„Metų“ akcentai
Alma Lapinskienė. Alesius Razanovas: Lietuvoje jaučiausi savimi
2017 m. Nr. 12
Baltarusių poetas filosofas, vertėjas, lietuvių kultūros mylėtojas Alesius Razanavas šių metų gruodį pasitinka neeilinę sukaktį. Viena iš jo įžvalgų byloja: „Kelias, kurį nueiname, lieka ne už mūsų, bet virsta mumis pačiais – nugula ir akumuliuojasi mumyse, tarsi rievėse medžio nugyventi metai, ir tiktai todėl jis nueitas, ir tiktai todėl mes pajėgiame ir norime eiti toliau“1. Taigi 70-mečio proga prasminga pažvelgti į poeto nueitą kelią, juolab kad apie kaimynus paprastai žinome daug mažiau nei apie tolimiausių šalių kūrėjus.
A. Razanavas – pokario kartos vaikas, gimęs 1947 m. gruodžio 5 d. felčerės ir geodezininko šeimoje Sialeco kaime Bresto srityje. Rašyti pradėjo anksti, jau nuo šeštos klasės spausdino savo kūrybą vaikų ir jaunimo periodikoje, o būdamas abiturientu – ir baltarusiškame „Literatūroje ir mene“. Mokyklą baigė 1966 m. sidabro medaliu ir iškart išvažiavo laikyti egzaminų į Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą. „Laimės rūsčioje kovoje reikia siekti“ – eiliuotai parašytas A. Razanavo stojamųjų rašinys netrukus buvo publikuotas universiteto laikraštyje. Tema pasirinkta neatsitiktinai, kova, nenuolankumas, nesitaikstymas su tuo, kas nepriimtina, – jaunojo poeto santykio su pasauliu, jo asmenybės esmė.
1968 m. spalį keli šimtai studentų pasirašė kreipimąsi į BSSR vadovybę, prašydami Filologijos fakulteto Baltarusistikos skyriuje dėstyti gimtąja kalba. „Manyta, kad Baltarusijoje iš principo nieko panašaus negali įvykti, – taip mūsų respublika buvo nutolusi nuo tautiškumo. Bet, nepaisant visų direktyvų, įvyko. Galbūt dar ir todėl, kad tai buvo Prahos pavasario metai. Įvykių aidas iš Čekoslovakijos audrino mūsų protus. Ko reikalavo studentai? Svarbiausia, kad baltarusių kalba užimtų deramą vietą mokslo sistemoje. Kad nebūtų tremtinė savo pačios namuose. Turėjome tik pusdienį, kad surinktume parašus. O paskui ėmė veikti „sistema“2, – viename interviu pasakojo poetas.
Pirmieji pasirašę – A. Razanavas ir jo draugai. Šitas parašas mokslo pirmūną, komjaunimo lyderį akimirksniu pavertė maištininku ir buržuaziniu nacionalistu. Prasidėjo persekiojimas, kuris 1969 m. žiemą baigėsi pašalinimu iš universiteto už tai, kad „neišlaikė karinio parengimo įskaitos“.
Jaunasis kūrėjas atsidūrė gatvėje. Pagalbos ranką ištiesė kitas poetas – Maksimas Tankas, mums puikiai pažįstamas kaip tarpukario Vilniaus baltarusių poezijos talentas. Tuo metu jis ne tik vadovavo Baltarusijos rašytojų sąjungai, bet buvo ir respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. „Ir kai mano motina parašė jam laišką, prašydama, kad jis, kaip jų apygardos deputatas ir kaip kūrybinės sąjungos vadovas, jai paaiškintų, ką vis dėlto ten, Minske, prikrėtė jos sūnus, Maksimas Tankas atsakė, kad ji gali didžiuotis manimi“3, – pasakoja A. Razanavas. M. Tanko dėka jaunasis poetas galėjo tęsti studijas Bresto pedagoginiame institute. Čia jis tampa studentų filologų lyderiu, imponuojančiu kūrybingu požiūriu į mokslą, užsienio kalbų mokymusi, gilinimusi į egzistencines problemas, žmogaus vidinio pasaulio slėpinius.
1970 m. A. Razanavas baigia studijas ir pradeda mokytojauti kaimo vidurinėje. Tais pačiais metais išleidžia pirmą eilėraščių rinkinį simboliniu pavadinimu „Atgimimas“ („Адраджэнне“). Autoriaus džiaugsmą temdė negailestingas kūrinių atsijojimas, kupiūros, taisymai. Apie tokį „redagavimą“ piktą recenziją parašė A. Viarcinskis, sekęs jaunojo poeto kelią nuo pirmųjų publikacijų. Vis dėlto pirmoji knyga atvedė autorių į Baltarusijos rašytojų sąjungą (1972) ir grąžino į sostinę. „Literatūroje ir mene“ ilgai neišsilaikęs, įsidarbino žurnale „Gimtoji gamta“. Kalbėdamas apie tą laikotarpį, A. Razanavas akcentuoja, jog tai, kas svarbiausia, kilo iš vidaus ir ieškojo išeities: prislopintoje tuometinėje baltarusiškoje realybėje, iš kurios buvo atimta praeitis ir ateitis, jis jautęsis lyg apsiaustyje – kažkieno stebimas, tarsi įskaitoje. Trūkę esminių dalykų – atramos ir kelio.
1973-iųjų vasarą vienas bičiulis pakvietė važiuoti kartu į Vilnių. „Ir štai ta kelionė, pokalbiai, įspūdžiai to, ką mačiau, miesto, kylančio iš istorijos, ten vyravusios atmosferos fluidų, kalbos, kurią girdėjau gatvėse ir kurios nesupratau, poveikis, – visame kame slypėjo tai, į ką atsiliepiau ir ko man reikėjo. Visai greta buvo kitokia valstybė, kita realybė, ir joje labiau jaučiausi savimi nei kitur. Į tą kitokią realybę ir paprašiau Rašytojų sąjungoje kūrybinės komandiruotės“4, – pasakoja A. Razanavas.
Tokiu būdu jau gruodį jis vėl atsirado Vilniuje ir išbuvo Lietuvoje pusę metų – iki 1974-ųjų vasaros. „Tai buvo naudingas periodas: ir pats daug kūriau, ir aktyviai gilinausi į lietuvišką tikrovę, žavėjausi ja, turtėjau – jau tada pradėjau versti. Na, ir vėliau lankiausi Lietuvoje gana dažnai, dažniau nei kitur“5, – šiltų jausmų Lietuvai neslepia poetas.
Nuo to meto vertimai jam tapo vieni svarbiausių kūrybinių darbų. Vertė ir verčia, aišku, ne tik iš lietuvių, bet ir iš rusų, anglų, vokiečių, bulgarų, latvių, čekų ir kitų kalbų. Viename interviu yra sakęs: „Tikriausiai joks kitas tyrinėtojas taip neįsigilina į eilėraščių struktūrą, jų gelmę kaip vertėjas. Todėl, kad vertėjas pagauna netgi nepastebimus slaptus niuansus. Panorau būti toks įžvalgus skaitytojas ir tapau vertėju“6.
O lietuvių kalbos žinių prireikė vos grįžus iš Lietuvos. Tuo metu buvo pradėta rengti dvitomė lietuvių poezijos antologija baltarusių kalba, ir jos redaktorius patikėjo A. Razanavui pagrindinį vertimų krūvį. Prie lietuvių literatūros vertimų dar stabtelsime, o dabar grįžkime į aštuntąjį dešimtmetį, kada vertimai poetui buvo kone vienintelė galimybė publikuotis, nes jo poezija vis dar nepageidaujama, įtartina. Sunkiai skynėsi kelią „Būties koordinatės“ („Каардынаты быцця“, 1976), o knygos „Kelias – 360“ („Шлях-360“, 1981) leidyba virto politine akcija, prireikė net kompartijos CK leidimo. Ir kritika beveik tylėjo, nes A. Razanavo kūrybos vertinimas kone prilygo politinės pozicijos išsakymui. „Tai buvo mano nebylystės metai“7, – yra sakęs poetas.
Bėgo laikas, politinė situacija keitėsi, atėjo pertvarka. Su ja keitėsi ne A. Razanavo kūryba, o požiūris į ją. 1988 m. išėjus knygai „Strėlės smaigalys“ („Вастрыё стралы“) pasipylė dešimtys teigiamų straipsnių ir recenzijų, nors knyga niekuo ypatingu neišsiskyrė iš ankstesniųjų. O 1991 m. poetas apdovanojamas Valstybine premija. Nuo tada jo knygos ėjo ir eina viena po kitos: „Medžioklė rojaus slėnyje“ („Паляванне ў райскай даліне“, 1995), „Tikrovė“ („Рэчаіснасць“, 1998), „Šokis su gyvatėmis“ („Танец з вужакамі“, 1999), „Molis Akmuo Geležis“ („Гліна Камень Жалеза“, 2000), „Atkūrimų knyga“ („Кніга ўзнаўленняў“, 2005), „Negalimybių suma“ („Сума немагчымасцяў“, 2009), „Iš apokrifo į kanoną“ („З апокрыфа ў канон“, 2010), „Plojimai delnu vienu“ („Воплескі даланёю адною“, 2010), „Ir paskui pradėti iš naujo“ („І потым нанава пачаць“, 2011), „Nežinomas dydis“ („Невядомая велічыня“, 2017) ir kt. Parašyta ne viena jo kūrybai skirta studija, A. Razanavas tapo baltarusių poezijos autoritetu.
Naujas tūkstantmetis atnešė pokyčių į poeto gyvenimą, – prasidėjo kelionės po užsienį. 2001 m. sausį A. Razanavas tapo pirmuoju Hanos Arendt stipendininku ir dvejiems metams išvyko į Hanoverį. 2002 m. pavasarį čia išėjo dvikalbiai „Hanoverio punktyrai“ baltarusių ir vokiečių kalba. Nuo 2003 m. vasario iki gegužės A. Razanavas gyveno Austrijos mieste Grace, tuo metu Vienoje apdovanotas Herderio premija. Nuo 2004 m. vasaros iki 2005 m. vasaros – Bonos miesto svečias. Prieš tai ir po to, iki pat 2009 m. pabaigos, – dirbta įvairiuose kūrybos namuose Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje.
Be „Hanoverio punktyrų“, išleisti net aštuoni jo poezijos knygų vertimai į vokiečių kalbą. O „Wortdichte“ (2003) – paties poeto parašyta vokiškai. „Aš nesiderinau prie poezijos vokiečių kalba – tai neperspektyvus užsiėmimas, o paprasčiausiai prakalbinau vokiškus žodžius, kaip kalbu su baltarusiškais. Knyga „Wortdichte“ buvo parašyta ar, tiksliau, nutapyta vokiškais žodžiais ant Pilies kalno Grace per tris mėnesius“8, – paaiškina poetas.
Suprantama, A. Razanavas verčiamas ne tik į vokiečių kalbą. Jo kūryba skamba lietuvių, rusų, anglų, lenkų, latvių, bulgarų, slovakų ir daugeliu kitų kalbų, jis seniai pripažintas Europos masto poetu. Tokį populiarumą lėmė jo poezijos potencialas, kūrybinių paieškų universalumas, orientacija į įvairių kultūrinių tradicijų dialogą, o paprasčiau kalbant, – didelis kūrėjo talentas. Ne vieno tautiečio intelektualo nuomone, A. Razanavas labiausiai iš baltarusių rašytojų vertas Nobelio premijos.
A. Razanavas – poetas filosofas su sava kūrybos koncepcija. Jam įdomi ne buitis, o būtis, ontologiniai klausimai, jis mąsto ir rašo apie gyvenimo ir pasaulio sudėtingumą, akimirkos ir amžinybės dramatizmą, keisčiausias įvairių reiškinių sąsajas, siekia giliai pažinti, paaiškinti šiuolaikinį žmogų ir pasaulį. Poeto kūrybos tyrinėtojas Ivanas Šteineris teigia, kad A. Razanavas vienintelis iš Europos poetų yra kardinaliai atsisakęs labai palankios ir visais laikais aktualios vyro ir moters meilės temos, kas netiesiogiai liudija jo siekį būties pažinimo procese išsivaduoti nuo antrinių ir trumpalaikių dalykų9.
A. Razanavas nesižavi metaforomis ir kitomis poetinėmis puošmenomis, didžiausia vertybė jam – žodis, fonemose aidinti jo semantinė gelmė. „Žodyje visada esama slėpinio. Jame užkoduota šis tas itin svarbaus, ištisas tikrovės klodas“10, – teigia vienoje knygoje. Jis siekia suvokti žodžio gimimo, atsiradimo procesą, įminti jo kodą: „Visa, kas gyva, auga iš vidaus: medis iš sėklos, žiedas iš medžio, vaisius iš žiedo, sėkla iš vaisiaus… Žodžio kryptis, kaip ir sėklos, – iš vidaus“11. Apskritai kalba, ir ne tik gimtoji, poetui yra pasaulio pažinimo šaltinis, nuostabą keliantis reiškinys: „Kiekviena tauta turi bent vieną genialų kūrinį, ir tas kūrinys – kalba“12.
Baltarusių kalba ir kultūros paveldas jam yra didžiausias turtas, tautos gyvybės, jos ateities garantas. Todėl poetas ėmėsi atnaujinti, perkurti senosios raštijos tekstus. Kaip rašoma „Atkūrimų knygos“ anotacijoje, poetiniu raktu atrakinti nutilę senosios literatūros kūriniai vėl įeina į tikrovę ir vėl kalba tai, ką bylojo kadaise. Šią vasarą poetas rašė: „Po Skorynos knygos „Turime daugiau patys“ ir ankstesnės „Atkūrimų knygos“ eiliuoju-perkuriu kitus senuosius tekstus – ryškėja šis tas panašaus į baltarusišką knygos epą. Nelengvas užsiėmimas, kartais ir dienos negana, kad atnaujinčiau kokį žodį, kuriam šiuolaikinėje kalboje nėra atitikmens“13.
Poetinės formos novatorius A. Razanavas rašo ne tik eilėraščius ir poemas. Jis laužo įprastus žanrų kanonus, kuria savus ir savaip pavadina: veršakazai, znomai, kvantemos, versetai, punktyrai.
Kvantemos, paties poeto žodžiais tariant, – greičiau poemos nei eilėraščiai, nors tik trijų–keturių–penkių eilučių. Jos įcentrinės, nukreiptos į patį skaitytoją, į jo gyvenimą, ir skaitytojas – pagrindinis kvantemos veikėjas. Žodžiai priima tiktai savus, tos pačios dvasios ir ženklo žodžius. Todėl iš esmės jos neišverčiamos. Neišverčiami ir veršakazai – poetinės semantinės miniatiūros, kuriose kalbasi, persipina mus supančios realijos, daiktai ir jų pavadinimai, įvardijimai.
Znomai – filosofiniai aforizmai, įžvalgos apie būties ir meno esmę, apie žmogaus ir gamtos amžiną vienybę ir priešpriešą. Znomuose A. Razanavas kondensuotai pasako tiek, kiek kiti straipsniuose ir traktatuose. Ne veltui jo znomų knyga „Negalimybių suma“ vadinama vadovu poetams. Štai znomas apie poeziją: „Poezijos tikslas ir ypatybė: išsakyti žodžiais tai, ko šiaip sau, ne poezijoje, išsakyti neįmanoma, – kas neišsakoma. Poezija prasideda, kai nepajėgiame pasakyti. Ten, kur nutyla ir pajunta pralaimėjęs asmuo, atgimsta poetas“14.
Versetai – trumpi dinamiški aforistiniai pasakojimai, artimi alegorijai, baladei, jungiantys savyje siužeto liniją ir apmąstymą, realybę ir fantaziją. Sintezės žanras, anot poeto. O kritikai teigia, jog originalią versetų formą lėmė poeto mąstymo originalumas.
Punktyrai – miniatiūros, įkūnijančios gamtos atgarsius, gyvus įspūdžius. „Kai žodžiai koncentruojami, suspaudžiami, jie įgyja naują kokybę: tampa turiningesni, įgauna magneto savybių. <…> Punktyrų ir skaityti nereikia: žvilgterėjai – ir punktyras jau įsisąmonintas, jau susipažįstate su juo“15, – aiškina poetas.
A. Razanavas – puikus lietuvių literatūros vertėjas. Kaip minėta, tuoj po kūrybinės komandiruotės Lietuvoje buvo pakviestas į vertėjų grupę rengti dvitomę lietuvių tarybinės poezijos antologiją, kuri išėjo 1977 m. Prie vertimų dirbo keturiasdešimt aštuoni vertėjai, iš jų tik A. Razanavas vertė tiesiai iš originalo, kiti naudojosi tarpiniu, pažodiniu vertimu.
1982-ųjų spalį Minske kalbėjausi su A. Razanavu apie antologiją, vertėjo darbo specifiką, sunkumus. Ir jis mane nustebino lietuvių kalbos jutimu. Paklaustas, kas buvo sunkiausia verčiant lietuvių poeziją, nurodė lietuvių kalbos archajiškumą. Lietuvių kalboje esanti gelmė, kažkas nepajudinama, tikra, tam tikra ramybė, tai esą sunku perteikti. Ir kaip pavyzdį pacitavo Salomėjos Nėries „Anksti rytą parašyta / daug naujų skambių vardų…“ „Argi įmanoma tai išversti?“ – retoriškai manęs paklausė.
„Anksti rytą“ A. Razanavas nevertė, bet iš devyniolikos antologijoje publikuotų S. Nėries karo metų eilėraščių išvertė septynis. Iš jų ypatingu sąskambiu su originalu stebina eilėraščio „Ateik“ vertimas, tikslus tiek semantiniu, tiek emociniu aspektu – puikiai perteikia ilgesio, švelnumo, skausmo nuotaiką. Palyginkime antrojo posmo originalą ir vertimą:
| yg vakar – prie kiemo vartelių… Žvilgsniu palydėjai mane… Nė karto, nė vieno kartelio Tavęs neregėjau sapne16. |
Бы ўчора – бязмоўна ля лазу… Праводзіў паглядам мяне… Ні разу, ніводнага разу Ты мне не пабачыўся ў сне17. |
Iš antologijoje pristatomų aštuoniasdešimt šešių lietuvių poetų A. Razanavas vertė trisdešimt vieno autoriaus kūrybą, iš jų šešiolikos – vienas. Jo indėlis didžiulis – beveik trečdalis visų vertimų. „Jis puikiai vertė ir klasiką, ir naujuosius poetus“18, – pripažino antologijos redaktorius Vasilis Vitka. Be abejo, atskirai analizuodami kiekvieną iš jo verstų beveik pusantro šimto eilėraščių, aptiktume ir silpnesnių eilučių, tačiau sėkmių persvara akivaizdi. Ji ne atsitiktinė. A. Razanavas – talentingas kūrėjas, nepaprastas jo, kaip vertėjo, imlumas, poetinė jausena, gebėjimas įsigilinti į verčiamo poeto pasaulėjautą, kūrybinį braižą, visa tai suvokti ir atkurti gimtąja kalba.
Virtuoziškai A. Razanavas išvertė dalį Justino Marcinkevičiaus „Ugnies poemos“, Antano Venclovos, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Onės Baliukonytės eilėraščių. Puikiai perteikė Ramutės Skučaitės posmų dainingumą, švelnų intymumą. Štai eilėraščio „Žemė“ fragmentas:
| Ubagėlė nuo kupros išgis. Ir pavirs erškėtuoge vagis… Ir toks šiltas lašas nuo pušies Ties neapraudotu nulašės19. |
Ад гарба адлечыцца бядак, Стане ягадай шыпшынавай жабрак. І над неаплаканым лаза Схіліцца, і скоціцца сляза20. |
Jam paklūsta ir Vinco Mykolaičio-Putino filosofinė lyrika, ir A. Venclovos dinamiškas lyrizmas. Jo išversta Eugenijaus Matuzevičiaus poezija neprarado poeto pasaulėvaizdžiui būdingo romantikos ir realybės sąskambio, lyriškumo ir dainiškumo.
Netrukus po antologijos A. Razanavo gebėjimo versti iš lietuvių kalbos prireikė kitam įdomiam ir svarbiam, kaip dabar sakytume, projektui. Pačioje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje režisierius Valerijus Masliukas, pažiūrėjęs Panevėžio teatre Kazio Sajos pjesę „Devynbėdžiai“, sumanė ją pastatyti savajame Vitebsko J. Kolaso teatre. Kodėl? Nes įžvelgė joje gerokai daugiau, nei regėjo scenoje, nes pajuto, jog pjesė tarsi apie baltarusius: „<…> nuolankią tautą, kuri dėl riebesnio kąsnio atsižada ir kalbos savo, ir dainų, ir laisvės, o dėl to ir Tėvynę praranda“21. Kas išvers? V. Masliukas prisimena: „Abejonių nekilo – tiktai Alesius Razanavas, kurio „Būties koordinates“ sekiau: kvanteminis, filosofinis, žmogiškas egzistencijos sūkurys aidėjo kiekvienoje poezijos eilutėje. <…> Jau pirmo susitikimo metu tapo aišku: šitas – padarys! Ir nuojauta neapgavo“22.
Kalbėdamas apie pjesės vertimą, A. Razanavas pabrėžia, kad vertė ne tik į baltarusių kalbą, bet ir taikydamas prie tuometinės savo šalies atmosferos: „Kai kurios vietos, punktai, pasažai buvo aštrinami, aktualizuojami ir netgi praplečiami. Na, o eilės ar dainos, kurios ten skamba, iš pat pradžių buvo rašomos savaip. Pačioje pjesėje tokių eiliuotų tekstų nėra. Tai buvo Masliuko užsakymas, jis norėjo, kad nuskambėtų ne vertimai, o tikri kūriniai, ir kad dainos jaudintų salę“23.
Baltarusiškai pjesė buvo pavadinta „Klemensas“. Poetas ne tik išvertė pjesę, bet ir perkūrė jos dvasią. Režisierius deramai sudėliojo akcentus ir veikalas suskambo stipria nesitaikstymo gaida. K. Sajos pjesė tarsi įgavo antrą kvėpavimą, jaudino žiūrovą, žadino jo tautines ambicijas. O Skalno atliekamą A. Razanavo dainą „Ir šie laikai, ir ši tvarka neamžinai“ jaunimas persirašinėjo ir mokėsi kaip nesusitaikymo su režimu himną. Spektaklis tapo ne tik kultūriniu, bet ir visuomeniniu įvykiu.
Netrukus A. Razanavas išvertė dar vieną K. Sajos kūrinį – apysaką vaikams „Ei, slėpkitės!“ (1982), o po kelerių metų J. Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ (1989). Tada vėl grįžo prie poezijos ir 1992 m. išleido nedidukę lietuvių poezijos rinktinę „Белы замак на гары“, kurią sudaro M. Martinaičio, S. Gedos ir E. Mieželaičio poezijos pluoštai. Kadangi pavadinimas paimtas iš S. Gedos eilėraščio „Senoji Palanga“, lietuviškai knygą ir derėtų vadinti originalo žodžiais – „Baltos pilys ant kalnų“.
Rinktinė pradedama M. Martinaičio „Kukučio baladėmis“. A. Razanavas pasirinktinai išvertė daugiau nei trečdalį baladžių ir išdėstė jas savaip, nesilaikydamas originalo sekos. Pradedama nuo Kukučio pasakojimo apie savo trobą. Sugretinkime pirmus posmus:
| Tai turiu trobą – dviem galais. Žiūriu pro langą – saulė teka, žiūriu pro kitą – jau saulė leidžias24. |
Такая ў мяне хаціна – на два канцы. Гляджу праз адно акно – сонца ўзыходзіць, гляджу праз другое – заходзіць сонца25. |
Kaip matome, vertimas beveik adekvatus originalui. Nėra dėl ko papriekaištauti ir dėl kitų baladžių vertimo. Daugumą jų galima laikyti vertėjo sėk-me – „Neliesti!“, „Pasaulinis skausmas Kukučio nutrauktoj kojoj“, „Kukučio žodžiai“, „Kukutis reicho daboklėje“, „Kukutis atmerkia akis“ ir kt. Jose gražiai atkurtas Kukučio pasaulis, jo moraliniai principai, stilistinė baladžių atmosfera. Skaitydamas vertimus tiesiog jauti, kaip vertėjui buvo smagu Kukutį su jo mintimis ir nutikimais kelti gimtosios kalbos stichijon. Taip smagu, kad keliose baladėse neiškęsta ir prikurta eilutė kita. Antai strofos pradžia „Važiuoja Kukutis ir kalba: / – Kaip Lietuva panaši į Lietuvą!“ išversta: „Едзе Кукуціс на возе / па Жэмайцкім гасцінцы / і дзівуецца ўголас: / – Як жа Літва падобная на Літву!..“ („Važiuoja Kukutis vežimu / Žemaičių plentu / ir stebisi balsu: / – Kaipgi Lietuva panaši į Lietuvą!“). Arba štai baladės „Kumelaitė Kukučio ausy“ gražiai ir tiksliai išversta pirmoji strofa prailginta dviem eilutėmis: „І чуе Кукуціс, / як іржэ яна непрыстойна“ („Ir girdi Kukutis, / kaip žvengia ji nepadoriai“).
Kyla klausimas, kodėl vertėjas, daugelį baladžių tiksliai atkūręs gimtąja kalba, vienur kitur ima ir priduria eilutę, praplečia poetinį vaizdą ar pakreipia jį truputį savaip. Drįsčiau teigti, kad „kaltas“ iš originalo gautas kūrybinis impulsas. O kad jo būta stipraus, rodo tai, jog greta išverstųjų atsirado ir septynios paties vertėjo sukurtos Kukučio baladės. Retas literatūros recepcijos pavyzdys! O gal kūrybinė sąšauka tarp panašaus braižo ir pasaulėjautos poetų?
A. Razanavo sukurtose baladėse „Kukučio moliūgas“, „Kukutis universalinėje“, „Kukutis kalba telefonu“, „Kukutis mokosi“, „Kukutis stotyje“, „Kukutis pasižymi“, „Kukučio norai“ dominuoja to meto ir netolimos praeities realijos bei anomalijos, laikas ir erdvė jose labiau konkretizuoti, bet stilistika, kalbėjimo maniera jos visiškai artimos lietuviškosioms Kukučio baladėms. Nestokoja jų autorius ir humoro. Antai baladėje „Kukutis universalinėje“ Kukutis nori nusipirkti žieminę kepurę. Pardavėja jam pakeltu balsu aiškina, kad žieminių kepurių nebėra, baigėsi. Kukutis supykęs puola ieškoti teisybės į direktorių kabinetus. Bet čia jo paklausia, kas jis toks esąs.
Ir čia truputį sugudravo Kukutis
ir pasivadino:
aš poetas Martinaitis.
Pamąstė kabinetai
ir galiausiai sako:
geresnės nei triušinė negalim…
Duokit bent tokią,
sutinka akimirksniu Kukutis,
o pats sau tyliai galvoja:
va kad poetas Martinaitis būtų, pavyzdžiui,
restorano direktoriumi,
tikrai dabar turėčiau
ondatrinę, audinės arba dar kokią
itin ypatingą kepurę26.
(Laisvas A. Lapinskienės vertimas)
S. Gedos dvidešimt dviejų eilėraščių pluoštui vertėjas paėmė vieno eilėraščio pavadinimą „Beržai ir lelijos“. Kūriniai parinkti taip, kad atskleistų S. Gedos poezijos pasaulio įvairovę.
Iš paskyrimų poemos Fransua Vijonui „Nakties žiedai“ paimti du eilėraščiai: „Septyneilis apie nebyliąją prapultį“ ir „Maro metų giesmė“. Tiek poetika, tiek vaizdų pynė vertimuose labai artimi originalui. Visiškai suprantamas ir priimtinas vienos kitos detalės pakeitimas verčiant, bet pagrindinio motyvo keisti nederėtų, nes kinta eilėraščio idėja. Tie motyvai išvardinti ciklo pirmojo eilėraščio „Pynė: likimas, kaukolė ir rožė“ pavadinime. Tai laiko, mirties ir meilės simboliai, jie šitame viduramžių poetui skirtame cikle turi keleriopą meninį krūvį. Todėl šiaip jau gerai atkurtą „Maro metų giesmę“ menkina vieno iš minėtų simbolių nepaisymas. Eilutės „Klausyk, pamėlus vasara ir rožė“, „Ilgai klausei tu vasaros ir rožės“ išverstos „Пачуй: паблякла лета і цюльпаны“ („Išgirsk: nublanko vasara ir tulpės“), „Ты доўга слухаў лета і цюльпаны“ („Ilgai klausei tu vasaros ir tulpių“).
Apskritai S. Geda, A. Razanavo išverstas, skamba visai gediškai. Tai byloja eilėraščių „Beržai ir lelijos“, „Atsakymas į marsiečių užklausimą“, „Mindaugo nužudymas“, „Žydinti slyva Snaigyno ežere“ baltarusiški tekstai, kuriuose vertėjas pasirodo aiškiai jaučiąs eilėraščio stilistiką, gražiai atkuria meninę eilėraščio visumą. Prie tokių vertimų būtų galima priskirti ir „Vaidevuto valstybės žlugimą“, jei ne netikėtas trečios strofos netikslumas – vietoj „bet riteriai greitai išgnaibė tranus“ čia atsirado „ды захапілі / рыцары / трон“ („…užėmė sostą“).
„Tryliktas šaltinis“ – tokiu pavadinimu pristatomi šeši E. Mieželaičio eilėraščiai. Trys iš jų – „Pirmasis sniegas“, „Nemiga“, „Piešinys“ – buvo spausdinti 1977 m. antologijoje. Trys versti iš naujo: „Ne tas laimi, kas nori griaudamas laimėti“, „Homomaterializacija“, „Dvylika šaltinių“.
Įdomu gretinti „Dvylikos šaltinių“ originalą su vertimu. Šis ilgas, kelių dešimčių posmų monologas apie pasaulio vienumą ir prieštaringumą neįspraudė A. Razanavo į griežtą formą. Verlibras, mieželaitiški minties posūkiai, regis, įtraukė vertėją į kūrybinį eksperimentą: eilučių skaičius dažname posme skiriasi nuo originalo, laisviau elgiamasi su intonaciniais lūžiais. Tačiau tai nesugriovė meninės visumos, nes ji atkuriama tomis pačiomis priemonėmis, kokiomis buvo ir sukurta. A. Razanavui artimas E. Mieželaičio kūrybos braižas, pomėgis eksperimentuoti, kurti netikėtus poetinio teksto lydinius. Visa tai prisidėjo prie vertimų sėkmės.
Baltarusių literatūrologai pripažįsta, jog dešimtmečius trukęs A. Razanavo darbas prie lietuvių poezijos vertimų turėjo įtakos jo paties kaip poeto formavimuisi. Be abejo, ir kalbos pažinimui. Juk vertėjas – įžvalgiausias skaitytojas.
Lietuvių kalba yra išėjusios dvi jo kūrybos knygos „Medžioklė rojaus slėnyje“ (2008) ir „Krikšto motinos dovana“ (2013). Abi verstos šio straipsnio autorės. Šiuo metu ruošiamasi išleisti trečią – „Lietuviškų punktyrų“ knygą, bet ne verstą, o paties autoriaus parašytą lietuviškai. Pluoštas punktyrų publikuojami ir šiame „Metų“ numeryje.
Lietuviškai A. Razanavas pradėjo kurti prieš gerus trejus metus. Paklaustas, kas jį paskatino, atsakė: „Tarp manęs ir lietuvių kalbos radosi kažkas, kas prašėsi išryškinama ir įvardijama. Ėmiausi padėti – gyvi tikrovės pastebėjimai ir lietuvių kalbos fonosemantika pradėjo vieni kitus suprasti. Kiekviena kalba savita, lietuvių kalbos fonosemantika atvėrė erdves, kurių nesiekė nei baltarusių kalba, nei vokiečių, su kuria irgi turėjau reikalų, ir aš žengiau į tas erdves su jauduliu: man jos kažkokiu būdu buvo pažįstamos. Kas dar? Ogi tai, kas buvo anksčiau. Mano vertimai iš lietuvių kalbos, „Poezijos pavasariai“, vertėjų seminarai ir ilgametis mudviejų bendradarbiavimas. Ir tu dar anksčiau per bendrus skaitymus atkakliai mane skatindavai: bandyk… kurk… pabūk lietuvių kūrėju!.. Kažkur, gal Birštone, pasakiau, kad pajutau, jog pradedu šnekėtis su lietuvių kalba: ji po truputį atveria man savo prasmes. Be šio abipusiškumo lietuviški punktyrai nebūtų atsiradę“27.
Viename laiške A. Razanavas rašė dar turįs norą mėnesiui kitam apsigyventi kokiame nors grynai lietuviškame kampelyje, kad su visa galva panirtų į kalbą: dar ne visi sumanymai esą įgyvendinti. Palinkėkime sukaktuvininkui įgyvendinti ir šiuos, ir kitus sumanymus.
1 Razanau A. Medžioklė rojaus slėnyje. – Vilnius: Homo liber, 2008. – P. 227.
2 Разанаў А. Невядомая велічыня. – Мінск: Логвінаў, 2017. – P. 102–103.
3 Ten pat. – P. 104.
4 A. Razanavo 2017 10 23 laiškas autorei.
5 A. Razanavo 2017 10 15 laiškas autorei.
6 Разанаў А. Невядомая велічыня. – P. 68.
7 Ten pat. – P. 152.
8 Разанаў А. З апокрыфа ў канон. – Мінск: Логвінаў, 2010. – P. 118.
9 Žr. Штейнер И. Криница, из которой пил святой: философия поэзии Алеся Рязанова. – Минск: РИВШ, 2010. – P. 90.
10 Разанаў А. З апокрыфа ў канон. – P. 69.
11 Razanau A. Medžioklė rojaus slėnyje. – P. 235.
12 Ten pat. – P. 225.
13 A. Razanavo 2017 08 07 laiškas autorei.
14 Razanau A. Medžioklė rojaus slėnyje. – P. 245.
15 Разанаў А. Невядомая велічыня. – P. 150.
16 Nėris S. Kaip žydėjimas vyšnios. – Vilnius: Vaga, 1978. – P. 227.
17 Літоўская савецкая паэзія. Анталогія ў двух тамах. – T. 1. – Мінск: Мастацкая літаратура, 1977. – P. 25.
18 1983 10 04 pokalbio užrašas.
19 Skučaitė R. Dar šneka vanduo. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 87.
20 Літоўская савецкая паэзія. – T. 2. – P. 152.
21 Маслюк В. P. S. // Сая К. Клеменс. – Мінск: Логвінаў, 2013. – P. 99.
22 Ten pat. – P. 99–100.
23 Разанаў А. Невядомая велічыня. – P. 115.
24 Martinaitis M. Kukučio baladės. – Vilnius: Vaga, 1977. – P. 44.
25 Белы замак на гары. – Мінск: Мастацкая літаратура, 1992. – P. 9.
26 Ten pat. – P. 28–29.
27 A. Razanavo 2017 10 17 laiškas autorei.
Marius Burokas. Nivalijos
2016 m. Nr. 12
Kaip sunku žiemą keltis, patamsyje, šeštą ryto, kai už lango nėra sniego. Kai nenujauti to blausaus švytėjimo, visus nelygumus užklojančio baltumo. Keliesi, rengiesi, krapštai iš lovų įsiraususius, šnarpščiančius vaikus, rengi juos, dejuojančius, kažką kalbi, kažką valgai, kažką geri – vėl susivoki tik troleibuse, pabudęs iš snaudulio, ties „Petro ir Povilo“ stotele. Jau, čia reikia lipti. Čia šviečia langai, čia daug vaikų, jie plūsta iš visų pusių, nešini keisčiausiais dėklais – jau beveik išmokai atskirti, kokiame koks instrumentas. Mokyklos viduje triukšmas kitoks nei paprastose mokyklose, kitoks, nei buvai įpratęs, – labiau struktūruotas, melodingesnis, pro duris veržiasi muzikos nuotrupos – čia fortepijonas, čia fleita, ten saksofonas, vieni dainuoja, kiti po nosimi bubena natas, bet tave supa tvarka, kūrimo tvarka, kartojimo ir mokymosi to, kas sukurta, tvarka. Palieki tai tvarkai vaiką (dėl mokyklos poveikio asmenybei čia nesiginčysime – ne tas tekstas, tegul dygsta galvoje tie skaičiai, raidės, natos, garsai ir piešiniai). Išeini, jau prašvitę. Vis dar nesninga.
Ir išėjęs iš mokyklos, laukdamas troleibuso, rūkydamas pirmąją cigaretę, suvoki, kad vis dėlto lauki to sniego, na, nors trumpam – minkšto, lengvo, galvoji apie guobą už savo vonios lango, galvoji, ar atskris ir nusileis šiemet į ją sniegenos, o gal net vienas kitas svirbelis? Galvoji, kad vis dėlto vėl tuoj Kalėdos, ypatinga tyla kaime, naktį, balta staltiesė, ištrauktas iš po jos kreivas gumbuotas šiaudgalis (vis papuola tokie), gyva ugnis, miškas, obuoliai ant aukšto – ta visuma, įsikirtusi į sąmonę, į tave, ta, kuri palaiko tvarką, kuri padeda teisingai sukti ratą, ne per greit, ne per lėtai, taip, kaip reikia. Galvoji apie visa tai ir turbūt pirmąkart neramiai klausi savęs – ar mums bus šviesu?
Pirmąkart to klausi beveik garsiai, regis, tuoj imsi kibti prie tokių pat sutrikusių ryto praeivių, tampysi juos už paltų sagų ir klausinėsi – ar mums bus šviesu? Nes neviltis ir nerimas sėda radioaktyviomis dulkėmis į sąmonę, smelkiasi į kaulus, gula ant liežuvio… Nes tu, kaip ir kiti, stebi, kas dedasi pasaulyje, sėdi palinkęs prie kompiuterio ekrano, kapanojiesi nuomonių, ekspertų, prognozių, interviu, straipsnių lavinoje. Visi jie viską žino, visi tokie užtikrinti, visiems jiems beveik aišku, kaip dabar bus. Nori, kad ir tau būtų aišku, bet nėra. Tu negali tikėti besąlygiškai, negali lengvai imti ir stoti į kurią nors pusę, taip paprastai, kad viskas susidėliotų į vietas, kad jau nereikėtų ir galvoti, kad tas nerimas būtų kryptingas ir virstų teisuolišku pykčiu ar ne mažiau teisuolišku pasitenkinimu (piktdžiugišku – nes, regis, dabar visos mūsų emocijos, visos mintys turi kažkokio nesveiko, liguisto, termometro luobą pramušančio teisuoliško įkarščio).
Tu laikai save protingu, protingesniu už daugelį (mes visi laikome save protingesniais už daugelį – taip mums, egoistams, lengviau išgyventi). Bet tu (pasikartok dar sykį) esi sutrikęs, apimtas nerimo. Staiga pagalvoji nei iš šio, nei iš to – tai kur dabar, jei kas, reikės emigruoti? Nors neketinai niekados, tu gi rašytojas ir dar baisus tinginys, ir dar intravertas – pagalvojus, kad teks prisitaikyti prie visiškai naujų gyvenimo sąlygų, kalbos ir taisyklių, tau ima šiauštis plaukai (nors prisitaikytum, jei reiktų, lengvai prisitaikai).
Tik kur čia lėksi, išsirovęs šaknis, vaikus apsikabinęs? Visur, kolegos, dabar tas pats – daugiau ar mažiau. Panašu, kad mes galutinai pavargom galvoti, mums nusibodo būti racionaliems, nusibodo vėtyti javus, kad atskirtume grūdus nuo pelų (o ir tų informacinių grūdų gauni tiek, tarsi stovėtum po kombaino gerkle). Mes net gerai gyventi pavargom. Geras gyvenimas, jis vargina. Nuobodus jis. Kaip gyventi be priešo, be baubo, be uberfikcijos? Galvoti sunku, negalvoti – lengva. Lengva aprėkti ką nors, paieškoti kaltų. Dabar viskas lengva ir galima. Net nepastebėjom, kaip tai nutiko. Kaip visa, kas buvo apčiuopiama, nepajudinama, tikra, išsisklaidė it dulkės. Mes vėl nebeieškom kompromisų, nebereikia derybų ar įsiklausymo, reikia paprastų sprendimų: kam mokyti ir šviesti, jei galima uždrausti. Kam integruoti, jei galima išvyti. Kam priimti, jei galima neleisti. Pastatyti sieną.
Simptomiškai atrodo jau mūsų dabartinės atminties formos – kam prisiminti, jei galima pastatyti keverzišką, monumentalų paminklą ir tučtuojau užmiršti? Arba nugriauti kitą, seną, ne mažiau keverzišką, kad neprimintų. Ir taip pat palaimingai už(si)miršti? Mes jau kadai sostinėje pasistatėme mūrinę sieną laisvei. Ir kaip tikri vergai turime po vardinę plytą joje. Atėjus neramumams (o jie ateis), galėsime išsilupti ir duoti Kitam į dantis. O tada eisime statyti kartuvių, ešafoto ir galąsti giljotinos.
Gal tas tavo nerimas tai nerimas dėl ateities? „Nuo pat žemdirbystės laikų žmogaus proto teatre svarbiausiais personažais tapo nerimas ir rūpestis dėl ateities“, – savo puikioje knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ rašo Izraelio profesorius Yuvalas Noah Harraris. Tik kodėl, apsidairęs aplinkui ir panaršęs po žinias, tuo netiki? Netiki ir tučtuojau randi kitą citatą, paaiškinančią tavo skepticizmą (o, mūsų laikai – citatų laikai, kiekvienam šūdniekiui turim po protingą citatą): „Dvidešimt pirmąjį amžių apibūdina ne naujo ar naujumo paieškos, o įvairių nostalgijų suklestėjimas <…> nostalgiški nacionalistai ir nostalgiški kosmopolitai, nostalgiški gamtos mylėtojai ir nostalgijos apimti metroseksualai šaudo vienas į kitą pikseliais blogosferoje“, – rašo rusų kilmės amerikiečių filologė Svetlana Boym. Ji sako, kad gyvename „atkuriamosios nostalgijos“ laikais. Mes nebežvelgiame į ateitį, mes restauruojame praeitį ir istoriją. Net ir žinodami, kad antrąkart ji pasikartos kaip farsas. O ką, farsas negali būti kruvinas? Dar ir kaip gali. Holivudas parodė.
Mus supa nostalgijos fantomai ir fantominė nostalgija. Žmonijai skauda nesamą koją (kadaise ją turėjo, bet nusipjovė pati, bėgdama nuo įvairių siaubų).
Mus supa praeities perdirbimo fabrikas – tiek kultūroje, tiek socialinėje plotmėje – nes ateitimi netikime ir jos bijome, ateitis mums – tai antiutopija. Ateityje būtinai bus dvidešimt trampų ir putinų, o jei ne – tai zombiai, vampyrai ir vilkolakiai siurbs mūsų kraują ir ės smegenis. Juokinga, nes smegenų ėdimas – tik dabartinio smegenų pudrinimo metafora.
Ateitis mums ne utopija, utopija mums – praeitis, saugus užutėkis, savotiškas lakuotų ir ryškiai dažytų sąvokų Disneilendas, suvenyrų krautuvėlė su matrioškom, įvairių karų uniformomis, plastikiniais šautuvėliais ir šokoladiniais medaliais. Stereotipai ir kičas, o ne istorija. Tik va, krautuvėlės savininkas ginkluotas ir iš po prekystalio prekiauja granatomis. O jei nieko iš jo nepirksi, savininko pasamdyti ambalai tave sudubasins.
Tu dar pasiklausysi tų niūrių kultūrologų ir sociologų giesmių, dar paantrinsi Peteriui Pomerantsevui ir Svetlanai Boym (jų tekstą, iš kurio šį tą skolinausi, galite rasti štai čia): pasak jų, „Kitas vėl tampa mums Svetimas“, pasaulis siaurėja, traukiasi, stato sienas, kasa griovius, prileidžia juos žiniasklaidos krokodilų – užsidarome. Už miško vėl, kaip vaikystėje, gyvena Baubas ir jo pavardė bei pareigos nelabai ir svarbios.
Gali pridurti tai, ką mes visi ir taip žinome, – politikai ir žiniasklaida meluoja, jie visada melavo, bet ne iki galo suvokiame kita – dabar jiems net nerūpi dangstyti melo. Niekam nebesvarbu, ar melas bus pripažintas melu, – nusispjauti jiems, nusispjauti ir mums. Dabar jau galima būti nenuosekliems, galima ryte sakyti viena, o vakare – kita, galima meluoti atvirai ir žinoti, kad jie žino, netgi žinoti, kad jie žino, jog tu žinai, netgi žinoti, kad jie žino, jog tu žinai, kad jie žino… Teisybė yra, kalbant kompiuteriniu žargonu, „užflūdinta“, paskandinta, atskiesta it homeopatinis tirpalas, gydantis nuo… nuo nieko negydantis.
Tu dar gali tęsti, bet nebesinori skiesti tirpalo, norisi sniego, kad viską užklotų, norisi, kad baigtųsi metai, norisi, kad liautųsi mirę tie, kurių klauseisi, ir tie, kuriuos skaitei, norisi, kad užsičiauptų ir nors minutę pagalvotų rėksniai ir demagogai, norisi, kad vaikai užaugtų paprastoje, normalioje šalyje, o ne bananų respublikoje ar naujos imperijos naujame pakrašty, norisi geros žinios. Norisi, ne, ne stebuklo, o gėrio tęstinumo.
P. S. Tu esi rankiotojas, sistemintojas, kompiliatorius, nuotaikų ir nuomonių kaupėjas. Ir tai, kas beveik rišliai sugulė į šį tekstą, tai, manau, sklando ore, sukasi galvose, nutupia puslapiuose ir ekranuose. Ar tai mūsų tikrovė? Ar tokia ji? Ką daryti? Gręžiotis per petį, žiūrėti į priekį?
Tu esi žmogus, iracionalus kultūrinis ir biologinis konstruktas, tu vis tiek tiki ir viliesi. Toks tavo vėl iš naujo išrastas dviratis. Necituosi čia Šventojo Rašto, kad ir kaip pritiktų, necituosi ir kitų šventų raštų, verčiau pasisveikinsi praeidamas pro Aušros vartus su švytinčiu Dievo Motinos paveikslu, verčiau eisi skaityti Hašeko ar Rablė. Nes dviračiui reikalingas vairas, nes turėti viltį – skauda. Tada esi gyvas ir nesumeluotas. Tada esi kvailys, silpnaprotis simuliantas, tada tau kyla klausimų, tada norisi šviesos, prasmės ir teisybės. O sniegas (ir net sniegenos) bus nepriklausomai nuo tavęs.
Vilnius, 2016 m. lapkričio 14 d.
Šią dieną prieš 165 metus JAV buvo išleistas Hermano Melvillio „Mobis Dikas“, prieš 176 metus gimė Claude’as Monet, o prieš 109 metus – Astrida Lindgren. Prieš 55 metus gimė Jurga Ivanauskaitė.
—
Nivalijos – pirmo sniego šventė.
Mindaugas Kvietkauskas. Laisvųjų menų likimas
2016 m. Nr. 4
Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas, „Maištingo Czesławo Miłoszo autoportreto“ – klasika tapusios pokalbių knygos – autorius, Jogailos universiteto polonistikos autoritetas. Gyva kultūros legenda. Esame jau senokai pažįstami, būta ne vieno pokalbio ar pasivaikščiojimo įvairiose topografijose – Paryžiuje, Madride, Krokuvos apylinkėse, bet labiausiai mudviem yra įsiminęs klaidžiojimas Žemutiniame Pavilnyje, kai 2010-ųjų pavasarį ieškojome lenkų prozininko Tadeuszo Konwickio vaikystės namo – o mums mobiliuoju telefonu iš Varšuvos kelio nuorodas diktavo pats rašytojas. Primygtinai skatinamas, pagaliau įpratau kreiptis į profesorių antruoju asmeniu ir šnekamąja vardo forma – „tu, Olekai“. Šiltas žvilgsnis, žemiškas paprastumas. Vis dėlto prieš kiekvieną susitikimą smelkia nerimas – apie ką šįkart jis pasuks pokalbį, apie kokius kūrinius, ar būsiu vertas, pakankamai apsiskaitęs pašnekovas. „Labai nemėgstu perdėto susireikšminimo, – kartą man prasitarė, – nes gerai pažinojau keletą žmonių, Nobelio laureatų, kurie iš tiesų šį tą reiškė. Išoriniam reikšmingumui jie paprastai abejingi, tačiau būnant šalia greitai paaiškėja, kad yra neprilygstami mąstymo turiniu.“
Šį sykį prie kavinės staliuko kalbamės apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų parodą Krokuvoje – ką tik ją apžiūrėjome, dalijamės šiuolaikinės prozos lektūrų įspūdžiais („būtinai perskaityk Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ – romano meno įvykis, lenkų literatūroje tokio seniai nebuvo“). Paskui kalba pakrypsta akademinio gyvenimo link – kas naujo girdėti mūsų katedrose. „Žinai, – sako A. Fiutas, – aš vis svarstau, kada per mano gyvenimą buvo geriausias laikas literatūros studijoms. Polonistikai, lituanistikai, apskritai humanistikai. Ar sutiktum, kad keletą pirmųjų metų, gal dešimtmetį po komunizmo žlugimo?“ – „Turbūt sutikčiau“, – atsiliepiu. „Matai, tada savaime išsiveržė labai daug intelektualinės energijos, kuri anksčiau buvo užgniaužta, nuslopinta. Žmonės drąsiai formulavo vizijas, kartais net kiek beprotiškas, bet siekė mąstyti savitai, konceptualiai, vienijosi dideliems darbams. Ir nematė tam ypatingų kliūčių, nes humanistikai dar nebuvo taip agresyviai, kaip dabar, primetama kapitalistinio pelno, rinkos logika, kuri jai iš prigimties svetima. Humanistinės studijos natūraliai vyksta pagal kultūros, o ne pagal rinkos logiką. Kita vertus, buvo labai sumažėjusi mokslo ir visų kitų sferų biurokratizacija. Seni biurokratiniai mechanizmai suiro, bet naujų valstybė dar nebuvo spėjusi prigaminti. Paskui, maždaug po dešimties metų, humanitarų kūrybinę veiklą pradėta sprausti į naujas biurokratines schemas.“ – „Tas pats ir pas mus, bet kaip manai, kur tai veda?“ – klausiu. Profesoriaus kakta įsitempia: „Man ta situacija atrodo grėsmingai. Juk turiu draugų įvairiuose Europos universitetuose, Prancūzijoje, Italijoje. Visur tas pats: biurokratizacija, vis absurdiškesni reglamentai, humanitarinių studijų siaurinimas ir taikymasis prie rinkos, akademinių bendruomenių susiskaldymas, katedrų ir profesūrų silpimas, užsiiminėjimas trumpalaikiais projektais, pseudomokslu. Deja, tai europinė tendencija. Labai blogas ženklas. Nes ten, kur silpsta humanistika, stiprėja barbarybė.“
Po mūsų pokalbio išeinu pasivaikščioti į Krokuvos Plantus – mylimą XIX a. parką, žiedu juosiantį senamiestį su universitetu. Labai atšilę, šviesu, žemės drėgmė garuoja saulėje, nors kol kas tik žiemos pabaiga, bet visa oro chemija liudija, kad tai pirmoji pavasarį įteisinanti diena. Ties Collegium Novum – centriniu universiteto pastatu su ereliais ir vyčiais – kaip visada zuja studentai ir dėstytojai; kaip visada mane čia apima nevalingas jaudulys, tremor involuntarius, atsiminus šiuose rūmuose laikytus egzaminus ir kitokius išbandymus. Mat susiklostė taip, kad Krokuvos universitetą galiu pavadinti savo antrąja alma mater. Atsidūriau čia dar anais, anot A. Fiuto, didelių ir šiek tiek beprotiškų humanistikos vizijų metais. Vienas žymus klasikinės filologijos profesorius ir keli jo bendraminčiai nusprendė atgaivinti buvusios Abiejų Tautų Respublikos studentų ugdymą antikinių vertybių pagrindu. Jiems pavyko sukurti tarptautinę mokyklą, kurioje pagal senąją laisvųjų menų sistemą turėjo kartu lavintis būsimieji Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos istorikai, filosofai, literatai, menotyrininkai. Susirinkus keistokai studentų bendrijai – lyg blyškiems ūgliams iš posovietinio grunto – profesoriai užsidegę aiškino, kad dabar turime ypatingą galimybę atstatyti savo valstybių dvasinę sąjungą kaip respublica litteraria, kad tam būtina gilintis į Ciceroną ir mokytis lotynų, graikų, o kartu ir savo regiono kalbų. Niekam per daug nerūpėjo, kaip stipendiatams suderinti mokslus čia ir savo pagrindiniuose universitetuose – Vilniuje, Kijeve ar Minske. Formalumai sprendėsi tarsi savaime, studentai laisvai išvykdavo namo išsilaikyti savųjų specialybės egzaminų, o paskui vėl ramiai prisijungdavo. Studijų programa vertė galvą suktis ratu: nuo klasikinės poetikos iki Vidurio Europos baroko architektūros. Sklandė kalbos, kad mūsų paskubom zulinama lenkų kalba pagal profesorių sumanymą – tik laikina šios akademijos dėstymo priemonė. Netrukus visi norom nenorom turėsime pereiti į lotynų. Tuo tarpu mūsų pragyvenimo standartai tebebuvo posovietiškai vargani, o stipendijos ypač skystos – jų vos užtekdavo pietums pigioje valgykloje, kurios grikių košėje pasitaikydavo rasti išvirusių tarakonų. Pagundos nuklysti nuo dvasinės respublikos programos – itin didelės (sodrią grupę mūsų mokykloje sudarė ukrainietės humanitarės). Vakarais skurdžiame bendrabutyje tarp LDK tautų įsiplieksdavo principiniai ginčai: dėl Piłsudskio ir Banderos, dėl Vilniaus ir Lvovo, dėl chocholų ir maskolių, dėl stačiatikių ir unitų. Pamenu, kad buvau bendrabučio unitų (gal tiksliau uničių) pusėje ir kelis kartus iš solidarumo netgi lankiausi jų sekmadienio mišiose. O visą Lenkiją tais metais tebekrėtė privataus verslo darymo karštligė, jos pakelės mirgėte mirgėjo nuo mažų įmonėlių ir krautuvėlių iškabų, autobusų bagažinės tebebuvo iki viršaus prigrūstos languotų turgaus krepšių (pas mus vadintų gariūniniais). Tačiau kaip tik tuo metu lenkų miestuose jau dygo pirmieji stambūs vokiečių supermarketai, ir mes vis dar važiuodavome į juos pasidairyti kaip į parodas, pirmąkart pauostyti vartojimo kokaino, nes visoje mūsų senojoje LDK tokių didelių prekybos centrų – kas dabar galėtų tuo patikėti! – dar nebuvo.
Ir vis dėlto toje neįprastoje virsmo laikų akademijoje, turėjusioje tiek daug pokomunistinės maišaties, tačiau kilniai lotyniškai pavadintoje Artes Liberales, buvo galima pajusti ir suvokti keletą esminių tikslų. Ji siekė perkurti, patobulinti nuniokotos, kultūriškai kolonizuotos Rytų Europos tikrovę ir sutvirtinti jos jaunų žmonių tapatybę. Humanistinis lavinimas joje buvo aiškiai suvokiamas kaip būdas tai tikrovei keisti, kaip kelias šioje erdvėje atsikurti aukštesnei civilizacijai. Iš diskusijų apie daugiataučio paveldo reikšmę ir nacionalinius konfliktus ryškėjo bendras idealas – Respublika, iš gilių antikinių šaknų ir iš vietinio XVI ar XIX amžiaus turinti atgimti kaip taiki ir tolerantiška šio regiono sankloda. Neįtikėtino užmojo, gal net utopiškai plačios studijos rėmėsi tam tikra aukštesne strategija: sukurti plačiai išsilavinusių humanitarų kartą taikiai ir demokratiškai keleto labai artimų valstybių ateičiai. Kartu visus šiuos užmojus lydėjo didelė veikimo laisvė ir pasitikėjimas ieškojimais, net ir toli nuklystančiais nuo tiesioginių disciplinų ar paskaitų programos. Į visumą tokias studijas jungė ne formali, reglamentuota tvarka, bet tai, kuo buvo kliaujamasi tarsi savaime – visų drauge kuriamas humanitarinis etosas. Tikrai ne viskas šioje laboratorijoje pasisekė, nežinau vėlesnių jos veiklos peripetijų, tačiau kai ką naujo išauginti jai išties pavyko. Mano kambario draugas, ukrainietis Vasilis joje taip užsikrėtė bibliofilija, aistra Abiejų Tautų Respublikos knygos istorijai, kad antikvariatuose išleisdavo paskutinius stipendijos zlotus (tada tekdavo šelpti jį duona ir druska iš savo maisto spintelės); prieš keletą metų jis tapo Lvovo universiteto bibliotekos direktoriumi, kiek teko girdėti, gerokai pertvarkiusiu jos veiklą. Kitas bendramokslis, postmodernus, ironiškas baltarusių poetas ir bardas Andrejus užsidegė Adomo Mickevičiaus, Česlovo Milošo ir kitų senosios Respublikos palikuonių vertimo idėja (pamenu, kaip diskutavome apie pirmųjų „Pono Tado“ eilučių skambesį lietuvių ir gudų kalba); neseniai už juos buvo apdovanotas prestižine tarptautine premija. Man pačiam šioje mokykloje ėmė ryškėti mintis, kad būtų svarbu tirti ir lyginti kelių istorinės Lietuvos tautų – lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių, rusų – XX a. kurtą literatūrą, tik tam reikia išmokti trūkstamas kalbas, ypač jidiš.
Galvodamas apie savo studijų patirtį pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, galėčiau išvardinti daug tokių židinių, kuriuose derėdavo, o gal net ir sutapdavo vizija ir atmosfera, idėja ir veiksmas, reikšmingi tikslai ir ieškojimų laisvė. Atviros Lietuvos fondas, vadovautas Česlovo Kudabos bei Irenos Veisaitės – aukštojo, kultūrinio liberalizmo sala, iš kurios sklido daugelis Lietuvos mentalitetą pradėjusių keisti, nors ekonomiškai sunkiai pasveriamų iniciatyvų. Už labai didelę, anuomet – tiesiog kosminę stipendiją judaikos studijoms Oksfordo universitete šiam fondui turėjau pateikti tik paprastutę vieno puslapio ataskaitą. Šiandien nebe sumos, o ataskaitos dydis atrodo tarsi faktas iš kosmoso. Netipiški Vilniaus universiteto humanistikos centrai – A. J. Greimo semiotikos studijų, Lyčių studijų, Orientalistikos studijų, Kultūrinių bendrijų studijų – kurį laiką pripildę centrinius VU rūmus naujomis idėjomis ir kaitos energija, o paskui iš jų išprašyti, išsklaidyti po įvairius pašalius ir nusilpninti abejingo administravimo mechanizmų. Lietuvių literatūros katedra su Viktorija Daujotyte, Donatu Sauka ir Marcelijumi Martinaičiu – solidari ir sokratiška bendruomenė, jungiama intelektualinės draugystės, meilės jaunam, kūrybingam žmogui ir tikėjimo poezijos galia. Jeigu reikėtų pasakyti, kas man buvo pati literatūros studijų esmė, pats branduolys – tai maži seminarai prie šios katedros stalo su keliais ambicingais bendraminčiais ir aukštą, bet demokratišką toną kuriančiu autoritetu.
A. Fiutas teisus: tokie laisvųjų menų židiniai iš tiesų klestėjo maždaug pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, paskui prasidėjo jų nyksmas, o kai kada ir agonija. Iš laiko distancijos tai jau aiškiai matyti. Pats buvau vieno tokio židinio lėtų pakasynų liudininku. Kultūrinių bendrijų studijų centras, Vilniaus universitete telkęs litvakų, baltarusių, Lietuvos lenkų, totorių, karaimų, sentikių, romų tyrimus, 2003 m. geso grimzdamas į universiteto valdžios abejingumo ir biurokratinių rietenų liūną. Galėjęs būti unikalus europiniu mastu ir toks šiandien reikalingas politiškai, jis tiesiog užduso, neradus jam vietos sugriežtintoje, „efektyvesnėje“ studijų valdymo sistemoje. Per vieną bataliją dėl šio centro likimo pirmą kartą buvau su keiksmais aprėktas ten, kur mažiausiai tikėjausi, – savo universitete. Dar labiau pojūčiais, ne analitiniu protu suvokiau, kad kažkas čia lūžta. Idėjų pirmenybę ir palankumą joms pakeičia Valdymas. Savos visuomenės tobulinimo, kultūrinio švietimo tikslus pakeičia Buhalterija. Demokratišką diskusiją pakeičia sprendimo Jėga. Kuri pasiteisina tuo, kad veikia ne dėl kokių nors vertybių, o dėl vietinės ir globalios ekonominės Būtinybės.
Praėjus keliolikai metų, nepaisant viso oficialiai skelbiamo mokslo ir kultūros politikos liberalizmo, kūrybingiems humanitarams judesio laisvės yra akivaizdžiai mažiau. Finansinės galimybės, tarptautinis atvirumas, ūkinė institucijų gerovė yra kur kas didesni – to neužginčysi. Nebešąlame apšiurusiose auditorijose – kone visur šiuolaikiškas remontas ir multimedijos. Tačiau bet kuri savita, netipiška, kultūrinio tobulėjimo siekiu pagrįsta idėja susiduria su gigantiškai išaugusiu ir vis toliau tebeaugančiu valdymo Aparatu. Valdymo, kuris veikia tik dėl savęs paties, todėl vis labiau primena Franzo Kafkos teismo kanceliariją. Studijų logiką, gelmę ir laisvę jis paverčia tokiais painiais krepšelių, krūvių ir kreditų skaičiavimais, kad juose dingsta bet kokia literatūros, filosofijos ar istorijos pažinimo kryptis. Tikrų mokslinių atradimų, kuriems reikia ilgo ir kantraus darbo, vertę – kuo greitesniu straipsnių produkavimu vardan produkcijos. Skirtos nežinia kam, gal tik pačiai statistikai, nes geriausia straipsnius skelbti užsienio duomenų bazėse, kokiame nors Singapūre veikiančiame serveryje, kur jų formalius rodiklius nuskaitys automatinė programa, o ne mintis – sava intelektualinė bendrija. Humanitarų darbus visuomenei – mokykloms, regionams, kultūrinei spaudai – šis valdymas laiko niekiniu pomėgiu, nes neįmanoma apskaičiuoti jo duodamo pelno ir tarptautinio prestižo. Lituanistikos prioritetą – gražia įstatyme įrašyta metafora. O aukščiau bet kokio akademinio autoriteto jis iškelia anoniminį ekspertą. Šiandien vienai humanitaro knygai jau tapo įprasta būti „ekspertuojamai“ keturis ar penkis kartus! Deja, kaip tenka įsitikinti, tokių ekspertizių gausa ir ekspertų falangų tankis yra atvirkščiai proporcingas jų išvadų intelektualumui ir tono padorumui. Kaip, beje, ir diskusijų lygiui pačioje humanitarų bendruomenėje.
Neseniai lietuviškai išleistoje žymiojoje studijoje apie nacių nusikaltimų priežastis „Eichmannas Jeruzalėje“ filosofė Hannah Arendt teigia, kad jų barbarybė nemenka dalimi kilo iš anoniminio biurokratinio mechanizmo, kuriame atskiras žmogus galėjo nemąstyti, veikti kaip funkcionierius, stropus ir pedantiškas aparato sraigtelis. Aukštasis nacių valdininkas, holokausto logistikos organizatorius Adolfas Eichmannas, anot jos, išsiskyrė mąstymo banalumu, vaizduotės ir motyvų trūkumu: „Tiesmukai kalbant, jis paprasčiausiai niekada nesuvokė to, ką darė.“ Europos tradicija puikiai žino, koks pavojingas yra plyšys tarp minties ir veiksmingo valdymo, ir kaip nesunkiai civilizuota tvarka pereina į barbarybę. Tai demono gundomas Johanno Wolfgango Goethe’s Faustas, versdamas Evangeliją, pakeičia pirmąją frazę „Pradžioje buvo Žodis“ į teiginį „Iš pradžių buvo Veiksmas“ – ir prieina iki naikinimo. Laisvųjų menų, humanistikos dvasia šiandien vis labiau atrodo tremtinė studijų koncernais virstančiuose universitetuose, metodikas svarstančiuose komitetuose ir projektus valdančiose ekspertų tarybose. Atrodo, kad ji dabar labiausiai telkiasi neformaliuose sambūriuose, alternatyviuose bendraminčių tinkluose, neprivalomuose seminaruose, oficialios akademinės veiklos salose ir užutėkiuose. Naujus standartus dauginantis valstybės Aparatas jai iš esmės abejingas, patenkintas savimi, o dažnai net ir pagiežingai priešiškas. Tačiau gali būti, kad jo paties ateitis ir moralinis veidas labai priklausys nuo laisvųjų menų likimo.
Jolita Skablauskaitė. Juoda šviesa
2016 m. Nr. 2
Kadras iš A. Marcinkevičiūtės filmo Vienatvės gaudesys
Atsimerkė. Ji prabudo nepažįstamoje vietoje – apžėlusios duobės dugne. Danguje plūduriavo balčiausi debesys. Galva svaigo nuo gryno oro. Nakties stingulio apimtas kūnas pamažu vadavosi iš snūdaus suglebimo. Neturėjo nė menkiausio supratimo, kaip čia atsidūrė. Prisiminė, kad, išėjusi iš sujauktų Renatos namų, nenorėjo grįžti pas save, žinojo, kad niekaip neužmigs. Buvo baisiai negera, klaiku; klaidžiojo viena po apylinkes, kol visai nusivarė nuo kojų. Jau temo. Staiga pajuto, kad yra nešama tolyn, bet ne vėjo. O paskui… betgi tai negalėjo būti sapnas. Ranka palietė karolius, jai padovanotus pabrolio. Pats užkabino ant kaklo. Iki tol šito žmogaus niekada nebuvo mačiusi.
Renata buvo geriausia jos draugė. Motinai mirus, porą savaičių gyveno pas ją. Apsikuduliavusi trūnėtais motinos drabužiais, tupėdavo prie krosnies, nes visąlaik drebėjo nuo šalčio. Renatos mama per prievartą ją maitino.
Renatos akys buvo alavo žalumo, didžiulės, o plaukai juodi, ilgiausi… Andrena didžiavosi, kad turi tokią gražią draugę. Šiai tariant žodžius, vokų prorėžiuose tyvuliuodavo mįslinga žalio atspalvio tamsa.
– Esi girdėjusi, kad patamsiais kuprinėja žebrokai su terbomis. Beldžiasi. Tu gi jų nebijai. Atidarysi duris, ir nieko – tik vėjas ir tamsa. Nekreipk dėmesio. Kas nežino tų čionykščių šposų. Mažai kas yra matęs, kaip iš tikrųjų jie atrodo.
– Aš nieko nebijau, – pasakė Renatos tėvams.
Jie labai gailėjosi Andrenos, betgi ši negalėjo visąlaik pas juos gyventi. Grįžo į motinos trobelę.
Dabar jai tiko jos vardas. Vakarais pelkių glūdumoje sklisdavo našlaitės verksmas. Pelėdos klyksmas sutemus, Andrenos rauda, liūgynų marmesys ir kiti nakties garsai susiliedavo į vieną gaudesį.
Silpnoje žvaigždynų šviesoje bandė ką nors įžvelgti. Mirksėjo senosios žvaigždės. Vienoje iš jų dabar gyvena motina. Ji mato Andreną. Tarsi girdi ją sakant: nenusimink, esi žvaigždžių globojama našlaitė.
Dar keliskart sukūkčiojusi, grįžo vidun. Jos laukė skurdutėliai seni baldai su virvenančiomis pjuvenų gijelėmis ir slopios sapno tvankybės. Virš įdubusios lovos kabėjo kilimas. Kadaise motina jame išsiuvinėjo senoviškus žvėris ir paukščius. Tas kilimas ir buvo pats didžiausias Andrenos turtas. Nakties šviesoje staiga atgydavo išsiuvinėti žvėrys ir paukščiai, storame audinyje palikę sidabrines pėdas, žvilgančiais dygsniais nušuoliuodavo į tamsą. Taip, seniai seniai į dangų čia stiebėsi nematytos gėlės ir krypuliavo sunkiasvoriai drontai. Ranka perbraukė šiurkštų audinį. Tik pamanykit.
Po motinos mirties kėpsojo nelyg sudžiūvęs vabzdelis: gyventi gi kažkaip reikėjo.
– Turim ištekėti arba mauti į Norvegiją, – pasakė Renata.
– Kad nesinori, – atsakė Andrena.
– Geriausia – gimdyti vaikus. O vyras tegu viskuo rūpinasi, – jai tariant šiuos žodžius, vokų prorėžiuose sutavaravo gili, žalia tamsa.
– Na, taip. Bet kas tokiam velnio užkabory mus ras.
Renata tik nusišypsojo ir nieko daugiau nepasakė.
Gal po mėnesio ji pakvietė Andreną į savo vestuves. Ši išsižiojo.
– O kas tavo išrinktasis?
– Mes vienas kitą pamatysim tik per vestuves. Ir tu su savo pabroliu tada susipažinsi.
– Tik senovėj jaunikis su nuotaka pirmąkart susitikdavo per vestuves.
– Visaip būna, – nusijuokė Renata.
Ji šokinėjo iš laimės.
Visa tai prisiminė dabar, gulėdama duobės dugne ir spoksodama į plaukiančius debesis. Kažkas palietė ranką. Andrena suriko. Tai buvo šmukštus driežas. Jis mikliai nėrė į savo valdas.
Už paskutinius skatikus turguje nusipirko suknelę. Reikėjo ir dovanos. Dirstelėjo į kilimą. Nesąmonė. Aš neturiu pinigų, nusiminė, Renata gerai žino, kokia esu vargšė. Nunešiu gėlių puokštę.
Visi nekantraudami laukė jaunikio su pabroliais. Apsigobusi baltu veliumu, Renata buvo panaši į milžinišką durnaropės žiedą. Jos alavo žalumo akys spindėjo.
– Jie vėluoja, – pasakė kažkas.
Sugirgsėjo pro šalį skrendančios laukinės žąsys, tolumoje ūkavo gilūs įlomiai, sklido kažkokie tolimi, monotoniški garsai.
– Nusibodo laukti, – niurzgė moterys.
Renata pirštais piktai draskė kietai supintą, lyg medinę kasą.
– Einu namo, – tarė vienas vyras.
– Dar palaukim, – keistu, suplonėjusiu balsu suriko Renata.
– O ką pasakys kunigas?
– Aš nebelauksiu, – atsakė kunigas. – Vestuvių nebus.
Visi aiktelėjo.
– Oi, vargšele, – sutirliavo viena moteris ir apkabino Renatą.
Persikreipusiu veidu toji žvelgė į bažnyčios duris, už kurių pradingo kunigas.
Andrena niekinamai nusišypsojo.
– Renata, tu viską išsigalvojai. Taip, taip. Tikra aktorė.
– Po velnio ženklu – čionai viskas, – jos žodžiai išėjo iš gerklės su dusliu švilpesiu, sutrūkčiojo dailios nosies šnervelės.
Vėjas paskleidė ant žolės virpuliuojančius šešėlius. Vanduo pavirto į šviesą. Stojo keista tyla, rodės, girdėjosi, kaip plaka širdis.
Baltą Renatos figūrą aplenkusi saulės šviesa dabar spalvino bažnyčios sieną.
Visi ėmė skirstytis. Renatos veidas tapo baltas baltas, tik švietė raudonai nudažytos lūpos. Pečiai nusviro. Iš rankų iškrito gėlės. Bet atlošė galvą, sučiaupusi lūpas, nudelbė visus neįprastai blizgančiomis akimis.
– Visus pinigus išleidau suknelei. Nežinau, ką dabar darysiu, – piktai sušnypštė Andrena. – Tau aš neatleisiu. Melagė.
Renata nesiklausė. Širdyje ji jau buvo suskilusi. Tačiau niekas šito nesuprato, juolab Andrena. Nuo draugės sklido apleistumo šaltis. Visi ją paliko, net motina.
– Mes neturim laiko čia stypsoti, – irzliai pasakė Renatos tėvas.
– O tu lauk. Gal kada ir pasirodys, na ir durnė, – metė motina ir, įsikibusi vyrui į parankę, nupliumpsėjo su juo namo.
Tik Andrena dar stovėjo kaip įbesta, apimta pykčio ir smalsumo. Saulei leidžiantis vandens paviršius žvilgėjo lyg paauksuota bronza.
Iš siaubo pasmiltusiomis akimis, tokia plona, kad, atrodė, tuoj perlūš, Renata kurį laiką tarsi plūduriavo, besvorė it skaidri vėjadulkė vėdrynų spalvos saulėlydžio šviesoje, o paskui, dusliai surikusi, ėmė bėgti. Vienąkart net pargriuvo, susipainiojusi savo vestuviniuose apdaruose.
– Kur leki? – suriko Andrena, bet Renata bėgo tolyn tolyn – ten, kur įkalinti senose žolėse vaitoja pasiklydę vėjai.
Andrena lėtai, koja už kojos grįžo į savo trobą. Jos nuotaika galutinai sugedo.
Niekada nebūtų pamaniusi, kad vieną šviesų birželio rytą ji atsibus ne lovoje, o duobės dugne. Į ją plūdo krištolo vaiskumo oras.
Tai buvo tik visų baisumų pradžia.
Renata dingo. Jos ilgai ieškojo, o paskui rado miške pasikorusią.
Priskynusi glėbį vilkdalgių, drebančia širdimi nusliūkino į šermenis. Ją graužė sąžinė, kad pavadino Renatą artiste, melage.
Po nuodinga žaluma putojančias pievas žirgliojo gandrai. Sklido žalias miškapelkių kvapas. Tankioje žolėje girdėjosi vandeninių vištelių ir didžiųjų kuolingų balsai. Kėblino vos vilkdama kojas, norėjo, kad niekada nepasiektų namų, kur guli negyva jos draugė.
Ją apėmė kažkoks saldžiai mistinis apsėdimas, mintys pynėsi, įsivaizdavo Renatą, kaip ji bėga ten ir padaro tai, kaip sėlino šiltos sutemos ir gaubė viską mėlynais šešėliais. Plaukianti šviesa pamažu virto prieblanda, o paskui – beakė, beribė naktis. Tirštėjančioje tamsoje aplink ją skraidė varnai, gerai žinodami, ką ji padarė. Išsipynę plaukai prisivėlę žvilgančių lapų, suknelė perplėšta…
Užsivėrė kemsynų tirštėsiai, paslėpdami nuo visų jos pėdas.
Už švendrynų lankų, ant aukštumos, stūksojo Renatos tėvų namas. Šit ir atėjo. Tas pilkas namas akyse jai trigubinosi. Čia užsibaigė mulvynės drieksmas.
Rūdžių šašais nuberti varteliai buvo atkelti, durys atlapos. Jų ertmėje – dugno tamsa. Andreną kvietė vis labiau artėjantis kitas pasaulis. Giliai įkvėpusi, nėrė į juodą raibuliuojantį orą. Žvaigždžių globojamai našlaitei nieko blogo negali atsitikti.
Primerkusi akis, pro nuleistas blakstienas žvilgtelėjo vidun ir jai pasivaideno, kad karstas guli ant storo kilimo, nuausto iš mažulyčių vandens lašelių, kad šen ir ten šliuksi šlapios samanos. Plačiai atsimerkusi, pamatė ant šermenų apdangalo stovintį karstą. Andrena priėjo arčiau. Renata gulėjo ryškaus kadmio geltonyje. Prie kojų padėjo vilkdalgius. Pasilenkė. Pūti pradėsiantis numėlęs lelijos žiedas, pamanė, Renatos sunertos rankos buvo mėlynos, nagai – kaip melsvos skeldinėlės. Vos smilko ilgos pakasynų žvakės, dūmai driekėsi pažemiui. Žvakių šviesoje veidas atrodė didingai gražus. Andrena dar arčiau pasilenkė. Pasivaideno, kad kūnas kvepia medžių sakais. Buvo apvilkta ta pačia vestuvine suknele, tik, aišku, – be veliumo.
– Sunkią energiją skleidžiantys akivarai, tariamų žebrokų bliūvonės mums visiems įvaro depresiją.
– Ko gero, jos išrinktasis buvo iš mūsų gimtojo liulyno, matyt, kaip ir ji, – žaliaakis.
Pasienyje kuždėjosi moterys.
– Ji buvo skaisti mergelė lyg iš viduramžių bestiariumų.
– Tai ko pasikorė? Ne, ne. Manau, kad laukėsi.
– Užsičiaupkit. Kaip jums ne gėda.
Visos nutilo. Rūkdamos blaksėjo žvakės.
Atėjo dar viena moteris. Padėjusi gėles prie karsto, ilgai stovėjo žiūrėdama į velionę. Paskui tūptelėjo ant suolo ir pasakė šalia sėdinčiai kaimynei:
– Mačiau kažkokį juodai apsirengusį poną, besiglaudžiantį prie lango.
– Bet langas gi uždengtas.
– Einu. Dar pažiūrėsiu.
Ji atsikėlė, susilenkusi nušliumpino prie durų.
Buvo jau vėlus pavakarys. Niekas daugiau nebeatėjo. Renatos motina vis pataisydavo gėles, o tėvo juodo kostiumo brizgeliai žvakių šviesoje tiesiog… tiesiog pasibaisėtini. Jie taip pat neturtingi, ką turėjo, viską atidavė savo gražuolei. Ak, kaip tragiška, kaip neteisinga viskas, mąstė, o paskui prisiminė, kad net nebuvo priėjusi prie jos tėvų, kaip negerai.
Andrena pakilo ir nedrąsiai prisiartino, jau prasižiojo, bet motina piktai pasakė:
– Sielos skausmo neviešiname. Tavo užuojauta nereikalinga. Laidotuvės rytoj, dvyliktą.
Linktelėjo jiems galva ir dar kartą pažvelgusi į Renatą išėjo lauk.
Kitą dieną vėl prisiskynė vilkdalgių, skubinosi į laidotuves. Ties skerskele pamatė tris juodus kumelius ir vežėčias. Keli vyrai į jas įkėlė karstą ir… nudardėjo, dar ilgai buvo girdėti ritmingas kanopų dunksėjimas.
Pavėlavau, juk sakė – dvylikta, betgi tiek dar nėra. Kažkas čia ne taip, pamanė, o kur kiti žmonės? Ir ji nuskubėjo į pilkąjį namą.
Rado vestuvininkus besiskeryčiojančius, aplinkui mėtėsi vainikai, žvakės. Langas iškultas. Kas čia darosi? Viena moteris paaiškino:
– Pasirodė jaunikis su pabroliais. Išdaužė langą, pro jį iškėlė karstą ir nusinešė.
– Pagrobė Renatą? – pašiurpo Andrena.
– Taip išeina. Nei vestuvės, nei laidotuvės.
Tėvai sėdėjo ant suoliuko priešais namą susikibę rankomis. Patys sakė, kad užuojauta jiems nereikalinga. Pajuto, kad svaigsta galva. Numetė ant žemės vilkdalgius, o kaip norėtų išsiverkti, gal palengvėtų, pagalvojo, bet neišsirito nė viena ašara, tik viskas ėmė pašėlusiu greičiu suptis, linko kojos, pykino, juk ne nuo surūgusio raisto, ne nuo snarglio žalumo paliūnės.
Jai taip apsisuko galva, kad nubrido ne prie savo trobelės, o priešinga kryptimi.
Diena baigėsi. Saulėlydis lyg karšti rubino blyksniai spigino į akis. Paskui stojo slėpinga prietema, giliai raudonas dangus pamažu blėso. Tamsus tvaikas kvaitino, kažkoks artėjantis šaltis gildė veidą. Staiga ją kažkas pakėlė nuo žemės ir ėmė nešti. Nepajuto, kaip suvapėjo:
– Jums pavedu savo sielą.
Andrena pamanė, kad yra mirusi ir angelas ją kelia aukštyn. Ji pakartojo:
– Jums pavedu savo sielą.
– Na ir puiku, – tiesiog ausyse išgirdo balsą.
Skrido neilgai. Į nosį mušė slogus dvėselienos kvapas.
Jos „angelas“ ėmė leistis. Ir tuoj jie šlumštelėjo į minkštų samanų paklotę.
Nakties šviesoje švituliavo balų veidrodynai. Vietovė buvo labai atoki. Niekas čia nekišdavo nosies. Ten, už užpelkėjusio įdubimo, bolavo akmenų krūsnis. Tamsybių srautas plūdo iš baugios lomos, kaip iš penkiolikto amžiaus. Duslus dunksėjimas sklido iš bedugnių balų. Andrena suprato, kad ji – gyva, o tas, kuris ją nešė, – joks angelas. Suvokusi, kad nemirė, tuoj nuliūdo: velnynė čia, pamanė, gamtovaizdžio su velnio balomis atšiaurumas jai atėmė žadą. Žmonės per amžius bijojo šios vietos – velnio sujaukto kraštovaizdžio.
– Kas tu toks? – paklausė savo nešėjo.
– Esu tavo pabrolys, – atsakė.
Jo labai ilgame, blyškiame veide plazdėjo sidabrinis atšvaitas.
– Iš čia aš esu kilusi.
– Ir aš, – prisipažino jis. – Juk iš balos tas gražumas tavo prigimimo.
Andrena pažvelgė į jį rūdingo raisto vandens spalvos akimis, tamsoje jų nesimatė, bet būtent tokios spalvos jos visada ir buvo, kaip kad Renatos – alijošiaus žalmės, ir šyptelėjo, nes visada draugei pavydėjo grožio.
– Be proto tave pamilau, – pasakė dusliu balsu pabrolys.
Ir staiga Andrena pasijuto nelyg deimantais nusagstyta pamazginė.
– O tavo draugas gi visai nemylėjo Renatos.
– Kodėl taip manai? – paklausė tas dolichocefalas.
– Dėl to Renata ir nusižudė, – ištarė sielvartingai.
– Neturėtum taip rūpintis šita mergiote. Dabar juos sutuoks mūsų bažnyčioje, tai tik tikėjimo klausimas.
– Jaunikis ne katalikas? – pertraukė jį Andrena.
Pabrolys nusijuokė.
– Mūsų kita religija, – vėl nusijuokė.
Andrena atsikvošėjo:
– Renatos nebėra, kam tos nesąmonės.
Jis nusikvatojo.
– Žiū, šventė jau prasideda.
– Kas čia taip dvokia?
– Vaišės, – atsakė dolichocefalas.
Andrena prisiminė, kad Renatos tėvas, apsiskaitęs žmogus, taip vadino lietuvių protėvius, taip pat ir žebrokus – dolichocefalais. Andrena gerai įsidėmėjo šį žodį. Tai tie, kurie turi labai ilgas galvas. Agurkagalviai.
Iš kažkur ataidėjo juokas nelyg tuščiame amfiteatre ir pasklido sieros kvapas. Matyt, juokėsi devynių daubų šmėklos, pamanė. Ir staiga Andrenai pasirodė, kad aplinkui plyti nežinoma kraupi vietovė su labai žemu dangumi, kaip sakė jos motina, tikra velnių veisykla – grėsminga vieta, apgaubta juodos aureolės.
Ak, koks aprūdijęs šios žemės pakraštys, pamanė ir panoro paliesti savo pabrolį. Jai pasirodė, kad ranka perėjo kiaurai kūną. Aš kliedžiu, pagalvojo. Pažvelgė į jo veidą. Jis atrodė šaltas, kaip antkapis.
– Aiman, tu ne žmogus, – sušnibždėjo.
– Bemaž esu žmogus, – jis nusišypsojo kaži kokia žuviška šypsena.
Tai nė kiek jos nepaguodė. Be proto mane myli, tai – tik žodžiai, tuščias garsas. Sakė, nelyg niekad nebuvo žmogus, o tik bemintis gražusis žinginys ilgu sidabriniu veidu, o gal aš ne taip supratau.
Pajuodusios kumelių nagos, kirminų gružlojama dvokianti maita gulėjo ant purpurinio aksomo, jis buvo užtiestas ant visų kelmų, stovėjo keistos formos ąsočiai su dvokiančiu vandeniu, likusiu nuo pamerktų, bet jau supuvusių lelijų.
Pamažu rinkosi svečiai. Jie atsirasdavo lyg iš niekur. Patamsyje ėmė groti orkestras, buvo matyti tik griaučių apribai. Esu žvaigždžių globojama našlaitė ir toje prakeiktoje, baisioje vietoje negali nieko blogo man atsitikti, kartojo sau.
Svečių veidai buvo druskos baltumo. Visi vilkėjo juodais frakais. Ir vis nauji svečiai rasdavosi iš apgaulingų tolumų, iš balų, užsidėję skrybėles su kokardomis, linksmai klegėdami, linkčiojo vienas kitam. Kažkokie nežmogiai, agurkagalviai.
Ant juodo tripirščio arkliuko atjojo paskutinysis vestuvininkas. Baisiu raudoniu nusidažiusioje tamsoje drumsto baltumo skeletai grojo kaip pasiutę.
Pabrolys užkabino jai ant kaklo karolius.
– Mano dovana.
– O aš tau dovanos neturiu, – tarė apgailestaudama. – Ačiū.
– Nesvarbu.
Balos. Ir naktis. Vos juntamas vėjo dvelksmas. Psichodelinė muzika. Triukšmas. Kažkokios apeigos. Atnešamas karstas. Tai – ne žmonės.
Ji aiktelėjo.
– Susipažinkit.
Vienas agurkagalvis nusiėmė geležinę skrybėlę ir ištiesė ranką su pažaliavusiais riestais nagais.
– Neaprėpiamasis, – prisistatė.
Nuo jo sklido šaltas kaprūsio dvokas. Andrena paspaudė slidžią leteną.
– Žavi pavienė bitė. Mano pamergė, – paaiškino jos pabrolys.
– O jūs – kas tokie? – ji paklausė.
– Mes – iš pragarinių genties, – ir, žybčiodamas dantimis, nusijuokė.
– Nauji kapai nelyg kurmiarausiai kaulinyčioje, ar girdi? – kreipėsi į jos pabrolį.
– Atstok. Nebeprekiauju lavonų dujomis, – atsakė tas.
– Be reikalo.
– Nebesu tas Vienšniurkšlis, kurį pažinojot.
– Hm, – jo veide pasirodė gleimi šypsena.
Priešais Andreną šiurpuliavo baltas pabrolio veidas. Ją nutvilkdė erdvus ledinis jo akių juodumas. Pasuko ilgą, kaulėtą galvą, – numizmatiškas profilis, bet gerokai deformuotas, pamanė ji.
– Pasistiprink.
Padavė jai papuvusią kumelės nagą. It įgelta atšoko atgal. Įduboje juodavo skystis.
– Nebijok. Išgerk. Tai ne tai, apie ką tu galvoji.
Ji paėmė ir priglaudė prie lūpų. Gėrimas buvo tirštas, kartus, bet kvepėjo visai maloniai.
– Tai nuokanų trauktinė, – paaiškino.
– Turėčiau krist negyva.
– Joje yra ir daugiau komponentų, apie kuriuos jūsų pasaulis nieko neišmano.
Ji truktelėjo pečiais. Baimė pradingo. Apėmė svaigulys. Pasijuto be galo laiminga, kad dalyvauja tokioje, tokioje… nelyg didžiojoje liuciferininkų šventėje.
Iš tamsos kažkas ją gręžė įkaitintos geležies spalvos vyzdžiais, bet Andrena nekreipė dėmesio. Kažkuris pasilenkė prie jos ir pasakė:
– Esi vienintelė pamergė, o mūsų daug, ką darysi?
Jam iš burnos dvelktelėjo sudegusio degtuko kvapas.
– Ji – mano. Atsikabink, – piktai sviedė pabrolys.
– Atsiprašau, – atsakė tas mandagiai ir pasitraukė.
Staiga stojo tyla, o paskui – neapsakomų vaiduokliškų garsų intarpas ir vėl – tyla.
Iškilmingai buvo nuimtas karsto dangtis.
Pasklido saldžiai šleikštus, širdį pykinantis šviežio kapo kvapas. Ir visi tie dykrų, kapinių, griuvėsių, apleistų, tuščių namų, balų išperos apsupo karstą.
Aukštas siluetas, nuo galvos iki kojų susisupęs į purpurinį apsiaustą, pamojo Andrenai ir jos pabroliui, kad prieitų arčiau.
Ir jie nustypino prie pat karsto. Matė šiek tiek suplotus velionės kūno kontūrus. Iš juodų plaukų kyšojo baltos perlamutrinės ausų kriauklės. Įbedė į jas akis, stengėsi daugiau niekur kitur nežiūrėti. Paskui aukštoji figūra paliepė visiems atsitraukti.
Stojo šalta, šiurpą kelianti tyla. Tamsą nuplieskė fosforinis mėlynumas. Iš akmenų krūsnies pakilo dulkių verpetas, nors vėjas dabar net nedvelkė. Jame susiformavo ožiagalvio pavidalas.
Visi sustūgo. Orkestras skėlė pašėlusio tempo melodiją. Šokio žingsniu sukosi padarai, prie jų prisidėjo jos pabrolys ir apsamanojęs stabas iš liūno. Pasigirdo sausas traškesys, ir jiems iš po kojų pasipylė fosforinių kibirkščių kaskados.
Andrena sustingo iš siaubo. Jie ėmė šokinėti per karstą nelyg ožiai, paskui, atsistoję ant rankų, pradėjo akrobatiškai vartytis ore virš numirėlės, retkarčiais garsiai sustūgdami.
– Hou – jiii. Hou – hiiii. Hiiii…
Kada baigsis košmarų naktis? Kada pagaliau priplauks baisaus sapno krantą? Kas čia vyksta? O gal tai antgamtiškas ar koks pasmerktosios regėjimas?
– Bafometai! Bafometai!.. – aidėjo šūksniai.
Nušvito jokio šešėlio nemetantys medžiai už akmenų krūsnies ir vėl paniro į tamsą. Visi nuščiuvo. Sustiprėjo paraistės kvapai, sieros, gaišenos smarvė.
Jaunikis su pragaro atspaudu kaktoje pasilenkė virš Renatos ir storu, bet šaižiu balsu paliepė:
– Kelkis, – ir ištiesė ranką.
Netikėdama savo akimis pamatė, kaip mėlyni Renatos pirštai įsitvėrė į jaunikio ranką ir, visiems linksmai šūkčiojant, ji atsisėdo karste.
Negali būti, negali būti. Atrodė, sustos širdis, susigriebė už krūtinės, negali būti.
Jaunikis paleido Renatos ranką, pasilenkęs iškėlė ją iš karsto. Pastatė ant žemės ir pabučiavo. Renata ėmė žagsėti. Ji svyruliavo į visas puses. Paėmė ją už parankės. Šalia atsiradęs pabrolys taip pat stvėrė Andreną už parankės. Visi užvertė galvas į dangų. Dulsvoje šviesoje vibravo ir spindėjo netvarūs, besvoriai bažnyčių bokštai.
Svečiai nusiėmė geležines skrybėles. Druskos baltumo veidai išryškėjo naktyje.
Fantasmagoriškos tos velnio bažnyčios, vos taip pagalvojo, viena naktiniu debesiu nusileido ant žemės ir tuoj visus apgaubė savo sienomis, tarsi sustandėjęs rūkas.
Vestuvės įvyko. Aukštasis išblyškėlis juos sutuokė velnio bažnyčioje. Paprastučius žiedelius, nupintus iš žolių, užmovė vienas kitam ant pirštų. Visi suklaupė ir atbulomis ėmė kalbėti poterius.
Paskui dingo puošnus nakties debesis kartu su bažnyčia, o nuodingo rūko veliumai dar ilgai draikėsi.
Prasidėjo linksmoji dalis. Grojo orkestras. Svečiai gėrė dvokų skystį iš kumelių kanopų ir ževernojo pašvinkusią arklieną.
Jaunikis pasisodino Renatą ant kelių.
– Šiąnakt pragaišins jos sielą, – sušnibždėjo į ausį pabrolys.
Mažos ugnelės nelyg raistų klystžvakės spingsėjo aplinkui. Andrena pažvelgė į savo draugę ir suvirpėjo iš baimės. Jos balti vokai prasivėrė. Vos įžiūrimas šypsenos punktyras pasirodė veide, įdubo smilkiniai… Buvusio grožio – nė pėdsako, tik akys nepraradusios savo spalvos. Dideli vabalai rėpliojo vestuvinės suknelės apačia. Pirštu palietė vieną. Buvo šiurkštus, kietas. Gerai, kad tik vabalai, o ne kirminai… Purtantis pabrolio artumas, paslaptingas jo žavesys, sidabriškai balkšvas veidas, palinkęs virš jos, beprotiška muzika ir prasidėję šokiai nukreipė mintis nuo Renatos. Apsivijo jį lyg plačialapis pelėžirnis, lūpomis prisiglaudė prie jo lūpų, bet tuoj atšlijo. Jos buvo labai šaltos.
– O koks tavo vardas? – paklausė suglumusi.
– Koks tik tau patinka. Pati kabiniesi ant kaklo, – jo balsas buvo ledinis, kaip ir lūpos, – nors aš tave be proto myliu. Net nežinau kodėl, – jis susimąstė. Po geros pauzės pasakė: – Matyt, todėl, kad esi gimusi gegužės devynioliktąją.
– Iš kur žinai? – ji labai nustebo.
– Tu mano kalbanti gėlelė, išaugusi iš… – jo žodžius užgožė muzika.
Pro šalį skriejo svečiai, kulnimis skeldami kibirkštis.
– Varlėms, varlėms jie atiduos savo vestuvinius žiedus, eime.
Jie pakilo ir leidosi šokti kartu su visais. Tamsoje žybčiojo nėriniuoti rankogaliai, tarsi būtų nunerti iš stiklo.
Neregėtos vestuvės, pagalvojo, oi neregėtos.
Palikęs Andreną, staiga išlėkė aukštai virš jos galvos it balerūnas. Nuo besvorių jo sukinių, nuo beprotiškų šuolių jai apsvaigo galva.
Pagaliau nusileido ant žemės ir jie vėl šoko apsikabinę, kol nustojo griežti orkestras.
– Esi puikesnė už tą gėlę, – sušnibždėjo į ausį.
Andrena patenkinta nusišypsojo.
Visi prasiskyrė, praleisdami jaunavedžius. Jie žengė link karsto. Pakėlęs ant rankų Renatą, jaunikis paguldė ją į karstą. Užgrojo švelni, graudi muzika. Jaunikis pamažu nusivilko fraką ir nusviedė jį ant žemės, paskui peteliškę… Ji suposi pakibusi ant stagaro. Žvilgančius smailanosius batus suglaudęs pastatė netoli karsto, nusitraukė puskojines, nusimovė glaudes, liko nuogas, visas išvagotas juodų gyslų. Atsargiai įlipo į karstą ir atsigulė ant Renatos. Klajojanti ugnelė netyčia įkrito pas juos. Priėjo keli agurkagalviai ir užvožė dangtį, paskui nuvilko karstą į dar juodesnę tamsą. Vėl užgrojo orkestras, dabar – pašėlusiai, kažkokią kvaitinančią melodiją. Pasirodė moteriško pavidalo pamėklės. Svečiai puolė bučiuotis, glamonėtis, suvirto ant samanų, vienas nuo kito plėšė drabužius…
Pabrolio akys spindėjo patamsyje it nuodingas gyvsidabris. Jie stovėjo apsikabinę, nė nekrusteldami. Andrena laukė, kada ją pargriaus ant žemės. Bet to nenutiko.
– Bijau tave išgąsdinti, – jis sumurmėjo.
– Bėgčiau namo, – tyliai pasakė.
– Niekur tu nepabėgsi, – nusijuokė. – Nė nebandyk.
Per jo petį Andrena pamatė horizonte blyškią šviesą.
– Mergaitė jau bežievė… ujujujuuujuuu, – ėmė kriūkti svečiai.
– Ką tai reiškia?
Jis kažką numykė, o paskui nenoriai paaiškino:
– Nudyrė nuo tavo draugės odą ir pats ją užsitempė ant savęs. Žiūrėk.
Paskubomis apsitaisęs savo drabužiais, prie visų atliuoksėjo jaunikis. Andrenai pasirodė, kad mato vyriškai apsirengusią Renatą. Ilgi, juodi plaukai plaikstėsi į šalis, net buvo matyti dvi perlamutrinės ausų kriauklelės.
– Jii – hou, hou. Jii, jiii… – pergalingai staugė, iškėlęs į dangų rankas, ir jo žalios akys iš džiaugsmo žiburiavo.
– Ponai, ponai, jau laikas. Balius baigėsi, – kažkas rimtai pasakė.
Iš begalinės tolumos, iš už horizonto sklindanti šviesa ryškėjo ir artėjo.
Svečiai susitvarkė drabužius, užsidėjo skybėles, pabrolys dvokiomis lūpomis pabučiavo jai ranką.
– Dar susitiksim.
Ir staiga visi nudulko tolyn, krūtinėmis skrosdami vėsų brėkšmos orą.
Pasigirdo gaidžių choras.
O ji kažkaip atsidūrė čia, duobės dugne. Ir dabar į akis plieskė saulės šviesa. Reikia ropštis aukštyn, pagalvojo. Oplia.
Išlipus iš duobės, medžiai, žolė jai pasirodė ypač žali, o jos trobelė – it paauksuota. Praėjusi naktis priminė kadaise skaitytą pasaką: o kaip ten buvo baisu, juoda ir baisu, nei žvaigždės, nei mėnulis neapšvietė išėjimo, o tik švintantis rytas išskalavo baubus, dabar ir saulė – daug šviesesnė. Taip. Bet karoliai… Juos nusiėmė ir įdėmiai apžiūrėjo. Čiagi – suverti gyvatės kauliukai. Nueis pas Renatos tėvus ir papasakos apie praeitą naktelę. Bet ar kas ja patikės? Taigi. Vis dėlto ten nupėslino, bet rado duris užkabintas iš vidaus. Jos nenorėjo įsileisti. Ir gerai. Tesižino. Renata buvo pernelyg graži, kad Andrena ilgai jos gedėtų.
Vaiduoklius praryja ryto šviesa, ji vis dar mąstė apie tą naktį, – nusrūva galaktikos ir nelaimės. O gal tai kokia visaregystė, o ne haliucinacijos, kas ten žino. Ir pasistengė kuo greičiau visa tai užmiršti. Tuoj atbraškės žiema ir ką tu čia patriūbysi. Kaip gyveno su motina, taip gyvens dabar viena.
Skynė uogas ir virė jas su laukinių bičių medumi, kasė įvairiausias šaknis, rinko grybus, nuėmė didžiulį pupų ir pupelių derlių ir taip toliau.
Laisvalaikiu pasisiuvo sijoną iš sudžiovintų žuvų uodegų. Dėl smagumo. Jis nuostabiai atrodė. Andrena šoko kaip tikra indėnė, ir saulės šviesoje mirguliavo žuvų odelės. Pasivaideno, kad kažkas stebeilijasi į ją iš tankumyno. Gal šernas ar briedis. Juto sunkų žvilgsnį. Išsibaugštinusi tarsi žuvis samanų paviršiumi lengvai nuslydo arčiau savo trobelės. Link jos driekėsi vos įžiūrimas apsamanojęs takelis, abipus jo žaliavo žolė – lanksti, smaragdinė, kaip ir antrame amžiuje prieš mūsų erą, tik po ją dabar jau nebebraidė drontai. Sulig Andrenos eigastimi bangavo sijonas su besimainančiais odelių atspalviais.
Senų, apsibarzdojusių medžių drevėse kuitėsi pelėdos – naktiniai sargai – jos ūbaudavo tamsoje. Žolės tarsi gyvačių choras tyliai traukė ilgesio himnus.
– Štiššš, štiššš.
Ir paukštžuviai, auksuojančiu pūku padengtomis galvomis, žvynais raibuliuodami, nėrė į klampias, raukšlėtas pelkes.
Jai rodydavosi, kad naktimis po langu ūkia juodasis čemerys. Atsikėlusi paglostydavo jo lapus, ir švelni augalo galia prikeldavo seniai išblukusius prisiminimus.
Dar visai maža matė, kaip pelkėje nuleisdavo inkarą skraidantis laivas, arba kokia apipelijusi buvo pabaisos nugara, ant kurios vienąkart netyčia užlipo, kaip sudvisusio, pašvinkusio lietaus vandens plėvelėje pasirodė to ožiagalvio atvaizdas iš akmenų krūsnies ir mirktelėjo jai viena akimi. Ir daug keisčiausių dalykų regėjo, ir dabar, pirštais liesdama juodąjį čemerį, išvydo nuogą savo motiną, kurią per liemenį apkabinęs gauruota ranka į tankumynus tempėsi kažkoks vyras, turbūt jos tėvas.
Andrenai patiko gūduriuoti silpnoje žvaigždynų šviesoje. Kartais tvyrodavo tikra sapno atmosfera su Šiaurės pašvaiste, karaliaudavo sidabriniai, niekur neregėti, perlų spalvos debesys, pro kuriuos persišviesdavo tolimosios žvaigždės.
Bet pats baisiausias prisiminimas… juodasis čemerys čia niekuo dėtas, visą gyvenimą, dieną ir naktį, ją persekios tas vaizdas…
Andrena turėjo sesutę, vardu Valerija. Ji buvo ką tik gimusi, neįtikėtinai mažytė. Vidury dienos, kai motina, dar gerai nesustiprėjusi po gimdymo, prie šulinio skalbė palutes, o Andrena už trobelės žaidė žolėje, pritykino senė Kliaupasė ir pagrobė Valeriją. Jos abi matė, kaip ji liuoksėjo per kemsynus, prie savęs spausdama kažką baltą. Motina tuoj pajuto, kad nešasi jos kūdikį. Ji puolė senei iš paskos. Ir Andrena kiek įkabindama nuskuodė, norėdama pasivyti motiną.
Senė it žiurkė šmurkštelėjo į savo landą. Motina norėjo išlaužti duris, bet tuoj bejėgė susmuko ant žemės. Kai Andrena bandė ją pakelti, parodė pirštu į vienintelį langelį ir liepė dukrai lipti jai ant nugaros, pasiekus langelį išdaužti stiklą ir lįsti vidun. „Gal tau pavyks atimti iš raganos sesutę“, – pasakė motina.
Nespėjo išdaužti stiklo, nes tai, ką pamatė, pakirto kojas, ir Andrena nulėkė žemyn. Ilgai gulėjo be sąmonės. Kai motina ją atgaivino, kurį laiką negalėjo ištarti nė žodžio, o paskui pradėjo vemti. Motina ją purtė it skudurinę lėlę. „Sakyk, sakyk, ką jai padarė?“ Rėkė ir vis purtė, net trankė į rąstų sieną.
Andrena pro langelį išvydo, kaip senė, padėjusi mažytę ant sukrypusio stalo, nuvyniojusi palutes, ilgais, pajuodusiais nagais perplėšė jai pilvą ir ištraukė žarnas. Numetė jas kažkur į kampą, o paskui skuduru ėmė šluostytis rankas. Ir tada Andrena nualpo.
Viena kitą apsikabinusios, jos svirduliuodamos grįžo namo. Motina atgulė. Ir jau nebeatsigavo. Jos sveikata vis silpnėjo ir silpnėjo.
Andrena persibraukė rankomis per veidą, bet negalėjo verkti, tai buvo blogai, kai žliumbdavo, atrodydavo, kad motina iš savo žvaigždės ją mato, švelniai ramina, ir tada jai labai palengvėdavo.
Visą žiemą prakiurksojo prie krosnies, žiūrėdama į ugnį. Kartais matydavo rūkuotas liepsnas, ne visai raudonas, o kartais – baltas, mėlynas, net juodas. Esu toli toli nuo žmonių gulintis daiktas, – mąstė, žiurksodama į ugnį. Anksčiau per sniegą pas ją atklampodavo Renata, atnešdavo ko nors skanaus, o dabar, jei net susirgtų, niekas jos neaplankytų, nieko, o nieko neprisišauktų. Ne. To nebus. Ko jai sirgti? Serga tik išlepėliai arba ką nors labai baisaus patyrę, pavyzdžiui, jos mama arba… Renatos tėvai. Andrena buvo juos užmiršus, gal jų jau gyvų nebėra, gal numirė iš sielvarto.
Naktį kartais išeidavo iš trobelės ir, užvertusi galvą, gėrėdavosi paukštinių žvaigždynų žiemiška šviesa.
Baigėsi malkos, bet Andrena jau užuodė tirpstančio sniego kvapą, lengvą aitraus durpyno dvelksmą, net drėgme kvepiantys šešėliai trobos kampuose bylojo apie žiemos pabaigą. Už langelių matė pilkus ir sidabrinius atspalvius.
Pasiėmusi kirvį, kiusnodavo į mišką. Namo parsitempdavo medžpalaikių, stagarų; jos rankos būdavo sugrubusios ir raudonos.
Nuo stogo jau melodingai dzingseno lašai. Trumpam paliko atlapas duris. Tamsi priemenė užsibaigė verpetuojančia, akinančia kovo pradžios šviesa. Ji turėjo užsimerkti.
Lauke ramiai slūgsojo išjuodęs sniegas.
O balandžio pradžioje iškrito paskutinės didžiulės snaigės. Aukštai danguje sučivuravo vyturiai. Vienatve aprūdijusios akys plačiai atsimerkė nuo staiga pakitusių kraštovaizdžio spalvų.
Paskui balsvuose rūkuose žydinčios ievos kūrė sapniškos vietovės įspūdį. Žydėjo gražieji žalčialunkiai, baltavo žinginiai, kaip riebi nuodinga varškė, išdrabstyta ant vandens. Kraugeriško grožio saulašarė kėlė aukštyn spygliuotus žiobtus. Greit Andrenai sueis aštuoniolika. Nemanė esanti nei jauna, nei sena. Jautė nepertraukiamą ryšį su paslaptingomis gamtos jėgomis. Mėgavosi ramybe, tarytum jau būtų viskuo persisotinusi; amžinas nekintantis jos veidas šiai vietai suteikė savotišką sustingusio laiko pojūtį. Ji netroško būti išrauta iš šios žemės ir kur nors nusviesta. Praeitis, dabartis, ateitis ėjo išvien – viskas neatsiejama nuo šio kraštovaizdžio, tą ji tvirtai žinojo.
Iš kerčių padvelkė anyžiais, į jas susikūprinę pamažu sulindo prabočių šešėliai, o paskui nakties apsiaustas užklojo žemę šimtais juodžiausių žvėrių kailių.
Kažkas tris kartus patuzgeno į duris. Andrena nekreipė dėmesio. Jei atidarysiu, pamatysiu tik gegužės nakties tuštumą, pamanė.
Kitą naktį beldimas pasikartojo.
Trečią naktį Andrena neiškentė ir atsklendė duris. Už jų kažkas stovėjo.
– Užeikit, – pakvietė vidun.
Gal didelio akmens šešėlis įlindo į pirkią. Du blyksintys taškai. Akys.
Iš pradžių jai pasirodė juodas ir šaltas, kaip nežinia kieno šešėlis, nelyg juodasis astralas.
Visas iki kulnų buvo įsisupęs į juodą apsiaustą. „Šešėlis“ jai nusilenkė. Kai atsitiesė, pamatė jo veidą. Tai buvo pabrolys, tas, kursai dovanojo gyvatės kauliukų vėrinį. Ilgaveidis, sidabriškai pilkšvais paakiais. Iškėlė aukštyn pirštą, tarytum baltutėlę cigaretę, ilgu, lenktu nagu.
– O juk sakiau, kad pasimatysim. Nelaukei manęs?
Kartojasi tie sekinantys vaizdai, balsai, – ji išsigando: o jei šizofrenija…
– Klausyk, bet ar viskas tau gerai? Ko išvertei akis? Gi ne pirmąkart matomės. Ir nepakvietei manęs į gimtadienį, tu nelabai mandagi.
– Į gimtadienį?
– Tai gal užmiršai savo gimtadienį?
– Taigi, kad užmiršau. Atėjai man priminti? – ji atgavo žadą. – Niekad nešvenčiu gimtadienių.
– Dabar tu suaugusi.
Numetė ant grindų apsiaustą ir klestelėjo šalia Andrenos ant lovos. Ji stengėsi sėdėti tiesiai ir nedrebėti. Atmainyta tikrovė, pagalvojo. Jo kvėpavimas kilsnojo jos plaukų sruogą. Nuo jo sklido nuodingas žavesys.
– O kur tu gyveni?
– Tai – slapta, gūdi buveinė, į kurią tavęs nepasikviesiu, – paaiškino giliai alsuodamas.
– Taip ir maniau.
– Džiaugiuosi, kad tau patiko mano dovana, – jis pirštais perbraukė per karolius. Andrena su jais net miegodavo. Gyvenime niekad nebuvo gavusi dovanų. Ant kairės rankos jis užmovė apyrankę: – Gimtadienio proga, – pasakė ir apkabino.
Andrena ėmė drebėti.
– Na, ko tu?
– Nulupsi nuo manęs odą.
– Bet tu gi nesiruoši kartis? – rimtai paklausė ir paglostė jos ranką.
– Ne.
– Būtent. Tad nereikia manęs bijoti. Kaip čia karšta, – jis nusivilko marškinius. – Po galais, tu visa šlapia. Reikia išdžiovinti tavo suknelę.
Nuėmė jai nuo kaklo karolius, numovė apyrankę ir padėjo ant stalo, tada nuvilko suknelę. Išdriekė ją ant kėdės.
– Koookia tu šlapia, – sušnibždėjo ir ilgu šiurkščiu liežuviu nuliežė jai kaklą, paskui įkišo į burną. Andrena vos neužduso. Tada puolė kaip vilkas laižyti jos kūną.
Mėnesiena pro langelį brovėsi vidun. Hipnotizuojanti vyzdžių juodybė traukė kaip magnetas.
– Noriu, kad žinotum, kaip aš atrodau, – sušnibždėjo ir, atsidūręs šviesos juostoje, parodė jai didingą savo vyriškumo šaknį.
– Esi bauginanti gamtos jėga, – suvapėjo.
Kimiai nusijuokė. Jo veidą dengė skysta mėnesienos grienelė.
Violetiniu ištvirkusiu liežuviu nuplakė Andreną nuo galvos iki kojų.
– Paleisk, – ji bandė priešintis. Tvinksėjo smilkiniai, ir baisiai daužėsi širdis.
– Nė nemanau, – atrėžė ir lyg rimbu ėmė dar skaudžiau ją pliekti.
Ji raitėsi ir šaukė. Žalsvas paliegęs mėnulis abejingai spoksojo pro langelį.
Išėjo prieš aušrą. Nutykino iš paskos, žiūrėjo, kaip žingsniuoja užpelkėjusių pievų paviršiumi – lėtai, bet kažkaip gracingai dėliodamas pėdas. Mėnulis dar švietė tiesiai į akivarus.
Pro debesis jau sunkėsi blyški šviesa. Burnoje liko parūdijusio vandens skonis, perštėjo visą kūną, oda degė.
Graudžioje mėnulio šviesoje augalai atrodė raupsuoti, kerėpliški. Į ją žvelgė žolynai ištįsusiais šlapiais veidais. Virš pievų susitvenkusios tirštos ūkanos kvepėjo kerpėmis ir šungrybiais.
Ties nakties ir ryto sandūra tolumoje pasigirdo gaidžių giedojimas. Girdėjo užrūdijusį senų medžių gergždesį, tolių toliais su miglomis sklido kažkoks plonytis, nerealus garsas, ir įkyriai žvangsėjo jos apyrankė, kai basomis šliūrino atgal per kemsynus. Nuūžusi dangumi, staiga tyliai spragtelėjo ir virš miško pradingo šaltoji ugnis.
Rudai žaliomis plūdenomis aptrauktas mėnulis pamažu blanko.
Andrena įslinko į trobą. Atsigėrusi vandens, atsigulė į lovą. Skaudėjo visą kūną ir negalėjo užmigti.
Švito. Žiūrėjo į kilimą. Įsivaizdavo save žaidžiančią su juodais šunvilkiais, su vienaragiais ožiais, arkliais, su drontais, su devyniaragiais elniais… ir užmigo.
Pabudo jau į pavakarę. Na ir miegojau, pagalvojo. Pažvelgė į senovišką varinį veidrodį, kabantį ant sienos, ir labai išsigando. Veide, taip pat ir visame kūne, išvirto gumbai, panašūs į nutekėjusius žvakės gurulius. Tai – nuo jo liežuvio. Kas dabar bus? Gal ji mirs?
Vėl atsigulė į lovą ir, sunėrusi rankas ant krūtinės, spoksojo į aprūkusias lubas.
Taip. Ji mirs. Jis tuoj ateis ir nudirs odą. Kaip baisu.
Gulėjo lyg stabo ištikta.
Štai – ir pilnatis. Dabar žėri danguje lyg stebuklingas apvalus jūros gyvis, nė ženklo – to vakarykščio žalzgano paliegėlio.
Tuk tuk tuk.
Tris kartus patuzgeno į duris.
Buvo pamiršusi užšauti sklendę. Ji pašoko. Durys atsidarė. Andrena suspigo.
– Tylėk, – pasakė smailagalvis.
– Nesiartink prie manęs.
Tačiau jis priėjo ir švelniai paglostė jos šviesius lyg plėnys, dūminius plaukus.
– Na, ko rėki? Ko rėki?
– Ką tu man padarei?
– Maniau, kad tu – nuodingoji kurpelė ir kad mano liežuvis nudžius, bet esi gražesnė už šią gėlę. Tai aš bjaurus, mano seilės kaip Cerberio, nebijok, iki vestuvių užgis.
– Nenoriu jokių vestuvių, – ji ėmė rėkti. – Užtenka. Prisižiūrėjau. Vargšė Renata.
– Tu ne vargšė. Tavo draugė buvo kvaila. Ji taip troško vestuvių, tad jos noras buvo išpildytas, – ir dolichocefalas nusijuokė. – Man tiksi ir be vestuvių. Ateisiu rytoj ir atnešiu vaistų. Nenusimink.
Pamojavęs balta ranka, nužirgliojo prie durų.
Priėjusi prie langelio, matė jo šuolius mėnesienoje, begalinius sukinius ir girdėjo juoką, net šiurpas ją nukratė. Pirštais palietė gumburiuotą veido odą, šit kaip, pamanė, tai jo nuodai sudarkė mane, o kad esu gimusi gegužės devynioliktąją – mėlynosios kurpelės dieną, visiškai nieko nereiškia, koks kvailys. Andrena pravirko, ko anksčiau jai niekaip nepavykdavo padaryti. Tai man geruoju nesibaigs. Ji verkė ir verkė. Užburko nosis, paraudo vokai, dabar atrodė bjauresnė už rupūžę. Atsigulė į lovą ir, įbedusi akis į kilimą, pradėjo migdytis.
Kitą dieną oras buvo šiltas, tąsus lyg tepalas. Stiprios, svaiginančios smalingosios medžiagos nustelbė kitus aromatus. Pusiaudienis irgi buvo labai šiltas, ūkanotas, į pavakarę pakilo vėjas.
Andrena jautėsi kaip saulės sugraužta gėlė.
Praūžė vėjas su žaibų šviesomis. Medžių guotai, rodės, kybo ore, tvyrojo korėtas priešlietinis prietėmis. Trūko oro. Skaudėjo išvešėjusią egzemą, kaklas buvo šaltas ir rumbuotas. Griausmai sudrebino akivarus. Andrena spoksojo į ilgai ilgiausiai dangumi slenkantį žaibą. Staiga pamatė jį. Skvernojo per lalėjančius liūgynus, kažką pasikišęs po pažasčia.
Pasipylė lietus.
Akinantis žaibas vijosi jį iki pat durų. Andrena jas atidarė. Juos skyrė lietaus siena.
– Na ir sušlapau, – pasakė, žengdamas per slenkstį. – Laukei manęs?
Ji linktelėjo galva. Padėjo ant stalo skrynutę su aukso apkalais ir nusivilko apsiaustą. Pakabino jį ant vinies sienoje.
– Neslėpsiu nuo tavęs, turi žinoti, kad šioje skrynutėje yra kadais iš durpyno ištrauktos mumijos dulkės perpus su prieskoniais. Kiekvieną rytą užgersi jas šaltinio vandeniu. Maitinsies kaip ilgaūsė apsiuva. Keturiasdešimt dienų nieko daugiau nevalgysi ir negersi. Tavo organizmas pasikeis. Po keturiasdešimties parų nebegalėsi prisiartinti prie žmonių, nes užuosi jų mėsas, jų kraują, vidurių smarvę, visų išskyrų dvoką ir nuo to tave supykins, – pasakė. Jo akyse staiga dingo vyzdžiai.
– Baisu.
– Privalėsi išvalyti savo vidų. Tapsi švari, skaisti ir tada man tiksi, – jo balsas buvo ledinis. Ugnies kirminėliai raitėsi rainelėse, o vėl atsiradę juodi vyzdžiai hipnotizavo.
– Neištversiu.
– Privalai.
Baisūs juodų dalelių verpetai sukasi aplink jo akis, tokie – šaižių juodulių sūkuriai. Andrena gailiai sušnirpštė:
– Gerai, ak, gerai.
– Kiekvieną rytą po šaukštelį miltelių. Užsigersi juos šaltinio vandeniu. Daugiau nieko. Nieko. Girdi? Pakartok.
– Kiekvieną rytą šaukštelį miltelių užsigersiu šaltinio vandeniu.
Ant pečių pajuto jo šaltas rankas.
– Puiku, – staiga jas atitraukė. – Jau geriau dabar prie tavęs nesiliesiu. Keturiasdešimt dienų kaipmat pralėks. Nesi dviširdė. Tūkstantmečių tūkstantmečius gyvenu čionai…
– Tu baisiai senas.
Jis nusijuokė.
– Gyvenau, kai virš žemės dar nebuvo mėnulio.
Audra liovėsi. Ore tvyrojo drėgmė. Padangėmis lėtai plaukė pasakiško grožio vaizdai. Andrena užsimerkė, bijodama netyčia pamatyti kokių nors bažnyčių bokštus.
Pravėrė vokus. Vandeniu kvepiantys šešėliai pirkioje virto tamsa. Stiklu sliuogė šlapias lapas. Lietus liovėsi. Už langelio atsivėrė šlapia, juoda erdvė. Vandens, oro vizijos buvo jau praplaukusios. Į Andreną žiūrėjo dolichocefalas. Aplink jo akis dabar raibuliavo oro ratilai, o avietinės spalvos gyslelėmis išraižyti baltymai atrodė tarsi supleišėję.
– Po keturiasdešimties dienų ateisiu pas tave griovos dugne prasmegusiu urvu, – tarė ir keistas šiepulys sudarkė jo veidą. – Nė nebandyk manęs neklausyti. Keturiasdešimt dienų – milteliai ir šaltinio vanduo.
Pagrasinęs baltu pirštu, žengė prie durų.
Jį prarijo tamsa. Sugėrė jo žingsnius.
Andrena atsigulė į lovą. Įbedė akis į kilimą.
Ilgai badaujant, laikas ir erdvė išsikreipė. Pačioje vidurvasario šerdyje Andrena tiesiog tirpte tirpo. Oda tapo tokia perregima, jog pro ją persišvietė netoliese esantys daiktai, medžių lapai… Ji keitė spalvą kaip vandens lelijos žiedas – patamsėdavo arba pašviesėdavo. Pakito jos slėpingosios vidinės erdvės. Ją gaubės suslūgęs senovinis laikas.
Su katorgininko ištverme kasryt užgerdavo šaukštelį miltelių, nieko daugiau. Ir jau smirdėjo kaip iškamša, o pati užuosdavo dvokiančias piktadarių vėles, girdėjo marmesius, net giedojimą, sklindantį iš akivarų. Regėjo nematomajame pasaulyje gyvenančius grobuoniškus sutvėrimus ir kitokias būtybes, staiga susidvejinančias mįslingas figūras, nežmogius.
Kamavo ir kamavo tie sekinantys neregimo pasaulio vaizdai, garsai, kvapai.
Praėjus beveik mėnesiui, jau susitaikė su nauja savo būsena. Tapo lengva kaip pūkas. Atrodė, papūs vėjas, ir nuskris virš pievų.
Ir šit, lygiai po keturiasdešimties dienų pasirodė jis.
Leidosi saulė, raudonai geltona šviesa užliedama padangę. Stovėjo priešais jį nudelbusi akis, dvelkianti mira ir prieskoniais, maudžiančiai nereali, tokia besvorė, veik jau neberyškių kontūrų būtybė.
Jis sušnibždėjo:
– Didžiuojuosi tavimi. Atrodai lyg šventoji.
Ją sekė nematomo pasaulio juodžiai, paskui save vilkdami tamsmėlynius šešėlius.
– Būsiu nuolanki, paprasta nelyg žolė, – ištarė švelniai. Plėnūnių tyloje tiesiog sutirpo jos pasakyti žodžiai.
– Mano svajonių trobelė, kur gyvena gražioji apsiuva, – sumurmėjo jis.
Laukinis akių spindesys išdavė jo susijaudinimą, iš jų retkarčiais dingdavo vyzdžiai. Raudona šviesa susikoncentravo tiesiai virš jo galvos.
Andrena pasilenkė ir permatomomis rankomis paglostė žemą kerokšlį. Šviesūs plaukai uždengė krūtinę. O kai atsitiesė, jo jau niekur nebebuvo, aplinkui tik siūbavo protaujantys augalai nemirtingomis sielomis.
Tą naktį ramiai miegojo, bet išgąsdino vaiduokliškas ryto pilkumas ir besiblaškančios asfodelijos, o tik vėliau pamatė jose besirangantį gyvatpaukštį; tai buvo kažkoks ženklas, matyt, blogas. Toli toli, ten, iš kur ateina tas juodas šešėlis, – be garso krutėjo jos lūpos, – tavasis likimas, niekur nepabėgsi; ir tyliai iš jos juokėsi vėjas, atlėkęs nuo akmenyno, šiaušė balzganus plaukus, supo kmynų žiedų skėčius priešais balas, kur andai puotavo vestuvininkai.
Apleistos vietovės esiniai, vos girdimas nugrimzdusiųjų marmesys ir sutemos akyse: niekada, o niekada neištrūks iš velnynės, kur ilsisi ramybėje, amžiams miega sudvisęs vanduo, bet štai į veidą padvelkė šaltinio vėsa. Andrena apsišlakstė vandeniu ir atsigavo. Pasirodė saulė, bemat išsisklaidė rūkanos ir liovėsi liūdnai marmėjusios skurdutėlės pelkių nuogrimzdos.
Ant apvalaus rodžersijos lapo tupėjo kūmutė. Geltonkaklė pelė šmurkštelėjo į žolę. Paglosčiusi juodąjį čemerį, įėjo į trobelę. Atsisėdo ant lovos ir sudėjusi rankas ėmė laukti vakaro. Iš motinos kilimo į ją pašaipiai žiūrėjo senovės paukščiai ir žvėrys.
Ir atslinko krauju įmirkęs vakaras. Andrena pradėjo drebėti. Durys pačios atsidarė. Raudona šviesa užliejo trobą. Jis atsirado tartum iš oro.
– Tu pavedei man sielą, o kūną pamiršai, – nusijuokė, – koks nuošalus, negyvenamas tas tavo kūnas, tarsi gyvatės išnara prie akmenų krūsnies.
– Esu mumija, – atsakė ji. – Mumija, supranti.
– O ne, tik mumijos kvapas. Netrukus jis dings. Gersi svaigias sultis iš velnio rago, cha, ir niekada nebepovinėsi tarp žmonių.
Ir buvo kaip žalias kapas naktis toji dviese. Galop jis prapuolė. Virš pirkios užgeso netvarus dangaus ugnies švytėjimas.
Andrenos kūnas pajuodo it nutrenktas žaibo. Iki pat ūkanoto pusiaudienio leisgyvė gulėjo lovoje. Jautėsi atsidūrusi kitame pasaulyje, niekuo nepanašiame į šį. Viskas pasikeitė.
Tolių pilkuma migdė, tik vakarop spįstelėjo saulė. Spinduliai perskrodė tamsą, šviesos pluošte šiušėjo pašėlusiai mirgančios dulkės, sklido neįprastas sieros kvapas, kažkoks paslaptingas spinduliavimas iš tamsiausios kertės.
Ir prasidėjo alinančios, dusinančios naktys kartu su juo. Degino ją dešimties saulių karščiu. Jo pulsas prisiderino prie jos širdies plakimo.
Paskui jį pasiglemždavo prietema.
Tarkim, kad miros ir prieskonių aromatas, šiek tiek sumišęs su sieros kvapu, jau nuolat it šleifas vilkosi paskui ją, kur tik eidavo.
– Paprasto žmogaus gyvenimas pralekia septynmyliais žingsniais, – kartą pasakė, ir jo veidą iškreipė negražus šypsnys.
O tavo? Norėjo paklausti, bet prisiminė, kad jis yra senesnis net už mėnulį.
Vasara pamažu gelto. Išsilydęs šėtono pavidalas jau glūdėjo josios kūne. Gražiai suapvalėjusi, niekuo nebeprimenanti ankstyvesnės šmėklakūnės, nebedvelkianti jokiais prieskoniais, tarsi susidvejinusi, su šiurkščia akivaro tamsa akyse krypuodavo po pirkią.
Jo elgesys kartais būdavo atsainus arba laukinis, kartais savyje jis slėpdavo pyktį, o tada akyse pranykdavo vyzdžiai, iš jo gyslų akimoju dingdavo pragariškas karštis, jomis jau tekėdavo vėsus žuviškas kraujas. Ir ją tuoj nupurtydavo žvarbis.
– Bambule, bambuliausia, – rėkaudavo.
Per ilgus tūkstantmečius jis ištobulino savo gudrybes, – mąstė, turėtų gimti labai protingas vaikas.
Deja, jai plyšus, išsirito juodais plaukais apžėlęs kūdikis. Patsai tėvelis dantimis nukando virkštelę ir išsinešė naujagimį, neleidęs Andrenai net prisiliesti prie sūnaus.
Iš siaubo ji nualpo.
Atsipeikėjo smarkiai purtoma.
– Raganai atidavei mano vaiką, – sukliegė ir bandė nagais perplėšti jam veidą.
– Ne raganai atidaviau, o akivarui. Na, viskas bus gerai, – kalbėjo pakeltu balsu. – Žinai ką, nusiramink. Prašau.
Nuo jo dvelkė dumblu ir pašvinkusiu vandeniu.
– Jis ten gyvens. Akivaras jį maitins savo syvais.
Rūgšti, judanti skruzdėlyno tamsa susitvenkė jos akyse, bejėgė krito atgal į lovą.
– Bus tų vaikų, – pasakė ir įspraudė bučinį į jos pabalusias lūpas.
Dabar kas metai pagimdydavo po kūdikį. Ir visus jis išsinešdavo. Naujagimiai būdavo apžėlę šiurkščiais plaukais, panašūs į vilkiukus.
– Noriu ramiai išnykti nebūtyje, tyliai, be agonijos, kam man gimdyti kažkokius žvėriūkščius?
Po tokių jos žodžių stojo keista, neįprasta tyla.
– Kitaip tavo grožis būtų tuščias, betikslis, – po kiek laiko iškošė pro dantis.
– Nesąmonė.
– Mūsų vaikai taps visaverčiais akivarų gyventojais, žiūrėk, kokie vikrūs, – jis privedė Andreną prie langelio. – Čiagi mūsų vilčialapai. Ar matai, kaip linksmai vyresnieji striksi medžių šakomis, o jaunėliai dar lindi pačiame dugne.
– Oi. Negali būti,– sulemeno. – Eime pas juos.
– Nekvailiok. Jie mūsų nepažįsta. Tuoj pasislėps akivaruose.
– Vaje, – nuliūdo Andrena. – Na kodėl mes negalim turėti normalaus vaiko?
Sunkūs, nukarę, gimdyvės kraujo prisigėrę tvarsčiai vilkosi asla.
– Gulkis į lovą, – paliepė, tačiau Andrena jo neklausė, su baime ir nerimu žiūrėjo į po medžius besikarstančius savo vaikus.
Paėmė ją ant rankų ir nunešė į lovą.
– Nurimk. Jokia ragana nepasieks mūsų vaikų. Tau reikia dar kelias dienas pagulėti.
Raudonyje gimstantys vilkeliai… – karčiai mąstė. Esu krosnis. Krosnis.
Kaip visada, nukreipė akis į kilimą ant sienos. Išsiuvinėti žvėrys ir paukščiai žiūrėjo į ją su gailesčiu; ir iš juodo sapno atplaukė jos vaikai, pavirtę vilkiukais.
Ji dar gėrė iš velnio rago šviesias praėjusios jaunystės sultis. Vilčialapai liuoksėjo medžių viršūnėmis, negalėjo į juos žiūrėti be graudulio. Vilkeliai…
Kitais metais pagimdė dar vieną glitų, plaukais apžėlusį kūdikėlį.
– Še, še, na ir pasprink.
– Žinau, kad tau patiktų kergtis su jaučiais, – tyčiodamasis pasakė, ir juoda šviesa susitelkė tiesiai virš jo galvos.
Artėjo žiema. Jis atnešė šiltas lokenas vargšei grytelninkei. Andrena vėl laukėsi. Seniai praėjo tie laikai, kai nerūpestinga žuvasijonė šoko saulės šviesoje.
Balta šerkšno marlė dengė pievas, paskui krintančio sniego šiugždesys maloniai kutendavo klausą. Už langelio spingsojo balkšva viduržiemio saulė.
Andrena sėdėdavo lovoje, ant pilvo sudėjusi rankas. Neaiškiai jautė, kad tai bus paskutinis jos gimdymas. Anie visi yra bevardžiai vilčialapai, o šis bus Pilypas, ir pradėjo su juo kalbėtis. Kuo labiau augo pilvas, tuo aiškiau girdėdavo sūnaus atsakymus. Jis neatims iš manęs Pilypo, aš pati jį maitinsiu, o ne akivaras, tai – mano sūnus. „Aš tave labai myliu, mamyte“, – atsakydavo balsas iš pilvo.
Pilypas gimė per jos gimtadienį. Jo tada nebuvo. Andrena pati nukirpo virkštelę. Kūdikis buvo raudonas, glitus, be plaukų, tik pakaušyje kyšojo plona ataugėlė, panaši į vaisiaus kotelį. Kokia aš laiminga, pasakė sau ir priglaudė prie krūtinės sūnų.
Ryto šviesa atrodė kieta ir materiali it ledas. Kūdikis pravėrė burną, pilną mažyčių, aštrių kaip adatos dantelių. Ir pasigirdo keli nesuprantami žodžiai. Andrena nustėro, o paskui saldžiu žvilgsniu ėmė glamonėti jo veidelį. Pilypas jai nusišypsojo.
Staiga atsidarė durys. Pasirodė jis.
– Pavėlavau. Taip dar nėra buvę. Aha. Ką aš matau. Plikšis. O kas jam – ant pakaušio? Turbūt antena? – ir nusišiepė. – Duokš. Pažiūrėsiu.
– Ne.
Andrena prispaudė prie savęs kūdikį.
– Na jau. Na jau. Nieko blogo jam nepadarysiu. Nebijok.
– Visus išmetei, bet šito negausi.
– Ak, tu mano pavasario gėlele, juk vakar jis gimė. Ir koks čia sutapimas?
– Tau Pilypo neatiduosiu.
– Bet aš gi jo tėvas. Žiūrėk. Pilypai, ei, Pilypai, pas mane – greičiau.
Vaikelis išsilaisvino iš motinos gniaužtų ir stryktelėjo ant grindų.
– Eikš pas tėveli. Na, eikš. Eikš. Matai, – kreipėsi į Andreną, – jis jau moka vaikščioti.
Ir Pilypas nutapsėjo link jo, bet tuoj pribėgo Andrena ir pačiupo.
– Mama, – ištarė vaikas.
– Kalba. Tu girdėjai?
– Na ir kas čia tokio? – jis nusijuokė. – Rytoj… – bet nebaigė sakyti, tik mostelėjo ranka.
Andrena žiūrėjo į Pilypą; nieko gyvenime ji nebuvo dar taip mylėjusi.
– Dabar aš tau nebereikalingas.
Taip. Taip. Atsakė jam akimis. Džiaugčiausi, jei mane visam paliktum, tačiau tylėjo. Jis suprato. Žvilgsnis apsiniaukė. Akyse išnyko vyzdžiai.
– Niekur nedingsiu, – piktai iškošė ir prapuolė saldžiose gegužės vakaro sutemose.
Paguldžiusi vaiką, susmuko ant lovos. Norėjo verkti, tačiau nebuvo ašarų. O kaip tie gimdymai ją subjaurojo, kaip iškankino: pilvas nukaro, rankos ir kojos styro lyg šakaliai, iškrito keli dantys, nuslinko pusė plaukų. Tie pabaisėliai ir dabar lenda iš akivarų, strykčioja medžių šakomis, bet Pilypas… ir kas per ataugėlė jo pakaušyje? Nejau ir jis bus paaukotas? Pačiupt sūnų ir bėgti, bėgti, kiek tik kojos įkerta, kuo toliau nuo čia.
Atsibudo nuo triukšmo. Pilypas lakstė po pirkią. Jau nesistebėjo. Bandė jį sudrausminti. Ir staiga vaikas prabilo neįmenamais žodžiais. Jos sūnus kalbėjo senovine vampyrų kalba, simbolizuojančia pamirštą išmintį, bet to Andrena nežinojo. Ji išsigando. Tik vėliau vaiko tėvas jai paaiškino, kad tai – išnykusi lotynų, jo proproprotėvių kalba.
– Čionai – velnynė, – pagaliau pasakė suprantamus žodžius.
– Žinoma, – ji sulinksėjo galva.
– Man reikia didžiulio, na, paties didžiausio miesto. Kuo greičiau, tuo geriau.
O paskui vėl prabilo išnykusia senovine lotynų kalba, ir ji nieko nesuprato.
– Gerai, gerai, – glostė jo galvą, pirštais čiuopdama ataugėlę, kuri jai pasirodė pailgėjusi.
Paėmusi už rankos, išvedė vaiką iš trobelės.
Didelis žvynuotas paukštis gargždžiai barėsi, žiūrėdamas į juos. Medžių viršūnėmis liuoksėjo vilčialapai.
– Tavo broliai, – parodė į juos.
Niūri, niekinga grimasėlė iškreipė Pilypo veidą.
– Mam, o, kaip man tavęs gaila, – tyliai suniurnėjo.
Andrena žiūrėjo į vilčialapus, ir vėl pajuto jiems švelnų graudulį. Užpelkėjusios pievos, šaltinių vėsa, vieniši akmenys, jos vaikai – akivaruose, medžiuose, liūdnas rupūžių rypavimas, tingiai čia tekantis laikas, – jai patiko ši monotonija.
Motina su vaiku žingsniavo blyškiomis unksmėmis vos apsipumpuravusių uosių, pavasaris buvo vėlyvas kaip niekad, nuo žydinčių medžių plaukė balta, migdanti migla. Klajojantys augalėliai staiga išleido plienines ataugas.
– Tu gyvensi didžiuliame mieste, didesniame už visą mūsų šalį. Žinau. Esi genijus, kokio pasaulis dar nėra matęs. Bet reikia prašyt jo sutikimo. Mes abu prašysim. Jis nėra toks baisus, kaip atrodo. Maldausim.
– Tavęs jis niekur neišleis.
– Taip, – ji paglostė Pilypui galvą, – juk tu niekad nepamirši savo mamos, kad ir kur būtum.
– Niekada.
Seni, uoksėti gluosniai svarino žalsvas šakas į vandenį. Sužvilgo ondatros kailis ir dingo.
– Apsidairyk. Čia – tavoji gimtinė. Juk gražu, ar ne? – nesulaukusi jo atsakymo, tęsė: – Niekur nesu buvusi, dėl to nė kiek nesikremtu, o paskui tave seks milijonai. Tavo gyvenimas yra skirtas dideliam tikslui. Esi genijus. Tad bėk, nieko nelaukdamas. Augi tiesiog mano akyse.
Su begaline meile pažvelgė į Pilypą. Užlietas permatomomis pavasario spalvomis, jo veidas buvo mąslus, rimtas.
Jie grįžo atgal.
Prie trobelės žirgsojo jis. Andrena tvirčiau suspaudė sūnaus pirštus.
– Žinau, ką nutarėt, – pirmas prabilo. – Keliauk. Nereikalauju čia pasilikti. Niekada neužmiršk savo kilmės. Motina tave pagimdė, ji buvo tik indas, o visa kita…
– Užteks, – piktai pertraukė jį vaikas.
– Ė hė hė. Kad tave kur. Na ir nešk kudašių.
Jis demonstratyviai atsuko jiems nugarą.
Andrenai atlėgo širdis. Toks buvo tėvo „palaiminimas“. Ir nieko čia nepadarysi. Ji puolė kepti paplotėlių.
Nė nežvilgtelėjęs į sūnų, jis tiesiog ištirpo tamsioje vyšninėje saulėlydžio šviesoje.
It gumbas kunksojo lūšnelė, apšviesta paskutinių saulės spindulių, bet netrukus visas pasaulis nugrimzdo į tamsą.
Jie nemiegojo visą naktį. Sėdėjo vienas priešais kitą. Silpna, beprasmė jos viltis, kad štai sūnus ims ir persigalvos, blėso sulig kiekviena valanda. Sunkiasvoriai drontai ir viduramžių žvėrys liūdnai žvelgė į juos iš kilimo.
Andrena prisiminė motiną, kuri jau niekuo nebegalėjo jai padėti, nes naktis buvo bežvaigždė, žaliaakės Renatos puotą balose, paskui po savo kūną besiraitančią gyvatę-liežuvį, užpelkėjusių pievų kvapą, jo akių eketes, kai iš jos pilvo ištraukdavo glitų, plaukuotą gumulėlį ir išsinešdavo, taip, visa tai dėjosi už akmenyno, čia.
Juodo aksomo fone – kerinčiai liūdnas, pats brangiausias pasaulyje sūnaus siluetas, kurį turi paleisti nuo savęs; tamsoje blusčiojo jo akys – šaltos klystžvakės; apaučiau tavo kojas geležiniais velnio batais ir kaipmat atsidurtum tavęs laukiančiam mieste, deja, neturiu: jis kažkur juos paslėpė. Ji susiėmė rankomis galvą. Šviesavo naktyje balkšvi, peleniniai plaukai, jau persipynę su sidabrinėmis sruogomis.
Pilkų ryto debesų šviesoje jie stipriai susiglaudė. Nemačiom įkišo verbeną jam į kišenę.
Aušo. Iš akmenų krūsnies pasigirdo bliovimas. Kairę krūtinės pusę varstė skausmo dūriai. Iš jo burnos vėlei ėmė sklisti išnykusios kalbos žodžiai – it savotiški, slėpingi muzikiniai garsai, paskui iš susijaudinimo trūkčiojančiu balsu ištarė:
– Neliūdėk. Būsim kartu. Man tik reikia ten įsikurti, – ir jis sučiaupė lūpas, kad vėl nepasipiltų senovinių žodžių srautas. Buvo ilgagalvis, kaip ir jo tėvas. Dolichocefalas. Staiga jo veidas išbalo, persikreipė. – Iki.
Įdavė ryšulėlį su paplotėliais.
Pilypas atsigręžė. Ten, akivarų dugne, drybsojo klaikieji jo broliai, iki ausų įsirausę į dumblą, stovėjo motina trešančios pirkios fone, iš sielvarto sulinkusi, ir kažkur slėpėsi jojo tėvas. Pamojo ranka ir ryžtingai nužingsniavo tolyn. Į žingsnių taktą tabalavo ataugėlė, iš tolo panaši į ploną kaselę.
Andrena grįžo vidun ir susmuko ant lovos. Paleido Pilypą nesipriešindama, trokšdama jam vien tik gero, o gal jau niekada jo nebepamatys, negi liks bevardis niekam nežinomų kemsynų padaras, tegul keliauja, tegul. Ji užsidengė rankomis veidą, bet neverkė.
Lauke melsvavo vėjovirpos, pasislėpę nuokanose, ožiakojai gintarinėmis akimis su kvadratiniais vyzdžiais skleidė dvoką. Kartais jų bliūvonės ataidėdavo nuo akmenų krūsnies, lingavo vešlios vandenžolės, bet šis pasaulis – juk tarpinė zona, pamanė, ir jai pritardamas tyliai suūkė juodasis čemerys, nelyg sapne išvydo provėrą, tarytum juodą Leviatano burną, kuri skaniai čiulpsėdama įtraukė į save žebroko sugulovę, užsivėrė, švelniai nuleido žemyn; ir gulėjo ten vėsi, kvepianti kaip ajero šaknis – glotni mumija.
Andrenos pasąmonė siuntė jai tokį vaizdinį, tačiau pasistengė jį užmiršti, kaip ir piktosios jėgos vardą, kaip ir aną naktį balose, kaip ilgiausią pasninką, kai jos kūnas trenkė kamšalo smarve; akmenų pavidalus įgavo visos naktys, praleistos su nežmogiu.
Vieną naktį raudonas mergelių mėnulis skleidė subtilius virpesius ir ją užvaldė beprotiškas noras bėgti pas savo sūnų, amžiams palikti akivarus. It lunatikė krapinėjo po pirkią ieškodama būtiniausių daiktų, kuriuos turės pasimti su savimi. Suradusi juos, surišo į skepetą ir jau ruošėsi sprukti, bet, nežinia iš kur atsiradęs, kelią pastojo jis.
– Na? Kurgi susiruošei? – paklausė lediniu balsu, ir kažkoks gargesys išsiveržė jam iš gerklės.
Perplėšė ryšulį. Išspardė jos daiktus.
Andrena labai išsigando. Užkliuvo už jo pakištos kojos ir išsitiesė ant žemės. Pasilenkė virš jos. Akys lyg pasiutusio šuns plieskė beprotybe, baisus šiepulys ištempė lūpas.
– Manasis gyvenimas neturi pabaigos, kaip ir tavasis, cha cha… – ir ėmė pamišėliškai kvatoti. – Bus, kaip tu nori. Eime.
Bet Andrena nevaliojo pakilti nuo žemės, tada paėmė ją ant rankų ir nunešė į pirkią.
– Taip. Išnyksi stebuklingame, nuostabiame sapne. Juk toks buvo tavo noras. Išdavike. Sūnus tau svarbesnis už mane, o maniau, kad esu nepamainomas. Išvaduosiu tave iš žemiškųjų spąstų, net menkiausias tavo sapno šešėlis bus gražesnis už šitokį gyvenimą dvokiančiame liūnyne, – ir vėl kurtinančiai nusikvatojo. – Esi nuodingoji kurpelė, oi, koks paikas buvau, kad tavimi tikėjau.
Jis paguldė į lovą ir užklojo antklode iki pat smakro. Atsisėdęs šalia, įbedė į ją hipnotizuojančias akis.
Nugramzdino Andreną į jos kerintį vidinį pasaulį, iš kurio jau niekada nepanorės grįžti. Ir pamažu niro į begalinį, dangišką sapną.
– Miegok, mylimoji, miegok. Senas bevertis tavo kūnas lai nugrimzta. Miegok, miegok, mažutėle, – pasakė švelniu balsu.
Juoda senoviška šviesa apgaubė trobelę. Užrėmęs duris storu basliu, nužirgliojo link visokius laikus menančios akmenų krūsnies. Iš toli jis priminė neryškią, tamsią dėmę.
Sklido tirštas užpelkėjusių pievų kvapas. Andrena girdėjo įstabią muziką. Įdubos tamsa virto saldžiai kvepiančiu šviesos ir tamsos mišiniu. Ji matė ir jautė tai, ko nė vienas žmogus pasaulyje nėra net susapnavęs. Laikas slūgsojo sustingęs, kaip ir sunkus, drėgnas oras.
Tolėliau, po aštriai žaliais medžiais, rėpsojo skruzdėlynai. Į liūgynus smenganti trobelė skleidė už širdies griebiančius siaubo garsus, kuriuos girdėjo tik paukščiai ir gyvūnai. Jos liūdnas paslaptingumas traukė gyvavedžius driežus. Jie rangėsi sienomis. Ūsuotosios zylės tūpė ant stogo. Aplinkui putojo pašvinkęs vanduo. Baliniai asiūkliai išsigandę pamažu traukėsi į pakraščius.
Paskutinįkart suūkęs, pirmas provėroje pradingo juodasis čemerys.
Troboje tvyrojo sunki prieblanda. Viduje skleidėsi pilkšvos pelėsių rožės.
Tarytum įkapių drobule apklotas mėnulis spingsodavo naktimis, ir liūliuojančios vėjo dainos raminančiai lingavo kemsynus. Pažemiui tysojo sūrios, tamsios miglos.
Kita būtis priglaudė Andrenos vaikus-vilkelius, priglaus ir ją. Ir… prasmego trobelė. Kurį laiką dar kyšojo jos kaminas. Vėliau ir jis pradingo. Laiko ir erdvės kalėjimas užsidarė.
Po keleto metų, kai dangaus mėlynė įgavo trigubai sodresnį atspalvį, pasirodė Pilypas. Nuo akmenų krūsnies sklido saulės įkaitinto akmens kvapas. Prieš akis plytėjo vėjo gūsių glostoma pieva ir nė ženklo – motinos trobelės. Pilypas nusiėmė įmantrią skrybėlę, juodus akinius. Visi jo drabužiai bylojo, kad dabar jis – didelis ponas. Keistos jo akys, tos klystžvakės, buvo aprėmintos įmantriais tatuiruočių raštais, mat dabar jis priklausė labai slaptai išskirtinių žmonių draugijai. Ataugėlė buvo paslėpta po ilgais ir tankiais plaukais. Didingas dolichocefalas stovėjo sustingęs, žvelgdamas į vandenin įbridusius blyškiuosius vilkdalgius, kuriuos kadais čia augino motina.
Tiesiog iš niekur, įsisupęs į juodą vilnijantį apsiaustą, išdygo jo tėvas.
– Tavo motinos grytelė kėpso liūno dugne.
– O ji, o ji, kur?
– Visa, kas gyva, grįžta į savo lopšį, į pradžių pradžią. Ją įsiurbė liūgynas. Čia – tokios pražūtingos kemsynų įdubos. Tau pavedu jos vėlę. Pasikabink po kaklu. Kalbėkis su ja, – tarė ir įteikė kaulinę figūrėlę su kojytėmis. – Išdrožiau ją iš tavo motinos šlaunikaulio. Dabar čia įsikūrė jos vėlė.
Žiūrėdamas į šalto raudonio nupliekstas pievas, po kiek laiko pasakė:
– Nugrimzdusioji man vaidenas kasnakt, – jis dusliai kostelėjo, – ją pasiėmė praamžiškoji jėga. Viskas nusileido į dugną. Ir tavo motinos brangintinas kilimas, ir senovinis varinis veidrodis. Į jį dabar žiūri, na, ko taip suraukei snukį?
– Bet kodėl ji nepabėgo, kodėl leidai jai nugrimzti, kas per nesąmonė?
Ploni, balti neplaukuoti pirštai glostydami slydo kauline figūrėle.
– Nemačiau kitos išeities. Toks buvo jos noras. Ir aš sutikau. Užmigdžiau tavo motiną, – prisipažino. – Ji išnyko nebūtyje sapnuodama nuostabiausią sapną. Vis dėlto aš ją mylėjau, juk žinai.
– Būčiau ją pasiėmęs pas save.
– O aš? Kaip aš? Gi buvau daugiasielis jos mylimasis. Mūsų vieta – čia, – jis parodė į akivarus. – Neužmiršk, kad aš tave padirbau. Gerai žinojai, kad niekada jos neatiduosiu.
– O mano broliai vilčialapai?
– Tebėra. Juk nenori su jais susipažinti. Taigi, esi jau svetimas šiai vietai, tad judink užpakalį, bet neužmiršk, kad aš esu tavo tėvas, – vėl pakartojo. – Žmogelio gyvenimas prašvilpia septynmyliais žingsniais, o tu leki į ateitį.
– Kad jau temsta, – tarė, nenatūraliai ilgais kreidos baltumo pirštais glostydamas figūrėlę.
– Nieko. Toks išminčius suras kelią ir naktyje, nes aš galiu ir tave užmigdyti, kaip mamytę, – sukrizeno jis.
– Nepavyks, – burbtelėjo Pilypas.
Iš gluosnio drevės pasigirdo pelėdos krykavimai.
– Negi manai, kad pakviesiu nakvynės?
Nieko neatsakė, tebestovėjo glostydamas figūrėlę, nieko nematančias akis įbedęs kažkur į tamsą. O tada tėvas priėjo prie sūnaus ir prabilo į jį ta pačia senovine kalba, kuria tas jau ką tik užgimęs šnekėjo; Pilypas nusijuokė ir atsakė tėvui lotyniškai, tėvas taip pat nusijuokė.
Pagaliau užsidėjo skrybėlę, užsikabino akinius, įsikišo į kišenę figūrėlę, stipriai paspaudė tėvui ranką ir nužingsniavo į tamsą.
Šilta naktis, nelyg juodas vilčialapo kailis, užklojo akivarus.
Robertas Keturakis. Viršūnės
2015 m. Nr. 11
Išmokime gyventi tikėdami,
kad mirtis yra Amžinybės dalis.
Šiandien neatsitiktinai kalbėsimės apie vieną sudėtingiausių ir paslaptingiausių mūsų buvimo reiškinių – išėjimą iš šio pasaulio.
Noriu, kad mūsų mintys nebūtų apsuptos krintančių lapų, rūstaus šiaurio ūžimo nuogose medžių šakose, nejaukiai pritilusios žemės.
Tegu lyg nusileidę ant miestų ir sodybų vasaros debesys baltuoja žydintys sodai, o vanduo, iškeltas iš šulinio, tegu supa smulkiuose ribuliuose trapius žiedlapius.
Ir tegu pasipuošia melsvai violetinėmis karūnomis kukliausia gėlių karalienė – didžiažiedė juodgalvė.
Tegu ilga vasaros diena neprimena jokios pabaigos, kada žara susitinka su pazarais, ir svirduliuojanti nuo išgyvenimų pertekliaus naktis tegu slenka apgaubta mėnesienos krinolinais.
Gražu!
Žavimai gražu!
Man rūpi pasikalbėti apie išėjimą iš šio pasaulio be liūdesio, įsižiūrint į amalo blūsčiojimą virš tolimų girių, šmaikštų čiurlių žaibavimą tarp bokštų ir stogų, iškėlusių žėručiu žvilgančius saulės baterijų žvynus, vaikų skraidymą žiogų pievutėse.
Man rūpi tave įtikinti, kad apie šį mūsų buvimo paslaptingiausią reiškinį vis užsimena gyvenimas.
Ne tamsa, ne nebūtis, ne užmerktos akys, o pats gyvenimas, regis, daugiau nieko nematantis ir nesuprantantis, vien tik žiedynų debesis ir žvaigždėmis išpuoštus pažadus.
Taip, pažadų nuostabiai daug!
Rimčiausias jų, man atrodo, yra šitas: niekados nebuvo siūlomas, kuriamas beprasmis gyvenimas.
Ką tai reiškia, jei mūsų šviečiantys veidai vieną dieną ar naktį ūmai apsiniaukia, rankos pakelia sunkias artimųjų galvas, o širdys pajunta – nutilo gyvybės tvinksėjimas smilkinio gyslelėje, tamsėjantis šešėlis užgula kaktą, akiduobes, lūpas?
Ką reiškia tasai gyvenimo tvirtai ištartas pažadas, jei regime, kaip viskas vis sparčiau ir sparčiau griūna, ir vien mūsų meilė ar prisirišimas dar kurį laiką įstengia išlaikyti tuose griuvėsiuose vos įžvelgiamus gyvo veido bruožus?
Tai reiškia, kad mūsų gyvenimas, atiduodamas mus mūsų mirčiai, rūsčia išmintimi apsaugo nuo gyvasties supilkėjimo ir nuvertėjimo, taip pat lyg stygą įtempia mūsų būties laiką.
Be šios įtampos mums skirtas laikas būtų pigus.
Man atrodo, kad be šito išskirtinio baigtinumo mūsų gyvenimo laikas apskritai liktų nepastebimas, kaip nepastebimas lieka oras, vis dovanojama ir dovanojama šviesa, galimybė mąstyti ir kalbėti, ramiai priimti žinią, kad Žemė skrieja keliasdešimties kilometrų per sekundę greičiu erdvėje, kurioje sūkuriuoja šviesulių spiečiai, švytintys debesys, žėri stebėtinai liepsningos saulės ir paslaptingai keri amalgamine tamsa mėnuliai.
Galinga, nuogąsčio ir nuostabos kupina skirtis.
Turbūt nesuklysime pagalvoję, kad mūsų gyvenimo prasmės pagrindas ir yra ta nepakeičiama, nepermaldaujama, nepaperkama ir neaplenkiama skirtis.
Tiesa, čia pat švystelės prieštaravimas: vadinasi, ta skirtis lemia, kad žmogaus atsakomybė už gyvenimą, už artimą, Tėvynę, tiesą ir visas kitas mūsų sielos švytėjimą palaikančias vertybes yra vis dėlto laikina?
Tas prieštaravimas taptų ypač aštrus, jei užmirštume, kad mūsų buvimas sūkuriuoja dviejose erdvėse – istorijos ir dvasios būties. Ir jei istorinė būtis yra paliečiama baigtinumo šešėlių, tai dvasinė yra tokia didinga ir spindinti, kad kasdienybės seklinama sąmonė net pradeda jos bijoti, vengti ar nutylėti.
Dvasios išsaugojimui būtina ramybė, ir Kalno pamokslas yra skirtas Amžinybei (A. de Saint-Egxupéry).
Tai suprantama: dvasinės būties švytėjimas per ramybę pasiekiamas tik budinčios dvasios regėjimu.
Kaip didelę dovaną stebime ar priimame vientisą gyvenimą, kurį lyg spindulys persmelkia aiškus, kilnus, žmogiškas (todėl didelis) tikslas. Ir kaip sunkią naštą sutinkame trūkinėjantį, blunkantį, didelėmis valios, darbštumo, atsakomybės pastangomis įgyjantį deramą vertę žemiškąjį buvimą.
Vienu ir kitu atveju gyvenimo prasmė išsaugo tą patį reiklumą, nepateikia jokių išimčių, nes ne tiek svarbu, kokie buvimo klodai išugdė tave ir padėjo atlikti skirtus (ir neskirtus) darbus.
Žūtbūtinai yra svarbus buvimo ir darbų turinys.
Kad ir koks būtų keistas tokio įsitikinimo paprastumas, tačiau vien tiktai tas minimas turinys ir yra šviesa, prasiveržianti pro mirties tylą, tamsą ir priverčianti nebuvimą tapti rūsčiu, bet sąžiningu būties sąjungininku.
Nelyg lengvą poetizmą priimkime teiginį: reikia nugalėti mirtį. Arba: ir mirtis nebus nugalėta.
Mirtis neįveikiama, nenugalima, kaip nenugalimas, neįveikiamas yra šviesos ir tamsos, buvimo ir nebuvimo (žmogaus suvokimu) ritmas, kurį taip atkakliai ir atidžiai pakartoja širdis.
Mirtis negilina gyvenimo prasmės, jinai tik išaštrina laiką, tai yra galimybių visumą, per kurią įmanoma suvokti dar vieną labai svarbią tiesą.
Pabandykime ją išsakyti kiek galima paprasčiau.
Gyvenimo prasmė medžiagas, bioniką priima tik kaip pagalbininką, o pati išsiskleidžia dvasios aukštumose, etinėje, moralinėje erdvėje, intelekte, grožio kūrime ir gynime, laisvės ir tiesos išaukštinime.
Patikimiausia vieta, kurioje akivaizdžiausiai ryškėja niekad nesibaigianti sakmė apie gyvenimo prasmę, esi tu pats.
Tą akimirką, kai supranti, kiek gyvenimų tave iškėlė į šiandieną, pajunti, kad esi didelio, nuostabaus medžio viršūnė.
Milijardai, dar niekam nė nesapnuojant tavo veido ir balso, nešė į tavo buvimą akių spalvą, kaktos linijas, gestus, amžiną tiesos ir grožio ilgesį, įsakmų įtempto laiko dūzgimą.
Ir visa šita artėjusi tavin ir nutolusi Amžinybėje brolija seserija paliko nelengvai aprėpiamą, paslaptingą savitumą.
Tau atiduota viskas.
Tu esi iškeltas į pačią šiandienos viršūnę todėl, kad esi toks vienintelis ir vieninteliu, niekuo nepakeičiamu savo gyvenimu.
Ar ne čia prasikala pirmasis savigarbos daigelis?
Ar ne čia atsiskleidžia pirmasis atsakomybės suvokimas?
Ar ne čia pradedi įžvelgti, kad viskas, kas buvo ir atsitraukė praeitin, išties susirado patikimiausią prieglaudą – tavo šiandieną.
Joje švytinčiu, slaptingu klodu glūdi ir buvusiųjų šiandienos.
Todėl nenustebk, jei kartais atrodys, jog kai kurios tiesos tau yra žinomos.
O švytintys sodai, vėjo ošimas, drungnų debesų vėsūs šešėliai, primenantys begalinių erdvių stulbinančią trauką, trikdantis tyras vaiko žvilgsnis, svaigus skridimas sapne yra kadaise, seniai – neseniai matyti, prakalbinti, pasisavinti, vis giliau atsiveriantys savo esatimis –
Kaip ir tu atsiveri jiems savo amžinąja esatimi.
Ir nieko – net mažyčio veronikos žiedlapio – nepatikėk užmarščiai.
Neužmiršk – –
Sara Poisson. Vilniaus poniabudė
2015 m. Nr. 11
„Šen bei ten galėjai išvysti rudeniškai žvilgančią bei lipnią, naujai nudažytą mėlyną pašto dėžę. Gatvės šiame kvartale buvo tylios, o, tiesą sakant, tai visai nederėjo sostinės gatvėms. Jis stengėsi prisiminti jų pavadinimus, vaistines, policijos nuovadų vietas. Jam nepatiko, kad čia taip erdvu, taip daug žole apaugusių skverų, pušų ir beržų, statomų namų, daržų, dykviečių. Visa tai pernelyg priminė provinciją. <…> Apskritai tik vienas neabejotinas požymis bylojo, jog jis vaikšto po sostinę: kai kurie praeiviai buvo tikrai nuostabiai apsirengę!“ – taip Vladimiro Nabokovo romane „Karalius, dama, valetas“ jaučiasi iš provincijos į Berlyną atvykęs jaunuolis Francas. Panašiai galėjo jaustis ir romano autorius: iš jo memuarų galima išskaityti, kad 1922–1937 metais, Berlyno laikotarpiu, jis neužmezgė jokių artimesnių ryšių nė su vienu vokiečiu.
Keistu būdu panašūs vaizdai sostinėje supa ir mane. Pro užpakalines duris, skirtas išėjimui, prieš metus patekusi į Vilnių, radau žole apaugusius skverus, apšnerkštus kiemus su pūvančiais skudurais, rūgstančiomis ir pelyjančiomis slyvomis, sutrešusių sandėliukų ir tinklinių tvorų supamus daržus. Ant sumestų pūvančių skudurų gretimame apleistame kieme išdygusi poniabudė, savo švelniu dvėselienos kvapu viliojanti muses, manęs nebenustebino, tik savotiškai pažymėjo išskirtinį Vilniaus paradoksalumą. Taške už trylikos minučių pėsčiomis nuo Aušros vartų.
Čia, už trylikos minučių, pro langą žvelgiu į Anos ir Vasilijaus sodą, sandėliukus ir garažus, į rudeniškai atlapotą šiltnamį su pageltusiomis agurkų virkščiomis, į išvirtusius burokėlių lapus, naujai susodintus braškių daigus, apskurusius juodųjų serbentų krūmus. Šią vasarą pievelėje po kaukazine slyva nebeliko „Volkswagen Golf“ griaučių, kurie, kaimyno Tadeko tvirtinimu, čia išstovėjo gal kokius tris penkmečius. Tokiu būdu Anos brolis esą kovojo už savo teritoriją bendrame sklype.
Kai vieną gražią dieną senukas vokiškas automobilis buvo užkurtas ir išvarytas iš kiemo, pradžiugau. Švaresnis vaizdas pro langą ir pokytis nuteikė maloniai. Galų gale su sesers šeima po vienu stogu gyvenęs Anos brolis nusileido, tad, kaip maniau, daugiau švaros reiškia ir daugiau taikos mano gyvenimo pašonėje. Dar po mėnesio ši įsivaizduojama taika įgijo platesnę, jei tik ne kosminę, perspektyvą. Sužinojau, kad plaučių vėžiu apsirgęs automobilio savininkas buvo išsiųstas į erdvesnius visatos sklypus. Paaiškėjo, kad didžioji taikdarė ir švarintoja ar (ap)valytoja šiame kieme buvo mirtis. Toji pati, kuri šią vasarą su savimi išsivedė mano kaimynę ir buvusią mano buto savininkę Genutę, didžią mezgėją ir detektyvinių romanų skaitytoją, taip pat ir mano katiną Pliusą, į kurio baltumą taip gražu buvo žiūrėti pro tą patį langą.
Kelis šimtus Genutės nunertų įvairiaspalvių megztinių, tvarkingai sulankstytų ir suguldytų jos spintose ir sekcijose, ketinu pakilnoti savo sapnuose. Šie vogte pasivagia viską, kas gyvenime juos kėsinasi pranokti.
Tai, kad atsidūriau Vilniuje, įeidama čia pro užpakalines duris, skirtas išeiti, aiškiai pranoko mano sapną, kuriame man buvo apreikšta, kad gimiau ir mirsiu mažame šalies miestelyje.
Užpakalinių durų, arba išėjimo, sindromas būdingas daugeliui mano gyvenimo posūkių. Panašiu būdu patekau į universitetą, žurnalistiką, vėliau ir į literatūrą: ne iš aistros ar ambicijos, be aukojimo literatūros dievams, be konjunktūrinių ritualų. Studijų metais neturėjau nė menkiausio noro likti Vilniuje. Gyvenimo sostinėje prasmė man visiškai nebuvo suprantama. Galima sakyti, netgi nenorėjau to suprasti – tarytum bijodama, kad koks nors supratimas, nauja „tiesa“ išmuš iš po kojų tam tikrą pamatą, kurį buvau sau pasiklojusi. Prie išėjimui skirtų durų mane atplukdydavo tam tikra nuo manęs nepriklausanti tėkmė, o į kitų sukurtas ir puoselėjamas teritorijas įversdavo kažkieno kito sukelta banga.
2014-ųjų rudenį į Vilnių mane įvertė provinciją užliejusi nedarbo ir emigracijos sukelta kultūrinės ir politinės entropijos banga. Ji sukilo ir nuplovė sapno danguje nuskambėjusį pažadą. Šitaip aš iš renovuojamo ir švarėjančio bei tuštėjančio miestuko Lietuvos šiaurėje atsidūriau tarp rusų lietuviškomis pavardėmis, rusiškai kalbančių lenkų, supuvusių slyvų, po kiemą pribarstytų žieminių kepurių.
Pro kitą langą matau, kaip gatve srovena kaimynės kasdien paliejamos paplavos ir šunų šlapimas. Už kampo prie mėlynai dažytos vandens kolonėlės sutinku moteris ir vyrus, plaunančius čia puodus ar skalaujančius skalbinius. Dar už septynių minučių kelio prasideda neasfaltuota Panevėžio gatvės atkarpa. Pavasarį čia pasišienavau dilgėlių, o vasaros pabaigoje apleistame miškelyje nelegaliai pakasiau viruso nukautą savo katiną.
Visos šios aplinkybės ir kova su entropija, gelbstint slyvas, esmingai išryškino mano, viduriniosios klasės egzemplioriaus, savybes, aprašytas Ericho Frommo. Taupumas ir racionalumas, rausiant apleistą valdiško sodo kampą, verdant slyvienes iš akyse tęžtančių slyvų, kurios niekam, išskyrus mane, nerūpi, buvo ne kas kita, kaip tam tikro klasinio įdago įrodymas. Susitaikymą ir gal net mėgavimąsi aplink mane tvyrančiu destruktyvumu priskiriu tam tikram viduriniosios klasės žemutiniam sluoksniui būdingam priešiškumui, kuris, anot E. Frommo, yra viena iš jėgų, padedančių užauginti fiurerius ir (arba) neurozes. Sakykime, aš, jei leisite, pasirinkau neurozę, kad ir su mąstytojo suformuluota užuovėja. Jos pagrindas įvardijamas skirtingai, nei mano daugelis teisę į neurotikų gydymą turinčių psichoterapeutų ir psichiatrų, kuriems esama visuomenės struktūra atrodo savaime suprantama, o prie jos neprisitaikantis žmogus – ligonis. E. Frommui neurotikas yra žmogus, kuris nepasidavė kovoje už savo asmenybę ir kuris, priešingai nei įsitikinę licencijuoti psichiatrai, ne toks suluošintas, kaip vadinamasis normalus, kurio individualumas paaukotas stereotipiniam sveikumui.
Įvairiopa sveikata ir normalumas tikrai nebuvo dalykai, kurie mane sietų su Vilniumi. Ir tuo pat metu vargo, varganumo liudijimas buvo tai, kas brėždavo mano tapatumo kontūrus ir paradoksaliu būdu suteikdavo man gyvybės, sveikatos ir tam tikrą postūmį. Dar sykį tai supratau visai neseniai, gatvėje, netoli tos vietos, kur išsenka mano kaimynės (vardu jos nevadinu todėl, kad ji nesuteikė man progos jos vardo sužinoti; iš kitos kaimynės gavau žinią, kad toji neįvardijamoji lengviau susišneka su vaiduokliais nei su realiais žmonėmis) paplavų srovelė. Paplavų srovelės galutiniame taške mudu stovėjome su kaimynu Tadeku, rusiškai su savo žmona lenke kalbančiu lenku. Čia mudu aptarinėjome jo sutinusias, smulkiomis mėlynomis kraujagyslėmis išraizgytas kojas. Tadekas man aiškino ir galiausiai įtikino, kad kojos yra silpnoji jo giminės vieta ir kad jos pradėjo tinti beveik tuo pačiu metu, kai jį surakino skrandžio skausmas ir kai jis, mano kaimynas, nutarė atsirakinti nuo degtinės ir alaus.
Tadeko blauzdas mačiau tik tiek, kiek jų nedengė storos pilkos treninginės kelnės, labai panašios į tas, į kurias po darbo mėgstu įsmukti ir aš. Pokalbis apie varganas kojas ir prieš Tadeką sukilusį skrandį pamažu virto pasakojimu apie atlyginimą nustojusį mokėti darbdavį, apie laiptais aukštyn kibirais nešiojamą betoną ir apie tai, kad dabar, ėmus maištauti kojoms, jas tenka apauti ne saugiais auliniais, bet nesaugiomis guminėmis šlepetėmis, o atlyginimo nemokantis darbdavys su tuo lengvai taikstosi. Na, ir aš, aktyvi viso gatvės veiksmo dalyvė, staiga pajutau, kaip visas šis kūno veiklos, darbo santykių ir kaimyniško pokalbio jovalas, virtęs vientisu tekstu, pamažu mane atgaivina. Sugrąžina mane prie įprasto „vargano gyvenimo“ struktūros, kuria tikiu ir kuri buvo nuolatiniu mano tikėjimu, keičiantis mano santykiui su Dievu, kintant mano religinių išgyvenimų intensyvumui, stiprėjant ir vėliau nykstant mano tikėjimui, kad šio pasaulio kūrėjas yra geras ir kad sostinė man apreikšta tam, kad čia atrasčiau viską, ką man mano tautiečiai sukūrė geriausia.
Per gyvenimą teko išbarstyti, o paskui surinkti ir vėl išsaugoti ir kitas neblėstančias individualaus tikėjimo tiesas. Viena tokių yra ta, kad viskas, ko žmogui iš tikrųjų reikia, yra švelnus, šiltas, į jį patį panašus gyvūnas, žiūrintis nuolankiomis akimis ir neaiškinantis, ką ir kaip šiame gyvenime reikėtų daryti. Tikriausiai todėl pirmoji mano vaikystės svajonė – ar greičiau planas – buvo užsidirbti pinigų ir nusipirkti boloninį šuniuką, kitaip sakant, bičiulį, kuris dovanotų šilumą, švelnumą, draugystę, dargi grožį, tuo pat metu džiaugdamasis tavo valdžia. Ši idėja gimė Panevėžyje, vėliau ne sykį buvo patvirtinta įvairiose gyvenamosiose vietose, tačiau galiausiai jos teisumas paaiškėjo atsikrausčius į Vilnių. Seniai buvau bemačiusi tiek žmonių su šunimis už pavadėlių ir tiek languose įrėmintų kačių. Galiausiai nė kiek nenustebau sykį pakeliui į darbą išgirdusi du pusamžius vyriškius svarstant, kas geriau – auginti vaiką ar šunį. Ir nors skubėdama jų strateginės diskusijos išvadą palikau šalikelėje, beveik neabejoju, kad visi pliusai buvo sudėti šuns naudai.
Kuo čia, sakysite, dėtas Vilnius? Ogi tuo, kad šunų ir kačių svarba žmogaus gyvenime čia atsiskleidžia akivaizdžiai ir galutinai. Netgi tiems, kurie sakosi nenorį prieš nieką gyvenime žemintis ir lankstytis, bet neburbėdami ir nesiraukydami lenkiasi prie savo keturkojo draugo ekskrementų. Ir tebūnie palaimintas geras šių keturkojų augintinių virškinimas. Nes netgi priešui nelinkėčiau lenktis prie konsistencijos, kurią praėjusį antradienį, saulėtą, bemaž šventišką pavakarę mano akyse paleido anglų buldogas. Jau nebežiūrėjau, ką prie šios tyrelės M. K. Čiurlionio gatvėje veikia dvikojė šio keturkojo draugužė. Nežiūrėjau, bet tikrai ne dėl to, kad būčiau tokio lankstymosi prie šunų paliktų pėdsakų priešininkė – juk pačiai tenka panašiai tupinėti prie katino tualeto. Tiesiog meilės scenelė su buldogu buvo labai jau intymi, o aš gerbiu šį intymumą ir paprastai palieku jį privačiam gyvenimui net tada, kai jam tenka pasirodyti viešai.
Tačiau svarbiausia, ką noriu pasakyti, yra paikas mane į Vilnių atsivijęs nuomonių ar nuotaikų šleifas, kad Vilniuje manęs laukia kažkas geresnio, pradedant neapibrėžta meile gyviems padarams ir baigiant pakylėjančiu jausmu miestui, architektūrai, kažin kokiai aukštesnei kultūrai, tauresniems santykiams ar didesnėms galimybėms. Kai apsigyvenau Vilniuje, kai kam rūpėjo atvirai pasakyti, kad tai – jos ar jo svajonių miestas ir kad man pavydi šio ypatingo gėrio. Ogi dar kai kas tiesiog atvirai pareiškė, kad dabar jau būsiu ten, kur man ir vieta. Tarsi gyvenimo gėrį ar kokybę lemtų tam tikros miesto savybės, o ne tos dvi mielos, nuolankios akys, tasai švelnus kailis ir šiluma, dėl kurių mums visiškai nesunku lankstytis prieš tai, kas šaligatviui kokybės, reikia manyti, neprideda.
Turbūt ir mirdama nesuprasiu, kodėl gyventi su šunimi ir kate geriau Vilniuje nei Mažeikiuose ar Ežerėje[1].
Apskritai Vilnių gerbiu ir dėl to, kad čia (akcentuočiau žodį „čia“) turiu namus, kur mane grįžtančią namo pasitinka katinas Pliusas. Kad pro atviras duris birželio savaitgaliais galiu girdėti, kaip jį čeksėdama gąsdina sodinė devynbalsė. Ir kad pro tas duris į kambarį su visais kiaušinėliais savo viduriuose įzvimbia didelė šūdmusė: ji man primena vaikystę, kurią dabar manausi sapnuojanti atviromis akimis. Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės varpai, kurių garsas šiam svaiginančiam turiniui suteikia pridėtinės vertės. Cerkvės varpai mane atjaunina, kaip ir viskas, ką girdi naujai, pirmą kartą, kas suteikia pojūtį, kad dar yra ką šiame gyvenime patirti.
Į Vilnių kadaise, baigusi vidurinę, atvykau visai ne dėl to, kad tai buvo mano svajonių ar ateities miestas. Žinojau, kad jis toks yra ne vienam, tačiau nuo mažų dienų esu nepatikli viduriniosios klasės atstovė. Kuo miesto mokytojos ar profesoriaus gyvenimas geresnis už kaimo melžėjos gyvenimą? Mokytojų ir profesorių garbė man atrodė ne daugiau patikimesnė nei tykus gyvenimas vienkiemyje, su šunimis, katėmis, karvėmis, avimis, kiaulėmis ir vištomis, vasaros kaitroje zvimbiant šūdmusėms, o žiemą pokšint tvoroms ar raudonuojant sniegenoms. Ar dabar manau kitaip? Jei atvirai, man nepavyko smarkiai pasikeisti, kad ir kaip būtų gėda tai prisipažinti. Per gyvenimą suvokiau tik viena: dažniausiai visiškai neapsimoka būti atviram ir drumsti saugumą, kurį manosi susikūrę visokių hierarchijų puoselėtojai bei ribų nustatinėtojai. Trumpai apie tai sau sakau: kam lodyti šunis. Jau geriau rasti tykesnių laisvės (ar eskapizmo) būdų.
Juk kuo puikiausiai pamenu, kaip įsiuto rusų kalbos ir literatūros mokytoja, kai būdama keturiolikos rašinėlyje apie savo būsimą profesiją parašiau, kad noriu būti melžėja. Jai pasirodė, kad juokiuosi iš jos ir užduoties. O juk nė nemaniau juoktis.
Nežinia kodėl kai kurie žmonės romias gyvulio akis iškeičia į žmogaus akis, o lankstymąsi prie naminio gyvūno išmatų – į blizginamus puodus, klozetus, džiūstančių skalbinių girliandas. Arba – vietoje saulėto žolės lopinėlio pasirenka rašomąjį stalą, kompiuterio ekraną, ir tai vadina savo svajonių miestu.
Vilnius – miestas, kuriame ant asfalto auginami vaikai ir šunys panašūs į nuskintas gėles, kurios jau niekada neprigis. Vilnius – miestas, kuriame daugybė žmonių vaikšto, skuba, važiuoja, grūdasi, šitaip turbūt vaikydamiesi savo svajonę savo svajonių mieste.
Pro langą matau nuožulnią gatvę, panašią į ilgą kiemą, kuris baigiasi už posūkio. Matau vilniečius. Stebiu, kaip dešinėn jie kopia į kalną, ir tam reikia daugiau jėgų, nei keliaujant į geležinkelio pusę. Savo nuomonę apie Vilnių jie išsako be žodžių, tačiau skirtingai. Tiems, kurie leidžiasi žemyn, Vilnius yra lengvesnis nei tiems, kurie kopia aukštyn.
Kadangi man kasdien tenka laipioti aukštyn ir žemyn, mano santykis su Vilniumi panašus į magnetinės rodyklės virpėjimą. Kada nors tai virs tikru kūno drebuliu, neabejoju.
Vilnius – miestas, kuriame studentiškais metais man labiausiai patikdavo vaikščioti gatvėmis ir žvalgytis į pirmųjų aukštų langus. Senamiesty dar galėjai matyti vatą, nublukusias dirbtines gėles ir stiklines su kruopomis tarpulangiuose. Įsivaizduodavau viduje vykstantį ramų gyvenimą, kuris man rodėsi panašus į kaimo vienkiemio gyvenimą. Kažkas mezga kojines ir kažkam ant kelių tupi katė. Kažkas klausosi radijo, o kažkas volioja rankose varškėčių tešlos rutuliuką, kurį paplojęs įspaus duobelę sviestui. Tokie varškėtukai su duobelėmis buvo rimta priežastis itin rimtai vertinti savo močiutės Kotrynos Šernienės kulinarinius gebėjimus, o kartu ir visą kulinariją. Vienu mano gyvenimo laikotarpiu namai be tokių štai varškėtukų buvo ne namai. O kas man Vilnius, jei čia nėra kam arba nėra kur pasigaminti varškėtukų su pilnomis sviesto duobutėmis?
Žurnalistikos fakulteto dėstytoja anuomet, tiesa, irgi bandė mane paprotinti, kai susiruošiau pereiti į neakivaizdinį skyrių ir grįžti į Panevėžį. Esą visos perspektyvos manęs laukiančios Vilniuje. Galbūt likčiau dirbti fakultete. Ar dirbant fakultete namai tampa jaukesni, katinai ir šunys – mielesni? Ar knygos, kurias skaitai Vilniuje ir Panevėžyje, kuo nors skiriasi? Be ypatingo noro į Vilnių atvykau, be graudulio ar skausmo išvykau, be didesnės euforijos atsikrausčiau. Namai kraustėsi, keliavo pirmyn ir atgal su manimi. Ir pasitvirtino tai, ką vienas universiteto dėstytojas man, panūdusiai išeiti į neakivaizdinį, pasakė: nuo savęs nepabėgsi.
Vasarą kitoje namo pusėje esančiame kieme, apleistų sandėliukų ir tankiai suaugusių medžių bei krūmų paunksnėje vaikai įsikūrė „namus“. Parsitempė nuo šiukšlių konteinerių išmestą stiklinį staliuką, įvairių baldų nuolaužų ir kitokių daiktų – sudėliojo savo gyvenimo svajonės dėlionę. Argi mes ne namus kadaise žaisdavome? Ar ne iš po klėtimi surasto šiukšlyno kadaise traukiau prieškarinius vaistų buteliukus? Ar ne prie lauko tualeto, virš šiukšlyno, numojusios ranka į smarvę, anomis dienomis kartu su drauge Roma buvome įsikūrusios savo „kambarius“? O kas mums atstojo mylimas akis, švelnų gyvūną, vaiką? Vasaros metu Palangoje mūsų vaikai buvo sraigės, mūsų gyvenimas su šiais vaikais, trukęs vos trejetą dienų, įsirašė mano gyvenimo knygoje tarsi amžinybė. Iki šiol stebiuosi, kaip mums kaime leido žaisti su paaugusiais viščiukais, kuriuos vystydavome tarsi kūdikius ir nešiodavomės tokius po kiemą. Ką mums anomis dienomis galėjo reikšti Vilnius?
Iki šiol nežinau, ką Vilnius reiškia mano dukterims. Vyresnioji, baigusi studijas, čia ir liko, šiuo metu dirba tarptautinėje korporacijoje, su savo viršininkais kalbasi ir susirašinėja angliškai, susitinka Rygoje ir Stokholme. Per visą laiką, kai tik išėjo iš studentų bendrabučio, keliavo iš vieno nuomojamo kambario į kitą, dažniausiai senamiestyje, pastaruoju metu su katinu. Katinas serga nepagydoma imunine liga, šeria jį prednizolonu. Kai liga suėdė katino sąnarius, teko juos sutvirtinti, kažką kažkaip prisiūti, tam prireikė dviejų operacijų.
Vyresniosios meilė gyvūnams išryškėjo ne kur kitur, o kaip tik Vilniuje. Galbūt ją įkvėpė gatvių asfaltą šlifuojantys švelnūs keturkojai ir katinai languose, o gal prabudo motinystės instinktas.
Mano mažoji Vilnių atrado ir prarado paauglystėje. Mokydamasi vidurinėje įsitaisė čia draugų ir aistrų. Šioms pasibaigus, Vilnių iškeitė į Londoną. Šis jai atrodė įdomesnis, bent jau iki tol, kol nepasimalė po Paryžių, Dubajų, Prahą ir kitus miestus. Nežinau, kas jos gyvenime jai atstoja nuolankias akis ir švelnų kailį. Vienas kitas vaikinas? Svajonių akys ir svajonių kailiai?
Pro savo langą matau į kairę besileidžiančią gatvę ir ten pat gyvatvorę, plastikinėmis lentelėmis aptaisytą namą, didelį akmenį. Pūsteli vėjas, ir gyvatvorės lapeliai atgyja. Panašių vaizdų – kiek tik nori – galėčiau rasti Ukmergėje, Biržuose, Mažeikiuose. Apie kokį Vilnių jūs man kalbate?
Užvakar keliavome link Rasų, Liepkalnio gatvės, paskui kopėme į kalną. Pasiraškiau erškėtrožių žiedų, pasirinkau geltonžiedžių lipikų ir net plaušabudžių, kurias vėliau išmečiau: angelai mane nukreipė internetan, kuris tikriausiai norėjo, kad dar pagyventume.
Be šunų ir katinų, Vilniuje man labai patinka skaityti knygas. Kai skaitau, nesu nei Vilniuje, nei Mažeikiuose, nei kur nors pakeliui. Kai skaitau, manęs apskritai nelabai yra. Arba kai mankštinuosi, o jei tiksliau, kai mane mankština vienoje iš stačiatikių vienuolyno celių, kuriose įsikūrusi mano poliklinika, tiksliau, Krikščionių medicinos centras. Vilniaus Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės šventoriuje. Pakeliui į buvusias vienuolyno patalpas šventoriumi einu pro atvirą pašiūrę su pastogėje sukrautomis lentomis, vaikų smėlio dėžę, džiūstančius drabužius, gėlyną, kuriame mačiau sirpstančias žemuoges. Galiausiai pasilinguojame su obelimi, kuri šiemet vienuolyno pievelėje pribarstė žalių obuoliukų. Tada paskambinu poliklinikos skambučiu, man atšaunamos durys. Mokinukę primenanti administratorė Svetlana pasiūlo prisėsti. Tūpteliu priešais registratūros kampą dešinėje ir lentynas su stačiatikių religine lektūra kairėje. Vis ruošiuosi pavartyti stačiatikių metropolito komandos Maskvoje leidžiamą metraštį. Tačiau galiausiai esu pakviečiama į celę, kur kilnoju rankas, kojas ir tampau žalią arba mėlyną guminę juostą. Paskui šviesiaplaukė raumeninga kineziterapeutė man dar pamasažuoja nugarą. Mokina, ką turėčiau daryti gelbėdamasi nuo savo profesinės ligos, bičiulės osteochondrozės.
Svetlana labiau draugiškai nei pagarbiai pasitinka ir palydi visus. Ilgiau pasėdėjus galima išgirsti naudingų žinių apie kosmetiką. Personalo pokalbiai neatrodo labai vienuoliški, tačiau draugiškumas minčių apie seserijos variacijas sukelia. Jei tik čia neužsuka koks vyrukas su lazda. Nežinau, ar išgirdę frazę „su lazda“ įsivaizduojate nužievintą pagalį, tačiau senuko lazda būtent tokia. Mačiau, kaip ta pačia lazda jis žvejojo šiukšlių konteineryje. Ta pačia pasiramsčiuodamas keliauja ir į vieno ikso „Maximą“ Pelesos gatvėje. Nedidelio ūgio, tamsiai rudomis skvarbiomis žvejo akimis.
Sykį viena kačių veisėja paaiškino mano katino meilumo priežastį. Esą jis meilinasi, lipa ant kelių, glaudžiasi prie veido ir krūtinės, glaustosi ir minko mane tik todėl, kad per trumpai žindytas, per anksti atitrauktas nuo motinos. Jeigu pritaikyčiau šią logiką sau, turėčiau sakyti, kad mano požiūrį į gyvenimo atramas, miestus, būstą ir kitus dalykus lėmė kokia nors vaikystėje patirta stoka. Tai, kad visur įžvelgiu visų žmonių veržimąsi prie ko nors gyvo, švelnaus, su dviem atidžiomis akimis, galėtų reikšti, kad kaip tik to man vaikystėje trūko labiausiai. Bet kodėl tada mane taip masino pro svetimus langus gatvėn srūvanti šviesa, kažkieno nučiupinėtų daiktų šiluma, man svetimų žmonių užimtos būsto erdvės? Argi reikštų, kad ir šiuos dalykus išgyvenau nepakankamai? Galbūt lemiamos įtakos turėjo tai, kad iki trejų metų augau pas senelius kitame mieste, kad motina mane aplankydavo tik savaitgaliais, o nuo trejų metų mano erdvė suskilo į mažo butuko Panevėžyje ir vaikų darželio kambarius?
Vis dėlto reikia pasakyti, kad savo požiūrį į būstą ir jo aplinką keičiau panašiai, kaip kai kas keičia politines pažiūras ar religinius įsitikinimus. Niekas man neįrodys, kad ši požiūrių kaita atitiko brendimo procesą ir kad dabartinis mano santykis yra brandesnis nei tada, kai man buvo dvidešimt.
Man, dvidešimtmetei, atrodė, kad labiausiai mane tenkintų švari, šilta ir nedidelė erdvė, kurios neslegia nei žmonės, nei daiktai. Didysis vyksmas vyko mano pačios viduje, jis mane pripildė tarsi rūgstantis gėrimas, kuris veržiasi lauk, ir to man visiškai užteko. Bet koks išorinės erdvės apkrovimas atrodė visiškai nereikalingas apsunkinimas. Su slaptu malonumu pati sau viena džiaugiausi, kad man tiek nedaug reikia. Rytą ant bendrabučio radiatorių radusi sausus iš vakaro padžiautus savo skalbinius imdavau manyti, kad vieno apatinių ir viršutinių drabužių pakaitalo man netgi per daug.
Tomis dienomis Vilnius man buvo švari, tuščia studentų bendrabučio kambario erdvė. Kad dar labiau išnaudočiau šį man Vilniaus suteiktą turtą, savaitgaliais, kai mano kambariokės išsiverždavo pas jų išsiilgusius tėvus, likdavau bendrabutyje – mėgaudavausi bendryste su labiausiai mane suprantančiu ir toleruojančiu žmogumi – savimi pačia. Su savimi aptarinėdavau perskaitytas knygas ar miežinės košės skonį. Mano aplinkoje nebuvo nė vieno, kuris suprastų, kokia yra skani košė, net jei ji paskaninama vien tik druska.
Vilnius man prilygo vienuoliškai vienutei, laisvoms rankoms ir kojoms, kūno lengvumui, kurį suteikia didelė bulvė, košė arba duona su svogūnu. Svogūno galvutę susitrindavau su aliejumi ir trupučiu druskos.
Kartais pasvajodavau, kad man užtektų japoniškos plastikinės dėžės-futliaro, skirto studentui ar keliauninkui. Ar šis bendrabučio-viešbučio variantas buvo eksperimentinis ir mane tiesiog apgavo? Tai, kad nuolat neišsimiegodavau, o tą trumpą laiką išmiegojau tarsi užmušta, man reiškė, kad kokybiškam miegui reikia lygiai tiek pat nedaug erdvės, kaip ir gyvenimui. Sapnų kokybė dėl to, kaip man rodėsi, nė kiek nesuprastėja. Todėl prabangios lovos, maniau, tėra tam tikras kultūrinis iškrypimas. Žmogus – savipakankama būtybė, jei tik jis pajėgia save gerbti ir įvertinti, kiek kainuoja prabangūs miegamieji ir salonai. Čia, Vilniuje, galėjau tai įrodyti pati sau bei savo kailiu.
Bandau atsiminti – o tai dabar nebėra paprasta – ar tik ne ta savipakankamumo idėja mane sulaikė nuo siekio bendrabutyje apsigyventi su kurso drauge, kuri man buvo įdomi ir draugiška, su kuria buvo apie ką kalbėtis ir su kuria buvo miela ilgiausias valandas gerti arbatą ir laižyti iš namų parsivežtą uogienę. Atsitiktinai su manimi antrame kurse apgyvendintas trečio kurso bibliotekininkes pasirinkau ir kitais mokslo metais. Tai, kad su jomis nebuvo privalu kalbėtis iš esmės ir kad slapčiausi mano svarstymai joms būdavo nepasiekiami, saugūs, man atrodė didelis privalumas gyvenant kartu. Gal, jei būčiau buvusi vaikinas, būčiau panašiai pasirinkusi neišsilavinusią, paprastutę, visais atžvilgiais sveiką žmoną, o aistrą, šventinius santykius – irgi saugumo sumetimais – būčiau linkusi palikti už šeimos ribų? Už bendrabučio kambario buities ribų pasilikau sau susitikimus su savo geriausia kurso drauge. Gali būti, kad netgi jai liko mįsle, kodėl nepajudinau nė piršto, kad apsigyvenčiau kartu, o vietoje to padovanojau per vasarą numegztas šlepetes. Geriausiu atveju šitai buvo priskirta mano pasyvumui. Iš tiesų visiškai sąmoningai ir aktyviai pasirinkau tas dvi bibliotekininkes, trokšdama ir vėl, kaip ir praėjusiais metais, likti laisva, nepriklausoma trečiąja, kuriai nereikia nei labai didelio draugiškumo, nei dėmesio. Galbūt iš slapto dėkingumo, kad nebuvau atmesta, noriai ir be eilės kuopdavau mūsų bendrą kambarį. „Būsi gera žmona“, – frazė, kuria jos mane bandydavo įvertinti ir kuri man, žinančiai tikrąją savo darbštumo ar valyvumo priežastį, atrodė juokingai nestilinga. Ji visiškai nederėjo prie džiaugsmingos mano vienatvės savaitgaliais su knyga rankose naktimis ir nuo įprasto režimo laisvo, kone gyvuliško miego valandų valandas dieną.
Ar ne dėl šios bemaž aršios, vienkiemiškos mano vienatvės, gyvuliškos laisvės mano geriausia kurso draugė rausdavo, kai jai kirpdavau kairės rankos nagus? Galbūt šis mano nenuolankumas, distancija jai neatrodė labai jaukūs ar tinkami tokiam intymiam, draugiškam veiksmui. Galbūt todėl ji, jei tik galėdavo, prašydavosi, kad kairę ranką jai apkirptų Vilniuje gyvenantis brolis.
Anuomet raudonas, socialistinis Vilnius dėl panašių dalykų neraudo. Jis gebėjo aprėpti ir suderinti vienatvės patosą ir nagų karpymo intymumą, švarias apytuščio studentų bendrabučio erdves ir vilnonėmis skaromis apklotas mergaičių lovas kambaryje, kuriame gyveno mano geriausia kurso draugė. (Mane, pamenu, labiausiai erzino ne vilnonės skaros, o kad viena iš jų buvo per trumpa ir iš po jos abiejuose lovos galuose šviesdavo draugės patalynė. Man tai atrodydavo negražu ir netgi nešvaru. Ar ne ši per trumpa skara buvo galutinis argumentas, padėjęs apsispręsti gyventi ne su viena įdomiausių mano gyvenime merginų, o su bibliotekininkėmis? Tai, kad abi jos man tada nebuvo labai įdomios, dovanojo neįkainojamą ramybę ir laisvę.)
Mano taikingumas ir ramybė, tiesa, buvo apgaulingi. Kai viena jų vėliau man parašė laišką, kuriame prisipažino mane visada labai vertinusi ir visada žinojusi, kad sunkią valandą kreiptųsi būtent į mane, buvo šios nekaltos, nesąmoningos ir neplanuotos apgaulės pasekmė. Dabar nežinau, ar turėčiau dėl to graužtis. Laiško gavimo dieną mano ramybės ir tvarkos siekis tebebuvo hipertrofuotas: kartu su Sąjūdžiu mane užklupo Dievo klausimas, o su juo ir dieviškos tvarkos teisingumas. Į savo kambariokės pasidejavimą, kad mirė kitos kambariokės mažoji sesutė, atsakiau, kad tokia buvo Dievo valia. Be to, leidau sau priminti, kad mergytė buvo nesantuokinis vaikas ir augdama būtų išgyvenusi savo motinos nuodėmę bei tėvo nebuvimą. Tad Dievui galbūt mieliau buvo pasiimti ją kaip savo angelėlį ir šitaip ją išgelbėti.
Nenuostabu, kad mano buvusi kambariokė man nebeparašė. Galbūt to ir siekta. Žinau tik tiek, kad po kelerių metų bet kuris dejuojantis žmogus būtų sulaukęs iš manęs bent jau žodinės paguodos. Ar tai reiškia, kad mano kambario draugė man parašė per anksti?
Kad ir kaip ten būtų, tai tik patvirtina, kad Vilnius buvo apgaulių ir saviapgaulių vieta laikais, kai dar nebuvome įpratę apgaudinėti ir tikėjome, kad mūsų gyvenimo pakeleiviai – ne iš tų, kurie apgauna.
Beje, susitikusi save anuometinę būtinai paklausčiau kai kurių dalykų, kurie dabar man visiškai nesuprantami. Pavyzdžiui, kaip vienuoliškos studentiškos celės askezė ir švara man derėjo su anuomet dievintų teatrų scenomis ir ta pompastiška pasipuošusių žiūrovų minia? Kas dar, be mados ir inercijos, vydavo mus viduržiemį nuo ketvirtos ryto stovėti prie teatro kasų, kad gautume bilietą į trokštamą spektaklį? Kokiuose sąmonės ar pasąmonės užkaboriuose tuo metu tūnodavo mano savipakankamumo, būsto-futliaro ir askezės idėjos? Kokiu būdu šalia būtinų, lengvų, ant pečių nenešiojamų, nematerialių dalykų tilpdavo didžiulės, kilimais išklotos teatrų erdvės, šviesos žaismė scenoje? Kokia galia išgalvotas veiksmas traukdavo ašarą ir netgi persikeldavo į sapnus? Tikiu, kad visa tai lėmė Vilniui būdingas užkrečiamas nenuoseklumas. Žvelgiant į šių dienų Vilnių, galima įsitikinti, kaip nuosekliai jis, nenuoseklumas, perduodamas iš kartos į kartą. Ir kaip nuosekliai aš ir vėl apsigyvenau jame, rasdama čia anų dienų neutralumą, diktuojamą dėmesio ir aistros stokos. Nenustebčiau, jei mirusi sulaukčiau iš šio miesto laišką su prisipažinimu, kad buvau vertinama ir kad ne vienas mano skaitytojas sunkią valandą atsiremia į ką nors, į ką, būdama gyva, atsiremdavau aš.
Žurnalistikos studijos buvo viena iš galimybių apsibrėžti. Nedaug trūko, kad tuo pačiu apibrėžtumu man būtų tapusi matematika ar psichologija. Vilnius priėmė mane su mano neapibrėžtumu ir savipakankamumo iliuzija. Tokiems kaip aš čia buvo vietos. Būdama savimi, čia galėjau jaustis taip, tarsi būčiau natūrali atitinkamos savasties schemos paveldėtoja. Per stojamųjų egzaminų pokalbį niekas nenustebo išgirdęs, kad žurnalistiką pasirinkau kaip vieną iš sistemų, kuri niekuo ne blogesnė už kitas. Tai, kad žurnalistikos sistemiškumas kai kam iš šios profesijos atstovų atrodo mažiausiai sistemiškas, tėra ne dviejų skirtingų daiktų savyje, o skirtingų požiūrių klausimas. Anais laikais, juolab akademiniame lygyje, viskas būdavo pateikiama sistemiškai, nors ir nebūtinai privalėjai to paisyti. Į trečio kurso pabaigą saugumą teikusios ribos man jau buvo nusibodusios. Sutikite, jauna, netyčia nėščia tapusi moteris pačiu natūraliausiu, kūnišku būdu patiria savo pačios neapibrėžtumą, jei tik ne sisteminę krizę.
Dabar sistemiškumo man suteikia M. K. Čiurlionio gatvės atkarpa. Ji yra mano kasdienių kelionių pirmyn ir atgal trajektorijos dalis. Esu viena iš šaligatvio šlifuotojų, pėdindama nuo Šv. Konstantino ir Michailo cerkvės iki posūkio į Z. Sierakausko gatvę. Keliaudama pirmyn nušlifuoju šiek tiek daugiau, nes ryte mano kuprinė sunkesnė. Nešuosi pietus, kurių dažna dalis – sandarus indelis su sriuba. Mano bendradarbės kartais replikuoja: „Ir netingi gi tu“, tačiau gali būti, kad toks mano elgesys joms atrodo laiko švaistymas. Jos dažniausiai nusiunčia kurią vieną su sąrašiuku į „Maximą“ parnešti salotų indeliuose ir dar ko nors. Kitos užsipliko dribsnių iš spintelės. Mano simpatijos šių pusėje, mat esu intravertiškai protestantiškos dvasios ir sovietmečio askezės vaisius. Gyvenant Panevėžio daugiabutyje mums kartu su mama tai buvo miestiška askezė. Praktikavome maisto gamybą iš esmės be atliekų. Suskaičiuoti virtinukai ir varškėčiai, duonos plutele sudažytas padažas lėkštėse, o jei labai skanus ir jei mato tik artimieji, tai atsiprašius – ir išlaižytas. Viską, kas lėkštėje, suvalgyti mus mokė auklėtojos Gražina ir Irena Panevėžio vaikų darželyje „Žilvitis“. Ar pajėgi esu atpažinti visas savo aistros askezei dedamąsias? Kas lėmė, kad visą gyvenimą traukė ne prabanga, gausa, o minimalizmas, gebėjimas kažką sukurti iš nieko, panaudojant ne pagal pirminę, ne pagal tiesioginę, o pagal išvestinę, kartais ir sukurtą paskirtį? Valgio ruošimas ir valgymas man mieliausi tada, kai jie panašūs į apsivalymą. Suvartoji ir lieki tuščiomis rankomis, laisvas, bemaž nepasunkėjęs, sueikvojęs tik nedidelę dalį to, ką užgyvenai dirbdamas, t. y. darydamas tai, kas buvo priešinga laisvei, dykinėjimui. Arba svajingam buvimui, aistrinančiam mąstymui, kurie, regis, buvo duodami dykai ir kurie išliko viena maloniausių veiklų, daugelio siejamų su neveikimu, tinginyste.
Ką turiu galvoje, ne iki galo atsakingai įvardydama kaip intravertiškai protestantišką dvasią? Iš tiesų mano seneliai Jokūbas ir Kotryna Šernai buvo Biržų krašto žmonės, augo evangelikų reformatų ūkininkų šeimose. Jie buvo taip pat pirmoji nuo žagrės atskilusi karta, vėliau mokytojavusi to paties rajono palatvės kaimų mokyklose, ten pat gimdžiusi ir auginusi savo vaikus. Mano mama – vėlyvas mano keturiasdešimtmetės bobutės vaikas, antroji duktė. Pagrandukas, gimęs 1940-aisiais. Augintas baimės, slapukavimų, politinių perversmų ir nepriteklių metais. Protestantiškas santūrumas, saikingumas, įprotis sąžinės ataskaitas pateikinėti sau, o jei ir Dievui, tai be tarpininkų, bei tokius pat įpročius puoselėję kaimynai galėjo būti aplinkybės, kodėl mano seneliai nebuvo ištremti iš tėviškės sovietmečiu. Dar viena iš priežasčių – karo metu subombarduoti ir sudegę namai, kartu su jais – bent kiek prašmatnesni mokytojų baldai, indai ir rakandai, taip pat ir namų biblioteka. Šie pliki protestantai mokytojai po karo tiko sovietinei sistemai, liko ir toliau mokytojauti kaimo mokyklose. Iš juokingai mažų mokytojų algelių, prisidurdami iš menko ūkelio, jie užaugino dvi dukteris. Žinodama jų būdą, įsivaizduoju, kad jų dvasia reiškėsi tik pro sukąstus dantis. Taip tęsėsi ir vėliau, jiems tapus sovietiniais pensininkais. Abu kartu gaudavo šimtą rublių per mėnesį, kurių dalis nubyrėdavo ir man, kol, iki sulaukusi trejų, augau jų namuose Biržuose: seneliai įstengė sutaupyti tik pusei namo su nedideliu sklypeliu, o ir tai man atrodo beveik stebuklas. Lygiai kaip žiediniai kopūstai, šparaginės pupelės, braškės, agrastai, vyšnios ir kitos sodo ir daržo gėrybės, kurios vasaromis buvo mano džiaugsmas vaikystės metais. Ir dar atskiras kambarys ant aukšto su sena, žaliu veliūru aptraukta kanapa. Iki šiol prisimenu savo gimtadienius: braškės, miniatiūrinis biskvitinis arba vaflinis tortukas iš parduotuvės, limonadas, saulė ir juokas. Neįsivaizdavau, kad gali būti kas nors prašmatniau.
Mano tėvo charakterį, kurį irgi atkartoju tarsi apsitrynusi ir kažkieno papildomai perpiešta kopija, geriausiai iliustruotų jo tėvų sodybėlė nelabai toli Vabalninko. Sukiužusi prosenelių statyta trobelė mažulyčiais langeliais, balkiu paremtos seklyčios lubos, įmirkstančios per liūtis, dubenėliai ant grindų su į juos kapsinčiu lietumi. Šviežios bulvės, rūgpienis, kiaušinienė su lašinukais – amžinieji vasaros pietų patiekalai, lenkę mane prie pastovumo ir monotonijos. Tunelį primenantis rasotas takas per vasarojų iki tetos ar antros eilės pusseserės Augutės sodybos, žliugsintys sandalai po viešnagių – tai, kas iki šiol patvirtina, kad gamtos pasipriešinimas yra švelnus, draugiškas net vaikui, o jos nepatogumas veikiau senių išgalvotas. Betgi buvo ir įspūdingų formų smetoniniai vaistų buteliukai už daržinės ar klėties, anuomet reiškę aistringų mergaitiškų žaidimų galimybę, o dabar – žmogaus kūno silpnumą, turėjusį savo miestiškų ramsčių ir atokiausiuose, prakaituotuose vienkiemiuose.
Mano senelių iš tėvo pusės planus pasistatyti naują namą sugriovė karas. Naujam gyvenimui paruoštus ir jo nesulaukusius statybinių medžiagų likučius dar teko matyti savo akimis. Jie buvo atsakymas į mano klausimą, kodėl senelių trobelės langai tokie maži ir kodėl lyja seklyčioje.
Būdama vaikas, neklausinėjau apie Vilnių ar didžiuosius pasaulio miestus. Jų mano gyvenime tiesiog nebuvo. O kai atsirado, didesnio įspūdžio nepadarė. Kelionė su klase į Operos ir baleto teatrą? Prisimenu ne Vilnių, ne operą, o prievolę pasipuošti, nejaukumą dėl susiglamžiusio sijono, nepatogumą dėl paaugliškos meilės be žymesnio atsako. Tvankią autobuso galiorką, kurioje kažkam buvo duota daugiau nei man, vaidinusiai, kad visko duota pakankamai. Slepiamas meilės alkis ir nuovargis dėl privalomos aktorystės naštos šiame primestame gyvenimo spektaklyje. Rasotų vasarojų, vasaros ir nevaržomos, laisvos vienumos, perspektyvų su pamiškėmis bei horizontų ilgesys.
Kelionė su mokyklos choro grupe į Dainų šventę? Vilnius ir vėl reiškė saulės, lietaus ir masinio veiksmo režisierių auklėjamų ištroškusių žmonių masę, muštruojančius pedagogų balsus, kažkurios Vilniaus mokyklos sporto salę, skirtą moksleivių iš provincijos nakvynei. Įkaitusį asfaltą, kurį teko pajusti basomis, iki kraujo nutrintų kojų padais, su pigiomis, nepatogiomis basutėmis rankose. Nekryptingo paaugliško geismo pritvinkusį kūną, dengiamą mamos jaunystės suknelės. Viena iš šios krepdešino suknelės mėlynų gėlių buvo ne žiedas, o iš mamos jaunų dienų paveldėta rašalo dėmė. Pamenu savo nelabai tvirtą tikėjimą, kad kitiems tai atrodys gėlė, ir nesunaikinamą savo pačios prakaito dvoką. Anais laikais dezodorantas buvo laikomas prabanga, o toli nuo namų, be dušų ir prausiklių, kūnas tapo tuo, kuo ir turėjo pavirsti. Ak, Vilnius buvo toks nepatogus, gerokai blogesnis nei provincijos miestelis ar kaimas, kur, siaučiamas erdvių ir vėjų, atokiai nuo žmonių, galėjai būti švarus net ir būdamas prakaituotas, ar šventas netgi geisdamas kažko, kas buvo vien tik vaizduotės ar sapno vaisius!
Stojamųjų dienos universiteto studentų bendrabutyje? Dvokiantys čiužiniai ir susmukusios pagalvės, įdubusios metalinės lovos, išklaipyti langų rėmai, suspardytos durys išklibusiomis spynomis, prišnerkštos virtuvės užsikimšusiomis plautuvėmis? Trečiakursiai istorikai, ištroškę vakarykščių moksleivių dėmesio ir jų keptos duonos su česnaku? Stojančiųjų bruzdesyje ryškėjanti konkurencija, kova dėl vietos, besitęsianti iki šių dienų? Kažkieno primesta prievolė būti geresniam nei kas nors kitas ir drovumas, suvokus, kad iš tiesų toks gali būti ir tampi, bet tik ką nors išstumdamas? Didesnis miestas, regis, tegalėjo reikšti didesnį stumdymąsi, o viso to atsisakant grėsė atskirtis ir badas.
Stojamieji, į kuriuos atvažiavau su plona, o galbūt plonesne nei kitų pinigine, buvo alkstančio Vilniaus patvirtinimas. Vieną vakarą likome be maisto, parduotuvės buvo per toli ir turėjo greitai užsidaryti, restoranai neatitiko mūsų kišenės galimybių. Laisvė čia buvo dar labiau susijusi su pinigais nei kaime. Netgi stojamieji prilygo didžiajai medžioklei, kuri reiškė, kad vienas grįš su grobiu ir apsirūpins maistu, o kitas liks be nieko, privalės medžioti mažesniuose plotuose, kur grobis mažesnis. Ar tiems, kuriuos tėvai išlaisvino nuo skurdo bei finansinių rūpesčių, Vilnius atrodė mielesnis ir laisvesnis? Ar laisvai eikvodami tėvų pinigus ar kitus išteklius – pastogę, maistą – jie tarėsi esą laisvi ir džiaugėsi laisvės pojūčiu?
Neįstojusieji provincijos vaikai turėjo grįžti namo pralaimėję, turėjo ieškotis darbo arba užsitempti kareiviškus batus. Vilnius anaiptol nebuvo gailestingas nei pernelyg svetingas. Toks, kuriame galėjo gimti didieji ilgesiai ir poezija. Mažutėlius priglaudžiantis Dievas čia buvo neprieinamas. Jis kažkur slapstėsi. Buvo per sunku jį atrasti neturint įgūdžių.
Likau vaidinti sovietiniame Vilniaus spektaklyje. Nežinia, ar man pasisekė. Nedaug turėjau medžiotojui reikalingų savybių. Teisybę pasakius, vienintelis dalykas, kurį gebėjau panaudoti savo kovai už būvį, buvo medžioklės trukdymas, negrabiai grojant savadarbe dūdele ir baidant žvėris tolyn nuo šautuvų. Pamačiusi, kad plotai bendrabutyje buvo suteikti kolūkių pirmininkų ir kitų provincijos turtuolių vaikams, o ne man, vien iš medicinos sesers pajamų auginamam žmogui, surašiau ilgiausią laišką fakulteto valdžiai. Be išsamių argumentų, buvo pridėtas ir mano sukurtas šeimos biudžeto buhalterinės apskaitos modelis, kuriame išlaidos viršijo pajamas. Į tokį bjaurų mano dūdelės birbesį tuojau pat sureaguota. Vietelė sudvisusiame bendrabutyje „Kamčiatkoje“ man buvo skirta netrukus ir šituo įrodyta, kad savadarbis nešaudantis pyškalas vis dėlto yra šioks toks medžioklės įrankis. Paradoksaliu būdu tai tapo papildomu argumentu, norint pakartotinai patikėti žodžio galia. Pirmąją man skirtą pastogę (ir sykiu Vilnių) savo gyvenime pelniau liežuviu.
Visa tai pasakoju – pirmiausia sau – tam, kad dar sykį pasikartočiau ir fiksuočiau, kad Vilnius yra sudėtingas daiktas savyje, atiduotas į sunkiai prognozuojamų interpretatorių rankas, tiksliau – šių liežuviams, be to, dažniausiai neurotiškiems ar net maniakiškiems polinkiams. Mano pasipriešinimas tradiciniams Vilniaus apibrėžimams, istoriniams skerspjūviams ir įvairialypei šio miesto poezijai iš esmės yra ne mažiau įvairialypis nei patsai Vilnius. Pirma, į Vilnių mane tiesiog įstūmė. Man buvo įrodinėjama, kad tai vienintelis mano gyvenimo kelias ir kito pasirinkimo paprasčiausiai nėra. Visi, kurie mokėsi Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinėje mokykloje, turėjo siekti Vilniaus arba mažų mažiausiai Kauno, humanitarinių polinkių turintiems abiturientams mokslai sostinėje buvo pirmasis pasirinkimas. Mokydamasi devintoje klasėje to dar nesupratau. Rašinėlyje apie savo svajonių profesiją parašiau – kaip jau minėjau – kad noriu būti karvių melžėja ir gyventi kaime. Rusų kalbos ir literatūros mokytojos įtūžis, kai prieš klasę skaičiau savo rašinėlį, man buvo ir netikėtas, ir pamokantis. Pasirodo, geros moksleivės svajonė gyventi harmoningą gyvenimą gamtos ir gyvulėlių prieglobstyje yra įžeidimas visai solidžiai pedagogų kompanijai, kurių darbo rodiklis – abiturientų, įstojusių į aukštąsias mokyklas, skaičius. Anais laikais Vilnius ir jį pasiekusieji buvo jų triūso kokybės įvertinimas. Jį natūraliai lydėjo daugelio tėvų lūkesčiai ir linkėjimas savo vaikui visko, kas geriausia. Vilnius daugeliui tėvų buvo jų tėviškos aukos įprasminimas. Sostinės magnetas, sutraukiantis geriausiųjų srautą, buvo tarytum vidinės geležies – atsparumo, tvirtumo, kietumo ir kitų savybių – įvertinimas. Slapčia bodėjausi visu tuo kaip viena iš daugelio prievolių. Kaip galėjau matyti kokią nors laisvę? Geriausiu atveju galėjau ją susikurti ir atrasti kaip man tinkamiausią nišą. Gali būti, kad ir atradau, netgi ilgalaikę.
Apšnerkšti universiteto bendrabučiai, studentiški gardeliai su būtiniausiais daiktais galiausiai tapo man užmiesčio platybių, kaimo vienkiemius supančių erdvių paralele. Vienintelis mano reikalavimas ar lūkestis tebuvo, kad šių daiktų nebūtų per daug, o supantys žmonės iš manęs nereikalautų irgi per daug, būtų tylūs. Jų paviršutiniškumas man galėjo būti naudingas tarsi foninis triukšmas, prie kurio ilgainiui pripranti. Progai pasitaikius jį galima palikti be mažiausio sąžinės graužimo.
Kaimo tylos išsipildymas mane aplankydavo savaitgaliais, kai likdavau bendrabučio kambaryje viena, kai pas savo tėvus išvažiuodavo ne tik kambariokės, bet ir artimiausia mano kurso draugė. Savo laisvę atrasdavau rinkdamasi vienumą bendrabutyje ar kurioje nors bibliotekoje. Tai, kad negrįžtu pas mamą, man reiškė, kad išlieku laisva nuo maisto pertekliaus, nuo pusiau atvirų kalbų su mama, kurių trapios briaunos mane žeisdavo.
Šis skausmingas balansavimas visuose pašnekesiuose, vaduojantis iš neutralaus mandagumo, peržengiant takto ribas ir kartu nenoras įskaudinti, atjauta visiems, kuriems skauda, tebėra svarbiausia mano bendravimo savybė. Atradusi kalbos ir kalbėjimo galias, skubėjau jomis pasinaudoti. Ribų peržengimas rašant buvo tam tikra išeitis, estetinės distancijos kūrimas, vaduojantis iš nebylumo ir tuo pat metu išsaugant tylą. Pirmieji mano tekstai buvo tarpinė būtis tarp dienoraščių ir laiškų nepažįstamiesiems, kurie netikėtai pasirodytų panašūs į mane ir taptų mano neapibrėžtos bendruomenės nariais. Jiems turėtų būti pažįstamas šis kankinantis balansavimas tarp drąsios nuogybės (ji anuomet man prilygo tiesai) ir noro, kad ši nuogybė nieko neįžeistų. Jie turėjo būti iš tų, kuriems meilė ar prieraišumas Vilniui turėtų meilės kančiai ir neišsipildymui prieskonį, kančios priedangų ir prieglobsčių pavidalus. Tai buvo viešajai kalbai svetimas ir ideologinių normų neatitinkantis rezistencijos būdas anuomet, ir lygiai toks pat jis yra ir dabar, šaunuolius piliečius, sėkmės vaikus, visą ekonomiką, taip pat ir kultūrą palaikančius vartotojus visuotinai šlovinančiais laikais. Argi tai nepatvirtina, kad visų visuomenių autsaideriai išaugę iš tos pačios šaknies ir turi daug bendra? Argi tai nėra klasikinė pamoka apie tai, kad dalis žmonių neturėtų savęs graužti dėl to, kad neranda vėliavų, kurios jiems taptų mielos? Argi tai nereiškia, kad kiekviena laisvės vėliava tėra šiek tiek kitokios nelaisvės ženklas, ir nieko daugiau?
Jau anais laikais Vilnius tapo man vienuolynu, kuriame savaitgaliais man atitekdavo viena iš celių, laisvės skaityti, mąstyti ir rašyti vieta. Į laisvę kviečiantys Sąjūdžio – ir pirmiausia Vilniaus – mitingai, regis, įpareigojo mane naujiems vaidmenims, kuriems neturėjau talento. Visuotinis entuziazmas man neatrodė bjaurus ar nederamas. Veikiau bjaurus ir nederamas atrodė mano negabumas įsitraukti ir patirti džiaugsmingą virpulį nešamai visuotinio pakilimo bangos. Slėpiau jį, ir tai buvo mano asmeninė nelaisvė, skambant laisvės arfoms ir fanfaroms.
Po kokio dvidešimtmečio vieną darbo dieną Vilniaus centre pasijutau uniformuotų vadybininkų su tipiniais kostiumėliais, baltais marškiniais ir vienas į kitą panašiais sakvojažėliais apsiaustyje. Tai buvo nauja Vilniaus kariuomenė, tęsianti savąjį laisvės žygį. Jau buvau išmokusi, kad jis man svetimas, ir tai nebebuvo man naujiena – veikiau patvirtinimas.
Kai atvykau į Vilnių, mano gyvenime įvyko nemenkų pasikeitimų. Apibendrindama juos buvau priversta sau prisipažinti, kad Vilniuje dar labiau priartėjau prie žemės. Ši išvada privertė mane suabejoti, ar tikrai Vilnius ir buvo tas tikrasis pokyčių veiksnys ir paskata. Abejoti paviršutiniškai nustatytais priežasties ir pasekmės ryšiais buvau išmokusi ir įgudusi ne Vilniuje. Ar šią abejonę dar galima taikyti čia? Žinau tik, kad pradėjusi gyventi šalies sostinėje:
1. Daugiau vaikščioju pėsčiomis. Tai darau iš dalies dėl kaimiško racionalumo: šeši kilometrai su trupučiu per dieną yra labai sveikas ir švelnus fizinis krūvis. Be to, šitokiu būdu man pavyksta sumažinti transporto išlaidas ir daugiau kaip valandą pabūti meditatyvioje vienumoje. Kelionė pėsčiomis Vilniaus gatvėmis man yra laikas, kai esu mažiausiai trikdoma ir – būsiu atvira – jaučiuosi laimingiausia. Šią iš esmės kasdienę kelionę padeda puoselėti tai, kad susisiekimas viešuoju transportu nuo namų iki darbo nėra labai patogus: privalomi persėdimai ir neracionalūs lakstymai iš troleibuso į troleibusą skirtingose stotelėse.
2. Nustojau vairuoti automobilį. Šis pokytis iš dalies susijęs su pirmuoju. Automobilį nustojau vairuoti dar ir todėl, kad nėra kur jo pastatyti mieste, taip pat ir prie namų, kur branginu nedideles kiemo erdves.
3. Pirmą sykį gyvenime turiu savo pačios užsiveistą nedidelį daržą prie pat namų ir vasarą kas rytą galiu pasiskinti žalumynų.
4. Pirmą sykį gyvenime naudoju vandenį iš lauko kolonėlės – daržui laistyti.
5. Rečiau vaikštau į prekybos centrą ar parduotuvę. Brangindama laiką vieną dieną tiesiog priėmiau sprendimą apsipirkinėti internetinėje parduotuvėje. Šitaip sutaupau laiko ir sumažinu savo sąlytį su daiktais, kuris neišvengiamai stiprėdavo lankantis prekybos centre.
6. Suvokiau, kad atstumas nuo Naujininkuose įsikūrusios Dzūkų bibliotekos iki Seimo, Valdovų rūmų, „Akropolio“ ar išsičiustijusio uniformuoto vadybininko Gedimino prospekte yra didesnis nei nuo Vilniaus iki Mažeikių. Dzūkų biblioteka iki dabar gyvena be interneto, skaitmeninio katalogo, žiemą šildosi elektra. Nenustebčiau, jei vieną dieną paaiškės, kad bibliotekos kieme esančiu lauko tualetu naudojasi ir bibliotekininkės.
7. Vilniaus centre lankausi ne ką dažniau nei tada, kai gyvenau Latvijos pasienyje.
8. Vėl pradėjau gyventi viename bute su vyru ir dažnai juokiuosi iš visiškų niekų kaip vaikystėje. Įtariu, kad tai didžiąja dalimi susiję su aplinkybe, kurią paminėsiu kitame punkte.
9. Viskas, kas man pastaruoju metu nutinka, atrodo tarytum sapne – kur kas labiau tarsi sapne nei kada nors anksčiau. Ūmai pasikeitus gyvenimo aplinkai, praeitis nuskendo užmarštyje, buvusios aistros atrodo paikos ir nerealios – atrodo taip stipriai, kad imu manyti, jog taip ir yra. Praeitis dabar man atrodo tokia pat nepažini ir neapčiuopiama, kaip ir dabartis.
10. Mano kasdienis buvimas kur kas labiau primena plūduriavimą ir sklendimą nei įsitvirtinimą. Imu manyti, kad Vidmantė J., kadaise po Rašytojų sąjungos skliautais spaudusi mane dėl kažin kokių miglotų lenkiškų pavardžių rašybos dalykų, visiškai teisingai įvardijo, kad neturiu šaknų ir su tuo susijęs mano abejingumas šiai pavardžių rašybos aktualijai. Iš tiesų neturiu šaknų, kaip ir daugelis šio pasaulio gyvių bei negyvų daiktų, įskaitant paukščius ir akmenis. Rimtai įtariu, kad tokių bešaknių negyvų ir gyvų būtybių pasaulyje yra gerokai daugiau nei tų, kurios turi šaknis. Šis įtarimas veikia mane išganingai, dėl jo jaučiuosi ne tokia vieniša – kur kas mažiau vieniša nei tada, kai maniau, kad tokias šaknis turiu.
Maloniausios akimirkos Vilniuje, kai keliauju pirmyn ir atgal Adutiškio, A. Jaroševičiaus, Sodų, V. Šopeno, Šaltinių, Algirdo, Mindaugo, M. K. Čiurlionio gatvėmis. Šis kelias pirmyn ir atgal yra stabiliausia, ką čia išgyvenu, jis prilygsta taškui, nors visa aplinkui pajungta kažin kokiam keistam dalelių judėjimo dėsniui, šurmuliui, poriniam bėgimui ir pasilakstymui po vieną. Pro mėlynaskarę cerkvės angelę-sargę su šluota, pro Mindaugo „Maximos“ kaulytojus, pro amžinose Šaltinių gatvės balose rūgstančius liepų žiedus, pro paunksnėje išstypusias piliarožes, kurios iš pradžių tokios panašios į moliūgus. Augalai šiame mieste išliko man įdomūs, o gal net įdomesni nei anksčiau. Vilniaus augalams, kurie atlaikė žmonių ir technikos spaudimą, juntu ypatingą pagarbą. Iš M. K. Čiurlionio gatvės gyvatvorės galvą iškišusi katžolė mane kone sujaudino, o už tvoros Algirdo gatvėje žydrai pražydusi cikorija galutinai sutaikė su šiuo miestu: atėjo laikas ir man būti panašiai kaip tai cikorijai. Būti ir kiek galima nepaisyti spaudimo ir viso kito. Nepaisyti ant padų prilipusio šunų mėšlo, nepaisyti pusplikių juokingų lakstytojų. Jų liesi kūnai, asfalto fone švytuojanti jų melsvai balkšva oda, įsitempusios nugaros ir galūnės, sėdėjimo ir mąstymo sugadintos laikysenos juokingai panašios į mano paliegusias, sustingusias, pasikartojančių miesto vaizdų bei miesto ritmo nususintas mintis. Bėgioja jie taip pat nuobodžiai, kaip ir mano mintys, ir šis nuobodulio vardiklis mus suvienodina, susaisto, sutaiko bei pritaiko prie miesto.
Visi mes: einantys pirmyn atgal ir bėgantys – panašūs į dresuotus cirko šunelius, šokinėjančius ant užpakalinių kojų. Šokinėjame prieš miestą, stengdamiesi palaikyti savo kūnų judrumą, priešindamiesi sąstingiui, įrodinėdami savo gyvybingumą sau ir aplinkai. Natūralių kaimiečio poreikių ir darbų diktuojamus judesius pakeitėme nuobodžiais, ritmiškais kojų ir rankų mojavimais, trepsėjimais, alkūnių smūgiais į orą. Mūsų lakstymas primena masturbaciją, o liejamas prakaitas yra bevaisis. Ir galbūt aš čia esu atsidūrusi tam, kad išsaugočiau tam tikrą gėdos, kurią sukelia ne pagal paskirtį atliekamas veiksmas, likutį. Vis dar turėtume gėdytis to, ką čia, mieste, darome, nes tai vis dar yra šiek tiek juokinga. Gėdinga ir juokinga tai, nes vis dar esu aš, kuri šito gėdijasi ir drovisi.
Vilniaus autobusų stotis yra vartai į atskirą Naujininkų respubliką, kurioje jaučiuosi kalbinės mažumos atstovė. Ant tilto virš geležinkelio kartu su vėju mane kiaurai perpučia rusų ir lenkų kalbos, o kartais ir romų. Mano kaimynai Tadekas ir Lilė yra lenkai, kurie ne tik kalbasi, bet ir barasi bei keikiasi rusiškai. Sykį, prie Lilės gimtadienio torto, kurį jai padovanojome, juokais paklausiau, ar ir lovoje jie kalbasi rusiškai. Anot Tadeko, kartais tenka ir lenkiškai. Pro atviras buto duris sekmadieniais kartu su cerkvės varpais neretai girdžiu šeimyninį garo nuleidimą, paskatintą rusiškais keiksmažodžiais. Atvirai į akis jie nesikeikia. Dažniau šypsosi ir vienas su kitu elgiasi labai švelniai. Tadekas linksmina mane savo puikiaisiais priežodžiais „polnostju“, „v tom to i delo“ ir „ja serjozno govoriu“. Važinėja pas seserį į Keną, kurioje ir užaugo. Vasarą kokius tris kartus kieme kepė šašlykus, prie laužo susibūrė kartu su dvidešimt trejų metų dukra ir septyniolikmečiu sūnumi. Dažnai skolinasi alui arba kelionei po eurą ar du, kuriuos visada atiduoda. Mėgstamiausias alus „Šnekorių“, sykį juo pavaišino ir mus.
Esame apsikeitę šaltienomis ir naminiais pyragais.
Lilė ir Tadekas buvo pirmieji mūsų kaimynai, su kuriais užmezgėme ryšį. Savo vaidmenį čia atliko Lilės kosulys. Jį įveikti pasiūliau savo vaistažolėmis, ir už kelių dienų porelė prisistatė pas mus. Vaistažolėmis pastarąjį pusmetį šelpiau kokius tris kartus – tai Tadeką, tai Lilę. Visą pavasarį Tadekas po kiemą vaikščiojo berankoviais marškinėliais ir pilkomis medvilninėmis treninginėmis kelnėmis, basnirčia įsispyręs į plastikines kiniškas papliauškas. Per pačius pirmuosius susitikimus teko sužinoti apie platininius Tadeko klubų sąnarius ir tai, kad, būdamas vaikas ir paauglys, dirbo bažnyčioje šv. Mišių patarnautoju. Dvejais metais už jį vyresnė Lilė esą nutraukė jo religinę karjerą prieš kunigų valią.
Pavasarį Tadekas su Lile pjovė malkas, ruošėsi žiemai. Malkų jie pasirūpina tiesiog prie šiukšlių konteinerio. Kieme Tadekas visą žiemą laikė įvairių baldų nuolaužas. Kai neturėjo darbo, vilkdavo namo visokius išmestus elektrinius prietaisus, iš jų mėsinėjo viską, kas iš metalo, lydė varį savo krosnyje, leido pabaisiškus juodus dūmus. Vieną vėlyvą žiemos vakarą kaimynai pastebėjo iš Tadeko kamino kylančias žiežirbas, atvyko ugniagesiai, liejo vandenį, o paskui išrašė baudą už nesutvarkytą dūmtraukį.
Man patinka pakeliui į daržą pasilenkti po pigiais savo kaimynų skalbiniais. Jie man tiksi apie paprasto, neišrankaus gyvenimo galimybę. Lilei ir Tadekui paraginus, kartais nusiskinu vieną kitą jų gražgarsčių lapelį. Greičiau iš solidarumo, kad neprapultų, nes šias žoles jų šeimoje valgo tik Lilė. Mane įkvepia jų raustantys pomidorai, serbentų krūmeliai jų medinio namo pasienyje ir jauni avietynai patvoryje. Dėl to pusdienį rausiausi po statybinių atliekų krūvą ir garšvas, ruošiau sau nedidelį daržą. Iš pradžių mąsčiau apie tai, kad sveika judėti, paskui pradėjo lįsti mintys apie mitybos grandinę, kurioje vieni žmonės minta dar ir savo prakaitu, o kiti minta iš to, ką tie prakaituotieji sukuria. Ketvirtą ir penktą žemės darbų valandą jau nebemąsčiau nieko.
Ana ir Vasilijus yra mūsų kaimynai už tvoros. Sentikių pora, iš kurios labiausiai pažįstame Aną. Per tvorą pasikalbame apie daržą, kaitrą, kaimynystę, prezidentės nutolimą nuo paprasto, prakaitą liejančio žmogaus. Tiksliau, kalba Ana, o aš išsakau keletą pritariamųjų žodžių ar sakinių. Vasilijus yra rusas su Vanagėlio pavarde, kurios per sutuoktuves Ana nepanoro. Esą tai netikra pavardė: senelis, kadaise slapstydamasis nuo kariuomenės, susikūrė sau naujus dokumentus. Ar tai padėjo, Anos nebepaklausiau, nes kur kas tikslingiau to klausti tikriausiai Vasilijų.
Tebūnie palaimintas tvoros tinklelis, pro kurį matau graikinį riešutmedį, vyšnią, obelį, kaukazietišką slyvą, serbentų krūmus, veją su kate viduryje ir Anos daržo lopinėlius. Tai matau pro vieną iš keturių buto langų ir tai yra mano Vilnius. Su Anos padovanotais rabarbarų stiebais ir juodaisiais serbentais. Halės turguje jie neįtikėtinai brangūs. Tai paskatino mane pamąstyti apie neracionaliai išnaudotą garšvomis apėjusi patvorį. Serbentų krūmai pagyvintų apleistą kampelį tarp sandėliukų ir transformatorinės mergaičių kolonijos (dabar – socializacijos centro) papėdėje.
Kraštovaizdis čia gražiai kalvotas. Kai laistau savo daržo lysvę, vanduo bėga žemyn. Pradarę buto duris, dviem laipteliais nusileidžiame žemyn. Mūsų sandėliukų stogas su mūsų katinu ant krašto yra viename lygyje su žvyruotu mūsų kiemo pagrindu. Į savo daržą patenku atkėlusi tvoros tinklelį ir nušokusi nuo betoninio jos pamato. Nežinia kodėl šie laipiojimai ir šokinėjimai mane linksmina.
Žaibiškai pasaulio miestais ir kaimais pralekiantys turistai geriausiu atveju prasklaido odą padirginančius bemaž statiškus paveikslėlius. Tik bent kiek ilgiau pagyvenęs vienoje vietoje gali pajusti pokyčius, kitaip sakant, gyvybę. Turizmo pramonės greitosios produkcijos vartojimas tėra verslo ir vartojimo kultūros plėtros produktas.
Turizmo pramonė užtikrina tariamai prasmingą perteklinių pinigų perpumpavimą ar susiurbimą. Tai kišenių ir nuo prasmės tuštumos apsunkusio gyvenimo palengvinimas tam tikrai daliai oficialios ideologijos bei ekonomikos aukų. Religinių rudimentų mankšta tiems, kurie įtikėjo, kad nepaprastai svarbu bent kartą per metus pakeisti aplinką ir ten, naujoje erdvėje, pamatyti ką nors nauja. Savotiška auka ideologinei konstrukcijai, kurią sugalvojo kažkas kitas ir kuri tapo Dievą pakeitusiu stabo implantu. Sunkų visų metų triūsą įprasmina ir pateisina privaloma atostogų puota.
Turistinių kelionių pramonės rinkodarininkai nutyli, kad vienas didžiausių džiaugsmų žmogui yra pasikartojimo, ritmo suvokimas kaip kažkas sava, jauku ir saugu bei atpažinimo džiaugsmas. Štai kodėl daugumai vaikų patinka nuolat klausytis tų pačių pasakojimų ar žiūrėti vis tuos pačius filmukus bei atpažinti tuos pačius personažus animaciniuose serialuose. Blizgančios akys, jaukių emocijų saldybė, kai tave kas nors patikimas saugiai vedžioja už rankos įsivaizduojamu žinomų pasakų parku. Vėl, vėl, kol galų gale kuris nors „vėl“ degraduoja į bevardį, jokių emocijų nebesukeliantį daugtaškį: iš pasakų irgi išaugama, o per ankštas ar nudėvėtas pasakas turi keisti kitos.
Pernelyg didelis pramoninio turizmo kelionių greitis iš tiesų panašus į žaibiškai perverstą knygą, albumą, kai dėmesys koncentruojamas į sklaidymo judesį, jo tikslumą, o ne į tai, kas yra knygoje. Tai tarsi vairavimas dideliu greičiu judriomis eismo juostomis, kai netgi nepastebi kai kurių kelio ženklų, o vėliau negali pasakyti, ką matei šalikelėje.
Pernelyg mažas greitis ir įpročio, rutinos atbukintas žvilgsnis sugadina prasmingos komunikacijos galimybę panašiai kaip ir per didelis greitis bei per didelė informacijos gausa. Ilgiau gyvendamas vienoje vietoje nustoji domėtis aplinka, tavęs nebejaudina nedideli jos pokyčiai, panyri į save ar nukreipi žvilgsnį kitur. Tai įvyksta suveikus prigimtiniam gyvulio racionalumui. Gyvulys iš pradžių tikrina ir bando aplinką, naudoja atsargumo priemones, o ilgainiui, nepastebėdamas esminių pokyčių ir nebejausdamas poreikio tikrinti, daugelį veiksmų atlieka automatiškai. Šitaip jis tausoja energiją nešvaistydamas jėgų. Žmogus-gyvulys elgiasi labai panašiai, nors dažnai tai atsisuka prieš jį patį. Įprastinis darbas jam kelia nuobodulį ar net šleikštulį, sutuoktinis darosi vis labiau panašus į sudėvėtą drabužį, seną, pažįstamą daiktą, kurio nebepastebi ar netgi norėtum atsikratyti kaip nebūtino – nesąmoningai, vien iš intuityvaus, gyvuliško racionalumo paskatų.
Vilnius, kaip patirties objektas, gali būti iš tų, pro kurį prašvilpiama kaip pro statišką spalvotą paveikslėlį (kaip atskira patirties variacija čia galėtų būti egocentriškas atsiminimas apie save patį Vilniuje, viena iš dabartinės mobiliuoju telefonu žaibiškai pagaminamų skaitmeninių asmenukių). Lygiai taip pat Vilnius gali būti iš tų darinių, prie kurių pernelyg priprantama ir imama nuobodžiauti netgi ne dėl to, kad čia niekas nesikeičia, o dėl to, kad iš jo nieko nebesitikima, todėl pokyčiai tampa nebepastebimi.
Pažintis su Vilniumi, turint laiko pastebėti ir nustebti, užkūrus ir kurstant tyrinėjimo bei atradimų aistrą, panaši į įsimylėjėlio būseną. Tokiam įsimylėjėliui talkina tas pats gyvuliškas tyrinėjimo mechanizmas, kurį aistrina pirmykštė nerimo ir nesaugumo jausena bei suinteresuotas medžiotojo smalsumas. Kas galėtų pasakyti, kiek tai trunka ir kada šio naujo mechanizmo detalės praranda aštrumą, blizgesį, judesio sklandumą ir efektyvumą?
Pirmomis sugrąžinto ar sugrįžusio gyvenimo Vilniuje dienomis mane nustebino šalia geležinkelio, pėsčiųjų tilto papėdėje, įsitvirtinęs ąžuolas. Žiemą čia mane dažnai pasitikdavo gailiai ir gudriai kniaukianti katė. Matydavau šalia laiptų indelius su sausu ir kitokiu ėdalu, vandeniu. Maisto ar dėmesio ji kaulydavo dažniausiai tik iš buko įpročio. Vėliau mane pradžiugino ąžuolo ūksmėje stūksantis nuo ankstyvųjų sovietmečio laikų nebeveikiantis fontanas. Vasaros pradžioje nuo jo ėmė žliaugti šviesi žliūgių žaluma, ir vieną dieną mane ištiko lingvistinio ar etimologinio atradimo džiaugsmas. Tik čia, Vilniuje, kuriame buvau jo įsimylėjėlė, pagaliau supratau, kodėl ši sultinga piktžolė kadaise buvo pavadinta žliūge. Kai žliaugianti žaluma pagelto ir sušliuko, patyriau šiek tiek silpnesnį fonetinio-etimologinio atradimo linksmumą.
Ar koks nors šakninis miestietis, keleto vilniečių kartų palikuonis, galėtų tapti panašia augalijos, fonetikos, gyvuliško instinkto ar šio pradinės erotinės meilės jausmo cheminės-literatūrinės reakcijos vieta? Iš tiesų šis klausimas yra ir atsakymas kiekvienam, kuris klaustų, ar esame tik kieno nors kito variacijos, sumestinis biologinių ir socialinių dėmenų paveldas, ar vis dėlto nešiojamės kartu su savimi tam tikrą suvestinio individualumo naštą, ir dėl to apie savo savijautą Vilniuje verta – jei apskritai verta – rašyti lygiai dėl tos pačios priežasties, dėl kurios yra rašęs kas nors kitas.
Įsimylėjėliui kai kurie mylimojo bruožai atsiskleidžia pokyčių ar tapsmo pavidalais. Emocijų šaltinis iš tiesų yra pats įsimylėjėlis, o dar tiksliau – banaliai standartinis erotinis mechanizmas, verčiantis įsimylėjėlį būti atidžiam ir aistrintis nuo bet kurio – seno ar naujo – mylimojo bruožo. Kai kurie šie bruožai yra informacija medžiotojui, kai kurie – aukai, visi jie padeda orientuotis ir vienu metu jaudina ambivalentišką įsimylėjėlį.
Panašiai nutinka miestą stebinčiam naujokui gyventojui. Kada ši būsena baigiasi? Po devynių mėnesių nėštumo naujais įspūdžiais esu vis dar nėščia. Man patinka nešiotis su savimi svarbių atradimų kolekciją. Narciziškai suvokiu, kad visi šie atradimai yra įvairių individualiai surinktų elementų reakcijos produktai. Per šiuos devynis mėnesius atradau, kad:
1. Tamsaus gymio vyriškis moka kalbėtis su savo dukra, geba atsukti veidą jos pusėn, ir kartais su ja kalbasi, o dukra jo nebijo, klauso, ką jis sako. Prieš tai daugybę kartų mačiau niūrų, liūdesio persmelktą vyriškio veidą: galbūt jam buvo gėda ir nejauku eiti savo dukters kryptimi. Gal kokių šešerių metų mergaitė eidavo dažniausiai per keletą žingsnių priekyje tėvo, ar už jo, ir tėvo buvimas, regis, ją domino mažiau nei metalinių tvorų virbai. Abu jie buvo kažin kokio pasmerktumo iliustracija, tuo pačiu metu atvaizduojanti ir miesto žmogaus būvį. Tačiau septintą mėnesį, vis skaisčiau šviečiant pavasario saulei, padėtis pasirodė ne tokia beviltiška.
2. Ant pirštų galų spyruokliuojantis belūpis jaunuolis aukštai pakeltu kuodu turi merginą, su kuria kartu perka maistą ir, matyt, drauge ruošia vakarienes ar vakarėlius. Ilgą laiką, gal ištisą pusmetį, atrodė, kad visas šio jaunuolio rūpestis yra atrodyti aukštesniam, tuo pat metu sukuriant lengvai gyvenančio, visais atžvilgiais lengvai ir laisvai besijaučiančio, savimi patenkinto žmogaus, kurio nevalia nepastebėti, įspūdį. Toks savimi nepatenkintas, nuolat save tobulinantis ir besistengiantis atrodyti patenkintas jaunas vyras man atrodė toks užsiėmęs savimi, kad mergina ar vakarienės ruošimas būtų atrodę neestetišku tokios būties pertekliumi. Galbūt tokiu ir tapo, ypač po to, kai jaunuolis pasislėpė po veidrodiniais saulės akiniais.
3. Liepa palei geležinkelio perėją iš tiesų yra tuopa. Rudenį, didžiausią dėmesį kreipdama į ąžuolą, iš nukritusių lapų spėjau, kad tai yra liepa. Buvo malonu galvoti, kad čia, vienoje užterščiausių Viniaus vietų, auga medis, siejamas su vaistiniu poveikiu. Buvo savaip malonu išgyventi nuo dulkių apsunkusius liepžiedžius ir lipnius liepų lapus, aplipusius juodu jų išskiriamo skysčio ir dulkių mišiniu. Pavasarį pasklidus pūkams, o vėliau ir iš lapų paaiškėjo tvirtesnė ir švaresnė medžio prigimtis.
4. Baltai tinkuotas „ministrų kalėjimo“ pastatas Gudų gatvėje iš tiesų yra daugiabutis. Kai tai sužinojau, tapo šiek tiek gaila ir šiek tiek pavydu. Gaila, nes kalėjimas šiai gatvei suteikė įvairovės ir saugumo, nes, tikėtina, kalėjimo aplinka stebima atidžiau. „Ministrų kalėjimo“ ledkalnis mano namų pašonėje žybsėjo kaip dailus paradoksas apie vidinius galios mechanizmo nesklandumus: galingieji imasi galios priemonių prieš galinguosius, šitaip pademonstruodami patį galios mechanizmo pavojų. Ledkalnis, nuvainikuojantis galinguosius, energingiausius, turinčius puikų emocinį intelektą, gebėjusius gyventi sėkmingai, linkusius į moralinius kompromisus, kurie jiems buvo greičiausiai netgi malonūs, panašūs į žaidimus ar medžioklę.
5. Mano panosėje po baltomis marškomis vyksta statybos. Virš šimtamečio daugiabučio ketvirtojo aukšto statomas dar vienas, kuris dar labiau užstos beprotiško traukinių ir lėktuvų judėjimo garsus. Balti plastikiniai uždangalai plakasi vėjyje, jų aidas mano kieme toks, kad atrodo, tarsi šnarėtų visiškai kitoje pusėje, tarsi mano kieme skraidytų didžiuliai aitvarai.
6. Tarp sentikių ir pravoslavų kapinių auga rykštenės ir sukatžolės. Pastarųjų prisirinkau pirmą sykį gyvenime. Laužiau jų medėjančius žydinčius stiebus palei pat besilinksminančius, poravimosi amžiaus dėsniams atsidavusius jaunuolius. Stebėtina, kad jie man nepasakė nė pusės žodžio. Galbūt buvau panaši į dvasią, ir nė vienas iš jų nenorėjo išsiduoti, kad jam vaidenasi.
7. Kapinių teritorijoje netoli konteinerių surinkti pievagrybiai pasirodė mirtinai nuodingos Patujaro plaušabudės. Muskarino jose yra pusantro šimto kartų daugiau nei kai kuriuose kituose nuodinguose grybuose. Parsinešusi namo pasitikrinau internete. Suveikė vidinis saugiklis. Nespėjau išsigąsti. Ačiū Dievui?
8. Šešiolika metų kieme išstovėjęs belangis „Volkswagenas“ gali užsivesti iš karto ir išriedėti taip greitai, kad tu net nespėji pajusti pagarbos vokiškai technikai ar džiaugsmo, kad pagaliau išgabeno šį nedailų paminklą, išvalė vaizdą pro langą, gyvasis paveikslas su darže triūsinėjančia Ana tapo natūralesnis.
9. Naujininkų žaliuosiuose ploteliuose šienaujama, ir garšvomis apėjusios statybinių atliekų kapinės šalia mūsų sandėliukų nėra išimtis. Šis faktas paskatino mane atkreipti dėmesį į tai, kas yra po garšvomis, ir nukasti plytgalius, stiklo, geležies, plastiko, tinko, betono ir asfalto nuolaužas vienoje garšvyno pusėje. Nukasinėdama patyriau nušvitimą dėl savo padėties mitybos grandinėje. Gamta mane šaukia misti savo pačios prakaitu, kai daugybė žmonių minta kitų prakaitu ir nesuka dėl to galvos. Kitąmet tame plotelyje ką nors pasėsiu, o garšvyno pakraščiuose dar šį rudenį pasodinsiu serbentų krūmelių. Ar didieji šliužai jų nenuės?
10. Vos trylika minučių nuo Aušros vartų gali sėkmingai gyvuoti šienaujamos statybinių atliekų kapinės, didieji šliužai, ridikėliai, salotos, krapai, gražgarstės, pupos, špinokai, katžolės, petražolės, kalendros, melisos ir pipirmėtės. Į šį nelegalų daržą palydi ir iš jo parlydi nuosavas katinas. Vieną vakarą gali pajusti netoliese kepant šašlykus ar netgi čirškinant briedieną, tiksliau, netoli Kenos automobilio suvažinėto briedžiuko mėsą. Ar tikrai jį suvažinėjo?
11. Egzistuoja atokus Vilnius, po kurį už šimtą litų pavedžioja ir pakalba spektaklio „Remote Vilnius“ kūrėjai. „Remote“ čia akivaizdžiai pasirinktas dėl ezoterikos, tarsi užkarda tiems, kurie ieško kažko suprantamo ir mėgsta patekti į spektaklius skaidriai, turėdami aiškią informaciją apie siužetą, pamatę vaizdus iš spektaklio, perskaitę suprantamas recenzijas. „Remote Vilnius“ apie atokų ir nelabai patogų miestą bei nelabai patogų miestietiškumą pasakojama į ausį, tiksliau, į abi ausis – per ausines, kaip ir dera marginalinei informacijai. Nepatogiam tekstui – ne vieta skambėti scenoje priešais stiprų publikos, nusiteikusios kam nors skaidriai vidutiniškam, frontą. Kuris iš mūsų pirmas apsirgs vėžiu ir sės į invalido vežimėlį? Štai klausimas, nuskambėjęs ausyse per spektaklį, senos, bemaž butaforinės ligoninės šventoriaus užribyje. Ką nuo ko atskiria ligoninės tvora? Šis klausimas irgi paliekamas atviras. Ir šis atvirumas toks pat nepatogus, kaip ir kitos atvirybės.
[1] Nedidelis Latvijos miestelis netoli Lietuvos sienos.
Tomas Vaiseta. Į juodąją bedugnę
2015 m. Nr. 10
Birkhofo teorema
Kirtau gatvę ir nuspūdinau baro link.
Turėjo būti apie septynias – nevėlavau.
Prie įėjimo į barą rūkė trys vyrai. Pravėriau duris ir įsmukau vidun.
Nusileidau dviem laipteliais ir čia pat, dešinėje pusėje, prie ilgojo stalo, išvydau kėpsantį Vincą. Pasisveikinau ir rankos mostu parodžiau, kad prie baro užsisakysiu alaus.
Visi kiti stalai buvo apgulti. Virš lakuotų medinių stalviršių žemai kybojo apvalūs alaviniai šviestuvai ir skleidė blausią šviesą.
Eidamas baro link tarp stalų šonu prasilenkiau su aukštu vyru nuo rūkymo paburkusiomis lūpomis ir šiek tiek pakeltais antakiais. Gręždamas petį atgal nepastebėjau priešais išdygusios moters, ji pusbalsiu aiktelėjo ir iš jos taurės ant mano palto tykštelėjo baltas vynas. Moteris prikando apatinę lūpą ir įsmeigė į mane žvilgsnį. Bet tuojau prie jos prišoko draugė, griebė taurę ir kikendama nusitempė bičiulę prie stalo.
Čia pat, atsirėmę į koloną, stovėjo du jaunuoliai. Jie atsisuko ir abejingai žvilgtelėjo, kaip delnu valau vyno dėmes.
Praėjau pro juos tiesiai prie baro. Jis buvo aplipęs judriomis figūromis. Visu ūgiu ant baro užsikvempęs vyras kažką dėstė barmenei, bet ši stirksojo suakmenėjusi ir, regis, jo negirdėjo. Vyras dar kartą pamėgino pasistumti į priekį, bet vėl nieko nepešęs atšlijo. Barmenė tuoj pat prabudo ir pažvelgė į kitą baro kampą, kur ranką ištiesusi žmogysta siekė atkreipti jos dėmesį.
Žmogysta su ištiesta ranka pasirodė labai matytas, bet nesugebėjau jo atpažinti. Dvigubas viskio, be ledo, – nežinau iš kur, bet galėjau neklysdamas atspėti, ko žmogysta paprašė jam įpilti, o paskui akimis sekiau, kaip barmenė atsisuko į už nugaros ant lentynų sudėliotus butelius, perbraukė per juos ranka, paėmė nuo viršaus puspilnį Jack Daniel’s, atsuko kamštį ir palenkusi šliūkštelėjo į stiklą. Jis numetė banknotą ir, nelaukdamas grąžos, pasitraukė į nuošalią kertę.
Nespėjau sureaguoti ir pražiopsojau akimirką, kai barą apjuosusioje žmonių sienoje atsivėrė ertmė. Į ją šmurkštelėjo šalia manęs išnirusi moteris. Nuo jos trenkė cigarečių dūmais ir rūgščiais kvepalais. Susierzinęs pasislinkau į dešinę, kur per stambaus vyro petį pamačiau, kad jis krapšto piniginę ir ieško monetų atsiskaityti. Vadinasi – tuoj pasitrauks iš eilės. Atsistojau jam už nugaros. Kažkas pagarsino muziką, stiprėjo klegesys. Stambusis vyras su keturiais bokalais rankose nuplaukė nuo baro ir aš pagaliau atsidūriau prie pat barmenės. Bet užuot kreipęsis į ją, mašinaliai pasukau galvą į dešinę ir pamačiau ant palangės įsitaisiusią moterį.
Fotonų sfera
Kirtau gatvę – skubriai, bet kažkaip neryžtingai, nevėkšliškai, suerzindamas už automobilio priekinio stiklo pūpsantį vairuotoją. Jis turėjo netikėtai pristabdyti, todėl palydėjo mane nervingai mygdamas garso signalą. Nuspūdinau tiesiai ir netrukus atsidūriau po pilkomis kolonomis paremtu neaprėpiamo tūrio gelžbetoniniu kubu, po kuriuo galėtum pasijusti kaip sutraiškytas vabalas, bet visada apima saugumo jausmas, lyg tave apglėbtų milžino ranka.
Tirštėjo rugsėjo prieblanda, turėjo būti apie septynias, nevėlavau.
Prie įėjimo į barą, apsupę vienintelį lauke tebestovintį staliuką, išsižergusį ant keturių metalinių kojų, tylomis, lyg ką tik būtų nutraukę pokalbį ar dar nespėję susipažinti, rūkė trys vyrai. Pravėriau duris ir įsmukau vidun.
Nusileidau dviem laipteliais ir čia pat, dešinėje pusėje, prie ilgojo stalo, sustumto iš poros trumpesnių, išvydau kėpsantį Vincą, abiem rankomis glostantį rasotą alaus bokalą. Pasisveikinau ir rankos mostu parodžiau, kad prie baro užsisakysiu alaus. Nemėgstu sėdėti prie ilgojo stalo dviese – kol kas prie jo rymo vienas Vincas, bet tuoj kas nors klestels šalia ir atims iš mūsų asmeniško pokalbio galimybę, į mintis ir žodžius įsiterps užuolankos, pauzės, nutylėjimai ir netikrumas, ar šis sutrūkinėjęs kalbėjimas skirtas man ar stalo kaimynams. Kiek kartų čia esame kiurksoję, bet nė karto apie tai nekalbėjome – nežinau, ar Vincas jautėsi panašiai. Turbūt specialiai mus kamuojančias jausenas paverčiame nereikšmingomis smulkmenomis – jei pradėtume skaičiuoti visas nukąstas mintis, paaiškėtų, kad nieko nesame pasakę.
Visi kiti stalai buvo apgulti: virš lakuotų medinių stalviršių žemai kybojo apvalūs alaviniai šviestuvai ir skleidė blausią šviesą, nuo kurios žmonių veidai įgaudavo tokį atspalvį, kad visi atrodė rezgantys intrigas ir sąmokslus, net jeigu tik įkaušę palaimingai šypsodavosi.
Tarp jų visada bent du trečdalius veidų nesunkiai atpažindavau.
Nors tai galėjo būti apgaulė, kurią sukurdavo ta geibi, ankančią pelkę primenanti šviesa.
Galbūt atpažindavau tik šviesą, bet ne žmones.
Eidamas baro link siauru kaip švarplė tarpu tarp stalų, šonu prasilenkiau su aukštu vyru nuo rūkymo paburkusiomis lūpomis ir šiek tiek pakeltais antakiais, kuriais jis sugebėjo išreikšti nuostabą, abejingumą, išsiblaškymą ir nuožmumą vienu metu. Jis kažkaip nervingai krūptelėjo visu kūnu ir šovė prie durų. Gręždamas petį atgal nepastebėjau priešais išdygusios moters, ji pusbalsiu aiktelėjo, ir, nespėjus jai supykti, iš jos taurės ant mano palto tykštelėjo baltas vynas. Moteris prikando apatinę lūpą ir taip įsmeigė žvilgsnį – lyg į mano akis, lyg į tamsiai žalias dėmes ant palto, – kad abu sutrikome ir nebežinojome, ar turime atsiprašyti, o jei turime, ar tikrai – vienas kito. Ji pravėrė burną tarsi ruoštųsi ką nors sakyti, bet prie jos prišoko draugė, griebė taurę ir kikendama nusitempė bičiulę prie stalo.
Čia pat, atsirėmę į koloną, stovėjo du jaunuoliai. Jų santūri stovėsena, gestai, veido mimika kūrė keistą įspūdį, kad jie jaučia padėką vienas kitam ir ieško būdų ją išsakyti be žodžių. Vaikinai pakreipė galvas ir abejingai, be jokio irzulio, nors incidentas šalia turėjo sutrikdyti jų pokalbį, žvilgtelėjo, kaip delnu valau vyno dėmes.
Praėjau pro juos tiesiai prie baro. Jis buvo aplipęs judriomis figūromis. Visu ūgiu ant baro užsikvempęs vyras kažką pavargusiu balsu dėstė barmenei. Negirdėjau jo balso, bet girdėjau nuovargį ir liūdesį. Galėjai pamanyti, kad labiausiai jis trokšta ne ką nors užsisakyti, bet tik menko šitos jaunos moters nuolankumo ir supratimo, kad tik ji prieitų arčiau, pasilenktų ir leistų kalbėti jai į ausį: jis neturėjo ko slėpti, tik norėjo, kad galbūt pirmą kartą gyvenime kas nors išreikštų pasitikėjimą juo. Bet barmenė stirksojo tiesi, įsitempusi ir suakmenėjusi, lyg šią vienintelę akimirką šioje žmonių tirštalynėje jai būtų leista nugrimzti į vidinę meditaciją. Vyras dar kartą pamėgino pasistumti į priekį, bet vėl nieko nepešęs atšlijo ir ėmė trauktis atgal. Barmenė tuoj pat prabudo ir pažvelgė į kitą baro kampą, kur ranką ištiesusi žmogysta siekė atkreipti jos dėmesį. Ji taip greitai nusuko akis į tą ranką, kad jau negalėjai būti tikras, ar ką tik matyta mizanscena iš tikrųjų įvyko, ar tarp prieblandoje mirgančių vaizdų neįterpei savo fantazijos kadro, ir vos barmenė priėjo arčiau ištiestos rankos išklausyti užsakymo, aš jau žinojau, kad nieko prieš tai nenutiko, kad nebuvo jokio ant baro užsikvempusio vyro ir nuovargiu apvelto balso, kad galėjau regėti tik iš nugarų sustumtą sieną, juodus ir pilkšvus paltus, iš jų kyšančius nuogus kaklus, išsitaršiusius plaukus, rudenio darganą ir snaudulį, ir nieko daugiau.
Žmogysta su ištiesta ranka pasirodė labai matytas, bet nesugebėjau jo atpažinti. Prakaulus išblyškęs jo veidas skleidė virpančias neramias bangas kaip žibalinė lempa – greičiausiai šita šviesa, o ne ranka patraukė barmenės žvilgsnį. Dvigubas viskio, be ledo, – nežinau iš kur, bet galėjau neklysdamas atspėti, ko žmogysta paprašė jam įpilti, o paskui akimis sekiau, kaip barmenė atsisuko į už nugaros ant lentynų sudėliotus butelius, perbraukė per juos ranka, paėmė nuo viršaus puspilnį Jack Daniel’s, atsuko kamštį ir palenkusi šliūkštelėjo į stiklą. Žmogystos veidas ėmė keistis: liguista žibalinės lempos šviesa iš lėto geso ir nuo smakro į viršų kilo šešėlis, ramus, bet neatšaukiamas, taip užslenka lietaus debesys, apie kuriuos iš anksto praneša orų prognozė, – jo veidas tapo veidrodžiu, atspindėjusiu skaidriai rudu skysčiu pripildomą stiklą. Jis numetė banknotą ir, nelaukdamas grąžos, pasitraukė į nuošalią kertę užgesti tamsoje.
Nespėjau sureaguoti ir pražiopsojau akimirką, kai barą apjuosusioje sienoje atsivėrė ertmė. Į ją šmurkštelėjo šalia manęs išnirusi moteris, šviesiu šiugždančiu lietpalčiu, trumpai kirptais plaukais, su smulkia tatuiruote paausy. Nuo jos trenkė cigarečių dūmais ir rūgščiais kvepalais. Jos nepažinojo tik pirmąkart čia apsilankiusieji. Ji stengėsi išlikti tokia elegantiška, išdidi, šiek tiek tarsi nesava, kad nieku gyvu nebūtum patikėjęs visomis tomis ją supančiomis istorijomis, iš kurių kaip iš užrašų ir lipdukų ant viešojo tualeto durų buvo sudurstytas jos gyvenimas. Niekam, net jai pačiai, dar nebuvo pavykę iš tų istorijų sukurti nuoseklaus pasakojimo. Susierzinęs pasislinkau į dešinę, kur per stambaus vyro nudrengta odine striuke petį pamačiau, kad jis putliais suskeldėjusiais pirštais krapšto piniginę ir ieško monetų atsiskaityti. Vadinasi – tuoj pasitrauks iš eilės. Atsistojau jam už nugaros. Kažkas pagarsino muziką, stiprėjo klegesys, neatsigręžęs į Vinco pusę būčiau atspėjęs, kad ilgąjį stalą vos per kelias minutes užgulė žmonės, o Vincas turbūt prisispaudė prie lango ir dėbso į baigiamo gerti alaus bokalo dugną. Stambusis vyras sukdamasis kaip vilkelis su keturiais bokalais rankose nuplaukė nuo baro ir aš pagaliau atsidūriau prie pat barmenės. Bet užuot kreipęsis į ją, aš mašinaliai pasukau galvą į dešinę ir pamačiau ant palangės įsitaisiusią moterį – kovarnio spalvos plaukais ir plonomis it laiko gijos lūpomis. Atsigręžiau į barmenę, tačiau vėl nevalingai atsisukau į tą moterį: mane apėmė kvailas jausmas, kad atėjau susitikti ne su Vincu, o su ja.
Ergosfera
Diena jau buvo pradėjusi pūti ir jos irstančio kūno kvapas smelkėsi su oranžine užsidegančių žibintų šviesa. Buvo toks rudens metas, kai prie įėjimo į barą – gal labiausiai iš inercijos ar užsispyrusių darbuotojų nenoro susitaikyti su tuo, kas neišvengiama, – iki vėlyvo vakaro dar stovėdavo išneštas vienas ar du staliukai. Nulyti ir aplipę cigarečių pelenais. Lyg juos įnešti į vidų būtų reikėję specialaus ritualo su iškilmingai ir niūriai pranešančiu ceremonmeisteriu, iš visų tragiškų personažų labiausiai primenančiu nuskurusį juokdarį: ponai ir ponios, įneškite stalą, gyvenimas baigtas, mirtis jau čia pat! Justas traukė į rūkomąjį popierių susuktą tabaką ir galvojo, kodėl Paulius taip pasakė – ar norėjo jį įžeisti, ar netyčia išsprūdo tai, ką ilgą laiką nešiojo mintyse, o gal iš viso savo žodžiams neteikė jokios reikšmės – leptelėjo, ir tiek. Jis turbūt būtų kibęs Pauliui į atlapus, jei parūkyti būtų išėję dviese, bet šalia savo neįprasta maniera – kartu su dūmais pro burnos kampus įtraukdamas oro gūsį ir taip sukeldamas šnypštimą – rūkė Virgis, kurį sutiko bare ir kuris neprašytas prie jų prisėdo. Po Pauliaus žodžių Virgis nusišypsojo ir sušnypštė, Justas turėjo dar kelias sekundes priimti sprendimą, bet čia pat Virgis išpūtė dūmus ir tarė: Po trisdešimties mes visi iš lėto virstame muziejais – norime išsaugoti ir kitiems parodyti tai, kas likę iš mūsų jaunystės. Jis visą laiką kalbėdavo panašias paikystes, po kurių nebūdavo ko pridurti, ir likdavo tik tylomis rūkyti.
Edvardas pamatė, kaip prasilenkdamas šitas piemuo jį atpažino, nušvito ir jau norėjo sveikintis, todėl apsimetė šio visai nepastebįs ir kietais žingsniais, auliniais batais kaukšėdamas į grindinį, nužirgliojo prie durų. Jis prisiminė, kad prieš dvi ar tris savaites to pusgalvio sąskaita išgėrė septynis ar aštuonis alaus bokalus – neturėjo geresnės kompanijos ir pinigų, o anas atrodė juo labai susidomėjęs, atpažinęs šokčiojo aplinkui vardydamas jo kūrinius ir performansus, tarsi tai būtų žinios, už kurias mokykloje gautų gerą pažymį. Bet šitos pažinties jis nenorėjo nei prisiminti, nei pratęsti, jis norėjo prisilakti, tačiau Kristina niekaip nesirodė ir jis jau ketvirtą kartą per pusvalandį išėjo į lauką parūkyti. Šitoje vietoje, ties baru, gatvė sukosi kaip smauglys, kuris užuodęs auką iš lėto ima ją supti. Edvardas jautė, kad jį ima smaugti, jis atsilapojo marškinius ir įkvėpė rudenio vėsos. Prakeikta Kristina – ji sugalvos tokį pasiteisinimą, kad negalėsi nė amtelti, o pasiųsti jos šįvakar Edvardas negali, nes vėl teks ieškoti kokio kretino, kad galėtų prisitvoti. Iš suglamžyto pakelio išsitraukė cigaretę, įsikando į dantis ir pridengdamas delnu pabandė įskelti žiebtuvėliu ugnį. Bet žiebtuvėlis trakštelėjo ir ugnis nepasirodė. Jis dar kelis kartus nykščiu pasuko ratuką, bet ir vėl – bergždžiai. Edvardas įsimetė žiebtuvėlį atgal į kišenę ir priėjo paprašyti ugnies prie šalimais trypčiojančios trijulės.
Ona susidomėjusi sekė ką tik prie baro įvykusią sceną: barmenė atsivėdėjusi kirto už baro stypsančiam ir iš pažiūros lengvai apgirtusiam vyrui per veidą. Ji nepažinojo nei barmenės, nei to nelaimėlio, bet iš įvykių sekos spėjo, kad tai nebuvo tipiškas baro darbuotojos incidentas su atsitiktine girta prielipa. Iš to, kaip nuoširdžiai ir įtikinamai ta mergina, laiba aukštaūgė dvidešimtmetė vos per daug atlėpusiomis ausimis, labai panaši į darželinį kardelį, trenkė, galėjai numanyti, kad kulminaciją pasiekė ne vieną valandą, o gal ne vieną dieną ar savaitę mezgęsis konfliktas, nors dabar abi šio konflikto pusės elgėsi kaip du nepažįstamieji, siekiantys skirtingų tikslų, – vienas norėjo išnykti iš šios erdvės ir laiko, o kitas sugrįžti į tokią erdvę ir laiką, kai panašus incidentas atrodė tiesiog neįmanomas. Ona pajuto, kad vyro figūra jai kelia švelnų graudulį, bet visai ne dėl ką tik patirto stipraus antausio, o dėl to, kaip jis atsirėmęs alkūnėmis į baro stalviršį lenkėsi į priekį – Onai panašus vaizdas išliko iš vaikystės, kai visiškai girtas jos tėvas, sudribęs virtuvėje prie vakarienės stalo mėgindavo apsimesti, kad nieko nenutikę, kad tai eilinis šeimos vakaras. Ji ėmė klimpti į prisiminimus, kai išgirdo aiktelėjimą ir išvydo, kad Vaiva su vyno taure stovi priešais kažkokį vyrą prikandusi apatinę lūpą, kaip ji iš pasitenkinimo visada darydavo, kai pavykdavo įgyvendinti iš anksto numatytą planą. Ona suprato, kad planas dar nesibaigė, todėl geriau jį kuo greičiau nutraukti, nes vakaras pasisuks visai kita linkme, nei ji norėtų. Tad pašoko, čiupo iš Vaivos taurę, o kita ranka ją pačią nutempė prie stalo.
Palikusi Edvardą lauke, Kristina įžengė į vidų ir nukulniavo prie baro. Iš šiaurės rytų visas neaukštas, bet ilgas pastatas, kuriame buvo įsikūręs baras, rodėsi esąs lentyna su storomis knygomis, todėl ji sakydavo, kad ateina į šitą barą kaip į knygą, į storą metų metais iš vietos nejudinamą enciklopediją, į kurią prisirijusios odos epidermio pernakvoti suropoja bjaurios naminės dulkių erkės. Ji yra tokia pati šlykšti erkė kaip ir visos kitos čia šį, kaip ir bet kurį kitą, vakarą tarpstančios ypatos: kol sprausis į šitos prasmirdusios enciklopedijos puslapius, kol kentės ant veido nugulančią prieblandą, kol mis raidėmis, oda ir alkoholiu, tol Edvardas bus šalia – ji kelias valandas sėdėjo namuose sustingusi, mėgindama sukaupti jėgas palikti jį, bet vos pradėjo galvoti, kad Edvardas jau atėjo į barą ir nervingai žvilgčiodamas pro vitrininius langus lūkuriuoja jos, ją apėmė baimė, nes gali būti, kad Edvardas yra paskutinis, kuris šitaip jos laukia, net jei laukia tik jos kūno, o dar labiau – pinigų. Ji atsistojo ir atėjo čia. Prie baro jau grūdosi žmonės, nors buvo dar gana anksti. Ji netruko aptikti spragą ir nieko nelaukdama į ją įlindo.
Miestas gulėjo už lango kaip negrabia rašysena nebaigtas spręsti kryžiažodis. Tokie yra visi rudens vakarai – neišbaigti, neatspėti, nubraukti ir nuolat taisomi. Akimirkai bare stojo tyla, lyg visi būtų išvydę šią rudens vakaro klaidą. Tuoj reikės nutraukti visiems nepatogią situaciją, bet kol kas aš vogčia stebėjau du jaunuolius, atsirėmusius į koloną: kai barmenė trenkė tam vyrui į veidą ir aplinkiniai įsispitrijo į juos, anie vaikinai, lyg numatę tokią įvykių eigą ir iš anksto jos laukę, švelniai prigludo ir pasibučiavo, labai greitai ir lėtai vienu metu, negalėjau atsistebėti jų ryžtu ir baugštumu, tai buvo juos žudantis sapnas ir vilties kasdienybė, į vieną nereikšmingą veiksmą jie sudėjo tiek skausmo ir laimės, kad buvau pasiruošęs pašokti iš savo vietos ir juos garsiai iškoneveikti, bet toliau tupėjau prie baro, darkart įkvėpęs jų baimės ir savo pavydo. Jaunuoliai šiek tiek atsitraukė vienas nuo kito ir stovėjo bežadžiai, kol kažkokia mergiščia pusbalsiu spygtelėjo ir jie atsigręžę pamatė, kad ji išpylė vyną ant pro šalį ėjusio vyro palto. Mūsų trijų paslaptis nutrūko, išsisklaidė su uždarą erdvę merkiančia drėgna šviesa, aš pasisukau į baro pusę ir ištiesiau ranką į suledėjusią barmenę. Ji pagavo mestą išsigelbėjimo ratą ir prišoko prie manęs. Dvigubas viskio, be ledo. Nieko neįvyko, lyg nieko nebūtų įvykę, ji perbraukė per viršutinėje lentynoje sustatytus butelius ir išsirinko Jack Daniel’s. Aš supratau, kad šitas jos rankos judesys reiškė padėką man. Įpylė pilną stiklą – kur kas daugiau, nei turėjo, ir paėmusi padėtą banknotą nuėjo. Aš pasitraukiau į tamsią kertę, iš kurios galėjau stebėti savo prisiminimą: ji sėdėjo ant palangės kitame baro gale, aš pagaliau prasibroviau pro žmones, bet užuot užsisakęs alaus, atsisukau ir pagavau jos žvilgsnį – ji kvietė mane atstumdama.
Įvykių horizontas
Aš prisiminiau, kur tave mačiau. Ji glostė lakuotą medinį stalviršį, kuris visiems primindavo mokyklinį suolą. Iš pradžių ant šitų stalų baro lankytojai keverzodavo banalias nešvankybes ar skutinėdavo peiliuku, paskui juos pakeitė švariais, bet tokiais pačiais mokykliniais suolais, lyg baro savininkai būtų nusprendę, kad jų klientai pagaliau užaugo ir daugiau neteplios. Šitas vakaras jau buvo pasibaigęs, nors į nepažįstamą kompaniją įsisukęs ir Kristiną pamiršęs vos ant kojų pastovintis Edvardas nebūtų su tuo sutikęs. Ji glostė lakuotą stalviršį ir gailėjosi, kad išjungtos šviesos neleidžia Tu myžnius. Jei būtum vyras, taip nebūtum pasielgęs. Apie ką tu galvojai? Argi nežinojai anksčiau, kad taip nutiks? Jis nebūtų patikėjęs, kad tai jau pabaiga, kad šitas antausis atsivėdėjus gali ką nors užbaigti. Jis dar labiau pasilenkė, lyg norėdamas ištrūkti iš tylos kalėjimo, į kurį staiga jį uždarė visų žvilgsniai, bet ji nepajudėjo, Kristina žinojo, kad tik nejudėdama pajėgs atsispirti tai traukai, kuri tapdavo pragaištinga, vos tik palįsdavo po pilkomis kolonomis paremtu neaprėpiamo tūrio gelžbetoniniu kubu. Pirmą valandą ji ištvėrė nesunkiai, todėl atrodė, kad pagaliau jai pavyks Tu tai padarei tyčia! Ir aš iš karto atlėkdavau. Nesvarbu, į kokį miesto kampą tuo metu būčiau nusitrenkęs, visada apsimesdavau, kad esu netoliese, kad už penkiolikos ar dvidešimt minučių galiu būti vietoje, dažniausiai meluodavau, bet pasikliaudavau prasta tavo laiko nuojauta, tu nebūtum pajutus skirtumo, jei vėluočiau penkias minutes ar valandą, gal tai net nebuvo nuojauta, gal tau tiesiog nerūpėjo, gal tu iškart pasigailėdavai, gal tu tikėdavaisi, kad aš vieną kartą spjausiu ir neatvyksiu, bet aš visada sakydavau, kad būsiu už penkiolikos ar dvidešimt minučių, o tada griebdavau skambinti Tėvai, jau vėlu, eik miegot, girdi, tėvai, eik miegot. Jeigu jis dar kartą pabandys prie jos priartėti – ji ir vėl voš, dar stipriau, nors delną nuo smūgio degino lyg nusiplikius verdančiu vandeniu, jis toliau stypsojo šalia ir rūkė, taip ir nesuprasdamas, kad yra nepageidaujamas, jis įkyriai šnypštė šalia kaip kokia kaltė, kuri tave persekioja, kol tu jos neišsakai garsiai, kol neatsiprašai, kol nemiršti, kol ji taip drybso priešais sukritusi ant suolo, nenoriai atsakinėja į tavo klausimus, lyg čia būtų koks tardymas, lyg ne ji pati išprašė ją kartu ateiti į šitą barą, o dabar Kur tu? ji drybso priešais suirzusi, nes antrą valandą jai ėmė mausti raumenis, ji įsikibo abiem rankomis į kėdę, jei kas būtų ją tokią pamatęs, būtų pagalvojęs, kad ji kenčia stiprų fizinį skausmą, bet nieko panašaus, jai tik reikia išlaukti dar dvi ar tris valandas, ir šita trauka dings, ji žino, ji yra įsitikinusi, kad tokio vaikiško metodo visiškai užteks jos visoms silpnybėms pranykti, aš visą laiką jausdavau Vincą, kartais mes tiesiog pranykdavome nedidelėje baro erdvėje kaip dulkių kamuoliai, bet visada jausdavau, kad jis nepaleidžia manęs iš akiračio, kad tai su manimi jis kalbasi, skirdamas kitiems užuolankas, pauzes, nutylėjimus ir netikrumą Negi tu, Ona, nieko nesupranti? kai atšlijau nuo jo, pastebėjau, kad mus akies krašteliu stebi prakaulaus išblyškusio veido žmogysta, jis priėjo ir paprašė prisidegti, sako: Prakeiktas žiebtuvėlis, Ar tikrai vakaras pasibaigęs? Ona sėdėjo atsilošusi, pasukusi galvą į šoną ir svarstė, kas Vaivą labiau supykdė – ar tai, kad sugriuvo toks lėkštas jos planas, ar tai, kad pasijuto demaskuota, pagauta smulkios, nelabai gudrios klastos akimirką, iš lėto virstame muziejais, Edvardui net patikdavo, kai ji nuobodžiaudavo vieniša prie stalo, argi tai nėra meno kūrinys, moteris-istorijos, nuobodžiaujanti ir kantriai laukianti besiplaikstančio vyro, kuris jau seniai išeikvojo visas jam suteiktas progas, ir tai yra jos, Kristinos, paskutinė proga išsėdėti, ji nebūtų pasakiusi kodėl, bet tikrai žinojo, kad tai paskutinė galimybė, kai visi staiga atsisuko į barmenę, nežymiai prisiglausti ir pabučiuoti į lūpas, aistra turi būti avantiūra Kur tu? dabar jis pagalvoja, kad tuomet turėjo tiesiog išeiti, dingti jai iš akių, leisti atsikvėpti dieną, savaitę, mėnesį, tada tikrai nebūtų išsipildęs šitas košmaras, šitas žudantis sapnas ir nevilties kasdienybė, jam nebereikėjo prie jos lįsti, ir tada nebūtų nutikę tai, kas nutiko. Kaip erkės pasislėpusios virškina žmogaus odą, nuo jų tvoskia dulkių smarvė, tyliai gurgžda popierius, o kas nors, priėjęs arčiau ir akylai pažiūrėjęs į knygą, būtų pamatęs, kad ji vos vos kruta, ir taip visą naktį, kiekvieną penktadienio naktį kartodavosi tas pats ritualas, kurio pabaiga ištikdavo netrukus, jau kitą rytą, vėl jokios žinios visą savaitę, ei, žiūrėk, nupirk man dar vieną alaus, dvigubą viskio, be ledo, o tada Paulius numetė baigtą rūkyti cigaretę, priėjo prie Justo ir apsikabinęs jo atsiprašė, bet dabar jau negaliu prisiminti, ką tą vakarą veikė Vincas, iš šitos tamsios kertės labai ryškiai matau ją, įsitaisiusią ant palangės, bet ta nuojauta, kuri sakydavo, ką daro Vincas, kažkur dingo, tarsi ją būtų suvirškinusios laiko erkės.
Informacijos praradimo paradoksas
Pro langus griūvančios šviesos kiekis mąžta su kiekvienu vėjo gūsiu, košiančiu po pilkomis kolonomis paremtu neaprėpiamo tūrio gelžbetoniniu kubu. Ant grublėtų pastato sienų gula darganos šešėliai, kelias sekundes visoms plokštumoms suteikdami vandens tyvuliavimo įspūdį, o paskui staiga pajuosta, stingsta, tarytum imtųsi lyginti raukšlėtą paviršių, kad už gero pusvalandžio atėjusi vakaro tamsa galėtų be trikdžių slysti ir nešti rimtį. Natūrali dienos šviesa viduje visada atrodo kaip netyčia išpilto alaus bokalo bala, kurią netrukus nušluosto kruopšti padavėjos ranka, ir kai lieka paskutiniai lašai, ją ima keisti dirbtinė gintarinė šviesa, tokia blausi, tingi, ištižusi, kad jos spindėjimas primena lėtą medaus varvėjimą pro išgręžtą siaurą plyšį. Niekada nesušylančios, net nuolat priglundančiai žmogiškai šilumai nepasiduodančios dolomitinės sienų plytelės spaudžiasi ir rikiuojasi į naktinę pamainą, visa erdvė nepastebimai ima trauktis, lyg milžiniškas plautis lėtai iškvėptų per visą dieną laikytą orą, bet nei stalai su mokykliniais stalviršiais, nei dirbtine juoda oda aptraukti suolai nepajuda iš savo vietos, tik kažkas lengvo, miklaus, netikėto per juos perbėga, lyg juoda katė ar kadaise čia gyvenusios katės pamėklė, ir šmurkšteli pro įėjimą dengiančias apystores permatomos plėvės juostas. Laikas, išpilstytas į alkoholio butelius, stovi išdėliotas ant medinių lentynų ir pro lengvabūdiškai užsuktus stiklinius kaklelius garuoja į ankštėjančią patalpą, pripildydamas ją tirštais užmiršimo ir kvailų lūkesčių kvapais, kuriuos vos prasklaido tik ką sujudintos plėvės juostos.
Romas Bartavičius. Atsiduoti, duoti, dovanoti (Marguerite Duras ir Yann Andréa)
2015 m. Nr. 8–9
Dovana per prievartą
Kylant Soufflot gatve nuo Liuksemburgo sodų link Panteono, sumanyto kaip Šv. Genovaitės bažnyčia, kairėje pusėje, kur gatvė įsilieja į aikštę, pamatai keistą figūrą. Vidury šaligatvio – milžiniška ruda storo nuogo vyro, primenančio sumo kovotoją, skulptūra. Kinų turistės juokiasi besifotografuodamos prie jo blizgančio bronzinio užpakalio. Šį monstrą, pasirodo, Sorbonos universitetui padovanojo kinų menininkas Hong-Biao Šenas, atsidėkodamas už galimybę čia parašyti disertaciją. Nežinodamas, kur padėti tokią gigantišką dovaną, universitetas ją laikinai išstatė apžiūrai… Visokių būna dovanų. Kai kurios gali būti priimamos per prievartą.
Sunkiai sergantis Liudvikas XV maldavo jam padovanoti dar gyvenimo ir gavo tą dovaną, už kurią atsidėkojo pastatydamas Šv. Genovaitės bažnyčią. Bet gyvenimo dovana gali būti ir prievartinė – kai žmogui ji duodama neprašant, kai jam jos nereikia, mat jis nežino, ką su tuo daryti. Ir tuomet jis ieško, kur jį padėti, tą gyvenimą. Ne nusikratyti gyvenimo dovana, bet ją perleisti, perdovanoti, atsisakyti į ją nuosavybės.
Pono Nieko gyvenimas: atsiduoti Vienai ar Visiems
Prancūzų dienraščio „Le Monde“ praėjusių metų liepos 17 dienos numeryje pasirodė nekrologas, skirtas Yannui Andréa, paskutiniam žymios prancūzų rašytojos Marguerite’os Duras „kompanionui“, dalies jos turto ir visos kūrybos paveldėtojui. Šešiasdešimtmetį vos prašokęs vyras buvo rastas negyvas savo bute. Jo gyvenimo moteris mirė prieš aštuoniolika metų, sulaukusi dvidešimčia metų daugiau už jį. Gal tik dėl to, kad Y. Andréa padėjo jai gyventi, o jam jau niekas negalėjo padėti?
Šios neįmanomos poros partnerius, atrodo, siejo tai, kad jie, kiekvienas savaip, praktikavo savinaiką. Jeanas Paule’is Sartre’as šią ypatybę – neigti savo būtį, turėti ryšį su niekiu – laiko išskirtine žmogiškoms būtybėms1.
Ji lėtinės savižudybės ieškojo viskyje ir rašyme, o jis… Jis ieškojo, kam galėtų įteikti savo gyvenimą, su kuriuo neturėjo ką veikti, ir galiausiai atsirado toks žmogus, ir dar ne bet koks – išskirtinis, visų garbinamas.
Aš esu niekas ir vis dėlto tai aš, Yannas, kuris yra čia su jumis, per dienas ir naktis, visur, visą laiką2.
Viskas, ką jūs norėjote man pasakyti <…> tai jūsų priimtas sprendimas: mane pažinti prieš nusižudant3.
Dvidešimt penkerių metų jaunuolis buvo perskaitęs visas M. Duras knygas ir kelerius metus kasdien rašė jai laiškelius, į kuriuos ji neatsakinėjo, bet sykį, grįžusi iš ligoninės po gydymosi nuo alkoholizmo, ji pasikvietė jį pas save taurei vyno ir jis pasiliko kartu su ja šešiolikai metų, iki pat jos mirties. Atiduoti savo gyvenimą tokiam žmogui, įsilieti į jį kaip skysčiui į indą, formuotis pagal jo pavidalą – kokia laimė!
Aš neturiu apibrėžtos vietos, galiu užimti bet kokią vietą, galiu užsiimti bet kuo, kas man pasiūloma, duodama, man viskas tinka, viskas patinka. Aš esu bet kam, kas tik manęs nori, niekam neteikiu pirmenybės, visiškai nieko nesirenku. <…> galiu jus mylėti labiau už viską pasaulyje – jus ir visus kitus, jus labiau už visus kitus, taip, bet vis dėlto aš esu tas, kuriam visi ir labiau už viską teikia pirmenybę (A, p. 143).
Jo buvimo būdas – kaip egzistencinė prostitucija: atsiduoti bet kam, kas tik nori imti; imtis bet ko, kuo tik kas nors užima, ką tik kas nors duoda. Bet kartu šis atvirumas, atsidavimas bet kam ir visiems be jokios atrankos slepia nepaliaujamą troškimą būti išrinktuoju, tokiu, kuriam teikiama pirmenybė. Jis taip ir gyvena su šiuo prieštaravimu: atsiduoti vienai, vienintelei ir / ar visiems; būti bet kuo, niekuo, bet kartu – vieninteliu, išskirtiniu, tuo, kuriam teikiama pirmenybė prieš visus ir viską.
Šis prieštaravimas tarp išskirtinumo, pirmenybės ir absoliutaus nesirinkimo, buvimo bet kam ir (su) bet kuo sudaro visą slaptąją šio santykio dramą – jų buvimą kartu ir negalėjimą būti kartu.
Viena vertus, jis – idealus partneris kūrėjai, kuri ir kaip rašytoja, ir kaip moteris yra visiška „diktatorė“. Ji viską diktuoja, o jis rašo tą „diktantą“ savo kūnu ant popieriaus ar gyvenime. Jos iniciatyva jis pakeičia savo tikrąją, iš tėvo paveldėtą pavardę Lemée į jos sugalvotąją – Andréa: rašytoja jį susikuria kaip savo personažą. Jo vaidmuo: jos sekretorius, pasiuntinukas visiems darbams bei reikalams, pavaldinys, palydovas, partneris.
Tai, kas iki jųdviejų pažinties buvo tik jo svajonė, fantazmas, dabar tampa realybe:
Palikau visas kitas knygas, kad galėčiau skaityti tik jos. Autorės, apie kurią nieko nežinau, kurios nepažįstu. <…> Esu absoliutus skaitytojas: man iš karto patiko kiekvienas parašytas žodis. Kiekviena frazė. Kiekviena knyga. Skaičiau vis iš naujo ir iš naujo, perrašydavau ištisas frazes ant lapelių, norėjau būti tuo vardu, iš naujo kopijuoti tai, kas jos parašyta, susilieti, būti ranka, kuri kopijuoja jos parašytus žodžius. Man Duras tampa pačiu rašymu (A, p. 11).
Atrodo, jis yra jos kūnas – rankos, kojos, ausys, o ji – jo dvasia: sąmonė (mintys, žodžiai) ir valia (norai, sprendimai). Jis daugiausia tyli, kalba ji. Ji jam diktuoja savo romanus, kuriuos jis nemokšiškai renka rašomąja mašinėle trimis pirštais. Tai ji dėl visko priima sprendimus: ką jie turi valgyti, kur važiuoti, kada išvykti, kada grįžti.
Vaizduoju tą, kuris supranta. Myliuosi, gaminu maistą jums diktuojant, gaminu knygas jums diktuojant, vairuoju jūsų diktuojamas, aš esu čia, esu visas jūsų.
To gerai nesuprantu, bet kadangi jūs man taip sakote, kadangi man tai diktuojate, kadangi tai rašau mašinėle, visa tai, visus tuos melus, visą šią istoriją. <…> ji išgalvoja, ji tuo tiki, ji mane išgalvoja, ji man suteikia vardą, ji man suteikia įvaizdį, ji mane pavadina, niekas manęs tiek nevadino, nešaukė vardu, kiek ji, naktį ir dieną, ji man duoda žodžius, suteikia žodžius, savo žodžius, ji viską duoda, o aš esu čia, aš čia tam ir esu. Neužduodu klausimų, nieko neklausiu ir neprašau. Per visus šiuos metus nė karto ji manęs nepaklausia, kas man suteiktų malonumą, kaip sakoma, niekad jokio meniu, kuris nebūtų jos pasirinktas, niekad jokio pasivažinėjimo be jos sprendimo, kur ji nori važiuoti, jai net neateina į galvą, kad ji galėtų paklausti, kur aš norėčiau važiuoti, ne, visai neateina, nei ką norėčiau valgyti. Ne, visiškai ne. Niekad. <…> Ji taip pat sako: na, kurgi jūs galėtumėt išeiti, pasakykit man? Jūs gyvenat su nuostabia moterim, labai protinga, ir jūs nieko neveikiat, jūs esat aprengtas ir pamaitintas nenuleidžiant nuo jūsų akių. Visas pasaulis norėtų būti jūsų vietoje (A, p. 52, 49–51).
Tai tipiškas Georgo Hegelio, vėliau J. P. Sartre’o aprašytas pono–vergo (tarno) santykis. Ponas konstruoja savo Kitą (vergą) kaip jam visiškai paklūstantį, jo valią realizuojantį objektą, bet kartu nori, kad šis būtų subjektas (sąmonė) – tas, kuris jį pripažįsta, pripažįsta jo vertę.
Ji sako: Yannai, jei būčiau neparašiusi jokios knygos, ar mane mylėtumėt? Nuleidžiu akis. Neatsakau. Negaliu. Ji sako: bet kas gi jūs esat, aš jūsų nepažįstu, nežinau, kas jūs per vienas ir ką jūs čia veikiat su manim. Gal jūs čia dėl pinigų? Perspėju, jūs nieko negausit, aš jums nieko neduosiu. <…> Tyla.
Ji sako: na, ir reikėjo gi man susidėti su tokiu tipu, kuris vis tyli, nieko nesako, visiškai nieko nežino, nieko neišmano (A, p. 35).
Tokia tyla – tai ne daikto nebylumas. Atsisakymas atsakyti – tai laisvos sąmonės prerogatyva, jos autonomijos steigimas. Vergas, paklusdamas, nuolat išsprūsta iš pono kontrolės ir taip realizuoja savo kaip subjekto būtį. Tebūnie vien negatyviai – tylėdamas ar nenorėdamas to, ko nori ponas, nenorėdamas būti toje vietoje, kurioje „norėtų būti visas pasaulis“:
Aš šitai sakau gana retai, bet vis dėlto man buvo tai nutikę: Duras man jau užtenka, man ji stovi skersai gerklės, su Duras – baigta (A, p. 51).
Dažniausiai šio „vergo“ maištas prieš poną pasireiškia slaptais išsprūdimais. Jis valandų valandas praleidžia prie telefono, skambindamas mažai pažįstamiems (ji apmoka milžiniškas mėnesio sąskaitas), o vakarais eina prie prabangių kurortinio miesto viešbučių draguer (išvertus iš prancūzų kalbos reiškia: a) gaudyti vėžiagyvius su draga; b) traukti povandenines minas, – tai puikūs eufemizmai „patelių“ „kabinimui“ nusakyti, tik šįkart kalba eina ne apie pateles, o apie patinėlius)4. Išsivaduoti iš atsidavimo jai, vienintelei – tai atsiduoti bet kam, pirmam pasitaikiusiam.
Niekas manęs neprašo būti mirusiam. Net jūs. Aš ir vėl imu vaikštinėti po miestą, užsuku į naktinius barus, ta aistra barams ir barmenams baltais švarkais, ir visiems mano amžiaus, bet kokio amžiaus vaikinams ir merginoms. Mylėti ką nors. Pirmą pasitaikiusį, niekam neteikiant pirmenybės, tą, kuris čia pat šalia. Tą, kuris dar nemoka būti mano mylimas (A, p. 211).
Nepakenčiamas ir būtinas artumas
Pono ir vergo santykis – tai ne šiaip pavergimas, tai „mirtina sąmonių kova“, kurioje viena sąmonė siekia paneigti kitos sąmonės būtį.
Ji sako: aš negaliu pakęsti paties jūsų buvimo principo. Jūs esat neįmanomas (A, p. 37).
Ši scena nutinka dažnai. Ji manęs nepakenčia. Ji savęs nepakenčia. Ji man parodo duris. Ji man grasina: jūs nieko čia neturit, viskas priklauso man, viskas, girdit, pinigai – mano, ir aš jums nieko neduosiu, nė skatiko, jūs esat dvigubas nulis, pirmos klasės nulis. Ji nesupranta, kodėl aš vis dar čia, kodėl lieku su ja, vienas su ja ir ji viena su manim. Kartais tai nepakenčiama, ji nori viską sugriauti, sunaikinti, mane sunaikinti, primušti, iškeikti, pasiųsti anapus, nužudyti. Ji sako: noriu žudyti. Ji nesako: jus nužudyti, ne, ji sako: noriu žudyti. <…> ji nori žudyti, nusižudyti. Ji nori mirti. Ji nori mane matyti mirusį kartu su ja (A, p. 36).
Potencialiame savižudyje ji ima įžvelgti medžiotoją, žmogžudį. Tame, kuris jai norėjo padovanoti savo gyvenimą, ji ima matyti mirties dovanotoją, davėją, savo žudiką. Pono ir vergo santykis visuomet patiria šį virsmą: kai ponas tampa savo vergo vergu.
Visos mano draugės ar pažįstamos žavisi jūsų švelnumu. Jūs esate mano geriausia vizitinė kortelė. O mane jūsų švelnumas priveda iki mirties, kurią jūs turėtumėt svajoti man suteikti pats to visiškai nežinodamas. Kiekvieną naktį.
Kartais vos jums prabudus mane apima baimė. Kaip visi vyrai kiekvieną dieną, tebūnie tik kelioms sekundėms, jūs tampate moterų žudiku. Būna, kad taip nutinka kasdien. Kartais man jūsų baisu kaip pasiklydusio medžiotojo, nuo persekiotojų bėgančio nusikaltėlio. <…> Tam, kad galėčiau galbūt jus nužudyti, sumedžioti, nežinau, kartais man nutinka taip, lyg niekad nebūčiau tavęs mačiusi. Lyg nieko apie tave nežinočiau, ir tai siaubinga. Lyg visiškai nebežinočiau, kodėl čia esi, ko čia atėjai ir kuo patapsi. <…> Tu taip pat tikriausiai nebežinai, ką čia veiki pas šią pagyvenusią moterį, išprotėjusią nuo rašymo.
Galbūt visa tai kaip paprastai <…> tu negali sau sutrukdyti norėti numirti. Aš tai žinau.
Aš mus matau abu prapuolusius toje pačioje prigimtyje. Kartais mane apima švelnumas tokiems žmonėms kaip mes. Nestabiliems, kaip sako žmonės, truputį išprotėjusiems (D, p. 64–66).
Toji priklausomybė, tas jųdviejų glaudumas ne mažina, bet didina kiekvieno vienatvę.
Jam atrodo, kad jai nėra nieko svarbiau už rašymą. Jos rašymas – nelyg apsėdimas, ji kaip išprotėjusi rašo dienų dienas niekur neišeidama.
Jūs man sakydavot: „Ką įsivaizduojat daranti? Ką visa tai reiškia? Visą laiką, visą dieną rašyti? Jus visi paliks, nes jūs beprotė, su jumis neįmanoma gyventi. Kvailė… Jūs net nepastebit, kad visur savo juodraščiais užgriozdinat stalus, visur tik popierių stirtos…“ (D, p. 63).
Jam atrodo, kad meilė jai nerūpi, kad jis yra tik to rašymo dalis. Rašymas netgi užmuša meilę.
Sykį aš jai sakau: jei rytoj numirčiau, jei rytoj žūčiau, nusižudyčiau, jūs po dviejų savaičių parašytumėt knygelę – esu tikras, kad tai padarytumėt. O ji atsako: „Yannai, maldauju, nekalbėkite šitaip. Tik ne taip. Ne knygelę. Knygą!“ (A, p. 46).
Matau, kad jums niekas nerūpi, išskyrus tai: rašyti. Kad klydau kiaurai ir išilgai, kad meilė niekad neegzistavo, kad įpareigoja vien tik knyga, kurią reikia parašyti, kad aš jums – niekas, niekam tikęs, iš tiesų (A, p. 106).
Jųdviejų kasdienybė jam – slegianti, dusinanti, žeminanti, joje neįmanoma gyventi. Vis dėlto didžiausia neįmanomybė čia – ne meilė, o išsiskyrimas.
Mes negalėjom išsiskirti. Aš negalėjau jos palikti. Ji negalėjo manęs palikti. Mes visada buvom ant išsiskyrimo ribos (A, p. 227).
Tą savo neįmanomą, „negyvenamą“ (invivable) santykį su M. Duras jis aprašo kaip vis nepraeinantį, nesiliaujantį:
Tai niekad nesibaigia. Nesiliauja. Tai neįmanoma. Viskas prasideda vėl iš naujo. To niekad nepakanka. Dar. Ir dar meilės. Taip, vis nesibaigiančios, atsikartojančios istorijos… (A, p. 51).
Kai „nebegalėdavo su ja gyventi tame pragare“, jis išeidavo iš jos, apsistodavo pigiausiame stoties viešbutyje (kuriame ir taip neturėdavo kuo susimokėti), dienomis įsimaišydavo stotyje tarp žmonių, kurie kažkur skubėdavo, o jis neturėjo pas ką skubėti, vakarais gerdavo baruose, planuodamas naktį grįžti į viešbučio kambarį ir nusižudyti, bet galiausiai trečią dieną jai paskambindavo ir ji… atvažiuodavo jo pasiimti, sumokėdavo už viską…
Tačiau visa bendro buvimo kančia, visi tie sunkumai buvo niekai, palyginti su tuo, kas jo laukė po rašytojos mirties. Ponas Niekas buvo atiduotas visiškam Niekiui. Jis ir vėl planavo nusižudyti, bet galiausiai nepasiryžo, tada atsidavė lėtinei mirčiai, virto „šiukšliadėže“, kol galiausiai neištvėręs paskambino savo motinai ir apsipylęs ašaromis paprašė, kad toji „atvažiuotų jo pasiimti“55.
Ir po jos mirties jis niekaip negalėjo su visu tuo „pabaigti“. Tas santykis, kaip nesibaigianti riturnelė, vis sukosi ratu ir buvo nepraeinantis. Ir tą nepraeinamumą gerai perteikia jo tekstas – su vis tomis pačiomis atrajojamomis būsenomis, tomis pat gromuluojamomis frazėmis.
Išsipažįstu, vadinasi, gyvenu
Labiausiai šioje istorijoje sukrečia ne tas kraštutinės priklausomybės santykis, prilygstantis motinos–kūdikio ryšiui, ne tas noras ir kartu negalėjimas būti išskirtiniu(e), vieninteliu(e), visiškai kitam atsiduoti. Kiekviena pora gyvena savo gyvenimą ir tai tik jos reikalas, kaip ji gyvena, ji neturi prieš nieką dėl to atsiskaitinėti.
Tačiau šiuo atveju buvo ne taip. Rašytojai dar gyvai esant jie viešino vienas kito paslaptis savo knygose: jis – knygoje apie jos gydymąsi nuo alkoholizmo, pavadintoje „M. D.“, ji – jo vardu pavadintame romane. Ir būtent ji buvo to viešinimo iniciatorė. Kai jis parašo pirmą knygą apie ją (tai tiesiog užrašai, daryti devynis mėnesius jai gulint komoje ligoninėje), jam gėda savo rašinių, jis nori juos išmesti, bet M. Duras nusiunčia rankraštį legendiniam „Minuit“ leidyklos vadovui Jérômui Lindonui6. Ji sako Y. Andréa:
Kodėl neišstatyti savęs kitų žvilgsniui, kitų skaitymui, nesusipratimams, klaidoms, nereikia bijoti, tai neturi jokios reikšmės (A, p. 208–209).
Nors M. Duras mėgdavo jam kartoti: „Yannai, nereikia įsivaizdinti <…> mes esam niekas, vargšai, nuskurdę žmonės…“ (A, p. 217, taip pat p. 43) arba „Jūs esat niekas. Man kaip tik tai ir patinka. Likite toks“ (A, p. 29), bet raštui, rašymui šis savęs (ir kito) niekinimas, prilyginimas nuliui negaliojo. Jis kartoja jos žodžius, kad visos meilės istorijos vienodos, visur tas pats, jokio skirtumo, jie – tokie kaip kiti, panašūs į visus kitus, o jų likimas – kaip ir kitų (A, p. 100). Tačiau tai netrukdo siekiui patekti į raštą, į literatūrą, į viešumą. O gal kaip tik dėl to tai ir turi patekti į viešumą? Nes rašto – be kita ko, ir literatūrinio – sfera pasikeitė: jis nebesiejamas su tuo, kas išskirtina, ypatinga, priešingai, jis atviras tam, kas įprasta, banalu, kasdieniška (ši nuostata ryški ir M. Duras kūryboje). Jis susijęs nebe su vienatinumu, o su „visų“ sfera. Čia viešpatauja ne „herojai“, o „tokie kaip visi“7.
Tad ar reikia stebėtis, kad po jos mirties jam vienintelis išsigelbėjimas atrodė rašymas apie ją, apie save ir ją – vieša ataskaita, pasirodžiusi knygos „Šita meilė“ pavidalu. Juoba kad jis įsivaizdavo, jog būtent rašymas ir buvo tai, kas juos siejo, darė jų santykį išskirtinį. Jis tai suvokia kone kaip M. Duras priesaką:
<…> kadangi esu čia, šią 1999 metų pavasario dieną Paryžiuje, kadangi jums rašau, kadangi jūs man pasakėte – padarykite tai, Yannai, pamėginkite, būkit paprastas, nemėginkit užsiimti literatūra, melagingais dalykais, ne, būkit tikras <…> kadangi negalit visą savo gyvenimą visiškai nieko neveikti, pasakykit tiesą ir tai pajudės savaime. Nusikratykit savo drovumo, to siaubingo jautrumo, kuris jums trukdo bet ką daryti (A, p. 128–129).
„Jūs esat susižavėjimą keliantis žmogus. Jūs daug nuveikėte prancūzų literatūrai ar bent jau daug pasitarnavote Marguerite’ai Duras…“ – sako vienos literatūrinės laidos vedėjas. O ponas Niekas, įveikęs savo kuklumą, pratęsia jo mintį: „…taigi ir literatūrai.“ Sakydamas tai, jis iš Nieko virsta Šiuo Tuo ir ne Bet Kuo…
Taip ponas Niekas pateko į sceną – jis įteikė save publikai. Būtent tai labiausiai ir sukrečia: ne jo atsidavimas jai, Vienintelei, bet pono Nieko savęs įteikimas Visiems.
Savo knygoje „Valia žinoti“ Michelis Foucault kalba apie moderniąją vakarietišką visuomenę kaip apie išpažinimo, prisipažinimo (aveu) visuomenę. Perfrazuodamas aristotelinį žmogaus, kaip „mąstančio gyvūno“, apibrėžimą, M. Foucault sako: „Vakaruose žmogus tapo prisipažįstančiu gyvūnu“8. Tai, kas mums šiandien atrodo spontaniška, susiję kone su vidine būtinybe išsisakyti, atsiverti, buvo suformuota istoriškai. Norėdamas tai parodyti, M. Foucault brėžia prisipažinimo diskurso genealogiją. Iš pradžių, dar graikų ir romėnų laikais, prisipažinimas funkcionavo vien teisinėje sferoje, kur jis galėjo būti išgaunamas prievarta, kankinant. Viduramžiais šio tipo diskursas perėjo į religinę-moralinę sferą, virsdamas krikščioniška išpažintimi. O XIX a. jis atkeliavo ir į racionalaus mokslinio pažinimo sferą, kada kai kurie tuo metu besiformuojantys nauji mokslai – psichiatrija, psichoanalizė, kriminologija – pavertė žmogų pažinimo objektu, pasitelkdami iki tol negirdėtą mokslinio tyrimo metodą – privalomą išpažintį9. Bet svarbiausia, kad nuo XVIII–XIX a. prisipažinimo diskursas paplito įvairiausiose kasdienio gyvenimo srityse (šeimoje – tarp tėvų ir vaikų, poroje tarp sutuoktinių, mokykloje tarp mokytojų ir mokinių, ligoninėse tarp gydytojų ir pacientų, teisinėse įstaigose tarp ekspertų ir nusikaltėlių), pagaliau, literatūroje, filosofijoje.
M. Foucault seniai (dar 7-tame dešimtmetyje) diagnozuota modernybės liga – nelyginant raktas mūsų, XXI a. žmonių, dabarčiai atrakinti. Tai, kas seniau vykdavo už uždarų durų, dažnai tarp keturių akių, susaistant klausantįjį (kunigą) paslapties išsaugojimo įžadu, mūsų dienomis išsiveržė į viešąją erdvę ir ją plūste užplūdo: dabar išpažintys vyksta viešai – žurnalų ar interneto puslapiuose, TV laidose. Kuo daugiau „išpažinti“ apie save, kuo labiau viešai atsiverti, prisipažinti, priversti prisipažinti, ir nesvarbu, ar tai „tiesa“, ar prasimanymai – svarbu, kad tai tapo dominuojančiu „tiesos sakymo“ diskursu. Ši populiariosios (masinės) kultūros norma lyg užkratas persimetė ir į rimtąją kultūrą (literatūrą, meno recenzijas ir pan.), pagaliau, netgi į visą kasdienį bendravimą – jame ėmė dominuoti nerašytas imperatyvas: „Papasakok ką nors apie save!“
Išpažintinio diskurso perėjimą iš privačios į viešą erdvę gal kaip tik ir padarė galimą mokslinis (medicininis) diskursas? M. Foucault užsimena, kad visas krikščioniškos išpažinties archyvas trynėsi konstruodamasis (juk išpažintys cirkuliavo tik tarp lūpų ir ausų), bet štai medicinai, psichiatrijai, pedagogikai skirtas išpažintinis diskursas nuo XIX a. buvo pradėtas fiksuoti raštu, todėl tapo prieinamas išviešinimui.
Toks atvirumas, išsiviešinimas vargu bau reiškia išsilaisvinimą. M. Foucault į prisipažinimo diskursą skatina žiūrėti kaip į persmelktą galios santykių: „Pareiga prisipažinti <…> taip giliai mumyse įsikūnijo, kad mes jos net nebesuvokiame kaip mus priverčiančios galios padarinio“10.
Kaip ankstesniais laikais savo slapto kūniško gyvenimo išpažinimas buvo reikalingas tam, kad jis būtų pažabotas, sunormintas, normalizuotas – religinėje išpažintyje susiejant su krikščioniškomis moralės normomis ir pajungiant kaltei bei atgailai, medicininiame (psichiatriniame, psichoanalitiniame) tyrime susiejant su biologinėmis pažinimo normomis, nustatančiomis ribą tarp normalumo ir nenormalumo, nukrypimo nuo „prigimties“, iškrypimo, nesveikumo – lygiai taip mūsų dienomis visa ta kalbėjimo laisvė veikiausiai slepia siekį sunorminti, normalizuoti.
Visuotinio išpažinimo fiestos šeimininkas – Žurnalistas
Tai, ko dar nefiksavo M. Foucault (jis per anksti pasitraukė iš gyvenimo, kad būtų tai pastebėjęs), bet ką dabar, praėjus trisdešimčiai metų, jau galima aiškiai matyti – ir Y. Andréa atvejis tai stulbinamai iliustruoja: mūsų dienomis išpažintims vadovauja nebe žmogiškos sielos „specialistai“ (Kunigas, Psichoanalitikas), bet viešumos scenos šeimininkai – Žurnalistai. Jų rankose visi norminimo bei normalizavimo įrankiai. Jie ne tik steigia normalumą kaip normą, bet ir palaiko jos egzistavimą.
Ypač iškalbingi TV žurnalistai, vedantys visokiausius diskusijų šou, pokalbių laidas. Jie laikosi tariamai neutralaus vedančiojo vaidmens, bet visa jų laikysena, kalbėsena aiškiai rodo, kas čia turi aukščiausią galią – Žodžio galią. Žurnalistas „ima Žodį“ arba jį suteikia, jis sprendžia, kada kalbės už kitą, o kada leis kitam praverti burną. Jis yra tas vienintelis, kuris turi klausimo privilegiją – tą, kurią kadaise turėjo Kunigas, vėliau – Medikas-Analitikas-Ekspertas. Jis gali bendrauti globėjiškai, kaip Mokytojas, Tėvas („Ak, paskaitykite šią ištrauką iš savo knygos – jums tikrai pavyks“), arba provokuojamai, kaip vakarėlio Šeimininkas („Jūs esat neblogoje kompanijoje, jums pasisekė“) – visais atvejais jis yra tas, kuris valdo erdvę, situaciją, joje esančius dalyvius. Jo galia dažnai neapsiriboja televizija. Antai senos literatūrinės laidos vedėjas Bernard’as Pivot, kadaise ėmęs interviu iš M. Duras, vėliau – iš Y. Andréa, parašiusio apie santykius su ja, yra daug daugiau nei paprastas žurnalistas. Jis – Goncourt’ų akademijos, kasmet teikiančios literatūrinę Gonkūrų premiją, prezidentas.
Prisipažinimas – tai kalbėjimo ritualas, <…> besiskleidžiantis esant tam tikram galios santykiui, nes prisipažinimo nebūna, jei nėra bent jau virtualaus partnerio – ne šiaip pašnekovo, bet instancijos, kuri reikalauja prisipažinimo, jį primeta, vertina ir įsiterpia tam, kad teistų, baustų, atleistų, guostų, sutaikytų. <…> Valdančioji instancija nėra to, kuris kalba, pusėje (nes būtent jis yra priverstas kalbėti) – ji to, kuris klausosi ir tyli, pusėje; ne to, kuris žino ir atsakinėja, pusėje, bet to, kuris klausinėja ir neprivalo žinoti11.
Pas tokius žodžio galios savininkus ir ateina išpažinties mūsų „herojus“ ponas Niekas12. Vieną išpažintį – be skrupulų atvirą, negailestingai blaivią, tariamai nieko nenuslepiančią – jis jau atliko raštu savo knygoje „Šita meilė“. O dabar jis ateina pasirodyti prieš visus kaip būtybė iš kūno ir kraujo, kuri turi muštis į krūtinę ir prisipažinti: „Taip, aš tai parašiau, taip, šitai iš tiesų buvo, taip, tai visiška tiesa.“ Tai dvigubas realizmo triumfas: rašto „aš“ sutampa su autoriumi kaip asmeniu – knygoje (tariamai) nėra jokio sukonstruoto, jokio fikcinio „aš“; rašto įvykiai – tai (tariamo) dokumento, o ne fikcijos įvykiai, jie įsišakniję realybėje, taip „iš tikrųjų buvo“. Faktiškumo, realumo imperatyvo prievarta eina kartu su prisipažinimo prievarta.
Visiems tiems viešojo reginio meistrams bei normintojams – tai pats tobuliausias grobis, nes ponas Niekas, nepaisant savo niekiškumo, yra visiškai „nenormalus“, netelpantis į jokias šiuolaikinės visuomenės normas. Jo ir garsiosios rašytojos meilės istorija TV žurnalistų apibūdinama kaip „esanti už normų “, o vienas politikas jį pavadins „monstru“, taigi tokiu, kuris peržengia bet kokias gamtos, prigimties nustatytas normas.
Normos galia, nenormalumo negalia
Mūsų laikų Goliadkino nenormalumas matyti beveik iš karto, vos jis pradeda kalbėti. Skirtingai nuo kitų dalyvių, o juolab žurnalistų, jis neturi kaukės. Ponas Niekas pasirodo su gėdingai nuogu veidu. Greta sustingusių, kruopščiai išlygintų, iškrakmolytų silikoninių lėlių išraiškų jo veidas – nelyginant atvira pulsuojanti žaizda: ji užsitraukia, patepus žodžiais lyg balzamu, ir iš naujo atsiveria, ima kraujuoti gavusi smūgį. Atrodo, jis visiškai nekontroliuoja savo veido, jis elgiasi lyg neišauklėtas šunytis: nesėdi ir nežiūri tiesiai, visad pakreipta, šonu kiek pasukta galva, jokios stabilios padėties. Jis visai nemoka slėpti emocijų, jo akys nuolat bėgioja nuo vieno kalbėtojo prie kito, jis jaučia, kad į jį žiūri, kad vertina. Naujasis Goliadkinas to slapta trokšta, bet kartu – be galo drovisi. Nuo jo drovumo darosi net nejauku: kaip toks žmogus apskritai išdrįso pakilti į sceną? Jis tikriausiai buvo tiek naivus, kad nesuvokė kylantis į reginio ešafotą? Šitaip šiais laikais retai drovisi net vaikai, o juolab nekaltos mergaitės. Galima įsivaizduoti, kad tas nepaprastas mergaitiškas drovumas, jautrumas, kone vaikiška nekaltybė turėjo ją ir patraukti, suvilioti – tą savim pasitikinčią, gyvenime visko mačiusią vyriško temperamento moterį rašytoją13.
Kita jo nenormalumo dalis – ne matoma, bet girdima. Jos raiškos laukas – ne veidas-žvilgsnis, o balsas. Jei žvilgsnio jis nemoka nuslėpti, tai balso, priešingai, jis nemoka parodyti. Kalbėdamas vos praveria burną, kalba neišraiškingai, pro pusiau sukąstus dantis prasišviečia kažin koks prasčiokiškumas. Jo mažakalbystė – akivaizdi: atsakinėja labai glaustai, dažnai vieninteliu žodeliu „taip“, užuot judėjęs pirmyn, visada traukiasi atgal, jei padaro žingsnį į priekį – svyruojantį, neužtikrintą, per daug emocionalų – tai iškart po to – penkis atgal.
Literatūrinės laidos vedantysis B. Pivot skaito ištrauką iš Y. Andréa knygos apie M. Duras: „…tai manęs nepaleidžia. Tai nepakenčiama, nebeįmanoma su tuo gyventi. Aš – jos vienintelis, išrinktasis (préféré), o ji – mano vienintelė, išrinktoji.“ – „Štai taip!“ – droviai, bet su slaptu iššūkiu balse tarsteli knygos autorius. „Tai labai gražu, a? Labai gražu!“ – „Taip“, – atsako Y. Andréa šaudydamas aplink akimis. „Ir viskas čia pasakyta. Nuostabu! – priduria žurnalistas. – Tai nepakeliama jums abiem, bet jūs jai patinkat labiausiai už visus, ir ji jums labiausiai už visus (préférée).“ – „Taip. Štai taip <…> Nes iš esmės tai, kas mums labiausiai už viską patinka, tai rašyti.“
<…> „Šiandien apie tai sunku kalbėti?“ – klausia žurnalistas. „Taip, žinoma.“ – „Kodėl?“ – „O pfff…“ – „Drovumas?“ – „Taip… (abejojančiu tonu) Ne, bet tai – ne tai, toji knyga… Toji knyga – visai ne tai. Ne tai.“ – „O kas yra toji knyga?“ Kol Y. Andréa gūžčioja pečiais dvejodamas, kaip atsakyti, laidos vedėjas puola autoritetingai (iš savo prisiminimų) aiškinti, kad atsikirtimas „Ak, tai yra ne tai (ce n ’est pas ça)…“ buvo M. Duras dažnai kartojama frazė.
„Taip, tai ne tai, – atgauna pusiausvyrą Y. Andréa, – nes… netgi tai, kaip jūs perskaitėte aną fragmentą… jūs kažką mėgdžiojote. Jei aš jį skaityčiau, tai turėtų kitą prasmę.“ – „Tai prašau…“ – „O ne! Ne, ne!“ – užprotestuoja Y. Andréa. „Imkit.“ – „Ne, ne, ne!!!“ – „Jei paskaitysit, bus gerai, labai gerai. Imkit.“
Laidos vedėjas tiesia Y. Andréa jo paties parašytą knygą. Vis dar nesiryždamas, bet galiausiai prasitardamas, kas jam užkliuvo, ir lyg pasiteisindamas, kodėl jam pačiam reikėtų perskaityti: „Ne, ne. Nes jūs iš to padarėte beveik komediją.“ – „Imkit ir paskaitykit. Imkit. Savo maniera.“
Y. Andréa paima: „Ar galiu paskaityti kitą epizodą? Ne?“ – „O taip, žinoma! Apie rašymą, jei sutinkat.“ – Žurnalistas atsiima knygą [čia jis šitaip atseit leido autoriui pačiam pasirinkti skaitomą epizodą – R. B.], atverčia kitą puslapį ir sako: „Yra nepakartojama ištrauka apie rašymą. Palaukit, tuoj jums pasakysiu. Tuoj pamatysit. Štai – labai gražus epizodas apie rašymą! Štai čia – kur pabraukta žaliai“, – ir vėl tiesia knygą jos autoriui. Ir šis nuolankiai, kiek mokykliškai skaito: „Ji nežino, kas rašo. Iki paskutinių savo gyvenimo dienų ji tai sako: „Aš nežinau, kas rašo. Aš nežinau, ką reiškia rašyti.“ Ir vis dėlto ji rašo. Ji tai daro. Kiekvieną savo gyvenimo dieną. Net kai ji nerašo, ji rašo. Ji kažką mato ir negali tam pasipriešinti. Ji žino, kad neverta, kad niekad rašymas neužims Absoliuto vietos, kad niekad Dievas nebus pasiektas. Ir vis dėlto reikia tai daryti, pamėginti. Tas kasdienis nusižeminimas – rašyti, mėginti pasiekti Žodį.“
Šiai banalokai, romantine maniera nuspalvintai ištraukai žurnalistas nedvejodamas paskelbia verdiktą, papildydamas jį dar banalesniu komentaru, bet užtat pateiktu su tokiu aplombu, tokiu užtikrintumu: „Tai nuostabu! Tai puikus rašymo apibrėžimas! Toji rašytojo kova su žodžiais – „aš niekad nepasieksiu Dievo“ – tai labai gražu!“ – „Taip“, – nuolankiai sako ponas Niekas.
Į vieną diskusijų šou „Visi žmonės apie tai kalba“ Y. Andréa įžengia lyg į ringą. TV žurnalistas, vadovaujantis šiam masinės Prisipažinimo karštinės paradui, pristato jam kitus dalyvius:
„Jeanas Lucas Melanchonas – senatorius. Tai ne bet kas! Ir buvusio valstybės prezidento sūnėnas. Neblogai, ar ne? Mallaury Nataf [prancūzų aktorė ir dainininkė – R. B. ], kuri visiškai pakeitė savo gyvenimą ir dabar užsiima meditacija – kaip visad, be kelnaičių…“
Visi – „normalūs“, turintys savo statusą visuomenėje, savo galią, kurią pasiruošę čia pat pademonstruoti. Prasideda „apšilimas“: švento diskusijų aukuro kūrentojas kalba už atėjusįjį, jo vardu – pristato jį, jo knygą. O tada jau turėtų prasidėti kova – „diskusija“. Mat dabartinės modernios visuomenės specifika ta, kad čia nepakanka išpažinties, apie ją dar būtina „diskutuoti“: ją turi įvertinti „liaudies balsas“, aišku, ne bet koks, o turintis tam tikrą statusą, galią kalbėti ir reikšti savo nuomonę. Bet žodžių mūšis iš esmės taip ir neprasideda, nes greitai paaiškėja, kad ponas Niekas visai nemoka kovoti, nemoka gintis, o juolab pulti.
„Kaip visa tai vyko? Jūs nebuvot visiškai nuolankus? Kaip buvote nusiteikęs jos atžvilgiu? Jūs lengvai priėmėt tą privataus gyvenimo diktatūrą?“ – klausia žurnalistas silikoninės lėlės veidu. „Ne. Diktatūra – tai tokie žodžiai… pff…“ – „Ne?“ – „Ne.“ – „Ne tokia buvo jūsų būklė?“ – „Ne.“
„Jūs buvote jos tarnas?“ – šįkart su paslėpta šypsena klausia laidos vedėjas. „Taip“, – už jo nugaros šypsosi laidos žiūrovai. „Tad jūs buvote jos ištikimas tarnas?“ – „Taip, labai ištikimas. Ji – taip pat.“ Vėl žurnalistas: „Su ja nebuvo lengva gyventi, nes ji buvo ne ta, su kuria būtų lengva gyventi. <…> Tai slėgė, ar ne? Buvo neįmanoma su tuo gyventi?“ – „Taip, neįmanoma. Bet mes vis dėlto gyvenom.“
Šiuolaikinės visuomenės norma, galiojanti taip pat ir meilės reikaluose – lygiaverčiai mainai: tu – man, aš – tau. Lygybės ir simetrijos principas laikomas nekvestionuotina norma. Visokie asimetriški atsidavimai, neproporcingos dovanos traktuojami kaip anomalijos, normalios mainų cirkuliacijos pažeidimas, ėjimas prieš socialinę prigimtį – išsigimimas, išnaudojimas, diktatūra, vergystė. Savo nuomonę pareiškia senatorius:
„Taip sakant, tokia meilės galia – galbūt jos mes nepatyrėme ir negalime patirti. Bet žmogiškam lygmeny – tai pasibaisėtina! Jūs esat monstras. Palaukit, palaukit, tuoj pasakysiu (skuba nutildyti bandantį protestuoti eksprezidento sūnėną). Tokio laipsnio vampyrizmas meilėje… Man atrodo, kad meilė yra toks dalykas, kai kažkas gaunama ir kažkas duodama. Tai grįsta lygybe. O jūs… Jūs pats sakote: jus išmeta lauk, o jūs sugrįžtat…“ – „Bet, žinot, gyvenime tai dažnai nutinka… Šita istorija – tai ne tai…“ – „O! aš nenoriu jūsų įžeisti.“ – „Ne, ne. Taip visiems nutinka visose istorijose.“ – „Ir tai jus padarė laimingą?“ – „Ne. Bet tai nebuvo tas atvejis, kur būtum laimingas.“ – „Bet jei meilė – ne tam, kad būtum laimingas…“ – skėsteli rankomis senatorius. „Tai buvo ne vien tai. Tai buvo kas kita. Tas santykis su ja – tai buvo knyga, kurią reikėjo parašyti. Būtent tai: tai vyko kaip tai, ką reikėjo parašyti, pastatyti filmą ar spektaklį.“ – „Tai jūs mylėjot asmenį ar instituciją? Juk tai, ką myli, yra asmuo…“ – nesupranta senatorius. „Asmenį, bet tokį asmenį, kuris rašė. Ir tai verčia kelti klausimą, kas rašo ir kaip, kaip tai vyksta.“
Nusivylę „kovotojai“ jį paleidžia. Tačiau normatyvinis verdiktas paskelbiamas, kad ir visiškai nebyliai: beviltiškas impotentas! Ponas Niekas neatitinka jokių subrendusio vyro galios normatyvų.
Visų pirma – socialinis impotentas: jis niekur nedirbo ir nedirba – jis buvo moters išlaikytinis ir juo liko (gavęs dalį jos paveldėjimo).
„Ir jūs gyvenote su ja nieko neveikdamas?“ – klausia žurnalistas. „Ne, aš turėjau daug veiklos. Gyventi su ja, tai, žinote…“ – „Jūs pats pasakojate istoriją, kai kažkas jūsų klausia, ką jūs veikiat, o jūs sakot, kad nieko, ir ji sako: „Taip, taip, jūs nieko neveikiat“, – įsiterpia senatorius, primindamas ištrauką iš knygos. „Taip, tai tiesa. Aš iš esmės nieko neveikiau“, – prisipažįsta jis nuleidęs akis ir viena ranka glostydamas sau kitą ranką. „Aš tiesiog ten buvau.“
Buržuazinėje kapitalistinėje visuomenėje dykinėjantis jaunas vyras, o dar toks, kurį išlaiko vyresnio amžiaus moteris, bus visada vertinamas su panieka – ypač kitų vyrų, kurie savo darbo jėga demonstruoja produktyvumo galią, „naudingumą visuomenei“, gebėjimą išmaitinti ne tik save, bet ir savo moterį bei vaikus, o netiesiogiai – nedirbančius visuomenės atstovus.
Antra – seksualinis impotentas: būdamas homoseksualus, gyveno su moterimi, tinkančia jam ne tik į motinas, bet ir į močiutes.
„Marguerite’a Duras buvo už jus trisdešimt aštuoneriais metais vyresnė.“ – „Ne. Mažiau.“ – „Mažiau? Tai kiek?“ – „Nežinau.“ – „Vadinas, mažiau?“ – „Mažiau.“
Jam tai, manau, nėra joks melas. Viename interviu Y. Andréa mini, kad jautė, kaip per tuos šešiolika su M. Duras praleistų metų ėmė senti, o ji – ne, ji liko vis tokia pat nesenstanti, užsikonservavusi savo rašymo dabartyje. Savo knygoje jis teigia:
Tai tiesa – mes esam to paties amžiaus. Mes patinkam vienas kitam (A, p. 48).
Bet Žurnalisto ir jo parankinių požiūriu ponas Niekas akivaizdžiai meluoja, nors jie to garsiai ir nepasako. Jiems tai – jauno vyro sadomazochistinis santykis su sena moterimi, nuo kurios jis buvo totaliai priklausomas ir leidosi jos išnaudojamas. Jis vertas jei ne paniekos, tai tikrai gailesčio. Juk šitiek metų savanoriškos katorgos!..
Priešais tokius vertintojus visi pono Nieko mėginimai įrodyti savo nugyvento gyvenimo kartu su M. Duras tikrumą atrodo graudūs ir beviltiški. Jo socialinis, seksualinis „bejėgiškumas“ atliepia jo retorinei, kalbinei bejėgystei. Šis jaunas vyras kūdikio veidu nevaldo kalbos, kaip nevaldo ir savo bei kitų gyvenimo, neturi niekam jokios galios.
Neįmanoma dovana
Vakarietiškame mąstyme dovanojimas buvo priešpriešinamas ekonominiams mainams (prancūzų antropologas Marcelis Maussas) – kaip atlygio nelaukiantis, nereikalaujantis davimas. Vėliau ši priešprieša buvo sukritikuota, sakant, kad dovana neįmanoma, kad ji visada numato vienokius ar kitokius mainus, kompensaciją, grįžimą į namus, savasties vietą – jei ne tiesioginį, tai atidėtą, uždelstą (Jacques’as Derrida). Dovana, suvokiama kaip dovana, vien šiuo suvokimo, įsisąmoninimo aktu sunaikinama: gavėjas jaučiasi turintis grąžinti „skolą“ (duoti atsakomąją dovaną), davėjas (ne)sąmoningai laukia vienokio ar kitokio atsako. Dovana įmanoma tik nesuvokta kaip dovana.
Šios istorijos herojaus dovanojimas nebuvo toks, kuris veiktų anapus sąmonės, įsisąmoninimo. Jo dovanojimo, atsidavimo negalimybė reiškiasi kitaip. Ji priklauso nuo to, kur ir kaip tai vyksta.
Y. Andréa atsidavimas žodžiu, viešos išpažintys visada vyksta kaip tokie mainai, kurių metu atsiduodančiojo „dovana“ įvertinama ir pajungiama dominuojančiai socialinei normai. Mūsų dienomis neįsivaizduojama, kaip galima klausytis nevertinant, nenustatant to, ką girdi, vertės, kainos. Gaunantieji (besiklausantieji) nesupranta, kad tai, ką šis žmogus patyrė, yra anapus diskusijų, įrodinėjimų – tai jiems nepasiduoda. Tai kalbančiojo patirtis kaip turtas, bet toks, kurio vertės nereikia niekam įrodinėti, nereikia prieš nieką ginti, nes niekas negali to iš jo atimti. Diskusijų laidose Y. Andréa tai lyg pamiršta, bet jo knygoje šmėkšteli įžvalga, jog jųdviejų su M. Duras „absurdiškas“ santykis yra toks, kuriam nėra įrodymų, kaip ir Dievo egzistencijai14. Tai niekam neperleidžiama dovana. Tad šiuose komunikaciniuose mainuose gaunantieji negali paimti to, kas jiems duodama, o duodantysis negali jiems suteikti to, ką jis turi. Ta neįrodoma, nepaaiškinama, nepateisinama dovana įprastuose komunikacijos mainuose gali funkcionuoti tik kaip skandalas.
Atsidavimas gyvenimu – taip pat neįmanomas, bet ne dėl to, kad tai – mainai, o dėl to, kad jis niekada iki galo nerealizuojamas, jis – nesibaigiantis, neišsipildantis ir pasireiškia kaip neužpildoma stoka, kaip nuolatinis nepakankamumas.
Paradoksalu, bet tarp Y. Andréa ir M. Duras buvo neįmanomas ne dovanojimas, o mainai. Mat ji turėjo „viską“ (tiek materialų, tiek simbolinį kapitalą), galėjo jam „viską“ duoti: galimybę išgyventi, pragyventi, būti kuo nors, užuot buvus niekuo. O jis neturėjo nieko, ką būtų galėjęs duoti mainais, jis galėjo jai duoti tik save, savo gyvenimą, savo buvimo laiką, jis galėjo tik atsiduoti, kartu suvokdamas, jog tai – neįmanoma.
Ji viską paėmė. Aš viską daviau. Visiškai viską. Išskyrus tai, kad nebuvo ko imti. Aš tiesiog buvau čia, šalia jos. Visiškai. Ne dėl jos, tiesiog ji buvo čia, todėl aš buvau čia dėl jos, bet visų pirma buvau čia šalia jos, taip arti, kiek tik įmanoma, nors kartu nesiliaudamas būti nuo jos atskirtas. Ji nori visko iš manęs, ir į tai įeina meilė, griovimas, mirtis, ji visomis jėgomis nori tikėti šia nuostabia iliuzija, ji ja tiki, ji pasitelkia visas priemones, kad įgyvendintų savotišką totalią, kiekvieną akimirką veikiančią meilę, ji žino, kad tai neįmanoma, kad manęs nepaimsi, kad aš priešinuosi, kad negaliu padaryti daugiau, ir vis dėlto ji atkakliai reikalauja, ji nori daugiau, tarsi tai būtų herojinis ir bergždžias iššūkis. Tiek jai, tiek man. Ji nori visko, ji nori visybės ir nenori nieko. Visiškai nieko (A, p. 67–68).
M. Duras gyvena pagal pertekliaus dėsnį: maksimaliai užpildytas laikas (rašo knygas, straipsnius, stato filmus, spektaklius), išeikvotos jėgos:
Ji gyvena taip, lyg reikėtų pergyventi kiekvieną akimirką. Skubos tvarka. Tarsi nebūtų rytojaus, tarsi ateisianti valanda neegzistuotų. Tarsi reikėtų gyventi amžinoje dabartyje, dabartyje be praeities ir ateities, tiesiog viską pasiglemžiančioje dabartyje… (A, p. 53).
Iš esmės jūs nesergat, ne. Jūs mirštat nuo išsekimo. Jūs mirštat mirusi nuo to, kad per daug žiūrėjot į pasaulį. <…> Mirusi nuo to, kad per daug gėrėt – viskio, raudonojo, baltojo vyno, visų rūšių alkoholio, mirusi nuo to, kad per daug rūkėt, per daug Gitanes be filtro pakelių, mirusi nuo to, kad per daug mylėjot, meilužiai – visokiausių tipų meilužiai, per daug bandymų mylėti pilna ir dėl to mirtina meile, mirusi nuo to, kad per daug pykote dėl pasaulio neteisybės, nepateisinamo skurdo. <…> Mirusi, sakau jums, dėl to, kad per daug valgėt, į nieką nekreipėt dėmesio, nemokėjot gyventi, visad laukinė. <…> Mirusi dėl to, kad per daug rašėt. Per daug knygų. <…> Taip, manau, kad jūs mirėt būtent šitaip: per daug. Visko per daug. Viena mergina jums sako: ponia, jūs perdedat. Jūs klausiat, dėl ko. Ji sako: dėl visko. Tai tiesa: Duras yra ta, kuri perdeda. Tas perdėjimas, perteklius, netilpimas savo kailyje nuo pat vaikystės… (A, p. 194–195, 197).
Jis, priešingai, gyvena pagal nepritekliaus dėsnį: nieko neveikimas, neturėjimas kur save padėti, kam at(par)siduoti.
Aš neprivalau nieko daryti. Turiu nuostabų gebėjimą nieko neveikti, visiškai nieko. Neverta. Viskas ir taip gerai. Nereikia keisti pasaulio, žmonių, viskas gražu, nuostabu, pasaulis iš esmės tobulas. <…> O jums tai kelia siaubą, jus tai siutina iki beprotybės: negalima šitaip būti ir nieko neveikti. Tai labai sunku. Tai užmuša. Aš mėginau nieko neveikti, bet man nepavyko (A, p. 122–123).
Jis yra visiška šiuolaikinio vakariečio priešingybė – grynasis receptyvumas, grynasis pasyvumas. Jo pagrindinė „veikla“ – nieko neveikti. Jo nuolatinė būsena – laukti:
Aš nieko neveikiu. Aš laukiu. Apie nieką negalvoju (A, p. 174).
Jų radikaliai priešingas buvimas, santykis su pasauliu susieina viename taške – kūryboje: kai ji save steigia kaip kūrėją, o jį – kaip savo kūrinį. Tai maksimalus (visagalio Dievo-Kūrėjo) aktyvumas ir maksimalus (sukurtos būtybės) pasyvumas:
„Aš esu ta, kuri rašo. Nieko daugiau. <…> tai aš jus išgalvoju, jūs esat niekas be manęs, <…> tai aš kažką darau, o jūs esat niekas, aš vienintelė kažką žinau apie jus. <…> Kitaip negaliu. Aš rašau. Nieko kito nedarau, tik tai. <…> Reikia, kad jus išgalvočiau kiekvieną akimirką“ (A, p. 122–123).
Atrodo, kad M. Duras sukuria Y. Andréa dar iki jųdviejų pažinties. Dar tada, kai jis viso labo tėra jos skaitytojas, nieko nebeskaitantis, išskyrus jos romanus. Ji sukuria jį kaip tokį, kuris turi vienintelį paliepimą – mylėti. Šį priesaką jis gauna iš jos knygų. O visos jos knygos, pasak jo, apie tą patį:
Mėginu jus mylėti dar daugiau. Ir dar. To niekad nebūna gana. Ir visos tos jūsų parašytos knygos, tas Duras Vardas – kas tai? Meilės istorijos. Istorija to, kuris sako: mylėti (A, p. 219).
Mylėkit mane dar daugiau, išgalvokit tai – mylėti ką nors. Tik tai (A, p. 230).
Bet net ir mylėdamas ar slaugydamas ją sergančią, mirštančią, jis lieka nepritekliaus, stokos, nepakankamo atsidavimo pusėje:
Galbūt aš turėjau nemiegoti, galbūt turėjau daugiau klausyti, daugiau būti čia, daugiau mylėti, to niekad nebūna pakankamai… (A, p. 76).
Manau, kad jums suteikiau daug vargo. Neužtektinai rūpinausi jūsų asmeniu – to niekad nebūna gana. Reikia daryti viską ir dar daugiau. Duras – ji perdeda, o aš – ne visada (A, p. 229).
Ir tie žodžiai, kuriuos jūs pasakot kelios dienos prieš mirtį: prašau man už viską atleisti, dovanoti. O aš dar ir šiandien jums sakau: neturiu jums už ką atleisti, nėra už ką dovanoti, galėčiau atleisti už viską, ką tik norit, jeigu tik tai būtų naudinga, bet ne aš tai turiu daryti. <…> Už ką reikia prašyti atleidimo? Už tai, kad nepakankamai mylėta. Niekad pakankamai (A, p. 97).
Atlygis, atpildas, taip pat ir atleidimas įmanomas tik ekonominiuose mainuose. Dovana – tai skylė mainų režime. Ji niekad negali būti užpildyta.
Niekad neįmanoma prilygti savo meilei, jos dydžiui. Tarsi meilė mums nepriklausytų… (A, p. 210).
Dovana veikia kaip neįmanomybė – kaip tai, ko niekada negana, niekada nepakanka. Šiuo požiūriu dovana neįmanoma. Vienintelis pozityvus jos polius – neapleisti kito, neatiduoti likimo valiai. Šiuo požiūriu Y. Andréa jaučiasi pranašesnis už visus kitus:
Jus palieka.
Bet ne aš.
Aš atlaikau. Aš atkakliai laikausi savo. Aš lieku (A, p. 222).
Metams bėgant Y. Andréa, atrodo, ima laikytis vis didesnės distancijos M. Duras atžvilgiu. Bet galbūt ir savo paties – to, kuris buvo su ja – atžvilgiu. Dar dalyvauja jo knygos pagrindu statomo filmo kūrime, bet vėliau visiškai pasitraukia iš viešo gyvenimo (nebepasirodo praėjusiais metais vykusiuose M. Duras šimtmečio minėjimuose). Ir galiausiai – iš gyvenimo apskritai, kuriame, matyt, jis nebeturėjo ką veikti, nes visas jo ankstesnis gyvenimas su M. Duras, jai ir dėl jos, matyt, jam ir buvo proga, galimybė negyventi savo gyvenimo. Mirtis jam buvo padovanota kaip galimybė išsilaisvinti iš būtinybės kam nors save dovanoti.
1 Sartre J.-P. L’être et le néant. – Paris: Gallimard, 1942. – P. 82.
2 Andréa Y. Cet amour–là. – Paris: Pauvert, 1999. – P. 70. Toliau bus žymima raide A, nurodant tik puslapius.
3 Duras M. Yann Andréa Steiner. – Paris: Gallimard, 1992. – P. 20. Toliau bus žymima raide D, nurodant tik puslapius.
4 M. Duras apie tai atviriau prabyla savo laiškuose, taip pat knygoje „Yann Andréa Steiner“, p. 12. Jis pats savo knygoje apie tai niekur nekalba, tik miglotai užsimena. Štai jos balsu sako: „Aš jus matau. Jūs valkiojatės po užkandines ir vėl iš naujo pradedate tą komediją, rašot pirmam pasitaikiusiam, visiems puolate ant kaklo, jums nusišypso, o jūs – gėlių puokštes. Jūs esat čia nežinodamas, ką su savim daryti. Su savo kūnu. Savo siela“ (A, p. 176).
5 A, p. 103, 109.
6 Šis pokytis pirmiausia įvyko rašytiniuose dokumentuose. Iš pradžių Vakarų kultūroje raštas tarnavo galingiesiems, valdovams – jų gyvenimo įamžinimui, pavertimui Pasakojimu, atminties paminklu. Nuo XVIII a. pabaigos situacija apsiverčia: imami aprašinėti ne turintys galią-valdžią, o tie, á kuriuos nukreipta galia-valdžia. Raštas ima funkcionuoti kaip žinojimo archyvas, kuriame kaupiami duomenys apie eilinius žmones ir kuris tarnauja „žmogaus mokslams“ (medicinai, psichiatrijai). Archyviniai dokumentai naudojami žmonių kontrolei, individų masės valdymui. Raštas nebe heroizuoja, bet pavergia ir objektyvuoja (individus paverčia pažinimo objektais, „atvejais“ – klasifikuojamais, rūšiuojamais, normuojamais). Apie tai žr.: Foucault M. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 229.
7 Šis pokytis pirmiausia įvyko rašytiniuose dokumentuose. Iš pradžių Vakarų kultūroje raštas tarnavo galingiesiems, valdovams – jų gyvenimo įamžinimui, pavertimui Pasakojimu, atminties paminklu. Nuo XVIII a. pabaigos situacija apsiverčia: imami aprašinėti ne turintys galią-valdžią, o tie, á kuriuos nukreipta galia-valdžia. Raštas ima funkcionuoti kaip žinojimo archyvas, kuriame kaupiami duomenys apie eilinius žmones ir kuris tarnauja „žmogaus mokslams“ (medicinai, psichiatrijai). Archyviniai dokumentai naudojami žmonių kontrolei, individų masės valdymui. Raštas nebe heroizuoja, bet pavergia ir objektyvuoja (individus paverčia pažinimo objektais, „atvejais“ – klasifikuojamais, rūšiuojamais, normuojamais). Apie tai žr.: Foucault M. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 229.
8 Foucault M. Seksualumo istorija. Valia žinoti. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 48.
9 Ten pat. – P. 47–49, 51–53, 55.
10 Ten pat. – P. 49 (vertimas kiek pakeistas; žr. Foucault M. Histoire de la sexualité. – T. 1: Volonté du savoir. –Paris: Gallimard, 1976. – P. 80).
11 Ten pat. – P. 50–51 (vertimas kiek pakeistas; žr. Foucault M. Histoire de la sexualité. – T. 1: Volonté du savoir. – P. 82–84).
12 Šio įvykio pėdsakus galima aptikti internete, kur įdėtos ištraukos iš dviejų TV laidų: pirmos ir antros. Toliau bus cituojama būtent iš jų.
13 „Pirmąjį vakarą jūs miegojote kambaryje, išeinančiame į jūrą. Iš to kambario negirdėjau jokio triukšmo, kaip tada, kai būdavau viena. Jūs taip pat turėjot būti išsekęs iš nuovargio jau ne vieną dieną ir mėnesį, gal net ne vienus metus – sunkius, nedėkingus, tragiškus, ruošiantis ateičiai, ir nuolatinės vaikiško geismo vienatvės Kalvarijų metus“ (D, p. 22); „Taip pat buvo jūsų balsas. Neįtikėtinai romus, tolimas, bauginantis, tarsi vos girdimas, kaip visad kiek išsiblaškęs, svetimas tam, ką jis sako, atsietas“ (D, p. 23); „Kartais jus matau jūsų nepažindama <…> Lieka jūsų juokas. Ir ta lėta šypsena, visad pasiruošus išnirti iš jūsų fantastiškai nekalto veido“ (D, p. 53).
14 „Ne, aš nieko nesitikiu. No money. Nothing. Tik jūs. Jūsų asmuo, pririštas prie manojo, ir manasis – prie jūsų. Idiotišku, absurdišku ryšiu, kuris visiškai beprasmis, tai su niekuo nesirimuoja, kaip jūs sakot. Taip, tai su niekuo nesirimuoja. Ir vis dėlto tai čia. Kas? Kas gi būtų čia, kas egzistuotų kaip Dievo buvimo įrodymas, neįmanomas įrodymas, toks, kurį visad reikėtų patikrinti, visad įrodyti, nors žinome, kad nėra jokio įrodymo…“ (A, p. 146).
Adam Zagajewski. Istorijos šulinys
2015 m. Nr. 5-6
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
Sugrąžinti praeitį – štai svajonė, įrašyta į Kavafio poeziją, kaip vėliau į keisčiausią, ambicingą ir žlugusį Ezros Poundo projektą atkurti visas pasaulio kultūras, ar, kitaip, bet su tokia pačia jėga – triumfaliai – į Marcelio Prousto romanų ciklą, ar, dar kitaip, į Walterio Benjamino esė. Atgauti tai, ko atgauti neįmanoma, utopinis troškimas išgelbėti didžiulį istorijos turtą, kurį sudaro ne tik dideli mūšiai, epochinės pergalės ir gėdingi pralaimėjimai, bet visų pirma milijonai žmonių gyvenimų, judesių, milijonai meilių, milijonai sielvartų, milijonai susitikimų ir išsiskyrimų, ir meno kūrinių, kurie juos ištikimai lydėjo.
Atrodė, lyg Europos modernistai (nes apie juos čia kalbu), sužavėti fotografijos išradimo, būtų norėję perkelti fotografijos techniką į praeitį ir nufotografuoti žmonių istorijos visumą intymiai, inteligentiškai (Poundas), fiksuodami papročius, bet ne taip, kaip etnologai, šaltai, bet kaip menininkai, tai yra jautriai ir kartu ironiškai. Panašiai – nors ir kitaip – Czesławas Miłoszas su savo mokslingai pavadintu apokatastasis, visų ir viso, kas buvo, išgelbėjimo postulatu. Neįmanomas postulatas – toks gyvas modernizmo viduje, tikriausiai kaip reakcija į greitą europinių visuomenių, pernelyg noriai atsukančių nugarą senajam pasauliui, evoliuciją. Zbigniewas Herbertas, taip labai domėjęsis gyva Viduržemio jūros kultūros praeitimi, irgi priklauso išskirtiniam senojo pasaulio gelbėtojų klubui.
Išgelbėti tai, kas buvo, – puiki ir visai nebūtinai praeitį išbalinanti programa, visai neidealizuojanti senųjų laikų, tik tiesiog išauganti iš troškimo kaip nors išlaikyti tą pribloškiančią žmogiškąją įvairovę. Troškimas utopinis – bet be jo nebūtų didžiosios literatūros. Ir Kavafis yra vienas iš tų, vienas iš gelbėtojų to, kas praėjo, vienas nuostabiausių gelbėtojų – nes buvo fenomenaliai pasirengęs tai užduočiai, kaip niekas kitas apsiskaitęs, išmanantis senovės istoriją, maža to, iš dalies tvyrantis joje, kaip kad ir jo miestas, Aleksandrija, dar tvyrojo senovėje kai kuriomis savo gatvelėmis, kai kuriais aklagatviais, kai kurių namų šešėliais, kai kuriais vidurnaktį nuaidinčiais šūksniais, kai kurių praeivių siluetais. Naktiniai Kavafio pasivaikščiojimai, galime spėti, tai ne tik pusiau erotinės, pusiau melancholiškos medžioklės, tai taip pat paskutinių, jau tylančių senovės aidų medžioklės.
Konstantino Kavafio eilėraščiai lydi mane daugelį metų ir kiekvieną kartą pribloškia savo turtingumu, bet taip pat stebina kitoniškumu. Kavafis tam tikru požiūriu buvo poetas atskalūnas, poetinis disidentas – nes tokiam intelektualinės ar intelektualinės-epinės vertybės yra viršesnės už grynai lyrinį impulsą, nors jo niekada visiškai neišstūmė. Puikiausi Kavafio eilėraščiai yra mažiau ar daugiau išplėtoti pasakojamieji kūriniai, kuriuose glūdi lyrinio momento perlas. Grynieji lyrikai (ar tokių esama?) turi pasekėjų, įkvepia kitus rašyti, mėgdžioti jų eilėraščius, prisideda prie poezijos žygio tęstinumo, tos pačios poezijos eisenos, kuri kadaise pajudėjo kaip tik iš Graikijos, truputį kaip Dionizo – ar, mūsų poeto atveju, veikiau Apolono eisena. Bet Kavafis negali turėti mokinių. Galima juo žavėtis, privalu juo žavėtis, bet toks nepaprastas, toks individualus poezijos modelis negali inspiruoti kitų poetų eiti toliau tuo pačiu keliu. Tas kelias baigiasi Kavafiu.
Jį skaito net ir tie, kurie apskritai nesidomi poezija arba tiesiog ją atsainiai atmeta. Poetą mėgsta istorikai, kurie įžvelgia sąjungininką, gėrisi konkrečių istorinių faktų gausa, mėgaujasi Kavafio realistiškumu, jo pažiūrų blaivumu. Jeigu viena iš nuostatų, kuriomis turi vadovautis geras istorijos rašytojas, yra taisyklė „jokių iliuzijų“, tai Kavafis gali būti šventuoju istorikų patronu.
Sunku rasti kitą autorių, kuris būtų taip aiškiai apibrėžęs daugumos savo eilėraščių temas, kuris būtų tiek daug ir su tokiu išmanymu sėmęs sau medžiagos iš senųjų kronikų, būdamas šiuo požiūriu panašesnis į romanų ar apsakymų autorių negu į poetą. Kuris būtų taip ironiškai ir kartu jautriai apdainavęs savo bendruomenės istoriją, nedidelės, bet mūsų tapatybei neišmatuojamai svarbios tautos istoriją, ir didžiosios kalbos istoriją. Ir kartu niekada nesiliovė buvęs pasauliui svarbiu poetu – taip pat todėl, kad toji nedidelė tauta ilgą laiką buvo saugotoju – jeigu ne išradėju – to, kas yra visuotina. Kaip gera būti graiku, net jei šiandien tas puikus visuotinumas reikalauja, bent iš dalies, archeologinio požiūrio. Būtent tai sudaro dilemą mūsiškiams graikų poetų amžininkams, poetų, kurie yra lyg didelio lobio paveldėtojai – galime jiems pavydėti! – bet lobio, kuris nuskendo tolimos praeities vandenyse, ir reikia būti puikiam narui, kad jį vis iš naujo rastum kintančiame, nematomų srovių raižomame jūros dugne.
Europoje nestinga poetų, nesibodinčių istorinės prigimties motyvų. Daug jų turime ir mūsų, ypač romantinėje, tradicijoje, apie ką Kavafis tikriausiai nieko nežinojo. Bet, pavyzdžiui, Prancūzijoje Victoras Hugo, su kurio kūryba Kavafis turėjo būti susipažinęs, rašė istorinės tematikos eilėraščius, bet jie nebuvo pagrindinis jo poezijos kelias.
Kavafis surado visiškai naują rašymo apie istoriją būdą. Ir buvo kitoks. Tai matė jo žemietis, viena karta jaunesnis Jorgos Seferis, kuris kadaise išpažino, kad Aleksandrijos poeto kūrybos priėmimas, pripažinimas savo mokytoju jam nebuvo lengvas ir užėmė nemažai laiko.
Tad Kavafis tam tikru požiūriu buvo poezijos disidentas ir tuo pat metu, spėjame, norėjo būti toks, kaip pagrindinės lyrinės srovės poetai – tai yra norėjo kalbėti tiesiai, – ir buvo lyrikas kai kuriais išpažintinio pobūdžio eilėraščiais. Bet tai nėra jo geriausi kūriniai. Atvirumas nebuvo stipriausia poeto savybė, jam reikėjo atstumo, žvilgsnio iš šalies, istorijos.
Gerai žinome, tai buvo dokumentuota, kad jis atidžiai skaitė kiek vyresnių už save prancūzų ir anglų poetų kūrinius. Taip pat žinome, kad jaunystėje mėgino rašyti eilėraščius anglų kalba, kurią tobulai mokėjo.
Savo laiku – kaip skaitytojas, kritikas mėgėjas (bet juk ne eruditas) – vesdamas su studentais creative writing užsiėmimus ir skaitydamas su jais „Itakės“ eiles, patikrinau vieną hipotezę.
Jaunasis Kavafis buvo paradoksalioje situacijoje: viena vertus – vėlyvas didelės tradicijos ir klasikinės kalbos paveldėtojas, bet, kita vertus – gyventojas provincijos miesto, nutolusio nuo europinių centrų, miesto, kuris išgyveno labai įvairią patirtį. Prisimenu, kad, ruošdamasis užsiėmimams, skaičiau ir to miesto istoriją; tada mane pribloškė informacija, kad Aleksandrija, senovėje dydžiu ir reikšme nusileidusi tik Romai, tuomet, kai 1798 metų liepą Napoleonas atplaukė ten kaip ekspedicinio korpuso vadas, kurio žygis turėjo blogai baigtis, buvo jau tik žvejų kaimelis! Po šimto metų ji vėl – nemažas miestas, o Kavafis atsidūrė tipinėje ir mums gerai pažįstamoje padėtyje provincialo, kuris kas savaitę (ar kas mėnesį) įtemptai laukia iš Paryžiaus ir Londono atkeliaujančių leidinių ir literatūrinių žinių.
Panagrinėjus poetus, kuriuos skaitė jaunasis Kavafis (primename, gimęs 1863 metais), be Roberto Browningo – tikrai žinome, kad jį kruopščiai studijavo, – iš autorių, gimusių anksčiau, bet gerokai vėliau už Browningą (1812), – be abejo, rasime Verlaine’ą (1844) ar Oscarą Wilde’ą (1854). Dvi šios pavardės užveda mus ant vienos estetinės tendencijos pėdsako, tai yra, kaip sako britai, Decadent Movement, dekadentiško judėjimo, kurio protagonistais buvo abiejų kalbų – anglų ir prancūzų – poetai.
Gal žinomiausios dekadentų parašytos eilutės yra Verlaine’o eilėraščio „Langueur“ pradžia: Je suis l’Empire à la fin de la decadence, / Qui regarde passer les grands Barbares blancs / En composant des acrostiches indolents / D’un style d’or où la languer du soleil danse. Jo pavadinimas gal verstinas kaip „Negalia“, o turinys pažodžiui skambėtų maždaug taip: „Aš Imperija į merdėjimo galą, / Kuri žiūrėdama, kaip ateina barbarai balti, / Išmoningus, nerūpestingus dėsto akrostichus, / Auksiniu stiliumi, kur svirduliuoja apsnūdusių saulių negalia.“
Apskritai, nežiūrėdami per daug rimtai į mano pedagogines hipotezes, gal pripažinsite, kad yra smagu įsivaizduoti sau Kavafį, iškaitusiais skruostais skaitantį europinius dekadentus ir konstatuojantį: „Bet juk aš turiu net daugiau medžiagos už jus, Paryžiaus ir Londono poetai iš jūsų naujai iškeptų imperijų, su jūsų melancholija, jūsų kaprizais; pabaiga yra mano, ne jūsų domenas, aš atimsiu iš jūsų šią temą, galiu daugiau pasakyti.“
Jeigu taip, tai paaiškėtų, kad tai, kas gyvenimo išvargintiems Europos metropolijų poetams buvo tarsi intelektualinis žaidimas, tarsi poza, tarsi (Prancūzijoje) melancholija po pralaimėto karo Prūsijai, o tai keliems dešimtmečiams nužymėjo Paryžiaus intelektualinį klimatą, talentingam Aleksandrijos gyventojui tapo raktu, atveriančiu priėjimą prie nepaprastai turtingos istorinės medžiagos, prie nesuskaičiuojamų žmogiškųjų dramų. Verlaine’as splino valandomis gretino savo melancholiją su iš vidaus išduobtos, barbarų grėsmės slegiamos hipotetinės imperijos (politinė to eilėraščio potekstė turėtų kelti asociacijų su Bismarcko Vokietijos grėsme Prancūzijai) likimu. Tačiau senoji Aleksandrija vedė Kavafį, kuklų Viešųjų darbų ministerijos valdininką, prie kitų asociacijų negu Verlaine’o Paryžius („devynioliktojo amžiaus sostinė“) – ir galop privedė jį prie tikriausiai garsiausio eilėraščio „Barbarų belaukiant“, eilėraščio, kurio perdirbimų ir aidų galima aptikti daugelyje literatūros kūrinių, romanų ir poemų.
Atkreipkime dėmesį, kad tai, kas dekadentams, simbolistams skendėjo poetinių nutylėjimų ūkuose, – tik energingi rusų akmeistai ar amerikiečių imažinizmo atstovai sugrąžino poezijai apčiuopiamumo žymių – Kavafiui iš karto įgavo konkretumo spalvų: eilėraštyje „Dionizo eisena“, pavyzdžiui, skulptorius Damonas svarsto, kokį atlygį jis gaus iš Sirakūzų valdovo. „Trys talentai – daug pinigų.“ Pagaliau galės gyventi kaip turtingas žmogus… Ir, kas įdomu, Kavafis nesmerkia skulptoriaus kaip parsidavėliško amatininko – jis supranta, kad menininko psichologijai daro poveikį labai įvairūs, kartais prieštaringi motyvai ir lūkesčiai. Panašiai yra eilėraštyje „Darijus“, kurį Miłoszas analizavo savo kūrinyje „Poezijos liudijimas“. Poetui Fernazui kelia nerimą romėnų artėjimas, ką tik atėjusi žinia apie jų įsiveržimą atitraukia nuo poetinio darbo, valandėlei jis pamiršta kūrybą, bet po kurio laiko grįžta rašomos odės vaizdiniai, grįžta įkvėpimas ir Fernazas įsitikina: taip, „puikybė ir svaigulys Darijų lydėjo“, taip, tatai gerai pasakyta, ką ten romėnai. Kavafis turi ir viena, ir kita, tai, kas iškilu ir kas žema, baimės, konformizmo, bet taip pat ir su jais savanaudiškai ir kartu nesavanaudiškai susijusių poetinių dovanų.
Tad įsivaizduokime sau, kad Kavafis, gal sėdėdamas ant suolelio kur nors netoli senojo Aleksandrijos uosto, skaito Verlaine’o posmus apie imperiją „prie didžiojo merdėjimo galo“ ir poetinio nušvitimo akimirką staiga mato, suvokia, kad tai yra jo tema, kad niekas geriau už jį nesugebės pripildyti gyvo, žmogiško ir humanistinio turinio to, kas glūdi Verlaine’o eilėraštyje, kad čia atsiveria nuostabus ir gilus istorijos šulinys, šulinys, į kurį tereikia atsargiai nusileisti, kad išvystum senąją Aleksandriją, sutiktum jos gyventojus, susiliestum su Antonijumi ir Kleopatra, pamatytum senąjį helenistinį pasaulį, visus tuos miestus ir karalystes, kurie, įkurti po pergalingo Aleksandro žygio, po klestėjimo laikotarpio neišvengiamai virsdavo griuvėsiais, tikru, o ne tik literatūriniu dekadansu, ir kurie visi anksčiau ar vėliau tapo romėnų, tų senovės prūsų, grobiu.
Išvysti praeitį, gyvą, nesuvestą į istoriosofines formules, į sausus istorijos vadovėlių teiginius. Pamatyti miestus ir karalystes, bet taip pat ir žmones, visų pirma žmones, senovės krikščionis su jų jau pasilpusiu tikėjimu dėl to, kad jis sumišo su helenistiniu skepticizmu, ir paskutiniuosius pagonis, laikiusius save rafinuotesniais negu tie krikščionys, pamatyti senus aristokratus ir jaunus poetus, gerų manierų dvariškius ir netašytus kareivius, aprašyti apsukrius prisitaikėlius, kuriems pavyko išgyventi tik dėl mimikrijos, smulkių apgaulių. Bet ir tų mažiau simpatingų apsukruolių Kavafis nesmerkia, virš jo kūrybos sklando atleidimo, nebūtinai krikščioniškojo, aura.
Pamatyti imperatorių Julijoną Apostatą, kuris neapkentė krikščionybės ir norėjo sugrįžti prie antikinių dievų, bet – kadangi neskaitė, negalėjo skaityti Hegelio – nežinojo, kad nėra sugrįžimo prie to, kas jau praeityje, ir tapo graikams, sofistiniams Antiochijos gyventojams, pajuokos objektu; pamatyti tą patį Julijoną, kuris žuvo iškart savo viešpatavimo pradžioje, nesėkmingo žygio prieš persus metu, ir paliko po savęs tik prisiminimą, liko tik storo graikų ir romėnų istorijos tomo skirtuku. Nusileisti į tą gyvybę teikiantį šulinį ir pamatyti helenistinės epochos graikus, nes tie jį labiausiai domino, tai jie dažniau negu aukso amžiaus atėniečiai buvo jo herojai, ir aprašyti, kaip jie gražiai pralaimėdavo. Kavafis iš esmės yra pralaimėjimo poetas, bet pralaimėjimo elegantiško, kupino orumo, beveik šlovės, pažymėto stojiško abejingumo ir estetiško patrauklumo, poetas pralošusių, bet pralošusių ne savo valia, įveiktų, tų, kurie buvo subtilesni už agresorius, išmintingesni, kalbantys arkikalba, graikų kalba, kuri po didžiojo Aleksandro žygio tapo visuotine, koine kalba. Poetas pralaimėjimo, nuosmukio, bet vengiantis banalybių kai kalbama apie gyvenimą, kuris niekada nesibaigia gerai. Nori verčiau pasinaudoti istorine konkretybe, papasakoti mums gilesnę prasmę turinčių smagių anekdotų. Kai kurie jo eilėraščiai yra kaip trumpos biografijos – keturiasdešimtyje eilučių sutelpa visa žmogaus egzistencija. Kavafis kaip poezijos Balzacas kuria personažus, kurių niekada nebuvo (bet galėjo būti!), bet, kaip žinome, kalba ir apie istorines asmenybes.
Poetas pralaimėjusių, bet pranašesnių už tuos, kurie laimėjo, – kaip tai vyksta viename garsiausių Kavafio eilėraščių „Dievas apleidžia Antonijų“ (tiesą sakant, čia jis kalba ne apie graiką). Nes graikai, įveikti mūšyje, laimėdavo kitame lauke – juk išsilavinę romėnai neretai rašydavo graikiškai, Markas Aurelijus savo nemirtingąjį „Sau pačiam“ parašė Herodoto kalba. Graikai pralaimėjo, juos išnaikino brolžudiškas Peloponeso karas, jų miestai neteko bet kokios politinės reikšmės, jų gyvenviečių gatvės užžėlė žole, šventovės ištuštėjo, jie tapo Romos vasalais, bet turtingų romėnų šeimų sūnūs, kad jų nelaikytų barbarais, privalėjo būtinai važiuoti į Atėnus semtis mokslų.
Pralaimėję paprastai mano, kad jie moralės, kultūros požiūriu yra pranašesni už nugalėtojus, kad yra geresni už juos. Ko gero, mes, žmonės, nemokame pralaimėti, neturime to genuose, nesugebame tiesiog pripažinti savo pralaimėjimo, priimti jo, įvardyti ir iškęsti gėlos, tik aiškiname jį kėslais, sąmokslais ir niekšiškumu tų, kurie mus įveikė. Tuo pat metu priskiriame sau moralinį, filosofinį, religinį – bet kokiu atveju nematomą – laimėjimą. Įdomią knygą tam fenomenui skyrė vokiečių istorikas Wolfgangas Schivelbuschas („Die Kultur der Niederlage“, angl. „The Culture of Defeat“). Ją sudaro trys skyriai: apie amerikiečių Pietų pralaimėjimą pilietiniame kare su Šiaure, apie Prancūzijos pralaimėjimą kare su Prūsija 1870 metais ir, galiausiai, ilgiausias, apie Wilhelmo Vokietijos kapituliaciją Pirmajame pasauliniame kare. Tai puikus darbas, rodantis, kokia išradinga yra pralaimėjusių visuomenių psichologija, kaip jos žiūri iš aukšto į nugalėtojus, kaip sugeba sau įrodyti, kad iš esmės jos nusipelnė laimėti. Trūksta tik skyriaus apie mūsų šalį, apie padalytą Lenkiją, kurios ne tik poetai ir mąstytojai, bet ir paprastesni piliečiai be galo niekino agresorius ir taip pat priskirdavo sau ypatingų metafizinių nuopelnų, misijų ir užduočių, su mesianizmu imtinai.
Kas nors pasakys, kad Kavafis juk gyveno jau atgimusios, nepriklausomos Graikijos laikais! Tai teisybė, bet ji buvo silpna valstybė, slegiama bėdų, korupcijos, netvirtos valdžios ir karinių pralaimėjimų: kare su Turkija 1897 metais ir tragiškame kare irgi su Turkija, jau Osmanų, 1919–1922 metais, kuris baigėsi graikų sutriuškinimu ir graikų – Mažosios Azijos gyventojų – pogromais ir, galop, jų masiniu trėmimu į kontinentinę Graikiją (etninis valymas). Atgimusi Graikija buvo tik senosios Helados šešėlis. Kavafis savo Aleksandrijoje – kuri tuomet buvo britų kontroliuoto Egipto dalis – iš tolo stebėjo tragiškus įvykius Mažojoje Azijoje, iš tolo, bet ne be nevilties.
Be to – ir tai yra svarbiausia – Kavafis į ilgą graikų istoriją žiūrėjo ne kaip į oficialių mokyklinių vadovėlių tiesą, ne iš graikų vyriausybės pozicijos, o matavo šią istoriją savo gyvenimu, savo melancholija. Melancholija visada yra privati.
Nuo seno svarstau, kodėl Kavafio kūryboje, kuri daugiausia savo nepaprastos poetinės energijos skyrė tam tikram graikų dekadanso papuošimui – ir privatizavimui – nėra nė vieno eilėraščio, tikrąja to žodžio prasme nė vieno (nebent ko nors nepastebėjau), kuris būtų turėjęs sąsajų su beveik keturis šimtus metų trukusia ir kontinentinės Graikijos, ir helenų salų Osmanų Turkijos okupacija. Per keturis šimtus metų, skaičiuojant nuo Konstantinopolio ir Bizantijos imperijos (kuriai Kavafis skyrė nemažai dėmesio) žlugimo, Graikija, didinga Periklio ir Platono šalis, sunyko iki apleistos, menkos turkų provincijos, atkirstos nuo Europos ir jos dvasios, nuo jos atradimų ir išradimų, tapo nebyli ir bejėgė. Turkų valdomi Atėnai virto mažu, purvinu mies teliu, o Partenono frizų fragmentai mėtėsi purvyne (dalį jų išgelbėjo lordas Elginas). Atrodo, tų keturių šimtmečių pažeminimas buvo pernelyg gilus, pernelyg skaudus, kad Kavafiui būtų galėjęs tapti poetine medžiaga. Jo plunksnos elegancija nenorėjo susitepti tokia vulgaria tema. Kas kita romėnai, kurie daug anksčiau užkariavo helenų miestus ir karalystes – galų gale romėnai (kai kurie) rašė graikų kalba, tuo pačiu atiduodami pavergtiesiems pagarbos duoklę. Man nieko nežinoma apie turkus, kurie būtų pasinaudoję Sapfo kalba ir sukūrę ja savo „Pačiam sau“.
Maža to, ir tai yra tikra mįslė, Graikija, kuri parodė mums, vakarietiškos tradicijos vaikaičiams, kuo gali būti poezija ir filosofija, kuri jas mums sukūrė ir apibrėžė, turkų okupuota beveik visiškai nutilo. Graikų literatūra tuomet iš esmės nugrimzdo į gilų miegą, iš kurio nubudo tik tada, kai šalis atgavo laisvę pirmoje XIX amžiaus pusėje (įdomu tai, kad Lenkijoje, kultūros požiūriu nepalyginti jaunesnėje šalyje, įvyko kitaip – nepriklausomybės praradimas sužadino poezijos ir vaizduotės suklestėjimą).
Bet ir naujoje, prisikėlusioje Graikijoje netrūko rimtų problemų: ilgalaikis aukštosios literatūros tylėjimas lėmė, kad nebuvo visai aišku, kokią kalbą turėjo vartoti nauji graikų poetai ir rašytojai ar žurnalistai. Jie galėjo pasirinkti arba senąją graikų kalbą, hieratinę ir akademinę, apibūdinamą kaip „gryną“ (katharewusa ), arba šnekamąją, gyvą, demotinę, kurios gramatika per visus tuos šimtmečius supaprastėjo ir sugėrė daug turkiškų žodžių – kas puristams buvo nepriimtina, skandalinga. Bet tai buvo faktas. Įnirtingas tų dviejų pozicijų šalininkų ginčas tęsėsi šimtą metų ir Kavafio laikais dar buvo gyvas (kiek žinau, kompromisiniu sprendimu tapo abiejų tų kalbų sintezė, įvairiomis proporcijomis – ją praktiškai vartojo ir mūsų autorius).
Kavafis rašė daugiausia apie pralaimėjimą, bet pats kaip poetas pasiekė puikią pergalę – gerai užfiksuota dokumentuose jo poetinės šlovės, kurios šaukliais iš pradžių daugiausia buvo britų rašytojai ir poetai, bet taip pat ir Marguerite Yourcenar, augimo istorija yra absoliučiai patraukli. Ir neišmatuojamai pamokanti.
Norėtųsi pasakyti, kad tai, kas yra didinga, vertinga, negali pražūti (sunku pateikti priešingų pavyzdžių, apie juos negalime žinoti). Juk kai Kavafis mirė 1933 metais, jį pažinojo tik saujelė bičiulių Aleksandrijoje ir Atėnuose. Santūrus poetas nesistengė garsintis. Jo diskretiškumą taip pat turėjo skatinti homoerotinis daugelio eilėraščių pobūdis. Tai, kad jo kūryba plačiai prieinama įvairiausiomis kalbomis, turi džiuginti poezijos meno mylėtojų širdis.
Ir ne tik jo kūryba, ne tik eilėraščiai sulaukė visuotinio pripažinimo, – ir poeto asmenybė įaugo į visuomeninę sąmonę. Kavafio vienišumas, jo klajonės naktinės Aleksandrijos gatvėmis, jo abejingumas poetinei šlovei, ištvermingas, nepaprastai kantrus darbas prie eilėraščių, autoriaus akceptuotų kūrinių kanono nustatymas, galiausiai mirtis, kuri ištiko tiksliai septyniasdešimtmečio dieną, lyg užplanuota perfekcionisto, reiklaus esteto, – visa tai kursto nepaprasto kūrėjo legendą, taip pat ir jo miesto, paslaptingos Aleksandrijos, mitą. Daug žmonių kaip piligrimai traukia ten tik tam, kad pamatytų poeto namus Lepsiuso gatvėje. Ir, atrodo, patiria tam tikrą nusivylimą, kaip visuomet tokiais atvejais. Tai, ką aptinkame poezijoje, vaizduotėje ir kas sudaro mito elementus, juk negali turėti atitikmens empirinėje tikrovėje, tikriausiai banaliai šiuolaikiškame keturių milijonų gyventojų egiptiečių mieste.
Bet mums lieka gausūs, vis dažnesni Kavafio eilėraščių leidimai įvairiomis kalbomis. Netrūksta diskusijų tų vertimų kokybės ir tikslumo temomis, nors turbūt akivaizdu, kad Kavafis yra poetas, kurio balsas vertimuose nepradingsta. Dabar mūsų laukia malonumas – gauname naujų vertimų seriją, kurių autorius – Jacekas Hajdukas. O skaitymas mums visuomet dovanoja netikėtumų. Nes viena yra atminimas, nors ir pats tiksliausias, apie eilėraščius, ir visai kas kita įspūdis, kokį jie daro mums, kai prie jų grįžtame. Visada atrandame juose ko nors naujo, gaivinančio, lyg kalnų šaltinio vanduo.
Versta iš: Zeszyty Literackie , 2014, 4 (128)
Herkus Kunčius. Dvi fotografijos
2015 m. Nr. 3
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui – 25
Taip likimas lėmė, kad šiandien esu skilęs per pusę – dvidešimt penkerius metus man teko gyventi prie sovietų, o kitus dvidešimt penkerius – nepriklausomoje Lietuvoje. Taigi, dairantis į praeitį, nevalingai gali lyginti ir svarstyti, kas anuomet, mano akimis, buvo gerai ar blogai. Tačiau kad ir ką apie tai galvočiau, esu įsitikinęs, kad niekada nenorėčiau gyventi pasaulyje be Kovo 11-osios. Tad visa, kas vyko iki tol, regiu jei ne juodomis, tai pilkomis ar purvinomis spalvomis.
1984–1986 metais, kada iš Dailės instituto buvau paimtas į sovietinę kariuomenę, kur iš arti galėjau pamatyti, kaip veikia Komunistų partijos vadovaujama karinė sistema, ir suvokti, kuo išties ji remiasi, su tarnybos draugais lietuviais, užsidarę kaptiorkoje, slapta įsisvajodavome apie nepriklausomą Lietuvą. Naivūs tai buvo dvidešimtmečių svarstymai, nes mūsų drąsa, įsivaizduojant, kad kažkada – per stebuklą – taip gali atsitikti, buvo gėdingai atsargi. Taigi, nupiešę vaizduotėje ne vieną ateities geopolitinį žemėlapį, vėliau drauge nutardavome, kad, deja, taip niekada nebus. Po šios išvados tylomis išsiskirstydavome – kas pamiegoti dalinio kiaulidėje, kas kuopti išviečių, o kas „pramankštinti“ raumenų su rusakalbiais duchais. Neįtikėtina, tačiau mūsų kapituliantiškos mintys nepasitvirtino.
Vėliau, žinoma, grįžus iš karinės tarnybos ir prisikvėpavus disidentinės romantikos, buvo bandyta pabėgti iš Sovietų Sąjungos. Tai įvyko 1989 metų vasarą, kada su draugu architektu Marku C. atkakome į tuo metu nors ir komunistinę, tačiau gerokai už SSSR liberalesnę Vengriją. Šoprone, visai greta Austrijos sienos, kur pabėgėlių stovykloje drauge su mumis buvo šimtai bendraamžių iš Rytų Vokietijos, supratau, kad ne tik mums, bet ir gausybei žmonių iš Vidurio bei Rytų Europos nebesinori gyventi kaip anksčiau.
Man – skirtingai nei kolegoms Europoje – ne 1989-ųjų lapkričio 9-oji – Berlyno sienos griuvimo diena, o 1990 metų Kovo 11-oji ženklina lemtingą epochų ir mano asmenybės lūžį. Nuo tos dienos, kada Lietuvos SSR herbą teatrališkai uždengė Vytis, viskas ėmė keistis. Žinoma, tik ne žmonių iš sovietmečio paveldėtas mentalitetas. Jis, kaip vėliau paaiškėjo, o nūdiena patvirtina, buvo ir yra daug patvaresnis nei „planinė ekonomika“. Tačiau kitaip ir negalėjo būti. Tokia realybė. Vėliau įvyko dar vienas lemtingas stebuklas. Prabudus 1993 metų rugsėjo 1-ąją ir prasikrapščius akis, kliuvo laimė išvysti, kad Lietuvoje nebėra okupacinės rusų kariuomenės. Tai buvo neįtikėtina – nebesutikti gatvėse ginkluotų patrulių, nebegirdėti jų pasagėlėmis pakaltų batų kaukšėjimo.
Tuos pirmuosius metus po Kovo 11-osios šiandien regiu kaip mane ir mano kartą apėmusią euforiją, kurioje ieškota ne tik dvasinės, bet ir geografinės laisvės. Atsivėrus sienoms, buvo galima ne tik paveikslėliuose pamatyti Romą, Paryžių, Londoną etc. Šiandien tai atrodytų savaime suprantamas dalykas. Tačiau mano kartai, įskaitant ir vyresnius, tai buvo kažkas neįtikėtina. Pamenu, apie 1988 metus Vilniuje lankėsi vienas prancūzų žurnalistas. Atsisveikindamas padavė savo vizitinę kortelę ir neslėpdamas ironijos leptelėjo, kad jei tik būsiu kada nors Paryžiuje, būtinai jam paskambinčiau. Nei jis, nei aš tuo metu nebūtume išdrįsę patikėti, kad nepraėjus penkeriems metams viename iš Paryžiaus butų pasigirs skambutis, pranešantis, kad aš pagaliau atvykau.
Mano šeimos archyve yra nuotrauka, senelio daryta Varniuose 1939 metais. Tarp gėlių namuose nufotografuota trejų metų mama ir šešiametė teta. Mama – papuošta balta suknyte, o teta – su prašmatnia jūreiviška palaidine, abi sėdi prie pianino. Pirmoji atrodo ką tik verkusi, o antroji įdėmiai ir susikaupusi žiūri į objektyvą. Kaskart, paėmęs į rankas šią keistoka idile dvelkiančią fotografiją, pagalvoju apie tai, kokie įvykiai užgriuvo ir kas laukė šių mergaičių po dvejų, dešimties, penkiolikos metų… Kas atsitiko su seneliais, jų giminėmis… Tada nukrato šiurpas, nes visa, kas dėjosi iki 1990 m. Kovo 11-osios, man ima rodytis kaip baisus sapnas. Kodėl apie tai užsimenu? Prieš dešimt metų esu padaręs kitą nuotrauką – ten dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje su panašia jūreivio palaidine stovi mano šešiametė dukra. Sekmadienis. Vasara. Aplinkui tuščia. Ramu. Ir staiga, žiūrėdamas į šias fotografijas, tarp pirmosios ir antrosios atrandi kažkokį bauginantį, trapiu laikinumu persmelktą panašumą, kurį lydi klausimas „o kas bus toliau?..“ Tad labai nesinorėtų, kad pasikartotų mums žinoma istorija. Niekam, įskaitant ir priešus, to iš visos širdies nelinkiu.