Apie kūrybą ir save
Danutė Kalinauskaitė: „Atsiranda noras rašyti nuogiau, negailestingiau“
2021 m. Nr. 7
Prozininkę Danutę Kalinauskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė
„Kai sėdu prie kompiuterio, ir sakinys ima klijuotis prie sakinio, ryškėja vaizdas, randasi (nežinau, kaip, kokiu būdu) gyvas nervas – apima namų jausmas, kuris anksčiau tarsi neištikdavo“, – sako prozininkė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Danutė Kalinauskaitė. Su rašytoja pasikalbėti nusprendėme po pertraukos tarp interviu, naujo kūrinio rašymo ir niekaip nesibaigiančių darbų, o susitikus labiausiai rūpėjo pasvarstyti apie asmeninius ir visuotinesnius virsmus, apie literatūros dabartį ir metaforos ateitį.
– Šį pokalbį pradedame praėjus dėmesio bangai, kurios sulaukėte po Jums įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos, Lietuvoje jau slopstant pandemijai, tarp išleistų knygų ir rašomo naujo kūrinio. Koks Jums yra šis laikas? Ar jis kūrybingas?
D. K. Devintoji dėmesio banga atslūgo ir galima vėl gyventi savo ritmu. Žinau, daug kas vis ieško būdų nuo rutinos pabėgti, o aš džiaugiuosi galėdama į ją sugrįžti. Tuos metus nesugebėjau susikaupti, nuolat kur nors ėjau, dalyvavau, kalbėjau. Nė kiek nenustebau, kai Saulius Tomas Kondrotas, gavęs Nacionalinę, iškart išsiregistravo iš feisbuko… Yra žmonių, kurie viešumoje nardo kaip žuvys vandeny ir ten pasikrauna, man turi ateiti visiškai ramus nuo dėmesio laikas.
Pandemija visiems sunkus metas, spaudžia smegenis, korona tyko tavęs net ant lifto mygtuko, ir polietileniniai maišai su grąžinamais mirusiųjų daiktais, tarp kurių vis dar suskamba mobilusis, jau į anapus, yra žiauru, o karantinas – ne pats maloniausias žmogui būvis. Bet rašytojas yra vienišius. Prie kompiuterio ar popieriaus lapo jis pats sau, tyloj, na, nueina iki parduotuvės, į mišką pasivaikščioti, sustūgsta ten geležinio vilko balsu, o sugrįžęs – ir vėl prie savo. Rašymui, kai rašėsi, man niekas netrukdė.
– Galbūt pastaraisiais metais keitėsi Jūsų suvokimas, apie ką ar kaip norisi rašyti? Juk perėjote prie kito žanro – romano.
D. K. Žmogus keitiesi, tad ir rašosi truputį kitaip, nors esmingai niekur nuo savęs nepabėgi – stilius iš paskos slenka kaip šešėlis. Reikia būti Romainu Gary, kad įstengtum rašyti dar ir kaip Emile’is Ajaras. Tai, ką jau išnaršei, išnarstei ir kas „nebeužkuria“, norėtum nusimesti kaip atplyšusį svogūno lukštą. Kai retsykiais paskaitinėju savo ankstesnius tekstus, apima nepasitenkinimas, kaip tankiai ten viskas suausta, per tankiai, skaitytojui nėra kur kojos pastatyti, kur akių pailsinti: intertekstualumas veržiasi per visas siūles, kiekvienam sakiny kas nors paruošta, kokia citata ar metafora. Atsiranda noras rašyti nuogiau, negailestingiau.
Romanas kiekvienam novelistui yra iššūkis, nes jis reikalauja to, kuo nesirūpino ar ką kaip ne savo „kraują“ atmesdavo novelė, – visai kitokios įvykių slinkties, kitokios dinamikos, jis paklūsta kitokiems struktūravimo principams, ryškesniam siužetiškumui, paravi trumpajam žanrui svarbius niuansus. Olga Tokarczuk prisipažino, kad, rašydama romanus, kaupia idėjas ateičiai: tai, kas geriausia, „skanumėlius“, perliukus pasilieka apsakymams – itin sunkiai ir reikliai formai. O man vis prisimena novelistės Alice Munro, pasmerktos novelei, istorija, kaip ji, rašiusi romaną, paskui jį sukarpė į noveles…
– Jūsų kūrybos pradžią šiandien lengva įvardyti klasikine – lituanistikos studijos, literatų būrelio veikla, pirmoji knyga… Nuo pradžių rinkotės būti tarsi ne tik sau, bet būti su kūrėjų bendruomene – dalyvauti kūrybos aptarimuose, bohemiškuose pasėdėjimuose. Kokios knygos ir asmenybės Jus tada supo, formavo, suprato?
D. K. Manau, labiausiai suveikė brolio Jono, poeto, dvylika metų vyresnio, įtaka ir manęs nuvairavimas lituanistikos link. Mes su juo visada buvom labai artimi. Per jo parvažiavimus iš Vilniaus pas mus namie viskas persiimdavo literatūra, eilėraščiais, knygom, kūrybinėm kančiom, „nesirašymais“, rašytojų gyvenimo peripetijom ir užkulisiais. Atrodė, nėra jokios kitos alternatyvos, nebent žurnalistika. Į kūrybos aptarimus, bohemiškus pasisėdėjimus paskui įtraukė Vaidotas Daunys ir jaunųjų rašytojų sekcija. Sėdėjau, dalyvavau, važiavau, maliausi… Universitetas, Sarbievijus, bendrabutis Saulėtekyje su visom jo tradicijom, taip pat ir alkoholio užsipirkimu po anglistės Šurnaitės užsiėmimų, kai atsigaudami po egzekucijų, kaip mums tada atrodė, griausmingai švęsdavom, gyvenimas viename kambaryje su Giedra ir Diana buvo mano aplinka.
Iš rankų į rankas ėjo Hermanno Hessės „Žaidimas stiklo karoliukais“, „Stepių vilkas“, „Klingzoro vasara“ (tada atrodė – literatūrų literatūra), Thomo Manno „Užburtas kalnas“, Rainerio Marios Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašai“, sonetai, Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ atšvietai – ribotam skaitymo laikui, nes po tavęs jau laukiančiųjų eilutė. Į bendrabutį ateidavo Vaidotas Daunys, jau paniręs į Hegelį, primygtinai ragindamas skaityti Roberto Musilio apysaką „Tonka“, „Nemune“ ką tik pasirodžiusį „Juodąjį strazdą“, sakė, „va čia yra tikros literatūros atskaitos taškas“. Sarbievijuje pasišnekėdavom su Valdu Papieviu, jis jau buvo parašęs apsakymą „Triušio akys“ ir tikriausiai artėjo prie didžiojo savo veikalo – romano „Ruduo provincijoje“. Rijom knygas, gaudėm idėjas, reikia turėti omeny papuvusį, bet dar gyvą sovietmetį, ginčijomės, fermentavomės, formavomės, ėjom į teatrus ir Andrejaus Tarkovskio su Nikitos Michalkovo „Nebaigta pjese mechaniniam pianinui“ žiūrėti – nuostabiausias laikas. Tokiame amžiuje daug kas nutinka pirmą kartą. Bet su rašymu man tai turėjo mažai ką bendra. Buvau jauna. Per jauna. Pačia sau tapau tik po dvidešimt kelerių metų, sulaukusi Žemaitės amžiaus.
– Kalbėdama apie rašymą Žemaitės amžiaus akcentuojate asmeninius pokyčius, tačiau įdomu, ar Jus, vėl ėmusią rašyti po 2000-ųjų, kaip nors veikė ir kiti veiksniai – juk per tą laiką stipriai pasikeitė literatūros padėtis, visuomenė.
D. K. Asmeniniai pokyčiai yra svarbiausi, nes jie perlaužia tavo stuburą, bet kad nukrenti į visai kitą laiką, – taip. Kartais mintyse linksmai paeksperimentuoju – užsišaldžiusi penkiasdešimčiai metų, ką rasčiau pažadinta: technologijų pakeistame pasaulyje neišgyvenčiau nė dienos. O tie, kas užsišaldytų dabar, po keliasdešimties metų atšiltų turbūt net ne Žemėje, pokyčių mastas būtų toks, kad jį įkirstų tik dirbtinis intelektas.
Debiutavau 1987 metais, o antrą kartą – 2008-aisiais – absoliučiai kitoje epochoje.
Per tą laiką viskas pasikeitė. Visuomenė iš sovietinės formaliai tapo laisva, bet turėjo pereiti visa, ką jai buvo paruošęs laikas: gariūnmetį, banditizmą, šaudynes, nukapotas galvas, privatizaciją, virsmus, ideologinį kailio vartymą, susivokimus, atgailas, užsibarikadavimą aname laike. Rašytojo padėtis… Tikindamas save, kad nenoromis, bet vis dėlto papratęs sėdėti užstalėje kaip puošmena (kultūra) kolūkių priėmimuose su šokolado spalvos keptais paršeliais ir pakirsti per abu žandus, rašytojas nusileido į neprivilegijuotųjų teritoriją skaityti korektūrų, kad išgyventų. Literatūra iš sovietmečio katapultavosi į nepriklausomybę ir nežinomybę.
Su Jūrate Sprindyte ne kartą šnekėjome, kad labiausiai nepasisekė knygoms, ypač vertoms dėmesio (kad ir Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikams“), kurios buvo išleistos ant paties nepriklausomybės slenksčio – knygų skaitymas tada niekam nerūpėjo. Iš Glavlito globos – tiesiai į rinkos ekonomikos nasrus. Kiek įdomiausių patirčių per šituos virsmus – soti ir laiminga Šveicarija galėtų jų savam menui kaip vitaminų užsipirkti. Argi buvo įmanoma rašyti taip, kaip prieš ketvirtį amžiaus?
– O tuo metu jau kalbėta ir apie lietuvių eseistikos pakilimą. Skaitydama Jūsų noveles, užčiuopiu artumą – juo nesistebiu, nes mūsiškė esė iš tiesų artimesnė literatūrai, o ne publicistikai. Konkrečiau kalbant, būtent tuo, kaip eseistai žaidžia kalba – gyvas sakinio smūgis, ironiški komentarai apie „čia ir dabar“ rašomus tekstus… Ar neklystu svarstydama, kad Jūsų prozą paveikė vadinamoji „Šiaurės Atėnų“ eseistikos mokykla?
D. K. Veikė visus, ir dar kaip, vienus erzino, kitus džiugino. Mes buvom tiesiog pamišę dėl „Šatėnų“. Tai lyg užkratas – laukti šeštadienio su pirmuoju „Šiaurės Atėnų“ puslapiu. Įdomu, kad nieko panašaus neatsirado Estijoje, Latvijoje, ten stiprias pozicijas laikė novelė. Tai, ką tuo metu Lietuvoj darė ryškiausi eseistikos atstovai, – buvo laisvė, ironija ir autoironija, pasakojimas pirmuoju asmeniu, intertekstualumas, žaismė, „gyvas sakinio smūgis“, ir tai ardė tradicinės novelės kanono pastolius. Esė buvo įdomesnė, raiškesnė, pagaulesnė, arčiau skaitančiojo. Rašyti tradicinę novelę atrodė anachronizmas, nes ji – nebe laike.
Žinoma, tuoj iš visų pakampių subėgę epigonai reiškinį kompromitavo, ir kritikai ėmė šnekėti apie esė „palaidą balą“, tikroji esė turinti būti ne tokia, o kokią, pavyzdžiui, kitados rašė kad ir Michelis de Montaigne’is. Bet talentingai parašytoji nebuvo amorfiška, palaida bala, priešingai, jos kieta struktūra man kėlė susižavėjimą. „Šatėnams“ nepriklausė Rolandas Rastauskas, nes ten tiesiog nesispausdino, bet jis iš tos pačios kapelos. Kęstutis Navakas ant mano knygos „Niekada nežinai“ viršelio užrašė, kad tai santakos knyga, kur esė įteka į novelę, ir atvirkščiai, nors novelės tėkmė, regis, stipresnė. Tiksliau nepasakyčiau. Viskas taip ir buvo.
Bet tie laikai jau praeity, nugravitavau grynosios prozos link, jau norisi mažiau žaisti ir visai nustoti cituoti. Ironija ir autoironija, kiek jos man duota, nebijojimas laužyti kanono – turbūt santykių su esė palikimas.
– Ar šiandien bendrumas su kitais kūrėjais Jums svarbus?
D. K. Bendrumas būna skaitant lauktą naują Giedros Radvilavičiūtės esė ar Donatos Mitaitės feisbuko įrašus. „Lietuvos ryte“ aptikus, kad ir Sigitas Parulskis pasiilgęs „tikros, sunkios, nerangios kultūros“, laikų, kai menas buvo menas, o „ne socialinio jautrumo projektai“. Gavus elektroninį laišką iš Vido Morkūno, visada tikrą, kiek minorišką. Skaitant K. Navaką – galiu atsiversti bet kurį jo „Begarsio skambučio“ „Sudegusių vabzdžių dulkių“ puslapį ir apima bendrumų bendrumas, nors Kęstučio jau metai kaip nėra kūnu.
– Dabar gan daug kalbama apie tikrumo paieškas, mene tai pasireiškia suasmenintu kalbėjimu, be metaforų. Įdomu, kad gana pesimistiškai minite kitokio tikrumo ilgesį – laikus, „kai menas buvo menas“. Įžvelgiate skirtį tarp meno „vakar“ ir „dabar“, modernizmo ir šiuolaikybės?
D. K. Taip, atsiranda daugiau suasmeninto kalbėjimo, žmones labiausiai traukia ir domina egodokumentai: memuarai, dienoraščiai, laiškai, tikri faktai, nebe fikcija. Tik aš, matyt, darausi senstanti bambeklė, nes man atrodo, kad „vakar“ buvo daugiau autentiško stiliaus ir turinio. Daugiau būtinos mene hierarchijos ir absoliutizmo. Talento vertės, o ne verslumo. Žmogaus būties, o ne funkcijos. Tikrovės skirties nuo simuliakrų. Estetinių kriterijų – šiuolaikybėje jie sunyko ar visai išnyko. Buvo mažiau atrodymo ir rodymosi (kaip žmogui būtinos egzistencijos sąlygos): Luvre prie „Monos Lizos“ neįmanoma prasibrauti ne todėl, kad visi trokšta ją apžiūrėti, o todėl, kad visi be išimties daro selfius: atėjau, pamačiau, nusifotografavau. Buvo daugiau įtempto santykio su pasauliu ir kalba, o kartu su juo ir tikrumo. Pagaliau daugiau laiko, turbūt todėl informacija į rašomus romanus iš „Vikipedijos“ perkeliama copy and paste būdu – ar yra kada ją perkūrinėti savaip?
Nebeliko laiko (nei reikalo) įvaldyti profesijos amato. Rašytojai šiuolaikybėje – visi. Iš telefono išmaniųjų vidurių iškrapštytas eilėraštis prie mikrofono per poezijos skaitymus, prieš tai prisipažinus, kad skaitoma lektūra – tik draugų kūryba, laiškai, yra normalu. Nebeliko kūrėjų (Viktorija Daujotytė rašė apie didžiųjų žodžių tuštėjimo metą), „kūrėju“ padorioje kompanijoje gali ir apsijuokti, užtat atsirado kūrybininkas. Nenumanau, apie ką tas „kūrybininkas“, kuo užsiima. Ir žodis toks ilgas, galėtų būti seno gero „nebeprisikiškiakopūsteliaudavomėme“ proanūkis. Pasaulis juda į priekį, o mano viena koja įstrigo modernizme.
– Galbūt tai, kas iš šiandienos perspektyvos atrodo kaip dekadansas, plokštuma, po kurio laiko pasirodys kaip progresyvus perėjimas nuo metaforos prie įvairių problemų lauko. Kaip manote, ar prisirišimas prie metaforos šiandien nėra naivus? Neatrodo vien sąlygotas to „vakar“, apie kurį kalbėjome? Kokia šiandien yra metaforos vertė?
D. K. Šiandien prisirišimas prie bet ko yra naivų naiviausias. O mūsų literatūroje saitai su metafora stiprūs dar ir todėl, kad lietuviai – poetų tauta, kaip mums per paskaitas linksmai sakydavo kalbininkas Aleksas Girdenis: mesk kepurę ir pataikysi ant poeto. Prozą turbūt rašo daug neįvykusių ar kokių represuotų poetų. Ir pati esu išgirdusi priekaištą: tai, ką pateikiu kaip noveles, skaitytojas gauna kaip paslėptus eilėraščius – žodžiai, užuot rikiavęsi posmeliais, gulinėja eilutėmis. Nesąžininga.
Bet klausimas ne apie tai.
Pasaulis keičiasi kosminiu greičiu, literatūra drauge su juo. Čia daugybė veiksnių: vaizdo kultūros įsigalėjimas (be viso kito, vaizdo nereikia versti į kitas kalbas), išmaniosios technologijos, gyvenimo tempas ir ritmas, ir tai, kad žmonės ne(be)skaito knygų, bent jau taip, kaip kadaise – minios knygų mugėje ir įspūdingi išpirktų knygų kiekiai (kasmet vis daugiau ir daugiau) malonina leidėjus ir mugių organizatorius, bet tik pučia visuotinį optimizmą dėl kultūros poreikio, o tikrosios padėties neatspindi. Literatūra šiuolaikybėje priversta keisti (ateityje dar labiau) žaidimo taisykles, kad išliktų. Niekada nepatikėsiu, kad vaikai, susirašinėjantys SMS trumpiniais dg, ok, nzn, emotikonais – šypsenėlių ir liūdesėlių „pagrandukais“, kada nors skaitys Marcelį Proustą. Na gerai, palikim ramybėje M. Proustą, – bent kiek sudėtingesnį tekstą. Perpras jo lygmenis, struktūrą, stilių, tai, kas yra potekstėje, o ne žodžių paviršiuje. Neįmanoma.
Tavo klausime, Neringa, išskiriama būtent metafora, stipriausia stilistinė figūra, kuri labai svarbi individualiam, o ne beveidžiam, nuasmenintam stiliui, be to, ja disponuoja tik talentingi, taigi ne visi, užsimanę būti rašytojais. Be jos, yra ir kitų tropų, na, kad ir metaforos sesuo metonimija, brolis oksimoronas, jų buvimas kūrinyje taip pat kuria nepakartojamą teksto audinį. Bet literatūra audinius turės paprastinti. Estetika, stilius trauksis / traukiasi į pašalę. Kritikai ir literatūrologai, vertindami metų knygas, džiugiai pastato ausis, kai aptinka bent kokią meninės kalbos transformacijos pastangą. Stiliaus apraiškų.
Taigi literatūra leidžia kartelę ir leis toliau. Ir ateityje joje iš tiesų taps svarbu kitkas, labai teisingai pasakei, bus pereita prie „įvairių problemų lauko“: socialinių, klimato kaitos, nėra abejonės, kad lyties identiteto, dar kokių nors, apie kurias mes šiandien net nenutuokiame. Bet pati sau, kaip žodžio menas, literatūra jau pastūmėta į šalį. Tiesiog taip yra. Šermenų gaidelės? Na, ta proga į jas atsinešu „gedulo juosteles panagėse“ – metaforą.
– Jūsų prozoje subtiliai įprasminta viduriniosios kartos savijauta, kurią lemia greiti pokyčiai, kartų kaita, susvetimėjimo būsena tarp artimiausių žmonių. Visa tai perteikiate nedeklaratyviai, atskleidžiate per įvairius ženklus. Ar apskritai Jums svarbu prozoje atspindėti laiko ženklus, mąstymo pokyčius?
D. K. Tėvų ir vaikų santykiai, savo tėvų kartos neigimas, konfliktas, menkesnis ar stipresnis, manau, yra mūsų kauluose. Užkoduotas, kaip ir neišvengiamas naujo atėjimas vietoj seno. Esu skaudžiai patyrusi virsmą, kai mus auginę, ir netgi labai griežtai, tėvai, atėjus laikui, tapo mūsų vaikais, gležnais ir bejėgiais, visiškai nuo mūsų priklausomais. Taip mes tapsime savo vaikų vaikais – apsikeisime vietomis.
Kartą per pūgą tamsoje su dukra pasiklydom, aš turėjau išvesti mus į teisingą kelią, bet kadangi blogai orientuojuosi nepažįstamose vietovėse, karštligiškai siūliau visokias kryptis, blaškėmės, kol ji atsidususi pasakė, beveik Vandos Juknaitės žodžiais: „Eik, (vaikeli), paskui mane, aš tau pėdas praminsiu.“ Ar tai įprasminu sąmoningai? Tiesiog su tuo būni, galvoji, ir tai ateina į kūrybą.
– Neseniai socialiniuose tinkluose pasidalijote nuotrauka, stebėdamasi nematytu Žemaitės portretu1. Ar šią kūrėją laikote simboline figūra?
D. K. Žiūrint į plokščią Žemaitę ant vieno lito kupiūros ar matant sukukusią trimatę bobutę Dievo užmirštame skverelyje Vilniuje, atrodo, kad ta amžinoji skarelė jai prie galvos prisiūta dešimto numerio siūlu. O juk po skarele buvo sudėtingas, aistringas, gyvas žmogus, kurio gyslomis cirkuliavo kraujas. Nuotraukoje su Une Babickaite ji man būtent tokia – dar nematyta, „nenugrota“ Žemaitė, nors ir su savo skarele. Ji drįso mylėti dukters vyrą ir išlaikyti su juo santykį. Daug ką ji drįso. Pagaliau – prabilti vyrų kuruojamoje XIX amžiaus pabaigos literatūroje, gyvenimui jau persiritus į antrąją pusę. Kaip tat nutiko? Kaip ji pasiryžo? Man ji tebeišlaikiusi tą vėlai pradėjusios rašyti moters slėpinį.
Ne visi rašytojiški likimai, ypač moterų, susiklosto glotniai, ir nuo jaunų dienų, kaip kad įsivaizduotume privalomos jaunystės kulto laikais. Galvodama apie Žemaitę, prisimenu Bitę Vilimaitę. Jos „Juodą dėmelę“ galiu pacituoti atmintinai, nes tuos žodžius (kažkodėl) perskaičiau ne kartą: „Taip susiklostė, kad aš nieko nebeparašiau, likau prieš dešimtį metų „silpnai blykstelėjęs talentas“, bet jis yra manyje, ir galbūt aš dar imsiu rašyti senatvėje.“ Už šitų žodžių man kaskart atsistoja Žemaitė.
– Galvodama apie Jūsų kūrybą, negaliu apeiti dviejų bruožų – kalbos juslumo, pranokstančio siužetą, ir kruopštumo, kurio pristinga ne vienam autoriui. Nežinau, gal atrodys keista, bet man tai nedemonstratyviai rodo kūrėjo jautrumą. Esate jautri? Kaip su tuo dorojatės rašydama?
D. K. Na, rašytojai tokia padermė – lengvai užgaunamų, įžeidžių, empatiškų ir kartu baisių egoistų, tironų. Rašytojui odą gali prakirsti lietaus lašas, bet jis bus žiaurus savo artimui, žinoma, dėl to ir labai graušis (arba ne – buvimas kūrėju pateisina visas priemones, o literatūros istorija išteisina). Sunkiai įsivaizduoju gerą rašytoją, net racionaliausią literatūros inžinierių, su vėžlio šarvu. Rašytojai pasmerkti viską užaštrinti, hiperbolizuoti paprasčiausius dalykus, juos nuolat ėda kokios nors kaltės, fobijos. Rašymas yra to jautrumo, kompleksų, baimių sublimacija, tad rašydamas – gal ir aš ne išimtis – ir dorojasi, kaip sakai, su visu tuo „bagažu“. Pagal galimybes ir talento kalibrą.
Užsiminei, Neringa, apie „kalbos juslumą“. Kai kas nors ką nors sako apie mano rašymus, visada išskiria kažkokią ypatingą kalbos viršenybę. Bet kalba yra tik priemonė, ne pati sau tikslas, t. y. literatūra yra ne tik kalba, bet ir daug daugiau, esančio už jos. Na, o jei vis dėlto tie jautrumai… Kai sėdu prie kompiuterio, ir sakinys ima klijuotis prie sakinio, ryškėja vaizdas, randasi (nežinau, kaip, kokiu būdu) gyvas nervas – apima namų jausmas, kuris anksčiau tarsi neištikdavo. Buvimo kalboje kaip savo namuose. Panašiai grįžus iš miesto: užtrenki paskui save šarvo duris ir žinai, kad čia, savo erdvėje, esi saugi. Gal kad nieko geriau neišmokau: tik rašyti ir redaguoti kitus. Bet… Bėgant metams, kaip ir daug kas gyvenime, troškimai, aistros, jausmai, spalvos ima dėvėtis, dilti. Dyla ir kalbos pojūtis. Ir tikriausiai nutiks taip, kad tavo žodžiai pamažu (nežinia, kaip, kokiu būdu) iš gyvų taps mediniai, o tu ir nesuprasi, kad jie jau tokie, ir toliau lyg niekur nieko rašysi, reikšiesi, o tiesą tau vengs pasakyti. Manau, būtent šitos rūšies jautrumas rašytojui pats svarbiausias. O ne anas.
– Mielai paprieštarausiu kalboms apie atšimpančią kalbą: štai Jūsų bendrinei kalbai adaptuotos stebuklinės lietuvių pasakos „Karalaitė ant stiklo kalno“ ir šiurpės „Žmogus, kuris nežinojo, kas yra baimė“ labai pavykusios, gyvos. Ko gero, ne kiekvienas sugebėtų imtis tokios stilistinės nuovokos reikalaujančios užduoties. Buvo lengva sijoti, kas kalboje jau sena, kas aktualu, kas autentiška?
D. K. Tai buvo vienas įdomiausių privalomųjų darbų. „Ir nuveja anys in riboku“, – Rytų Aukštaitija. „Dabar jie važiuoj pro kapus. O kaip tik jie važiuoj, tai vis numirėliai ir ein iš kapų unt orų…“ – Biržų parapija. „Vilkaloką, sako, ant to gali pažinti, kad tur retus dantis ir trumpą vuodegaitę. Į vilkalokus pavirsta tankiausia ant delčios“, – Ožkabalių kaimas, Vilkaviškio apskritis. Kai tas pasakas, sakmes skaitydavau antrą, trečią, ketvirtą kartą, man galvoj imdavo gausti gyvi jų pasakotojų balsai, girdėdavau „čia ir dabar“ intonacijas, pertarus „ir viską ten“, „saka“. O to žmogelio, gyvenusio ir užrašinėtojui pasakojusio prieš pusantro šimto metų, jau ir kauliukai sudūlėję… Svarbiausia buvo neįsimosuoti kalbos tvarkytojos vėzdu. Neuždėti bendrinės kalbos letenos. Išsaugoti tarmės autentiką. Kartu padaryti taip, kad skaitymas netaptų rebusų sprendimu. Žmonės jau ir lengvų tekstų į rankas neima, o čia klampoti per tokius pūdymus. Lieka pasikliauti kalbos intuicija, klausa – ką švelniai redukuoti, kur truputį apskabyti tarmių lytis. Reikėjo galvoti, ne vieną kartą skaityti, klausytis. Kiek žinau iš sudarytojos Jūratės Šlekonytės, Jonas Basanavičius taip nesicackindavo, savo šnekėtojus romijo be jokio gailesčio, na, bet ir laikmetis buvo kitas, patriarchas, pasiraitojęs rankoves, galėjo švaistytis į kairę ir į dešinę. Mums jau ranka gali nudžiūti.
– Kai kalbama apie artumą lietuvių trumposios prozos tradicijai, pasitaiko, kad paminima ir Jūsų pavardė. Kaip reaguojate į tokį „statusą“?
D. K. Jei būčiau labai susirūpinusi savo statusu, tai kaip nors reaguočiau (žiūrėdama į veidrodį, taisyčiau mimikas), bet nesu. Na, vis tiek kur nors tave turi įbrukti. Man atrodo, šituose reikaluose daug inercijos, kažkas kažkada pasakė, ir pažymėjo tau kaktą V. Morkūno riebaluotu šaukštu. Esu išklausiusi priekaištų, kad griaunu lietuvių novelės kanoną, jo nepaisydama, o kaip griovyba koreliuoja su tradicija, – negaliu pasakyti.
– Kas Jums tekste yra autentika? Ar jai atsirasti būtini tikrovės faktai?
D. K. Autentika – tai, kas literatūroje dar „nenuskalbta“, negirdėta ir tik tavo iš tikrovės išgriebta. Bendrybė, banalybė visada šalia, ir jos įkyriai siūlo paslaugas… Kai būnu pas savo draugę, ji vis prisimena vaikystę pokariniame Vilniuje. Beveik badmetis, žiauriai stigo maisto – burnoje nuolatinis alkio skonis, o skilandžio kvapas galėdavo išplėšyti nosies šnerves. Blynus jos mama kepdavo su „dailininkų aliejumi“, kuriuo tapytojai skiesdavo dažus. Pinigų taip trūko, kad reikėdavo durstyte durstyti mėnesio biudžetą, ir iki kitos algos jų vis tiek neužtekdavo. Šeimą maitino Ožka, kurios pienas gelbėjo ir nuo tuo metu žmones skynusios tuberkuliozės. Grįžusi po darbo kepykloj mama visada pirmiausia užsukdavo į sandėliuką pas Ožką. Kartą, kol nusisukusi pešė jai šieną, Ožka sukišo į jos pravirą tašę barzdą ir surupšnojo visą tądien gautą algą. Kumščio didumo tarybinių pinigų gniutulą. Ką daryti? Veikti reikėjo labai greitai – Ožką paskersti ir tuos pinigus iš skrandžio plėšte išplėšti, kol rūgštis nespėjo ištirpinti „mėnesio biudžeto“. Į prapjautą skrandį tuoj nuniro pora rankų. Paskui tie rūgštūs 1953-iųjų banknotai su prakąstom leninų galvom išdėlioti džiūvo ant lentos…
Šita detalė autentiška, nes ji – tikrovės faktas. Visur lesioju tokius faktus, vadinu juos aukso smiltimis. Tai, kas sufantazuota prie kompiuterio, iškart ir matyti. Tiesa, kartais tikrovė būna tokia neįtikima, kad atrodo kaip fantazija. Visaip būna. Garbė talentingiems apgaudinėtojams, kurie prifantazuoja, o tu skaitai kaip grynų gryniausią autentiką.
– Pastebėjau, jog esate aistringa kino mylėtoja. Kokie filmai / režisieriai atsiduria Jūsų filmotekoje? Į kokį meną taip pat aistringai pasineriate?
D. K. Filmų ir režisierių begalė, įvairių laikotarpių ir šiandienos. Italų kinas nuo 1940-ųjų, prancūzų nuo brolių Lumiere’ų su neseniai rodyta juosta „Lumiere!“, skandinavų su Ingmaru Bergmanu, Larsu von Trieru, Susanne Bier, Thomu Vintenbergu, rumunų „Naujoji banga“ su Cristi Puiu („Pono Lazuresku mirtis“, „Aurora“, „Sieranevada“ ir kt.), šiandieninis lenkų, rusų kinas, Sergejaus Loznicos filmai, kinų Jia Zhagke, matytas „Kino pavasaryje“, o dabar rodomas retrospektyvoje per LTV, galėčiau vardinti ir vardinti. Paolo Pasolinis, Peteris Greenaway’us, Michaelis Haneke, broliai Coenai, Kim Ki-Dukas, Pedro Almodovaras. Savo prozai kaip vaisto palinkėčiau šio bei to iš P. Almodovaro filmų, – spalvų, drąsos, humoro ir melodramos, kurią režisierius vadina almodrama. Dažnai viena sau perkėlinėju kiną į literatūrą, o literatūrą į kiną. Visada atkreipiu dėmesį į niurgzlio Jono Ūbio rekomendacijas ir preferencijas ne tik kino klausimais.
Lopydama išsilavinimo spragas, porą metų lankiau dailės istorijos kursus, įnikau ten. Kažkodėl visai apsilenkiau su dramos teatru, nors kitados buvau tokia lankytoja, gal kad Eimuntas Nekrošius numirė ir teatras ėmė atrodyti ištuštėjęs. Užtat lengvai kvaištelėjau dėl operos – klausyčiau ir klausyčiau to seno apdulkėjusių perukų meno, Giuseppės Verdi „Rigoleto“ kvarteto su Elina Garanča ir Ana Netrebko. Bet aistringiausiai panyru į tylą, kai elektrizuoti šienpjoviai už lango pagaliau apleidžia fronto linijas ir su savo padargais nueina namo.
– Labai įdomu, kad perkėlinėjate literatūrą į kiną. Kokią įsivaizduojate Jūsų esamo ar būsimo kūrinio kinematografinę tekstūrą, atmosferą?
D. K. Sakoma, kuo blogesnė literatūra, tuo lengviau ją paversti filmu. Omenyje tikriausiai turima literatūra su ryškiu siužetu ir daugiau veiksmo, o ne refleksijos. O kaip įvaizdinti refleksiją? Taip pat ir mūsų metaforą? Čia ir yra didžioji kino ir literatūros santykių paslaptis. Rašant man visada svarbus vizualumas, vaizdą turiu matyti kaip kino juostoje. Kai skaitytojai sako, kad vaizdai kinematografiški, juos matai ir užuodi, – jaučiuosi pamaloninta.
Esu mačiusi porą trumpametražių filmų pagal savo noveles, vieną jų netgi pagerbė Juozas Budraitis, suvaidinęs mizantropą rašytoją. Literatūrą kine taip ir įsivaizduoju: tik „pagal“, o ne paraidinį perskaitymą. Kino kūrėjas turi teisę elgtis su tavo tekstu kaip tinkamas. Nesuprantu autorių, kurie įsižeidžia, nešiojasi nuoskaudas, kad kas nors kine traktuojama kitaip, nei jie manė esant jų kūriniuose. Režisierius kurti yra laisvas, kaip tu buvai laisvas rašydamas.
– Kada paskutinį kartą skaitydama juokėtės? Kokia tai buvo knyga?
D. K. Nuostabiausia ir linksmiausia paskutiniu metu skaityta knyga – Olgos Tokarczuk „Varyk arklą per mirusiųjų kaulus“, beje, patekusi (pelnytai!) į „Man Booker International Prize“ trumpąjį sąrašą. Juokiausi balsu. Keistuolę astrologę, prižiūrinčią kaimynų namus, sodybas, Janiną Dušejko, nevykėlių policininkų vis vadinamą Dušenka, žmogžudę ir visos gyvūnijos patronę, pamilsti nuo pirmųjų kadrų. Ta knyga – žmogus su visais jo dangumis ir pragarais, intelektuali refleksija, nuostabi ironija, intonacija, pagaliau rašančiosios kūrybos džiaugsmas. Girdėjau priekaištų, kad viskas būtų puiku, jeigu autorė „neužknistų“ gyvūnėlių tema, bet O. Tokarczuk viename interviu atremia, kad gyvūnai čia „tik pretekstas kelti su morale susijusius klausimus“. Knyga – vitaminas.
– Drįsčiau spėti, kad neretai Jūsų prašo patarti, pasidalyti kūrybos receptu. O galbūt esate pati gavusi puikų patarimą kūrybai?
D. K. Rodos, negavau, na, gal tik kad rašau per mažai, per tirštai, vartoju retų žodžių, kurie jau nežinia ką reiškia, pavyzdžiui, „atsiknoti“, „pagaikštis“, „dumsa“… O jei ir gaučiau kokį patarimą, net jei tai būtų Louis Vuittono rankinė už dvidešimt du tūkstančius eurų, likčiausi prie savojo ridikiulio. Bet turiu vieną įprotį: beveik visada, baigusi rašyti, įjungiu režimą – perskaityti, ir ne kartą, negailestingo, skeptiško ir būtinai ciniško, bet talentingo rašytojo akimis. Turiu galvoje susidariusi tokį veikėją, sudėtą iš kelių konkrečių žmonių. Ir tada visos banalybės, lyrikos, sentimentas, egzaltacija, žodžių perteklius iš teksto ima garuoti kaip kamparas. Rekomenduoju.
1 Nežinomo fotografo nuotraukoje Žemaitė vieši Amerikoje ir pozuoja, stovėdama šalia Unės Babickaitės (1920). Fotografiją galite rasti tarp limis.lt skelbiamų Maironio lietuvių literatūros muziejui priklausančių eksponatų, paspaudę štai šią nuorodą: https://www.limis.lt/greita-paieska/perziura/-/exhibit/preview/61142197
Diana Gancevskaitė: „Literatūra yra daug daugiau nei vien rišlus tekstas ar įdomi istorija“
2021 m. Nr. 4
Vertėją, rašytoją Dianą Gancevskaitę kalbina Laura Sintija Černiauskaitė
Vertėja, rašytoja, dramaturgė ir aktorė Diana Gancevskaitė yra vienas tų vienetinių žmonių, kurie į nieką nepanašūs. Arba – tik patys į save. Tai buvo aišku jau tada, kai daugiau kaip prieš dvidešimt metų susipažinome studijuodamos Vilniaus universitete ir abi nelabai žinojome, „kuo būsime užaugusios“. Atrodo, kad šis klausimas vis dar aktualus, nors nuveikta ir išgyventa tikrai daug. „Metų“ redakcijoje vienbalsiai nusprendėme, kad įdomu ir tiesiog būtina pagaliau prakalbinti žmogų, kuris iš gryniausios idėjos darbuojasi mūsų kultūros lauke, išvien aprėpdamas literatūrą ir teatrą, o pats kukliai lieka nuošalyje, nors tikrai turi kuo pasidalinti. Tad kviečiame į Dianos Gan „kosmosą“.
– Diana, pristatyti Tave gana keblu. Ir ne todėl, kad pati daug visko veiki mūsų kultūros lauke, bet todėl, kad esi žmogus, išsprūstantis iš visokių dirbtinių rėmų, nemėgstantis skambių žodžių. Vienas pagrindinių Tavo bruožų, man asmeniškai labai patrauklus, yra Tavo sąžiningumas. Pastanga nieko nevaidinti, niekuo neapsimesti, kas, iš šalies žiūrint, retsykiais irgi rizikuoja tapti tam tikra poza… Įdomu, kaip pati prisistatytum, jei trumpam įsivaizduotume, kad niekas nieko apie Tave nežino?
D. G. Tikriausiai taip pat, kaip dabar, kai susipažįstu su nauju žmogumi. Jei iškyla klausimas, ką dirbu, atsakau, kad esu vertėja. Nors vertimai nėra pagrindinė mano veikla, ir net nežinau, ar turiu teisę taip vadintis, bet tai paprasčiausias būdas neklimpti į platesnius paaiškinimus. Man ir pačiai neretai atrodo keblu – kas gi aš esu, kuo užsiimu, ar galiu ką tvirtai apie save teigti?
– Na, galima pavardinti faktus, o jie daug pasako. Rašai apžvalginius straipsnius apie autorius, jų kūrybą, verti grožinės literatūros knygas, užsienio rašytojų interviu, spektaklius, libretus, rengi spektakliams titrus, pati darai interviu su žinomais žmonėmis. Vaidinai Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, Svetlanos Proskurinos filme, 2010-aisiais buvai nominuota Auksiniam scenos kryžiui už geriausią antro plano vaidmenį (Aglajos Jepančinos) E. Nekrošiaus statytame „Idiote“. 2004-aisiais su pjese „Trys vizitai“ tapai laureate Valstybinio jaunimo teatro konkurse „Ieškome lietuviško Šekspyro“. Ir tai toli gražu ne viskas… Pagaliau: ne taip seniai pasirodė Tavo „Lota“, knyga paaugliams.
Atrodo, kad skaitomi ir rašomi tekstai sudaro didelį procentą Tavo kasdienybės. Tai koks gi tas santykis tarp tekstų ir tiesiog gyvenimo? Ar gali pasakyti, kad gyveni tekstuose labiau / mažiau negu šiaip gyvenime? Ar – kad jie papildo vienas kitą? Ar skaitymas, vertimai, rašymas Tau yra būtinybė? O jeigu to staiga neliktų – kuo pakeistum? Pagaliau – ar nepavargsti nuo tų tekstų?
D. G. Tekstai vis dėlto yra didesnioji mano gyvenimo dalis, bet nebūtinai ir ne vien tieji, su kuriais dirbu. Kalbant apie grožinę literatūrą ar pjeses – man jie yra ne šiaip tekstai, kuriuos reikia išversti ar sukurti. Jie atsineša plačiausius kontekstus, ir kartais daugiau laiko praleidžiu susipažindama su tais kontekstais (o tai vėlgi – tekstai), tiesiog nuplaukdama į tolius, nei iš tiesų versdama ar rašydama.
Jei nuoširdžiai, kartais pajuntu stačiai egzistencinį nuovargį nuo tekstų. Savo, kitų, verčiamų, rašomų. Dar tos popierių krūvos ant stalo… Ne todėl, kad jie mane vargintų kaip tokie, tiesiog kartais jaučiuosi persipildžiusi, kartais – nepajėgi su jais subūti. Nepajėgi – ypač versdama – perteikti to, ką jaučiu kaip tekstą, mintį, jausmą. Kai atrodo, kad negaliu surasti tinkamų žodžių, sakinių skambesio, kurie tikrai atspindėtų originalą.
Kažin kodėl pastarąjį pusmetį daug mąsčiau, kas būtų, jei tekstų mano gyvenime neliktų. Na, tikriausiai negalėčiau neskaityti. Bet, matyt, galėčiau neversti, nerašyti. Gal taip netrukus ir nutiks – jei niekam nebereikės. Pati siūlyti(s), ką darydavau anksčiau, esu nebepajėgi, prarandu motyvaciją.
O tekstų trūkumo ar nebuvimo tikriausiai niekuo nebeužpildyčiau. Galbūt kokioje parduotuvėje dėliočiau prekes į lentynas, gal darinėčiau lašišas Norvegijoje, gal glausčiausi kačių prieglaudoje ir už maistą bei guolį rūpinčiausi penkiasdešimt devyniomis katėmis su katyčiais. Nors pastarieji du dalykai tikriausiai negaliotų – turiu sūnų, turiu taikytis prie tam tikrų taisyklių bei aplinkybių.
– „Lota“ yra tavo pirmoji, kol kas vienintelė knyga. Koks tavo santykis su ja dabar, kai ji jau pasirodė, yra pristatyta ir gyvena savo pačios gyvenimą? Ar kas nors pasikeitė? Ar gauni „atgalinį ryšį“ iš skaitytojų, ar jis Tau rūpi, ką duoda, keičia?
D. G. Taip, „Lota“ – pirmoji mano parašyta knyga. Tam tikra prasme, kai ji galiausiai pasirodė, man atlėgo – lyg keletą metų būčiau jautusi skolą Lotai kaip žmogui, neleisdama jai prabilti. Ir štai pagaliau sukaupiau drąsą. Drąsa tai vadinu labiausiai prieš pačią save – nuolat kėliau sau klausimą, kokia prasmė leisti knygą. Kokia prasmė žengti į rašytojų teritoriją, kai yra tiek puikių knygų ir talentingų autorių? Kodėl manau esanti verta kelti koją į šią mano pačios – leisiu sau taip pasakyti – adoruojamą teritoriją?
Po knygos išleidimo nedaug kas pasikeitė. Nors tai nesusiję su knyga kaip kūriniu ir galbūt ne tai turėjai omenyje, bet pasirodžius „Lotai“ labiausiai vargino ir baimino tai, kad reikia fotografuotis, ką nors ta tema pasakyti. Dėkuidie, tai truko trumpai.
Išsamesnių ir glaustesnių atsiliepimų sulaukiau iš saujelės žmonių – daugiausia (bet ne vien) tų, su kuriais bendrauju profesinėje srityje. Ir man tai svarbu, kadangi tokie atsiliepimai nėra grįsti vien draugyste ar noru įsiteikti (nors reikėtų labai gerai pagalvoti, kodėl man kas nors norėtų įsiteikti) – tai greičiau mano lauko, kuris vienaip ar kitaip yra kultūrinis, kūrybinis, profesionalų įžvalgos.
Be abejo, būtų svarbu sužinoti, ar „Lota“ rado ryšį su Lotos bendraamžiais. Pripažinkim – tai nėra lovestory, ne nuotykiai, ne kokia nors baisiai intriguojanti istorija. Nesitikiu, kad ji susilauks daug skaitytojų. Bet juk tai nėra svarbu – svarbu tieji, kad ir keli, kurie bus, kurių vidiniai kosmosai atlieps „Lotą“. Beje, vienoje recenzijoje radau įžvalgą, neva knygos kalba, Lotos minčių dėstymas per suaugėliškas tokio amžiaus paaugliui. Mane tai išties nustebino – lyg būtų nuvertinti patys paaugliai, jų mąstymo, kalbos, teksto pajautos gebėjimai. Nors galbūt negaliu vertinti objektyviai, nes esu knygos autorė.
– Kaip manai, iš kur Lota atėjo, kodėl, kas ji tokia?
D. G. Tikriausiai ji atėjo iš gelminių patirčių, prisiminimų – savų ir svetimų. Net pati neatseku. Be abejo, tai jokia mistika – „Lotoje“ glūdi daug manęs, bet ji pasibeldė kaip kitas žmogus, jaunas, bręstantis žmogus, su dalykais, kurie ir man ne visi ir ne visai pažinūs.
Iš dalies ji atsirado ir kaip savotiškas pasipriešinimas vyraujančiai kalbai paauglių literatūroje, pasakojamajam stiliui, kartais pritrūkstančiam autentiškumo. Porą metų teko būti „Metų knygos rinkimų“ komisijoje ir atrinkinėti vaikų ir paauglių knygas, kurios vėliau dalyvauja šiame konkurse. Sunku tiksliai įvardinti, kas man labiausiai kliuvo – visų pirma kaip skaitytojui, nebūtinai kaip kompetentingam vertintojui. Ir tai tiesiogiai susiję su kalba: ji gali būti labai vaizdinga, gali stengtis atkartoti paauglių žargoną, tačiau dažnai (ne visada, tą svarbu pabrėžti) pasigesdavau ir tebepasigendu autentiško veikėjo, net autentiško autoriaus balso. Yra daug gerai, gražiai, taisyklingai rašančių žmonių. Vis dėlto literatūra kaip tokia yra daug daugiau nei vien rišlus tekstas ar įdomi istorija. Pavyzdžiui, kaip dažnai feisbuke kas nors šmaikščiai ir įtaigiai savo sienoje papasakoja kokią nors istoriją, ir pasipila komentarai – rašyk knygą, laukiam knygos.
Bet knygai, kad ir tokios nedidelės apimties kaip „Lota“, reikia subręsti. Kartais galvoju, kad ji beldėsi jau prieš dešimtmetį. Aš buvau jaunesnė, būtų buvęs gražus debiutas, gal būčiau buvusi vadinama „jauna autore“, pati turėčiau kitokį santykį su tuo, ką parašiau. Tačiau savo balsu Lota prabilo tik dabar. Gal per tuos metus dėliojosi iš atplaišų, aplinkui vykusio ar kartais visiškai nevykusio gyvenimo, gryninosi.
– Šnekant apie knygas, kaip matai dabartinę mūsų literatūros situaciją? Kaip apibūdintum jos procesus? Kas patinka, žavi, stebina, ko trūksta, kas galbūt nervina?
D. G. Nesijaučiu galinti, o ir norinti kalbėti apie literatūros procesus. Su daugeliu dalykų mano santykis tiesiog per asmeniškas, gal net per intymus, nesidalintinas, o profesionalas turėtų gebėti nuo to atsiriboti.
Be to, daugiausia seku, skaitau ir stebiu vaikų ir paauglių literatūrą. Nors jau kurį laiką nuo jos gana spėriai tolstu – ėmė vyrauti teatro tekstai.
Pasakysiu labai paprastai – literatūroje mane žavi tikri kūrėjai. Žinoma, tai gana pinkli ir plati sąvoka – tikras kūrėjas. Koks jis? Bet manau, kiekvienas tokį sutikęs (t. y. perskaitęs tokio rašytojo kūrinį), jį atpažįstame.
– Esu nesyk pastebėjusi, kad mūsų, keturiasdešimtmečių, kartoje stipriai sutrikęs santykis su autoritetais. Mes jų arba neturime, arba mėgstame taip sakyti. Brendome nepriklausomybės atgavimo laikais ir tuo (bent jau jį taip atsimenu) klaikiu laikotarpiu iki maždaug 2000-ųjų, kai atgavusioje nepriklausomybę visuomenėje vyravo didelė sumaištis. Banditizmas, spekuliacija, visokios piniginės machinacijos, žmonės masiškai atsivertinėjo iš kolaborantų į „šventuosius katalikus“, aiškinosi pilnus nuoskaudų santykius… O sutemus būdavo baisu išeiti į gatvę. Galbūt tai mūsų kartai įrėžė tokį gilų nesaugumo jausmą, nepatiklumą, nepasitikėjimą vyresniais… O kaip Tau yra su autoritetais? Ar jų turi, kas jie?
D. G. Rodos, man visuomet buvo reikalingas žmogus, kuriuo tikėčiau, kuris įkvėptų, kuris būtų tarsi vėžlys, ant kurio stovi drambliai ir laiko šį pasaulį. Tokių vėžlių būta ne vieno. Vis dėlto didžiausias autoritetas buvo ir tebėra Eimuntas Nekrošius.
– Būti pamatytai tokios asmenybės yra nepaprasta patirtis. Kaip judu susitikote ir kaip atsitiko, kad atsidūrei E. Nekrošiaus spektakliuose?
D. G. Į E. Nekrošiaus „Meno fortą“ papuoliau kone atsitiktinai – juk nesimokiau aktorystės, pernelyg nesidomėjau profesionaliu teatru. Tuomet man buvo devyniolika. Studijavau lietuvių filologiją VU ir išgyvenau vieną juodų depresijos tarpsnių – vos išklampojusi iš mokyklos pelkės susivokiau vėlei esanti ne savo vietoje. Bet ir nežinojau, kur mano vieta, apskritai – kas aš ir kam aš čia. Nustojau vaikščioti į paskaitas, sėdėdavau arba namie, arba VU skaitykloje. Ir vieną kartą skaitykloje tiesiog varčiau laikraštį, o jame buvo nedidelis skelbimas, kviečiantis „maištingą jaunimą“ (jei tiksliai pamenu formuluotę) į kūrybinių dirbtuvių atranką pas E. Nekrošių. Nors buvau pradėjusi lankyti teatro užsiėmimus (ar būrelį) universitete, E. Nekrošiaus pavardė man nedaug ką sakė. Reikėjo parašyti motyvacinį laišką ar kažką panašaus. Jį parašiau kvestionuodama maištingumo sąvoką, tačiau ką tiksliai rašiau, – nepamenu.
Vėliau gavau kvietimą į dirbtuvių atranką. Pakeliui pasiklydau ir vėlavau visą valandą – o pasirodė, kad „Meno fortas“ visai šalia universiteto. Man tikrai atrodė beprasmiška dar bandyti ten eiti, juk taip pavėlavau, nusiverkiau ir suplukau. Bet įėjusi į kiemą pamačiau, kad laukiančiųjų eilė tebestovi net už durų. Paskutiniai mano drąsos likučiai sutirpo atpažinus toje eilėje žmones iš televizijos – aktorius, kurie vedė tuomet populiarias laidas, ir panašiai. To jausmo – laukimo eilėje – tikriausiai niekad nepamiršiu. Buvau tokia kompleksuota, kad net pajudėti bijojau, o koridoriuje vyko pokalbiai. Daugelis vieni kitus pažinojo iš darbo teatre ir aktorystės studijų. Savo eilės sulaukiau. Pokalbis su režisieriumi buvo trumpas, jis teturėjo keletą klausimų. Vienas jų buvo apie mano kerzinius batus.
Po kurio laiko gavau pranešimą, kad esu priimta į dirbtuves. Dvi savaites, užuot sėdėjusi VU paskaitose, vaikščiojau į „Meno fortą“ – į kažkokį stebuklingą, kitokį būvį, kokio net neįsivaizdavau esant. Ten buvo kalbama apie teatrą, spektaklius, etiudus – daug ką girdėjau pirmą kartą gyvenime, lyg kas būtų išlaužęs sunkias duris į taip ilgai nuo manęs slėptą pasaulį. O kartu jutau gilėjančią baimę ir net savotišką paniką – ką aš darysiu paskui? Na, pasibaigs šios dirbtuvės, jie visi pasiliks savo nuostabiame teatro kosmose, o aš? Man nupasakojo duonos skonį, parodė, kaip ji kepama, netgi davė paragauti, ir žinau, kad jie toliau ją minkys ir keps, ir valgys, o aš, deja, tesu svečias šioje ne man skirtoje šventėje.
Dirbtuvėms pasibaigus ėmiau ieškotis darbo. Ir radau – ledų pardavėjos prie Aušros vartų. Man paskambino pranešti, kad po kelių dienų galiu pradėti dirbti, turiu atnešti dokumentus, pasirašyti popierius ir panašiai. O vos baigus šį pokalbį paskambino iš „Meno forto“ – E. Nekrošius norėtų, kad vaidinčiau jo naujai statomame spektaklyje.
Tai buvo Kristijono Donelaičio „Metai“. Tai buvo visiškai naujo gyvenimo pradžia. Su visu kuo teatre susipažinau patyriminiu būdu. Jokios studijos to nebūtų man suteikusios. Vis dėlto kartą paklausiau režisieriaus – gal turėčiau stoti į aktorinį, kad tapčiau tikra aktore? Jis atsakė, kad aš jau esu tikra aktorė, o studijos gal ne tiek duotų naudos, kiek pakenktų.
Iš kolegų, iš knygų žinau, kad teatruose būna pavydo, manipuliacijų. Niekada su tuo neteko susidurti. Visi aktoriai, su kuriais kartu dirbome, man padėjo, patarė, kuo nors praturtino.
Režisierius ilgainiui tapo savotišku švyturiu mano gyvenime, vėžliu, ant kurio stovėjo drambliai, laiką pasaulį. Iki šiol sunku patikėti, kad sutikau taip neįtikėtinai mąstantį, jaučiantį, kuriantį žmogų ir su juo dirbau, dalyvavau jo kūryboje, buvau to stebuklo dalimi. Tiesa, visa tai būtasis laikas. Esmingasis. Brangiausias.
Pasiilgstu ir to, kaip režisieriui rūpėjo aktorius kaip žmogus, ne vien kaip medžiaga, molis spektakliui. Aktoriai jam rūpėjo taip išskirtinai nekrošiškai.
Iki pat dabar nesuvokiu, kaip gyvenimas tęsiasi toliau, režisieriui išėjus. Kaip toliau lyg niekur nieko gyvuoja teatras, kuriami ir statomi spektakliai. Logiškai suvokiu, be abejo. Bet vidujai – niekaip.
– Ta proga papasakok ir apie filmavimąsi S. Proskurinos filme „Iki pasimatymo, mama“. Apskritai, kaip palygintum darbą teatre ir kine? Kuris labiau „Tavo“?
D. G. Tikriausiai kinas yra visiškai ne mano sritis – bijau kamerų. Darbas su Svetlana Proskurina buvo įdomus, nes ji turi kažką nekrošiško. Mane bei kolegą Daumantą Ciunį (atlikusį filme pagrindinį vyro vaidmenį) režisierė pamatė E. Nekrošiaus „Idiote“, kai gastroliavome Maskvoje. Jai reikėjo būtent mūsų – tokių tipažų. Iš pradžių pasiūlymo vaidinti šiame filme atsisakiau – prisipažinau, kad nesu kino aktorė, kameros man kelia siaubą, kad iš esmės esu kompleksų rinkinys ir nieko nepavyktų. Nežinau, kodėl režisierė taip atkakliai laikėsi savo – atvyko į Vilnių, susitikome, kalbėjomės. Ir ji mane įtikino, kad galiu. Nors, žvelgiant objektyviai, mano vaidmuo tame filme nebuvo pagrindinis, net ne antraplanis, o režisierė dėjo tiek pastangų, kad jame pasivaidenčiau.
Man buvo svarbūs du dalykai – S. Proskurinos asmenybė ir pati filmo medžiaga. Tai šiuolaikinis pasakojimas pagal Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“. Šis kūrinys daugelį metų mane savotiškai persekioja.
Labai ryškiai prisimenu filmo premjerą. Ne pačią filmo peržiūrą, bet kelionę į Maskvą ir buvimą ten. Paties filmo taip ir nepamačiau – premjeros dieną ūmiai sukarščiavau, maudė visą kūną, tad kino salėje sėdėjau gerokai apspangusi nuo nuskausminamųjų, susirietusi kėdėje, su byrančiom ašarom. Tačiau kitą dieną buvome sutarusios su režisiere susitikti. Ji nusakė, kokiu tramvajumi iki jos atvažiuoti, ir aš leidausi į kelionę per milžinišką Maskvą, žinodama stotelę, kurioje turiu išlipti, ir adresą. Kaip man įprasta, pasiklydau net kelis kartus, vienoj stotelėj tiesiog verkiau iš nevilties, nes nebežinojau nei kur esu, nei kur link traukti. Bet iki šiol savotiškai didžiuojuosi savimi, kad nepasidaviau ir, valandą vėluodama (rodos, į svarbiausius susitikimus smarkiai vėluoju, nors esu kone liguistai punktuali), pasiekiau režisierės namus. Ir tai buvo svarbiau už bet kokį vaidmenį – sėdėjimas jos buto virtuvėje, arbatos gėrimas, sūrio valgymas ir pokalbis. Su dėkingumo šypsena prisimenu, kad ji net leido man rūkyti. Ištraukusi gražią nedidukę peleninę pasakė, kad, nors pati nerūko, savo namuose tai leidžia daryti ypatingiems svečiams.
Matyt, tai viena esminių sąlygų – man reikia gilesnio santykio su žmogumi, kad galėtume kartu dirbti. Su Svetlana tokį ryšį užmezgėme, bendraujame iki šiol.
– Kuo gyveni dabar? Klausiu ne apie dabartinius darbus, bet apie tai, kuo užimtas Tavo vidinis gyvenimas: kas rūpi, kokias dilemas sprendi?
D. G. Geriau atsakysiu apie tai, ko vis labiau pasiilgstu – kaimo. Pasiilgstu savo amžiną atilsį bobutės, karvių mūkimo, slėpimosi nuo kaitros tuščioje didelėje vandens talpoje (net nežinau, kaip ji vadinasi, vadindavome tiesiog bačka) ganant karves, karučio girgždėjimo vežant pieną, viščiukų ir žąsyčių, lapojančių svogūnų laiškų darže, žvejojimo pagaliais kūdroje, kiaulėms virtų bulvių su lupenomis kvapo, vyšnių sodo. Net nežinau, kodėl pastaruosius porą metų ėmiau viso to taip ilgėtis. Drauge su noru bėgti iš miesto, nebesistengti spėti to, kas vadinama kasdieniu gyvenimu. Tiesiog būti kur nors kaime, kūrenti pečių, girdėti paukščius, kasti sniegą, kai jo yra, ir avėti kaliošus, kai jo nėra. Gyventi drauge su visokiais gyvūnais, turėti patogų fotelį skaitymui ir nebedalyvauti išgyvenimo lenktynėse. Tikriausiai tai reiškia, kad jaučiu nuovargį? Matyt. Niekaip nesugebu priimti kaip kasdienybės fakto visokių įmokų, mokesčių, deklaracijų, dokumentų, skaičiavimo… Be abejo, ne vien to. Neretai atrodo, kad tiesiog nesu gabi bendrabūviui, bendravimui, paprasčiausioms kasdienybės taisyklėms. Bet nuo šių dalykų tikriausiai pabėgti neįmanoma – net kaime, – tiesa?.. Be to, tokį kaimą reikia turėti, t. y. nusipirkti.
– Susipažinome seniai, dar studijuodamos. Tada man atrodė, kad Tavyje glūdi didžiulis potencialas kažko. Žiūrėdama „Lotos“ pristatymo įrašą, išvydau tą pačią Dianą labiau subrendusią, atviresnę, laisvesnę, ir kartu – tą pačią… Kaip pati jautiesi: ar esi savo vietoje? Ar išsipildai?
D. G. Kiek prisiminimų sukėlė šis Tavo klausimas… Ar tik man atrodo, kad tosios studijos buvo taip seniai, kad jų galbūt nė nebuvo? Niekad taip ir neprisijaukinau VU. Nors iš ten vis dėlto išsinešiau kaugę dovanų, labiausiai – sutiktus žmones, su kai kuriais jų ryšiai išliko iki šiol.
Na, o dėl „Lotos“ pristatymo įrašo – kurį laiką faktas, kad toks įrašas egzistuoja, man kėlė nemenką galvosopį. Prieš pat renginį Rašytojų klube pranešė, kad pristatymas bus transliuojamas gyvai. Sutrikau, bet ir apsidžiaugiau – numaniau, kad žiūrovų kitoje ekrano pusėje bus vos keli, o vienas bičiulis itin norėjo renginį pamatyti, tačiau negalėjo dalyvauti. Taigi, pristatymo su Ilona Ežerinyte metu nekart garsiai pasidžiaugiau, kad „mūsų čia tiek mažai“ – esą tai leidžia nuoširdžiau kalbėtis. Ir tik vėliau sužinojau, kad live transliacija liko kaip įrašas.
Ir galiausiai – dėl savo vietos ir išsipildymo. Jeigu nuoširdžiai – nežinau. Išsipildymas kaip toks aplanko itin retai, labiau kaip akimirkos pojūtis.
– Kiek Tavo gyvenime to neskanaus prisitaikymo, kompromiso tarp ,‚darau, nes noriu“ ir „darau, nes reikia“ (pramisti, išsilaikyti)? Viename interviu sakai, kad stengiesi pragyventi tik iš tekstų. Ar tai realu, nesileidžiant į kompromisą tarp vidinio poreikio ir finansinės naudos?
D. G. To priverstinio prisitaikymo darbo srityje beveik nėra. Bandau prisiminti darbus, kuriuos dariau išskirtinai dėl pinigų, kurie prieštaravo mano vidinėms nuostatoms, – jų buvo vos keli. Ir tai buvo seniai. Be abejo, kai kurie tekstai kelia tam tikrų iššūkių, kurių, atrodo, nevaliosiu įveikti. Imuosi jų pusiau prisiverstinai, manydama, kad kas nors kitas padarytų greičiau ar geriau. Vis dėlto stengiuosi sau priminti, kad jei buvo kreiptasi į mane, vadinasi, manimi tikima ir pasitikima. Tad tokių iššūkių įveikimas yra naudingas.
Kiek realu taip išsilaikyti, pramisti – individualus dalykas. Aš nuo mažens esu išmokusi gyventi su nedaug. Neteigiu, kad tai vertybė, anaiptol. Manau (ar norėčiau tikėti), kad visi bandome išsilaikyti pagal savo sąžinę ir aplinkybes, nepaminant pirmosios. Jei apsispręsčiau, galėčiau dirbti ir ką nors kito. Sąžinę šiame kontekste turiu omenyje kaip nemelavimą prisidengiant profesija (užsakomieji pagiriamieji tekstai apie nebūtinai geras knygas ir panašiai). Jei kas pasiūlytų vakarais plauti sandėlį ar klijuoti etiketes ant konservų skardinių – tikriausiai sutikčiau. Taip galima prisidurti pinigo ir tai yra garbingi darbai. Galbūt dėl to tektų atsisakyti kokio vertimo, bet tai niekaip nesikirstų su prasminga, sąžininga veikla.
Tiesa, prieš metus ėmiau puse etato dirbti Klaipėdos dramos teatre vertėja – verčiu spektaklius ir ruošiu titrus. Nors man šis darbas itin patinka (labiausiai todėl, kad taip lieku teatro pasaulyje ir galiu knebinėtis su tekstais nekeldama kojos iš namų), turiu pripažinti, kad gavusi pasiūlymą gerokai laužiau galvą, ar gebėsiu taip įsipareigoti – ar liks laiko ir vietos kitiems tekstams, dedlainams, ir laisvės planuotis laiką taip, kaip esu įpratusi. Kol kas tuos dalykus pavyksta suderinti.
– Atrodo, kad teatras vienaip ar kitaip Tavęs nepaleidžia. Kodėl jame taip traukia būti, dalyvauti? Kas Tau apskritai yra teatras?
D. G. Neseniai mane pasiekė viena Regimanto Tamošaičio citata, tiksliai neatkartosiu, bet skamba maždaug taip: „Apie meilę nereikia kalbėti, meilę reikia patirti.“ Pagalvojau – juk tai taip tinka teatrui. Tiesa, pati su godesiu skaitau visokius pokalbius, interviu su teatro kūrėjais – jie taip gražiai, giliai kalba, mąsto apie teatrą, geba savo santykį ir supratimą perteikti žodžiais. O pati negaliu, tiesiog negebu įžodinti.
– Suprantu, kad Tau labai svarbu bet kurioje situacijoje būti savimi, tokiai, kokia esi, nepaisant visuomenės nuomonės ir tam tikro nepatogumo, kokį neišvengiamai kitiems sukelia autentiškas žmogus. Tačiau didesnis ar mažesnis tarpas tarp to, kas esi viduje ir to, kaip būni su kitais, vis tiek išlieka. Kaip sprendi šią problemą gyvenime ir kūryboje?
D. G. Gyvenime – tiesą sakant, vengiu žmonių. Jei nėra tikrai būtina, renkuosi neiti ir nedalyvauti, nesusitikti. Ypač su nepažįstamais ar mažai pažįstamais nuolat jaučiu per daug aplinkos dirgiklių, nesaugumo, neretai man sunku sugaudyti savo mintis ir jas tiksliai perteikti. Tačiau tai nereiškia, kad tūnau savo drevėje ir bijau žmonių.
Kalbant apie kūrybą, tik po „Lotos“ teko šiek tiek pasifotografuoti ir pasisakyti. Turiu pripažinti, kad man tai buvo sunku, ypač „rodyti“ save kaip autorių ir žmogų, kuris būtent taip atrodo, būtent taip juda, būtent taip kalba ir, be abejo, – kartais nusikalba. Koks skirtumas, kaip autorius atrodo? Man regis, jokio. Bet yra tam tikros taisyklės, jų aš – iš esmės sukandusi dantis – laikausi. Džiugu, kad man tai itin reti įvykiai, vienetiniai.
– Esi minėjusi, kad knygos ne kartą Tave išgelbėjo. Jei negaila, pasidalink: kokios?
D. G. O, be abejo, geros. Keistai per intymu dalintis autorių pavardėmis ir knygų pavadinimais. Be to, jų buvo daug, išties daug. Ilgus metus vaikščiojau į biblioteką, kaip kiti tikriausiai – į bažnyčią. Kai negastroliuodavau su teatru, į biblioteką eidavau bent kartą per savaitę. Būčiau ėjusi rečiau, bet leidžiamų pasiimti knygų kiekis buvo tiesiog nesuprantamai mažas. Išsijungdavau telefoną, kad galėčiau persikelti į kitus pasaulius ir niekas o niekas man nesutrukdytų. Tai buvo mano išsigelbėjimas. Per gyvenimą nuomojausi galybę butų, ir net keista, kaip kai kurių autorių pavardės, knygų pavadinimai man asocijuojasi su skirtingais tų butų foteliais, sofomis, lovomis. Pavyzdžiui, viename stovėjo senas toršeras, tiesiog tobulas skaitymui, o kitame nuo lubų plieskė vienintelė lempa, labai netinkama vakarui su knyga.
Esu asmeniškai ir nuoširdžiai dėkinga visiems tiems autoriams už jų knygas, vertėjams – už vertimus, už bendrystę, atrastas galaktikas, už vienatvę drauge, už galimybes ilgas valandas nedalyvauti realiame gyvenime.
Tomas Vaiseta: „Stipriam siužetui reikia išmonės, stipriam stiliui – drąsos“
2021 m. Nr. 3
Rašytoją, istoriką Tomą Vaisetą kalbina Deimantė Blusevičiūtė
Tomas Vaiseta – kasdienybę tyrinėjantis istorikas ir rašytojas, vienas iš radijo laidos apie literatūrą „Pirmas sakinys“ kūrėjų bei vedėjų. 2014 m. pasirodė jo pirmoji mokslinė monografija „Nuobodulio visuomenė“ – joje gilinamasi į vėlyvojo sovietmečio ideologijos nualintų žmonių gyvenseną ir būsenas. Tais pačiais metais autorius debiutavo ir literatūroje prozos rinkiniu „Paukščių miegas“, kuriame skleidžiasi subtilus santykis tarp lemtingų istorinių aplinkybių ir individualaus pasaulio patyrimo. Romane „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016), pasitelkdamas mitinę simboliką ir intertekstus, rašytojas domisi painia žmogaus psichologija, nevienalyčiu jos santykiu su tikrove, o monografijoje „Vasarnamis“ (2018) T. Vaiseta analizuoja sovietmečio psichiatrijos sistemą bei jos pacientų patirtis.
Rašytojo literatūrinė veikla bei jo moksliniai tyrimai paskatino kelti klausimus apie šių dviejų sričių prigimtį: kaip įmanoma suderinti grožinę kūrybą su precizišku faktų tyrimu, kokiu būdu šios veiklos viena kitą papildo ir kuo iš esmės skiriasi? Tad šį kartą T. Vaisetą kaip istoriką kalbiname apie literatūrą, o kaip literatą – apie istoriją.
– Šis klausimas turėjo būti apie savotišką dvilypę Jūsų, kaip istoriko ir grožinės literatūros kūrėjo, tapatybę bei šių dviejų sferų suderinamumą vieno asmens mąstyme bei veikloje. Tačiau giliau pasidomėjusi pastebėjau, kad su laiku Jūsų paties požiūris šiuo klausimu pakito. Debiutavęs prozos knyga „Paukščių miegas“ viename interviu sakėte, jog ji ir tais pačiais metais disertacijos pagrindu išleista pirmoji Jūsų mokslinė monografija „Nuobodulio visuomenė“ tarsi išėjo dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Tuo pačiu pabrėžėte, jog Tomas istorikas ir Tomas rašytojas tik užmiega kartu, tačiau gyvena kiekvienas savo gyvenimą.
Praėjus vos keliems mėnesiams plėtojote šią mintį, teigdamas, jog, rašant „Paukščių miegą“, Tomas istorikas vis dėlto stovėjo už nugaros, akylai stebėdamas kuriamą tekstą, nuolat baksnodamas į istorinius netikslumus ar peikdamas mokslui nepriimtiną vaizduotės žaismą, ir šitaip tarsi atskleidėte rašant vykusį vidinį konfliktą ar bent jau draugišką nesutarimą.
Galiausiai, praėjus keletui metų, pripažinote, kad grožinio bei akademinio teksto atskyrimas yra vis dėlto labai sąlygiškas dalykas, tad linkstate manyti, jog literatūrinis rašymas gali būti daugiau mažiau būdingas visos humanitarikos prigimčiai. Ar galima sakyti, kad per tą laiką keitėsi Jūsų požiūris į santykį tarp istorijos ir grožinės kūrybos, o gal netgi santykis su pačiu savimi? Galbūt Tomas istorikas galiausiai susitaikė su Tomu rašytoju?
T. V. Pirmiausia į galvą ateina mintis, kad tokie skirtingi mano pateikti atsakymai tėra priminimas, kad nereikia pernelyg rimtai skaityti ir vertinti žmonių interviu metu išsakomų minčių. Kaip istorikas, nuolat dirbantis su šaltiniais, pridurčiau, kad nereiktų pervertinti ir žmogaus gebėjimo mąstyti nuosekliai bent kiek ilgesnį laiko tarpą. O gal labiausiai čia galima būtų pamatyti ne vykstantį pokytį, bet konfliktą tarp to, kaip jaučiuosi viduje, ir to, kaip mane priima kiti. Viduje nebuvo ir nėra jokio nesutarimo tarp to, ką kiti laiko „skirtingais vaidmenimis“ (istorikas, rašytojas ir kt.). Užtat kiti, pavyzdžiui, tie, kurie ima interviu, visada apie tai klausia ir tokiu būdu verčia mane tai, kas viduje nėra atskirta, dirbtinai atskirti, net supriešinti ir mąstyti kaip apie atskiras savo tapatybės, veiklos ir gyvenimo dalis. Nuo šitų klausimų, nuo šitos prievartos iš pradžių mėginau saugotis paprasčiausiu būdu – bandydamas sakyti, kad istorija ir literatūra yra labai skirtingi dalykai ir tiesiog jų geriau nepainioti. Bet vėliau vis labiau ėmiau pripažinti, kad man tai tiesiog nėra atskira ir todėl tam tikra prasme net nėra įdomu mėginti dirbtinai atidalinti.
Skirstyti žmones į socialinius ir kultūrinius vaidmenis, mąstyti apie juos kaip apie socialinius tipus, užsiėmimus, veikėjus yra turbūt neišvengiama, bet vis tiek pavadinčiau tai simboliniu smurtu, kurį patys nukreipiame prieš save. Tai mus redukuoja, supaprastina, paverčia kitų žmonių lūkesčių ir abejingumo objektais.
Pamenu, kaip vienas bičiulis istorikas pasakojo tokį nutikimą: jis kalbėjosi su kažkokiu literatūros kritiku ir šis jam pasakęs, kad manasis romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ jam pasirodęs prastas. Norėdamas mane užstoti, bičiulis jam priminė, kad aš juk esąs istorikas, ne rašytojas. Labai vertinu šį savo bičiulį, bet tai, ko gero, blogiausia, kas gali nutikti, – kai mano literatūros kūriniai pradedami vertinti kaip parašyti istoriko. Geriau būti tiesiog prasto romano autoriumi nei tuo personažu, kuriam, pavyzdžiui, ims kas taikyti ką nors panašaus į posakį „geriausias istorikas tarp rašytojų, geriausias rašytojas tarp istorikų“ (esu girdėjęs ne kartą sakant: „geriausias dailininkas tarp rašytojų, geriausias rašytojas tarp dailininkų“). Juk iš tiesų aš tiesiog sėdu ir rašau, vienu metu būdamas ir rašytojas, ir istorikas, ir subrendęs trisdešimtmetis, ir nuodėmingas paauglys, ir priekabus tironas, ir malonumams atsidavęs palaidūnas, ir nuobodus narcizas, ir neurotiškas drovuolis, ir t. t.
– Pasirodžius „Paukščių miegui“ kone kiekviename interviu stengėtės atriboti knygą nuo istorijos ir savo, kaip istoriko, profesijos, tyrimų. Nenorėjote, kad joje būtų sumanyta ieškoti praeities rekonstrukcijos, konkrečių istorinių asmenybių ar tikslių biografinių faktų. Viena vertus, prozos knyga parašyta daugiau remiantis vaizduote ir apibendrinimais, o ne konkrečiais istoriniais faktais, todėl ieškoti joje istorijos tikslingumo atrodo bergždžia, netgi kiek keistoka. Tačiau kartu pats teigėte, jog knyga rašyta perėmus istorinius siužetus, vaizduotę sudirginus konkrečių asmenybių laiškų, prisiminimų, dienoraščių nuotrupoms. Pačioje knygoje skirtingų žmonių būsenos ir patirtys iškyla tik įkontekstintos istorijoje.
Taigi, nors istorija nėra kūrinio tikslas, tačiau ji jame itin svarbus dėmuo. Taip pat ne kartą minėjote, kad pagalvodavote, kaip į šią prozos knygą sureaguos kolegos istorikai, baiminotės „gauti velnių“ už neištikimybę istorinei konkretybei bei pasidavimą vaizduotės apžavams. Literatūrinis istorijos interpretavimas iš esmės negali prilygti jos moksliniam tyrimui? O gal tai tik du skirtingi, bet lygiaverčiai būdai pažinti istoriją, prie jos priartėti?
T. V. Kad galėčiau pamėginti atsakyti į šį klausimą, turėčiau turbūt padaryti bent vieną paprastą skirtį – atskirti tuos literatūros kūrinius, kurie aiškiai deklaruoja (autorius anapus teksto arba pats tekstas), kad siekia istorinio pažinimo, rekonstrukcijos, atvaizdavimo ir panašiai, ir tuos, kuriems istorija yra reikalinga medžiaga savajam meniniam (ne tik estetiniam, bet ir pasaulėžiūriniam, vertybiniam, psichologiniam) pasauliui sukurti.
Pirmuoju atveju suprantu istorikų priekabumą (net ir prie smulkmenų, detalių), nors istorikai klysta ne mažiau nei rašytojai. Labai dažnai čia susiduria ir pykstasi ne istorijos metodas su meno kūriniu, o tik skirtingo pobūdžio puikybės ir neišmanymai. Nemanau, kad šiuo atveju literatūra mažiau pajėgi pažinti ar atvaizduoti nei istorikų darbai, tik ji turi daugiau laisvės, vadinasi, daugiau erdvės ir klaidai.
Esama tokių sričių, pavyzdžiui, mentaliteto, emocijų, juslių istorija, kur literatūrai veikti lengviau nei istorijai, ypač jei nėra išlikę šaltinių ar jų labai mažai. Pasinaudoti literatūros suteikiama laisve atrodo labai patrauklu. Natūralu, kad daug talentingų žmonių tai patraukia labiau nei būtinybė rašyti kliaujantis griežtais istorijos metodais. Tačiau suprantu ir iš to kylančias rizikas, todėl bent iki šiol nesiryžau rašyti praeitį rekonstruoti, pažinti siekiančio literatūros kūrinio, o kai susidomiu istoriniu klausimu ar problema, imuosi istorinio tyrimo. Tada visada gali pasakyti: parašiau (išanalizavau, atskleidžiau) tiek, kiek leido šaltiniai. Literatūros kūrinio atveju tai skambėtų kaip nesusipratimas. Beje, skaitytojai retai supranta šį esminį istorinio darbo principą ir dažnai gali išgirsti juos klausiant ar priekaištaujant: „O kodėl nepapasakojo apie tai ir tai?“
Todėl ir „Paukščių miegą“, ir visus kitus literatūrinius tekstus, susijusius su istorija, rašiau ne siekdamas rekonstruoti praeitį, o sukurti savo meninį pasaulį ar pasaulėlius. Nedeklaruoju, kad siekiu parodyti, kaip „iš tikrųjų buvo“ (jei iš viso tikima galimybe tai padaryti), ar kad siūlau būdą, kaip įsivaizduoti tam tikrą praeities momentą, o tik sakau, kad pasirinktas praeities fragmentas mane skatina galvoti apie vienus ar kitus man asmeniškai ir, tikiuosi, mums, kaip visuomenei, svarbius, paprastai universalius dalykus ir pakursto vaizduotę estetiniams sprendimams. Pavyzdžiui, ir dabar protarpiais rašau apsakymus apie kagėbistus, taigi tarsi „istorinę prozą“, bet man rūpi ne parodyti, kaip jie iš tikrųjų veikė, o surasti būdą, kaip per literatūrą kalbėti apie žmogaus tikslingą ar beprasmišką žiaurumą ir radikalią nepagarbą kitam.
Rašydamas šiuos apsakymus imu suvokti, kad XX a. siaubas buvo ne kraštutinis žiaurumas, o tai, kad tą kraštutinį žiaurumą nuolat lydėjo meilė, kad žiaurumas pasireiškė ir nepaisant meilės, ir šalia esant meilei. Šitie atradimai man yra svarbesnė priežastis kurti literatūrą, nei bandyti ką nors rekonstruoti.
Tad ir ginuosi nuo bandymų „Paukščių miego“ ar kitus apsakymus matyti ir vertinti istoriko akimis. Man tai esminis skirtumas tarp istoriko teksto ir literatūros kūrinio. Sukurti meno kūrinį reiškia sukurti savą pasaulį, kurį tu visiškai kontroliuoji. Apsėdimas sukurti (ne moralės, o estetikos prasme) tobulą pasaulį išreiškia norą bent ką nors savo gyvenime kontroliuoti iki smulkiausių detalių. Kontrolė kartu reiškia, kad tarsi niekas kitas negali ir neturi teisės kištis į tavo kuriamą meninį pasaulį (galbūt dėl to taip jautriai reaguojame į redaktorių, kritikų, skaitytojų pastabas?). Taigi tai gal net labiau yra laisvės nei saugumo ar tvarkos siekis. Tai labai skirtinga nuo istorinio teksto. Šiame tu nei kontroliuoji viską, nei turi teisę tai daryti, nes čia pirmiausia bandai gana įžūliai įsikišti į tikrovę ir kitų žmonių gyvenimus. Čia reikalinga mąstymo, bet ne vaizduotės laisvė. Tie praeities gyvenimai tau nepriklauso, jie turi savo šeimininkus, nors kiekviena karta ar skirtingos ideologinės grupės nuolat mėgina vis iš naujo, gana neatsakingai praeitį nusavinti, pavadindami tai „istorijos rašymu iš naujo“ arba suteikdami kokią norimą ideologinę prasmę (žmonių gyvenimus paversdami „klasių kova“, „galios diskursais“, „tautos kančia ir triumfu“ ir panašiai).
Pasakyčiau net taip: rašydamas literatūrinį kūrinį tu esi atsakingas tik sau, tai pamatinis susidūrimas su savimi, o rašydamas istorinį tekstą visada esi absoliučiai atsakingas tiems, apie kuriuos rašai, todėl rašant tokį tekstą visada daugiau rizikos, atsargumo, baimės ir nuolankumo, nes tai pamatinis susidūrimas su mirusiaisiais. O mirusieji pirmiausia yra tie, kurie nebegali pasakyti daugiau, nei jau buvo pasakę.
– 2014 m. Jurgai Tumasonytei duotame interviu esate sakęs, kad niekada neplanavote apie istoriją rašyti ne „moksliškai“, o „literatūriškai“. Tad įdomu būtų pasvarstyti, kuo literatūrinis rašymas skiriasi nuo mokslinio. Kaip žinoma, vadinamojo lietuvių tautinio atgimimo laikais istorinis pasakojimas neretai būdavo perteikiamas literatūriniais vaizdiniais, o ir pačioje romantizmo literatūroje vyravo daugiausia istoriniai siužetai. Atrodo, anuomet šios dvi sritys buvo sunkiai perskiriamos ir tik vėliau, vystantis mokslui bei apskritai profesionalėjant tautos kultūrai, palaipsniui jos diferencijavosi ir buvo plėtojamos kiekviena atskirai.
Neseniai užsiminėte, kad galbūt humanitarinį akademinį tekstą reikėtų pradėti rašyti labiau kaip literatūrą. Tokiu atveju tikrasis susipriešinimas iškyla nebe tarp mokslininkų ir rašytojų, o tarp humanitarų ir gamtamokslių, kurie savo taisyklėmis „tikrąjį“ mokslą tarsi spraudžia į pernelyg nelanksčius schematizuotus rėmus.
Ar šiuo aspektu literatūrinis rašymas reikšmingas tik mokslo populiarinimui, o gal jis apskritai neatsiejamas nuo minties išraiškos? Juk paskiri istoriniai faktai dar neduoda nei nuoseklaus vaizdinio, nei išreiškia kokias interpretacijas – visa tai daro pats istorikas rašydamas, „aplipdydamas“ juos tam tikru pasakojimu. Nesakau, kad tai yra visiškai tapatu grožinei kūrybai, bet gal literatūra ir mokslas visada buvo arčiau vienas kito, nei kad mums ilgą laiką atrodė?
T. V. Nežinau, ar čia begaliu pasakyti ką nors, ko mūsų humanitarai nepasakė per daugybę metų. Kartu su jais tikrai ginčiau humanitarinių mokslų teisę būti kitokiems (ir būti vertinamiems kitaip) nei gamtos ir tikslieji mokslai. Tos teisės pagrindas – kitokia humanitarikos prigimtis, paskirtis ir santykis su tikrove. Dauguma jaučia ir mato, kad pagal gamtamokslių sugalvotas taisykles vykstantis projektinis humanitarikos finansavimas faktiškai eliminuoja humanitarikai kaip oras būtiną improvizaciją, riziką, įžūlumą, spontaniškumą, džiazavimą ir stumia į konjunktūrą, gamtamokslės projektinės kalbos imitavimą (o kartais ir metodą) ir apsidraudimą (geriau taip nei nieko). Patys gamtos mokslai čia niekuo dėti, tik jų tramdomieji marškiniai humanitarikai netinka.
Istorija tikrai yra labai arti literatūros – ir pasakojimo būdu, ir savo rezultatais. Juk ir viena, ir kita pasiūlo mums vaizdinių, nors ir kylančių dažnai iš skirtingų šaltinių. Faktai istorijai yra kaip žuvys – tai jos gyvybė, apčiuopiama tikrovė, empirika, bet toms žuvims reikia vandens. O tai jau vaizduotė, tai, į ką Jūs atkreipėte dėmesį, – faktų jungimas į vientisą, nuoseklų, įdomų, patrauklų pasakojimą. Joks faktas nesusijungs su kitu faktu, jei nebus pasitelkta vaizduotė.
Skaitydamas, tarkime, Davido E. Fishmano istorinį darbą „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ arba Orlando Figeso „A People’s Tragedy“ (paminiu tik paskutinius skaitinius), galvoju, kiek daug literatūrinių siužetų ir kino scenarijų čia slepiasi, bet tuoj pat dingteli, kad nereikia nei tų potencialių romanų, nei filmų, nes autoriai viską kuo puikiausiai – labai patraukliai, pagauliai, pasiekdami mano, skaitytojo, širdį ir protą, – parašė. Istorijos literatūriškumą vertėtų pripažinti ne todėl, kad tai padėtų ją populiarinti, o todėl, kad taip leistume jai būti tuo, kuo ji iš tiesų yra.
Tai visiškai nepaneigia fakto, kad kartais istoriniai tyrimai turi būti labai sausi, dalykiški, preciziški, formalūs. Nepritariu pastaruoju metu Lietuvoje išplitusiam tingiam bambėjimui, kad „Lietuvos istorikai nerašo populiariai“, nes yra daugybė temų ir problemų, kurioms ištirti reikia sudėtingo mąstymo, metodo, painaus, vingraus ar išsišakojančio dėstymo, sunkaus žodyno ir t. t. Ištirti kartais yra svarbiau, nei tą tyrimą paskleisti. Apskritai negalima kalbėti apie istorinius tekstus kaip apie vieną žanrą ar atliekančius vieną funkciją – jų yra begalės. Užstodamas istorijos literatūriškumą, kalbu tik apie vieną iš istorijos pasakojimo būdų, kuris man atrodo svarbiausias, kuriuo istorija atskleidžia visą savo galią būti išgirstai ir priimtai.
– Norėtųsi kiek išsamiau atskleisti Jūsų santykį su istoriko ir literato veiklomis, jose įžvelgiama verte. Susidaro įspūdis, kad istorinės Jūsų monografijos – „Nuobodulio visuomenė“ bei „Vasarnamis“ – yra ilgai planuotas, derintas, sunkaus ir nuolatinio darbo rezultatas, iš karto taikytas į neužpildytą, tačiau labai svarbią nišą akademiniame pasaulyje. Būtent tai tarsi savaime suteikia kūriniui pretenziją į reikšmingumą, nustato tam tikrą jo vertę ir vertinimo matą.
Grožiniai kūriniai, tarsi gimę iš impulso, netikėtai, ir parašyti per palyginti trumpą laiką, yra pirmiausia vidinio pasaulio, taigi ir asmeninio vertinimo, dalis. Štai „Paukščių miego“ gimimą siejote su prisikaupusių siužetų (o gal ir savęs paties) išlaisvinimu. Taip pat save, kaip grožinės literatūros kūrėją, kadaise prilyginote kirminui, kuris sau rausiasi po žemėmis ir nežino, ar kada bus ištrauktas į dienos šviesą.
Tačiau labiausiai atmintin įstrigo vienas interviu, kuriame, paklaustas apie planuojamas knygas, ramia sąžine išdėstėte bendro savo ir kolegų mokslinio veikalo tematiką, tačiau apie literatūrinį kūrinį pasakėte tik tiek, kad idėją jam turite, bet daugiau nieko neketinate atskleisti, – tarsi klausimu būtų bandyta prasibrauti į kitą, kone slaptą ir privačią sferą. Tad galbūt iš tikrųjų vieną iš Jūsų veiklų labiau lemia santykis su visuomene, kitą – santykis su pačiu savimi?
T. V. Rodos, daug ką jau pasakėte užduodama klausimą, šiek tiek jau atsakiau ir ankstesniais atsakymais, todėl nuo išorinių skirtumų norėčiau grįžti prie vidinio vientisumo. Poetas Arnas Ališauskas, redagavęs „Paukščių miegą“, atkreipė dėmesį, kad daugumos apsakymų veikėjai yra įkalinti – mieste, kavinėje, bute, avietėje. Šita mintis mane sudomino ir iki šiol nepaleidžia, o ne taip seniai suvokiau, kad tą patį būtų galima pasakyti ir apie kitus kūrinius: „Orfėjuje“ veikėjai įkalinti bute, karo nuojautos, o antroje dalyje vienas iš jų – lovoje, žurnale „Metai“ publikuotame apsakyme „Į juodąją bedugnę“ veikėjai įkalinti bare, o apsakyme „Metamorfozė“ – savo namuose, tam tikra prasme – ir savo kūne. Bet dar įdomiau, kad tas pats įkalinimo, už(si)darymo motyvas ryškus ir istoriniuose tekstuose: „Nuobodulio visuomenėje“ nagrinėjau „ideologines situacijas“, į kurias pakliūdavo ir kuriose iš tiesų tarsi būdavo uždaryti (kad ir laikinai) sovietmečiu gyvenę žmonės (kaip rašė Irena Aleksaitė, lyg alaviniai kareivėliai), o „Vasarnamyje“ – na, psichiatrijos ligoninė jau savaime yra tam tikras uždarymo, izoliacijos, atskyrimo, įkalinimo simbolis. Kai imu vertinti savo naujas idėjas ar rašomus tekstus, matau tą pačią tendenciją – uždara erdvė, tik apribotoje erdvėje judantys, tarytum nuolatinę akistatą su kažkokia juos supančia siena patiriantys veikėjai.
Tada imu geriau suprasti, kodėl man nuo paauglystės tokia svarbi Franzo Kafkos novelė „Metamorfozė“. Vabalu prabudęs Gregoras Zamza yra įkalintas ir savo kūne, ir didelę kūrinio dalį – savo kambaryje, ir, žinoma, kitų veikėjų sukurtoje neapykantoje. Užaugau sovietinio daugiabučio gana privilegijuotame (tiems laikams) keturių kambarių bute be pereinamų kambarių su ilgu koridoriumi. Būdamas vaikas, mėgdavau susiriesti į kamuoliuką ir pasislėpti to ilgo koridoriaus gale į tamsiausią kampą, kad priešais ateidami tėvai ar sesuo, net žiūrėdami tiesiai į mane, manęs nematytų. Dabar sakyčiau, kad tai buvo visiškai zamziškas elgesys.
Neužsiimsiu psichoterapija, todėl šitą polinkį į užsidarymą ir, kita vertus, nuolatinę įkalinimo jauseną galėčiau pavadinti savo kultūriniu kodu, kurį galima atrasti daugelyje mano tekstų, nes, matyt, atitinka tam tikrą vidinę mąstymo ar dvasinės būklės struktūrą. Taip žiūrint, paviršutiniškas atrodo tas skirtingas santykis su literatūrine kūryba ir istoriniais tyrimais, nes iš tikrųjų viskas panašu į to kultūrinio įkalinimo kodo padiktuotų klausimų apmąstymą ar bent mėginimą apgraibomis juos apčiuopti.
– Jūs pats literatūrą esate apibūdinęs kaip „šalutinį“ mokslo rezultatą, o kartu pažymėjote, kad literatūra prasideda ten, kur baigiasi istorija. Tokiu atveju literatūra yra tarsi menkesnė prieš istoriją, kuri, kaip mokslas, atstovauja „tiesai“. Tačiau kartu literatūra, būdama „už“ istorijos, yra pajėgi savotiškai ją pratęsti, išpildyti, pasakyti daugiau, išreikšti tai, ko mokslu išreikšti neįmanoma? Ar ne dėl to paties, nepasitenkinęs vien istorijos rašymu, istorikas pradeda rašyti ir literatūros kūrinius?
T. V. Jei ir esu sakęs, kad „Paukščių miegas“ buvęs savotišku šalutiniu rezultatu, tai tik ironiškai, o mokslo tiesa apskritai niekaip nėra aukštesnė už meno tiesą.
Viena iš svarbiausių mano minėto įkalinimo kultūrinio kodo diktuojamų problemų yra tai, ką turbūt šiek tiek spekuliatyviai pavadinčiau intymumo klausimu. Tai vienas ilgiausiai istorijos mokslo ignoruotų, bet, sakyčiau, vienas pamatinių žmogui klausimų. Kasdienybė, seksualumas, psichika – visa tai aprėpia šis žodis, „intymumas“. Jis yra tai, kas arčiausiai „aš“ branduolio, kas turbūt ir yra „aš“ branduolys, kurį neišvengiamai patiriame kasdien ne tik mąstydami, bet ir uosdami, klausydami, regėdami, lytėdami, sapnuodami, ir tas intymumo kasdieniškumas jį padaro gal net totaliu. Iš to kasdienio intymumo (kai liečiame save, kai mąstome apie save ir kitus, kai užuodžiame savo ir kitų kūnus ir t. t.), o ne kokių nors ypatingų, unikalių, istorinių akimirkų susideda mūsų egzistencijos pagrindas.
Bet intymumas, būdamas taip arti „aš“ branduolio ar būdamas tuo branduoliu, kartu yra sunkiausiai pasiekiamas istoriko žvilgsniui. Net jei esama šaltinių, iš kurių, tarkime, galime bandyti suprasti apie XX a. pradžios ar antikinės Graikijos laikų žmogaus intymumą, jie beveik visada yra paviršutiniški ir dažnai apsimeta tuo, kuo iš tikrųjų nėra. Taip turbūt yra todėl, kad intymumas yra atšešėlio karalija. Nepakartosiu tiksliai Friedricho Nietzschės minties (tiesą sakant, neberandu, kur ją perskaičiau), bet jis rašė, kad kiekvienas jausmas sudarytas iš šimtų ir tūkstančių spalvų ir atspalvių, šešėlių ir atšešėlių, balsų ir atbalsių, ir būtent tai yra svarbiausia.
Pamenu, kaip kartą važiavome automobiliu su Mindaugu Nastaravičiumi ir dviem kitais draugais iš Nidos ir Mindaugas išdėstė vieno režisieriaus teoriją, kad visas žmogaus emocijas galima sudėlioti į penkias ar šešias lentynėles. Mane (juokaudamas galėčiau sakyti – F. Nietzschės mokinį) tai pašiurpino, ėmiau gana kvailai prieštarauti, nes esu įsitikinęs, kad iš tiesų mes patiriame tūkstančius jausmų su jų šešėliais ir atšešėliais. Tuomet taip susipykome, kad beveik visą likusį kelią nebesikalbėjome. Kvaila, bet man tai atrodo svarbu.
Labai retai istoriniai šaltiniai mums leidžia priartėti prie šios atšešėlių karalijos ir kartais literatūra iš tiesų gali žengti ten, kur istorija su savo metodais ir galimybėmis sustoja. Pavyzdžiui, nagrinėdamas sovietinę psichiatriją, susidūriau su problema, kaip išgirsti to meto pacientų balsus. Puikiu šaltiniu tapo jų rašyti skundai, bet ir jie labai riboti, juk rašyti tikslingai. Štai iš skundų buvo galima sužinoti apie psichiatrijos ligoninėje moterų patirtą seksualinę prievartą, bet kaip sužinoti, ką jos pačios galvojo? Kaip istorikas galiu tik pripažinti, kad šaltiniai tyli. Kaip rašytojas taip pat nematau galimybės atkurti jų mąstysenos ir jausenos, bet tų moterų istorija mane sukrėtė ir, regis, viskas, ką galiu padaryti – tai literatūriniais būdais tą sukrėtimą išreikšti, pasidalinti juo su kitais. Taip parašiau apsakymą „Šaukštas“.
– Galima sugrįžti prie klausimo, ar kartais fikcijos nepasitaiko pačiame istorijos rašyme. Štai „Vasarnamio“ pristatymui skirtoje paskaitoje ne kartą užsiminėte, jog viso labo galėjo būti ir kitaip nei tai, prie kokių išvadų priėjote Jūs pats, jog Jūsų tyrimas nebūtinai atskleidė tiesą. Tad ar visos įvardytos prasmės istoriniame veikale yra „galutinės“, neplėtotinos bei nekvestionuotinos, o gal ir čia skaitytojui paliekama tam tikra vaizduotės „laisvė“? Ar yra riba, kiek „interpretacijos“ gali būti moksliniame veikale, kad jis nevirstų literatūriniu kūriniu?
T. V. Kaip tai problemiškai beskambėtų, bet turbūt vis tiek reiktų sakyti, kad istorikai turi siekti savo tyrimais ir tekstais tiesos. Tik siekti tiesos būtent kaip mokslininkai, o ne teisėjai. Tuo noriu pasakyti, kad joks istorinis tyrimas ir tekstas nėra galutinis ir neskundžiamas, jis visada išliks interpretacija, ir labai norėtųsi, kad, viena vertus, visuomenė nežiūrėti į istorikų tekstus kaip į teismo nuosprendžius, kita vertus, neformuotų jiems lūkesčių atlikti teismo funkciją.
Tačiau istorikų interpretacija turi būti tokia, kad ji galėtų būti patikrinama tiesos požiūriu. O tai pirmiausia susiję su šaltiniais: ar istorikas kompetentingai juos įvertino, ar atliko jų išorinę ir vidinę kritiką, ar suprato šaltinio atsiradimo aplinkybes, jo pobūdį ir paskirtį, ar gebėjo suprasti, ką tas šaltinis gali ir ko negali pasakyti, ir pan. Gal skamba paprastai, bet skaitydamas istorinius tekstus ar istoriniais save pristatančius, būtent pagal tai, kaip remiamasi ir analizuojami šaltiniai, atskiriu profesionalią istoriją nuo mėgėjiškos, tiesai pasiduodančią interpretaciją nuo kitų tikslų turinčių tekstų.
– Būtų pravartu aptarti ir Jūsų, kaip istoriko ir rašytojo, santykį su visuomene. Tiesa, atrodo, kad apie jį gerokai „įspūdingiau“ leidžiate atsiliepti kitiems, skelbti medijoms, o pats kalbate pakankamai kukliai ir lyg nenoriai. Štai „Vasarnamis“ išskiriamas kaip leidinys, galintis pakeisti požiūrį į psichikos negalią. Tačiau Jūs pats kaip pagrindinį monografijos tikslą iškeliate siekį nepasiduoti tam tikriems mūsų visuomenėje nusistovėjusiems vaizdiniams, o apie kovą su jais ar norą šia knyga juos sugriauti nekalbate.
Arba, „Paukščių miegas“ kitų gali būti vadinamas meistrišku visuomenės chirurgo darbu, bet Jūs mieliau kalbate apie jį kaip apie literatūrinį prisikaupusių istorinių siužetų išlaisvinimą, kartu atribodamas leidinį nuo bet kokios pretenzijos į (istorinę) tiesą. Bet taip pat neslepiate, jog rašydamas grožinę prozą vis dėlto galvojote apie savo skaitytoją – ar jam bus įdomu, ar atras prasmės.
Jūsų, kaip istoriko, pozicija yra pakankamai aiški – jeigu ne atskleisti tiesą, kuri galbūt yra nepažini, tai bent jau sugadinti „šventę“ „abejonėmis“. Tačiau ar negalima sakyti, kad grožiniais kūriniais taip pat siekiate sukelti skaitytojui kiek abejonių dėl jo susikurto ar įgyto pasaulio vaizdinio, atskleisti jo sudėtingumą ar sutrikdyti paties skaitytojo abejingumą? Juk savo kūryba apeliuojate į tam tikras universalias būsenas, bendražmogiškas jausenas, egzistencinę patirtį, siekdamas priartinti veikėjus prie „mūsų“. O gal tuomet pagrindinis tiek mokslo, tiek literatūros orientavimo į visuomenę principas ir yra toks, kad jais pirmiausia reikėtų sėti abejones, siūlyti skaitytojui permąstyti santykį su pasauliu, su gyvenamąja aplinka bei pačiu savimi?
T. V. Labai sudėtingas klausimas, nes iš esmės klausiate apie siekį paveikti visuomenę, o socialinė (žinoma, ir politinė) įtaka yra tapusi savotiška mūsų kultūros manija, kai labiausiai sekasi visiškiems narcizams. Narcizai, aišku, nėra naujas reiškinys, bet „influencerių“ reiškinys parodė, kad tie, kurie labiausiai susitelkę į save, kuriems labiausiai nusispjauti į visuomenę, gali padaryti didžiausią tam tikros rūšies įtaką (bet tik tam tikros rūšies, ir nebūtinai pozityviąja prasme). O tai jau, manau, yra kažkas nauja.
Šitokioje kultūroje reikia ir tramdyti vidinį narcizą, ir ieškoti būdų, kaip kitaip kalbėtis su visuomene. Nebūtinai reikia visada patikėti perdėtu kuklumu, nes jis gali reikšti ir tikrą santūrumą, ir paslėptą narciziškumą (galima pasakyti taip: antrojo tipo narcizą). Kai į sceną išeina poetas ir nuolankiai nuleidęs galvą, drebančiu balseliu iš suglamžyto popierėlio perskaito eilėraštį, esu linkęs manyti, kad susiduriame su antruoju tipu, o ne dvasios asketu.
Abejonė mus atvedė į reliatyvizmą, nuo kurio kartais darosi bloga. Pagal krikščionišką tradiciją manau, kad pačia bendriausia, gėrio ir blogio skirties prasme tiesa vis dėlto egzistuoja. Karteziška abejonė socialinių tinklų epochoje baigėsi tuo, kad visi „turi nuomonę“ ir argumentų tai nuomonei pagrįsti tarsi nebereikia, nes nebėra ir tos tikros tiesos. Todėl gyvename abejonių triukšme ir įniršyje. Laimi buka savimyla, o ne abejojantis kuklumas. Abejonė išlieka privalomu moksliniu metodu, saikingai – ir kūrybos jėga, bet nebūtinai geriausiu būdu pristatyti ir skelbti tyrimo rezultatus ar kūrybines idėjas.
Nežinau, neturiu aiškaus atsakymo, tik svarstau, kad gal tam labiau tinka ne abejonė, o perspėjimas: štai taip man atrodo, toks mano tyrimo rezultatas, toks mano kūrinys ir tokios idėjos, bet tai nebūtinai yra neginčijama, esu atviras dialogui ir diskusijai. Abejonės kryptis vis dėlto yra destruktyvi, perspėjimo – nukreipta į atvirumą ir pokalbį.
– Reikėtų aptarti ir literatūrinę kalbą. Jūsų grožiniai kūriniai ne kartą buvo apibūdinti kaip esantys aukštos kalbos kultūros, jų stilius įvardintas kaip „klampus“, pilnas metaforų, intertekstualių nuorodų bei užuominų. Esant bendrai literatūrinės kalbos „skurdimo“ tendencijai, Jūsų kūryba tarsi išlaiko tam tikrą šios kalbos standartą. Atrodo, kad Jums pačiam yra svarbu palaikyti savotišką savo literatūrinės kalbos, stiliaus, išraiškos „lygį“. Vienas svarbiausių kriterijų, kurį nurodėte paklaustas, kokių knygų negalėtumėte skaityti, buvo „primityviai parašytų“, o viename skaitytame kūrinyje sakėtės atradęs tik vieną metaforą – „kaip bulvė“ – ir tai, pasak Jūsų, buvusi ir visa literatūra jame.
Tačiau ar sąmoningai siekiant rašyti rafinuota literatūrine kalba nėra užmezgamas pernelyg racionalus santykis su kalba bei teksto konstravimu? Ir kuo tuomet tai iš esmės skiriasi nuo mokslinio rašymo?
T. V. Tai jau ne sudėtingas, o skausmingas klausimas. Teksto stilius man yra svarbiausias literatūros kriterijus, tik po jo eina visi kiti, todėl kartais pabambu, kad mūsų literatūros kritika tam per mažai skiria dėmesio. Taip, jei pasirenku rašyti, kaip sakote, „klampiai“, tai darau sąmoningai, išsakydamas šią savo nuostatą, kas man yra literatūra.
Tai visiškai nereiškia, kad man visada pavyksta, pats matau savo stiliaus ydas ir nesėkmes, o profesionalūs skaitytojai jų mato dar daugiau. Su Neringa Butnoriūte esame kelis kartus (ir sėdėdami knygų mugėje ant grindų, ir tarpkarantininę vasarą gurkšnodami „Keturiuose vėjuose“) smagiai diskutavę apie neįprastesnių, šių dienų šnekamojoje kalboje retai pasitaikančių žodžių vartojimą mano tekstuose. Ji man sako: mesk juos lauk, aš jai atsakau: bet aš jų noriu, aš sąmoningai renkuosi parodyti, kad literatūros kalba nebūtinai sutampa su šnekamąja kalba arba su gyvenamuoju laiku.
Štai viename atsiliepime ji rašo, kad reiktų jau palikti ramybėje ir žodžius „kiūtina“ arba „stūkso“, o aš galvoju: o kas su jais blogai? Yra tokia žmogaus eisena, kurios kitaip nei „kiūtinti“ nepavadinsi, ir yra toks stovėjimo būdas, kurio kitaip kaip „stūkso“ neįvardinsi. Tiesą sakant, tuos žodžius vartoju ir savo kasdienybėje. Beje, nenoriu pasakyti, kad kažkaip iš principo nesutinku su Neringa. Jos argumentai ir stiprūs, ir svarbūs, o išsako kritiką visiškai geranoriškai ir todėl diskutuoti labai įdomu, ir pradėjęs klaviatūra rinkti „kiūti…“ paklausiu savęs: ar tikrai tau reikia šito žodžio? Ir neretai atsakau – reikia, nes tai ne žodžio, o konkretaus teksto tikrovės pasirinkimas.
Laidoje „Pirmas sakinys“ literatūrologė Jūratė Sprindytė minėjo vieną kolegę, kuri sakė, kad mūsų literatūroje įsigalėjo „trumpo sakinio teroras“. Man atrodo, kad įsigalėjo ir „šnekamosios kalbos teroras“, ypač su literatūra apie devyniasdešimtuosius, iš dalies ir su Jūsų paminėtu literatūros nuskurdimu, kurį taip pat matau. Šnekamosios kalbos atėjimui į literatūrą visiškai neprieštarauju, daug kūrinių dėl to tampa gyvybingesni, aktualesni, natūralesni. Bet noriu pasakyti, kad gal vertėtų palikti erdvės ir kitokioms kalboms, kitokiems stiliams.
Štai ir romanas, kurį rašau jau truputį daugiau nei metus (su didelėmis pertraukomis), savotiškai įkūnija visa tai, ką Jums dabar pasakiau, – aš jį suvokiu kaip savotišką būdą stiliumi maištauti prieš paprastumą, paviršutiniškumą, kasdieniškumą, ir ne tik literatūros. Šį romaną rašydamas supratau, kad stipriam siužetui reikia išmonės, o stipriam stiliui – drąsos. Džiaugiuosi, kad kai tos drąsos man pritrūksta, visada galiu kreiptis į Sauliną, savo žmoną, kuri pasako: „Turi šitą kūrinį pabaigti.“
– „Orfėjuje“ itin pabrėžta meno reikšmė. Matyt, neneigsite, jog Jūs pats meną suvokiate kaip vieną pamatinių, žmogui egzistenciškai svarbių reiškinių. Esate kalbėjęs apie meno kasdieniškumo (arba kasdieninį) poreikį, tačiau kartu, atrodo, turite tvirtas nuostatas dėl jo vertės, atsargiai žiūrite į „aukštosios“ kultūros pritaikymą masiniam vartojimui bei jos populiarinimą.
Tačiau dabar ypač vaizduojamuosiuose menuose ryški tendencija, kad tarsi baigiasi visos „taisyklės“ ir „maištai“ ir prasideda vadinamasis postmodernistinis menas, į kurio kai kuriuos reiškinius žvelgiant neretam iškyla klausimas: ar čia tikrai menas? Gal panašiai yra ir su literatūra? O gal meno suvokimas kiekvienam yra labai individualus dalykas, ypač šiais laikais, kai „pretenziją“ į meniškumą kūriniui tarsi suteikia jau savotiškas jo „įrėminimas“ – literatūros atveju išleidimas bei į(si)liejimas į atitinkamą kultūrinę aplinką?
T. V. Regis, šie laikai jau net nebevadinami „postmodernizmu“. Nežinau, ar tebetinka vadinti ir „postpostmodernizmu“. Bet tas XX a. antroje pusėje ėmęs populiarėti noras apibrėžti savo epochą iš tiesų yra komiškas, nes gyvenamąją epochą, deja, galės apibrėžti tik ateities istorikai, tai palikime jiems jų darbą. O kad keičiasi meno raiškos vietos ir būdai, akivaizdu visiems. Kartais visai pagrįstai keliamas klausimas, ar tradicinės, klasikinės ar tiesiog įprastos meno sampratos vis dar tinka mūsų laikams, patyrusiems ir visas modernizmo, ir to paties postmodernizmo įtakas, o žmonijai po truputį kraustantis į virtualybę. Bet aš vis dar tikiu, kad tam tikri apibrėžimai gali padėti įvertinti žmonių veiklą, vadinamą menu, ir padėti susitarti, kokia kūryba laikytina menu, o kokia – tik bergždžia pastanga.
Daug kas kritikuoja aukštosios kultūros / žemosios kultūros ar elitinio meno / populiariojo meno skirtis, nes iš tiesų elitinis menas gali būti populiarus, o populiarioji kultūra ir jos kūriniai gali būti ir estetiškai patrauklūs, ir kalbėti apie svarbius klausimus, kartu išlikdami visų pirma gryna pramoga (šiuo požiūriu man įdomesnė ne literatūra, o serialai). Tiesa, į elito ir popmeno skirtį įvesčiau trečią kategoriją – glamūrinio meno, kuris kuriamas dirsčiojant į elitinį meną, trokštant šio meno atstovų pripažinimo, jį iš dalies imituojant, bet tik tokius elementus ir tik tiek, kad neišgąsdintų platesnės auditorijos, o savo jėga, intencijomis, paskirtimi vis dėlto atsiduria arčiau popso. Iš šitų dviejų vektorių išeina menas, kuris blizgus kaip glamūriniai žurnalai, ambicingas, bet tuštokas. Bent man mūsų literatūros laukas kol kas telpa į šias tris kategorijas.
– Šiandien didžioji dauguma žmonių specializuojasi siaurose srityse, laisvalaikiui renkasi žiūrėti „vienaplanius“ filmus ar skaityti „vienalaikius“ kūrinius. Koks šiuo atveju yra literatų ir tam tikros literatūrinės „tiesos“ vaidmuo? Galbūt reikėtų ją labiau taikyti prie visuomenės interesų, o gal visuomenę pratinti prie jos, o gal nereikia nei vieno, nei kito – svarbu, kad ji cirkuliuoja siaurame inteligentų rate, šitaip užsitikrindama tam tikrą tęstinumą? Bet ar tokiu būdu nesumenksta šios „tiesos“ prasmė?
T. V. Nemanau, kad labai tikslu teigti, jog elitinis menas cirkuliuoja tik „siauruose inteligentų ratuose“. Tai turbūt labiau klišė, kuri ignoruoja elitinio meno gyvybingumą tokiose vietose, kurių niekaip nepavadinsi „inteligentų ratais“. Be to, tai vadybinio ar projektinio mąstymo pasekmė manyti, kad menas yra reikalingas ir reikšmingas tik tada, kai jis pasiekia „plačiąją auditoriją“. Ir tikrai nereikia jokio meno taikyti prie jokių interesų (juo labiau prie kokios nors ideologijos ar politikos), nes visą meną pati visuomenė, jos nariai (kokie individualistai bebūtų) ir kuria, todėl manau, kad siekis „pritaikyti meną visuomenei“ yra kultūrinis oksimoronas, kurį vartoja visokie kultūros vadybininkai ir biurokratai, bet mes tam galime pasipriešinti.
Turbūt sakyčiau, kad mums, kaip žmonių bendrijai, išlikti užtektų ir populiariosios kultūros, nes ji užtikrina horizontalius ryšius. O elitinis menas atsakingas už vertikalę. Ir kaip gerai žinome, tai, kas viršuje, ir tai, kas apačioje, nėra matoma. Reikia tikėti.
Gintaras Grajauskas: „Poetas turi nujausti, ko jo tekstai verti“
2021 m. Nr. 2
Poetą, eseistą, dramaturgą Gintarą Grajauską kalbina Virginija Cibarauskė
Šiandieniniame lietuvių literatūros lauke poetas, dramaturgas Gintaras Grajauskas neabejotinai užima gyvojo klasiko poziciją. Tai patvirtina ir viena po kitos pasirodžiusios net dvi eilėraščių rinktinės („Eilėraščiai. Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“, 2018; „Kaip viskas buvo“, 2020), ir literatūriniai apdovanojimai, ir tai, kad G. Grajausko pavardę tiek rašytojai, tiek poezijos mylėtojai nuolat mini paklausti apie mėgstamiausius, labiausiai įkvėpusius autorius. Todėl pokalbį ir pradėjau nuo klausimo, koks jausmas būti pripažintu poetu, – juk įprasta teigti, kad geriausias įkvėpimo šaltinis yra neįvertinimas. Dėmesio sulaukė ir vadinamoji Klaipėdos poetinė mokykla, kuriai G. Grajauskas dažnai priskiriamas, daiktiškoji poezija bei santykiai su epigonais.
– Per pastaruosius dvejus metus pasirodė net dvi Tavo eilėraščių rinktinės. Rinktinė – specifinis žanras, susumuojantis ir apibendrinantis kūrybą. Be to, rinktinę išleidęs poetas, galima sakyti, įgyja gyvojo klasiko statusą. Taigi, koks jausmas apėmė vartant šias rinktines, skaitant bei lyginant savo paties eilėraščius?
G. G. Kartais gyvenimas iškrečia tokių pokštų – iššauna dupletu. Buvo labai netikėta – dvi rinktinės iš karto yra tai, apie ką net pasvajoti būčiau neišdrįsęs. Ir jos gražiai skirtingos, viena kitą papildančios. Vienoje sudėjau žinomesnius eilėraščius, o į antrąją, „Kaip viskas buvo“, kurią sudarei Tu, pateko ir nemaža dalis tų retesniųjų, mažiau gal girdėtų visokiuose skaitymuose. Noriu pasinaudoti proga ir padėkoti už puikią eilėraščių atranką – likau maloniai nustebintas. Perskaičius abi rinktines, galima susidaryti gana išsamų vaizdą. Smagu, kad „Kaip viskas buvo“ turi ir garso takelį – visus knygoje esančius eilėraščius (rodos, šimtą septyniasdešimt keturis) įskaičiau. Šiaip taip sutilpo į dvi kompaktines plokšteles.
Rinktinės buvo gera proga prisiminti ankstyvuosius tekstus. Labai keistai pasijutau, po daugelio metų vėl atsivertęs savo pirmąją knygą, „Tatuiruotę“. Tas jaunas žmogus, kuris visa tai parašė, man jau sunkiai beatpažįstamas, bet labai artimas ir simpatiškas. Toks naiviai šviesus. Skaičiau ir galvojau – dabar taip neparašyčiau.
– O kokius jausmus kelia gyvojo klasiko statusas?
G. G. Kadangi rinktinės dvi, tai aš dabar dukart klasikas, kaip tie „dvaždy geroji“ [rus. dukart didvyriai – V. C.] sovietmečiu… O jei rimtai, tai jaučiu visai ne kokį nors pergalės skonį burnoje. Veikiau gal švelnų palengvėjimą, kad vis dėlto šį tą jau suspėjau nuveikti. Ne ta prasme, kad įsiamžinau istorijoje ir būsiu minimas ateities kartų. Viskas paprasčiau – kad begyvendamas dariau dalykus, kurie man buvo svarbūs ir įdomūs, ir mieli, ir, matyt, dariau juos visai neblogai.
– Ar pastebi savo kūrybos atgarsių kitų autorių eilėraščiuose? Vertini tai kaip komplimentą, o gal sekėjai, imitatoriai erzina?
G. G. Pastebiu gal net dažniau, nei norėtųsi. Kai tai daro jauni, viskas normalu. Kiekvienas jaunas rašantysis jaučia įtakas, kuo nors žavisi, ką nors panaudoja sau – kartais net nesąmoningai, iš neseniai perskaityto. Jei galiu būti naudingas – tegul ima ir naudoja. Yra ir šiokių tokių niuansų: kai kurie mano eilėraščiai iš šalies atrodo tokie nesunkiai parašomi, tokie savaime atsiradę. Todėl ir atsiranda mėginančių rašyti taip pat. Juk taip lengva. Bet kai pabandai imituoti, pasirodo, kad kažkas čia ne visai taip. Turi būti nemenku perfekcionistu, kad sukurtum daiktą, kuris pažiūrėjus atrodo lengvai, gal net atsainiai padarytas. Vienu rankos mostu. Gal net beveik savaime atsiradęs, tuščioje vietoje, iš niekur.
Vis dėlto aklas imitavimas niekur neveda – tai naudinga nebent kaip etiudai rankos lavinimui.
Randu tų atgarsių ir vyresniųjų kūryboje. Kartais susierzinu: čiagi aš taip sugalvojau, va šitą jungtį, dramaturginį peršokimą ar formos ypatumą, o tu patylomis pasiskolinai ir dabar pateiki kaip savo atradimą. Bet ir už tai tikriausiai nederėtų pykti – žmogus mato, kad gerai veikia, tai ir naudojasi.
– Koks Tavo santykis su kritika: ar skaitai savo knygų recenzijas? Jei taip, kodėl?
G. G. Anksčiau skaitydavau, dabar beveik nebe. Kelios ypač įsiminė: poetės ir vertėjos iš Ukrainos Marianos Kijanowskos, Rimanto Kmitos. Kodėl nebeskaitau? Kad jau daug jų perskaičiau, todėl jau žinau, kas ten bus parašyta, nieko labai naujo nebeaptiksiu. O parašyta bus, ar aš atitinku to kritiko įsivaizdavimus apie mane ir apie literatūrą apskritai. Dar gal patikrins, ar gerai tinku vienai ar kitai šiuo metu madingai kultūrinei doktrinai.
– Kaip manai, kas geriau nusako poeto vietą literatūroje: kritikos bei kolegų įvertinimas, skaitytojai (jei skaito, vadinasi, poetas svarbus, aktualus), o gal pats poetas jaučia geriausiai, ko jo tekstai verti?
G. G. Poetas turi nujausti, ko jo tekstai verti, jei jis ne visiškas beprotis. Jis gi ne vien rašo, o ir skaito, tad turi su kuo palyginti. Nors tų eiliuojančių bepročių irgi nemažai – visokio plauko ir amžiaus. Daugybei žmonių kažkodėl patinka „kosplėjinti“ (nuo angl. cosplay – persirenginėjimas žinomu knygos, filmo ar kompiuterinio žaidimo herojumi) Rašytoją, o ypačiai Poetą. Nes gražu ir dvasinga. Galima leisti knygas, kurios visai kaip tikros, organizuoti jų pristatymus su gėlėmis. Tai pakelia savivertę, bent jau kuriam laikui.
Man asmeniškai labai svarbus kai kurių kolegų poetų įvertinimas. Ir – gal net dar svarbiau – protingų skaitytojų įvertinimas. Jų nebūtinai turi būti daug, skaičius čia mažai ką reiškia. Tai turi būti žmonės, kurie suprato, ką perskaitė. Suprato, ką aš noriu pasakyti, atpažino ir pajautė. Ko gero, todėl ir rašau eilėraščius. Nes žinau, kad tokių žmonių esama. Manau, būtent jie ir yra man svarbiausias atramos taškas.
– Šiandien XX a. dešimtasis dešimtmetis tapo savotiška egzotika, laikais, kuomet neva visi bandė prekiauti turkiškais megztukais ir metalo laužu, siautėjo mafija ir vietiniai banditėliai, nuolat vyko gražuolių konkursai, o kultūros, literatūros žmonės priminė keistuolius frakuotus smuikininkus Gariūnų turgavietėje. Tu debiutavai 1993 m. – tais pačiais metais pasirodė poezijos rinkinys „Tatuiruotė“ ir eilėraščių bei trumposios prozos rinkinys „Ornitologija“. Gal gali papasakoti apie to meto literatūrinį gyvenimą ir kaip apskritai susidomėjai literatūra? Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos atrodo keista, kad jauni žmonės ir tuomet, kai menas ir kultūra neva buvo visiškai nuvertinti, rašė poeziją, siekė, kad jų knygos būtų išleistos. O gal viskas buvo atvirkščiai, gal literatūra tuomet buvo net svarbesnė nei šiandien?
G. G. Literatūra mano gyvenime atsirado, kai išmokau skaityti, – o tai nutiko nepadoriai anksti, man tebuvo treji metai. Išmokau pats, stebėdamas vyresnę seserį, ruošiančią pamokas. Ir man tai šitaip patiko, kad puoliau skaityti viską, kas po ranka pakliūva – tiek vaikiškas knygas, tiek ir suaugusiųjų, iš tėvų bibliotekos. Tėvai su manimi prisibijodavo eiti per miestą, nes aš garsiai skaitydavau viską, ką tik pamatydavau, – net nepadorius užrašus ant sienų.
Šį tą rimčiau rašinėti pradėjau nuo kokių šešiolikos metų. Vienas kitas eilėraštis iš tų laikų pateko ir į „Tatuiruotę“. Nemažą dalį „Tatuiruotės“ tekstų parašiau sovietų kariuomenėje, per naktinius budėjimus: kaip tik pakliuvau į ją tuo metu, kai į kariuomenę ėmė netgi studentus iš pirmo kurso, trūko patrankų mėsos. Kadangi buvau įstojęs į konservatoriją, paskyrė į pučiamųjų orkestrą. Muzika mane tada išgelbėjo nuo sunkesnės lemties, gal netgi nuo Afganistano.
Manyčiau, kad menas ir kultūra anuomet turėjo panašią vertę kaip ir dabar. Tik šalis tada buvo daug skurdesnė. Kitas klausimas, ar per tris dešimtmečius ta vertė neturėjo labiau išaugti. Ir šiandien dar gyvename neišsiugdę to įgimto kultūros poreikio, kokį turi Vakarų valstybės. Bet jis tikriausiai ugdomas net ne dešimtmečiais, o šimtmečiais.
Anuometinis literatūrinis gyvenimas iš esmės ne taip jau smarkiai skyrėsi nuo dabartinio. Buvo oficialusis, su jubiliejų minėjimais, festivaliais ir autoriniais vakarais. Buvo ir neoficialusis, bičiuliškas – su pasisėdėjimais virtuvėse, ilgais pašnekesiais apie viską ir naujų tekstų pasidalijimais. Didžiausias skirtumas – tada nebuvo interneto. Tad viskas vykdavo „gyvai“, akis į akį. Jei bandyčiau mus anuometinius palyginti su dabartiniais jaunaisiais poetais – kažkokio esminio skirtumo ir nėra. Tokie patys jauni žmonės – nepatiklūs, ironiški, kiek maištingi. Tikriausiai visais laikais jauni rašytojai buvo tokie. Pastabūs, skiriantys tikrus dalykus nuo netikrų ir tikintys, kad gali šį tą pakeisti. Ir gal net iš tikrųjų truputį keičiantys – nebūtinai tekstais, vien savo egzistavimu. Kaip liudijimu, kad yra ir kitokių būdų gyventi, kad įmanoma neplaukti pasroviui su minia, kurios vienintelė svajonė – turėti milijoną pinigų.
– Literatūrologai kalba apie vadinamąją Klaipėdos poetinę mokyklą, kuriai paprastai priskiria Tave, prozininką, poetą, literatūrologą Rimantą Kmitą ir poetą, dramaturgą Mindaugą Valiuką. Tu ir pats apie šią mokyklą esi parašęs eilėraštį, kuris vadinasi „Literatūrinis vyksmas“. Taigi, ar Klaipėdos poetinė mokykla iš tiesų egzistavo? Kas šiai mokyklai būdinga? Gal sąmoningai oponavote kultūros centru laikomam Vilniui?
G. G. Ta dedikacija švelniai ironiška. Iš tiesų patys taip nepasivadinome ir niekur nesiskelbėme, Klaipėdos poetinę mokyklą įvardijo kažkuris iš literatūrologų. Iki tikros mokyklos ji gal ir netraukia, bet tam tikrų požymių ir skirtybių, leidžiančių taip pavadinti, yra. Sąmoningo oponavimo Vilniui nebuvo, nebent noras parodyti, kad ne visi rašytojai būtinai gyvena sostinėje. Anuomet tokio įsitikinimo būta, ir gan stipraus: neretai tekdavo išgirsti nusistebėjimų visokiuose susitikimuose su skaitytojais, kad esu ne iš Vilniaus.
Jei laikytume, kad tokia poetinė mokykla iš tiesų egzistuoja, tai ji ir yra labiau Klaipėdos, ne Grajausko. Visai vykęs pavadinimas. Lietuvos pajūris visa savo esme truputį skiriasi nuo žemyninės dalies: jis rūstesnis, lakoniškesnis, skeptiškesnis, mažiau tikintis blizgučiais ir gražbyliavimais. Toks kiek protestantiškos natūros. Turbūt tokie galėtų būti ir Klaipėdos poetinei mokyklai priklausančiųjų eilėraščiai.
– Priešingai nei jau senokai Vilniuje gyvenantis R. Kmita, likai Klaipėdoje, aktyviai dalyvauji miesto kultūriniame gyvenime – esi dienraščio „Klaipėda“ literatūrinio leidinio „Gintaro lašai“ sudarytojas, Klaipėdos dramos teatro meno vadovas. Kaip apibūdintum pastarųjų metų Klaipėdos kultūrinį klimatą? Dauguma kultūrinių renginių, kaip ir minėjai, vyksta sostinėje…
G. G. Tas mano aktyvumas toks savotiškas. Kultūriniuose renginiuose labai retai lankausi, netgi sąmoningai jų vengiu. Išskyrus, žinoma, spektaklius – ir ne tik savus, Klaipėdos dramos teatro. Esu atsakingas ir už tarptautinio festivalio programos sudarymą, ir už Lietuvos teatro vitriną, tad iki pandemijos teko nemažai pasivažinėti po teatrus ir festivalius, peržiūrėti daugybę spektaklių įrašų. Labai džiaugiuosi, kad pavyko sutverti Klaipėdoje tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“ – mano manymu, jis tikrai šiek tiek pakeitė miesto kultūrinį klimatą, išplukdė Klaipėdos dramos teatrą į tarptautinius vandenis.
Teko nemažai pakeliauti ir kaip poetui. Esu drovus žmogus, todėl kiekvienas viešas pasirodymas man vis dar sukelia stresą. Taip ir nepripratau prie to. Gal todėl jaučiu savotišką persisotinimą renginiais. Dabar tiesiog tyliai darau savo darbus, kurie man atrodo reikalingi. Nepastebėtas tikrai nesijaučiu. Kartais gal pasijuntu kiek nustumiamas į pašalę: būta labai konkrečių ir akivaizdžių nutikimų, sykį net vienas mano užsienio leidėjas liko gerokai pritrenktas tokių keistų mūsų papročių. Taip jau yra – kultūros funkcionieriai linkę „lobinti“ savus žmones ir savus projektus. Bet negi dabar pulsi dėl to triukšmauti ir stumdytis? Kita vertus, jei dėl įvertinimo reikia nuolat šmėžuoti prieš akis pristatymuose ir vakarėliuose, tai kažkas ne visai gerai su tuo įvertinimu. Gal dar vėliavėle mojuoti, kad tikrai pastebėtų?
– Tavo poezijoje dažna subjekto, kurį greičiausiai galima tapatinti ir su eilėraščių autoriumi, išskirtinumo idėja – ji ir steigiama, ir ironizuojama. Ši laikysena grindžiama tiek savanorišku atsiskyrimu (pavyzdžiui, simboliniu įsilipimu į palmės viršūnę), tiek kažkieno (gal likimo?) nulemta atskirtimi, kurią vis bandoma įveikti įrodant savo vertę, išskirtinumą. Tarkime, „Šeštoje giesmėje“ prisipažįstama: „buvau svetimas jiems, nuo pat pradžių – tad privalėjau / būti trim galvom už kitus geresnis, / kad bent pastebėtų.“ Gal tokia būsena susijusi ne tik su apsisprendimu likti Klaipėdoje, bet ir su tuo, kad neapsiriboji tik rašymu, tik literatų bendruomene, – esi ir muzikantas, ir teatro žmogus?
G. G. Neužsidarymas viename ceche turi savų privalumų ir savų trūkumų. Privalumai man atrodo didesni: galimybė pažvelgti plačiau, užčiuopti bendrus, universalius dėsnius, tinkančius tiek literatūrai, tiek muzikai, tiek teatrui ar dailei. Muzika apskritai yra tobula formos mokytoja – nereikia jokių sudėtingų teorijų, viską tiesiog girdi, ir tai kristalizuojasi kažkur pasąmonėje. Rondo, koda, vylingoji kadencija, kontrapunktas, manualinė technika – visas šias muzikos komponavimo formas ir priemones naudoju literatūroje, dažnai net nesusimąstydamas, kad jas renkuosi. Suprantu tai tik vėliau, skaitydamas gatavą tekstą. Viskas vyksta intuityviai. Beveik instinktyviai.
Laikotarpis, kai grojome su „Kontrabanda“, irgi turėjo naudos. Rašiau tekstus dainoms, dažnai kūriau ir melodiją, dėliojau pačią struktūrą. Tai buvo tarsi praktinis patikrinimas, kaip ten tie formos pojūčio kristalai, ar gerai formuojasi. Kartu dar ir vakcina nuo visokių „sužvaigždėjimų“ – jaunam žmogui tai labai svarbu.
Teatras irgi turi savo dovanų, viena svarbiausių – jis paradoksaliu būdu apsaugo nuo teatrališkumo, nuo sąmoningo manipuliavimo, „pervaidinimo“. Teatras išmoko nevaidinti. Išmoko papasakoti kito žmogaus istoriją taip, kad kiti joje išgirstų ir savąją.
Kokie tokio neapsiribojimo trūkumai? Na, gal iš tiesų tėra tik vienas, bet toks iš rimtesnių. Poetai apie tave sakys – „a, čia tas muzikantas“. Muzikantai sakys – „čiagi tas, poetas“. Teatralai sakys… Na, tie gal apskritai pasakys: „Dramaturgų seniai nebėra ir nebereikia, mes patys viską, ko reikia, pasirašom ir iškart suvaidinam.“ Žodžiu, jei neužsidarai savo terpėje, nusiteik tapti svetimu, pašaliniu. Bet jei savo natūra esi tylenis stebėtojas, tai gal nelabai ir išsigąsi, juk ir šiaip gyveni panašų gyvenimą.
Beje, „Šeštąją giesmę“, kurią cituoji, parašiau po Leonido Donskio mirties. Tai tokia neoficiali dedikacija jam. Neoficiali, nes nelabai patinka man tos oficialiosios, yra jose kažkoks nesąžiningumo prieskonis. Mes tiesiog buvome labai neblogi bičiuliai, epizodiškai susitikdavom, pasikalbėdavom. O tą frazę iš „Šeštosios giesmės“ pirmąkart išgirdau iš savo mamos. Studijų metais ji prisidurdavo prie stipendijos dirbdama aukle vienoje žydų šeimoje Vilniuje. Ir žydė mama kartą pasakė savo sūnui: „Tu – kitoks, svetimas, todėl turi būti trim galvom už kitus geresnis.“
– Tavo eilėraščius kritikai dažnai vadina daiktiškąja poezija, poetiniais reportažais, poetiniais dialogais, net anekdotais. O kaip savo poetiką, apskritai poezijos sampratą formuluotum pats?
G. G. Daiktiškoji? Gal ir taip, nes labiau metonimija negu metafora. Reportažas? Na, gal labiau raportas. Dialogas? Bet kuris eilėraštis yra dialogas – autoriaus su skaitytoju. Viskas kaip ir tinka, sutikčiau. Gal tik dėl anekdoto ne: reikia labai jau paskubom praslysti pačiu teksto paviršiumi, kad ten neįžvelgtum nieko daugiau. Jei taip, tai anekdotus rašė ir Čechovas, jau neminint Szymborskos.
Apskritai kai kurie lietuviai, ir ne tik kritikai, turi keistą bėdą su humoru. Jie liguistai jautriai į jį reaguoja. Kaip į asmeninį įžeidimą beveik. Nežinau kodėl. Gal tiesiog supyksta, nes aš va čia atsisėdau, galų gale prisiruošęs rimtai paskaityti rimtą poeziją, o čia kažkokie juokai. Gal įtaria, kad juokaujantys tokiu būdu iš jų paslapčiomis šaiposi. Jau nekalbu apie ironiją, kuri bet kur, ne tik literatūroje, daugumai žmonių automatiškai sukelia pasipiktinimą ir atmetimo reakciją.
Eilėraštis Lietuvoje turi būti rimtas ir toks truputį negyvas. Čia toks europinis modelis, labiau vertinamas kritikų ir pažengusių poezijos skaitytojų. Skaitytojai, labiausiai eilėse vertinantys nuoširdumą, labiau mėgsta senąjį rusiškąjį modelį: kai eilėraštis gyvas, bet mirtinai sužeistas, visiems demonstruojantis kraujuojančią širdį.
Kartais pagalvoju – iš serijos „o kas būtų, jeigu būtų“. Kaip galėtų atrodyti mūsų literatūros laukas, jei kertiniais Lietuvos poetais būtų laikomi ne Maironis ir Salomėja, o Donelaitis ir, tarkim, Nyka-Niliūnas? Manau, tokiame lauke būčiau daug lengviau atpažįstamas – ir visiškai neegzotiškas, toks net labai vietinis šakniavaisis.
– Skaitydama Tavo pirmąsias poezijos knygas kiek nustebau supratusi, kad iš pradžių mėgai klasikines struktūras, pavyzdžiui, rimuotą ketureilį, leksika buvo artimesnė vadinamajai konvencinei, aukštajai modernistinei poezijai. Ar atsimeni, kaip atradai šiandien grajauskišku vadinamą eilėraštį-istoriją, savo personažus ir specifinį, distancija ir dėmesiu, atidumu grindžiamą santykį su jais?
G. G. Prieš kurį laiką kaip tik pagalvojau apie tai. Tu labai tiksliai suformulavai tą specifinį santykį – grindžiamą distancija ir kartu dėmesiu, atidumu.
Nebuvo taip, kad staiga būčiau sušukęs „eureka!“ ir pradėjęs rašyti kitaip. Buvo ganėtinai ilgas ėjimas – nuo puošnumo prie tikrumo. Suvokiant, kad man vis dėlto įdomiau ir svarbiau tikrumas. Kad gražiai manipuliuoti skaitytojais man neįdomu. Kad tą patį galima pasakyti daugybe būdų, bet vienas yra visų tiksliausias. Tas adatos smaigalys. Jo ir ieškau. Kai atsisakai visų puošmenų, nuneri odą ir preparuoji raumenis, ten giliai kaulu suboluoja prasmė.
Tai buvo ėjimas suvokiant, kad lengva nebus: mūsų žmonės įpratę skaityti gražių žodžių rinkinius, ypač tuos, kurie dar ir skamba ritmingai melodingai. Jie su malonumu tokius tekstus skaito. Tai užburia – tas ritmas ir melodija. Žodžių prasmės gali ir visai nebūti, tokia savotiška mantra. Nieko čia labai blogo, bet dalis skaitytojų įsivaizduoja, kad tik tai ir yra poezija. O visa kita – kažkokia nepoezija. Ir tu, tuo savo keliu tolyn eidamas, jų akyse greičiausiai tapsi visišku nepoetu. Tiesiog nepoezijos popiežiumi. Iki šiol nežinau, ar šis kelias teisingesnis už kitų, bet aš juo ėjau. Nes taip man atrodė esant tinkama. Kartais būdavo nelengva.
Šiaip ar taip, išleidau visai nemažai knygų, kurios tebėra skaitomos, bibliotekose jas sunku rasti. Beje, mažai kas žino šį faktą, kad esu, rodos, antrasis (po Tomo Venclovos) Lietuvoje poetas pagal išverstų į kitas kalbas ir užsienyje išleistų knygų skaičių. Tyčia dabar dar paguglinau – užsienyje išleistos aštuonios knygos. Taip, aš tuo labai atvirai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Manau, kad būtų nuostabu, jei Lietuvą pasaulyje žinotų kaip ne tik gero teatro ar gero krepšinio, bet ir kaip geros poezijos šalį. Mums labai reikia tokių kultūrinių-civilizacinių pasiekimų, kuriais būtume garsūs pasaulyje – kad pamažu nutrintume tą nesimpatišką kriminalinį šleifą, besivelkantį paskui lietuvio emigranto įvaizdį.
O tas specifinis santykis, kurį minėjai, – lyg ir tariuosi supratęs, iš kur jis ataidi. Iš tolimos vaikystės, ir greičiausiai visų pirma iš tuomet perskaityto Čechovo. Iš jo istorijų apie žmones, kurios yra negailestingai tikslios, bet parašytos ir su tokia ypatinga, neprimygtina užuojauta, ir su švelnia užslėpta pašaipa.
– Jei parašiau, vadinasi, taip ir buvo – ar tokia kūrybos samprata Tau artima?
G. G. Čia jau būtų visiškai dokumentinė poezija. Eilėraštis yra labai tikroviškas daikčiukas, kuriame slypi daugybė nekaltų apgaulių. Nebūtinai atvirų manipuliacijų – tiesiog švelnių korekcijų. Tarsi dailininkas, tapantis iš natūros, savo paveiksle pastūmėtų medį šiek tiek kairiau ir į priekį, kad negadintų kompozicijos. Subjektyvus yra ir detalių, iš kurių susidėlioja visuma, pasirinkimas: vienas rašo apie vaikiškai mėlynas išminčiaus akis, kitas apie suplyšusius jo sandalus – o abu rašo apie tą patį dieduką. Kuriam šiuo metu skauda išpuvusį dantį, ir jis keikia bjauriausiais žodžiais visą pasaulį, ir visiškai nesijaučia turintis nors lašą išminties. Ir jam visiškai nerūpi, kaip viskas ten buvo iš tikrųjų, ar tikrovė yra pakankamai tikra ir ką apie tai savo eilėraščiuose rašo lietuvių poetai.
– Jau sulaukęs pripažinimo kaip poetas, pradėjai rašyti esė, vėliau pasirodė ir romanas „Erezija“ (2005). Romano žanro dažnai neįveikia net talentingi trumposios prozos kūrėjai. Kodėl nusprendei jo imtis?
G. G. „Erezija“ atsirado kaip ir netyčia: tiesiog užsirašinėjau visokius man įdomius dalykus ant lapelių, ir kai jų prisirinko pakankamai daug, visa nemenka dėžė, ėmiau nujausti, jog jie limpa į visumą. Tai ir pradėjau klijuoti – buvo smalsu, kas iš to išeis. Aš apskritai labai smalsus žmogus, kartais net pernelyg. Kartais baisiai knieti pabandyti ką nors naujo. Išėjo toks struktūriškai gana sudėtingas daiktas su trimis skirtingomis siužetinėmis linijomis, ironiškas, vietomis pašaipus ir juokingas, vietomis įžūlus ir piktas. Ar pavyko? Man asmeniškai atrodo, kad pavyko visai gerai. „Erezija“, žinoma, bestseleriu netapo – nuo pat pradžios neturėjo tam jokių duomenų. Nors skaitomas, kiek žinau, iki šiol. Manau, kad mūsų dienomis jis netgi geriau suprantamas negu prieš penkiolika metų.
– Kaip susidomėjai dramaturgija? Pjesė man atrodo labai specifinis žanras: tarsi savarankiškas kūrinys, bet galutinai aktualizuojamas, visiškai atsiskleidžia tik konkretaus pastatymo metu, kai dramaturgo pasakojimas persipina su tuo, kaip jį supranta, interpretuoja režisierius.
G. G. Pjeses pradėjau rašinėti dar studijuodamas. Tada domėjausi ir žavėjausi „absurdistais“ – Beckettu, Ionesco. Vėliau ilgokai pjesių nerašiau, sugrįžau su „Komiksu“, kuris buvo pastatytas 2002-aisiais.
Labai specifinis žanras pjesė ir yra. Vis dėlto pjesė yra pjesė – autorinis darbas. O spektaklis – kolektyvinio darbo rezultatas. Jį statant, dirba net ne keletas, o kelios dešimtys žmonių. Ir visi jie svarbūs – ne tik dramaturgas, režisierius ir aktoriai. Visi – nuo režisieriaus iki scenos darbininko. Kiekvienas jų – atskira dėlionės detalė. Ir iki pat pabaigos niekas nežino, kokia bus ta dėlionė ir apie ką. Net režisierius, ir tas tik nujaučia. Ir apskritai niekas nežino, ar dėlionė susidėlios iki galo. Galima surinkti pačią nuostabiausią profesionalų komandą, kur kiekvienas bus savo srities genijus – ir spektaklis vis tiek gali nepavykti. Nes kažkuri dėlionės detalė pasirodys esanti per maža, per didelė, arba šiaip atklydusi iš kitos dėlionės. Daugybė komponentų, daugybė sąlygų ir sąveikų – pernelyg daug, kad galėtum neklysdamas atspėti rezultatą.
Statant spektaklį nutinka neįtikėtinai daug stebuklingų atsitiktinumų, kurie galų gale pasirodo esantys jokie visai ne atsitiktinumai, o gyvybiškai reikalingi, esminiai spektaklio komponentai. Jei dėlionė susidėlioja – pamatai stebuklą, savo akimis. Kaip užgimė nauja gyvybė. Jei nepavyksta – na, tai irgi pamatai savo akimis. Aišku, jei visi spektaklio kūrėjai aukšto lygio profesionalai, tikimybė visiškam fiasko nedidelė, bet šansų net ir su tokia komanda vietoje šedevro išvysti eilinį vidutinio lygio spektaklį lieka labai nemažai.
Todėl parašęs pjesę niekada negali žinoti, ką pamatysi scenoje. Bet kuriuo atveju, tai jau bus nebe tavo pjesė, ir įkyriai kištis į kitų darbą, bandant priartinti tai, kas vyksta, prie savo pradinio matymo, būtų labai kvaila. Belieka netrukdyti orkestrui – atsiduoti ir leistis nešamam. Šiaip tai man sekasi: visos mano pjesės buvo pastatytos, ir kol kas nebuvo nė vieno režisieriaus, kurio darbo galutinį rezultatą pamačius norėtųsi stvertis už galvos ir pabėgti į dykumas.
– Tavo kol kas paskutinis eilėraščių rinkinys „Eilėraščiai savo kailiu“ pasirodė prieš dvylika metų. Kaip manai, ar paskui stojęs gana ilgas tylos periodas susijęs su pasikeitusiu literatūriniu ir apskritai sociokultūriniu klimatu – gal poeziją rašyti sunkiau santykinai ramiais laikais? O gal su amžiumi pakito kūrybos samprata: esu ne kartą girdėjusi, o ir praktiškai stebėjusi (pavyzdžiui, Sigito Parulskio atvejis), kad pripažinimo sulaukę poetai, įžengę į penktą ar šeštą dešimtį, praranda susidomėjimą poezija ir imasi rašyti prozą.
G. G. Eilėraščius (ir pjeses) rašiau ir po to rinkinio – tik lėtai, neskubėdamas. Paskutinį eilėraštį parašiau praeitą savaitę. Su laiku atėjo supratimas, kad eilėraščių rašymas yra vienas iš tų retų dalykų gyvenime, kuris man iš tikrųjų patinka. Taigi, galima nusiraminti ir leisti sau truputį pasimėgauti. Neforsuojant, nekonkuruojant. Nesvarstant, kaip aš turėčiau atrodyti literatūroje, kur mano vieta joje. Jei neberašysiu eilėraščių, pasaulis dėl to nesugrius.
Eilėraštis yra daiktas. Mažas toks daikteliukas, stebuklingu būdu atsirandantis iš paprastų kasdienių žodžių. Žmogus, gaminantis kėdę, galvoja, kaip padaryti gerą, gražią ir patogią kėdę. O ne apie savo vietą baldininkų istorijoje.
Romano rašyti nesiruošiu. Tikėtina, kad galbūt dar parašysiu vieną pjesę – yra idėja, yra apmatai. Kol kas laukia savo laiko.
Jei viskas bus gerai, šiemet pasirodys nauja eilėraščių knyga. Rankraštis jau sudėliotas.
– Koks Tavo santykis su šiandienine lietuvių poezija, šiandieniniais debiutantais? Pastebi tendencijas, kurios patinka, įkvepia? O kas nepatinka, neįdomu, pervertinta?
G. G. Yra įdomių žmonių, ir ne vienas. Kai kurie, gaila, lyg ir nustojo rašyti, jau kuris laikas nepastebiu publikacijų. Pavardžių tyčia neminėsiu – neduokdie kurį nors pamiršiu ir tokiu būdu nuliūdinsiu. Aš rimtai. Kai buvau jaunas, man būdavo labai smagu, kai koks nors mano vertinamas autorius palankiai paminėdavo, ir labai nesmagu, jei nepaminėdavo. Tikriausiai ir dabar panašiai.
Patinka, kad jauni poetai nebenešioja baltų šalikų ir nevaikščioja nutaisę mįslingus veidus. Jie irgi „kosplėjina“, bet kitaip, ironiškiau. Patinka tie, kurių tekstai skiriasi nuo kitų. Kurie ne beveidžiai. Kuriuos skaitant pasidaro aišku, kad tas tekstas yra parašytas būtent šito autoriaus. Į didesnį anonimiškumą jie galės sąmoningai nukeliauti vėliau, sendami. Jeigu panorės. O dabar tiesiog norisi girdėti balsą, kuris išsiskirtų iš bendro choro. Kuris išdrįsta dainuoti savo keistas dainas.
Ką tik pravažiuodamas akies krašteliu mačiau plakatą. Jei regėjimas manęs neapgavo, ten buvo parašyta: „Realizuok naujas meno erdves ir sienas“, ar panašiai. Kažkaip šiurpokai nuskambėjo, lyg būčiau sugrįžęs į sovietmetį. Gal ne taip perskaičiau.
Bijau, kad eilėraščių rašymas irgi rizikuoja tapti „naujų literatūros erdvių realizavimu“. Tapti projektinės kultūros dalimi – tokiu nedideliu, bet garantuotu ir nesudėtingu versliuku. Su kitomis meno sritimis panašiai jau yra nutikę – tai tampa pragyvenimo šaltiniu uoliems ir apsukriems projektų teikėjams. Patys projektai dažnai vienkartiniai, atliekami vos kartą ar du, viskas užfiksuojama vaizdo medžiagoje, pasirodo kokia žinutėlė žiniasklaidoje, feisbuke bendražygiai ir palaikytojai parašo, kokio nuostabaus renginio būta. Tuo viskas ir pasibaigia, negaištant laiko pereinama prie naujo projekto.
Bet eilėraščių rašymas – labai nepelningas užsiėmimas. Gal būtent tai jį ir apsaugos nuo tapimo naujosios industrijos dalimi. Tikėkimės.
Petras Bražėnas: Pro nostalgiškų prisiminimų miglą, arba Pokalbis nepučiant miglos
2021 m. Nr. 1
Kai kurie tekstai padeda jų autoriams ir kūrybai atsiskleisti dar geriau, kai jų neriboja formatas. Keletą kartų per metus planuojame publikuoti internete būtent tokio tipo – papildytas – publikacijas.
Vienas iš tokių skaitinių – ilgasis pokalbis su literatūrologu Petru Bražėnu, skelbtas sausio numeryje. Gerų skaitinių!
Literatūrologą prof. Petrą Bražėną kalbina Dainius Vaitiekūnas
Šių metų sausio 1 dieną literatūros tyrinėtojui prof. Petrui Bražėnui sukanka aštuoniasdešimt metų. Taigi proga kalbinti energingąjį literatūrologą bei pedagogą išskirtinė. 2020-ųjų gruodį ir kalbėjomės apie profesoriui svarbius gyvenimo epizodus, sutiktus žmones ir įvykius, įsižiūrint ne tik į prabėgusį laiką, kai „žmones ir įvykius ima gaubti vis sodresnė ir šiltesnė nostalgiškų prisiminimų migla“, bet ir į ryškiai matomą šiandieną.
– Labai malonu iškviesti atsakinėti savo buvusį dėstytoją. Pirmąkart susitikome Vilniuje, anuometiniame Pedagoginiame institute. Į jį atėjome beveik tuo pat metu: Jūs pradėjote dėstyti, o aš – studijuoti. Abu aukštaičiai. Vis dėlto iš pradžių kviečiu atsigręžti į tolimesnę praeitį. Ar sena Jūsų giminė? Ką sau svarbaus išsiaiškinote apie savo šaknis? Kas tie giminės herojai, kurie Jūsų mintyse įspaudė ryškius pėdsakus? Turiu galvoje pirmiausia tokius išskirtinius Jūsų giminėje iš lūpų į lūpas pasakojamų istorijų personažus. Kuris Jums iš jų pasirodė pats įspūdingiausias, o galbūt – ir koks pats keisčiausias?
P. B. Pluoštas klausimų, mielas Dainiau, vertas visos (auto)biografinės apysakos. Deja, ne ant tokio herojaus ar pasakotojo pataikei (atsiprašau dėl kreipinio Tu, net ne atsiprašau, o skaitytojui pasiaiškinu: kitaip man neišeitų): Tavo klausimai verčia mane atvirai prisipažinti, kokia vargana mano giminės šaknų raizgalynė ir koks prastas aš pats tų šaknų tyrinėtojas.
Gal reikėtų pradėti nuo pasiteisinimo, kad tokius klausimus gavau pirmą kartą gyvenime, kad nei vaikystėje, nei vėliau nebuvau girdėjęs į atmintį įstrigusių istorijų apie giminės herojus ar bent dėmesio vertus personažus. Greičiausiai jų nė nebuvo, nes vaikystėje ir atmintį neblogą turėjau, ir smalsumo netrūko. Net iš svetimos giminės vieną herojų ir istoriją įsiminiau. Ne visai iš svetimos, bet ne Bražėnų linijai ji priklauso – Paulauskams. Mano gimtajame kaime, Mažeikiuose (tik nereikia jų painioti su didžiaisiais Žemaitijos Mažeikiais: maniškiai – ties keturioliktuoju kilometru nuo Utenos pakeliui į Vilnių) kadaise buvo dvi dominuojančios pavardės: Bražėnai ir Paulauskai. Devynioliktojo amžiaus gale viena iš Paulauskaičių ištekėjo už mano būsimo senelio Juozo ir pagimdė devynis abiejų lyčių Bražėniukus, iš kurių, deja, išgyveno tik trys, apie kuriuos po kokį sakinį ir pasakysiu. Bet kol kas – apie pačią senelę, kurią vaikystėje vienintelę iš keturių galimų senelių bandydavau įsivaizduoti: mat ji – vienintelė iš tų keturių, kaip ne kartą pasakojo mama, nekantriai laukusi manęs ir išėjusi, kai laukti bebuvo likę tik trys mėnesiai. Visi kiti mirė dar netapę seneliais. Ką reiškia augti be senelių, aš dar pavirkausiu, bet kol kas išnaudosiu tą vienintelę istoriją, kuri ir mūsų giminei bent iš dalies – per senelę – priklausė. Paulauskus, kiek prisimenu iš vaikystės, kaime pravardžiavo Pinkeliokais. Nesukdamas galvos dėl to, kaip jūs tą pravardę ištarsite, aš atskleisiu tik jos etimologiją: Pinkelioko pravardę Paulauskams pelnė jau mano močiutės senelis (keturios kartos iki manęs ir jau septynios iki mano anūkų). Būta jo neįprastai stipraus vyro, išgarsėjusio savo jaunystėje susikirtimu su gretimoje parapijoje veikusio malūno savininku. Nuvežęs tas prosenelis į malūną rugių, ne į paprastą maišą, o į čiužinį (tokį didelį maišą, į kurį paprastai prikimšdavo šieno arba šiaudų) prisipylęs. Gal jau buvo iš anksto kokią išdaigą sugalvojęs, nes kai atėjusi eilė ir jo „maišioką“ sumalti, malūnininkas įspėjęs, kad mokėti teks ne už vieną maišą, o už visus keturis, na, tegu bus tris. Prosenelis ėmęs prieštarauti: tokį maišioką jis dantimis galįs iki girnų nunešti. Na, jeigu dantimis, tai jis, malūnininkas, ir veltui sumalsiąs. Įsikando tas prosenelis maišioką, užsivertė ant krūtinės ir nunešė iki girnų. Bet kai rugiai jau buvo sumalti ir prosenelis ruošėsi namo, malūnininkas ėmęs priekaištauti: tai kaip čia dabar taip? Supykęs prosenelis (ne tik stipraus, bet ir karšto vyro būta), čiupęs malūnininką dantimis už apykaklės ir įmetęs jį į tvenkinį. Kilęs triukšmas, bet buvę gi liudininkų, girdėjusių malūnininko pažadą, tad incidentas tuo ir baigęsis. Bet kažkam vis tiek rūpėję pasitikslinti, kiekgi iš tiesų galįs sverti toks grūdų „maišiokas“. Pasvėrę ir nustatę: penkiolika pūdų. Žinai, kas yra pūdas? Šešiolika kilogramų. Penkiolika iš šešiolikos – du šimtai keturiasdešimt. Ne mūsų dantims, tiesa? Penkiolika uteniškių tarme – pinkiolika. Štai iš tos „pinkiolikos“ ir Pinkeliokų pravardė. Tikro mano proprosenelio pelnyta.
Stiprus vyras buvo ir tikras mano tėvuko pusbrolis, to galiūno anūkas Nikodemas Paulauskas, vis pagirdavęs mano plačią pėdą („su tokia bent atsitūpęs nenugriūsi“). Nesiskundė jaunystėje sveikata bei jėga ir mano tėvukas, kažkokia proga kalvėje susirinkusių mažeikiškių būry laimėjęs priekalo (jo svorio tai tikrai nežinau) nukėlimo ir užkėlimo ant kaladės varžybas… Gal tos „legendos“ iš praeities ir užteks?
– Pristatykite savo vaikystės artimiausius žmones: senelius, tėvelius… ir patį save, vaiką. Koks jis? Kokius artimųjų bruožus atpažįstate savyje? Pavyzdžiui, kaip manote, iš kur gavote iškalbos dovaną?
P. B. Seneliai – skaudi mano autobiografijos tema. Jie ne tik nesulaukė manęs, bet, žinoma, nė nelaukė. Išskyrus vienintelę jau minėtą tėvuko mamą. Augau be senelių. Jaunystėje to gal net nejutau: į vienkiemius išsibarsčiusiame kaime, prisimenu, buvo vienintelė senelė, trečios eilės pusbrolių močiutė, kurios aš, rodos, jiems nepavydėjau. Pavydas atsirado ir ėmė stiprėti vėliau ir augo iki tol, kol pats tapau seneliu. Ne itin sau patinkančiu. Augęs be senelių, be jų pasakų ir pasakojimų, be brangių įspūdžių, kuriais dalijosi ir iki šiol dalijasi kiti (mano žmona Nijolė ne kartą pasakojo, kaip vaikystėje, už išdaigą nusipelniusi beržinės košės, ji slėpėsi po antklode už sergančio senelio nugaros), aš iki šiol jaučiuosi negavęs kažkokio labai brangaus palikimo. Tikriausiai tai lėmė ir mano santykių su anūkais pobūdį. Nesilaikydamas šventos savo žmonos taisyklės, kad „vaikus tegu auklėja tėvai, o seneliams juos reikia tik mylėti“, aš, matyt, per anksti įsijausdavau į mokytojo pašaukimą ir dažnai nebūdavau teisingai suprastas. Bet tai – jau praeitis. Mažiausią savo anūkę Ievą tik myliu ir iš karto prikandu liežuvį, kai jis išsiduoda, kad kadaise priklausė mokytojui.
Tėveliai – jau daug šviesesnė tema. Likimas, nepadovanojęs senelių, atsilygino tėvais, kurių jau kiti galėjo man pavydėti. Tėvukas buvo vienas šviesiausių kaimo žmonių. Keturiolikmetis likęs be tėvo, o greitai tapęs ir vieninteliu motinos užvadėliu (vyriausiai seseriai Uršulei, būsimai mano krikštamotei, ištekėjus, o broliui Jonui su 1929 metų emigracijos banga išvykus į Argentiną), jis anksti buvo priverstas imtis dalgio ir plūgo rankenų, tad išaugo ne tik labai darbštus ir stiprus vyras, bet ir sėkmingai besitvarkantis dešimties hektarų ūkio šeimininkas, 1939 metais kaimui skirstantis į vienkiemius, pasistatydinęs namus, kuriuose praleidau vaikystę ir į kuriuos ilgesingai pasižiūriu retkarčiais važiuodamas keliu Vilnius–Utena.
Jeigu būčiau prozininkas, tai vienas mano kūrinys būtų apysaka apie tėvą, bet dabar į mūsų pokalbį galiu įterpti tik vieną iš daugelio nepamirštamų vaikystės vaizdelių. Žiemos vakaras, gal prieš Naujuosius metus ar po Naujųjų. Kažkokia sunkiai nusakoma šventinė nuotaika. O gal ir ne šventinė, bet mėnulio pilnaties sukelta. Jokios elektros mūsų vienkiemyje dar nėra, o žibalinė lempa čia nieko ir nekeistų: nuo mėnulio šviesu kaip dieną. Mes su tėvuku pjauname malkas, ir jis, gal tos pačios nuotaikos pagautas, ima deklamuoti Maironio „Trakų pilį“, paskui Prano Vaičaičio „Yra šalis“, dar kažką; ir tą vakarą gal jau septynis dešimtmečius atsimenu kaip pačią gražiausią literatūros pamoką, kurios neužtemdė nei vidurinė mokykla, nei filologijos studijos Universitete. Nežinau, kada jis, nė keturių pradžios mokyklos skyrių nebaigęs, įniko į literatūrą, bet knygą kiekvieną laisvesnę valandėlę laikė rankose iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Čia mažumėlę perdėjau: paskutinės jo dienos buvo labai sunkios. Mėnuo ligoninėje ir keturios operacijos per tą mėnesį. Bet per šešis dešimtmečius jo perskaitytos knygos sudarytų biblioteką, nedarančią gėdos net ambicingam inteligentui. Jaunystėje būta ir Helenos Mniszek „Raupsuotosios“, ir Justino Pilyponio romanų, o diplomuoto filologo tėvas jau skaitė ir „Altorių šešėly“, ir „Aną Kareniną“.
Piešti literatūrinį motinos paveikslą man būtų dar sunkiau: literatūros kritikas, kadaise pasišaipydavęs iš sentimentalokų rašinių ar epizodų, netikėtai pats pasirodytų esąs sentimentalus. Mama sentimentali nebuvo – jos būta labai jautrios, bet santūrios. Dievobaimingos. Jeigu kokį sekmadienį ji neišeidavo į bažnyčią, tai mišių laiku pamaldos būtinai vykdavo namuose. „Kunigo pareigos“ tokiu atveju visada atitekdavo man, anksti išmokusiam skaityti. Tas pareigas vykdžiau iki dvylikos metų, kol dėl susiklosčiusių aplinkybių (sunkiai sergančios tetos krikštamotės) turėjau palikti namus, kurių aplankymas bent porą metų buvo didelė šventė. Išvažiuojantį į ne paaugliui skirtą slaugytojo darbą apkabindavo mama su ašaromis akyse, bet tas ašaras ji stengėsi slėpti. Neslepiamas jos ašaras prisimenu tik iš kelių labai tolimos vaikystės epizodų: pirmą kartą, kai 1944-aisiais išleido į frontą savo brolį Vytautą. Ir antrą, kai po kelių mėnesių gavo žinią apie jo žūtį Kuršo lauke. Beje, po daugelio metų apie tą mano nebeprisimenamą dėdę yra papasakojęs Paulius Širvys, tarnavęs tame pačiame dalinyje. Bet tai jau būtų atskira istorija, kurios mamai nebuvo lemta išgirsti. O ji pati keletą kartų yra pasakojusi istoriją apie savo vaikystės ir jaunystės draugų sugintiškių (Suginčiai – bažnytkaimis prie to paties jau minėto Utenos–Vilniaus plento) likimus lemtingąją keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą: susirinkę visi (gal per dvi ar tris dešimtis) šaukiamojo amžiaus kaimynai į vakaronę (gal gegužinę?), kurioje jau ne tiek šokiai rūpėję, kaip klausimas: ką daryti? Vieni jau turėjo šaukimus į sovietinę armiją, kiti jų laukė artimiausiomis dienomis. Su ginčais, o ir apsižodžiavimais buvo renkamasi kelią iš trijų galimų: į armiją, į mišką arba į „liaudies gynėjų“, mūsų krašte paprastai vadintų skrebais, būstinę. Vėl pasigendu prozininko talento perteikti tą vakarą prasidėjusios tragedijos pradžią. Tragedijos ne tik todėl, kad po dešimtmečio iš tos vakaronės dalyvių, kaip pasakodavo mama, nebuvo likusių nė pusės, bet ir todėl, kad didžiąją tautos ir kartos tragediją sudarė mažosios šeimyninės ar giminės tragedijos: 1944-aisiais sužaidę savotišką loteriją, ištraukę savo lemtingąsias kortas, po metų kitų jie tapo nesutaikomais, mirtinais priešais. Iš dešimtmečio vaiko atminties iki šiol neišsitrynę mamos įspūdžiai, kuriuos ji parsinešdavo dažną sekmadienį, grįždama iš Suginčių bažnyčios: brolis nušovė brolį, svainis – svainį, žentas – uošvį, kaimynas – kaimyną. Tolimesnių giminių ar kraštiečių sąskaitos, keršto aktai, paprasčiausi nesusipratimai jau nė aptarinėjami nebuvo. Ne man tuos dalykus pasakodavo mama, o tėvukui, ir tai dažniausiai pašnibždom, „kad vaikas negirdėtų“. Bet pokario vaikai buvo įsigudrinę viską girdėti, bet ne viskuo dalintis, nes vaikų plepumas ne vienai šeimai galėjo užtraukti panašią tragediją ar Sibirą.
Motinos likimą su pokario įvykiais sieju neatsitiktinai, nes negaliu atsikratyti minties, kad būtent pokaris bent dviem dešimtmečiais sutrumpino mano mamos gyvenimą. Kai prisimenu, kaip išgąstingai ji pranešdavo apie ateinančiuosius, pažvelgusi pro langą, kaip virpėdavo jos rankos po naktinių beldimų į duris, kaip tomis virpančiomis rankomis ji kepė kiaušinienę ir raikė duoną tiek dieniniams, tiek naktiniams „svečiams“. Tokia kelerių metų būsena, net jeigu šeimą ir aplenkė didžiosios tų metų nelaimės – mirtis, kalėjimas, Sibiras, – negalėjo netrumpinti gyvenimo. O kai tas gyvenimas – dar ir po kolektyvizacijos dramos – ėmė bent kiek šviesėti, suprantama, tik palyginus su pokario patirtimi, mamą, vis dažniau sirguliuojančią, į kolūkio darbus vis rečiau beišeinančią, dažniausiai prisimenu sėdinčią prie ratelio ar minančią staklių pakojus. Nebuvo ji kokia liaudies menininkė, tautodailininkė, bet staltieses, lovatieses, drobines paklodes, rankšluosčius, net milelį pirmiesiems paauglio kostiumams išausdavo ji pati. Ir dar: nebuvo ji kokia išmani virėja ar šeimininkė, bet juodą ruginę duoną, o kiek vėliau – ir kvietinį pyragą iškepdavo skanesnius už kitų.
Sakysite: sūnaus pagyros motinai. Nesiginčiju, gal ir to yra, gal sentimentai, kurių iš anksto prisipažinau bijąs. Bet remiuosi faktais: kai kolūkio brigadininkas retoriškai paklausdavo, kas iškeps duonos pabaigtuvėms, moterys sugagėdavo vienbalsiai: Untanienė, Marytė, kas gi kita? Gal dar galėčiau pažadinti ir vieno kito studijų draugo atmintį, kaip jie mane, vykstantį į namus, „įpareigodavo“ parvežti kepalą „savo motinos duonos“, nors tuo metu ne tik juoda, bet ir balta „valdiška“ duona studentų valgykloje buvo nemokama.
– Kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado skaitymas? Tas potraukis papasakotoms istorijoms – kiek tai paveldėta, o kiek – suformuota?
P. B. Tiksliai nepasakysiu, tik žinau, kad į pirmą klasę nuėjau jau mokėdamas skaityti. Anksti pamatyta knyga tėvuko rankoje, kažkoks lyg per miglą girdimas jo balsas: ne man skaito, o mamai, besikuičiančiai apie aukštaitišką pečių. Greičiausiai – sekmadienio rytas: niekas manęs neragina keltis. Kambarys per naktį atšalęs, ir aš džiaugiuosi tūnodamas po šilta antklode ir pro atvertas virtuvės duris klausydamasis tėvuko balso. Gal tas vaizdinys ir iš vėlesnio laiko, kai jau lankiau mokyklą. O gal tai jau ir anksčiau patirta? Esu ne kartą girdėjęs: tai paskaityk gi garsiai. Mamai pačiai pasiimti knygą, kaip suprantu, nebuvo laiko, o tėvuko skaitymai ją domino. Prisimenu: pasakodavo jai ir knygų turinius, „įvesdavo į situaciją“. Gal tada ir prasidėjo viskas, bet tiksliai nepasakysiu.
– O kas labiau patikdavo: skaityti ar piešti? Sykį esu per Jūsų petį užmatęs įspūdingus šaržus, kuriuos sau tyliai piešėte pasidairydamas į aplinkinius vieno užsitęsusio renginio metu.
P. B. Tai – net nelygintini dalykai. Skaitymu, kaip prisipažinau, užsikrėčiau ankstyvoje vaikystėje. O tie Tavo užmatyti šaržai – tai grynas juokas. Net ne šaržai ten tikriausiai buvo (tikro šaržo tikrai nenupieščiau), o kokios nors stilizuotos bendradarbių monogramos. Arba prototipų neturinčios figūros. Kartais jų imdavausi, kovodamas su nuoboduliu.
– Jei reikėtų išskirti tik vieną savo mokyklos metų mokytoją, kurį išskirtumėte ir kodėl? O kas tie kiti, iš kurių pirmiausia rinkotės atsakydamas? Ir kokia vaiko akimis atrodė ta pokario metų realybė? Ar teko ragauti stribų „diržo“, susitikti su partizanais?
P. B. Jeigu vieną, tai tik Anatolijų Tuskenį, mokiusį mane pradžios mokyklos antroje ketvirtoje klasėse. Taip sakau iš gyvenimą baigiančio žmogaus aukštumos. Prieš keletą dešimtmečių paklaustas, galbūt būčiau pasirinkęs ir ką nors kitą. Nesakau, kad jis buvo pavyzdingas mokytojas, nežinau net jo kvalifikacijos. Po keliolikos ar poros dešimčių metų direktoriaudamas aštuonmetėje ar eidamas vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojo pareigas, tokiam mokytojui aš tikriausiai būčiau turėjęs pedagogiškai motyvuotų pastabų: per maža dėmesio jis skyrė estetiniam auklėjimui (neprisimenu jokių muzikos ar piešimo pamokų), nebuvo, matyt, ragavęs jokios fizinio lavinimo pamokų metodikos (tiesiog išleisdavo kartais į kiemą „padūkti“), greičiausiai net nesiejo savo gyvenimo su mokytojo profesija: studijų metais kažkokio renginio metu sutikau jį dirbantį Skaičiavimo mašinų gamykloje. Persimetėm keliais žodžiais kaip seni mažeikiškiai, bet jokių sentimentų, susijusių su mokykla, nei vienas, nei kitas neparodėm. O daugiau susitikti ir nebeteko. Bet šiandien, kai grįžtu mintimis į per septynis dešimtmečius nutolusią vaikystę, tai galiu tvirtai pasakyti: būtent tas mokytojas padėjo tvirtus rašymo (pirmieji skaitymo mokytojai vis dėlto buvo tėvai), (at)pasakojimo, aritmetikos ir gal paties disciplinuoto mokymosi pagrindus, ant kurių vėliau buvo lengva kažką statyti.
O „tų kitų“ buvo daug. Jaunesnis būdamas, juos su malonumu vardindavau. Šiandien beveik visi jie jau iškeliavę į amžinybę, ir kokia prasmė dabar juos „reitinguoti“? Pats ilgokai valgiau pedagogo duoną, ir apie save esu girdėjęs prieštaringų vertinimų. Įdomiausia, kad, bėgant metams, požiūris į tą patį mokytoją, jo vertinimas paprastai ima keistis. Mano sąmonėje – beveik visais atvejais – į gerąją pusę.
Dėl „pokario realybės“ esu, matyt, bent kiek užbėgęs už akių. Aš ją matau ir jaučiu per mamos išgyvenimus. Pats ją, tikriausiai, priėmiau daug lengviau, kaip ir viską, kas tau duodama pirmą kartą.
Jokio stribų diržo nesu gavęs. Vienodai sugyvenau ir su stribais, ir su partizanais: deklamuodavau jiems eilėraščius, narsiai ir „teisingai“ atsakinėjau į jų klausimus. Daug ką esu užmiršęs, bet porą tada deklamuotų posmelių esu įrėžęs į neištrinamą atmintį kaip iliustraciją anam laikui. Paklausyk: „Mes su Stalinu į saulę, / Mes su Stalinu kovon. / Te nedrįsta nieks pasauly / Kelti kojos Lietuvon.“ Ir antras: „Staline tėveli, / Mes tavo vaikai. / Mes laikom karvutę, / O tu ją tampai.“ Paplodavo man, pasijuokdavo, o kartais ir premijuotas būdavau: leisdavo pačiupinėti vieną ar kitą ginklą. Štai už šitos premijos priėmimą tikrai esu gavęs diržo. Ir nuo ko? – nuo savo brangiosios mamytės. „Kad man daugiau niekada nekištum nagų“, – taip ir aidi per dešimtmečius. O rimtai kalbant, mūsų kaimą kažkaip saugojo Dievas ar likimas, kad dieniniai ir naktiniai „svečiai“ niekada nesusidūrė. Dvi šeimos iš kaimo buvo ištremtos į Sibirą, bet ir tos – gal labiau už žemę, ne už politiką. Visi kiti išvinguriavo. Kartais pagalvoju, kad buvo kai kas įsisavinta iš to istorinio laiko pamokų.
– Priklausote mano tėvo kartai, apie kurią sakoma, jog ji iš kaimo išėjo į miestą. Gal kokių būtent tik šiai kartai būdingų bruožų įžvelgiate savyje? Pavyzdžiui, gal anūkams galite neabejodamas pasakyti, kad šiąnakt bus šalna?
P. B. Ko jau ko, o sinoptinių prognozių anūkams tai tikrai negalėčiau pateikti. O savo kaimietišką paveldą „na Utenas“ galėčiau patvirtinti ne vienu įgūdžiu: kadaise buvau geras pjovėjas (kaip artojas to epiteto nesiryžčiau sau taikyti), išbandęs jėgas ir rugių lauke gimtuosiuose Mažeikiuose, ir trisdešimt metų šienavęs uošvei skirtą lanką ant Minijos kranto. Daug malkų gyvenime esu priskaldęs (gal kas nors šiam prisipažinimui norės suteikti ir perkeltinę reikšmę?), daug šieno ir rugių vežimų sukrovęs ir į klojimus suvežęs, daug vantų surišęs, daug vinių sukalęs. Priesaką dėl namo, medžio ir sūnaus tikrai jaučiuosi įvykdęs.
– 1958 m. baigėte Molėtų vidurinę mokyklą, bet į Vilniaus universitetą įstojote tik 1960 m. Kodėl? Kaip praleidote tą laiką tarp mokyklos ir universiteto?
P. B. Šito biografijos tarpsnio priminimas būtų labai tikęs kokiais devyniasdešimtaisiais metais, kai daug kas su malonumu ir entuziazmu skubėjo atskleisti savo tikrus ir tariamus rezistencinius ar disidentinius nuopelnus. Pusiau juokais galėčiau pasakyti, kad tuos porą metų ir aš buvau rajoninio masto „rezistentas“: vienas geriausių klasės mokinių, mokyklos sienlaikraščio redaktorius, literatų būrelio pirmininkas, spausdinantis eilėraščius rajono laikraštyje, net „Moksleivyje“ ir radijuje debiutavęs, bet „politiškai nesubrendęs“, nes buvau likęs vienas iš dviejų klasėje ne komjaunuolių. Mokykla į tai žiūrėjo atlaidžiai (vis dėlto jau buvo 1958-ieji), išdavė palankiausią charakteristiką, bet vietoj panašios charakteristikos-rekomendacijos iš rajono komjaunimo komiteto gavau užlakuotą pažymą, kad esu „nusistatęs prieš komjaunimą, ir biuras laiko, kad toks žmogus negali nešioti tarybinio studento vardo“. Būta dėl to ir mano kaltės: per didelio pasitikėjimo, arogancijos, neįsisavinto demagogijos meno. Universiteto priėmimo komisija, nors joje, atrodo, kalbėjau kukliau ir apdairiau, nutarė patikėti ne mokyklos pedagogų tarybos, o komjaunimo komiteto biuro nuomone. Gavęs per snapą Universitete, o vėliau nesulaukęs ir prašytos mokytojo vietos, įsidarbinau akmenskaldėje ir tik po trijų mėnesių kai kurių mokytojų rūpesčiu ir buvusio mokyklos direktoriaus pavaduotojo, tapusio kultūros skyriaus vedėju, dėka buvau paskirtas tik ką įsteigtų Inturkės kultūros namų direktoriumi.
Per pusantrų metų čia padariau šiokią tokią „karjerą“: šešiasdešimtaisiais, „jubiliejiniais Tarybų valdžios metais“, mūsų kultūros namų agitbrigada kaimo agitbrigadų kategorijoje laimėjo trečiąją vietą respublikoje. Per tuos porą metų pasikeitė ir rajono komjaunimo vadovai, ir partijos komiteto pirmasis sekretorius, o savo vietoje tebuvo likęs tik mano nekentėjas, partijos komiteto trečiasis sekretorius (jo pavardės esu nutaręs neminėti), kuriam agitbrigados programoje buvau paskyręs keletą kandžių kupletų. Sužinojęs, kad be jo palaiminimo gavau komjaunimo charakteristiką ir išvežiau dokumentus į Universitetą, jis kategoriškai pareiškęs: „Tolko čerez moj trup (tik per mano lavoną).“ Paskui aš dar kurį laiką kandžiai pajuokaudavau, kad taip ir įvyko: laikydamas stojamuosius egzaminus, gavau žinią, kad jo Molėtuose jau nėra. Ne dėl manęs, žinoma. Buvo vadinamasis „atšilimo“ laikotarpis, ir ne vienam senosios valdžios veteranui tada teko užleisti savo vietą. Tai taip ir praėjo laikas tarp mokyklos ir universiteto.
– Koks buvo Jūsų 1960–1965 m. studijų Vilniaus universitete lituanistų kursas? Su kuriais būsimaisiais rašytojais susipažinote, susidraugavote? Ar žemaitę Nijolę, kuri tapo sužadėtine ir žmona, sutikote Sarbievijaus kieme?
P. B. Kursas buvo kaip kursas, studijų metais gal niekuo ypatingu neišsiskyręs, nebent tuo, kad lituanistika tuo metu buvo viena iš prestižinių, didelio konkurso susilaukdavusių specialybių. Stodavo į ją gabūs, kūrybingi, savo mokyklose ir rajonuose „išgarsėję“ jaunieji literatai, kurie, atsidūrę viename būryje, kažkaip susigūždavo, imdavo savotiškai slėpti savo literatūrinę praeitį, dažnai užgniauždavo savo ambicijas ir iliuzijas. Net baigdami studijas beveik nežinojome, kas bus kas. Tik dabar, penkiasdešimt penkeriems metams po studijų prabėgus, galiu pasakyti, kad tai buvo ne tik vilčių teikiantis, bet ir vilčių išsipildymo sulaukęs kursas. Mūsų kurse studijavo būsimoji Nacionalinės premijos laureatė prozininkė Bitė Vilimaitė, garsi poetė ir dramaturgė Violeta Palčinskaitė, Nepriklausomybės Akto signataras, prozininkas ir publicistas Romas Gudaitis, Vydūno draugijos įkūrėjas, ilgametis jos pirmininkas, o vėliau – garbės pirmininkas, žymiausias Vydūno kūrybos tyrinėtojas Vaclovas Bagdonavičius, Vyriausiasis pagonių krivis, etnologas Jonas Trinkūnas, kalbininkė, tautosakininkė, redaktorė Lilija Kudirkienė, ilgametis Tautos namų direktorius, visą gyvenimą besirūpinantis Jono Basanavičiaus testamentinės idėjos įgyvendinimu, Antanas Gudelis… Šiauliuose gyvena ir aktyviai dirba prozininkė ir publicistė, savitų novelečių knygų autorė Silvija Peleckienė, Valkininkuose – buvusi mokytoja Dalia Leleikaitė, prieš keletą metų nedrąsiai parodžiusi draugams švarios, dvasingos lyrikos rinkinį, ilgametė mokytoja ir visuomenininkė Rasa Gudelytė, žurnalistė, viena ryškiausių „Moksleivio“ publicisčių Elvyra Čiurinskaitė… Daugelio kurso draugų, ypač draugių, susiklosčiusių likimų net nežinau. Žinau tik, kad daugelis, deja, jau amžinai iškeliavę. Po šią vasarą mirusio V. Bagdonavičiaus laidotuvių susiradau 1965 metų absolventišką vinjetę ir nustėrau: iš aštuonių kurso vyrų esame likę tik trys. Keiskime temą.
Žemaitę Nijolę sutikau ne Sarbievijaus kieme, gal Filologijos fakulteto koridoriuje ar auditorijoje, bet geriau pažinau studentų darbo stovykloje, ant statomo sandėlio pastolių. Ne itin romantiška. Romantiškesnis buvo 1967 metų sutikimas, į kurį buvę fakulteto bendramoksliai pakvietė ir mane, tik ką grįžusį iš tarnybos sovietinėje armijoje. Žemaitė dar buvo studentė, o šešiasdešimt aštuntaisiais, gavusi diplomą ir atsisakiusi pasiūlytos dėstytojos vietos, atvažiavo – kaip teisėta žmona – pas mane, į Molėtų vidurinę internatinę mokyklą. Štai jau penkiasdešimt treti metai kartu…
– Kokį įspūdį Jums paliko studijos ir dėstytojai to laiko Vilniaus universitete?
P. B. Prieštaringi įspūdžiai. Įstoję į Universitetą, radome ideologiškai pasmerktą ir negailestingai nuniokotą Lietuvių literatūros katedrą. Nebebuvo joje nei legendinės Meilės Lukšienės, nei Vandos Zaborskaitės… Bet buvo joje – gal kiek sutrikę ir išgąsdinti – tik vis tiek lituanistinę dvasią tyliai puoselėjantys dėstytojai Jurgis Lebedys, Donatas Sauka, Adolfas Sprindis, Petrė Česnulevičiūtė. Galingesnė tada buvo Lietuvių kalbos katedra: tragiško likimo Jonas Kazlauskas, Jonas Palionis, Jonas Balkevičus, Juozas Pikčilingis, Jonas Kabelka. Priskiriu save prie laimingųjų, klausiusių filosofo Eugenijaus Meškausko, rusų ir užsienio literatūros dėstytojų Elenos Gaškienės-Červinskienės, Elenos Safronovos, Galinos Baužytės paskaitų. Visą gyvenimą išsaugojau jiems pagarbą ir dėkingumą.
– Po studijų universitete teko paragauti ir mokytojo duonos. Kokia ji buvo?
P. B. Trumpas mano atsakymas tikriausiai nustebins daugelį šiandieninių mokytojų: jų duoną visą penkmetį (1965–1970) aš valgiau su pasigardžiavimu. „Mokytojauti“ pradėjau dar pradinėje mokykloje. Gimtajame vienkiemyje neturėdamas žaidimų draugų, žaisdavau mokytoją… vienas: iš paties susigalvotų vardų suformuodavau penkiolikos dvidešimties moksleivių klasę ir „mokydavau“ juos, griežtai vertindamas pažymiais, kol mama išsiųsdavo paskinti kiaulėms runkelių lapų ar paberti vištoms grūdų. Taigi, mokytojo darbą laikiau svajonės išsipildymu. Tiesa, vienus metus iš to penkmečio atėmė tarnyba armijoje, bet jie irgi buvo savotiška gyvenimo mokykla.
Savo mokinius mylėjau, nors internatinėje mokykloje buvo ir nelengvo likimo bei charakterio mokinių. Jaučiau ir jų palankumą bei simpatijas, o tai pedagoginiame darbe dažniausiai svarbiau už metodiškai nepriekaištingai pravestą pamoką. Metodinių žinių iš Universiteto, tiesą sakant, išsinešta labai nedaug – teko pačiam mokytis, semtis patirties iš didesnį stažą turinčių kolegų. Šiuo atžvilgiu man buvo lengviau negu kitiems: eidamas direktoriaus pavaduotojo mokymo reikalams pareigas, galėjau lankyti mokytojų pamokas, ne „pamokyti“, o pirmiausia pasimokyti nusiteikęs. Radau puikų, jauną, draugišką kolektyvą, išmintingai vadovaujamą patyrusio direktoriaus, rusų kalbos ir literatūros mokytojo Vaclovo Eimutavičiaus. Daug iš jo esu gavęs tiek metodinės ir vadovavimo patirties, tiek žmogiškos draugystės atžvilgiu. Per anksti nutrūko šio šviesaus žmogaus gyvenimas, kaip, deja, ir kitų draugų, kuriuos buvo padovanojęs likimas, – kurso draugų Antano Masionio, Algirdo Dulkino, dailininko Antano Gedmino, rašytojo Ramūno Klimo. Vieniems ir iki penkiasdešimtmečio dar buvo toli, kiti – vos peržengę šią ribą. Kažko neatlaikė jų širdys. Kad jau taip pasisuko mintis, nebegrįšiu prie mokytojo duonos metaforos…
– Beje, kaip tarnybą sovietinėje armijoje ištvėrė jau diplomuotas lituanistas? Ar tai tik nebuvo visiškai prarasti metai?
P. B. Metus dažniausiai prarandame mes patys, o ne mums tekusios aplinkybės. Apie tarnybą sovietinėje armijoje, apie tos armijos kasdienybę jau tiek prirašyta, kad man užtenka tik pasakyti: ir aš tai mačiau bei patyriau. Žinoma, Universiteto absolventui, porą mėnesių net mokyklos direktoriumi pabuvusiam, atsidurti penkeriais septyneriais metais jaunesnių, net septynmečio išsilavinimo dažnai neturinčių „būrio draugų“ rikiuotėje nėra didelis malonumas. Ypač kai kas nors iš tų būrio draugų, dažniausiai – antramečių, su neslepiamu pavydu ar net pykčiu išrėžia: atvažiavo „salaga“ (taip tada pravardžiuodavo pirmamečius eilinius), prastums metus ir išvažiuos, o mums – dar metai. Kaip reikėjo reaguoti? Atšauti kaip nors arogantiškai, visiškai nereaguoti, juokais viską nuleisti? Visaip ir būdavo. Kuopoje buvome trys aukštamoksliai: du agronomai ir vienas filologas. Po vieną kiekviename būryje. Dviem viskas susiklostė normaliai, trečiajam, arogantiškesniam už mus, teko patirti sunkesnę adaptaciją, gal net vadinamąją „diedovščiną“.
Man dar pasisekė ir su vyresniaisiais karininkais: mano būrio vadas, su kuriuo esame sužaidę ne vieną šachmatų partiją, juokais sakydavo: „Štai grįši tu direktoriauti į savo mokyklą – priimsi mane fizinio lavinimo mokytoju?“ O kuopos vado kapitono žmona, kurios, beje, neteko matyti, buvo rusų kalbos mokytoja, taigi, kolegė. Ir tą aplinkybę kapitonas ne kartą pabrėždavo. O jeigu būčiau patekęs į gretimą būrį, kuriam vadovavo tipiškas sovietinis soldafonas? Gyvenimas būtų buvęs daug kartesnis. O apskritai, tai per metus teko patirti ir keletą labai sunkių fizinių išbandymų, ir slegiančią beprasmybės būseną, ir, žinoma, namų ilgesį.
– Kaip įstojote į komunistų partiją, pasukote į partinę veiklą? Ar būtent vadinamuoju „chruščioviniu“, „atšilimo“ laikotarpiu patikėjote jos pažadais?
P. B. Nebe pirmą kartą gaunu tokį klausimą ir kiekvieną kartą pagalvoju, kad geriausias atsakymas į jį galėtų būti literatūrinis, psichologiškai motyvuotas mano, o gal ir dešimtmečiu vyresnės kartos atstovo – inteligento, humanitaro – portretas. Deja, bent jau mūsų literatūroje tokio portreto nesulaukiau ir, žinoma, nesulauksiu. Niekam arba beveik niekam dabar tai nebeįdomu. Tam reikėtų kokio nors dvidešimt pirmojo amžiaus „Idioto“ ar „Pavergto proto“ autoriaus. O savo ribotu proteliu esu jau bandęs į šį klausimą atsakinėti. O buvo taip, kaip yra pasakiusi Ieva Simonaitytė. Prieš aštuonetą metų baigdamas pedagoginį darbą mūsų buvusiame Edukologijos universitete, iš savo paskutiniųjų trečiakursių (mylėjau tą kursą, ypač vieną jo grupę) gavau penkiasdešimt klausimų, tarp kurių buvo ir vienas, visiškai panašus į Tavąjį. Tada parašiau gal dešimties puslapių, „atsakymą“, kuris ir slypi kažkur kompiuteriniuose „debesyse“. Su trečiakursiais tada atsiskaičiau. Dabar – vėl… Nebejausdamas anuomet jaustos pareigos išsipasakoti, pabandysiu suformuluoti bent pagrindines „atsakymo“ tezes.
Po to, ką papasakojau iš savo „disidentinės“ jaunystės, tikiuosi, nereikia įrodinėti, kad niekada nebuvau naiviai įtikėjęs „chruščiovinio atšilimo“ pažadais. Bet tam tikrų vilčių etapo būta. Eidamas šešioliktuosius, 1956-aisiais, išgyvenau nuoširdžią euforiją, kai XX partijos suvažiavime buvo pasmerktas Stalino asmenybės kultas, kai iš tremties ir kalėjimų ėmė grįžti giminės ir pažįstami žmonės, kai įtikinau baimės dar neatsikračiusią mamą, kad nebereikia ant krosnies laikyti juodai dienai saugomų dviejų maišų duonos džiūvėsių, kai ir kolūkinis kaimas ėmė sunkiai kapanotis iš skurdo. Į komjaunimą, kaip sakiau, ir tada principingai nestojau. Bet nuo komjaunimo vadovų ir trečiojo partijos komiteto sekretoriaus persekiojimų mane apgynė ne kas kitas, o nemažą triukšmą sukėlę mokytojai partiečiai (mokykloje, jeigu neapsirinku, jų buvo keturi ar penki), palankiai mano atžvilgiu nuteikę ir tik ką išrinktą naują rajono „šeimininką“, pirmąjį partijos komiteto sekretorių, kuris „savo atsakomybe“ palaimino ir palankią mano charakteristiką. Tam žmogui, beveik du dešimtmečius vadovavusiam Molėtų rajonui, po lemtingo pokalbio ir pasakiau: „Štai įstosiu į Universitetą – ir į komjaunimą įstosiu.“ „Gal net į partiją“, – pridūriau. Taigi, pažadą ištesėjau, nors jo ir nelaikau lemiamu motyvu.
Lemtingesnis mano apsisprendimui buvo Nikitos Chruščiovo, jau tapusio „kukurūzinių“ anekdotų herojumi, nuvertimas, nauja asmenybės kulto, tik kitaip pavadinto, kritikos banga. Būta, žinoma, ir jaunatviško užsidegimo nuveikti ką nors daugiau, ir keršto buvusiems oponentams jausmo, ir gal net savyje neaptikto karjerizmo kirmino. Bet karjeros tada tikrai nedariau: gavęs diplomą, atsisakiau kelių gundančių pasiūlymų likti Vilniuje, kas daugeliui tada atrodė kaip didelė privilegija, grįžau į gimtąjį rajoną, iš artimų draugų susilaukdamas ir naivuolio, ir „vaizdylos“, ir kvailio epitetų. Pasirinkau mūsų jau aptartą mokytojo duoną.
O „partinę veiklą“ vis dėlto reikėtų rašyti kabutėse. „Per draugus ir pažintis“, kaip dabar pasakytume, ji prasidėjo. Grįžti į Vilnių jau buvo nuspręsta: mano „žemaitei“, jau įgijusiai pedagoginės patirties, savo pasiūlymą kelis kartus priminė Anglų kalbos katedros vedėjas Alfonsas Laučka; manęs paties keletą metų laukė Pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas Alfonsas Gučas, o rugsėjo pradžioje dar gavau laišką iš „Vagos“ leidyklos vadovų Jono Čekio ir Kazio Ambraso: atseit atkreipę dėmesį į spaudoje pasirodžiusius mano straipsnius, siūlytų darbą leidykloje. Padėkojau ir prisipažinau apie pažadą grįžti į Universitetą, savo ruožtu pasižadėdamas ateityje bendrauti ir su leidykla. Ir tuo metu, gal priešpaskutinę rugsėjo savaitę, gavau kvietimą atvykti į partijos Centro komiteto Kultūros skyrių. Iš penkių skyriaus žmonių – du seni pažįstami, buvę Universiteto dėstytojai. Vienas – skyriaus vedėjo pavaduotojas, kitas – eilinis „atsakingas darbuotojas“, nuo rugsėjo pirmosios išvykstąs į aspirantūrą Maskvoje. Jie irgi „pastebėję“ mano rašinius, gavę palankių atsiliepimų iš Molėtų. Apsisprendimui davė porą dienų. Atlyginimu manęs nė negundė: jis buvo – kad nesumeluočiau – ar dešimčia rublių didesnis, ar tiek pat mažesnis, nei gaudavau mokykloje, bet dviem ar trimis dešimtimis didesnis, nei gaudavo tuo metu asistentas Universitete. Kūrybinis darbas – su rašytojais ir teatralais – ir gundė, ir baugino, bet gundė labiau. Tačiau svarbiausias motyvas buvo per metus pusantrų žadamas butas. Kiekvienas mano ir jaunesnės kartos žmogus gali paliudyti, kokia lemianti pagunda jis buvo tais laikais. Tai taip prasidėjo „partinė veikla“, kurios didžiausiu (norėčiau pridurti: ir maloniu) įvertinimu laikau tai, kad po puspenktų metų buvau išrinktas (ne paskirtas, o išrinktas) Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriumi.
Veidmainiaučiau, nubraukdamas į nuostolius ir „partinės veiklos“ metus: jeigu literatūra jau iš anksčiau buvo įrašyta į mano likimą, tai tokio intensyvaus „teatrinio sezono“ daugiau gyvenime niekada nebeturėjau. Kiek šviesių, įdomių, prieštaringų, kartais tragiškų teatro žmonių per tuos metus sutikta, kiek teatriškų konfliktų – dramatiškų ir komiškų, ne tik scenoje, bet ir gyvenime – teko ir stebėti, ir vertinti. Kaip iliustraciją tų metų patirčiai pateiksiu vieną epizodą. Jaunimo teatre įsiliepsnojęs dramos teatro kolektyvo vertas konfliktas, kurio esmės ne tik šiandien negalėčiau tiksliai apibūdinti, bet kurio iki galo negalėjau perprasti ir tada. Atsistatydina (ar atstatydinamas) senasis direktorius. Naujuoju nori tapti labai talentingas, bet nelengvo charakterio ir dar „priklausomybių“ turįs aktorius. Kolektyvas pasidalinęs gal net ne į dvi, o į keturias dalis. Vyriausiasis režisierius išgyvena sunkią šeimyninę dramą ir, likdamas nuošaly nuo konflikto, linki „pasikarti besiplėšantiems dėl valdžios“. O neseniai iškeptas žemiausio rango partinis funkcionierius siunčiamas gesinti gaisro. Neturintis nė mažiausios tokių gaisrų gesinimo patirties. Tiesą sakant, ir metų vos trisdešimt teturintis.. Vakare turėjo vykti lemtingas susirinkimas – ar „visuotinis“, ar „atviras partinis“ – reikėjo jam „rimtai pasiruošti“. Susirinkimas vyko penktą ar šeštą (aštuonioliktą ) valandą, o mane „iškomandiravo“ nuo antros. Gal valandą ar pusantros šnekėjausi su kandidatu į direktorius, bandžiau jį atkalbėti nuo rizikingo užmojo. Veltui. Jis viską žinąs, susitvarkysiąs. Perėjau į vyriausiojo, tuo metu vieno populiariausių režisierių kabinetą, puoselėdamas viltį, kad būtent jo žodis gali būti lemtingas. O jis visiškai netikėtai atsivėrė su griūvančios šeimos drama. Pirmą kartą (o gal ir vienintelį?) gyvenime mačiau tikromis, ne teatrinėmis ašaromis verkiantį vyrą.
Numatytu laiku prasidėjo gal šešių ar septynių valandų susirinkimas, tikras nerežisuotas spektaklis, iš kurio skirstėmės jau gerokai po vidurnakčio. Negaliu dabar pasakyti kodėl, bet iš teatro išėjome kartu su šviesios atminties Antanu Šurna ir žengėm ištuštėjusiu Vilnium iki televizijos, kur aš pasukau į Donelaičio gatvę, o jis nužingsniavo į Lazdynus. Daug kas iš to vakaro išsitrynę iš atminties, bet vienas dalykas likęs: aš jaučiausi visiškai nesusidorojęs su užduotimi, o keliais mėnesiais už mane vyresnis, bet jau labai populiarus aktorius guodė mane maždaug tokiais žodžiais: „Tu čia vieną vakarą pabuvai, o mums kasdien šitaip ir dar vaidinti reikia…“ Ach, jeigu būtų užtekę laiko ir valios užfiksuoti tuos metus ir tuos susitikimus dienoraštyje… Bet tokiu atodūsiu, deja, man tenka palydėti prisimenamą ne vieną savo gyvenimo etapą…
– O ar nepagalvojote – jau naujais laikais – apie politiko kelią? Argi nebūta gundymų ateiti į politiką?
P. B. Buvo. Ir ne kartą. Ir net iš priešingų politinių flangų. Bet politikui reikia bruožų, kurių jaučiausi neturįs, bent jau aiškiai stokojąs. Nei išgyvenu dėl to, nei didžiuojuosi. Tokia, matyt, visų literatų, net kritikų, dalia: jiems trūksta storos, gerai išdirbtos odos. Prisiminkim, kokių rezultatų yra davęs menininkų įsivėlimas į politiką. Kiek jų apsvilusių, nudegusių, net sudegusių ant politikos laužų visame pasaulyje? Kiek jų iš dominuojančio būrio mūsų Sąjūdyje liko politikoje? Taigi, jaučiuosi esąs ne išimtis, o mažytis argumentas taisyklei.
– O kaip prasidėjo Jūsų, kaip literatūros kritiko ir literatūrologo, tapsmas? Spėčiau, kad kažkur pačioje kelio pradžioje turėjo įvykti atsisveikinimas su poetu: savo autobiografijoje esate užsiminęs, kad buvote „pripažintas“ rajoninio masto poetas“.
P. B. „Atsisveikinimas su poetu“, kaip jau esu užsiminęs, įvyko pasijutus „lauke, už durų“; šiuo atveju ne žinomos pjesės pavadinimą turiu omeny, o Universiteto duris. Neprisimenu, kad tą atsisveikinimą būčiau kaip nors skaudžiau išgyvenęs – kiti aštuoniolikmečio išgyvenimai buvo skaudesni. Matyt, tam tikru metu supratau ar bent intuityviai pajutau, kad apie literatūrą išmanau bent kiek daugiau, negu pats galiu joje ką nors nuveikti.
– Iš laiko perspektyvos atrodo, kad tas kritiko kelias buvo nuoseklus, spaudoje rodėsi straipsniai, knygos: „Ties dešimtmečio riba: kritikos etiudai“ (1974), „Žmogus ir žodis prozoje: literatūros kritika“ (1978), „Romano šiokiadieniai ir šventės: literatūros kritika“ (1983)… 1978 m. buvo apginta filologijos mokslų kandidato (humanitarinių mokslų daktaro) disertacija. Kokių būta didžiausių iššūkių kritiko kelyje, kurių gal dabar iš tolo kitam gali nebesimatyti?
P. B. Dabar madinga kalbėti apie įvairius iššūkius, bet aš į šitos mados raidą nieko originalaus nesijaučiu įnešęs. Patį kritikos žanrą turbūt reikėtų laikyti iššūkiu: kuria žmonės, visą save kūrybai ar kūriniui atiduodami, o čia kažkas ima narstyti, vertinti… Bet, kaip liaudis sako, bijai vilko – neik į mišką. Galima, žinoma, ir kitaip atsakymą pakreipti: kalbėti apie mažyčius iššūkius, kuriuos jauti imdamasis bet kokio naujo darbo. Net eilinės recenzijos. Nekalbant jau apie knygą. Taip žiūrint, juokais galėčiau prisipažinti išgyvenęs kokį pustrečio šimto iššūkių…
– Ar nesigailite jau Nepriklausomybės laikais parašęs monografiją apie Petrą Cvirką?
P. B. Ne. Jokiu būdu. Net priešingai: kai vyksta toks makabriškas šokis apie paminklą rašytojui, aš džiaugiuosi, kad kadaise parašiau tą monografiją. Tik turiu patikslinti: ne „jau Nepriklausomybės laikais“. Pradėjau ir didžiąją jos dalį buvau parašęs dar iki Nepriklausomybės. Net į „Vagos“ leidybos planą knyga jau buvo įtraukta. Per pusmetį turėjau ją užbaigti, bet tuo metu aštuoniems mėnesiams atsidūriau Kulautuvos sanatorijoje. Pačiu įdomiausiu metu – kitą dieną po Sąjūdžio suvažiavimo. Suvažiavimas – kaip ir visiems – kėlė entuziazmą, bet sanatorija, deja,– šoką. Gal tas šokas, gal antibiotikai, bet po mėnesio dar gana intensyvaus darbo pajutau, kad jį tęsti nebeturiu jėgų. Taip viskas nutrūko beveik dešimtmečiui: leidykla mano rankraščio nepasigedo (tuo metu, žinoma, buvo ką leisti), aš pats su nebaigtu rankraščiu taip pat negalėjau belstis, ir jeigu ne naujų leidyklos vadovų po dešimtmečio „atrasta“ mūsų sutartis, tai monografijos galėjo ir nebūti. Todėl pakartoju: džiaugiuosi, kad ji yra, kad ją ir šiandien kai kas perskaito ar bent pavarto. Neseniai viena Martyno Mažvydo bibliotekos skaitytoja, sustabdžiusi mane koridoriuje, prisakė tokių malonių dalykų, kokių net jaunystėje nesu daug girdėjęs.
Kita vertus, knygos turiniu negaliu būti visai patenkintas. Pirmiausia jai stokoja bene svarbiausio – ypač šiais laikais – skyriaus apie P. Cvirkos kūrybą vaikams: jausdamas, kad kalbėti apie ją turiu jau su kitu adresatu, neradau kompozicinio ar stilistinio sprendimo, kaip tai sutalpinti vienoje knygoje. Įtariu, kad monografijoje yra teiginių, kurių šiandien gal ir nepakartočiau, tikrai žinau, kad joje yra literatūrologinio (istorinio, teorinio, estetinio) pobūdžio trūkumų ir silpnybių, bet nuo savikritikos mane saugo tai, kad savo rašinius visada skaitydavau tik iki jų pasirodymo spaudoje.
– Kitos Jūsų monografijos objektu tapo rašytojas Juozas Aputis („Juozo Apučio kūryba“, 2007), su kuriuo, drįsčiau manyti, Jus siejo ne tik pagarba jo kūrybai, bet ir draugystė. „Aputiena“, kaip juokais sakydavote apie jo tekstus, Jūs dosniai vaišindavote ir savo studentus. Kas jo kūryboje taip traukė? Ir kiek jo kūrybos žavesiui teikė papildomų spalvų Jūsų draugystė su rašytoju?
P. B. Viską, ką žinau apie J. Aputį ir jo kūrybą, ką supratau, pajutau, įžvelgiau joje, sudėjau į savo monografiją, todėl šiandien nenorėčiau ir negalėčiau suspausti to į trumpesnę ar ilgesnę mūsų pokalbio pastraipą. Apie nelengvą mūsų draugystę plačiau parašiau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistame prisiminimų apie rašytoją rinkinyje… Apie prozininko darbą su žodžiu dar rašiau savo „Amžininkuose ir bendraamžiuose“. Literatūrologo ar kritiko santykius su rašytoju tariuosi užbaigęs ir dabar bendrauju su juo tik pasiilgęs gyvo, gilaus, su niekuo kitu nesupainiojamo jo žodžio.
– Dar apie draugystes su rašytojais. Lietuvos edukologijos universiteto vienoje iš auditorijų buvo galima pamatyti knygų parodėlę, kurią sudarė Jums skirtų knygų autorių dedikacijos. Viena ilgiausių – dėkingo rašytojo Broniaus Radzevičiaus: Jūs rašėte vadinamąją vidinę recenziją apie jo romano „Priešaušrio vieškeliai“ rankraštį. Beje, dalyvavote abi romano dalis po jo mirties išleidusioje redakcinėje komisijoje, palydėjote romano antrąją dalį straipsniu „Priešaušrio vieškelius perėjus“. Ką galėtumėt papasakoti apie savo, kaip kritiko, santykį su šio rašytojo kūryba? Kaip jis keitėsi pamačius jo antros dalies rankraščius?
P. B. Pradėjai mūsų pokalbį pristatymu, kad abu esam aukštaičiai. B. Radzevičius tokių sąsajų būtų galėjęs nurodyti daug daugiau: mūsų tėviškes, per penkiolika kilometrų į priešingas puses nutolusias nuo Utenos, skiria apie trisdešimt kilometrų; mūsų gimtadienius skiria vos viena ilga savaitė nuo Kūčių iki Naujųjų metų; mūsų kambarius Stuokynės bendrabutyje metus jungė tamsus belangis koridoriukas; tiesa, Bronius į Filologijos fakultetą įstojo trejetu metų vėliau, bet užtat jis buvo studijavęs matematiką ir spėjęs paskaityti filosofijos. Artimi draugai nebuvome, o per Molėtų penkmetį gal net nebuvome susitikę.
Ir vidinę recenziją apie pirmąjį „Priešaušrio vieškelių“ tomą rašiau ne Broniaus paprašytas, o leidyklos užsakymu. Laikiausi tada tokios nuostatos: prieš pateikiant vidinę recenziją leidyklai parodyti ją autoriui. Kadangi su Broniumi buvome aukštaičiai nuo Utenos, tai pasikviečiau jį pakalbėti apie rankraštį prie kavos ar arbatos puodelio. Garbės žodis, nieko daugiau tą pusdienį be kavos ir arbatos nevartojome. Ir be to pokalbis nebuvo labai lengvas – dalykiškas, korektiškas, bet nelabai lengvas: šiaip ar taip, aš pasiūliau autoriui dar padirbėti. Tą patį, kaip po poros dienų paaiškėjo, pasiūlė ir šviesios atminties leidyklos redaktorė Sigita Papečkienė. Dar išvakarėse buvau sulaukęs Romualdo Granausko ir Rimanto Šavelio skambučių: žiūrėk, Petrai, atsimink, koks Bronius jautrus. Tąkart į jų draugišką įspėjimą atsakiau klausimu, ar jie patys matę romano rankraštį. Nematę. O Bronius tada – kad ir be didelio entuziazmo – sutiko dar pasėdėti prie darbo. Neramus jausmas lyg kažkoks sąžinės kirminas ėmė smelktis į širdį, kai tas pasėdėjimas užsitęsė nelauktai ilgai. Jau ir redaktorė manęs porą kartų pasiteiravo, kaip ten Radzevičiaus reikalai, ir aš jo paklausiau. Bet atsakymas būdavo labai santūrus: dirbu. Ir kai pagaliau rankraštis vėl pasiekė leidyklą, jis buvo sunkiai atpažįstamas. Pasakyčiau dabar taip: talentingo literato dienoraštis tapo subrendusio prozininko romanu. Taigi šiltą ir man labai brangią B. Radzevičiaus dedikaciją jaučiuosi pelnęs sąžiningu kritiko darbu.
Į antrojo tomo likimą mano įnašas yra minimalus: kaip redkolegijos narys tiesiog pritariau tam, ką padarė J. Aputis. O jis atliko – neperdedant – milžinišką darbą. Tiesa, parašiau tą minėtąjį straipsnį, bet romanas galėjo gyventi ir be jo.
Atskirai apie santykį su kūryba lyg ir nebebūtų ką pasakyti. Nebent tai, kad „Priešaušrio vieškeliai“ net po to, kai naujaisiais laikais pasigirdo ir skeptiškesnių balsų, man lieka vienu brandžiausių sovietmečio prozos kūrinių. Ir dar vienas nuoširdus mano džiaugsmas buvo, kai Tu būtent nuo B. Radzevičiaus kūrybos pradėjai literatūrologo karjerą.
– Kaip laikas pakoregavo Jūsų, kaip kritiko, požiūrį į kitus autorius, kuriais galbūt žavėjotės, iš kurių tikėjotės naujų, dar geresnių kūrinių? Kaip manote, ar visi autoriai atlaikė didžiausio kritiko – laiko – išbandymus?
P. B. Iš klausimų potekstės suprantu, kad Tavo, kaip Nepriklausomybės metų vaiko, santykis su sovietmečio literatūra yra reiklesnis ir kritiškesnis. Mano kartos žmonių – atlaidesnis, istorine patirtimi motyvuojamas.
Visko būta: ir sėkmės, ir nesėkmės per tuos dešimtmečius lydėjo prozininkus, apie kuriuos teko rašyti dažniausiai. Ne vienas skausmingai išgyveno istorinį virsmą, dramatišką ne tik vertybių apskritai, bet ir savo kūrybos perkainojimą. Su vienu kitu teko atvirai apie tai pasikalbėti, kiti tokiam pokalbiui nebuvo linkę. Matyt, ir mano įvairiais atvejais reaguota skirtingai. Nors pats nesijaučiu išgyvenęs kokio nors dramatiško vertybinio lūžio, bet lėtos slinkties vertybinėje orientacijoje tikriausiai būta. Bet aš jau prisipažinau, kad savo rašinių neskaitau. Jeigu dar atviriau, gal ir todėl, kad nereikėtų jų vertinti.
– Kiek žinau, esate iš tų skaitytojų, kurie atidžiai skaito su pieštuku rankose, pasižymėdami tekstą, pasirašydami pastabų. O ką pasižymėtumėte dabar skaitydamas savo paties pirmąsias knygas? Kaip kito Jūsų paties, kaip kritiko, skonis, stilius? Gal su metais tapote atlaidesnis rašytojams, o gal renkatės recenzuoti tik geras knygas? Ar sutiktumėte su tokia pirma į galvą nežinia kodėl atėjusia mintimi, kad Jūsų ankstesnio laiko recenzijų būta kandesnių?
P. B. Dauguma šio bloko klausimų – beveik gatavi atsakymai, po kuriais tereikia pasirašyti. Į kai kuriuos (kaip savo pirmųjų knygų skaitymą) jaučiuosi jau atsakęs. Apskritai kitų nuomonė man visada buvo ir tebelieka svarbesnė už savianalizę, nes šį procesą suprantu ne tik kaip savęs, bet ir kaip sau. Taigi, ačiū už įžvalgas ir „nežinia kodėl atėjusias mintis“.
– Daug metų dirbote Rašytojų sąjungoje, jos valdyboje, buvote valdybos sekretoriumi. Kas buvo Jūsų rato patys artimiausi bičiuliai rašytojai?
P. B. Patikslinu „daug“: beveik šešiolika metų. Tris kartus buvau renkamas į valdybą, o valdyboje – du kartus valdybos sekretoriumi, paskutinį – pirmuoju sekretoriumi. Istoriniais devyniasdešimtaisiais, jau pakviestas į Pedagoginį institutą (vėliau – Lietuvos edukologijos universitetą) ir nuo rugsėjo pirmosios pradėjęs jame dirbti, per metų gale vykusį rašytojų suvažiavimą atsisakiau balotiruotis į sąjungos valdybą. Tokį atsisakymą pakartojau gal dar kokius tris ar keturis kartus, nes vis atsirasdavo siūlytojų, kol paskutiniajame suvažiavime jau buvau paliktas ramybėje. Tuos faktus miniu ne pasigirdamas ar nuoskaudą išliedamas, o norėdamas pasidalinti vienu liūdnoku patyrimu: pusės suvažiavimo dalyvių aš jau nebepažįstu, nors kadaise – prieš trisdešimt metų – pažinojau visus nuo klasikų ir veteranų iki jauniausiųjų sąjungos narių ir net kandidatų į sąjungą: penkiolika metų buvau naujų narių priėmimo komisijos pirmininku. Tokia buvo natūrali ilgamečio sąjungos funkcionieriaus privilegija. Gal nuo to ir galima būtų pradėti kalbą apie „ratą“, nors turėčiau aptarti ne vieną, o mažiausiai du ar tris „ratus“.
Didžiausias iš jų ir būtų visa rašytojų bendrija. Žmogui iš šalies ryšiai ir santykiai šiame rate gali pasirodyti tik tarnybiniai ar biurokratiniai, bet man jie buvo ir kūrybiniai, ir leidybiniai, ir organizaciniai, ir buitiniai, ir net šeimyniniai. Bent keliais pavyzdėliais užpildžius šias ryšių kategorijas, išeitų per ilgas, o gal ir nuobodus pasakojimas, kurį galėčiau paįvairinti tokiu epizodu: ateina pas valdybos sekretorių penktoji ar šeštoji rašytojo žmona ir skundžiasi, kad jis nesilaikąs prieš santuoką duoto pažado pradėti gyvenimą iš naujo. Klausiu, ar ji prieš tekėdama buvo pasidomėjusi išrinktojo biografija. Pasirodo, buvo, bet jis gi žadėjęs…
Maloniausia man prisiminti sąjungos (net nežinau, kaip pasakyti – aparato ar administracijos?) darbuotųjų „ratą“, kuriame per tris kadencijas sukosi daugiau nei dvi dešimtys iki šiol man artimų žmonių, deja, nemaža dalis – jau amžinai išėjusiųjų. Viena šviesiausių gyvenime sutiktų asmenybių man buvo ir liko Alfonsas Maldonis. Kitom progom esu ir daugiau apie šį žmogų pasakęs, o čia įrašau tik kelis savo santykį su juo išreiškiančius žodžius: pagarba, dėkingumas ir viena iš skaudžiausių netekčių. Tapęs Rašytojų sąjungos vadovu, A. Maldonis pasirinko dvasiškai sau artimus žmones: pirmininko pavaduotoju Vytautą Bubnį ir valdybos sekretoriumi Algirdą Pocių. Į jų būrį pateko ir „jūsų kuklus tarnas“. Jie visi trys – dešimtmečiu vyresni, jau žinomi, pripažinti rašytojai, o aš – vos pirmą kritikos knygelę išleidęs naujokas, ir į sąjungą neseniai priimtas. Tačiau nė karto nepajutau jokios „diskriminacijos“. Priešingai, ilgiems metams likome šeimų draugai, kuriuos ėmė skirti ir tolinti tik nuolat sunkesne tampanti metų našta bei įvairių ligų negandos.
Nuo bendro darbo Rašytojų sąjungoje, per spaudos ir leidybos rūpesčius prasidėjo ir ilgus metus tęsėsi draugystė su šviesios atminties vyresniaisiais rašytojais Juozu Baltušiu, Vaciu Reimeriu, Jonu Mikelinsku, bendraamžiais Juozu Apučiu, Ramūnu Klimu, Mykolu Karčiausku, Algimantu Zurba, Marcelijumi Martinaičiu, Jonu Strielkūnu, labai branginu draugystę su Algimantu Baltakiu, Vytautu Martinkum, Valentinu Sventicku, Raimondu Kašausku, Stasiu Lipskiu, Arvydu Valioniu… Nežinau, ar čia reikia pridurti, kad tai nėra draugystė su dažnais susitikimais. Retėja ne tik susitikimai, bet ir telefonų skambučiai. Todėl jie tampa vis brangesni.
– Dabar iš naujo atrandamas rašytojas J. Baltušis, su kuriuo Jums teko nemažai bendrauti: pasirodė visi trys jo dienoraščių tomai. Ar labai dienoraščių žmogus skiriasi nuo Jūsų pažinoto žmogaus?
P. B. Tokį klausimą, tikintis bent kiek išsamesnio atsakymo, prasminga būtų pateikti potencialiam literatūrologinės monografijos ar bent plačios biografinės apybraižos autoriui. Tikiu, kad toks autorius gali ir turi atsirasti, nors kol kas jo ir nesimato. O ką aš galėčiau pasakyti tokiame pokalbyje? Viena sudėtingiausių, prieštaringiausių asmenybių buvo gyvas J. Baltušis, ne mažiau sudėtingi ir prieštaringi yra ir jo dienoraščiai. Nedaug nusikalsčiau tiesai, atsakydamas į Tavo klausimą vienu žodžiu – nelabai. Bet ką toks atsakymas duos žmogui, pažintį su rašytoju pradėjusiam ne nuo grožinės kūrybos, o nuo jo dienoraščių? Dienoraščiai – iškalbingi, informatyvūs, intriguojantys. O skaitytojų įspūdžių diapazonas toks, kokio susilaukiama išimtinai retai: nuo „sensacijos“, „netikėto atradimo“ iki „nepakeliamo kasdienybės srauto“. Cituoju tik tai, ką girdėjau savo ausimis. O girdėjau dėl koronavirusinės situacijos tikrai nedaug. Tad, su niekuo nediskutuodamas, nepiršdamas savo nuomonės, galiu pasidalinti tik vienu asmeniniu atradimu ar idėja būsimam „baltušininkui“: perskaityti „Vietoj dienoraščio“ kaip grožinį kūrinį, kuriame pirmą kartą nepriklausomybės metais lietuvių literatūroje sukurtas tokios meninės įtaigos „homo sovieticus“ paveikslas. Iš anksto pritariu įsivaizduojamiems oponentams dėl kelių dalykų: gąsdinančiai daugiažodžio teksto, perteklinių kasdienės buities smulkmenų, ilgainiui pabostančios labai statiškos „romeo ir džuljetos“ dramos, kategoriško subjektyvizmo vertinant kitus žmones, apmaudaus nesusiorientavimo politinėje situacijoje ir t. t.
Pritarčiau, jeigu kalbėtume tik apie dienoraštį ir būtent apie dienoraštį, jeigu prieš tai sutartume dėl visų jo privalumų (ilgas istorinis laikotarpis, didelio ir savo laiku labai populiaraus rašytojo žvilgsnis, gausybė žinomų vardų ir įvykių, tikro žodžio meistro pasakojimas ir t. t.). Bet aš iš viso to išskiriu tik vieną vienintelį aspektą – „homo sovieticus“ kaip meninį personažą. Publicistinių „homo sovieticus“ pakeiksnojimų esame prisiklausę. Juos ypač mėgsta visokie politikuotojai. Keiksnoti mėgsta ir J. Baltušis. Bet aš siūlau įsižiūrėti į tai, ką jis parodo ar atskleidžia gal net neįtardamas tai darąs.
– Skaitant jo dienoraščius galima susidaryti vaizdą, kad pasitaikydavo įtampų tarp rašytojų, tarp „senos“ ir „naujos“ kartos. O kaip Jums sekėsi bendrauti tiek su vienais, tiek su kitais?
P. B. Remiantis tik asmenine patirtimi, teisingiausia turbūt būtų atsakyti labai trumpai: normaliai. Mano atrodo, kad tais laikais didesnės takoskyros tarp „senių“ ir jaunųjų lyg ir nebuvo. Remiuosi asmenine patirtimi: per penkiolika darbo sąjungoje metų vis dėlto nuėjau kelią nuo pirmosios knygos autoriaus iki penkiasdešimtmečio „senio“, nors tada ir būčiau įsižeidęs tokiu pavadintas.
Man sunkiau spręsti apie kartų santykius pokario metais: esu prisiklausęs daugybės prieštaringų faktų ir interpretacijų, iš kurių dariau išvadą, kad pagrindinių takoskyrų eita ne palei gimimo metų ar dešimtmečių ribas, o greičiau pagal idėjinę orientaciją, tradicijų ir novatoriškų ieškojimų susikirtimus, o neretai – tiesiog tarp ryškių, kažko tarpusavyje nepasidalijančių (garbės, valdžios, moters) asmenybių. J. Baltušio dienoraščio įrašais, atrodo, galima paremti bet kurią prielaidą.
– 1992–2007 m. buvote Lietuvos edukologijos universiteto (anksčiau – Vilniaus pedagoginio universiteto) Lituanistikos fakulteto dekanas, nuo 2003 m. – profesorius. Iš šalies man rodėsi, kad dekano pareigos mūsų fakultete Jums nebuvo sunkios, o profesoriaus – dar lengvesnės. Sykį pasakėte, kad tie metai buvo patys gražiausi Jūsų gyvenimo metai. Ar toks pasakymas nebuvo tik proginės kalbos puošmena? Ar taip tebemanote ir iš didesnės laiko distancijos, kai tokio universiteto nebėra?
P. B. Tai, kas rodėsi iš šalies, matyt, ir buvo tikra. Trumpalaikių nesėkmių ar jas lydėjusių nuotaikų prisiminimas būtų tik nereikalingas patirties dramatizavimas. O pasakymas apie gražiausius gyvenimo metus tikrai nebuvo „tik proginės kalbos puošmena“.
Dėl universiteto, kurio nebėra, jaučiu pilietinę pareigą pasakyti, kad jo sunaikinimą laikau didele valdžios klaida ir išminties stoka: pripažinti per ketvirtį amžiaus vis gilėjusią švietimo ir aukštojo mokslo krizę, deklaruoti siekį per penkmetį iki ypatingų aukštumų pakelti mokytojo prestižą ir tuo pačiu metu uždaryti pagrindinę mokytojų kalvę – kuo tai galima pavadinti? Nors su universitetu jau buvau atsisveikinęs prieš keletą metų, lyg asmeniškai suinteresuotas žmogus ilgai dėliojau šios, kaip kažkas pasakė, „valstybinės nesąmonės“ priežastis, pretekstus, motyvus, pasekmes ir t. t. Prisirašiau mintyse įvairiausių dalykų nuo universitetų pertekliaus, neracionalaus programų dubliavimo, vadybos trūkumų, administravimo klaidų iki žmogiškų negandų – amžiaus, ligų, egoizmo, išdavystės, kompetencijos lubų, abejingumo. Bet kam dabar visa tai?
– Kaip apsisprendėte ateiti dirbti į universitetą 1990-aisiais? Kokią jame radote atmosferą tame veržlių permainų laikotarpyje? Kokia buvo pati dėstytojavimo pradžia?
P. B. Apsisprendimas buvo labai paprastas. Apie pedagoginį darbą ir senajame Universitete, ir Pedagoginiame institute (tuo metu dar taip jis vadinosi) buvau klausiamas ne kartą ir jau galvojau apie jį, bet jaučiau pareigą baigti savo penkerių metų kadenciją Rašytojų sąjungoje iki galo. 1990-ųjų pabaigoje ji ir baigėsi, bet jau nuo rugsėjo pirmosios buvau priimtas antraeilėms pareigoms į Lietuvių literatūros katedrą. Oficialiai (ir neoficialiai, žinoma) mane pakvietė katedros vedėjas Kęstutis Nastopka, matyt, turėdamas ir fakulteto dekano, vėliau – universiteto rektoriaus Antano Pakerio pritarimą. Gal ir katedroje buvo kalbėtasi? O rimtai konsultavausi tik su vienu žmogum – Viktorija Daujotyte. Net konsultacijos vietą prisimenu: prie centrinio knygyno. Turėjau tuo metu ir kitą pasiūlymą – ateiti dirbti į Literatūros ir tautosakos institutą. „Ne „akademikas“ tu, – pasakė Viktorija. – Eik į Pedagoginį.“ Ačiū jai kaip ir K. Nastopkai. Už tuos „gražiausius gyvenimo metus“.
Apie permainų laikotarpio atmosferą jau tiek yra entuziastingai prikalbėta, kad nenoriu kartotis ir nesijaučiu galįs pasakyti ką nors originalesnio. Pagaliau ir didžiausias mano rūpestis tuo metu buvo naujos pareigos ir naujas darbas. Penkiasdešimtmečiui keisti jį nėra taip paprasta. O kaip man sekėsi, geriausiai galėtų apibūdinti pirmųjų mano dėstytojavimo metų studentai, dabar jau profesoriai Vidas Kavaliauskas, Gitana Vanagaitė ir… Dainius Vaitiekūnas. Gitana kartą buvo pradėjusi dalintis kažkokiais linksmais tų metų įspūdžiais, bet kažkas sutrukdė, o dabar ir susitikti tenka vis rečiau…
– O kokia buvo dekanavimo pradžia? Su kokiais iššūkiais teko susidurti ir įveikti, o su kuriais – susigyventi?
P. B. Atsakymą į šitą klausimą taip pat mielai perleisčiau ekspertams iš šalies. Ir minėtiems, ir kitiems, įskaitant Tave, profesoriau Dainiau. Didžiausias iššūkis visiems tuo metu buvo naujų studijų programų rengimas. Pedagoginio darbo naujokui tai būtų buvęs sunkus išbandymas, bet fakultete dirbo tokie asai – Antanas Pakerys, Vincentas Drotvinas, Vincas Auryla, Liuda Kuzavinienė, Dovydas Judelevičius, Irena Veisaitė, Albertas Zalatorius, Kęstutis Nastopka, Aldona Vaitiekūnienė, Stasys Skrodenis, kurių pavardės visada buvo minimos tarp žymiausių vienos ar kitos srities specialistų. Dekanui tokiame kolektyve užteko suvokti intelektualinį jo potencialą ir rūpintis nebent darbų eiliškumu ir laiko grafikais.
Su dėkingumu turiu paminėti akademinėje bendruomenėje ypatingą vaidmenį atliekančią fakulteto tarybą. Mano dekanavimo metais jai, taip pat kas penkeri metai perrenkamai, atnaujinamai, vadovavo K. Nastopka, A. Zalatorius, V. Martinkus. Net praėjus daugeliui metų, visus juos prisimenu kaip puikius akademinio darbo partnerius. Apskritai, bėgant metams, žmones ir įvykius ima gaubti vis sodresnė ir šiltesnė nostalgiškų prisiminimų migla.
– Daugelis iš Jūsų paminėtųjų, deja, jau iškeliavę Anapilin. Atsitiktinai ar ne čia du kartus paminėjote A. Zalatorių? Kaip susitikote su juo? Ką Jums reiškė ši pažintis? Kokį jį matėte anapus paskaitų, kokio mes, studentai, gal negalėjome pažinti?
P. B. Ačiū, Dainiau, už klausimą, bet įtariu, kad atsakymas į jį ne Tau reikalingas, o greičiau įsivaizduojamam skaitytojui adresuojamas. Visą vakarą galvojau apie šį klausimą. Prisiminiau, pavarčiau ir paskaitinėjau mūsų visų, katedros bendradarbių, rengtą straipsnių ir prisiminimų knygą apie jį, peržiūrėjau dviejų valandų įrašą iš renginio Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurį Tu pats ir vedei, ir nutariau, kad priminti tai skaitytojams yra prasmingiau negu kaip nors pakartoti tai, ką esu ne kartą viešai prisipažinęs: iš A. Zalatoriaus, kaip literatūros teoretiko, istoriko ir kritiko, esu gavęs daugiau negu iš bet kurio kito lietuvių ar užsienio literatūrologo.
– Tarp Jūsų skaitytų kursų – svarbūs XX amžiaus II pusės lietuvių literatūros proceso, prozos teksto analizės, literatūrologinio teksto analizės kursai. Žinoma, kiekvienas iš jų turėjo savo tikslą, uždavinius… O kokius sau, kaip dėstytojui, uždavinius visą laiką kėlėte, kas galbūt taip ir liko neįrašyta jokiame dalyko apraše?
P. B. Bandymas atsakyti į tokį klausimą skaitytojui iš šalies bet kokiu atveju atrodys kaip pastanga kokiu nors būdu pagražinti savo įvaizdį: juk visų mūsų siekiai, tikslai, planai visada ar bent dažniausiai būna didesni ir gražesni už rezultatus. Netaikau į išimtis ir aš. Šiandien net pačiam nebeįdomu, kas ten buvo planuota, ko siekta. Įdomiau štai kas: žinomas mokslo vyras, profesorius, Sorbonos dvasios savo laiku įkvėpęs, Algirdo Juliaus Greimo ir Kęstučio Nastopkos pasekėju tapęs, kalbina seną pensininką, viešai prisipažindamas, kad yra buvęs ir jo studentas. Ir senas pensininkas, taip pamalonintas, ima skaičiuoti mintyse savo buvusius studentus, tapusius profesoriais, docentais, mokslo institutų darbuotojais, mokytojais metodininkais ir ekspertais, žurnalistais ir redaktoriais, poetais, prozininkais, dramaturgais, atsakingais valstybės tarnautojais ir televizijos žvaigždėmis… Kartą užlenkia abiejų rankų pirštus, antrą, trečią… Ne, visų nesuskaičiuosi: filologo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo diplomų per pusantro dešimtmečio pasirašyta apie pusantro tūkstančio… Supranti, kad negali – net ir kaip to norėdamas – jų savintis: atseit, buvo mano studentai.
Bet yra kita seną pedagogą paguodžianti formulė: ir aš buvau jų dėstytojas. Arba mokytojas. Neseniai po vieno literatūros vakaro Utenoje prieina prie manęs viena klausytoja ir kreipiasi būtent šiuo vardu: mokytojau. Buvusi mokinė. Prieš pusę amžiaus. Molėtų internatinėje vidurinėje mokykloje. Dabar – kaip ir aš – pensininkė, keturių suaugusių vaikų motina, šešių anūkų močiutė, trijų knygų autorė. Vieną iš jų padovanoja savo mokytojui. Namie apsižiūriu: nėra autografo. Todėl užrašau: Regina Tamošiūnaitė-Abukauskienė, „Mano žydintis laikas“.
Suprantu, kad nuklydau nuo klausimo. Grįžtu. Jeigu kokį uždavinį – beje, niekur neįrašytą – kada nors sau kėliau, tai jis tilpo į du žodžius: ugdyti lituanistą. Kartu su bendraminčiais. Pagal išgales. Geresnį už mus.
– Kaip pasikeitė gyvenimas užvėrus universiteto duris? Ar užtenka vien namų auditorijos – žmonos, vaikų, anūkų? Ar pagaliau atsirado daugiau to tarsi laisvo laiko: juk ir toliau rašote kritiką, dalyvaujate galybėje viešų renginių, knygų pristatymų… Kokia bus Jūsų nauja knyga?
P. B. Universiteto duris užvėriau sulaukęs septyniasdešimt dvejų. Su penkiasdešimties metų darbo stažu. Supratęs, kad to, ko nepadariau, jau nebepadarysiu. Laisvo laiko lyg ir atsirado daugiau, bet laiko kasdien nenumaldomai mažėja. Žmonos, vaikų, anūkų auditorija – vienuolika žmonių prie bendro šventinio ar savaitgalio stalo – man yra labai brangi ir miela, dvasinį komfortą teikianti. Džiaugiuosi, kad visi jie Lietuvoje, kad dirba, studijuoja, mokosi. Džiaugiuosi, kai prie stalo tenka pastatyti ir dvyliktą, ir tryliktą kėdę. Bet tai – šventinė situacija, o didžiąją laiko dalį liekame dviese. Tada prisimename senus draugus. Ir mus dar prisimena. Vienatve, vienišumu, mūsų laimei, kol kas skųstis negalime, nors pandeminė situacija ir smarkiai pakoregavo kadaise susiklosčiusių ryšių pobūdį.
O štai klausime pateikta „informacija“ apie mano rašymus, dalyvavimus, pristatymus yra labai draugiška, bet aiškiai pagražinta ir perdėta: ir aplinkybės pasikeitę, ir sveikata nebe ta. Rašymo, išvykų, literatūros vakarų, net kultūrinių renginių laiką dažniausiai pakeičia skaitymas. Na, dar pasiklausymas (radijo) ir paspoksojimas (televizijos). Nepriklausau prie inteligentų, viešai išsižadančių šių priemonių. Visko ten pasitaiko, bet yra ir tam tikros visuomeninės, politinės, kultūrinės informacijos. Pagaliau kritiškam mąstymui kol kas jaučiuosi dar išsaugojęs ir savo galvą. O apie naują knygą nebegalvoju. Nebent iš panašių pasišnekėjimų suklijuočiau kokią rudeninių pabirų knygelę…
– To ir linkiu. O pabaigai norėčiau pateikti tokį klausimą: tai kas gi kritiškai mąstantį žmogų šiandieniniame gyvenime labiausiai džiugina ir kas neramina?
P. B. Paskutinis klausimas galėjo būti ir lengvesnis: juk jo vieno iš esmės galėtų pakakti visam pokalbiui. Kiekvienas žmogus turi dešimtis jį džiuginančių ir neraminančių, dominančių ir kankinančių, visuomeniškų ir labai asmeniškų klausimų bei išgyvenimų. Kai kuriais iš jų, tikiuosi, per mūsų pokalbį pasidalinau. Bet kai ko neturėjau progos pasakyti. Būsi pirmasis, kuriam prisipažįstu, kad man vis sunkiau rasti psichologinę ar etinę motyvaciją viešai dalintis gyvenimo teikiamais… išgyvenimais. Norėjau pasakyti: džiaugsmais ir nerimais. Kai nebeturi didesnės ar mažesnės auditorijos (studentų ar kitų skaitytojų), kai Menininkų kalnelyje pašnekovų (deja, buvusių) jau daug daugiau negu K. Sirvydo ar Mildos gatvėse (čia aš laisvai perfrazuoju gal prieš dešimtmetį girdėtą A. Baltakio prisipažinimą), kai nebeturi jokių visuomeninių į(si)pareigojimų ir įgaliojimų, tai net patys visuomeniškiausi tavo rūpesčiai yra… tik tavo. Na, dar trijų keturių didžiausios rizikos grupei pandemijos tramdytojų priskiriamų draugų, su kuriais buvusius mielus susitikimus tenka keisti vis retėjančiais telefoniniais pokalbiais.
Bet kad nepasirodyčiau piktybiškai bėgąs nuo paskutinio klausimo, pabandysiu ką nors „susimuliuoti“. Mano kartos žmogaus, pusę dvidešimtojo amžiaus ir didžiąją savo amžiaus dalį išgyvenusio sistemoje, kurią kasdieną primena žinios iš kaimyninės šalies, negali nedžiuginti mintis, kad mes jau trys dešimtmečiai kaip ištrūkę iš tos sistemos, kad per tuos dešimtmečius nuėjom kelią, kurio net bendrakeleiviai kai kada pavydi. Dešimtmečiais jaunesni už mus tuo jausmu arba netiki, arba jo nesupranta. Bet, džiaugdamasis neabejotinais pasiekimais daugelyje gyvenimo sričių, negali nepasiguosti, kad ne visos devyniasdešimtųjų metų viltys išsipildė. Kol kas nesiskundžiu asmeniniu likimu, bet man labai skaudu dėl skurstančių vienišų bendraamžių, dėl neįveikiamos (o gal net nenorimos įveikti?) socialinės atskirties, kai kasmet didėja milijonierių skaičius ir, deja, nemažėja gretos tų, kurie laukia „Maisto banko“ paramos. Kaip žmogų, didžiąją gyvenimo dalį atidavusį pedagoginiam darbui, mane ypač skaudina ne tik neįvykdyta švietimo reforma, bet kai kuriais atžvilgiais tiesiog sugriauta pati švietimo ir ugdymo sistema. Pasikartosiu: kai politikai pasižada per penkerius metus „pakelti mokytojo prestižą“ ir tuo pačiu metu uždaro pagrindinę pedagogų rengimo instituciją, aš nerandu žodžių įvertinti nei tokiems politikams, nei tokiai politikai.
Apskritai dėl politikos kultūros (o ne dėl kurios nors partijos politikos) sąžinė reikalautų prisidėti prie ją kritiškai vertinančių balsų, bet pasižiūri Trumpo ar Lukašenkos pusėn ir užsičiaupi: pas mus dėl penkių ar šešių balsų trečia komisija – be jokių demonstracijų – skaičiuoja apygardos biuletenius, o ten kas dedasi?
Kaip knygos žmogui, man tikrai neramu dėl jos vaidmens ir likimo. Prisimenu laikus, kai į populiariausių mūsų rašytojų kūrybos vakarus didžiausiose rajonų salėse susirinkdavo šimtai skaitytojų, ir negaliu laikyti kultūriniu žingsniu į priekį, kai daug mažesnėse salėse dabar susirenka dešimt kartų mažiau. Ir ne dėl koronaviruso, ne. Kažkoks baisesnis virusas ir daug anksčiau yra užpuolęs visuomenę. Paburbuliuoju siauresniame rate ir ant savo brolių žurnalistų. Jie, kai kurie iš jų, taip įsijautę į ketvirtosios valdžios vaidmenį ir galimybę nevaržomai naudotis savo išmiklintu žodžiu, kad kartą, prieštaringų jausmų pagautas, nutariau dešimt ryškiausių (žymiausių, įtakingiausių) žurnalistikos autoritetų pasiųsti į atsakingiausias šalies institucijas – STT, FNTT, VSD, GP, VK ir t. t. – kad, užuot šmaikščiai ar tulžingai diagnozavę negeroves valstybėje, galėtų ir imtų operatyviai su šaknimis rauti korupciją, nepotizmą, kontrabandą, šešėlius ir per trumpą laiką padarytų tai, kas nepadaryta per trisdešimt metų. Bet, iniciatyvos svaiguliui praėjus, supratau, kad mano nutarimas vertas ne daugiau nei vaikystėje praktikuotas virtualus mokytojavimas, ir pajutau tą motyvacijos stoką, apie kurią prisipažinau atsakymo pradžioje.
O kad pokalbį baigtume optimistiškiau, pridursiu, jog nuoširdžiai džiaugiuosi ir Prezidento, ir visų į Seimą išrinktų partijų pažadu kurti gerovės valstybę. Aš pats tai sutikčiau dar keletą metų pagyventi ir tokioje, kokią turime, bet kaip smagu įsivaizduoti dar geresnėje gyvensiančius savo vaikus ir vaikaičius…
Šachmatų partija su Vytaute Žilinskaite
2020 m. Nr. 12
Rašytoją Vytautę Žilinskaitę kalbina Diana Gancevskaitė ir „Metai“
Šį gruodį lietuvių literatūros bendruomenėje minime garbingą, gražią sukaktį – satyrikei, poetei, rašytojai Vytautei Žilinskaitei sukanka devyniasdešimt metų. Sunku būtų perdėti vertinant itin svarų V. Žilinskaitės kūrybinį indėlį į mūsų literatūrą – tiek kalbant apie išskirtines, lietuviškosios humoreskos kontekstą pakeitusias bei kokybinę, estetinę, taiklumo kartelę į reikšmingas aukštumas užkėlusias satyras, tiek apie jauniesiems skaitytojams skirtus kūrinius, daugelis kurių įvertinti garbingais apdovanojimais bei tapę lietuvių vaikų literatūros klasika. Išskirtinė autorės atida žodžiui, kruopšti jų atranka, reiklumas meniniam skambesiui, išradingų, vėliau šnekamojoje kalboje prigijusių naujadarų kūrimas – visos šios meistrystės, sau keliamų reikalavimų iš V. Žilinskaitės galėtų ir turėtų mokytis šiuolaikiniai rašytojai, ypač rašantieji vaikams.
2017 m. gruodį, prabėgus gal savaitei nuo aštuoniasdešimt septintojo rašytojos gimtadienio, teko neįtikėtina garbė ir malonumas pasisvečiuoti jos namuose Antakalnyje. Pora valandų pokalbio apie knygas, kūrybą, kasdienį gyvenimą, kosmosą, lietuvių literatūros aktualijas prilygo ypatingai patirčiai, kurios gyvenime nebepasikartoja. Bendravome be jokių suplanuotų klausimų, nieko neįrašinėjant, nes ir susitikimo tikslas visai nebuvo interviu. Vis dėlto po šio įsimintino susitikimo „Metų“ redakcijoje kilo mintis apie interviu su rašytoja, kuriame ji galėtų savo įžvalgomis apie aptartus ir nespėtus aptarti dalykus pasidalinti su šio mėnraščio skaitytojais. Šiemet tai ir pavyko padaryti, rašytojai maloniai sutikus atsakyti į klausimus.
Gražiai sutapo, jog publikacija pasirodo tokia reikšminga – V. Žilinskaitės jubiliejaus – proga.
Diana Gancevskaitė
– Daugeliui 2020-ieji tapo išbandymų laiku dėl pandeminių apribojimų. Kaip Jūsų gyvenimo ritmą paveikė kovidinės realijos? Papasakokite, kaip bėga, kuo pripildytos Jūsų dienos pastaruoju metu?
V. Ž. Kadangi nė vienas iš artimųjų nesusirgo, gavau tik stebėti iš šalies ir pamąstyti apie tokių epidemijų priežastis ir dėsningumą. Dabartiniu atveju – mūsų per gausu. Juk apskaičiuota, kad tam, jog mūsų Žemės planeta galėtų normaliai egzistuoti, mūsų, žmonių, turėtų būti ne daugiau kaip trys milijardai. O dabar artėjame prie aštuonių, nuodydami žemę, vandenis, orą… Mąstydama apie savo proanūkius, nejučiomis papurtau galvą nuvydama liūdnas mintis – skaudu, kad, lengvindami sau gyvenimą, užkrauname jiems aibę rūpesčių ir galvosūkių…
Šiuo metu norom nenorom turiu raustis krūvose savo neužbaigtų rankraščių, užmestų kūrinių, būsimųjų darbų apmatų… Vis atgyja prisiminimai apie vaikystę – ypač pakaunėje, Smiltynės kaime, prie pat Neries. Atmintis sugrąžina jos švarų, auksinio smėlio krantą, tyrą vandenį ir pulkus žuvų žuvelių, vėžių, ropliukų… Kai neseniai užsukau į šias širdžiai brangias vietas – pašiurpau ir sustyrau, neverta nė pasakoti, ką ten radau, žinom visi… Tik mintyse vėl sudejuoji: žeme, žemynėle, ką su tavimi padarėme, nėra mums atleidimo ir nebus… Bet knibžda pasiteisinimas: jeigu Dievas – likimas mus tokius sutvėrė – tegu ir atsako, jog per mažai proto įdavė…
– Kai buvome susitikusios prieš kurį laiką, minėjote, kad tuo metu skaitėte Danutės Kalinauskaitės „Skersvėjų namus“. Iš to kyla gana platus, kelialypis klausimas: ar sekate literatūrines naujienas, kaip atsirenkate, ką skaityti? Kokie pastarųjų metų Jūsų atradimai, džiaugsmai literatūroje?
V. Ž. Anksčiau uoliai sekdavau literatūros naujienas. Jau nuo vaikystės buvau lipte prilipusi prie knygų, turėjau savo bibliotekėlę ir vis kiūtodavau vadinamame Šlapelių knygyne arba antikvariate Trakų gatvėje. Skaitydavau be jokios atrankos. Taip ir vaikščiojau su perkimšta galva. Bet ilgainiui grožines knygas išstūmė pažintinės, kaip antai tragiška Roberto Scotto ekspedicija į Šiaurės ašigalį prikaustė labiau nei koks romanas. O giliausios vandenynų gelmės domino labiau nei žmogaus sielos užkampiai – pati tokį turiu ir nūnai jo gana.
– Svečiuojantis pas Jus, parodėte ant stalo stovinčią spausdinimo mašinėlę, prasitarėte, kad ja vis dar naudojatės dirbdama.
V. Ž. Kaip tik Jums rašau šia mašinėle. Daugelis tokia rašydavo dviem pirštais, o aš gi – visa dešimčia, kaip skambindama pianinu, didžiavausi anuos pranokusi. O dabar gėdijuosi atsilikusi nuo interneto.
– Daugeliui vyresniojo amžiaus skaitytojų neabejotinai esate satyros meistrė. Tiesą sakant, kartais atrodo, kad yra dvi Jūsų skaitytojų grupės – satyros ir vaikų literatūros gerbėjai. Tačiau noriu paklausti apie satyrą: ką sovietmečiu reiškė rašyti šitokią literatūrą? Ar šis žanras leido pasakyti daugiau, kalbėti drąsiau? Kokia buvo satyros vieta to meto literatūroje ir apskritai kultūroje?
V. Ž. Ne, anuomet rašyti buvo nesunku, bet išspausdinti ką nors aštraus – daugiau nei sunku. Kad ir kaip keista, bet mane gelbėjo pati draudėja – Maskva. Vadinamasis visasąjunginis humoro ir satyros žurnalas „Krokodilas“ ėmė spausdinti mano humoreskas, net porą sykių premijavo. O jas iš rusų kalbos išsiversdavo ir persispausdindavo užsienio leidiniai, netgi pasaulio tautų humoro ir satyros metinis žurnalas „A’Propos“. Pirmojo numerio pirmuose puslapiuose išspausdino dvi mano noveles: „Sizifas ir sargai“, „Sizifas ir moteris“. Maskva delegavo mane, vienintelę iš tarybinių tautų, nes čia dalyvaudavo tik maskviečiai, į vadinamąją pasaulio humoro ir satyros sostinę Gabrovą, Bulgarijoje. Bet viską apkartino be galo įžūli tos pačios Rusijos žurnalistė, pavogusi mano delegacinį dokumentą…
– Literatūros tyrinėtojai teigia, kad būtent Jums turėtų atitekti ryškiausios aštuntojo ir devintojo dešimtmečio socialinės ir psichologinės kritikės vardas, nes Jūs turėjote drąsos tai daryti, imtis paties gyvenimo siūlomų sovietinės stagnacijos, „blato“ visagalybės, socialinių ydų, virstančių psichinėmis žmonių deformacijomis, temų. Galėtų atrodyti, kad sovietinė tikrovė buvo lobis satyrai. Bet, perskaičius iš naujo kad ir Jūsų knygą „Paveikslas“ (1981), supranti, kad Jūsų satyra peržengė konkrečios epochos ribas, ji lygiai taip pat aktuali šiandienai – kaip manote, kur šio gyvybingumo paslaptis, ar santvarkos yra tik dekoracijos, o pati žmogaus prigimtis nesikeičia?
V. Ž. Malonu skaityti tokius pagyrimo žodžius. O kadangi pati atsakėte į savo klausimą, tai nelieka ką pridurti.
– Kokia šiandien yra satyros žanro situacija? Ar literatūroje galima rasti jos ženklų? O gal šis žanras iš literatūros persikėlė į televiziją?
V. Ž. Sakoma, tuščių vietų nebūna. Į satyrą tvirtai įžengė Juozas Erlickas, gaila, dėl mano kaltės neteko su juo pabendrauti, nors ir būta rimtos priežasties. Vis dėlto abejoju, ar daug laimėjo jis susirišdamas su laikraščiu taip, kad reguliariai turi užpildyti visą jo puslapį. Gal verčia aplinkybės, bet, manau, pats tą supranta ir ilgisi tikrosios kūrybinės laimės.
– Ar jaučiate vidinį poreikį atliepti tai, ką matote vykstant šiuolaikiniame pasaulyje, šiuolaikinėje visuomenėje? Jei taip, koks tinkamiausias būdas Jums yra apie tai kalbėti šiandien? Ar vis dar „satyraujate“?
V. Ž. Satyros žanras tvirčiausiai jaučiasi pančiuose. Randasi narsumas, veržlumas, jog yra godžiai laukiamas, aptarinėjamas ir net mylimas – žinoma, ne visų…
Kur kas man mieliau atsiliepti vidujai… Rūpi, net labai rūpi šiuolaikinio pasaulio būvis nuo ekologinio iki politinio. Aišku, kad ramybės niekada nebus ir būti negali. Tai dėsninga, bet tuo liūdniau, o kartu ir įdomiau visa tai stebėti. Taikingas visuotinas sugyvenimas neįmanomas, to neleidžia pati didžioji Gamta.
– Ką manote apie dabartinę vaikų literatūros situaciją? Jūsų manymu, ar vaikų ir paauglių literatūra visuomenės sąmonėje jau išsivadavo iš „našlaitės“ ar „pedagogikos tarnaitės“ pozicijos, kaip prastesnės, ne tokios reikšmingos, kaip skirtoji suaugusiesiems? Atrodo mums, dirbantiems vaikų literatūros lauke, savaime suprantama, kad, cituojant Kęstutį Urbą, „vaikų literatūra sąmoningai, intencionaliai arba intuityviai augina žmogų, skaitantį žmogų“, vis dėlto neretai susiduriame su tuo, jog į vaikų literatūrą vis dar žiūrima kaip į „pasakėles“, „vaikiškas knygeles“ ar didaktikos būdą.
V. Ž. Vėlgi neturiu ko pridurti. Jeigu kas žiūri šitaip – težiūri, svarbu, kad esama tikro žiūrėjimo.
– Tęsiant ankstesniojo klausimo temą, noriu Jūsų paklausti vėlgi gana plataus klausimo apie žaislo kaip tokio reikšmę bei vaidmenį literatūroje. Štai Jūsų pačios kūryboje palikto ar sąvartyne atsidūrusio žaislo tema kartojasi ne viename kūrinyje („Kelionė į Tandadriką“, „Prapuolusi žirafa“…), be to, 2017 m. „Rubinaičio“ Nr. 3 (83) publikuotas Jūsų tekstas „Barbė vienadarbė, arba Žaislo galia“, kuriame pasakojate apie savo sūnaus pliušinį meškiuką, tam tikra prasme atlaikiusį laiko ir draugystės išbandymus. Štai ir naująja vaikų literatūros klasika vadinamoje amerikiečių rašytojos Kates DiCamillo knygoje „Nepaprasta Edvardo Tuleino kelionė“ pasakojama apie porcelianinį triušį, kuris po daugelio metų, turėjęs ne vieną šeimininkų, galiausiai sudaužytas ir iš naujo suklijuotas, grįžta į savo pirmosios, jau suaugusios šeimininkės rankas. Drįstu teigti, jog tiek „Kelionė į Tandadriką“, tiek minėtoji K. DiCamillo knyga neturi konkretaus amžiaus adresato, tai toli gražu nebūtinai vaikas – jos atveria sąmoningai ar ne pamirštamus dalykus, jausmus, išgyvenimus, filosofinės gelmės klodus, kurie galbūt netgi subtiliau, skaudžiau veikia suaugusį skaitytoją. Kuo Jums asmeniškai svarbi vaikystės žaislo tema?
V. Ž. Mano vaikystė, galima sakyti, prabėgo be žaislų – per brangūs būdavo. Kai juos išvysdavau vitrinose – išsiplėsdavo akys. Kai sykį tėvas nusivedė mane į žaislų parduotuvę, gėda sakyti, nukniaukiau kastuvėlį. Bet parsinešus jis tarsi degino man rankas, dėl kaltės jausmo išmečiau jį į bulvienojų.
– Pakalbėkime apie autoriaus, rašytojo figūrą. Minėjote, jog suprantate, kad šiuolaikiniai autoriai aktyviai užsiima savireklama – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems rašantys neretai patys reklamuoja savo kūrinius – pradedant džiaugsmingais pasidalijimais socialinių tinklų erdvėje, baigiant susitikimais su skaitytojais. Maža to, knygos reklama dabar – neatsiejama leidyklų kasdienybės dalis. Kaip Jūs žvelgiate į tokią situaciją? Kartais atrodo, jog knyga artėja prie produkto sąvokos – to, ką reikia parduoti (neretai itin nutolstant nuo kvietimo skaityti)?
V. Ž. Taip yra, ir nieko čia nepadarysi. Rinka tampa dauggale, internetas pučiasi kaip ant mielių, o mūsų numylėta popierinė knygelė išgąstingai laukia, kas bus toliau… Ir vis dėlto ši popierinukė liks visų mieliausia. Tikriausiai. Lygiai taip kompiuteris išspyrė rašomąsias mašinėles, o dabar aš tokia stuksenu, bet gailiu išmesti, kaip atitarnavusį palaikį baldą.
– Kai kalbėjomės su Jumis apie vaikų literatūrą, minėjote, kad itin stiprų kokybiškos literatūros įspūdį Jums paliko Lois Lowry „Siuntėjas“. Žvelgiant ne vien į vaikų ir paauglių literatūrą, o apimant visas skaitytojų kategorijas, ar jaučiate, matote skirtumą – temų ir kokybės – tarp verstinės ir lietuviškosios grožinės literatūros? Be to, pati esate itin reikli kalbai, žodžio skambesiui ir reikšmei, tad kaip vertinate pastaraisiais metais leidžiamų lietuviškų knygų kalbą?
V. Ž. Verstinių knygų kalba labiau išpuoselėta, „iščiustyta“ lyg uoliai prižiūrimas vaikas. Skaitydama jaučiu, kaip vertėjas nardo po sinonimų žodyną, bet įtariu, kad originalas kur kas natūralesnis ir jaučiasi kiek nuskriaustas.
– Jūsų kūriniai pranoksta laiko ribas ir kaskart yra vis naujai aktualizuojami. Pavyzdžiui, proza iki šiol virsta spektakliais paaugliams, taip pat naujai atgimsta ir radijo pjesės vaikams – šiemet taip nutiko su „Karklo šakele“. Koks Jūsų pačios santykis su tuo, kai literatūros kūrinys peržengia skaitomos literatūros ribas ir yra inscenizuojamas? Kaip vertinate savo tekstų gyvenimą ne tik knygose?
V. Ž. Tegu tik inscenizuoja, tegu tekstai klajoja – kas gali būti knygai geriau?
– Ko kūriniui reikia, kad įvyktų virsmas iš vienos medijos – teksto – į kitą – teatro sceną ar radijo vaidinimą? Ar pati esate prie tokio virsmo prisidėjusi, ar tai dažniau vyksta ne Jūsų pačios iniciatyva, bet kitų žmonių pastangomis?
V. Ž. Ne, kaip sakoma, nekišu nagų. Ką sukūriau, tą sukūriau. O kas išmano – tegul gano tas „aveles“.
– Kai bendravome pirmąjį kartą, minėjote besidominti kosmosu. Galbūt galėtumėte papasakoti apie tai plačiau? Ar šis domėjimasis – ilgametis, nuoseklus?
V. Ž. Domiuosi nuolat, juk ir pats žmogus yra visatos dalis, o kartu ir pati visata. Tik nelemta, neduota jo protui įminti savęs paties. Taip ir iškeliaujame į nebūtį nesužinoję svarbiausio – ne tik apvilti, bet, manau, ir apgauti.
– „Metų“ redakcijoje tebesaugome šachmatus, kuriais čia žaisdavo lietuvių literatūros klasikai, o Jūs esate sakiusi, kad irgi kasdien jais žaidžiate, tad smalsu paklausti: kada to išmokote, kas yra įdomu šiame žaidime, kokia būtų Jūsų šachmatų filosofija?
V. Ž. Žaidimas šachmatais padeda protauti, rasti išeičių iš keblių situacijų. Jei būtų mano valia, visi vaikai būtų mokomi šio žaidimo anksčiau už algebrą ar geometriją. Susikaupimas, kantrybė, išradingumas, azartas – visko neišvardysi, ką duoda šis žaidimas. Pati žaidžiu kone kasdien internetu, nors gyvai – kur kas įdomiau. O žaisti mus – visus tris vaikus – išmokė Tėvas. Ačiū jam už tai.
– Anksčiau buvo įprasta, kad skaitytojai rašo laiškus rašytojams. Neabejoju, kad per savo gyvenimą esate gavusi ne vieną šimtą tokių laiškų. Įdomu, kas dažniau rašydavo – vaikai ar suaugusieji? O ar šiandien vis dar gaunate skaitytojų laiškų? Ar į juos atsakote?
V. Ž. Taip, laiškų esu gavusi tiek ir tiek, dabar jau mažiau. O atsakau retai. Aišku, kiekvieną rašytoją jie pradžiugina ir palaiko. Širdingai dėkoju už juos.
– Kas pastaruoju metu Jums teikia sielos atgaivos, kur randate įkvėpimo?
V. Ž. Atgaivina mane miškas, medžiai. Apkabinu kaime beržą, pušį lyg brolį ar seserį. Dabar, kai tiek daug sužinome apie medžius, apmaudu, kad taip ilgai to nežinojome, juk jie mūsų broliai, be to, skriaudžiami ir išnaudojami. Kadaise mūsų probočiai geriau juos suprato ir jautė, o nūnai daugeliui jie tėra malkos…
– Paskutinysis klausimas galbūt skamba gan pompastiškai ar abstrakčiai, tačiau jis vis tiek rūpi: ko palinkėtumėte lietuvių literatūrai ir jos kūrėjams?
V. Ž. Gilumos ir drąsos.
Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save
2020 m. Nr. 12
Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius
„Skinant avietę, staiga Maironis – aiškiai, įsakmiai: „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!“ Atskirai sąmonei toks aukštas mostas atrodo neįmanomas. Tai perimta, atsišaukta į balsą, kitiems negirdimą. Iš praeities, bet pasikartojanti būsena – herojinė, pasionarinė. Tai herojinio epo atmintis ypatingose, iš ypatingumo ir kūrybingose sąmonėse. Kūrybingas tas, kas girdi iš giliai, girdi ir atsiliepia“; „Sužadinti savyje būseną ir į ją nugrimzti. Tada pasikliauti akimis, ranka, judesiu, kūnu. Tą žinojo senieji meistrai, jei ir nežinojo, kad meistrai“, – tai citatos iš naujausios profesorės Viktorijos Daujotytės knygos „Iš Bileišių vasarų“. Tarsi – ne apie save. Profesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Bet argi ne šitai – argi ne tas nuolatinis dėmesys kitiems – kaip tik daugiausiai apie ją ir pasako?
Tikrąjį savo gimtadienį gruodžio 23-iąją švęsiančią Profesorę kalbina buvęs jos studentas.
– Jeigu ištariami žodžiai „lietuvių literatūra“, akivaizdu, kad bus ištarta ir „Viktorija Daujotytė“. Jei ištariama „Viktorija Daujotytė“ – natūralu, kad tuoj pasigirs: „lietuvių literatūra“. Šiandien visiems tai taip savaime suprantama, kad, atrodo, kitaip būti nė negalėtų. Bet juk galėjo nutikti ir kitaip – galėjome turėti Viktoriją Daujotytę ūkininkę, „aptiekorienę“ ar, tarkim, vienuolę… Įtariu, Jūsų tėveliai net nežinojo, kad lietuvių literatūra gali būti specialybe, kad iš jos galima būtų pelnyti duoną ir kad joje žmogui užtektų darbo visam gyvenimui? Jau žinau, kad labai anksti pradėjote kalbėti, kad godžiai skaitėte gimtosios trobos sienas, išklijuotas laikraščiais, „kantičkas“, kad jau ankstyvojoje vaikystėje ištarėte žodžius, bylojančius apie įgimtą kalbos pojūtį ir gebėjimą gliaudyti prasmes: „Mamule, aš neplepu, o kalbu“, tačiau vis tiek turėjo būti kažkas konkretesnio, pašaukusio Jus lituanistikai ir lietuvių literatūrai. Taigi, kas? Jūsų mokyklos mokytojas? Ant krosnies ar mokyklos suole perskaitytas tekstas? Prašyčiau papasakoti, kaip klostėsi Jūsų meilės reikalai su lietuvių kalba ir literatūra ikimokykliniais bei moksleiviškais laikais, kaip ir kada supratote, kad būtent per šiuos vartus norite žengti į save ir pasaulį?
Ir dar – norėčiau, kad pagaliau praskleistumėte Jūsų gimimo paslapties šydą – kaip nutiko, kad turite tris gimtadienius ir Jūsų gimimą švenčiame kone pusmetį? Suprantu, su legendinėmis asmenybėmis kitaip nė būti negali, bet vis dėlto – kuri iš gimimo dienų – tikriausioji ir ką reiškia jų gausa?
V. D. Ačiū už pokalbio pradžią, kuriame man dar sykį prisieis susitikti ir su savo pradžia, kuri kiekvienam mūsų prieinama tik kaip pasakojimas – ir kaip pasakojimas apie kiekvieną mūsų. Ir tuose pasakojimuose, kad ir kokiuose menkuose, iš nedaug žodžių, juk slypi ir literatūros galimybės, ir pati literatūra. Literatūros yra daugiau nei mūsų, atskirųjų, mažųjų. Literatūra yra daugiau už patį talentingiausią.
Pokalbyje turėtų būti bent kiek savityros. Ir bandymo apie save bent iš dalies kalbėti kaip apie kitą. Priartėti prie savęs kiek įmanoma, bet ir atsitraukti. Manojo laiko vaikai augo įstrigusio karo konvulsijose: ne vieno žuvęs, nesugrįžęs ar kažkur esantis tėvas, be laiko pasiligojusios, pasenusios motinos, pokaris, pirmieji kolchozai, grubi ideologinė sąmonės sovietizacija, ateizacija. Skaudžios vaikiškos traumos – kur ir kaip slėpti tą raudoną kaklaraištį, užrištą mokykloje, jei namuose negali jo parodyti, nei išsiskalbti, nei „išsiprosyti“, kaip reikalaujama. Sekmadienį motina vedasi į bažnyčią, pirmadienį mokytoja, sukdama akis į šoną, aiškina, kad Dievo nėra ir kad jis tik tamsių, neraštingų žmonių išsigalvojimas. Kad ir netiesiogiai, bet buvom nuteikiami prieš tėvus, prieš senelius – tai jie tie tamsūs neraštingi.
Atsimenu savo svarstymą – bet juk ne, ir mama, ir tėvas moka ir rašyti, ir skaityti, ir seneliai moka. Kaip galėjau suprasti, prosenelis Antanas Šliogeris, stiprios žemaičių giminės ainis, geras ūkininkas, sodininkas, augalininkas, spaudos draudimo metais buvo ir „daraktorius“, rašto mokė savo keturias dukteris, kartu ir kaimynų vaikus, daugiausia iš mažųjų dvarelių, iš tos atskirosios genties, kurią ir sudarė žemaičiai bajorai: man atrodė, kad Dionizą Pošką aš esu sutikusi, kad jo „darželis“ ir mano matytas, „taisytas“. Užvenčio „seną dvarą“, autentiškai pavaizduotą Šatrijos Raganos, atpažinau kaip vietą, kurioje kažkada, prieš šimtmečius, yra klajojusi ir mano siela. Jei gyvenimas būtų ėjęs kitu keliu, man galėjo būti nulemtos ir knygų lentynos, ir seni paveikslai, ir šviesesnė aplinka. Bent pačiu krašteliu mane dar palytėjo žemaičių bajorų dvasia, „onoras“, tebejaustas ir labai gyvenimo suvarginto tėvo.
Bet ir vėl įskila – mano mama buvo priešiška bajorams, nors viena jos kilmės šaka (Stulginskių) taip pat buvo bajoriška, ji buvo visiškai persiėmusi Lietuvos respublikos ugdyta tautine, etnine dvasia: nenorėjo girdėti lenkų kalbos, kuria dar kalbėjo, giedojo, meldėsi bajorai Šliogeriai. Ne, tik lietuviškai, nes lenkai atėmė mūsų Vilnių; ji atsiminė knygelę, kurioje su mokytoja klijavo už centus perkamus ženkliukus „Vilniui vaduoti“. Prisiminė Pupų Dėdę – „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Savo patirtyje mama neturėjo nieko brangesnio už savo pradžios mokyklą, už jos mokytoją, didžiausią autoritetą.
Dar iki pradėdama lankyti Siriškės pradinę, aš jau buvau „baigusi“ mamos pradžios mokyklą, ne, rašyti nesimokiau, tik „literatūros“ ir „istorijos“. Ir tik to, kas buvo lietuviška, „patriotiška“: didieji kunigaikščiai, ypač Vytautas, aišku, jo motina Birutė, Palangos Lurdas, kur ji esanti palaidota. Ir Varnių Lurdas jai buvo pati švenčiausia vieta, vis ką „apsižadėdavo“, tai žvakę, didelę, vaško, pastatyti, tai „keliais apeiti“ – daug vargų patyrė, šešis pagimdė, užaugino ir už juos kentėjo.
Mamos literatūra – Jurgis Zauerveinas, Vincas Kudirka, Maironis. „Lietuviais esame mes gimę…“, ypač Mikalojaus Šeižio-Dagilėlio „Aš žinau, man sakė ne sykį mamaitė, kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė…“ Esu jau tai minėjusi, pakartoju; ką daryti, juk ir mažiausias, asmeniškiausias mitas laikosi pakartojimu. Mama turėjo ir nuosavos „literatūros“, persikurtos, prisitaikytos, pusbalsiu vis ką niūniuodavo, nors nebuvo balsinga. Ir vis graudžiai apie „kareivius“, apie žūstančius brolius: saulėto ryto nesulaukęs, jaunas kary, tautos sūnau, tu užgesai, kai saulė švito, laimėjai kovą, tik ne sau; prajojo kareivis pro šalį, pro savo gimtus namelius ir liūdną dainelę dainavo – nameliai, palieku aš jus… Partizanines, ypač „Palinko liepa palei kelią…“, mokėjo ir „vesti“.
Tokia dainuojamoji, niūniuojamoji literatūra, pusiau tautosakinė, romansinė. Ir „kantičkinė“, bet labiau iš senosios Bronislovos Šliogerytės-Daujotienės, pagarsėjusios giedorkos. Vyskupo Motiejaus Valančiaus storą maldaknygę „Knyga Giesmių arba Kanticzkos“ paveldėjau iš tėvo sesers – tebeturiu, tebesaugau. Pasakų, vėlgi sumišusių su gyvenimo atsitikimais ir atitikimais, daugiausia girdėjau iš babūnėlės Paulinos Stulginskienės, jau iš mamos pusės. Mokėjo pasakoti labai įtikinamai, graudindamasi, šluostydamasi ašaras.
Perpasakojau dukraitėms apie jauną vaikiną, žiemą, per speigą rogėmis grįžusį per girią, kaip jį vijosi vilkų gauja, kaip iš paskutiniųjų bėgo bėrukas, kaip, kol… Ir baigdavo – tai Miečius, kaimynas, jau senas, matai, koks jo veidas… Du motyvus, vis skirtingai pasakojamus, įsiminiau iki šiol: apie Vandą, gražią mergą, lenkų karalaitę ir apie stebuklingąją gėlelę… Abu motyvus buvau pririšusi prie gyvenimo: gražią mergą Vandą prie metais vyresnės pusseserės Vandos, lenkusios mane vikrumu ir gražumu, stebuklingą gėlelę prie babūnėlės darželyje tik vienai dienai pražystančios didžiažiedės aguonos… Ta stebuklinga gėlelė buvo pirmasis mano išgirstas kūrinys apie meilę, pasiaukojančią ir amžiną…
Pasakojimų apie save, jau ir nutolusių nuo pradžios, turiu nemažai. Negaliu pasakyti, kodėl man, jau kiek paaugusiai, senelės, tetos ir net dėdės mėgo pasakoti, kaip aš gimiau „tokiu baisiu laiku“, kaip mane krikštijo… kaip iš pradžių augau be tėvo… Paauglystėje tų pasakojimų nemėgau, bandydavau išvengti.
Ta mano „metrikų“ istorija. Norėjau tikros savo gimimo dienos, nors spalis man gražus, ypač pradžia, atitinka mano melancholines būsenas. Gimiau 1944 metų gruodžio 23 dieną. Jau silpstančia ranka mama šią datą dar užrašė ant kalėdinio atviruko – tokie mano tikrieji metrikai. Žemaitija liepsnojo, Kūčių naktį degė Pavandenė, mano gimtosios parapijos centras, kur senelių iš motinos pusės kapai, kur baigsiu vidurinę.
Kaimo vyrai sugaudyti į sovietinę armiją – ir mano tėvas, ir mamos sesers vyras. Mašina su „rekrūtais“ vertėsi slidžiame kelyje – žuvo kaimynų sūnus. „Ne, negalvojom, kad dar gyvensim, kad tas kūdikis išgyvens“, – sakė mama.
Krikštijo Pavandenėje 1945 metų sausio 6 dieną, per Tris Karalius. Krikštijo senelis Jonas Daujotis ir mamos pusseserė Ona Mažuknaitė; gimimo data užrašyta 1945 metų sausio 2 diena; krikšto mamos vardas – ne Ona, o Juzefa. Juzefa, o ne Paulina, užrašyta ir mama. Kas bepasakys kodėl, gal kad visi buvo išsigandę, sutrikę. Klebonas numojęs ranka į pinigus, tabokos duok, jei turi, pasakęs seneliui. Krikštijo kunigas Juozapas Miklovas. Bažnytiniai metrikai tebebuvo svarbiausias dokumentas: „Viktorija Daujotaitė, Vaclovo, gimusi 1945.1.2 d., Užgirių kaime, krikštyta 1945.1.6 d. Pavandenės bažnyčioje, visomis sakramento apeigomis, teisėtoje moterystėje, krikštijo kun. Juozapas Miklovas.“ Juozapo, Juozapos vardas man kažkaip yra lemtingas. Kunigo Miklovo kapą lankiau Palangos bažnyčios šventoriuje.
Tą laiką nuo mano gimimo iki metrikų „išėmimo“ 1945-ųjų rudenį mama buvo viena, tėvas dar nebuvo iš karų ir nelaisvių grįžęs. Viena turėjo spręsti. Pėsčia ėjo į Varnius. Valdiškoje įstaigoje nerodė metrikų, gal nenorėjo, kad jos vardas būtų ne tas; koks dokumentas su netikru motinos vardu. „Gal baudos bijojau, kad vaikas neužregistruotas…“ – ir taip man yra sakiusi. Gal buvo ir kitų priežasčių. Esu minėjusi tas savo biografijos pradžios komplikacijas, gal tai ir nėra svarbu, tiesiog nebėra, bet pirmą sykį cituoju metrikus, kurių kopiją tada, kai galvojau, kad gal reiktų oficialiai „atsitaisyti“, man parūpino garbusis Varnių kanauninkas Jonas Petrauskis.
Literatūros žodžio mano pirminėje aplinkoje tikrai nebuvo, nebuvau jo girdėjusi. Ilgai nežinojau ir to, kad yra rašytojai, poetai. Mokėjau pirmąjį „Tautos giesmės“ posmą, aišku, iš mamos, iki šiol atsimenu jos „paspaustą“ frazės dalį „…tu didvyrių žemė“, bet negreit sužinojau, kad tai – Kudirka. Negirdėjau net Maironio, ką bekalbėti apie Dagilėlį. Žinojau tik Žemaitę, iki šiol akyse matau žalią Žemaitės raštų tomą prie babūnės Daujotienės lovos, su įdėtais akiniais, su vilnoniu siūlu parišta kojele… Bet ji nesakė, kad rašytoja, sakė – ta Žemaitė, Julija ta…
Buvome nemaža šeima, didelis stalas. Gyvenome arti mokyklos, į kurią iš gretimo kaimo (ir per pūgas, lietų) eidavo ir pusbroliai, pusseserės, užeidavo, nakvodavo, o vietos nebuvo daug. Apie savo kambarį ir baigdama vidurinę, rodos, nebuvau girdėjusi. Nebent kokios vienturtės – buvo tokia ypatinga mergina mano kaimynystėje; kaip parinkta, gražiu vardu ir pavarde – Aldona Norvilaitė, tokia šviesiaveidė, vienturtė, mylima, lepinama, mokėsi Šiaulių pedagoginiame universitete. Turėjo savo kambarį su langu į seną sodą, į liepų alėją, įsivedė kartą mane, dar mokinukę… Žinojau, kad Aldona bus mokytoja. Ir pati norėjau ja būti. Laimė, kad turėjau gerų mokytojų. Jei būčiau jų nesutikusi, būčiau juos susigalvojusi, susikūrusi vaizduotėje.
Žmogui per daug žmogaus. Tarp žmogaus ir žmogaus turi būti tarpas, tuštuma distancijai, atokumui. Pamatyti kitą iš toliau, kad galėtum pamatyti, o jau pamatytą prisitraukti. Iš nuolatinio arti buvimo neišvengiama trintis, tiesiog trūksta erdvės.
Dabar galvoju, kad tą žmogiškąjį namų tankumą retino, būtinuosius tarpus didino, erdvino neaprėpiamas nežmogiškas pasaulis – naminių gyvūnų, gyvulių, paukščių, augalų, daržo, lauko, sodno, miško. Išeiti iš trobos, užeiti už didžiųjų medžių, atsisėsti ant akmens, būti čia pat, saugiai, bet jau atskirai, aptarpuotai iš visų pusių. Kalbinti rūpužę, atsiminti iš po Keiniškės pamatų išlendantį žaltį. Į imlią vaiko sielą nežmogiškasis pasaulis plūste plūsta, skleidžiasi tyliąja vidine kalba. Galvelė vis pakelta į viršų – į aukštų medžių viršūnes, į dangų; senutis, mėgdavęs ilgai sėdėti ant suoliuko vakarais, parodė žvaigždes – matai, Paukščių Takas, juo ir mirusių dūšios keliauja, o kur, niekas nežino…
Gyvūnai – neįsivaizdavau, kad galima gyventi be katino ar šuns, tik ne troboje, jie kaip ir žmonės dirbo: šuo saugojo namus, katinas gynė nuo pelių, tik vakarais gaudavo ką palakti, šuo turėjo būdą, mano darbas buvo jį pašerti, dažniausiai tuo, kas likdavo nuo mūsų stalo, katino guolis žiemai stalde, prie gyvulių, kur šilčiau, tik šaltais vakarais tebuvo įleidžiamas į vidų. Nepripratau prie laikomų kambary: neturėjau ir jau tikriausiai neturėsiu nei katino, nei šuns. Visi jų pavidalai iš toli, iš vaikystės: mažas broliukas iš „abarių“ parsineša sunykusį, šašuotą kačiuką ir jau pro ašaras tvirtina mamai: gazi, gazi, – tai reiškia, kad gražus ir kad jį reikia pasilikti, lakinti. Užaugo didelis, stiprus katinas, toks trispalvis, vardu Gazi.
Pagalvojau, kad kažkas lyg pasikartojo, kai dukraitė Monika priglaudė benamę besilaukiančią katę, iki dviejų mėnesių išaugino, išglobojo keturis kačiukus ir laimingai juos išdalino, labai gražius ir mielus; na, jie nebuvo labai mandagūs… Svarbi nežmogiškojo pasaulio liekana daugiaaukštyje, sauganti kitaip nesusidarančius kalbėjimo su kitais ir kitokiais resursus.
Bandau pasakyti, kas buvo ten, kur lyg ir nieko nebuvo, ką galėčiau sieti su menu, literatūra. „Tenai nebuvo jokio meno“, – kaip ištarta Jono Strielkūno. Bet buvo gyvenimas, ir tai, ką vadiname menu, o ypač literatūra, galėjo ir tebegali prasidėti lyg iš nieko. Kaip yra prasidėjęs, kad ir Vido Morkūno atveju, kažkokioje Naujojoje Akmenėje, kažkokiame kaime. Kad ten, kur nėra to, ką įprastai vadiname literatūra, daugiau to, kas žmogų pasiekia iš nežmogiškosios erdvės, iš gyvūnų, augalų, iš dangaus ir žemės. Tirštesnės, natūraliau, tad ir lengviau perduodamos prigimtinės patirtys. Bet juk negaliu nepasakyti, kad šiaip ar taip augau Varnių kultūrinėje aplinkoje, kad mano senieji tiek daug žinojo apie Motiejų Valančių, lyg būtų patys jį pažinoję; kai suku ratus apie „Valančiaus darželį“, jaučiu, kad ir aš esu čia „nupaveiksluota“; kartu su jaunomis tetomis ir jų draugėmis – XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, Lietuvos pradžios mokyklų, jau ir naujų, netgi mūrinių, civilizacijoje.
Galvoju, kad žodį „literatūra“ sąmoningiau pradėjau vartoti aštuntoje klasėje, jau Pavandenės vidurinėje mokykloje, iki tol tik skaičiau, rašiau „atpasakojimus“. Tiesa, supratau, kad skaityti, rašyti, pasakoti man lengviau nei kitiems. Skaitymas – skaičiau tai, kas pakliuvo po ranka, kas buvo menkoje Nevardėnų kultūros namų bibliotekoje. Man patiko tiesiog skaityti. Atrodo, kad ir tėvui taip pat. Pavargęs priguldavo lovoje ir dairydavosi ko paskaityti – gerai buvo ir kurio vaiko vadovėlis… Mano apsiskaitymas, deja, liko skylėtas. Pasaulio literatūros pažinimas ribotas ir dėl to, kad neskaitau anglų kalba; nesu gabi kalboms. Ir pramokusi nepasitikiu, stabčioju. Ir nors tik kelis eilėraščius tesu skaičiusi, apsidžiaugiau, kad šių metų Nobelio premija paskirta Louise Gliuck – už poeziją ir eseistiką, už pačius trapiausius žanrus. Ir mintis, kurią seniai galvoju, bet tik dabar bandysiu suformuluoti: geras gimtosios kalbos kūrinys yra iš to paties branduolio kaip ir pasaulinė literatūra. Gal labiausiai lyrika. Kai lietuvių kalbos lyrika pasiekė savo brandą, o tai įvyko su Maironiu, atsivėrė keliai ir į pasaulio lyrikos suvokimą. Pirmasis apie tai prabilo Vytautas Kubilius: kad Salomėjos Nėries lyrikos archetipai prisisiekia ir iki antikos Sapfo.
Lituanistika pirmiausia man yra kelias į tai, kas sukurta lietuvių kalba; toliau tik atsišakojimai. Aišku, nei mano tėvai, nei seneliai jokio supratimo nei apie lituanistiką, nei apie lietuvių literatūrą neturėjo. Tėvą baugino, kad ta neaiški specialybė gali būti „arti politikos“, kad pavojinga, juk tokie laikai… ar ne geriau vaistininke… Buvau medalininkė, galėjau rinktis, bet nenorėjau rinktis, rinkimąsi ribojo ir skurdas.
Metus dirbau; kuo toliau, tuo labiau tuos metus branginu – buvau mokytoja, kaip ir norėjau, aštuoniolikos patyriau sunkiausią išbandymą – mokiau savo kaimynų vaikus, buvau visiems „ant akių“, kaip sakydavo mama. Neturėjau tikro supratimo, ką turiu studijuoti, nors jau rašinėjau, parašiau savo šeštokams „dramą“, kad turėtų ką vaidinti, neradau tinkamos, ir dar porą „intermedijų“, kad neliktų nė vieno „be rolės“. Gyvenimas parinko, pakreipė ten, kur ir turėjau būti. Po stojamųjų, bet ne tik dėl jų, pirmą sykį taip aiškiai suvokiau likimą.
– Apie Jūsų studijų laikotarpį daugmaž įsivaizduoju: Vilniaus universitete patekote į derlingą dirvą, į geras rankas, prie neužterštų žinių šaltinių, buvot žingeidi, metodiška, sistemiška studijuotoja… Žinau apie profesorių Jurgį Lebedį, profesorių Donatą Sauką, turėjusius lemiamos įtakos Jūsų asmenybei, kelio krypčiai ir, kaip pati sakote, Jūsų likimui formuojantis, žinau apie Jurgį Baltrušaitį – Jums pametėtą „kaulą, nesugraužiamą per visą gyvenimą“… Tai, kad puikiai pabaigėte studijas, apsigynėte filologijos mokslų daktarės laipsnį, o galiausiai tapote habilituota mokslų daktare ir iškilia profesore – manęs nė kiek nestebina ir, tiesą sakant, nekelia jokių klausimų. Nežinau, kaip to paklausti, bet man labiau rūpi, kaip Jūs tapote tuo žmogumi, kuris apibrėžiamas ne profesija ir ne titulais, o misija ir bekompromisiu pasišventimu jai. Suprantu, kad „vardan Tos“ skamba pompastiškai, bet ar buvo gyvenime tokia pasiryžimo akimirka, po kurios jau nebe Jūsų likimas Jums tapo svarbiausias, o šis tas didesnio už jį? Maždaug: „dirbsiu nacionalinės lietuvių kultūros tęstinumui ir puoselėjimui“, „kad Maironio praminti takai neužželtų“, „kad ainiai ne tik kalbėtų, bet ir pasaulį matytų lietuviškai“ ar kas nors panašaus?
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas visuomet turėjo prieš akis savo Brandą (jau nekalbant apie Jėzų Kristų), kuriuo matavo savo gyvenimo žingsnius. Noriu paklausti, kas buvo (ar tebėra?) Jūsų Brandas, į kurį mėginote lygiuotis? Žemaitė? Šatrijos Ragana? Gabrielė Petkevičaitė-Bitė? Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė?..
Žinojot, kad gyventi ir dirbti teks nelaisvos Lietuvos, taigi ir nelaisvos lituanistikos, ir nelaisvos lietuvių literatūros laike, kai viską, kas ženklinta žodžiu „nacionalinis“, reikėjo nemačiomis patraukti iš po sovietinio ekskavatoriaus vikšrų ir nemačiomis perduoti ateinančiųjų kartoms. Todėl noriu paklausti, ar darė Jūsų žingsniams įtakos Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo pavyzdys – jo apsisprendimas likti ir dirbti okupuotoje erdvėje, kad būtų kas tą užmaskuotą išsaugojimo ir perdavimo misiją atlieka?
V. D. Ne visai, Rimvydai, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros „dirva“ mano laikui buvo baugiai „numelioruota“ – jau nebebuvo Vinco Mykolaičio-Putino, Meilės Lukšienės, Irenos Kostkevičiūtės, Aurelijos Rabačiauskaitės. Įspėtas, perspėtas Donatas Sauka. Katedra „sutvirtinta“ patikimais „kadrais“. (Jie nė vienas neišsilaikė, po kiek laiko iš katedros išėjo: gal tai ir rodė, kas yra, kas gali būti Lietuvių literatūros katedra…)
Likau neišklausiusi nuoseklaus XX a. lietuvių literatūros kurso – vis kas pamėgindavo ir nebaigdavo, nepajėgdavo. Pagaliau atėjo docentė Petronėlė Česnulevičiūtė, Perlojos respublikos prezidento duktė (nežinojau, tik nujaučiau joje kažkokią slaptį), ir palinkau prie Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino, prie universalistų, kaip sau juos pasivadinau. Jau vėliau, kai pati atsistojau priešais studentų auditoriją. Gavau iš bibliotekos net neišpjaustytų mažų Vydūno knygų; tarsi ruošiausi susitikimui su Vaciu Bagdonavičiumi, pašauktuoju vydūnistu. Bet nebuvau „sistemiška studijuotoja“, deja. Tik mokiausi, mokiausi apgaulingai lengvai, „labai gerai“, pagal tuometinį vertinimą. Iki Donato Saukos seminaro iš Vinco Mykolaičio-Putino kūrybos.
Jame ir atsistojau ant pirmosios sąmoningumo pakopėlės. Seminarą lankė Jurgis Lebedys, jau katedros vedėjas. Donatas Sauka leido man kalbėti, kažko klausė. Tokioj aukštoj, šaltoj auditorijoj, su retai tepakūrenamu pečiuku, Adomo Mickevičiaus memorialinėse patalpose… Man ten patiko. Patiko visa, apie ką buvo galima pasakyti – senasis Vilniaus universitetas. Biblioteka, Bendroji skaitykla, kur prie vieno stalo vakarais skaitydavom su Bronium Radzevičium, atskirti pertvaros. Buvome tik pažįstami. Gaila, kad tada ten nebuvo Arvydo Šliogerio, būtų gal susipažinę, studijavo Kauno politechnikos institute – pagal tuometinį pavadinimą.
Doktorantūros metais (aukštu aukščiau) Profesorių skaitykloje panašiai su Arvydu Šliogeriu ir sėdėjome; buvau jau laisvesnė, drąsesnė, kalbesnė. Palyginti greitai, nors tas Jurgio Baltrušaičio „kaulas“ ir buvo kietas, parašiau disertaciją. Jurgis Baltrušaitis įsitvirtino mano sąmonėje. Jo vardas didino ir mano patikimumą – ir Rusijos, ir Lietuvos senųjų inteligentų akyse.
Patikimumas – supratau, kad jis yra. Kad žmogaus patikimumas yra aukščiausias įvertinimas, ir, jei jį prarasi, vargiai beatgausi. Sunku patikėti, bet disertaciją gyniau Mažojoje auloje (tada Kolonų salė), pilnutėlėje. Gynimo taryboje dalyvavo Jadvyga Čiurlionytė, sėdėjo greta su Marija Kaunaite, revoliucioniere, veterane, papasakojusia man „ideologiškai svarbių“ atsiminimų apie Jurgį Baltrušaitį, jo namus. Gal buvo pažįstamos iš buvimo Maskvoje. Žvelgdama į jų baltas galvas, galvojau, kad jokia ideologija neapima viso žmogaus, neišsemia jo vidinio turinio. Ta mintis išliko iki šiol. Pasitikiu ne išorinėmis, abstrakčiomis (ideologinėmis, politinėmis), o vidinėmis, konkrečiosiomis žmogaus (kaip, beje, ir kūrinio) buvimo formomis. Ir dar iš to gynimo – mano netaktas pokalbyje su sena visuotinės literatūros dėstytoja, atėjusia į gynimą. „Jūs buvote mano dėstytoja“, – pasakiau, ir tą pačią akimirką suvokiau, kad turėjau sakyti kitaip: „Aš buvau Jūsų studentė.“ Neužmiršau pamokos, kurią, laimė, daviau pati sau.
Tikrai – turėjau gerų mokytojų, bet nežinau, ar patyriau jų įtaką, ar norėjau būti kaip jie, jais sekti. Atrodo, kad ne. Buvo akimirkų, kai jusdavau jų mąstymą, įsidėmėdavau mintis. Bet kažkur kitur man reikėjo eiti, eiti pačiai. Išlaikiau mokytojams pagarbą, mokinišką ištikimybę, įsipareigojimą būti jų pusėje, atsistoti greta, kas bebūtų, koks teismas ar neteisybė juos beištiktų. Gyvus ar jau mirusius.
Ta pati patikimumo linija, ryškesnė ar blankesnė. Nustebau ir apsidžiaugiau, kai dar jaunam Aidui Marčėnui tiesiog pasisekė parašyti eilėraštį „Įtakos“ (1999). Gal ir galėčiau pakartoti, kad ir man dažnai darė įtaką „baltai kasmet pražystantis jazminas“ (obelis ar baltoji rožikė palangėje) ir kad tikrai – vieną sykį – „šitas karčiai saldus gyvenimas už dyką“. Kas čia įvyksta – susitinki su patvirtinimu to, ką žinai, bet ir nežinai, kol neišgirsti pasakyta, pasakyta ne šiaip, lyg atsitiktinai, o sonetu, sonetiškai, vadinasi, būtinai. Ieškojau savyje savojo branduolio, bet jį apčiuopiau kituose, kiti tvirtino mane ir man pačiai.
Kuklumo problema – yra, aišku, ir ji. Bet pabrėžtas kuklinimasis yra tas pats, kas ir pūtimasis. Marcelijus Martinaitis (laimė, kad teko su juo susitikti, bendrauti) Kukučio „Eksperimentu“ yra nusistebėjęs: „ko jis nedarė su savimi / kad būtų toks / koks savaime yra / nesistengdamas būti toks / koks savaime yra.“ Būti savimi savaime – nežinau, kaip tai yra, bet yra.
Monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, iš prigimties pasijonarijui, buvo natūralu rasti savo herojų literatūroje. Bet mylėjo ne tik Brandą, bet ir Fiodoro Dostojevskio Aliošą. Ir Jurgį Baltrušaitį – jo žodžiai įbrėžti ir antkapyje. Savo literatūros herojus jautė gyvenime. Gal būtų kitaip, jei būtų pats rašęs.
Atrodo, kad nė į vieną Tavo klausimą, Rimvydai, neatsakysiu be literatūros. Ir ką bekalbėčiau, kalbėsiu arba apie literatūrą, arba iš literatūros. Valdas Kukulas (vienas mano ištikimiausių) yra pastebėjęs, kad ten, kur kalbu laisviau, labiau eseistiškai, ir į gyvenimą žvelgiu literatūros akimis – atsimenu, kad tada rašiau apie seną kaimą prie Šventosios. Bet nesu patyrusi tokios aukštos būsenos, kad būčiau galėjusi nors pati sau pasižadėti, jog „dirbsiu nacionalinės lietuvių kultūros tęstinumui ir puoselėjimui“. Nepatikėčiau taip sakančiu garsiai. Ne mūsų valioje, ne mūsų galioje tokie pasiryžimai. Tai, ką, jei ir kiekvienas skirtingai, suprantame kaip nacionalinę lietuvių kultūrą, ne tik jungia mus, bet iš mūsų ir pasirenka, kas jai reikalingas, būtinas: kas būtinas, tą ir pasišaukia.
Tai ir yra pašaukimas, toks vidinis imperatyvas: eik ten, daryk tą, pasakyk arba bandyk parašyti. Jei drįsčiau kalbėti nors ir apie tylų kvietimą dirbti, gal tai būtų prigimtinė kultūra, bandymai mąstyti ir permąstyti, remiantis ir savo prigimtimi bei patirtimi, netgi rašyti žemaičių kalba; žinau, kad yra suklūstančių – apie kokią žemaičių kalbą kalbu, o taip ir yra – kas kalba, kalba ne tarme, o kalba, tarmė tik teorinėse klasifikacijose. Kuo daugiau žemaičiai kalbės žemaitiškai, tuo saugesnė bus lietuvių kalba, valstybinė Lietuvos kalba. Žemaičių tarmė, būdama ir lietuvių kalba, yra ir valstybinė, ginama Lietuvos įstatymų. Mokėti ir bendrinę lietuvių kalbą žemaičiui yra garbė.
Ta aukštoji frazeologija, tas aukštasis stilius, kuriuo pasakomas ir geidimas, kad Maironio praminti takai neužželtų, kad ainiai ne tik kalbėtų, bet ir mąstytų bei matytų lietuviškai, jie yra, jie veikia, bet gal čia kokios dvasinės atsargos, žinok, kad yra, bet nesamstyk be reikalo.
O tas reikalas gali būti, gali ateiti – paskutinįsyk Sausio 13-osios aukų laidojimo dieną, kai prie Katedros durų atsistojo Justinas Marcinkevičius ir ištarė: „Nedidelė Lietuva vėl tapo didelė. Ją iškėlė ir išaukštino žuvusiųjų didvyriškumas, dvasios tvirtybė, laisvės meilė. O Lietuva iškelia ir išaukština savo gynėjus, dar sykį patvirtindama, kad nemirtingumą ir amžiną laisvę suteikia tiktai Tėvynė.“ Negalime neišgirsti, kad lietuvių kalba atsiliepia ir aukštoji antika: „Dulce et decorum est pro patria mori.“
Paminėti Tavo ir dar daug nepaminėtų vardų yra tikrai man svarbūs, – labiau likimiškai, labiau pagal slaptuosius sielos sąskambius (Sigitas Geda vadino juos „slaptaisiais sielos suokalbiais“, o kalbininkai „suokalbį“ peikė) esu jautusi Šatrijos Raganą, Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, Salomėją Nėrį… Kiekviena kitaip yra man tvirtinusios tai, ką jaučiau ar nujaučiau. Ką gal ir tebejaučiu. Jos yra man citatiškos; daug eilučių, minčių, pasakymų, kuriuos dažnai cituoju. Arba šiaip kartoju, jei ir ne pažodžiui. Mano tautinės tapatybės gražioji forma – iš Šatrijos Raganos „Mamatės užrašų“: „<…> lietuvė yra mano siela. Yra joje ir tų ūbų laukų melancholijos, ir tų vasaros saulėlydžių giedros, ir rudens vėjų nusiminimo, ir tų tamsių miškų rimties. Tos šalies išliūliuota, tūkstančiais siūlų ji surišta su ta savo motina. Giliai yra įaugus mano esmės šaknis į tą mano probočių kraujo prisigėrusią žemę, ir jų kalba kalbina ji mane.“
Turėjau polinkį į aukštąją retoriką – tiesa. Į didelius žodžius. Į sakinio puošnumą. Į tai, kas tarsi amžina. Ir gal lemtingai lyg kitą to paties reiškinio pusę man atvėrė Judita Vaičiūnaitė, pokalbyje su Gražina Ramoškaite („Eilėraštis kaip medžio lapas“) ištarusi: „Aš nežinau nieko gražesnio už kasdienybę – ji man ir yra pati gyvenimo poezija, o ne šventės ar kažkokie ypatingi, plunksnos verti objektai. Man gyvenimas, koks jis bebūtų, yra pati šviesa, o siaubas yra mirtis. Labai branginu ir gerbiu patį gyvenimą, buvimą, net patį menkiausią, prozaiškiausią. Turbūt esu epikūrietė, man yra džiaugsmas ryte prabudus pusryčiauti, gatvėj alsuoti, liesti žvėriuko kailį ir negyvų daiktų paviršių, jausti saulės šilumą, rūką, skaityti laikraščius ir taip toliau. <…> Jokios aiškios ribos tarp buitinės ir poetinės nuotaikos nejaučiu, parodoj mane vienodai patraukia ir meno šedevras, ir mezgančios senutės budėtojos veidas, ir netikėtas miesto vaizdas pro langą ar netyčia nugirsta frazė.“
Štai tokia epikūrietė. Atsakinėta į klausimus Juditos Vaičiūnaitės 1975–1977 metais. Mano darbo universitete pradžia, 1974 metais disertacijos pagrindu išėjo „Jurgis Baltrušaitis“, jau galvojau apie „Lyrikos būtį“, buvau tarsi uždaryta Jurgio Baltrušaičio filosofinių klausimų rate. Ir pačiu laiku iš Juditos gavau atsvarą: kasdienybės poeziją ir poetiką, programiškai pradėtą Vlado Šimkaus. Buvau tarp talentingų, atskirų, savitų žmonių.
Buvo, aišku, ir kitokių – piktos, valdančios ideologijos įgalintų, kerštingų. Patyriau jų nuodingumą, bet nenoriu apie tai kalbėti. Taip, supratau, kad, kompromisiškai rinkdamasi Lietuvių literatūros katedrą, dirbdama nelaisvos literatūros, tad ir nelaisvos lituanistikos laiku, ir toliau neišvengsiu kompromisų (ir dėl to, kad nesu kovinga, ne kovotoja), bet turiu stengtis nepažeisti gyvybingojo tautos ir jos kultūros branduolio, o tai reiškia – ginti ar bent palaikyti talentingiausius (netalentingi ir be kovos prieš juos sunyks, – taip mąsčiau). Mačiau žmones, kurie rinkosi panašiai. Kęstutis Nastopka poeziją gynė stipriau ir įtikinamiau – jaučiau lyg atramą.
Sąmoningai pasiryžau nieko nerašyti anonimiškai (nujaučiau, kokios tai gali būti pinklės), viską pasirašyti savo vardu ir pavarde; tebetikiu, kad vardas ir pavardė saugo žmogų nuo niekšybės. Stengtis būti bent pakeliui į tiesą – atrodė, kad studentai tą mano pakeleivystę jautė; jei ir nepasakau tiesos, tai gal jos ir nežinau, bent stengiuosi neiškreipti. Tai stiprino. Pasitikėti tuo, ką jutau kaip patikima: žmones, mintis, paliudijimus. Kad ir ta Juditos Vaičiūnaitės citata, atkreipusia mano akis į kasdienį gyvenimą, į tą didžiausią brangenybę, duodamą mums „už dyka“, „už nieką“.
Juditos mintis tebebudėjo manyje, kai pradėjau galvoti apie literatūros fenomenologiją, apie fenomenus, iškylančius, pasirodančius čia pat, iš arti, paprastai – tik paliesti, jei ne rankomis, tai bent akimis. Sunkiausia pamatyti tai, kas arčiausia, – jau iš Arvydo Šliogerio. Jo bulvės metafizika atsivėrė kasdienybės horizonte.
Taip, Vinco Mykolaičio-Putino mintis, jog niekada nesigailėjęs to, kad nepalikęs Lietuvos, man buvo svarbi, jei ir ne asmeniškai, tai bendrąja prasme. Gal net filotopine; jei dar sykį paminėsiu Arvydą. Arba seną patarlę: kiekviena pušis savo šilui ošia. Alternatyva – palikti, pasirinkti saugesnį, sotesnį, ramesnį gyvenimą. Alternatyva amžina, tebeveikianti.
Daug kas iš Putino man svarbu – ir poezija (koks neįsivaizduojamas lobis buvo man Putino „Raštai“, I tomas, įsigytas 1964 metais; įrišimo drobė jau visai sučiuro…), ir „Naujoji literatūra“ (I t., 1936), skaityta suskaityta, ir studija apie Martyną Mažvydą, ir vėlyvieji rinkiniai, ir vėlyvosios kūrybos refleksijos.
Nemaniau, kad pokario tamsos kalbose, pasisakymuose galiu ką rasti sau. O radau – Putino „Kalba, laidojant Salomėją Nėrį“, pasakyta 1945 metų liepos 9 dieną, lyg pervėrė. Kalbėta su tokia persmelkiančia gėla, kalbėta ir užmaskuotai, jei pavartosiu Tavo žodį, bet labiausiai kalbėta saviesiems: „Prie Salomėjos Nėries karsto liūdi kiekvienas, kam brangi kūryba, kam brangus poezijos žodis, kuriuo žmonės bendrauja aukščiausio sielos pakilimo momentais.“ Pirmą kartą, dar jauna, išgirdau, kad yra aukščiausi sielos pakilimo momentai ir kad jie surišti su poezijos žodžiu. Salomėja Nėris išskiriama kaip žinojusi tokio žodžio paslaptį; ką dar daugiau apie poetą begalima pasakyti. Ir ką bereiškia visa kita.
Visa kita – praeinamybė. Algimanto Baltakio, devyniasdešimtmečio, prisiminimas – iš kelių kartų: tą dieną su klase ir mokytoju pakaunėj ruošę malkas, paprašęs mokytojo, kad išleistų, norėjęs pamatyti: išleido, penkiolikmetis, su kuprine ant pečių, spėjęs į Salomėjos Nėries šermenis.
Susitikti su susitikusiais – spėjau suprasti, kaip tai gali būti svarbu. Profesorius Jurgis Lebedys – rūstus, santūrus žmogus, lyg nušvisdavo, paminėjęs ar užsiminęs apie Vincą Mykolaitį-Putiną, savo diplominio darbo apie Antano Vienuolio prozą vadovą. Katedra, į kurią atėjau, tebejautė savo tradiciją: iš paskutiniųjų, sutelkus jėgas, jaunai Vandai Zaborskaitei stebinant iškalba ir „diplomatija“, grumtasi dėl senosios lietuvių raštijos vietos literatūros istorijoje – juk nebuvo užmirštas Mykolas Biržiška ar Vinco Mykolaičio-Putino studija apie Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Galvoju, kad Vincas Mykolaitis-Putinas buvo svarbioji jungtis, gal net pagrindinė to lituanistikos etapo, kuris prasidėjo prieš aštuoniasdešimt metų, šaknis.
Aš dar mačiau Vincą Mykolaitį-Putiną, lyg susitikome Katedros aikštėje ir man atrodė, kad pažvelgė į mane, kai tyliai pasisveikinau. Lydėjau į Rasų kapines. Bet labiau susitikau su tais, kurie tikrai buvo susitikę.
– Esate ir pasakiusi, ir užrašiusi, kad autoritetas yra ne kas kita, kaip dvasios donorystė. Ne tik kad nesu sutikęs – net ir teoriškai sunkiai įsivaizduoju dosnesnį dvasios donorą, nei esate Jūs, visą gyvenimą save kitiems be atokvėpio dalinanti iš karto dviem būdais – tiesiogiai (dėstydama studentams, kalbėdama renginiuose, žiniasklaidoje) ir per Jūsų parašytas knygas, kurių skaičius jau tuoj tuoj pasieks šimtą.
Štai kalbėjote apie neliečiamąsias tautos dvasines atsargas – ir pagalvojau – ar tik ne čia slypi didžiausias Jūsų gyvenimo tikslas – tas atsargas, kiek tik pajėgiate, per savąjį gyvenimą padidinti? „Sandėliuoti“ ir puoselėti jas savo studentuose (vienu kurių ir pats turėjau laimės būti), mokslinėse knygose, monografijose apie kertines lietuvių tautos asmenybes, eseistikoje, straipsniuose, sentencijose, žemaičių kalba rašytoje poezijoje, saugančioje tuos lietuviškos būties registrus, kurių niekur kitur, niekaip kitaip ir neįmanoma išrašyti?
Gabrielis García Márquezas romane „Šimtas metų vienatvės“ aprašė visuotinės amnezijos ištiktą kaimą, kurio išmintingieji prie namų klijavo užrašus su žodžiu „Namas“, prie karvių – „Karvė“, virš aikštės iškėlė plakatą su užrašu „Dievas yra“, kad nubudę kitąryt žmonės viso to nebūtų negrįžtamai užmiršę. Ar šiandien, panašios amnezijos simptomams vis ryškėjant Lietuvoje, ne tokio pat tikslo vedama savo darbus dirbate Jūs? Ar ne tokiai, jei prireiktų, misijai stengėtės parengti ir mus, savosios „lituanistikos su vosilkomis“ studentus? Ir ar ne ši užduotis – svarbiausia, kad bet kuri kalba, bet kuri tauta, bet kuri kultūra išliktų gyva?
V. D. Gerus žodžius girdėti kartais sunkiau nei blogus, Rimvydai. Nes negali jų pateisinti. Gal ir iš baimės: kuo labiau kas gerais žodžiais viešai paglostys, tuo daugiau pasigirs piktų, peikiančių, niekinančių: ak, jau šitie pezėjimai, tie gražbyliavimai… tas Marcinkevičius, ta Salomėja… Visokie mes, ir kitaip būti negali. Tik tiek, kad Rimvydas Stankevičius darosi vis stipresnis, autoritetingesnis; ypač po Kosto Smorigino didžiųjų vaidmenų, labiausiai Makbeto, įprasminimo ir gera poezija, palankia ir dainai, dainavimui, tad platesniam sklidimui. Panašiai kalbėdavo ir Vaidotas Daunys, ta pati riteriška laikysena – man svarbu Tau tai pasakyti.
Savikritiškesniam žmogui, o tokia, manau, esu, neatrodo ir negali atrodyti, kad kažką padarei daugiau, nei savaime pasidaro iš to, kas tau kuriuo nors būdu duota, leista. Ir pasidaro – gal ir neišvengiamai – bent jau perpus su klaidomis. Jei daugmaž teisingai sensti, klaidų savo gyvenime matai vis daugiau. Bet ir lengviau su jomis susitaikai – silpstančio savigyna. Na, taip, jaučiuosi Tavo gerų žodžių paglostoma, ir tai yra svarbu, bet ir vaduojuosi iš jų – ir nusišypsodama, ir prisimindama kokią kartesnę patirtį, kad ir tai, jog didžiosios sankirtos metu, jau po 1990-ųjų Kovo 11-osios, kai kurie studentai, ypač toks suaktyvėjęs Donatas, kurį irgi esu bandžiusi suprasti ir padėti, viešai, vardu ir pavarde, minėjo mane tarp tų, kurių reikėtų atsisakyti, nes užteks, nes jau kitas laikas, nes… taip mano ir kai kurie Piliečių chartijos nariai… Ir vis vien nežinau, ar teisingai padariau viešame susitikime nepaduodama jam rankos.
Kiekvieno gyvenime yra visko. Kaip pažiūrėsi. Bet gal ir taip – sąmoningai norėjau gero – savo tautai, savo žmonėms, universitetui, studentams, lituanistikai. Bet ir dabar, lituanistikos VU aštuoniasdešimtmečiui pagyvinus kalbas apie šią tautos likimui gyvybiškai svarbią sritį, klausantis brėžiamų lituanistikos perspektyvų, savo vietos neapčiuopiu ir dabartyje: juk nesu nei tarptautiška, nei pasauliška, nei aiškiau tarpdalykiška, nei pabrėžtiniau metodologiška, nei publikuojama aukšto reitingo žurnaluose, juolab leidyklose… nei… nei… Ar galėčiau nors kur pati sau pasirašyti nūdienos pliusą? Kaip ir ne. Kažkas vaižgantiško, sliekiško persmelkia mane; raustis, knistis vis po tą pačią žemę, vis grįžti ten, kur jau esu buvusi, kur jau papurenta… kas dar… kas dar… Kažkoks nereflektuojamas įsitikinimas, kad kuo mažiau pasaulio sieksies, gviešies, tuo lengviau jis pats tave pasieks – tais pačiais, tokiais pačiais keliais.
Gal tokia retesnė savybė – ir iš išmintingųjų pasaulio literatūros mokslo knygų daugiau pasirėmiau tik savo žinojimo-jautimo patvirtinimais, maždaug pagal formulę: taip, tai yra. Arba: tai ir yra. Nesimokiau, neperėmiau, tik pasirėmiau, akimirksniu išgirsdama tai, apie ką jau buvau galvojusi ar bent nujaučiau. Ko nejutau kaip kažkokios tikrenybės, kuri pati artėtų prie manęs, prie to ir nepriėjau.
Donorystė, Rimvydai, taip, ji yra; yra dovana (ir kaip kultūros forma, ir kaip santykių, ryšių įprasminimo būdas, gyvas, kintantis, besikeičiantis), yra donis, ta bendroji, indoeuropietiškoji šaknis, kuri rodo lietuvius dalyvavusius didelėje žmogiškųjų prasmių apykaitoje. Donkalnis gimtosiose apylinkėse, kur Adomas Butrimas atkasė akmens amžiaus kapinyną, mano sąmonėje buvo ir liks susijęs su dovana, doniu ir kaip auka.
Kūno donorai – dažniausiai kraujo – tik tas, kas stovėjo ant mirties slenksčio ir atmerkė akis, kito kraujui pasiekus širdį, supranta, kas tai yra. Ne sykį esu pagalvojusi, kad donorais (avarijų, sužeidimų atvejais) dažnai tampa tie, kurie yra patys gelbėti. Žinoma, nebūtinai. Yra ir tai, ką gal ir galima vadinti dvasios donoryste. Savęs dovanojimas – kasdien, kasnakt, ilgus metus – tai apie auginimą, tai ir apie slaugymą: juk senka ne tik kūnas, pavargsta ir dvasia. Yra tokia būsena, jei ir retai kieno tepatiriama, – mylėti nepavargstant, gal tai labiausiai ir atitiktų dvasios donorystės turinį.
Kaip apie dvasios donorus esu galvojusi apie kardinolą Vincentą Sladkevičių, monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Jutau, kad jie daro žmonėms daugiau, nei jiems priklauso. Glausdami ir tuos, kurie gal to ir neverti, bet kas pamatuos. Donorai, kai atsiranda tas būtinasis – daugiau nei.
Savo darbo ir savo santykių su žmonėmis taip aukštai, donoriškai, negalėčiau pavadinti; nė iš tolo. Neapsimesiu sakydama, kad tiesiog dirbau savo darbą: norėjau jo, norėjau rašyti (nebuvo ir nėra sunku), norėjau paskaitų, bent vienos per semestrą, kurią pasidaryčiau kaip šventę (jei sau, tai gal ir studentams), kad kalbėčiau tai, ką noriu, kaip noriu. Prisimenu kelias – vieną iš lietuvių literatūros istorijos III kursui – apie Lazdynų Pelėdą. Kažkaip netilpo ji man į rėmus ar tiesiog paskaitų sumažėjo – ir staiga toks noras grįžti prie pirminių graudaus moteriško pasakojimo šaknų, prie biografinės patirties, prie to, kas lyg ir užmiršta: prie melodramatizmo, sentimentalizmo, prie „nelaimingų vaikų“, apviltos meilės, prie teisybės, pasirodančios tik iš aukštai… Prie „senamadiškumo“ – kokio didelio talpumo yra šita sąvoka.
Dar grįšiu ir prie sąmoningumo, prie savo įsipareigojimų, kuriuos leidžiu sau suvokti ir kaip pilietinius. Visada rūpėjo mokykla, mokytojai, jaučiausi sava mokytojų auditorijoje. Mane brandino, kėlė talentingi mokytojai (ir manieji, ir tie, kuriuos sutikau vėliau); dar visai jauna, tik pradėjusi dirbti katedroje, Laimos Tupikienės ir Laimos Abraitytės (didžioji ir mažoji Laima, taip girdėjau jas vadinant) buvau pakviesta skaityti paskaitų mokytojams. Dieve, kaip tai buvo nelengva. Ir kaip tai man buvo svarbu.
Jau artėjant Nepriklausomybei, bręstant būtinybei keisti požiūrius, vardus, programas, vadovėlius, iš širdies tame darbe dalyvavau, siūliau, kad katedros dėstytojai leistų mokytojams lankyti paskaitas, rengėme mokytojams lituanistams kursus „prie katedros“; daugiausia ir dalyvavo mūsų absolventai; jau sunku tai įsivaizduoti. Į paskaitas ateinančius Vilniaus mokytojus vertinau kaip aukštus „vizitatorius“. Stengiausi jų neapvilti. Bet ir tai – juk tik darbas, kad ir koks sunkus, kad ir koks sekinantis. Bet tada kėlė džiaugsmas – pagaliau galima kalbėti, pagaliau galima pasakyti. Pasakyti ir pasisakant.
Jau gal ir esu minėjusi, kad po Nepriklausomybės lyg pajutau antrąjį kvėpavimą. Nieko nenorėjau ir iš ankstesnių darbų atsisakyti; tik tai, ką itin sunkiomis aplinkybėmis (dėl ideologinių priekabių galėjo tekti išeiti iš katedros) rašiau apie Vinco Mykolaičio-Putino pasaulėžiūros „pasikeitimus“ pokario metais, pažodiškai perteikdama jo paties žodžius, norėjau perrašyti, tą ir padariau knygoje „Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai“ (2003). „Sunkinančios aplinkybės“, deja, esu patyrusi jų veikimą. Galiausiai ir supratimą, kad kas parašyta, nėra perrašoma, lieka.
Amnezija – atminties nusilpimas ar net visiškas praradimas; bauginantys procesai, kurių ribinės situacijos reiškia ir tapatybės nykimą, galiausiai ir visišką praradimą. Bet nepajėgtume gyventi, jei nieko negalėtume užmiršti. Esu pagalvojusi, kad geras dešimtmetis po Antrojo pasaulinio karo buvo bent dalinės amnezijos laikas. Pastangos užmiršti ne tik ideologines nusikaltimų žmoniškumui pasekmes. Ir gyvi likę žmonės turėjo užmiršti bent baisiausius su jais atsitikusius dalykus, kad galėtų gyventi, gimdyti, auginti. Baisiausios patirties persmelktas Karaliaučiaus kraštas, ypač moterys ir vaikai. Nepasakoti, nekalbėti, su niekuo savo baugia patirtimi nesidalinti – su tokia nuostata susitiko pirmieji istorinės ir individualios atminties budintojai.
Panašiai galima galvoti ir apie Lietuvos pokarį – apie partizanus, ryšininkus, apie išvežtus ir ištremtus. Žmonės nenorėjo pasakoti, kalbėtis, norėjo užmiršti, bijojo. Bet ta baimė kalbėti, tas noras užmiršti, kad galima būtų išsivaduoti iš slegiančių prisiminimų, kiek kitas amnezijos aspektas, nulemtas aplinkybių. Baugiausia amnezija – ir kaip tik apie ją ir Gabrielis García Márquezas rašė – amnezija, kuri gali ištikti kaip daugiau ar mažiau visuotinis atminties netekimas, įsivaizduojama. „Dievas yra“ gal ir vienintelis tokiomis aplinkybėmis veiksmingas užrašas, daugiausia, ką leidžia kalba; kalbinė būtis juk iš tiesų yra vienintelė Dievo duotybė.
Lyg ir netikėtai ištariau: amnezija kaip įmanoma įsivaizduojamybė. Kas gali būti įsivaizduojama, gali virsti ir tikrove. Koks šiuo požiūriu yra mūsų dabar? Daug kas amnezijos jau įveikta. Vis dėlto daugėja pastangų atsiminti ir instituciškai bandoma gaivinti istorinę ir kultūrinę atmintį. Bet gilesnius pėdsakus paliks tik savaiminiai, tik natūralieji atminties procesai, inicijuojami ne projektų, programų, o pačios žmogaus sąmonės. Programos neišvengiamai politizuojamos – programiškai žvelgiant, visada bus dalykų, kurie atsimintini, įprasmintini labiau už kitus. Pagal programas vieni paminklai bus griaunami, kad būtų galima statyti kitus. Atminties „įpaminklinimas“ (koks sunkus, griozdiškas žodis) problemiškas. Institucionalizuota atmintis ritualizuojama, apsivelia kažkuo paviršutinišku, nebūtinu. Gal ir dėl to, kad apmokamu.
Svarbiausia atminties saugykla yra kalba (kiekvienos tautos kalba atsimena visa, kas tautoje yra buvę, tik sunku, o galiausiai ir neįmanoma visko perprasti), kultūra, menas; tai, kas susiję su individualiaisiais, individualumo pagrindu bendrinamais dalykais. Lietuvių kalba turi itin daug „akmens“, žodžio formų, metaforų; juose glūdi ir nuorodų į akmens amžių. Lietuvių kalbos „vanduo“ yra ir „šventas vanduo“. Ir Europa ima atsiminti turinti „šventų šaltinių“; jų tiriamajame atlase Vykinto Vaitkevičiaus itin individualių šventviečių tyrimų dėka dalyvauja ir Lietuva. Sustiprėjusį dėmesį prigimtinei kultūrai apskritai laikau viena tvariųjų atminties formų, susijusių ne tik su kieta pastanga, bet ir su džiaugsmu atsiminti tai, kas yra mūsų genuose, ką esame patyrę per savo protėvius. Sąmoningumas atminčiai yra viena iš mūsų ateities gairių.
„Lituanistika su vosilkomis“ – gražu, kad tą mano paskaitą prisiminei, Rimvydai; kaip tik „vosilkai“, romansiniam žiedui, sąmonės turinyje gal ir kitokiam nei taurioji „rugiagėlė“, ir buvo leista laisvai, nediskriminuojamai skintis žodinės-literatūrinės atminties kelią ir kaip mano pačios patirties takelį.
– Ką tik baigiau skaityti Jūsų turbūt pačią naujausią knygą „Iš Bileišių vasarų“. Jei manęs klaustų, kas tai per knyga, sakyčiau – meditacijos, kur medituojama absoliučiai viskas, kas yra, viskas, ką tik pasiekia Jūsų žvilgsnis, ranka, širdis, atmintis, minčių čiuptuvėliai… Dėmesio po lygiai skiriama kiekvienam medituojamajam objektui, tarsi ir gėlė, ir bulvė, ir ištisas laikotarpis, ir žmogus, ir knyga, ir gandras, ir per amžius išminčių svarstomos dvasinės ar filosofinės problemos – viskas būtų vienodo „ūgio“, vienodos svarbos. Tarsi stabtelėdama įdėmiai apžiūrinėtumėte atskirai kiekvieną detalę to pasaulio, kurį per gyvenimą įsisavinote, kuris sukūrė Jus tokią, kokia esate šiandien – panašiai meistras apeina, apžiūri namą, kurį ką tik pastatė, – su meile, gėrėdamasis, bet ir įdėmiai, ieškodamas galimai paliktų kliaudų.
Ar sutiktumėte su pasakymu, kad ši knyga yra tarsi Jūsų kūrybinės ir akademinės visumos kvintesencija – eliksyras, išspaustas iš visų ligšiolei rašytų Jūsų knygų, kur ir akademinės ištartys, ir lietuvių literatūros Didžiųjų kūrybos apmąstymai, ir poezija – viskas įgyja bendrą vardiklį?
Ir dar – apie tai, ką byloja viršelyje ir knygos viduje esančios nuotraukos. Ankstesniuose pokalbiuose man esate prasitarusi, kad jaučiate prigimtinio kultūros lauko ilgesį, esate sakiusi: „Ravėčiau daržus, auginčiau karvutę – rasčiau dar bendrą kalbą ir su ja, ir su žeme“… Todėl noriu paklausti, ar tos vasaros sodyboje, tas grįžimas į kontekstus, turėtus vaikystėje, Jums nėra toks tarsi pačiai sau įteiktas prizas, atlygis už kitiems – labai svarbiems, bet mažiau mieliems kontekstams atiduotą gyvenimo laiką? Žvelgdamas į nuotraukas, kuriose Jūs su obuolių pintine, su keptuve rankose, su ąžuolais, beržais ir vieškeliais, nejučia prisiminiau ir Juozą Aputį, sudzūkėjusį Zervynų trobelėje, ir Marcelijų Martinaitį, pasisėjusį rašomojo stalo dydžio rugių lauką Vanaginėje, ir Valentiną Sventicką, kažką vis drožinėjantį bei kalinėjantį Mardasave… Galvoju, gal mums visiems tai įgimta, gal tai – kiekvieną lietuvį persekiojantis „paprasto žmogaus laimės“ miražas – viltis, kad štai: „Nusidirbsiu darbus ir išvažiuosiu į kaimą ar vienkiemį, gyventi ten ir taip, kaip visada svajojau…“
V. D. Netikėta, Rimvydai, kad pokalbį pasukai į tą knygą – „Iš Bileišių vasarų“. Bet lyg ir kažkas dėsninga, lyg tikrai reikėtų ir man pačiai dar prie tos knygos sugrįžti – spalio 20 dienos popietę dalyvavau pokalbyje su tautosakininkais, bandančiais užčiuopti to mano laisvo kalbėjimo ryšį su prigimtine kultūra, su tradicija, pagaliau ir su tautosaka. Įdėmiai klausiausi Jurgos Sadauskienės (ji ir knygos rengėja, lydėtoja), Daivos Vaitkevičienės, Vitos Ivanauskaitės-Šeibutienės, Giedrės Šmitienės, visos mokslų daktarės, tautosakos tyrinėtojos. Ir vis dar – rinkėjos; vis dar siekiančios ką aptikti, rasti, nors trupinį, nors lašą. O juk ir randama – ne tik tekstų (dainų, pasakų…), randama žmonių, kuriuose tautosaka dar gyva ir kaip būsenos, kaip pasigirdimai, kaip gyvenimai – atsiliepiantys, susišaukiantys, grimztantys gilyn ir persismelkiantys į būsimybę. Dar atsimename (maždaug septintas–aštuntas praėjusio amžiaus dešimtmetis), kai lyg šviežio vėjo gūsis per tautosakos rinkimą ir tyrimą perėjo mintis – svarbu ne tik ką pasakoja, bet ir kaip, kaip rengiasi, kaip sėdi, ką nori pasakyti „nuo savęs“. Prisiminėme mūsų profesorių Donatą Sauką.
Toks takelis ir į knygą „Iš Bileišių vasarų“, kurioje yra ir atsargaus kaimo, jo žmonių tyrimo, ir savityros, jei daugiau ir kaip savęs paliudijimų. Vis bandau atsakyti ir į kažkurioje knygos vietoje užsilikusį klausimą – iš kur gaunu patikinimą, kad galiu tai daryti? Bet lyg ir gaunu – leidimą kalbėti ne tiek apie save, kiek su savimi, tarsi tikrinant vidinius reakcijų, jutimų, kalbos resursus, kalbos perėjimo ir į ritminius-intonacinius darinius galimybes.
Ne, nėra kokia kvintesencija, bet tikrai susijusi su tuo, ką dariau iki šiol. Tos knygos, kurias iki šiol esu parašiusi, lyg leidžia būti ir tai – iš „Bileišių vasarų“, vasariškai, nors tiesa ir tai, ką ištarė Vita Ivanauskaitė: ir čia lieku žieminė…
Sutiksiu, kad bent stipresnes teksto vietas galima būtų vadinti ir meditacijomis. Juk kas meditacija – būsena, kai traukia eiti ir leidžiama eiti, o niekur nueiti, nieko pasiekti nereikia. Nereikia ir išskirti kažko svarbesnio, apmąstytino. Visa, kas patenka į sąmonės akiratį, vienodai svarbu ir vienodai nesvarbu. Gražus Tavo pasakymas, apibūdinimas – „viskas vienodo ūgio“. Kaip ir tikrai – ir ąžuolas, Veronikos ąžuolas (toks netikėtas mano dvasios įbrolis, mano ir taip pavadintas), ir kokia menka, užspelgta žolelė po juo.
Toks „vienodo ūgio“ jutimas-matymas nėra originalus, tai ir iš tautosakos, ir iš Jurgio Baltrušaičio. Tas bendrasis matmuo, kurį dabar ištariau (ir iš tautosakos, ir iš Jurgio Baltrušaičio, gal ir iš manęs…), yra ir prigimtinės kultūros matmuo. Mes ir žiūrime, ir matome ne tik savo, bet ir prieš mus žiūrėjusių akimis. Gal ir tikrinimas (ir pačiai to nesuvokiant), kas jau visai kitame gyvenime (Vilnius, universitetas) išlieka iš ankstyvojo, pirminio gyvenimo, persmelkto prigimtinių, tradicinių, pasikartojančių dalykų. Atrodo, kad išlieka, kad sąmonė juos tarsi užčiuopia – kaip laikai šakes, kai keli ir neši šieną, kaip semi vandenį iš šulinio, kaip atsitiesi nuo vagos ir pažvelgi į saulę – ak, jau nebeaukštai… Kaip išgirsti išskrendančias gerves – tie aukšti, skardūs ir nerimo kupini rudenio balsai – kažkodėl visad nuleidžiu rankas… Kaip kuri ugnį, verdi paprastą vakarienę. Sutankėjęs jutiminis takas, nors tas savaitėmis ar tik dienomis matuojamas gyvenimas sodyboje juk tik dekoracija…
Jokių specialių intencijų lyg ir neturėjau, nieko nesiekiau. Ai, galvojau, užsirašysiu – kokią mintį, sakinį, jei pasigirs. Paskui ėmiau pastebėti, kad lyg užsirašo ir kažkas daugiau – šiaip ar taip pirminė medžiaga, kad ir trumpų pabuvimų turinys. Jau, rodos, ir čia esu užsiminusi, kad man patinka rašyti, kad jaučiu net niekaip neįpareigoto ir neįsipareigojusio rašymo prasmę, pačio judesio. Rašymas ranka man yra tokia atskira būsena; visa knyga parašyta ranka, jokio kompiuterio Bileišiuose, nei televizoriaus, tik toks senas radijukas, kuriam lengviau transliuoti Latviją nei Lietuvą.
Prigimtoji mano erdvė Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje man gerai. Kai esu Žemaitijoje, esu tiesiog savo prigimtoje vietoje, kurią man labiausiai tvirtina debesys ir kalba. Ir joje esu ir Lietuvoje. Bet Bileišiuose kartais jutau lyg kokį susidvejinimą: sąmonė peršokdavo iš čia į ten. Geidimas, kad kas nors čia būtų taip, kaip ten. Stipresnė prisiminimo galia.
Keliolika bent punktyru knygoje paženklintų vasarų. Iš pradžių dar dirbau katedroje. Dar gyvi buvo man svarbūs žmonės, bet jau gręžiausi atgal. Tuo metu buvau pradėjusi autobiografinį tekstą „Ieškau Alkupio“ (Alkupis – upelis palei Girgždūtę, numelioruotas, bet vis dar gyvas), mįslingas vanduo, prie kurio norėdavau būti, nors ilgai nežinojau jo tikro vardo. Tokia lyg alegorija – pirma rasti vardą, paskui ir tai, kas su juo susiję, palengva iš naujo atrandant ir savo ankstyvąjį gyvenimą.
Taip, ne vienas turime (ar turėjome) viltį, kad „nudirbsime darbus“ ir lyg iš kokios ilgalaikės komandiruotės grįšime į namus, kur laukas, pieva, miškas, upė. Yra ir išsipildžiusių vilčių. Gal išsipildymų net ir daugėja. Bet atrodo, Rimvydai, kad negaliu lygintis nei su Juozu Apučiu, nei su Marcelijum Martinaičiu, nei su Valentinu Sventicku, vis labiau Mardasavo gyventoju. Per trumpai mano būta Bileišiuose, o ilgiau jau ir nebūsiu. Nuskriaudė Bileišius grubi civilizacija, einanti kiaurai kūnus ir kiaurai sielas, naikinanti dar užsilikusias gyvenimo sanklodas, šimtamečius ąžuolus, senųjų gyventojų sodintus palei ūlyčią. Negailėta jiems žemės nei vietos. Susitaikyta, kad uždengs saulę daržui, bulvėms. Kaip man beiti tuo negyvu asfaltu, užklojusiu medžių šaknų duobes. Į ką žiūrėti. Apie ką galvoti. Aš žemėje vietos ieškojau galvoti – tokia reminiscencija iš dar jauno Marcelijaus Martinaičio, jei ir ne visai tiksli. Kur seni medžiai, seni keliai, kur pro senų namų langus ramiai žvelgia senos akys, o į dulkėtą vieškeliuką su takažolės pakraščiais tarsi iš Česlovo Milošo puslapių išbėga pakelės šunytis, gera yra galvoti; apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save.
– Pokalbį norėčiau užbaigti eilėmis. Noriu paprašyti, kad užrašytumėte kokį eilėraščio posmą ar fragmentą (ar savo, ar kito autoriaus), kurį norėtumėte šiandien dedikuoti sau, arba mums visiems, arba esmingą, arba tiesiog pastaruoju metu dažnai besisukantį Jūsų sąmonėje.
V. D. Didelė konkurencija eilėraščių, kuriais norėčiau užbaigti šį mudviejų pasikalbėjimą. Pati su savim lyg ir nekonkuruoju. Pastarąsias kelias dienas vis skaičiau Vandos Zaborskaitės laiškų tomą „Tai aš, rašau…“, sudarytą ir parengtą Virgilijos Stonytės, išleistą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Ir vėl suklusau prie trumputės esė „Maironis kintančiame laike“, parašytos Alfonso Pakėno prašymu 2002-ųjų metų rudenį. „Klasikinės vertybės – o Maironio kūryba tokia ir yra – turi ypatybę ramiai slūgsoti kultūros pamatuose ir naujai atgimti kaskart vis kitais pavidalais.“
Taip, tikrai, Maironio pavidalai yra daug kartų tarsi iš naujo atgimę. Dabar (laiku, kai rašoma) Maironis labiausiai esąs gyvas „asmeniškai ir individualiai“, skaitytojams susidarant „tarsi asmenines mažytes antologijas“. Ir pati pabando tai padaryti:
„Ką aš pati sudėčiau į tokią asmeninę antologiją? Visų pirma – „Ant Drūkšės ežero“, vieną gražiausių meilės eilėraščių visoje lietuvių poezijoje, dar meilės elegiją „Sudieu“ („Ir vėlei tavo liūdno veido / Neberegėsiu aš ilgai!“). Beveik visą gamtinę lyriką – „Nuo Birutės kalno“, „Rigi Kulm“, „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“, o ypač – „Užmigo žemė“. Labai gražus man eilėraštis „Tėvynės dainos“ – skaidrus ir paprastas iki naivumo, geometriškai taisyklingas, o vis dėlto persmelktas tikro jausmo. Trapus ir muzikalus sonetas „Troškimai“.
O šalia to – gražiausios J. Naujalio ir Č. Sasnausko dainos Maironio žodžiais: „Už Raseinių, ant Dubysos“, „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, – ramus ir gilus įsitikinimas, kad Maironis yra tavo kultūrinės sąmonės viena iš pagrindinių atramų, visų mūsų tautinės tapatybės neatskiriama dalis <…>.“
Nedaug kuo tepapildyčiau, Rimvydai, nebent praplėsčiau, negalėčiau apeiti „Vasaros naktų“, jo egzistencinių klausimų: „Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?“. Vandos Zaborskaitės „Maironis“ buvo mano suskaitytas, tikiuosi, kad ir perskaitytas. Disertaciją rašiau „Maironį“ pasidėjusi ant kelių.
Giliai, gal jau ir pačiam sąmonės dugne – Maironio poetinė atgailos formulė, kurioje centre man labai graži metafora – „spindi siela diemantinė“:
„Mea culpa!“ į krūtinę
Nusižeminęs mušuos, –
Spindi siela diemantinė,
Spindi ašarų lašuos.
Atgaila ir dėkingumas yra aukščiausi sielos tonai, čia jie suderinti unikaliausiu būdu. Bet gal ir ne pokalbio pabaigai atgailos tonai.
Nežinau, kodėl ir kaip tai yra, bet mano sąmonės turinyje daug atskirų posmų, poetinių frazių, metaforų; kad ir Donaldo Kajoko – apie valtį „tarp medžių baltų“: „tyliai plaukia toli nuo kitų / taip toli kad net neatsilikusi.“
Dar prisiminsiu ir priminsiu – koks didelis įvykis mūsų poezijoje buvo Judita Vaičiūnaitė. Jos eilėraštis ir lyg gražiai sušoktas šokis – su juodom kojinėm ir prie širdies slapčia nešiojama gema. Ir garsų muzika, ir piešinys – su kiemu, balkonu, langu, su pelargonijomis.
Dar sunešti pelargonijas
Dar sunešti pelargonijas
į koridorių prie lango,
dar adyti juodas kojines,
kai geltoni lapai sklando,
lyg šedevrą be klastotės
rytą spinduliu nuskaidrinti –
dar pro ašaras šypsotis
prieš apvalų, dulsvą veidrodį,
dar kasdien gilyn – į žiemą,
į vienatvės buto žiotis,
dar tą profilį kaip gemą
prie širdies slapčia nešiotis…
(1981)
Alfonsas Andriuškevičius: „Tame kosmose jaučiuosi visiškai savas…“
2020 m. Nr. 11
Poetą, eseistą, dailėtyrininką Alfonsą Andriuškevičių kalbina Gediminas Kajėnas
„Paklaustas, kas gi aš iš tikro esu – dailės kritikas, poetas ar eseistas, – nedvejodamas tariu: poetas“, – teigia lapkričio mėnesį aštuoniasdešimtmetį minintis Alfonsas Andriuškevičius (g. 1940). Jo kelias į literatūrą vedė aplinkkeliais. Ir nors poetiniam debiutui prireikė kiek daugiau nei penkiasdešimties metų, tačiau dar jaunystėje jis pasirinko filologijos studijas, o rašydamas tekstus apie paveikslus, kaip pats prisipažįsta, jau tarsi ir dirbo literato darbą. „Buvau taip parašytas“, – tiek sau, tiek ir savo skaitytojams nuolatos primena A. Andriuškevičius ir kviečia į viską: eilėraščius ir esė, istoriją ir pasaulį, žmones ir gyvenimą – žvelgti kaip į nuolatos Kažkieno rašomą Tekstą.
– Skaitant Jūsų kūrybą – poeziją, eseistiką ar dienoraščių fragmentus – neapleidžia įspūdis, kad visa tai yra dalis vieno ir to paties teksto, tik parašyto skirtinga forma ir skirtingais metais. Tartum pats rašymas Jums būtų neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis: gyvenate taip, kaip rašote, o rašote taip, kaip gyvenate… Man įdomu, kaip pats sau įvardijate, kas Jums yra rašymo praktika?
A. A. Aš samprotaučiau panašiai, tik gerokai plačiau. Sakyčiau, kad gyvenimą sudaro įvairiausios veiklos: atlieki gyvenimo darbą net tuomet, kai miegi, sergi pagiriomis ar žaidi kortomis. Šitaip žiūrint, visas gyvenimas pasidaro „vienas ir tas pats tekstas“. Tik štai šitos to teksto dalys parašytos vienomis priemonėmis, o anos – kitomis. Aišku, vieniems žmonėms svarbesnės vienos iš tų veiklų, kitiems kitos. Mano mamai labai svarbi veikla (be maldų) buvo daržų ravėjimas, tėvui – malkų skaldymas ir šienavimas. Tuo tarpu man – skaitymas, rašymas ir dėstymas. Iš čia ir kyla pagunda sujungti į „vieną ir tą patį tekstą“ tik tas svarbiąsias sritis. Kai kurie rašytojai net teigia, kad nerašydami jie jaučiasi negyveną. Bet man tai truputį juokinga… Kartoju: visas mano gyvenimas yra vienas ir tas pats tekstas. Tačiau čia iškyla svarbi problema: ar tą didįjį tekstą (gyvenimą) rašai tu pats, ar kažkas iš tenai…
Dar truputį šiuo klausimu. Kadangi visas savo gyvenimo veiklas atlieka tas pats asmuo, nenuostabu, jog jos yra panašios, giminingos. Net stilistikos požiūriu. Grubiai tariant, kairiarankis ne tik teniso raketę laiko kaire ranka, bet, reikia manyti, ir damą apkabina pirmiausia kairiąja. Tad ką bekalbėti apie stilistinį, idėjinį ir kitokį panašumą tarp eilėraščių ir esė… Juk tai parašyta to paties žmogaus. Žinoma, jei jis rašė autentiškai, ar, kaip kartais mėgstama sakyti, visu savimi. Tad reziumuoju: man „rašymo praktika“ yra tik viena iš manojo gyvenimo praktikų (nors ir priklausanti svarbiausioms), kitaip tariant – vienas iš viso mano gyvenimiškojo teksto „žanrų“. Todėl jis (šis „žanras“) neišvengiamai koreliuojasi su kitais mano „žanrais“.
– Jūsų anksčiau išsakyta mintis – „esu taip parašytas“ – leidžia ne tik į Jus patį pažvelgti kaip į tekstą, kurio perskaitymas – esminis paties žmogaus klausimas, tačiau ir daryti prielaidą, kad rašyti buvote pasmerktas, o gal palaimintas, dar gerokai iki pradėdamas tai daryti. Šia prasme Jums rašymas – tai pašaukimas, neišvengiamybė, lemtis, o gal genų kombinacija, su kuria paprasčiausiai tenka susitaikyti?
A. A. Iš Jūsų pasiūlytų dviejų būdvardžių (dalyvių?) renkuosi „palaimintas“ (nors tapti palaimintuoju tikrai nesu užsimojęs). Mat „pasmerktas“ man asocijuojasi su bėda, vargu, nelaime. Tuo tarpu „palaimintas“ – su džiugesiu. O džiugesio (kartais net pereinančio į ekstazę) kurdamas savo tekstus esu patyręs tikrai nemažai. Tiek sušmėžavus sąmonėje idėjai, su kuria galėčiau paflirtuoti, ir tuo pat metu manyje krustelėjus atitinkamo pobūdžio panaudosimai medžiagai. Tiek atėjus į galvą pirmajai „radioaktyviai“ frazei, kurioje jau glūdėdavo ne tik idėja su medžiaga, bet ir būsimo teksto stilistika. Tiek teksto rašymo bei redagavimo metu, kuomet pavykdavo ką nors pasakyti smagiai, stilingai, išraiškingai. Kai dar rašiau tik dailės kritikos straipsnius, buvau įsivedęs tokią taisyklę: jei, skaitydamas galutinai sutvarkytą savo paties rašinį, du kartus nenusikvatoju, vadinasi, tekstas prastas. Dažniausiai nusikvatodavau. Argi tai nesignalizuoja džiugesio, palaimos?
Ir dar: manęs nekamuoja vadinamosios „kūrybinės kančios“. Kai nesirašo, tiesiog nerašau, ir tiek… Beje, kadangi žmogus yra daugialypis ir daugiabriaunis padaras, tai randu savyje ir tokių briaunų, apie kurias kalbėdamas mieliau kliaučiausi žodžiu „pasmerktas“. Bet tai jau ne rašymo sritis…
Iš keturių pateiktų daiktavardžių renkuosi „lemtį“. Šiaip jau, žvelgiant buitiškai, galėčiau teigti, kad rašyti mane pastūmėjo rimtos poezijos skaitymas. Tačiau kas pastūmėjo ją skaityti? Namuose (tėvai – valstiečiai) knyga nebuvo nekenčiamas daiktas, kelios net gulėjo etažerėje. Tačiau… Tėvai palankiai žiūrėjo į smetoninių leidinių skaitymą (net jei tai buvo geltonoji literatūra), bet su nepritarimu – į tarybinės leidybos (net ir užsienio autorių) knygas. Dar: motina storąsias knygas pravardžiuodavo „plaučiais“, ir palinkęs, tarkim, prie „Odisėjos“, neretai išgirsdavau: „Vaikeli, mesk tuos savo plaučius, kam akis gadini“ (tiesa, tai negaliojo storutėliam kunigo Jono Bosko gyvenimo aprašymui, kurį kaip tik buvau skatinamas skaityti).
Mokykloje, aišku, buvo koncentruojamasi į programą, ir vienintelė persona, stūmusi mane už programos ribų, buvo puikioji rusų kalbos mokytoja Genovaitė Chmieliauskienė: tai ji kalta, kad aš ir anksti, ir rusiškai pradėjau mėginti „įkirsti“ Sergejų Jeseniną. Bet tai jau vėlėliau. O 1955 metais (buvau aštuntokas) svaiginausi ką tik išėjusia Aleksio Churgino išversta Byrono poezijos rinktine (nemažai posmų tebepamenu iki šiol), 1957 metais – Algimanto Baltakio „Velnio tiltu“… Tai kas, po kelmais, mane spyrė tai daryti? Genai? Bet… Turėjau dvejais metais jaunesnį brolį Aloyzą (neseniai mirusį). Nors augome tomis pačiomis sąlygomis, jam meno pasaulis buvo nė motais. Per daugiau nei pusšimtį bendravimo metų (kai jau buvome suaugę ir jis gyveno prie Kauno, aš – Vilniuje) nė vieno sykio nesišnekėjome apie literatūrą. Tad: lemtis, Gediminai, lemtis ir niekas kitas…
– Jei gerai suprantu, būtent rusų kalbos mokytojos pavyzdys ir pastūmėjo po mokyklos rinktis filologijos studijas. Tad tokiu būdu Jūs patvirtinate nerašytą, bet gan dažnai pasitaikančią taisyklę, kad būsimasis rašytojas turi baigti kalbos ir literatūros mokslus. Tiesa, Jūs pats padarėte geroką lankstą – pirma buvote pavadintas „dailėtyrininku“, o „poetu“ – po studijų praėjus maždaug trims dešimtmečiams. Tad, visų pirma, ką Jums davė filologijos studijos ir kodėl literatūriniam debiutui prireikė šitiek metų?
A. A. Cha, cha… Pavartojote gerą žodį, Gediminai, – „lankstas“. Ko jau ko, o lankstų mano gyvenime būta nemažai. Neketinu čia daug apie juos kalbėti, bet kartą kitą užsiminti teks.
Į pirmąją klausimo dalį tenka atsakyti neigiamai: ne rusų kalbos mokytojos pavyzdys paakino stoti į filologiją, bet jau minėtoji nežinia iš kur atsiradusi trauka (anksčiau priskyrėme ją lemties veiklai) prie knygų („plaučių“, anot mano motinos). Tačiau… Stodamas į lietuvių filologijos studijas universitete pristigau vieno balo ir teko padaryti lankstą: kad išvengčiau trejų metų kariuomenės, su tais pačiais balais atsidūriau tuometiniame Pedagoginiame institute, Rusų kalbos ir literatūros fakultete. Ir tik po poros metų buvau įsileistas į universitetą (ne be atkaklių mano pastangų, žinoma). Bet… Vis dėlto tik į rusų kalbą ir literatūrą. Na, tai ar čia ne lankstai? Beje, šito nė kiek nesigailiu: gerai išmokau minėtąją kalbą, susipažinau su rusų literatūros šedevrais originalo kalba, turėjau puikių dėstytojų. O kadangi filologynas – vienas, tai netrūko kontaktų ir su kitų specialybių studentais: geriausiu mano draugu tapo Sigitas Geda, o pirmoji žmona Gauda buvo anglistė. Be to, tolimiau ar artimiau pabendravau su būsimais rašytojais, vertėjais: Bronium Radzevičium, Bite Vilimaite, Romu Gudaičiu, Vitu Agurkiu, Povilu Gasiuliu, Teodoru Četrausku… Bet svarbiausia: jau stovėdamas ant paties „kranto“ (ir net šiek tiek sušlapęs kojas) itin aiškiai išgirdau galingąjį pasaulinio literatūros okeano ošimą…
Kodėl užtruko literatūrinis debiutas… Vėl lankstai, Gediminai. Po studijų ir vienų metų kariuomenės pakliuvau į etnografijos, o drauge – į filosofijos (konkrečiau – estetikos) bei dailės traukos laukus. Po maždaug pusės dešimtmečio etnografija atkrito (kadangi man čia nuobodu dėstyti savo biografijos faktus, tai bent jau vengsiu datų), bet pastarosios dvi „traukos“ liko.
Dėl dailės tenka pasakyti du dalykus. Vienas: čia susiradau puikių draugų (beje, pirmasis – Petras Repšys – buvo Sigito Gedos nuopelnas), kurie laikytini viena iš įsivėlimo į šią sritį priežasčių. Antras: lietuvių dailė tuo metu man atrodė paslaptingesnė, magiškesnė, modernesnė už tuometinę mūsų literatūrą. Ir dar: pirmieji mano tekstai apie dailę buvo sausi ir buhalteriški, tačiau ilgainiui jie darėsi vis literatūriškesni, todėl, rašydamas apie paveikslus, jau tarsi dirbau ir literato darbą. Ir dar vienas dar: nors sukurpdavau ir vieną kitą eilėraštuką, vis negalėjau rasti poetinio savęs; ir pirmasis poetinis kūrinėlis, kuriame išvydau save, pasirašė (tai esu prisipažinęs „Vėlyvųjų tekstų“ pratarmėje) tik 1978 metų gruodžio 21 dieną… O pirmasis rinkinys manęs lūkuriavo tik maždaug dar po šešiolikos metų… Tai taip išėjo su tuo vėlyvu debiutu.
– Stabtelėkime dar prie Jūsų pirmojo eilėraščio, parašyto sulaukus trisdešimt aštuonerių, ir pirmosios poezijos knygos „33 eilėraščiai“, išleistos, kai buvote penkiasdešimt ketverių. Šią statistiką surinkau sąmoningai atsispirdamas nuo poeto Donaldo Kajoko minties, jog poezija – tai vibracijos, galingas žaibas, todėl pakelti šiuos krūvius žmogus tegali jauno amžiaus – iki keturiasdešimties. Toliau pateikiu tikslią D. Kajoko citatą: „Po keturiasdešimties, kad priimtum vibracijų žaibą, reikia turėti gerą stuburą. Todėl poezija rašoma iki penkiasdešimties plius minus dešimt…“ Jūsų atveju – viskas absoliučiai priešingai?
A. A. Vaizduojuos, kad poezijai kurti reikalinga specifinė energija, kurią vadinu poetine. Tačiau drauge vaizduojuos, kad poetinė energija nėra absoliučiai atsiskyrusi ir užsirakinusi nuo bendrosios, gyvybinės, žmogaus energijos. Vadinasi, senkant šiajai, neišvengiamai senka ir anoji. Ir tiesiog akivaizdu, kad tai vyksta (pradeda vykti) maždaug tarp penkiasdešimties ir šešiasdešimties metų. Tačiau… Yra daugumos, bet yra ir mažumos. Tad ir šis dėsnis nebūtinai galioja nei visiems žmonėms, nei visiems poetams.
Jei ieškosime mano minties patvirtinimo pačioje poezijoje – jį nesunkiai rasime. Štai vienas mėgstamiausių mano amerikiečių Markas Strandas: savo itin puikias eilėraščių knygas „Blizzard of One“ ir „Man and Camel“ jis sukūrė jau peržengęs (o antrąją – itin toli už nugaros palikęs) tąją šešiasdešimtmečio ribą… Jei nekukliai atsigręšiu į savo poeziją, tai teks pasakyti, kad Mindaugas Nastaravičius geriausiu mano eilėraščiu laiko Aidui Marčėnui dedikuotąjį „Peizažas nebuvo jaukus…“ Deja, jis parašytas, kai man buvo šešiasdešimt su viršum. Aš pats irgi geru laikau savo kūrinėlį, dedikuotą Donaldui Kajokui, „Visatoje lyja…“ Alas, jį rašančiam autoriui (t. y. man) tuo metu buvo jau netoli septyniasdešimties…
Kalbėdamas apie poeziją, norėčiau neapsiriboti ir „žaibo“ metafora. Ji yra įspūdinga ir gana taikli. Bet man labiau patiktų „epifanija“, t. y. „apsireiškimas“. Čia mažiau griausmo ir potencialių pelenų. Nors: abi metaforos nurodo, kad poetinis kūrinys atkeliauja iš „ten“, kad jis nėra tavo paties valios pastangų vaisius, ir su tuo neįmanoma ginčytis… Tačiau sakydamas „neapsiriboti“ turiu galvoje, kad sunku, svarstant poezijos reikalus, išsiversti ir be tokios lyg metaforos, lyg sąvokos kaip kad „poetinė būsena“.
Tad poetinė būsena… Toji liguistoka, somnambuliška, sapniška, regėtojiška dvasios būklė, kuomet viską matai, girdi, užuodi ir tarsi aštriau, ir drauge – šiek tiek sukeistintai, iškreiptokai… Ji gali tave užklupti tiek sveiką, tiek sergantį, tiek ryte, tiek ir vakare ar naktį, tiek žiūrintį į žvaigždes, tiek kapojantį malkas… Be jos gero eilėraščio nebus. Bet ir jai apsilankius gali nebūti – jinai tiesiog išgaruos, ir viskas. Tačiau jei tas eilėraštis jau ima megztis, tai protui gali atrodyti, kad kalbi kažkokias nesąmones („Visatoje lyja…“), kad tave kažkur neša pati kalba ar dar kokia galia…
Beje, poetinės būsenos įmanu (ir gana dažnai) būti pagautam ir tuomet, kai skaitai gerus kitų kūrinius. Iš lietuvių poetų man šitaip dažnai atsitinka su Algimantu Mackumi: vos imu deklamuotis „Nė vienos žemės atlaužos nepaimsiu. / Ir nieko neturėsiu savo“… ir jau skendžiu skaudžiai maloniame rūke… Kadangi poetinė būsena per gyvenimą yra mane aplankiusi (tai palikdama dovanų, tai ne) tikrai daug kartų, kadangi jos „vienutėje“ esu praleidęs tikrai apsčiai valandų, tai, paklaustas, kas gi aš iš tikro esu – dailės kritikas, poetas ar eseistas, – nedvejodamas tariu: poetas.
– Kalbate apie poetinę būseną kaip tam tikrą pagavą, kuri nepaklūsta autoriui, bet priešingai – jį vedžioja, užvaldo, nuneša. Tačiau, nepaisant to, autorius kuria tam tikrose ribose – pavyzdžiui, kalbos arba estetikos. Kas formavo ir gal tebeformuoja būtent tokią Jūsų poetinę estetiką – šiek tiek romantišką, šiek tiek rytietišką, šiek tiek minimalistinę?
A. A. Manau, kad tai mano „estetikai“ (gal geriau aš ją vadinsiu „stilistika“) susiformuoti ir tebeformuotis darė įtaką ne vienas veiksnys. Kai kurie jų man tarsi žinomi. Kiti – spėjami. O apie trečiuosius – iš viso nieko nenutuokiu. Pirmiausia, žinoma, mano kūnas: nesu nei aukštas, nei pečiuitas, nei „vyras iš stuomens ir iš liemens“. Tiesiog – toks skriauznokas (nors ganėtinai ištvermingas) žmogelis, be to, dar vaikystėje bei paauglystėje persirgęs ir gausybe ligų. Beje, apie spėjamą manosios stilistikos sąsają su manojo kūno sandara gana plačiai kalbu esė „Kur šiuo metu yra mano tekstas?“.
Toliau – charakteris, taip sakant – dvasia. Nors kalbėdamas mėgstu švaistytis sąmojais (kartais gana rizikingais, net įžeidžiais) bei ironizuoti, viduje esu melancholikas (bet valios stokos nejaučiu). Ir nėra man saldesnio dienos meto už vakaro prieblandą, o metų laiko – už rudenį, kuomet, pasak Henriko Radausko, „Pasaulis miršta, silpnas ir gražus“. Visuomet žavėjausi niuansais (spalvų, šviesos), trapiems reiškiniams teikiau pirmenybę prieš „drūtus“, o liguistokam grožiui – prieš „raudonskruostį“, bet vertinau ir tebevertinu asketišką, rūstoką gyvenimo būdą.
Dar toliau – tam tikri kultūriniai reiškiniai, be abejo. Nemėgstu patetikos, grandioziškumo. Monumentalumas man prie širdies, bet labiau tuo atveju, jei jis įsikūnijęs nedidelės apimties, lakoniškoje formoje. Todėl, nors ir esu perskaitęs nemažai storų knygų, manęs niekada netraukė ilgos poemos (na, gal išskyrus Homero), iš dešimčių posmų susidedantys eilėraščiai (mėgstu tik ilgas eilutes ir pats jomis „naudojuosi“).Tad natūralu, kad, vos susidūręs su haiku (pradėjau nuo rusiškų jųjų vertimų), šiais kūriniais susižavėjau (beje, ne viename jų susijungia būtent monumentalumas ir kuklutė forma). Žavėjimasis tebesitęsia iki šiol. Iš vakarietiškosios poezijos manajam nedidelių, lakoniškų formų potraukiui labai mieli ir gražūs buvo trumpieji Ezros Poundo eilėraščiai, kuriuos angliškai skaičiau jau aštuntajame dešimtmetyje. O „romantiškumas“ – ir iš romantikų. Juk pasakojau apie savo ankstyvą meilę šlubiui Byronui…
– Jūsų eilėraščiai gan dažnai primena paveikslus, rodos, poezija – tai tapymas žodžiais. Ir ne tik todėl, kad čia labai gausu spalvų, kurios kartais net pačios tampa veikėjais, tačiau ir dėl paties poeto santykio su aplinka – jis yra stebėtojas, pasaulio, kuris gali susitraukti iki švelnyčio melsvumo alyvų žiedo ar oranžinio drugio, kontempliuotojas. Ar dailės kritiko Andriuškevičiaus žvilgsnis į dailės kūrinius panašus į Andriuškevičiaus – poeto – matymą? Ar vis dėlto tai skirtingi regėjimai?
A. A. Sutinku, kad mano eilėraščiuose apstu vizualumo, ir tuo jie susišaukia tiek su paveikslais, tiek su dailininko žvilgsniu į pasaulį, tiek su kritiko žvilgsniu į dailės (ypač „tradicinės“) kūrinį (beje, ką gi dar ten tasai kritikas galėtų pamatyti?). Taip pat neprieštarauju teiginiui, kad man kaip poetui visgi svarbios spalvos. Tačiau, kalbėdamas apie savo eilių vizualumą, drįsčiau pastebėti, kad čia nemažiau svarbūs, o gal net ir gerokai svarbesni (mano, mano požiūriu, žinoma) dar bent du elementai: šviesa ir erdvė. O jų, kaip tyčia, beveik niekas nelinkęs įžiūrėti. Na, kaip įmanoma ignoruoti šviesą, pavyzdžiui, tokiuose eilėraščiuose kaip kad „Tol temo, kol beveik visai visai sutemo“, „Štai krustelėjo blėstanti dienos šviesa“, „Mane sudomino spalvoti akmenėliai“ ir kituose? Mane ypač jaudina prieblandinė, beblėstanti arba beįsižiebianti šviesa, jos sukuriami šešėliai, josios slinktis… Pora žodžių apie erdvę. Nuo kažkurio laiko (gal labiausiai – nuo rinkinio „(prieš)paskutiniai eilėraščiai“) pajutau, kad, randantis poezijos kūriniui, vis dažniau tarytum atsiduriu tokioje lyg ir kosminėje erdvėje. Ypač, sakyčiau, tai akivaizdu eilėraštukuose „Jau čia apsipratau“, „Pasauliai sukos visiškoj tyloj“, „Miražai, taškuoti kaip dievo karvytės“… Keisčiausia, kad aš tame kosmose jaučiuosi visiškai savas, lyg čia jau būčiau buvęs ir turėsiantis vėl sugrįžti…
O atsakymą į šį klausimą norėčiau baigti tokiu pastebėjimu. Be vizualumo, labai svarbiu tiek poezijos apskritai, tiek savo eilių sandu laikau ritmą. Net kažkada esu sakęs, kad poezija – tai sujaudintas kalbėjimas, grįstas muzikiniais principais. O muzika be ritmo – išties retas fenomenas. Vėlyvesniuosiuose eilėraščiuose man labai rūpėjo, tarkim, eilučių lūžiai. Bet juk tai – irgi ritmika. Be to, be to… Skaitydamas svetimas eiles, labai žaviuosi artimais ir tolimais rimais (ypač – vidiniais), žodžių sąskambiais, aliteracijomis. Jie mane stulbinte stulbina ne tik garsiajame Edgaro Allano Poe „Varne“, bet ir Osipo Mandelštamo, Boriso Pasternako, Josifo Brodskio, kai kuriose Henriko Radausko, Jono Juškaičio, Aido Marčėno bei kitų eilėse. Gal šį elementą galima įžiūrėti ir kai kuriose mano eilutėse?
– O ar galėtumėte nupiešti savo eilėraštį? Kurį nors? O gal – bet kurį? Jei taip, kokia technika tai būtų atlikta?
A. A. Niekados apie tai negalvojau. Dabar sakau: gal nupiešti ir būtų galima. Pavyzdžiui, „Tai bent reginys“ arba „Nukrito šešėliai“. Tik negalėčiau to padaryti pats, nes nemoku piešti. Tektų ko nors prašyti. Siūlyčiau akvarelės techniką. Žinoma, išverstas iš žodinės į plastinę kalbą eilėraštis nemažai prarastų. Juk neišvengiami praradimai net tuomet, kai verčiama iš vienos žodinės kalbos į kitą… Lost in translation.
– Prieš maždaug tris dešimtmečius mūsų kultūrą ištiko tikras eseistinės kūrybos proveržis, ir būtent per šį žanrą, jo demokratiškumą, į literatūrą atėjo žmonės iš labai įvairių sričių. Jus taip pat, bent iš dalies, galima priskirti tiems, buvusiems „anapus literatūros“. Savo eseistikos rinktinę pavadinote „Sufalsifikuotais dienoraščiais“, tartum nurodydamas, kad (auto)biografija čia turi persipinti su išmone, išpažintis – su vaizduote. Sigitas Parulskis apie esė rašymą yra pasakęs, kad tai mėginimas „nusiimti kaukes – visuomenės primestas ir paties susigalvotas“. O kuo Jums pačiam tapo esė rašymas?
A. A. Man labai labai nepatinka, kai esė „esmei“ nusakyti vartojama „išpažinties“ sąvoka. Vaikystėje ne kartą esu ėjęs išpažinties ir neblogai žinau, kas tai per daiktas. O būtent: josios metu pasipasakoji savo blogus darbus, kad, gailėdamasis, gautum atleidimą. Tad būtent nuodėmių atleidimas – pagrindinis, esminis, fundamentalusis išpažinties tikslas. Tuo tarpu rašydamas esė taip pat gali šį tą papasakoti apie savuosius „darbelius“, bet – anaiptol ne tam, kad kas nors tau už juos atleistų. Jais tiesiog naudojiesi kaip medžiaga, kuri tau yra paranki paflirtuoti su vienokia ar kitokia „filosofinio tipo“ idėja, nuspalvinti tą idėją savomis spalvomis, pagyvinti ją, žvilgtelėti jon iš savosios patirties pusės ir pan., kad sukurtum patrauklų tekstą. Be to, be to… Jei išpažinties metu meluosi, vadinasi, padarysi dar vieną nuodėmę. Ogi jei vykusiai pameluosi rašydamas esė – tai kūriniui (o drauge ir skaitytojams) išeis tik į naudą: gal net susilauksi (ko širdies gilumoje bent silpnai tikiesi) ne atleidimo ir ne pasmerkimo, o publikos aplodismentų.
Panašiai būtų galima samprotauti ir apie Sigito P. minėtą „kaukių nusiėmimą“. Tiesa, kažkur ir aš, kalbėdamas apie esė, esu vartojęs tą žalingą sąvoką „išpažintis“. Bet – teigdamas, jog eseistinė išpažintis atliekama „nusisukus nuo klausyklos langelio“ (nežinau, ar visai tiksliai čia save cituoju, bet bus gerai). Vadinasi, vėlgi – anaiptol ne tam, kad gautum atleidimą, o tik tam, kad sukurtum geresnį tekstą. Ir dar. Regis, rašydamas apie Sigito P. „Nuogus drabužius“ teigiau, kad tikram eseistui reikia „ekshibicionistinės drąsos“. Teiginio neatsiimu: žinoma, kad jos reikia. Bet ir vėl (ir vėl, deja): ne dėl to, kad ką nors „išpažintum“, o kad atlaikytum nevykusį (paviršutinišką paviršutinišką) tavojo literatūrinio judesio supratimą, deja, būdingą nemažai daliai skaitančiosios publikos. Ak, toji publika… Kas gi ją akina suvokti į esė įkomponuotus autoriaus autobiografinius faktelius pirmiausia kaip jai patikėtus „išpažinimus“? Manyčiau – nesveikas smalsumas…
Kas man pačiam yra esė rašymas? Labai platų atsakymą į šį klausimą esu pateikęs „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentuose“ (p. 179–188). Tad čia belieka tik trumpai reziumuoti: man tai – literatūrinis flirtas su filosofinio tipo idėjomis, kurio tikslas – kiek įmanoma geresnis meninis tekstas. Esu labiausiai linkęs flirtuoti su tokiomis idėjomis kaip kad neišvengiama gyvenimo sąsaja su kančia (kančią laikau fundamentaliu pasaulio, gyvenimo sandu); žmogaus elgesio nulemtumas (todėl aršokai kvestionuoju „laisvos valios“ idėją); asmens nesavastingumas (juk pats „ant savęs“ matau, kad esu permainingas, takus, besikeičiantis).
– Esė „Palimpsestai“ nusakote labai daugiabriaunį santykį su tekstais, kurie nuolatos persipina tarpusavyje, persidengia, vienas išauga iš kito papildydamas vis naujomis reikšmėmis. Šia prasme ir pats esate daugiatekstis – tiek kultūriškai (lietuvių, rusų, amerikiečių, senovės kinų bei japonų poezija), tiek žanriškai (dailės kritika, poezija, esė, dienoraščiai, knygų pratarmės skaitytojams). Kokie vidiniai orientyrai būtini norint gerai jaustis, o gal net išgyventi tose „tekstinėse džiunglėse“?
A. A. Dėl tų „tekstų džiunglių“ ir orientyrų jose. Aišku, kad jos egzistuoja, aišku, kad jos yra tankios. Gyvenimo pradžioje į literatūrą (ar kitus menus) palinkusiam žmogui, be abejo, tuos orientyrus teikia mokykla (kad ir pagal programą), draugai… Vėliau, „gyvenimo nuėjus pusę kelio“, esi priverstas orientuotis pats. Bet čia atsitinka keistas dalykas: staiga pamatai, kad tu ne tiek klajoji „džiunglėse“ kliaudamasis vienokiais ar kitokiais orientyrais (nors tos klajonės niekada iki galo nesibaigia), bet, remdamasis savo jau įsigytu skoniu, dvasinėmis reikmėmis, įvairiais polinkiais bei potraukiais, „sodini“ tas „džiungles“ apie save pats.
Kaip aš „apsisodinau“ svetimų poezijų „džiunglėmis“ per pastaruosius, tarkim, trisdešimt metų? Pirmiausia įsigyju anglakalbę tos ar kitos man rūpimos poezijos antologiją. Tuomet, ją skaitinėdamas, išsirenku man „limpančius“ poetus. Po to – jau rūpinuosi gauti jų knygų. Ir daugeliu atvejų knygos nenuvilia. Taip atradau tokius galingus anglakalbius autorius kaip kad Conradą Aikeną, Elizabeth Bishop, Mary Oliver, Marką Strandą, Charlesą Simicą, Charlesą Wrightą, Sharon Olds ir kitus (Roberto Frosto, T. S. Elioto, Dylano Thomo, Sylvios Plath ir pan. taip ieškoti nereikėjo, nes jie – chrestomatiniai). Šitaip buvo susieškoti ir puikieji dvidešimtojo amžiaus japonai: Saito Mokichi, Miyazawa Kenji, Saito Fumi, Nakajo Fumiko, Kitahara Hakushu.
Labai išsiplėtė ir sutankėjo apie mane mano paties „sodintos“ tekstinės „džiunglės“! Bet kadangi tebesu ne tik savo puoselėjamose „džiunglėse“, bet ir svetimose („laukinėse“), tai po senovei praverčia draugai. Man didžiausią pagalbą jose orientuotis (čia jau pereinu į prozos sritį) yra suteikęs Laimantas Jonušys.
– Jūsų kūryboje bei kasdieniuose apmąstymuose esama ir kitų persipinančių tekstų. Šiuo atveju galvoje turiu krikščionybę ir budizmą, nuolatinį santykio su Dievu gryninimą ir vis pasikartojančias nuorodas į rytietiško dvasingumo knygas, praktiką, pasaulėžiūrą, galiausiai, balto lapo estetiką, kuri persmelkia visas Jūsų eilėraščių knygas. Būties prasmių vertikalė – bene svarbiausia Jūsų tema, kurią kontempliuojate lyg skulptūrą apeidamas iš visų pusių ir vis nustebdamas atsiveriančiu nauju jos vaizdu (čia cituoju Jūsų 2002 m. sausio 14 d. dienoraščio įrašą). Tad kaip Jumyse sugyvena, o gal nuolatos grumiasi ir neduoda ramybės tai, ką paveldėjote iš tradicijos, ir tai, ką persiėmėte, atpažinote sau iš Rytų?
A. A. Nedaug buvo mano gyvenime tarpsnių, kuomet nejaučiau anapusinės Jėgos (esė „Sniegenos ir zylės“ vadinu ją Galia) veikimo, kuomet negalvojau apie Ją. Toji Jėga, nulėmusi pasaulio sandarą, žmonių likimus bei jų veiksmus, pačią žmogaus prigimtį, vienaip ar kitaip apspręsianti ir mūsų pomirtinę būtį, man tebeegzistuoja ir dabar. Todėl jau daug metų atsainiai žiūriu į meno kūrinius (literatūros, dailės, muzikos ir t. t.), kuriuose niekaip nejuntamas josios veikimas, kur tenkinamasi socialiniais ar psichologiniais reikalėliais. Tokie kūriniai, mano nuomone, stokoja gylio, jiems trūksta „metafizinio matmens“, jie man neįdomūs. Taip, įvairios kultūros, įvairios religijos, įvairūs filosofai vadina tą Jėgą skirtingais vardais: Dievu, Sąmone, Likimu, Brahmanu, Dao, Absoliutu ir pan. Tačiau reikalo tai nekeičia: man Ji yra, man Jinai – veikianti.
Savaime suprantama, kad vaikystėje ir paauglystėje toji Jėga man buvo krikščioniškasis Dievas. Jį gavau iš tėvų. Mėginau (daugiau iš pareigos) su Juo užmegzti kuo draugiškesnius santykius, porą metų net patarnaudavau kunigui Mišių metu. Nelabai toji draugystė sekėsi. O ilgainiui (matyt, buvau taip parašytas) manyje krikščionybės vietą (be jokių dramatiškų lūžių) užėmė budizmas. Juo kliaujuosi ir nūnai. Žinoma, kad kartais svarstau, kodėl taip atsitiko, kuo budizmas man (būtent man; kitiems neperšu nieko, tai yra jų reikalas) pranašesnis už krikščionybę. Keletu tų svarstymų pasidalinsiu.
Kiekvienoje stambioje religijoje skiriu tris jos, pavadinkime, aspektus: mokymą, mitologiją ir instituciją. Taigi, pats nepatraukliausias krikščionybės aspektas man yra būtent josios susikurta ir išplėtota bažnyčios institucija su jos rangų hierarchija, jos vykdytu smurtiniu pagonių krikštijimu, kryžiaus karais, inkvizicijomis, karo kapelionais ir kitkuo. Krikščioniškojoje mitologijoje man labiausiai kliūva tai, kad čia Dievas yra antropomorfinis, kad jis elgiasi remdamasis ta pačia logika kaip ir žmogus, kad jo „būdo bruožai“ – kaip žmogaus: gerumas, meilė, pyktis, rūstumas, polinkis į sankcijas, išmintis ir pan. (jeigu Dievas – anapusybė, transcendencija, tai kaip Jam gali būti priskiriamos šiapusybinės savybės?). Patsai krikščioniškasis mokymas savo esme man yra visai priimtinas. Tik: daugiau nei pusė Dekalogo įsakymų vienokiu ar kitokiu būdu gyvuoja ir budizme. Beje, jie gyvuoja ir kitose fundamentaliose religijose.
Iš mano nuolat skaitomų budistinių knygų paminėčiau „Dhammapadą“, „In the Buddha’s Words. An Anthology of Discourses from the Pali Canon“, „The Lotus Sutra“, „Beribės įžvalgos sūtros“ (iš serijos „Mažoji Tibeto budizmo antologija“). Kas man itin patrauklu pačiame budizmo mokyme (budizmo instituciją pažįstu menkai, o jo mitologijoje man patinka, kad nėra Dievo kaip asmens, o viską lemia beasmenė jėga, kad Buda buvo ne Dievo sūnus, o tiesiog žmogus, praregėjęs, „nubudęs“ per savo paties patirtį)? Taigi: patrauklu, kad čia nuolat akcentuojamas neprisirišimas prie pasaulio objektų bei reiškinių (net prie paties budizmo siūloma aklai neprisirišti). Kad (tai išplaukia iš neprisirišimo) rekomenduojama (ne įsakoma, grasinant sankcijomis) apmalšinti savo troškimus (vaje, koks kontrastas šiuolaikiniam troškimų ištroškusiam pasauliui, apimtam įvairiausių laisvių bei teisių manijos). Kad teigiama, jog reikia tirpdyti savyje neapykantą, nuolat prisimenant, kad kiekvienas žmogus yra kenčianti būtybė, kad kiekviename glūdi buda, kaip galimybė nubusti. Kad, jei nepaisysi rekomendacijų, būsi ne Dievo nubaustas pragaru ant amžių amžinųjų, o tiesiog nusibausi pats save, apsisunkindamas savo gyvenimą, padidindamas savo ir kitų kančias, susigadindamas karmą, kuriai „atitaisyti“ prireiks gal milijonų metų…
Tiesa, turiu pridurti, kad nesu budistas, tesu tik budizmo simpatikas. Ir visa, ką čia dėsčiau apie budizmą, – ne religijotyrininko ar orientalisto, o tiesiog mėgėjo nuomonė. Tačiau… Tačiau budizmas išties padeda man gyventi.
– 2002 metais savo dienoraštį pradedate sakiniu: „Įdomu, kiek pasikeis mano rašysena iki metų galo.“ Tų pačių metų paskutiniame įraše pažymite: „Pasižiūrėjau į sausio pirmosios savąją rašyseną ir sulyginau su šia: didelio skirtumo nėra.“ Man pasirodė, kad rašyseną čia galima interpretuoti ir kaligrafiškai, kaip tam tikrą meną, vadinasi, ir kaip „literatūrinį flirtą“, o patį veiksmą – kaip patį gyvenimą, kasdienę egzistenciją, vadinasi, ir kaip „filosofinio tipo idėją“. Tačiau šis dienoraštis, ta nuo ugnies išgelbėta jo dalis, rašytas ne vienus, o keturiolika metų. Tad ar pasikeitė Jūsų „rašysena“ su paskutiniu dienoraščio puslapiu 2015 metais? O šiandien?
A. A. Taip, taip, taip… Mano rašysena nuo 2002 iki 2015-ųjų pasikeitė kuo akivaizdžiausiai: raidės prarado stangrumą, tapo apglebusios, nevienodai pasvirusios į dešinę, net – šiek tiek skirtingo dydžio; raidžių jungtys pasidarė mažiau dinamiškos, neteko buvusio energingumo… Svarbiausia priežastis, be abejo, ta, kad mane vis labiau okupavo senatvė. Antroji, menkesnė – kad 2000-aisiais sunegalavo stuburas. Galiausiai dar viena – maždaug tuo pačiu metu įsigijau pirmąjį kompiuterį ir ėmiau juo naudotis. Lig tol rašomosios mašinėlės neturėjau, visus savo tekstus, tiek ilgus, tiek trumpus, rašydavau ranka. Tad kompiuteris palaipsniui atrofavo tam tikrus įgūdžius. O šiandien manoji rašysenėlė, žinoma, atrodo dar prasčiau.
Apie patį rašymo ranka veiksmą. Aišku kaip dieną, kad jis priskirtinas tai pačiai gausybei įvairiausių fizinių veiksmų, kuriuos atliekame gyvendami, vadinasi, tikrai yra sudėtinė gyvenimo (šiuo atveju – fizinio) teksto dalis, viena iš jo (gyvenimo) veiklų. Ir, lygiai kaip kiti fiziniai veiksmai, signalizuoja apie šiojo (čia galime įterpti ir „egzistencijos“ sąvoką, juk fizinis gyvenimas neišvengiamai koreliuoja su dvasiniu) tiek laikinus, tiek neatšaukiamus pokyčius. Juk po gerų išgertuvių skaldyti malkas tikrai seksis blogiau nei prieš jas, o sulaukęs penkiasdešimties – nebebėgsi taip lengvai ir greitai, kaip būdamas dvidešimtmetis… Kai dabar pagalvojau, kokį analogišką rašymui ranka veiksmą atlieka kojos, tai pirmoji mintis, šovusi galvon, ši: čiuožimas.
Tačiau… Sutinku su Jumis, kad rašysena turi ir estetinį matmenį. Vieniems rašantiesiems šis matmuo būna svarbus, kiti yra jam abejingi. Man manosios rašysenos išvaizda buvo svarbi (apskritai esu jautrus šriftams – net ir spausdintiems). Vis dėlto sąmoningai kokio nors josios grožio, rafinuotumo, išskirtinumo nesiekiau, rašysena susiklostė savaime, veikiant įvairiausioms aplinkybėms. Tačiau, dailiai prirašęs puslapį, kartais juo pasigėrėdavau ir estetiniu aspektu. Kaip kad pasigėrima dailiai į rietuvę sukrautomis malkomis ar lygiai, švariai nušienauta pieva. Tad… Gal čia nereikia pritempinėti tos „filosofinio tipo idėjos“, bet, žlugus mano rašysenai, iš mano gyvenimo pasitraukė ir vienas iš estetinės kontempliacijos objektų…
– Skaitydamas Jūsų tekstus ir galvodamas klausimus vis susidurdavau su problema – kai eilėraščio eilutė padiktuodavo kokią idėją temai, atsakymą į ją nejučia atrasdavau Jūsų esė arba dienoraščio įraše. O ką jau kalbėti apie pastarųjų bent penkių knygų pratarmes, kuriose sudėliojate esminius savo kūrybos akcentus. Kartais net kildavo mintis, kad Andriuškevičius yra apsvarstęs visas įdomiausias temas. Vis dėlto, kuo gyvenate šiandien, ar yra temų, kurios visaip kaip bando prasmukti į Jūsų tekstus? Ar ištinka eilėraščių „apreiškimai“ vystančių gėlių ar krentančio šešėlio pavidalais?
A. A. Ne, Gediminai, naujos fundamentalios idėjos į mano galvą nebeateina, sukuosi ankstesniųjų orbitose, bet man to visiškai pakanka: juk jos fundamentalios. Eilėraščiai pas mane nebeužsuka jau kelinti metai. O štai viena kita esė vis dar tebepasirašo…
Tačiau, tačiau… Pasaulio, gyvenimo grožis, rūstybė bei įvairovė tebeprisistatinėja vis naujais ir meno kūrinių, ir fizinių reiškinių pavidalais. Antai ne per seniausiai perskaičiau puikią Sašos Sokolovo knygą „Durnių mokykla“, o šią vasarą – liuksusinį vengro Laszlo Krasznahorkai romaną „Šėtoniškas tango“ (ankstesnio leidimo nebuvau skaitęs). Prieš keletą dienų gavau MO muziejaus išleistą Lietuvos dailininkų piešinių knygą, kurioje radau įdomių, nematytų tiek man jau gerai žinomų menininkų, tiek jauniausios kartos atstovų kūrinių. Jau šią savaitę išmokau atmintinai trumpą, bet su didele gelme Federico Garcíos Lorcos eilėraštuką „Es lo mismo…“
O fiziniai reiškiniai… Na, surfinijos balkone šiemet vysta tikrai kitaip nei ankstesniais metai. O pro kitą langą žiūrėdamas į augalotą kaimyno Gedimino (Jūsų bendravardžio, kaip matote) obelį išmokstu vis labiau su ja susilieti. Įvairūs (ir jau patirti, ir dar ne) skausmai-mausmai okupuoja vis naujas mano kūno zonas. Bet juk tai irgi pasaulis, tai irgi gyvenimas…
Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“
2020 m. Nr. 8–9
Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius
„Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera, žiobarų premijos, statusas, padėtis visuomenėje, populiarumas, prestižas, įvairios nuomonės, kitos žmonėms reikšmingos menkavertybės… Kalbos tiesumu (Justino Marcinkevičiaus terminas) žingsniukais išdidžiais, kaip tie „Stalkerio“ Zonos herojai, jau daug metų pėdinu nuo eilėraščio ligi eilėraščio“, – sako šešiasdešimtmetį rugsėjo 24-ąją švęsiantis AIDAS MARČĖNAS, metų pradžioje pasitikęs tryliktąjį savo poezijos rinkinį „Ir“.
Praėjus trisdešimt aštuoneriems metams nuo pirmo sąmoningai parašyto eilėraščio, poetą kalbina kitas poetas.
– Aidai, ar atsimeni Jorge’s Luiso Borgeso apsakymą, kuriame šešiasdešimtmetis Borgesas parke atsisėda ant suoliuko šalia savęs aštuoniolikmečio, ir jiedu kalbasi, ginčijasi, ne itin sutaria dėl gyvenimo ir kūrybos prasmės, vertybių?.. Norėčiau ir aš susodinti dabar ant vieno suoliuko Aidą Marčėną, ką tik parašiusį „Šulinį“, ir Aidą Marčėną iš šios dienos. Kaip manai, ar jie žvelgtų vienas į kitą su simpatija, ar paspaustų vienas kitam ranką? Gal atsimeni, kaip įsivaizduodavai jaunystėje save šešiasdešimtmetį, ir apskritai, kaip tuo metu Tau atrodė šešiasdešimtmečiai poetai – visko pasiekę? išmintingi? nupušę? Ar pasikeitė nuo to laiko Tavo santykis su poezija (tiek skaitomų, tiek rašomų eilėraščių lūkesčiai), požiūris į rašytojų luomą, santykis su valstybe, pilietine visuomene, visu neliteratūriniu pasauliu?.. Na ir dar įdomu būtų, jei konkrečiai pasakytumei, ką pastaruoju metu skaitai, ko knygose ieškai?
A. M. Vienas filosofas, rodos, Arthuras Schopenhaueris, vaikštinėdamas su šuneliu, o gal, kaip Donaldas Kajokas, su šunele, ilgam sustojo ant tilto ir žiūrėjo į tekančią upę. Policininkui kilo įtarimas (trenktas žmogelis, ką žinai, gal – savižudis?), tad priėjęs pasiteiravo: kas, pone, esate ir ką čia veikiate? „Būčiau labai dėkingas, jei į šį klausimą man atsakytumėt jūs…“ – atsiduso filosofas.
Pusę amžiaus esu panašesnis į tą filosofą nei į tą policininką, kuris, aišku, kaip daugelis mūsų, žino ir kas jis yra, ir ką veikia, ir kokia iš to nauda. Nežinau, bet, kitaip nei filosofas, nieko nesiekiu sužinoti, tik iš nežinios į nežinią žinutes rašinėju. Šiuo požiūriu esu ir prieš penkis dešimtmečius didžiojo būties klausimo ištiktas berniukas, ir apgraibom savo pasaulius čiuopiantis „Šulinio“ jaunuolis, ir daug matęs pagyvenęs vyriškis, kuris dabar visa tai sakau nežinodamas, kas esu iš tikrųjų, nenutuokdamas, ką iš tiesų čia veikiu. Vis dar esu vienišas vaikas, vis dar esu tas jaunuolis iš šulinio, poetas Nežiniukas, kuris dar yra ir gyvenimo siaubo ištiktas vaikas, – aš, ir ne tik aš. Net nupušę visi mes esame vaikiška paslaptis. Ir šita paslaptis retkarčiais, gražiausiomis akimirkomis, beveik sutampa su poezija.
Kita vertus… Bet – ne… Turbūt ir tada, kai dėliojau „Šulinį“ būdamas dvidešimt septynerių, jei kas nors būtų ėmęs interviu, būčiau svarstęs (įpareigotas poetams lemtingų dvidešimt septynerių), kaip svarstau dabar: o jei interviu pasirodys spaudoje, kai manęs nebebus – ar neaptiksime ten per daug naivaus džiaugsmo, ar ne per mažai privalomo nemirtingiems poetams mirties nujautimo?
Gal poetai esam dar ir dėl to, kad mums rūpi tokie gyviesiems neįmanomi mažmožiai kaip mirties tuštuma ir mūsų – mirties akivaizdoje – tuštybė? Tik tiek, neturiu tam šulinio vaikiui ko daugiau ataidėti. Poetai, Rimvydai, amžiaus neturi, pradingsta, vėl kur nors atsibunda – juk žinai, Tavo poezija žino. Dvidešimt septyneri, trisdešimt šešeri ar penkiasdešimt devyneri – tas pats siaubas, tokie patys džiaugsmai. Visko per daug ir visko stoka, Vienos kraujas, ubagų balius.
Šešiasdešimties pasaulis su visais jo rašytojais toks pat gražus, tik dar kvailesnis, nei buvo dvidešimt septynerių, bet nepamirštu, kad pasaulis yra toks, koks esu pats. Tas pats, vis toks pat keistas pasaulis, kuriame poezija be valstybės – galima, o valstybė be poezijos – ne. Jokių valstybių jokie institutai, jokia pilietinė visuomenė to niekada nesuvoks ir nepakeis. Ir nereikia.
Ką skaitau? „Bhagavadgytą“, gal dvidešimt metų, iš įpratimo, po giesmę kas rytą, giesme sustyguoju dieną. Skaitant „Gytą“, ką nors dar skaityti nebūtina. Deja, skaitau, skaitinėju. Deja, beveik viską, ką siunčia likimas; jei skaityčiau vien genialias knygeles – vis tiek neužtektų gyvenimo, o gyvenimas iškryptų. Tik madingo šlamšto stengiuosi vengti, lai jį sušlamščia laikas.
Skaitau lėtai. Prie lovos mėnesį guli vis pavartoma Vytauto Kavolio „Civilizacijų istorija“, rekomenduoju, smagi, vertinga, įvairių epochų, įvairių pasaulių atstovų autobiografijomis paremta studija; vonios kambary jau pusmetį gyvena man vis labiau patinkantis Tomas Tranströmeris, turbūt kukliausias iš poetų nobelistų (Wisławos Szymborskos kuklumas – dėl aplinkos – įtartinas, parodomasis).
Knygose nieko neieškau, viską pats turiu, skaitydamas šitą turėjimą tik pasitvirtinu. Seniokiška banalybė. Arba – jaunatviška banalybė: knygose, kaip seniau, tebeieškau tiesos grožio ir grožio tiesos.
Tiesa, pastaruoju metu knygų dažniau klausausi – eidamas, važiuodamas, sportuodamas. Tų, kurių, būdamas tinginys, skaityti neprisiversčiau, arba kitų, populiariųjų, šlamščiamųjų, kurių skaityti laiko negaiščiau. Žodžiu, nuo Bertrand’o Russello „Vakarų filosofijos istorijos“ paskaitų iki Viktoro Pelevino ir Yuvalio Harario su Harukiu Murakamiu.
Be to, klausausi ir knygų, skaitytų vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje – Gabrielio Garcíos Márquezo, Vladimiro Nabokovo, Michailo Bulgakovo, Ernesto Hemingway’aus… Šiandien, kaip tyčia, klausiausi Jorge’s Luiso Borgeso – o tai jau mudviejų pokalbį laiminanti sinchronizacija iš vakar klausyto Carlo Gustavo Jungo.
– Visąlaik norėjau išsiaiškinti, ar poetu gimstama, ar tampama. Kaip manai, Aidai, ar didieji poetai vaikystėje (kai dar nerašė ir dar nė nežinojo, kad rašys) jau buvo poetai, ar jais tapo aplinkybių (konkrečių patirčių, perskaitytų knygų, sutiktų žmonių) paveikti? Kai žvelgi į savo vaikystę iš dabarties, ar pastebi kokius nors aiškius ženklus, iš kurių būtų galima nuspėti, kad kūrybiškumas, artumas su literatūra ir būtent poezija Tau būdingas labiau nei daugeliui kitų vaikų, su kuriais augai? Ar buvo kokių ištikčių, pabudinusių Tavy poetinį santykį su pasauliu, norą kurti? Na, pavyzdžiui, Andrejaus Tarkovskio „Veidrodį“ žiūrėjai lakuotame fortepijono paviršiuje, atsispindintį it veidrodyje; tas nutikimas, kai ėjai prie upės ieškoti tėvo ir pamatei raitus kryžiuočius (sakei, kad „Herkų Mantą“ filmavo?), arba kažkokia knyga, kurią užkasei į žemę kaip augalo sėklą ar lobį (jau nebeatsimenu).
Ar Tavo skaitytos knygos skyrėsi nuo bendraamžių skaitomų knygų? Ar vaikystėje mėgai poeziją? Kurias knygas dabar galėtum pavadinti esminėmis vaikystės knygomis? Ką manei apie rašytojus? Ar jautei jiems pagarbą, ar svajojai atsidurti tarp jų? Marius Ivaškevičius sakė, kad jau paauglys būdamas rašė romanus, tik tie romanai buvo kaip du vandens lašai panašūs į tuos, kuriuos tuo metu skaitė. Ar rašei arba svajojai būti rašytoju? Juolab kad turėjai dėdę rašytoją – galėjai stebėti rašytojo būtį ir buitį iš arti? Žodžiu, ar Tavo vaikystėje slypi atsakymas (nebūtinai toks pat, kaip šiandien), kodėl esi poetas?
A. M. Nerašiau. Rašytojas, juolab – poetas, būti nesvajojau, svajojau būti indėnas. Ką skaitė bendraamžiai – nepamenu. Aš skaičiau „Gulbę karaliaus pačią“, „Peliukės Micės nuotykius Kaune ir Rygoje“, „Barono Miunhauzeno nuotykius“, „Vinetu“, „Don Kichotą“, „Šveiką“, „Dekameroną“, „Tris draugus“, „Karaliaus Saliamono kasyklas“, „Knygą apie San Mikelę“, vis pavartydavau „Iliadą“ – kelis sykius, iliustracijų paakintas, net mėginau skaityti… Poezijos (daug poezijos) nemėgau ir nemėgstu.
Nederėtų šių atsakymų vertinti labai rimtai – nuspėjus klausimą užsirietė lūpų kampučiai, mano lūpų kampučiais pasekė siela, ak, nežinau, būčiau dėkingas, jei į klausimą, kaip tampama poetu, Tu, Rimvydai, pats ir atsakytum… Kartą pasakojai, kaip mokykloje apsilankęs Sigitas Geda pareiškė, kad poetu gali būti kiekvienas, o Rimvydas Stankevičius su Ramūnu Gerbutavičiumi tuoj nusprendė, kad bus. Bet, jei pastebėjai, ištarmę, kad poetais gali būti visi, iš visų susirinkusiųjų, kuriems didysis poetas kalbėjo, išgirdote tik judu.
Ir štai tiedu vaikai, kraujo broliai, Elektrėnų poetai – nes kam gi dar, jei ne poetui, šautų galvon (arba kas kitas patikėtų), jog poezijos menas pavaldus visiems? Gal tik šiedu – keistoki, platesnio žvilgsnio, periferinio matymo, nuo aukštesnio kamino žvelgiantys toliau ir giliau nei ilgesio nepaveikti jų bendramoksliai… Du draugai, du besiginčijantys bendraminčiai, kremtantys knygeles, mėginantys rašyti eilėraščius – vienodai gabūs, vienodai talentingi, vienodai kitokie… Įsukti sunkiai paaiškinamų galių, paslapčių, patirčių.
Prabėgus trims dešimtmečiams, vienas jų – bene svarbiausia lietuvių poezijos figūra, o kitas – pirmosios knygos, jei neklystu, dar neišleido. Nežinau, kodėl taip yra. Gal poeto dydis priklauso nuo jo aukos dydžio? Kiek turim – svarbu, bet svarbiau – kiek aukojam, grąžinam. Patartina – viską…
Paauglystėje ir aš turėjau draugą, kuris poeziją rašė (o svarbiausia – skaitė, suvokė) daug geriau, matė giliau, mokėjo grožį parodyti ir juo užkrėsti. Bet žinomas poetas nėra, nors ligi šiol rašo.
Kitas draugas skaitė po rimtą knygą kasdien, vaizduotės, išmonės ir avantiūrizmo turėjo dvigubai, bet poezija jam buvo nė motais, matyt, sveiko proto turėjo trigubai. Įsivaizduok, nenorėjo būti poetas, nė nesvarstė, nėra parašęs nė vieno (net dabar, gyvendamas Paryžiuje!) eilėraščio.
Kartais – tyčia, bet dažniausiai – netyčia, žodžiai – ypač ką nors svarbaus prisiminus – linkę meluoti. Ir vis tiek drįstu teigti, kad manieji vaikystės prisiminimai – teisingesni, nors tavieji mano vaikystės prisiminimai – gražesni, tikslesni, istoriją verčiantys mitu, prozą – poezija. Tačiau net vaikystėje mano pasauliai, nors ir kinematografiškai išraiškingi, vis dėto buvo proziškesni, nei Tau pasirodė: pianino veidrodyje atspindėtą žiūrėjau ne „Veidrodį“, o „Andrejų Rubliovą“ (tėvai, matyt, nusprendė, kad Joninių scenos ir visokie žiaurumai vaikui per sunkūs), knygą – „Septynis pasaulio stebuklus“ – ateities kartoms tik ketinau palaidoti, o su riteriais paupyje susitiko tėvas, ieškojęs manęs. Nors dabar, paveiktas Tavo linkusios mitologizuoti sąmonės, matau tuos teutonų vyčius iš miglos išneriančius priešais mane, ieškantį tėvo.
Beje, Rimantas Marčėnas, kaip Borgesas ar daugelis kitų, taip pat rašė apie pasimatymą su jaunu savimi. Dėdė Rimas gyveno Kaune, jo kūrybos kančių iš arti nemačiau, kelis džiaugsmus regėjau. Esu, imituodamas galimą Edvardo Jokūbo Daukšos stilistiką, sudėjęs giesmę dėdės Rimo rašytam istoriniam romanui, ji yra „Šulinyje“. Dėdę kažkodėl mačiau tėvo akimis – Rimutį, jaunėlį. Mano atmintyje – ir trisdešimtmetis, ir sulaukęs aštuoniasdešimties – jis toks ir liko: jaunas žmogus, perspektyvus istorikas, pabandęs tapti rašytoju.
Jau beveik keturių dešimčių metų, bet nesenstantis prisiminimas: dėdės apsakymą pastebi ir pagiria Jonas Mikelinskas; šią šventą dieną daug kartų minėta pavardė, Mi-ke-linskas, mano atlėpusioms ausims skambėjo lyg Dievo vardas.
Nesu tikras poetas. Šaknys – pakirstos, nedėviu tarmės apatinių (Romualdo Granausko terminas). Neturiu pirmapradžio, kaip pats sau vadinu, Širvio geno. Mano poezija labiau išmokta, įsisavinta, išugdyta nei prigimtinė. Nesu burtininkas, nesu grynakraujis, esu tik patikėjusiųjų priimtas ir magijos paslapčių mokomas žiobaras, „Aidas Marčėnas, sukūręs pats save“, anot humoro nestokojusio burtininko Marcelijaus Martinaičio.
Yra toks šlykštus priežodis: nepakeičiamų žmonių nėra. Nėra pakeičiamų poetų – jei poetą galima pakeisti kitu, vadinasi, jis ne poetas, o žiobaras, žmogus. Mane galima pakeisti bet kuriuo iš nepakeičiamųjų, ataidėsiu visus, kad tik jų būtų.
– Mėgai poeziją ar nemėgai, laikei save žiobaru ar kūrėju iš Dievo – vis tiek ėmei rašyti eilėraščius, žodis „poetas“ ilgainiui tapo tiksliausiai Tavo laikyseną ir veiklą apibūdinančiu žodžiu, ėmei leisti knygas, jau pirmąja („Šulinys“, 1988) atkreipei literatūros pasaulio dėmesį, po antrosios („Angelas“, 1991) tapai ryškiausiu jaunos, jau nebe sovietinės lietuvių poezijos atstovu bei kultiniu (deklamuojamu atmintinai, dainuojamu, dievinamu, kopijuojamu ir plagijuojamu) jaunimo poetu, trečioji („Dulkės“, 1993), jei neklystu, pelnė Tau „Poezijos pavasario“ ąžuolo vainiką… Pats (tuo metu abiturientas, pirmų kursų studentas) skaičiau minėtąsias Tavo knygas, todėl savo kailiu galėjau patirti – tai ne atsitiktinumas, ne akla sėkmė ir ne mada – tai poezija, kuri netgi ne tiki – žino, kad Dievas yra, o kartu pati yra Jo buvimo įrodymas. To, ką radome šiose knygose, tikrai negalėjo parašyti atsainiai į poeziją ir jos galias žvelgiantis žmogus, nemylintis, kaip sakai, poezijos, mažai teskaitantis ir eiliuojantis tik iš neturėjimo ką veikti. Todėl – geruoju prisipažink – kas ir kada Tavo gyvenime (ar sąmonėje) įvyko, kad ėmei rašyti eilėraščius? Kada ir kodėl tai tapo, kaip kitados rašei savo dukrai: „svarbu, sakyčiau – svarbiausia“?
Tuo metu, kiek atsimenu, siaubingai gėrei, „pagiringame“ sovietiniame laike gyveno ir visa Lietuva, Glavlito letena jau nebuvo kietai sugniaužta, bet juk negalėjai manyti, kad jos nebus… Bohemiškam hipiui Aidui sutramdytų rašytojų ložė, kokia ji tuomet buvo, turėjo atrodyti labai atgrasi, tad karjeristinių sumetimų tikrai negalėjai turėti. Tad kas lėmė tokį ūmų Tavo vidinio poeto „nubudimą“? Gal Vytautas Kernagis, kaip tik tuo metu išėjęs į sceną su Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos ir kitais poezijos tekstais? Beje, ar tiesa, kad jūs su V. Kernagiu baigėt tą pačią mokyklą? O gal labai panašų į anuometinį Tavąjį gyvenimo būdą gyvenęs anų laikų kultinis Pilies gatvės poetas Rimas Burokas? Beje, ar buvot pažįstami asmeniškai? Neišsipildžiusi aktorystė? Naktinis Botanikos sodas? Bičiulystė su šių laikų Vydūnu – Dainiumi Razausku? Meilė? Angelas? Kas?
A. M. Puolęs angelas Rimas Burokas mane vadindavo Aydu, erzindavo: tu, Aydai, visas mano panas nuviliosi. Būdavau pamalonintas, ėjau septynioliktuosius… Moku jo eilėraštį, kuris publikuotas nebuvo, apie kurį niekas nieko nežino, skirtą mergaitei, kurios seniai nebėra, dabar priklausantį man – tai didelis turtas.
Į laisvę poeziją budino ne tik tragiško likimo Rimas Burokas. Tragiško likimo lietuviškai ir rusiškai kūręs Borisas Lazukinas buvo ne menkesnio kalibro poetas, bet netapo tiek kultinis, nedaug kas jį žino, o žinoti derėtų visiems…
Turiu paminėti ir draugystę su Robertu Daniu, su kuriuo gyvenimo poezijos patyriau daugiau nei su bet kuo kitu. Robertas turėjo Širvio geną – bare, kompanijoje galėjo čia pat suimprovizuoti tvirtai surimuotą eilėraštį ar butelį Gorbačiovo dykumoje. Tik toliau, kaip ir Paulius Širvys, su tuo genu nenukeliavo. Su Robertu buvome daugiau nei broliai, mes buvome draugai, kuriuos nelaimėje pažinsi, bet apie tą nelaimę, kurią apibendrintai galiu pavadinti poezija, postringauti mudviem buvo tabu – labai jau skyrėsi požiūriai.
Baigiau dvidešimt antrąją, Antakalnyje, Vytautas Kernagis mokėsi, rodos, dvidešimt trečiojoje, Brode; skirtingu laiku abu ant Tauro kalno lankėme Karalienės dramos būrelį, šis faktas man buvo labai svarbus, bet tai, ką čia vardijame, mėgindami iš manęs išsidrožti tikrą, į kitus panašų poetą, – tik kaukės, drabužiai, migla, gražūs ir negražūs paviršiai.
Taip, visi šie ir daugelis kitų dalykų – jaunas, neprotingas gyvenimas, aistros, nelaimingai laimingos ir laimingai nelaimingos meilės, žmonos, meilužės, nepriklausomybės ir priklausomybės, netikėtos ir nuspėtos mirtys, „viskas dar prieš akis“, „viskas baigta“, „būti ar nebūti“, aktorystė, nepakeliama scenos baimė, draugystė su Dainiumi, kitais dangaus ir žemės šviesuliais, muzika, visi Tavo minimi asmenys, kuriuos, išskyrus Vydūną ir gal Dievą, neblogai pažinojau, – žinoma, visa tai kokią nors įtaką mano „vidinio poeto“ laisvėjimui darė, bet poezijos ieškota kitur – toliau žmonių, arčiau savęs, / greta šešėlių su šviesa / gyventi mirusių poetų. Ramybėje, tyloj…
Štai kas mano gyvenimui ir sąmonei nutiko saulėtą tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt antrųjų metų birželio rytą šiaurės vakarų Lietuvoje, štai kas nesąmoningai privertė parašyti pirmą sąmoningą eilėraštį: beprotiškai dūzgė jazminas.
Gal netikslu sakyti, kad poezijoje jaučiuosi žiobaras – poezijoje, kaip ir gyvenime, esu Aidas. Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera, žiobarų premijos, statusas, padėtis visuomenėje, populiarumas, prestižas, įvairios nuomonės, kitos žmonėms reikšmingos menkavertybės.
Kalbos tiesumu (Justino Marcinkevičiaus terminas) žingsniukais išdidžiais, kaip tie „Stalkerio“ Zonos herojai, jau daug metų pėdinu nuo eilėraščio ligi eilėraščio, pripėduoju, pakeičiu kryptį kitos nežinios link, toliau pėdinu kalbos tiesumu – šitaip saugiai per gyvenimą keliauti norėčiau, kol tiesos apsuptyje ištiks paskutinis eilėraštukas – kurio išreikšti nespėsiu, dėl kurio ir stebiu šį keistą ir įdomų gyvenimą. Daugiau nieko.
Nežinau, klydo ar neklydo Sigitas Geda, teigdamas, pripažindamas, prisipažindamas, kad visa poezija yra religinė, bet pamėginsiu nusakyti savo poezijos „religingumo“ fenomeną, savo, kaip vieno rimto kritiko įžvelgta, „religinio poeto“, nerimtą santykį su religija. Katalikybėje, kurios religinei tradicijai formaliai priklausau, Dievą seniai užstoja Bažnyčia – tai turbūt teisinga, nenorėkime, kad pasaulis su visais savo ingredientais nebūtų pasaulis – Dievo karalystė ne čia, Dievo karalystė yra ten, kur nei sėja, nei pjauna paukšteliai laisvi, / kur žydi garstyčios ir žirniai.
Nors nuo seno esu Dievo nerandantis agnostikas, bet tuo pat metu, žvelgdamas kita akimi, pusrutuliu, tūkstantmečiais, kitų žmonių tikėjimais ar dar dievai žino kuo, jaučiuosi ir kaip gnostikas, svaigstantis panteistas, kuriam Dievas yra visur. Jaunystėje tirpau, atradęs ar išradęs budistinį pasyvų „Dievas yra, Dievo nėra – štai kur tiesa“ – gražų kaip Bašio haiku, bet nebeveikiantį.
Mano „religinių“ potyrių intensyvumą, galingąsias priešybes sutaikyti, nuraminti, sutapatinti geba tik Permanentiškai Kuriamos Poezijos Bažnyčia (PKPB). Jei poezija įrodo Dievo buvimą, kuo, kaip modernus vėlyvosios antikos žmogus, abejoju, net jei Tau tik pasirodė, kad poezija įrodo Dievo buvimą ar žino Jį, net tada, šių laikų Dante’e, mudviem, poezijos keliu žengiantiems skradžiai į išsigelbėjimą, šalutiniai reiškiniai neturėtų rūpėti.
– PKPB? Gražu. Ir tikra. Manau, kaip tik dabar tinkama vieta ir laikas ištraukti iš už poetinės virtuvės kulisų vieną prisiminimą apie tai, kaip pirmą kartą pajutau tą PKPB realiai egzistuojant ir supratau, kad tarp gyvųjų visada buvo, yra ir bus jos vyskupų. Dirbom tuo metu prie Tavo redaguojamos mano knygos „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ – buvau tiesiog įsimylėjęs kiekvieną tos knygos žodį, tad kažkurio Tavo taisymo užsispyręs, nors užmušk, nenorėjau priimti. Tuomet Tavo kantrybė trūko ir pasakei: „Manai, kad taisydamas noriu tave numenkinti ir parodyti savo viršenybę? Labai klysti – man rūpi lietuvių literatūra, o ne kažkoks Stankevičius ir jo savimeilė.“ Štai tada ir supratau, kad PKPB esama, tik šio termino dar nebuvai pasakęs, tad sau vadinau šią erdvę „Mirusių poetų draugija“. Supratau, kad esi oficialus jų vietininkas mūsuose ir pasijutau mažu egoistuku, matančiu poeziją tik kaip savo būties dalį – nejaučiančiu jos kaip ištiso pasaulio, ne manimi prasidėjusio ir ne su manimi pasibaigsiančio.
Jausti tęstinumą ir atsakomybę daugiau nei vien už save – šitai turbūt ir išskiria PKPB atstovus iš visų likusių eilėraščius rašančiųjų būrio? Pagal tai jie vienas kitą ir atpažįsta? Galbūt ta atsakomybė daugiau negu vien už save Tau ir suteikė drąsos paskelbti spaudoje sveikinimą Salomėjai Nėriai „Su gimtadieniu, Poete“ tuo metu, kai S. Nėries vardas Lietuvoje skambėjo išimtinai tik kaip keiksmažodis? Nebijojai prarasti gerbėjų? Juk kultinis jaunimo poetas, o čia – Nėris? Antai, kai Tomas Venclova viešai išjuokė Sigito Gedos poeziją, kai kurie mano kartos poetai, ligi tol save laikę S. Gedos gerbėjais, akimirksniu sutiko su T. Venclovos nuomone, nes nuo gyvųjų ginti mirusiuosius – labai nedėkingas reikalas.
A. M. Rimvydai, net krūptelėjau. Aš nerimtai, PKPB – tik linksma abreviatūra ir dar linksmesnė Bažnyčia, beveik anekdotas. Suimprovizavau, kelioms akimirkoms „įsteigiau“ Bažnyčią – idėją, metaforą, laikiną prieglobstį šelmiškai minčiai. Tuoj, svorio neatlaikiusi, grius, subyrės, ačiū Dievui, o Tu ją, jau nykstančią, ramstai ideologiniais pastoliais. Nelengva mums, pranašams, / bylą byloti, suprastiems būti… Liūdniausia, kad nebedaug „šiuolaikinių“ žmonių suvoktų, jog ir šiame sakinyje nekalbu rimtai, tik autoironiškai ironizuoju. Musulmonų religinė tradicija Jėzų Kristų pripažįsta kaip vieną iš pranašų. Gal pasiseks ir liksiu nenužudytas, jei suklysiu ir išreikšiu savąjį nesupratimą: Jėzus Kristus – kitoks, anaiptol ne rūstus kaip Senojo Testamento pranašai ar visų rūsčiausias Alacho vietininkas. Žinai kodėl? Sakysi: Dievo sūnus? Nežinau, galimas daiktas. Bet svarbiausia, kad Kristus, šelmis, šypsosi ta šypsena, kurią pažįstu, Jėzus, nenaudėlis, kalba nerimtai, o tik nerimtai, šypsantis, besišypsant nerimtai pasakomi patys rimčiausi, patys tikriausi dalykai. Čia jau be šypsenos, čia – Geroji Naujiena, Geroji Viltis ir Naujoji Vilnia. Vėlu mokyti, mokytis nevėlu.
Besidominčiuosius bemaž trisdešimt metų bergždžiai bandau įtikinti, kad nuo poezijos, juoba – dėl poezijos, nealpstu, esu skeptikas, man patinka nedaug eilėraščių, mano knygos – nepatinka, gerbėjai ir gerbėjos, išskyrus Viktoriją Daujotytę ir Kristiną Baranovaitę, nerūpi, bent dvidešimt metų jaučiu: kalbėk nekalbėjęs, aušink neaušinęs – girdės, ką norės, svajos apie save, save pagal save, savaip, pasaulį pagal save, mane pagal save, bet vis tiek, kaip paskutinis kvailys, tūkstantį šimtą vienuoliktą kartą kartoju: atrodžiusios pakenčiamos, kai jas rašiau ir dėliojau, mano knygos manęs netenkina parašytos; kassyk išgyvendamas įtampą ir neviltį, pasaulin jas leidžiu tik dėl to, kad reikia išmėžti sąmonės tvartus, apsigaudinėjant, guodžiantis, kad kokybiškų trąšų, organikos, kaip ir didelės, „amžinosios“ poezijos, yra nedaug. Išleistas savo knygas noriu kuo greičiau užmiršti, nežinia kuo apsvaigintiesiems linkiu greičiau pasveikti. Tokia jau ta „išvirkščioji puikybės pusė“. Prarasti gerbėjų nebijojau ir nebijau, prasti tie gerbėjai, jei neužjaučia Salomėjos Nėries, Knuto Hamsuno, Ezros Poundo, kuriuos suviliojo patrauklios, rojų žemėje žadančios rudų, juodų, raudonų ar žalių niekšelių ideologijos. Jautrių, talentingų, laimės žmonijai trokštančių naivuolių kūrybai ir estetinių, ir etinių priekaištų turiu mažiau nei dažno teisingojo teisybėms. Suprantu projekcijas ir apercepcijas žmonių, nedrįstančių pažvelgti į tiesos veidrodį, į save, savo seklią, todėl kraupią bedugnę, bet manau, kad negražu mušti silpnesnius, talentingesnius, iškilesnius, jei šie patikėjo pasaka, kuria nuo neatmenamų laikų tikėjo milijardai kvailių: užvakar buvo aukso amžius, vakar ištvėrėme tamsybių laikus, šiandien kursime šviesų rytojų, rytoj vėl gyvensime aukso amžiuje, gerovės valstybėje.
Žmones, priimančius mano eilėraštukus, įsivaizduoju ir kaip suprantančius, „kas Dievo – Dievui, kas imperatoriaus – imperatoriui“, įsisąmoninusius „neteisk, ir nebūsi teisiamas“, beigi – jei jie tikrai mano gerbėjai – „neteisk, net jei dėl to teisiamas būsi“. Apie kokią ten drąsą klausi? Ėjo jubiliejiniai Salomėjos Nėries metai. Perskaičiau „Prie didelio kelio“, krestelėjo. Sigitas Parulskis pasiūlė apie tai parašyti. Parašiau, ką maniau. Nebuvo jokio pilietinio žygdarbio, tiesiog tėvai mane auklėjo, kad žmogaus žodžiams derėtų sutapti su mintimis, o mintims – su veiksmais. Nežinau, gal prarastuosius gerbėjus tėvai auklėjo kitaip?
Su Algimantu Kunčiumi dairantis po baigiamus statyti dar tuščius Valdovų rūmus, pomirtinį valdovo AMB žaisliuką, pasiteirauju, kodėl Algimantas, visada visur viską veik nepastebimai fiksuojantis savo fotoaparatuku, nieko nefotografuoja. Maestro nusišypso: nėra ko, čia viskas kaip reikia. Nenorėčiau parašyti knygos, kurioje viskas kaip reikia. Gal ir Tu tokios niekada nerašyk ir atleisk, kad tada, sakydamas, jog man rūpi lietuvių literatūra, šiek tiek gudravau. Žinojau, kaip lietuvių literatūra, poezija rūpi Tau – todėl tai buvo mano paskutinis, stipriausias, kiek prisimenu, užsispyrėlį sutramdęs argumentas. Man rūpi tik gerai atliktas darbas, pagal išgales kiek galima tiksliau sustyguota redaguojama knyga, kiekvienas tos knygos eilėraštis, kiekvienas to eilėraščio žodis, nes įsimylėjėlis – juk žinai – savo meilės objekto trūkumų nepastebi. Bet gal tai ir yra tikrasis – vėlgi pagal menkas mano išgales – rūpestis lietuvių poezija, lietuvių literatūra?
Kiek savo gyvenimą bevartyčiau, bestyguočiau, beredaguočiau, kiek naujo besužinočiau, patirčiau, bet paauglystėje tėvų bibliotekoje tuo pat metu greta viena kitos atrastos ir pritrenkusios didžiosios lietuvių poezijos priešybės – Lietuvai kaip krabui vėl išropoti paliepęs Sigitas Geda ir kitas poetines tradicijas, pasaulinį standartą, gerą literatūrinį skonį lietuvių poezijos medin sėkmingai skiepijęs Tomas Venclova – man lieka svarbiausi poetai, In ir Jan, monada.
Todėl ir aš sutinku su tuo, ką apie Sigitą Gedą sako Tomas Venclova. Ir su tuo, ką apie Tomą Venclovą sako Sigitas Geda. Teisūs abu. Palikim titanus grumtis, poetai nemiršta, eime namo.
– Šaipaisi iš manęs, kad viską esu linkęs mitologizuoti ir simbolizuoti, bet juk ir Pats atsimeni, kai, atėjęs manęs aplankyti į „vieną tokią“ ligoninę, atradai gulintį ne tik „Tavo“ palatoje, bet ir „Tavo“ lovoje. Ir net jei po to įvykio slapčia ėmiau manyti, kad prieš Tave toje palatoje ir lovoje gulėjo Sigitas Geda, dar prieš jį – Vytautas Bložė, dar prieš jį – Paulius Širvys, mitologizuoju ne aš, o kažin kas kitas. Tad prašom nesijuokti iš mano reakcijos į „anekdotą“ apie PKPB – tokia bažnyčia tikrai yra, ir, matyt, esama konkrečių iniciacijos ritualų.
Noriu klausti apie priklausomybes – kaip manai, kodėl „velnio lašai“ veik visuomet yra slenkstis, o neretai – ir pagrindinis poeto konkurentas jo kūrybiniame kelyje? Kodėl didesnioji dalis poetų turėjo, turi ar turės (?) per šitai perlipti? Alkoholizmas – tai poeto nuopuolis ar neišvengiama tapsmo fazė? Vienas dailininkas iš kino filmo ištarė: „Mes, menininkai, turime viena chromosoma daugiau.“ Herkus Kunčius sakė: „O tai ko man negert, jeigu aš talentą turiu?“ Kodėl gėrei ir dėl ko metei gerti Tu? Ar girtas (pagiringas) esi parašęs eilėraščių? Tomas Waitsas, paklaustas, nuo kurio savojo albumo nebegeria, tyčia neatsako: „Jeigu yra kokybinis skirtumas – patys turėtumėt jausti, o jei nėra – kam apie tai kalbėti?“, bet vis tiek smalsu – nuo kurios knygos blaivus esi Tu?
A. M. Liudiju. Kopdamas laiptais į Skaistyklą Žemėje, sumaniau papokštauti, nudžiuginti kolegą poetą: tai ką, Rimvi, mano lovoje gulinėji?.. O jei taip ir buvo, jei poetą „savo“ lovoje ir užtikau, vis tiek niekas nepatikės: jiems „taip nebūna“. Poetams – būna. Cituoju Eugenijų Ališanką: „Kelionei baigiantis Kašane nusprendžiu nusipirkti miniatiūrinį persišką kilimą <…>. Kai jau sutariame dėl kainos, pardavėjas paprašo lukterėti, dingsta už durų ir netrukus grįžta su maišeliu. Čia dovanėlė prie kilimo, sako. Maišelyje aptinku Rumi poezijos knygą persų kalba su nuostabiomis iliustracijomis. Iššoka akys – aš ką tik baigiau versti Rumi knygą į lietuvių kalbą!“ (esė „Ilga kaip šimtmečiai naktis“, „Literatūra ir menas“, 2020 m. Nr. 1).
Kai kadaise Kęstutis Navakas pasakojo, kaip, beverčiant Edgaro Allano Poe „Varną“, varnas įskrido į palėpę, – netikėjau, dabar žinau – atskrido ir tupi.
Jokie čia stebuklai, tik minėtoji Jungo sinchronizacija, A. Marčėno, kurį turbūt skaitei, metafizinis pokštas, humoras. Turintiems sielą taip nutinka kasdien, tik ne kasdien tai pastebime. Tokia jėga, kaip mudu tąsyk Skaistykloje, kaip Eugenijus Irane, esu bloškiamas ir prikeliamas kartą kitą per metus. Kitą kartą būna ir stipriau, dažniausiai – kelionėse, praėjusią vasarą net pora nepamirštamų atvejų, vienas – Latvijoje, Kolkos rage, kitas, prasidėjęs Kroatijoje, Rijekoje, po kelių dienų baigėsi Čekijoje, Olomouce.
Mano bičiulis psichoanalitikas kvatoja ir aiškina metafizinių komedijų liudininkams: su juo dar ne to patirsite! Žino, neraliuotas jungistas, ką sako.
Šios dienos sinchronizacija – nesudėtinga, eilinė, klasikinė: Karaliaus Mindaugo tilto stotelėje laukiu troleibuso, galvoju apie seniai matytą šiąnakt sapnuotą, vakar aprašytą žmogų, privažiuoja septynioliktas, į kurį lipsiu, prasiveria durys ir štai – tas žmogus prieš mane. Nesuprasdamas šių patirčių prigimties, pamanyčiau, jog kraustausi iš proto, o gal džiūgaučiau: manimi, per mane, mane kažkas mitologizuoja; ne aš šaipausi, šaipomasi manimi!
Nesišaipau, Rimvydai. Jei nebūčiau toks tobulas, šiek tiek net pavydėčiau Tau šio veislinio, milijono verto Pegaso – unikalaus gebėjimo čia pat sukurti gyvą mitą, nes mitas yra ne tai, kas patirta, o tai, kaip patirtis išreikšta.
Nesišaipau, tik švelniai ironizuoju, o ironija – literatūrinis tropas, be kita ko, sukuriantis saugų atstumą tarp individualybių, juolab – asmenybių, vieno poeto ir kito poeto toje pačioje priklausomybių ligoninės lovoje. Ironija nėra kalavijas, ironija yra skydas, su pašaipomis, psichologiniu smurtu, tad su patyčių, kaip ir su virvelinės keramikos kultūra, nesietina. Ironiją turėtume puoselėti, saugoti, jos nesuprantančio dirbtinio intelekto apsuptyje įrašydami į raudonąją žmogiškumo knygą, nes teisūs, bet tonacijų neskiriantys kovotojai su patyčių kultūra bei gudrūs kaip žalčiai kompiuteriai baigia šį proto galąstuvą, šį sielos gyvumo indikatorių sunaikinti.
Mudviejų „poeteologinė“ polemika – beprasmė, tikime tiek pat, tą patį, tik skirtingai: Tu – šventai tikėdamas, aš – šventai abejodamas; Tau poezija – sakrali erdvė, man – ne tik; Tau – bažnyčia, Eduardui Mieželaičiui – laboratorija, man – tuščia vieta, kaip ir pats esu ne sykį vadintas. Mažai kam rūpimà, nedaug kam prieinamà, todėl ir tuščia. Tuštuma, kurioje su savo tuštybe jaučiuosi saugiausias, kurioje gyvenu, aidžiu ir, skatinamas patraukliomis kaukėmis besidangstančios puikybės ir egoizmo, misdamas protu ir širdimi neaprėpiamais tuščios vietos ištekliais, dauginu tai, ką mielai šlamščia laikas.
Tiesiog parazito daina, galėčiau Holivudo tarifu nebrangiai parduoti Tomui Waitsui, bet kam jam, jis ir pats tokių prisikrioks. Be „kokybinio skirtumo“. Tik va nuo jo naujausio albumo praėjo devyneri metai. Nebesuskaičiuoju, bet mano blaivybei turbūt šešiolika – gražuolė, o dar ir gudri!
Skaistyklos psichologė pasitaikė dar ir mano gerbėja, išmintingi psichologės draugai jai buvo padovanoję „Dulkes“, pridurdami: šitas vaikinas greitai bus tavo pacientas. Ji – kantri, aš – stiprus, sąmonė į sąmonę susidūrėme tik po dešimtmečio (tai irgi sinchronizacijos pavyzdys, netgi šiek tiek atskleidžiantis, kokiais būdais toji sinchronizacija veikia). Kartą, per grupinės terapijos seansą, paklausė: jei tektų rinktis – poezija ar blaivybė – kurią rinkčiausi? Nesvarstydamas pasirinkau blaivybę, bet niekas, ypač psichologė, nepatikėjo. Poezija pasirodė esanti ne tokia pavydi, kaip Sigito Gedos paprotintas maniau. Dabar gyvename trise – poezija, blaivybė ir aš. Priglaudusi mus Viliūtė neprieštarauja.
Nebegeri, tai koks tu poetas? Aš eisiu ligi galo! – liūdnai linksminosi Pėteris Brūveris, priešpaskutinis mano latvis, vienas gražiausių nudrengto amžiaus poetų. Pasilinksmino, paliūdėjo ir mirė. Gintaras Beresnevičius, artimiausias buvusio gyvenimo pabaigos draugas, taip nekalbėjo, bet jaučiau, kad šitaip galvoja. Pagalvojo, pagalvojo ir mirė… Visos mano knygos – blaivios, išgėręs nieko nesu ne tik parašęs, bet ir rašęs. Rašiau, kad negerčiau, gėriau, kad nerašyčiau. Kai apžvelgiu, kiek prirašyta, matau, kad gėriau retai, mažai, ne ką daugiau nei draugeliai, neišskirtiniai neišskiriamieji: Edgaras Allanas Poe, Paulis Verlaine’as ir Kęstutis Navakas.
Užgrūdinančio arba nužudančio brolio alkoholio vaidmuo literatūroje neaiškus, vaidmens kilmė – sena ir miglota, netgi, sakyčiau, mįslinga. Pats Valdemaras Kukulas, rašęs studiją apie tai, nieko aiškesnio neiškapstė. Man, kvailiui, kaip visada viskas aišku: iš girto Dioniso kulto kilo orfikų judėjimas, o Orfėjas, kaip žinom, garsus ne tik tarp mąstytojų, bet ir tarp poetų, šlovė Dionisui!
P. S. „Nežinau, kokia to prasmė, bet gerai…“ – išgirdęs apie mano apsisprendimą negerti, nusprendė Arvydas Šliogeris. Dėl ko gėriau? Priežasčių daug ir tuo pačiu – nė vienos. Nesinori kartoti bendrų banalybių, gal tik: gyvūnams būdinga svaigintis. Žinau, kodėl negeriu. Ir Tu žinai… Žino ir toji, su kuria, anot Epikūro, prasilenksime: kai aš esu – jos nėra, kai ji ateis – nebus manęs. Išmintis, verta dviejų tūkstančių trijų šimtų metų senatvės, per tiek laiko ir banalybe tapti ne gėda.
P. P. S. Klausime minimas dailininkas, turintis papildomą chromosomą, kaip ir dauguma menininkų – dirbtinis, suvaidintas, o Herkus Kunčius – draugas ir sugėrovas – be papildomos chromosomos, tikras. Talento, jei turi, nepragersi, pragersi, jei turi, gyvenimą, – smulkmena, jei turi talentą. Pritariu Herkui.
– O ar sutinki, kad poezijos skaitymas ir kūrimas – taip pat yra savita priklausomybė? Na, sakai: „išsimėžti tvartus, galvą ir širdį“ – galbūt, bet ar nedalyvauja tame nuolatinis aukštųjų būsenų ilgesys (kalbu apie tą ištirpimą kūrybos procese, kai nustoja tiksėti laikas, dingsta it nebuvę visi rūpesčiai, skausmai, ne tik visuomeniniai, bet ir asmeniniai reikalai, tas būsenas, kai esi labiau eilėraštis nei žmogus) – noras nuolat ten grįžti? Klausiu, nes Tau, kaip suprantu, kūrybos procesas – gerokai svarbiau nei rezultatas (kuris, kaip sakei – Tavęs niekada netenkina)? Ar skaitai, beje, bent retsykiais senas savo knygas?
Ką manai apie Donaldo Kajoko nustatytą „poetinio amžiaus“ ribą (penkiasdešimt metų, plius minus dešimt)? Ar ji yra? Ar iš tiesų poetinius virpesius su amžiumi ima keisti proziniai virpesiai, ar aštrėja noras rašyti romanus, prisiminimus? Ką manai apie vienam poetui „leidžiamą“ maksimalų knygų skaičių? Mantas Balakauskas sako, kad derėtų stengtis „sutilpti“ į penkias, daugiausia dešimtį knygų. Ar stengies save kaip nors riboti, normuoti, rūšiuoti, sumuoti, blizginti amžinybei? Ar dar apsvaigsti nuo poezijos? Ar niekad nepasijunti nugyvenęs tuščiai, ne tam atidavęs savo dienas, jėgas bei širdį?
A. M. „Ši priklausomybė – absoliuti, despotiška, bet ji ir išlaisvina. Nes kalba, būdama visados vyresnė už rašytoją, dar turi milžiniškos išcentrinės energijos, kurią kalbai suteikia jos laiko potencialas – t. y. visas ateities laikas“, – apie priklausomybę nuo kalbos, nuo poezijos kalba Josifas Brodskis. Ataidėdamas akcentuoju žodį „išlaisvina“. Priklausomybė nuo kalbos, priklausymas poezijai yra mano nepriklausomybė. Nuo paaugliškų pasaulio kvailybių, nuo siaubingai riboto savęs, nuo savo kompleksų legiono.
Yra toks frazeologizmas – autoriaus nežinau ir žinoti nenoriu: jei Dievo nėra, tai galima viskas. Ir yra klausimėlis, klausia Donaldas Kajokas: jei viskas galima, tai ar galimas saikas? Mūsų priklausomybių priežastys yra peržengtos – ar mūsų pačių, ar tėvų, protėvių – saiko ribos. Saikas, tik saikas turėtų būti tobulo žmogaus priklausomybė – ne viskas galima net tada, kai galima viskas.
Joks žmogus – net popiežius – nėra tobulas. Juoba poetas, kuriam netobulumas – kaip kuras raketai į žvaigždes. Jei nerūpėtų rezultatas, tai ir procesas nerūpėtų. Abu rūpi, abu netenkina. Kartais labiau netenkina procesas, dažniau – rezultatas, o procese dalyvaujantys demonai ir dievai netenkina, reikalaudami nedelsiant susimokėti už vis didesnes kūrybos kaifo dozes ir abejotinus rezultatus…
Apie ką tai? Apie mane? Nežinau, bet knieti vėl kelioms akimirkoms įsteigti kokią nors Bažnyčią arba riterių ordiną – Vytautui Bložei, Sigitui Gedai ar sau, tik kruopelytę į juos / ir juos panašius panašiam – apsėstų poetų, Apsėstųjų (praleidau raidę, netyčia parašiau „Apsėtųjų“ – irgi tiesa). O gal toks ordinas jau yra? Turėtų būti…
Senų savo eilėraščių neskaitau, nedaug jų atsimenu, kai kurių nebeatpažįstu, porą trejetą vis dar moku atmintinai, kartais su vienu kitu susidurdamas, kad ir kaip keista – labai nenusiviliu, kartais netgi stebiuosi, „iš kur mergaitei tiek drąsos, / tiek valios geležinės“. Ir džiugu, ir apmaudu: panašu, kad poezijai – ir asmeninei, ir visuotinei – evoliucija negalioja. Kaita – taip, evoliucija – ne. Bet jei negalioja evoliucija, tai gal ir entropija negalioja? Kvailio dainelės…
Viena dvidešimtmetė gerbėja – gili, protinga, tikra, universitete meilę išminčiai studijuojanti, neblogai susipažinusi su mano kūryba, prisipažinusi, kad ši gelbėjo, akino išgyventi paauglystę – kaip svarbiausią sau renkasi „Angelą“: antrąją, prieš trisdešimt su viršum metų naktimis universiteto Botanikos sode, apčiuopomis ieškant prasmių, nieko apie nieką pačiam neišmanant, šiaip ne taip slebizavojant, krebždenant pirmuosius rišlius žodžius, dėliotą knygelę. Štai tada juokais pasijuntu nugyvenęs tuščiai. Bet gyvenimą atidaviau Tam. Jei galėčiau, atiduočiau dar kartą – su visomis „pergalėmis“ ir „klaidomis“, šokiais, pasauliais, dulkėmis, angelais… Tokį gyvenimo kupiną tuščiai nugyventą gyvenimą – prigyvenus, suvokus: kuo mažiau manęs pasauly / tuo daugiau pasaulio manyje – net man, vaikui, buvo, yra ir bus sunku įsivaizduoti. Svaigstu nuo gyvenimo, nuo poezijos – nubundu.
Mantas Balakauskas teisus / ir teisingas Mantui Balakauskui, / teisingas Donaldas Kajokas / Donaldui Kajokui teisus. // Tik laikas teisesnis, laikas – visiems / neteisingas – visų teisingiausias.
Penkiasdešimt? Plius minus dešimt? Taip, tai proza, romanai ir prisiminimai, užjaučiu nepatogios pozos autorių… O poezija – tai penkiasdešimt plius minus šimtas, du, trys šimtai, tūkstančiai – gryna atmintis, jokių prisiminimų… Ir ne kitaip. Nežinau, kiek metų gresia poetui, jei Donaldas mano, kad penkiasdešimt, vadinasi, poetui Donaldui Kajokui – penkiasdešimt, plius minus… Ligi pabaigos norėčiau likt savimi – indėnu, seniu besmegeniu, vaiku, žaidžiančiu, kad jam – burtininkui, vampyrui, poetui – yra tūkstantis kitas.
Mantui patarčiau galvoti ne apie dešimt ar penkias knygas, o apie vieną eilėraštį, kurį jo kūryba – ta, kurią skaičiau, – žada. Matuok, ženklink gyvenimą eilėraščiu – ir tavo knygos bus pamatuotos ir paženklintos gyvenimo. O kiek, eilėraštį gaudant, prireiks knygų, trijų ar trisdešimt trijų – koks skirtumas?
– Savo atsakymais daugeliui klausimų Tu tiesiog užkerti kelią – nebeliko prasmės klausti, kurią iš savo knygų labiausiai vertini, kas yra poeto išsipildymas, ar su amžiumi jis „progresuoja“, ar žmogui, pasirinkusiam poeziją, šito pasirinkimo gali užtekti visam gyvenimui, kad jau nieko daugiau nebereikėtų rinktis?.. Tad man nieko kito nebelieka, kaip tik kyštelėti snapą tiesiai į Tavo kūrybinę virtuvę. M. Martinaitis didelę savo „Kukučių“ dalį parašė statydamas namą. Sako: „Sėdžiu kur nors palei stogą, kojomis siją apsižergęs, padedu plaktuką, išsitraukiu pieštuką iš už ausies, užrašau eilėraštį ant kokios švitrinio popieriaus skiautės ir dirbu toliau.“ Kokioje netikėčiausioje vietoje Tave yra „ištikęs“ eilėraštis? Ar turi rašymo įpročių? Ritualų? Prietarų? Ar ranka rašai, ar tiesiai kompiuteriu? Kokiu pavidalu „ateina“ pirminis būsimo eilėraščio impulsas? Ar tai – žodis? Eilutė? Ar būna, kad nežinai dar nė vieno žodžio, bet jau aiškiai žinai eilėraščio „skonį“, tonaciją, esmę, jauti, kaip smarkiai ir kokiu būdu jis turi „smogti“, kokią ritminę melodiją turi išringuoti?.. Ar dienotvarkėje esi numatęs kokį kūrybai skirtą laiką? Ar kūrybinis vienetas Tau yra poezijos knyga ar vienas eilėraštis? Kiek svarbi Tau eilėraščių tvarka? Knygos vientisumas? Koncepcija? Ar saugai savo nebaigtus eilėraščius? Ar užsirašai fragmentus – eilutes, neturinčias eilėraščių, mintis galbūt būsimiems eilėraščiams? Ar pasitaiko kūrybinių nemigos naktų? Ar dar būna, kad rašai kiaurą naktį, kai „dega dežurkės naktis / Verba magistri“?
A. M. Prasmės liko. Gali klausti, galiu atsakyti. Kitaip. Kitu kampu. Balsu – kitu arba kito. Ne iš tokios gilios arba ne tokios seklios perspektyvos, papunkčiui… Banalu, nes akivaizdu – taip yra, kitaip ir būti negali: labiausiai vertinu dabar rašomą, dėliojamą knygą, ryškėjančius kontūrus naujo pasaulio, kurio dėsniams net pačiam nelabai norint tenka paklusti. Vis didesnei gravitacijai, traukiančiai iš manęs, verčiančiai rastis naujų, formuojančiaisi planetai, žvaigždei, tai knygai būtinų eilėraštukų… Stipriau ir stipriau, vėliau – vis silpnyn, retyn… Kol vieną rytą pajusiu, kad gravitacijos nebėra: vėl tuštuma, kažkur ten, praeityje, liko man ne tik nebepriklausanti, bet ir menkai pažįstama knyga, vėl esu paleistas „kosminei“ kelionei – tuščias, nereikalingas, nesuprantantis, kaip apskritai įmanoma ką nors eiliuota sukurti… Kol vieną dieną po kelių mėnesių, einančiam palei Nerį, Baltijos ar Adrijos jūrą, žiūrinčiam antikinį kino filmą ar skaitančiam Tavo knygą, sugaus naujas, vėl pirmas „dabar jau tikrai paskutinis“ eilėraštukas, ir, jei sulauks dar vieno paskutinio pirmo eilėraštuko, tai po metų kitų jiedu jau turės ir eilinę planetą, naują „tikrai paskutinę“ knygą, kurioje su gausia šeimyna gyvens. Klausti, kurią savo knygą vertinu labiausiai – tas pat, kaip klausti, kurį labiausiai vertinu gyvenimą. Šitą. Ir vis dėlto: gelbstintis svinguojant, bėgant, ilgiau nei metus šaltoje, draugų ir artimųjų mirtimis ženklintoje gyvenimo tėkmėje be perstojo tartum nuo lyties ant lyties šokinėjant nuo eilėraščio ant eilėraščio, kaip tų eilėraščių, tų lyčių sangrūda augusi ir išaugusi „Dievų taupyklė“ – gal tik esmėn žvelgusio Donaldo Kajoko pastebėta pergalė. Pergalės iliuzija, bet juk to ir gana. Taip, kai kurios mano knygos, mano gyvenimo įvykiai, sparčiau nei kitos knygos, trąšos, kiti gyvenimo įvykiai, augina ir mano asmenybę, bet tai neesminga – kad tik ji užaugtų drąsi, protinga ir pasirengusi.
Poezija – kaip žmona. Jei žmogus pasirinko poeziją – galiu tik užjausti. Abu. Jei poezija pasirinko žmogų – ką gi, nieko nepadarysi, matyt, toks likimas, „poetry – first!“
Poetas, kai jau prabyla savo balsu, neprogresuoja ir neregresuoja, tik banguoja – stipriau, silpniau skelbdamas ką privalo, ir tiek. Progresuoja iki savo balsą atranda, regresuoja, jei, pasidavęs madai, tuštybei, garbės ar naudos iliuzijai, tą balsą praranda. Poetas išsipildo, jei visą poeto gyvenimą kurtą eilėraštį ir to eilėraščio kurtą poeto gyvenimą pabaigusi poeto mirtis nepadeda taško… Taškas.
Ar svarbu, kaip, kokiomis aplinkybėmis eilėraštis parašytas? Jei taip, tai labiau poeto įvaizdžiui nei poetui, nors gal ir vargšui poetui svarbu… Čia šelmiškai šypsosi Robertas Frostas – geriausias ūkininkas tarp poetų, geriausias poetas tarp ūkininkų: tveriu tvorą, eilėraštį, tvartą rašau… Nemoku ręsti namų, „Kukučio baladžių“ irgi neparašyčiau. Kai kurie eilėraščiai į galvą atėjo plaukiant. Vienas kitas – skrendant. Skęstant – du. Trys – besimylint. Koks šimtas – atliepiant skaitomą knygą, žiūrimą spektaklį, paveikslą etc. Nežinau, ar mano eilėraščiai būtų geresni, jei kurčiau juos ne plaukdamas, o laukdamas mirties bausmės už santykius su nepilnamete, kaip Bilhana. Gal… Daug vaikštau, stebiu save pasaulyje, stebiu pasaulį savyje, sankirtose ėjimo ritmu skimbteli eilėraštukas, auginu jį mintyse, grįžęs namo užrašau. Pieštuku, tušinuku, vis dažniau – tingėdamas, pasikliaudamas patirtimi, todėl praleisdamas gimdymui svarbią kaligrafijos fazę – kompiuteriu. Tada tvarkau – dieną, naktį, savaitę, metus… Vienus – šlifuoju, kitus – pertapau. Kol paleis. Vis rečiau, bet būna, kad iš „plenero“ parsineštame eilėraštyje nieko keisti nereikia.
„Atsikelk saulei tekant, nusiprausk, apsivilk baltus marškinius ir sėskis rašyti eilėraštį!“ – jauną poetą ragino latvių klasikas Imantas Zieduonis. O gal ne Zieduonis, gal tai buvo kitas latvių poetas, gal praustis nereikėjo, neprisimenu, bet raginimą įsidėmėjau, ligi šiol taip ir elgiuosi, tik mintyse. Toks, juokais, ritualas. O prietarų kratausi, prietarai, Rimvydai, reiškia abejonę Dievo valia, o aš Dievo valia neabejoju, sporto klubuose ramiai renkuosi spintelę, pažymėtą tryliktu numeriu – pastebėjau, jog viename sporto klube šiuo skaičiumi paženklinta spintelė dažniausiai būna neužimta, o kitame sporto klube, kurio publika paprastesnė ir, sprendžiant iš higienos ir bendravimo įpročių, prastesnė, trylikta spintelė laisva visada.
Eilėraštis svarbiau nei knyga, knyga svarbiau nei eilėraštis – tik taip. Kaip ateina eilėraštis – nepastebiu, pastebiu tada, kai jis jau yra labiau negu aš. Kiekviena knyga – kitokia. Vienai svarbiausia koncepcija (gražiausia, jei paslėpta), kitai – eilėraščių tvarka, sąskambiai, polilogas; svarbu, tiesą sakant, viskas – ir, žinoma, vientisumas, kuris gali būti net labai eklektiškas.
Nebaigtų eilėraščių netaupau, eilutės ateina ir neišeina, mintis retkarčiais užsirašau, tik ne eilėraščiams, o nežinia kam, kūrybinio nemigo naktų pasitaiko, jos protingesnės, nei būdavo jaunystėje, bet nelabai. Kita vertus, Sokratą mėgstu ne tik dėl kandžios jo ironijos, bet ir dėl to, kad nieko neparašė. Išmintingo būta žmogaus.
– Kaip atšvęsi savąjį šešiasdešimtmetį? Parašysi eilėraštį? (Beje, ar kuri proginius, datų išprovokuotus eilėraščius, kaip, pavyzdžiui, Josifas Brodskis, – po vieną kasmet per Kalėdas?) Puota? Kelione? Kūrybos vakaru? Gal bus išleista kokia poezijos rinktinė? Naujas poezijos rinkinys? Dar viena monografija apie Tave? Beje, labai smalsu – ar įprastai sveikina Tave su gimtadieniais Lietuvos prezidentas? Kultūros ministras? Nomeda Marčėnaitė? Ko palinkėtumei šiais jubiliejiniais metais sau, Lietuvos žmonėms, poezijos skaitytojams ir poetams?
A. M. Mano mamos gražusis prezidentas, mūsų retorinis mūzų ministras ir iš plakatų gatvėse sąskaitas suvesti viliojanti Lietuvos išmintis Nomeda Marčėnaitė kiekvienais metais atneša aukso, miros ir smilkalų – tokia jau susiklostė tradicija, nebeturiu to gero kur dėti, ypač aukso.
Esu kelis eilėraštukus parašęs Velykoms, porą – viduržiemiui, gimimo dieną kartais kokį pasirašau ir sau, štai naujausia penkiasdešimt devintojo gimtadienio dovana „Gimtadienio imperatyvas“ su paantrašte iš Césario Vallejo „aš jau gerai prisimenu tą dieną“:
Gimtadienius pasitaupyk, švęsk
dieną savo mirties. Lai ta diena
bus rytoj,
šiandien
yra, o vakar ji buvo
kol kas
niekam nežinant kada. Tai ir švęsk šitą dieną
kasdien, tris šimtus
šešiasdešimt penkias dienas
per metus
kurk ją, gyvenk ja
su ja
kasdienybę
judviejų gimtadieniu džiugink.
Šitaip – jei šešiasdešimties sulauksiu – ir švęsiu. Švenčiu. Pritardamas šia proga taurelę pakėlusiam Poligrafui Poligrafovičiui Šarikovui: linkiu, kad viskas!..
P. S. Perskaičiau interviu ir pamaniau: noriu toks būti, kokį mane tiedu meistreliai nupaišė. Pavaizdavo, įsivaizdavo, nuspalvino… Esu ančiukas pilkesnis, bjauresnis, kitaip. Dirbtinesnio kosminio pluošto, nors ir pagyvintas: nuaustas iš prieštarų, trikdžių, kažkaip derančių disonansų. Peikiu čia save ar giriu? Šaipausi ar atvirauju? Ar aš esu priemonė, o poezija yra tikslas, ar vis dėlto poezija yra priemonė, o tikslas – aš? Esu ar vėl įsivaizduoju?
Stoviu ant tilto. Žiūriu į upę. Nežinau.
2020 01 13–02 13
Aušra Kaziliūnaitė: „Mano galvoj nebesirenka barsukai-masonai…“
2020 m. Nr. 7
Poetę Aušrą Kaziliūnaitę kalbina Andrius Jakučiūnas
Poetė, filosofė, žmogaus teisių aktyvistė, „Pirmosios lietuviškos“ ir dar trijų kitų poezijos knygų autorė, ramybės jaukiame poezijos lauke drumstėja, tuo pat metu puikiai besidarbuojanti Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotojos pareigose Aušra Kaziliūnaitė prisipažįsta besijaučianti išsilaisvinusi iš hierarchijų, egzistuojančių literatūros, kultūros lauke. Kas suteikė šį postūmį? Interviu, kurio pabaigoje „Metų“ skaitytojų lauks ir patiekalo receptas, Aušra papasakos apie savo kūrybinius slenksčius ir jausenas, pasidalins nuomone apie visuomenės progresą ir atskleis, kodėl dar neįvykęs Armagedonas ir ko mus gali išmokyti Sąjūdžio istorija.
– Kaip manai, ką apie savo šeimininkės literatūrinę karjerą pasakytų Tavo katinas Zigis? Ar jo įtaka kūrybai – reikšminga?
A. K. Manau, kad jam, kaip ir didžiajai daliai gyvų būtybių, mano kūryba neturi nė mažiausios reikšmės. Tik tuo atveju, kai aš užsidarau namuose ir man reikia daugiau padirbėti, ar tai būtų poezija, ar akademiniai tekstai, ar niekaip nepabaigiamas romanas, tai jam būna nebloga proga įsitaisyti ant kelių arba kompiuterio, tais pramogavimo būdais mane šiek tiek nervinant.
Tai katino įtaka kūrybai vis dėlto yra reikšminga, kai kuriais aspektais – pati reikšmingiausia.
– O jeigu dabar rimtai – gal esi sau įsivardinusi, kas reikšminga (turi įtakos) Tavo kūrybai?
A. K. Viskas yra reikšminga ir viskas tam tikra prasme nereikšminga. Paskutiniuoju metu įtakos mano rašymo reguliarumui ir temoms turėjo tai, kad nemažai teko sėdėti prie filosofinių tekstų, vienaip ar kitaip stengiantis save disciplinuoti ir nerašyti kitų tekstų – tik filosofinius. Taip gimė pluoštas poetinių tekstų, primenančių blyksnį, jie yra trumpi ir intensyvūs, ir tai, manyčiau, yra bandymo susilaikyti nuo kūrybinių veiksmų pasekmė.
Taigi veikia net ir tai, kas, kaip rodytųsi iš pirmo žvilgsnio, neturėtų paveikti, tad bandymas nerašyti poetinių tekstų – nepasiteisina. Galėtum palyginti su atveju, kai mieste mėginama trinkelėmis užgožti gamtą, kad neželtų žolė, ir tuomet vietoj uždusintos visavertės pievos pro tų trinkelių plyšius priželia žolių kuokštų. Tai tie kuokštai galėtų įvaizdinti dabartinį mano kūrybos laikotarpį.
– Galbūt šis įvaizdis tiktų ir apsakant platesnį Tavo gyvenimo kontekstą?
A. K. Iš tikrųjų mano gyvenime – nesiekiant nuoseklumo – viskas susidėstė labai nuosekliai. Aš visąlaik dariau tai, kas man įdomu, ir, tiems dalykams savaime evoliucionuojant, keitėsi ir mano veiklos. Baigiau istorijos bakalaurą rašydama apie pirmąsias erezijas, ir man tuo metu tai buvo labai įdomu, ir siejosi su tam tikru maištu, bet taip pat padėjo suprasti, kad ne visada viskas buvo taip, kaip mums dabar duota; man buvo įdomu suvokti bažnyčios formaciją, kurioje daug įtakos turėjo politinės grupės. Paskui atsidūriau Vilniaus universiteto Religijų centre, nes tyrinėdama erezijas susidomėjau religija kaip fenomenu, ne tik krikščionybe, bet ir naujaisiais religiniais judėjimais, ir kaip tai veikia kultūriškai. Ten belankydama paskaitas atradau religinį kiną. Ir rašiau apie maišto ir religijos santykį Paolo Pasolinio filmuose. Paskui taip nutiko, kad įstojau į filosofijos doktorantūrą, ir mano darbo tema – „Michelio Foucault panoptizmas ir distopiniai diskursai: žvilgsnio asimetrija filosofijoje ir kine“. Kaip matai, tai iš esmės susiję su tais pačiais mąstymo režimais, su maištu ir su kinu, kuris man be galo svarbus.
Ir taip pat susiję organiškai su mano laikysena literatūroje, ir su politine laikysena. Ir netgi nebūtinai tikėtais kampais – pavyzdžiui, manau, kad mano meilė kinui bus šiek tiek lėmusi ir rašymo stilių, nes ir anksčiau, ir dabar rašau labai vizualius tekstus.
– Drįsčiau spėti, kad Tavo poeziją vis dėlto veikia tai, kad turi humanitarinį išsilavinimą. Kaip įvertintum filosofijos studijų įtaką kūrybai ir, plačiau žvelgiant, požiūriui į pasaulį?
A. K. Kaip jau minėjau anksčiau, daugelis dalykų mano gyvenime susidėstė atsitiktinai nuosekliai, taigi ir filosofija bus palikusi tam tikrą žymę kūryboje, bet kažin ar galiu tai rekonstruoti. Man atrodo, kad gyvename pasaulyje, persmelktame klasifikacijų. Kas yra eilėraštis, kas yra akademinis tekstas, kas yra dienoraštis. Kas yra raidės, kurios atsiranda, kai katinas pavaikščioja ant klaviatūros. Ir tos klasifikacijų sistemos, susijusios su vidinėmis hierarchijomis, kažkaip veikia, ir taip mes galime sakyti, kad jei tu užsiimi skirtingomis veiklomis, tai jos turi ryšį. Lygiai taip pat mes galėtume teigti, kad į skirtingus stalčiukus sudėlioti daiktai vienas kitą veikia, nes jie yra toj pačioj komodoj. Taip, gali būti, kad jei viršutiniam stalčiuj tu pamiršai sumuštinį su sūriu, po kiek laiko pelėsis pro plyšius pateks ir į kitą stalčių. Tai tas klaidžiojančio pelėsio pavyzdys galėtų atitikti ir mano atvejį.
– Kaip manai, ar esi populiari? Kokias galimybes tai suteikia?
A. K. Kalbėdamas apie populiarumą visada turi turėti tam tikrą imtį. Vaikystę praleidau kaime, Daudžgiriuose, kur yra apie dvidešimt trobų. Tai ten žmogus galėtų sakyti (ypač tokiais subjektyvios individualybės ir užsidarymo laikais), kad yra populiarus, jei bent dešimtyje trobų būtų girdėję apie jo veiklas.
Prieš keletą metų ir aš įsivaizdavau, kad esu populiari. Viskas šiek tiek pasikeitė, kai 2018-aisiais išvažiavau į Ajovą dalyvauti International Writing Program, kur tris mėnesius gyvenau su gana pripažintais rašytojais iš trisdešimties valstybių. Tai – prestižinė vieta, kur galima ne tik pasisemti kūrybinių inspiracijų, bet ir susipažinti su vienais svarbiausių kultūros industrijos žmonių (tarkim, su „Penguin“ leidyklos atstovais). Ten būdama suvokiau, koks hipotetiškas yra populiarumas. Tai išlaisvino nuo vidinių hierarchijų, egzistuojančių literatūros, kultūros lauke (ir kurios nėra nieko neįprasto tokio dydžio šaliai kaip Lietuva) ir vienaip ar kitaip vis dėlto besikėsinančių paveikti kūrybos potencialą skirtingų rašytojų kūriniuose. Ir taip pat nuo įsivaizdavimų apie tai, kaip veikia literatūros laukas, kas yra rašytojas, koks jo santykis su komercija ir t. t.
Kai pamatai visą tą išsisluoksniavimą, kai pamatai, kiek dedama pastangų, kad paskui kas nors gautų Man Bookerį, kai įsitikini, kad yra daugybė šalių, kur ne tik lietuvių rašytojų nėra girdėję, bet ir pačios Lietuvos kaip tokios, tai tada tu iš tikrųjų supranti, kad esi visiškai laisvas. Ir tada tu supranti ne teoriškai, ne hipotetiškai tą laisvę, kad kūryboje gali daryti ką nori, bet pajunti išsilaisvinęs nuo tos pačios hierarchijos, esančios lietuvių literatūros lauke, kad iš tikrųjų taip, gali daryti ką nori (gal ir liūdna, nes tai mažai kam ką reiškia; gal ir linksma, nes darai tai, ką mėgsti).
– Kaip toji atsiradusi vidinė laisvė susijusi su kūrybine laisve? Ar ji neužkrauna taip pat ir tam tikrų atsakomybių bei prievolių?
A. K. Kuo didesnė intelektualinė distancija, kuo didesnė rašymo patirtis, tu vienaip ar kitaip susiduri su tuo, kad nebeturi prabangos ką nors atsainiai pareikšti. Bet atsakomybės jausmas man rodosi pirmiausia susijęs su noru pateisinti lūkesčius. O tai savo ruožtu išduoda, kad hierarchijos iš tikrųjų pirmiausia egzistuoja tavo galvoj. Aišku, masonų-barsukų korpusas realybėje neegzistuoja, ir man, tiesą sakant, tai nesvarbu. Man kur kas svarbesnės tos hierarchijos, kurias aš jaučiu įrėžtas savo pačios mąstyme, ir, pavyzdžiui, kai kalbėjau apie išsilaisvinimą, omeny turėjau ne tai, kad barsukai nebesirenka apie stalą, o tai, kad barsukai-masonai nebesirenka mano galvoj. Arba renkasi rečiau. Žinoma, tai padeda kūrybai. Ir noras pateisinti lūkesčius, ir fiktyvaus populiarumo ar nepopuliarumo pridėti dalykai, ir tam tikros hierarchijos – viso to yra tiek, kiek to yra mūsų galvose, mes tai jaučiame ir tai veikia rašymą.
Pridurčiau, kad aš tikrai nesijaučiu visiškai išsilaisvinusi iš klasifikacijų. Ir netgi iš noro pateisinti lūkesčius. Tiesiog jaučiuosi laisvesnė nei bet kada anksčiau. Tai galioja ir kūrybai.
– Turbūt rastum atsakymą ir į banaliausius kiekvienam rašytojui klausimus: koks yra kūrybos tikslas? Kodėl Tau svarbi kūryba?
A. K. Nemažai mano kūrinių gimsta iš įtampos bandant tiesiogiai ar netiesiogiai sau atsakyti į šį klausimą. Tam tikra prasme toks bandymas yra kiekvienas tekstas. Ir tai susiję su įtampa, kai tu nežinai, ar kitą kartą pajėgsi tai padaryti. Kūrybiniame procese yra tokio dramatizmo. Žinoma, tikslaus atsakymo į šį klausimą negali būti. Tai susiję su intuityviais, pasąmoniniais dalykais, kuriuos sunku racionalizuoti. Galbūt kitąsyk mąstyčiau visiškai kitaip.
– Gal galėtum trumpai apibūdinti, kaip keitėsi Tavo požiūris į literatūros kūrybą, autoriaus misiją ir saviraišką bėgant laikui? Kaip dabar vertini / matai savo laikyseną ir priemones „Pirmosios lietuviškos knygos“ laikais?
A. K. Taip, aš pradėjau reikštis anksti, ir turėjau tokią nemenką prabangą leisti sau būti labai arogantiškai. Žvelgdama iš dabarties truputį sau to pavydžiu. Paauglystėje žmogaus mąstyme vyksta labai įdomūs procesai. Anot raidos psichologų, pirmieji abstraktaus mąstymo mechanizmai individams būna labai didelis atradimas. Tuomet atrodo: jeigu tau tai yra atradimas, tai ir visam pasauliui tai turi būti nauja. Žinoma, tada puoli tuos „atradimus“ skelbti. O visuomenė sieja tai su paauglystės maištu, ir būtent per tai, per jo kūnišką prigimtį, nurašo tą maištą kaip kažką neverto dėmesio, trivialaus.
Šiame paaugliško maišto nurašyme atsiskleidžia tikrasis mąstymo bei kūno supriešinimo mastas, racionalumą iškeliant virš kūniškumo. Mūsų kultūroje racionalumas visuomet kėsinasi į kūną – ir tai toleruojama bei skatinama, tačiau kūniškumo įsiterpimas į racionalumą bei politiką suvokiamas kaip kažkas nešvaraus bei menkinančio dalyko esmę. Užuot mąstę apie paaugliško maišto, kuriame iš esmės susijungia kūnas ir ratio, atveriamas galimybes bei potencialą, mes dažnai tai nurašome kaip kažką padiktuoto hormonų disbalanso bei brendimo. Puikus to pavyzdys – neproporcingai kritiškos reakcijos į neseniai vykusius jaunimo protestus prieš rasinę diskriminaciją, girdimos net ir iš asmenų, save dažnai reprezentuojančių kaip tolerantiškus.
Kai paauglystėje parašiau „Pirmąją lietuvišką knygą“ (ji buvo išleista vėliau, man jau baigus mokyklą), daug kas taip pat bandė tai nurašyti kaip paauglišką maištą, šiai kategorijai suteikdami neigiamas konotacijas. Pasitvirtino, kad dabartinėje visuomenėje su paauglyste siejamas maištas vis dar vertinamas jam tradiciškai priskiriant neigiamas reikšmes, tačiau situacija pamažu keičiasi – kaip vieną ryškiausių to pavyzdžių galėtume paminėti atvejį, kai penkiolikmetės švedų klimato aktyvistės Gretos Thunberg 2018 metai pradėtas streikas išaugo į pasaulinio masto judėjimą.
– Viešojoje erdvėje kaip rašytoja reiškiesi nuo keturiolikos metų, kitaip kalbant – beveik pusę savo gyvenimo. Galbūt jau galima kalbėti apie kokius nors kūrybinius etapus ar slenksčius?
A. K. Refleksyviai galvodama apie savo kūrybos pradžią ir pirmąsias publikacijas, kurios pasirodė nacionalinėje spaudoje man esant keturiolikos ar penkiolikos, ir pirmąją knygą, dabar aš iš tikrųjų sau pavydžiu viso to maišto organiškumo, kai intelektualinė veikla vykdoma vykstant labai aktyviems pokyčiams kūne.
Manau, maišto organiškumas, bent mano atveju, man kaip autorei, gana stipriu pareiškimu iššokusiai kaip grybas po lietaus, nužymėjo įdomų kelią. Vėlesnėse veiklose, net jei savo tekstuose pastebiu ir nemažai tęstinių dalykų, kurie buvo svarbūs ir ankstyvojoje kūryboje, tai jau ne kūno ir minties organinis veiksmas. Dabartis labiau susieta su tam tikru ratio, galbūt galėtume sakyti – racionaliu maištu prieš racionalumą.
Man tie slenksčiai matosi, bet kai pats žiūri į kūrybą, neturi prabangos jos matyti vien kaip kūrybos. Net jei tekstai atrodytų nesusiję su tavo biografija, vis tiek į juos žiūrint kyla panašūs jausmai kaip žvelgiant į senų nuotraukų albumą. Aš pati esu susidūrusi su tuo redaguodama ar aptardama kitų autorių tekstus. Neretai pasitaiko, kad talentingas ir puikiai rašantis autorius negeba palaikyti distancijos su tekstu, kad galėtų įvertinti nuteisdamas, kuris tekstas akivaizdžiai (ta banaliąja prasme) talentingesnis, ir tai susiję su tuo, kad žvelgdami į savo tekstus jie mato visai kitus dalykus, ir taip yra todėl, kad jie žiūri ir mato tą nuotraukų albumą, savo biografiją, o ne savo tekstą. Taigi kartais ir man, žvelgiant į savo kūrybą, ji atrodo labiau susijusi ne su žodžiais, kurie parašyti, bet su laiko inkliuzu.
Egzistuoja toks savęs atpažinimo ir pamatymo momentas, bet, atsimenant tą patį Narcizo mitą, reikia pabrėžti, kad pačiame Narcizo varde (graikiškai narcizas – narkōsis) slypi anestetinis poveikis kaip toks, ir juk iš tikrųjų Narcizas manėsi ne save įsimylėjęs, nes jis nepažino savęs; jis tarėsi – ir tai iš tikrųjų viena pagrindinių jo meilės sąlygų, – kad pamatė kitą, kažkur kitur. Marshalo McLuhano medijų teorijai taikyta anestezuojančios patirties samprata nemažai gali pasakyti ir apie pačios kūrybos pagrindus – troškimas atpažinti save kur nors kitur „nei tu pats“ yra svarbi varomoji jėga ir literatūroje.
– Kaip Tavo kūryba atspindi Tavo įsivaizdavimą apie poeziją, kokia ji turi būti? Ar apskritai apie tai galvoji?
A. K. Įdomus įvertinimo ir nuteisimo momentas. Ką mes kaip rašytojai laikome esant kūryba ir ko nelaikome. Savo kūrybinėj veikloj esu pastebėjus, kad pasirašo man daug visokių keistų dalykų, bet vienus iš jų aš laikau tinkama medžiaga tam, ką pavadinčiau „poezija“ ar „proza“, o kitų – nelaikau. Arba kartais svyruoju.
Tai man irgi atrodo labai įdomu, ir prie to veikiausiai prisidėjęs ir dabartinis gyvenamasis laikas, ir asmeninė patirtis, kas yra literatūra, ir kaip tu esi per savo kūrybos slenksčius perėjęs. Tai leidžia atpažinti, kas atitinka tavo dabartinį estetinį suvokimą, ir tai priimti, o atmesti, kas atrodo banalu arba nebeįdomu. Taigi aš galėčiau bandyti pasakyti, kad tai man nesvarbu, ar kad tai negalioja, tie socialiniai konstruktai, kas yra kūryba, kas nėra, bet tai nebūtų tiesa. Tie mechanizmai, nors ir intuityvūs, veikiantys man pačiai to nesuprantant, egzistuoja.
– Galbūt ir Tavo jaunystės maištas iš dalies buvo nukreiptas prieš poeziją, kokią Tu įsivaizdavai ją buvus?
A. K. Aš labiau norėjau atrast naujas kalbos formas, man tiesiog atrodė, kad poezija, kokią skaičiau mokykloje, nepajėgia išreikšti tos košės, kuri verda galvoje, ir tuo pat metu tai buvo bandymas atrasti tam tikrą kalbą, žaisti su kalba. Iš tikrųjų rašydama „Pirmąją lietuvišką knygą“ patyriau daug džiugių akimirkų. Tuo metu mes su bičiuliu Donatu Paulausku kaip tik skaitėm Ezrą Poundą, o jo tekstuose nemažai hieroglifų ir svetimų kalbų žodžių, – man tai atrodė labai įdomu ir labai nauja, ir atvėrė naujus būdus reikštis, ir tuo pat metu buvo toli nuo miesčioniškos pasaulėjautos ir to meto nusistovėjusių raiškos formų. Vis dėlto tas pasaulis, kuris egzistavo aplink (o aš gyvenau provincijoje, Biržuose), turėjo labai angažuotus galios raiškos būdus, ir man buvo labai trošku, slėgė tam tikra klaustrofobija. Ir man natūraliai radosi noras ieškoti būdų iš tos klaustrofobijos išeiti.
„Pirmoji lietuviška knyga“ susijusi su mano mėgstamu Jorge Luisu Borgesu, – tai buvo noras įsteigti fikciją ir pažaisti tokį pasaulį, kur pirmoji lietuviška knyga – ne kunigo katekizmas, bet tokios eksperimentinės poezijos knyga. Bandymas atverti properšą, toj visoj istorinėj tikrovėj, ir per ją pabandyti įsivaizduoti, kaip atrodytų raiškos būdai tikrovėj, jeigu tikrai tokia būtų pirmoji lietuviška knyga. Šia prasme tas maištas buvo labiau ne prieš poeziją, arba ne tik prieš poeziją, bet prieš patį tikrovės skurdumą.
– Norėčiau pereiti nuo asmeninio maišto prie socialiai aktyvaus judesio, ką apibendrintai galima pavadinti „protestų dvasia“. Buvai siejama su jaunaisiais anarchistais, aktyviai dalyvaudavai įvairiuose protestuose, dabar nuolat pasisakai žmogaus teisių temomis. Ką Tau reiškia aktyvizmas ir kokį pėdsaką jis paliko?
A. K. Taip, buvo laikas, kai protestavom tikrai daug. Ėjom į protestus, nukreiptus prieš laukinį kapitalizmą, buržuazinę ir miesčionišką sąmonę, prieš miesčionišką patogumą ir materialines vertes; ėjom į protestus, nukreiptus prieš diskriminaciją, dalyvavom pirmosiose eitynėse už lygybę – tuomet mus vežė į tokį aptvertą gardą Šnipiškėse, kad galėtume žygiuoti eisenoje už lygybę. Virš galvos skraidė sraigtasparniai, per tvoras lipo įsiutę žmonės, visur patruliavo policija, per Neries upę pripučiama valtimi su mumis susidoroti yrėsi kažkoks homofobas. Viskas priminė ne tolerancijos šventę, o pasirengimą karui. Neseniai, būdama Honkonge ir matydama du milijonus protestuoti išėjusių žmonių, patyriau savotišką flashbacką.
Beje, tuo metu bet koks bandymas protestuoti buvo stumiamas į subkultūros kampą, nes didelė dalis žmonių į bet kokią galimybę išeiti viešai protestuoti žiūrėjo kaip į stigmos ženklą turintį dalyką, savotišką antivalstybinę propagandinę raišką ar panašiai, ir tai logiška, turint galvoj, kad SSRS daugelis paradų ir eitynių buvo susiję su sistemos palaikymu. Ir man atrodo, kad tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl daug kas klausinėdavo, kodėl taip elgiuosi, kas man iš to. Vykstant protestui prieš šauktinius prie manęs priėjo žmogus ir paklausė, kiek man moka Latvių gatvė. Tuo metu aš net nežinojau, kad ten įsikūrusi Rusijos ambasada.
Iki šių laikų Lietuvoje dar išlikusi nelaisvo žmogaus pozicija, kad bet kokia politinė ar socialinė raiška iš esmės yra konformistinis išskaičiavimas, kad viešai savo įsitikinimus, kritikuojančius status quo, reiškia tik tie žmonės, kuriems už tai moka, arba kuriems reikšti apsimoka. Iš tiesų tikrasis pilietiškumas prasideda tada, kai supranti, kad politika nėra vien partijos ir pritarimas vienai bendrai nuomonei, ir kad savo pažiūras ne tik galima, bet ir būtina reikšti, net tada, kai esi mažumos pozicijoje, net tada, kai rizikuoji geru vardu, statusu, pozicija visuomenėje. Manau, kad mus to moko ir Sąjūdžio istorija.
Visa bėda ta, kad didelė dalis pačiame Sąjūdyje tiesiogiai dalyvavusių, prie to prisidėjusių ar tiesiog tuo metu Lietuvoje gyvenusių žmonių savo mitologijoje Sąjūdį suvokia kaip Armagedoną – lemiamą mūšį tarp gėrio ir blogio jėgų, po kurio jau viskas buvo nulemta. Šiame keistame kolektyviniame mite, veikiančiame intuicijų lygmeniu, po Lietuvos nepriklausomybės kiekvienas status quo kritikuojantis tekstas ar veiksmas suvokiamas kaip blogio jėgų noras grįžti ir įsiviešpatauti. Tokiame mąstyme laisvė suvokiama kaip statiška ir tapatinama vien su nepriklausomos valstybės faktu, bet ne su visuomenės ir kiekvieno individo tapsmu – laisvėjimu.
– Vadinasi, manai, kad pilietinė visuomenė progresuoja?
A. K. Viena vertus, taip. Kita vertus, aš nenoriu būti tuo žmogumi, kuris mano, kad Armagedonas įvyko ir nuo šiol viskas teisinga. Nemanau, kad čia tinka istorinis evoliucionizmas. Tam tikra prasme mes gyvename (nepriklausomai nuo to, pastebime tai ar ne) nuolatinės kovos sąlygomis – kovos mūsų galvose, nuomonių, viešųjų opinijų kovos, ir svarbu, kaip tie viešieji ir vidiniai diskursai kertasi. Vienu metu tu gali galvoti, kad gyveni gana laisvoj visuomenėj, demokratiškoj visuomenėj, bet štai prasidėjo COVID-19 banga, ir to užteko, kad viešojoj nuomonėj karantino metu įvyktų tam tikras lūžis. Daug žmonių – net ir išmintingų, mobilių, šiuolaikiškų – pradėjo kaltinti keliaujančius ar grįžtančius iš kitų šalių. Čia kalbu ne tik apie lietuvius – ši tendencija pasireiškė praktiškai visur pasaulyje. Vadinasi, remtasi nuostata, kad ligos šalyje nėra, ji ateina iš išorės, taigi aktyviau keliaujančius pradėta suvokti kaip visuomenės priešus. O kai kur, ypač JAV, tai ėjo koja kojon su baisia ksenofobija.
Visa ši raganų medžioklė ir atpirkimo ožio paieškos primena AIDS epidemijos pradžią, kai dėl viruso plitimo išsyk buvo stigmatizuota ir apkaltinta visa LGBT bendruomenė.
Taip pat, nors žmonės šiandien eina protestuoti gausiau, mes galime pastebėti, kaip tame įsivyrauja kapitalistinės hierarchinės nuostatos. Man yra tekę metus gyventi Amsterdame, ir kartą dalyvavome pride. Tai – įspūdinga patirtis, tačiau ten šis renginys buvo ne vien už politinę laisvę, ne vien prieš diskriminaciją, ne tik už tai, kad LGBT bendruomenė gyventų laisvai, bet tai virto ir savotiška reklamine kampanija – plaukia „Adidas“ laivas, plaukia „Nike“ laivas ir t. t.
Savaime nėra blogai, kad tie renginiai tampa masiškesni, blogai, kad tokie tapdami jie dažnai praranda turinį ir pačią esmę, virsta paprasta fiesta, viena iš daugelio, prisideda prie visuomenės suprekinimo, komercializacijos.
– Koks, Tavo nuomone, yra poeto, rašytojo vaidmuo politinės ir visuomeninės transformacijos lauke? Ką gali jo balsas?
A. K. Man rodos, mes neturim užtektinai vadinamųjų viešųjų intelektualų, kad susidarytų diskusijų terpė ir ji būtų iš skirtingų nebanalių nuomonių. Mums reikia nuomonių, tarpusavy nesutinkančių ir sudarančių tokį kultūrinį interpretacijų lauką, kuriame žmogus, dėl vienų ar kitų priežasčių negalintis ar neturintis kompetencijų gilintis į problemą, bet norintis susidaryti nuomonę apie vienus ar kitus dalykus, turėtų galimybę tai padaryti, rinkdamasis iš kuo platesnio argumentų arsenalo. Kad jis galėtų į tą vertinimų pliuralizmą įlipti kaip į balą, sudarytą iš skirtingų, į „teisingas“ ir „klaidingas“ neskirstomų nuomonių. Čia yra didelė spraga.
– Daugelis žmonių, skaitytojų Tave regi kaip maištininkę, aktyvistę, kovojančią prieš dogmas ir inerciją, tačiau šiuo metu užimi Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotojos pareigas. Grubiai kalbant, priklausai literatūros nomenklatūrai, pačios taip pat ne sykį kritikuotai. Kaip tai sudera?
A. K. Mano tikslas Rašytojų sąjungoje – padaryti kuo girdimesnius įvairius Lietuvos rašytojų balsus. RS turi plius minus tris šimtus šešiasdešimt narių, skaičius svyruoja, ši organizacija nėra valstybinė, tai menininkų susivienijimas. Aš pati į šią organizaciją žiūriu labiau kaip į rašytojų, t. y. darbuotojų, profesinę sąjungą. Projektai, už kuriuos esu atsakinga, skatina kūrėjus, dėl įvairių priežasčių vengiančius eiti į mainstrymines žiniasklaidos platformas, dalyvauti viešojoje diskusijoje; siekiu, kad rašytojų, profesionalių literatūros kūrėjų, apskritai menininkų balsas visuomenėje būtų girdimas.
Iš projektų galėčiau paminėti „Rašytojai diskutuoja“ – jis skirtas, kad kuo daugiau rašytojų įsilietų į diskusiją, susijusią su profesionaliojo meno bei politikos sankirtomis dabartiniame viešajame diskurse. Deja, dėl COVID-19 protrūkio dalį projektų teko perdaryti į įvairias nuotolines veiklas. Vis dėlto procesas vyksta. Paminėtinas interviu su rašytojais projektas „Viršukalnės ir buitis“, kuriame mes dirbam kartu su rašytoja Jurga Tumasonyte bei profesionalia fotografe Laura Vansevičiene; projektas „Poezija internete“ siekia profesionaliąją literatūrą padaryti prieinamesnę plačiosioms masėms, yra ir kitų sumanymų.
Taip pat svarbus mano kolegių Birutės Jonuškaitės bei Marijos Mažulės indėlis inicijuojant ir vykdant projektus, mezgant bei palaikant ryšius su kolegomis rašytojais iš kitų Baltijos valstybių bei Lenkijos. Ypač svarbus ir ambicingas pamažu realybe virstantis sumanymas Baltijos šalių rašytojus pristatyti bendrame žurnale anglų kalba „Baltic review“. Kaip nevyriausybinė organizacija, turinti labai mažai darbuotojų ir neužtikrintą finansavimą, RS nuveikia tikrai daug svarbių ir rašytojų bendruomenei būtinų darbų, kurie dėl savo veiklos pobūdžio nėra plačiau afišuojami.
Žvelgiant plačiau, mano dalyvavimas Rašytojų sąjungos veikloje susijęs su tuo, kaip aš pati norėčiau matyti šią sąjungą.
– Žinau dar vieną Tavo profesionalų gebėjimą – tai maisto gamyba…
A. K. Man pasisekė, nes mano mama Ona labai skaniai gamina. Tačiau kad ir man pačiai patinka ir pavyksta gaminti maistą, supratau tik atsikrausčiusi į Vilnių.
Mėgstu gaminti paprastus, skanius ir atitinkančius mano pačios prioritetus patiekalus. Tiesa, veikiausiai gaminčiau gerokai mažiau, jei mano mityba nebūtų pesketariška (nevalgau mėsos, bet leidžiu sau kartais pasimėgauti žuvimi bei jūros gėrybėmis). Prieš maždaug penkerius metus nustojau valgyti mėsą, tai labai sumažino pasirinkimų, norint suvalgyti skanų patiekalą. Ėmiau gaminti dar daugiau. O praėjusiais metais, kai nustojau vartoti pieną, mieles, glitimą, susidūriau su tuo, kad mieste apskritai neįmanoma nieko gauti. Teko pačiai mokytis naujų maisto gamybos būdų.
Aušros receptas „Metų“ skaitytojams
