Mindaugas Kvietkauskas. Korespondencijos mįslės: Oskaras Milašius – Juozui Urbšiui, Czesławas Miłoszas – Juozui Keliuočiui

2000 m. Nr. 3

Suklydau pasikliovęs pirmu įspūdžiu: Czesławas Miłoszas, lėtai ei­nantis pasitikti svečių savo buto prieangyje, man pasirodė be galo pa­žįstamas. Matyta veido išraiška, girdėta intonacija, atpažįstamas gestas – gal visa tai sąmonė surenka iš žiniasklaidos ir iš knygų, o tada sudėlio­ja į savo matricas. Simbolinis Miłoszo portretas daugeliui lietuvių šian­dieną – tai išmintinga kultūrinė tolerancija, tai senos Lietuvos Didžio­sios Kunigaikštystės tradicijos, tai politinių ginčų tarp Lietuvos ir Lenkijos pavertimas į abipusę simpatiją. Žinoma, rašytojas išvardytoms vertybėms sąmoningai atstovauja, tai jo pozicija, tačiau… kiek istorinių, kiek dabartinių ir kiek vidinių konfliktų lydėjo ir tebelydi šią poziciją? Aleksandras Fiutas, nuo 1979 m. užrašinėjęs pokalbius su Miłoszu, itin taikliai apibūdino poeto pasakojimus apie savo biografiją: „Maištin­gas autoportretas, nepasiduodantis nei tipologinėms schemoms, nei No­belio premijos laureatui gresiančiam šlovinimui“¹. Tyrinėtojai polifoniją laiko būdinga Miłoszo poezijai. Būtina pridurti: ne tik poezijoje jis kal­ba vienas su kitu besivaržančiais, konfliktuojančiais balsais. Tie inten­syvūs mąstymo konfliktai, kaip teko pajusti mūsų pokalbio Krokuvoje metu, lengvai suardo bet kokias „viešojo įvaizdžio“ matricas…

Šis straipsnis – tai bandymas užrašyti nedidelę istorinę kroniką. Lie­tuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne saugomi ke­li Oskaro Milašiaus laiškai Juozui Urbšiui ir Czesławo Miłoszo – Juozui Keliuočiui iš pirmo žvilgsnio tėra visai atskiri praeities fragmentai. Vie­nintelis trijų fragmentų – įvykių 1931 m. Paryžiuje, 1938 m. Kaune ir 1940 m. Vilniuje – ryšys iš pradžių atrodė tik toks, kad visi jie atsklei­džia iki šiol nei Lenkijoje, nei Lietuvoje nežinotus Czesławo Miłoszo bio­grafijos faktus. Tik po atidesnių archyvinių paieškų ėmė aiškėti jungtys tarp naujųjų faktų. Labiausiai nesuprantama atrodė, kodėl Miłoszas iki šiol juos saugo paslėptus savo atmintyje. Nei „Gimtojoje Europoje“, nei „Maištingame autoportrete“, nei „Pasaulio keleivyje“, nei abiejose „Abėcėlės“ dalyse – žodžiu, nė vienoje autobiografinėje Miłoszo knygoje nėra jokios užuominos apie susitikimus su Juozu Urbšiu. Juozu Keliuo­čiu ar apie bendradarbiavimą žurnale „Naujoji Romuva“ 1940-aisiais. Bro­nio Savukyno liudijimu, per vieną savo vizitų Lietuvoje, paklaustas apie apsilankymus „Naujosios Romuvos“ redakcijoje (juos, beje, dar prisi­mena Kazys Bradūnas), Miłoszas atsakęs itin lakoniškai: „Taip buvo.“

Pernai spalio 30 d. Krokuvoje įvykusio pokalbio su Miłoszu metu, pri­statęs rašytojui Lietuvoje surinktus archyvinius duomenis, pagaliau su­laukiau ir jo asmeninio komentaro, čia pateikiamų tyrinėjimų patvirti­nimo bei… konfliktuojančių su lietuviškais dokumentais pataisų. Be to, visą pokalbį lydėjo nelengvos derybos dėl leidimo skelbti kai kuriuos archyvinius duomenis Lenkijoje. Miłoszas atkakliai „maištavo“: „Jūs, lietuviai, be abejo, galite viską spausdinti. O Lenkijoje aš nenoriu nie­kam aiškintis (nie chcę tlumaczyč się).

Pokalbio metu poetas vis pabrėždavo: kai kurios 1940-ųjų realijos šiandien atrodys neįtikimos, o tuometiniai pasirinkimai – nepaaiškinami. Kalbėjomės apie aplinkybes, dėl kurių 1940 m. Miłoszas apsisprendė iš prieglaudos lenkų karo pabėgėliams Bukarešte grįžti į Lietuvą ir pradė­ti bendradarbiauti žurnale „Naujoji Romuva“, kaip tik po Naujųjų persikėlusiame į atgautąjį Vilnių ir skelbusiame tolerantišką siekį integruoti viena kitai priešiškas miesto kultūrines bendruomenes. Žurnalo redak­torius Juozas Keliuotis palaikė tą Vilniaus kultūrinės integracijos mode­lį, kuris buvo siūlomas vieno paskutiniųjų krajovcų² – profesoriaus My­kolo Römerio. Artimiausias „Naujosios Romuvos“ pozicijai lenkų pusėje tuo metu buvo laikraštis „Gazeta Codzienna“, sutelkęs apie save pasku­tinius krajovcų vadovo Ludwiko Abramowicziaus (mirusio 1939 m. vasa­rį) pasekėjus. Grįžęs į Vilnių iš Bukarešto 1940 m. vasario pradžioje, Miłoszas ėmė bendradarbiauti abiejose tolerantiškai nusiteikusiose sto­vyklose – ir lenkakalbėje, ir lietuviakalbėje. Atrodo, kad keturiasdešim­tųjų suirutėje jis nutarė laikytis krajovcų veiklos principų. Vėliau laik­raštį „Gazeta Codzienna“ Miłoszas apibūdino taip: „…dėl to, kad buvo taikstomasi su žmogaus, pakarto už vienos kojos, vaidmeniu, aplink lei­dinį sklandė dalinės išdavystės kvapelis.“³ Ar tiktai nuogąstavimas dėl anuometinių sprendimų nepaaiškinamumo bei nenoras, kad ką nors ir vėl imtų persekioti koks „kvapelis“, lemia ligšiolinį Miłoszo tylėjimą? Nuo šio neatsakyto klausimo pereikime prie žadėtosios kronikos prologo.

Lenkijoje, o gal jau ir Lietuvoje, bene kiekvienas Miłoszo skaitytojas pamena, kuo baigėsi garsioji trijų draugų iš Akademinio Vilniaus valka­tų klubo (Stefano Jędrychowskio, Jerzio Zagorskio ir Czesławo Miłoszo) kelionė, kai 1931 m. jie išsiruošė kanoja nuplaukti iki Paryžiaus: Švei­carijoje kanoją apvertė sūkuriai ties Reino slenksčiais, o putotoj srovėj nuskendo keliauninkų kuprinės su visais pinigais ir dokumentais. Ši istorija, kurią derindamas humorą ir tarpukario kultūrinių prieštarų ap­mąstymus Miłoszas pasakoja „Gimtojoje Europoje“, jau tapo jo, kaip rašytojo, mitologijos dalimi. Biografams žinoma, kad iš Strasbūro Czesławas išsiuntė laišką Oskarui Milašiui, prašydamas finansinės pa­ramos sau ir kitiems dviem sudužėliams. Toliau visas Miłoszo tyrinėto­jų dėmesys sutelkiamas į kitą svarbų įvykį: Prancūzijoje, Fontenblo, pir­mąkart susitinka du poetai – Oskaras ir Czesławas. Ši pažintis turėjo įvairiopos įtakos pastarojo poezijos, filosofinių ir politinių pažiūrų kai­tai. Pavyzdžiui, istorikas Juliuszas Bardachas, nors ir nenurodęs jokių šaltinių, teigia, kad „Oskaras be abejonės paveikė Czesławą Miłoszą, stip­rindamas jo sentimentus lietuvybei“⁴. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvuose esama akivaizdžių tokio teiginio patvirtinimų. Kal­bu apie 1931 m. rugpjūčio 1 d. rašytą Oskaro Milašiaus laišką, išsiųs­tą iš Fontenblo į Paryžių Lietuvos pasiuntinybės pirmajam sekretoriui Juozui Urbšiui. Tame laiške Oskaras pasakoja garsiąją istoriją apie ka­nojos sudužimą ir praneša apie tai, kad jo giminaitis (prancūziškai Czesławas vadinamas mon cousin) netrukus atvyks į Paryžių. Labiausiai intriguoja ta laiško vieta, kur Oskaras neslėpdamas apgailestauja dėl to, kad jaunasis jo giminaitis iki tol pagalbos prašė tik Lenkijos konsulatuo­se. „Iš keleto konsulatų (Lenkijos, deja!) gautos pašalpos leido mano pus­broliui pasiekti Strasbūrą. Atvykęs į šį miestą jis tikėjosi gauti dar vie­ną pašalpą, kuri leistų jam pratęsti savo kelionę (kokie nuotykiai!) iki Paryžiaus, kad ten mūsų Diplomatinėje tarnyboje (kaip gaila, kad ji ne jo!) pasiimtų pinigus, kuriuos šiuo adresu jam atsiųs jo motina. Ponia Vera Miłosz“⁵. Oskaras Milašius, Lietuvos interesų gynėjas diplomatinė­je kovoje dėl Vilniaus, savo jaunąjį giminaitį vilnietį pasitiko apgailes­taudamas dėl istorinės lemties. Ar savo apgailestavimus jis išsakė per pokalbius su Czesławu? Tikriausiai taip. Ar bandė kaip nors konkrečiai paveikti jaunojo giminaičio politines pažiūras? Atsakyti sunku. Iš laiš­kų sužinome tik tai, kad Milašius prašė diplomatinio sekretoriaus Urb­šio rūpintis Czesławu Paryžiuje, netgi išmokėti jam avansu dar neatsiųs­tą sumą. Be abejo, dėl to Lietuvos pasiuntinybės rūpinimosi ir palankumo Czesławas tapo nuolatiniu jos svečiu. 1934 m., antrą kartą lankydama­sis Paryžiuje, jis pats prisimena tai „Gimtojoje Europoje“: „Lietuvos pa­siuntinybė buvo įsikūrusi Place Malesherbes. Kartas nuo karto lanky­davausi joje 1934–1935 metų žiemą. <…> Apie savo vizitus Malesherbes stengiausi niekam nepasakoti. Juos laikiau pernelyg privačiu reikalu, be to, taip patarė apdairumas. Tarp Lenkijos ir Lietuvos nebuvo diploma­tinių santykių, ir aš lengvai galėjau pelnyti taip mėgtą išdaviko epitetą.“⁶ Asmuo, kurį Oskaras Milašius prašė tapti jaunojo keliautojo globė­ju, irgi nebuvo pastarajam visai svetimas žmogus. Juk Juozas Urbšys, 1896 m. gimęs Šateiniuose (kaip teigia Miłoszas „Kitoje abėcėlėje“. Jų­dviejų gimimo vietas skyrė tik vienas ar du kilometrai), pažino (beje, kaip ir Oskaras!) Czesławo senelį, Šateinių dvarininką Zygmuntą Kunattą⁷. Ar galėjo šiuos kraštiečius jungti ir tolimas kraujo ryšys (nors vienas buvo valstiečių, o kitas – bajorų kilmės)? Tokią minti perša Paryžiuje gyvenu­sios lietuvių išeivių veikėjos Onos Šimaitės laiškai Juozui Urbšiui, rašyti 1966 m.⁸ Juose lenkų poetas keletą kartų vadinamas ne kaip kitaip, o tik „Jūsų gimine Česlovu“. Miłoszas mūsų pokalbio metu paneigė bet kokią nors giminystę. Jo manymu, „giminė Česlovas“ buvo tik jam su­galvotas pseudonimas konspiracinio pobūdžio laiškuose.

Atvykęs į Lietuvos pasiuntinybę Miłoszas sutiko tikrai palankų jam žmogų, šateiniškį. Šioje vietoje apie pirmąjį diplomatinį sekretorių reikėtų pridurti dar keletą – nors ir daugeliui žinomų – dalykų. Juozas Urb­šys tarpukariu buvo žinomas ne tik kaip diplomatas, bet ir kaip įvairių spaudos leidinių bendradarbis, straipsnių ir recenzijų autorius, be to, kaip prancūzų literatūros vertėjas. Nors jo ir nepavadinsi „Naujosios Ro­muvos“ bendradarbiu, tačiau šiame žurnale jis taip pat yra publikavęsis⁹. Nuolatinė šio žurnalo bendradarbė buvo jo žmona, istorikė ir bib­liografė Marija Mašiotaitė-Urbšienė. Taigi Urbšiai buvo artimi „Naujosios Romuvos“ ratui, Juozo Keliuočio aplinkai. Nors rašant šį straipsnį ne­pavyko nustatyti, nuo kada Urbšį ir Keliuotį galėjo sieti asmeninė pa­žintis (kaip matysime vėliau, 1940 m. jie abu kartu rūpinosi Miłoszo li­kimu), tolesnės hipotetinės įvykių jungties atmesti neturėtume.

Neimant domėn Urbšio ir Miłoszo pažinties, bent kol kas išties sun­ku suprasti, kokių aplinkybių dėka 1938 m. Kaune jaunas lenkų poetas pateko būtent į „Naujosios Romuvos“ redakciją ir joje buvo itin svetingai priimtas Juozo Keliuočio. 1938–aisiais, pirmąkart legaliai atvykęs į Lietu­vą (tų metų kovo mėnesį buvo atnaujinti diplomatiniai santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos), Miłoszas jau nebeieškojo ryšių su lietuvių kairiaisiais, kuriuos anksčiau palaikė per savo universiteto kolegą, politinį emigran­tą kairuolį Pranciškų Ancevičių. Dabar, pasikeitus poeto pasaulėžiūrai ir interesams, jį labiau turėjo dominti pažintys su intelektualais, kuriančiais katalikybės modernizavimo projektus, ieškančiais būdų suvienyti moder­nųjį meną ir krikščionių etiką, diskutuojančiais apie Kierkegaardo, Berdiajevo ar Maritaino filosofiją, susipažinusiais su liberaliosios katalikybės judėjimo „Esprit“ idėjomis. Tokius interesus labiausiai atitiko „Naujosios Romuvos“ bendradarbių grupė. Miłoszo atvykimo į šią redakciją ir jo nuo­širdaus priėmimo negalima laikyti tik paprastu sėkmingu sutapimu. Ar tar­pininko vaidmens negalėjo atlikti Juozas Urbšys, tuo metu – jau genera­linis Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretorius?

Tiksliai žinome netgi dieną, kai Miłoszas lankėsi Kauno redakcijo­je „Naujajai Romuvai“, Cz. Miłosz. Kaunas. 6. VIII. 1938“ – toks užrašas ranka yra ant poeto fotografijos, kuria žurnalas iliustravo straipsnį „Ži­nomas lenkų poetas Czesiaw Miłosz (– Milašius) Lietuvoje“. Straipsny­je pateikiami pagrindiniai poeto biografijos faktai, pasakojama apie veiklą „Žagarų“ grupėje, išleistas knygas, lietuvių autorių vertimus, tuometinį darbą Varšuvos radiofone. Be abejonės, pirmąkart pristatant Miłoszą lietuvių skaitytojams. labiausiai pabrėžiama jo giminystė su Oskaru Milašiumi¹⁰. Įdomiai parinkti vardai: „Jo kūryboj jaučiama mūsų poeto Milašiaus ir Dantės įtaka. Bet jis pats jau veikia jaunuosius lenkų poetus. Jo pasirinktas poezijos kelias gali virsti ateities poezijos keliu“¹¹. Į šios citatos akcentą verta atkreipti dėmesį: iš pat pradžių Lietuvoje formuojasi gana specifiška Miłoszo kūrybos recepcija. Tai, kad jis – poetas iš Vilniaus, iš kultūriškai artimos (tiesa, svetimkalbės) erdvės, neatrodo buvę svarbiausia. Miłoszas visų pirma buvo laikomas gerbiamos giminės, tam tikros kultūrinių ir dvasinių autoritetų plejados atstovu. Tik vienas pavyzdys: 1980 m. Miłoszui gavus Nobelio premiją, Juozas Urbšys tą naujieną Kaune pranešė savo pažįstamiems su džiaugs­mu, kad Nobelį gavo „Oskaro giminaitis. O tai jau siejosi su Petru Kli­mu, Jurgiu Baltrušaičiu, Jurgiu Savickiu ir Lietuvos valstybės kūri­mu.“¹²

Sugrįžkime į 1938-uosius ir dar kartą klauskime: ar vizitas į „Nau­josios Romuvos“ redakciją galėjo būti inspiruotas ne tiek Miłoszo pažįs­tamų Vilniaus lietuvių kairuolių (Juozo Kėkšto, Albino Žukausko), kiek labiau aplinkiniu keliu – per pažintis su Oskaru Milašiumi, su Urbšiu ir per Lietuvos pasiuntinybę Paryžiuje? Juk yra paplitusi nuomonė, kad pirmasis Miłoszo kūrybą Lietuvoje pristatė Vilniaus poetas Juozas Kėkš­tas. „Naujojoje Romuvoje“ 1939 m. išspausdinęs keletą jo eilėraščių ver­timų („Knyga“, „Debesys“, „Paukščiai“), o vėliau (1955 m.) Buenos Airė­se išleidęs jo eilių rinkinį „Epochos sąmoningumo poezija“. Tačiau dabar matyti, kad Kėkšto vertimai žurnale pasirodė tik po to, kai užsimezgė tiesioginis kontaktas tarp Miłoszo ir „Naujosios Romuvos“ – taigi buvo tar­si to kontakto tąsa. Pats Keliuotis viename rankraštyje teigia, kad jau nuo 1938 m. juodu su Miłoszu tapo artimais draugais¹³. Tada jau buvo ir ateičiai suplanuotas gana solidus jų bendradarbiavimas. Pasak straips­nio „Naujojoje Romuvoje“, pakitus politinei situacijai Miłoszas rūpinosi pradėti aktyvius kultūrinius mainus tarp Lenkijos ir Lietuvos. Kaune jis prisirinko daug „lietuvių rašytojų veikalų“. Išsivežė į Lenkiją nema­žą „Naujosios Romuvos“ ir kitų žurnalų rinkinį, o Varšuvos radiofonui – lietuviškų dainų ir šokių plokštelių.

Šis susitikimas buvo naudingas ir Juozui Keliuočiui, nes kultūrinių mainų sumanymas buvo įgyvendinamas abiejų. Štai išlikusiame pran­cūziškame 1938 m. rugpjūčio 27 d. laiške Miłoszas Keliuočiui praneša apie savo siuntinį iš Varšuvos, kuriame – rašytojo Jaroslawo lwaszkiewieziaus (Miłoszas jį laikė vienu savo autoritetų) knygos, paties poeto ant­rasis eilių rinkinys „Trys žiemos“ ir Krokuvoje ką tik išleisto naujo kul­tūrinio žurnalo „Pióro“ („Plunksna“) numeris. Be to, siuntėjas informuoja Varšuvos radiofono eteryje skaitysiąs keletą apžvalgų apie lietuvių kul­tūrą. Dar vienas mainų rezultatas – stambus Miłoszo straipsnis „Žvilgs­nis į lietuvių literatūrą“ („Spojrzenie na literaturę litewską“), pasirodęs Varšuvos žurnale „Ateneum“ (1938 m., Nr. 6). Tiesa, straipsnyje laiko­masi labai kategoriškų ir gana stereotipiškų vertinimų. Miłoszas radika­liai supriešina senąją lietuvių bajorų tradiciją, išugdžiusią „mistinio pa­mišimo“ kūrėjus ir pranašus (Mickevičių, Tovianskį, Čiurlionį, Oskarą Milašių, Herbačiauską), ir tuometinę, anot jo, nacionalistišką ir valstie­tišką lietuvių kultūrą. Jo nuomone, beveik visa tarpukario lietuvių literatūra yra tendencinga, neromantinė, „ištikima praktiniams reikalams, kasdieninio gyvenimo problemoms, o trūksta jai dionisiško siautulio malonės, kurios bent menkiausias pėdsakas kūriniui suteikia didelio pa­trauklumo“¹⁴. Agrarinę kūrinių tematiką, kurią dabar laikytume speci­finiu visos Vidurio Europos modernizmo bruožu, Miłoszas atmeta kaip neabejotiną ydą. Vienintelis tikros elitinės kultūros židinys Lietuvoje, anot Miłoszo, yra „Naujosios Romuvos“ grupė. Štai keletas įspūdingų, kone „reklaminių“ teiginių: „Naujoji Romuva“ kovoja su literatūros tendencin­gumo liga, jos filosofinės ir menotyrinės diskusijos – aukšto lygio, ji su­telkė talentingiausius jaunosios kartos rašytojus – Bernardą Brazdžionį, Joną Kossu-Aleksandravičių, Antaną Vaičiulaitį, o šioje rašytojų generacijoje atgyjančios neutilitarios, romantiškos filosofinės ir metafi­zinės vertybės. Akivaizdu, kad Miłoszo simpatijų „Naujajai Romuvai“ prie­žastys gerai apibūdina ir jo paties tuometinę poziciją: orientacija į eli­tinio pobūdžio meną (į vadinamąjį „aukštąjį modernizmą“), žavėjimasis prancūzų modernu, dėmesys krikščioniškosios etikos likimui paklausos ir pasiūlos visuomenėje ir – tai galbūt įdomiausias, nes lokalinio pobū­džio reiškinys – stiprus mistinių romantizmo tradicijų pojūtis.

Tolesnį mūsų istorijos etapą atkursime remdamiesi itin intriguo­jančiu Juozo Keliuočio rankraščiu. Tai 1981 m. užrašytas paskaitos ar būsimo straipsnio konspektas, pavadintas „Česlovas Milašius“. Atrodo, kad po 1980-ųjų Nobelio premijos įteikimo Keliuotis tikėjosi kokios nors progos, o gal tiesiog valdžios leidimo skaityti pranešimą ar skelb­ti straipsnį apie Miłoszą. Konspekte aiškinamos Miłoszo grįžimo į Vilnių iš emigracijos Bukarešte 1940 m. aplinkybės. Verta tiesiog pateikti ne­mažą citatą: „Lenkijai žuvus (Miłoszas) 1940 atsiduria Bukarešte ir kiekvieną dieną J. Keliuočiui siunčia telegramas maldaudamas jam iš Lie­tuvos atsiųsti lietuvišką pasą ir vizą atvykti Lietuvon. J. Keliuotis Lie­tuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio padedamas parūpina jam lie­tuvišką pasą, kuriame užrašyta, jog jis gimęs Lietuvoje ir lietuvių tautybės, ir vizą grįžti į savo tėvynę. Gavęs tokį pasą, jis 1940 m. per Kijevą ir Rygą atvyksta Lietuvon ir apsigyvena savo tėviškėje pas tėvus. Nuolat lankosi Kaune ir susitikinėja su savo draugu J. Keliuočiu. Lie­tuvai gavus Vilnių ir ten nusikėlus ir „Naujajai Romuvai“. Milašius ap­sigyvena pas J. Keliuotį „Naujosios Romuvos“ patalpose“¹⁵.

Miłoszo biografas Andrzejus Zawada pagrįstai konstatuoja, kad iki šiol rašytojas apskritai nėra nieko pasakojęs apie savo kaip karo pabėgėlio gy­venimą Bukarešte. Jo apsisprendimas sugrįžti į Vilnių taip pat gana mįslingas. Atrodytų, kad žinia apie dviejų Miłoszo bičiulių – Keliuočio ir Urb­šio – pagalbą karo suirutės metu viską sudėsto į savo vietas. Tačiau rašytojas Juozo Keliuočio versiją mūsų pokalbio metu vadino klaidinga. Anot paties Miłoszo, jis niekada neprašė ir neturėjo lietuviško paso, juolab su tautybės įrašu „lietuvis“. Į Vilnių jis atvykęs turėdamas tik specia­lų vadinamąjį Nanseno pasą, skirtą nebeturintiems jokios pilietybės pa­bėgėliams, o Lietuvoje gavo pilietybės nesuteikiantį asmens liudijimą su tautybės įrašu „lenkas“. Keliuotis į Bukareštą jam atsiuntęs tik vizą. Jei taip iš tiesų buvo, tai Juozo Keliuočio pasakojimas liudija labai stiprų norą kurti „sulietuvintą“ (taigi – ideologizuotą) poeto portretą, priskirti jam tarsi „antrosios tautinės prigimties“ atbudimą – pasirinkimą būti lietuviu, žlugus Lenkijos valstybei. Kita vertus, Czesławas Miłoszas savąją kelionės versiją pats pavadino „sunkiai įtikima“: pasak jo, realios anuometinės peripetijos šiandien dažnai skamba taip, lyg būtų išgalvotos ir skatina nesveiką įtarumą. Suprantama, tokio rašytojo kaip Miłoszas biografijos faktus nesunku būtų paversti ideologiniais argumentais. Turbūt mįslin­ga dviprasmybė geriau nei du priešiški istorijos variantai…

Su Juozo Urbšio išduota viza vėl grįžęs į Lietuvą, Miłoszas išsyk ėmė bendradarbiauti lietuvių spaudoje. Tikriausiai ankstesnėje korespon­dencijoje su Keliuočiu jau buvo susitarta dėl būsimų publikacijų „Nau­jojoje Romuvoje“, nes dar 1939 m. pabaigoje žurnalo paskelbtoje kitų me­tų turinio anotacijoje tarp bendradarbių įrašytas ir sulietuvintas vardas „Česlovas Milašius“. Tuo metu žurnalo kultūrinės politikos tikslams vykdyti jis buvo bene reikalingiausias asmuo. 1939 m. pabaigoje kultū­rinė Vilniaus krašto integracija atrodė pati „karščiausia“ vidaus politi­kos problema, dėl jos visur virė diskusijos. Kaip minėta, Keliuotis bu­vo profesoriaus Mykolo Römerio sąjungininkas. „Naujosios Romuvos“ puslapiuose Römeris teigė, kad Vilniaus atgavimas – tai valstybinės brandos egzaminas Lietuvai, kad neapgalvoti nutarimai (pvz., pernelyg skubus įsakymas Vilniaus krašte viešosiose sferose privalomai vartoti tik lietuvių kalbą) baigsis aštriais tautiniais konfliktais, kad pirmo būtinu­mo dalykas perkeliamai į Vilnių valdžiai – susipažinti su daugiataučio miesto kultūrine specifika. „Naujoji Romuva“ apskritai skelbė kultūrinės tolerancijos ir labai apgalvotos, atsargios bei laipsniškos integracijos siekius, reikalaudama sustabdyti bet kokių Kauno kultūros formų eks­pansiją į Vilnių. Laipsniškos integracijos tikslas turėjo būti visai nau­ja, besiskirianti ir nuo ligtolinės Lietuvos, ir nuo tarpukario Lenkijos Vil­niaus bendruomenė, kuri imtųsi kurti aukščiausio europietiškos kultūros lygio miestą. Ateityje Vilnius regimas kaip visai naujas lietuvių kultū­ros centras su naujoviškomis visuomeninio gyvenimo vertybėmis, kur su­sijungusios lietuvių jėgos ir tradicinė, specifinė, vietinė miesto bendruo­menė kurtų savitą ankstesnių lietuvių ir lenkų kultūrų alternatyvą, europinio lygio centrą. Vilniaus atgavimas skatintų ir istorijos reinterpretavimą, tautinių kompleksų suvaldymą: „Atidengti nauji mūsų isto­rijos aspektai galėtų teigiamai paveikti lietuvių–lenkų santykius ir tarp dviejų tautų sudarytų ramesnę, objektyvesnę ir kūrybiškesnę nuotaiką“¹⁶.

Tokios pakilios (ir, tiesą sakant, kartais gana utopiškos) „Naujosios Ro­muvos“ idėjos savotiškai atitiko paskutiniųjų Vilniaus krajovcų ir regionalistų, susitelkusių apie laikraštį „Gazeta Codzienna“, pažiūras. Problema buvo ta, kad „Naujoji Romuva“, net persikėlusi į Vilnių, dar neturėjo rea­lių ryšių su liberaliąja lenkakalbe bendruomene, su krajovcų pakraipos vei­kėjais – o juk reikėjo apčiuopiamos paramos naujosios Vilniaus kultūros modeliui, tolerantiškų santykių pradžios ne tik žurnalo skiltyse. Svarbu tai, kad 1940 m. ir Mykolas Römeris jau nebeturėjo ankstesnio autoriteto vil­niečiams krajovcams (pvz., vyriausiasis „Gazeta Codzienna“ redaktorius Joze­fas Mackiewiczius piktinosi profesoriaus lojalumu nacionalistiškai nusitei­kusiai lietuvių valdžiai ir jo skelbiama mintimi „kitokios Lietuvos, išskyrus Lietuvą, nėra“). Tikriausiai Keliuotis ieškojo naujo, aktyvaus ir palankaus lietuvių pusei ryšininko. Manau, kad toks vaidmuo ir buvo skirtas Miłoszui, kuris tuo pat metu pradėjo spausdinti savo rašinius ir „Naujojoje Romu­voje“, ir laikraštyje „Gazeta Codzienna“. Lietuviškame žurnale 1940 m. pasirodė dvi jo esė – „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“ (Nr. 8) ir „O. Milašiaus idėjos“ (Nr. 22–23). Stabtelėkime bent prie pirmosios, nes tai neabejo­tinai yra vienas įspūdingiausių ir vertingiausių ankstyvosios Miłoszo eseis­tikos tekstų. Viena, jame bandoma reflektuoti pati pirmoji karo Europoje patirtis, staigios civilizacijos katastrofos pojūtis: matytus vaizdus atpasa­koja žmogus, bėgęs iš bombarduojamos Varšuvos. Antra, tai pirmoji Miłoszo esė, rašyta ta maniera, ta minties dėstymo strategija, kuri vėliau bus išplėtota „Pavergtame prote“, „Gimtojoje Europoje“ ar „Tėvynės ieškojime“: prie krikščioniškosios civilizacijos krizės ir metafizikos lygčių einama nag­rinėjant konkrečius, realius, jusliškus savo paties patyrimus. Stebima, kaip pažįstami, kasdieniniai tarpukario miestietiškos buities pavidalai (cukrainių vitrinos, moterų šukuosenos a la Dubarry, orchidėjos, šilkinės kojinės) jau suvis išnyksta apokaliptiniuose karo verpetuose, o „žmogaus kū­no paslaptis, ši didžiausia pasaulio paslaptis, taip sunkiai suprantama, tiek amžių tapybos ir poezijos bandyta įspėti. – staiga iškyla iš miglų“. Beje, šio teksto lenkiškas (o gal prancūziškas?) originalas nėra išlikęs, ir Miłoszą tyrinėjantiems lenkų mokslininkams jis nebuvo žinomas iki šiol. Tik da­bar rengiamasi šį vertimą antrąkart išversti į lenkų kalbą.

Tai, kad Miłoszas tikrai veikė kaip tolerantiškųjų lietuvių ir lenkų gru­pių ryšininkas, įrodo faktas, kad netrukus į „Naujosios Romuvos“ redakci­ją įžengė ir du jo bičiuliai, buvę „Žagarų“ grupės nariai, o 1940-aisiais – „Ga­zeta Codzienna“ publicistai Teodoras Bujnickis ir Jozefas Mašlinskis. Juozo Keliuočio archyve išliko „Naujosios Romuvos“ klubo dalyvių sąrašas, suda­rytas per pirmąjį klubo susirinkimą Vilniuje 1940 m. balandžio 3 d. Greta Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Gustaičio, Vlado Drėmos, Fabijono Neveravičiaus, kitų žinomų pavardžių yra ir Miłoszo, Bujnickio bei Mašlinskio parašai. Taigi bendradarbiavimas iš tikrųjų pradėjo megztis: jau gegužę „Naujoji Romuva“ išspausdino Jozefo Mašlinskio straipsnį „Patikrinimas jėgų“ – recenziją apie retrospektyvinę lietuvių dailės parodą Vilniuje.

Ar „Naujosios Romuvos“ ir „Gazeta Codzienna“ redakcijos būtų radu­sios liberalios pakraipos lietuvių ir lenkų intelektualų bendradarbiavimo formulę? Deja, visos tokio pobūdžio pastangos žlugo 1940-ųjų birželį. Kaip žinia, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys jau birželio 22 d. buvo areštuotas ir trylika metų kalinamas Rusijos kalėjimuose. Juozas Keliuotis, persekiotas ir sovietinių okupantų, ir nacių, buvo tremiamas iš Lie­tuvos net dukart – 1944 ir 1952 m. Labiausiai nuostabą kelia tai, kad jo ryšys su Czesławu Miłoszu vėl atsinaujino 1958-aisiais.

Kai Czesławui Miłoszui Krokuvoje užsiminiau apie duomenis iš Juo­zo Keliuočio archyvo, rašytojas tuojau susidomėjo: „Ar išliko tie laiškai, kuriuos siunčiau Keliuočiui po karo?“ Sunku pasakyti, ar du Vilniuje likę 1958 ir 1981 m. laiškai – tai visas susirašinėjimas. Miłoszas negalėjo patvirtinti, kad jo archyve JAV išsaugota Keliuočio rašyta korespondencija. Jis tik patikino, kad 1958-aisiais siuntė į Kauną prašytas knygas, – Keliuotis, kaip ir Urbšys, pokario metais įvairiais būdais siųsdinosi reikiamus leidinius iš užsienio ir kaupė kone ištisas pogrindines bibliotekas. O Miłoszas, tais metais gyvenęs Prancūzijoje Vakarų Europoje iš esmės dar tebebuvo žinomus tik kaip „Pavergto proto“ autorius. Jo poezija (1957-ieji – „Poetinio traktato“ pasirodymo metai) ir 1955 m. išleistas romanas „Isos slėnis“ kol kas buvo sulaukę tik lenkų emigrantų pripažinimo. 1958-aisiais buvo išleista eseistikos knyga „Gimtoji Europa“. Gal kurią nors Iš naujų savo knygų Miłoszas irgi išsiuntė Keliuočiui, panašiai kaip „Trijų žiemų“ egzempliorių prieš trisdešimt metų? Sunku pasakyti. Tačiau tikra tai, kad tiedu išlikę nedideli pokario laiškai rašyti su senos ir artimos pažinties šiluma.

---

Iš prancūzų k. vertė Rima Malickaitė

Oskaras Milašius – Juozui Urbšiui

[Fontenblo, 1931.VIII. 1. viešbutis L’Aigle Noir]

Šeštadienis

Brangus Pone ir Drauge

Aš iš savo pusbrolio Czesławo Miłoszo, kurio asmeniškai nepažįstu, bet kuris man parašė praėjusią žiemą (aš manau, kad jo laišką Jūs skaitėte), gavau pasakojimą apie vieną keistą nuotykį, nutikusį jam ir dviem jo draugams iš Vilniaus universiteto plaukiant Reinu. Jų laivas apsivertė ir upė prarijo jų bagažą, kuriame buvo pinigai ir pasai. Iš ke­leto konsulatų (Lenkijos, deja!) gautos pašalpos leido mano pusbroliui pasiekti Strasbūrą. Atvykęs į šį miestą jis tikėjosi gauti dar vieną pašal­pą, kuri leistų jam pratęsti savo kelionę (kokie nuotykiai!) iki Pary­žiaus, kad ten mūsų Diplomatinėje tarnyboje (kaip gaila, kad ji ne jo!) pasiimtų pinigus, kuriuos šiuo adresu jam atsiųs jo motina. Ponia Ve­ra Miłosz. Be to, iš jos gavau laišką, kuris visiškai patvirtina jos sūnaus pasakojimą ir jos norą mūsų Diplomatinės tarnybos adresu atsiųsti jam truputį pinigų.

P. S. Taip pat aš Jums siunčiu Ponios Miłosz sūnui rašytą laišką, kurį per išsiblaškymą atplėšiau¹⁷.

Mano pusbrolis manęs prašo pranešti apie jo nelaimę mano Kolegoms, kad Diplomatinė tarnyba pasaugotų jo motinos atsiųstus pinigus, kol jis pats atvyks jų pasiimti.

Turėdamas galvoje, kad greičiausiai ši suma Paryžių pasieks vė­liau negu jos adresatas, aš būgštauju, kad mano pusbrolis neliktų be jo­kio pragyvenimo šaltinio. Prie šio laiško drįstu pridėti kuklią penkių šim­tų frankų sumą, ir būsiu Jums dėkingas, jei perduosite ją ponui Czesławui Miłoszui, jaunuoliui, įsimylėjusiam (kaip, beje, ir visi mūsų keistoje šeimoje) literatūrą, meną ir taip pat žaizdas bei gumbus.

Taip pat būtumėte labai malonus, jei šiam vaikui duotumėte kele­tą patarimų ir, jei jo motina atsiųs nedaug pinigų, atkreiptumėte jo dė­mesį į galimybę grįžti namo. Aš pažįstu jo senelį, poną Kunatt, labai sim­patišką senuką. Taip pat Jūs būtumėte labai malonus, jei pasakytumėte jam, kad aš esu Fontenblo, labai pavargęs ir netgi kenčiantis.

Malonėkite, Brangus Pone ir Drauge, Poniai Urbšienei perduoti ma­no pagarbą, atleiskite, kad sutrukdžiau. Jums nuoširdžiai atsidavęs

O. V. Miłosz – Milašius

---

[Fontenblo, 1931.VIII.5, viešbutis L’Algle Noir]

Trečiadienis

Brangus Pone ir Drauge

Dėkoju už Jūsų malonų laišką. Šiandien gavau dar vieną – nuo savo keistuolio giminaičio, gaila, bet jis ir vėl pamiršo parašyti savo adresą.

Aš jam šį rytą parašiau atsakymą mūsų Diplomatinės tarnybos adresu.

Iš jo motinos dar nieko negavau. Pinigai, kurių jis laukia, tikriausiai bus siųsti į Diplomatinę tarnybą mano vardu ir turės nueiti į Fontenblo, kad būtų persiųsti į Paryžių. Visa tai užtruks. Jei nėra kaip išvengti to atstumo į Fontenblo ir grąžinimo į Paryžių, gal būtumėte toks malonus, Mielas Pone ir Drauge, ant voko pažymėti visą sumą ir išmokėti ją avansu frankais mano jaunajam Pusbroliui? Aš Jums grąžinsiu tą pačią dieną, kai tik gausiu jo motinos mano vardu išsiųstus pinigus. Mano sveikata nuo vakar daug geresnė, pirmųjų dienų nuovargis buvo tik negalavimų, kuriuos visą laiką jaučiau Paryžiuje prieš išvykdamas, padarinys.

Malonėkite, brangus Pone ir Drauge, Poniai Urbšienei perduoti mano pagarbą. Visiškai Jums atsidavęs

Miłosz – Milašius

 

 

Czesławas Miłoszas – Juozui Keliuočiui

Varšuva. 1938 rugpjūčio 27

Mano brangus drauge! aš Jums nusiųsiu keletą knygų, kurių jūs tu­rėtumėt oficialiai paprašyti jūsų ministerijoje. Tai yra: 3 Iwaszkiewicziaus knygos, būtent: 1) „Panelės iš Vilko“ prancūziškai. 2) „Panelės iš Vilko“ lenkiškai. 3) „Malūnas ant Utratos kranto“, taip pat savo eilėraščių rinkinį „Trzy zimy“ (vieną iš paskutinių trijų egzempliorių!) ir naują žurna­lo „Pióro“ („Plunksna“) numerį, kuriame Jūs taip pat rasite mano esė.

Kadangi žurnalų redaktoriai atostogauja, aš šiuo momentu negaliu jums nusiųsti jokios kitos medžiagos, vien tą, kurią pateikiu. Man sakė, kad dešiniosios pakraipos savaitraščio „Prosto z Mostu“, apie kurį jums pasakojau, redaktorius ponas Stanislawas Piaseckis greitai vyks į Kauną, kad ten paruoštų specialų numerį, skirtą lietuvių kultūrai. O jei dėl manęs, tai tikiuosi spalio mėnesį perskaityti keletą viešų paskaitų apie Lietuvą – vieną apie Lietuvos kaimą (remdamasis prof. Krikščiūno knyga), ki­tas – apie literatūrą ir intelektualinį judėjimą (spalį – atsižvelgiant į tai, kad mūsų programos paruoštos septynioms savaitėms į priekį).

Aš manau, kad jums bus labai malonu skaityti Iwaszkiewicziaus kny­gą prancūziškai: tai puikus vertimas. Visa, ką apie Iwaszkiewiczių rašo Pavyduolis, netiesa. „Pióro“ straipsnius ir eilėraščius turėtumėte atsirinkti įdo­mesnius, nes neverta skaityti viską – aš tai pažymėjau mažais ženkleliais. Dabar jums, mielas drauge, spaudžiu ranką ir siunčiu nuoširdžiau­sius sveikinimus

Czesławas Miłoszas

P. S. Siuntinį siunčiu „Naujosios Romuvos“ adresu

---

Cz. Miłosz 1958 balandžio 3 d

Poissy alėja. 91
Maisons Laffite (Saine et Oise)

Brangus brangus drauge,

Neseniai sužinojau, kad esi gyvas ir dabar gavau tavo laišką. Aš spėju, kad tu šiek tiek pasikeitei – kaip tu pats, kad sakai, – bet tavasis domėjimasis literatūra ir polinkis ja užsiimti man patinka. Be to, juk mūsų dvasios būsena yra labai svarbi. Jei kalbėsime apie mane, aš gyve­nu kaime, prie Paryžiaus, ir rašau, t. y. gyvenu iš savo plunksnos, aš iš­leidau nemažai knygų, daugelį iš jų kitomis kalbomis. Toks darbas mū­sų kraštuose nieko gero neduoda, bet aš manau, kad tai mano pašaukimas. Be romanų (jų parašiau du) ir esė, aš rašau poeziją, taip pat poeziją verčiu. Aš išgyvenau pakankamai sunkius laikus, bet tiktai psichologiškai ir finansiškai, tai tikrai nėra sunkioji egzistencijos pusė. Tas laikas, praėjęs po mūsų paskutiniojo susitikimo, man iškyla kaip tik­ra bedugnė, ir keista pripažinti, kad jau nesame jauni. Tačiau svarbiau­sia – išlaikyti emocijų ir intelekto jaunystę. Man atrodo, kad tu išlaikei gyvumą ir gebėjimą reaguoti. Tiesą sakant, tau rašyti turėjau tik išsiun­tęs knygas, kurių prašei, bet kartais tai užtrunka, o man norėjosi duo­ti ženklą, kad žinotum, jog gavau tavo laišką. Aš pasistengsiu padary­ti viską dėl to knygų sąrašo, išskyrus tas, kurios, mano nuomone, nėra labai įdomios. Žemės rutulyje esama vietų, kurias man sunku įsivaiz­duoti, tarp jų ir miestą, kuriame gyveni tu.

Paryžiuje dabar su dideliu pasisekimu vaidinamas „Miguel Manara“. Spektaklis geras, bet nėra tobulas. Šiandien kalbėjausi su leidėju, ku­ris leidžia pilną pagaliau vienu iš didžiausių XX a. poetų pripažinto Oskaro raštų rinkinį.

Atleiski man, kad toks trumpas šis laiškas. Supraski, norėtųsi pa­sikalbėti, o rašytas žodis sunkus ir niekam tikęs.

Bučiuoju
Czesławas

---

Berklis 1981, balandžio 11

Jarzące słońce na liściach, gorliwe buczenie trzmieli
Gdzieś z daleka, zza rzeki, senne gaworzenie
i nieśpieszne tukanie młotka nie mnie jednego cieszyły.
Zanim otwarto pięć zmysłów, i wcześniej niż początek
Czekały, gotowe, na wszystkich którzy siebie nazwą: śmiertelni,
Żeby jak ja wysławiali życie to jest szczęście

(Lapijoj spindinčia saule, stropiu kamanių dūzgėjimu,
Kažkur iš toliau, iš už upės, mieguistų balsų aidais
Ir lėtu plaktuko taukšėjimu aš ne vienas džiaugiausi.
Penkios juslės nebuvo atvertos, o pradžia neprasidėjusi,
Kai visa paruošta jau laukė tų, kur save pavadins: mirtingieji,
Kad kaip ir aš garbintų gyvastį tai yra laimę.¹⁸)

Bučiuoju tave, brangus Juozai!
Aš laimingas sužinojęs, kad tu esi tarp gyvųjų.
Czesławas

Šie laiškai saugomi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštyne (F. 15 283 ir F. 31–353).

---

1 Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: Pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – V. Alma littera. – 1997. – P. 8.
2 Krajovcai – tai politinis Lietuvos lenkų judėjimas, susiformavęs apie 1905 m. ir siekęs atkurti jungtinę nepriklausomą valstybę iš Lietuvos ir Baltarusijos žemių, kurios atitiktų Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Krajovcai politinėmis priemonėmis kovo­jo prieš Vilniaus krašto inkorporaciją į Lenkijos sudėtį. Ieškojo būdų, kaip politiškai ir kultūriškai suartinti lietuvių, gudų, lenkų, žydų ir kitas istorines Lietuvos tautas. Savo tapatybę jie apibrėžė visų pirma ne kaip kalbinę, o kaip istorinę – t. y. Jie laikė save senosios daugiakalbės LDK piliečiais. Šiam antinacionalistiniam judėjimui istorinės tolerantiško tautų bendrabūvio tradicijos atrodė kur kas svarbesnės už partikuliarius atskirų tautų politinius siekius. Ideologiniais krajovcų lyderiais laikomi Mykolas Römeris. Ludwikas Abramowiczius ir Tadeuszas Wroblewskis. 1912–1915 bei 1921–1938 m. Vilniuje buvo leidžiamas krajovcų laikraštis „Przeglad Wilenski“.
3 Miłosz Cz. Treodor Bujnicki // Zaczynając od molch ulic. – Paryž: Instytut Literacki. 1985. – P. 177.
4 Bardach J. O dawnlej i nledawnlej Litwe. – Poznan: Uniwersytet im. Adama Mickewicza. – 1988. – P. 372.
5 Oskaro Milašiaus laiškai Juozui Urbftlul, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rankraštynas (toliau – LNMBR). F. I5–283. – P. 2–3.
6 Miłosz Cz. Rodzinna Europa. – Warsawa: Csytelnik, 1990 – P. 180.
7 Z. Kunattas minimas J. Urbšio Iaiške Vitai Urbšytei (1955 X 28). Žr. Dabar ir visados. Juozo Urbšio laikas ir asmenybė. – Kaunas: Spindulys. – 1993 – P. 242.
8 Ona Šimaitė (1895–1970), prieš karą Kauno ir Vilniaus universitetų bibliotekinin­ke, buvo viena iš Juozo Urbšio korespondentų, slapta siuntusių jam neprieinamas knygas iš užsienio. 1966 m., kas penktą dieną į savo laiškus dedama po kelis išpjautus puslapius, ji persiuntė Urbšiui visą Miłoszo „Gimtosios Europos“ prancūzišką leidimą. – LNMHR – F. 15–364.
9 Tiesa, enciklopedinio pobūdžio literatūroje apie Urbšį „Naujoji Romuva“ nėra minima tarp leidinių, kuriuose jis bendradarbiavo. Tikriausiai todėl, kad Urbšys straipsnį “Demokratinė tvarka ir vadų klausimas“ 1933 m. 143–ame žurnalo numeryje paskelbė pasirašytą slapyvardėmis J. U. Žr.: Lietuviškieji slapyvardžiai – V. Lietuvos nacionalinė Mažvydo biblioteka. 1996 – P. 114
10 Naujoji Romuva“ Czesławo pavardę rašė lygiai taip pat, kaip pasirašinėdavo Oskaras: Miłosz – Milašius.
11 Naujoji Romuva – 1938. – Rugpj. 14. – Nr. 31/32.
12 Kazimieros Galaunienės atsiminimai apie J. Urbšį // Dabar ir visados: Juozo Urb­šio laikas ir asmenybė. – Kaunas: Spindulys. 1993. – P. 170.
13 LNMBR – F. 31–71. – P. 1.
14 Miłosz. Cz Spolizenie na literaturę litewską // Ateneum. – 1938. – Nr. 6. P. 901.
15 LNMBR. – F. 31–71. – P. 1–2.
16 Juozo Keliuočio kalba diskusijoje „Lietuvių–lenkų santykių problema“ // Naujo­ji Romuva. – 1940. – Nr. 18–19. – P. 366. Čia apibendrintos naujo tipo vilnietiškos kultūros kūrimo idėjos dėstomos šiuose straipsniuose: Römeris M. Vilnius ir tarptau­tinė teisė – 1939 – Nr. 42/43: Šeinius I. Vilniaus politika. – 1939. – Nr. 42/43: Keliuotis J. Vilnius ir reformos. – 1939. – Nr. 42/43; Keliuotis J. Vilnius tu­ri virsti didžiausiuoju lietuviškos kultūros židiniu. – 1940. – Nr. 1; Cicėnas J. Nesibarkime, broliai. – 1940. – Nr. 1.
17 Ši eilutė vertikaliai įrašyta dešinėje puslapio paraštėje. Paskutinė laiško pastraipa ir parašas – taip pat vertikalūs įrašai paraštėje. – Vert. past.
18 Šiame specialiame atvirlaiškyje išspausdintas Cz. Miłoszo eilėraštis „Godzina“ („Valanda“), po juo – angliškas vertimas. Į lietuvių kalbą eilutes išvertė M. Kvietkauskas.