra universalaus veikalo pavyzdys. Jeigu šiandien skaitydami Dostojevskį, Tolstojų, Kafką jaučiame šiurpuliukus, tai reiškia, kad literatūra veikia labai gilius psichologinius klodus. Norėčiau taip rašyti ir taip skaityti, kad viskas išliktų.
– Jūs, kaip rašytoja, darote įtaką savo skaitytojams. Ką norėtumėte pasakyti žmonėms?
O. T. Kreipdamasi į juos norėčiau paraginti suprasti vieniems kitus. Kad žmonės ugdytų gebėjimą užjausti kitą, įeiti į kito padėtį, atidžiau įsiklausyti. Tai išspręstų daugybę problemų. Mes klaidingai manome, kad esame ypatingi, o likusi pasaulio dalis į mus nepanaši. O man atrodo, kad mes labiau panašūs nei skirtingi. Sugebėjimas bendrauti empatiškai leistų pasauliui išvengti daug nesusipratimų, blogio ir prievartos.
– Kai Jums buvo paskirta Nobelio premija, per pirmąją spaudos konferenciją sakėte, kad romanas yra vienas geriausių žmonijos išradimų. Manote, kad literatūra gali mus šiandien išgelbėti, kad ji bus ta mūsų susitikimų erdvė, kurioje galėsime puoselėti savo jautrumą?
O. T. Norėčiau tuo tikėti, bet man atrodo, kad literatūra yra vis dėlto elitinė sritis, niekad taip nebuvo, kad žmonės masiškai skaitytų knygas. Ir dabar ne itin daug kas skaito, o tie, kurie privalėtų tai daryti, – iš viso neskaito. Taigi literatūra yra žmogaus patirčių paraštė, bet labai svarbi paraštė. Skaitantieji iš tikrųjų keičia savo mąstymo apie pasaulį būdą, jie pasisemia naujų idėjų ir, visų pirma, ima geriau suprasti kitus žmones. Nesu tokia optimistė, kad tikėčiau, jog tuojau visi pradės skaityti knygas. Bet džiaugiuosi Nobelio premija ir todėl, kad, gerai pagalvojus, pastaraisiais metais neturėjome nei reikšmingų futbolo pergalių, nei svarbių mokslo pasiekimų. O čia štai, prašom, pati per savo gyvenimą sulaukiau trijų lenkams skirtų Nobelio literatūros premijų. Miłoszas, Szymborska ir dabar aš – tai iš tikrųjų kažkas tokio! Kažkas, kas įrodo, jog mūsų kultūra, mūsų literatūra, nors esame ir maža šalis, yra didžiulė.
Pagal lenkų spaudą parengė Birutė Jonuškaitė
Feminizmas arabų literatūroje
2019 m. Nr. 4
Prieš keletą metų Beirute bendraminčių grupės „Žinių dirbtuvės“ (arab. „Warše al-Ma’raf“, angl. „The Knowledge Workshop“) įkurta Feministinė biblioteka yra pirmoji tokio tipo biblioteka Libane ir visame Levanto regione. Jos lentynose – kruopščiai atrinktos knygos arabų, anglų ir prancūzų kalbomis, nuo Frantzo Fanono ir Malcolmo X iki Judith Butler ir Angelos Davis bei Jameso Baldwino kūrinių.
„Knygos ir skaitymas visad buvo išgyvenimo ir išsilaisvinimo įrankis moterims, priespaudoje gyvenantiems žmonėms bei tiems, kurie savo bendruomenėse nesijaučia savi. Tuo pat metu knygų deginimas, konfiskavimas ir cenzūra nuo seno yra kolonizacijai ir žmonių kontrolei tarnaujančios strategijos, – teigia „Žinių dirbtuvių“ įkūrėjos. – Libane feministinė literatūra dažniausiai glaudžiasi privačiose knygų lentynose arba elitinių universitetų bibliotekose. Esame įsitikinę, kad žinios neturi būti neprieinamas šaltinis ar išskirtinai asmeninė nuosavybė.“
Apie feminizmą arabų literatūroje Giedrė Steikūnaitė kalbina vieną Feministinės bibliotekos įkūrėjų Deemą Kaedbey ir literatūros vertimų bei gender studijų Beiruto Amerikos universitete (AUB) studentę Riwą Roukoz.
Giedrė Steikūnaitė. Apie feministines literatūras noriu kalbėti daugiskaita, nes to reikalauja jų įvairovė ir platus tematikos bei formatų spektras. Ar galite apibrėžti, kas tai yra jums?
Deema Kaedbey. Tai labai plati koncepcija. Pati turiu nusibrėžusi ribas, kas man yra feministinė literatūra ir kas ne, tačiau bendrai paėmus tai labai įvairi sritis.
Riwa Roukoz. Žinau, kad kai kurios rašytojos, kurių knygas esu skaičiusi, savęs neįvardija feministėmis. Kitos apskritai atsisako būti su šiuo žodžiu siejamos. Čia verta aptarti, kas yra feminizmas. Mums tai yra svetur, ne mūsų gimtąja kalba sukurtas terminas, tad susiduriame su kalbos politika. Be to, turime kritiškai apmąstyti priežastis, dėl kurių šis terminas pradėtas vartoti, ir kartu klausimą, ar turėtume jį priimti, ar ne. Todėl sunku tiksliai apibrėžti, kas yra feministinės literatūros. Galbūt kai kuriuos kūrinius vadiname feministiniais, nes jie atitinka tam tikrus kriterijus, galbūt kartais tariamės žiną, nors išties tik spėliojame… Trumpai tariant, apibrėžti feministines literatūras sunku, nes pradėti turime nuo to, ką feminizmas reiškia ir kas su juo tapatinasi, o kas ne.
Deema Kaedbey. Feminizmo istorija labai ilga ir įvairi, kaip ir tai, kas jis yra ir ką daro. Kartais šis terminas atstumiamas iš baimės, ką apie mane pagalvos kiti, o kartais žmogus tiesiog nenori būti uždaromas terminų dėžutėje. Žinoma, galime nesutikti su konkrečiais teiginiais, bet galų gale esi laisva rinktis ir kurti naujas prasmes senam terminui. Žmonės turi teisę tapatintis su kuo tik nori. Kodėl kai kurie šio termino kratosi? Galbūt nėra susidūrę su įvairiais feminizmo tipais ir atradę to, kuris būtų jiems artimas, atspindėtų jų realybę. Tai suprantama. O galbūt tai žaidimas žodžiais, nes feministinės vertybės gali būti kūrinio pagrindas, bet jos išreiškiamos kitais būdais, ne tiesiogiai. Ir tai yra gerai. Ką feministinė literatūra reiškia man pačiai? Man tai yra literatūra, parašyta tų, kurie save sieja su feminizmu ir politiškai rašo apie lyties nulemtus santykius tarp žmonių, kritiškai vertindami galios struktūras.
Giedrė Steikūnaitė. Nuo ko turėtume pradėti nagrinėti feministinę literatūrą, parašytą arabų kalba? Ar yra vienas pradinis taškas – laiko, vietos, asmens?
Riwa Roukoz. Sudėtinga tiksliai nurodyti vieną įvykį ar žmogų, nuo kurio viskas prasidėjo. Be to, reikia turėti omenyje ir valdžios cenzūrą, dėl kurios turime ribotą priėjimą prie medžiagos: tai, kas mums pasiekiama, rašė žmonės, vienaip ar kitaip turėję galimybę savo darbus publikuoti. Dėl to būtų nesąžininga sakyti, kad būtent tas ar ta buvo pirmasis ar pirmoji. Žinoma, turime daugybę žinomų arabų autorių, inicijavusių judėjimus, kėlusių naujas idėjas, pradėjusių kitaip kalbėti apie tam tikrus dalykus. Tačiau, mano nuomone, literatūroje apskritai sunku nurodyti vieną kūrinį ar vieną autorių kaip kažko pradžią.
Deema Kaedbey. Kalbant apie mūsų regioną (Libanas, Sirija, Palestina bei Egiptas), turime grįžti į XIX a. pabaigą–XX a. pradžią, t. y. laikotarpį, kurį daugelis vadina pirmąja feminizmo banga. Tuo metu feministinė kūryba iš dalies pasireiškė žurnalų moterims steigimu, kuriuose moterys išreiškė savo socialines ir politines pozicijas. Kai kurios autorės, tokios kaip Mai Ziadeh ir Julia Dimashki, vėliau tapo labai įtakingos. Jos daug keliavo, sakė viešas kalbas, kūrė literatūrinius salonus, kuriuose rinkosi ir idėjas aptarinėjo to laikotarpio intelektualai. Be to, tuo metu pradėta steigti daugiau mokyklų, skirtų mergaičių švietimui. Kartu visame regione vyko nacionaliniai išsilaisvinimo judėjimai [nukreipti prieš kolonizatorius iš Europos – G. S.], kuriuose dėmesio skirta ir moterų keliamoms problemoms. Diskusijų temos svyravo nuo galvos apdangalo klausimo iki modernizacijos – ką ji reiškia mums; svarstyta, kad neturėtume aklai kopijuoti JAV ir Europos modernizacijos procesų, o kurti savus. Kalbėta ir apie moterų rankdarbius, vėliau pereita prie moterų darbo ir politinių, balsavimo teisių. Žinoma, ir tada būta nuomonių įvairovės: kai kurios prelegentės reikalavo politinių teisių, bet nenorėjo, kad moterys dirbtų visą darbo dieną už namų ribų. Kitos, žinoma, jau dirbo, tad reikalavo lygybės darbo rinkoje – to, ką mes šiandien vadiname darbo ir moterų teisėmis.
Giedrė Steikūnaitė. Po pirmosios feminizmo bangos atėjo antroji…
Deema Kaedbey. 1960–1970 m. visuomenėse vyko daugybė permainų: darbuotojų organizavimasis, socialiniai pokyčiai. Literatūroje tuomet pradėjo ryškėti tokios autorės feministės kaip Maroko sociologė Fatema Mernissi ir Egipto gydytoja psichiatrė Nawal el-Saadawi. Dalis jos knygų buvo uždraustos, kaip ir vienos Libano autorės knyga apie moterų seksualinį gyvenimą. Tad su antrąja feminizmo banga literatūrinė kūryba tapo žymiai drąsesnė, joje pradėta giliau nagrinėti moterų laisvės ir lytiškumo klausimai bei problemos, su kuriomis jos susiduria. Tiesa, ne visos autorės sąmoningai politizavo savo pozicijas. Pavyzdžiui, kai kurios pasirinko nesivadinti feministėmis siekdamos išvengti konfrontacijų arba tam, kad nebūtų laikomos agresyviomis vyrų atžvilgiu. O galbūt tiesiog niekad apie tai nesusimąstė. Tačiau jos vis tiek rašė ir kalbėjo apie tai, su kokiais sunkumais susiduria moterys vien dėl to, kad jos moterys, ir tokiu būdu pateikė gyvenimo vaizdą iš moterų perspektyvos.
Giedrė Steikūnaitė. Kokiomis dar temomis rašyta ir kaip jos kito?
Deema Kaedbey. Temos gilėjo, tapo kompleksiškesnės. Rašytojos analizavo ne tik santykius tarp šeimos narių ar smurtą prieš moteris, bet ir platesnes sritis – pavyzdžiui, emigraciją, kėlimąsi iš kaimo į miestą ir kaip tai veikia žmonių gyvenimus.
Riwa Roukoz. Pradėjusios kalbėti apie savo teises, laikui bėgant moterys kūryboje pradėjo griauti vis daugiau tabu – pavyzdžiui, rašyti apie moters seksualinį gyvenimą. Žinoma, pirmajame feminizmo etape kūriniai nebuvo tokie drąsūs kaip vėliau. O kai jau šis tas buvo parašyta, turėjai žengti žingsnį į priekį ir rašyti plačiau nei tik, tarkime, apie savo vaidmenį šeimoje. Feministinio rašymo sparta ir progresas – nuo pagrindinių teisių aptarimo iki drąsių temų – priklausė ir nuo konkrečios šalies konteksto ir įvykių joje. Todėl vienuose kraštuose apie tai pradėta rašyti anksčiau nei kituose.
Giedrė Steikūnaitė. Be to, yra ir prieigos klausimas: prieš atsirandant internetui, Beirute išspausdinta knyga nebūtinai galėjo pasiekti skaitytoją Tunise ar Kaire, nors ir parašyta ta pačia kalba [literatūra publikuojama standartine, klasikine arabų kalba; šnekamosios kalbos dialektai regionuose gerokai skiriasi – G. S.].
Deema Kaedbey. Užtat visada egzistavo tinklai, kuriais knygos keliavo. Jei knyga draudžiama vienoje šalyje, ji laisvai pardavinėjama kitoje. Be to, nuolat vyksta knygų mugės, atvyksta autoriai iš kitur.
Riwa Roukoz. Tačiau prieiga prie knygų buvo ribotesnė nei dabar: šiandien galime nueiti į biblioteką ir bet ką joje rasti arba užsisakyti internetu. O, pavyzdžiui, gyvenant kaime, knygyną pasiekti sunkiau.
Deema Kaedbey. Išties įdomus klausimas: kaipgi žmonės gaudavo informacijos apie naujas knygas prieš atsirandant internetui? Dabar viskas paprasčiau, tačiau nuojauta man kužda, kad žmonės kažkaip susižinodavo… Be abejonės, kaimo ar skurdo vietovėse prieigos prie literatūros klausimas visada sudėtingesnis. Tačiau vis mąstau apie geruosius Egipto ir Irako laikus – ten žmonės nuo seno itin mėgo skaityti ir visada turėjo tikslios informacijos apie išleistas knygas. Be to, laikraščiai spausdino knygų recenzijas. O užsienio literatūra yra atskiras klausimas, nes reikia arba mokėti užsienio kalbą, arba turėti gerus vertėjus.
Giedrė Steikūnaitė. Pradžioje užsiminėte apie cenzūrą. Kiek ji buvo ar yra kliūtis feministinei literatūrai?
Riwa Roukoz. Šiuo klausimu galiu daugiau pakomentuoti dabartinių laikų – vadinamojo Arabų pavasario – politinio nestabilumo kontekste. Štai Egipto poetė Iman Mersal labai atvirai rašo apie moterų seksualumą, kartu į savo kūrybą įtraukia daug politikos – sujungia privačią ir viešąją sferas. Vienai universiteto dėstytojai uždaviau klausimą: kodėl karinis režimas jos nesustabdo? Juk Egipto revoliucijos metu jie tik ir tykojo sugauti žmones ir įkišti juos į kalėjimą! Profesorė atsakė, kad kartais valstybinis režimas nusprendžia cenzūruoti tik akivaizdžiai politinę kūrybą ir palikti ramybėje visa kita – tai, kas, jų nuomone, nėra taip svarbu. Tokie autoriai kaip I. Mersal nėra režimo prioritetai, tad jų kūryba nėra cenzūruojama, kartu tarsi parodant: „Štai, pažiūrėkite, mes gerbiame žodžio laisvę.“ Tad viskas labai politizuota ir tai liūdina.
Giedrė Steikūnaitė. Galbūt yra rašytojų ir kūrinių, apie kuriuos nieko nežinome būtent dėl to, kad jie buvo sėkmingai cenzūruoti?
Deema Kaedbey. Žinoma. Juk pradėti turime nuo savicenzūros, ar ne? Tai pirmasis ir pagrindinis dalykas, kurį moterys turi įveikti, kad galėtų rašyti ir jausti, kad jų kūryba yra svarbi, ypač jei ji griauna šeimos, socialines ar dar kokias nors normas arba nagrinėja dalykus, apie kuriuos niekas kitas per daug nekalba. O tada, aišku, yra išorinės cenzūros lygmuo, tačiau susidūrus su juo galima pasinaudoti, pavyzdžiui, tuo, kad moterų kūryba dažnai laikoma neturinčia įtakos ar jos tematika „minkšta“, ir laisvai kalbėti apie svarbius dalykus.
Kita vertus, už drąsias politines mintis moterys būna ir skaudžiai baudžiamos – kartais subtiliais būdais, kartais ne: nuo šeimos spaudimo iki smurto, įskaitant seksualinį. Arba tiesiog esi nurašoma ir niekas tavo kūrybos neskaito.
Giedrė Steikūnaitė. Įdomu, kad pirmiausia minite būtent savicenzūrą.
Deema Kaedbey. Na, juk nuo jos cenzūra ir prasideda! Bet tarp savicenzūros ir valdžios cenzūros yra didžiulis skirtumas, tad nesu tikra, ar apskritai galima jas lyginti, – juk vienos atveju gali grėsti kalėjimas.
Giedrė Steikūnaitė. Koks feministinių literatūrų poveikis visuomenėms? Ar jos tik reaguoja į įvykius, ar pačios nustato tematinį diskursą?
Deema Kaedbey. Jei rašai moterų istorijas, kurios dar nebuvo parašytos; jei rašai istorijas, kurių negirdime mokykloje ar per žinias, – tada taip, tu prisidedi kažkuo nauju. Ir tai nėra iš mėnulio nukritę pasakojimai, jie atkeliauja iš pačių autorių gyvenimo. Kai kurios patirtys dažnos, kitos unikalios ir patiriamos tik tam tikroje bendruomenėje ar konkretaus tipo žmogaus, bet jos egzistuoja ir apie jas rašoma. O jei rašoma, vadinasi, jos yra. Šia prasme visa literatūrinė kūryba tiesiog atspindi gyvenimą.
Riwa Roukoz. Mūsų regione pagrindinė kalba yra arabų, tačiau literatūrų įvairovė didžiulė! Labai sunku nustatyti konkretų feministinių literatūrų poveikį visuomenėms. Kaip jį pamatuoti? Turiu mintyje vieną pavyzdį: Marjane Satrapi autobiografinę grafinę novelę „Persepolis“.
Deema Kaedbey. Bet Marjane juk iš Irano?
Riwa Roukoz. Tiesa. „Persepolis“ yra labai asmeniška istorija apie tai, ką moteriai reiškia augti karo aplinkybėmis, kaip karas tave veikia ir formuoja, apie skirtingas skausmo rūšis. Parašytas konkretaus istorinio įvykio – Irano islamo revoliucijos 1979 m. – rėmuose, šis kūrinys garsiai ataidėjo įvairiose šalyse. Turbūt todėl, kad mūsų regione visi žinome, kas yra karas, kad ir kaip tai būtų liūdna… Nepaisant politinių tų įvykių aspektų – kodėl jie vyko ir t. t., arabų šalyse „Persepolis“ apskriejo daugybę žmonių. Galbūt ir dėl knygos formato: skaitydamas grafinę novelę, jos vaizdus gali pritaikyti ir kitiems kraštams bei juose vykstantiems procesams.
Deema Kaedbey. Tau kalbant mąsčiau apie mokykliniuose vadovėliuose įvykusius pokyčius: juose nebepamatysi istorijų apie stereotipinius vaidmenis šeimoje – laikraštį skaitantį tėtį ir indus plaunančią mamą. Moterų istorijos mokykloje nebėra apribotos namų ruoša, ir tai dar vienas įnašas, kitokio tipo rašymas. Moterys taip pat eksperimentavo su autobiografijos ir grožinės literatūros žanrais, ypač Libano pilietinio karo metu ir po jo (1975–1990). Kai kurie tų kūrinių gerokai skiriasi nuo vyrų aprašyto karo, nes juose atspindėtos moterų patirtys – smurtas, seksualumas, žmonių santykiai. Nežinau, kaip galima pamatuoti konkrečios knygos ar autorės įtaką ir poveikį visuomenei, tačiau faktas tas, kad moterys rašė ir rašo. Jos kalba temomis, kurios anksčiau neliestos. Jos dalyvauja pokalbyje. Taip, rašytojos marginalizuojamos, bet jos kovoja už tai, kad jų istorijos ir pozicija atsidurtų knygose, žurnaluose, laikraščiuose, tinklaraščiuose, brošiūrose. Apskritai feminizme bukletų, zinų kultūra labai gyva ir stipri. O per pastaruosius penkerius metus ypač išaugo interneto naudojimas autobiografinėms, politinėms, socialinėms, kolektyvinėms ar individualioms istorijoms pasakoti. Ir nors dažniausiai tie kūriniai yra mažesnės apimties nei romanai ir jų auditorija ribota, aš juos vertinu kaip labai svarbų įnašą į feministinę mintį.
Giedrė Steikūnaitė. Kokius feministinius arabiškai rašančių autorių kūrinius rekomenduotumėte?
Deema Kaedbey. Radwa Ashour! Visos jos knygos yra labai vertingos. Man ji – nepralenkiama.
Riwa Roukoz. Sunku išsirinkti mėgstamiausią, nes kiekviena skaityta knyga turi ką nors svarbaus ir kartu jos sudaro visumą. Mano galva, pažintį pradėti galima su Huda Shaarawi, viena feminizmo pradininkių Egipte. Neseniai išleisti jos dienoraščiai, kuriuos skaityti labai įdomu. Huda ir jos šeima buvo įsitraukę į politiką, ji nuolat apie tai diskutuodavo su įvairiais žmonėmis. Bet ji buvo aktyvistė, ne rašytoja, tad dienoraščius rašė sau, ne publikavimui. Užtat juos skaitant galima sekti jos pasąmonės srautą ir matyti, kaip svarbūs klausimai buvo suvokiami pačioje feminizmo pradžioje.
Aš pati labai žaviuosi jau minėtos I. Mersal kūryba. Jos poezija yra laisvos eilėdaros, daug jos anglų kalba. Arabų kalboje tradicinė poezija turi daugybę taisyklių, tačiau Iman atsisako jomis sekti. Ji rašo taip, kaip nori, o ne taip, kaip reikia. Gražu žiūrėti, kokia ji revoliucinga ne tik tematika, bet ir rašymo stiliumi. Tai, kaip ji vartoja gimtąją kalbą, gerokai skiriasi nuo kitų poetų, lygiai kaip ir jos poezijos turinys – lyčių santykiai, seksualumas. Be to, ji sarkastiška, laido strėles į politiką ir religiją. Naujausia jos prozos knyga vadinasi „Kaip pasitaisyti: apie motinystę ir jos vaiduoklius“ („How to Mend: On Motherhood and its Ghosts“), kurioje ji kritiškai analizuoja, ką reiškia tapti mama.
Deema Kaedbey. Minėjau Mai Ziadeh, XIX a. gimusią Palestinos ir Libano feministę. Įsikūrusi Kaire ji įsteigė literatūrinį saloną, bendravo su svarbiausiais to meto literatūros pasaulio asmenimis, intelektualais. Bet apie ją dažniausiai pasakojamos dvi istorijos – apie jos meilės laiškus garsiausiam Libano poetui Gibranui Khaliliui Gibranui bei apie tai, kad Mai giminaičiai ją uždarė į psichiatrinę ligoninę, nes norėjo pasiglemžti jai priklausantį šeimos palikimą. Tačiau istorijai iškilus į viešumą – Mai jau tada buvo garsi – laikraščiuose pradėta kampanija jai išlaisvinti, ir galų gale iš psichiatrinės ji buvo išleista. Mai daug rašė įvairiais socialiniais klausimais, apie moterų vaidmenis namuose ir visuomenėje. Be to, daugumoje svarbiausių jos kūrinių aptariama kitų moterų – jos bendraamžių ar vyresnių – kūryba, literatūros kritika. Tai rodo, kad Mai buvo tikra feministė, nes jos darbai stiprino kitų moterų darbus.
Giedrė Steikūnaitė. Su kokiais dar iššūkiais susiduria feministinės literatūros autorės? Pavyzdžiui, kūrybos publikavimas, kai spaudoje ir leidyboje dominuoja vyrai, arba į jų lytį, o ne idėjas nukreipta kritika?
Deema Kaedbey. Labai svarbus momentas yra klasė. Kai kurioms moterims lengviau nei kitoms gauti prieigą prie resursų – kontaktų, pinigų, kalbos.
Giedrė Steikūnaitė. Galvoju apie Damaske gimusią, Beirute gyvenusią Ghadą Samman, kuriai atsibodo būti intelektualiai ujamai ir redaguojamai, tad ji tiesiog paėmė ir įkūrė savo leidyklą, kad galėtų laisvai rašyti ir publikuoti tai, ką norėjo. Tokie veiksmai reikalauja didžiulės stiprybės.
Riwa Roukoz. Bet kartu ir privilegijos. Feministinė literatūra vienaip ar kitaip turi klasės konotaciją. Juk ji mus pasiekė, o tam reikia ryšių, statuso, išsilavinimo.
Deema Kaedbey. Be to, klausimas, ir kokias istorijas gauname skaityti. Štai Alawiya Sobh rašo apie moteris Libano pilietiniame kare – apie visų religinių pažiūrų, klasių ir kartų moteris. Dalis jos kūrinių veikėjų tų istorijų pačios publikuoti neturėtų jokių galimybių.
Riwa Roukoz. Siekiant įveikti šį barjerą, leidžiama vis daugiau antologijų, kuriose surenkama įvairių autorių kūryba – pačios ją išleisti individualiai jos tiesiog neturi galimybių. Vienas pavyzdžių – iš Libano LGBT organizacijos „Helem“ (arab. „Svajonė“) išaugusio queer moterų kolektyvo „Meem“ 2009 m. išleistas asmeninių istorijų rinkinys „Bareed Mista3jil“ (arab. „Skubus paštas“). Iš naujausių galiu paminėti „Arab women voice new realities“ (arab. „Arabės išreiškia naujas realybes“), Dimos Nasser ir Roseanne Saad Khalaf redaguotą antologiją, kurioje surinkta trisdešimt trijų moterų iš viso regiono grožinė ir dokumentinė kūryba.
Deema Kaedbey. O aš pastebiu kylantį susidomėjimą žodžiu pasakojamomis istorijomis. Jos tampa vis populiaresnės iš dalies ir dėl to, kad žmonėms norisi atrasti naujų būdų išgirsti istorijų. Viešojoje erdvėje gyvai pasakojamos istorijos tampa svarbia moterų patirčių pateikimo išraiška. Mes savo bibliotekoje taip pat vykdome žodinių istorijų iniciatyvą. Jau turime surinkusios kelias dešimtis moterų pasakojimų ir dabar svarstome, kokiu formatu jas geriausia pateikti – knyga, internete, teatro scenoje…
Riwa Roukoz. Man regis, toks susidomėjimas taip pat susijęs su pastaruoju metu Libane populiarėjančiais istorijų pasakojimo vakarais kavinėse ir baruose. Tačiau, žinoma, dažniausiai jie vyksta sostinėje ir tik kartais organizuojami kituose miestuose, jau nekalbant apie kaimo vietoves. Bet tokie vakarai labai reikalingi, jie sukuria erdvę istorijoms ir platformą joms pasakoti. Be to, jie prieinami visiems, nes dažniausiai būna nemokami.
Deema Kaedbey. Tai tarsi senosios arabų hakawati (istorijų pasakotojų) tradicijos atgaivinimas.
Feministinė literatūra arabų kalba apima įvairias temas, sritis, išraiškos būdus ir geografiją. Kviečiu ją atrasti kartu su šiame pokalbyje minimomis autorėmis bei jų kūryba, kuri prieinama originalo (arabų) kalba, taip pat yra išversta į anglų, prancūzų ir kitas kalbas.
G. S.
Huda Shaarawi (1879–1947) – viena feminizmo pionierių. Užaugo tradicinėje haremo sistemoje, kuri moteris laikė izoliacijoje nuo vyrų ir reikalavo iš namų išeiti tik skara prisidengus veidą. Huda buvo labai išsilavinusi, mokėjo turkų ir prancūzų kalbas. 1908 m. įkūrė pirmąją moterų vadovaujamą filantropinę draugiją, teikusią paramą skurdžiai gyvenančioms moterims. 1910 m. atidarė į akademinius mokslus, o ne į „moteriškus“ darbus orientuotą mokyklą mergaitėms. 1919 m. buvo viena didžiausios prieš britų kolonijizmą nukreiptos demonstracijos organizatorių. 1923 m. įkūrė iki šiol veikiančią Egipto feminisčių sąjungą. Tais pačiais metais ji, išlipdama iš traukinio Kaire, padarė tai, kas tuo metu buvo beveik neįsivaizduojama: prieš minios akis nusirišo veidą dengiančią skarą. Jos pavyzdžiu vėliau pasekė kitos moterys. Hudos dienoraščiai išleisti pavadinimu „Haremo metai: Egipto feministės memuarai“ („Harem Years: The Memoirs of an Egyptian Feminist“).
Iman Mersal (g. 1966) yra iš kaimelio Nilo deltoje kilusi poetė, vertėja, eseistė, dėstytoja, literatūrologė. 1985–1988 m. buvo viena nepriklausomo Egipto feministinio žurnalo „Bint al-Ard“ („Žemės dukra“) redaktorių. 1999 m. emigravo į JAV ir vėliau į Kanadą, kur Albertos universitete dėsto arabų literatūrą. Išleido penkis poezijos rinkinius arabų kalba ir prozos knygą apie motinystę bei su ja susijusia kaltę; jos eilės išverstos į keletą kalbų.
Alawiya Sobh (g. 1955) – rašytoja ir redaktorė. Beirute baigusi arabų ir anglų literatūros studijas, kurį laiką dirbo mokytoja, dienraščiuose publikavo kultūrinius straipsnius, poeziją, prozą ir literatūros kritiką. 1986 m. tapo tuo metu populiariausio moterims skirto žurnalo arabų kalba vyriausiąja redaktore, po kelerių metų įsteigė kultūrinį žurnalą „Snob al-Hasnaa’“, kuris greitai tapo perkamiausiu visame regione. Jos romanas „Marijam, istorijų saugotoja“ (arab. „Maryjam al-Hakaja“) laikomas beveik epiniu pasakojimu apie Libano pilietinį karą.
Radwa Ashour (1946–2014) – viena garsiausių šiuolaikinių Egipto rašytojų. Jos trilogija „Granada“ – arabų civilizacijos Ispanijoje epas – įrašyta į Arabų rašytojų sąjungos sudarytą „100 geriausių kūrinių arabų kalba“ sąrašą. Ji – stiprus pokarinės kartos literatūrinis balsas, R. Ashour kūriniuose išryškėja jos tvirtas moralinis stuburas ir didžiulė drąsa.
Fatema Mernissi (1940–2015) – sociologė, politinių mokslų daktarė, mokslininkė ir viena žymiausių vadinamojo islamiškojo feminizmo atstovių. 1975 m. pirmąkart išleistas jos veikalas „Anapus šydo: moterų–vyrų dinamika musulmoniškoje visuomenėje“ („Beyond the Veil: Male-Female Dynamics in a Muslim Society“) aiškiai pasisakė prieš plačiai paplitusį mizoginišką islamo interpretavimą ir už tai susilaukė griežtos konservatyvių religinių pažiūrų atstovų kritikos. Vėlesniuose leidimuose F. Mernissi plačiau paaiškino savo teiginius parodydama, kaip patriarchaliniai ir kultūriniai Korano papildymai apsunkino tikrąją islamo žinią, kuri, priešingai vyraujančiai dezinformacijai, iš tiesų siekia lyčių lygybės.
Nawal Saadawi (g. 1931) yra psichiatrė, aktyvistė, rašytoja ir viena šiuolaikinio feminizmo ikonų. Egipto arabų moterų solidarumo asociacijos įkūrėja, keliolikos į įvairias kalbas išverstų knygų autorė. Kai BBC interviu metu laidos vedėja užsiminė, kad galbūt Nawal jau gana viešai kalbėti apie patriarchalinę priespaudą, su kuria ji visą gyvenimą kovojo, rašytoja atsakė: „Ne! Turiu apie tai kalbėti dar daugiau, dar garsiau, nes pasaulis tampa vis agresyvesnis ir mums žūtbūt reikia žmonių, kurie garsiai smerktų neteisybę.“
Julia Tohme (Dimashki) (1883–1954) – žurnalistė, švietėja, feministė. 1919 m. savo namuose Beirute įkūrė literatūrinį saloną, kurio susitikimuose aptarinėjo politinius, intelektualinius ir literatūrinius klausimus bei moterų išsilaisvinimo idėjas. 1921 m. pradėjo leisti žurnalą „Al marat al-zdyde“ („Naujoji moteris“), kuris išpopuliarėjo nuo Jeruzalės iki Bagdado, vėliau leido literatūrinės kritikos žurnalą. 1924 m. su kolegėmis įkūrė Moterų atgaivinimo draugiją, kurios vienas tikslų buvo apginti vietinių moterų rankdarbius nuo importinių. Pirmoji krikščionė Libane, vadovavusi islamiškai mergaičių mokyklai.
Mai Ziadeh (1886–1941) – Nazerete gimusi rašytoja, intelektualė, viena ankstyvojo arabų feminizmo ikonų. Persikrausčiusi gyventi į Kairą ji du dešimtmečius kiekvieną antradienį savo namuose rengė literatūrinius salonus, į kuriuos rinkosi to meto inteligentija. Straipsnius spausdino, be kitų leidinių, ir Julios Tohme „Naujojoje moteryje“. Mokėjo aštuonias kalbas. „Tikrąjį, išskirtinį Mai meną šešėlyje paliko apie jos asmeninį gyvenimą sklandę mitai. <…> Protinga ir labai jautri, Mai aiškiai suvokė abejingumo jos rašymui kartumą. Ją supo žmonės, žavėjęsi jos grožiu, bet ne pasiekimais. <…> Jautrioji Mai sunkiai išgyveno tai, kad moters išvaizda painiojama su jos [intelektualiniu] darbu“, – apie M. Ziadeh rašo Ghada Samman.
Ghada Samman (g. 1942) – Damaske gimusi žurnalistė ir rašytoja. Publikavo daugiau nei keturiasdešimt įvairių žanrų kūrinių – apsakymų, romanų, poezijos rinkinių. Modernių pažiūrų ir drąsiai reiškianti savo principingas pozicijas politiniais ir socialiniais klausimais, savo kūrybos ašimi ir pagrindu Gh. Samman skelbė asmeninę laisvę. „Palengvinsiu darbą kritikui, kuriam sunku tiksliai nurodyti, apie ką yra visi mano rašytiniai darbai, – viename straipsnyje teigia ji. – Ant stalčiaus, kuriame laiko mano kūrybą, jis gali užrašyti: „Laisvės šauksmas!“
Ron Rosenbaum. Mano slėpiningosios J. D. Salingerio paieškos
2019 m. Nr. 1
Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė
1919 m. sausio 1 d. Manhetene, Niujorke (JAV) lietuvių kilmės žydui Solui Salingeriui ir vokiško, airiško bei škotiško kraujo turinčiai Miriam (tikr. Marie) Salinger gimė antrasis vaikas, sūnus Jeromeʼas Davidas Salingeris> – tapęs vienu tų (nedaugelio?) rašytojų, kurių pristatinėti arba nereikia, arba pristatant, matyt, geriausia apsiriboti sausais gyvenimo ir bibliografiniais faktais. Atrodo, to pageidavo ir pats „kultiniu“ vadintas autorius, po užgriuvusios sėkmės ir populiarumo, pasirodžius bene žinomiausiai jo apysakai „Rugiuose prie bedugnės“, pasitraukęs iš visuomeninio gyvenimo, atsiribojęs nuo savo šlovės ir daugiaprasmiai nutilęs.
Minėdami šimtąsias J. D. Salingerio gimimo metines apsieikime ir be sausų faktų, randamų žinynuose ir Vikipedijoje, ir be ditirambų. Pasiklausykime tylaus teksto.
Eseistinis amerikiečių literatūros žurnalisto, kritiko bei rašytojo Rono Rosenbaumo straipsnis pirmą kartą publikuotas 1997 m. žurnale „Esquire“, J. D. Salingeriui esant gyvam. Po trylikos metų, 2010 sausio 28 d., praėjus dienai po J. D. Salingerio mirties, šis tekstas paskelbtas pakartotinai – akivaizdu, kad ne vien jo autoriui jis įgavo papildomos reikšmės.
P. S. Apmaudu, kad vis dar neturime į lietuvių kalbą išversto šiame tekste minimo J. D. Salingerio apsakymo „Hapworth 16, 1924“. O gal rašytojo gimimo šimtmečio proga sulauksime?
Mano slėpiningosios J. D. Salingerio paieškos
Ant pašto dėžutės kelio gale nėra jokio vardo. Visame kelyje tai vienintelė pašto dėžutė be vardo. Namą užstoja ant šlaito augantys medžiai, kai kurie jų blykčioja neoniniais rožiniais ženklais EITI DRAUŽIAMA. Ženklais, kurie juodomis didžiosiomis raidėmis patikslindami – DRAUDŽIAMA MEDŽIOTI, SPĘSTI SPĄSTUS, ŽVEJOTI – tęsiasi tolyn, pabrėždami metafizinį draudimo platumą pridedant AR KAIP NORS KITAIP PIKTNAUDŽIAUTI.
Tiesiog būdamas čia, kelio gale, visai šalia nuosavybės ribos, jautiesi vienaip ar kitaip piktnaudžiaująs. Tai ne vien tik privati nuosavybė. Tai paties uždariausio žmogaus Amerikoje, galbūt paskutiniojo privataus asmens Amerikoje, nuosavybė. Šią vietą gaubianti tyla – ne šiaip tyla. Tai viso gyvenimo darbas. Tai išsižadėjimo ir pasiryžimo, ir brangaus bylinėjimosi vaisius. Tai savęs ištrėmimo, sumanumo ir apmąstymų tyla. Ši tyla savo galingu, nematomu būdu pati yra iškalbingas meno kūrinys. Tai Didžioji Tylos Siena, kurią aplink save pasistatė J. D. Salingeris.
Tai – ne pasyvi tyla, ji apčiuopiama ir provokuojanti. Tai tokia tyla, kurios žmonės keliauja patirti savo kailiu, jos išmėginti. Tai tokia tyla, kurią mes vienu metu ir gerbiame, ir ja piktinamės, kuri gundo ir priekaištauja. Kažkas mus prie jos traukia, verčia ją perprasti, išbandyti.
Dono DeLillo romane „Mao II“, kuriame vaizduojamas į Salingerį panašus uždaras rašytojas, pagrindinis veikėjas stebisi: kodėl tokią daugybę žmonių šitaip domina mano pasirinkimas būti nematomumu, pasislėpti, išnykti? „Kai rašytojas nerodo savo veido, – pats sau atsako, – jis tampa lokaliu Dievo didžiojo nenoro pasirodyti požymiu.“
Rašytojo tyla netapati Dievo tylai, tačiau analogijos esama: pagarbą keliantis kūrėjas, tas, kurį tikime turint tam tikrus atsakymus, atsisako prabilti į mus, slepia savo veidą, nerodo mums savo kūrinijos. Problematiškas, retai pasitaikantis nepasiekiamo, nematomo, abejingo rašytojo fenomenas (abejingo mūsų klausimams, abejingo industrializuoto viešumo kompleksui, kuriam tarnauja dauguma), yra literatūrinis teodicijos, specializuotos teologijos subdisciplinos, gvildenančios akivaizdų tylų Dievo abejingumą žmogaus kančių pragarui, problemos atitikmuo.
Ir kai rašytojas nenutraukia savo tylos, mes apgalvojame būdus į ją įsilaužti. Svarstome apie pasibeldimą į jo duris ir žinučių palikinėjimą jo pašto dėžutėje.
Dvi S. pašto dėžutės viliojo mane, stovintį jo įvažiavimo kelio pradžioje.
Pilka metalinė Jungtinių Valstijų pašto tarnybos dėžutė buvo užverta surūdijusia sklende. Tačiau šalia jos stovėjo miško žalumo pašto dėžutė atviromis durelėmis, su užklijuotu vietinio laikraščio „West Lebanons Valley News“ logotipu. Tuščia, tik įstrigęs vienatinis spausdintas lapelis, panašu, prabuvęs čia jau geroką laiką. Kieno nors kito laiškelis S.? Pasirodo, tai reklaminė skrajutė, bene labiausiai ne tuo adresu paliktas šlamštlaiškis Amerikoje.
BŪKITE CENTRE! Reklama klykė hiperplačiu trijų colių dydžio šriftu. Tai buvo šlamštlaiškis, reklamuojantis pagal užsakovo pageidavimą pagaminamas reklamines skrajutes – metašlamštlaiškis. MES JUMS PADĖSIME REKLAMUOTI JŪSŲ VERSLĄ! – ragino jis J. D. Salingerį.
Savireklaminė Amerikos kultūra, besibeldžianti pas paskutinįjį likusį privatų asmenį.
Tai privertė mane darsyk pagalvoti prieš paliekant savo laišką S. Tai privertė mane dar kartą permąstyti tai, ką ketinau pasakyti, o gal būtų geriau tiesiog pasišalinti ir palikti jo tylą tyloje. Juk argi bet koks laiškelis, kad ir koks širdingas, nebūtų tiesiog panašaus pobūdžio šventvagystė, tiesiog dar vienas šlamštlaiškis, besitaikantis į S.?
Suvokiau, kad turiu kruopščiai apgalvoti kitą savo žingsnį, nes galiu padaryti ką nors, dėl ko vėliau ilgai apgailestausiu.
Metas, kai kalba tylieji
Vakarą prieš iškeliaudamas į Naująjį Hampšyrą išgirdau keistą pasakojimą apie J. D. Salingerio Sieną: Netikrų žaizdų istoriją. Ji buvo prisiminta, kai paminėjau savo susižavėjimą S. siena kalboje, pasakytoje Harvardo „Nieman Fellows“ draugijos namuose. Tikėdamasis, kad galiu išpešti kokią neįtikėtiną istoriją apie S. (ar bent jau sužinoti jo adresą) iš auditorijoje esančių kietų reporterių, papasakojau jiems apie savo ekspedicijos idėją: keliausiu į Kornišą, mažytį kalvotą kaimelį aštuoniolika mylių į pietus nuo Hanoverio, pastarųjų keturiasdešimt ketverių metų S. tyliojo nusišalinimo vietą. Ne tam, kad trukdyčiau S. ar kad belsčiausi į jo duris, ar kad laukčiau ant slenksčio. Ne, pasakiau jiems, ko labiausiai noriu – tai įdėmiai pažvelgti į S. sieną. Tai bent jau iš dalies tiesa. Jei S. kartais pasirodytų iš už sienos ir įtrauktų mane į diskusiją apie „garsą, kai ploja viena ranka“, aš neatsisakyčiau. Tačiau aš nesitikėjau, kad taip nutiks. Mano mintis buvo tokia, kad pati S. Siena – ne vien materiali siena iš medžio ar akmens, kuria, girdėjau, jis apsupo savo namą, bet metafizinė Siena, Tylos Siena, kurią jis pasistatė aplink save patį, aplink savo darbus, – tam tikra prasme yra jo stipriausias, iškalbingiausias, galbūt ilgiausiai gyvuojantis meno kūrinys. Paaiškinau savo Tylos partijos sąvoką: tai nedidelė, bet galinga mažumų sąjunga, kurią Amerikos kultūroje įkūrė tokie rašytojai kaip Salingeris ir Thomas Pynchonas, Williamas Whartonas, ir su tam tikromis išlygomis Donas DeLillo (ne tiek tylus, kiek drovus viešumo). Jie ne tiek partija, kiek laisvai susieta grupė giminingų sielų, kurių sąmoningos tylos skirtybės varijuoja nuo rašymo, bet nepublikavimo (S.) iki publikavimo, bet nesirodymo (Pynchonas), publikavimo pasirašant pseudonimu vengiant viešumos (Whartonas) ir publikavimo aktyviai nelendant į viešumą (DeLillo). Jų uždarumo ir slėpimosi, savęs nušalinimo atmainos bendrai sukuria provokatyvų atskilimą nuo savęs išaukštinimo kultūros, pasiglemžusios šiuolaikinę leidybą, taip pat yra kaip priekaištas industrializuoto viešumo darinio, dominuojančio šiuolaikinėje įžymybių kultūroje, „baltojo triukšmo“ (DeLillo apysakos pavadinimas) ūžesiui.
Ir štai netikėtai šį sezoną pasirodė, kad tylieji – savo pačių išskirtiniais gestų kalbos būdais – ėmė kalbėti! Sausio mėnesį literatūrinį pasaulį sudrebino pranešimas, kad S. apsisprendė mažam, bet žymiam pokyčiui, nedideliam įtrūkiui, o gal net pralaužimui Sienoje. Jis nepaaiškinamai, donkichotiškai suteikė leidimą nedidelei leidyklai („Orchises Press“ Aleksandrijoje, Virdžinijos valstija, leidžianti mažai žinomus šiuolaikinius poetus) išleisti kietais viršeliais paskutinįjį savo publikuotą kūrinį, „Hepvortas 16, 1924“ („Hapworth 16, 1924“), kuris pirmą kartą pasirodė 1965 m. birželio 19 d. „The New Yorker“ numeryje ir išliko daugiausia išblukusiuose nesuskaičiuojamuose perkopijavimuose.
Tai buvo netikėtas ir mįslingas pokytis, kadangi tris dešimtmečius S. atsisakinėjo duoti sutikimą, kad šis kūrinys būtų išleistas knyga (skirtingai nei kiti du ilgi tame pat žurnale publikuoti kūriniai – „Franė“ ir „Zujis“). Be to, jam buvo tapę įprasta iš už sienos paleisti piktą šunį, teisiškai puolant neautorizuotas kitų savo nekanonizuotų darbų publikacijas (ankstyvieji neatrinkti apsakymai; asmeniniai laiškai, biografo rasti universiteto archyvuose). Jam net pavyko uždrausti citatas iš jau publikuotų kūrinių: pernai metų pabaigoje jo agentas privertė pelno nesiekiantį tinklalapį, moderuojamą „Rugiuose prie bedugnės“ gerbėjo, liautis siūlius kitiems gerbėjams įkvepiančias citatas iš apsakymo.
Vis dėlto bendrame kontekste „Hepvortas“ neprilygo žemės drebėjimui: juk S. neišleido kūrinio ar kūrinių, kuriuos, kaip tikima, rašė pastaruosius tris dešimtmečius, – tų, kurie, anot kai kurių šaltinių, ir toliau kaups dulkes kur nors seife iki (bent jau) rašytojo mirties. Jis juk neketino su „Hepvortu“ važinėti po knygų muges ar apsilankyti Oprahos Winfrey „Knygų klube“. Vis dėlto turint omenyje Sienos istoriją, monolitiškos, bekompromisės Tylos Sienos, kuria jis apsistatė, toks sprendimas, atrodė, pranašavo šį tą daugiau nei vien žurnalinės istorijos perspausdinimą.
Šiemet S. sukako septyniasdešimt aštuoneri, jis buvo nusišalinęs ištisus dešimtmečius – daugeliui atrodė, kad tai dvasiniai ieškojimai, siekiant kažko, kam būtinas atsiribojimas ir tyla, ieškojimai, atriboti Sienos. Ar jis nusprendė sušvelninti savo tylos griežtumą dėl savojo mirtingumo suvokimo – ateisiančios neišvengiamos, nesugriaunamos tylos? Ar galbūt jo ieškojimai pagaliau atvedė prie atsakymo, kurį jis panoro išsakyti? Ar „Hepvorte“ buvo kažkas paslėpta, kokia nors užuomina, koks nors raktas į jo tylą, apie kuriuos ji norėjo mums priminti? Kadangi tai buvo S., dabar labiau mitinis įvaizdis nei realus asmuo, spėliojimai įgavo tam tikrą tūkstantmečio skubą – laukiant pažadėtojo pranašo sugrįžimo.
Salingerio pareiškimui pridėtinio krūvio suteikė tai, jog žinia pasklido visai prieš pat kitą pranešimą – kad dar viena iš Tylos partijos kolonų, Thomas Pynchonas, ketina išleisti naują romaną – „Mason & Dixon“, pirmąjį po septynerių metų pertraukos. O po Pynchono pasirodė ir ilgai lauktas naujasis DeLillo romanas „Underworld“.
Pynchono tyla skyrėsi nuo nuosaikesnės S. tylos vienu aspektu: skirtingai nei S., jis niekad nebuvo liovęsis rašyti iš principo. Tačiau jo tyla ekstremalesnė už S. tylą kitkuo: pokariniu laikotarpiu S. buvo tapęs tam tikru viešu asmeniu Niujorko literatūriniame pasaulyje – pietaudavo „Sork Club“ su savo britų leidėjais, žaidė pokerį su rašytojais ir redaktoriais, valgydavo priešpiečius su tokiais rafinuotais niujorkiečiais, kaip S. J. Perelmanas, – o paskui staiga save ištrėmė, nutildė kaip viešą asmenį, pradingo už savo Sienos ir nustojo leisti knygas, o galbūt net rašyti.
Kita vertus, Pynchonas kone nuo pat pradžių atsisakė žaisti literatūrinį žaidimą: jis visuomet labiau nebūdavo, nei būdavo. Jis buvo užsislaptinęs rašytojas nuo pat tada, kai viešasis industrializuotas darinys pirmąkart pabandė jį susekti savo radaro ekrane. Sklinda gandas, kad kai turėjo pasirodyti jo įsimintinas pirmasis romanas „V.“, Pynchonas gyveno Meksikoje, ir kai jis suprato, kad žurnalas „Time“ pasiuntė kažką nufotografuoti tos naujosios literatūros žvaigždės (t. y. Pynchono), „jis tiesiog įlipo į autobusą ir pradingo“ – kaip pasakojo man vienas jo kolega. Nuo tada trisdešimt metų jis buvo šmėkla, gandas be jokio kam nors žinomo adreso. (Salingerio atveju mes bent jau žinojome, kokioje valstijoje, kokiame mieste jis gyvena.)
Legendinis Pynchono nematomumas buvo toks visapusis ir tęsėsi taip ilgai, kad dar 1976 m. vienas įsivaizduojamas autorius (Johnas Calvinas Batcheloras) netgi parašė itin išmintingą tekstą, pašiepiantį mokslinius straipsnius, įrodinėdamas pusiau rimtą hipotezę, kad Thomas Pynchonas yra J. D. Salingeris, Salingeris, kuris apeidinėjo (ar saugojo) savo Tylos Sieną publikuodamas kūrybą Pynchono pseudonimu. Kiti spėjo, kad Williamas Whartonas – iš tiesų pseudonimas, o už jo slepiasi Salingeris.
Komiškų, keistų spekuliacijų sankaupa Salingerio ir Pynchono tema yra prikaustančios jų abiejų tylų galios mums liudijimas. Kultūroje, pamišusioje dėl viešumo ir pametusioje galvą dėl įžymybių, jie tapo lyg Tylintieji Madonna ir Michae-
las Jacksonas, įžymybėmis dėl savo uždarumo ir įžymumo atsisakymo, dėl tokio didžio kaip [Enriqueʼs Vila-Mato] Bartlebio atsisakymo, vis tebeaidinčio jų tyliojo „verčiau meilyčiau to nedaryti“. Neblėstančią totemišką Salingerio vardo galią galima pajusti zeitgeistiniame Jerry’io Maguire’o filme, kuriame Tomo Cruise’o personažas lygina nepagražintą savo idealistiškosios knygos „Mission Statement“ (kritikuojančios madingą materializmą; dėl šios knygos jis buvo atleistas iš sporto rinkodaros agentūros) viršelio santūrumą su „Rugiuose prie bedugnės“ viršelio tyrumu.
Be abejo, kalbant apie Tylos partiją, reikia turėti omenyje, kad nėra vienos tylos, o daug uždarumo variacijų ir laipsnių. Literatūros istorijoje būta degančios tylos, galbūt ekstremaliausias ir širdį paliečiantis atvejis – Nikolajus Gogolis, sumaitinantis antrąją savo komiško šedevro „Mirusios sielos“ dalį malkomis kūrenamos krosnies liepsnoms, kai buvo apimtas dvasinės krizės ar nervinio išsekimo. Yra nepasitikėjimo savimi tyla: Emily Dickinson netikėjimas, kad jos kūryba tikrai buvo verta išvysti dienos šviesą. Yra primesta cenzūros tyla, vidinė paralyžiuojančio rašytojo užsiblokavimo tyla. Tačiau tyla, su kuria susiduri S. įvažiavimo keliuke, yra įtikinamiausia: sąmoninga tyla, atliepianti tam tikrą dvasinį atsižadėjimą, kurį trapistų rašytojas Thomas Mertonas pavadino pasirinktąja tyla. „Nuslėptas meno kūrinys, – kažkas sako DeLillo romane, – yra vienintelė likusi iškalba.“
Šventojo kantrybės išbandymas
Grįžtant prie Netikrų žaizdų istorijos: kaip ir tikėjausi, vienas iš buvusiųjų „Nieman Fellows“ auditorijoje po mano kalbos kreipėsi į mane su neįtikėtina istorija apie S. Tas žmogus papasakojo apie draugą, kuris, būdamas jaunuolis, nukeliavo piligriminę kelionę iki Salingerio namų, kelionę, kuri pasaulietinėje literatūros kultūroje yra artimiausia religiniam ritualui, apeiginė kelionė. Tai tokia kelionė, kurią S. – matyt, savo paties nelaimei – paskatino visuotinai žinoma „Rugiuose prie bedugnės“ dalimi, kurioje Houldenas Kolfildas apibūdina galingą ryšį, kurį jaučia turįs su mėgstamais rašytojais, ir kaip tas ryšys sukelia norą tokiam rašytojui paskambinti. Autorius nesako – susiraskite rašytoją, tačiau keli keliauninkai vis dėlto tai padaro, nes, kad ir kaip ten būtų, tik keletas žmonių turi jo telefono numerį. (Aš turiu jo numerį. Tiesiog juo nepasinaudojau.)
Pati piligrimystė iki S. namo, iki jo Sienos šešėlio tapo Amerikos literatūrinio mito dalimi, akivaizdžiausiai perteiktu W. P. Kinsellos knygoje „Shoeless Joe“, kurioje Ajovos fermeris išsiruošia į Naująjį Hampšyrą, turėdamas planą pagrobti J. D. Salingerį ir nugabenti jį į beisbolo rungtynes, nes Balsas skyrė jam misiją „palengvinti jo skausmą“. Netik-rų žaizdų istorija pasirodė besanti netyčinė palengvink-jo-skausmą priesako parodinė inversija. Tą naktį Kembridže, savo viešbučio kambaryje, galėjau sekti to vaikino, apie kurį man buvo pasakojama, pėdomis, vaikino, įvykdžiusio netikrų žaizdų piligrimystę.
Kaip man pasakojo mano pašnekovas, septintajame dešimtmetyje, būdami paaugliai, jo draugas ir keli panašiai Salingerio apsėsti bičiuliai išmąstė, jų tuometiniu supratimu, velnioniškai suktą planą, kaip išvilioti Salingerį iš už jo Sienos. Planas buvo toks: nuvažiuoti į Kornišą ir sustoti prie Salingerio namo, kur tas jaunuolis turėjo susiplėšyti drabužius ir išsitepti kūną bei galvą kečupu, neva tai kraujas, – kad atrodytų, jog yra smarkiai primuštas. Jie galvotrūkčiais nulėktų iki S. namo sienų, išvilktų „auką“ iš automobilio ir nudumtų tolyn, palikę vaitojantį draugą. Tikėtasi, kad tokiu atveju S. privalėtų pasirodyti – jis negalėtų ignoruoti žmogaus, galbūt mirtinai kraujuojančio ant jo slenksčio, pagalbos šauksmo. S. turėtų išeiti iš už Sienos, įnešti į vidų vaikiną ir palengvinti jo skausmą.
Kad ir neapgalvotai sukurptas, tai buvo planas išbandyti šventojo kantrybei, nes plane slypėjo etinė / dvasinė dilema: kečupu išsitepęs vaikis nebūtų tiesiog dar vienas paauglys fanas ar ant laiptelių trypčiojantis žurnalistas, o kenčiantis žmogus, kuriam reikalinga pagalba. Ar S. galėtų ją atsakyti?
Taip jie ir padarė – ištepė bičiulį kečupu ir paliko jį tiesiai priešais sieną. Vaikis ėmė apsimestinai dejuoti ir laukė, ar pasirodys S., kad jam padėtų.
Čia vertėtų padaryti mažą nukrypimą aptariant S. Sieną, jos kilmės teorijas ir tikrąjį tikslą, taip pat ir galimą kilmę iš „mergaitės žurnalistės išdavystės“ istorijos. Nukrypimas, kurį darau kaltinančių Tisbės žodžių „Vasarvidžio nakties sapne“, kur ji kreipiasi į aktorių, vaidinantį Sieną, dvasia: „O Siena, mano skundą tu girdėjai“1.
Pats įtikinamiausias pastebėjimas apie pirmąjį S. Sienos atsiradimą aptinkamas vienintelėje rimtoje Salingerio biografijoje, Iano Hamiltono „Ieškant J. D. Salingerio“ („In Search of J. D. Salinger“). Tai knyga, kurios kankinama istorija tam tikra prasme yra paminklas, ir S. tylos auka, tam, kuris kenčia tikras žaizdas, žiojėjančias skyles nuo pat susitikimo, skaudaus susidūrimo su Siena.
Hamiltonas, gerbiamas britų biografas ir poetas, parašęs ir Roberto Lowello biografiją, nusprendė aprašyti S. gyvenimą, žinodamas, kad mažai tikėtina, jog pats S. bendradarbiaus. Tačiau Hamiltonas net negalėjo tikėtis tikrų tikriausio karo, kurį S. galiausiai ėmėsi vykdyti prieš jo knygą, karo, privertusio Hamiltoną išbraukti iš rankraščio citatas ir para-frazes iš kai kurių asmeninių S. laiškų.
Vis dėlto žaizdotoje Hamiltono knygos versijoje, išgyvenusioje S. teisminius išpuolius, yra stebinančios medžiagos, kurioje įdomiausia – autoriaus požiūris į Sienos kilmę.
Pagal Hamiltono chronologiją, S. persikėlė į Kornišą 1953 m. Tuomet būdamas trisdešimt ketverių metų amžiaus, rašytojas po 1951 m. pasirodžiusios knygos „Rugiuose prie bedugnės“ galėjo džiaugtis tiek literatūrine, tiek komercine sėkme, tačiau dar nebuvo tapęs kultine figūra. Jo hidžra į kalnų tvirtovę šiaurėje turėjo prisidėti prie kulto sukūrimo – kad ir koks ypatingas, jis jau nebebuvo Niujorko rašytojas; dabar jis buvo Žmogus ant Kalno viršūnės. Iš tiesų, jo valdos apima kalvos viršūnę, kuri beveik visada vadinama viršukalve „su penkių padėčių vaizdu“ (galbūt dėl numanomo dvasinio rezonanso su būsenomis2).
Dauguma nuomonių sutampa dėl vieno – kad S. pasitraukimas buvo kažkuo susijęs su jo tuomet išgyvenama dvasine transformacija. Didėjantis susidomėjimas dvasinėmis Rytų disciplinomis – ypač vediškąja hindu filosofija, sureikšminančia karmą bei reinkarnaciją, ir dzenbudizmu, teigiančiu ego atsisakymą, kad pajaustum asmeninį atsiskyrimą ir kūrinijos vienį, – jo kūryboje ėmė reikštis trumpuosiuose apsakymuose ankstyvajame šeštajame dešimtmetyje. Tačiau Hamiltonas atskleidžia, kad S. persikėlimas į Kornišą iš pradžių nebuvo pasinėrimas į atsiskyrėlišką dvasinį gyvenimą. Bent jau iš pradžių S. gyveno socialiai labai aktyvų gyvenimą, bendraudamas tiek su kaimynais Korniše, tiek (daug smalsiau) su grupe moksleivių Vindzore, didesniame Vermonto valstijos mieste, pasiekiamame per dengtą tiltą. Anot Hamiltono, susiradusio S. bičiulius – vidurinės mokyklos moksleivius, vienas jų papasakojo: „Su juo būdavo velnioniškai smagu. Jis visuomet mus pavaišindavo – pirkdavo mums maisto ir gėrimų. Jį labai domino krepšinio ir futbolo rungtynės… Po pamokų susigrūsdavome į jo džipą ir važiuodavome pas jį į namus. Jo namai visuomet būdavo atviri.“ „Mes visi į jį lygiavomės, – prisimena kitas Hamiltono pašnekovas, – ypač atskilėliai.“
Tačiau tuomet nutiko Išdavystė, tikroji žurnalistikos nuodėmė. Kaip žinia, viena moksleivė iš Vindzoro vidurinės mokyklos paprašė S. duoti interviu mokyklos skilčiai vietiniame laikraštyje. Jis davė interviu, bet laikraštis, „Claremont Daily Eagle“, pateikė tai kaip sensaciją. Kaip vėliau viename žurnale buvo cituojamas pats Hamiltonas, „kitą kartą, kai pilna mašina jaunuolių atvažiavo prie Salingerio namo, jo, atrodė, nebuvo namuose… Kai jie atvyko dar kartą, pamatė, kad namas „visiškai paslėptas tvirtos, neįveikiamos, žmogaus ūgio medinės tvoros“. Tuometiniam savo fotografui S. pasakė, kad interviu trukdo jo misijai. Jų daugiau nebūsią, „kol nepabaigiau to, ką pradėjau“.
Prasidėjo Sienos era. Už jos pasislėpusiam S. tai buvo padidėjusio susitelkimo į dvasinius klausimus metas, atsispindėjęs visiems žinomame epigrafe apie tylą, kurį jis įrašė į tais metais pasirodžiusį jo pirmojo trumpųjų apsakymų rinkinio „Devyni apsakymai“ leidimą kietais viršeliais:
Žinome garsą, kai suploja dvi rankos.
O koks garsas, kai ploja viena ranka?
– Dzeno Koanas3
Visa tai prisidėjo prie mistikos augimo: kas vyko už Sienos, kokios tyliosios paieškos? Siena buvo atsiskirta nuo pasaulio, bet kartu ir viliojo jį, sukeldama norą rasti atsakymus į jos keliamus klausimus, neįtikėtinas spėliones. Viename savo vėlesnių apsakymų S. pasakotojas / alter ego kalba apie gandus, esą jis praleidžia „šešis metų mėnesius budistų vienuolyne, o kitus šešis – psichiatrijos įstaigoje“.
Buvo daug ir kaimietiško normalumo ženklų: santuoka su jauna angle Claire Douglas; vaikai Mattas ir Peggy; metai gyvenant su jauna rašytoja Joyce Maynard; paskui dar viena santuoka. Šis vyras nebuvo visiškas atsiskyrėlis ar vienuolis. Tačiau tolydžio augo jausmas, kad Sienai, atribojančiai jį nuo pasaulio, kažkaip pavyko įkalinti S., apsupti jį. DeLillo apsakyme apie į Salingerį panašų rašytoją yra numanoma paralelė tarp teroristų kažkokiame rūsyje Beirute įkalinto poeto ir rašytojo, tapusio savo paties įkaitu mažyčiame kambarėlyje; įžymumo įkaitu – ar bauginančios savo paties tobulumo vizijos didybės.
Gydančiosios S. filosofijos atskleidimas
Bent jau atrodė, kad jo darbuose siena vis auga. Per dvylika metų nuo tada, kai 1953 m. pasistatė sieną, jis publikavo tik keturis trumpus apsakymus; tuomet pasirodė „Hepvortas“ ir – trisdešimt dveji metai tylos. Tarp skaitytojų ir kritikų stiprėjo nuojauta, kad jis apsisupo ir įsivaizduojama siena, rašydamas su augančiu apsėdimu apie tikrąją Glasų šeimos (Korleonės jautrioje literatūrinėje aplinkoje) dvasinę pusę. Glasai – didelė niujorkiečių šeima, kurios septynias atžalas įvairiais būdais persekioja ir kankina pirmagimio Simoro mįslingas dvasingumas ir paslaptinga savižudybė. Guru, poetas, avataras, buvęs vunderkindas ir nuolatinis pramoginės radijo viktorinos dalyvis, vaikas įžymybė Simoras, kaip sužinome apsakyme „Hepvortas“ (parašytame neįprasta forma – kaip dvidešimties tūkstančių žodžių ilgumo laiškas, kurį iš vasaros stovyklos į namus rašo ne pagal metus subrendęs septynmetis Simoras), pats yra persekiojamas savo buvusių gyvenimų, kaip jis pats vadina, – buvusių inkarnacinių „apsireiškimų“ vizijų. Persekiojamas jis ir savo mirties numatymo – nusišovimo, paslaptingai aprašyto „Nuostabioje dienoje bananžuvėms gaudyti“ – o iš šio apsakymo, šios savižudybės buvo parašyti tūkstančiai daktaro disertacijų, ir kiekviena jų stengėsi paaiškinti, kodėl Simoras save nutildė.
Ar S. už Sienos bandė įvykdyti meninę savižudybę, užtildydamas save Glasų namuose, savo kuriamose Glasų šeimos kronikose? Ar galbūt jis pasiekė kokį keistą naują dvasinės ar meninės transcendencijos lygmenį – rašymą, nebereikalaujantį ego patvirtinimo kūrinių publikavimu ar skaitytojų dėmesiu, bent jau kol yra gyvas? Arba – siaubinga mintis – dabar jis rašė tik Dievui ir ketino pasielgti gogoliškai – prieš mirtį sumaitinti darbą liepsnoms?
Kai buvo paskelbta apie S. sprendimą suteikti apsakymui „Hepvortas“ gyvenimą už Sienos ribų, tie mūsų, kuriems tai rūpėjo, skubėjome valyti dulkių nuo turimų išblukusių šio kūrinio kopijų ir ieškojome jame užuominų. Viena vertus, šiame apsakyme – hermetiškiausiame ir labiausiai į save nukreiptame S. kūrinyje – dar vaikas Simoras Glasas, atrodo, pateikia tam tikrų užuominų apie savo kūrėjo tylą.
Kalbėdamas apie „karminius namų darbus“, kuriuos jam reikia padaryti, Simoras pamini poreikį „judėti taip tyliai, kaip tik įmanoma“, o tuomet pacituoja rytiečių išminčių Tsiangą Samdupą (tam tikra prasme taip keliama prielaida, kad mes, be abejo, žinome jo autorystę), pasisakiusį apie Tylą: „Tyla! Eik pirmyn, bet niekam nesakyk“, – įsako mums garbingasis Samdupas, anot mažojo Simoro. O tai yra ir užuomina apie tai, ką galbūt daro S.: eina pirmyn teberašydamas, bet niekam apie tai nesako – nepublikuoja to, ką parašęs. Galbūt iki tol, kol bus pakeliui į savo kitą inkarnaciją.
„Hepvorto“ pasakojimas taip pat pametėja mums erzinančią užuominą apie kitą niekad nematytą Salingerio apsakymą – tą, kurį jis galbūt parašė, bet parodė tik Dievui, arba galbūt tą, kurį jis vis rašė ir perrašinėjo, negalėdamas pabaigti. Sprendžiant iš visko, tai gali būti jį nutildęs apsakymas. Mes žinome apie šį apsakymą arba manome žiną, nes „Hepvorte“ septynmetis Simoras numato tiek jį nulemiantį įvykį, tiek patį apsakymą, kurį jo brolis Badis, Salingerio alter ego, apie tą įvykį parašys. Ar tai – tik sutapimas, kad šis apsakymas, pasakojimas, galbūt nutildęs S., yra pasakojimas apie Gundymą ir Krytį į įžymumą? Apie staigų įžymumą, į kurį krenta Glasų šeimos vaikai – pramoginės radijo viktorinos „Koks nuovokus mažylis!“ žvaigždės. Jų išstatymas viešumui, paliksiančiam visus juos įsibaiminusius ir skirtingai sužeistus. Tariamas pohepvortinis apsakymas gali būti matomas kaip alegorija žaizdų, kurias patyrė pats S., tapęs savotišku vunderkindiniu įžymybe.
Žaizdos, taip. Grįžkime prie Netikrų žaizdų istorijos, kurioje už savo sienos esantis galimai sužeistas S. atsiduria akistatoje su apgavikiškai sužeistu jo ieškotoju, vaitojančiu lauke. Kaip man pasakojo netikromis žaizdomis nusivylusios „aukos“ bičiulis, toliau nutiko štai kas: kai tik vaikinas buvo paliktas ant kelio, išteptas kečupu ir dejuojantis, name už sienos įsižiebė šviesos, „lyg kas stebėtų“. O tada, po kiek laiko, šviesos išsijungė. O tada nieko. Tyla. Niekas nepasirodė. Galiausiai grįžo vaikino draugai ir jie visi dingo. Jie išsinešdino iš ten nemanydami, kad S. buvo žiaurus ar beširdis. Jie nusprendė, kad netikrų žaizdų reikalas jau buvo kieno nors išbandytas anksčiau: tai jau buvo tapę įprasta ieškotojams – nešti prie sienos žaizdas, ir tikras, ir netikras. Kad S. kažkaip išsiugdė gebėjimą atskirti kečupą nuo kraujo, tikrą skausmą nuo jo simuliacijos. Tai tam tikra prasme patvirtina istorija, kuria su manim pasidalijo Jonathanas Schwartzas, rašytojas ir radijo veikėjas. Jis pasakojo apie pažįstamą moterį, kuri nukeliavo iki S. namų su penkiamečiu sūnumi. Ji netgi pabeldė į S. duris, o jis neatidarė. Tada ji šūktelėjo jam, kad mašinoje sėdi jos pavargęs, ligotas vaikas. Tuomet S. tapęs itin rūpestingas, pakvietė juos abu vidun, pamaitino ir ilgiausiai žaidė su vaiku, jiems visiems žiūrint per televizorių „Monkey Business“ bei „I Love Lucy“ serialus.
Šventasis Pranciškus Asyžietis ar Michaelas Jacksonas? Abu jie, šventasis ir keistai uždarus įžymybė, traukė sužeistuosius. Netikrų žaizdų istorija ilgam liko mano atmintyje, nes ji, rodos, paaiškina galingą trauką prie Sienos, neatsispiriamas tylos, kuria toks rašytojas kaip S. apsupa save, viliones. Prie S. Sienos mus, ar asmeniškai, ar metaforiškai, viliojanti galia yra jausmas, kad tyla reiškia kažkokį ypatingą žinojimą, išmintį, neapsakomos paslapties įsiskverbimą už žodžių, už iškalbos, išreiškiamos vien tik tyloje. Siena, kurią jis pastatė metaforiškai, yra vieta, kur mes galime atnešti savo tikras žaizdas apžiūrai, pagydymui – žaizdas, mūsų sielos skyles, tuščias ertmes, išėstas neautentiškumo pajautos, nuniokotas įžymybių kultūros.
Tai atveda mane prie gana keisto atradimo, kurį padariau apie S. kaip apie gydytoją (ang. healer) po įvairių mano atliktų apklausų apie Žmogų už Sienos, – kai ko, kas dar niekuomet nebuvo užfiksuota. Tai apreiškimas, prie kurio buvau vedamas labai netiesiogiai, paskirų sąsajų gija, ir prieštaraujantis tradiciniam žinojimui apie S. kaip visišką Rytų religinių disciplinų vergą. Nors tiesa, kad Rytų mokymai kelia jam didelį susižavėjimą, iš tiesų gydančioji disciplina, kuri jį, bent jau kurį laiką, žavėjo, ta, kurią jis dėstė ir kitiems, yra daug artimesnė jo gyvenamai vietai, vakarietiškajai gydymo(si) sistemai: homeopatija. Taip, homeopatija, eretiškoji alternatyvi diagnozavimo ir gydymo sistema, išrasta vokiečių gydytojo Samuelio Hahnemanno aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje; ta, kurią ignoravo meinstryminė medicina, kurią vėl prisiminė naujojo amžiaus gydytojai, ta, kuria, kaip teigiama, be kitų asmenų, vis dar pasitiki ir britų karališkoji šeima.
Kodėl homeopatija? Dalis patrauklumo galėtų slypėti tame, kaip Hahnemanno gydymo sistemos vokiškasis romantizmas, siūlydamas tiltą tarp fiziško ir metafiziško, peržengia dvasios ir kūno dualizmą, kurį koneveikia vaikiškieji S. avatarai, pavyzdžiui, Tedis „Devyniuose apsakymuose“ ir Simoras apsakyme „Hepvortas“. Homeopatija yra abipusis dviejų karalysčių rezonansas. Paliekant nuošalyje jos mokslinį pagrįstumą, homeopatijos pastangose save paaiškinti galima įžvelgti metaforišką poeziją, kas, manau, rezonuotų su S. atsiskyrėlišku buvimu nebūnant.
Senasis Samuelis Hahnemannas tikėjo, kad begalinai maža dozė to, kas tave susargdino, gali padėti tau pasveikti. Pavyzdžiui, jei jūs vemiate, homeopatas išrašytų mažulytes dozes pykinimą sukeliančių žolelių. Dar keisčiau ir prieštaringiau yra tai, jog Hahnemannas tikėjo, kad kuo labiau jis atskies savo vaistus distiliuotu vandeniu, tuo jie taps stipresni. Todėl kritikuojantys homeopatiją tvirtina, kad tokių vaistų „didžiausias veiksmingumas“, t. y. didžiausias atskiedimas, tėra atskiedimas iki nematomumo, ir kad gydytojai homeopatai iš esmės išrašo savo pacientams ne ką kita, o tiesiog distiliuotą vandenį. Į tai homeopatijos šalininkai poetiškai atsako – svarbiausia yra ne pats gydomasis augalas vandenyje, bet „potencialus“ pėdsakas, paliktas kadaise buvusios, o dabar nebesančios jo dozės molekuliniame skysčio konfigūracijos lygmenyje. Buvusio sąlyčio prisiminimas, kažkaip įsirašęs vandenyje.
Neginu mokslo, tiesiog žaviuosi sveikimo sistemos poezija, sistemos, kurioje nebuvimas ir prisiminimas turi daugiau galios nei buvimas, – ir teigiu, kad kažkur šioje homeopatijos retorikoje yra paties S. nebuvimo ir nematomumo mūsų kultūroje metafora: kad jo buvimo pašalinimas paliko atminimą apie jį, jo įtaką, galbūt net jo gydančiąją galią stipriau veikiančius, nei būtų buvęs jo neatskiestas buvimas. Kad jo tyla yra tam tikras homeopatinis vaistas triukšmo, nuo kurio visi kenčiame, ligai.
Klausinėdamas sužinojau ir kitų netikėtų dalykų apie S. Be Glasų šeimos kronikų, jis taip pat parašė ir scenarijų, tam tikrą juodraštį, kuriame jo ištikimasis Glasų šeimos pasakotojas ir alter ego, Badis, priverstas atsilaikyti prieš kritiką dėl vis miglotesnio ir mistiškesnio pasakojimo pobūdžio, kuriuo persmelkti visi vėlesni S. parašyti Simoro apsėstos Glasų šeimos apsakymai. (Nemažai užmokėčiau, kad tai pamatyčiau.) Taip pat girdėjau, nors tuo būčiau linkęs tikėti mažiau, kad jis galimai parašė kelių filmų scenarijus Europos prodiuseriams, pasirašydamas pseudonimu.
Sužinojau, kad jis ne Howardo Hugheso tipo atsiskyrėlis, kad jis keliavo tiek po mūsų šalį, tiek ir po užsienį, kad jis suprato jį supančią kultūrą, nebuvo nuo jos visiškai atsiskyręs.
Ir galiausiai, aš sužinojau, koks jo mėgstamiausias nesveikas maistas. Tai išgirdau iš draugės, kuri kartą susivokė stovinti už S. delikatesų krautuvėlėje, kurioje jis – nuolatinis lankytojas. S. skundėsi dėl to, kaip buvo supjaustyta jo soppressata, kaimiškas saliamis (jam patinka, kai ji „supjaustyta plonai ir susluoksniuota“, kaip proza jo ankstyvuosiuose apsakymuose, publikuotuose „New Yorker“), toks rūpestis gali būti duoklė jo velioniui tėvui Solui, mėsos ir sūrio importuotojui. Paprašiau savo draugės pasikalbėti su krautuvėlės pardavėju ir sužinojau pritrenkiantį faktą, kad mėgstamiausias S. nesveikas maistas yra (prisiekiu) spurgų skylės! Tešlinis atitikmuo plojimui viena ranka.
Tačiau iš visų šių netikėtų atradimų būtent homeopatiškasis man atrodo lyg pati galingiausia tiesa apie tai, kas yra S.: jei ne gydytojas, tai ligos tyrėjas pačia plačiausia prasme, literatūrinis ligos, ar lėkšto ėjimo į mirtį, nuo kurių mes, kaip individai ir kaip kultūra, kenčiame, diagnostikas.
Jo vaistai? Sužinojau, kad S. ypač domėjosi homeopatiniu vaistu likopodiumu – įvairiais pataisų preparatais, atskiestais, žinoma, kone iki nematomumo. Greitas žvilgsnis į homeopatinę literatūrą pateikė žavingą atradimą, kad tarp Hahnmanno mokinių žinomas vienas toks dalykas, vadinamoji „likopodiška asmenybė“. Vienas britų praktikas apibūdino tai taip: „Kitokie, sąžiningi, skrupulingi, bet sąmoningi… [likopodiški žmonės] nemėgsta rodytis viešumoje ir gali lengvai įsižeisti…“
Skaitant homeopatinę literatūrą apie likopodišką asmenybę, manęs neapleido keistas jausmas, kad buvau per žingsnį nuo supratimo, kaip S. diagnozuoja savo paties personą. O galbūt ir į užuominą, kodėl jis nusprendė išleisti „Hepvortą“. Vaistas melancholijai nuo daktaro S., mažytė, bet itin galinga jo buvimo dozė, šviežiai suleista į kultūros arteriją, begalinai mažas jį supančios Sienos atvėrimas, tikintis sužadinti, homeopatiškąja tradicija, Buvimą, Nebuvimo prisiminimą – likopodiumas sielai, mūsų ir jo paties.
Gaudytojas įvažiavimo keliuke
Kirtęs Masačusetso ir Naujojo Hampšyro sieną, važiuodamas į šiaurės vakarus žiemiškai skaistų, staigiai atšilusį vėlyvo vasario rytą, susivokiau esąs užkluptas tam tikrų klausimų dėl savo kelionės prie S. Sienos.
Pirmiausia, ar aš apskritai atrasiu tą vietą? Neturėdamas adreso buvau priklausomas nuo nepažįstamųjų malonės parodyti man kelią, nors buvau girdėjęs, kad Korniše rūstūs Naujojo Hampšyro miestelėnai negarsėjo prielankumu atvykėliams, ieškantiems S. Be abejo, aš kone tikėjausi, kad man reikiamos vietos nerasiu: tai reikštų, kad S. kaimynai, tiesą sakant, pastatė sieną aplink Sieną.
Išsukau iš 89-ojo kelio prie Vakarų Libano gyvenvietės ir važiavau į pietus Kornišo link kaimo keliuku, tvirtai besilaikančiu ledo sukaustytos Konektikuto upė krantų, neturėdamas nė mažiausio supratimo, ką veiksiu galiausiai pasiekęs Kornišą.
Po neseniai „New York“ žurnale publikuoto straipsnio, atskleidžiančio Pynchono buvimo vietą, ar bent jau jo kaimynystę, S. tikriausiai yra paskutinis Amerikoje likęs privatus asmuo. Norėjau surasti tą vietą, tačiau ir bijojau – bijojau, kad (net jei niekada nepaskelbsiu adreso ar nuorodų, kaip ten patekti) galiu sukelti grėsmę, kad ir kokia simboliška ji būtų, tam privatumo draustiniui, pavojuje atsidūrusioms beveik išnykusioms privatumo rūšims. Taip pat baiminausi klausimų, kurie iškils, jei rasiu tą vietą, klausimų apie save patį, ką darysiu, žvelgdamas į S. Sieną, ar brausiuosi pro ją. S. tylos sutrikdymas, žvelgimas į jo Sieną galiausiai sukeltų klausimų ir pastūmėtų įsižiūrėti į savo paties asmenybės dalį, kurios galbūt nenoriu matyti.
Tačiau taip jau buvo lemta, kad, praėjus pusvalandžiui nuo atvažiavimo į Kornišą, buvau bestovįs prie S. įvažiavimo keliuko, žvelgdamas į EITI DRAUDŽIAMA ženklus, mąstydamas apie kitą savo žingsnį ir jo keliamas etines, literatūrines ir filosofines dilemas.
Šią vietą suradau greitai – ne todėl, kad ją lengva rasti, o todėl, kad man pasisekė. O kad tai buvo akla sėkmė, įsitikinau per dvi dienas, kurias paskui praleidau Korniše, tyrinėdamas miestelėnus ir sieną aplink Sieną; prašydamas jų nuvesti mane prie S. namų ir nesulaukdamas sutikimo. Kai kurie sakė nežiną kelio; kai kurie aiškino nenumaną, kas toks per vienas tas S.; kai kurie teigė, kad nepasakytų, net jei žinotų; kiti teigė žiną, bet man nesakysią, kai kurie atšaudavo: „Džentelmenas mėgsta privatumą“ arba kitus šio pareiškimo variantus. Vienoje universalinėje parduotuvėje vaikinas man išklojo, kad studentai iš Dartmuto koledžo vis dar reguliariai atvyksta taip pat ieškodami tos vietos, tačiau „žmonės nesako“ ir jis man taip pat nesakysiąs. Kitoje parduotuvėje su nepritariama pašaipa man buvo atrėžta: „Mes neišduodame šios informacijos.“
Tad S. prisijaukintame miestelyje aplink Sieną buvo pastatyta siena. Tačiau ji nebuvo neįveikiama.
Vienos universalinės parduotuvės mašinų stovėjimo aikštelėje, atstumtas atgrasančių, nuviliančių „žmonės nesako“, netikėtai sutikau pagyvenusią porą senutėliame pikape. Pasakiau jiems: „Bosas atsiuntė mane čia surasti J. D. Salingerio namo, suprantate, namo, neketinu trukdyti jo paties. Ar galiu viltis, kad man padėsite?“ Pusamžis pikapo vairuotojas ėmė man dėstyti detalizuotas nuorodas, tačiau jos baigėsi miglotai: „Važiuokite keliu į kalvos viršukalnę, o tuomet gana sunku nupasakoti. Geriau jau ten nusigavęs pasiklausinėkite žmonių.“
Viltingai tai man neskambėjo – klausinėti žmonių ten nusigavus. Tačiau sugebėjau, nors ir ne be pastangų, įtikinti vyrą leisti man sekti jį savo automobiliu, kol jis nuvažiuos iki tos vietos. Taigi mes pajudėjome. Čia aš sumėtysiu pėdas. Sakykime, kad tiesiog po netrumpo riedėjimo keliu, kurį staigus atlydis pavertė ratlankius skandinančiu purvu, pikapas sustojo prie įvažiavimo keliuko su vienintele visame kelyje pašto dėžute be pavardės.
Išlipau iš mašinos ir nuėjau prie pikapo vairuotojo kabinos.
– Atvykome? – paklausiau.
– Atvykome, – atsakė mosteldamas į įvažiavimą, kylantį miškingu šlaitu iki namo, paslėpto tankių medžių, – namas ant kalvos, kuris, net ir žiūrint iš apačios, tikrai galėjo pasiūlyti priežodžiu tapusį „penkių padėčių vaizdą“.
– Jūs įsitikinęs, kad čia? – pasitikslinau.
Jis linktelėjo ir palaukė, stebėdamas mane, manau, apsidrausdamas, norėdamas pamatyti, ką darysiu. Atrodo, įsitikino, kad neturiu jokių kėslų brautis vidun, ir nuvažiavo.
Žinoma, išliko menka tikimybė, kad jis buvo bastūnų klaidintojų būrio narys, visapusiškai ir išsamiai klaidinantis atvykėlius į miestą, kurie ieško S., ir nukreipiantis juos sutartu netikru S. adresu. Tačiau toks paranojiškumas būtų labiau pinčoniškas nei selindžeriškas.
Dairiausi kitų ženklų. Įvažiavimas, tolygiai kylantis medžių slepiamo namo link, atitiko mano jau girdėtus apibūdinimus. Dar vieno, senesnio pastato buvimas ten atitiko pasakojimus, kad S. pasistatė naują statinį septintojo dešimt-mečio pabaigoje, po skyrybų. Nemačiau materialios sienos, tačiau vėliau sužinojau, kad kai S. pasirūpino nauju statiniu savo žemėje, senoji siena buvo pakeista dabar jau aukštais medžiais, uždengiančiais ir saugančiais namus. Užsilikęs BŪKITE CENTRE! šlamštlaiškis – reklaminis lankstinukas „Valley News“ pašto dėžutėje atrodė esąs ironiškas, poetiškas viso to patvirtinimas.
Turint omenyje, kad buvau S. buveinėje, turint omenyje, kad tiesiai prieš akis mačiau pasiektą kelionės tikslą, kokie buvo galimi mano pasirinkimai? Aš galėjau:
1. Pažeisti ženklą EITI DRAUDŽIAMA, pažeisti savo paties anksčiau teigtus pamatinius nusistatymus, pažeisti S. ramybę, pakilti įvažiavimo keliuku ir pasibelsti į duris. Tačiau tiesiog negalėjau to padaryti. Prisiminiau sumedžioto, persekiojamo, susekto ir sutrikdyto S. veido išraišką, kuomet beveik prieš dešimt metų jį netikėtai užklupo paparacis. Donas DeLillo man sakė, kad būtent ši siaubo kupina nuotrauka įkvėpė jį parašyti „Mao II“, meditaciją apie nusišalinusį rašytoją ir įžymumo siaubus. Blogai jaučiausi jau vien būdamas ten, jaučiau, kad mano buvimas netoli jo namų jau buvo tam tikras karminis pažeidimas, už kurį turėsiu susimokėti keliais nemaloniais būsimais gyvenimais. Negalėjau taip padaryti. Negalėjau pabelsti į jo duris.
2. Palaukti čia tiek, kad, tikėtina, pamatyčiau S. ateinantį arba išeinantį. Tai prilygtų jo sekimui ar žurnalistiniam trypinėjimui ant laiptelių. Negalėčiau to padaryti.
3. Tiesiog pasimėgauti S. buveinę supančia tyla. Tyliai pagerbti Sieną ir eiti. Kai apie savo būgštavimus iš tiesų nukeliauti iki S. pasisakiau Jonathanui Schwartzui, jis suprato mano dvejones. Sakė pats apie tai dažnai galvojęs. Pats jis nedvejotų, „tiesiog pakvėpuotų tuo pačiu deguonimi“. Taigi, aš įkvėpiau pavasariško deguonies ir įsiliejau į S. tylos garsus, įsiklausiau į šilumos tirpdomama sniege prasigraužusį skubrų upokšnį, čiurlenantį šlaitu nuo S. namo iki kelio. Tolumoje sukliko paukštis. Giliai paliečiantis vėjo sukeltas šlamėjimas S. medžiuose.
Pro šalį praėjo vyras, vedžiojantis šunį.
– Tai Salingerio namas, tiesa? – paklausiau.
Jis draugiškai nusišypsojo, bet pasakė:
– Negaliu į tai atsakyti.
Klausiausi tylos. Tylus S. buvimas – kaip neištartas koanas, gudrus klausimas, priverčiantis kvestionuoti patį save. Meditavau S. tylą, jos nebuvimą mano gyvenime, visus kitus nebuvimus savo gyvenime. Labai nuliūdau; ėmiau jausti S. liūdesį, jo širdgėlą ir apgailestavimą dėl pasaulio, pilno tokių nenušvitusių sielų kaip manoji.
Tačiau tuomet atmintyje iškilo „Franės ir Zujo“ ištrauka apie Storąją Damą. Prisimenate: apsakymas, kuriame Franė, pernelyg jautri, dvasingumo apsėsta jaunoji velionio guru Simoro sesutė, patiria nervinį išsekimą, nes nebegali pakęsti jos mažyčiame koledže ją supančių neapsišvietusių sielų, nejautrių ir hipokritiškų jų pasiplepėjimų. Ji nori pasitraukti iš pasaulio, atrasti tyrą bendravimą su Jėzumi be paliovos meldžiantis tokia nenutrūkstama malda, kad po kurio laiko tai tampa tyra, tylia širdies kalba.
Zujis, vienas Franės brolių, sugrąžina ją iš dvasinės krizės, primindamas jai apie Storąją Damą. Kai jie visi buvo pramoginės radijo viktorinos dalyviai, vaikai įžymybės, ir pavargdavo dalyvauti laidose, stengtis dėl daugybės nematomų idiotų ir stuobrių savo klausytojų gretose, šventasis Simoras sakydavo jiems daryti tai „dėl Storosios Damos“. Ir kiekvienas iš jų nuo tol kur nors tarp radijo klausytojų įsivaizduodavo kokią apkūnią moterį, galbūt vaikančią muses verandoje besiklausant viktorinos. Simoras juos ragino – nemenkinkit tokių žmonių; kurkite šou iš meilės Storajai Damai. „Leisk tau kai ką pasakyti, drauguže, – sako Zujis Franei. – Tarp tos publikos nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų Simoro Storoji Dama. Nejaugi nežinai, kas gi iš tiesų yra ta Storoji Dama?.. Juk tai pats Kristus. Pats Kristus, drauguže“4.
Gražus požiūris: mylėk kiekvieną sielą šioje planetoje, kad ir kokia svetima ji būtų, kad būtum gerumo įsikūnijimu. Tačiau ar pats S. nepaneigė šio požiūrio atsitraukdamas nuo pasaulio, paniekindamas bendravimą su galbūt paikais jo kūrybą mėgstančiais fanais, bėgdamas nuo netinkamų, perteklinių būdų, kuriais pasaulis išreiškia savo meilę rašytojui? Ar S., kaip ir Franė, nepaniekina Storosios Damos? Ar aš, tam tikra prasme, nesu Storoji Dama ant jo slenksčio? Ar S. neturėtų mylėti manęs, priimti mane kaip Storąją Damą?
Klausiausi Tylos Sienos. Ir nutariau, kad tiesiog klausytis nepakaks. Apsisprendžiau dėl ketvirtojo pasirinkimo – parašyti S. laišką ir palikti jį vienoje iš jo pašto dėžučių.
Atrodo, nieko sudėtingo, bet po šitiek laiko, po visų tų metų, ką aš galėjau pasakyti S.? Kokį vienintelį dalyką pasakytumėt jūs, mielieji skaitytojai, jei turėtumėt progą pabendrauti su keistu, tyliu, išmintingu menininku iš už Sienos, paskutiniuoju privačiu asmeniu Amerikoje?
Nusprendžiau, kad turiu apie tai pagalvoti pernakt. Pasiėmiau kambarį netoliese esančioje kaimo užeigoje (kur, savininko teigimu, prieš keletą metų S. surengė vestuvių metinių su savo trečiąja žmona šventę).
Kambaryje patikrinau savo Niujorko atsakiklį ir išgirdau skausmingą žinutę iš Jonathano Schwartzo apie ką tik išspausdintą vieno reikšmingo kritiko puolimą, nukreiptą prieš S. – na, prieš apsakymą „Hepvortas“, bet išsiplečiantį iki visos S. Glasų šeimos kronikos. Jonathanas buvo įsitikinęs, kad S. tą straipsnį pamatys; jis mano, kad S. yra labai įsitraukęs į literatūrinį pasaulį, nepaisant dvasinio atsitraukimo įspūdžio. (Jis priminė man, kad kai jo bičiulė su savo penkerių metų sūnumi drauge su S. žiūrėjo „Monkey Business“, ji rašytojo namuose pastebėjo šūsnis „New Yorker“ ir „New York Times“ žurnalų. Jonathanas mano, kad daugelį klaidina nepasaulietiškas S. susidomėjimas dvasiniais dalykais ir jie neatkreipia dėmesio į kandžius, komiškus pastebėjimus apie pasaulietiškumą geriausiuose S. kūriniuose.) Jis baiminosi, kad tas išpuolis suerzins S. ir įtikins jį atšaukti planus vėl paleisti „Hepvortą“ (ir galbūt save patį) į pasaulį.
Akimirksniu man iškilo vaizdinys – S. kaip Panksutonio Philas, žinomas miškinis švilpikas5. S. iškiša savo tokią jautrią, trūkčiojančią nosį iš tylos landos, pamato savo Šešėlį – užuodžia priešiškumą – ir nusprendžia, kad neverta. Grįžta amžiams į Tylą.
Apsisprendžiau, kad galbūt laiškelyje, kurį kurpiau, turiu – savo ego apribotu būdu – pasistengti „palengvinti jo skausmą“. Lyg tam tikras homeopatinis vaistas: žinutė nuo vienatinio nepažįstamojo vyrui, bijančiam didžiosios nepažįstamųjų masės. Sakau „ego apribotu“, nes būdas, kurį pasirinkau, negalėtų būti vadinamas laisvu nuo į save nukreiptos tuštybės. Manau, kad kiekvieno keliaujančio pas S. esminė pajauta yra tikėjimas, kad savo širdyje jis supranta šios piligrimystės objektą geriau nei bet kuris kitas, – ir šį tikėjimą lydinti viltis. Kad S. tai atpažins ir patvirtins. Kokiu nors būdu jis pripažins, kad tu, vienintelis iš jų visų, prasiskverbei į Paslapties esmę: pagaliau radau tą, kuris mane pažįsta.
Tai atitinka mano paties ypatingą tuštybę dėl savo talento literatūrinei egzegezei. Taigi ėmiau kurti laišką ant geltono užrašų sąsiuvinio popieriaus, laišką, prasidėjusį „palengvinti jo skausmą“ gaida, bet, prisipažinsiu, gana greitai perėjusį į Pripažinimo maldavimą.
Mielas pone Salingeri, pradėjau aš. Tikiuosi, neprieštarausite, jei paliksiu jums šią padėką už jūsų „Hepvortą“. Manau, galbūt imsite kikenti iš mano spėjimo apie plojimą viena ranka…
Ir štai čia apie save praneša mano nedzeniška tuštybė. Tai buvo daugiau nei „spėjimas“: man atrodė, kad aš išsprendžiau tą tariamai neatsakomą plojimo viena ranka koaną. Matote, kartą kalbėjausi apie tai su bičiuliu, septynerius metus praleidusiu dzeno vienuolyne. Jis man pasakė jo tikinimu dvasiškai „teisingą“ atsakymą į klausimą – tai yra, atsakymą, kurį nušvitęs asmuo iškart prieitų, jei būtų tikrai nušvitęs.
Mokytojo paklaustas, koks garsas girdėti plojant viena ranka, nušvitusysis tiesiog žinotų, kad į tai neatsakoma žodžiais, o rimtai, tyliai pakeliant tik vieną ranką ir pamojant ja į krūtinės centrą, lyg ji pasitiktų kitą ranką plojimui. Plojimo viena ranka garsas yra tas tylus pamojimas, nebuvimo garsas, triukšmo, kurį sukelia dviejų rankų susidūrimas, nebuvimas. Plojimo viena ranka garsas yra tyla, į kurią panyrama tame nebuvime, aidinti visos likusios kūrinijos tyla, neaprėpiamas Buvimo Vienis, kurį sugeri artėjančių rankų suplojimo nebuvime.
Tas koanas apie plojimo viena ranka garsą yra pirmojo S. apsakymų rinkinio „Devyni apsakymai“ epigrafas. Mano egzegetinis triumfas buvo tame, kad jei atsiverti pirmąjį teksto puslapį ir pradedi skaityti „Nuostabi diena bananžuvėms gaudyti“, žinomą apsakymą apie Simoro Glaso savižudybę, aptinki ganėtinai pribloškiamą paslaptį, stebinančią ten įpintu plojimo viena ranka vaizdiniu. Jis slypi aprašyme, kaip Simoro žmona, Murielė, Floridos paplūdimio viešbučio kambaryje džiovina nagų laką. Jis slypi S. aprašyme, kaip Murielė „pamosavo ką tik nulakuota kaire ranka“6. Darydama plojimo viena ranka judesį. Esu įsitikinęs, kad aš vienintelis iš tiesų tai suvokiau. Savo ranka rašytame laiškelyje S. dėsčiau: Tikrai pastebėsite, kaip išreiškiau savo susižavėjimą jūsų gebėjimais „insinuoti garsą, dvasinį Tylos gestą į kakofonišką kosmetinės kultūros gaudesį“ tame vaizdinyje.
Pabaigiau pranešdamas S., kad rašau apsakymą, aukštindamas jo tylos meną ir pavyzdį, ir jei jis turėtų bent ką pasakyti (pavyzdžiui, Taip, Ronai, tu vienintelis mane supratai), man būtų garbė tai iš jo išgirsti.
Ar mano laiškelis buvo sumišusių motyvų, nesavanaudiškų ir savanaudiškų, vaisius? Taip. Bet aš niekada netvirtinau esąs tiek pasiekęs dvasiškai, kiek S., ir aš parodžiau susilaikymą; aš nepasinaudojau turimu jo telefono numeriu.
Kitą rytą, anksti, aš vėl nuvažiavau prie S. įvažiavimo keliuko. Radau U forma sulenktą sekmadienio laikraštį „Valley News“ pašto dėžutėje. Įdėjau savo laiškelį ir esė apie „Hepvortą“ (apie plojimą viena ranka) į voką ir įkišau į sulenktą laikraštį. Akimirkai nuščiuvau, kad pajusčiau tylą, o tuomet nuvažiavau pusryčiauti į „Denny’s“ netoliese esančiame Vakarų Libane.
Galėjau tuomet jau ir važiuoti iš miesto. Tikriausiai turėjau tuomet imti ir išvažiuoti iš miesto. Tačiau aš nusprendžiau sugrįžti. Tai sau aiškinau kaip būtinybę grįžti atgal, kad pamatyčiau, ar laiškas bent jau buvo paimtas kartu su sekmadienio laikraščiu. Ir iš tiesų, kai grįžau, laikraščio nebebuvo, kaip ir voko su mano laišku. Misija įvykdyta.
Vėlgi, tuomet jau tikrai turėjau išvažiuoti. Tačiau ta vieta veikė magnetiškai. Nematoma S. Siena. Aidinti tyla, rodos, sklindanti nuo S. buveinės. Jeigu tai buvo S. buveinė. Kol jis išliko nematomas ten aukštai, įvažiavimo gale, už įspėjamųjų EITI DRAUDŽIAMA ženklų ir bevardės pašto dėžutės, nebuvo taip svarbu, ar tai jo, ar ne jo buveinė. Galėjau pagerbti tylų S. nematomumą bet kur, kur jis buvo nematomas.
Tačiau aš pamaniau, kad prieš išvažiuodamas namo padarysiu paskutinį dalyką, paskutinįjį S. tylaus buvimo ar nebuvimo pagerbimą. Padarysiu garsą plojant viena ranka. Taigi, žvelgdamas į namą, be garso pamojau viena ranka. Įsiliejau į aidintį, begarsį kūrinijos garsą, apgaubusį mane ir S., į visas penkias buvimo būsenas. Buvau Gaudytojas įvažiavimo keliuke7.
O tuomet, savo siaubui, išgirdau dar vieną garsą – užsivedančio automobilio garsą, garsą automobilio, važiuojančio įvažiavimo keliuku žemyn manęs link!
Ar už vairo galėtų būti S.? Prieš akis man prabėgo visas gyvenimas. Juk įsivaizdavau, kaip S. skaito mano laišką ir mano įžvalgas apie Murielės mostą viena ranka, ir tyliai sau sako: „Pagaliau. Tas, kuris iš tiesų supranta mane ir mano kūrybą.“
Tačiau neįsivaizdavau, kad S. aptiktų mane ant savo slenksčio kaip kokį žurnalistą.
Mašina pasiekė įvažiavimo į kelią linkį. Stovėjau šalia savo automobilio, maždaug už dvidešimties pėdų į dešinę. Dėl apakinusių šviesų neįžiūrėjau, ar priekinėse sėdynėse sėdėjo vienas, ar du žmonės, ar kaip jie atrodė.
Įvažiavimo keliuko linkyje mašina stabtelėjo. Rodos, buvau pastebėtas. Ir – jei būtų galima pasakyti, kad automobilis yra įsiutęs, – šis automobilis atrodė įsiutęs. Tuomet jis nuriaumojo į kairę, į priešingą pusę nuo manęs, taškydamas purvus.
Stojusioje tyloje pasijutau siaubingai. Mane užplūdo sąžinės graužaties banga. Norėjau, kad S. mane žinotų kaip rimtą ieškotoją, tokį, kuris supranta jį ir jo tylą, tokį, kuris gerbia jo tylų privatumą, – bet galbūt ir kaip tą, su kuriuo jis norėtų pasikalbėti (be abejo, dėl mano egzegetiškų įžvalgų). Bet dabar apėmė neviltis, kad galiausiai atrodžiau S. kaip ant laiptelių tykojantis žurnalistas. Susikrimtau, lyg mano įsibrovėliškas stypsojimas įvažiavimo keliuke galėjo netyčia pakeisti S. ketinimus išleisti „Hepvortą“, ketinimus išleisti bet ką – kad taip aš neatšaukiamai pakeičiau literatūros istorijos tėkmę. Jei S. buvo Panksutonio Philas, aš buvau jo Šešėlis. Jis vėl pasislėps savo landoje, jo žiemiška tyla niekuomet nesibaigs.
Pamojau nuvažiuojančiam automobiliui. Viena ranka. Jausdamasis sugniuždytas. Dėl Dievo meilės, skaitytojau, nesistenk eiti mano pėdomis. Vienintelė mano paguoda yra velnioniška viltis, kad tai buvo ne tas namas.
1 Vertė Antanas Miškinis.
2 Angl. state – ir padėtis, ir būsena.
3 Selindžeris D. Apsakymai ir apysakos / Vertė Nerijus Maliukevičius ir kt. – Vilnius: Vyturys, 1990. – P. 5.
4 Salinger J. D. Franė ir Zujis / Vertė Nerijus Maliukevičius. – Vilnius: Alma littera, 2006. – P. 166.
5 Vasario 2 d. JAV minima Švilpiko diena, per kurią švilpikas Philas Panksutonio mieste savo šešėliu praneša, ankstyvas ar vėlyvas tais metais bus pavasaris.
6 Vertė Nerijus Maliukevičius. Žr. Selindžeris D. Apsakymai ir apysakos. – P. 7.
7 Angl. Catcher in the Driveway, parafrazuojantis originalų „Rugiuose prie bedugnės“ pavadinimą „The Catcher in the Rye“.