Reda Griškaitė. Kodėl jurginai?

2011 m. Nr. 8–9

Ir gėlės turi savo istoriją…

Tikriausiai ne vienas iš mūsų, kiek giliau susipažinęs su gydytojo, rašytojo, memuaristo Stanislovo Moravskio (lenk. Stanislaw Morawski; 1802–1853), dažnai pasirašinėjusiu ir Ustronės Atsiskyrėlio ar tiesiog Atsiskyrėlio vardu, biografija ir kūryba atkreipė dėmesį į vieną detalę – itin kritiškas tiek savo bendrapiliečių, „brolių bajorų“, tiek savo „vaikų“, „valstietėlių“, t. y. jam priklausiusių baudžiavinių valstiečių, atžvilgiu, neabejotinai praskaidrėdavo, pagyvėdavo, kai mintys nukrypdavo į jį supančią gamtą – didingojo Nemuno pakrantes, netoliese stūksančius piliakalnius, žaviąsias panemunių gyvenvietes, o ypač – į numylėtąją Ustronę (dabar – Jundeliškės, Birštono savivaldybė). Šio dvaro, kuriame S. Moravskis praleido vaikystės ir ankstyvosios jaunystės bei paskutinius gyvenimo metus, aprašymas – vienas gražiausių mūsų XIX a. literatūroje. Prisiminkime kad ir šias S. Moravskio kūrinio „Nuo Merkinės iki Kauno“ eilutes:

„Jeigu jau visą Nemuną nuo Merkinės iki Kauno apėjome, tai aš jau grįžtu į savo dailų, kaip kokia remezos gūžta, tarp Buktos ir Jiezno, virš žydros Verknės kabantį lizdelį. Broli mano! Tegul čia tavo kojos pailsi. Štai mano patogus, tvarkingas, svetingas namelis. Štai ir tos puikios gėlės, be priežiūros išaugusios, ir tos dirbtinės ūksmingos, įgudusia mano tėvo ranka apsodintos klombos. O štai ir Verknė, kaip žaltys po visą mano žemę pačiais įvairiausiais ir vaizdinga kaprizų pilnais vingiais besiranganti. Matai čia, tiesa, nedidelius, nes iš visų pusių mišku atribotus, bet nuostabiai gražius, puikius, nuolat, kas akimirką naujus vaizdus. Nerasi čia tokių kalnų kaip Volai, bet jeigu nori stačių šlaitų, kurie, nors ir mažesni, bet įstabaus krašto skardžius mėgdžioja, tai jų čia daug tos išdykėlės Verknės krantuose. Rasi čia ir slėnius, ir aukštas, sulig upės vandens lygiu, žalias ir sodrios žolės pilnas lankas <…>. Visa tai, kas kitur dalimis išmėtyta būna, čia, įvykus kažkokiam stebuklui, kelių dešimčių valakų plote gausiai sutelkta – pakanka tik ranką ištiesti. Ir liaudis, ir bajorai aukso obuoliu pagrįstai tą vietą vadina. Nes ir ko tik čia, į tą žemės gabalėlį, maloninga Apvaizdos ranka savo dosnumu nėra atsiuntusi! Čia, kaip sako priežodis, tik gegutės pieno trūksta. Čia rasi riešutų. Rasi medaus drevėse ir kelmuose, įvairių rūšių uogų. Čia yra ir kmynų, ir rūgštynių, ir krienų. Čia auga ištisi miškeliai laukimų obuolių ir kriaušių, iš kurių vaisių gaminami saldūs gėrimai, garbingo darbo prakaitu išpilto žemdirbio troškulį maloniai malšinantys. Čia yra ir pušų, ir kėnių, ir uosių, ir skroblų, ir kalninių, ir paprastųjų guobų, ir ąžuolų. Rasi riebaus molio, dėl kurio visą tą dirvą – Jei tik panorėsi, vien kviečiais apsėsi. O greta ir kalkakmenio, ir kreidos rasi. Ne kartą čia tu net ir didelį luitą gintaro iškasi. Rasi ir tokios žemės, kuri liaudžiai be vargo ir drobę, ir bet kokį kitą audinį juodai, kaip kinišku tušu, nudažys: pakanka tik tuos daiktus keletui dienų po gabalu pakeltos velėnos padėti – ir rezultatas bus pasiektas. Be pačios upės, yra čia net septyni skambūs upokšniai, tavo orą gaivinantys ir tavo dirvą tręšiantys. Turi visur gausiuose šaltiniuose pačios aukščiausios rūšies vandens, kuriam lygaus čia aplinkui nei skoniu, nei gaivumu nerasi. Ir jeigu tik panorėsi, parodysiu tau šaltinius – ir sieros, ir geležies prisotintus…“¹

Kitaip tariant, šio mizantropijoje paskendusio vienišiaus siela nurimdavo, atsigaudavo tik gamtoje – kaip ir daugelio iš mūsų. Gamtoje – ne tik natūralioje, bet ir jo pastangomis, taigi jau dirbtinai sukurtoje dvaro aplinkoje, S. Moravskis rasdavo ne tik užsiėmimą, ne tik užsimiršimą, bet ir poilsį, atgaivą. Šį tą žinome apie Ustronės dvaro interjerą – ten buvusius baldus, sukauptas knygas, kabėjusius garsių ir mažiau žinomų dailininkų paveikslus – didžiausią namų puošmeną. Tačiau kaip atrodė dvaro eksterjeras, t. y. jo sodas, toji nemažiau svarbi to meto dvaro vieta, kur, literatūrologės Brigitos Speičytės žodžiais tariant, „susipina darbas ir poilsis, grožis ir nauda“, kur „atsiskleidžia ir praktiniai, ir pramoginiai šeimininko polinkiai“, kur meninio įspūdžio akistatoje žmogus trumpam „išplėšiamas“ iš istorinio laiko tėkmės ir kaitos, kur pagaliau sužadinami visi esminiai žmogaus pojūčiai – „regėjimo, klausos, uoslės, lytėjimo, skonio“?² Kokia buvo Ustronės sodo – sodo plačiąja prasme – dominantė? Ją nuspėti nesunku – be abejonės, tai… gėlės. Prisiminkime dar kartą: „Štai ir tos puikios gėlės, be priežiūros išaugusios, ir tos dirbtinės ūksmingos, įgudusia mano tėvo ranka apsodintos klombos…“

Taigi gėlės – tiek prižiūrėtos, išpuoselėtos, dar jo tėvo Apolinaro Moravskio (lenk. Apolinary Morawski; ?–1838) pasodintos, tiek tos, tarytum netvarkingai, „be priežiūros išaugusios“. Ir dar sakinys – jau pačioje kūrinio „Nuo Merkinės iki Kauno“ pabaigoje:

„Vėl tas pačias vietas pamatei, tuos pačius, bet dar puikiau ir dosniau šešėlį metančius medžius, tuos pačius upokšnius, tą visuomet sūkuringą į riedulius besitrankančią upę, tas šviežias, žavingas, spalvingas ir nuolat tau besijuokiančias gėles.“³

Kas tos „šviežios, žavingos, spalvingos ir nuolat tau besijuokiančios gėlės“ – netrukus sužinosime. Bet prieš tai – šiek tiek istorinės, kontekstinės informacijos. Duomenų apie rekreacines buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų rezidencijų zonas, jų gėlynus ir oranžerijas turime gana daug, o kai kurios jų, pavyzdžiui, Chreptavičių – Ščorsai, Oginskių – Zalesė ar Potockių – Sofijuvka, buvo įamžintos ne tik dailės kūriniuose, amžininkų prisiminimuose, bet netgi poemose. Šios rezidencijos buvo kuriamos pagal užsienio analogus, o estetinę aplinką dažniausiai kūrė svetimšaliai architektai ir sodininkai, nulėmę vienokius ar kitokius, tačiau nesunkiai nuspėjamus, nes sukurtus remiantis jų šalių pavyzdžiais, kompozicinius parkų ir sodų, jų želdinių ir gėlynų sprendimus⁴. O šaltinių, kuriais galėtume rekonstruoti estetinę mažesnių to meto Lietuvos dvarų ir dvarelių aplinką, jų želdinius ir gėlynus, nepalyginamai mažiau. XIX a. Lietuvos dvarų inventoriuose galima rasti duomenų tik apie utilitarinį – vaismedžių ir vaiskrūmių dvaro sodą, kuriame, kaip kad ir šiandien, paprastai augo obelys ir kriaušės, vyšnios ir slyvos, serbentai ir avietės. Greta jų – ir žemuogės, o dažnai atskirai mažame darželyje buvo sėjamas ir tabakas. Apie estetinį sodą, juolab gėles, oficialiuose to laikotarpio inventoriniuose dvarų aprašymuose duomenų tikrai nerasime. Ir tai suprantama, juk gėlės neturėjo nieko bendra su ūkine veikla – tai jau buvo privatus dvarininko, o dažniausiai – jo žmonos ar dukterų užsiėmimas, kitaip tariant, „nerimtas“ darbas. Tiesa, šį tą randame viename kitame dailės kūrinyje, knygos iliustracijoje, grožinėje kūryboje – galima paminėti kad ir garsiųjų žemaičių Dionizo Poškos ir Antano Klemento eiles – ar memuarinėje literatūroje, kaip jau cituotame S. Moravskio kūrinyje. Tad svarbiausias šaltinis to meto dvaro ar dvarelio dekoratyvinei sodininkystei, gėlynui rekonstruoti – čia, Lietuvoje, tada išleisti sodininkystės menui skirti veikalai. Bendriausias žinias apie šiuos sodus ir juose augintas gėles galime gauti iš Vilniaus universiteto profesorių, jo botanikos sodo puoselėtojų Žano Emanuelio Žilibero (Jean Emmanuel Gillibert; 1741–1814) ir Stanislovo Bonifaco Jundzilo (lenk. Stanislaw Bonifacy Jundzill; 1761–1847) mokslo darbų, tačiau pats reikšmingiausias šaltinis – iš Ukmergės apskrities, Kurkliškių dvaro, kilusio, Troškūnų bernardinų mokyklos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiosios mokyklos auklėtinio, vėliau – Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo advokato, visuomenės veikėjo, Vilniaus bajorų deputacijos sekretoriaus (1801–1825), vieno žymiausių XLX a. Lietuvos masono – „Uoliojo lietuvio“, „Sokrato mokyklos“, taip pat Varšuvoje veikusios „Kazimiero Didžiojo“ ložių nario, politinio kalinio, sodininko, botaniko Juozapo Strumilos (lenk. Jozef Strumillo; 1774–1847) knygos⁵.

Ši viena ryškiausių XIX a. pirmosios pusės asmenybių dar 1811 m. Vilniuje„ už Rūdininkų vartų, sklype tarp dabartinių Sodų ir Šv. Stepono gatvių, įsteigė vaismedžių sodą, kuris, kaip manoma, tęsėsi iki pat šiandien iš naujo atgimstančios Šv. Stepono bažnyčios. Sode, kurį vilniečiai kaipmat praminė Strumilos sodu (lenk. Ogröd Strumilly) ir jis egzistavo ir po įkūrėjo mirties, iki pat XK a. pabaigos, botanikas ilgainiui pradėjo auginti ne tik vaismedžius ir vaiskrūmius, ne tik daržoves, bet ir dekoratyvinius bei vaistinius augalus, gėles. Tapo net bitininkystės, tiesiogiai susijusios su sodininkyste, žinovu, negana to, ir medaus naudos žmogaus sveikatai bei jo pritaikymo kulinarijai – verdant uogienes, gaminant midų, vyną ir įvairius kitus gėrimus – propaguotoju. Botanikas Jonas Dagys rašo, kad dar iki Antrojo pasaulinio karo buvo gaminamas vadinamasis Strumilos vynas⁶. Tačiau J. Strumila ne tik augino bites ir gėles, bet ir rašė apie savo patirtis – tiek Vilniaus periodikoje, tiek atskirose monografijose⁷. 1820 m. Vilniuje buvo paskelbtas garsiausias J. Strumilos veikalas „Šiaurės sodai“ (derėtų priminti, kad XLX a. žmonių sąmonėje Lietuva visuomet buvo laikoma Šiaurės, bet ne Rytų Europos dalimi), kuriame aiškiai ir suprantamai išdėstyti pagrindiniai sodininkystės, daržininkystės ir gėlininkystės principai⁸. Svarbi ir prasminga buvo ir knygos dedikacija: „Lietuvos provincijos bajorijai“ (lenk. „ObyWatelstwu prowincji litewskiej“). Vėliau ši knyga sulaukė dar trijų laidų: 1823, 1834 (t. 1–2), 1844 (t. 1–3), o po J. Strumilos mirties – ir dar keturių: 1850 (t. 1–3), 1862 (t. 1–3), 1880–1883 (t. 1–3) ir 1890 (t. 1) m. Knygą galėjai rasti beveik kiekviename Lietuvos dvare. Todėl šio veikalo autorius laikomas ne tik teorinės sodininkystės, bet ir sodų kultūros Lietuvoje pradininku. Remiantis tiek šioje, tiek ir kitose, jau anksčiau, o ir kiek vėliau pasirodžiusiose J. Strumilos knygose pateiktais duomenimis, galima bent iš dalies numanyti, kaip galėjo atrodyti tuomečių Lietuvos dvarų sodai, kokie augalai, gėlės juose buvo auginamos. Tiesa, nors ir vardydamas malonumus, kuriuos gali suteikti ne tik vaismedžių ir vaiskrūmių, bet ir dekoratyvinių augalų bei gėlių auginimas, 1820 m., pasirodžius pirmajai „Šiaurės sodų“ laidai, knygos autorius turėjo pripažinti ir liūdną tiesą – „mūsų krašte sodai dar nėra taip visuotinai paplitę kaip derėtų“⁹. Kitaip tariant, šis veikalas visų pirma skirtas sodininkystei populiarinti. Ir, regis, rezultatas buvo veiksmingas – tą rodo ir minėta laidų „Šiaurės sodai“ gausa.

S. Moravskis buvo gerai pažįstamas su J. Strumila – ne kartą lankėsi jo sode Vilniuje, skaitė botaniko parašytas knygas, tad tikėtina, kad šie veikalai buvo ir Ustronės bibliotekoje. Tačiau juos siejo ne tik aistra gėlėms – abu sukosi ne tik aukštuomenės salonuose, bet ir vadinamojoje masoniškoje aplinkoje. Beveik neabejotina, kad J. Strumila draugavo ir su S. Moravskio tėvu, anksčiau minėtu A. Moravskiu, taip pat vienu žymiausiu anuomet Lietuvos laisvuoju mūrininku. Turint omenyje abiejų Moravskiu – tėvo ir sūnaus – biografijas, juos turėjo žavėti ir labdaringa garsaus advokato–sodininko veikla: sakoma, kad kiekvieną šeštadienį J. Strumila maistu visai savaitei aprūpindavęs apie šešiasdešimt prie jo namų Rūdininkų gatvėje susirinkusių Vilniaus vargšų¹⁰. Apskritai, amžininkų teigimu, J. Strumila buvo malonaus, draugiško ir švelnaus būdo žmogus. Tiesa, turėjo ir vieną ydą – aistringai kortavo, ypač mėgo vistą ir marijošių¹¹. Kad ir kaip ten būtų, S. Moravskis mini J. Strumilą ir savo kūryboje. Štai knygoje „Kebri mano jaunystės metai Vilniuje“ rašo, kad 1829 m., jau gyvendamas Sankt Peterburge, nors ir būta pavojaus, kad gali sukelti valdžios įtarimą, advokatą ir kitus jo likimo draugus S. Moravskis aplankė vos tik šiems išėjus iš Sankt Peterburgo (Petropavlovsko) tvirtovės¹². Žinoma, J. Strumila, kaip ir jo bičiuliai, tarp kurių buvo ir žymus Mykolas Juozapas Römeris, šiame niūriame kalėjime atsidūrė neatsitiktinai: 1821 m. įstojo į slaptą antivyriausybinę Patriotų draugiją, o ją išaiškinus, 1826 m. buvo suimtas ir kalinamas – Varšuvoje ir Sankt Peterburge¹³. Beje, kaip galima spręsti iš M. J. Römerio dienoraščių, jis buvo didelis Strumilos sodo, kuriame ypač mėgdavo grožėtis jurginais, gvazdikais ir plukėmis, gerbėjas¹⁴.

Taigi 1838 m., šį kartą jau visam laikui apsigyvenęs Ustronėje, S. Moravskis įsipareigojo tęsti – tą žinome iš jo laiškų, kūrybos ir net kai kurių oficialių dokumentų – savo tėvo pradėtą darbą: ne tik toliau vykdyti pažangias ūkines reformas, pagal išgales lengvinti savo valstiečių dalią, bet ir… toliau remti J. Strumilos taip karštai propaguotą sodų kultūrą, t. y. įrodyti, kad ir mūsų klimato sąlygomis ji gali būti sėkmingai plėtojama. Be abejo, kaip ir dvarą, taip ir jo aplinką, S. Moravskis buvo paveldėjęs iš tėvo. Vyresnysis Moravskis Ustronės parkui, vadinamajam sodui, turėjo skirti ypatingą dėmesį: XVIII a. pab.–XIX a. pr. bajorui tai buvojo gyvenimo dalis, jo namų tąsa, todėl ir sode jis turėjo jaustis „kaip namie“. Be to, tai buvo ir prestižo reikalas, gero skonio ženklas. Nors konkrečių žinių apie Ustronės parką labai mažai, vis dėlto galime numanyti (pagrindo tam duoda ne tik bendras kontekstas, bet ir viena kita paties S. Moravskio užuomina), kad jis buvo įrengtas pagal J. Strumilos mėgstamą peizažinį stilių, kitaip dar vadintą romantiškuoju ar tiesiog angliškuoju. Tokie parkai buvo kuriami vengiant dirbtinumo ir reprezentacinio paradiškumo, juose beveik nebūta reguliavimo ir architektūriškumo. Todėl būtinai išnaudojami natūralaus, kasdienio peizažo privalumai: medžiai – ypač vertinti seni (prisiminkime dar ne taip seniai mus savo grožiu stebinusią Jundeliškių, t. y. buvusios Ustronės, liepą)„ krūmokšniai, natūralūs vandens telkiniai, pagaliau – apnuoginta erdvė. Tai buvo atvira, neatribota jokiomis, bent jau atvira akimi matomomis, užtvaromis teritorija su laisvai suformuotais pasivaikščiojimo takais – juk viena svarbiausiu šio, naujojo, sodo paskirčių ir buvo pasivaikščiojimas, stebint plastiškų forma tvenkinius, natūralias želdinių grupes. Kitaip tariant, kuriant parką svarbiausia – harmonija su supančia aplinka. Pirmajam Ustronės sodo šeimininkui ir „architektui“ – A. Moravskiui, ne tik J. Strumilos amžininkui, bet galbūt ir artimam bičiuliui, taisyklingas barokinis, prancūziškasis sodas jau galėjo atrodyti kaip stagnacijos, dirbtinumo ar net sąstingio simbolis. Įdomu, kad iš dalies tai patvirtina ir šių dienų istorinių Lietuvos parkų žinovas Laimutis Januškevičius, teigiantis, kad šalia vaizdingos Verknės upės įkurtas Ustronės parkas „neturi ir, matyt, niekada neturėjo aiškesnės erdvinės struktūros, suplanuotas gana stichiškai“¹⁵. Taigi Moravskių dvaras angliškajam sodui kurti labai tiko – čia pakako ir erdvės, ir vejos, buvo ir neatskiriamas tokio parko elementas – vandens telkinys, t. y. triukšminga ir, S. Moravskio žodžiais tariant, kaip žaltys po dvaro žemę besiranganti nuostabioji Verknė, netrūko ir puikaus natūralaus miško. Medinio dvarelio parterį ir kitas parko vietas puošė jau ne kartą minėtos gėlių klombos. Netoliese – iki šių dienų išlikusi liepų alėja. Tiesa, alėja – ankstesnių sodo stilių išradimas, tačiau ji buvo „leidžiama“ ir angliškajam, romantiškajam, parkui. Gal būta ir solitero – originalaus dekoratyvinio medžio ar krūmo, S. Moravskio parsigabento iš Varšuvos, o gal ir iš arčiau – iš Strumilos sodo. Nors siekta kurti nacionalinį peizažą ir prioritetas atiduotas vietiniams augalams, „nebuvo draudžiama“ ir egzotiška augmenija. Dar ir šiandien Jundeliškių parke randamos dvidešimt keturios svetimžemių augalų rūšys ir formos, tarp kurių ypač vertingi raudonieji ir pelkiniai ąžuolai bei pilkieji ir mandžiūriniai riešutmedžiai¹⁶.

Kitaip tariant, gamta jau neuždaroma savyje, neatribojama dirbtinėmis sienomis, ji tarsi susilieja su žmogumi, tampa jo vidinio pasaulio atspindžiu. Todėl svarbiausią vaidmenį įgauna tie gamtos ir sodo elementai, kurie primena kaitą, laiko tėkmę, žmogaus būties laikinumą. „Gamta ir peizažas, – rašo žymus rusų literatūrologas Dmitrijus Lichačiovas, – tampa vertingi tiek, kiek jie gali atskleisti sielos būseną“¹⁷. Tarp gamtos ir žmogaus nustatomas glaudus ryšys. Sodas, toji atokvėpio vieta, tampa tarytum „tekstu“. „Pasivaikščiojimas po šį parką, – pažymi lenkų literatūrologas ir eseistas Ryszardas Przybylskis, – buvo traktuojamas kaip to teksto egzegezė, kurios tikslas – perskaityti jame gamtos teises ir žmogaus pareigas Motinai Gamtai. Ši egzegezė savo ruožtu buvo psichoterapija. Vaikštinėtojas pirmiausia norėjo nuraminti sielą, pavargusią nuo „pasaulio šurmulio“¹⁸. Kitaip tariant, Ustronės sodas – tą rodo ir dvaro pavadinimas (lenk. „Ustronie“; liet. „Nuošalė“) – galėjo būti puiki klasikinės vienatvės, melancholijos ar meditacijos vieta. Žinome, kad šią vienatvės, nuošalės, filosofiją propagavo abu Moravskiai – tėvas ir sūnus. „Žmogus iš didelio būrio, / Kai sielvartai jį užgriūva, / Traukias į mielą Ustronę / Šnekėtis su savo siela…“¹⁹ – šį devizą Ustronės dvarelio prieangyje kadaise užrašė A. Moravskis, o jo sūnus ir dvaro paveldėtojas kasmet jį rūpestingai atnaujindavo. Beje, tokie užrašai – neatskiriama XVIII a. pab.–XIX a. pr. bajorų dvaro – tiek gyvenamojo namo, tiek ir sodo dalis²⁰, žodis tuomet įgavo nepaprastos jėgos ir prasmės.

Tokį arba bent jau labai panašų – „su pretenzija į tokį“ – Ustronės sodą galime įsivaizduoti 1838-aisiais. S. Moravskiui, atrodo, tereikėjo palaikyti, puoselėti ir naudotis tuo, kas jau buvo sukurta. „Romantikai nekūrė naujų sodų, jie tik pertvarkydavo tuos, kuriuos rasdavo“²¹, – taikliai pažymėjo jau anksčiau cituotas R. Przybylskis. Šia taisykle ir vadovavosi naujas Ustronės šeimininkas. Tiesa, angliškojo parko gerbėjams „pertvarkyti“ reiškė tik atskleisti, paryškinti pačias gražiausias gamtos – S. Moravskiui Ustronės sodo – puses. O vienu ryškiausių jo akcentų, be abejonės, buvo gėlės. Nors pirmieji angliškųjų sodų kūrėjai gėles tarytum „užmiršo“, ragindami neskirti joms pernelyg daug dėmesio, ilgainiui situacija keitėsi. To meto parkuose gėlės darosi vis svarbesnės ir svarbesnės: jos sodinamos ir klombose, ir pramaišiui su krūmais arba medžiais, ir atskirai vejoje grupėmis, ir tiesiog gėlių lysvėmis. Gėlių, paprastai žemaūgių, sodinimas lysvėmis ypač buvo madingas mažuose ir vidutinio dydžio dvaruose²². Dažnai gėlės sodinamos kuo arčiau gyvenamojo namo – kad jų kvapas pasklistų ir po kambarius. Jau XVIII a. pabaigoje atsiranda savitas paprotys: prieš rytinę kavą būtinai pasivaikščioti tarp gėlių, užsukti ir į oranžeriją – gal per naktį bus išsiskleidęs kokios retos gėlės žiedas²³. Tiesa, skirtingai nei anksčiau, nebeliko „privalomų“ parkui gėlių – viskas priklausė nuo individualaus šeimininko skonio.

Ar galima numanyti, kokias gėles mėgo Ustronės dvaro paveldėtojas? Koks buvo S. Moravskio skonis? Iš dalies – taip. Štai dar vieno S. Moravskio kūrinio – „Broliai bajorai“ fragmentas, kuriame pasakojama apie lankymąsi kaimyniniame dvarelyje ir susitikimą su to dvaro panele Justina:

„Jau iš tolo tarytum netikėtai užsukusį ponaitį pastebėjo žavi, gaivi kaip rožė vyriausioji ta namų mergelė – panelė Justina, sėdėjusi prie atviro lango. Ant palangės – būtinai paprika, snaputis ir sprigės laimingai valandas leido vazonuose, kasdien mylinčios Justutės rankele laistomi. Greta jų stovėjo dar kiti stikliniai sutrūkinėję vazonėliai – seni, jau tėvams visai nereikalingi puodeliai, kartais spalvotu popieriumi apvynioti, lėtai brandindami kadaise ten to paties ponaičio atneštas gėlių sėklas. Iš šios namo pusės, išorėje, apie langus vijosi vešlus purpuriniais žiedais kvapusis pelėžirnis ir apelsinų spalvos nasturtės.“²⁴

Štai tokios ir šiandien mums gerai pažįstamos gėlės: snaputis, sprigė, kvapusis pelėžirnis, nasturtė. Atkreipkite dėmesį ir į tarytum tarp kitko, šiaip sau (o galbūt atvirkščiai, sąmoningai, norint pabrėžti, akcentuoti?) ištartus S. Moravskio žodžius – „kadaise ten to paties ponaičio atneštas gėlių sėklas“… Vadinasi, Ustronės šeimininkas ne tik puošė savąją aplinką, bet ir rūpinosi „sodo idėjos sklaida. Juolab kad, S. Moravskio teigimu, panemuniuose iki tol mažai auginta gėlių. Be jo tėvo, išskirtinę meilę gėlėms rodė tik Kruonyje gyvenusi garsaus prancūzų kilmės Vilniaus gydytojo, Vilniaus universiteto chirurgijos ir akušerijos profesoriaus Mikalojaus Renjė (pranc. Nicolas Regnier; 1746–1800) žmona ponia Renjė (deja, jos vardo išsiaiškinti nepavyko). „Ponia Renjė, – rašė S. Moravskis, – žilagalvė ir jau pagyvenusio amžiaus, bet dar išlaikiusi savyje kuo akivaizdžiausius pėdsakus paties žavingiausiu grožio, kurio kadaise tikriausiai ir angelai turėjo pavydėti, ypač mylėjo gėles“²⁵. Be to, pas ponią Renjė į Kruonį iš Vilniaus atvykdavo ir tikriausiai žymaus Vilniaus vaistininko, vieno Imperatoriškosios Vilniaus medicinos draugijos įkūrėjo, žymaus masono Jurgio Guto (lenk. Jerzy Gutt; 1766–1836) žmona – Teresė Gutienė (lenk. Teresa z Fiszeröw Guttowa; ? – 1832), taip pat didelė gėlių mėgėja. Ji augino daug gėlių, o jų sėkl4 bei daigų būtinai atveždavo ir poniai Renjė. S. Moravskis taip svarstė:

„Tačiau pas mus pagrindinių gėlių skaičius dar tuomet buvo labai ribotas! Niekas tani nejautė meilės. Mūsų užkampyje, be ponios Renjė, tik vienintelis mano tėvas daugiau nei ji W gėlių iš visur atsigabendavo. Sodininkai vis dėlto šiuo požiūriu taip nemokėjo apsieiti, gėles laikė tokiu nieku, o daržoves, atvirkščiai, – visu kuo, kad kasmet vis naujas sėklas turėjo pirkti. O tai ir rūpesčių kėlė, ir gana brangu buvo. Vienintelis garsus sodas visoje Lietuvoje ir net Lenkijoje, be Sofijuvkos bei Pulavų, buvo pas grafus Morikonius Taujėnuose. Ten iš tikrųjų buvo dalykų, vertų ne tik lietuvių, bet ir svetimšalių dėmesio.“²⁶

Tenka tik apgailestauti, kad tų „pagrindinių gėlių“ rūšių šį kartą S. Moravskis nekonkretizavo. Be abejonės, tai buvo ne tos jau anksčiau minėtos Justutės globotinės. Juk Europoje, taigi ir mūsų krašte, būta ištisų gėlių epochų. Jau XVIII a. iš Olandijos visur paplito tulpės – už retesnių rūšių svogūnėlius buvo mokamos neįtikėtinos pinigų sumos. Vėliau madingi tapo – taip pat atkeliavę iš Olandijos – gvazdikai²⁷. Buvo laikas, kai sodus ir namus Lietuvoje puošė hortenzijos, tačiau, J. Strumilos žodžiais tariant, „dėl absurdiško prietaro, kad šių gėlių krūmai neša nelaimę“, atsitiko taip, kad Lietuvoje, skirtingai negu, pavyzdžiui, Vokietijoje ar net Rygoje, kur „hortenzijos yra aistringai mylimos, nes beveik ant kiekvieno lango pamatysi šių gėlių vazoną“, šios puošnios gėlės ilgainiui tapo labai retos – tuomet, XIX a. viduryje, mūsų krašte jas augino tik „pažangesnės moterys“, kurios, anot to paties šmaikščiojo gėlininko, nors ir „labai rizikuodamos“, vis dėlto dar džiaugėsi ir šeimynine laime²⁸. Taigi ХIX а. penktąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo madingos gladiolės ir orchidėjos, kaktusai ir raktažolės, našlaitės ir chrizantemos, petunijos ir pelargonijos. Jau augintos ir fuksijos bei kvapiosios verbenos. Vėl buvo prisimintos ir vienu metu iš mados išėjusios tulpės bei gvazdikai²⁹. Kaip tik šias gėles S. Moravskis tikriausiai ir įvardijo kaip „pagrindines“.

Tačiau kad ir kokios puikios ir mėgstamos buvo šios gėlės, tuomet, ХIХ a. viduryje, jos jau negalėjo konkuruoti su naujuoju visų Lietuvos sodų karaliumi – jurginu. Kodėl būtent – jurginas? Į tai J. Strumila atsako labai paprastai: „Tinkamai auginamos, įvairiaspalvės ir kuplios šios gėlės nepaprastai puošia sodus ir vasarą, ir rudenį“³⁰. Garsus sodininkas neslėpė susižavėjimo jomis. Jau 1818 m. paskelbtame savo sodo kataloge vardija ten auginamus baltus, raudonus, purpurinius, kreminius, geltonus, violetinius jurginus – iš viso dvylika rūšių³¹. Po dvejų metų išleistuose „Šiaurės soduose“ šią gėlę garbingai, tiesa, dar trumpai, bet jau pristato tarp kitų pačių žymiausių, tokių kaip gvazdikai ar narcizai, sakydamas, kad „tas augalas, iš Meksikos kilęs ir dar neseniai mūsų krašte auginamas, yra tikra sodų, ypač klombų, puošmena; klombai, vien įvairiaspalviais jurginais apsodinti, kuo puikiausiai pasipuošia“³². Entuziastingai apie jurginus rašė ir trečioje „Šiaurės sodų“ laidoje: „Mažai yra gamtoje gėlių, kas grožiu jiems galėtų prilygti –jiems trūksta tik kvapo, kuris rožėms būdingas“³³. Tačiau tikru himnu jurginui tampa 1845 m. Vilniuje išleista J. Strumilos knyga „Traktatas, arba mokslas, apie jurginus“. Jos įžangoje garsus sodininkas rašė:

„Bet kuris tikrasis Floros garbintojas ir aistringas įvairiausių gėlių augintojas pritars šiai bešališkai nuomonei: jurginas jeigu ne pačią pirmąją, tai vieną iš pačių žymiausių vietų mūsų soduose šiandien teisėtai užima. Nes jokia mūsų sodų gėlė, jeigu pasvertume jos vešlumą, jos augumą, jos formų įvairovę, jos spalvų ir atspalvių sodrumą, taip pat ir dėl tūkstančio kitų priežasčių, kurias čia pernelyg ilgai būtų galima vardyti, su jurginu niekaip negalėtų konkuruoti. Neperdedu sakydamas, kad jokia gėlė taip nepuošia rozečių, klombų ir vejų kaip jurginas. Būtent dėl šių priežasčių tas augalas, kartą apsigyvenęs mūsų soduose, gali būti tikras dėl populiarumo ir nebijoti nepastovios mados keistenybių, netgi atvirkščiai – dar išplėsti valdas Floros Karalystėje, kur jau ir taip savo rankose valdžios skeptrą laiko.“³⁴

Garsus sodininkas buvo teisus. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad ši knyga apie jurginus buvo paskutinė J. Strumilos knyga, taigi savotiškas atsisveikinimas su šiuo pasauliu – sodininkas mirė 1847 m. liepos 18 (30) d. Vilniuje. Mirė nuo džiovos – ligą pasigavo Petropavlovsko tvirtovėje. Palaidotas Bernardinų kapinėse³⁵. Jo antkapyje užrašyta: „Tu spoczywa / Jozef Strumillo / Radca Honorowy i Kawaler / Pamięč prac Jego poswieconych dobru / publicznemu i rozkrzewieniu / ogrodnictwa w kraju dlugo trwac będzie / ur. 1774. um. 1847“ („Čia ilsisi Juozapas Strumila, Garbės tarėjas ir Kavalierius. Atmintis apie jo darbus, skirtus visuomenės labui ir sodininkystės sklaidai krašte, gyvuos ilgai. Gimė 1774 m. – mirė 1847 m.“). Jau vėliau, pačioje XIX a. pabaigoje, garsus Vilniaus gydytojas, istorikas, Vilniaus universiteto istoriografas Jozefas Bielinskis (1848– 1926) šį užrašą pakomentavo taip: „Be abejonės, atmintis apie jo nuopelnus iki šiol gyvuoja visa jėga, nes kas gi Vilniuje, o ir apskritai Lietuvoje, nežino jo vardo?“³⁶ Deja, ilgainiui J. Strumilos vardas buvo gerokai primirštas, o šiandien nuskamba tik viename kitame istorikų, gamtininkų ar kraštovaizdžio specialistų darbe.

Jurginas – ši ispanų gydytojo, botaniko, ornitologo ir keliautojo Francisco Hernändezo de Toledo (1514–1587) 1571 m. Meksikos aukštikalnėse rasta, o vėliau jo aprašyta ir medžio raižiniuose pavaizduota gėlė, į Europą pirmą kartą pateko tik 1789 m., kai Meksikos botanikos sodo direktorius, gamtininkas ir gydytojas Vicente’as de Cervantesas (1755–1829) atsiuntė jurginų sėklų savo kolegai – Madrido botanikos sodo direktoriui Antonio Jose Cavanilles (1745–1804). Pirma, kartą Europoje jurginas ir pražydo būtent Madride 1790 m. Po metų augalas buvo aprašytas ir pavadintas dalija (lot. „Dahlia“) – švedų botaniko, Carlo Linne mokinio – Andreaso Dahlo (1751–1781) garbei. Nors tuomet dar tik tuščiaviduriai ir blyškių spalvų jurginai Europoje plito labai greitai. „Su dideliu triumfu sutiko jurginą sodo mylėtojai, kurie tuoj pat jam puikią ateitį numatė“³⁷, – rašė J. Strumila. 1798 m. iš Ispanijos jurginas pateko į Didžiosios Britanijos Karalystę ir netrukus anglų bei škotų selekcininkai išvedė ne vieną populiarią jurgino veislę. Beje, J. Strumila žemaūgius „škotiškus“ jurginus vertino labiau už aukštaūgius „prancūziškus“³⁸. 1801 m. Berlyno botanikos sode jau augo 55 jurginų veislės. Į Prancūziją šis augalas atkeliavo 1802 metais, o po šešerių, 1808-aisiais, vokiečių gėlininkas Hartwigas Karlsrūjėje pirmą kartą išaugino pilnavidurį jurginą. Masiškai Europoje jurginas ėmė plisti po 1813 m. Į Rusijos imperiją, taigi galbūt ir į Lietuvą, ši gėlė atkeliavo apie 1812–1814 m., ir čia, skirtingai nei daugelyje Europos šalių, išplito ne dalijos, bet kitu – georgino (rus. „георгин“, „георгина“), arba sulietuvintai – jurgino (kitaip – jurgyno, jurginės, Jurginio, jeorgijos) vardu: kaip tik taip 1795 m. vokiečių mokslininkas, Berlyno botanikos sodo direktorius Carlas Ludwigas Wildenowas (1765–1812) pavadino vieną šio augalo rūšį – savo kolegos, vokiečių kilmės, bet Rusijoje dirbusio botaniko, akademiko Johano Gottliebo Georgio (1729–1802) garbei.

Rusijos imperijoje ši gėlė plito ne taip sparčiai kaip kitose šalyse ir iš pradžių tik užsieninių rūšių – selekciniai jurgino darbai pradėti tik 1821 m.³⁹ Kad ir kaip ten būtų, 1818 m. paskelbtas Strumilos sodo katalogas rodo, kad Vilniuje tada tikrai buvo auginama dvylika jurginų rūšių. 1823 m. J. Strumila jau turėjo ir „puikią rinktinę“ trisdešimties pilnavidurių įvairiaspalvių jurginų kolekciją – sakė apsiribojęs tik šiais, išskirtiniais žiedais, nors tuomet tiek Rusijoje, tiek Europoje išleistuose gėlių kataloguose jau buvo pristatoma beveik šimtas pilnavidurių jurginų veislių⁴⁰. 1845 m. Vilniaus sodininkas jau augino du šimtus pačių gražiausių ir naujausių pilnavidurių jurginų veislių – Europoje tuomet jau būta apie tūkstantis pilnavidurių jurginų rūšių, o iš viso pilnavidurių ir tuščiavidurių – 2 510 veislių⁴¹. 1836 m. Vokietijoje, o po trejų metų ir Anglijoje suorganizuotos pirmosios jurginų parodos. Prekyba šios gėlės sėklomis ir šakniagumbiais tiesiog klestėjo, taip pat ir Lietuvoje. Būta tokių aistringų jurginų mėgėjų, kurie už naujas veisles mokėdavo pasakiškus pinigus⁴². Strumilos sodo šeimininkas ir „Traktato, arba mokslo, apie jurginus“ autorius apie šį reiškinį taip svarstė:

„Kuo iš pradžių jurginas buvo Amerikoje ir kuo jis virto mūsų soduose? Ten buvo tiesiog nedidukas augalas, Kūrėjo rankos atsiųstas, niekuo ypatingai neišsiskiriantis – vienas iš tūkstančio kitų, tokių pat kaip ir jis paprastų! Tačiau čia atvežtas ir išpuoselėtas išbujojo į aukštį, nustebino įvairove, forma, spalvomis, žiedų kuplumu ir užėmė puikią vietą tarp dekoratyvinių augalų.“⁴³

Taigi Europa atrado naują egzotišką gėlę – kur kas įdomesnę už jau „gerokai Pabodusias“, šimtmečius šiame žemyne auginamas tulpes, rožes ir gvazdikus. Tad jurginas šiandien pagrįstai vadinamas XIX amžiaus gėle. Atrodo, ilgainiui, ne be šių pirmųjų XIX a. Europos selekcininkų pagalbos, jurginą iš naujo atrado ir jo tėvynė Meksika – 1963 m. ši gėlė paskelbta nacionaline šalies gėle.

Šiandien galime tik spėlioti, kada prasidėjo aistringas Ustronės šeimininko S. Moravskio susižavėjimas jurginais. Galbūt Sankt Peterburge? O gal dar Vilniuje, apsilankius Strumilos sode? Aišku tik, kad jurginų gerbėjų Lietuvoje būta gerokai anksčiau, nei pasirodė įstabusis „Traktatas, arba mokslas, apie jurginus“. Pats J. Strumila knygos puslapiuose džiaugėsi vis gausėjančiomis šios visonis prasmėmis „kaleidoskopinės“, nes nuolat besikeičiančios, nuolat vis naują pavidalą įgaunančios, gėlės augintojų gretomis Lietuvoje, netgi kvietė eksperimentuoti – stengtis išvesti naujas, dar puikesnes jų rūšis ir šiuo atžvilgiu ne nusileisti vokiečių, anglų bei prancūzų gėlininkams⁴⁴. „Ar gali būti tyresnė ir subtilesnė pramoga, – klausė J. Strumila, – kaip tirti gražiojo jurgino sandarą, j° vystymąsi? Kas gali būti maloniau, kaip pačiam išvesti naują to augalo rūšį ir taip gauti gausų mokslo ir pasitenkinimo derlių, – o juk visa tai jurginas tau ir duoda?“⁴⁵. Laikui bėgant tokių eksperimentuotojų vis daugėjo, ką liudija ir nauji vietiniai šios gėlės vardai. Vienas jų – „Barbora Radvilaitė“ – ypač įsimintinas⁴⁶.

Kaip ir J. Strumilai, taip ir S. Moravskiui jurginas tapo ,jo gėle“. Pirmą kartą užuominą apie jurginus randame 1842 m. spalio 16 (28) d. S. Moravskio laiške, rašytame į Sankt Peterburgą bičiulei Elenai Malevskienei (lenk. Helena z Szymanowskich Malewska; 1811–1861). Beje, laiškas rašytas Kaune, tikriausiai užvažiuojamuose namuose, „žydo troboje, pilnoje dūmų ir svogūnų dvoko“⁴⁷. Kad ir kokia nepatraukli buvo to laiško rašymo aplinka, apie jo turinį to pasakyti negalėtume. S. Moravskis rašė:

Viena didžiausių paguodų, kokią tik savo sielvarte ir vienatvėje turėti galėjau, buvo stebeji’ mas nuostabiųjų jurginų, kurie išaugo iš sėklų, kurias Tamsta man atsiuntei. Tūkstantis ačiū už tai! Bet kadangi les tubercules [šakniagumbiai (pranc.) – R. G], kurie leido tų gėlių turėti ir kitais metais, pasirodė esą tokie silpni, kad tikriausiai žiemos nepergyvens, būk maloni, Tamsta, neužmiršk apie tas sėklas, atsiųsk man jų šiek tiek ir šiais metais. Ypač jeigu tai būtų sėklos juodai baltų [paryškinta S. Moravskio. – R. G] jurginų. Man patys gražiausi – karmazininiai [t. y. ryškiai raudonos spalvos, –R. G.] arba rusvi su baltais galiukais, bet šie ir patys rečiausi, o gal’ būt jų iki šiol nėra Sankt Peterburge. Dėl pramogos ir dėl aistros, kuri manyje vienu metu auga gėlėms, būtent dabar statau nedidelį „treibhauzą“ [t. y. šiltnamį; šis iš vokiečių kalbos pasiskolintas žodis buvo visuotinai vartojamas. – R. G.], kur auginčiau gėles iš sėklų, kurias man Tamsta atsiunti. Tačiau jau į jas mano Motina negalės žiūrėti – nebent iš viršaus, iš pernelyg aukštos vietos [S. Moravskio pamotė Juozapa Chrapovickytė-Moravskienė, kurią jis vadino motina, mirė 1842 m. liepos 18 (30) d. – R. G.]. Visi netrukus ten atsidursime! Jūsų gyvenimas kelioms būtybėms reikalingas. Tad atkeliaukite pas mane ten jau tik tuomet, kai aš Jums puikų namelį būsiu pastatęs, ir puikių gėlių priauginęs!⁴⁸

Šis S. Moravskio pomėgis neliko nepastebėtas – žinia apie įstabiąsias gėles kaipmat paplito po kaimyninius dvarus ir miestelius. Tiesa, iš pradžių aplinkiniams tai tapo dar vienas „argumentas“, patvirtinantis „antgamtinius“ Ustronės šeimininko gebėjimus. Vėliau S. Moravskis apie tai rašė:

„Tuo metu, kai buvo sekamas kiekvienas mano žingsnis, kai kiekvienas mano žodis kaipmat per nusamdytus liežuvautojus buvo iškraipomas ir išnešiojamas, taigi staiga nugriaudėjo žinia, kad mano sode auga iki šiol nematytos nepaprastos gėlės. Kad jas iš Amerikos, iš Mėnulio, kad net – iš po žemės parsigabenu. O tai mažų mažiausiai reiškė, kad čia tokia įdomybe niekas pasipuikuoti negalėjo. 1838 metais tuo požiūriu dar čia taip tamsu buvo, kad niekas aplinkų’ net pilnavidurių jurginų nebuvo matęs!

Taigi kaipmat čionykštės damos arba jų vyrai, savo antrosioms pusėms norėdami siurprizą padaryti, panaudojo patį paprasčiausią ir čia pilietybės teisę turintį būdą. Pas mane sodininką išsiuntė pasiuntinius, kad galėtų jį papirkti ir ką tik galima pavogti! Fui! Atsiskyrėlis koks tai negražus žodis!

Bet ką darysi, mano pone, jeigu toks veiksmas būtent taip ir vadinamas!

Pasiuntiniai apsigavo neapsakomai! Nes po ilgų pastangų galop išsiaiškino, kad tas sodininkas – buvau… aš pats. Kaipgi čia mane patį papirksi? O paprašyti tai lyg ir gėda buvo. Todėl būtinai reikėjo už tokią mano profesiją atsikeršyti. Ar neteisinga?.. Ar nebuvau kaltas?.. Ir dėl tos patirtos kliūties per rožines mano kaimynių lūpeles, kaip per kokį veleną, tūkstančiai Pramanų ir baisiausių tauškalų prasisuko.“⁴⁹

Tačiau kaip tik dėl šių, tuomet šiame krašte dar neįprastų, gėlių S. Moravskis susirado ir bičiulį, taip pat aistringą gėlių, ypač –jurginų, mylėtoją darsūniškietį Ignotą Lukaševičių (lenk. Ignacy Lukaszewicz; 1795–1846), kuris, pasak Ustronės Atsiskyrėlio, „savo antgamtinį sodininko talentą iki tokio laipsnio išvystė, kad ir pačios gėlės, ir kiti augalai pasakiško dydžio pas jį išaugdavo“⁵⁰. „Mūsų Strumilos, Rygos Vagneriai [tikriausiai koks nors garsus to meto Rygos sodininkas. – R. G.], – rašė S. Moravskis, – palyginus su juo, už pečiaus slėptis turėtų“⁵¹. Tad suprantama, kodėl didžiąją viešnagės Ustronėje dalį I. Lukaševičius Paprastai praleisdavo ne kur kitur, bet išpuoselėtuose dvaro gėlynuose.

Konkrečių žinių apie tai, kaip Ustronėje buvo susodinti puikieji jurginai, nėra. Galbūt šios gėlės augo klomboje, „kur kontrastas formų, įvairovės ir spalvų puikumas sukuria žavingą vaizdą“, galbūt buvo „išmėtytos tarp kitų gėlių lysvėse arba vejoje“, taip trikdydamos žalios pievos „monotoniškumą“, galbūt jomis buvo tiesiog „papuoštos daržo lysvės“, o galbūt net suformuota atskira jurginų alėja. Kaip tik tokią jurginų „gatvę“⁵² J. Strumila siūlė išrankesnio skonio gėlių augintojams, taip galintiems ne tik pasipuikuoti savo jurginų rinkiniu, bet ir išgyventi didelį estetinį malonumą: „Akys su pasimėgavimu bėgs daugybe žiedų, atsiskleidusių visu puikumu, visomis spalvų atmainomis, kokias tik galima įsivaizduoti, šviežumu konkuruos viena su kita – vaizdas bus tikrai žavus!“⁵³ Be abejo, vėlų rudenį rūpestingasis dvaro šeimininkas augalų šakniagumbius liepdavo pernešti į rūsį, kiek vėliau – į jau pastatytą „treibhauzą“. Nes šalnų būta stiprių. Nelepino ir vasaros. Štai itin lietingą ir šaltą 1844 m. vasarą jurginai apskritai neparodė savo tikrųjų spalvų, o kai kurie pilnaviduriai nuo šalčio pasidarė pusiau pilnaviduriais arba net tuščiaviduriais⁵⁴. Taigi labiau priminė tikrąjį, pirminį, dar laukinį Amerikos jurginą. Bet jau kitą vasarą ir vėl žydėjo pačiais kupliausiais „europietiškais“ žiedais. Žinoma, ne be Ustronės dvaro „sodininko“ pastangų.

Mokslo istorikas Romualdas Šviedrys, tyrinėjantis garsiausio J. Strumilos mokinio, vilniečio, Vilniaus universiteto auklėtinio, vėliau visame pasaulyje žinomo botaniko, keliautojo, orchidėjų tyrėjo ir jų „medžiotojo“ Juozapo Varševičiaus denk. Joseph Ritter von Rawicz Warszewicz; 1812–1866), kuriam šiandien priskiriama maždaug 300 naujų orchidėjų rūšių atradimas, biografiją, neabejoja, kad jis turėjęs vadinamąjį „žaliąjį pirštą“ (anglai sako: „to have a green thumb“), t. y. buvo geras sodininkas, suprask – ten, kur jo pirštas prisiliesdavo, augalai _ žaliuodavo⁵⁵ . Akivaizdu, kad tokį pirštą turėjo ne tik garsus J. Varševičius, ne tik darsūniškietis I. Lukaševičius, bet ir S. Moravskis. Tik jo dėka iš pradžių Ustronės dvare, o vėliau ir visame Nemuno kilpų krašte paplito tos spalvingosios gėlės. Šiandien galima gana tiksliai datuoti ir laiką – tarp 1838-ųjų, t. y. S. Moravskio grįžimo iš Sankt Peterburgo į Ustronę metų, ir 1846-ųjų, I. Lukaševičiaus mirties metų. Kitaip tariant, jeigu atskaitos tašku pasirinksime 1838-uosius, net dvidešimt metų vėliau, nei šis augalas pradėtas auginti Strumilos sode, bet anksčiau, negu prasidėjo tikrasis jurginų Lietuvoje sąjūdis – 1845-aisiais, pasirodžius J. Strumilos „Traktatui, arba mokslui, apie jurginus“. Nuo 1838 m. į Ustronę iš Sankt Peterburgo keliavo ir šių gėlių sėklos. Galima netgi numanyti, kad S. Moravskio gėlyne būta ir tokių rūšių, kurios neaugo net garsiame Strumilos sode.

Belieka tik spėlioti, kodėl Ustronės Atsiskyrėlis taip prisirišo prie šios gėlės. Dėl jurginų kuplumo, spalvingumo, jų įvairovės? O gal ir dėl simbolinės jų prasmės? Juk tuomet neabejota, kad kiekviena gėlė – nesvarbu, pievoje ar klomboje auganti, tą prasmę turėjo. Pavartykime nedidukę knygelę – 1834 m. Vilniuje pasirodžiusį to paties J. Strumilos sudarytą „Gėlių žodyną“ (prieš tai šis žodynėlis buvo išspausdintas trečioje „Šiaurės sodų“ laidoje)⁵⁶. Raudonas gvazdikas – tai aistringa meilė, pakalnutė – žavesys, naivumas, kvapusis pelėžirnis – mielas nerūpestingumas, astras – vėlyvas grožis… O jurginas? J. Strumila spėjo, kad ši gėlė reiškia ne ką kitą, bet permainas, nepastovumą, laikinumą⁵⁷. Tiek J. Strumilos, tiek S. Moravskio likimus ji puikiai atspindėjo. Ilgainiui išnyko ir Strumilos sodas Vilniuje, ir S. Moravskio gėlynas Ustronėje, tačiau jurginas liko. Liko jis ir Birštono krašte – iš Ustronės, iš aplinkinių bajorų sodybų ši gėlė pamažu išplito ir valstiečių darželiuose, dar daugiau – tapo neatskiriama jų kasdienybės dalimi. Ar ne toks ir buvo slaptas Ustronės keistuolio tikslas – retkarčiais priminti apie save ne tik puikiais tekstais, bet ir ta „nuolat tau besijuokiančia gėle. Turint omenyje S. Moravskio gyvenimo filosofiją, tai visiškai tikėtina. Tačiau vargu ar šio krašto gyventojams rūpėjo tos naujos, egzotiškos gėlės prasmės, juolab jos istorija – jiems ji buvo tiesiog graži.

---

1 Moravskis S. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda / Iš visur po truputį. – J2 T. 1/ Parengė R. Griškaitė. – Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 2009. – P. 497–498.
2 Speičytė B. Poetinės kultūros formos: LDK palikimas XIX amžiaus Lietuvos literatūroje. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004. – P. 186,188.
3Moravskis S. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 507.
4 Plačiau apie tai žr.: Balkevičius J. Sodų meno stilių raida. –Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010. – P. 170.
5 Plačiau apie J. Strumila žr.: Bielinski J. Uniwcrsytet Wilenski (1579–1831). – Т. 2. – Krakow: Druk W. L. Anczyca i Spölki, 1899–1900. – P. 142; I v a n a u s k a s T. Juozas Strumila // Naujoji sodyba. – 1939. – Nr. 8. – P. 121; Dagys J. Medžiaga tirti biologijos istorijai Lietuvoje XIX a. / Iš mokslų istorijos Lietuvoje. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. – P. 40–42; Dagys J. Juozapas Strumila – mokslinės sodininkystės pradininkas Lietuvoje//Mūsų sodai.– 1964.–Nr. 11.–P. 9;Karosienė S. Sodininkas Juozapas Strumila // Mokslas ir gyvenimas. – 1985. – Nr. 6. – P. 35–36; Zasztowt L. Strumillo Jozef/ Polski Slownik Biograficzny. – T. 44 (3). – Sąs. 182. – Warszawa, Krakow: Polska Akademi Nauk, Polska Akademia Umiejętnošci, 2006. – P. 433–435 ir kt
6 Dagys J. Medžiaga tirti biologijos istorijai Lietuvoje XIX a. – P. 42
7 Strumillo J. Ogölneprawidladlaamatoröwiamatorekkwiatöw,ktörzywniedostatku kosztownego trejbhauzu, piękne kwiaty i rozmaite rošliny mied i utrzymywac mogą w pokojach // Dziennik Wilenski. – 1816. – T. 4. – P. 580–587; [Strumillo J.]. Katalog rošlin trejbhauzowych, oranžeryjnych i ogrodowych, znajdųjących się w ogrodzie J. Strumüly w Wilnie. –Wilno: Drukarnia XX. Pijaröw u Alexsandra Zölkowskiego, 1818; Strumillo J. Ogölne prawidla о utrzymaniu rošlin kwiatowych w pokojach. – Wilno: Drukarnia XX. Pijaröw u Alexsandra Zölkowskiego, 1819; Strumillo J. Rocznik ogrodniczy powszechny, služący do ogrodöw pölnocnych. –Wilno: nakladem i drukiem A. Marcinowskiego, 1830; Strumillo J. Pszczelnictwo og– S rodowe czyli domowe. – Wilno: nakladem autora, w Drukarni Dyecezalnej, 1837; [S t r u m i ll o J. ]. Rocznik ogrodniczy przez autora Ogrodöw polnocnych. – Wilno: nakladem Rubena Rafalowicza,1844 ir kt
8Strumillo J. Ogrody pölnocne, czyli zbiör vviadomošci o rozmnažaniu i pielegnowaniu drzew owocowych i rošlin ozdobnych, o inspektach, trejbhauzah i oranžerjach, oraz o utrzyma– fc n iu rošlin kwiatowych w pokojach, z figurami. – Wilno: nakladem i drukiem A. Marcinowskiego, 2 1820.
9 Ten pat. [Pratarmė be lapų numeracijos.],
10 Zasztowt L. Strumillo Jözef.–P. 434.
11 Ten pat.
12 Moravskis S. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje / Iš lenk. k. vertė R. Griškaitė. – Vilnius: Mintis, 1994. – P. 81.
13 Dyiagowa H. Towarzystwo Patriotyczne i Sąd Sejmowy (1821–1829). – Warszaw„: Panstwowe Wydawnictwo Naukowe, 1970. – P. 105,146, 334.
14 Bairašauskaitė T. Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853). Bajoro viešoji ir privati erdvė XIX a. I pusėje. –Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011 (spaudai rengiamos knygos rankraštis).
15 Januškevičius L. Jundeliškių dvaro parkas / J a n u š k e v i č i u s L. Lietuvos рагкаь – Kaunas: Lututė, 2004. – P. 180.
16 Ten pat. – P. 180–181.
17 Лихачев Д. Поэзия садов: к семантике садово–парковых стилей. – Ленинград: Hay– S ка, 1982. – Р. 205.
18 Przybylsk i R. Wprowadzenie /Przybylski R. Ogrody romantiköw. – Krakow: Wydawnictwo Literackie, 1978. – P. 13.
19 Griškaitė R. Darbui, Bičiulystei ir Taikai / Moravskis S. Nuo Merkinės iki Kauno. // Atsiskyrėlio gavenda. – P. 21.
20 Лихачев Д . Поэзия садов: к семантике садово–парковых стилей.–Р. 211–212.
21 Przybylsk i R. Wprowadzcnie. – P. 26.
22 Majdeck i L. Historiaogrodöw.–Warszawa:PanstwoweWydawnictwoNaukowc, 1978.– P. 583–586.
23 Лихачев Д. Поэзия садов: к семантике садово–парковых стилей. – Р. 285.
24 Morawski S. Szlachta–bracia: wspomnienia, gawcdy, dialogi (1802–1850), wydali ACzartkowski, H. Mošcicki. – Poznan: Wydawnictwo Polskic R. Wegnera, [1929]. – P. 4. 25 Ten pat. – P. 149.
26 Ten pat.–P. 150.
27 Strumillo J. Traktat, czyli nauka o georginach: historia jej odkrycia, doskonalsza guprawa, rozmaite šrodki rozmnažania: przez zasiew, rozdzielanie korzeni, flancowanie czyli galazkowanie, odkladanie, szczepienie i lączenie, oraz o wszystkich sposobach jej pielegnowania. – Wilno: nakladem R. Rafabwicza, w Drukarni M. Zymelowicza Typografa, 1845. – P. 6–7.
28 Ten pat.–P. 7–8.
29 Ten pat. – P. 8.
30 Ten pat. – P. 8.
31 [Strumillo J.] Katalog rošlin trejbhauzowych, oranžeryjnych i ogrodowych, znajdują– t cych się w ogrodzie J. Strumillo w Wilnie. – Nr. 273–284. – P. 10.
32 Strumillo J. Ogrody pölnocne. – 1820. – P. 163.
33 Strumillo J. Ogrody pölnocne, wydanie trzecie, poprawno i pomnožone, z ošmią tablicami litografowancmi, zawierajacemi figur, plan i widok ogrodu angielskiego. – T. 2. – Wilno: Q nakladem autora, w Drukarni Л. Dworca, 1834. – P. 61.
34 Strumillo J. Traktat, czyli nauka o georginach. – P. 5–6.
35 Vilniaus bernardinų kapinės (1810–2010) / Sud. V. Girininkienė. – Vilnius: Versus aureus, 2010. – P. 381–382.
36 Bieliriski J. Uniwersytet Wilcnski (1579–1831).– Т. 2.–Р. 142.
37 Strumillo J. Traktat, czyli nauka o georginach. – P. 21 – 22.
38 Strumillo J. Ogrodypomocne. – T. 2. –1834. – P. 64.
39 Plačiau šios gėlės istoriją Europoje žn: Ogorodnikie ė V., Juronis V. Jurginai. Vilnius: Mokslas, 1988. – P. 9–12. Taip pat žn: G u d ž i n s k a s Z. Tradiciniai Lietuvos darželių augalai. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. – P. 68–69.
40 Strumillo J. Ogrody pölnocne. – T. 2.–1834. – P. 64.
41 Strumillo J. Traktat, czyli nauka o georginach. – P. 39–40,199–200
42 Ten pat. – P. 67–68.
43 Ten pat. – P. 38–39.
44 Ten pat. – P. 205–206.
45 Ten pat. – P. 9.
46 Ten pat.–P. 201.
47 1842 m. spalio 16 (28) d. Moravskio S. laiškas Malevskienei E. i6 Vilniaus /Morawsk i S • Z wiejskiej samotni: listy do Heleny i Franciszka Malewskich, opracowal Zbigniew Sudolskb “ Warszawa: Panstwowy Instytut Wydawniczy, 1981. – P. 71.
48 Ten pat.
49 Morawski S. Szlachta–bracia: wspomnienia, gawcdy, dialogi (1802–1850). – P. 160.
50 Ten pat. – P. 150.
51 Ten pat.
52 Ten pat. – P. 126–127.
53 Strumillo J. Traktat, czyli nauka o gcorginach. – P. 124–125.
54 Ten pat. – P. 44–45.
55 Šviedrys R. Orchidėjų medžiotojas iš Lietuvos // Mokslo Lietuva. – 2008. – Nr. 8 (386). –
56 [Strumillo J.] Slownik kwiatowy, czyli cmblcmatyczno znaczcnio rošlin, kwiatöw > koloröw, za posrednictwem ktörych, w nicobccnošci možna rozmawiac, wyjatck г Ogrodöw… – Wilno: [leidykla nenurodyta], 1834.
57 Ten pat. – P. 18.