Proza
Vilius Jakubčionis. Bujus
2021 m. Nr. 8–9
Jaunojo novelisto premija apdovanota publikacija
Apsakymas
– Parsivežk iš sostinės kokią lėkštę ar ženkliukų, tai galėsi visiems girtis, kad buvai… Sakysi, „va, ką buvau pametęs“. Ir nešiosi ant maikės, o jeigu lėkštę parsiveši, tai tik iš jos valgysi – ir sriubą iš jos… Tai baibokas! – sušuko tėvas.
– Taip ir vešiuos… – sumurmėjo sūnus. – Galiu tau parvežt, tai galėsi girtis. Tik pinigų duok – parvešiu.
– O, parveši tu man!.. Kokį šūdniekį už litą penkiasdešimt, o sau bala žino ko! Ko tu ten išvis važiuoji? Prisipirksi niekų, paskui dulkės penkis metus ant lentynos, kol vieną dieną nukris man ant galvos, kai trauksiu įrankius.
– Kada tu juos trauksi?..
– Ką sakai?
– Nieko… – numojo. – Nieko nevešiu. Neturiu iš ko.
– Motinos prašyk, – suriko tėvas įkandin. – Ir šiušelių jai priskink, kad bent vieną tikrą gėlę namuose turėtų.
Basomis išėjęs į verandą vaikis šoktelėjo nuo įkaitusio medžio grindų ant betoninių laiptų ir sustojo. Kai parimdavo virš tvorelės ir įsižiūrėdavo į kitą kelio pusę, jam atrodydavo, kad jo ir kitų čia gyvenančių namai plūduriuoja pievų ir dulkėtų kelių jūroje kaip dideli betono ir medžio plaustai. Vis toje pat vietoje, tarsi pririšti prie molo, o gal įklimpę nematomos salos kranto smėlyje. Savąjį salos krantą, jeigu kas klausdavo, vadino Bambalių kaimu arba tiesiog Bambaliais. Tarpusavy vadino dar paprasčiau – Bambaliu. Šiandien, nujautė, jo vėl paklaus, kur tie Bambaliai, todėl prisėdęs ant laiptų apsiaut kedų galvojo, ką atsakys. Bambalys tai Bambalys, bet kur jis? Paplautas tarp dviejų sostinių, gerai užsuktas, neskęstantis.
Vaikis turėjo butelį vandens, per ilgų kojinių porą, rankšluostį ir glaudes. Nežinojo, kodėl įsidėjo kojines. Gal nakvos? Neprapuls. Tik labai jau tuščia atrodė kuprinė, lyg būtų joje ko trūkę. Jis žvilgtelėjo į iš tėčio iškaulytą „Motorolą“. Dar yra laiko, o Rytis, žinojo, vėluos, bet jau spirgėjo lėkti iš namų, kol nepradėjo rinktis dėdės. Tėvas spėjo iš vakaro visiems pasigirti, kad šiandien bus ramybė – vaikis išvažiuoja pas motiną į miestą, – o tai reiškia, jog laukia šašlai ir visa kita. Žinoma, anie rinkdavosi ir tada, kai ramybės nebūdavo. Užguita ramybė sėdėdavo kur nors miške prie baravyko ir apsilankydavo tiktai vaikiui išėjus. Na, baisiai čia – gi nei lupdavo, nei ką… Bet žinai: ramybė nevalgo, ramybei nereikia drabužių ir sąsiuvinių, o svarbiausia, kad ramybė neturi stervos močios, kuriai gero per maža.
– Lince! – kiek švelnesniu balsu pašaukė tėvas. Ir gerai, nes jau kone vardą užmiršo – tik vaikis ir vaikis. – O tai kada tu ruošiesi grįžti?
– Nežinau.
– Tai negrįžk iki devynių.
Pastebėjęs praviras rūsio duris prisiminė, kad nusileidęs suras daiktą, kuris puikiai užpildytų kuprinę. Štai, užkištas už sulankstomų kėdžių krūvos, kampe gulėjo nedidelis raudonas bujus, kurį tėvas kitados rado paplūdimy ir padovanojo Linui, kad neužspringtų kūdroj. Iš pradžių, vien mėgindamas į jį įsikibti, kelis kartus paniro, bet įgudęs išsilaikydavo ilgiau negu vaikai, turėję vandenlentes, o ir žaidimų prisigalvodavo. Kitąsyk bujui teko atstoti ir bokso kriaušę, ir futbolo kamuolį. Jį buvo galima užkasti, išmesti ir nuspirti, bet nuskandinti nepavyko niekam, išskyrus Rytį, o bandė visi vaikai ir dėdės, netgi tėvas, kuriam anas iš rankų išsprūdęs iššoko ir sumušė lūpą. Tada ir įmetė į rūsį. Bet prieš tai išleisdavo Liną prie kūdros vieną, o mamai sakydavo, kad su juo kartu eina geriausias kaimo plaukikas.
Delnu nuvalęs dulkes Linas panoro atgaivinti seną draugystę. Yra gerai, kai seni draugai telpa kuprinėje.
Suprato, kad jau laikas kilti, kai išgirdo būdoje besimuistantį Hercą. Šuva žvaliai išsmuko ir ėmė bėginėti pirmyn atgal, vilkdamas ir trankydamas grandinę į būdos slenkstį. Kartais ją įsikąsdavo ir nešdavosi su savimi dar labiau žvangindamas. Tėvą šis garsas varė iš proto.
– Hercai, – sudraudė Linas. Šuva stabtelėjo ir išsivėpęs įsispoksojo į jį.
Netrukus iš tolo pasigirdo muzika, kelyje, vejamas dulkių, pasirodė Ryčio automobilis. Linas pribėgo ir įšoko į priekį. Rytis padavė Linui ranką ir stipriai spustelėjo. Ant jo dilbio žaliavo liesas, neišvaizdus slibinas. Numetęs kuprinę po kojomis Linas išsitiesė ir nedrąsiai apsidairė.
– Važiuojam, – pasakė Rytis.
Išdūmę į plentą prašneko sykiu: „Kaip sekas? Kiek važiuosim?“
– Ką? – perklausė Rytis.
– Kiek važiuosim?
– Tram, gal dvam, jei paspausiu. Skubi su devka susitikt? – šyptelėjo Rytis.
– Eee… – sulemeno, – ne, mes dvyliktą tarėmės.
– Pšš… Tai čia dafiga laiko. Ką veiksi? Neturėsiu kur tavęs dėt.
– O kada jūs tarėtės? – sunerimo Linas.
Rytis pažiūrėjo į jį.
– Nesitarėm. Maniškė sakė, kad jos tėvukas po keturių grįžta. Reikia spėt, žinai… Bet tai nieko, gausi po miestą pavaikščiot. O jeigu kas lįs, duok per mordą ir bėk. Gal tau išeis su ja anksčiau susitikt, ilgiau pabūt. Nors ką jūs veiksit keturias valandas… Tu pas ją varai?
– Nežinau, eisim prie upės gal.
– Prie upės nieko… Apžiūrėsi, įsivertinsi, gal ir šiaip devkų bus, gerai.
Linas prajuko:
– Nežinau.
– Tai jau pradėk žinot, žinok. Jei galvos, kad kaimietis, – nieko nesupranti, kaip čia reikia, kur kas, žinai, – tai pames, pames tave.
– Aha.
Rytis dar kartą žvilgtelėjo į jį.
– Neįsitempk. Kiek tau metų?
Linas pasakė.
– Nu tai tuo labiau. Žiūrėk, – Rytis atkišo ranką ir ėmė sukinėti kumštį krutindamas ant dilbio ištatuiruotą slibiną. Linas nusišypsojo, bet neturėjo ką pasakyti. Atrodė, lyg kažkas jam per gerklę įkišo skersinį. Įstrigo nuo pilvo iki gerklės. Kur nori, ten dėkis.
– Karoče, neįsitempk, – po pauzės pakartojo Rytis.
Pagaliau dulkėtas kaimo aplinkkelis išvedė į greitkelį. Linas žiūrėjo pro langą, žvilgsniu šokinėdamas nuo vieno stulpelio prie kito, paskui, išnėręs iš krūmo, siektelėdavo daubose augančių pušų viršūnių ir vėl žemyn, vydamasis Ryčio lenkiamus automobilius ir begėdiškai spoksodamas į vairuotojus. Vėliau, kai pavargo akimis matuoti kiekvieną kelio atkarpą, praretėjus medžiams ir krūmams, abipus kelio atsivėrė laukai, lygūs ir nuobodūs kaip šienas. Linas turėjo pusbrolį iš mamos pusės, kuris, kai kartu kur nors važiuodavo, prilipęs prie lango akimis naršydavo tuos laukus, lyg vildamasis išvysti kokį stebuklą. Žiūrėk, čia jautis, o gal karvė, žiūrėk, avis, žiūrėk, kaip vėjo gūsis glosto rugius, žiūrėk, lietus ir saulės šypsniai pro debesis retus. Tikrai, kone rimuodavo. „Mam, čia tikros dausos“, – kartą pasakė tetai, o ši pagyrė: „Kaip tu gražiai sakai, tokių žodžių moki.“ Pusbrolis žodžių mokėjo. O kaip Linui pasakyti, kad jam gražiau atrodė virš laukų kybantys tankūs debesys? „Dausas“ jau nuvogė. „Mama, – pabandė kartą, – debesys atrodo kaip sklypai.“ Mama suraukė antakius ir pažvelgusi pro langą suniurnėjo: „Mhm, neįperkami.“ Žvilgčioti į dangų atprato – gal vėliau, kai ateis laikas.
Jis išsitraukė telefoną ir greitai sumaigė žinutę, tada pasisuko į Rytį ir paklausė:
– Galėsi mane prie univermago paleisti?
– Kur, prie tilto?
– Man atrodo.
– Uny-vėr-magas yra prie Baltojo tilto, – pasimaivė Rytis. – Tai jeigu ten, tada galiu.
Linas vėl pažadino mobilųjį: Gabrielė delsė atsakyti.
– Čia kokios penkios minutės… – pridūrė Rytis. – Tai parašyk, kad iki jos ateisi, kelio paklausi ko nors, jeigu nežinosi. – Linas tylėdamas žiūrėjo į mobilųjį. Rytis suskersakiavo ir kumštelėjo jam į petį: – Ė, Džekas Londonas! Susigaudysi gi.
Jį paleido prie kiosko, už kurio išvydo aludę ir keletą prieblanda besimėgaujančių blankių veidų. Nusprendė, kad prie prekybos centro eis plačiu lanku, neva tikėdamasis pažinti mergaitę iš tolo. Laukti sostinėje, jam rodėsi, nebuvo kur. Nebent čia pat sustoti ir žiopsoti į kitoje gatvės pusėje kylantį dangoraižį, bet ne, negerai – kiekvieno žvilgsnio, kuriuo visokie prasilenkėliai jį nužvelgdavo, net nespėdavo sugauti, o kitų, ūmesnių, nespėdavo išvengti. Linas nėjo į prekybos centrą, o nusileido laiptais žemyn, dirsčiodamas į čia įsikūrusio striptizo klubo langus, tada perbėgo gatvę į pievą tilto pusėje ir kiek paėjęs pamatė išsibarsčiusius būrelius susėdusių ir sugulusių žmonių: daug vyresnių ir tokių, kaip jis – nenorėjo mintyse jų vadinti „vaikais“. Buvo karšta ir giedra. Jis prisėdo prie didesnio kupsto aukščiau ir šoniau nuo visų, tada, slėpdamasis po kepurės snapu, ėmė žiūrinėti aplinkui. Pasižadėjo nežvilgčioti į mobilųjį, kol sulauks jos skambučio. Dabar įdėmiai žvalgėsi vaizdų, kuriuos retai kada matydavo kaime. Nemaža laiko praleido stebėdamas vedžiojamus šunis. Kai mobilusis suzvimbė, Linas pašoko ant kojų ir apsidairė. Gabrielės nematyti. Jam skambino mama. Nusiėmęs kepurę ir pasitaisęs drabužius atsiliepė:
– Klausau.
Pirma tyla, tada traškesys, ir prašneko:
– Linai.
– Klausau.
– Skambino Sigitas.
– Skambino?!
– Sakė, kad tu į miestą važiuoji.
– Taip, aš su drauge susitikt!
– Kur?
– Su drauge susitariau… Tada važiuosiu namo. Mane parveš Rytis – Antano sūnus.
– Dalios Rytis, – pasakė mama, – prisimenu. Tai susitiksi su kažkuo ir važiuosi namo.
– Taip!
Mama patylėjo, tada vėl prašneko:
– Sigitas sakė, kad tu pinigų neturi, kad ruošiesi pas mane eiti, aš šiandien dirbu ir esu užsiėmusi, mes su juo nieko nesitarėm, tai nežinau, kaip tau perduot, nėra kaip.
– Ne ne, aš turiu, man nereikia!
– Tai tu pas mane nevažiuoji, čia jis sugalvojo?
– Ne ne!
– Aišku. Tai parveš tave, nenakvoji.
Linas pagalvojo.
– Ne.
– Nenakvoji.
– Ne.
– Nu supratau, negaliu dabar, iki.
Linas dribtelėjo ant žemės. Mieste debesys atrodė mažesni ir ne tokie tankūs. Netrukus jo mobilusis vėl suzvimbė. Jis giliai giliai atsiduso.
– Jó, – atsiliepė.
– Labas, kur tu, aš jau prie kàpo!
– Prie ko?
– Prie kàpo!
Linas susiraukė iš nuostabos ir išbėrė:
– Aš dabar prie Baltojo tilto, iš dešinės, parduotuvės pusėje. Tu toli, ar man ateiti? Aš ateisiu.
– A! Tuoj surasiu.
Gabrielė nutilo, bet telefono neišjungė. Linas klausėsi traškėjimo ir muistėsi: užsivožė kepurę, nusiėmė, susikišo marškinėlius į šortus ir vėl juos ištraukė, palygino, paglamžė, išsitiesė, susikūprino. Kažin koks labiau jai patiks. Jau mato, ateina, dar neįžiūri veido, bet jau aišku, kad graži, nes kažkaip kitaip apsitaisiusi ir ryški. Linas droviai pasirąžė ir nuėjo jos pasitikti. Gabrielė vilkėjo džinsinį kombinezoną ir marškinėlius be rankovių. Ji sustojo už kelių žingsnių nuo Lino, treptelėjusi baltu kedu ryžtingai kilstelėjo smakrą ir papriekaištavo:
– Kol tave atsitempiau!..
Linas pasikasė smilkinį ir nusijuokęs pritarė:
– Ai, čia ne taip lengva atvaryt, kaip atrodo…
Sveikindamiesi nerangiai apsikabino ir iškart pradėjo eiti greta, kad nereikėtų žiūrėti tiesiai vienam į kitą. Eidamas šalia jos ir galvodamas, ką pasakyti, bei klausydamasis, ką beria Gabrielė, Linas suprato, kad, nepaisant to, ką vienas kitam rašė ir žadėjo, dabar jie bendravo tarsi pirmą kartą. Galbūt abu tikėjosi ko nors kito, gal įsivaizdavo, kad susitikę staiga ūgtels penkeriais metais ir galės eiti prie reikalo. Gal tik jam taip atrodė. Gabrielė buvo visa galva žemesnė už jį, kalbėjo labai garsiai ir iš šono atrodė kaip vaikas. Ir pliurpė kaip vaikas: jos draugė, kuri iš tos pačios šūlės, bet iš kitos klasės, sakė, kad jos klasiokas išvaro į kitą šalį, tiksliai nežino, kur, bet jį išmetė, nes jis rūkė per kūncę, nu, jis toks nesveikas, tai kvietė susitikt ir, karoče, neišėjo, o prieš tai jos tarėsi, kad varys trise, bet nesigavo, nes tėvai neleido, tai, žódžiu, susipyko, todėl šįkart nesakė, kad varo ne su drauge…
– Tai tėvai nežino, kad tu su manimi susitinki? – pertraukė Linas.
– Eik tu!.. Jeigu pasakyčiau, tai užmuštų!
– Rimtai?
– Nu neleistų! Jie nesveiki yra… – ji užsikišo plaukus už ausų ir šiek tiek tyliau paklausė: – O tavo tėvai žino, kad tu su manim atvažiavai susitikt?
Linui pasirodė, kad tai labai keblus klausimas.
– Aš tėvui nesakiau, nes koks skirtumas, – uždelsęs tarė. – O mama – jai tai vis tiek.
– Nu tai duok penkis – mūsų tėvai nesveiki!
Jie suplojo delnais ir susijuokė. Linas pajuto, kad skersinis pilve maloniai šnypšdamas tirpsta. Nesitarę pasuko prie upės kranto. Ten toliau – galės drybsoti, maudytis, ar ką… Tik, ai, kodėl skersai pievos reikėjo eiti, per visus žmones, ir, žiūrėk, tuoj atsiras, kas su ja pasisveikins:
– Gabre! – pasigirdo iš tolo.
Kaip tyčia! Vėl kepurę dėtis, slėpti, tiestis, lenktis, kuprinę kabintis – tik ant kurio peties? Jos draugė atbėgo tekina ir puolė Gabrielei į glėbį. Sveikinosi abi pasiklykaudamos, į Liną nė nepažiūrėjo, o pati Gabrielė visai nesiskubino jų supažindinti. Išpūtęs krūtinę Linas priėjo artyn ir sustojo jai už nugaros abejingai dairydamasis. Tada pamatė, kad netoliese ant pievos sėdi ir juos stebi panašaus amžiaus mergina ir du bernai. Staiga Gabrielė su drauge nutraukė šneką ir šioji pasisuko į Liną:
– Labas, aš Aura!
– Linas, – labai jau rimtai atsakė.
– Jūs čia galvojat būt?
– Mes galvojam ten toliau…
– Prie kranto! – įsiterpė Gabrielė.
Aura atsisuko į grupelę ir pakvietė juos eiti kartu. Linas tik žioptelėjo.
Visą laiką, kol ėjo, bandė sugauti Gabrielės žvilgsnį, bet ji įsiplepėjo su draugėmis – antrosios ir vieno iš bernų vardus iškart pamiršo. Įsiminė tik Luką, kuris pasisveikinęs gerokai per stipriai suspaudė jam ranką. Jau seniai praėjo vietą, kurią rodė Gabrielei. Visą kelią pratylėjo. Tada Lukas lyg niekur nieko užsirūkė ir pasiūlė Linui. Linas papurtė galvą, bet prisigretino ir paklausė:
– Kur einam?
– Prie tilto, – ir parodė pirštu.
– O prie Baltojo ne?
– Per daug žmonių čia.
– Mm.
Susėdo ant betoninės krantinės. Gabrielė įsitaisė tarp merginų, Linui teko tūpti prie Luko ir to kito berno.
– Auri, – pašaukė Aura, – gali jau duot?
– Aha, – atsakė Aurimas ir, pasiknisęs kuprinėje, ištraukė kelias sidro skardines.
– Pats pirkai? – paklausė Linas.
– Ne, paprašiau bomžo. Pasiliko grąžą, – pasakė, tada vyptelėjo. – Dar dvi yra, tai jeigu nori, gali Gabrės paprašyt, kad duotų.
– Gali imt, – iš kito galo atsiliepė Gabrielė.
Linas apsidairė ir papurtė galvą.
– Myžalas su gazu, – pasakė Lukas.
Merginos užprotestavo. Kalba pasisuko apie mokyklą, daunes mokytojas ir daunus klasiokus. Iš šnekos Linas tuojau suprato, kad šalia sėdintis Lukas ir buvo tasai, kuris rūkė per kūno kultūros pamoką.
– Kur čia? – paklausė.
– Stadike, – didžiuodamasis atsakė. – Sako: „Nenori žaist, eik sėdėt.“ Aš kai sėdžiu, tai rūkau.
– Tai ką tau sakė? – pasidarė įdomu Linui.
– Ką sakė… Ką man galėjo sakyt? Nieko, išvarė – visą dieną ant šulės tvoros prasėdėjau, tai tėvukui paskambino. Tas rėkia – į Londoną pyzdink, pas motiną.
Jis išmetė nuorūką į upę ir susiraukęs išpūtė dūmus.
– Tai varysi? – įsiterpė Aurimas.
– Nežinau dar. Greičiausiai.
– O kada? – paklausė Aura.
– Sakau gi, nežinau dar, – pyktelėjo Lukas.
– O tu angliškai moki? – nesusilaikė Linas.
Visi sužiuro.
– Mhm, – sumykė Lukas, – Yes, Hello ir Fuck you.
Merginoms kitame gale juokiantis, Lukas kibiai nužiūrėjo Liną: akimirką žvelgė tiesiai į akis, tada žvilgsniu permetė batus, šortus ir staiga pašoko:
– Davai, neriam?
– Nešvaru čia! – pasakė Aura.
– Eik tu, normãliai, – paprieštaravo Lukas. – Auri, šoksi?
– O kaip čia išlipt po to? – suglumo Aurimas.
– Ištrauksiu. O tu? – pasisuko į Liną. – Moki plaukt?
– Jo.
– Tai davai.
– O jūs plavkes turit bent? – paklausė Gabrielė.
– Koks skirtumas, ko tu ten nematei? – nusivaipė Lukas.
– Nu nemačiau, šiaip tai!
– Tai nemirsi pamačius, – atšovė rengdamasis.
Linas pakilo nuo krantinės sukandęs dantis. Atsargiai panaršė kuprinėje, bijodamas, kad neišsprūstų bujus. Susiradęs glaudes apsidairė.
– Čia nėra kur persirengt? – paklausė.
– Tai čia ir renkis gi, – nusivaipė Lukas, – parodysi panoms, ką turi.
Merginos spigiai paprieštaravo. Linas įkvėpė ir sukišęs glaudes atgal į kuprinę pradėjo rengtis. Nusiavęs kedus ir nusimovęs kojines pajuto šaltą, drėgną krantinės betoną. Apsinuoginę iki apatinių sustojo šonu vienas į kitą ir sušnairavo. Gaivus vėjelis dabar atrodė žvarbokas. Lukas atsistojo kažkaip dirbtinai kilstelėjęs pečius, bet supratęs, kad yra ne ką platesnių už Liną, tiesiog papūtė lūpas. Abu buvo liesi, tvirtomis rankomis ir kojomis, atrodė kaip nuskusti ožiai, tuoj šoksią nuo uolos žemyn į tarpeklį. Kažko tenai po vandeniu būta, ką tąsyk jautė turį pasiekti ir parnešti į krantą. Antraip juk nesiryžtų nerti.
– Ei ei, palaukit, – sustabdė juos Aurimas. – Jeigu abu šoksit, kaip aš jus ištrauksiu?
– Vieną, paskui kitą, – burbtelėjo Lukas. – Gulk ant pilvo, gal nepatrūksi.
– Tai mes irgi galim traukt, – pasiūlė Aura. Merginos susižvalgė ir pritarė.
– Tik atsargiai jūs, – žiūrėdama į Liną pridūrė Gabrielė.
Linas atsisuko į kuprinę ir dvejodamas tarė:
– Jeigu ką, turiu plūdurą, – pritūpęs prie kuprinės ištraukė bujų. Gauja smagiai suprunkštė. – Nėra virvės, bet jeigu reikės, meskit į vandenį – neskęsta, – susigėdęs paaiškino.
– Kas čia toks? – vos nulaikydamas juoką paklausė Lukas. – Iš namų atsivežei?
– Rūsy buvo, – pasakė Linas.
Lukas pavartė akis ir žengė keletą žingsnių atgal, tada dar keletą ir palenkė galvą. Šoko į upę kūliavirsčiu ir aptaškė krantinę. Išniro tolėliau, prunkšdamas, šiek tiek paneštas srovės. Šūktelėjo, bandydamas nusispirti prie pėdos prilipusią žolę. Linas įsibėgėjo ir šoko apsikabinęs kelius. Po vandeniu akimirką sustingo, atrodė, kad kiekvieną kūno siūlę perkošė šaltis. Vanduo jį užgulė ir apsikabino kaip žaislą. Suplakęs kojomis kaip varlinas iškilo į paviršių, klausydamasis žalzgano upės vandens slopinamų šūksnių. Išniręs pasitrynė akis ir išsipūtė nosį. Lukas jau buvo prie krantinės ir šlapiai kosėdamas mėgino kabarotis. Rankas jam tiesė Aurimas ir Aura. Galop užsiropštė, išsikosėjo ir paprašė Aurimo, kad jam pridegtų cigaretę, nes rankos šlapios, o rankšluosčio neturėjo. Linas priplaukė prie borto, pačiupęs Gabrielės ir trečios merginos ranką pasispyrė į krantinės kraštą ir užsilipo. Gabrielė smagiai plojo Linui per petį.
– Tu sunkus, – pasakė.
Linas droviai šyptelėjo taisydamasis apatinius ir nuėjo prie kuprinės. Išsitraukė rankšluostį, nusišluostė veidą ir pasiūlė Lukui, kuris atsistojęs toliau rūkė, šiurpo ir varvėjo.
– Nereik nereik, – atsainiai suniurnėjo.
Linas ėmė šluostytis. Gabrielė atkimšo antrą sidro skardinę ir padavė.
– O nieks vandens neturi? – paklausė Linas.
– Ne-a, – atsakė merginos.
„Vaikai vaikai“, pagalvojo Linas, prisiminęs, kaip sakydavo tėvas, kai dėdės „užmiršdavo“ į svečius atsinešti gėrimų. Sriūbtelėjo sidro, pasitrynė burbuliukų užkutentą nosį ir panoro sužinoti, kiek valandų. Tuo tarpu Aurimas įsišneko su merginomis, o Lukas niūriu veidu basas šlepsėjo aplinkui.
Linas išsitraukė mobilųjį: trys praleisti skambučiai, visi nuo Ryčio, visi prieš keliolika minučių. Jis pašoko ir tarstelėjęs Gabrielei, kad tuoj grįš, paėjo toliau. Nekelia nekelia, tada spragt ir pasigirdo vėjo užtrumpintas Ryčio balsas:
– Tu kur?
– E… Koks čia tiltas? – paklausė Gabrielės.
Rytis nelaukdamas ėmė berti:
– Koroče, važiuoju aš. Už minutės prie universalinės būsiu, tai jeigu nori, galiu paimt, bet valandą čia nestovėsiu.
– Pala pala!.. Jau važiuoji?
– Važiuoju. Sakiau gi, iki keturių.
– Taigi dabar dar dviejų nėra! Kodėl važiuoji?
– Klausyk, jei turi kaip pargrįžt, tai pargrįžk. Gerai leidi laiką. Tai pargrįžk pats. Jei nori, kad parvežčiau, važiuojam dabar. Aš vairuoju, negaliu aiškint.
– Aš perskambinsiu!
– Greičiau.
Jis atsisuko į kitus. Anie kilo ir kišosi daiktus į kuprines. Lukas, dar nenudžiūvęs, jau kalbino juos eiti kitur.
– Linai, varom? – sušuko Gabrielė.
Nedaug trūko, kad būtų sumurmėjęs, jog nežino. Bet iš tiesų nežinojo.
– Jaučiu, varysiu namo… Man paskui bus sunku grįžt.
– Ė, – pyktelėjo Gabrielė. – Taigi ką tik atvažiavai. Maniau, kad bent iki vakaro pabūsi.
– Žinau, mane pavežė draugas. Reikia prie jo derintis.
Įsikandęs cigaretę Lukas paklausė:
– O tai kur tu gyveni? Tipo, tóli?
– Aš ne iš Vilniaus, – atsakė Linas. – Reikėtų su autobusu – retai važiuoja, nežinau kada. Nežinau, kiek bilietas kainuoja… Turbūt tiek neturiu.
Lukas suprunkštė:
– Tai gal sumesim… Kur tu gyveni?
– Nežinosi, – atsakė Linas.
Visiems patylėjus, Gabrielė vėl sumykė:
– Ė, nevaryk gi.
Linas darsyk paskambino Ryčiui. Atrodė, kad tas nustebo. Išklausęs Liną, Rytis vėl prabilo, jau nebe taip atšiauriai kaip pirma:
– Kaip?.. Pats grįši? Liksi?
– Turbūt su autobusu… – nutęsė Linas.
– Sakai?
– Jo.
– Eik eik… Jei tavo tėvuką sutiksiu, ką jam sakyt?
– Nu tai pasakyk, kad grįšiu. Nežinau.
– Ko nežinai?
– Ką pasakyt. Jis neklaus.
– Eik tu… Aišku, kad klaus. Jei ne manęs, tai mano tėvuko.
– Nežinau…
– Klausyk, einu kolos į pardę. Kažkur per dešimt minučių suvaikščiosiu, o tu dar pagalvok.
Gabrielė prie jo pritykinusi įsikabino į ranką ir ėmė tempti paskui kitus, kaip vaikas šunį, su stebėtina jėga ir ūpu. Šiaip ar taip, buvo sunku jai atsispirti.
Nusitempė jį Neries krantine iki trečiojo tilto, – kiek jų čia? – pabėgėję visi įšoko į troleibusą, susigrūdo prie durų, maišydamiesi vyresniems ir norintiems išlipti. Linas prisispaudė prie stiklo ir stebėjo stotelėje pasiliekančius žmones. Kai pervažiavo tiltą, jam dingtelėjo, kad sostinėje liko vienas. Beveik nepažįstamame mieste. Gabrielė visą kelią stovėjo atsirėmusi į Liną kaip į kokį stulpą, bet kalbino tiktai Aurą ir Laurą (kurios vardą pagaliau išgirdo). Lukas, jau atgavęs nuotaiką, šnekino Aurimą, rodė jam kažkokios merginos žinutes ir komentavo nedovanotinai garsiai. Iš pažiūros trumpas kelias gerokai prailgo. Jeigu būtų pasigavęs Rytį, turbūt jau sėdėtų jo kambary „po dvam ar tram“, bet ką gi – jie išlipo „Sostinės“ stotelėje, taigi, suprask, pačioje miesto bamboje. Čia gėles pardavinėjančios bobutės tižo karštyje apsuptos riedlentėmis šaligatvį braižančių paauglių. Nė viena neturėjo šiušelių. Kol Lukas su Aurimu prie parduotuvės kalbino elgetą, Linas su Gabriele ir merginomis laukė kitoje gatvės pusėje ant laiptų. Net miesto šurmulyje pagaliau nurimo sulaukęs dėmesio – merginos ėmė jį kalbinti visos sykiu. Vis dėlto vienas į sostinę turbūt nebūtų važiavęs, o su savimi gi ir taip pabūna, kai dulkėtais Bambalio keliais mina dviračio pedalus ar traiško riešutus ant Pagriautinio. „Ant ko tokio?“ – kikeno merginos.
Toliau, laukuos, tebestovi tėvo laikais statyta „struktūra“, kaip ją, nežinia iš ko šaipydamiesi, vadina dėdės. Vaikai jį vadina Pagriautiniu. Toks raudonų plytų vienaukštis namukas įgriuvusiu stogu, prie kurio primūrytas stiebėsi geltonų plytų bokštelis dantyta viršūne. Linas įsilipdavo į jį. Nuo bokštelio iš tolo matydavosi greitkelis.
– Žiauriai įdomiai! – pasakė Aura.
Linas tik gūžtelėjo. Dabar jam įdomiau buvo čia. Ir kuo atidžiau stebėjo miesto vyksmą (tą žodį nukniaukė iš TV laidos), tuo labiau jam atrodė, kad miestas, kitaip nei pabiri Bambalio namai, yra vienas milžiniškas plaustas. Ilgai plūduriavę, neradę žemės, keleiviai nutarė žeme paversti patį plaustą: išplėtė jį kiek akys užmatė, pristatė namų. Anas taip suklestėjo, kad naujos kartos nebeprisimena, plaustas pririštas ar srovės nešamas, – kažin ar jiems tai svarbu.
Grįžus bernams, gauja nusivilko per visą miestą, žemyn prospektu, per aikštę, į skersgatvį, kuriame aidėjo įgirtusio senio balsu šaukiamas Naujasis pasaulis. Gerokai sušilę jie perėjo dar vieną tiltą. Lukas juos sustabdė prie seno namo bromos, o pats įsmuko vidun. Bromoje įtaisyti vartai atrodė visiškai nauji. Lukas prisispaudė prie grotų ir įsižiūrėjo į vidinį kiemą. Tada staigiai išbėgo ir nukūrė žemyn šaligatviu tesušukęs „būkit čia“. Grupelė susižvalgė. Vartai netrukus atsivėrė ir pro juos išriedėjo naujutėlaitis „Mercedes-Benz“. Abejingai nužvelgęs paauglius, vairuotojas spustelėjo rankoje laikytą pultelį ir nuvažiavo. Vartams užsidarinėjant Lukas išlindo iš už kampo žvangindamas raktų ryšulėlį. Linas nepatikliai klustelėjo:
– Tu čia gyveni?
– Aha, – linktelėjo Lukas, rakindamas vartelius. – Dabar einam, ir greitai tiktai, – paragino.
Jie suvirto kieman kaip gauja meškėnų, pasiruošusių vogčiomis įsiknisti į svetimas šiukšles. Išvydęs kieme dar keletą prabangių automobilių ir šviežiai tinkuotas pastato sienas, Linas pajuto, kad nei jam, nei kitiems čia, ko gero, eiti nereikėjo. Lukas atrakino duris ir įleido juos į vidų. Koridoriuje buvo laiptai. Prie slenksčio svečius žiovaudamas pasitiko keistokas katinas.
– Hercai! – pusbalsiu kreipėsi Gabrielė ir pritūpusi ėmė bučiuoti jam snukutį. Katinas nesipriešino. Linas suraukė lūpas.
– Hercas?
– Hercogas, – nežiūrėdama į jį paaiškino Gabrielė.
Negalėjo apsispręsti, jį labiau erzino vardas, ar tai, kad Gabrielė jį žinojo. Net nežvilgterėjęs į katiną, Lukas visiems prigrasė:
– Neleiskit jam eiti į kambarius viršuj. Ir patys neikit į viršų.
– Čia trys aukštai bute, – lyg girdamasis pakuždėjo Aurimas.
– Čia butas? – nusistebėjo Linas.
Jie užėjo į virtuvę ir kraustydami Aurimo kuprinę išsidalino grobį. Linas nei taip įrengtos virtuvės, nei tokios svetainės dar nebuvo matęs. Nežinojo nė kur atsistoti, bijojo prisiliesti prie sienų. Vos įžengęs į tuos namus suprato, kad grįžęs niekam nepasakos, kaip jie atrodė, ir apskritai nesigirs, kad buvo užėjęs. Jeigu pasakotų tėvui, anas sakytų, kad vaikis iš motinos išmokęs prie mandrų ir bagotų lipintis. Tačiau jis žinojo, kad nei mama, nei tėvas nebuvo matę tokios gąsdinančios prabangos – prie jos niekaip neprilipsi. Tėvai būtų pašiurpę ir nežinoję, kaip elgtis. Tačiau Linui nereikėjo galvoti, nes jam viską nurodė Gabrielė: ateik, imk, sėsk, žiūrėk. Ji kartu su merginomis iš lėto gurkšnojo sidrą, juokavo. Aurimas gulėjo išsidrėbęs ant minkštasuolio priešais žemą stiklinį staliuką ir kikeno gurkdamas alų. Jiems pamažu girstant, Lukas nesiliovė vaikščioti pirmyn atgal po namus: vis kažko pajudinti, kažko iš stalčiaus ištraukti, padėti. Linas atsargiai sekiojo jį žvilgsniu ir klausėsi, kaip jis bilda laiptais aukštyn žemyn. Jo dėmesį nukreipė ant kelių susirangęs katinas.
– Tu jam patinki, – mirktelėjo Gabrielė.
Linui pasidarė sunku kvėpuoti. Atsargiai perdavęs katiną Gabrielei atsistojo ir priėjo prie balkono durų. Tada išgirdo skambutį ir nustėro – skambino tėvas. Linas sugniaužė telefoną ir įsmukęs į balkoną privėrė duris.
– Jo?
– Ką tu čia sugalvojai dabar? – suriko tėvas.
– Ką?
– Antanas sako, Rytis be tavęs grįžo. Ką tu čia sugalvojai!
– Ką – nieko – pabūsiu dar mieste.
– Ką pabūsi, jopšikmat, kur tu ten dėsies?
– Sakei iki devynių negrįžt, – užsispyrė Linas.
– Iki devynių galėjai po kiemą pasitrint, ne kažkur mieste valkiotis, durnas tu gal!
– Nu tai ką, – nepasidavė Linas, – vis tiek jūs pas mus sėdėsit, tai ką man veikt – aš gi su drauge susitikt atvariau – koks skirtumas, čia ar ten.
– Koks skirtumas! – įsiuto tėvas. – Staigiai sėdi į autobusą ir varai namo, bo ausis nurausiu!
– Varau! – iškošė Linas. – Sėdėkit ten sau, grįšiu, kada norėsiu.
– Ką tu man ožius rodai!.. – tespėjo išgirsti.
Linas nutildė telefoną ir įsidėjęs į kišenę įsikibo balkono turėklų. Jo rankos virpėjo, o krūtinėje maišėsi pyktis ir išgąstis. Balkono durims atsivėrus krūptelėjo.
– O, parūkyt? – įlindo Lukas.
– Ne, aš čia telefonu kalbėjau.
– Ko tu toks? – paklausė Lukas, statydamas ant staliuko vandens pripiltą stiklainį.
– Ai, nieko… Tėvas, – nenorom prisipažino.
– Ką tėvas?
– Ką – pyksta, kad negrįžau. Ko man grįžt… – pasakė ir susigėdęs nusisuko.
– Tai varysi?
– Nežinau dar…
Linas žvilgtelėjo į Luką ir įkvėpė. Gal būtų dar ką sakęs. Anas jam dabar nebeatrodė toks svetimas. Tačiau jie netrukus išgirdo svetainėje piktą vyrišką balsą. Lukas pasižiūrėjo pro durų langą ir akimirksniu nusikratęs cigaretės pritūpė.
– Blet blet blet!.. – susiėmęs už galvos iškošė.
Svetainėje įsivyravo visiška tyla, ir netrukus vėl pasigirdo tas pats balsas:
– Klausiu, ką jūs čia darot?
Linas susiraukė ir atvėrė duris į svetainę.
– Kas čia dabar? – suriko vyras, už Lino pamatęs Luką.
– Ką – būnam, – išsišiepęs iki ausų atšovė Lukas.
Apstulbęs vyras, laikydamas rankoje dailų odinį portfelį, kurį laiką žiopsojo į Luką, tada susičiaupė ir sukomandavo:
– Dabar taip: pasiimat savo šmutkes ir einat lauk, kol nepaskambinau policijai. Greitai tiktai. Tu, – bedė pirštu į Liną, – irgi. Lįsk iš balkono. Kiek jūsų čia prilindę? Tu, – bedė pirštu į Luką, – išlydi chebrą ir eini į viršų daiktų krautis.
– Tai aš jau dabar galiu varyt, kam man tie daiktai, – išpoškino Lukas.
Vyras suriaumojo.
Aura, Laura ir Gabrielė pašokusios sugriebė kuprines ir pakampiais išsmuko iš svetainės. Tik Aurimas stabtelėjo mostelėjęs į stalą, nukrautą neišgertais gėrimais ir pribarstytą traškučių.
– Mes galim sutvarkyti! – pasisiūlė.
– Einat einat!..
Jie išlėkė neužsiraišioję kedų, prasegtomis kuprinėmis. Išnirę pro bromos vartus sustojo.
– Lukui, čiuju, pizė dabar, – išprotavo Aurimas.
Visi sykiu atsiduso.
– Reikia namo varyt, – pasakė Gabrielė.
– Ką man daryt?.. – skėstelėjo rankom Linas.
Visi susižvalgė. Gabrielė jam šyptelėjo:
– Panoms į kitą pusę reikia, tai gal tu mane palydėsi, o Aurimas eis su Aura ir Laura…
Sutarė. Kaži, ko tikėjosi. Grupelė atsiglėbesčiavo ir išsiskyrė.
Likus dviese Gabrielė mažai tekalbėjo, vienu kitu žodžiu ar garseliu atsakinėjo į tuščius Lino klausimus. Greičiau pati jį lydėjo… Tuo pačiu keliu, akmenimis grįstomis senamiesčio gatvelėmis, skersai aikštės. Kai priėjo prie varpinės, lengvu žingsniu nusileidusi laiptukais staigiai atsisuko ir šūktelėjo Linui:
– Va, mano jau atvažiuoja. Iki, susirašom!
Linas žioptelėjo.
– Ei! O tai ne pas tave varom?
Gabrielė suprunkštė ir pamojavusi nubėgo į stotelę, įšoko į keliasdešimtą autobusą ir išsivežė dieną, kurią jam buvo žadėjusi.
Jis stovėjo priešais Katedrą ir nuo laiptų žiūrėjo į aukštyn kylantį prospektą. Virš jo baugiai pakibo dangus. Bambaly, kur stogai neaukštai iškelti, nuo Pagriautinio atrodydavo, kad saulė iš lėto leisdamasi jį guodžia. Matydavo, kaip bokštelio šešėlis nutįsdavo žeme viską užklodamas, ir jis pats, šilumos į nugarą glostomas, su tuo šešėliu išaugdavo didesnis už visus. Čiagi atrodė, kad popietės saulė, viską pamačiusi, tuoj leisis už namų pasislėpti. Sutik, sarmata – šitiek namų mieste, o nė viename negali prisiglausti. Kodėl tikėjosi, kad galės likti pas ją? Ir dar tas kojines pasiėmė!
Ūmai trūktelėjo pečiais – kojinės buvo kuprinėje, o kuprinė ir piniginė… Linas susiėmė už galvos ir kelis sykius giliai įkvėpęs nukūrė per aikštę, nutrepsėjo per kelio akmenis, peršoko upę ir galop uždusęs atsirėmė į namo kampą prie bromos, iš kurios buvo sprukę. Už vartų, paspirta prie sienos, gulėjo jo išsipūtusi kuprinė. Mintyse iš visos širdies padėkojo Lukui, kad išnešė ją laukan. Prakišo ranką pro grotas ir prisitraukė kuprinę, bet nepajėgė išlupti jos bromai iš žabtų. Susigaudė kuprinę prasegti ir pirma ištraukti bujų. Kol kuitėsi klūpėdamas prie vartų, kažkas praeidamas pagąsdino: „Kur braunies! Policijos nori?“ Pagaliau iškrapštęs bujų, Linas ištraukė pro virbus sulysusią kuprinę ir nuskuodė, vienoje rankoje laikydamas ją, o po kitos žastu, kaip atrodė praeiviams, pasikišęs raudoną sviedinį.
Susmukęs ant suoliuko autobusų stotyje, mėgindamas savo žioplu žvilgsniu nekliudyti pirmyn atgal besišlaistančių gezų, Linas spigino į „Motorolą“ ir maigė mygtukus „žemyn“, „aukštyn“. Per tas kelias valandas, kurias praleido blaškydamasis po sostinės gatves ir klausinėdamas kiekvieno malonesnio veido, kaip nueiti iki stoties, tėvas jam skambino gal tuziną kartų. Vėl dirstelėjo į viršuje kabantį tvarkaraštį. Neduokdie, praleis, negrįš. Į aikštelę visu greičiu atidūmė apsiašarojęs, o dabar, kai beliko laukti ir tikėtis, kad nesumaišė dienos, kad nieko nepraleido, dūsavo nunarinęs galvą kone tarp kelių. Vakaro gūsiai ir šūksniai šiaušė odą. Norėjo paskaičiuoti, kiek turi, bet bijojo išsitraukti piniginę. Šalia sėdėjusios bobutės viena po kitos pakilo nuo suoliuko ir užsiėmė vietas prie aikštelės. Į stotį įsuko mikriukas. Linas atsistojo ir prisigretino prie bobučių. Netrukus išlipo pavargęs vairuotojas. „Tuojgi, tuoj“, – patikino ir kažkur nuėjęs grįžo su lapais ir bloku cigarečių. Bobutėms sulipus atėjo Lino eilė. Vairuotojas nepatikliai dėbtelėjo:
– Kur?
– Žaibėnai.
– Moksleivis?
– Taip.
– Trys penkiasdešimt.
Linas ėmė krapštyti monetas.
– Nu ką tu čia man dabar baltais duodi… – susikeikė vairuotojas.
– Aš kitaip neturiu.
– Nu skaičiuok, skaičiuok, – suirzęs nusisuko.
– Paimkit zuikiu! – iš galo paragino bobutė. – Kas čia yra, gi namo vaikas važiuoja!
– Zuikiu!.. Jei pradėčiau tokius, va, vaikus imt, tai galo nebūtų, – atšovė vairuotojas. – Suaugęs bachūras, aiškiai pas paną lankėsi, turbūt kasdien į miestą važinėja, atseit nežino, kiek kainuoja.
– Eikit, kur jis jums matytas – važinėtų, tai būtų matytas.
– A ką aš žinau… – subliovė vairuotojas.
– Aš tik tiek… – žagtelėjo Linas.
– Matau, kad tik tiek. Nu sėsk, ką dabar…
Jis įsitaisė priešais jį užtarusią bobutę ir užsimerkė. Apie Gabrielę negalėjo net pagalvoti – taip gėlė, kad sugriežė dantimis. Grįš namo, nepripirkęs šūdniekių. Nė mamos nesutikęs. Jei būtų turėjęs vienu kitu litu daugiau, gal būtų jai ką nupirkęs. Ne šiušelių, kaip šaipėsi tėvas, ir ne bobutės darželio gėlių, nes mamai nepatiko tikros gėlės – tos, kurios kaip žolės veši pievose, o kambariuose tik vysta. Nemėgo, kad sudygsta neprašytos, kad auga be priežiūros ir be rūpesčio. Toks tas jų tikrumas. Tegu sau supasi nešienaujamuose laukuose ir kelkraštėse. Kiek laistytum ar glostytum, jų nepakeisi – laukų gėlės nepažįsta meilės, – kartodavo kažkur perskaitytus žodžius.
Kurį laiką žiūrėjo į mamos numerį knygelėje. Tada, telefonui sužibus, pasitrynęs akis įsižiūrėjo į ekraną ir nugurkęs seilę atsiliepė.
– Linai…
– Klausau.
– Kur tu esi?
– Aš dar mieste.
– Mieste? O… Skambinėjo Sigitas vėl. Iškoliojo mane… Sako, sūnų pavogei. Linai…
– A?
– Tai tu likai. Negrįši pas jį. Ar tu pas savo draugę nakvoti ruošiesi?
– Ne.
– Tavęs Rytis nepaims?
– Ne.
– Tai ką tu galvoji, vaike?
– Nežinau.
– Klausyk, kur esi? Aš kaip tik mašinoj, atvažiuosiu tavęs. Gali pas mus nakvot.
– Aš nežinau…
Linas tikėjo, kad yra vietų, į kurias grįžus apsąla širdis, nes viską, ką palikai, randi savose vietose. Sykiu būtų buvę gera bent kartais, grįžus į savo namus, suprasti, jog kažkas pasikeitė. Išlipęs stotelėje Linas puskilometrį ėjo per laukus iki Pagriautinio. Užsikabarojęs ant stogo sudribo ir sukryžiavo kojas. Ištroškęs ir alkanas jis kasėsi žolių nudraskytas blauzdas, vėliau pro suskirdusias lūpas mėgino švilpauti. Kai pabodo, šnypšdamas ir siusdamas nuspyrė žemyn kelias plytas. Galop sūriai išsiverkė ir vėl sustingo. Žeme nusidriekę šešėliai išbluko. Po devynių Linas nusiropštė nuo bokštelio ir pasuko į kaimą. Pirmi jį sutiko kaimynų šunys. Praėjo pro Ryčio namus, net nestabtelėjo. Hercas jau iš tolo žvangino grandine. Prie vartelių parimęs su buteliu knapsojo ir kažką murmėjo Ryčio tėtis Antanas – jį visi vadino Rudu.
– Obana! – pagaliau atkreipė dėmesį į Liną Rudas. – Ateik, Lince, padėk – tėvukas skęsta.
– Kur?
– O va, – parodė pirštu.
Vidury kiemo, ant žolės, veidu įsikniaubęs į žemę, gulėjo Lino tėvas.
– Klausyk, – sušnibždėjo Rudas, – ko tu savo tėvuką taip? Žmogus, blemba, stalą virtuvėj per pusę… Vos ne į ašaras – sako, pas motiną likai, pabėgai. Aš jam sakau, taigi bachūras devką susirado, ką tu nori? Man Rytis sakė, kad tu su panele sostinėj tryneisi, nenorėjai namo važiuot.
– Jis mane pavedė, – pasakė Linas.
– Nu… – atsikrenkštė Rudas ir skėstelėjo rankomis. – Rytį irgi pavedė merga. Grįžo visas piktas kaip širšė… Nepyk tu ant jo.
Linas iš kuprinės išsitraukė bujų ir pravėrė vartelius.
– Ir ant tėvuko nepyk, – pridėjo Rudas. – Aš jam ir sakau, „tu, ką, nepameni, kaip maniškis, kokius šposus krėsdavo?“ Eik tu, būdavo, per dienas nematydavau! Dabar irgi, nesuprasi, ar su manim, ar pats sau gyvena.
Hercas vėl sužvangino grandinę ir suinkštė. Irzliai knarktelėjęs tėvas šiaip ne taip atsiplėšė nuo žolės ir klūpėdamas sužlibino akimis.
– Lince! – sušvokštė.
Priešais jį, įsispyręs į žemę ir atsivedėjęs, stovėjo sūnus.
Andrius Pulkauninkas. Antakalnio purvas
2021 m. Nr. 7
Romano fragmentas
41
– Ar tu mane vesi? – paklausė Audra.
– Chm, – numykiau garsiai, bet pats sau pagalvojau, kad šitas žaidimas žaidžiamas kitaip. Aš turėčiau priklaupti ant vieno kelio, už nugaros laikydamas dėžutę su žiedu, tada ilgai žiūrėti į akis ir iškilmingai tarti: „Ar tekėsi už manęs?“, arba „Audrone, tapk mano žmona.“ Tačiau dabar, taip netikėtai – „Ar tu mane vesi?“ Kam tie įsipareigojimai? Kam atsakomybė? Juk mes pažįstami visą gyvenimą, negalim turėti paslapčių vienas nuo kito. Tu, kaip ir aš, į 41-ąjį namą atsikraustei būdama kūdikis. Gerai, aš savo pirmosios kelionės neprisimenu. Galiu ją įsivaizduoti tik iš nespalvotų nuotraukų tėvų albume su užrašu kitoje pusėje: „1974 vasaris“. Neliko jokio kito atminties fragmento. Tokia svarbi kelionė iš vienos užmirštos vietos į kitą, tačiau galvoje tuščia, ieškau, bet nerandu. Iš Vilniaus universiteto Tauro gatvės bendrabučio – į Antakalnį. Man metukai. Jei nori, galiu sugalvoti net visą legendą. Svarbus ir reikšmingas įvykis. Sprendžiant iš nuotraukų: sėdžiu krepšyje, tvirtai įsikibęs rankenos, ir jau gebu laikyti galvą. Be abejo, ir šikti į palas, ir čiulpti mamos papą. O kas tokius dalykus prisimena? Tiesiog matant nuotrauką galvoje išsirango tokia istorija. Pavyzdžiui, kad buvau ką tik tėvams atneštas gandro ir, va, pristatytas tokioje gražioje pintinėje. Neįsivaizduoju, kaip kiti ką nors prisimena iš ankstyvosios vaikystės… O tu, ar prisimeni nors ką nors iš tos dienos, kai tave atvežė į 41-ąjį? Turėjo būti šalta. Vasario mėnuo. Sakykim, visur pūpsojo sniego pusnys ir įvažiavimas į namą buvo kaip visada nenuvalytas ir slidus. Atmintyje iškyla daug vėlesni vaizdai ir ne patys linksmiausi nuotykiai: Nidoje įkritau į fontaną su undine labai nučiupinėtais papais, dar niurktelėjau į tvenkinį Palangos gintaro muziejaus parke, nes norėjau pašerti gulbliukus1 batonu.
Mano tėvai nuogąstavo, kad būsiu natūralus plikis, mat iki dvejų metų ant galvos neturėjau nė plaukelio, tačiau kai jau pradėjo augti, tai žėlė nesustodami – vešlūs ir garbanoti. Atrodė, galėjau jais užkloti visą Antakalnį. Dėl tų plaukų mane pradinėse klasėse vadins Leninuku, nes buvau mažas ir baltapūkis, kaip spaliuko2 ženkliuke jaunasis Uljanovas3. Šis, kaip mums aiškino mokykloje, buvo toks ikonizuotas gėris. Toks genialus, doras ir disciplinuotas, nuo lopšio knygutes skaitė, paauglystėje nerūkė, nesikeikė ir mergaičių už kasų netampė – galima sakyti, turėjo tokią nematomą šventojo aureolę. Ir aureolė buvo ne apskrita, o penkiakampė, nes bet koks palyginimas su nimbu dialektiniam komunistui, prisiekusiam ateistui ir į visokius ten dievus netikinčiam žmogui skambėtų kaip įžeidimas. Užmiršau pasakyti, kad dar mažojo Lenino įvaizdžiui tikau ir kaip mėlynakis blondinas. Vėliau kasmet dariausi vis mažiau blondinas ir vis mažiau mėlynakis – virtau standartiniu Lietuvos pilkuoju, tamsiais plaukais. Kažkokia atvirkštinė gulbės mutacijos atmaina.
Mano tėvai, kaip ir tavieji, gavo butą pirmajame aukšte, tik kitoje laiptinėje. Tačiau tavo laiptinė laikyta elitine, butai erdvesni – trijų kambarių. Mes galėjome žiūrėti vienas į kitą pro langą, nors dar neįtarėme, kad gyvename greta. Aš gulėjau savo lovelėje, o tu savo, ir tarp mūsų buvo butus jungianti siena. Ne visai tame pačiame aukštyje, nes namas statytas pakopomis ir tavo tėvų pirmas aukštas buvo žemiau nei mano tėvų pirmasis, tačiau ar tai turi reikšmės? Skamba kaip pigiam bulvariniam romane. Nemanai?
Maniškiai gavo butą numeris 3, kurio labiausiai nenorėjo. Mat butai buvo traukiami loterijoje. Galėjai išsitraukti niekieno nenorimą dviejų kambarių butą pirmajame aukšte, kur buvo statybininkų sandėlis ir pobūvių salė. Statybininkai, įrenginėdami tą butą ir dar du greta, sukišo visas atliekas, likusias nuo kitų butų. Negi išmesi geras medžiagas? Dėl tokio taupumo vamzdžiai greitai užsikimšdavo ir parketas margavo raštų įvairove, o vienąkart sienos tinko gabalas plojosi tiesiai ant tėvo pagalvės. Gerai, kad šis dar nebuvo prigulęs. Toks tad egzotinis butukas numeris 3. Priešais apsigyveno mano geriausias vaikystės draugas Jurgis, kurio tėvai irgi labai nenudžiugo pamatę skaičių 1 loterijos lapelyje. O tavasis butas buvo 16. Nežinau, ar tavo tėvai dėl to liūdėjo, ar džiaugėsi. Tačiau ar ne per ilgai tyliu? Reiktų ką nors atsakyti į „ar tu mane vesi?“ Tu neramiai muistaisi, aš irgi bandau nusišypsoti. Aš tave vesiu ir tada eisime žaisti namų. Tu taip puikiai planuoji mūsų bendrą ateitį, kada ir kur švęsime vestuves, kur atostogausime, kokius mokslus aš turėsiu baigti, o kokius tu, dar, žinoma, būsimi vaikai – berniukas ir mergaitė. Tu viską žinai. O aš dvejoju.
Juk nuo pirmos dienos žinojome, kad svarbiau ne pats butas, o kiemas. Kiemas su žaidimų aikštele, smėlio dėže, iš kurios tavo brolis skolindavosi smėlį katės tualetui, o paskui vaikai iškasdavo šūdukus, su rėmais kilimams daužyti, į kuriuos Simas žiemą prasiskėlė galvą, mėgindamas sugriauti mudviejų pastatytą besmegenių šeimyną. Tu tada buvai tokia nuožmi, tokia arši, ant gerokai vyresnio Simo rėkei kaip tikra žiežula. O aš neišdrįsau, niekada nebuvau drąsus. Už namo yra mano tėvų balkonas ir sodelis, jame auga senas klevas, ten mėgome daryti sekretus4, kišome visokias sausmedžio uogas ir fantikus5 po stikliuku. Užkasdavome, o po kelių dienų kaip didžiausią paslaptį parodydavome draugams: „Štai mano sekretas.“ Ir dabar tu nori mane uždaryti į savo sekretą. Kad kartu būtume po vienu stikliuku. Kad tai būtų mūsų bendra paslaptis.
Tai buvo laikai, kai vaikai augdavo kieme. Gyvendamas toje pačioje vietoje eini į darželį, baigi mokyklą, paskui – universitetą. Ir tik tada vyniojiesi meškeres toliau nuo tėvų ir žmonių, prisimenančių visas tavo padarytas kvailystes. Pavyzdžiui, būdamas visiškas snarglius braukiau ant sienos murzina šlapia pirštine rodyklę nuo tavo durų pirmajame aukšte link penktajame gyvenusio Kęsto durų. Ir tik po kiek laiko su siaubu supratau, kad toji rodyklė liks amžinai – džiūdama ne pranyko, o tik dar labiau išryškėjo, kaip gyvas priekaištas. Pamenu, tąkart buvo labai sunkus metas – beveik visi kaimynai į mane baltakiavo ir stūgavo, kad tėvai neišsimokės, kad reikės jiems daryti visos laiptinės remontą už tokius nepataisomus nuostolius. Aršiausiai buvo nusiteikęs balsingasis Kęsto tėvas, apie kurį visi žinojo, kad vagia iš aplinkinių statybų įvairias medžiagas ir kaupia savo sandėliuke lyg koks žiurkėnas. Ir tai ne sekretas – po stiklu nepakiši, tai buvo vieša paslaptis.
Šiaip Kęsto tėvas nebuvo blogas žmogus. Kartą ir man suteikė garbę dalyvauti tokiame „medžiagų dalijimosi“ procese, kaip pats sakė, vadovaudamasis Rusijos anarchistų šūkiu „Grab nagrablenoje“6. Ėjome trise vogti alkūnių garažo ventiliacijos vamzdžiams. Statybvietėje užlipau ant šiūpelio, kuris pirmą kartą sugurino man nosį. Bet ar galėjau pasakyti „ne“? Ar galėjau apkaltinti suaugusįjį vagyste? Juk jis buvo beveik Dievas – turėjo teisę bausti ir pasigailėti, leisti į lauką arba uždaryti namie. Maniškiai tėvai dar nebuvo tokie kaip Kęsto, nors irgi neretai laidydavo gerkles, ypač kai gerai pašėldavome mūsų namuose, pamiršę, kad jie turi grįžti. O grįždavo jie pačiu netikėčiausiu metu, kai jau visi namai būdavo apversti, visi indai panaudoti visoms įmanomoms vaišėms, o mes su Kęstu, įsitaisę mano sesers lovytėje, važiuodavome tarsi automobiliu. Manęs nemušdavo, o štai Kęstas už viską atsiimdavo diržo terapija. Už bulvių lupenas unitaze, už lašinius, kažkokiu būdu prilipusius prie lubų, už kasdien privalomus perskaityti penkiolika knygos puslapių. Bet tokia buvo gyvenimo realybė. Užsispausdavome ir kentėdavome, spontanišką vaikišką džiaugsmą keisdavo sukąsti dantys ir baimė. Susigūžęs deformuotas kūnas. „Aš jį užmušiu, – kartodavo Kęstas. – Užaugsiu ir užmušiu. Aš neverkiu, kenčiu iki paskutinio, kad nesuteikčiau tėvui malonumo matyti mano ašaras. Ne visada išlaikau. Po dešimto kirčio jau ašaroju ir bliaunu kaip kūdikis. Bet vieną kartą iškentėsiu, sukąsiu dantis ir iškentėsiu, kad ir kaip mane plaks, neverksiu, o tada spjausiu jam į veidą!“ Kitas mūsų name gavimo į šikną čempionas buvo Mykolas. Vietinio raudonojo buožės7 atžala. Jo tėvas propagavo vyriškumo ugdymą smurtu. Kai pagalvoju dabar, jis buvo sisteminis sadistas… Mikas gaudavo diržo ir už visiškas smulkmenas: porą kirčių, kad nėjo miegoti pietų miego, dar porą, kad per ilgai valkiojosi kieme, kad ką nors sudaužė ar apliejo. Kliūdavo ir už tai, kad vedėsi draugus parodyti tėvo ginklo. O šmirinėti išties buvo kur ir sudaužyti tikrai buvo ką. Valkiodavomės dažniausiai ant kalno, nejučia pereidavusio į Saulės slėnį arba Šilo mišką, kuriuo galėjome nueiti iki pat Saulėtekio bendrabučių. Mūsų laisvas laikas, likęs nuo darželio ar atostogų, būdavo skiriamas važinėjimams dviračiu ir karo žaidimams. Tik kartais vasarą vienas kitas kiemo draugas išvažiuodavo su tėvais arba mane patį ištrenkdavo į kaimą.
Aš galiu tave vesti, tačiau visada galvojau, kad Mykolas tau labiau patinka. Arba Jurgis. O aš tik antro plano žaidėjas. Mykolas gyveno tavo laiptinėje, dviem aukštais aukščiau. Jis buvo kandus. Jis buvo piktas. Mėgo šiurkščiai juokauti. Juk būtent Mykolas garsiausiai juokėsi, kai pasakei, kad tavo tėvelis ligoninėje gauna atlyginimą kasdien ir laiko jį sofoje. Jis vis erzinosi: „Gauna atlyginimą sofomis, oi, negaliu, numirsiu, kaip juokinga, atlyginimas sofomis!“ Ne, tau jis nepatiko. Na ir kas, kad jo tėvas buvo Vilniaus miesto architektas, na ir kas, kad turėjo garažą ir gerą automobilį, vis dėlto buvo šaltas ir nejautrus. Meistravo užtvankas, laivus, bobslėjaus roges iš vaikiškų lovelių. Dar jis buvo savotiškas karo inžinierius – kasė štabus-bunkerius, jei pavykdavo susirasti lentų ar faneros, statė šieno tvirtoves ir rentė sniego pilis. Bet ar tai merginoms rūpi? Merginos žavisi visai kitokiais dalykais, joms svarbu kalbėtis, o ne knisti bunkerį. Jei ant kalno nuo Antrojo pasaulinio karo likusiuose apkasuose žaisdavome karą, jums tekdavo tik antro plano vaidmuo – ligoninė, kurioje gydėte sužeistuosius, tokiu būdu susijungdavo du žaidimai – ligoninė ir karas. Tačiau dažniausiai karas būdavo vaikinų reikalas. O garažas tau visiškai nerūpėjo. Aš taip pat apie jį tik girdėjau. Niekada jame nebuvau, nes būtent garaže Miko tėvukas buvo įsirengęs slaptą kambarį su vaizdo ir garso aparatūra. Ten Mikas, siekdamas kiemo draugų pripažinimo, vesdavosi išrinktuosius. Aš niekada nebuvau išrinktasis. Varvindavau seilę prie to stebuklingojo garažo durų, o iš jo grįžusieji pasakodavo apie neregėtus „Žvaigždžių karus“ ir Dartą Veiderį. Tai skambėjo kaip super kietas dalykas. Tuo metu galėjau pasigirti matęs nebent „Vinetu“ su merginų numylėtiniu jugoslavu Gojko Mitićium ir „Spartaką“ su Kirku Douglasu. Deja, tai buvo ne lygis – visi buvo matę tuos filmus. Bet ir tokiais dalykais tavęs nesudominsi. Tu taip pat norėjai valdyti kiemo merginas, o gal net ir vaikinus, taip pat siekei įtakos, tavo pakalikei Eglei gerokai kliūdavo, jei per gerai šokinėdavo gumytę ar parodydavo per daug išminties žaidžiant „Valgoma–nevalgoma“. Tu greitai įsižeisdavai, supykdavai. Kieme buvo Varniokė. Su ja niekas nedraugavo, nes ji nepaklusdavo, o gal ir trukdė vadovauti „namams“, nenorėjo stovėti gumytėje ar žaisti karo ligoninės. Ji norėjo su berniūkščiais spardyti futbolą ir kariauti kaip kareivis (o ne būti gailestingąja sesele), todėl ją ir vadino Varnioke, nors tikrasis vardas buvo Goda.
Bet visa tai pasidarydavo visiškai nesvarbu, kai prapliupdavai juoktis. Aš viską užmiršdavau, išsilydydavau kaip vaškas. Tavo skruostuose išryškėdavo jaukios duobutės, kurios man atrodė pačios gražiausios pasaulyje. Be to, turėjai Siamo katę Mikę, labai mielą ir grakščią. Mikė mėgdavo kartais pabėgti iš namų ir pradingti. Tada visas kiemas eidavome jos ieškoti. Klajodavome Sapieginės kalnais, landžiodavome po balkonais šaukdami Mikę vardu, naršydavome krūmuose ir aplink šiukšlių konteinerius, bet niekada nerasdavome. Ji grįždavo pati ir dažniausiai po poros mėnesių atsivesdavo kačiukų, kurių nė vienas nebūdavo panašus į mamą. Tada tu leisdavai mums kačiukus palaikyti rankose. Tokius mažus, ką tik atakusiomis akutėmis, nuolat kniauksinčius ir purkštaujančius tarsi maži vaikai. Bet juk jie ir buvo maži vaikai. Maži kačiukai-vaikai. Juos greitai išdalydavo, o Mikė vėl likdavo viena ir laukdavo kito pabėgimo. Kažkokiu būdu jutome, kad vieną dieną ir mus taip atiduos „gyvenimo mėsmalei“, kad kapanosimės tokie pat bejėgiai, vieniši, atskirti nuo mamos, kaip tie kačiukai.
– Tai ar vesi mane? – nekantriai perklausė Audronė. – Na, gal ne visai dabar. Vėliau.
– O dabar būsime draugais?
– Na taip, kvailiuk. Jei tave trikdo, kad esu metais vyresnė, tai nesijaudink. Viskas susivienodins.
– Taip, – pritariau, bijodamas užsitraukti Audrutės rūstybę, nes nėra žiauresnių draugų nei inteligentiškų tėvų vaikai. Almantas su Valdu buvo paprastesni. Supykdavo, vožtelėdavo, bet greitai atleisdavo, o čia – ne. Tu valdei visą kiemą psichologinio smurto metodais, manipuliuodama. Jei užsinorėdavai, Jurgis su Mykolu manęs nemušdavo, kaip būtų nutikę kituose kiemuose, bet tiesiog išstumdavo iš veiksmo. Likdavau tupėti ant tvoros, kol visi žaisdavo slėpynes ar gaudynes. Šiam egzodui priežasčių atsirasdavo visokių. Kartą atsisakiau jums su Egle palaikyti gumytę, kieme vaikų daugiau nebuvo, o aš norėjau grįžti namo žiūrėti filmukų. Kai vėl pasirodžiau kieme, supratau, kad kai ką svarbaus praleidau: Jurgis ir tu jau buvote tėtis ir mama, Mykolas su Egle – sesė ir brolis. Net Kęstas buvo šuo! Taigi, per valandą kiemo šeimoje man nebeliko vietos. Tapau nematomas. Kaip tuščia vieta. Net ne baldas ar įrankis, tiesiog niekas.
Aš nesupratau daugelio dalykų: kodėl reikia šaipytis iš nebylio, kuris savo medinę lūšną kūrena visokiomis atliekomis ir vaikus gainioja mykimu, nesupratau, kodėl reikia puldinėti rusų kiemą. Nes jie kitokie? Nes kalba rusiškai? Kartą žaidžiant karą apšaukiau Jurgį rusu. Šiaip sau, dėl linksmumo. O jis man tik barkšt į dantis! Ir visą dieną su manimi nekalbėjo. Taip ir nesupratau, ką bloga padariau, kur sulaužiau mūsų grupės taisykles. Tačiau žaidžiant su mergaitėmis tos taisyklės man atrodė dar miglotesnės. Pavyzdžiui, kartą žaidžiant „Chaly chalo“ gavau tiek žingsnių atgal, kad atsidūriau tiesiai virš Eglės galvos, ant suolo, ir iš rankų suformavęs krepšinio lanką apgaubiau Eglę rankomis, o jos galva liko viduje. Audrutė sužaibavo akimis, ar dėl to, kad apkabinau Eglę, o ne ją, ar dėl to, kad rodžiau dėmesį ne Audrutei? Eglė atšoko – persimetė į Audros pusę, o draugai iš manęs tyčiojosi visą savaitę, kad įsimylėjau, kad lindau prie Eglės bučiuotis, kad štai koks aš meilutis ir lipšnutis, o aš juk tik parodžiau bajerį. Dėl mergaičių apskritai buvo keisti reikaliukai – šiaip visur žaidėme tiek berniukai, tiek mergaitės kartu, bet kai likdavau su jomis vienas arba išeidavau pas jas į lauką pirmiau nei kiti berniukai, jie vėl imdavo iš manęs šaipytis, kad lendu prie mergų. Tapau savotišku dvigubų standartų įkaitu.
Neneigsiu – man patiko šlaistytis su merginomis. Patiko tiesiog būti kartu. Visi berniukai draugavo su mergaitėmis. Nepaisant to, kai kurie elgėsi taip, lyg jos būtų priklausiusios kam nors, kas jas būtų nusavinęs bei nustatęs panaudos taisykles. Nes kaipgi čia moteris (kad ir maža) be draugo? Jurgis už mane buvo vyresnis dvejais, o Mykolas – vienais metais, ir elgėsi kaip neva labiau patyrę. Bet aš vis tiek nesiruošiau kompleksuoti dėl to, kad laikau mergaites tokiais pat žmonėmis, kaip ir mes. Turėjau savo nuomonę apie moterišką draugiją, ir dėl jos nuolat kentėdavau. Teko nemažai laiko praleisti vienumoje, kol kiti žaisdavo karą, vienam spardyti kamuolį į sieną ar atsiskyrėliškai važinėtis dviračiu. Tokiomis akimirkomis jausdavausi tarsi pastatytas tamsoje į kampą apmąstyti savo blogų poelgių. Vienas netikslus žingsnis, ir vėl bausmė, vėl deprivacija. Kodėl negalime būti draugais? Kodėl būtinai reikia vesti? Kodėl negalime tiesiog smagiai leisti laiką kartu?
Gimus sesei, persikėlėme į to paties namo 37 butą ketvirtajame aukšte, tik kitoje laiptinėje. Tačiau kiemas niekur nedingo, tas pats namas, tik kitas įėjimas. Nenutolau nei nuo Audrutės, nei nuo Jurgio su Mykolu, nei nuo Eglės ir Varniokės. Tu, Audrute, taip pat turėjai brolį, daug vyresnį, todėl nesuprasi, ką išgyvena vyresnis vaikas, kai tėvai jį verčia dirbti – tvarkyti namus, plauti indus, o jaunesnieji nedaro nieko – žaidžia sau su meškučiais. Dar ir kieme atsirado visokios smulkmės, kuri trynėsi aplinkui. Tą kartą, kai pakviečiau pirmojo aukšto gyventojus Jurgį ir Audrutę pas save į balkoną – buvo nuostabu. Norėjau juos nustebinti, kad atsivertų akys ir iš baimės suvirpėtų kinkos.
– Tai bent aukštis, – didžiuodamasis rodžiau Vilniaus panoramą.
Bet jie to neįvertino.
– Kas čia tokio, mes buvome devynaukščio balkone, prie Šilo sankryžos. Va ten tai aukštis, ir liftas yra, – nukirto Jurgis.
Audronė jam pritarė. Aš ir vėl apsimulkinau. O taip norėjau būti išskirtinis, norėjau, kad ir mūsų laiptinė būtų ypatinga ne tik tuo vaizdu į Vilnių. Tiesą sakant, ypatinga ji tapo truputį vėliau, kai pirmame aukšte pasikorė kaimynė. Šiaip ji gyveno trečiame aukšte, bet atsigulė pamiegoti pas kaimyną pirmajame, o jo žmona ją užtiko. Matyt, buvo tokia pavargusi, kad nesugebėjo užlipti iki savo buto. Man tai atrodė suprantama, tik buvo neaišku, kodėl apie miegojimą suaugusieji visada kalba taip reikšmingai, kilnodami antakius ir pabrėždami kiekvieną skiemenį. Aš pats kartais likdavau nakvoti pas draugus, pas pusbrolius, arba kaime. Ir niekas dviprasmiškai nekikendavo už nugaros, kad štai: „Jis miegojo, cha cha cha, cho, cho, cho, pas pusbrolį Panevėžyje.“ Audrutės laiptinė irgi neatsiliko – po kurio laiko pasikorė Mykolo mama. Priežastys buvo slepiamos po devyniais užraktais. Tačiau gandai vis tiek sklandė – neva Mykolo tėvas turėjo meilužę, ir vis užsidarydavo su ja tam paslaptingajam garaže, į kurį įžengti nebuvau vertas.
Su laiku mūsų laiptinės gyventojai ėmė keistis kaip kokiame traukinio maršrute su persėdimu. Išsikraustė Almantas su Valdu, išsikraustė Agnė, kuri ir taip pasirodydavo labai retai. Virš mūsų buto atsikėlė buvusi prokuratūros tardytoja, jau pensininkė. Ilgainiui ji ėmė darytis vis didesnė paranoikė. O kai visai paseno ir palaidojo vyrą, pradėjo slėpti daiktus. Nešė juos mano motinai, kad pasaugotų, nes, atseit, kai jos nėra namie, ateina kaimynas iš gretimo buto, atsirakina duris, panešioja sijonus, pasimatuoja vyro kelnes, pakabina atgal į spintą ir tyliai išeina nepastebėtas. Dėl kelnių motina dar galėjo suprasti, bet sijonai, atleiskite, sovietmečio įkarštyje atrodė išties ligotos fantazijos vaisius…
Apačioje, po mūsų butu, gyveno dar egzotiškesnė šeimynėlė. Jų dukra buvo beveik mano sesers vienmetė. Ji baubdavo naktimis. Žmonės kalbėjo, kad ji, ko gero, yra beprotė: „Beprotė motina, beprotė ir dukra.“
Mūsų namas turės visus tikram namui privalomus skeletukus spintoje, vaiduoklius pastogėse, pakaruoklius ir bepročius, bet visa tai laukia ateityje. Kol kas viskas paprasta, turiu tik išspręsti vedybų klausimą. Atsimeni, kaip mudu žaidėme su begemotais – panašiais į Trolius Mumius – sodelyje už namo, ir man pasilypėjus ant tvoros, nes manasis Trolis keliavo į kriaušę, iššoko senė. Ji sugriebė mane plienine giltinės ranka ir nutempė pas mamą aiškintis, o tu taip ir likai laukti. Toji senė apkaltino mane grūšių vagyste, nors jos buvo dar visiškai žalios. Motina visaip žeminosi ir atsiprašinėjo senės, o aš niekaip nesupratau, kas čia vyksta, kur jos moraliniai principai? Kur visos vertybės? Sudužo, vos pasiekusios kiemo asfaltą? Vienos vertybės viduje, kitos išorėje? Juokingas motinos antimilitarizmas – namie negalėjo būti jokių ginklų, net žaislinių. Tačiau kieme kaip pašėlęs droždavau šautuvus iš rastų lentgalių, kirvius bei indėniškus peilius iš faneros, kalavijus ir durtuvus iš pagalių riterių kautynėms, nes negalėjau išsiskirti. Nenorėjau sėdėti kaip Varniokė namuose pats sau vienas.
Tėvo autoritetas, išėjus pro laiptinės duris, irgi subliūkšdavo kaip kiaura padanga. Kaskart, kalbai pasisukus apie buities reikalus ar kokią neva vyrišką sritį, juk tarybinis vyras turėjo viską susitvarkyti pats. Jis suglumdavo kiekvieną kartą, kai nuvažiuodavome į autoservisą. Kokia gėda – universiteto aspirantūros titanas, akademinio sluoksnio pažiba turėjo žemintis prieš aštuonias klases baigusius automechanikus. Prašyti, kad šie pasuktų salnikus, pakeistų karbiuratoriaus plūdę ar privirintų lanžerono ausis, nes senosios jau visai susidėvėjo. Mačiau, kaip jis bejėgiškai blaškosi. Ši patirtis man buvo visai nauja ir ne iki galo suvokiama. Sunku patikėti, kad Nemenčinės statybinių medžiagų parduotuvės krovikas be užuolankų išsikalinėja iš mano tėvo ir tyčia neduoda pagal dokumentus priklausančio šiferio. Tėvo „vidinis klasikas ir filologas“ gaudavo į saulės rezginį nuo elementaraus bemokslio santechniko, kai prireikdavo pakeisti kriauklės vamzdį. Achilas irgi turėjo kulną.
Sakai, tave vesti, o jei laikysiu čiuriką8? Tai liksime draugais be įsipareigojimų? O jei atsakysiu neigiamai, kas bus toliau? Bausmė? Geriau meluoti. Juk kieme galioja kitos taisyklės. Galima netesėti žodžio, jei laikai čiuriką. O aš, kaip jaunesnis ir kvailesnis, uoliai visko paisydavau, kol suvokiau, jog suaugusiųjų ir vaikų pasauliai – du skirtingi patyriminiai laukai, kuriuos skiria alkoholis ir seksas. Kitaip sakant, kai gersi ir šėlsi lovoje, jau būsi nebe vaikas. Įrašys tave į suaugusiųjų registrą ir pagaliau galėsi nebeklausyti, meluoti, keiktis, spjaudytis, rūkyti namie, gerti alų žiūrėdamas futbolą arba pirkti degtinę parduotuvėje be dokumento, nurodančio amžių, o nuvykęs su draugais į žvejybą, kelti „į sveikatą“.
Kad suaugusiesiems žodis nieko nereiškia, pademonstravo nepažįstamas pusamžis vyras prie bendrame mūsų namo ir Politechnikumo bendrabučio kieme esančio konteinerio. Konteineris degė, aš pradėjau gesinti, o vyras tiesiog užsipuolė mane ir apkaltino padegimu. Aš jam prisiekiau, kad kaip tik atvirkščiai – esu apmokytas stabdyti liepsnas. Bet jis nutempė mane pas Politechnikumo bendrabučio komendantą, įbruko kibirą ir privertė tampyti vandenį iš bendrabučio tuliko į konteinerį, kol pro jo kraštus pradėjo bėgti dvokiančio vandens čiurkšlės.
Sutinku, vesiu tave. O kai tapsi mano žmona, kas tada? Žaisime namus? Ar Jurgis ir Mykolas irgi su kuo nors susituoks? Gal net su Egle ir Varnioke? O tada turėsime kaip vyras ir žmona užsiiminėti seksu? Kaip kokie blakės kareivėliai vaikščiosime sukibę užpakaliais? Ne, tai šlykštu. Seksas šlykštu. Šlykštu ir neaišku. Apie jį sklando tik migloti anekdotai. Yra ir daugiau mane kamuojančių klausimų. Pavyzdžiui, ar pasibučiavus jau atsiranda vaikų? Jei ne, tai gal atsiranda įkišus pirštą į tarpkojį? Girdėjau sakant, kad moteris kaip revolverio būgnas su šešiomis skylutėmis, ir jis nuolat sukasi. Jei pataikai kur reikia, atsiranda vaikai. Tas „pataikyti KUR REIKIA“ skamba gana abstrakčiai. Niekas dorai nežino, kur TA VIETA iš tiesų, todėl panašūs pasakojimai vilioja.
Kartą, parėjęs iš mokyklos, padeklamavau darbų mokytojo išmokytą eilėraštuką: „Kokios gražios mūsų ponios, ar neužsikimšo jūsų vonios.“ Motina juo nesusižavėjo. Matyt, jai visai nepatiko užuomina, neva užsikimšusios ne vonios, o pačios ponios, ir santechnikai valys jas ne siurbimo pompa, o kitokiomis valymo priemonėmis, kurios jau patenka į TĄ VIETĄ ir su TUO DAIKČIUKU. Užuominos nesupratau, eilėraštukas skambėjo tiesiog juokingai ir absurdiškai. Todėl nustebau, kai mama nutaisė rūgščią miną ir mestelėjo: „Ko jus ten toje mokykloje moko?!“
Netrukus sužinojau, kad visi tie Dievo įsakymai („Nemeluok“, „Nevok“ ir t. t.) buvo tik bažnytinė propaganda, neturinti nieko bendra su realybe. Jei nevagi, esi mulkis, jei nemeluoji – ištižėlis flegma, o jei dar ir gerai mokaisi – apgailėtinas padlaižūnas. Gana greitai pagavau, kad jei nori būti kietas ir pritapti, pirmiausia pavok bent sūrelį iš mokyklos bufeto, pastumk mergaitę ar, dar geriau, klasioką, apspjauk praeivį arba nors užmesk jam ant galvos kiaušinį. Gali iš balkono ar nuo stogo aplieti nepažįstamą praeivį vandeniu ir, jei nepagavo, jaustis nekaltas. Gali ateiti į „Žalgirio“ stadiono atsarginę aikštę, žaisti futbolą ir, jei niekas nepričiupo, tavęs ten nebuvo. Taip veikė kietųjų pasaulis. O aš dažniausiai vis likdavau kaltas. Mane pagaudavo už aplaistymus, už futbolą, supakuodavo ir už vagystes. Tada prasidėdavo!.. Ne tik privalomasis galvos kvaršinimas mokykloje, bet ir namie kliūdavo nuo motinos. Kažin kodėl ji galvojo, kad mane turėtų paveikti gilūs atodūsiai ir amžinas moralizavimas.
Audrutė taip pat atsidūsta, vasaros karštis muša į veidą. Per ilgai nieko nesakau, per ilgai muistausi. O ir ką galiu atsakyti? Ne dabar? Likime draugais? Neįsipareigokime? Eikime žaisti kito žaidimo? Aš visai nenoriu atsakyti. Gal ji taip mane išmėgina? Gal jai čia tik iš neturėjimo ką veikti? Susikibti rankutėmis po klevu, ištarti amžinos meilės priesaiką? Mano mamai irgi užeidavo panašių priepuolių. Vieną ramų penktadienio vakarą ji nutarė paskaityti man eilėraštį. Tai buvo Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“. Net nežinojau, kaip reikėtų reaguoti į tokius lyrinius protrūkius. Mandagiai išklausiau, kaip buvau mokytas, ir atsidūsėjęs patraukiau pečiais. Tuomet motina apsiverkė. Pro dantis iškošė, kad esu abejingas grožiui beširdis, ir apskritai gal ne jos vaikas, o kažkoks svetimas, ligoninėje per klaidą sukeistas, pagriovy gimęs benkartas. Mano motina verkė dėl to, koks aš nevykęs. Jaučiausi bjaurus, ataušęs ir prėskas kaip vakarykštė prisvilusi kiaušinienė. Galų gale, ką turėjau suprasti? Būti jautrus, bet nelabai? Kieme vadintų lepšiu. Būti kietas, bet lankstus? Tada vadintų bestuburiu. Turėti nuomonę, bet reikalui esant ją pakeisti? Remtis senolių išmintimi? „Nemokamas sūris tik pelėkautuose“? Per daug sąlygų, o trokštu tik besąlyginės meilės. Nors esu jau seniai ne kūdikis.
Na ir ką mėginu apgauti? Nepaveiks mūsų Šaltenio „Riešutų duona“, neištrauksim nė iki pirmojo veiksmo finalo. Netrukus išvažiuosiu į lauko teniso stovyklą, Audrutė mane pamirš ar susižavės kuo nors kitu. Aš pats save įtikinsiu, kad nesu jos vertas, arba kad nesuprantu, kas yra meilė. Taip, pirmieji silpni savarankiški žingsniai. Baisu be tėvų išvykti į lauko teniso stovyklą. O toji stovykla Palangoje – su vietos čempionatu, teniso treniruotėmis ir naktiniais žygiais. Svarbiausia, kad į ją ruošėsi ir mūsų kiemo elitas – Jurgis su Mykolu. Visą mėnesį gyvensiu su jais viename kambaryje! Prieš pat stovyklą motina išskalbė mano sportinę aprangą, o aš prieš išvažiuodamas dar turėjau sužaisti vienas atkrentamąsias varžybas prieš tokį mulkį Mantelį. Tai buvo už mane jaunesnis kažkokių snobų vaikas, tėvai jam nupirko raketę su išdidinta „galva“ (ne tokią, kaip mano klasikinė medinė „Maskva“) – lengvą, pagamintą iš „Dunlop“ stiklo pluošto. Kitų treningų neturėjau, tad, kadangi manieji išskalbti džiūvo, mama užtempė man iki pažastų savuosius, vildamasi, kad „kaip nors sulošiu“ su šitais. Na ir sulošiau labai jau „kaip nors“! Vos neprakišau, prilaikydamas smunkančias motinos kelnes, nes negi su triusikais žaisi? O čia dar sumautas Kačianas, mūsų treneris, sako: „Praloši, paimsime Mantelį, ne tave.“ Sunkiai, per tris setus, išplėšiau pergalę, bet savijauta buvo sumauta. Prakeikiau visus tuos treningus ir tą „pasirodykime prieš kitus“ sistemą.
Kitą rytą sulaipino mus visus į Mykolo tėčio automobilį ir išvežė į Palangą. Jaučiausi toks atsipūtęs ir lengvai pakylėtas, kol atvykome, ir realybė skaudžiai trinktelėjo kakton: supratau, kad esu klaikiai nesavarankiškas. Nemokėjau nei teisingai valgyti, nei apsirengti kaip žmogus, miegodamas knarkdavau arba kalbėdavau per sapnus. Neapsikentęs Mykolas paleisdavo į mane teniso kamuoliuką, pagalvę arba pirštais sužnybdavo nosį. Pabusdavau ištepliotas dantų pasta arba aplietas vandeniu. Kiti kambario draugai irgi nesnaudė – tuojau buvau pakrikštytas naujomis pravardėmis. Kiemo draugai Jurgis ir Mykolas nieko nepraleido pro ausis, savo aštriomis įžvalgomis apie mane, pyplį, rinko asmeninio kietumo bonusus. Mane ištiko netikėtas žlugimas. Teniso stovykloje! O juk tikėjausi, kad tenisas mane išgelbės, pradėjau jį lankyti, kad priklausyčiau chebrai… Jaučiausi išduotas artimiausių draugų ir savo paties kūno.
Prie kiemo draugų laikiausi prikibęs kaip vantos lapas, nes tik su jais galėjau tapti panašus į žmogų. Nebūsiu juk amžinai į motinos sijoną įsitvėręs kūdikis! Turėjau būtinai gauti mandatą kieme, kitaip būsiu mulkis. Tačiau kai vyresnieji kiemo draugai pradėjo domėtis merginų kabinimu ir flirtu, o aš vis dar žaidžiau su kareivėliais ir mašinyčių modeliais, mane vėl ištiko savotiška brandos krizė. Anksčiau man vis dar atrodė, kad su mergaitėmis žaisti yra tas pats, kas ir su berniukais, o kiemo draugai ėmė jas ignoruoti ir nebeįsileisdavo į savo žaidimus. Kai pagaliau ir aš pradėjau gėdytis bendravimo su mergaitėmis, net minčių apie jas, kiti jau su jomis bučiavosi ir glamžydavosi per šokius. Atitolau, pradėjau ieškoti kitos socialinės nišos. Taip susidomėjau mokyklos gyvenimu, svarbi pasidarė bendraklasių nuomonė.
Po liūdnos patirties teniso stovykloje teko atlikti draugų inventorizaciją ir konstatuoti, kad iš vadinamųjų „kiemo draugų“ patyriau daugiau paniekos ir patyčių nei draugiškumo. Tai jie uždarė mane kaip karo belaisvį troleibusų parko atominiam karui skirtos slėptuvės prieangyje ir, kai pradėjau dusti nuo klaustrofobijos priepuolio, iškaulijo iš manęs pažadą, kad atiduosiu riterių ir indėnų figūrėles. Pripažinau, kad jie niekada nebuvo tikri draugai, o tik naudojosi mano naivumu, ir staiga pasijutau paaugęs. Suvokiau, kaip akiplėšiškai jie pasisavindavo mano indėnų kirvukus ir riterių kalavijus, nes tebuvau jiems eilinis snarglius, kurį galima gainioti ir juo naudotis. Galų gale paaiškėjo, kad ir į teniso stovyklą jie mane pasikvietė tik treneriui liepus. Paskutinis taškas buvo padėtas, kai išsiaiškinau, jog net Kęstas draugavo su manimi tik tam, kad nereiktų kasdien pėdinti iki namų vienam. Buvau jam šioks toks nepretenzingas grįžimo namo kompanionas. Įvykdęs šią skausmingą draugų reviziją, mokykloje susivirinau su nauja chebra.
– Klausyk, Audrute, nori, parodysiu medį, prie kurio nutraukė vaikui galvą? – staiga sugalvoju būdą, kaip išsisukti nuo vedybų klausimo.
– Tą, kur tėvai neleido eiti?
– Taip, tą medį, kur nepatyrusi vairuotoja su „Žiguliu“ nutraukė dviratininkui galvą. Sako, ji gulėjo ant asfalto.
– Žinoma, – pagyvėjo Audrutė, jai jau buvo nusibodęs vestuvių žaidimas. Tuo metu dar buvome labai jauni: ji septynerių, o aš šešerių.
Mudu pasileidome bėgti link Klinikų kampo, kur ant vieno alksnio kamieno buvo nudrožta žievė ir visi žinojo, kad TAI TA VIETA!
1 Vaikystėje taip vadinau gulbės jauniklius.
2 Pirminė komunistinė organizacija vaikams, kurios nariais automatiškai tapdavo visi pirmokai.
3 Uljanovas – tikroji Vladimiro Lenino pavardė.
4 Nuo rusiško „sekret“ – paslaptis.
5 Popierėlis nuo kramtomosios gumos.
6 Vok pavogtą! (Rus.)
7 Prasigyvenęs komunistas, prisitaikėlis.
8 Sukryžiuoti pirštai už nugaros, kad kiti nematytų.
Jurgita Pelėdaitė. Dvi novelės
2021 m. Nr. 7
Švari
Motina ir vėl kažkur užtruko. Atsitraukiu nuo lango ir grįžtu į vonią. Bachas lieka ant palangės, o manęs laukia septyniasdešimt aštuonios lėlės, patalynė ir visa galybė mikrobų.
Atsiraitoju rankoves, žiūriu į baltą odą, persišviečiančias melsvas kraujagysles ir rausvus kapiliarus. Po vieną apžiūrinėju panages – švarios. Tik apsileisk ir tapsi bakterijų laboratorija. Žinau, kad viename nešvarios odos kvadratiniame centimetre gali įsiveisti šimtas bakterinių ląstelių. Perskaičiau tai biologijos vadovėlyje.
Dar žinau, kad patalynėje knibžda erkučių. Visos ligos dėl mikrobų, o aš nesergu. Rimtai esu sirgusi tik kūdikystėje, matyt, buvau pasigavusi kokią bacilą. Galbūt motina užmiršo nuplauti man rankas, ir aš jas įsikišau į burną.
Patalynę skalbiu karštu, beveik verdančiu vandeniu. Trinu, kol įskausta rankos. Skalbimo mašina per maža, ten sutilpo tik užvalkalai ir lėlės, dargi ne visos. Likusias teko sukrauti kriauklėn, todėl jos dabar žiūri į mane priekaištingai, iki pusės sušlapusios. Laukia savo eilės.
Patalynė stora, žieminė. Ir pagalvės didžiulės – vos viską sugrūdau į vonią. Patalus plauti sunku, todėl beveik niekas jų ir neskalbia. Jie nesupranta, kad mikrobai veisiasi pačioje patalynėje, ne užvalkaluose.
Kol patalynė mirksta, ilsiuosi. Girdžiu, kaip atkaukši motinos bateliai. Ji visad vaikšto su aukštakulniais, nors pėdų kauliukai jau atsikišę tiek, kad chirurgas siūlo operuotis. Atkalbinėju, duodu savo sportbačius, bet ji nesiauna – netinka prie sijonų. Neleisiu jai operuotis – ligoninėje labai lengva gauti kraujo užkrėtimą.
– Kam tu sukišai patalynę į vonią? – klausia.
– Aš ją skalbiu, mama. Patalynę reikia skalbti.
– Užvalkalus, ne pačią patalynę. Kada dabar beišdžius…
– Užtat bus švari, – kartais ji būna tokia nenuovoki.
Paglostau jos liūdną veidą. Motina paima mano ranką. Ji kruvina, sako. Tu per daug skalbi.
Nereikia tiek. Sakau, kad reikia, kad tik šitaip ir reikia.
Atneša kremo, tepa juo mano rankas. Man kutena, vienoje vietoje graužia. Nemalonu. Rankos bemat tampa lipnios ir nešvarios. Pasakau tai motinai, bet ji tik šypsosi ir purto galvą. Ji visuomet taip, kai nežino, ką atsakyti.
Motina skuta bulves. Kol jos kepa, lygina mano išskalbtus drabužius, jų visa krūva. Tada mudvi valgome, dažydamos bulvių skilteles į pomidorų padažą. Per smakrą man varva aliejus, o nuo aštraus padažo peršti suskilinėjusius lūpų kampučius. Nuskubu praustis.
Kriauklėje mirksta užmirštos lėlės. Sumetu jas į putojančią vonią, po vieną išgriebiu ir išgręžusi nešu varvančius kūnus į terasą. Gerai, kad jos baltos, matau, kai apdulka.
Kai grįžtu, motina skambina „Mėnesienos sonatą“. Atsigulu ant grindų, užsimerkiu ir klausausi. Per mano veidą uodega perbraukia Bachas, jis visad taip. Niekad pats prie manęs neprieina, tik kai guliu ant grindų, tyčia mosuoja uodega prieš veidą.
Motina paima natų sąsiuvinį, prisėdu šalia. Ji rašosi pastabas: 1, 3, 5, 2, 4. Ne sau – mokiniams. Kitaip jie nesupras, kuriuo pirštu groti. Pasidedu sąsiuvinį ir mėginu pati: skaičiuoju natas ir pirštus, bet man išeina skambinti tik viena ranka. Motina vis tiek ploja ir juokiasi. Ji tokia graži, kai juokiasi.
– Šįvakar turėsiu svečių. Paruošk pamokas ar pažiūrėk televizorių.
– Man nieko neužduoda, mama. Televizorius atsibodo…
– Tada pasiūk. Pašauksiu, kai galėsi išeiti, gerai?
Negerai. Man nepatinka sėdėti užsidariusiai. Man atrodo, jai pačiai tie svečiai nepatinka, jiems išėjus motina nebesijuokia.
Pas mane niekas neateina, nes nebelankau mokyklos ir neturiu draugų. Kelissyk per savaitę pasirodo tik mokytoja, bet ji sena ir manęs nemėgsta. Net katinas su manimi nežaidžia, glaustosi tik apie motiną. Kai pas ją svečiai, mėginu jaukintis Bachą, bet ant mano kelių jis tik draskosi ir kniaukia. Jis – motinos, aš labiau norėjau pudelio. Bet tai buvo seniai, dabar svajoju tik apie siuvimo mašiną. Sutarėme, kad jei man užteks kantrybės pasiūti šimtą lėlių, motina nupirks man tą mašiną. Beliko dvidešimt dvi.
Įveriu siūlą į adatą ir įsijungiu laidą apie gyvūnus. Liūtė moko savo vaiką medžioti. Atitempia antilopės jauniklį, sužeistą, jau vos bepabėgantį. Liūtukas jį vejasi, drasko, galiausiai ėda dar krutantį – pradeda nuo gerklės. Įdomu, tik per daug kraujo. Kraujas ant žolės, ant liūtuko snukio, antilopės jauniklis virsta kruvinu mėsos gabalu. Žolę nuplaus lietus, mėsą suės liūtai, o kas nupraus liūtuką? Lyg skaitydama mano mintis, liūtė tingiai atsikelia ir prieina prie savo vaiko. Atsargiai pargriauna ant žolės ir laižo jo murziną snukutį. Prausia ilgai ir kruopščiai. Tas patenkintas markstosi, prisimerkiu ir aš. Vaizduojuosi, kad pati esu tas liūtukas, prispaustas švelnių mamos letenų. Sprandu perbėga malonus šiurpulys, rankose tvirčiau sugniaužiu lėlę.
Staiga išgirstu riksmą. Pakeliu akis ir bemat įsiduriu nykštį po pat nagu. Panagė nusidažo krauju, netrukus tas kraujas pajuosta ir ji atrodo purvina. Šlykštu, bet pažadėjau motinai neiti į vonią. Negaliu siūti purvinomis rankomis. Kažkas vėl aikteli, nesuprantu, už lango ar kitame kambaryje. Pritildau televizorių ir įsiklausau. Motina aimanuoja, lyg irgi būtų įsidūrusi pirštą. Gailiai kniaukdamas, Bachas braižosi apie duris.
Motina šūkteli. Prieinu prie durų, įsiklausau. Pasigirsta stumdomų baldų garsas, kažkas dūžta. Motina vėl rikteli ir užtyla. Sėdžiu ant sofos su adata rankoje, apžiūrinėju panagę. Ji atrodo kaip sodininko. Krapštau bukuoju adatos galu – skauda, bet aš nedejuoju. Aš niekada nedejuoju.
Trinkteli lauko durys. Motina vis dar manęs nekviečia. Panagė jau beveik švari, tik vos vos rausva. Beliko prisiūti lėlei galvą.
– Pakentėk, aš tuoj, – šnibždu. – Greit būsi kaip visos, jau išsiuvinėjau tau akis, lūpas ir plaukus. Tik dar nesugalvojau vardo.
Joms reikia duoti vardus, kitaip neatskirsi. Visos mano lėlės baltos, nes paklodė, iš kurios siuvu, balta. Motina nori, kad jas nuspalvinčiau, bet manau, kad balta spalva – pati švariausia. Nemėgstu spalvinti, o siūti man patinka. Net ir be siuvimo mašinos.
Pagaliau išgirstu savo vardą. Pirmiausia žengiu vonios link, bet pro praviras kambario duris pamatau motiną. Ji sėdi ant grindų, nunarinusi galvą, rankomis apsikabinusi sulenktus kelius. Šalimais – išsitaškiusi tamsi bala, kuri, rodos, vis plečiasi. Visur pilna šukių. Einu basa, grindys lipnios, riečiu kojų pirštus, jaučiu prie pėdų limpančias stiklo smilteles.
Motina kilsteli galvą, nubraukia nuo veido plaukų sruogas. Jos lūpa sutinusi, kakta sruvena kraujas. Balsvas peniuaras išmargintas rudomis ir raudonomis dėmėmis.
– Kelkis, mama, čia nešvaru. Matai, kokios grindys.
Ji iš lėto stojasi. Paimu už rankos ir vedu į vonią. Mums po kojomis painiojasi Bachas. Tarsi netyčia paspiriu, jis išdavikiškai kniaukteli.
Kol pritekės vonia, prausiu motinos veidą, plaukus, ausis. Ji kaip didelė lėlė. Nuvelku purviną peniuarą ir pamerkiu kriauklėje. Liepiu jai gultis į garuojančią vonią. Išgriebiu iš vandens po vieną ranką, mazgoju pirštus, tarpupirščius. Jos tokie gražūs ilgi pirštai. Pakeliu vieną koją, trinu nuo pėdos iki pat šakumo. Motinos gėdą slepia ne kuokštas, o plona siaura juostelė. Ji atrodo it šviežiai nukirpta žolė. Man gražu. Prašau, kad ir mane taip pakirptų. Motina tyli. Mėginu išmuiluoti tuos plaukelius, bet ji prisidengia ranka, tarsi susigėdusi.
– Viskas bus gerai, mama. Žiūrėk, kokios baltos tavo rankos ir panagės. Matai?
Motina užsimerkia, sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir apkabina save per pečius. Ji nepanaši į liūtę, greičiau į nuparkusią, sulytą katę.
– Tu jau švari, mama. Pagulėk, aš iššluostysiu grindis.
Motina blankiai šypteli ir papurto galvą kaip visuomet, kai nežino, ką atsakyti.
Žuvys mėgsta tylą
Ketinu paprašyti motinos, kad nevažiuotų – vėl sustiprėjo migrena.
Man visuomet taip ankstyvą pavasarį, dėl to net vaikystėje nešvęsdavau gimtadienių. Bet kai ji atsargiai užsimena, kad grįžo tėvas, sudvejoju, o galiausiai pasakau: tiek jau to, atvažiuokit abu. Motina net spygteli į ragelį ir aš vėl vos visko neatšaukiu. Bet galiausiai susitvardau, nutarusi, kad būtų gražu juos priimti savo namuose taip, kad paskui ilgam galėčiau pamiršti.
Ta proga įsigyju du kilimus. Vieną ilgaplaukio pluošto, susišiaušusį ir rudą kaip tėvo barzda – koridoriui. Kitą trumpaplaukį, šachmatų lentos principu išdėstytais pelenų ir aviečių spalvos kvadratais. Tačiau amžinoje mano kambario prieblandoje avietiniai langeliai pavirsta mamos vyšnių uogiene, ir aš nusprendžiu grąžinti jį iškart, kai tik tėvai išeis. Ne veltui išsirinkau pigiausius, vien pagal dydį ir tik tam, kad sugertų lazdos keliamą triukšmą.
Kol siurbiu grindis, tėvai stovi savo kampuose. Motina aukštesnė ir storesnė, sulinkus perpus, o tėvas kresnas, bet tiesus kaip styga. Užsidedu ausinukus, juose čiurlenančio vandens garsai iškart nusineša ten, kur tvyro vien harmonija ir ramybė. Nėra geresnio atsipalaidavimo būdo, kaip plūduriuoti ant nugaros ir žiūrėti į dangų, rodosi, galėčiau visą amžinybę taip gulėti. Turbūt teisus buvo treneris, sakydamas, kad mano kaulai – tuščiaviduriai. Užtat sunkiau ilgai išbūti po vandeniu ar apskritai giliau panerti, bet dabar nardau kaip žuvis ir beveik negirdžiu siurblio ūžimo. Tik visą laiką jaučiu, kaip tėvai nebyliai mane stebi nuo kranto.
Užsikaičiu vandens, užplikau žolelių ir, kol arbata bus gatava, ketinu patiesti naujutėlaičius, dar klijais kvepiančius kilimus. Tėvą nuvelku į koridorių, bet, užuot išvyniojusi, tempiu į virtuvę, pasodinu prie stalo ir atremiu į sieną. Šalia atitęsiu ir motiną, ją sodinu prie lango, bet, rodosi, jai čia ne itin patogu. Lošteliu mamą atgal, tačiau ją vis tiek lenkia prie žemės. Tėvui uždedu saulės akinius, visą žiemą pradulkėjusius ant šaldytuvo – jam tinka. Dar reikėtų barzdos, bet tiek jau to.
Pasiteirauju, ko jiedu pageidautų, tačiau tėvai leidžia nuspręsti man, todėl tiesiog pripilu dvi stiklines vandens ir pastatau priešais juos. Ir iš tiesų, kodėl mes bent kartą gyvenime negalėtume išgerti arbatos ar bent vandens tylėdami? Juk nebūtina be perstojo plepėti prie stalo, ypač jei neturi ko pasakyti, ar ne, mama? Tačiau mama neištveria mano priekaištų, o gal neišlaiko pusiausvyros ir, krisdama veidu į stalą, nušveičia stiklinę, kuri pažyra į tūkstančius šukelių. Ne, jie negali ramiai, niekad negalėjo. Nuvelku nepateisinusius lūkesčių tėvus atgal ir surenku duženas. Dar reiktų iškraustyti spinteles, kad mama turėtų kur sugrūsti tas savo uogienes. Prisimenu, kad taip ir neišnešiau senų dėžių ir šiaip visokio šlamšto iš balkono, kur galėtume ramiai parūkyti su tėvu. Nors vargu ar su juo išeis ramiai…
Pagaliau baigiu tvarkyti balkoną, beliko išnešti šiukšles, tačiau ant grindų pastebiu blykčiojant dar vieną šukę. Imu ją, šukė perrėžia pirštą, stambūs raudoni lašai varva ant ką tik iššluostytų grindų. Nuo to vaizdo bemat įskausta galva, susirandu pleistrą ir išgeriu iškart dvi tabletes nuo migrenos. Vargais negalais patiesiu kilimus – rudasis kiek per didelis, todėl vieną kraštą tenka užlenkti, o raudonasis klaikiai nedera, ir dar tos vyšnios…
Išsitiesiu ant raudonojo ir pasivertusi ant nugaros spoksau į lubas, laukdama, kol jos nustos siūbuoti. Pamažu lubų spalva ima keistis į rožinę, o galiausiai – į tamsiai raudoną, kol pavirsta vyšnių uogiene ir teka nuo lubų tiesiai į mano verdančias smegenis. Užsimerkiu, šiek tiek palengvėja, tik vokai sunkūs. Turbūt suveikė vaistai. Pakeliu į viršų vieną ranką, tada kitą – plaukiu.
Kaip gerai žuvims, jos tik plaukia ir nieko negalvoja, tik plaukia ir dėl nieko nesijaudina. Ir ničnieko neprisimena, netgi savo tėvų. Tiesa, neseniai skaičiau, kad auksinių žuvelių atmintis siekia net kelis mėnesius, tačiau šiandien aš nesu auksinė žuvelė. Mėginu įsikūnyti į rają arba piraniją, bet jaučiuosi daugių daugiausia L-191, kuri, nors yra pusmetrio ilgio, plėšraus žvilgsnio ir turi drakonišką keterą primenančius pelekus, tyliai tūno pačiame dugne, o perkąsti tesugeba nupuvusių medžių šaknis.
Mūsų poliklinikos fojė stovi didžiulis akvariumas su įvairiaspalvėmis žuvytėmis, koralais, dumbliais ir spalvotais akmenukais, ir aš negaliu atplėšti nuo jo akių. Tas lopinėlis ramaus povandeninio pasaulio, pripildyto tylos, harmonijos ir nenutrūkstamo judesio, užhipnotizuoja taip, kad ilgam nugrimztu į savo pačios tylą. O kai galiausiai prabylu, pirmiausiai paprašau užrašyti mane į baseiną.
Taip ir neprisipažįstu tylėjusi ne dėl to, kad skaudėjo galvą. Tylėjau, nes maniau, kad jei šeimoje atsiras nebylys, mes visi pradėsime bendrauti judesiais, tarsi žuvys. Todėl paslapčia mokiausi gestų kalbos, žiūrėdama vakarines naujienas. Vienu metu buvau nutarusi dantų krapštukais prasidurti ausų būgnelius, bet išsigandau, kad nepradėtų tekėti kraujas.
O ir mamai būtų gėda kurčnebylės dukters. Ji taip stengiasi, kad atrodytume normalūs. Kaimynėms skundžiantis, esą vyrai nepadeda namų ruošoje, ji tik užjaučiamai linksi ir net neužsimena, kad mūsiškis – apskritai bedarbis. Tačiau tėvas, rodos, dėl to nesijaudina, jis apskritai dėl nieko nesijaudina. „Iš bado nemirštam“, sako jis, draugų paklaustas, kaip sekasi. Mūsų dviejų kambarių butas visuomet pilnas kviestų ir nekviestų svečių klegesio. Bet tėvas nustelbia juos visus, net vos apversdamas liežuvį jis griaudi lyg patranka. Kalboms pasibaigus, plėšia dainas, pats sau pritardamas gitara. Deja, nesu kurčnebylė ir man baisiai nesmagu klausyti, kaip jis vis nepataiko į natą. Motina tyli ir atlaidžiai šypsosi. Ji patenkinta, kad tėvas bent jau neina iš namų. Ji su svečiais beveik nešneka, nedainuoja, ir net nesijuokia, tik tylutėliai sėdi kamputyje ir šypsosi puse lūpų. Ir niekuomet tėvui nepriekaištauja, nors pati draskosi per kelis darbus, o laisvomis naktimis vis siuva.
Norėčiau, kad tėvas apskritai išeitų, bet niekam to nesakau. Neprisipažįstu ir to, kad aš jo gėdinuosi. Mokykloje, kai reikia pasakyti, kuo dirba tėvelis, vaikai vardina normalias – inžinieriaus, prekybininko, vairuotojo profesijas. O aš sakau, kad maniškis – plaukikas ir muzikantas. Nors sportuoti jis nustojo vos man gimus – ne šiaip nustojo, bet net karščiausią vasaros dieną nebrenda į vandenį – o muzikantu taip ir netapo. Ir su nerimu laukiu, kada kas nors tiesiai šviesiai išrėš, jog esu melagė. Bet aš, lygiai kaip ir motina, negaliu ištarti to žodžio – bedarbis. Bekojis, berankis, begalvis, belaisvis, begėdis, bedalis – nežinau nė vieno žodžio, kuris prasidėtų priešdėliu be– ir reikštų ką nors teigiamo. Pažįstu bekojį vyrą – jis nuolat sėdi prie parduotuvės savadarbėje medinėje dėžutėje ant ratų. Esu mačiusi berankę mergaitę ir tikrai visai nemažai begėdžių, bet nė vieno bedarbio.
Nudžiovusi tėvo įrankių dėžę, kalu. Stengiuosi darbuotis taip, kad sukelčiau kuo mažiau triukšmo. Net tik todėl, kad neišgirstų tėvas su savo svečiais. Labiau nerimauju dėl Auksės – triukšmas ją erzina. Auksei neuždėsi ausinių – juk ji kurčia, o triukšmą jaučia tik per vibraciją. Aš kalu, o ji dreba.
Pagarsinu muziką, bet ne tam, kad užgožtų tėvo ir jo svečių keliamą triukšmą. Priešingai, kaip tik dabar, kai norėčiau, kad jis visu garsu brązgintų gitarą ir trauktų vieną iš savo pamėgtų senų šlagerių, namuose tyla. Netrukus koridoriuje pasigirsta žingsniai, lydimi lazdos bumbsėjimo, kažkas tyliai susijuokia ir atsisveikina. Rodos, jau paskutinis svečias. Keista, kad taip anksti. Bet aš vis tiek turiu pastatyti palapinę, pažadėjau Auksei.
Pagaliau parketlentės girgždėdamos prasiskiria, belieka sugrūsti kuoliuką iki galo. Pridengiu plaktuką mamos skarele, kad tyliau kaukšėtų, bet tai mažai gelbsti. Tuk tuk tuk – trumpam liaunuosi ir įsiklausau – nieko. Tuk tuk tuk. Tuk tuk. Niekieno netrukdoma sukalu likusius ir pajuntu pasididžiavimą.
Staiga beldimas į duris.
– Palauk, tėti, aš dabar užsiėmus.
– Vakarieniausi? – greičiau išrėkė, nei paklausė.
Ar po jo svečių mes dar turime ką valgyti? Ar tėvas išmoko gaminti?
Patikrinu savo atsargas: likę pusę sausainių pakelio, butelis limonado ir truputis irisų.
– Aš nealkana, tėti!
Man ramu – palapinė jau pastatyta, namuose tylu, mudvi su Aukse saugios. Pasiimu ją į slėptuvę ir užsegu užtrauktuką. Šiąnakt nakvosime čia. Bet gultis dar anksti, todėl mes tiesiog vakarojame.
Girdžiu, kaip tėvas nusibaladoja į virtuvę. Tai vis ta lazda, rodosi, ji reikalinga tik tam, kad sukeltų dar daugiau triukšmo. Galėtų ir be jos, juk vos šlubuoja, tačiau tėvas juokauja, kad lazda, kaip ir barzda, suteikia daugiau solidumo. Kai buvau visai maža, sakydavo, kad tą koją jam dramblys numynė. Kaimo šokiuose. Kai paūgėjau – kad įkišo kur nereikia. Kartą vienam svečiui pasakojo susižeidęs varžybose.
Netrukus pasigirsta indų tarškėjimas. Tėvas vis dėlto kažką gamina. Girdžiu keiksmus, trankomas spintelių dureles, galiausiai taukšėjimą. Pasislenku arčiau Auksės, pavaišinu ją džiūvėsių trupiniais. Ji atrodo guvi.
Vėl beldimas į duris. Tyliu. Tegul galvoja, kad miegu. Tačiau durys atsidaro ir labiau pajuntu, nei pamatau, kaip jis sustingsta tarpduryje.
– Po galais, ką tu čia…
– Šiąnakt mes miegosime palapinėje, – pranešu net neiškišdama nosies.
– Na… kaip sau norit. Kai ką jums atnešiau, – iš balso girdžiu, kad šypsosi.
Apsidžiaugiu, kad jis nei klausinėja, nei barasi. Juk sugadinau grindis. Tiesa, parketas jau senas, nudaužytas tėvo lazdos ir vietomis atšokęs, tačiau anksčiau jame bent jau nestyrojo palapinių kuoliukai.
Atsegu palapinės užtrauktuką, įlenda tėvo ranka su lėkštute, ant kurios puikuojasi dvi nelygiai atriektos duonos riekės, storai apteptos sviestu ir pabarstytos cukrumi.
– Ačiū, tėti…
Žinau, kad tai mėgstamiausias jo vaikystės patiekalas, bet jau galėtų prisiminti, kad duoną valgau su druska ir česnaku.
Padedu lėkštutę ir laukiu, kol tėvas išeis.
– Ar galima ir man pas jus?
– Tu netilpsi, ji dvivietė.
Jis dar kažką suveblena, rodosi, jau ketina eiti, bet užkliūva už kuolelio, išgirstu, kaip pirmiausia bumbteli jo lazda, o tada ir jis pats. Begriūdamas mėgina įsitverti palapinės, ir toji Auksės pusėje visai susmenga.
Pajuntu, kad sėdžiu baloje, puolu graibytis stiklainio, šaukiu tėvui, kad uždegtų šviesą, nors ir girdžiu, kad jis vis dar kepurnėjasi ant grindų. Atsegu palapinę, gaudau Auksę, kuri šokuoja tarsi čirškinama keptuvėje ir tankiai žiopčioja. Atsargiai įdedu ją atgal į stiklainį ir rikteliu pagaliau atsistojusiam tėvui, kad nešdintųsi. Auksė blaškosi lyg paklaikusi, vis atsitrenkdama į stiklainio šonus.
– Pasidomėtum, ar tėvas nesusižeidė, užuot tą žuvį gaudžiusi, – neatpažįstamu balsu iškošia jis.
Kai pagaliau išklibinkščiuoja, užrakinu kambario duris. Stebiu nerimstančią žuvelę, pirštu per stiklą glostau jos nosį ir raminu:
– Pakentėk dar truputį. Mama pažadėjo nupirkti tau tikrą akvariumą. Užaugsi didelė, kokių keturiasdešimties centimetrų, ir gyvensi keturiasdešimt metų.
Tėvas grįžta, mėgina atidaryti duris, tačiau aš nė nekrusteliu. Sako, kad nori su manimi rimtai pasikalbėti, reikalauja jį įleisti, galiausiai ima lazda trankyti duris. Pareiškia verčiau jau nuleisiąs Auksę į klozetą, nei stebėsiąs, kaip jo paties dukros smegenys virsta akvariumo žuvelės smegenimis – esą tik žuvys negerbia savo tėvų. Kai jis liaujasi trankęsis, pasijuntu išalkusi. Nupurtau nuo duonos cukrų, tačiau sviestas vis tiek saldus. Tada nubraukiu ir sviestą, mėginu vėl ragauti tą patežusią ir vis tiek bjauriai salstelėjusią duoną. Žinau, kad šaldiklyje mama paslėpė man skrylių, jau seniai moku pati juos išsivirti, bet nė už ką neisiu iš kambario, nes tėvas gali įsmukti ir iš tiesų nuskriausti Auksę.
O kitą rytą jos ir nebelieka, mano auksinės žuvelės. Tikriausiai ją nužudė stresas ir triukšmas, aš juk reguliariai keisdavau vandenį ir niekuomet nepamiršdavau pašerti. Palaidoju ją po mūsų balkonu, o tėvui pažadėjus nupirkti naują, tik papurtau galvą. Žuvys mėgsta tylą.
Maniau, pasveiksiu iškart, kai tik jis išsinešdins su ta savo lazda. Tikriausiai taip ir būtų buvę, jei ne mamos uogienė – vyšnių, tėvo mėgstamiausia. Stalas, grindys, netgi virtuvės sienos buvo nutaškytos vyšnių krauju. Beliko tik supilstyti į stiklainius. Motina paprašė padėti užsukti dangtelius, jie susiginčijo, tėvas ėmė šaukti, išėjau į balkoną. Jis nenorėjo, kad motina parvirstų, žinoma, kad ne – virtuvės plytelės buvo slidžios. Tėvas mudviejų nemušdavo, netgi neplūsdavo, jis žudė triukšmu. Nemačiau, kaip jis stumtelėjo motiną, ir ar išvis stumtelėjo, atbėgau, kai jau mėgino ją pakelti. Tačiau motina gulėjo tarsi prikalta, žiūrėjo į mus tuščiu žvilgsniu, o iš ausies jai varvėjo vyšnių uogienė.
Netrukus po to jis užtilo. Nustojo lėbauti, triukšmauti, net juokauti, o galiausiai suvis virto šešėliu, kol vieną dieną pradingo, niekam nieko nepasakęs. Pasiėmė tik savo kuprinę ir lazdą.
Tikėjau, kad jam išėjus mudvi pagaliau galėsime gyventi ramiai, kaip tos žuvys akvariume. Bet mama ne žuvis, ji – papūga – ne tylioji akvariuminė papūgėlė, o tikrų tikriausia papūga, kuri tik apsimetė pilku paukšteliu, kol narve karaliavo ryškesnis paukštis. O gal ji išsigando stojusios tylos?
Tėvo svečių keliamą triukšmą pakeitė visu garsu nuolat griaudėjantis televizorius. Vos man pritildžius, netrukus ji vėl pasigarsindavo, tarsi išties būtų apykurtė. Nebegalėjau tverti mūsų namuose, motina nebekalbėdavo, o tiesiog išrėkdavo žodžius be jokios intonacijos, pauzių, pavargau šito klausytis – man tiesiog skėlė galvą. Net valgyti ėmė triukšmingai: srėbė, čepsėjo, visai kaip jis. Indai, rodėsi, atstodavo jai mušamuosius instrumentus. Ji net pradėjo mokytis groti tėvo gitara. O aš maniau, kad neįmanoma groti prasčiau nei jis.
Nepaisydama plyštančios galvos, nusliūkinu į virtuvę. Atgijusi, bet po žiemos dar apdujusi musė trankosi į stiklą ir savo zvimbimu, rodos, sprogdina ausų būgnelius, tik nerandu jėgų atidaryti langą. Krūpteliu netikėtai suvibravus telefonui.
– Skambinu pasakyt, kad vėluojam! – išrėkia motina man į ausį.
– Jau pastebėjau, mama.
– Neniurzgėk, tėvas užtruko ieškodamas dovanos. Žinai, kiek šeštadieniais turguje žmonių…
– Tikiuosi, neruošiat man staigmenos. Juk pameni, kad nekenčiu staigmenų, mama?
– Ši tau patiks, – jos balse girdėti saldus pasitenkinimas, ir aš suprantu kodėl.
– Nė nemėginkit. Girdi, ką sakau? Nejaugi galvoji, kad neišgaliu nusipirkti prakeikto akvariumo?
– Tu juk pažįsti savo tėvą.
– Bet idėja – tavo?
– Tu nepatenkinta, kad jis sugrįžo?
– O tu?
– Aš?..
– Ką tu dabar darysi, mama?
Tyla, tik girdėti šnopavimas.
– Tiek to, – numetu ragelį.
Užgesinusi visas šviesas grįžtu atgal į lovą. Bet tuojau vėl pakylu, suvynioju raudonąjį kilimą ir pastatau į kampą. Padvejojusi suvynioju ir rudąjį.
Netrukus išgirstu skambutį į duris. Minutę kitą laukiu, kol triukšmas liausis, tada sugrabalioju ausinukus ir palendu po antklode, bet vis tiek juos girdžiu. Barškinančius indus, brązginančius gitarą, dainuojančius. Ir lazda trankomas mano kambario duris. Ir dūžtančius uogienės stiklainius.
Jie skambina ilgai. Iš pradžių mygia durų skambutį, beldžia, klebina rankeną, tada mėgina telefonu. Netrukus labiau pajuntu, nei išgirstu, kaip į langą atsitrenkia sniego gniūžtė. Susirandu savo mėgstamą melodiją, užsikloju galvą antklode ir tyliai panyru po vandeniu.
Raimondas Kašauskas. Kalnas
2021 m. Nr. 7
Apsakymas
Rodos, tereikėjo susirasti žemės pėdą, kurioje stovėta prieš daugel metų, kad atkurtų tarytum prabėgusio laiko aptrintus gimtojo kampo bruožus. Toli į rytus, iki pat girių, driekėsi tuščia lyguma, šiaurėje ėjo plentas ir dunksojo mažas, pusiau mūrinis, pusiau medinis miestelis, vakaruose, kur švietė jau žemai pasvirusi saulė, ant kalvų bolavo didelio miesto mūrai, į dangų šovė bažnyčios bokštas, o pietuose brėžėsi ilga kuprota kalvų ketera. Paklajojęs akimis po apylinkę nuliūdo, kad daug ko nebeliko, bet ir džiaugėsi, kad svarbiausia tebėra kaip prieš daugel metų, ir net pajuto dvasios ramybę. Nebent stebėjosi, kad pietinės kalvos tartum sumažėjusios, ypač toji, prie kurios žvilgsnis apsistojo ilgiau. Ji buvo aukštėlesnė už kitas, buka viršūne, ir, išrašyta vakaro šešėlių, atrodė panaši į gyvą padarą, gal į didelį, per akiratį persisvėrusį ir snukį ant letenų pasidėjusį šunį, gal į kokį laukinį žvėrį. Tokia, nuo seno vadinama kalnu, ji dingodavosi ir vaikystėje, ir nuo gausėjančių prisiminimų jį vis labiau smelkė skausmingas jaudulys. Juolab kad kalnas atrodė taip arti, jog, rodos, tereikėtų žengti žingsnį arba ištiesti ranką viršum kiemo, virš upės slėnio, virš baltuojančių pernykšte žole laukų, kad jį pasiektum. Jis davė valią jausmams ir nepajuto, kaip susigraudino, kaip gerklę suspaudė ašaros. Nusigręžė, atgalia ranka nusibraukė akis.
Atslūgus jauduliui smilktelėjo, jog tai, kas vaikystėje tebuvo tik mintis arba svajonė – užkopti ant kalno, – tėra paprastas daiktas. Net kilstelėjo lazdą, tarsi ketintų žengti žingsnį, tačiau buvo sulaikytas tvirtos rankos.
– Nebijok, neparvirsiu, – kaltai nusišypsojo patikindamas kitą, tokį pat seną kaip ir jis vyriškį, sodybos šeimininką, ir akimirką žvelgė jam į veidą, sakytum ieškotų pažįstamų kadaise tokio mylimo pusbrolio bruožų. – Nesu toks silpnas, kaip apie mane paskleidė gandus!..
– Na, žiūrėk, – nusišypsojo giminaitis. – Po ligos reikia atsigauti pamažu, atsargiai. Mums, seniams, nebeliko kur skubintis.
– Bet ir bijoti nėra ko, – paprieštaravo svečias ir, aukštai keldamas kojas, žengė keletą kariškų žingsnių. – Viens du – ir sustiprėsiu!..
Šeimininkas tylėjo ir vis taip pat atlaidžiai šypsojosi.
– Kaip toli matyti, – džiaugėsi svečias, vėl nukreipęs akis į kalvas. – Kažin, kiek iki ten būtų?
– Gal dešimt. O gal ir visi penkiolika. Kai nugriovė sodybas, iškirto miškus, niekas nebeužstoja, todėl taip atrodo.
Šeimininkas pasišalino, o svečias vis nepaliovė stebeilyti į mėlstančias, palengva tamsėjančias kalvas. Pavakarė buvo šilta, pavasariškai graži, – pageltę saulės spinduliai slydo per žemę, kai kur užkliūdami už vienišo medžio, kauburio, nuspalvindami mažus debesiukus rytų padangėje. Kai saulė ėmė leistis, bet kalvų viršūnes dar tebeglostė šviesa, jos įgijo kažkokių keistų, net bauginančių pavidalų ir tartum pačios kilo į tamsėjančią padangę. Palengva blausėsi tolumos, daiktai tartum traukėsi į kažin kokį šešėlį ir ketino išnykti suvisai, padvelkė vėsa, net žvarbumu. Ir apylinkė jam ėmė dingotis nebepažįstama, netgi kažkuo gąsdinanti, tartum sapnuojant arba kliedint. Nelyg būtų atsidūręs žmonių negyvenamame krašte, vienišas ir nesaugus, sena pusbrolio sodyba irgi rodėsi svetima, o šimtamečiai džiūvantys jos medžiai ėmė panėšėti į tamsius vaiduoklius. Nupurtė šaltkrėtis, primenantis apie ligą, ir apėmė baimė, kad neištiktų kas nors bloga. Paskutinį kartą nužvelgęs kalvas, susiliejusias į vieną juostą, iš kurios bekyšojo tiktai aukštesnioji, nebepanaši į nieką gyvą, kilstelėjo lazdą ir nuslinko į trobą, kurios juoduose languose raudonavo šiltas vakarinės žaros žvilgesys. Bet senoje nepakūrentoje kaimo pirkioje buvo visai tamsu ir šalta.
Ne, tai nebuvo tikrovė, net ir ne miegas, bet negilus snūdas, nes gulėjo atviromis akimis, ir ne sapną sapnavo, bet matė ne kartą patirtą regėjimą. Vaizdai, kurie vėrėsi jo akims, atrodė lyg matyti tolimose kelionėse, egzotiškuose kraštuose, o gal nuotykių ar siaubo filmuose: gulėjo erdvioje, raudonomis draperijomis išdabintoje menėje, pro praviras jos duris buvo matyti begalinė anfilada, prisigrūdusi juodai vilkinčių ponų, spalvingai pasipuošusių damų. Tačiau reginys atrodė pernelyg gražus ir didingas, kad juo patikėtum, priešingai, fantastiškame jo grožyje tvyrojo neaiškiai suvokiama grėsmė, ir jis ilgokai laukė, ar nepasijus priprasti, kaulus varstantys skausmai. Tačiau jie nesiartino, o pradedanti nubusti ir visai išblaivėti sąmonė palengva grąžino į tikrovę, kuri atrodė tokia nyki ir skaudi, kad apėmė liūdesys. Už pravirų durų degė šviesa, kažkas stovėjo prie jo lovos.
– Kas tamstai? – klausė rūpestingas moteriškas balsas.
– Nieko, sesele.
– Aš ne seselė, – pažino brolienės balsą. – Kalbėjai, šaukei…
Iš tiesų, blykstelėjus šviesai ir galutinai išsisklaidžius reginiui, jis suvokė, jog matyti fantastiški vaizdai buvo net ne kliedėjimas, o tik jo prisiminimas. Jis jau nebe vieną kartą buvo patvirtinęs sau pačiam duotą priesaiką: „Daugiau nebeleisiu, kad pumpuotų tuos narkotikus… Geriau iškęsti ir skausmą, ir nemigą, tik ne haliucinacijų siaubą!..“
– Sapnavau ligoninę. Ten nakčiai suleisdavo tokių stiprių nuskausminamųjų, kad kildavo gąsdinantys sapnai.
– Skauda?..
– Ne. Kitaip nebūčiau ir čia važiavęs… O, taip norėjau dar kartą pamatyti tėviškę…
– Pamatysi, – atsiduso brolienė ir, tartum guosdama, pridūrė: – Aš, kai neužmingu, irgi geriu vaistus. O maniškis miega kaip užmuštas. Labanakt!..
Taip, jis tikrai gulėjo pusbrolio Liudviko namuose, gerojoje troboje, kur jam paklotas gultas. Tai dėdės, motinos brolio, sodyba, į kurios klevus, dūluojančius kitapus upės, rytų padangėje, jis taip ilgesingai kadaise dairydavosi. Ne tik jų vaizdas, bet ir žinojimas, kad po jais gyvena mylimas vyresnysis giminaitis ir draugas, jam sukeldavo ir džiaugsmą, ir ilgesį, ir norą greičiau jį pamatyti. Dabar, senatvėje, kai apsigyveno jo troboje, kai nebereikėjo skaičiuoti laiko, paisyti suaugusiųjų leidimo, galėtų būti su juo kiek tik širdis trokšta, o ir liga atsitraukusi, ir sugrįžusi visai sveiko žmogaus savijauta. Viskas, ko jam reikėjo, kas buvo taip brangu, buvo čia pat, ranka pasiekiama: už upės, tame pačiame žemės lopinėlyje, iš kurio jis dairydavosi į visas keturias pasaulio puses, kadaise stūksojo gimtoji troba. Buvo pakrikštytas medinėje miestelio bažnyčioje, kapų kalnelyje gulėjo artimi ir tolimi jo protėviai (tik tėvus, bėda, buvo palaidojęs mieste), giminaičiai. Mintis, kad pats, tarsi sugrįžęs iš tolimų klajonių, yra savo namuose, ir dar toks laukiamas ir lepinamas, pripildė sielą ramybės ir gerumo, kėlė net kažin kokio savo paties amžinumo pajautas. Apie tai, kai atvažiavo, pagalvojo ne kartą, o rytoj pat rytą, kai tik išsitrauks kompiuterį ir sės dirbti, raštu išdėstys ir savo paskutiniąją valią: kad ne kitur, bet čia būtų palaidotas, ir amžinai ilsėtųsi vienintelėje ir tikroje savo vietoje.
Sveikata ne tik pačiam, bet ir saviškiams atrodė tiek pagerėjusi, jog buvo išleistas į gimtinę. Ir ligoninėje, ir namie, ir čia kaskart jautėsi vis stipresnis, kupinas jėgos imtis neužbaigtų savo darbų. Kaip visada, net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, buvo ironiškas savęs paties stebėtojas, šio jausmo neprarado ir dabar: štai tu atkeliavai, šaipėsi, ne ištarti sudie savo gimtinei, bet prisiliesti prie jos ir kaip koks Antėjas atgyti!.. Ir mintys darėsi kasdien vis šviesesnės, lakesnės, laisvai skrajojo ne tik po buvusius laikus, bet kilo į aukštas pavasario erdves, kuriose pleveno būsimos ateities vaizdiniai. Viskas jam ėmė atrodyti įmanoma, nesunkiai pasiekiama.
Jei ne tie sapnai, žinoma… Bet jie kamuodavo tiktai naktimis, o dienos būdavo tokios giedros ir šviesios, tokios ilgos, kad ir sunkios mintys, ir nejaukūs sapnai, ir visokios baimės sulįsdavo į tamsiausius sielos užkaborius, o gal – į nebūtį. Akims vėrėsi skaidrios, šiltos pavasario tolumos, o kalnas buvo matomas taip aiškiai, jog galėjai stebėti, kaip jis nelyg chameleonas keičia ne tik spalvą, bet ir formą – tai, užlietas rytmetinio šviesos srauto, suspindėdavo gelsvu auksu, tai vidudienį, rodydamas jauną, švelniai žalsvą pavasarinį drabužį, po aukšta pietų saule lyg susitraukdavo, tai, užklotas debesies šešėlio, papilkėdavo, net pajuosdavo, o vakare, apgaubtas prieblandos, suvisai išnykdavo.
Prisiminęs vaikystę, jis prisidėdavo prie akių plaštaką ir, išskėtęs pirštus, matuodavo nuotolį – iki kalno nebuvo nė dviejų sprindžių – taigi visai nesunkiai galėtų atsidurti ten, kur dangus, oras, net žemė buvo sklidini baltutėlės, akinančios šviesos. Ir niekas – nei upė, nei miškai su krūmais, nei šlapios pievos nebebūdavo kliūtis minčiai, kuri skriejo viršum visko, o spindulių tiltas ją vedė – kaip tai arti! – prie paties Stebuklo. Tačiau skrendantysis įsibėgėjęs nebesustodavo, nuplasnodavo dar toliau, už kitų kalnų, kur vaiskiose tolybėse plūkavo maži, saulės balinami debesėliai ir vasnojo kažin kas – ar balti paukščiai, ar greiti guvūs angeliukai.
Kas rytą, pro langą susižvalgęs su tuo senu, jo paslapties neišduodančiu pažįstamu, apeidavo keletą ratų apie trobą, padarydavo savo paties pagal jogą susikurtą mankštą, bet prisimindavo, jog laukia kompiuteris ir knygos, o galvoje – spiečiasi seni sumanymai, taigi darsyk pažvelgdavo į kalną ir eidavo vidun. Ganėtinai pavargęs, vis dar ilgai naršydavo iliuzinėje spalvoto ekrano erdvėje, ieškodamas karštų pasaulio naujienų, tikrindavo savo žinias. O sielos nebeapleisdavo tokia ramybė, toks gyvenimo geismas, nelyg būtų išaušęs jaunystės rytmetis, šviesus ir darbingas gyvenimo vidurdienis arba ilgesingas, blėstančios saulės spindulių užlietas vakaras.
Ir vis prisimindavo kalną. Juk galėjo numirti jo nebepamatęs!.. Ilgai neužmigdamas ar naktį nubudęs alsioje ligoninės palatoje mintimis skriedavo prie jo ir prisiekdavo sau: jei tik pasveiks, net jei bent mažumą sustiprės, nukeliaus į gimtinę, apvaikščios širdžiai brangias vietas, įvykdys ir vaikystės svajonę – užkops ant kalno. Tai buvo jo įžadas, kokį sau duoda ne vienas tikintysis, sunkus ligonis arba šiaip nelaimės ištiktas žmogus. Gal tas įžadas kaip tik ir nulėmė jo paties sustiprėjimą? Kas paneigtų, kad ir naujausiais laikais, priešingai visoms mokslu paremtoms tiesoms, būna tikrų stebuklų?!.
Galutinai pavargus akims stabteldavo, išklysdavo į lauką, kur pro nuogas klevų šakas mėlynavo ilgesingas pavasario dangus. Įsiklausydavo į paslaptingą senosios trobos tylą ir išgirsdavo, o gal veikiau – pajusdavo, jog kažkas yra netoliese, stebi jį ir telaukia, kada nustos baksnoti klavišus, kada galės pasikalbėti. Tai būdavo šeimininkė, brolienė, jautriai globojanti vyro giminaitį ir kas akimirką pasirengusi padaryti jam paslaugą: pataisyti nerūpestingai paties užtiestą guolį, atitraukti tamsinančią lango užuolaidą, išvirti kavos, kurią šis buvo įpratęs gerti priešpiečiais. Tačiau už rūpestį turėdavo ir pats jai atsilyginti: išklausyti kalbų apie jos patirtas ligas. Ji nuo neatmenamų laikų buvo pasiligojusi, ir, pradėjęs šneką apie ligas, vaistus, apie kuriuos ji, ne kartą gulėjusi ligoninėse, išmanė tiek daug, apie gerus ir prastus daktarus, kurių irgi daug pažinojo, net atrodė, tartum būtų mokiusis medicinos, greitai ir neužbaigsi. Naktį ir dieną jo ausį pasiekdavo gilūs atodūsiai, net tylios dejonės, primenančios, kad namuose yra kitas ligonis. Nors kartais ir neapleisdavo įtarimas, kad geroji moteris pernelyg įsijautusi į savo ligas, gal ne vieną ir įsikalbėjusi, nori pažinti visokius, ypač naujus, vaistus, kurių dosniai išrašydavo daktarai, patardavo gerti pažįstami. Prie jos lovos, virtuvėje ir gerojoje, jam skirtoje troboje buvo pridėliota dėžučių su tabletėmis, buteliukų, net ore jutai ligoninės kvapą. Maža to, brolienė, kai tik pasitaikydavo proga, ieškojo nelaimės draugų, iš tiesų – atidžių, užjaučiančių klausytojų, nes neturėjo kam ir pasiguosti, – vyrui, su kuriuo buvo likę dviese, tokios kalbos buvo pakyrėjusios, į nuošalią jų sodybą retokai teužsukdavo svetimų, atvažiavęs iš miesto daktaras arba socialinė darbuotoja pritrūkdavo laiko kalboms. Todėl ligotas, globos reikalingas svečias jai buvo tikra laimės dovana.
Po pietų jis palikdavo darbą ir rūpestingą, bet pabodusią globėją ir, pastvėręs savo gumbuotą lazdą, atsidurdavo lauke. Pastovėjęs kieme, tarsi atlapojęs drungnam pavasarėjančios žemės dvelksmui krūtinę, pasiklausęs vyturio giesmės, – kažkodėl nebuvo girdėti iš vaikystės pažįstamo pempių rėkavimo – gal tos dirvonų karalienės, kaip ir daug kas, išnyko? – palikdavo sodybą. Iš pradžių sėlindavo netvirtai, atsargiai, lygu nepasitikėdamas savimi, bijodamas užkliūti už akmenuko ar kauburio ir parvirsti, stengdavosi nenutolti nuo namų, tačiau, patyręs, kad neatsitinka nieko bloga, įsidrąsindavo ir nejučiom vis ilgindavo savo kelią. Kaipgi, juk kadaise buvo geras, ne šitiek suvaikščiodavęs ėjikas. Ir iki kalno būtų nukakęs pėsčias. Na ir kas, kad, kaip sakė pusbrolis, ten nėra kelio, nebeliko ir žmonių gyvenimų, niekas nebevažinėja, juolab – nebevaikšto.
Bet ar iš tiesų tikėjo, kad savomis kojomis pasieks kalną? Tikriausiai ne. Tačiau apie tai nepagalvodavo. Išėjus iš namų, kojos pačios sukdavo į tą pusę, nešė laukų keliukais, nebeįžiūrimais, gal tik jo atmintyje tebegyvais takais, ir ilgainiui jis nuklysdavo taip toli, kad išnykdavo senosios sodybos medžiai. Vilkdavo kojas per rudenį nesuartas dirvas, per nešienautas, balta pernykšte žole apėjusias pievas, aplenkdavo krūmokšnius, duburkius. Ne kartą toldamas ir intuityviai vis sukdamas į pietinę, priešingą namams ir miesteliui pusę, išleisdavo iš akių kelionės tikslą, tačiau visada žinojo, kad ten, kur dunkso kalvų gūbrys, tįso ir į gulintį žvėrį panašus padaras. Nors kartais nebegalėdavo patikėti, jog kalnas – tas pats, bet esantis visai kitoje, seniai pamirštoje erdvėje, kaip ir pamirštame, tarsi nebuvusiame laike, per kurį jis taip atkakliai mynė savo kelią. Tačiau kai užsižiūrėjusios į savo paties vidų akys, bematančios iš vaikystės svajonių nuaustus buvusio gyvenimo vaizdus, atsimerkdavo, kalnas tartum išnirdavo iš sapno, tapdavo realus, net priekaištingai sakydavo: taip, tai aš, tas pats, ir tebesu ten, kur buvau, negi neatpažįsti?
Atrodydavo, jog kaskart prieina prie jo vis arčiau, tai teikė paguodą, bet kartu kėlė neviltį. Išvysdavo, jog tenukeliavęs visai nedaug, bet jau dairosi, kur prisėsti poilsio. Nutūpęs ant kokio akmens, ant pernykšte žole baltuojančio kauburio, pajusdavo, kad nebeužtenka jėgų, net ir nebenori žingsniuoti toliau. O sėdėti taip gera!.. Saulė meiliai glostė tirpstančias ištiestas kojas, viršum galvos čireno nepavargstantys vyturiai, akims vėrėsi svaiginančios laukų tolumos, juodavo karpytas girių pjūklas, mėlynavo kuprota kalvų virtinė, o jis vis sėdėjo ir sėdėjo pakerėtas gerumo, ilsindamas ligos ir senatvės išsekintą kūną, kurį valdė nebe pats, kaip jaunystėje, bet visai kita, nuo jo nepriklausanti jėga. Kartais kaltindavo tartum nesavas kadaise tokias eiklias kojas, kad tapo tokios neklusnios, kabinasi už menkiausių kauburėlių, akmenukų, kurmrausių, net už lygios žemės, ir jis staiga pajusdavo, kad virsta, ilgai ir iš lėto, tačiau negali susilaikyti. Į kablį sulinkdavo stuburas, trumpėjo žingsnis, imdavo smarkiai mušti pavargusi širdis. Ir vis ilgiau išsėdėdavo, atidėliodamas akimirką, kai, pasirėmus lazda, reikės sunkiai stotis.
Tačiau, lėtai pakilęs po užtrukusio poilsio, labiau žvilgčiodavo nebe į pietines kalvas, bet į savos sodybos medžius, spėliodamas, kiek iki jų kelio. Ne kartą, atsidūrus tarp plačių laukų, išnykus namams, apimdavo keistas nerimas, ir jis išsigąsdavo, jog nebepajėgs pareiti. Kartą beveik taip ir pasitaikė: begrįžtant ėmė temti, ir jis nepajuto, kaip nuklydo į šalį. Kitąsyk, priėjęs gilų griovį, kuriuo į upę plūdo pavasarinio vandens srovė, ketino peršokti, tačiau įkrito. Išsiropštęs apsidairė – aplinkui tuščia, nė pėdsako žmonių gyvenimo, o žemė dingojosi tokia svetima, negailestinga, jog apėmė siaubas. Tai – gimtinė? Ir kur tik nesidairė – ir į pietų pusėje abejingai dunksančias kalvas, ir į dangun smingantį miesto bažnyčios bokštą vakaruose, ir į juoduojančią tolumoje girią – viskas dvelkė širdį gniaužiančiu atšiaurumu. Net ir ranka pasiekiamos pusbrolio trobos atrodė nebepažįstamos. Ir kaip laukdavo, stačiai maldaute maldaudavo, kad tik pasigirstų mobilaus telefono skambutis ir jo šeimos nariai ar dabartinė globėja surastų jį šioje tartum svetimoje dykvietėje!..
Taigi menkiausia viltis pasiekti kalną pamažu blėso, jis suprato, kad kuo toliau, tuo labiau ji darėsi neįgyvendinama. Tačiau pamažu ir susitaikė – juk ne sykį gyvenime taip būdavo, kad, siekdamas kokio nors tikslo, bet suabejojęs ar pristigęs valios, o gal – įsikišus piktoms lemties jėgoms – suklupdavo. Apie slaptą savo ketinimą tiek ir teprasitarė, kiek andai užsiminė pusbroliui. Mat toks ketinimas ne tik giminaičio, bet ir jo paties akims ne kartą jau rodėsi panašus į keistą, vaikišką užgaidą. Todėl visada, kai tik jiedu, kaip buvo pamėgę, stoviniuodavo ir kalbėdavosi kieme, stengdavosi nė slapčia nežvilgtelti į kalną, būgštaudamas, kad neatsiskleistų jo paslaptis. Kita vertus, pusbrolis, kad ir gerbdamas mokytą giminaitį, negalėjo niekuo padėti, nes neturėjo automobilio, o kalną tegalėjai pasiekti aplinkiniu, labai tolimu keliu. Bet, svarbiausia, ir jis pats pasijusdavo kaltas dėl to, jog kadaise, kai buvo jaunas ir sveikas, užimtas šimtais darbų ir reikalų, švilpdavo automobiliu Lietuvos keliais, bet niekada jam neatėjo į galvą mintis užlipti į jokį, net ir vaikystėje išsvajotą, kalną.
Tačiau visai netikėtai, kaip kartais pasaulyje atsitinka, atsirado geradarių, pasirengusių pagelbėti. Kaip tik tuo metu, kai po ilgokos giedros ir šilumos ėmė gesti orai – atšalo, iš žiemvakarių, iš už girių, stumiami galingo vėjo, išvirto sunkūs griozdiški debesys, kurie tai prapliupdavo šaltu lietum, tai paberdavo ledo grūdelių ar snaigių. Gražių ir šiltų pavasario dienų beliko tik prisiminimas. Sakytumei ankstyvas, iš didmiesčio išviliojęs pavasaris apgavo: sustingo jau pradėjusi žaliuoti žemė, tapo pilka ir nyki kaip dangus. Nuo šiauraus ledinio dvelksmo negalėjai niekur pasislėpti, jis gėlė per drabužius, o žmonės, jei nereikėjo būti lauke, kiūtojo prikūrentose trobose. Išėjęs pasivaikščioti, jis, nepaisydamas priešinio vėjo, patraukdavo nebe į tuščius, be gyvybės laukus, bet į kitą pusę, ir nukakdavo į miestelį, kurio aikštėje, supamoje senų medinių trobų, net pilkame ore atgydavo mieli vaikystės prisiminimai. Pats miestelis, priešingai, senąjį sugrįžėlį sutikdavo nesvetingai, netgi nedraugiškai – namų langai, atspindintys šaltą dangaus šviesą, atrodė svetimi ir tartum sakė: tavo čia nieko nebėra, pats esi nereikalingas. Kai kurie jų buvo ir suvisai užkalti. Keturkampė, kadaise tokia plati aikštė rodėsi sumažėjusi, tartum susitraukusi. Žmonių, kuriuos kadaise pažinojo, kurie dabar dingojosi taip arti ir taip aiškiai, jog girdėjo jų balsus, tarsi niekada ir nebūta. Jei ir pasitaikė kokių praeivių, tai jų veidai, pamėlę nuo žvarbos, kupini tokios pat nykumos, kaip ir viskas aplinkui, buvo nepažįstami. Jie taip pat jo nepažinojo, nors ir nužvelgdavo su atsainiu smalsumu. Tarsi jų akimis išvysdavo save patį – susikūprinusį, besiramstantį lazda, sunkiai kojas pavelkantį senuką ir liūdnai šypteldavo.
Tiktai prie krautuvės vyko šioks toks gyvenimas: stovėjo keletas automobilių, atremti į sienas stirksojo dviračiai, varstėsi durys. Jis pajuto nenugalimą norą sušnekti su kuo nors gyvu. Galbūt šitaip norėjo prieš ką nors, veikiausiai prieš save patį apsimesti ir pasiteisinti, jog atkeliavo ne veltui, bet priverstas būtinybės. Dairėsi, lyg kažko ieškotų, į lentynas, bet nieko neprašė parodyti, nesiteiravo, o atsitraukdamas į kažin ką atsitrenkė. Tai buvo dviratis invalido vežimėlis, kuriame pusiau skersas vos tilpo jaunas, petingas, linksmo veido vyras. Atsiprašė, bet šis nepiktai, netgi draugiškai šyptelėjo ir, nusipirkęs butelį degtinės, šnektelėjęs su vienu kitu pažįstamu, išriedėjo pro duris. Nieko taip ir nepirkęs, tik persimetęs žodžiu su krautuvininku, jis išėjo į gatvę, kur už kampo, užuovėjoje, tarsi laukė vežimėlio vairuotojas. Atkimšęs degtinės butelį, jis patraukė gurkšnį ir kalbėjosi su pažįstamu. Pamatęs svečią, apie kurį, matyt, jau buvo šį tą girdėjęs, darsyk šelmiškai šyptelėjo. Jau buvo beužsukąs kamštį, tačiau kilstelėjo butelį ir pamerkė keistajam ateiviui.
– Paimsi? – klausė.
– Ačiū, ne, – padėkojo šis.
– Sakau, gal būtų šilčiau, – ištarė neįgalusis. – Važiuotas?
– Ne, – vaistus geriu.
– Aš irgi, – nusijuokė vyras, kurio ilgos negyvos kojos buvo nuleistos ant vežimėlio paminos. – Štai mano geriausi vaistai!..
– Šitaip, važiuotas, ir atvaro nusipirkti savo degalų, – rodė didelius dantis jo draugas.
„Štai su kuo man reikia pasikalbėti! – apsidžiaugė jis, kaip visada, kai tik pasitaikydavo proga, kaip pats sakydavo, pabendrauti su paprastais žmonėm. – O girtuokliai – atviri, draugiški pašnekovai…“
Bet tuščiai neleido laiko nė abu vietiniai: išklausinėjo, o ir jis pats, išsiilgęs žmonių, noriai leidosi į kalbas.
– Kaip sugedo oras, – gailavo svečias. – O jau buvo tikras pavasaris!..
– Tikrai, šalta, – sutiko jo naujasis pažįstamas, vėl išsitraukdamas butelį. Pamėlęs nuo šalčio jo veidas ėmė palengva rausti.
– Kiek tik atsimenu, čia tankiai ir būdavo toks pavasaris, – kalbėjo svečias, paglostytas vyrų draugiškumo.
– Vietinis? – paklausė neįgaliojo draugas.
– Jau daug metų kaip nebe. Tiktai čia gimęs, augęs.
Ir tuo metu lyg tyčia atsidengė platus skaisčiai mėlynas debesų tarpas, nušvito saulė ir balta šviesos vilnis nusirito pietine žemės puse.
– Kaip kalnai matyti! – nejučiom apsidžiaugė svečias. – Rodos, visai čia pat.
– Ir netoli yra, – pritarė neįgalusis ir perklausė draugą: – Kiek, Petrai?..
– Gal kokie penkiolika, – atsakė šis.
– Galima ir pėsčiom numinti, – išsitarė svečias.
– Kas tau pėsčias dabar šitiek vilksis, – suniekino jį neįgalusis.
– Kai buvau jaunesnis, taip mėgau vaikščioti, kad dešimt ar penkiolika kilometrų būdavo niekai! – pasigyrė svečias.
– Kam tiek toli plumpinti pėsčiam, jei geriau ir greičiau važiuotam? – samprotavo neįgalusis. – Jei tik yra reikalas… Arba kad ir šiaip, noras pasivažinėti, – jis įdėmiai nužvelgė svečią ir šiam dingtelėjo, kad įspėjo jo slaptą norą. – Išsikviesk miesto taksi. Arba, dar geriau, tarkis su juo, – kurstė, net sugriebė už rankos pašnekovas, – jo paties ranka buvo kieta it geležinė. Kryptelėjo galva į raudonąjį, kaip pasirodė, draugo automobilį, ir tik dabar svečias suvokė, kodėl šis negeria. – Na kaip, Petrai?.. Nuvarytum?..
– Kad tiesiai nėra kelio, – abejojo šis. – O aplinkui – bus kelios dešimtys.
– Nėra kelio!.. – nusijuokė neįgalusis. – Aš ir su savo mašina nulėkčiau!.. – patapšnojo vežimuką, net pasukiojo tekinį, tarsi jau ketintų riedėti.
– Okei, turėsim omeny, – ištarė Petras, ir jie išsiskyrė.
Jis neteikė pokalbiui didelės reikšmės, tačiau įsidėmėjo ir, tarsi paakintas naujųjų pažįstamų, dar ilgokai stebeilijo į pietinę pusę, kur ant kauburiuoto, iškilusio į dangų akiračio liejosi šalta popietės šviesa. Viena kalvų virtinės kupra buvo išmarginta šešėlių ir iš tiesų panaši į dryksantį padarą, kuriam, atrodė, tereikėjo pajudėti, kad persikartų per akiratį ir nusileistų šen. Jam net dingojosi, kad tas keistas tvarinys stebi apylinkę ir smalsiai dėbso į jį patį.
Taip, liga tebuvo atsitraukusi trumpam, iš tiesų gudriai jį apmovusi: atsinaujinę skausmai laužė kaulus, per kūną ritosi deginančios karščio bangos. Sieloje darėsi taip pat nyku ir skaudu kaip gulint ligoninės palatoje: veltui naršė padrikas, uždaru ratu besisukančias mintis, iškylančius praeities prisiminimus, norėdamas užsikabinti už kokio nors šviesesnio vaizdo, susirasti paguodą, nusiraminti, tačiau šie tartum atsigręždavo tamsiąja puse, kėlė liūdesį, sąžinės graužatį, net apmaudą. Nubudus naktį apimdavo klaiki baimė, ir jis klausdavo save: kurgi atsidūrė? Čia ne jo tikrieji, bet pusbrolio Liudvio namai!..
Keletą dienų dar sekėsi nuslėpti krizę, kitiems ir sau pačiam nuduoti, jog tai tik sloga, pasigauta atšalus orams. Nebeišeidamas į lauką, įsijungdavo kompiuterį ir stengdavosi dirbti. Taigi ir tą, paskutiniąją, viešnagės naktį, kai taip klaikiai ūžavo sodybos medžiai, jam vaidenosi, kad toje svetimoje kaimo pastogėje guli vienui vienas, visų apleistas, nugyvenęs tuščią, klaidų kupiną, niekam nereikalingą gyvenimą, kuris štai dabar, šią pat akimirką, gali nutrūkti. Ne, mirties nebijojo, susitaikė su ja dar tada, kai sužinojo diagnozę, tiktai graužėsi, kad nežinia ko čia atsibastė ir niekuo dėtiems žmonėms pridarys rūpesčių. Neįtarė, kad šeimininkai, apimti baimės, jau patys viską suprato ir davė žinią jo namiškiams.
Galiausiai jis pasieks savo kalną!..
Galbūt sugrįš vaikystės, kai jis taip pat sirgdavo ir karščiuodavo, sapnai, kuriuose klampodavo prie jo, tačiau kažin ar pasiekdavo – tai kelią pastodavo gilus, šniokščiančio vandens sklidinas griovys, tai pats turėdavo nešti kulnis vejamas piktų šunų ar svetimų kaimų piemenų, tai nebeatsimindavo kelio. Dar daug kas tuose sapnuose jam keldavo siaubą – ir baisusis Rainių miškas, ir apleistas Kipro Petrausko dvarelis, kur po tankia žole apaugusia velėna guli nužudyti žydai, ir tartum iš po žemės išdygstantys rusų enkavėdistai, kurių vienas, su stačia karininko kepure, raudonu piktu veidu, atrodydavo ypač baisus: vos tik prisidėdavo prie peties šautuvą ir imdavo į jį taikytis, jis kraupiai surikdavo ir praplėšdavo akis.
Ir tą neramią naktį, kai jis vis dėlto išgėrė ypač stiprių nuskausminamųjų, nugrimzdo į juodą nebūties prieglobstį ir tarsi nešamas vėjo ėmė skristi į pietinę pusę, kur, prigludęs prie akiračio, dunksojo senasis kalnas.
„Štai, – apsidžiaugė, – dabar suvisai prisiartinsiu ir užlipsiu ant tavęs!..“ Bijodamas, kad šis nelyg koks gyvas padaras gali nubusti, ėmė sėlinti patyliukais vis arčiau ir arčiau. Kai jau buvo visai prie pat, kalnas – žvėris staiga pabudo, pasiraivė guolyje ir, šiepdamas plačius nasrus, šiurpiai išsižiojo. Ir jis klaikiai, iš visų jėgų suriko.
Kai atsimerkė, kambaryje degė šviesa, abu šeimininkai išsigandę stovėjo prie jo lovos.
– Karščiuoja, – ištarė moteris, delnu palytėjusi kaktą.
Rytmetį, po audringos nakties, kieme, kur gulėjo prilaužyta galybė medžių šakų, suūžė automobilis. Šeimininkai apsidžiaugė: jo namiškiai!..
Tačiau tai buvo ne jie: iš raudono, seno, apsilaupiusio automobilio išsirangė visiems pažįstamas vyriškis nuo krautuvės, o kitas, taip pat matytas, nevaikštantis, sėdėjo šalia ir šelmiškai šypsojosi.
– Atvažiavome, kaip sutarę! – pasisveikinęs pranešė vairuotojas.
– Su kuo sutarę? – nesuprato pusbrolis.
– Su jūsų ponu iš miesto.
– Kokiu reikalu?
– Kad nuvešime prie kalno, – paaiškino neįgalusis, pravėręs mašinos langą.
– Aaa, – susivokė šeimininkas ir šypsodamasis paklausė: – Kur jūs matote kalną?
– Antai, pietuose!..
– Nėra jokio kalno… – visi pasisuko į pietų pusę – tai suprato ir viską girdintis ponas iš miesto – kalnas iš tiesų buvo pradingęs!.. Toje pusėje akiratį dengė tirštas rūkas, lynojo. – Varykite, vyrai, namo!..
Vairuotojas įsėdo į savo lūženą, ši suburzgė, sudrebėjo ir išriedėjo iš kiemo. Tik šeimininkė įkandin palydėjo juos piktu žodžiu:
– Atsirado, mat, draugai!.. Pajuto, kad gali apmulkinti negudrų žmogų, ištraukti pinigų degtinei. – Ir garsiai, kad girdėtų įnamis, pridūrė: – Ir susidėk tu su šitokiais!..
Gerokai įdienojus jis atsikėlė, pažvelgė pro langą: švietė saulė, skliautai buvo išsigiedriję, iš vakarų greitai plaukė balti apdriskę debesys. Smarkus vėjas tebetaršė senų sodybos klevų šakas. Pietų pusėje, užlieta baltos šviesos, kalvų ketera atrodė visai susmegusi į žemę, o didysis kalnas nebepanašus į jokį gyvą padarą, netgi niekuo neišsiskiriantis, žaliavo tarp kitų gūburių. Atsikėlė, rengėsi eiti į lauką, bet kojos buvo sustingusios, it nesavos, žengęs žingsnį susvyravo ir nugriuvo.
Jis nekantravo, kada sūnaus vairuojamas automobilis, padaręs didelį lankstą, tartum vis kilęs aukštyn ir senokai turėjęs pasiekti pietinę keterą, apstos, ir jis galės išlipti, atsisveikinti su vaikystės kalnu. Tačiau, keista, kelias vis taip pat bėgo į priekį, tiktai niekas nesikeitė, ir nei kalvos, nei ant akiračio dryksantis gyvūnas nesirodė. Jis pabūgo, kad viskas gali taip nejučiom pralėkti, ir paprašė stabdyti. Kai sūnus sustojo ir padėjo išlipti, jis apsidairė – aplinkui švelniai bangavo žemė, kūpsojo daugybė didesnių ir mažesnių kalvų kalvelių, o šiaurėje, kur driekėsi platoka, į gilią daubą panaši lyguma, girios fone baltavo išsibarstęs miestelis, pilkavo vieniša, turbūt jo giminaičių sodyba. Tai jį suglumino.
– Tai argi čia atvažiavome? – paklausė sūnų ir net suirzo: – Kurgi tasai kalnas?!.
– Ar nematai, kiek čia daug kalnų? Kas gali pasakyti, kuris jų – tas?.. Tokio kalno, kurį tu, tėte, matydavai, paprasčiausiai nėra, – paaiškino sūnus.
– Bet buvo!..
– Tai tik tau, žiūrinčiam iš apačios, taip atrodydavo.
Jis ilgokai neatitraukė akių nuo šiaurinės žemės pusės, sakytumei norėdamas kažin ką išvysti gilioje lenkėje, galbūt aukštyn žvelgiantį vaiką.
– O aš tikėjau, kad yra… Visą gyvenimą… – sunkiai atsiduso, palingavo galva ir ištarė ryžtingai: – Tai ir važiuojam!..
Sūnus pamatė, kaip jo akyse sužibo ašaros.
Ieva Marija Sokolovaitė. Magistralės
2021 m. Nr. 5–6
Esu Ieva Marija Sokolovaitė, skaičiuoju dvidešimt pirmąjį pavasarį ir, apskritai paėmus, esu gana prasta šios žemės gyventoja. Užaugau Palangoje, ant jūros kranto, kirų išklykauta ir vėjų iškošta galva, stebėdama bangas, į krantą išmestas žuvis, medūzas, poilsiautojų šlepetes ir pratindamasi prie visų tų daiktų mirties kvapo. Keista, bet poezijos rašyti vis dėlto nepradėjau. Ėmiau domėtis gyvybe, įvairiausių gyvų organizmų egzistavimo priežastimis ir ryšiais, baigusi mokyklą įstojau studijuoti biologijos į Vilniaus universitetą. Rašau savamoksliškai, iš niežulio pakaušy. Savo publicistiniais ir meniniais tekstais prisidedu prie VU Rašytojų klubo tinklaraščio kūrimo, esu publikavusi kūrybos jaunimo kultūrinėje spaudoje (žurnaluose „Durys“, „Pašvaistė“), dalyvauju skaitymuose. Šį rudenį su novele „Magistralės“ tapau Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos ir Lietuvos rašytojų sąjungos organizuoto konkurso Ričardo Gavelio kūrybai atminti laureate.
Vis dėlto nusprendžiau važiuoti.
Aišku, turėjau daug darbo, gavau imti laisvadienį, kurių ir taip nedaug, be to, teko ieškoti, kas pavedžios ir pašers šunį. Jau neskaitant viso kelionės vargo, trys šimtai kilometrų į priekį, per hipnotiškai banguojančias lygumas ir kalveles, pro vienišas, susenusias, aklas ir kurčias sodybas reumato suriestais stogais ir išklaipytomis daržinių durimis, paskui trys šimtai kilometrų atgal. Vėlai vakare tikriausiai. Nuo ilgo sėdėjimo automobily nutirpęs užpakalis, šaltas vairas, absurdiškai ilgos, lyg tyčiotųsi, automagistralių juostos. Tamsa, šlykšti, godi tamsa, žilpinantys šviesų blyksniai, priešpriešais atvažiuojančių mašinų žibintai lyg akys. Grynas nemalonumas, žodžiu.
Bet vis dėlto išvažiavau. Metastazės nelaukia, tokios jau jos, mano sesuo gal dar ir palauktų, galgi susiprastų neimti merdėti vidury savaitės, kai normalūs žmonės užsiėmę, ir kukliai subloguotų kokį šeštadienį arba sekmadienį. Sesuo, sakau, gal ir susiprotėtų luktelėti, bet jos metastazės, išsisėjusios visam kūne, išvešėjusios ir nebesulaikomos, nelauks, tas akivaizdu. Gana prisilaukė, matyt. Na, tas keistas kevalas, pripildytas ligos, apie kurią niekas nežinojo, tas slapta nuo visų viduje irstantis kūnas, tebenešiojantis mano sesers vardą, ligoninėje jau beveik savaitę, bet iš pradžių viskas buvo geriau. Ji tiesiog liovėsi valgyti. Nustojo judėti, nebesikėlė iš lovos, nors ir taip nedažnai beišeidavo iš rūsio, kur jai buvo įrengtas kambarėlis. Nustojo kalbėti. Nebegirdėjom krebždesio apačioj, suprantat, to įprasto krebždesio, paprastai tarė jos marti, atvežėm čia, ligoninėn, o ji nevalgo ir čia, nevalgo, ir baigta, tyli, ir tiktai žiūri, šiurpoka, žinokit, ir kas galėjo pagalvoti, kad bus taip sunku ištvert žvilgsnį – net ne riksmus, ne dejones, ne užgaidas ar specialius poreikius, ne verksmą ar išpažintis, o tik žvilgsnį. Suprantu, atsakiau. Žvilgsnį. Atvažiuosiu, pridūriau. Tada dar nežinojau, niekas nežinojo, tyrimų atsakymai atėjo tik kitą dieną, marti vėl man paskambino. Pasakė, kad gydymo nebus, jai taip sakęs daktaras. Atvažiuosiu, pakartojau. Marti – gera, drūta moteriškė, mudvi susitiksim ligoninės kieme, greičiausiai automobilių aikštelėj, ji palydės mane palaton. Palauks, kol aš išeisiu. Tada išgersim kur nors kavos, ar ką. Ji gera moteriškė, moka laukti.
Laukimas. Mano šlapimo pūslės laukimas, kol privažiuosiu degalinę, kad galėčiau nueiti į tualetą. Mano pasilpusių akių laukimas, kol baigsis kankinančios kelkraščių tiesės. Mano namie pasilikusio šuns laukimas, kol grįšiu, mano sesers laukimas, kol kas nors įvyks, baigsis, o gal prasidės, o gal paprasčiausiai nebeskaudės, ir tiek. Mano sesuo buvo tvirtai apsisprendusi negyventi ilgiau šešiasdešimties metų, kokia nesąmonė, sakydavo, absoliutus marazmas, senatvė yra niekam nereikalingas dalykas, tai juk vien tik vargas giminėms, sūnui ir jo žmonai, ir dar jų vaikui, man, galų gale, ir visiems kitiems, vienas nemalonumas, o pačiai tai irgi jau jokio smagumo, kur ten smagumas valkioti senus kaulus iš kampo į kampą, sakau, reikia mirt iki to, ir baigtas kriukis. Neužkraut tos bjaurasties kitiems ant galvų. Nieko neužkraut, niekuo nepasinaudot be atlygio, nebūti našta, neduokdie kam nors pridaryti vargo ar – dar šventvagiškiau – sukelti pareigos jausmą pasiaukoti, tai jau būtų visai nepakeliama. Nė nesiruošiu tapti našta, nė nesiruošiu to daryt, girdi? Sulauksiu šešiasdešimties, ir tiek mane tematysit, numodavo. Būtų iš anksto užsisakiusi ir karstą, susidėjusi prie lovos išskalbtas ir išlygintas įkapes, batus, o gal net ir būtų jomis kasdien rengusis, velniai rautų, gal net būtų kasvakar su jomis gulusis miegoti į karstą, kad tik laidotuvių biuro darbuotojams netektų vargti, ko gero, būtų taip padariusi, jei ne tas kategoriškas bet kokių apeigų ir religijos apskritai niekinimas. Ar toks gulėjimas karste, pasiruošus, ir žvelgimas į lubas prieš užmiegant būtų laukimas? Ar tie šešiolika metų, kuriuos vis dėlto pragyveno po savo nusistatytos ribos, neturėdama karsto, pamiršusi tą pažadą, skaičiuodama dienas pagal indiškus serialus, buvo laukimas? Ar dienos, kurias sudarė mezgimas, serialai, pietų anūkui virimas ir vėl serialai, ir taip kasdien, nuo ryto iki vakaro, kur nors vedė, ar tai galėjo kuo nors baigtis, ar įmanoma buvo ko nors sulaukti? Laukimas privalo turėt tikslą, kitaip argi tai laukimas, privalo turėt bent vardą, nežinau, kad ir Godo, sese, ar esi bent girdėjusi tokį vardą? Kaip vadinosi tavo laukimas?
Kaip vadinasi mano laukimas, automobilyje šildomomis sėdynėmis skriejant per vėsią tuščių laukų miglą? Mano senų sąnarių laukimas, kol galės vėl atsitiesti, kol baigsis ši varginanti diena?
Man atrodo, viskas yra kiek kitaip, paprasčiau, o gal kaip tik sudėtingiau. Jai nereikėjo gyventi Vilniuje, ir tiek. Nereikia pamiršti, kad basiliskas gyvas, kad tebesiveisia šlykštūs, nenormaliai nešvarūs Vilniaus karveliai, kad gatvės žmogų praryja ir atgurgia atgal, apvirškintą, apardytą, bet iki galo ir nesutraiškytą. Visas tas gaudesys, skubėjimas, lėkimas uždaru ratu, rytas-popietė-vakaras-rytas-popietė-rytas-vakaras-rytas-rytas-rytas-rytas, sūnaus žodis, vienas, retais atvejais du ar net trys, kuriuos teištaria per dieną, nes dirba, nes užsiėmęs, nes neparanku leistis į rūsį vien tam, kad pasisveikintų su motina. Pietūs, verdami kasdien tuo pačiu metu, ir indiški serialai, idealiai, palaimingai punktualūs, po daugybę serijų per dieną, visos rodomos serijos, būtų nuodėmė praleisti bent vieną to bukinančio rožinio karoliuką. Mano sesuo neskaitė knygų, nevaikščiojo į kiną, nesiklausė muzikos, nelankė teatro, jos nedomino kelionės, naujienos, pasaulio įvairovė. Kartą paklausiau, kas jai įdomu, televizija, atsakė, tiktai televizija, bet dabar man atrodo, kad net ir tai buvo priedanga, būdas nukreipti dėmesį ir nustoti mintyse klaidžioti nesibaigiančiomis Vilniaus gatvėmis, ir viskas. Sąmoningas būdas. Na, mano sesuo užaugino sūnų. Maitino sūnaus sūnų visą jo vaikystę. Tai tiek. Visa kita tesudarė rūsio prieblanda, mezgama kojinė ir konvulsiškai virpčiojantys virbalų galai, ir tamsiagymės, trisdešimt aštuonis kartus per pusvalandį dėl meilių pravirkstančios ir vėl nusišypsančios indų dvylikametės. Daugiau jokių minčių, abejonių, jokių apsisprendimų ar klausimų. Man atrodo, viskas daug paprasčiau nei laukimas – laukiantysis žiūri į ateitį, o niekur nežiūri tas, kuris pats leidžiasi lėtai iškanuojamas. Na, taip, aš skolinuosi terminus. Bet nieko tiksliau negaliu sugalvoti, sakau, man atrodo, kaltas Vilnius ir jo karveliai. Galbūt ir aš būčiau lindėjus rūsy ir gelbėjusis vien televizoriumi, galbūt ir aš būčiau leidusis tapti priklausoma nuo to idiotizmo, jeigu būčiau galvojusi, kad lauke teks žvelgti į bjaurias, raudonas tų karvelių akis, kuriose atsispindės apgailėtinai vienišas mano pačios siluetas, o išsigelbėjimo nuo tų akių nebus, nebus, nebus, jos lauks visur, už kiekvieno kampo.
Nevikriai parkuodamasi ligoninės kieme, mesteliu akį galinio vaizdo veidrodėlin, jame akimirką atsiduria apgailėtinai vienišas mano žvilgsnis. Tfu, aš jau čia. Išlipu, susirenku nuo galinės sėdynės apelsinų sultis, šokoladą, susikišu rankinėn, pasiimu bijūnus, netoliese manęs jau lūkuriuoja sesers marti. Atrodo išvargusi.
Skyriuje mums paskubomis išberia, kad palatoje lankytojams leidžiama pabūti tik penkiolika minučių, abiem kartu negalima eiti, gi karantinas, ponia, tokie reikalavimai, argi nesuprantat. Ką gi, mudvi su marčia atsidalinam tą laiką tiksliai per pusę, perriekiam tarsi obuolį vaikystėje, ir kiekvienai lieka po septynias su puse minutės, nei daugiau, nei mažiau. Skaičių žiaurumas. Kita vertus, gal taip ir geriau, nebus vietos laukimui, prakeiktajam laukimui, kad ir kas tai būtų. Skaičių gailestingumas. Skaičių indiferentiškumas, nepasiekiama teorinė tobulybė, pažadas, kurio laikomasi, vergovė skaičiams ir laisvė skaičiuose, mikroskopinė užuomina apie tvarką, geometrinis ilgesys. Sese mano, ar nors retkarčiais dar pasiilgsti skaičių? Sese mano, kaip ironiška, kad pati virtai skaičium, trys, septyni su puse, keturi, trys valandos kelio iki tavęs, septynios su puse minutės, keturios lovos palatoje. Keturiose lovose guli keturi vienodi kokonai, keturi susirietę, sudrėkusiomis antklodėmis apmuturiuoti gumbai, lango pusėn atsukti keturi pilki, išpurtę senatvės veidai be jokios išraiškos. Onkologiniame skyriuje kažko panašaus ir reikėjo tikėtis, bet… Mėšlungiškai gniaužydama rankinės dirželį, lėtai žengiu pro kiekvieną iš lovų, ir imu vis labiau nervintis, o veidai boluoja visai bereikšmiai, niekuo nesiskiria vienas nuo kito, vienodi, po paraliais, jie visai vienodi. Kokia gėda. Galiausiai susitvardau, susivokiu atkreipti dėmesį į daiktus ant spintelių, pastebiu ant vienos sesers akinius, truputį palengvėja. Sesuo guli susirietusi po antklode embriono poza, mažutis, sudžiūvęs, pamėlęs embrionas kolektyvinėje besielio nyksmo gimdoje. Akys užmerktos, vienos akies blakstienos senatviškai blyškios, vos įžiūrimos, kaip ir mano, o kitos – neįtikėtinai ilgos ir juodos (tik vėliau sužinau, kad toks vaistų nuo glaukomos, kuriuos lašindavo į tą akį, pašalinis poveikis). Ar ji miega? Gal aš pati sapnuoju, kodėl darosi taip tvanku, šleikštu, sausa gerklėj, šitas mirties embrionas ir jo baugiai jauna, nemirtinga akis, šita ausų būgneliais griaudžianti tyla – po galais, aš bijau, turbūt aš klaikiai bijau, kad sesuo neatsimerktų, kad neįsmeigtų į mane kanuko žvilgsnio, kad nenusitemptų manęs paskui save.
Tfu, lieka šešios minutės.
Švelniai paliečiu seserį, kad prasimerktų, ji šiaip taip mane atpažįsta, mudvi pasisveikiname. Padedu ant spintelės sultis, šokoladą, priglaudžiu bijūnus. Dar keli sakiniai, bet jai sunku, sprangūs žodžiai kliūva gerklėje, o man irgi nelengva numatyt, dėl kurių dalykų, kurie liks nepasakyti, paskui gailėsiuosi. Koks gražus tavo šalikas, ištaria sesuo, nenuleisdama nuo manęs nejaukiai skirtingų akių, mano sesuo, visą gyvenimą nieko panašaus man nepratarusi. Šypteliu, kas man belieka. Nenoriu varginti klausimais. Mudvi tylime, ir toje tyloje senka laikas, nyksta griežtos sekundės, embriono kūne migruoja nuosprendis. Ar Ilona atnešė cepelinų, galiausiai paklausia sesuo. Nesuprantu. Cepelinų, pakartoja, ar atnešė, kur ji, aš jos prašiau. Prašiau cepelinų.
Vis dar neatitokstu, bet tuo metu sutiksi septynios su puse minutės, tad stojuosi, atsisveikinu, o Ilona, marti, pakeičia mane. Prasilenkiant tarpduryje, iš tiesų pastebiu jos rankose ryšulį. Noriu sušukti, kad negalima, kokie dar cepelinai, mano seseriai kepenų degradacija, jie ją tiesiog pražudys, negalima, velniai griebtų. Bet taip ir neprasižioju. Sėdu koridoriuje ant suolo, akis įremiu į palatos duris. Negaliu patikėt. Sese mano, tu prašei cepelinų? Sese mano, tavo paskutinis, tavo vienintelis per visą gyvenimą noras yra porcija cepelinų su spirgais? Tavo apatija, kurią laikiau apsisprendimu, tavo abejingumas, kurį laikiau iškanuotų smegenų būsena, tavo lėtas nykimas iš pasaulio, prasidėjęs gerokai anksčiau, nei galėjo prasidėti – visa tai dabar apibendrina vienintelis mostas, priešmirtinis noras. Paskutinis noras – gražus paprotys, ar ne? Elegantiška tiesioji prieš pat prisimenant stabdžių pedalą. Ir tavoji finišo atkarpa, tavasis paskutinis mostas tėra viso labo bulviniai kukuliai? Šitoks tavo vienintelio noro lėkštas paprastumas žiaurus, nė nenutuoki, koks jis žiaurus ir naikinantis. Ką į tavo cepelinus atsakys filosofai, avelių ganytojai, dievas? Ką atsakysiu aš, stebinti, kaip šitiek metų vegetavusi, autopilotu slydusi beprasmybėn, kaip man atrodė, paskutiniuoju lankstu ėmei ir apsigręžei atgal? Juk tai viražas atgal tavo didžiąja taip neįtikėtinai kruopščiai tiesta magistrale į absoliutų kanukišką abejingumą. Po visą gyvenimą trukusio savanoriško neegzistavimo, atsižadėjimo, griežto atsisakymo nuo menkiausios įtakos pasaulio tvarkai paskutiniuoju lankstu imi ir apsigręži atgal? Nes juk patys cepelinai nieko nereiškia, kvaila istorija, ir tiek, puikiai žinai, kad vis vien nepajėgsi jų nuryti, bet, sese mano, argi ne toks tavo kalbėjimo būdas, argi tie velnio nešti bulvių kukuliai nereiškia nieko kito kaip tik noro, kad kieno nors rankos juos lipdytų ir virtų tik dėl tavęs? Šitiek metų ryžtingai tolusi, dabar čiūžteli atgal ir imi artintis? Jei tik nebūčiau tokia sustingusi, gal mudvi net susidurtume. Išsėdžiu visas septynias su puse marčios minutes spoksodama priešais save, ir mano laukimas dar niekada nebuvo toks svilinantis. Lyg visu kūnu bėgiotų tūkstančiai sužmogėjusių skruzdėlių, kiekviena su mažyčiu sesers veidu, visur, lįstų po drabužiais, ropinėtų ausyse, tarpupirščiuose, riebalų klostėse, maltųsi apie akis, burną, kirkšnis ir juosmenį, nepakeliamai dirgintų tūkstančiais kojyčių ir visą laiką juoktųsi, juoktųsi, juoktųsi iš manęs. Kaip nepakenčiamai, neatitaisomai kvaila. Norėčiau perrėkti tą jų juoką, norėčiau pradėti iš naujo, bet jau per vėlu. Sese mano, ar jau per vėlu, ar aš jau pralėkiau posūkį?
Prakeiktas geometrijos tobulumas. Prakeiktos mano pačios smegenys, dar nespėjus susivokti jau besimatuojančios tavo trajektoriją. Mudvi tokios skirtingos, mudvi visada buvome tarsi du antipodai, dangus ir žemė, krytis ir plokštuma, skardus juokas ir nebylumas. Mudviejų magistralės tiesiasi į skirtingas puses, visada maniau, kad manoji šauna kuo toliau nuo susinaikinimo, kurį pasirinkai tu, tiesiai aukštyn ar gilyn, ganytojų, filosofų ir kitų tavo dabar nuginkluotųjų link, koks absurdiškas tai buvo aklumas. Ir jei paskutinis lankstas pagal geometriją privalo pasukti atgal, kur galiausiai atsidursiu aš? Po paraliais, tai ne laukimas, tai gyvuliška baimė, mano kūnu ropoja ne minučių ir sekundžių skruzdėlės, o nesuskaičiuojami tikrojo nyksmo parazitai, šlykščios irimo kirmėlės, virstančios iš manęs, manęs, tik iš ten, tarpstančios many ir jau seniai mintančios manim, mano kūnu, mano mintim. Mano seseriai ketvirtos stadijos vėžys, bet ji pasuko atgal, o kas bus su manimi?
Sese mano, ar kada nors man atleisi? Ar iškanuotiesiems atleidžiama?
Palatos durų girgžtelėjimas tarsi juokas. Ilonos žingsniai mano pusėn tarsi juokas, ryšulėlis su maistu, likęs jos rankose, tarsi juokas. Ji nebenorėjo, taria, ji nebeturėjo jėgų jų valgyti. Žinau, atsakau. Kėliausi penktą ryto, kad spėčiau išvirti, tarsteli marti, mudviem leidžiantis ligoninės laiptais, kėliausi specialiai dėl jos ir viriau. Taip, suprantu, pakartoju. Kieme apie hortenzijas dūzgia bitės, žvilgantys gyvatvorės lapai spindi saulėje, pro šalį skuba žmonės. Kaip jūs žiūrėtumėt į tai, kad mudvi, jeigu jau taip, imtume ir suvalgytume tuos cepelinus? – lyg tarp kitko pasiteirauja marti, kai einame pro suoliukus. Labai teigiamai, kodėl gi ne, atsakau. Šiaip ar taip, pietų metas. Tad mudvi susėdame, papietaujame, beveik nejaučiu skonio, bet nebejaučiu ir alkio.
Grįžtu vėlai, už buto durų kaukia mano šuo.
Laurynas Katkus. Kada gali pasakyti, kad (s-mėlis)
2021 m. Nr. 5–6
Apysakos fragmentas
Kada gali pasakyti, kad palikai savo butą, aplinką, rutiną? Peržengei ribą, patekai į kitą erdvę? – Kai dešiniau praslinko balta Vievio cerkvės varpinė (ir kai prisiminei, kad tavo draugas Alius „varpine“ vadina alaus bokalą prieš stipresnius gėrimus)? Kai šokinėjantis nuo kelio ir atgal į kelią žvilgsnis aptiko neaiškios paskirties pastatą banguotomis belangėmis sienomis ir bokštu su siauromis angomis lyg šaudymui? Kai nepasukai nei į „Urmą“, nei į „Hyper“, nei „Megą“, nei į Marijampolę? Kai papietavai vienoje iš kavinaičių palei Kryžkalnį, tarkim, toje, kuri garsėja spurgomis, arba toje, kuri koldūnais? Ne, visa tai dar žinomi, įprasti dalykai, tiesiog erdvėje išsiplėtusi rutina.
Apie pasikeitimą galima kalbėti tik tada, kai kalbėti nebelabai norisi: kai nustatytose radijo stotyse šnypštimas ima gožti muziką, o už dar vienos kalvos transliacija apskritai nutrūksta ir tu išjungi imtuvą. Kai pajunti nuovargį, kelionės nuovargį.
Autostrada leidžiasi žemyn, daro nestaigų, platų vingį. Mašinos, viena prie kitos, nelyginant paukščių būrys. Sunkvežimio kormoranas, vienatūrių gervės ir lengvųjų strazdai: darnus mūsų pulkelis įšvilpia į mišką, ar ne čia ta vieta, kur keičiasi klimatas – iš jūrinio-žemyninio į grynąjį jūrinį? Esi ne kartą patyręs: jeigu čia priekinį stiklą subombarduoja lašai, vadinasi, lis iki kelio pabaigos, o jeigu debesys prasisklaido, giedra bus ir tenai.
Bet dabar kelionės tikslas tėra abstrakcija, užgožta pro juslių vartus garmančių dirgiklių – eismo situacijos, ženklų, pakelės vaizdų; padaryk tą fūrą, galiniame veidrodyje stebėdamas, kaip mašinų pulkelis keičia pavidalą, ištįsta, suyra, už tos fūros dar viena fūra, uzbekiški numeriai, retas paukštis, bet dabar reikia grįžti į pirmą juostą, nes iš horizonto staiga materializavęsis limuzinas spaudžia, pakibęs ant užpakalio blizgina ilgosiomis – grįžti neskubant, vos sukčiojant vairą, kiek galima ilgiau tarp ratų leidžiant skiriamąją liniją, kad anas pasinervintų, negalėdamas šauti pirmyn į išsvajotą dominavimą, į baudos taškus, į skulptūrą prestižinėje kapinių vietoje.
Kadaise vairavimas buvo fizinis darbas – su rankena užvedinėti variklį, įsiręžus sukioti vairą, įkalinėti pavaras. Dabar užtenka bakstelti mygtuką, pajudinti svirtelę; turint autopilotą, netgi gazo spaust nebereikia. Bet protiniu jo taip pat nepavadinsi; turbūt teisingiausia būtų sakyti, kad tai refleksų darbas. Todėl pavargimas pirmiausia pasireiškia sulėtėjusia reakcija, apsunkusiomis akimis, nugaros ir kaklo sąstingiu; tarsi būtų užsikimšę nervai, kuriais signalai pasiekia smegenis ir gavę komandą keliauja atgal.
Šįkart nuovargis eina stiprus. Oras priešakyje ima lietis, pleventi lyg virš ugnies, kažkas pasivaidena ir lygioj vietoj vos nededi ant stabdžių. Pasvarstai, ar nevertėtų dar kartą sustoti. Nieko nepadarysi, kai esi miegojęs tik 2 x 2,5–3 valandas, tokia pusiausnūda, kai miegi, bet negalutinai, nes galvoje tebeslankioja kelios įkyrios mintys.
Tada, naktį, pirmas dalykas, kurį įsisąmoninai, buvo užuolaidos, storos miegamojo užuolaidos. Juodas stačiakampis paryškėjusiais kraštais – tik paryškėjusiais, šviečiančiais nepavadintum. Tada supratai antrą dalyką – kad tamsa traukiasi. Traukiasi tamsa, kuri turi visokių trūkumų, bet turi ir vieną didžiulį privalumą: ji paslepia laiką. Nes pabalę apribai nebepradings, o tik stiprės, plėsis, užims visą plotą, skelbdami, jog artėja diena su savo pribumbasais.
Lauke pasigirdo bildesys. Tuk tuk, tuk tuk. – Traukinys. Taip. Dieną jo nesigirdi, vakare irgi. Tiktai paryčiais, pačią tyliausią valandą: jei, aišku, tuo metu nemiegi. Prisiminei – važiuojat į pajūrį, močiutė iš laikraščio išvynioja kietai virtą kiaušinį, muša į staliuką, lupa, triaukšintis garsas – o paryčiais kažkurioje stotyje pažadina skardus garsiakalbis, lietuviškai ir rusiškai pranešantis apie ant tokio tai perono tokio kelio atvykusį tarpmiestinį traukinį.
Atsikėlei, nušlepsėjai iki svetainės spintos, kurioje laikai gėrimus, atidarei dureles, pastovėjai ir vėl uždarei. Nėjai į cerkvę, nors žinojai, kad tai reiškia, jog iki kėlimo likusias valandas tave užgrius neišmatuojamas kiekis laiko, laikas materialiausiu įmanomu pavidalu, suiręs į smulkias daleles, kurios savavališkai subyra į dar smulkesnes, sūkuriuojančias visur: priešais, po kojomis, aukštai virš galvos.
Kas atsitiko? Kas išderino mechanizmą, kuris turėtų veikti automatiškai: dieną kūnas juda, protas būdrauja, kol abu labu pavargsta ir atėjus vakarui užmiega? Kodėl anksčiau nei žadintuvas supypsi nerimas?
Yra visokių reikalų. Verti knygą apie vokiečių povandeninius laivus Antrajame pasauliniame. Vertimas užstrigo, eilėje laukia kiti. Į detales nesiplėskim. Bjauriai skauda kelėnus – sakai „kelėnus“, nes turi tarybinę mokslo populiarinimo knygelę pavadinimu „Jei skauda kelėnus“. Ją dvidešimtkelintojo gimtadienio proga, užrašęs – „Solenizantui, kuris pasens ir kuriam skaudės kelėnus“, padovanojo pažįstamas.
Pasirodo, trešinio humoro mėgėjas buvo pranašas: kažkas jiems pasidarė, ir jau kuris laikas ėjimą ar sėdimąsi lydi bjaurus diegimas. Pamiršti kelėnus pavyksta tik atsigulus; užtat iš ryto, kai reikia lipt iš lovos, jie primena apie save, ir kaip reikiant.
Bet ką tu čia girgždi, nendrele. Jau baigei ar dar turi nusiskundimų? Va taip pavardijus ir pasimato, kokio rimtumo tavo bėdos. Kokios tai palyginus smulkmenos.
Ne, apskritai tau einasi neblogai.
(Ir vėl apima apmaudas – dėl to, kad tokie niekai gadina gyvenimą.)
Einasi: gal čia šuo pakastas? Jei kas nors einasi, vadinasi, tai turi ir pabaigą. Ir ji gali nutikti bet kuriuo metu. Jeigu nežinai, kada ji ateis, turi būti visada pasiruošęs. Ramiausia valanda – pavojingiausia valanda. Pats nevisiškai supranti šitą logiką, bet verčiau nesileisti į svarstymus, kad neįsisuktų sūkurys.
Didžiausia bėda, ko gero, yra pati nemiga. Ji grąžina, ką dieną pamiršai ar nustūmei šalin, ji viską iškreipia, musę paverčia drambliu, bet su musės kojom. Kodėl, einant į parduotuvę, klevai girgždėjo tarsi kelėnų sąnariai? Kodėl Alius neišverčia knygos apie povandeninius laivus? Kodėl pasaulis daugiau nieko nedaro, tiktai kenkia?
Nemigos neįveiksi jokiomis pastangomis. Ji praeitų tik nieko nedarant, tik išjungus valią; bet kaip ją išjungti, jei nuolat galvoji: noriu užmigti, noriu užmigti, kodėl neužmiegu? Štai mintys nuklydo į šalį, prisiminei kažką malonaus, pradėjai matyti gražius vaizdus ir tave pradėjo semti atsipalaidavimas; sąmonė ėmė siaurėti, trauktis į tašką nelyginant lempinis televizorius, jau beveik sutapo su savim… tik bac! – sąmokslą nutraukia breaking news: žinia, kad tu nemiegi, kad nori, bet negali užmigti.
Tada išsigąsti, kad nebeužmigsi ne tik dabar, bet jau niekad. Net ir po mirties.
Žinia, galima patraukti avarinį stabdį. Tačiau anksčiau ar vėliau tai atsisuka antru galu, turi susimokėti ir pripažinti, kad nemiga gavo, kas priklauso. Prabudus po migdomųjų, savijauta buvo šlykštesnė nei vemiant; galvoj netilpo, kad tokių būsenų išvis esama pasaulyje. Todėl, nepaisant nieko, manai, kad pasielgei teisingai, kai betarpiškoje praeityje, nutolusioje nuo dabarties jau per kelis šimtus kilometrų, atsilaikei prieš pagundą ir uždarei cerkvės duris.
Bet ar spausdamas vairą, raivydamasis ir į šalis sukiodamas galvą, kad pažvalėtum, ar lėkdamas į rūškana marška be prošvaisčių užtrauktą dangų – vadinasi, toks neišraiškingas jis bus ir tenai – tiki, kad melancholija išsisklaidys? Ar tiki, kad kurortas tave išgydys? Kad padės senovinė priemonė, kurią kai kurie vadina oro, kai kurie – smėlio pilių statymu?
Kitoje kelio pusėje – sustojęs eismas, kamštis. Avarija. Viena lengvoji, pametusi buferį, stovi skersa, kita užlėkė ant skiriamosios juostos žolės. Mūsų vairuotojas vis dar nepripranta, kad ilgojo savaitgalio pabaigoj ne jis vienas grįžta į didmiesčius, vis dar, atsidūręs autostradoje, paspaudžia gazą iki dugno… Bet šįkart, atrodo, nieko rimto, jau atvykus ir policija, vienas pareigūnas šnekasi su įvykio dalyviais bedžiaugsmiais veidais, kitas matuoja pėdsakus. Ot nepasisekė, apgaili pasibučiavusius ir kitus, priverstus stoti, mirksint avarinėmis šviesomis, ir laukti, tuo tarpu kai tavo pusėje tįsta plynas asfaltas; pasirodo, kai kada ir tuštuma yra gėris. Periferiniu žvilgsniu užkabini spūsties gale staigiai stabdančią fūrą, iš jos ratų parūkstantį juodų dūmų kamuolį, ir nors iki tavęs neatsklinda joks garsas, susirauki ir siulpteli lūpomis.
O štai, pagaliau tasai viadukas, ta daugiaaukštė inžinerijos šventovė! Analogų neturintis šalies kelininkų pasiekimas! Tikra amerikietiška didybė!!
– Biškį pergazavai su šauktukais. Kas jau čia tokio ypatingo…
– Pasiteisinimui gali pasakyti tik tiek: tau pasirodė, jog kelias pametė pabaigą. Ir ne bet koks, o visų kelių kelias A1. Galva, nuo kurios pradėjai, buvo, nugarkaulis, ir dar koks, yra, o uodega dingo. Bajeris žinomas, bet kas iš to. Nors spidometras rodo tą patį skaičių, mašina juda lėčiau, lyg jai galiotų jau tik reliatyvumo dėsniai. Asfaltas, atitvaros, kilometrai – vangūs ir leisgyviai.
Laukai aplinkui irgi nuščiuvę. Niekur nė kalvelės, nė daubos, prasieita kaip su gulsčiuku. Ne juokas šitaip viską išploti, nulyginti! O kas, jeigu kažkurioje vietoje nuėmė per daug? Kas, jei ten atsiras įtrūkimas ir kraštas perlūš? Ar namai ir mašinos ims čiuožti link vandens? – Leistis žemyn kaip vienintelis dabar judantis daiktas – degalų bako rodyklė? Ji tiesiog krenta, nesustodama, tai pavojinga, baisu!
Ta Minsko Neminsko upė. Ta berazumė nemiga.
Viadukas! Tuojau kaip amerikietiškuose kalniukuose užlėksi į kažkurį jo aukštą – tikėkimės, kad tai viršutinis, virš kurio tik dangus – ir pusiausvyros taške išvysi uosto kranus ir kaminus (tiesą sakant, labiau nujausi, nei išvysi). O paskui – ūūūū nuo kalniuko atgalios.
Ir būtent čia, šitam gelžbetonio kaspine, pirmą kartą pajunti tai, kas išvaiko pamėkles, kas nepaleidžia ir lydi stiprėdamas: kad tu artiniesi ir prie tavęs artėja kitas, svetimas gaivalas. Per savo išsitęsusį gyvenimą matei nemažai vandenų ir jūrų, bet niekur kitur nesi patyręs tokios susitikimo paslapties. Pirmiausia ji apsireiškia per aplinkui, traukiantis ir dingstant įprastiniams dalykams. Mažėja žalios spalvos ir mažėja juodos, mažėja žydėjimo ir vešėjimo, riebalų ir puvimo, mažėja vabzdžių ant stiklo ir kvapų. Nupūtė vėjas? Bet jis pūtė ir anksčiau. Čia jis, regis, kaip tik silpnesnis. Galų gale ir negalėtum išvardyti, kas, kur, kaip pasikeitė. Ir nereikia – gana, kad kažkas vyksta, ir vyksta ne be priežasties; kad po dingimo seks naujas etapas, iškils nauja aplinka, kuri nebeerzins dirgikliais, nekankins perštėjimu ir čiauduliu, leis alergikui atsikvėpti pilnais plaučiais ir švaria galva.
Tada topteli: anas krašto lygumas – tai jo būdas atiduoti pagarbą jūrai, jo horizontalus ramiai.
Judi, judi. Nepastebėjai, kaip tave apsupo autobusai, keleiviniai mikrobai, furgonai su reklaminiais užrašais ant šonų. Tarsi paukščiai salą, jie rodo, kad netoliese yra miestas, per kurio šoną tuoj brūkštelsi.
Sąstingis pralaužtas, galas atsirado, jis artėja, esi judesy. Ką ten, apeigose. Kiekvienas veiksmas tampa ritualo dalimi: štai sustojęs prie būdelės iš kasininkės nusiperki bilietą, ir šlagbaumas pakyla į viršų; štai automobilio ratai darda per rantuotą kelto tiltelį; štai lauki, kol mašinų nutūptas keltas lengvai susiūbuos, pranešdamas, kad atsišvartavo nuo prieplaukos ir mašina kartu su joje tūnančiu tavim prarado tvirtą pagrindą.
Žinai, kad persikelti netruksit, bet vis tiek išlendi pasižvalgyti. Vienas prie kito prisispaudę momentiniai kaimynai, vietiniai ir užsienietiški numeriai… Šalia tavo mašinos blizga solidūs „Volvo“ kampai. Ant stogo – pora dviračių ir bagažinės geldelė; prie vairo sėdinčio vyro sportiniai marškinėliai žali, ties širdim – raudonas Vytis. Keleivio sėdynėje sėdi moteris tokiais pat marškinėliais, šviesius plaukus pakaušyje suėmusi į uodegą. Nors diena apsiniaukusi, abu su saulės akiniais, kuriuose mirga visi žydros atspalviai.
Prasilenkiam su kitu keltu, ūžiančiu ir keliančiu bangas; jo tilteliai panašūs į bukas nosis. Keltas – padaras, kuris turi du priekius arba du galus; du veidus arba dvi subines. Vienu metu atsigręžęs į priekį ir į praeitį; visą laiką tarp. Šmėsteli kažkas iš viduramžių tapybos, bet tą permuša klykimas kirų, palei keltą žaidžiančių su vėju, leidžiančių juos iškelti ir neriančių žemyn, iki bangų keterų. Lyg paragintas, apsidairai aplinkui ir pamatai geležinkelio atšakoje rymančius baltarusiško kalio vagonus, vieną ant kito lyg degtukų dėžutes sukrautus konteinerius. Užrašą „Lėta eiga“ ant doko ir didelį laivą prie keleivinio terminalo. Galiausiai apsistoji ties pirmuoju tenai pavidalu – šviesia nerijos linija, palei marias vienodu ritmu atsikartojančiomis įlankomis. Tai salės, menės, kviečiančios: užeik ir taisykis.
Vaikystėj kai persikeldavom keltu, galvodavom, kad atsidūrėm kitam žemyne, Australijoje. Čia ne tavo, Aliaus pasakojimas, ir vidinėj ausy pasigirsta jo balsas – grebluojantis, nerangiai ir mielai „r“ tariantis balsas.
Terra Australis, iš tikrųjų. Ten laukia kitokia žemė, skurdžios kerpės ir mikrono storumo smilgos, prie žemės prisispaudusios Kuverto kalnapušės retais spygliais – negausiais, bet gajais, žaliais, bet kažkaip pirmykščiai žaliais. Ten laukia šilta ir šalta, vandenį ir ugnį perėjusi gamta.
– Jūsų kambarys senam korpuse. Išeinat į kiemą ir už naujo korpuso sukat į kairę. Mašiną pastatykit parkinge tenai, – pasakė budinti moteris ir mostelėjo ranka. Kolei tvarkydama tavo reikalus ji žiūrėjo į monitorių ir spragsėjo pele, spėjai nužvelgti ant sienos kabantį marinistinį paveikslą ir laikrodį, tiksliau – tris laikrodžius viename, rodančius vietinį, Niujorko ir Tokijo laiką. Paprasta, lengvai suvirškinama informacija (ko jau ko, bet aiškintis ir mąstyti tau nė kiek nesinorėjo), malonus tonas, per daugelį kartų išmoktas ir nušlifuotas, bet nepataikūniškas, sužadino jai simpatiją, ir tu nusišypsojai atgalios, ir nustatęs atitinkamą balsą padėkojai, tarsi egzistuotų etiketo reikalavimas atsilyginti ta pačia valiuta, intonacijomis už intonacijas.
Atvirai šnekant, nesitikėjai tokio aptarnavimo, nes budėtoja buvo gerokai vyresnė už tuos apsukrius, laisvai angliškus žodžius beriančius portjė. Štai ji atsistojo ir nuėjo prie raktų lentynos, kur skylėse su numeriais pūpsojo mediniai bumbuliukai, ir tu nustebęs pamatei, kokio mažo, beveik liliputiško ūgio ji yra. Gal dėl ūgio, o gal dėl ištikimybės senam stiliui budėtoja buvo susidėjusi cheminį, darantį ją panašią į suvenyrinę Grybauskaitę. Grįžusi atgal, ji vėl užsiropštė ant kėdės ir artistišku mostu paklojo raktus ant registratūros stalo.
Išėjęs į lauką ir dairydamasis, kur tavo kambarys, o kur parkingas, pajutai, kad tave ima svaigulys. Grynas oras, pasakei sau; grynas oras, budėtoja, oras.
Naująjį korpusą sudarė siauri dviaukščiai kotedžai su terasomis. Terasose stovėjo lauko stalai su kėdėmis (ne plastikiniai, kaip staigiai pastebėjai, bet metaliniai ir mediniai), į turėklus atremti saulės skėčiai, kampuose mėtėsi pliažinės šliopkės, kabėjo rankšluosčiai ir maudymukai – poilsio aksesuarai, paprastame mieste nematomi, o čia kaip ir privalomi. Pats pastatas, panašu, statytas persitvarkymo laikais, kai pradėjo leisti netipinius projektus, arba tuoj po Nepriklausomybės, o neseniai suremontuotas – galimas daiktas, priduriant šitas terasas, beje, labai nedideles, tik kelis žmones talpinančias.
Prie vieno kotedžo, užvažiavusi ant vejos, stovėjo kelte matyta „Volvo“. Atidarytoje bagažinėje kuitėsi tas vyriškis žaliais marškinėliais. Priartėjus jis išsitiesė ir kilstelėjo ranką prie kaktos panašiai kaip kariškiai, tarė: „Labą dieną“ ir plačiai nusišypsojo. Tu atsakei į pasisveikinimą ir stabtelėjai. Žalmarškinis pridūrė: „Tai atsilikom prieš Juodkrantę, ania?“ ir vėl plačiai išsišiepė.
Jo rizikingą manevrą įkalnėje jau buvai pamiršęs. Tipiška: iš karto nori uždominuoti, parodyt pranašumą; jiems tai kaip kompulsija… Reiktų ką nors jam atšauti, pasakyt su dvigubu dugnu, kad neįsikirstų – bet mintyse tik numojai ranka: ai, ką tu čia dabar – ir patraukei toliau.
Senasis korpusas buvo solidi LTSR – masyvus gelsvų plytų pastatas su regioninio kolorito elementu – čerpių stogu. Su užmoju pavaryta, palyginus su įprastinėm poilsinėm plonytėmis sienomis ir didžiuliais langais kur reikia ir kur nereikia (be abejo, jie reiškė saulės, tai yra vasaros triumfą, bet tikriausiai ir tai, kad tarybiniam žmogui nėra ko slėpti nuo visuomenės). Tie statiniai tau visad primindavo žiogelį iš pasakėčios.
Ėjai erdviais, aidinčiais holais – tuščiais, jei neskaitysime plačiausiose vietose pastatytų sofkučių su staliukais, skirtų nebeaišku kam, juk ne kavutės gėrimui (kas dabar koridoriuje geria kavą?). Lipai gelžbetoniniais laiptais į antrą aukštą, kur pagal numerius turėjo būti tavasis, su pašaipia nuostaba skverbdamasis į vaikystės aplinką, stipriau nei praėjusį kartą atsiduodančią egzotika, bet visiškai ja nevirstančią.
Kelialapis į kurortą prie jūros – bonbonkė anų laikų masėms. Saldi, viena iš saldžiausių – nes tai buvo ne šiaip sau atostogos, bet ir atostogos palei lagerio tvorą, gyvesnei vaizduotei – beveik už jos. Atostogos, per kurias galėjai parodyti, ką turi geriausio – daiktus, garderobus, manieras ir taip toliau, galėjai pasijusti pasaulio piliečiu, kuris neatsilikdamas nuo kitų mėgaujasi teisingomis pramogomis. Dvi savaitės greta burlaivių, jachtų, kurios kaip niekas kitas liudijo, kad ir pas mus egzistuoja ne vien darbas, bet ir poilsis – šviesus, aukšto stiliaus poilsis. Dvi savaitės, per kurias beveik pavykdavo pastatyti komunizmą – sustabdyti laiką.
Taip pažiūrėjus, Tarybų Lietuvos visuomenę sudarė ne darbininkai, tarnautojai ir valstiečiai, o tik dvi klasės – tie, kurie pagavo atostogų pajūryje kaifą, ir tie, kurie ne.
Įėjus į kambarį, debesys prasisklaidė ir pro langą įspindo saulė – tą pačią akimirką, duodu klyką! Interjeras buvo daugmaž toks, kokio tikėjaisi – seni, gėlėti tapetai, senos, bet perdažytos grindys, pakeista lova – nebe ta galinga išskleidžiama su dejuojančiomis spyruoklėmis, o lengva tachta. Pagal neprotingą savo įprotį pirmiausia priėjai prie stalo ir patikrinai stalčius. Tuščia. Pagalvė ant lovos, plika kaip akibrokštas. Ant patalynės komplekto viršaus – audinio gabalas su antspaudu, rankšluostis. Prie lango – elektrinis radiatorius nesezoniniams poilsiautojams.
Nepradėjai dėliotis daiktų, tik nusiavei batus ir prigulei, kojas užkeldamas ant patalynės krūvos. Na štai, kelionė baigta, dabar – atokvėpis. Faina, kad iki vakaro dar yra gabalas laiko, per kurį neprivalai nieko nuveikti, ir ne tik neprivalai – negali, negalėtum net ir norėdamas. Šitą žinojai ir specialiai taip sudėliojai, kad turėtum pasiteisinimą dėl pusdienio, per kurį ne tik nedirbsi, bet ir, kaip sakoma, aktyviai nesilsėsi.
Nekreipkit dėmesio – darboholikas aiškinasi santykius, su savim.
Vėl svaigulio antplūdis, virpesiai visam kūne, nelyginant jį švelniai gniaužytų iš vidaus. Kas ten darbuojasi? – primetei, kad vidinį masažą tau daro dvi būtybės vardu Relaksas ir Hedonas, ir fantazavai toliau, kad jie panašūs į angeliukus, kurie paveiksluose lydi Venerą – garbiniuoti, pūstažandžiai ir su sparnais, tik be lankų.
Malonumą pamažu pakeitė erdvės pojūtis – atseit, tu esi čia. Kur susikerta x ir y linijos. Tu – koordinačių atskaitos taškas. O kas šalia? Kurioj pusėj marios ir jūra, visų pirma? – Kai sausuma iš dviejų pusių suvožta vandenų, susiorientuoti paprasta, net jei būtum visiškas space alien. – Tai gal nueit prie jūros? Pasvarsčius nugali mintis, kad nereikia visur iškart atsižymėti, verčiau kai ką pasilikti atsargai, desertui.
Bet po keleto minučių pašoki iš lovos. Nusibodo tįsoti, nuovargis vis dėlto ne toks didelis, kaip atrodė, apsuksi nedidelį ratelį. Tik prieš tai į tualetą, kur apsiblausęs veidrodis ir rūdimis apėję vamzdžiai. Už lango matosi dar vienas kurorto ženklas: asfaltuotas takelis, vedantis į mišką. Takelis, ne gatvė, ne kelias. Tavo miesto blokiniuose kvartaluose tokių nepasitaikydavo. Jie būdavo tik ten, kur kasdienis gyvenimas susidėdavo iš maudynių, drybsojimo prie vandens, tėvo sekamų istorijų. Ir, aišku, ledų. Viso asortimento – vaisinių popieriniame puodelyje už šešias ir septynias, glaistyto plombyro ant pagaliuko už dvim, ir plombyro vafliniame puodelyje už kiek ten, dešimt ar penkiolika? Nelyginant Pavlovo šuniui, burnoje tau pradeda kauptis seilės.
Pamiškėje prie takelio stovi suoliukas. Ant jo sėdi dviese – sena moteris su skarele smailiais styrančiais kampučiais ir kokių penkerių berniukas balta kepure. Kepurės snapelis plastmasinis, o ant medžiaginio viršaus išsiuvinėtas inkaras.
Šalia savęs pasidėjęs kibirėlį su kastuvėliu, berniukas greitakalbe kažką aiškina močiutei. Skarelė ir kepurė, kokią nešioja tik seni diedai su tatuiruotėmis ant rankų, – iš kokio užkampio jie atsibeldė, kaip sumąstė atvažiuoti į šitą nesvietiškai brangų kurortą? – Tikriausiai senelė užsimanė pamalonint anūkėlį, kurio tėvai kasmet negrįžta iš Anglijos ar Norvegijos.
– Žinai, aš padarysiu geriau, žinai, iki dugno… aš rytoj padarysiu tokį išradimą, žinai, – jis šneka neužsičiaupdamas, nukąsdamas žodžių pabaigas ir vis kartodamas tą „žinai“. Močiutė, išvarginta jo kalbų, dairosi aplinkui.
Lendant į mišką, atsigamino paskutiniai kilometrai prieš kelionės pabaigą. Ten lygiai toks pat pušynas, neskaitant trijų skydų su pasikartojančia nuoroda „Nida 2“. Juos pamačius, privalu pasirodyti prieš bendrakeleivius, žinovo tonu pareiškiant: ė, kur tu suki? Mums tai tik per trečią!
Suprantama, jei turi bendrakeleivių.
Tuo tarpu nuo marių pusės, atplaukiant „Raketa“ ar kitu laivu, kurortas pasimato iš toli – pirmiausia kaip raudonas intervalas ilgame nerijos spektre. Paskui iš bendros masės išsiskiria švyturys. Dar po kurio laiko paaiškėja, kad raudonumą duoda kas kur išsimėtę čerpių stogai, o švyturys yra retransliacijos bokštas, šalia kurio stovi mažesnis tikrasis švyturys. Tada atpažįsti uostą, du jo sparnus, kuriuos skiria į slankmatį panašus uosto bokštelis, paskui liuteronų bažnyčios bokštą, katalikų bažnyčios kryžių ir stiklą, paskui? …ką paskui?
– ką ką? visa kita
Bendrasis pliažas liko tau už nugaros. Buvai ten. Atsisėdęs ant paskutinės laiptų pakopos, nusiavei sandalus: atsegei sagtis, ištraukei kojas, vieną, paskui kitą, paėmei sandalus kaip dera – dviem sulenktais pirštais už galinių dirželių. Pirmasis padų prisilietimas prie smėlio, o truputį anksčiau – pirmoji akistata su jūra. Bet tu tik greit žvilgtelėjai į ją ir nusileidai žemyn. Dabar prieš tave plyti pliažas: daugiafigūrė kompozicija, paįvairinta pledų ir kilimėlių dėmėmis. Poilsiautojų ne minios, bet tu vis tiek ieškai vietos, kur šviesi smėlio dėmė plačiausia, atstumai iki kitų figūrų didžiausi, ir, radęs kažką panašaus, patrauki ton pusėn.
Na štai, dabar atliksi tai, dėl ko ir važiuojama pajūrin – priimsi saulės ir jūros vonias. Išsineri iš kuprinės diržų ir pastatai ją ant smėlio. Atsegęs pagrindinio skyrelio užtrauktukus ir traukdamas poilsinės paklodę pataisai save, jog esi čia ne dėl to. Atėjai į pliažą, nes nori patikrinti, kaip jis atrodo, ar viskas po senovei.
Na ir ką? – mamytės ir keli tėveliai seka seklumoje besiturškiančius vaikus. Check. Chebra leidžia muziką. Check. Per garsiai. Check. Iš blūtūfinių garsiakalbių – nors nebūtų skirtumo, jei iš „VEF’o“ tranzistorių, kuriuos mėgdavo minėti „Tiesos“ antro puslapio feljetonistai, taršydavę „vis dar pasitaikančius mūsų visuomenės trūkumus“. Moterys su maudymukais. Dviejų dalių kostiumėliais, vienos dalies kostiumėliais, vienspalviais, margais ir raštuotais, su šniūreliais tarp krūtų, su zigzagais palei šlaunis. Trikampe iškarpa tarp menčių, tartum dekoltė. Perteklinis fintas, kai dekoltuotas visas kūnas, bet tebūnie.
Eilute sugulusios merginos, į tave atsukusios švelnius padus, deginasi – nors saulę šiuo metu užstojo debesys. Jos vykdo misiją – panaikinti baltas juosteles per kakavinės nugaros vidurį; šitai aišku iš to, kad guli ant pilvo, atsegusios liemenukų dirželius. Dar vienas check. Šmėkšteli senų laikų paplūdimio valdovai, bachūrai beveik juoda oda – anuomet įdegis tiesiogiai koreliavo su kietumu. Dar tie įdegėliai nešiodavo grandinėles su plokštele, kur būdavo išgraviruota jų kraujo grupė. Vakarais, kai visi išeidavo palydėti saulės, jie šokinėdavo žemyn galva nuo jūros tilto, jei Palangoj, arba su velikais nardydavo prieplaukos minioje, apžiūrinėjančioje jachtas, o tu gėrėdavaisi jų laisvumu.
Susigriebi, kad dar neįsiliejai į pliažininkų gretas. Nusivelki marškinius, iš kuprinės ištrauki glaudes – jų nevadindavo kitaip kaip plavkėmis – ir eini prie artimiausios persirengimo kabinos. Yra tokių, kurie kompleksuoja dėl savo kūno, prieš vasarą kilnoja hantelius, laikosi dietos. Juos suprasti sunku. Jei kada sau pasirodai pasenęs, tai tik su rūbais, senais, išėjusiais iš mados rūbais. O pliaže, priešingai – pajunti, kad esi, esi gyvas, ir ta gyvybė sulygina tave su visais kitais nuogaliais, panaikina amžiaus ir fizinės būklės skirtumus.
Išeidamas iš kabinos su permestomis per ranką kelnėmis, stabteli prie krašto, norėdamas pasimėgauti dvigubu šviežumo ir bendrumo jausmu, tada nušoki ant smėlio. Grįžęs į savo vietą, visu ūgiu išsitiesi ant paklodės. Smėlis po apačia sugurgžda. „Ot ištižėlis, ot tinginys“, pamatę tave sakytų griežtieji tos kitos Tarybų Lietuvos klasės atstovai.
Šalimais trijulė ant patiesalo žaidžia kortomis. O, čia tai mega check. Pagyvenusi pora ir jaunesnė mergina, tikriausiai duktė. Visi apkūnūs, bet dukra apkūniausia. Tokio, kaip vadini, makdonaldinio storumo.
Ištempi ausis bandydamas išgirsti, ką jie šnekasi. Na, žinoma – kam būtų tikęs pirkis, kiek galėjo šaukt ir kaip permušė kozirius. Tūkstantis, klasika. Smalsumas praeina, bet dar kurį laiką pokalbius fiksuoji automatiškai. Kieno dabar eilė, kas paskutinis dalino? – Aš, ar tau sklerozė? – Romai, nenori sardelės? – Vyras – va kam tiktų vaiko kepurė su inkaru! Bet ne, užsimaukšlinęs slepiamų spalvų panamą. Tokiuose metuose kaip nesinorės atrodyti kariškai, grėsmingai. Po kepure blizga akiniai – tik ne saulės, aišku, o šviesoje tamsėjančiais stiklais.
Aną vasarą pliažo naujiena buvo nuo vėjo ir saulės saugančios pusinės palapinės, miniatiūriniai Potiomkino fasadai; dabar jos visiškai įsikomponavusios į bendrą vaizdą. Išsiskiria tik vienas vyrukas, kuris pripūtė storą kaip sardelė oranžinį čiužinį ir išsidrėbė specialiai tam padarytoje įduboje. Šis aksesuaras akivaizdžiai pralenkęs vietinį lygį, ir dėl to vyrukui gulisi dar minkščiau, dar saldžiau, ir vyriausieji pliažo dievai – Hedonas su Relaksu plevena virš jo galvos.
Alius kartais mėgsta pašnekėti, kad malonumų vaikymasis sugriaus civilizaciją. Be jokios abejonės, mintis turi racijos, bet šįkart ji praplaukia pro šalį tarsi debesėlis. Po galais, juk turi būti vieta, kur tūlas pilietis galėtų pabėgti nuo problemų! Pavardinkim girinio iš multiko balsu – nuo rutinos, nuovargio ir streso… nuo nemigos, konfliktų ir kompleksų. Kortuotojų šeimyna tarybiniais laikais neturėjo blato maisto pramonėj, o vyrukas su čiužiniu kompensuoja dėmesio stoką, nuo kurios kenčia žemyne.
Nieko bendro neturinčių eskeipistų bendrija. Pabėgimas šiaip jau nėra didelė dorybė, bet šiuo atveju į tai žiūrima atlaidžiau. Nes atrodo, kad kažką darote, kažko imatės. Pasakykim televizinės reklamos balsu: pagaliau skiriate laiko sau, pagaliau palepinate save, kaip esate to nusipelnę.
Anksčiau tie urviniai sovietai neleido pramogauti, ribojo komfortą, naktimis suardavo pajūrį, po dviejų savaičių parvarydavo atgal į fabriką. O dabar esam laisvi, dabar atsigriebsim už tai, kas prarasta. Todėl, chebra, nestabdom, relaksuojamės dvigubai daugiau, iki galo, iki visiško atsipalaidavimo!
Bet vis dėlto – kas čia nuima įtampą, ar šiltas oras? – vasarą šilta ir žemyne. – Jūra ir dangus? – Lyg ir taip, juk ką iškart suvokiame kaip nekasdienišką grožį – tolius ir platybes, kalnynų reljefus ir gilius vandenis, visus tuos kompo užsklandų vaizdelius. Bet negi visą laiką į juos spoksosi? Užtenka įsitikinti, kad viskas vietoj, faktūros atitinka faktą, kad dangus žydras, o vanduo mėlynas. Mėlyna spalva rodo, kad čia nėra pavojaus, bet kokiu atveju rimto, raudono pavojaus. Ji garantuoja, kad stichijų yra pakankamai, kad jų užteks visiems ir dar liks –
Vadinasi, ši vieta ypatinga, didinga, jaudinanti, gniaužianti kvapą, viešpatie aukštielninkas, OMG ir taip toliau.
Mūsų atostogos turi vykti stichijų viešpatijoje; patyrimus, kuriais paskui girsimės draugams, turi žymėti pirmapradis jų ženklas. Atostogaudami grįžtam į praeitį, kai buvome silpnesni, nuo jų priklausomi. Kai pakakdavo keliskart pikčiau sužaibuoti, ir nelikdavo nė vieno, kuris neimtų maldauti Jo nerūstauti. Virš vandens vos iškilusioje smėlio nerijoje tą nesunku įsivaizduoti.
Kita vertus, žinome, kad galim baigti žaidimą kada panorėję. Nėra didesnio malonumo, kaip flirtas su pabaisomis per saugų atstumą, žiūrėjimas į bedugnę iš pliažo su suoliukais, biotualetais ir Mėlynąja vėliava. Tai duoda teisingą, žvalinančią, nestingdančią adrenalino dozę, ir nebelabai reikia tų ekstremalių pramogų.
Ir tu, Brutai. Tiesa, užuot skridęs kur nors į Abu Dabį ar Adelaidę, paspaudei greitą ESCape. Bet ir nedideli tavo ištekliai, kelios dienos, kurias gali sau leist, reiškia, kad priklausai saujelei išrinktųjų, palyginus su didžiąja dauguma, kuri šiuo metu plūkiasi, neturi progos, laiko, pinigų. Jei atvirai, tą suprasti taip pat malonu.
Nors tu patyliukais manei, kad esi viršesnis už Relakso garbintojus, nes nesi nuo jo priklausomas, nes atsiduodi jam tik retkarčiais.
Įdomu, kiek iš pliaže esančių galvoja taip pat.
Tinklinio aikštelėje žaidžia keturiese, trys vyrai ir viena moteris. Vargu ar jie tą daro žemyne – va taip susirenka ir žaidžia. Tikriausiai kamuolys kiaurus metus guli garaže ar ant spintos, kol, artėjant dienai A., jį ištraukia, pamaigo, pripučia. Nes yra tokia pramoga, sena atostogų pramoga, kuri dėl savo retumo atrodo kaip nauja – pliaže žaisti tinklinį.
Apsigerbusi juodu bikiniu ir baltais kedais, palei aikštelę eina naujojo korpuso kaimynė; braukiami per smėlį padai skleidžia bjaurų, cypčiojantį garsą. O štai ir kaimynas: prie pat vandens guli ant didžiulio frotinio rankšluosčio. Keista matyti juos čia, tarp žmonių. Iki tol sutikdavai tik jį, anksti ryte su Vyčio treningais ir teniso rakete sėdantį ant dviračio – jis visad lipšniai pasisveikindavo ir palinkėdavo geros dienos. Draugę matei tik patį pirmą vakarą, kai lauko terasoje jie šventė atostogų pradžią, gurkšnodami iš įmantrių buteliukų ir knebinėdami rūkyto karšio išklotinę (visos detalės suregistruotos, kapitone; tai aišku, kad prie žvakės, kapitone). Pamanei, kad paskui užsiėmė kokiom nors darną atstatančiom jogom.
O dabar dingusi moteris prieina prie pogulio vietos ir atsiklaupia ant savo rankšluosčio. Su aptemptomis glaudėmis, siekiančiomis iki kelių, kaimynas primena tą daugkartinį plaukimo čempioną iš Amerikos ar Australijos. Jiedu žiūri viens kitam į akis, susiglaudę ilgai kuždasi, tada, atmetę galvas, taip garsiai nusijuokia, kad tetulės šalimais atsisuka. Lyg būtų šviežiai įsimylėję, lyg aplinkiniai jiems neegzistuotų – bet nesunku nuspėti, kad tai vaidyba, teikianti pasitenkinimą tada, kai atkreipia aplinkinių dėmesį. Kaimynė iš didelėmis aukso raidėmis padabinto pliažinio krepšio išima indelį, paduoda partneriui, o pati vikriai atsisega liemenuko sagtelę ir atsigula ant pilvo, alkūnes prispaudusi prie šonų, kad liemenukas nenukristų. Jos figūra atitinka verslo klasės standartus: visko tiek, kiek reikia ir kur reikia. Vyras nutaiso šypseną, atsuka dangtelį, pakabina kremo ir pradeda trinti draugės nugarą – tokiais energingais ir drauge gosliais judesiais, lyg tai būtų rimtesnio reikalo preliudija.
Kortuotojai ir vėl atsigręžia į savo maisto atsargas.
– Pabaikit buterbrodus, negi nešiuos, – ragina vyresnė moteris. Vyras į smėlį įgrūda cigaretę ir sako:
– Matei žinias – naktį į krantą išmetė lavoną.
– Tikrai?
– Jo, prie gelbėjimo stoties. Sako, vyras; nuogas, tiktais su šliūbiniu žiedu. Ir kryželiu. – Moteris papurto galvą, mergina nutaiso pasibjaurėjusį veidą. – Matomai iš Kaliningrado atnešė, – sako vyras.
Jurga Tumasonytė. Vargšas Jacekas
2021 m. Nr. 4
Novelė
Kasdien išeidama iš namų pasižiūriu į bajorų galvas, rymančias virš antrojo aukšto langų, – toks mano ritualas, kad dieną sektųsi, o vakare gyva ir sveika grįžčiau namo. Gipsiniai veidai visuomet vienodi – rimti ir orūs žvelgia į savo miestą iš aukštai, apsimesdami, kad nieko reikšmingo nenutiko. Žmonių, pagal kurių išvaizdą ir buvo išlietos, jau seniausiai nebėra, nors vienakojis Jacekas mėgsta girtis, kad viena iš tų gipsinių galvų su vešlia tarsi liūto karčiai šukuosena priklausė jo proproseneliui. Pagyrūnas tas Jacekas, be to, paskutinis svolačius, narkomanas ir skupidla.
Ryte miestas skendi rūke, ankštose gatvėse drėgna ir atsiduoda šlapiu asfaltu. Nors dar tik šešta valanda ryto, žmonės jau skuba į darbus. Daugelis gatvių vis dar suniokotos, tad tenka klampoti per purvą, kuris limpa prie padų, o kai ateinu į stotį, dažniausiai paaiškėja, kad dar įlipau ir į šūdą. Jeigu nebūna apsauginių, einu į laukiamąjį, kur kiurkso pavargę, dažnai kelias paras ant grindų pramiegoję keleiviai. Ant vieno peties nešu krepšį su šaltiena, ant kito termosą su balinta kava. Brolis mane mokė vaikščioti ratais, apsimesti, kad laukiu traukinio, ir gaudyt akimis potencialius pirkėjus. Jeigu nusipirks vienas – tą pastebės kiti. Paprastai veikia vadinamoji ezoterika – koks bus pirmasis pirkėjas, tokia bus ir visa diena. Šįryt pirmasis mane užkalbina vyras su kažin kokį žvėriuką primenančia ir tokiu oru visai netinkama kepure. Klausinėja, iš ko šaltiena. Meluoju, kad iš kiaulienos. Vis tiek mėgina derėtis, kol galiausiai perka tik kavos. Vėl suku ratus. Mane pasišaukia jauna moteris, bet, nespėjus ištraukti prekės, nuaidi švilpukas, o tada bildesys – žmonės ima kilti iš savo vietų. Moteris, prieš akimirką dar norėjusi šaltienos, kaip beprotė puola prie savo mantos.
Nemėgstu blaškytis minioje, kai vieni keleiviai lipa, o kiti išlipa, tad pasitraukiu atokiau. Lauke sutinku Liusę, kuri vėl su didžiausia mėlyne po akimi. Liusė irgi nešasi krepšį su šaltiena ir mane pamačiusi tik kažką neaiškiai viaukteli.
Popiet grįžtu į stotį ir vargais negalais parduodu šaltieną, atšalusią kavą tenka prastumti pigiau – brolis ir vėl dėl to širs. Gal geriau dirbti statybose? Išmokčiau glaistyti sienas. Aišku, didelė tikimybė, kad ten dirbantys diedai iš manęs tyčiosis, engs arba bandys išdulkinti. Dulkintis, be abejo, galima ir už pinigus, bet man kažkaip šlykštu. Be to, brolis sako, kad sužinojęs tokį dalyką išsiųstų mane atgal į kaimą.
Su tuščiais krepšiais namo neskubu – ir taip aišku, kad šiandien daugiau nebeparduosiu, tad pėdinu į turgų, kuriame knibžda pirkėjų, pardavėjų, baubiančių gyvulių ir minioje šmėžuojančių vagiliaujančių vaikiščių. Atsistoju prie „kaulų palapinės“ – miela mergaitė, slepianti plaukus po marga skara, lyg vijurkas sukasi pardavinėdama karvių tešmenis, kruvinos skerdienos gabalus ir kiaulių galvas. Mudvi pasisveikiname, ji jau mintinai žino, ko prašysiu. Paskui stoju į eilę prie duonos, grikių ir miltų. Daugiau turguje man nieko nereikia, nes pieno gauname iš kaimynų. Jie įsigudrino balkonuose laikyti ožkas. Kadaise puošniose, gėlių ir vaisių ornamentais išpuoštose ložėse dabar mekena cibos – vien mūsų name gyvena trys. Jeigu turėtume balkoną, gal irgi ką nors augintume. Balkoną turi Jacekas, tačiau jis ten nieko nelaiko, apskritai kiaurą dieną miega ir tik vakare kartais iškėblina su reikalais. Neretai jį kamuoja liūdesys, jis nori gerti ir verkti. Tada brolis, lyg būtų geras jo draugas, eina guosti. Ta proga nugvelbia iš jo kambario kokį nors daiktelį pardavimui. Nors tas, niekšas, net ir sielodamasis išlieka akylas.
Grįžusi iš stoties, persirengiu naminiais drabužiais ir einu į bendrą virtuvę, kur pūpso krūva baltų, užvakar šaltienai virtų kaulų. Reikia ruošti vakarienę, tačiau visur apšnerkšta ir tarp taukuotų lėkščių stirtų sunku rasti švarių indų. Brolis iš miesto parsibeldžia kaip tik tuo metu, kai baigiu kepti blynus. Jis amžinai alkanas ir ryja kaip devyniagalvis slibinas. Kol vakarieniaujam, atklibinkščiuoja Jacekas, pasirodo, visą tą laiką jis lindėjo savo kambaryje. Atrodo apsvaigęs, akys raudonos kaip triušio. Su manimi net nepasisveikina, ištiesia ranką broliui, spusteli ir sako:
– Nori mano kambario? Padovanočiau.
Jacekas – tas bjaurus skupidla narkomanas – suokia, kad galėtume lengvai gauti jo kambarį, nes artimų jo giminių nebelikę. Viską užrašytų broliui, jei tik šis padėtų jam sutvarkyti vieną reikaliuką. Jacekas pastato ant stalo butelį ir išsitraukia iš chalato kišenės rūkalų. Įsikiša tarp geltonų dantų suktinę, brolis pasilenkia per stalą, paslaugiai pridega išsipešusią jos uodegėlę.
Negaliu pakęsti Jaceko, turbūt labiausiai dėl to, kad jis mane visada ignoruoja, tarsi būčiau tuščia vieta. Tik kartą, kai naktį viriau kaulus šaltienai, atsibeldęs į virtuvę ilgai spitrijo į kunkuliuojantį puodą. „Jums reikės mokėti už dujas, visą naktį verdat“, – pagrasino.
Brolis sako, kad Jacekas kadaise buvo žymus muzikantas – kažkuo grojo ar dainavo. Lyg ir turėjo šeimą, turbūt visi žuvo arba jį paliko, nes kai buvo skirstomi gyvenamieji plotai, jis gyveno šiame name vienas. Jam apie keturiasdešimt, o gal penkiasdešimt – nešioja ilgą, netvarkingą barzdą, pusilgiai pelės kailio spalvos plaukai prisiploję ant pakaušio. Amžinai pagiringas. Retkarčiais pas jį ateina iš pažiūros visai padoriai atrodančių draugų, atneša kažko medžiaginiuose maišeliuose. Gal buvę gerbėjai? Jei tokių dar apskritai likę, nes žmonių galvose dabar kiti dalykai. Kai prasigyvensiu, aš irgi atrodysiu padoriai, gal net prabangiai. Miestas greitai atsistatys, vėl atsidarys mokyklos. Jei tik bus iš ko, mokysiuosi kokio nors amato.
– Eik į kambarį! – nutraukia mano mintis brolis.
Kadangi jis vyresnis ir įsivaizduoja esąs už mane protingesnis – nors taip nėra – paprastai jam neprieštarauju. Grįžtu į mudviejų gūžtą – kadaise baltos sienos apaugusios žaliu pelėsiu, vietoje prabangaus sietyno kabo plika elektros lemputė. Viename kampe mano čiužinys, kitame – brolio. Tarp jų – keli krepšiai su mūsų asmeniniais daiktais ir kartoninė dėžė, kurioje laikome įvairiausius pardavimui skirtus daiktelius.
Įlendu į patalus nenusirengusi ir iškart atsijungiu. Sapnuoju, kad vaikštau traukinių stotyje ir pardavinėju gėles ryškiai raudonais mėsingais žiedais. Prie manęs prieina Liusė, mudvi pradedame aistringai bučiuotis. Jos burna primena kondensuoto pieno indelį, kurį laižau sėdėdama ant šaligatvio krašto priešais neveikiantį fontaną. Šviečia saulė, gera. Prabundu nuo šviesos ir bruzdesio – uždegęs lemputę šviesą, brolis kuičiasi mano krepšyje.
– Ką darai? Nelįsk, ten mano! – pasipiktinu.
– Jacekui bloga, kur tavo peroksidas?
Peroksido turėjau visą litrą – buvau gavusi iš Alinos. Kadangi vaistų mieste trūko, saugojau nenumatytam atvejui arba mainams.
Jis randa butelį ir išbėga iš kambario, nuseku paskui. Jacekas tįso ant purvinų virtuvės grindų, šalia tupi vaikinas iš kaimynystės, kurį pravardžiuojame Studentu.
– Žiodyk! – rėkia brolis.
Matau, kaip Studento rankos virpa, jam nepavyksta, tad liepia padėti man. Pasilenkiu prie rūgštimi ir prakaitu trenkiančio kūno, įkišu pirštus į Jaceko burną ties lūpų kampučiais, tarsi mėginčiau priversti jį šypsotis. Pavyksta. Peroksidas kliuksi į pražiodytus nasrus. Sukliukinu visą. Jacekas gurkteli, brolis su Studentu paguldo jį ant šono. Po akimirkos pro mėlstelėjusias lūpas prasiveržia baltos putos.
– Išsivemsi ir gyvensi, – plekšnoja Studentas užsimerkusiam Jacekui per petį.
Paskui brolis su Studentu tempia Jaceką į jo kambarį ir guldo į lovą. Pirmą kartą gaunu pamatyti, kaip atrodo kaimyno irštva. Daiktų prigrūstos lentynos iki lubų, antikvariniai baldai. Ant sienų prikabinėta visokiausių nuotraukų ir amuletų.
– Saugok, – liepia brolis.
Jiedu su Studentu kuičiasi po Jaceko lentynas.
– Jis pats manęs prašė. Neskausmingai ir greitai. Galvojau, kad juokauja, – šnopuodamas murma brolis.
– O gal jis kalbėjo metaforiškai? – klausia Studentas, rankose vartydamas paauksuotą kardą.
– Šūdaforiškai. Sakau gi, pats bijojo, prašė manęs. Tik liepė padaryt greitai ir be skausmo. Tai ir atėjau pas tave tų lašų.
– Galvojau, žiurkėms.
– Sakiau, kad Jacekui.
– Maniau, juokauji.
– Aš irgi netikėjau, kad jis gers. O jis čiupo, susipylė į degtinę ir keliais maukais išgėrė.
– O parašė įgaliojimą, kad atiduoda savo kambarį mums? – lepteliu.
– Ką čia kliedi, durne? – pykteli brolis.
– Gal jį nuvežt į ligoninę? – klausia Studentas.
– Aha, ir prisidaryti bėdos. Jei nori, pats ir vežk. Gavo peroksido, išsivėmė, išsigulės ir vėl bus kaip naujas.
Pasiėmęs kelis Jaceko daiktelius brolis liepia man saugoti ligonį, o pats pažada greitai grįžti. Apžiūriu Jaceko kambarį – randu kelias nuotraukas, kuriose jis jaunas. Jaunas irgi negražus, bet kažkoks puošnesnis, laimingesnis. Yra ir visokių diplomų, knygų. O kur muzikos instrumentas? Nematyt. Išsitraukiu spalvotą žurnalą – vartau, kol suima miegas.
Jaceko lova dvigulė, tad įsitaisau ant jos krašto ir užsnūstu. Prabundu nuo švokštimo. Jaceko akys išsprogusios, per burnos kraštą nutįsusi tamsiai raudona gysla. Pašoku iš lovos, bėgu į virtuvę, šaukiu brolį, bet butas tuščias. Kelias akimirkas svarstau, ar lėkti į kiemą kviesti kaimynų. Tik prisidaryčiau bėdos. Grįžtu į Jaceko kambarį, jo kūnas purtosi lyg gavęs elektros srovės, gerai, kad bent akys užmerktos. Man atrodo, kad jis jau viena koja ne šioje žemėje ir niekaip negali išeiti, baisiai kankinasi. Ištraukiu iš po jo galvos sušutusią pagalvę ir bloškiu ant veido, griebiu antklodę, sumaigau į gniužulą ir užmetu ant viršaus. Užgulu tą gniutulą visu kūnu. Jaučiu, kaip Jacekas spurda, rangosi po storu patalų sluoksniu tarsi skandinti pasmerktas senas šuo maiše. Iš kur tiek jėgų?
Jam nurimus bijau atidengti veidą, nors mirusiųjų pastaraisiais metais mačiau tiek ir tiek. O štai žiūrėti į Jaceką nesinori. Vaikštau pirmyn atgal koridoriumi. Pusę dvylikos išgirstu duryse trakštelint raktą – tai brolis. Išklausęs mano pasakojimą apie Jaceko mirtį, jis supyksta:
– Ką padarei, durne, ką tu padarei? Būtų gi pasveikęs!
Jis trenkia man antausį. Gal ir nestipriai, bet apsiverkiu ir išbėgu iš namų. Tik lauke susivokiu, kad iššokau su naminiais drabužiais – skylėtais, purvinais, prisigėrusiais Jaceko mirties. Slenku duobėtomis gatvėmis norėdama prasmegti skradžiai žemę ir beveik kaktomuša susiduriu su Liuse. Šįkart ji geresnės nuotaikos, klausia, kaip sekasi. Vėl pravirkstu, o ji tokia graži, kvepia muilu, nusipudravusi veidą, mėlynę paslėpusi po saulės akiniais, stovi prie manęs susirūpinusi. Paprašau Liusės pagalbos, mainais pažadu keletą dalykėlių, kurie jai patiks. Ji svarsto, galop numoja ranka ir sako, kad, jeigu tikrai noriu, eitume tuoj pat.
Traukiame iki upės, jaučiu, kad Liusei manęs gėda, nes atrodau šlykščiai, be to, ir smirdžiu, pati užuodžiu. Prie upės belaisviai stato tiltą, o vienas iš jų prižiūrėtojų – Liusės vyras. Kartą mačiau jį turguje. Gana vaikiškos išvaizdos, didele galva, išsipūtusiais skruostais. Toks negalėtų nė musės nuskriausti. Jis pamoja mums su Liuse, prieiname, ji perduoda vyrui pietus ir pasivedėjusi jį atokiau papasakoja apie mane.
– Rinkis, kurio nori? – mosteli tas į belaisvius.
Žiūriu į būrelį dirbančių žmogystų. Visi atrodo paliegę ir lėti.
– Šito, – bedu pirštu į praplikusį ilgšį.
– Tik grąžink iki rytojaus ryto, – paliepia Liusės vyras.
Gaunu pultelį ir trumpą instrukciją – jeigu belaisvis mėgintų pabėgti, turiu spausti raudoną mygtuką, ir antkaklis jį nutvilkys elektros srove. Geltonu mygtuku galima reguliuoti srovės stiprumą, o žalias antkaklį išjungs. Belaisvis piktai dėbteli į mane, tarsi vesčiausi jį į katorgą.
– Man reikės, kad padėtum išnešti lavoną, už tai gausi šaltienos ir kavos, – sakau ilgšiui, kai jau einame gatve pas mus. Jis kažką sumurma svetima kalba, aiškiai nesupratęs, ko iš jo noriu.
Žingsniuojame skersgatviais, prisibijau, kad kas nors pamatys ir įskųs, arba belaisvis pabėgs. Kita vertus, jis neturi kur bėgt. Ištiesiu jam ledinuką, kurį radau kišenėje, jis tylėdamas paima ir išsyk įsikiša už žando.
– Namuose gausi dar, – sakau jam nutaisiusi draugišką miną.
Regis, belaisviui irgi linksmiau, jis net galantiškai praleidžia mane pirmą pro laiptinės duris. Lipu laiptais ir man vis labiau gaila Jaceko, to sušvinkusio nelaimėlio, į kurio namą atsikraustėme su broliu. Mudu esame blogi žmonės, mums reikėtų atgailauti ir gal net atsisakyti minties užimti vargšo Jaceko kambarį. Tikiuosi, pavyks surengti bent jau nedideles laidotuves, pakviesti šventiką, gal rasti ir giedotojų. Iš mūsų pusės būtų gražu. Ak, turėjome jį išsaugoti, juk dar ne tokius išgelbėja, ar ne?
Lina Simutytė. Pakeliui
2021 m. Nr. 4
Apsakymas
Kiekviename daikte, balde, drabužyje, inde, prakąstoje duonos riekėje slypi siaubas. Jei ką nors susigalvoji, siaubas bijo tų susigalvojimų, bet tik nesusigalvok, ir jis lyg užuolaidos ims ir nusileis ant visų tavo daiktų.
Kęstutis Navakas, „Užrašai ant žirnio“
Pirmosios pavasario dienos mūsų namuose būdavo didieji greipfrutai. Lupdami storas, blankiai gelsvas jų žieves, tėčio pirštų galai ir nagai aplipdavo švelniais pūkeliais, kuriuos jis kruopščiai nusiplaudavo po šilto vandens srove. Susimaišęs su skysto muilo aromatu, apsimetančiu pakalnučių švara, saulėtas greipfruto kvapas kambaryje išblukdavo ir primindavo nesibaigiančius mamos mezginius. Stebėdavau, kaip jos rankose vienas po kito nutįsta šalikai, išryškėja kojinių hegzametrai ir megztinių rankovės, kaip pirštinės susigniaužia į kumštį – tiek blogos, tiek geros akys nepaliaujamai atsimerkia ar užsimerkia ir, vos spėjusios tapti vientisu medvilniniu kūnu, išblunka. Kaskart, kai mama baigdavo megztinį, kurio spalvą pati išsirinkdavau, jį pasimatavusi tyliai nusivildavau: net patys ryškiausi atspalviai, visai kaip irzlūs vaikai, paimti į rankas, nustodavo klykti.
Tačiau šį skaistų ir apvalų pavasarį, iš kurio minkštimo vis dar sunkėsi kartus, nors saulės blyksnių jau nutviekstas įšalas, ta vis dar nokstanti gaiva, vaikai aplinkiniuose kiemuose triukšmavo kaip niekada įnirtingai. Laidydami juokelius, slidinėdami ant tirpstančio ledo plokščių, jie čia į niekus vertė begalinį rūsčios žiemos triūsą visiems laikams įtvirtinti neginčijamą savo karalystę iš dūmų ir smelkiančios nuojautos apie tai, ką iš tikrųjų jau žinojau – sniegas yra ne baltas, o juodas.
Būtent toks jis buvo šią vienintelę žiemą, kai beveik sulaukusi trisdešimties nusprendžiau saldžiai pasiduoti ir sutrypti savo asmeninę imperiją, kurios cukrinius, nuolat sproginėjančius pamatus ilgą laiką mėginau statyti sostinėje. Buvau tapusi pirmiausia savo viduje dūžtančia moterimi, kai kitas įsivaizduodavau tarsi viešbučių vonios kambariuose randamus mažyčius, bet stangrius muiliukus, lengvai išsprūstančius iš juos liečiančių svetimų rankų. Paryčiais juodo rašalo mintys gličiais čiuptuvais apsivydavo kitas mintis – bespalves ir spalvotas. Apsivydavo, suspausdavo ir išleisdavo dūminį, akimirksniu įsigeriantį pigmentą. Tokiais rytais iš pradžių dar padėdavo kvėpavimas. Skaitmeninė akvamarino gėlė laikrodžio ekrane blankius žiedus išskleisdavo iki ryškios indigo spalvos įkvepiant, o tada sunykdavo iškvepiant. Galvodavau, kad šiame pasaulyje būtų lengviau, jei kiekvienas turėtų nedidelį tamprų žmonių ratelį, kuriame jaustųsi saugus. Kad tame rate nebūtų baisu nukristi – pašoktum kaip guminis permatomas kamuoliukas – arba išnyktum, bet visada žinotum, jog net virsdamas tuo niekiu, tuo tašku ar peršviečiama mikroplaneta iš tikrųjų maitini gėlės žemę, vandenį, mineralus. Kad vienaip ar kitaip ir tu esi žiedas.
Tačiau tokių žmonių nebuvo, o aš vis atsitrenkdavau į save – trupančią bendrabučio sieną, už kurios kituose kambariuose gyvenusieji jau seniai buvo išsikraustę ir sukūrę savo šeimas. Ši žiema buvo tamsus šlapias skuduras. Virtuvėje perdegė mikrobangų krosnelė, todėl maistą nustojau šildyti. Peleninėje augo anglėjantys cigarečių dūmai. Atliekas nustojau rūšiuoti. Kažkada čia stovėjo kibiras stiklui, ten – metalui bei plastikui ir glebioms vaisių žievėms. Šią žiemą jie tapo trimis nieko nereiškiančiomis talpomis, kurias pasiglemžė sumaištis. Nekvėpuok, įsipjausi. Nelipk, paslysi – kartodavau sau naktimis, kai daiktai priartėdavo ir atsiverdavo. Tačiau prirūkyti kambario plaučiai kaskart išsiplėsdavo, reikalaudami dar daugiau tabako.
Viskas, kas teikė iškreiptą, bet skaidrią viltį, buvo tėvų namai. Įsivaizduodavau savo kambarį, savo lovą, kvadratinį pufą, aptrauktą zebro raštą imituojančia medžiaga. Prisimindavau net tą seną, šimtus kartų išsižadėtą televizorių, kurio programas perjunginėdamas tėtis bukai ir tingiai piktindavosi, mamai į didžiulius puodelius, paskandinusius praėjusios dienos šviesą, pilstant mėtų arbatą, o man beveik snaudžiant ant išsėdėtos sofos su pervilktu gobelenu, nutylinčiu apie maskuojamas senas dėmes bei nuoskaudas.
Tarpmiestinis autobusas sustojo laiku, juodam sniegui dar nespėjus sutepti nuvalytų mano batų. Sėdėjau ant galinės sėdynės ir stebėjau, kaip tamsa pradangina didmiestį, kaip nusineša jį anapus, mane tarsi magnetas mažą metalinį šaukštelį traukdama prie savęs – to guodžiančio vaikystės miesto: kambario su upių veidrodžiais miškuose, optiškai didinančiais erdvę.
Tėvai buvo nesuvokiamai pasikeitę, o galbūt tapę tokie, kokius jau buvau regėjusi senelių albumų fotografijose. Valydama dulkes, nepataisomai jas įbrėždavau. Buvau mačiusi, kaip senelio tankūs antakiai virsta vientisa putojančia jūros banga, jau žinojau, kad mamos skruostuose įsispaus mažyčiai vyšnių kauliukai, o kaktoje dar labiau išryškės pykčio ir skurdo raukšlės. Tačiau tą kartą į juos pažvelgusi laukujų durų prieblandoje, sugebėjau tik nudelbti akis žemyn, spoksoti į juodo sniego išnaras bei griaučius, kuriuos žiema buvo atvilkusi kaip niekada arti namų durų, ir dar kartą savęs paklausti kodėl.
Mama pakvietė vidun, vėjas nenuspėjamai sukosi verpetais, o tėtis ištraukė mano šlepetes su nusitrynusiais vilkų lipdukais. Prieškambaryje gulėjo naujų pelėsio oktavų prisigėręs išmindžiotas raudonas kilimas, anksčiau primindavęs vaiskaus kraujo dėmę, kurios lašus vaikystėje įsivaizduodavau išnešiojanti po visus pirmo aukšto kambarius iki svetainės su čia stovinčiu pianinu. Vis dar buvau prieškambaryje, pėdos pačios įsliuogė į šlepetes, nors iš tikrųjų jau sėdėjau ant paaukštintos kėdės prie pianino. Būtent taip kiekviena vaikystėje už lango plevenusi vasara išsprūsdavo man iš rankų, palikdama daugybę mintinai išmoktų tarantelų ir pjesių, bet nė vieno gyvo patyrimo, kurį būčiau galėjusi aprašyti mokykliniuose rašiniuose apie atostogų nuotykius. Todėl rašydavau apie save, apie tai, kaip mano vaikiški sėdmenys įsispaudžia kėdės minkštime, kuris ilgomis grojimo valandomis virsta išsvajotu, vaikų nusėstu įkaitusios gatvės asfaltu.
Aprašydavau tą svetainę. Pro mažyčius užuolaidų tarpus vidun skverbiasi pietryčių saulė, išsausėjusi Rigos burna parodo savo tobulai baltus ir lygius, bet vietomis aptrupėjusiais kampučiais dantis su juodais tarpais, o aš pasilenkiu ir pradedu groti, vilgydama juos pirštų pagalvėlių prakaitu. Praėjus kuriam laikui, šviesai nusukus ryškias akis, svetainė pritemsta. Sieninis laikrodis muša dvylika, tada – vieną kartą, ir mama kyšteli galvą pro duris kviesdama pietauti. Tėtis pjausto vištienos kepsnį, mama jį užpila garuojančiu žolelių padažu, o aš ilgai kramtau. Kramtau taip ilgai, kad pietų metas ištįsta per visą kambarį. Tada plaunu indus, stebėdama, kaip lėkštėse atsispindi namus užplūdęs tingulys. Kol tėvai snaudžia antrame aukšte, prieškambaryje paslapčiomis užsirišu batus ir tyliai atidarau duris. Tada viskas įvyksta – įelektrinta tikrojo pasaulio garsų – kaimynų žoliapjovės dūzgesio, signalizuojančių mašinų ir motociklų, vaikų šūksnių bei gaudžiančio miesto pažado anapus miško – žengiu vieną, du, tris žingsnius ir pasileidžiu į benzinu kvepiančią, šviesoforais mirksinčią gatvę. Bent trumpam pamirštu, kad tuoj teks grįžti, nusivalyti batų padus į raudoną kilimą ir užrašyti, kaip, toliau grojant, po mano pėdomis, išmindžiojusiomis tą kraujo dėmę, ryškėja raudoni įkalčių pėdsakai.
Tačiau pasiekusi svetainę nustėrau: tėvai pardavė pianiną, kad galėtų susitaisyti dantis. Mama išsižiojo rodydama savo plombas, prasikaltusiai įtikinėdama, jog kiekviena pagaminta iš pigiausios amalgamos. Tėtis apie išvalytus dantų šaknų kanalus kalbėjo kaip apie stebuklą, įvykstantį vieną, geriausiu atveju – du kartus gyvenime, o aš spoksojau į gelsvą svetainės sieną. Pardavus pianiną, jis vis dar buvo ten, turbūt amžiams paženklinęs sieną padūmavusiu stačiakampiu, kurį tėvai veltui bandė nušveisti rūsyje laikomais valikliais.
Kai į savo kambarį antrajame aukšte lipau girgždančiais, kadaise lakuotais laiptais, o tėtis šūktelėjo, kad pasidėjusi kuprinę nusileisčiau vakarienei, prisiartino pasikartojantis sapnas. Su tėčiu sode slepiam lavonus. Tiksliau tai, kas iš jų liko: melsvos, beveik peršviečiamos kojos, suplotos galvos užspaustomis akimis, yrančios rankos, pirštai, nuo kurių numovėm visus, auksinius ir bižuterinius, žiedus su žybčiojančiais dirbtiniais smaragdais. Pilvai ir plaučiai kyšo iš žemėtų, aukšta žole apsisiautusių kupstų. Tėtis, durdamas pirštu, kartoja, kad toji galva tikrai neturėjo ir vėl išlįsti iš žemės, o aš suvokiu, jog tai mūsų darbas. Tai tikrai mūsų darbas, kuris vis išsilanksto. Japoniškas origamio karstas iš juodo popieriaus. Galiu matyti visas lenkimo linijas: pamėginti jį paversti tuščiu lapu ir išlyginti. Tačiau mano stalinė lempa perdegusi, todėl atšlyju, sienoje užčiuopusi gerai pažįstamo šviesos jungiklio pulsą, nuspaudžiu jį, ir kambarį nutvieskia akinama pagrindinio kambario sietyno, sudaryto iš siūbuojančių, krištolinius rojaus sodus atkartojančių koralų, šviesa. Lankstinys panyra į tokią ryškią šviesą, kad joje išblunka karstas, ir mano sapnas virsta išdegintu fotopopieriumi.
Nusileidusi į valgomąjį negalėjau praryti nė kąsnio, o tėtis pasididžiuodamas ant stalo vieną po kito statė alkoholio butelius, parsivežtus iš Gardino. Ant staltiesės, kurios neišskalbiamas riebalų dėmes dengė popierinės servetėlės, tarsi senoviški šachmatai rikiavosi permatomi stikliniai žirgai su viduje teliūskuojančiu brendžiu, alaus bokšteliai aukštose juodose skardinėse, tviskančios degtinės rikiai, primenantys cerkvių kupolus, ir karališkas raudonasis vynas su šventojo atvaizdu. Tėtis tokius butelius kolekcionavo visą gyvenimą, tačiau jei anksčiau pasakodavo, iš kur ir kaip jie atkeliavo į mūsų namus, dabar kvietė atspėti gėrimų kainą. Spėliojau, kiek vertas stiklinis žirgas, pamažu nuleisdama kainą, kol galiausiai pasidaviau. Pasirodo, net tas vynas buvo toks nepadoriai pigus, kad mama paprašė tėčio liautis.
– Eik tu, visus sudėjus tiek nekainavo! – tėtis triumfuodamas skelbė šachą ir matą. Norėjau prasmegti anapus stalo ir tų butelių.
Mama pastebėjo mano nuotaikos pokyčius. Ji atsargiai klausinėjo, kiek laiko ketinu svečiuotis, kodėl ilgai nesirodžiau, o aš su kiekviena ištuštinta vyno taure vis labiau vėriausi. Kai galiausiai atsistojau, buvau nutvilkyta tokio staigaus apsvaigimo, kad teko vėl atsisėsti ir toliau pasakoti, kaip viskas sulipo į klampią masę, kurios nepajėgiau išstumti nei iš savo kambario, nei iš savęs pačios. Mama stengėsi nuraminti, pabrėžtinai žvaliai plepėjo apie kaimynus, apie nesibaigiančią žiemą, kuri niekada nesusipranta anksčiau pasitraukti ir užleisti vietą pavasario triumfui. Jos bejėgiškose pastangose jutau švelnų priešinimąsi mano būsenai – tam žvilgsniui, kuris mane darė panašią į ilgai plūduriuojančią, bet neturinčią jėgų nei lipti į krantą, nei nusiskandinti būtybę. Tėtis mėgino juokauti, tačiau tai negelbėjo, priešingai, su kiekvienu kojasrankasturivadinasviskasgerai grimzdau vis giliau, kol neištvėrusi padėkojau už vakarienę ir svirduliuodama nušlepsėjau į savo kambarį. Taip ir nepaklausiau, ar jie pastebėjo, koks juodas šiemet sniegas. Būtinai rytoj, sakiau sau gulėdama lovoje, kol tėčio atneštas šildytuvas kairėn dešinėn sukiojo savo galvą.
Miegas buvo ilgas ir purvinas, menkai tesiskyrė nuo to, kurį tikėjausi palikti gulintį savo bendrabučio lovoje. Tačiau rytą palengvino garuojanti mamos atnešta arbata. Siurbčiojau karštą skystį nejusdama skonio, mama atsisėdo priešais ant fotelio, pakeitusio zebrinį pufą. Ir tas buvo dingęs.
– Atidavė direktoriui. Tikėjosi, kad pakels algą. Nepakėlė. – Pajutusi klausimą mano žvilgsnyje mama papasakojo, kaip ji tėčiui leido parduoti jos rusvus lapės kalinius, kuriuos vaikystėje svajojau gauti, vos mamai jie pabos. – Reikėjo malkų, – pridūrė.
Anais laikais, kai tėvai dar tvirčiau laikėsi, naudotų baldų parduotuvėje radome kvadratinį pufą. Aptrauktas zebriškai dryžuotu gobelenu jis iškart tapo mano mėgstamiausiu baldu. Bet kad atitektų man, teko nutraukti jo zebro raštų drabužį, gerai išskalbti jį vonioje su soda ir skalbimo miltelių mišiniu, kurį įtryniau šepečiu. Permirkusi išnara neteko formos ir nebeslėpė nuovargio. Vanduo po pirmojo skalavimo buvo juodas, po antrojo ir trečiojo priminė pelenus. Tik po ketvirto ar penkto atgavo įprastą skaidrumą. Po šeštojo skalavimo švariame vandenyje dar blykčiojo miltelių burbulai. Po septintojo, iš vonios išleidus vandenį, jos paviršius įgavo žvilgantį, beveik perlamutrinį tviskesį, kuris žadino norą prileisti vonią dar kartą ir išsimaudyti pačiai.
Tikėjau, kad išsimaudžiusi supanašėsiu su tviskančiu vonios paviršiumi – tais išgaubto taisyklingo kūno apvadais, milžiniško dubens forma, į kurią sutilpdavo ne tik nuvargę drabužiai, bet ir mano kūnas nuo galvos iki kojų. Maudžiausi, kol vandentiekio vamzdynais, išsiraizgiusiais po kambarių grindimis, į žemę keliavo juodas, baltas ir peleninis vanduo su ištirpusiais skalbiklių milteliais. Vamzdžiai siurbė pufo istorijas, sukauptas švedų ar norvegų šeimose. Jų namams pufas tereiškė seną baldą, o mano kambaryje tapo jaukumo įsikūnijimu. Gulėjau vonioje, kol vanduo nusinešė daikto praeitį, o virš manęs, ant skalbinių virvių, tų tvirtai įtemptų amžinybių, kybojo pufo ateitis. Akimirkos, kurios dar tik bus, kapsėjo skaidriais, švara kvepiančiais lašais, vien jiems žinoma tvarka krito ant mano pečių, rankų ir kojų. Galiausiai pufą apvilkau išdžiūvusiu drabužiu ir pernešiau į savo kambarį. Ant jo laikiau brangiausius vaikystės daiktus: žaislinį raudoną telefoną susivijusiu skaidraus plastiko laidu, muzikinių diskų žaižarus ir grotuvą – techniką, kurios veikimo principo niekada nesupratau, bet žavėjausi ištikimybe: kad ir kas nutiktų, paspaudus play išgirsiu dainą, nors visas pasaulis su savo žmonėmis pastovumo iliuzijos nebūtų leidęs patirti.
Pastovumo iliuziją bandydama atkurti, išgėrusi arbatą nusileidau į pirmą aukštą. Įjungiau televizorių, bet filmas buvo ką tik pasibaigęs. Ekrane mirgėjo mažyčiai pikseliai, jie sudarė titrų vardus ir pavardes. Jie sklaidėsi kambaryje su mamos ištartais žodžiais, su jos prisipažinimais, tačiau suvokimas nesitraukė: ne tėvai man, o aš jiems turiu padėti. Buvau prisisiurbusi bejėgiškumo ir baimės, priminiau nunertą, vonioje mirkstančią pufo odą, dar tik laukiančią savo eilės nugramzdinti visą tą žinojimą su raidėmis, garsais, su vardais, kuriuos žemyn norėjau pradanginti vandentiekio vamzdžiais.
Tą popietę ryžausi apžiūrėti visus namų kambarius ir įvertinti, kokių daiktų juose trūksta. Tėvai pardavė arba išdalino mano piešinius. Tiesa, kai kuriuos, ne tokius vykusius, radau gulinčius stalčiuose – jų stori rėmai buvę vertingesni be abstrakčių portretų ir išsiliejusių akvarelių. Neliko ir sieninio laikrodžio, kurio dūžiai kiekvieną dieną supjaustydavo lygiais gabalais ir išdalindavo juos pareigoms bei užsitarnautoms poilsio minutėms. Tas laikrodis priklausė mūsų seneliui, kuris jo viduje, už storo stiklo durų, laikė saldumynus iš vaistinės: lipnius hematogeno gabalėlius čežančiuose popierėliuose, aviečių ir juodųjų serbentų skonio gliukozę, aštrius, liežuvį deginančius ledinukus, ant kurių pakuotės iš standaus dryžuoto popieriaus buvo įspaustas didžiulis laivas. Labiausiai mėgau plastikinėje dėžutėje barškančius vitamino C žirnelius. Palaukdavau, kol senelis išeis, prie laikrodžio pristumdavau taburetę ir skaitydavau informacinius lapelius. Net įspėjimas dažiklis saulėlydžio F gali neigiamai paveikti vaikų aktyvumą ir dėmesį manęs nesulaikydavo. Priešingai, tik dar labiau traukė pilna burna ragauti apvalius saulėlydžius, kurių skonį tuo metu įsivaizduodavau kaip visą gyvenimą – iš pradžių saldu, tada rūgštu ir vėl saldu. Senelis ilgai neužtrukdavo, bet taburetę grąžinti į vietą suspėdavau. Jis kalbėdavo apie lijundras, artė- jančius kamuolinius debesis, apie vėją, įsisukusį į mediena kvepiantį neužvertą garažą, saugantį daugybę plaktukų bei grąžtų deimantinėmis galvutėmis. Kai senelis užtraukdavo sunkias naktines užuolaidas ir įjungęs toršerą įsitaisydavo jo glostančioje šviesoje ant sofos, atsisėsdavau šalia, slapta vis dar skonėdamasi ištirpusių saulėlydžių saldumu. Tada laikrodis išmušdavo dešimt kartų ir tapdavo mano sąjungininku.
Kartą močiutė aptiko senelio slaptavietę ir nusprendė jį užrašyti pas gydytoją. Močiutei nerimą keldavo kiekvienas senelio ne vietoje laikomas daiktas, o mes kantriai ją ramindavome, sakydami, kad pasaulyje, kuriame net žmonės sunkiai randa sau tinkamas vietas, daiktai, o ypač jiems skirtos vietos, yra visų nereikšmingiausi. Tačiau laikrodis, TAS mūsų laikrodis, iš tiesų turėjo savo vietą, ir jo dabar ten nebuvo. Sudariau trūkstamų daiktų sąrašą – aprašiau sienose, kambariuose, jų spintelėse, komodose ir stalčiuose atsivėrusias tuštumas. Norėjau viską suskaičiuoti, atpirkti, sugrąžinti, ištaisyti, sukabinti ant sienose likusių vinių. Tačiau pati buvau ne vieną sykį nukainota prekė, kurios kokybe būtų suabejoję net mano tėvai. Ko gero, būtent ši akimirka saldu – rūgštu – saldu skonio skalėje buvo pati rūgščiausia ir ilgiausia.
Tėtis susirasdavo papildomų darbų kaimynystėje, o mama kartais prižiūrėdavo vaikus, bet to menkai pakako namui išlaikyti. Krosnis rūsyje godžiai rijo malkas ir šilumą iškvėpdavo į senus radiatorius, kurie netrukus atvėsdavo. Tačiau brangiausias vis dėlto buvo ne namas ir ne susikaupusios skolos – tiek seniems pažįstamiems, tiek bankui. Sode, už aukštos kūgiškų kadagių eilės, mama parodė juodo sniego kalną. Padūmavęs, standžiai nuo viršaus iki apačios apkrautas tamsiais druskos kristalais iš sustingusių purvino vandens sluoksnių, kalnas priminė tūkstančius kartų padidintus plaučius, prijungtus prie deguonies aparato. Plastikinėmis žarnomis ir vamzdeliais, tomis išraizgytomis kraujagyslėmis, kalnas į save siurbė neoninį skaisčiai rožinį skystį. Atsitraukiau, mamos prašydama paaiškinimo, bent mažos užuominos priešakyje pulsuojančiam tvėriniui, tam juodos dervos monumentui, primenančiam modernaus meno skulptūrą, apipaišytą brangiausio rašalo linijomis.
– Kaip tu paaiškinsi beprotybę? – klausimu atsakė mama, ir pridūrė: – Tėvas tiki, kad taip tręšia dirvą, ant kurios išlieti namo pamatai.
Kuo daugiau galvoju apie tėčio santykį su šiuo namu, tuo daugiau bandymų jį išgelbėti suskaičiuoju. Kelis kartus keistos stogo čerpės, langų stiklai ir rėmai, durys, radiatoriai, krosnis bei nesuskaičiuojami tinko ir dažų sluoksniai ant sienų. Vieninteliai baldai, kurių tėtis dar nespėjo parduoti, kaip ir vinys sienose, turėjo nepajudinamas savo vietas. Bent vieną ištrauksi – sugrius visa iš senelių paveldėta tvirtovė. Tomis suodžių ir nerimo, purvinos nostalgijos jaukumui dienomis pabusdavau anksti. Apimdavo šiurpus suvokimas, kad visi baldai, kilimai, sienų įskilimai, spintoje kabančios kandžių suėstos paauglystės suknelės liudija neišvengiamą būtį. Tačiau baisiausia atrodė ne būtis, bet jos sąlyga, tas smelkiantis, nepaneigiamas žinojimas, jog aš, kaip tas iš vonios išleistas purvinas vanduo, kaip juodam televizoriaus ekrane dingstantys titrai ir nesuvokiamai lėtai tirpstantis juodas vasario sniegas, iš tikrųjų niekada nesiliausiu buvusi, o tūkstančius kartų gyvensiu tą patį blankų ir nutriušusį gyvenimą. Todėl keldavausi su tamsa ir dirbdavau prietemoje, bandydama išstumti tai, kuo tuo metu buvau tapusi. Bijojau, kad, nusprendusi viską nutraukti dabar, būties nepergudrausiu. Ji ir toliau tęsis, įsiurbs mane tarsi amžiais nepavargstantis taifūnas, putojantis naujais tos pačios tamsos tvyksniais, net jei atgimčiau neaprėpiamose ir nesuvokiamose dykumose, kur spalvos nustotų būti spalvomis, o keltų miražo ar optinės apgaulės pojūtį.
Nusileidusi į rūsį, kur stovėjo ne tik krosnis, bet ir tėčio sukonstruotas šviečiančio metalo aparatas sklypo dirvai maitinti, apgraibomis stverdavau valiklius, kempinėles, švitrinio popieriaus lakštus ir šveitimo miltelius. Vienu metu norėdavau ir kuo greičiau iš ten dingti, ir pasilikusi išardyti tą beprotišką monstrą, kurio viduriuose nuolat virškinosi tėvų santaupas ryjančios trąšos. Namuose valiau užsikimšusias kriaukles, keičiau perdegusias lemputes. Šluosčiau dulkes, tryniau kilimus ir laidus, purvo bei riebalų sluoksnis ant jų priminė tirštą grikių medų. Vėdinau patalus, gremžiau grindis ir iš spintų traukiau supelijusius drabužius. Didžiuliai juodi šiukšlių maišai, kuriuos jau prašvitus ištempdavau į kiemą, iš tolo atrodė kaip milžiniškos nykstančių rūšių žuvys, žiopčiojančios ir viltingai laukiančios, kol atrišiu jų burnas ir prigrūsiu tirpstančio juodo sniego.
Grįždavau į lovą ir vėl užsnūsdavau, miegodavau beveik iki pietų, o tada nusileisdavau apžiūrėti namų. Saulei pasiekus aukščiausią tašką, kambariai atverdavo man valikliais tebedvelkiantį glėbį, tačiau su tomis pačiomis apibrizgusiomis, nors ir išskalbtomis megztinių rankovėmis. Net ir didžiausios mano pastangos nedavė vaisių – juk kasryt tvarkydavausi tamsoje, o šviesoje kiekviena riebalų dėmė, kiekvienas dulkių ruožas, o ypač tai, kas iš tiesų buvo neišvaloma ar nesutaisoma, prisiartindavo dar arčiau ir skelbdavo naują protestą. Papietavusi vėl atsiguldavau. Jei nepavykdavo užmigti, spoksodavau į savo išmaniojo laikrodžio ekranėlį, kuriame įkvepiant išsiskleisdavo, o iškvepiant nuvysdavo skaitmeninės gėlės žiedas.
Kartais prisimindavau dar vaikystėje atrastą gudrybę – savo kūno tyrinėjimą. Duris užstumdavau foteliu, susirasdavau į delną telpantį veidrodėlį ir nusirengdavau. Veidrodėlį pakišdavau po patalais taip, kad jį apšviestų ryškiai mėlyni vakaro gaisai, ir savo slapto portalo duris apžiūrinėdavau kaip mutavusį, iš augalo išvestą moliuską. Pravėrusi geldelę, liesdavau jį pirštais, atrasdavau taškus, mazgus, siūles ir susiaurėjimus, keistą, kaskart kitaip atrodančią liniją, primenančią dantytą rožinės kalijos piestelę. Gaisai už lango tikšdavo rašalo mėlynumo fejerverkais, mainydavosi su perregimu oru, sunkiais debesimis, prisigėrusiais dervos, o aš išnykdavau anapus patalų. Tankus miego audinys užklodavo vos spėjus apsirengti. Veidrodėlyje atsispindėdavo dar viena praslenkanti diena, tamsa čiuoždavo jo lediniu paviršiumi ir aš pagaliau užmigdavau giliai, ritmingai kvėpuodama. Ko gero, tomis palaimingomis artėjančios nakties akimirkomis primindavau ne milžinišką nykstančios rūšies žuvį ir ne užsisklendusį portalą ar kalijos žiedą, bet juodą šiukšlių maišą. Jis atsirišdavo savaime, ir kambaryje slidžiais hematogenų įpakavimais, mėtinėmis pastilėmis, suglamžytu celofanu nuo avietinės gliukozės tablečių išsibarstydavo dar švintant sukauptas nuovargis.
Vieną tokių vakarų tėtis ryžtingai atstūmė duris užrėmusį fotelį ir įėjo į kambarį. Įjungė šviesą, atsisėdo ant mano lovos. Ranką uždėjęs ant kaktos patikrino, ar nekarščiuoju.
– Lyg ir nesergi, – nutvilkė jo rūpestis.
Atšlijau, atsisėdau lovoje. Tėtis kaip genijų naujagimį ištiesė popierinę dėžutę su elektrine kalėdine girlianda.
– Gal ant spintos? Ar prie lubų tvirtinam, kaip geriau? – atsistojęs pradėjo energingai narplioti girliandos laidelius ir demonstruoti, kur labiau ji derėtų.
Sutrikusi atsikėliau. Net nemėginau klausti, kodėl girlianda ir kodėl būtent dabar – vasarį, kai viskas traukiasi ir tirpsta, kai laša, žliaugia bei nyksta. Tikriausiai atsakymą žinojau pati. Tėtis, visai kaip mama, nesiliovė tikėti, kad mano švininę būseną, kurią jie pakeldavo sunkiau nei aš pati, gali palengvinti mažais dalykais. Gali būti, kad elektrinės girliandos šviesos pirmiausiai reikėjo jam pačiam. Tačiau tėčio judesiai buvo keisti. Keista buvo ir kambarį užpildžiusi nuojauta. Pasilipus ant išklerusios taburetės, jo kūnas išsitempė kaip nešiojamas teleskopas. Tėčio rankos, prie spintos negrabiai tvirtinančios girliandą, kuria tekėjo elektra, drebėjo. Priėjau palaikyti, rankomis apsivijau tėčio kojas ir jutau, kaip virpa ne tik jo rankos, bet ir visas kūnas. Kai girlianda jau žybsėjo, o jis nulipęs išjungė sietyno šviesą ir parodė, kaip tamsoje mirga lemputės, tėtis nebebuvo tėtis. Prieš mane stovėjo senelis iš nespalvotos, subraižytos fotografijos. Tankūs antakiai priminė vientisą putojančios jūros bangą. Tada pirmą kartą po sugrįžimo supratau, kad noriu stipriai apsikabinti.
Taip ir stovėjom. Kaip vienas dangaus kūnas iš dviejų atskirų planetų – beveik trisdešimties aš ir daugiau nei dvigubai vyresnis mano tėtis. Tačiau jutau, jutau visu kūnu ir protu, kuriuo pirmyn atgal bėgiojo nesuskaičiuojama galybė niežulį keliančių dulkių erkučių bei kandžių: ta akimirka jau buvo, bet vėl iš naujo kartojasi. Laikrodis, kurio jau nebeturime, ką tik atriekė ir patiekė desertinėje lėkštėje pelnytą saldaus pyrago gabalą. Kai tėtis buvo mano amžiaus, mama dar kepdavo sluoksniuotos tešlos lakštus prašmatniems napoleonams, stingdydavo tinginius su rome mirkytais graikiniais riešutais, o aš Kalėdų laukdavau kaip iškilmingos pabaigos: po šimtmečius trukusios nakties, apšviestos girliandos lemputėmis, patekės pieno baltumo rytas ir namai prisipildys senelių, tetų, dėdžių, pusbrolių bei pusseserių. Mes būsim viską atradę iš naujo – tą sakais kvepiantį kadagio medį, kurį puošdavom vietoj eglutės, tas dovanas, įvyniotas į žaižaruojančius maišelius ir popierėlius, perrištus medžiaginiais kaspinais. Mes juoksimės ir klausysimės apie save už stiklo dūžiais primenančio laiko, tačiau užvis labiau norėsime jį pamiršti ir pasinerti į trapią būtį, tapę burnoje tirpstančiomis gliukozės tabletėmis iš vaisių cukraus.
Tėtis paragino atsigulti ir ilsėtis. Turi sveikti, – pasakė. Visai kaip anuomet, kai aš karščiuodavau, o tėtis ateidavo pasekti pasakos prieš miegą. Tą istoriją buvau girdėjusi daugybę sykių, tačiau negalėjau prisiminti, kada jos klausiausi paskutinįkart. Paskutinis kartas įvyko būtent šį vakarą, jis išsirito iš tėčio burnos tarsi kiaušinio ir išsiskleidė kaip sodas su dviem šimtais baltų kopūstinių drugelių. Jo balsas vedžiojo mane po daržą su lygiomis kopūstų lysvėmis, kurias prižiūrėjo raudonveidis Jokūbo senelis su šiaudine skrybėle iš Panamos.
– Iš kur atsiranda šitiek kopūstų? Kaip gali jų tiek daug augti, – stebėjosi Jokūbas ir kraipė galvą. Ko čia stebėtis, nesuprato senelis, žemė darže gera, augtų šičia ir puodai, jei pasodinčiau. Bet kam man sodinti puodus? – tėtis mintinai atkartojo pasakojimą iš vaikiškos knygelės, kurios iliustracijas bandydavau perpiešti nuo kalkinio popieriaus. Žinojau, kuo pasaka baigiasi, bet nesuskaičiuojamą galybę kartų vaikystėje vis tiek nustebdavau išgirdusi, kaip Jokūbas darže pasodina pirmiausia senelio skrybėlę, o paskui ir patį senelį: Žinojo, kad turi jį gerai laistyti, tad nešiojo kibiru vandenį ir vis laistė, o per pietus valgė su drugeliais iš vienos lėkštės ir klausinėjo, kas bus, kai išaugs du šimtai senelių. Po kelių dienų sode išaugo didžiulis keras, apaugęs mažais seneliukais. Iš pradžių jie buvo visiškai žali, jų dar negalima buvo skinti, bet jie greitai augo ir noko, jų veidai vis labiau raudo.
Tėčio balsas buvo vanduo. Jis kilo ir leidosi, nesiliovė bangavęs net tada, kai sudiržę, bet šilti jo pirštai, tarsi tarp susiraizgiusių ant kranto išmestų jūržolių ieškodami gintaro, glostė ant pagalvės išsidraikiusius mano plaukus ir lietė kaktą, gerai pažįstamu būdu tikrindami temperatūrą. Kai Jokūbas surinko ir ant aukšto mažame namelyje išdėliojo du šimtus skrybėlių, tėčio žodžiai šiugždėjo kaip šilti, saulėje džiovinti palmių lapai, prie kurių norėjosi priglusti visu veidu. Kai du šimtai senelių ant krūmo prinoko ir Jokūbas juos nuskynė, tėčio balsas išsikerojo nuo girgždančių grindų iki apsilaupiusių lubų, virto rausvu ir apvaliu, beveik pliušiniu hortenzijų krūmu, o aš mintimis atsispyriau, pašokau kaip guminis permatomas kamuoliukas ir išnykau. Užmigdama jaučiau, kad pagaliau virstu tuo išsvajotu niekiu – tašku, peršviečiama mikroplaneta, maitinančia krūmo siurbiamą žemę, vandenį ir mineralus. Kad vienaip ar kitaip ir aš esu vienas iš nesuskaičiuojamų pliušinės hortenzijos žiedlapių. Pasakai pasibaigus, prie mano lovos tėtis paliko deminutyvų kalną ir šlepetes su vilkų lipdukas. Iš jų trisdešimt šešto dydžio, kaip ir iš tūkstantį kartų girdėtos istorijos apie žemę, kurioje gali sodinti nors ir puodus, dar nebuvau išaugusi.
Tačiau nors tėčio švelnumas ir rūpestis mane sugrąžindavo į pasiilgtus peršviečiamus laikus, turėjo ir niūriąją savo pusę. Vakarais patalus pašildęs prie krosnies, juos atnešdavo šaltus. Kelias nuo rūsio iki kambario tėčiui būdavo klaidesnis, nei galėjau įsivaizduoti. Virtuvėje jis prisimindavo neišneštas šiukš- les, prieškambaryje – neišpurtytą kruvinąjį kilimą. Ir kilimą, ir šiukšlių maišą į lauką išnešdavo kartu su baltais patalais. Prietemoje žiūrėdavau į tėtį pro langą – sustabdydavau tą makabrišką filmo sceną, kurioje jis baltu kvadratu užkloja tai, kas liko iš didžiulės juodos žiemos paslapties. Mokyklinė lenta akimirksniu užsipildydavo baltos kreidos dūmais, o vis dar raudonas, nors jau blunkantis kilimas kraujuodavo kaip paskutinė nykstančios rūšies žuvis ir žiopčiojo purtoma tėčio. Išgirsdavau lėtus, apgalvotus žingsnius laiptuose ir jis netrukus pasirodydavo tarpduryje. Iki šiol nežinau, nuo ko oda šiurpo labiau – nuo šlapios, skuduru virtusios patalynės, ar nuo tėčio pastangų atkurti prarastą laiką.
Slinko elektrinės, pavasarėjančios dienos ir įšalusią dirvą nuolat supurtydavo kibirkščiuojančiomis savo iškrovomis. Trumpųjų sujungimų vietose sniegas ištirpdavo, o iš atsivėrusių žemės plotų tvoskė vandeningas alsavimas. Į tėčio kalną nueidavau pasižiūrėti jam išvažiavus dirbti – dabar net kadagių kvapas rodėsi aštresnis, išrūkytas kreidiniuose dūmuose. Tie daug kartų padidinti plaučiai atrodė sumažėję, subliuškę kaip oro prileistas, mazgu surištas ir suplotas celofano maišas, o rožinis, permatomais vamzdeliais tekantis skystis šviesoje tapo dar ryškesnis. Jei prieš tai tėčio kūrinys priminė modernaus meno skulptūrą, dabar jis atrodė kaip spindulių ir plastiko nutviekstas bažnyčios kiemas po atlaidų. Perregimas celofano maišas su rožiniais liežuvį dažančiais ledinukais, pirktais prie bažnyčios tvoros, prakiuro, saldainiai pabiro, išslydę iš didžiulių pavasario rankų. Milžiniškas, sintetine rožine spalva nuspalvintas jo liežuvis kas rytą laižė tirpstantį sniego kalną, jį vis labiau apnuogindamas.
Toje išlaižytoje šviesoje atsidengė ir tikrieji tėvų veidai. Mamos skruostuose iš tiesų įsispaudė vyšnių kauliukų dydžio duobutės, kaktoje išryškėjo pykčio ir skurdo raukšlės, o tėtis vis labiau žilo ir traukėsi į savo fantastiškų įsitikinimų pasaulį, raikomą atšipusiu laiko peiliu. Tame pasaulyje retkarčiais dar buvau suaugusi dukra, kurios taurę jis pripildydavo raudono vyno, tačiau vis dažniau tapdavau mažąja, rūpesčio reikalaujančia tėčio mergaite.
Kartą iš Gardino jis grįžo nupirkęs žaislų, teptukų, kvepiančių flomasterių ir akvarelinio popieriaus. Ant stalo krovė didžiuosius greipfrutus, citrinas, tarsi švitriniu popieriumi apsisiautusius kivius, bananų kekes ir skaisčius apelsinus. Prieš daugybę metų mirusiai močiutei tėtis parvežė masyvų penkių litrų aliejaus butelį. Spindulių nutviekstas, aliejaus skystis švytėjo, lyg būtų paskandinęs milijonus saulėlydžio skonio vitamino C žirnelių. Mus su mama tėtis bandė įtikinti, kad aliejus brangus, todėl – naudingas, o artėjant pavasariui reikia pasirūpinti močiutės sveikata. Mama tylėdama kaitė vandenį arbatai, garai raizgėsi virtuvėje. Nebylaus kino kadrai keitėsi kambario ekrane, kurį troškau uždengti neperšviečiamu audeklu. Laukiau filmo pabaigos titrų, nors ir nujaučiau, kad finalas nebus viltingas. Išdrįsau jį paspartinti, pagreitinti tarsi videokasetės juostą, bet ji susivėlė ir nutrūko man garsiai ištarus, kad tėtį reikia užregistruoti pas gydytoją. Tada namai pradėjo kunkuliuoti, jie burbuliavo ir virė, išsiliejo iš didžiulio švilpiančio arbatinuko, kurio nespėjau laiku nukelti nuo ugnies.
– Čia man reikia pas daktarą? O jūs, ką jūs? Gal pačios norit skolintis pinigus iš visų ir važiuot į tą šiknos skylę? – tėtis rankoje sugniaužė greipfrutą, jo sultys sunkėsi net per storą, pūkuotą žievę.
Mama ant stalo pastatė tris garuojančius arbatos puodelius, ugnį bandydama gesinti skysta lava. Laiptais užbėgau į antrą aukštą ir užsidariau savo kambaryje. Duris užstūmiau ne tik foteliu, bet ir spinta, viršuje apvedžiota trūkčiojančios girliandos švytėjimu. Kai tėčio neįleidau, o baldų užtvaros jis neįveikė, kaip nuskriaustas vaikas kumščiais pradėjo daužyti į duris, už kurių kilo nebe deminutyvų kalnas, bet priekaištų lavina.
– Nebegroji jau kelintą dieną iš eilės, girdi? Tai kam mes pirkom tą pianiną, ką? Žinai, kiek sukišom atlyginimų? Dar skolinomės, girdi tu? Alio! Grosi, kol užrištom akim mokėsi. O jei nemokėsi, išvis niekur neisi, po pamokų iškart namo, ir zulinsi mintinai. Ne tam pinigus kaip į šikną kišam, kad užsidarius kambary sėdėtum. Įleisk, sakau, nes išlaušiu. Arba išvis niekur neisi aštuoniolikos nesulaukus. O tada su visom savo nesąmonėm ir teptukais galėsi dingt iš akių. Diržo tau reikia, ne dažų. Įsivaizduoja čia dailininkę didžiausią, atsirado menininkė. Kad dar aš jai pirkčiau žaislus ir šūdus!
Tik tada, kai į galingos lavinos srautą įsipainiojo ne tik įtūžio sniegas, bet ir kelyje pasitaikę išvirtę nuoskaudų baobabai, nenušlifuotos apmaudo uolienos bei suledėję skurdžios žemės grumstai, o durys sunkiai beatlaikė atakos svorį, laiptais pakilo mama. Jos senkančių jėgų ramdomas tėčio įniršis pamažu rimo ir liovėsi, o jo kūnas mamos glėbyje sukiužo kaip yranti nuošliauža. Dar kurį laiką lindėjau užsidariusi, kol tyla pradėjo spengti. Kai išslinkau iš savo kambario lyg iš didžiulio kiauto, namai buvo tušti. Prieškambaryje ant raudono kilimo gulėjo trisdešimt šešto dydžio šlepetės su apsitrynusiais vilkų lipdukais. Pirmą kartą taip stipriai pajutau norą šlepetes išaugti, kad įsispyriau ne į jas, bet į savo pačios batus. Pasileidau laukan.
Didysis pavasario greipfrutas kieme buvo sprogęs. Iš apvalios dienos minkštimo sunkėsi kartus, salsvas, saulės blyksnių nutviekstas įšalas, ir prisirpusi geltona gaiva galutinai užliejo sutryptą žiemą. Atsisukau į mūsų namą, žiūrėjau į jo šitiek kartų operuotą veidą – vis blizgintus ir blizgintus langų rėmus tarsi padūmavusius paakius, perdažytas sienas, maskuojančias tinko įskilimus – senatvines raukšles, skaičiavau tas vis lopytas stogo čerpes kaip plinkančio skalpo plotus, kurie nespėdavo atželti. Prasibroviau pro dygią kadagių užkardą. Tėtis klūpėjo prie savo šventojo kalno, tos prabangios bažnyčios, atstovavusios jo asmeninei religijai. Pirštais rausė žemę, taršė ir pureno, o neoninis skystis su rožinėmis trąšomis sruvo jo delnais tarsi tūkstančius kartų padidintų plaučių kraujas.
– Dukryte, mano vienintele, aš viską tau pasodinau. Nebijok, dukryte, žiūrėk, kokia žemė gera, augtų čia ir puodai. Ir mes nesam vargšai, mums niekada niekada nebereiks skolintis, mes viską grąžinsim. Net į tą Gardiną nebereiks važiuot, viską pirksim čia, pamatysi. Viskas užaugs, ir aš atpirksiu tavo daiktus, pažadu. Atpirksiu pianiną, tik tu grok, – graudžiai įtikinėjo tėtis.
Melsvas jo lūpas iškreipė šypsena, kaip viltingus burtažodžius jis kuždėjo atsiprašymus bei pažadus, o iškapstytoje sodo žemėje ryškėjo daiktai. Priėjau dar arčiau, pasilenkiau virš žemės tarsi virš prarajos, tiek metų skyrusios mane nuo suaugusiųjų pasaulio. Pasilenkiau taip arti, kad pagaliau sugebėjau pamatyti: tai, kas ten vėrėsi, iš tikrųjų buvo mūsų darbas. Tėtis baksnojo virpančiu žemėtu pirštu, kartodamas, kad derlius dar nespėjo prinokti, dar per anksti viską skinti. Išvydau čia palaidotus savo pūvančius paveikslus – nebeatpažįstamas akvareles ir išsiliejusių veido bruožų portretus be rėmų ir su jais. Žiūrėjau į rusvus, tebežvilgančius, bet jau suirusius mamos kailinius, pelenų pilkumu apsitraukusius zebriškus pufo dryžius. Žemėje styrojo išluptos senelio laikrodžio rodyklės, stiklinių jo durelių šukės ir pinigai – herbais ir skaičiais žemėn įspaustos surūdijusios monetos, spalvą praradusios šimtinės. Sode baltavo sudužę, Atlanto vandenyno taip ir neperskridę garsiausių šalies pilotų lėktuvai, jų popierinės suglamžytos galvos ant nebenaudojamų dešimtinių. Vandeningoje, trąšų mišinio prisigėrusioje dirvoje plytėjo ir ištisas architektūrinės Europos žemėlapis. Po mano kojomis stūksojo gotikinių katedrų stogai, vėrėsi didingų klasicistinio stiliaus pastatų kolonos, įmantrūs barokiniai bokšteliai, nuožulnios arkos ir modernistinės stiklo bei plieno konstrukcijos vertinguose banknotuose. Tačiau siaubas lyg užuolaidos leidosi ant visų čia pasodintų mūsų daiktų, todėl turėjau ką nors susigalvoti. Turėjau ką nors susigalvoti, kad pagaliau siaubas pats išsigąstų ir atsitrauktų, o rūgštus vitamino C žirnelis pakeistų savo skonį.
Per tiek metų, kai buvau tarsi už stiklo įkalintas, savo paties viduje pirmiausiai dūžtantis laikas, leidausi nustelbiama pavojingo suaugusiųjų pasaulio. Žengiau atatupsta vieną, du, tris žingsnius ir pasileidau į benzinu kvepiančią, šviesoforais mirksinčią gatvę. Iškėlusi ranką stabdžiau automobilius, mojavau pravažiuojantiems beveik pamiršusi, kad kada nors teks sugrįžti ir atsisveikinti su nesuvokiamai pasikeitusiais tėvais. Vyšnių kauliukų dydžio duobutėmis, įsispaudusiomis mamos skruostuose, pykčio ir skurdo raukšlėmis jos kaktoje. Su tankia tėčio antakių linija, tapusia vientisa putojančia jūros banga, ošiančia anapus dulkėtos šeimos albumo fotografijos. Cypdamas automobilis subraižė nuotraukos paviršių ir sustojo šalikelėje. Įlipau, atsisėdau ant galinės sėdynės.
– Aš į sostinę. Pakeliui? – vairuotojo akys žvelgė iš į delną sunkiai telpančio centrinio veidrodėlio, už kurio jau tiško vakariniai mėlyno rašalo fejerverkai.
– Pakeliui, – atsakiau, visu kūnu jusdama, kaip kilometras po kilometro įsibėgėja galingas mašinos variklis. Mačiau, kaip į muzikinį grotuvą įsliuogia žaižaruojantis diskas. Pagalvojau, kad norėčiau patirti vairuotojo delnų prisilietimą, o tada išslysti iš jų kaip viešbučio vonioje rastas nedidelis stangrus muiliukas.
Gali būti, kad šalikelėje sustojęs automobilis subraižė ne tik šeimos fotografiją, bet ir kruvinus mano batų paliktus pėdsakus nuo raudono kilimo. Tačiau cukriniai atriekto laiko gabalai mano lėkštėje jau tirpo – kad ir kas dabar nutiktų, iš naujo patikėsiu stebuklinga technikos, kurios veikimo principo niekada nesupratau, ištikimybe. Vairuotojui paspaudus mygtuką play, netrukus išgirsiu dainą, nors visas už stiklo likęs pasaulis su savo žmonėmis šios stabilumo iliuzijos niekada nebeleistų patirti.
Augustė Jasiulytė. Helsinki hobo
2021 m. Nr. 4
Gimiau 1993 m. Vilniuje. Aštuoniolikos mečiau mokyklą ir išvažiavau su šimtu litų ieškoti laimės į Helsinkį. Grįžusi į Vilnių, baigiau „Varpo“ suaugusiųjų mokyklą, įstojau studijuoti skandinavistikos. 2019 m. leidykla „Naujas vardas“ išleido mano romaną „Šokanti giria“, o 2020 m. parašyta pjesė „Mėžinys“ užėmė trečiąją vietą Alytaus teatro organizuojamame dramaturgų konkurse. Šiuo metu užsidirbu duoną suvedinėdama skaičiukus trąšų įmonėje, o kai nerašau, dirbu mažos energingos mergaitės mama.
Autofikcija
Saldžiausias medus – su šutintu pienu. Ant smakro nutiškęs svilinantis skystis nudegina. Akimirką nežinau, kur esu, aptraukiu sąmonę plona pieno plėvele. Trokštu nematyti ir negirdėti.
Kiekvieną dieną „Krikščionių centre“ duoda duonos, kavos ir cukraus.
Kava – tai stebuklingas viralas, maistas, desertas, draugė ir mylimoji. Ji šildo, teikia vilties ir jėgų. Kava – tai upė, palei kurią teka mano dienos, paklusniai priglusdamos prie jos krantų, pasiduodamos jos vingiams ir nusižeminančiai jai patarnaudamos.
Kitas dienos prieglobstis – tabakas. Jei bus kavos ir cigarečių – diena išgelbėta!
Naktį vėl lijo ir nutiko nelaimė – palapinė ėmė leisti vandenį. Visa mano manta sušlapo. Drebėdama pasislėpiau po medžiu ir skaičiavau valandas iki kavos tiekimo.
Lietus nesiliovė ir net neišplovė prakaito dvoko iš vienintelių drabužių. Išardžiau palapinę ir paslėpiau krūmuose. Apžergiau dviratį. Nugarą skaudėjo taip, lyg ją visą naktį būtų traiškę spanguolių uogienei ir mušę iš jos sviestą.
Galbūt šiandien bus kavos, nes pusryčiams valgyti vien duoną taip nyku, kad nė nesinori keltis – tai liūdniausia dienos pradžia, kokią tik galima įsivaizduoti. Apie tai galvoti sau griežtai draudžiu, nes magnetukus pardavinėjantis Maikas perspėjo, kad visos mūsų baimės materializuojasi!
Duona „Krikščionių centre“ – kaip tie metro laikraščiai, išsipleikę ant šaligatvių, o lyjant virstantys koše: gardžia avižine, perline, grikių, ryžių, sorų, manų, kukurūzų, kviečių, senelio, o gal močiutės koše.
Užeinu į ką tik atsidariusį, šviežiai malta kava ir bandelėm kvepiantį prekybos centrą. Šiaip ne taip randu nemokamą viešąjį tualetą. Apsiprausiu kriauklėje ir nenoromis pasižiūriu į veidrodį. Nors man tik aštuoniolika, veide jau ryškėja pirmosios beprotystės raukšlelės, duonos kriaukšlelės.
Iki kavos tiekimo dar visa valanda. Atsisėdu ant suoliuko prekybos centre ir miniatiūrinėmis raidelėmis užrašau praėjusios dienos įvykius; pavyzdžiui, buvo kavos ar ne, ar iš manęs nupirko atviruką, visokius tokius malonius nutikimus. Iš pradžių bandžiau rašyti tik tai, kas gera, ką malonu prisiminti, nieko intymaus. Kad nebūtų gėda, jei kas perskaitytų. Taip mano dienoraštis tapo beverčiu kavos registru.
„Krikščionių centre“ su pasibjaurėjimu žiūriu, kaip vienas vyras mirko duoną kavoje, o tada įsikiša ištižusį gumulą į burną. Kiti smulkina sužiedėjusią duoną peiliais ar lupa jos kepaliukus kaip obuolius. Kiti begėdiškai pritrupina ir prilaisto, palieka neišgėrę pusę puodelio ar dar blogiau – leidžia kavai visiškai atšalti.
Tik aš žinau, kaip išgauti iš rytinio kavos ir duonos ritualo didžiausią malonumą. Pirmą kavos puodelį susiverčiu žaibišku greičiu, kol kava dar karšta, nes jeigu ji atšąla – tampa drumstu gėralu ir praranda visą stebuklingą poveikį. Tik įsipylusi antrąjį kavos puodelį ir pridengusi jį lėkštute, atsiplėšiu pirmąjį duonos kampelį. Įsiklausau, kaip sausas kąsnis skausmingai nušliaužia gerkle ir patenka į skrandį. Įsitikinusi, kad burnoje nebeliko duonos skonio, nuimu nuo antrojo kavos puodelio lėkštutę ir sriūbteliu dieviškojo nektaro.
Jeigu būna pirmadienis ir matau, kad dar liko kavos, vienu mauku išgeriu ir antrąjį kavos puodelį. Galiausiai, likus paskutiniams gurkšniams, manasis ryto ritualas pasiekia kulminaciją: ant likusios duonos užsibarstau cukraus, ir įvyksta stebuklas – paprasta duona virsta pyragu. Dvi visiškai skirtingos substancijos mano dėka susijungia į vieną!
Dažniausiai antrasis kavos puodelis nebeteikia tiek džiaugsmo, kiek pirmasis. Imu žvilgčioti į laikrodį. Vestibiulyje sujudimas – kiti Helsinki hobos – valkatos bedarbiai – skirstosi savais keliais. Bandydama pratęsti malonumą, ketinu parūkyti. Traukiu prie vienintelio savo draugo Prateko (kai šis neturi cigarečių, leidžiamės po rajoną jų kaulyti iš praeivių).
Pamatęs mane, jis ištiesia pradėtą pakelį – vėl meta rūkyti. Dėkinga priimu dovaną, slapta tikėdamasi, kad Pratekas vėl pradės rūkyti, o aš neprarasiu kompaniono, su kuriuo daug drąsiau tręšti cigaretes. Tiesa, į jį čia visi žiūri kreivai, nes jis turi šiokį tokį darbą: kartais naktimis plauna restorane indus, nors gimtojoje Indijoje dirbo žurnalistu.
Bandau galvoti tik apie teigiamus dalykus: gavau cigarečių, kavos, tuoj eisiu į eksperimentą, o tai reiškia, kad nereiks visą dieną dalinti CV. Tiesa, niekas man ir taip neprisiskambintų, nes sugedo telefonas. Kaip gera turėti planą: kava, cigaretė, eksperimentas, pigiausio telefono paieškos, palapinės lopymas…
Informaciją apie eksperimentą, tiriantį, kaip pamaininis darbas veikia darbuotojo sveikatą ir miego kokybę, radau Psichologijos fakulteto skelbimų lentoje. Tiesa, jame galėjo dalyvauti tik studentai, tad anketoje įrašiau, kad studijuoju fotografiją. Somnologė Jena davė paskaityti eksperimento aprašą ir bandė mane atkalbėti nuo dalyvavimo. Moteris nenutuokė, kad bendrauja su pasikausčiusia eksperimentų dalyve. Manęs laukė trys kankinimų sesijos: kūnu leis elektros srovę, kairė ranka bus laikoma lediniame vandenyje, o dešinė lengvai deginama kažkokiais prietaisais ir badoma adatėlėmis. Po kiekvienos eksperimento dalies man reikės atsakyti į klausimus ir įvertinti patirtą skausmą balais.
Per pirmąją sesiją užpildžiau anketą ir daviau kraujo. Nuo šiandienos turėjo prasidėti pirmoji kankinimų dalis.
Atėjau visa valanda anksčiau. Nors lauke buvo ganėtinai vėsu, nusprendžiau palaukti ir parūkyti. Suėmė panika: jeigu greitai nesusirasiu darbo, ilgai nebeišmiegosiu prakiurusioje palapinėje.
Turėjau degtukų, bet magėjo sudrumsti kieno nors ramybę. Reikėjo patirti lašelį žmogiškumo, atsirandančio turint savas cigaretes, o ne nutręštas. Patraukiau prie pačios pirmos dūmuose paskendusios moteriškės. Dėl trumparegystės per vėlai atpažinau, kad tai toji pati Jena.
– Sveika, mes tarėmės dvyliktą valandą, taip? – paklausė moteris.
– Laba diena. Taip, aš per anksti atėjau…
– Aišku, na, tu gali nešalti ir užeiti į vidų, pasėdėti laukiamajame, ten yra žurnalų.
– Aš tik norėjau paprašyti, gal kartais turite ugnies?
– Taip, žinoma.
Akimirka buvo sugadinta. Dabar turėjau rūkyti šalia jos.
– Ar galiu tavęs kai ko paklausti… Ar tu mainų studentė? Mes negavome apie tave duomenų iš universiteto. Gal tavęs dar nespėjo įtraukti į sąrašus?
– Aš, tiesą sakant, ir nesu jūsų studentė. Bet studijavau savo šalyje, paskui, tiesa, mečiau. Atsiprašau, matot, aš ieškausi darbo, o kol jo nesusiradau, pagalvojau… Pamačiau skelbimą, ir tiesiog… Nesitikėjau, kad taip griežtai viskas…
Po trumpos pauzės Jena ramiai užgesino cigaretę į šiukšliadėžės briauną.
– Nieko tokio, čia buvo tik mūsų studijos formalumas. Aš tave jau užregistravau kaip studentę, gi ir kraujo paėmėme… O kokio ieškaisi darbo?
– Kad visokio, pačio paprasčiausio, nesvarbu labai, beveik bet kokio, iš tikrųjų, – atsakiau susijaudinusi.
– Žinai, yra tokia programa, bet aš tau nieko nepažadu. Reikia užsiregistruoti sistemoje, atsakyti į daugybę klausimų ir tada, jeigu praeini pirmąjį etapą ir jiems patinka tavo anketa, socialinis darbuotojas pakviečia į pokalbį. Po jo tave pasirenka arba ne. Na, darbas labai priklauso nuo žmogaus, kurį tau skiria. Beje, ar turi suomišką SIM kortelę?
– Turiu, bet telefonas sušlapo ir nebeveikia.
– Galiu tau atiduoti seną atliekamą telefoną… O dėl darbo… Tai nepastovus darbas. Tau gali tekti rūpintis vienišais senukais, bet yra ir jaunų pacientų. Nemanau, kad kalbos barjeras bus didelė problema… Net ir senukai Suomijoje kalba angliškai.
Bandžiau tramdyti džiaugsmą, kuris suliepsnodavo nuo menkiausios galimybės kur nors įsidarbinti.
– Mano pertrauka greitai baigsis. Lauksiu tavęs vestibiulyje.
Jenai nutolus, triumfuodama išsitraukiau iš pakelio dar vieną cigaretę.
Po trijų valandų kankinimų man ant rankos prisegė juodą į laikrodį panašų prietaisą, vadinamą aktigrafu. Sužinojau, kad negalėsiu jo nusiimti visą mėnesį. Taip pat kasdien SMS žinutėmis turėjau pranešti, kada keliuosi ir einu miegoti. Jena nė neįtarė, kad šis aktigrafas davė man dingstį dar mėnesį čia pasilikti. Prieš atsisveikindama paprašiau jos, kad paaiškintų, kaip užsiregistruoti dėl darbo, ir priminiau apie žadėtąjį telefoną.
Kompiuteriu naudojausi prašmatniame viešbutyje priešais traukinių stotį, nuklotą nemokamais metro dienraščiais, narkomanais ir girtuokliais. Praleidau ten visą vakarą ir į mane ėmė šnairuoti.
Prieš važiuodama namo (t. y. į vandenį leidžiančią palapinę), nusipirkau parduotuvėje kelis pigiausius plastikinius lietpalčius. Naujai palapinei neturėjau pinigų. Dar stabtelėjau prie restorano, dar nesusinešusio lauko baldų į vidų, ir „pasiskolinau“ keletą pledų. Iki sutemų dangsčiau lietpalčiais palapinę. Iš šono ji atrodė taip pasigailėtinai, kad nuo juoko ėmė skaudėti pilvą. Taip išgąsdinau dangų ir tą naktį nelijo.
Tris dienas nepaleidau iš rankų telefono.
Ketvirtąją dieną, besliūkinant į „Krikščionių centrą“ (šiandien jame turėjo dalinti numerėlius pasibaigusio galiojimo maistui), mano telefonas suskambo! Socialinė darbuotoja pakvietė į pokalbį. Moteris perspėjo, kad darbas nepastovus, fiziškai ir psichologiškai sunkus, o užmokestis vos didesnis už minimalų. Sutarėme susitikti septynioliktą valandą, tad turėjau daugiau nei užtektinai laiko nudrožti į prekybos centro tualetą, apsiprausti ir pasipurkšti kvepalų mėginuku. Eidama pro dėvėtų drabužių parduotuvę, kurioje vyko išpardavimas ir prekės kainavo po eurą, sumojau, kad proga per svarbi ir reikia nesusimauti. Nusipirkau šiltas rudas velvetines kelnes ir tamsiai mėlyną megztinį skandinaviškais raštais. Prieš keliaudama į interviu, tualete persirengiau naujais padėvėtais drabužiais, o savo sušlapusią mantą už kelis eurus paleidau skalbtis viešojoje skalbykloje.
Interviu truko ilgiau kaip valandą ir nebuvo toks jau baisus. Jo metu vis galvojau, kaip išėjusi užsirūkysiu (anketoje nurodžiau, kad nerūkau). Rytojaus dieną turėjau susitikti su septyniasdešimt vienų Kristianu. Man davė jo adresą ir telefono numerį. Pranešė, kad rimtų fizinių ligų jis neturi, bet jo šeima gyvena užsienyje ir yra pasiruošusi mokėti žmogui, kuris sutiktų kasdien pas jį ateiti, nupirktų maisto, padarytų valgyti, aptvarkytų namus, pasikalbėtų.
Išsekusi nuo šypsojimosi grįžau namo ir, kaip visada, išsitraukiau iš krūmų palapinę. Jau buvau pradėjusi verti lankus, kai iš niekur išdygo policijos automobilis ir sustojo gatvėje už gerų šimto metrų. Iš automobilio išlipo pareigūnas ir patraukė prie manęs. Buvo per vėlu, kad, rizikuodama prarasti palapinę, persimesčiau per petį kuprinę ir sprukčiau. Išaiškėjo, kad policiją iškvietė moteris iš namo kitoje gatvės pusėje, pastebėjusi, kad tris savaites glaudžiuosi jos kaimynystėje. Svarsčiau, ar neapsimetus turiste. Nusprendžiau kuo mažiau šnekėti. Pasakiau pareigūnui, kad esu įsitikinusi, jog pagal Visuotinę teisę galiu pasistatyti palapinę kur tik noriu. Pareigūnui taip neatrodė. Jis pareiškė, kad statytis palapinę taip arti gyvenamųjų namų draudžiama.
Pravaikščiojau iki dešimtos vakaro ir pasistačiau palapinę tam pačiam parke, tik kitoje pusėje – rytoj reiks ieškotis naujų namų.
Prie Kristiano namų manęs laukė toji pati socialinė darbuotoja. Ji turėjo raktus ir palydėjo mane iki pat buto durų, tarstelėjusi, kad Kristianas niekam jų neatidaro. Atrakinusi duris, darbuotoja stipriai į jas pabeldė. Pasakė, kad palauks manęs apačioje.
Jau prieškambaryje supratau, kas negerai su Kristianu. Jeigu ne svetainėje deganti silpna šviesa, būčiau išsisukusi koją vos peržengusi slenkstį. Koridorius nuo grindų iki lubų buvo prikrautas knygų. Vienintelis būdas pereiti į kitą kambarį – slinkti stipriai prisiplojus prie sienos. Vos įžiūrėjau stalus, kėdes, kilimus, veidrodžius, spintas ir paveikslus, paskendusius knygose, knygose, knygose. Baltabarzdį nutukusį Kristianą radau ankštoje ir smarkiai pelėsiais atsiduodančioje virtuvėje, kuri taip pat buvo nustatyta knygų kalnais. Senukas nepasisveikino. Kažką sumurmėjo suomiškai. Spėjau, paklausė, ar gersiu kavos. Pagalbos jam nereikėjo.
– Iš kur tu būsi?
– Iš Lietuvos.
– Aš nieko nežinau apie Lietuvą. Papasakok apie ją.
Po trumpo pasakojimo apie Lietuvą jis pareiškė, kad jam reikia į universitetą. Aš net nebaigiau gerti kavos. Tik gatvėje supratau – jis per daug nutukęs, kad prasispraustų pro knygų rietuves prieškambaryje ir išeitų iš namų.
Po keleto valandų gavau žinutę nuo socialinės darbuotojos: Kristianas manęs atsisakė ir šiuo metu įmonė neturi daugiau klientų.
Metų laikas buvo žiaurus, ištisai lijo.
Jau tris dienas nepardavinėjau atvirukų. Žinojau, kad su kiekviena diena vis sunkiau tam prisiversiu.
„Krikščionių centre“ mane perspėjo, kad lis tol, kol pradės snigti. Ilgai be tikslo važinėjausi ieškodama naujų namų. Sunku ir įsivaizduoti blogesnę dieną. Jaučiau, kaip nuo šalčio, vėjo ir lietaus ant rankų užsidega egzema. Taip ir važinėjausi, paskendusi tamsiose mintyse.
Mano alkaną žvilgsnį patraukė šviesa, deganti nepažįstamos bažnyčios priestate. Prirakinau dviratį. Timptelėjau priestato durų rankeną.
Įėjusi patekau į koridorių. Durys kairėje vedė į kavinę. Viduje moteris plovė grindis. Pasiteiravau, ar galėčiau išgerti kavos. Ši iš pradžių nieko neatsakė, paskui atrėžė, kad kavinė seniai užsidariusi, ir toliau sau plovė grindis. Jau sukau prie išėjimo, bet smalsumo patraukta patikrinau duris dešinėje.
Patekau į gerai apšviestą ir švara spindinčią tuštutėlę bažnyčią. Virš altoriaus kabėjo didžiulis laivo muliažas, o artimiausia siena ištapyta freska, vaizduojančia vaiką su erškėčių vainiku (pilvas sugurgė nuo minties apie varškėčius). Pasidėjau šlapią kuprinę, išsitiesiau ant suolo ir klausiausi lietaus barbenimo į bažnyčios vitražus. Laukiau, kada mane išvarys.
Virstelėjo durys. Manęs nepastebėjusi valytoja nuspaudė šviesos jungiklį, ir bažnyčioje sutemo. Prieš užmiegant apėmė trumpalaikė ramybė. Pro vitražą krintanti žibinto šviesa apšvietė bažnyčios grindų lopinėlį.
Medinių lentų raštas man taip priminė vaikystę.
Regimantas Dima. Du apsakymai
2021 m. Nr. 3
Dėdė Artūras
Aš Artūro reikalą stebėjau iš šono. Viską supratau, kas vyksta. Bet velniai žino, kaip kabo mano kiaušai, gal todėl beveik visada tyliu. Šiaip aš vyras, tvarkau savo gyvenimą, tiesiog laikas toks. Bachūrų dar daug. O mentai bejėgiai. Policija stovi prie tvoros ir jei įeis į vidų, pažeis tvarką. Apsišikę iš baimės dėl tos savo tvarkos. Iki laisvos Lietuvos buvo kitaip. Prie sovietų kiekviename skyriuje stovėjo mašinėlė, o pasukus tos mašinėlės rankenėlę, žiežirbos lėkė. Iš akių. Arba telefonų knyga. Jos buvo labai sunkios sovietų laikais. Daiktas naudingas tardant, jei moki tardyt. Milicijoje buvo gera dirbti. Visi buvę chuliganai eidavo į kalėjimus arba į miliciją. Ir dabar jie visi taip pat mąsto, tik policininkai bando vaizduoti advokatus.
Mūsų rajono „Akropolis“ anksčiau buvo labai patogi vieta. Atsidaro dešimtą, tik perėjus gatvę iškart miškelis. Miškelyje kelmai ir aikštelė, apsupta medžių. Todėl niekam netrukdom. Aikštelėje išsipagirioji, ir, rodos, siela iššoks, kaip šilta viduje. Žydi rausvais žiedais pušys ir paukščiai kvarkia kaip įsimylėjusios varlės. Artūrka gražiai uždainuodavo. Bet kiti tildė. Kam šauktis bėdos. Gražuma. Bet tai kiek ji trunka, valandą arba dvi. Aš tai susitvardydavau. Išsipagirioju ir einu sau. Aš reikalų turiu. O Artūrka ir kiti jau nesustodavo. Na, kartą pasakojo vienas: azijiečių kilmės žmonės nepakelia alkoholio. Nepamenu, kaip tas žodis, bet jie neturi kaip jo suvirškinti. Todėl kenčia baisias kančias visą gyvenimą. Kiti turi tą virškintuvą ir geria tik dėl linksmumo, o ne iš reikalo. Ir visą gyvenimą geria tik dėl linksmumo. Aš po darbo savaitės išgeriu daug. Nes dirbu daug. Turiu teisę. Remontuoju, statau. Rankos mano auksinės. Tai kartais net savaitės viduryje nedirbu, kol sulaukiu vertingo pasiūlymo. Bet neilgai, nes žmona užgraužia. Aš oficialiai auksinių rankų meistras, bet iš tikrųjų traukiu auksą iš turtingų žioplių. Tai tik tarp mūsų. Mūsų rajone pusė gyventojų vietiniai, niekada neturėjo pinigų, bet tempė į namus viską, ką rasdavo, geležėlių žmonės. Jei reikia detalės – per kelis kiemus rasi.
O kiti yra atėjūnai. Kai žemė pabrango, pas mus ėmė keltis vien klientai su pinigų maišais. Jie anglišką veją augina kiemuose vietoj svogūnų. Pažiūri kliento ratus, nušienauji jo anglišką veją, ir rėži drąsiai auksinę kainą. Moka.
Todėl vaikams jau po audinę nupirkau. Namą susiremontavau. Žmonai į turgų duodu šeštadienį penkiasdešimt. Pavalgyti ir geros lenkiškos degtinės užtenku. Sakau – dirbu tik tada, kai noriu. Artūrka anksčiau mano brigadai priklausė. Na žinote, lieti pamatus reikia, ar žemę kasti. Bet vieną kartą aš spjoviau į tas brigadas. Geriau vienam, mažiau galvos sukimo ir bent žinai, ką padarai. Brigadoje vardą prarandi, o kai vardą prarandi, tai prarandi gerus pinigus. Šiaip Artūrka man tiko. Jis kalbėjo lietuviškai, brigadoje gerai su protingu žmogum, kuris dar ir lietuviškai moka. Bonzoms jis deklamuodavo lietuviškus eilėraščius, tai tie sutirpdavo kaip atlaidų saldainiai vaiko rankoje. Plėšk iš tokio didžiausią kainą, ir viskas. Mūsų toks rajonas – tarpusavyje kalbame kaip kalbame, o bažnyčioje kunigai taip dieviškai rėžia lenkiškus pamokslus, kad net šiurpas eina per kūną. Ar nuo kalbos taisyklingumo, ar dar nuo ko.
Iš kur mūsų rajone lietuvis? Iš senųjų gyventojų, jis gi pirmojo sodų pirmininko sūnus. Atėmė iš mūsų tėvų žemes. Nors kokios čia žemės Vilniaus krašte. Kalnai ir žvyras. Tai sodininkai pradėjo visą šį jovalą. Artūrka iki laisvos Lietuvos buvo Artūrėlis. Bet gyveno su mūsiškiais ir pradėjo išgėrinėti šešiolikos. Tėvas metė į jį televizorių. Bet nepadėjo. Tada metė sūnų, išsižadėjo. O kai tėvas mirė – Artūrka liko sode. Žiemą kažkaip pratraukė. Ir jau niekur nebeišvažiavo. Parduotuvė čia pat ir darbas čia pat. Liko vietiniu lietuviu. Stebuklu tokiu nedideliu.
Vėliau atsikėlė į seną namelį ir Mečka. Tas buvo veikėjas visuose pasieniuose su Lenkija ir Baltarusija. Tvarkė reikalus pasienyje, miškuose, ypač mėgo ežerus. Sėdėjo, bet kažkaip sėkmingai. Nesukišo visų pinigų advokatams, liko ir nameliui. Tinklai jo kieme džiūdavo ir džiūdavo. Labai nemėgo gamtos inspektorių ir naujos valdžios. Valdžia buvo jis pats. Baubdavo baisiu balsu. Net katinai, ramiai tykoję pelių už poros sklypų, suklusdavo ir nerdavo tolyn, Mečkai užrikus. Rėkdavo piktai, nes samdydavo darbui girtuoklius drebančiomis rankomis. Pigiau atsieidavo. Tinklus taisyti, tvorą statyti ar malkas žuvų rūkykloje kūrenti. Žuvį jis rūkė, kaip kiti moteris mylėjo. Malkas rūkyklai parinkdavo tik alksnines. Pats apuostydavo kiekvieną, dedamą į ugniakurą. Blogai kvepiančią mesdavo šalin. Atiduodavo brigadiniams. Pinigų juk nemokėjo savo kreivarankiams šūdarankiams. Šaukdavo ant jų:
– Nu, ble, tvora jau griūna, šiandien pastatei, o jau griūna! Bandeles judink!
Duodavo cigarečių, užkandai žuvies, kuri netikdavo pardavimui. O tie kreivarankiai, kaip jis juos vadino, pinigų ir nesitikėdavo. Mečka pastačiusiems kreivą tvorą visada įpildavo stiklą naminės. Iš kur jis tą naminę traukdavo, vienas Dievas težino. O gal velnias. Pagirios nuo jos būdavo siaubingos net kreivarankiams. Vakare išeidavo palaimingai svyruodami, o šeštą ryto jau girgždėdavo prie kreivos Mečkos tvoros laukdami, kol šeimininkas atsikels. Nežadindavo.
It žydai Egipto nelaisvėje, kol Mozė išvedė juos per Raudonąją jūrą. Girdėjau kartą pamokslą.
Artūrka, kai visai prasigėrė, kelis kartus Mečkos pašauktas neatėjo į darbą. Tas, kadangi pats sau valdžia, ilgai nesvarstė. Kai baisių pagirių palaužtas Artūrka atslinko šiurpdegtinės, jo pro vartus neįleido. Kitas laimingasis Mečkos kieme pavyzdingai pagiriojosi. O Artūrka lingavo drebančiomis rankomis įsikibęs į tvorą iš gatvės pusės ir švokštė kaip vežimas, prikrautas lauko akmenų:
– Duok ir man! Prašau.
Mečka iš tuščio į kiaurą nepilstė:
– Kviečiau tave. Neatėjai. Tai ir užmiršk kelią.
Ir įliejo dar šlakelį paklusniajam kreivarankiui. Tas jau šiandien nedirbs, bet gandas, koks Mečka teisingas ir pila tik tiems, kurie ateina pas jį dirbti, pasklis.
Kaip tą dieną prasikankino Artūrka – nežinau. Bet juk paskutiniųjų dienų girtuokliai yra kaip paukščiai, nei sėja, nei pjauna, bet dar paskrenda. Išgerti randa stebuklingiausiais būdais. Artūrka visiems sakė, kad už pažeminimą atkeršys. Padegs rūkyklą su alksninėmis malkomis. Mečka, išgirdęs šį gandą, nugriuvo nuo suolo iš juoko.
– Ar rimtai sakė? – atsikėlęs pasitikslino.
Senas mentas, kuris gyveno sklype kitoje gatvės pusėje, irgi visiems pasakojo, kaip Artūrka padegs Mečkos namus. Tas mentas, gal aštuoniasdešimtmetis lietuvis, irgi dainas plėšdavo, kai būdavo geros nuotaikos. Jis pirkdavo žuvį iš Mečkos. O tas iš jo pirkdavo obuolių sultis. Kaimyniškai šnekučiuodavosi per tvorą. Susišūkaudavo rytais – labas, privet. Bet senojo mento sūnui Mečka kelis kartus davė tos sušiktos savo degtinės. Sūnus, penkiasdešimties metų diedas, juodai užgėrė savaitei. Kol buvo namie, senis jį saugojo. Bet kartą jam teko gult į ligoninę gydytis kažkokios senių ligos. Ir nenusaugojo sūnaus.
Grįžęs iš ligoninės užrakino neišsiblaivantį savo vaiką, girdė arbatomis bei vandeniu. Net „Boržomį“ pirko. Išsiaiškino visus faktus apie Artūrką ir Mečką. Žuvies iš jo daugiau neėmė. Jei būtų tiesą Mečkai į akis išrėžęs, autopilotu būtų lėkęs atgal į ligoninę. Arba tiesiai į morgą. Tai jis kaip malonus kaimynas vaikščiojo po žmones pasakodamas, kaip Artūrka pažadėjo keršyti. Atžegnojo visus pirkti rūkytą Mečkos žuvį. Rodė per visą ištiestų rankų plotį – kokį kaspinuotį praeitą savaitę rado rūkytoje žuvyje.
Rūkytos žuvies liko kalnai. Mečkai teko išvežt ją į Kauną. Už kapeikas. Žvejams jau niežėjo nagai vykt į naktinę žvejybą. Godžiai uodė nuo ežero kylančio rūko kvapą, kai gyvenimas verčiasi iš nakties į rytą. Bet kur dėsi žuvį, kurios niekas neperka? Žvejoti smagu, bet mes ne klounai iš televizoriaus, kurie pagauna žuvį, parodo ir paleidžia, – mes tikri vyrai. Žvejojame, kad būtų maisto ir pinigo.
Viso rajono darbdavys atsiduso, pasimatavo ant kairės kumščio seną kastetą. Tiko kaip jaunystėje. Atkišo jį pablizginti vienam savo kreivarankiui. Tas dvi valandas trynė kastetą žalia poliravimo pasta. Visas rajonas turėjo žinoti, kad Mečka darys tvarką. Nuėjo jis prie senojo mento tvoros. Nė negalvojo mušti. Galvojo, tik parodys, kaip gražiai saulėje spindi kastetas. Mus pakvietė iš toliau pažiūrėti, kaip drebins kankolus senas mentas.
Bet… Mečka buvo sėdėjęs, o mentas tokius sodino ir viena, ir kita prasme, visą gyvenimą. Nereikėjo Mečkai kviesti mūsų liudininkais, prie tvoros gliaudančiais saulėgrąžas.
Senis išėjo pasikalbėti vienas. Be sūnaus, kuris plempė Mečkos marmalą. Švariomis rankomis. Šypsojosi Mečkai. Tas iš pradžių užgriaudėjo. Mentas jam tyliai atsakė. Ir kuo ilgiau mentas kalbėjo, tuo labiau linko platūs Mečkos pečiai. Pagaliau jis įsigrūdo kišenėn dvi valandas blizgintą kastetą. Sugrįžęs prie mūsų riebiai nusispjovė:
– Artūrka viską pradėjo. Artūrkai šakės. O šitas mentas buvo kagėbistas. Polkovnikas. Nežinojote? Na jus visus…
Nepatiko man tai. Įsivaizduokit, garvežys jau visu greičiu lekia į pasaulinės revoliucijos pergalę, o mašinistas staiga užtraukia stabdžio rankeną.
Kitą dieną pasiėmiau butelį ir išėjau ieškoti Artūrkos. Radau mūsų aikštelėje. Artūrkos smegenys buvo sumažėjusios iki vištos smegenų dydžio. Aiškinau, kad padėtis bloga, Mečka po vakar neturi kitos išeities, tik atkalti jį vietoj seno mento. Kitaip praras autoritetą. Kad Artūrkai geriau dingti. Pasislėpti. Juk kastetu veidą sutrupins. O po mėnesio, žiūrėk, gal viskas ir pasimirš. Juk Artūras mano brigadoje dirbo, ir dainuodavo gražiai. Iki pat tos dienos, kai pasidarė jau visai kaip paukštis.
Bet jo vištos smegenys kudakavo – ką jis man padarys, ką jis man padarys. Nieko jos nesuprato. Silpnas buvo jo alkoholio virškintuvas. Azijietiškas. Taigi.
Kaip iš dangaus nukrito Artūro giminės. Mes visi labai nustebome, žmogus gėrė metų metais ir niekam nerūpėjo. O dabar giminės parašė pareiškimą – dėdė Artūras dingo. Gal sklypas vertingas, kuriame jo namelis trūnijo. Ir tie giminės dabar kaip kosmonautai Mėnulyje ardėsi – o kur padėjote mūsų mylimą dėdę Artūrą?
Policija du kartus važiavo pas Mečką į namus. Pirmą kartą jis net nėjo su jais kalbėtis. Žmoną pasiuntė. Kai policija atvažiavo antrą kartą, Mečka ilgai dudeno prie tvoros, aiškino vietines tvarkas. Bet tinklus paslėpė prieš antrąjį policijos atvažiavimą. Aš jau sakiau, girtuokliai yra kaip paukščiai, jie nei sėja, nei pjauna, ir jų lavonų niekas neranda. Ir Artūro nerado niekas, nei gyvo, nei mirusio. Išskrido į dangų nepalikęs žymės. Arba kaip dera žvejui – lėtai nuburbuliavo į ežero dugną su akmeniu po kaklu. Giminės mėgino apiforminti sklypą sau, bet kažkas nepavyko. Šūdas, matyt, ne giminės. O senasis mentas vėl pradėjo pirkti žuvį pas Mečką. Ir keletui angliškos vejos augintojų užrodė, kur čia pas mus skani rūkyta žuvis. O Mečka kelis kartus pavadino jį pulkininku. Bet senis uždraudė durniuoti. Ne tas laikas, pasakė.
Žvejai vėl traukė tinklus paryčiais. Grįžo į rajoną ramybė. Visi žino savo vietą. Ir visiems aiškesnė tapo tvarka. Ant Artūrkos kaulų pastatyta.
O ką aš galiu? Aš juk sakiau, mūsų rajone mes kaip paukščiai.
Rožė, Roza, Rozalija
Roza žiūrėjo tik Maskvą. Jos televizoriuje šoko ir dainavo vis tie patys iš viso jos ilgo gyvenimo. Besišypsantys televizoriuje neseno, jie buvo gražūs ir su jais buvo ramu. Kaip su giminėmis. Roza Markovna nebuvo kvailė, niekada. Dar siuvykloje Muziejaus gatvėje visi sakydavo: Roza Markovna pasakė daryti taip. Ir darydavo. Bet orą, orą visada žiūrėdavo tik per Lietuvą. Nes kelis kartus labai nepataikė apsirengti, kai rengėsi pagal Maskvą. Šitą įsidėmėjo ir žiūrėjo televizorių protingai.
Lietuva pranešė, kad užgrius sibirietiški šalčiai, o ji prisiminė palikusi sodo namelyje obuolius. Sušals. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, autobusų stotelė atsirado prie pat jos sodo namelio. Patogu. Atvažiuoji dažniau, pasirenki obuolių, svogūnų. Rudenį paliko juos dėžėse, nes paskutinį jos golfą Gena vis remontuodavo ir remontuodavo, kol neapsikentęs pasakė:
– Roza, gal jau parduok. Neberemontuosiu.
Gena nebenorėjo. Prastas kaip vyras buvo, daugiau šnekėjo nei galėjo, bet, kaip jos amžiui…
Atvažiavusi į sodą atsisėdo prie namelio ant suolo, širdis pamažu liovėsi lapatuoti nuo smarkaus ėjimo. Jos namelis stovėjo toks šviesutis. Niūrią dieną jis vienintelis švietė vos vos rausvai, nes į baltus sienų dažus buvo įmaišyta rausvo pigmento. Viena braškė su daug grietinėlės. Medžiai per tiek metų dvigubai praaugo namelį. Šeimininkės ranka dar buvo matyti, kiek galėjo, tiek tvarkėsi viena pati. Senos obelys mezgė vaisius, svogūnams išauginti jėgų užtekdavo.
Atrakino duris, ne, neatrakino. Raktą duryse teko labai atidžiai taikyti. Kantriai, neskubant. O ji darė kaip Kornevas. Tas buvo labai aukštas, stūksodavo virš savo vatmano lakšto lyg medžiai virš jos namelio. Stovėdavo palinkęs ir iš viršaus žiūrėdavo į ją. Paskui sududendavo:
– Na, kas gi čia tokia maža?
– Aš, – nesuregzdavo nieko daugiau Roza.
Tik dejuodama lovoje vardu ir tėvavardžiu vadino. Nes jis buvo labai didelis, vyresnis už ją juodbruvas gražuolis stipriomis valdingomis rankomis. Jie mylėjosi kelis mėnesius, o vėliau Kornevas pasakė: pati guleisi. Į partijos komitetą ji nesikreipė, nors jis buvo vedęs ir komunistas. Vaiką augino pati. Giminės tik atsiduso – Rože, kiek galėsim, tiek padėsim. Ji iki šiol pamena, kaip Kornevas nepataikydavo, badydavo įsiaistrinęs, švokšdavo duok. Panašiai, kaip ji dabar su tuo raktu. Švelnumo jam trūko. Na, bet vis dėlto buvo labai aukštas ir dideles, stiprias rankas turėjo. Sakė, iš kazokų.
Kitas vyras buvo vienarankis. Labai geras. Visi jie geri iš pradžių, bet Vienarankis buvo ilgiausiai geras. Vedė ją. Ji tekėjo tik kartą gyvenime, už Vienarankio. Buvo Didžiojo Tėvynės karo veteranas, tai gaudavo visko be eilės. Bet jam nereikėjo nė karo veterano bilieto, visur viską susiorganizuodavo pats. Kur tik praeidavo Vienarankis, žydui nelikdavo ką veikti. Susilaukė jiedu vaiko, ir viskas. Kaip kirviu nukirto. Su sūnumi jis žaisdavo, eidavo į futbolą, o ją užmiršo. Bet buvo ilgiausiai geras. Paskui išvažiavo į Ukrainą ir ten numirė. Kažkokia sena meilė parašė laiškutį ir gavo paralyžiuotą diedą iki smerties prižiūrėti. Kurva.
Gerai pakrapščiusi ir paklebinusi, pagaliau atlupo lauko duris. Matyt, nakčia jau šąla, kad taip surakino spyną. Iš priemenės į virtuvę, kur buvo sudėti obuoliai, vėl vedė durys. Dar geros. Vienarankio atvilktos. Gal kai vaikų darželį remontavo?.. Bet šitų jau nebeatrakino. Bandė ir taip, ir šiaip. Atsisėdo, truputį paašarojo. Padaužė kumšteliu duris, bet kiek ten jėgos kumštelyje. Matyt, prišalo tos durys mirtinai. O už jų – obuoliai ir svogūnai. Gal dar nesušalę. Nejau tiek kelio bus važiavusi tuščiai? Ne, jei būtų linkusi taip lengvai pasiduoti, kur dabar būtų? Patvoryje voliotųsi.
Roza Markovna patraukė gatvele per sodus. Į labai didelius ir gražius naujoviškus namus net nesibeldė. Ten tvoros ir signalizacijos. Kiek toliau stovėjo vidutiniškos išvaizdos namelis, o prie vartelių įtaisytas skambutis. Dideli namai net skambučio prie gatvės neturėjo. Suprask – mes dideli ir jokių prašalaičių mums nereikia, eik velniop. Paskambino. O ko jai bijoti. Sena moteris, gal kas padės. Išlindo vyras. Aukštas, pečiai platūs, rankos didelės, kaip jos Kornevo. Šitas tik gal ne tokio juodo gymio, be kazokiško gražumo. Lietuvis.
Pažadėjo, kad ateis, tik pasiims įrankius, gal net kirvį. Nelabai norėjo nežinia kur vilktis per darganą, bet Roza Markovna nutaisė gailiausią balsą:
– Labai prašau padėti senai moteriškei…
Kultūringi dabar žmonės, jei prisiskambini.
Atėjo. Paklebeno durų rankeną. Stipriau pasuko, įsiręžęs timptelėjo, ir rankena išbarškėjo ant grindų su visomis mėsomis. Vyras nusikeikė ir sumosavo rankomis atsiprašydamas. Pas jus čia viskas ant snarglių laikosi, spyna perkelta jau į ketvirtą vietą, ar negalite normalių durų įsistatyti, sumurmėjo pro sukąstus dantis. Kornevas, bjaurybė Kornevas, pasibaisėjo Roza, bet susitvardė ir sutiko duris atšauti kirviu.
Vyras įkirto duris palei staktą. Tegu atšoka ledai, jei senė taip nori. Bet jau buvo piktas. Kurių velnių jį čia atsitempė, žiūrėtų sau dabar „Netflikso“ filmą. Durys tikrai neužšalusios, kaip ji tvirtina. Durnė.
Roza stebėjo, kaip vyras vieną po kitos traukia geležėles iš odinio įrankių krepšio. Įrankių daug prikaupęs, bet kirviu švaistytis jam aiškiai smagiau. Taip tvarkingai įrankius susidėdavo tik Tianšanskis. Jis niekšiškai anksti mirė, bet tai koks buvo vyras. Atvažiuodavo iš Sankt Peterburgo, VRM rūmuose muzika ir geru žodžiu gydė žmones. Tiesa, žmonių nedaug susirinkdavo, nes kalbėjo tik rusiškai.
Roza pagal dokumentus buvo Rozalija, arba Rožė. Velnias ją prigavo, tai ir atrodė, kad tarybų valdžia atėjo visam laikui. Giminės jai pareiškė: jei jau taip nori į komjaunuoles, išvažiuok. Visiems bus geriau. Taip iš savo miestelio atkeliavo į Vilnių, na, o kas buvo čia, jau žinote: Kornevas, maršai, raudonos vėliavos, Leninas gyvesnis už visus gyvuosius. Kadangi dirbo siuvykloje direktorės pavaduotoja, į partiją jos nepriėmė, nebuvo ten siuvyklos moteriškėms vietos. Proletariatas partijoje turėjo būti, o ne visokios siuvėjos. Ir dar su tokiu vardu – Roza Markovna. Kas, kad lietuviškai Rozalija, Morkaus duktė. Prilipo kaip vantos lapas toji Roza Markovna. Skambėjo kaip… Nereikėjo tokių partijoje, užteko, kad tais metais daugybė jų išmetė partinius bilietus ir traukė į savo Izraelį, susikrovę turtą į didžiausius konteinerius.
Vyras tuščiai sukiojo spynoje raktą. Spyna vis dar laikė duris.
– Laušiu, ar durų gaila?
– Nelaužkite, dar pabandykite, – paprašė Rozalija.
Ji vėl prakalbo lietuviškai. Tianšanskiui patiko, kad ji lietuvė. Jis pavargdavo nuo savo rusiškosios auditorijos. Tas pats ir tas pats. Net nugarą išriesdavo kaip katinas, ištaręs – koncertuoju Lietuvoje. Dirbu su lietuviais laisvoje Lietuvoje. Jam patiko ir kultūringasis Vilnius, ir lietuviai. Visada pasisveikindavo galantiškai, lietuviškai, pagal pasą senoviniu vardu: Laba diena, Rozalija Markovna.
Tianšanskis, anot rusų, turėjo „nevykusį“ veidą. Pažiūri ir matai, kad joks jis rusas, o azijietis paprastas. Su tokiu veidu gali tik šiaurės elnius Jamalo pusiasalyje vaikyti, o ne konservatorijoje studijuoti. Bet Rožė nebekreipė dėmesio į jo veidą. Pirštai jo buvo ilgi, tikro pianisto, o kalba sklandi kaip Ermitažo ekskursijų vadovo.
Kaimynas vėl keitė įrankius, daužė duris, bet jau nenuoširdžiai. Kaip Kornevas, prieš palikdamas, kaip Vienarankis, prieš pabėgdamas į Ukrainą, kaip sūnūs, visam laikui išvažiuodami į Angliją, kaip Tianšanskis, kuris prieš išvykdamas nepasisakė, kad mirs. Į Peterburgą tada dar sugrįžo. Bet kai Rozalija vėl jam išnuomojo salę, paleido naują reklaminę kampaniją, trečdalį bilietų į koncertus pardavė, Tianšanskis, susiruošęs į Vilnių, Daugpilio geležinkelio stotyje prie spaudos kiosko susmuko ant žemės, o monetos iš jo delno pažiro ant asfalto ir nuriedėjo smagiai pasišokėdamos. Monetų jis nebesusirinko.
Rozalija net nevažiavo jo laidoti. Jis turėjo vaikų Peterburge, jie ir laidojo. Šunsnukis. O ji jau įsivaizdavo, kaip Tianšanskio pianinas stovi jos sodo namelyje. Kaip šiltais vasaros vakarais jis skambina jai Oginskio polonezą, o ji mezga fotelyje, kaip žiemą abu glaudžiasi jos miesto butuke. Ji net būtų išmokusi virti cepelinus. Tianšanskis, kaip slapta Rusijos mažuma, reikalaudavo nacionalinės virtuvės. Jie būtų žiūrėję „Pirmąjį kanalą“ ir peterburgietiškai piktinęsi dėl prasto skonio. O paskui pasipuošę būtų ėję į Filharmoniją.
Kaimynas vėl pamėgino įkirsti kirvį tarp durų ir staktos. Rimtai išlauš, jau atrodė įsiutęs. Kirvis ilgas, su ryškia geltona rankena, kaip amerikoniškuose filmuose. Rozalija suriko:
– Ne, ne, bandykite dar kartą!
– Ką čia, blet, bandysi, – neišlaikė vyras.
Bet atsiprašė.
Padėjo kirvį. Ir vėl mėgino kultūringai, nuo pradžių.
Keikiasi! Kas aš jam, stoties prostitutė, kad nesigėdija prie manęs keiktis, sukilo senei pyktis. Paėmė kirvį, pasvėrė. Įdomu, ar pajėgtų juo užsimoti. Kirvis ilgas, bet, nesitikėjo, – lengvas. Užsimotų ir smagiai kirstų į riebias šito chamo mėsas. Saldžiai lyg spanguolių sultys iš Napoleono torto išsisunktų tirštas raudonas kraujas. Už viską, už tai, kad rankos kaip Kornevo, už Ukrainą, už abu sūnus Anglijoje, už Daugpilį, už vienišus vakarus be pianino, už visut viską paleistų kirvį į šitą gyvulį.
Kaimynas dar kartą įkišo rankeną į duris ir pasuko į vieną, į kitą pusę. Jo veidą iškreipė tokia grimasa, kaip paragavus citrinos. Durys trakštelėjo, sucypė, atsidarė. Senoji moteris išsižiojo iš nuostabos. Išstenėjo tik tiek:
– Ačiū.
– Prašom, – pralinksmėjo vyras.
Jis norėjo pridurti dar ką smagesnio, nes nuoširdžiai pradžiugo, atidaręs duris, bet senės veidas atrodė šaltas lyg betono siena. Vyras susirinko įrankius, pasikabino ant peties kirvį su ryškiai geltona rankena ir išėjo pasišvilpaudamas. Senė jam net obuolio nepasiūlė. Nors atšautoje virtuvėje šalo dvi dėžės gražuolių raudonšonių obuolių.
Tegu džiaugiasi, kad gyvas išėjo. Roza Markovna nusprendė kitam kartui geriau pasiruošti. Nusipirks du tokius kirvius su ryškiai geltona rankena, vieną – treniruotėms ir smūgiui, kitą – konspiracijai. Ji detektyvinius serialus žiūrėdavo, žinojo, ką ir kaip daryti. Visi protingais veidais ieškodavo kūno, nusikaltimo įrankio ir motyvo, o čia nieko neliks, nei kūno, nei įrankio, nei motyvo.
Senės gyvenimas dar ne įrodymas.