Leonardo Andriekaus prakalbos
2011 m. Nr. 7
Poetas, pranciškonų kunigas ir vienuolis Leonardas Andriekus (1914–2003) Lietuvių rašytojų draugijos (LRD) pirmininku buvo 1970–1980 m. Draugija rūpinosi literatūrinėmis premijomis, mirusių rašytojų raštų leidimu, ryšiais su JAV ir kitų šalių rašytojais. LRD jungia lietuvių rašytojus visame pasaulyje, jos būstinė – Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes ten gyvena daugiausia lietuvių išeivių ar tremtinių rašytojų. LRD veikia nuo 1950 m. gegužės 6 d., susijungus iki tol išeivijoje veikusioms Lietuvių rašytojų tremtinių draugijai ir Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugijai. Draugija kasmet teikia premijas geriausiai metų knygai išeivijoje.
L. Andriekui, kaip LRD pirmininkui, tekdavo dalyvauti ne tik literatūriniuose, bet įvairiuose – dailės, teatro ir kituose – renginiuose, kur turėdavo pasakyti sveikinimo žodį ar prakalbą. Jo prakalbas, einant LRD pirmininko pareigas, galima grupuoti pagal auditorijas, kurioms tekdavo pasakyti įžanginį žodį. Visos L. Andriekaus kalbos turi panegirikos bruožų. Panegirika suprantama trejopai: 1) patriotinė kalba senovės Romoje ar Graikijoje, kurioje šlovinama ir garbinama tautos galybė, protėvių žygiai; 2) iškilmingas giriamasis kūrinys, kuriuo aukštinamas ir šlovinamas tam tikras asmuo, asmenų grupė ar įvykis; 3) dažnai perdėtas entuziastiškas gyrimas, liaupsinamoji kalba. L. Andriekaus prakalboms galima taikyti antrąją ir trečiąją panegirikos sampratą. Jo prakalbose ir įžanginiuose žodžiuose aukštinamas ir giriamas konkretus, su literatūra ar menu susijęs, asmuo.
Sveikindamas aktorių Henriką Kačinską 70 metų jubiliejaus proga, L. Andriekus susieja aktorystę su literatūra, teigdamas, kad šie menai netoli vienas kito, nes „aktoriaus išskleista rašytojo kūryba labai giliai paveikia klausytojus, pakelia literatūrą, ir pačiam rašytojui suteikia neišsakomo džiaugsmo“1.
K. Bradūnui už poezijos knygą „Devynios baladės“ (1955) buvo paskirta penktoji „Aidų“ premija, o 1971 m. jis jau antrą kartą tapo Lietuvių rašytojų draugijos laureatu ir gavo Lietuvių Fondo įsteigtą 1000 dolerių premiją už eilių rinkinį „Donelaičio kapas“. Geriausios metų knygos rinkimams buvo sudaryta speciali komisija, susidedanti iš Pirmininko dr. K. Ambrozaičio, atstovaujančio Lietuvių Fondui, bei keturių narių rašytojų: V. Ramono, P. Gaučio, A. Antanaičio ir A. Kairio2. Tuo metu L. Andriekus jau buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku, tad turėjo tarti sveikinimo žodį. L Andriekus teigė, kad K. Bradūnas „net dešimtyje poezijos knygų atvėrė save, liepsnodamas proistorinių morenų ugnim, spindėdamas kamanų sidabru, skambėdamas pasakų baladėm, čiurlioniškom sonatom ir Vilniaus varpais, stebėdamas protėvių pėdas arimuos, maitindamasis svetima duona ir pagaliau rymodamas prie Donelaičio kapo“3.
Verta paminėti vieną įvykį, susijusį su H. Radausku, rodantį L. Andriekaus pranciškoniškąjį nuolankumą, kuklumą ir susitaikymą. L. Andriekus su H. Radausku susipažino pastarajam atvykus į Baltimorę. 1955 m. pasirodė pirmasis L. Andriekaus eilėraščių rinkinys „Atviros marios“. Tais pačiais metais išėjo ir H. Radausko trečias eilių rinkinys „Žiemos daina“. L. Andriekus pokalbyje su R. Pakalniškiu yra prasitaręs apie to meto JAV Lietuvių rašytojų draugijos paprotį visiems nariams balsuoti už geriausią metų knygą, nesudarant tam reikalui komisijos. Vienodai balsų surinkus jo ir H. Radausko knygoms, L. Andriekus per pakartotinį balsavimą tikėjosi, kad laimės H. Radausko knyga; taip ir įvyko4. Matyt, atsimindamas tuos laikus, kai geriausios knygos rinkimams nebuvo sudaromos komisijos, 1970 m. tapęs Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku, sudaro vertinimo komisiją geriausiai 1969 m. knygai išrinkti. Komisiją sudarė A. Rūta, A. Gricius, J. Tininis, P. Visvydas ir komisijos pirmininkas B. Brazdžionis5. Tais metais geriausia knyga buvo išrinkta H. Nagio „Broliai balti aitvarai“. Tačiau dar iki to laiko L. Andriekus su H. Nagiu turėjo bendrų dalykų, ypač nesutarimų dėl 1955 m. žurnalo „Aidai“ premijos, kuri nebuvo paskirta H. Nagiui. 1955 m. balandžio pradžioje L. Andriekus gavo iš H. Nagio „labai nemalonų laišką“, kuriame pastarasis skundžiasi „dėl premijos jam nepaskyrimo“6. H. Nagys didžiai kaltina L. Andriekų kartu su pranciškonais ir marijonais, kad „jo privatus asmeninis gyvenimas esąs imamas matu literatūriniuose vertinimuos“7. Tokį kaltinimą sukėlė gandas, kuri H. Nagys nugirdo dar 1954 m. pabaigoje, kad „jo ir Katiliškio knyga buvusi išjungta iš premijuojamųjų skaičiaus“8. L Andriekus K Bradūnui aiškina, kad parašęs laišką H. Nagiui apie tai, „kad jo ir Katiliškio knygos nebuvo išjungtos iš sąrašo, o paleistos balsavimui…“, nors ankstesnėje to paties laiško vietoje L. Andriekus teigia, kad „užtenka akcentuoti, kad anos knygos nebuvo išjungtos iš vertinamųjų sąrašo, o paleistos balsavimui“9. Galbūt atsimindamas tą nesutarimą, L. Andriekus per premijos įteikimą H. Nagiui pastarąjį liaupsina: „Mūsų laureatas, Henrikas Nagys, yra vienas iš pačių ryškiausių šio pokario lietuvių poetų. Jis pradėjo kurti nepriklausomoje Lietuvoje, kilo tremty ir subrendo emigracijoje. Kertinis jo kūrybos akmuo, ant kurio laikosi tasai nuostabus poetinis pastatas, yra žmogaus grumtis su kasdienybe, vienatve, mirtim… Ta grumtis tarpais išvirsta į prometėjišką protestą, herojinį skrydį, idėjinę viziją, tobulos meilės ilgesį, vienatvinę izoliaciją ir užuojautą prispaustam žmogui – broliui… Henriko Nagio poetinis balsas galingas, pilnai savitas, gyvai jaunatviškas, nuosaikiai iškilmingas“10.
Šioje šaltinių publikacijoje pateikiamos penkios L. Andriekaus prakalbos, iš kurių – du rankraščiai ir trys mašinraščiai. Rankraštiniai dokumentai tekste pateikiami pabaigoje – „I. Mero priimtuvėse K Ž. 1977.XII.14“ ir „Žodis St. Santvarui įteikiant LRD premiją“.
Skelbiant archyvinius duomenis (prakalbas) laikomasi pagrindinių tokio pobūdžio darbams principų: 1) dokumentų kalba ir stilius netaisyti, prakalbų tekstai pateikiami autentiškai, išlaikant individualią sintaksę, rašybą ir skyrybą; 2) asmenvardžių ir geografinių pavadinimų rašyba paliekama tokia, kokia yra cituojamame dokumente.
Dainius Sobeckis
Leonardas Andriekus. Čia guli giesmės nerašytos
LRD premijos įteikimo proga Kaziui Bradūnui Lietuvių Fondo suvažiavime New Yorke (1971.V.15)
Gerbiama Lietuvių Fondo vadovybe,
Prezidiume, Mielas LRD premijos laureate,
Brangus atstovai ir svečiai!
Lietuvių Fondo vadovybės pageidavimu Rašytojų Draugijos premija įteikiama šiame suvažiavime.
Tai prasminga ir įdomu.
Lietuvių Fondas jau keli metai yra LR Draugijos premijos mecenatas, teikiąs po 1000 dolerių.
Mes visi, o ypač jo nariai, turime žinoti, jog ši dovana aukštai iškelia Lietuvių Fondą, kaip kultūrinės šalpos instituciją.
Teikti premijas bei subsidijas mokslo veikalams, švietimo įstaigoms, visuomeninei akcijai yra paranku ir įprasta.
Bet mūsų aplinkybėse skirti svarią pinigų sumą literatūrai jau ne taip populiaru.
Literatūrinė knyga, o tuo pačiu ir rašytojas, mūsų bendrosios visuomenės yra palikti užuomaršoje.
Beveik visos mūsų jėgos tremty yra sutelktos išorinėn akcijon dėl tautos gyvybės.
Skubėjime, triukšme ir įtampose didžioji mūsų visuomenės dalis, deja, pamiršo, jog dvasinė tautos gyvybė glūdi rašte.
Kūrybinė ugnis yra tautos ugdytoja, palaikytoja ir saugotoja laisvėje, ypač priespaudoje.
Štai kodėl bijomasi tremty gimusios literatūros ir jai pavergėjų užtrenkiamos durys tėvynėn.
Garbė Lietuvių Fondui, kad jis įvertino kūrybos jėgą tautai ir pastebėjo grožinio rašto varganą dalią tremty.
Kasmet skiriamos sumos kultūriniams reikalams ir dar 1000-čio dolerių premijos literatūrai liudija šios institucijos apvaizdišką paskirtį.
Gilios padėkos ženklan pati Lietuvių Rašytojų Draugija šiame suvažiavime prašo priimti ją į Lietuvių Fondą nariu su 100 dolerių įnašu ir meldžia tęsti mecenatystę.
Šiemet LR Draugijos 1000-čio dolerių premija teko poetui Kaziui Bradūnui už jo rinkinį „Donelaičio kapas“.
Knyga buvo išskirta įvertinta specialios jury komisijos, suorganizuotos Čikagoje iš rašytojų: Vinco Ramono, Povilo Gaučio, Algirdo Antanaičio, Anatolijaus Kairio ir Lietuvių Fondo pirmininko dr. Kazio Ambrozaičio.
Malonu mums visiems, kad šių metų laureato kvalifikacijos itin ryškios.
Kazys Bradūnas – 10-ties poetinių knygų autorius, 4 stambių literatūrinių leidinių, kultūros žurnalo „Aidų“, o dabar „Draugo“ kultūrinės laidos redaktorius.
Jis literatūros, meno ir visuomeninių apraiškų vertintojas periodikoje.
Jis muzikų bičiulis ir kantatų kūrėjas.
Bet labiausiai jis – poetas, o visa kita – tik papildomoji ornamentika.
Kaip lietuvių Enciklopedijoje pažymėta, Bradūnas „ryškiausias giliai tautinės minties poetas, siekiąs atskleisti amžinojo lietuvio dvasią“.
Tai iš tiesų ypatinga poetinė misija.
„Amžinojo lietuvio dvasią“ jis jau atskleidė dešimtyje rinkinių, o labiausiai paskutiniajame, pavadintame „Donelaičio kapas“.
Gerbiamieji, nebijokime šio gedulingo vardo!
Jis labai būdingas visai Bradūno poezijai.
Kadaise poetas Motiejus Gustaitis apie savo kapą dainavo: Čia guli giesmės nesakytos, Čia guli dainos nerašytos, Kurias likimas užslopino, Ir niekas, niekas jų nežino.
Pas Bradūną kapas yra simbolis.
Jis išreiškia slėpiningas mūsų tautinių lobių gelmes, atšiauraus likimo pažymėtas mirties ženklu.
Tame tautos dvasios gelmyne, lyg kokiame užžėlusiame kape, „giesmės nesakytos ir dainos nerašytos“.
Bet kas nors turi atgaivinti jas ir iškelti!
Kas nors turi grumtis su mirtimi dėl tų lobių!
Archeologai atkasa proistorinius kapus ir mums parodo senovinę buitį: kaulus, aukso bei vario puošmenas ir vazas.
Rašytojai, ypač poetai, atveria save ir buitį dainoj, naujoj šviesoj parodydami meilę, skausmą, liūdesį, viltį…
Jie tai pasiekia kūrybine jėga, subrandinta tų pačių mistinių atsargų, kurias likimas buvo užslopinęs.
Gerų poetų asmeninės emocijos tampa visuotinėm.
Tada mes sakome: žiūrėk, čia mūsų pačių brangmenos – jausmai, troškimai, polėkiai.,.
Kur jie iki šiol dūlėjo?
Beje, tie kūrybiniai lobiai, lyg po storom velėnom, dūloja po šimtmečių klodais, laukdami, kad kas juos prikeltų ir iškeltų.
Poetas, įsigilinęs į savo tautos buitį, įkvėpimo valandoj gali atlikti šį stebuklą.
Tai čia ir iškyla literatūros su tautiniu charakteriu galimybės.
Pas Bradūną pastarajame rinkiny Donelaitis yra to stebukladario simbolis, kurį laikykime ir „kūrybos genijum, pralaužiančiu mirties tiesiamas ribas“.
Ta prasme „kapas“ turi ryšio nebe su mirtim, bet su prisikėlimu.
Mūsų laureatas savitai tęsia Donelaičio kūrybinę tradiciją.
Kaip minėta, jis net dešimtyje poezijos knygų atvėrė save, liepsnodamas proistorinių morenų ugnim, spindėdamas kamanų sidabru, skambėdamas pasakų baladėm, čiurlioniškom sonatom ir Vilniaus varpais, stebėdamas protėvių pėdas arimuos, maitindamasis svetima duona ir pagaliau rymodamas prie Donelaičio kapo.
Čia tai jo knygų pavadinimų užuominos, liudijančios poezijos pobūdį.
Lietuvių Rašytojų Draugijos vardu sveikinu Kazį Bradūną, pasiekusį tokių gilumų ir aukštumų kūryboje, pagerbtą net antra mūsų Draugijos premija bei kitom premijom, nuolat gyvenantį kūryba ir savo tautos širdgėlom.
Sėkmės, geros sėkmės, jam verčiant amžių velėnas ir po storais užmiršimo klodais ieškant tautinės kūrybos slėpinių!
Kalba įteikiant Henrikui Nagiui LRD 1969 m. premiją literatūros vakare Toronte 1970.IX.4
Ekscelencija Vyskupe,
Garbingi svečiai ir viešnios
Po iškilios muzikinės pradžios atėjo laikas žengti mums į šio vakaro programos literatūrinę dalį.
Ji susidės iš Lietuvių Rašytojų Draugijos premijos įteikimo už 1969 metų rinktinę literatūros knygą ir iš savos kūrybos asmeninio perteikimo.
Vienok prieš vykdydami šią programos dalį, paaukokime minutėlę mirusiam poetui Henrikui Radauskui atminti.
Šis pagarbus poezijos kūrėjas staiga iškeliavo į aną pasaulį rugpiūčio 27 dieną, palikdamas liūdinčią Lietuvių Rašytojų Draugiją ir visą tautą. Jisai savo, kaip poeto, dalią yra išreiškęs šiuo įspūdingu posmu: Kaip saulė gęstančiame kosmose Pajuodusių žvaigždžių pavėsy, – Taip tu palikusiuose posmuose Ramus ir vienišas stovėsi. Taip, ramus ir vienišas jau amžinai stovės Henrikas Radauskas savo sandarios poezijos saugioje pily, lyg koks užburtas princas. Jo atminimą dabar pagerbkime minute tylios maldos.
Ačiū! Po šios liūdnos minutės reikia vėl mums iškilti į džiaugsmingą nuotaiką. Džiaugsminga ji tuo, kad Lietuvių Rašytojų Draugijos tūkstančio dolerių premija teko labai iškiliam poetui Henrikui Nagiui už jo poezijos rinkinį „Broliai balti aitvarai“.
Šis rinkinys iš daugelio praėjusiais metais išleistų knygų buvo išskirtas vertinimo komisijos, kurią sudarė šie rašytojai: Bernardas Brazdžionis (pirmininkas), Alė Rūta, Alfonsas Gricius, Juozas Tininis ir Pranas Visvydas. Tai įvyko rugpiūčio 16 dieną Los Angeles mieste.
Mūsų laureatas, Henrikas Nagys, yra vienas iš pačių ryškiausių šio pokario lietuvių poetų.
Jis pradėjo kurti nepriklausomoje Lietuvoje, kilo tremty ir subrendo emigracijoje.
Kertinis jo kūrybos akmuo, ant kurio laikosi tasai nuostabus poetinis pastatas yra žmogaus grumtis su kasdienybe, vienatve, mirtim…
Ta grumtis tarpais išvirsta į prometėjišką protestą, herojinį skrydį, idėjinę viziją, tobulos meilės ilgesį, vienatvinę izoliaciją ir užuojautą prispaustam žmogui – broliui…
Henriko Nagio poetinis balsas galingas, pilnai savitas, gyvai jaunatviškas, nuosaikiai iškilmingas.
Jo poezijos pobūdis draminis bei traginis, savotiškai primenąs Skandinavijos dailininko Edvardo Muncho11 tapybines vizijas.
Kraštutinė klaikuma, pilnutinė vienatvė, širdį plėšanti mėnesienų tuštuma – ką prisišauksi? – Žmogaus nėra, o jei ir būtų – jis, paniręs į savo sielvartą, į tave tiesia rankas pagalbai.
Poeto paguodai lieka tik medžiai, upės, kalnai, erdvių tuštumos, bet ir tai draminiuose pavidaluose bei paslaptingose formose.
Iš čia, aišku, išsikelia ta prometėjiškos kovos ugnis, betgi su neišvengiama nuolanka Dievui ir likimui.
Iš čia išplūsta ir tasai žmogaus–brolio motyvas, kuris pradžioje apglėbė tik savo tautą, vėliau gi visų epochų nelaiminguosius – nuo pat pasaulio sukūrimo iki šios valandos.
Visa tai išreikšta grynai poetinėje plotmėje be jokių pašalinių drumzlių. Pagaliau Henriko Nagio poezija, ypačiai ankstyvesnioji, plazda lietuviškos buities vaizdais bei nostalgiškais savo žemės išgyvenimais, suvisuotintais ir įderintais į dabarties literatūrinį paveikslą.
Tai tokie yra pagrindiniai elementai mūsų laureato kūryboje, išskleistoje penkiuose poezijos rinkiniuose: „Eilėraščiai“, „Lapkričio naktys“, „Saulės laikrodžiai“, „Mėlynas sniegas“ ir „Broliai balti aitvarai“12.
Sveikinu brangų kolegą, laureatą Henriką Nagį, Lietuvių Rašytojų Draugijos ir visų šio vakaro dalyvių vardu už jo laimėjimus kūryboje.
Dėkoju Amerikos Lietuvių Fondui – Rašytojų premijos mecenatui – už metinę 1000 dolerių dovaną ir jums visiems už atsilankymą.
Prašau svečią laureatą Henriką Nagį priimti premijos 1000-čiui dol. čekį.
Premijos įteikimas Juozui Kralikauskui už romaną „Tautvila“ 1975 m.
Atidarydamas šią iškilmę, į garbės prezidiumą kviečiu: laureatą Juozą Kralikauską, Pranciškonų provinciolą T. Jurgį Gailiušį, Lietuvių Fondo atstovą Antaną Škudzinską, visus čia esančius rašytojus: Nelę Mazalaitę, Stasį Santvarą, Algirdą Landsbergį, Paulių Jurkų ir kitus. Prašau užimti vietas prie stalo.
Mielas Laureate, Gerbiamas Prezidiume, Mieli svečiai ir viešnios
Šį vakarą mes esame liudininkai labai žymaus kultūrinio įvykio. Mes liudijame čia Lietuvių Rašytojų Draugijos 1000-čio dolerių premijos įteikimą Juozui Kralikauskui už jo romaną „Tautvila“.
Nuoširdžiausi sveikinimai laureatui ir giliausia padėka premijos mecenatui – Lietuvių Fondui per jo atstovą Antaną Škudzinską už kasmet teikiamą mums 1000 dol. dovaną.
Gauti LRD premiją reiškia aukščiausią literatūrinį pripažinimą. Ši premija yra tartum visų kitų premijų karalienė.
Tai Laisvosios Lietuvos laikų valstybinės premijos tąsa13.
Ji būdavo įteikiama teatro rūmuose Kaune Vasario 16-to išvakarėse, dalyvaujant ministeriams, departamentų direktoriams ir rinktinei šviesuomenei. Šį vakarą toji iškilni premija įteikiama pranciškonų vasarvietėje Kennebunkorte14.
Kai kas gali klausti, kodėl tokia garbė šiai vietai?
Brangieji, dalinai todėl, kad ši vieta yra lietuvių pranciškonų centras, iš kurios kultūrinės bangos sklinda po visą tremtį.
(Na atgimė kultūros žurnalas „Aidai“ ir žengia jau į 25-sius metus Amerikoje;
yra įtakingojo savaitraščio „Darbininko“ atrama; čia 14-ka metų veikė lietuvių berniukų gimnazįja; čia gyvena LRD pirmininkas.
Čia pagaliau Jūs iš visų Amerikos ir Kanados vietų suvažiuojate pasisemti fizinės ir dvasinės atgaivos.
Ši kultūrinė iškilmė su gražiausiu Ginos Čapkauskienės koncertu yra dovana Jums, kurie mylite Lietuvą, jos raštą, dainą ir šią vietą.
Neabejoju, kad po daugelio metų maloniai prisiminsite, jog Kennebunkporte dalyvavote tremties žymiausioje kultūrinėje šventėje, ir tasai prisiminimas skatins Jus nepailsti kovoje už savo tautos kultūrą.
Tiesa, šioje salėje nėra ministerijų, departamentų direktorių, nepriklausomybės didžiųjų veteranų…
Bet esate Jūs, galima tarti, beveik visų Amerikos ir Kanados didesnių vietovių atstovai, kuriems šią valandą šitaip byloja motina Lietuva:
„Mano vaikeliai, keliaudami po svetimas žemes, neužgesinkite širdyse meilės grožiniam raštui!
Mylėkite savo rašytojų knygą, kaip savo pačių sielą, nes joje amžinai plazdės mano ir jūsų gyvybė“.
Icchoko Mero priimtuvėse K. Ž.15 1977.XII.14
Man buvo tekęs jautrus ir atsakingas uždavinys lapkričio 25 d. Chicagoje literatūros vakare, įteikiant Rašytojų draugijos premiją, trumpai supažindinti lietuvius intelektualus su rašytoju Icchoku Meru bei jo kūryba.
Tas literatūros vakaras buvo tikras kultūrinis triumfas.
Į jį atėjo 800 iš visos Amerikos bei Kanados į Simpoziumą16 suvažiavusių lietuvių mokslininkų, literatų, dvasiškių.
Jėzuitų Jaunimo centro salė ir visos galerijos buvo pilnos žmonių, kurie programos metu su didžiausiu nuoširdumu priėmė šį žydų kilmės lietuvių rašytoją – Icchoką Merą.
Jo žodis apie savo asmeninę ir lietuvių tautos tragediją visus sugraudino iki verksmo.
Icchokas Meras šį vakarą yra su mumis New Yorke, prieš iškeliaudamas rytoj į Izraelį.
Į tas jo išleistuves dėl improvizacinio pasiruošimo mes čia susirinkome ne taip gausiai, kaip Čikagoje, bet su tuo pačiu bičiulišku nuoširdumu.
Rašytojas Icchokas Meras yra pačios sopulingiausios mūsų tautinės buities relikvija.
Kai jis gimė ir augo, Lietuva buvo sužeista rusų ir vokiečių okupaciniais kardais.
Pirmojo siautulio metu mūsų tauta kraujavo, paliesta komunistinio teroro.
Antrojo siautulio – vokiečių okupacijos metu – labiau kraujavo žydų tauta.
Atsivėrė šiurpios šaudymų dienos prie žvyrduobių, kurių mes, kaip krikščioniška tauta, nė įsivaizduoti negalime.
Jeigu Icchokas Meras, ankstyvoje vaikystėje atplėštas nuo tėvų ir slepiamas lietuvių kaimiečių, gaudomas vokiečių, išliko gyvas ir išaugo į pajėgų rašytoją, yra savotiškas Dievo apvaizdos ženklas.
Dar daugiau – tai yra ženklas, kad jam buvo skirta speciali misija žydų ir lietuvių tautai.
Žydų tautos atžvilgiu Meras mums labiausia įdomus tuo, kad jis, nuo kūdikystes užaugintas lietuvių, mokslus išėjęs Lietuvoje, vis dėlto suprato, kad yra žydas ir prisiglaudė prie išžudytų tėvų tautos.
Ar tai nepaskatinimas ir Amerikos lietuvių vaikams visados pasilikti su savo tauta?
Lietuvių tautos atžvilgiu Meras mums brangus tuo, kad, gyvendamas Izraelyje, nenutraukė su ja ryšių.
Pirmiausia, visi keturi jo romanai ir 2 novelių knygos rašyti lietuvių kalba.
Kai jie verčiami į kitas kalbas, pažymima, kad verčiama iš lietuvių kalbos.
Tai labai naudinga mūsų literatūrai ir jos prestižui.
Antra, Meras, kuriame kryžiuojasi dvi religijos, dvi tautybės, dvi kultūros ir dar skaudūs asmeniniai vaikystės išgyvenimai – gali rašyti taip, kaip nepajėgtų joks lietuvis.
Jo romanų tematika yra nuostabiai sudėtinga, tragiška, paini ir visiškai nauja mūsų grožinėje raštijoje.
Pavyzdžiui, pirmajame savo romane – „Lygiosios trunka akimirką“17 – Meras paliečia gyvybės ir mirties problemą, kurią pats yra išgyvenęs.
Veiksmas eina Vilniuje žydų gete.
Vokiečių komendantas lošia Šachmatais sujaunu žyduku Izaoku.
Sutartis tokia: jei žydukas laimės – vokietis nebesušaudys geto vaikų, bet nužudys patį Izaoką.
Jei vokietis laimės, jis sušaudys visus geto vaikus, bet paliks gyvą Izaoką.
Ką daryti?
Izaokas lošia taip, kad šachmatų partija pasibaigtų lygiom.
B. Romane „Mėnulio savaitė“18 Meras sprendžia artimo meilės problemą.
Vaizduojama maža lietuvė mergaitė ir mažas žydukas, kurie geto sienos nišoje žiūri į mėnulį, skaito Gulivero19 nuotykius ir guodžia vienas kitą.
Tuo pačiu laiku kažkur ten toliau, Vilniaus ligoninėje, kita mergaitė slaugo berniuką, kurio kūnas viena žaizda.
Mat, jis susižeidė paties išrastos mašinos spinduliais, kurie iš tikrųjų turėję suteikti jo kūnui atsparumo dėl tėvo nuodėmės, nužudžiusio berniuko motiną.
Aplinkui gi skleidžiasi triukšmas, nes rusų erdvėlaivis Luna 9-asis20 laimingai nusileido ant mėnulio ir t. t.
C. Romane „Ant ko laikosi pasaulis“21 Meras, lyg autobiografine patirtim, jo lietuvę motiną, kuri karo metu paima auginti įvairių tautybių – rusų, žydų – pamestus našlaičius vaikus, bet greit vėl jų netenka, nes atsiranda tikrieji tėvai, Prasideda graudi vienatvė.
Paskutinis romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“22, yra pats sudėtingiausias, sunkiausias ir abstrakčiausias.
Ten sutinkame žmogų, apsisprendusi tapti laisvu menininku.
Bet toje pačioj apsisprendimo minutėj jis patiria savo paties karsto viziją.
Po to turi pakelti septynių atsiskyrėlių senukų, ištvirkėlės ir nykštuko gundymus.
Kai skaitai tą romaną, anot R. Šilbajorio, atrodo lyg būtų sprogusi autoriai vaizduotė ir išsižarsčiusi spalvomis, garsais, idėjomis, problemomis, kurių niekas negali nei apimti, nei išspręsti.
Tai tokio sudėtingo pobūdžio rašytojas yra mūsų svečias – Icchokas Meras.
Įsigilinęs į visuotinę tematiką ir gyvendamas toli, jis vis vien palaiko kontaktą su lietuviais.
Prieš porą metų mielai įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją.
Gavęs premiją už „Striptizą“, pasiryžo būtinai atvykti jos atsiimti ir tuo pačiu susipažinti su lietuviais rašytojais ir mokslininkais.
Kelionės išlaidom gi jis pats pasirūpino.
Nėra jokios abejonės, kad mūsų bičiulis Meras dar garsės kaip rašytojas ir praplės mūsų literatūrą.
Savo žodį noriu užbaigti jo paties gyvenimo graudžiausiu epizodu, kurį jis man priminė vaikščiojant po New Yorką.
Buvę taip: vokiečiams verčiant, lietuviai turėję grąžinti žydų vaikus, kuriuos anksčiau jiems buvę leista pasiimti.
Tada ir Meras, vos septynerių metukų, atsiradęs Kelmės gatvėse be namų ir be jokios globos.
Priėjo staiga sustojęs gerokai įkaušęs žmogus ir paklausęs, ko jam reikia.
Vaikas atsakęs: „Esu žydukas ir niekas manęs nenori“.
Tada tas žmogus Meruką pasiėmęs ir kartu su savo vaikais auginęs, nepaisydamas pavojų, kol išsikraustė vokiečiai.
Nuo to atsitikimo jau nubangavo daugiau kaip trisdešimt metų.
Tas našlaitis vaikas, kurio anuomet „niekas nenorėjo“, Dievui laiminant, išaugo žymiu rašytoju ir Chicagoje per Simpoziumą iš lietuvių intelektualų susilaukė garbingų ovacijų.
Šį vakarą jis yra ir mūsų mielas svečias.
Šį vakarą jis yra mūsų brangus bičiulis, sparčiai atkeliavęs iš Izraelio pažiūrėti, ką mes čia darome tame New Yorke.
Malonu man Icchoką Merą sveikinti visų vardu, linkėti jam laimingos sėkmės ir kviesti, kad visuomet pasiliktų su lietuvių tauta, kurios likimas yra negailestingai palietęs ir jį patį.
Žodis Stasiui Santvarui Įteikiant LRD premiją 1979.VII.10 Los Angeles
Garbingas Laureate ir ponia Ale23, Gerb. Lietuvos Konsule, mielas šios kultūrinės pastogės šeimininke, ir visi literatūros bičiuliai – broliai bei sesės.
Šiandien mes čia atsigaivinsime vieno ilgo bei kūrybingo gyvenimo garbe ir džiaugsmu.
Tas gyvenimas yra poeto Stasio Santvaro, kuriam šią valandą teikiama LRD premija už poezijos rinkinį „Rubajatai“.
Mums nesuvokiamai nulėmė Visagalis, kad tas džiaugsmo bei garbės šviesulys pro metų ūkanas prasiveržtų vėlai.
Tuo, matyt, norėta staigiu mostu iškilmingai apvainikuoti mūsų laureato viso amžiaus kūrybinį derlių ir suteikti jam pilnutinį džiaugsmą.
LRD premija juk išreiškia aukščiausią literatūrinį pripažinimą, kuris išliekančios garbės antspaudu pažymi laureato kūrybą.
Beje, Stasys Santvaras per savo ilgą amžių jau yra sulaukęs ir kitų pripažinimų.
Jisai gi gausiais talentais bene bus labiausia išsišakojęs kūrėjas tarp visų Lietuvos ir tremties rašytojų.
Ar Jūs esate girdėję, kad kuris kitas mūsų poetas būtų sykiu ir operos solistas, ir dramaturgas, ir teatrų direktorius, ir literatūros kritikas, ir vertėjas, ir žurnalistas, ir visuomenininkas, ir Lietuvių enciklopedijos bendradarbis, ir pagaliau Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris.
Tie visi talentai gi darniai išsitenka Stasio Santvaro asmenyje, nesuvesdami jo į konfliktą su poezija.
Man Santvaras visuomet atrodo panašus į elegantišką medį, eukaliptą, kurio visos šakos kyla tiesiai į dangų, o lapai sidabru mirga saulėje.
Tai nuostabus medis – jo nepalaužia net audros.
Stasys Santvaras savo talentais, lyg eukaliptas šakom, taip pat kyla aukštyn, o poezijos žodžiais, lyg sidabro lapais, nuolat mirga saulėje.
Malonu, kad nė gyvenimo audros jo nepalaužė.
Atrodo, kuo smarkesnės jos buvo, tuo lyriškiau tas mūsų literatūros eukaliptas dainavo, graudindamas širdis meilės ir sielvarto balsu.
Palengva St. Santvaro dainos bei giesmės suaugo į 7-nias poezijos knygas, tartum į anas biblinio Juozapo sapnų 7-nias pilnas varpas.
Tai labai, labai miela!
Mes, žinodami savo laureato daugeriopą veiklą, ypač turime džiaugtis, kad jis iki šios valandos išliko kūrybingu poetu ir kaip poetui mes čia suėjome nusilenkti.
Tačiau dar leiskite priminti, kad jis ir Lietuvių Rašytojų D-jos tėvas.
Ne kas kitas, o Stasys Santvaras 1946 metais šią Draugiją atgaivino Tubingene, jai ilgai vadovavo ir parašė įstatus, kurie su menkom pataisom tebegalioja iki šio meto.
Tai dar gražiau nuspalvina šią LRD premijos įteikimo šventę.
Garbingas Laureate, kviesdamas Jus priimti Lietuvių Rašytojų D-jos 1000 dol. premiją, kurios mecenatas yra Lietuvių Fondas, taip pat prašau priimti ir Draugijos Valdybos bičiulišką sveikinimą.
Tegul ši tauri premija sykiu su literatūrine garbe ir mūsų visų džiaugsmu stiprina Jus žemiškos tremties pasaulyje ir skatina kurti naujas giesmes.
Parengė Dainius Sobeckis
1 PVKK (Pranciškonų vienuolyno prie Kryžių kalno archyvas) – Andriekus L. 1973. (prakalba sveikinant aktorių H. Kačinską), p. 1.
2 PVKK – Andriekus L. Čia guli giesmės nerašytos: LRD premijos įteikimo proga Kaziui Bradūnui Lietuvių Fondo suvažiavime New Yorke 1971.V.15, (prakalba), p. 2.
3 PVKK – Andriekus L. Čia guli giesmės nerašytos: LRD premijos įteikimo proga Kaziui Bradūnui Lietuvių Fondo suvažiavime New Yorke 1971.V.15, (prakalba), p. 4.
4 Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezįjos šakas Lietuvoje ir išeivįjoje / Sud. R. Pakalniškis. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 217.
5 PVKK – Andriekus L. Kalba įteikiant Henrikui Nagiui LRD 1969 m. premiją literatūros vakare Toronto 1970.IX.4, p. 2.
6 MLLM–106279 L. Andriekaus laiškas K. Bradūnui 1955.IV.12, p. 1. K. Bradūno f.
7 MLLM–106279 L. Andriekaus laiškas K. Bradūnui 1955.IV.12, p. 1. K. Bradūno f.
8 MLLM–106279 L. Andriekaus laiškas K. Bradūnui 1955.IV.12, p. 1. K, Bradūno f.
9 MLLM–106280 L. Andriekaus laiškas K. Bradūnui 1955.IV.21, p. 1. K. Bradūno f.
10 PVKK – Andriekus L. Kalba įteikiant Henrikui Nagiui LRD 1969 m. premiją literatūros vakare Toronte: 1970.IX.4, p. 2.
11 Edvardas Munchas (1863–1944) – norvegų dailininkas, simbolistinio meno krypties atstovas.
12 Knyga „Eilėraščiai“ išleista 1946 m. Insbruke, „Lapkričio naktys“ – 1947 m. Freiburge, „Saulės laikrodžiai“ – 1952 m. Čikagoje, „Mėlynas sniegas“ – 1960 m. Bostono, „Broliai balti aitvarai“ – 1969 m. Čikagoje.
13 1932 m. įsikūrusios Lietuvių rašytojų draugijos rūpesčiu įsteigta valstybinė 5 000 Lt literatūrinė premija.
14 Kennebunkportas – miestelis JAV Meino valstijoje, kuriame gyvena apie 4000 gyventojų.
15 Lietuvių kultūros židinys Niujorke pranciškonų vienuolyno komplekse, pastatytas 1973 m. Iškilmingas Kultūros židinio atidarymas įvyko tų pačių metų gruodžio 1 d.
16 JAV Lietuvių bendruomenės Mokslo ir kūrybos simpoziumai, vykstantys kas trejus ketverius metus: pirmasis įvyko 1969 m., o keturioliktasis 2008 m.
17 Romanas išleistas 1963 m., pakartotiniai leidimai – 1968 ir 2006 m.
18 Romanais išleistas 1971 m.
19 Kalbama apie J. Swifto (1667–1746) romaną „Guliverio kelionės“.
20 1966 m. vasario 3 d. automatinė stotis „Luna-9“, kuri buvo paleista sausio 31 d , nusileido Mėnulyje.
21 Romanas išleistas 1965 m., pakartotas 1968 m.
22 Romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ išleistas 1971 m. Vilniuje, pakartotinai pasirodė 1976 m. Southfielde.
23 Stasio Santvaro žmona Elona Stasė Valiukaitė – Alė Santvarienė.