literatūros žurnalas

Voltaire. Tėvo Mikalojaus Charisteskio pamokslas, pasakytas šventosios Toleranski bažnyčioje, Lietuvos miestelyje, šventos Epifanijos dieną

2023 m. Nr. 8–9

Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė

 

Broliai,

Šiandien švenčiame trijų didžių karalių, Merkelio, Baltazaro ir Kasparo, šventę. Jie trise atėjo pėsčiomis iš tolimųjų rytų, vedami Epifanijos žvaigždės, nešini auksu, smilkalais bei mira, tam, kad juos įteiktų kūdikėliui Jėzui. Kurgi rastume šiandien tris karalius, kurie draugiškai kartu keliautų sekdami žvaigždę ir kurie atiduotų savo auksą mažam berniukui?

Jei atsiranda aukso pasaulyje, tuoj visi dėl jo susipyksta, dėl jo krauju apšlaksto žemę, o vėliau jie priima smilkalus iš mano brolių, kurie kaskart savo pamokslų pabaigoje nepamiršta priminti, kad šioje žemėje karaliai esantys gyvojo Dievo atvaizdai.

Bent jau mano parapijoje mes tikime, kad gyvasis Dievas yra švelnus, taikus, kad jis lygus visų žmonių Tėvas, kuris giliai širdyje niekam nelinki blogio. Ir sukūrė jis žmones ne tam, kad būtų nelaimingi šiame pasaulyje ar prakeikti kitame. Dėl to Dievo atvaizdą mes regime tik tuose karaliuose, kurie žmonėms neša gėrį.

Tad tegu Mustafa man atleidžia, jei aš jame Dievo paveikslo neįžvelgiu. Tenka girdėti, kad šis žmogus, su kuriuo neturėjom nieko bendra, pirmiausia ėmėsi pažeidinėti žmonių teises, surakino šalies ministrą, kurį privalėjo gerbti, ir atsiuntė į mūsų žemes naikintojų gaują, pats nedrįsdamas čia pasirodyti.

Aš niekuomet neįsivaizdavau, mano broliai, kad Dievas ir kraujo ištroškęs bailys turkas yra panašūs kaip du vandens lašai.

Tačiau tai, kas mane labiausiai stebina, kas piestu pastato ant galvos tuos kelis man dar likusius plaukus, kas skatina sušukti Heli, Heli, Lamma Sanathani ar Labasanathani, kas mane verčia prakaituoti krauju ir vandeniu, yra tai, ką aš ką tik perskaičiau konfederatų, arba Lenkijos sąmokslininkų, kaip jums labiau patinka, manifeste, štai jų pačių žodžiai (penktas puslapis): „Didingieji Vartai, mūsų geroji kaimynė ir ištikima sąjungininkė, laikydamasi susitarimų, ją siejančių su Respublika, ir besirūpindama mūsų teisių išsaugojimu, ėmėsi ginklų mūsų naudai. Visa tai mus ragina suvienyti jėgas, kad pasipriešintume mūsų šventosios religijos žlugimui.“

O, broliai, ir kuo gi tie Vartai tokie didingi? Tai vartai rūmų, kuriuos pastatė Konstantinas, o tie barbarai juos aplaistė paskutiniųjų iš Konstantinų krauju. Ar galima didingais vadinti vilkus, kurie išskerdė visą bandą? Kaipgi! Ir taip kalba krikščionys, drįstantys teigti, kad pasikvietė ištikimuosius mahometonus prieš savo pačių tėvynę! Prieš krikščionis!

Šaunuoliai lenkai, ne taip kalbėjo ar veikė jūsų didysis Sobieskis, kai Chotyno lygumose šitų plėšikų krauju nuplovė jūsų tautos gėdą, tautos, kuri mokėjo duoklę Didingiesiems Vartams. Po to, kai jis apsaugojo Vieną nuo skerdynių ir grandinių, sugrąžino krikščionių imperatorių į sostą, tuomet jūs nevadinote šių priešų žmonėmis, gerais kaimynais ir ištikimais sąjungininkais.

Koks yra, mano broliai, šios baisingos sąjungos su turkais tikslas? Sunaikinti krikščionis, savo brolius, kurie keletu dogmų, keletu ritualų skiriasi nuo jų, ir kurie nėra, kaip jie patys, Italijos vyskupo vergai.

Jie vadina tą italo religiją katalikiška ir apaštališka, pamiršdami, kad mes katalikais vadinomės gerokai prieš juos, kad žodis „katalikas“ yra mūsų kalbos žodis, kaip ir visi kiti krikščionybės terminai, kurių mes juos išmokėme, kad visos jų evangelijos yra graikiškos, kad visi kunigai bažnyčiose pirmuosius keturis amžius buvo graikai, kad tie apaštalai, kurie rašė, rašė tik graikiškai, ir, galiausiai, Romos religija, taip smerkiama pusės Europos, tėra niekšė, seniai sukilusi prieš savo motiną, jei tik mūsų romi siela mums leidžia taip pareikšti.

Jie mus vadina disidentais, ateis laikas ir mes pasipriešinsime, atsiskirsime nuo jų, jei bus siurbiamas žmonijos kraujas, drįstama manyti esant aukščiau už karalius, norima pajungti karūnas trigubai mitrai, ekskomunikuoti valdovus, uždrausti valstybes ir elgiamasi taip, lyg jiems priklausytų visos pasaulio karalystės.

Šie pasibaisėtini išsišokimai, dėkui dangui, niekada nebuvo priskiriami tikrajai bažnyčiai – graikiškajai. Mes turėjom savų kvailysčių, savų nukrypimų, kaip ir visi kiti, tačiau, mano broliai, tokio siaubo dar niekuomet nebuvo.

Dievas mums davė teisėtai išrinktą karalių, išmintingą karalių, teisingą karalių, kuriam negalėtume prikišti nė menkiausio trūkumo nuo to laiko, kai jis yra soste. Konfederatai, arba sąmokslininkai, jį persekioja, nori iš jo išplėšti karūną, o gal net ir gyvybę, nes jie įtaria jį kažkokiu prielankumu mūsų šventosios Toleranski parapijai.

Didingoji Rusijos imperatorė Jekaterina, mūsų dienų herojė, šventos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios saugotoja, kuri yra tvirtai įsitikinusi, kad Šventoji Dvasia yra iš Tėvo, o ne Sūnaus, ir kad Sūnus neturi tėviškumo, pažvelgė į mus užuojautos kupinu žvilgsniu. To užteko, kad Lotynų Bažnyčios sarmatai pasiskelbtų esantys prieš Jekateriną.

Savo manifeste 1769 m. liepos 4 d. (241 puslapyje) jie skelbia, kad „nemano rusus esant drąsius ir dorus, kad rusai niekuomet nebuvo verti karinės šlovės, ir kad jų armija nedrįsta pasirodyti prieš Didingųjų Vartų armiją“.

Mes žinome, kaip Jekaterina atsakė į šiuos komplimentus sumušdama turkus visur, kur tik jos kariai juos rado, išvydama juos iš Moldavijos ir Valakijos, atimdama iš jų beveik visą Besarabiją, Azovą ir Taganroką, priversdama totorius sudėti ginklus, užimdama jų miestus abiejuose Svetingosios jūros1 krantuose Europoje ir Azijoje, ir galiausiai priversdama visą eskadrilę išplaukti iš šiaurinės jūros gilumos, kad sunaikintų Didingųjų Vartų flotilę prie Dardanelų. Taigi rusai išdrįso pasirodyti. Dievas Sabaotas kovėsi jų pusėje, o jam galingai talkino Gedeonai, tokie kaip Orlof, Romanzow, Gallitzin, Baver, Showalow, Spiritow ir daugelis kitų, kurie privertė mahometonus gerbti šventąjį Mikalojų.

Tik pamanykite, mano mielieji klausytojai, juk galinga Jekaterinos ranka, traiškanti Otomanų išdidumą, yra ta pati ranka, saugojanti mūsų Katalikų Bažnyčią. Tai ji nurodė, kad pirmasis iš visų įstatymų yra tolerancija. Dėl to Dievas, kurio tobulu atvaizdu ji yra, apibėrė ją savo palaiminimais.

Ji yra pateptoji, mano broliai. Tad kodėl tuomet tautos taip priešiškai nusiteikusios prieš pateptąją, kaip sako psalmininkas? Todėl, kad Europoje daugiau nebėra Godfrido Buljoniečio, Scanderbego, Motiejaus I Korvino, Francesco Morosinio. Tik Rusija pajėgi užauginti tokius vyrus.

Šiandien lotynų krikščionys didįjį turką vadina savo šventuoju tėvu. Šventasis Mikalojau, nusileisk iš dangaus, kur tu taip šauniai atrodai, ir atnešk į mano parapiją Mahometo vėliavą. O jūs, Lenkijos sąmokslininkai, eikite bučiuoti Jekaterinai ranką. Tautos, daugiau nedrebėkite, o žavėkitės.

Dievas mano liudininkas, nejaučiu neapykantos turkams, aš tik nekenčiu pasipūtimo, tamsumo ir žiaurumo. Mūsų didžioji imperatorė išvarė šiuos tris demonus. Melskime Dievą ir šventąjį Mikalojų, kad nuolat ją globotų.


1 Portus Euxinus (Svetingoji jūra) senovėje buvo vadinama Juodoji jūra.

Ingrida Bakutytė. Abiejų Tautų Respublikos konfederatai ir rusiškoji Voltaire’o propaganda

2023 m. Nr. 8–9 / XVIII amžius, o ypač antroji jo pusė, Abiejų Tautų Respublikai (toliau – ATR) buvo itin dramatiškas ir lemiamas, po trijų skaudžių padalijimų ši valstybė išnyko iš pasaulio žemėlapių iki pat XX amžiaus pradžios.

Michel de Montaigne. Apie įpročius ir apie tai, kad nelengva keisti priprastus įstatymus

2023 m. Nr. 2 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / Prieš 490 metų, 1533 m. vasario 28 d., gimė Michelis de Montaigne’is, vienas žymiausių Renesanso epochos filosofų. Mokėsi Bordo mieste, baigė teisės studijas, dirbo teisme bei parlamente.

Michel de Montaigne. Apie vaizduotės galią

2010 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / „Fortis imaginatio generat casum“ (1), – teigia mokyti žmonės. Aš esu vienas tų, kuriam vaizduotė turi ypač stiprų poveikį. Visi daugiau ar mažiau jai pasiduoda, tačiau kai kuriuos ji visiškai apsėda.

Michel de Montaigne. Filosofuoti – tai mokytis mirti

2010 m. Nr. 10 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / Vienas įtakingiausių Renesanso rašytojų Prancūzijoje Michelis Eyquemas (1533–1592) gimė netoli Bordo esančioje Montenio (Montaigne) pilyje, kurios vardu vėliau ir pats pasi­vadino.