Proza
Kazys Saja. Du apsakymai
2011 m. Nr. 4
Kebabas
Žmonės ilgainiui net prie stebuklų pripranta, iš pradžių juos pribloškę dalykai laikui bėgant išblunka kaip tos Vilniuje pirktos gėlėtos skarelės saulėtą vasarą.
Kiek čia tų metų praėjo, gal devyneri ar dar mažiau, kaip tas Šmikidaila vadintas Mikas Nausėda apgirtęs, ašaras braukdamas išjojo į karą, net nežinodamas, su kuo muštis – su rusais, švedais ar turkais – ir sugrįžo jau kaip karininkas Mykolas Novoselskis ristūnų pora kinkytoje karietoje.
Ant vežėjo pasostės sėdėjo ne koks ilgaūsis husaras, o nei šiokia, nei tokia ponia: iš po sijono išlindusios šilkinės kelnės, ant žalsvos skarelės – kaspinais pririšta skrybėlė. Pirštinėtoje rankoje – šikšninis botagas su papliauška. Pykšt pykšt – ne tik žirgai, bet ir žmonės akis išvertę žiūri, kas čia bus, ką čia jiems reiks daryti toliau.
Per tą botago pyškėjimą svarbiausio dalyko nepasakėm: toji vadeliotoja ant karietos pasostės buvo patėškusi neregėtai platų savo pasturgalį, galbūt užaugintą tik tam, kad važiuojant išgadintais karo keliais vežimas būtų labiau prispaustas. Kiti pamanė, kad Novoselskiu pasivadinęs Šmikidaila su ta savo šoble – pats tikriausias žiogas – bus parsiveždinęs pačią, panašią į storą kupetą šieno.
Ė, ne… Iš karietos išsirabždino kad ir apšlubęs, bet galionuotas, guzikuotas, pačiam Vilniaus vaivadai Pacui didžiai nusipelnęs Nausėda Novoselskis ir mandagiai paduodamas ranką išlaipino iki šiol mūsų dar neregėtą grožybę – ukrainietę, lenkaitę ar gudę, bet jau tikrai ne mūsiškę savo žmoną. Toji, lyg nenorėdama visų čia supuolusių žmonelių apakinti, vos tik išlipusi išskleidė skėtį ir pradėjo vaikams dalyti meduolius bei kitokius saldžius skanumynus.
Ir pati – kaip cukierka: juodi plaukai iki pat juostos, lūpos kaip vyšnios, akys didelės, rudos, ant vieno skruosto – apgamėlis lyg nenušluostoma ašara… Ir koks dieviškas vardas – Božena! O ta storašiknė vadeliotoja besanti Boženos teta Juzefa, išvaduota iš turkų nelaisvės.
Mykolo Novoselskio tėvas, retą kurią dieną nebūdamas girtas, į tą džiaugsmingą dvariškių šikuliavimą šiek tiek pavėlavo. Kad iš burnos nesklistų bjaurus arielkos kvapas, senasis ponas Nausėda nusprendė pakramtyti žalių mėtų, bet žengdamas sumaišė – patvory pastvėrė dilgėlių. Nusitvilkęs lūpas, žaliom seilėm spjaudydamas priėjo ir pirmiausia įvertino arklių pavydėtiną išvaizdą. Nesusilaikė vienam nepaplojęs per užpakalį. Ta pačia proga per minkštą vietą jis smagiai užtvojo ir Juzefai, linksmai sušukdamas:
– Rura do góri, pani!
– Chamas! Jei tamsta būtum turkas, tamsta jau būtum negyvas! – maždaug taip lenkiškai jam atkirto Juzefa, ir ponui Nausėdai beliko tik atsiprašyti:
– Przepraszam panią. Palaidojęs pačią geriu ir dilgėlėm užkandu.
Apkabinęs sūnų nusigyvenęs bajoras pravirko. Iš džiaugsmo, iš nesutramdomo graudulio. Ponas Nausėda jau buvo apspuręs, nebegerbiamas nei savo žentų, nei dvariškių. Apleisto dvarelio prievaizdas net leido sau prie svečių padejuoti dėl malkų, kai šeimininkas jam liepė iškūrenti pirtį.
Bet praėjo savaitė, gal dvi, ir visą Nausėdos dvarą ėmė savaip rikiuoti ta storašiknė Boženos teta. Nors pati sakėsi nuo turkų labai nukentėjusi, Juzefa reikalavo, kad pirtis būtų turkiška, kad žmogus joje galėtų net nusnausti, tikėdamas, kad pirtyje paliksi visus vargus kaip būdelėj jau suvirškintą valgį. O valgiams ji buvo išranki. Ieškojo apsukraus virėjo, kuris sugebėtų iškepti turkišką kebabą. Dėl to mėsos kepsnio, kuris vis neišeidavo toks, kokio reikėjo, pati Juzefa gavo vyrišką Kebabo pravardę. Jos rankose buvo visi podėlių raktai ir turkiškas rimbas, „jaučio uodega“, mužikiškam apsileidimui iš dvaro išvaryti.
Mykolas parsivežė nemažą Boženos kraitį ir jos tėvų pažadą: kai tik Novoselskiai susilauks pirmagimio sūnaus, jam bus užrašytas netoli Vilniaus palivarkas, gal dešimtį kartų didesnis už nugyventą Nausėdos dvarą. Kad tie pažadai greičiau išsipildytų, Juzefos nuomone, reikėjo dažniau lankyti pirtį ir šveisti česnakinį avienos kebabą.
Dvariškiai liežuviais plakė, kad Kebabas toj pirty vis dar mėgina suvilioti Nausėdą: senesnis katinas – kietesnė uodega… Bet po vieno tokio turkiško morčiaus senasis ponas savo kojom į dvarą nebegrįžo. Pirty užmigo ir nebeprabudo. Netrukus buvo nulydėtas karste į savo protėvių koplyčios rūsį, Boženos ir Mykolo sūnaus taip ir nesulaukęs.
Praėjo dar penkeri metai, kol Božena susiruošė gimdyti. Tik bėda, kad tos liaunos moteriškaitės strėnos buvo per siauros naujam bajorui Novoselskiui prasibrauti. Kebabas, doriau šnekant, Juzefa žinojo, ką daro kai kurios turkų gimdyvės. Kai kūdikis ilgai nepasirodo, tos vargšės nori, kad šalimais rėktų ne savo balsu ir jos vyras, antrasis gimstančios gyvybės kaltininkas. Todėl Juzefa ir ponui Mykolui liepė nusirengti bent jau ligi pusės, o pati jau miklino rankoje rimbą.
– O kam tau tas rimbas? – paklausė Novoselskis.
– Jei nemušiu, nerėksi. Reikia, kad Božena nebegirdėtų savo klyksmo ir nebejaustų tokio baisaus skausmo.
– Aš kaip nors pasistengsiu, aš rėksiu, – pažadėjo Mykolas. – Šauksiu, kiek tik išgalėsiu.
– Na, tai šauk, rėk nieko nelaukdamas. Matai, kaip ji kamuojasi… Mudvi jau Viešpačiui Dievui pasakėm: jei gims vaikelis, vadinsime jį Božidaru.
Novoselskis pradėjo rėkti purtydamas galvą. Jis norėjo, kad sūnus, kaip ir jo tėvas, vadintųsi Jurgiu.
Bet kūdikis vis nesirodė. Kai sąrėmiai trumpam atlėgo, nusikamavusi Božena kažką pakuždėjo Juzefai ir toji pono vardu tarnams įsakė kuo greičiau surasti virėją. Dar po valandėlės – arklininką. Paryčiais dar pasiuntė žmogų, kad atvesdintų urėdą. Kebabas visus tris suklupdė prie gimdyvės patalo ir privertė bliauti, staugti kaip vilkus, žadėdama viską visiems paaiškinti vėliau. Bijodama, kad ir visų tų vyrų riksmai Boženai gali nepagelbėti, Juzefa liepė parveždinti kunigą. Vaikelis, kad ir pridusęs, pagaliau prasiveržė, išniro, o Božena paskutinio patepimo jau nebesulaukė.
Po žmonos laidotuvių Mykolas Novoselskis apsivilko paradinį mundurą, prisisegė kardą ir pareikalavo, kad arklininkas pabalnotų jam žirgą. Tarnams jis buvo liepęs kieme įsmeigti keturis kuolus ir ant kiekvieno pasmeigti kopūsto galvą. Dvariškiams įsakė priešais tuos kuolus išrikiuoti Kebabą, urėdą, virėją ir arklininką. Visiems darėsi aišku, kad ponas ruošiasi juos bausti, bet kam tie kopūstai?
Novoselskis raitas pamankštino, pagainiojo žirgą aplink dvarą, paskui kaip viesulas atlėkė iškėlęs kardą ir ištaškė vieną po kitos visas keturias kopūstų galvas. Sustojo, apgręžė arklį – dvariškiai jau manė, kad toks pat galas dabar laukia Kebabo, virėjo, arklininko ir dvaro urėdo. Visi keturi atsiklaupė ir suskubo net persižegnoti. Bet ponas Mykolas prie jų staiga sustabdė savo žirgą ir valdingai prašneko, kad visi girdėtų:
– Supratot?! Ir jūsų krames galėčiau šitaip nukapoti. Nebematau prasmės toliau taip gyventi. Bet aš dar palauksiu, kol vaikelis paaugs ir visi matysim, į ką jis panašus. Dabar pasiimkit ir auginkit tą benkartą, susitarę, kuris pirmas jį augins ir saugos man kaip savo akį. O Kebabą, ponią Juzefą, jūs išlydėsite namo. Tegul džiaugiasi lengvai atsipirkus ir tegul savo subinę veža iš čia kuo toliau.
Tą pačią dieną Kebabui buvo paskirtas vienkinkis medinašis vežimas, šiaudų prikimštas maišas atsisėsti ir senas darbinis arklys, kuris jau Juzefos botago nebepaisė.
Netrukus dvare nebeliko buvusios tvarkos, bet atsirado daugiau arielkos, juoko ir visokių linksmybių. Bajoraitės iš aplinkinių dvarų stengėsi apsukti našliui Mykolui galvą, tačiau tas, iš arčiau jas pamatęs, gal pačiupinėjęs, gaudavo nusivilti – nė viena nebuvo tokia graži ir patraukli, kaip jo buvusioji Božena. Bet ko jai čia trūko, velniai griebtų!..
Jo sūnus Jurgis Božidaras augo panašus į motiną, nors visi keturi jo įtėviai jį laikė tikru savo vaiku. Vienas tai sprendė iš berniuko ausų, kitas – iš akių, trečias – iš jo eisenos… Ir visi keturi dar iš to, kad vaikas buvo linksmas, gražus ir protingas. Iš visų sugebėjo ko nors išmokti – pažinti arklius ir dvariškius, kepti kebabą ir lošti kortom, skaityti, rašyti, meluoti arba teisybės nesakyti.
Bet vaikiui pakišo koją dar vienas jo ankstyvas gebėjimas. Pačiam kavalieriui dar net ūsai nedygo, o ta kažkur netyčia pamatytoji barzdelė, kurią turi kiekviena daugmaž subrendus mergina, jam net kojas pakirto. Taip kaip visą Novoselskio dvarą anuomet rikiavo Kebabas, taip Jurgio Božidaro gyvenimą ėmė valdyti tas nuolat kaistantis pipelis. Širstantys vyrai dabar jį patį vadindavo Pipeliu ir baudėsi vienaip ar kitaip jį nugalabyti, bet vis atsirasdavo globėja, kuri padėdavo jam pasislėpti. Landindavo Pipelį po savo lova, dangstė sijono klostėm arba žegnojosi sakydama, kad jo nemačiusi ir matyti nenorinti.
Bet viena pasiutus moteriškė, gal vyro pamokyta ar kitoms pavydėdama, paspendė tam baksniui kaip šeškui neužuodžiamus spąstus. Kai tik tas nutaikęs progą kėsinosi brautis į jos viliojantį urvelį, ta negailestingoji lapė žargstydamasi pakišo jam lydekos galvą.
Išgąstis, skausmas ir baimė, kad čia tik baisios išdavystės pradžia, tiesiog atėmė vaikinui žadą. Norėjosi rėkti, bėgti, o vėliau tai klastūnei atkeršyti. Paknopstom išsprukęs mėnesienoje apsižiūrėjo – rodos, dar ne viskas prarasta.
Tačiau tie lydekos dantys užkrėtė įkaitusį Jurgio Božidaro kraują. Šakumas ištino, supūliavo „kankorėžis“, kūną pylė prakaitas, akyse ėmė temti. Pamanė, kad netrukus mirs ir nusprendė numirti šalia motinos, nes vis dar nežinojo, kas tikrasis jo tėvas. Visus jis apvylė ir visais nusivylė.
Nusvirduliavo į kapų koplyčią – jeigu čia nusibaigs, nebereiks nė laidoti. Naktį turbūt kliedėdamas išgirdo kažkokį krebždesį ir vyriškus balsus:
– Tyliau! – perspėjo vienas. – Tegul jis miega.
– Jis nemiega, jis baigia nusispardyti, – atsiliepė kitas. – Kūnas liks tau, o dūšia – man.
Jurgis Božidaras pravėręs akis pamatė dvi žmogystas. Tikriausiai pats nelabasis su angelu sargu, ant karsto antvožo užsidegę žvakigalį, sutūpę vienas priešais kitą lošė kortom. Velnias apsilaižydamas skaičiavo Božidaro nuodėmes, neišnešiotus, mergų nugalabytus benkartus, vieną pasikorusią moterį, kitą sėdinčią kalėjime…
– Pačios kaltos, – kalbėjo angelas. – Jos nepasitikėjo Viešpaties apvaizda.
– O tu kur buvai? – šaipėsi velnias. – Kodėl tos apvaizdos joms laiku nepriminei?
– Šitam aš priminsiu. Jis dar spės išpirkti savo nuodėmes.
– Aha… Tai tu pasirūpinai, kad jis netektų savo vyrikos aknies?
– Bet išsaugotų sielą! – garsiai pasakė angelas ir taip tėškė savo paskutinę kortą, kad net dulkės nuo karsto parūko.
Regėjimas išnyko. Božidaras lengviau atsiduso. Pajuto, kad šią naktį nemirs. Jis dar nežinojo, kaip dangaus ar pragaro jėgos iš jo pasityčiojo, kokią pagalbą jam suteikė. Nunyko jo vyriškas „stiebas“. O kas liko, tas jau niekam nebetiko. Vos tik Božidaras kur nors pamatydavo patrauklią moterį, geidulys beregint suplūsdavo į nosį, kurią tekdavo pridengti abiem saujom arba kepure.
Vėliau jis rado būdą, kuris iš bėdos padėdavo jam nusiraminti. Tarsi beprotis ar koks įsimylėjęs riteris jis puldavo prieš tą moterį ant kelių, lyg norėdamas pabučiuoti jos drabužio kraštą, o iš tiesų taip rasdavo galimybę sodriai išsišnypšti.
Tokį nuotykį jis ne kartą patyrė keliaudamas į savo motinos tėviškę. Ten Boženos tėvas jį pasitiko kaip seniai lauktą, likimo nuskriaustą vaikaitį. Senelė jau buvo mirus, o Juzefa susenus, bet išsaugojus atmintį. Sakė, visą gyvenimą kentus už svetimas nuodėmes ir nesulaukusi dėkingumo už savo rūpestį kitais. O svarbiausia – iki šiol neradusi atsakymo, kam jai tokia plati subinė. Dievas davė ir drėbtelėjo, bet nė sapne nepaaiškino, kokia nauda iš tos jo dovanos.
Jei ne ta brinkstanti nosis, Jurgis Božidaras čia būtų galėjęs ramiai gyventi ir pasenti, nejausdamas jokio nepritekliaus ir būdamas pusėtinai laimingas. Dabar, apsijuokęs, prišnirpštęs kelių ponių ir panelių sijonus, turėjo apsimesti juokdariu arba itin pamaldžiu, moterų vengiančiu vyru.
Kai pasimirė turtingas jo senelis, Jurgis Božidaras nusprendė užsidaryti karmelitų vienuolyne ir ten gavo naują Teodoro vardą. Basieji vienuoliai jo paveldėtam dvare įsteigė arielkos bravorą, nė kiek ne blogesnį už tuos, kuriuos prie Vilniaus valdė bernardinai.
Nebejauno brolio Teodoro nosis pagaliau aprimo, bet vis labiau ėmė audrintis protas, kuris jam kalbėjo, kad Viešpaties dvasia, žmogui dovanota išmintis ir sąžinė, pasaulio supratimas ir pati žmogaus siela telpa jo galvoj, todėl žmogaus proto slopinimas – pati didžiausia nuodėmė. Jis visa tai surašė ir savo traktatą pasiuntė pačiam Vilniaus vyskupui. Mėgino įrodyti jam, kad bravorai ir smuklės temdo varganų žmonelių protą, vienuolynams reikėtų jų atsisakyti.
Seni popieriai rodo, kad už tokį įžūlumą brolis Teodoras buvo apkaltintas puikybe, basųjų vienuolių pasmerktas, nubaustas ilgam ir juodam pasninkui, maldai ir atgailai. Viską iškentęs brolis Teodoras nusprendė palikti vienuolyną ir po daugelio metų vėl apsiavęs batais leistis į kelionę. Galvojo pasiekti net Šventąją žemę, o pakeliui užsukti į Romą, ten Šventajam Tėvui įteikti dar kiečiau surašytą traktatą apie žmogaus protą, vienintelę Šventosios Dvasios buveinę mumyse.
Pradėdamas tą žygį jis dar panoro atsisveikinti su tuo dvaru, kuriame gimė, su motinos Boženos kapu ir žmonėm, kuriuos jaunystėj pažinojo. Čia jis buvo priverstas apsinakvoti dvokiančioj smuklėj, kurioje knibždėjo blakės ir šmirinėjo tarakonai. Vakare į jo kambarį įžengė smuklėj patarnaujanti mergina, atnešė dubenėlį pašildytų barščių, duonos ir molinę puskvortę degtinės.
Brolis Teodoras buvo išmokęs nežiūrėti į moterų veidus, tramdyti geismus ir pasikliauti vien tik savo protu. Bet čia jo žvilgsnis nukrypo į merginos ranką, į tuos du jos pirštelius – į smilių ir didįjį, kurie jam priminė praskėstas jaunos moters kojas. Ir dar ta bulvių lupenos skiautelė, prilipusi ten, kur pirštai pradeda šakotis…
Vienuolis pajuto, kad jo nosis – po šitiek metų! – vėl nepadoriai šyla ir didėja. Teodoras ją pridengė delnu ir pagaliau pažvelgė į merginos veidą. Ji buvo tokia panaši į Boženą, į jo motinos atvaizdą medalione! Taigi jis pats galėjo būti tos merginos senelis.
Tas įvykis pakeitė Teodoro planus. Prieš sumanytąją savo kelionę jis dar nutarė grįžti į Vilnių ir padaryti tai, ką seniai buvo nutaręs. Mieste jis pažinojo barzdaskutį, kuris prireikus gebėjo nuleisti kraują ar atlikti kitokią, ne itin sunkią, operaciją. Vienuolis pasakė jam, kad pagaliau apsisprendė – tegul daktaras nurėžia jam „pričandalus“, tuos nuodėmingus šakniagumbius, kurie vis dar kliudo jo protui ir valiai. Antai net Šventajam Rašte pasakyta: „Jeigu tavo dešinioji ranka tave gundo nusidėti, nukirsk ją ir mesk ją šalin.“
Įtikintas barzdaskutys be didelio vargo padarė tai, ko svečias pageidavo. Po geros savaitės Teodoras jau būtų galėjęs keliauti ir su kiekviena diena vis labiau gryninti, gilinti savo mintis, bet – keistas dalykas – jam nebesinorėjo leistis į tą ilgą ir dulkėtą kelią, kęsti alkį, šaltį ir nuovargį. Kokia beprotybė neišmanėliams aiškinti, koks svarbus yra protas!
Jam staiga toptelėjo mintis, kad ir Juzefa, motinos teta, iš tiesų buvo dėdė, kažkokiu būdu jaunystėj patekęs į turkų nelaisvę. Ten jis buvo paverstas eunuchu kokiam nors haremui patarnauti. Dėdės Juozapo nuodėmės, kurių jis padaryti negalėjo, kaip kokios sraigės nušliaužė ant kitų lapų… Ak, nežinomi Viešpaties keliai, o dar labiau – tie klystkeliai, kurie skiriami žmogui!
Karalių pavogė
Įvairių mokslų ragavęs Kniubas, Premjero patarėjas, nebuvo prietaringas, bet atsisėdęs į stomatologo krėslą greitai pajuto, – vidinis balsas jam leido nuspėti, – jog čia prasidės jo išilgas, o ne skersas vargas, tokio niekaip neperžengsi ir nežinia, kada atsikratysi.
Stomatologas buvo nusprendęs galutinai numarinti ir užplombuoti vieną jo protinį dantį. Tam tikslui jis turėjo prasigręžti iki jo šaknų, pašalinti dar gyvus nervus, į tuščias ertmes prikimšti vaistų, po kurio laiko vėl urbinti, gręžti ir per kelis tokius kankinimo seansus galiausiai tą vargšą, bet garbingą dantį užplombuoti.
Baltu chalatu vilkintis kankintojas manė turįs nevaržomą teisę murdyti pacientui į burną ne tik visokius blizgančius įrankius: seilių siurblius, bjauriai staugiančius grąžtus ir visokius zondus. Negana to – jis kiekvieną kartą vis įžūliau bruko Kniubo gerklėn savo pirštinėtą kumštį ir nesiteikė paaiškinti, ką jis ten taip stengiasi pasiekti. Kadaise Kniubas, sugavęs žuvį, panašiai lupdavo iš jos gerklės įstrigusį kablį.
Visa tai be galo žeidė Patarėjo orumą ir pasitikėjimą. Ir kaip tam rakaliui pasakyti, kai tavo burna prikaišiota vatos ir geležgalių, kaip jam priminti, kad Kniubas nėra koks žiobris, jis – valstybės patarėjas? Jis, kaip ir pati valstybė, negali išsižioti daugiau, negu leidžia jo galimybės.
Kitą dieną Kniubui su zvembiančia galva teko dalyvauti ypatingame posėdyje, kur Premjeras norėjo išgirsti savo patarėjų, kviestinių svečių ir opozicijos atstovų nuomonę, kaip sustabdyti lietuvių emigraciją ir išsaugoti išvykusiųjų tapatybę. Premjeras įžanginiame žodyje apgailestavo, kad mūsų tautiečiai, būdami nelaisvi, kaip suspaustas garas sprogdino bolševikų imperijos katilą ir štai, atkūrę nepriklausomą savo valstybę, ėmė sklaidytis kaip rūkas virš pievų. Kai zuikiai ten užkurią pirtį…
Premjeras šyptelėjo mėgindamas sušvelninti labai aštrią nūdienos problemą, bet susirinkusieji tai suprato kaip valstybės vadovo bejėgiškumą. Simpoziumui pirmininkaujantis Kancleris suteikė žodį Emigracijos reikalų žinovui, kurio pasiklausęs ne vienas galėjo pagalvoti: „Ar ne laikas ir man krautis namie lagaminą ir spausti ten, kur mūsų nėr?“ Kniubas dabar būtų papildęs Premjero liaudišką akcentą:
– Ir iš gražiausios pievos varlės šoka į balą. Ir tegul jas bala! Taip ir pasakykime tiems, kurie išvažiuoja.
Tačiau tuo tarpu statistikos skaičiais apsiginklavęs kalbėtojas pats kvaksėjo kaip nusikamavusi varlė, nespėjusi įšokti į kokią nors balą. Baigdamas gniuždantį savo pranešimą, susirinkusiems jis priminė žydus, kurie, išsibarstę po visą pasaulį, net per du tūkstančius metų neprarado savo tapatybės.
Suerzinti pasitarimo dalyviai net neprašę leidimo pradėjo replikuoti:
– Tai gal ir mūsų emigrantams vertėtų apsipjaustyti?
– Mainais… Jeigu jie nori išsaugoti Lietuvos pilietybę.
– O moterys – ką? Lygių teisių gynėjos pradės protestuoti.
– Tegul jos pasididina krūtis ir kokiam nors raudonų žibintų kvartale sau dainuoja: „Tu Lietuva, tu mana, tu brangi tėvyne…“
– Mergos pasididins krūtis, o vyrams – ką?
Bejėgis valstybės Kancleris šiaip taip sutramdė tuos niektauzas ir paprašė, kad rimtesnę savo nuomonę išsakytų į simpoziumą pakviestas bažnyčios hierarchas. Tas, ko gero, už tikrą pinigą priėmęs visus tuos tauškalus, susirinkusiems priminė apaštalą Paulių, kuris anų laikų krikščionims patarė apsipjaustyti savo širdį, o ne ką nors kita.
– Ne širdį, o valdančiųjų išlaidas, kurias jie galėtų panaudoti verslui, darbo vietoms sukurti!
Toks opozicijos priekaištas jau buvo daug kartų girdėtas, bet – niekur nedingsi – Kancleris suteikė žodį nebenustygstančiam opozicijos demagogui. Numanydamas, ką jis pasakys, Premjeras įsidėjo į burną kažkokią tabletę ir gurkštelėjo vandens. Po valandėlės apsiraminęs nusižiovavo, delnu prisidengdamas burną. Kiti to galbūt nepastebėjo, o Kniubas, vienas iš pačių uoliausių patarėjų, ne tik pamatė, bet ir tuo žiovuliu užsikrėtė. Dantisto gerai ištreniruotas išsižiojo plačiau, negu sėdėdamas jo krėsle. Šiek tiek persistengė, ir atsitiko nelaimė.
Kniubas išsinarino žandikaulį. Pats nusigando ir kitus išgąsdino. Viena ponia, Lygių teisių komiteto atstovė, iš pradžių suspigo, o paskui ėmė kvatotis. O kai iškilo visai rimtas skandalas, ji apsimetė raudanti dėl vargšės Lietuvos ir, žinoma, dėl kolegos, patyrusio tokią keistą nelaimę. Šis jau suspėjo kumščiu nutrenkti vieno paparaco kamerą ir vis dar siaubingai išsižiojęs grūmėsi su tais, kurie jam kliudė pasišalinti. Kniubas užvožė ir tam, kuris sakėsi esąs medikas, traumatologas…
Rūmų vestibiulyje daktaras be didelio vargo atstatė išnirusį patarėjo žandikaulį ir juodu netrukus sugrįžo į salę. Premjeras jau buvo pradėjęs savo baigiamąją kalbą.
– Kol kas, gerbiamieji, jūsų pasiūlymai, pastabos man priminė pianino klankinimą vienu pirštu su pretenzija išgauti melodiją. Kaip matot, atsakymo kol kas neturim. Nei Čiurlionio, nei Bacho nesugrojom… Ministrus, vyriausybės patarėjus prašyčiau pasilikti. Kitiems dėkoju už gerus norus ir nuomones, nors vien gerais norais grįstas kelias veda anaiptol ne į rojų.
Tą dieną Kniubui buvo pasiūlyta išeiti. Kol Premjeras dar nepasakė kur, kaip ir nuo kada, Kniubas suskubo įsiterpti:
– Aš ir pats, Premjere, ketinau prašyti… Kokiam mėnesiui neapmokamų atostogų. Per tą laiką aš rasiu atsakymą, kaip mums išsaugoti tapatybę. O dabar galiu pasakyti tik tokią hipotezę. Kai kurie lietuviai tėvynėje neieško rimtesnio darbo ne tik todėl, kad svetur daugiau užmoka. Ten darbdavys yra kitatautis, o mums nuo amžių įsakinėjo svetimi. Iš ubagų kilusiems ponams tarnauti kažkaip nesinori…
Tai buvo pirmas (o gal ir paskutinis) kartas, kai Kniubas susilaukė plojimų, Premjeras buvo priverstas priimti jo prašymą ir išleisti patarėją atostogų.
Kniubas nemažai ko buvo išmokęs iš savo tėvo, kuris sugebėjo pabėgti iš kolchozo, mieste įsidarbino sandėlininku, paskui sėdėjo kalėjime, bet motina jau šeimininkavo valgykloje, o sūnus niekada juodo darbo nedirbo. Kniubas Pavilny statėsi namą, samdėsi meistrus, gaunančius bedarbio pašalpą… Vyresnioji duktė, Lietuvos „žvaigždžių fabrike“ šiek tiek pramankštinta, linksmino naktinį Londoną. Ir jaunesnioji stengėsi nuo jos neatsilikti.
Viskas taip šauniai klostėsi ir staiga bankui įsiskolinęs Kniubas per tą prakeiktą žiovulį gali prarasti savo darbą! Kur ta išeitis, kur tas atsakymas, kurį po mėnesio jis žadėjo pateikti Premjerui?
Dabar kur nors eidamas, važiuodamas, tupėdamas ilgiau nei visada, jis pradėjo balsu įrodinėti, kad ir pats Vyriausybės vadovas kartais klysta, kaip ir daugelis jo patarėjų.
– Muziką galima išgauti ir vienu pirštu, gerbiamasis Premjere. Norit? Galiu pademonstruoti…
Žmona ir duktė girdėjo, kaip jis kur nors užsidaręs pirštu ir lūpom birbina vieną, paskui kitą melodiją… kartą gatvėje Kniubas išgirdo, kaip dvi moterys kalbasi lenkiškai, ir pradėjo postringauti:
– O gal mums jungtis prie Lenkijos? Istorikas Bumblauskas, ko gero, pritartų. Lenkai, nors ir keikia, bet savo tėvynės neužmiršta.
Jo mintys nuklydo į tolimą praeitį, kai lietuviai dar buvo neapkrikštyti.
– Valstybė – kaip ąžuolas, – garsiai dėstė pats sau. – Jos istorija – šaknys, kamienas, šakos – ekonomika, o žmonės – lapai, gilės… Kai sulėkę kėkštai išnešioja nokstančias giles, ąžuolui tai tik į naudą.
Bet netrukus ėmė pats sau prieštarauti:
– Palauk, palauk… Šnekėk, bet nemeluok. Viena duktė ištekės už anglo, kita – už arabo, o mums kokia nauda? Ką Lietuva iš to laimės?
Ir kaimynai pradėjo nerimauti: kas tam patarėjui pasidarė? Su kuo jis čia kalba? Kam patarinėja? Sakai jam labas, o jis tavęs negirdi ir nemato. Galiausiai Kniubas sutiko pasikalbėti su žmonos pažįstamu psichologu. Ne kaip su daktaru, o kaip su savo patarėju.
– Jeigu aš teisingai supratau, – kalbėjo psichologas, – jūs dažnai diskutuojate su savo karalium?
– Su kokiu karalium? – nustebo Kniubas. – Mes, ačiū Dievui, – demokratinė valstybė.
– Demokratinė, taip. Tik mūsų valdžios rinkėjams dažnai pritrūksta vieno šulo. Kai kurie žmonės yra praradę asmeninį savo karalių. Liudi, bez caria v golove… Taip sakydavo vienas garsus profesorius. Tas karalius jums leidžia kartais pasiginčyti, ar ne?
– Taip, leidžia… Ir nori, kad aš jam patarčiau.
– O jūs geriau nesiginčykit. Įsiklausykit, ką jis jums sako. Tada ir mano patarimo jums nebeprireiks.
Štai kaip, vadinasi… Kniubas nutylėjo, nepasakė, kad anksčiau jis tikrai turėjo tokį karalių savo galvoje. Bet kur jis dingo? Kada, kur ir kaip Kniubas galėjo prarasti jį? O kad prarado, tuo neabejoja.
Aha! Viskas prasidėjo nuo tos dienos, kai tas siaurakaktis stomatologas pradėjo kibti prie jo proto danties. Ne be reikalo šitaip nežmoniškai jį stengėsi pražiodyti! Gal dėl politinių ar kokių nors savanaudiškų tikslų žaltys iškrapštė Kniubo intelektą. Kitaip sakant, jo asmeninį karalių. Gal paprasčiausiai iš pavydo. Ir į ką dabar jam keiptis? Į prokuratūrą ar į kokį nors departamentą?
Kaip tik buvo atėjęs metas Kniubui tą nelemtą dantį užplombuoti. Nors patarėjas savo kaltinimą tam sukčiui jau buvo gerai surepetavęs, argumentuotai motyvavęs, bet vos tik įžengęs į dantisto kabinetą prarado savitvardą. Iš pradžių trenkė stomatologui per veidą, nuo padėklo nušlavė jo darbo įrankius ir tik paskui ėmė jam nerišliai priekaištauti, jog čia, šitame krėsle, iš jo galvos buvo išvarytas ar pavogtas karalius.
Jeigu anam teisme dėl sudaužytos kameros Kniubas įžūliam fotografui turėjo atlyginti nuostolius ir dar sumokėti nemažą baudą, tai šį kartą jis laimėjo, nes buvo pripažintas nepakaltinamu. Bet kas norėjo, išgirdo ir galbūt perdavė jo atsakymą Premjerui:
– Mes užmiršom savo pareigą aukotis. Vardan tos Lietuvos ir dėl savo karaliaus!..
Tam tikrą laiką pabuvęs tam tikroj ligoninėj Kniubas dar ilgai negalėjo apsispręsti, ar jam važiuoti pas dukterį į Londoną, kur jis galėtų skusti gazonus, kasti sniegą, valyti langus, ar čia pasilikus sulaukti naujų rinkimų ir balotiruotis į Seimą. Ten tokių, be karaliaus galvoj, tikriausiai atsirastų ne vienas.
Virgilijus Veršulis. Bjauri istorija
2011 m. Nr. 2–3
Virgilijus Veršulis g. 1957 m. 1979-aisiais baigė Kūno kultūros institutą. Gyvena Kaune. V. Veršulio kūryba „Metuose“ skelbiama pirmą kartą.
Buvo nekokia diena, galima sakyti, bjauri, nieko gero. Ir oras buvo bjaurus. Purškė šaltas lietus. Pūtė žvarbus vėjas. Bjauru.
Bjauri diena.
Pirmadienis.
Bjaurus mėnuo, turiu omeny, – lapkritis.
Tiesą sakant, jau vakarėjo, tad buvo bjaurus vakaras.
Viduje buvo tuščia. Sieloje. Kaip prišikta. Pirmadieniais – visada taip.
Po savaitgalio gėrimo ir linksminimosi (nors jau seniai nebūna linksma, greičiau liūdna), pirmadienis būna ilgiausia savaitės diena. Darbe.
Galų gale ji baigėsi. Bjauri pirma darbo diena. Dar laukia keturios. Kitos jau nebūna tokios bjaurios, ypač penktadienis. Penktadienio apskritai neverta priskirti prie bjaurių.
Bet ši diena buvo bjauri. Ir viršininkas šįryt buvo bjaurus. Atkalė moralą už penktadienį paliktą netvarkingą darbo vietą ir įjungtą monitorių, visą savaitgalį tas rijo brangią elektros energiją, įstaiga patyrė nuostolių.
Bjaurybė.
Viršininkas.
Ir monitorius.
Sliūkinau gatve ir keikiau viršininką.
Įstaigą.
Elektros energiją.
Lapkritį.
Orą.
Pirmadienį.
Savaitgalį.
Ką dar?
Neturėjau pinigų talonėliui, liko tik alui, jei rasiu kur pigesnį. Todėl nutariau namus pasiekti pėsčiomis.
Gatvės buvo bjaurios. Daugybė balų. Abu batai greitai peršlapo ir kojos juose jautėsi nemaloniai. Bjauriai.
Sustojau po vienu stogeliu, kad prisidegčiau cigaretę. Degtukai buvo sušlapę, nes striukė permirko. Cigaretės irgi atrodė prisigėrusios drėgmės. Ypač nuo mano drėgnų pirštų.
Netoliese tarpuvartėje pamačiau smilkstančią ugnelę. Pasukau link jos. Ten stovėjo neaiškaus amžiaus vyriškis, rankoje laikė medžiaginį krepšelį, artipilnį tuščių butelių, ir rūkė. Nuo jo bjauriai dvokė myžalais, žuvimi, alumi ir gal dar kažkuo.
Gestu paprašiau ugnies, nenorėjau aušinti burnos, kad į pravertą snukį neprilįstų nepageidaujamų bakterijų. Jis irgi tylėdamas atkišo savo degančią nuorūką. Tikėjausi degtukų, bet… neliko nieko kita, tik pasilenkti prie smirdančių pirštų ir kartu su cigaretės dūmais įtraukti visą nepažįstamojo dosniai dalijamų aromatų puokštę.
Ačiū, burbtelėjau ir pasukau atgal, tikėdamasis tuoj pat išvemti įsigėrusias į šnerves bakterijas.
Kiek turi? – išgirdau.
Ar aš?
O kas dar čia yra?
Aaaa… Mažai.
Nori padaryti?
Pasiūlymas buvo netikėtas, nežinojau, ką atsakyti – iš vienos pusės sieloje buvo bjauru ir išgerti kaip tik ketinau, bent jau alaus, iš kitos, pagalvojau, o koks skirtumas, gal metas kartą nusiristi, ir skubiai sutikau:
Taip.
Tai eime, butelius „damušiu“ ir galėsim sumesti „į motę“.
Priėjom prekybos centrą. Ten jo dvokas dar labiau išryškėjo, bet jau ėmiau apsiprasti – toks šiltas ir saldus kvapelis. Ilgokai stovėjome prie informacijos skyriaus, kuriame buvo superkami buteliai, aš atrodžiau kaip neatsiejamas savo pakeleivio bendras ir priiminėjau smerkiančius ir niekinančius bekvapių arba maloniai kvepiančių piliečių žvilgsnius. Kai kuriems net norėjau už juos padėkoti, bet tik nebyliai linktelėjau kelis kartus galvą.
Galų gale mes gavome tris litus ir paėmę krepšį įslinkome į salę.
Duokš, paragino kvapnusis. Padaviau kelias delne sušildytas monetas.
Draugelis pasuko prie alaus pūslių. Išsirinko didžiausią ir aplenkęs ilgas eiles vėl pasuko prie informacijos baro. Šįkart mus aptarnavo greitai. Kasininkė visą laiką žiūrėjo tik į mane, tikriausiai mano bičiulis buvo jai žinomas ir susidomėjimo nekėlė. Padėkojau už dėmesį ir išėjau paskui jį, bijodamas, kad gali dingti su mano alaus dalimi.
Jis ėjo tvirtai, neatsigręždamas, tartum neabejotų mano apsisprendimu ir žinotų, kur eina.
Kur gersim? – prisivijęs paklausiau.
O tu gali pasikviesti pas save? supratau, kad į klausimus jis įpratęs atsakinėti klausimu, todėl atsakiau, ne, pas mane mama.
Vadinasi, gersim pas mane.
Tau dar liko penki litai, priminiau.
Pakeliui paimsim degtinės.
Už penkis litus? nesupratau.
Niekada už tiek negėrei? vėl klausimas. Nefabrikinė, namų darbo, bet neatskirsi, per stogą kerta dar geriau kaip iš krautuvės.
O užkąsti bus? – išdrįsau paklausti, nors žinojau, kad atgal gausiu vėl klausimą.
O ko pageidausi? neapsirikau. Cepelinų, karbonadų nebus. Gal košės liko. Palauk čia, ir įsmuko į kažkokį Žaliakalnio medinuką.
Buvo pats metas spjauti į viską ir pasišalinti, velniai nematė tų kelių litų. Prie jo jaučiausi nekaip, bjauriai, negalėjau jam prieštarauti, jis tartum kaustė mano valią ir slopino norą priešintis.
Nagi, viens, du, trys… keturi, penki (iki dešimt ir einu), šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt.
Aš mindžikavau tarpduryje, slėpdamasis nuo lietaus, ir klausiausi medinuko garsų. Kažkur girdėjosi televizorius, lyg ir žinių laida, vaiko, kūdikio verksmas, daugiau išskirti nieko negalėjau, buvo aišku, kad name verda gyvenimas ir manęs jis visiškai neliečia arba neketina įsileisti. Buvau svetimas ir turėjau pasišalinti, bet kažkodėl delsiau.
Pagaliau vienos durys atsidarė ir šviesoje pasirodė mano draugelis. Nieko nesakęs prasmuko pro mane ir nupėdino per lietų. Aš nusekiau iš paskos. Dar už kelių namų priėjome dviaukštį, į kurį ir įėjo tas tipas. Girgždančiais laiptais pakilome į antrą aukštą ir jis vikriai atrakino vienas duris. Viduje buvo tamsu, pajutau, kaip jis paėmė mane už rankos ir nusivedė koridoriumi ligi kambario durų. Ten vėl trumpai pasikrapštė raktu ir pagaliau atsidūrėme kambaryje su vienu langu, pro kurį skverbėsi bent šiokia tokia vakaro šviesa.
Oras kambaryje buvo bjaurus, kaip ir visa ši diena, todėl nė kiek nenustebau. Netrukus patalpą apšvietė žvakė, kurią jis greičiausiai nudžiovė nuo kapo, nes neseniai buvo Vėlinės ir ant palangės mačiau krūvą įvairiaspalvių Vėlinių žvakelių su indeliais. Kambaryje prie vienos sienos tebuvo čiužinys, o prie kitos – rašomasis stalas be stalčių, visas subraižytas peiliu bei apkrautas indais. Buvo ir kelios knygos be viršelių. Arčiau durų, stalo pusėje, prie sienos glaudėsi neaiškios spalvos tamsi sofa, o gal kanapa. Prie stalo ir pasieniais stovėjo kelios skirtingos kėdės, kurios, matyt, buvo skirtos svečiams.
Įsitaisyk, pasiūlė šeimininkas. Striukę gali ant vinies pasikabinti, gal išdžius.
Ne, aš tuoj eisiu, atsisakiau pritūpdamas ant kėdės.
Negersi? – paklausė.
Mhm… truputį, iš tikrųjų aš tik norėjau išgerti šiek tiek alaus, nes po vakar kažkaip bjauriai jaučiuosi, bet apie rimtesnį gėrimą, tiesą sakant, negalvojau, ryt į darbą ir panašiai. Be to, mama lauks.
Šeimos neturi?
Nori pasakyti, žmonos? mėginau taip pat atsakinėti klausimais.
O ko gi daugiau? mačiau, kad jį labai sunervino mano mėginimas perimti jo bendravimo būdą.
Neturiu. Kol kas.
Ir kiek tęsiasi tas kol kas?
Nežinau, jau nemėginau jo nervinti atsakinėdamas klausimais, nors knietėjo ką nors atšauti, tik stebėjau, kaip jis atidarinėja alų, paskui degtinę ir pilsto į puodelius. Šiuo metu neturiu merginos.
Į sveikatą, išmaukė vieną puodelį ir prisidėjo prie lūpų kitą, supratau, kad degtinę užsigėrinėja alumi – normalus suktukas.
Tada vėl pripildė tuos pačius puodelius ir pastūmė juos link manęs.
Nieko gero iš tų bobų, dar pasakė ir stebėjo, kaip aš nuryju degtinę, po to susiverčiu į save alų (teko įveikti pasibjaurėjimą ir gerti neprisiliečiant prie puodelių lūpomis), tada atkišo pigias cigaretes: imk, šitos geriau tinka geriant.
Kodėl taip sakai? – mėginau palaikyti pokalbį prisidegdamas šlykščią cigaretę, bet, pamatęs nustebusį žvilgsnį, patikslinau: apie moteris, sakei, kad nieko gero iš jų.
Pirma – sakiau bobos, aišku?
Taip, o kodėl? dariausi drąsesnis po išgerto mišinio.
Kodėl bobos? – tradiciškai atsakė pašnekovas.
Ne, kodėl iš jų nieko gero?
Jis įsipylė antrą porciją to paties ir tik po to atsakė: sakei dirbi?
Sunkiai pajėgiau susieti tokį atsakymą su klausimu, bet suvaldžiau savo nuostabą ir paklusau jo bendravimo stiliui: taip.
Ir kiek gauni? Per mėnesį?
Į rankas?
Man neįdomu, kiek ant popieriaus.
Pusantro.
Jis nustebęs sušvilpė. Tada palengva susivertė į save mano litus.
Tai kaip čia išeina, vadinasi, aš turiu per mėnesį kiek butelių surinkti?
Ėėėė, kokius… apie penkis tūkstančius, ne?..
Sakykim, už dešimt „bonkų“ gavau tris litus, už šimtą bus trisdešimt, tūkstantis – tai trys šimtai, dešimt tūkstančių – trys tūkstančiai litų, tai penki tūkstančiai – pusantro. Ale tu greitai skaičiuoji, tikrai – penki tūkstančiai. Penki tūkstančiai per mėnesį. Žinai, čia yra ką veikti! Tai per dieną kiek išeina?
Pusantro tūkstančio dalijam iš trisdešimt, bus penkiasdešimt litų per dieną, tai… šimtas šešiasdešimt šeši septyni, arba šimtas septyniasdešimt butelių, nes koks vienas kitas dar susidaužys nešant.
Išgerk, pastūmė link manęs gėralo porciją, kad man tokią galvą, per tris sekundes suskaičiavai.
Apsidžiaugiau pagirtas ir nesibjaurėdamas apžiojau vieną, paskui kitą puodelį.
Bet šitiek butelių per dieną aš vienas niekaip nesurinksiu, tęsė sugėrovas. Nebent dviese.
Dviem, paslaugiai sumavau, tektų po aštuoniasdešimt penkis butelius, bet tada ir pelnas dalytųsi pusiau.
Nebūtinai, aš paimčiau pinigų dalį už buto nuomą, apsaugą, kitus patarnavimus.
Apsaugą? – nustebęs perklausiau.
O ką tu manai, juk tavęs niekas nepažįsta, be manęs tu pražūtum.
Bet iki šiol nepražuvau.
Jis nusijuokė ir prisidegė cigaretę.
Iki šiol, išpūtė kartu su dūmais. Jeigu būsi su manim, tavęs niekas nelies.
Bet aš nebūsiu, atleisk, atėjau tik truputį prasiblaškyti. Tiesą sakant, ir pats nežinau, ko atėjau pas tave. Gal aš geriau eisiu.
Jis atkišo savo nučiulptą cigaretę ir pasakė: še, reikia taupyti.
Gerai, tada po paskutinę, nekreipiau dėmesio į nuorūką ir įsipyliau į puodelį degtinės. Už pažintį! ir ūmiai susiverčiau gerą porciją. Jis vis laikė atkišęs nuorūką kaip užkandą po susiverstos degtinės, todėl nieko kito neliko, kaip ją priimti. Godžiai įtraukiau į save tą bjaurastį ir pajutau, kad staiga apsinešiau. O velnias! – išsprūdo.
Nieko, priprasi, pasakė bičiulis ir taip pat išgėrė. Sakei – už pažintį? Bet kad mes dar nesusipažinom, ir palinko į mane.
Tikrai? dėjausi nustebęs.
Aha.
Persėdau ant kanapos, nes jo artumas darėsi nepakenčiamas. Mano vardas Gedas (sumelavau), bet tai neturi reikšmės, nes daugiau mes nesusitiksim.
Tai jau tikrai, atsakė. O Kubilius, kaip manai, kiek gauna?
Kubilius? – gerokai nustebau.
Vietoj atsakymo jis perėmė iš manęs nuorūką, tiksliau, jos likutį, kurį vis dėlto sugebėjo užsitraukti, rodėsi, kad tik žarija žybsi jam iš dantų.
Na, manau, bent dešimt kartų daugiau už mane. Mažiausiai.
Tai jau tikrai, pakartojo šeimininkas, tada išspjovė ant grindų žariją ir užmynė koja. Vadinasi, ir surinkti reiktų dešimt kartų daugiau.
Surinkti ko? jo minties šuoliai buvo man kiek netikėti, tad nutariau pasitikslinti.
Aišku, butelių, ko daugiau.
Butelių… Tai jau tikrai, pamėgdžiojau partnerį. Jų reiktų pririnkti per dieną tūkstantį septynis šimtus.
Rinkėjų irgi turėtų būti dešimt kartų daugiau.
Dvidešimt? O kodėl jie turėtų tau rinkti?
Tai jau tikrai, nebent būtų nelegalai? Neturėtų dokumentų?
Jaučiau, kad pokalbis mane ima dominti, todėl nusprendžiau dar kiek laiko pabūti. Mano draugas supratingai pripildė taures. Ne, ne taures, o paprastus puodelius.
O jeigu du šimtai? Per dieną būtų septyniolika tūkstančių butelių, penki tūkstančiai litų, per mėnesį – šimtas penkiasdešimt tūkstančių. Kaip manai? ir susiverčiau į save tą bjaurastį.
Būtų galima laikyti juos už spygliuotos vielos, entuziastingai pritarė bičiulis. Nusipirkai hektarą žemės, pastatei barakus, apsaugos tarnybą nusamdei. Tik reiktų paskolą iš banko gauti.
Ai, čia vieni juokai, numojau ranka, kartu pamosavau sau prieš burną, kad užgesinčiau degtinės kartumą, pinigus jie lengvai atkiša. Penkiasdešimt tūkstančių tektų išlaikymui: maitinimas, saugos tarnyba, paskolos grąžinimas. Kitus galėtume kur nors investuoti.
Kaip manai – kur?
Ooo, čia reikia pagalvoti, aš užsivedžiau. Žinai, mums reikės palankių įstatymų, na, kad visi asmenys, neturintys dokumentų, būtų priskirti mūsų įmonės globai. Kaip mes ją pavadinsime?
Jis išgėrė vienu mauku ir kartu su oru iškvėpė pavadinimą: geri namai.
Geri namai? Ką gi, tai visai tinkamas pavadinimas būsimai įstaigai. Taigi teks užsiimti lobizmu, Seime turėsime prastūminėti kai kuriuos įstatymus. O dar geriau būtų ten įkišti savo žmogų, tarkim, tave. Arba mane?
Geriau tu, eik tu, tu geriau susitvarkysi, o aš čia prižiūrėsiu.
Na gerai, jei taip nori…
O dar geriau būtų, jei į ministrus eitum, tada mūsų įmonei paskirtum valstybinį užsakymą – butelių surinkimą visoje Lietuvoje. Įsivaizduoji? Ir niekas kitas neturėtų teisės priduoti butelių į supirktuvę. Pagal įstatymą butelius būtų galima supirkti tik su firminiu „Gerų namų“ anstpaudu. Nėra antspaudo, vadinasi, butelis pavogtas ir asmuo turi būti suimtas.
Pala pala, o jeigu asmuo nusipirko alaus butelį, ką – jis pats negali jo priduoti?
Reiktų įstatymu tai uždrausti. Turi sugalvoti tokį įstatymą. Nesąmonė: pats perka ir pats priduoda, kur tai matyta? Iš ko kitiems žmonėms gyventi? Reikia gerbti kitų žmonių teisę į darbą.
Tai gal geriau man iškart į karalius eiti, bus paprasčiau viską sutvarkyt?
Cha cha cha, karalius Gediminas, staiga mano bendras ėmė nesustodamas žvengti. Aš tuo tarpu supilsčiau likučius ir išgėriau, dar užplėšiau jo šlykščią pigią cigaretę ir visai apsinešiau. Pagaliau jis kiek išsikvėpė ir tęsė projekto aptarimą: žinai, tu linksmas žmogus, moki prajuokinti, bet su karaliais mums nieko neišeis, pas mus nėra monarchijos, turėsi tenkintis aplinkos ministro postu, jei išdegs.
Gerai, bet man reikia į tualetą, netvirtai atsistojau. Jis mane prilaikė, kai vos neatvirtau atgal į sofą. Paėmęs žvakę nuvedė koridoriumi iki tualeto, tada įdavė žvakę (nes ten, kaip ir visame bute, nebuvo elektros), paklausė, ar susitvarkysiu pats, atsakiau klausimu: negi ruošiesi man padėti? Jis nusijuokė ir uždarė duris. Aš stovėjau su žvake vienoje rankoje ir cigarete – kitoje ir apmaudžiai pagalvojau, kad nereikėjo atsisakyti siūlomos pagalbos, bent kelnes galėjo numauti.
Šiaip taip pats susidorojau ir atsisėdau ant klozeto, nes tiesiai jau nepastovėjau, todėl šlapindamasis stačias galėjau aptaškyti sienas ir grindis. Sėdėjau su žvake vienoje rankoje, cigaretė burnoje, o iš manęs galinga srove veržėsi gyvasis šaltinis, jaučiausi kaip koks indėnų genties vadas, mąsliai rūkantis taikos pypkę ir kartu drėkinantis neaprėpiamas prerijų platybes. Arba pirmasis krikščionis, Kristaus pasekėjas, nuogas su žvake rankoje ieškantis tiesos kelio pasaulio tamsybėse.
Aišku, netrukus atsijungiau. Trumpam. Kai vėl atgijau, šaltinis jau buvo išsemtas, cigaretė baigė susmilkti. Žvakės ilgis nepakito arba pakito nežymiai. Pakilau ir išėjau iš vienutės. Koridoriuje netikėtai prieš save pamačiau atdarą lifto kabiną. Žengiau į ją, o ji, man net nespėjus nuspausti kokio nors mygtuko, lėtai ėmė leistis. Kai durys pagaliau prasidarė, prieš mane atsivėrė prekybos centro salės vaizdas. Tik nebuvo prekių lentynų, nebuvo prekių nė pirkėjų. Buvo kiti žmonės. Matėsi, kad jie nieko neperka, nieko nesirenka ir neslampinėja tuščiai, kaip tai būna prekybos vietose. Čia kiekvienas turėjo kažkokį konkretų užsiėmimą ir jį vykdė. Mačiau berniuką, sunkiai stumiantį virtinę prekybos vežimėlių, išsirangiusių kaip gyvatė per visą salę. Dar du kiti berniukai rankiojo pavienius vežimėlius ir jungė vieną su kitu, formuodami naują ešeloną. Trys moterys, išsirikiavusios greta viena kitos, žengė pirmyn žingsnis po žingsnio stumdamos prieš save grindų šepečius, palikdamos drėgną plačią juostą. Salės viduryje ant paaukštinimo stovėjo policininkas su dryžuota lazdele rankoje ir reguliavo eismą: vienas žmonių srautas sustodavo, kitas pradėdavo eiti. Pučiamųjų orkestras, aprengtas ugniagesių uniforma, salės kampe grojo smagų maršą.
Man virš galvos iš garsiakalbių pasigirdo malonus moteriškas balsas, skelbiantis, kad stikliniai buteliai iki antradienio po pietų nebus superkami dėl vietos sandėlyje stokos, o plastikiniai ir toliau priimami šventinėmis kainomis. Mačiau, kad žmonių dalis su vežimėliais apsisuko eiti kita kryptimi, dėl to sankryžoje susidarė šiokia tokia spūstis ir policininkas, šaižiai sušvilpęs, ėmė įnirtingai mostaguoti lazdele.
Turbūt aš vienintelis stovėjau neturėdamas ką veikti, todėl netrukus pastebėjau prie manęs artėjantį apsauginį, kuris, kaip paaiškėjo, yra mano nekenčiamas viršininkas, tikriausiai naktimis einantis uždarbiauti į saugos tarnybą.
Jūs norėjote priduoti žvakę? – paklausė viršininkas, iš to „jūs“ supratau, kad jis manęs nepažino.
Aš iš tiesų stovėjau su degančia žvake ryškiai apšviestoje salėje, todėl aiškiai neįsikomponavau į harmoningą aplinką ir traukiau aplinkinių dėmesį. Lėtai užpūčiau ją ir ramiai pasakiau savo viršininkui:
Taip, tikrai, ieškau, kur galėčiau ją priduoti.
Pakilkite eskalatoriumi į antrą aukštą, ten dešinėje rasite skyrių, kuris priima degius elementus, labai mandagiai paaiškino man viršininkas. Keista, darbe jis niekada nebūdavo man toks lipšnus.
Atsidėkodamas linktelėjau jam ir nuėjau nurodyta kryptimi.
Iš tikro lengvai radau tą skyrių – antrame aukšte palei sieną buvo ištisinis barjeras ir virš jo protarpiais kabėjo iškabos: „Knygos“, „Asmens dokumentai“, „Viršutiniai drabužiai“, „Krepšinio kamuoliai“, „Degios medžiagos“, o po tomis iškabomis sėdėjo po tarnautoją. Prie „Degių medžiagų“ radau moteriškę. Ji buvo beveik pensinio amžiaus, aukšta ir labai stora. Mačiau, kad buvo nepatenkinta, jog priėjau prie jos, jai teko stotis ir maloniai kreiptis į mane:
Ko pageidausite? Ji gana nepriekaištingai atliko savo funkciją, tik akys išdavė, kaip stipriai ji manęs nekenčia.
Norėčiau priduoti šią žvakę, išsiėmiau iš užančio.
Nieko nesakiusi ji ištraukė ją iš mano rankų ir pasidėjo ant barjero. Paėmusi liniuotę ilgai matavo, iš pradžių nuo vieno galo, po to, matyt, nepasitikėdama liniuote, pamėgino matuoti nuo kito galo. Iš jos veido supratau, kad rezultatas nepakito, o ji buvo labai nepatenkinta.
Kiek? – išdrįsau paklausti.
Dvylika kablelis trys, šimtas dvidešimt trys milimetrai, nepatenkinta burbtelėjo. Tada nieko daugiau nepasakiusi padėjo žvakę ant elektroninių svarstyklių. Jos iškart parodė 59 gramus. Nedrįsau klausti, ką reiškia šie duomenys, bet iš jos veido supratau, kad šis rodiklis jai labiau patiko nei ankstesnis. Mačiau, kaip ji užsirašė abu skaičius ant lapo, paskui ilgai skaičiavo pagal kažkokią man nežinomą formulę ir galų gale paskelbė tokį verdiktą:
Jums priklauso trys stikliniai buteliai ir viena metalinė džinsų saga. Imsite?
Bet stikliniai buteliai bus superkami tik antradienį popiet, kur man juos dėti? Gal yra kitų variantų? man labiau tiktų plastikiniai buteliai, jie superkami šventinėmis kainomis, maldaujamai išbėriau.
Ji nieko neatsakė, tik vėl įniko skaičiuoti. Prirašiusi visą lapą, pagaliau neigiamai papurtė galvą:
Trūksta vieno milimetro, arba pusės gramo. Tada išeitų du plastikiniai buteliai. (Tą akimirką apėmė apmaudas, kad per ilgai nepastebėjau degančios žvakės rankoje.) Galiu duoti du butelius, bet vienas bus be kamštelio.
O, tai niekis, džiaugsmingai sušukau, nes kamštelį, buvau tikras, lengvai rasiu, jų visuomet mėtosi šiukšlių dėžėse.
Einu atnešiu, ir didžioji moteriškė lėtai išlingavo pro duris sienoje.
Į mane, mačiau, stebeilijosi kiti tarnautojai, prie „Krepšinio kamuolių“ atpažinau vieną iš brolių dvynių krepšininkų, tik nežinojau kurį, aš jų niekada neskirdavau.
Gigantė (gal ji buvo dvynių motina?) grįžo su dviem plastikiniais buteliais ir nuo vieno nusuko kamštelį, kurį įmetė į kartoninę dėžutę prie metalinės džinsų sagos ir kitų smulkių niekučių.
Padėkojau matronai ir eskalatoriumi nusileidau į pirmą aukštą. Lengvai radau tašką, kuriame buvo priimami plastikiniai buteliai, ten būriavosi didelė žmonių minia. Bet pirma nusprendžiau susirasti trūkstamą kamštelį, todėl pasukau prie artimiausios šiukšlių dėžės. Ilgai kapstęsis aptikau tik bananų ir apelsinų žieves, obuolių graužtukus ir prekių čekius, jokių kamštelių nebuvo. Kitose šiukšlių dėžėse turinys buvo toks pat. Tada stojau į eilės galą ir ėmiau laukti. Prieš mane stovėjo mažas storulis, plaukų ant galvos buvo likę tik paausiuose ir pakaušyje. Jis gan guviai sukinėjosi ir aiškiai nekantravo. Neiškentęs paklausė manęs, ar aš tikrai stovėsiu, nes jis turįs trumpam nubėgti kitur, ten irgi užsiėmęs eilę. Aš pasakiau, kad laiko turiu per akis ir kitur eilės nesu užėmęs, tad, žinoma, palauksiu, jei jis visiškai nepradings.
Ne ne, užtikrino storulis ir jau lėkė, kai aš susigriebiau paklausti:
Minutę, atsiprašau, kur galėčiau gauti trūkstamą kamštelį?
Niekur, atsakė jis. Niekur nerasite, galiu jums duoti mainais į butelį su kamšteliu.
Bet… Norėjau prieštarauti, tačiau jis mane nutraukė:
Pagalvokite, aš tuoj grįšiu.
Pasiūlymas buvo keistas, tačiau kiti, girdėję mūsų pokalbį, pritariamai linkčiojo galvas – pigiau kamštelio tikrai negausiu.
Nespėjau nieko sumąstyti, kai vikrusis vertelga grįžo ir paklausė: na kaip?
Turėjau rankoje butelį su kamšteliu ir butelį be kamštelio. Ištiesiau jam butelį su kamšteliu ir jis man – kamštelį, kuriuo užsukau butelį.
Tau pasisekė, nusišypsojo storulis, kaip tik vienas buvo užsilikęs, jei reiktų daugiau, tai tikrai neturėčiau.
Niekaip negalėjau suprasti savo pasisekimo fakto, todėl kvailai stebeilijau į laimikį. Storulis, matyt, norėdamas mane išjudinti, pridūrė:
Daug už tą butelį negausi, nebent turi dar ką pasiūlyti?
Daugiau nieko…
Kita vertus, aš irgi nuo smulkmės pradėjau. Esu čia jau keturi mėnesiai, po to, kai netekau darbo. Birža nieko dora nepasiūlo, o čia galima prasisukti, tik reikia nesnausti, žiūrėti, ką galima nutverti, kur brangiau ką iškišti.
Supratau, pasakiau ir demonstratyviai atsukau jam nugarą. Nusisukau į sieną, ir kaip tik tuo metu joje atsivėrė platus langas, už kurio sėdėjo graži mergina ir kreipėsi į eilę:
Prašom, pereikite čia.
Tokiu būdu aš atsidūriau pirmas eilėje, kiti išsirikiavo už manęs, storulis irgi puolė į šią naują eilę, bet niekas jo nenorėjo įleisti ir stūmė kuo toliau. Galiausiai jis suprato, kad šioje eilėje nieko nepeš ir pabandė grįžti į ankstesnę, bet toje eilėje jau stovėjo kiti žmonės ir niekas nesutiko priimti, tad keikdamasis nuslinko į eilės galą, prieš tai metęs piktą žvilgsnį į mane. Atsakiau jam atsainia šypsena ir pasigręžiau į gražiąją pardavėją. Ji priėmė iš manęs butelį ir paklausė:
Tik vienas?
Kol kas taip, bet vėliau būtinai grįšiu su keliais.
Tikėkimės, koketiškai nusišypsojo. Galiu pasiūlyti šaligatvio plytelę, arba akytąją plytą.
Ne, nereikia, suskubau atsisakyti, supratau, kad vaikščioti su tokiu svoriu nebus labai patogu. Ar galite pasiūlyti ką nors lengvesnio?
Turiu žvakę, ką tik gavome.
Mačiau, kad ji siekė nuo lentynos mano žvakigalį.
Ne ne, sustabdžiau ją ir tuo metu pastebėjau pakabintas juodas kojines. Jaučiau, kad mano kojos nemaloniai drėgnos, tad dingtelėjo, – gerai būtų sušlapusias pasikeisti į sausas. Noriu tų kojinių.
Reikės pasimatuoti, pasakė mergina ir atidarė duris, kviesdama užeiti.
Aš įėjau ir atsisėdau į kėdę, kurią ji man pasiūlė. Pati priklaupė prieš mane ir ėmė traukti nuo kojų šlapias puskojines. Jos rankos buvo švelnios ir drėgnos.
Tuo metu pabudau. Pamačiau, kad mėginu viena koja nusitraukti kojinę nuo kitos kojos. Jos nemaloniai dvokė. Visai nuogas gulėjau ant sofos. Buvo tamsu, bet nuo gatvės žibinto į kambarį sklido šiokia tokia šviesa. Priėjęs prie lango radau degtukus ir uždegiau porą žvakių. Glaudės buvo padėtos ant sofos vietoj pagalvės. Batai – šalia sofos, o kelnių, megztinio ir striukės – nė kvapo. Striukėje turėjau piniginę ir mobilųjį telefoną, ant rankos nešiojau laikrodį, bet dabar jo irgi nebuvo. Supratau esąs apiplėštas.
Buto šeimininko nebuvo, bet netikėtai žvilgsnis sustojo ties rašomuoju stalu: ant jo stovėjo degtinės butelis, du alaus buteliai ir pigių cigarečių pakelis. Šalia raktai. Turbūt turėjau suprasti, kad jis nusipirko už šią kainą mano drabužius ir paliko man galimybę išeiti. Buvau įsiutęs. Griebiau alų ir atsidaręs iškart susiverčiau. Tada, prisidegęs šlykščią cigaretę, jau galėjau mąstyti. Bet mąstyti, kita vertus, nebuvo apie ką, aš neturėjau kelnių, striukės ir eiti beveik nuogas, aišku, negalėjau. Tuomet pradėjau spėlioti, kad gal jis tyčia paliko mane tokioje padėtyje, kad neišeičiau.
Ėmiau laukti. Galva plyšo, akys merkėsi, todėl nusprendžiau pasigydyti. Įsipyliau degtinės ir užsimetęs bjaurią antklodę, gulėjusią ant čiužinio, atguliau ant sofos. Jaučiau, kaip persismelkiu nenusakoma smarve, bet vis dėlto užmigau.
Kai prabudau, jau buvo šviesu. Į darbą, žinoma, nenuėjau. Ėmiau klausytis: bute tylu, tik už lango girdėjosi miesto gyvenimas. Lėtai atsikėliau ir nuslinkau į tualetą. Šviesa iš kambario šiek tiek apšvietė patalpą, bet dėl tikrumo vis dėlto atsisėdau.
Paskui apžiūrėjau butą: maža virtuvytė ir dar mažesnis vonios kambarys. Bandžiau praustis, bet bėgo tik šaltas vanduo, tad savo ketinimo atsisakiau. Norėjosi valgyti, tik, deja, nieko nebuvo. Tada vėl grįžau kambarin ir įsipyliau degtinės.
Jaučiausi bjauriai, dar blogiau negu po savaitgalio. Nežinojau, ką daryti, negalėjau net paskambinti. Nežinojau, kiek valandų. Lyg būčiau išmestas į negyvenamą salą. Rūkiau cigaretes vieną po kitos, kartais gurkšteldamas degtinės ar alaus. Taip malšinau alkį. Paskui vėl priguliau.
Kojinės man tiko ir su jomis jaučiausi labai šiltai ir patogiai. Atsidėkodamas prisitraukiau merginą ir pabučiavau ją į lūpas. Ji nesipriešino. Už lango keli klientai prunkštelėjo, kažkas nusistebėjo: „oi jo joi“, o storulis piktai sugriežė dantimis. Išlydėdama mergina dar įdavė prezervatyvą. Aš reikšmingai pažiūrėjau į ją ir išėjau.
Neskubėdamas nuėjau prie ugniagesių orkestro ir atsisėdau už laisvo staliuko. Sena padavėja man iškart atnešė kavą, o gaisrininkai užgrojo Lady Gagos „Blogą romansą“. Labai norėjau, kad ta jauna pardavėja (ji priminė Lady Gagą) būtų šalia ir mes kartu pašoktume. Nejučia ėmiau judinti pečius, rankas, o paskui ir atsistojau. Šokau vienas, užmerkęs akis, pasidavęs vidiniam šėlsmui ir muzikos ritmui, praradęs gėdos jausmą. Šokau begėdiškai rangydamasis ir nepadoriai judindamas klubus, energingai gestikuliuodamas, kol galiausiai atsimerkęs pamačiau prieš save šokantį savo viršininką (aš buvau be kelnių, tik su glaudėmis, gal jas numovė mergina, kai matavo kojines?). Salė nustėrusi stebėjo mus, niekas nejudėjo, vežimėliai sustingo nesibaigiančiame ešelone, žmonių srautai suakmenėjo, policininkas laikė iškėlęs statmenai į lubas reguliuotojo lazdelę, ant eskalatoriaus išvydau matroną su kažkuriuo iš savo sūnų dvynių krepšininkų (niekada jų neskyriau), pro langą išsigandusi žiūrėjo jauna pardavėja, storulis rodė į mane pirštu ir juokėsi. Tai buvo bjauru.
Neapsikenčiau ir pabudau. Vis dar vienas. Tik dabar jau buvo tamsu, lapkričio dienos trumpos. Vėl įsižiebiau žvakę ir ėmiau naršyti butą. Po vonia radau senas kelnes, prie lauko durų kampe gulėjo numestas lietpaltis. Viskas buvo nenusakomo švarumo ir skleidė man nežinomus kvapus. Nepaisydamas visko, pabandžiau apsirengti, po to apsiaviau savo batus. Atrodžiau apgailėtinai. Tada supyliau į save degtinės ir alaus likučius, užplėšiau baisiąją cigaretę ir palikau namus. Nesivarginau jų net rakinti.
Buvo dar ankstyvas vakaras, gatvėje zujo mašinos. Pasukau link savo namų. Baiminausi, kad nesusitikčiau pažįstamų, todėl stengiausi eiti pasieniais.
Netikėtai prie tvoros išvydau du tuščius alaus butelius, jie buvo visai neseniai išgerti, juose dar laikėsi puta. Prisiminiau vakarykštį pokalbį su sugėrovu ir mudviejų verslo planą. Be to, labai norėjau valgyti. Praeiviai skubiu žingsniu mynė pro šalį ir nekreipė į mane jokio dėmesio. Pakėliau butelius ir demonstratyviai išvarvinau paskutinius lašus, tada susikišau juos į lietpalčio kišenes. Jos abi buvo kiauros, tad buteliai atsidūrė po pamušalu lietpalčio apačioje. Dabar jau visą dėmesį sutelkiau į grindinį ir vietas, kuriose galėtų būti butelių. Priėjau vieną nediduką konteinerį, vieną tų, kuriuos gyventojai pastato prie gatvės, kad pravažiuojanti mašina juos ištuštintų. Jame radau dar keturis alaus butelius ir vieną degtinės. Visus vėl sukišau į lietpaltį ir man einant jie skambino kažkokią melodiją. Dar pasirausiau po kitus konteinerius, bet sužvejojau tik vieną degtinės butelį.
Kaip tik priėjau prekybos centrą, kuriame vakar apsipirkinėjome. Šiukšlių dėžėje prie įėjimo radau dar du alaus butelius. Sugaišau neilgiau kaip pusvalandį, o jau buvau apsirūpinęs bent duonai. Visai neblogai. Nuskambėjau ligi informacijos skyriaus ir ten ėmiau traukti iš lietpalčio laimikį. Jį priėmė ta pati kasininkė, kuri vakar mane nuodugniai apžiūrinėjo.
Labas, pasisveikinau kaip su sena pažįstama.
Laaabas, nutęsė ji, po to paklausė: kas atsitiko?
Kodėl taip klausi? – pasidomėjau.
Na, tu vakar geriau atrodei, atsakė kasininkė.
Ak, šit kas, nusišypsojau, pažvelgęs į savo apdarą, nekreipk dėmesio, socialinis eksperimentas. Atlieku kursinį darbą, mokausi socialinių mokslų fakultete, tai tenka pasinerti į įvairias socialines sferas. būk gera, užrašyk ant lapelio mano pristatytų butelių kiekį, šios dienos datą, pasirašyk ir padėk antspaudą. Tie lapeliai bus prisegti prie darbo. Taigi ir tu būsi kažkaip prisidėjusi.
Gerai, atsakė.
Dabar aš atidžiau įsižiūrėjau į ją ir pamačiau, kad mergina visai nebloga, aišku, ne gražuolė, truputį stamboka, bet malonių bruožų ir, svarbiausia, buvo linkusi koketuoti.
Ji pildė lapelį, išplėštą iš bloknoto, o aš tarškėjau toliau: dabar kasdien čia užeidinėsiu, man patinka šis rajonas, bet jei ateis kiti studentai, tu varyk juos šalin ir jiems nepasirašinėk jokių lapelių, gerai? Tik man. Skolingas neliksiu.
Ir kaipgi tu atsilyginsi? – ji nenustojo koketuoti su manimi nė akimirkai.
Oi, aš tave išbučiuosiu.
Eik tu, čia tik žodžiai.
Pamatysi, šiandien pat, galvoje man iškart vyniojosi būsimas vakaro planas: nusivesti ją į tą butą ir įtraukti kaip savanorę į socialinį eksperimentą. Kada baigi darbą? lapelyje perskaičiau jos vardą, o, tu Ernesta? Gražus vardas, malonu susipažinti, aš – Gedas.
Baigiu dešimtą, bet…
Kas bet?
Aš, matai, toli gyvenu, nežinau, kaip grįšiu, jei užtruksiu.
Nesijaudink, tu kviečiama dalyvauti eksperimente. Juk nori, ar ne?
Ji pritariamai linktelėjo, tada variau toliau: mano tyrime labai svarbus netikėtumo faktorius, jokio išankstinio plano, viskas ekspromtu, tave irgi sumąsčiau pasikviesti tik dabar, kaip bus toliau, nežinau, taip pat nežinau baigties, o tai ir yra įdomiausia, – nieko nežinai, bet esi veiksme, supranti, tai ir yra svarbiausia – nieko nesusiplanuoti. Tu man labai padėsi ir aš, ko gero, atliksiu geriausią kursinį darbą.
Kaip įdomu, šūktelėjo Ernesta.
Tuos du litus pasilaikyk sau, reikės, kad paimtum degtinės, kažko užkąsti, bet labai paprasto, nieko įmantraus, tik duona ir dešra, cigarečių kokių pigesnių ir…. ir…
Gal prezervatyvų?
O kam? Manai, prireiks? Na, gali paimt dėl visa ko, atsainiai mestelėjau, tačiau viduje kikenau iš pasitenkinimo. Kiek dabar valandų? Matai, aš be laikrodžio, tokios eksperimento sąlygos: jokių telefonų, laikrodžių ir panašiai.
Tuoj devynios.
Gerai, tada aš tavęs netoliese palauksiu.
Galiu užrašyti tau daugiau butelių, pasisiūlė Ernesta.
Nereikia, jokių manipuliacijų, rezultatai turi būti realūs. Lauksiu tavęs lauke. Duok dabar cigarečių, kad neprailgtų laukti. Ir niekam nepasakok, tai irgi būtina sąlyga.
Ji švytėjo. Neįtikėtinai lengvai suvysčiau tą naivuolę.
Pirmiausia norėjau parlėkti į landynę ir kažkiek ją aptvarkyti, bet paskui toptelėjo, kad neverta plėšytis, juk ji sutiko dalyvauti socialiniame eksperimente, tai sąlygos turi būti pačios tikroviškiausios, o toje landynėje tikrovė skverbėsi iš kiekvieno plyšio. Be to, buvau alkanas ir visokie lakstymai man galėjo baigtis tragiškai, bent aš taip maniau, todėl paėjau toliau nuo apšviestų vitrinų ir ėmiau stebėti praeivius.
Paslapčia tikėjausi išvysti savo bendrą. Keista, kad nepaklausiau, kuo jis vardu. Gal ir būtų nepasakęs tikro, kaip ir aš nepasakiau, bet galėčiau nors bent kaip jį mintyse vadinti.
Rūkiau ir nekantravau, mėgavausi būsima pergale ir ištikusi nesėkmė jau nebeatrodė tokia baisi, viso labo likimo pokštas. Juk turi būti gyvenime visokių intrigų. Kaipgi be jų?
Ji išėjo net anksčiau, parduotuvė dar neužsidarė, išėjo ir ėmė dairytis manęs. Iš paskos išlėkė apsauginis ir, nutvėręs Ernestą už rankos, kažką jai kalbėjo. Ji ištrūko ir nuėjo šalin. Apsauginis piktas grįžo į parduotuvę. Aš išlindau iš patamsių ir jai mostelėjau. Ji pamatė ir patenkinta pribėgo prie manęs.
Kur eisim?
Aišku kur, į landynę, labai rimtai atsiliepiau.
Geras, šūktelėjo ji, o ten bus…
Ne, nebus, pertraukiau ją, ten nieko tokio nebus, juk ten – landynė. Teks priprasti.
Aš tiesiog norėjau sužinoti, nes į autobusą, ko gero, nespėsiu…
Nespėsi, turėsi likti.
Tai gerai, aš ne prieš, bet ar ten…
Sąlygos bus baisios, juk aš tau pasakiau, kur eisim. Galvoji, man patinka štai taip atrodyti ir taip gyventi, betgi tai – eksperimentas.
Gerai gerai, sutiko Ernesta ir įsikibo man į parankę, tiksliau, į mano, tai yra neaišku kieno purviną ir smirdantį lietpaltį. Man buvo malonu jausti šalia savęs šią švarią, kvepiančią merginą.
Ko norėjo iš tavęs apsauginis?
Norėjo parvežti mane namo.
Kodėl jis toks geras? Ar jis visada tave parveža?
Ne visada. Mūsų pamainos ne visada sutampa. O ir kai sutampa, tai dar nereiškia, kad visada parveža, nors jam pakeliui. Jis gyvena su šeima soduose, prie mano kaimo.
Tu – iš kaimo?
Taip, dabar prekybos centruose dirba tik kaimiečiai arba visiški nevykėliai. Miestiečiai mieliau vergauja Anglijoje, nei čia saviems nugarą lenkia. O kaimietis – tai prie žemės, gyvulių pririštas, ne kiekvienas ir gali lėkti užsienin, aš, pavyzdžiui, dar tėvą prižiūriu, nes po insulto dirbti nelabai gali. Sesuo ir brolis – jau seniai pas airius.
Labai gerai, kad tu kaimietė, mano darbui tai pridės daug papildomų pliusų. Tik kodėl apsauginis ne visada tave paveža? Kodėl užsigeidė šiandien?
Manai, jis dykai mane veža? Nieko panašaus.
O kiek ima?
Jis vairuoja, o aš jam turiu nučiulpti.
Tikrai? aš vos nepargriuvau, taip paprastai ji tai pasakė. Betgi tai pavojinga, nesaugu, tu taip negalvoji?
Nesaugu? Manai, galiu užsikrėsti?
Ne, „užsikaifavęs“ jis gali į ką nors atsitrenkti.
Dažniausiai jis sustoja prie mano namų. Nebent greičiau baigia, tada sustoja kelkraštyje.
Klausyk, gal man reikėjo ir jį pasikviesti į eksperimentą. Aš fiksuočiau laiką, per kurį jis su tavim baigia.
Tu gi neturi laikrodžio.
Tikrai. Bet vis tiek gaila, kad nepaėmėm ir apsauginio, aš jau gailėjausi, kad susidėjau su ja, bet tuo metu mes priėjome medinuką ir trauktis buvo vėlu. Tikėjausi, kad bus grįžęs šeimininkas ir man pasiseks kaip nors jos atsikratyti.
Įėjęs uždegiau žvakes. Butas buvo lygiai toks, kokį palikau.
Taigi čia aš ir dirbu savo mokslinį darbą, pristačiau jai landynę.
Čia ne taip jau blogai, tikėjausi baisesnių vaizdų, ji neatrodė sutrikusi ar išsigandusi, priešingai: nusiėmė striukę ir ėmė dėlioti ant stalo vaišes, traukdama jas iš prekybos centro firminio krepšelio – degtinė, alus, duona, dešra ir prezervatyvai.
Baisesnių vaizdų? Bandžiau regzti pokalbį, ar gali būti kas baisesnio? Pažiūrėk, kaip čia nešvaru.
Ji papūtė į puodelius ir ėmė juos valyti antklode.
Ką tu darai? – pasibaisėjau, juk tas skuduras dar nešvaresnis negu puodeliai. Aš po juo miegojau.
Vadinasi, galėsi iš jo ir gerti. Pats sakei, kad čia eksperimentas ir viskas turi būti tikroviška.
Na taip, sakiau, bet higiena… Nors velniop higieną, tu juk nesergi?
Kuo? Dėl to, kad su apsauginiu? Jis gi vedęs, nemanau, kad būtų užsikrėtęs. Be to, turiu dažnai tikrintis, na žinai, sanitarinė knygelė ir taip toliau. Nebijok.
Tada jau buvo pripilti puodeliai (degtinė, alus) ir ji ištiesė juos man pirmam.
Už eksperimentą, tarstelėjau ir skubiai susipyliau viską į save, griebiau duoną ir dešrą, o ji įsipylė pati ir taip pat išgėrė už eksperimentą. Pasisotinęs persėdau ant sofos, o ji, užpūtusi žvakes ir priklaupusi prieš mane, ėmė traukti nuo manęs kelnes. Aš rūkiau ir žiūrėjau, ką ji daro.
Galų gale buvo visai neblogai, jaučiau, kad užsivedu. Trumpam pertraukiau ją, dar kartą įsipyliau gėrimų, o po to jau ėmiau nurenginėti ir ją. Sugriuvome ant siaurutės sofos ir ten sustūmiau jai savo pažiūras į lytinį gyvenimą. Tik pabaigęs suvokiau, kad pamiršau prezervatyvą, tikiuosi, kad gal ji tikrai neužsikrėtusi, o dėl įmanomo pastojimo nesukau galvos, maniau, kad pasekmes bus galima nurašyti apsauginiui, net jeigu jie santykiavo tik orališkai.
Kaip tik tuo metu ir užuodžiau, kad ji toli gražu nėra visa kvepianti, kaip man pasirodė prie parduotuvės, taip, plaukai kvepėjo, matyt, ji ką tik juos buvo pasipurškusi parduotuvės kvepalų skyriuje, bet kūnas, ko gero, kelias dienas nematęs muilo, sumečiau, kad jie ten kaime kasdien nesimaudo, juk nekuria dažnai pirties. Ir nuoga ji atrodė kur kas riebesnė negu su drabužiais. Žodžiu, pasimylėjęs jutau nusivylimą, o ne pasitenkinimą, bet stengiausi to neparodyti ir pakviečiau ją toliau linksmintis. Mes gėrėme pusnuogiai, rūkėme be paliovos ir kalbėjomės, tiesa, daugiau kalbėjo ji, pasakojo apie savo parduotuvę, pirkėjus, pardavėjas, vedėją, apsauginį ir panašiai, aš tik klausinėjau.
Paskui ji vėl įniko į mano pilvą ir dabar jau kalbėti turėjau aš. Ėmiau skiesti, kad tas tipas, kurį ji vakar matė, yra mano kursinio darbo vadovas ir jis gali bet kada ateiti, ar ji pasiruošusi ir su juo atlikinėti laboratorinius darbus, jei jis irgi užsinorės. Trumpam nutraukusi savo užsiėmimą, ji pakėlė į mane akis ir paprašė: nereikia, gerai.
Aš kilniaširdiškai sutikau.
Be to, pasakė ji, aš jį kasdien matau su buteliais, koks jis vadovas. Nebent tik padeda tau.
Na taip, iš tikrųjų tik padeda. Norėjau pasakyti, kad jis man aprodo socialinį dugną ir visas nematomas to dugno kertes.
Kaip gražiai tu kalbi, galėčiau visą laiką tavęs klausytis, ir vėl pradingo mano papilvėje. Aš nesėkmingai užsirūkiau ir užsikosėjau, todėl turėjau dar kartą išgerti, kad nuplaučiau bjaurastį.
Staiga pastebėjau, kad salė po truputį sujudo, tai vienur, tai kitur žmonės ima nusirenginėti. Galiausiai nusirengė visi – visi liko be kelnių, net ir storulis, kuris visai neseniai juokėsi iš manęs. Keisčiausia, kad vietoj trumpikių jis dėvėjo „stringus“ ir riebūs pusrutuliai baltumu priminė šviečiančius burbulus, dieninės šviesos lempas. Orkestras vėl užgrojo smagią melodiją ir visa salė suvilnijo šokio ritmu.
Pro šokančius aš broviausi link lango, kuriame sėdėjo manoji Lady Gaga, bet tai vieni, tai kiti stvarstė mane už rankų, suko aplink ašį, todėl kaskart pamesdavau kryptį ir svirduliuodamas iš naujo ieškodavau savo tikslo, skambėjo juokas, galvoje tvinksėjo širdies dūžiai ir galiausiai neišlaikęs pusiausvyros kritau ant grindų. Dūžiai aidėjo dar garsiau.
Atsimerkęs supratau, kad beldžiasi į lauko duris.
Kas tai? – paklausė Ernesta.
Darbo vadovas, atsakiau ir nustūmęs ją nuo savęs nusvirduliavau prie durų. Koridoriuje susivokiau, kad esu nuogas, todėl tik šūktelėjau: kas?
Kas kas, bibys tau atsikas, daryk greičiau, taip, tai buvo mano vakarykštis bičiulis.
Palauk, aš nuogas, einu apsirengsiu.
Ar aš tavęs nuogo nemačiau? Daryk greičiau.
Turėjau sutikti, kad greičiausiai nuogą jis mane jau matė, todėl įleidau. Buvo visai girtas, vos pastovėjo ant kojų, bet rankoje dar laikė pusiau nugertą degtinės butelį. Daugiau nieko neturėjo, todėl nesusilaikiau nepaklausęs:
Kur mano daiktai? Kur striukė, džinsai, telefonas, laikrodis, piniginė, svarsčiau, ar viską išvardijau, o jis tuo tarpu įgriuvo į kambarį ir kone užvirto ant Ernestos, bet spėjau jį sulaikyti ir nukreipti čiužinio link, prieš tai ištraukęs iš jo rankų degtinę.
Žmoną atsivedei? – dar paklausė krisdamas ir tuoj pat nulūžo.
Aš nevedęs, priminiau jam, bet ši pastaba jau nepasiekė jo sąmonės.
Ernesta pakilo iš guolio ir nepatraukliai nusiūbavo prie stalo ir ten supilstė atneštą degtinę į puodelius. Aš sėdėjau ant sofos ir grožėjausi ja. Mes išgėrėme ir vėl pasidulkinome. Mintyse regėjau Lady Gagą. Buvo gera. Kai atsimerkiau, buvo šlykštu, todėl vėl užmerkiau akis.
Mergina sėdėjo ant grindų šalia manęs, padėjusi sau ant kelių mano galvą. Nė nejutau, kaip kojas ir pilvą mina pusnuogiai šokėjai. Greta mūsų vėl išvydau stringuotąjį storulį, kuris, kraipydamas pusrutulius, mėgino atkreipti į save Lady Gagos dėmesį, bet ji buvo visa paskendusi manyje. Parodžiau stringams ilgąjį pirštą ir jie, paskutinį kartą stryktelėję ant mano blauzdų, dingo. Dingo ir kiti žmonės, mačiau, kaip mano viršininkas išlydi paskutinius lankytojus ir pats išnyksta už stiklinių durų, paskui mes likome dviese.
Ji glostė mano plaukus, buvo mirtinai tylu ir aš užmigau. Kai vėl pramerkiau akis, išvydau virš savęs motinos veidą. Niekas nepasikeitė, – nei Lady Gagos ar mano kūno poza, pasikeitė tik merginos veidas, ji užsidėjo mamos kaukę. Veidas buvo susenęs ir labai raukšlėtas. Turbūt aš miegojau dvidešimt metų.
Pagaliau prabudai, tiek metų praėjo, apsidžiaugė mama.
Aš turiu eiti į darbą, išgirdau Ernestą, bet apsimečiau, kad toliau miegu. Girdėjau, kaip ji rengiasi, šlykščiai šnirpščioja, matyt, persišaldė, rūpindamasi, kad man nebūtų šalta, galų gale pasilenkė prie manęs ir pabučiavo į skruostą. Tada neiškenčiau ir paklausiau:
Vakare ateisi?
Gal tu užeik dieną, susitarsim, ir išėjo. Girdėjau, kaip trinktelėjo durys, kaip nukaukšėjo klumpėmis per laiptus.
Skaudėjo galvą, burnoj buvo sausa, bet stengiausi būti užsimerkęs, tikėdamasis vėl užmigti.
Nemiegi? – užkalbino sėbras.
Eik šikt, atsakiau. Jis nusijuokė, tad smogiau jam tiesų klausimą: kodėl mane apvogei?
Nepyk, norėjau išgerti.
Bet juk mes gėrėm?
Man buvo maža, tu smigai, o man norėjosi daugiau, atleisk, grąžinsiu.
Kaip tu man grąžinsi? Iš kur? Jau pajėgiau atsimerkti.
Degtine grąžinsiu. Juk nori išgerti?
Ir pavalgyti.
Tuoj sutvarkysiu, ein moment, bus, mačiau, kad jis kyla iš guolio ir linguoja link durų.
Paduok vandens, paprašiau.
Jis atnešė.
Bet daug negerk, nes tuoj prasidės pagirios, ir taip pat išėjo.
Grįžo po valandos.
Pardaviau tavo pasą. Dabar esi tikras nelegalas. Gali ir toliau vadintis Gediminu. Gražus vardas, man jis labiau patinka, nei tavo tikrasis.
Daug už jį gavai? – pasidomėjau. Jis tuo metu ruošė užkandą ir pilstė į puodelius pilstuką. Galvą skaudėjo mažiau, bet atsisakyti gerti neturėjau noro, tad abejingai susiverčiau degtinę ir užsirūkiau.
Ne, kas čia už jį daug duos, yra „taksa“, aš pats savo už tiek pat pardaviau prieš kurį laiką.
Tai tu irgi nelegalas?
O velniam jis reikalingas, tas pasas? Niekur išvykti aš neketinu, tai tegul pasitarnauja kitiems žmonėms, kuriems reikia, ar ne? Aš taip galvoju, o jeigu kas perka ir duoda už jį pinigus, tai tuo geriau mums.
Logiška, atsakiau.
Vakare gal iš tos tavo panelės dokumentėlius rekvizuosim, jei ateis, ką, kaip manai? Visus dokumentus, žinok, superka.
Gerai, aš nieko prieš, bet parūpink man geresnes kelnes, nes šitos smunka, ir megztinį. Gerai?
Okei, pasakei ir bus, ne karo metas. Man „bičiukai” skolingi, paskui nueisiu parnešiu tau kažko gražaus. O gal tu eisi kartu? Butelių parinksim.
Aš ne, šiandien dar nenoriu, galva plyšta, kitą kartą. Be to, juk geriam už mano, tai ko man plėšytis?
Nu jo, tu teisus. Tai aš truputį vėliau nueisiu.
Nueik, aš pagalvosiu apie „Gerus namus“.
Jo, geri namai, sakysi ne?
Aš apie įmonę kalbu, priminiau jam.
Ak, štai kas. Na, tai sveikas įstojęs į ją.
Su tavo padėjimu, vėl priminiau jo indėlį. Beje, nieko nežinau apie tave, papasakok.
Kad čia nėra ko pasakoti, nusijuokė, visi panašiai baigiam.
Bent vardą turi?
O kaipgi, tik nepatikrinsi, nes dokumentų neturiu, kaip ir tu, gali mane vadinti Kęstučiu. Gediminas ir Kęstutis, gal pervadinkim įmonę?
Kęstutis buvo Gedimino sūnus. Gal tu per senas man į sūnus, a? savijauta pastebimai gerėjo ir norėjosi leistis į gilesnes diskusijas.
Tu kietas, gerą galvą turi, tau tikrai reikia į ministrus. Būk sveikas.
Tai kaip, sakei, čia atsidūrei? nenorėjau atleisti spaudimo, nes jaučiau, kad šiandien jis gerai nusiteikęs, be to, kadangi apiplėšė mane, tai turėjo kažkaip kompensuoti padarytą žalą.
Jis vėl įsipylė, mauktelėjo net nesusiraukęs ir prakalbo:
Nėr ko pasakoti. Susimoviau. Per savo karštą būdą. Vieną sekmadienį atėjom su šeima į Dainų slėnį. Prieš dvylika metų. Žmonių daug, vietų sėdimų jau beveik nelikę. Pamačiau šone dvi laisvas vietas, puoliau prie jų ir užėmiau, iki prieis žmona su dukrele. Tada atsirado kažkokia išsidažiusi kekšė ir sako man – nematot, kad rezervuota? Aš nekreipiu į ją dėmesio ir moju žmonai, kad greičiau ateitų. Dukrelė jau pribėgo ir atsisėdo man ant kelių. Sakau tai baidyklei – tai ką, išvarysi dabar? Ji: tuoj pat atsikeli. Sakau – o kas tu tokia? Eik ir susirask vietą, kaip ir visi žmonės. Sako: tuoj sužinosi, kas aš tokia. Nori likti be darbo? Ei, sakau, tu valkata, prie ko čia darbas, ligone, ir panašiai. Pradėjau ją ten kolioti visokiais žodžiais. Žmona mane ramina, sako, einam, palik tu tą vietą dėl šventos ramybės, bet aš užsivedžiau, nė velnio, tegu ji „pyzdina” iš čia ir taip toliau. Žodžiu, mane supakavo, įsūdė parų, iš darbo išmetė, bandžiau sužinoti už ką, bet aiškaus atsakymo negavau. Ta kekšė, pasirodo, dirbo savivaldybėje, kažkokia sekretorė. Tada. Dabar ji ten pat, tik jau didelė viršininkė. Tu nebijok, aš irgi nekvailas, laikraščius kartais paskaitau prekybos centre.
Kito darbo nesusiradau, niekur manęs nepriėmė. ėmiau dažniau gerti, žmona pareikalavo skyrybų. Nupirko man šį butélį ir taip atsiskyrėm. O tą kekšę aš ėmiau persekioti. Laukdavau prie savivaldybės, eidavau jai iš paskos, bet nieko nedarydavau. Ji ne kartą skundėsi policijai, bet ta nieko negali padaryti, nes aš nenusikaltau, aiškindavausi – atsitiktinai ėjau ta pačia kryptimi, ar man negalima vaikščioti ir pan. Žinoma, kartais jie mane pašerdavo „bananais“, bet galiausiai paliko ramybėje. Juk ir aš ne kasdien ją persekiojau, kokį kartą per mėnesį. Galų gale jie išvis nustojo kreipti dėmesį į tos „stervos” skundus.
Tai ji, „padla”, pasamdė kažkokius pienburnius, tie mane aplamdė kaip turi būti, vos išsikapanojau. Tada susirinkau visas pažymas ir ją kaip pasikėsinimo nužudyti organizatorę į teismą padaviau. Laikraščiuose buvau skai-tęs apie tokį advokatą, kuris gina vargšus nuo turčių. Išdėsčiau jam reikalą (ta jau buvo didelė viršininkė savivaldybėje), susidomėjęs mano istorija ėmėsi ginti teisme. Aišku, nieko mes neįrodėme ir nelaimėjome, bet triukšmo buvo daug, ir dabar ta gyvatė jau nedrįsta su manim susidoroti. Ateinu bet kada ir į savivaldybę, ir prie jos namo (toks prašmatnus dvaras ne per toliausiai), pasėdžiu prie tvoros, nusišlapinu kartais, butelių primėtau, kad pievelė neatrodytų labai pavyzdingai ir panašiai. Tokios mano pramogos.
Oho, nusistebėjau, ir tu nori dabar įmonę įkurti? Su tokia praeitimi?
Bet tavo praeitis švari? Tikiuosi?
Tikėkis.
O ko prisidirbai?
Nieko dar, bet gyvenimas tik prasideda. O ką dabar veikia tavo žmona?
Nežinau, ji persikėlė į kitą miestą.
Bjauri tavo istorija, net nežinau, ar ja tikėti, bet, kita vertus, koks mano reikalas, jei tu sakai, kad taip buvo, tebūnie. Žinok, man tavęs negaila.
Manai, man reikalingas tavo gailestis? Aš pats savęs nesigailiu ir nesiskundžiu, pripratau ir kitaip savo gyvenimo neįsivaizduoju. Jei ilgiau pabūsi šiame pasaulyje, į aną grįžti jau nebenorėsi. Tikrai. Čia nėra problemų, rūpesčių ir taisyklių nėra, gyveni kaip nori.
Žinai, gal vis dėlto išeisiu su tavim, nes jau atsibodo šioje skylėje sėdėti, ir išsiropščiau iš sofos, kurioje visą tą laiką gulėjau nuogas. Užsimečiau ant pečių lietpaltį ir dingau vonios kambaryje. Nusišlapinau tiesiai į vonią, atsukau vandenį. Tada šiek tiek apsiprausiau rankas ir veidą.
Mes dar baigėme butelį ir išėjome. Buvo jau įdienoję ir oras nebūdingas lapkričiui, gana šiltas ir be lietaus. Bet ėjau nesigrožėdamas nukritusiais lapais ir šunų ekskrementais, nudūręs akis į žemę, kad atsitiktinai nepamatyčiau pažįstamo veido ar silueto.
Kitame miesto gale, tiksliau – Aleksote, patekome į dar baisesnę landynę, nei ta, iš kurios išėjome. Čia irgi buvo medinis namas, tik vieno aukšto ir visas persikreipęs, mintyse pagalvojau, kad pavasario jis nesulauks. Kambaryje buvo labai karšta, virtuvinė krosnis pleškėjo, tarsi netrukus ketintų išskristi. Viduje mus pasitiko trys nedideli vienodos markės susivėlę šunys, po to garsūs žmonių šūksmai: „O, žiūrėk, kas atėjo! Šimtas metų be šių metų! Kokią panelę čia atsivedei?“ ir panašiai. mus graibstė penkios žmogystos, iš kurių dvi buvo moteriškos lyties. Palyginus su šiais čiabuviais, mano bendras atrodė kaip tikras fotomodelis.
Aišku, tuoj gavome išgerti po pusę stiklinės kažkokios bjaurasties, o Kęstutis nelauktai išsitraukė iš kišenės dvidešimtinę ir, palydėtas susižavėjimo šūksnių, atsidūrė tarp tų dviejų baidyklių.
Kažkas tuoj išbėgo atnešti pilstuko, paskui buvo susirūpinta mano garderobu (ačiū mano globėjui), ir iš krūvos pasiūlytų skudurų išsirinkau visai neblogus mėlynus džinsus, aišku, jie nebuvo labai švarūs, ir sportinį džemperį su gobtuvu ir užrašu ant nugaros „adidas“. Striukių nebuvo, tad sutikau tenkintis tuo pačiu lietpalčiu, kurį viena moteriškutė pasišovė tuoj pat išplauti, sakydama, kad tokiame karštyje jis bemat išdžius.
Ant krosnies, pasirodo, buvo verdama šaltiena, kaip patikino viena dama, iš kiaulienos ir vištienos. Pats sau pagalvojau, kad gal tų šunelių vakar buvo daugiau nei trys, bet kaip dabar patikrinsi, be to, buvau labai alkanas, todėl mielai sutikau pavalgyti karštos „košelienos“. Buvo bjauru, ne tiek dėl neskanaus maisto, kiek dėl minties, kad valgau geriausią žmogaus draugą, bet viską nuplovė pilstukas, kurį, nesigailėdamas nei inkstų, nei kitų vidaus mechanizmų, pyliau į save.
Kažkuriuo metu atsijungiau, paskui vėl įsijungiau, kol galiausiai pamačiau, kad mano sūnus vedasi mane į lauką (o gal jis ir nebuvo mano sūnus, nes atrodė per senas būti mano sūnumi, niekaip negalėjau suprasti jo ryšio su manim, todėl nuolat klausinėjau, ar tu tikrai mano sūnus, tas patvirtindavo, tada aš suabejodavau, palauk, bet ar tu ne per senas būti mano sūnumi, jis atsakydavo – nė kiek), nesutikdamas palikti manęs pas tuos mielus žmones, nors anie ir primygtinai siūlė, sakydami – na, kurgi jis eis, juk matai, kad nepastovi, palik, ryt pasiimsi, – mano globėjas buvo neperkalbamas (tą pačią akimirką, gal todėl, kad lauke į mane padvelkė šaltas vėjo gūsis, prisiminiau, kad jis nėra mano sūnus, tiesą sakant, visai neturėjau vaikų ir tą garsiai pareiškiau visam Aleksotui: AŠ NETURIU VAIKŲ).
Namie iškart kritau kaip negyvas, naktį prabudęs mačiau savo žaviąją pardavėją, besidulkinančią su mano sūnumi. koks jo vardas? keikiau žmoną, kad pirmagimiui davėm tokį vardą, kurį kaskart vis pamirštu; paskui niekaip negalėjau prisiminti, kada gi aš spėjau vesti ir kas tokia mano žmona, negi Lady Gaga? bet ji tokia neprognozuojama! Pagalvojau, kad ir jam, vaikui, reikia pasilinksminti, pats gi tik nusišlapinau į vonią, nes tualete tikrai nebūčiau pataikęs į klozetą, toks jis buvo mažas.
Paskui pro miegus dar jutau, kaip kažkas tarpkojyje atkakliai mėgina burna išgauti mano prisipažinimą, bet jaučiausi toks išvargęs, kad net nenorėjau pasidomėti, kas tai buvo.
Vėliau vis dėlto atsimerkiau. Prieš mane stovėjo viršininkas apsaugininko uniforma ir priekaištingai lingavo galvą. Už jo mačiau didelę minią žmonių, kurie brovėsi prie pakylos, ant kurios anksčiau stovėjo policininkas, o dabar ten mačiau krepšininkų dvynių motiną, kuri iškilusi aukštai virš minios kažką surašinėjo. Vienas jos sūnų (amžinai aš jų neskiriu) padavinėjo mamai dokumentus, kuriuos patikrinusi ji grąžindavo atgal, o tas nuleisdavo žemyn laimingam piliečiui.
Per ilgai nebuvai darbe, konstatavo viršininkas, dabar bus taip, kaip ir anam, ir mostelėjo ranka link ugniagesių orkestro. Ten, šalia ugniagesių, pamačiau bjaurųjį storulį, aptvertą prekybos vežimėliais, supančiotą grandinėmis, kurios apačioje atstojo „stringus“ ir nedengė šviečiančių pusrutulių.
O ką jis padarė? – paklausiau savo viršininko.
Jis tris kartus bandė parduoti nepažymėtus butelius.
Argi jie turi būti pažymėti? – nusistebėjau.
O kaipgi, atsakė viršininkas. Matau, tu per ilgai buvai išvykęs, nes nežinai pasikeitimų. Dabar visi buteliai privalo turėti antspaudą su įmonės „Geri namai“ pavadinimu. Tai kur buvai?
Ilsėjausi. Man buvo atostogos.
Kur ilsėjaisi? – neatstojo viršininkas.
Aleksote. Buvau išvykęs kuriam laikui į Aleksotą, kitapus Nemuno. Ten geras oras, daug deguonies.
Aleksote, svajingai nutęsė viršininkas, paskui susigriebė ir rūsčiai prabilo: galėjai paskambinti.
Negalėjau, pamečiau telefoną, pamelavau, nes nenorėjau prisipažinti, kad jį iš manęs pavogė mano sūnus, be to, viršininkas dar nežinojo, kad turiu sūnų, nujaučiau, kad ši naujiena jį gali įsiutinti.
Dabar jau neišvengsi apkaltos, jei visi pasirašys, viršininkas vėl nukreipė žvilgsnį į parašų rinkimą.
Būtinai visi turi pasirašyti?
Taip, tokia tvarka.
O jūs pasirašėte?
Man nereikia, aš čia tik prižiūriu tvarką.
Tada aš trumpam atsiprašysiu, ir pamėginau apeiti savo sargą, bet jis sustabdė mane: negaliu leisti, tau nevalia su niekuo bendrauti, kol nebus baigta parašų rinkimo procedūra.
Apmaudžiai žvilgtelėjęs į minią, išvydau atsiskiriančią nuo jos Lady Gagą, ji judėjo link manęs. Norėjau paklausti, ar ji jau pasirašė, bet mergina, lyg atspėjusi mano ketinimą, neigiamai papurtė galvą, ir aš šūktelėjau jai: ačiū, mama.
Tylėk, užbliovė viršininkas, tau negalima bendrauti ir, atsigręžęs į Lady Gagą, nuvarė ją šalin. Bet aš buvau laimingas, žinojau, kad bent vienas žmogus pasaulyje neišdavė manęs, žinojau, kad kai kas mane myli.
Aš noriu į tualetą, ramiu balsu pasakiau sargybiniui.
Gerai, palydėsiu tave.
Iš tikrųjų norėjau myžti, todėl prabudau. Jau buvo šviesu, kambaryje tuščia. Dar vis jaučiausi girtas, rankos drebėjo. Tualete atsisėdau ant unitazo ir (o, siaube!) pajutau nežmonišką skausmą šlapindamasis. Tuoj išbėgau į virtuvę ir šviesoje pamačiau iš varpos tekančius pūlius. Nukračiau juos į kriauklę ir ten pat sukandęs dantis baigiau šlapintis. Žinojau, nors anksčiau su tuo nesusidūriau, kad užsikrėčiau triperiu, esu skaitęs apie venerines ligas internete, lyg nujausdamas, kad kada nors man tų žinių prireiks. Taip pat žinojau, kad man būtinas penicilinas.
Prakeikta kaimietė, triperio platintoja! Dar ir mano sūnų (tpfu, koks jis sūnus, reikia išsiblaivyti), mano naują bičiulį užkrėtė, nors jis apie tai sužinos tik po poros dienų, mažiausiai. O gal jis naudojo gumytę, tada apskritai sausas išlips iš to malonumo? Ką dar ji paženklino šiuo virusu? Apsaugininkas tikriausiai neužsikrėtė, turėjo proto nelįsti į tą užnuodytą šulinį. Tai ko man prisireikė ten kišti savo galvą? Juk galėjau leistis nučiulpiamas. Prakeikimas!
Tada toptelėjo, kad būtinai turiu nueiti pas ją ir išgauti gydymui reikalingų finansų. Skubiai apsirengiau savo naujus (!) drabužius ir ketinau išeiti, bet lauko durys buvo užrakintos. Kęstutis mane įkalino! Nenorėjo prarasti įtakos man? Gal jis apiformino mane pirmuoju nelegalu savo įmonėje „Geri namai“? Negi juokais pasiūlytas scenarijus naudojamas prieš mane? Buvo juokinga ir graudu.
Apieškojau kambarį ir virtuvę, dėl visa ko patikrinau ir vonią, bet rakto niekur nebuvo. Tada nusprendžiau pabėgti pro langą, pasilikti to apsišaukėlio valioje nebuvo jokio noro.
Atidaręs virtuvės langą pamačiau, kad ligi žemės tėra tik kokie keturi metrai, be to, po langu, matyt, buvo darželis, žemė supurenta ir iš pažiūros minkšta. Taigi mano padėtis nebuvo beviltiška. Bet prieš pabėgdamas norėjau palikti kokį nors savo protesto ir nepasitenkinimo ženklą. Dairiausi po kambarį, galvodamas, ką čia tokio nepadoraus iškrėsti, norėjosi prirašyti ant sienų keiksmažodžių, bet nesimatė jokios rašymo priemonės (kartu tikėjausi nepamatyti naudotų prezervatyvų ir nepamačiau, vadinasi, ir mano pasekėjas neišvengė užkrato, žinos, kad nevalia lįsti į svetimą daržą (gal ir mane Dievas nubaudė, kad lindau į apsaugininko valdas?), tad surinkau iš visų kampų besimėtančias žvakeles, jų buvo keturiolika, ir, visas sustatęs ant kambario palangės, uždegiau. Atrodė įspūdingai. Bet pykau dar ir dėl to, kad šį kartą sūnus Kęstutis nepaliko man nė lašo pagirių ir savo šlykščių cigarečių. Todėl pripyliau į visus puodelius ir indelius, kokius tik radau, vandens ir sustačiau juos ratu ant stalo, gaivinkis, vergvaldy.
Paskutinį kartą apžvelgęs pastarųjų dienų savo buveinę ryžausi šokti, tik turėjau palaukti, kol gatvėje neliks praeivių, nes iš šalies atrodytų įtartinai, jei kas mane pamatytų šokinėjantį iš antro aukšto. Nutaikęs palankų momentą, ilgai nesvarstęs liuoktelėjau pro langą. Žemė tikrai buvo minkšta ir aš nė kiek neužsigavau, tik truputį susitepiau kelnes ir rankas, kuriomis atsirėmiau į lysvę. Čia pat gulėjusioje vonelėje nusiploviau rankas lietaus vandeniu ir pasukau gatve link prekybos centro.
Savo gražuolę radau kaip įprasta – informacijos skyriuje. Pastebėjau po akimis tamsias dėmes, žvilgsnis buvo apsiblausęs, matyt, mergužėlė vėl gerai paūžė šią naktį.
Duok porą litų ir cigaretę, tiesiai išdrožiau, aš būsiu kieme.
Ji kiek nustebo, bet padavė, ko prašoma. Aš nusipirkau alaus ir apėjęs krautuvę prisišliejau prie rampos. Godžiai gėriau alų ir traukiau dūmą. Ji tuoj išbėgo pro sandėlio duris.
Kodėl tu čia, jis gi tave užrakino? mačiau, kad ji kažko išsigandusi.
Ką, aš jam koks vergas, kad turiu užrakintas sėdėti?
Jis sakė, kad tu turi atidirbti jam. Toks jūsų susitarimas, atseit tu jam skolingas. Aš pagalvojau, gal dėl to, kad jūs…
Ką mes?
Mačiau, kad naktį jis buvo pas tave. Aš apsimečiau, kad miegu.
O velnias! – pasibaisėjau. Tai ten buvai ne tu? Na ir gerai, dabar tegul paspringsta tavo triperiu.
Kokiu triperiu, ką tu kalbi?
Gal nori pamatyti? Tu sergi, mergele, aš šiandien nusimyžti negalėjau.
Ji visai nusiminė.
Taip, tu ligonė, vaikštantis užkratas. Mano reikalas mažas, daryk kaip nori, bet pristatai man čia staigiai penicilino ir švirkštų, jei nori be skandalo išsisukti. Nežinau, ką pasakys tavo apsauginis, jeigu aš jam savo „birką” parodysiu.
Gerai, aš pasistengsiu gauti mūsų vaistinėje. Ten žino apie mano sergantį tėvą. O ką tu darysi? Jis gali grįžti. Ką man jam sakyti?
Iš tikrųjų dabar šiek tiek išsigandau: jeigu tas tipas jau manosi turįs į mane kažkokių teisių, ir dar tas degantis altorius jo namuose galėjo ne juokais jį įsiutinti, o aš nesijaučiau fiziškai už jį pranašesnis, apskritai nemėgau smurto, suvokiau, kad, susirėmęs su juo, būtinai pralaimėsiu. Suvokiau, kad nepajėgsiu priešintis jo valiai. Tai buvo bjauru. Reikėjo bėgti.
Mano eksperimentas persikelia į Amsterdamą, leptelėjau ir tik paskui supratau, kodėl taip pasakiau. Vasarą su keliais draugais buvau nukeliavęs iki šio miesto autostopu ir man ten labai patiko, todėl dabar nesąmoningai jį pasirinkau.
Aš važiuosiu su tavimi, juk tu įtraukei mane į savo eksperimentą.
Bet tu susidėjai su mano mokslinio darbo vadovu.
Ar aš galėjau atsisakyti? Tu buvai smigęs, kai aš atėjau, mes gi buvom susitarę, kad po darbo aš ateisiu. Jis mane prigirdė, o paskui aš jo išsigandau, bijojau priešintis, jis buvo agresyvus. Be to, paėmė mano dokumentus, kaip užstatą, kad vakare grįšiu, todėl man nėra ko prarasti, sutinku tuoj pat bėgti su tavimi. pakeliui galėsi pardavinėti mane tolimųjų reisų vairuotojams.
Neblogai, o kaip tavo tėvas?
Šiuo metu aš galvoju tik apie tave.
Dabar pamaniau, kad ji visai nieko.
Bet turėsi pamiršti savo vardą, nuo šiol aš tave vadinsiu Lady Gaga.
Man patinka. Tu pabūk čia, aš gausiu vaistų, po to paprašysiu apsaugininko mašinos, kartais jis man ją duoda, pasakysiu, kad tėvui blogai, ir paimsiu iš kasos truputį pinigų kelionės pradžiai. Neketinu daugiau čia sugrįžti, todėl nieko tokio, jei nors kiek visus apvogsiu, juk ir jie, darbdaviai prakeikti, mus kasdien apvaginėja.
Su mašina mes galėtume bent iki Lenkijos nukakti, o ten palikti ją kokiame nors mieste. Tu tikrai gali man padėti, sukis greičiau, aš čia palauksiu, jau buvau beveik įsimylėjęs ją ir visa ateitis netikėtai nušvito šviesiomis spalvomis.
Įsispraudžiau tarp dėžių, kai ji nuėjo, ir ėmiau laukti, jausdamas širdyje palengvėjimą.
Pasigirdo iškilmingi ugniagesių orkestro akordai, ir aš pasiskubinau susitvarkyti tualete, nors šlapinantis ir labai skaudėjo. Prie durų manęs laukė viršininkas, bet buvo atsigręžęs į salę, kurioje ant paaukštinimo vietoj policininko vis tebestovėjo dvynių krepšininkų motina. Rankoje ji laikė milžinišką kirvį. Vienas brolių (amžinai jų neskiriu) prie jos kojų padėjo didelę trinką.
Kas čia dabar bus? – nustėręs paklausiau viršininko.
Mirties bausmė, niūriai atsakė pastarasis. Pirmoji, kiek aš čia dirbu. Džiaukis, tu išvengei šitos dalios, už tave kažkas nepasirašė. Tau pritrūko visai nedaug.
Išplėtęs akis žiūrėjau į pjedestalą, ant kurio netrukus buvo užvilktas besipriešinantis ir spurdantis kaip žuvis stringuotasis storulis. Ant akių jam buvo užrištas raudonas raištis. Galingoji matrona nurodinėjo sargybiniams, kaip patogiau paguldyti auką.
Orkestras užgrojo garsiau, mačiau, kaip kažkoks vyrukas teisėjo mantija perskaitė nuosprendį, po to ant pakylos užsiropštė kunigas ir, paskubomis peržegnojęs švytinčius pusrutulius, vėl pasišalino. Matrona užsimojo galingu kirviu, o dar po akimirkos pasigirdo visuotinis aiktelėjimas, ir pusrutuliai nustojo tirtėti. Man buvo bjauru, todėl iškart atsimerkiau.
Link manęs išsigandusi artėjo Lady Gaga, o už jos pamačiau savo apsišaukėlį sūnų.
Lady Gaga pribėgo ir įdavė man kažką į rankas, spėjau tai įsikišti į lietpalčio kišenę.
Čia vaistai. Atleisk, jis privertė atvesti pas tave, nepatikėjo, kad tavęs nemačiau. Nepyk. Aš taip išsigandau, jis pradėjo triukšmauti parduotuvėje, sakė – negrąžins mano dokumentų, bijojau skandalo, visi keistai žiūrėjo į mane, nustebę, kad aš jį pažįstu.
Aš žiūrėjau į artėjantį savo sūnų, kuris iš tikrųjų negalėjo būti mano sūnus, ir mano skruostais riedėjo apmaudo ašaros.
Na, na, nurimk, paguodė priėjęs Kęstutis, viskas gerai. Aišku, galėjai supleškinti mūsų namus, bet aš tau to nepriminsiu, nusiramink. Ateik vakare, mestelėjo Ernestai ir nusivedė mane.
Aš ėjau šalia ir negalėjau liautis kūkčiojęs, visas šių dienų marazmas jau nebeatrodė linksmas pokštas, greičiau kažkokia neišvengiama lemtis, kuri galbūt niekada nesibaigs, ir amžinai būsiu šio smirdančio bei nekenčiamo tipo rankose. Nelegalas.
Pamatysi, kartu mes greitai prasisuksim, nenustojo barškėjęs partneris. Esu numatęs dar porą girtuoklių įtraukti į mūsų „Gerus namus“. Tik man reikės tavo pagalbos, todėl neištižk, būk vyras, mes juos laikysim kaip peles po šluota. seniai juos nužiūrėjau, tokie bevaliai ištižėliai, šiandien su jais susitiksiu. Tu man padėsi, jei reikės, tai ir apkulsim juos. Jie man skolingi, vienas net užstatė savo pasą. Iš kito irgi paimsim dokumentus. Nupirksiu išgerti, o begeriant pasiūlysime kooperuotis butelių rinkimui. Jie niekur nedirba, todėl neprieštaraus, tik reikia tai deramai pateikti, sudominti juos, supranti. Na, priskiesi ką nors apie ateities perspektyvas, juk moki kalbėti. Dėl to tu man ir reikalingas. O dėl Ernestos tu nesijaudink, aš jos dokumentus jau turiu, ji taip pat niekur nuo mūsų nepabėgs. Pamatysi, vakare ateis.
Mes buvome jau beveik priėję namus, jis pirmas pasuko link įėjimo į namą, kai išgirdau šūktelėjimą „Gediminai!“ ir priekyje manęs slystelėjusi dėl staigaus stabdymo sustojo „Ford Fiesta“. Mano draugužis ne iškart suprato, kas nutiko, todėl prarado kelias brangias akimirkas, per kurias aš spėjau pribėgti ir įšokti pro praviras dureles. Fordukas staigiai trūktelėjo pirmyn ir neregistruotas mano sūnus tik tik nespėjo sugriebti durelių. Viskas atrodė kaip vokiškam seriale „Kobra 11”, tik prie vairo sėdėjo iš pažiūros paprasta kaimietė, mano pakrikštyta Lady Gaga.
Buvau toks laimingas, kad net drįsau iškišti pro langą ranką ir parodyti vidurinįjį pirštą.
Susižavėjęs žiūrėjau į savo išgelbėtoją ir nepaliaujamai kvatojau.
Ko juokiesi? – paklausė mergina.
Jaučiuosi, lyg būčiau išvengęs mirties bausmės, atsakiau. Tu gerai vairuoji, aš, deja, nemoku, net teisių neturiu.
Dabar aš irgi neturiu. Gerai būtų, kad niekas nesustabdytų, turime kuo toliau nuvažiuoti, kol mano angelas sargas manęs nepasigedo. Nuo tavojo jau atitrūkom.
Jis mano sūnus. Dabar jau buvęs.
Bet jis per senas būti tavo sūnumi.
Aš irgi jam tą patį sakiau, vos galėjau žodį pratarti pro isterišką juoką, bet jis nenorėjo tam pritarti.
Ji irgi užsikrėtė juoku ir kurį laiką mes nepaliaujamai kvatojome, paskui netikėtai nurimau ir pasakiau:
Ačiū tau.
Buvau išties dėkingas.
Diena buvo lapkritiška.
Apsiniaukusi.
Bet vis tiek jau nebebuvo tokia bjauri.
Kokia būna.
Pirmadienis.
Herkus Kunčius. Pradėta, nepabaigta istorija
2011 m. Nr. 2–3
1
Jokūbas Nagurskis – Kurtuvėnų dvaro šeimininkas – pažvelgė į veidrodį. Išvaizda jį tenkino: plikai skusta galva, mėsinga nosis, prašmatnūs ūsai, putlus veidas. Apkūnią bajoro figūrą puošė prigludęs švarkas, ant jo – įliemenuotas kontušas, paauksuota juosta aplink liemenį, ordinai; užgyveno nesaikingai daug ordinų.
– Erelis, bebaimis sakalas – Jokūbas Nagurskis, suopis, bebaimis… – oriai kartojo smaukdamas ant galvos kepurę, puoštą vos prieš pusmetį nudobto ėriuko kailiu.
Neabejingas grožiui Jokūbas Nagurskis buvo Beržėnų tijūnas, Pavenčių, Gintališkių seniūnas, Žemaitijos kunigaikštystės Beržėnų ir Šiaulių pavietų pulkininkas, negana to, Žemaitijos kunigaikštystės pakamaris. Tai buvo net Lenkijoje gerbiamas žmogus – Baltojo erelio ordino kavalierius. „Už nuopelnus Tėvynei“, – taip buvo pasakyta įteikiant apdovanojimą.
Našlys Jokūbas Nagurskis jau ne pirmą dešimtmetį valdė pagrindinę giminės rezidenciją – Kurtuvėnų dvarą su miesteliu. Be to, Gintališkes, Karteną, jos prastai pagarsėjusią smuklę, Pažyžmės ir Gordų dvarus Kražių paviete bei karališkąsias valdas: Tuibius, Ryliškes, Dvoržiškes, Vargenius, Maškiškes. Be viso to, kelis dvarus ir Vilniuje.
Niekada Nagurskis nesiskundė turto stoka, daug galėjo sau leisti.
Ant pietų stalo dvare puikavosi angliškos, olandiškos gilios ir plokščios lėkštės, krištolinės taurės vynui. Ne mažiau prabangūs bokalai alučiui, auksinės taurelės degtinytei.
Jokūbas Nagurskis – abejingas ispaniškam – buvo portugališko, itališko vyno mėgėjas, niekada neatsisakydavo išlenkti ir po keliolika talpių šampano taurių.
Apetitu bajoras taip pat nesiskundė. Į gastronomiją žvelgė lanksčiai, todėl nepeikė karčiųjų migdolų, imbiero, šviežių alyvuogių, pipirų, lauro lapų, cinamono, muskato riešutų, levandos stiebelių, rozmarino, datulių ir, žinoma, razinų.
Raudonųjų ir ypač juodųjų ikrų nemėgo, nors žuvį vertino, beje, tik giliavandenę. Žvėrieną paįvairindavo itališkais makaronais, olandišku sūriu, kaštonais.
Didelę reikšmę teikė desertui. Visada primindavo, kad pietums būtų ne mažiau kaip trijų rūšių kavos, kiniškos arbatos, citrinų sulčių, be to, prancūziškų slyvų, apelsinų žievelių, abrikosų uogienės ir, žinoma, cukraus, karamelės, šokolado.
Be šių dalykų Jokūbas Nagurskis negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo Kurtuvėnuose. Šiuo požiūriu buvo tipiškas XVIII amžiaus antrosios pusės Respublikos pilietis: „Valdant karaliui saksui, gerk, valgyk ir atleisk sagtį.“
Jokūbas Nagurskis dirstelėjo į savo smailianosius batus. Galai kaip visada šauniai užsirietę į viršų. Taigi jau metas pasirodyti vietinei diduomenei.
Teatru paverstame mediniame svirne, esančiame vos keli žingsniai nuo dvaro rūmų, dūzgė kviestiniai svečiai: išsipudravęs grafas Ignacas Karpis su tekintina dukra Mirolanda Karpyte, raudonskruostis klebonas Simonas Putvinskis, baikščių akių kunigas Jokūbas Šmatovičius, nesiskundžiantys apetitu žemaičių bajorai Zamgelovičius, Skaševskis, Brošelis, Moravskis, Podsiadlo, Ružyckis bei smulkesnė Žemaitijos kunigaikštystės aukštuomenė. Šalia galėjai pamatyti ir tokius nepanašius vienas į kitą Jokūbo Nagurskio sūnus: tvirtasprandį Joną ir blyškaus veido Kajetoną.
Jokūbas Nagurskis atsisėdo į krėslą, oriu rankos mostu davė ženklą, kad galima pradėti.
Šurmuliui nutilus, tamsiame Kurtuvėnų dvaro svirne prasidėjo visų lauktas italų komediantų vaidinimas. Anot nuogirdų, tokio turiningo reginio Kurtuvėnai dar nematė.
Virš širmos stryktelėjusios marionetės Žemaitijos bajorijai puolė vaidinti pamokančią istoriją: apie naivų medinuką Pinokį, klystkelius Kvailių šalyje, herojaus draugystę su Malvina, šuneliu Artamonu, verkšlenančiu Pjero.
Ypač Jokūbui Nagurskiui krito į akį Karabasas Barabasas. Šis barzdotas dėdė pasivaideno kažkuo panašus į ankstesnį Kurtuvėnų dvaro šeimininką, velionį tėvelį Pranciškų Nagurskį. Barabasas, kaip ir a. a. Pranciškus Nagurskis, buvo toks pat piktas, reiklus, nepalenkiamas, niekada nesiskiriantis su vėzdu, patėviškai baudžiantis, it pamotė nepaguodžiantis.
Įvykiai virš širmos klostėsi strimgalviais, itin dramatiškai. Kvailių šalyje buvo apstu aistrų, apgavysčių, pavydo, meilės, tikėjimo, vilties, beje, kaip ir visur žemėje.
Pinokiui užkasus auksinius, įtampa svirno teatre augo, negalėjai atspėti, kuo visa baigsis. Jautresni bajorai prakaitavo, kažkas iš publikos (vėliau išsiaiškinta, kad klebonas Simonas Putvinskis) apalpo, todėl buvo išvilktas į gryną orą.
Stipresnių nervų žiūrovai stebėjo vaidinimą užgniaužę kvapą, labai jaudinosi, giliai išgyveno Pinokio dvasinį nuopuolį. Ne vienas ir ne du sėdėjo susitapatinę su antraeiliais pasakos herojais: kas su tėčiu Karlu, kas su aklu katinu ar veidmaine lape.
Kai medinukas Pinokis pagaliau rado auksinį raktelį, Žemaitijos aukštuomenė su palengvėjimu atsikvėpė; bajorai Brošelis ir Skaševskis apsiašarojo, niekam nekilo pagunda iš jų šaipytis.
Nespėjus atsikvošėti, marionetes pakeitė pusnuogė gimnastė.
Ir ko tik ši neūžauga neišdarinėjo ant medinių sijų svirno palubėje: strykčiojo, vartėsi, raitėsi, sukosi, suposi, ropojo etc. Visiems buvo smalsu: išsitėkš ar neišsitėkš gimnastė ant žemės?
Ne, nieko panašaus neatsitiko. Vikrus žmogeliukas išlaikė pusiausvyrą, – turėjo tvirtas rankas, diktas kojas, iki tol Kurtuvėnuose nematytą kvadratinę galvą, be to, buvo kurčnebylė. Bisui, grakščiai nušliuožusi sija žemyn, dar parodė keletą lankstumo stebuklų: tiltelį, špagatą, iškišo galvą pro kojas.
Neūžaugą pakeitė pantomima: balto veido žmogus stovėjo ant trinkos, bet susirinkusiems atrodė, kad eina.
Tipeno sau vietoje.
– Palauk mūsų! – replikavo linksmų plaučių bajoras Zamgelovičius.
– Kur taip skubi? – ironizavo išsiverkęs Skaševskis.
– Ar toli Vilnius? – atseit domėjosi kikenantis senukas Ružyckis, kuris apie senąją LDK sostinę žinojo tik iš padavimų.
– Et, duoda… – neslėpė susižavėjimo ir Jokūbas Nagurskis, kai mimas tariamai judėjo vis sparčiau ir sparčiau, o netrukus pasileido tekinom.
Šis komediantų numeris ne tik bajorams, bet Ignacui Karpiui patiko. Reginio užhipnotizuotas grafas būtų galėjęs valandų valandas žiūrėti ir mėgautis einančiu ir niekur nenueinančiu pajacu. Jokūbas Nagurskis, beje, taip pat. Jam šis beprasmis mimo spurdėjimas kažką primygtinai sufleravo, tačiau ką, taip ir negalėjo paaiškinti.
Visa tai buvo nauja, nematyta, paslaptinga.
Po neprailgusio pusvalandžio komediantai jau griežė smuikais, pūtė fleitas, brązgino mandolinas. It nerami širdis, įspraustas tarp gimnastės šlaunų, dunksėjo būgnelis.
Netrukus visų dėmesys buvo prikaustytas prie papingos dainininkės, šios krūtinė nedviprasmiškai kilnojosi. Net nenuovokus kunigas Jokūbas Šmatovičius suprato, kad svirne vyksta baustini dalykai: šalia stovintis diedas kėsinasi suvedžioti moraliai neapsisprendžiančią dainininkę.
Kita vertus, tas eržilas išpurtusiu pagurkliu taip pat gražiai dainavo, jo liemuo buvo lankstus, nusikalstamai apsukrus, geidulingas.
– Nemyli jis tavęs! – išsprūdo neabejingam meilės reikalams Zamgelovičiui.
– Čiupk ją ir tempk į rūsį! – nesusilaikė neparaginęs bajoras Podsiadlo, jis taip pat šiek tiek slebizavojo lotyniškai, tad itališkas dueto tekstas jam buvo ne slėpinys, suprato komediantus.
– Nesusidėk su juo! – piktai perspėjo bajoro Brošelio žmona Lukrecija. – Visi jie tokie! – nepamiršo priminti, kai dainininkė ištiesė savo partneriui ranką.
– Suvedžios ir paliks, – net neabejojo bajoras Moravskis.
– Raminkis! – riktelėjo Jonas Nagurskis.
– Leiskite pasiklausyti! – paantrino broliui daugiau už kitus praprusęs Kajetonas.
– Ar aš tau miela? – Mirolanda Karpytė nežymiai pasviro link šalia sėdėjusio jaunojo Jono Nagurskio. Deja, vaikinas jos neišgirdo, visa galva buvo pasinėręs į italų bel canto.
O tas pasipūtęs kalakutas išraudusiu pagurkliu tebesuko ratus aplink dainininkę.
Suokė patinėlis saldžiai:
La ci darem la mano!
La mi dirai di si.
Taip jis kvietė pasibūti nuošaliame namelyje merginą.
O ši:
Vorei, e non vorei.
Bijojo pažvelgti į akis.
O jis neatstojo:
Partiem, ben mio, da qui.
Nepaleido rankos, primygtinai siūlė savo intymias paslaugas.
– Paleistuviai! Besarmačiai! Ištvirkėliai! – pasipiktino Kurtuvėnuose dar nežinomo Mocarto operos scena ką tik sugrįžęs į svirną klebonas; vaikystėje Putvinskį auklėjo dominikonai. – Tfu, rupūžės… – demonstratyviai nusispjovė ir taip parodė, ką galvoja apie išsišokėlio muziką, Italiją, ispanpalaikį Don Žuaną ir panašius į jį. – Gėda Nagurskiams! Gėda! – pasisuko link durų. – Prisikvietė čia į Kurtuvėnus su visais makaronais, bjaurasčių kupini…
– O man – gražu, – nepabijojo paprieštarauti išeinančiam klebonui Kajetonas Nagurskis, paslapčia pasiuntė oro bučinį dainininkei. Atrodo, ši taip pat vaikinui neliko skolinga.
– Mums taip pat labai patinka, – patikino ne pačios griežčiausios moralės bajorai Zamgelovičius ir Ružyckis.
– Tęskite, vaurės nevaurinkit, tęskite, – paragino Jonas Nagurskis.
– Nekreipkite į tą rėksnį dėmesio, – ramino šiek tiek sutrikusius artistus senasis Jokūbas Nagurskis, tai tik jo rūpesčiu į Kurtuvėnus iš Europos atvykdavo iškiliausios komediantų trupės. – Dainuokite, grokite ir linksminkite mus – provincialus… – gudriai pamerkė šalia sėdėjusiam grafui Karpiui.
Ignacas Karpis suprato ironiją, todėl nesusivaldė, prunkštelėjo. Po akimirkos, susiėmęs už pilvo, visa gerkle žvengė, raitėsi.
Patenkintas Jokūbas Nagurskis patogiai atsilošė krėsle, ėmė glostyti ūsą; vėl buvo pasirengęs savo dvaro svirne išgyventi estetinį malonumą.
2
– Giliai sujaudintas, – ceremoningai purtė Jokūbui Nagurskiui ranką Ignacas Karpis. – Jau seniai nepatyriau tokio šviesaus išgyvenimo, – svečias, atrodo, nevaidmainiavo, jautėsi dvasiškai pakylėtas. – Ir kaip jums iš giliausių užkampių pavyksta į mūsų kraštus atsikviesti komediantus?
– Čia nėra paslapties: kryžkelė, – nepastebimai Jokūbas Nagurskis nusivalė į kontušą grafo praikaitu sudrėkintą delną.
– Taip taip, visi dabar gyvename kryžkelėje, – atsiduso Ignacas. – Kaip ant parako statinės. Niekada nežinai, kada ir kas atsibels: konfederatai, austrai, prūsai, turkai ar Jekaterina II su savo repninais ir voroncovais, – tariamai guodėsi Karpis.
– Aš džiaugiuosi, kad jums patiko.
– Neišdildomi įspūdžiai, – vėl puolė ieškoti Jokūbo Nagurskio rankos, tačiau šis ją sumaniai paslėpė už juosmens.
– Gaila, kad praėjusį kartą neradote laiko apsilankyti dvare, matėme ne mažiau prasmingą pasirodymą: prancūzų komediantai atsivežė ne tik Orleano Mergelės pentiną, bet ir kalbančios papūgos iškamšą.
– Negali būti! – šūktelėjo Karpis, jis apie Orleaną ir kalbančias papūgas dar nebuvo girdėjęs.
– Šventa tiesa: pliku raudonu užpakaliuku, iššieptu snapu, stačia raudona uodega.
– Vis dėlto, koks įvairus mūsų pasaulis: kiaušiniai, iškamšos, statulos, žmonės, beždžionės, paveikslai…
– Sutinku su jumis, jis – nenuspėjamas slėpinys. Žiūrėk, tyko pavojai, o įsigilini – tai tik džiaugsmai.
– Išties net nepalankiausiomis aplinkybėmis jūs mokate mėgautis gyvenimu, – įsiteikdamas suokė grafas, turėjo tam priežastį: ketino už Nagurskių ištekinti vienturtę dukrą.
– O ką įsakysite daryti, jei viskas aplinkui griūna?
– Sutinku, gyvename tik kartą, – Ignacas Karpis pasipudravo skruostą.
– Čia, grafe, drįsiu jums paprieštarauti: yra dalykų ir anapus – pomirtinis gyvenimas, jis nemažiau kvapnus, įvairus, spalvingas, prasmingas, – šią akimirką pats savimi nusistebėjo Jokūbas Nagurskis. Ir kodėl ėmėsi taip giliai kapstyti būtį? Naivūs Karpio išvedžiojimai jį vargindavo, o ir pats kalbėdamas jausdavosi neką išmintingesnis.
– Aš tuo net neabejoju. Bet nesupraskite manęs klaidingai, – kažkodėl puolė atsiprašinėti Karpis ir padarė rafinuotą reveransą. – Kitą kartą man dingteli šventvagiška mintis, – tęsė teatrališkai sukdamas virš galvos iškeltą pirštą. – O kas, jei po mirties nieko nėra? Įsivaizduokite, kaip tada klystame ribodami savo norus, gesindami laukines aistras, laikydamiesi dorovės. Negana to, kasdien skausmingai patirdami, jog nevisavertį gyvenimą gyvename.
– Ką jūs tuo norite pasakyti? – Nagurskis suirzo, nemėgo savęs tokio.
– Aš, žinoma, taip negalvoju. Tačiau jei tik sutiktume su klaidinga prielaida, kad Dievo nėra ir nėra pomirtinio gyvenimo, ar nevertėtų mums atsipalaiduoti ir atverti tai, ką esame priversti slopinti? Juk kitos galimybės niekada neturėsime, – Ignacas Karpis dabar kalbėjo įsijautęs, nors ir nesuvokė, ką prieš akimirką pasakė.
– Jūs kalbate apie grįžimą į primityvią būseną? Sugyvulėjimą? – ne pačiu taikiausiu tonu pasiteiravo Nagurskis.
– Ne, aš nekviečiu prarasti žmogiškumo, – apdairus Karpis žengė keletą žingsnių atgal nuo visada nenuspėjamo ir ūmaus Nagurskio. – Tiesiog man dingojas, kad protu nepasiekiamoje praeityje mes praradome kažką labai svarbaus.
– O Tėvynė, Garbė, Tikėjimas – šviesuliai, kurie neleidžia patraukti šunkeliais? – pyktelėjo Kurtuvėnų dvaro šeimininkas.
– Bet ar tai ne efemeriški dalykai?! – vis tebesvaičiojo Karpis. – Štai pasvarstykime, šiandien Tėvynė gali būti vienur, ryt pasislinks kitur, o poryt jos gali ir nebelikti.
– O Garbė? – Nagurskis demonstratyviai atvėrė krūtinę. Taip priminė apie gautus garbius apdovanojimus.
– Ar mažai mes žinome žmonių, kurie gyvena be Garbės? Negana to, klesti ir, neįtikėtina, yra gerbtini.
– Ar mane turite galvoje? – uždėjo delną ant kardo rankenos Nagurskis.
– Ne, gink Dieve, – išsigynė Karpis.
– Aš abejoju, ar gyvenant be Garbės galima būti laimingam, – Nagurskis perbėgo pirštais per ginklo rankenos bumbulą, neramiai pirštais pastukseno.
– Nemanau, kad paklausti jie pasakytų tiesą, – kuo ramiau, veik pašnibždom dabar kalbėjo Karpis. – Tačiau ir vėl man kyla noras sužinoti: bajoro Laimė – ar ji gali būti siektina be Tikėjimo, Garbės ir Tėvynės? Pabandykime įsivaizduoti, kad mes nežinome šių sąvokų, nesame apie jas niekada girdėję, o mūsų žodyne niekada nebuvo šių žodžių. Galbūt tada jūsų matyta Orleano Mergelės papūga suteiktų tūkstanteriopiai didesnį malonumą. Be to, į ją žiūrint atsivertų tai, ko net neįtarėme mumyse esant.
– Nebesuprantu, apie ką mes čia, – vėl susierzino Nagurskis, jautėsi išvargęs. – Jūs kviečiate pamiršti esmę. Taip samprotaujant teliktų vienas žingsnis iki liberum veto teisės panaikinimo, o tai reikštų tik viena: mūsų pražūtį.
– Jūs įsitikinęs? – gudriai šypsojosi Karpis.
– Vincere, aut mori! – galbūt šiek tiek per garsiai riktelėjo Nagurskis.
Sukilo pabaidytos dvaro parko varnos. Balta sparnuočio išmata tekštelėjo šalia grafo.
– Pats ir atsakėte: pergalė arba mirtis.
– Keistas mintis jums pakurstė komediantai.
– Pavasaris… – nerūpestingai tarstelėjo Karpis.
– Man pavasaris – tai gražiausias metų laikas, – dirstelėjęs parko pusėn Nagurskis vėl atgavo savitvardą, šnekos apie gamtą ir medžioklę jį visada taikiai nuteikdavo.
– Beje, apsilankykite pas mane. Komediantų pažadėti negaliu, tačiau medžioklę ta proga surengsiu.
– Nuolankiai priimu pasiūlymą.
– Ir nedelskite, artimiausią savaitę.
– Beje, visai neseniai su Lipskiu, Paplavskiu, Pšibylskiu ir Pšezdeckiu lankėmės kaimynystėje, grafo Pšobovskio dvare, – peršoko prie mielos sau temos Nagurskis. – Damos sėdėjo svetainėje, o mes išėjome į kiemą – šeimi-ninkas ketino mums parodyti jauną grynaveislį žirgą. Bet staiga kad jis pašėls, nedrįsome prie jo net artintis, – Karpis pasakojo žvelgdamas kažkur į tolį. – O tada, nepatikėsite, pas Pšobovskį viešėjęs vokiečių baronas vienu šuoliu užšoko šiam žirgui ant nugaros. Išgąsdino jį. Ir akimirksniu sutramdė. Negana to, raitas įlėkė pro atvirą langą į svetainę. Čia apsuko kelis ratus, tai žingine, tai risčia, tai šuoliais. Užjojo ant arbatai paruošto stalo, atliko žirgo mankštą. Taip mikliai trypė, jog nesudaužė nei vieno ąsotėlio, nei puodelio.
– Negali būti!
– Šventa tiesa. Grafas Pšobovskis liko giliai sujaudintas, net padovanojo baronui sutramdytą žirgą.
– Karališkas gestas.
– Baronas juo į karą prieš turkus išjojo. Tiesa, ar atspėtumėte, kada kils karas su Turkija?
– Šiuo metu Rusijai tai būtų neparanku, – suraukė antakius Ignacas Karpis, jis itin nenoriai prognozavo artimiausius įvykius.
– Bet mes užtrukome. Malonėkite prie stalo, aš įsakiau padengti rūmuose, – pakvietė eiti Jokūbas Nagurskis.
3
Mirolanda Karpytė įsikibo Jonui Nagurskiui į parankę.
– Pasivaikščiokime.
Mažakalbis Jonas Nagurskis pakluso.
Moterų draugijoje Nagurskis jautėsi nesmagiai. Ir išties apie ką su jomis kalbėti? Kaip elgtis? Ir kodėl jos prie vyrų kimba? Nesuprasi.
Kitą kartą, vos pasiryždavo kažką svarbesnio išdėstyti pašnekovei, jį staiga pertraukdavo, neretai – demonstratyviai žiovaudavo. Tada Jonas Nagurskis nutildavo ir daugiau tą dieną nebeatverdavo burnos, tepasiunta tos bobos.
Žinoma, galima buvo joms vardyti tai, ką matai: medis, žolė, varna, gandralizdis, akmenimis grįstas takelis, o štai čia – rūsys, jame ištisus metus išsilaiko morkos, obuoliai, burokai niekada nesupūna…
Deja, Kurtuvėnų dvaro parkas buvo nedidelis, o dangus – tik vienas, neišvengsi pasikartojimų. Štai ir vėl: matytas medis, žalia žolė, medinis svirnas…
Nieko daugiau. Apie ką dar galima būtų kalbėtis aštuoniolikto amžiaus pabaigos provincijoje?
Kalbėti apie madas, jausmus?..
O ką galima pasakyti apie jausmus? nieko. Aptarti orą – nesąmonė. Visi gi puikiai Žemaitijoje, Lietuvoje ir net Lenkijoje žino, koks čia šūdinas klimatas: žiemą – šalta, vasarą – atseit šilta, rudenį – visada lyja. Nemažiau šlykštūs ir pavasariai.
Apie ką dar kalbėti? Apibūdinti plaukiančius debesėlius, kaip antai: šis primena ežere skęstantį laivelį su bure, o štai anas – Rojaus vartus…
Nesąmonė.
– O kas čia? – staiga susidomėjo keistu įrenginiu prie svirno Mirolanda Karpytė.
Jonas Nagurskis pasijuto tvirčiau.
– Tai bausmės ratas, – apsidžiaugė išganinga tema. – Juo mes baudžiame mužikus. Į rato skyles įtveriamos rykštės. Kai šį už rankenos suki, jos mužiką plaka. Aš tau parodysiu, – mirktelėjo Mirolandai. – Ateik čia! – pašaukė šalia karietos nuobodžiavusį vežiką.
Po valandėlės basakojis vežikas, pats rykštėmis įtvėręs ratą, jau gulėjo plika nugara ant pilvo.
Jonas Nagurskis pasuko rankeną.
– Važiuojam…
Iš pradžių lėtai, netrukus greičiau, dar greičiau sukosi bausmės ratas, palikdamas vis ryškesnius plakimo ženklus ant nugaros. Žmogus pasitaikė kantrus, o galbūt itin brangino vežiko pareigas, todėl net nesuinkštė.
– Dar? – Mirolandos pasiteiravo Jonas Nagurskis. Jo akys keistai sublizgėjo, kakta buvo išrasojusi.
– Ar nepavargo ranka? – Mirolandos veide galima buvo pamatyti motinišką rūpestį.
– Nė kiek. Jis todėl ir sugalvotas, kad niekada nepavargtum.
– Įdomus daikčiukas. Pas tėtį tokio nėra.
– Ąžuolinis. Senelio Pranciškaus Nagurskio palikimas. Tai jo užsakymu vietinis Kurtuvėnų auksarankis sumeistravo.
Mirolanda Karpytė širdies gilumoje norėjo, kad Jonas liautųsi sukęs tą nelemtą ratą. Deja, nedrįso prisipažinti, mat nuo vaikystės buvo drovi, gerai išauklėta, itin mandagi panelė. Kita vertus, Mirolanda Karpytė manė, kad Jonui Nagurskiui patinka sukti rankeną, tad kodėl turėtų iš žmogaus atimti malonumą?
Vaizdas darėsi koktus, pasruvusį kraujais vežiką tampė traukuliai.
Bežadė Karpytė taip ir neatrado jėgų riktelti „gana“.
– Taip sukant galima ir iki mirties nuplakti, – aiškino apie bausmės rato privalumus Jonas Nagurskis. – Nori, dabar pasuksiu į kitą pusę?
– O galima ir į kitą? – nesumojo daugiau ką pasakyti Karpytė.
– Žinoma, – nusistebėjo Mirolandos nenuovokumu Nagurskis. – Pati pabandyk.
Mirolanda pirštų galiukais palietė rankeną.
Iš pradžių nedrąsiai, lyg nepasitikėdama įsitvėrė.
Staiga plūstelėjo karštis ir… netikėtas jėgų antplūdis.
Mirolanda suktelėjo kartą, kitą, trečią…
Nepatyrusi ženklesnio pasipriešinimo užgulė abejomis rankomis, vis greičiau, vis smagiau suko. Nieko nebematė, nieko negirdėjo. Po valandėlės prilipo, nebepajėgė atsiplėšti, susitapatino su bausmės ratu, jo rykštėmis. Vis gilyn leidosi į svaiginančią amžino judėjimo tamson kelionę.
Tekšt tekšt tekšt ritmiškai plakė rykštės leisgyvį vežiką.
– Greičiau! Greičiau! – paragino Jonas Nagurskis.
– Lekiam! Mes lekiam! – šūktelėjo išraudusi Mirolanda Karpytė ir dabar jau visu kūno svoriu užgulė rankeną.
– Perpetuum mobile! – nesusivaldė Jonas Nagurskis.
– Perpetuum! Mobile perpetuum! – pamišėlės riksmu antrino jam Mirolanda.
– Sacrum! Sacrum perpetuum mobile!
– Samogitia perpetuum mobile!
Rūmų tarpduryje staiga išniro Kajetono Nagurskio siluetas.
– Kur jūs ten užtrukote?! – nekantriai pašaukė Kajetonas. – Visi jau seniai prie puotos stalo susirinko, nėra tik jūsų!
– Ateinam! – nuramino brolį Jonas Nagurskis. – Mirolanda, mums metas, – pavadino eiti.
– Dar kartelį, paskutinį, patį paskutinį, – meldė, nebegalėjo atsiplėšti nuo smagaus Kurtuvėnų atrakciono Karpytė.
4
Ant puotos stalo vaišių nestigo. Jokūbo Nagurskio paliepimu svečius tą kartą vaišino miško gėrybėmis: troškinta stirniena, marinuota briediena, šerniena, kurapkomis, keptais karveliais, kiškiena su obuoliais…
Išgerti taip pat nestigo. Iš pradžių gurkšnojo benediktiną, laižė portugališką vyną, tačiau, Žemaitijos bajorams (Skaševskiui, Brošeliui ir ypač Zamgelovičiui) ėmus raukytis, perėjo ir ilgam apsistojo prie naminės degtinės, beje, išvarytos Kurtuvėnuose, žydui priklausančioj varykloje.
Svetingas šeimininkas Jokūbas Nagurskis nepamiršo ir komediantų, jiems buvo padengta svirne. Čia, be drungnos degtinės, jie galėjo pasivaišinti karvių kojų ir uodegų nuoviru – Kurtuvėnų delikatesu.
Nepratę prie riebesnio maisto italų komediantai gūžčiojo pečiais, nepatenkinti raukėsi – nesidrovėdami niekino vietinę gastronomiją.
Primygtinai dvaro ekonomui Varlamui Žuravliovui įsakius išgerti iki dugno, silpnesni ėmė dusti, išsprogusiomis akimis dairėsi, kuo „prigesinti“ degtinę. O tada nieko kito neliko, kaip tik siurbtelėti to šlykštaus viralo.
Pirmieji komediantų įspūdžiai buvo šiaip sau. Tačiau netrukus, įvertinę skonių ir kvapų puokštę, italai jau stumdėsi su mediniais šaukštais prie kubilo, kuriame garavo vienintelis šių vaišių stalo patiekalas.
Nenusivylė komediantai, rezultatas pranoko drąsiausius lūkesčius. Ypač tada, kai ekonomas Varlamas Žuravliovas išaiškino, kad riebus srėbalas puikiai impregnuoja skrandį, tad, nesaikingai maukiant, nebus galimybės pasigerti: vis geri ir nieko nejauti, ir taip iki paryčių.
– O po paryčių? – vis dėlto pasiteiravo nepatiklus komediantas.
– Kas gali atsitikti po paryčių? – nusistebėjo dvaro ekonomas. – Prabundi kaip naujai gimęs. Galvoje – šviesu. Mintys – aiškios. Noras gyventi – begalinis, – patikino išsklaidydamas paskutines komediantų abejones Žuravliovas. Jis pats buvo atklydęs iš Rusijos, tad gerai žinojo, ką kalba.
Po šių garantijų įsidrąsinę komediantai stačiai užgulė kubilą, po pasirodymo svirne buvo ištroškę, išalkę.
5
Puota aprūkusioje menėje ėmė įgauti vis didesnį pagreitį, braškėjo net sijos.
Buvo nepakenčiamai šilta, jauku, švietė žvakės ir blausios aliejinės lempelės.
Bajoras Moravskis, prieš valandėlę atkandęs lėkštės kraštą, lyg niekur nieko kramsnojo Nagurskių porcelianą. Paslapčia dairėsi, ar Brošelio žmona Lukrecija mato, koks jis šįvakar šaunus.
Bajoras Zamgelovičius ir bajoras Skaševskis, akompanuojant naminės degtinės kriokliui, pamiršo ankstesnius nesutarimus, tad ryžosi visiems laikams susitaikyti.
– Tapkim vieno kraujo, – temstant sąmonei pasiūlė bajoras Skaševskis.
– Kaip du pirštus apmyžt, – neprieštaravo bajoras Zamgelovičius ir smeigė stalo peilį sau į delną.
– Broliuk, broleli mano… – susigraudino Skaševskis, uždėjo ir savo kruviną delną ant Zamgelovičiaus žaizdos.
Vyrai pašoko, apsikabino.
Ilgai, labai ilgai bučiavosi, kaip ir dera tokiomis aplinkybėmis – karštai, stipriai į lūpas.
Bajoras Brošelis vieną akimirką kažkodėl pasijuto atstumtas, niekam nereikalingas, neįdomus Žemaitijos aukštuomenei. Šios graužaties paskatintas, nutarė neatsilikti nuo susigiminiavusių bajorų. Užsigeidė įrodyti, kad yra nemažiau atsparus skausmui, todėl ėmė žaloti save.
Iš pradžių Brošelis rovė ūsus, nuobodžiaudamas smaigstė šakutę į riešą, vėliau taurės dužena pjaustėsi kaklą ir krizeno.
Podsiadlo ir Ružyckis, prisiminę neseniai įvykusį seimelio posėdį, ir vėl susikivirčijo. Apdovanoję vienas kitą antausiais, baudėsi išsitraukti šaltuosius ginklus ir čia pat susikauti. Deja, apdairus šeimininkas Jokūbas Nagurskis svečius – kaip visada – buvo nuginklavęs. Iš patirties žinojo bajorų karštą būdą, todėl prie puotos stalo sodindavo tik beginklius.
– Aš į šikinę nepūsiu, parodysiu, kas yra Žemaičių bajoro garbė! – šaukė išraudęs Podsiadlo.
– Šikau ir tapšnojau ant tokios garbės! – neketino nusileisti bajoras Ružyckis.
– Vyrai, liaukitės, – meldė Brošelio žmona Lukrecija. – Prisėskit šiknas!
– Dievas yra meilė, – apeliavo į religinius jausmus klebonas Simonas Putvinskis. – Dievas – tai meilė… – abejingai krapštinėjo smiliaus nagu tarpudančius.
– Erdvės, erdvės daugiau bajorams! – išstumdęs smalsuolius ragino netrukdyti kunigas Jokūbas Šmatovičius. – Išsiskalbkit, išskalbkit vienas kitam šiknas! – paragino, kai mėlstantys bajorai ketino prismaugti vienas kitą.
Jokūbas Nagurskis į šiuos įvykius žvelgė itin atlaidžiai. Senajam Nagurskiui niekada nebuvo svetimos bajoriškos aistros. Ne kartą ir pats yra trenkęs kumščiu kaimynui į snukį, kai įtardavo, kad šio pažiūros prieštarauja jo garbės kodeksui. Negana to, Jokūbas Nagurskis dievino dvikovas. Net kukliausios puotos neįsivaizdavo be apsistumdymų, muštynių ir, žinoma, kraujo.
Tokie buvo sarmatų papročiai. Kad ir rūstūs, tačiau savi, šventvagiška būtų jų nepaisyti.
– Pamiršiu, bet neatleisiu, – staiga prisiminė iš pagonybės laikų atklydusią nuoskaudą bajoras Zamgelovičius.
– Aš šikną praperdęs, nekišiu šikinės į krūmą. Jei nenori viena šikine bezdėti, šikna arsiu, bet šikną tau išskalbsiu, – užsiplieskė kraujo brolis Skaševskis.
– Eik į šikinę! – pašoko nuo stalo bajoras Zamgelovičius.
– Vyrai, šikit viena šikine, – siūlė bajorams vėl susitaikyti klebonas Simonas Putvinskis. – Viena subine perskit, – susidomėjęs apžiūrinėjo, ką šį kartą iškrapštė iš ausies.
Jokūbas Nagurskis buvo itin patenkintas. Puota kaip ir visada vyko sklandžiai, be nesusipratimų.
Susižalojęs bajoras Brošelis jau kuris laikas gailiai vaitojo. Staiga išsigandęs šviesos, o galbūt ir ant sienų kabančių medžioklės trofėjų, nutilo, įniko užpūtinėti žvakes.
– Aš noriu šokti, – prietemoje įsigeidė Mirolanda Karpytė, kai Zamgelovičius klastingai galva smogė bajorui Skaševskiui į kaktą.
– Muzikos! – riktelėjo iki šiol liūdėjęs Kajetonas Nagurskis.
– Tempkit į dvarą komediantus! – užriaumojo Jonas Nagurskis, jis taip pat norėjo prasimankštinti.
– Graži iš jų būtų pora, – pašnibždėjo Jokūbui Nagurskiui į ausį Ignacas Karpis.
Jokūbas Nagurskis tylėjo, apsimetė, kad nesuprato užuominos.
Naminės degtinės padrąsinti, italų komediantai norėjo pasibranginti, atseit į Kurtuvėnus atvyko – už sutartus pinigus – parodyti tik vaidinimą. Ožiavosi, apspangę tvirtino, atseit dėl papildomo pasirodymo tartasi nebuvo. Tačiau, ekonomui Žuravliovui parodžius bausmės ratą prie svirno, kaipmat prablaivėjo. Negana to, atsakingai pažadėjus, kad nedelsiant bus išplakti, dabar patys veržėsi linksminti pramogų ištroškusią Žemaitijos aukštuomenę.
Po vidurnakčio dvaro rūmuose prasidėjo neplanuotas italų komediantų pasirodymas.
Fleitų, cimbolų, smuikų ir arfų garsai paveikė Nagurskių svečius raminamai.
Ignacas Karpis, prietemoje grožėdamasis vienturtės Mirolandos ir Jono menuetu, palaimingai atsiraugė. Jokūbas Nagurskis taip pat buvo viskuo patenkintas, atleidęs pilvą veržusią juostą – užsnūdo.
Apsiramino Zamgelovičius ir Skaševskis. Pirmasis atmerktomis akimis jau nieko nebematė. Antrasis užmigo teisuolio miegu – knarkė, žagsėjo, žodžiu, nekontroliavo savęs.
Užliūliuotas italų muzikos, bajoras Brošelis susirado paguodą, padėjęs galvą ant Lukrecijos šlaunų, leidosi kasyti paausį.
Moravskis, apkabinęs per juosmenį kleboną Simoną Putvinskį, taip pat buvo laimingas – vaizdavosi intymiai besitrinąs į geistiną Rusijos imperatorienę Jekateriną II.
Šis vaizdelis melancholiškai veikė kunigą Jokūbą Šmatovičių, mat jis itin nemėgo klebono. Šmatovičius širdies gilumoje džiūgavo, gavęs dar vieną progą netrukus apskųsti – dėl moralės – kleboną hierarchams.
Tik amžinai pabalęs Kajetonas Nagurskis buvo neramus, todėl vis sau pildavo ir jau nebeskaičiavo, kelioliktą taurelę šiąnakt geria.
Staiga Kajetonas Nagurskis atkuto, įsiklausė į aksominį balsą:
Visa, ko prašai, neturiu jėgų išpildyt aš.
Nori būti tik draugu, o ne mylėt manęs,
O ne, o ne, aš negaliu,
Aš negaliu būti draugu!
Visa, ko prašai, neturiu jėgų išpildyt aš.
Taip paryčiais, įsitaisiusi Kajetonui Nagurskiui ant kelių, čiulbėjo papinga dainininkė.
Ir kaip anksčiau aš neatkreipiau į ją dėmesio? – pro ūkanas galvoje nusistebėjo Kajetonas.
Išties žavinga komediantė. Kilnus patricijos stotas. Taurus, ydų nepaženklintas veidas. Tyra kakta. Tankūs antakiai. Be peruko. Turbūt jos ir akys skvarbios?..
Iš pieno plaukęs kūnas, jis paslėptas nuo manęs… Akmeninis užpakalis. Smakras su duobute. Visur tik švelnios linijos. Kur statūs kampai?!
…Ir marmurinė krūtinė. Rankos. Nemažiau žavingi pirštai, sudrėkęs delnas… Pėda turbūt smulki, labai smulki… Pakilti dabar, nuauti miniatiūrinį batelį… Ir išgerti sklidiną.
– Bella! – nesusilaikė šūktelėjęs Kajetonas Nagurskis. – Bellissima! – staiga pasijuto įsimylėjęs svetimšalę. – Bellissima donna, – aptemo Kajetonui protas.
– De Neri, Marie, – liežuviu sudrėkino lūpas komediantė, atkišo jas pabučiuoti.
– Mia bella, mia bella… – nedaug ką besusivokdamas kartojo Kajetonas. – Mia bella, mia bellissima… – nepastebėjo, kaip ką tik kurčnebylės italų gimnastės įkandin pro duris iš menės išsmuko jo brolis Jonas.
6
Mirolanda Karpytė prisėdo dustelti. Po šokio su Jonu Nagurskiu jautėsi išvargusi.
Laiminga.
Užsimerkė, akys lipte sulipo.
…Tai meilė! Ne, klastūnas benediktinas mane migdo, dar spėjo pagalvoti Mirolanda ir paniro į tamsą.
Nežinia kiek laiko praėjo, tačiau, kai atsibudo, Jono Nagurskio alia nebebuvo.
Nenusiminė mergina, maža ką?
Deja, laikas slinko, o Jonas nesirodė.
Mirolanda ėmė nerimauti, juolab kad niekas iš svečių taip ir nesugebėjo rišliau paaiškinti, kur dingo jos būsimas sužadėtinis.
Įsipylė, išgėrė porto taurę.
Dar vieną.
Ryžosi veikti.
Iš pradžių Mirolanda apžiūrėjo pastalę, ten ilsėjosi Brošelis ir Podsiadlo, bajorai buvo gerai įmigę.
Po suolais ir krėslais Jono Nagurskio taip pat neaptiko.
Apėjo dvaro rūmų pakampes.
Giliausiame kampe, atsiskyręs nuo aukštuomenės, ant išmatoms skirto kubilo sėdėjo Ružyckis. Palaimingai nusmauktomis kelnėmis – šypsojosi. Atrodo, kad buvo pamiršęs net gimtąją kalbą, mat kažką abrakadabra niūniavo po kojomis susmukusiam Moravskiui. Čia pat stovėjo ir Zamgelovičius, ir Skaševskis. Itin rimtais veidais bajorai kažką matavosi. Tačiau susidūrus akimis su Mirolanda, susigėdę abu nusisuko, nesiteikė ir paklausti atskleisti, kur staiga dingo Jonas Nagurskis.
Pasišviesdama alyvine lempa, Mirolanda patraukė į lauką, gal Jonas grynu oru kvėpuoja?..
Deja, prie dvaro rūmų buvo tuščia, niekas nesidžiaugė žvaigždėtu dangumi, įspūdinga pilnatimi.
Mirolanda užsigeidė žūtbūt susirasti savo Joną, tačiau nei dvaro morkų lysvėse, nei daržuose, nei krūmuose neaptiko jai brangaus žmogaus pėdsakų.
Kumetyne, kiaulidėse, svirne, arklidėse ir rūsyje Jono nebuvo. Oficina – uždaryta. Kapinaitėse – nė gyvos dvasios. Už kryžių Jonas taip pat nesislapstė. Bažnyčios šventoriuje…
Apsėsta smalsumo, išdaužusi langą Mirolanda įsilaužė į bažnytėlę. Nei už altoriaus, nei klausykloje Jonas nesiglaudė, už stacijų ir šventųjų paveikslų – taip pat.
Lipdama į varpinę Mirolanda suklupo, nepataisomai skutais pavertė prašmatnią suknelę, nusibrozdino kelius.
Staiga susižeidusiai Mirolandai pasidingojo, kad Jonas turbūt patraukė į žydo smuklę, ten broliaujasi su liaudimi, klausosi padavimų, Žemaitijos legendų. Tačiau smuklėje sėdėjo tik rūstūs tipai, Mirolanda taip ir neišdrįso paklausti, ar nematė girti mužikai jos Jonelio.
Kelis kartus Mirolanda apėjo ir žydo varyklą, bandė įsiklausyti į menkiausią šnaresį, šiugždesį; nieko neišgirdo.
Kilo mintis patikrinti sinagogą. Tačiau įskiepyta nuo vaikystės baimė, kad žydai gali ją nužudyti, o krikščionio kraują panaudoti macams, sulaikė ją nuo šio neapdairaus žingsnio.
Nerimas vis augo. O kas, jei Joną ištiko baisi nelaimė?
Kur Jonelis?
Negeros nuojautos vedama, Mirolanda vis klaidžiojo po dvaro parkelį. Prisimerkusi bandė įžiūrėti, ar neplūduriuoja tvenkinyje skenduolio kūnas. Kai įsitikino, kad ne, apėjo visus Kurtuvėnų šulinius, tačiau šauktas Jonas Nagurskis neatsiliepė anei iš vieno.
Tyloje slankiojo, nebežinojo, kur eina, ką daro.
Susidraskė rankas į agrastą, pametė prašmatnų peruką, klupo, kėlėsi.
Debesys aptraukė žvaigždėtą dangų, pasislėpė mėnulis.
Išvarginta paieškų, Mirolanda ėmė netekti vilties. Juodulių apgaubta sąmone, veik kvanktelėjusi ropštėsi parke į klevus, ten varnų lizduose tikėjosi surasti mylimąjį.
Kai ir šios pastangos nuėjo perniek, nutarė ryškiau pasišviesti. Papylusi alyvos jau ketino uždegti kelią pastojusią šieno kupetą. Sukikeno pralinksminta minties, kaip netrukus visuose Kurtuvėnuose bus šviesu ir šilta.
– Mirolanda?.. – išgirdo pažįstamą balsą.
– Jonai! – apsidžiaugė pagaliau suradusi mylimąjį
– Aš… – neturėjo ką pasakyti iš kupetos lendantis Jonas Nagurskis. – Aš… čia… mes… – vebleno mirtinai prasikaltęs.
– Joneli… Mano Joneli… – puolė mylimajam ant kaklo Mirolanda, apsikabino, pratrūko raudoti.
7
Jokūbas Nagurskis atsipeikėjo tik į trečią parą, prieš vidudienį. Gulėjo išsidrėbęs lovoje. Saugus pūkų pataluose, plyštančia iš skausmo galva. Pašaliais išmėtyti drabužiai, batai ir ordinai bylojo, kad atsipalaiduoda buvo deramai, galbūt net šiek tiek per stipriai.
Pasnaustų dar, tačiau erzino iš kaži kur sukilusios musės.
Parke įkyriai kaleno genys, niekšas. It pleištą kalė į galvą Nagurskiui paukščio keliamas triukšmas.
Raižė pilvą. Maudė sąnarius. Akys ašarojo. Burnoje – kiaulidė, arklidė etc.
Miegamojo lango stiklą atkakliai atakavo širšė. Daužėsi, siautėjo parazitas.
Nepakenčiama.
Vienmarškinis Jokūbas Nagurskis prisivertė atsikelti. Nutipeno basomis, dejuodamas. Naktine kepuraite pritrėškė įkyrų vabzdį prie stiklo, nebeerzins pasiligojusio bajoro.
Troškino.
Jokūbas Nagurskis atsigėrė vandens iš ąsočio, staiga vėl pasijuto girtas.
Susvyravo.
Galvoje pykštelėjo įvairiaspalvių petardų salvė. Dar pagulės valandėlę, gal pavyks užsnūsti.
Atsigulęs užsigeidė raugintų kopūstų sunkos. Nervingai paskambino varpeliu, išsikvietė liokajų.
It po lemtingų kautynių jautėsi Nagurskis: pralaimėjęs, pažemintas, išsekęs, nuginkluotas. Nesąmoningai ėmė galvoti ir apie šventus dalykus, bažnyčią; žūtbūt rytoj pasikvies kokį nors architektą Knakfusą iš Vilniaus. Pastatys Kurtuvėnuose naują, mūrinę, ne prastesnę nei Vilniuje bažnyčią, pavadins ją šv. Jokūbo vardu. Ten vaikščios pats, vienas. Ten ir pasilaidos – mauzoliejuje.
Liūdnos mintys apniko Jokūbą Nagurskį, šis vijo jas šalin. Po krūtine, sukilus šleikštuliui, ryžosi save guosti.
Ir išties, svarstė Jokūbas Nagurskis, dabar kenčiu, o vis dėlto kiek gero gyvenime esu padaręs: sutvarkiau ūkį, išauginau dorus sūnus, nepamirštu ir dvasinių reikalų.
Aš, Jokūbas Nagurskis, pasamdžiau iš Vilniaus Šelį ir Klimovičių, meistrai pastatė mažuosius vargonus bažnytėlėje. Visi dabar džiaugiasi, žydai pavydi. Kai vargonai užgaudžia, mužikai puola ant kelių. Ir žegnojasi, žegnojasi, savo sąžinės nepamiršta.
Dėl nieko nesigailiu. Negaila. Iš savo skurdžių santaupų sumokėjau 200 talerių 8 grašius, nepagailėjau net dviejų statinių rugių, vienos miežių, pusės – kviečių. Būčiau dar pridėjęs, tačiau įgimtas kuklumas neleido.
…Ir vienuolius pranciškonus įkalbėjau, pasikviečiau į Žaiginius, nesavanaudiškai fundavau vienuolyną.
Išsileidau tą kartą. Ar kas padėkojo? ne. Ar išgirdau nors vieną gerą žodį iš klebono Putvinskio? ne.
Arogantiškas, nesukalbamas, žiaurus ir gobšus klebonas nepraleidžia progos mane šmeižti hierarchams. Juodina prieš Žemaitijos aukštuomenę, atseit tik linksmybės man terūpi.
Pikta. Juk tik mano – Jokūbo Nagurskio – rūpesčiu pastatyta bažnyčia bei varpinė Šukoto miestelyje.
Aš – ne Karpis, ne Putvinskis, ne Šmatovičius ir ne Lipskis, ne Paplavskis, ne Pšibylskis – įkūriau baudžiauninkų teatrą svirne, tegu linksminasi Kurtuvėnų žmonės – argi man gaila?
O kiek pinigo išleidau pramogoms, priėmimams ir pobūviams Vilniuje! Pusę Žemaitijos galima būtų pamaitinti. Ir dėl ko? Ne dėl savęs gi tai dariau, ne dėl politinės karjeros. Tai vis dėl kitų, dėl artimų savo, dėl valstybės – Respublikos – stengiausi.
Ir ką gavau? plyštančią galvą, drebulį, tirpstančias galūnes. Nejau net raugintų kopūstų sunkos neužsitarnavau?!
Į miegamojo duris nedrąsiai pasibeldė.
– Įeikit! – piktai šūktelėjo Jokūbas Nagurskis.
Tarpduryje stovėjo liokajus su padėklu rankose, kažkodėl nedrįso šeimininkui pažvelgti į akis, tik raitėsi, lankstėsi nusižeminęs, netrukus atatupstas pasitraukė.
Gavęs ko prašė, Jokūbas Nagurskis pralinksmėjo, pamiršo skaudulius.
Išgėrė, godžiai.
Ir dar, iki dugno.
Kopūstų sunka buvo šalta, gaivi, ką tik iš rūsio.
Akyse prašviesėjo. Vėl galima gyventi, vėl šelpti, globoti, skleisti šviesą, sėti gėrį, dvasingumą, juos dauginti – be saiko.
Jokūbas Nagurskis atplėšė liokajaus ant padėklo šalia sunkos atneštą voką. Nors neretai pusmečiais vėluojantys, tačiau pašto nuolat į Kurtuvėnus pristatomi Kurjer Litewski, Kurjer Polski, Gazette d Utrecht bei kiti laikraščiai padėdavo orientuotis šios dienos pasaulyje, sužinoti politikos naujienas, būti lemtingų įvykių sūkuryje.
– Na, kuo šiandien pradžiuginsi? – it į seną gerą draugą prabilo Jokūbas Nagurskis, išskleidė visada laukiamą Kurjer Polski.
Iš pradžių nepatikėjo, palaikė piktu gandu. Ar maža ką laikraščiai rašo? Tačiau netrukus rašytas žodis griūte užgriuvo Jokūbą Nagurskį, prislėgė nepakeliamu tiesos svoriu: Prūsija ir Rusija (šį kartą be Austrijos) ir vėl ką tik padalijo Respubliką!
Įvykęs faktas įsiutino Jokūbą Nagurskį, nesusivaldęs smogė sau kumščiu į smakrą, naiviai tikėjosi prabusti iš slogaus sapno. Ne, tai buvo ne sapnas, ne pagirių kliedesys.
Jokūbas Nagurskis ėmė šnopuoti, purkštauti. Sukilo noras Rusiją pažeminti, Prūsijai atkeršyti, Austriją nubausti.
Čiupęs įsivaizduojamą kalaviją, Jokūbas Nagurskis stojo į kovą su trigalviu slibinu: vienu mostu nukirto Rusijos–Prūsijos–Austrijos pabaisų galvas, niekinamai paspyrė kuo toliau nuo savęs.
Atsikrenkštė, nusispjovė.
Deja.
Sunku buvo patikėti, kad taikinga Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, rytuose jau anksčiau netekusi Daugpilio, Vitebsko ir Polocko, Mstislavlio ir Gomelio, dabar prarado Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vaivadijas, Bresto žemes, rytines Voluinės ir Vilniaus vaivadijos dalis.
Tai buvo itin netikėta, perkūnas sugriaudė iš giedro dangaus.
O taip nerūpestingai dar vos prieš kelias dienas puotavome Kurtuvėnuose, pagalvojo Jokūbas Nagurskis. Koks puikus ir įspūdingas buvo italų komediantų pasirodymas. Kiek eibių prikrėtė Skaševskis ir Moravskis, kokia žavi, įsistačiusi į tarpkojį degančią žvakę, atrodė Brošelio žmona Lukrecija… Kaip išradingai snaudžiančius pralinksmino Zamgelovičius, kai uždėjo briedžio ragus ant knarkiančio Ružyckio galvos.
Neseni puotos prisiminimai vėl apsvaigino Jokūbą Nagurskį. Nekviestas į šiltą patalą nutūpė snaudulys.
Prieš užmiegant vidinis Jokūbo Nagurskio balsas lyg pašaukė jį keltis, balnoti žirgą, ginkluotis, drąsiai veikti – apginti laisvę, save, Respubliką…
Deja, tą 1793 metų dieną keltis jėgų nebebuvo.
Ieva Gudmonaitė. Trys novelės
2011 m. Nr. 1
Gimiau 1990-ųjų kovo 24 d. Vilniuje, kuriame ir užaugau. Baigiau Šv. Kristoforo vidurinę ir Justino Vienožinskio dailės mokyklas. Dabar studijuoju tapybą VDA, be to, fotografuoju, kuriu videomeną. Dvyliktoje klasėje pradėjau kurti prozą. Daug eksperimentavau, nepaisydama jokių teksto normų ir logikos, nors viskas telkėsi į vieną struktūrą, t. y. servizą.
Mėgstu keistis, ieškoti naujų išraiškos formų tam, kas pamažu atsiskleidžia gyvenant, todėl netituluoju savęs poete, rašytoja, fotografe ar tapytoja – tiesiog esu ir kartais kvėpuodama ką nors padarau, matomo, suprantamo ir kitiems. Taigi ši publikacija ir yra vienas iš mano buvimo ženklų.
Motinos diena
Guli tamsoj ir jauti kai ką panašaus į sapną, bet sapnuoti negali. O dar grindys – įsirėmusios į stuburą, pritvinkusios šaltų sulčių, girgžda, pro langą kyšant milžiniškiems baltiems žiedams. Keli jų kartais krenta ant radiatoriaus, o jis visiškai šaltas. Ir taip norisi gerti! Prišliaužiu prie radiatoriaus ir pirštais (jie minkšti, minkštesni už radiatorių!) jį liečiu, ieškau kokio plyšelio, pro kurį galėtų prasisunkti bent lašas vandens. Bet nerandu nė jokio didesnio ar mažesnio įtrūkio. (Noriu gerti!) Ką daryti? Prisiglaudžiau prie radiatoriaus (ar jame buvo vandens?). Radiatorius net nepradėjo rasoti. Su įniršiu nuroviau gėlės galvą ir sviedžiau ją ant grindų.
Tuo metu pro kambario duris iškišo galvą mama ir tarė: „Taigi dabar motinos diena.“ Pajutau, kaip stipriai man suspurdo širdis – susigriebęs greit pakėliau nusviestą žiedą ir pribėgęs padovanojau jį mamai. Ji pasijuto labai laiminga. Pakvietė mane ateiti į bendrą kambarį. Ant stalo tyvuliavo žalias šaltienos gabalas, kuris žibėjo nuo įjungto televizoriaus ekrano. Taigi šaltiena tartum transliavo sekmadieninį filmuką. Negalėjau apsispręsti, kur žiūrėt, į šaltieną ar į televizorių, tad žiūrėjau į paveikslą, nes jis buvo neįdomus.
Neregimą siūlą, kuris nusidriekė nuo mano žvilgsnio iki paveikslo, vis kirsdavo mamos siluetas. Kirsdamas siūlą jis atrodė gražesnis ir net savotiškai švytėjo. Paskui siūlą kliudė, tiesą sakant, nutraukė, mamos nešamas arbatinis iš prabangiausio mūsų servizo (paauksuoto, išpaišytas damomis ir karietomis). Būčiau ir toliau žiūrėjęs į paveikslą, nes jis buvo neįdomus, tačiau arbatinis buvo įdomus, taigi jis mane sutrikdė. Susinervinau, nes šiandien – servizo diena. Teko toliau stebėti arbatinį ir tai, kas jam nutiks. O buvo taip: motina nuėjo prie stalo ir iš arbatinio į puodelius ėmė pilti arbatą. Tai buvo kiek netikėta. „Iš kur gavai vandens?“ – paklausiau stebėdamas įspūdingą reginį. Bet labiausiai vis dėlto mane sukrėtė šitai: ant sienos, šalia neįdomaus paveikslo, kabėjo nedidelis paveiksliukas su lygiai tokia pačia gėle, kokią nuskyniau mamai. Ji taip pat buvo be koto, kaip dovanotoji. Buvau priverstas netgi pakilti nuo stalo (keista, kad reikia vartoti žodį „pakilti“, tarsi būčiau įsitaisęs ant stalo ir dar mokėčiau skraidyti). Taigi pakilau ir nusklendžiau link paveiksliuko. Ir ką pamačiau! Lašelius ant paveikslo (beje, neįdomusis paveikslas buvo sausas). Staiga prisiminiau, kad arbatinyje yra arbatos, ir dėl to labai sutrikau. „Iš kur gavai vandens?“ – paklausiau, beveik išrėkiau, o motina atėjo prie manęs ir arbatinuko turinį užpylė man ant galvos. Tai mane stipriai paveikė, nes visiškai nesupratau, kodėl ji taip padarė ir kodėl vanduo šaltas. Aš striktelėjau ir užkliudžiau paveiksliuką su gėle. Jis nukrito ant žemės, ant jo jau nebebuvo lašelių. Staiga many įsižiebė įniršio liepsna ir aš ėmiau šaukti ant motinos, tarsi dėl to, kad ji užpylė man ant galvos arbatą, nors mieliau būčiau ją išgėręs. „Iš kur tu gavai vandens?“ – motina sutriko dėl to, kad nepagarbiai į ją kreipiausi – jos akyse pasirodė ašaros. Kūkčiodama ji lėtai priėjo prie radiatoriaus ir atsuko čiaupą. Iš radiatoriaus pradėjo bėgti vanduo. Puoliau prie jo ir pakišau burną po čiaupu. Vanduo stipriai bėgo – jo tiek daug priplūdo man į burną, kad vos neužsprin-gau. Šiaip ar taip, tai buvo ta palaiminga minutė ir aš užmiršau, kad šiandien – servizo diena. Vanduo – radiatoriaus skonio, kuris man visai patiko. Jaučiau, kaip mano burnos gleivinę užkloja švelni radiatoriaus plėvelė. Nustojęs gerti pastebėjau, kad mano kelnės šlapios, taip pat kilimas po radiatoriumi. Vanduo bėgo ant grindų, o aš stebėjau šį reginį romiu debilo žvilgsniu. Atsisukęs atgal išvydau, kad motina laižo paveiksliuką su gėle, o po ja teka plūstantis iš radiatoriaus vanduo (jo vis daugėjo). Šis vaizdas mane sugraudino ir aš pradėjau verkti (jaučiausi kaip paveiksliukas su gėle be koto). Norėjau užsukti radiatoriaus čiaupą, kad nepaskęstume, bet šį troškimą užgožė kitas: tučtuojau palaižyti paveiksliuką. Pribėgau prie klūpančios motinos ir išplėšiau iš jos rankų paveiksliuką su gėle. Tačiau ant jo nebeliko lašelių! Puoliau į isteriją, liepiau motinai tučtuojau grąžinti lašelius, bet ji kraipė galvą, tai reiškė „ne“, o paskui dar parodė liežuvį. Įniršęs pagriebiau mamą už pečių ir prisiglaudęs įkišau liežuvį į jos burną, tikėdamasis, kad ten liko koks lašelis. Taip troškau bent lašelio, kad, rodos, būčiau perpjovęs motinai pilvą ir jį pasiėmęs. Atsitraukęs nuo jos staiga supratau, kad man kažkas nutiko. Burnoje buvo daugybė lašelių. Tik jie buvo sausi. Tai mane sužeidė. Pajutau, kaip skausmo gija nusidriekia nuo kaktos iki širdies. Motina žybtelėjo akimis (vandens kambary vis daugėjo), nusivilko suknelę ir ėmė bėgioti po kambarį. Staiga ant jos mentės pamačiau dar vieną lašelį. Pamaniau, kad šitas turėtų būti šlapias ir pamėginau vytis motiną, – ji bėgo nuo manęs kartkartėmis atsisukdama ir rodydama man liežuvį, ant kurio pūpsojo daug sausų lašiukų. Galiausiai mama užkliuvo už kažin kokio vandeny plaukiančio daikto ir nugriuvo. Ją pasivijęs nulaižiau nuo mentės lašiuką. Na ir ką? Lašelis buvo sausas! Tai mane itin įskaudino. Motina atsisuko ir spjovė man į veidą. Kažkuris jos spjovinio lašelis pateko man į burną. Na ir ką? Lašelis buvo šlapias! Mane užliejo palaima. Tada pastebėjau, kad vanduo jau siekia stalo viršų ir servizas tuojau nuplauks. Motina pažvelgė man į akis, aš – jai, supratome, kad viskas jau atleista, o vandenį reikia sustabdyti. Pajudėjau radiatoriaus link. Deja, nepastebėjau už manęs plaukusio puodelio. Jis atsitrenkė man į smilkinį ir jį praskėlė. Oras už lango išbalo, o medžių žiedai pajuodo. Akyse aptemo, tik jaučiau, kaip many šviesos greičiu plinta lašelis, o baisiausia tai, kad negalėjau atskirti, sausas ar šlapias, aš nei pykau, nei jaudinausi, visiškai nieko nejaučiau. Iš pradžių mane supo tobulybė ir neapsakomas lengvumas, bet ilgainiui pajutau, kad ši nejautra mane spaudžia. Pasistengiau ką nors pajusti, kaip nors save sutrikdyti, bet tai buvo visiškai bergždžia. Bandžiau įžeisti motiną, atsukau radiatoriaus čiaupą, įsipjoviau pirštą – nieko. Plėšiau gėlių galvas, paskui jas gražinau, laisčiau, kalbinau vandenį – nieko. Galiausiai išvis nieko. Pasirodo, kad kai viskas virsta lašeliu, nieko nelieka, nes nelieka net lašelio.
Kartą spoksojau į paveikslą, kuris man buvo nei įdomus, nei neįdomus, ir supratau, kad žiūriu į motiną, kad tai mano mamos portretas. Tą akimirką iš akies kažkas iškrito. Lašelis. Nei sausas, nei šlapias, – pats tikriausias vanduo.
Šuns kostiumas
Einant gatve akis užkliuvo už tamsaus daikto. Sutrikau dėl to, kad išvis kažkas kliudė mano regą, privertė ją užkliūti, nors ji galėjo tiesiog tvyroti vidaus taškų sustingusioje migloje. Būčiau žvelgęs į namus, kol jie būtų įsikėlę į mane ir taip dingę. O dabar turėsiu žiūrėti į tą kai ką, kas kliudė.
Saulės nutviekstos gatvės vidury gulėjo didelis tamsiai rudas negyvas šuo. Iš pradžių pamaniau, kad jis miega, bet netrukus pastebėjau jo akis aplipusias museles ir buką, tuščią žvilgsnį savin. Jaučiau, kaip šitas reginys mane veikia, ir dėl to kiek pyktelėjau. Tikrai nenorėjau, kad dabar mane kas nors trikdytų. Tačiau pagalvojau: jei paliksiu šunį, jis mane įtrauks! Šis reginys amžinai liks many, nusės kraujyje smulkiomis dulkelėmis ir gimdys kitus reginius, darys įtaką visam mano buvimui, žodžiu, taps mano būties ašimi. Bet yra kita galimybė: įtraukti šunį. Žiūrėti į jį, būti prie jo tol, kol jis pradės svilti, galiausiai užsiliepsnos ir pelenais užklos gatves, kol jų neišnešios vėjas. Neaišku kur.
Prisėdau šalia jo. Aplinkui zvimbė musytės, skrosdamos blyškią šviesą ir mesdamos mirgančius šešėlius. Stebėjau, kaip mirusio šuns ausy lyg snaigės sūkuriuoja mažučiai taškai, o grindinys aplink šunį spindi balsva, sidabriška šviesa. Man svaigsta galva. Prisimenu, kad esu nevalgęs ir negėręs nežinia kiek laiko, o reginys mane veikia vis labiau ir labiau – vis daugiau mirgėjimo ir įspūdingos šviesos. Nesinori niekur eiti, tik sėdėti ir leisti žvilgsniui kristi ant šuns – taip, tas kai kas, vadinamas akimis, tartum man nepriklauso ir teka, vis atsiskiria nuo manęs ir smelkiasi į šunį, o paskui grįžta į mane dar labiau esamas, dar ryškesnis ir stipresnis, ardantis manyje viską. Jaučiu, kad manęs nėra, liko tik kulkšnys, besiremiančios į grindinį, nėra ir kulkšnų, yra jų ir grindinio sąlytis, yra dilbio ir plaštakos jungtis, nuo vieno slankstelio lig kito – vanduo siekia vandenį, šviesa liečia šviesą, oras talpina orą, gatvė yra gatvė, o šuo – negyvas. Ir jau nesinori eiti. Nors nepasakyčiau, kad norėtųsi likti. Yra taip, kaip negali būti.
Viskas staiga pasikeičia. Dingsta mirguliavimas, šuns aura susitelkia į kamuoliuką, pakyla į viršų ir prasmenga. Lieka šuo be auros. Vieta be nieko.
Staiga matau – šuo, čia guli negyvas šuo. Tupiu prie negyvo šuns, nežinau, kodėl čia pritūpiau. Nosis prisipildo dvėselienos ir šerių kvapo. Dabar žinau: turiu atsistoti ir lėkti. Būčiau taip ir padaręs – įgyvendinęs savo troškimą pabėgti nuo šuns, nes jis gi mirė, bet netikėtai dingtelėjo: turiu šitą šunį apsivilkti.
Nunešiau jį į artimiausią kailiadirbių dirbtuvę ir pasakiau: man reikia šuns kostiumo. Išimkite viską, kas šuns viduje, o skyles užsiūkite, palikite tik vieną, pro kurią galėčiau įlįsti į vidų. Iš pradžių meistrai atsisakė vykdyti prašymą, bet galiausiai juos įtikinau. Sutarėme dėl kainos. Kostiumas turėjo būti pasiūtas iki kitos savaitės.
Nekantraudamas nuskuodžiau į dirbtuvę sutartu laiku. Vos įėjęs pamačiau tolumoje švytint kabantį šuns kailį, tai buvo vienintelis akį traukiantis daiktas, nors visur buvo pilna tuščiavidurių lapių ir meškų. Juk tai buvo mano šuo, mano švytintis, vėl mirguliuojantis kaip seniau. Tiesiog degiau noru greičiau panirti į šiltą jo ertmę ir spinduliuoti.
Tik išėjęs į lauką skubiai nubėgau už namo kampo, ištraukiau iš maišo kostiumą ir tiesiog įkritau į jį, o jis įkrito į mane. Jaučiausi keistokai – traukiau į save slopų jo vidaus kvapą, o žvelgiau pro gražiai išvalytas, jau išdžiūvusias jo akiduobių skylutes ir mačiau aplink miestą jau tokiu žvilgsniu, kokiu žvelgtų šuo, jei būtų žmogus.
Pradėjau pamažu slinkti ir man tai patiko. Šuniškai, lėtai, beveik idiotiškai. Dairiausi aplink, uosdamas gatvės kvapus. Kokie jie buvo ryškūs! Batų įspaudų, balų, išmestų ar iš kišenių iškritusių šiukšlių ir kiti kvapai maišėsi bei plūdo pro mano šuniškas šnerves ir per žmogiškas po to (kai pereina per šuniškas). Tai buvo tikrai įdomus pojūtis, verčiantis mane judėti pagal tai, kokį kvapą užuosdavau ir kuriuo norėdavau būti.
Taip slankiodamas po gatves, nejausdamas nei šalčio, nei kaitros, nejudinamas erdvių pulso, staiga pajutau savy kai ką, kas persmelkė visą mane – užsinorėjau šokoladuko.
Pradėjo kone diegti – įbėgau į artimiausią parduotuvę, laksčiau po ją ieškodamas saldumynų, alsavau stipriai, garsiai ir iš pat vidaus, į mane krito sunkūs pardavinėjamų daiktų atspindžiai, jie mane laužė, plūdo, skverbėsi į vidų.
Nežinau, kaip nusipirkau šokoladuką: ar kaip žmogus, ar kaip šuo. Tačiau tik išėjęs į lauką ir išsivyniojęs kvepiantį rudą saldėsį staiga supratau, kad mano burna – užsiūta. Kaip suprasti? Kas čia per nesąmonė – brokas? Kaip man dabar, po velnių, suvalgyt šokoladą tą?
Nedelsdamas nulėkiau pas kailiadirbius ir pasiskundžiau dėl šios tikrai didelės jų klaidos – visaip šaukiau dėl jų neprofesionalumo ir neatsakingumo. Tačiau jie tik gūžčiojo pečiais, kartodami mano žodžius: „Skyles užsiūkite, palikite tik vieną, pro kurią galėčiau įlįsti į vidų.“ Ak, tai aš taip prašiau! Paliko subinėj skylę, kad galėčiau įlįsti!
Visaip dar plūdau juos ir reikalavau, kad persiūtų kostiumą, bet jie tik gūžčiojo pečiais, kol galiausiai išvijo mane lauk.
Ką daryti? Šokoladuko vis labiau norisi! Dabar jau išvis netveriu kailyje! Turiu ką nors daryti, nedelsiant.
Nusprendžiau prašyti žmonių pagalbos. To daryti tikrai nenorėjau. Atrodė, tai bus varginantis dalykas – kreiptis į žmones. Maždaug: „Atsiprašau, ar galėtumėte man padėti dėl burnos?“ Kokia nesąmonė! Tačiau kito pasirinkimo neturėjau.
Pasukau link daugiaaukščio namo ir įsliūkinau pro duris, kai pro jas ėjo kažkoks žmogus. Užlipau keletą aukštų ir pradėjau trankytis į vienas duris. Niekas neatidarė. Trenkiaus į kitas – atidarė. Bandžiau ištarti: „Laba diena, aš dėl burnos“, tačiau – nepavyko! Man išsprūdo skaudus, deginantis lojimas.
Au au, au au! Kartojau ilgai ilgai, nes jiems patikau! Au! Jie net užsinorėjo, kad pas juos gyvenčiau. Taip, kailiukas mano buvo neblogas, o ir šiaip buvau geras (šuniukas).
Au au, au au! – sakiau, tačiau niekaip negalėjau nuslopinti noro suvalgyti šokoladuką. Noras vis augo – naktim negalėdavau ramiai miegoti – staugdavau į langus, blaškydavaus po namus vis bandydamas pražioti burną – niekaip.
Tačiau kartą mano žvilgsnis užkliuvo už ryškiai spindinčio peilio. Namai buvo tušti. Supratau, kad kitos galimybės nėra, tik kaip padaryti tai, ką dabar sugalvojau.
Pritipenau prie aštraus daikto ir dar ilgai žiūrėjau, abejodamas, baiminausi skausmo ar netekties, ar tiesiog bijojau to, ko taip ilgai troškau. Ką daryti? Delsiau, paskui staiga puoliau snukiu į patį smaigalį. Jaučiau, kaip kažkas trūktelėjo, iš nasrų pasipylė kraujas.
Staiga išgirdau rakinant duris – nespėsiu užbaigti! Tuoj atšliauš koks švelniaskruostis ir viską sugadins! Diegia, siaubingai diegia nasrus ir kartu noris šokoladuko, ir dar grįžta jie, vadinasi, laiko nėra! Turiu mikliai susigrūsti šokoladuką į kraujuojančią burną. Nors skausmas buvo toks didelis, jog supratau, kad jo nebenoriu, tačiau, nepaisydamas to, įsikišau jį ir nekramtęs prarijau kartu su kraujais.
Kažkas iš namiškių pamatė mane kruvinais nasrais – mėginau suloti, bet išsprūdo: „Eik šikti!“ Be galo išsigandęs pradėjau lyg teisintis, lyg šnypšti, lyg vaitoti. Tylėjau, bijodamas prabilti. Bet kai prie manęs priėjo žmogus, pasijutau kaip tada, kai gatvėje išvydau šunį. Norėjau bėgti, bet jis buvo taip arti, kad teko sugerti visus spindulius, visą mirgėjimą. Tupėjau ir jaučiau, tarsi būčiau rausvas kambary pakibęs debesis, su žmogaus tariamais žodžiais vis kitaip plazdantis. Jaučiau viduj pulsą, trūkčiojimą, nepažinią gyvybės dalį. Norėjau dar truputį labiau išsipūsti (jau ir taip buvau išsipūtęs, putlus ir kybąs!) ir išskristi pro langą, pasiėmęs tą žmogaus dalį, kurios jam labiausiai nereikia. Atrodo, reikėjo tik trupučio! Ko nors atskilusio, suaižėjusio, trapaus. Jau buvau visai arti to, arti išsisklaidymo, tačiau staiga ėmiau berte berti žodžius. Ir niekaip negaliu nustoti. Visaip bandau nutilti, tačiau mano kalbos aparatas virpčiodamas paleidžia kažką užteršiančio erdvę. Įtrūkiai joje vis didėja, pro juos į orą pradeda sunktis sakus primenanti masė, oras ja serga, jis sakuotas, neaiškus, trūksta vėjo. Ir tie sakai lyg putoplasto salelės pamažu tvenkias ir slenka į mane, jie grįžta į mane, kaip kad grįždavo žvilgsnis, atsimušęs į šunį. Masė užtvindo visą mane, su kiekviena įplaukusia salele jaučiuos vis blogiau ir blogiau, tarsi įgręžtas į kambario orą.
Išsipučiu taip, kad nebetelpu kambary. Tvinstu, o pro burną, šnerves, akių kampučius pradeda veržtis sakų lavinos, lyg žliumbčiau žaliai. Langai aprasojo, pasidengė rausva migla. Arba šuo, arba žmogus – kuris nors dabar turėjo susprogti.
Tik staiga viskas vėl kaip buvę. Krutinu juodas savo strėnas, tyliu. Many spengia, nieko negaliu ištarti. Šeriuosi rausvais pūkais. Vidinė kostiumo dalis šyla, kol visai įkaista. Netveriu kailyje, lyg ir norėčiau ką nors pasakyti, pavyzdžiui: „Įdėkit mane į šaldytuvą.“ Bet kai tariu, išeina tik „au“, toks beviltiškas, suspaustas, o viduj vis karščiau ir karščiau, atrodo – pučiuosi, tarp manęs ir kostiumo randasi vis didesnis oro tarpas. Koks aš beviltiškas, karštas, pilnas šuniškų dujų balionas! Ir net neišeina susprogti. Viduj spengia tuštuma, įkaitus, įsitempus, tyli, o kažkur gelmėj, vietoj širdies jaučiu spurdant šokoladuką – kai ką, ko labai norėtųsi netekti. Netveriu kailyje. Pradedu šuoliuoti per namus, siausti – girdžiu, kaip užkliudyti ant žemės krinta daiktai, kai kurie jų dūžta, o aš esu didelis šuo. Galiu čia viską išgriauti.
Iššoku per balkoną. Tikėjausi skristi kaip oro balionas, stipriai pakūrentas iš vidaus, tačiau kritau per šaltą erdvę, kurią skrodė tuščios snaigių salelės, kylančios į viršų – sugrįžtančios, iš kur atėjo.
Mano letenos įsirėmė į šlapią grindinį (balkonas nebuvo aukštai) – pradėjau bėgti, nes stovint vietoje labiau jusdavosi šokoladukas. Įkaitęs jis pradėjo lydytis, bet tai nieko nekeitė. Jis buvo, ir viskas.
Skuodžiau miesto gatvėmis, lėkiau, lenkiau namus, prabėgau net pro tą vietą, kur radau tave, šunie.
Suskaudo dešinę kinką, tarsi kas plėštų ją. Tuomet ir pasijutau esąs nuogas – pasirodo, kostiumas užsikabino už šakos, perplyšo ir nusivilko mane. Dabar kabojo ir plevėsavo vėjyje.
Ryte šlavėja nuvalė nuo asfalto rudą ištiškusį šokoladuką.
Poliklinika
Neprisimenu, kada pradėjo skaudėti. Šią akimirką manau, kad skaudėjo visada. Negalėjau susivokti, nė kur man skauda. Kai suskausdavo, rodės, kad visur. Skausmas didelis, tačiau sunkiai nusakomas. Kartais, kai skaudėdavo, pradėdavau abejoti: ar man skauda, ar ne? Jei nuspręsdavau, kad neskauda, nusilpdavo atmintis – negalėdavau atsiminti, ką apskritai dariau prieš pusę metų, kartais – ką vakar ar šiandien. Kai sunerimdavau dėl atminties, imdavo vėl skaudėti, o išlikti ramiai nesisekė – atmintis pavojingai dilo, vietoj jos many vėrėsi daubos, skylės, pilnos spalvotų pulsarų ir įvairiausių būtybių, kurios tapdavo tokios realios, kad galėdavau jas vaikytis po kambarius. Galiausiai tik jas ir atsimindavau. Tarkim, stengiuosi atsiminti, kur padėjau knygą, tačiau atsimenu trykštantį blausia šviesa ratilą. Ratilas slenka per sniegą, kažkur už miesto, ten orą raižo juodi, stambūs paukščiai ir drasko baltą sniego paviršių. Ir dar: kai, pavyzdžiui, mėginu atsiminti, kokie tai paukščiai, ar kaip sklido tie ratilai, man sugrįžta realūs atsiminimai iš mano gyvenimo. Tarkim, randu knygą. Ir vėl pradeda skaudėti: kodėl aš ją radau? Juk geriau būčiau neradusi ir nepradėjusi skaityti, verčiama migloto noro žinoti vis daugiau ir daugiau. Nes vėliau, ko gero, suskaus dėl to, kad užmiršau viską, kas ten parašyta. Taigi keista: skaitau todėl, kad noriu daug žinoti, nors žinau, kad, baigus skaityti, liksiu nieko nežinanti. Turbūt todėl ir skaitau – bandysiu prisiminti turinį ir prieš akis man išnirs mėlynieji ropliai, lėtai plaukiantys per lygumą, ir skystos debesų formos tarp dviejų lango stiklų. Ir vėl viskas iš naujo: prieisiu prie stiklų, uosiu, atrodo, amžinai šaltą šviesą, trapų, almantį garą, kol suprasiu, kad visa tai buvo aprašyta knygoje, ir tada viskas sugrius. Išnyks kvapas, nežemiškas įšalas nuslinks.
„Neprisimenu, kada pradėjo skaudėti“, – drebančia širdimi taip ir pasakiau daktarei poliklinikoje, ji pakreipė į mane mažą baltą kampuotą galvikę – jos juodos vienmatės akutės metė į mane kvailai piktą žvilgsnį, paskui daktarė liepė man eiti į rūbinę nusirengti žieminius rūbus. Tada išvydau save palatos veidrodyje – juk buvau užsidėjusi žalią nudėvėtą vatinę striukę, su kuria tėvas važiuodavo dirbti į sodą. Ji buvo purvina, dėmėta, baisiai dvokė supuvusiais obuoliais, kurių buvo pilnos kišenės. Plaukai susivėlę, pasišiaušę, juose kybojo keletas nieko nesurišančių gumučių. O batai – tokie lakuoti, pailgi, su siaurėjančiais riestais galais. Sagtelės nuplyšusios, batai nudėvėti, raudona spalva stipriai išblukusi. Jaučiau, kaip kraujas subėga man į galvą ir baisiai tvinksi – smilkiniai, akių vokai, riešai. Nusisukau ir pradėjau sliūkinti į rūbinę. Poliklinika buvo pilna žmonių tokiais tartum tinkuotais veidais. Kai jie žiūrėjo į mane, tinkas trūkinėjo ir jie labai pyko. Rūbininkė mano striukę paėmė dviem pirštų galais, mačiau jos pasibaisėjimą ir sutrikimą. Visi aplinkiniai žmonės irgi kiek sutriko. Kai kurie užsispaudė nosis. Aš taip pat buvau sutrikusi, tuo labiau, kad dabar atrodžiau šitaip: apsmukusiom pėdkelnėm ir per mažais marškiniais labai didelėm sagom.
Mėginau grįžti pas tą pačią daktarę, tačiau niekaip negalėjau atsiminti kelio atgal. Prisiminiau, kad jos kabinete ant lentynos stovėjo žvirblio iškamša. Ir aš ėmiau klausinėti žmonių, kaip čia rasti žvirblį, tačiau niekas man neatsakinėjo, tik klausė, ką man skauda, o aš sakydavau, kad sunku pasakyti, ir mane nuvedė į vidaus ligų skyrių.
„Ar jūs čia užsiregistravusi?“ – klausė daktarė labai dideliu pagurkliu, gelsvais ištinusiais skruostais. Jai kalbant veidas krutėjo ir tai man pasirodė taip juokinga, kad nenorom nusišypsojau, o kai ji piktai paklausė, kodėl šypsausi, jos skruostai tik krust krust, neištvėriau ir pradėjau baisiai kvatotis. „Gal matėt žvirblį?“ – paklausiau, ir to užteko, kad ji visiškai įsiustų. Moteris atsistojo (milžiniškas jos kūnas nedarniai virpėjo), paėmė tušinuką ir sviedė jį ant žemės (jos kakta buvo suraukta, dėl to jos akys priminė šūdukus): „Arba atsakinėji, arba ne!“ Visiškai sutrikau, nes dabar turėjau apsispręsti, atsakinėti ar ne, bet ką nors nuspręsti man buvo sudėtingiausia. Stovėjau ir mąsčiau: ar atsakinėju, ar neatsakinėju. Rodos, mano tyla visai išvedė iš kantrybės didžiakūnę. Ji paėmė dar vieną tušinuką ir metė jį į mane. Tušinukas įsmigo man žemiau kaklo. Iš žaizdos ėmė sunktis kraujas, sumišęs su mėlynu rašalu. Pajutau labai didelį skausmą ir staigiai susigriebusi atsakiau: „Va čia man skauda“, rodydama vietą, kur įsmigo tušinukas.
Staiga daktarės veidas persimainė – tapo susirūpinęs, gailestingas. Veido lašiniai suglebo, pabalo. Daktarė priėjo prie manęs, rūpestingai, šypsodamasi paėmė už rankos ir nuvedė prie lovos. Paguldžiusi ištraukė iš kaklo tušinuką, apžiūrėjo žaizdą ir tarė: „Jums reikia eiti į kitą skyrių. Mes negydome to, dėl ko jūs atėjote.“ Daktarė nuėjo prie stalo, atsisėdo ir pradėjo rašyti. Užrašiusi padavė man lapelį, sakė, kad tai – siuntimas, ir liepė eiti į trys šimtai šeštą kabinetą.
Atsikėliau jusdama veriantį skausmą krūtinėje. Ir dusino, ir smaugė. Jaučiau, kaip marškiniai šlampa nuo bėgančio kraujo. Šiaip taip užlipau į trečią aukštą ir pasiekiau reikiamą kabinetą. Pastuksenau ir atidariau duris. Kabinete sėdėjo jau pagyvenęs vyras tokiu blizgančiu, lyg kremu perteptu veidu. Nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų liepė sėstis. Klausė, ką skauda. Parodžiau žemiau kaklo, kur buvo įsmigęs tušinukas. Vyras liepė nusirengti marškinius, jis apžiūrėsiąs. Jaučiausi kiek nejaukiai – užuolaidos užtrauktos, toli nervingai blykčiojo raudona rentgeno aparato lemputė. Atsisagsčiau milžiniškas sagas ir apnuoginau viršutinę kūno dalį. Gydytojas apžiūrėjo žaizdą, vis tartum netyčia perbraukdamas rankomis per krūtis. Kiekvieną kartą nuo to pašiurpdavo oda. Paskui paklausė, ar man neskauda žemiau pilvo. Pasakiau, kad ne, bet jis tvirtino, kad vis tiek reikia apžiūrėti. Jo ranka nuslydo mano liemeniu, pilvu, sustojo ties pėdkelnėmis. Jo didelė krūtinė stipriai alsavo. Tą akimirką pamačiau jo akyse kažką negero ir pašokau. Atsitraukiau ir pradėjau bėgti. Vyras sutriko ir liepė sustoti, perspėdamas, kad jei dabar išeisiu, niekada neišgysiu. Mane privertė grįžti skausmas krūtinėje. Atsisėdau ant kėdės kitoje stalo pusėje, o gydytojas kažką rašė. Rašė ilgai. Paskui pakėlė galvą ir pasakė: jokių išorinių ligos požymių nematyti. Reikės daryti rentgeną.
Gydytojas nurodė paimti marškinius ir eiti paskui jį. Nuėjome į kitą kabineto pusę, kur prieblandoj glūdėjo įvairiausi rentgeno aparatai. Buvau pasiruošusi gultis ant vieno iš jų ir patirti neregimus rentgeno spindulius. Gydytojas įjungė aparatą ir liepė ant jo padėti marškinius. Aš dariau, ką jis sakė, tik nesupratau, kam čia tie marškiniai. Kai vyras paspaudė mygtuką, marškinius apšvietė neregimi spinduliai. Paskui tarė: „Viskas, gali paimti marškinius.“ Taip ir padariau. Gydytojas nuėjo prie elektroninių įrenginių ir suspaudė mygtukus. Iš ekrano pasklido akinanti šviesa. Joje išryškėjo dailios marškinių klostės, vingiai. Audeklas pulsavo, mirgėjo, plito. Atrodė, kad jo buvo pilnas visas kabinetas. „Kada paskutinį kartą gėrėte vaistus?“ – paklausė daktaras, versdamas many veikti atmintį, ji stipriai sujudo, ir aš prisiminiau: prieš du mėnesius konservatorijoj dingo vanduo. Dingo elektra, laikas, visi instrumentai pavirto į dulkes ir pradėjo sklęsti po kambarius, veidrodžiuose šalo atvaizdai, kambariuose daugybė lapų, jie buvo drėgni ir aplipo kūną, ir labai skaudėjo riešus, norėjosi groti, bet visi instrumentai buvo išnykę. Aš paėmiau lapus ir pamojau. Pasigirdo neaiškus garsas. Oras virpėjo, langų stiklai apsitraukė stambiais lašais, dulkių daugėjo, o manęs buvo vis mažiau ir mažiau, oro vis mažiau, krūtinę vis labiau spaudė, dulkės telkės ir plito, o manęs vis mažiau ir mažiau ir niekaip negaliu atsiminti, ką paskui ten veikiau, o gydytojas juk to ir klausė. Į klausimą jam atsakiau klausimu: „Gal žinot, kur yra žvirblis?“, ir tą akimirką man palengvėjo. Gaila, bet paskui iškart atsiminiau, ką padariau su rasta virve.
Genovaitė Bončkutė. Jei tėvų miestą nušluotų nuo žemės paviršiaus
2011 m. Nr. 1
Apsakymas
I
Šiąnakt sapnavau, kad su tėvais esame svečių kambaryje. Mėlynos mamos akys didelės didelės. Ji priartėja prie manęs ir nori, kad aš šypsočiausi. Tėvas šventiniais baltiniais šiltas ir smagus, man jis toks labai patinka. Švenčiame mano trisdešimtmetį. Tėvas keliais žodžiais mane pasveikina, aš labai laiminga, po to sako: o dar mes tau paruošėme tokią ceremoniją, bet atidėsime ją, kol atvažiuos jauniausias brolis, nes ir jo gimtadienis jau nebe už kalnų. Kaip? Kodėl jo laukti? Jo gimtadienis paprastas, o mano gi jubiliejus? Aš aikteliu kaip nuplikyta, bet iš mano burnos neišsprūsta joks garsas. Atsibundu jausdamasi baisiai apgauta.
Kai kas nors manęs klausia, kokia buvo mano vaikystė, man tarsi užgniaužia kvapą ir aš negaliu nieko pasakyti, kaip tam sapne. Nenutiko nieko bloga, bet užgniaužia ir pradeda pykinti. O nuvykus į tėvų namus mane ištinka stabas – imu nebejausti skonio, šalčio ar karščio, nebesuvokiu savo minčių, bandau įsižnybti, bet neskauda. Mama laksto aplink, nesustodama šneka, klausia, ar nešalta, siūlo tai vieną patiekalą, tai kitą, tėvas irgi nori viskuo pasidalyti, o aš jaučiuosi tik žmogaus lukštas, iš kurio, atvykus į tėvų miestą, pasitraukia siela. Bandau atsigulti į karštą vonią, pojūčių dalis grįžta, bet dingsta vėl. Jei atsitiktų stebuklas – tėvų miestą nušluotų nuo žemės paviršiaus, o gyventojus perkeltų į kitą planetą, aš tikriausiai nesielvartaučiau, bet vaikystė vis dar prilipusi prie manęs ir tėvai tebėra tėvai.
O juk savo tėvus aš linkusi rodyti kaip pavyzdį! Mano tėvas, nors jam jau septyniasdešimt, kuo sveikiausias ir dirba, gabus ir įvertintas, perpranta kompiuterius, turi puikų humoro jausmą ir subtilų skonį. Mama yra tikra namų žindinio saugotoja – iš virtuvės sklinda gardžiausi kvapai ir visi namai jos nuglostyti. Mano tėvai nesipyksta, jie negali nustoti kalbėjęsi ir net dabar eina susikabinę už rankų, tarsi šimtą metų nesimatę. Jie mumis labai rūpinosi, įpratino dirbti, perdavė tradicijas, tai ne fasadas, o tiesa. Bet pykinimas nepraeina.
Teks prikelti detales, patirti jas iš naujo. Štai vaikų kambario langas, prie kurio priplojusi nosį trejų metų viena užrakinta bute kabau virš miesto. Po juo lyg upė ūžia gatvė, toliau – miesto panorama, o užmiesty ant kalno riogso didinga gamykla. Namuose yra ir daugiau kambarių, bet jie užrakinti, „nes turi būti tvarka“, kaip nuolat kartoja tėvas. Kad būtų tvarka, į duris įdėjo keturias spynas, prie tualetinio popieriaus pritaisė liniuotę, pagal kurią galima atsiplėšti tik nedidelę popieriaus skiautelę, o atėjus svečiams, man ir broliui negalima išeiti iš vaikų kambario. Tėvų darbovietė – karinė gamykla – mano antrieji namai. Įėjimas į teritoriją buvo griežtai saugomas, bet toks mažas vaikas niekam nerūpėjo ir tėvai vis įsigudrindavo mane nusivesti į darbą. Nors šalia gamyklos dėl nuodų, o gal dėl radiacijos nudžiūvo nemažas miško plotas ir dėl nežinomų ligų gan dažnai mirdavo tai vienas, tai kitas darbuotojas, gamyklos cechai man atrodė baugiai gražūs. Kas sako, kad vaikui rūpi gamta, tikrai klysta. Vieninteliai vaikystės augalai – baisi mamos kaktusų kolekcija. Kartą tėvai mane nuvežė į mišką – aš iškėliau koją iš mašinos ir tuoj pat įkėliau atgal. Daugiau nebevežė.
Gamykla man buvo gėris, nes ji buvo anapus namų, kuriuose mirdavau, durų. Pas draugus manęs neileisdavo, niekas neskyrė man dėmesio – tėvai visą laiką dirbdavo. Net miegojau kitame didelio buto gale ir naktimis man būdavo baisu. Namuose buvo ne tik užraktai ir kaktusai, dar buvo raganų ir velnių kolekcija, kurios paniškai bijojo mažasis brolis, įvairūs tėvo išradimai, mamos mezginiai ir siuviniai – kone viskas padaryta pačių tėvų. Atrodė, jei atsiras koks nors svetimas daiktas, jį būtina perdaryti ir nukenksminti. Net vykdami į svečius, jie veždavosi savo maistą ir patalus. Nuo išorės buvo saugomasi itin rimtai. Mama rengėsi beformiais ir bespalviais drabužiais, tarsi bijotų būti pastebėta. Į kiemą manęs neleisdavo, darželin – taip pat. Tiesa, vieną kartą ten bandė nuvesti, bet išsigandusi nematytų dalykų aš klykiau tol, kol mane grąžino namo.
Baigusi geriausią meno mokyklą – dailės akademiją, mama taip ir nepradėjo dirbti. Joks darbas jos jautriai natūrai netiko ir ji bemat vėl atsidurdavo namuose, kur meniškai pasiūdavo tik vieną kitą keistąjį drabužį. Namuose ji nuolat blaškydavosi, viskas, ko imdavosi, bemat ją nuvargindavo ir suerzindavo. O dar ji turėjo būti namie, nes mes nuolat sirgdavom. Kiek atsimenu, mane nuolat kankino klaikūs galvos skausmai ir pykinimo priepuoliai, kurių priežasties niekas negalėjo rasti. Net brolis, mamos sūnus iš pirmos santuokos, kuris dėl nesutarimų su nauju tėvu buvo ištremtas į internatą, pargrįžęs namo kelioms dienoms tuoj susirgdavo. Todėl mama turėjo puikų užsiėmimą – nuolat mus gydyti. Man dar ir dabar akyse stovi ilgos poliklinikos eilės, įeinam pas gydytoją ir mama aiškina: „Mums skauda čia ir čia.“ Aš su siaubu klausausi, nes ji nurodo neteisingai, bet taip ir nepraveriu burnos. Vaikystėje maniau, kad pagrindinis vaiko darbas – tai sirgti ir gydytis. Gerti šlykščius vaistus, kentėti klizmas, į verdantį vandenį merkti kojas ir patirti daugelį kitų kankinimų. Ir kai dabar mama paskambinusi tūkstantąjį kartą paklausia, „kaip tavo sveikata?“, aš įsivaizduoju, kaip ji tykoja, kol susirgsiu, o tada vėl įkalins ir gydys.
Aš bijojau visų ir visko – cypdavau pamačiusi daktarą, nuo svetimų žmonių slėpdavausi po stalu, bijojau lipti laiptais. bijodavau po kambarį skraidančių sapno atplaišų, o dažniausiai sapnuodavau raganą, kuri nenumaldomai artėja, kad ir kiek aš bėgčiau. Bijojau žiaurių svetimų žmonių, nuo kurių tėvas gelbėjosi spynomis, bijojau susirgti, bijojau vis klaikesnių gydymo procedūrų. Bijojau vienatvės, priplojusi nosį, pro langą stengdavausi įžiūrėti grįžtančius tėvus, ir vis piešdavau, piešdavau ligonines ir laidotuves. Nutikdavo daugybė siaubingų dalykų – kažkodėl viena po kitos puldavo ligos, užmigdavau ir pridarydavau į lovą, pasimesdavo ir sulūždavo daiktai. Vieną kartą, kai palindau po lova, į spyruokles įsipynė mano ilgi plaukai, aš pusę dienos rėkiau, kol grįžusi mama rado mane leisgyvę. Gelbėdamasi nuo baimės radau išeitį – nuo vienatvės pabėgti į knygas. Mane traukė baisios pasakos, o paskui susipainiodavo tikri įvykiai ir knygų gyvenimas.
Bijodavau kartu su mama. Jos mėgstama pasaka, kurią ji man skaitydavo prieš miegą, apie mergaitę, norėjusią pavyti voveraites. Mergaitė lipo didelio medžio šakom vis aukščiau ir aukščiau, kol nukrito ir užsimušė. Aš ir mama buvome susiliejusios ir kvėpavome kaip vienas organizmas, tikriau, aš prisegta prie jos organizmo ir visada jaučiau mamos jausmus, o jokio „aš“ neatsimenu. Apie mamą žinojau viską: kaip smarkiai reikia stengtis, kad ji dar baisiau neišstorėtų, kaip blogai, kad nėra jos dydžio drabužių, žinojau visas smulkmenas apie jos vaikystę ir išprotėjusią močiutę, o ji apie mane nežinojo nieko. Nedrįsdavau jai pasakoti, nes dėl kiekvienos smulkmenos ji išgyvendavo, pyko, gailėjo savęs, nustodavo miegoti ir susirgdavo. Atsimenu: man gal penkeri metai, ji guli kitame kambaryje ir aš gaunu pylos, kad ji serga, o aš neateinu jos paguosti. Atrodydavo, kad mes paslaptingai pasikeitėme vietomis, dabar aš esu jos mama, bet nepakankamai ja rūpinuosi. Jos pyktis eidavo kiaurai mane, aš jaučiau, kad esu bloga ir padariau kažką nepataisomo.
Prisimenu save nuo tada, kai dėl apendicito mane pirmą kartą nuo jos atplėšė ir vieną paguldė į ligoninę. Pirmas gyvenimo prisiminimas – jau beveik sveika sėdžiu palatoje, tėvas atsineša pomidorų, lašinių, svogūnų ir lėtai juos pjausto vokišku peiliuku. Pjausto ramiai, kruopščiai, pomidorai su lašiniais atrodo be galo skanūs. Paskui einame pasivaikščioti stačiais upės šlaitais. „Eisime žvėrių takais“, – sako jis. Jis eina priekyje, aš iš paskos, šlaitai tamsūs ir statūs, man nebaisu, o labai įdomu, mes drąsūs ir stiprūs einame ten, kur dar niekas nėjo.
Tėvą labai mylėjau. Kartais jis būdavo ypač smagus. Jaunystėje jis įkopė į visus kalnus ir perplaukė visas upes, o mano akyse viską išgalvodavo ir patobulindavo: baldus, maistą, drabužius… Pavyzdžiui, kartą jis nusprendė, kad megztinių plauti nereikia, geriau juos nešioti iš pradžių viena, paskui kita puse, kol mama iš gėdos juos persiuvo paslėpdama visas siūles. Man ir dabar patinka jo džiaugsmas, o kai jis nuliūsta man išvažiuojant, baisiai susigraudinu, tarsi būčiau ką nors užmušusi.
Kai ateidavo svečių, prisiplojusi prie fotelio rydavau kiekvieną jo žodį. Mūsų mieste taip įdomiai niekas nekalbėdavo. Dažniausiai jis pasakojo apie mokslo taikymą praktikoje ir žymius žmones, o labiausiai jį, griežtą mokslo žmogų, traukė menininkai – aktoriai ir režisieriai, tokie kaip Miltinis. Gal dėl to aš ilgai ir nuoširdžiai tikėjau, kad yra dvi veiklos, dėl kurių verta pasiaukoti, – tyrinėti gamtą ir kurti meną, o tokios profesijos kaip prekyba man atrodė niekingos. Išliko nuotrauka: kalno viršuje panašus į tautų vadą tėvas išdidžiai žvelgia į tolius, o aš sutrikusi stoviu šalia. Atrodė, kad tėvas viską žino apie pasaulio sandarą. Kai į jį kreipdavosi koks nors žmogus, aš kuo tiksliausiai numanydavau, kas tėvui nepatiks, tikėjau, kad egzistuoja teisingas pasaulis ir labai stebėdavausi, kad kiti to kol kas nežino ir nesilaiko taisyklių. Tėvas lupdavo brolį, o aš buvau geras vaikas, kaip paaiškėjo, laikinai.
Kai sulaukiau penkerių metų, su tėvu ypač susidraugavome, trankėmės dviračiu, čiuoždavom slidėm ir pačiūžom, svajojom apie tolimas keliones, smagiai pasityčiodami iš brolio ir mamos, juk tėvas jau tada buvo didelis viršininkas, o mama taip ir nepradėjusi dirbti. Mama ėmė manęs nemėgti ir net dabar, pamačiusi mus kalbant dviese, iš karto bando įsiterpti. Nelemta situacija mamai išsisprendė, kai paslaptingai gimė jauniausias broliukas. Tėvas vėl ėmė šokinėti apie mamą, o ji gavo naują žaisliuką, kurį galėjo gydyti.
II
Kai gimė jaunylis, tėvai mane pamiršo. Antras bandymas eiti darželin pavyko – aš patikau vienai auklėtojai. Taip prasidėjo naujas gyvenimas. Vaikai dar atrodė įtartini, sapnuodavau, kad jie mane skriaudžia, viena mergaitė net įstūmė į statybos duobę ir krintant lūžo ranka, bet suaugusieji jau buvo geri. Aš atsistodavau vidury šaligatvio ir sveikindavausi su visais suaugusiais iš eilės, mama mane gėdino, tempė už rankos namo, bet aš ir vėl atsidurdavau ant šaligatvio. Paskui ėmiau lankyti šalia gyvenančias močiutes ir jų šunis – atidarydavau vartelius, prisistatydavau ir man atrodė, kad jos turi manimi džiaugtis. Kai pradėjau eiti į mokyklą, mokytojos mane irgi mylėjo. Įsitikinau, kad nepažįstami žmonės iš tikro yra geri.
Pradėjau tolimesnes keliones po daugiaaukščių kvartalą, stovintį šalia senamiesčio, kuriame gyvenau. Apžiūrėdavau naujus namus, balkonus, laiptines, pievas, vaikų darželius, buvo galima visur pralįsti ir užlipti. Štai vasaros diena: atsikeliu, papusryčiauju ir žinau, kad eisiu į lauką. Žalias mūsų vaiduokliško namo kiemas matosi pro langą. Išeinu, laukiu vaikų. Jie iš kažkur atsiranda, sprendžiam, ką veiksim. Juos visada sunku prikalbinti, aš siūlau žaisti tą ir aną, bet dažniau tenka taikytis prie jų. Žaisdavome su kamuoliu, šokinėjome per gumą, mušinėjome badmintoną. Vaikų žaidimui visada trūkdavo, be to, jie galėjo ir nepriimti žaisti. turėti kompanioną buvo laimė. Taip pat labai svarbu laimėti, nes pralaimėjęs tapdavo nevykėliu.
Daug smagesnis gyvenimas virė ligoninėse ir sanatorijose, į kurias mane periodiškai ištremdavo. Milžiniški miškai, išvykos prie upės, draugiškos auklėtojos, apsčiai vaikų ir gyvenimo. daug spalvų, garsų, kvapų. Maudymasis tolygus laimei, rogutės, žvaigždėtas dangus, pasaulis atrodė užburiantis. Štai laukiu autobuso apsitūlojusi sunkiais kailiniais, sniego kvapas, puskilometris iki miesto centro atrodo labai ilgas. Vasara, su tėvais einame į batų parduotuvę, aš basa, draugiškos pardavėjos sako: „Na šitam žmogui jau tikrai reikia batų.“ Aš ir dabar galiu taip viską matyti, tik tada galvoje klajojo daug mažiau minčių, ir kai šalia nebūdavo vaikų, labai nuobodžiaudavau. Atsimenu baltą saulę ir tuščią senamiestį, su kuriuo kažkaip įsigudrindavau susilieti kaip ir su kitkuo tame keistame mieste. Gyvenimas anuomet buvo bejėgiškas, liūdnas, bet labai ryškus. Kai neturi iš ko rinktis, su kuo tik žmogus nesusilieji!
Antrokę mane išsiuntė į sanatoriją pietuose. Nemokėjau užsienio kalbos, todėl nesupratau, ką sakė vaikai, nei už ką barė auklėtojos. Kas dieną viena ilgai bastydavausi po pajūrį, laipiojau į palmes, pražiopsodavau pietus, valgiau alyvų žiedus, kurie turėjo po penkis žiedlapius, rinkau kriaukles. ilgėjausi tėvų ir rašiau jiems daug laiškų, galvojau jų mintimis, raportuodavau, ką valgiau ir kaip apsirengiau. Po mėnesio, auklėtojoms skundžiantis mano nedrausmingumu, tėvas atvažiavo manęs pasiimti. Tarsi dabar matau, kaip su tėvu grįžtu namo, išlipame iš tėvo volgos, mama apsirengusi languotais marškiniais stovi prie laiptinės. Aš bėgu jos link, ji mane apsikabina ir staiga aš pajuntu, kad nenoriu būti liečiama tos svetimos moters.
Pamažu iš žioplo vaiko ėmiau virsti savarankišku padaru ir tėvams darėsi vis sunkiau mane įstatyti į teisingas vėžes. Tėvas ypač mėgo viską kontroliuoti, bet jei yra priespauda, atsiras ir pasipriešinimas. Kol buvome maži, melavome mažai. Brolis labai nemėgo kiaušinių, nuo jų net vėmė. Bet kadangi reikėjo valgyti, kas paduota, kiaušinius brolis ėmė slėpti. Vieną dieną namai pradviso – brolis buvo prikišęs kiaušinių už spintos, jie ten supuvo ir užsiveisė kirminų. Tada tėvas dar nebuvo gudrus. Kartą tingėjau spręsti matematikos uždavinius, po matematikos knyga pasidėjau pasakų knygą ir pamažu ją skaičiau. Staiga prieina tėvas ir sako: „Aš žinau, kodėl tau nepavyksta išspręsti!“ Aš galvoju: baigta, pamatė. O jis kaip didysis oratorius pareiškia: „Todėl, kad nemąstai!“
Vagių ir policininkų žaidimas žiaurėjo. Tėvas sugalvojo sekimo sistemą: užrakindavo ne tik kambarius, bet ir spinteles, stebėdavo, ar, naršydami po jo daiktus, ką nors pajudinom iš vietos. Kadangi buvome įkalinti namuose ir turėjome daug laiko, tarp jo įrankių susiradome kitus raktus ir viską atsirakindavom. Vėliau raktų ryšulį pritaikėme ir mokyklai. Radome tėvo nuogų moterų nuotraukų rinkinį, brolis su pusbroliu mėgdavo jį žiūrinėti ir klausinėti, į kurią nuogą moterį panaši nusirengusi mama. Atsidarydavom ir ragaudavom tėvo gėrimų kolekciją, o paskui vietoj nugerto gėrimo pripildavom vandens. Iškilmingai per šventę atsukęs retą butelį tėvas paragaudavo ir sakydavo: „Ot, nugaravo!“ Mama mus šiltai aptūlodavo, bet, išėję pro du-ris, šalikus ir megztinius užkišdavom už elektros skydelio, o grįždami juos kaip niekur nieko vėl užsimesdavom. Nuo tėvų įsigudrindavau paslėpti net kosulį – kosėdavau į pagalvę, arba bėgdavau kosėti į rūsį.
Vienas kitą palaikydami, mes tapome gudrūs kaip velniai ir net į galvą neateidavo tėvams pasakyti, kaip iš tikrųjų buvo. Brolis taip įprato kurti istorijas, kad meluodavo net kalbėdamas su manimi. Aš vienu metu rašiau du dienoraščius: sau ir tėvams. Bet melas ne visada gelbėdavo. Vos brolis grįždavo iš internato, tuoj gaudavo lupti, todėl nuolat bėgdavo iš namų. Kelis kartus bėgdamas nuo pylos, jis pats nusipirko autobuso bilietą ir išvažiavo pas tikrąjį tėvą. Pastarasis stojo ginti, o mama per daug nesipriešino, kad brolis išvyktų visiems laikams.
III
Vieną rudenį vaikystės rūpesčiai ir džiaugsmai baigėsi. Nuėjau į mokyklą ir supratau, kad mergaitės pasikeitė. Joms užaugo krūtinė, man dar ne. Gal dėl to jos ėmė labai puikuotis, draugauti grupelėmis, apkalbinėti vienos kitas. Štai klasiokė, gyvenanti mano name, apsiavusi basutes aukštais kulnais šaligatviu išdidžiai eina mokyklon. Ji manęs nelaukia, aš neturiu nei tokių basučių, nei tokios krūtinės. Basutės, pėdkelnės, kedai, plaukų segtukai išlindo iš nebūties ir tapo labai svarbūs. Tėvai neskubėjo ko nors nupirkti ir kad ir ką apsirengčiau, atrodė, kad viskas kabo ant manęs kaip ant svetimkūnio, o klasiokės kaip nulietos. Tada galvojau, kad labiau norėčiau turėti didelę krūtinę, o ne mokytis gerais pažymiais.
Pasikeitė ir mokytojai. Klasiokai erzino mokytojus, mokytojai baudė klasę. Dvi aršiausios mergos, atėjusios iš vaikų namų, bet ką išvesdavo iš pusiausvyros, bernai neatsilikdavo. Kiti tylėdavo. Klasės auklėtoja kovėsi su mumis ypač nuožmiai. kerštaudama klasei ji persodino mokinius ir aš atsidūriau su viena merga. Ji pareikalavo duoti nusirašyti namų darbus, o aš jau pratusi prie spaudimo, net nepagalvojau paklusti. Aš jau tada žinojau, koks teisingas yra gyvenimas! Bet toks žinojimas man brangiai kainavo. Ji man paskelbė karą. Gąsdindavo, kad po pamokų mane muš. Ėmiau visų bijoti. Berniukai tapo bjaurūs, įžūlesni pagaudavo ir norėdavo pačiupinėti krūtinę. Kas nors galėdavo pavymui apspjauti, pakišti koją. Užsimerkusi ir susitraukusi eidavau per mokyklą kaip per minų lauką ir svajojau užaugusi tapti mokytoja, kurios visi bijotų. Mokytis sekėsi vis blogiau, prisirinkau šešetų ir labai bijojau gauti neigiamą įvertinimą. Įsivaizdavau, kaip mokytojos ir klasiokės sakys: „nusimoookė.“ Pertraukos buvo tikras siaubas ir aš jaučiausi blogiausiu žmogum, sakydavau sau: nieko, bus dar blogiau.
Po pamokų vilkdavausi namo, namai atrodė tamsūs, nuobodūs, ieškodavau ko nors skanaus, norėdama nors taip save paguosti. Niekuo nesidomėjau, inertiškai lankiau bibliotekininkų būrelį, viena važinėdavau dviračiu. Draugės kalbėdavosi apie drabužius, nagų lakavimą ir aš kažkaip patikėdavau, kad tai tikrai labai svarbu. Norėdama kuo nors prieš jas sublizgėti, priprašiau tėvus, kad leistų mokytis groti gitara, muzikos mokytoja griežta ir nuolat mane kritikavo, groti buvo sunku, bet tie užsiėmimai buvo mielesni, negu nesėkmingi bandymai bendrauti, ir laikas kažkaip praeidavo.
Radau keistų malonumų. Kartą per fizinio pamoką lipant virve pajutau labai saldų jausmą, beveik palaimą. Kadangi buvo neaišku, kas tai, kai kada nueidavau į mokyklos kiemą, lipdavau metaliniu strypu ir tas jausmas vėl atsirasdavo. Aš norėjau meilės, labai. Įsimylėjau savo dailės mokytoją. Vaikščiodavau apie jos namus, tikėdamasi lange pamatyti jos veidą ir gražius juodus plaukus. Labai norėjau prikibti prie kokio jautraus ir stipraus žmogaus, pavirsti vaiku ir skųstis skųstis, verkti verkti. Mylėjau ją labai stipriai, tą jutau net fiziškai, bet to niekas taip ir nesužinojo.
Vieną dieną tėvai paskelbė, kad nuo šiol aš turėsiu tik kelias valandas laisvalaikio, o kitą laiką teks dirbti. Kai ėmiausi pareigų, kasdien gaudavau pylos, kad ką nors darau ne taip. Dirbti reikėdavo daug: tvarkyti kambarius, lyginti drabužius, skusti bulves, prižiūrėti jaunylį. Laisvalaikis tapo labai brangus. Negalėjau sėdėti ant sofos ir skaityti knygos – tuoj gaudavai darbo. Aš bandydavau gelbėti laisvalaikio trupinėlius, o jaunylis prie manęs lindo rytą ir vakarą. Į kiemą tėvai išleisdavo tik su jaunyliu, nusivesdavau jį pas drauges, bet jis cypdavo, klykdavo ir visos mano draugystės pamažu baigėsi. Kartais iš įsiūčio duodavau jam niuksą ir jis mane apskųsdavo. Jaunylis tapo mažuoju tėvų angeliuku, kuriuo tebėra ir dabar. Tėvas šaukdavo: „Ir už ką tu jo taip nekenti! Erke tu!“ Ar aš jo nekenčiau? Ne, aš nekenčiau tik trukdymo, bet buvau per daug nelaiminga ir jo paties tiesiog nemačiau.
Vaikų kambarys su langu į gražiąją panoramą buvo atimtas ir atiduotas jaunyliui, glaudžiausi nejaukiame kambarėlyje, kuris neturėjo net durų, ir niekur negalėjau pasislėpti nuo nepatenkintų balsų. Svečių kambaryje buvo iškilminga ramybė, bet be reikalo ten eiti negalima. Padarydavau tėvų primestus darbus, pamokas, pagrodavau. Mokyklos linoleumas, šaligatviai, rūškani tėvų buto langai. Visada žiūrėdavau sau po kojomis ir jokių spalvų ne-mačiau. Smūgiai už kiekvieną klaidą, amžinos pastangos, atrodė, kad einu gatve ir visi mato, kokia aš bloga. Baimė viską sustingdė ir numarino, rodės, kad manyje nėra nieko gero, nesimatė jokios išeities. Atsisėdusi ant stogo krašto galvodavau: na ir kokia ta gyvenimo prasmė? Gal geriau ir negyventi?
Tėvai įsigijo sodybą, kuri buvo vienas didelis vargas. Važiuodavome į sodybą ir tėvai visą laiką kažką keikdavo. Mama nuolat – sunki, pervargusi ir dėl ko nors pikta. Kai įsiusdavo, ji mėgdavo šaukti: „Varijote tu varijote!“ Kodėl ji pykdavo? Kažkoks saldumas perpildydavo jos vidų. Ji rypuodavo: „Kokie geri mano vaikai!“ Bet netrukus kažkas persiversdavo ir paaiškėdavo, kad aš ir vėl apvyliau jos saldžią meilę, apgavau, esu blogas žmogus, visiška egoistė, o juk ji viską dėl manęs paaukojo. Įsivaizduoju, kaip reikėtų gyventi, jei senatvėje ji persikeltų pas mane. Tikriausiai ji tykotų, kol aš išeisiu iš kambario, kaip taikydamasi prisisiurbti. Reikėtų klausyti jos nepabaigiamų samprotavimų, kokia ji gera ir kokie kiti nedėkingi.
Bet nors mama nuolat zirzdavo ir pykdavo, mes jos nebijodavome. Tėvas buvo kitoks, jis tylėdavo, tylėdavo, o paskui netikėtai trenkdavo į nugarą kėde. Jis galėdavo sprogti dėl menkiausio krustelėjimo. kartą užsisvajojus įėjau pro duris ir nepasisveikinau. Tėvas kad šoks: „Tu nori mane pažeminti!“ Jis dažnai mane tąsydavo po butą už plaukų.
Kartą sumaniau gaminti žvakes, bet užsidegė vaškas. Norėdama jį užgesinti, įpyliau vandens. Nuo ugnies stulpo virtuvės lubos akimirksniu tapo juodos. Šveičiant lubas šepečiu kartu nusivalė ir baltos kalkės, liko tik pilkas blokas. Grįžęs iš darbo tėvas pradėjo burbėti, kad niekas neiššluoja virtuvės, staiga – žvilgt aukštyn ir kad puls su šepečiu mane vytis per kambarius! Tuomet išneiau sveiką kailį – spėjau pabėgti ir užsirakinti tualete. Vikrus, liesas it pantis, piktom žaliom akim jis skuosdavo kambariais pasirengęs sunaikint bet ką. Nors fiziškai aš būčiau galėjusi pasipriešinti, bet tokiu nuožmumu kaip jis niekada nepasižymėjau. „Pogromai“ nutikdavo retokai, bet namus kaustė baimė ir prie tėvo be reikalo nesiartindavome per keletą metrų. Mama pasakojo, kad jį patį lupo senelis, ligoninės vedėjas, sadistiškas chirurgas, o senelę ir savo geriausią draugą, šaudydamas revolveriu, vertė jam dainuoti, kol galiausiai su vokiečiais pabėgo į Ameriką.
Štai gimtadienio nuotrauka: keturi sustingę veidai – tėvo veidas rūstus, mamos piktas, mano akys kaip visada ašarotos, jaunylis be išraiškos. Fone – raganos ir velniai. Sklandė gandas, kad karinėje gamykloje yra trys baisiausi žmonės, kurių vienas yra Šliumcbergas, mano tėvas. Bet jeigu kuris žmogus nebijo Šliumcbergienės, vadinasi, jis nieko nebijo. Nors kartais tėvas mėgdavo pašiepti ir mamą, šiaip su ja bartis nedrįso – ji nustodavo su juo kalbėtis ir pabrukęs uodegą po kelių dienų jis eidavo atsiprašyti. Kadangi mama visą laiką dėl ko nors kankinosi, galiausiai tėvas sprogdavo ir dėl visko kalta likdavau aš. Mama stodavo į tėvo pusę ir sakydavo, kad nereikėjo jo nervuoti. Jie visada vienas kitą palaikė.
Paskutinėje klasėje susipažinau su daug už mane vyresniu vyriškiu, kuris ėmė rūpintis manimi kaip dukra. Ši draugystė mane atgaivino ir aš vėl pradėjau sveikintis su žmonėmis ir pareidavau namo vis vėliau ir vėliau. Įsimintinas pavasario vakaras. Grįžtu namo vėlai, bet tėvai jau žino, iš kur. Mama dusliu balsu sušunka: „Kaip tu galėjai!“, tėvas šuoliais atlekia iš kito kambario šaukdamas: „Pasakyk savo draugui, kad policijai jau pranešta apie nepilnamečių tvirkinimą!“, aš šoku ant palangės, langas atidarytas, įtemptai žiūriu į penkiais aukštais žemiau plytintį pilką asfaltą, sekundė labai ilga. Atsisuku į kambarį, tėvai sustingę, už akies užkliūna teatro plakatas iš sostinės. Iki laisvės liko tik keli mėnesiai.
Viskas buvo taip seniai, kad nesveika ir atsiminti, bet su tėvų miestu mane vis dar sieja storas kaip dešimties virkštelių kančios ryšys. Keletas psichoterapeutų klausė manęs apie tai, bet aš vaikystę išbarsčiau ir nieko aiškaus negalėjau papasakoti.
Sudie, vaikyste, nuostabu, kad tu nebegrįši! Užverčiu albumus, einu toliau, dar kartą žvilgteliu į tuos žmones, kurie šitaip stengėsi mane užauginti… ir staiga mane apima kaltės jausmas ir idiotiškas gailestis.
Nijolė Kepenienė. Trys novelės
2011 m. Nr. 1
Nebūtinai pilkam horizonte
Bėgu, nors gal tik taip atrodo, lagaminas, kuprinė, rankinė ir dar vienas neaiškios kilmės maišelis, kadaruojantis prie šono kaip dirbtinė šlapimo pūslė po prostatos operacijos, bet kas man tos prostatos ir operacijos, neketinu rūpintis jokiu vyru, ir tegu jų arogancija aplimpa tariamo vyriškumo sieneles kaip cholesterolis kraujagysles, šiandien man rūpi tik viena – kaip turėtų kvepėti heterofobiška mergina: saldžiai kaip pirmapradis nekaltumas, nes antrapradis nekaltumas, trenkiantis siera ir užsistovėjusiu vandeniu, gali būti įrodomas tik teisme (ten dar ne tokių dalykų pasitaiko). Pamenu, apie tai kalbėjome su Saule Lelija:
– Mudvi kaip seserys, – pasakė ji.
– Na, nežinau.
– Netgi dar daugiau. Tu – mano veidrodis.
– Argi veidrodis – daugiau?
– Šiuo atveju.
– O koks jau čia atvejis?
– Klinikinis. Tai, kas many prasideda, tavy pasibaigia.
Nežinau tik, kuo čia dėtas kvapas. Saulė L. visada kalba mįslėmis. Tądien nesiginčijau, man reikia pamąstyti, aš lėtapėdė, bet tame dialoge pasigedau logikos, pastaruoju metu man nuolat jos trūksta, mat tai, kas kadaise buvo lelijom surašyta močiučių skryniose ir juostų, tarkim, raštuose, kaulų čiulpuose ar sąmonės bei pasąmonės sankryžoj, visos tos pamatinės nuostatos, suaustos į rankšluosčius, sumegztos, surištos, suverptos, sušukuotos, nubrauktos, nugriebtos su gyvenimo grietine ir negyvenimo pusmėliu pienu, visko išsižadėjau, nes mano organizmas nepriima tradicijų, o be šių išsivysto avitaminozė.
Šiandien kvepėsiu levandom, primenančiom iššveistą vonią, kurioje galbūt venas persipjovė meilės kankinė, šiaip ar taip, beviltiška būtybė, nes meilė – pats nuodingiausias lakus elementas.
– Tu man padovanojai dvejus laimės metus, – suokė mano eks, nes ir tokį kadais turėjau. Vyriškos lyties.
– Tai nebuvo dovana, – atsakiau nuoširdžiai, nes ir pati jaučiausi kažką gavusi.
– Buvo, buvo! – užginčijo jis, ir man beliko užsičiaupti, nes vyrai moterų negirdi, tik save ir savo vidinių aš chorą, kuriam diriguoja tam tikra batuta, šios verčiau neįvardysiu, šiaip ar taip, vadina ją tūkstančiais vardų, dažniausiai nešvankių.
Saulės Lelijos riteris, su žandikaulio kontūrą apverpusia pamaiviškai skysta barzdele, su nerūpestingai atgal atmestom garbanom, ant pečių užsimetęs storą megztinį, rankovės, rodos, apkabinusios jį laiko (tikiuosi, kad megztinį nėrė ne S. L.), pasisiūlo padėti. Taip laisvai ir draugiškai, tarytum nebūtume sukūrę jokio trikampio, taip globėjiškai, sakyčiau, net arogantiškai, tarytum trikampis, kaip geometrinė figūra, dar nė nebūtų išrastas.
– Pasitrauk! – rikteliu ant jo. Tegu žino – aš jam ne draugė. Puikiai menu, kaip kilpavo aplink Saulę Leliją, jie visada taip elgiasi, spendžia kilpas tiesiog iš sportinio intereso, kilpų maniakai, įsivaizduojantys, kad į jų nihilizmu pradvisusias žabangas suplauks visos bestuburės šiltakraujės.
– Ji yra…
Lyg aš nežinočiau, ką reiškia būti. Užkariautoju. Beje, tai tiesiogiai susiję su gailestingumu, nes tik užkariautojas gali būti gailestingas. Tik jis, žinodamas, kad užkariautasis vis viena jo vergas, gali šito nepaisyti arba bent jau apsimesti, ką dažniausiai užkariautojas ir daro, ką ir Saulė L. darė, ji apsimesdavo fokusininke, galinčia ištraukti triušį iš bet kurios skrybėlės. Mudvi esame sesės ir dar daugiau, kalbėdavo ji, ir aš tikėdavau, kad ji bus išradusi kaži kokią tarpinę jausmų platformą, siūbuojančią viršum visų tradicijų, kad jos menama erudicija yra stebuklingas raktas, kuriam pasiduoda sudėtingiausi užraktai, man lengva buvo visu tuo tikėti, nes genialu yra tik tai, kas paprasta, bet jau užmiršta, pamesta taip seniai, kad jokia įkyri mintis jau į anuos nemedžioklės plotus nebeužklysta. Ji buvo gailestinga. Yra gailestinga, o štai jis, jau gerą pusvalandį patetiškai čiulbantis apie antimateriją, susidedančią iš antiprotonų, antineutronų ir pozitronų, sudarančių jo mylimąją, ji, matote, tokia anti, jog savo meilę įrodinėja tikrai ne primityviais glėbesčiavimais ar pažadais, ji tiesiog…
– Žinau, – šiaip ne taip įsiterpiu, – ji paprasčiausiai ištraukia triušį iš skrybėlės.
Ir jis žiūri į mane užjaučiamai, matyt, per ilga bus persisėmęs donkichotiška užuojauta, bet jis ne užkariautojas ir net ne riteris spindinčiais šarvais.
– Suprantu, – sako jis, tarytum jis iš tikrųjų suprastų, kad aš nė nebuvau užkariauta, kad tik apsimečiau, kad abi mes išmanėme sudėtingiausius triukus, rutiną vertėm giesme, dienos pašlovinimu, tarytum iš tikrųjų suprastų, kad pašlovinimas svarbiau už tikrąjį spindesį, kurio prisiminimų atšvaitai mane štai ir vėl apakina, aš ir vėl noriu gyventi, noriu keršyti, užkariauti.
– Šiurpas ima, – sakau stverdama jam už rankos, – kai pagalvoji, kad šitam štai rąstui pusketvirto tūkstančio metų, Egiptą tuo metu valdė Tutanchamonas.
Ir mane tikrai nukrėtė šiurpas, sakau, aš gera artistė, ypač, kai dekoracijos tokios puikios, senoji Ryga ir varpas, užkimęs nuo išdavikiško gaudesio, juk kalbama, kad sutilindžiuodavo kiekvienąsyk, kai tik praeidavo neištikima žmona.
– Sakykite, kaip jūs suprantate neištikimybę? – tyčia taip paklausiau, kiekviena užuomina erzina, o tai gerai, nes imi teisintis, nors nesi prasikaltęs, o jis, žinoma, pareiškia, kad ištikimybė ar jos stoka nėra susijusi su kitu asmeniu, neištikimas gali būti tik pats sau.
Norėčiau nusijuokti garsiai, bet man graži ta mintis, taigi imu spoksoti į prošal plaukiančius žmones, varijuodama ištikimybės tema. Štai maždaug septyniasdešimties metų moteris sukasi aplink savo ašį kaip prisukama balerina, manyčiau, ištikima apsilaupiusiai ir susitrynusiai savo gyvenimo kortai, bet nebūkime tokie naivūs, ji tikrai turėjo ką pamiršti, išplėšti iš atminties albumo. O štai rusvaplaukis gražuolis, matuojantis senamiestį iš filmų išmoktu kaubojišku žingsniu. Jis tikrai ne iš tų, kurie kviestųsi architektus, kad suprojektuotų jam namą, o ir plaukus seniai kirpęs, taigi įvaizdį formuoja pats, nors ir čia esama šiokių tokių išlygų, bendradarbiavimo ar kolektyvinės kūrybos, bet tegu tik į jo pirštelį ar pėdą įsigaus rakštis ar kitas koks klastingesnis negalavimas, tuoj skuos pas gydytoją, išduodamas ir savo kūrybinę potenciją, ir suformuoto įvaizdžio bendraautorius. Arba štai tas liūdnas senukas su vilnonėmis kojinėmis ir sandalais. Atrodo, kad gyvenimas jam pernelyg sudėtingas, pernelyg pretenzingas. Bet žmogelis rado išeitį. Sulindo netgi ne pats į save, o tik į rutinos išnarą: ryte privalu keltis, apsigerbti, pusryčiauti, privalu trepsėti gatve pirmyn ir atgal, per daug nesisielojant ir nedžiūgaujant, privalu kirpti rankų ir kojų nagus, privalu pešioti peraugusius plaukus iš nosies, privalu… Gal tai ir yra tikroji ištikimybė. Gerbiu.
Bet Saulės Lelijos mylimasis mano minčių negirdi, nes aš koketiškai kvatojuos (ištikima savo naujajam planui):
– Manyčiau, tai tipiškas vyriškas išsisukinėjimas, – iškikenu dviprasmiškai, nes bet kuris juokas yra dviprasmis, arba išvis daugiaprasmis, jis kaip klaidos, kurios mums būtinos, kad netaptume nuobodos.
Tai ir juokėmės, ir kalbėjom skrosdami jūros ir dangaus skirtingo intensyvumo pilkumą. Dekoracijos ir vėl pasikeitė. Mūsų keltas „Romantika“ virpėjo kaip senas lošėjas, mesdamas kauliukus, nujautė, kad jo deniuose mezgasi nauji jausmų pumpurai, tai gali būti visiškai nekalta svajonių kategorijos kultūra, bet gali rastis ir neregėtų ūselių, besiraizgančių aplink jaunus ir patiklius stiebus. Tauškėm apie ištikimybę ir filmus, senatvę ir pirtis, vienatvę ir alų; naujosios kultūros tvirtėjo, pumpurai skleidės, ir iš nepažįstamų žmonių, perplaukusių Baltijos jūrą keltu „Romantika“, paryčiui radosi nauja respublika, tiesa, trumpalaikė. Kažkodėl sugelia širdį. Man visada gaila vienadienių plaštakių ir kitų trumpaamžių gyvybės apraiškų, tai ir pasakau:
– Jums trūksta aistros.
Net pati nežinau, kodėl taip pasakiau. Ne, žinau. Bet pirma buvo žodžiai, prasmę suvokiau vėliau. Suvokiau, kad jis išduoda su manimi mano Saulę Leliją, kurią tariausi mylinti, greičiausiai taip ir buvo, mylėjau ją, kantriai stebėjau menkiausius, tik man vienai įžiūrimus jos veido pasikeitimus, kai vakare sugrįždavo, tik aš viena sugebėdavau pamatyti, kad jau kitaip laiko puodelį, nei laikė jį ryte, kitaip atmeta plaukus. Visą gyvenimą būčiau galėjusi stebėti tuos nežymius dienos potėpius, nutaškančius jos odą ir nuotaikas, turėjau kantrybės. O jis, Rolandas, jos išrinktasis, kantrybės stokojo. Jo akyse kaip veidrody mačiau pernakt pasikeitusį savo veidą, net tą plonytę skausmo raukšlelę tarpuaky, susimetusią dėl Saulės Lelijos.
– Jums trūksta aistros, – pakartojau.
Ir jis, primityvus vyras, pasilenkė ir pabučiavo mane. Visiškai neaistringai. Tiesą sakant, jo lūpos nė nepalytėjo manųjų, tik priartėjo. Ir aš ūmai pasijutau taip, lyg man ant pirštinės tupėtų sakalas. Kartą vienas medžiotojas man leido užsimauti pirštinę ir sakalas nutūpė ant jos, ir visas laukinio pasaulio kraujas sutvinkčiojo smilkiniuose. Sakalas su maišeliu ant galvos. Tąsyk jis vis dėlto per smarkiai suleido nagus į pirštinę.
Beliko atsistot ir pabėgti. Gėdingai. Nebent būčiau bėgusi bangomis. Bet tai jau aprašyta. Talentingai.
Įskaičiuota, bet nesuskaičiuojama
– Keturiasdešimt trečia.
– Sala?
– Galima pavadinti ir taip.
– Neįmanoma jų visų suskaičiuoti. Kartais nežinai, kur viena baigiasi, kur prasideda kita. Be to, jos ne visos matomos.
– Visada lieka nežinomųjų, bet per laiką įpranti juos apskaičiuoti…
Ir toji sena moteriškė, su vaikystės dulkelių pribirusiomis akimis, nusisuka nuo manęs, jos plaukai, susegti dviem drugelių formos segtukais, perskirti tokiu tiesiu sklastymu, kad galva atrodo perpjauta į dvi tobulai lygias dalis, ir kyla noras apskaičiuoti plaukų slydimo intensyvumą, pasitelkiant pasvirimo kampą ir kitus parametrus. Moters lūpa piktai dreba, kažkuo primena Motiejaus kadais bučiuotas lūpas, ir aš panyru į apskaičiavimus, tarytum iš lūpų drebėjimo intensyvumo galima būtų apskaičiuoti žmonių gyvenimo kartu trukmę. Būčiau linkusi išskirti tris pagrindinius lūpos truktelėjimo būdus: 1) viršutinė lūpa atsainiai kilsteli aukštyn, apatinė kiek atvimpa; 2) lūpa nevalingai suvirpa; 3) dešinysis lūpos kamputis trukteli porąsyk (gali prasidėti spazmiški akies traukuliai). Trečiasis yra pats pavojingiausias, Motiejus kažkodėl jį tapatino su savigarbos stoka, nors, ar ne juokinga, savo savigarbą jis buvo linkęs prilyginti manajam paklusnumui, tarytum, užmiršdama paruošti vakarienę, būčiau kėsinusis į jo savigarbą, tarytum mano atliktas ar neatliktas veiksmas būtų reiškęs meilę arba jos stoką. Dar sykį lūpos drebėjimą ir spazmiškus akies trūktelėjimus stebėjau, kai, anot Motiejaus, iššvaisčiau galybę pinigų, nors iš tikrųjų tenusipirkau baltų ženklų knygą, kuri, prisipažįstu, nebuvo pigi, bet kas gali būti svarbiau už ženklą, norėjau perskaityti, mintinai išmokti ją visą, norėjau atspėti Motiejų ir mane rišančius ženklus, netgi jaučiau, kad mano oda švyti stebuklingais rašmenimis, suaustais iš medžių šakelių virpėjimo prieš tūkstančius metų. Tiek to, tebus jo tiesa, gal aš pernelyg euforiškai žiūriu į gyvenimą. Betgi ką jis turės iš manęs, kai nebūsiu šalia? Štai ir dabar, keliaudama į šiaurę, iš kur į Lietuvą ledynai atstūmė akmenis, ko ieškau? Ar tik neišsibarsčiusių ženklų?
– Kas toks ant šito pinigo?
– Karlas Linėjus. Botanikas, susisteminęs augalus.
Rolandas, riteris be šarvų, mano kaimynas autobuse, su kuriuo turėsiu dalytis tuo pačiu langu per visą kelionę, paklausė. Ir ką Saulė Lelija galvojo, paleisdama į tą pačią kelionę abi jos pačios sulipdyto trikampio kraštines? Negi ji nepagalvojo, kad mes, regėdami tuos pačius vaizdus, girdėdami tas pačias istorijas apie, tarkim, vikingų karalienių laidojimų ypatumus, to paties lietaus, to paties rūko smelkiami, klaidžiodami tarp tų pačių Munko, Torsteinsono, Verenskioldo paveiksluose sugaudytų ūkų, tarp tų pačių potėpių ir nuotaikų, pagaliau, valgydami tą patį karamelizuotą ožkos sūrį, vieningai atsisakę ragauti banginio mėsos, negi ji manė, kad mes liksime ištikimi jai? Juk pati, Saule Lelija, supraski, antai Karlas Linėjus, botanikas, rodo mums kelią, sultis ir daigintus grūdus pataria vartoti tik pasiklydus lapinių daržovių sąžalynuose, teikiančiuose skaidulas ir, žinoma, pavėsį, bet sultys, supraski, toks gyvenimo koncentratas, kuris greičiau žudo, nei gydo, būčiau užmiršus tave, Saule Lelija, kreivas ir truputį drovus tavo šypsnys būtų išsitrynęs iš atminties, galų gale išplauktų ir veido bruožai, gal net įgytų folkloro elementų, taptum tik dar viena saulele lelijėle leliumai, o dar vėliau gal pamirščiau net, ką tie inicialai reiškia – S. L. gal Simona Laimutaitė, gal Solveiga Lengvenytė, gal… Sąžinės Lengvumas. Lengva mano sąžinė. Kaip Karlo Linėjaus propaguojamas vegetarizmas ar gydymasis garsu. Štai ir dabar, iškišusi pro langelį televizijos bokšto grotelėse fotoaparatą, pleškinu į kairę ir į dešinę, o Rolandas, toji kita trikampio kraštinė, prisispaudė visiškai neleistinu kampu, netgi tarytum netyčia, ir tai mane labai nustebino, nes nesitikėjau tokios savo kūno reakcijos, kaži kokia siūbtelėjusi banga nuplukdė mane virš laukų su besiganančiais žirgais ir virš didžiausio sferinio pastato pasaulyje, ir išgirdau muziką, aidinčią po skliautais, bosines gitaras ir visa kita, visą tą jausmų tremolo pilvo duburiuos, betgi tie švedai, sakau, būdami tokie pabrėžtinai nuosaikūs ir santūrūs, ima štai ir persūdo, prasilenkia su saiku, perkrauna Vazos laivą, išpučia gal tūkstantį burių, auksu, cinoberiu išdažo gal tūkstantį skulptūrų, pritrombuoja patrankų, o dar verčia laivą plaukti grakščiai, ant puspirščių tiesiai į dugną, kad tris šimtus trisdešimt trejus metus dugne lauktų prisikėlimo fanfarų, kuomet tave atranda seniai užmirštą ir supūdytą mintyse. Bet mano sąžinė lengva, aš tik fotografuoju visa, ko nematau, nesgi kaip galėčiau matyti, kai kitai trikampio kraštinei paskolinau savo akis, o tai labai pavojinga, sakau tau, Saule Lelija, kurios vardą greitai pamiršiu, gal, sakau, jūs jau viską iškalbėjote vienas kitam, aptarėte ateities planus, gal taip dažnai juos braižėte vienas kito sąsiuvinio lapuose, užrašų paraštėse, kad nebeliko jau neapkalbėtų temų, visi planai sustyguoti, net gaudžia mažorine tonacija, žinoma, mažorine, minoras – nedovanotina prabanga, gal, sakau, tau, Saule Lelija, buvau būtina kaip toji minorinė priegaidė, cinamono karstelėjimas saldžioje manų košėj, ūmai supykusi ir iš savo nedovanotinai siauro, aštriausiu pleištu pavirtusio kampo, įsistebeiliju riteriui be šarvų į akis.
– Aistra – kristalinis jo gyvenimo pamatas, – paaiškinu išsikėtojusiai į statų kampą kraštinei, Rolandui, riteriui be šarvų, o jis markstosi ir, neįtikėtina, rausta, nenutuokdamas, kad kalbu apie K. Linėjaus aistrą botanikai.
– O ar žinote, kad švedai teturi devynis procentus dirbamosios žemės? – vėl prie mūsų prisigretina toji moteriškė su drugelių formos segtukais.
Jos klausimas nuaidi kaip trumputė odė kantrybei, kuri, tikiu, gali viską, na, beveik viską. Tarkim, Motiejus, dėl kurio tikrai buvau pasiryžusi išmokti gaminti, net buvau nusipirkusi samčių rinkinį ir taupiau virtuvės kombainui, kas jam trukdė šiek tiek pakentėti, nemanau, kad jam, turinčiam tokį žemą kantrybės indeksą, pavyko susirasti moterį ar merginą, kuri būtų įkeitusi visą savo ateitį į virtuvės kombaino galimybių studijas, juk slapčia jau buvau pradėjusi auklėti save vartojimo dvasia, buvau beveik įtikėjusi, kad burnoje išsimėtę skonio receptoriai gali atstoti kalbų keteras ir neperplaukiamas, neįveikiamas upes, prie kurių gera tiesiog pasėdėti.
Imsiu štai ir nukrisiu.
Kaip pernokęs obuolys. O gal kaip kulkų pakirstas gangsteris(-ė)? Kaip grūdų sauja ant jaunavedžių galvų… Kaip serafimas, susipynęs tarp šešių savo sparnų… Kaip vaikas, užkliuvęs už išdavikiškos atbrailos, kaip mylimasis(-oji), gavęs širdies smūgį ir jį palikusios mylimosios laišką (ne, pirma laiškas, paskui jau laisvas skrydis, apribotas žemės traukos). Svarbu yra kristi. Argi ne taip prasideda visi cukruoti, glazūruoti romanai? Svarbu sąskambis, forma. Juk visa pasauly, kai gerai pagalvoji, yra banalu. Visa tapo banalu nuo nuolatinio kartojimosi. Dievui paprasta, jis visa išbandė pirmas. Vadinasi, ir jis… Krito? Nesiliaudamas dabar apdainuoja tai žmonių lūpom.
Manau, aš to visiškai neapskaičiavau, neišskaičiau naiviame rytiniame horoskope, neišskaičiavau iš arbatpinigių, paliktų tam pačiam sparnuose pasiklydusiam serafimui – kur juos palikau? ogi po akmeniu; prislėgiau kartu su džiovintu lazdyno lapu. Kritau. Negrakščiai, nes pernelyg ilgai svarsčiau. Juk visa reikėtų daryti spontaniškai, bet kokia jausmų aritmetika yra prasilenkimas su dorovės normomis. Prasilenkiau. Vildamasi, kad jis neatskirs…
Krisdama jau mačiau, kad prasilenkiau su dingusiais be žinios vaikiškos nuotraukos rėmeliais, į kuriuos turėjo sutilpti romantiški atodūsiai ir iškvėpintos nosinaitės su inicialais, mėtomos kaip jausmų aptvarus trupinančios bombos. Pakaušiu kaukštelėjau į geležinį strypą, koją kažkokiu būdu sugebėjau pakišti po senos žiniuonės (raganos) su drugelių formos segtukais užpakaliu (šios kūno dalies šiuo atveju nesiryžtu pavadinti nei sėdmenimis, nei kokiu kitu neutralesniu žodžiu). Koją nikstelėjau, todėl likusį ekskursijos laiką po Stokholmą šuoliavau ant vienos kojos, tiesa, remdamasi į riterio Rolando alkūnę, todėl visos tos būgnų lazdelės, ūmai pakimbančios ore ir sustingstančios, tarytum joms negaliotų visuotinai pripažinti dėsniai, visos tos ceremonijos prie karalių rūmų, vilnones kojines iki kelių avintis Alpių piemuo, tadžikai ar kirgizai su medinių švediškų arkliukų kaimene, slaugytės, stumiančios vežimėlius su porcelianiniais senukais, šviesiomis akelėmis minioje ieškantys kadaise taip atsainiai iš lizdų išstumtų vaikų, šokčioja drauge su manimi, su mano vis labiau įsiskaudančia koja. Pėter, Pėter, ūmai viena vežimėlyje sėdinti močiutytė baltytėle krakmolyta apykaklaite ir dar baltesnių garbanėlių vainiku, gaubiančiu smulkiomis raukšlytėmis austą veidą, ima ir ištiesia rankas į mano Rolandą. „Mano“ Rolandą, šiuo metu jis man atstoja lazdą ar atspirties tašką visuotinėje gyvenimo maišalynėje. Pėter, Pėter, senolės intonaciją pasičiumpa dvi ar trys švediškai auklėtos žuvėdros, – ir jos, ir žilagalvė nieko nelaukia. Jos net nežino, kad saulė ir apsiniaukusią dieną visada danguje, kad šaukiant, visada kas nors atsilieps, jų šauksmas – ne maišto ženklas, o susitaikymo cimbolai.
– Pėter… Pėter, – vapa žilagalvė, o jos akyse tiek graudumo ir džiaugsmo, kad tik beširdis ryžtųsi ją nuvilti.
Rolandas, matyt, turi širdį, nes priklaupia priešais vežimėlį ant vieno kelio ir pabučiuoja senolei ranką.
Ir viskas. Diena ištaisyta. Jis tampa jos sūnumi. Tegu, menką laiko tarpsnį tarp dviejų žuvėdrų klyktelėjimų. Tegu, kitą mirksnį senoji užmirš turėjusi sūnų. Diena ištaisyta. Ir vakare, mirkydami piene sudžiūvusias bandelių kriaukšles, abu tylėsime apie paslaptingas salas, kurių, kaip ir daug ko gyvenime, neįmanoma suskaičiuoti.
Delno dekonstrukcija
Karalienę Osą rengė mirties dainomis. Nuo liūdesio apsunkusios rankos taisė ją puošniausiais drabužiais. Čia, gimtinėje, austa vilnelė, atsivežtinis šilkas, margintas gėlėmis ir paukščiais, kurių per gyvenimą jai neteko matyti, tik girdėjo vyrus pasakojant apie tolimus kraštus, kurie, rodytųsi, gyvuoja tik dėl jų, vikingų, gerovės. Atplaukia lengvais kaip mirtis laivais, iššoka, virsdami vilkolakiais, nes toks jau vikingų likimas, toks papratimas, puola ir skerdžia, ietimis užmėto, tuomet prikrauna į laivus grobio tiek, kiek tik anie išlaiko. Karalienės Osos laivas kitoks, ji nepavirs vilke, niekam gerklės neperkąs. Ji mirė, todėl į laivą įnešama lova. Šimtai jos gyvenimo valandų pinasi su medy raižytomis sunkiai atpažįstamomis formomis. Spėlionės čia užima ypatingą vietą, nes tik širdim gali pajusti susirinkusiųjų gėlą, išlydint į mirties valdas. Laidotuvės primena vestuves, kai nuotakai sukraunamas kraitis: vežimas su trimis šimtais šešiasdešimt penkiomis raižytomis skulptūrėlėmis, pasakojančiomis apie trolius ir taikų jų sambūvį su žmogum ar kokiu žemėpačiu, rūkuose velėjančiu laumių suaustas dienas. Gali atspėti ir save minioje, raudantį senosios karalienės. Paskui laivas bus išstumtas į jūrą ir padegtas.
Tai labai pavojinga. Nes kas gali būti pavojingiau, nei atsidurti giedančioje minioje šalia Vigelando, žvilgsniu nurenginėjančio ir matuojančio tavo kūno proporcijas, tiksi, sako žvilgsnis, į ketvirtąjį medžių guotą, tarp karštančiųjų. Bet dar pavojingiau minioje atpažinti Saulę Leliją ar Motiejų, paliktus kitoje laiko raižinių pusėje, pavojingiausia, beje, išvysti Rolandą, vėl klūpantį ir bučiuojantį karalienės suknelės kraštą, lūpų matricoje įsispaudžia audinio raštas, akyse susitvenkia riterio, pasiryžusio numirti už savo karalienę, ašaros. Bet valdovės laivas, lengvas ir paslaptingas kaip pati mirtis, jau plaukia, jau liepsnoja laiko raižiniai ir aš matau Rolando akyse ugnies atšvaitus ir skausmo druską.
– Aš iškeliavau, – sako žilas vyriškis padaužiškomis ugnelėmis akyse, – kad tik toliau nuo jos, kad nematyčiau.
Tai pavojinga. Keliaudamas erdve, kryžkelėje gali pasukti ne tuo keliu ar, praleidęs laiko ekspresą, panirti gilyn į save.
– Tai pavojinga, – kažkodėl užkalbinu Rolandą labai draugiškai, dabar esu užmiršusi ir Saulę Leliją, ir savo pakraipą. – Kaip manai, kiek toli į save nukeliavo Fritjofas Nansenas, Oto Sverdrupas, Roaldas Amundsenas?
Jis nieko neatsako, tik ištiesia man ranką, ir po akimirkos mudu jau Fromo denyje. Trys ekspedicijos į Šiaurės ir Pietų ašigalius, ledo ypatybėms, vandens srovėms ir nuotaikų kaitai, garsynui ir nesusiklausymui, nesusikalbėjimo kilmei tirti. Ypač daug dėmesio, žinau, jie skyrė grynosios tylos paieškoms, deja, jos nerado. Tyla ne mažiau mistinė sąvoka nei meilė. Niekas jos nėra girdėjęs, bet, klauskit ko tik norit, žmonės nė neabejoja ją esant. Ne, ne, tyla dar mistiškesnė nei meilė, nors, ką aš žinau, ir vienu, ir kitu atveju tave užgriūva spengla. Bet Fromui spengla negresia. Čia tiek šnabždesių:
– Pakviestume paslidinėti nuotraukomis, – sako Nansenas.
Mudu su Rolandu virstame patikliais jūros vėpliais, vartomės sniege, nuoširdžiai tikėdami pirmapradžio jausmo grynumu.
Žmogus, nebūtinai Nansenas ir tikrai ne Amundsenas, – nenoriu, kad tai būtų jie, leiskite dievų atminimui išlikti perregimai tyram, – šauna man į akį ir ši išvysta jau kitą pasiryžėlį, Turas Hejerdalas riša nendrinį Kontikį, Ra, Tigrį ir išplaukia į Ramųjį vandenyną Velykų link, kad srovės atgal parplukdytų, saulė vandenyno bangomis ridinėjas, ryklių pelekai raiko šviesą, kurios Norvegijoje vasarą šitiek daug, kad gali sandėliuoti, gali krauti ją į kauges, gali rišti į pėdus, bet geriausia uždaryti ją į paveikslus tarp rėmų, kaip Munkas, kuris šviesą pakiša po spalva, palieja ją ant besimaudančio vyro ir ši, varvant vandeniui, ima keistis ir mirgėti, išsinėrus iš mėlio, klimpsta raudonyje, vėl ta pati ochra, tas pats cinoberis, smaragdas ir žadeitas, ir aukso dulkės, pažirusios sutaupyta norvegiška saule ant Vigelando susipynusių kūnų, vyrai, vaikai, seniai, moterys, norvegiškai skaisčios, rankų, kojų kolonos pinasi į mazgą, srovės – į verpetą. Ar beišplauksim?
– Gali panirti į save taip giliai, kaip tik nori, svarbu žinoti sroves, – sakau Rolandui, kažkodėl laikydama jį už rankos, gal bijau, kad jis mintimis, tais sausų nendrių ryšulėliais, neišplauktų pas Saulę Leliją, kurią savaip myliu, jau net nežinau, kaip seserį ar kaip priešę, šiaip ar taip, apie priešus galvojam daugiau.
Bet apmąstymams laiko neturiu. Parkelyje, netoli Oslo karalių rūmų, ima vystytis veiksmas. Moteris, tikrai vyresnė už visas gyvas skulptūras vaizduojančius žmones, vyresnė beveik už visus gatvės muzikantus, beveik, nes tikrai sunku būtų metais pralenkti tėtuką Karlą, sukantį rylą ir merkiantį medinukui Pinokiui, kuriam buvo pažadėjęs ledų sausaininėj taurėj ir skaitinių pradžiamokslį, ir tuntą nuotykių, ir…
– Come, – moteris pamoja man pirštu, ir aš, vaidindama labai laisvą, kompleksų atsikračiusią europietę, žengiu į besiformuojančio rato vidų.
Visada stebiuosi, kokios paslankios yra miestų aikštės, kaip greitai jos keičia erdvinį išsidėstymą, postamentus, įkūnijančius politines nuostatas, strategiją ir taktiką, nuotaiką, vėjingumą – visa; miestų aikštėse, tikrai žinau, susitvenkia mūsų mintys ir pomintės, stumdosi, kartais susigrumia, visi žaibai, visi griaustiniai užsimezga aikštėse, nesyk stebėjau debesų tumulus, susispietusius tiesiog virš į marmurą sustingdyto kokio politinio veikėjo ar ideologinio rašytojo, tik jį pliaupdamas mazgojo lietus, tiesa, drėgmės užtekdavo ir rožių bei begonijų klomboms. Ir šįsyk susiformavo ratas. Kai mano Rolandas plačiais pečiais užstojo vienintelį likusį tarpą, tapau aktore. Negaliu pakęsti, kai rato vidury atsidūrę žmonės sutrinka, išrausta, juos išmuša prakaitas, jie ima kvailai šypsotis, nebežino, kur dėti rankas, užmiršta, kad kažkada lankė mokyklos chorą ir net šokių būrelį. Juk visi šito ir telaukia, kad tu nežinosi net, kaip žingsnį žengti. Ir aš ne kitokia. Todėl susikaupiu ir padarau ratlankį. Tai nėra lengva, aš ne akrobatė, bet privalau sutrikdyti energijos tėkmę ratu, mano valioje visa pakeisti, tiesiog privalau iškrėsti kokią kvailystę.
Moteris paduoda man skarą.
Nežinau, ko ji iš manęs nori.
Nesuprantu, ką sako.
Skara atrodo prabangi, bet kiek padėvėta, vienas kampas apspuręs.
Gal moteris rodys fokusus? Dabar ji rėkaloja kažką prikimus. Bet pagrindinis veikėjas ne ji. Aš. Privalau atlikti variacijas kvailumo tema.
Einu prie žmonių. Tukliam serbui ar chorvatui skarele nusausinu prakaitą, ištryškusį smilkiniuos. Mergytei nuvalau ledais apvarvėjusias plaštakas. Nušveičiu močiutei batų sagteles.
O moteris vis kalba.
Juokiasi.
Dainuoja.
Tiesą sakant, nesuprantu, kas vyksta. Bet juk visada taip. Žmonės veikia netrukdomi.
Visi paploja. Žiūrovas linkęs dėtis mandagus. Toks jo vaidmuo. Kartais jis net suvaidina mecenatą ir meta į kepurę centus.
Didžiuojuosi savimi, todėl įninku aiškinti Rolandui savąją įsitraukimo teoriją:
– Supranti, pasitelkę dekonstrukciją, galime lipdyti savo vidinį pasaulį ir jis neatrodys kaip duženų krūva, – visa suplakiau į viena, įrodinėjau, kad visa turi savo vietą ir visa yra vienodai svarbu, tik mes, žmonės, linkę vienus daiktus ar reiškinius išaukštinti, o į kitus visiškai nekreipiam dėmesio, kol šių kažkokiu būdu nepritrūkstam. – Kaltos mūsų juslės, kartais praregim, bet dažniausiai…
– Išeitų, ir aš, ir šitas šaukštas, – jis dūrė į aštunto amžiaus raižinį, – vienodai svarbūs?
– Remiantis dekonstrukcijos metodu… – numykiau, nors širdy neabejojau šaukšto pranašumu.
Rolandas, sugavęs iškalbingą ano žvilgsnį, nusikvatojo.
– O Saulė Lelija… Kodėl ji?
– Nes taip sutapo. Tai atsitiktinis nušvitimas.
– Tu akla. Bet ir aš buvau beapsigaunąs.
Ne, save aš laikiau svarbesne net už aštunto amžiaus šaukštą.
– Gal čia ir esama kokio nelogiškumo, – prisipažinau. – Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Kiekvienas žmogus pats sau visata, ir visi daiktai bei reiškiniai, net žmonės yra nugrimzdę į jį. Taigi jis yra svarbiausias.
Čia jis ėmė kalbėti apie tarpusavy nesusisiekiančius indus.
– O tu, aišku, norėtum susisiekiančių, suliejančių, sumaišančių viską? – ėmiau širsti. – Labiausiai, matyt, norėtum pakeisti mane. Patobulinti savo nuožiūra.
Ir aš jam papasakojau istoriją apie gėlę, kuri tik atrodo gležna ir atsivėrusi, bet iš tikrųjų yra didžiausia paslaptis. Viena tuščia gražuolė, pavydėdama žiedui žydėjimo pilnatvės, įmetė augalą į stiklinį indą ir jį užkimšo, manydama, kad stebės augalo agoniją ir sunykimą, tuo tarpu gėlė nė nemanė vysti, augalas netgi išleido dar vieną ūgį.
– Viskas priklauso nuo sugebėjimo teisingai panaudoti saulės energiją. Dienomis, žinoma, augalai iš oro absorbuoja anglies dioksidą ir išskiria deguonį, užtat naktį viskas vyksta atvirkščiai. Jeigu mes gebėtume panirti giliai į save, gal sugebėtume suprasti ne tik, kas yra gėlė, nors ir tai mums mįslė, bet ir kas mes patys, – baigiau lengvu pamoksliuku.
O jis man papasakojo apie šermenis. Apie tai, kad jo mirusi motina išsivedė paskui save visus daiktų pavidalus. Na, sakė, ji to tikrai nenorėjusi, ji net nežinojusi, bet paskui motiną išsekę visi jo žaislų šešėliai, danguje atsivėrusi kažkokia šviesos skylė, ir visi šešėliai, pamažu keisdami pavidalus, ėmė plaukti į tą skylę; iš pradžių tik šešėliai, paskui jau ir spalvos, ne, negali sakyti, kad dabar jis mato juodai baltą pasaulį, bet dėl tikslaus spalvos pavadinimo visada abejoja, žino, kad medis vasarą turi būti žalias, toks gal jam ir atrodo, bet jis nėra tuo tikras.
Mano valtis pašauta ir liepsnoja. Jei užpils kokia nusivylimo banga, nugrimsiu į dugną ir išsaugosiu savo kultūros paribius (jei ne dantiraštį, tai bent dantis). Bet ir ten, nugrimzdus į dugną, nesaugu. Dugne visi indai tampa vieniu, visų turinys toks pats, ir visuotinė meilė – vėl neatpažinta – tampa sentimentaloku sūrymu, tekančiu iš skausmo pritemdytų akių.
– Laikyk, – Rolandui į delną įspraudžiu beržo keružio nuoplaišą, radau ją šįryt kaip šešėlių, grįžtančių žemėn, įrodymą, kaip medžių, kurie išauga iš kiečiausios sėklos, tiesą, kaip savo pačios tiesą, išburtą iš nuskendusių prisiminimų (ak, net tie prisiminimai ne mano). – Yra žmonių, tikinčių, kad praradimai ugdo, bet…
Nepaprašau jo atrasti mane. Šito prašyti negalima. Dar pabūsiu tuo nuskendusiu karalienės laivu, gal net pačia karaliene, vilkinčia spalvotais išskridusių paukščių šešėliais.
Daina Opolskaitė. Tai, kas tikra
2011 m. Nr. 1
To, kas atsitiko mudviem su Klodu, niekas negalėtų pavadinti tikrove. Paprasčiausiai niekas tuo nepatikėtų. Ir tai nėra lengva.
Klodas mirė, kai jam tebuvo dvidešimt ketveri su puse. Aš pažinojau jį kur kas mažiau, mažiau nei pusę, mažiau nei trečdalį jo viso gyvenimo laiko. Labai mažai.
Dabar man kartais netgi atrodo, kad iš tikrųjų jo niekad ir nebuvo, aš jį tik susapnavau arba išsigalvojau, kad jį ir su juo gyventus vienus metus sukūrė mano įsiaudrinusi vaizduotė ir jis tėra pernelyg ryškus reginys, įstrigęs mano liguistai jautrioje sąmonėje. Iš tikrųjų, jo nebelikus, aš pasidariau gerokai jautresnė, pastebėjau, kad nenueinu gulti keliskart nepatikrinusi lauko durų, pernelyg įsižiūriu į menkavertes smulkmenas ir mane kankina įkyri nuojauta, kad nuolat nepastebiu kažko svarbaus, itin svarbaus, esančio šalia manęs. Adriana sako, kad aš be reikalo nerimauju, kad mano baimės visiškai nepagrįstos, viskas yra gerai, tikrai gerai, man tiesiog reikėtų nusiraminti ir su viskuo susitaikyti. Taip jau nutinka gyvenime. Tačiau aš kitaip negaliu. Tai panašu į varantį iš proto laukimą, kai nežinai, ko lauki, paprasčiausiai toji būsena apėmusi, ir tiek. Nežinau, ar taip nutinka visiems žmonėms, staiga netekusiems artimųjų, ar visus apima toks jausmas, tarytum visko nė nebuvo, o tu gyveni kažkokiame keistame laike, sustingusiame kaip gintaro gabalėlis, ir kasdien nepavargdamas klaidžioji po savo atminties labirintus kaip oras storasienės kriauklės apvijose, amžiams pasmerktas nerasti išėjimo. O gal šitaip nejuntamai pavojingai savo didžiule sauja žmones susemia klastingas laikas ir tie žmonės, gyvenę tame laike, nusineša tave su savim ir tu nepaliauji gyventi su jais, nebeatpažindamas gatvėje sutinkamų veidų ir balsų, bailiu žvilgsniu palydėdamas besišypsančius. Kita vertus, ar tai visais atvejais yra labai blogai, neskubėčiau spręsti. Ir Adriana sako, kad aš teisi.
Iš pradžių papasakosiu viską, ką prisimenu apie Klodą. Pasistengsiu nepraleisti nė smulkmenos.
Dabar gerai suprantu, kad mudu sutikome vienas kitą ne atsitiktinai, o tokiu lemtingu metu, kai abu jau buvome iki kaklo persisotinę gyvenimu. Visomis jo siūlomomis laisvėmis ir beribiais pasirinkimais. Amžina loterija ir pergalių saldumu. Audrinančia rizika ir kibirkščiuojančiomis aistromis. Išblėsusiu egocentrizmu ir apgailėtinomis popierinėmis kaukėmis. Ir dar daug kuo, visko neišvardysiu. Soties jausmas buvo toks stiprus ir akivaizdus, kad neliko jėgų stengtis jį kokiu nors būdu užgniaužti ar slėpti. Man pačiai atrodė, kad nugyventa jau daug, tarsi už mano pečių praūžę ištisi šimtmečiai, o sielą apėmusi baisi, diena iš dienos kankinanti dvasinė senatvė, sekinantis merdėjimas, ilga agonija. Aš iš tiesų merdėjau. Jaučiausi kaip tikras antikvarinis daiktas, seniai pergyvenusi man skirtą laiką, padariusi ir pamačiusi viską, ką būčiau norėjusi savo gyvenime pamatyti, neįsivaizdavau, kas dar įdomaus ir man nežinomo šiame pasaulyje galėjo būti. Kas dar buvo likę. Naktinės linksmybės, viena kita lengva cigaretė, internetinės pažintys, beprotiški susižavėjimai, apakinantys staiga kaip naujametės ugnelės, nespėjus atsitokėti čia pat po kojomis krintantys ir užgęstantys juokingi atsitiktiniai santykiai, bedvasis seksas, nepatikrinti žmonės. Ir taip toliau. Įsitikinau, kad daug ką galiu nusipirkti, tik ne rytdieną. Desperatiškai stengiausi sulaikyti tuos, kurie man buvo brangūs ir mylimi, žadėdama jiems viską pasaulyje ir baisiai nusivildama. Jie vis tiek palikdavo mane. Draugai ir visi panašūs į juos pažįstami kuo toliau, tuo labiau man darėsi svetimesni ir baisesni, susitikus jie tekalbėdavo apie savo nesibaigiančias problemas, nesėkmes darbe, sugedusius automobilius ir keliones po Europą. Mūsų susitikimai baigdavosi jiems net nepasidomėjus, kaip gyvenu. O gal aš pati dariausi beviltiška egoiste, pasigesdama savęs kitų sudėtinguose gyvenimuose.
Pagaliau vieną dieną supratau, kad reikia bėgti. Stengiausi su niekuo nesusitikti, nesikalbėti, nesitarti. Nieko nepasakoti. Nutraukiau galybę įsipareigojimų, ištryniau kelias dešimtis telefonų numerių. Dažnai viena nuobodžiaudama slinkdavau į kiną ir ten įsitaisiusi tamsioje salėje žiūrėdavau žiauriausius veiksmo ir kovinius filmus, kokius tuo metu rodydavo, stambiu planu ekrane matydama sprogdinamus lėktuvus, laivus ir persikreipusius mirštančių kareivių, mafijozų ir valkatų veidus, jaučiau keistą malonumą. Ne, malonumas tam, ką jaučiau, būtų ne visai tinkamas žodis. Greičiau tai buvo kažkoks nesuvokiamas išsilaisvinimas, palengvėjimas, malonus svaigumas matant mirtį. Kaip vienintelę išeitį iš supančio kracho. Tai, ką perskaičiau Klodo akyse ir veide, kai susitikome, buvo tas pats man įkyrėjęs vidinis monologas. Pasirodo, mudu abu buvome apgailėtini aktoriai, beprotiškai išvarginti savo kasdienybės vaidmenų.
Tačiau mudu abu skausmingai troškome būti kitokie, gyventi kitaip. Dievas nusprendė parodyti mums vienas kitą, kad išsigelbėtume. Jis paėmė mūsų akis ir rankas ir atvedė vienas prie kitų. Dievas norėjo, kad išgelbėtume vienas kitą. Taip ir nutiko.
Tačiau šiandien Klodo nebėra. Kodėl?
Kai Adriana paskambino, buvo jau beveik penkios, o aš kaip tik nuobodžiavau, laukdama paskutinės darbo valandos pabaigos. Buvo likę gal apie dvidešimt minučių. Ant visų langų skleidėsi lengvas ankstyvo vakaro šleifas, į stiklus kažką graudžiai šnabždėjo krintantys lapai, tačiau aš nedegiau šviesos, nusprendžiau tiesiog pasėdėti tyloje ir pasiklausyti laikrodžio tiksėjimo. Šitaip sugautos akimirkos primena, kad turi jų ne begalybę. Jos skaičiuojamos, jos visos suskaičiuotos. Vykdoma tiksli, pati tiksliausia pasaulyje apskaita. To negali pamiršti. Niekada. Nei aš, nei Klodas to nežinojome, apie tai negalvojome.
– Nesutrukdžiau? Užsiėmusi? – atsargiai iš ragelio pasiklausė Adriana.
– Ne, kaip tik nuobodžiauju. Visi išėjo.
– Tu viena?
– Aha. O kur tu?
Ji truputį patylėjo.
– Galvoji apie jį? Apie Klodą?
– Ne, ne, nesijaudink. Negalvoju. Žiūriu pro langą, ir tiek. Na, o kaip tu?
– Viskas gerai, namuose. Iškepti blynelių su bananais? Pagalvojau, grįši, išgersim arbatos. Namuose šalta.
– Iškepk, – apsidžiaugiau.
– Tai gerai. Neužtruk.
– Neužtruksiu. Iki. Ačiū, Adriana.
Viskas nutiko taip seniai. Kaip pasaulio sukūrimas.
Buvo tikras šlapias pavasaris, visur telkšojo balos. Klodas sėdėjo ant savo motociklo šaligatvyje, ties gatvės kampu, atrėmęs jo sunkų žvilgantį kūną į gatvės žibintą, ir gliaudė saulėgrąžas sau po kojomis. Jis buvo užsidėjęs tamsius akinius nuo saulės, mūvėjo nutrintus džinsus, vilkėjo saulėje įšildytą odinę striukę. Aš kiūtojau kokie penki žingsniai nuo jo ant suoliuko ir žiūrėjau į nebeveikiantį fontaną anapus gatvės, kurio baseino grindiniu nerūpestingai tipeno apvalučiai balandžiai. Turėjau dar keturiasdešimt minučių, paskui ketinau slinkti į jogos užsiėmimą. Kažkas šalia manęs skaitė knygą, milijonai praeivių kaip mechaninės lėlės kaukšėjo grindiniu, čia pat klykavo vaikai, šnirpštė kažkokia senutė, žvairakiuodama į stiklines vitrinas. Nieko nebūtum galėjęs pastebėti, nes visko buvo per daug. Kaip visada.
– Važiuojam kur nors? – staiga kažkas, atrodo, paklausė manęs ir aš krūptelėjau.
Gyvenime buvau sulaukusi keisčiausių pasiūlymų ir kokių tik nori situacijų iš įvairiausių tipų, todėl niekas negalėjo manęs nustebinti. Šis pasiūlymas taip pat. Net nesusimąsčiau. Viskas buvo aišku kaip ant delno. Jaunuolis pasijuto vienišas arba tiesiog žiauriai nuobodžiavo, jis staiga įsinorėjo draugijos, tokios, kuri niekuo neįpareigotų, teiktų malonumą ir neužsitęstų per ilgai, aš buvau pats tinkamiausias variantas tam tikroje vietoje ir tam tikru metu. Beje, jis irgi nieko sau, visai nebjaurus. Geriau įsižiūrėjus, būčiau pasakiusi, netgi patrauklus, gerai sudėtas. Dar tie nutrinti džinsai ir motociklas. Viskas puiku.
– Gerai, – sutikau. – Važiuojam.
– Kur norėtum?
– Man tas pat, – atsakiau. – Nežinau. Pats sugalvok.
Man dar neteko važiuoti aukščiausios klasės juodu motociklu sėdint kam nors už nugaros. Tiesą sakant, apie motociklus visiškai nieko nenutuokiau. Veikiau jų netgi truputį prisibijojau. Viskas buvo nauja: juntamas benzino kvapas, masyvūs ratlankiai, akinantis saulėje metalo žvilgesys, keturkampis priekinis veidrodėlis, kuriame atsisėdusi pamačiau savo veidą, pagaliau vyriška rudos odos striukė, prie kurios atsainiai prigludau krūtine, apkabinusi jį per juosmenį.
Mes išvažiavom. Miestas liko kažkur užnugary, namai ir gatvės retėjo, mudu lėkėme plačia autostrada, vėjas plėšė man plaukus, buvo tikra beprotybė. Pro akis skriejo neaiškūs žmonių siluetai, medžiai, kelio ženklų rodyklės, debesų plėšiniai ir iškorijęs dangus. Negalvojau apie nieką. Laukiau posūkių – tuomet visas motociklo geležinis kūnas staiga persisukdavo, grakščiai pakrypdavo ant šono ir pakibdavo tokioje padėtyje. Buvo nerealu!
Medžių vis daugėjo, prasidėjo miškingos vietovės ir statūs šlaitai. Kur ne kur juose pro pilką dangų žiburiavo žibuoklių mėlynės. Dešinėje netikėtai sužvilgėjo plati ežero sietuva.
Jis sustojo pakrantėje, nulipo nuo motociklo, mudu susėdome greta vienas kito ant pernykštės žolės. Jaučiau, kaip staiga pašiurpo visa mano oda. Čia, pagalvojau, dabar. Tai įvyks. Įdėmiai pažvelgiau į jo veidą. Jis nedaug tesakė. Greičiausiai jį kankino toks pat skaudus susvetimėjimas su savimi, koks kankino ir mane. Dienos nieko nereiškia. Žmonės nieko nereiškia. Nėra daiktų nei dalykų, kuriais galėtum džiaugtis, kurių lauktum. Pasaulis per didelis ir kartu per mažas, kad juo galėtum domėtis. Net pats sau esi nereikšmingas. Instinktai, štai kas lieka. Kol jie gyvi, kol juos turi, bent dėl jų gali gyventi. Kodėl gi ne. Čia ir dabar. Kodėl gi ne?
Aš laukiau. Jau mačiau, kaip jis apsiveja rankomis mano liemenį, nesvyruodamas nusmaukia man nuo pečių megztinį, nosimi įsikniaubia kažkur į kaklą godžiai kvėpdamas mano odą. Aš užsimerkiu, nes noriu užmiršti viską, noriu užmiršti save, užsimerkiu vildamasi patirti kažką sukrečiančio, skausmingai naujo ir stebuklingo, nuo ko išgiedrėtų mano sąmonė ir galėčiau pasijusti laiminga. Mudu griūvame čia pat ant pernykštės žolės, girdžiu šnarant pešamus drabužius, šaltą orą, kuris akimirksniu nugula mano nuogus pečius ir krūtinę. Po mano kūnu garsiai griežia sausa negyva žolė ir pernykščiai lapai. Aš neatsimerkiu, mintyse sekdama, kaip nepažįstamos lūpos atspauduoja visą mano kūną, drėgnos lipnios šliūžės nesustabdomai ima driektis žemyn ir aukštyn. Aš pradedu įtikinėti save, kad man viskas patinka, kad noriu kažko daugiau…
Tačiau visa tai buvo netiesa, viso to nenutiko, staiga jis pakilo nuo žolės, išsitraukė ir prisidegė cigaretę. Priėjęs prie savo motociklo abejingai koja paspardė priekinio rato padangą, tarsi tikrindamas, ar iš jos neišėjo oras. Atrodė pavargęs ir nusikamavęs. Veidas buvo pastebimai apsiblausęs ir papilkėjęs, akys apniukusios. Galbūt jis sirgo. O gal jam paprasčiausiai buvo nuobodu. Dar blogiau – gal jis koks psichopatas, mėgstantis pašniaukšti žolės ir nuolat apdujęs tipelis. Kokių tik nesutiksi. Aš nežinojau ir man tai buvo visai neįdomu. Ūmai pajutau apmaudą ir netgi pyktį. Ko jam reikia?
– Aš neturiu čia ką veikti, – tariau jam ir atsistojau. – Parvežk mane atgal.
– Ten gervės, – pasakė jis staiga visai nesiklausydamas manęs ir parodė pirštu į sietuvą. Tolumoje tamsavo du tiesūs siluetai.
Niekada nebuvau mačiusi gervių. Apie jas, kaip ir apie motociklus, nežinojau beveik nieko. Skaičiau apie jas, girdėjau per televizorių, tiesa, tai buvo labai seniai, bet niekada nemačiau. Siluetai judėjo, jų atsirado ir daugiau, penki ar šeši, jie aiškiai kilnojo plonas kojas, lenkė į vandenį galvas ir atvertę jas į viršų keistai kratė. Vienas paukštis staiga ištiesė didelius sparnus, pakilo ir keistai įtraukęs ilgą kaklą sklendė viršum vandens. Nusileido lėtai ir be garso piešdamas didžiulius raibulius, kurie nusirito per visą vandenį, atėjo net iki mūsų pakrantės. Žiūrėjau išsižiojusi, man norėjosi verkti. Žengiau kelis žingsnius arčiau Klodo ir pamačiau, kaip iš susijaudinimo virpčioja jo kietai sukąsti žandikauliai. Viskas buvo per daug gražu. Pernelyg neapčiuopiama ir tikra. Per daug nematyta ir nauja. Taip negalėjo būti. Bet buvo!
Didžiulis tamsus vanduo ir dideli paukščiai. Vanduo stipriai kvepėjo lietumi ir ištirpusiu sniegu, jis buvo tyras ir šviežias, pats gyviausias pavasario vanduo. Atrodė, kad jis juda ir keliasi čia pat akyse, kažkas neįtikėtino, negalėčiau rasti žodžių. Gervės kleketavo ir keistai švilpčiojo, garsai buvo tokie su niekuo nepalyginami, negirdėti ir nerealūs, kažin kokie neįtikėtini, nesuvokiami, skleidžiantys nenusakomą jausmų gamą – lyg švelnų nerimą, lyg tylų pasitenkinimą ir džiaugsmą. Net nebuvau įsitikinusi tuo, kad girdžiu juos savo ausimis, o ne kažkur savo pačios mintyse. Mane apėmė baimė, tokia didžiulė baimė, kad ėmiau virpėti visu kūnu. Nauji potyriai ir nauji suvokimai buvo gąsdinantys. Pasirodo, grožis – toks paprastas reiškinys, egzistuojantis pats savaime, o aš buvau įsitikinusi, kad reikia titaniškų pastangų jam sukurti. Pasirodo, jis neaprėpiamas, nepalytimas, nematerialus. Pasirodo, gali juo mėgautis be galo ir be krašto, pasirodo, jis nieko nekainuoja. Jo negali pasiimti, bet jį gali išgyventi. Pasirodo, tai taip paprasta.
– Važiuojam, – po kiek laiko pasakė Klodas taip tyliai, kad aš vos išgirdau. Ir pakartojo: – Važiuojam.
– Nenoriu, – ašarojau ir virpėjau kaip vaikas. – Aš negaliu. Aš ne…
Jis nusileido, neskubėdamas surūkė dar vieną cigaretę, lėtu žingsniu pasivaikščiojo pakrante leisdamas man nusiraminti.
Kai po kiek laiko pagaliau susiruošėme atgal, nustebau netikėtai suvokusi, kad noriu apsikabinti jį sėdėdama jam už nugaros, noriu priglusti veidu prie nutrintos striukės ir atsargiai mėgaudamasi įkvėpti jos kvapo. Padėti galvą ant plačios nepažįstamos nugaros ir klausytis ritmingo kvėpavimo. Visa tai buvo jausmai, kurių paaiškinti sau neįstengiau.
Atgal mudu lėkėme greitai, šįkart daug greičiau, skridome beveik kaip paukščiai.
Iš tikrųjų nieko neįvyko. Nieko, ką būčiau galėjusi nuspėti ir suplanuoti. Ničnieko, apie ką būčiau galėjusi kam nors papasakoti.
Ir vis dėlto nutiko šis tas netikėto, kas mane stipriai sukrėtė ir nustebino. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad taip malonu apsigauti! Kad tai tokia pat didžiulė laimė, kaip ir numatyti ateityje įvyksiančius dalykus. Daug didesnė. Jaučiausi laiminga. Pasirodo, dar ne viskas patirta, kaip maniau. Kai kas dar buvo likę. Buvau tokia laiminga!
Nežinau, kaip gyvenčiau be Adrianos.
Dabar ji yra viskas, ką turiu. Mirčiau, jeigu jos nebūtų šalia. Nebegaliu gyventi viena, kai nebėra Klodo.
Man neramu, jei kur išvykusi ji kelias dienas nepaskambina. Tuomet imu nerimauti, klausydamasi kiekvienų žingsnių laiptinėje ir gaudydama atsitiktinius balsus. Jaučiuosi labai vieniša ir nuolat slampinėju pakampėmis nerasdama kuo užsiimti. Kai pagaliau ji parsiranda, stengiuosi tvardytis, bet man sunku nuslėpti tikrą džiaugsmą. Mudvi geriame arbatą, Adriana gyvai pasakoja, kaip jai sekėsi, ir vakaras pralekia nepastebimai. O kitą rytą prabudusi išgirstu ją varstant vonios duris ir gyvenimas vėl stoja į savo vėžes.
Kartais labai sunku apibūdinti žmogų, kuris yra visas tavo gyvenimas. Kalbėdama apie Adrianą, galėčiau pasakyti kaip tik taip. Tai nereiškia, kad man teko ją pažinti nuo pat gimimo, dar iš vaikystės, kad būtinai su tuo žmogumi žengiau pirmuosius savo žingsnius. Žinau, tokie ryšiai dažnai būna labai ypatingi, bet kartais jie gali ir ničnieko nereikšti. Visai kas kita nutinka tuomet, kai atsitiktinai sutiktą žmogų įsileidi į savo pasaulį, leidi jam įeiti į jį pamažu ir giliai ir jis atsargiai apsidairydamas tampa tavo gyvenimo dalimi.
Adriana yra mano draugė, sesuo, kompanionė. Visiškai ja pasitikiu. Jai žinomas beveik visas mano gyvenimas, netgi tai, kas atsitiko Klodui. Turiu prisipažinti, kad iš tikrųjų pati ne tiek jau daug apie jį esu pasakojusi, apie jį ir save kalbėti apskritai vengiu, tačiau iš mano sielvarto, ilgų keistų pauzių, sunkiai valdomų emocijų – viso to ilgai trukusio sunkaus susitaikymo Adriana labai daug žinojo. Ji buvo su manimi, kai man buvo sunkiausia ir baisiausia. Kartais, kai mudvi sėdime ir kalbame, mane jaukiai susupa saugus pojūtis, kad jai žinoma viskas, kas mane kankina, ji netgi pažįsta Klodą ir jautriai išgyvena su manimi jo netektį. Tuomet jos akys būna didelės ir pilnos užuojautos, ji nelabai žino, ką pasakyti, ir tik žvelgdama į mane liūdnai nusišypso – tokiomis akimirkomis ją myliu labiausiai.
Dabar žinau, kad aš daug ko nepastebėjau. Nesupratau. Gal nemokėjau.
Klodas atėjo į mano gyvenimą nepastebimai, kažkada, nesupratau, kaip tai atsitiko. Garbės žodis. Man buvo keista matyti jį besisukiojantį mano namuose, besiskutantį mano vonioje, žiūrintį į tą patį veidrodį, kuriame ilgą laiką viešpatavo mano vienišas atvaizdas, geriantį arbatą iš mano puodelio ir padedantį galvą ant mano pagalvės. Liečiantį mano drabužius, rankšluosčius, lipantį mano laiptais, praveriantį mano duris. Atrodė, jis čia gyveno daugybę metų kartu su manimi, kitaip net negalėjo būti. Kartais pabudusi ryte aš nepatikėdavau tuo, kad tai jis tyliai kvėpuoja šalia manęs, truputį pakreipęs galvą į šoną. Ilgai gulėdavau ir žiūrėdavau į jo, miegančio, veidą, negalėdama patikėti tuo, kad jis yra šalia. Klausiau savęs, iš kur jis, kas jis, šitas žmogus, taip paprastai atėjęs į mano gyvenimą? Mano protas audringai šėlo ir maištavo, šaukte šaukė, kad būčiau atsargi, peikė mane dėl beprotiško lengvabūdiškumo ir daug ko negalėjo logiškai paaiškinti. Priešingai nei jis, širdis buvo rami kaip didžiulis laukas, kaip tyrai, rami ir laiminga kaip niekad. Ir širdis sakė, kad viskas yra gerai.
Viskas gerai, atsiliepdavo Klodas pro motociklo ūžesį, kai nerimaudama vakare skambindavau jam, jau važiuoju namo.
Viskas gerai, atsakydavau jam, neskubėk, laukiu.
Pamažu atsipeikėdama ėmiau patikėti, kad jis toks yra, jis gyvas ir kad iš tikrųjų galima šitaip gyventi. Gyventi paprastai, be jokių ypatingų peripetijų. Rytais kartu pusryčiauti, gerti kavą, skubėti į darbą, vakarais kartu žiūrėti televizorių, juoktis iš atsitiktinių nusikalbėjimų, pasikloti lovą ir eiti gulti. Užmigti ramiai kaip vaikui. Aišku, mylėdavomės. Ir tai nebuvo joks stebuklas. Sakau taip ne todėl, kad nebūčiau patyrusi nieko ypatinga ar būtų tekę nusivilti, priešingai, viskas buvo tikrai nuostabu, tiesiog kalbant apie tai, kas pamažu tarp mūsų kūrėsi, visai ne šitai norėčiau sureikšminti. Seksas tebuvo seksas. Nėkart net nesusimąsčiau, ar jis geras meilužis, neįtikėtina, bet tokių minčių nekilo. Ko gero, buvau beprotiškai išsiilgusi paprasčiausio bendravimo, susvetimėjusi, kone sulaukėjusi kaip benamis šuo. Kaip saldus opijus dabar mane svaigino kasdienis įsiklausymas, rūpestis ir atidumas. Galėčiau sakyti, kad tai ir buvo tikroji mūsų santykių erotika, kaitinanti kur kas labiau nei fizinis ryšys. Aš imdavau virpėti visu kūnu nuo jo atsitiktinio skambučio, netikėtos šypsenos ir rankos paspaudimo.
– Tu pamiršai telefoną, – primindavo man Klodas. – Jis koridoriuje, ant spintelės.
Arba:
– Lauke šalta. Pasiimk pirštines.
Arba:
– Lauksiu tavęs pusę ketvirtos prie pagrindinių durų, bet gali neskubėti.
Jokios saldžios romantikos, beverčių pažadų ir netikrumo. Jo mes abu labiausiai bijojome. Jo buvome sotūs kaip nieko kito.
Aš esu bjauri isterikė, iškart pasakiau Klodui, pamatysi. Tu neištversi.
O aš nesiskutu kasdien, kaip tau norėsis, prisipažino jis, maždaug kas penkios dienos. Tu nepakęsi.
Be to, aš nemėgstu jokių šeimyninių įsipareigojimų, tokių kaip namų virtuvė su karštais pietumis ir panašiai.
O aš kartais mėgstu užsirūkyti lovoje, ypač po sekso.
Tu rimtai?
Rimtai. Pamatysi, viskas bus gerai.
Mudu be žodžių sutarėme, kad nesikalbėsime apie praeitį. Ji buvo atskiros gijos, linijos, blankios ir nutolusios viena nuo kitos kaip du neregimi siūleliai. Linijos, išnykusios mūsų delnuose. Joje neliko nieko, ko būtų verta žmogiškai ilgėtis, nieko, kas būtų labai asmeniška ir brangu, keistas nežinomas mūsų eros laikas. Neprisiminiau jo. Atrodo, kad jo iš viso nebuvo.
Savaitgaliais mudu dažniausiai eidavome į parką. Ten buvo daug erdvės ir daug vaikų. Įvairiausio amžiaus, nuo vienmečių pyplių iki mokyklinukų. Jie spoksodavo į mus išpūtę akis, supdavosi ant sūpuoklių, pešdavosi tarpusavyje. Aš laikydavau savo ranką Klodo kišenėje, o jis švelniai spausdavo mano pirštus. Eina praeina, žydi nužydi, krinta nukrinta, pusbalsiu baritonu niūniuodavo Klodas nusibodusios dainos žodžius, bet jie man skambėdavo stebuklingai, mano baltumas, tavo skaidrumas į vieną taurę metų metus… Tu pastebimai sensti, linguodavau galvą, kai jis niūniuodavo vėl ir vėl, kelintą kartą iš eilės. Jis juokdavosi. Mes vaikščiodavome, valgydavome ledus, juokaudavome, skaičiuodavome lėktuvų juostas danguje ir retkarčiais bučiuodavomės. Aš visuomet pirštų galais liesdavau jo veidą – vis dar bijodama, vis negalėdama patikėti, kad jis šalia, kad jis tikras, turi veidą, akis, tamsius tankius plaukus, į kuriuos panyra mano pirštai. Sunku buvo atsikratyti tos baimės.
– Mudu turėtume būti kartu, – vieną dieną, kai vaikščiojom, pasakė man Klodas. – Mudu galėtume.
– Aha, aš galėčiau ištekėti už tavęs ir pagimdyti tau du vaikus, – nusišypsojau. Jo mintis man atrodė tikrai juokinga. Absoliučiai beprotiška. Jis beprotis.
– Mudu tikrai galėtume būti kartu, – neatlyžo Klodas. – Ir būsim. Pamatysi. Aš žinau.
– Papasakok man apie jį, – vieną vakarą paprašė manęs Adriana. Buvo jau vėlu, mes per ilgai įsivakarojome.
– Kam tau?
– Norėčiau geriau su juo susipažinti, – atsiduso ji ir patogiau įsitaisė ant sofos parietusi po savimi kojas. Toršero šviesa krito jai tiesiai į plaukus, sukurdama stebuklingai judantį šešėlį priešais ant sienos. Atrodė, kad Adrianai už nugaros slepiasi kažkas kitas, nematomas. Mudvi iš lėto gurkšnojome raudonąjį vyną.
– Jis buvo nepaprastas. Ypatingas.
– Kuo?
– Man su juo buvo labai ramu, gera.
– Įdomu.
– Tiesiog daugiau nieko netrūko. Labai paprasta.
– Jūs norėjote gyventi kartu, na, pavyzdžiui, turėti vaikų?
– Vaikų?
– Noriu paklausti, ar tu planavai su juo ateitį? Jūsų ateitį?
– Taip, taip. Su juo būčiau turėjusi viską. Ko gero, mudu kada nors būtume turėję vaikų, tu teisi, taip.
– Tu apie juos negalvojai?
– Tai ne taip paprasta. Tu galbūt nesuprasi manęs. Beveik visą tą laiką negalėjau patikėti tuo, kad turiu jį, kad jis ne toks kaip kiti. Tai sunku paaiškinti.
– Man rodos, aš suprantu tave. Labai gerai suprantu.
– Atleisk, ne taip pasakiau. Tu mane supranti taip pat gerai, kaip ir jis. Iš tikrųjų.
Adriana nusišypsojo.
Dabar, kasdien prisimindama viską iš naujo ir iš naujo, galiu pasakyti, kad žmogaus sąmonė nesuvokiamais būdais bendrauja su dar nesutiktais žmonėmis. Ji nuolat pasirengusi ir nesąmoningai ieško tų, kurių ilgisi. Tai nesuvokiama, bet taip yra. Esu tuo įsitikinusi. Tik sutikusi Klodą supratau, kad laukiau jo, ilgėjausi, galvojau apie jį nežinodama net jo vardo. Kai jį sutikau, visi tie abstraktūs nežinomi pavidalai, kurių ilgėjausi, apie kuriuos svajojau, staiga išnyko, pavirto konkrečiu žmogumi – Klodu.
Aš laukiau tavęs, vieną vakarą pasakiau Klodui, kai abu snūduriavome žiūrėdami per televizorių rodomą detektyvą, žinojau, kad būsi, kad ateisi. Tu labai vėlavai. Kodėl?
Jis lyg nustebo, lyg apsidžiaugė. Reakcija buvo trumpa ir nepaaiškinama. Nežinau, atsakė jis, nežinau, miegok.
Tai buvo labai aiškus ir suprantamas atsakymas.
Kai mes apie tai kalbėjomės, buvo žiema, jam gyventi tebuvo likę keturi mėnesiai.
Iš pradžių Adriana man nesakė nė žodžio. Vėliau ji paaiškino tai kaip nuogąstavimą, kad būčiau jos nesupratusi.
– Tu žinai, – pasakė ji, – yra dalykų, kurių net pats negali sau paaiškinti, kvailystės, ir tiek.
– Aš tavęs laukiau, – papriekaištavau jai. – Tu neatėjai. Kur tu buvai?
– Pažadi, kad nesijuoksi iš manęs?
Aš gūžtelėjau pečiais. Man buvo keista. Kokios čia kvailystės, ką ji iškrėtė?
– Aš tiesiog praradau laiko nuovoką. Stovėjau ir žiopsojau į juos kaip kvaišelė. Ne, tu tikrai juoksiesi!
Ji papasakojo apie tai, kur buvo ir ką matė. Pasirodo, nieko ypatinga. Centrinėje miesto gatvėje vyko baikerių pasivažinėjimas, lenktynės ar panašiai. Žvilgėjo šalmai. Ūžė varikliai. Skriejo motociklai. Visi šypsojosi. Juodos odinės pirštinės, spaudžiančios rankenas, masyvūs pedalai, spengiantis garsas, degančios akys. Dūmų rūkas, nusileidžiantis ant susirinkusios minios.
– Pamaniau, kad pati norėčiau būti jų vietoje. Įsivaizduoji? Nesuvokiama! Netgi atrodė, kad sėsčiau ir važiuočiau taip pat lengvai kaip… kaip kasdien skutu bulves, įsivaizduoji? O paskui jie apsuko didžiulį ratą ir nulėkė kaip juodų vabzdžių spiečius, taip lengvai, neįtikėtina! Beveik nuskrido! Ir aš taip norėčiau!
Man pasidarė bloga.
Niekam nebūtų reikėję pasakoti, kaip visa tai atsitiko. Būčiau galėjusi pati papasakoti. Tiesiog mačiau visa tai. Trumpą siaubo filmą. Jį – veržliai skriejantį didžiąja autostrada, beveik skrendantį. Paskui – žaibiškas posūkis sankryžoje, dar vėliau kelios rodyklės. Senamiesčio gatvių tinklas. Aš matau Klodą, žiūriu jam tiesiai į veidą. Mano širdis plaka nelėčiau negu jo. Nė vienu tvinksniu mažiau. Jo antakiai kietai suraukti, o plaukų sruogose ir striukės skvernuose zvimbia pašėlęs vėjas. Nuo didelių gūsių jis sunkiai begali įkvėpti oro šnervėmis, todėl truputį praveria lūpas. Jos sujuda, jis nori kažką pasakyti, o gal nusišypsoti. Dar vienas staigus posūkis, variklis sugriaudžia kurtinančiu garsu, riedantys ratai sustingsta trisdešimties laipsnių kampu, kažin kas didelis išnyra prieš akis – – –
Ir viskas. Daugiau nieko.
Prisimenu, kaip išsikviečiau taksi, tik neprisimenu, ką kalbėjau. Kažkaip parsiradau namo. Raktai nukrito ant grindų prie batų. Drebančiomis rankomis rinkau ir kroviau Klodo drabužius, pati to nesuvokdama, rinkau šį ir tą, marškinius, kojines, trumpikes ir kelerias kelnes.
Krepšį su drabužiais man patarė palikti saugykloje, štai raktas ir numeris. Paskui laukite. Kiek? Iki vakaro. Gal. Turėtų būti kas nors aišku. Jo nepamatysite. Nešaukite. Jeigu jūs nesivaldysite, čia pasilikti negalėsite. Ne jis vienas, čia daug kas kalbasi su kitu pasauliu. Turėkite tai galvoje. Dar kartą prašome – nešaukite.
Aš negaliu nešaukti. Klodai.
Išgerkite vandens. Kavos. Ko nors. Koridoriaus gale aparatas.
Klodai.
Sėskite ir galvokite apie jį. Jūs padėsite jam.
Klodai.
Štai taip. Atsigerkite vandens. Mes jus pakviesime. Tik nešaukite.
Klodai.
Laikas kažkur pasitraukė, dingo, išnyko, jo paprasčiausiai nebebuvo. Atgal namo vėl grįžau taksi, pasirodo, buvo jau gerokai po vidurnakčio. Duris atrakinau mechaniškai, mechaniškai nusispyriau batelius, nusivilkau drabužius. Atsisėdau vonioje ant grindų. Krėtė baisus šaltis, niekad tokio nebuvau jautusi, net kai sirgau plaučių uždegimu. Bet man buvo tas pat. Viskas buvo baigta. Aš netekau Klodo. Jo nebuvo. Lauke nakties tamsa kvepėjo pavasariu ir sprogstančia žaluma, savo keliais lėkė automobiliai, švietė gatvės žibintai, televizorius rodė naujausias žinias – viskas sukosi įprastu ritmu, niekas nesustojo, nepakriko, nepasikeitė, o Klodo nebuvo. Niekada nebūčiau galėjusi patikėti, kad tai nutinka taip paprastai ir niekas nieko nepaaiškina, nes negali paaiškinti. Man pasakė tik tiek, kad galiu užeiti, kad labai gaila, smūgis visiškai sulaužė kaukolę, toks jaunas, bet kam lėkė kaip beprotis, iš tikrųjų gaila. Tarp kitko, ne jis pirmas toks nuo savo visureigio, tokie kaip jis greitai prisilaksto.
Nežinojau, ar noriu jį pamatyti. Tą akimirką nebūčiau galėjusi sugalvoti teisingo atsakymo. Pati buvau mirusi ir man buvo tas pat. Tačiau iš tikrųjų aš gyvenau, miręs buvo Klodas. Aš jį mačiau. Jo veidas man buvo stačiai neatpažįstamas: mėlynas, išpurtęs nuo kraujosruvų, baisiai sutinusiomis lūpomis ir susiūtais akių vokais, negalėjau žiūrėti.
O, Klodai.
Adriana paskambino man nepraėjus nė porai savaičių po Klodo mirties. Tą rytą aš kaip tik dėliojau jo daiktus iš vienos vietos į kitą, neturėdama jokio supratimo, ką su jais daryti. Klodo marškiniai, trumpikės, kojinės, džinsai ir palaidinės – viskas gulėjo didžiulėje krūvoje kambario vidury ir žiūrėjo į mane.
– Ar dar turite tą kambarį? – paklausė balsas ragelyje. – Niekam jo neužleidote?
– Turiu, – atsakiau. Man buvo vis tiek. Tai buvo mūsų miegamasis – mano ir Klodo, iš jo išsikrausčiau į svetainę ir jau pora savaičių nebuvau pravėrusi ten durų. Skelbimą padaviau kažkaip inertiškai, sprogdinama klaikios nevilties, vos grįžusi iš kapinių.
– Ar galėčiau atvažiuoti? – vėl paklausė balsas.
– Gali, – atsakiau. – Visą dieną būsiu namie.
Ji vėlavo, jau galvojau, kad niekas taip ir nepasirodys. Kita vertus, man tai nerūpėjo. Daugiau nebeturėjau dėl ko jaudintis.
– Atleiskite, vėluoju… – jaudindamasi atsiprašinėjo ji, kai atidariau duris. – Galima?
Aš gūžtelėjau pečiais: kaip ji norinti.
– Čia, – mostelėjau ranka į tamsų koridoriuką. – Paskutinės durys kairėje.
Neketinau sekti jai iš paskos. Tegul apsidairo viena. Bet kažkodėl nusekiau, ko gero, instinktyviai. Adriana sutrikusi stovėjo kambario viduryje, kažkaip nervingai gniaužydama rankose savo megztą kepuraitę ir pirštines. Ji buvo sutrikusi. Jautėsi nemaloniai. Tai buvo akivaizdu.
– Atleiskite… – kostelėjo, o jos ilgos blakstienos suvirpėjo. Megzta kepuraitė išslydo iš jos rankų ir nukrito ant grindų. – Atleiskite, ar čia… kas nors gyvena?
– Gyveno, – pataisiau ją. – Dabar jau… ne…
Mes abi patylėjom. Norėjau, kad ji išeitų. Ji negali būti čia, šituose namuose, tuo labiau šiame kambaryje, negali! Aš labai apsigavau, suklydau, galvodama, kad galėsiu priimti kitą žmogų, ne, aš buvau didžiausia beprotė, manydama, kad galėsiu matyti ką nors gyvenantį tame kambaryje, kasryt iš jo išeinantį ir vakare vėl užsidarantį už jo durų. Tai neįmanoma, tai tiesiog nenormalu.
Adriana dairėsi. Tik tuomet pastebėjau, kiek daug mano buvo pamiršta. Klodo ausinės, kompaktinių diskų rikiuotė, įvairūs grotuvai, pora senesnio modelio mobiliųjų telefonų, pagaliau jo tualetinis vanduo ant lentynėlės. Kambarys iš tiesų netinkamas apsigyventi, jis pilnas neišneštų daiktų, Klodo daiktų, todėl natūralu, jog nė kiek neišblėsęs pojūtis, kad jo esama, jis čia tebegyvena.
Mačiau, ne, jaučiau, kad ji nori kai ko paklausti. Žinojau ko. Girdėjau tą klausimą suskambantį kaip galingą varpą virš mano galvos. Aš nenorėjau jo girdėti, ne! Visko ir taip buvo per daug, o ji dar mane kankina! Atrodo, aš sudejavau, lyg suaimanavau, neaiškiai prisimenu tarytum šaukusi Klodai, šaukiau jį ne vieną, o daugybę kartų, bet gal tai tik vyko mano mintyse, paskui lyg sukniubau ant kilimo, rodos, man prasidėjo isterija ar kažkas panašaus, ir viskas. Nieko neprisimenu.
Adriana sakė, kad išgulėjau ištisas aštuonias paras, daugiausia laiko miegojau. Kartais prabusdavau ir nukreipdavau žvilgsnį į langą, norėdama suvokti, koks paros metas. Jei kambarį gaubdavo tamsa ir storos užuolaidos būdavo užtrauktos, girdėdama šalia esančius žingsnius bei jausdama kaktą ir mano pirštus lytinčias rankas, vaizduodavausi, kad šalia manęs yra Klodas, kad tai jo rankos, ir laiminga vėl nugrimzdavau į gilų sapną. Dienomis taip pat išgulėdavau visiškoje tyloje, kur nors išeidama Adriana paprasčiausiai užrakindavo mane.
Adriana buvo kaip stebuklas. Ji visą laiką buvo šalia. Virė man sultinį ir žolelių arbatą, girdė vaistus ir susirūpinusi stebėdavo, kaip ramstydamasi į sienas lėtu žingsniu slinkdavau į tualetą. Dar ji atsikeldavo naktimis, kai man pasidarydavo nepaaiškinamai baisu ir aš lyg sužeistas žvėris pradėdavau garsiai dejuoti, nežinodama, kaip susitvardyti. Ji kažką ramiai man kalbėdavo, tik niekaip neprisimenu ką, ir jos balsas tomis minutėmis būdavo man toks panašus į Klodo balsą, tas pats tembras ir išlaikomos pauzės, jis mane jaudindavo ir ramindavo vienu sykiu, aš tyliai verkdavau į pagalvę, o ji sėdėdavo šalia ir glostydavo man plaukus. Aišku, aš kliedėjau. Klodo daugiau nebebuvo, jo negalėjo būti. Šalia buvo ji, Adriana, atėjusi tada, kai man jos labiausiai reikėjo.
Ir šiandien Adriana gyvena su manimi. Pareina į mano namus. Rakina mano buto duris. Rytais vonioje palieka savo šukas ir plaukų segtukus. Ant radiatoriaus, greta manojo, kabo jos rankšluostis. Virtuvėje lieka lėkštė, iš kurios ji valgo. Visai taip pat, kaip ir gyvenant su Klodu.
Iš pradžių pagalvojau, kad sapnuoju. Tai sapnas. Pats tikriausias sapnas, saldus košmaras. Arba man vaidenasi. Aš išprotėjau, apimta nevilties, išsikrausčiau iš proto, negalėdama susitaikyti su tuo, kas atsitiko, ir dabar girdžiu Klodą, kuo aiškiausiai girdžiu jo balsą!
Eina praeina, žydi nužydi, krinta nukrinta
Mano baltumas, tavo skaidrumas į vieną…
Ne Klodas. Tai dainuoja Adriana. Bet man sunku tuo patikėti! Iš kur Adriana žino tą dainą, kaip pakartoja jo balso tembrą ir dainuoja taip kaip jis?! Kas čia vyksta?
…taurę metų metus…
… … …žydi nužydi, krinta nukrinta…
Ji nori išvaryti mane iš proto dainuodama tą dainą. Ji nori, kad pamesčiau sveiką protą, jei dar taip neatsitiko. O gal tai vis dėlto ne ji, ne Adriana, gal tai iš tiesų Klodas?
Drebančiomis rankomis pastumiu privertas kambario duris. Adrianos nematyti, girdžiu tik šnarėjimą už spintos durų. Tiesą sakant, senokai nebuvau šiame kambaryje. Po to, kai surinkau paskutinius Klodo drabužius ir užleidau jį Adrianai, nebuvau įkėlusi kojos nė dešimčiai minučių. Kam jis man. Dabar aš negaliu ištarti nė žodžio, galiu tik klausyti ir žiūrėti. Adriana nemato manęs, ji visa įnirusi į spintą, ieško ten kažko ir dainuoja.
Eina praeina, žydi nužydi, krinta nukrinta…
Norėdama kažką pasimatuoti ji nusisuka į veidrodį ir aš suakmenėju. Aš nematau jos veido, ji stovi į mane nugara, bet juodi pusilgiai Adrianos plaukai prikausto mano žvilgsnį. Adrianos plaukai juodi, taip pat juodi kaip ir Klodo, viešpatie, ji turi tokius pat plaukus, turi jo plaukus ir ji dainuoja jo dainą!
– Klodai… – šnabžda mano lūpos ir aš atsiremiu į sieną. – Klodai…
Miražas sudūžta į tūkstančius šukelių, košmaras baigiasi, Adriana suspigusi puola prie manęs, nutempia į virtuvę, įpila į puodelį vandens. Ji vėl Adriana, tokia, kokią aš pažįstu, vėl kalbanti pažįstamu balsu, tik plaukai tie patys – juodi, tankūs, trumpai pakirpti griūva jai ant kaktos, todėl neklusnias sruogas ji prisega segtukais. Nesuprantu, kaip anksčiau neatkreipiau į tai dėmesio.
Aš nusiraminu.
– Iš kur tu… tą dainą?
Ji žiūri į mane nuoširdžiai išpūtusi žalsvas akis.
– Kokią dainą?
– Na, tą… Eina praeina…
– Nežinau, – nuoširdžiai prisipažįsta ji. – Neįsivaizduoju. Kažkaip atėjo į galvą. Neprisimenu, kad būčiau ją anksčiau kur nors girdėjusi. Keista. O ką?
Vakare mudvi žiūrim kartu televizorių, tačiau aš apsimetu, kad mano akys įsmeigtos į ekraną, o iš tikrųjų vogčiomis stebiu Adrianą ir įtemptai mąstau. Dėlioju didžiulę ir sudėtingą mozaiką.
Adriana žavisi motociklais. Ji norėtų sėsti ir lėkti, lyg būtų dariusi gyvenime tai šimtus kartų.
Adrianai patinka detektyvai.
Adriana kasvakar pasitinka mane grįžtančią iš darbo.
Adriana turi juodus plaukus.
Ir Adriana dainuoja tą dainą. Ji nėra girdėjusi jos anksčiau, bet ją paprasčiausiai moka!
To jau per daug. Tai štai iš kur mane jau amžinybę persekioja ta stipri nuojauta, kad vyksta kažkas svarbaus, o aš nieko ypatinga nepastebiu, nors jausmas kasdien stiprėja!
Naktį beveik neužmiegu, niekaip negalėdama nuraminti pernelyg įaudrintos sąmonės. Sąmonė ieško atsakymų, ji reikalauja jų greitai ir nedelsiant, prašydama viską paaiškinti mano išvargusiam protui. Prisimenu visus mūsų pokalbius, Adrianos klausimus, keistas užuominas, nutrūkusias frazes, žvilgsnius, balsą, rankas, žingsnius… Prisimenu, kaip ji pirmą kartą peržengė mano namų slenkstį, kaip žvilgčiojo Klodo kambaryje į jo paliktus daiktus, pagaliau prisimenu, kaip ji glostė man plaukus, kai sirgau, ir imu karštligiškai visa drebėti it drugio krečiama. Žinau, kad neužmigsiu. Tebevirpėdama visu kūnu atsikeliu iš lovos ir nesąmoningai sėlinu Adrianos kambario link. Tylutėliai praveriu duris. Adriana miega didžiulėje plačioje lovoje, kurioje kažkada miegojome mudu su Klodu, miega giliai, jos kvėpavimas lygus ir ramus. Žiūriu į ją, kaip kadaise žvelgdavau į miegančio Klodo veidą, ir vėl savęs klausiu: kas ji, kas šis žmogus, atėjęs į mano gyvenimą dar kartą ir kodėl negalėčiau be jos gyventi? Kaip negalėjau be Klodo? Kodėl jie taip susiję?
Rytą mes įprastai skubam savo reikalais, kalbėtis nėra kada, vos spėjam išgerti po kavos puodelį.
– Tu pamiršai telefoną! – šaukia man prie durų Adriana. – Jis kažkur koridoriuje!
Per pietų pertrauką skambinu jai, norėdama pasakyti, kad vėluosiu, darbo turiu daugiau ir baigsiu vėlai.
– Viskas gerai, – sako pro kažkokį ūžesį Adriana. – Lauksiu tavęs prie pagrindinių durų. Gali neskubėti.
Nepraėjus nė porai savaičių, ji užsirašo į motociklo vairavimo kursus kategorijai gauti.
Dabar aš gerai suprantu, ką Klodas turėjo galvoje, sakydamas, kad mes būsim kartu. Jis paprasčiausiai tai žinojo.
Dabar aš žinau, kad Klodas yra Adriana. Jis nepaliko manęs. To neįmanoma suvokti, bet aš turiu aibę progų kasdien tuo įsitikinti. Daugiau manęs niekas nebestebina.
Šiandien sekmadienis. Nuo medžių krinta paskutiniai nuostabiai geltoni lapai, juos nutvieskia saulė ir, atrodo, oras bus gražus. Kiek vėliau mudvi su Adriana eisime į parką. Aš įsikibsiu jai į parankę, mudvi bėgsime per čežantį lapų kilimą, išdykaudamos svaidysimės jų gniūžtėmis ir garsiai juoksimės sukeldamos tikrą jų viesulą. Paskui mes dar ilgai braidysime geltonomis pusnimis, valgysime cukraus vatą, nuo kurios mūsų skruostai ir plaukų sruogos taps saldžiai lipnūs, ir susėdusios ant suoliuko ramiai šnekučiuosimės.
Taip, aš tikrai mylėjau Klodą. Mylėjau jį visą – jo kūną ir sielą. Virpėdavau jo liečiama, apkabinama, bučiuojama, tačiau dabar suprantu, kad ne tai buvo svarbiausia. Mylėjau jį tokį, koks jis buvo, ir už tai, koks jis buvo. Kaip juokėsi. Kaip kalbėjo. Kaip valgė ledus. Jo jautrumą ir pakantumą. Jo rūpestį ir atsidavimą. Visa tai, kas iš tikrųjų buvo jis, jo tikrąją esmę. O dabar Klodas buvo Adriana.
Aš tebemyliu Klodą. Myliu Adrianą. Myliu juose tą vieną sielą, kuri yra ir vienas, ir kitas.
Tai, kas svarbiausia, kas tikra.
Birutė Jonuškaitė. Kasa užveržtas sapnas
2010 m. Nr. 12
Romano fragmentas
Langas čyte. Ką ten langas, – langelis: kreivai šleivai sukaltas rėmas, į jį įspraustas iš dviejų plonesnių pagaliukų sukabintas kryžius, skirtingo atspalvio stiklo gabalėliai, pro kuriuos švilpia vėjai, pralenda sniegas ir iš rytų namą merkiantys lietaus kirčiai, langelis, kaip ir visas žmogaus, kuris statė šį namą, gyvenimas: beveik nepastebimas, nei šioks, nei toks, padirbtas paskubomis, iš medžio ir stiklo nuoskilų, iš to, kas ką atidavė, leido susirinkti ar padovanojo; langelis čyte, pro kurį žiūrėdama matau Jeruzalę: baltą, saulės ir laiko išblukintą, lyg ir esamą su savo nesibaigiančia stogų kaip baltų duonos kepaliukų virtine, su varpų gaudesiu ir murmančiomis musulmonų maldomis, ir su dviem auksu spindinčiais mečečių kupolais, o lyg ir daug mažesnę – pirmojo mūsų eros amžiaus miesteliuką, kartais nusičiaudantį dėl įkyrių dulkių ir vis labiau nerimą keliančių gandų apie Jėzų iš Nazareto, kuris jaukia ramių piliečių gyvenimą ir kursto skarmalių viltį, langelis, pro kurį pirmą kartą pamačiau atlinguojantį Dievą, gal Jis buvo toks pat pavargęs, kaip ir Tas, sėdintis ant kalvos ir žvelgiantis į miestą, kurį išgarsins Jo paties lemtingoji mirtis: suaugęs vyras, dulkėti jo sandalai, papilkėję ilgo apsiausto skvernai, ant galvos – spalvą praradęs blyškus gobtuvas, šiek tiek pridengiantis per skruostus nesuvaldomai riedančias ašaras: neliks akmens ant akmens; sėdžiu šalia, bet matau ne jaukios mažutės šventyklos dailiu puslankiu išlenktą langą ir apačioje baltas Jeruzalės nugarėles, matau pro langelį čyte kaimyno Jankausko sodybą su šalia priklupusiu plokščiastogiu sandėliuku, virtusiu kalve, nes Jankausko delnai sukurti geležims kalti, o ne plūgo rankenas laikyti, todėl jis vis sugrįžta į save, į tą, kuris patinka ne tik jo šeimai, bet ir Kūrėjui, jis užkuria ugnį žaizdre ir matau, kaip per ploną, metalinį kaminuką skverbiasi dūmai, ima dusliai krūpčioti priekalas nuo kalvystės jėgą atgavusio artojo kirčių, nematau, bet žinau, kaip toli laksto į visas šalis iš smagaus pasiutimo spragsėdamos žiežirbos, beveik užuodžiu įkaitusios geležies ir vyriško prakaito mišinį, tas kvapas kitoks nei juodulio, kuris išnyra iš už Jankausko sodybos liepų, sukeldamas vaiko širdyje galingą bangą, kuri jau po minutės privers atsiplėšti nuo langelio čyte ir kūlversčiais nutrenks nuo trobos aukšto su garsiai skelbiama žinia: Dėdė Petras ateina!
Daugybę kartų ėjo Nazarietis pro kaimyno sodybą, negaliu prisiminti, kada buvo tas pirmas kartas, bet tikrai ne Verbų sekmadienį, nejojo ant asilo, ne palmių šakelėmis jo kelias buvo nuklotas, o tik padailintas iš Jankausko kalvės kylančiu dūmu, išžvalgytas pro čyto langelį, vienintelis, kuriuo Dievas į tėvo sodybą galėjo ateiti tik su gera žinia, gailestingas, gelbstintis, nepriekaištaujantis, atlaidus. Iš tos pusės suskrisdavo paukščiai, ant to čyto, jau išorėje, inkilėlyje kasmet gyveno varnėnų pora, šalia Jankausko kalvės, užpelkėjusiose pievose, kvailiojo pempės, žydėjo purienos, kurių kiekvieną gegužę baisiai reikėjo priskinti Marijai, ji buvo kitokia, nei kaimynų namuose, sesės atsiųsta iš už jūrų marių, tokia graži, mėlynu gipsiniu apsiaustu ir su tikromis akimis, aiškios rainelės laikė prikausčiusios mano žvilgsnį per visą ilgą litaniją, kiekvieną vakarą, kol net apalpdavau; čia sprogo ir pirmieji karklai, viskas, kas nešė viltį, dėjosi už langelio čyte, ten, kur plytėjo visai ne balta mano Jeruzalė, be kupolų ir aukštos gynybinės sienos, prie kurios, sakoma, savo amžinajam poilsiui vietas išsipirkę visos pasaulio garsenybės, ar bent jau pugačiovos, putinai ir kobzonai, nes baisiai jiems rūpi būti visai šalia tų vartų, pro kuriuos Nazarietis anuomet įjojo į miestą ir kurie dabar aklinai užmūryti, bet atsivers paskutinę teismo dieną ir turtingieji tada nežada stotis į eilės galą, o man visai nerūpi, kad pro savo langelį nematau jokių vartų, gal juos kas nors jau seniai išgriovė, o gal dar net nesumūrijo iš sunkių kalkakmenio, kraujo, kaulų ir neapykantos luitų, iš kur man žinoti apie tokius dalykus, iš kur vaikui, vos sudėliojančiam „Saulutėje“ sakinį, žinoti, kad Dievui nederėtų avėti pridvokusių guminių batų, ypač vasarą, kai begėdiškai saulė išlaižė balas, jų vietoje dabar atsivėrę žaizdoti plotai, molingos tėvo žemės įtrūkiai, kokius esi regėjusi motinos pirštuose ir užpenčiuose, turbūt jie skausmingi, juk mačiau, daugybę kartų mačiau, kaip išbąla motinos veidas, kai ji nuplėšia kojines su juodais trupinukais, o iš tų niekaip nenorinčių užsiverti plyšelių ištrykšta ryškūs raudoni lašeliai, nederėtų šitaip būti, tiek jau žinai, nes motina tau gražesnė įraudusi, be tų veidą iškreipiančių raukšlių, galbūt nederėtų ir Dievui vyniotis kojų pridvokusiais autais, kurie kartais sulipa aukščiau nei reikia, net iš guminių aulų kyšo, šalia subraižyto aliumininio šaukšto, o šaukštas, beje, styro tik žiemą, kai ežeras palenda po ledu ir nieko nenori žinoti apie vaiko ilgesį, ilgesį pasinerti į vandenį, plūduriuoti, kaip plūduriuoja jo dugne vos vos plonomis šaknimis prisisegusios žolės, šaukštas dera prie kailinukų su atbrizgusiais, nuo suledėjusių snarglių blizgančiais rankogaliais, bet autai nedera prie žolės, prie dobilienos, kuria Dievas jau brenda peržengęs kaimyno kraisą tėvų sodo link, ir tau telieka dumti vinguriukais tarp žemašakių obelų, pasistengiant, kad kasos neįstrigtų tarp vos užsimezgusių obuoliukų, kad kurio nors nenuplėštų kartu su kuokštu plaukų ir nepaleistų į nebūtį, kad niekados nepaleistų dėdė tavo rankos iš savo kieto delno su dviem neatsilenkiančiais pirštais, mažyliu ir bevardžiu, kad visada vedžiotųsi po savo Jeruzalę, nesvarbu, koks metų laikas, nesvarbu, kimba žuvys ar ne, spurda kažkas gilioje kailinukų kišenėje ar tik čeža tuščias celofaninis maišelis, svarbu, kad Dievas visada kvepia žuvimi, vandeniu ir viltimi, kad šį kartą užkibs, tikrai užkibs didelės tylos pritvinkusi žuvis, plauks paklusni į krantą ir ims spurdėti prie guminiais batais apmautų dėdės kojų, spurdės tik dėl vaizdo, taškysis, šokčios ir žiopčios, bet kas gi gali pabėgti nuo Dievo, kokiose gelmėse pasislėpti, į kokias tolumas, už kokių marių išplaukti, kad nepasiektų Jo užmesta meškerė.
Langelis čyte musių nutupėtas, nepadoriai murzinas, voratinkliais apaustas, pusę amžiaus nieks nuo jo nenubraukė iš Jankausko kalvės kilusių dūmų, nes jeigu jų nėra, sakau sėdinčiam šalia Nazariečiui, tai kam braukti, jeigu nėra ir Jankausko, ir ugnies žaizdre, tai ar gali kas nors ateiti per dobilieną, pro bergždžias obelis, kas nors Tavim nešinas, ir ištraukti iš kišenės murzinam saldainio popierėlyje įvyniotą gerą žinią?
Nazarietis žvelgia pro paauksuotą šventyklos langą į slėnyje baltuojančią Jeruzalę, žvelgia ir tyli. Jo ašaras turbūt išdžiovino turistų fotoaparatų blykstės. Aš neišdrįstu Jam pasakyti, ko čia atvažiavau.
– Mama, ar tau skauda?
Jauna moteris lenkiasi prie pagyvenusios, jos abi, kaip dvi mėnulio pusės, abiejų veidai apipinti šviesiomis garbanėlėmis, abiejų ta pati lūpų linija ir akių apvalumas, ir ilgos blakstienų šluotelės, tik vienos oda švytinti, baltutėlaitė, o kitos – jau amžinuoju šešėliu pridengta, jau pasisukusi į tamsą, kurios liovėsi bijojusi, nes žino, kad niekas pavojingas iš jos neišners, neužpuls, nenuskriaus, kad visa, kuo galėjo ją tamsa išgąsdinti, jau buvo, jau buvo pats ilgiausias kelias, siejantis du kontinentus, nešantis bejėgius, tvirtais diržais prisegtus dar gyvus drugius, išrikiuotus ne ant kamštinės kolekcionieriaus lentos, o lėktuvo kameroje, drugius, kuriems labai pasisekė, nes jie skrido (nors ir prisegti) į išsvajotas lankas, kur nektaras turėtų varvėti net ir nuo greitkelius įrėminusių stulpų, nuo dangoraižių ir kiekvieno namo atbrailos, ji tuo šventai tikėjo, nes rimti žmonės nemeluoja, taip sakė jos motina, plačiastrėnė, lėtapėdė, geriausia viso kaimo ūkininkė, raugianti visą žiemą savo rūgštaus standumo neprarandančius kopūstus, kasmet gimdžiusi po vaiką, nesikremtanti, kad ne kiekvieną kartą – gyvą, beveik neišeinanti į laukus, nes juose paprastai pakakdavo kitų stiprių rankų, tetos ir dėdės šioje sodyboje nuo seno buvo įsitvirtinę kaip patvariausi kertiniai akmenys, laikė namus ir laukus, ir padargus, o vėliau prie jų prisijungė ir ūgtelėję vaikai, ūkio vadeles perėmė vyriausias – Tadulis, – motina net nepastebėjo, kada jie išstypo, nes vos atjunkyti nuo krūties pereidavo tėvo globon, to tylaus, ligoto, dar jaunystėje pražilusio vyriškio, kurio širdis buvo platesnė ir už patį Sibirą, iš kurio jis, snarglius būdamas, sugebėjo grįžti, sugebėjo pereiti visą caro imperiją, gal kad baisiai buvo reikalingas turtingą ūkį apraudantiems, nusibaigusiems tėvams, bet nesugebėjo tiek sutvirtėti, kad pats būtų panašus į tikrą ūkininką, todėl jį ilgai ramstė kažkokie giminaičiai, o kai tie išmirė, atsirado kiti sugyventiniai, pripiršę jam, jau ketvirtą dešimtį baigiančiam kavalieriui, gera dešimtim metų jaunesnę, stambių kaulų, pliką ir lėtą, devynių brolių seserį, kuri atsistojo it Marytė Melnikaitė tvirtai ir ryžtingai ant dar platesnių jo hektarų ir, greitai viską išmatavusi, suskaičiavusi ir apsvarsčiusi, išpurtė jo priplėkusius patalus, išplovė, iškuopė visas aslas, išvaikė iš visų kerčių voratinklius, peles ir valkataujančius šunis, o saulei nusileidus ramiai jį pasiguldė ant savęs, apkabino kaip paskutinį, patį maloniausią darbo įrankį – ir šitaip metų metais jis pranykdavo plačiose savo moters gelmėse, o paskui imdavo iš jos rankų knerkiančius gumuliukus, juos vystė, prausė, su jais kartu gageno, pats jiems kepė skaniausią pasaulyje duoną, tuo sukeldamas viso kaimo pasipiktinimą, nes šitoks vyro terliojimasis prie krosnies ir su vaikais teršia visą medžiotojų ir karių padermę, bet jam tai buvo nė motais, ir namuose, ir kieme, ir eidamas prie ežero jis buvo aplipęs savo atžalomis kaip akmuo moliuskais, tų moliuskų vis daugėjo, vieni atsiskirdavo, imdavo kapanotis šalia, bet jų vietą užimdavo kiti, pašalinių akys priprato prie kitokios šių namų tvarkos, namų, kuriuose ne vyras, o moteris žino viską, net ir tai, kas privalo būti už vandenyno, nes jos sukurtai tvarkai niekas nedrįso priešintis, tai suprato ir rimtas žmogus, pirmą kartą prisėdęs su tėvu verandoje, į kiemo pusę, ir privalėjęs išsirengti iki kiniškų apatinių, nusakydamas, kur jas pirko, už kiek ir kodėl šitaip brangiai, nes, Dieve saugok, pas mus už tiek dolerių galima pusę vežimo bulvių nupirkti, o jis, matai, – kelnaitėms, ar negalėtum nusipirkti metams į priekį, juk ne batai, greitai nesusidėvi; šitaip buvo apsvarstytas kiekvienas rimto žmogaus drabužis, paskui jo namų stogas, langai, laiptai, lova ir komoda, stalo įrankiai ir iš turčių gatvės parsitempto šaldytuvo tikėtinas ilgaamžiškumas, doleriais paverstas sudegintas benzinas į darbą ir atgalios, dykas sėdėjimas lėktuve, kiekvieną savaitgalį išsiusiotas alus prie milžiniškų tos šalies ežerų, bičiulių vasarnamio išvietėje. Mes alaus neperkam, buvo nukirsta tvirtai ir atiduota derama pagarba tėvui, kuris turėjo nenuginčijamą ne tik duonos kepėjo, bet aludario ir vyndario talentą, turėjo savo oazę už sodybos, į pietų pusę, kur beveik neužklysdavo nuo ežero plūstanti vėsa ir šiauriniai vėjai, turėjo bene dvidešimt avilių ir visus bitininkui praverčiančius įnagius, kurių naudojimas žadėjo vaikams šventę, pačią saldžiausią šventę, kokia galėjo būti jų namuose, nes tėvas, užsimovęs ant galvos tinklinį gobtuvą, ilgai juos juokindavo, o paskui pranykdavo bičių valdose, į kurias niekas neturėjo teisės nei kojos, nei nosies įkišti, reikėjo kantriai išlaukti pačią ilgiausią metų dieną, kol jis grįždavo nešinas koriais, nuo kurių varvėjo išsilydžiusi vasaros saulė. Šito sunkaus, tąsaus saulės varvėjimo tiesiai į burną ji ilgėsis kiekvieną vasarą, ilgėsis bityną juosiančių medžių, geltonai dūzgiančių jų žiedlapių ir nužvelgs priekaištingai gražuolius šios šalies klevus nebyliai priekaištaudama, kad jie nemoka padoriai žydėti, kad nesiplaiksto į visas puses kvapais, nesugeba jai atstoti virš tėvo trobesių iškilusių liepų, kurių pavėsyje prisėsdavo iš laukų sugrįžusi teta Lionė, pritūpdavo broliai ir seserys lyg kokioje pakelės užeigoje, kurią būtina aplankyti prieš sugrįžtant į gimtąją trobą, būtina pailsinti ne tik kojas, rankas, bet ir galvas, nes greitai motina klausinės, kiek pasėjo, nupjovė, surišo, sugrėbė, išvartė, suvežė, o tėvas šypsosis garsiai srėbdamas kopūstienę, valgydins ant vieno kelio pasisodintą mažiausiąjį brolį, kažką linksmo jam pasakos, paskui, nušluostęs savo ir vaiko lūpas, šposins, kikens ir kitus juokins, net ir motina atsiloš kėdėje, ir dairysis į gausią savo šeimyną nelabai atskirdama, kuris čia mažiausias ir paikiausias.
– Mama, ar tau skauda, klausiu?
Ne, dabar jau neskauda, nes ar gali saulei skaudėti, kai ji leidžiasi, ar skauda mėnuliui jo tamsėjanti pusė, ar būna kas nors skaudesnio už jaunystę, už pirmus bakstelėjimus į panages, kai staiga suvoki, kad pasaulis už kiemo vartų kartais yra priešingai sušukuotas, nei mokė motina, teta ir ypač tėvas, nes jis dažniausiai pynė kasas, pro storus akinių stiklus atidžiai tyrinėjo vaikų galvas, ar neužsiveisė kokių nereikalingų gyvių, ilgai ir kantriai braukė šukomis per savo dukterų plaukus, pasakodamas apie gerus žmones, kurie padėjo ištverti jam, keliaujančiam per Rusijos platybes, tik gerus, blogų jis nesutikęs nei ten, nei čia, arti namų, nemanantis, kad jų galėtų būti ir už vandenyno, o jau jeigu yra, tai tik nelaimingų, tokių pasitaiko visur, bet jie, matyt, bus per klaidą užklydę į šį pasaulį, nes tėvas turėjo savo nesugriaunamą mitą apie Viešpaties planus, kuriuose kiekviena siela turi jai numatytą laiką ir vietą, bet kartais, gal Visagaliui prisnūdus, iššoka kokia viena kita ne į tą šimtmetį, o gal ir tūkstantmetį, ne į tą trobą, šalį ar kontinentą ir prasideda sumaištis, nes juk turi kažką išstumti iš jai nepriklausančios vietos arba tą vietą išlaikyti, kai vėliau kas nors teisėtas į ją nusileidžia; motina kartais pakeldavo balsą, apšaukdavo tėvą eretiku, gal tu pats esi išsišokėlis, sėdintis ne savo vietoje, jeigu tokias durnas pasakas savo vaikams seki, bet jis nulįsdavo į kamarą, privarvindavo serbentinio arba vyšninio, kurio ir vaikai ypač mėgdavo paslapčiom patraukti per vamzdelį, ir atnešęs paduodavo motinai: Imk, nuplauk negerumą, mums nedera alkūnėmis stumdytis, mes visi ten, kur reikia.
Kur reikėjo jai būti? Kuria kryptimi reikėjo išeiti mano sesei, kam turėjau nunešti raštelį per speigo sukaustytą ežerą, kai plonas sniego, ką ten sniego, sniegelio sluoksniukas toks baltas, toks švarutis, kad net gurgžda, ir gurgžda kartu kažkas širdyje, nes tas ratelis, kurio dar nemoku perskaityti, kaip koks uždraustas baisiai skanus saldainiukas giliausiame palto kišenės kampelyje čeža ir šiugžda, kelia nerimą ir džiaugsmą, kad sesė pasitikėjo, kad jos akių mėlynumas, kai žiūrėjai galvą užvertusi, niekuo nesiskyrė nuo dangaus virš sodybos, virš liepų ir eglių, kurių viršūnėje kartais sūpuodavosi šarkos, paprastai jos būdavo dvi, nes dviem, vaikeli, net ir žiemą ant eglės viršūnės šilčiau, aiškino tėvas, ir tu jau savaip suvokei, kad sesė kaip tos šarkelės norėtų būti ne viena, todėl patyliukais pasivedė tave už namo kampo, įšilusią nuo ką tik motinos nupirktų veltinukų, o gal nuo tavo kojoms dar per aukšto kalnelio, į kurį tempei ir tempei rogutes, pasivedė, suėmė už pečių ir vos vos girdimai paklausė: Ar tu mane myli? Lygut lygutėlė oda, duobutės skruostuose, veidas lenkiasi, lengvos gelsvos garbanėlės atsiskiria nuo kaktos ir smilkinių, nutįsta žemyn šalia kasos, pridengdamos du ežeriukus su blakstienų vėduoklėmis, tu lauki, lauki, kol sesė nusišypso ir atrodo visai kaip ponia iš madų žurnalo, kurį iš kažkur parsitempė broliai, o tada jau nieko daugiau nelieka, tik pasakyti labai nuoširdžiai, nuoširdžių nuoširdžiausiai, pasakyti tyliai tyliai: Taip. Sesė yra tavo deivė, sesė yra visų pasakų karalaitė, ji princesė, dėl kurios tris kartus per dieną eitum skersai baltą ežerą, eitum vien dėl to, kad ji iš viso būrio išsirinko tave ir labai rimtai, labai tyliai ištarė: Mes, moterys, privalom turėti savų paslapčių, eitum kaip tėvas per Rusiją, nors eiti pirmyn baugoka, nes tau atrodo, kad iki tolimo horizonto vedanti baltuma niekada nesibaigs, kad tas nuo Žuvėdrų salos kartais atlekiantis traškėjimas perplėš tave kaip motina susenusį skudurą – šaižiai, vienu rankų mostu, ir liksi tokia, nebeįstengianti sulipdyti dviejų savo pusių į vieną, ir nežinosi, kuri pusė turėtų eiti pirmyn su sesės rašteliu, paslapties saldumu baksnojama į užpenčius, o kuri – grįžti namo, ten, kur saugu, kur šilta, kur kišenės nesveria jokios paslaptys, kaip kad nieko nesveri ant tėvo kelių įsitaisius, nes esi jo mažiausia kruopelė, kuriai visada atsiranda vietos, nors ir kiek ten minkštų subinyčių jau būtų sutūpusių; tu pritūpi kiekvieną kartą ant savo naujų veltinukų, nes speigas, anot motinos, pasiutęs, ir ežeras nesiliauja kraupiai dunksėjęs, ką ten dunksėjęs, jis traška, gaudžia ir dejuoja kaip perkūno perskeltas, ir nors žinai, kad tai ne griaustinis, kad žaibai neria tik per ledą, bet kojos vis tiek sulinksta, kai po jomis pralekia kniaukiantis įtrūkis, ir atrodo, to, kam skirtas raštelis, nenudžiuginsi, neįveiksi šitos pelėdos balsu aikčiojančios baltumos, apsisuksi ir lėksi kiek kojos neša, lėksi į krantą, šnopuodama lipsi per aštrų sniegą į kalvelę, už kurios jau matysis dangų draskančios liepų viršūnės ir plačios eglių suknios, šnerves sukutens jaukus dūmų vinguriukas, neįskaitomai, kaip ir tu, kažką rašantis virš kamino, bet ten bus ir… dvi didelės klausiančios akys, ką joms pasakysi, ar galėsi ištarti, kad nematei, nesutikai, nebuvo, ar sugebėsi ištraukti popierėlį ir ištiesti ant suprakaitavusio nuo baimės delniuko? Sesė supras, tu žinai, kad ji viską supras, apsitrauks ežeriukai migla, nusileis vėduoklių šešėliai, ji nusisuks ir nueis ilgą savo kasą glostydama lyg kokį švelnų gyvulėlį, nueis, atsisės į stakles ir nežiūrės tavo pusėn visą amžinybę, pykšt pokšt, pykšt pokšt, lakstys jos rankos kaip baltos žebenkštys virš audžiamų margų kilimėlių, trankys ji sietą lyg antausius, o blauzdos mins ir mins pakojas, kol net sunerimęs tėvas prieis ir paglostys nugarą: Argi kas tave veja, vaikeli? Eik, pailsėk, žiema ilga, suspėsi. Tu irgi turi suspėt iki sutemų į aną krantą ir atgalios, mažos pėdutės, slidūs veltinukai, didelis ežeras, per daug toli namai to, kuriam reikia sesės raštelio, bet tu žinai, kad tėvas parėjo iš Rusijos, o tavo rusija tarp dviejų ežero krantų, sugrįžti, jos neįveikusi, negali ir galų gale šnopuodama žengi į svetimą kiemą, jis ne toks kaip visų, jis net ir ne kiemas, nes prie pakrantės palinkusių gluosnių stovi tik vienas ilgas akmens sienų pastatas, tu jau žinai, kad viename jo gale yra šiaudai ir šienas, kitame arkliai, karvės ir kiaulės, tarp jų – dar viena patalpa visokiems padargams, o už to ilgo pastato yra upeliukas, jis, kaip ir siauras sniege išmintas takelis, veda tiesiai link namo, veda ten, kur kartais eina tavo tėvas, eina į vyrų susibūrimus, eina pakortuoti ar papolitikuoti, grįžta apsivyniojęs pačių prasčiausių cigarečių dūmais, lyg būtų laikinai balzamuotas, išrūkytas tarsi kokia palengvica, kaip sako motina, bet tu niekad nebuvai su juo kartu, nežinai, kaip vyrai išsirūkina, tau pasisekė čia užklysti su motina ir ne dėl ko kito, o vis dėl jos audinių, kažkokių suskilusių šaudyklių, jas čia gyvenantis žmogus mokėjo išskaptuoti iš labai balto medžio, kuris paskui paruduodavo motinos delnuose ir skraidydavo tarp siūlų it kokia riešutinė valtelė, bet dabar tu turėsi nueiti tuo takeliu viena, nueiti ir kažką pasakyti, o ką, nepaklausei sesers, kaipgi šitaip, nežinodama ką ištarti, belsies į svetimas duris, už kurių retai matyti veidai pasilenks ir priekaištaus, kad esi nelaukta, netikėta, apšerkšnijusi, su apledėjusiais veltinukais ir ledo karoliukais nusagstyta kepuraite…
– O kokia čia Raudonkepuraitė keliauja per pusnynus? – balsas linksmas, kaip žiburiukai staiga pasipylę po kojomis, kažkas didelis ir jaukus girgždina sniegą už nugaros, nieko kito nelieka, tik atsisukti ir tam, kuris artėja nuo ilgojo pastato, ištraukti sulamdytą šiltą raštelį, kad jis dar labiau pralinksmėtų, kad galėtum įkvėpti tokį didelį oro gūsį, kurio užteks keliui į namus, dabar jau tikrai užteks ir dienos, nors ji pamažu glaudžias už Nevulio klevų ir tuopų, užtraukdama pilką vakaro prieblandą ant galuežerės ir tolumoje juoduojančių salelių.
– O tu nepabėk, einam, parodysiu ėriukus, – sako raštelį perskaitęs žmogus, tu žinai, kad jo nereikia bijoti, kad ėriukai švelnūs kaip jo žiūrėjimas į tave, kad jo rankose jie pasidaro dar mažesni, visai visai bejėgiai, mataruojantys kojelėmis, mekenantys, kvepiantys pienu, ir tu beveik sutiktum pasilikti kartu su jais ir tuo, kuris dabar kažką rašo tvarto tarpduryje ant to paties popieriaus lapelio, tegul rao, avidėje taip šilta, kad net atitirpsta ledukai ant tavo veltinių, ima varvėti nuo kepurės lašeliai, ėriukėliai penki, vienas baltas, kitų garbanotas švelnumas juodas juodas, jis, atrodo, nebetelpa garde, lipa lauk, slenka per sesės plaukų spalvos iaudus ir raidelė po raidelės sugula į raštelį, kurį didelis žmogus, tokio pat juodumo kaip ėriukėliai akimis, atneša tau atgalios ir nieko nesako, tik įkiša į paltelio kišenę ir šypsosi šypsosi…
Tą vakarą užmiegi pasimeldusi Nazariečiui, tik ne tam, kurį teta Lionė pakabino virš lovos, o tam, iš tėvo skaitomos knygos, su ėriukais ant rankų, su aukštyn ant juodų garbanų pamauta kepure ir sulamdytu rašteliu, kuriame surašytos visos tavo vaikiškos maldelės, už visus, šalia grimztančius į sapnus, bet labiausiai už sesę, už jos tave saugiai apglėbusias rankas, už storą kasą, kuri dabar apjuosusi jus abi suriša į vieną sapną ir laiko kaip vanduo du ežero krantus.
Viešpatie, iš kur vaikui žinoti, kad ėriukėliai užauga, kad juos kerpa ir pjauna, kad, pakabinę už kojų, nulupa odą, už tų pačių smagiausių, užpakalinių, kuriomis jie taip mėgsta spardyti, juokingai, linksmai, niekam nieko bloga nepadarydami, kabo jie žemyn galva ant virvės, varva kraujo lašeliai per baltus, juodus, rusvus jų snukučius, varva iš meistriškai perrėžto kaklo, nes Jurgelis yra puikus mėsininkas, kito tokio kaimas neturi, tik jį kviečiasi ir mano motina, nes tėvas kiaulės skerdimo dieną išeina iš namų, tuo labiau, kai pjaunamas ėriukas ar veršelis, mat Rusiją įveikti galėjo, o mirštančio gyvulio žvilgsnis ne jo nervams, nesvarbu, kad motina net pykteli, juk reikia tokią dieną daug rankų, ir dubenio jukai, ir galvai, ir žarnoms, kilnoja pati, neša, tvarko, siųsto sūnus, jie neturi teisės pabėgti, kaip tėvas su dukromis, mergiotės kaip mergiotės, joms nereikia į kruviną sniegą žiūrėti, prisibraidys po kraujo upes užaugusios, bet kad vaikigaliai imtų ožiuotis, na jau ne, lepūnėlių mano namuose nebus, va paskui tegul laiko frontą išvien, tegul kokią savaitę pabūna visi mėsos nevalgę, jeigu jau jiems ji „gyva“, išsibezdėsit ir bus gerai, negi čia pirmas kartas, motina pastumia barščių dubenėlį arba kepa blynus, nes vienas kitas kilogramas jeigu ir nukris, tai mergiotės bus tik dailesnės, o dėl vyrų nevalgymo ją ištinka tylos priepuolis ir namuose tampa daug ramiau, ir visi žino, kad šitaip tęsis, kol skerdienos tvaikas paliks namus ir vaikų atmintį, kol įsisūrės kamaroje ilgame lovyje suguldyti lašiniai, o motina su tetomis ir dėdėmis suvalgys šaltieną, paštetą ir paskutinį duonos kepaliuką. Tada ateis tėvo šeimininkavimo diena: vieną vaka-rą jis užmaišys duoną ir kitą rytą raugo kvapas kils nuo pamatų iki palėpėje išrikiuotų lovų, kutens vaikų gomurius ir išbalins sapnus, nepalikdamas jokio kruvinų ceremonijų pėdsako, arba bent jau taip jiems atrodys, kai susėdę prie stalo paims į rankas karštą, sviestu apteptą duonos riekę ir beveik patikės, kad tų tėvo ką tik iš krosnies ištrauktų kepaliukų turėtų užtekti penkiems tūkstančiams alkanų ir dar liktų dvylika pintinių duonos trupinėlių.
– Matai, kokios mano rankos, pirštai išsisukioję, tarsi visą gyvenimą ne pieštuką būčiau juose laikiusi, o su šakėm ar kauptuku po laukus laksčiusi… visai kaip tetos Lionės. – Sesė atverčia delnus aukštyn, paskui vėl juos suglaudžia, lyg norėdama paslėpti žiedelį, kurį reikės padalyti aplink stovinčiam būriui vaikų, kaip darydavo per šventes, kai į mūsų namus sugužėdavo pusbrolių ir pusseserių, kuriuos ji mokėdavo suburti į ratelį prie eglutės arba išrikiuoti į eilę prie velykinių kiaušinių, kad visi gautų progos paridenti savąjį, kad visiems džiaugsmo po lašelį nukristų nuo jos medumi varvančios širdies, už kurią mažieji ją mylėjo, mylėjo ir jų tėvai, dažnai iš trobos į trobą nešiodami savo aikčiojimus, kad šita Rekrūto duktė bus ne tik jam, bet ir kitiems žmonėms kaip alijošiaus lapas ant žaizdos, matyt, Dievas atlygino už Rusijos platybėse patirtas kančias, nes kiti vaikai kaip vaikai, o šita – apsigimęs aniuolas, gerai būtų, kad eitų mokytojauti, juk vaikai ją visur kaip bitelės aplipę, o ji tik šypsosi, tik glosto juos, išdainuoja tuo savo švelniu balseliu kiekvieną žodelį tarsi kokią juos užburiančią maldą, dar nėra niekas regėjęs, kad būtų piktai šaukusi ar kantrybės netektų – ne kalba, o dainuoja sesė ir dabar savo kreivus, gumbais nuėjusius pirštus apžiūrinėdama, tarsi negalėdama patikėti, kad tai jos rankos guli skreite, ne kokios nors ligotos močiutės ar po insulto pajudėti nesugebančios kaimynės, kurias ji anuomet slaugydavo miesto ligoninėje, kurioms padėdavo pakelti puodelį prie lūpų ar išlaikyti vis išslystančius skarutės kampelius, dabar aš jai padedu apsivilkti palaidinę, tą, kuri su sagelėmis priekyje, nes per galvą mauti negalima, skausmas neleidžia pakelti alkūnių, skausmas ją tupdo vis gilyn ir gilyn į ratelius, bet ji nepyksta, tik dairosi šiek tiek sutrikusi, nes norėtų paruošti viešniai skanų kepsnį, o aš juk viešnia iš toli, taigi nusipelniau ypatingų skanėstų, bet jeigu jau negali jų padėti ant stalo, tai norėtų bent jau paglostyti neregėto storumo katinėlį, ji taip ir sako, katinėlį, nors katinėlis sveria bene dešimt kilogramų, jo kojų veik nesimato, tik storas, pilkas volas iš lėto ridenasi per grindis, kartais miauktelėdamas, bet ir tai labai retai, nes, matyt, net miaukti jam sunku, šitaip nutukusio katino nesu mačiusi, o sesuo, nusnaudusi kelias minutes, vis iš naujo uždainuoja:
– Ar kitinėėėėėliui maisteeeelio įpyyyylei?
Įpyliau, jeigu tik jis prislinks prie dubenėlio, jeigu tik tu atsisuktum ir pažiūrėtum, ką besaikė meilė gali padaryti ne tik katinams, bet ir žmonėms, jeigu sugebėtum pažvelgti į rūsyje nuolatos lovoje drybsantį jau pliktelėjusį sūnų, gal liautumeis jį vadinusi Almučiu, gal nedainuotum kiekvienam smalsuoliui, kad tavo Almūūūūtis labai geras vaikas, tik jam nesiseka su darbais, jo galva per silpna mokslams ir darbo jis jokio nemoka, manei, kad visada visiems uždirbsi pati, net ir taurelei, ir geresnėms cigaretėms, nes argi nuodysis savas kraujas, tik svarbiausia, kad nepultų į narkotikus, kad tik, Dieve brangiausias, apsaugotum savo atžalą nuo šito baisumo.
– Katinėėėėli, katinėėėėli, ateik, pažiūrėėėėk, mieloji, gal jis kur po laiptais paliiiindo, man neramuuuu, kai jo nematau…
O man neramu, kad sesei neramu vien dėl katino, kad jos pasaulis traukiasi ir nyksta ne mėnesiais ir ne savaitėmis, jos rateliai tarsi kokia visa susiurbianti kiaurymė kasdien praryja ne tik jos pirštų tiesumą, raumenų standumą, bet vis daugiau buvusio gyvenimo, mūsų abiejų gyvenimo su tėviške ir liepomis, su eglių viršūnėse tupinčiomis varnomis, kurios dar puikiai mena ežero pakrantėse paliktas mūsų dainas ir triukšmingą Žuvėdrų salą, kurią mėginu sesei priminti, bet ji tik šypsos pakreipusi galvą ir dainuoja:
– Žuvėėėėdrų? Argi buvoooo tooookia?
Į kiaurymę sukrenta miestelio kapinaitės, nes ji sako, kad tėvų nelaidojo, šermenyse nebuvo, tai jie kaip ir gyvi, tegul sau tursena po namus, tegul, pritariu, jeigu tik šitaip tu nori, tegul tėvas kepa duoną, tegul žmonės jį vis dar vadina Rekrūtu, tarsi neturėtų nei vardo, nei pavardės, nes vienas vienintelis iš viso kaimo buvo caro žandarų sučiuptas prieš pat Nepriklausomybę, kiti sugebėjo išsislapstyti, tik kad žmonės jau pamiršo jo istoriją, nes ir tų žmonių nebeliko, kiti ūkininkauja, kiti kitaip sėja, kitaip kerta, į vakarones nevaikšto, vieni kitiems istorijų neporina, nes visas įmanomas istorijas papasakoja televizorius, aaaaa televiiiiizorius, dainuoja sesuo ir juokiasi, visai linksmai juokiasi, tarsi jai nerūpėtų tas kelias, apie kurį jai pasakoju, kuriuo išvažiavo iš namų į traukinių stotį, išvažiavo su rimtu vyru, su dviem lagaminais, baltais lakuotais bateliais, plisuotu sijonėliu, palikdama kieme nuščiuvusį būrį namiškių, kuriuos išvaikė kiekvieną į savo kampą pirmą kartą vaikų akivaizdoje pravirkęs tėvas: Lyg būtų saulukė visam čėsui nuslaidus… Saulukė tekėjo anapus vandenyno, bet tėvas jos nebematė, o tamsa jo amžiaus žmogui ne pats geriausias bičiulis, tamsoje jo visai nebelikdavo, nes motina neleido jam net išsišnabždėti, o ką jau sakyt apie abejonių išklausymą, kad gal vaiką nuskriaudėm, gal šitaip nederėjo nuspręsti, bet juk sprendė ne jis, o jo Dominyka, moteris kaip uola, neprisimuši, nepastumsi, neįtikinsi, nebent gali galvą padėjęs ant jos minkštos krūtinės atsidusti kaip nuskriaustas vaikas, kad kelias iš namų ir į namus jau nebus toks pat ir pakrantė su ežere mirkstančia valtimi nevilios žūklei, ir rankos nekils sukalti naujo tiltelio prie pirties, jos stogas kiauras, bet kam jį lopyti, jeigu jo Saulukė niekada daugiau neprašys: Tėveli, gal kursit šiandien pirtį?
Tu katalikas ar koks ruskis? Dievas liepia visus vaikus mylėti vienodai, tik viena toli, o visas aštuonetas po nosim, tai ko čia dūsauji? – Dominyka nustums jį nuo krūtinės ir atsukus plačias savo strėnas mestels per petį: Miegok. Sakau, miegok ir nešnarpšk. Žmogus rimtas – su juo ten gyvens geriau, nei Janina ar Valė čia su savo pijokais.
Kur Tu slapstaisi ir kodėl pradingsti turgaus spalvų margumyne, kodėl neužčiuopiu šilumos net Tavo delno paliktame įspaude, kuris milijonų rankų nučiupinėtas, nugludintas, išskobtas, išglostytas, nubučiuotas, gal net išlaižytas, atodūsiais nupraustas, maldų kupinas – o, jeigu jos išsilietų – patvintų visa Jeruzalė, paskęstų Šventoji žemė, nugrimztų Raudonoji jūra į nebūtį, apsemti būtų net ir kalnai, kuriuose blaškeisi šėtono gundomas, ir Tu vaikš-čiotum jų paviršiumi amžiams išsprendęs varpų ir iš minaretų sklindančių maldų ginčus, ir man nereikėtų nieko klausti, ir nesekčiau iš paskos, nejuokinčiau žmonių, nes juk niekada nebus daugiau nei dvylika, ir Magdalietė viena vienintelė su tankių plaukų lavina, krentančia iš kiekvieno paveikslo, tarsi būtų pasiskolinus mano sesės nesupintą kasą, tarsi norėtų man priminti, kad nesiliaučiau, nesitraukčiau, kad tesėčiau duotą žodį, nes kitaip vieną naktį ateis ir apvyniojusi ta linine gyvate užsmaugs keturių žvaigždučių viešbutyje kaip kokią prisnūdusią musę, prismaugs ir paliks ant marmurinių grindų, šalia niekada nevalytų pakampių, šalia parudavusių dušo kabinos pakraščių, nespėjusią nusiplauti Šventosios žemės dulkių ir asiliukų mėšlo kvapo, sumišusio su palmių šakelių aitrumu, su viso pasaulio maldininkų prakaitu, nes diena karšta, o Jėzus visai nebasas, ir net ne ant asilo jojantis, Jėzus dailiai nuaugęs, juodabarzdis, juodaplaukis, raumeningos jo blauzdos šviečia iš po pilkos tunikos, vadinasi, jis atvykėlis, saulės dar nenugairintas, atvykęs aiškintis kaip ir tu, ar tik į Verbų sekmadienio paradą, jis leidžiasi linksmas su giesmėmis, gitarų, dūdų, skambaliukų apsuptas, milžiniškos, dailiai supintos palmių šakos siūbuoja jam už nugaros, o pro jas tarsi akinantys žiedai šviečia baltuose kykuose įrėminti vienuolių veidai, jau prasiskleidę, alpstantys pilnatve ir tik joms būdingu šventuoju geismu, kurio šiandien pritvinkusi visa link senojo miesto vartų besileidžianti gatvė, visas Alyvų kalnas, turbūt tik lietuvių šitaip vadinamas, nes alyvų čia nė kvapo, o alyvmedžiai, sako, gudrūs gidai, dar Kristų menantys, bent jau tie senieji, grublėti, skylėti, sukumpę, sumedėję jų kamienai, kuriuose linksmai žaliuoja nauji įsodinti, šitaip gyvastis tęsiama, o gal tik legenda, bet argi dabar svarbu tau, negalinčiai įsijungti į minią, nesugebančiai žengti nė žingsnio, neišdrįstančiai nerti į visuotinos ekstazės upę, lyg į staiga patvinusį Kedroną, nes tau reikia atsakymo, o minia niekada jo neturėjo ir neturės, ir gidai per daug greitai išvaro iš Alyvmedžių sodo, ir puldinėji it nusmurgęs šunėkas vėl prie tų plaukiančių, šokančių, giedančių, prie laukinės dvasios virpulio varomų juodaodžių, su margais apdarais ir ne reklaminių bebrų, o genų išbalintais dantimis, prie sunkiais spalvingais kontušais vilkinčių lenkų, kurių veidais teka prakaituotos nuodėmės, teka atsidavimas savam popiežiui, aukštai iškeltai Čenstakavos Marijai, ir kilmingas šaknis demonstruojančioms plunksnoms kepurėse, prie ritmingai būgnelius mušančių jaunuolių, kurių aistra gyvenimui galėtų priversti pastoti net ir belyčius angelus, prie… augalotų policininkų, kurie iki dantų apsiginklavę caksi aukštai ant žirgų šalia plaukiančios minios ir staiga visas jų būrys supuola į vieną kupetą, užlaužia keliems arabams rankas ir sukiša juos į patruliuojantį automobilį – minia stabteli tik minutėlei, tarsi norėtų išsikratyti į sandalą netyčia pakliuvusį akmenėlį, ir vėl lyg niekur nieko plaukia pirmyn, ir staiga suvoki, kad nematai nė vieno, kuris galėtų prieiti ir pasakyti: dar trumpa, trumpa valandėlė ir ateis laukiamasis, ir neužtruks. Kai paskutinės pabiros nugaros nutolsta ir dingsta už posūkio, tu slenki iš paskos, slenki smaugiama tiršto ir tvankaus oro, tarsi būtum panardinta giliai po žeme, tarsi aplinkui stūksotų įkaitusios nematomos sienos, ir tau darosi keista, kad tamsa gulasi tik ten, kur anuomet tekėjo Kedronas, kad į ją panyra eisena, o gal ne eisena, gal tik neria į Jeruzalės slėnį išnykstančiuosius gabenantis traukinys, o traukiniai visada panašūs į gyvates, gerai, jeigu jos prašliaužia pro šalį, jeigu, nieko nesugundžiusios, neįgėlusios, dingsta tolumoje, jeigu…
– Eikš, šarkele, prisėsk, – sako iš po palmės išniręs Tadulis ir tu paklusniai atsisėdi ant kokį tūkstantį, o gal ir daugiau metų turinčios kolonos nuoskilos, žvelgi žemyn ir matai, kaip eisena-traukinys neria pro vartus į senąjį miestą, tolsta, sudyla drabužių spalvos, dingsta, subyra, suyra giesmės, ir vėl aidi varpai, ir prabyla minaretai skardžiais muedzinų balsais, o pro tirštėjančias sutemas akinančiai šviečia didinga, aukso bokštais spindinti Rusijos caro Aleksandro III pastatyta Marijos Magdalietės cerkvė – kupolai spigina akis, lyg ką tik nusileidusi saulė, bet šalia sėdinčio Tadulio akys ašaroja visai ne dėl nusidėjėlės Magdalietės, visai ne dėl jos.
Arkliai, Taduliui liko arkliai ir jų mįslingos akys, kuriose atsispindėjo visas giminės liūdnumas, su buvusiom ir esamom paslaptim, su šnabždesiais palėpėse, vaikų lovose, su motinos dejonėmis (iš skausmo ar iš laimės – Tadulis taip ir nesuprato) apačioje, kambaryje prie virtuvės, į kurį be didelio reikalo vaikams nederėjo įeiti, nes ten dėjosi patys svarbiausi dalykai, ten buvo Pradžia ir Pabaiga, alfa ir omega, ten jie visi buvo Viešpaties išspjauti į motinos įsčias, ir visi jos pačios rankomis iškelti iš tarpkojo, nes ji buvo iš tų, kurioms vaikus gimdyti, kaip vištai kiaušinį sudėti: pritūpei, purpt ir iškrito į gūžtą, o gūžta saugi – plati motinos tėvo sukalta ąžuolinė lova su dviem balandžiais galvūgalyje ir dviem vieversiais kojūgalyje, nes tokia buvo dailidės filosofija: sutuoktiniai turi užmigti kaip karveliai snapas prie snapo, burkuodami, šnabždėdami, o atsibusti jiems derėtų su vyturiais – linksmiems, pailsėjusiems, su noru plasnoti ir kilti. Kilo Rekrūtas su savo Dominyka, kilo ir Tadulis – jų vyriausias, nors ir antras po Saulės, bet mergaitė nesiskaito, o va sūnus – viso ūkio, visų laukų, gyvulėlių ir tvarkos namuose ramstis, ir toks jis buvo, tylus ir tvirtas, jaunesnius ant nugaros tampantis, rogutes po užpakaliu pakišantis, ant sūpynių tarp dviejų aukštų tuopų sodinantis ir… ant arklių – visus savo brolius ir seseris Tadulis išmokė joti, visus kantriai pratino prie liūdnų Sarčio akių ir jo neskausmingo rupštelėjimo – šis patikimiausias augintinis (tėvas kumeliuką nupirko pirmagimiui dovanų, augo abu kartu, abu kartu mokėsi draugystės, laukų, aplinkinių keliukų ir maudynių ežere) mėgdavo sugriebti vaikus už kepurės bumbulo ar apykaklės, draugiškai primindamas, kad yra toks pat šeimos narys kaip Verutė, Jurgis, Valė, Janina ar Povilas, kad jo negalima pamiršti. Tadulis galvą praradęs dėl arklių – kalbėjo tėvai, tetos ir dėdės, o kai vaikas paaugo ir pradėjo dulkes kelti visais apylinkės keliukais, suprato ir aplinkiniai kaimai, kad šitas Rekrūto vaikas turbūt arklidėje gimęs, prie paties pasiučiausio eržilo prieina, kažkokių užkeikimų į ausį gyvuliui prišnabžda ir, žiūrėk, klausosi tas nurimęs, sumišęs, susigėdęs dėl savo šėlsmo, visai nesiaikština, negriauna nei gardo, nei tvorų, galvą nuleidęs tirpsta nuo Tadulio rankų švelnumo. Ką tu jiems padarai, kad stovi kaip avinėliai? – klausinėjo vaikigalį, o jis tik kryptelėdavo pečiais ir ištraukdavo iš kelnių kišenės žiauberę: Duonos daviau, duonos… – sakydavo sutrikęs, lyg ir prasikaltęs, kad jam taip paprastai pavyksta, o kitiems, dideliems, viską išmanantiems, – niekaip, bet juk visi žinojo: ne duona sutramdo arklius, yra kažko daugiau, daugiau tame vaiko ir gyvulio prieraišume, yra jų bendras žiūrėjimas, kvėpavimas, žingsniavimas, apie kurį Tadulis prasitarė Saulei, prieš jai išvykstant už jūrių marių, prasitarė puse lūpų, kai jiedu sėdėjo ant kalvelės, nuo kurios ežeras – į pietus, sodyba – į rytus, o blizgančios geležinkelio gyvatukės – į vakarus, ten, kur kitą dieną turėjo išriedėti sesė su savo rimtu žmogumi, gal todėl Tadulis ėmė ir pasakė apkabinęs kelius, pažvelgęs į netoliese mindžikuojantį, jau susenusį Sartį, pasakė lyg sau, lyg visiems, kurie šitiek kartų jo klausinėjo, kokiais burtažodžiais užkalba maištingą žirgų prigimtį: Labiausiai jie bijo prarasti laisvę. Apynasrio bijo. Žirgą sutramdyti galima tik širdimi.
Jis pasakė širdimi, nes to žodžio, kuris būtų apnuoginęs jį visą, ištarti nedrįso, tas žodis nebuvo garsiai minimas jų namuose, nes apie tai, ką kasdien įkvepi, ką geri kaip neišsenkančio šulinio vandenį, argi dera kalbėti? To jausmo Tadulis buvo kupinas kaip medaus koriai vasarą, jį čiulpė ne tik broliai ir seserys, bet ir dėdės, ir tetos, ir žirgams užteko, nes vyriausias sūnus turėjo perimti visą sodybos gyvenimą, nuspręsti, kur ir kaip turi dienas užbaigti sukriošę seniai ir senės, jau nepajėgiantys lėkti į laukus paskui augantį rugį ir kvietį, paskui iš vagų virstančias bulves ir sulapojusius apvalainus burokus, mat Lionė vis ilgiau užsibūdavo savo kamarėlėje prie krosnies su adata rachito išsukinėtuose pirštuose, o kuprelė Verutė veik neišlipdavo iš staklių, bet Tadulis dėl to nei pyko, nei bambėjo, jo keistos, it vandens sklidinos akys senatvę stebėjo kaip neišvengiamai atėjusį rudenį, nesitikėdamos, kad kas nors gali keistis, kad pavasarį sugrįš dėdės Jurgio žvalumas ir jis eis kartu, kaip vaikystėje nupjauti pabalių, nušienauti pakriūčių ten, kur pjaunamoji neužgriebia, o tylenis Kazys atkrypuos į kiauliatvartį, padės sukiloti jovalą per tvoras; Tadulis susitaikė su tuo, kad vis dažniau likdavo vienas, be senųjų pagalbininkų, nebent galėjo sulaukti brolių talkos, bet irgi tik per atostogas, kai sugužėdavo palikę savo mokslus, triukšmingi, kažkokie miesto išderinti, ilgai rytais miegantys, iki išnaktų pradingstantys su miestelio jaunimu. Broliai ir seserys ėjo į pasaulį, ėjo iš namų, važiavo autobusais, traukiniu, išvykdavo vis ilgesniam laikui, sugrįždavo vis trumpesniam, o Tadulis visada buvo su tėvais, su liepom, ežeru, Lione, Verute, Jurgiu, Kaziu ir… arkliais. Tai buvo jo gyvenimas, jo kiemas, kuriame meilės negalėjo pritrūkti nei užklydusiam ežiui, nei varnelei pamušta koja, kurią jis, atnešęs Verutei, pasakė: Teta, ar nenorėtum ja pasirūpinti, judviem turėtų būti gera kartu… Ir buvo gera, Verutė išmokė varnelę lesti iš delno, išmokė karktelėti ir vaikštinėti staklių rėmais, ir eidavo jos abi pirmyn atgal per siaurą kambarėlį: Verutė rankas ant nugaros po kuprele susidėjus, varnelė per stakles, juodą galvelę kraipydama, juoda akimi tarsi stiklo sagele sekdama savo mokytoją, o kai jau abi susikarksėjo, susikalbėjo, varnelė nutūpdavo ant Verutės peties ir eidavo abi į kiemą, paskui – lanku apie sodybą, Verutė mosikuoja rankomis, rodo į kairę ir į dešinę, aiškina varnelei, kokie kaimynai kur gyvena, kieno šunys pikti, kieno katinai apie namus trainiojasi, kur lizdą susisukusios šarkos, į kurį medį Tadulis žada kelti vežimo tekinį – kvies naują gandrų porą, nes jam vieno gandralizdžio ant kluono kraigo negana, varnelė sukiojasi ant Verutės peties, pėdina per kuprelę, uodegėlę krypt, krypt, regis, viską įsidėmi, su visais šeimininkės nurodymais susitaiko, nežada namuose pasilikti, kai toji išsiruošia pas kaimynę siūlų pasiskolinti ar kitoniškų audimo raštų pamatyti, nes kaimynka irgi audėja ne iš kelmo spirta, daug dažniau nei kuprelė iš namų iškeliaujanti, daugiau ir naujienų turinti, kokias spalvas dabar madinga derinti, kokių iš kur siūlų gauti, kas gali naujų raštų iš kitur, iš toli, parūpint; braižo moterėlės kryžiukus, žymisi keturnyčių, aštuonianyčių spalvas, o varnelė kantriai tupi ant kuprelės, kartais snūduriuoja, kartais akį pramerkia ir karkteli, lyg primindama šeimininkei, kad reikėtų iki sutemų namo partursenti, keliai duobėti, ratų išmalti, o ir šeimyna nerimaus, ypač Tadulis jaudinsis, juk jo širdies platumas – kaip tėvo pereitų Sibiro laukų, – viską ir visus aprėpiantis, apglėbiantis, jokio mažmožio nepražiopsantis, nes Tadulis laikė savo glėbyje visą sodybą, visus joje krutančius, visus išėjusius ir pareinančius, Tadulis apjuosė ją tinkline tvora, palikdamas tik platų įvažiavimą, atskyręs bityną ir sodą, visa kita atidavė arkliams – jie slankiojo rimti, išdidūs, lyg kokie budintys kareiviai žvalgėsi užlipę ant aukščiausios kalvos ir, neslėpdami džiaugsmo, kupini pasitikėjimo, ateidavo pasmaguriauti – kiekvienas gaudavo po duonos riekelę ar buroko gabalą.
– Eikš, šarkele, prisėsk, – sakys Tadulis, kai sugrįši iš miesto, iš mokslų, ir niekada nežinosi, ko brolio akyse daugiau: liūdesio ar meilės, švelnumo ar skausmo, nes sėdės kelius apglėbęs ir kramtys smilgą, o aplink, ant kalvelės šlaitų vaikštinės arkliai, kumelės, kumeliukai brazdinsis paežerės krūmynuose, šokinės kaip vaikai per pakrančių akmenis, taškys vandenį, prunkš ir džiaugsis vasaros malonumais, o tau bus gera jausti šalia didelio brolio petį, jis bus tiek pat jaukus, kiek tėvo, nes Tadulis, anot motinos, visas į tėvą savo romumu, išblukusiomis akimis ir ta nenusakoma švelnybe lūpose: kai šypsosi, tai net graudu, nežinai, ar juoktis, ar verkti nuo jo gerumo, išsiliejusio per visą veidą, po šiek tiek riesta nosim, kuri iš šono žiūrint lyg ir per ilga, bet kai virš jos pamatai dvi mėlynas dėmes, viskas susiderina, ypač po plaukų bangele, kuri dėl virš kairėje smilkinio pusėje esančio verpeto neklusniai krisdavo ant tamsių antakių, kad ir kiek ją vaikinas braukė aukštyn, glostė, spaudė, netgi vandeniu su cukrumi mėgino sutramdyti, bet viskas veltui, vešlūs plaukai augo ir krito kaip jiems norėjosi, nepaisydami madų ir aplinkinių pastabų. Ar Tadulis buvo dailus vyriškis? Kai žiūrinėji nuotraukas, atrodo net ir visai dailus, tik kažkoks be jaunystei būdingos ugnies, be pasiutimo akyse, tarsi būtų nuo lopšio susitaikęs su mintimi, kad vyriausiam sūnui paikystės nedera, kad jam teks perimti visus hektarus su namais ir jų kiaurėjančiais stogais, su dar tik gimstančia mintimi apie arklius, kurių šiuose kraštuose nieks kaimenėmis neaugino, nes arklių ūkyje pakanka dviejų – ir darbams, ir į vežimą kinkyti, o laikui bėgant net ir vieno nereikėjo, nes atsirado traktoriai, kombainai, bulviakasės, į bažnyčią tėvus ir kitus senolius Tadulis vežė mašina, bet tai vyko jau gerokai vėliau, jau tada, kai susirado moterį, labai panašią į motiną, tamsiaplaukę, tvirtą, su paaugliu sūnumi, kuris labai greitai prisirišo prie Tadulio ir slankiojo iš paskos su baltų plaukų aureole kaip niekur nesitraukiantis angelas. Kodėl Tadulis vedė tik keturiasdešimties sulaukęs ir dar našlę su vaiku, nedaug kas suprato ir nesiaiškino, nes yra dalykų, apie kuriuos nekalbama, nebent galima atsidust prieš miegą ir pasimelst už tą, kurį liūdesys baigia užgraužti, nes niekas šioje šeimoje neišmoko dūšios išlieti, bet visi mokėjo sutartinai tylėti ir ta tyla juos jungė, o ne skyrė, jiems buvo gera tiesiog būti joje, kaip saugiam apvalkale, kur viskas žinoma, turi savo vietas, paskirtį, praeitį ir dabartį, dėl ateities lyg ir nedera jaudintis, nes ji, anot tėvo, mums nepriklauso, ją kiekvieną dieną atseikėja Dievas ir ką jau duoda, tas ir gerai, ir nėra ko bambėti, nes Jis geriau žino už patį mokyčiausią žmogų, ko šiam reikia, kokiu keliu turėtų pasukti, su kuo susidėti, nuo ko nusigręžti.
Tadulis buvo vienas tų, kurie apskritai nemoka nusigręžti, netgi nuo šuns ar katino, o ką kalbėt apie stambesnį gyvulį, tuo labiau – žmogų, kuriam visada reikalingas jeigu ne vandens puodelis, tai bent rankos spustelėjimas, bent palinkėjimas, kad Dievas globotų, kad nepritrūktų Vilties ir Meilės, apie kurią Tadulis daug išmanė, bet tylomis, savyje ją saugojo kaip kokią amžinąją ugnelę ties didžiuoju altoriumi, nesigirdamas garsiai apie jos galią ir svarbą, o tik visus, kas prie jo glaudėsi, savo ugnele šildė ir dalijo lyg jonvabalius birželį – po švieselę, po kitą, žmogui, žirgui, avelei ar katinėliui, – kad ir kiek Tadulis stengėsi, kad ir kiek buvo atlaidus, bet kartais jo šnervės imdavo pavojingai virpėti, ypač kai vis dažniau nulydėti jam tekdavo artimųjų nugaras: iš pradžių jos išdardėdavo iš kiemo dvikinkiu vežimu, važnyčiodavo tėvas, nes jautė priedermę savo vaikus nuvežti bent jau iki autobusų ar traukinių stoties, o vėliau, kai jau visi broliai ir seserys buvo savo gūžtas susisukę, jis matydavo jų pakaušius pro užpakalinį automobilio stiklą – krest krest pro vartus vis tuo pačiu, takažole apžėlusiu keliuku, rausvi, melsvi, pilki metaliniai vabalai išropodavo pro liepas, klevus, panirdavo į eglių šešėlius ir plaukdavo tolyn – į vieškelį. Suvažiuoja, patriukšmauja, sujaukia širdį ir kas sau… – kartais Taduliui atrodydavo, kad yra kažkokios neteisybės šitame jo sėslume, nuolatiniame buvime sodyboje, kurią kiti seniai paliko it seną skylėtą valtį, kuria jau niekur toli nenuplauksi, o jis vis joje sėdi, vis kantriai semia iš jos dugno vandenį, vis jai neleidžia nuskęsti, užlopo, padailina, ir stebisi kiti sugrįžę jo kantrybe, jo prieraišumu ir kviečia vykti kartu ten, kur jis niekada nėra buvęs, kur pasaulio spalvos, kvapai ir garsai tokie, kokių prie Seivų ežero niekada nepamatysi, nesuuosi, neišgirsi, gundo Tadulį, net ir pasišaipo, bet jis tik nusišypso dar graudžiau nei visada ir sako: Taip tik jums atrodo, o žmonės visur vienodi – arba geri, arba blogi. Man gerų ir čia užtenka.
Gerųjų Saulė norėjo jam parodyti ir anapus Atlanto, kiek maldavo, kiek visko žadėjo, apmokėsianti ir kelionę, ir visas išlaidas, parodysianti visus Amerikos stebuklus, dovanų pripirksianti, bet Tadulis ne, ir viskas, tegul, sako, žmona važiuoja, jei nori, bet žmona – ne giminė, o Saulei reikėjo visus brolius ir seseris nors kartelį pasikviesti, Saulė siuntė jiems drabužių, keistų, tarsi guminių įvairiaspalvių saldainių, papuošalų ir kavos, siuntė lyg atsiprašinėdama, kad jie nieko tokio neturi, o jai kasdien atviros parduotuvės ir turgeliai, ir labdaros fondai, ir rimtas žmogus bent jau tuo geras, kad per daug nesidomėjo, kur ji savo uždarbį išleidžianti, galų gale nelabai ir žinojo, kad, be darbo lietuvių laikraščio redakcijoje, Saulė dar sugeba padėti savo parapijos klebonui tvarkytis raštinėje, o reikalui esant gali ir pašeimininkauti per pokylius, vestuves, laidotuves, nes ji darbšti moteris, greita, tvarkinga, tokių visada reikia, tuo labiau kad ne visos šeimininkės šviečia Merlin Monro šypsena, ne visos sugeba pasiūlyti kokio skanėsto dainingu balsu, nuo kurio iš karto apsąla širdis, net ir nereikia jo ragauti.
– Sese, ar žinai, iš kur tas Tadulio liūdnumas? Ar toks jis buvo ir vaikystėje? Ar jį kas nuskriaudė? – klausiu Saulės, kai įsitaisome sodelyje po magnolija.
– Liūdnumaaaaaas? – uždainuoja sesuo. – Gal ir nuo vaikystės… Neatsimenuuuuu, daug ko neatsimenuuuu, – brauko delnais per vežimėlio ratus, lyg norėdama atsukti gyvenimą atgalios.
– O aš atsimenu, kaip jis verkė. Pirmą kartą sužinojau, kad ir dideli vyrai gali pravirkti. Tada, kai tu išvažiavai, sėdėjom abu ant kalvelės prie ežero, sėdėjom ir laukėm traukinio, o kai jis išniro iš už posūkio ir ėmė artėti, suvirpėjo apatinė Tadulio lūpa taip keistai, tarsi drugio krečiama, o kai traukinys ūktelėjo (tu žinai, juk jis visada ūkia prieš Pašalcų tiltą), Tadulis pravirko balsu, ašaros riedėjo per jo neskustą barzdą, iš nosies bėgo snarglys, o jis kūkčiojo ir kūkčiojo, paskui prisitraukė mane, pasisodino ant kelių ir verkėm abu, tik jis turbūt labiau iš meilės, o aš iš nevilties, nes baisiai pykau, kad mane palikai ir palikai rudakį vaikiną anapus ežero, kuriam nešiojau raštelius, kuris buvo mūsų abiejų paslaptis, mūsų antrasis gyvenimas, daug įdomesnis ir pavojingesnis nei kasdienybė sodyboje, – kalbu ir kalbu, kalbu sau, nes kažin ar sesė mane girdi, ar jai dabar svarbi seniai išdžiūvusi mano neviltis ir Tadulio ašaros.
– Nešei rašteliusssss, cha cha cha, rašteliuuuuussss… – sesuo užsimerkia, saulė nupėduoja jos veidą, pro magnolijų lapus mirga šviesios dėmelės ir aš turiu sau pripažinti, kad ir dabar, jau viską atlikusi, jau išeinanti, ji vis dar graži, pašėlusiai graži su savo šviesiom garbanėlėm. – Visus juos turiu, visus iki vieeeenoooo išsaugojau, išvažiuodama pasiimsi, gal tik vienąąąąą, tą paskutinį, parodysiu, kurį įdėsi man prie širdies, norėsiu turėti, kai teks Viešpačiui aiškintiiiiissss…
Nieko nesakau, negaliu atsiliepti į jos dainavimą kitu posmeliu, jis būtų per daug graudus, kaip būdavo veltiniai per daug pilni sniego, kurį sesė krapštydavo po mano kelionių į kitą ežero pusę, krapštydavo ir kikendavo, trynė, bučiavo rankų pirštus ir mirkė sušalusias pėdas vandenyje su druska, o jos akys spindėjo kaip tos druskos krištoliukai, kasa krito nuo pečių į dubenį, ir mudviem buvo juokinga, ir iš karto užmiršdavau visą siaubą, kuris mane lydėjo per baltą ledą, siaubą dėl atslenkančios tamsos, dėl ežero pokšėjimo ir dėl to, kas galėjo nutikti sugrįžus, kai duris pravertų ne sesė, o motina, ir griežtai paklaustų: Tai kur tu trainiojais? Juk naktis ant nosies? Motinai nesugebėtum pameluoti, bet pasakyti tiesos irgi negalėtum, ir šitas dvilypumas kėlė baisų nerimą, nes tada galėjo išgelbėti tik vienas dalykas: kad Dievas atimtų kalbą, kad nebūtų nei melo, nei tiesos, nieko, bet ar niekas įmanomas, klausei savęs skubėdama per pusnis, ar įmanoma netekti to, ką jau turi lyg ir visam gyvenimui, nes juk kalba visi, kalba Verutė ir Lionė, ir dėdė Jurgis, ir netgi Kazys kartais prabyla, bet štai Taduliui ėmė ir atėmė, tada ir sužinojai, kad gali šitaip nutikti, nes Tadulis po sesės išvažiavimo, po ašarų ant kalnelio tilo, nutilo, tarsi būtų sugrįžęs į kūdikystę: būtinus nurodymus ūkio darbuose duodavo rankų mostais, galvos linktelėjimu ar pečių krustelėjimu. Dieve, Dieve, šitas visai išprotėjo, – kartą nutvėrei motinos atodūsį, kai ji, stovėdama prie šulinio, sekė savo vyriausiojo nebylų pokalbį su dėdėmis, kuriems toks vaikino elgesys, regis, nekėlė jokių nepatogumų, nes įprastiniai darbai daug žodžių nereikalavo, dėdės iš viso buvo tyleniai, burnas atveriantys nebent bendrai maldai, ar kai reikia paraginti arklį, švelniai pabarti iš gardo iššokusį ėriuką, išvaikyti pasėlius draskančias vištas. Bene metus tylėjo Tadulis, niekad nesiklausė garsiai skaitomų Saulės laiškų, kurių laukdavai labiau nei vasaros atostogų, nei braškių už sodelio, saulėkaitai atsukančių savo strazdanotus pilvelius, nei ežero brūzgynuose prisirpstančių gervuogių, nei Kalėdų senio su trim apelsinais rudame dovanų maišelyje. Tamsaus gymio vyras, nuo mažens keliantis baimę, nes jo ne tik veidas, bet ir kepurė, ir kelnės, ir švarkas su blizgančiomis sagelėmis juodi juodi, ir juodi auliniai batai, ir per petį permestas krepšys, dabar tau nebuvo panašus nei į kaminkrėtį, nei į diedą, kuris išsineša blogus vaikus, greičiau jis tapo juoduoju angelu, atnešančiu žinią spalvotuose vokuose su labai gražiais pašto ženklais, su dar gražesniais atvirukais viduje, žinią nuo tos, kuri tave paliko, kurios neįstengei, nors ir labai norėjai, neapkęsti, nes kartu praėję metai buvo jus surišę neišnarpliojamais mazgais, tokių ir jūreiviai nesugebėtų užmegzti, todėl vis tiek juos jautei klausydamasi, kaip vyresnieji skaito sesės primargintus lapus, tau dar nesuvokiamus, nes kol kas mokėjai perskaityti tik spausdintas raides, kol kas dar gaideliai kūlė baltus žirnius tavo knygelėse, o sesės laiškuose buvo daugybė keistų žodžių, nieko bendra neturinčių su sodyba, ežeru, gervuogėmis, Lione ir Verute, o jau tuo labiau su nutilusiu Taduliu, bet vis tiek juos ryte rijai, kaip kad nuo kalvelės atsiveriančius tolimus horizontus su nutolstančio traukinio dūmų uodega, su tuo, kas dar nepasiekiama, bet jau žinai, yra, jau kelia nerimą, jau verčia atsigulti valties dugne ir svajoti, kol vieną dieną srovė nuneš ir tave, nuneš kaip Saulę, visai nebūtinai į tą krantą, prie kurio buvo prisirišusi, į kurį irkluodavo pati, manydama, kad kaip tik ten yra pats laimingiausias uostas.
– Saule, ar atsimeni, kaip mudvi irdavomės į kitą krantą, kaip aplenkdavom Žuvėdrų salą? Tu sakydavai, kad žuvėdra nenorėtum būti, nes tai per daug rėksmingas, per daug plėšrus paukštis, bet tada, prieš išvažiuodama, valtį įstūmei būtent ten, kur jos suko lizdus, kur šaižiai klykavo visai virš mūsų galvų, atrodė, kad puls ir užkapos neprašytas viešnias, bet tu sakei, nebijok, jos tik gąsdina, atsigulk valties dugne ir pasnausk, aš greitai grįšiu, bet grįžai labai negreitai, praalkau valties dugne, pavargau bestumdydama po dangų debesis, pasakodama jiems iš Lionės ir Verutės girdėtas istorijas ir vis klausinėdama žuvėdrų, kur dingo Saulė ir ką ji veikia jūsų saloje? kas tau, Saule, prigaudė žuvies, juk atsinešei suvertas ant vytelės, nors meškerė gulėjo šalia manęs atremta į valties kraštą?
– Šešios žuvelės, dygliuoti ešeriukai, vakare juos iškepiau, žiūrėjau, kaip valgai, kaip triuškini savo pieniškais krūminiais dantukais suskrudusias uodegėles, pelekus, nebijodama ašakų, nes nuo kūdikystės buvai penima žuvimi, mokėjai nunerti ešeriukų kailiukus, palikdama tik baltą nugarkaulį, čepsėjai ir iki ašarų juokinai mane savo skylėta šypsena… žinojau, tavo priekiniai dantys išdygs man nematant… – Saulė išdainuoja vienu atsikvėpimu ir jau nežinai, ką galvoti, ar jos atmintyje žiojėja tik retos skylės, ar ji tyčia kai ko nenori prisiminti, ar praeitis išplaukia iš pasąmonės tam tikrais kadrais, kuriuos ji regi aiškiai su visomis smulkmenomis lyg plačiam ekrane, kurio tu, deja, nematai, ir ne visada gali patvirtinti jos žodžius.
– Ešeriukus mėgstu lig šiol, tik niekas man jų nepagauna, niekas neiškepa, o tu, atrodo, meškeriojimą išsaugojai ir čia, kaip vienintelį mūsų šeimai būdingą užsiėmimą… – sakau sau, nes Saulė jau vėl apžiūrinėja skreitą, kažko pasigedo, gal katinėlio, lenkiasi pro ratelių kraštą tai į vieną, tai į kitą pusę, atsidūsta, paglosto delnu išpampusias pakinklių gyslas ir dar labiau susigūžia, sumažėja, regis, traukiasi kaip ežero vanduo per karštymetį, matau kiekvieną dieną vis daugiau išnirusių, išdžiūvusių akmenėlių, vis labiau senkančią gyvastį.
– Daktarai sakė, mėnuo, bet aš žinau, kad greičiau, tik gerai būtų – ne per Jonines, nenorėčiau, pats dainavimas būdavo, gal ir vėl susieisit, juk Joną savo turim, bijosit prasižioti, Tadulis ims ir subars, chi chi chi… – svarsto Saulė, dėlioja skreite savo paskutines dienas, lyg būtų sena močiutė, supainiojusi siūlų kamuolėlius, labai norinti kiekvieną suvynioti iki galo ir tvarkingai užkišti siūlo galelį, kad kas nors kitas po kiek laiko galėtų jį lengvai išvynioti.
– Reikėtų mudviem pasišnekėti, gal jau ryt pradėsim, kaip tu manaaaaaaiiiiii? – atsisuka visai tokia pat, kokia būdavo namuose, kai, prisitraukusi prie žibalinės lempos „Saulutę“, sodindavos mane ant kelių ir sakydavo: Pradėsim. Kas čia? Arklys, kokia pirma raidytė? Aaaaaaaa – dainuoja ji, aš paskui ją, dainuočiau ir šiandien, jeigu tik ji galėtų pradėti iš naujo, jeigu mudvi vėl turėtume paskutinę vasarą iki mokyklos, iki kuprinės, kvepiančios miestu, kitais, nepažįstamais žmonėmis, kurie ją siuvo, ir tais, kurie laukia mokykloje, kurie klausia, ar yra spalvoti pieštukai, plunksnakotis, sąsiuvinis dideliais langeliais ir kitas – subraižytas linijomis, kuriose sesė moko vedžioti A ir B, ir juokingai išsiskėtusią M, nes jai atrodo, kad bus gėda, kai nuėjus į Vaškių sodybą atsisėsiu jaudan suolan ir žiūrėsiu į sieną, prismaigstytą juodų drugelių, ir nemokėsiu jų pašaukti vis kitokiu vardu, todėl sesė kantriai aiškins, vedžios mano ranką, mokys išvengti tos gėdos, o pro šalį eidamas tėvas stabtelės ir labai rimtai pasakys: Tie drugeliai, vabalėli, tave maitins, kai užaugsi…
Iš kur vaikui žinoti, kad brūkšneliai, pilveliai, taškeliai tokie pat svarbūs, kaip visos šeimynos ėjimas paskui pjaunamąją, kaip skubėjimas prieš lietų sukrauti pėdus į vežimą, o paskui – į kluoną, kaip kuliamosios plerpimas anoje klojimo pusėje, kai dulkių siena uždengia Grigaičių sodybą, o moterų ir vyrų pažastys šlampa nuo prakaito, iš kur žinoti, kad linijos sąsiuvinyje yra tokios svarbios, kad iš jų neišklysdama gali gauti ir duonos, ir sviesto, ir skanų ragaišį nusipirkti mieste? Keisti tėvo žodžiai, bet neklausi, kaip tave maitins drugelis A ir K, ir juokingas gyvatukas S, bet jeigu tėtis sako, vadinasi, taip ir bus, nes jis niekada nėra tau melavęs, niekada nežadėjęs to, ko padaryti negalėtų, visai kitaip nei motina, kurios kalbos tarytum be pradžios ir pabaigos, lyg ir teikiančios vilties, bet nenurodančios, kada ateis išganingoji išsipildymo diena, jeigu mama sako, kad į mokyklą reikėtų naujų batelių tau ir broliams, ir seserims, tai, žiūrėk, rugsėjui atėjus naujais batais avės nebent vienas iš jūsų, o visi kiti dar turės apsieiti su tais pačiais, arba jau gerokai padėvėtus atiduoti jaunesniam, kaip kad ir paltuką, kepurę ar pirštines, ir tu niekada nežinosi, kada išauš rytas, kai galėsi apsivilkti ne Valės, Janinos ar Severijos, o nauja – savo – striukele, dar nė karto nesagstyta, dar be ištampytų kišenių, be nutrintos apykaklės, be kvapo, kuris buvo būdingas tik jūsų namams, jūsų kiemo žmonėms, kuriame jautei ir Verutės audinių linines dulkeles, ir Lionės maldaknygę sklaidančių seilėtų pirštų pėdsakus, ir visus dėdės Kazio drabužius aplipusias pleiskanas, ir tėvo pjaustomą duoną, kurios, priešingai nei drabužių, niekada nereikėjo su niekuo dalytis – jos užteko kiekvienam po riekę, po dvi, po tris – visada visiems iki soties, net ir užklystantiems čigonams, greičiau – čigonėms, kurių šiaip jau motina geru vardu neminėjo, bet, iš tolo pamačiusi, atriekdavo lašinių bryzą, pusę kepalo duonos, kartais dar ir kokį vieną kitą kiaušinį įsukdavo į seną laikraštį ir pasitikusi ant laiptų, daug nesileisdama į kalbas, įbrukdavo neprašytoms viešnioms į rankas: Keliaukit su Dievu, man jūsų burtų nereikia.
Dabar man labai reikėtų burtų, mažytėlaičio burtažodžio, kuris gebėtų suturėti sesės traukimąsi bent jau tiek, kad suvoktų viską, ką pasakysiu, kad žinotų, svarbiausia, žinotų, kiek meilės gali ištverti žmogus, kiek ir kokios, tos, kurią vargiai ar sugebėsiu jai nutapyti pačiais brangiausiais dažais ant milžiniškų drobių, ant Atlanto, ant dangoraižių ir tėvo hektarų, ant Tadulio arklių plačių strėnų ir to dulkių debesies, kurį jie palieka, kai jis zovada lekia kaimo keliukais, nudažydamas vasaros išeiginį drabužį pilka spalva, ar suspėsiu viską surašyti ne į aiškias linijas, ne dailiais drugeliais, o plonais teptuko šeriais įsisprausdama tarp vienos ir kitos spalvos, tarp vieno ir kito kranto, tarp dulkių ir tarp vandens, tarp sodybos ir geležinkelio, tarp Žuvėdrų salos ir tos neįžengiamos užpelkėjusios galuežerės, kuri saugiai juosė klykiančią aistrą ir vis didėjančią, vis sunkėjančią paslaptį, kurioje pati augau, dusau, dūsavau ir tvinkau kaip pūlinys, kaip skaudžiausias pasaulyje pūlinys, kurio išsiveržimas reiškia anaiptol ne palengvėjimą, ne sėkmingą svarbaus darbų ciklo parodą, – o tik ertmę, kurioje išvysti nenumaldomai artėjantį mirties karavaną, tarsi kas būtų apsukęs Čiurlionio juodąją eiseną atgalios, vingis po vingio, proporcingai didėjantys siluetai, ryškėjančios pečių ir liemens linijos, veido kontūrai… „Mirusieji greitai važiuoja…“ Dailės mokytojai, piešimo mokytojai, juodųjų drugelių mokytoja, žuvėdrų sparnų linijos, rudakio vaikino sodybos klevų grafika, ėriukėlių vilnos garbanotumas ir tėvo duonos pluta, ir Tadulio liūdnumu patvinusios akys, ir lininis Saulės kasos pilkumas – visko gana, apsemta esi iki kaklo, iki šnervių, valdai, ištrauki iš sandėliukų, iš stalčių, komodų, gretini, derini, guldai, aiškiai žinai, kas kur limpa, kas ko šalinasi, kam reikia kontrastingos priešpriešos, o kas prisiglaudžia ir nesiskiria nuo pirmo potėpio, – už šitą žinojimą esi ne kartą pagirta, apdovanota, išliaupsinta, šitas žinojimas tave maitina ir leidžia Tadulio angelui nupirkti kelionę į Egiptą, nes ten jo numylėti faraonai, ten jo kupranugariai, kurie, nors ir smirda labiau už arklius, bet vis tiek gražesni, ir gražus tada būna visiems baltagalvio angelo kalbėjimas, kaip jis užaugęs kasinės, kaip atras tokius lobius, kurie padarys perversmą archeologijoje, o tu galvoji, kad tavo atkasti lobiai privalės likti tik su tavimi, turėsi juos slėpti nuo likusių seserų ir brolių, nuo giminių ir jų vaikų, netgi nuo Saulės vaikų, netgi nuo Viltės, kuri šitaip graudžiai anądien žiūrėjo į motiną: Mama, man būrėja sakė, kad judu su tėvu turite pas ją būtinai nuvažiuoti, ji pabandys nuimti prakeiksmą, ji įsitikusi, kad viskas tik dėl jo, mama… gal tada bent mums būtų lengviau, negi sunku pabandyti, – beveik maldavo. Būrėjomis netikiu, dukryyyyte, netikiuuuuuuu, – tuo pačiu graudumu atliepė Saulė, o rimtas žmogus kvatojo ir kvatojo iš savo dukros paikystės ir patarė nešvaistyt pinigų, geriau juos alkaniems Afrikos vaikams išdalyti, jau geriau būtum išrėkus tada, kad karavano neįmanoma sulaikyti, jis slenka kaip skruzdėlės, per slenkstį, per grindis, lovos kojomis ropoja, per patalynę, vėl žemyn, gali nukopijuoti ir stalo liniją, nes jas gena nesuvaldoma aistra, jos žino savo taką ir net nemano iš jo išklysti, jeigu net ir papiltum nuodų, tai tik šiek tiek išsilenktų jų kelio kreivė, bet jos perliptų per savo gentainių lavonus ir keliautų toliau, nes tokie dėsningumai, taip takažolė pramuša asfaltą, taip kiekviena gyvastis skuba į nebūtį, o gal atgalios į Viešpaties glėbį, iš kur tau žinoti, stovinčiai ties molbertu, išmanančiai spalvas, linijas, proporcijas, bet ne Dievo, o tik žmogaus, tik skruzdės, arklio ir kupranugario, sudžiūvusių sesės rankų ir ligos veik nepaliesto veido derinį, bet nežinančiai, ką daryti su tau atiduotu lobiu, kur ir kaip jį paslėpti, ar būtų teisinga įdėti į sesės karstą, įdėti taip, kad niekas nematytų? O jeigu gabus žmogus tave už tai prakeiks?
Motina guli plačioje santuokinėje lovoje, ten, kur visada, nuo tos dienos, kai ją suvokei kaip šiltą saugų kalną, kaip pamatinį akmenį, be kurio namai subyrėtų nuo Žuvėdrų salos atlėkusiam vėjui papūtus, viskas būtų kitaip nei visada, o kitaip dar visai nereiškia, kad geriau, šilčiau, sočiau, meiliau, nes aštriuosius šios moters kampus nuolatos nuzulindavo tėvas savo atlaidžiu žodžiu, pridengdavo plaštaka, nors ir iki kraujo įsibrėždamas, bet svarbu, kad vaikai nematytų, nejaustų, kad ji per savo neapdairų kietumą jų per giliai nesužeistų, nepaliktų visam gyvenimui randų, nes nusibrozdinti sveika (kokia vaikystė būtų be kruvinų krumplių, į padus prismigusių rakščių ar skaudžiai užpleišėto nago?), bet geriau į svetimus slenksčius, geriau ne prie savo krosnies prikišus nudegti smalsų pirštą, tokia buvo Rekrūto Kosto politika, todėl jis saugojo savo atžalas kaip įmanydamas, saugojo gal ir per daug uoliai, nes rupi motinos ištarmė kur kas greičiau juos išmokydavo trobos, kiemo, laukų tvarkos, nei ilgi ir meilūs tėvo aiškinimai, bet dabar net ir motinos tvarka prarado prasmę, nes ji tapo nebeįdomi ir nereikalinga jai pačiai, ramiai atgulusiai į patalą, laukiančiai, kol suskambės miestelio varpai paskutinį kartą, ji, sakė, žinosianti, kada tai bus, tik jūs neuždarykite lango, aš girdėsiu, aš visada girdžiu, kaip jie skamba, juk ežeras aidą atmuša, ežeras viską atmuša, tokia jo paskirtis, tokia vandens priedermė, atmušti palinkusiojo veidą ir jo gyvenimą, gyvenimą su arkliais, Saule ir Taduliu ties pirtimi, kai vakarais paviršius lygus lygus, atspindžiai tokie ryškūs, kad imi abejoti, kuris pasaulis tikresnis, ir brendi patikrinti, ir suyra suaižėja veidrodis ir juokiasi sesė su broliu iš kvailos mažytės mergiūkštės, rieškutėmis gaudančios kumeliuko šnerves, sesės kasą ar brolio meškerykotį. Motina gaudo orą, gurkšnis po gurkšnio, prašo vandens, kas mane šitaip dusina, po biesais, jos tvirtybė vis dar nepasiduoda, vis dar keltųsi ir nuleidus stambias pėdas eitų laukan, kaip visada po liepom, į bičių dūzgesį, va ten tai bent yra kuo kvėpuoti, ten visa, ko žmogui reikia, ir nuo vandens sukilusios gaivos, ir medžio dovanojamo pavėsio, ir jau to kvapnumo – rojus, sakau jums, dabar žmonėms rojus, kai po laukus nereikia paskui dalgį lakstyti, Dieve, kaip dabar moterims gera, net ir kaime, va Tadulis vienas nuo ryto išbirbia, o jai kas – nei akuotų, nei prakaito, nei strėnas gelia, o motiną gelia visą ir ją reikia vartyti, tepti stebuklingojo ūso antpilais, ji pati prisiraugus dešimtis butelaičių, užgriozdinus pusę tamsiosios spintelės, šitas su beržo pumpurais, šitas iš pušų ūgliukų, čia alksnio spyriukai, čia kaulažolė, spiritu užpilta, nežinia kokio senumo, bet kol aš gyva, nieko nemeskit, o paskui – kaip sau norit, bet jie padeda, trynimas visada padeda, nuo visų ligų tik trynimą ji ir pripažino, jokių tablečių, jokios chemijos, negi aš koks kolorado vabalas, kad mane nuodytumėte, geriau medaus šaukštą ant tuščio paimsiu, geriau sėmenom užgersiu, ramunėlių išsivirsiu, o šitas savo tručyznas palikit ponams, jiems gi kiekviena šaknis britki, jie net šilto karvės pieno negeria, nes mat tešmeniu trenkia, kažkodėl ji širdo ant tų, kurie suvažiuodavo į paežerę ir gyvendavo spalvotose palapinėse, širdo tik iš tolo pabambėdama, blogo nelinkėdama, nes juk ir savi vaikai, o tuo labiau vaikaičiai jau šitaip gyveno, švaručiai, baltučiai, blizgančiomis mašinomis suvažiuojantys, kas penkias minutes rankas po čiaupu kaišiojantys, nes kaime jų rankos turbūt ir nuo oro susitepdavo, susitepdavo dabar ir motinos paklodės, iš pradžių ji pyko, kad ne tik iš jos įsčių išėjusi visa padermė jos neklauso, nesiklauso patarimų, pabarimų, priekaištų, bet ir jos pačios kūnas elgiasi nepaisydamas jos valios, pridarydamas jai gėdos, nepatogumų, prismaradydamas visą kambarį, ot, prakeikta subinė, nelaiko nieko, nors imk ir užsiūk, aš jau geriau nieko nevalgysiu, arba jūs man kokią žarną įkiškit, o paskui susitaikė, pritilo ir pasiliko su vienu vieninteliu rūpesčiu – kaip sulaukti Saulės, kad parskristų, nes juk ne kartą buvo, tai kodėl dabar negalėtų pasirodyti su lagaminais tarpduryje, ir nepadėjo ilgi aiškinimai, kad Saulė susilaužė stuburą, kad negalinti įlipti į lėktuvą, kad privalo gulėti nejudėdama ir gulės ilgai, betgi jau šitiek laiko guli, aš ilgiau nepajėgiu laukti, kiekvieną rytą atsidusdavo motina ir vėl įsitverdavo į baltą paklodės kraštą kaip į patį tvirčiausią turėklą, kuris neleis jai iškristi už borto, kuris dar sulaikys dieną kitą, kol net tolumoje pamatys savo pirmagimės garbanas, kol ji pasilenks ir uždainuos tuo savo vieninteliu tokiu visoje giminėje balsu: Mamuleeee, čia ašššššš…
– Čia aš, mama, jau sakiau, Saulė negali, – bene tūkstantąjį kartą patiekiu jai visų surepetuotą melą, kurio ji vis tiek nenori priimti, nes jai reikia gyvos komunijos su savo vaiku, o ne tokių paaiškinimų, nes juk mirti rengiasi ir negalinti išeiti jo nepamačius, ir nekaišiokit jai laiškų, atvirukų, nes tik gyvam žmogui gali pasakyti tai, ko nepasakei per visą gyvenimą, popierius čia bejėgis, popierius neatstos rankos, kurią norėtų paėmus palaikyti, kaip kad laikė savojo Kostelio kaulėtus pirštus ir žinojo, kad nieko daug aiškinti nereikia, užteko trijų žodžių ir jis suprato, ir atleido, kaip atleisdavo tūkstančius kartų, nes jis buvo tas vanduo, kurs nuplauna, išskalauja, o ji – nesulaikoma, veržli banga, atnešanti ir mailiaus, ir dumblių, ir visai nereikalingų šapų, bet tik aistringa banga gali žmogų atgaivinti, prikelti kitai dienai, kitam metų laikui, – be manęs tu būtum užakęs, sudūlėjęs, maurais apėjęs, skaldė ji kaip visada kietai žodžius, o jis šypsojosi, nes jo moteris, regis, galėjo ir Ponui Dievui pakišti kumštį po nosim, ką jau ten šventam Petrui, tas seniai dangaus vartus buvo atrakinęs, ir todėl Rekrūtas Kostas slinko iš trobos, iš kiemo, iš sodybos kaip ramus pusryčių dūmelis, pažeme, pažeme, nežadindamas nei vaikų, nei vaikaičių, tik savos moters akylai sekamas, nuglostytas, įtikintas, kad šitaip bus geriausia, tyliai išeiti į kiekvieno sapną, nes visi seniai jau buvo nuglaustyti, atsisveikinti, visiems viskas išsakyta, visi pamokymai išdalyti, hektarai užrašyti, bitininkystės paslaptys Taduliui į ausį persakytos, o kad viena sunkybė liko, tai jau pats Visagalis taip norėjo, nes juodu su Dominyka nutarė, kad kas išeis paskutinis, tas ir pasakys, todėl nėra ko laužyti susitarimo, nėra ko dejuoti, nes atseikėta buvo daug margų dienų, ir visos neprastos, kaip ir ši paskutinė, kuriai Dominyka jau buvo pasirengus, ir batai, ir kostiumas, ir marškiniai gulėjo gražiai ištaisyti ant jos mergautinio kuparo, net ir šlipsą tėvas pats išsirinko su melsvais kvadratėliais, Saulutės dovanotą, o dabar teliko keliauninką dailiai nuskusti, sušukuoti, paduoti veidrodėlį, kad apsižiūrėtų, juk žmonės lankys, smalsiais žvilgsniais varstys, neturėtų jie užkliūti už kokių gyvaplaukių ausyse ar iš nosies styrančių nepaklusnių šerių, neturėtų būti šitaip viskas aišku, bet buvo, ir tu nesuvoki iki šiolei, kodėl abu tą rytą buvo tokie tikri, kodėl motina, tik baigusi visus darbus, paskutinį kartą švariai nuplovusi veidą, rankas, liesas tėvo kojas, krustelėjo tave už peties: eik, pasimelsim, tėvas išeina, lyg jis būtų susirengęs atgalios į Sibirą, į Rusijos platybes, ar pas savo Saulutę už Atlanto, ir dabar tereikia sudeginti kreivą grabnyčią, kuri šviestų jo kelią, kuri saugotų ir… sugrąžintų į namus, bet šito įprasto sakinio motina maldos gale nepasakė, nieko nepasakė ir tėvas, tik šypsojosi pro primerktas akis, klausėsi ir dievaži atrodė, kad jam gera mirti, ir tai buvo dar labiau nesuvokiama, nes juk dėl kito patiriamo gerumo neverksi, o verkti norėjosi, nes beveik tris dešimtis glausteisi po jo švelniai tariama šarkele, spirgele, vabalėli, nesugebėdama užaugti iki galo, iki tol, kol to gerumo jau nereikės, kol jis tave ims slėgti, bus jo gėda kaip seno apsiausto ar išaugtos suknelės, ir jau žinojai, kaip bus tuščia ant suoliuko prie krosnies, kur tėvas šildėsi nugarą į koklius, o akis ganė po laikraštį, po trobą, po ateinančių ir išeinančių veidus, paglostydamas katiną ar vidun įsmukusį šunį.
Pasaulis sodyboje trupėjo kaip apleisto šulinio rentinys, krito į Viešpaties gelmes Verutė ir Lionė, žemės grumsteliai ritosi paskui Kazį ir Jurgį, tylutėliai it nupuvęs velenas išriedėjo į dangų tėvas, o dabar tarsi vos vos besilaikantis dangtis lovoje gulėjo motina sulig kiekvienu prisilietimu vis labiau kelianti nerimą, kad neišlaikys, kad puls žemyn, puls paskui jau išėjusius ir pasilikusiems teks patiems nuspręsti, ką daryti su gelmėse dar spindinčia vandens akele, ką man daryti, jeigu ji nepargrįžta, aimanuos kasdien vis labiau, kol vieną dieną nutvėrusi tave pasisodins ilgam ant lovos krašto ir šnopuodama, pasiilsėdama, pasnūduriuodama išsakys visa, kas buvo skirta Saulei, tai, kuri viską sugadino, nes negerai atiduoti visą gyvenimą saugotą lobį ne tam, kam jis buvo skirtas, kam brandino it vyną, skirtą paskutiniam pasimatymui:
– Ak, vaike, pašėlus buvau, plėšė kažkas iš vidaus, vietos naktimis nerasdavau, kaukiau kartu su kalėm, o dienom ėjau kaip viesulas per rugius, tėvas mirė trisdešimt devintųjų rugpjūtį, dvylika burnų motinai liko, o ir iš gyvo ne tiek jau naudos, nes jis buvo be dešinės rankos – nunešė, kai skaldė akmenis, o paskui jau prie akmenų netiko, šulinius kasė, nušalo, puolė ant plaučių, nuo sukatų numirė, negi žemėn gyvi lįsim, rausėmės po laukus kaip kirmėlės, ant trijų palietkų kolonija padalyta – javai, pievos ganiavai ir pūdymas, artojas dar plūgo neišlaiko, jaunėliai tik žąsis pagano, motina su mažiausiu prie papo, Verutės per kuprą nesimato, Lionė vos paeina rachito išsukinėtom kojom, o aš padus pasipustau ir Lietuvon per rubežių – grįžtu su samagonu, tai tik padavaj, už jį ir žemę mums apdirbdavo, ir javus nupjaudavo, paskui arklį nusipirkom, tik per karą jį atėmė, bet samagono ne, bet per plauką darbams už jį neišvežė, atsimenu, lekiu nuo sienos, o čia kažkoks komendantanfiureris važiuoja bričkuti, sėsk, sako, gražuole, pavešiu, galvoju amen, paklaus, ką nešuos, bet įlipau, dardu, o mano samagonas terboj kliu kliu, kliu kliu, aš garsiai šnekuosi, vis arčiau prie to fiurerio, prie šlaunies, nes vyras nešpėtnas, o paskui dar ir uždainuoju, jis patenkintas, arkliui tik nooo, o žmonės laukuose žiūri, kokią čia ponią vokietis vežas, o aš prie namų tik šast iš brikelės ir visi išsižiojo, ogi Dominyka pardardėjo, ir dar su samagonu, sakau jiems, kai tas fiureris nuvažiavo, tai va, tikau visiems, vaike, tik man ne visi tiko, o kai pasirodė tinkantis, toks buvo gabus žmogus, kad susuko galvą nuo pat pirmo karto…
– Mama, gal pailsėkit, atnešiu sulčių, Renata iškepė skanų pyragą… – šluostau išrasojusią motinos kaktą, šluostau nuo jos užsilikusias karo dulkes ir visą vargą, kurį paliko kažin kur, pasienyje, ten, kur dabar gyvena vienas iš jos brolių, ar tiksliau – gyveno, nes iš tos dvylikos paliko tik vienas, jaunėlis, vaikų išsivežtas į miestą, taigi nebūtų kur motinai sugrįžti, niekas jos nelauktų tame vieškelyje, kuriuo dardėjo su vokiečiu ir samagonu, nes ir vieškelio jau nebėra, žmones į jos gimtąjį kaimą atveda ir išveda asfalto juosta, patikrinau, išvaikščiojau gerokai anksčiau, per pusbrolio vestuves, neužčiuopdama nieko, kas būtų sukutenęs paširdžius, persmelkęs kokia nors bendrystės gija, motinos nerimu ar jaunystės šešėliu, net pati savęs klausiau, kodėl šitaip viskas čia svetima, jokių nuojautų, nieko, kas būtų priminę bendras šaknis, tik keistas motinos rymojimas prie ežero, ant lieptelio, toliau nuo visų giminių, rymojimas toks, kokio niekada nemačiau prie namų, tarsi tie ežerai būtų iš kitų galaktikų, tarsi vienam tiktų motinos dėmesys, o kitam jis visai nereikalingas, ir nereikalingas kaip tik tam, prie kurio praėjo visas jos gyvenimas, o į šitą, į Galadusį, ji žiūri ir žiūri… Sunerimusi atnešiau jai švarkelį, apgobiau pečius, pasakiau, kad patiekė šiltų patiekalų, bet ji tik numojo ranka, eikit, jūs sau eikit, man nesinori, liko aukšta, tiesi, stambiakaulė ant siauro tiltelio kaip sportininkė, nesiryžtanti šokti, o gal kaip skulptūra saulėlydžio išlaižyto dangaus fone, palikau vieną, visai vieną, nes tėvas jau neprieis, tėvas puotauja Anapus, bet, regis, jo ir nelaukė, ji nieko nelaukė, nes ko gali laukti septintą dešimtį baigianti moteris, ir tada a pakraupau, kad ir pati galiu šitaip stovėti po dešimtmečio kito, tik prie Seivų ežero, ant savojo tiltelio, nieko nelaukdama ir… niekieno nelaukiama ant kranto, kad niekas man net švarkelio neatneš, neapglėbs pečių, negalvos, ko stoviu, ko šitaip ilgai stoviu, kai sodyba kilnojasi nuo muzikos, kai virtuvės kvapai užmuša ajerų aromatą, kvapniuosius paežerės žolynus ir švelnią, vandens žmonėms pažįstamą drėgmę…
– Sulčių atnešk, kuo rūgštesnių, pyrago nenoriu ir neturiu laiko tylėti… – motinos lūpų brūkšnys – tau įsakymas, neprieštarauji, niekada neprieštaraudavai, geriau jau tylomis darydavai savaip, pasitardama su tėvu, vėliau – su Taduliu, nes visi kiti, nors ir to paties lizdo, ne itin tavim rūpinosi, o ir jie tau buvo lyg už širmos, kurios visai nesinorėjo perplėšti, nes nepasiilgdavai didesnio artumo, artumas nebuvo pati stipriausia gija, siejanti su motina, jus jungė kažkas kita, gal ta stuburą laikanti velniškai tiesi linija, gal jos tvirtybė, neleidžianti lankstytis, maldauti, siūlytis.
– Nemanyk, aš jam nesisiūliau, visą vasarą neatstojo, o nuaugęs, o iškalba, balsas žemas, kaip, pameni, buvusio mūsų klebono, rodos, pažeme ritas dudenimas ir niekur tu nuo jo nepabėgsi, vis tiek apsems, apsėmė, paskutinę savaitę prieš jam išvažiuojant neatsilaikiau, nieko nemačiau, nieko negirdėjau, nei samagono Lietuvon, nei padraikų vežti, nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto, kai grįžau, motina sakė, iš namų išvarys, pati išėjau, Verutę ir Lionę pasiėmiau, paskui Kazį ir Jurgį, nes kam šleivi kreivi, puskvaišiai reikalingi, o čia – ir darbų, ir duonos į valias, Kostas neprieštaravo, visi sutilpom, tai va… – Motina gurkšteli sulčių, įkvepia daugiau oro: – Mačiau jį per televizorių, šventė savo aštuoniasdešimtmetį, tik balsas likęs, daugiau nieko, griuvena, kaip ir aš, sako, visas pasaulis jį žino, net Vatikane jo paveikslų yra, bet taip ir neapsiženijo, gal ir didelę nuodėmę padariau, bet vakar kunigas sakė, kad dar galiu ištaisyti…
Apšlakstyk mane, Viešpatie, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą, nebėk nuo manęs, Nazarieti, nebėk, aš dar vis su veltinukais, vis dar slidus ledas po kojom, balti tik sniegynai, ne siela, balta Jeruzalė ir raudona jos žemė, kruvinai raudona, derlinga, kiek akys užmato pakelėse mėlynomis kelnėmis apvilkti bananai, gidė sako – nuo šalnų, o kokios čia gali būti šalnos basakojams žmonėms, jų baltiems apsiaustams, jų plazdėjimui, jų akims, kaip alyvuogėms po baltais gobtuvais, sniego, sese, čia neišprašysiu nei tau, nei sau, niekas jame neišvedžios atsakymų, nebent smėlyje gali nupiešti žuvį, bet žuvis mus lydėjo nuo lopšio, žuvis gaudė žuvėdros, tai ar verta buvo trenktis tūkstančius kilometrų, kad pagalio galiukas braižytų ją ne baltose Seivų, o raudonose Galilėjos pakrantės smiltelėse, kad suklupusi šventykloje ant akmens, ant kurio buvo išdėlioti penki kepalėliai, užuosčiau tavo iškeptų ešeriukų kvapą, tų, kuriuos mačiau valties dugne pakeliui iš Žuvėdrų salos, tų, kurių pati nesugavai, kurie užkibo ant nežinomo kabliuko, bet buvo skirti man, tik man tą vakarą, paskutinį vakarą, tarsi per paskutinę vakarienę žiūrėjai, kaip žiūrėjo Judas į valgantį Mokytoją, žiūrėjai išdavusi, o aš nebuvau Nazarietis, aš nieko neįtariau, nes iš kur vaikui žinoti, kad būna ne tik Dievo, bet ir žmonių paskutinė vakarienė, kad neviltis pakaria žmogų, o kančia jį išvaduoja, iš kur vaikui žinoti, kad toks žiūrėjimas nieko gera nežada, kad po jo gali būti tik vienintelė naktis, tokia, per kurią sesė suspės nusikirpti savo storąją kasą, nusipins iš jos virvę ir pasikabins ant aukščiausio laiptų skersinio, bet Tadulis neleis jai kaboti tiek, kad pasiektų suplanuotą ramybę, kad būtų išvaduota, jis laikys Saulę visą naktį glėbyje, laikys ir ta pačia kasa šluostys savo ir jos ašaras, o vedybinėje lovoje ramiai miegos tėvai, nieko nenutuokdami apie vaikus smaugiančias tamsybes, apie jų klaidžiojimus po rugpjūčio žvaigždėm, kurios kris kaip bengališkos ugnelės, kris toli ir visai virš galvos, kris į ežerą ir tiesiai į trumpas sesers garbanas, prie kurių paryčiais bus įpratę tik Tadulio pirštai, bet ne akys, garbanos, priversiančios išsižioti visą šeimą, o tėvui atėmusios žadą, nes, kad rimtam žmogui nusispjaut į jo būsimosios plaukus – tai viena, bet kad šitaip galima būtų įskaudinti kasų pynėją – tai jau beveik per žiauru, Sauluže, kaip tu galėjai, kaip tu galėjai, vartys, uostys, glaus prie veido lininę pynę, o Tadulis žiūrės kaip išprotėjęs, nes suvoks dar vieną baisumą, ir trenks duris, ir lėks į laukus, stvers pirmą pasitaikiusį žirgą, šuoliuos gerą pusdienį, kol putotas arklys suklups ir nesikels, kol, niekieno nematomas, į jo šlapius karčius įsikniaubęs raitelis išsiraudos, o paskui pareis abu galvas nuleidę, pareis kaip iš šermenų, o tu pribėgsi prie jo ir praneši džiaugsmingą žinią: rimtas žmogus atvažiavo, man dovanų peruką atvežė, tokį, kokio norėjau, staipysies prieš jį su dviem smalos juodumo kaselėmis, nes iš kur vaikui žinoti, kad kai kurie žmonės nelaukiami net ir su tokiomis brangiomis dovanomis, kad tavo juodos kaselės negali pakeisti ilgų sesės kasų, kurias akimirkai buvai pamiršusi, bet nepamiršo nei tėvas, nei Tadulis, kasos gulės gal dar mėnesį ant sesės stalelio neliečiamos, kaip visas jos buvęs švelnumas, kurio ilgėsies, bet bijosi prisiartinti, nes delnus nuplikys baisiau nei liepsna, o ir taip jau skaudėjimo bus per daug, skaudaus Tadulio tylėjimo visi pakiemiai, tėvo atodūsių pilnos kertės, tarsi niekam, visai niekam nerūpėtų, kad esi ir tu, ir tavo maži delniukai labiausiai ieško jos delnų, ypač naktį, prieš užmingant, kai niekas neapglėbia, kai neužveržia sapno stora linine kasa, kai neprišnabžda mažų, vis mažesnių burbuliukų į ausį, į sapnus, nenuglosto vidurnakčio krūpčiojimų. Viešpatie, kodėl Tu glostai tik Jeruzalės vaikų galvas, kodėl tik jų rudoms akims esi matomas, kur tu buvai, kai sesė atkirpo savo gyvenimą ir išmetė pro vagono langą kartu su manim tarsi kokiu ne vietoje įstrigusiu šapeliu, argi leistini Tavo Karalystėje tokie žaidimai, argi negalėjai sugriauti Pašalcų tilto, išjungti lėktuvo variklio, argi nebūtum sugebėjęs padaryti bet ko, kas būtų ją palikęs su rudakiu vaikinu valtyje ant ežero, nesakau, kad turėjai išmesti iš žaidimo rimtąjį žmogų, niekam nelinkiu blogo, bet juk pilnos sodybos panelių, o Tu viską žinai, visus adresus moki be užrašų knygelės, kodėl atsiuntei jį į mūsų kiemą, kodėl esi nepermaldaujamas, kodėl turėčiau mylėti Tave, jeigu Tu pats manęs nemyli, o turėtum, nes Lionė sako, kad viską darei iš meilės, bet turbūt tik ten, tik Jeruzalėje, tik savo išrinktajai tautai, o mums jos pritrūkai, todėl nekalbėsiu maldų, nunarinsiu galvą per Graudžiuosius verksmus ir negiedosiu, tyčia negiedosiu, tegul tėvas ir pagrasins pirštu, sakysiu, kad skauda gerklę, kad noriu miego, tyčia snausiu alkūnę pasikišus net ir per tą pačią gražiausią giesmę, kur Tu Alyvų kalnelyje krauju prakaitavai…
Viskas dėl ko? Taisyti tai, kas Viešpaties buvo sukurta, o gal tik palaiminta, o gal Dievas daugiau molio nebeminko, gal tik tą vieną kartą, kai lipdė Adomą buvo atidus, kruopštus, atsakingas, o paskui nutarė – dauginkitės ir kentėkite tiek dėl savo sielos, tiek dėl kūno netobulumo… Netobulo kūno tobulas, visada tobulas skausmas, visada šalia jo daug baltos ir raudonos spalvos – lyg Lenkijos vėliavų. Cha, lenkai vis klausinėja savęs ir Dievo: už ką mūsų tautai tiek daug kančių? Jų vėliava – kančios simbolis, ar patys tokią pasirinko nesąmoningai, ar tai tik atsitiktinumas? Nežinau Lenkijos vėliavos kilmės istorijos, bet balta ir raudona – dažnas derinys vėliavose, kažin ar tai neatspindi amžinųjų žmogaus esmės dalykų, nesvarbu, kokiai tautai ar šaliai jis priklauso.
Balta ir raudona. Labai balta yra Prisikėlimo bažnyčia Kaune, balta ir aukšta, atrodo, kad ištirpstanti padebesyse, gera tokioje bažnyčioje, lengva kvėpuoti, neslegia nei nutapytų, nei nulipdytų angelų ir šventųjų gausybė kaip kitose, šedevrais vadinamose, kur žmogus toks mažas ir niekingas, kad jam, kaip Juzefui K., telieka padėti galvą ant akmens ir laukti nuosprendžio, nuolankiai laukti, kaip kad laukia jo sesė, nedaug nutuokianti apie Dievo procesus, todėl nekelianti sudėtingų klausimų nei sau, nei tau, nei gydytojams, tarsi sėdėtų traukinyje, kuris neatšaukiamai rieda į tikslą, į tą paskutinę stotelę, kuri bus skirta jai, stotelę už juodo tunelio, taip jai atrodo, nes yra prisiskaičiusi knygų apie pomirtinį gyvenimą ir liudijimų apie išėjimą, ir nors kartais pati iš savęs pasijuokia, kad išėjusieji juk negalėjo šito parašyti, rašė sugrįžusieji, taigi tiesos jie negali liudyti, tikroji tiesa taip ir liks neužrašyta, vis dėlto jai patiko tikėti tuneliu bei vis didėjančia šviesa jo gale ir artėdama jos link prašė vieno vienintelio:
– Kai jau visai priartėsiu, paimk mane už rankos, man bus drąsiau peržengti tamsos ir šviesos ribą.
Ėmei ją už rankos šimtus kartų per parą, dėjai ant kaktos kompresus, valei drėgnomis nosinaitėmis veidą, kaklą, pečius, atsargiai lietei jos išsišokusius raktikaulius, šluostei nuo adatų ir lašinių mėlynėmis nusagstytas rankas, bet jai visa tai buvo nesvarbu, nes šalia jos esantys keleiviai jai nekėlė jokio susidomėjimo, ji žvelgė į vaizdus pro langą, už kurio Viešpats kaip kruopščiausias audėjas vyniojo atgalios visą jos gyvenimą, metras po metro, vis mažiau metų, vis daugiau nerimo ir nuostabos, kad visas šis pats ilgiausias abrūsas yra jos pačios išaustas, ir spalvos, ir raštai pačios parinkti, ir niekuo čia dėtas likimas ar aplinkybės, ir ne motinos sprendimai buvo patys svarbiausi, nes, kad ir kiek žmogų įspaustų į kampą, jis visada turi pasirinkimo laisvę, o „ar yra didesnė laisvė už laisvę aukotis?”
– Tu niekada nesipriešinai, kaip paklusni avelė vykdei kiekvieną motinos paliepimą, ar dabar nesigaili? – klausiu sesės, šepečiu braukdama per jos plaukus – taip, kaip jai patinka.
– Tu šukuoji mane kaip tėvelis… Jūsų rankų judesiai panašūs, keista… – ji šypsosi kiekvieną kartą, kai mudvi pradedam pasigražinimo procedūras, nors gal jos ir nelabai reikalingos, bent ne taip dažnai, bet tu žinai, kaip sesei patinka galvos masažas, todėl guldai jos žilas garbanas vis į tą pačią, dešinę, pusę, o priėjusios seselės ir gydytojos vis stebisi, aikčioja, žavisi, nes tokį plaukų gaivalą, tokį bangavimą ant mirštančiosios galvos retai pamatysi.
– Neįtikėtina, – sako jos, – kokia graži moteris!
– Kokia graži tavo sesė! – žiūrės pavymui miestelio mergaitės, kai, parodžiusi mokykloje jos „amerikoniškas“ nuotraukas, nueisi išdidi koridoriumi, įsivaizduodama, kad ji eina šalia, visa spindinti, baltų dantų šypseną dalijanti ne tik sutiktiems mokiniams, mokytojams, bet ir ant sienų kabančiose nuotraukose įrėmintiems lietuvių literatūros klasikams, ypač Žemaitei, tai rūstaus žvilgsnio tetai, kuri kiekvieną kartą nulydi tave įtariu žvilgsniu, kaip kad motina, visada besitikinti, kad imsi ir iškrėsi kokią nors paikystę.
Paikystės lipo prie tavęs kaip įkaitusi asfalto smala prie padų ir lygiai taip pat nenorėjo nusiplauti – nors su oda nuplėšk, nors širdį išplėštum ir parodytum, kokia ji kruvina, šita varlius vis tiek nepasikeis!!! – motina stovėjo rankomis įsitvėrus klubų – sau būdinga poza, – niekaip neįstengdama suvokti, kad gali būti ir tokių vaikų, ir dar mergaičių, kurios nepaklūsta jos valiai, jeigu ir rykšte plaktum, ir rūsyje su bulvėmis ir varlėmis uždarytą laikytum, ji vis tiek savo darys.
– O aš niekada jai nepaklusdavau, nuo tos dienos, kai išvažiavai, tarsi apimta apsėdimo priešgyniavau kiekviename žingsnyje, tik Tadulis mane suprato… – tęsiu nelabai tikra, ar sesė manęs klausosi, ar jai svarbios mano šnekos dabar, kai ji rieda namo, jaunystės link, vis labiau nuliūsdama, vis kiečiau suspausdama lūpas.
– Tadulis… duok lašelį vandens… Tadulis mane mylėjo labiausiai, net už tėvelį stipriau, – sako sesė ir nuryja per šiaudelį kelis gurkšnius. – Gal jis manė, kad tu… – sesuo pasisuka ir ilgai žiūri į mane, lyg matytų pirmą kartą gyvenime, lyg vedžiotų žvilgsniu per skruostus, blakstienas, smakrą, ieškodama kokio nors atspirties taško, o paskui, jo neradusi, atsidūsta: – Kvailiukas, didelis vyras, o toks naivus, prisigalvojo nebūtų dalykų…
– Tadulis suprato mano įsiūtį ir nuo motinos rūstybės slėpdavo, o tų slaptaviečių mudu turėjom ne vieną, tu jų nežinai… – žiūriu į seserį kaip pranašesnė konkurentė, kuri, nors ir daug vėliau pasirodžiusi Tadulio gyvenime, suteikė jam daug daugiau paslapties.
– Slaptų vietelių… Pati geriausia – po pirties stogu, kur motina laikydavo visus senus bulvių krepšius, sulūžusias pakojas, suskilusias geldas – juk ji nieko neišmesdavo, manė, kad dar viską galima sutaisyti, sulopyti, bet pamiršdavo kur ką padėjusi, ir dūlėjo tie rakandai, ir ne tėvas, bet vorai lopė krepšių kiaurymes ir suposi juose musių prisigaudę, o mudu su Taduliu pakeldavom tokį krepšį ties pačioje pakraigėje esančiu plyšiu ir žiūrėdavom pro voratinklius į saulėtekį – kokia grožybė!
– Tai ir tu su juo lipdavai ant pirties?! – negaliu patikėti, kad sesei mudviejų su Taduliu slaptavietės visai ne naujiena.
– Kiekvieną vasarą, kiekvieną vasarą, kol tavęs dar nebuvo, kai tik nurimdavo namiškių atodūsiai, lėkdavom vienmarškiniai… – traukinys, vežantis sesę atgalios, stabteli ilgėliau ten, kur vaizdai už lango teikia jai paskutinį kartą saldų laimės virpulį, ji šypsosi, snūduriuoja, plūduriuoja it valtelė prie ežero kranto, nes saulėtekiai su Taduliu ilgai niekam nekėlė jokio nerimo ir būtų pasilikęs tik vorams ir paežerės paukščiams žinomas trumpų vasaros naktų dienoraštis, jeigu ne tas godumas, – ak, jeigu ne mano godumas, gal nebūčiau išlėkus už jūrų marių, bet jaunystei reikėjo dar ir dar, nesvarbu, vasara, ruduo ar žiema, nesvarbu, ar suodžių prisigėrę pirties balkiai girgžda po šonais, ar daržinės šienas, ar sena, dar tėvo sukalta ąžuolinė lova.
– O daržinėje, nuo Grigaičių pusės, kur pro mažąsias dureles žiemą niekas nevaikščiojo, ar buvai? – klausiu sesės įtartinai, nes nesu linkusi dalytis savo paslaptimis net ir su ja, net ir su mirštančia.
– Jis kiekvienais metais išsirausdavo kaip koks partizanas jaukią slėptuvę, turėdavom ten pomidorų sandėliuką – rugsėjui įpusėjus nusiskindavome paskutinius, dar žalius, ir sukišdavome į šieną, o paskui traukdavom po mažutį, šiek tiek susiraukšlėjusį, bet tokį skaisčiai raudoną, primenantį vidurvasario saulę, – gulėdavom ir čiulpdavom juos kaip kūdikiai, kol užmigdavom… Nieko su juo nebijojau, net mirties, nes šienas galėjo mus užgriūti miegančius, Tadulis taip sakydavo, kad jeigu kas nors užlipęs ant šalinės pašokinėtų, slėptuvė subliūkštų ir vargiai iš jos spėtumėm išlįsti. Rastų tėvas pavasarį dvi mumijas, bet rado gyvus, gyvut gyvutėlius…
Žiūriu į sesę ir jaučiu, kaip kyla pyktis – ji visada visur ėjo pirma, o aš tik iš paskos, iš paskos, kaip netobulas aidas, ten, kur jos jau būta, išbandyta, iškvatota, išverkta, ir šitaip visą gyvenimą, jos grožio, jos meilės, jos darbų, veiksmų, net ir – neįtikėtina! – jos slaptaviečių šešėlyje! Ji buvo tas aušroje spindintis voratinklis, o aš tik musė, negalinti iš jo nei išsipainioti, nei numirti, nes voras, kuris įstengtų iščiulpti visą iki galo, taip ir nepasirodė…
Geriausiai būtų, kad visų spalvų turėčiau po kibirą – noriu, kad drobė taptų nepakeliama, neperkeliama, nepajudinama, kad stovėtų ir stovėtų prieš pono profesoriaus akis: grublėta, atgręžusi vos ne skulptūriškai iškilusį veidą, su veneros garbanom, su kasa, krentančia žemyn, ten, kur jau jai nedera būti, už rėmų, už molberto ribų, stora linine kasa, kokios net ir mažiausiai pastabūs vyrai negali nepamatyti, ypač šitaip begėdiškai nusvirusios per drobės kraštą, susirangiusios ant grindų, akis badančios savo tikrumu, kurio nesuvokia bendramoksliai (Ką? Čia tikri plaukai? Na tu ir duodi? Iš kur ištraukei? Šitokio ilgio?) ir kuris kelia nerimą prityrusiems vertintojams, mačiusiems visokių išsišokimų, kad tik būtų originalu, kad priblokštų, bet čia kažkas kita, kažkas, dėl ko knieti pamatyti autorę, gal ji pamišėlė? gal nuskriausta? išprievartauta? našlaitė? sakot, nieko panašaus? buvo gabi studentė, darė įdomius darbus ir lig šiolei, tik ne tokius drastiškus, gal patyrė kokių sukrečiančių dalykų, žinot, dabar jaunimas, o dar bohemiškas, jų pasaulis visada balansuoja ant pragaro ribos, jie privalo išsisakyti, kitaip išprotėtų, ne tik ausis nusipjautų, bet ir… ir kiek parašysi, pone profesoriau, galvoji stebėdama jo pakumpusius pečius, klausydamasi žemo dudenimo nuotrupų, kaip įvertinsi tos kasos storumą ir ilgį, pynimo dailumą, plaukų kvapą, nes žinau, kad vis tiek neatsispirsi, kai jau nieko nebus, kai iš salės išslinks paskutiniai studentai, tvankus atodūsių mišinys ir pokalbių šlamesiai, tu sugrįši, aš žinau, tu sugrįši ir atsargiai pakelsi tą kasą prie šnervių, įkvėpsi Galadusio gaivos ir ajerų aromato, kuris visą gyvenimą laikėsi motinos plaukuose, visos jos giminės plaukuose, bent jau moterų, nes ji kantriai kiekvieną savaitgalį kaitė didžiulį puodą vandens ir, jam užvirus, įmesdavo kelias ajerų šaknis, o paskui, atvėsinus, perplaudavo savo ir dukterų plaukus, šitaip iki pilnametystės, kol išėjo jos iš namų, o ir išėjusioms įduodavo po maišelį džiovintų ajerų šakniastiebių ir prisakydavo nekeisti galvos trinkimo tvarkos (pirmiausia – ūkiniu muilu, o paskui – ajerais), nesigriebti tų visų chemijų, kurios tik plauką gadina, nes ir koks mergos gražumas, jeigu plaukai nutriušę, plaukuose slypi magikoji moters galia, ne veltui Magdalena plaukais šluostė Kristui kojas, taigi, motin, ne veltui, pasakyčiau šiandien, visos ištekėjusios žydaitės plikai nuskutamos, kad daugiau negundytų vyrų, kad tik gimdytų, gimdytų, gimdytų vienam ir tam pačiam, ir vaikšto tokios su skarelėmis arba visos su vienodais perukais, vaikšto Jeruzalės gatvėmis ne taip jau labai krisdamos praeiviams į akis, kaip kad ortodoksų rajone, kur vien baltos puskojinės mirga ir ilgos peisų garbanos… Bet tu viso šito nežinojai, nes kas tau darbo žydaitės, kažkur toli saulės iškepintoje žemėje, jeigu tu šventai tikėjai, kad Kristus gimė gruodžio speigui spaudžiant, pūgoms staugiant, sniege paskendusioje pirkelėje, kad Trys karaliai atjojo per pusnis, o ne smėlį, na ir kas, kad ant kupranugarių, na ir kas, kad būta dar ir piemenėlių, kurie nežinia ką ganė viduržiemį, piemenėliai tik šiaip sau, jie tik tam, kad žinotum, jog ne turčiai Vaikelį buvo apsupę, o paprasti vargdieniai, apie Jėzų visada, motin, tik paprasti vargdieniai, nedaug mačiau limuzinais atvykstančių į šventyklas, kryžium gulinčių milijonierių, tu teisi, šitas dievas – basakojų, vėjo perpučiamų, niekam nereikalingų paliegėlių, juk jis paskutinė Viltis, bet man vilties dabar nereikia, aš dar ne po Jeruzalės gatves vaikštau, dar stoviu nugara didmiesčio naktį parėmus ir laukiu, kol baigsis didžioji peržiūra, kol kitų vadinamieji „diplominiai“ darbai bus įvertinti, padėtas taškelis akademinių bylų raštuose. Tada aš padėsiu savąjį, pasirašysiu ne katės uodega, aš gi ne Kim Ki-duko herojė, o Seivų ežero žuvelėmis užaugintas vaikas, todėl suraitysiu linine kasa parašą, tokio, garbieji profesoriai, per ilgą savo gyvenimą nebūsite matę, gal daugiau ir nematysite, nes akademijoje vis mažiau netyčia užklydusių, vis daugiau žinomų pavardžių, akademija apaugusi dinastijomis, talentingi tėvai gimdo talentingus vaikus, o man tik pasisekė, aš buvau akiplėša tik savo drobėse, privertusi jus šiek tiek pasislinkti į šalį, palikti mažytį plyšelį tarp senelių–tėvų–vaikų parodų ir dabar man ne tiek jau daug reikia, tik vietos vienam vieninteliam paveikslui, portretui, kasa užveržtam sapnui, mano sapnui, o gal niekieno sapnui, gal tavo, pone profesoriau, sapnui, tam paskutiniam, priešmirtiniam, kokio visą gyvenimą ilgėjaisi, vyleisi jį susapnuosiąs, bet nesitikėjai, kad šitaip viešai, o ne savo lovoje tyliuose namuose, kur drobių, skulptūrų, eskizų daugiau nei oro, kur užklydę studentai, gal greičiau studentės dėliojo dailiai savo mažas pėdutes kaip šokėjos tarp molbertų, rėmų, teptukų, bijodamos aukštakulniais priminti kokią nors ant žemės besimėtančią tūtelę, o jų čia buvo daug, pradėtų, išspaustų ir visai pilnų, čia visko buvo daug, spalvingas chaosas supo tave visą gyvenimą, gal norėjai jame pasislėpti, gal manei, kad dažų kvapas užmuš aną ajerais kvepiančių plaukų dvelksmą, gal klykiantys potėpiai ant pradėtų ir nebaigtų drobių (tik tu vienas žinojai, kad jos nebaigtos, o kritikai šaukė, kaip ypatinga, koks stilius, kaip modernu!) turėjo numalšinti žuvėdrų klyksmą, ir ten, prie Galadusio, esu tikra, jų buvo, jų visur yra, jos visad plėšrios ir besotės, kaip besotė buvo mano motina, kaip besotis buvo tavo geismas, tavo žemais tonais per paežerę besiritantis balsas, ją užbūręs it koks nesiliaujantis griaustinio dudenimas, pranašaujantis gaivų lietų, ir ozono prisotintą orą palijus. Ozono pilnas manasis kasa užveržtas sapnas, apie kurį vaikštai ir vaikštai jau šį tą nujausdamas, jau atgamindamas vasaros kaitrą ir moters odos kvapą, tos vienintelės, kuri dar nebuvo prisigėrusi, kaip kad visos kitos, terpentino, lako ir kitos, tavo namus apsėmusios, chemijos kvapų, moters, atėjusios iš rūkų ir į rūkus nubridusios, nes tik tokios būna užaugusios prie ežerų, niekad neišdžiūstančiais plaukais, kurie uždengia jų lūpas it angelų išskleista širma, uždengia prieš pat bučinį, kad pajustum keistą prieskonį, tarsi jūržolių, tarsi vaikystėje per atlaidus laižytos vatos, kai baigiasi paaugliškas nerimas ir prasideda pati saldžiausia paslaptis, kito žmogaus gelmės, jo atodūsių gylis ir visos šnabždesių įmanomos natos, giesmė, kurią groja nugaros slanksteliai šalpusnių, gysločių, rūgštynių lapais, žalia giesmė ir karštas kraujas, degantis purpuras, tas, kurio taip ir neįstengei užgesinti, pone profesoriau, nors gausiai jį laistei, skandinai tamsybėse, visose šio pasaulio tamsybėse, bet jis vis tiek kaip kokia nuolatos kunkuliuojanti derva išsiliedavo į pralėbautų dienų, naktų, savaičių paviršių, ištrykšdavo į drobių paviršių ir akindavo, akindavo, akindavo, Viešpatie, iš kur tokia vitališka spalvų jėga, iš kur šitiek aistros senioko darbuose, – aikčiojo ne tik šalies, bet ir pasaulio meno žinovai, stambias sumas mokėjo muziejai, kolekcininkai, bet niekam nepavyko rasti atsakymo, nė vienam žurnalistui nešovė mintis nuvažiuoti į mažą Galadusio kaimelį, pas profesoriaus giminaičius, paprastus žmones, kurie būtų nurodę vardą ir pavardę tos, su linine kasa, pasiutusios mergos, kuri vien savo balsu sutraukdavo prie ežero visos parapijos jaunimą, dainuodavo ir kvatodavo iki paryčių, priversdama ne tik bernus, bet ir šunis kaukti iš geismo, niekam į meilę meile neatsakiusios, tik tam vienam, kažkur iš didmiesčio atsibasčiusiam visą savo saldumą atidavusios.
– Tai kurgi šio darbo savininkė ir ką ji čia nutapė? Gal pakomentuosite, panele? – slenka trise, o kalba tik ožio barzdelę glostydamas katedros vedėjas, elegantiškas, jau žilstelėjęs, nieko doro nesukūręs, tačiau puikiai mokantis administruoti, palikti akademijoje vietos net ir sukriošusiems profesoriams, kad jie neišeitų iš proto savo dirbtuvėmis tapusiuose namuose, šalia jo tursena ponia Margarita, dar viena tapybos legenda, šiek tiek kuoktelėjus, mylinti studentus, profesorė-motinėlė, ir galų gale jis, spalvų maestro kaip visada, kaip motinos nuotraukose, baltu kostiumu, balta barzda, baltais plaukais, net ir balti batai dendiškai kyščioja iš po gerokai per ilgų jo kelnių, ir tau taip norėtųsi šliūkštelėti ant tos artėjančios baltumos staigų purpuro gūsį, bet tik pakeli ranką, sustabdai garbią komisiją:
– Paveikslas dar nebaigtas, antroji jo dalis – gyvas procesas, prašyčiau dėmesio, pradedu, – paimi ant grindų susirangiusios kasos galelį, pamirkai jį į dažus ir rašai tuo ryškiu purpuru ant atskiro po paveikslo rėmu padėto kartono gabalo, rašai nesustodama, vienu įkvėpimu, tarsi toks keistas „teptukas“ būtų kasdienis tavo darbo įrankis, tarsi tai būtų ne raidės, o plazdantys drugeliai, iš kurių staigiai „siuvi“ portrete esančiai moteriai vis platėjančią, pūstą suknelę: Aš esu Dominyka, išbridusi iš Galadusio vandenų, 1950-ųjų vasarą išmylavusi visas jo pakrantes, atidavusi viską ir paėmusi viską, visą gyvenimą iškeitusi į vieną savaitę su mylimu, visus sapnus apie jį užveržusi savo pačios kasa, daugeliui sielų suteikusi prieglobstį, bet tik kartą – iš meilės. Aš esu Dominyka, išbridusi iš Galadusio vandenų, 1950-ųjų vasarą išmylavusi… – rašai jau ne ant kartono, rašai ant grindų, eilutė po eilutės vis arčiau garbios komisijos kojų, jos pamažu traukiasi atatupstos, vejiesi jas, rašytum šitaip per visą parodų salę, per visas gatves, visą šalį, net iki Seivų, o paskui – iki Galadusio ežero, bet kasa išsitempia ir sumirkęs purpurinis jos galiukas sustoja prie baltųjų batų smailių noselių… Pasigirsta plojimai, salė suūžia, suklega, o tu žiūri į tą derinį, į tą amžiną baltai raudoną derinį, niekaip negalėdama suvokti, kas dabar turėtų tave pakelti nuo grindų: baltuma ar purpuras?
Romualdas Granauskas. Du apsakymai
2010 m. Nr. 12
Jonui Strielkūnui
Nešvenčiau niekada tų savo gimtadienių, nė mados tokios neturėjau. Ir niekas aplinkui jų nešventė, tiktai čia, Vilniuj, dabar visi taip daro. Žiūrėk, dvejų metų „solenizantui“ išsipūtusiu nuo sauskelnių užpakaliu jau perkamas didžiausias tortas, oi oi, kokios iškilmės, baugu matyti! Jau prieš savaitę pradedama ruoštis, per tas septynias dienas vyras su žmona dešimt kartų susibara, o ką jau kalbėti apie suaugusių žmonių gimtadienius. Nelipsiu niekada sienom dėl jų. Jeigu jau kam labai reikia – švęskit, galiu pasėdėt prie stalo bubio vietoj, tik neužsibūkit per ilgai. O dar geriau – už dėžės ir į žvejybą ant paskutinio ledo. Nematau jokio savo nuopelno, kad gimiau, prie šito aš jau tikrai niekuo neprisidėjau. Be to, ir tas mano gimtadienis kaip to gaidžio – kažkoks dvigubas: pagal metrikus – balandy, pagal motinos žodžius – kove. Kai telefonas suskamba kove, sakau: labai ačiū, bet kad ligi to gimtadienio dar visas mėnuo, kai balandy – dėkui jums dėkui, tiktai aš jau prieš mėnesį tą savo gimtadienį atšvenčiau…
Žodžiu, esu priverstas meluoti susiriesdamas. Tai koks gali būti džiaugsmas iš tokių gimtadienių?
Tačiau vaikams ir anūkams nepameluosi. Žiūrėk, jau skambina dukra:
– Tete, mes atvažiuosim šeštadienį apie ketvirtą po pietų, darbo dieną negalim! ar bus karka?
Bus, žinoma, bus, kur dėsis nebuvusi? Paruošiu kaip nors. Juk čia ne aš, čia ta karka svarbiausia. Ir paruošti ją galima labai paprastai ir greitai: viskas teužtrunka tiktai dvi paras ir aštuonias valandas.
Tačiau viską atpirko dukrų pasipasakojimas anais metais.
Susitiko jodvi po darbo mieste, abi alkanos, sutarė užbėgti į kažkokį restoranėlį pavalgyti.
– O! – šūktelėjo viena, atsivertusi meniu. – Žiūrėk, karkos yra! Imam?..
Knaibė, žnaibė jos tą karką, valgė atbulais dantimis, bet suvalgė. Priėjo labai maloni pardavėja:
– Kaip jums patiko mūsų firminė karka? Gal dar ko nors?
– Kad čia kažkokia… netikra karka! – išpyškino viena.
– Iš kur jūs žinot, kokia turi būti tikra?
– Žinom! Todėl, kad daug kartų valgėm!
– Ir kur jūs tokią valgėt?
– Pas tėvą!..
Padavėja pakėlė akis į viršų, pavedžiojo žvilgsniu palubiais:
– Nežinau Vilniuj tokio restorano… Gal visai neseniai atsidarė?..
– Mes pas savo tėvą!..
Nepamanykit, kad giriuosi. Ne apie kulinariją eina kalba – apie gimtadienį. O jeigu jau visai tiesiai šviesiai, – apie tai, kaip atsirado šita knyga.
Labai gerai atsimenu tą kovo aštuonioliktosios rytą, nors jau praėjo aštuoni mėnesiai. Jau senokai plaukiojo po galvą kažkokia neaiški mintis… kažkas toks… na, toks, dar neturintis nei pavidalo, nei garso, nei žodžių… Užplaukdavo, nuplaukdavo, o aš visai ir nesistengiau, kad tas „kažkas“ galvoje ilgiau užtruktų.
Atsibudęs ilgokai gulėjau tamsoj, nes akyse taip ryškiai, taip ryškiai pamačiau skurdų kiemą, seną varną, seną šunį ir seną žmogų. Jie pradėjo judėti, jie… (nežinau, ar yra toks žodis) gyvėjo… jie jau gyveno galvoje ir nežadėjo niekur iš jos kraustytis.
Ką darysi? Sėdaus lovoj, degiaus šviesą. Buvo lygiai ketvirta valanda ryto.
Supratau, ką turiu daryti. Kai atsisėdau prie stalo, ranka lapo viršuje pati užrašė: „Trys vienatvės“. Tai ir buvo pavadinimas to apsakymo, kurį jūs perskaitysite pačiame šios knygos gale.
Turiu įprotį smulkiais skaičiais pasižymėti paraštėje, kada pradėjau. Tiesiog pačiam sau. Ir parašiau: „2010 03 19.“ Velnias!.. Juk šiandien mano gimtadienis!.. Na, ir tegu jis sau būna, tas gimtadienis, niekur jis nepabėgs su ta savo karka, – mano varnas jau tupi tuopos viršūnėj, šuo guli būdoj, o senas žmogus išeina į kiemą…
Ir taip gerai, taip lengvai man rašėsi!.. Ir vieną rytą, ir kitą, ir trečią. Atsibusdavau paryčiais, paguliu, paguliu tamsoje ir sakau sau: „Kelkis, stalas tavęs jau laukia.“ Ir stalas iš tikrųjų manęs laukė, tik ne šitas, o anas, kuris baltuoja operacinės vidury ir kurį prieš tai užtiesia tamsiai žalia medžiaga…
Sąsiuvinis taip ir liko gulėti atverstas, puslapis tebuvo prirašytas tiktai iki pusės, o juodas tušinukas gulėjo padėtas ant puslapio baltumo ilgus septynis mėnesius. Rodos, per tokį laiką viskas turėjo apsinešti dulkėmis per du pirštus, tačiau neapsinešė: kiekvienas daiktas būdavo pakeliamas, nuvalomas ir vėl rūpestingai padedamas tiksliai į tą pačią vietą. O aš tik gulėjau ir žiūrėjau. Ir visą pavasarį žiūrėjau, ir per visus vasaros karščius žiūrėjau, nieko daugiau negalėjau padaryti, tik žiūrėti ir deklamuoti amžinatilsį Jono Strielkūno eiles. Tada jis visai dar nebuvo amžinatilsį, ir niekas negalėjo numanyti, kad greitai bus.
…Pasistačiau sode aš stalą,
Bet nė eilutės nerašiau.
Stovėjo stalas tas aplytas,
Nelaimingiausias iš stalų,
Kaip gyvulys koks nuvarytas,
Pajutęs dalgį po kaklu.
Jeigu kas nėra matęs, kaip atrodo sąžinės priekaištas, lengvai tą gali padaryti dabar: atverstas sąsiuvinis, iki pusės prirašytas puslapis ir ant jo įstrižai padėtas juodas tušinukas…
Už lango dar viskas tamsiai žaliavo, bet jau buvo ruduo. Aš į jį nežiūrėjau, sėdėjau kitame kambaryje prie kito stalo ir ramiai sau krapščiau pypkę. Žmona praėjo pro šalį su šluoste rankoj. Tegu sau valo, jeigu jai reikia, man nebereikia.
– Vai!.. – sušuko tarpdury. – Ateik, pažiūrėk!..
– Ką tu ten taip pamatei? – abejingai paklausiau.
– Ateik greičiau, tuojau jis nušoks!..
Ant juodo krėslo atkaltės tupėjo žalias didelis žiogas ir net pasilenkęs žiūrėjo į atverstą sąsiuvinį.
Viską perskaitęs, jis atsitiesė, bet tebetupėjo toliau, ramiai leidosi suimamas į rieškučias, išnešamas į balkoną ir pro langą patupdomas lauko pusėj ant vijoklio lapo.
Tolesnis jo likimas man nežinomas. Matyt, grįžo pas Tą, Kuris jį buvo atsiuntęs.
Jeigu jau taip tiesiai šviesiai, tai likusią dienos dalį aš to žiogo daugiau nė neprisiminiau. Vėl krapščiau pypkę, pažiūrėjau televizorių, pažaidžiau šachmatais prieš kompiuterį ir nuėjau gulti. „Ačiū Tau, Dieve, kad davei man dieną. Prašau Tavęs ir kitos. Amen.“ Ir turėjau ramiai užmigti.
O jeigu dar tiesiau ir šviesiau, tai buvo vienas iš pačių juodžiausių mano gyvenimo tarpsnių. Koks muzikantas, kuris neteko rankos pirštų? Koks tapytojas, jeigu vos beskiria taką sau po kojų? Ir koks rašytojas, kuris jau pusę metų nebeparašo nė vienos eilutės?.. Tokio žmogaus gyvenimas pasidaro beprasmiškas kaip to žiogo. Ne, palauk, žiogo dar turi prasmę: juo dieną gal pasimaitins koks paukštis, o naktį – ežiukas, tačiau tavo paties dvėsena net šitam netiks, todėl ir bus užkasta į žemę.
Įdomu, iš kur jis atsirado mūsų skvere, rudai išdegintame vasaros karščių? Juk bekyšo pakraščiais keli nykūs kiečių stagarai, o gaivios žolytės net prie žemės prisilenkęs neparegėsi?.. Ir dar tas didysis, žaliasis, kuris net vešlioj paupio pievoj ne toks jau dažnas šokinėtojas?.. Iš kur jis atsirado? Ketvirtį amžiaus čia gyvenu, o nė karto skvere nemačiau jokio nuspangusio žiogo? Net to paprastojo, pilkojo, kuriuos miesto pievelėse rytais vakarais medžioja pulkeliai kuosų?
Gerai, mąstykim ramiai, logiškai. Tarkim, jis išsirito iš kokio kiaušinėlio ar iš ko ten ne šitam dulkėtam skvere, o Vingio parke, kuris tik už kokio puskilometrio nuo mano namo. Tarkim, vieną dieną jis pajuto – kaip koks lietuvis turistas – karštą troškimą pamatyti pasaulio. Prišokavo iki Geležinio Vilko gatvės, o ja į kalną, dūmydamas ir riaumodamas, slenka nenutrūkstantis sunkvežimių ir kitokių mašinų srautas. Apsvaigo jo žalia galva, apspango akys, jis jau nebesiorientavo, kaip sakoma, nei erdvėj, nei laike, tad šitaip ir atsidūrė skvere, po mano balkono langais.
Dabar pabandykim įsijausti į žiogo psichologiją. Tarkim, tupiu aš pliko stagaro viršūnėj ir žvalgausi aplinkui. Skvero pakraščiais pristatyta pilkų penkiaaukščių namų. Tokių vienodų, jog niekaip neatskirsi. Kaip broliai dvyniai. Tiesą sakant, geriau įsižiūrėjęs, atskirsi. Štai vieno ne visi balkonai įstiklinti, prie ano auga vargana slyvaitė, trečiojo siena lipa aukštyn žalias vijoklis, dar kito – visų balkonų langai uždaryti, o va šito, šalia vijoklio, vienas kaip tik pravertas.
Tarkim, žiogas atsitiktinai pasirinko mano namą, mano vijoklį ir pravertą mano balkono langą. Nors ir įtartinai daug čia tų atsitiktinumų, bet vis tiek tarkim.
Ir dar – atidarytos durys iš kambario į balkoną. Štai įšokuoju aš į kambarį ir matau: lova, rašomasis stalas, juodas krėslas aukšta atkalte prie to stalo.
Lova – pati žemiausia, bet aš nestrykteliu ant jos. Rašomasis stalas – aukštesnis, bet aš ir ant jo nestrykteliu. Sukaupęs visas jėgas (juk lipau tuo vijokliu per visus keturis aukštus!), aš užšoku ant to krėslo atkaltės ir pamatau priešais atverstą sąsiuvinį!.. Net palenkęs galvą žemyn, imu skaityti, kas ten parašyta… Tarpdury pasirodo moteris su šluoste, suima mane į rieškučias, išneša į balkoną ir vėl patupdo atgal ant to vijoklio.
Bet aš jau esu viską perskaitęs, viską įsidėmėjęs ir viską supratęs. Tai seno ligoto rašytojo nebaigtas apsakymas. jeigu jis dar turi nors kiek proto, supras, ką reiškia mano apsilankymas…
Aš supratau, Viešpatie.
Atsimeni, kai Strielkūnas Tau guodėsi savo senatve, ligom, tuo, kad „troškimai gęsta širdyje“, – ar atsimeni, Viešpatie, ką Tu jam tada atsakei jo paties lūpomis?
– Dar ne visi. Dar ne visi.
Atsakyk ir man šitaip.
Trys vienatvės
Jis pakilo iš nuganytos pamiškės pievos, į kurią vos praaušus atskrido sliekauti. Dabar jam reikėjo ieškotis maisto vienam, todėl ir pavojus buvo daug didesnis. Šioje pievoje, slėpdamasi už aukštų žolių kuokštų šūdymėse, nepastebėta galėjo prisėlinti lapė, galėjo, prasisklaidžius ryto miglelei, dangumi nuslysti juosvas vanago šešėlis. Nebebuvo greta būrio apvalių akių, budriai stebinčių aplinkui viską: ir plokščią pievą, ir gaubtą dangų. Jis dabar gyveno vienas.
Geltonas žvyruotas kelias per pusę kirto nedidelį mišką. Pakilus į orą matydavosi už jo du bažnyčios bokštai, didieji miestelio medžiai ir namų stogai.
Ir pamiškės pievą tas žvyruotas kelias kirto per pusę. Dabar jis kaip tik ir skrido virš to kelio, palikdamas užpakaly ir mišką, ir jau gelstančius berželius, neatsargiai išbėgusius iš jo tankmės į pakraštį. Nedidelis, netgi malonus vėjas pūtė jam į krūtinę, ir jis dar lengvai prieš jį yrėsi, tačiau ar beatlaikys seni sparnai tuos, didžiuosius, su gūsiais ir šuorais, rudeninius, kurie nešios jį pagavę aukštybėj kreivą ir skersą? O skraidyti reikės, nes jis vis dar norės gyventi.
Pasibaigus pievai, abipus kelio tęsėsi plikos ražienos. Dabar ten jokio maisto nėra, tiktai pelės. Taip paprastai pelės nepasigausi, tik gandrai tą moka, bet jie jau išskridę.
Už ražienų kelias sukosi į dešinę, ir tame posūkyje matėsi nedidelio namo šiferinis stogas. Šalia augo tuopa, kiek toliau žaliavo vešli eglė, abu ant pat griovio krašto. Už eglės – dar vienas namas, bet jau buvęs: negyvais langais, negyvais takais.
Tuopa dar žaliavo, ir čia buvo jo namai.
Jis parskrido ir atsitūpė į pat tuopos viršūnę. Pusė šakų jau buvo nudžiūvusios ir netrukdė plačiai matyti. Toje viršūnėje per visas dienas jis ir kiūksojo, jeigu tik nelijo ar nepūtė labai stiprus vėjas. Panėšėdamas į nedidelį tamsų gumulą, jis čia buvo iškilęs aukščiausiai už viską, nors to visko tiek ir tebuvo: iš trijų pusių – miško užbrėžtas ratas, iš ketvirtos – lėkšta, beveik apvali loma, už kurios – tą ratą užbaigiančios cementinės kiaulidės. Jis buvo to rato sargybinis, visko stebėtojas ir visko atsiminėjas. Jo mažoje galvoje tas viskas buvo gerai sudėta ir niekas neprapuldyta.
Žemiau po juo tamsavo keli žagarų lizdai, bet jie buvo tušti, irstantys. Jau du pavasariai niekas juose nebeperėjo, auštant ir temstant niekas nebekėlė alaso, ir buvo liūdna, kai lietingomis dienomis juos kiaurai merkdavo lietus ir nuo žagarų krisdavo žemyn reti šalti lašai. Žiemos vėtros juos galutinai išardys, nebeliks nė žymės, kad medyje daug metų kalėsi, spurdėjo, augo ir kilo į dangų sparnuota gyvybė. Gyvybė, kuri visuomet glaudžiasi prie žmogaus ir kuri pačiam žmogui visai nerūpi. Nebent norėtų nušauti, pririšti prie ilgo pagalio ir iškelti daržo viduryje žemyn galva.
Dabar jis ir kiūksojo to medžio viršūnėj, žiūrėdamas lomos ir kiaulidžių pusėn.
Loma jam atrodė kaip didžiulė žalia lėkštė, kurios viduryje įpilta kažkokio smirdalo ar marmalo. Viename jos krašte dar augo dvi ievos, o kitas šlaitas buvo be jokio krūmelio ir nelabai stačiai kilo į viršų, kuriame ir stūksojo tos ilgos kiaulidės, uždarančios iš šiaurės visą šį paprastą peizažą.
Kai jis dar buvo jaunas, toje lomoje spindėjo apvalainas ežeriukas, prie jo atbėgdavo vaikai su laibomis meškerėmis gaudyti karosiukų, kuriuos pamiršdavo žolėje, kažkur staiga dingdami. Tie karosiukai būdavo spurdantys, juodnugariai ir labai patogūs praryti. Bet kai pastatė kiaulides, per porą vasarų iš ežeriuko beliko tik šita liulanti, dvokianti bala.
Tačiau prie kiaulidžių skraidantis jų būrys net giliausiomis žiemomis susirasdavo maisto. Galima sakyti, dėl to jie visi čia būtinai ir gyveno.
Liūdnas, pavargęs matėsi jam dabar šitas peizažas. Ne todėl, kad pati vasara pavargo žaliuoti, o todėl, kad visur, kur gyvena žmogus, jis greitai nuvargina viską: lauką ir pievą, medį ir žolę, o paskui liūdnas vaikšto po savo paties nuvargintą žemę.
Kai iš kiaulidžių išvežė paskutinį sunkvežimį kiaulių, visas jų būrys suprato: daugiau šitame skurdžiame rate jie nebegalės išsimaitinti. Išskrido žvalgai, bet ieškotis juk nebuvo kur. Vienintelė vieta, tinkama jiems gyventi, buvo miestelis už miško, senieji jo kapinių medžiai. Miestelyje daugiau pavojų, bet ir daug daugiau maisto. Gal priims vietinis pulkas ir juos, varganus atskridėlius? Nors pačiame kapinių pakraštėlyje?..
Jiedu su saviške tiktai palydėjo išskrendančius ligi pamiškės ir grįžo atgal. Buvo patys seniausi ir nebeturėjo gyvybės tęsimo galios. Patys žinojo, kad jau ne jų jėgoms pavasariop taisyti lizdą, auginti vaikus ir laukti jų pirmojo skrydžio. Jiedu liko čia. O žiemą, vieną speiguotą naktį, nors abudu stipriai spaudėsi prie eglės kamieno ir vienas prie kito, ryto besulaukė jis vienas pats. Jo draugė šlumštelėjo pro eglės šakas žemyn…
Bet kol kas dar jis, tamsus gumulas, tebetupėjo tuopos viršūnėj ir žiūrėjo kiaulidžių pusėn.
Kiaulidžių pastatas neilgai stovėjo tuščias. Apie jį pradėjo vaikštinėti nematyti žmonės. Atvažiuodavo sunkvežimiai, iš jų iškeldavo didelius daiktus, kažką ten darė viduje, o vienas žmogus – to jis per visą savo gyvenimą nebuvo matęs – užsimovė ant galvos keistą dėžę ir pasilenkęs žėrė žydrų kibirkščių purslus, į kuriuos nebuvo galima žiūrėti.
Čia nebebuvo ir niekada nebebus ko lesti.
Kai iškrito pirmasis sniegas, toks tyras, raminamai baltas, o iš tikrųjų – ilgo žiemos bado pranašas, – kai jis padengė visą iš tuopos užmatomą žemę, prie kiaulidžių pradėjo mauroti sunkvežimiai, veždami ilgus rąstus. Keturi vyrai juos ritino į dideles krūvas, paskui užkeldavo po vieną ant žemų vagonėlių ir įstumdavo pro didžiąsias galines duris į vidų, kur kažkas baisiai džerškė ir žviegė, o pjuvenų kalnas vis didėjo lauke. Pjuvenose, žinoma, nieko lesamo nebuvo, o į vidų, kaip koks balandis, jis niekuomet nebūtų drįsęs įskristi. Tačiau pamažu priprato ir prie naujųjų žmonių, ir prie to triukšmo. Jau nuskridęs tupėdavo ant kiaulidžių stogo, jau ir pėsčias apeidavo pjuvenų krūvą, akylai dairydamasis, ar nėra kur kas numesta. Vidurdienį tas geležinis žviegimas nutildavo. Jis žinojo, kad dabar darbininkai viduje valgo, ką turi susivynioję į laikraščius. Bet nuo pavasario jie valgydavo lauke, susėdę šalia vienas kito prie pjuvenų kalno ant tam tyčia atsiritinto rąsto. Viduje jiems, matyt, trukdydavo nebeišnaikinama kiaulių mėšlo smarvė. Gal todėl ir galines didžiąsias duris visuomet laikydavo atlapotas.
Jie buvo keturi. Trys jaunesni, o vienas jau žilais paausiais. Ketvirtasis buvo pats geriausias, nes priekyje nebeturėjo kelių dantų. Ir duoną, ir keptą lašinį atsargiai kąsdavo burnos šonu, tad daugiausia ir palikdavo savo laikraščio gniužule: ir plutelių, ir lašinių odelių ar dar ko. Kai jie parūkę sueidavo vidun, jis visus paliktus gniužulus kruopščiai snapu išvyniodavo ir patikrindavo. Ir surasdavo visai nemažai.
Iš anos lomos pusės, kur ėjo dar vienas kelias ir kuriuo atveždavo rąstus į lentpjūvę, – iš anos pusės atbirgzdavo tamsiai mėlyna mašinėlė, iš jos išlipdavo stambus vyras ir šaukdavo ant tų keturių, o jie tik sėdėdavo ant savo rąsto ir tylėdavo. Neilgai parėkavęs, trinktelėdavo durelėmis ir išvažiuodavo. Iš tokio atvažiavimo jokios naudos nebuvo, visai kas kita, kai atriaumodavo sunkvežimis su rąstais ir kai iš ten išlipdavo du vyrai, o vienas jų laikydavo rankose krepšį. Tada ant rąsto susėsdavo šeši ir pildavo iš butelio skystimą. Tais kartais laikraščių gniužuluose, numestuose prie pjuvenų, ko tik jis nerasdavo. Tačiau geri kartai niekuomet nebūna dažni.
Tuos keturis vyrus jis pažindavo iš tolo: iš drabužių, veidų, kepurių. Rytais jie atvažiuodavo iš miestelio dviračiais, tik žiemą atklampodavo pėsti. Pravažiuodavo pro pat tuopą, aplenkdami lomą iš šono. Tačiau nė karto nėra pakėlę galvos į tuopos viršūnę ir sušukę:
– Štai kame tu betupįs!..
Jie taip pat turėjo jį pažinoti. Juk jis vienas pats čia bebuvo.
Jie jį ir pažinojo. Šį pavasarį jis pirmąsyk taip įsidrąsino, kad nusklendė priešais juos ant žemės, vaikštinėjo orus pirmyn atgal, niekuo neišsidavė, laukė, kol visi pavalgys. Pirmasis jį įsižiūrėjo tas pagyvenęs. Atlaužė duonos ir švystelėjo jo pusėn, bet jis iškart nepuolė artyn, o pirmiau apėjo aplinkui, ir dar kartą, ir dar vieną kartą, tik tada pagriebęs pakilo į orą ir nuskrido už kiaulidžių. Duoną reikėjo greitosiomis kur nors paslėpti, dabar ne laikas lesti. Greit parsklendė atgal ir vėl vaikštinėjo priešais neskubėdamas ir žinantis savo vertę.
Jau buvo tas laikas, kai vyrai su dviračiais turėjo pasirodyti iš miško. Ir jis tuopos viršūnėj pasisuko į tą pusę. Jie netrukus ir pasirodė, važiavo neskubėdami pro ražienas, virš kurių ir jis šįryt skrido. Pravažiavo ir pro jo tuopą. Pamatys juos dar kartą vidurdienį, o iki to laiko prie kiaulidžių nebuvo kas veikti. Bet jis vis tiek nulydėjo visus ilgu žvilgsniu.
Kai kiaulidėse sužviegė pjūklas, daugiau jis nebežiūrėjo į tą pusę. Atsisuko snapu į kiemą. Geriausiai jam matėsi senas šiferinis stogas ir pajuodęs kaminas, takas į šulinį, takas nuo šulinio iki tuščio seno tvartelio, šuns būda prie jo ir dar kita, daug didesnė, prie tolimesniojo galo. Į ją taip pat vedė takelis. Dar nudžiūvusi obelis, ant kurios kyburiavo užmesti dveji Šeimininko marškiniai. Vakar dieną Šeimininkas pamurkdė juos dubenyje ir užmetė ant šakos, o vakare užmiršo, nes viduje jau vienas pats dainavo ir daužė kumščiu stalą.
Klanktelėjo durys, ir Šeimininkas išėjo į lauką. Iš viršaus geriausiai matėsi geltona plikė, languoti marškiniai, juodos apsmukusios kelnės ir apytuštis kibiras rankoje. Šuo nėrė lauk iš būdos, ėmė vizginti uodegą, žiūrėdamas į viršų ir norėdamas pagauti Šeimininko žvilgsnį. Bet šį rytą žili Šeimininko antakiai buvo suraukti, jis tiktai paspyrė koja aplamdytą aliumininį indą, kuriame buvo neišlaktas šuns vanduo ir įpylė naujo. Pastatęs kibirą ant žolės pagrasino pirštu:
– Dar kartą tu man pramiegosi – patempsiu po balkiu!.. Ir visą dieną būsi neėdęs!..
Šuns uodega ėmė vizguliuoti vis lėčiau, jis pats žemai nuleido galvą, nebedrįsdamas pakelti akių į viršų.
Timptelėjęs aukštyn kelnes, Šeimininkas nupėdino į savo būdelę ir užsidarė. Šuo atsigulė ant plikos žemės ir išsitiesęs padėjo ant letenų žilą snukį. Šuo, žinoma, buvo kaltas. Jis nelojo, kai dviratininkai važiavo pro šalį, o Šeimininkas nespėjo išeiti iš trobos. Bet juk tiktai vakar tas senasis, nenulipdamas nuo dviračio, padavė atvežęs rezginėlę, kurioje buvo ir duonos, ir dešros, ir permatomo skysčio butelis. Kas galėjo žinoti, kad šiandien Šeimininkas vėl norės kalbėtis su darbininkais? Šuo jau senas, gerokai prieaklis ir priekurtis, nebegirdi dviračio padangų čežėjimo į kelio žvyrą.
Grįždamas iš būdelės, Šeimininkas pasižiūrėjo į tuopos viršūnę:
– Bent jau tu, Urki, galėjai sukrankti!..
Jie visi turėjo vardus. Atvažiuodavo dviračiu moteris, belsdavo į lauko duris:
– Ulpi, ar nė pensijos nebnori, kad užsikabinęs?..
O šunelis buvo Ulis.
Jo motina buvo vardu Olė, nes Olė buvo ir ta sena moteris, kuri gyveno gretimoje troboje. Rytais, jeigu vienu metu abiem pasitaikydavo išeiti į kiemą, Šeimininkas šaukdavo:
– No, Kale Ole, a da nenusprogusi tebesanti?!
– Aš nesprogsiu, kol tu, žmogšaudy, neparodysi, kame pakasei mano brolį!..
Šeimininkas staigiai užversdavo galvą į viršų, iš pražioto burnos ovalo pasigirsdavo garsus juokas:
– O tu mano šakume paieškok!..
Kalė Olė staigiai atsukdavo nugarą, daugiau nieko nebesakydama.
Taip buvo ne kiekvieną dieną, bet jau daug kartų. Juk ne kas rytą pasitaikydavo abiem vienu kartu išeiti prie savo šulinių.
Sena buvo jųdviejų su Uliu draugystė. Kalė Olė (ne ta, kuri semdavo vandenį) paskutinį kartą atsivedė keturis šuniukus. Iš tų keturių Šeimininkas išsirinko Ulį, kudlotą, gauruotą ir patį linksmiausią. Tai tik dabar Ulio snukis pražilo, o anksčiau ji neturėjo nė vieno balto plauko. Kai jau buvo geras pusšunis, Šeimininkas pakorė kalę Olę ir užkasė už tos būdos, kur šį rytą tupėjo, o Ulį pririšo prie dar šiltos motinos grandinės, ir daugiau nė vienos dienos jis nebelakstė palaidas po kiemą, nebesivaikė palei daržą drugio ir nebebandė pauostyti vapsvos, nutūpusios ant numesto obuolio graužtuko.
Išsukęs iš šulinio pilną kibirą vandens, Šeimininkas dalį nuliejo. Gal kad nešdamas neapsitaškytų kojų, o gal ir dėl to, kad ir pats nelabai turėjo jėgų tokiam pilnam kibirui panešti, nors šulinys ir nebuvo toli nuo trobos slenksčio.
Kalės Olės šulinys buvo toliau ir savo rytmetinį vandenį ji nešdavosi visai kitaip.
Išslinkdavo į kiemą su dviem lazdomis ir už savęs palikdavo atlapotas priemenės duris. Tos lazdos ne visai buvo tikros lazdos. Tikra, lenktu galu, tebuvo viena, o antroji – seno grėblio kotas, kuriam ji nukapojo galvą, net šiek tiek dvišakumo dar matėsi. Susilenkusi beveik statmenai, ji vos pakrūpštindavo taku, o po kaklu jai tintaluodavo bidonėlis, parištas seno chalato diržu. Vandens kibirą šiaip ne taip išsukdavo į viršų, tada atsipildavo jo į bidonėlį ir vėl užsimaudavo diržą ant sprando. Lėtai ir atsargiai grįždavo atgal, bet vis tiek apsilaistydavo krūtinę. Ir šitaip dar du kartus, nes tiek vandens jai užtekdavo iki kito ryto.
O žiemą, pasnigus, storai nusibarstydavo pelenais taką ne tik iki šulinio, bet ir iki tvartelio, kur buvo jos anglys ir malkos. Tvartelis antra tiek tolumo nei šulinys, ir tada jai ant krūtinės tabaluodavo senas bulvinis krežis. Tas, matyt, buvo daug sunkesnis, plačiau tintaluodamas mėtydavo ją pačią į šonus, yra ne vieną kartą suklupusi, bet vėliau vis tiek atsistodavo.
Tik tą vieną kartą buvo kitaip: Kalė Olė kluptelėjo, aiktelėjo ir liko gulėti ant tako pelenų. Jie visi tą pamatė: ir jis iš medžio, ir Ulis kieme, ir Šeimininkas prie šulinio. Bet Šeimininkas dabar tylėjo, tik stovėjo ir žiūrėjo, ir buvo labai susidomėjęs, todėl nepajuto, kad pro šalį eina lentpjūvės vyrai. Šie irgi sustojo:
– Ulpi, ar žmogui nė atsikelt nepadedi?..
– Pati apvirto, pati ir atsikels!
Bet Kalė Olė vis dar nesikėlė, todėl Šeimininkas pasakė ir dar:
– Kiek kartų per dieną ana vartaliojasi, kas gali paspėti kilnoti!..
Suėmę už pažastų, du vyrai ją atkėlė nuo žemės. Palengva vedė į vidų, trečiasis nešė krepšelį su šakaliais, ketvirtasis – abi lazdas.
Kitą dieną, prieš sutemstant, į Kalės Olės kiemą, net užkliudęs vartų stulpą, įvažiavo didelis sunkvežimis, su kalnu prikrautas visokių lentpjūvės nuopjovų, pačvarčių, buvo ir keli kreivi, šakoti rąstai. Vyrai sulipę greit išmėtė lentgalius ant sniego tarp šulinio ir tvartelio, o Kalė Olė, pasirėmusi abiem lazdomis, tik stovėjo ir graudinosi:
– Vyreliai brangiausi, vyreliai mieliausi, o kuo aš jums dabar lyginsiuos?
– Ryt atsinešim družbą, suraižysim tuos lentgalius!.. Ar turi viduj tuščią kambarį, ar visuos gyveni?
– Aš tik tame viename glaudžiuos, du kiti tuščiausi!..
– Turėsi tas malkas po ranka.
Kitą dieną atsinešė jie tą savo raudoną kriokiantį pjūklą, suraižė, sušvaistė, sunešė viską į trobą, tik pusės kiemo sniegas liko geltonas nuo pjuvenų ir kietai nupėduotas didelių guminių batų. Ir vartų stulpas sukrypęs.
O dar kitą dieną tokią pat mašiną lentgalių pavertė ir Šeimininko kieme, tiktai nieko jam nepjovė ir nenešiojo. Šeimininkas užmokėjo pinigus ir vienas pats paskui visą savaitę džyrino pjūkleliu. Bet sudžyrino ir susinešė į tvartą. Jis dar tebebuvo stiprus, daug stipresnis už Kalę Olę. Sėdęs ant dviračio, pats parsiveždavo kuprinėj visai savaitei maisto. Ir butelį degtinės. Tą, žinoma, tai visada, o paskui dainuodavo ir daužydavo kumščiu stalą…
O Kalei Olei tai buvo jau paskutinė žiema.
Pavasarį, vasarą, rudenį, nors ir nedažnai, bet ties jos troba, tuoj pat už eglės, vis sustodavo mašinėlė. Kažkoks vyras sėdėdavo už vairo, tas nė kojos ant žemės neiškeldavo, o dvi moterėlės, pakėlusios bagažinės dangtį, susidėdavo sau į glėbį popierinius maišelius, butelį geltono skysčio su nupaišyta saulėgrąža, keletą kartoninių dėžučių ir nešdavo Kalei Olei į trobą. Ilgai neužsibuvusios, vėl sėsdavo į mašinėlę ir važiuodavo kur joms reikia. Tačiau tiktai tą vieną kartą iš glėbio kažkuriai išsprūdo popierinis maišelis, krito ant kelio ir perplyšo. Subaltavo perlinės kruopos, viena pasilenkusi rieškučiomis bandė susemti, bet ką tu visas besusemsi, ir antroji moteris sakė:
– Tik nuo viršaus, tik patį didumą!.. Kaip valgys su žvyrais maišytą?..
Dvi dienas jiedu su pačia lesė ir lesė tas kruopas, net gūžiai į šoną buvo nusisukę. Palesa, palesa – ir į tuopos viršūnę, palesa, palesa – ir vėl į tuopos viršūnę.
Sniego ilgai nebuvo ir jiedu abu visur skraidinėjo, neturėdami didesnio vargo dėl maisto. Bet ši žiema, kur dabar ateis, jau bus jo vieno žiema. Tą jis gerai žinojo.
Jo pati anos žiemos neištvėrė. Bet neištvėrė savo trobelėj ir Kalė Olė.
Pirmas kažką pajuto Šeimininkas. Ne, Ulis. Jis tą naktį staugė ir staugė. Dideliu kaupu buvo apsnigtas jos šulinio dangtis ir kelinta diena pro kaminą nebekilo aukštyn nė pati skysčiausia dūmų sruogelė.
Šeimininkas visą dieną kartkartėm išeidavo į kiemą, taip sau, be jokio reikalo, tik pažvairuodavo skersomis į Kalės Olės šulinį, į jos priemenės duris ir vėl grįždavo į vidų.
Kai sutemo, kai jau beveik aklai sutemo, jis išėjo į lauką, vienoj rankoj nešdamasis kirvuką, o kitoj – ilgąjį prožektorių. Ir sugrįžo stenėdamas, vos apglėbdamas rankomis didžiuosius Kalės Olės patalus, kuriuos ji pavasariais ir vasaromis vėdindavo kieme ant baltųjų dobiliukų. Ir dar dvi pagalves. Antru žygiu beparsinešė visai mažai – gal kelis rankšluosčius ar ką ten tokio. Paklodes gal kokias. Tokiuos pataluos gulės sau kaip šernas, net pečiuką tereiks kurti kas antrą dieną.
Išaušus jis išėjo į lentpjūvę, o per pietus jau atvažiavo mašina su raudonais kryžiais ir išvežė sudžiūvusį kuprotą Kalės Olės kūnelį nežinia kur. Net jos sena troba, išskyrus Šeimininką, niekam daugiau nerūpėjo, niekas daugiau nebuvo net į vidų įėjęs. Savo malkų jis, žinoma, nebekūreno, parsinešdavo du glėbelius iš Kalės Olės trobos, net per daržą jau buvo sumynęs aiškiai matomą taką.
Dar vis juoduodamas tuopos viršūnėj, jis apsidairė aplinkui. Ore kažkas keitėsi. Nuo rytojaus prasidės ilgas įkyrus lietus. O už tvartelio Šeimininko bulvių dirvelė dar nekasta. Kodėl nekasė, kai nelijo?.. Ne, žmonės niekuomet nenuspėja orų, o paukščiai – jau prieš kelias dienas. Ir neapsirinka.
Trinktelėjo priemenės durys ir Šeimininkas išėjo į lauką. Iš tvartelio išsinešė du krežius, pakėlęs apžiūrėjo, ar nekiauri dugnai, numetė atgal ant žemės. Vis dėlto ruošėsi kasti tas savo bulves! Bus sliekų iki sočiai, kelias dienas nereikės rūpintis lesalu, o gali pasitaikyti vagoj net persigandusi laukinė pelė. Kaukšt! – snapu jai per galvą – ir kokia šventė paukščiui!
Dabar Šeimininkas išsivarė iš tvartelio savo seną dviratį, o ant nugaros jam raukšlėjosi subliūškusi kuprinė.
– Nu, Uli! – pagrūmojo. – Kad man namus saugotumi!..
Ulis iš baimės dar labiau prisiplojo pilvu prie žemės.
Kai jis palengva numynė žvyrkeliu, paukštis išgirdo, kad lentpjūvėje nutilo pjūklai. Reikėjo skristi ten. Išeis vyrai, susės ant savo rąsto, išsivynios laikraščius…
Šiandien jie pamėtėjo dvi plutas nuo duonos pusriekės. Vieną jis sulesė, o antrąją paslėpė patikimoj vietoj juodai dienai. Nesvarbu, kad tada ji bus sudžiūvusi į ragą, – visuomet galima susirasti balutę, įmesti ir palaukti, kol išmirks.
Kai jis parskrido atgal į savo tuopos viršūnę, Šeimininkas dar nebuvo parvažiavęs ir Ulis lindėjo būdoj. Čia juk nebuvo nei ko saugoti, nei į ką žiūrėti. Apleistumas kybojo virš visko, aplinkui viską, buvo net pačiame tame viskame.
Palenkęs snapą žemyn, jis du kartus pašaukė:
– Au! Au!
Jis mokėjo pasišaukti Ulį jo balsu, bet Ulis per tiek metų taip ir neišmoko atsakyti: „Kar! Kar!..“
Ulis sunkiai, lyg jam skaudėtų visus sąnarius, išlindo lauk, paėjėjo kelis žingsnius ir vėl atsigulė ant žemės. Pakėlęs galvą žiūrėjo aukštyn į tuopos viršūnę. Jo akys atrodė labai alkanos, nes paskutinįjį kartą Šeimininkas jam buvo įpylęs bulvienės tiktai vakar rytą.
Jis nusklendė žemyn, pavaikščiojo pirmyn atgal priešais Ulio nosį, paskui, nors ir nelabai dar norėjo, atsigėrė vandens iš sulankstyto aliumininio indo. Visas gerumas čia ir buvo tas, kad abudu vienas kitą gerai suprato. Uliui šiandien labai skauda kaulus, nes rytoj iš pat ryto pradės dulksnoti smulkus įkyrus lietus ir nesiliaus daug dienų iš eilės. Bet šuo kaip nors prakentės ir tą lietų, ir tą kaulų skausmą, susirietęs būdos gale, juk turi virš galvos stogą, o kur reikės dėtis Urkiui, kuris jokio stogo, išskyrus dangų, niekada virš galvos neturėjo? Toks lietus, koks prasidės, būna pats bjauriausias, merkia kiaurai net per eglės šakas.
Giliai atsidusęs, Ulis vėl nulindo būdon, į patį galą. Ten susirietus gal jam buvo lengviau kentėti?
Urkis vėl pakilo į tuopos viršūnę. Dabar – saugoti namus ir stebėti vieškelį, nes jei Šeimininkas ras Ulį būdoj, bars jį, gal net įspirs, ir jam tikrai net rytojaus dieną neduos nieko ėsti. Visuomet taip sako:
– Prisirijęs daugiau nieko ir nežinai, tik smirdėti savo būdoj!.. Pabūk neėdęs, kol miegai išlakstys!
Urkis pastebėjo Šeimininką, vos tik jis išvažiavo iš miško. Pastebėjo ir tai, kad Šeimininkas šiandien važiuoja gerokai pakrypuliuodamas. Pašaukė iš būdos Ulį ir dabar jau abudu budriai laukė: vienas – prisiplojęs pilvu prie žemės, o antras – aukštai tuopos viršūnėj, rodydamas savo pilką papilvę.
Šeimininkas, įvaręs dviratį tvartelin, išėjo iš ten traukdamas nuo pečių kuprinės diržus. Joje skimbčiojo stiklai. Kuprinę pastatė ant žemės. Ištraukė iš jos kraujinės dešros rinkę, atlaužė galą ir numetė Uliui. Šis tuojau pat puolė prie jos.
– Ėsk, bedanti, dabar jau putroms virinėti nebebus laiko!
Ulis dėl savo senatvės iš tikrųjų buvo bedantis, beveik bedantis, todėl jokių kaulų nebegalėjo sugraužti. Jis jų beveik niekuomet ir negaudavo. Šeimininkas iš ryto virdavosi sau katilą bulvienės, jokių ten raugintų kopūstų ar burokų, kurių darže jau seniai ir nebeaugino. Tos bulvienės išnešdavo ir Uliui, prilaužęs į ją dar ir duonos. Ta duona, galima sakyt, Ulis ir buvo gyvas, nes bulves iš savo dubenėlio atkakliai išstumdydavo nosimi lauk. Jos vėliau atitekdavo Urkiui. Jos pereitą žiemą ir padėjo paukščiui išlikti. Ir dar zuikių galvos.
Nė vieną žiemą į Šeimininko statomas kilpas neįkliūdavo tiek daug zuikių kaip pernai. Vos vos auštant, jis su ta savo kuprine išeidavo tai į vieną pamiškę, tai į kitą ir beveik visuomet parsinešdavo vieną, du, bet yra pasitaikę ir trys. O paukštis, tupėdamas naktį Kalės Olės eglėje, dar prieš auštant jau žinodavo, ras Šeimininkas savo kilpose ką ar ne. Todėl, kad prieš visai užsismaugdamas, zuikis garsiai ir plonai klykia, ir tas klyksmas toli sklinda virš apsnigtų laukų.
Šeimininkas tada virdavosi bulvienę su zuikio mėsa. Galvą, dar prieš nudirdamas kailį, nupjaudavo ir numesdavo Uliui. Tačiau kas iš to? Ulis, pakreipęs į šoną galvą, per pusę dienos šiaip ne taip nugrauždavo tiktai lūpas. Akys, pats skaniausias daiktas, likdavo akiduobėse, todėl visuomet atitekdavo Urkiui.
Tačiau atitekdavo ne iš karto. Ulis nepykdavo, kai Urkis atsklęsdavo atsigerti, nepykdavo, kai jis visai šalia dubenėlio lesdavo išstumdytas bulves, tačiau prie zuikio galvos neprileisdavo nė iš tolo, nors jau ir būdavo nugraužęs tas lūpas, nuseilėjęs ausis ir švariausiai nulaižęs kraują nuo pjūvio vietos.
Šeimininkas po kiek kartų per dieną vis takuodavo ir takuodavo į tą savo būdelę. Kai užsimiršęs netyčia žvilgteldavo Ulio būdos pusėn, pats krūpteldavo nuo tos baisios zuikio šypsenos, nuo tų stambių geltonų dantų, kurie matėsi net nuo kelio. Suėmęs už ausų, nunešdavo už tvarto ir numesdavo į sniegą. Tada paukštis ir išlesdavo akis.
Kitas rytas, kaip ir reikėjo tikėtis, aušo ilgai ir sunkiai, o išaušęs jau buvo pilnas tikros rudeninės drėgmės, nuo tuopos vis nusklęsdavo ir nusklęsdavo žemyn naktį miręs lapas.
Šeimininkas išėjo į lauką ir ilgai keikėsi žiūrėdamas į žemą dangų, apmūrytą pilkais sunkiais debesimis. Apsiavęs jis buvo guminiais batais, apsivilkęs prasčiausiomis kelnėmis, ant galvos užsidėjęs seną zuikinę triausę, o striukė, suplyšusi keliose vietose, buvo ta pati, kurią jis prieš kelerius metus buvo užmovęs baidyklei, kai darže dar pasisėdavo šio bei to. Eidamas pro šalį, atgalia ranka numetė vėl tos kraujinės dešros, bet nepasakė dabar šuniui nė žodžio, susirūpinęs dėl murkšloto dangaus ir dėl bulvių kasimo. Nešinas abiem savo krežiais ir kabiu, pasuko už kampo. Paukštis iš tuopos tuojau perskrido ant tvartelio stogo. Jam reikėjo viską matyti.
Bulvių dirvelė nebuvo nei plati, nei ilga. Paprastai Šeimininkas neskubėdamas nukasdavo ją per kelias dienas. Dabar jis atsistojo jos pradžioje, maždaug ties viduriu, numetė abu krežius, kabį, pasukiojo galvą į šonus, tarytum pamatavo ją akimis, tuojau klaupsis ant kelių ir pradės kasti, o už jo nugaros pamažu ims juoduoti ir ilgėti šviežiai sujudintos žemės ruožas.
Bet Šeimininkas dar nesiklaupė ir nepradėjo darbo, jis atsuko tai dirvelei nugarą. Atidžiai nužvelgė žvyrkelį į vieną, paskui į kitą pusę. Tas buvo visiškai tuščias. Tuščias ir užgultas šlapios ryto miglos. Šeimininkas patenkintas linktelėjo galvą, patenkintas, matyt, tuo žvyrkelio tuštumu.
Dar niekada Šeimininkas nėra šitaip pradėjęs bulvių kasimo. Iš striukės kišenės išsitraukė butelį, nusuko kamštį, iš kitos – stiklinėlę, papūtė į ją, įsipylė, užvertė galvą ir išgėrė. Pakėlė prie veido rankovę ir garsiai šniaukė nosimi orą kartu su tos senos drapanos smarve. Tada nulingavo tarpuvagiu, balsu skaičiuodamas žingsnius, bet nelabai daug tesuskaičiavo. Įmurdė butelį į minkštą žemę, dar patikrino, ar nenuvirs, ir užmovė ant kakliuko tą stiklinėlę kaip kokią kepurę. Dabar jau tikrai pradės kasti.
Dar negalima skristi artyn, dar reikia palaukti, kol atstumas tarp jo guminių batų ir dirvelės pradžios bus pakankamai didelis. Niekada negali žinoti, kaip pasielgs Šeimininkas. Pamatęs už savęs paukštį, gali nepasakyti nieko, o gali staigiai griebti ir sviesti į jį bulvę:
– Ko tu, liatj, čia sekioji mane kaip smertis?!
Visaip yra buvę. Ir taip, ir taip.
Nukasęs dvi vagas iki tos vietos, kur stovėjo žemėn įdurtas butelis, Šeimininkas vėl prisipylė stiklinėlę, vėl uostė tą savo rankovę, vėl skaičiavo žingsnius į priekį ir vėl dūrė butelį į žemę. Prikasęs pilną krežį, tempė jį į tvartą, tada paukštis palėkėdavo tolyn, kad nesipainiotų jam nei po akių, nei po kojų.
Iki vidurdienio buvo nukastos dvi vagos į ten ir parkastos dvi atgal. Tuščias butelis ir stiklinėlė jau voliojosi tarpuvagy. Kai Šeimininkas nešė pilną bulvių krežį į tvartą, jam pynėsi kojos, o sunkus krežis jį – tup! tup! tup! – vis patraukdavo tai į vieną, tai į kitą šoną. Bet nunešė iki tvartelio ir nuėjo į trobą, o paukštis dabar vienas laisvai vaikštinėjo po nukastąjį plotą.
Šiandien buvo viena iš tų dviejų dienų, kai lentpjūvėje nežviegė pjūklai. Bet nuskristi vis tiek reikėjo. Galėjo vakar ir nepamatyti kokio plutgalio ar numestos lašinių odelės. Pakilęs iš bulvienos į orą ir plasnodamas į lentpjūvę, jis nepamatė prie būdos Ulio. Aišku, šuo lindėjo susirietęs viduj, slėpdamas savo juodus gaurus nuo purškiančios tirštos drėgmės.
Lentpjūvės kieme jis nieko lesamo nerado, tad parskrido atgal į savo tuopą. Ulis nesirodė, ir buvo girdėti, kaip viduje Šeimininkas jau tranko kumščiu stalą ir dainuoja:
Vychody-yla nabereka tiuša,
Navysoky berekna krutoj!..
Viskas aišku: šiemet bulvės bus kasamos ne kelias dienas, o daug ilgiau.
Rytmetinė tiršta migla, prieš vidurdienį perėjusi į drėgną purškalą, dabar jau visai susitaisė į lietų. Jis žinojo, kad toks lietus ilgam, ne vienai dienai, o visai savaitei. Prieš paskrisdamas po eglės šakom, jis iš įpročio žvilgtelėjo Ulio būdos pusėn ir pamatė, kad kraujinės dešros galas, kurį Šeimininkas šį rytą numetė ant žemės, ten pat ir tebeguli. Greit nusklendęs žemyn, pagriebė ir pakilo į orą. Ten, eglėje tarp šakų, buvo viena tokia labai gera vietelė kaip tik įsprausti ir sulesti dešrigaliui, neapgraužtam kaului ar didesniam duonos gabalui.
Smulkūs lietaus lašeliai ritosi nuo vieno eglės spyglio ant kito vis didėdami, o ten, apačioj, jau monotoniškai kapsėjo į žemę. Dešrigalio jis šiandien nelies ir net rytojaus dieną pramis kuo kitu, tegu būna sau čia įspraustas, gera yra žinoti, kad ryt ar poryt turėsi kuo gintis nuo alkio. Ir jį suėmė toks lengvas paukštiškas snūdas, toks snūdas…
Kitas rytas aušo dar ilgiau ir sunkiau nei vakarykštis, todėl kad lynojo tyliai, įkyriai, be perstojo ir be vėjo. Jis atsitūpė tuopos viršūnėj, kad galėtų apžvelgti, kas pasikeitę per naktį kieme, nes nieko toliau dar negalėjo matyti. Negalėjo net suprasti, ar tai nakties tamsoje jau įsimaišė kiek ryto šviesos, ar rytmečio šviesoje dar tiek daug lietingos nakties tamsumo.
Kiemo vidury, netoli šulinio, jau telkšojo didelė prilyta bala, o prie Ulio būdos juodavo žemė, kurią jis plikai nubraukydavo savo grandine. Nors paukštis dar tebebuvo akylas, bet ne iš karto pamatė patį Ulį, – juodą, šlapią, nejudantį gaurų kuokštą ant šlapios žemės juodumo, jau beveik purvyno.
Ulis buvo ištempęs grandinę per visą ilgį, o pats gulėjo ant pilvo, kojomis tartum dar irdamasis į žemę, iš paskutiniųjų verždamasis tolyn nuo savo būdos, į žvyrkelio pusę. Ant žvyrkelio jis niekada gyvenime nebuvo išbėgęs, bet visą laiką matė, kad šis tęsiasi tolyn ir tolyn, – nuo čia, nuo būdos, nuo viso jo neilgo gyvenimo.
Dar tebetupėdamas tuopos viršūnėje, jis jau viską suprato, bet dėl visa ko pašaukė:
– Au!..
Nusklendęs žemyn, apėjo kelis ratus aplinkui, vis juos mažindamas, tada sustojo tiesiai prieš atmerktas Ulio akis ir pradėjo lesti. Turėjo išlesti, kol Šeimininkas dar neišėjo į kiemą, nieko nepamatė ir nunešęs neužkasė Ulio už savo medinės būdos, kur kažkada buvo užkasęs ir jo motiną.
Renata Šerelytė. Vėjo raitelis
2010 m. Nr. 11
Rugpjūčio trisdešimtoji išaušo tyli ir sunki. naktį praėjęs lietus, sidabru užklojęs žolę ir sušvitęs skaidriu žiemos atspindžiu, blausėsi ir grįžo į neįžiūrimą vasaros tamsą – nuo žemės kilo rūkas ir slinko paplente tirštais garų tumulais.
Pro šalį pralėkė pakelės kavinė. Kavinės kieme stovėjo medinės vežėčios, prikrautos raudonų ir rožinių pelargonijų. Apvaliame tvenkinėlyje, tarp plaukiančių paviršiumi viksvų, bolavo dvi gipsinės gulbės kaip užšalę vyzdžiai.
Saša, palinkusi į priekį, atsargiai palietė žurnalistės petį.
– Ar negalėtumėt… negalėtumėt… atidaryti lango?..
Į Sašą šaltai sužiuro juodi akiniai nuo saulės, – patys panašūs į langus.
– Pasuk rankenėlę. Šitą, kairėje. Nelupk!.. Vaikeli, ar tu rankenėlės nesi mačiusi?..
Saša atitraukė ranką.
Rankenėlės nebelietė.
Žurnalistė kilstelėjo pirštu akinius nuo nosies ir tiriamai nužvelgė Sašą.
Nuo kritiško pilkų akių žvilgsnio Saša pasijuto nejaukiai. Ji susigūžė sėdynės kamputyje ir pabandė žiūrėti nematydama – į save ir į menamą praeitį, kur ją trumpais keiksmažodžiais, panašiais į šuns stūgčiojimą, barė įkypiaakė auklėtoja, o neūžauga Ulugbekas, apsivyniojęs Sašos kasas aplink riešą, tempė per saulės nualintą kiemą, šūkaudamas, kad ji – kalės vaikas, nustipusios kumelės neverta, užtat turės savo dienas praleisti aūlo pakrašty, kramtydama ožkų odas, kad jos taptų minkštesnės ir tiktų siūti kumysui maišus!..
Žurnalistei šito nepapasakosi.
Juk vargu ar tai tikra. Gal tai tik sapnas, pilnas šaižių garsų ir keistų vardų, netgi šita žurnalistė tamsiomis baltų plaukų pašaknėmis ir leopardinėmis timpėmis ir ji netikra? Saša ją sapnuoja, linguodama vėjyje ir baugiai šnarėdama siaurais ir šiurkščiais geležlapės kalnų uolaskėlės lapais, tokiais aštriais, kad, jų dar nepalietus, iš pirštų ima sunktis kraujas.
Pro šalį vėl pralėkė pakelės kavinė.
Saša krūptelėjo. Ar ta pati?..
Ne, kita. Medinis vežimo ratas, pakabintas ant plikai nugenėto stuobrio, panašaus į čerčereką*, piktąją dvasią, nespėjusią pasislėpti patamsiuose, suragėjusią nuo saulės šviesos ir dar apdovanotą violetinių surfinijų kekėmis.
Betgi štai ir tvenkinėlis, lygiai toks pat!..
Saša išsigando. Mes turbūt nejudame iš vietos, – pamanė.
Nors tvenkinėly – ne gulbės, o gandras, tiesus kaip mietas, ir kaži ar yra pasaulyje jėga, galinti atplėšti jį nuo žemės, prie kurios pakelių žmonės taip stipriai pritvirtina visus savo daiktus.
Saša užsimerkė.
Mano akys turėtų žvelgti į tolį, vidiniam regėjimui palikdamos artimą aplinką. Bet čia į viską reikia žvelgti iš arti, ir akys labai greitai pavargsta.
Gyvenu čia ilgai, o šitaip žvelgti neįprantu, štai ir dabar regiu besisklaidantį rūką pievose, o šalia sėdinčių žmonių nematau.
Žurnalistė, neatsisukdama į ją, o kreipdamasi veikiau į operatorių, kuris sėdėjo už vairo, ėmė kalbėti apie seną tarybinį multiką, kuriame varliukas ieškojo savo tėtės ir nesurado, užtat galiausiai pats turėjo tapti tėčiu.
– Ar nebijai, kad ir tau taip nutiks?.. – lipšniai paklausė žurnalistė.
Saša nieko neatsakė.
Jos veidas atrodė abejingas kaip Čingačguko.
Žurnalistė sutriko, bet tik mažumytį. Jausmas, kad pasakė nesąmonę, jos jau kuris laikas nebeslėgė. Tatai, žinoma, ji laikė savo profesiniu įdirbiu.
Ir šita niūri mergaitė, kuri, pamačiusi rūko tumulus pievoje, nori išlupti veidrodėlį reguliuojančią rankenėlę, liovėsi ją stebinti, – visa, kas paremta tiriamosios žurnalistikos faktais ir empirika, pamažu išstumia iš aktyvios veiklos nuostabą, kurią kažkoks kvailys pavadino filosofine nuostata ir, negana to, gyvenimo varikliu.
Žurnalistė įsimetė į burną kramtomosios gumos gabalėlį ir energingai sumalė ją žandikauliais.
Užsirūkys vėliau. Vietoje. Dar pora kilometrų, ir viskas. Gūduma klaiki, aplink nešienaujami laukai, panašu į „Stalkerio“ Zoną.
Šnairomis dėbtelėjo į Sašą.
Laukinė, siauromis akimis, jų spalvos nespėjo įžiūrėti, pasidingojo, kad mėlynos. Bet kur tau bus mėlynos. Juodos kaip slyvos.
Reiks kažkaip jautriai ją prašnekinti. Juk ir laida – jautri, apie dingusius žmones, apie susitikimus po daugelio metų… netgi mano draugė, intelektuali snobė, sykį apsižliumbė žiūrėdama, pati prisipažino, pasijutusi vieniša po pusbutelio „Chateau Magnol“, paskui, kai išsiblaivė ir ėmėsi recenzijos apie Helen Cixous „Išėjimus“, pasakė, kad šita laida neturi nieko bendra su moters, kaip „juodojo kontinento“, prigimtimi, o tėra sentimentalūs „žaidžiančio vyro“ svaičiojimai**.
Bepigu jai – vargu ar ji žino, kiek reikia pastangų, kad šitie svaičiojimai didingai lyg „Titanikas“ išplauktų į eterį ir, prieš panirdami į nebūtį, pasiglemžtų kuo daugiau sielų.
Kad ir ši medžiaga.
Mergaitė paskambino į studiją. Paskyrė pasimatymą vienoje pakelės kavinėje. Mat kelio į jos vienkiemį niekas neras, ji turinti pati parodyti. Baisiai mįslinga!.. važiuojant papasakojo, kad gimė tundroje, kiek supratau, kažkur Sibire, Baškirijoj, Buriatijoj ar panašiai. Dar kūdikį ją atnešė į Lietuvą… atvežė, turbūt norėjo pasakyti. Kas?.. Ne, ne motina, motina dingo Sibire. Tėvas atnešė… atvežė!.. Ir šitą tėvą mes turime surasti. No problems!
Išklausinėsiu senelius, – pamanė žurnalistė. O paskui – kokį gailestingą kaimyną, kuris išpila paplavas jiems į daržą. Rasim, už ko užsikabinti.
Saša palietė jos petį.
Žurnalistė krūptelėjo.
Čia, – Saša akimis parodė siaurą žole užžėlusį keliuką tarp siūbuojančių svėrių, kiečių ir pelynų, tokių didelių, kad žurnalistei ūmai dingtelėjo: aš kaip Alisa Stebuklų šalyje, žinoma, pakliuvau čia per klaidą, visi stebuklai pagrįsti klaidomis, kurių nebeįmanoma ištaisyti.
Kuo toliau į lauką, tuo labiau žurnalistei atrodė, kad ji vis mažėja, mažėja ir tuoj išnyks, užtat kai Saša pasakė „Atvažiavom“, ji kone desperatiškai iššoko iš balto televizijos „Sharano“.
Pamažu įprasti dydžiai ėmė grįžti, išryškėjo aplinkiniai daiktai, ir žurnalistė su įprastu profesiniu dalykiškumu ištyrė vaizdą: didelis, šiemet jau šienautas kiemas, tik pjauta bet kaip – tarp atolo pramaišiui dideliais kuokštais styro sena, sėklas subrandinusi žolė. Rąstinė dviejų galų troba, lyg atkelta iš Rumšiškių, akmeniniai pamatai, ūksmingas obelų sodas priešais gryčią ir išdegęs žolės ratas kiemo vidury – gal seneliai kūreno senus batus ir krepšelius nuo laidotuvių.
Niekas neatklibinkščiuoja pasitikti. Tik į žole apėjusius bijūnus kažkas taip staigiai neria, kad net tankmė suraibuliuoja. Lyg vanduo, įmetus akmenį.
Turbūt katė.
– Gražu, – atsainiai pasakė žurnalistė, užsirūkė ir nekantraudama apsižvalgė.
Troba stūksojo nebyli ir didinga. Niekas nepuolė lauk kaip iš gaisro, gelbėdamas gyvybę.
Operatorius grabinėjo po kišenes. Buvo metęs rūkyti ir niūriai ieškojo šokoladuko.
Žurnalistė atsisuko į Sašą, norėdama paklausti, kurgi seneliai, gal pokaičio užmigo, o gal kuris ir pasimirė belaukdamas, neduok Dieve.
Saša nesiruošė atsakyti. Jau mašinoje atrodė paslaptinga, o dabar visai užsisklendė. Lūpos tvirtai sučiauptos, skruostikauliai akmeniniai kaip trobos pamatai.
Žurnalistei dingtelėjo, kad grimuotojos laukia sunkus darbas.
Šioji, pasidėjusi lagaminėlį ant kelių, tebesėdėjo automobilyje, išgąstingai žiūrėdama į trobą ir špagatu surištus vasarinius jurginus po langais.
Žurnalistė atsiduso, užgesino nuorūką ir nuspriegė ją į bijūnus. Tankmėje kažkas nepatenkintas urgztelėjo.
Žurnalistė sukluso.
– Ei, – tarė.
Niekas neatsiliepė.
– Ką gi, – tarė žurnalistė. – Laikas imtis darbo.
Žodžiai nuskambėjo taip keistai, kad ji net išsigando.
– Mes, – tęsė ji, neatsikratydama įspūdžio, jog nusišneka, – dar nesusipažinome…
Saša pasižiūrėjo į ją, dvelkdama akmens abejingumu.
– Aš – žurnalistė Že…
– Ženia, – nutraukė ją Saša. – Žurnalistė Ženia. Žinau.
Taip pat abejingai pasižiūrėjusi į operatorių, pridūrė:
– Ten – operatorius Kipsas, o mašinoje sėdi Sigutė.
Operatorius ir grimuotoja susižvalgė, lyg pirmą kartą vienas kitą matydami.
Žurnalistė vėl mažumytį sutriko.
Toji mergaitė, ko gero, trenkta, – pamanė. Matyt, alkoholikų vaikas. Akys storais vokais, o ir žvilgsnis – kažkoks tuščias…
Ji prisiminė, kaip mokykloje piktas fizikos mokytojas visos klasės akivaizdoje išjuokė ją už „tuščią žvilgsnį“. Žmogus, sakė jis, mąstanti būtybė, todėl neturi sėdėti įbedęs į sieną nieko nereiškiančių akių. Žvilgsnis turi būti „pilnas“.
Negi sakysi jam, kad ir mąstantį žmogų kartais aplanko svajonės, o jos dažniausiai būna tuščios ir nepripildomos.
Žurnalistei pasidarė graudu.
– Ir kas čia baisaus, – tarė ji operatoriui ir grimuotojai, klausiamai žiūrintiems į ją. – Pabūsim kurį laiką išgalvotais vardais. Tai netgi smagu. Prisimenu seną rusų filmą „Laimingoji Ženia“. Medseselė tirštai tušu apvedžiotomis akimis, panaši į pandą. Visi ją mylėjo. Tik už ką, nežinau, gal taip reikėjo scenarijui. Gal matei tą filmą, Saša?..
Užuot atsakiusi, Saša nusišypsojo. Akys suspindo kaip užšaldytos mėlynės.
– Ar papasakosi ką nors daugiau apie savo gyvenimą?.. – draugiškai tarė žurnalistė. – Nesidrovėk, mes – tavo draugai. Jeigu tau kas nepatiks, galėsime iškirpti.
Saša susimąsčiusi pažvelgė į ją. Matyt, svarstė.
– Na, o dabar laikas imtis darbo, – Ženia nekantriai apsidairė. – Laba diena!.. Ar kas yra?!
Niekas neatsiliepė, tik sulaukėjusiuose bijūnuose kažkas storai kniauktelėjo.
Ženia susiraukė. Nieko parankaus šalia neradusi, tik plytgalį, stvėrė jį ir sviedė į krūmus.
– Vaaau!.. – sustaugė kažkas.
Saša priekaištingai pažvelgė į Ženią. Šioji nusivalė delnus į timpes ir teisindamasi tarė:
– Na, gal ir nepataikiau.
– Pataikei, – tarė Saša, bet nepiktai. – Tiesiai į kaktą. Bet nieko baisaus. Jo kaukolė tvirta. Kai buvau aštuonerių, vožiau jam su veržliarakčiu, ir nieko.
– Aštuonerių… – tarė Ženia pagarbiai. – Gerokai nusenęs jūsų katinas.
– Gerokai, – patvirtino Saša. – Tik ne katinas.
Ženia atsainiai išsitraukė cigaretę.
– Mat kaip, – tarė spragteldama žiebtuvėliu. Operatorius nusilupo susirastą šokoladuką. – O kas gi?..
– Senelis.
Žiebtuvėlis sustingo Ženios rankose, bet iššokusi liepsnelė kaip mažytė strėlė įveikė atstumą iki cigaretės.
Saša, praskyrusi bijūnų tankmę, tarė:
– Matot!.. Va raudona dėmė – tiesiai per kaktos vidurį.
Ženia, operatorius ir Sigutė susigrūdo jai už nugaros.
Po sodriais bijūnų lapais, susigaužęs į kuprą, kiurksojo mažytis seneliukas. Baltas garbanotų plaukų vainikėlis supo jo pliką viršugalvį. Mažomis akutėmis nedraugiškai dėbtelėjęs į žiūrinčiuosius – tą įspūdį dar labiau sustiprino gauruoti ir vešlūs kaip brūzgynai antakiai, kurie nepadarytų gėdos pačiam Leonidui Iljičiui, – nepatenkintas suurzgė.
– Nezurk, seneli, – tarė Saša. – Džiaukis, kad negavai į akį.
Senelis pasičiupinėjo kaktą – jos vidury iš tiesų švietė didelė raudona dėmė, o šalia gulėjo sutrupėjusio plytgalio likučiai, – ir piktai pasižiūrėjo į Ženią. Tikriausiai matė pro lapus, kas tą plytgalį sviedė.
Paskui jo žvilgsnis nukrypo į operatorių Kipsą – nužvelgė jį su aiškiu pasibodėjimu, vėliau akys užkliuvo už Sigutės, atkišusios į priekį savo lagaminėlį su dažais ir išsižiojusios. Mažos senelio akutės akimoju virto vos įžiūrimais plyšeliais lyg apsalusio katino – iškišęs virpantį liežuvį, apsilaižė glebias lūpas ir sodriai sumurkė.
– Jis klausia, kiek Sigutei metų, – pasakė Saša.
Sigutė prispaudė lagaminėlį prie krūtinės.
– Dvidešimt dveji, – sušnarėjo.
Senelis atrodė labai nusivylęs.
Mostelėjo rankutėmis – matyt, tai reiškė, kad žiūrintieji užskliaustų bijūnus ir paliktų jį ramybėje.
Sigutė didelėmis kaip porcelianinės lėkštutės akimis pažvelgė į Sašą.
– Vargšas senelis, – tarė su priekaištu. – Kodėl jūs laikote jį bijūnuose?..
– Ten vėsu, – ramiai atsakė Saša.
Sigutė neatlyžo.
– Jis turi gulėti lovoje! – pasipiktinusi sušuko.
– Jis nieku gyvu su tuo nesutiks, – tarė Saša. – Staugs visą laiką.
– Kodėl? – įsiterpė operatorius.
Saša gūžtelėjo pečiais.
– Pabandykite išlaikyti pririštą katiną, ir dar rujos metu. Žiūrėsiu, kaip jums seksis.
– Rujos?.. – nustebęs paklausė operatorius.
Sigutė nuraudo ir nieko nebeklausė.
Ženia, vis neatsikratydama nemalonaus vaizdo – raudona dėmė kaktos vidury, koks siaubas, TV žurnalistė vos neužmušė neįgalaus senuko, juk turėtų būti atvirkščiai, – paklausė:
– O kodėl jis liko toks nepatenkintas, kai išgirdo, jog Sigutei – dvidešimt dveji?..
Saša numojo ranka.
– Supaisysi jį ten. Nebeprimato gerokai, tai gal manė, kad dvylika.
Sigutė droviai suvasnojo blakstienomis, bet Saša nesiteikė daugiau nieko aiškinti. Operatorius išsitraukė naują šokoladuką ir, pusę nulaužęs, pasiūlė Ženiai.
Ženia atstūmė jį be žodžių, atžariai, jausdama, kad šitoje gūdžioje tyloje, sodrinamoje violetinių sutemų, nereikalingas joks lipnus mandagumas.
Paskui baimė jai priminė save.
Kaip visada – įkyriu čiurnų niežuliu. Ženia treptelėjo, stengdamasi jį suvaldyti.
Viskas bus gerai, – tarė sau. Visi žodžiai bus tinkamai parinkti, nugrimuoti ir aprengti, kaip gražūs numirėliai, juos lydės tinkama muzika ir plevėsuojantys kaspinai. Paskui pati stebėsiuosi, kad jie kažką dar gali sujaudinti, netgi, koks siaubas, įkvėpti, kad ir teisybės žygiui per vietines institucijas.
Visa tai išnyksta su kiekvienos dienos pabaiga. Ir kaži kodėl tie išnykstantys dalykai mums atrodo tokie svarbūs?..
– Kiek tau metų, Saša?.. – išgirdo savo balsą prieblandoje.
Saša neatsakė.
Ženia jaučia, kad klausti reikia kitaip.
– Kada tau buvo aštuoneri?.. – vėl girdi savo balsą, ir logikai, o gal profesiniam įdirbiui, slypinčiam joje, nepatinka tamsus ir aistringas balso skambesys, balsas verčiasi kita puse, atidengdamas sodrų bei minkštą pamušalą ir paslėpdamas šviesiąją audinio pusę.
– Aštuonerių?.. Netrukus po trejų, – atsako Saša, ir sode kažkas nusijuokia – gal apuokas, gal sapnuojantis kėkštas.
– O kada tau buvo treji?..
– Kai atnešė mane žmogėdros odos maiše iš tolimos tundros ir paleido šitame sode.
– O kas tave atnešė?
– Velnias, taip sakė senelė, bet aš manau, kad ne velnias, o tėvas, nes, nešama per tundrą, jutau kažkieno ranką. Paduodavo man žalios mėsos gabalėlį. Gal iš savo kūno išpjautą, juk ledinėj dykynėj nėra nei žvėrių, nei kedrų, tik piktosios dvasios čerčerekai atšalusiais pėdsakais lekia…
– Piktosios dvasios?..
– Taip, ir jos, užuodusios kiekvieną pėdos įspaudą, paverčia jį violetinėmis gėlėmis. Jeigu matėte jas, žinokite, kad dvasių čia jau kadais pralėkta, ir būkite ramūs.
– O ar tu buvai rami?..
– Buvau. Juk keliavau su tėvu. Žinojau, kad tuoj išeisim iš ledo dykros. Pasieksim šiltos žalumos plotus. Tėvas paners į vilnijančią žolę rankas ir visos jo žaizdos užgis. Pavirs grynu auksu. Niekados tų auksinių rankų jam nebeskaudės. Tai sunkios, rūsčios, ne žmogaus, o stepių dievo rankos… jis be reikalo jų nekilnoja. Jeigu jau kilsteli – tai arba baus, arba apdovanos…
Ženia papurtė galvą, vydama nuo savęs tamsius ir šaltus balsus; operatorius filmuoja kažką vakaro prieblandoj, ar tik ne kokius grybus, bjaurybė, nebūtų Kipsas. Bet vargu ar tai grybas, tas siluetas, išnyrantis iš žalio aksominio prietėmio, visai neprimena žalsvosios musmirės, tai veikiau pati Mirtis, jos klaikaus kaulėtumo neįstengia paslėpti netgi vyriškas frotinis chalatas atsiknojusiomis kišenėmis – kaip dviračio raktai kyšo geltono kūno raktikauliai.
Ženia nevalingai užsiima burną, bet slopus aiktelėjimas vis dėlto ištrūksta, ir Sašos balsas tamsoje kaip triušio kailis švelniai priglunda jai prie ausies:
– Tik nesakyk jai, kad metei į senelį plytą. Senelė kilusi iš plikbajorių ir labai įžeidi.
– Senelė?.. – sušnibždėjo Ženia. – Kieno?..
Saša nespėjo atsakyti, nes atėjusioji piktai suriko:
– Kur Jacekas?! Kur tas prakeiktas chlopas?!
Saša paslaugiai praskleidė bijūnus.
– A, – paniekinamai tarė frotinio chalato savininkė. – Tu vėl čia. Kas atvežė?.. Saška?.. Gerai. O kakta kodėl raudona? Vėl žaibas trenkė?
Senelis kažką sumiauzgė.
– Duok lopetą!.. – atsisukusi į Sašą riktelėjo senė. – Apkasiu velėna, kol nenusibaigė!..
Senelis supyko. Kadangi nepajėgė trepsėti, tai ėmė draskyti bijūnų lapus, skutai tik lakstė į šalis.
– Jam nepatinka velėna, nes joje daug sliekų, – sušnibždėjo Ženiai į ausį Saša.
Senelė nugirdo ir pasišiaušė.
– Kokie dar sliekai!.. – suriko. – Vienintelis tėra, ir tas vos gyvas, kabalduoja kaip prigėrusi kirmėlė!.. Kokia gėda giminei!..
Nekreipdama dėmesio į atvykėlius, nušlumšėjo į gryčią, vilkdama chalato skvernus kaip šleifą, o suakmenėjusiai Sigutei reikliai liepė:
– Ko čia styrai kaip štankietas?.. Pasidėk savo kuparėlį kamaroj ir eik grindų plaut!..
Sigutė prispaudė grimo dėžutę prie krūtinės.
Senelė smerkiamai į ją dėbtelėjo.
– Gal iš kokios labai skurdžios baudžiauninkų šeimos, – nusišaipė. – Bijo, kad paskutinių marškinių neatimčiau. Chi!.. Reikia mat man chlopo pakulų.
Ji išdidžiai krestelėjo galvą, – Ženiai pasirodė, kad nuo senės viršugalvio pakilo ir nuskrido skrybėlė, bet į naktį nusklendė tik didelė kandis, švytėdama sidabru.
Senė įlapnojo į trobą, kurį laiką nebuvo girdėti nė garso, paskui viduje sušvito tiršta geltona viesa ir pasigirdo tolimas atiaurus balsas:
– Užeikite, panstwo, į vidų, gausit po stiklą trauktinės.
Ženia pažvelgė į Sašą.
Tamsoje jos veidas atrodė toks pat senas, kaip plikbajorių giminės palikuonės.
– Užeik, – vėsus balso pamušalas paglostė Ženios skruostą. – Kitaip senelė Jadzia baisiai įsižeis. Ji ir taip daro malonę, kviesdama jus vidun.
Operatorius, Ženia ir Sigutė peržengė aukštą slenkstį ir apgraibomis, žąsele, laikydamiesi vienas kito, nuėjo šviesos, besiskverbiančios pro atidarytas į ilgą koridorių duris, link. Nors Ženia avėjo basutes su platforma, bet netgi per storą jų padą prasiskverbė akmenimis grįsto prieangio šaltis.
Kadangi slenkstis iš koridoriaus į kambarį buvo dar aukštesnis, vos ne ties keliais, atrodė, kad į vidų kariesi iš rūsio ar, kaip dingtelėjo Ženiai, – iš kapo duobės.
Senelė Jadzia jų jau laukė, ilgus nutriušusius plaukus susirišusi į kuodelį ant paties viršugalvio, atrodė, kad ant galvos jai atsitūpė atskridusi kandis. Tik jau ne sidabriškai švytinti, o sudžiūvusi, aptrupėjusi, prismeigta, kaip ir dera drugelių kolekcijos eksponatui, rožiniu plastikiniu segtuku. Silpna 20 vatų lemputė, dosniai nutaškuota musių, lyg pagyvenusios damos vualis gailestingai slėpė išsišovusius senės skruostikaulius ir įdubusias akiduobes, kuriose lyg du žėručio akmenėliai spindėjo šaltos pilkos akys.
Ant kinivarpų suvarpyto kortų stalelio, dar išlaikiusio pirmykštį grakštumą ir netgi žalios gelumbės, kuria buvo aptrauktas jo viršus, prabangą, stovėjo trys briaunotos stiklinės, iki pusės pripiltos raudono skysčio.
– Proszę, – senelė mostelėjo rankove į staliuką, atiręs frotinis siūlas elegantiškai suplevėsavo.
Sigutė, paveikta įsakmaus jos balso, automatiškai ištiesė ranką. Senelė Jadzia šnypšdama kirto jai per nagus.
– Ak tu, pasterka!..*** – suriko rūsčiai, net chalato atlapai suplasnojo. – Gers mat ji su ponais… pasileidėlė!.. Į kamarą!..
Ir parodė pirštakauliais į duris.
Sigutei sutrūkčiojo lūpa.
– Tegul pasėdi kampelyje, – užtarė ją operatorius. Ženia pastebėjo jo veide liūdesį – atrodė, kad visados ramūs ir tvirti jo veido bruožai tirptų ir užleistų vietą neįveikiamai bejėgystei. – Bus dar laiko. Išplaus ji tamstai tas grindis.
Pasitrynė smilkinius, lyg jam skaudėtų galvą, išsitraukė iš kišenės jau pradėtą „Snickersą“, pažvelgė į jį, pasibjaurėjo ir išmetė pro atvirą langą.
Senelė krenkštelėjo nepatenkinta, bet operatorius jai tikriausiai darė įspūdį, mat buvo tvirtas, nekalbus ir toks pečiuitas, kad beveik neturėjo kaklo, žodžiu, tikras vyras, taigi ji ženklu parodė Sigutei jos vietą – kampelį prie didelės duonkepės, ten grimuotoja ir atsisėdo ant savo skrynelės, tyli ir nelaiminga.
Ženia paėmė stiklinę, jausdamasi kalta, kad nieko nesiruošia daryti.
Profesinė etika ir pagaliau žmogiškumas įpareigotų paskelbti, kad visi žmonės yra lygūs ir visi turi teisę išgerti, o plauti grindų nereikia niekam, nes tai lygias teises pažeidžia, bet, tiesą pasakius, ji tam neturėjo jokio ūpo, o pagaliau jai netgi pasidingojo, kad lygios teisės sugalvotos tam, kad netyčia pasiilgtum prievartos.
Trauktinė nudegino gomurį kaip uždegtas benzinas, Ženia su siaubu pamanė, ar ši „Nalewka Babuni“ nebus kanalizacijos vamzdžių valiklis, ir Ženią ištiks toks pat likimas, kaip vargšes reportažų aukas, dažniausiai pagiriojančius kaimiečius, nesugebančius tamsoj atskirti butelių, skirtumas tik tas, kad jai pati Mirtis pripylė granionkę nuodų.
Ji pabaigė gerti tai, kas liko, ir niūriai pagalvojo: o kuriam galui kaimiečiui reikalingi kanalizacijos vamzdžių valikliai, negi tik tam, kad aš turėčiau loginę grandį, galinčią pagrįsti reportažą?.. Aplinkui palengva ėmė suktis grindys, duonkepė ir Sigutė, tik operatorius, kaip ir dera tikram vyrui, nesisuko, stovėjo kaip įmūrytas, tikriausiai dėl to, kad jo stiklinė tebebuvo pilna.
Kanalizacijos valiklių kaimiečiams nereikia, nei gaiviklių, nei baliklių, juk viską negailestingai išbalina saulė – ištiestas ne itin švarias paklodes, šunų ir kačių griaučius, vištašūdžius ir supelijusius drabužius, viską, ką pamiršti ir palieki, ko nepridengi švelnia ir gailestinga žeme. „Vanish“ ir „Lenor“, „Silan“ ir „Cilit Bang“, ir visa kita, kas skamba kaip E. A. Poe „Varno“ eilutės, pasitikėkite rožine spalva ir neturėkite nė menkiausios abejonės, na, žinoma, o kas gi abejoja, juk žmogus vidurnaktį staiga ima ir išgeria „Cilit Bang“, ir niekas nežino kodėl, gal kad kaimietis, juk kaimiečiai apie gėrimo kultūrą žalio supratimo neturi, nežino, nė kur barą dera įsirengti, pastato butelius velniai žino kur…
Ženia atsiduso ir padėjo stiklinę ant staliuko – visos jau buvo tuščios. Užtat ponia Jadzia lėtai sukosi aplink su trilitriu rankose, ir Ženiai viduriuose staiga atšalo – išsišiepusi senelė linksmai kratė stiklainį, kur raudoname rubino spalvos skystyje plūduriavo kažkoks žvynuotas ištįsęs padaras, primenantis miniatiūrinį krokodilą – Ženia matė pražiotus jo nasrus ir mažyčius kaip batsiuvio vinutės dantis.
– Proszę!.. – suriko senelė, pildama krokodilo kraują į stiklines.
Ženia pasitraukė atatupsta ir prisiplojo nugara prie sienos.
Pro atvirą langą matė, kaip tamsiame kieme sūkuriuoja jonvabaliai, o takeliu girgžda surūdijęs vienratis karutis – Saša jame veža senelį, nes jis jau nepaneša savo metų naštos, – ir blizgantis senelio viršugalvis masina naktinius drugius, jie plazdena aplink, dideli kaip šikšnosparniai.
Laimingoji Ženia!..
Ar tu iš tiesų laiminga?..
Ženia sukluso. Ar čia kas klausė, ar jai tik pasigirdo?..
– Žinoma, kad laiminga. Kvaila to klausti, – atsakė pati sau. – Lietuvaite baškiraite, velniai žino kokios padermės… iš žmogėdros odos maišo… užauginta plikųjų bajorų…
– Senelis – ne plikbajoris. Jis – grynas lietuvis.
– Turbūt senelė laiko tai įžeidimu.
– Nieko baisaus, jau įprato. Meilė jai visada maišėsi su neapykanta. Kai trenkiau seneliui su veržliarakčiu, ji supyko. O kai senelį pabučiavo žaibas, kažkodėl apsidžiaugė.
– Ko jūs tą senelį visą laiką trankot?
– Geidžiame, kad jis užmirštų tai, kas slypi jo sielos gilumoje. Bet kuo žiauriau stengiesi iškapoti, tuo gausiau tai atželia ir vis įkyriau kabinasi į plaukus, į rankas, į pažastis, tartum keršydami, nes neleidom laisvai išskleisti geidulingų, raudonai violetinių beprotybės žiedų… tiesą pasakius, veržliaraktis nepadėjo, o plytos – vieni juokai, patys matėt, vienas išsigelbėjimas – žaibai, kai trečiąsyk trenkė, atėmė seniui kojas, pats velėna apsikasė, bet žemė nebeišgelbėjo, dangus buvo stipresnis – visi sliekai velėnoj išdvėsė. Net pats didžiausias, tiek blogio padaręs.
Visas mažas mergaites, prie kurių senelis prisilietė, senelė pavertė kiškio ašarėlėmis ir išbarstė bekraščių pievų platybėse, kad jos niekada nerastų kelio namo, nors jos, vargšelės, niekuo dėtos, betgi aukų ir kaltininkų mano senelė neskiria, taip pat, kaip saulės ir mėnulio, bene tik tautinis grynumas jai rūpi, lenkai nuo lietuvių lyg atskiros galaktikos jai nutolę per ištisus šviesmečius.
Aš žinau, kad sielos gilumoj ji pati geistų būti tokia pilkai raina kiškio ašarėle, visų pamiršta ir apleista, užtat pati atsimenanti, bet niekas jai tokios laimės nesuteikė, jai duota aistra valdyti ir bausti, o tokios aistros taip paprastai nepatenkinsi, man atrodo, dėl to ji ir nekenčia senelio. Mat kadaise tikėjo, kad jis baus ir valdys ją vyriškai, lyg stepių klajoklis. Svajodama apie nėriniuotus žabo, troško tik rimbo laukiniam geismui malšinti, betgi pažvelkit į senelį, jam terūpi švelnybės ir subtilumai, piestelės ir kuokelės, užtat ir palieku jį dabar dažniausiai tarp gėlių, tik gaila, kad čia jos greitai laukėja ir netenka savo kultūrinės išvaizdos…
Kultūrinės išvaizdos čia neturi niekas, – padarė išvadą Ženia, žiūrėdama į girgždantį karutį – Saša iškėlė senelį ir pasodino jį priebutyje, o kadangi senelis stvėrė jai už krūtinės, šėrė per nagus ir paliko niauzgiantį.
Ženios nosį pasiekė tabako kvapas – persisvėrusi per palangę, dirstelėjo į kiemą. Kipsas, atsirėmęs petimi į sieną, rūkė.
Iš pradžių ją apėmė baimė, o paskui, užuot supykusi, ji nuliūdo.
Grįžimas prie senų įpročių Ženiai reiškė naujos individo kokybės žlugimą. itą kokybę, dažniausiai grindžiamą išvaizdos, pažįstamų rato ir, be abejonės, gyvenamosios vietos pakeitimu, kaip aksiomą priėmė netgi keistis neketinantieji, bet „krokodilo kraujas“ darė savo, ir Ženia pagalvojo – jeigu kultūra čia reiškia tik augimą ir laukėjimą, ar verta reikalauti iš Kipso mesti rūkyti, jeigu jis jau buvo tai padaręs?..
– Neik, Sigute, neik, sesele, – tarė ji Sigutei, ketinančiai eiti lauk. – Po slenksčiu duobė žarijų!..
Sigutė sustingo su pakelta koja.
Ženia atsiduso.
– Eik jau, eik, – pasakė numodama ranka. – Tik nenusilaužk kojos į grendymą.
Sigutė nutapsėjo tamsiu koridoriumi ir, prieš išeidama į lauką, sukliko – gal senelis, nepasitikėdamas savo akimis, jai įžnybo, tikrindamas, ar ji tikrai ne dvylikmetė.
Koks netaurus senelis, – Ženia gailiai pasižiūrėjo į tuščią stiklinę rankoje. Antra vertus, jeigu žmogus niekada nebuvo taurus, kam reikalauti to senatvėje?..
Jai pagailo senelio.
– Kipsai, – tarė persisvėrusi per palangę, – užfilmuok ir senelį.
– Bet aš jo nenugrimavau, – cyptelėjo Sigutė.
– Ir negrimuok, – griežtai tarė Ženia.
– O jo kakta?!
Ženia akimirkai susimąstė.
– Na, bus panašus į Gorbačiovą. Kas čia tokio?..
– Gerai, – baigęs rūkyti, tarė Kipsas.
Kol statė kameros kojas, nepaleisdamas iš dantų cigaretės, Ženia priekabiai nužvelgė Kipsą. Atrodė keistai erotiškai – Ženia net virptelėjo. Jeigu jis dar turėtų kaklą ir nebūtų vedęs… argi jis vedęs?..
Pastatė stiklinę ant kortų staliuko, visai nepykdama ant savęs už tokias mintis. Netgi stebėjosi, kaip anksčiau jai neatėjo į galvą.
Ne į galvą – veikiau į pasąmonę, plūstelėjo kaip laukinė kultūra, sodri, aštri, kimbanti į kiekvieną kūno plaukelį. Nauja kokybė, neturinti nieko bendra nei su profesiniu įdirbiu, nei su etika, nei su senais įpročiais.
– Kipsai, – ji išgirdo reiklų savo balsą ir net sudrebėjo nuo vėlesnių žodžių: – Ar tu vedęs?..
– A?.. – atsiliepė Kipsas, lyg to telaukęs. – O ką tai reikštų?..
Nukreipė objektyvą į senelį – Sigutė bandė su šluotele jį papudruoti, bet nieko neišėjo, nes senelis, klastingai kikendamas, stvarstė ją už pažastų, – ir pridūrė:
– Kad esam dvi salos atšiauriam vandenyne?..
Po pauzės, sukąsdamas nuorūką taip, kad Ženiai net silpna pasidarė, pridūrė:
– Vienoje auga kokosai, kitoje – bananai. Charakteriai nesutampa. Banalu.
– Banalu, – kvailai šypsodamasi sutiko Ženia.
Operatorius žvilgtelėjo į senelį ir tarė:
– Man trūksta šviesos.
Ir šilumos, – pamanė Ženia.
Iš tamsos kaip vaiduoklis išniro Saša, nešdama glėbelį sausų stagarų.
– Tuoj užkursiu laužą, – pasakė.
– Mat kaip, – sumurmėjo Ženia. – Atliksi stepių ritualus?.. Muši būgnus, šauksiesi dvasių ir panašiai?..
Saša pasižiūrėjo į ją kaip į netekusią proto.
– Čia juk ne stepės, – pasakė su lengva gailesčio gaida balse.
– Ar ne vis tiek?..
– Aišku, kad ne. Čia Lietuva. Čia lietūs lyja. Čia negalima mušti būgnų ir šauktis dvasių.
– Tai kam dabar susiruošei kurti tą laužą?
– Kaip kam, – tarė operatorius, – aš gi sakiau, kad man trūksta šviesos!..
Saša nieko neatsakė – pūtė liepsną, kad stagarai greičiau įsikurtų, kažką niūniuodama po nosimi, o kai Ženia paklausė, kas čia per garsai, pakėlė į ją paslaptingas akis ir sušnibždėjo:
– Tai ugnies geismo daina. Išmokau ją iš motinos.
– Gal gali garsiau? – tarė Ženia, ir operatorius nukreipė į Sašą kamerą.
Saša papurtė galvą.
– Negaliu. Ją reikia dainuoti labai tyliai.
Žiūrovai nesupras nė žodžio.
– Ir nereikia, – sausai tarė Saša. – Dar neatsirado nė vieno žmogaus, kuris suprastų ugnį.
Ji pakilo ir, piktai žybtelėjusi akimis kaip geležtėmis, išnyko tamsoje.
– Koks žavingas pagoniškumas, – tarstelėjo Ženia.
Operatorius pasilenkė ir prisidegė nuo žarijos cigaretę.
Ugnis kiek priblėso, – Ženiai pasirodė, kad liepsna kaip žvėris susigūžė šuoliui, o kai stryktelėjo, išriesdama liauną nugarą ir grybšteldama liepsnojančiais nagais žolę, Ženia pati kaip laukinė katė draskė operatoriaus marškinių sagas, geisdama suleisti dantis jam į krūtinę, bet Kipsas nesileido, jis kirto jai kulnimi per pakinklius ir pargriovė kaip liūtas jauną buivolę, ir tą akimirką, kai jų kūnai skaudžiai susilietė, trokšdami vienas kito kraujo, per medžių viršūnes perėjo lietaus šuoras, nuplikino virpančius raumenis ir, liūdnai šnabždėdamas, užgesino ugniakurą.
Ženia ir Kipsas atšlijo vienas nuo kito, trūksmingai alsuodami, alkani ir nepatenkinti.
Saša tupėjo prie užgesusios ugnies nekreipdama į juos dėmesio.
Pažarstė nuodėgulius kažkokiu įrankiu, panašiu į šikšnosparnio kauliuką, ir sumurmėjo:
– Visada taip atsitinka. Vanduo čia stipresnis už ugnį.
Pakėlė akis į tolstantį dejuojantį šuorą ir pridūrė:
– Lietus!..
– Velniai jį griebtų, – tarė Kipsas. Pabandė užsidegti cigaretę – nepavyko. Net cigaretės sušlapo.
Ženia susibruko už ausų šlapius plaukus. Dabar, ko gero, jie visi juodi, ne tik pašaknės.
Juoda spalva man netinka, – su širdgėla pagalvojo ji. Ji mane sendina. O man ir taip keturiasdeimt.
– Velniai griebtų, – tarė ir ji, stengdamasi, kad balsas nevirpėtų, – kodėl…
Pažvelgė į sudraskytus Kipso marškinius ir jai pritrūko oro.
– Nusiraminkit, – pasakė Saša, tupėdama prie nuodėgulių. – Vanduo jus gelbsti, nors jūs to nežinote. Kitaip sudegtumėt ugnies geisme. Jeigu mano mama būtų gyvenusi čia, o ne stepėse, lietus ir ją būtų išgelbėjęs.
Ženia dėbtelėjo į savo timpes, aplipusias pienių pūkais ir lapais.
– O gal aš visai nenoriu išsigelbėti, – liūdnai nusprendė. – Lietus!.. Pamanyk!.. Trūnėsiai ir puvėsiai. Šlapio šuns kailio smarvė. Nieko gero.
– Mama? – paklausė ji oro. – Kodėl tu ieškai tėvo, o ne mamos?..
– Mamos aš nebesurasiu, – atsakė oras.
– Ar labai toli išsikraustė?..
– Toli.
– Mmm… į Kamčiatką? Kurilus?.. Atšiaurias salas tolimam vandenyne?..
Saša įpūtė žiežirbėlę ir tylėdama stebėjo, kaip ji stengiasi paglemžti sausus stagarus – vieną, matyt, aptiko nesulytą ir linksmai spragsėdama įsidegė.
– Ten, kur Kyzylmuko**** kvėpavimas susilieja su Gior Oglano***** alsavimu, – tarė Saša. – Vienas įkvepia, kitas – iškvepia. Ir mamos dvasia blaškosi tarp jų, nežinodama, ar būti prarytai ugninio Kyzylmuko, ar iškvėptai ledinio Gior Oglano.
– Žavinga, – blausiai tarė Ženia.
Operatorius nieko neatsakė. Išsitraukęs iš kišenės žiogelį, susisegė įplėštus marškinius ant krūtinės, o Ženia tik žiūrėjo į jį ir visiškai nesistebėjo, kad savo kišenėse, be šokoladukų, jis nešiojasi dar ir tokius praktiškus moteriškus reikmenis.
Jis turbūt iš tiesų kaip sala atšiauriam vandenyne, – pamanė abejingai. – Turbūt pats ir atirusias klešnes prisisiuva, ir bulvių vakarais išsikepa, o eidamas miegoti atsargiai persirita per gulinčią lovoje moterį kaip per koralų rifą, kad nesusižeistų į aštrias jos mentes ir galūnes…
Jos buvęs sutuoktinis dirbo psichiatru Naujosios Vilnios ligoninėje, gerontologijos skyriuje, ir nors daugiausia turėjo reikalų su įvairiomis senatvinės silpnaprotystės apraiškomis, kone liguistai domėjosi visokiais seksualiniais iškrypimais. Ir net turėjo susikūręs savotišką teoriją – pasak jo, sąmonė negimdo iškrypimų, jie plūsta iš pasąmonės ir dažniausiai atsiskleidžia sapnuose, bet tik tada, jei individas protingas, o jei jis silpnaprotis – tai ir sapnuoti nereikia, visas jo vadinamasis protas, sąmoningas būvis – liguistas.
Ženiai nuo jo kalbų pasidarydavo šalta. Ji keldavosi iš lovos ir tamsoje eidavo į virtuvę rūkyti. Seniau dar ir barą atsidarydavo, įsipildavo „Trejų devynerių“ ar „Starkos“, bet kai sutuoktinis vieną gūdų vidurnaktį, negirdimai atsėlinęs jai iš paskos, diagnozavo Korsakovo sindromą, liovėsi, įsipildavo, kai Pavelo nebūdavo namie.
Vieną sykį neiškentė, nepalaukė prie durų, kaip jai buvo liepta, o užėjo į skyrių, negana to, prisistačiusi įtariai budinčiajai kaip daktaro žmona, įkišo nosį į bendrąjį koridorių, kur vaikštinėjo pacientės – tiesą pasakius, vaikštinėjo kelios, dauguma sėdėjo vežimėliuose, tvoksdamos drėgna rūsio žeme, panašios į suvytusius šakniavaisius, atkišusios basas kojas, apautas guminėmis šlepetėmis, pajuodusiais nagais, vienos senutės net apatinė veido dalis šiurpiai tamsavo, tik vėliau Ženia pastebėjo, kad tai ne šešėlis ir ne odos defektas, o tiesiog barzda, prasidedanti bene nuo pat ausų ir persimetusi net ant plaštakų, kuriomis senutė laikė parėmusi šeriuotą smakrą, ne, vis dėlto ant rankų gulė šešėlis, ne plaukai.
Paskui išvydo ateinantį Pavelą – atšiaurų ir griežtą, su prasegtu baltu chalatu, šitas prasegimas jai atrodė toks erotiškas ir taip netinkantis vietai, kurioje viskas suskliausta ir sugrūsta į pasąmonės ir sapnų skrynelę, – ji panūdo įsikibti rūsčios jo alkūnės, bet, prisiminusi, kaip viena snaudžianti vežimėly senė staiga griebė seselę už chalato skverno ir paleido, tik šiai pasakius magišką formulę – „nepaleisi, negausi aminazino“ ar panašiai, – atsisakė šios minties, tik sekė Pavelui iš paskos, pavergta tiesios jo nugaros, įaudrinta jo šaltumo yrančio žmogiškumo akivaizdoje.
Sapnų dėželės, pilnos augalo prisiminimų, – kabinete jai Pavelas tarstelėjo vilkdamasis chalatą. Žmogus neišvengiamai grįžta į žemesnįjį būvį – miškų lapuočio, krūmo, gėlės ir galiausiai – paparčio sporos. Pasaka apie vyrą, išvežusį savo seną tėvą į mišką numirti, turi pagrindo: augalą reikia palikti natūralioje jam aplinkoje.
Turbūt jis labai pritartų senelio laikymui bijūnuose, – pamanė Ženia. Tik kaži kaip jis traktuotų jo žnaibymąsi ir kikenimą, kuris nesiderina su ramiu paparčio elgesiu?..
Bet ar tai svarbu dabar?..
Dabar, po penkiolikos metų. Per tą laiką tebuvo susitikę gal keletą sykių atlikti formalių reikalų, susijusių su bendra nuosavybe, o gal vedami šiokio tokio smalsumo, kuris galbūt nesvetimas netgi žmogiškas silpnybes suklasifikavusiam psichiatrui, – ir Ženia liūdnai nustebo, kai koridoriumi artėjantis vyras su prasegtu chalatu nebesukėlė jai erotinio virpulio.
Visa laimė, kad šito ji niekada Pavelui nesakė, – jis būtų įtikinamai viską paaiškinęs. Galbūt jos ląstelės senėja ir pagamina mažiau laimės hormono, o gal ji grįžta į paparčio būvį ir ją tejaudins pasklidusios ore sporos.
Paskutinį kartą matė jį su jauna moterimi, atrodančia intelektualiai, kad Ženia liktų patenkinta, ir pakankamai pilka, kad jaustųsi pranašesnė. Keršais pažo plaukais, strazdanotu kaklu, netgi truputį nuliūdo dėl tokio Pavelo pasirinkimo, tačiau juk tai suprantama, Pavelas dabar yra pasiekęs tokį aukštą sąmoningumo būvį, kad jo dėmesiui pelnyti neužtenka tik aptakių formų ir kvapnių vainiklapių. Kadangi lauko kavinėje, kurioje juodu sėdėjo, ant stalo tebuvo dvi mažai nugertos sulčių stiklinės, Ženiai pasidarė dar liūdniau.
Jis niekada nediagnozuos pažui, – girdėjau, vadino ją Karolina, – Korsakovo psichozės, ir esu beveik tikra, kad už baro durelių stiklų stovi nauji psichoanalizės veikalai, o ne cheresas ir muskatelis, ne Pietų Australijos vynas „Leap of Faith“ ir ne raudonos „Trejos devynerios“ su atogrąžų aromatais, ką kalbėti apie „Zubrowką“ bei „Soplicą wišniową“ ir prakeiktą „krokodilo kraują“, kuriame plaukioja jauniklio roplio dantys!..
Ir ką jie daro, kai nori apsvaigti?.. Juk neįmanoma visą laiką būti blaiviam. Tai tas pat, kaip rašyti žurnalistiką ir nieko nenutuokti apie poeziją.
Apie ką jie kalbasi vidurnaktį?.. Preparuoja sapnus?.. O gal miega, abu su įsirėžusiomis rūpesčio raukšlelėmis kaktose, kad tik nepamirštų, ką susapnavo, nes tai vienintelis ryšys, jungiantis du vienas kitam svetimus kūnus.
– Ar užfilmavai senelį? – nežiūrėdama į operatorių dusliai paklausė Ženia.
– Už, – atsakė šis. – Bus tamsokas.
– Įkišiu kur nors, į antrą planą. Kad nesimatytų, kaip grybščioja Sigutę. Iš ten atrodys, kad mezga, galėsim kokį šalikėlį su gulbėmis žiūrovams parodyti, sakydami, kad tai jo darbas.
– Kūrybinga asmenybė, – tarė operatorius, ir Ženia jo balse nepajuto nė menkiausios ironijos.
Ji užsimerkė, stengdamasi išlaikyti paskutinius svaigulio likučius, bet šis kaip visada buvo negailestingas, sklaidėsi lyg eteris, palikdamas sunkų šleikštulio jausmą.
– Yra problema, – tarė neatsimerkdama.
– Kokia? – atsiliepė balsas. Atrodo, operatoriaus.
– Turim kretantį senelį, kuris atrodo kaip paskutinis idiotas, giltinę frotiniu chalatu, kuri nesiteikia su mumis kalbėtis, nes yra mėlyno kraujo, ir nekrikštytą nuo akmens amžiaus pradžios pagonę buriatę. Kur, po galais, naratyvas?.. Kas mums papasakos, velniai griebtų, normalią istoriją?.. Ir apie ką?..
– Apie tai, kaip ieškome tėvo, – atsiliepė balsas.
– Ačiū, kad priminei. Tėvo!.. Nenustebčiau, jei jis gyventų už poros kilometrų ir, prisirijęs langų valiklio, miegotų kokioj nenaudojamoj lauko virtuvėj, sapnuodamas stepes!..
– Palauk, palauk. Jis gi baškiras, kur tau gyvens už poros kilometrų.
– Nori pasakyti, kad jis kažkur tundroje?..
– Stepėse.
– Stepėse… nuvažiuok į pavilnį, kad ir Struvės geodezinio lanko ieškodamas, ir pamatysi tokias stepes, kad mirsi neužmirši!.. Ten net lietuviškai niekas nekalba. Ir nė kiek neabejoju, kad visi ten auksinėmis stabų rankomis, vaikšto jų neatkeldami.
Niekas jai neatsakė.
Prie nejaukiai žioruojančio ugniakuro nesimatė nei operatoriaus, nei Sašos, nei Sigutės, atrodo, netgi senelio priebutyje nebebuvo, – arba jis nuvirto nuo suolo, padidėjusios žemės traukos veikiamas, arba jį bus įnešę į vidų. Greičiausiai taip ir bus – anava kad klega už lango, netgi giltinė šmėkščioja savo frotiniu chalatu, ir operatorius įsibogino kamerą, net kojas iš mašinos atsinešė, matyt, filmuoja.
– Bet aš neliepiau jam filmuoti tos senės, – sudejavo Ženia. – Ji tokia nefotogeniška!.. Baisesnė ir už senelį. Tiktų nebent „Vanish“ reklamai – štai kas atsitinka, kai nesaikingai jį vartoji!..
Žengė žingsnį ir vos nepargriuvo – nutirpo dešinė koja, ar tik ne toji, į kurią smarkiai įspyrė operatorius.
Ženia patrynė blauzdą, palaukė, kol kraujas pradės vaikščioti, ir nuklibinkščiavo priebučio link, stengdamasi prisiminti, ar ji kaip nors panašiai tam nelemtam Kipsui atsilygino – gal įkando į petį ar panašiai.
Tamsiame priebutyje, apgraibomis slinkdama šviečiančio durų rėmo link, nebematydama už koridoriaus tamsą šviesesnio laukujų durų stačiakampio, Ženia pagalvojo, kad Pavelas, ko gero, tai apibūdintų kaip pasąmonės tunelį su trimis išėjimais – į praeitį, vadinasi, į kiemą, į dabartį – ten, kur girdisi šaižus giltinės balsas – „Panstwo!..“, ir…
Ji stabtelėjo.
Kodėl – su trimis išėjimais?..
„Trys“ – gal tai tiesiog žavingas pagoniškas skaičius?.. Paliekantis daugiau pasirinkimo galimybių, nes „du“ jų nepalieka?..
Bet kurgi tas trečiasis išėjimas?
Ji nustėro tamsoje, stengdamasi pajusti tai, ko nefiksuoja rega ir klausa, – bet nepajuto nieko, tik užuodė senų, sudūlėjusių daiktų kvapą, dvelkiantį iš dešinės – prieš pat šviečiantį durų rėmą.
Šita sena troba turi du galus, – prisiminė Ženia. Matyt, iš dešinės bus kitos durys. Į negyvenamą galą, kur suversti nereikalingi rakandai. Knygnešių laikų maldaknygės, verpimo rateliai, aptraukti voratinklių, kuriuos po truputį, neskubėdamas verpia laikas.
Pavelas tvirtino, kad tunelyje nėra laiko. Ženiai nuo šios minties nušiurpo oda. O kaip nešiurps, kai pro nematomų durų apačią taip traukia šaltas skersvėjis, net švilpia, turbūt tai trečiojo išėjimo laikas siurbia į save.
Ji pasidavė neregimai oro traukai – ištiesusi rankas, prisilietė tamsios erdvės, ir ši atsivėrė, tyliai girgždėdama, kaip senos užmirštos durys kokios nors vienkiemy mirusios senutės troboje, apleistoje ir paliktoje vienintelėms guvioms nakties dvasioms – pelėms.
Senų rakandų nesimatė – nebent tokiu gali laikyti slepiamosios spalvos tachtą, stovėjusią jųdviejų su Pavelu virtuvikėje, suprojektuotoje pagal Chruščiovo laikų idealą – kuo mažiau erdvės, kad nekiltų noras nei pietauti, nei vakarieniauti namie, juolab žvakių šviesoje ir panašiai, visi tarybiniai piliečiai privalėjo išmesti tokius niekus iš galvos ir maitintis visuomeninėse šėryklose, visai kaip gyvuliai kolūkio fermose, tikriausiai tam, kad ir jaustųsi bandos, o ne šeimos dalimi.
Šitos tachtos Ženia negalėjo pakęsti, ypač jos spalvos, primenančios karvės blyną, bet Pavelas neleido išmesti, sakė, kad ji jam susijusi su vienu be galo įdomiu sapnu, kurį susapnavęs, kai pas jį viešėjo giminaičiai iš kaimo ir Pavelui teko nakvoti virtuvėje.
Negana tachtos, ankštoje virtuvikėje dar stovėjo ir sena „Snaigė“, kurią atitirpinti būdavo įmanoma tik su dviem puodais verdančio vandens – vieną puodą Ženia įstatydavo į šaldymo kamerą, padėjusi ant duonai pjaustyti skirtos lentelės, o kitą dėdavo tiesiog ant metalinės nikeliuotos lentynėlės, ir netrukus ant patiesto skuduro imdavo švelniai čiurlenti tirpstantis žiemos šerkšnas, o po pusvalandžio, sudrebindamas visą šaldytuvą, nukrisdavo pirmas ledo gabalas.
Ant šaldytuvo – ir aitriai geltonas puodas su negrabaus Ženios šeimininkavimo ženklais – išbėgusios sriubos pėdsakais, nuodegoms ir taškeliais, kuriuos nuvalyti padėdavo tik metalinis šveistukas, patys bjauriausi abrazyviniai milteliai ir įnirtingas trynimas, – Ženia, šiūruodama puodą, jausdavosi kaip laukinis, pagaliu įžiebiantis ugnį.
Vienintelis dalykas, kuris jai atrodė kaip estetinis išsigelbėjimas šioje siaubų virtuvėlėje, buvo baras, nedidelė dviejų lentynėlių spintelė, juodojo šokolado spalvos, pakabinta dešinėje prie lango, žmogaus veido aukštyje, kad nereiktų nei lenktis, nei stiebtis – žodžiu, kad būtų išlaikoma judesio elegancija, šiaip jau visiškai nereikalinga chruščiovinei virtuvei.
Ženia nušvito pamačiusi barą, bet netrukus teko skaudžiai nusivilti – lentynėlės buvo tuščios, ji pasistiebusi apžiūrėjo jas, matė tik tamsius apskritimus, sodriai atspaustus ant švelnios pilkų dulkių drobės.
Kai atsisuko į virtuvėlės duris, krūptelėjo – tarpdury stovėjo nepažįstama mergina ilgais tamsiais plaukais, kuriuose, kaip ir ant baro lentynėlių, švytėjo šviesiai pilkos dulkės, panašios į pelenus.
Pirma mintis, šovusi Ženiai į galvą, – tai nauja Pavelo draugė, tik visai ne to tipo kaip strazdanotasis pažas, ir ji bus išgėrusi visą baro turinį. Bandė pajusti pavydą – seniau, prieš penkiolika metų, tai buvo įprasta ir nesunku, – bet nieko neišėjo, jai pagailo merginos ir Ženia švelniai tarė:
– Šita virtuvė be butelių nekaip atrodo.
Mergina neatsakė. Ji įdėmiai, slėpdama nusivylimą, žvelgė į Ženią.
– Ženiai pasidarė nejauku.
– Pavelo čia nėra, – tarė ji.
– O man jo ir nereikia, – atsakė mergina.
– Tai ko čia atėjai?
– Ne aš, – atkirto mergina. – Tu atėjai.
Ženia atsisėdo ant tachtos. Vėl, veikiausiai pro orlaidę, siūbtelėjo šalto oro gūsis, siurbdamas į save kaip į pragaištingą skylę pašiurpusius kūno plaukelius.
Lėtai, lyg valydama dulkes nuo tamsaus šokolado spalvos paviršiaus, ji prisiminė šitas siauras lūpas, sugebančias taip piktai, žudikiškai susispausti, kad visi atleidimo ir atsiprašymo žodžiai mirdavo už jų, o akys, atšiauriai žalios, šią mirtį be išlygų patvirtindavo.
Prisiminė jas, aistringai žvelgiančias į niekur, o jai seniau atrodė, kad į tolį, į perspektyvą, į sąmoningą būvį, kaip pasakytų Pavelas.
Jis nenorėjo vaikų – nei savų, nei svetimų. Paaiškino, kad nenorįs tokiems dalykams „blaškyti intelekto“. Nors ko jau ko, bet intelekto „tokiems dalykams“ mažiausiai reikia, tą jis turėjo žinoti.
Matyt, priežastis kur kas paprastesnė – bijojo, kad jo, atėjus laikui, neišvežtų į mišką.
Galiausiai jis sutiko, kad Ženia turėtų globotinę.
Ženia nuvažiavo į vaikų namus priemiestyje ir išsirinko Salomėją.
Tuomet jai tebuvo dešimt. Žinoma, kaip ir daugelis našlaičių, ji turėjo biologinius tėvus, Ženia slapčia nuvažiavo jų aplankyti kartu su socialine darbuotoja, rado tėvą, miegantį lauko virtuvėje ant suolo, pasitiesusį užtiesalą su Disnėjaus mikimauzais, girtas jis nebuvo, tiesiog pavargęs, tik nuo ko, Ženia neišsiaiškino.
Regis, nuobodu buvo ir motinai, pro didelę dantų švarplę švapsinčiai, kad niekas ja nesirūpina, ant rankų penki vaikai ir du paršiukai, ar atvirkščiai, atjungta elektra už skolas, bandė skambinti į „Bėdų turgų“, tačiau niekas jai nepadėjo… vienintelis dalykas, ką ji gali, tai atiduoti vaikus į globos namus, betgi jų kartais dar nenori paimti, tai visiškai neaišku, kamgi ji tuos vaikus tada ir pagimdė…
Kavaliūnaite, Kavaliūnaite, – sugėdino ją darbuotoja, – daržą nusiravėk, nes bulvių neturėsi!..
Negaliu, – atsakė Kavaliūnaitė, patempdama žemyn rausvą palaidinę su užrašu „Sexy girl“, – vaikai ant rankų kabo, paims vyras dalgį ir nupjaus tuos bulvienojus su kiečiais beigi balandom.
O kur kruopas su miltais padėjai, juk prieš dvi dienas gavai labdarą?..
Kavaliūnaitės veidas nušvito svajinga šypsena ir ji nieko neatsakė.
Ženia įdėmiai žiūrėjo į neišraiškingą, storalūpį jos veidą, paskui sugrįžo į viralinę ir dar sykį dirstelėjo į pavargusį tėvą, bet nė viename jų neįžvelgė Salomėjos bruožų.
O kadangi ir abu tėvai, paklausti apie savo vaiką, nieko nesakė, – Kavaliūnaitė tik pažvelgė svajingomis veršelio akimis, o Bardauskas tik apsivertė ant kito šono, išgąsdindamas po suolu vaikščiojančią vištą, – Ženia, užuot nuliūdusi dėl jų abejingumo, tik apsidžiaugė.
Jai net pasidingojo, kad Salomėja gimė iš sapno, taigi iš tiesų gali būti Ženios ir netgi Pavelo vaikas.
Atsargiai išklausinėjusi globos namų direktorę ir auklėtojas, netgi valytoją pamalonindama rankų darbo „Rūtos“ saldainiais, sužinojo, kad Salomėja žalingų įpročių neturi, paveldėtų ar chroniškų ligų – irgi, nors iš tėvų namų atvežta murzina, be vienos kojinaitės (ir be kelnaičių, – pridėjo valytoja slapčia), tačiau ir be jokių pedikuliozės ar niežų požymių, o tai, skėstelėjo rankomis direktorė, stačiai nesuprantama, juk vaikas apleistas, panašu, kad pats, kaip šuniukas, viską išsiblusinėjo ir išsilaižė, kai nuprausėm, pamatytumėt, sušvito mergaitė kaip alebastras!..
Salomėja į klausimus atsakinėjo šykščiai, suspaudusi lūpas, didelėmis žaliomis akimis žvelgdama pro šalį.
Ženiai atrodė, kad taip ir turi elgtis vaikas, šitiek daug iškentėjęs.
Ji tik šyptelėjo, tai prisiminusi.
Kančia!.. Kentėjimas!.. Taurioji martirologija!.. Vaikas tiesiog gyveno ir bandė prisitaikyti prie visiško tėvų bei pasaulio abejingumo, o aš jau pavadinau tai kančia. Kodėl?.. Ar dėl įsišaknijusios nuomonės, kad kentėti – tauru?..
O jeigu ne?.. Jeigu tai viso labo fikcija, kaip ir visos įsišaknijusios nuomonės?.. Jeigu kenčia ne vaikas, – gal jis visai laimingas, būdamas „laisvu gyvuliuku“, kas gi taip pasakys, jei ne Pavelas, – o Kavaliūnaitė su Bardausku, slegiami baisaus būties nuobodumo?.. Juk jie patys kaip peraugę vaikai, pilni tų pačių naivių vaikystės svajonių.
Palauk, kol prasiverš genetinis šauksmas, – kelias minutes stebėjęs jos globotinę, sėdinčią ant tachtos virtuvėlėje ir be garso kramtančią sausainį, tarė jai Pavelas. – O tai neišvengiamai atsitiks, ir gana greitai, už metų kitų!..
Apsivilkęs paltą, jis išėjo pro duris, palikęs Ženią su vaiku, kurį ji visa širdimi troško pamilti, tik pati nežinojo kodėl, veikiausiai dėl to, kad kaip Salomėjos tėvai vis puoselėjo vaikišką visaverčio gyvenimo iliuziją.
Visavertis gyvenimas!.. Kas tai?.. Penki vaikai ir du pariukai?..
Ji ištiesė ranką ir paglostė Salomėjos plaukus.
Tokie pat švelnūs ir vėsūs – kaip aksomas rugsėjo vėjyje.
Dovana, kurios nedavė Dievas, užtat pati norėjau pasiimti, neklausdama, ar ji man bus duota.
– Kur buvai? – paklausė nežiūrėdama Salomėjai į veidą. Vis vien jos akys žvelgs pro šalį.
– Pas draugę.
– Kokią?
– Tu jos nepažįsti.
– Iš mokyklos?..
– Aš gi sakiau, kad tu jos nepažįsti. Ir baik čia klausinėti. Važiuoju į vaiknamį. Viskas!..
Ženia pažvelgė į Salomėją, jausdama niekingą bejėgiškumą, tokį nepanašų į pilnatvės jausmą.
Norėjo klausti – kiek gi tau metų, Salomėja?.. Ar tu ne per didelė vaiknamiui?.. Paskui prisiminė jos tėvus – Salomėjai pabėgus, važiavo jos ieškoti pas juos ir teberado tokius pat užsisvajojusius, tėvas, tiesa, dalgiu pjovė bulvienojus, jeigu tik galima taip pavadinti neperbrendamą piktžolių sieną, net dalgis šipo, nepaimdamas skardinių dagių lapų, o viralinėj, ant galvos užsitraukęs apklotą, šįsyk su kiškiu Kvanka ir kitais „Looney Tunes“ personažais gulėjo vyriausias Kavaliūnaitės sūnus ir po suolu nebe višta stripinėjo, ieškodama grūdų ar blusų, stovėjo tuščias trilitris su storu mielių sluoksniu ant dugno.
Pati Kavaliūnaitė šįsyk su rausvomis treninginėmis kelnėmis – panašu, kad ir iš šios spalvos neišaugo, kaip iš vaikiškų svajonių, – tik tarstelėjo, kad be reikalo jie čia važinėja, mergiotė galbūt nusidavė į jos brolį, Kavaliūną Erodą, užmušė jį kalėjime – nenusėdėdavo vietoj, atrodo, specialiai ieškodavo bėdos, tai, žinot, tamstos, kaip liga, nieko nepadarysi.
Genetinis šauksmas, – prisiminė Ženia Pavelo žodžius ir dar sykį pažvelgė Salomėjai į akis.
Kad ir kiek žvelgtum, ką pamatysi žalioje miško gūdumoje?.. Tik tamsėjančią naktį, ateinančią tavęs pasitikti.
Matėme panašią prie stoties, – pasakė policijoje. Bet neatitiko amžius. Ir gymis. Juodukė, iš taboro.
Ne, Salomėja – balta kaip alebastras, švytinti gelmėje. Moliuskas, auginantis perlą.
Vėliau Salomėja buvo perkelta į dingusių asmenų registrą ir kuo toliau, tuo labiau jos švytėjimas slopo, kol vieną sykį paryčiais atsibudusi Ženia pajuto visišką tamsą.
Pro lengvosios atletikos maniežą Žemaitės gatve į kalną nuriaumojo autobusas, šlapią paklodę ant lango, pakabintą apsisaugoti nuo alinančios liepos kaitros ir degančių Rudaminos durpynų smogo, sujudino vėjo gūsis, ji apsivertė ant kito šono, trokšdama nuo tvankos, Pavelas šiąnakt budi, o aš iš pat ryto bėgu į redakciją, vėl nesusitiksim, jau keleri metai gyvenam atskirai, o aš vis neišmetu siaubingos karvašūdžio spalvos tachtos, išsikeldamas jis jos nepasiėmė, tikriausiai tas sapnas jam nėra brangus, nebrangus ir man, užtat dar noriu pasilaikyti jo kūno įspaudą.
– Tu – irgi sapnas?..
Salomėja neatsakė.
– Atsakyk man, – valdydama pyktį, tarė Ženia. – Man… man taip trūksta… naratyvo. Kur tu buvai?.. Kas tau atsitiko?.. Kodėl… kodėl tavo akys dabar juodos, o ne žalios?..
– Miške sutemo.
Ženia numojo ranka.
– Tarsi nežinočiau, ką reiškia išsiplėtę vyzdžiai!..
– Tada baik klausinėti.
– Ne, nebaigsiu. Kur tu buvai?! Kur?! Kalė!.. Kurva!.. Bjaurybė!..
Salomėjos veidas atsileido, lūpų kampučiai virptelėjo, atrodė, tuoj kažką pasakys, bet nepasakė, išėjo pro duris, Ženia puolė iš paskos – bėgti buvo sunku, taip būna sapne, kojos lyg švino pripiltos, negana to, kažkas traukia atgal, lyg milžiniškas siurblys, veikiausiai sapno laikas, – ir kai lūpos nebejudėjo, ji dar girdėjo savo žodžius, aidinčius aplink:
– Kalė!.. Laukinė kalė!.. Pragaro hiena!..
– Nieko sau, – prie pat ausies išgirdo balsą, pilną ledinės didybės, net odą nutvilkė. – Ką tamsta, pani, sau leidžiate!..
Ženia atsitokėjo.
Sapno rūkas sklaidėsi, ją laikė tvirtos operatoriaus rankos – kėlė nuo slenksčio, ant kurio ji, matyt, sukniubo, dingus laiko traukai.
Sigutė bandė ją atgaivinti, plekšnodama per veidą drėgna servetėle.
Ponia Jadzia, pamačiusi tokį gaivinimo būdą, tik paniekinamai prunkštelėjo. Apsisukusi ant kulno taip, kad tamsaus vyno spalvos suknia siūbtelėjo kaip išpilto burgundiškojo puslankis, ji nubangavo link baro – Dieve brangiausias, vietoj duonkepės stovėjo baras dvivėrėmis stiklinėmis durelėmis!.. – išėmė iš ten prabangų krištolinį grafiną, pripylė raižyto stiklo taurelę ir išdidžiu mostu liepė Ženiai išgerti.
Tikiuosi, kad čia ne skystas amoniakas, kurį senos XIX amžiaus ponios uostydavo nualpusios, – Ženia klusniai paėmė taurelę ir išmetė kaip už ausies.
Svajingai pažvelgė į ponią Jadzią, o paskui atsisuko į operatorių ir atsidususi palaimingai susmuko jo glėbyje.
– Jūs… jūs nunuodijot mūsų grupės vadovę!.. – sukliko Sigutė.
Ponia Jadzia gūžtelėjo pečiais.
– Tik pamanyk, koks lepumas, – tarė. – Atrodė tokia arši, kaip skalikas, tai aš jai ir įpyliau šito, kad neprarastų budrumo. Maniškiai, prieš medžioklę taip palakinti, briedį į medį įvydavo.
– Įpilkit ir man, – atkišo stiklelį operatorius.
Ponia Jadzia sukikeno.
– Ne!.. – suriko Sigutė. – Negerkite! Ką aš viena čia darysiu!..
– Grindis plausi, – griežtai tarė ponia Jadzia.
– Neplausiu!.. – narsiai atšovė Sigutė. – Ne tam pasaulyje gimiau!..
Ponia Jadzia kilstelėjo antakius.
Bet kadangi operatoriui buvo sunku viena ranka laikyti Ženią, kuri nebuvo trapaus sudėjimo, o kita – atkištą stiklelį, Jadzia atkimšo grafiną, įpylė skaidraus kaip ašara skysčio ir tik tuomet tarė:
– O kam?.. Kam tu gimei?..
Sigutė, giliai alsuodama, tarė:
– Gailestingumui! Ir kilnumui!.. Globai. Benamių ir kačių.
– Grindų plovimas, – tarė ponia Jadzia, – kilnumui nepakenks. Imk ryzą ir drožk. Grindys – aname gale.
– Ten, kur trečiasis išėjimas, – sapnuodama tarė Ženia.
Operatorius pasižiūrėjo į ją, atsiduso ir išgėrė stiklelį.
– Sigutė sukliko ir užsidengė akis – tikėjosi, kad dabar abu su Ženia grius kaip ąžuolai.
Bet operatorius tik pasipurtė lyg šlapias šuo, urgztelėjo ir paklusniai sužiuro į senę.
Ponia Jadzia patenkinta nusišypsojo ir patapšnojo jam per ausį.
– Neškis savo grobį lauk, – tarė ir parodė duris. – Nepakenčiu, kai ant parketo lieka plaukų gniutulai ir drabužių skivytai.
Operatorius, užsimetęs Ženią ant peties, išlingavo pro duris, o ponia Jadzia tarė drebančiai Sigutei:
– Ar kada buvai sumindžiusi sraigę?
Sigutė suvaitojo.
– Buvai, – konstatavo senė.
Ji pripylė stiklelį ir ištiesė Sigutei. Ši bjaurėdamasi atstūmė.
Ponia Jadzia gūžtelėjo pečiais ir išgėrė pati.
– Jeigu nestipriai užmini, – sumurmėjo atsikrenkštusi, – sutraiškai tik kiautą, o tas nezgrebnas padaras lieka gyvas.
Ji pavartė stiklelį ir susimąsčiusi tarė:
– Kaži ar tai geriau. Reiktų minti stipriai.
– Ką jūs tuo norite pasakyti? – susijaudinusi sušnibždėjo Sigutė. – Kad jums negaila sraigių?..
– Ne, – atsainiai tarė ponia Jadzia. – Sraigės – skanios, ypač su šviežiu sviestu.
Ji dėbtelėjo į Sigutę, suspaudė grafiną rankose ir pridūrė:
– Užtat ne visų benamių reikia gailėtis.
Gailestis, – šiurpulio krečiama pamanė Sigutė. Kas tai?.. Gal kokia liga, kuria užkrėstas visas pasaulis?.. Gal mes visi jau mirštame nuo jos, tik nejaučiame?..
– Imk ryzą, – ramiai tarė ponia Jadzia ir atkišo Sigutei į ritinį susuktą savo frotinį chalatą. – Grindys, kaip sakiau, aname gale.
Sigutė nusvyravo prie durų.
– Šitą, – ponia Jadzia parodė į grimo dėžutę, – palik. Tau jos neprireiks.
Sigutė klusniai pastatė dėžutę prie baro, atidarė duris į koridorių ir sužiuro į tamsą.
Ano galo durys buvo praviros, juodus koridoriaus aslos akmenis apšvietė žioruojantys raudoni atspindžiai.
Sigutė ištempė ausis.
Neik, Sigute, neik, sesele, po slenksčiu – duobė žarijų…
Ar jai pasigirdo, ar kažkas tyliai dainavo keistu, šnabždančiu, nežmogišku balsu, į kalbos skiemenis sudėdamas visas savo tamsios, tolimos sąmonės pastangas?..
Ir kam perspėti Sigutę?.. Ar ne geriau būtų, kad ji nugarmėtų į žarijas ir pavirstų pelenų antele, kurią beskrendančią išsklaidytų vėjas?..
Vėjas. Eolo arfa, mirusiųjų daina gyviesiems.
Išsiskyrusi su vyru, vieno rajono apylinkės pirmininku, Sigutės motina grįžo į miestą ir apsigyveno Antakalnio prieigose, vėliau išsipirko savo namelio dalį ir žemę, apsitvėrė kiemą nuo smalsių ir ne itin tvarkingų kaimynų, pabrėžtinai kruopščiai prižiūrėjo visus kiemo augalus ir su rafinuotos estetės panieka žvelgdavo į anapus tvoros vešančius pilkšvai sidabrinius kiečius, sulaukėjusius krienus ir į amžinai nėščią ir alkaną kaimynų katę, į šabakštynus atsivedančią savo prieauglį, kuris, regis, irgi niekada nesikeisdavo – murzinai baltas kaip nešvari vata kartais ten ir likdavo, tarp abejingų piktžolių, išdrabstytas gabalais, sudorotas senio katino, akylai saugančio savo teritoriją, o kartais – benamių šunų.
Motina mokėjo labai raiškiai ištarti žodį „Martini“ be „s“, omeny, aišku, turėdama vermutą, kurį mėgo savaitgaliais ar vakarais po darbo gurkšnoti kiemelyje, išsitiesusi žaliame šezlonge, su ledu ir žaliąja citrina, būtinai žaliąja, šalia namų esančioje „Maximoje“ ne visada būdavo, ir Sigutė, suspaudusi centus, bėgdavo į „Iki“ už gero kilometro. Tas grakštus „Martini“, be abejo, turėjo labai skirtis nuo aplink skambančių „bl…, končilas’ vodočka“ ar „skol’ko ty budeš taščit’ s „Lukoila” butylku, bl…!“, – bent jau taip manė motina. Sigutei ir vieni, ir kiti žodžiai skambėjo magiškai, kaip užkeikimai, bet labiau patikdavo su keistu žodžiu „bl…“, nes po jų paprastai arba kas nors griausmingai nusirisdavo laiptais iš viršutinio buto, arba būdavo išvežamas policijos automobiliu, kuris sustodavo prie kiečių, ir visos katės su prieaugliu nušnarėdavo tankmėn slėptis, motina stovėdavo prie vartelių ir pavargusios aristokratės mostu rodė, kur rasti butą, kuriame griaudėjo magiški užkeikimai.
Sigutei atrodė, kad stebuklingas pasakų pasaulis neturėtų būti atsitvėręs tvoromis – kai iš kiečių tankumyno vakarais į ją spoksodavo geltonos ir žalios kačių akys, ji irgi, prispaudusi nosį prie vielinio tinklo, žiūrėdavo į jas, vildamasi, kad ir paslaptingi burtažodžiai atsivers kaip žėrinčios kačių akys.
Kadangi motina dirbo savivaldybėje, ir kai neapsikentusi kažkam pasiskundė ir kiečius nušienavo, liko plynė ir už jos riogsantis senas sunkvežimis kadaise balta, dabar nuėjusia žalėsiais būda – viršutinis butas pildavo po juo savo naktinio puodo turinį, tad motina žadėjo ir šitą griozdą prigriebti, įstatymas taigi jau kadais išėjęs, sakė ji, tokių griaučių kiemuose seniai neturėjo būti!..
Sigutė baugiai žvelgė į sunkvežimį surūdijusia kabina ir suzmekusiomis padangomis, regėdama jį kaip pranašą Joną prarijusią didžuvę. Po ja, netekęs kiečių, susibūrė visas katinynas.
Sigutė nedrąsiai stumtelėjo duris.
Raudoni atspindžiai – visai ne žarijų, o besileidžiančios saulės, jie pamažėle tamsėja, liedamiesi pro vakarinės pusės langą, nes saulė skęsta vis giliau į ūkaną už miesto, ir atsėlina vakaras, girgždindamas koridoriuje nuo drėgmės iškilusią laminato lentą – rupūžės iš viršutinio buto vėl mus užpylė, sako motina, ką su jais daryt, galva neišneša, gal tu, Edvardai, ką nors sugalvosi? Bet Edvardas, kuris pas ją ėmė lankytis visai neseniai, o pastaruoju metu ir apsigyveno, tik mandagiai šypsodamasis glostė motinai ranką ir kartojo: saule mano, nusiramink.
Ką jis dabar galvoja žiūrėdamas į Sigutę, sėdinčią prie algebros vadovėlio ir bandančią išspręsti klastingą lygtį?..
Šviesiais ūsais ir tvarkingai perskirtu sklastymu jis panašus į matematikos mokytoją, štai ir liniuotę laiko rankose, ar tik netvos Sigutei per nagus, nesvarbu, kad tai pasenęs bausmės metodas, jis net nebesišypso, žiūri į ją suraukęs antakius, Sigutė pabūgsta.
Išskaitęs baimę jos akyse, Edvardas pralinksmėja. Braukia liniuote per rankos linkį, kokia oda, tikras abrikosas, sako švelniai, nors imk ir atsikąsk. Ir kanda, ką tu pasakysi, irgi labai švelniai, Sigutė iš baimės suakmenėja ir nebežino, skauda jai ar neskauda, ak tu, abrikosėli, dejuodamas sako Edvardas, Sigutė neišlaiko ir pravirksta, o jis, prispaudęs ją ant grindų, šluosto ašaras savo ūsais, dvelkiančiais miežių salyklu, ir šnabžda – neverk, saule mano, nusiramink.
Aš pagalvosiu, – girdėjo Sigutė, prispaudusi ausį prie motinos kambario durų, – aš apie tai pagalvosiu, o paskui vėl dejonės, Sigutė atšlijo, ji netikėjo, kad Edvardui skauda. Nors kam gi kitam jis galėjo sukelti skausmą, jei ne pats sau, buvo toks švelnus ir bejėgis, tik galvoti ir sugebėjo.
Bet motinai jo reikėjo, gal kaip priedo prie martinio taurės – kaip žaliosios citrinos.
Ir iš namų teko išeiti Sigutei – kaimynų katė su savo prieaugliu tupėjo prie sunkvežimio padangos ir lydėjo ją geltonomis ir žaliomis akimis.
Sigutė susigūžė į kamuoliuką ir pravirko.
Frotinis chalatas iškrito jai iš rankų ir išsiskleidė ant švytinčių raudonų saulėlydžio grindų.
Neišplausiu aš šitų grindų!.. Jos visada bus nešvarios!..
Galiu tik pridengti… užkloti… papudruoti…
Tai ji gerai išmoko – atrodė, lyg tam būtų gimusi. Taip vykusiai paslėpdavo žmogaus veido defektus, kad filmuojamasis – dažniausiai tai būdavo brandaus amžiaus ponia, susiruošusi šokti ar dainuoti, o neretai ir netikėtų susitikimų šou dalyvis – kaipmat įsimylėdavo savo televizinį atvaizdą ir kone su fiziniu skausmu valydavosi grimą.
Ji pati nemėgo grimo. Tik per motinos laidotuves – mirė pernai, nuo kepenų cirozės – pasipudravo nosį, kad neblizgėtų, ir šiek tiek pasidažė blakstienas, kad galėtų šaltai ir rafinuotai nuleisti jas ant skruostų.
Edvardo plaukai ir ūsai buvo keistai nurudę, kaip žolė, ant kurios šlapinasi šunys, ir Sigutė su ledine nuostaba pagalvojo: tik pamanyk, ar tik jis nesidažė!..
Švelniai paliesta, ji neatitraukė rankos, tik lėtai pakėlė blakstienas ir pasižiūrėjo į jį taip pat, kaip jos motina į viršutinio buto gyventoją, sėlinantį patvoriais su puodu.
– Brangioji…
Seniau vadindavo mane abrikosėliu, – pamanė Sigutė. Negi taip greitai pasenau?..
– Taip netikėtai…
Vargu ar nuo kepenų cirozės mirštama netikėtai.
– Gal… užeitumei? Palengvintumėm sielvartą, išgertumėm… įtariu, tau patinka martinis…
Sigutė neatsakė.
Tik nusivylusi pagalvojo, kad Edvardo lūpose žodis „martinis“ skamba apgailėtinai, tegu ir su „s“.
– Ne.
– Turiu ir vodočkos, – sušnabždėjo Edvardas.
Sigutė sukluso.
Ar tik nebus susidėjęs su kaimyne iš viršutinio buto, – pamanė. Šitas žodis – „vodočka“ – kur kas labiau jam tinka.
– Aš negeriu, – atsakė Edvardui su lengva pašaipa.
Atsuko jam nugarą ir nukaukšėjo per laidotuvių rūmų holą brangiais zomšiniais bateliais, nė kiek neabejodama, kad jis liks ten, prie salės durų, prie juodu kaspinėliu perrištos motinos nuotraukos, kurioje ji atrodo taip, lyg ruoštųsi ką bučiuoti – lūpos „O“ formos ir atkištos į priekį, veikiausiai fotografavosi gerdama martinį, – liks susigūžęs ir nesuprastas, sugniuždytas šaltos elegancijos, Sigutei jo net pagailo. Juk grįš į tą laukinį namelį, bandys glaustis prie viršutinio buto, bet tokius kaip jis pikti ir stiprūs teritorijos gynėjai neretai išveja lauk, kaip vejami sterilizuoti ir nepajėgūs gyvūnai.
Lauke ją apniko šleikštulys.
Atsidarė rankinę ir, išsitraukusi drėgną servetėlę, kruopščiai nusivalė pudrą ir blakstienų tušą.
Sviedė servetėlę į šiukšlių dėžę ir bėgte nubėgo laipteliais žemyn, į automobilių stovėjimo aikštelę.
* Išgalvota būtybė.
** Citatos iš kn.: Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo / Sudarė Karla Gruodis. – Vilnius: Pradai, 1995.
*** Piemenė (lenk.).
**** Išgalvota dievybė.
***** Išgalvota dievybė.