Teodoras Narbutas. Birštonas. Istorinis aprašymas

2021 m. Nr. 8–9

Iš lenkų k. vertė ir komentavo Reda Griškaitė

O wieści gminna, ty arko przymierza!
Między dawnemi i młodszemi laty:
W tobie lud składa broń swego rycerza,
Swych myśli przędzę i swych uczuć kwiaty.

O liaudies žodi, sandoros lobyne,
Tu šiandien jungi amžių palikimą:
Tavy mes slepiam galią karžyginę,
Jausmų gėlynus ir minčių audimą.

Adomas Mickevičius, „Konradas Valenrodas“¹

Lietuvos dalis, anksčiau sudariusi Trakų vaivadiją, ypatinga tiek savo žemės išore, tiek jos vidumi. Potvynių vandens nulygintas paviršius yra beveik plokščias ir sudarytas iš paties įvairiausio grunto: rasi čia ir biraus smėlio, ir derlingo dirvožemio, ir kriauklelių prisotinto smėlio. O lygumos čia dažnai dar ir akmenų nusėtos. Pats kuklusis Nemunas, savo bėgime susiduriantis su milžiniškomis kliūtimis (kaip antai, ties Rumšiškėmis), tarytum jų nustebintas, sunkiai įveikia smėlio pusnis, kurios Prienų apylinkėse jį verčia daryti ir tikrai keistus viražus. Ypač pasiekęs Nemajūnus, anksčiau Žvirgždais vadintą valstybinį valsčių, puola tai į kairę, tai į dešinę, ir, nubėgęs apie devynias mylias į priekį, staiga grįžta atgal, prie Žideikonių daro posūkį ir vėl ištiesina savo kelią. Taigi elgiasi taip keistai, kad dėl tų vingių nuo Nemajūnų iki Žideikonių susidaro beveik šeši varstai. Kitaip tariant, sukuria pusiasalį, vadinamą Bukta². Prie tos Nemuno kilpos, o tiksliau jos šiauriniame gale, dešiniame upės krante, stovi buvęs Birštono kaimas, o dabar – miestelis, garsėjantis savo gydomuoju vandeniu, tikriausiai pačiu veiksmingiausiu Lietuvoje.

Prieš daugelį amžių ta vieta buvo vadinama „Posur“, o jos pavadinimas kilęs iš lietuviško būdvardžio „suras“, sūrus, nes nors yra žodis „druska“, šis būdvardis turi tik jam charakteringą reikšmę, t. y. juo apibūdinami sūrūs dalykai. Prie Verknės upės, anksčiau Birštonui priklausiusiame Voseliūnų kaime, yra gana aukštas kalnas vardu „Surakalnis“³. Druskininkų kaime viena valstiečių šeima iki šiol turi pavardę „Surantis“, o tai yra tas pat, kas „Żupnik“, t. y. žiupnikas, druskos kasyklos prižiūrėtojas⁴. Ilgainiui „Posur“ gyvenvietė sunyko ir ištuštėjo, o vėliau toje vietoje įsikūrė naujakuriai iš „Berszt“, t. y. Berštų, valsčiaus⁵. Kai jau senasis šios apyrubės pavadinimas paskendo užmarštyje, savo gyvenvietę pavadino „Nowe Berszty“, t. y. Naujieji Berštai, o lietuviškai, tenykšte tarme, – „Berstonas“, dabar sakoma – „Birsztany“, Birštonas. Sunku nustatyti, kada įvyko šis pasikeitimas, nes visos žinios tik iš tamsių padavimų gelmių. Vis dėlto spėjama, kad karalius Kazimieras Jogailaitis šiose vietose medžiodavo, o gerą širdį valstiečiams rodžiusi karalienė Bona viešėdavo pilyje prie Birštono; pilyje, kurios pėdsakų galima rasti dar ir šiandien⁶.

Iš į Lietuvą siunčiamų savo žvalgų kryžiuočiai daug žinojo apie Nemuno pakrantes. O šie šnipai savo ataskaitose gyvenvietę prie sūrių vandenų vadindavo įvairiai – „Pristen“, „Pirsten“, „Birsten“. Turime istorinę žinią apie komandoro Vygando iš Baldersheimo vadovaujamą žygį kartu su kitais dviem komandorais – iš Girdavos ir Tapiavos. Taigi jie su savo kariais prasibrovė per ištuštėjusį Užnemunės kraštą ir priartėjo prie Nemuno, dabartinių Prienų apylinkių, turėdami tikslą smogti Prienų valsčiui ir piliai, tačiau prieniečiai buvo gerai apsiginklavę ir įsitvirtinę. Kryžiuočiai girioje buvo pasistatę valtis, kad galėtų persikelti per Nemuną, tačiau paaiškėjo, kad jų turi per mažai. Tada sužinojo, kad gretimais į Nemuną įtekančioje upėje stovi du tušti laivai, į kurių kiekvieną galėjo tilpti po dvidešimt ginkluotų vyrų ir šturmui būtini įrengimai. Todėl pasiuntė šešis savo karius aukštyn Nemunu, kad užimtų tuos laivus. Vienu iš jų, kuriame buvo devyniolika Jono iš Loricho vadovaujamų vyrų, priartėjo prie pilies. Didžiuma laive buvusių karių turėjo išsikelti į krantą, tačiau jiems tai nepavyko, nes lietuviai iš visų pusių stipriai smūgiuodami taranais nuo užpuolikų apsigynė. Kryžiuočiai patyrė didelių nuostolių. Taranas sunkiai sužeidė didžiojo magistro ginklo draugą (arba, kaip šiandien sakoma, – adjutantą) Jurgį iš Frankės. Žuvusiųjų skaičių istorija nutyli. Laivais besitraukiančius priešus imta nirčiai vytis. Šešios ietys įstrigo į laivų korpusus, pasipylė strėlių lietus iš arbaletų ir lankų, todėl kryžiuočiams tik vargais negalais pavyko persikelti į kitą krantą ir pasislėpti miškuose. Ši ataka datuojama 1376 metų rudeniu. Anot kryžiuočių dokumentų, visa tai vyko krašte, kuris vadinosi „Sloasen“⁷.

Dar šio rašinio pradžioje trumpai aptarėme ypatingą šios vietovės sandarą ir savybes, todėl dabar mūsų skaitytojų dėmesį sutelksime į Apvaizdos dovanas, paslėptas po dumblino dirvožemio sluoksniu. Ateityje šioje srityje reikės atlikti daug tyrimų, tačiau jau šiandien reikia džiaugtis sveikatinančiais šaltiniais, kurie daugybę amžių buvo užmiršti, o dabar šviesių vyrų pastangomis taip išganingai pritaikyti Birštone; šaltiniais, kurie yra tokie veiksmingi dėl savo cheminės sudėties. Daug anksčiau pastebėtų Druskininkų mineralinių vandenų tyrimai parodė, kad Nemunas savo vagoje grauždamas žemės gelmę atveria per akmens druskos sluoksnius tekančius šaltinius. Todėl buvo vykdomi geologiniai darbai, paremti istoriniais duomenimis apie maistinės druskos virimą. Šie tyrimai nebuvo labai sėkmingi, tačiau tai nereiškia, kad nėra vilties įrodyti, jog tokia veikla Lietuvoje buvo vykdoma, ir kaip tik Birštonui čia gali būti prognozuojama didžiausia sėkmė⁸.

Tačiau grįžkime prie minėtosios pilies, kuri stovėjo dešiniajame Nemuno krante, greta mineralinių šaltinių. Nuo Trakų iki jos, važiuojant per Merkinę, – septyniasdešimt penki varstai, o nuo Kauno, vykstant per Jiezną ir laikantis upės vingių, – apie šešiasdešimt varstų. Pilis vadinosi „Posur“, o tai etimologiškai reiškia „stovinti prie druskingo vandens“. Senais laikais tai buvo įtvirtintas rūmas, kuriame mėgdavo leisti laiką valdovai, ypač per medžioklės sezoną. Prancūzų keliautojas Žilberas de Lanua⁹ 1414 metų žiemą toje pilyje aplankė didįjį kunigaikštį Vytautą, kuris ten gyveno su savo žmona Ona ir dukterimi Anastazija, ištekėjusia už Maskvos didžiojo kunigaikščio Bazilijaus II. Iš to keliautojo pasakojimų žinome ir pilies pavadinimą, ir jos geografinę padėtį, ir trumpą aprašymą. Anot de Lanua, pilis stūksojo ant kalvos, prie pat Nemuno. Tasai skardingas piliakalnis esą buvo pailgos formos, keturkampis. Kiek ilgesnis jo kraštas žvelgė į upės pusę ir buvo status, o antrasis rėmėsi į lygumą, nuo kurios buvo atskirtas giliu grioviu. Statiniai buvo iš medžio ir plūktos žemės, tik nedidelė dalis – mūriniai, iš plytų, tačiau gana gerai sustiprinti. Na o pati vieta, kurioje didysis kunigaikštis mėgdavo žiemą praleisti bent kelias savaites ir pramogauti medžiodamas, esą buvo tiesiog žavinga.

Tiek Joakimas Lelevelis, tiek kiti istorikai negailėjo jėgų aiškindamiesi pilies „Posur“ vietą, tačiau daugiausia tiek dėl etimologinio išaiškinimo, tiek dėl topografinių pastebėjimų esame dėkingi amžiną atilsį Stanislovui Moravskiui. Šis išsilavinęs ir tiesiog genialus rašytojas, gyvenęs Trakų apskrityje, netoli Birštono, žinojo tiek istoriją, tiek padavimus, tiek tenykštę lietuvių kalbos tarmę, todėl įtikinamai patvirtino tai, ką mes dabar čia dėstome¹⁰. Anot Moravskio, senoliai pasakoja padavimą, kad kadaise prie Birštono, ant Nemuno kalvos, stovėjusi pilis buvo vadinama „Dwaras Uszkielktas“¹¹, t. y. tas dvaras stovėjo ne užkeiktoje, bet gražioje, tiesiog žavingoje, vietoje, nes „užkeiktas“ būtų „Uszkielktimas“, juolab kad ir dabar niekaip nenuginčysi tos nuostabios vietos grožio. Moravskis rašo:

Dar neseniai vienas Birštono valstietis ketino suarti to kalno viršūnę ir ant jos pasėti linus. Kai jau turėjo kitą dieną tą darbą pradėti ir reikalingus tam pasiruošė įrankius, taigi tada, tą pačią naktį, prieš jį sapne stojo baltai apsirengęs žila iki pat juosmens barzda senolis. „Nedrįsk liesti tos žemės, – tarė jam, – nes kaipmat mirsi!“ Po tokio įspėjimo (prisipažinkime sau tyliai) ir labiausiai užsispyręs ateistas filosofas nepageidautų su savimi eksperimentuoti! Žydai sako, kad jeigu Ponas Dievas panorės, tai iššaus ir iš neužtaisyto pistoleto. Tad nesistebėk, kad valstietėlis patarimo paklausė, ir šis reikalas tik projektu ir baigėsi¹².

Iki šiol kalnas stovi neliestas, o padavimas apie jį saugantį senolį tebėra gyvas senų kūmučių pasakojimuose. Tik gaila, kad su svetimais pakeleiviais, nelabai jų kalbą mokančiais, jos ne visada linkusios leistis į šnekas. Man ir pačiam teko girdėti miglotą istoriją, esą abiejuose kalno šlaituose, gana stačiuose, kartais pasirodo nedidelės angos, tarytum kokie langeliai, iš po smėlio žiūrintys, iš kurių pažyra ugnies spinduliai – tarytum kokie blyškūs žaibai, o kartais pro juos net krenta neįprastos formos akmenukai, kuriuos vėliau lietaus vandenys nuneša į Nemuną. Kas dėl požemių, tai turime pagrindo manyti, kad po namais, kuriuose gyveno kunigaikštis, jų ir tikrai kadaise būta. Tiesą sakant, tenykštė upės pakrantė beveik visa nusėta fosilijomis, kurių nemenką rinkinį ir aš turiu, ir saugau jas kartu su kitomis retenybėmis¹³.

Ne pro šalį būtų trumpai papasakoti ir apie dabartinį Birštoną. Kaip minėjome, šiame krašte Nemunas dėl kažkokio savo kaprizo išsisukioja neįprastais vingiais ir sukuria tarytum kokį nedidelį dviem miškingomis erdvėmis perskirtą pusiasalį, vadinamąsias Buktas, – mažą ir didelę. Pastarosios aukštutinėje dalyje buvo ekonomija, vadinta „Zanie“ arba „Podpranie“¹⁴. Birštono kaimas yra gana didelis, išsidėstęs apatinėje didesniosios Buktos dalyje, o nuo Nemuno kranto nutolęs kiek daugiau nei per šimtą žingsnių. Kaimo gale stovi medinė bažnyčia ir klebonija, prie kurių taip pat kartkartėmis atsiveria mineralinės versmės. Negalime labai tikėti padavimu, kad žemiau Birštono, ten, kur Verknė įteka į Nemuną, taip pat kadaise galėjo būti sūraus vandens šaltiniai. Šiaip ar taip, tai pritrenkiančio grožio slėnis, kuriame iki šiol matome nemažą pylimą, liaudies padavimo taip pat siejamą su pagonybe. Nesu visai tikras, bet spėju, kad šis įtvirtinimas priklauso arba apyrubei „Surakalnis“ (tai pačiai, kurią mini amžiną atilsį Moravskis), arba kokiai kitai, esančiai aukščiau Verknės.

Nekartosime, kas jau laikraščiuose buvo rašyta apie Birštono vandenis, apsiribosime tik trumpu Dievo garbei skirtų namų aprašymu; namų, prie kurių slenksčio Dievo Apvaizda iš žemės įsčių ištraukė tuos nuostabius sveikatingumo šaltinius. Bažnytėlė medinė, vargana, stovi čia nuo neatmenamų laikų, buvo funduota vieno iš mūsų monarchų (bent jau taip byloja senas padavimas)¹⁵, bet kraštui patyrus nuosmukį laikėsi tik valstiečių remiama. Vėliau tapo Prienų bažnyčios filija. Taip Prienų parapija išsidėstė abiejose Nemuno pusėse. Kai Prienų klebonu tapo Mykolas Pranciškus Karpavičius, kuriam ypač rūpėjo dvasinė parapijiečių gerovė, jis pasirūpino, kad savo ganytoją turėtų ir Birštonas. Maža to, 1791 metais bažnytėlę atnaujino, apdovanojo ir Dievo tarnystei būtinais liturginiais drabužiais, sidabro indais. Vėliau, kai dėl politinių aplinkybių Prienai atiteko Prūsijos Karalystei, kunigas Karpavičius tapo Vygrių vyskupu, o Birštono bažnyčia buvo pakylėta iki parapinės lygio¹⁶. Tačiau turtais Birštono šventovė niekada negalėjo pasigirti, o ir dabar negali. Galbūt to priežastis yra jos klebonų apsileidimas, o galbūt jų skurdas, tačiau tikra yra tai, kad prapuolė ne tik dauguma Karpavičiaus donacijų, bet ir šios šventovės archyvas. Liko tik sena bažnytinė vėliava su užrašu „Berstanos“. Galbūt ilgainiui su Dievo pagalba atsiras antras toks filantropas, koks buvo ponas Linneburgas, kurio pastangomis pastatytos mūrinės bažnyčios Buske ir Druskininkuose¹⁷, ir ši graži Birštono pakrantė pasipuoš didingesne Dievo šventove. Tai visai įmanu žvelgiant į mineralinio vandens gydomąsias savybes ir kasmet ligonių patogumui statomus naujus gydyklų pastatus. Tiesą sakant, silpnoji mūsų laiko vieta yra ta, kad dažniau galvojame apie save, o ne apie Dievą, kurio gerumui ir gailestingumui nėra ribų. Tam įrodymas ir šie sveikatą teikiantys šaltiniai.

Kadangi mūsų dėmesys ir mūsų pasakojimas yra skiriamas šiai Lietuvos daliai, tai straipsnį baikime istorinio dalyko išaiškinimu. Užgirio krašte stovėjo nedidelė, tik gynybai skirta pilis, kuri narsiai atremdavo kryžiuočių antpuolius, todėl šie nusprendė trūks plyš ją užimti. Puolimą pradėjo 1336 metais. Lietuviai, vadovaujami pilies šeimininko didvyrio Margirio, atkakliai gynėsi, rodydami didelę drąsą ir narsą, o kai pilis buvo užimta, pagarsėjo herojiška gynėjų mirtimi. Tą pilį kryžiuočių kronikos ir kelių į Lietuvą aprašymai vadina „Pilleny“, „Pilleien“. Kad ir kokie netvarūs yra statiniai iš medžio, tą vietą nebuvo sunku nustatyti. Visos aplinkybės rodo, kad ta pilaitė stovėjo toje vietoje, kur dabar yra Piliūnų („Piluny“) kaimas – prie Šešupės, netoli Pilviškių, senojoje Trapėnų („Troppen“) žemėje. Albertas Vijūkas-Kojalavičius klaidingai tą vietą siejo su Punia dešiniajame Nemuno krante, bet ši vieta nepriklausė Trapėnų žemei. Mano tyrimai, paremti Petru Dusburgiečiu, kryžiuočių kronikomis ir jų kelių į Lietuvą aprašymais, kuo aiškiausiai rodo (priešingai kai kuriems mūsų dabartiniams rašytojams), kad Kojalavičius klydo, nes Punia turi kitų, tik jai būdingų istorijos paminklų, maža to, yra ir daugiau panašių apyrubių, kaip antai: „Pillany“ Žemaitijoje, „Pullen“ ir „Pullendorf“ Livonijoje (Rygos apskrityje). Visi šie pavadinimai kilę iš lietuvių kalbos žodžio „pilis“, gynybinis pylimas¹⁸.

Apšnekėjus Nemuno upės ir Užnemunės krašto istoriškumą, atėjo laikas ir nemenkos svarbos su ta upe susijusiems asmeniniams prisiminimams. 1803 metais buvo sudaryta bendra Prūsijos ir Rusijos komisija Nemuno vagai sureguliuoti, palei visą tuometę šių valstybių sieną – nuo Nemuno intako Lasosnos iki Smalininkų kaimo. Ta komisija hidraulinius darbus turėjo vykdyti aštuonerius metus, kasmet jai skiriant po keturis šimtus tūkstančių sidabro rublių¹⁹. Šio projekto ir techninių darbų direktorius iš Prūsijos pusės buvo žymus hidraulikas Johanas Albertas Eitelveinas, o iš Rusijos – inžinierius generolas Ivanas Falkonijus²⁰. Siekiant kai kuriose vietose susiaurinti vandens tėkmę ir pagilinti upės vagą, buvo parengti upės vagos ir jos niveliavimo planai, iš žagarų ir žemės statomos užtvankos, salos sujungiamos su krantu, smėlingos lygumos tvirtinamos sodinant karklus ir gluosnius, povandeniniai akmenys sprogdinami ir jų nuolaužos traukiamos iš upės. Aš turėjau garbės dalyvauti šioje akcijoje kaip inžinierius ir 1805 metais kai kuriuos darbus vykdžiau Birštone. Tada nebuvo jokio įsivaizdavimo apie gydomąsias tenykščių mineralinių vandenų savybes. Priešingai, visi šlykštėjosi jais, nes buvo neskanūs ir suplėkusio kvapo. Šiaip ar taip, hidrauliniai darbai buvo vykdomi tik dvejus metus. 1806-aisiais²¹ dėl politinių įvykių ši veikla buvo nutraukta ir niekuo virto pats kilniausias siekis pagerinti laivybą Nemuno upe.

Nemunas yra vienintelis tekančio vandens telkinys Europoje, kuris plukdydamas kaip ašara švarų vandenį neatsimuša į dugne esančias monolitines uolas. Tik prie Rumšiškių yra rifas. Tai keista kelių dešimčių sieksnių ilgio apvalių, nugludintų riedulių sankaupa. Vieni akmenys galėtų sverti kokį svarą, o kiti – net kelias dešimtis centnerių. Tačiau didesnių pavienių upėje gulinčių riedulių labai nedaug, ir visi jie iš pilko, norvegiško, granito. Nemuno krantai aukšti, išskyrus tas vietas, kurias paplovė į jį įtekančios upės. Nors dešiniajame krante trykšta druskingu dugno sluoksniu net iš Stakliškių atitekantys mineraliniai šaltiniai, Nemuno vanduo yra pats švariausias.

---

1 Mickevičius A. Konradas Valenrodas / Iš lenkų kalbos vertė V. Mykolaitis-Putinas // Mickevičius A. Eilėraščiai. Poemos / Sudarė Just. Marcinkevičius. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 149.
2 Plg.: „Taigi Nemunas, gana tiesia kryptimi plaukdamas iki pačios Punios, ten jau staiga tampa išrankus, o priartėjęs prie Nemajūnų, karališkosios žemės, prieš pusantro šimto metų Žvirgždais ir Dautartiškiais vadintos, taip pasuka į šalį, taip ima išdykauti, kvailioti ir taip zigzagu į šonus mėtytis, kad, nutekėjęs kreiva linija daugiau nei devynetą gerų mūsų mylių, Žideikonyse vėl grįžta vos ne į tą pačią vietą, iš kur ištekėjo, – taip labai, kad atstumas nuo jo vagos Žideikonyse iki jo vagos Nemajūnuose ir vienos netgi nesiekia mylios. Tokią tad kilpą, dėl Nemuno sukimosi atsiradusią, jo apglėbtą, t. y. pusiasaliuką, čia visi vadina Bukta.“ Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 391.
3 Plg.: „Kai jau apie „Posur“ šnekame, nedera nutylėti ir tų mano pastabų, kad ne toliau kaip už trijų tūkstančių sieksnių nuo manęs, Birštonui priklausančiame Voseliūnų kaime, stovi dėl ne vieno Verknės upės vagos pasikeitimo jau gerokai paplautas ir pairęs kalnas, kurį po šiai dienai „Surakalnis“, t. y. Sūriu kalnu, vadina (nors žodis „sól“, „druska“, lietuviškai yra „druckas“, vis dėlto, norint pasakyti „słony“, „sūrus“, sakoma „surus“)“. Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 395.
4 Plg.: „Surus“ lietuviškai reiškia sūrus, o „utis“ arba „vutis“ – viršininkas, vyresnysis, vadovas. Taigi „Suruutis“ reiškia tą patį, kas vokiškai yra „Salzmejster“, žiupnikas.“ Žr. Narbutt. T. Wiadomość o źródłach słonych w Litwie // Ondyna Druskienickich Źródel. – 1845. – Zesz. 1. – P. 17. – Przyp.*. Tikriausiai laikraštyje „Виленский вестник“ buvo padaryta klaida – turėtų būti „Suruutis“.
5 Berštų valsčius yra į šiaurės rytus nuo Gardino, tiesiu keliu – už 40 varstų, prie Katros upės [T. Narbuto prierašas. – R. G.].
Pagal dabartinį šio vietovardžio norminimą – Beržtai (kaimas Baltarusioje, Gardino srityje, Ščiutino rajone).
6 Liaudis labai daug piliaviečių vadina mūsų nekenčiamos Bonos vardu, todėl vargu ar karalienė ten gyveno [laikraščio „Виленский вестник“ redaktoriaus A. H. Kirkoro prierašas. – R. G.].
Anot istorikės Raimondos Ragauskienės, nėra duomenų, kurie patvirtintų karalienės Bonos (1494–1557) lankymąsi Birštone, o Birštono dvaras niekada nebuvo jos nuosavybė. Vis dėlto tyrėja daro prielaidą, kad, žinant Bonos aistrą medžioklei, tokia galimybė visai tikėtina. Žr. Ragauskienė R. Karališkojo Birštono praeitis: istorinė raida iki XIX a. – Vilnius: UAB „Petro ofsetas“, 2004. – P. 41.
7 Vygando Marburgiečio kronika, išleista Edwardo Raczyńskio ir Johanneso Voigto (p. 213). Turiu tos kronikos rankraščio nuorašą, kuriame aiškiai užrašyta, kad šios gyvenvietės pavadinimas – „Birsten“. Tai skaitome ir kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose („Wegeweiser“), kurių taip pat turiu kopiją. Taip pat žr. Dzieje narodu litewskiego. – T. 5. – § 1292. 1376 metais buvo daugybė neramumų ir kruvinų susirėmimų. XIV amžiaus antroje pusėje gyvenvietę, kurioje buvo druskingi šaltiniai, naujakuriai jau vadino Berštais, o senuoju pavadinimu „Posur“ buvo vadinama tik pilis [T. Narbuto prierašas. – R. G.].
T. Narbutas mini Vygando Marburgiečio (Wigand von Marburg, ~1365–1409) kronikos lenkišką laidą. Žr. Puścizna po Janie Długoszu, dziejopisie polskim, to jest: Kronika Wiganda z Marburga, rycerza i kapłana krzyżackiego na wezwanie Długosza z rymowanej kroniki niemieckiej na język łacinski prztłumaczona / Na język polski przełożył ją Edward hr. Raczyński / Wydania Jana Voigta i Edwarda hr. Raczyńskiego. – Poznań: w Księgarni Nowej, 1842. Taip pat žr. Narbutt T. Dzieje narodu litewskiego. – T. 5: Od śmierci Gedymina do bitwy nad Worskłą. – Wilno: nakładem i drukiem Antoniego Marcinowskiego, 1839. – P. 215–218.
Šių dienų tyrėjai kronikoje minimą vietovę „Pristen“ linkę sieti ne su Birštono, bet su Pervalkos arba Perlamo (tarp Gardino ir Druskininkų) pavadinimu. Žr. Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika / vertė R. Jasas, mokslinis redaktorius K. Gudmantas. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1999. – P. 326 (91 paaiškinimas).
8 Žurnale „Ondyna Druskienickich Źródeł“ (1845. – Sąs. 1) pateikiau istorinius įrodymus apie tokių druskos viryklų egzistavimą Druskininkuose XVI amžiuje. Aš dar pats atsimenu, kaip vyriausybė geologą Liachnickį įpareigojo tokius tyrimus atlikti Druskininkuose. Nežinome, kokias išvadas jis padarė, nes tas garbingas vyras mirė per anksti. Tačiau liaudies padavimas sako, kad kartą žemę pragręžus iki tam tikro gylio buvo rastas sluoksnis smiltainio uolienos, kurią savo ruožtu gręžiant grąžtas lūžo ir nugarmėjo į prarają [T. Narbuto prierašas. – R. G.].
T. Narbuto straipsnio metriką Druskininkų žurnale žr. p. 167, išn. 4. Ir tikrai I. E. Liachnickis galėjo lankytis ir Birštono apylinkėse. 1825 m. šio mokslo vyro iniciatyva Lenkijos Karalystės vyriausybė suorganizavo geologinę ekspediciją, per kurią jis kartu su Freibergo (Saksonija) universiteto auklėtiniu Johannu Ehrenholdu von Ullmanniu (1779–1831) tyrė ruožą išilgai Nemuno – nuo Gardino iki Prūsijos Karalystės ir Kuršo. Deja, šioje ekspedicijoje I. E. Liachnickis susirgo ir 1826 m. pradžioje Varšuvoje mirė. Plg.: „Buktoje, o tiksliau – vadinamajame Birštono miestelyje ir aplinkui, yra nemaža druskingų šaltinių, nešančių vandenyje ištirpusią valgomąją druską, – jais kai kas gydosi nuo daugybės negalių. Varguoliai to vandens pila į savo puodus. Šviesaus atminimo Ignacijus Emanuelis Liachnickis, kuris čia turėjo ieškoti druskos sluoksnių, – kas žino, jeigu ilgiau savo bičiulių džiaugsmui ir krašto šlovei būtų pagyvenęs, galbūt čia būtų atradęs naują Veličką?“ Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 405.
9 Lelewel J. Materjały do dziejów polskich. – Poznań: nakładem Księgarni Jana Konstantego Żupańskiego, 1847. – P. 324–325. J. Lelevelis patikslina atstumą iš Trakų iki „Posur“ per Merkinę. Anot šio istoriko, turėtų būti ne penkiolika, о penkios mylios (lieus). Iš „Posur“ į Kauną per Jiezną jis suskaičiavo dvylika mylių, kas sudaro apie šešiasdešimt varstų [T. Narbuto prierašas. – R. G.].
T. Narbutas cituoja pakartotinę 1847 m. J. Lelevelio publikacijos „Gilbert de Lannoy i jego podróże“ laidą, tik klaidingai nurodo puslapius (turėtų būti: „p. 386–387, išn. 42“). Visai įmanu, kad tai korektūros klaida (laikraštyje „Виленский вестник“ tokių riktų apstu). J. Lelevelis rašė: „Aš tiesiog nesugebu identifikuoti šios vietos. Turėtų būti prie Nemuno, penkios mylios nuo Trakų. Tačiau arčiausia vietovė nuo Trakų prie Nemuno yra maždaug už dešimties mylių. Artimiausia upė nuo Trakų yra už penkių mylių, ir tai yra Neris. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad Vytautą aplankyti skubantis keliautojas išsuktų septynias mylias nuo Neries į Тrakus, kad paskui vėl grįžtų prie tos pačios Neries. Taigi tikėtina, kad tos jo penkios mylios nuo Trakų iki Nemuno yra skaičiaus klaida – turėjo būti penkiolika. „Posur“ aprašymas suponuoja, kad tai ne Neries, kuri neturi tokių skardžių, o Nemuno krantas. Vadinasi, „Posur“ buvo prie Nemuno, dvylika mylių aukštyn nuo Kauno.“ Žr. Ten pat. Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Komentarai. – P. 411 (23 komentaras).
10 Žr. „Teka Wileńska“, 1857. Amžiną atilsį Stanislovo Moravskio rašinys apie kelionę iš Merkinės į Kauną [T. Narbuto prierašas. – R. G.].
Sic! S. Moravskio kūrinys buvo paskelbtas 1858 m. (žr. p. 164, išn. 14). S. Moravskio hipotezę dėl „Posur“ vietovardžio žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 394–395. Priešingai nei T. Narbutas ir S. Moravskis, šių laikų tyrėjai Ž. de Lanua nurodytą pilies pavadinimą „Posur“ linkę sieti ne su Birštonu, o su Punia. Žr. Ragauskienė R. Karališkojo Birštono praeitis: istorinė raida iki XIX a. – P. 29.
11 S. Moravskio tekste – „dwaras uszkialktas“. Žr. Ten pat. – P. 104. Negalima atmesti prielaidos, kad ir pirmuoju, ir antruoju atveju buvo padaryta korektūros klaida (turėtų būti: „dwaras uszkiaiktas“). Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Komentarai. – P. 410 (20 komentaras).
12 Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 391.
13 A. Renjė jau gerokai vėliau, 1858–1859 m., Birštone, Nemuno pakrantėje, pririnko kriauklių, kurias dovanojo Vilniaus senienų muziejui. Žr. Spis ofiar, które wpłynęły do Muzeum Starożytności od 11^o Stycznia 1856 r. // VUB RS. – F. 46. – B. 5. – L. 57v. – Nr. 28 (dovanojimai nuo 1860 m. balandžio 11 d. iki gegužės 11 d.).
14 S. Moravskio tekste – „Podprenie“. Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 394. Tikriausiai ir vėl buvo padaryta korektūros klaida. Taip pat plg.: „Birštono dvaras tiesiog nuo Nemuno kranto žiūri į Prienus, ir dėl tos priežasties nuo senų laikų savavališkai vadinamas „Podprienie“, t. y. Paprieniais, o iš tikrųjų ir po šiai dienai yra „Zanie“, t. y. Zanai. Taip jis nuolat įvardijamas net valstybiniuose pasienio sargybos dokumentuose“. Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 393–394.
15 Plg.: „Birštone 1643 mеtais Vladislovo Vazos funduota bažnyčia…“ Žr. Syrokomla W. Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna. – T 1: Troki, Stokliszki, Jiezno, Punie, Niemież, Miedniki etc. – Wilno: nakładem księgarza A. Assa, 1857. – P. 154. V. Sirokomlės ir T. Narbuto laikais stovėjusios 1787 m. statytos medinės Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios statytoju buvo Lietuvos artilerijos generolas, nuo 1788 m. – Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega (Kazimierz Nestor Sapieha, 1754–1798), tačiau pastarųjų metų tyrimai rodo, kad šventovė ir tikrai buvo daug senesnė nei manyta. Žr. Griškaitė R. Komentarai. – P. 408–409 (15 komentaras). Taip pat žr. Ragauskienė R. Karališkojo Birštono praeitis: istorinė raida iki XIX a. – P. 189–192.
16 Informacija apie pamokslininką, teologą, švietėją, Vilniaus dvasinės seminarijos teologijos ir Bažnyčios istorijos bei Lietuvos vyriausiosios mokyklos dogminės filosofijos profesorių, entuziastingą 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijos rėmėją, 1794 m. sukilimo dalyvį, nuo 1797 m. – Vygrių vyskupą Mykolą Pranciškų Karpavičių (Michał Franciszek Karpowicz, 1744–1803) paimta iš S. Moravskio kūrinio. Plg.: „Iki paskutinio Lenkijos padalijimo ta bažnytėlė buvo Prienų bažnyčios filija. Būtent tenykštis klebonas kunigas Karpavičius 1791 metais savo pastangomis ir lėšomis papuošė ją ir restauravo.“ Žr. Moravskis S. Iš visur po truputį. – Т. 1: Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 392.
17 Daugiau duomenų apie šį asmenį kol kas rasti nepavyko.
18 Žr. Narbutt T. Dodatek IX: Dawniejsza geografia litewska // Narbutt T. Dzieje narodu litewskiego. – T. 7: Panowanie Swidrygełły i Zygmunta. – Wilno: nakładem i drukiem Antoniego Marcinowskiego, 1840. – P. 86 („Pilleny“) [T. Narbuto prierašas. – R. G.].
Ne tik A. Vijūkas-Kojalavičius, bet ir M. Balinskis, V. Sirokomlė, pagaliau S. Moravskis neabejojo, kad žymioji Pilėnų tragedija įvyko kaip tik Punioje. Pirmasis šia Pilėnų pilies lokalizacijos vieta suabejojo Т. Narbutas, ir tai sukėlė nemažą sąmyšį ir net pasipiktinimą. Daugiau apie tai žr. Griškaitė R. Komentarai. – P. 374–376 (4 komentaras).
19 Plg.: „Buvo asignuota 600 tūkstančių sidabro rublių iš abiejų pusių.“ Žr. Narbutt T. Historya o rzece Niemnie. – K. 103v.
20 Daugiau apie juos žr. p. 159.
21 Plg.: „Slenksčių valymą ir hidraulinius darbus, kuriems už didelius pinigus užsienyje labai meistriškai buvo gaminti specialūs įrengimai, 1807 m. [sic! – R. G.] sutrukdė prie Nemuno prasidėję politiniai įvykiai“. Žr. Narbutt T. Historya o rzece Niemnie. – K. 104v.