literatūros žurnalas

Reda Griškaitė. Birštono metamorfozė: nuo „suplėkusio vandens“ kaimelio iki sveikatinančio kurorto (Teodoras Narbutas apie Birštoną)

2021 m. Nr. 8–9

Prieš 159 metus Vilniaus spaudoje paskelbtas Teodoro Narbuto (Teodor Mateusz Narbutt, 1784–1864) rašinys „Birsztany. Оpis historyczny“ („Birštonas. Istorinis aprašymas“) yra žinomas tyrėjams, ne kartą cituotas, tačiau niekada specialiai neaptartas, juolab skelbtas in extenso1. Graži proga tai padaryti yra šiemet švenčiamos 175-osios Birštono kurorto įkūrimo metinės.

Neturime jokių konkrečių duomenų apie šio rašinio genezę. Logiškiausia būtų manyti, kad jį istorikui užsakė tuometis laikraščio „Виленский вестник“ („Vilniaus naujienos“) redaktorius Adomas Honorijus Kirkoras (Adam Honory Kirkor, 1818–1886). Bet kodėl? Ir kodėl 1862 m.? Patriotinių manifestacijų ir vilties metais? Tai rodo net ir rašinio epigrafas iš atšilimo laikotarpiu ir vėl nebedraudžiamo (bet ar ilgam?) Adomo Mickevičiaus „Konrado Wallenrodo“ („Konrado Valenrodo“). 1862 m. liepą (rašinys buvo išspausdintas per du numerius – 27 d. ir 31 d.) T. Narbutui buvo likę gyventi vos dveji metai ir trys mėnesiai. Visai įmanu, kad tai ir paskutinis jo rašinys, nes įsiliepsnojus sukilimui plunksną visam laikui padėjo į šalį. Rašinys ne per geriausios struktūros, kiek padrikas, rodo senkančias jėgas, bet nemažėjančias įtampas, dar vieną kolegų istorikų puolimą – šį kartą dėl Pilėnų lokalizacijos. Prie Mykolo Balinskio (Michał Wincenty Feliks Baliński, 1794–1864) prisijungė ir poemos „Margier“ („Margiris“) autorius Vladislovas Sirokomlė (tikr. Liudvikas Kondratavičius; Ludwik Franciszek Władysław Kondratowicz vel Władysław Syrokomla, 1823–1862). Galbūt todėl T. Narbutas šį kartą neminėjo nei vieno, nei kito, nors abu rašė ne tik apie Pilėnus, bet ir apie Birštoną2.

Tačiau kodėl ne Druskininkai? Gal apie juos jau buvo viską parašęs? O apie Birštoną – dar ne viską? Šiaip ar taip, Birštonas T. Narbutui „labai tiko“, nes visada rūpėjo tiek Nemuno upė, tiek gydomieji šaltiniai. Nemunas istoriko biografijoje ir tikrai užėmė labai svarbią vietą. Prie šios upės prabėgo treji gražiausi jaunystės metai. 1803 m. pagal Prūsijos ir Rusijos valstybių konvenciją sudaryta komisija, kurios tikslas buvo sureguliuoti Nemuno tėkmę ir palengvinti laivybą. Pagrindiniu administratoriumi iš Prūsijos pusės buvo paskirtas garsus to meto prūsų inžinierius-hidrologas, mokslininkas ir praktikas Johanas Albertas Eitelveinas (Johann Albert Eytelwein, 1764–1848), o iš Rusijos – olandų kilmės Susisiekimo kelių Inžinierių korpuso rusų generolas majoras Ivanas Falkonijus (Иван Иванович Фалконий, 1757–1840). 1804 m. tada dar tik dvidešimtmetis šio korpuso inžinierius konduktorius T. Narbutas buvo komandiruotas į šią garsiąją komisiją. J. A. Eitelveinui ir I. Falkonijui vadovaujant, labai greitai ir labai profesionaliai prie Nemuno buvo statomos užtvankos, rezervinės atšlajos, valomos seklumos, o ypač – slenksčiai, paraku sprogdinami povandeniniai rieduliai, moderniausiomis mašinomis traukiamos didžiulės jų nuolaužos. Nieko panašaus prie Nemuno nevyko nuo Pranciškaus Ksavero Norvaišos (Franciszek Ksawery Narwoysz, 1742–1819) laikų. Visas šias ir dar daug kitų smulkmenų T. Narbutas vėliau užfiksuos rankraštyje „Historya o rzece Niemnie“ („Istorija apie Nemuno upę“)3. Pastangos pritaikyti šią upę laivybai T. Narbutui buvo žinomos ir tikrai detaliai; pastangos, kurios siekė Žygimanto Augusto epochą, t. y. grandiozinius karaliaus sekretoriaus ir Sandomiero vėliavininko Mikalojaus Tarlos (Mikołaj Tarło, ~1500–1571) atliktus Nemuno valymo darbus. T. Narbutas citavo net ir šio vyro veiklą įamžinusią 1553 m. parašytą Adomo Šrėterio (Adamus Schroeter vel Adam Schroether, ~1525–~1572) poemą „De fluvio Memela Lithvaniae“ („Giesmė apie Lietuvos upę Nemuną“). Taigi T. Narbutas ne tik dirbo savo tiesioginį darbą, bet ir domėjosi šios upės praeitimi – kasinėjo, rinko padavimus ir kaupė archeologijos radinius. Kad ir kaip būtų keista, aplinka buvo palanki tokiems tyrimams, nes juos skatino T. Narbuto vadovybė – tiek iš rusų, tiek iš prūsų pusės. Kiek vėliau taip rašys: „Per tą laiką ne tik kad turėjau galimybę pažinti šią įžymiąją upę nuo jos versmių iki žiočių hidrografine prasme, bet ir kartu su mokytais inžinieriais – rusų generolu majoru Falkonijumi, Prūsijos slaptuoju tarėju Eitelveinu ir kt. – darėme įvairius tyrimus, susijusius su istorija ir etnografija“4. Fiksavo viską. Kaip tik tada, pačiose Napoleono I epochos išvakarėse, atėjo suvokimas, kad be šios upės, be jos pakrančių tyrimų, be Panemunių gyventojų pasakojimų ir padavimų neįmanoma pažinti senojo lietuvių tautos tikėjimo. Po trisdešimties metų šie padriki faktai bus sujungti į tiems laikams unikalią lietuvių mitologijos sistemą. Taip Nemunas tapo svarbiausio T. Narbuto veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“, t. 1–9, Vilnius, 1835–1841) pirmojo tomo – „Mitologia litewska“ („Lietuvių mitologija“, Vilnius, 1835) – ašimi.

Medžiaga, paremta savo paties topografinių tyrimų duomenimis, T. Narbutas sėkmingai iliustravo ir vadinamąjį istorišką Lietuvos laikotarpį. Maža to, pasitelkęs tik jam prieinamus faktus, ne tik rekonstravo praeitį, bet ir ne vieną kartą pareiškė savo nuomonę, prieštaraujančią kronikininkų interpretacijoms. „Kadangi mano žinios apie Nemuno pakrantes ir tenykščius miestelius neleidžia su tuo sutikti“; „Nemunas toje vietoje siekia iki dviejų–penkių šimtų lietuviškų sieksnių pločio“; „Iš tiesų kam žinoma ta Nemuno vieta, nesutiks su nuomone“, – ir tai tik kelios dažnos T. Narbuto frazės5. Šiandien sunku būtų surinkti visus šiuos faktus, išbarstytus milžiniškame rašytiniame šio istoriko palikime, tačiau akivaizdu, kad be išsamaus šios didžiausios Lietuvos upės pažinimo ir svarbiausias T. Narbuto veikalas „Dzieje narodu litewskiego“ būtų kitoks. Kitaip tariant, Nemunas T. Narbutui nebuvo tik geografinė sąvoka, tikėjo, kad kaip tik šioje upėje užkonservuota lietuvių tautos praeitis. Negana to, Nemuno vandenyse mėgino įžvelgti užkoduotą atsakymą į bene esminę romantinės istoriografijos problemą – tautos genezės klausimą.

Antras ryškus susitikimas su Nemunu ir sveikatinančiais jo šaltiniais įvyko Druskininkuose. Priešingai nei į Birštoną, atvyko ten ne kaip karys, o kaip nepagydomas ligonis. Vilniaus gydytojai diagnozavo raumenų paralyžių ir neteikė jokių vilčių. Nuo šiol judėjo tik savo rankomis pasigamintu invalido vežimėliu. Buvo susitaikęs su likimu, kai iš vieno kaimyno sužinojo apie išganingas Druskininkų versmes. Iš Šiaurių į Druskininkus, tada dar tik mažai kam žinomą kaimą prie Nemuno, keliavo dvi dienas. Atvyko 1814 m. rugpjūčio 30 d. Apsistojo kaimiečio Benedikto Sūraučiaus (vel Sūručio) troboje6. Šis vyras tapo Narbuto gydytoju. Kiekvieną rytą B. Sūraučius jam atnešdavo molinį ąsotį mineralinio vandens, vonioms naudodavo kitą šaltinį. Vandenį šildydavo katile, po atviru dangumi, čia pat prie keliuko į kaimą, toje pusėje, kur buvo šaltiniai. Druskininkuose Т. Narbutas praleido trejetą savaičių. Grįžęs namo nepasijuto sveikesnis, atvirkščiai, skausmai kojose dar sustiprėjo, tačiau pagerėjo virškinimas, atsirado apetitas, nekankino nemiga. 1815 m. kuraciją pakartojo – viskas vyko kaip anksčiau, tik kojas mirkė mineraliniame vandenyje su kažkokiomis pelkinėmis žolėmis, augusiomis prie pat šaltinių. Sveikata taip pagerėjo, kad jau galėjo žengti dešiniąja koja, o su ramentais net pereiti per kambarį. 1816 m. liepos viduryje vėl nuvyko į Druskininkus. Pasveiko visai7.

Nuo šiol tapo entuziastingu Druskininkų mineralinių šaltinių propaguotoju. Lankydavo kurortą vos ne kasmet. Kaip visada, ne tik gydėsi, bet ir tyrinėjo, o savo tyrimus skelbė tenykščiame kultūriniame leidinyje – „Ondyna Druskienickich Źródeł“ („Druskininkų šaltinių undinė“, 1844–1846). Apskritai į mineralinį miestelį susirinkdavo daugybė žmonių iš visos Lietuvos, taigi tai buvo ir puiki proga pasidomėti jų asmeninėmis bibliotekomis. Taip T. Narbutas savo rinkinius papildė ne vienu senu dokumentu ar jo nuorašu. Kaip antai, viešėdamas Druskininkuose iš buvusio Lydos pavieto žemės ribų teismo teisėjo Antano Kamenskio gavo 1826 m. datuotą Vilniaus universiteto auklėtinio, rašytojo, geologo, garsiojo žurnalo „Pamiętnik Magnetyczny Wileński“ („Vilniaus magnetizmo užrašai vel dienoraštis“, 1816–1818) leidėjo, laisvojo mūrininko Ignaco Emanuelio Liachnickio (Ignacy Emanuel Lachnicki, 1793–1826) rankraštį, kuriame buvo smulkiai aprašytos druskos telkinių Lietuvoje paieškos8. Taigi čia T. Narbutas rado tikrąją atgaivą ne tik kūnui, bet ir sielai, rado bendraminčių draugiją; draugiją, kuri tikėjo, kad galbūt išganingi šaltiniai šį kraštą išgelbės ir dėl fizinių, ir dėl dvasinių kančių; šaltiniai, kurie kėlė patriotizmo jausmą – ši Dievo siųsta dovana parodė, kad „mūsų varganoje Lietuvoje“ taip pat yra nuostabių gamtos turtų, kuriais garsėja kitos šalys. Šis patriotinis mineralinių Lietuvos kurortų aspektas šiandien akcentuojamas per menkai.

Bet grįžkime prie T. Narbuto straipsnio apie Birštoną. Kaip minėta, nėra jokių konkrečių faktų apie šio rašinio atsiradimo aplinkybes. Logiškiausia būtų manyti, kad pasidalyti žiniomis apie kasmet populiarėjantį kurortą T. Narbutą paakino ne redaktorius A. H. Kirkoras, o ilgametis Birštono gydytojas, literatas, Vilniaus universiteto auklėtinis, 1830–1831 m. sukilimo dalyvis, Vilniaus medicinos draugijos bibliotekininkas Anicetas Renjė (Anicety Renier vel Renjer vel Régnier, 1804–1877). Juolab kad mažiau nei prieš metus nedidelį rašinį apie Birštono mineralinius vandenis tame pat laikraštyje „Виленский вестник“ buvo paskelbęs ir jis pats9. Su A. Renjė T. Narbutas bendravo nuo 1840 m. Atrodo, kad susipažino Druskininkuose, kuriuose nuo 1838 m. A. Renjė vertėsi privačia praktika. Bičiulystė kuriam laikui nutrūko dėl objektyvių priežasčių – 1846 m. už dalyvavimą antivyriausybinėje veikloje (priklausė Lenkijos demokratinei draugijai, savo bute Vilniuje įkūrė nelegalią biblioteką10) A. Renjė buvo nubaustas penkiolikai metų katorgos, atimta ir bajorystė. Prirakintas prie karučio dirbo Užbaikalėje, Nerčinsko sidabro lydymo fabrike. 1855 m. į Rusijos imperijos sostą įžengus Aleksandrui II, buvo amnestuotas. Po metų grįžo į Lietuvą. Nuo šiol vasaromis dirbo gydytoju Birštone11. Tačiau buvo ne tik gydytojas, bet ir bibliofilas, apskritai neabejingas istorijai žmogus. Todėl visai įmanu, kad kaip ir prieš tai Druskininkuose, taip ir dabar Birštone, norėjo pažinti ne tik gydomąsias mineralinių šaltinių savybes, bet ir tų vietų praeitį. Tai rodo ir dvi A. Renjė parašytos studijos – viena apie Druskininkų, o kita – apie Birštono gydomuosius šaltinius. Darbas apie Druskininkus išliko tik rankraštyje12, o štai 1874 m. Vilniuje paskelbtoje studijoje „Бирштанские минеральные воды“ („Birštono mineraliniai vandenys“) mini ir šį T. Narbuto straipsnį13.

Tačiau galima ir trečioji versija (ir tai iš dalies rodo rašinio tekstas), kad didžiausią impulsą peržiūrėti sukauptą medžiagą apie Birštono istoriją ir panirti į jaunystės atsiminimus T. Narbutui davė prieš ketverius metus A. H. Kirkoro leidinyje „Teka Wileńska“ („Vilniaus aplankas“) paskelbtas gydytojo, literato, Ustronės dvaro (tada Vilniaus gubernija, Trakų apskritis, dabar Jundeliškės, Birštono savivaldybė) savininko Stanislovo Moravskio (Stanisław vel Jan Apolinary Stanisław Morawski, 1802–1853) kūrinys „Od Merecza do Kowna“ („Nuo Merkinės iki Kauno“)14, o konkrečiai ten pateikta versija apie prancūzų riterio, diplomato, keliautojo ir rašytojo Žilbero de Lanua (Guillebert de Lannoy, 1386–1462), kuris 1413–1414 m. ir 1421 m. lankėsi Lietuvoje, atsiminimuose paminėtą paslaptingą vietovę „Posur“. Ir tikrai, nuo 1844 m., kai Joakimas Lelevelis (Joachim Józef Benedykt Lelewel, 1786–1861) šio prancūzo kūrinį išvertė į lenkų kalbą15, istorikai apie tai diskutavo ypač karštai. S. Moravskio spėjimas, kad „Posur“ yra ne kas kita, o Birštonas, T. Narbutui pasirodė daugiau nei pagrįstas. Todėl šį rašinį galima traktuoti ir kaip paramą S. Moravskio iškeltai hipotezei. T. Narbutas jam viešai dėkojo už svarbius etimologinius išaiškinimus ir pastebėtus topografinius dalykus. Istoriką žavėjo ne tik S. Moravskio apsiskaitymas ir nuodugnus Panemunių krašto istorijos žinojimas, bet ir pagarba liaudies padavimui, apskritai lietuvių liaudies žodžiui. Neatsitiktinai epigrafui buvo pasirinkta A. Mickevičiaus „Vaidilos daina“. Kaip tik dėl visų šių priežasčių T. Narbutas S. Moravskį ir pavadino „genialiu rašytoju“. Džiugu, kad tai padarė kaip tik apybraižoje apie Birštono istorinę praeitį; miesto, kuriam šiandien ypač brangus yra S. Moravskio atminimas. Be abejo, tai buvo ir pripažinimas. Nuo šiol S. Moravskio kūrinys kaip svarbus šaltinis krašto istorijai pažinti užėmė tvirtas pozicijas tiek mokslinėje, tiek populiarioje literatūroje. Apmaudu, kad Ustronės Atsiskyrėlis šių žodžių jau negalėjo perskaityti – nuo rašytojo mirties buvo prabėgę devyneri, o jo kūrinio paskelbimo – ketveri metai.

T. Narbuto straipsnyje nerasime sensacingų, anksčiau jo paties ar kitų „istorijos rašytojų“ darbuose dar neminėtų Birštono istorijos faktų, tačiau labai svarbi asmeninė informacija, ypač tai, kad jis ir tikrai čia lankėsi. Tik, priešingai nei Druskininkuose, – ne kaip ligonis ar kurortininkas, o kaip karo inžinierius, taigi kaip vienas iš tų, kurie dar kartą pabandė pažaboti taip sunkiai pažabojamą Nemuną. Prieš šešis dešimtmečius matytas kaimelis palengva virto žinomu kurortu, ir kaip tik dėl anuomet visai nevertintų „neskanių“ ir „suplėkusių“ jo vandenų. Toks pat kaip ir anksčiau liko tik Nemunas – paties švariausio vandens, su stebuklingo grožio kraštovaizdžiais ir daugelio praėjusių laikų atminimų pašventintomis žaviomis, derlingomis ir vaisingomis pakrantėmis. Gražu ir tai, kad šiame Nemuno ir Birštono kontekste T. Narbutas taip netikėtai sujungė A. Mickevičiaus, S. Moravskio, I. E. Liachnickio ir net J. Lelevelio vardus. Gražu pagaliau ir tai, kad į Birštono istorijos Vardyną įsirašė ir jis pats. Autorius veikalo, kurio nauda jo amžininkams šiandien sunkiai pamatuojama; veikalo, su kuriuo brendo visa aušrininkų karta.


1 Narbutt T. Birsztany. Оpis historyczny // Виленский вестник. –1862. – № 58 (27 июля). – P. 468; № 59 (31 июля). – P. 475–476.
2 Griškaitė R. Komentarai // Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda / Parengė ir iš lenkų k. vertė R. Griškaitė. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009. – P. 374–376 (4 komentaras).
3 Narbutt T. Historya o rzece Niemnie // Lietuvos valstybės istorijos archyvas. – F. 11. – B. 19. – L. 100r–106r [kūrinio sukūrimo data nežinoma].
4 Cit. pagal: Griškaitė R. Nemunas kaip Lietuvos istoriografijos objektas // Metmenys. – Nr. 78 (2000). – P. 93–94.
5 Cit. pagal: Ten pat. – P. 104–105.
6 Daugiau apie T. Narbuto sulietuvintą pavardės „Sūraučius“ (lenk. „Surowiec“) formą „Sūrutis“ (lenk. „Suruutis“) žr. Drungilas J. Lokalinių mitų gyvybingumo atvejis: Druskininkų „kurortinė“ pradžia XVIII a. // Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis. – T. 41. – 2018. – P. 75–79.
7 Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Druskininkų Ondyna: kūrėjai ir skaitytojai // Metai. – 1994. – Nr. 5. – P. 106–107.
8 Ten pat. – P. 107–108.
9 Renier A. Wody mineralne birsztańskie // Виленский вестник. – 1861. – № 41 (26 мая). – P. 411.
10 Pikantiškas faktas – šia slapta biblioteka naudojosi ir kompozitorius Stanislovas Moniuška (Stanisław Jan Edward Kazimierz Moniuszko, 1819–1872).
11 Vladimirovas L. Daktaras Anicetas Renjeras – pogrindinės bibliotekos Vilniuje organizatorius // Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai. – T. 4. – 1965. – P. 217–224; Šleikus J. Birštonas. – Vilnius: Mintis, 1975. – P. 8–9; Ostrowska T. Renier (Renjer, Reniér, Regnier, Reniger) // Polski słownik biograficzny. – T. 31/1. – 1988. – P. 109–110; Śliwowska W. Zesłańcy polscy w Imperium Rosyjskim w pierwszej połowie XIX wieku. Słownik biograficzny. – Warszawa: Wydawnictwo DiG, 1998. – P. 500 ir kt.
12 Renier A. O wodach mineralnych Druskienickich // Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius. – F. 26. – B. 3582.
13 Реннер A. Бирштанские минеральные воды. – Вильна: А. Г. Сыркина, 1874. – P. 8.
14 Morawski S. Od Merecza do Kowna. Gawęda Pustelnika // Teka Wileńska. – 1858. – Nr. 4. – P. 51–85; Nr. 5. – P. 81–119; Nr. 6. – P. 49–88. Toliau bus cituojamas šio kūrinio vertimas į lietuvių kalbą (šio leidinio metriką žr. p. 177, išn. 2).
15 Gilbert de Lannoy i jego podróże / Przez J. Lelewela. – Bruxelles: A. Vandale; Poznań: nakładem Księgarni Jana Konstantego Żupańskiego, 1844.

Teodoras Narbutas. Birštonas. Istorinis aprašymas

2021 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė ir komentavo Reda Griškaitė / Lietuvos dalis, anksčiau sudariusi Trakų vaivadiją, ypatinga tiek savo žemės išore, tiek jos vidumi. Potvynių vandens nulygintas paviršius yra beveik plokščias ir sudarytas…

Reda Griškaitė. 1824–1855 metų Lietuva: ar tikrai be Adomo Mickevičiaus?

2020 m. Nr. 3 / A. Mickevičių atradau ne per V. Mykolaitį-Putiną, bet per S. Šalkauskį, kuris, savo ruožtu, šį poetą atrado ne tiek per jo kūrybą, kiek per dar 1908 m. Krokuvoje išleistą ir vėliau dar penkių laidų (sic!) sulaukusią Arturo Górskio (1870–1959) knygą…

Reda Griškaitė. Kai kalba ne tik knygos

2017 m. Nr. 4 / Inga Liepaitė, Antanas Verbickas. Antano Baranausko asmeninė biblioteka. Studija. – Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016.

Reda Griškaitė. Dvaras kaip „archyvas“: bajorija ir Lietuvos istorijos tyrimai

2016 m. Nr. 10 / (XIX a. 4–7 d.) 133 / Prisiminti tris XIX a. Rytų Lietuvos intelektines salas, tris vadinamuosius rašančius XIX a. dvarus ir juose kūrusius provincijos intelektualus paakino šiųmečių „Literatūros salų“ – jau vienuoliktųjų – tema ir vieta

Reda Griškaitė. Teodoras Narbutas, arba Apie tai, „kaip nereikia rašyti istorijos“

2014 m. Nr. 12 / Dabar jau šviesios atminties istorikas Vytautas Berenis įvadinį straipsnį Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt, 1784–1864) veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“, 1835–18411) pirmojo tomo laidai

Reda Griškaitė. 1861 metų istorija kitaip

2014 m. Nr. 7 / Dainius Junevičius. Antalis Rohrbachas: 1861 m. fotografijos. – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 192 p.

Reda Griškaitė. „Mineralinis miestelis“, arba Kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje

2002 m. Nr. 1 / Pačiame miestelyje yra traktierius, cukrainė, krautuvės, madingų prekių parduotuvės, net biblioteka, teatras, nuolat atvyksta voltižiruotojai, akrobatai ir t. t. Koncertai taip pat dažni.