Ishvari Prema (Ieva Gudmonaitė). Eilėraščiai

2025 m. Nr. 4

* * *

Gegužį visas pareigas reikia palikti –
puodus, keptuves, ofisus,
parduotuves, baseinus,

palikti visus savo proto kambarius,
kuriuose pilna daiktų ir klerančių spintų
vis tiek nespėsi jų pataisyti –

prisirpęs oras tarp medžių šakų
jau pradeda balti

ir akyse mirga
pumpurų lietus – –

reikia viską palikti ir eiti – –
nenutrūkstamomis kryptimis,
į tą pusę, kurioje pasibaigia pasaulis

šitas baltuojančių žiedų tunelis,
nusėtas violetinėm kekėm

yra mano minčių šerdis,

ir dėl to aš palieku namus,
ir darbe niekas nesulauks manęs

aš eisiu
nuo vieno žydinčio medžio link kito

kol pasieksiu gegužio zenitą,
ekstatinį žydėjimo judesį –

nevaldomai širdies ritmą permušanti
žiedų mūša

 

* * *

Aš myliu šitą
besišypsantį mažą padarėlį,
kurio veidas išteptas trintų obuolių tyre,
kurio išmatos man kaip sandalmedžio pasta,
o šlapimas kaip skystas saulėj ištirpęs medus,
kurio naktį pažadinantis riksmas kaip
sapną perskėlęs palaimingos šviesos
spindulys,
paliekantis girdėti, kaip tamsoje ryjamas pienas,
praplaukęs mano kūno materijos gelmę,
prisilietęs prie mano širdies kraštelio,
spindintis lyg mira,
ant kurio lyg ant nematomo siūlo
laikosi jo gyvybė,
kuriuo jis be perstojo ateina
ir išeina iš manęs
vaikščiodamas ant lyno,
bet žinodamas, kad niekada nenukris,
tik mano pačios baimės nupieštame paveiksle
krintantis nuo vystymo lentos
ir vis dėlto švelniai lyg sniegas
nusileidžiantis ant žiedų kilimo,
kaskart vis švelniai nusileidžiantis ant manęs,
mano širdies projekcijos sukurtas
ir mano kūno atomais sulipdytas,
nuolat glaudžiamas,
mano vidaus elektra pakraunamas, perkraunamas
ir vis nesustabdomai didėjantis,
iš kūnelio pamažu virstantis kūnu,
iš pieno upės virstantis
nevaldomu alkiu prisiminti pasaulį,
kurį gimimo ir mirties ratų sukelta užmarštis
panardino į nespalvotą ūką
bandai užčiuopti tą švelniai iliuzinę gelmę,
negalėdamas atsistebėti daiktų tikrumu,
čiupinėdamas šiltą sapno paviršių,
šitą lengvai burbuliuojantį lyg užkaistą vandenį,
kuris kada nors prasiverš kaip ugnikalnis
ir ištyrins tave,
šitas srūvantis karštis,
kurį dar vadina gyvenimu,
sukūrusiu tavo sielos apvalkalą

 

* * *

kol tu žaidi daiktų griūtį,
užversdamas ant savęs visą krūvą daiktų

aš užkaičiu vandenį, išplaunu kriauklę,
nukabinu voratinklius kampuose,

aš šoku, švelniai vos liesdamasi
prie grindų, kurias ari savo žaisliniu traktorium

kol tu pilstai vandenį iš vieno puoduko į kitą,
aš užsimerkiu ir sėdžiu vidury kambario,
regėdama tolimųjų galaktikų atspindžius – – –

kol jaunas mėnulis priartėja prie aušrinės žvaigždės,
tu išdėlioji pilnus vandens butelius ir vėl juos nuneši atgal
į skalbimo mašiną,

kol virtuvėj užkaista vanduo,
tu meistriškai iškraustai stalčius,
ištuštini spinteles,

kol tu mėtai daiktus
iš vieno kambario kampo į kitą

aš medituoju, kaip pakylu
virš šios žemiškos egzistencijos
ir skrieju stebėdama save,
likusią su tavim vidury kambario,

kur tu judi siautulingai
įsuktas žaismo srovių – –

kol rideni stiklainius,
aš pasiekiu melsvą planetų gylį,
manyje tvyrančių
saulės sistemų virpėjimą;

kol tu laužai, trupini, mėtai, barstai –
pasaulis susirenka pats manyje;

kol tu kryptingai griauni namus,
pasieki išdykumo ekstazę

joje aš išsiskleidžiu
kaip pilnaviduris lotosas
skaidriuose visatos vandenyse

 

* * *

mes kaip du elniukai,
išbridę iš saulės šaltinių,
iš lapijoje skęstančio
sužydėjusio vasaros eterio

aš vejuosi tave,
tavo dar nedidelį, nuogą kūnelį,
išsprūdusį nuo krūties
ir pasileidusį bėgti
patyrimų laukais – –

jis baltuoja aukštoje žolėje,
įšilęs nuo kaitros
tavo greitos kojytės
nepalikdamos pėdsakų
lekia tolyn
į įkaitusią žalumos upę,

aš negaliu tavęs pagauti,
aš šuoliuoju lyg stirna
per miško gėlių kilimą,
brendu per spinduliuojantį
medaus tirštumo orą,

o tu švieti mano krūtinėj
stipriau už vasaros kaitrą –
nepagaunamas šviesos burbuliukas,
prisirpusi miško uoga,
dailiai išaugęs elniukas,
straksėdamas per šilo tankmę,
glostomas pro lapiją mirgančios šviesos,

pasivaidenęs mano egzistencijoj,
kadaise išniręs iš tamsių mano kūno gelmių,
išlietas iš mano jausmų,
išaugintas iš pieno upių – –

visus meilės lašus surinkęs tu bėgi,
o aš vejuosi,
nes mus jungia nematomas žiedų siūlas –
toks trapus ir išslystantis,
grojantis švelniomis natomis su žole,
su tankių žolynų simfonija,
kai vasaros kaitra nudažo mus geltonai – – –

tavo trumpai šmėkštelėjusį
berniuko kūną aš vejuos,

nes laikas ištrins jį iš šito žalio peizažo – – –

kada nors tu liksi tik didelis- – –

geriu tavo mažumą iki širdies gelmių

 

* * *

Geriu kiekvieną apkabinantį ir šildantį
paskutinio šio saulės festivalio spindulį,
kuris glosto ir svaigina
tekėdamas švelniai su vėjeliu

ir ištirpsta horizonte, už kurio
saulė pasislepia vis anksčiau – – –

ši akimirka, kai dar šoku apkabinta šviesos,
tepdama šilumą ant delnų,

kai dar negimusi naktis
savo įsčiose slapta sugeria šitą šviesą
bijodama pajudėt ir priminti apie save – – –

priklausomi nuo šito spindėjimo
augalai geria paskutinius
savo gyvybės lašus – – –

šis keleto mėnesių festivalis,
kai viskas skambėjo ir šventė vasarą,
pamažu jau eina į pabaigą,

bet dar šoku tos paskutinės šilumos apgaubta
glaudžiai lyg tekančio vandens,
iškerpančio mano kūno bruožus ore –

juos pasiliekančio ir grįžtančio
į žydrą galaktikos tunelį – – –

žolės judėjimo garso šokdinama
neriu į virpantį šilumos gylį,

mano pulsas vis vejasi saulės bangas

šoku judesiais išsukdama
patį giliausią atsisveikinimą,

prieš grįždama
į nykiai vėstančių daiktų kasdienybę,
kur lyg dangčiu uždengtas dangus
užkonservuoja pasaulį iki kitų švenčių – – –

 

* * *

o mano baime, apsivilkusi baltu aksomu,
pusnyse, nykštukų brūzgynuose,
apšerkšnijusios pasakos pakraščiuose
eglutės užžiebtos,
laiškai parašyti, žybsi žvaigždynų girliandos,
o tu virpančia ranka išplėši šitą atviruką
mano širdies drebėjimas išardo
šitą idilišką sniego peizažą
su nusileidusiom į sniegą žvaigždėm,
su stebuklo spalva ekrane,

ir iš vienos iliuzijos aš papuolu į kitą – – –

Viešpatie, leisk man bijot netekt tik tavęs
praklajojus eras pro tirštą materijos ūką