Inessa Pleskačevskaja. Istoriniai pasivaikščiojimai su Pranciškumi Skorina
2022 m. Nr. 8–9
Iš rusų k. vertė Irena Aleksaitė
2022-ieji – pirmojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygų leidėjo, vertėjo, rašytojo Pranciškaus Skorinos metai. Šiemet sukanka 500 metų, kai jis Vilniuje 1522 m. įkūrė pirmąją Rytų Europoje spaustuvę ir išspausdino pirmąją knygą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – „Mažąją kelionių knygelę“.
Pranciškus Skorina (bltr. Francysk Skaryna, Francišak Skaryna) gimė 1470 m. Polocke (Baltarusija), mirė apie 1551 m. Prahoje (?). Tarp 1519 ir 1521 m. jis apsigyveno Vilniuje, čia, kaip minėta, įkūrė spaustuvę ir išleido psalmių bei įvairių didaktinių pamokymų rinkinį „Mažoji kelionių knygelė“ („Malaja podorožnaja knižica“, 1522), pirmąją knygą LDK. 1525 m. išleido „Apaštalą“ („Apostol“), knygą sudarė apaštalų laiškai iš Naujojo Testamento. Šios knygos prilygo geriausiems to laikotarpio Vakarų Europos poligrafijos pavyzdžiams (daug vinječių, užsklandų, papuoštos raižiniais, stilizuotas šriftas). Po 1525 m. P. Skorinos leidybinė veikla dėl nežinomų priežasčių nutrūko, per 1530 m. Vilniaus gaisrą spaustuvė buvo sunaikinta.
Baltarusių žurnalistė, rašytoja Inessa Pleskačevskaja (g. 1969) leidosi į kelionę per šalis ir miestus P. Skorinos gyvenimo ir veiklos pėdsakais, vedama noro įminti jo likimo paslaptis. 2018 m. išėjo jos kruopštaus tyrinėjimo rezultatas – gausiai iliustruota apybraižų knyga „Istoriniai pasivaikščiojimai su Pranciškumi Skorina“ („Исторические прогулки с Франциском Скориной“). Pataisytą ir papildytą knygą šiemet išleis Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka, o „Metų“ skaitytojams siūlome vieną jos dalį.
Vilnius: meilės istorija ir istorija be meilės
Prahoje, kurioje 1517–1519 m. Pranciškus Skorina išspausdino pirmąsias baltarusiškas knygas, jis, kaip manoma, gyveno iki 1520-ųjų. Paskui (vėlgi kaip manoma) persikėlė į Vilnių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę, valstybės, kurios didoką teritorijos dalį XVI a. sudarė dabartinė Baltarusija ir kurios piliečiai buvo mūsų Pranciškus, jo tėvas Lukas ir brolis Jonas. Čia, Vilniuje, jis išleido dvi knygas: 1522 m. „Mažąją kelionių knygelę“ (šį bažnytinių tekstų rinkinį sudaro Psalmynas su Horologijumi ir priedais: akatistais, kanonais, Atgailos kanonu ir Bažnyčios susirinkimo seka) ir 1525 m. kovo 25 d. „Apaštalą“. Čia mūsų spaudos pradininko laukė ir svarbiausi asmeninio gyvenimo įvykiai: jis vedė Margaritą Odvernik, pasiturinčio pirklio ir miesto tarybos nario Jurgio Odverniko našlę. Pasak vienos versijos, Odvernikas, kalbant šiuolaikine kalba, buvo finansinis Skorinos veiklos rėmėjas, pasak kitos – Skorina buvo jo gydytojas, tačiau man atrodo, kad teisingos gali būti abi versijos: tasai buvo ir rėmėjas, ir pacientas. Čia, Vilniuje, Pranciškui ir Margaritai (senąja baltarusių kalba jos vardas skamba Markgoreta) gimė du sūnūs – Simeonas ir Pranciškus.
Šioje Skorinos ciklo dalyje man, žinoma, norėtųsi rašyti apie meilę, kuri įkvepia drąsos veikti, kuri būna visų sumanymų ramstis, meilę, kuri visada su tavimi. Man labai to norisi, nes be meilės, įsikūnijusios vaikuose, mūsų Pranciškus atrodys ne žmogus, o tipografinė mašina, kurio gyvenimo tikslas – tapti pirmuoju baltarusių ir lietuvių spaustuvininku. O juk jis buvo gyvas žmogus, nerimstanti siela, kupinas entuziazmo ir aistrų. Bet, kaip visoje skorinianoje, nors yra daugybė dokumentuotų mūsų Pranciškaus vilnietiško gyvenimo įvykių, dokumentai neatsako į mano mėgstamiausią klausimą – kodėl? Kodėl jis išvažiavo iš Prahos? Galbūt todėl, kad po pirklio Severyno, iš kurio nuomojosi spaustuvę, mirties sūnus Pavelas, pats nusprendęs užsiimti knygų spausdinimu, nutraukė su Skorina nuomos sutartį? Gal ir taip. O galbūt todėl, kad jį pasikvietė svarbūs Vilniaus žmonės – „grįžk namo, Pranciškau, tavęs čia laukia dideli darbai, o mes tave palaikysim ir padėsim“? Gal ir taip. O gal buvo ir kitų priežasčių. Bet kad ir kokios jos būtų, Pranciškus grįžta į gimtąsias vietas, į Vilnių. Tuo metu jo brolis Jonas čia jau buvo rimtas prekeivis, po tėvo Luko mirties tęsęs tai, ką šis buvo pradėjęs.
Vaikštinėjau kiekvieno baltarusio širdžiai mielame Vilniuje, po Skorinos vietas, apie meilę ir Skorinos paveldą kalbėjausi su profesoriumi Sergejumi Temčinu, bažnytinės slavų kalbos rankraštinio paveldo, slavų ir baltų kalbų istorinės kalbotyros specialistu. Sutarėme susitikti prie Aušros vartų. Nors rusiškai tai Ostra brama (vartai Auštrieji), jis žinojo, kur mane rasti. Nuo vartų iki Didžiosios g. 19A, kur, kaip manoma, buvo toji spaustuvė, kurią įkūrė Pranciškus Skorina ir kurioje spausdino savo knygas, visai netoli. Tiesą sakant, man atrodo, kad senamiestyje viskas netoli, ir mūsų neilgo pasivaikščiojimo metu Sergejus Jurjevičius mosteli į palei gatvę besitęsiantį šiuolaikinį pastatą ir sako: „O štai čia toji Vokiečių gatvė, kurioje stovėjo Margaritos namas.“ Apie Vokiečių gatvę man Minske pasakojo ir Georgijus Golenčenka: „Vokiečių gatvę rasime ir XVI a. pabaigos žemėlapyje. Joje gyveno daug užsieniečių, amatininkų, didikų, ėjusių tarnybą valdovo dvare. Išliko dokumentas, patvirtinantis Pranciškaus žmonos Margaritos teisę į tą nuosavybę. Ir manau, kad Skorina tame name ir gyveno.“
– Vadinasi, užkuriais atėjo?
– Galimas daiktas.
Palikę Vokiečių gatvę, tiesiog per du žingsnius nuo jos su Sergejumi Temčinu atsisėdame kavinėje po memorialine Pranciškaus Skorinos lenta. Profesorius sako, kad jis nėra įsitikinęs, jog toji spaustuvė buvo įsikūrusi būtent šiame name, ir čia pat priduria: „Bet tas ne taip ir svarbu.“
Tuose „istoriniuose pasivaikščiojimuose“ įdomiausias dalykas tas, ką Skorinos klausimu įvairūs mokslininkai laiko svarbiu arba nelabai svarbiu. Istorikams svarbu tiksli vieta, kur nutiko tas ar kitas įvykis, filologams – tekstai, kuriuos jis paliko. Kai kuriems (kaip kad profesoriui Aleksandrui Naumovui, vedžiojusiam mane po įsivaizduojamą Skorinos Veneciją) svarbu ir viena, ir kita: tekstai atspindi gyvenimo įvykius, o gyvenimo įvykiai tampa tekstais. Vilniaus centre, po marmuro lentoje įrėžtu Pranciškaus Skorinos portretu, su profesoriumi Sergejumi Temčinu kalbamės apie tekstus ir gyvenimą kaip apie nebaigtą knygą.
– Man atrodo, kad ne taip ir svarbu, kur būtent stovėjo tas namas, svarbiau tikėjimas, kuris buvo svarbus pačiam Skorinai. Kažkodėl visi nori žinoti apie jo gyvenimą, visas smulkmenas – kas, kaip, kodėl. O man norisi atsistoti ant tvirtesnio pagrindo, tyrinėti tai, kas išliko. O Pranciškaus Skorinos paveldas, kuris išliko ir pasiekė mus, gerai dokumentuotas, išleistas. Išsaugoti tekstai – man atrodo, iš jų mes dar daug ką galime sužinoti: kaip jis dirbo su Biblijos tekstais, kaip redagavo, turime galimybę juos sulyginti.
Profesorius Temčinas mieliau kalba apie tekstus, o man, aišku, norisi apie meilę. Ir aš žinau, kad čia Pranciškų užklupusi meilė turi ryšį ir su religija, ir net su komercija.
– Mes žinome, kad Vilniuje jis įsimylėjo. Žodžiu, vedė. Aš nežinau, ar tais laikais tuokdavosi iš meilės, ar todėl, kad taip buvo patogiau, taip buvo priimta, naudinga ar dar dėl kokios nors priežasties, galima kelti daugybę prielaidų.
– Štai čia šuo ir pakastas. Žinoma, būtų gerai žinoti. Bet jeigu turėtume jų meilės laiškus, jeigu jie būtų mus pasiekę, galėtume šia tema samprotauti. Bet dabar nenoriu nė pradėti, nes visa tai…
„Spekuliacijos“, – mintyse užbaigiu jo pradėtą frazę. Bet nebegaliu sustabdyti savo (pasakysite – žurnalistės, ir būsite teisūs) fantazijos:
– Man iš karto kyla visokių minčių. Pavyzdžiui, gal jie mylėjo vienas kitą dar jos vyrui esant gyvam?
– O galima ir taip: ar tai buvo jo vaikai? – profesorius Temčinas įsitraukia į mano žaidimą. – Šis klausimas nė mokslinėje literatūroje nebuvo svarstytas. Pažiūrėjus, pavyzdžiui, bent į vaikų gimimo chronologiją, kiek metukų turėjo būti mažajam Pranciškui, kai jis sudegė per Prahos gaisrą [jis kilo 1541 m. – aut.], ir apytikriai žinant, kada mirė Jurgis Odvernikas [paprastai istorikai mini 1525 m. – aut.], galima paskaičiuoti, kelerių metų buvo vaikai, ar jie nebuvo vyresni. Kita vertus, tai nėra itin įdomu, kur kas įdomiau tai, apie ką mes galime samprotauti pagrįstai. Jūs verčiau pasikalbėkite su knygų dizaineriais. Parodykite jo titulinius puslapius, kai jis viename puslapyje komponuoja įvairius šriftus. Tai labai gražu, atlikta labai aukštu lygiu. Jo Prahos graviūros nuostabios. Ir tai, kad Vilniuje tokios graviūros jau nebuvo spausdinamos, akivaizdžiai rodo, kad ne jis pats jas raižė, ne pats piešė, bet rasdavo žmonių, kurie galėjo tai daryti, o jis tuos darbus galėjo įvertinti.
– Geras organizatorius.
– Geras organizatorius – tas, kuris mato, su kuo reikia bendradarbiauti, kuris pasirenka aukšto lygio bendradarbius. O tai, kad jis turėjo gerai išmanyti spaudos dalykus, pats stovėti prie staklių, šiaip ar taip, mokėti spausdinti – tuo aš neabejoju. Nes be tokio išmanymo jis nebūtų galėjęs paleisti spaudos mašinos Vilniuje, juk anuomet Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tokių žinių neturėjo niekas. O tai, kad jis neatsivežė iš Prahos savo darbuotojų, matyti iš jo Vilniaus spaudinių: šie savo kokybe smarkiai nusileidžia išleistiems Prahoje. Ten spausdinti darbai – ne tik kirilicos, bet ir Vidurio Europos knygų spaudos viršūnė.
– Kodėl jis vis dėlto iš Prahos išvažiavo į Vilnių?
– Kad aš žinočiau, – nusišypso profesorius.
Mes trumpam nutylam, o aš prisimenu, kaip smarkiai ir dažnai Pranciškaus Skorinos gyvenimą ir veiklą nulemdavo asmeniniai santykiai. Prahą kaip vietą savo knygoms išleisti jis galėjo pasirinkti todėl, kad buvo susiklostę geri jo santykiai su Čekijos Karalystės kancleriu Ladislavu iš Šternberko, taip pat su Jogailos karališkosios dinastijos atstovais. Tad samprotaudami apie priežastis, paskatinusias grįžti į Vilnių, neatmeskime subjektyvaus faktoriaus. Tuo metu Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius tebebuvo Žygimantas Senasis, kuris, kaip žinome iš ankstesnių knygos skyrių ir istorinių įvykių, buvo palankus Pranciškui Skorinai. Bet istorikai įsitikinę, kad dar labiau jį globojo nesantuokinis karaliaus Žygimanto sūnus, vyskupas Jonas, kuris 1512–1516 m. mokėsi Italijoje. Galimas daiktas, ten jiedu su Skorina ne tik susipažino, bet ir susidraugavo. Pranciškus buvo mažiausiai dešimčia metų vyresnis, bet tikrai draugystei, juolab turint bendrų interesų, amžiaus skirtumas niekada nebuvo kliūtis. 1519 m. dvidešimtmetį Joną, nors jis ir nebuvo dvasininkų luomo, paskyrė Vilniaus vyskupu (tėvas ilgai įkalbinėjo popiežių Leoną X). Tai ir pagalvokime: ar tikrai tiesiog sutapimas, kad netrukus po to paskyrimo Pranciškus atvažiavo į Vilnių? Nemažai istorikų įsitikinę, kad vyskupui Jonui jis buvo ir sekretorius, ir gydytojas, ir, svarbiausia, bendramintis. O kai turi tokį globėją, tai ir spaustuvę įkurti nėra sunku.
Jei nuo Skorinos memorialinės lentos nersi po arka dešinėn, senovinėje gatvelėje pamatysi nedidelį namą stačiašlaičiu stogu – manoma, kad savo laiku jis priklausė „baisiausiam“ Vilniaus burmistrui Jokūbui Babičiui ir kad būtent šiame name Skorina įkūrė savo spaustuvę. Žiūriu į stogą – ir tarytum atpažįstu: veikiausiai ten yra erdvi palėpė, kaip tik tokia, kokia, pasak Iljos Lemeškino, buvo Severyno spaustuvėje Prahoje. Puiki palėpė, labai tinkama džiovinti ką tik išspausdintus lapus. Pasukus už kampo, į Stiklių gatvę, kiemelyje galima pamatyti skulptūrą „Metraštininkas“. Mums, žinoma, būtų malonu galvoti, kad ši skulptūra, pastatyta 1974 m., yra aiški aliuzija į Skoriną, bet taip nėra. Reikalas tas, kad tame pačiame name (arba tų namų komplekse, dabar jau neišsiaiškinsi), 1574 m. pirklių Mamoničių lėšomis Piotras Mstislavecas (artimiausias rusų spaudos pradininko Ivano Fiodorovo bendražygis, gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje) įsteigė spaustuvę, kurioje per beveik penkiasdešimt darbo metų buvo išspausdinti maždaug aštuoniasdešimt penki leidiniai bažnytine slavų, senąja baltarusių, lotynų ir lenkų kalbomis. Spausdino ir Biblijas, ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutą, ir elementorius. Žodžiu, suk nesukęs, vieta knygų spausdinimo istorijai reikšminga. Štai ką apie tai man papasakojo istorijos mokslų daktaras, Baltarusijos mokslų akademijos Istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Georgijus Golenčenka: „Pranciškaus Skorinos vilnietiški šriftai buvo saugomi ir naudojami tol, kol sudegė jo Vilniaus spaustuvė. Jie buvo naudojami iki pat 1653 m., kai sudegė ir baltarusių Šventosios Dvasios brolijos spaustuvė. Toje spaustuvėje buvo išspausdinta daugybė leidinių. Ir čia ne šiaip prielaida, kad galbūt taip buvo, tų leidinių šriftus lygino ir tyrinėjo visi.“ Jei prisiminsite Golenčenkos galimų versijų gradaciją, apie kurią mes kalbėjome ankstesniuose skyriuose, suprasite, kad šiuo atveju jis kalba netgi ne apie versiją, o apie įsitikinimą.
Po Pranciškaus Skorinos memorialine lenta kavinėje su vaizdu į miesto rotušę Sergejus Temčinas pasakoja apie viduramžių Vilnių. „Štai ten – tradiciškai susiklosčiusi rusų dalis, rytinė miesto pusė, ten gyveno stačiatikiai. O ši pusė – katalikiška. Ir pati rotušė, kaip žinote, buvo padalinta į dvi dalis.“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės sudėtis buvo išties įdomi. Tuo laiku mieste stovėjo septynios katalikiškos bažnyčios ir keturiolika stačiatikių cerkvių, miestą valdė taryba, pusę kurios sudarė stačiatikiai, o kitą pusę – katalikai tarėjai ir burmistrai. Beje, šiandien religinis Vilniaus gyvenimas margesnis nei Skorinos laikais: mieste stovi trys dešimtys bažnyčių, perpus mažiau cerkvių, sentikių šventykla, dvi protestantų kirchės, sinagoga ir karaimų kenesa. Bet grįžkime penkis šimtus metų atgal.
– Tai yra, – dėl viso pikto pasitikslinu, – Skorina dirbo katalikų pusėje?
– Katalikų. Margaritos namas irgi stovėjo katalikų pusėje.
– Juk ji buvo katalikė.
– Taip, žinoma. O ir jo sūnų vardai aiškiai prieštarauja stačiatikių tradicijoms. Ir jo paties vardas ne stačiatikiškas, bet svarbiausia [įrodymas, kad ir pats Skorina buvo katalikas – aut.] – tai knygų leidyba. Tai, ką jis darė, ir ženklai, kuriuos jis įrašydavo, knygų išvaizda, jų estetika, ir kokias knygas jis leido – tai absoliučiai ne Rytų krikščionybės tradicija… – Temčinas beveik pereina į šnibždesį: – Ir štai dar koks rimtas įrodymas, kad jis buvo katalikas: lotyniška jo vardo forma. Į savo akapitinius akrostichus jis įrašė „Franciscus“. O kadangi akrostichas yra slaptaraštis, tokį jį, be abejonės, sugalvojo pats Pranciškus. Jis paliko mums ženklą. Nors ir jo knygos, ir šitos akapitinės eilės buvo skirtos – taip jis pats sakė: „Broliai mano, rusėnai.“
Apie tradicijų skirtumus man aiškino ir Georgijus Golenčenka, primindamas, kad Pranciškaus Skorinos Vilniuje išleistose knygose nėra graviūrų – to, kas labai išskiria jo Prahos leidinius: „Nė vienos graviūros. Nes jo graviūros taip skyrėsi savo vakarietišku pobūdžiu, kad stačiatikių brolija negalėjo jų priimti.“ O toliau jau Sergejus Temčinas pasakoja, „kokioje padėtyje atsidūrė didžiulė daugybė stačiatikių tarp dviejų katalikiškų valstybių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės“:
– Visiems labai greitai pasimatė kultūriniai skirtumai, visų pirma išsilavinimo, čia šitai krito į akis. Mūsų stačiatikiams labai greitai tapo akivaizdu, kad Vakarų Europos tradicija, su kuria jie kasdien susidurdavo tokiuose miestuose kaip, pavyzdžiui, Vilnius, yra kur kas aukštesnio lygio nei Rytų krikščionybės. Mes turime du šito dalyko padarinius. Istorikai jau seniai žino, kad vietos stačiatikiai labai greitai įgijo kultūrinio nevisavertiškumo kompleksą. Kita vertus, kaip tik šis kompleksas suvaidino svarbų vaidmenį vystant rytinių slavų kultūrą. Nes buvo pakankamai daug žmonių, kurie kėlė klausimą: o kuo mes prastesni? Jeigu tai daro mūsų kaimynai, kodėl negalime mes?
– Turite galvoje, kad jei Pranciškus Skorina buvo katalikas, tai jo savivertė nebuvo tokia menka, apie kokią ką tik kalbėjote?
– Kaip tik čia ir slypi jo didybė! – Sergejus Temčinas prabyla garsiau. – Suprantate, koks čia reikalas. Visų pirma, jis siekė visų tų naujovių: tiek technologinių – knygų spausdinimo, tiek kultūrinių – jis išvyko į Vidurio ir Vakarų Europą mokytis, ir dar tai, kaip apiformindavo savo knygas – visa tai sako, kad jis gavo labai gerą pasiruošimą. Jam tos žinios buvo vertingos savaime, todėl jis nuolat pabrėždavo: medicinos mokslų daktaras. Kita vertus, jis stengėsi žinias naudoti ne dėl savęs asmeniškai, ne dėl savo naudos – juk jis galėjo tiesiog priimti katalikybę ir gyventi laimingai, dirbdamas bet ką. O jis „apsuko“ tų žinių pritaikymą, atsigręžė į pradžios tašką. Jis sukūrė naują produktą. Mano manymu, kaip tik čia ir slypi Pranciškaus Skorinos jėga. Nes dažnai žmogus, atsisakęs kokios nors tradicijos, iš vienos kalbos perėjęs prie kitos, tą senąją tradiciją ima vertinti prasčiau. Ji, beje, psichologiškai padeda jam pereiti prie kitų dalykų. Bet kaip tik todėl labai dažnai žmonės, kurie iš vienos religijos pereina prie kitos, savo buvusią tradiciją vertina prastai, neigiamai, nenori jos nė prisiminti.
– Iš tikrųjų šitai aktualu ir šiandien.
– Šitai psichologiškai aktualu ir šiandien, taip. O Pranciškus Skorina elgėsi kitaip. Jis, atsitraukęs nuo Rytų krikščionių tradicijos, visą savo gyvenimą skyrė buvusiems tikėjimo broliams. Religinės, kultūrinės tradicijos broliams. Štai čia ir slypi jo didybė. Iš tiesų reikia būti labai stipriu žmogumi ir labai tikėti tuo, ką darai, tikėti savo elgesio teisingumu, kad darytum tokius dalykus.
– Jei kalbėtume šiuolaikine kalba, jis turėjo labai stiprią vidinę šerdį?
– Be abejo.
– Jis buvo įsitikinęs savo teisumu.
– Žinoma. Ir kaip tik čia slypi jo demokratizmas – įgijęs žinių padėjo tiems, kuriems, kaip jam atrodė, pagalbos reikėjo labiausiai. Štai toks socialinis kryptingumas. Kita vertus, turime suprasti: jis negalvojo, pavyzdžiui, apie valstiečius, kurie nemokėjo skaityti, kurie neturėjo nei laiko, nei galimybės to išmokti, jis galvojo apie išsilavinusių miesto gyventojų sluoksnius.
„Išsilavinusių miesto gyventojų sluoksniams“ priklausė pats Pranciškus, jo šeima, draugai ir bendražygiai, kurių Vilniuje gyveno nemažai. Ir apskritai Vilnius tais laikais buvo gana intelektualus miestas. Tik įsivaizduokite: vien tik medicinos daktarų (tai yra turinčiųjų tokį patį mokslo laipsnį, kokį Skorina gavo Paduvos universitete) čia gyveno penki, o Europos medicinos reformatorius Paracelsas buvo atvažiavęs su jais padiskutuoti. Pamenate, kaip Paduvoje į mano klausimą, kuo XVI a. pradžioje užsiimdavo „medicinos mokslų daktarai“, jei, tiesą sakant, gydydavo barzdaskučiai, medicinos istorikas, profesorius Mauricijus Rippa Bonattis atsakė: „Diskutuodavo!“ Taigi, Paracelsas buvo atvažiavęs į Vilnių būtent padiskutuoti, apie ką papasakojo savo memuaruose. Taip pat prisipažino, kad diskusijoje patyrė triuškinantį pralaimėjimą ir buvo priverstas gėdingai išvykti iš miesto. Baltarusių istorikas Valentinas Grickevičius ir rusų istorikas Jevgenijus Nemirovskis įsitikinę, kad disputuose su Paracelsu Pranciškus Skorina tikrai dalyvavo, juk jis buvo Vilniaus kurijos humanistų būrelio narys, o tam būreliui vadovavo jau mums žinomas vyskupas Jonas. Tad mūsų spaudos pradininko gyvenimas sostinėje buvo labai aktyvus.
Ir nors Georgijus Golenčenka sutinka ir su teiginiu apie „labai aktyvų“ Skorinos gyvenimą Vilniuje, ir dėl medicinos daktarų skaičiaus nelabai ginčijasi („Penki tik tie, kurie žinomi, galimas daiktas, jų buvo ir daugiau“), dėl disputo su Paracelsu abejoja: juk niekas nepateikia iš šiuolaikinės medicinos pradininko knygų tiesioginių citatų, tą faktą patvirtinančių. Tad tokio disputo faktą pavadinkime tik „labai tikėtinu“.
Tuo tarpu mes su profesoriumi Sergejumi Temčinu toliau lyginame Pranciškaus Skorinos gyvenimo Prahos ir Vilniaus periodus: „Mes žinome, kad „Psalmynas“ išleistas du kartus, Prahoje ir Vilniuje. O juk tekstai nėra vienodi. Panašūs, bet skirtumai matyti. Ir labai įdomu, kur link tie skirtumai veda [ir tada suprantu, kad apie Pranciškaus ir Margaritos meilę profesorius man vėl nieko nepasakys – aut.]. Ir štai ši medžiaga, kitaip nei mūsų svarstymai apie jo gyvenimą, gali būti absoliučiai objektyvi. Ir parodyti, pavyzdžiui, kaip kito jo požiūris į kalbą, tekstus. Ir čia tarp Prahos ir Vilniaus periodų pamatysime didelį skirtumą. Nes jeigu ten jis daugiausia leido biblinius tekstus, tai Vilniuje dominuoja liturginiai tekstai. Jis krypo liturgijos link.“ Jūs gūžtelėsite pečiais nelabai suprasdami, kur suka profesorius? Truputį pakentėkite ir nustebsite pamatę, kaip galima susieti liturginius tekstus su asmeniniu gyvenimu.
Margarita Odvernik buvo pasiturinti našlė, gyveno nuosavame mūriniame name (ek, ne veltui pagalvojau, kad jis „nuėjo užkuriais“). „Margarita rėmė jo brolio Jono verslą, skolino jam pinigų“, – primena Sergejus Temčinas. Profesorius Aleksandras Naumovas Venecijoje sakė, kad turėdamas praktišką žmoną katalikę Pranciškus ėmė daugiau galvoti apie savo knygų pardavimus.
– Jeigu jau prabilome apie pardavimus, man atrodo, kad Pranciškus kaip tik todėl galėjo nuspręsti imtis liturginės literatūros leidybos, – šią mintį patvirtina Sergejus Temčinas. – Nes liturginės knygos buvo reikalingos, perkamos. Jis galėjo sukti galvą, kaip išsilaikyti, nes iš to, ką žinome, aišku, jog jis nebuvo turtingas. Jis ir pats tą sakė, – ir pagalvojęs pridūrė: – Jei būtų troškęs praturtėti iš knygų pardavimo ir apskritai praturtėti…
– …jis būtų galėjęs užsiimti medicinos praktika.
– Arba, kaip brolis Jonas, komercine veikla. Bet knygų spausdinimo aš nelaikau komercine veikla. Man atrodo, kad jis iš tiesų norėjo padėti kelti išsilavinimo lygį.
– Ką Pranciškus Skorina ėmė daryti pirmas? Kaip suprantu, jis pirmasis ėmė numeruoti puslapius.
– Iki jo nebuvo tokio titulinių puslapių apiforminimo. Jis pirmas išspausdino leidėjo portretą: iki jo ne tik kad Biblijoje, bet ir šiaip niekas niekada nespausdino savo portretų. Jis unikalus, tai tiesa. Bet, mano manymu, jo unikalumas yra truputį perdėtas. Kalbos srityje Skorina nėra reformatorius. Jo laikais jau buvo nemažai tekstų, išspausdintų puikia kalba, beveik be bažnytinės slavų kalbos priemaišų. Šiame fone Skorina atrodo netgi šiek tiek reakcionieriškai. Nes pernelyg nedrąsiai vartoja senosios baltarusių kalbos elementus. Jo knygose – galingas bažnytinės slavų kalbos pagrindas, o baltarusizmai – tik paskiri žodžiai. O štai ortografiją jis supaprastino radikaliai – tekstus, parašytus bažnytine slavų kalba, išspausdino pasaulietine ortografijos sistema, nepalyginti paprastesne. Bet vis dėlto pagrindas – bažnytinė slavų kalba, čia jis laikosi tradicijų ir pats apie tai sako: „Psalmyną išspausdinau nieko nekeisdamas.“ Ir tai nieko blogo. Jis niekam nežadėjo, kad kalbos požiūriu bus revoliucionierius.
– Kiekvienas turi savo nuopelnų.
– Kiekvienas turi savo nuopelnų, – sutinka Temčinas ir patylėjęs užbaigia: – O kalbant apie jo dvasinę didybę – man brangiausias dalykas tas, kad jis nenusisuko nuo tos kultūros, kurią paliko, padarė visiškai priešingai.
Vilnius, kuris Skorinai atnešė asmeninę laimę (jei neturime įrodymų, kad buvo atvirkščiai, galima, aš tikėsiu Pranciškaus ir Margaritos meile?), greitai ją ir atėmė. Maždaug 1529 m. miršta Margarita, Skorina lieka su dviem mažamečiais sūnumis. Jos giminės ima teistis su juo dėl paveldėjimo. Miršta jo vyresnysis brolis Jonas. Dėl jo turto paveldėjimo ir skolų 1532 m. Pranciškus Skorina keliems mėnesiams pasodinamas į kalėjimą Lenkijoje, Poznanėje (išsamiau apie tai kitame skyriuje). Nuo 1520 m. iki 1530 m. vienas po kito miršta jo mecenatai (šiandien tokius žmones vadiname rėmėjais) – Jokūbas Babičius, Bogdanas Onkovas, Konstantinas Ostrogiškis. Ir jo spaudos staklės sustoja. Šį kartą visam laikui. Po Vilniaus Pranciškus Skorina knygų nebespausdina. Arba – kaip labiau optimistinis variantas – apie tokias knygas nieko nežinome.
Vienišas našlys, kuriam truputį per keturiasdešimt, kurį stengiasi nuskurdinti auksą mėgstantys Margaritos giminaičiai, palikęs su dviem mažais sūnumis ant rankų, priverstas galvoti apie tai, kas iki šiol jam rūpėjo mažiausiai – apie duonos kąsnį. Jis išvažiuoja iš Vilniaus. Visam laikui. „Kažkodėl visi nori žinoti apie jo gyvenimą, domisi smulkmenomis, klausinėja – kodėl taip, kodėl anaip, – tarsi truputį susierzinęs sako profesorius Sergejus Temčinas. – Tai susiję tikriausiai su gaisru [1530 m. kovo 2 d. Vilniuje kilo didžiulis gaisras, kurio metu sudegė pusė miesto, smarkiai nukentėjo ir Vokiečių gatvė – aut.] arba su asmeniniais jo santykiais su mecenatais. To mes nežinome. Pats jis nieko apie tai nėra pasakojęs. Mūsų prielaidos apie Skoriną nieko neatskleidžia, jos kalba apie mus pačius. O Pranciškus Skorina, kaip man atrodo, neturi būti tas istorinis veidrodis, kuriame kiekvienas žmogus atpažintų save. Tada mes jo nepažinsime, mes pažinsime save per jį.“ Bet čia aš, ko gero, nesutiksiu su profesoriumi Temčinu. Nes man atrodo labai patrauklu – pažinti save per Skoriną. Kodėl gi ne?
…Pažindami savo spaudos pradininką ir per jį save, vėl susitiksime Prahoje – mieste, į kurį Pranciškus grįžo maždaug 1535-aisiais. Kad liktų Čekijoje visam laikui.