Jean-Noël Grandhomme. Vilnius 1915–1918 m.: seno kareivio iš Elzaso prisiminimai

2000 m. Nr. 7

Iš prancūzų k. vertė Monika Nemanytė

Jeanas-Noëlis Grandhomme’as – Strasbūro Marco Blocho universiteto istorijos profesorius. Viena iš jo tyrinėjimo sričių – ne rašytinė, o pasakojamoji istorija, t. y. dar gyvų liu­dininkų pasakojimai apie praeitį, jų analizė. Šį straipsnį, atsiųstą paties profesoriaus, skelbiame šiek tiek sutrumpintą.

 

1870 m. Napoleonas III, atsakydamas į kanclerio Bismarcko provo­kaciją, neapdairiai paskelbė karą Prūsijai. Netrukus, 1871 m. gegužės mėnesį, pralaimėjusi Prancūzija Frankfurto sutartimi turėjo atiduoti naujajam vokiečių reichui Žemutinio Reino, Aukštutinio Reino ir Mozelio departamentus, nuo tol vadinamus Elzasu ir Lotaringija. Šios pran­cūzų „prarastosios provincijos“ – vokiečių Reichsland Elsass-Lothringen – 1871–1914 m. periodų kliudė santarvei tarp dviejų tautų. Prancūzijoje gyvavo revanšo nuotaikos, tapusios viena iš didžiausių Pirmojo pasau­linio karo priežasčių.

1914 m. elzasiečiai ir mozeliečiai buvo visateisiai Vokietijos piliečiai. Lucienas Finance’as šiandien yra vienas iš paskutiniųjų Elzaso gyven­tojų, kovęsis su ginklu rankoje Pirmajame pasauliniame kare. Mažo Selestos miestelio, keturiasdešimt kilometrų į pietus nuo Strasbūro, ilga­amžis 1996 m. rugpjūčio 27 d. atšventė savo 100 metų jubiliejų. Pasakojimas, kurį čia atkuriame, buvo užrašytas vieno pokalbio metu elzasiečių tarme 1995 m. rugpjūčio 7 d. Pasakotojas, beveik neišvykęs iš savo gimtojo miesto vaikystėje bei paauglystėje, turėjo progos pakeliau­ti po Europą Pirmojo pasaulinio karo metu. Šie optimistiški prisimini­mai asmens, kuriam, kaip pats noriai prisipažįsta, pasisekė, savaip pa­pildo kitus pasakojimus apie karą, gimusius iš kraujo, purvo ir mirties. Jie iliustruoja nevienareikšmio visuotinio sukrėtimo, iš kurio išsivys­tė šiuolaikinė Europa, pobūdį.

Karo pradžia

Mano tėvas buvo skardininkas ir šaltkalvis. Namuose mes kalbėjo­me elzasiečių ir vokiečių aukštaičių tarmėmis. Giminių Prancūzijoje – ki­toje Vogėzų kalnų pusėje – neturėjome. Mokykloje kalbėjome vien tik vokiškai. Tačiau vokiečiai nebuvo ypač vertinami. Nors galiojantys pinigai ir buvo prūsiški, mūsų širdys liko elzasietiškos,

<…>

Bet grįžkime prie Pirmojo pasaulinio karo. Pirmą syki išgirdau apie jį kalbant tik 1914 m. rugpjūčio 1 d.¹ Tą dieną 8-asis šaulių pulkas su or­kestru išžygiavo užimti Vogėzų viršukalnių. Jaunimui, besispiečiančiam aplink kariškius, tai buvo džiaugsmingas įvykis, tačiau džiaugsmas ne­buvo patriotinio pobūdžio. Nė vienas Selestos gyventojas nebuvo fanati­kas. Žmonės liko tokie, kokie buvo: elzasiečiai, o ne vokiečiai. Kai pradė­jo šaudyti prancūzai, tuomet ir mes suvokėme, kad tai jau tikras karas².

Aš buvau mobilizuotas 1915 m. liepos 15 d.³ Iš pradžių mes apsi­stojome Hagenau, pas dragūnus, kur mokėmės tris mėnesius. Nuo ke­turiolikos metų aš dirbau Elzaso elektros bendrovėje. Pripratęs prie kontoros, dabar turėjau rūpintis arkliais. Nebuvo linksma. Man tekda­vo į kibirą rankomis rinkti arklių mėšlą.

Kitame Europos krašte

Mes ėjome fronto kryptimi per Berlyną, Karaliaučių ir Vilnių⁴. Aš bu­vau paskirtas į lengvosios amunicijos tarnybą. Mes, keturi raiteliai, lydėdavome arklių kinkinį su šaudmenimis frontui. Per tris mėnesius sukorėm begales kilometrų! Fronte man teko susitikti ir su kazokais, pa­čiais baisiausiais rusų kariuomenės kareiviais, tokiais įspūdingais su sa­vo lenktais kardais. Vieną dieną mūsų konvojų užpuolė rusai. Žuvo du raiteliai, kurie jojo priekyje, taip pat ir jų arkliai. Aš staigiai nukirtau va­džias, kuriomis buvau prisirišęs prie kinkinio, ir man pavyko pasiekti Vil­nių – iki jo buvo pustrečio kilometro. Ištrūkau lengvai sužeistas dubens srityje. Gavau aštuonis laisvadienius. Laimė, kad jojau kinkinio gale…

Vilniuje mes užėmėme pozicijas ant Žaliojo tilto, per Memelį [turi bū­ti per Nerį – vert. past.]. Keturiasdešimt septynių žmonių kuopa buvo pa­skirta saugoti tris tilto atramas nuo kavalerijos antpuolių. Turėjome ir kul­kosvaidžių. Vieną dieną mes staiga pastebėjome šviečiant raketas, skelbiančias pavojų. Tačiau, priešingai nei tikėjomės, kazokai puolė ne iš sausumos, o iš upės. Mūšis buvo labai karštas: keturiasdešimt šeši rusai nušauti, o likusieji pasidavė. Ir mes netekome septyniolikos žmonių. Tie, kurie saugojo atramas, buvo pasmerkti: sužeisti jie iškart krisdavo į vandenį ir nuskęsdavo. Aš labai išsigandau ir net nesitaikydamas šaudžiau į visas puses. Turėjo žūti jie arba aš… Nežinau, gal pridariau baisių dalykų. Tądien mes paėmėme ir belaisvių. Aš ir dabar juos ma­tau už spygliuotos vielos tvoros. Vėliau jie buvo išvesti į užnugarį.

Po šio „didvyriško žygdarbio“ mano vadas, kavalerijos kapitonas von Scipio, norėjo mane apdovanoti Geležiniu kryžiumi. Aš jam pasakiau, kad tai man nerūpi. Tik paprašiau jo pagelbėti, kad man nebereikėtų grįž­ti į frontą. Vadas pažadėjo priimti mane į savo kontorą, nes „toks drą­sus žmogus nusipelnė pagarbos!“ Bet aš vis dar buvau tinkamas karo lauko tarnybai. Vis dėlto kapitonui pavyko mane įtaisyti į buhalterijos kontorą. Ten reikėjo žmogaus – mat susirgo buhalterinės administraci­jos karininkas Holtzas de Stralsundas.

Rūpinantis kariuomenės arkliais

Tačiau vietoj kontoros aš atsidūriau arklių tvarte! Kariuomenei skir­ti gyvuliai buvo perkami Vilniuje iš rusų ir lenkų. Kartais tekdavo su­mokėti už vieną iki 10 auksinių rublių. Kas dvi savaites aš turėjau ei­ti į karo kasą – buvusi Rusų imperatoriškąjį banką paimti pinigų arkliams ir pašarui pirkti. Kartais gyvuliams ėdesio pirkti nukakdavo­me net iki Berlyno. Toks buvo mano darbas. Arklidėje galėjo sutilpti apie septynis šimtus keturiasdešimt penkis gyvulius. Reikėjo apskaičiuoti arklių poreikius, o tai nebuvo lengva. Atvykęs aš radau didžiulę avižų krūvą. Kaip nustatyti jos svorį ir kiek čia būtų davinių? Kapitonas man patarė užlipti ant krūvos ir išmatuoti jos aukštį. Tačiau aš nepanorau lipti. Galiausiai paėmiau virvę, ir mes abu išmatavome krūvos, kuri tuo labiau mažėjo, kuo aukščiau mes lipome, apimtį. Aš ėmiausi skai­čiavimų ir nustačiau… labai apytikrį rezultatą. Per du ar tris mėnesius arkliams taip pritrūko pašaro, kad kai kurie nugaišo. Juos reikėdavo tuoj pat užkasti, nes grėsė epidemija. Beje, reikia pasakyti, kad, nepaisant daugybės arklių, mes neturėjome nei blusų, nei utėlių, nors tranšėjose jų knibždėte knibždėjo.

Vėliau mes pagerinome skaičiavimo metodą ir gyvulių racioną. Pa­šaras buvo sandėliuojamas dirižablio formos angare. Tai buvo avižų, ka­potų šiaudų, šieno mišinys ir cukrus. Nors arkliai buvo šeriami gerai, jie vis tiek gaišdavo. Kodėl? Holtzui nepavyko nustatyti. Vienu metu man šovė į galvą mintis, kad paprasčiausiai kai kurie arkliai dabar tiesiog persiėda! Tuomet grįžome prie mažesnių normų. Šį kartą jau apskaičiavo­me tiksliai, ir visi iš to turėjo naudos: ir arkliai, ir intendantūra, nes ji sutaupydavo pinigų. Kartais papjaudavome vieną kitą arklį, jeigu jo prastą būklę nustatydavo štabo sekretorius, turėjęs kapitono laipsnį ir reguliariai pas mus lankęsis. Tokiais atvejais mėsa likdavo mums. Ka­talikiškoje Vilniaus katedroje – dar rusai ją buvo pavertę skerdykla – dvy­lika arba keturiolika mėsininkų sukapodavo gyvulius. Kapodavo mėsą mažais gabalėliais, kaip gaminant burgundišką troškinį, įtrindavo prie­skoniais, paskui sudėdavo į medines statines ir siųsdavo Vokietijon. Žmonės manė valgą jautieną, visiškai neįtardami, jog tai arkliena. Mes taip pat valgėme pamirkydami į kavą – tai suteikdavo jai salstelėjusį sko­nį. Nuo Žaliojo tilto įvykių ir naujo paskyrimo mano racionas buvo ne iš gausiųjų. Mėsa mums pakeisdavo miežines ir perlines kruopas.

Žinoma, turėjome ir poilsio akimirkų. Vieną vakarą 1915 m. pabai­goje mane pakvietė į puskarininkių balių. Aš buvau pats jauniausias – devyniolikmetis – eskadrono puskarininkis. Čia atėjo mano kapitonas, administracijos viršininkas, adjutantas ir kiti. Tą vakarą mes daug gė­rėme. Jie prievarta man pylė alų ir vyną „Steinhecker“. Turiu prisipažin­ti, kad gėriau tol, kol visiškai apkvaitau. Tada mane išvedė laukan, o ten pastatė į pusmetrio gylio sniegą. Buvo labai šalta, o aš išėjau iš įkai­tusios salės! Pats jau nesugebėjau grįžti į savo kvartalą – jie nunešė ma­ne iki pat lovos. Miegojau nežinia kiek laiko. Tai buvo pirmas ir pasku­tinis kartas mano gyvenime, kai nuo išgerto alkoholio teko patirti beveik komos būseną. Kadangi kalbu apie puotą, turiu paminėti, kad prie sta­lo sėdėjau šalia kronprinco, – jis kaip tik tuo metu lankėsi Vilniuje⁵. Aš rūpinausi ir dvasingesniais reikalais. Mes buvome aptarnaujami trijų ka­talikų kapelionų: vienas tiems, kurie buvo išsidėstę dešiniajame kran­te, kitoje Žaliojo tilto pusėje, kitas – tiems iš kairiojo kranto, o pasku­tinysis – ligoninei. Protestantai turėjo savus kapelionus.

Turbūt galima pagalvoti, kad ši tarnyba visiškai rami. Deja, taip ne­buvo. Vienos užduoties metu mes papuolėme į bombardavimą, ir mane sužeidė sviedinio skeveldra. Lazarete gulėjau kiek galima trumpiau, nes bijojau prarasti vietą kontoroje, kur vis dėlto buvo geriau negu fronte. Man liko tik šiokios tokios komplikacijos: po to daugiau kaip 25 metus tuo pačiu laiku po oda pasirodydavo mažas juodas taškelis, nedidesnis už smeigtuko galvutę. Tai buvo skeveldros gabalėlis. Gydytojas patarė palikti viską sutvarkyti gamtai ir pasakė, kad skeveldra išeis pati. Nuo tol aš ir ramus. Man tikrai sekėsi ano karo metais!

Atsitikdavo, kad lenkiškai kalbantys žydai, kurių buvo labai daug šia­me regione, įsigaudavo į arklides nepaisydami naktinės sargybos (Stallwache), iš šešiolikos žmonių, kurie keisdavosi kas dvi valandos. Karei­viai buvo tokie nusilpę dėl nuolatinio maisto trūkumo, kad daugiausia laiko miegodavo. Žydai ateidavo vogti arklių balnų odos, kurią naudo­davo batams pakalti. Susekėme, kad vienoje halės vietoje vagiliai išsi­kasę tunelį ir pro ten įlenda. Kartą, kai aš budėjau, kapralas pakėlė aliar­mą – ėmė mušti į metalinį kibirą. Mes iškart pamatėme, kad ant žemės pribarstyta cukraus. Iš tiesų įsibrovėliai vogdavo ir cukrų, ir puikiai iš to pelnėsi. Tą vakarą mes nesugavome vagių, bet ir tuščiomis negrįžo­me. Dvylika kareivių sekėme pėdomis paskui vilkšunį. Staiga šuo susto­jo priešais vieną namą. Iš ten išėjo vyras ir pasakė, kad pasiduoda. Tai buvo besislapstantis lenkas, kazokų kapitonas. Persekiojimas baigėsi, ta­čiau šis epizodas dar turėjo ir kitų padarinių, bet tą vakarą aš nieko nė neįtariau.

Lenkiškos vestuvės

Po kelių dienų to namo gyventojai pakvietė mane pietų. Jie turėjo paukštidę. Šeimininkė iškepė tris balandžius ir patiekė juos su kepto­mis bulvėmis. Prie stalo susėdome penkiese. Maždaug po mėnesio su­sipažinau ir su namo panelėmis. Mania (Marija) dirbo Vilniaus banke, o jos sesuo buvo ištekėjusi už ano kazokų kapitono. Aš netrukus įsimylėjau Manią ir ją vedžiau. Ne merijoje – tokios nebuvo, o bažnyčioje. Su­tuokė mus daktaras Puciaty – taip pat lenkas, o jungtuvės įvyko septin­tą valandą vakaro. Ne viskas buvo paprasta. Reikėjo plaukti Memelio [turi būti Neries – vert. past.] upe prieš srovę. Laimei, grįžimas atgal buvo ne toks sunkus. Nuotakos tėvai, be abejo, irgi keliavo drauge. Jie buvo la­bai malonūs, kaip tikri elzasiečiai. „Jie būtų savo širdis atidavę.“ Tokie buvo visi lenkai. Mano tėvai, kuriems laišku pranešiau apie šį įvykį, vi­siškai pritarė mano pasirinkimui.

Kaip ir priklauso, mes turėjome teisę t šventinius pietus ir dovanas. Administracijos viršininkas Holtzas, sugrįžęs po ligos atostogų, man padovanojo medini portsigarą su Lenkijos herbu bei išgraviruotais ma­no ir Manios vardais⁶. Kavalerijos kapitonas – vyno „Steinhecker“. Štai kaip jis to vyno gavo: vieną dieną Vilniaus meras atėjo į jo kabinetą bū­tinai norėdamas pamatyti karininką, išgelbėjusi Vilniaus tiltą. Mat ka­pitono dėka miestas sutaupė tūkstančius rublių. Padėkos ženklan me­ras jam įteikė pintinę, pilną dovanų: tris konjako, penkis „Steinhecker“, šešis ar septynis vyšnių sulčių butelius. Ir kvietė sugrįžti į Lietuvą ka­rui pasibaigus. Aš esu tikras, kad karininkas to niekada nepadarė. Jis buvo labai patenkintas sugrįžęs į Vokietiją. Netrukus per plyšaujan­čius garsiakalbius pirmą kartą išgirdau apie prasidėjusią rusų revoliu­ciją ir ta proga pats sau pasidovanojau dovaną. Mes užmezgėme ryšius su priešu, ir aš su rusų kareiviu iškeičiau tabaką į cigarus. Mat rūkau tik cigarus.

Ryšiai su Elzasu

Lauko paštas dirbo gerai. Nuo Vilniaus iki Selestos ir atgal laiškai keliaudavo tik nuo aštuonių iki dvylikos dienų. O siuntinių paskirsty­mas buvo ne taip gerai organizuotas. Jie sugaišdavo du arba tris mėne­sius dėl to, kad reikėjo ieškoti vaikinų visose kuopose. Siuntiniai pasi­mesdavo. Mano motina rašydavo: „Ar gavai mūsų siuntinį su tokiu ar tokiu turiniu?“ Tačiau aš nieko nebūdavau gavęs. Pasidomėjęs sužino­jau, kad mano sektoriuje siuntinius tikrindavo Raudonasis Kryžius. Aš manau, kad juos paprasčiausiai pavogdavo.

Beveik po pusantrų metų tarnybos mirė mano tėvas. Paprašiau leidi­mo dalyvauti laidotuvėse. Leido, bet atvykti pavėlavau. Iš pradžių turėjau pereiti sanitarinį patikrinimą Vilniuje. Ogi utėlės mus užpuolė jau trauki­nyje! Po dviejų mėnesių vėl gavau atostogų. Karaliaučiuje, Berlyne – vis sa­nitariniai patikrinimai. Sostinėje turėjome pralaukti keliolika valandų. Aš sumaniau pasivaikščioti dviejų elzasiečių draugijoje. Garsiojoje alėjoje Un ter den Linden sutikome karininką, kuris į mus kreipėsi tokiais žodžiais:

– Kodėl neatiduodate pagarbos?

– Mes grįžtame iš fronto, o ten nebėra įpročio atiduoti pagarbą.

Jis išrėkė: „Ramiai! Atiduokite pagarbą!“, paskui, supykęs: „Nagi, nešdinkitės!“

Šitam aš mielai būčiau įspyręs, nes jis puikavosi mieste ir visiškai nežinojo, kas iš tikrųjų vyksta fronte. Nuo tos dienos, kai išgirstu kal­bant apie karą tą, kuris apie jį neturi nė menkiausio supratimo, aš puolu jį tildyti ir siūlau tai patirti savo kailiu.

<…>

1918 m. spalio mėnesį į mano kontorą atvyko žmogus, vardu Lucienas Lelongas, irgi kilęs iš Selestos. Jis man pasiguodė, kad po aštuonių dienų turi grįžti į frontą.

– Tavo vietoje aš nebeičiau, viskas greit baigsis. Aš tave paslėpsiu. – pasakiau jam.

Parvedžiau jį į žmonos namus. Mano svainis, lenkų kapitonas, Ru­sijos revoliucijos išlaisvintas nuo savo nelaimių, leido jam pasislėpti. Lelongas pabuvo dvi ar tris dienas, paskui, labai sunerimęs, vėl atėjo pas mane:

– Aš nebegaliu, man reikia grįžti, kitaip mane palaikys dezertyru.

Veltui jam sakiau:

– Pasilik čia, mes greitai grįšime namo!

Jis, kankinamas skrupulų, nieko nenorėjo girdėti. Ir grįžo į frontą. Vėliau sužinojau, kad buvo nuteistas ir sušaudytas. Taigi pats puolė mir­ties glėbin. Dar ir šiandien su giliu liūdesiu aš tai prisimenu. Mano pirmoji užduotis, kai grįžau į Selestą, buvo pranešti apie mirties aplin­kybes jo motinai. Skausmo pilna širdimi, verkdama ji pasakė: „Reikėjo pririšti jį, kad nebegrįžtų į frontą!“ Aš pats daugelį kartų galvojau de­zertyruoti. Keletas mano draugų ragino bėgti su jais. Tačiau laikiausi ra­miai ir kitiems sakiau, kad reikia kantriai kęsti sunkumus, kad karas netrukus baigsis. Beje, elzasiečiai ir stengėsi kiek galima likti šešėlyje, nenorėjo būti pastebimi ar atkreipti dėmesį.

Vokiečių revoliucija ir grįžimas į gimtinę

1918 m. lapkritį naujiena apie kaizerio atsistatydinimą mus pasie­kė beveik tą pačią dieną. Buvo sukurtas kareivių komitetas (Soldatennat), ir aš tapau jo delegatu. Ant rankos turėjau raudoną raištį, su juo ir vaikščiojau mieste. Kartą sutikau kapitoną Hamanną iš Miulūzo, per­ėjusį į revoliucionierių pusę. Jis man davė tokį įsakymą: „Apeik aplin­kinius miesto kvartalus, nes juos gerai pažįsti, dar nueik ant Žaliojo til­to ir visur, kur pamatysi vokiečių kariškius, nuplėšinėk jų antpečius ir skiriamuosius ženklus“. Vieną dieną žiūriu – ogi važiuoja mano kavale­rijos kapitonas. Jis, kaip ir kiekvieną dieną, vykdavo iš savo vilos Vil­niuje į kontorą. Aš visiškai netroškau gatvėje pažeminti mano gyvybę išgelbėjusio žmogaus, tad pasakiau jam: „Būkite malonus ir atiduokite man savo antpečius, medalius ir revolverį. Aš nenoriu jų atimti, jūs buvote man toks geras“. Ir jis man viską atidavė! Tačiau kai kapitonas Hamannas sužinojo apie šį nutikimą, gavau barti. Tuomet aš jam papasakojau savo istoriją. Esu tikras, kad jis manęs neįskundė, nieko niekam nepa­sakė, nes kitaip man grėsė trys mėnesiai kalėjimo. Tarp kita ko, aš niekada nesiskundžiau savo viršininkais. Vilniuje buvo 640–650 elzasiečių. Keturias ar penkias dienas mes laukėme traukinio, norėdami grįž­ti namo. Išvykome lapkričio 11 d.

Rūpinausi parsivežti į Elzasą ir savo žmoną, bet kaip tai padaryti – juk visi keleiviai buvo kariškiai. Kadangi ji truputį kalbėjo vokiškai, mes nusprendėme ją pasiimti kaip medicinos seselę, ant rankos užrišę Rau­donojo Kryžiaus raištį. Pasiekę Berlyną, dar keliavome šešias dienas. Prie Kelio⁷ tilto mūsų laukė spahiai [Prancūzijos kavaleristai, pradžioje tar­navę Alžyre suburtoje kariuomenėje – vert. past.]. Jie norėjo atimti mano balną, kurį išsivežiau kaip suvenyrą, ir mano revolverį. Bet aš verčiau būčiau užmušęs spahį, negu juos atidavęs. Pagaliau mes atvykome į Selestos stotį. Buvo 1918 m. lapkričio 18 d. Kadangi grįžome labai vėlai, pirmąją naktį praleidome viešbutyje, o rytojaus dieną pristačiau savo jaunąją žmoną motinai, kuri labai džiaugėsi mano sugrįžimu ir nauja pažintimi. Aš buvau labai patenkintas, kad Elzasas ir Lotaringija vėl tapo Prancūzijos provincijomis. Tačiau aš negausiu Garbės legiono or­dino, nes tarnavau vokiečių kariuomenėje.

 

1995 m. Prancūzijos respublikos prezidentas Jacques’as Chiracas nu­sprendė apdovanoti Garbės legiono ordinais visus dar gyvus Pirmojo pa­saulinio karo kovotojus. Po įvairių abejonių elzasiečių bei mozeliečių ve­teranai buvo išbraukti iš apdovanojamųjų sąrašų. Tai sukėlė protestų bangą Elzase. O Lucienas Finance’as dėl to nesisielojo, kadangi tuščiai nesigyrė savo dalyvavimu kare. Jis džiaugėsi galėdamas dirbti sode, skaityti laikraščius ir retkarčiais surūkyti gerą cigarą, kaip savo jaunys­tės laikais. Dar prieš keletą metų jį buvo galima sutikti senu dviračiu važiuojantį pirkinių. Nors ir 1964 m. netekęs žmonos, Lietuvos lenkės, mūsų veteranas vis dar domisi aktualijomis, jis dėmesingai sekė 1989–1991 metų Lietuvos įvykius. Nesistengdamas jis tapo tikra įžymybe. Tai pats seniausias Selestos gyventojas ir vienas seniausių elzasiečių. Apie jį buvo daug straipsnių spaudoje, jis liudijo naujame veikale, pristatan­čiame paskutinius dar gyvus įvairių tautybių Pirmojo pasaulinio karo ko­votojus⁸.

Šiandien to karo ugnyje kovojusi karta yra beišnykstanti. Lucieno Finance’o liudijimas tampa testamentu. Tiesa, bet koks žodinis dokumen­tas nėra tobulas. Liudininkas sąmoningai ar nesąmoningai atrenka in­formaciją. Jam taip pat gali turėti įtakos perskaityti rašiniai ar draugų pasakojimai. Visos žinios pradeda painiotis jo mintyse, dažnai yra sun­ku atsirinkti, kas svarbiausia, ypač praėjus aštuoniasdešimčiai metų po įvykio. Vis dėlto žodinis liudijimas lieka svarbiausias papildomas šalti­nis šiuolaikinės epochos istorikui. Skirtumas tarp to, kas užrašyta ir pa­sakyta, gali būti tik formalus ir tampa visai bereikšmis, kai kalbama apie esminius dalykus. Istorija, kurios metodas yra, be abejonės, mokslinis, pirmiausia yra humanistinis mokslas. Šis pokalbis su Didžiojo karo ve­teranu trečiojo tūkstantmečio priešaušryje jau pats savaime yra nepa­kartojamas ir prisideda prie būtino istorinio pasakojimo humanizavimo.

---

1 1914 m. liepos 31 d. vokiečių vyriausybė, atsakydama į rusų mobilizaciją, paskel­bė karo pavojų. Rugpjūčio 1-osios popietę Vilhelmas II pasirašė visuotinės mobiliza­cijos įsakymą.
2 Rugpjūčio 7 d. prancūzai užgrobia Altkirchą, esanti Elzaso pietuose (Aukštuti­nis Reinas), o 8 d. – Miulūzą.
3 Įvykiai klostėsi ne visai taip. Lucienas Finance’as keli mėnesiai po mūsų susiti­kimo patikslino dviem žurnalistams: „Aš sužinojau, kad mūsų klasė turėjo būti pa­šaukta 1916 m. sausį. Selestos feldfebelis man pasakė: „Yra galimybė pasirinkti vietą, kur nori tarnauti, ir kariuomenės tipą – tik tapk savanoriu“. Aš pasirinkau kavaleriją, apie kurią nieko nenutuokiau“ (O. Morel, D. Pazery. „Didžiojo karo veidai“, Pa­ryžius, 1998, p. 43). Jei ir buvo tarp Elzaso ir Lotaringijos gyventojų keli tikri vokiečių patriotai, daugelis protingai apskaičiavo: jie žinojo, kad įsirašymas į kitą, ne pėstininkų, kariuomenę tris ar keturis kartus padidina išgyvenimo galimybę. Vadinasi, savanoriškas stojimas tarnybon šiems 17–18 metų vaikinams buvo mažesnė blogybė. Šiems kareiviams nerūpėjo Tėvynės ir kaizerio gynyba, Jie norėjo kuo mažiau rizikuoti. Jų pasirinkimas buvo ne toks kaip tikrųjų fanatikų, kurie stojo į karališkąją kariuomenę. Taigi terminas „savanoris“ yra apgaulingas.
4 1915 m. rugpjūčio 10 d. Vilnių užplūdo caro kariuomenės būriai. Po įnirtingų mūšių vokiečiams pavyko įžengti į miestą rugsėjo 18 d., paimti 22 000 belaisvių ir atlaisvinti kelią į Minską.
5 Friedrichas Wilhelmas Hohenzollernas (1882–1951) – Vokietijos imperatoriaus ir Prūsijos karaliaus Wilhelmo II sūnus. Kartu su generolu von Falkenhaynu 1916 m. jis vadovavo vokiečių armijai garsiajame Verdeno mūšyje. 1918 m. atsisakė visų teisių į Prūsijos ir Vokietijos imperijos sostus.
6 Ponas Finance’as vis dar turi šią dovaną. Ją mums ir parodė.
7 Mažas miestelis prie Reino, tilto jungiamas su Strasbūru.
8 Morel O., Pazery D. Didžiojo karo veidai. – Paryžius, 1998.