Adomas Stanislovas Krasinskis. Iš „Atsiminimų“

2011 m. Nr. 4

Iš lenkų k. vertė Aldona Prašmantaitė

Pijorai Vilniuje

Vilniuje Sapiegų įkurdinti pijorai gyveno priešais dominikonų bažnyčią ir jiems priklausė kone visa Dominikonų gatvė. Čia turėjo bajorų konviktą, dėl kurio konfliktavo su jėzuitais; turėjo koplyčią, biblioteką ir spaustuvę. Kadangi neturėjo bažnyčios, norėdami ją pasistatydinti, paklojo pamatus Dominikonų ir Vokiečių gatvių sankirtoje. Dar vyskupo Masalskio, gyvenusio senuosiuose vys­kupų, vėliau tapusiais generalgubernatoriaus, rūmuose, valdymo metais pijorų rektoriumi buvo kunigas Antanas Mikuckis.

Jis gyveno labai išlaidžiai ir vaišindamas patį vyskupą Masalskį, per trejus metus pridarė pusę milijono lenkiškų auksinų skolos. Kapitula nuo rektoriavimo kunigą nušalino, jis neteko vocem activum i passivum (t. y. negalėjo nei rinkti, nei pats būti renkamas), tačiau rektoriaus skolas reikėjo mokėti. Todėl buvo par­duoti ne tik namai, bet ir bažnyčios pamatai. Po 1831–ųjų Pijorų kolegija atiteko Bajorų institutui. Pijorai tuomet nuomojosi sau būstą privačiame Štrunko (de Sztrunka) name, vėliau – Pilchovskio. Paskutiniuoju rektoriumi ir provincijolu buvo kunigas Jacekas Rumianovskis (Rumianowski), prie jo pijorai visiškai pa­naikinti.

Pilchovskio name gyvenau kaip pijoras, nors ir be profesijos¹, būdamas Vil­niaus katedros pamokslininku daugiau nei trejus metus, nuo 1839 iki 1842, pakol tapau Giedraičių, per šešias mylias² nuo Vilniaus, klebonu.

Paskutiniaisiais metais žymiausi pijorai Lietuvoje buvo: kunigas Jundzilas³, gamtininkas, kunigas Daugirdas⁴, filosofas, kunigas Kotiužinskis (Kotiužynski), kunigas Žebrovskis (Zebrowski), kunigas Benčkovskis (Bęczkowski), kunigai Lvovičius⁵ ir Brodovičius⁶, filaretai; galiausiai kunigas Mošinskis⁷. Apie du iš jų, t. y. apie kunigus Jundzilą ir Daugirdą, noriu tarti porą žodžių.

Kunigas Bonifacas Jundzilas, puikus gamtos mokslų profesorius Vilniaus universitete, botanikos, augalų fiziologijos, zoologijos veikalų autorius, botanikos sodo Vilniuje steigėjas, įkūręs jį ant per daugelį metų susikaupusių šiukšlių i_r auginęs daugiau kaip 6000 augalų, buvo ypač žavi asmenybė. Dažnai pas jį lan­kydavausi, nes senolis džiaugėsi mane matydamas ir kalbėjo, kad kas senį ap­lanko, tas jam išmaldą duoda. Vyskupas Klongevičius⁸ labai profesorių gerbė ir dažnai kviesdavosi pietų, o buvo arti, nes Jundzilas gyveno priešais vyskupo na­mus. Per tuos pietus ir aš dažnai buvodavau, ir ne kartą pasitaikė, kad vyskupas pacituoja kokias nors Vergilijaus eiles, o Jundzilas pradėtąsias užbaigia. Papras­tai vasarą Jundzilas po pietų eidavo su savo sūnėnu porai valandų į botanikos sodą. Ten dažnai ateidavo „Kurjer Litewski“ redaktorius Antanas Marcinovskis⁹ ir aš, ir iš jų kalbų, kaip iš geros paskaitos, nemenkos naudos gaudavau. Nes Jundzilas turėjo tokią gerą atmintį ir taip sistemingai buvo viską galvoje su­dėliojęs, tarsi puikiausiai parašytoje knygoje.

Kadangi paskutiniais gyvenimo metais beveik nematė, tad mišių neatnašavo, bet liepė jam skaityti viską, kas iš naujų dalykų pasirodydavo, ir net savo pa­stabas diktuodavo. Pavyzdžiui, po Soplicos atsiminimų¹⁰ perskaitymo kone apie kiekvieną ten aprašytą asmenį išsakė savo pastabas ar patikslinimus. Kai artėjo mirties diena, pasiteirauta, ar jis nenorėtų kunigo su Švč. Sakramentais. „O argi aš esu vertas, – atsakė, – kad Viešpats Dievas pas mane eitų? Aš pats liepsiu save į bažnyčią nuvesti.“ Ir iš tikro apsirengė, nuėjo su palydovu į Šv. Jono bažnyčią ir priėmė Šventuosius Sakramentus. Per jo laidotuves Bernardinų baž­nyčioje sakiau kalbą, kuri mano tremties metais dingo.

Kunigas Angelas Daugirdas buvo Vilniaus universiteto profesorius iki Goluchovskio¹¹. Mokytas žmogus, tačiau iškalbos dovanos neturėjo. Kai universitetas paskelbė konkursą filosofijos katedros vadovui, buvo pateikti du darbai, t. y. Goluchovskio ir Daugirdo. Goluchovskio darbas laimėjo, tačiau nebuvo išspaus­dintas. Daugirdas gi savąjį išspausdino, o vėliau pas pijorus Polocke išspausdino „Logikos ir metafizikos“ pirmąjį tomą in 4¹¹².

Šioje vietoje keliais žodžiais prisiminsiu garsųjį ekspijorą kun. Skvernevskį (Skwierniewski), kuris iš pradžių Raseiniuose, Žemaitijoje, dirbo lotynų kalbos mokytoju. Tai buvo viena iš dvylikos pijorų mokyklų Lietuvoje. Mokėsi čia išim­tinai bajorų jaunimas. Aukščiausiu jos viršininku buvo provincijolas. Kiekvienoje kolegijoje buvo vienuolyno rektorius, mokyklos prefektas ir keletas mokytojų. At­sitiko taip, kad viešo egzamino dieną per Raseinius vyko vyresnysis kunigaikštis Potiomkinas¹³, Jekaterinos favoritas. Pijorai, parinkę keletą konviktų su profe­soriumi priešakyje, pasiuntė juos pasveikinti garbingą svečią ir prašyti, kad savo dalyvavimu pagerbtų egzaminą. Patiko tai Potiomkinui. Atvyko lydimas kažko­kio mokslininko, pliko vokiečio. Lotynų kalbos mokytojas kalbą pasakė lotyniškai, o vokietis kunigaikščiui patvirtino, kad tai mokytas žmogus. Kunigaikštis po egzamino pakvietė oratorių pietų, per kuriuos kunigas Skvernevskis taip ku­nigaikščiui patiko, kad įsigeidė turėti mokytoją prie savęs. Tuomet parašė pro­vincijolui, prašydamas šito kunigo. Tokiam penetentui atsakyti buvo negalima, juo labiau kad Potiomkinas įkūrė pijorų rezidenciją Baltojoje Rusioje ir dovano­jo valdas su aštuoniasdešimčia trobų Azarkuose, kurie vėliau atiteko pijorams Vitebske, paskui – Vilniuje, kol galiausiai drauge su kitomis vienuolijų valdomis buvo valdžios atimti. Taigi kunigas Skvernevskis atvyksta į [Sankt] Peterburgą. Potiomkinas maloniai jį priima, duoda butą savo rūmuose ir kaip pirmąjį ma­lonės ženklą iš Jekaterinos išrūpina kunigui briliantinį kryžių. Netrukus kuni­gaikštis išvyko į Krymą, o Skvernevskis pasiliko sostinėje.

Visas [Sankt] Peterburgas, neišskiriant aukščiausiųjų dignitorių, skubėjo jį aplankyti, kad įgytų Potiomkino numylėtinio malonę. Neabejotinai kunigas Skvernevskis būtų aukštai kilęs, tačiau staigi Potiomkino mirtis viską nutraukė ir tik žymiai vėliau vyskupas Ciecišovskis¹⁴ padarė kunigą Lucko kapitulos na­riu. Įgavo ten didelės svarbos, o 1831 m. metropolito Ciecišovskio vardu išleido sukilimą smerkiantį aplinkraštį dvasininkijai. Tuokart kalbėta, kad tai buvo pa­daryta be Ciecišovskio žinios ir ši žinia priartinusi jam mirtį.

Galiausiai leisiu sau pateikti porą anekdotų iš pijorų gyvenimo. Praėjusiame amžiuje Vilniuje buvo mokytas pijoras Augustinas Žilevičius (Žylewicz), garsėjęs teologiniuose disputuose, į kuriuos vienuoliai vieni kitus kviesdavosi. Paprastai jis nugalėdavo savo priešininkus, nes liežuvį turėjo miklų, lotyniškai kalbėjo kaip Ciceronas, o kai kartais pijorą taip prispausdavo, kad negalėdavo išsisukti, tuo­met iškalbingai, ilgais sakiniais išdėstydavo priešingą nuomonę ir baigdavo žo­džiais: „Augustinus dixit.“ Ieškokite sau keliolikoje šv. Augustino tomų! O jis pats buvo vardu Augustinas. Jo veikalai „Institutiones philosophiae“ ir „Institutiones mathematicae“ liko rankraščiais.

O štai kitas anekdotas apie garsųjį kunigą Motiejų Dogelį¹⁵. Spausdino jis savo „Codex diplomaticus“¹⁶ pijorų spaustuvėje Vilniuje ir korektūrą nusprendė daiyti pats. Spaustuvės prefektas jam pasakė, kad autorius paprastai nepastebi riktu. O kai Dogelis laikėsi savo, prefektas buvo įsitikinęs, kad apsirikimas bus jau pirmame lanke. „Lažinamės.“ – „Gerai.“ – „Iš ko?“ – „Iš poros butelių vyno.“ – „Tinka.“ Išspausdino tuomet pirmą lanką. Dogelis padarė pirmą ir antrą korek­tūrą ir atidavė spausdinti. Ateina prefektas ir teiraujasi: „Ar spausdinti?“ – „Spausdinti.“ – „Ar klaidų nėra?“ – „Nėra.“ – „Tuomet Reverendissime siųsk vy­no.“ – Nustebęs Dogelis žiūri, kad jis nepastebėjo pirmosios antraštės raidės, tad vietoje: „Codex Diplomaticus“ didžiosiomis raidėmis išspausdinta: „Codex Diplo­maticus“.

Pijorų juodraštiniuose užrašuose, atvežtuose į Vilnių iš Polocko, perskaičiau, kad vienas vienuolis aštuonioliktame Šimtmetyje savo provincijolui įteikė apro­buoti veikalą „Mustum in Busto“. Provincijolas atidavė cenzūruoti vienam mokytam teologui, o pastarasis savo nuomonę apie knygą išsakė štai tokiais žodžiais: „Sulčių vynas kape, / Privirta gausiai, / Žirniai su kopūstais, / O prasmės jokios, / Garbusis Tėvas Kristuje“¹⁷.

Keletas anekdotų iš senesniųjų laikų

Kai atvykau į Vilnių, buvo tiktai keleri metai praėję nuo Vilniaus universiteto uždarymo. Frankų, Grodeko, Bojanuso, Jono ir Andriaus Sniadeckių, Lelevelio, Go­luchovskio, Mickevičiaus, Zano, Čečioto vardai buvo gyvi nesenuose prisiminimuose. Neišblėso pasakojimai, kaip užsidegęs ne tiktai jaunimas, bet abiejų lyčių publika veržėsi į Lelevelio ir Goluchovskio paskaitas, kad nebuvo tokios erdvios salės visiems klausytojams, tad teko atidaryti universiteto aulą, kur galėjo tilpti iki dviejų tūks­tančių žmonių. Taip pat gyvi buvo atsiminimai apie kitus iškilius universiteto profe­sorius, ypač apie Andrių Sniadeckį¹⁸ ir jo paskaitas. Apie šį mokslininką ir jo kolegas papasakosiu keletą anekdotų, nes yra labai būdingi tiems laikams.

Andrius Sniadeckis po Franko¹⁹ buvo didžiausia medicinos figūra ir visiškai nesavanaudis žmogus. Turėjo įprotį kalbėti: „Nemėgstu, kai kas nors mane kvie­čiasi prastų pietų, nes aš savo namuose turiu gerus.“

Buvo Vilniuje daktaras Vrublevskis, kuris iš praktikos uždirbo (ir paliko) pusę milijono lenkiškų auksinų, bet niekuomet daug nereikalaudavo, imdavo po trisdešimt kapeikų, o iš žydų netgi po penkias. Karštine susirgo kunigas kanau­ninkas Gonsovskis. Vrublevskis jį gydė. Po kelių dienų ligonis pareikalavo konsi­liumo, į kurį pakviestas Sniadeckis. Pastarasis apžiūrėjo ligonį ir, nieko nesakęs, ima skrybėlę, ruošiasi išeiti. Tai matydamas Vrublevskis paklausė: „Ką daryti, pone profesoriau?“ O Sniadeckis: „Nieko nedaryk, tada pasveiks.“

Sniadeckis dažnai kartojo: jeigu ne digitalis ir ne emetic, nevertėtų būti gydytoju.

Vienas turtingas dvarininkas kartą žiemą atvažiavo į Vilnių su dukra ir susirgo šiltine. Gydė jį Vrublevskis, bet kadangi liga pavojinga, į konsiliumą buvo pakvies­tas Sniadeckis ir dar keturi gydytojai. Konsiliumui pasibaigus, ligonio dukra, įvyniojusi į paketėlius po septynis dukatus, įteikė kiekvienam gydytojui. Sniadeckis išvyniojo paketėlį, garsiai suskaičiavo dukatus, pasiėmė vieną ir įsidėjo į liemenę, o kitus padėjo ant staliuko. Jo pavyzdžiu pasekė ir gydytojai. Ligonis pasveiko.

Po Vilniaus universiteto uždarymo Andrius Sniadeckis buvo Medicinos aka­demijos profesorius ir užėmė labai tvarkingą iždo butą Franko name²⁰, kurio pirmame aukšte gyveno chirurgijos profesorius Juozapas Koženevskis²¹, o kieme Bojanusas²², lyginamosios anatomijos ir veterinarijos profesorius, vedęs Evą Zborovską (Zborowska), Zano²³ mokinę. Bojanusas j Vilnių atvyko 1806 m., laimėjęs konkursą. Jis buvo Hufelando²⁴ mokinys, geras Galio²⁵ ir Cuvier²⁶ pažįstamas. Vilniuje įkūrė veterinarijos mokyklą, kurią dar Antanas Tyzenhauzas²⁷ buvo sumanęs steigti Gardine, todėl atsikvietė Žiliberą²⁸. Veterinarija kaip mokslas Lietuvoje nebuvo aukštai vertinama. Tad ir veterinarijos profesorius laikytas šundaktariu. Atsitiko taip, kad sunegalavo kunigaikštienės Sapiegienės numylė­tinis šunelis bolonė. Jeigu būtų susirgęs vaikas, turbūt nedaugiau būtų sukėlęs nerimo ir liūdesio. Nebuvo kitos išeities ir reikėjo kreiptis į Bojanusą. Pas buvusį profesorių apsilanko galionuotas liokajus ir kviečia jį pas susirgusį šunelį. Už valandos būsiu, sako Bojanusas. Tuomet rengiasi auksu siuvinėtą universiteto mundurą, segasi ordinus ir nuvažiuoja karieta. Įėjęs į saloną teiraujasi, kur esąs pacientas. Įneša numylėtinį šunelį – kunigaikštienė prie jo tarsi prie vaiko, vos neverkia. Bojanusas labai atidžiai ir rūpestingai ištyrė pacientą, išrašė receptą ir pakeltu balsu sako: už vizitą šimtas dukatų. Netarę nė žodžio atnešė šimtinę dukatų ir įteikė ponui konsultantui, o šis, linktelėjęs liokajui, atiduoda jam pa­ketą ir pakeltu balsu liepia: nunešk labdarai ir pasakyk, kad profesorius Bo­janusas tai siunčia. Taip jis parodė, kad veterinarijos profesorius yra ne šundak­taris.

Vilniaus universiteto profesorius Horodeckis²⁹ buvo žinomas humoristas. Kartą grafas Konstantinas Tyzenhauzas³⁰, būdamas Vilniuje ir eidamas gatve, sutiko Horodeckį ir sveikindamasis sušuko: „Aa! Ponas Horodeckis!“ Sutiktasis į tai atsakė: „Bee! Ponas Tyzenhauzas!“ Ir tik tada jie padavė vienas kitam rankas kaip geri pažįstami.

Pasakojama, kokią šunybę kartą profesorius iškrėtė aukų rinkėjoms. Vilniuje Labdarybės draugiją įsteigė Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis³¹. Didžiuliame dviaukščiame pastate gyveno per 400 našlaičių, našlių ir senių, globojamų gailestingųjų seserų, kurioms, be išlaikymo vienuolyne, nieko nerei­kėjo, tad jos patarnavo veltui. O kadangi tokiam skaičiui neturtėlių išlaikyti lėšų trūko, valdyba kasmet kvietėsi ponias, ypač iš aristokratijos, aukų rinkimui ir tokios ponios vadintos „kvestarkomis“.

Kelių ponių ir panelių būrelis, paprastai vieno ar dviejų vyriškių draugėje, eidavo nuo namų prie namų su padėklėliu ir tokia rinkliava Labdarybės draugi­jai atnešdavo daugiau nei pusantro tūkstančio rublių sidabru. Kartą „kvestarkos“ atėjo pas Horodeckį prieš pusiaudienį, kai tas buvo dar neapsirengęs. Durys užrakintos, tad beldžiasi. Horodeckis teiraujasi: „Kas ten?“ Atsako: „Kvestarkos, prašom atidaryti.“ Horodeckis, kuris buvo labai šykštus, aiškina: „Atsiprašau, esu nuogas, nieko neturiu.“ – „Tai neturi reikšmės, prašom atidaryti.“ – „Betgi kartoju ponioms, kad esu nuogas.“ – „Tai nesvarbu, prašom atidaryti.“ Horo­deckis nusivelka marškinius ir, kaip jį motina pagimdė, atidaro duris ir pasirodo įkyruolėms. „A pfe, a pfe“, – pasigirdo garsai. O Horodeckis teisinasi: „Betgi sa­kiau ponioms, kad esu nuogas.“ Taip atsikratė „kvestarkų“.

Porcijanka³², universiteto, o paskui Vilniaus medicinos–chirurgijos akademi­jos profesorius, buvo talentingas chirurgas ir daktaras. Išėjęs į pensiją iki mirties gyveno Vilniuje ir nors praktika neužsiminėjo, bet dažnai buvo, kaip sakoma, pakaušęs. Kartą iškviestas pas susirgusį krūtimi maitinamą kūdikį atėjo ne­blaivus ir apžiūrėjęs vaiką konstatavo, kad jis yra girtas. Namiškiai, išgirdę to­kią diagnozę, nusišypsojo, o daktaras pridūrė: „Ką gi, manote, kad girtas Porci­janka nepažins ligos? Motina yra girta, tai ir vaikas girtas.“ Iš tikro paaiškėjo, kad motina buvo girta.

Įdomi asmenybė buvo ir Simonas Malevskis³³, Vilniaus universiteto rekto­rius, turėjęs priežodį: „Garbusis geradėjau“³⁴. Jis buvo labai taupus. Pasakojama, kai pas kažką iš artimai pažįstamų uždegė dvi žvakes, tai vieną užgesino, saky­damas: „Garbusis geradėjau! Galime ir prie vienos žvakės kalbėtis, o perteklius niekada nereikalingas!“ Kartą paklaustas, koks vynas esąs geriausias, atsakė: „Svetimas! Svetimas! Garbusis geradėjau.“ Apie jį sklido kalbos, kad, sykį pa­skolinęs žydams pinigų, kaip užstatą paėmė sidabro. Kai suėjo grąžinimo termi­nas, žydai nepasirodė, jis įdėmiau apžiūrėjo užstatu paliktą sidabrą ir įsitikino, kad tai klastotė. Ką gi rektorius daro? Paskelbia laikraščiuose, kad iš jo pavog­tas sidabras. Žydai, nudžiugę, kad gali pasipelnyti, nori atsiimti savo sidabrą. Rektorius vaidina susirūpinusį ir sako, kad nėra jokios skubos, jis gali ir ilgiau laukti. Žydai prisispyrę reikalauja, aiškindami, kad jiems sidabras tuojau pat reikalingas. Rektorius, kasydamasis pakaušį, taria: „Ką darysi, atneškite pini­gus.“ Atnešė, atskaičiavo, bet koks buvo jų nusivylimas, kai išvydo netikrą savo sidabrą.

---

1 Profesija vienuolijose – vieši įžadai, kuriuos davęs asmuo tampa visaverčiu vienuolijos bendruomenės nariu.
2 Giedraičių miestelis nutolęs nuo Vilniaus per 50 km., tad čia turima omenyje vadinamoji lenkiškoji mylia, tuo metu Lenkijos Karalystėje vartotas mato vienetas, t. y. maždaug 8,5 km.
3 Stanislovas Bonifacas Jundzilas (lenk. Stanislaw Bonifacy Jundzill; 1761–1847), Vilniaus universiteto profesorius, botanikas.
4 Angelas Daugirdas (lenk. Aniol Dowgird; 1776–1835), filosofas, Vilniaus universiteto auk­lėtinis, vėliau profesorius.
5 Kalasantas Ciriakas Lvovičius (lenk. Kalasanty Cyriak Lwowicz; gimė apie 1793 m.), Vil­iaus universiteto auklėtinis, 1823 m. Polocko p\jorų vienuolyno kunigas, pijorų mokyklos mo­kytojas, filaretas.
6 Motiejus Brodovičius (lenk. Maciej Brodowicz; 1795–1877), Vilniaus universiteto auklėtinis, 1822 m. Vilniaus Polocko pijorų vienuolyno kunigas, pijorų mokyklos mokytojas, filaretas.
7 Antanas Mošinskis (lenk. Antoni Moszyriski), studijų apie Liubešivo ir Mežyričo pijorų kolegijas autorius.
8 Andrius Benediktas Klongevičius, Klungis (lenk. Andrzej Benedykt Klągiewicz; 1767– 1841), Vilniaus universitete 1815–1828 m. dėstė dogminę teologiją; 1828–1840 m. – Vilniaus vyskupijos administratorius, nuo 1840 m. – vyskupas.
9 Antanas Marcinovskis (lenk. Antoni Marcinowski; 1781–1855), Vilniaus universiteto auk­lėtinis, spaustuvininkas ir leidėjas.
10 Rzewuski H. Pamiątki JPana Seweryna Soplicy, czešnika parnawskiego. – Paryž, 1839–1849 (d. 1–20), WiIno, 1844–1845 (d. 21–25); pasakojimai, „gavendos“, kurių herojus Seve­rinas Soplica pasakoja apie asmenis ir įvykius iš Baro konfederacijos ir karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikų.
11 Juozapas Goluchovskis (lenk, Jozef Gotuchowski; 1797–1858) filosofas, 1823–1824 m. dės­tė Vilniaus universitete; laikomas pirmuoju romantinės filosofijos Lietuvoje atstovu.
12 In 4 – in quarto (lot.) – ketvirtinis leidinio formatas.
13 Grigorijus Aleksandravičius Potiomkinas (1739–1791) turėjo to meto Rusijos imperijoje didžiulę įtaką.
14 Kasparas Kazimieras Ciecišovskis (lenk. Kasperz Kazimierz Cieciszowski; 1745–1831), nuo 1825 m. MogiJiavo arkivyskupas metropolitas.
15 Motiejus Dominykas Dogelis (lenk. Maciej Dominyk Dogiel; 1715–1760), istorikas, istorinjų šaltinių leidėjas; išrūpino karaliaus privilegiją Vilniaus pijorų kolegijos spaustuvei įsteigti (1754).
16 Codex diplomaticus Regni PoJoniae et Magni Ducatus Lithuaniae. – T. 1. – Vilnius, 1758; 5. – Vilnius, 1759; T 4. – Vilnius, 1764. (Ketinta iš viso išleisti 8 t.; surinkta medžiaga liko rankraščiais.)
17 Mustum in busto, / Nawaryla husto, / Groch z kapustą, / A sensu pusto, / Reverende Pater in Christo; Labai galimas dalykas, kad pavadinime „Mustum in Busto“ didžiąja raide parašytas žodis „Busto“ yra vietovės pavadinimas. Tai galėjo būti ir vietovė, iš kur pįjorai atsigabendavo vyno mišių aukai („mustum“ – jaunas vynas). Juolab kad Italįjoje, vyno krašte, yra vietovės Busto Arsizio, Busto Garolfo. Akivaizdu, kad parodijai pasirinktas žodžių žaismas, siekiant pabrėžti, kad veikalas „Mustum in Busto“ esą niekam vertas.
18 Andrius Sniadeckis (lenk. Jędrzej Sniadecki; 1768–1838), chemikas, medikas, Vilniaus universiteto profesorius.
19 Jozefas Frankas (vok. Joseph Frank; 1771–1842), gydytojas, Vilniaus universiteto profeso­rius. J. Franko iniciatyva įsteigta Vilniaus medicinos draugija, Medicinos institutas, Vakcinacijos institutas, Motinystės institutas. Vilniaus laikotarpio J. Franko atsiminimai yra išleisti lietuvių kalba. Žr.: Frankas J. Atsiminimai apie Vilnių / Vert. G. Dručkutė. – Vilnius: Mintis, 2001.
20 Buvusi Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus (apie 1572–1630 m.) rezidencija. XIX a. pradžioje namas priklausė Vilniaus universitetui, jame buvo profesorių butai. Viename jų 1804–1823 m. gyveno ir garsus medicinos profesorius Jozefas Frankas. Kai iš Vilniaus išvyko, namas pradėtas vadinti jo vardu. Dabar šiame Didžiosios gatves pradžioje esančiame name įsi­kūrusi Prancūzijos ambasada.
21 Juozapas Koženevskis (lenk. Jozef Korzeniewski, Korzeniowski; 1806–1870), chirurgas, Vilniaus universiteto auklėtinis, Vilniaus medicinos–chirurgijos akademijos profesorius.
22 Liudvikas Heinrichas Bojanusas (vok Ludwig Heinrich Bojanus; 1776–1827), Vilniaus universiteto profesorius.
23 Tomas Žanas (lenk. Tomasz Zan; 1796–1855), Vilniaus universiteto auklėtinis, literatas, vienas filomatų draugijos steigėjų.
24 Kristupas Vilhelmas Hufelandas (vok. Christioph Wilhelm Hufeland; 1762–1836), gydyto­jas.
25 Josephas Franzas Galias (1758–1828), austrų gydytojas, frenologijos pradininkas.
26 Georges Cuvier (1769–1832), prancūzų zoologas ir paleontologas.
27 Antanas Tyzenhauzas (lenk. Antoni Tyzenhauz; 1733–1785), Lietuvos Didžiosios Kuni­gaikštystės rūmų iždininkas, karališkųjų ekonomijų valdytojas.
28 Žanas Emanuelis Žiliberas (pranc. Jean–Emmanuel Gilibert; 1741–1814), prancūzų bota­nikas, Gardino medicinos mokyklos įkūrėjas, 1781–1783 m. – Gamtos istorijos katedros profesorius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojoje mokykloje.
29 Ignotas Horodeckis (lenk. Ignacy Horodecki; 1776–1824), mineralogas.
30 Konstantinas Tyzenhauzas (lenk. Konstanty Tyzenhauz; 1786–1853), zoologas, daugiausia nuveikęs ornitologijos srityje.
31 Jonas Nepomukas Kosakovskis (lenk. Jan Nepomucen Kossakowski; 1755–1808), Vilniaus vyskupas ordinaras nuo 1798 m.
32 Konstantinas Porcijanka (lenk. Konstanty Porcianka; 1793–1841), gydytojas chirurgas, Vilniaus universiteto auklėtinis, vėliau – profesorius.
33 Simonas Malevskis (lenk. Szymon Malewski; 1759–1832), Lietuvos vyriausiojoje mokyk­loje nuo 1793 m. dėstė teisę ir logiką, 1817–1822 m. – Vilniaus universiteto rektorius.
34 Orig. „Moci Bobodzieju“ – trump. iš „Jego Mošci Dobrodzieju“.