Ingrida Bakutytė. Abiejų Tautų Respublikos konfederatai ir rusiškoji Voltaire’o propaganda

2023 m. Nr. 8–9

XVIII amžius, o ypač antroji jo pusė, Abiejų Tautų Respublikai (toliau – ATR) buvo itin dramatiškas ir lemiamas, po trijų skaudžių padalijimų ši valstybė išnyko iš pasaulio žemėlapių iki pat XX amžiaus pradžios. Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Kas lėmė tokią įvykių plėtotę ir kodėl vieni ar kiti procesai vyko ATR viduje, kaip į tai reagavo kitos Europos valstybės?

Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsime istorinį to meto kontekstą ir pagrindinius faktus, vedusius link ATR sunaikinimo, desperatišką konfederatų kovą siekiant išsaugoti nepriklausomybę. Kiek plačiau apsistosime prie Voltaire’o kūrinio „Tėvo Mikalojaus Charisteskio1 pamokslas, pasakytas šventosios Toleranski parapijoje, Lietuvos miestelyje“2, pabandysime įvertinti, kokią įtaką turėjo Europos intelektualų nuomonė, pakreipiant istorinius įvykius viena ar kita linkme, kuriant gaires, stereotipus, pamokymus.

Besąlygiška prancūzų filosofo Voltaire’o draugystė ir atsidavimas Rusijos imperatorei Jekaterinai II pasireiškė kupinais susižavėjimo ir palaikymo laiškais, kuriuos jis jai rašė net kelerius metus. Jis atidžiai sekė jos kovas su turkais ir kartu kovojo prieš ATR konfederatus, kaltindamas juos netolerancija, religiniu fanatiškumu, anarchija. Taip jis tiesiogiai prisidėjo prie rusiškosios propagandos skleidimo Europoje.

ATR konfederatai ir jų manifestas

Baro konfederatai 1769 m. išleido manifestą, kurį, padedami prancūzų filosofo, istoriko bei rašytojo Gabrielio Bonnot de Mably, išvertė į prancūzų kalbą ir 1770 m. atspausdino Paryžiuje, kad „Europos galingieji“ galėtų susipažinti su visomis manipuliacijomis bei nedorybėmis, kurias Rusijos imperija vykdė ATR, ir galėtų nuspręsti, kas šiame konflikte elgiasi despotiškai ir agresyviai, kas pažeidžia žmogaus teises ir laužo susitarimus³.

Šis konfederatų manifestas ir reakcija į jį leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą apie to meto politines nuotaikas ir tendencijas. Kaip rašo istorikas Linas Venclauskas⁴, ilgą laiką Lietuvos istoriografijoje vyravo nuomonė, kad ATR iš tiesų vyravo chaosas ir anarchija, kad tai buvo nepajėgi išsilaikyti valstybė, kuri visiškai teisėtai galiausiai buvo pasidalinta tarp stipresnių kaimynių. Pastaraisiais metais ši nuomonė keičiasi pradėjus nagrinėti procesus, kurie iš tiesų tuo metu vyko. Šiuolaikinės istoriografijos tikslas yra remiantis šaltiniais atskleisti neigiamo ATR įvaizdžio sukūrimą, ką sėkmingai išnaudojo aplinkinės valstybės, o ypač Rusijos imperija, siekdama ekspansinių tikslų. Konfederatai manifeste iki smulkmenų aprašo Rusijos intrigas ir apgaules, tiek renkant karalių Stanislovą Augustą Poniatovskį rusų kareivių apsuptyje, tiek Rusijos ambasadoriaus Varšuvoje Nikolajaus Repnino savivalę, tiek Radomo konfederacijos organizavimo užkulisius ir išdavystę. Rusiją jie vadina „despote“, siekiančia pavergti ATR, suvaržyti jos laisvę, pakeisti įstatymus ir valdymo tvarką, pagrindiniu agresijos pretekstu pasirinkus religinės tolerancijos klausimą. Jekaterina II palaikė vadinamuosius disidentus (ATR bajorus nekatalikus), kad sustiprintų savo įtaką Respublikoje. 1767 m. keletas protestantų ir ortodoksų sudarė konfederaciją, ginančią jų politines ir religines teises. Tuo remdamasi Rusijos kariuomenė įžengė į Lietuvos–Lenkijos teritoriją, kad apgintų religinę laisvę⁵.

Rusijos ambasadorius ėmė kurstyti ATR didikus burtis į ginkluotą politinę sąjungą. Dar tais pat metais susibūrė Radomo konfederacija. Rusijos imperijos intrigų įvilioti į spąstus, ATR didikai, apsupti Rusijos kariuomenės, buvo priversti pasirašyti Radomo konfederacijos aktą, kuriuo pripažįstama disidentų religinė laisvė ir prašoma Jekaterinos II tapti ATR politinės santvarkos garante. Kilo nepasitenkinimas tokia Rusijos politika, ir ATR bajorai 1768 m. susibūrė į Baro konfederaciją, kad apgintų katalikų tikėjimą ir nepriklausomybę⁶. Savo manifeste konfederatai teigė, kad disidentų pretenzijos tėra priedanga Respublikos pavergimui (p. 135), disidentų afera yra vien Rusijos kūrinys (p. 94), kuriuo siekiama sukelti chaosą Respublikos viduje ir tokiu būdu ją užgrobti.

Voltaire’as ir Rusijos propaganda

Plačiau panagrinėkime Voltaire’o indėlį į Rusijos imperijos ir Jekaterinos II kurtą propagandą apie ATR anarchiją ir barbariškumą. Jų bendravimas laiškais tęsėsi kelerius metus nuo 1763 m., o intensyviausiai vyko 1770–1771-aisiais. Laiškus tyrinėjęs mokslininkas Stuartas Reece’as⁷ cituoja „Moderniąją Kembridžo istoriją“, kurioje teigiama, kad imperatorės korespondencija su Friedrichu Melchioru von Grimmu, Voltaire’u, Denis Diderot turėjo vien politinę reikšmę, jai reikėjo, kad šie literatai paveiktų to meto Europos viešąją nuomonę, pūsdami į Rusijos dūdelę.

Kaip rašo istorikas Alfredas Owenas Aldridge’as, Voltaire’as Prancūzijos dvare buvo persona non grata, tačiau galėjo pasiguosti tuo, kad buvo vertinamas ir asmeniškai bičiuliavosi su trimis šiaurės šalių monarchais – Prūsijos Frydrichu, Rusijos Jekaterina ir Lenkijos Stanislovu⁸. Pasak A. O. Aldridge’o, „Tėvo Mikalojaus Charisteskio pamokslas…“ tik labai paviršutiniškai paliečia religinę toleranciją, jame Voltaire’as labiausiai piktinasi lenkų sąjunga su turkais kare prieš Rusiją. Mokslininkas taip pat mano, kad šiuolaikinis skaitytojas žino istoriją ir Jekaterinos II autokratinį režimą, o Voltaire’as tuo metu buvo įsitikinęs jos teisumu ir gero linkinčios valdovės įvaizdžiu, tad nuoširdžiai palaikė jos pusę.

Prancūzų istorikas Danielius Beauvois pabrėžia, kad Voltaire’as jautėsi itin pamalonintas, kai Rusijos carienė nusprendė įtraukti jį į savo disidentų kampaniją 1767 m. Net ir žinodamas apie neleistiną Rusijos kariuomenės kišimąsi į Lenkijos suverenitetą, Voltaire’as vis dėlto trynė rankomis, matydamas, kaip jo brangioji Catau (taip jis vadino Jekateriną II) bando sutvarkyti šią netolerantišką šalį⁹. Konfederatų manifestą Voltaire’ui asmeniškai įteikė Marija Jablonowska, Talmonto princesė, tikėdamasi, kad jį sujaudins drąsios tautos bandymas ginti savo laisvę ir įstatymus. Tačiau rezultatas buvo priešingas, nes Voltaire’ą papiktino jau vien tai, jog šio manifesto redaktoriumi buvo pats G. B. de Mably, palaikęs konfederatus. Pasak D. Beauvois, tai pagrindinė priežastis, dėl ko Voltaire’as negalėjo objektyviai vertinti manifesto, todėl „Tėvo Mikalojaus Charisteskio pamoksle…“, kurį nusiuntė Jekaterinai II, jokios rimtos įžvalgos apie pačią Lenkiją ir jos situaciją taip ir nepateikė, vien išsakė nepasitenkinimą dėl ATR sąjungos su netikėliais turkais kovojant su Rusijos imperija¹⁰.

Teresa Malinowski savo studijoje „Lenkijos Respublika prancūzų spaudiniuose (1573–1795): pamąstymai apie valdovų ir valdinių santykius moderniais laikais“ atkreipia dėmesį, kad per tuos kelerius metus Voltaire’as išleido ne vieną pamfletą, šlovinantį rusų įsikišimą į ATR vidaus reikalus ir smerkiantį konfederatus, kai kurie iš pamfletų parašyti tiesioginiu Jekaterinos II prašymu, už ką filosofas gavo piniginį atlygį. Visi tekstai sukurti laikantis tos pačios struktūros: puolamas tariamas lenkų fanatizmas ir išaukštinama apšviestosios Jekaterinos II didybė¹¹.

Savo kreipimesi „Katalikų konfederatams“ Voltaire’as jų retoriškai klausia, kodėl šie skundžiasi trisdešimt tūkstančių rusų kareivių įžengimu į ATR, – ir palygina tai su kaimynu, kuris neša vandenį gaisrui pas kitą kaimyną gesinti. Tai juk vien draugystės ir gerų ketinimų padiktuotas poelgis¹². Kareiviai buvo pasiųsti tam, kad apsaugotų ATR laisvę ir taiką: „Žinokite, kad rusai šaudo geriau nei jūs, neverskite savo gelbėtojų jūsų sunaikinti, jie atėjo įtvirtinti tolerancijos Lenkijoje, tačiau nubaus kiekvieną, nusiteikusį netolerantiškai, juos pasitinkantį su ginklu rankose“¹³. Voltaire’as vadina Jekateriną II tolerantiškąja valdove, žmogiškumo saugotoja, galingąja imperatore, pačia teisingiausia, šlovingiausia, kokią žmonija pažino. Jis kuria geradarės, žmonijos gelbėtojos Jekaterinos II portretą, jam priešindamas kraujo ištroškusių, fanatiškų lenkų katalikų paveikslą, bandydamas juos įtikinti, kad per amžius jų tikrieji priešai buvo turkai ir Romos popiežius¹⁴.

Kaip teigia mokslininkas Larry’is Wolffas, Voltaire’o tolerancijos koncepcija iš pradžių buvo skirta religinių mažumų teisėms Prancūzijoje apginti, tačiau kitame kontekste ji virto ideologiniu pateisinimu toms šalims, kurios aneksuoja kitas šalis stipresniojo teisės pagrindu¹⁵.

Pasak Joaquimo Carvalho, Voltaire’as domėjosi, arba bent jau taip atrodo, religinės mažumos, vadinamųjų disidentų, teisėmis, t. y. Rusijos ortodoksų mažuma Lenkijoje, kuriems imperatorė suteikė tas pačias teises kaip ir lenkų katalikams bajorams 1768 m., o šie savo ruožtu įžvelgė imperialistinius, priešiškus Rusijos tikslus ir sukilo. Taip prasidėjo Rusijos–Lenkijos karas, pasibaigęs pirmuoju Respublikos padalijimu 1772 m.¹⁶ J. Carvalho’as išskiria dvi opozicines stovyklas, išryškėjusias Voltaire’o pažiūrose: vienoje pusėje – apšviestieji valdovai – Prūsijos valdovas Frydrichas II ir Rusijos imperatorė Jekaterina II, ginantys tokias vertybes kaip sveikas protas ir tolerancija, kitoje pusėje – katalikų konfederatai, kurie atstovauja visoms viduramžių ydoms, bei jų sąjungininkai, Otomanų sultonatas ir Romos popiežius. Savo laiške, parašytame 1768 m. Jekaterinai II, Voltaire’as tikisi, kad ši privers lenkus būti tolerantiškus išvydama turkus iš Europos.

„Tėvo Mikalojaus Charisteskio pamokslas…“ ir jo prasmė

1771 m. gegužės 6 d. laiške¹⁷ Jekaterinai II Voltaire’as post scriptum rašo ką tik gavęs iš Paryžiaus leidinį, pavadintą „Konfederacinės Lenkijos Respublikos manifestas“, parašytą 1769 m. lapkričio 15 d. ir išleistą 1770 m. Voltaire’as pacituoja manifestą, kuriame teigiama, jog „Didingieji Vartai¹⁸, mūsų geroji kaimynė ir ištikima sąjungininkė, besirūpindama susitarimais, siejančiais ją su Respublika ir vedama intereso dėl mūsų teisių išsaugojimo, ėmėsi ginklų mūsų pusėje. Tai mus ragina suvienyti jėgas, kad pasipriešintume savo šventosios religijos žlugimui“.

Voltaire’as taip pat mini puslapius, kuriuose aprašomas Rusijos kareivių žiaurumas, bet juos pašiepia kaip melagystes. Laišką baigia žodžiais, kad šis manifestas plinta po Europą, tačiau Jekaterina II atsakys į jį savo pergalėmis.

Kitas Voltaire’o laiškas imperatorei parašytas po kelių dienų, gegužės 15-ąją, kuriame jis prideda jai „Tėvo Mikalojaus Charisteskio pamokslą, pasakytą šventosios Toleranski parapijoje, Lietuvos miestelyje“.

Laiške jis paaiškina: „Turiu garbės, ponia, pasiųsti Jūsų karališkajai didenybei vertimą lietuviško pamokslo, kaip atsaką į Jūsų platoniškąjį¹⁹, tai tik kuklus atsakas į grubų ir absurdišką melą, kurį konfederatai išleido Paryžiuje. Koks didis džiaugsmas turėti priešus, kurie stokoja išmonės meluodami. Tie vargšai žmonės savo manifeste teigia, kad Jūsų kariuomenė neišdrįstų pažvelgti turkams į akis. Jie visiškai dėl to teisūs, Jūsų kareiviai visuomet matė vien tik turkų nugaras.“

Gegužės 24 d. atsakyme²⁰ Jekaterina II rašo Voltaire’ui, kad žinanti tą manifestą. Pasak jos, Rusijos kariuomenės žiaurumas, aprašomas jame, tėra apgailėtinas melas. Jie galėtų pasiklausti turkų, kokie tolerantiški yra jos kareiviai, rusų pergales turkai priskiria dangaus palaimai. Tai plėšikus lenkus reikėtų apkaltinti žiaurumu, nes jie kasdien niekšiškai elgiasi su visais, kas neprisijungia prie jų griaunant ir deginant savo šalį.

Paanalizuokime kiek detaliau patį pamokslą, koks jo turinys ir kokia perduodama pagrindinė žinia skaitytojui. Voltaire’as rašo, kad pamokslas buvo sakomas šventosios Epifanijos dieną, kada trys karaliai iš tolimųjų rytų, vedami žvaigždės ir nešini auksu, smilkalais ir mira, ateina pėsčiomis, kad dovanas įteiktų kūdikėliui Jėzui. Šventikas savo parapijiečių klausia: „Kurgi rastume šiandien tris karalius, kurie draugiškai kartu keliautų sekdami žvaigždę ir kurie atiduotų savo auksą mažam berniukui?“²¹

Toleranski parapijoje karaliai yra gyvojo Dievo atvaizdai žemėje: švelnūs, taikūs, niekam nelinkintys blogio, visiems žmonėms darantys tik gera. Kaip kontrastą šiam tobulam valdovo aprašymui Voltaire’as pateikia turkų valdovą Mustafą, į kurį žiūrėdamas Dievo paveikslo neįžvelgia, nes jis pažeidinėja žmonių teises, o jo armija yra naikintojų gauja: „Aš niekuomet neįsivaizdavau, mano broliai, kad Dievas ir kraujo ištroškęs bailys turkas yra panašūs kaip du vandens lašai“²².

Iš karto po šio supriešinimo eina nuoroda į konfederatų, arba Lenkijos sąmokslininkų, manifestą ir čia randame tą pačią citatą, kurią Voltaire’as užrašė savo laiške Jekaterinai II. Regis, kad iš viso manifesto šis pasažas jam paliko didžiausią įspūdį: krikščionys kviečiasi turkus, arba, kaip jis vadina juos, „mahometonus“, tam, kad išgelbėtų katalikybę nuo žlugimo. Kaip jis minėjo laiške Jekaterinai II, reikėtų įspėti popiežių, iš kurio juokiasi pusė Europos, kad jo religija pavojuje, nors šiuo metu niekas į ją ir nesikėsina. Filosofas atvirai tyčiojasi iš konfederatų ir jų manifesto.

Voltaire’as apeliuoja į istoriją, kai Sobieskis „Chotyno lygumose nuplovė šitų plėšikų krauju jūsų tautos gėdą, tautos, kuri mokėjo duoklę Didingiems Vartams, kada jis saugojo Vieną nuo skerdynių ir ginklų, kada sugrąžino krikščionių imperatorių į sostą, tuomet jūs nevadinote šių priešų žmonėmis, gerais kaimynais ir ištikimais sąjungininkais“²³.

Turkijos parama konfederatams yra viena iš didžiausių problemų, kurias mato Voltaire’as. Jekaterina II laiškuose jam detaliai aprašė savo pergales prieš turkus, o jis jai siuntė susižavėjimo kupinus atsakymus, linkėdamas kuo daugiau pergalių. Voltaire’as matė Jekateriną II kaip sunkų jungą traukiančią valdovę, kuri turi ir mokyti lenkus tolerancijos, ir kovoti su musulmonais. Toks imperialistinis karas Voltaire’o akyse pateisinamas kaip Apšvietos tikslų įgyvendinimas, nes nei turkai, nei lenkų katalikai neatitinka Europos civilizacijos vertybių, jie kaip barbarai priešpriešinami moderniajai Rusijai²⁴ ir tik absoliutus apsišvietęs monarchas pajėgus suvaldyti necivilizuotus barbarus.

Toliau pamokslas pereina į disidentų, arba krikščionių nekatalikų, gynimą. Čia jis vėl naudoja kontrasto ir supriešinimo metodą: vis dėlto graikų ortodoksai, kurių dogmos yra kiek kitokios, buvo pirmieji katalikai, visi bažnyčios terminai, visos evangelijos buvo graikiškos, visi pirmieji kunigai buvo graikai, visi apaštalai rašė graikiškai, o Romos religija, smerkiama pusės Europos, „tėra niekšė, seniai sukilusi prieš savo motiną“. Šventasis tėvas Charisteskis kalba disidentų vardu, sakydamas „jie mus vadina disidentais, tinkamu metu mes pasipriešinsime, atsiskirsime nuo jų, kol bus siurbiamas žmonijos kraujas“. Taigi viskas vyktų pagal Jekaterinos II planus.

Kiek vėliau Voltaire’as pereina prie dviejų valdovų pašlovinimo, pradėdamas nuo Stanislovo Augusto Poniatovskio, nors ir neminėdamas jo vardo: „Dievas mums davė teisėtai išrinktą karalių, išmintingą karalių, teisingą karalių, kuriam negalėtume prikišti nė menkiausio blogio nuo to laiko, kai jis yra soste. Konfederatai, arba sąmokslininkai, jį persekioja, jie nori iš jo išplėšti karūną, o gal net ir gyvybę, nes įtaria jį kažkokiu prielankumu mūsų šventosios Toleranski parapijai“²⁵.

Faktas, kad karalius išrinktas teisėtai, nėra teisingas, konfederatų teigimu, Stanislovas Augustas Poniatovskis yra Jekaterinos II statytinis, išrinktas dalyvaujant rusų kariams, tad apie teisėtumą kalbos negali būti. Voltaire’as palaikė Lenkijos karalių, buvo jam prielankus, o konfederatų noras jį nuversti ar net nužudyti jam atrodė anarchijos ir chaoso Respublikoje ženklai, tad užsienio galybės įsikišimas tvarkai ir taikai palaikyti vėlgi, šiuo atveju, yra visiškai pateisinamas.

Paskutinė pamokslo dalis yra skirta Jekaterinos II šlovinimui, ji vadinama mūsų dienų heroje, šventos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios saugotoja, žvelgianti į disidentus atjautos žvilgsniu, dėl ko lenkai prieš ją ir nusiteikę priešiškai. Voltaire’as vėl pamini manifestą, konkrečiai 241 jo puslapį, apie kurį jis užsiminė imperatorei laiške, kalbėdamas apie rusų kariuomenės žiaurumą: „Jie nemano rusus esant drąsius ir dorus, pasak jų, rusai niekuomet nebuvo verti karinės šlovės, jų armija nedrįsta pasirodyti prieš Didingųjų Vartų armiją“²⁶.

Toliau vardijamos pergalės, kurias rusai iškovojo prieš turkus, siekiama parodyti Jekaterinos II didybę ir šlovę. Taip, traiškydama otomanų išdidumą, ji sauganti Graikų apeigų Katalikų Bažnyčią, jos svarbiausias įstatymas yra tolerancija ir dėl to ji esanti Dievo atvaizdas žemėje, kas vėlgi oponuoja Mustafai, kuris yra priešingybė Dievo atvaizdui. Pamokslas baigiamas raginimu lenkų sąmokslininkams eiti bučiuoti Jekaterinai rankos.

Šiame satyriniame tekste akivaizdus tendencingas stereotipų kūrimas, supriešinant gėrį ir blogį: Jekaterina II prieš Mustafą, graikų ortodoksai prieš Romos popiežių, imperatorės tolerancija prieš lenkų konfederatų fanatiškumą. Pasak L. Wolffo, ši satyra turėjo įtakos ir įkvėpė kitas panašias satyras, kurios įtvirtino Lenkiją diskriminuojančius stereotipus. Pats Prūsijos valdovas parašė satyrą „Konfederatų karas“, kurios vienintelis tikslas buvo ideologinis Lenkijos aneksijos pateisinimas, kas jau daugelį metų buvo Prūsijos karinėje darbotvarkėje²⁷.

Jau 1771 m. balandį F. M. von Grimmas rašo²⁸, kad Ferney miestelio, kur tuo metu gyveno Voltaire’as, spaustuvėje šviežiai iškeptas „Tėvo Mikalojaus Charisteskio pamokslas…“ yra tik aštuonių puslapių, tačiau siekia įrodyti konfederatams, kokie antikrikščioniški, absurdiški ir žiaurūs yra jų poelgiai. Pats pamokslas, parašytas su įprasta pašaipa, yra vertas tiek šventojo tėvo gailestingojo Charisteskio, tiek ir bažnyčios, kurioje buvo pasakytas. Tačiau, paties F. M. von Grimmo nuomone, jokie tėvai charisteskiai neturės lemiamo balso sprendžiant Lenkijos likimą, „jį nulems tėvai Salderne, Orlow, Romanzow“, ir viskas susitvarkys, Šventosios Dvasios įkvėpimu, prūsų, austrų ir rusų naudai.

Trumpai apžvelgus XVIII amžiaus ATR istorijos tarpsnį, konfederatų pastangas supažindinti Europą su Rusijos rezgamomis intrigomis ir bandymus rasti paramą kovoje už nepriklausomybės išsaugojimą, išryškėja, kad imperialistinėms ambicijoms pateisinti ir pasiekti buvo pasitelkiama to meto nuomonės formuotojų – rašytojų, filosofų – parama. Neabejotina, kad vienos iš pagrindinių Apšvietos epochos figūrų Voltaire’o glaudūs ryšiai su Jekaterina II ir jo nusiteikimas prieš ATR bandymus išsaugoti valstybę, arši kritika konfederatų atžvilgiu prisidėjo, kaip teigė kai kurie intelektualai, pavyzdžiui, Romainas Cornutas²⁹, prie visiško šio valstybės ištrynimo iš žemėlapio. T. Malinowski nuomone, aktyviai palaikydamas rusų propagandą Vakarų Europoje, Voltaire’as pateikė argumentų, kurie leido pateisinti galingųjų valstybių įvykdyto pirmojo ATR padalijimo teisėtumą.

---

1 Nuo prancūziško žodžio charité – geraširdiškumas.
2 Jis publikuojamas po šio straipsnio.
3 Pac M. J., Bohusz I. Manifeste de la République confédérée de Pologne, du quinze Novembre mil sept cent soixante-neuf. – Paris, 1770. – P. 6.
4 Venclauskas L. Considérations de Jean Jacques Rousseau sur le gouvernement de la République Polono-lituanienne // Correspondances d’érudits au XVIIIe et XIXe siècles. – Rennes: Presses universitaires de Rennes, 2014. – P. 23.
5 Malinowski T. La République de Pologne dans les imprimés français (1573–1795): penser les relations entre gouvernants et gouvernés à l’époque moderne. – Paris, 2019. – P. 345.
6 Ten pat. – P. 346.
7 Reece S. Voltaire’s correspondence with Catherine II. – State University of Iowa: University of Iowa, 1914. – P. 27.
8 Aldridge A. O. Voltaire and the century of light. – Princeton University Press, 1975. – P. 371.
9 Beauvois D. La Pologne imaginaire de Voltaire // Kwartalnik Historii Nauki i Techniki. – Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1979. – P. 523–525.
10 Ten pat. – P. 526.
11 Malinowski T. La République de Pologne dans les imprimés français (1573–1795): penser les relations entre gouvernants et gouvernés à l’époque moderne. – P. 348.
12 Voltaire. Aux confédérés catholiques de Kaminiek en Pologne. – Amsterdam, 1768. – P. 14–15.
13 Ten pat. – P. 15.
14 Ten pat.
15 Wolff L. Inventing Eastern Europe: The map of civilization on the Mind of the Enlightenment. – Stanford: ‎Stanford University Press, 1994. – P. 260–266.
16 Carvalho J. Religion and Power in Europe. – Pisa: Pisa university press, 2007. – P. 108.
17 Laiškas LXXVI // Lettres de l’impératrice de Russie et de M. de Voltaire. – De l’Imprimerie de Jean-Jaques Tourneisen, avec des caractères de G. Haas. – A Basle, 1788. – P. 157–158.
18 Kalbama apie Osmanų imperijos centrinę valdžią.
19 Voltaire’as rašo Jekaterinai, kad iš princesės Aschkoff, kuri jį aplankiusi, gavęs Tverės arkivyskupo Platono pamokslą, pasakytą prie Petro Didžiojo kapo, kitą dieną po to, kai imperatorė gavo žinią apie Turkijos laivyno sunaikinimą.
20 Laiškas LXXVI // Lettres de l’impératrice de Russie et de M. de Voltaire. – P. 165.
21 Voltaire. Sermon du Papa Nicolas Charisteski // Œuvres complètes de Voltaire. – T. XXX. – [Kehl], Société Littéraire-Typographique, 1785. – P. 23.
22 Ten pat.
23 Ten pat. – P. 25.
24 Carvalho J. Religion and Power in Europe. – P. 108.
25 Voltaire. Sermon du Papa Nicolas Charisteski. – P. 26.
26 Ten pat.
27 Ten pat. – P. 109.
28 Grimm F. M. von, Diderot D. Correspondance littéraire, philosophique et critique de Grimm et de Diderot. – T. VII. – Paris, 1829. – P. 228–229.
29 Žr. Malinowski T. La République de Pologne dans les imprimés français (1573–1795): penser les relations entre gouvernants et gouvernés à l’époque moderne. – P. 348. Ji pateikia nuorodą į R. Cornuto kūrinį „Voltaire, complice et conseiller du partage de la Pologne“ (1846).