Proza
Kristina Tamulevičiūtė. Po septynerių metų
2023 m. Nr. 7
Novelė
Kiekvieną rudenį draugė giriasi, kad praleido geriausią vasarą gyvenime.
Dabar liepos vidurys, aš Lietuvoj, maunuosi vilnones kojines ir prisimenu eilutes iš Parulskio eilėraščio apie šaltį, stingdantį šaltį rūsyje, kuris sukausto sielą, į dramblio kaulo bokštą uždaro, bet po žeme bus dar šalčiau.
Tokia vasara, kad nors sprok iš pasiutimo, o draugė tuo tarpu keliauja Azijos šalių paupiais.
2017 metų birželio pabaiga, pradedu, lyg rašyčiau dienoraštį, Slovėnija, pats Mariboro centras. Dravos pakrantėje, senojoje miesto dalyje, siaučia muzikos ir meno festivalis, ką tik pasirodymą baigė, ko gero, garsiausias slovėnų dainuojamosios poezijos atstovas, neprisimenu nė vienos jo dainos eilutės, įstrigę tik įsišėlusios publikos paveikslai. Laikas grįžti į viešbučio numerį, šią savaitę atstojantį namus ir siūlantį visai jaukų naktinės lempelės apšviestą darbo kampą. Aptrupėjusiais akmens laipteliais pakylu ant tilto, vėjas taršo plaukus, festivalio garsai lieka kažkur apačioje. Persisvėrusi per tilto turėklus žvelgiu į kitą pasaulį – prie juodos upės spalvotomis lemputėmis papuoštos vigvamus primenančios palapinės smailiais stogais. Jose susėdę vyrai ir moterys rūko ilgas pypkes, vario apyrankėm svarinamom rankom ant žemų staliukų dėlioja vaišes, dalijasi. Tvyro miesto vandens kvapas, upės juodumoje atsispindi švieselės. Jei tik galėčiau atsukti laiką atgal, negimdyčiau… Tada kažkas mosteli burtų lazdele ir vieną kadrą pakeičia kitas.
Esu ant to paties tilto, skubu į draugės gimtadienį. Man gėda, nes vilkiu vienintelį turimą sijoną (ir tas pats – pusseserės mokyklinis, tik patrumpintas) bei nusidėvėjusį salotinį lietpaltį, bet šį pusmetį taupau – likau be stipendijos. Aptriušusioje kuprinėje – vyno butelis, nors aš visai nenusiteikusi švęsti. Rodos, sėdėčiau prie menkai apšviesto darbo stalo, kaip ir kiekvieną vakarą, skaityčiau knygas, versčiau ir siekčiau nesibaigiančių tikslų, spurdančių tarp knygos puslapių. Ko gero, neverta plėstis apie tai, ko nori mergaitės ir kokia mergaitė esu aš, svetimame mieste, svetimoje šalyje, einanti į draugės gimtadienį, per upę tiltu, kurio gale ryškėja juodi laipteliai. Tada jais žemyn, ir į kitą pasaulį – buvusią vieną tamsiausių Mariboro irštvų, kur netgi dieną klajodavo vaiduokliai, prisimenantys netikėtą Hitlerio apsilankymą, regis, didelės reikšmės neturinčiame mieste, kurį dalija daugybės tiltų sukapota upė.
Paupyje trenkia sušvinkusia žuvimi ir pelėsiais. Į upę garma kelios dešimtys pilkų pastatų sienų, kai kur aptrupėjęs tinkas atveria raudonų plytų gėlą. Ant sukrypusių palangių raivosi tingūs miesto katinai, yra langų, kuriuos dengia užuolaidų draiskanos, ir jei nežinotum, niekada nepasakytum, kad vos už kelių gatvių prasideda „iš naujo atrastas“ turtuolių rajonas. Taip ir norisi sustoti prie upės, sušukti ir įsiklausyti, kaip į krantą atskuba raudona kraujo puta, bet tylą perskrodžia nutolęs transporto gausmas, o kišenėje suvirpa mobilusis – draugė ieško, galvoja, kad paklydau, todėl negaišuoju, einu kaip liepta, ir vos pravėrusi ankšto buto duris patenku į teminio vakarėlio apsiaustį. Praviri langai papuošti lempelėmis, už griūvančių sienų srūva Drava. Tvyro miesto vandens kvapas, juodumoje atsispindi švieselės ir nieko daugiau, į mane niekas nekreipia dėmesio, linksminasi. Tik staiga suspaudžia širdį, lyg žinočiau, kad nuo šios akimirkos 2012-aisiais man liko treji laisvi metai, o po jų – tuštuma. Tada kažkas mosteli burtų lazdele ir vieną kadrą keičia kitas.
Man atrodo, niekada nepereisiu to tilto. Liksiu įstrigusi vidury, žvelgdama į vandens sūkurius, laukdama, kol iškils putos, nežinodama, šokti ar likti.
Ne, Žilvinai (esame susitarę, kad vienas kitą vadinsime vardu), nerašau jau seniai, ranka nekyla, ir nežinau, kada pakils. Neseniai dalyvavau susitikime su vienu garsiu rašytoju, apie savo naująjį romaną skaitytojams jis pasakė „pinigai jūsų – vaikystė mano“. O aš skaitytojams negaliu sakyti, kad pinigai jų, o vėžys mano. Vėžys buvo mano sūnaus, ir tą pačią dieną, kai susirgome, aš išsijungiau. Nebeliko manęs, turinčios vardą ir pavardę, tikslus ir dideles karjeros ambicijas. Likau aš, leukemija sergančio Ermino mama. Ir mano vienintelis tikslas buvo padėti savo vaikui iškęsti. Dabar jau nesakau, kad siekiau padėti išgyti. Tokios galimybės praktiškai neturėjome. Su tokia diagnoze pasveiksta tik vienas iš dešimties, bet joks tėvas niekada negalvoja apie blogiausia. Visi tikisi geriausio, net tada, kai vaiką be sąmonės ant ratukų išveža reanimacijos darbuotojai. Iki šiol kartais sapnuoju raudonas jų striukes.
Kai pirmąjį vakarą atvažiavome į Vaikų onkohematologijos skyrių, koridoriuose buvo tuščia, ir mano sūnus dairėsi, norėdamas pamatyti kitus vaikus, nes jam žadėjome važiuoti ten, kur jų bus ir jis galės žaisti. Baisus nekaltas melas. Spiginančioj ligoninės koridoriaus šviesoj geltonos sūnaus garbanos atrodė mažų mažiausia neįprastai. Jam ką tik buvo sukakę dveji, ir tai buvo paskutinis mūsų gimtadienis su draugais. Tada į namus suvažiavo nemažai svečių – mano draugė su dviem dukrom, pusseserė, tetos, dėdės ir kaimynai. Dovanų Erminas gavo medinį triaukštį garažą, ir kitų žaislų jam nebereikėjo. Ištisas valandas galėdavo prastumdyti mašinėles. Aš tuo tarpu versdavau. Užsakymai plaukte plaukė, darbas ėjosi kaip per sviestą. Lyg kas būtų žinojęs, kad mums greitai prireiks didelių pinigų. Mūsų gyvenimas buvo ramus ir nuspėjamas, todėl iki šiol save kaltinu, kad taip troškau pokyčių. Nes jei labai nori, žinok, išsipildys.
Vieną dieną Erminas tapo irzlus ir nustojo valgyti. Apetitu jis niekada nesiskundė, todėl sunerimome. Vakare sukilo temperatūra. Šeimos gydytojas diagnozavo peršalimą, rekomendavo arbatas, paracetamolį ir poilsį. Bet po kelių dienų ir vėl atsidūrėme šeimos gydytojo kabinete, nes vaikas staiga pradėjo vemti. Nieko tokio, pasakė gydytojas, čia Roto virusas, kaip tik epidemija. Ir paleido namo. Mes gėrėme arbatas ir reguliariai matavomės temperatūrą, net neįtardami, kad kaulų čiulpuose progresyviai dauginasi vėžio ląstelės. Paties agresyviausio vėžio. Kaulų čiulpuose devyniasdešimt penki procentai vėžinių ląstelių, pasakė gydytoja, sulaukusi tą pačią dieną atliktos punkcijos rezultatų, ir pridūrė, kad taip sergančio vaiko nematė seniai. Sulig tais žodžiais aš persisvėriau per šaltą tilto turėklą ir kritau į juodžiausią vandenį, iš kurio mes ilgai kapanojomės kraujo puta. Iš viso – apie tris šimtus perpylimų.
Žilvinai, man patinka skaičiai. Turiu draugą, kuris skaičiuodavo visas mūsų su vaiku ligoninėje praleistas dienas. Jis man rašydavo kiekvieną dieną, net tada, kai neturėdavo laiko kalbėti, o aš pranešinėdavau tik blogas naujienas. Ir jis buvo vienintelis, kantriai stovintis prie juodų vandenų ir šaukiantis prieš vėją mūsų vardus.
Kai apie jį pagalvoju, labai noriu rašyti, bet, žinok, negaliu. Toks jau tavo darbas, klausyti, kaip žmonės kalba, todėl visai ne gėda prisipažinti. Man skauda ir graužia sąžinė, o kai šią vasarą ėjau per tiltą Maribore, giliai įkvėpiau, užsimerkiau ir sustojau pusiaukelėje. Gaudė pravažiuojančios mašinos, girdėjau pokalbių nuotrupas, leidosi vakaras, ir akimirką patikėjau, kad jei užsimerkusi pereisiu upę, pasieksiu kitą krantą tokia pati, kokia buvau prieš septynerius metus, kai per tą patį tiltą Mariboro centre ėjau į draugės gimtadienį. Tada buvau trečiame kurse, tais metais negavau stipendijos, vos sudūriau galą su galu ir labai bijojau ateities. „Prieš daugelį metų, kai dar nežinojome, kas mūsų laukia“, – po socialiniuose tinkluose paskelbta nuotrauka su draugėmis parašė pažįstama iš onkologinio. Jos sūnus išėjo vos sulaukęs vienerių. Mes jo gedėjome ilgai.
O blogiausia, Žilvinai, kad aš tau rašysiu dar ne kartą. Ir ne kartą skambinsiu susitarti dėl kitos konsultacijos. Pasikalbėjusi su Tavimi pasijusiu geriau, nors mane nervins vos tramdant ašaras ekrane matyti Tavo susirūpinusias akis. Žinau, ką man pasakysi – liepsi eiti į gamtą, į mišką, prie upės, kur bent valandą per parą privalėsiu skirti savo psichinei sveikatai. Sakysi, kad paskutinė stotelė turi būti prie Neries krantų, nes vandens raibuliavimas gydo, nes vanduo nusineša viską – karą, badą, traumas, taip, ir kraują. Ir aš Tavęs paklausysiu, Žilvinai, padarysiu taip, kaip man sakysi, nes kiekviena stotelė man reikš grįžimą namo, į tikrąją save, į tokią, kokia buvau prieš kelerius metus, kai raudona man turėjo visai kitokią reikšmę.
Po ilgų metų septynerių – kaip tose liaudies pasakose. Kaip ilgesingose dainose. Ilgesys yra kaip upė, jis visą laiką teka per mane.
Pavasarį Neris parodo tikrąjį veidą. Jos krantai būna švarūs, praeinami, galima prieiti visai arti vandens ir įbesti lazdelę į dumbliną dugną. Čia visai nėra akmenų, tik netvirta žemė, krantą jungianti su vandeniu. Vieną gyvenimą su kitu.
Kartą bevaikščiodama koją padėjau ne ten, ir pėda akimirksniu sušlapo. Pažvelgiau žemyn ir pamačiau purvu aplipusias batų nosis, o žemė pilkavo. Ji priminė senutėlę adatinę, nes iš po kiekvieno grumstelio lyg pro adatos paliktą skylutę sunkėsi vanduo. Tikriausiai reikės naujų batų, pagalvojau tada, ir kiti mano žingsniai jau buvo atsargesni. Sąmoningai ėmiau tolti nuo kranto, kol tarp pernykščių žolių įžvelgiau žvėrių takelį. Juo veikiausiai tipena stirnos. Tik pagalvok, Žilvinai, koks grožis – atėjusios iš miško stirnos per žoles brenda prie upės atsigerti. Kažin, ar ir jos sušlampa pėdas? Ar ir jos bėga nuo versmės, išsigandusios, kad šį kartą juodi upės vandenys bus neišbrendami?
Neprisimenu daugybės dalykų. Kad ištvertų laukimą ir turėtų bent kokį pagrindą po kojomis, kai kurios mamos rašė ligos dienoraščius. Ilgi jie būdavo ir pilni duomenų: datos, kraujo komponentų perpylimai, duodamų vaistų sąrašai ir grafikai. Kitos nešiodavosi sunumeruotas lėlių lentynėles primenančias vaistų dėžutes, kuriose buvo galima tvarkingai susidėti tabletes ir užrašyti, kada ir kokiais kiekiais jas privaloma vartoti. Tačiau dienoraščiai pasitarnaudavo visai kitam tikslui. Jie buvo kaip akmenys dumble, ant kurių galima atsistoti, juos rašant, ir nesušlapti kojų. Tačiau dumblas aplinkui juos neišnykdavo. Ligoninėje jautiesi kaip karuselėje: siūbuoja, bet visai ne smagu.
Aš dienoraščio nerašiau, todėl dabar tenka rašyti Tau. Rašau nuotrupas, pasakoju, ką prisimenu, nors kiekvieną dieną prisiminimų mažėja. Kiekvieną dieną atmintyje mažėja mano vaiko, mano mirusio vaiko, kuris gimė tik tam, kad mirtų. Žinai, Žilvinai, dienoraščio nerašiau dar ir dėl to, kad man onkologiniame visai nereikėjo žodžių. Mano sūnus dar net nebuvo išmokęs kalbėti, tad mes bendraudavome prisilietimais. Baisiausia diena išaušo tada, kai po kaulų čiulpų transplantacijos sūnaus kraujyje visai neliko baltųjų kūnelių, ir, norėdama prie jo prisiliesti, privalėjau mūvėti gumines pirštines. Vaikas nesuprato, kodėl nuo šiol nebesiliesime, jis rėkė ir priešinosi, reikalavo mano rankų odos, mano prisilietimų, nes tik jie buvo tikri ir tik jie priminė namus. Atėmus iš mūsų galimybę liestis, abu tapome kurčnebyliais ir benamiais.
Mano prisiminimai atrodo kaip kačių nudraskyti tapetai. Jie kabo ant sienų, savo vietose, bet skylėti, nusilaupę, išblukę ir negražūs. Mintimis klaidžioju tarp to, kas buvo iki ligos ir po jos, desperatiškai ieškau taško, kuriame viską būčiau galėjusi pakreipti kita linkme. Mane drasko kaltė dėl to, kad išgyvenau, gyvenu, ieškau prasmės ir bandau nusikratyti naštos, dėl to, kad ta našta yra mano sūnus, mano kūnas ir kraujas.
2012 ir 2017 metais ant to paties tilto Maribore per Dravą aš stovėjau visai kitaip.
Dabar prie Neries stoviu taip, kaip nebūčiau stovėjusi kadaise.
Pavadinau Tave Žilvinu, nes, atsidūrusi prie versmės, Tavęs šaukiuosi.
Stoviu, nors man drėksta kojos, ir žinau, kad vandeninga žemė niekada netaps geru pamatu.
Po ilgų metų septynerių, kaip raudama dainose, kaip sekama pasakose. Po ilgų metų septynerių pasibaigs žiema, sugrįš broliai, juodvarniais lakstantys, parkeliaus draugė ir atneš tikrą rytietišką vasarą, atjos princas stebukladarys, pamos burtų lazdele, ir stos užmaršties ramybė.
Vienas Dievas težino, kada praeis tie metai septyneri.
Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Edipo dukterys
2023 m. Nr. 5–6
Romano fragmentas
Budo šiltai ūkanotas, giedrą žadantis rytas. Laukais visu spartumu bėgo pavasaris, eglėms ir pušims grąžinęs per žiemą nupilkusį smaragdą, maumedžius apgaubęs minkštais jaunų spygliukų šešėliais, sugarbiniavęs beržynų viršūnes, aitriu citrinų geltoniu apibėręs klevus, o ievas nukrėtęs tirštu žiedų rūgpieniu. Obelys rūpestingai nubaltintais kamienais taip pat jau nekantravo žydėti. Po pavasariškais jų vainikais kai kur iš dirvos laužėsi geltoni narcizai, melsvos neužmirštuolės ir ankstyvosios, skaisčiai raudonos tulpės.
Automobilių – vos vienas kitas. Ieva beveik visą kelią važiavo maksimaliu leistinu greičiu. Iki vietos atlėkė per valandą. Pasistačiusi folksvageną stovėjimo aikštelėje prie turgaus, atsisėdo ant pilkai dažyto suolelio. Jautėsi vieniša ir pavargusi, tarytum atstumą nuo namų iki vienuolyno būtų ne skriste skridusi, o ėjusi pėsčia. Galop ėmė maigyti telefono aparato mygtukus.
– Svečių namai „Jazminas“?
– Taip.
– Norėčiau kambario.
– Kambario? Atleiskit, galime pasiūlyti tik lovą dviviečiame.
Ieva privažiavo prie kuklaus, bet tvarkingo pastato Žolynų gatvėje. Juodbruva administratorė palydėjo viešnią į mansardą. Kambarys nedidukas, langai į vakarus. Ieva numetė kelionės krepšį ant lovos, į kurią mostelėjo darbuotoja. Kas miegos kitoje? Deja, paklausti nespėjo. Viešbučio tarnautoja jau kaukšėjo įvijais laiptais žemyn.
Ačiū Dievui, nors tualetas ir kriauklė yra.
Nusipraususi ir darsyk išsivaliusi dantis, Ieva žvilgtelėjo į veidrodį. Liūdnas, apsiblausęs, beveik svetimas žvilgsnis. Pavargusi oda. Patinę vokai. Tyliai švilptelėjo pati sau ir numojo ranka: juk ne į teatrą susiruošė. Tą paliudijo ir varpai, ką tik padūkę skambėti ir išbaidę aukštuose šventoriaus klevuose sutūpusias kuosas.
Ieva užrakino kambario duris, nusileido žemyn, ištiesė raktą budėtojai ir pasuko link Dievo namų. Pavasaris ir vėl visa jėga sualsavo jai į veidą, į papurusius plaukus, į suknelės klostes.
Kai beveik visa bažnyčia sušnaro eiti komunijos, Ieva nutykino į kairę ir suklupo prie grotelių. Klausykloje vis dar sėdėjo vienas kunigas, pranciškonų vienuolis. Pagarbinusi Viešpatį, moteris pasisakė norėsianti atlikti išpažintį iš viso gyvenimo. Vienuolis paklausė, ar ji tikrai nusiteikusi šnekėti daug ir ilgai, o tada pasiūlė luktelėti palaiminimo ir eiti sykiu su juo – svečių kambaryje už zakristijos abiem būsią patogiau.
Ieva parymojo prie kolonos, sulaukė, kol dvasiškis, užvėręs klausyklos dureles, susigretins su ja, ir tykiai nusekė iš paskos, nors kojos pynėsi, o galva svaigo. Taip svaigsta visai ne apgirtusią, o blaivią, tačiau labai iškankintą galvą.
Nuodėmklausys Ievos neskubino. Pasisakė esąs brolis Justinas. Paklausė ir josios vardo.
– Ieva.
– Tai kas gi nutiko, sese Kristuje, kad esate čia? Ir kodėl tylite?
– Pastaruoju metu sapnuoju labai keistą sapną, – prabilo galų gale Ieva. Puikiai suvokė šnekanti nei šį, nei tą.
– Sapnuoti – jokia nuodėmė, vaikeli. Savo sapnų mes negalime kontroliuoti.
Tasai „vaikeli“ iš lūpų dar jauno vienuolio, kuris amžiumi tiko Ievai į sūnus, iš pradžių moters nesutrikdė. Vakāli – dažnas žodis žemaičių lūpose, mažam dideliam tariamas.
– Bet kartais sapnai labai vargina, – krunkštelėjo.
– Aš labai įdėmiai klausau.
– Tai kažkoks absurdas… Viena vertus, viskas labai tikroviška…
– O kita vertus?
– Aš kas naktį sapnuoju vis tą patį… Tartum gavau ypatingą užduotį… Esu neva kažkokios draugijos, gal judėjimo aktyvistė… Mano užduotis – deportuoti mūsų Seimą ir Vyriausybę į… Kiniją.
– Įdomu…
– Aš juos vilioju kvailiausiais pažadais – vis po vieną, po vieną! – ir jie manimi tiki.
– O paskui?
– O paskui – lėktuvas, specialusis reisas. Ir visi atsiduria kažkur Džiang Su arba Šang Donge. Kad likusieji Lietuvoje neįtartų klastos, į deportuotų vietas mes pasodiname pripučiamas lėles, – Ieva keistai kukteli, tartum jos gomurį kutentų šilkinė plunksnytė.
– Kas tie „mes“?
– Na, tas judėjimas. Kažkokia slapta organizacija. Nelyginant masonų ložė.
Ieva netiki savomis ausimis: vienuolis kunigas irgi sukikena. Tiesa, labai labai tyliai, bet vis dėlto… Sukikena ir pati. Paskui susizgrimba:
– Dabar juokinga, tas tiesa. Tačiau naktį man baisu. Taip baisu, kad net šaltas prakaitas muša. Pasibundu ir negaliu atgauti amo, širdis tik spurda. Regis, mane tuojau suseks, nuteis, sušaudys. Rodos, grįš į Lietuvą Stalino laikai – ir ne kas kitas, o aš būsiu juos prišaukusi… Nors iš tikrųjų išpažinties man reikia visai ne dėl sapno.
– O dėl ko?
Staiga Ieva pasijuto daug geriau. Nuslinko į šalį kažkoks bjaurus gniutulas, neleidęs laisvai kvėpuoti. Ji atsiduso ir atvirai prisipažino:
– Kad nežinau, kaip pradėti.
– Pradėkim nuo pradžių. Nuo to, kas labiausiai slegia širdį.
Ieva susikaupė:
– Aš neturėjau tėvų.
– Vaikų namai? – kilstelėjo vešlūs antakiai.
– Ne. Augau šeimoje. Manimi pasirūpino labai geri žmonės. O tėvų aš neturėjau visai.
– Negerai taip kalbėti. Rupūžiukas, ir tas turi tėvą motiną.
– Tuos, kuriuos turėčiau vadinti tėvais, išvežė. Penkiasdešimt pirmaisiais. Už ką? Nežinau. Aš gimiau vagone. Per anksti… Traukinys dar nebuvo pajudėjęs… Mane pro langelį nuleido. Į geras rankas. Iki šešiolikos nė neįtariau, kad esu ne jų…
– O seneliai, kiti giminės?
– Nieko nepažįstu. Tėvai ne žemaičiai buvo, prieš pat tremtį iš kažkur atkilę. Motinos net mergautinės pavardės nepavyko sužinoti. Kai iš Taišeto apsireiškė vadinamasis brolis, maniau…
– Kodėl vadinamasis?
– Todėl, kad jis – ne mano tėvo vaikas. Ir nieko lietuviška… Išskyrus vardą… Kažkoks buriatas ar čiukčius, o gal samis… Ne žmogus – vien tik vardas. Nuotraukas man rodė, nieko nepajutau – nei meilės, nei gailesčio, nei pasiilgimo.
– Kokias nuotraukas?
– Savo motinos. Iš tenai. Iš tremties. Irkutsko srityje. Sniegas, aukščiausi medžiai, gal kokie maumedžiai ar kėniai. Moteris šypso, aplinkui liemenį – pjūklas. O kitoje nuotraukoje – vasara: kažkokia sukiužusi trobelė, panaši kaip gūdžiausiuose mūsų užkampiuose, tarp gauromečių ožka ganosi, jauna moteris marginto kartūno suknele apsivilkusi, bet su skarele, sėdi ant kelių pasisodinusi tą čiukčių Algį. Siauraakį.
– Brolį?
– Na, taip, brolį. Bet koks jis man brolis, tiesą sakant? Į nieką nepanašus. Trumpas, sustumtas, žandikauliai iššokę, akys siauros. Ne akys – plyšeliai.
– Žmonių visokių yra, visokių reikia.
– Suprantu. Tik padaryti nieko negaliu. Man net koktu paliko, kai jį pamačiau: tokio baisybės gyslose – tas pats kraujas! O iš pradžių taip džiaugiausi, laukiau. Maniau, širdį atgausiu. Laimė, išvažiavo atgal. Į tą savo Taišetą. Viliuosi, daugiau niekados nebesusitiksime.
– Nekrikščioniškai šnekamės, sese Ieva. Labai nekrikščioniškai, – vienuolis kunigas iš abito kišenės išsitraukė baltą kaip sniegas nosinę ir nuleidęs akis, iki tol beste įbestas į elegantiškai vilkinčią jau žilstelėjusią moterį, ėmė valytis rankų delnus.
„Jam šlykštu, – pagalvojo Ieva. – Bet juk tai mano pragaras. Ir man gal tūkstantį kartų šlykščiau.“
– Tęskime.
Brolio Justino balse Ieva sugavo irzlumo gaidelę, nors iš tiesų jokio irzlumo nebuvo. Ji gūžtelėjo pečiais, tartum klausdama, kaip derėtų pratęsti tokią nelengvą šneką.
– O motina? – bandė užvesti ant kelio jaunasis dvasiškis.
– O ką motina?
– Gyva?
– Ne, pasimirė. Tas Algis mane po savo motinos mirties ir susirado.
– Bet ji – ir jūsų motina. Ar meldžiatės už ją?
– Ne. Tikrai ne.
– Kodėl?
– Negaliu melstis, kai nemyliu. Meldžiuosi už mamą Levutę, už tėtę Pranciškų. Ir už tikrąjį tėvą – kartais. Nors jo net nuotraukos nesu mačiusi. Tik įsivaizduoju, kad bruožai tokie kaip mano. Nes aš į motiną nepanaši.
– O gal tik nenorite būti panaši, nes pykstate. Už ką taip pykti? Juk motina jums neprasikalto.
Ievai sumirgėjo akyse, išdžiūvo burna.
– Neprasikalto?! – išpūtė akis. O paskui lyg susigriebė: – Ar galėčiau ko nors atsigerti? – tarė vos girdimai.
Brolis Justinas tylomis pakilo, gretimoje patalpoje kažką atidarinėjo, uždarinėjo, kilnojo ir galiausiai atnešė stiklą ledinio vandens.
– Ačiū, – padėkojo Ieva, nugėrė tvilkantį gurkšnį, atsiduso ir greitakalbe išbėrė: – Dar ir kaip prasikalto!
– Kas? – sumirkčiojo vienuolis.
„Viešpatie, jis nesiklauso, – pagalvojo. – Jam nė motais. Ir kodėl aš ant tokio piemens pataikiau? Gal atsiprašyti ir eiti lauk?“
– Jums atrodo, kad tikroji motina, ne savo valia atsidūrusi Sibire, kalta jūsų neauginusi? – tartum atspėjęs Ievos mintį, kurią reikėjo balsu paneigti, tarė pranciškonas.
– Nesu tokia kvaila, kad kaltinčiau žmogų už tai, ko jis negalėjo padaryti… Bjauru dėl kitko… Negaliu nė pagalvoti… Atsiprašau, juk sugulė su kažkokiu… Nevalyva tai ir bjauru. Kodėl taip pasielgė? Verčiau jau sušalti, verčiau badu numirti, negu sugulti su velniu, smirdinčiu pašvinkusia žuvimi.
– Ar brolis jums rodė ir tos „pašvinkusios žuvies“ fotografiją?
– Ne, nerodė.
– Tai kodėl taip sakote?
– Na, aš juk mačiau.
– Savo brolio tėvą?
– Ne. Tą Algį, brolį.
– Na, ir?
– Kas trečias žodis – rusiškas „matas“. Bjauru, kai žmogus šitaip baisiai keikiasi. Dar bjauriau, kad net nesuvokia blogai darąs. Jo šnekoje tai net ne keiksmai – tik įterpiniai, kaip priežodžiai… Manau, obuolys nuo obels tikrai netoli krenta. Šiuo atveju, nuo tėvo. Todėl man ir bloga, lyg švinktų panosėj žuvis, o aš būčiau priversta uostyti…
– „Neteisk – ir nebūsi teisiamas…“ – pacitavo vienuolis.
– Aš neteisiu, tiktai bjauriuosi. Juk ne tas pats. Tikrai ne. Verčiau būtų nesusiradęs manęs. Kartais iliuzijomis gyventi tūkstantį kartų lengviau.
– Jeigu mūsų Viešpats Jėzus Kristus būtų taip mąstęs…
– Bet aš juk ne Dievas! Aš sunaikintas žmogus.
– Sunaikintas?
– Taip, nes iki to susitikimo su Algiu galėjau įsivaizduoti abu tėvus tokius, kaip mamos Levutės pasakota. Buvo graudu pražudyto jų gyvenimo, graudu dėl savęs – bešaknės, belapės. Taip, prisipažįstu, ėdė ir neapykanta. Nekenčiau tironijos, kuri iš niekur nieko gali ateiti į namus, suimti, ištremti, atskirti vaikus nuo tėvų, žmonas nuo vyrų. Kankinti žmogų badu ir šalčiu tik todėl, kad jis kitoks, kad ne pagal liniuotę? Tačiau svarbiausia buvo – graudulys.
– O gal – saugumas?
– Kodėl saugumas? Ar turite galvoje… tą įstaigą?
– Ne, turiu galvoje keistą jūsų siekį tenkintis iliuzija.
– O kuo blogos mano iliuzijos?
– Argi iliuzija – ne iškraipyta pojūčių interpretacija, kai realybė suvokiama ne tokia, kokia iš tikrųjų yra?
– Aš suvokiu realybę. Tokią, kokia yra, broli Justinai. Kartais net per aštriai. Ir tada realybė tampa tiesiog nepakeliama.
– Tačiau juk negalite pakeisti, ko pakeisti neįmanoma.
– Negaliu.
– Dievas, vaikeli, mums siunčia tik tokius išbandymus, kokius mes galime ištverti.
– Ar galėtumėte nevadinti manęs vaikeliu? – staiga suirzo Ieva. – Ir nereikia tų banalybių…
– Pasistengsiu, – pažadėjo vienuolis. – Prašom neįsižeisti. Mano toks priežodis. Tęskime. Į šoną banalybes!
– Šaipotės?
– Saugok Dieve…
– Vis viena nesupratau, kuo čia dėtas saugumas?
– Na, žmonės kartais elgiasi kaip stručiai. Galvą į smėlį – ir atrodo, kad bėda praeis pro šalį.
– O mama sakydavo, kad aš kartais būnu tikra katė. Gal katė ir esu?
– Kuria prasme?
– Ar stebėjote kada nors katę per lietų?
– Ne.
– Vadinasi, nematėte, kaip ji tūno. Įsigūžusi į save, lyg medituotų. Tikras sfinksas. O dar ta žvilgsnio melancholija… Paskui, kai lietus nurimsta, iš lėto pasirąžo ir tapena, taikydama apeiti balutes. Neduokdie pataikyti į balą – tuomet purto letenėlę, tartum į kokią didžiausią bjaurastį įmynusi. Va ir aš tokia: savyje, sau… O tai, kas iš pasaulio, mane verčia krūpčioti. Jaučiuosi sutepta…
– Jūs menininkė?
– Ne, aš visą gyvenimą buvau mokytoja. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
– Šit kaip?
– Gera mokytoja! – pajutusi šiokią tokią ironiją plykstelėjo Ieva. – Nes mane užaugino labai geri žmonės.
Mažesniųjų brolių ordino vienuolio, brolio Justino, akys žvelgė į ją skvarbiai, tačiau neįkyriai.
– Jau tikriausiai sakiau, kad įtėvis mirė, kai buvau dar vaikas. Anksčiau aš jo beveik neprisimindavau, o dabar pradėjau prisiminti vis dažniau ir dažniau. Ir labai aiškiai. Jis buvo vidutinio ūgio, taisyklingų bruožų, mėsinga, tačiau dailia nosimi ir aukštų smilkinių. Iki pat mirties turėjo vešlią kupetą gražiai nužilusių plaukų, kuriuos šukuodavo į viršų. O dar jisai… labai kvepėjo. Tokiu tik jam vienam būdingu kvapu. Vaistinės kvapu. Šito kvapo nebuvo niekur kitur – nei miestelyje, nei kaime, kur prabėgo visos mano vasaros, vien tik vaistinėje. Tėvas čia leisdavo kiauras dienas.
– Jūsų įtėvis buvo farmacininkas?
– Taip, farmacininkas… Dabartinėse vaistinėse tokio ypatingo aromato jau nebėra, nes visi jų kvapai sandariai uždaryti dėžutėse, įkalinti stiklo flakonėliuose, užsukti patikimais kamščiais, suslapstyti po aliuminio folija. O tuomet viskas būdavo gaminama čia pat – tinktūros ir vadinamosios „proškelės“, tokie miltukai, suberti į stačiakampiu sulankstytą popierėlį. Prie buteliukų gurklio tėvas visuomet klijuodavo aprašą, o gal receptą, labai panašų į patrumpintą vyrišką kaklaraištį. O prie miltukų neklijuodavo nieko…
– Buvote artimi?
– Man patikdavo tėčio vaistinėje. Buteliukai su „kaklaraiščiais“ buvo mano „draugai“, „kaimynai“ ir kiti „ponai“, nors čiupinėti tėvas jų neleisdavo. Tačiau šnekėtis galėjau kiek tinkama. Beje, man atrodė, kad visai ne aš su jais šneku, o jie patys kalbasi vienas su kitu.
„Laba diena, pone Kiški“, – aukštą, laibą buteliuką labino pasipūtęs ir suplotas. „Labą dienelę, pone Ežy!“ – „Kur susiruošėte tokį gražų sekmadienį?“ – „Namie nuobodu, šokuoju į laukus pasižiūrėti, ar mano kopūstų kirmėlės neužpuolė…“ – „Nuobodu, sakote? Tai gal eime lenkčių?“ – „Kokių lenkčių?“ – „Paprastų. Pasižiūrėsime, kuris mūsų greitesnis…“ Aš tyliai kikendavau, kad lenktynes visados laimi pūstašonis buteliukas, ponas Ežys. Kai lenktynės prasidėdavo, Kiškis dumdavo pirmyn iš visų plaučių, o Ežys nė nekrustelėdavo, nes būdavo liepęs savo pačiai Ežienei stovėti kitame lauko gale ir, kai tiktai Kiškis pasirodys, visa gerkle šaukti: „Aš jau čia!“ Ežienė taip ir darydavo. Kiškis, suprantama, apstulbdavo ir siūlydavo bėgti dar kartą. Lėkdavo atgal, kiek tik jo kiškos nešdavo, bet ant ežios ir vėl laukdavo net neuždusęs varžovas: „O aš jau čia!“ Galiausiai Kiškis krisdavo vidur lauko negyvas… Dabar svarstau, kodėl man nė karto nešovė į galvą pakreipti lenktynių baigtį ar bent jau jų sąlygas. Kodėl aš taip aklai laikiausi tradicinės versijos? Todėl, kad buvau ribotos fantazijos? Gal net riboto proto? O gal mano dvasia primityvi? Juk nė sykio nepasigailėjau Kiškio, nepalikau jo gyvo…
– Jūs taip vaizdingai pasakojate, kad aš net matau tas lenktynes…
– Klausėte, ar buvome artimi su amžinatilsį tėveliu? Taip, mylėjau savo įtėvį. Karštai mylėjau, kažkaip skausmingai. Nors tą supratau gerokai vėliau, kai jo nebeliko. Tačiau atviri mudu nebuvome. O su kuo iš tiesų buvau ir esu atvira? Su motina? Iš dalies. Su auklėtiniais, kolegomis, bičiuliais? Su jumis, kunige?
– Kas jus taip trikdo, ponia Ieva?
– Jau įkyrėjau jums? Pavargote?
– Ne, ne. Kalbėkite. Klausau jūsų.
– Aš nežinau, gal atvirumo žmogui reikia pradėti mokytis nuo pirmojo žodžio? Nuo pirmo oro gurkšnio? Bet aš juk buvau slėpinio vaikas, baimės vaikas, daug labiau įbaugintas nei kiti. Nors tuomet, kai visa tai prasidėjo, dar nežinojau savosios paslapties. Tačiau paslaptis turėjo tvyroti mūsų namuose, patyliukais nokindama kitas paslaptis, ne mažiau reikšmingas ir… gėdingas. Dabar suprantu: gėdos jausmas žmogui duotas, kad nesielgtų kaip papuola. Tai įspėjimas, sergėjimas, sąžinės dovana, leidžianti neprarasti sielos ramybės. O mano gėda tebuvo pasekmė. Gėdijausi ne numanomos galimybės, o to, kas jau įvyko, ko nebepakeisi…
– Mes negalime pirma laiko sužinoti, koks žodis ar judesys mus pasieks iš aukštybių. Lygiai kaip negalime būti tikri, kad sulauksime to, kas jau atpažinta ir apibūdinta.
– Tačiau aš žinojau, kad taip daryti gėdinga…
– Kaip daryti?
– Mudu buvome lyg vyras ir žmona, jei suprantate, ką noriu pasakyti…
– Su įtėviu?
– Oi, ką jūs, broli Justinai! Su… pusbroliu. Nors ne… Mudu ne giminės…
– Tai giminės ar ne giminės?
– Ne tas svarbu… Svarbu, kad glamonėdavomės. Nors abu – dar vaikai. Kad suaugusieji nematytų, eidavome glamonėtis į daržinę, ant šieno, į ratinę, į ganyklas… Ilgą laiką maniau, jog neturiu teisės mylėti Žygimanto. Maniau, kad esame artimi giminaičiai, kad mūsų mamos – tikros seserys. O paskui sužinojau…
– Kiek jums buvo metų?
– Kada?
– Kai pradėjote glamonėtis.
– Nežinau… Gal trylika… Gal netgi dvylika… Mylėjau Žygimantą, tačiau dabar suprantu, jog elgėmės nešvankiai. Gal iš tiesų esama kažkokio įgimto švankumo ir nešvankumo geno, kurį – kaip ir kitas pajautas – galima ugdyti, tačiau galima ir nugnybti pačioje užuomazgoje arba performuoti, pasitelkiant tam tikrus metodus, įtaigą, visuomenės nuomonę bei požiūrį.
– Savo tikrąją motiną smerkiate kaip tik dėl to, kad manote iš jos paveldėjusi šį geną?
– Taip. Manau, kad nešvankų elgesį paveldėjau iš biologinės motinos.
– Katalikams intymiai gyventi be Santuokos sakramento – nuodėmė, tačiau jūs akcentuojate ne nuodėmę, o nešvankumą. Kodėl? Juk sakotės mylėjusi. Tai kas jums atrodo nešvanku?
– Nešvanku yra slapstytis. Meluoti. Aš melavau! Visą gyvenimą melavau, broli Justinai!
– Pasaulyje visko tiek daug. Taip pat ir melo. O nėra tik vieno vienintelio dalyko – tobulybės. Man regisi, jūs kaltinate save ir kitus už tai, kad nesate tobula. Jūs – maksimalistė.
– Matyt, iš to ir kyla įvairiausios neviltys. Maniškė taip pat.
– Kai tik žmogus ima stengtis tobulumu prilygti dangaus angelams…
– Aš nesakiau, kad norėčiau prilygti dangaus angelams, broli Justinai! Tenorėjau pasakyti, jog Žygimantas buvo vienintelis mano gyvenime. Su niekuo kitu niekados nesu buvusi tokia artima, nors iš tiesų patyriau ir kito vyro artumą. Tik ne sava valia, o per prievartą. Kol nežinojau apie motiną, turiu galvoje biologinę motiną, man neatrodė, kad su tuo kitu… Aš stengiausi pamiršti negatyvius išgyvenimus, ištrinti iš atminties… Iš dalies man tai pavyko. Galėjau toliau idealizuoti savo jausmus vieninteliam mylimajam. Mudviejų patirtis – tegul vaikiška, tegul nebrandi – ilgą laiką guodė ir šildė. Mat aš bijau vienatvės. Paniškai bijau. Nežinau, ar suprasite, broli Justinai, ką noriu pasakyti. Jūs juk – vienuolis. Jums vienatvė – pašaukimas, o man… Tačiau norėdama likti ištikima, privalėjau įveikti vienatvės baimę.
– Manote, kad ir jūsų motina privalėjo taip elgtis?
– Taip. Esu tuo įsitikinusi. Mintis, kad ji gulėjo su kažkokiu pabaisa, kad sugyveno vaiką, mane tiesiog iš proto varo.
– Kodėl jūs tokia tikra, kad jūsų motina – ištvirkusi moteris? Negi niekados nešovė mintis, kad ir ji galėjo būti išprievartauta? Gal iš tiesų viskas nutiko kažkaip kitaip, o ką įsivaizduojate – tik jūsų pačios prasimanymas?
– To tikrai nebuvau pagalvojusi.
– O jeigu žinotumėte, kad motina niekuo dėta, kad ji – tiktai kankinė? Atleistumėte jai?
– Nežinau. Gal aš nemoku atleisti?
– O bandėte?
– Ne.
– Tai pabandykite. Leiskite Dievui duoti jums dar vieną šansą.
– Aš vis viena manysiu, kad geriau jau nusižudyti, negu…
– Norėtumėte pasipasakoti apie tą žmogų?
– Kurį?
– Kurio prievartą sakotės patyrusi.
– Tiek jau to. Tegul bus pamiršta.
– Tačiau nėra pamiršta. Tas taip akivaizdu.
– Akivaizdu?
– Taip. Jums kartais neteko skaityti tokios Tomo Mertono knygos „Dykumos išmintis“?
– Ne, o ką?
– Tai trumpųjų pasakojimų knyga. Jos tekstų autorystė priskiriama eremitams, dykumos vienuoliams. Tai štai: vienas pasakojimų, dabar jau nepamenu, kurio brolio vardu paskelbtas, liudija buvus senolį, kuris, penkias dešimtis metų pasninkavęs, apsišaukė užgesinęs savyje geidulingumo, šykštumo ir tuštybės liepsnas. Abatas jo paklausė: „Jeigu tavo celėje atsirastų nuoga moteris… Ar žiūrėsi į ją taip, kaip žiūri dabar į mane?“ – „Ne, – atsakė senolis, – bet aš galiu save sutramdyti, kad jos nepaliesčiau.“ – „O jeigu eidamas keliu pamatytum tarp akmenų žėrintį auksą? Ar praeitum pro jį kaip pro paprastus akmenis?“ – „Ne, – tarė senolis, – tačiau susitramdyčiau ir nepasilenkčiau jo pakelti.“ – „O jeigu tavęs aplankyti ateitų du broliai, vienas kurių labai tave myli, o kitas nekenčia? Ar vienodai meiliai juos pasitiktum?“ – „Man būtų labai sunku, tačiau iš visų jėgų stengčiausi būti palankus ir vienam, ir kitam“, – atsakė senolis. „Kaip matai, – tarė senoliui abatas, – tavo aistros vis dar tebedega. Liepsną tu sutramdei, tačiau žarijos rusena. Tavo ugnis tebėra gyva, tik sutramdyta.“
– Po šimts perkūnų – susikeikė Ieva. – Iš kur jūs viską apie mane žinote?
– Nepiktžodžiaukite! Žinau apie jus tik tiek, kiek pati pasisakėte. Tačiau labai norėčiau jums padėti. Pasikliaukite Dievu, ir viskas pasikeis.
– Kaip gali pasikeisti?
– Gali, nes jeigu pasikliausite Dievu, gausite dar vieną, unikalią galimybę…
– Kokią?
– O kaip jums atrodo?
Raimondas Kašauskas. Laikas
2023 m. Nr. 5–6
Apsakymas
Pabunda iš bauginančio sapno, kurio gerai negali prisiminti, ir išgirsta tolimą traukinio žvangėjimą. Į rytus ar – vakarus? Ačiū Dievui, į rytus, dar ne keleivinis. Prekinis, toks sunkus, kad net virpčioja žemė. Jei nepatingėtų atsikelti, priglustų prie lango, pro miško tarpą išvystų ilgas, toli liežiančias žibintų šviesas, garvežio išspjaunamas raudonas žiežirbas ir apšviestą langą, pro kurį mašinistas stebi kelią. Lyg patvirtindamas, kad tai ne tas, bet kitas, prekinis, pratisai subliūva. O kitas, visai jo nelaukiamas, net neapkenčiamas, ateis iš rytų, pralėks pro Jazdausko sodybą, nutols miesto pusėje. Pusę šešių.
Pro praviras duris girdėti, kaip už plonos sienelės knarkia tėvas, kaip, tartum iš skausmo ar išgąsčio, sudejuoja motina, kaip skubriai, it karščiuodamas, alsuoja mažasis broliukas. Kartais pagalvoja, kad gerai, jog namie nėra laikrodžio, kad jis, nutupėtas musių, nuo neatmenamų laikų kabo ant sienos apmirusiomis rodyklėmis, nukarusiais svoreliais. Jei eitų, klapsėtų, muštų valandas, labiau nei koks pradundantis traukinys erzintų. Lyg tyčia niekas – nei iš kaimynų, nei iš miestelio ir nesugeba – gal tėvas niekieno neprašo? – sutaisyti. Taip, kaip ir ne vienuose kaimo namuose, jų gyvenimas rikiuojasi pagal saulę, o nuo to laiko, kai danai per kalvas, pelkes ir miškus nutiesė geležinkelį – pagal traukinius.
Nuėjusiojo į rytus, kur dunkso didelis Šiaulių miestas, traukinio žvangėjimas dar ilgai atsigirs, bet vis labiau tols, kol suvisai nutils, o pačiam, apsivertusiam ant kito šono, dar įmanoma užsnūsti, jei tik, žinoma, nekils kokių netikėtų minčių arba – tai daug geriau! – svajonių. Ir vienos, ir kitos randasi netikėtai, iš kažin kur, galbūt iš tamsios, žemę užklojusios rudens nakties, iš visur, kur būta paties, kur paliktos pėdos, gal iš to laiko, kai galvota, girdėta iš kitų, skaityta knygose, bet dar tankiau – iš savęs paties, iš to, kas randasi vienumoje arba stačiai – iš nieko. Atėjusios mintys ir svajos plevena, tartum švytėte švyti, jungiasi į keisčiausius paveikslus, skaidosi į dalis, tik ilgai neužsibūna, nuplaukia tartum debesys. Pačias maloniausias norėtų sulaikyti, pakartoti, bet, keista, sulaikytos jau nebe tokios gražios, išblėsta, net apkarsta, tačiau, laimei, nuslenka pačios, iškyla naujos. Tarsi nematoma upė tekėtų per patį, jis jaustų, net girdėtų paslaptingą, kartais – bauginantį jos šnarėjimą, tik nepajėgtų nei sustabdyti, nei atitraukti nuo jos akių.
Apimtam lengvo snūdo šmėsteli būsimas rytmečio kelias į miestą – pabjuręs šunkelis pro kaimynų sodybas, skendinčias tamsoje, kur tik retai spingteli mažas kaip žirnis žiburėlis, – gal langas, gal į kūtę einančio žmogaus žibintas, gal amtels šuo ir kas nors ištars:
– Turbūt Norvaišų gimnazistas ištraukia.
– Vargsta vaikas, – atsigirs kito balsas. – Kokia iš to nauda?
– Jie taip užsispyrę… O nusamdyti mieste kambario neturi iš ko.
„Taip, vargsta! – tartum jo paties pakeltu balsu kažin kas piktai atsako apkalbėtojams. – Bet jis lipa į aukščiausią kalną, ant kurio dega šviesus žiburys. O kai įlips, tai ir visus apšvies… Ir turėsite pastatyti jam paminklą!..“
Jam ne kartą nutinka, kad, esant vienam pačiam, pasidingoja, jog šalia – o gal jame pačiame? – yra kažin kas pažįstamas, į jį panašus, net kalbantis jo balsu, tačiau tai ir ne jis – kitas. Net ir jo balsas perpintas svetimom, iš kažin ko – iš suaugusiųjų, o kai pradėjo eiti į gimnaziją – iš mokytojų, iš kitų, irgi mokytų, žmonių nusiklausytom nebe žemaitiškos šnekos priegaidėm. Na, gal ir jo paties, tačiau tik ne dabartinio, bet būsimo, užkopsiančio į kalną, kuriame telpa ir jie visi, mokyti, kitokie žmonės. Kartais tasai kitas ima pasakoti ir apie jį patį, patarinėti, mokyti, ką daryti, kaip apsiginti ne tik nuo sapnų vaiduoklių, bet ir nuo piktų svetimų žmonių. Ne sykį girdi, kaip prabyla ir kiti, pažįstami, kartais – svetimi balsai, su kuriais, kaip ir su savimi, jis tai kalbasi gražiuoju, tai ginčijasi, tai pykstasi. Nors ir žino, kad visada tėra vienas, bet su juo tarytumei yra ir kažin kas kitas, net keletas, todėl nebėga nuo vienatvės, neieško draugų, – jam patinka toks, kad ir liūdnokas, paties susikurto vienišiaus buvimas.
Laukų keliukas baigsis, jis klampos takeliu per šlapią pievą ir, peršokęs vandens sklidiną griovį, atsidurs miške. Jei laukuose, kad ir tamsoje, galima įžvelgti kokią sodybą, vienišą medį, tai miške iškart daraisi aklas. Užtat kaip įsijungia klausa!.. Visas pavirsti viena plačia ausim, sugaunančia menkiausią garsą – užmintos šakelės trakštelėjimą, išgąsdinto paukščio šlumsėjimą, lietaus lašo paptelėjimą. Miške yra kažin kas – ne tik tas tavo paties kitas, ne kiti žmonės, pavyzdžiui, miškiniai, kurių jam tekdavo sutikti gražią pavakarę išdygus ant tako, ir nebegirdėti, daugelis – žuvę, ir ne tik laukiniai žvėrys, bet ir kažin kokios dvasios. Net jei ir spengtų mirtina tyla, vis tiek kažin kas joje būtų girdima: dingotųsi tai kažkieno žingsniai, tai prislopintas alsavimas, tai cinksėjimas tavo paties ausyse, ir nejučiom magėtų sustoti, įsiklausyti, arba, atvirkščiai, paspartinti žingsnį, bėgti, kad greičiau išnirtum į atvirą erdvę.
Nors ir joje nieko nematyti, bet žinai esant tolimesnių kaimynų sodybas, svarbiausia, prieisi geležinkelį, kur visada sausa, kur nieko nebereikia bijoti, nebent klausytis savo paties kojų čežėjimo per žvyrą. Nors tarp pabėgių – nei žingsnis, nei pusė, bet žingsniuoti jais gera. Jei ir išvysi kokią tamsią figūrą, jei ir apims baimė, bet kai prasilenksi, pasisveikinsi – galbūt atpažinsi apeiginį – apsidžiaugsi, kad ir tokiame tamsiame pasaulyje esama žmonių.
Išniręs iš miško, geležinkelio pylimas darosi labai aukštas, driekiasi per plačią šlapią lenkę, iki pervažos, nuo kurios į miestą – vieškelis.
Taip yra dabar, vėlyvą rudenį arba žiemą, kai nieko daugiau nebelieka, kaip tik spoksoti į tamsą, klausytis, na, užsimiršus – pasvajoti. O užsitęsus giedram rudeniui, ypač grįžtant namo, kai nėra ko skubėti, galima ir paskaityti žingsniuojant. Jei tiktai nelyja, jei vėjas neplėšia knygos iš rankų, ir ne vien lygiame vieškelyje, ant geležinkelio, bet ir laukų, pievų keliukuose, takuose. Sustoji, akimis išsimatuoji nuotolį iki posūkio, kryžkelės, griovio ir gali saugiai, retsykiais pažvelgdamas pirmyn, pasinerti į knygą. Taip perskaitė visus keturis „Winnettou“ tomus, o baigiant paskutinį, kur narsusis indėnas žūva, ašaros taip užtvindė akis, kad nebematė kelio. Pasitaikė lygiai toks pat, kaip knygoje aprašomas vakaras, kai atsisveikinantis su gyvenimu narsuolis apšviestas tokio pat raudono, kaip ir čia, saulėlydžio, ir jis pats, tarsi atsitokėjęs iš skaudaus sapno, negreitai susigaudo, jog aplinkui ne laukiniai Amerikos Vakarai, bet savojo kaimo laukai. Bet netruko pabosti nuotykių romanai, detektyvai, vis labiau traukė rimtos knygos, kurių daugelis neskaitė. O senyvas mokyklos bibliotekininkas, kuris tarėsi žinąs, kas jam tinka, kai perskaitęs Gogolio „Vakarus viensėdyje ties Dikanka“ paprašė „Mirusių sielų“, atsakė: „Tau per anksti. Imk „Buratino nuotykius“.“
Traukinys!.. Subliuvęs visai už nugaros, ne tik išblaško snūdą, bet ir mirtinai išgąsdina. Tartum iš tiesų ramiai eitų geležinkeliu ir vos spėtų nušokti nuo pylimo, o didelė, iki pat dangaus, tvieksdama akinančiomis lempomis, šnirpščianti pabaisa pralėktų pro pat šalį. Nutvilkęs žvarbiu vėju, pabėręs į akis dulkių, net žvirgždo, trinksėdamas per bėgių jungtis begaliniai ilgas sąstatas nužvangėtų tolyn, ten, kur anapus juodos, laukus, miegančias sodybas ir miškus užklojusios tamsos yra kažin kas, dega skaisti šviesa, galbūt nėra nė nakties. Ilgokai virpa iš baimės, tarsi tai ne sapnas, bet suaugusiųjų gąsdinimas vaikystėje, jog, esą, prilindus arti prie traukinio, įtrauksiąs ciongas. Išbudinęs iš paskutinio miego garvežys visai ne sapne, ne prisiminimuose subliūva dar sykį, bet jau toli. Laimei – ne šeštinis.
Apsiraminęs mintyse vėl žingsniuoja pabėgiais, kol prieina pervažą, suka į vieškelį. Šio kelio tarpo nubaltinti cementiniai stulpeliai parodo, kad iki miesto, kurio pašvaistė rausta padangėje, trys kilometrai. Kelias, nors ir tuščias, vis tiek tartum gyvas, išaušus jame pasitaikys pėsčių ir važiuotų, o grįžtant gal kas nors pavėžins: ne koks pasipūtęs, gerais arkliais važinėjantis dėdulė, o jo bernas ne savu vežimu ar išgėręs mužikėlis.
Tačiau mintyse išvydęs išsvajotąją, miesto pakraštyje ant kalno it gulbė baltuojančią gimnaziją, krūpteli. Tartum pirmutinį kartą į ją atkakęs, patyręs šitiek svajonių, laimės, štai šičia, gražiausių savo vilčių pilyje, nelauktai pasijustų svetimas, niekam nereikalingas, stypsotų vienas, užsiglaudęs už erškėčių krūmo, su karčiu pavydu stebeilytų į aikštėje pabirusius, ant sporto buomų besikarstančius, klaikiai rėkaujančius vaikus. O, kaip norėtų būti ne savim, bet – vienu iš jų!..
Bet ko jam ten andai vis dėlto reikėjo bijoti? Koks debesis tą šviesią rudens dieną, kai saulė tartum žeme ritinėjasi, galėtų užkloti dangų, aptemdyti akis? Ak, tie keletas miesto vaikėzų, kurių vienas ypač tvarkingas, dailiai, kaip suaugusiojo, sušukuotais plaukais, vilkintis trumpom kelnėm su prisikabintu suomišku peiliuku. Vaikėzo vardą jis jau spėjo išgirsti garsiai kartojamą vaikų: Kiurza. Kiti du, tarsi jo palydovai, niekuo neišsiskirs. Tasai Kiurza sugraužia didelį raudonšonį obuolį, švysteli kotelį ir, nusivalęs į šonus rankas, atsikreipia į naujoką, ima atidžiai apžiūrinėti. Gal stebisi, kad tokią karštą vasarišką dieną šis vilki milo drabužius, užsimaukšlinęs plačią it suaugusiojo kepurę, ir – tarsi jam, tarsi savo draugeliams – keistai per nosį suniauzgia:
– Jo-ho-hoo!.. Tai iš kaimo?..
– Iš, – atsako nedrąsiai, lyg susigėdęs šypsosi – tartum norėtų pasakyti ir kaimo vardą.
– Iš vidurio kaimo!.. – spėja Kiurza.
– Skaityti moki? – klausia jo palydovas.
– Moku, – iškaitęs atsakinėja kaimietukas.
– Kas čia parašyta?
Klausiantysis pakiša po nosim metalinį žibintuvėlį.
– Daimon, – sudeda šis įspaustas į skardą raides.
– Vokiškai tai reiškia – duok man, – paaiškina berniūkštis ir skaudžiai kerta į žandą. – Še, kad taip nori!..
Laukdamas kito smūgio, užsidengia veidą, bet vaikėzai jau išnykę. Šluostosi ašaras, kažin kam skundžiasi mintyse: dėl ko, kai visiems taip linksma ir gera, kai jo paties širdis kupina draugiškumo, net meilės visiems, jis kam nors gali nepatikti? Už ką? Ir ilgam pabūgsta šios svetimų, šūkaujančių, galinčių sudraskyti, į piktus žvėriukus panašių vaikų minios.
Ne, verčiau prisiminti, kokių nepaprastų, viliojančių dalykų iš pradžių patyrė gimnazijoje!.. Na, kad ir pažino mokytojų!.. Senų, jaunų, net suvisai jaunučių, poniškai apsirengusių – kostiumuotų, su kaklaryšiais vyrų, su trumpais švarkučiais, klostytais sijonėliais, žvilgančiomis šilko suknutėmis pasidabinusių, tarsi į svečius ar bažnyčią išsiruošusių moterų. Ir – tokių protingų, tokių malonių, kalbančių tokia gražia, be žemaitiško akcento, tokia kaip knygose, lietuvių kalba… Kiekvienas vis gražiai pasakoja apie savo dėstomą dalyką, ant lentos kreida rašo skaitmenis ir žodžius, rodo žemėlapiuose pasaulio šalis, kalnus, jūras, net seniai išnykusias karalystes. Ir taip gražiai, taip skambiai dėsto, kad daraisi lyg apsvaigęs, nebežinai, apie ką kalbama. Tik klausytumeis ir klausytumeis it gražių pasakų, kol apimtų panašus į saldų snūdą lengvumas.
Tačiau nežinai, kad vieną tokią pat gražią, saulėtą besibaigiančio rudens dieną tas gražus, pasaką primenantis mokytojų kalbėjimas, globėjiškas jų rūpestingumas baigsis. Štai tas senyvas, su žilų plaukų kuokštu, griežtos išvaizdos istorijos mokytojas, vilkintis duksliu, išsišovusiais kelnių keliais kostiumu, išties į klasę virpantį pirštą ir į kažin ką parodys. Į jį?.. Jis krūptels, ilgokai nesusigaudys, klasė ims juoktis, o pirštas vis taip pat stirksos nutaikytas.
– Tu, tu!.. – ištars mokytojas.
O kai jis atsistos priešais klasę, žilasis vyras palieps:
– Papasakok, ką žinai apie senovės Persiją.
Ką jis gali žinoti apie senovės Persiją? Beveik nieko!..
– Na, kas tokie ją valdė?
Tarsi griežtasis mokytojas nebūtų pasakojęs apie senovės persų valdovus, neminėjęs nei vardų, nei šimtmečių, kai šie karaliavo. Teprisimena girdėjęs, kaip, įsiveržus į šalį priešams, raiti persų sargybiniai vienas kitam perdavinėję žinią, kol ši pasiekdavo valdovą, tiktai mokytojui to per mažai. Knygoje matė nupieštą ir barzdotą valdovo galvą, tačiau nė apie jį nieko negalėjo pasakyti. O juk taip gera būdavo klausytis liūliuojančio pasakojimo, tyliai džiaugtis, kad esi gimnazistas, net mintimis išskristi iš klasės, sklęsti virš aprūdijusių skardos stogų vis tolyn, į šiltas ūkanotas tolumas, į kurias plaukia ir tie balti gražūs debesys, o pažemėje žaliuoja pažįstamos tėviškės kalvos. Net saldus laimės snūdas apimdavo!..
Gimnazistas!..
Kaip gražiai skamba tas žodis, kai jį kartoji pats sau, bet dar gražiau, kai ištaria vakarykščiai, kaime pasilikę draugai, įdėmiais žvilgsniais nulydintys suaugusieji.
Vaikai, užsidengę sąsiuviniais burnas, jam sufleruoja: „Darijus, Darijus“, – bet jis nieko nesupranta.
Nuo to laiko bijo ne tik šio žilo sukumpusio piršto savininko, bedančio tai į vieną, tai į kitą mokinį, bet ir kitų mokytojų. Ne vienas jų, iki tol toks gražus ir meilus, darosi panašus į budelį, kurį iš tolo pamatęs išsigąsti. O kas nežino, jog klasės dienyne prie jo pavardės jau rikiuojasi nebe vienas, bet keletas užriestom uodegytėm dvejetukų? Tartumei pildytųsi piktos ir plepios kaimynės pranašystė: jei visi būsią mokyti, tai kas kiaules beganysiąs?
Gimnazistas!.. Nežinojo, kad mokytis – toks pat sunkus, net juodas darbas kaip ir šieno grėbimas, daržo ravėjimas karštą vasaros dieną? Kur nepadeda jokios, kad ir pačios gražiausios, svajonės? Kur vyrauja nuolatinė nežinojimo ir dvejeto baimė?
„Turbūt keleivinis jau pajudėjo iš Šiaulių?“ – smilkteli.
Tačiau nepaliauja galvojęs, tik mintys sukasi dar greičiau, ir jau kita kryptim. Ar nėra galima kaip nors pailginti, arba – visai sustabdyti – laiką? Kad tos pora valandų, per kurias, sako, keleivinis privažiuoja jų kaimą, išsitemptų, taptų, pavyzdžiui, keturios? Iš kur gauti laiko, kad prisidurtum, pailgintum esamą? Iš to, kuris dar tik bus? Ar iš to, kuris jau buvo, kažin kur nubėgo? Juk ir praeityje, ir būsimoje ateityje jo yra tiek daug, ką gi reikštų išpešti kelias valandas? Bet kai laiko tamsoje, už lango, tiek daug, jam dabartyje duotas tiktai mažas trupinėlis!..
Ar jis negalėtų kaip vaikystėje – susirgti? Tegu sau bilda ne vienas, bet visa dešimtis keleivinių… Kas jam reiškia? O kaip tankiai jis sirgdavo, kaip, apimtas karščio, klejodavo, ir atrodydavo, jog pučiasi alkieriaus sienos, siūbuoja durys. Namiškiai taip juo rūpindavosi, nebevarydavo prie darbų, lepindavo. Gera būti visų mylimam, net jei ir sergi, tik tegu niekas neskauda. Jei tikrai nebeįmanoma šitaip susirgti – paūgėjęs taip ir nebeserga – tai gal įmanoma apsimesti?
O gal nebenorėti visai nieko? Nė pačiam visai nebebūti? Lygu pakišus galvą po apklotu – nieko nebesiklausyti, išgirdus – neatsiliepti? Tiktai šiltas svaigus snūdas įtrauktų vis giliau, išnyktų visokios baimės, užgestų blogos mintys, net laikas apsigręžtų ir imtų tekėti į kitą pusę. Taip pat, kaip pro gimnazijos langą žvelgiant į tolumas, kur nugrimzta balti debesys ir nutolsta apgaulingai meilus mokytojo balsas, ir laikas sustotų tartum senas, musių apdergtas namų laikrodis, vis taip pat neinantis begalę metų. Galiausiai laikas taptų ne priešu, bet ištikimu draugu, ginančiu ir nuo žmonių patyčių, ir nuo savos sąžinės priekaištų.
Numirti?..
Ir jam dingojasi, kad krenta į tamsią gelmę, kurios dugne spindi šviesa, laukia kažin kas labai gera it mielas, jau kadai nesapnuotas sapnas. Štai jie, būrelis vaikų, žaidžia pagelžkelės lankoje, ir kažkuriam ateina į galvą ką nors prieš ateinantį traukinį padėti ant bėgių. Gal pinigėlį, tik nė vienas jo neturi. Galima ir vinį, o kai nė tos nėra, vielos galiuką, net akmenuką… Bet jis negali nieko sugalvoti, tik junta, kad tas traukinys, išvažiavęs iš Šiaulių, artinasi vis labiau, o laiko lieka vis mažiau, sakytumei kažin kas jį karpytų žirklėmis kaip popieriaus lapą. Ir jis, pusiau sapnuodamas, laiko rankoje kažką, ką padės ant bėgio, ir ropščiasi ant pylimo. Tačiau, kai jau palipa aukštai, prie pat ausų garsiai, tarsi įsiutintas žvėris, subliūva garvežys. Vos spėja atšokti, ir ten, kur ką tik stovėjo pats, žvangėdami rieda vagonų ratai.
Tai nelaukiamas, net neapkenčiamas, šeštos valandos keleivinis!..
2020
Lina Simutytė. Aukso puodas
2023 m. Nr. 5–6
Apsakymas
Po gaisro Elenos vardu pavadintoje kavinėje sprogo ne tik pirmąjį su antruoju namo aukštus jungusios lubos, bet ir tėvo viltis lengvai praturtėti. Vėl teko grįžti į purvinas statybų aikšteles, kasdien beviltiškai šūkaloti pagiriotiems mūrininkams ir iš betonmaišių traukti sustingusias jų nuorūkas. Namuose du aukštus tėvas sujungė mediniais laiptais, o svetainę įrengė apačioje, kur tebežiojėjo kruvino liepsnos snukio pažymėta lubose prasivėrusi žaizdota skylė. Pro ją ant grindų byrėjo tinkas, baltu dulkių sluoksniu padengdamas naujas, bet nupigintas negailestingai girgždančias laiptų pakopas iš uosio medienos.
Elena stebėjo, kaip tėvas su dviem darbininkais iš antrojo aukšto žemyn tempia Amerikoje gyvenančio dėdės Herberto dovanotą naudotą pianiną. Matė, kaip atsargiai jis žirglioja, kaip stipriai suėmęs laiko pianino korpusą, tarsi instrumentas būtų visai ne daiktas, bet tvirtas geresnio gyvenimo pažadas mamai. Gyvensim kaip normalūs žmonės, per visą namą, patogiai, – tikino ją tėvas, prie įėjimo pešdamas „L&M” cigaretę iš sulamdyto žiemos dangaus ir į jį išpučiamų dūmų mėlynumo pakelio. Skolos Herbertui jis dar nebuvo grąžinęs, o šis ir neskubino, tiksliau – visai neskambino, todėl tėvo uždirbamus pinigus dabar net nekramtydamas rijo pirmasis aukštas, tapęs dar vienu sergančiu vaiku.
Klinikoje Edžio jiems neleido lankyti. Šeima galėjo nebent skambinti, o seselė kaskart vis kitu balsu pakartodavo tą patį. Galite atvykti į klinikos žiemos sodo restoraną. Jei pacientas jausis geriau, trumpam jį pakviesime, – nepermaldaujamai šalti kaip metalinės stiklinio pastato konstrukcijos žodžiai sklido anapus ragelio, nepažįstamu povandeniniu pasauliu ošė iš juodos telefono kriauklės. Tačiau už įėjimą į klinikos oranžerijos restoraną reikėjo mokėti, o bilietą galėjo įpirkti tik patys turtingiausi. Nuožmios tropinių augalų žalumos, lepių gėlynų egzotikos, akinančio fontanų, putojančių krioklių kaskadų ir veidrodinio vandens su jame raibuliuojančiomis žuvimis žvilgesio išsiilgę žiemos sodo lankytojai noriai atverdavo išsipūtusias pinigines. Stiklinėje realybėje ištirpdavo sendintos odos ir geležinių užtrauktukų kvapai, o fotoaparatai su blykstėmis keliaudavo į rakinamas saugyklas. Augalams, kaip ir pacientams, restorane pietaujantiems už specialios pertvaros, galėjo pakenkti pernelyg intensyvūs šviesos blyksniai. Prie bilietų kasos apsaugos darbuotojai metalo detektoriais patikrindavo svečių kišenių, rankinių bei krepšių turinį, o ant pirštų užmaudavo ne tik kūno temperatūrą, bet ir bendrą sveikatos būklę indikuojančius, spalvas mainančius žiedus su termochrominiais kristalais.
Augalai iš Rio de Žaneiro ir Mumbajaus botanikos sodų, iš nacionalinių kontrastingosios Afrikos parkų bei Luizianos velniapelkių, iš Kalahario dykumos, kur net smėlis kvepia prieskoniais, ir karšta drėgme alsuojančių pusiaujo miškų Indonezijoje – kiekvienas medis, puskrūmis, plonytė liana, ar gėlės žiedas čia lepinosi išskirtiniu dėmesiu. Todėl visai nenuostabu, kad apie šią nepaprastą, vien turčiams tarsi sezamas arabiškoje pasakoje atsiveriančią erdvę sklandė tiek gandų.
Oranžerijoje ypatingai prižiūrimos augo dabar beveik išnykusios mažosios afrikinės vandens lelijos, žvaigždėtosios magnolijos, lavongėlėmis praminti didieji amorfofalai ir daugiažiedžiai riešutiniai lotosai. Pastarieji, aistringus giliašaknius saitus su dumblinu purvu užmezgę augalai, filtruodavo žiemos sodo orą, kuriame besiraizgančios nesuskaičiuojamos floros rūšys sugerdavo raudoną ir mėlyną šviesas, o tada jas paversdavo chlorofilu. Augalai deguonies retkarčiais pagamindavo nesuvokiamai daug. Tiek, kad žiemos sodo lankytojai pajusdavo galvos svaigimą, o lengvučiai restorano svečių vaikai ir laibakojės moterys pradėdavo kone pūstis ir kilti viršun lyg helio dujų pripildyti balionai. Tokiais atvejais atbėgdavo apsaugos darbuotojai, pačiupdavo juos už kojų ar plevenančių suknelių klosčių ir tvirtomis virvutėmis pririšdavo prie metalinių restorano kėdžių, kad visi lyg niekur nieko pabaigtų vartyti prašmatnius meniu auksiniais kampučiais ir užsisakytų įspūdingos išvaizdos delikatesų, skoniu stebinusių net ir visko ragavusius gurmanus. Pavyzdžiui, tą žiemą tikra sensacija tapo juodasis močiutės Martos pudingas pagal senąjį, jos patobulintą receptą. Patiekalas čia buvo gaminamas ne iš kiaulių, bet iš jaunų elnių ir stirnų kraujo bei jų žarnų. Sūdytais kedro riešutais, kepintų pušų pumpurų ir mėtų užpilu gardinti vėdarai atkeliaudavo perregimose lėkštėse, kurios netrukus atgal į virtuvę ištarškėdavo visiškai tuščios.
Įprastai Edžiui skambindavo mama, kartais – tėvas. Elena dažniausiai apsimesdavo abejinga: vis dar niekino lengvą jo apsisprendimą keliauti į tą nuodingą, nors ir žėrinčią prabangą, iš kurios, kaip buvo įsitikinusi, kelio atgal nėra. Mama nuolat didžiuodamasi perpasakodavo, ką naujo išgirdusi. Jos balsas nepakenčiamai standžiai čežėjo, ir priminė ant brolio lovos likusios grikių lukštų prikimštos pagalvės šiugždesį. Elena įsikniaubdavo į ją naktimis, keistai pasigedusi nuolatinių Edžio dusulio priepuolių ir krenkštimo, nustelbdavusio pūgų švilpesį už kiaurų namo langų mediniais rėmais, kuriuos pakeisti plastikiniais tėvas nė neketino – kaip visada viskam trūko pinigų. Likusi viena kambaryje, kuriuo su broliu dalijosi iki jo išvykimo gydytis, Elena vis dažiau juto, kaip jos viduje atsidaro visa galybė durų į kitas, net jai pačiai iki šiol buvusias užrakintas erdvias sales, pritemdytas celes ir gąsdinančiai siauras ertmes, o kūne vienas po kito atsiveria kaitrūs aistros plotai, pulsuojantys tvykstelėjus mintims apie aukštaūgius vaikinus ir lieknas juodaplaukes iš vyresniųjų klasių. Elena negalėjo susitaikyti su ilgesiu, tarsi brolis, išvykęs į kliniką gydytis, ant galinės automobilio sėdynės būtų išsivežęs ir jos širdį. Tomis apgailėtinomis naktimis, kai lūpas prispausdavo prie Edžio pagalvės, savo širdį įsivaizduodavo kaip kadaise iš plaukų išrautą rožinį kramtomosios gumos gumulą, kurį pats brolis buvo įvėlęs. Jis nebekvepėjo sutraiškytomis vynuogėmis. Labiau priminė nevaldomos nostalgijos skonio natas, įsigėrusias į perplyšusius, citrininiu limonadu vaikystėje supiltus žemėlapius, į išgeltusį tapetų popierių, dvelkiantį šiltomis dulkėmis, ir spalvotų pelėsio žiedų aromatą, išsiraizgiusį viso namo sienų labirinte, kuriame kadaise būtum galėjęs pasiklysti net naudodamasis išmaniausiomis navigacijos sistemomis.
Praėjo nemažai laiko, kol Elena pati ryžosi paskambinti broliui į kliniką. Bandydama atkartoti mamos balsui artimą čežėjimą ir standumą, išklausė įprasto seselės siūlymo apsilankyti klinikos restorane, o tada paprašė jį pakviesti. Brolio balsas skambėjo kaip nemokšos berniūkščio pučiami skudučiai, trūkčiojo ir geso tarsi tėvo opelio variklis. Edžio žodžiai buvo taupūs, todėl Elena iškart suprato, kad judviejų pokalbio gali klausytis. Jis tepasakė, kad viskas kitaip, nei tikėjosi. Galiausiai padėjo ragelį, o išsitęsęs pypt išaugo ir atsimušė į neseniai perdažytas virtuvės sienas, virtęs riebiu kraujo prisisiurbusiu vabzdžiu. Skėriai kambariuose dėjo savo kiaušinėlius, iš kurių ritosi glitus nerimas. Jis tvinkčiojo svetainėje, ant kurios grindų tėvas išklojo nupigintą, bet vis dėlto naują parketą, o mama patiesė pintą kilimą ir išsėdėtą sofos gobeleną pakeitė kitu. Elena paskambino dar kartą. O tada dar ir dar. Su kiekvienu pokalbio pabaigos signalu vis labiau įsitikindavo: brolis ne sveiksta, bet tik dar labiau serga. Kaskart prie ausies pridėjusi juodą telefono kriauklę, girdėjo nebe vėjo nuo jūros ošimą, o kapsintį vandenį, kurį iš savo plaučių dusdamas Edis bandė iškosėti. Tačiau nei tėvai, nei su prabangiosios klinikos atstovais sutartį pasirašiusi ir jį ten įgrūdusi močiutė Marta apie neveiksmingą gydymą, kuris iš tiesų buvo Edžio luošinimas, nenorėjo girdėti. Jiems būtų tekę pripažinti, kad suklydo, todėl dabar beliko kantriai gintis ir laukti gydytojo skambučio, nuolat patvirtinančio, kad Edžiui sekasi kuo puikiausiai, o jo kraujo bei šlapimo tyrimai – beveik kaip sveiko.
Pacientui taikoma haloterapija veikia, o buvimas egzotinių augalų apsuptyje daro teigiamą įtaką su sunkia plaučių edema kovojančiai imuninei ligonio sistemai, – kaskart nuramindavo tėvus, paneigdamas bet kokius jų nuogąstavimus. Tik paskutinį sykį, į gydytojo skambutį atsiliepus Elenai, pokalbis baigėsi neįprastai. Jai vis reikalaujant leisti Edį pamatyti, gydytojas iš pradžių pasiūlė įsigyti neįperkamą bilietą į su klinika sujungtą žiemos sodo oranžeriją bei restoraną, o Elenai neatlyžus, galiausiai griausmingai įtūžo. Gydytojas išrėkė, kad Edžio prie telefono seselė apskritai nebekvies, ir lankyti neleis, nes paciento būklei gali pakenkti bendravimas su nestabilios psichikos šeimos nariais, kuriems patiems reikia skubios pagalbos.
Apie šį skambutį Elena nusprendė nutylėti arba tėvams pasakyti vėliau, nes tikėjo, jog viskas gali išsispręsti – gydytojas yra toks užsiėmęs, kad apie pokalbį paprasčiausiai pamirš ir su Edžiu leis toliau kalbėtis bent jau telefonu. Dabar ji prisimindavo net tokias nuvalkiotas frazes kaip Tyli kaip vandens į burną prisisėmęs, netgi taip padarydavo iš tikrųjų, tarsi būtų visai ne paauglė, bet primityviausiems bandymams pasirengusi pradinukė. Atsukdavo vandenį, paleisdavo sraunią srovę, palinkdavo virš nuo kalkių lūpas dilginančio čiaupo ir išsižiodavo, o paskui užsičiaupdavo, įsivaizduodama, ką broliui tenka iškęsti, kai vanduo, kurį ji bet kada gali išspjauti, susikaupęs ne burnoje, bet viduje, kažkur giliai plaučiuose. Elena nutuokė, kad galutinai viską sugadino, nes gydytojo žodžiams slapta pritarė – jos šeima tikrai buvo nestabili, ir tuo pati įsitikino begales kartų.
Kai Edį išvežė į kliniką, Elena vis dažniau galvodavo, kad jis net nebuvo žmogus. Brolis dabar labiau priminė obuolių skonio pastiles, kurių rūgščiais milteliais padengtą paviršių nučiulpus, liežuvis nusidažydavo žaliai, o skonio receptoriai atpažindavo įdaro saldumą. Edis, kaip ir skonį mainančios karamelės, buvo patvirtinimas, kad viskas praeina. Šimtai virtuvėje įkalintų vynuoginių sraigių ir praviras langas, pro kurį jos naktį sugebėjo iššliaužti – brolis buvo ir viena, ir kita. Svarbiausia, jo buvimas Elenai primindavo, kad viskas būtent taip, kaip ir turėtų būti. Šalia Edžio ji nurimdavo net bažnyčioje kilus norui nuspirti metalines aukų dėžutes vargšams ir visus centus išleisti cigaretėms. Tai jo dėka Elena sužinojo, ką reiškia būti vyresniąja seserimi, ir, rodės, tik dabar suprato – abu jau seniai ruošėsi šiam išsiskyrimui, kantriai jaukindamiesi tamsą ir siaubą, tūnojusį anapus tapetų su išblukusiomis palmėmis. Edis. Jis pripildydavo jos kišenes raštelių iš vieno ar dviejų žodžių, kvepiančių kramtomų gumų su laikinomis tatuiruotėmis arba lipdukais, kurias drauge klijuodavo ant išklerusio, senais laikraščiais paremto rašomojo stalo paviršiaus. Jis buvo ir vos kelis vaisius per visą sezoną subrandinanti didžioji kiemo kriaušė, ir tie niūrūs, nuolat remontuojami tėvo garažai, kuriuose į sieną atremti stovėjo surūdiję dviračiai, mėtėsi barškančios šachmatų lentos su karalienėmis be galvų ir karaliais be skeptrų, ir visi naktimis atgydavę namo vaiduokliai. Viskas tada rodėsi amžina, viskas priminė nenutrinamą žalią spalvą ant liežuvio galiuko ir minkštą, per dieną įšildavusią kiemo asfalto tamsą, kurią atskiesdavo bumbsinčių kamuolių spalvos. Ir vasaros tada užsitęsdavo lygiai taip ilgai, kaip paskui nenustodavo lyti. Ir vis tiek abu naiviai apsimetinėjo, kad nepastebi, kaip Elenos žiebtuvėlyje baigiasi dujos, o koridoriuje atplyšta tapetų gabalas, savo forma primenantis dingusius Pompėjus, su vos įžiūrimais ir kasdien dylančiais pirčių kontūrais, sienas apkėtusiais vijokliais ir rūmais, kuriuose kadaise gyveno turtuoliai.
Dabar brolis jos širdį užpildė heliu lyg vieną tų balionais virtusių žiemos sodo restoranų lankytojų, kurio darbuotojai nė nesistengė pririšti. Taip ji plevėsuodama kildavo iki stiklinių oranžerijos lubų, ir, atsitrenkusi į kaitrius jose instaliuotus šviestuvus, sprogdavo. Širdis mėtėsi kažkur klinikoje, po Edžio lova. Plazdėjo ir plakėsi į sienas jo lankomose druskų kamerose. Plūduriavo burbuliuojančiose mineralinio vandens voniose. Šniokštė tualetų unitazuose, broliui kaskart nuleidus vandenį. Džiūvo jo pižamos kišenėje. Širdis buvo bet kur, tik ne čia. Todėl kaskart, Elenai užgulus Edžio pagalvę, tuštumos skylė viduje darydavosi vis apčiuopiamesnė, aštriabriaunė. Vis labiau primenanti po sprogimo lubose atsivėrusią ertmę. Tėvas ją vieną dieną užtaisys, bet niekada nepradangins. Elena ir Edis. Du namo aukštai ir praraja, perrėžta girgždančių laiptų pakopomis.
●
Lėtas tų metų pavasaris, drėgnais syvais, paskui trykštančiomis srovėmis išskalavęs plastikinę žiemos tarą ir vis dar įšalusių butelių vidun pripylęs naujo vandens, prasidėjo skandalingai. TV ekranai mirgėjo nuo žalumos pikselių prisigėrusių reportažų iš žiemos sodo oranžerijos. Vienas didžiųjų amorfofalų, kuriuos lankytojai pirmiausia atpažindavo ne iš drambliškų žalios mėsos spalvos žiedų ar begalę kartų padidintus liežuvius primenančių burbuolių, bet iš pūvančių lavonų smarvės, prarijo žmogų. Žiedas, siekiantis beveik du su puse metro, buvo panašus į milžinišką išblukusią violetinę kaliją. Nors lavongėlėmis vadinamas dvokiančias monstres iš arčiau apžiūrėti ryždavosi tik drąsiausi restorano svečiai, apie vimdantį augalų kvapą įspėdavo ir į oranžerijos žemę įsmeigtos lentelės. Bet garbaus amžiaus, todėl seksualiai nutukęs (kaip pats tikino žurnalistus) pusiau graikas Alfonsas, sostinėje neseniai atidaręs Viduržemio jūros virtuvės restoraną, smarvės nepabūgo. Priešingai – tikėjosi, kad lavongėlė nustelbs kitus nemalonius kvapus, nuo vakarienės pradžios trumpomis bangomis sklidusius nuo jo paties. Prieš klesteldamas ant kėdės, vyras jau buvo spėjęs papietauti pakeliui. Armėnų užeigoje užsisakė tradicinės chašlamos su aviena ir basturmos iš vytintos jautienos ir ožragės sėklų. Perpus jaunesnė Alfonso palydovė Sofija paprašė keptų baklažanų humuso su sezamų padažu ir taurės baltojo vyno. Sofija taip pat buvo linkusi į apkūnumą, tačiau neseniai užsimezgę santykiai vis dar vertė apmąstyti, ką ir kokiomis porcijomis dėti į burną. Alfonsui antsvoris rūpėjo mažiausiai. Tikro vyro turi būti daug. Svarbu, kad sveikas ir pasiekęs daugiau nei visi pašvinkę giminaičiai, – netrukus jis atviraus gyvenimo būdo laidose. Žiemos sodo restorane jis rijo godžiai pražiodamas burną, iš anksto atsisagstęs dvi viršutines baltų marškinių sagas, mat išsipūtęs skrandis tebebuvo pilnas nesuvirškintos jautienos.
Oranžerijos restorane iki soties prisikimšęs tirštos saldžiųjų žirnelių sriubos su džiovintais pomidorais ir juodojo pudingo, pasimėgavęs rūkyto kalmaro juostelėmis, desertui užsisakęs įžymiojo arbūzų šerbeto su šafrano dulkėmis ir visa tai užgėręs dviem bokalais vietinio alaus bei buteliu raudonojo „Cabernet Sauvignon”, aštuonerius metus brandinto ąžuolinėje statinėje, Alfonsas pakilo nuo stalo. Jo svajonių moteris, dėl kurios nelaimėlis buvo spėjęs save kaip reikiant išbarstyti, liko prie lėkštės su „Cezario” salotomis. AL Sofija nešiojosi piniginėje, kurioje laikė platinos imitacija švytinčią banko kortelę, FON auksine grandinėle glamonėjo jos kaklą, o SAS kaskart priglusdavo prie pėdkelnėmis aptemptų pėdų, Sofijai apsiavus lakuotus ir ne itin patogius, bet paties Alfonso išrinktus brangius aukštakulnius.
Pajutęs staigų nuovargį, nuo kurio išrasojo kakta ir išprakaitavo plikė su želiančiais gyvaplaukiais, jis tolo nuo Sofijos. Paskui žurnalistams gurmanas prisipažins, kad ilgai kentė pilvą raižančius dieglius ir mintimis bandė pradanginti viduriuose susikaupusių dujų kamuolius, kurie galiausiai vis tiek prasiveržė. Žirgliodamas link aukštaūgės lavongėlės žiedo, Alfonsas suspaudė išangę subliuškusiais sėdmenų pusrutuliais, kurie lemiamą akimirką jam pasirodė kaip niekada standūs, net raumeningi. Tačiau tai tebuvo graudi iliuzija. Likus vos porai žingsnių iki nepakeliamu dvoku jį pasitikusio augalo, Alfonsas pasidavė. Jo pilkšvos kelnės su ryškiai nubrėžtu kantu ir išsitaršiusių baltų marškinių skvernai permirko skystomis išmatomis, šlykščia mase apsitaškė ir nauji smailianosiai kaukšinčia pakulne. Nelaimėlis neturėjo kitos išeities, todėl pats prisišliejo prie lavongėlės, tikėdamasis, kad jos smarvė bent šiek tiek užgoš sklindančią nuo jo – jei prie Sofijos Alfonsas dar sugebėjo suturėti viduriuose kunkuliuojantį ugnikalnį iš nesuvirškintų maisto atliekų ir vos keletą kartų be garso pirstelėjo, dabar visa lava išsiliejo tokiu driokstelėjimu, kad jį išgirdo net antrame oranžerijos aukšte vakarieniavę lankytojai.
Blogiausia įvyko netrukus. Amorfofalas, kurio standaus koto nusitvėręs laikėsi Alfonsas, jo galvą apsivijo didžiuliais drėgnais žiedlapiais ir visą įtraukė žiedo vidun. Žiemos sodo apsauginiai, vaizdo kamerose pamatę kraupų nutikimą, įjungė signalizaciją ir pasileido Alfonso gelbėti. Skubus pagalbos šauksmas netrukus buvo perduotas ir klinikos profesionalams, tačiau kol šie pasirodė nelaimės vietoje, lavongėlė vyro drabužius bei ant plikės žėlusius gyvaplaukius spėjo apvirškinti. Alfonsas iš apsiputojusių gėlės nasrų buvo ištrauktas tik po vidurnakčio, kai už oranžerijos langų jau spietėsi įvairiaspalviai TV reporterių automobiliai, mirksintys avarinėmis šviesomis, iš tolo primenančiomis banalius saulėlydžius prie jūros. Graiko veidas ir plikė nuo raudonų lavongėlės gleivių blizgėjo, balti marškiniai karojo skutais, o pats Alfonsas nusmauktomis kelnėmis, kuriose net norėdamas nebebūtum įžvelgęs kanto standumo, priminė ne reikšmingą žmogų, bet iš karvės įsčių ką tik išluptą riebų teliuką. Vyras karščiavo ir duso, o dėmėmis išmušta amorfofalo syvų nudeginta krūtinė, apžėlusi vešliais juodais plaukais, kilnojosi jam sunkiai šnopuojant. Žinoma, reabilituotis klinikoje Alfonsas nesutiko: Vien nuo minties apie šitą velnio irštvą, šitą šiknos skylę, – žiopčiodamas visus iš eilės koneveikė jis, – kraujas užverda.
Sofijos vėsinamas palmių lapų vėduokle, gurkšnodamas mineralais prisotintą ledinį vandenį iš krištolo taurės, Alfonsas visiškai atsigavo tik paryčiais. Iškart pareikalavo vidun įleisti už durų likusius žurnalistus, kurie net slapčiausiuose žiemos sodo kampeliuose šviesos greičiu išsibarstė kaip sudužusio veidrodinio fotoaparato šukės. Įsiutintas susiklosčiusių aplinkybių, vyras neketino nurimti tol, kol negaus kur kas solidesnės kompensacijos už jam pasiūlytą. Žinoma, dauguma įtarė, kad tai galėjo būti dar vienas būdas patraukti visuomenės dėmesį, mat Alfonso pastangos Viduržemio jūros virtuvės restoraną sostinėje paversti populiariu traukos objektu turistams neatrodė sėkmingos. Klinikos ir žiemos sodo vadovybė galiausiai pažadėjo tokią sumą, kokios jis nebūtų gavęs net pardavęs savo restoraną, tačiau ypač retai žydintį amorfofalą gynė. Tikino, kad šie augalai nėra plėšrūnai ir neprisileidžia net vabzdžių, ką jau kalbėti apie masyvaus sudėjimo žmogų. Klinikos chirurgai kartojo, kad vyro ištraukimo iš gėlės žiedo operacija buvo sudėtinga, todėl taip ilgai užtruko. Juk lavongėlei galėjo pakenkti ne tik patirtas stresas ar sąveika su Alfonso išmatomis, bet ir chirurginė intervencija – medicininės žirklės, skalpeliai, nuskausminamieji vaistai. Nelaimėlis savo ruožtu išsakė patyręs kur kas daugiau streso dėl didžiulio pavojaus savo gyvybei bei orumui. Vieną po kito Alfonsas žėrė kaltinimus ir priekaištus, kurie vėliau įtikino teisėsaugos atstovus. Visų pirma, sakė jis, viename puode virti saldžiuosius, tinkamai nesunokusius žaliuosius žirnelius ir saulėje džiovintus pomidorus yra nusižengimas prieš kiekvieną save gerbiantį restorano svečią. Antra, užsispyręs tūžo Alfonsas, žiemos sode kerojantys augalai ir egzotinės gėlės turėtų būti izoliuoti – negana pastatyti įspėjamąsias lenteles, kad amorfofalai skleidžia nemalonų kvapą. Trečia, kartojo jis žurnalistams, oranžerijos tualetai peržengia visas padorumo ribas – yra stebimi vaizdo kamerų, stiklinės pertvaros tarp unitazų kelia pasišlykštėjimą, o tai, jog klinikos pacientų išvietės įrengtos čia pat už sienos ir nėra jokios izoliacijos nuo jų skleidžiamų tuštinimosi garsų, yra nusikaltimas žmogiškumui. Tačiau kad ir kiek kalbėtume apie teisybę, kurios taip įsakmiai reikalavo apžiaumotas Alfonsas, už milžinišką pinigų krūvą nėra nieko teisingesnio. Praėjus keletui parų jis atsiėmė kaltinimus, o savo restoraną paskelbė perleidžiantis dukrai iš antrosios santuokos.
Nepaisant visko, skandalas žiemos sode ir klinikoje tęsėsi. Nors Alfonsas, kurio veidas televizoriaus ekrane darėsi vis panašesnis į jaučio snukį, kaltinimus atsiėmė ir dažniau kalbėdavo ne apie lavongėlės padarytą žalą, o apie nelaimingai pasibaigusį romaną su Sofija, oranžerijoje augančius augalus pradėjo tirti gamtosaugininkai ir higienos inspektoriai. Vienas po kito išaiškėjo skandalingi faktai apie įtartinus eksperimentus, tiesa, juos greitai užglaistė, kaip žmonės teisingai spėjo, didžiulėmis pinigų sumomis žurnalistams bei tyrėjams. Tačiau kai kurie iš jų rodėsi nepaperkami, ir laikraščius užplūdo straipsniai apie oranžerijoje auginamus riešutmedžius, kurių branduoliai, nufotografuoti galingais objektyvais, priminė ne lazdynų riešutus, o kekes su embrionais, – jų žalsvos miniatiūrinės galvos švietė tarsi fosforinės. Elena, vaikystėje iš žurnalų iškirpdavusi princesės Dianos nuotraukas, dabar kaupė laikraščių iškarpas su reportažais apie klinikoje vykdomus iškrypėliškus nusikaltimus. Dideliame languotame jos sąsiuvinyje gulė nespalvotos fotografijos su rožėmis, kurios buvo ne įprastai spygliuotos, bet plaukuotos, nes skiepytos serumu su sintetintomis klinikos pacientų ląstelėmis. Elenos sąsiuvinio puslapiai mirgėjo nuo priklijuotų suvenyrinių žiemos sodo muiliukų nuotraukų. Kaip teigė anoniminis tyrimo autorius, šie muilai būdavo verdami sumaišius ne tik eterinius ir alyvuogių aliejus, natrio chloridą, celiuliozės dervą bei gliceriną, bet ir riebalus, nusiurbtus nuo klinikoje gydomų žmonių kūnų. Kito tyrimo autorius žurnalistui prisistatė kurį laiką klinikoje dirbusiu augalų anesteziologu. Tai jis užfiksavo pacientus po neoninę šviesą skleidžiančiomis lempomis. Fotografijose jie guli storo stiklo lovose, prijungtose prie laidų bei vamzdelių, iš suvytusių kūnų siurbiančių deguonį ir filtruojančių jį vešliesiems oranžerijos augalams. Anot buvusio gydytojo, jis gailisi neužfiksavęs daugybės kadrų: metalu kaustytų kabinetų sienų, nukabinėtų kryželiais pažymėtomis ligonių rentgeno nuotraukomis ir numatytomis jų mirties datomis; prie gultų pririštų pacientų pražiodintomis burnomis, į kurių gargaliuojančias gerkles hortenzijų žiedų esencijos lašinamos tol, kol seilės suputoja, ant liežuvių pradeda ryškėti pirmieji nuodingų gėlių želmenys, o pacientų galūnės konvulsiškai trūkčioja, kalio cianidui išlydint juos į amžinybę. Tas pats anesteziologas atskleidė savo akimis matęs nužydėjusiam amorfofalui vietoje lapų įsodinamus drėgme tebevarvančius pacientų plaučius, pasakojo apie sraigių mucino tepalo bei iš pacienčių išgaunamų placentos ekstrakto mišiniu gydomus įtrūkimus riešutinių lotosų stiebuose. Tačiau baisiausios jam atrodė netyčinio kanibalizmo apraiškos, juk restorane pateikiamo arbūzinio šerbeto spalva atrodė įspūdingai ryški ne vien dėl skaisčiai rožinės arbūzų minkštimo, bet ir dėl perdirbto ligonių kraujo, iš kurio išgautas cukrus būdavo sumaišomas su grūstu ledu. Gydytojas pasakojo ir apie atskiras virtuves su šaldytuvuose stūksančiais elnių šonkaulių vargonais ir žarnų valtornomis, išvyniojamomis ruošiant juodąjį pudingą. Jis tvirtino, kad gyvūnai šiam patiekalui medžiojami be jokių leidimų. Tačiau, – į žurnalisto klausimus atsakinėdamas prisipažino anesteziologas, – dar yra galybė neatskleistų dalykų, kurių nežinojo net jis, nes klinikos darbuotojai priklausė atskiroms kastoms.
Vieni šiais straipsniais tikėjo, ieškodami, bet nerasdami klinikoje pasveikusių ir iš jos išleistų pacientų, kiti tyrimus vadino iškreipta realybe, siaubo pasakomis suaugusiesiems, absurdiškomis konspiracijos teorijomis ir išjuokdavo visus, teigiančius kitaip. Kaip ten bebūtų, žiemos sodo populiarumas tik dar labiau augo, apsaugos sistemos oranžerijoje modernėjo, o lankytojo bilietas peržengė dviejų tūkstančių sumą. Elenos tėvai tai apsimesdavo ignoruojantys laikraščiuose mirgančius straipsnius, tai puldavo į karčią neviltį. Tada drauge su dukra, kuri dieną naktį iš rankų nepaleido savo nuolat pildomo iškarpų albumo, keliaudavo pas močiutę Martą ir senelį Aleksą. Kamantinėdavo juodu apie Martos klinikai tiekiamo sraigių mucino sudėtį, apie du skrybėlėtus vyrus, kurie viešėjo jų namuose tą vienintelį kartą, kai jie kiaulės krauju pasirašė Edžio gydymo sutartį. Močiutė apsimesdavo negaluojanti, jai staiga pakildavo aukšta, termometro stikliuką sprogdinanti temperatūra. Nematomi gyvsidabrio garai kaip „Didžioji Kanagavos banga“ užtvindydavo prašmatnius senelių kambarius, apsvaigindavo, iškreipdavo vaizdą. Šeima nė nepastebėdavo, kaip išeidavo ir atsidurdavo namuose, kaip visi tylėdami išsiskirstydavo po savo kertes, o suskambus telefonui ir vėl susitikdavo virtuvėje, ir po pokalbio su gydytoju vienas kitam lyg sprangias sėklas išspjaudavo neapykantos kupinus žodžius. Tėvai rinkosi tikėti gydytojo prognozėmis, kad jų sūnus visiškai pasveiks. Elena netikėjo niekuo, tik Edžio užsispyrimu gyventi, ir vaikišku, bet todėl tik dar tvirtesniu pažadu vienas kitu pasirūpinti.
●
Tas nerangus pavasaris, kurio brutalaus vėjo šuorų neatlaikiusios lūžo kadagių gyvatvorės, namuose buvo reikšmingų permainų metas. Išvykdama atostogauti nežinoma kryptimi, močiutė Marta atidavė savo televizorių, todėl žinias, filmus, gyvenimo būdo laidas ir pramoginius šou dabar jie stebėjo spalvotus. Kartu tai buvo laikas, kai tėvui antrą mėnesį iš eilės nesumokėjo atlyginimo, o mama iš žurnalo su TV programomis iškirpo ir ant svetainės lango priklijavo popierinę žvaigždę. Populiariausia šalies televizija kvietė išmėginti savo sėkmę ir kalėdinį stebuklų laikotarpį pratęsti visus metus. Prekybos centro kasoje nusipirkę loterijos bilietų, sekmadieniais jie žaisdavo „Teleloto“. Transliacijos metu laidos vedėja ilga vakarine suknele arba vedėjas juodu smokingu ir ryškiaspalve varlyte pasukdavo milžinišką, lemputėmis žėrintį laimės ratą. Jis, tarsi spindinčiu cukraus glajumi aplietas tortas, buvo padalintas į daugybę riekių su mirksinčiais neoniniais užrašais. Skrudintuvas. Mikrobangų krosnelė. Automatinė naujos kartos skalbimo mašina. Elektrinė viryklė. Šaldytuvas. Dviratis. Mobilusis „Samsung” telefonas. „Fiat Uno”. „Škoda Fabia”. „Renault Klio”. Kelialapis į Egiptą. Skrydis į Turkiją. Vakarienė penkių žvaigždučių restorane. Romantiškas poilsis ir SPA kurorte. Apsilankymas žiemos sode dviem. Šis užrašas viliojo labiausiai.
Kai vedėjai išsukdavo ratą, o pritvirtinta rodyklė sustodavo prie vieno iš prizų, azartas priversdavo delnus prakaituoti ir gniaužtis į kumštį. Pranešę prizo pavadinimą, vedėjai iš stiklinio indo traukdavo lapelius, ant kurių būdavo užrašyti miestų arba šalies regionų pavadinimai. Laimingiesiems, ištrauktos vietovės gyventojams, ant langų spėjusiems prisiklijuoti žvaigždes, tereikėjo laukti „Teleloto“ Senelio ir Elfės viešnagės. Išlipę iš savo prizų lipdukais ir auksinėmis monetomis apklijuoto visureigio, nešini dovanų maišu su vytintu kumpiu, šokoladų luitais, bulvių traškučių rinkiniais, su skrudintų migdolų bei kepintų pistacijų pakuotėmis, jie pasibelsdavo į žvaigžde pažymėto namo arba buto duris. Šeimininkams vidun įleidus stebukladarius, laidos operatorius išradingiausiais rakursais įamžindavo jų džiaugsmo kupinus veidus, o TV Senis laimėtojams įteikdavo ne tik dovanų maišą, bet ir pagrindinį prizą. Skrudintuvas vieną po kitos išspjaudavo kvadratines batono riekes. Šaldytuvai užsipildydavo vytinto kumpio gabalais. Nauji automobiliai išsukdavo iš suklypusiomis tvoromis aptvertų sodybų kiemų, o vasariniai drabužiai, maudymosi kostiumėliai, paplūdimio šlepetės ir akiniai nuo saulės tarsi patys sušokdavo į išsižiojusius lagaminus, jų šeimininkams ruošiantis skrydžiui į Turkiją. Visų gyvenimas pasikeisdavo, kiekvienas nugalėtojas bent savaitei tapdavo žvaigžde, nukritusia iš apniukusio, rutinos suodžiais ir kasdienybės riebalais ištepto dangaus.
Kad ir kaip kiekvieną sekmadienį Elenos šeima tikėjosi laimėti, televizinis stebuklo išsipildymo laukimas buvo absurdiškas. Mama net prasidėjus didžiajam namo remontui vengė priiminėti svečius. Ko gero, ji, kaip ir Elena, gėdijosi pereinamų kambarių, visų tų nublukusių, išsėdėtų baldų, apsilaupiusių lentynų ir laikraščiais paramstytų stalo kojų. Mama nė už ką nebūtų įsileidusi nei TV Senelio, nei Elfės, nei laidos operatoriaus. Laimėjimo atveju ir Elena būtų pasislėpusi. Vienintelis tėvas didžiavosi naujais laiptais ir dukra, grojančia išderintu pianinu. Jis regzdavo planus, kaip operatoriui pristatys grandiozinius savo remontų planus, kaip Eleną pasodins prie išsišiepusios „Rīgos“ burnos ir lieps groti užsimerkus. Tada mostels į aplūžusią, bet vis dėlto didžiulę knygų lentyną, pastvers pirmą pasitaikiusį meilės romaną ir, vaizduodamas intelektualą, pasakos, kad gyvena įspūdingos istorijos paženklintame name, nors iš tiesų jo pasakojimai apie kadaise čia veikusią cukrainę ir areštinę TV žiūrovams sukels ne susižavėjimo aikčiojimus, o juoką, gal net – gailestį. Todėl Elena su mama svajojo apie didįjį prizą – aukso puodą, kurį laimėti buvo galima užbraukus visą loterijos bilieto lentelę su skaičiais, turėjusiais sutapti su laidos metu iškritusiais kamuoliukais.
Žalias 4. Mėlynas 1. Raudonas 3. Geltonas 7.
Jei spėji užpildyti vidurinę lentelės eilutę, laimi didesnę sumą, jei užbrauki kampuose esančius skaičius – gerokai mažesnę. Užpildyta įstrižainė turtų taip pat nežadėjo. Tačiau Elenos tėvai nesiliovė tikėję, kad jų gyvenimas tiesiog savaime gali imti ir susitvarkyti, o pinigai – pabirti jei ne iš dangaus, tai bent jau iš spalvoto TV ekrano. Tikėjo ir Elena. Tikėjo sekmadieniais ir žvaigždėmis, stebuklinguoju „Teleloto“, apsilankymo žiemos sode dviem ir romantiško poilsio kurorte galimybe. Tikėjo kelialapiais į Egiptą arba Turkiją, iš kurių niekada nebūtų grįžusi į drėgmės kiaurus metus smelkiamą savo šalį. Labiausiai tikėjo aukso puodu, jo varinės spalvos logotipu su auksinėmis monetomis ir skirtingų valiutų banknotais, mirgančiais televizoriaus ekrane. Kartą iki visos lentelės tėvui pritrūko vos vieno užpildyto langelio. Mėlynas 9 taip ir nepasirodė.
Tą vakarą tėvas alumi apliejo mamos nertą staltiesę, dengusią nuo lyginimo pabalusio stalo paviršių, ir šaukė, o per įkaitusią reklaminę pauzę iš komodos su popieriais, užrašų knygelėmis bei visą gyvenimą kauptais adresais ir telefonų numeriais išlupo stalčių. Galiausiai paskambino dėdei Herbertui sakydamas, kad tuoj grąžins skolą ir pirks bilietus į Ameriką. Alio, ar girdit? Greit visi kaip reikiant pagyvensim, blemba. Mes čia tuoj fejerverkus šausim ir šampaną liurlinsim kaip ponai, girdit? Ruoškitės jūs ten, amerikonai, mes atvarom!
Mama jį tildė, liepė per anksti nesidžiaugti, nors Elena aiškiai juto, kaip pati sukryžiuoja smilių ir didįjį pirštus, kaip visa jos plaštaka transformuojasi į kumštį. Matė, kaip mama nagais barbena į stalą, kaip užsimerkusi regi naujus langus, sukneles, batus, auskarus, mineralinės pudros rutuliukus, kosmetikos šepetėlius, vokų šešėlius ir glotnias naujo automobilio formas. Viską, ką netrukus užtikrins aukso puodo laimėjimas. „Fiat Uno”. „Škoda Fabia”. „Renault Klio”. Švarutėliai veidrodėliai. Tolygiai įsibėgėjantis variklis. Preciziškai bėgius perjungianti pavarų dėžė. Kilimėliai po kojoms. Atogrąžų miškais kvepianti „Wunder-Baum“ eglutė. Vienu mygtuko durelėse paspaudimu atsidarantis stogelis. Ir, žinoma, vien geras naujienas pranešantis radijas.
Svetainėje virš televizoriaus kyšojo iš močiutės Martos ir jos brolio Herberto vaikystės bei cukrainės klestėjimo laikų likęs didžiulis palinkęs fikusas. Senas, tačiau vešlus ir sveikesnis už visą namą. Fikusas užstojo dulkėtą lentyną, ant kurios mažėjimo tvarka buvo išstatyti septyni tėčiui bendradarbių dovanoti drambliai. Šalia gulėjo medinė lentelė su sveikinimo užrašu.
Originali dovana bet kokia proga! Tegul sėkmė neapleidžia jūsų namų. Septyni drambliai simbolizuoja pilnatvę ir laimę. Ne veltui septynetas nuo neatmenamų laikų vadinamas Dievo skaičiumi. Gamtoje drambliai gyvena susibūrę į šeimas, tad ir kolekcijose jų nevalia laikyti po vieną. Tikima, kad ilgesys užmuša šį didelį, šeimynišką ir taikų žvėrį. Su šv. Kalėdomis sveikina kolektyvas.
Laukdama mėlynojo kamuoliuko su ant jo įspaustu devynetu, Elena sugebėjo tik sulaikyti kvėpavimą ir skaičiuoti ant lango stiklo tūpiančias snaiges, kurios akimirksniu ištirpdavo įskilimuose, sutvirtintuose izoliacine juosta. Mintyse matė visus tuos automobilius, baseinus prie namų ir mansardų, slapta tikėjosi, kad tėvas aukso puodu su visais pasidalins po lygiai. Elena pagaliau gaus pinigų, už kuriuos nusipirks naujų drabužių. Jie nebus apsipūkavę, nuskalbti, ir kvepės šviežiu naujumu, kuriuo medžiagų parduotuvėse dvelkia rietimai su organza, šilku, viskoze ir neįperkami „Levi Strauss” džinsai.
Tačiau tą vakarą aukso puodo jie taip ir nelaimėjo. Nespėjo pažymėti nei kampų, nei įstrižainių, nei eilutės, o nertą staltiesę mama įmetė į ką tik ištuštintą skalbimo būgną. Ji dar kartą tėvui priminė apie Herbertui negrąžintą skolą, tad šis anapus Atlanto daugiau neskambino. Iš komodos išluptą stalčių su užrašinėmis ir visais kitais popieriais jis garsiai įstūmė atgal, atsidarė dar vieną alaus butelį ir persijungė krepšinio varžybas.
Viskas baigėsi taip, kaip prasidėjo. Šūdinai. Mėlynas 9 langelis liko neužbrauktas dešinės eilutės kampe. Jis buvo tuščias, kaip ir toji vieta Elenos viduje, kurioje turėjo pulsuoti širdis. Mama dėl nesėkmės apkaltino tėvą – juk tai jis paskambino Herbertui ir pradėjo per anksti girtis. Tėvui tebetylint, ji prisiminė ir antrą mėnesį vėluojantį jo atlyginimą. Pagrasino, kad jei taip ir toliau, paskambins direktoriui ir pasiųs jį ant trijų raidžių. Mintyse sudėliojusi kai kurias trijų raidžių kombinacijas, Elena taip ir nesuprato, kokia tiksli jų reikšmė, tačiau ir tą raidžių išsidėstymą abėcėlėje įsivaizdavo kaip chaotišką „Teleloto“ lentelę su skaičiais. Kai ant prie krosnies pritvirtintų metalinių grotelių džiaustė iš skalbimo mašinos ištrauktus drabužius, „Chicago Bulls” triuškinamai pralošinėjo „Toronto Raptors”. Mama savo grasinimą pakartojo dar kartą. Jei rytoj nesumokės, pati paskambinsiu direktoriui. Ji atsistojo priešais televizorių taip, kad nugara uždengtų transliuojamas rungtynes, ir nubraukė dulkių erkutėmis mintančius išsikerojusius fikuso lapus. Tėvas paprašė pasitraukti. Jis patogiau įsitaisė ant sofos ir praplėšė pakelį saulėgrąžų, o Elena automatiškai ištiesė delną. Sakau, kad jei rytoj nesumokės, pati paskambinsiu direktoriui, nes nebeturim iš ko skolintis, supratai? – neatlyžo mama. – Girdi, ar visai glušas nuo to teliko, ką? Tyla. Girdžiu, – atsakė tėtis ir išjungė televizorių. Tada iš pakelio ant stalo nervingai išbarstė saulėgrąžas. Elena jų prisižėrė pilnas kišenes. Kurį laiką reikšmingai tylėjusi, mama nutraukė nertą staltiesę. Kadangi ant stalo stovėjo tik butelis alaus, jai to pasirodė maža, todėl nutrenkė žemėn septynis dramblius, kurie, regis, tik ir laukė savo eilės. Septyni dunkstelėjimai ant naujojo parketo. Geltonas 7. Nuo lentynos pakilo tirštos dulkės. Elena prisiminė Edį ir pagalvojo, kad dabar jį ištiktų dusulio priepuolis, kuris reikštų, kad brolis tebėra gyvas. Vis labiau stiprėjantis ilgesys, virtęs taip ir neišriedėjusiu Mėlynu 9, kėsinosi užmušti didelius, šeimyniškus ir taikius žvėris, kurie be jokios tvarkos išsimėtė ant grindų.
Apačioje sukrenkštė opelio variklis ir pasklido gerai pažįstamas „L&M” cigaretės dūmas. Elenai atrodė, kad net matė, kaip ji smilksta. Mama taip pat visa tai matė, nes rinkdama dramblius ir iš naujo rikiuodama juos pagal mažėjimo arba didėjimo principą, teisindama savo įsiplieskusį įniršį pasakė – tėvui svarbiausia cigaretėms pinigus pravaryt. Pochui, kad tuoj ko ėst neturėsim.
Naujas spalvotas televizorius. Nauju gobelenu aptraukta sofa ir pintas kilimas. Naujas, nors ir nupigintas parketas. Nauji ritualai ir viltys. Laimėjus aukso puodą jų gyvenimas vis tiek nebūtų pasikeitęs. Jis taip ir liktų įskilęs, purvinas ir šaltas, nepraleidžiantis šviesos pro svetainės langus, ant kurių prilipinta žvaigždė vis tiek nebūtų išpildžiusi jų norų. Kaip ir septyni drambliai, jie buvo priversti toliau vadinti save šeima. Nepaisant visko, gerai žinojo, kad, likus vieniems, ilgesys kiekvieno jų viduje riaumojančius žvėris netrukus užmuštų. Kitą dieną jie sulauks skambučio, pranešančio apie vieno šių dramblių mirtį, bet Elena žinos, kad Edis neabejotinai pasveiko. Tiek patekimas į kliniką, tiek pabėgimas iš jos buvo lygus laimėtam aukso puodui, o brolis juk žadėjo ja pasirūpinti.
Nijolė Kepenienė. Imanuelio Kanto katė
2023 m. Nr. 4
Novelių romano fragmentai
Yra ar nėra
Ne, jis nesipriešino. Nuo šiol miegos atskirai. Vienas. Mirusių brolių lovoje. Kantriai ištylėjo beveik nenugalimą norą vaikiškai pravirkti ir reikalauti dėmesio. Eidama pro vaikų lovelę, mama visada ją paglostydavo – taip norėjo, kad joje ilsėtųsi per dieną nusilakstę vaikiškos kojos, grumstus, buožgalvius ir kitokias paslaptis iščiupinėję pirštai. Ir Emanuelis labai aiškiai savyje juto tą kažin kur iškeliavusių brolių smalsumą, kurį suaugusieji jau būna sudėvėję.
Iškentėjo. Ir štai mama apvelka jį naktiniais marškiniais, su kuriais jis truputį panašus į kunigą Šulcą, grėsmingu balsu griaudėjantį iš sakyklos.
Iš čia, iš šitos vietos, jis viską mato kitaip.
Dabar langas, pridengtas nėriniais apkraštuota užuolaidėle, labai arti, ir Emanuelis aiškiai mato išsiuvinėtus angelus, metančius vienas į kitą mėlynas sniego gniūžtes. Tik dabar, gulint šioje lovoje, Emanueliui kyla mintis, kad tai visai ne angelai, o jo broliai. Mama dažnai užsisvajoja, žiūrėdama į tuos du siuvinėtus berniukus, ir tada vaikui atrodo, kad ji žvilgsniu juos toliau augina, išleidžia į mokyklą ir kuria anų dviejų žemiškąją ateitį. Dar Emanueliui atrodo, kad jo broliai auga jame. Jis yra Emanuelis ir kartu jo broliai. Dabar, mirgant šiltai žvakės liepsnelei, labai aiškiai tai junta. Junta ir mamos nerimą. Žino, kad bijojo guldyti jį į brolių lovą, kad anie nepaviliotų, neišsivestų jau pramintais nebūties takais.
– Ana Regina, negerai taip, – tyliu, bet tvirtu balsu subarė ją vyras. – Negerai berniukui miegoti kartu su tėvais.
Emanuelis užsimerkia ir ima galvoti, kas ten, po lova? Apačioje?
Kažkada močiutė gąsdino jį velniu, sakė: anas ateina pasiimti blogų žmonių.
Emanuelis užsimerkia ir mato po lova besirangantį didelį gauruotą padarą. Tokį baisų, kad jau nori šokti iš lovos. Oda pašiurpsta ir ima trūkti oro. O ir mama kažin kur pasitraukė. Vaikui atrodo, kad tuoj uždus. Jau žiojasi, šauksis pagalbos, bet… balso nėra. Jis pradingo kaip tik tą akimirką, kai Emanueliui šovė į galvą mintis, kad po lova to padaro gali ir nebūti. Gal jis išsidangino pasieniu, o gal jo ir visai nebuvo.
Kurį laiką sąmoningai klausosi savo kvėpavimo. Trūksmingo.
Paskui į galvą ateina mintis, kad padaras – kurio gal net visai nėra, – nebaisus.
Mintyse jis ima keisti įsivaizduojamo velnio išvaizdą.
Gal jis visai ne juodas? Gal net ne gauruotas? Gal vilki ką nors? Ką? Greičiausiai labai prabangų apdarą, visą spindintį, siuvinėtą aukso siūlais. Dabar jis mato auksu siuvinėtas rožes, lelijas ir visokias įmantrias kilpeles. Regi siūlės iškilumus, rodos, netgi liečia juos pirštais. Jaučia, kaip jo paties baimė audžia įmantriausius audinio raštus. Kuo tirštesnė baimė, tuo iškilesnis, spalvingesnis raštas. Prisimena berniuką, kuris baimės ieškojo, mat jos neturėjo. Nebijojo nieko. Anąsyk, kai mama tą pasaką jam sekė, Emanuelis pavydėjo berniukui, bet dabar, kai jo paties baimė išrango tokias įmantrias minties kilpeles, nenorėtų jos išsižadėti. Net nusišypso, pasijutęs kažin kuo už bebaimį – koks ten ano vardas? Rumpelštilchenas? – turtingesnis. Nejučia susimąsto, iš kur ta baimė kyla. Ar patys žmonės kadaise susitarė bijoti? Juk yra toks posakis, pats girdėjo kunigą Šulcą sakant: bijok Dievo. Bet ne, Dievas geras, čia tik toks posakis, labiau reiškiantis – gerbk. Ne kitaip. Bet paukštis bijo katino, o katinas bijo šuns. Iš kur paukštis žino, kad katino reikia bijoti? Mažasis Emanuelis ima pats sau sekti pasaką apie paukščių susirinkimą. Susirinkimas vyko miške, prie sraunios upelės. Upelė murmėjo savas kalbeles, klegėjo paukščiai, skimbčiojo margi gėlių varpeliai. Dar margiau vaikas nudažo priesapnio paukščius: geltonai, žaliai… Kai kuriuos išgalvoja tokius keistus, kad pačiam linksma. Antai vienas didelis, žalias, su skiautere kaip jų gaidys Luidžis, – tas prancūzas, kaip vis juokiasi mama. Tai dabar Luidžis kaži kokiu būdu įsigauna į jo pasaką ir ima bartis: visai jūs nieko nebijot! O derėtų! Derėėėėtų! Bet mažieji paukščiukai čirškia: mes bebaimiai, bebaimiai…
Pasaka perauga į sapną, o sapnų savi keliai.
Ryte jis nubunda keistai laimingas. Atrodo, visame kūne sproginėja burbuliukai, tarytum per linksmąjį lietų, taip Emanuelis vadina smarkią, bet trumpą vasaros liūtį, greitai pripildančią purslojančias balas. Jis ir pats tada įšoka į balą, taškosi juokdamasis, ir jam atrodo, kad tėra mažytis lašelis, bet toks svarbus visam pasauliui. Šįryt ir mamytė šypsosi, žiūrėdama į jį, bundantį taip linksmai.
– Ten po lova… – net springsta Emanuelis, toks didelis jo noras papasakoti, ką netikėtai suprato. – Kažkas ten buvo, o gal ir nebuvo. Pats galėjau nuspręsti, yra ar nėra…
Toks atradimas, o žodžių trūksta. Negali paaiškinti mamai.
Bet ji nusišypso ir sako:
– Svarbiausia sutarti su pačiu savimi.
Taip paprastai.
Studijos
Pasirinkti studijų kryptį Emanueliui sunku. Pasaulis perpildytas, sykį pareiškia jis tėvui, o šis tik atsidūsta, jau žiodamasis papriekaištauti dėl paleistų vadžių, bet ir pats mato, kad jo sūnaus protas smalsus savaip. Keista, bet su kiekviena gyva ir netgi negyva esybe, su kiekvienu daiktu Emanuelis užmezga ypatingą ryšį. Kartais tėvui atrodo, kad jiedu su sūnumi kalba skirtingomis kalbomis, ir jis įtaria, kad Emanuelis iš savo pasaulio ištrynė Dievo ranka apvedžiotus kontūrus. Tėvas lyg ir norėtų skverbtis gilyn į sūnaus pasaulį, bet nedrįsta, viena vertus, jam tai atrodo šventvagiška, kita vertus – baugu pasiklysti.
– Studijuosiu mediciną, – pirmajam savo sprendimą Emanuelis pranešė direktoriui Šulcui, tikėjosi, kad šis supras, juk ir pats dar būdamas pastoriumi ne vieną valandą praleido tyrinėdamas vabzdžių sandarą.
– Suprantu, – šyptelėjo Šulcas, per direktoriavimo kolegijoje metus gerokai susenęs ir pakumpęs. – Suprantu, kur link tave veda smalsumas, bet netgi išrakinėjęs kiekvieną žmogaus kūno sausgyslę, išmėsinėjęs kiekvieną audinį, to, ko ieškai, nerasi.
Tėvas, nors tikėjosi, kad Emanuelis pasirinks dvasininko kelią, per daug neprieštaravo, mediciną suvokė kaip amatą, kuriuo besiversdamas kaip nors pragyvensi. Tiesa, daktaro veiklą labiau suprato kaip barzdaskučio, juk šie vis dar ir votis prapjaudavo, ir atitarnavusius dantis neturtėliams išraudavo, todėl sūnumi truputį nusivylė, juk tiek metų Frydricho kolegijoje buvo pirmas mokinys. Džiaugėsi tik, kad netaps filosofu. Bet labiausiai ant studento Kanto pyko teologijos profesorius Jonas Jokūbas Kvantas, nuosekliai rūpinęsis teologijos veikalų vertimais į lietuvių kalbą.
– Ar žinai, vaikeli… – atsidusdamas iš savo tuklaus, bet tvirto kūno gelmių, kreipėsi į Emanuelį profesorius, lygiai taip jis kreipdavosi į visus savo studentus, o šie dėl profesoriaus familiarumo nesuko sau galvos. – Ar žinai, kokias aš užimu pareigas? – atsakymo nelaukė, didžiuodamasis išskiemenavo: – Su-per-in-ten-den-to. Vyriausiojo teologijos reikalų prižiūrėtojo Rytų Prūsijoje, – kruopščiai sugarbiniuotas jo perukas buvo pasmukęs ant vieno šono, o švarkas su pastandintais skvernais nesusisegė, bet dėl tokių niekų superintendentas nesisielojo, leido laisvai plaikstytis kunigo kamžą primenantiems marškiniams. – Pats galėtum, ne – turėtum! – atėjus laikui užimti mano vietą. Ir universitete, ir plačiojoje visuomenėje. Turi tam reikiamą vidinę sanklodą.
Jis dar ilgai įkalbinėjo šešiolikmetį savo studentą rinktis teologiją, spaudė jį į kampą, žadėdamas materialinę gerovę ir visuomenės pagarbą, bet Emanueliui labiau rūpėjo neapčiuopiami dalykai.
Gal todėl suartėjo su Johanu Frydrichu fon Medemu, jaunu nutrūktgalviu, irgi studijavusiu mediciną. Johanas Frydrichas buvo garsios giminės – Mintaujos įkūrėjų – palikuonis. Kartą jis atėjo pas Emanuelį vėlai vakare, trumpam prisėdo, užmetęs koją ant kojos, apie kažką paklausinėjo ir netrukus, nežiūrėdamas į akis, lyg tarp kitko metė:
– Jeigu nori paragauti tikro mokslo, kviečiu šįvakar į griaučių salonėlį.
Ir išėjo. Kone išbėgo.
Keistas Johano Frydricho elgesys nestebino, visi Medemai tokie buvo, amžini kovotojai, kariai net nuo mūšio lauko gerokai nutolusiose sferose. Emanuelis įtarė kokius nors medicininius bandymus, o gal reikės gelbėti gyvybę kokiam dvikovoje sužeistam įsimylėjėliui – na, bus matyt, dabar svarbiausia iki uždarant universitetą įsigauti į vadinamąjį griaučių salonėlį, kuriame studentams buvo leidžiama apžiūrėti, liesti ligotus kūnus, – bet čiupinėti, pjauti – tai jau ne! – tokie dalykai skirti tik purviniems barzdaskučiams, be to, išsimokslinusiems žmonėms dera pripažinti, kad žmogus – tobulas Dievo kūrinys, ir skverbtis į jo vidų nevalia. Albertinoje skrajojo ir radikalesnės idėjos, bet net pažangiausi dėstytojai kūno anatomiją siūlė pažinti iš vadovėlių. Viskas juk čia surašyta ir nupiešta: griaučiai, raumenys, kraujagyslės. Jei – neduokdie – nepavyks ligonio kitaip išgydyti, pasinaudosite skalpeliu ir, tikėkimės, rasite viską, ko išmokote iš gausiai iliustruotų vadovėlių.
– Šventą dieną į universitetą negalima! – sugriaudėjo durininkas.
– Gerbiamas pone, leiskite pasiimti konspektus, per žioplumą palikau, – graudeno durininką Emanuelis, žinodamas, kad patekęs į griaučių salonėlį galės jaustis saugus, durininkas į viršų nelips, užmigs čia pat kėdėje.
Johanas Frydrichas jau buvo ten. Ant stalo turėjo pasidėjęs koją. Kruviną žmogaus koją su kelnių klešnės draiskanomis ir purvinais auto vyturais.
– Karieta vargšui koją nutraukė. Smarkiai girtas buvo, nelabai ir pajuto, – paaiškino Johanas Frydrichas, iš perblyškusio draugo veido supratęs, kaip šis jaučiasi. – Nagi, nestovėk ten kaip pabučiuotas, griebk skalpelį ir prie darbo. Naktis ne amžina, o mums, būsimiems chirurgijos dievams, būtina išmokti skalpeliu naudotis kaip savo paties rankos tąsa.
Jis dar ilgai kalbėjo apie pasenusius skausmo malšinimo būdus ir begalinį atsilikimą medicinos srityje, paskui paragino:
– Pirmyn! Į žygį!
Ir ištiesė Emanueliui skalpelį.
Pirmasis pjūvis sukėlė daugiau suglumimo nei nuostabos. Kūnas atsivėrė per lengvai – tikėjosi didesnio pasipriešinimo – po oda, apaugusia gyvaplaukiais, pasirodė dar vienas sluoksnis, šiek tiek klampus ir glitus, saugantis tebetvinkčiojantį dieviškosios medžiagos gyvenimą nuo bet kokio kišimosi, sugeriantis anapus odos kylantį šurmulį ir visą perteklinį bruzdesį. Tikrosios jungtys, gimdančios stebuklus, vyksta čia ir dar giliau, tikino patiklus plyšys.
– Nagi, drąsiau! Skverbkis iki kaulų. Juk žinai juos: femur, fibula, potella1. Gaila, kad ratas neatskyrė nuo kūno gaktikaulio ar kokio sėdynkaulio, įdomios turėtų būti formos, – pagaliau Medemas pakėlė akis į draugą ir išsyk viską suprato. Suprato, kad labiau už viską jis dabar norėtų likti vienas. Vienas su paslapčių pilna koja.
– Ar negalėtum…
– Ne, mielasis, tai aš tavęs paprašysiu, – Medemo subtilumas pralenkė visus lūkesčius. – Tai aš tavęs paprašysiu pamėsinėti šią likimo dovaną. Prašau nesivaržyti, aš šįvakar esu pavargęs, be to, šiek tiek apsvaigęs, „Auksiniame liūte“ ne vandenį gėriau, tad, jums leidus, mielasis, truputį nusnausiu, – ir, nelaukdamas atsakymo, nuvirto ant kadaise buvusios prabangios kušetės.
Emanuelis leidosi į žygį. Po skalpeliu vėrėsi audiniai, jie dalijosi, dauginosi, rijo vienas kitą – arba jam raibo akys. Tai raštas, poezija ir muzika, tarė pats sau, tai Dievo laiškas apie visatą ir jos tvarką, gailestingumą ir kantrybę, dorybę ir nuodėmę bei jos išpirkimą, o vis dėlto… Vis dėlto Šventoji Dvasia slepiasi kažin kur kitur.
Jis neskubėjo, bent jau taip jam atrodė, nors iš tikrųjų dirbo karštligiškai, kita vertus, juto, kad net apimtas nekantros, o gal būtent dėl jos dirba tiksliai. Preciziškais judesiais skverbėsi į pėdą, atvertė kiek sužalotą ir netiksliai suaugusį šokikaulį, laivakaulį nuglostė drėkstančiu žvilgsniu, pleištukai jam priminė Šventojo Saturnino bažnyčios apsidę, kurios aštuonkampės varpinės piešiniu žavėjosi vartydamas po Italiją keliavusio draugo albumą. Argi ne ta pati minties dinamika čia slypi? Argi ne tie patys kūrybos principai viską diktuoja?..
Laikas sustojo. Šiaip ar taip, Emanuelis nematė, kad žvakė ištirpo, kad dulkės, tos lakiosios kasdienybės palydovės, šoka įstrižai tamsą verpiančiuose spinduliuose. Johanas Frydrichas, tiesa, kiek pasivartęs ant kušetės, susirangė patogiau, bet… gretimoje auditorijoje prasidėjo paskaita.
– Ei, drauguži, – Medemas pašaukė Emanuelį, ir šis ilgai markstėsi, stebeilydamas tai į draugą, tai į skalpelio išvarpytą koją. Atrodė, niekaip neįstengia suvokti nei kas esąs, nei kur.
Koją suvyniojęs į maišą, Johanas Frydrichas vedėsi Emanuelį požeminiais koridoriais. Galų gale išropojo abu į šviesą… Kvėptelėjęs ryto gaivos, Emanuelis apgirto. Kvatojosi, dievagodamasis, kad jis dabar jau kitas žmogus.
– Tu pažiūrėk man į akis, – reikalavo. – Tik pažiūrėk.
– Taip, – pritarė Medemas ir, akimirką glustelėjęs kakta prie draugo kaktos, pažvelgė jam į akis. – Taip. Dabar tu Imanuelis.
Taip ir liko.
Imanuelis.
Į universitetą skaityti paskaitų atvykęs Džovanis Batista Morganjis, septyniasdešimtmetis jaunatviško žvilgsnio profesorius švelniai banguojančiais žilais plaukais iki juosmens, pasikvietė studentus į ligoninę.
– Sergantis kūnas daug iškalbingesnis už mirusį, – pabrėžė profesorius.
Ir tikrai. Sergantys kūnai skundėsi keisčiausiais sutrikimais: kaulų retėjimu ir stiklėjimu, o kartais, atvirkščiai, jų kaulai plėsdavosi, imdavo augti ten, kur turėjo būti raumenys ar net žarnynas, grybelinės ligos okupuodavo organizmą, visiškai jį pajungdamos savo valiai. Šios anomalijos studentus ir baugino, ir masino, bet visi iki vieno baudėsi ligas nugalėti. Ligonius slaugančios gailestingosios seserys pirmenybę teikė maldai, dažnai nė nesistengdavo su liga susikauti, patikėdamos viską Dievo valiai. Tačiau gydytojų nurodymus vykdydavo. Tiesa, retsykiais studentams tekdavo išklausyti nepiktus gydytojų ir gailestingųjų seselių ginčus.
– Pacientui fibrodysplasia ossifocans, – profesorius Morganjis sustojo prie dar neseno, suakmenėjimo stipriai sudarkyto vyro lovos.
– Pasveikimas neįmanomas, teks kviesti kunigą, – rodos, vyriausiajai seselei terūpėjo išlydėti ligonį pas protėvius.
– Neįmanomas, bet būtinas, – mirktelėjo vienuolei profesorius. – Teks ieškoti būdų.
Būdai. Imanueliui tas žodis patiko. Ne vaistų gydytojas patarė ieškoti, o pasveikimo būdų, galbūt net siekiančių už medicinos mokslo ribų.
Palata, kurioje gulėjo sukaulėjęs vyras ir sustiklėjęs berniukas, jį labiausiai traukė. Ypač po to, kai toji pati seselė-vienuolė į pasipūtėlišką studentų pastabą, atseit, jie einą taisyti Dievo klaidų, atsakė:
– Ar visi, gavę po fleitą, sugrosite Liuli sonatiną?
Tarkim, jos tiesa. Kiekvienas gauna vienokį ar kitokį kūną. Vieni iš prigimties stipresni, kiti silpnesni, bet tikrai pasitaiko, kad žmogus pats susižaloja sveikatą, ir, jeigu lyginsime kūną su fleita, ne tik kad gamos neįstengia sugroti, bet nė garso neišpučia. Klausimas paprastas ir sudėtingas: kodėl? Kodėl vaiko kaulai virsta trapiu stiklu? Kodėl vyro kaulai gviešiasi užgrobti visus gyvybinius audinius?
Jam patikdavo kalbėtis su tais dviem ligoniais. Vyro akys žvelgė nepatikliai ir baugščiai, apie savo gyvenimą nebuvo linkęs pasakoti. O berniukas, mažasis Hansas, priminė tekantį smėlį. Veidelis išsekęs, bet labai gyvos akys. Atrodė, vaikas be perstojo ieško slėptuvės. Nuo ko slepiasi, greičiausiai jam ir pačiam neaišku. Imanuelis kasdien užeidavo į palatą tarsi ir be priežasties. Pasišovė abu savo pacientus išmokyti žaisti šachmatais. Tegu atsikvepia nuo ligos. Argi ne klaida liūdėti ir graužtis dėl to, kad sudužo gyvenimas? Jeigu buvo dužus, tai ir sudužo. O vaikas?.. Vaikas bijojo suklysti. Labai smarkiai bijojo. Taip labai bijojo, kad nedrįsdavo žingsnio žengti. Vėliau jau bijojo net atsisėsti. Atsimerkti. Užsimerkti, beje, taip pat. Užtat šachmatų lentoje virsdavo karvedžiu ir vesdavo savo kariauną. Šachmatų lentoje vaikas virsdavo naujų žemynų atradėju ir valdytoju, sugalvodavo vis įmantresnių būdų ir sprukti, ir atremti puolimą. Žaisdamas bėgo kilpomis ir šuoliukais, šliaužte ir kūliavirsčiais. Ir nieko nebijojo. Vyras, sirgęs fibrodisplazija, neilgai trukus šachmatų išsižadėjo, sakė privaląs taupyti jėgas. Užtat vaiko akys net ir paliovus žaisti likdavo žaismingos. Vyras pasimirė. Vaikas pasveiko. Imanuelis suprato, kad ligas galima gydyti ne tik gyvsidabriu, švinu ar fosforu. Yra paprastesnių ir veiksmingesnių būdų. Tąsyk ir nusprendė pakeisti fakultetą, o gerasis dėdė Richteris padėjo išleisti pirmąjį jo proto vaisių – darbą „Mintys apie tikrąjį gyvųjų jėgų matavimą“.
1 Blauzdikaulis, šeivikaulis, girnelė (lot.).
Arūnas Spraunius. Pats sau psichoanalitikas, pakerėtas ekspertų išvados, jog mirti, pasirodo, bijome visi
2023 m. Nr. 4
Romano-herojinio epo fragmentas
Prologas
– Ką sako beždžionė leopardui prieš lenktynes?
– Maniau, kad tu gepardas.
Neįprasta tyla pasitiko vieną rytą pabudus būste, kuriame tuo metu glaudėsi.
Prausdamasis, gerdamas kavą ne per daug kreipė į tai dėmesio.
Nužygiavęs darbovietės link gerą puskilometrį ėmė suprasti tylos priežastį – aplink nebuvo žmonių.
Kurį laiką ir to per daug neėmė į galvą – darbą pradėdavo valanda, pusantros vėliau automobilių ir miestelėnų piko, gal visi, kuriems reikėjo, pro šitas vietas jau buvo keliavę.
Vis dėlto, nuėjus dar tiek pat, apėmė tikras nerimas: žmonių iš tiesų nebuvo.
Per savo gyvenimą neprisiminė, kad perėjęs ketvertą, penketą gatvių nesutiktų nė vieno praeivio ar nepamatytų jokio automobilio – tai buvo tokia įprasta rutina, kad jis kaip ir tūkstančiai kitų nekreipė į ją dėmesio.
Atrodė, kad liko vienas daugiau nei pusę milijono gyventojų turinčiame mieste.
„To tiesiog negali būti“, – vijo nuo savęs tokią mintį.
Iš pradžių į galvą toptelėjo visiškai paika mintis, kad apako, net šyptelėjo su palengvėjimu, kai atsitokėjo ir suprato, kokia ji absurdiška.
Jau kurį laiką lošė statydamas iš nuosavos gyvybės.
Daugiau statyti neturėjo ko, prasimanyti ką papildomo stokojo apsukrumo ir išmonės.
Savižudybės griebdavosi pirma pasitaikiusia proga.
„Jei neteksiu pajamų ir neišeis padengti sąskaitų, vasarą reikės žudytis“, – maždaug taip mintijo paskutinio žiemos mėnesio viduryje pavakare žingsniuodamas gatve po darbų.
Savižudybę seniausiai buvo devalvavęs.
Ten, pačioje pradžioje, jo asmenybė nelabai tvarkingai skleidėsi lydima nuolatinės baimės – iš baimės buvo doras, laikėsi žodžio, prisiėmė atsakomybę ir taisė klaidas.
Ilgainiui tapo visai įgudusiu konspiratoriumi, išorinis vaizdas su vidumi sutapdavo vis mažiau.
Tai nelabai trukdė, veikiau atvirkščiai, teikė palaimingą galimybę neskubėti subręsti.
Mirties nuvertinimas kurstė nenumaldomą seksualinį alkį – lindėjo pornografiniuose interneto puslapiuose iki išsekimo, susijaudindavo nuo menkiausios užuominos, kurią vis dar nevaržoma paauglio fantazija išplėtodavo iki smulkmeniškų siužetų, apaugintų įnoringomis detalėmis.
Eskalavo prisiminimus, klausa graibstė nakties garsus.
Seksą devalvavo taip pat kaip mirtį.
Taip viskas klostėsi iki tam tikros laiko ribos.
Kol stojo besąlygiško, primygtinio atvirumo metas, kuris teisėtai reikalavo laikytis taisyklių.
Kur ir su kuo tu pakonkuruosi savo pelėsiais apėjusiu konspiratoriaus įkarščiu?
Pirmas skyrius. Priekaištas nepriekaištingajai bėglio strategijai
1.
Klasės bendruomenė kokias porą savaičių laužė galvą, rinkdama pravardę.
Išganingoji mintis kažkam šovė į galvą kaip visada netikėtai, nors tam tikra prasme dėsningai (juk žinome, kad genialios mintys gimsta lyg tarp kitko) – kai jis stypsodamas prie lentos baigė deklamuoti lietuvių dvidešimtojo amžiaus romantinės lyrikės Salomėjos Nėries eilėraštį „Dvi dešimti sū“ iš jos 1938-ųjų rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“, už kurį poetė gavo tarpukario Lietuvos valstybinę premiją.
Nuvargę stingsta pirštai,
Ir akyse tamsu – –
Gyvenime! Aš mirštu – –
Dėl dvidešimties sū!
– baigė jis, ir iš atlaidžiai naujoko klausiusios auditorijos pasigirdo guvus, atradimo džiaugsmą bylojąs šūktelėjimas:
– Taigi zuikis! Triušis…
– Tiksliai.
Per klasę nuvilnijo palengvėjimo atodūsis. Pagaliau.
Pravardė, būtinas personalinis kiekvieno šeštoko atributas, gležnam, baikščiam, iš kažkokio kaimo atvykusiam berniokui netiesiai išaugusiais, į priekį išsikišusiais viršutiniais dantimis suteikta.
Darbas atliktas.
Pašventimo į triušius ar zuikius reikšmingumas (gyvūno versiją lėmė nenuspėjamas aplinkybių išsidėstymas, galbūt sietinas su aplinkinių nuotaikos įnoringa kaita) lėmė jo paties nekintantį santykį su visiems žinomu žvėreliu vienuolikai–trylikai metų į priekį.
Kiškiai (Leporidae) – kiškinių būrio žinduolių šeima, kurią sudaro aštuonios gentys ir penkiasdešimt rūšių.
Lietuvoje gyvena pora kiškių rūšių – pilkasis (Lepus europaeus) bei baltasis (Lepus timidus).
Triušiai (Oryctolagus) – irgi kiškiniai. Lietuviai linkę laikyti baltųjų milžinų, Kalifornijos, Vienos mėlynųjų bei šinšilų veislių triušius.
Visus tuos vienuolika–trylika metų Arno požiūris į visus kiškinių šeimos gyvūnus nesikeitė – nekentė jų taip, kaip tik pajėgia nekęsti drovus, vėluojąs bręsti berniukas.
Situacijos negelbėjo nei tokie iškilmingi veislių pavadinimai kaip baltieji milžinai ar Vienos mėlynieji.
Tiesą sakant, neapykanta šiems niekuo dėtiems gyvūnams mūsų herojui buvo aptemdžiusi nuovoką tiek, kad veislėmis jis apskritai nesidomėjo.
2.
– Vėl tupi, žioply!
Prisilupusio tėvo sugrįžimą Arnas pražiopsojo, nutirpęs iš baimės stojosi ir mėgino sliūkinti lauk.
Jo tėvas – kaip ir visi alkoholikai, subtilus žmogus, – greit suprato, kad nevykėlis sūnus mėgina sprukti, tačiau šįkart buvo per daug pavargęs, paliko jį ramybėje.
Keturių asmenų šeima kol kas glaudėsi pastate, kurį sudarė virtuvė bei kambarys, kol greta bus baigtas įrengti dviejų aukštų gyvenamasis namas.
„Kol kas“ užsitęsė, mat statybines medžiagas, kurias dažniausiai už išverktus, skolintus pinigus motina nupirkdavo, tėvas nutaikęs progą pragerdavo.
Situacija buvo keista, konspiracinė – visi visų bijojo.
3.
Šįkart Arnui tiesiog pasisekė.
Tėvas vaikui jautė natūralią panieką – pats smukęs, intuityviai geidė matyti sūnų kaip savo lūkesčių, svajonių ir kadaise viltingo, dabar jau nepavykusio gyvenimo išsipildymą.
Arnas tų lūkesčių beveik nepateisino; augo labai lėtai, atrodė glebus ir ištižęs.
Tėvas – kaip ir kiekvienas alkoholikas – buvo aikštingas ir nekantrus.
Negalėjo pakęsti, kaip jo vaikas skaitydamas tupi kur kampe, kaip užsimiršęs krapšto nosį, per daug nedrąsiai kalba ar valgo jo akivaizdoje.
Žodžiu, pretenzijų turėjo labai daug – tiesą sakant, sūnus jam nepatiko niekuo.
4.
Taip ir pradrebėjo visą vaikystę, visiškai pateisindamas gautą pravardę.
Mokėsi grubokoje priemiesčio mokykloje, namuose laukdavo susitikimas su girtu tėvu, tad visą dėmesį turėjo sutelkti į savisaugą – daugiau beveik niekam neliko laiko.
Mokytis nustojo toje pačioje šeštoje klasėje, iš muzikos mokyklos vos neišmetė priešpaskutinėje, tiesa, vėliau apsigalvojo ir paliko pataisų.
5.
Arnas labai anksti ėmė jausti tą savotišką somnambulišką būseną, kai nesuvoki, nesusigaudai nei ką veiki, nei kam iš viso esi reikalingas.
Bet savisauga reikalavo drausmės bei mobilumo, tad bent išoriniuose reikaluose apsileisti neturėjo teisės.
Nes nelabai buvo kam daugiau į šį reikalą gilintis – tėvas Arną gaudė ir lupo tik asmeninės psichoterapijos sumetimais, aplinkinės tikrovės ir pats prisibijojo.
Motina buvo tiesiog gyvenimo išvarginta.
Turėjo rūpintis, kaip išgyventi, o ne kaip suprasti savo jau konspiratorių sūnų.
6.
Somnambuliškas būvis tęsėsi ir baigus mokyklą.
Kadangi sūnus nuovokos tebestokojo, mama jį įkišo į pedagoginį institutą ketvirtame pagal dydį šalies mieste.
Vadovaudamasi paprasta ir aiškia logika, jog vaikas turi įgyti profesiją.
Reikia pasakyti, kad profesiją pritaikyti nebuvo lengva, nes nustojęs mokytis šeštoje klasėje jis ne taip jau daug ir mokėjo.
7.
Štai dėl tokio atsitiktinio aplinkybių išsidėstymo Arnas ėmė studijuoti literatūrą.
Tiesa, studijomis tai pavadinti gana sudėtinga – per visą jų laiką perskaitė vieną knygą, Thomo Manno romaną „Užburtas kalnas“.
Knyga patiko, pagalvojo, kad būtų neblogai paskaityti ir kitus šio vokiečių autoriaus romanus.
Net manė, jog taip veikiausiai ir nutiksią.
Geraširdžiai, išmintingi literatūros dėstytojai kantriai laikė Arną institute, laukė, kol vaikinas atsitokės.
Bet nesulaukė – institutą jis baigė kažkaip nepastebimai, tarsi netyčia.
Somnambuliška būsena nepaleido nė akimirkos ir keistai derėjo su tiesmukišku, paviršutinišku paauglio veržlumu – jau pirmame kurse Arnas įsimylėjo bent šešis kartus.
Studijoms artėjant prie pabaigos, lyg ir sekdamas tėvo pėdomis įjunko į alkoholį.
8.
Kaip nepažangus absolventas nutremtas į atokaus kaimo romantišku Gulbinėnų pavadinimu mokyklą, Arnas ėmė gerti mažiau, užtat įniko į knygas – daugiau nebuvo ką veikti.
Kolegos ir mokiniai spontanišką, išradingumo nestokojantį Arną gana greitai pamėgo, mat, jau gerokai ištobulinęs konspiratoriaus įgūdžius, jis į bent kiek rimtesnes kalbas su niekuo nesileido.
Literatūros pamokos kaimo mokykloje dažniausiai būdavo nuotaikingos ir nebūtinai apie literatūrą.
9.
O sodietiškoje šalyje pamažu plito sodietiška kapitalizmo dvasia.
Kapitalizmas tarsi kantrus, bet nenumaldomas auklėtojas visuomenei davė laiko apsiprasti, ne iš karto parodė reiklų savo veidą.
Tiesa, drastiškų istorijų jau tada netrūko.
Jų herojai buvo toji mobiliausia ir beatodairiškiausia visuomenės mažuma, kurios daliai vėliau pavyko išlaviruoti besikeičiančių įstatymų labirintuose, painiuose santykiuose su konkurentais, valdžia bei „rebiatomis“ ir formuoti šalies verslo, taigi, faktinį elitą – sodietiškos šalys kitokių elitų nesupranta.
10.
Kol kas tais neįtikėtinais laikais dar daug reiškė asmeninis žavesys, pažintys ir buvo vietos netikėtumams bei ciniškoms išdaigoms.
Vienas žinomas 1993-iaisiais įsteigtas koncernas neįtikėtinai veržliai privatizavo beveik du šimtus įmonių, jam savo santaupas, daugiau nei tris šimtus keturiasdešimt keturis milijonus litų, patikėjo beveik penkiolika tūkstančių piliečių.
Koncernas žlugo taip pat energingai kaip ir kūrėsi – po kelerių metų jo prezidentą, padedami užsienio kolegų, pareigūnai pagaliau aptiko besislapstantį Jungtinėse Valstijose.
Dvidešimto amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje šalyje buvo įkurti ir žlugo bent septyniolika bankų.
Nors viešojoje erdvėje periodiškai kildavo isterija, sisteminiai gyvenimo pasikeitimai dar tik buvo prasidėję, jauno, neretai chaotiškai besiblaškančio verslo ieškojimų pasekmės atrodė pereinamojo pobūdžio.
Net tais atvejais, kai žmogus sugebėdavo per pakankamai trumpą laiką užsidirbti svaiginančių pinigų, paskui, neįstengdamas persiorientuoti vis daugiau sisteminių bruožų įgyjančioje rinkoje, beveik taip pat greitai viską pralošdavo.
„…būtina, kad rinkos dalyviai turėtų laisvę parduoti ir pirkti bet kokia kaina, jei tik geba rasti sandėrio partnerį, ir kad kiekvienas turėtų laisvę gaminti, parduoti ir pirkti visa, kas apskritai gali būti gaminama ir parduodama“1, – kita proga, bet maždaug apie tą patį yra sakęs ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Friedrichas Augustas von Hayekas.
11.
Gali būti, kad daugelis nevykusių kapitalistų novicijų nebuvo sutverti šiai veiklai ir negalėjo atlaikyti kapitalizmo trukmės išbandymo.
O gal juos traukė svaiginanti mintis apie paslaugas, kurios neatsiperka iš principo arba kokių apskritai nėra ir negali būti?
Kaip skelbė laisvosios rinkos teoretikas Adamas Smithas, nors ir aukščiausiu laipsniu naudingos visuomenei, tačiau savo prigimtimi šios paslaugos yra tokios, kad pelnas čia niekada negali atlyginti išlaidų jokiam individui ar nedideliam individų skaičiui.
Galima atidaryti sexshopą vienkiemyje ar įtikinėti pasaulinio prekės ženklo savininkus pastatyti degalinę girios tankmėje labai toli nuo kelių – panašūs užmojai turi menkas realizavimo galimybes, nebent tik kaip trumpalaikiai konceptualaus meno projektai.
12.
Lietuva žengė ne tik kapitalizmo, bet ir atgauto valstybingumo pirmuosius žingsnius, todėl nuo rimtesnių tarptautinio finansavimo šaltinių dar buvo laikyta atokiai.
Kai prie jų priartėjo, projektinio finansavimo gavėjų virtuozų gretos jau buvo sutelktos, į jas patekdavo ne bet kas.
Benzino kolonėlių statybomis girios glūdumoje kaip tarptautinių fondų finansuojamu konceptualiu, šiuolaikinę visuomenę ironizuojančiu projektu galėjo užsiimti ne bet kas.
13.
Kadangi pats į bent kiek rimtesnes kalbas su niekuo nesileido, Arnas pradinį kapitalizmą sužaidė savaip.
Kaip kaimo mokytojas beįsisukančiame privatizacijos vajuje visiškai netikėtai gavo teisę tapti dviejų hektarų žemės ploto savininku – neįdėjęs jokių asmeninių pastangų!
Tiesą sakant, rimčiau į gyvenimą žiūrėję kolegos beveik viską padarė už Arną, mat jo neveiklumas grėsė prarasta galimybe ir visiems kitiems tapti dviejų hektarų savininkais.
Keliolika kartų primygtinai, apmaudžiai priminę, jog priima į savo tarpą tik dėl asmeninio žavesio, jie ir pradinį verslo planą sugalvojo – konsoliduoti tuos dviejų hektarų sklypus į visumą ir gautame jau visai solidžiame ano meto sąlygomis plote imtis grūdinių kultūrų – kviečių, kvietrugių ar pašarinių miežių – auginimo.
14.
Arnas pajuto azartą.
Žemdirbystė vežė, jis daug nedvejodamas nuo konsoliduoto grūdinėms kultūroms sklypo nutarė „nuvogti“ maždaug dešimties arų plotelį ir išbandyti kitas kultūras.
Dėmesį ypač traukė aguonos.
Užsiminęs apie tai kolegoms, sužinojo, kad šalies policija kaip tik vykdo visuotinę ir intensyvią kovą prieš narkomaniją ir aguonų plantacijų ieško pasitelkusi net aviaciją.
15.
Arnas visai nesiruošė užsiimti narkotikų platinimu – net kaip lydinčiuoju verslu! Jo tikslas buvo užauginti ir pasiūlyti aguonų grūdelių konditerijos cechams.
Bet ir įtikinėti šalies policiją dėl savo ketinimų skaidrumo Arnas nesirengė – intuityviai jautė, kad to ėmęsis gana greitai atsidurtų patarlės „Kuo giliau į mišką…“ situacijoje.
Neatsisakydamas projekto užauginti dešimt arų aguonų, leidosi, jo nuomone, į pakankamą kompromisą – nuo grūdinių kultūrų nuvogė dešimt arų itin atokioje vietoje, toli nuo gyvenvietės, prie pat miško.
Arnas labai tikėjosi, kad aviacija iki ten nenuskris.
16.
Energingai ėmęsis darbo, agroverslininkas vienišius kaip mokėjo, taip užsėjo, tiksliau, eilėmis išbarstė aguonas visame dešimties arų žemės plote.
Vietos žinovai, kurių nuomonės Arnas labai paisė, garsiai svarstė, esą aguonoms daugiau nelabai ko ir reikia.
Esą jos ir taip labai gajos.
Tik – pabrėžė ne kartą žinovai – jas išdygusias reikia retinti, kad išretintosios turėtų pakankamai Lebensraum2 ir gerai augtų.
17.
Retinti tai retinti, Arnas buvo nusiteikęs konstruktyviai ir nelinkęs darytis problemų.
Viena kebloka aplinkybė vis dėlto išryškėjo – prasidėjus dygimui, dešimties arų plotelyje suvešėjo tokia gausi įvairovė, kad Arnas iki galo taip ir neišsiaiškino, kurie daigai iš tiesų yra aguonų.
Tad retino (t. y. rovė kuokštais) vadovaudamasis intuicija.
Vietos žinovai ta proga tarstelėjo, kad atokūs ir dideli, ne daržininkystei skirti plotai tradiciškai būna apleisti, piktžolėti.
Esą Arnui iš pradžių ankstyvą pavasarį, dar prieš prasidedant vegetacijai, reikėję nupurkšti tą dešimties arų plotelį kokia veiksminga chemija.
Pavyzdžiui, „Roundup“.
18.
„Roundup“ laikas jau buvo praėjęs, beliko apsišarvuoti kantrybe.
Arnas apsišarvavo ir rudeniop sulaukė vienuolikos aguonų galvučių gausioje pačių įvairiausių, jam nežinomų kultūrų apsuptyje.
Rezultatas aiškiai nepramoninis.
Tiesa, praėjus kokiems penkeriems metams, teko nugirsti vietinį, kuriam, baigęs savo agroverslo ieškojimus, pardavė sklypą, keiksnojant, kad niekaip nepavyksta minėtuose dešimtyje arų išnaikinti prakeiktų gausiai želiančių aguonų.
Aguonos vis dėlto pasirodė perspektyvi strateginė kultūra, tik Arnas iš pradžių to nenumatė.
19.
Nutarė kiek atsitraukti.
Ir ėmėsi senos, geros, visų mėgstamos žieminių česnakų kultūros.
Prisimindamas andai žinovų išsakytas pastabas apie „daržų žemę“, augino juos sklypelyje prie namų, kuris „daržų žemės“ kategoriją daugmaž atitiko.
Reikalai klostėsi daug sklandžiau nei su aguonomis.
Česnakų laiškai stiebėsi aukštyn, džiugindami plantatoriaus akį, derlius buvo gal ir ne pritrenkiantis, tačiau pakankamas.
Arnas tuo metu mokytojavo už pusšimčio kilometrų esančio penkto pagal dydį šalies miesto vidurinėje mokykloje, tokiame tipiniame sovietiniame pedagoginiame fabrike, kurį lankė apie pusantro tūkstančio vaikų ir dirbo beveik šimtas mokytojų.
Tai palengvino česnakų realizacijos problemą.
Nuėmęs derlių, Arnas – mokykloje ir šiaip laikomas nemenku keistuoliu – mokytojų kambario skelbimų lentoje greta pamokų tvarkaraščių ir informacijos apie ugdymo metodines naujoves pakabino tokio turinio reklamą – „Parduodami neįtikėtinos kokybės žieminiai česnakai. Kreiptis į literatūros mokytoją Arną.“
20.
Nepaisant kontroversiškų jo asmenybės vertinimų, dalis kolegų ryžosi pirkti literatūros mokytojo siūlomą produkciją.
Beveik pusę žieminių česnakų derliaus pavyko parduoti penkto pagal dydį šalies miesto vidurinės mokyklos kolektyvui.
Teisybės dėlei nurodytina, jog dalis mokyklos elitui oponuojančių pedagogų pirkimą iš vietos bendruomenėje vis dėlto prieštaringai vertinamo Arno interpretavo kaip tam tikrą pilietinį aktą; žieminių česnakų įsigijimą laikė savotišku protestu prieš mokykloje vešinčią rutiną ir protekcionizmą.
21.
Naujas Arno plėtojamo agroverslo posūkis buvo kiek netikėtas.
Jau buvo vedęs, jo žmona vieną vasarą užkonservavo keletą puslitrinių stiklainių žaliųjų žirnelių.
Faktas Arno galvoje užsiliko.
Stojus tų pačių metų rudeniui, pagalvojo: „O ką, jei…“
Pažinojo verslininką, gretimame mieste turintį kavinę.
Tą pačią žiemą jie su verslininku padėjo parašus po sutartimi, pagal kurią kavinės savininkas įsipareigojo Arnui pristatyti pusantro šimto puslitrinių stiklainėlių ir tiek pat metalinių užsukamų dangtelių.
Fermeris vienišius savo ruožtu pasižadėjo rinkos kaina parduoti pažįstamam pusantro šimto konservuotų žirnelių stiklainėlių.
Konservuotais žirneliais verslininkas planavo pagardinti pieniškų dešrelių porcijas.
Šiaip ne taip įkalbėjęs žmoną dalyvauti projekte – vien paskutiniame, žirnelių konservavimo etape – Arnas susikaupė žirnelių auginimui.
Rinka buvo pasirūpinta, tereikėjo nuosekliai, nesiblaškant pasiekti tą paskutinį etapą.
22.
Apskritai didžiąją kelio dalį įveikė nepriekaištingai, ir išaušo diena, kai reikėjo griebtis derliaus nuėmimo ir konservavimo.
Dėl kažkokių priežasčių jie porą dienų sugaišo, bet paskui, atvykęs į maždaug keturių arų plantaciją, Arnas ėmėsi darbo nedelsdamas.
Savaitę kaimynai ir kolegos kaimo mokytojai pro langus stebėjo, kaip Arnas kibirais iš lauko velka nuskintas ankštis.
Virtuvėje jie su žmona jas gliaudė, vėliau žirneliai buvo plaunami, porą kartų verdami, paskui dar virinami sudėti į stiklainius, tada jau Arnas užsukdavo dangtelius.
Per dieną tokiu būdu būdavo paruošiama maždaug trisdešimt stiklainių.
23.
Žirneliai įvairiais pavidalais ėmė lankyti konservuotojus sapnuose, bet tai nebuvo dramatiškiausia pasekmė.
Pasibaigus trečiai atkaklaus darbo dienai, sutuoktiniams jau mingant, iš virtuvės pasigirdo pokštelėjimas.
Tų pokštelėjimų buvo nemažai, jie, galima sakyti, tapo kasdienybe.
Šaudė užkonservuotų žirnelių dangteliai.
Šaudė ne vien virtuvėje, ir rūsyje, kur Arnas nešė dėžes su jau gatava produkcija.
24.
Mokytojų aštuonbučio gyventojai gavo patirti, kad gendantys žirneliai dvokia labai įtikinamai.
Namas tikrąja to žodžio prasme pradviso, jo vengti pradėjo ir vietos gyventojai žemdirbiai, šiaip jau pripratę prie visokių kvapų.
Tada Arnas gavo progą artimiau susipažinti su artimiausiu kaimynu, kolegės, irgi literatūros mokytojos, vyru, žmogumi labai ambicingu, nepripažįstančiu kompromisų ir linkusiu pirmauti, ką bedarytų.
Viena vertus, iki to laiko jau buvo pragėręs porą automobilių, kita vertus, visoje savivaldybėje ne vien tarp mušeikų buvo žinoma jo pravardė – van Damas.
Šiuo karatistu bei aktoriumi Vitoldas – toks buvo kaimyno vardas – labai žavėjosi, laikė savo idealu.
Tai liudijo ir jo dažniausiai pasirenkamas būdas spręsti kasdienes problemas bei gyvenimiškus klausimus.
Apie Vitoldo van Damo žygius skandalų skyrelyje rašė vietos laikraščiai.
Dvokiančioje laiptinėje iš paskutiniųjų vengdamas įkvėpti, Vitoldas tą būdą nedelsdamas pademonstravo – Arnas gavo per ausį ir valandą laiko baigti tą nesąmonę.
Kiti kolegos namo gyventojai reagavo nuosaikiau – tik buvo nustoję sveikintis, kol dvokas neišsisklaidė.
25.
Arno garbei reikia pasakyti, kad jis laikėsi atkakliai.
Sudorojo ir užkonservavo visą derlių ir tik tada susumavo rezultatus.
Švarūs – kaip bylojama Senojo Testamento Penkiaknygėje – be kliaudos, nekeliantys jokių įtarimų ir tinkami parduoti pasirodė penkiolika indelių.
Kiti, net ir neiššovę, buvo pilni kažkokių drumzlių, dangteliai laikėsi vos vos, nežinia kaip.
Vėliau vietos žinovai Arnui puse lūpų tarstelėjo, jog žirneliai – itin jautri kultūra, užtenka porą dienų vėluoti nuimti derlių, ir nebetinka konservavimui.
Porą dienų, taigi.
Kad kultūra išties jautri, dabar žinojo visa vietos pedagogų bendruomenė.
26.
Smarvei prasisklaidžius Arnas susitaikė su kaimynais, taip pat ir su Vitoldu Žanu Klodu, o kavinės savininkui apgailestaudamas pranešė apie nesėkmę.
Tiesa, pasiūlė nors tuos penkiolika stiklainių, bet šis atlaidžiai nuramino, jog problemų nebūsią.
Rizikingą, nepramintą pramoninio žirnelių konservavimo kelią privataus buto virtuvės sąlygomis pavyko nueiti be ypatingų moralinių nuostolių ir beveik iki galo.
27.
Agroverslo plėtros projektus Arnui pavyko baigti gana skambia gaida.
Idant nebenervintų kaimynų-kolegų – mokytojo profesija įtempta, reikalaujanti ramybės bei kokybiško poilsio – verslo poligoną vėl perkėlė į atokiau nuo kaimo esantį dviejų hektarų lauką.
Paskutiniuoju metu jautė aistrą prieskoniams – prieskonių gausa bei įvairovė audrino vaizduotę.
Arnas impulsui nesipriešino, bet ir galvos nepametė.
Apsisprendė auginti ne europinį alyvmedį, valgomąjį arachį, tikrąjį žvaigždanyžį, sareptinį bastutį, bergaminį citrinmedį, didįjį debesylą, rojinį imbierpipirį, anyžinį lofantą, dvimetę nakvišą, brazilinį pirulį, gvinėjinį pipirą, paprastąją portulaką, japoninį svarainį, šafraną, indinį tamarindą, kvapiąją vanilę, kietinę zosimą, sicilinį žagrenį, net ne muskatmedžius ar kardamoną. Netgi ne papriką.
O tiesiog – kalendrą.
Šalis buvo verste užversta grūdinėmis kultūromis, o štai prieskoninį bei gydomąjį augalą auginti pramoniniu būdu Arnas ryžosi gal net pats pirmas.
Kalendra (Coriandrum) – skėtinių šeimos vienmečių žolių gentis. Paplitusi Europoje, Azijoje ir Amerikoje.
2–7 milimetrų skersmens jos grūdeliai vartojami kaip prieskonis, jų eterinis aliejus – parfumerijoje, maisto pramonėje, riebalai – poligrafijoje, tekstilės pramonėje.
Taip pat apetitui žadinti, gerinti virškinimui ir gydyti hemorojui.
28.
Pirmiausia, be abejo, reikėjo pasirūpinti tokiu sėklos kiekiu, kokio užtektų porai hektarų.
Penkto pagal dydį šalies miesto turgaus prekeiviai, aišku, buvo patenkinti, kad jau kurį laiką juos lankantis Arnas per kelis kartus urmu nupirko visą kalendrą.
Bet ir šiek tiek stebėjosi.
Kaip visuomet konstruktyvus, nestokojąs veržlumo, Arnas gana lengvai sukaupė keliasdešimt kilogramų sėklos ir, atlikęs pavasarinio arimo bei kitus kultivavimo darbus, ją pasėjo rankiniu būdu.
Praėjus porai mėnesių aplankė plantaciją ir atrado gausiai suvešėjusius varputį, usnis, viksvas, kiaulpienes ir dar keliolika jam nežinomų žolynų rūšių.
Žodžiu, pakankamai gausų piktžolių rinkinį.
Kalendros nesimatė.
„Ką gi, – pagalvojo Arnas filosofiškai. – Agroverslo veikiausiai pakaks. Užteks juokinti kaimynus.“
Pasistengė pamiršti kalendrą, bet rudenėjant išgirdo garsiai stebintis, kad į Arno hektarus suskridusios kone visos savivaldybės bitės.
Suintriguotas nuskubėjo į lauką ir – ką gi, šis tiesiog dūzgė nuo medų kopinėjančių bičių gausybės, ore tvyrojo labai malonus aromatas.
„Kulti!“ – tarsi karvedys apsisprendė Arnas.
29.
Derlius siekė maždaug pusę tonos, rezultatas visai tenkino.
Šiokį tokį nepatogumą kėlė prasidėję mokslo metai – Arnas turėjo važinėti dirbti į penktą pagal dydį šalies miestą.
Vieno kaimynų tvarto palėpėje paskleistą džiūti kalendrą – kad nepradėtų šusti – keliskart per dieną keikdamasis grėbliu žarstydavo Vitoldas Ž. K. van Damas, su kuriuo Arnas gana artimai susibičiuliavo.
Dalis kalendros pradžiūvo, dalis – apipelijo.
Arnas ją visą sumaišė ir supilstė į popierinius maišus.
Ir leidosi ieškoti rinkos savo produktui.
30.
Penktas pagal dydį šalies miestas, kuriame mokytojavo Arnas, ir visas regionas garsėjo pažangiu ūkininkavimu bei stipriomis sėklininkystės, žemės ūkio produkcijos perdirbimo kompanijomis.
Vienoje jų apsilankė, idant parodytų savo išaugintos kultūros pavyzdžius.
Įvyko malonus pokalbis.
Vienas kompanijos vadovas sakė esąs nustebintas, jog Lietuvos sąlygomis randasi, kas ryžtųsi auginti kalendrą, kurios vegetacijos laikas ilgesnis, nei leidžia mūsų šalies klimatinės sąlygos.
Kompanijos vadovas Arnui kaip pavyzdį parodė išaugintąją pietų Ukrainoje.
Abu pastebėjo, kad ši atrodo aiškiai geriau už Arno atsineštąją.
Apgailestaudami pašnekovai priėjo prie vieningos išvados, kad klimatinės Lietuvos sąlygos daugeliui kultūrų nepalankios.
Pokalbiui baigiantis kompanijos vadovas išreiškė susižavėjimą pasiryžimu auginti kalendrą Lietuvoje, net vaizdingai prilygino Arno užmojį savos rūšies žygdarbiui.
Verslo sandėrio bandymas tuo baigėsi.
Bet pokalbiu liko patenkinti abu pašnekovai.
31.
Visa kita liko kaip buvę.
Kapitalistiniai ieškojimai Arno asmens pagrindinių nuostatų nepakeitė.
Nors niekada su niekuo apie nieką į rimtesnes kalbas nesileido, kaip buvo, taip ir liko drovus, bet ir išradingas konspiratorius.
32.
„Viskas jums atleidžiama, jei tik turite profesiją, titulą prie pavardės, antspaudą ant savo nebūties. Niekas nedrįsta sušukti „nenoriu nieko daryti“, nes atlaidžiau žiūrima į žmogžudį negu į atsisakiusį veikti žmogų“3.
Kapitalizmas – reiklus, nenumaldomas pedagogas pamažu, bet nuosekliai pratino sodietišką visuomenę prie savo taisyklių.
Žaidimams ar išdaigoms tiesiog liko per mažai laiko.
Po aršių persistumdymų pamažu baigiantis išsigryninti kapitalistų sluoksnis bei jo būdą ir įpročius kaip privalomus platinanti žiniasklaida vis reikliau spaudė visus daug dirbti ir daug vartoti.
Pramogas delegavo tiems, kas ir turėjo tą daryti, prognozuojamiems profesionalams.
Profesionalų laikai skleidėsi, pakeliui įtvirtindami reglamentą – nenumaldomai lenkti prie visuotinio susivokimo, kad / kaip labai svarbu daryti viską laiku ir pagal taisykles.
Daryti viską, elgtis kaip visi, juo labiau kad pedagogas tarpulaikis jau buvo apsčiai pririnkęs ir per žiniasklaidą platino dramatiškus, pamokomus pavyzdžius, kaip daryti nereikia.
Netalentingus ar užsispyrėlius nesusipratėlius – tuo labiau į maištą linkusius naivuolius – tiesiog anksti apimdavo nuovargis, nes jie savo valia, niekieno neverčiami kažkodėl nuspręsdavo ne vien daug dirbti ir daug vartoti, bet dar ir maištauti.
Maištas irgi jau buvo sparčiai sisteminama ir prekės rangą įgyjanti viešosios erdvės dalis, nebe diletantų reikalas.
33.
Šiame brandesniame etape Arnas problemų įgijo beveik iš karto.
Buvo per didelis individualistas, kad imtų maištauti – tai atrodė juokinga. Be to, nežinojo – prieš ką.
Tačiau jo pasirinktasis – kad ir nevalingai – gyvenimo vektorius prie įsitvirtinančių taisyklių netiko niekaip.
Buvo per daug neprognozuojamas, pernelyg pasikliovė slaptais, kategoriškais ir nepajudinamais konspiratoriaus įsitikinimais.
34.
Arnas nebemokytojavo – perėjo dirbti į žiniasklaidą, kur komunikacinės erdvės buvo daugiau.
Mokytojai dėl savo pajamų, profesijos prestižo buvo uždaryti į savotišką egzistencinį getą.
Žiniasklaidos pasiuntinukai vis dėlto buvo reikalingi.
Juos atsainiai pakentė, kviesdami į prezentacijas – viešųjų ryšių darbą kas nors vis viena turėjo atlikti, „pijaras“, ilgai ir kategoriškai reklamuotas kaip žurnalistika, kai kuriais atvejais pasitarnaudavo ir kaip verslo ar politinių konkurentų skandinimo priemonė.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija žodį „pijaras“ kvalifikuoja nevartotina svetimybe, vietoj jo siūlo – ryšiai su visuomene; viešieji ryšiai; savireklama.
Šiaip ar taip komunikacinės ganyklos buvo gerokai didesnės nei dirbant mokytoju, tačiau, nepaisant retkarčiais gaunamų sumuštinių su lašiša, buvo nuobodu, ir tiek.
Veikė gal nelabai suprantamos ir aiškios, tačiau nenumaldomos taisyklės – prasimušdavo tie, kurie mokėjo tinkamai, preciziškai tiksliai save pristatyti.
Paprastai kalbant, orumą aprobuodavo ne kaip tokį, bet perėjusį reglamento apdorojimą, jo nušlifuotą.
Tiesa, Arnas tą suprato ne iš karto.
35.
Gana atsitiktinai atsidūrė sostinėje, be jokių ryšių ir garantijų.
Reikalai dėliojosi kaleidoskopiškai greitai, dažniausiai atsimušinėjant, narpliojantis iš situacijų, kuriose anksčiau niekada nėra buvęs.
Tuo metu vienos dešimtosios dalies Dublino gyventojų dar nesudarė lietuviai.
Žmonės tik pradėjo plūsti į užsienį.
Daugelis tebemėgino kapanotis tėvynėje, kur su samdiniais būdavo atsisveikinama lengvai, kartais – visai žaismingai.
„Kas gali pasakyti, kokia forma geriausiai perteikti sielą ir kūną gydančias nuostatas, kreipiantis į žmones, – dainos, eilėraščio, įstatymo forma? Nesvarbu, kaip kreipsimės, svarbiausia, kad tos nuostatos būtų išgirstos, suprastos ir priimtos. Kiekvienas iš mūsų renkamės tokias nuostatų raiškos formas, kurios artimiausios mūsų sielos ir kūno sugebėjimams <…> Kad naujos nuostatos duotų norimų vaisių, pirmiausia mes patys turime pajusti šio bendro darbo svarbos esmę. Ir susijungti vieningam siekiui. Vieningai siekdami, galime sukurti vienybės dvasios galią“4.
36.
Arnas niekaip nesugebėdavo pataikyti į tinkamą vietą.
Spėjo pabūti dviejų laikraščių korespondentu, paskui atsidūrė permanentinę bankroto būseną išgyvenančiame pramonei skirtame žurnale, kur padarė karjerą iki redaktoriaus pavaduotojo komercijai.
Leidinys, metrikoje skelbęsis mėnesiniu, demonstruodavo įspūdingus periodiškumo „šastelėjimus“ – pirmas metų numeris pasirodydavo vasarį, o kitas, pavyzdžiui, rugpjūtį.
Žurnalas bankrutavo.
Arnas tęsė darbą reklamoje, kaip „pijaro“ autorius ir vadybininkas.
Dar pabuvojo politikos, paskui – kultūros apžvalgininku, vienos profesinės sąjungos atstovu spaudai ir vienos ministerijos viešųjų ryšių vyriausiuoju specialistu.
38.
Iš gyvenimo universitetų ne ko pasimokydavo.
Kaip paauglys beveik viską vertino kategoriškai, reaguodavo pernelyg audringai, buvo greitas trenkti durimis.
Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą.
Paauglys gal ir nori jaustis saugus, bet nepakenčia būti varžomas.
Realioje, sutartinių normų griežtai reglamentuotoje tikrovėje tai beveik neįmanoma.
Pasišalindavo kažkaip nesklandžiai, nemokšiškai, per triukšmingai.
Be to, išeidavo spontaniškai, nepasirūpinęs privalomais atsarginiais variantais, nežinodamas, ko imsis.
Lietuvos viešosios erdvės rinka nėra didelė, paskui nesusitvarkantį, nesusiprantantį ir tinkamai nesielgiantį gana greitai ir patikimai ima vilktis abejotinos reputacijos šleifas.
Jis arba privalo susiprasti ir paklusti reglamentui, arba trauktis, netrukdyti nuovokesniems.
„Kiekvienas tyko savo akimirkos ką nors pasiūlyti, nesvarbų ką. Jis turi balsą: to pakanka“5.
39.
Ėmė ryškėti įtrūkimas – spaudžiamam naujų aplinkybių, Arnui vis sunkiau sekėsi niekada su niekuo apie nieką nesileisti į rimtesnes kalbas.
Pirmiausia tai ėmė išlįsti smulkmenose.
Su mylima moterimi iš pradžių kapanojosi kartu.
Gyveno išsinuomotame tarakonų pilname vieno kambario bute, ir atrodė, kad niekam nebuvo reikalingi.
Amžinai taip tęstis negalėjo.
Netekusi vilties sulaukti iš Arno bent kokios naudos, mylimoji vis dažniau į sėkmės medžioklės plotus leisdavosi viena, kol galiausiai jo buvimas tapo nominalus.
Savo namuose Arnas virto nelabai aiškios paskirties gana nepatogiu priedu, mat priedui nuolat kildavo keistai nesupratingų klausimų.
– Klausyk, – iš paskutiniųjų stengdamasis išlaikyti „neutralų“ toną, kreipdavosi į mylimąją. – Tavo seserys vis dėlto linkusios gerbti mudviejų privatumą ir derinti savo vizitus su abiem šeimos nariais? Anksčiau lyg ir nebuvome tokie reikalingi tavo namiškiams.
Pašnekovų veidai bematant įgydavo nuožmiai rūškanas išraiškas.
– Mano seserys čia lankysis tiek, kiek joms reikės, – gaudavo atsakymą, ir tai buvo ne deklaracija, o preciziškai tikslus jų gyvenimo įvertinimas.
Mat klausimas nuskambėjo tada, kai tikrovė jau įgijo patikimo pastovumo bruožų – taisyklės bei elgesio modeliai buvo dėliojami tiksliai, nenumaldomai.
Net ir taikydamasis prie jų, Arnas jau nebegalėjo tikėtis sėkmės.
Jis vėlavo ir galų gale buvo apgaubtas atsainios moteriškos paniekos.
„Kadangi žmonių santykiuose – stoka valstybingumą kuriančių nuostatų, nuolatos jų turime ieškoti savo jausmo ir proto sielos gilumoje. Tuo, ką surandame priimtino, turime dalintis sau ir kitiems prieinama kalba. Dažnas kiekvieną vakarą, pasitikdamas naktį, kartoja savo sielai artimų siekių žodžius: „Viešpatie, padėk man.“ Kreipdamasis į Dievo dvasią, esančią kiekviename“6.
40.
„Jei nori – atvyk. Bet sekmadienį turi būti čia“, – šiuos žodžius Arno mobiliajame lydėjo nedidelė priešistorė.
Jo gyvenimo kelionėje žmonės keitėsi kaleidoskopiškai, jų buvo daug, beveik niekas atmintyje neužsilikdavo.
Taip, atrodė, negrįžtamai išnyko ir Vitoldas van Damas.
Iš pradžių jis dar įstengė domėtis draugelio reikalais, kurie nuosekliai ir nenumaldomai ritosi žemyn.
Apie Žano Klodo žygdarbius rašė jau regioniniai laikraščiai, mat jis, nebeapsikenčiančios žmonos pagaliau išmestas, prisilupęs vis viena verždavosi į buvusius namus.
Atvykęs kiekvieną kartą būtinai išversdavo duris.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja įsistatė šarvuotas, kurios pasirodė neįveikiamos net Vitoldui Klodui.
Lyderis iš prigimties ir pašaukimo, Vitoldas van Damas taip paprastai trauktis neketino ir išvertė gretimas, prancūzų kalbos mokytojos duris.
Reikalas ėmė krypti baudžiamosios bylos link.
Šiame siužeto taške Arnas įvykius sekti nustojo.
Tik po kelerių metų atsitiktinai sutikęs buvusį kolegą išsitarė, jog būtų visai neblogai pasimatyti su Vitoldu, kuris, pasirodo, jau buvo atsidūręs Airijos sostinėje Dubline.
41.
Vitoldas pats jį susirado vieną vasaros dieną.
Jie pavakarieniavo kavinėje, Arnas išklausė Vitoldo istoriją, kiek netikėtą, mat galų gale šiam pavyko pritaikyti tai, ką geriausiai išmanė – gebėjimą muštis.
Kai padėtis, atrodė, tapo beviltiška, jam pavyko ištrūkti į Airiją.
Be istorijų pradžioje ir ten neapsieita.
Iš Aukštaitijos „šastelėjus“ keturis tūkstančius kilometrų į milijoninį miestą, Vitoldą Klodą apniko juoda depresija, kuriai maldyti jis pasitelkė van Damo metodą.
Sunkiai, atkakliai dirbdamas – naktimis kraudamas treilerius – spėjo patiesti kokius penkis pastabas reiškusius ar šiaip nepatikusius kolegas.
Darbdaviai airiai susidomėję stebėjo Vitoldo van Damo ieškojimus.
Kai jis už įsakymą perkrauti jau pilną treilerį patiesė tiesioginį šefą iš vienos jaunos Rytų Europos valstybės, jį pakvietė dirbti Dublino restorano apsauginiu.
42.
Vitoldas dabar galėjo sau leisti pasipuikuoti prieš Arną – vadovavo restorano apsaugai, atrodė respektabiliai ir jam nebereikėjo nieko slėpti.
Arnui – atvirkščiai – dabartinius gyvenimo posūkius verčiau buvo nutylėti.
Besikalbant kavinėje Arnui išsprūdo:
– Mane Lietuvoje irgi užkniso. Jei turėčiau galimybių, tikrai važiuočiau dirbt į Airiją.
Skambėjo kaip užuomina, kurią Vitoldas nuleido negirdomis, tik sausai tarstelėjo:
– Žinai, kiek tokių kaip pats į mane kreipiasi? Airija ne guminė, žmogau.
43.
Tačiau Arno frazės Vitoldas nepamiršo. „Jei nori – atvyk“, – savo mobiliajame išgirdo tų pačių metų rudenį – buvo penktadienis, prasidėjusi bobų vasara.
Apsisprendimui turėjo gerą pusvalandį.
Ar daug laiko apsispręsti reikia paaugliui?
Paauglius lengva sukurstyti – jei veža, paaugliai gali daryti stebuklus, net dorai nesusigaudydami, kuriam galui viso to reikia.
Sau pasakęs „taip“, ėmė karštligiškai ruoštis, beveik nesiaiškinęs, kas vis dėlto jo laukia Dubline.
Kol kas neturėjo pinigų bilietui.
Jų gavęs, nusipirko bilietą į vieną pusę.
Lėktuvas pakilo šeštadienio vakarą, Arno kišenėje buvo šešiasdešimt eurų.
Artimiausias žmogus, iš kurio nesėkmės atveju būtų galėjęs mėginti skolintis pinigų grįžti, gyveno pajūrio mieste Liubeke Vokietijos šiaurės vakaruose.
Vitoldas pažadėjo jį pasitikti oro uoste.
Arnas atsivertė žurnalą „Kultūros barai“ ir mėgino skaityti.
44.
Dubline Arnas atsidūrė nebaigtame statyti trijų aukštų name, ateityje turėsiančiame tapti pasiturinčių airių buveine.
Trijų aukštų namas, kuriame buvo suplanuoti keturi butai ir du liftai, buvo statomas pietinės, respektabiliosios miesto dalies pakraštyje, kur gatvė baigėsi keliu, kylančiu į kalvą.
Šios viršūnėje veikiausiai dar nuo ankstyvųjų viduramžių buvo užsilikęs keltų namelis ir vėrėsi panoraminis Airijos sostinės vaizdas.
Nuo kalvos viršūnės žemaaukštės statybos Dublinas atrodė panašus į milžinišką blyną, paskleistą prie įlankos, iki kurios per visą rezidavimo laiką Airijoje Arnas taip ir nenukeliavo.
45.
Arno tiesioginis ir visagalis viršininkas buvo ekstraumatologas Viktoras, atvykęs iš vienos gana kontroversiškai vertinamos Rytų Europos valstybės.
Tarptautinė bendruomenė turėjo ir tebeturi daug klausimų gudravimais, manipuliacijomis ir veidmainiškais politiniais pareiškimais garsėjančiam tos šalies prezidentui.
Tėvynė gyvavo permanentinėje tarptautinėje izoliacijoje, Viktorui norėjosi veiklos, europietiško komforto ir šlovės.
Dabartiniame savo gyvenimo etape ekstraumatologas saugojo nebaigtą statybą.
Kadangi vienas nebeaprėpė ar nenorėjo per daug vargintis, pasitelkė Arną.
Statybas lyg ir buvo planuojama baigti po šešių savaičių – tokiam laikui Arnas turėjo užtikrintą darbą.
Regint, kaip darbuojasi linksmi, geraširdžiai airių statybininkai, buvo beveik akivaizdu, jog šešių savaičių galutinis terminas tėra mandagus susitarimas.
46.
Arnas neturėjo kur gyventi, tad jo prieglauda tapo statomas namas.
Viktoras parūpino nebenaudojamą masažo stalą, ant kurio Arnas miegojo, bei elektrinį šildytuvą.
Iš Vitoldo gavo antklodę.
Be abejo, darbas buvo nelegalus.
Į Construction site Arnas turėdavo prisistatyti penktą, baigiantis darbo dienai ir airių statybininkams pradėjus skirstytis.
Jiems išvykus, jis apeidavo visus tris aukštus, uždarydavo langus, iš vidaus užrakindavo visas duris.
Kadangi laukujų kol kas nebuvo, užstatydavo tas kiaurymes presuotų medienos drožlių plokštėmis, metalo lakštais, užremdavo karučiais ir plytomis – žodžiu, viskuo, kas pasitaikydavo po ranka ir ką pavykdavo pakelti.
Tada užsidarydavo viduriniame antro aukšto kambaryje – užraktą į jo duris airių statybininkai įstatė po savaitės – ir rūškanu žvilgsniu įsistebeilydavo į statybinės technikos pilną kiemą.
Paprastai tuo metu jau imdavo temti.
Linksmi, geraširdžiai airių statybininkai iš pradžių turėjo gerokai stebėtis keistu sutrikusio veido tipu apibrizgusiais marškiniais, nutrintomis velvetinėmis kelnėmis, čia dirbančiu – ar vaidinančiu – secjurity.
47.
Pradėjo tą patį sekmadienį, kai atvyko.
Darbdaviai / partneriai atgabeno masažo stalą, elektrinį radiatorių ir antklodę, lakoniškai paaiškino, kas ir kaip, ir pasišalino.
Airija Arną pasitiko vėjuotais orais.
Stojus nakčiai, namas ošė, aidėjo nuo vėjo gūsių, jo išjudintos plokštės, medžio atliekos lingavo, trankėsi viena į kitą, ridinėjosi plastikiniai vamzdžiai.
Arnas isteriškai blaškėsi po kiemą, mėgindamas tuos vamzdžius, plokštes kuo nors prislėgti, uždengti, prispausti, kad jie nelinguotų, nesiridinėtų, nejudėtų, kažkodėl įsitikinęs, jog tokia yra jo misija.
Pirmas dienas Airijoje nugyveno tarsi sapnuodamas, gali būti, kad šokas kuriam laikui buvo prislopinęs ne tik dalį jausmų, bet ir kai kuriuos pojūčius.
48.
Laikas bėgo, Arnas ėmė atsitokėti.
Netikėtai išlindo tokios jo savybės, kokių nė nemanė turintis.
Pavyzdžiui, kad paniškai bijo likti vienas uždaroje, atokioje erdvėje naktį.
Anksčiau net neįtarė, kad pasižymi tokiu stipriu, kone atavistiniu gyvenimo geismu.
Artėjant nakčiai, Arnas stengdavosi žūtbūt panaikinti bet kokio atsitiktinumo galimybę – tikrindamas langus, duris, apeidavo namą kelis kartus, užversdavo įėjimus kuo tik įmanoma.
Tikėtis išvengti atsitiktinumų vėjų košiamame erdviame trijų aukštų name buvo naivu.
Nakties tyloje dunkstelėdavo į betonines grindis nuvirtusi lenta, ir Arnas isteriškai pradrebėdavo iki paryčių.
Stiprindamas pavaldinio kovinę dvasią, Viktoras pasakodavo apie airių benamius valkatas, vietinių vadinamus travell, kurie esą labai geri peštukai ir linkę griebti viską, kas ne vietoj padėta.
– Girdėjau, jie čia kažkur netoliese įsikūrę, taigi žiūrėk… – mįslingai baigdavo Viktoras.
Arnui nieko kito nelikdavo, kaip tik iš siaubo padėrusiu žvilgsniu stebeilytis į kiemą ir laukti, kol nakties tyloje pasirodys jis, airių travellis.
49.
Pirmos algos dienos Arnas sulaukė jau gerokai paklaikęs ir gavęs pinigų iškart puolė į artimiausią pabą, visai nepaisydamas tos aplinkybės, kad laukė eilinis naktinis budėjimas.
Viktoras buvo spėjęs kokius penkis kartus iškilmingai perspėti, kad jei prieš tarnybą secjurity išlenks bent bokalą, bus išmestas iškart.
Pabo savininkas ir lankytojai nustebę tylomis stebėjo, kaip pasišiaušęs vyrukas įgąsdintu žvilgsniu karštligiškai susivertė porą bokalų gineso, skubiai užsikąsdamas airiškais sumuštiniais.
50.
Reikėjo ieškoti išeities, plano, kuris, jei ir nepadėtų gyventi, leistų bent kiek užsimiršti.
Apie pabėgimą, grįžimą į tėvynę pirmas dvi savaites geriau pamiršti – Lietuvoje buvo sudeginęs visus tiltus, svarbiausia, spaudė skolų atidavimo terminai.
Pradėti užsidirbti pinigų grįžimui geriausiu atveju švietėsi tik trečią savaitę.
Ir jis rado išeitį, kaip gyvenimą statybose paversti bent jau pakenčiamu.
Secjurity ėmė maukti tokį brangų airišką spiritinį gėrimą, kažką panašaus į degtinę.
Dieną gaivindavosi sidru, kurio skardinė kainavo pusantro euro ar kiek daugiau.
Taip ir gyvavo amžinai užpiltu žvilgsniu, stengdamasis ištverti daugmaž apyblaivis iki pusiaunakčio, mat darbdavys traumatologas skambučiais vis testuodavo pavaldinio profesinį tinkamumą.
Reikia pasakyti, jis visą laiką įtarė pavaldinį gurkšnojant.
51.
Ištisas dienas šlaistydavosi centrinėje Dublino dalyje.
Sulaukdavo pietų meto ir prisėsdavo upės krantinėje suvalgyti vis to paties viščiuko iš artimiausio prekybos centro.
Išvaikščiojo visas Talboto gatvės parduotuves ir prekybos centrus, ištyrinėjo drabužių, avalynės, krepšių, second hand asortimento kainas.
Talboto ir Amieno gatvėse esančių lietuviškų prekių parduotuvių pardavėjai jį jau pažinojo.
Nuklysdavo ir toliau, vienoje šalutinėje gatvėje esančioje parduotuvėlėje nusižiūrėjo batus.
Nemažai laiko praleisdavo interneto kavinėje.
Arba slampinėdavo po išpuoselėtus pietų Dublino parkus, kartu su tėvais stebėdavo gimnazistų futbolo rungtynes.
Klostėsi tokia lyg ir rutina, 15C maršruto dviaukščio autobuso langas toje vietoje, kurioje grįždamas į darbą sėdėdavo Arnas, dažniausiai rasodavo nuo alkoholio garų.
52.
Darbdavys Viktoras atvykdavo budėti antradienio ir ketvirtadienio naktį.
„Išeiginę“ naktį pavaldinys (legaliai ir blaivus) snausdavo ant masažo stalo, Viktoras paprastai skaitydavo knygą.
Nors akivaizdžiai skyrėsi padėtis, statusas, emigracija juos savaip suartino – abu tos pačios geopolitinės sistemos augintiniai, turėjo panašią egzistencinę patirtį, siejo ir išsilavinimas.
Ekstraumatologo pasisakymai Arną stebino – gyvenantis Airijoje ne pirmus metus, gerai mokantis anglų kalbą ir net konservatyviai uždaroje visuomenėje sugebėjęs kažkokiu būdu suvilioti bei vesti dublinietę, Viktoras apie Airiją dažniausiai atsiliepdavo ironiškai ir neigė beveik viską savo naujoje tėvynėje.
Tuo pat metu vis kartojo, kad anksčiau ar vėliau turės čia gydytojo praktiką.
Tiesa, vedybiniai reikalai Viktorui klostėsi nelabai kaip. Atvykęs į eilinį budėjimą, prisipažino, kad jau kelias savaites gyvena vienas, žmona išvyko į Angliją.
– Jei reikalai ir toliau klostysis panašiai, ji gali pareikalauti skyrybų, – išsprūdo Arnui.
– Tegul. Žinai, kiek iš jos pinigų išmušiu?
53.
Arnas užsukdavo į nedideles galerijas miesto centre ir kartą pasakė Viktorui, kad parduodamų darbų lygis jam įspūdžio nepadaręs.
Viktoras pasigyrė kadaise sugebėdavęs prastumti savo tėvynainių akvareles Vokietijoje.
Praėjus trims savaitėms, Arnas pasisakė Vitoldui norįs įsigyti lėktuvo bilietą į Vilnių, kelionę buvo numatęs dar po keturių savaičių.
Vitoldas padėjo Arnui apsirūpinti bilietu, grįžtant sustabdė automobilį prie Dublino oro uosto tvoros šalia pakilimo tako, jie tylėdami kurį laiką stebėjo kylančius lėktuvus.
Arnas kol kas nežinojo, ar čia grįš, nors lyg ir galėjo.
Linksmi, geraširdžiai airių statybininkai neskubėjo, statybos per tris savaites ypatingai į priekį nepasistūmėjo, o jį gurkšnojant tebeįtariantis darbdavys ėmė savotiškai juo pasitikėti.
54.
Jie toliau vystė šiuolaikinio meno temą.
– Žinai, skaičiau Ernestą Hemingvėjų rusiškai ir angliškai. Rusiškai nepalyginamai geriau, – pasakė Viktoras.
Bet Arnui jau buvo šovusi viena mintis.
– Sakei, pardavinėjai akvareles Vokietijoje? – paklausė.
– Pardavinėjau, visai sėkmingai.
– Kokiu būdu?
– Važiuodamas pirkti automobilių į Vokietijos turgus, palikdavau tokiems farmacininkams. Paskui grįždamas pasiimdavau pinigus. O ką?
– Nieko. Hm…
Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Vakaruose pradėję kurtis Rytų Europos emigrantai dažniausiai buvo labai neblogi psichologai.
– Sakai, galima būtų ir čia? – įdėmiai nužvelgė pašnekovą Viktoras.
– Na, jei jau sutarėm, kad kažko ypatingo Dubline nėr…
Jie visą vakarą svarstė: tapyba – vargu, bet štai keramika, akvarelė, galbūt meninis stiklas…
Paauglį Arną pamažu apėmė azartas.
– Penkerius metus dirbau galerijoje. Klausyk, galiu čia pristatyti tikrai gerų dalykų. Reikia tik pirkėjų.
Viktoro savimeilė buvo kliudyta.
– Be abejo, aš čia kai ką pažįstu, turiu net labai neblogų ryšių. Bet tie tavo dalykai turi būti bent jau normalaus lygio.
– Būk ramus.
Vienas kitą pakurstydami, jie čia pat surezgė verslo schemą, kuri iš esmės rėmėsi kontrabandiniu meno kūrinių pardavimu Airijoje.
Arnas beveik įsipareigojo per porą savaičių pristatyti Viktoro adresu Dubline keramikos ir meninio stiklo.
Viktoras beveik įsipareigojo padaryti viską, kad jie būtų parduoti.
Nuomonės skyrėsi tik dėl vieno ir, kaip paskui paaiškėjo, lemtingo dalyko.
Viktoras lenkė Arną mėginti skolintis, o ne pirkti darbus iš pažįstamų menininkų, Arnas suprato, kad tai neįmanoma.
55.
Lietuvoje tuo metu buvo galima palyginti nebrangiai nusipirkti tinkamo lygio keramikos ir meninio stiklo – grįžęs tėvynėn Arnas nutarė apsistoti prie šių dviejų žanrų.
Bet vis viena pradžiai – darbų pirkimui ir siuntimui paštu – reikėjo bent šešių šimtų eurų, o jis buvo ką tik grąžinęs skolas.
Arnas pinigų pasiskolino iš Liubeke gyvenančio draugo.
Susirado pažįstamus menininkus.
Po daugiau nei savaitę trukusios įtemptos, beatodairiškos Arno veiklos Viktoras gavo pašto pranešimą apie jį iš Lietuvos pasiekusius tris įvairaus dydžio siuntinius.
Viktoro žmonos, grįžusios iš Anglijos (tiesa, greitai ten vėl išvyko), mašina jie parsigabeno paketus ir išpakavo.
Stiklas ir keramika sutuoktinius sužavėjo.
Viktoras iškart pareiškė, kad bent dalį – tarkime, šį keraminį pano – parduosiąs jau per artimiausią savaitę, beveik žinąs, kam jis tikrai patiksiąs.
Ir bent triguba kaina, jis neabejojąs.
Viktoras kažką pasakė žmonai, žmonos atsakyme buvo girdėti abejonė, jie pasiginčijo, bet Arno anglų kalbos žinios buvo per menkos, kad suprastų, apie ką kalbama.
Arnas nepajėgė nuslėpti pasididžiavimo – po žlugdančių, be menkiausios prošvaistės savaičių jis padarė deramą įspūdį.
56.
Praėjus kiek daugiau nei savaitei po meno kūrinių iš Lietuvos atvykimo, tarp verslo partnerių įvyko maždaug toks pokalbis:
– …kaip mūsų reikalai?
– Darau, ką galiu. Su tavo menais dirbama. Reikia laiko – parodyti žmonėms, kad pasižiūrėtų, apsiprastų, pagalvotų…
– Sakei, tą pano be problemų…
Viktoras suirzo.
– Sakiau… Imk tą savo meną ir pats parduok, jei toks gudrus. Žygiai daromi, ir tiek žinių.
Arnui po atsargių, kantrių pastangų pavyko išmušti užuominų, kad dailės salonai gal ir imtų meną, bet reikia oficialaus patvirtinimo, kad darbai sukurti Airijoje.
Arba įrodymo, jog keramika ir stiklas oficialiai importuoti.
Viktoras atkakliai ramino, kad vis tiek kaip nors iškiš pažįstamiems.
Arnas vis mėgino skambinti.
– …yra naujienų?
– Klausyk, dabar man kiti klausimai… porą dienų turėsiu laikyti egzaminus, paskui bandysiu ką nors su ta tavo keramika nuveikti. Su pinigais dabar nekaip. Vėl vienas…
– Kaip vienas?
– Na, išvyko vėl į Angliją. Ir tegul, velniop. Nelabai ko iš jos tikiuosi. Už anglų kalbos kursus reikia mokėt…
– Klausyk, Viktorai, ką aš žinau… Vis tiek – daiktai nupirkti. Tą reikalą kažkaip reikia mėginti tvarkyti…
– Žinai, skambino Helen, grįžta po dviejų dienų. Žadam važiuot į Korką, paimsim tuos tavo menus. Korkas kitoks nei Dublinas, europietiškesnis. Manau, išeis.
– Ok. Kaip egzaminas?
– Puikiai. Jie pasakė „continuum to the Groups“, verčiama, regis… naudingas grupei. Tai va.
– …suradau panaudojimą dviem tavo darbams. Yra pora žmonių, kuriems galiu juos padovanot. Kiek už juos nori?
– Išeina, čia tu iš manęs perki?
– Taip, aš. Žiūrėk, duodu porą šimtų eurų. Kaip žinai, man dabar gana striuka – butas, ir už mokslą reikia mokėti. Bet kreipiausi į banką ir, manau, pavyks tau duoti tuos porą šimtų. Antradienį einu į banką, jei reikalai ok, porą šimtų galėsiu duoti. Luktelkim, gerai?
57.
– Suprantu, Vitoldai, kad susivariau. Klausyk, galiu prašyt paslaugos?
– Eik velniop, kad kiščiau rankas į tą mėšlą!..
– Jis toks pat vienišius kaip ir daugelis Dubline. Kam pasiskųs… Man nereikia šešių šimtų, tegu pusę sumos atiduoda, iš jos du šimtai – tau. Tik tiek. Nemanau, kad turėsi jį labai spaust. Prisibijo jisai tavęs.
– Sakai, prisibijo? – Vitoldas Klodas pasikasė pakaušį.
Praėjo beveik pora savaičių, suskambęs Arno mobilusis rodė nepažįstamą numerį.
– Užsirašyk skaičius, – be įžangos pradėjo Vitoldas. Padiktavęs „Western Yunion“ skaičių kombinaciją, pridūrė: – Siuntimo mokestį išskaičiavau iš tavo dalies.
– Ok. Kaip viskas?
– Bandė kvailinti, asilas. Mane…
– …nori, kad atvažiuočiau ir tą tavo keramiką sudaužyčiau tau į galvą! – rėkė į ragelį Viktoras. – Tu ką sugalvojai – gąsdinti?! Seniai sakiau – gali pasiimti tą savo šlamštą…
– Aš tau juos dovanoju, Viktorai…
Bet Viktoras nelabai klausė.
– …atsimink, tu man tuos pinigus į dantis įsikandęs atneši, kartu su tuo savo debilu draugeliu keliais atšliaušit. Tu kam grasini, KGB karininkui…
58.
Grįžęs į tėvynę kone atsitiktinai rado darbą viename savaitraščių, pradėjo rašyti apie emigraciją, politiką, susigrąžino apžvalgininko statusą.
Viskas lyg ir grįžo į įprastas vėžes.
Vis dėlto turėjo praeiti palyginti nedaug laiko, kad dar kartą imtų aiškėti, jog palaimingai rutinai jis, pasirodo, netinkamas.
59.
Dažnai elgėsi tarsi būtų scenoje – gal kad norėjo pasirodyti kuo palankesnėje šviesoje prieš kažkokią virtualią auditoriją, apie kurią neturėjo jokio supratimo.
Kruopščiai save cenzūravo, visa esybe suvokdamas savo išskirtinumą.
Performansuose-vizijose virtualus „grynuolis“ palūžėlis gimdytojas prisilupęs gainiojosi ne bet ką, oi ne bet ką, o esantįjį – iš visų jėgų nepriekaištingai – scenoje.
60.
Bet tie siužetai stokojo tikslingumo, buvo kažkokie per įmantrūs.
Rymoti, stilingai parimus prie sienos, stilingai kalbėtis su savimi, žvelgti pro langą – visiškai vienam, bet tarsi filmavimo aikštelėje.
61.
Įsikirtęs į tokį būdą išlikti, nesugebėjo pastebėti ir išbandyti kitų variantų.
Visiškai nepaslankus egzistavimo stilius iš pat pradžių pakirsdavo privalomo budraus mobilumo reikalavimą, jei iš tiesų pageidauji būti.
Dialogas sapne:
– Bet aš esu nuoširdus.
Angelas pažvelgia į jį atlaidžiai, ironiškai:
– Nuoširdumo nepakanka. Užauk pagaliau, pamėgink užaugti.
Arnas pabudo ir kurį laiką spoksojo į naktį.
– Gera pačiam kalbėti.
62.
Įpratęs skuosti nuo bet ko neatsigręždamas, vos atgaudamas kvapą, vis dažniau ėmė pastebėti keistą paties polinkį į savistabą.
Kaip atsikrenkščia papietavęs, liežuviu mėgina iškrapštyti maisto likučius iš tarpdančių.
Kokiu tembru atsikosėja, aikteli ir nusikeikia, įsipjovęs ar nusideginęs pirštą.
Kokiais judesiais tvarkė ant stalo paskleistas knygas.
Pirštu rakinėja nosį ir užsimiršta, nebegali sustoti.
63.
Anksčiau nuolat kraustęsis, tarsi vejamas fatalizmo nenumaldomai keisti gyvenamąsias vietas, ėmė nuomotus būstus sapnuoti.
Arnas į juos karštligiškai vykdavo, bet taip ir nenuvykdavo.
Apskritai vis dažniau lankydavo sapnai, kuriuose verždavosi į tikslą be jokių šansų suspėti.
Skubėdavo, skuba užsitęsdavo ir virsdavo panika.
Esi pagautas, tavo gyvenimo chaosas tave štai ir prirėmė.
Pagaliau.
Nesugebėjai žvelgti kitaip ir toliau.
64.
Perfekcionistai – tarpulaikio gyventojai.
Jie taip tvirtai netikėjo būti kitų suprasti ir garbino iliuzijų neturėjimą, kad pagalbos ranką atstumdavo net sapne.
Žvelgdami į priekį jie rinkosi užsispyrėlišką savo nemokėjimą, naiviai tikėdami, kad, atsisakę praeities, pradėję nuo „nulinės“ padėties, darys viską savaip ir išvengs klaidų.
Naiviai tikėjo, kad niekas nieko nežino ir nesužinos apie jų puoselėjamas puikiąsias bėglio strategijas.
65.
Iš miestelio šalies šiaurėje į krašto gilumą vedantį plentą už kelių kilometrų kerta geležinkelis.
Įveikdamas krūmais, piktžolėmis apžėlusį šlaitą, prie geležinkelio leidosi berniukas.
Jį grasino išmesti iš muzikos mokyklos, ir pergąsdintas, nepakeldamas atavistinės baimės naštos, jis pabėgo iš namų.
Leidosi nuo šlaito paniškai bijodamas, bet apsigręžti ir vėl bėgti, palikti tą vietą nebeleido „…rymoti, stilingai parimus prie sienos, stilingai kalbėtis su savimi, žvelgti pro langą…“
„Kad tik nepavėluočiau…“ – šmėkštelėjo galvoje, išgirdus garsėjantį prekinio sąstato ratų dundėjimą.
Ar berniūkštis tas buvo kaltas? Be abejo.
Antras skyrius. Teoriniai tęstinumo pagrindai: tęsinys kaip palaima ir prievolė
1.
Kelių krovininių sąstatų ir vieno keleivinio traukinio (šis buvo paskutinis) patikimai pervažiuotas Arnoldas kilo nuo bėgių absoliučiai kitu žmogumi.
Arnoldas bemaž iš karto suvokė, kad priešpaskutinis krovininis sąstatas buvo perteklinis ir prisiekė daugiau tokių klaidų nekartoti.
Arnoldas keliais santūriais savo vertę jaučiančio asmens rankų judesiais nubraukė nuo striukės, kelnių dulkes bei nešvarumus, kuriuos naujai susiklosčiusios aplinkybės leido nubraukti – sąstatų ratų paliktais tepalų pėdsakais taip paprastai neatsikratysi.
Bet tai tikrai nebuvo jo konstruktyvių pastangų pabaiga.
Veikiau preliudija, pradžia kažko nepaprasto – ko, kol kas nenutuokė.
Tą didybę dar reikės atpažinti ir rasti, tačiau visa esybe jautė ją kažkur tvyrant, gal net netoliese.
Be to, Arnoldas abejojo, ar traukinių draiskalais paverstų ir – kalbėkim tiesiai – provincialių, veržlios kaitos sąlygomis visiškai neperspektyvių drabužėlių jam kada apskritai beprireiks, pirmiausia įvertinant beveik neabejotinai solidžias išlaidas jų restauracijai.
Ir energingai, bet jausdamas savo vertę ėmė ropštis į šlaitą, nuo kurio andai leidosi sutrikęs vaikėzas.
2.
„Juodųjų gulbių“ sąvoką sugalvojo ekonomistas ir rizikų analitikas Nassimas Talebas, ja apibrėžiami įvykiai bei situacijos, kurių neįmanoma apskaičiuoti.
Jos nutinka ir turi reikšmingų pasekmių, nors tam nebūna jokių logiškų prielaidų.
N. Talebas ir jo pasekėjai skelbė, jog žmonijos pasitikėjimas savimi lenkia per amžius susiklosčiusį žinojimą.
Kita vertus, nesileiskime klaidinami tuo „pasitikėjimas savimi lenkia“.
Perfrazuojant Josephą Beuysą, kūrėjai esame visi be išimties.
Pervažiuotas sąstatų juodųjų gulbių – arba juodųjų gulbių sąstatų – Arnoldas patyrė dekonstrukciją-nušvitimą.
3.
„Dekonstrukciją“ arba „destrukciją“ (senesnė sąvoka) įvedė Martinas Heideggeris „Būtyje ir laike“, visuotinę šlovę jai suteikė Jacques’as Derrida.
Arnoldo sėkmės istorijos atveju „dekonstrukcija-destrukcija“ kvalifikuotina ne pasakojimu, aprašymu, net ne metodu, o emanacija (lot. emanatio – ištekėjimas, pasklidimas).
Tokiu pat būdu, kaip kad ant geležinkelio bėgių emanuojamas bet kas (netikintys teprigula ant bėgių, to pakaks) per jį dundančio sąstato, kuris iš žmogaus pašalina (ištekina ir pasklidina) reakcingus, aktualumą praradusius asmenybės turinio elementus.
„Dekonstrukcija-destrukcija“ šalina tai, kas trukdo matyti, kaip atrodo reikalai iš tikrųjų jau po gulbių.
4.
Kita vertus, nutinka, kad gulbės tėra nekaltas pretekstas, galima sakyti, egzistencinė išdaiga.
Ir Heideggeris andai skelbė, kad filosofijos teiginys, jog ji domisi būtimi, yra netiesa, gal net pokštas.
Tiesą sakant, prie dabartinių reikalų ne visada paprasta tiksliai apsispręsti, renkantis tarp pokšto ir netiesos, kai gyvenime tai dažniausiai yra vienas ir tas pats.
5.
Dekonstrukcijos nedomina veiksmažodis „būti“.
Tik dalykai, kurie yra.
Ji neklausia (tiksliau, nebeklausia7), ką reiškia „būti“ ar „nebūti“, o byloja kategoriškai ir tiesmukiškai – štai tai yra iš tikrųjų, yra mažiau, šiek tiek yra, yra beveik arba nėra išvis.
Tezės grožis tinkamai skleidžiasi įkvepiančių pavyzdžių iš gyvenimo šviesoje.
Leidinys „Lad Bible“ 2018-ųjų lapkričio 2 dienos numeryje informavo, kad vieno Tailando vegetariško restorano lankytojai užsakytuose patiekaluose aptiko žmogienos gabalėlių.
Pradėjusi tyrimą valdžia nustatė, jog tai mėsa šešiasdešimt vienų metų amžiaus nuolatinio restorano lankytojo, kurio kūnas aptiktas septike, skirtame buitinių nuotekų mechaniniam ir anaerobiniam valymui.
Paskutinį kartą velionį matė išgėrinėjantį su broliu spalio 21-ąją, pasak liudininkų, po ko kivirčą su restorano savininku vainikavo mirtinos traumos nuo smūgių į galvą, pusiaują bei koją.
Raktiniu žodžiu šiuo atveju tinkama laikyti „koją“.
6.
Restorano savininkas atsikratė kūno, susmulkintais jo gabalėliais pagardinęs vegetariškus patiekalus.
Kol pareigūnai susigaudė, jis spėjo pabėgti – pasirodo, buvo linkęs ginčyti, kvestionuoti lavono fragmentų egzistavimo vegetariškuose patiekaluose faktą.
Pabėgimas nelaikytas kliūtimi siužetą pateikti kaip „štai taip yra iš tikrųjų“.
7.
Tų pačių metų spalio 23-iosios pavakarę (apie pusę šeštos Ukrainos laiku) per pasienio punktą „Gorlvoka“ Charkovo srityje į Ukrainą mėgino įvažiuoti automobilis „Ford“ su rusiškais registracijos numeriais, vairuojamas Rusijos piliečio.
Apžiūrėdami transporto priemonę pasieniečiai ant užpakalinės sėdynės aptiko sėdintį moters lavoną, tvarkingai prisegtą saugos diržu.
Po atradimo vairuotojas (pasirodo, jos vyras) argumentavo, kad planavo velionę palaidoti Ukrainos Zaporožės srityje.
Pažymėtina, kad priešingoje pusėje, sienos perėjimo punkte „Nechoteevka“, budėję rusų pareigūnai lavono gabenimo neįvertino kaip kuo nors ypatingo ir po apžiūros automobilį „Ford“ iš Rusijos išleido.
Tikėtina, kad tokią nuostatą lėmė statutinio pareigūno priesaika sutvirtinta ištikimybė punkto pavadinimui – „Nechotetj“ reiškia „nenorėti“.
8.
Irgi 2018 metų spalį trys Amerikos mokslininkai – matematikos daktaras, Atgimimo epochos religinės literatūros specialistė, filosofijos daktaras – žurnale „Areo“ paskelbtame atvirame laiške prisipažino nuo 2017-ųjų rugpjūčio išsiuntę į mokslinius žurnalus dvidešimt pseudonimais pasirašytų straipsnių su išgalvotomis „išvadomis“, kurias „išpuoselėjo“ iki absurdo.
Vienoje publikacijų rekomenduota metodika dresuoti vyrus kaip šunis.
Kitoje siūlyta bausmė už vergovę – baltaodžiai studentai surakinami grandinėmis.
Dar viena rekomendacija ragino masturbaciją, kai vyras fantazijose įsivaizduoja konkrečią moterį, laikyti seksualinės prievartos aktu prieš ją.
9.
Šiuo atveju galima apsistoti prie teiginio, jog būties „nėra išvis“, arba, pasitelkiant seną gerą lietuvišką posakį, – nėra nė kvapo.
Lietuviškame „Google“ posakis renka apie 3 330 000 nuorodų (2022 metų liepos 1–osios rezultatas), ir tai patvirtina lietuvių ištikimybę tradicinėms vertybėms.
Vis dėlto tikslintina (dėl visa ko), kad dalis nuorodų interneto paieškos sistemoje susieta su žodžiu „smarvė“ arba lyčių santykiais.
Kad ir toks ekspertinis teiginys „Vyras namuose tik dėl kvapo moterims nėra reikalingas“ – 15min.lt/gyvenimas/naujiena/santykiai/m–vidugiris–vyras–namuose–tik–del–kvapo–moterims–nera–reikalingas–1024–1051188?copied.
1 fon Hayekas F. A. Kelias į vergovę. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 68.
2 Gyvybinės erdvės (vok. Lebensraum) koncepcija suklestėjo nacistinėje Vokietijoje kaip beatodairiškos teritorinės ekspansijos, agresijos argumentas.
3 Cioran E. Urvų architektas (iš prancūzų k. vertė Zigmantas Ardickas; http://www.tekstai.lt/buvo/versti/cioran/zlugimas.htm).
4 Iš „Žinių radijo“ savininko kalėdinio sveikinimo 2007-ųjų išvakarėse šios radijo stoties klausytojams.
5 Cioran E. Antipranašas (iš prancūzų k. vertė Zigmantas Ardickas; http://www.tekstai.lt/buvo/versti/cioran/zlugimas.htm).
6 Iš „Žinių radijo“ savininko kalėdinio sveikinimo 2007-ųjų išvakarėse šios radijo stoties klausytojams.
7 Nes neberentabilu.
Danielius Mušinskas. Europos pagrobimas
2023 m. Nr. 3
Novelė
Antano Vaišnoro (1950–2022) atminimui
I
Akis nuplovė šešėliai. Atsigręžiau į sieną, ant kurios kabojo didysis Gnomas, ir pasveikinau jį. Sveikas, didysis, sveikas, tariau, šiąnakt ką tu lydėsi per bedugnę? Ėjimas lynu yra mieliausias dalykas. Bet argi tą akimirką aš norėjau sveikinti tik sieną, ant kurios gal niekas ir nekabojo, aš norėjau visai ne to. Nepažįstamas vaikinas kitam gale rūsio grojo gitara. Jutau, kaip mano kūnu bėginėjo mažytės, bet greitos skruzdėlės. Pirma naktis, kada turiu savo namus, šitas keistom dekoracijom apkabinėtas sienas ir kietas grindis, kažin ar tai geriau už stoties laukiamąjį, bet šiąnakt aš turiu namus. O rytoj turėsiu ir darbą, ir nors praleisiu begalybę paskaitų, negirdėsiu profesorių ir docentų, bet vis dėlto turiu aš guolį… Kaklu nubėga skruzdėlė, pakeliu rankas ir gaudau ją, vejuos ir apkabinu, ir bučiuoju jos lūpas ir drėgmę, ir vyną, ir jos tykų alsavimą. Aną vaikiną, kuris negroja gitara, vadina Antanu. Jis lipa kopėčiom į palubes. Dar čia aš nieko nepažįstu. Stoty nupirkau butelį Antanui, jis uždėjo ranką ant mano peties, kai snūduriavau laukiamajame. Jis negalvojo, kad aš kur važiuoju. Išvažiuoja ne visi, kurie miega peronuose. Aš pirkau butelį už paskutinius, bet rytoj mes einam dirbti. Ir darbas yra lynas per bedugnę. Vaikinas su gitara kažkur matytas. Jo mergaitė akinamai baltų plaukų. Ji glosto kaklą, ir aš juntu, kaip bėginėja amžinos skruzdėlytės. Klausiu – ar tu nusileisi tuo lynu? Jei nusileisi, būsi akrobatė, tai beprasmiška, bet kas nenusileidžia, tas nepažįsta ir beprasmybės. Aš tai sakau ir Antanui, jis geria degtinę iš butelio, kaip ir gitaristas, kaip ir ta mergina, pabandžiau ir aš, bet skystis kažkodėl į mane nebėgo. Visi jie juokėsi, bet aš tikiuosi išmokti. Jie sakė, kad išmokti galima, tik reiks išlieti daug prakaito. Antanas dabar lipa kopėčiom, jo akys dega, o ilgi plaukai plaikstosi, jis jau pririšo virvę, tik nežinia kieno eilė pažinti tą bedugnę. Gitaristas daužo stygas ir artėja į mane, jo šviesiaplaukė vėl bučiuoja mano kaklą, ir juntu, kaip išnyksta skruzdėlės, susilieja į juodą gumulą ir rieda, rieda… Nereikia, meile, nereikia, sakau, aš visai ne dėl to čia atėjau, aš turiu dabar namus, rytoj skubėsiu į paskaitas, o paskui ir į darbą, kartu su Antanu statysim teatre dekoracijas, ne dėl tavęs aš čia atėjau, meile… Jaučiu ant galvos ranką, atsigręžiu – jie juokiasi ir spokso į mane, stumia šalin šviesiaplaukę.
– Išgerk, – sako Antanas, ir jo akys išduoda pragaištį.
Imu butelį ir keliu prie lūpų, ir girdžiu kurčią muziką, ir mano gomurys virpa, ir tada ateina ugnis.
– Gerk daugiau, – sako Antanas, – kitaip nepatiksi jai…
– Kam? – tariu lėtai, nes jau žinau ateisiant tamsą.
– Tu nepatiksi virvei, branguti, – sako šviesiaplaukė.
Nesu aš akrobatas, tas tiesa, bet galiu išmokti, jei to reikia, ir skristi aukštai palubėse, įsikąsti dantimis ir laikytis, laikytis…
– Degtinės jau nebėr, – sako gitaristas, – todėl baikim ir aną žaidimą…
– Tai štai, – sako Antanas, – užlipsi virve į patį viršų, o kas toliau – jau pamatysim…
– Paskui mylėsimės per visą naktį tarp žvaigždžių, – sako šviesiaplaukė.
Aš atsistoju ir žiūriu į juos. Gitaristas man kažkur matytas. Jo nuotrauka kabėjo stotyje ant sienos. Antanas eina į tamsą ir atneša Gnomą. Jo lūpos storos, dantys juodi, išdurtos akys, jis gražus ir laimingas – Gnomas, kurį aš nešiu per bedugnę. Jie pririša Gnomą man ant nugaros, virvė įsitempia, įsipjauna į rankas, tačiau kraujas nesrūva, ir aš dainuoju – pievose žydi gėlės ir gatvėse žydi gėlės, ir šautuvuos, ir lekiančioj kulkoj, ir aš esu gėlė, ir manyje numirs kulka čia ar už tūkstančių mylių…
Virvė siūbuoja, suspaudžiu ją kojomis, dešinę ranką keliu aukštyn, įsikimbu ir traukiu visą kūną, paskui įsikimbu kaire ir taip kopiu aukštyn, aukštyn ir raminu save ir Gnomą, ir dainuoju – štai tu kelionėj, amžinam kely į viršų, į baltus ir lengvus debesis, o su tavim ir tavo draugas, ir tu ne vienišas esi, nevienišas esi kely…
– Nutilk, – rėkia Antanas.
– Jau laikas, – sako gitaristas.
– Jau jis aukštai, jau pats laikas, – kartoja šviesiaplaukė.
– Žaidimas bus nepakartojamas, nepakartojamas…
Aš nežinau, kiek man dar lipti, rankos jau užtekėjo krauju, įsikandu virvę dantimis ir traukiu kūną aukštyn, ir meldžiuos Gnomui ant nugaros, jis padeda man kopti ten, kur mūsų yra dangūs…
– Virvė mirkyta žibale, ji degs gerai, – sako Antanas.
– Ji degs gerai… Žaidimas tikras, – kartoja šviesiaplaukė.
– Virvė jau dega, palaukim kol ugnis palips aukščiau, tada išeisime…
Tada išeisiu iš čia, man reikia tik pasiekti viršų, tada išeisiu iš čia, aš vėl sugrįšiu į stoties peroną. Iki viršaus jau tik keli prisitraukimai, iš dantenų bėga kraujas, liko paskutinis metras, aš sveikinu save, aš sveikinu save ir didįjį Gnomą…
II
– Iš kur ateini?
– Nežinau.
– Kas esi?
– Nežinau.
– Kur nori nueiti?
– Nežinau.
– Kur tavo namai?
– Nežinau.
– Ko trokšta tavo širdis?
– Nežinau.
– Ar ilgas tavo kelias?
– Nežinau.
– Džiaugsmas ar liūdesys gyvena tavyje?
– Nežinau.
– Tamsa ar šviesa tave gaubia?
– Nežinau.
– Ką mato tavo akys – draugus ar priešus?
– Nežinau.
– Koks bus paskutinis tavo žodis?
– Nežinau.
– Koks buvo tavo pirmas žodis?
– Nežinau.
– Į ką ištiesta tavo ranka?
– Nežinau.
– Ką sako tavyje slypinti dvasia?
– Nežinau.
– Gyvas esi ar miręs?
– Nežinau.
Nepažįstamasis atsakė į klausimus ir ištirpo kelio dulkėse. Dar ilgai žiūrėjau jam
įkandin, žavėdamasis žmogaus drąsa nieko nežinoti ir vis tiek keliauti pirmyn.
III
Buvau toks pavargęs ir taip troškau Marijos plaukų, jog visas sustingau ir tirtėjau, negelbėjo nė įsijungto tranzistoriaus švelni dainelė, – aš norėjau turėti ją dabar, jos palaidus ilgus plaukus. Atsigręžiau į kambario duris ir kartojau: Dieve mano, Dieve mano, – man atrodė, kad taip reikia ir kad tai išgelbės mane nuo mano nuovargio, o jeigu ne, tai aš išeisiu iš proto, nes jau nusibodo vis tas pat ir tas pat. Jeigu dabar aš neturiu jos švelnių plaukų, tai kada juos turėsiu, kada? – kai mano vėlė skrajos debesy ir jokia dainele neberamins savęs, kai išeisiu tyliai iš šito miesto, – tada galbūt, bet tada man jau nieko nebereiks, girdi, mano mielas geltonas dangau. Girdi, aš dabar einu basas gatve, o liauna mėlyna gėlė bėga prieky manęs ir jos kvepiantis kūnas viliojančiai erzina mane, aš pasiveju jį, jis mano mano mano.
Marija, – šnabždu ir vėl virpu visas, ir uodžiu jos ilgus švelnius plaukus, ir kai apsvaigstu lyg patį pirmąjį kartą, aš džiaugiuosi pažinęs ją. Marija, juk prinoko jau laikas, prinoko kaip saldžiausias vaisius, ir mūsų rankos skina jį. Skina, nes taip reikia po šita saule. Taip reikia, – atsako Marija savo švelniais plaukais, ir aš jai dainuoju dainelę – gėlės miršta, jos numiršta, o aš ne, gėlės, imkit numarinkit ir mane…
O tu kas esi? – klausia maža pievos gėlė, – kas tu esi ir kodėl atėjai pas mane, aš draudžiu draudžiu draudžiu… Aš esu pavargėlis keistas, – sakau, – pavargėlis, norįs pasislėpti tavo plaukuos, kokie švelnūs tavo plaukai… Ir mes verkiam po tų žodžių, ji gailisi savo plaukų, aš – jos visos, laukų gėlės, nupirktos plyšaujančiam muzikos automate už penkias kapeikas. Duokit peilį, – sakau draugams, – duokit pasaulio ašmenis, jais tamsiai raudonas kaip saulėlydis teka mano lėtas kraujas.
Tu esi labai keistas, – šnabžda man gėlė, – keistas kaip vidurnakčio lietus. Kai jis krinta, aš būnu nuoga ir manimi alsuoja nupuolusios žvaigždės…
Tai bent mergytė, – sako balsas automate, – dar niekas nepirko tokios už penkias kapeikas, niekas, o geltonas dangau. Tada aš atsigręžiu vėl į duris, aklinai užvertas, ir vėl apsvaigstu – Marija, aš trokštu tavo laisvės švelnių plaukų, aš trokštu trokštu trokštu. Užsikniaubiu ant stalo ir vėl žaidžiu peilio ašmenimis prieš juodą mėnulį. Kodėl tu toks esi? – klausia pievų gėlė, – kodėl tarp mūrų nenurimsti ir neateini pas mane basas jaunas žilas nuogas, bet koks, kodėl tu neateini šimtą dvidešimt metų?
Geltonas dangau, – sakau, – argi aš kaltas, kad mane įkišo į automatą už penkias kapeikas ir dabar perka visi. Ir aš negaliu ateiti pas tave, negaliu.
Kažkas uždeda šaltą delną man ant kaktos ir sako – kaip dega jo galva ir jo vargšės mintys. Dega, – atsakau, – bet kas iš to, aš myliu Marijos švelniausius plaukus ir esu nelaimingas kaip ir tu, o geltonas dangau.
IV
Į mane buvo atsukti šautuvai, aš ėjau mirti.
Vėjas gainiojo po kojomis peržiem sušalusias žoles, tarsi vabalas per dangų rėpliojo saulė, iš lėto judėjo žmonių šešėliai – viskas it degančiam slėny. Šautuvai žiūrėjo į mane.
Už ką tu miršti?
Ties posūkiu, kur, atsimenu, stovėjo malūnas ir sparnais gaudė vėją, ties tuo posūkiu pažvelgiau tėvui į akis – nebylias kiaurymes, – jis žinojo, už ką aš einu mirti, jis nieko neklausė.
Teisėjas mane tardė: tu miršti dabar, nes gyvenai niekuo netikėdamas, neturėjai svajonės, neauginai gėlių, nebranginai duonos. Tu gyvenai savo nelaisvėj ir džiaugeis ja. Savo meilėj tu mylėjai užsimiršimą, tu nežinojai, kas yra pasiaukojimas. Už visą savo tuščią gyvenimą dabar privalai mirti.
Advokatas dar guodė mane: tačiau tu pasitikėjai savo jėgomis, tu niekam nedarei nei pikta, nei gera, šitaip norėjai išlikti nesužeistas.
Sakykit, ar toks žmogus turi mirti?
Ne! Netiesa! Aš gyvenau kaip visi, nebuvau vergeta, sakiau – aš laisvas žmogus. Argi aš nežinojau ilgos pasaulio ir žmonių istorijos apie laisvę ir vergystę?
Dabar visi šautuvai žiūri į mane, jie lydi mane žmonių akimis. Už malūno stovi didžiulė kalvė ir plačiai išsiskėtęs juodas kalvis sunkiai taria: savo gyvenimu žmogus niekada nenusipelno mirties, jis nusipelno dar vieno gyvenimo.
Kaip gražiai klysta žmonės, mąstydami vieni apie kitus, – laisvas visus vadina laisvais, o vergas – amžinais vergais.
Mano advokatas eina su manimi ir kartoja: prašyk malonės, drėkink veidą ašarom ir maldauk pasigailėjimo. Akimirkos trumpos, jomis nepasitiki niekas, niekas nežino jų teisybės ir jų likimo.
Teisėjas kužda man: aukščiau galvą, į mirtį eik pakelta galva, tai ženklas, kad eini pats, niekieno nevaromas.
Kelias suka pro baltą mokyklą, visi langai atidaryti, bet ir pro juos kyšo šautuvų vamzdžiai. Mano buvę draugai išlekia pro duris ir sustingę spokso į tą keistą procesiją.
Prašyk, kad jie užtartų, kartoja advokatas, jie nėra geresni už tave, jie irgi neskaičiuoja savo valandų, jie užsiėmę tik savimi, bet jie neina mirti ir niekada neis. Jiems negali būti pateikti jokie kaltinimai.
Matau, kaip mano buvę draugai numoja ranka ir dingsta saulės šešėliuos. Degantis slėnis tįso po mūsų kojom, degantis slėnis.
Aš galiu papirkti tuos šautuvus, vėl kartoja advokatas, jie šaus į tave, bet tu liksi gyvas…
Tačiau joks gyvenimas, šaukia teisėjas, negali būti nupirktas, kitų nesąžinė – tavo, tu mirk stovėdamas, kilk iš purvo, nors ir labai saldus ir šiltas jis būtų.
– – – ir vėl ėjau per degantį slėnį. Žengiau į griūvančias gatves, į svyruojančias aikštes, į tyrus laukus. Ir tam ėjimui nei galo, nei pabaigos – – –
V
Buvo toks laikas, kai pirkom pigų vyną ir jis tekėjo mūsų lūpomis it vanduo; ar yra
kas gražiau už tykštančius ant šaligatvio vyno lašus, už marškinių rankogalius, kuriais nusišluostomos lūpos? Kas gražiau ir žiauriau už liepsnojančias sielas, kurių ugny dega likimai?
Atsimenu 1969-ųjų Trakus, respublikinį moksleivių literatų konkursą, tas aukštas pilies menes, tuos kuorus ir tykiai lūžtančias ežero bangas. Tai buvo pirmas mūsų bandymas belstis į literatūros duris, tavo – deja, ir paskutinis. Viskas, kas atsitinka prieš daugelį metų, yra kito gyvenimo atšvaitai. Gal iš tikrųjų kiekvienas užbaigtas gyvenimas netrunka ilgiau dvidešimties metų, mes dabar jau nugyvenom po tris tokius gyvenimus. Mes – Lietuvoj, tu antrąjį ir trečiąjį ten, nesusapnuotoj Evenkijoj. Imperijos vėjas kiaurai skriejo per sniegynus ir tundras, per lygumas, miškus ir kalnus. Vėjas, kuriam nebuvo sienų tarp Europos ir Azijos. Jame be aido susigėrė silpni žmonių balseliai ir čia pat užslopo.
Atsimenu tą dieną – susėdom tyliai į juodus suolus savo auditorijoje, keturios dešimtys Filologijos fakulteto lituanistų, ir laukėm įžengiant egzekutorių. Daugelis nė neįtarė, koks čia bus spektaklis; nelabai įsivaizdavom ir mes, sėdintys šalia tavęs tavo draugai. Mūsų vaizduotės buvo išlavintos poezijos ir prozos vaizdams, o čia brendo imperijos gyvenimo spektaklis. Atsimenu, kaip tu šluosteisi marškinių rankogaliais lūpas, tarsi jomis dar tekėtų pigus senamiesčio vynas. Tačiau jos buvo sausos it kopų smėlis. Egzekutorius rūsčiai ir iškilmingai pranešė, kad tu privalai būti pašalintas iš Universiteto, nes vienas tavo poelgis neatitinka tarybinio studento vardo – Vasario 16-ąją tu iškėlei Trispalvę gimtajame mieste. Kitas egzekutorius pakartojo tą patį, bet plojimų nepasigirdo, auditorija skendėjo tyloj, kurią trikdė tik graudūs studentiški atsidūsėjimai. Tada spektaklio kūrėjai dar sykį ir dar išraiškingiau pakartojo anksčiau pasakytus žodžius. Paskui paprašė pakelti rankas – kad būtų „vienbalsiai“. Ne, atsiprašau, iš pradžių dar paprašė pritarti jų kalboms, tiksliau, pakartoti garsiai jų mintis, nes tik jos vienintelės yra teisingos. Tačiau šito niekas iš auditorijos nepanoro padaryti. Visi sėdėjom susigūžę ir nebylūs, apkurtinti čaižaus imperijos vėjo. Visi staiga praradom atmintį ir balsus. Tai truko be galo ilgai, nes laikas buvo sustojęs. Dabar, kai visa tai prisimenu, įstabiausiai atrodo tas egzekutorių noras, kad mes patys sutriuškintume tave. Ne jie, bet mes! Sutriuškintume tave, tačiau kartu ir save. Visai savo ateičiai, visam savo gyvenimui. Vienu rankos pakėlimu juodai paženklintume savo sąžines. Tu – auka, ir mes – keturiasdešimt pradedančių inkvizicijos teisėjų. Amžina tema: auka ir budelis. Ir kiek daug tos temos variacijų. Tačiau ar visa tai panašu į apsakymą?
Tu rašydavai liūdnus apsakymus. Dažniausiai apie namą, prie kurio atvažiuoja grėsminga mašina ir ima daužyti jo mūrines sienas. Negi būtum tai išgalvojęs? Tokį vaizdą matei savo Palangoj, ir jis tau nedavė ramybės. Pranašiški vaizdai niekada nepalieka ramybėj, jie graužia mūsų smegenis, ardo sielas, jie tampa mūsų lemtim. Trakų pilyje tu skaitei apsakymą apie griūvantį namą. Jau tada tavo siela žinojo, kad jame neteks gyventi. Taip pasibaigė tavo pirmas gyvenimas, nes praslinkus metams po egzekucijos tau sukako dvidešimt ir tu atsidūrei Evenkijoj. Stebuklingoj tylos šaly, kurioje niekada Vasario16-ąją nereikia iškelti trispalvės vėliavos.
Tačiau kaip visa tai nė kiek nepanašu į apsakymą. Čia tikra tavo pavardė – Antanai Vaišnorai – ir tikri mes, Filologijos fakulteto pirmakursiai lituanistai, kai kam pradedantieji inkvizitoriai, daug vilčių teikiantys mažieji budeliai. Tik gal ta mintis apie kelis gyvenimus, kuriuos jau suspėjom nugyventi, galėtų būti kibirkštis apsakymui. Trumpam, kaip ir tas akademinę valandą užtrukęs epizodas, tiksliau, spektaklis, taip netikėtai suvaidintas prieš mūsų akis. Tačiau ten, Evenkijoj, tu jau niekada neberašei apsakymų. Tu medžiojai tenykščius žvėris – ką jie bylojo tavo sielai, visų užmirštas literate Antanai Vaišnorai?
Alvydas Šlepikas. Dykvietė
2023 m. Nr. 3
Apsakymas
Skambant „Tangerine Dream“ „No Man’s Land“
Tomas žiūrėjo į senovinę spintą, kuri jau nežinia kada buvo atvilkta iš svetainės ir pastatyta drėgname namo priestatėlyje, bet vis dar blizgėjo medinių rožių laku ir kitais ornamentais, primenančiais sparnelius, vabzdžius ar žolynus. Kai kurie iš tų drožinių buvo nuskilę, bet vis dėlto spinta skleidė buvusios prabangos ir stiliaus magiją. Ji čia sugrius, sutrūnys ir pražus, pamanė sau Tomas ir, dar kiek pasvarstęs, nusprendė, kad nieko gražesnio pastaruoju metu nėra matęs. Reiktų kaip nors ją išgelbėti, šitą spintą, pasakė Tomas Vikiui, bet tas jokiomis spintomis nesidomėjo, stovėjo užvertęs galvą ir žiūrėjo į gana didelę angą, vedančią į antrą aukštą. Prie tos angos buvo pastatytos kopėčios, bet motina liepė likti apačioj ir laukti, į viršų nelipti, motinai prieštarauti buvo pavojinga, todėl Vikis, kaip jam dažnai nutinka, stovėjo tarsi įšalęs lede vabzdys ir laukė. Iš jo kiek pražiotos burnos nutįso blizganti seilė. Tomas lietė pirštais spintos durų paviršių, glostė medines roželes, paslaptingus vabzdžius ir įsivaizdavo, kas būtų, jeigu šita spinta būtų gyva, o tie visi ornamentai ir drožybos stebuklai staiga atsibustų ir išsilakstytų po priebutį, išsislapstytų po dėžėmis, už apmusijusių tuščių butelių, tarp senų, suverstų kampe knygų ir medinio varstoto, seniai nebenaudojamo, bet gal dar tebelaukiančio darbščių meistro rankų.
Pasisaugokit, pasitraukit, pasigirdo motinos balsas iš viršaus. Pasitrauk, Viki, nestovėk kaip durnelis, riktelėjo Tomas, bet Vikis stovėjo kaip stovėjęs ir žiūrėjo viršun. Tomas sugriebė brolį už peties ir stipriai truktelėjo, berniukas tarsi atsibudo, jis rodėsi nepaprastai išsigandęs, dairėsi ir stipriai šnopavo, tuo metu motina metė kažką pro antrojo aukšto angą žemyn. Daiktas buvo gana didelis, jis vertėsi per kopėčių skersinius ir nudribo ant cementinių priebučio grindų, sukeldamas dulkių debesį. Tomas priėjo ir nustebo pamatęs, kad tai balnas. Balno pagrindas, padarytas iš veltinio, jau dryko skutais, jį išėdė kandys ir žiurkės, odiniai diržai buvo nugraužti ar nupuvę, bet metalinės detalės atrodė stebėtinai dailios. Tomas pagriebė balną ir išvilko lauk. Vos spėjus jam pasitraukti, motina vėl kažką metė, vertė žemyn, dabar jau Vikis pagriebė kadaise kažkam priklausiusį guminį skafandrą ar žvejybinius bridbačius ir taip pat nuskubėjo laukan. Berniukai suprato, kad nėra kada vėpsoti, motina ėmėsi darbo ir dabar visoks šlamštas skries žemyn be jokios pertraukos, todėl jie skubėjo, turėjo suspėti viską sukrauti į kieme stovintį karutį, kol motina nenulipo ir nepradėjo staugti ar nenubaudė jų kaip nors dar griežčiau.
Berniukai nešė ir nešė įvairiausius daiktus, jų net nespėdami apžiūrėti, nors abiem tai rūpėjo, bet motina vertė ir vertė viską, kas jai rodės nereikalinga, žemyn, kartais beveik broliams ant galvų, Tomas kosėjo nuo sukilusių dulkių, pro kurias iš apmusijusio langelio palubėj spysdama saulės šviesa atrodė it metalinis strypas, kiaurai veriantis priebučio ertmę. Iš viršaus krito maišeliai su plunksnomis, seniai supelijusiomis arbatžolėmis, seni albumai su apgraužtais odiniais viršeliais, batsiuvio koja, tokia sunki, kad Tomas pamanė, kas gi būtų atsitikę, jeigu jai krentant žioplelis Vikis būtų vėl užsisvajojęs. Bet net ir Vikis suprato, kad reikia saugotis, niekas tavim nepasirūpins, jeigu pats nepasirūpinsi, todėl greitai čiupdavo, kas numesta, ir skubiai sprukdavo į lauką, dėdavo ką pagriebęs į karutį ir vėl nerdavo į priebučio dulkes. Seni, skylėti kailiniai, Pinokio kaukė su nugraužta nosim, sulūžusi muzikinė dėžutė, kiaura pagalvė, kerziniai batai be padų, sutrūniję korių rėmai, pintas krepšys, pilnas šlamšto, nustipusi žiurkė, šachmatų lenta be figūrų, vanago iškamša, skirtingų spalvų batai, klouno perukas, plastmasinis dubuo su skyle dugne – visa tai ir dar daugiau krito žemyn, o paskui atsidurdavo karutyje. Berniukai sukaito, prakaitas žliaugė veidais, pajuodusiais nuo dulkių, bet viskas buvo teisinga – jie norėjo šito darbo, nes norėjo pabūti vieni, vienatvė toks retas dalykas, kad kartais jos norisi tarsi oro skęstančiam, o visus šituos daiktus, suplėkusius skudurus ir kažkieno rašytus, bet jau vargiai įskaitomus, susiliejusius nuo drėgmės dienoraščius ir dar visokias senas keistenybes reiks išvežti į dykvietę, į seną, apleistą žvyro karjerą. Ar gali būti kas nors geriau? Kiti darbai taip pat nebuvo blogi, bet ravėti griežčių ir burokėlių vagas, rinkti raudonas kolorado vabalų lervas nuo bulvių, ardyti seno angaro plytas ir krauti jas į dailias keturkampes krūvas, gliaudyti ir malti giles kavai, atrinkti senas supuvusias bulves ir išmesti į atmatų duobę, iškastą sklypo gale, prie metalinės tvoros – visa tai buvo nesunkūs, tačiau monotoniški ir nuobodūs darbai, todėl Tomas labai džiaugėsi, kad gavo šią nuostabią užduotį – išvežti šlamštą, kurį motina numes žemyn, tvarkydama antrą aukštą. Ir ne tik kelionėje į seną karjerą slypėjo šio darbo gerumas, bet ir pačiuose daiktuose, kurie kadaise kažkam priklausė, kiekvienas žadino smalsumą ir turėjo savo istoriją, juk antras aukštas buvo uždraustas, niekas ten negalėjo užlipti, nesusilaukęs bausmės, todėl niekas nė nežinojo, kas ten yra ar gali būti. O dabar štai jiedu su Vikiu dykvietėje galės viską ištyrinėti, galės susikurti istorijas, galės žaisti su tais nebegyvais daiktais. Su kelione į karjerą pagal gerumą galėjo lygiuotis tik agurkų plovimas: rinkti tuos pasislėpusius po didžiuliais lapais vaisius, atrasti kuo didesnius ar labiau susisukusius, skinti juos, džiaugsmingai nešti į vidury kiemo pastatytą pilną vandens didžiulę praustuvę, labiau primenančią nedidelį baseinėlį, sušlapti rankoves ir aptaškyti kitus, kai motina nusisuka ar nueina į daržą, žaisti povandeninių laivų kovas, tai, žinoma, nepaprastas malonumas, bet, matyt, todėl, kad Tomas jau paaugo, jau nebėra toks snarglius kaip Trys Šimtai Septintas arba Pauliukas Ridikiukas, jam skiriami kiti darbai, o tiedu mažiai dabar linksmai turškiasi vandenyje, nardo po didžiuliais mėlynais lapais agurkų lysvėse ir bėga džiaugsmingai kvykdami – pažiūrėk, kokį suradau!
Vikis atnešė kaliošus, o Tomas bjaurią lėlę su viena akimi, ir tai buvo jau paskutiniai daiktai, kuriuos dar buvo įmanoma įgrūsti į karutyje sukrautą krūvą, bet ir jie, ko gero, nukris, jeigu ratas papuls į gilesnę duobelę ar užšoks ant akmens.
Vežimėlis jau pilnas, šūktelėjo Tomas motinai į viršų.
Nukrito dar vienas glėbelis drėgnų popierių, kurį laiką tvyrojo tyla, bet galiausiai pasigirdo motinos balsas, pakviesk antrąją, pasakė ji.
Antroji motina prižiūrėjo, kad storuliai dvyniai lygiai krautų plytas ir nesimuštų. Tomas pribėgo prie senojo angaro ir iš gana toli šūktelėjo, antroji motin, pirmoji motina kviečia!
Kad ir kaip Tomas vengė artintis prie tų dviejų piktų storulių ir nėjo artyn, bet vis tiek Rimas paleido į jį plytos gabalą, o Romas piktai išsišiepęs sušnypštė, ateik čia, snargly! Tomas išsisuko nuo plytgalio, parodė dvyniams liežuvį ir nuskuodė atgal – dvynių galėjai nebijoti, kad ir pikti, jie buvo labai nepaslankūs, ėjo sunkiai krypuodami, tad reikėjo tik saugotis, kad kuo nors į tave nepataikytų, ir laikytis nuo jų tolėliau, kad nepasiektų sugriebti ranka.
Kiek jie buvo prikaupę nereikalingo šlamšto, tie keisti žmonės, sugergždė antroji motina, žiūrėdama į visokių daiktų prikrautą karutį, tada nuėjo į priebutį ir šūktelėjo motinai, karutis pilnas!
Vikis pirmas ėmėsi stumti karutį, o Tomas, apsižiūrėjęs, kad nepamatytų nei motinos, nei vaikai, iš praustuvės nugvelbė porą agurkų, susikišo juos į užantį ir nuskuodė vydamasis Vikį.
Miestas buvo išdegintas sausros, vėjas rideno stepių žolės kuokštus, sukosi verpetais, nešė šiukšles ir dulkes, gatvės plytėjo visiškai tuščios, tik kur ne kur prabėgdavo žiurkė arba ją medžiojantis perkaręs šuo. Tomas ir Vikis stūmė karutį pasikeisdami, kelias buvo ne artimas – iki senam karjere įrengto sąvartyno – trejetas kilometrų, retai pavykdavo ištrūkti šitaip toli, todėl vaikams viskas atrodė įdomu, ir netikėtai pasirodęs sraigtasparnis, skridęs žemai, sukęs ratus, tarsi kažko ieškodamas ar pametęs kelią, ir į medį suskridę kalakutai, juokingai kraipantys baisias savo galvas. Tomas pakėlė akmenuką ir sviedė į paukščius, bet nepataikė, o tie net nesureagavo, tik suburbuliavo kažką pusiaumiega. Antru tikrai pataikysiu, pamanė sau berniukas, bet netikėtai pasigirdo motoro riaumojimas ir iš už apgriuvusio seno sandėlio pasirodė karinis automobilis, jis važiavo didžiuliu greičiu, keldamas dulkes ir šapus, berniukai spruko, vos spėjo pasitraukti į kelio pakraštį, Vikis paslydo, griuvo, kartu nuversdamas ir karutį. Žioplys, pasakė Tomas ir puolė rinkti daiktų. Vieną akimirką jam dingtelėjo, kad visą niekam nebereikalingą krovinį būtų galima išversti tiesiog čia pat į griovį, niekas nuo to nepasikeistų, bet buvo du dalykai, kurie sulaikė nuo tokio žingsnio – karjere tikriausiai laukia daugybė visokių keistenybių, kurias taip įdomu patyrinėti, ir – karjerą saugojo ta išverstakė, kuri viską visada fiksuoja, tad jeigu jai pranešta, kad atvešim šiukšles, o jai garantuotai pranešta, tai negali nenuvažiuoti arba nuvažiuoti su tuščiu karučiu, motinos sužinojusios pakeltų tokį kauksmą, kad geriau jau nereikia. Karinis automobilis, pavažiavęs gatve žemyn, staigiai sustojo, kad net sucypė padangos, keletą kartų suurzgė, išmesdamas juodų dūmų kamuolius, tada, tarsi pagaliau apsisprendęs, pasuko kairėn į šoninę gatvelę ir dingo tarp virpančių vasaros saulėje pastatų.
Dabar karutį stūmė Tomas, net ne stūmė, nes prasidėjo nuokalnė ir vežimėlį reikėjo tiesiog prilaikyti. Vikis tyliai švilpavo ir mojavo pakelėj surasta šmaikščia vytele. Diena buvo nuostabiai graži ir berniukai jautėsi laimingi, jie žinojo, kad netrukus turės aplenkti didžiulį niekieno sodą ir, ko gero, net prisiskins žalių obuoliukų. Abipus gatvės saulėje kepė vienaukščiai nameliai, ir atrodė keista, kad dešinėje pusėje tie nameliai – žali, o kairėje – geltoni. Prie vieno geltono namo sėdėjo senutė, apsirengusi juodais drabužiais, apsimuturiavusi juoda skara, ir kažką žiaumojo, matyt, bedante burna. Senutės namo langas buvo atlapotas ir pro jį sklido muzika, bet patefono plokštelė tikriausiai užsikirto ir muzikinė frazė vis kartojosi, nutrūkdavo vidury užsienietiško žodžio ir vėl prasidėdavo iš naujo. Senutei tai netrukdė sėdėti, nežinia, ar ji iš viso ką nors girdėjo, nes nesureagavo net tada, kai Tomas žvaliai šūktelėjo, laba diena!
Pasiekus niekieno sodą laukė nusivylimas – beveik visi medžiai buvo iškirsti, tie, kurie liko, aptverti vieline tvora, o didžiulis ekskavatorius stovėjo ant duobės krašto kaip milžiniškas geltonas krabas ir sukinėjo savo geležines galūnes, urgzdamas siaubingu balsu, platus jo kaušas smigo žemėn, graibė kietą, akmenuotą gruntą ir vertė į krūvas.
Gerai, kad aš turiu tuos agurkus, pamanė Tomas.
Jie stūmėsi toliau, namai abipus gatvės retėjo, vis daugiau radosi griuvenų ir laukelių, apžėlusių kiečiais, dilgėlėmis, balandomis, ir tik retkarčiais pasitaikydavo burokų ar saulėgrąžų daržai.
Kažkur tolumoje pasigirdo šūvis. Paskui – kitas. Padangėje vėl išniro sraigtasparnis, vėl suko didelį ratą, jie kažko ieško, pasakė Tomas, o Vikis šypsodamasis linktelėjo galva ir tada ištiesė ranką, rodydamas smiliumi į priekį. Tomas pasisuko ten, kur rodė brolis, ir išvydo tolumoje besikaupiančius debesis – dangus virš horizonto pasidarė stebėtinai juodas, net gąsdinantis. Oho, pasakė Tomas, reikia paskubėti. Berniukai paspartino žingsnį, dabar jie stūmė dviese, įsikibę į karučio rankenas.
Likusius porą kilometrų jie įveikė beveik nesidairydami, stengdamiesi nelėtinti žingsnio ir tik besidžiaugdami, kad dangaus juodulys nedidėjo, nekilo, o liko toks, koks buvęs. Kai berniukai pasiekė karjerą, Tomą nustebino atviri geležiniai vartai, nulaužtas šlagbaumas ir praviros sargės būdelės durys. Tomas įkišo galvą į vidų, dėl viso pikto pasisveikino, laba diena, bet viduje nieko nebuvo, visada čia sėdinti arba lauke rūkanti išverstakė buvo dingus. Būdelėje mėtėsi kažkokie popieriai, ant žemės gulėjo ir daugiau daiktų, vienas langelis išmuštas, ant grindų pažirusios šukės, kai kurios iš jų atrodė kruvinos. Tomas pakėlė antakius, nustebęs apsidairė, bet neatrodė, kad kas nors šalimais slėptųsi – visomis juslėmis Tomas juto, kad čia nieko nėra. Ką gi, pamanė, tuo geriau.
Jau kadai apleistas žvyro karjeras buvo didžiulis, jis priminė kanjoną, tik čia netekėjo jokia upė. Kai kur berniukai pastebėjo suskeldėjusį žemės paviršių, tai rodė, kad čia būta vandens, bet sausa vasara visą jau seniai išdžiovino. Karjeras prieš keletą metų tapo sąvartynu, čia galėjai rasti įvairiausių daiktų – metaliniai gulėjo suversti daugmaž vienoje vietoje, plastmasiniai kitoje, tačiau Tomas per daug nesijaudindamas išpylė atvežtas šiukšles į artimiausią krūvą. Vikis jau prieš tai iš karučio buvo išsitraukęs senus kailinius, dabar jais apsisiautė ir, plačiai išskėtęs į šalis rankas, krypuodamas urzgė, vaidindamas mešką. Tomas užlipo ant seno automobilio be ratų, apsidairė tarytum senovės karys ir nusprendė, kad pirmiausia apžiūrės į krūvą sukrautus senus radijo aparatus ir visokius panašius daiktus. Čia buvo visko ir viskas įdomu, Vikis rado juodus akinius nuo saulės, jie neturėjo vienos kojelės, bet šiaip jau – puikūs akiniai. Vikis užsibalnojo juos ant nosies ir ėmė klykauti, iškėlęs virš galvos pagalį, jam turbūt atrodė, kad tokius akinius nešioja papuasai; paskui iš beverčių šiukšlių išvilko aliumininę sudedamąją lovelę, aplūžusią, bet visai dar gerą, išskleidė ją ir patenkintas atsigulė, graužė pagaliuką ir žiūrėjo viršun į jau beveik trečdalį dangaus apgaubusį debesų juodulį.
Tomas rausėsi senos radijo aparatūros krūvoje, čia buvo visokių ričių, lempų, laidų, pakėlęs vieną magnetofoną suprato, kad suardė didžiulį skruzdėlyną – skruzdės išsigando ir puolė lakstyti be jokios tvarkos, jos griebė ir nešė lėliukes, kiaušinius, lipo viena per kitą, skubėjo nežinia kur, dar nesuprasdamos, kad nebėra jokio išsigelbėjimo – milžinas nusprendė sukelti potvynį, jis išsitraukė savo pempiuką ir paleido stiprią srovę tiesiai į sujudusį skruzdžių miestą. Skruzdės kepurnėjosi šlapimo upėje, skendo, kabinosi viena už kitos, nardė putose, o milžinas elgėsi kaip milžinas, jis nesigailėjo tų besielių vabzdžių. Dabar Tomas pasijuto alkanas ir nuskubėjo ieškoti Vikio. Tas gulėjo, graužė pagaliuką ir žiūrėjo į dangų. Pasislink, pasakė Tomas ir taip pat įsitaisė ant sudedamos lovelės, tada iš užančio išsitraukė du nugvelbtus agurkus ir vieną padavė Vikiui, o kitą prakando pats. Broliai gulėjo, žiūrėjo į danguje besiplečiančią juodumą ir patenkinti triauškė agurkus. Staiga nutiko kažkas netikėta ir nuostabu – zvimbdama ir vibruodama virš berniukų praskrido kamanė, ji leidosi žemyn ir vėl kilo, tarytum pasiklydusi, gal beviltiškai ieškojo žiedų bežolėje dykvietėje; sunki ir nuvargusi, rodėsi, tuoj nukris, bet nenukrito – ją nukirto žaibas! Spalvotas – mėlynas, žalias, geltonas – žaibas blykstelėjo, suspurdėjo, ir akimirksniu nusinešė kamanę. Tomui net užėmė žadą – kas gi tai? Jis pašoko, dairydamasis, bene ką nors pamatys, ir pamatė: tai buvo ne žaibas, o paukštis, spalvotas ir nepaprastai vikrus. Paukštis skrido į dešinę karjero pusę, skardžio link. Tomas įsižiūrėjo ir dabar jau regėjo, kad prie to skardžio vyksta kažkas įdomaus, jis kumštelėjo Vikiui, parodė į tą pusę, kviesdamas nuotykiams, ir berniukai pasileido bėgte paskui paukštį.
Žvyro karjeras buvo gilus, ir skardis, atsiradęs iškasus žvyrą, gavosi status, ant jo augo kelios nedidelės pušelės, kurių šaknys it balsvos kirmėlės kyšojo iš skardžio viršuje buvusio molio, primindamos džiunglių augmeniją. Atsivėrusiame šlaite slūgsojo spalvoti uolienų sluoksniai, susidarę įvairiais geologiniais periodais, bet berniukams jie nerūpėjo – nuostabiausia jiems atrodė urveliai: daugybė paukščių išraustų urvų. Margaspalviai paukščiai skraidžiojo aplinkui, nešė į urvus didžiulius vabzdžius, cypčiojo, plasnojo, kartais nutūpdavo ant žemės, kartais ant senos metalinės džiovyklės, atsidūrusios krūvoje tarp kitų metalinių daiktų, o kartais praskrisdavo vaikams beveik palei pat galvas, ir tada berniukai galėdavo įžiūrėti, kokie nuostabiai gražūs tie paukščiai: žydrai žalsvomis krūtinėlėmis ir pilveliais, ryškiai geltonais pagurkliais, bronziniais sparnais – rodėsi, kad visos vaivorykštės spalvos nudažė šiuos ilgauodegius, smailiasnapius lakūnus. Tai buvo paukščiai bitininkai, juos Tomas regėjo spalvotoje knygelėje, bet nelabai tikėjo, kad tokie iš tikrųjų egzistuoja. Tikrovėje jie buvo dar gražesni negu paveikslėliuose, gyvi ir spindintys, Tomui jie atrodė tokie gražūs, tarsi elektriniai. Vikiui paukščiai taip pat nepaprastai patiko, jis iš pradžių žiūrėjo net prasižiojęs ir juokėsi, o paskui nusimetė senus kailinius, atstojusius jam meškos kailį, ir jau nebebuvo meška, vėl tapo tiesiog Vikiu, ir šoko, mosuodamas lazda, laimingas tarp žaibuojančių vaivorykštės paukščių. Bet nejučia paukščių nardymas tapo beveik isteriškas, jie ėmė blaškytis tarsi pametę kryptį, sakytum jų vidinis kompasas pradėjo rodyti visokius niekus. Ko gero, tai buvo artėjančios audros ženklas, pažvelgęs į dangų Tomas suprato, kad grėsmė artėja – debesys vertėsi vienas per kitą, tačiau saulė vis dar švietė, debesų siena atrodė it nukirsta, aiški riba skyrė žydrą dangų nuo beveik juodo, aptraukto žemais debesimis. Berniukai išgirdo dundėjimą, iš pradžių pamanė, kad jau gruma tolumoje dangus, bet paskui suprato, kad tai greičiau būgnų dundesys, juolab kad tą dundesį lydėjo žmonių balsai – žmonės šaukė, giedojo, dejavo, kylantis vėjas tai atnešdavo jų balsus, tai vėl jie nutoldavo. Tomui pasidarė smalsu, iš kur ataidi tie būgnai ir balsai. Jis patraukė jų pusėn, Vikis nusekė iš paskos. Jie ėjo žvyrduobėmis tolyn ir tolyn, galiausiai pasiekė nestatų, bet birų žvyro šlaitą, o už to šlaito ir girdėjosi būgnai, šauksmai bei giesmės. Berniukai ėmė kopti šlaitu į viršų, tai buvo nelengva, nes sausas žvyras biro, tekėjo žemyn, ir broliai ropštėsi jau visomis keturiomis, bet pagaliau užlipo. Tai, kas atsivėrė prieš berniukų akis, nustebino Tomą, o Vikį išgąsdino: didžiuliame lauke, apglėbtame miškų ir uolų, buvo susirinkusi keliasdešimties, o gal net šimto žmonių minia. Visą lauką jau dengė juodas debesų šešėlis, bet vėjas buvo visiškai nurimęs. Žmonės ėjo artyn, vieni mušė būgnus, kiti giedojo ar garsiai, euforiškai meldėsi. Procesijos priešakyje žengė trijų moterų figūros, jos kažką sunkiai nešė ant savo pečių, o jas lydėjo blizgančiomis uniformomis apsirengusios motinos, kurios vis perliedavo rimbais tas sulinkusias nuo naštos, vos judančias moteris. Galiausiai viena nelaimėlė parkrito, uniformuotosios pripuolė ir ėmė dar smarkiau ją mušti, keletas tamsiai vilkinčių motinų bandė ją ginti, klaupėsi, maldavo, šiaip ne taip pakėlė parkritusiąją, o viena iš gynėjų perėmė tos nelaimėlės naštą – tai buvo kryžius. Broliai priėjo arčiau, į juos niekas nekreipė dėmesio, tik didelis šuva pribėgęs apuostė, bet berniukai stovėjo nejudėdami, ir šuo nudzimbino savais keliais. Vikis ėmė unkšti ir ašaroti, supratęs, kad tos trys moterys buvo smarkiai sumuštos, jis užlindo broliui už nugaros, bijodamas žiūrėti į kruvinus jų kūnus. Tomas matė ant vienos moters galvos uždėtą ir į kaktą įsirėžusį spygliuotos vielos vainiką, bet, keista, jos veidas nerodė kančios, o, priešingai, švietė pasitikėjimu, gal net palaima. Moters drabužiai buvo perplėšti ir krūtys nepridengtos, bet Tomas nešūktelėjo, kaip būtų padaręs kitu atveju – pasižiūrėk, Viki, nuogi papai, – ne, jis beveik fiziškai pajuto skausmą ir užuojautą, o tos moters nuogybė atrodė tokia tyra (nors berniukas gal nė nežinojo, ką tai reiškia), kad net kėlė baimę, buvo neįmanoma iš jos juoktis.
Procesija tikriausiai pasiekė savo tikslą, nes ginkluota karė kažką šūktelėjo nesuprantama kalba ir kankinės nusimetė kryžius, savąjį numetė ir juodai apsirengusi moteriškė, pavadavusi tąją su spygliuotos vielos vainiku. Toliau žiūrėti buvo sunku, tačiau Tomas stebėjo viską beveik nemirksėdamas, tarsi kažkas būtų prikaustęs jo žvilgsnį, neleidęs nusisukti, o Vikis tik spaudėsi už jo nugaros ir unkštė. Tris nelaimėles paguldė ant kryžių ir visas tris, vieną po kitos, prikalė didžiulėmis vinimis, jos šaukė nepakeliamos kančios balsais, kai geležis smigo į kojų kaulus, kai pervėrė plaštakas ir šias sutraukė mėšlungis, tik toji karūnuotoji vien keistai inkštė sukandusi dantis, bet laikėsi nešaukusi.
Kryžius įstatė į iš anksto iškastas duobes ir pakėlė juos, tempdami virvėmis, paskui įtvirtino. Trys vaitojantys, kenčiantys kūnai pakibo erdvėje virš minios, o uniformuotosios ir dalis kitų kvatojosi, kažką šūkčiojo, matyt, pokštavo ar šaipėsi, fotografavo. Įsiaudrinusi minia nė nepastebėjo, kad dangus aptemo beveik kaip vėlų vakarą, o vėjas pradėjo siausti ir plėšti drabužių skvernus, nešti dulkes. Netikėtai, tarytum nugalėdamas tamsą ir vėją, it spalvota saulės šukė pasirodė paukštis bitininkas. Jis atskrido ir nutūpė ant karūnuotosios moters kryžiaus viršūnės. Nutilo net tie, kurie juokėsi, bet tai truko vos kelias akimirkas, mat iš miško pusės atlėkė pulkas juodvarnių ir vienas, nuvijęs bitininką, pats įsitaisė ant kryžiaus, o kiti suko ratus, tarsi laukdami artėjančios mirties. Moteris nuoga krūtine ir su spygliuota viela ant galvos kažką norėjo pasakyti, bet lūpos buvo tokios suskirdusios, kad tik kažką neaiškiai sušnabždėjo. Kažkas iš minios šūktelėjo nesuprantama kalba, tikriausiai pasakė, kad ji nori gerti, kiti nusijuokė, o viena sargybinė, išsitraukusi iš užančio nedidelį buteliuką degtinės, besijuokdama suvilgė ja skudurą, iškėlė, pririšusi prie ieties, ir priglaudė kenčiančiajai prie lūpų. Nukryžiuotoji nusuko galvą, paskui, matyt, sukaupusi paskutines jėgas, pakėlė akis į viršų ir sušuko: ’imā’, ’imā’, lemá sabachtháni!1 Tai buvo paskutiniai jos žodžiai, daugiau jėgų ji nebeturėjo, galva nusviro ir nukryžiuotoji išleido dvasią. Tuo metu sugrumėjo perkūnas, kamuoliais vertėsi debesys. Toji pajuokai degtinę siūliusi sargybinė vėl prisiartino prie kryžiaus ir smeigė karūnuotajai kankinei ietimi žemiau kairiosios krūties, iš jos šono plūstelėjo vanduo ir kraujas, žaibas trenkė nušviesdamas viską aplinkui ir priversdamas pritūpti net pačius drąsiausius. Visi pajuto tolimą gausmą ir žemės virpesį, prasiskyrė debesys ir danguje pasirodė didžiulė kylanti ugnimi žėruojanti raketa, pasipylė lietus, minia pabiro, leidosi bėgti kas kur. Tomas stovėjo merkiamas vasaros liūties ir žiūrėjo į tamsoje beveik švytinčią kankinės figūrą, kažkodėl kitos dvi tebevaitojančios nukryžiuotosios jo taip neveikė kaip ši, neaišku, ką ištarusi, neaišku, už ką kentėjusi motina. Širdies gelmėje Tomas suprato, kad tokios kančios priežastis turėtų būti labai svarbi. Lietus sruvo per veidą, tekėjo už apykaklės, jis beveik visas jau buvo peršlapęs, ir tik dabar atkreipė dėmesį, kad brolis seniai jį timpčioja kažką mykdamas, ragindamas grįžti.
Jie beveik riedėte nuriedėjo šlaitu žemyn, paskui bėgte pasiekė vietą, kurioje buvo palikę karutį, pasiėmė jį ir kiek galėdami greičiau pasileido namo. Buvo tamsu, lietus aprimo, šalta nebuvo, nes jie skubėjo, žinojo, kad namie jų nepaglostys, juk grįžta kone naktį. Taip ir buvo – valgyti gavo tik po porą virtų bulvių, jiems net neleido sėstis prie stalo, bet Tomas kažkodėl dėl to nesijaudino. Pačiam buvo keista, kad nebeatrodė svarbu nei bausmė, nei alkis. Kai visi sugulė ir užmigo, vieni šnarpštė pro miegus, o kiti ritmingai švilpčiojo, Tomas atsikėlė, nepaisydamas jokių draudimų, nuėjo į daržą, išsirovė porą griežčių, nusiplovė juos tebestovinčioje vidury kiemo praustuvėje, kurioje dieną buvo plaunami agurkai, tada nuėjo į priebutėlį, paglostė tamsoje senovinės spintos ornamentus, atsargiai ją pravėrė, rado ten senus paltus ir dar kažkokius drabužius, susisupo į juos, užsidarė spintoje, graužė griežčius, klausė iš tolo atsklindančio motinų juoko ir jų leidžiamos muzikos. Jis juto širdy atsivėrusią tuštumą, nepaaiškinamą šaltį, ir negalėjo suprasti – kodėl, kodėl?
1 Motin, motin, kodėl mane apleidai! (Aramėj.)
Monika Baltrušaitytė. 47 sekundės
2023 m. Nr. 3
Apsakymas
Kai pradėjau buriuoti, retsykiais leisdavau sau pasvajoti, kaip kada nors perplauksiu Ramųjį vandenyną ir Horno ragą. Tą siaubingą audrų užkalbėtą vietą, kur susiduria du vandenynai ir du žemynai – Pietų Amerika ir Antarktida. Pragarišką bangų skalbyklę, kurią perplaukęs gali švilpauti laive ir nebeatsistoti į kambarį įžengus Anglijos karalienei. Košmarišką praėjusių amžių kliperių maršruto tašką, kurio jie neišvengdavo iš Australijos į Europą gabendami vilną, grūdus ir auksą. Kartais net mėnesių prireikdavo, kol burlaiviai pagaliau išplaukdavo į saugesnius vandenis.
Anuomet kliperio vairininkams buvo užginta atsisukti atgal, kad nematytų, kas juos vejasi. Išvydus dešimtis kartų už laivą didesnį ledkalnį, nuo kurio putojančios keteros penkiasdešimties mazgų vėjas teškia vandenį, iš siaubo kepenys su inkstais gali susikeisti vietomis. Atšiaurioje bangų plakyklėje dreifuoja ledkalniai, o iš juodų debesų dažnai pasipilančiam lietui su kruša nepasipriešinsi. Neprarasti ramybės tokiomis sąlygomis geba tik iš tamsos išnyrantys albatrosai. Neskubėdami slysta oru, visai netoli laivo bėgių, kol audros burna juos praryja ir jie pranyksta tamsoje.
Albatrosai gyvena ten, kur daug vėjo, juos vadina buriuotojų draugais. Visai kaip jachta, štilio sąlygomis sustojanti ir nejudanti tikslo link, vėjui nurimus, jie supasi ant vandens paviršiaus negalėdami pakilti. Toks plūduriavimas paukščiams pavojingas, nes bet kurią akimirką jie gali tapti plėšrių žuvų maistu. Buriuotojams vandenyne štilis irgi ne į naudą – maisto atsargos senka, laikas bėga, o tu nejudi iš vietos, iki artimiausio uosto – galybė nenuplaukto kelio.
Sakytum, tik beprotis galėtų svajoti apie tokią kelionę, bet visi buriuotojai yra truputį bepročiai. Išgirdęs, kad du patyrę kapitonai renka įgulą, nė nemirktelėjęs sutikau prisijungti. Žmona mane palaikė, džiaugėsi, kad pagaliau išsipildys sena svajonė, tik truputį jaudinosi – pirmą kartą taip ilgam paliksiu ją ir vaikus.
Tėtis prieš kelionę įbruko man į delną akmenėlį.
– Ir aš tokį turiu, – prasitarė, kai atsisveikindami nejaukiai mindžiukavome virtuvėje su ataušusios kavos puodeliais rankose. Vamzdžiuose ūžė vanduo, mama prie kriauklės tarškino indais. – Gerą energiją į jį sukroviau.
Kiek patrypčiojęs pridūrė:
– Kai bus labai sunku, palaikyk delne, ir palengvės. Man padeda.
Kelionė nuo Naujosios Zelandijos iki Argentinos turėjo trukti mėnesį. Per Ramųjį vandenyną reikėjo nuplaukti šešis tūkstančius jūrmylių, o tai yra daugiau nei vienuolika tūkstančių kilometrų.
Įguloje, be manęs, buvo dar vienuolika vyrų, visi rimtai ruošėmės lemtingai dienai – 2017-ųjų gruodžio 12-ajai. Reikėjo kruopščiai suplanuoti meniu, tiksliai apskaičiuoti, kiek ir kokio maisto pasiimti. Juk pakeliui iki Horno nebus jokios salelės, kurioje galėtume sustoti.
Prisipirkome liofilizuotų befstrogenų, džiovintų uogų, kiaušinių, bananų, šokolado ir kokakolos. Žinojau, kad sotumą ir patogumus mėnesiui teks pamiršti. Žinojau, kad jei vidury vandenyno mums kas nors atsitiks, joks sraigtasparnis neatskris ir joks laivas neatplauks mūsų gelbėti, nes būsime per toli. Artimiausias laivas, tarkime, kad ir iš Panamos į pietus traukiantis krovininis, priplauktų nebent per savaitę.
Į Naująją Zelandiją atskridau likus penkioms dienoms iki kelionės pradžios. Padėjau supirkti maistą, stebėjau paskutinius įgulos pasispardymus tvarkant laivą. Girdėjau, kad perplaukti Horną buriuotojui yra tas pats, kaip alpinistui užkopti į Everestą – artėjant link tikslo, kiekviena diena būna vis sunkesnė. Laivui tolstant nuo Naujosios Zelandijos krantų ir stumiantis link vandenyno vidurio, oras kasdien šals, vėjas stiprės, dangus niauksis, kils vis didesnės bangos. Bandžiau įsivaizduoti, kas manęs laukia.
Abu kapitonai – tikri vilkai, o Linkus aplink Horną plaukia jau ne pirmą kartą. Jis gyvena šiame laive, puikiai jį pažįsta, juo galima pasikliauti. Kiti įgulos nariai – irgi ne iš barų surankioti piemenys. Visi, įskaitant mane, turi bent pirmos eilės vairininko teises, buriavime ir gyvenime – ne žali, šio bei to pasiekę, šen bei ten įsitvirtinę.
Buvau prigąsdintas, kad Naujojoje Zelandijoje knibždėte knibžda gyvačių, bet vietiniai nuramino – visos gyvatės gyvena Australijoje, o baisiausias sutvėrimas čia – rykliai, kas antrą dieną ką nors papjaunantys. Išplaukę nejučiomis vis dairėmės iš vandens kyšančių pelekų, ir kai pagaliau juos išvydome, nebuvo jauku.
Oras pasitaikė fantastiškas, žydrame, nė menkiausio debesėlio nedrumsčiamame danguje nuolat spigino saulė, bet apie jokias maudynes, nors ir kaip norėjosi, negalėjo būti nė kalbos. Kai tie grėsmingi pelekai suka ratus aplink laivą, net kojų, prisėdęs laivagalyje, į vandenį neįmerksi. Jokios atgaivos, tik kaitra, rykliai, kartkartėmis sužvejojamas tunas ir sunkiai paaiškinamas jaudulys, kuriuo visi alsavome dar labiau įkaitindami orą.
Pirmąsias dienas plaukėme išsirengę iki pusės – deginomės. Ne juokais nusvilau ir paraudau kaip Bavarijos paršelis, todėl likusias dienas teko vilkėti pilkus buriavimo marškinius ilgomis rankovėmis, po kuriomis upeliais sruvo prakaitas. Baisu pagalvoti, kaip atrodysime kelionės pabaigoje, mėnesį išbuvę be dušo. Jau šeštąją kelionės dieną plaukai sulipo lyg dredai, o nešvari oda riebiai blizgėjo.
Atšventėme Kalėdas. Ruošiantis kelionei kažkuris parūpino dirbtinę eglutę. Gražiausią žiemos šventę sutikome kukliai – visi kartu, bet kiekvienas atskirai. Vis labiau tolstant nuo kranto, rykliai iš akiračio pagaliau prapuolė ir juos pakeitė delfinai. Regėjome visą būrį, atletiškai šuoliuojantį per bangas. Traukėme iš kišenių telefonus bandydami įamžinti akimirką, bet nė vienam nepavyko padaryti gražios nuotraukos.
Plaukėme vachtomis, ant denio nuolat dirbo keturi vyrai. Kai įlipau į laivą, turbūt pusę žmonių, su kuriais teks perplaukti vandenyną, sutikau pirmąkart. Negalėjau nė įtarti, kokių staigmenų pateiks kelionė, o pirmasis išbandymas laukė jau po savaitės, kai sugedo šaldytuvas. Lapė pirmasis pastebėjo, kad jis neveikia.
– Bus balius, – konstatavo. – O tada – pagirios.
Teko greitai tuštinti visas atsargas, nes kitaip maistas būtų sugedęs. Valgėme atsidėję, aikčiodami ir aimanuodami, dirginome skonio receptorius mėgaudamiesi kiekvienu kąsneliu. Po mūsų puotos liko tik džiovinti vaisiai, dvidešimt keturi kiaušiniai ir liofilizuoti befstrogenai – juos užpylus vandeniu, prėska, bekvapė masė tampa panaši į maistą, teikiantį reikiamą baltymų, riebalų ir angliavandenių kiekį, reikalingą gyvybei palaikyti. Bet koks liofilizuotas patiekalas – troškinys, lazanija ar kepsnys – buvo tokio paties skonio, vienintelis skirtumas – paveikslėlis ant pakuotės, apmulkinantis alkaną protą ir leidžiantis patikėti, kad valgai tai, kas nupiešta.
Šaldytuvo gedimas sukėlė nerimą, supratome, ką kiekvienas nujautėme jau seniai – nuo šiol kasdien bus tik sunkiau. Tarsi koptum į kalną.
Po kelių dienų laukė dar viena staigmena – pamatėme, kad dujos eikvojamos sparčiau, nei planuota. Buvo nutarta taupyti karštą vandenį – per parą kiekvienas gali suvartoti aštuonis šimtus mililitrų. Pusę litro pasiglemžia sausas davinys, lieka trys šimtai – puodelis arbatos.
Lapė pasiūlė „susimesti ant vandens“ ir išsivirti kiaušinius. Dvidešimt keturi kiaušiniai, dvylika žmonių, kiekvienam po du. Šaunus planas, bet paskutiniajam kiaušinio kažkodėl neliko. Pirmą kartą tarp mūsų kilo įtampa. Buriuotojai – patyrę, savo karjeros zenitą pasiekę direktoriai ir įvairių padalinių vadovai pasidarė irzlūs ir tulžingi. Kaskart, vachtoms keičiantis, išgirsdavai kurį nors apmaudžiai bambant apie tą pavogtą kiaušinį. Kodėl kažkas gali nuspręsti, kad jam maistas reikalingesnis nei kitiems? Kuris iš mūsų tai padarė? Kuris yra vagis?
Nujaučiau, kad šioje kelionėje man daug kas klius ir nepatiks, bet nutariau patylėti ir pakentėti, į konfliktus ir santykių aiškinimąsi nesivelti, savo tiesų niekam neįrodinėti. Juk turime bendrą tikslą ir kaip nors reikia jį pasiekti.
Pasidžiaugę delfinais, vėliau ilgą laiką akyse jokios gyvos dvasios neregėjome. Stūmėmės link vandenyno pusiaukelės, kurioje iki artimiausios sausumos – daugiau nei du tūkstančiai kilometrų. Ne tik žmogaus ar laivo neišvysi, bet ir jokia žuvelė uodegos nekyštels. Ši vieta – tarsi vandens dykuma, kurioje išgyventi nėra jokių prošvaisčių.
Vieną rytą nubudęs patikrinau koordinates ir pamačiau, kad esame beveik prie pat Nemo taško, vandenyno nepasiekiamumo poliaus. 1992-aisiais ši vieta buvo pavadinta kapitono Nemo iš „20 000 mylių po vandeniu“ vardu. Pasiekti ją sunku ne tik dėl atstumo, bet ir dėl keturių galingų vandenyno srovių, sukeliančių Pietų Ramiojo vandenyno verpetą. Jos trukdo žmonėms ir gyvūnams čia patekti, neleidžia formuotis florai ir faunai, o dėl verpeto ant vandenyno dugno negali nusėsti nuosėdos.
Kosmoso agentūros kartais nuskandina čia įvairias lūženas – palydovus ar per didelius erdvėlaivius, kuriais rizikinga atsikratyti kitose akvatorijose. Kai esi Nemo taške, artimiausias žmogus yra ne Žemėje, bet kosmose, tarptautinėje kosminėje stotyje, kuri yra maždaug už keturių šimtų kilometrų virš tavo galvos.
1997-aisiais okeanografai panašiose koordinatėse užfiksavo itin žemo dažnio garsą, sklindantį iš pat gelmių. Jis buvo per stiprus, kad jį skleistų mėlynieji banginiai, didžiausi jūrų padarai. Galbūt Lovecrafto aprašytas netoliese gyvenantis monstras Kthulhu pagaliau sujudo išgirdęs užkeikimus? O gal jį pažadino kosminės lūženos, lyjančios ant galvos?
Visai prie pat Nemo taško užgulė keistas jausmas. Supratau, kad, be mūsų, čia daugiau nieko nėra. Atrodo, net vienatvė tapo fiziška. Gerklę gėlė jos įkvėpus, nes oras pasidarė kietas, jame atsirado aštrių kraštinių ir smailių kampų, netaisyklingos formos trikampių, tarsi erdvė būtų pripildyta dužusio veidrodžio šukių, apdaužytų keraminių plytelių, švitrinio popieriaus lakštų. Per visa tai teko brautis lyg per neregimas juvelyro dirbtuves, prigrūstas apdulkėjusių replių, metalinių spaustuvų ir žiedų matuoklių.
Mintyse sugrįžau į namų virtuvę, dabar tokią neapsakomai tolimą, likusią kažkur kitoje dimensijoje, kurioje žmona kepa žuvį, vaikai prie stalo kažką piešia, šnypščia virdulys ant spintelės ir žyra žvynai iš po peilio, ir spragsi aliejus keptuvėje, o televizorius transliuoja žinias. Pakvimpa šviežiai užplikyta kava, jos aromatas pasklinda po namus lyg lašas dažų, patekusių į švarų vandenį. Šią akimirką tai atrodė kaip kadras iš praeito gyvenimo. Išsitraukiau akmenėlį iš kišenės ir stipriai suspaudžiau.
Įveikę vandenyno pusiaukelę, kasdien vėstantį ir vis atšiauresnį orą jutome savo kailiu, nes dangus darėsi vis tamsesnis, kilo bangos, artinosi audros. Lapė pasiūlė paeksperimentuoti – išmesti kartoninę dėžę per bortą ir pasižiūrėti, kiek laiko ją regėsime. Sviedėme bananų dėžę ir stebėjome ją sparčiai tolstančią, mėtomą bangų. Po keturiasdešimt septynių sekundžių dėžė dingo iš akių. Tarp purslų tiesiog ištirpo. Šiurpas nukratė supratus, kas nutiktų, jei kuris mūsų iškristų už borto.
Atrodė, visa amžinybė prabėgo nuo tada, kai regėjome delfinus. Viena po kitos slinko ilgos, vangios, vienodos dienos, todėl nesunku įsivaizduoti, kaip džiūgavome išvydę iš kažkur atsiradusius paukščius, kurie tai suko ratus danguje, tai nusileisdavo ant bangų paviršiaus. Dvylika dėdžių kone verkė iš laimės išvydę paukščiukus! Spėliojome, kas tai per paukščiai: atrodė kaip pingvinai, bet pingvinai neskraido. Net jei ir skraidytų, buvo per toli nuo kranto, kad galėtų įveikti tokį atstumą.
– Negerai, – pasakė Linkus. – Greičiausiai kažkur netoliese yra ledkalnis.
Išsigandę pasukome kiek įmanydami toliau į šiaurę. Vėliau paaiškėjo, kad neklydome: toje pačioje akvatorijoje paskui vyko „Volvo Ocean Race“ lenktynės ir palydovinė nuotrauka patvirtino, jog maždaug dviejų šimtų jūrmylių atstumu nuo mūsų buvo ledo zona. Du šimtai jūrmylių mūsų laivui – para. Laiku supratome, kad paukščiukais geriau nesidžiaugti.
Jau kurį laiką mūsų plaukimas tebuvo sprukimas nuo audrų. Jų neišvengsi, nes užklupdavo kas kelios paros, bet stengdavomės neatsidurti audros centre, labiau laikėmės pakraščio. Bangos jau buvo tokios didelės, kad mūsų laivas leisdavosi nuo jų glisuodamas. Ištisas dienas plaukimas buvo lyg važinėjimas amerikietiškais kalneliais – kopėme ir leidomės, kopėme ir leidomės, tik kopti kasdien užtrukdavo vis ilgiau. Vieną dieną, taip besigalynėjant su stichija, lūžo vienas iš dviejų jachtos vairų.
Žinoma, sulūžo antvėjinis, aukščiau esantis vairas, prie kurio stovėti patogiausia, nes matomumas daug geresnis, o ir įgula krienuoja1 čia pat. Teko griebti žemiau esantį vairą ir vesti laivą į kursą stovint pasvirusios jachtos apačioje, kai jūra į tave vis pila ir pila vandenį, o žuvys gali įsmukti pro striukės rankovę, perplaukti išilgai ir išnerti pro kelnių klešnę.
Maždaug dvidešimt penktą plaukimo dieną, likus kelioms dienoms iki kelionės pabaigos, prie Horno patekome į rimtą audrą. Bangos siekė daugiau kaip dvylika metrų, pūtė dvidešimt aštuonių mazgų vėjas. Kaip visada, ant denio buvome keturiese. Manęs paprašė perimti vairą. Kai tokiomis sąlygomis perimi vairą, reikalingas didelis susikaupimas, kad nepasuktum jo netyčia į dešinę ar į kairę, nes net menkiausias judesys gali apversti jachtą ar sulaužyti stiebą.
Kai vairuodavome viršuje, prie antvėjinio vairo, kapitoną dažniausiai prisegdavo įgulos nariai arba jis pats prisisegdavo radęs tinkamesnę progą, bet tuo metu, kai perėmiau vairą, šalia nieko nebuvo. Vyrai sėdėjo viršuje, o aš atėjau vairuoti į apačią. Vieta, prie kurios turėjau prisisegti, buvo užsemta, jos net nesimatė. Veikiausiai pabijojau, buvo nepatogu, o gal tiesiog pamiršau prisisegti. Manęs daug kas klausia, kodėl neprisisegiau, bet tą akimirką aš to tiesiog nepadariau. Galvoti apie tai nebuvo kada, nes kone iškart užpylė banga.
Ji buvo didžiulė. Du buriuotojai sėdėjo ant borto, juos nuplovė kaip museles ir jie pakibo ant savo gelbėjimosi lynų. Gale sėdėjo dar vienas vyras. Užpilta vandens, išsiskleidė jo liemenė, o banga jį nubloškė prie virvių.
Laikiausi už vairo iš visų jėgų, banga visą kūną iškėlė į viršų. Ištiesiau rankas lyg supermenas, bet vairo nepaleidau.
Tada pajutau, kaip įtampa rankose nutrūko ir atsidūriau vandenyje. Lūžo antras mūsų vairas ir kartu su juo išskridau į vandenyną. Dar spėjau išgirsti, kaip kažkas sušuko: „Žmogus už borto!“
Mintys pasidarė aiškios, atrodė, galiu skaityti jas iš dešinės į kairę. Gyventi. Kuo ilgiau išlikti gyvam ir nesušalti. Pradėjo tiksėti keturiasdešimt septynios mano sekundės. Instinktyviai pabandžiau pajudėti laivo link, bet jis tolo nuo manęs per greitai. Pavyti nebuvo jokių galimybių.
Iš pradžių mačiau visą laivą, sparčiai nuo manęs tolstantį, paskui regėjau tik stiebo viršutinį trečdalį. Mūsų stiebo ilgis – dvidešimt aštuoni metrai. Bangos be perstojo lūžo ant mano galvos, vis išspjaudavau vandenį ir toliau akimis sekiau laivą. Jis tolo. Tikėjausi, kad jachta apsisuks ir sugrįš manęs gelbėti, bet jie galėjo nuspręsti kitaip. Apsukti laivą tokiomis sąlygomis reikštų rizikuoti vienuolika gyvybių. Jie tikrai galėjo nuspręsti kitaip.
Vandens temperatūra nesiekė nė septynių laipsnių, visą kūną badė mažomis adatėlėmis, o aš labai norėjau gyventi. Norėjau grįžti į savo virtuvę, susėsti su vaikais prie stalo, išgerti kavos su žmona, apkabinti tėvus ir dar daug ką nuveikti, ko per savo gyvenimą nespėjau. Plūduriuodamas taip toli nuo kranto, nelabai ką galėjau padaryti, nes buvau priklausomas nuo likusiųjų laive.
Nusitraukiau storas pirštines, pradėjau rankomis skleisti liemenę – kai įkritau į vandenį, ji neišsiskleidė. Kai liemenė išsipūtė, susikišau rankas už jos apykaklės ir šildžiau, kad pirštai kuo ilgiau išliktų nesustirę. Laivas ir toliau tolo nuo manęs, regėjau tik trečdalį stiebo. Tada susiradau švilpuką ir, įsikišęs į burną, ėmiau nesiliaudamas švilpti, nors žinojau, jog tai beprasmiška. Niekas manęs neišgirs, bet jei tai – vienas iš veiksmų, padėsiančių gyventi ilgiau, aš švilpsiu.
Vėjas buvo stiprus, jis skuto bangų keteras ir taškė jas į purslus, kurie sklaidėsi į miglą. Tokiomis sąlygomis žmonės ne nuskęsta – jie sušąla. Žinojau, kad man liko valanda, geriausiu atveju – dvi. Sako, kai atsiduri tokioje situacijoje, visas gyvenimas prabėga pro akis, bet niekas man neprabėgo, protas išliko aštrus, tą akimirką galėjau išspręsti kvadratinę lygtį su diskriminantu.
Įsmeigęs akis stebėjau tą stiebo trečdalį, siūbuojantį tolumoje tarp purslų, ir sustirusiu kailiu jaučiau, kaip tiksi mano laikas, kurio jau nebuvo prasmės karpyti į metus ar mėnesius, dienas, valandas ar minutes, galėjau tik žiūrėti į stiebą ir laukti.
Man labai pasisekė iškristi iš laivo dieną, kai buvo šviesu. Tuo metu buvo penkiolika valandų ir keturiasdešimt penkios minutės, o šešioliktą valandą laive keičiasi vachta. Vadinasi, kai iškritau, jachtoje buvo daug nemiegančių žmonių: ant denio dirba tie, kurie dar budi, miegojusieji kajutėje tokiu metu jau būna atsikėlę ir ruošiasi lipti į viršų, o budintieji irgi nemiega, nes dar nėra keturių.
Kai atsidūriau vandenyje, Lapė iškart nuspaudė MOB mygtuką, laivo kompiuteryje pažymėjo mano koordinates ir sukėlė visus ant kojų. Linkus ėmė vadovauti gelbėjimo operacijai. Jis nutarė, kad į tą pačią vietą grįžti neverta, nes banga jau seniausiai bus mane nusinešusi.
Nors atrodė, kad pratiksėjo visa amžinybė, gelbėjimo operacija tetruko dvidešimt minučių. Plūduriavau susikišęs į burną švilpuką, spjaudžiau vandenį ir atsidėjęs švilpiau, kai pamačiau, kad laivas apsisuko. Linkus taip tiksliai apskaičiavo mano buvimo vietą, jog jachta iš pradžių atsitrenkė į mane. Prisilietė švelniai, net kiaušinio nebūtų sutraiškiusi.
Tada apsuko dar vieną ratą, išmetė virvę. Gerai, kad mano rankos dar nebuvo sustirusios, gerai, kad vaikystėje lankiau baseiną, nes tuos dešimt metrų nuplaukiau padaręs kelis didelius grybšnius. Spėjau apsivynioti virvę aplinkui liemenį, nes laivas net ir be burių vėjo nešamas judėjo dideliu greičiu.
Pajutau stiprią įtampą, panirau po vandeniu, vėl pajutau veržlų timptelėjimą, tada – vėl panirau. Keturi vyrai traukė mane iš bangų, kol galiausiai atsidūriau laive. Tą akimirką, kai nugara tėškiausi ant denio, šaltas protas išgaravo akimirksniu, lyg nuspaudus šviesos jungiklį. Keturiomis nuropojau į vidų, verkiau, širdis daužėsi kaip pašėlusi. Ėmiau kandžioti savo rankas bandydamas įsitikinti, kad nesapnuoju. Mane apžiūrėjęs laivo daktaras davė migdomųjų; kritau į gilų, dvidešimt valandų trukusį miegą.
Paskutinių kelionės dienų beveik nepamenu. Išsimiegojęs bandžiau stoti prie vairalazdės, bet keliai linko, rankos drebėjo, nieko negalėjau padaryti. Nejau daugiau niekada neburiuosiu? Negi ši kelionė bus paskutinė?
Išsilaipinę Horno saloje, aplankėme švyturį ir albatroso paminklą – ant kalvos stovintį, į vandenyno begalybę žvelgiantį memorialą žuvusiems buriuotojams atminti. Kai po ilgo laiko kojomis paliečiau tikrą žemę, vienu kartu mane užplūdo milijonai kvapų: saldžių, aštrių, įelektrintų, švelnių, pavojingų, didžiulių lyg bangos, kuriose tik keturiasdešimt septynias sekundes buvau matomas, švininių, šiurkščių lyg žvynai, subtilių ir sudėtingų kaip laikrodžio mechanizmai. Suspaudžiau akmenėlį delne, supratau, kad esu gyvas. Gyvas ir išpildęs savo svajonę.
Ant paminklo buvo užrašyti žodžiai. Sunku dabar juos tiksliai prisiminti, bet turbūt skambėjo šitaip: „Aš esu albatrosas, kuris laukia tavęs pasaulio pakrašty. Esu užmirštos jūreivių sielos. Jie perplaukė Horno kyšulį, bet nepražuvo įsiutusiose bangose. Šiandien jie plaukia ant mano sparnų amžinybės link, į paskutinę Antarktidos vėjų audrą.“
Stovėjome prie paminklo nebylūs ir sustirę, o tada jis, taip, tas pats, kurį visi seniai įtarė, bet kurio vardo negaliu išduoti, pagaliau prisipažino:
– Tai aš pavogiau tą kiaušinį.
1 Jūreivių žargonu „krienuoti, krenavimas“ yra įgulos svorio perkėlimas į priešvėjinį bortą, kad būtų atsvertas laivo pasvirimas pavėjui.
Sigitas Parulskis. Kaip aš mečiau
2023 m. Nr. 2
Romano fragmentas
Kažkas ten šmėžuoja, boluoja tarp samanotų, nuo laiko ir melancholijos pažaliavusių antkapių ir kreivų kryžių, panašu, kad tai Romeo Montekis, laksto be kelnių, ieško savosios Džuljetos Kapuleti, ir ji kažkur turėtų būti, guli ant samanų, kukliai kilstelėjusi savo suknelę, galbūt matosi rausvi, dar mergaitiški keliai, o gal ir gaktos plaukeliai, mirties akivaizdoje Erotas darosi vis įžūlesnis, sunku pasakyti, tiksliau, sunku įžiūrėti, bet čia, Vilniuje, jiems šalta, jie įpratę užsiimti seksu Kapulečių šeimos kape, kuris primena vasarnamius ant Viduržemio jūros kranto, ten dulkintis kur kas smagiau, ir mirti, ir gulėti linksma bei iškilminga, visai kas kita nei lapų prikritusiose, drėgme ir būties erozija alsuojančiose Rasų kapinėse, kur angelams auga samanų ūsai, o kryžių ašmenys atšipinti šiaurės vėjo.
Sigitas neprisimena, kada atsirado toks įprotis – vestis merginas į Vilniaus Rasų kapines. Kiną tais laikais dažniausiai rodydavo šūdiną, o jeigu kas pasitaikydavo geresnio, Tarkovskis, Felinis – jau seniai visi būdavo matę, be to, juos rodydavo retai. Kad sovietinė liaudis per daug neišleptų, kad neužsikrėstų dekadentiškomis nuotaikomis. Žinoma, galima vestis merginą į barą arba į paveikslų galeriją, bet tuose taškuose atmosfera labai vienprasmiška, kitaip tariant – lėkšta. Alkoholis, menas – tikrai ne pats tinkamiausias dalykas pažinties pradžiai. Tiesa, alkoholis pagreitina kai kuriuos reikalus, bet tuomet pažintis baigiasi kitos dienos rytą, kai vienas į kitą nebenori žiūrėti, o menas gali seksą atitolinti šviesmečiams – dvasingi žmonės tokie kompleksuoti, kad dažniausiai instinktų tenkinimas jiems kelia miglotą siaubą. Sakysite, Pikaso krušosi kaip triušis. Na, jis ir nebuvo dvasingas, jis tiesiog gudrus amatininkas ir megalomanas be kompleksų. Dvasingi būna meno vartotojai, meno kūrėjams ši savybė nebūtina ir dažnai net nebūdinga.
Kapinių alėjos, takai, ypač rudenį – jie velniškai romantiški ir kartu labai erotiški. Mirties kvapas, – o pūvantys lapai tiesiogiai susiję su mirties kvapu, – veikia kaip geriausias afrodiziakas. Samanomis apaugę, pelėsiais ir kerpėmis dekoruoti kryžiai ir paminklai atrodo tarsi iškirpti iš minkšto pūkuoto aksomo, taip ir traukia prigulti ar bent padėti galvą.
– Romeo ir Džuljeta mylėjosi kapuose, juos užtiko giminaičiai, štai dėl to ir prasidėjo visa istorija… Nors įtariu, kad visa ta istorija kilo dėl kraujomaišos baimės… Tas pats Edipas, tik kitoje rankoje… – pasakoja Sigitas didžiaakei merginai, kuri, susisupusi į ilgą tamsų apsiaustą, žingsniuoja šalia atsargiai statydama pėdas. Ji eina taip atsargiai, tarsi bijotų ant ko nors užlipti. Kas tai galėtų būti, Sigitas nežino ir nenori spėlioti. Jiedu žingsniuoja alėja, prieblandos kariauna pamažu ropščiasi per kapinių sieną, o jų žingsniai vis labiau klimpsta į tamsėjantį taką.
Sigitas akimirką įsivaizduoja, kad didžiaakė mergina po tuo juodu ilgu apsiaustu nuoga, baltas, net truputį melsvas jos kūnas išsivaduoja nuo nereikalingo dangalo, ir ji eina greta Sigito visiškai nuoga, tik su aukštakulniais batais, jos batų kulniukai tokie aukšti ir smailūs, kad ant jų užsismeigė daugybė nukritusių, parudavusių lapų, atrodo, kad pati Mirtis žingsniuoja per kapines ir renka numirėlių skundus, blunkančius gyvenimo prisiminimus, pasmeigdama juos savo aukštais piktos amžinybės kulniukais.
– Gabrielė D’Anuncijus, italų rašytojas dekadentas, jaunystėje buvo apsėstas Liebestod aistros, susirašinėjo su mylimąja, nors ji gal ir nebuvo tikra mylimoji, ji buvo labiau laiškų mylimoji, tai yra rašytojas buvo įsimylėjęs save, rašantį jai meilės laiškus ar panašiai, bet tai nesvarbu, svarbiausia, kad jis buvo toks trenktas, jog pageidavo savo mylimąją matyti vilkinčią juodais drabužiais, o dar geriau mirusią, jis jai rašė, kaip būtų puiku matyti tavo lavoną, tu būtum visiškai išblyškusi, labiau už palaimintąją Damozelę, mirusią mergaitę iš Dantės Rosečio eilėraščio ir paveikslo, aš važinėčiau po visą miestą, supirkčiau visas gėlininkų gėles ir atvažiuočiau palaidoti tavęs po tomis gėlėmis, palaidoti tavęs, noriu, kad tu mirtum.
Riebus prieblandos žaltys rangosi tarp antkapių, apsisuka aplink nutrupėjusias angelo kojas ir sustoja.
– Koks psichas gali rašyti mylimajai tokius laiškus? – klausia Sigitas, bet mergina nieko neatsako. Kurį laiką jiedu eina tylėdami. Sigitas atsargiai dirsteli žemyn – didžiaakės batų kulniukai žemi ir buki, tokie negali persmeigti numirėlio širdies, prie tokių gali prilipti tik mėšlas.
– Koks psichas? – staiga paklausia mergina.
Sigitas supranta, kad istoriją apie Gabrielę D’Anuncijų ji praklausė. Buvo susimąsčiusi apie kažką kita. Arba jis istoriją apie Gabrielę D’Anuncijų pasakoja pats sau, kaip yra ne kartą pasitaikę. Su kuo kalbiesi? Su savo protu.
Sigitas trukteli pečiais.
– Nesvarbu.
Mergina patyli.
– Nelabai jauku, – sako didžiaakė juodaplaukė. Prieblandos žaltys pakelia galvą.
Sigitas su tuo nesutinka, kryžiais ir aptrupėjusiais antkapiais apaugusios kalvos jam atrodo labai jaukios ir patogios. Katalikai mėgsta gulėti ant kalno… gal geriau matosi? Ar kad dangus arčiau? Ar bijo, kad po stipresnės liūties apsems kojas? Nori, kad kaulai geriau išsilaikytų, kol paskutinis antspaudas bus nuplėštas? Paskui angelai surinks jų kaulus kaip vaikišką konstruktorių, susuks varžtais sąnarius, užmaus ant stuburo pagaikščio vėjyje gaudžiančias kaukoles ir patrauks kaulų kariauna dangaus link.
– Čia daug lenkų ir… tiesiog daug nepažįstamų žmonių, ir visi jie tylūs, – sako Sigitas.
– Tylūs? – didžiaakė pažvelgia į Sigitą.
– Mirę, – linkteli Sigitas.
– Kodėl tu mane čia atsivedei? – klausia didžiaakė juodaplaukė. Romeo ir Džuljeta jos visiškai nedomina. Ir prieblandos žaltys su savo užmaršties kerais.
– Aštuonioliktame amžiuje buvo populiari istorija apie vienuolį, gulėjusį su mirusia gražuole, prie kurios jis budėjo ir ji atrodė tik tariamai mirusi.
Didžiaakė apsižvalgo.
– Niekada nemėgau šiurpinančių pasakų tamsoje, – sako ji.
– Taip, tai pasaka, Snieguolė ir septyni nykštukai. Gali būti, kad tai septynios didžiosios nuodėmės, kurios žmogų uždulkina negyvai, o galbūt…
– Temsta, – pertraukia jį didžiaakė. Paskui sustoja, vėl apsižvalgo. – Gal jau eikime atgal, temsta.
– Čia daug lenkų ir šiaip nepažįstamų žmonių… – pakartoja Sigitas, nes mato, kad nei paminklų aksomas, nei kraujomaiša, net nykštukai neturi jai galios.
– Kodėl tu nuolat kalbi apie lenkus? – jos balsas jau primena dėdės Aloyzo sėklides onkologinio skyriaus šaldytuve.
– Noriu, kad pasijustum kaip užsienyje, – sako jis, nes negali jai dėstyti teorijos apie barą ir parodų sales. Ji pati tos teorijos dalis.
Merginoms patinka pabuvoti užsienyje.
Tokia Sigito teorija, nes kai grįždavo iš kapinių, jos būdavo be galo plepios, mielos ir visiškai neprieštaraudavo bučiuojamos ir glamonėjamos. O pavaikščioti po Rasų kapines tas pats, kaip apsilankyti Lenkijoje. Šiaip ar taip, užsienis.
Didžiaakė juodaplaukė taip pat atkunta, kai jiedu grįžta į jos nuomojamą kambarį Žvėryne, bet po įžanginių bučinių ir glamonių staiga pasako:
– Mane rytoj operuos, mano širdis nesveika.
Sigitas pasimuisto ant kėdės, nemalonūs prisiminimai, nors vyrams mintys apie seksą dažniausiai teikia malonumą. Musulmonai per dieną meldžiasi penkis kartus, sveikas vyras, kai nemiega, apie seksą galvoja maždaug kartą per valandą. Penkis kartus. Per minutę.
Prieš kiek metų tai buvo? Didžiaakė juodaplaukė susilaukė krūvos vaikų ar numirė taip ir nesužinojusi, kad niekada neturėjo širdies? Nes turintis širdį žmogus niekada nekalbės apie operaciją prieš seksą. Net ir po sekso širdį turintis žmogus nekalbės apie operaciją, nes seksas netinka su operacijomis, poliklinikomis ir kitomis kūno avarijomis.
Ar laikas yra prisiminimų krūva, po kurią mes, žmonės, knisamės kaip sušikti bomžai ieškodami ko nors, ką būtų dar galima išgelbėti ir panaudoti? Milžiniška mėšlo krūva, kurioje paliksi mažytį savo pėdos atspauduką? Žmonės panašūs į koprofagus, į mėšlą ryjančius parazitus… Kita vertus, mūsų gyvenimas virsta į mėšlą, tuomet mes rausiamės toje mėšlo krūvoje, vadinamoje prisiminimais, ieškome, gal kas išliko, kokia nors dar nesuvirškinta emocija ar geismas… Ar prisiminimai yra laiko iliuzija? Kai ką nors prisimeni, supranti, kad gyveni, kad eina laikas, kad kažkas buvo prieš keturiasdešimt, trisdešimt metų, prieš metus, prieš tūkstantį… Sigitas nieko negali prisiminti, kas buvo prieš tūkstantį metų, todėl liaujasi kvaršinęs galvą apie laiką ir prisiminimus.
Galima būtų sugalvoti ištisą sąrašą, ko negalima kalbėti ir daryti prieš seksą, galvoja Sigitas.
Visi žino, kur yra rojus arba vadinamasis malonumų sodas: be abejo, žemyn, į pietus nuo pasaulio centro, nuo bambos… Žmonės, kurie sukūrė rojaus sodo įvaizdį, buvo siaubingai apžėlę. Jie turėjo ant kūno paviršiaus tiek plaukų, kad ieškodami kurios nors kūno dalies dažnai pasiklysdavo. Pažiūrėkite, dar ir dabar žmonės iš pietų siaubingai plaukuoti, tai ką jau kalbėti apie tuos, kurie rašė knygą apie pasaulio sutvėrimą ir rojaus sodą? Moters, kurią paskui pavadino Ieva, lytiniai organai buvo taip apžėlę, kad tikrai priminė ne krūmelį, o tikrą sodą, vešlų ir gaivų malonumų sodą. Ir patekti į tą sodą, nesvarbu, su žalčio ar kokio kito nenaudėlio pagalba, buvo didis malonumas. Ne tik vyrui, bet ir moteriai, abiem, visai žmonijai, nes visa žmonija ir buvo du žmonės. Žinoma, tai buvo vadinamosios gamtos spąstai. Gamta buvo be galo gudri, ji ilgai, dešimtis tūkstančių, o gal net milijonus metų regzdavo kokį nors planą, kol viskas stodavo į savo vietas. Pavyzdžiui, seksas yra malonumas, žmogus mano, kad tai jo tikslas, galvoja apie seksą penkis kartus per minutę, svajoja, fantazuoja, rengia vaizduotėje orgijas ir įtiki, kad tai jo tikslas, jis nori pasitenkinti, o jeigu jis nori, tai prasminga ir teisinga, nes malonumas negali būti neteisingas ir neprasmingas, bet iš tiesų tikslas (ir ne jo, o gamtos) padauginti biologinius palikuonis, malonumas tik priemonė, jis praeina, o jo rezultatai lieka, ir…
Vėl suklykia vaikas ir nutraukia puikias Sigito mintis apie rojų ir malonumus. Jis sėdi mirties prieangyje, tai yra prie gydytojo durų. Jam iš kairės ir dešinės sėdi Tanatas ir Erotas. Ir klykiantis seksualinių malonumų rezultatas. Norisi rūkyti. Po sekso visuomet norisi rūkyti, o kai galvoji apie seksą, tai beveik tarsi būtum… Kaip klykia tas velnio vaikas.
Sigitas sėdi, laukia, priimamasis dvokia prakaitu ir myžalais. Priešais jį kažkoks tipas ožio barzdele, akys pavandenijusios, kai jis tas akis kur nors pasuka, jose plaukioja kažkokie smulkūs gyviai. Tas tipas perbraukia pirštu sau už ausies ir uosto. Ir taip jau beveik šimtą valandų.
Jeigu jau reikia apibendrinimų, tai gyvenimas panašus į gydytojo laukiamąjį – prakaitas, šlapimo kvapas, blerbiantys vaikai, seksualios seselės, snarglėti seneliai ir nežinia alsuojančios gydytojo kabineto durys – iš ten gali išeiti linksmas (pone, jums tik gonorėja, sveikinu!), nusiminęs (pone, auglys jūsų žarnos tiesiojoje kaip Urano planeta, jums liko pusė metų, sveikinu!), o gali ir nebeišeiti (finita la comedia, acta est fabula, kitaip tariant, sėkmingo kelio!). Metaforiškai kalbant, mirtina liga dažniausiai uždaro mus, užtrenkia duris ir nebeišleidžia.
Vaikas klykia už gydytojo kabineto durų. Matyt, jam išlupo akį. Kad nepiktintų. Tipas su barzdele ir gyviais akyse spokso į Sigitą ir pagavęs jo žvilgsnį išsiviepia. Sigitas nudelbia akis į grindis – tipo su barzdele ir gyviais akyse batų nosys primena klitorį.
Jauna motina prieš keletą minučių paprašė Sigito palaikyti vaiką. Vietos čia mažai, kėdės vos penkios, ji ištiesė vaiką taip netikėtai ir paprastai, tarsi tai būtų pirštinės, kai bičiulis nori nusišlapinti, atsisuka, ištiesia, sako – palaikyk… Dabar to bliaunančio gumulo kvapas visose Sigito drabužių ir sąmonės klostėse, nors laikė vaiką kiek galėdamas toliau nuo savęs.
O dar velniškai karšta.
Tipas su ožio barzdele ir gyviais akyse (ir batų nosimis, panašiomis į klitorį) perbraukia už ausies ir vėl pauosto, paskui lėtai trina pirštais tai, ką pauostė.
Matyt, kuria naujus kvepalus, sumautas Ziuskindas.
Po beveik milijono valandų laukimo Sigitas pagaliau sėdi priešais masyvią tikrojo Balzako amžiaus moterį ir viską pasakoja daug juokingiau, nei yra iš tikrųjų. Sigitas moteris skirsto į tikrojo Balzako amžiaus moteris, tai yra apie trisdešimt, ir netikrojo, tai yra virš keturiasdešimties. Balzakas patyrusia moterimi laikė trisdešimtmetę. Paskui žmonės ėmė ilgiau gyventi, sveikai maitintis, laikytis ne gamtos, o malonumų dėsnių, todėl viskas išsikreipė. Naujaisiais laikais Balzako amžiaus moteris apskritai be amžiaus. Kiek jai – penkiasdešimt, septyniasdešimt, šimtas? Moterys apskritai nekenčia amžiaus, tarsi metų slėpimas darytų jas žavesnes. Kvailiai nebūna žavūs, tik juokingi. Gydytojai akivaizdžiai virš trisdešimties, ir ji akivaizdžiai neturi Balzako, tai yra vyro. Pirma – ant jos veido auga plaukų ir yra tokių dalykų, kuriuos ji vis čiupinėja pirštais. Antra – Sigitas jaučia nuo jos sklindantį abejingumą vyrams. Ne dėl to, kad Sigitas būtų žavusis princas, tiesiog senmergių (kartais lesbiečių) abejingumas vyrams visai kitoks nei ištekėjusių ir aistrą iššvaisčiusių moterų abejingumas. Per ilgai santuokoje gyvenančių moterų elgesys vyrų akivaizdoje dar kitoks. Tai be galo įdomi tema, kurią Sigitas jau aptarinėjo su Sara.
– Nematau skirtumo, – sako Sara, žiūrėdama į moterį, kurią Sigitas pavadino senmerge.
– Jeigu nematai, nereiškia, kad nėra, – nesutinka Sigitas. – Pažiūrėk į jos žvilgsnį – jis akivaizdžiai sako: manęs nedomina vyrai, nes aš jais visais nusivyliau, nes jie visi buvo tokie pat šūdžiai kaip mano tėvas, arba nė vienas iš jų neprilygo tokiam nuostabiam vyrui kaip mano tėtis.
– Tu viską sufroidini, – juokiasi Sara. – O kaip žiūri ištekėjusi ir aistrą iššvaisčiusi moteris?
Sigitas pasižiūri Sarai į akis.
– Na… Jų akyse maždaug tokia informacija: aš visa tai jau mačiau, tu nesi geresnis, nesi blogesnis už tuos, su kuriais miegojau, taigi jokios prasmės bandyti dar kartą. Tiesa, būna, kad paaugus vaikams staiga prasiveria dangus ir griaustinį primenantis balsas paklausia moters – nejaugi manai, kad tai viskas, nejaugi neišdrįsi pabandyti, juk paskui gailėsies visą likusį gyvenimą. Tai nutinka beveik visoms moterims, tik reta iš jų išsiduoda, tai yra toks žvilgsnis be galo retas, jis pražysta kartą gyvenime ir labai nedaug vyrų gali jį pamatyti.
– Andų karalienė, – sako Sara. – Mačiau kažkur tokį augalą, ne gyvai, žinoma, tik nuotrauką ir informaciją – kartą per šimtą metų žydintis augalas, Andų karalienė.
– Matai, aš teisus, – sako Sigitas
– Išgraužk! – patempia lūpos kampą Sara.
Sigitas patenkintas, pralinksminti Sarą visai neblogas dalykas.
– Žinai, tą Andų karalienę galima suprasti, ji prisižiūrėjusi tokių vaizdų. Įsivaizduok – augi sau Andų kalnuose, esi karalienė ir visa kita, o tada nukrenta lėktuvas su regbio komanda, regis, aštuntame dešimtmetyje, tada jie sėdi ant sniego, rėkauja kaip pamišę, paskui žvėriškai išalksta, spjauna į civilizaciją, krikščionybę ir visas kulinarines TV laidas, ir pradeda valgyti savo draugų šlaunis ir rankas, o gal net ir širdis! Ir smegenis!
Bet Sara nebesijuokia. Ji žiūri į Sigitą primerktomis akimis ir jos žvilgsnis pilnas gęstančios dienos pelenų.
Su kuo kalbiesi? Su savo protu, Sara.
– Ar jums negera? – klausia masyvi gydytoja.
– Labai gera, bet jūsų priimamajame mačiau batus, klaikiai primenančius klitorį.
– Taip, – sako gydytoja tokia intonacija, kuri turėtų reikšti ne. Ar ji mano, kad nebūna batų galų, panašių į klitorį? Juk vagina šiaip ar taip panaši… į kurpaitę, tarkime? Sigitui patinka šis vaizdinys, jis pamano, kad galbūt gydytojai iš pradžių reiktų papasakoti istoriją apie klitorį, o paskui…
– Kuo skundžiatės? – klausia gydytoja.
Didžiaakė mergina ilgu juodu apsiaustu, ir po tuo romantikų pamėgtu drabužiu ji visiškai nuoga, tamsus plaukų kuokštelis tik ant Veneros kalnelio, baltas, net truputį melsvas jos kūnas sušvinta tarp antkapių staiga, kai ji pakėlusi rankas nusimeta apsiaustą, ji eina greta Sigito visiškai nuoga, tik su aukštakulniais batais, jos batų kulniukai tokie aukšti ir smailūs, kad ant jų užsismeigė daugybė nukritusių, parudavusių lapų, tai pati Mirtis žingsniuoja per kapines ir renka numirėlių skundus, blunkančius gyvenimo prisiminimus, pasmeigdama juos savo aukštais, smailiais nuožmios amžinybės kulniukais…
– Prisiminiau studijų laikus, merginą, jos širdis buvo nesveika. O mano širdis…
– Duokite ranką, patikrinsim kraujospūdį, – sako gydytoja.
Kraujospūdžio skaičiai primena „Formulė 1“ lenktynes. Spidometro skaičiai pasibaisėtini. Na, gal ne tiesiojoje, bet išvažiuojant iš posūkių tai tikrai.
Istorijų, pokštų pasakojimas labai priklauso nuo klausytojų, nuo pašnekovo. Šeimos gydytoja batų palyginimą su klitoriu praleidžia pro ausis ir paklausia:
– Kada pastebėjote, kad dūstate?
Sigitas sutrinka.
– Nežinau, ar tai reiškia – dusti… Man nutiko panašiai kaip mafijozui Toniui Sopranui… – pasako jis ir mėgina prisiminti tą sceną iš serialo apie italų mafijozus Amerikoje, bet vaizdiniai labai migloti.
– Ir kas nutiko? – klausia gydytoja.
– Italų mafijozų vadeiva Tonis Sopranas stebėjo antis savo baseine, o tada kažkas jam nutiko, kad jis prarado sąmonę. Krito ant žemės šalia amerikietiško baseino, nuversdamas žemėn amerikietiškus barbekiu, ir šonkauliukus, ir visą kitą amerikietišką šlamštą, kurio visi taip trokšta, nes tai svajonė.
– Kur tas antis pamatėte? – nori išsiaiškinti gydytoja.
– Aš pamačiau bobą, ne antis, – sako Sigitas.
Gydytoja žiūri pakreipusi galvą, tarsi klausytųsi, ar koridoriumi jau atskuba sanitarai su tramdomaisiais marškiniais.
– Na, tai tik metafora… antys… Iš tiesų tai buvo moteris… – Sigitas supranta, kad skamba negerai. Antys, ko gero, kvaili paukščiai, ir lyginti moteris su paukščiais… Jis mėgina pasitaisyti. – Nemanykite, jog moteris laikau antimis… Utka – prostitutka, – girdi dėdės Antano balsą galvoje. – Manau, kad viskas prasidėjo, kai kalnuose nutrenkiau bobą… Moterį…
Viskas tik dar blogiau. Jis žvilgteli į gydytoją, o ji nė mirkt. Gerai, kad jos rankose tik rašiklis, o jeigu būtų skalpelis, o jeigu ji mane operuotų, dievaži, pjaustytų be nuskausminimo. Ir pjaustytų tokias kūno vietas, kad baisu pagalvoti.
– Ta į bobą panaši moteris buvo… jeigu reiktų apibūdinti depresiją, tai ji labai tiktų, – sena, drūta, bet ne maža, o kažkokia masyvi, tarsi dalis jos tūnotų po žeme, kaip suknistas ledkalnis ant slidžių. Jeigu kas prašytų apibūdinti depresiją kaip asmenį, tai ir būtų ta boba… Moteris… – jis vėl pažvelgia į gydytoją – veidas kaip marmuras. Jeigu ji mane pjaustytų… likčiau be brangiausių savo filė gabaliukų… – Leidžiuosi sau, trasa tuščia, mano draugai ir artimieji stovi trasos apačioje, žiūri, kaip nuostabiai valdau slides ir kūną, ir staiga lyg iš po žemių išdygsta ta sena boba moteris depresija su savo noragais… Tamsiai apsirengusi, tarsi ne drabužiais, o visų pusgalvių, sergančių depresija, nuotaiką būtų užsivilkusi, tokia visa drumzlina ir troški, slogi… Ir, žinoma, aš, užuot sklandžiai ją apvažiavęs, staiga supanikuoju, mano protas nulekia į priekį, o kūnas atsilieka, ir tada gėdingai drebiuosi, ne, iš pradžių penkiasdešimt metrų skrendu oru, paskui dešiniu subinės pusrutuliu sulenkiu savo lazdą (kaip ji ten atsidūrė?!), paskui dar šimtą metrų šliuožiu galva žemyn, tada nuskinu bobą su visais depresijos drabužiais, ir kai atsipeikėju, nesuprantu, kas įvyko…
Karkvabalis, arba paprastasis grambuolys, tingiai ropoja jauno klevo lapu, gegužės mėnesį jų daugybė, o paskui jie kaip pašėlę skraido ir birželį, bent jau kas keleri metai, jau temstant, jų skraido pulkai, spiečiai, tarsi vyktų oro mūšis virš Verdeno ar Ipro, geltonai rudi antsparniai blykčioja paskutiniuose saulės spinduliuose, vokietis atakuoja prancūzą arba atvirkščiai, nors vabalai išmintingesni, jeigu ir kovoja, tai tik dėl maisto, dėl patelių, dėl išlikimo, niekada nesikauna dėl garbės, dėl medalių, dėl to, kad daugiau nužudytų ar kad jų vardais būtų pavadinti stadionai ir gatvės, ar kad vaikai ir anūkai didžiuotųsi, mano tėvas, mano senelis nužudė daug vabalų ir pats žuvo kruvinais sparnais, Sigitas atsargiai suima karkvabalį dviem pirštais, užneria jam ant kojos iš storo siūlo padarytą kilpelę ir pamėtėja aukštyn, karkvabalis suburzgia, paleidžia savo motorą visu pajėgumu ir skrenda kuo toliau nuo Sigito, bet paskui jį velkasi ilgas siūlas, kurio galą Sigitas laiko rankose, kai siūlas įsitempia, karkvabalis nenukrenta į žolę, kaip daugelis jo kolegų prieš tai, jis ima sukti ratą, kuo siūlas ilgesnis, tuo ratas platesnis, vis labiau temsta ir jau ne visai aišku, yra siūlas ar jo nėra, ir koks tas siūlas, nuo ko priklauso jo ilgis, jo storis, kas lemia karkvabalio skrydžio trajektoriją, kodėl vieni vos pakilę krenta į žolę ir nebepakyla, net nebejuda, o kiti vėl bando kilti, ir vėl krenta, kol visai praranda jėgas ir norą ką nors daryti, o dar kiti skrenda ir skrenda, kol baigiasi kuras bakuose, ir krenta priešo žemėje, ir sudūžta, ir niekada nebegrįžta, bet siūlas niekada nesibaigia, kad ir kur nuskristum, kiekvienam savas siūlas, kiekvienam sava trajektorija, ir visas pasaulis, jeigu gerai įsižiūrėsime, yra tokios trajektorijos, kartais matomos, kartais nematomos, o kartais, jeigu žiūrėsime iš aukštai, ir keliai atrodo kaip siūlai, ir upės, ir gyvenimai kaip siūlai, nusidriekę tolyn, susiraizgę, susipainioję, kad nebeatnarpliosi, nebeiškrapštysi, čia tau ne geležinkeliai, blizgantys bėgių siūlai, kuriais kas nors išvažiuoja, kas nors atvažiuoja, ir tada įvyksta, tada jau įvyksta…
– Kas įvyko? – klausia marmuro veidas. Tokios būna budistų dievybės: jokios veido išraiškos, tik dieviškumas. Na, gydytojams dieviškumas tinka, bet taip norisi… Sigitas nežino, ko iš gydytojo norisi. Ko gero, vienintelio dalyko – ateini ir klyki „gelbėkite, nenoriu mirti, gelbėkite!“, ir išgirsti paguodos ir ramybės sklidiną balsą „aš jums padėsiu“…
Kalbuosi su savo protu, nežinau, kada ir kur tai įvyko, kada ir kur tai prasidėjo, apima jausmas, kad sėdžiu mažo miestelio kultūros namų salėje, kino projektoriaus spindulys kaip transatlantinio garlaivio prožektorius skrodžia tamsą virš galvų, mes plėšome bilieto gabaliukus, kartais juos suvilgome seilėmis, kad būtų sunkesni, tada metame į viršų, jie sušvinta, tie gabaliukai, plykstelėja kaip aukso smiltelės, kaip krentančios žvaigždės, akimirką virsdami kažkuo visai kitu nei paprastas popieriaus gabalėlis, suvilgytas vaiko seilėmis, ir taip jauku, taip nepaprasta, tarsi būtų čia ir kartu visai kitur, tarsi būtum tu, bet ir ne tik tu, dar kažkas, tarsi tavęs būtų kur kas daugiau, paskui prasideda tai, ką suaugę žmonės vadina gyvenimu, bet nedaug kas pasikeičia – lieka tik tokios akimirkos, kai paprasti, banalūs dalykai virsta kažkuo daugiau, sušvinta tamsoje, blykstelėja kaip krentančios žvaigždės, kas tos žvaigždės, svajonės, meilės, ilgesys, tikėjimas, kažkas, kas nepasiekiama, kas egzistuoja trumpai, kas plasta prieblandoje kaip mirusio drugelio sparnai, perverti tamsos spinduliu, Moters juodais drabužiais aukšti, smailūs kulniukai, bet tokių akimirkų nedaug, labai nedaug, kur kas mažiau nei norėtųsi, ir viskas trunka taip trumpai, kad atrodo tik sapnas, tik prastos kokybės kino filmas tamsoje, subraižyta, kartais neįžiūrima, nesuprantamai veblenanti kino juosta, kurią suka kažkur burzgiantis kino projektorius, ji nuvilianti, ji niekam tikusi, bet keistas jausmas, keistas nerimas, nuolatinis augantis nerimas, kad ji greitai pasibaigs, ir noras, kad dar nesibaigtų, kad dar nors truputį, dar bent kartą suplastėtų mirusio drugelio sparnai.
Tu kalbi su savo protu, Sigitai.
– Na, nežinau, ar iš tiesų… Ar jums taip nebūna, tarsi istorija, kuri vyko jūsų praeityje, vis dar tebevyksta, ten, jūsų praeityje, ir jus nuolat apima nenumaldomas noras pakeisti ją, nors vieną veiksmą, nors vieną žodį, ir kartais atrodo, kad jeigu labai pasistengtumėte, kad jeigu iš tiesų, visa širdimi, visu protu panorėtumėte, galėtumėte tai padaryti, nes visos istorijos, įvykusios jūsų praeityje, tebevyksta ten, realiu praeities laiku, jūs lydite mergaitę pasibaigus šokiams mokykloje, jūs klaikiai norite ją pabučiuoti, bet nedrįstate, todėl kalbate apie numirėlius, nes netoliese kapinės, ir kai einate pro kapines, manote, kad galėtumėte mirti už vieną vienintelį bučinį, nes tos mergaitės lūpos, nes tos mergaitės akys, bet viskas taip ir lieka, ir štai jau kelias dešimtis metų jūs praeityje, realiu laiku vis einate ir einate greta mergaitės palei kapinių sieną, ir jeigu išdrįstumėte ją pabučiuoti, viskas pasikeistų, jūsų gyvenimas būtų visai kitoks, nors nežinia, ar juo apsidžiaugtumėte, bet būtų kitoks, ir tai galbūt net įmanoma, nes vienintelis ryšys tarp tų istorijų esate jūs, jūsų sąmonė, o sąmonė, kaip žinote, treniruojamas, veikiamas, kontroliuojamas dalykas.
Gydytoja padeda rašiklį ant stalo. Kažkur matytas veiksmas, judesys. Kino filmuose štai taip rašiklį padėjęs veikėjas dažniausiai pasako ką nors reikšmingo, arba taip padeda rašiklį dėl to, kad jį pribloškia, sujaudina kokia nors naujiena – bankrotas, sutuoktinio neištikimybė, pašnekovo kvailumas ar genialumas.
– Ar jūs dažnai vartojate alkoholį? – klausia gydytoja.
Keista, kad neklausia apie narkotikus, ko jau čia drovėtis, tėkštų iš karto – kokius, kokiomis dozėmis, parodykite rankas, kirkšnis, parūpinsiu reabilitaciją, metadonas, kapitonas, Petras ir Povilas, gėjų bažnyčia…
– Skaičiau brošiūrą, rašo, kad žmogus, išgeriantis daugiau nei du kartus per metus, jau yra alkoholikas, – sako Sigitas, žiūrėdamas į gulintį ant stalo rašiklį. Kai gydytoja jį paims, turbūt nesakys nieko. Sigitas mėgina prisiminti kino filmą, epizodą, kai veikėjas paima nuo stalo rašiklį… Lordas Baironas girtauja iki ryto su italais ir graikais, paryčiui grįžęs namo griebia nuo stalo plunksną ir taškydamasis rašalu prirašo krūvą eiliuotų posmų. Nėra tokio filmo, yra toks filmas, tai visai nesvarbu, svarbiausia, kad visi genijai grįžę girti namo griebia nuo stalo plunksnas, teptukus, kaltus, smuikus ir taškydamiesi krauju rašo eiles, muziką, tapo paveikslus.
– Ar jūs alkoholikas? – tiesiai šviesiai kerta marmuro veidas. Ir tai skaudu.
– Galiu tvirtai pasakyti, kad ne genijus, – sako Sigitas.
Gydytoja klausiamai žiūri į jį.
– Niekada grįžęs namo girtas negriebiu plunksnos ir nerašau eiliuotų posmų apie sumautą Čaild Haroldą, – sako Sigitas. Paskui kiek patyli, priduria: – Gydytoja, negalima taip klausti.
Gydytoja linkteli galva.
– Išgeriate daugiau nei du kartus per metus? – užduoda ji neutralesnį klausimą, bet jis skamba nė kiek ne švelniau.
– Matote… Daniilo Charmso apysakoje „Senė“ yra toks epizodas. Geria du vyrai degtinę ir staiga vienas klausia kito: ar tu tiki Dievą? Tas susinervina ir sako: negalima taip klausti. Kodėl, klausia sugėrovas. Tai tas pats, atsako jo bendras, tarsi tu pamatytum, kad kišu į kišenę penkiasdešimt rublių, ir paprašytum paskolinti pinigų. Ir ką? – nesupranta pašnekovas. Na, aš nebeturiu galimybės sumeluoti tau, kad neturiu, nes tu matei, kad turiu. Ir kaip tai susiję su Dievu? Niekaip. Bet tu nepalieki man galimybės rinktis, ir tai kiaulystė, – Sigitas nutyla. – Negaliu pacituoti tiksliai, nes neturiu fotografinės atminties… Neturiu nei tapybinės, nei grafinės, nei muzikinės… Kad ir kokia būtų atminties rūšis, aš neturiu nė vienos, mano atmintis geriausiu atveju kaip permirkęs ir į gniužulą suspaustas laikraštis, raidės susiliejusios, lapų trūksta, įskaityti nieko neįmanoma, gniužulas, ir tiek…
Gydytoja nustebusi žiūri į Sigitą.
– Netiksli citata, – paaiškina Sigitas.
Tiesą sakant, su gydytojais Sigitas dažniausiai stengiasi juokauti, kaip ir daugelis žmonių, arba kalba šiurkščiai tik todėl, kad jaučia baltiems chalatams silpnybę. Kitaip tariant, baimę. Balti chalatai buvo sugalvoti nusižiūrėjus į angelus. Arba atvirkščiai, nelabai svarbu, kas nuo ko nusižiūrėjo. O ten, kur angelai, ir anas pasaulis čia pat. Sparnu pasiekiamas.
Jis nežiūri į gydytoją, tai yra negali žiūrėti jai į akis, nes jo akys labai silpnos. Jeigu tik pažiūri kitam žmogui į akis, iš karto ima mirkčioti ir ašaroti. Atsiranda asilų, kurie sako, kad blogi žmonės negali tiesiai žiūrėti kitiems į akis, o iš tiesų tai banditai žiūri į akis ir nemirkčioja, o geri žmonės nežiūri, nes jeigu žiūri, iš karto apsiašaroja ir nebežino, kur tas prakeiktas akis dėti… Ko gero, apie tai rašė Venediktas Jerofejevas, „Maskva–Petuški“ autorius.
– Kaip tai susiję su alkoholio vartojimu? – klausia gydytoja.
– Dievas kaip alkoholis, – sako Sigitas, – vieni vartoja, kad užsimirštų, kiti – kad kentėtų, treti – kad kuo greičiau patektų į amžinybę.
Gydytoja tylėdama paima į ranką rašiklį.