Izidorius Šimelionis. Jonas Basanavičius žvelgė ir į Lydos–Pelesos kraštą…

2010 m. Nr. 7

Skiriu sūnaus Sauliaus Šimelionio atminimui

Giedrą vasaros dieną nuo legendinio Lapakalnio bokštelio pažvelgę į šiaurės vakarus, pamatome aukštus pseudogotikos stiliaus Nočios bažnyčios bokštus, iš­kilusius viršum šimtamečių pušynų. Daug šimtmečių mena ši prie to paties pa­vadinimo upelio prigludusi gyvenvietė. Archeologai laiko Nočią viena pirmųjų sodybų Lietuvoje. Tai garsiausias šviesulys Gudų girios rytiniame pakraštyje. O šviesa sklido toli į pietrytines etnines Lietuvos žemes. Čia vyko nuožmi kova už lietuvybės išsaugojimą visame Lydos krašte.

Nočią išgarsino iš čia kilę mokslo ir kultūros veikėjai. Gretimame Šiaurų dva­re 1784 m. gimė Teodoras Narbutas, vienas žymiausių mūsų istorikų. Jis parašė devynių tomų Lietuvos istoriją, suprojektavo klasicistinę Eišiškių bažnyčią, atli­ko kitų vertingų darbų. Iš Šiaurų dvaro šviesa sklido į Rodūnią, Pelesą, į anapus Gudų girios įsikūrusius Dubičius, Rudnią, Kaniavą. T. Narbuto dvare jau tada veikė audimo, odų apdirbimo ir stalių dirbtuvės. Jose šių amatų mokėsi ir dirbo nagingiausi artimesnių ir tolimesnių kaimų vyrai.

Narbutai visas jėgas atidavė gimtajam kraštui. Sūnūs Liudvikas ir Balys did­vyriškai kovėsi 1863-iųjų sukilėlių būriuose. Pirmasis buvo vienas kovingiausių sukilimo vadų. Jis žuvo kruviname mūšyje Dubičių bažnytkaimio pakraštyje. Dėkingi žemiečiai palaidojo Liudviką šalia šventoriaus, o vėliau pastatė didingą akmens paminklą „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Sukilimui pralaimėjus, skaudžios netekties sukrėstas amžino poilsio Nočios bažnyčios šventoriuje atgulė ir pats istorikas romantikas T. Narbutas.

Dešinėje šventoriaus pusėje kuklūs akmens paminklai saugo dviejų Vilniaus universiteto profesorių – Juozapo ir Stanislovo Bonifaco Jundzilų – atminimą. Juozapas, botanikas floristas, tyrė savo gimtojo krašto ir Vilniaus apylinkių augalus, o Bonifacas, gamtininkas, dvasininkas, ypač domėjosi Lydos krašto bei Vilniaus, Gardino, Ščiučino apylinkių augalais. Jų darbus labai vertino žymus lietuvių gamtininkas mūsų kraštietis Tadas Ivanauskas. Jaunystės keliai iš gimtosios Lebioclkos jį vedė pro Užbalį Gudų girios keliais ir takais. Jie ėjo pro rašytojo bei publicisto Rapolo Mackonio ir jo bro­lio, dailininko ir libretisto, profesoriaus Jono Mackonio Paąžuolę, taip pat pro bend­ramokslio, ilgamečio Trakų dekano Broniaus Sakavičiaus Mikalčiūnus. T. Iva­nauskas Nočioje palikdavo medžioklės trofėjus pas eigulį Kaziukonį ir eidavo 5 bažnyčios šventorių nusilenkti savo pirmtakų atminimui.

Paskutinį kartą akademiką T. Ivanauską mačiau 1961 m. vasarą, kai lankė­mės pas tuometį Nočios parapijos kleboną kunigą J. Vienažindį. Jis buvo nese­niai sugrįžęs iš gulagų. Ieškojome duomenų apie Lietuvos didikų Ivanauskų pro­senelius, Užbalio ir Nočios bažnyčių fundatorius. Nočios bažnyčios archyvuose radome vertingų duomenų apie lietuvių dvasininkų priešinimąsi šios parapijos lenkinimui. Užbalyje aptikome žinių apie didikų Ivanauskų heraldiką ir jų di­nastijos paramą bažnyčios statybai.

Mums su senyvu profesoriumi rūpėjo rasti duomenų apie mūsų krašto tau­tiečių lenkinimą per bažnyčias ir dvasininkus. Tuomet dar galėjai išgirsti prisi­minimų iš pačių nukentėjusių žmonių lūpų. Apie lenkinimą daugiau sužinojome Rodūnios katalikų bažnyčios dekanate, kuriam priklausė Nočios, Dubičių, Kales­ninkų, Asavos ir kitos parapijos. Akcijai vadovavo Vilniaus vyskupas K. Michal­kevičius, artimas J. Pilsudskio sąjungininkas. Mūsų žmonės dvasininką praminė lietuvių ėdiku visoje arkivyskupijoje. Dar 1910 m. vyskupas išleido garsųjį cirku­liarą, kurio penktasis punktas reikalavo, kad pamaldos būtų rengiamos ne na­muose vartojama kalba, bet ta, kurios dvasininkai ir tikintieji pageidauja bažny­čioje (Vincas Martinkėnas, „Vilniaus diecezijos panpolonistas“, Mokslų akademijos bibliotekos rankraštynas, 1978 m.).

K. Michalkevičius, kai generolas L. Želigovskis užgrobė Vilnių, pasikvietė savo bičiulį, aršų šovinistą iš Lvovo, vyskupą Vladislavą Bandurskį, įkurdino repre­zentaciniuose rūmuose (dabar – Prezidentūra) ir patikėjo jam lenkinimo misiją. Šį dvasininką labai vertino generolas R. Smiglis, kuris įrengė vyskupo reziden­cijoje net Aušros Vartų koplyčią ir paskyrė jį įgulos kapelionu.

Šie abu vyskupai ir lenkai kunigai bei sulenkėję dvarponiai visuomet veikė sutartinai. Netrukus Lydos krašto bažnyčiose net prasidėjo kruvinos riaušės. Dvarininkai spaudė valstiečius, kad šie bažnyčiose vartotų tik lenkų kalbą. Ku­rijos direktyvos skelbė naują, dar intensyvesnį, mūsų krašto lenkinimo etapą. Greitai lenkinimo šalininkai pradėjo veikti ir pačioje Rodūnioje. Jie reikalavo ne­delsiant uždrausti lietuviškus giedojimus ir pamokslus bažnyčioje bei pašalinti Rodūnios parapijos lietuvių numylėtinį kunigą K. Lajauską iš vikaro pareigų, šį dvasininką lietuvį lenkomanai persekiojo iki gyvenimo pabaigos. 1921 m. kovo 17 d. prie Širvintų jį nukankino lenkų legionieriai. Tik po pustrečių metų į Rodūnią atvyko kunigas Juozas Breiva, kuris stengėsi įsiklausyti į lietuvių parapi­jiečių norus, bet ir jis ilgiau darbuotis negalėjo. Žmonės greitai pamilo jauną dzū­ką, linksmą giedotoją ir dainininką, kunigą Z. Drobnį, tačiau jam irgi nebuvo lemta apaštalauti šioje dar lietuviškoje parapijoje.

Mano motulė gerai prisimena šiuos lietuvius dvasininkus, Dievo žodžio skel­bėjus. Visi jie įspūdingai atnašavo mišias, sakė jaudinančius pamokslus, teikė šventuosius sakramentus sveikiesiems bažnyčioje, o ligoniams – namuose. Kunigų atvykimas įvairiomis progomis būdavo viso kaimo šventė. Susitikti beveik visi suaugusieji ir vaikai susirinkdavo į erdviausią ir gražiausią sodžiaus pirkią. Ilgai skambėdavo viena už kitą gražesnės dainos, buvo kalbamasi, pokš­taujama.

pirmasis K. Lajausko apsilankymas Dubiniuose įsiminė visam gyvenimui. Buvo ruduo. Tą sekmadienio vakarą mielas kunigėlis pakvietė žmones dalyvau­ti bažnytiniame parapijos lietuvių chore. Šis kvietimas mamytei buvo tarsi pa­laima. Kelerius metus ji vos ne kiekvieną sekmadienį giedodavo per pamaldas ir dar vakarais mažiausiai kartą per savaitę eidavo į repeticijas beveik aštuonis kilometrus.

Būta ir incidentų. 1910 m. prieš pat Šv, Kalėdas, kai lietuviai giedojo lietu­viškai, staiga pagal klebono komandą užgiedojo ir lenkai. Bažnyčioje kilo triukš­mas. Šlėktelės ir jų pakalikai ėmė daužyti lietuvius ir varyti iš bažnyčios. Du lietuviai – Jurgis Čiuika iš Pelesos ir Andrius Kanevičius iš Pavalakės – buvo kruvinai sumušti. Kliuvo ir mūsų motulei, ir kitoms lietuvėms giesmininkėms. Ibi buvo ne pirmas ir ne paskutinis lietuvių užpuolimas karalienės Bonos valia statytoje katalikų Šventovėje.

1912 m. liepos 16 d. Rodūnios bažnyčioje kilo dar didesnės riaušės. Tąkart buvo atlaidai. Lenkomanai, sukurstyti dekano Juzefo Gintauto, vėl sukėlė muš­tynes. Kilo triukšmas, kai Dubičių klebonas kunigas Juozapavičius pradėjo sakyti pamokslą. Lenkuojantys parapijiečiai šaukė, rėkė, stumdė pamokslo klausan­čius tikinčiuosius. Muštynes pradėjo šlėktelė Stanislavas Stacevičius iš Surkantų kaimelio. Jis priėjo prie vidutinio amžiaus pelesiškės Marijos Kaliauskienės ir trenkė jai kumščiu į veidą. Moteriai iš nosies ir burnos pasipylė kraujas. Tuo­met lenkomanai vyrai ir moterys dar pikčiau puolė lietuvius. Labiausiai nuken­tėjo Viktorija Čiuikaitė iš Pelesos ir Viktorija Bandaraitė iš Stračiūnų. Viktorija buvo parblokšta prie sakyklos. Ten jai iš burnos ir nosies prasiveržė kraujas, mergina prarado sąmonę. Atsigavo tik po gero pusvalandžio, išnešta į šventorių. Brolis nunešė Viktoriją į vežimą ir parsivežė namo. Pagyvenusios Rozalijos Mieciūnaitės iš Senųjų Druskininkų kaimo mušeikos irgi nepagailėjo. Jie ap­stumdė šią moterį, atėmė iš jos lietuvišką „Šaltinio“ maldaknygę, ją sutrypė ir sudraskė į skutelius. Tą sekmadienio vidudienį nukentėjo ir Rozalija Marke­vičiūtė bei Rozalija Baziliūtė iš Kurkiu kaimo, Kotryna Selylienė iš Papiškių, Katrė Ambražiūnaitė iš Pentiniškių, Cecilija Vaitkūnaitė iš Kargaudų, Marijona Kaukelytė iš Juciūnų. O Kosciuškienė iš Jackūnų ir Elena Žiegždrėnytė pasi­slėpė sakykloje ir užrėmė dureles. Mušeikoms bandė priešintis mūsų netolimas kaimynas ir tėvų draugas, nedidukas, bet labai stiprus Stanislovas Lukoševi­čius, pramintas Stasiukėliu.

Stasiukėlis Lukoševičius anksti neteko žmonos. Jis išaugino ir deramai iš­auklėjo tris dukteris: Domcią, Juzę ir Viktą. Jos išmoko visas tėvo dainas, kurių jis mokėjo be galo daug. Trys sesutės dainavo žiemą vasarą. Jų erdvioje pirkioje buvo įrengtas Švenčiausiosios Mergelės Marijos altorėlis. Čia pavasariais vyk­davo gegužinės pamaldos, o spalio mėnesį susirinkę kaimynai kalbėdavo ro­žančių. Jų namuose buvo rengiamos linksmos vakaronės ir jaunimo pasilinks­minimai. Ir į bažnyčią sesutės eidavo pasimelsti ir grįždavo kartu. Domcia, Juzia ir Vikta labai gerbė savo kunigus. Kai pas ligonį atvykdavo kunigas su Šven­čiausiąja komunija, seserys nuklodavo jam taką gražiausiais savo darbo užtie­salais, lovatiesėmis. Pirmą kartą tokią pagarbą sesutės parodė dideliam mūsų krašto mylėtojui, Nočios klebonui Jonui Kuzminskui ir dr. Jonui Basanavičiui, Lietuvių mokslo draugijos primininkui, kuris padėjo Rodūnios–Pelesos parapi­jiečiams išsaugoti lietuviškas pamaldas Lydos apskrities Nočios, Eišiškių, Asavės ir Rodūnios bažnyčiose. J. Basanavičius parengė tautiečių prašymą popiežiui Pijui X ir Vilniaus generalgubernatoriui, kurį daktaro viešnagės metu pasirašė net 66 sąmoningiausi lietuviai. Kiek vėliau šį dokumentą mano senelis Ignas Šimelionis, Jonas Kaliauskas iš Pelesos ir Andrius Merciūnas iš Pamedės nuvežė į Peterburgą ir įteikė Svetimų tikybų departamentui. Mūsų senolių skundas kiek sustabdė aršiuosius lenkintojus. Vilniaus vyskupo K. Michalkevičiaus vadovau­jamas polonistų siautėjimas bažnyčiose sukėlė didelį pasipiktinimą tarp tikin­čiųjų. Jų pastangas apginti savo teises melstis gimtąja kalba rėmė ir tautinio atgimimo šaukliai A. Smetona, dr. K. Grinius, dr. J. Šlapelis, inžinierius P. Vileišis, M. Untulis, D. Malinauskas ir kiti šviesuoliai, kurie susibūrė į 1909 metais Vilniuje J. Basanavičiaus įsteigtą patriotinę sąjungą. Jos tikslas – sugrąžinti lie­tuvių kalbą į Vilniaus vyskupijos bažnyčias.

Vilnijos lietuvių kova už savo religines laisves atsispindėjo ir tuometėje spau­doje. Apie lenkomanų sukeltas riaušes Nočios, Eišiškių ir ypač Rodūnios deka­natuose spausdino,Aušra“, „Viltis“, „Tėvynės sargas“, „Lietuvos žinios“. Aprašytos ir arkivyskupo E. Roppo, jo pagalbininko K. Michalkevičiaus, kunigų Kochanskio, Dovidovičiaus, Gintovto piktadarybės.

Įsiminė šviesaus ūkininko iš Pamedės kaimo Andriaus Meciūno, kanauninko Gailiušio rašiniai „Viltyje“ 1913 metais, taip pat rodūniškio Juliaus Svirsko – „Tėvynės sarge“.

Vilniaus generalgubernatorius į J. Basanavičiaus jam rašytą pranešimą dėl lietuvių katalikų persekiojimo Rodūnios bažnyčioje vangiai reagavo. Juk cari­nę administraciją tenkino šių tautų nesantaika. Tai papiktino ne tik parapijiečius, daugumą dvasininkų, bet ir Vilniaus lietuvių šviesuomenę, ypač J. Basanavi­čiaus vadovaujamą sąjungą. Tuomet jis laiške generalgubernatoriui, rašytame 1912 m. spalio 15 d., pareikalavo, kad nedelsiant arkivyskupu būtų skiriamas lietuvis hierarchas. Tačiau šiems siekiams buvo lemta išsipildyti tik 1918 m. va­sario 16 d., kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę.

Po ilgų ir atkaklių J. Basanavičiaus, A. Smetonos, K. Griniaus, M. Untulio ir kitų Vilniaus šviesuolių pastangų vyskupo Apaštališkasis Sostas V. Bandurskio ir K. Michalkevičiaus savivalei visoje arkivyskupijoje 1918 m. gruodžio pradžio­je sudavė rimtą smūgį. Tų metų gruodžio 1-ąją Kauno vyskupas P. Karevičius konsekravo kanauninką J. Matulevičių į vyskupus, o šio naujojo Vilniaus arki­vyskupijos valdytojo ingresas įvyko iškilmingoje aplinkoje Vilniaus Arkikated­roje. Jį Kapitulos ir Šv. Mikalojaus bažnyčios bei visos parapijos vardu nuošir­džiai pasveikino garbingas sostinės dvasininkas ir Šv. Mikalojaus berniukų bend­rabučio, kuriame mokydamasis Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje 1929–1934 metais gyvenau, steigėjas ir globėjas kanauninkas Juozas Kukta.

J. Matulevičiaus vyskupystės pradžia didingoje Lietuvos šventovėje buvo šviesi ir daug žadanti. Tačiau netrukus nepasitenkinimą lietuviu arkivyskupu pareiškė generolas J. Pilsudskis ir jo sąjungininkas L. Želigovskis. Vatikano spren­dimą pasmerkė ir Vilniaus universiteto Teologijos fakulteto dekanas Žengelevičius. Reagavo ir spauda. Vos atšventusį ingresą 47-metį arkivyskupą ypač ar­šiai puolė Lenkijos endekų organas „Gazeta Warszawska“, Vilniaus monarchistų dienraštis „Slowo“, jam pritariantys endekiškas „Dziennik Wilenski“ ir nacio­nalinis „Kurjer Wilenski“. O vietinė lietuvių ir baltarusių spauda sveikino J. Ma­tulaitį, linkėjo didelės sėkmės bei nuolatinės Dievo pagalbos, tikėjosi atgauti sa­vo teises visose parapijose.

Naujas šviesus laikotarpis prasidėjo visoje Vilniaus arkivyskupijoje, suteikė daug vilčių ir labai nukentėjusiai nuo lenkiškųjų nacionalistų smurto Rodūnios parapijai. Tačiau J. Matulaičio padėjėjas vyskupas K. Michalkevičius ėmėsi nau­jų klastingų veiksmų prieš lietuvybę. Jis patarė arkivyskupui paskirti Rodūnios klebonu iš Naujosios Vilnios kilusį Vilniaus kunigų seminarijos auklėtinį Stanislavą Ščemirskį, kuris prisistatydavo lietuviu–lenku. Pasirodė, kad tai – vilkas ėriuko kailyje. Greitai jis nuvylė ne tik arkivyskupą, bet ir visus Lietuvos para­pijiečius. Ilgainiui S. Ščemirskis tapo dar aršesniu lenkintoju, pamynusiu net bažnyčios kanonus. Kova ir lenkiškų šovinistų išpuoliai tęsėsi. Pilsudskinė ad­ministracija atvirai puolė ne tik lietuvių kunigus, bet ir tikinčiuosius.

Lenkų puolamiems lietuviams ir toliau padėjo Nočios klebonas J. Kuzminskas. gavo arkliu jis pasiekdavo tolimiausius lietuviškus sodžius. Kunigas skiepijo įmonėms kilniausius Dievo ir tėvynės meilės jausmus, guodė ir ramino nuken­tėjusiuosius, ragino ištverti, nepalūžti. Tačiau įtampa nemažėjo. Tada kunigas j Kuzminskas 1924-ųjų rudenį pasiūlė mūsų krašto žmonėms prašyti Vilniaus arkivyskupą leisti atsiskirti septyniems lietuviškiems kaimams ir sudaryti at­skirą Pelesos parapiją. Joje visos pamaldos turėjo būti lietuviškos, tik sekma­dieniais evangelija ir pamokslai skaitomi lenkiškai.

Pirmuoju Pelesos klebonu buvo paskirtas kunigo J. Kuzminsko vikaras, labai skambų tenorą turintis Mečislovas Pšemeneckas. Sukruto sujudo naujos parapijos žmonės. Pamaldos kurį laiką vyko gražiausioje Pelesos kaimo Kaliauskų sodyboje. Šio didžiausio parapijos sodžiaus ūkininkai parapijos reikmėms skyrė 20 hektarų žemės. Tačiau trūko pinigų ir statybinių medžiagų. Bet atsirado ir gerų rėmėjų. Pirmasis nemažai medienos koplyčios statybai paaukojo simpatizuojantis lietuvy­bei Sapūnų dvarininkas Stanislovas Laskauskas. Pelesos parapija džiaugėsi trumpai. 1925 m. vasarį įsigaliojus Lenkijos–Vatikano konkordatui, arkivyskupas Jurgis Matulaitis atsisakė priesaikos tarnauti Lenkijos valstybei ir pasitraukė iš valdytojo posto. Netrukus šios pareigos atiteko J. Pilsudskio rekomenduotam ar­šiam šovinistui vyskupui Romualdui Jalbžykovskiui, kilusiam iš netolimos Lom­žos. Po triukšmingo ingreso, įvykusio 1927 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus vaivados Vla­dislovo Račkevičiaus rezidencijoje, prasidėjo naujojo arkivyskupo siautėjimas.

Pirmąjį ypač skaudų smūgį patyrė naujasis Pelesos parapijos klebonas, su­manus ganytojas ir švietėjas patriotas kunigas Baltazaras Budreckis, kuriam buvo uždrausta pradėti Pelesos bažnyčios statybos darbus ir net dėstyti tikybą lietuviškose pradinėse mokyklose. Dar labiau nukentėjo Nočios klebonas kuni­gas J. Kuzminskas. Įsisiautėjęs R. Jalbžykovskis tuoj pat jį iškėlė į Krypno para­piją už Balstogės. 1934 m. iš nusipelniusio dvasininko buvo atimta Lenkijos pi­lietybė, suspenduota kunigystė, jis prievarta išsiųstas į Lietuvą.

1930 m. pradžioje kunigas B. Budreckis arkivyskupo R. Jalbžykovskio dekre­tu buvo perkeltas iš Pelesos į patį Švenčionių apskrities užkampį – Vosiūnų parapiją. Pelesiškiai daug pastangų dėjo, kad apgintų mylimą kleboną, tačiau veltui rašyta į pačias aukščiausias Lenkijos instancijas.

Naujasis Pelesos klebonas kunigas Jonas Tutinas tęsė savo konfratrų M. Pšemenecko ir B. Budreckio darbus. Ypač sparčiai vyko šv. Lino Kankinio vardu nominuotos bažnyčios statybos darbai. Pelesiškiai pralenkė net arkivyskupo Privilegijuotą Rodūnios kleboną S. Ščemirskį. 1935 m. rugsėjo 23 d. per tradi­cinius Šv. Lino atlaidus naują iš gimtųjų laukų akmenų sumūrytą šventovę Pašventino ne vyskupas, o Vilniaus krašto lietuvių katalikų numylėtinis, įžymus visuomenės veikėjas kunigas Pranas Bieliauskas. Tai buvo įspūdinga šventė. Tik, deja, pelesiškiai džiaugėsi neilgai.

1936 m. vasario 16 d. ir vyko įspūdingos pamaldos, skirtos šio krašto gera­dariui daktarui J. Basanavičiui pagerbti. Mišias atnašavo kunigas J. Tutinas su svečiais. Po jaudinančio pamokslo iškilmėse dalyvavę parapijiečiai pakiliai sugiedojo Lietuvos himną. Tačiau šios iškilmės nepatiko ne tik vietinei Rodūnios ir Lydos okupacinei valdžiai, bet ir Vilniaus arkivyskupui R, Jalbžykovskiui. Jau kitą dieną jie išreiškė nepasitikėjimą kunigu J. Tutinu, o Vilniaus vaivada L. Bocianskis įsakė ištremti kleboną į nepriklausomą Lietuvą.

Mūsų mylimas kunigas buvo šiltai sutiktas Kaišiadorių vyskupijos kurijoje. Netrukus Teofilis Matulionis kunigą J. Tutiną paskyrė netoli Žaslių esančios Pa­lomenės parapijos klebonu. Tikintieji geranoriškai priėmė naująjį ganytoją. Ten jis apaštalavo iki 1941-ųjų birželio 23 dienos. Tądien besitraukiantys iš Lietuvos enkavedistai šalia klebonijos žiauriai nužudė ir išniekino J. Tutiną. Pirmiesiems nacių daliniams užėmus Palomenę, parapijiečiai iškilmingai palaidojo savo my­limą ganytoją bažnyčios šventoriuje.

Rodūnios klebonas S. Ščemirskis bene daugiausia padarė nuostolių lietuvy­bei. Visi lietuviški kaimai pateko į jo nemalonę. Iš sakyklos jis koneveikė ne tik išlikusius lietuvius mokytojus, bet ir kaimyninių parapijų lietuvius dvasininkus. Ypač piktybiškai įžeidė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinį, kunigų seminarijos magistrantą, kurį 1936 m. rugsėjo 24 d. į kunigus įšventino pats vys­kupas R. Jalbžykovskis (1955 m. rugsėjo 11 d. konsekruotas į vyskupus), gervėtiškį kunigą Julijoną Steponavičių. Tai buvo Vilnijos krašto viltis. Šį Dievo tarną pasiuntė į Rodūnią darbuotis pats Vilniaus kurijos kancleris prelatas A. Cichonskis. Tačiau S. Ščemirskis nepakluso kurijos vadovo valiai, tiesiog neįsileido J. Ste­ponavičiaus į Rodūnios bažnyčią, kad šis nesusitiktų su tikinčiaisiais lietuviais. Kunigas J. Steponavičius buvo priverstas grįžti į Gervėčius, o vėliau dirbo šalia Gardino pradinės mokyklos kapelionu.

S. Ščemirskio arši kova su lietuvybe jo neišgelbėjo – kunigą žeminantys at­garsiai pasklido ne tik po visą parapiją, bet pasiekė ir patį arkivyskupą. Jis 1936 m. pabaigoje S. Ščemirskį iškėlė į lenkų legionierių ir pasienio kariuomenės globo­jamą šlėktiškąją Pabarę. O Rodūnios parapiją lenkinti pasiprašė iš Lietuvos Nemunaičio bažnytkaimio pabėgęs neaiškios praeities kunigas Česlovas Šteinas, atsikėlęs su tėvais, 25 metų seserimi Vanda ir vikaru Vitoldu Bromickiu. Naujasis klebonas kiek nuramino pasipiktinusius parapijiečius, iš pradžių neatsisakydavo net Evangelijos paskaityti lietuviams gimtąja kalba, tačiau lenkinimą tęsė – tik užmaskuotai. Už tai susilaukė ne vienos arkivyskupo ir vaivados padėkos.

O Pabarėje prasidėjo neramios dienos. Klebonas beveik atvirai gyveno su aštuoniolikmete moterim iš Kazokiškių kaimo Vanda Adamonyte ir papiktino ne tik davatkėles, bet ir daugelį parapijiečių. Konfliktų padažnėjo, kai S. Ščemirskis apkūlė pagyvenusį ūkininką Antonį Jurgelevičių. Kilo nauja pasipiktinimo ban­ga. Byla prieš kunigą atsidūrė net Eišiškių apylinkės teisme. Bajoriškos kilmės teisėjas nemažai pastangų padėjo, kol narpliojo konfliktą.

Įsigaliojus teismo nuosprendžiui, arkivyskupas S. Ščemirskis buvo perkeltas į Šalčininkėlius. Tačiau ir naujoje parapijoje kunigas įsikūrė su ta pačia jaunute sužadėtine ir dar viena kiek vyresne moterimi, pasivadinusia virėja Jadvyga Šulgaite. 1941 m. vasarą šis neklaužada dvasininkas arkivyskupo M. Reinio sprendimu buvo pasiųstas į mišrią Vydžių parapiją, Tačiau S. Ščemirskis ten įsikūrė neilgam. Parapijos šviesuolių reikalavimu klebonas buvo priverstas galu­tinai palikti šią didelę parapiją. 1942 m. rugsėjo 22 d. arkivyskupo M. Reinio sprendimas buvo ryžtingas. Veltui S. Ščemirskis vėl klebeno Rodūnios klebonijos duris, tačiau nesulaukė arkivyskupo pritarimo. Tada šis pagarsėjęs kunigas len­kintojas dingo kaip i vandenį su dviem gražuolėm. Vieni žmonės teigė, kad jis išvyko į Vilniaus apylinkes, kiti tvirtino matę kažkur Armijos krajovos gretose. Kurijos archyvuose daugiau informacijos neaptikau. Taip šis neramaus būdo dvasininkas ir dingo visiems laikams.