literatūros žurnalas

Reda Griškaitė. „Mineralinis miestelis“, arba Kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje

2002 m. Nr. 1

Pagal Vasilijaus Von Rotkircho rankraštį „Užrašai apie Druskininkus“

 


Aš norėčiau, kad šiame tekste

tarytum Daguerre’o plokštelėje
ryškiai atsispindėtų viskas,
kas tik prabėgs pro mano akis.

Vasilijus von Rotkirchas. „Užrašai apie Druskininkus“

 


Iki galo pelių nesugraužtas rankraštis

Prieš keletą metų Vitebske, bevaikštinėdamas po miestą, viename kieme pastebėjau būrį darbininkų, vilkinčių raudono kartūno marškiniais. Susėdę aplink katiliuką, jie ramiai sau pietavo. Be jokios abejonės, didžiarusiai. Priėjau prie jų:

– Gero apetito, vaikinai!
– Prašom prie stalo! – buvo įprasta atsakyti.
– Į sveikatą! Ar negalėčiau užsirūkyti? Gal ugnelės surastumėt?
– Rasim, pone, kaip nerasim!

Vienas iš vyrų, kaip vėliau paaiškėjo, tos artelės seniūnas, įkišo ranką į kišenę, ištraukė dėžutę degtukų, uždegė vieną ir atnešė man savo sugniaužtoje beveik kaip statinaitė rankos plaštakoje.

– Iš kokios gubernijos, vaikinai? – paklausiau.
– Iš Vladimiro būsim.
– Ką gi jūs čia statote?
– Štai, – atsakė seniūnas, – atnaujiname pirklio Krovososovo namą, trečią aukštą statysime.
– Turtingas tikriausiai tasai Krovososovas?
– O kas jį žino? Jo pinigų mes neskaičiavome. Tikriausiai turtingas. Todėl jis ir pirklys.

Vyrai baigė pietauti, delnais nusivalė lūpas, persižegnojo ir sugulė ant žemės – pypkeles parūkyti ir nusnūsti valandėlę. Bet štai vienas, o paskui ir kitas vaikinas iš kažkokio ant žemės gulėjusio seno prirašyto sąsiuvinio ėmė plėšyti lapus ir vynioti į juos tabaką, papirosus daryti.

– Koks čia popierius? – paklausiau.
– Popierius? Koks popierius? Ar šita knygelė? O kas ją žino? Štai, be pradžios ir be pabaigos, visa pelių bei kirmėlių apgraužta.
– Bet iš kurgi jūs ją gavote?
– Gavome?.. Nugi niekur mes jos negavome. Kai pradėjome ardyti seną krosnį, tai po ja radome įvairiausio šlamšto ir šiukšlių, viską čia ir sumėtėme į krūvą Ten buvo ir šita knygelė. Vaikinai paėmė ją – papirosams. Papirosams ji tinkama.
– Įdomu pažiūrėti. Duok gi, žemieti, ją čionai.

Seniūnas padavė. Žiūriu – kažkokie memuarai, rašyti gana aiškiu braižu, bet parudavusiu tikriausiai nuo laiko, rašalu. Aš panorau to rankraščio.

– Štai kas, vaikinai, – tariau. – Jūs pietavote, kaip matau, be degtinytės. Tai štai jums rubliukas – ir degtinei, ir papirosiniam popieriui, o jau šitą knygelę man atiduokite.

Visas būrys suklego:

– Ačiū, pone! Bet kam visas rublis? Veltui imkite! Mums nusispjauti į ją! Ačiū! Ačiū! Už jūsų sveikatą išgersime! Ir t. t.

Aš parsinešiau rankraštį namo ir ėmiau jį apžiūrinėti.

Rankraštis in folio, suplyšęs, nuspuręs, labai smarkiai apgraužtas pelių, be pradžios ir be pabaigos, daugybė iš vidaus išplėšytų lapų. Koks čia rankraštis? Kaip jis čia pateko? Kaip atsi­rado tarp įvairių šiukšlių ir šlamšto po krosnimi? Iki šiol nesugebu suvokti. Iš tų išlikusių lapų buvo galima padaryti tik vieną išvadą – tai kažkokio daktaro užrašai. Bet kieno būtent ir kokio­je epochoje gyvenusio – suprasti neįmanoma. Ar rankraštis buvo vientisas kūrinys, ar į jį buvo tik epizodiškai įrašinėjamos padrikos scenos – taip pat nieko aiškaus negalima pasakyti. Antra vertus, norom nenorom dėmesį traukė įvairių teiginių originalumas ir palyginimų bei sąmojų naujumas.

Tačiau iš anksto nespręsdamas apie kūrinio privalumus ar trūkumus, išprususios kritikos teismui pateikiu keletą fragmentų, kuriuos man pavyko atrinkti iš šio iki galo pelių nesugraužto rankraščio.

Taip Vasilijus von Rotkirchas pradeda vieną iš savo beletristikos kūrinių, iš­spausdintą penktajame, paskutiniame „Teobaldo prisiminimų“ tome 1890 metais[1]. Kodėl būtent šiuo fragmentu norisi pradėti ir šį rašinį? Tikriausiai visų pirma todėl, kad ir dabartinio teksto objektas – „iki galo pelių nesugraužtas rankraštis“. Tiesa, ne tas, kuris buvo rastas Vitebske, pirklio Krovososovo namų užkrosnyje. Šis rank­raštis nepalyginamai geresnės būklės, niekas nesikėsino į jį ir tabako vynioti. Ne paslaptis ir rankraščio autoriaus vardas. Tai tas pats Vasilijus von Rotkirchas (1819–1891) – publicistas, literatas, vertėjas, mitologas, memuaristas, vienas iš rusų literatūros Lietuvoje pradininkų, viena įdomiausių mūsų istorijos asmenybių, paslaptingasis Teobaldas. Taigi šio rašinio objektas – „Užrašai apie Druskininkus“. Tekstas, kurį gyvenimo pabaigoje ne kas kitas, bet jo autorius taip pat pavadino iki galo pelių nesugraužtu rankraščiu. Ir nors tokių seniai ir giliai stalčiuje laikytų kūrinių asmeniniame Rotkircho – Teobaldo archyve būta ir daugiau (vienas iš jų – „Visa lietuvių mitologija ir įvairių rašytojų nuomonių apie ją rinkinys“ – jau anks­čiau buvo nuodugniai pristatytas[2]), atėjo metas ilgėliau sustoti būtent prie šio manuskripto. Šį kartą – ne tiek dėl kontroversiškojo jo autoriaus (apie jį pastaruo­ju metu rašyta gana daug[3]), kiek dėl pačios šio teksto tematikos, jo objekto.

Prieš pradedant „Užrašų apie Druskininkus“ analizę, norėtųsi atkreipti dė­mesį į vieną svarbią aplinkybę. Šis rankraštis – jau seniai jokia naujiena. Dar 1969 m. literatūrologas Rimantas Sideravičius pirmą kartą jį pristatė viešuo­menei (pateikė ne tik trumpą teksto turinio atpasakojimą, bet ir keletą citatų bei iliustracijų)[4]. Deja, rankraštis buvo aptartas labai epizodiškai ir iš esmės tik dėl vienos, nors ir labai reikšmingos detalės – „Užrašuose apie Druskininkus“ ap­rašyto (ir pavaizduoto piešiniu) „šviesodailės“ seanso. Būtent šią informaciją spe­cialistai mano esant seniausiu istoriniu fotografijos Lietuvoje paminėjimu[5]. Tie­sa, kartais vienos ar kitos XIX šimtmečio istoriją gvildenančios monografijos autorių sudomindavo įsimintinos šio rankraščio iliustracijos, tačiau ne pats teks­tas[6]. Tad iš esmės puiki R. Sideravičiaus iniciatyva savo tikslo nepasiekė – rankraštis taip ir liko deramai neįvertintas, ir ne vien rusų literatūros specia­listų Lietuvoje. Kaip sakiau, kol kas tinkamai juo pasinaudojo tik fotografijos is­torikai. Nors šiandien kaip niekuomet akivaizdu, kad „Užrašai apie Druskinin­kus“ verti ir kitų sričių tyrinėtojų plunksnos. Juolab kad kitaip nei garsusis „Visos lietuvių mitologijos“ rankraštis, kurio švarraštis (paskutinis variantas) saugomas Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Rankraštinės knygos skyriuje Sankt Peterburge, šis nemenkos, net 282 puslapių, apimties manuskriptas yra visai čia pat.

„Užrašai apie Druskininkus“ šiandien saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (f. 3: „Traktatai ir mokslo darbai“, b. 254). Toje pat saugykloje sukomplektuotas ir atskiras V. von Rotkircho fondas (f. 62), kuriame yra jau minė­tos „Visos lietuvių mitologijos“ juodraštis bei jos autoriaus korespondencijos fragmentai. Kodėl rankraštinis V. von Rotkircho palikimas buvo išskirstytas net po kelis fondus, galima būtų aiškinti ir taip: dar gyvas būdamas, literatas kai kuriuos savo rankraščius patikėjo Vilniaus viešajai bibliotekai (tarp jų būta ir „Užrašų apie Druskininkus“), kiti jo darbai (pavyzdžiui, „Visos lietuvių mitologijos“ juodraštis) į šią instituciją pateko jau po jo mirties. Tokią įvykių seką patvirtintų ir gana gerai žinomi V. von Rotkircho biografijos, ypač paskutiniųjų jo gyvenimo metų, faktai. Kad ir kaip ten būtų, „Užrašų apie Druskininkus“ rankraštis itin puikiai įrištas (kaip, beje, ir Sankt Peterburgo manuskriptas), ant odinės jo nugarėlės įspaustos raidės: Zapiski o Druskeninkai. Rotkirch. 1854. Ant pirmojo kietojo viršelio užrašyta: Iz knyg V. fon – Rotkirch. Taip pat antspaudas: Rukopiselnoe otdelinije Vilenskoi Publi2noi Biblioteki. 234. Pirmame priešlapyje įrašas: Po katalogu rukopiselei N. 7. Ten pat paties Rotkircho ranka: Po neodobrenijo cenzurnim komiteom, bozbraščnia Redakceju „Panmteona“ 16 febralia 1855 g[oda]. Antrame priešlapyje rankraščio pavadinimas: Zapiski o Druskeninkai, sostablenije V. fon – Rotkirchom. 1854, Kr[epost’] Dunburg.

 


Anapus Heraklio stulpų

Net akademiniuose sluoksniuose vis dar vyrauja įsitikinimas, jog XIX amžiaus Letuvoje kurortinė kultūra buvusi tik savotiška marginalija. Iš tikrųjų savo pobūdžiu ir paplitimu ji negali lygintis su salonine ar dvarų kultūra, o ir atsirado ji tik pačiame to šimtmečio viduryje. Tačiau, nepaisant jauno amžiaus, ši kultūra vis dėlto reiškėsi gana ženkliai. Dar daugiau – tolygiai vystėsi. Taip kaip augo ir pagrindiniai jos centrai – Druskininkai, Stakliškes, Birštonas, Smardonė (Likėnai). Būtent tuomet mūsų krašte suspindi savotiški sezoniniai visuomenes susitelkimo centrai, taikliu anuometinio literato Romualdo Podbereskio terminu – „mineraliniai miesteliai“, ilgainiui tapę neatskiriama to meto gyvenimo dalimi. Posakis „važiuoti prie šaltinių“ arba „važiuoti prie vandenų“ jau taikomas ir lietuviškiems kurortams. Tai tampa itin madingu reiškiniu, nes vykti į Druskininkus ir Smardonę, o ne į Vysbadeną ar Spa – kartu ir demonst­ruoti patriotiškumą.

Tačiau tai, kas buvo nauja čia, Europai jau buvo sena. Mineralinių vandenų ku­rortų įtaigi ir kurortinės kultūros istorija ten siekė senovės graikų laikus, jau nekalbant apie jų populiarumą Senovės Romoje. Būtent tuomet išgarsėjo ne tik Bajos šaltiniai pačioje Italijoje, bet ir kai kurie dabartiniai Europos taškai – Vysbadenas, Badenas, Baden Badenas, Viši. Viduramžiais itin madingi tapo Plombjero ir Acheno kurortai, kur mėgdavo buvoti ir pats Karolis Didysis. X–XI a. jau buvo vykstama į Kotrė ir Spa, ypač į pastarąją. Tos vietos tapo ne tik sveikatingumo centrai, bet ir aukštuomenės pramogų bei pasilinksminimų miesteliai, kuriuose atsirado praban­gios architektūros pastatų, maudyklių, gydyklų. Ypač išpopuliarėjo Badenas, vadin­tas „pasauliniu malonumų sodu“. XIX a. Europoje tokių centrų jau buvo kelios dešimtys. Kaip ir anksčiau į juos buvo vykstama ne tik gydytis, bet ir pramogauti. Pačiais populiariausiais tapo Achenas (Prūsijoje), abu Badenai (Austrijoje ir Švei­carijoje), Baden Badenas (Badeno hercogystėje), Emsas (Prūsijoje), Karlsbadas (Austrijoje, Bohemijos žemėje), Kroicnachas (Prūsijoje), Marienbadas (Austrijoje), Spa (Belgijoje), Teplicė (Austrijoje, Bohemijos žemėje), Vaisenburgas (Šveicarijoje), Viši (Prancūzijoje), Vysbadenas (Prūsijoje). Rusijoje mineralinių šaltinių paieška prasidėjo tik XVIII a., kai Petras I patyrė gydomąjį Spa vandenų poveikį. Iš tikrųjų 1720 m. Karelijoje atrandami Oloneco mineraliniai šaltiniai, o XIX a. pabaigoje jų jau priskaičiuojama daugiau nei trys šimtai. Tiesa, nemaža tų šaltinių buvo vietinės reikšmės, Tačiau būta ir gana žymių. Pati garsiausia mineralinių vandenų vieto­vė – Piatigorskas – buvo intensyviai lankoma jau nuo 1812 m. Ne mažiau populiari buvo ir Staraja Rusa Naugardo gubernijoje – didelis, gerai įrengtas kurortas (mi­neraliniai šaltiniai ten ištirti 1815 m.), garsus dar ir tuo, kad jame paprastai ilsė­davosi ir monarcho šeima XIX šimtmetyje gerai žinomos bei gausiai lankomos ir kitos sveikatingumo vietos – Jesentukai, Kislovodskas, Železnovodzkas (visi Tereko srityje), Abastumanis, Boržomis (Tbilisio gubernijoje), Lipeckas (Tambovo guberni­joje), Chilovas (Pskovo gubernijoje), Stolypinas (Samaros gubernijoje), Kašinas (Tverės gubernijoje), Malkinas (Kamčiatkoje). Tarp žymiausių Rusijos imperijos kurortų tuomet vardijami ir Kelneriai (Livonijos gubernijoje), Buskas (Kelcų gu­bernijoje), Cechocinekas (Varšuvos gubernijoje). Minimi ir Druskininkai, o kiek. vė­liau – ir Stakliškės, Birštonas.

Nepaisant skirtingos geografinės padėties, visi šie centrai alsavo tam tikru tik jiems, „mineraliniams miesteliams“, būdingu gyvenimu, savotišku ritualu. Iš tikrųjų tai buvo vietos, kuriose lygias teises turėjo ir liga, ir linksmybė. Galbūt todėl visos jos taip traukė rašytojų, poetų ir muzikų dėmesį. Galbūt todėl beveik visos, net ir minėti lietuviškieji kurortai, turėjo ir savo istoriografus, fiksavusius tai, kas jiems atrodė būsiant reikšminga ir ateityje. Šiandien tokio tekstai – didžiulė vertybė, suteikianti galimybę nors iš dalies pajusti, kaip viskas butu Suprantama, mums įdomus ir anuometinis Baden Badeno, Kroicnacho ar Piatigorsko pasaulis. Tačiau ne mažiau svarbus turėtų būti ir Stakliškių, Druskininkų ar Smardonės gyvenimąs. Tad šiandien pažvelkime nors ir į vieną iš jų – kad ir tą, kuris vyko Druskininkuose.

Ir ne tik todėl, kad istoriografija apie šį miestą nepalyginamai platesnė, bet ir todėl, kad būtent Druskininkuose prasidėjo tai, ką įvardijau kaip kurortines kultūros Lietuvoje pradžia. Juolab kad pagaliau atėjo metas ir kitam darbui – rasti vietą V. von Rotkircho rankraščiui nepaprastai gausioje XIX a. literatūroje apie Druskininkus. Juk iki šiol „Užrašų apie Druskininkus“ joje tarytum ir nebūta, o jeigu ir būta, tai tik labai epizodiškai. Ir nors tokia yra visų iškart neišspausdintų rank­raščių lemtis, akivaizdu, kad tas tekstas yra savotiškas tiltas tarp šiam miestui skirtos lenkiškosios ir rusiškosios raštijos. Analogiška formuluotė, beje, tiktų ir visai kitai V. von Rotkircho kūrybai.

Ir dar viena svari priežastis rašyti būtent apie Druskininkus. Kadaise vienas šio miesto istoriografas vaizdžiai pasakė, jog „Europai Druskininkai – terra incognita, įsikūrusi anapus Heraklio stulpų“[7]. Perfrazuojant šią mintį, galima teigti, kad ir mums tiek senoji Druskininkų kurorto istorija, tiek ir ten pra­sidėjusi Lietuvos kurortinė kultūra vis dar tebėra „anapus Heraklio stulpų“. Tie­sa, daugiau nei prieš keturis dešimtmečius pasirodė išsamūs Elenos Gineitienės straipsniai[8]. Nors skirti „medicininei“ Druskininkų temai, o plačiąja prasme – medicinos istorijai Lietuvoje, šie darbai teikė daug medžiagos ir kurorto istorijai apskritai. Deja, pasekėjų autorė nesulaukė. Tai sakydama neturiu omenyje nei balneologų mokslinių studijų, nei turistams ir poilsiautojams, o pastaruoju metu – ir patiems druskininkiečiams skirtų tekstų[9]. Kalbu apie išsamias istorines, kul­tūrologines studijas, tyrinėjančias šio miesto specifiką. Tiesa, prieš keletą metų aš pati mėginau nors iš dalies pagvildenti šį klausimą – pažvelgti į intelektua­linį darbą šiame mieste, paieškoti jo kultūrinių tradicijų ištakų, kurias visų pir­ma siejau su leidiniu „Ondyna Druskienickich Žrodel“ (1844–1846)[10]. Ir iš tikrųjų tema pasirodė verta dėmesio. Jau vien įdėmiau pavarčius šio žurnalo puslapius, buvo akivaizdu – Druskininkai niekuomet nebuvo eilinė Lietuvos provincija. Nuo pat penktojo XIX a. dešimtmečio šis miestas beveik penkiems mėnesiams tapdavo savotiška vasaros sostine, antruoju Vilniumi. Anot gydytojo ir keliauto­jo Teodoro Tripplino – „Lietuvos vasaros centru“, „vietove, kurioje vienu metu susirinkdavo beveik visos garbingiausios Lietuvos šeimos“[11]. Šiandien tam tikra prasme grįžtu prie senos temos. Tiesa, šį sykį į Druskininkų gyvenimą žiūrėsiu ne „Ondyna Druskienickich Žrodel“ leidėjų, bet Daugpilio tvirtovės komendanto adjutanto V. von Rotkircho akimis. Taigi kiek specifiniu žvilgsniu – skirtingai nuo daugelio kitų kada nors apie Druskininkus rašiusių autorių, jis nebuvo nei medikas, nei profesionalus istorikas. Suprantama, „Užrašai apie Druskininkus“ neatskleidžia viso anuometinio Druskininkų pasaulio vaizdo, tačiau manau, kad šis rankraštis, gimęs praėjus beveik dešimčiai metų po paskutiniojo „Ondyna Druskienickich Žrodel“ sąsiuvinio pssirodymo, – dar viena galimybė (ir tikrai ne vienintelė) pažvelgti „anapus Heraklio stulpų“.

 


Čia, mieluosiuose Druskininkuose, Lietuvos vasaros centre

Kaip jau minėjau, V. von Rotkircho rankraštis anaiptol nėra klasikinis Drus­kininkų istorinės, juolab medicininės literatūros pavyzdys. Literatūrologų tei­gimu, „Užrašai apie Druskininkus“ – beletristikos kūrinys, „satyrinė kurortines publikos papročių apžvalga“[12]. Suprantama, literatai teisūs – vargu ar kas nors turėtų drąsos V. von Rotkircho tekstą pavadinti Druskininkų istorija. Ir vis dėlto, nepaisant šios akivaizdžios tiesos, manyčiau, kad šį rankraštį vertinti tik kaip grožinės prozos pavyzdį taip pat nėra visai teisinga. Tai, beje, rodo ir ką tik cituo­ta formuluotė: „Užrašuose apie Druskininkus“ V. von Rotkirchas yra ir savo­tiškas publicistas, apžvalgininkas. Ne mažiau svarbi šiuo požiūriu yra ir pati dienoraštinė teksto forma, priartinantįjį prie memuarinės literatūros kūrimo[13]. Jau vien šie bruožai suteikia galimybę ne tik statyti šį rankraštį į vieną gretą su kitais šio miesto istoriografijos darbais, bet ir traktuoti jį kaip istorijos šaltinį. Beje, tai pasakytina ir apie patį „Užrašų…“ tekstą, ir apie jo piešinius – nors anaiptol ne fotografiškai tikslų tenykštės Druskininkų atmosferos atspindys. Su tokia nuostata ir mėginsiu analizuoti šį rankraštį, visų pirmąjį lygindama su kitais panašiu laiku parašytais ir Druskininkų tematikai skirtais darbais. Teisę taip rašyti suteikia ir pats „Užrašų…“ tekstas, rodantis, kad V. von Rot­kirchas save suvokė kaip vieną iš šio kurorto istoriografų, beje, jo vadinamų skambiu – „žmonijos draugų“ – vardu (p. 19). Tiesa, tokių Druskininkams nu­sipelniusių asmenų rankraščio autorius rado vos keletą – Ignotą Fonbergą, An­taną Grinevičių, Izidorių Nagumavičių, Stanislovą Pavlovskį ir Ksaverą Volf­gangą, prie „žmonijos draugų“ nepriskirdamas nei Teodoro Narbuto, nei Juozapo Ignoto Kraševskio, nei Liudviko Zembžickio; neminėdamas nei Aniceto Renje, nei Kazimiero Chonskio, nei Jono Pileckio, nei Marcino Cieplinskio (Ossorya) ar Ro­mualdo Podbereskio vardų. Toks V. von Rotkircho „neapdairumas“ kelia šiokią tokią nuostabą, juolab kad kai kurių šių autorių darbus jis ne tik gerai žinojo, bet ir gausiai citavo. Kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, kad pakankamai gerai išmanė literatūrą apie šį miestą. Kaip rodo nuoroda pačiame tekste, buvo parašęs at­skirą kurorto praeičiai skirtą darbą, V. von Rotkirchas sakė: „Pirmąją šio kūrinio dalį, beje, neturinčią jokio ryšio su dabartine, pavadintą „Druskininkai ir jų apyl­inkės“, aš įteikiau Imperatoriškajai rusų geografijos draugijai. Ją sudaro istorinis–topografinis Druskininkų ir jų apylinkių aprašymas. Norėdamas savo rašiniui suteikti daugiau svarbos, čia pateikiu sutrumpintus pirmuosius pirmos dalies skyrius (p. 1). Tikslius šio teksto turinys šiandien nėra žinomas, tačiau bent iš dalies jį galima rekonstruoti – pasitelkus ne tik „Užrašuose…“ pateiktus fragmentus, bet ir jau gerokai vėliau, 1887 m. „Vilenski kalendar’“ išspausdintą rašinį, mano manymu, parengtą būtent šio teksto pagrindu[14]. Tą spėjimą sustiprina ir identiški abiejų pavadinimai. Beje, spaudoje skelbtame rašinyje V. von Rotkirchas prisitato jau kaip „profesionalus“ istorikas, deklaruojantis susirūpinimą Lietuvos istorijos tyrimais. Dėl minėtos priežasties (neužmirškime, kad ją nurodė pats autorius) „Užrašuose…“ smulkių šios vietovės praeities aprašymų nerasime (o ir patį rankraštį visai pagrįstai būtų galima vadinti tik antrąja platesnės Druskininkams skirtos studijos dalimi), tačiau jame yra V. bvn Rotkircho laikų Druskininkų dabartis, mums jau virtusi labai tolima praeitimi.

Ir dar viena svari priežastis „Užrašus…“ traktuoti ne tik kaip beletristikos kūrinį. Kad rankraščio autorius turėjo ir rimtesnių ambicijų, byloja faktas, jog, nepaisant literatūrinės šio teksto formos, jame aptariamos ir visos pagrindinės tuometinės Druskininkų istoriografijos temos. Šiuo požiūriu „Užrašai nenusieidžia nei K. Volfgango, nei J. l. Kraševskio, nei kitų autorių darbams. Kaip tik šiuo, tematikos, požiūriu ir paanalizuosiu V. von Rotkircho rankraštį, vildamasi, kad, nors ir schematizuotas, jo turinio atpasakojimas vis dėlto suteiks galimybę pamatyti anų laikų Druskininkus.

 


Druskininkų praeities (istorijos) tema

Kaip jau minėjau, „Užrašai apie Druskininkus“ pradedami šios vietovės pra­eities aprašymu. Šiai temai jų autorius skiria visų įžanginę rankraščio dalį, tiks­liau – pirmosios dienoraštyje fiksuotos dienos (1853 m. gegužės 15 d.) užrašus. Beje, tai viena ilgiausių teksto dalių, net dvidešimt vienas puslapis. Taigi V. von Rotkirchas elgiasi tradiciškai – istoriniais Druskininkų duomenimis savo teks­tus pradėdavo iš esmės visi autoriai nuo pat Druskininkų istoriografijos (o ir pačios tematinės šio miesto istoriografijos schemos) pradininko I. Fonbergo lai­kų[15]. Tiesa, vieni jų šiam objektui skirdavo daugiau dėmesio, kiti – mažiau, ta­čiau niekuomet jis nelikdavo apeitas. Ilgainiui Druskininkų istorijos tema sa­vaime suskilo į kurorto (mineralinių šaltinių) ir pačios vietovės praeities apra­šymus. Tiesa, J. Fonbergas savo pirmajame, 1835 m. paskelbtame, darbe apie se­nųjų Druskininkų gyvenvietes istorijų dar beveik nieko konkretaus pasakyti ne­galėjo. Padėtis pasikeitė tik T. Narbutui išspausdinus pirmąjį, o ypač – ketvirtą „Lietuvių tautos istorijos“ tomą. Šis istorikas pateikė ne tik kai kuriuos iki tol nežinomus faktus, bet ir akcentavo mintį, daugeliui Druskininkų entuziastų ta­pusių savotiška programa: „Šios vietovės (t y. Druskininkų – R. G.) gyvenvietė yra sena, ir vandens gydomųjų galių išmanymas siekia senovės epochas arba užmirštą praeiti“[16] Būtent T. Narbutas dar kartą atidžiai perskaitė Petro Dusburgiečio kroniką, iškeldamns viešumon visus šios vietovės istoriją liečiančius

faktus. Jau kiek vėliau, 1844 ir 1845 m. savo duomenis dar gerokai papildę, žvilgsnį nukreipdamas ne tik į Druskininkų apylinkių (Ratnyčios, Kermušijos, Švendubrės, Raigardo) praeitį, bet ir pateikdamas naujų duomenų apie gydymą mineralinių šaltinių vandeniu ankstesniais laikais[17]. Neliko užmirštas ir vietovardžio Druskininkai (Druskiniki vel Druskieniki) etimologijos klausimas[18]. Vėliau ši T. Narbuto informacija buvo perrašinėjama iš vieno teksto į kitą, kol pagaliau (turiu omenyje antrąją XIX a. pusę) jau mažai kam rūpėjo jos autorystė. Tuo metu istoriko amžininkai dar puikiai suvokė šių duomenų svarbą. Ne paskutinę reikšmę turėjo ir ta aplinkybė, kad juos pateikė ne kas nors kitas, bet pats „Lietuvių tautos istorijos“ autorius. Beje, šie T. Narbuto tekstai paskatino ir toliau ieškoti, tyrinėti. Galbūt todėl būtent Druskininkuose buvo atlikta tiek daug archeologinių kasinėjimų (ne tik T. Narbuto, bet ir pačių kurorto gydytojų, visų pirma, A. Renjė, K. Volfgango, o vėliau ir J. Pileckio iniciatyva). Be abejonės, šie istoriniai faktai tarnavo ir visai konkrečiam tikslui – kurorto, jo mineralinių vandenų populiarinimui. Galbūt tai buvo viena, nors ir netiesioginė priežastis, kodėl net profesionalių medikų tekstuose tiek daug dėmesio buvo skiriama is­torijai (būtent ši aplinkybė suteikia galimybę vertinti juos ir kaip istoriografijos darbus). Be abejonės, istorinis Druskininkų motyvas kulminaciją pasiekė pirmo­jo oficialaus Druskininkų kurorto gydytojo A. Renjė darbuose. Šie 1839–1844 m. rašyti tekstai, vėliau tapę Vilniaus medicinos draugijos nuosavybe, o dabar sau­gomi Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, iki šiol neprarado savo reikšmės[19]. Juolab kad viename iš jų Druskininkų praeičiai skirtas net atskiras skyrius[20]. Suprantama, A. Renjė citavo ir P. Dusburgietį (originalo kalba), ir patį T. Narbutą, tačiau ne tik „Lietuvių tautos istoriją“, bet ir žodinius istoriko pasakojimus. Aprašė ir Druskininkų apylinkes, ypač Liškiavą, Raigardą. Istorinėje savo rašinio dalyje A. Renjė rado vietos ir šios vietovės gamtai bei gyvūnijai. Negana to, pasirūpino, kad 1841 m. bendras Druskininkų miesto vaiz­das būtų perteiktas ir piešiniu[21]. Ne mažesnę istorinę vertę šiandien turi ir A. Renjė sudarytas pagrindinės miesto dalies planas[22]. Daug faktų kurorto istorijai randame ir jo surinktuose Druskininkų gydytojų komiteto protokoluose[23].

Deja, A. Renjė pavyko paskelbti tik nediduką surinktos medžiagos fragmen­tą, toli gražu neatspindėjusį viso jo nuveikto darbo[24]. Sunku net įsivaizduoti, koks būtų buvęs šių tekstų poveikis, jeigu jie būtų buvę išspausdinti visi. Be abejonės, ne mažesnį, kaip tais pačiais 1841 m. pasirodžiusi K. Volfgango knyga „Apie druskingą mineralini vandenį Druskininkuose“[25] (tie metai Druskininkų istoriografijai buvo labai produktyvūs – buvo išleisti dar ir medicinos daktaro, Vilniaus medicinos draugijos nario chirurgo K. Chonskio bei Vilniaus universite­to auklėtinio, medicinos daktaro I. Nagumavičiaus darbai[26]). Bet kuriuo atveju A. Renjė medžiaga liko nežinoma, nieko apie ją nebuvo girdėjęs ir V. von Rotkirchas. Tuo tarpu K. Volfgango darbą jis ne tik žinojo, bet ir buvo atidžiai per­skaitęs, kai kūnas šios knygos vietas tiesiog nurašęs ir išvertęs, ko, beje, visiškai neslėpė. Lyginant su kitomis monografijomis, K. Volfgango studija išsiskyrė ne tik profesionaliai pateiktais, neretai visiškai naujais duomenimis įkalbu apie medicininę jos dalį[27]), bet ir puikiu stiliumi, kuris rodė literatūrinį autoriaus ta­lentą, vėliau visu ryškumu atsiskleidusį leidinyje „Ondyna Druskienickich Žrodel“, garsiuosiuose Mečislovo laiškuose[28]. Iš tikrųjų, be konkrečių patarimų gydytojams ir ligoniams, knygoje būta daug patoso dėl pačių Druskininkų min­eralinių vandenų, kuriuos jis vadino „beveik būtinu mūsų amžiaus poreikiu“[29]. Ir savo monografiją K. Volfgangas suvokė kaip „prisidėjimą prie kenčiančios žmoni­jos visuotinės gerovės ir naudos“[30]. Autoriaus žodžiais, jo tikslas buvo ne mokslo veikalas, bet visiems prieinamas tekstas. Tad rašė „ir kaip gydytojas, ir kaip ligonis“[31]. Šias kelias citatas pateikiau vien tam, kad būtų galima lengviau su­vokti šios knygos išskirtinumą ir jos poveikio V. von Rotkirchui priežastį. Bent jau pirmoji, istorinė, „Užrašų apie Druskininkus“ dalis vos ne tiesiog iš jos nura­šyta – sutampa ir dėstymo struktūra, ir pagrindiniai faktai. Iš tikrųjų K. Volf­gangas, kaip ir prieš tai jo kolega A. Renjė, labai daug dėmesio skyrė šio miesto praeičiai (vienas knygelės paragrafas taip ir pavadintas – „Istorinė informacija“). Nors naujų Druskininkų praeities faktų nepateikė, bet juos išdėstė nuosekliai ir patraukliai, kas tikriausiai taip pat imponavo V. von Rotkirchui. Beje, istoriko ta­lentą rodė ir kiek vėliau „Ondyna Druskienickich Žrodel“ išspausdintas jo straips­nis, tik skirtas jau Merkinės praeičiai[32]. V. von Rotkirchas labai vertino K. Volf­gangą – ir kaip mediką, ir kaip literatą. Galima spėti, kad net asmeniškai paži­nojo, gal net buvo pasirinkęs savo kurortiniu gydytoju. Bet kuriuo atveju „Užrašų apie Druskininkus“ autorius priėjo išvados, kad K. Volfgangas, populiariai, išmintingai ir su išmanymu parašęs savo knygą, galima sakyti, vienas pats šiuos vandenis padarė nemirtingus“ (p. 20), V. von Rotkirchas rašė: „Jo (t. y. K. Volfgango – R. G.) vardas tapo neatskiriamas nuo Druskininkų, kur jis gyvena nuolatos, žiemą ir vasarą, ir turi ligoniams labai patogius namus“ (p. 21).

Taigi istorinėje „Užrašų apie Druskininkus“ dalyje nerasime jokių naujesnių faktų. Kaip minėjau, visa, kas liečia seniausiąją Šios vietovės praeitį, V. von Rot­kirchas paėmė iš K. Volfgango knygos, tiksliau – iš T. Narbuto. Beje, šio istoriko vardo niekur neminėjo, nors rankraščio tekstas (pavyzdžiui, duomenys apie Liš­kiavą) byloja, kad jo rašinius, ypač spausdintus „Ondyna Druskienickich Žrodel, buvo skaitęs[33]. (Jau daug vėliau panašiai elgėsi ir rašydamas „Visą lietuvių mi­tologiją“ – nors T. Narbuto tyrinėjimais plačiai rėmėsi, bet ne visuomet nurody­davo jų autorystę). Laikydamasis jau nusistovėjusios schemos, V. von Rotkirchas dėstė ir kurorto atsiradimo istoriją. Kaip ir visi kiti Druskininkų tema rašę auto­riai, neužmiršo paminėti Pervalko valdytojo Chreptavičiaus, Lietuvos generalgu­bernatoriaus Nikolajaus Repnino ir Gardino gubernatoriaus Mykolo Bobiatinskio nuopelnų. Suprantama, daugiausia dėmesio skyrė kitam pareigūnui – Grigorijui Dopelmėjeriui, taip pat Gardino gubernatoriui, su kurio vardu paprastai ir sieja­mas kurorto atsiradimas. „Tad Druskininkai už savo dabartinę klestinčią padėt) turi būti dėkingi vienam ponui Dopelmėjeriui“, – rašė V. von Rotkirchas (p. 5). Čia pat dar vienas teiginys Druskininkų kurorto istorijos tema, tačiau ir šį kartą ne visai originalus. Jau K. Volfgangas išrutuliojo mintį apie vangų domėjimąsi mineraliniais Šaltiniais Vilniaus universiteto klestėjimo laikais. Šiai nuostatai vėliau visiškai pritarė ir J. I. Kraševskis, sakydamas, kad nepaprastu mokytumu garsėję universiteto profesoriai neužklysdavo į Druskininkus, neištyrė jų vers­mių. Rašytojas sakė: „Paprasti žmonės pralenkė universitetą ir tą daugybę gydy­tojų, kuriuos kasmet paruošdavo Vilnius!“[34] V. von Rotkirchas ne tik pasigavo šį K. Volfgango–J. I. Kraševskio teiginį, bet ir savaip jį perteikė. Jis rašė: „Argi žmo­nių liežuviai tų žinių nenunešdavo ir už 120 varstų, iki universiteto? Paprasti žmonės pralenkė universitetą ir tą daugybę gydytojų, kuriuos kasmet jis ruošė“ (p. 5). Suprantama, šie teiginiai buvo tiesiogiai susiję su G. Dopelmėjerio apologi­jos tema, būdinga visai be išimties Druskininkų istoriografijai.

Nors ir skirdamas kurorto istorijai itin daug vietos, V. von Rotkirchas iš es­mės neįnešė nieko naujo. Tiesa, duomenis jis pateikė labai tikslius, tačiau tik tuos, kuriuos buvo nurodę kiti. Ne Druskininkų istorija buvojo dėmesio centre. Jo atskirai nedomino Šios vietos praeities tyrimai. Kad jie vyko, rodo ne vienas faktas. Tarp Druskininkų kurortininkų (istorija domėjosi toli gražu ne vien gydy­tojai) būta ir tokių, kuriems rūpėjo ne tik jų kūno sveikata, bet ir proto veik­lumas. Tokiu galima laikyti ir beveik tuo pačiu metu, tai yra 1854 m. vasarą, Druskininkuose apsilankiusį Eustachįjų Tiškevičių, kuris negailėjo jėgų ne tik aplankyti visas istorines Druskininkų apylinkes (Liškiavą, Merkinę), bet ir plačiau pasidomėti tų vietų archeologiniais radiniais. Liškiavos klebonijoje jis surado ir įsigijo ne vieną vertingą senovinę knygą, o aplinkiniuose dvaruose aptiko ne vieną archeologinį radinį, prie kurių, jo žodžiais tariant, taip pat „iš­tiesė savo kaulėtą ranką“[35]. Suprantama, Druskininkuose buvo galima ir kitaip praleisti laisvalaikį, tačiau šiandien galima drąsiai teigti, kad dažnai buvo pasirenkamas šios vietovės istorinės praeities pažinimas.

 


Druskininkų dabarties (miesto vaizdo) tema

Šiandien svarstant atrodo, šis klausimas betarpiškai susijęs su ką tik aptar­tuoju. Tai, kas V. von Rotkirchui buvo Druskininkų dabartis, mums jau yra istori­ja. Tad „Užrašai apie Druskininkus“ turi reikšmės ir kaip vertingas miesto istorijos šaltinis. Tiesa, išorinio kurorto vaizdo aprašymų būta ir iki V. von Rotkircho. Pirmuosius, nors ir labai santūrius duomenis randame jau I. Fonbergo bei K. Chonskio darbuose. A. Renjė miesto vaizdo neaprašė, tačiau, kaip jau minėjau, paliko ne tik preciziškai tikslų Druskininkų panoramos vaizdą, bet ir centrinės miesto dalies planą. Tik K. Volfgangas, taip ryškiai pasižymėjęs kitose Drus­kininkų istoriografijos srityse, išoriniam miesto vaizdui skyrė minimalų dėmesį. J. I. Kraševskis, nors ir labai glaustai, bet pagrindinius duomenis pateikė – aprašė centrinę miesto aikštę, svarbiausius pastatus[36]. Vis dėlto atrodo, kad rašytojui la­biau rūpėjo Druskininkų gamta, o ne miesto architektūra. Beje, tą patį galima pasakyti ir apie jo pirmtaką gydytoją A. Grinevičių[37]. Visai priešingų prioritetų laikomasi 1849 m. paskelbtame R. Podbereskio tekste[38]. Būtent šiame darbe ran­dame išsamiausią Druskininkų miesto vaizdą. Tai sakydama, turiu omenyje tik istoriografiją iki „Užrašų…“ – vėliau tokių tekstų atsirado ne vienas. Taigi R. Podbereskio rašinyje jau yra daug svarbių detalių – jis ne tik aprašė pagrindinius miesto pastatus (autoriui primenančius Pamaskvio „dačias“), gražiausius pri­vačius namus (pavyzdžiui, puikios architektūros bajorvedžio Boženckio namą, ku­ris, beje, autorių ypač sudomino, nes J. I. Kraševskis savo knygoje jo „nepa­stebėjęs“[39]), bet ir teritoriją prie šaltinių (taip pat ir mineralinio vandens gėrimo ritualą) bei balneologinės gydyklos, vadinamąjį vonių pastatą (itin detaliai – tiek išorę, tiek vidų). Suprantama, mums rūpi, kaip šiame fone atrodo V. von Rotkircho rankraštis, jo pateikti faktai. Iš anksto galiu pasakyti, kad „Užrašai…“ ne tik nenusileidžia R. Podbereskio rašiniui, bet ir gerokai jį lenkia. Miesto vaizdo aprašymas – viena stipriausių V. von Rotkircho teksto dalių. Autorius užfiksavo tai, ką matė prieš savo akis. Tai buvo originalūs jo įspūdžiai, neparemti jokia lite­ratūra. Be to, fotografiškai tikslūs, netgi preciziški – nepatingėta ne tik pasidomėti tiltelio per Ratnyčią statymo istorija, bet ir savo pėdomis išmatuoti parko takelių. Beje, toks ir buvęs autoriaus sumanymas, pagrindinė nuostata. „Bet kaip jums perteikti viską, – rašė V. von Rotkirchas, – ką aš matau, girdžiu ir jaučiu! Aš norė­čiau, kad šiame tekste tarytum Daguerre’o plokštelėje ryškiai atsispindėtų viskas, kas tik prabėgs pro mano akis“ (p. 26). Iš dalies tai jam pavyko.

Štai pirmieji jauno Daugpilio tvirtovės karininko įspūdžiai, pagaliau pasie­kus savo kelionės tikslą – Druskininkų kurortą:

Pravažiavę be galo ilgą smėlėtą kelią nuo Vilniaus iki pačių Druskininkų, tą lietuviškąją Sacharą, pagaliau įvažiuojate į Druskininkus. Pirma, ką išvystate – tai nedidelė, ežero ir mažučių namų apsupta aikštė, kurioje grožiu išsiskiria pusiau mūrinė, pusiau medinė katalikų bažnyčia, pastatyta iš savanoriškų aukų asmenų, ieškojusių čia sveikatos ir malonumų. Ar beverta sakyti, kad mintis pastatyti šventyklą gausaus kankinių susibūrimo vietoje buvo didi ir nuostabi – kur kitur siela taip trokšta išsilieti nuoširdžia malda, jeigu ne prie sveikatos šaltinio? Kur kitur ji nori dėkoti Aukščiausiajam už atgautą kūno sveikatą, jeigu ne išgijimo vietoje? Ir iš tikrųjų kiek nuoširdaus graudulio, prašymų ir padėkų yra išlieta šio altoriaus papėdėje? Gaila tik (gal lėšos šventyklos statybai buvo ribotos, o gal atsirado kitų kliūčių), kad su akivaizdžia pretenzija į gotikinį skonį mūrytos sienos užsibaigia mediniais skliautais su gana negražiu, taip pat mediniu, kupolu. Varpinę sudaro keturi pilioriai su skersiniais, šventykla apjuosta nebaigta statyti mūrine aptvara.

Nuo bažnyčios aikštės eina trys tiesios gatvės, sudarydamos netaisyklingus kvartalus, apstatytus pačiais geriausiais Druskininkuose namais. Tarp jų patys puikiausi gubernatoriaus, vadinamasis „valdiškas“, bei Hliaskos, Sivickio, Kersnovskio, Oskerkos ir kt namai. Beveik visi jie drėgni ir nedidukai. Retas kuris turi krosnį. Čia – visuose Druskininkuose brangiausi kam­bariai ir čia daugiausia apsistoja aristokratų luomas. Be abejonės, šioje Druskininkų dalyje ge­riausias yra Hliaskos namas, kainavęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių sidabro rublių. Jis pastatytas tvirtai, įdomiai ir dailiai, ant skardingo Ratnyčėlės upės kranto, kuri čia pat įteka į Nemuną ir skiria Gardino bei Vilniaus gubernijas. Šis vaizdingas krantas paverstas terasomis, lomose įrengtas nuostabus parkas. Gatvės veda į didelį smėlingą pliažą, per patį vidurį per­kirstą keliolikos nepaprastai negražių ir visiškai čia nereikalingų namų. Iš bet kurios šios aikštės pusės matomas gana platus bulvaras, aptvertas nedailiu barjeru ir apsodintas palai­kiais beržais. Už bulvaro prasideda Druskininkų kaimelis, kurį minėjau anksčiau. Antroje aikštės pusėje – dar trys nedideli kvartalai, kuriuose patys žymiausi pastatai, daktaro Volf­gango namas su kiosku ir oranžerija, Kasackio ir Brochockio namai, teatras ir t. t. Pagaliau aikštės dešiniojoje pusėje yra vadinamosios „lazenkos“, tai yra vonių pastatas, nusitęsiantis net keturiasdešimt penkis sieksnius (p. 7–9).

Šį svarbiausią Druskininkų objektą – „vonias“ – autorius taip pat aprašo labai detaliai, tuo netgi lenkdamas savo pirmtaką R. Podbereskį. Štai nedidelė teksto ištrauka:

Pastato viduryje – priimamasis, kur sesuo šeimininkė registruoja bilietus vonioms. Iš ten veda durys į du salonus – vyrams ir moterims, kur be jokio nepatogumo galima laukti, kol vonios kambarys bus laisvas. Šalimais – bendras koridorius, iš kurio daugybė durų veda į vonios kam­barius. Pats pastatas papuoštas bokštu su laikrodžiu. Maudykloje – visi patogumai ligoniams. Patarnautojos labai vikriai pašildo vonias iki tinkamos temperatūros, kurią ligoniui nurodo gydytojas. Kiekviename kambaryje stovi viena arba dvi gerai iššveistos raudonvario vonios su dviem kranais – karštam ir šaltam vandeniui. Greta pastatyta po kanapą, staliuką, yra tabu­rečių, veidrodžių – ko gi daugiau bereikia? (p. 9).

„Užrašų…“ autorius ne tik pateikia informacijos, kaip šaltinių vanduo paten­ka į „vonias“ (beje, tekste dažnai naudoja ir lenkiškąjį „lazenkų“, kutenki, ru­siškai lazenki, pavadinimą), bet ir nurodo jų darbo laiką bei kainas suaugu­siems, vaikams ir tarnams. Ir nors atrodo, kad nemažai šių duomenų jis ir vėl bus nurašęs iš K. Volfgango knygelės (suprantama, šiek tiek pakoreguodamas – juk prabėgo daugiau nei dešimt metų), šiandien tai labai vertinga informacija. Ir iš tikrųjų V. von Rotkirchas „fotografiškai“ tikslus. Štai kaip jis aprašo garsųjį Druskininkų parką (vadinamąjį miesto sodą):

Už maudyklių prasideda parkas, o jame – mineraliniai šaltiniai. Parkas išsidėstęs drėgname smėlyne (vanduo iš jo į Nemuną bėga dviem upeliais) ir užsibaigia stačiu, bet neaukštu upės krantu. Parke daugybė tankiai sumigusių smulkių alksnių, tarp kurių kur ne kur stiebiasi laukinės tuopos ir gluosniai. Ten nutiesti ir gana geri 150 sieksnių ilgio ir 50–80 sieksnių pločio takeliai. Kairiojoje „lazenkų“ pusėje parkas susilieja su smėlinga pušynu apaugusia erdve, o dešinėje užsibaigia nedidele, taip pat smėlinga kranto aukštuma, ant kurios pastatyti pramogų namai.[40] Šis pastatas gotikinio stiliaus ir pakankamai didelis, tačiau medinis, tik pamatai iš akmens. Iš tos medžiagos – ir pilioriai, šioje Nemuno pusėje – seni namai, kuriuose kadaise buvo įsikūrę cukrainė ir traktierius. Jaunuolyne, aukštyn palei upės tėkmę, buvo siūloma pasodinti kitą parką ir pastatyti pavėsinę. Per parko upelius ir kanalėlius nutiesta keletas tiltelių, pastatyta paprasta medinė stoginė muzikantams. Aplink ilgi suoliukai be atramų – kad negalintys vaikščiot ir ligoniai bent sėdėdami palinguotų. Dar šulinys su siurbliu paprastam vandeniui bei mechaninis siurblys vandeniui į vonias. Štai ir visas parkas (p. 10–11).

Aprašo V. von Rotkirchas ir visus tris tuomet naudotus Druskininkų mineralinius šaltinius: Pirmąjį, arba Strokovskio, Antrąjį, arba Vidurinįjį, ir Trečiąjį, arba Pagrindinį. Deja, šį kartą „savų“ įspūdžių nedaug – visa pagrindinė medžiaga paimta iš jau ne kartą minėtos K. Volfgango knygos, jos dalies „Vandens išorinės savybės ir cheminė analizė“[41]. Tai, ką šis gydytojas rašė apie šaltinių vandenį – jo skonį, kvapą, savybes, – išversta tiesiog pažodžiui. Ir V. von Rotkirchą galima visiškai pateisinti – tai ne jo sritis. Antra vertus, tų faktų nebuvo galima ir nutylėti – juk pasakota apie „mineralinį miestelį“. „Užrašai…“ svarbūs kuo kitu. Šiame rankraštyje yra tai, ko nerasime kituose panašiuose tekstuose – daugybė smulkmenų, kurios sudaro galimybę ne tik pamatyti (ir ne vien V. von Rotkircho piešiniuose), bet ir pajusti anuometinių Druskininkų atmosferą. Suprantama, tai tos teksto vietos, kuriose kalbama apie kurorto publiką, tačiau ne mažiau vertingi ir tokie aprašymai:

Pačiame miestelyje yra traktierius, cukrainė, krautuvės, madingų prekių parduotuvės, net biblioteka, teatras, nuolat atvyksta voltižiruotojai, akrobatai ir t. t. Koncertai taip pat dažni. Šeimyniniai vakarai – trečiadieniais, o baliai – sekmadieniais. Kaina traktieriuje už stalą – nuo aštuonių iki dvylikos sidabro rublių mėnesiui nuo asmens. Jeigu turėsime omenyje žemės ūkio produktų brangumą, ypač nuo birželio vidurio, tai ir kaina pasirodys vidutinė. Pastaruoju metu valdžia pasirūpino, kad čia būtų įsteigta nuolatinė skerdykla. Pačias didžiausias išlaidas sudaro būstas ir arklių išlaikymas. Kambarių kainos čia įvairios: patys pigiausi valstiečių trobose ir atskiri, bet tik su vienu langu. Kiti – po penkis, šiek tiek geresni – po dešimt sidabro rublių mėnesiui. Vis dėlto tokie butai itin nepatogūs, juose apsigyvena tik prastuomenė ir žydai. Už padorų būstą reikia mokėti pagal didėjančią progresiją – nuo penkiolikos iki šešiasdešimt rublių, o už labai gerą ir puikiai apstatytą – nuo šešiasdešimt iki šimto penkiasdešimt sidabro rublių per mėnesį. Tačiau įpusėjus liepai, vidutinių butų jau visiškai neįmanoma gauti ir todėl belieka užimti arba pačius geriausius, arba pačius blogiausius (p. 18–19).

Tai, ką pacitavau, tik nedideli V. von Rotkircho rankraščio fragmentai. Tačiau ir jų pakanka, kad įsitikintume, jog „Užrašų apie Druskininkus“ autoriui rūpėjo perteikti šio miesto vaizdą – kaip pamatysime vėliau, ne tik išorinį, bet ir gilesnį, kultūrinį. Sakiau, kad tai mėgino daryti ir kiti – tiek iki V. von Rotkircho, tiek ir po jo. Šiandien pagrįstai kyla klausimas: kodėl? Atsakymas galėtų būti ir toks – šie autoriai jautėsi esą unikalaus reiškinio liudininkai – jų akyse gimė ir augo naujas miestas. Tai, kaip žinome, ne dažnai pasitaiko. Be to, miestas, kurio gyventoju, nors ir trumpam, galėjo tapti kiekvienas.

 


[1] Teobald. Otrivki iz nedeodenoi mišami rukopici // Vospominanija Teobald. Č. 5: Bospominanija obščija. – Vilnia: Tipografija M. R. Roma, 1890. – S. 3–5.
[2] Griškaitė R. Baronas Vasilijus von Rotkirchas – Lietuvių mitologijos autorius // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. – T. 8: Asmuo: tarp tautos ir valstybės – V.; Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 194–223.
[3] žr.: Lavrinec P. Vasilii fon Rotkirch // Ruskaja literatura Litvi (XIX – pervaja oikibina XX veka), – B.: Petro ofsetas, 1999. – C. 66–64. Taip pat žiūrėkite literatūros sąrašą knygos pabaigoje (p. 162–164).
[4] Sideravičius R. Druskininkai prieš 115 metų // Švyturys. – 1969 – Nr. 21. – P. 4–6.
[5] Juodakis V. Lietuvos fotografijos istorija (1854–1940). – V.: Austėja, 1996. – P 16.
[6] Žr.: Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje. – V: Baltos lankos, 1996. – P. 26 Ten. išspausdinta septintoji „Užrašų apie Druskininkus“ iliustracija „Pokalbis apie nevaisingumą“ (p. 55), knygos autorių pavadinta „Aukštuomenės tipai“ (iliustracijas parinko Rūta Janonienė).
[7] Bobrovski P. Druskeninkeskuja mineralnija vodi / Grodnenskaja gubernija // Materiali dlia geografii i statistiki Rossii, cobranija oficerami General’nogo štaba. – Č. 1. – Sanktpeterburg: B tipografii departamenta General’nogo štaba, 1863. S. 403.
[8] Gineitienė E. Iš Druskininkų kurorto istorijos // Sveikatos apsauga. – 1957. –Nr. 2. – P. 39–44; Gineitienė E. Iš kurortinio gydymo Druskininkuose raidos iki tarybinio laikotar­pio // Iš mokslų istorijos Lietuvoje. – T. 1. – V.: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros lei­dykla, 1960. – P. 164–179.
[9] Ypač sveikintina Vytauto Valentukevičiaus iniciatyva leisti istorinius Druskininkų kalen­dorius. Žr.. Druskininkų istorinis kalendorius / Parengė ir tekstus parašė V. Valentukevičius. – Druskininkai: Vija, 1999; Valentukevičius V. Druskininkų istorinis kalendorius (2001)Druskininkai: Vija, 2001.
[10] Griškaitė R. Druskininkų Ondyna. Kūrėjai ir skaitytojai // Metai – 1994. Nr. 5 – p. 98–120.
[11] Daktaro Teodoro Triplino kelionė po Lietuvą 1866 metais // Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografinisi aprašymai (XIV–XIX n.) Antras papildytas leidimas / Parengė J. Jurginis ir A. Šidlauskas. – V.: Mokslas, 1988. – P. 200; Tripplin T. Dniennik podrožy po Litwie i Žmudzi. – Wilno: Naklad Maurycego Orgelbranda, 1868. – S. 43–44.
[12] Lavinrec P. Vasilii fon Rotkirch. – C. 58.
[13] Kūrinys chonologiškai apima penketą mėnesių (1853 m. gegužės 15 d. – rugsėjo 29 d., t. y. visą Druskininkų kurortinį sezoną. Iš viso rankraštyje pažymėtos 24 dienos, tiek pat randame skyrių. Gausiausias įvykių liepos mėnuo, tad iš jo fiksuota 11 dienų, rugpjūtį – 7 dienos. Gegužei, birželiui ir rugsėjui V. von Rotkirchas skiria daug mažiau dėmesio. Be abejonės, toks netolygumas neatsitiktinis. Būtent liepą–rugpjūtį virė „tikrasis“ Druskininkų gyvenimas.
[14] Teobald. Druskeniki i iz okresnostu // Vilenski kalendar’, na 1888 god. – Vilna: tipografija A. G. Sirkina, 1887. – S. 207–221.
[15] Fonberg. I. Opisanie wody mineralnej Druskinickiej // Wizerunki I Roztrząsania Naukowe. – T. XI. – 1935. – S. 5–59. Gonberg. I. Opisanie wody mineralnej Druskinickiej. Wilno: Drukiem Jozefa Zawadzkiego, 1838.
[16] Narbutas T. Lietuvių tautos istorija. – T. 1. – V.: Mintis, 1998. – p. 375.
[17] Plačiau apie T. Narbuto publikacijas Druskininkų tema ir: Griškaitė R. Druskininkų Ondyna. Kūrėjai ir skaitytojai. – P. 104–108.
[18] Narbutt T. Druskiniki i okolice // Ondyna Druskienickich Zrodel. – 1844. – Z. 7 – S. 19–21.
[19] Renier A. O wodach mineralnych Druskienickich. Rok 1839–1840 // Vilniaus univer­siteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB RS) – F. 26. – B. 3581; Renier A O wodach mineralnych Druskienickich. Wiadomošci ogotne. Rok 1841 // Ten pat – B. 35S2. Renier A. Lista osob przybylych do Druskienickich mineralnych wod w 1842 roku // Ten pat. – B 3583. Renier A. Wiadomošč statystyczna za rok 1844 // Ten pat. – B. 3585.
[20] Renier A Częšč historyczna // O wodach mineralnych Druskienie–kich. Rok 1839–1840. – L. 2–8.
[21] Šioji Karaliaučiuje spausdinta graviūra šiandien išliko tarp jau minėtų A Renje rankraščių (Renier A. O wodach mineralnych Druskieniekich Wiadomošč ogotne. Rok 1841. Pagal autoriaus sumanymą, ji turėjo puošti būsimą jo knygą.
[22] Ten pat.
[23] Renier A. O wodach mineralnych Druskieniekich Wiadomošč ogot. Rok 1841 L. 4–14.
[24] Renier A. O wodach mineralnych Druskieniekich // Tigodnik Peterburski. – 1841. – Nr. 42. – S. 231–234.
[25] Wolfgang K. O wodzie mineralnej solnej w Druskienikach: Opisanie, postrzeženia lekarakie i przepisy dla chorych. – Wilno: Drukiem A. Marrinowskiego, 1841.
[26] Chonski K. Uwagi nad natūrą, dzialaniem i užyciem Druskienickich wod. – Wilno: Nakladem Rubena Rafalowicza,drukiem Jôzefa Zawadzkiego, 1841; Nahumowicz I. Sposob leczenia się mineralnemi slonemi wodami w Druskienikach. – Grodno: W drukarni Zyraela typografa i Srift–Gisera, 1841.
[27] Šioje monografijoje pirmą kartą buvo pateiktos žinios apie gydymą Druskininkuose gydo­muoju purvu (Gineitienė E. Iš kurortinio gydymo Druskininkuose raidos iki tarybinio laikotarpio. – P. 174). Plačiau apie tai skaitykite: Griškaitė R. Druskininkų Ondyna. Kūrėjai ir skaityto­jai. – P. 110–112.
[28] Wolfgang K. O wodzie mineralnej solnej w Druskienikach: Opisanie, postrzeženia lekarakie i przepisy dla chorych. – S. 10.
[29] Ten pat. – P. 7.
[30] Ten pat. – P. 7.
[31] Mieczyslaw. Listy do Przyjaciola z Druskienik. List pienvszy (14 czenvca 1848 roku)// Ondyna Druskienickich Žrėdel. – 1845. – Z. 3. – S. 35–42; Mieczyslaw. Listy do Przvjaciela i Druskienik. List drugį (be datos). – Ten pat. – Z. 4. – S. 41–47. Kad K. Volfgangas buvo neabejingas istorijai, rodo ir faktas, jog prieš mirtį (mirė 1884 m. Paluknyje, Trakų apskrityje) buvo pureiškęs norą kai kurias savo sukauptas vertybes dovanoti Vilnimis senienų muziejui (VUB. R8 – F. 46. – B. 23 – L. 20).
[32] Narbutt T. Wiadomošč historyczna o Liszkowie, niegdys Nowogrodku Nadniemnowym, czyli Nauenpitle // Ondyna Druskienickich Žrodel. – 1846. – Z. 4. – S. 3–15.
[33] Kraszewsiki J. I ., Wolfgang K. Druskieniki. Szkic literacko lekarski. – Wilno: Drukiem Jozefa Zawadzkiego. 1848. – S. 28.
[34] Druskininkai. 1854.VII.28. E. Tiškevičius A. H. Kirkorui// Lietuvos valstybės istorijos archyvai. – F. 1135. – Ap. 11. – D. 14. – L. 512.
[35] Druskininkai. 1854.VII.28. E. Tiškevičius A. H. Kirkorui// Lietuvos valstybės istorijos archyvai. – F. 1135. – Ap. 11. – D. 14. – L. 512.
[36] Kraszewski J. I., Wolfgang K. Druskioniki. Šakio literucko–lekarski – S. 30–32 etc.
[37] Hryniewicz A. O wodzio minuralnej Druskienickiej – Wilno: W drukarni S. Blumowicza, 1842.
[38] Podberaski R. Kaleidoskop Faustyna Wazedobylskiego: o wasyztkiem, o wielu rzeczach i o niežam (Z notat podróznych) // Pamiętalk Naukowo–Literacki. – 1849. – Z. 1. – S. 85, 92–93.
[39] Ten pat. – P. 92.
[40] Rusiškuose XIX a. tekstuose šia pastatas buvo vadinintas tiesiog „vokzal“, tai anaiptol nereiškė geležinkelio stoties. Žodis „vokzal“ kilo nuo angliško žodžio Vauxhall – Londono priemiesčio, vėliau tapusio pasivaikščiojimams skirtu parku. Taigi vokzal tuomet buvo suprantamas kaip visuomeninių pasilinksminimų vieta. Savo ruožtu lenkų paprastai buvo vartojamas kitas pavadinimas – dam resursowy (sutinkamos ir žodis foksal, bet labai retai) arba tiesiog resurso – nuo žodžio resurs, t. y. pramoga, paprastai – šokiai. Beje, Druskininkų pramogų namuose būta ne tik šokių salės, bet ir restorano, biliardo ir bibliotekos.
[41] Wolfgang K, O wodzio mineralnoj solnej w Druskienikach. – S. 29–38.

Reda Griškaitė. 1824–1855 metų Lietuva: ar tikrai be Adomo Mickevičiaus?

2020 m. Nr. 3 / A. Mickevičių atradau ne per V. Mykolaitį-Putiną, bet per S. Šalkauskį, kuris, savo ruožtu, šį poetą atrado ne tiek per jo kūrybą, kiek per dar 1908 m. Krokuvoje išleistą ir vėliau dar penkių laidų (sic!) sulaukusią Arturo Górskio (1870–1959) knygą…

Reda Griškaitė. Kai kalba ne tik knygos

2017 m. Nr. 4 / Inga Liepaitė, Antanas Verbickas. Antano Baranausko asmeninė biblioteka. Studija. – Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016.

Reda Griškaitė. Dvaras kaip „archyvas“: bajorija ir Lietuvos istorijos tyrimai

2016 m. Nr. 10 / (XIX a. 4–7 d.) 133 / Prisiminti tris XIX a. Rytų Lietuvos intelektines salas, tris vadinamuosius rašančius XIX a. dvarus ir juose kūrusius provincijos intelektualus paakino šiųmečių „Literatūros salų“ – jau vienuoliktųjų – tema ir vieta