literatūros žurnalas

Marcelijus Martinaitis. Pavargti nuo lietuvių gražu

2021 m. Nr. 4

Graži Marcelijaus Martinaičio 85-ųjų gimimo metinių sukaktis paskatino peržiūrėti, kokia poeto archyvinė medžiaga saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Poeto archyvinis rinkinys nėra gausus, tačiau išeivių rašytojų rinkiniuose galima atrasti nedidelį pluoštelį jo korespondencijos: yra keletas dalykinių laiškų, rašytų Henrikui Nagiui, Kaziui Bradūnui, Alfonsui Nykai-Niliūnui, prašant kūrybos rengiamam „Poezijos pavasario“ almanachui, kviečiant į renginius. Tačiau kitaip „suskamba“ laiškas, rašytas su pagarba, dėkingumu ir susižavėjimu vyresniosios kartos poetui – Stasiui Santvarui, grįžus iš antrosios kelionės į Ameriką 1988 metais – tada M. Martinaitis keliavo per lietuvių bendruomenes, lankėsi Čikagoje, Vašingtone, Baltimorėje ir kitur. Vyko susitikimai su žemininkais-lankininkais, tartasi dėl jų knygų išleidimo Lietuvoje (noriu pabrėžti, kad A. Nykos-Niliūno eilėraščių rinktinę inspiravo M. Martinaitis). Toje kelionėje buvo pasiektas ir Bostonas. Čia, netoli ošiančio vandenyno, viename name gyveno rašytojas, satyrikas Antanas Gustaitis ir kiek vėliau iš Vokietijos atkeliavęs poetas S. Santvaras su žmona Elena ir sūnumi Algiu. Susitikimas su vyresniosios kartos rašytoju M. Martinaičiui paliko labai šiltus įspūdžius, jie ataidi ir publikuojamame laiške. 

Virginija Babonaitė-Paplauskienė


Stasiui Santvarui
1988.XII.31

Maestro,

dabar visiems pažįstamiems pasakoju apie Jus, ir jie džiaugiasi, kad Jūs toks gyvybingas, poetiškas. Papasakojau apie Jus Irenai1, ir ji pasakė: matai! matai! Pažiūrėjo į mano žmoną ir taip pat pasakė: matai! matai! Man pasirodė labai gražus Jūsų gyvenimas, labai retai sutinku tokių žavių, tiesių, atvirų žmonių. Atleiskit, kad taip šneku: tai vienas gyvenimo stebuklų. Tokiam didmiesty, Bostone, Jus gaubė atskira erdvė, sava atmosfera. To niekas daugiau Bostone neturi: lietuvis kartais sugeba pasidaryti virš savęs tokį orą ir Visatą. Tokį savo kosmosą virš savęs, mačiau, yra pasidaręs Petravičius2. Kildami lėktuvu, dar pamatėm pakrantę, namelį3
Atleiskit, kad leidžiuosi į tokią poeziją, nes metų pabaigoj poetams „užeina“.
Sveikinkit mielą Žmoną4, nors kai gausit laišką, visos šventės jau bus praėjusios. Mano laiškas Jus šiek tiek grąžins atgal. O grįžti kartais taip pat smagu. Tik man nemalonu, kad tada buvom labai pavargę, vis taikėmės į lovą, nepasėdėjom, nepasišnekėjom. Bet pavargti nuo lietuvių gražu.
Dėkoju Jūsų Žmonai!
Perduokit linkėjimus mieliems kaimynams5!
Linkiu poezijos! O kol yra poezija, yra ir sveikata, ir džiaugsmas, ir viskas yra.

Marcelijus Martinaitis


1 Irenai Kostkevičiūtei.
2 Dailininkas Viktoras Petravičius.
3 Turimas omenyje dailininko namas, su ypatingu sodu.
4 Stasio Santvaro žmona – Elena Stasė Valiukaitė.
5 Viename name su Santvarais atskirą dalį turėjo satyrikas Antanas Gustaitis ir jo žmona aktorė Aleksandra Zdanavičiūtė.

Jonas Mekas. Apie brandintuvę. Laiškas Antanui Vaičiulaičiui

2022 m. Nr. 7 / Mano asmeniškas noras būtų dvi idilės (pirma ir kurią iš vasaros ar rudens, trumpesnę), arba pirmą idilę ir AŠ NEŽINAU, AR SAULĖ. Man visados truputį nesmagu randant antologijoje kurio nors autoriaus tik vieną dalyką.

Algimantas Zurba. Iš senų užrašų knygelių

2022 m. Nr. 2 / Vasario 8 dieną rašytojui Algimantui Zurbai būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Nekyla abejonių, kad sukaktį jis būtų pasitikęs nauju, skaitytojų laukiamu romanu.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Vytautas Landsbergis. Iš užrašų knygelės: Vincas Kudirka naujo Sąjūdžio aušroje

2021 m. Nr. 2 / „Metų“ redakcijai Vytautas Landsbergis perdavė įdomų kultūros ir Atgimimo istorijos dokumentą iš asmeninio archyvo – savo kišeninės užrašų knygelės puslapio nuorašą su 1988 m. rugsėjo 13 d. Verkių rūmuose…

Leonas Švedas. Gyvybė Mačernio pusėje

2020 m. Nr. 12 / Ar nėra didžiųjų rašytojų kūriniuose ko nors daugiau už sroves, rubežiuojamas žodžiais: realizmas, estetizmas, natūralizmas ir panašiai. Ar gali įtilpti jų išgyvenama tiesa žodžiuose, kuriuos minėjau?

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Stasys Sabonis. Pirmosios knygos: tarp malonumo ir nusivylimo

2020 m. Nr. 10 / Apskritai, jaunieji rašytojai kartais nenoriai sutinka papildomai dirbti prie grąžinamų rankraščių. Pataisę atskiras vietas vėl skuba nešti rankraštį į leidyklą. O be reikalo.

Juozas Marcinkevičius. Kiek laiko atima blogai parašytas eilėraštis?

2020 m. Nr. 8–9 / Paskaičiuota, kad, sakysime, eilėraščio skaitymas trunka penkias minutes. Tarkime, kad tai blogas eilėraštis. Reiškia, tos penkios minutės nueina veltui.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

Apie nepageidaujamą rašytojų paramą

2020 m. Nr. 5–6 / Ši svečių grupė dar trejetą valandų pagastroliavę po miestą, užkabinėję praeivius, atsidūrė miesto viešbutyje. Čia jie grubiai iškolioję ir įžeidę viešbučio vedėją drg. A. ėmė savavaliauti.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.