Liudvikas Jakimavičius. Poezija apie poetą poezijoje ir ne tik

1996 m. Nr. 11–12

Marcelijus Martinaitis. Atrakinta. – Vilnius: Lietuvos rašy­tojų sąjungos leidykla, 1996. – 110 p.

Nurimus jubiliejiniam šurmuliui ar pakasynų gedului dėl tų progų kaltininkų ir jų knygų, ačiū Dievui, galima šnekėti ir be tai okazijai būdingų intonacijų. Ar tik ne meškos paslaugą bus padariusi poetui Rašytojų sąjun­gos leidykla, išmetusi viešumon paskutinę poeto knygą kaip tik per jo jubiliejinį vakarą. Ne taip seniai garbiems sukaktuvininkams taip būdavo išleidžiami beviltiški raštai, kuriuos „kur nori, ten ir kiški“, – anot Vlado Šimkaus. Šia užuomina gerokai persūdau, nes eilėraščių rinkinys „Atrakinta“ tikrai nesiglaus į proginių knygų lentyną.

Nors rinkinyje dauguma eilėraščių yra be parašymo datų, tačiau net neįgudusiai akiai aišku, kad jie parašyti ne iš karto, o yra ilgėlesnio kūry­binio triūso rezultatas. Matyt, todėl ir tas knygos margumo įspūdis, kurį, beje, dar pastiprina eilėraščių intonaciniai ir struktūriniai įvairavimai, plati eilių žanrinė amplitudė. Šios amplitudės viename pakraštyje beveik pub­licistinis eilėraščių ciklas „Sausio vidurnaktis“ bei eilėraštis „Mišios Kated­ros aikštėje“, kitame – eilėraščiai, pavadinti „Prisiminimais“, kuriuose atpažįstamas „Atminčių“ lyrizmas bei meditacinė nuotaika. Nors eilėraščių ciklai knygoje nėra padalyti į skyrius, tačiau sulydyti juos į vienumą galėtų nebent daug platesnis visos M. Martinaičio kūrybos kontekstas.

Rinkinį poetas pradeda lyg ir dviem programiniais eilėraščiais – „Su­grįžimas“ ir „Rūšiuoju prisiminimus“. Pirmajame – ryški mačerniška viz­ijų intonacija, postūmis refleksijai – po daug dienų atsiversta seniai skaity­ta knyga. Antrajame eilėraštyje lyrinis subjektas jau nuodugniai „revizuo­ja“ savo prisiminimus:

Turiu ir tokių, kuriuos tinka maišyt su eilėraščiais,
su migdomaisiais, kava, alkoholiu bei ašarom… (p. 10)

Abiejuose eilėraščiuose yra kelios temos, kurios leitmotyvu kartkartėmis atsikartos rinkinyje. Tai atminties – užmaršties, poezijos (arba meno) ir gyvenimo dermės – nedermės motyvai. Pastarojo motyvo ryškinimas – beveik naujas dalykas M. Martinaičio poezijoje (tiesa, „Atmintyse“ jį jau galima buvo nujausti). Ir novacija čia tik tokia, kad eilėraščio lyrinis subjektas yra poetas – meno ir kultūros žmogus. Anksčiau Martinaitis ir tapo Martinaičiu didžia dalimi tik todėl, kad smagiai mokėjo savo herojų slapstyti už išmintingo kvailelio Kukučio, Žuvelio ar Severiutės, prisidengdamas į tau­tosakos klodus atsirėmusiu personažu. Šįsyk ir pats rinkinio pavadinimas – „Atrakinta“ – yra nuoroda, kad tokio išmintingo slapukavimo tarytum ir nebesiekiama. Viena vertus, kai lyrinis subjektas yra kūrėjas, jam atsiveria dideli plotai šnekėti apie egzistencinius amato dalykus – kūrybos prasmę, gyvenimą ir atmintį kaip kūrybos šaltinį, kūrybos amžinumo – gyvenimo lai­kinumo temas. Tačiau, antra vertus, slypi ir dideli pavojai užsiskliausti eilėraštyje literatūriškumo skliaustais. Kai eilėraštis ima byloti pats apie save ir savo prasmingumą, kartais kyla negeras noras tuo netikėti:

Prieš žodį šiandieną bejėgis tarsi prieš Dievą.
Katedros elgeta – ir tas laimingesnis!
Jis gieda, užvertęs akis
ir nesigėdija Dievo.

Aš nuskurdęs labiau, negu jis
Dievo akivaizdoje,
labiau negu jis – prieš žodžius,
kuriuos parašiau… (p. 50)

Šiame eilėraštyje esama tokio kūrėjui būdingo prasmių sustumdymo. Dievo ir žodžio gretinimas arba žodžio prasmės, tiksliau – prasmingumo, sumetafizinimas yra nuoroda, kad kūryba, žodis ar tekstas yra gyvenimą pra­nokstantys ar bent jau jam lygūs dalykai. Paskutiniame rinkinio eilėrašty­je – savotiškame curriculum vitae („Atsakymas į lojalumo anketą“) gyveni­mo – kūrybos svarstyklių lėkštelės aiškiai svyra kūrybos pusėn. Netgi dar daugiau – esama čia tokio semantinio prasmių apvertimo, kai lyrinis sub­jektas teigia savo poezija tą gyvenimą veikęs:

Šifruotais vaizdais verbavau mylimąsias,
įslaptintais pažvelgimais dariau įtaką jų eisenoms,
drabužių madoms, kvėpinimosi įpročiams. (p. 105)

Kitame eilėraštyje („Šedevro užsakymas“) lyrinis subjektas – kūrėjas ir profesorius, be saiko tarpuvartėje talžomas trijų žaliūkų intelektualų tik tam. kad suvoktų gyvenimo brutalumą ir jį aprašytų tokį, koks jis yra. Poezijo­je taip atsitikti gali, bet gyvenime dažniausiai kumščiai į darbą paleidžiami dėl ko kito. O brutalios smurto scenos intelektualizavimas turi salsvą dekadanso kvapelį.

Polinkiu estetizuoti ir suintelektualinti dalykus pasižymi ir rinkinio pabaigos ciklas, kuriame poetas mėgina susikurti naują personažą K. B. Deja. jis taip ir neišryškėja, nes individualumą neretai gožia tipiški bruožai, būdingi turintiems polinkį į šizofreniją, įtarumo bei persekiojimo maniją. Kukučio „patologija“, asmenybės susidvejinimas buvo sveikatos ženklas, nes rėmėsi į laiko patikrintą tautosakos tradiciją, kurioje apstu paradoksų, smagių ir išmintingų nusišnekėjimų – sykiu ir gyvybės. K. B. eilėraštyje „Liber acephalus“ labiau primena scholastika apsinuodijusį karščiuojantį pseudointelektualą. Pacituosiu jo liudijimą teisme:

Tai buvo vienintelis tobulas tekstas, kada nors parašytas.
tekstas apie save – t.y. save cituojantis, komentuojantis
bei aprašantis… Tiksliau –
labirinto principas: tekstas pačiam sau,
tekstas kaip toks, neprieinamas erezijoms apie prasmę.

neįmanomas cituoti, perrašyti, nes jis yra aktas, veikmė,
akimirka galintis keisti visa, kas parašyta. (p. 82)

Panašu j mėginimą spręsti vitgenšteinišką teksto prasmės ir neį­manomybės paradoksą, tą prasmę atskleidžiant kitu tekstu, tačiau pats paradoksalus tekstas taip ir nesukuriamas. K. B. mėgina logizuoti, bet nepalieka nė mažiausio tarpelio, pro kurį į tą tekstą bent akies krašteliu būtų galima dirstelėt. Nėra klausimo, neigiančio patį save, kokį paspendė L. Wittgensteinas: „Ar gali barzdaskutys, kuris skuta tik tuos, kurie patys nesiskuta, nusiskusti?“ Barzdaskutys, kuriam šauna į galvą toks klausimas, išsimuilavęs savo barzdą putomis, yra literatūrai įdomesnis ir spalvinges­nis personažas už filosofuojantį K. B., nes jis turi rankoj skustuvą, gali su juo skustis arba nesiskųsti, o K. B. turi tiktai gerai pakabintą liežuvį. Apskritai jis nieko ir neveikia, eksponuojamos tik jo iracionalios nuojautos, regėjimai bei haliucinacijos, kurių apytiksles nepoetines versijas galėtume aptikti psichiatrijos vadovėliuose. Eilėraščio „K. B. pokalbis su autoriumi, rytą šviežiai pasnigus“ lyrinis pasakotojas taip užpila pašnekovą žodžiais, kad autoriui taip ir nepalieka progos prasižioti vienuolikos ketureilių eilėraš­tyje. Pokalbis, savaime suprantama, taip ir neįvyksta, o ilgą K. B. monologą reziumuoti būtų galima vienu sakiniu: „Gražu Vilniuje, šviežiai pasnigus!“ Visa kita – palyginimai ir epitetai, stengiantis sugestyvinti savaime suges­tyvų meninį vaizdą. Kyla įtarimas, kad poetas čia žaidžia dvigubą žaidimą. Jis ironizuoja, siekia suerzinti – visados susierzini, kai koks nors pašneko­vas ima ir duria pirštu: „Žiūrėk, koks gražus gamtovaizdis, paveikslas ar dar kas!“ Tarytum pats būtum koks iš pliauskos išdrožtas.

Kitame eilėraštyje K. B. liudija policijoje apie jo akivaizdoje pasikorusį savižudį, kai tuo metu Margarita ant suoliuko jam skaito Dantę. Nelabai įprastas akiai toks dviejų skirtingų planų derinimas gali gluminti. Mar­garita, K. B. skaitanti Dantę, švelniai tariant, beveik kičas, o štai šalia ima ir pasikaria pilietis su kvitu kišenėje. Tokią dviejų planų sandūrą atrakin­ti galėtų nebent Becketto ir Ionesco pasaulėjautų kontekstai. Šiuo rakursu žiūrint – K. B. yra beveik kafkiškas absurdo antiherojus. tada ir visi kanceliariniai teismų, liudijimų policijoje diskursai atsiduria savo vietoje. Kaip estetas – paranojikas K. B. atsiveria paskutiniame eilėraštyje „K. B. laiškas panelei Margaritai V.“. Subjektas laiške prisipažįsta savo mylimajai, jog negali padaryti jai TO per mažai estetizuotame interjere:

P. S. Dėl šios priežasties,
kol nerasiu tinkamo interjero
VISA TAI laikinai atidėkim. (p. 97)

Atidėsiu ir aš šneką apie M. Martinaičio poetikos posūkį į yrančios psichikos lyrinio subjekto K. B. pasaulį. Poetinis viražas intriguoja jau vien todėl, kad rinkinyje jis eina po pažįstamo ir organiško prisiminimų ciklo, kuriame ne vienas ir ne du tiesiog juvelyriškai „padaryti“ eilėraščiai. Eilėraš­tyje „Prisiminimas (perkūnija)“ poetas tarytum žaidžia laiko retrospektyvom – laiko, sugrąžinto iš atminties, ir čia pat – esamojo, virstančio būtuoju:

Tvenkias perkūnija.
Temsta ir temsta.
Slogina alpi tvankuma,
kol pagaliau trenkia…

Nušvinta sena daržinė,
šieno kaugė,
berniukas su karve –
lyg juos būčiau staiga atsiminęs
Po to vėl nieko nėra.

Prabėgus daug laiko
vėl trenkia.
Sena daržinė, karvė,
o berniuko jau nematyt. (p. 56)

Labai primena Jono Meko kinematografinį atradimą filme „Prieplauka“, kai jis stabiliai krantinėje pastatė kamerą, kurią įjungdavo ir išjungdavo laikydamasis nustatyto laiko intervalo. Taip režisieriui pavyko sukurti laiko tekėjimo iliuziją – vieni šešėliai keičia kitus, o krantinė lieka stūksoti, liudy­dama pasaulio pastovumą. Šiame rinkinio cikle pagrindinė metafora ir yra laikas, jo tekėjimas. Klasiškas tokios daugiamatės metaforos pavyzdys yra visas eilėraštis „Prisiminimas (vestuvių suknelė)“, kuriame jaunos motinos vestuvinės suknelės įvaizdis išskleidžiamas į daugiamatį prabėgančio laiko, šeimos, giminystės, net erotinį temų determinantą:

Kartais ją pamatydavau
staiga prasivėrusioj spintoj –
lyg karietoj atvežta sužadėtinė.
Ir iš spintos padvelkdavo
seniai užmiršto. jauno pavasario kvapas. (p. 66)

Beje, panašiai sumodeliuotas poetinis laikas ir eilėraštyje „Sąvartyne rastas šeimos albumas“, kuriame lapas po lapo verčiant nežinomos šeimos fotografijų albumą prabėga tragiška giminės istorija.

„Prisiminimai“ ir semantiškai jiems artimi greta pabarstyti eilėraščiai ir sudaro rinkinio poetinį traukos lauką. Metafizinė pasaulio sąranga ir subjekto santykis su anapusybe čia gali būti nusakytas tokiu trieiliu

Tikiu kvepiantį Dievą
iš tavo maldaknygės
iškritusiam paveikslėly. („Prisiminimas (Paserbenty giedant mojavas)“

Visai kitokį Dievą – Viešpatį, kurio balsas kurtina, kurio balsas – šviesa matome eilėraščių cikle „Sausio vidurnaktis“. Beje, įdomu būtų greta sudėti į atskirą rinktinę Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Jono Strielkūno, Henriko Nagio ir Marcelijaus Martinaičio kruvinųjų Sausio įvykių inspiruotus eilėraščius ir pasižiūrėti, kaip į poeziją įsiveržia patys dramatiškiausi tau tos istorijos išgyvenimai, kaip per poeziją veikia tūkstantmečiais kaupti bendrijos emocijų ir elgesio archetipai. Beje, poetas apie tai ir šneka trečia jame ciklo eilėraštyje „Petro iš Dusburgo kronikos aiškintojas“:

Pralaimėję dainuodami eina į ugnį,
lyg jausdami didelį malonumą.
Tokie kraupūs jų pasilinksminimai –
štai kuo labiausiai jie gąsdina! (p. 29)

Kol yra taip šnekančių, supranti, kad poezija nėra vien beprasmis žaidimas.