literatūros žurnalas

Olga Mastianica. Keli nežinomi Mečislovo Davainio-Silvestraičio kūrybos puslapiai

2013 m. Nr. 7

Taip jau lemta, kad vieną arba kitą mūsų kultūros veikėją paprastai prisimename tik minint jo gimimo arba mirties metines. Balandis ir gegužė paliko simbolinį pėdsaką ir rašytojo, tautosakininko, leidėjo, visuomenės veikėjo Mečislovo Davainio-Silvestraičio vel Silvestravičiaus (Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz) likime. 1849 m. balandžio 20 d. smulkių bajorų Juozapoto Davainio-Silvestraičio ir Eufrosinijos Jorudaitės šeimoje, nedideliame Žieveliškės dvarelyje prie Kalnujų (tuomet – Kauno gubernija, Raseinių apskritis) prasidėjo Mečislovo gyvenimo kelias. O 1919 metų vasaros išvakarėse, gegužės 31 d., Mečislovo bičiuliai susirinko Vilniuje, Rasų kapinėse, palydėdami jį į paskutinę kelionę. Tautodailininko Ipolito Užkurnio koplytstulpis su medyje iškaltu įrašu: „Tautosakininkui, lietuviškos spaudos platintojui ir bendradarbiui, Vilniaus krašto lietuvninkui Mečislovui Davainiui-Silvestraičiui“ tarsi liudija, kad prabundančios gamtos dvelksmas skatino Mečislovą nenustygti vietoje, tarti savo žodį… Žodį, kuris užrašytas, bet neprakalbintas vis dar guli bibliotekų rankraštynuose…

Kaip ir dauguma to meto Lietuvos bajorų, M. Davainis-Silvestraitis užaugo dvikalbėje aplinkoje. „Negaliu prisiminti, kurią kalbą pirmiau išmokau: ar žemaičių, tai yra lietuvių, ar lenkų“, – jau vėliau rašė savo atsiminimuose1. Iš vaikystės gilumos girdėjo motinos balsą, dainuojantį lietuviškai „Oi, eisiu, eisiu, aš čia nebusiu“2. Prisiminė ir močiutę – Kotryną Aužbikevičiūtę, kuri su jo tėvu kalbėjo lietuviškai, namuose saugojo Lauryno Ivinskio lietuviškąjį kalendorių3 ir Motiejaus Valančiaus lietuviškas knygeles4. Šiuos leidinukus, apsikabinęs močiutę, skaitė ir mažasis Mečislovas5. Lietuviška namų dvasia M. Davainio-Silvestraičio sąmonėje žybtelėdavo ir besimokant Kauno, o vėliau ir Kėdainių berniukų gimnazijose, kai stebėjo lietuvių ir lenkų kovos prieš imperinę valdžią pradžią. Tiesa, įsitraukti į 1863–1864 m. sukilimą Mečislovui nepavyko. Tėvai, žinodami maištingą sūnaus būdą bei prisimindami skaudžias 1830–1831 m. sukilimo netektis (kautynėse prie Šiaulių žuvo M. Davainio-Silvestraičio dėdė Ildenfonsas Jorudas), nutraukė sūnaus mokslus. Tačiau ir toje pat Raseinių apskrityje, Davainavos dvarelyje, į kurį persikėlė Mečislovo tėvai, jis girdėjo sukilimo atgarsius, vaizduotėje kūrė vieno sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko paveikslą. Tie anuometiniai vaizdiniai buvo tokie stiprūs, kad liko atmintyje ir po keturiasdešimties metų. 1904 m. spalio 17 d. stovėdamas Lukiškių aikštėje – Z. Sierakausko mirties vietoje – užrašė:

Bega, užia Nemanelis
Bega Neris sraunas
O kariauna už Lietuvą
Sierakauskis jaunas
Sumuše grinai Maskolius
Ties Raguvos miesto6
Nors ant to maža kruvele
Jojo buvo vesta
Po Korsakiškiais7 sumušo
Kaip ir po Raguvą
Baisu dransumą nurodant
Už savo Lietuvą
Bega, užia Nemunelis
Bega Neris sraunas
O į Biržus veliais traukia
Sierakauskis jaunas
Po Biržais8 šuviai girdejos
Baisiai kova buvo
Dienos trįs muše Maskolius
Dransi mus Lietuva
Po Biržais šuviai girdejos
Jeme priešai kristi
Sierakauskis pažeist budams
Suimts į vergystę
Bega užia Nemunelis
Bega Neris sraunas
Už valandos tur pražuti
Sierakauskis jaunas
Stovi Vilniuje kartuve
Del jo pakorimo
Bubnai muša, kad užtrenkti
Lietuvių verkimą
Eidamas dransiai Sierakauskis
Pratare į burį
Kad Lietuviai paims viršu
Nes dransumą turi:
Brangi Lietuva nežusi
Del ateities tavo
Pranašaunu aš liuosybę
Duodant amžius savo
Bubnas užtrenkia jo žodžius9
Bega Neris sraunas
Ir pakartas Vilniui tapo
Sierakauskis jaunas
Nuŗ dangaus veizek ant žemes
Sierakauskis jaunas
Kaipo pradet kilt Lietuva
Kaip Lietuva gaunas
Bet bematant kad Biržuŗse
Tau prastai išejo
Tai ji visai kitu budu
Kariauti pradejo10.

Kartu su Z. Sierakausko pralaimėjimu žlugo ir M. Davainio-Silvestraičio viltis siekti aukštojo mokslo, o sudėtingos materialinės sąlygos privertė išmokti ir visai nebajoriško amato – šaltkalvystės. Tačiau darbas su valstiečiais ir tarp valstiečių atskleidė dar vieną aistrą – rinkti lietuvių tautosaką. M. Davainio-Silvestraičio ištartas kreipimasis į visuomenę: „Taipo jau ne vienas żinote visokias daineles, pasakėles, prieżodżius – suraszinėkite anas. Prisidėkite kożnas savo plytele prie lietuviszko rumo“11 buvo išgirstas. Taip Mečislovo pasakose, sakmėse ir oracijose, užrašytose Raseinių, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių apylinkėse, savo kalba tebekalba seniai mirę šio krašto žmonės12. Gimtąja kalba apsisprendžia rašyti ir pats M. Davainis-Silvestraitis.

Mūsų istorinės atminties žadinimo, lietuvių tautinio judėjimo vedlys „Aušra“ taip pat buvo persmelktas M. Davainio-Silvestraičio poezijos kūriniais, skiepijančiais meilę Tėvynei ir gimtajai kalbai. Lietuvių kalbą jis laikė pirmine tautinio sąmoningumo susiformavimo ir tautinio atsiskyrimo sąlyga. „Kuŗmi ira lietuvis be lietuviszkos kalbos?“ – klausė jis „Aušros“ skaitytojų. Ir pats vienareikšmiškai atsakydavo: „Nēsant kalbos, vargiai bebus Lietuva“13. Tik meilė gimtajai kalbai, kalbinis sąmoningumas galėjo prikelti „tėvynę iš miego“:

Tegul stebuklas tavę iszgano
Kad tavo kalbą rets teiszmano,
Miegok – gi saldźei tēvynē mano14.

Dėl to paties apgailestavo ir kitame poezijos kūrinyje – „Garbstimas Lietuvio“:

Ar nematot, musu kalba źusta,
Kuri Lietuvą palaiko;
Drauge su kalba tēvinē niksta,
Kad Lietuviai per nēk` laiko15

M. Davainis-Silvestraitis buvo įsitikinęs, kad „kalba leista mums nů Dievo“16. Todėl kitos kalbos vartojimą laikė Dievo valios pažeidimu: „Szirdise musu atszalo meilē del musu garbingos kalbos, ir mēs sunkiai paźeidźiame Vieszpatį“17, o kėsinimasis į gimtosios kalbos teises turėjo sulaukti dangiškojo Tėvo atpildo:

Kalba leista mums nů Dievo, reik ją prilaikyti.
Eina tie priesz mus ir Dievą, kur ją nor varyti.
Kad velniu kiek yr pragare, eitu ant mus` tautos,
Dievs su mumis, kas priesz mumis, tą Perkuns nuszautu18.

Tačiau sunkios materialinės sąlygos kuriam laikui privertė atsitraukti nuo aktyvios publicistinės ir visuomeninės veiklos. Teko palikti gimtąjį kraštą – gyventi Jelgavoje, įsidarbinti žymaus inžinieriaus, politinio veikėjo Petro Vileišio kanceliarijoje ir kartu pažinti tolimus miestelius – Sasovą (tuomet – Tambovo gubernija, dabar – Riazanės sritis) ir Alatyrių (tuomet – Simbirsko gubernija, dabar – Čiuvašijos Respublika). Tik po trylikos gyvenimo svetur metų M. Davainis-Silvestraitis grįžo į Lietuvą, Vilnių, kuris po Žieveliškių tapo jo antrąja mažąja tėvyne. 1904 m. vasario 24 d. Mečislovas, skubėdamas susitikti su senuoju bičiuliu Petru Vileišiu, pakėlė akis į saulės apšviestą Gedimino bokštą ir vėl surašė savo įspūdžius:

Tas murs ant kalno tej paminklas ira
Didi Kunigaikszti ir Didi Vira
Jo szlovie i szaurus i ritus
Garsinga buvo cze ir žiamius kitus
Didelis dzauksmas miestie Gedgmino
Apie visi Lietuviej jau žino
Kad usikurie ilgej laukta szvisa
Su tikra miajlie Lietuviu ir tiesa,
Po visa Lietuva tejep žmonies tarie
Szviesa, reik szviesos kad nieatidarie
Kejep amżej ilgos buvo tos gadinies19.

Ir skubėjo M. Davainis-Silvestraitis nešti „szviesą“, stiprinti lietuvių tautinę ir istorinę savimonę. „Lietuvių laikraštyje“, „Vilniaus žiniose“, „Šaltinyje“ pasakojo apie Algirdo ir Kęstučio žygdarbius, apie lietuvių kalbos vartojimą pagoniškoje Lietuvoje20. O leisdamas istorinio-mitologinio turinio atvirukus „Senovės lietuvių dievai“, „Perkūno iš Kernavės statulėlė“, „Dievų šventyklos Antakalnyje griuvėsiai“, „Daukanto antkapis“, „Kražių bažnytėlė“ ir vaizdu, ir žodžiu įtaigiai išsakė tai, kas brangu ir vertinga šio krašto kultūrai. M. Davainis-Silvestraitis aktyviai įsitraukė ir į Vilniaus visuomeninį bei politinį gyvenimą. 1905 m. kartu su Jonu Basanavičiumi, Donatu Malinausku ir Juozapu Ambraziejumi pasirašė „Lietuvių Memorandumą Rusijos Ministrų Tarybos pirmininkui grafui S. Vitei“, kurį galima vadinti Lietuvos politinės autonomijos projektu, vėliau dalyvavo ir Didžiajame Vilniaus seime. Aktyviai reiškėsi Lietuvių mokslo draugijos, lietuvių kultūros ir švietimo draugijų „Rūta“ ir „Rytas“ veikloje. Čia, Vilniuje, leido laikraščius „Litwa“ („Lietuva“, 1908–1914) ir „Lud“ („Liaudis“, 1912–1913), kurie vis dar laukia atidaus tyrėjų žvilgsnio ir naujų atradimų džiaugsmo. Tokio džiaugsmo, kuris aplankė ir mane, pirmą kartą skaitant Mečislovo Davainio-Silvestraičio ranka surašytus eiliuotus kūrinėlius, kuriuose tiek daug meilės gimtajai Kalbai, Tėvynei ir jos Istorijai.


1  Dowojna-Sylwestrowicz M. Upadek narodowości litewskiej i jej odrodzenie // Litwa. – 1912. – Nr. 14(67). – P. 202.
2 Ten pat. – P. 204.
3 Tikriausiai turimas omenyje Lauryno Ivinskio kalendorius „Kalendorius arba metskajtlus ukiszkas“ („Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties“), leistas 1846–1864 m.
4 Motiejus Valančius lietuvių kalba parašė apie septyniasdešimt įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Žymiausi – „Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Pasakojimas Antano tretininko“ ir „Palangos Juzė“.
5 Dowojna-Sylwestrowicz M. Upadek narodowości litewskiej i jej odrodzenie. – P. 204.
6  1863 m. balandžio 21 d. kautynėse Raguvos miške Z. Sierakausko būrys surengė pasalą Rusijos kariuomenės daliniams.
7  1863 m. balandžio 26 d. kautynėse prie Karsakiškio Z. Sierakausko būrys sumušė majoro Chitrovo vadovaujamą junginį.
8 1863 m. gegužės 7–9 d. Biržų girios pakraštyje ties Medeikiais, Gudiškiais ir Šniurkiškiu įvyko Lietuvos sukilėlių rinktinės, vadovaujamos Z. Sierakausko, susirėmimas su Rusijos imperijos kariniais daliniais. Gegužės 7 d. Biržų girioje susijungusias Z. Sierakausko ir B. Koliškos kolonas puolė priešakinis Rusijos imperijos kariuomenės rinktinės dalinys, kurį sudarė pusantros kuopos pėstininkų, ulonų eskadronas ir kazokų šimtinė. Po dvi valandas trukusio susišaudymo dalinys pasitraukė į Medeikius, sukilėliai įsitvirtino miške. Gegužės 7–8 d. naktį iš Anykščių apylinkių prie Biržų atvyko I. Ganeckio pagrindinės pajėgos, apie 3000 rinktinių gvardijos kareivių. Gegužės 8 d. prie Gudiškių vienkiemio įvyko lemiamos kautynės, kurias sukilėliai pralaimėjo, o Z. Sierakauskas ir B. Koliška pateko į nelaisvę. Kautynėms baigiantis atvykusi A. Mackevičiaus kolona nebegalėjo pakeisti padėties, bet iš apsupimo išlaisvino I. Leskausko vadovaujamus pirmųjų dviejų kolonų likučius, apie 400 žmonių. Gegužės 9 d. prie Šniurkiškio palivarko sukilėliai buvo dar kartą sumušti. Likusius sukilėlius A. Mackevičius ir I. Leskauskas išvedė į Panevėžio apylinkių miškus.
9 Z. Sierakauskui mirties bausmė įvykdyta Vilniuje, Lukiškių aikštėje, 1863 m. birželio 27 d.
10 Eilėraščio originalas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne (toliau LLT BR), F. 1. – B. 1358. – L. 1. Čia ir toliau M. Davainio-Silvestraičio eiliuoti kūriniai pateikiami taip, kaip rankraštyje. Šis eilėraštis publikuojamas pirmą kartą. 17 Dudutis [Davainis-Silvestraitis M.]. Musu kningos, Lietuviszkos ir seniausios dainu kningelēs, iszleistos M. Jankaus // Auszra. – 1883. – Nr. 7. – P. 211.
11 Žaltys [Davainis-Silvestraitis M.]. Isz Lietuvos // Vienybė lietuvininkų. – 1893. – Nr. 1. – P. 6.
12  Patarles ir dainos / surasze nug žmonių Meczius Davainis-Silvestraitis. – Tilžė: spaustuvė Otto von Mauderodė, 1889; Pasakos, sakmės, oracijos / surinko Mečislovas Davainis-Silvestraitis / paruošė Bronislava Kerbelytė. – Vilnius: Vaga, 1973.
13 Vēversis [Davainis-Silvestraitis M.]. Ar pritinka mūsų bajorams buti lenkais? // Aušra. – 1883. – Nr. 8, 9,10. – P. 232.
14 Vēversys [Davainis-Silvestraitis M.]. Lietuva ir jos sunus // Auszra. – 1885. – Nr. 1. – P. 20.
15 Vēversis [Davainis-Silvestraitis M.]. Garbstimas Lietuvio // Auszra. – 1884. – Nr. 10/11. – P. 367. Ankstyvoji M. Davainio-Silvestraičio publicistika buvo tiesiog persmelkta raginimais nesigėdyti gimtos lietuvių kalbos ir pagal išgales ją puoselėti. Žr.: Vēversis [Davainis-Silvestraitis M.]. Isz Lietuvos // Auszra. – 1884. – Nr. 1/3. – P. 95; Vēversis [Davainis-Silvestraitis M.]. Musu darbai // Auszra. – 1884. – Nr. 7/8. – P. 245.
16 Vēversys [Davainis-Silvestraitis M.]. Gentēs giesmē // Auszra. – 1885. – Nr. 2/3. – P. 55.
17 Dudutis [Davainis-Silvestraitis M.]. Musu kningos, Lietuviszkos ir seniausios dainu kningelēs, iszleistos M. Jankaus // Auszra. – 1883. – Nr. 7. – P. 211.
18 Vēversys [Davainis-Silvestraitis M.]. Gentēs giesmē // Auszra. – 1885. – Nr. 2/3. – P. 55.
19 LLT BR. – F. 1. – B. 1555. – L. 1. Šis eilėraštis publikuojamas pirmą kartą.
20 Dovoina-Sylvestraviče M. Algirdas // Lietuvių laikraštis. – 1905. – Nr. 21. – P. 277; Apie senovės lietuvišką raštą. M. Dovoinos-Sylvestravyčės sustatyta // Lietuvių laikraštis. – 1905. – Nr. 6–7. – P. 72–74; M. D. Syl. [Davainis-Silvestraitis M.]. Keistutis // Lietuvių laikraštis. – 1905. – Nr. 16. – P. 213; Dovoina-Sylvestraviče M. Keistuto myris Krevos pilyje // Lietuvių laikraštis. – 1905. – Nr. 5. – P. 56.

Teodoras Narbutas. Birštonas. Istorinis aprašymas

2021 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė ir komentavo Reda Griškaitė / Lietuvos dalis, anksčiau sudariusi Trakų vaivadiją, ypatinga tiek savo žemės išore, tiek jos vidumi. Potvynių vandens nulygintas paviršius yra beveik plokščias ir sudarytas…

Reda Griškaitė. Birštono metamorfozė: nuo „suplėkusio vandens“ kaimelio iki sveikatinančio kurorto (Teodoras Narbutas apie Birštoną)

2021 m. Nr. 8–9 / Prieš 159 metus Vilniaus spaudoje paskelbtas Teodoro Narbuto (Teodor Mateusz Narbutt, 1784–1864) rašinys „Birsztany. Оpis historyczny“ („Birštonas. Istorinis aprašymas“) yra žinomas tyrėjams, ne kartą cituotas…

Algirdas Grigaravičius. Grįžtant prie „Aušros“

2017 m. Nr. 1 / „Aušros“ sumanymą galėjo įgyvendinti Prūsijos lietuviai Andrius Vištelis (1837–1912), Martynas Šernius (1849–1908) ir Jurgis Mikšas (1862–1903), prie jų netrukus prisidėjo Jonas Basanavičius…

Reda Griškaitė. Dvaras kaip „archyvas“: bajorija ir Lietuvos istorijos tyrimai

2016 m. Nr. 10 / (XIX a. 4–7 d.) 133 / Prisiminti tris XIX a. Rytų Lietuvos intelektines salas, tris vadinamuosius rašančius XIX a. dvarus ir juose kūrusius provincijos intelektualus paakino šiųmečių „Literatūros salų“ – jau vienuoliktųjų – tema ir vieta

Algirdas Grigaravičius. Jonas Basanavičius prie lietuviško meno ištakų Vilniuje

2015 m. Nr. 2 / J. Basanavičius, nelaikydamas lietuviško meno kūrimo pirmaeiliu tautinio judėjimo uždaviniu, pirmenybę teikė Lietuvių mokslo draugijos tikslams, tačiau buvo tvirtai įsitikinęs, kad tautosakos, etnografijos ir istorijos tyrimai…

Reda Griškaitė. Teodoras Narbutas, arba Apie tai, „kaip nereikia rašyti istorijos“

2014 m. Nr. 12 / Dabar jau šviesios atminties istorikas Vytautas Berenis įvadinį straipsnį Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt, 1784–1864) veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“, 1835–18411) pirmojo tomo laidai

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Astrida Petraitytė. Čečėniškos impresijos

2014 m. Nr. 3 / Čečėnija netikėtai, bet, matyt, dėsningai įsirėžė į A. Patacko gyvenimą ryškiu, skaudžiu motyvu. Įvykis buvo Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento Džocharo Dudajevo apsilankymas Lietuvoje 1992 m.

Leonas Peleckis-Kaktavičius. Literatūriniai pusryčiai su Bernardu Brazdžioniu

2014 m. Nr. 2 / Po „Varpų“ vakaro į namus grįžome vėlai, jau prasidėjus 1999 metų birželio ketvirtajai: pavakarieniavus „Akropolyje“, drauge su mumis buvęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pakvietė apsilankyti vyskupijoje.

Algirdas Grigaravičius. Jonas Basanavičius Vilniuje 1914–1927 m.

2014 m. Nr. 1 / Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Mykolas Biržiška daktaro Jono Basanavičiaus biografijos, parašytos lituanisto ir artimo tautininkams žurnalisto Adolfo Nezabitausko, recenzijoje „Mūsų senovėje“ pareiškė…

Jonas Bruveris. MKČ laiškas

2013 m. Nr. 10 / „Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių [taip Čiurlionis vadino liaudies dainas – J. B.] ir bekraščio mano ilgesio“, – rašė Čiurlionis 1908 m. lapkričio 19 d.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Brangiausieji Tėveliai

2013 m. Nr. 10 / Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso.