Aldona Prašmantaitė. Vilniaus vyskupas Adomas Stanislovas Krasinskis
2011 m. Nr. 4
1859–ųjų gegužės 1 d. „Kurjer Wilenski“ („Vilniaus kurjeris“) glaustai aprašė balandžio 26-ąją, sekmadienį, Vilniaus vyskupu nominuoto ir prieš porą mėnesių Sankt Peterburge konsekruoto Adomo Stanislovo Krasinskio (1810–1891) ingresą Vilniuje. Iškilmės tos dienos rytmetį prasidėjo Aušros Vartuose. Iš vakaro į Vilnių iš Sankt Peterburgo atvykęs A. S. Krasinskis pirmąkart kreipėsi į susirinkusiuosius kaip nominuotas vyskupas, o paskui bažnyčių varpų gausmo lydima gausi procesija pajudėjo Katedros link, kur ir buvo atliktos naujo vyskupijos ganytojo ingreso apeigos. Po šventų mišių, kurias aukojo tuometis Žemaičių vyskupijos sufraganas Aleksandras Beresnevičius, naujas vyskupas pasakė pamokslą ir laimino gausiai susirinkusią minią. Penktąją savo amžiaus dešimtį bebaigiąs vyskupijos ganytojas tikinčiųjų bendruomenės buvo sutiktas itin džiaugsmingai.
Naujas vyskupas buvo ne tik vyskupijos dvasininkams, bet ir to meto eiliniams vilniečiams gerai pažįstamas. Ne vienas tą saulėtą sekmadienio rytmetį iškilmėse dalyvavęs dar prisiminė prieš kelerius metus Katedroje sakytus A. S. Krasinskio pamokslus, kurių daugelis specialiai eidavo klausytis. Be abejo, buvo ir tokių, kurie lenkų kalbos gramatikos pagrindų mokėsi iš A. S. Krasinskio parengto mokykloms vadovėlio, sulaukusio ne vieno leidimo. Nežinia, ar tąkart buvo atvažiavusiųjų iš Giedraičių parapijos, kur kelerius metus būsimasis vyskupas klebonavo: ne vienam giedraitiškiui, reikia manyti, atmintyje įstrigo klebono siūlymai klebonijai priklausiusioje teritorijoje baudžiavą keisti činšu ar klebonijoje įsteigta skaitykla.
Literatūrinis to meto Vilnius A. S. Krasinskį žinojo kaip leidimo „Noworocznik Literacki“ („Naujasis literatūros metraštis“) sudarytoją ir redaktorių eilių ir poemos „Voluinė“, spausdintos šiame leidinyje, autorių. Akivaizdu kad iškalbos dovaną turintis, pamokslais ir literatūriniais darbininkas nesijauti svetimas jam ganyti patikėtoje
dietas gimtinės saitais. Kilęs iš Voluines apylinkių – gimė 1810-aisiais Stepono ir Agnieškos Krasinskių šeimoje Velničo kaime, priklausiusiame tuometei Dubno apskričiai – mokėsi vienuolių pijorų mokykloje Korecio Mežyriče. Mokslai sekėsi, tad, pijorų paskatintas ir namiškių paakintas, turėjo ketinimų savo gyvenimą susieti su šia vienuolija. Pijorų vienuolyne Liubešive išėjo noviciato formaciją. Bet vienuolystės įžadų nedavė. Kas lėmė tokį apsisprendimą, šiandien galima tik spėlioti. Įtakos, be abejo, galėjo turėti kaip tik tuo metu Rusijos valdžios pradėta vienuolynų naikinimo akcija. Žinoma, neatmestina ir kitokių motyvų galimybė. Tačiau nors ir nebūdamas susaistytas įžadais, su pijorų vienuolija A. S. Krasinskis ryšius palaikė visą gyvenimą. Pastaroji aplinkybė, matyt, ir suklaidino rašančiuosius apie A. S. Krasinskį – Vilniaus vyskupo biogramose teigiama jį buvus pijorų.
Į Vilniaus vyskupiją A. S. Krasinskis atvyko 1835 m. viduryje. Dėstė pijorų mokykloje Ukmergėje. Vėliau įstojo į Vilniaus vyskupijos dvasinę seminariją, studijavo Vilniaus Romos katalikų dvasinėje akademijoje. Čia 1841-aisiais įgijo teologijos magistro laipsnį, po keliolikos metų, Akademiją perkėlus į Sankt Peterburgą, gavo teologijos daktaro laipsnį.
Į kunigus A. S. Krasinskį įšventino tuometis Vilniaus vyskupijos administratorius Andrius Benediktas Klongevičius 1836–aisiais. Gavęs dvasininko šventimus ir toliau dėstė lotynų bei lenkų kalbas pijorų mokyklose. Pora metų mokytojavo Sankt Peterburge, prie Šv. Stanislovo bažnyčios veikusioje mokykloje. Mokytojo pareigas sėkmingai derino su literatūrine ir leidybine veikla: 1835-aisiais išėjo pirmasis leidinio „Noworocznik Literacki“ tomas, vėliau pasirodė dar pora (1838 ir 1843 m.). Pastebėjęs jaunojo kunigo gabumus, vyskupas A. B. Klongevičius išsikvietė jį iš Sankt Peterburgo ir paskyrė pamokslininku Vilniaus katedroje. Dar po poros metų A. S. Krasinskis gavo Giedraičių parapiją ir ten apsigyveno, bet kurį laiką dar atvažinėjo į Vilnių sakyti pamokslų. Gyvendamas Giedraičiuose parengė naują „Noworocznik Literacki“ tomą (išėjo 1843 m.), į kurį, be kita ko, įdėjo du savo sukurtus himnus, jiems muziką parašė Stanislovas Moniuška.
Giedraičiuose neužsibuvo – netrukus paskirtas Vilniaus vyskupijos atstovu (asesoriumi) Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinėje kolegijoje. Gyvendamas Sankt Peterburge ėmėsi rengti kanonų teisės vadovėlį (išleistas 1859 m.), išvertė į lenkų kalbą „Sakmę apie Igorį“. Akivaizdu, kad Vilniaus vyskupo skeptras penktojo XIX a. dešimtmečio pabaigoje atsidūrė gerai plunksną valdančio, literatūriniam bei intelektualiam darbui polinkių turinčio hierarcho rankose. Tik pradėjęs eiti vyskupo pareigas, ėmėsi iniciatyvos stiprinti vyskupijos dvasininkų parengimą, siekdamas pertvarkyti vyskupijos seminariją ir prailginti mokymosi metus. Aktyviai parėmė Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pradėtas steigti Blaivybės brolijas – tam tikslui išleido atitinkamo turinio ganytojišką laišką. Šios detalės gana iškalbingos – jos rodo, kam ketino teikti prioritetą vyskupijos valdymo reikaluose.
Tapęs vyskupijos ganytoju, A. S. Krasinskis rasdavo laiko dalyvauti ir to meto kultūriniame Vilniaus gyvenime. Antai „Kurjer Wilenski“ 1861 m. vasarį išspausdintoje informacijoje apie Laikinosios Vilniaus archeologijos komisijos posėdį rašoma, jog pagrindinį pranešimą apie ką tik išėjusį kun. Augusto Theinero veikalą „Vetera monumentą Poloniae et Lithuaniae“ ir jo svarbą Lietuvos istorijai skaitė šios organizacijos narys vyskupas A. S. Krasinskis. Tarp miesto šviesuomenės buvo populiarūs vyskupo rengti vadinamieji „ketvirtadienio pietūs . Amžininkų tekstuose apie tai, deja, liko tik fragmentinės užuominos (tik tokių pavyko rasti), tad galimybių argumentuotai atsakyti į klausimą, kiek žmonių vyskupo salone tuomet susirinkdavo, kas ir kaip dažnai dalyvaudavo, kol kas nėra. Žinoma tik, kad pietūs baigdavosi naujai parašytų tekstų pristatymu ir gyva diskusija. Pastaroji detalė leidžia manyti, kad vyskupo salonas telkė ne tik skaitytojus, literatūros gerbėjus, bet ir kūrėjus. Konfesinė priklausomybė nei į literatūrinius vakarus kviečiamų, nei apskritai artimų bičiulių ratui, atrodo, nebuvo svarbus kriterijus. Antai žinoma, kad geras vyskupo bičiulis buvo evangelikas reformatas gydytojas Ferdinandas Adamovičius, Vilniaus universiteto profesorius.
Tačiau netrukus A. S. Krasinskio rūpestis patikėtos valdyti vyskupijos religiniu gyvenimu, kaip ir atgaivą teikę literatūriniai tekstai ar pagaliau gilinimasis į Bažnyčios kanonų peripetijas, atsidūrė antrame plane – baudžiavos panaikinimo paskelbimas (1861 m.), kilę masiniai neramumai, religinės patriotinės manifestacijos ir 1863 m. pradžioje prasidėjęs sukilimas, norom nenorom, įtraukė į politinius įvykius. Juolab kad sukilimo organizatoriai iš pat pradžių įžvalgiai numatė, kad Katalikų Bažnyčios nereikėtų palikti nuošalėje.
Literatūroje iki šiol vyrauja požiūris, kad katalikų dvasininkų laikyseną per 1863-iųjų sukilimą nulėmė jų vieta hierarchijos struktūrose. Paprastai tvirtinama, kad sukilimą rėmė ir jame dalyvavo tiktai žemesnysis dvasininkų sluoksnis, o vyskupai buvę prieš. Vilniaus vyskupas A. S. Krasinskis taip pat yra priskiriamas sukilimo priešininkams. Nėra duomenų, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad A. S. Krasinskis – sukilimo šalininkas, juolab – aktyvus jo dalyvis. Tačiau ta aplinkybė, kad A. S. Krasinskis, būdamas puikiai informuotas apie į sukilėlių būrius pasitraukusius vyskupijos dvasininkus, pasitenkino aplinkraščiu, kurį, beje, išleido tuomečio Vilniaus generalgubernatoriaus Vladimiro Nazimovo nurodymu, kviesdamas dvasininkus atsidėti pastoraciniam darbui, bet jokių nuobaudų prasižengusiems dvasininkams netaikė, akivaizdžiai rodo, jog priskirti vyskupą sukilimo priešininkams nėra pagrindo.
1863-iųjų gegužės viduryje į Vilnių atvykęs naujas generalgubernatorius Michailas Muravjovas netruko įsitikinti, kad malšindamas sukilimą paramos iš vyskupo tikrai nesulauks. Dar daugiau – A. S. Krasinskis, gavęs generalgubernatoriaus nurodymą išleisti sukilimą smerkiantį aplinkraštį, delsė jį vykdyti. Su tokiu akibrokštu taikstytis M. Muravjovas neketino – labai greitai nusprendė nepaklusnųjį hierarchą iš vyskupijos pašalinti. Atvirai susidoroti su A. S. Krasinskiu generalgubernatorius vis dėlto nesiryžo ir surezgė gana rafinuotą planą, t. y. leido vyskupui, lydimam savo kapeliono ir poros tarnų, išvykti mėnesiui pasigydyti. Vyskupas, neįtardamas klastos, išvažiavo iš Vilniaus traukiniu Daugpilio link. Daugpilyje turėjo persėsti į traukinį, vykstantį Rygos kryptimi. Ketino pasigydyti Kemerių kurorto vandenimis. Tačiau jau Daugpilio geležinkelio stotyje paaiškėjo, kad jis esąs imperijai itin pavojingas politinis nusikaltėlis, o šalia kupė važiuojantis žandaras siųstas jį, Vilniaus vyskupą, lydėti į tremties vietą…
Atšiaurioje Viatkoje, kur M. Muravjovo valia turėjo apsigyventi, praleido dvidešimt metų – iš tremties buvo paleistas tiktai 1883 m. Be teisės grįžti į Vilnių. Per tuos dvidešimt metų Vilniaus vyskupija buvo laikinųjų caro skirtų ir pasaulietinei valdžiai itin lojalių valdytojų rankose. Tad po 1863 m. sukilimo numalšinimo prasidėjusios represijos prieš Katalikų Bažnyčią itin skaudžiai palietė Vilniaus vyskupiją. Kad Apaštalų Sostas pagaliau galėtų paskirti naują vyskupijos ganytoją, iš tremties paleistas A. S. Krasinskis turėjo keliauti į Romą ir atsisakyti vyskupo regalijų. Šią pareigą ilgai nedelsdamas atliko. Grįžęs iš Romos, iki mirties 1891-aisiais gyveno Krokuvoje.
Krokuvoje praleisti paskutinieji gyvenimo metai A. S. Krasinskio biografijoje išsiskiria itin reikšmingu darbu kalbotyros srityje – buvęs Vilniaus vyskupas baigė tvarkyti tremtyje pradėtą rengti lenkų kalbos sinonimų žodyną, kurį dviem tomais išleido Krokuvos mokslų akademija1. Atrodo, tiktai apsigyvenęs Krokuvoje pradėjo rašyti ir ,Atsiminimus“. Pirmąkart jie spausdinti Krokuvoje tusiame periodiniame leidinyje „Czas“ („Laikas“) 1900 m. Tais pačiais metais išleisti atskira knygele pusantro šimto egzempliorių tiražu, vėliau nebuvo pakartoti ir jau yra bibliografinė retenybė. Platesnei Lietuvos auditorijai šie lenkų kalba rašyti memuarai iki šiol nežinomi. Pasakojimas apie tremtyje praleistus metus spausdintame tekste nutrūksta kiek netikėtai. Nėra ir krokuvietiškojo laikotarpio.
Dabartinė temos tyrimo situacija leidžia vienareikšmiai teigti, kad apie tremtyje išgyventus metus vyskupas yra rašęs. Gali būti, kad tremties epizodas visam laikui liko rankraštyje – kaip galima spręsti iš išlikusio bibliografinio tokio teksto aprašo, t. y. A. S. Krasinskio memuarų apie tremtyje praleistą laiką apmatai buvo tarp Varšuvos nacionalinės bibliotekos fonduose saugotų raštų, kurie sudegė per Antrąjį pasaulinį karą, Varšuvos sukilimo metu. Bet gal tai juodraštinė „Atsiminimų“ versija? Tikėtina, kad galėjo būti išsamesnis A. S. Krasinskio Atsiminimų“ tekstas, nei tas, kuris išspausdintas. Tačiau kol kas klausimas, ar Krokuvoje nūnai surastas A. S. Krasinskio atsiminimų rankraštis yra identiškas spausdintam tekstui, yra retorinis. Nežinoma ir paties autoriaus nuostata dėl rašomų atsiminimų spausdinimo. Turint omenyje, jog A. S. Krasinskis gerai valdė plunksną ir mėgo rašyti, peršasi prielaida, kad rašomus memuarus taip pat ketino spausdinti. Tačiau turimų šaltinių kol kas per mažai, kad būtų galima šį teiginį argumentuoti. Atvirkščiai – tai, kad dienos šviesą „Atsiminimai“ išvydo kone po dešimties metų nuo autoriaus mirties, rodytų, kad spausdinimo iniciatyva priklauso ne A. S. Krasinskiui. Gal spaudai jų neteikė todėl, kad tekstą laikė nebaigtu arba ne visai parengtu publikuoti.
Skaitytojams siūlomi fragmentai versti iš atskira knygele 1900 m. pasirodžiusiųjų2. Žurnale spausdinamuose Atsiminimų“ epizoduose, kurie originale redaktorių žymimi 9–10 skyriais, pateikta informacija apie Vilniaus pijorus yra svarbi besidomintiems Lietuvos religinės kultūros istorija, o žaismingi pasakojimai apie Vilniaus universiteto profesorius padeda geriau pažinti to meto Vilniaus gyvenimo realijas. Į akis krinta autoriaus gebėjimas vykusiai pinti savo autentiškus pastebėjimus su girdėtais pasakojimais iš ankstesnių laikų. Istorinė perspektyva „Atsiminimų“ tekstą tarsi pakylėja į literatūrinio kūrinio, išeinančio už memuarų ribų, lygmenį. Apskritai Atsiminimuose“ asmeninės biografijos detalės nėra sureikšminamos ir tarsi ištirpsta pasakojime apie viešą – kultūrinį, intelektinį, bažnytinį – to meto gyvenimą.
1 Krasinski A.S. Slownik synonimow polskich. – T. 1–2. – Krakow, 1885 (antras leidimas išėjo Varšuvoje 1989 m.).
2 [Krasinski A.S.] Wspomnienia biskupa. – Krakow, 1900.