literatūros žurnalas

Charles Baudelaire. Keli užsienio karikatūristai. Goya

2021 04 09

Balandžio 9 dieną Charles’iui Baudelaire’ui sukanka 200 metų. Ši publikacija papildo naujausiame balandžio „Metų“ numeryje skelbiamą traktatą Apie juoko esmę, kurį išvertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Vertimą lydinčio kontekstinio teksto apie Goya nerasite žurnale, tačiau šios sukakties proga juo dalijamės virtualiai. Tegyvuoja Baudelaireas! 

 


Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė


Charles’is Baudelaire’as t
raktatą „Apie juoko esmę“ palydi straipsniais apie kelis prancūzų ir užsienio karikatūristus. Tarp jų – ir pastabos apie ispanų dailininką Francesco Goyą (1746–1828). Pasirinkome jį išversti visų pirma dėl to, kad Ch. Baudelaire’ui tai „nepaprastas žmogus, atvėręs naujus horizontus komizmo srityje“. Antra – pastabos apie F. Goyos kūrybą labai taiklios ir Ch. Baudelaire’o tyrinėtojų bene daugiausiai cituojamos. Trečia – F. Goyos paveikslai dažnai leidėjų pasirenkami „Blogio gėlių“ rinkinio atskiriems eilėraščiams iliustruoti. Taip pripažįstama neabejotina poeto ir dailininko dvasinė giminystė.

 


Keli užsienio karikatūristai

II. GOYA

Ispanijoje vienas nepaprastas žmogus atvėrė naujus horizontus komizmo srityje.

Kalbant apie Goyą, pirmiausia privalau skaitytojams pasiūlyti puikų Théophile‘io Gautier straipsnį apie jį, patalpintą le Cabinet de l‘Amateur leidinyje, o paskui perspausdintą įvairių rašytojo publikacijų tome. Théophile‘is Gautier geba tobulai suprasti tokias stiprias asmenybes. Beje, lyginant su Goyos metodais – akvatintos (aqua-tinte) ir oforto mišiniu, retušuojant sausu teptuku – minimas straipsnis turi viską, ko reikia. Aš tik noriu pridurti keletą žodžių apie itin retą elementą, kurį Goya pritaikė komizmui – noriu kalbėti apie fantastiką. Tiksliau, Goya nėra kažkas ypatingo, keisto; tai ne absoliutus komizmas ir ne prancūziškas išskirtinai reikšmes generuojantis komizmas. Be abejo, jis dažnai neria į laukinį komizmą ir pakyla iki absoliutaus komizmo, tačiau jo požiūris į daiktus yra fantastinis, kitaip tariant, jo žvilgsnis į daiktus natūraliai perteikia tai, kas fantastiška. Los Caprichos1 yra stebuklingas kūrinys ne tik dėl originalios pažiūrų visumos, bet ir dėl atlikimo manieros. Įsivaizduoju Kapričus stebintį žmogų – smalsuolį, mėgėją, neturintį menkiausio supratimo apie istorinius faktus, kuriuos daugelis šių graviūrų primena, eilinę menišką sielą, nežinančią nei kas tas Godoy2, nei karalius Karolis, nei karalienė; vis dėlto sąmonės gelmėse jis išgyvens stiprų sukrėtimą, kurį sukels originali maniera, meninių priemonių gausa ir tikrumas, taip pat toji fantastinė atmosfera, kurioje tarpsta visi jo siužetai. Beje, įžymių asmenybių kūryboje yra kažko panašaus į tuos nuolatinius, pasikartojančius sapnus, kurie neduoda ramybės mums miegant. Čia yra tai, kas ženklina tikrą menininką, tvarų ir gajų net savo trumpalaikiuose kūriniuose, kurie, galima sakyti, yra priklausomi nuo įvykių ir kuriuos vadina karikatūromis; čia yra tai, kas skiria istorinius karikatūristus nuo meniškų karikatūristų, trumpalaikį komizmą nuo amžinojo.

Goya – didis menininkas, kartais keliantis baimę. Sąmojį, linksmumą, ispanišką gerųjų Cervanteso laikų satyrą jis jungia su daug modernesne dvasia, bent jau su ta, kurios buvo gerokai daugiau ieškoma moderniais laikais: pomėgio tam, kas neapčiuopiama, smarkių kontrastų pojūčio, gąsdinančios prigimties, aplinkybių keistai sugyvulintų žmogiškų fizionomijų. Maga pabrėžti, kad ši dvasia apsireiškia po didžiosios satyrinės ir destrukcinės XVIII amžiaus srovės, kuriai Voltaire’as turėtų būti dėkingas, jau vien dėl užgaidos (nes vargšas didis žmogus nenusimanė daugiau apie nieką) visų tų vienuoliškų karikatūrų – vienuolių žiovaujančių, apsiryjančių vienuolių, bukagalvių žudikų, besiruošiančių rytinėms pamaldoms, gudreivų, veidmainių, suktų ir piktų kaip grobuoniškų paukščių profiliai – įdomu, sakau, kad itin vienuolių nekenčiantis dailininkas tiek svajojo apie burtininkes, raganų puotas, velnių išdaigas, ant iešmo kepamus vaikus, – ką dar galiu apsakyti? – visas tas nežabotas svajones, tas haliucinacijų sužadintas hiperboles, o paskui visas tas baltas ir lieknas ispanes, kurias nemarios senutės prausia ir rengia arba raganų puotai, arba vakarinei prostitucijai, civilizacijos raganų puotai! Ypač man įstrigo dvi nepaprastos graviūros: vienoje vaizduojamas fantastiškas peizažas, susilieję debesys ir uolos. Ar tai nežinomas ir nelankomas Sieros kampelis? Chaoso pavyzdys? Tenai, šlykštaus teatro įsčiose, vyksta įnirtingos kautynės tarp dviejų ore kybančių raganų. Viena joja ant kitos; viena kitą prikulia, priverčia paklusti. Šios dvi pabaisos ritasi per niūrią miglą. Visa bjaurastis, visas moralinis purvas, visos nedorybės, kokias tik žmogiškas protas gali sumanyti, įrašyti šiuose dviejuose veiduose, kurie, paklusdami dažnam menininko įpročiui ir neišaiškinamam jo metodui, virsta pusiau žmogiškais, pusiau gyvuliškais.

Kita graviūra vaizduoja būtybę, nelaimėlį, vienišą ir sielvartingą, kuris iš visų jėgų stengiasi išlipti iš savo kapo. Piktadariai demonai, nesuskaitoma daugybė bjaurių neūžaugų, suvieniję jėgas, spaudžia pravertą antkapio plokštę. Šie budrūs mirties sargybiniai susimokė prieš neklaužadą sielą, kuri save sekina neįmanomoje kovoje. Šis košmaras vyksta siaubą keliančioje tuščioje begalybės erdvėje.

Karjeros pabaigoje Goyos akys tiek nusilpo, kad jam reikėjo padrožti pieštukus. Tačiau net tada jis sukūrė didžiąsias litografijas, labai svarbias, tarp kurių bulių kovos, pilnos minios knibždyno, nuostabios graviūros, erdvūs miniatiūriniai paveikslai – nauji įrodymai, paremiantys tą keistą dėsnį, vairuojantį didžių menininkų likimą, kuris skelbia, kad gyvenimas tvarkosi priešingai intelektui, tad menininkai laimi vienur, jeigu pralaimi kitur, ir taip stumiasi pirmyn sulig progresuojančia jaunyste, tvirtėdami, džiugindami save ir augindami drąsą iki pat kapo duobės.

Pirmame plane vieno iš tų paveikslų, kuriuose karaliauja nuostabi maišatis ir chaosas, įsiutęs bulius, vienas tų kerštautojų, kurie niršta ant negyvėlių, nutraukė kelnes vienam iš kovotojų nuo užpakalinės kūno dalies. Šis, sužeistas ir apnuogintas, sunkiai ropoja ant kelių. Įspūdingas gyvulys ragais pakėlė suplėšytą drabužį ir, išmetęs į orą, vėl nuleido savo grėsmingą snukį; bet toks nepadorumas skerdynėse beveik nejaudina susirinkusių.

Didysis Goyos nuopelnas – kurti įtikimą išsigimėliškumą. Jo pabaisos iš prigimties gyvybingos, harmoningos. Niekas nedrįso nueiti toliau kuriant įmanomą absurdą. Visas tas maivymasis, tie gyvuliški veidai, tos šėtoniškos grimasos persmelkti žmogiškumo. Net savitu gamtos istorijos požiūriu būtų sunku juos nuteisti, tiek yra panašumo ir harmonijos visose jų esybės dalyse; žodžiu, jungiamosios siūlės, sandūros taško tarp realumo ir fantastikos neįmanoma nustatyti; tai neaiški riba, kurios ir subtiliausias aiškintojas nepajėgtų nubrėžti, nes menas yra ir transcendentinis, ir drauge natūralus.

 


Versta iš:
Baudelaire, Charles. Ecrits sur l’Art, tome I. Paris: Editions Gallimard et Librairie Générale Française, 1971.


1 Los caprichosKapričai (liet. k. „Įgeidžiai“), terminas, reiškiantis „fantaziją“ – tai ispanų dailininko Francisco de Goyos aštuoniasdešimties graviūrų ciklas (1746–1828), vertinamas kaip XVIII amžiaus pabaigos ispanų visuomenės, ypač jos aukštuomenės ir dvasininkijos, satyra (vert. past.).
2 Manuelis de Godoy – Ispanijos ministras pirmininkas bei karalienės Marijos Luizos favoritas (vert. past.).

Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimo į prancūzų kalbą patirtys.

2017 m. Nr. 3 / Vertėją Karoliną Masiulis-Paliulis kalbina Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / – Visų pirma sveikiname su neseniai Prancūzijos vyriausybės paskirtu garbingu apdovanojimu. Manau, mūsų skaitytojams įdomu…

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Keršto anatomija

2017 m. Nr. 3 / Yasmina Khadra. Kerštas / Iš prancūzų k. vertė Asta Uosytė. – Vilnius: Žara, 2011. – 208 p.

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pakeliui su „snobu“ Sartre’u

2016 m. Nr. 7 / Solveiga Daugirdaitė. Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u. – Vilnius: LLTI. – 2015 m.