Samanta Kalinauskaitė. Sulopyta tapatybė: negalios ir galios diskursai Vytautės Žilinskaitės „Kelionėje į Tandadriką“
2025 m. Nr. 7
Kai suplyšę žaislų kūnai ima pasakoti apie galios mechanizmus, o pliušinis šuo su pupa vietoj šnirpšlės demaskuoja autoritarinį režimą, vaikų literatūra peržengia jai įprastas ribas. Vytautės Žilinskaitės (1930–2024) žaislų maginės fantastikos apysaka „Kelionė į Tandadriką“ (1984), 2024-aisiais minėjusi keturiasdešimties metų sukaktį, kritikų vertinama kaip autorės kūrybinės brandos viršūnė ir pačios V. Žilinskaitės laikyta brangiausiu darbu. Ji išsiskiria tuo, kad per žmogaus aplinkoje ir valioje atsidūrusių žaislų paveikimo, menkėjimo ir sunaikinimo procesus nagrinėja galios struktūras, jų poveikį marginalizuotiems subjektams. Apysakoje vaikams, pasakojančioje iš pirmo žvilgsnio įprastą žaislų nuotykių istoriją, subtiliai įausta refleksija apie sistemiškai išstumtus subjektus, o Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas mašinraštis atskleidžia nepublikuotus kūrinio sluoksnius, platesnį idėjinį užmojį – tiesioginę sovietinės santvarkos kritiką, nukreiptą prieš režimo siekius suvienodinti visuomenę. Taip tariamas vaikų literatūros paprastumas leidžia prabilti apie tai, kas sovietmečiu buvo pašalinta iš viešojo diskurso, – nepageidautomis pažeidžiamumo, silpnumo ir negalėjimo temomis. Įdomu naujai perskaityti šią V. Žilinskaitės apysaką, žvelgiant ten, kur krypsta pati kūrinio tematika, į kūno normatyvumo kritiką – kaip nenorminių kūnų reprezentacija kritikuoja galios šlovinimo kultūrą.
Išmetimas kaip nauja pradžia
„Kelionės į Tandadriką“ pasakojimas pradedamas 1984-ųjų išvakarėse – pasauliui švenčiant atsinaujinimą, sugadinti ir dėl to nebereikalingi žaislai išverčiami pakelėje į sąvartyną. Taip pozityvus, viltingas metas šiems žaislams tampa atskirtumo laiku – dėl nenorminių, sugadintų kūnų jie nebepriimtini žmonių pasaulyje ir yra išmetami už miesto ribos. Mieste naudoti ir objektais buvę žaislai, atsidūrę miške, kur nebėra išorinio žmogaus vertinimo, įgauna subjektų, kuriančių atskirą gyvenimą, statusą. Miške žaislai – vienaausis kiškis Kadrilis, šuo Kutas, varlė Legarija, pingvinas Tvinas, pilotas Menesas ir lėlė Einora – susiburia prie laužo. Susipažindami jie ima pasakoti savo istorijas – gyvenimo iki sužalojimo, paties sužalojimo ir išmetimo. Šiuo pasidalijimu įsteigiama nauja bendruomenė, kurioje sugadintų kūnų istorijos tampa tarpusavio ryšių pagrindu, o bendra nelaimė virsta naujos pradžios galimybe.
Taip tiek skaitytojas, tiek kiti veikėjai susipažįsta su konkrečiu personažu, nes nėra kito būdo sužinoti apie personažo patirtį, tik klausantis jo pasakojimo, gyvenami gyvenimai aplinkiniams yra nepažinūs – pažįstami tik pasakojimai apie juos[1]. Savireprezentacijos centru tampa sužalojimo istorijos, personažai pasakodami rūpinasi, kaip jos pasieks kitus. Pirmą kartą sekamos istorijos yra melagingos, heroizuojamos ir estetizuojamos: kiškis Kadrilis esą buvęs užpultas tikro šuns ir taip praradęs ausį; pingvinas Tvinas praradęs pėdą besivydamas kriminalinį niekšą; lėlė Einora istoriją konstruoja su nuotykiniais motyvais (pati pabėgusi, buvo užpulta ir sužalota); piloto Meneso atsimenamas didvyriškas skrydis, katastrofos metu jis praradęs ranką. Iš pradžių linkstama deklaruoti herojinės negalios istoriją, tokį veikėjų impulsą galima interpretuoti kaip glaudžiai susijusį su visuomene, iš kurios jie buvo išmesti, – kur prie diskurso prisidėti leidžiama tik visumos gyvybingumą, normatyvumą, jėgą galintiems pašlovinti didvyriškiems ar estetiškiems pasakojimams. Vis dėlto, leidžiantis pasveikimą žadančion kelionėn į Tandadriką – kurioje tikimasi pataisyti savo turimus trūkumus, grįžus vėl tapti reikalingiems, – išmėginamos ne tik veikėjų jėgos ir drąsa, drauge išmėginami pirminiai apie save sukurti melagingi pasakojimai.
Negalios pasakojimai
„Kelionės į Tandadriką“ personažų konstruojami pasakojimai apie save skatina pažvelgti į platesnį negalios pasakojimų teorinį kontekstą. Svarbu pabrėžti, kad apysakos mašinraštyje autorė žaislų kūną aiškiai sieja su negalios pasakojimais – personažai apibūdinami vartojant to meto kalbai būdingus, šiandien nebetinkamus terminus „nesveiki“, „luošiai“[2]. Aiškinantis negalinčio, silpstančio kūno fenomeną, verta pasiremti Jurgos Jonutytės ir Giedrės Šmitienės tyrimu „Gyvatės kojos: negalios samprata gyvenimo pasakojimuose“. Pristatydamos negalios pasakojimus, tyrimo autorės akcentuoja, kad vienalyčio, „<…> aiškias ribas turinčio reiškinio, vadinamo negalia, nėra“[3], negalios apibrėžimas yra komplikuotas ir daugiasluoksnis. Svarbu suvokti, kad kiekvienas kūnas yra besikeičiantis, laikui bėgant tampa vis pažeidžiamesnis, būdamas nuolatinėje traumos, ligos ir silpnumo grėsmės akivaizdoje. Dėl to normatyvinis kūno supratimas yra labai abstraktus, o riba tarp negalios ir galėjimo itin sąlygiška ir sutartinė. Vietoje vienos negalios sampratos egzistuoja daugybės žmonių unikalūs santykiai su savo kūno patirtimis ir šių patirčių pasakojimai. Negalios samprata priklauso nuo asmens, įžodinančio ir aiškinančio savo istoriją. Todėl literatūros tyrimų lauke negalia nėra tapatinama su biologinėmis ar medicininėmis duotimis, kūno patirtis apima nepalyginti daugiau nei vien fiziologinius procesus. Tad gilinamasi į kuriamus pasakojimus, patirtis ir jų refleksiją. Tik per negalios pasakojimus siekiama judėti link bendresnio negalios suvokimo kaip kultūrinio fenomeno, keliančio klausimų apie patį normatyvumą ir jo kilmę.
Taigi negalios samprata ir šiame straipsnyje yra aktuali kaip subjekto santykis su savo kūnu bei jo įžodinimas. Mes nuolatos pasakojame istorijas apie save, taip sykiu perkurdami savęs suvokimą. Žmogus ne tik visada pasirenka, ką apie save pasakyti, kaip apie save kalbėti, kokias jungtis ar apibendrinimus padaryti reflektuojant savo gyvenimą, bet „<…> tapatybė yra tik pasakojant atrandama dermė“[4] (tarp pasakojimo laiko ir to, apie kurį yra kalbama). Taip pat ir gyvenimo tėkmę pertraukusi liga reikalauja pasakojimo, o jo pagrindu tampa kūno patirtis. Anot Arthuro W. Franko, medicinos sociologijos ir sveikatos studijų srities mokslininko, tiriančio kančių ir ligų istorijas, šios įgarsintos istorijos turi dvi puses: vieną asmeninę, o kitą – socialinę[5]. Pasakojant istoriją, A. W. Franko teigimu, ne tik apibūdinama esama padėtis, bet ir kuriama savastis. Pasakojantysis naujai supranta save pažeistumo kontekste. Kartu yra brėžiama nauja kryptis, kur dabar, pakitus gyvenimui, judama[6]. Pakitus gyvenimo sąlygoms, pakinta ir tarpasmeniniai ryšiai, taigi dalinantis kuriamos naujos jungtys su greta esančiais. Liga, išskyrusi kūną iš kitų, pasakojant savo istoriją transformuojama į naujai atrandamą bendrumo galimybę. Žmonės pasakoja istorijas ne tik norėdami suprasti savo besikeičiančią tapatybę, bet ir siekdami reprezentuoti likusiam pasauliui jiems pažįstamą, galimą buvimo būdą – kartu įteisinama ir tokio tipo tapatybė, tapatinimosi modelis.
Kas turi teisę kalbėti? Diskurso kontrolės mechanizmai
Aptariant kūno, negalios pasakojimus kitas svarbus dėmuo – kontekstas, kuriame konstruojami minėti diskursai, nes negalios sampratų įvairovė nesikuria tuščioje, beorėje erdvėje, jai įtaką daro sociokultūrinis, istorinis kontekstas. „Gyvatės kojos: negalios samprata gyvenimo pasakojimuose“ autorėms brėžiant negalios sąvokos kontūrus, ji įrašoma į bendrą kultūrinį lauką, teigiama, kad „<…> realios duotys, tokios kaip negalia, tėra versijos, priklausančios nuo veiklų, būdingų ankstesniems laikams, erdvėms ir struktūroms. Taigi negalios diskursai – tai kultūriniai diskursai“[7]. Todėl, siekiant spręsti negalinčio kūno problematiką, neišvengiamai susiduriama su konkrečioje kultūroje egzistuojančiomis normalumo sampratomis. Lygiai taip pat su šiomis sampratomis susiduriame ir „Kelionės į Tandadriką“ žaislų sukurtoje mikrobendruomenėje – čia negalios pasakojimai pirmiausia kuriami pagal numanomas normas, vėliau keičiami, perkuriami, jais manipuliuojama, galiausiai atskleidžiama autentiška patirtis.
Šiuos žaislų įsteigtoje bendruomenėje veikiančius galios santykius paranku analizuoti gilinantis į diskursų konstravimą ir kontroliavimą. Anot Michelio Foucault, kiekviena visuomenė kontroliuoja, daro atranką, organizuoja ir perskirsto diskurso gamybą. Tam pasitelkiamos tam tikros procedūros, kurios turi prislopinti diskurso galias ir pavojus, suvaldyti jo nenuspėjamumą[8]. Iš aptariamų strategijų kūno klausimui spręsti aktualiausias yra kalbančiųjų subjektų kontroliavimas. M. Foucault teigia, kad kontroliavimo strategijomis siekiama nustatyti asmenų įtraukimo į diskurso formavimą sąlygas, primesti tam tikras taisykles juos išsakantiems individams ir neprileisti prie jų kiekvieno norinčio. Taip siekiama praretinti kalbančiųjų subjektų gretas; diskurso tvarka tampa neprieinama tam, kas netenkina reikalavimų arba iš pat pradžių nėra diskursui tinkamas[9]. Aptariamas kontroliavimo mechanizmas neaplenkia ir negalios diskurso.
Kalbant apie modernioje visuomenėje vykstantį diskurso konstravimą ir kontroliavimą, šio straipsnio kontekste aktualu aptarti sovietmečio laiką. Sovietinio režimo diskurso kontroliavimo praktikos iliustruoja tai, kas šiuolaikinėse negalios studijose vadinama eiblizmu. Eiblizmo sąvoka apibūdina kultūros polinkį šlovinti galią visose srityse, atstumti, maskuoti bei nutylėti bet kokį negalėjimą: „Eiblistinė kultūra šlovina galią visose srityse, verčia siekti vis didesnio, iki šiol dar niekieno nepatirto galėjimo ir atstumia, maskuoja ar tiesiog skatina nutylėti bet kokį negalėjimą. Negalėjimas – ar jį sąlygotų kūno judesiai, ar darbo sąlygos, ar suvokimo bei mąstymo specifika, ar ekonominės aplinkybės – paverčiamas kažkuo, ko reikia gėdytis ir ką reikia visomis išgalėmis slėpti ar mažų mažiausiai pridengti įrodant galią kurioje nors srityje“[10]. Tad tokioje santvarkoje, šlovinančioje visumos gyvybingumą, jėgą, nebelieka vietos negalinčiam pašlovinti visumos normatyvumo. Drauge sovietmečio visuomenėje nebelieka vietos kūnų skirtingumui. Kaip oficialioji pozicija yra priimamas ignoravimas ar žmonių su negaliomis slėpimas. Svarbu suvokti, jog imituojant, kad tam tikra žmonių grupė neegzistuoja, ar slopinant jos balsą sukuriamas įspūdis, kad nėra ir tokios tapatybės, tapatinimosi modelio. Žinoma, pateikiamas sovietmečio pavyzdys yra gana radikalus atvejis, bet panašus diskurso ribojimas skirtingu laipsniu egzistuoja visose visuomenėse. Kai vieniems visuomenės nariams yra suteikiama privilegija laisvai įgarsinti savo patirtį, kuriant diskursą, kurti ir savo tapatybę, o kitiems tokia privilegija nesuteikiama (jie yra slopinami), neišvengiamai susiformuoja galios pozicijos.
Toks diskurso kontroliavimas sovietmečiu aiškiai kritikuojamas V. Žilinskaitės „Kelionės į Tandadriką“ mašinraštyje. Viename nepublikuotų apysakos skyrių – „Vienoda planeta“[11] – satyrizuojama tuometinė realybė, demaskuojami santvarkos siekiai suvienodinti ne tik mąstymą, bet ir fizinį kūno skirtingumą: tik išsilaipinę šioje planetoje žaislai atsiduria vienodų smilgų pievoje, kurioje skraidžioja vienodi drugeliai, o miške auga vienodi medžiai, tarp kurių geltonuoja vienodos grybų kepurėlės, o iš kiekvieno jų kotelio išlenda po dvi vienodas kirmėlaites. Šis totalinio vienodumo vaizdavimas tiesiogiai atliepia oficialųjį sovietinės ideologijos naratyvą, kuriame bet kokia variacija, individualumas ar nukrypimas nuo nustatytos normos buvo suvokiami kaip grėsmė sistemai. Vėliau žaislai sužino, jog planetoje valdžią užėmę ožiai, kurie užsispyrę, kad visi galvotų vienodai ir elgtųsi vienodai, bliautų ožių balsais, net išmintingosios pelėdos galvoja taip, kaip įsakyta, o buvimas kitokiu tampa nusikaltimu. Visi, šiai tvarkai nepaklūstantys, vienodai nemekenantys, grūdami į kalėjimą, kurio vos išvengia ir patys žaislai. Vienodos planetos alegoriją galima skaityti kaip komentarą apie eiblizmo kultūrą sovietmečiu, kur negalios ir kitoniškumo slopinimas buvo ne tik socialinė, bet ir politinė praktika. Mašinraštyje esama ir kita ranka rašytų pastabų, atkreipiančių dėmesį, jog knyga skirta vaikams. Pastabos rodo, kad tokios temos suvoktos kaip netinkamos vaikų literatūrai, galima spėti, kad tekstas šia linkme redaguotas. Tad galbūt dėl šių ar kitų priežasčių satyrikės, humoristės V. Žilinskaitės pasirodžiusioje apysaka kiek nuosaikiau įpinta tuometinių visuomenės realijų, nors subtili kūno normatyvumo kritika išlieka viena svarbiausių teminių gijų.
Varlės Legarijos diskurso kontrolė
Teoriškai aptartus diskurso kontrolės mechanizmus „Kelionėje į Tandadriką“ ryškiausiai įkūnija varlės Legarijos personažas, leidžiantis atpažinti nomenklatūrinio aparato galios praktikas. Mašinraštyje varlė nuosekliai vadinta Gagarija – neabejotina aliuzija į sovietų kosmonautą, pulkininką Jurijų Gagariną. Šis pirminis, vėliau nuosekliai redaguotas vardo variantas papildo varlės kaip uolios komjaunuolės ar partinės veikėjos paveikslą – ji nusiteikusi prieš chaosą ir netvarką, dažnai reikalauja „blaiviai žiūrėti“, primena savo nuopelnus ir organizacinius gabumus. Varlė jau nuo pat atvykimo prie laužo steigia savo autoritetą, siekia dominuoti susirinkusiųjų grupėje, įveda tvarką: „Esu organizavusi ne vieną susirinkimą ir gerai žinau, kad viskas daroma pagal dienotvarkę“[12].
M. Foucault aprašytas kalbančiųjų subjektų kontroliavimas apysakoje skleidžiasi Legarijos organizuojamame „tvarkingame“ pasakojimų rate, kai varlė imasi savo istorijas pasakojančiųjų kontrolės. Šiuo atveju kontrolė sutelkiama vieno personažo, uždaroje bendruomenėje atstovaujančio valdžiai, rankose. Toks vaidmuo prisiimamas jau nuo susipažinimo epizodo: „Taigi dar sykį sakau: pasipasakoti reikia iš eilės, laikrodžio rodyklės kryptimi. Pradėsime nuo to, kuris pasiūlė pasipasakoti, nuo kiškio“ (p. 28). Toliau diskurso kontrolė nuosekliai palaikoma, Legarija siekia nustatyti skirtingų veikėjų įtraukimo į diskurso formavimą sąlygas, primesti tam tikras taisykles kalbantiems, o kitų, pavyzdžiui, Kuto, apskritai neprileisti prie diskurso gamybos:
– Žodis pilotui, – paskelbė varlė.
– O… aš? – nustėro šuniokas. – O laik… laikrodžio rodyklė?
– Nors tave įspėjau, – pasakė tvarkdarė varlė, – bet tu nesiliovei trukdęs kitiems ir sukėlei tokį chaosą, kad už bausmę žodžio negausi. Prašom pilotą. (p. 30)
Tam pasitelkiamas ne tik tildymas ar slopinimas, bet ir šantažas, nukreiptas prieš lėlę Einorą. Varlė, supratusi Einoros melą, neatskleidžia tiesos visiems žaislams, pasirenkamas šantažo kelias. Juo siekiama manipuliuoti ir valdyti – lėlė Einora greitai yra priversta pakeisti savo balsą dėl vado pozicijos, jį atiduoda Legarijai. Kai vėliau Legarija praranda vadovaujamas pareigas, ji manipuliuoja kiškiu Kadriliu, išsaugoja savo įtaką veikdama kaip vado referentė. Šioje uždaroje bendruomenėje imama ne tik steigti tarpusavio santykius (bičiulystės, žavėjimosi ar įsimylėjimo), bet per stebėjimą, sekimą, šantažą įgaunamas statusas. Taip siekiama praretinti kalbančiųjų subjektų gretas, diskurso tvarka tampa neprieinama tam, kas netenkina tvarkos ir „blaivaus proto“ reikalavimų arba iš pat pradžių nėra diskursui tinkamas. Šioje santvarkoje varlės vertinamas tik skirtingų veikėjų gebėjimas prisidėti prie steigiamos bendros tvarkos, judėjimo į priekį ir grupės progreso, žadančio materialinių gėrybių.
Kadrilis – kaip auka tampa autoritaru
Kita centrinė apysakos figūra – vienaausis žaislinis kiškis Kadrilis. Pasakotojo fiksuojamos jo kūno deformacijos: viena ilga ausis, pusantro ūso – vienas iš dešinės ir pusė iš kairės snukučio pusės, praplyšę ties krūtine kailinėliai (p. 11). Pirmą kartą įžodindamas savo nenorminio kūno patirtį, Kadrilis kuria parodomosios laikysenos įspūdį, pasakoja užpuolimo istoriją, teigia, kad buldogas kovos metu nuplėšęs ausį. Didvyriškumo prideda faktas, kad buvo stota į kovą su gyvu padaru, dar paminimas aktyvumas šioje akistatoje: „<…> ūsus išrovė, tik vieną išgelbėjau…“ (p. 29). Idėja įgyti negalią kovoje gali būti siejama su tam tikrais kultūriniais, visuomenės įsitikinimais apie didvyriškumą, jėgą ir atsparumą. Vis dėlto, leidžiantis kelionėn į Tandadriką, išmėginamos ne tik veikėjų jėgos ir drąsa, bet ir sukonstruota parodomoji laikysena.
Įdomu tai, kad tarpasmeninių santykių erdvėje Kadrilis atsiveria kitokiai savasties patirčiai. Tik su šuniu Kutu jis užmezga artimą draugystę, pagrįstą abipusiu pažeidžiamumu. Susipažinus su Kutu, suplyšęs kailiukas pristatomas kaip slapta kišenėlė, parodoma, kas joje laikoma. Įvardinamas šios paslapties atskleidimo ypatingumas: „<…> labai labai slapta kišenėlė, tau vienam ją parodau…“ (p. 19). Tai tampa bendra paslaptimi, kurios susitariama niekam šiukštu neišduoti, slaptaviete, kur juodu laiko savo brangius daiktus. Po pasidalinimo slapta kūno deformacija atsiranda bendrų paslapčių, kuriančių jųdviejų bičiulystės artumą. Fenomenologų darbuose kalbama apie tarpasmeninių santykių plotmę, kai santykis užsimezga tarp dviejų gyvenamų kūnų. Vieno asmens kūnas gali pratęsti kito asmens kūną, jo galimybes, pavyzdžiui, paduodamas tai, ko šis nepasiekia (motinos ranka prailgina vaiko ranką)[13]. Taip draugų, Kadrilio ir Kuto, kūnai yra pratęsiami vienas kito – vienas gali laikyti kito brangius daiktus savo širdies kišenėlėje. Visai šiai tarpkūniškų tarpasmeninių santykių plotmei pavaizduoti itin paranki vaikų literatūra, būtent žaislų vaizdavimas. Čia ypatingas, plastiškas žaislo kaip veikėjo statusas, jo kūnas – nejaučiantis, medžiagiškas, iš kamšalo ir kailiuko, ir kartu priklausantis jaučiančiam subjektui – pasitarnauja kalbant draugystės tema[14].
Tačiau ši draugystės erdvė nelieka statiška – kelionės išbandymai verčia personažus permąstyti savo tapatybes ir anksčiau sukonstruotus pasakojimus. Pirminį herojinį pasakojimą keičia ne tokia tauri istorija. Tikrųjų žaislų istorijų pasakojimą išprovokuoja Kuto kaltės jausmas, kai jis pakeliui į Tandadriką atsitiktinai sukelia vienos planetos gaisrą. Kutas iš piloto gauna užduotį – pasiekti planetą mažesniu laiveliu „Gurgutis“ ir apsižvalgyti, ar ji tinkama nusileisti. Negalėdamas per miglas ir ištemptus laidus įžvelgti nusileidimo vietos, Kutas uždega degtuką ir taip netyčia sukelia visos planetos, įsitraukusios į ginklavimosi varžybas, gaisrą. Po šio įvykio Kutas sielvartauja, per naktį pražyla. Norėdami paguosti Kutą, parodyti savo kaltes, nedorus ir menkus poelgius, žaislai vienas po kito atskleidžia tikrąsias, nepagražintas savo sužalojimo ir išmetimo istorijas. Kadrilis, sekdamas kitų pavyzdžiu, pasakoja, jog ne buldogas perplėšęs jam krūtinę, o pats ją persidrėskęs besikasydamas nuo blusos. Ši istorija, palyginti su parodomąja laikysena, iškyla kaip buitiška, netenka iki tol deklaruoto herojiškumo. Dalijantis autentiškais pasakojimais, įsteigiama erdvė ir kitam būti pažeidžiamam, netobulam ir priimtam. Demaskuojant savo melus, kaltes, vietoje savigailos Kutui pasiūlomas bendrumo jausmas.
Šis pažeidžiamumo momentas kelionėje pasirodo esąs trapus ir laikinas. Kadriliui užėmus vadovaujamą poziciją, apysakoje įvyksta dramatiškas posūkis – anksčiau pažeidžiamas ir draugiškas personažas tampa nauju galios diskurso skleidėju. Personažo raidos lūžis įvyksta, kai Kadrilis užima laivo vado pareigas, gauna vadovo planšetę, švarką bei tikrą revolverį. Šis pokytis visų pirma reiškiasi kalba – iš varlės Legarijos perimami oficialaus sovietinio diskurso pasakymai, tokie kaip „oficialus sprendimas“, „referentė“, „nekelti chaoso“, „delegacija“ ir kiti. Iš Legarijos perimta neautentiška, sunkiai įvaldoma galios kalba Kadrilis ima kontroliuoti ir kitų kalbėjimą, kritikuoja Kutui būdingą „topčiojimą“: „Ką girdžiu? – nustebo vadas. – Tu vėl topčioji, apči!“ (p. 206). Draugai vienas į kitą ima kreiptis „jūs“, anksčiau prie laužo priimtą susitarimą „<…> kad daugiau negirdėčiau jokio jūs“ (p. 17) keičia „Keleivi Kutai, – įsakmiai tarė vadas, – jūs keliate laive chaosą!“ (p. 210). Nuo gyvos kalbos pereinama prie išmoktų frazių kartojimo, neturint ką pasakyti. G. Šmitienė savo darbe „Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija“ teigia, kad kalbėjimui nepakanka pražioti burną ir tarti žodžius; įsikūnijimo ir kalbos santykis neapsiriboja artikuliacija. Kalbėjimui taikomas kokybinis kriterijus remiasi kalbos ir kūniškumo sukibimu[15]. Kadrilis su laiku dirbtinai perima išmoktas frazes, jas kartoja neturėdamas ką pasakyti, jo kalba kinta. Kalba ima sukibti su išorine parodomąja laikysena, tai nebėra integrali įsikūnijimo dalis ir išraiška. O Kutas kalba iš egzistencinio poreikio pasakyti. Jo buvimas, dalyvavimas grupėje, laikysena yra glaudžiai susiję su tuo, kas jis yra, jo kalba – autentiška šio buvimo būdo išraiška.
Kalbos pokyčiai atskleidžia gilesnę transformaciją, verbalinį atotrūkį nuo autentiškos savasties lydi ir konkretūs veiksmai, kurių kulminacija tampa bendros draugystės paslapties išdavimas. Draugystė išardoma pasidalinant slaptoje kiškio Kadrilio kišenėlėje nuo kelionės pradžios abiejų draugų slėptą turtą:
– Vis tiek atiduok, – dar sykį pareikalavo šuniokas, kietai sučiaupdamas snukutį su kabalduojančiu pleistru.
– Še… še, – atsegęs segtuką, ištraukė nulūžusį peilelį vadas. – Labai čia jo reikia, kai turiu tikrą, suomišką! Ir tikrą revolverį.
– Vis… viską atiduok, – reikalavo Kutas.
– Šekis, – atkišo saldainio popierėlį vadas.
– Pieš… pieštuką!
– Tai imkis šiukšlyno brangenybes! – atsainiai bloškė ir pieštuką vadas. – Atiduočiau ir degtukų dėžutę, bet kad supleškinai kartu su visa planeta! (p. 210–211)
Kartu šiurkščiais žodžiais Kadrilis suardo prieš tai žaislų steigtą erdvę Kutui būti pažeidžiamam, priimtam, negana to, primena Kuto kaltę – planetos padegimą. Šiuo poelgiu ne tik Kadrilio ir Kuto draugystė pasiekia kritinį tašką, kartu Kadrilio negrįžtamai pasirenkama vado laikysena, galios pozicija, pareiga skristi į priekį nepaisant nieko. Viename baigiamųjų epizodų, žaislams rengiantis skrydžiui į Tandadriką, Kadrilis žengia lemiamą žingsnį, galutinai sugriaudamas buvusios draugystės pagrindus:
– Keleivi Kutai, – nebetvėrė pykčiu vadas, – nejaugi negalėjote pasikeisti šito suvelto kuto… šito chaotiško kaltūno į padorią uodegą? Negalėjote prisilipdyti normalios šnirpšlės? Patingėjote susiieškoti sandėlį „Viskas šuniukams“?
– Aš jį mačiau, bet praėjau, – atsakė šuniokas.
– Ar jūs suprantate, nesubrendęs padare, kad šitokia išvaizda kompromituosite Tandadrikoje visą mūsų delegaciją? (p. 233)
Kelionėje atsiradus vadui, keliaujantieji imami laikyti reprezentatyvia delegacija, Kadrilis įgauna savotišką autoritaro vaidmenį – imasi ne tik Kuto kalbos, bet ir kūno kontrolės – norint tęsti kelionę ir nepadaryti delegacijai gėdos, verčiama pasitaisyti turimas kūno deformacijas.
Kadrilis pasakojime patiria drastiškiausią charakterio ir laikysenos pokytį – iš draugiško, pažeidžiamo, bendruomeniškai nusiteikusio personažo jis virsta griežtu, oficialaus sovietinio diskurso retoriką vartojančiu, kitų kalbą kontroliuojančiu, savo galią ir autoritetą siekiančiu įtvirtinti vadu. Kadrilio transformacija, kai iš aukos tampama tuo, kuris imasi prievartos, atskleidžia vieną subtilesnių totalitarinio režimo veikimo mechanizmų – kaip sistema sugeba pajungti net ir pačias aukas savo galios struktūroms palaikyti. Normatyvumo reikalavimai ir kontrolės mechanizmai persmelkia visas visuomenės dalis, marginalizuoti individai, gavę menkiausią galios poziciją, atkartoja tą pačią prievartos kalbą ir elgseną, nuo kurios kentėjo.
Kutas ir jo kutas – išlikti kitokiam
Kaip kontrastas Kadrilio asmenybės transformacijai iškyla jo pirmasis stovyklavietėje sutiktas draugas – šuo Kutas, išsaugantis savo autentiškumą net didžiausių išbandymų akivaizdoje. Stovyklavietėje pasirodžius Kutui, jo kūnas taip apibūdinamas pasakotojo: „Ir iš eglaitės ištapeno šuniokas keistai stora uodega ir dar keistesne šnirpšle“ (p. 15). Kutą išskiria ir jo kalba – vis nevalingai nutrūkstantis kalbėjimo srautas ir „topčiojimas“. Anot G. Šmitienės, literatūros tekstai gali pasakoti apie kūną, išvardinti, kokie kūnai veikia analizuojamuose tekstuose, tačiau kūnas gali rodytis kaip tiesiog kalbantis, kaip kalba besireiškiantis asmens įsikūnijimas[16]. Apysakoje „Kelionė į Tandadriką“ kūnas ne visada vaizduojamas ar yra aprašomas tiesiogiai, jis dažnai reiškiasi kalbos ritmingumu, autentišku kiekvieno veikėjo kalbėjimu ir pasakojimu.
Minėtos personažo būdo savybės, charakterio vientisumas tik patvirtinami Kutui pirmą kartą prabilus apie savo kūno deformacijas, jis vienintelis iš karto pateikia nesumeluotą sužalojimų istoriją – buldogas nuplėšęs šnirpšlę, o uodegą nutraukė išdykėlis vaikas, kaimynų Rūta vietoj šnirpšlės priklijavo pupą, o uodegos vietoj prisiuvo staltiesės kutą. Atvirai pasidalindamas savo istorija, Kutas nesiekia papildomų naudų, lieka atviras ir pažeidžiamas. Iš kitų veikėjų jis išsiskiria ir kelionės tikslu, vienintelis nesuformuluoja, ko iš kelionės norėtų sau, savo kūnui, be nuotykių ir patirčių: „Tik man vienam dar netoptelėjo, ko norėčiau iš Tandadrikos, <…> norėčiau tokių žaidimų, kokių neturėjau, tokių fejerverkų, kokių nemačiau, tokių reginių, kokių jokiuose paveiksliukuose nerasi…“ (p. 44). Kutas susitelkia į gilesnį įsipareigojimą ir atsidavimą pačiam kelionės nuotykiui, patirtį ir pažinimą, ne savo kūno pataisymą ar pragmatiškus tikslus.
Vis dėlto Kutas, naiviai atverdamas savo tikrąjį „aš“ kitų veikėjų galios pozicijų kūrimo žaidime, lieka neatsargiai įskaudintas. Kutas patiria daugiausiai skausmingų ir dramatiškų išbandymo situacijų, kurių kulminacija – visiškas savęs paaukojimas. Sudegusioje planetoje Kutas pats nusiplėšia šnirpšlę-pupą, ją padovanoja, kad sudegusi planeta galėtų atgimti: „<…> kažkas sutrioškėjo: abiem letenom jis plėšė drėskė savo šnirpšlę-pupą“ (p. 113). Net nudegęs letenas savo tvarstį siūlo lėlei Einorai, kurios ranką sugėlė vabalai. Ypatinga žaislo kūno sąlyga (medžiagiškumas) leidžia ne tik kalbėti apie jo pažeidžiamumą ar negalią, bet ir pademonstruoti fizinį savęs išdalijimo, aukojimosi veiksmą. Vis dėlto dramatiškose situacijose žaislų kūnas stipriau antropomorfizuojamas, taip iškeliamas žmogui būdingas ir atpažįstamas skausmo patyrimas, kančios motyvai. Po dramatiškų įvykių Kutas iš kaltės ir sielvarto per naktį pražyla.
Ši aukojimosi trajektorija nėra atsitiktinė – ji nuosekliai kyla iš gilaus Kuto įsipareigojimo savo autentiškumui, kuris kelionės pabaigoje įgauna ryškesnę politinę dimensiją. Kai kiti žaislai vienaip ar kitaip susitaiko su sistemos reikalavimais, Kutas išlieka nepajudinamas savo pasirinkimu būti „netinkamam“. Pasipriešinimas išryškėja epizode, kai vadas Kadrilis ir referentė Legarija mėgina priversti jį pasitaisyti prieš keliaujant į Tandadriką:
– Pamatytum, į ką tu panašus, – pakraipė turbaną ir referentė.
– Į save, – ramiai atsakė šuniokas. – O vadas – į šamą.
– Ką?! Kaip tu drįsti griauti mano autoritetą?! <…> Gaila, kad nepasipainiojai man sandėlyje, tai būčiau su ginklu privertęs įsigyti padorią išvaizdą! – Jis išsitraukė mauzerį ir trissyk iššovė į viršų: paf! paf! paf! (p. 233)
Lakoniškas Kuto atsakymas „Į save“ – ne šiaip atsikirtimas, jis tampa savotišku manifestu prievartinės normalizacijos akivaizdoje. Jis sąmoningai pasirenka išlikti nepageidaujamas sistemoje, kuri reikalauja vienodumo ir paklusimo normatyvumui. Kadrilio grasinimas ginklu – prievartos įrankis, bandymas jėga priversti kitą prisitaikyti prie reikalaujamų normų. Priešingai nei visi kiti veikėjai, Kutas niekada neišduoda savęs – nesukuria melagingos herojinės istorijos, atsisako normalizuoti savo išvaizdą, išsaugo savo autentišką kalbą („topčiojimą“) net ir tada, kai tai sulaukia kritikos. Taip Kutas ir jo nepakeičiamas kutas tampa ne tik fizinio skirtingumo ženklu, bet ir liudijimu, kad pati nenorminių, sulopytų kūnų egzistencija yra tylus, bet nepalaužiamas pasipriešinimo aktas sistemai, toleruojančiai tik tobulumą.
Kelionės pabaiga
„Tandadrikos“ mašinraštyje V. Žilinskaitė yra įrašiusi pastabą apie tai, kokia prasmė suteikiama žaislui: „Žaislai – visi yra žaislai kitų rankose. Ir žmogus. Ir tas, kuris žaidžia su žaislais, pats yra žaislas“[17]. Pliušinių kūnų istorijos tampa universalia metafora apie galios ir negalios diskursų sąveiką, apie tai, kaip lengvai auka virsta engėju, kaip subtiliai veikia diskurso kontrolės mechanizmai ir kaip autentiškumas lieka vieninteliu pasipriešinimu. Šiandien, prabėgus keturiems dešimtmečiams po apysakos pasirodymo, V. Žilinskaitės užkoduotos įžvalgos apie marginalizaciją, sisteminį išstūmimą ir nesutalpinamas į normas tapatybes skamba taip pat aktualiai, primindamos neišvengiamą žmogiškosios būties paradoksą – kiekvienas mūsų yra ir veikiantis, ir veikiamas, ir kontroliuojantis, ir kontroliuojamas.
[1] Jonutytė J., Šmitienė G. Gyvatės kojos: negalios samprata gyvenimo pasakojimuose. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2021. – P. 33.
[2] Vytautės Žilinskaitės fondas. – Maironio lietuvių literatūros muziejus. – F. GEK 92302. – Pag. [44].
[3] Jonutytė J., Šmitienė G. Gyvatės kojos: negalios samprata gyvenimo pasakojimuose. – P. 7.
[4] Ten pat. – P. 33.
[5] Frank A. W. The Wounded Storyteller: Body, Illness, and Ethics. – Chicago, London: University of Chicago Press, 1995. – P. 2.
[6] Ten pat. – P. 53.
[7] Jonutytė J., Šmitienė G. Gyvatės kojos: negalios samprata gyvenimo pasakojimuose. – P. 19.
[8] Foucault M. Diskurso tvarka: inauguracinė paskaita Collège de France, perskaityta 1970 metų gruodžio 2 dieną / vertė Marius Daškus. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 7.
[9] Ten pat. – P. 25.
[10] Jonutytė J., Šmitienė G. Gyvatės kojos: negalios samprata gyvenimo pasakojimuose. – P. 21.
[11] Vytautės Žilinskaitės fondas. – Pag. [24].
[12] Žilinskaitė V. Kelionė į Tandadriką. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 28. Toliau cituojant tekste nurodomas tik puslapis.
[13] Šmitienė G. Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. – P. 37.
[14] Svarbu pabrėžti, kad žaislai kaip personažai literatūroje užima ypatingą vietą – jie pozicionuojami savotiškoje tarpinėje būsenoje tarp pasyvaus, daiktiško objekto ir veikiančio subjekto, tad ir jų kūnas įgyja priešingų savybių. Viena vertus, tai medžiagiškas (tam tikro audinio, kamšalo) kūnas, neturintis jutimo nervų, taigi nejaučiantis skausmo. Kita vertus, šiam objektiškam kūnui suteikus veikėjo statusą, galimybę spręsti ir rinktis, kurti ryšius su kitais personažais, drauge pažįstamos ir analizuojamos žaislo reakcijos, jausmai ir skausmo išgyvenimas. Taigi ši tarpinė būsena sukuria ypatingą žaislo kaip veikėjo statusą. Pavyzdžiui, išbandymo situacijose atsidūrę žaislai gali patirti sunkesnes traumas, prireikus – paaukoti kūno dalį ar vidaus kamšalo. Todėl žaislų fiziniai išgyvenimai, ypač susiję su matomais skausmingais ar dramatiškais įvykiais, gali sukelti skaitančiajam stiprių emocijų ir empatiją, bet, kaip jau minėta, žaislų kūnas yra dvilypis – ir jaučiantis, ir nejaučiantis. Dėl to kūrinio sukeliamas emocinis poveikis, pasitelkiant žaislus, yra „saugus“, kuriama žaismė tarp žaislo kūnu įsteigiamos distancijos ir empatijos. Taip pat žaislų kuriamą „saugumo“ efektą galima aptarti ir platesniame, sovietmečio kontekste. Žaislų pasirinkimą galima vertinti kaip tam tikrą priedangą, kuriančią atitolinimo ir atribojimo nuo žmonių problemų efektą, taip leidžiančią pasisakyti nepageidautomis pažeidžiamumo, silpnumo temomis.
[15] Šmitienė G. Kalbėti kūnu: fenomenologinė Alfonso Nykos-Niliūno kūrybos studija. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. – P. 34.
[16] Ten pat. – P. 31.
[17] Vytautės Žilinskaitės fondas. – Pag. [70].