Proza verstinė
Per Olof Sundman. Dramblio kaulas
2007 m. Nr. 3
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Peras Olofas Sundmanas (1922–1992) – švedų prozininkas, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Parašęs keletą romanų: „Tardymas“, „Ekspedicija“, „Inžinieriaus Andrė skrydis“ (apie tragišką 1897 m. Andrė ekspediciją oro balionu į Šiaurės polių), „Dvi dienos, dvi naktys“, „Sakmė apie Somą“ (šio romano veiksmas paremtas senos islandų sagos motyvais, bet vaizduojami dabartiniai laikai), išleidęs apsakymų knygų. Jo kūryba versta į daugelį kalbų. P. O. Sundmanas buvo Švedų akademijos ir Riksdago narys. Įvairiais gyvenimo etapais prekiavo automobiliais, laikė pensioną, ūkininkavo. Didelė patirtis teikė daug medžiagos kūrybai. Joje dominuoja stebėtojo ir stebimojo, vijimosi arba medžiojimo, ieškojimo ir persekiojimo motyvai. Autoriaus stilius glaustas, gausu dialogų, tikrovės aprašymų, kurių jis nekomentuoja ir nedaro išvadų.
Romanai „Dvi dienos, dvi naktys“ ir „Sakmė apie Somą“ 1984 m. išleisti lietuviškai.
A propos, žemsiurbė – kuris iš jūsų ką tik ją paminėjo? – primena vieną įvykį, kuriame man teko dalyvauti. Iš tikro tai nutiko ne ant žemsiurbės, o ant senoviškos žemsemės denio. Viskas įvyko labai greitai, tas nuotykis truko mažiau nei minutę.
Ar galiu jį papasakoti? Gal jūs jau pavargot nuo tų mano istorijų?
Tai iš tiesų truko neilgai, viskas įvyko žaibiškai.
Taigi ten buvo ne žemsiurbė, bet senoviška žemsemė.
Mes gilinome uosto vartus. Vienas žemsemės kaušas iš gelmės ištraukė jūrų vėplio kaukolę. Iltys, jos buvo gal daugiau nei pusės metro ilgio, tarsi didžiuliai balti ūsai užsikabino už kaušo krašto.
Mudu, aš ir toks vyras, vardu Pėderis, šokom prie jų, denis buvo slidus kaip išmuilytas – man pavyko sugriebti kaukolę, kol toji neįkrito į baržą ir nepradingo molio, purvo ir vandens putroj.
Prabėgo gal tik trisdešimt sekundžių nuo tos akimirkos, kai mes pamatėm kaukolę, ir aš pastvėriau ją už vienos ilties.
Jūra duoda, jūra ir atima. Ar ne taip parašyta Biblijoj? Aš, rodos, neklystu.
Tik negaliu prisiminti, kur tai atsitiko. Tai buvo taip seniai, tiek visur esu buvęs, tiek uostų išknisęs, kur ten juos visus beprisiminsi, ir mano amžius jau nebe tas.
Aš ilgokai dirbau prie žemsemės, ji priklausė vienai amerikiečių bendrovei, apiplaukiau beveik visą pasaulį, sustodavom čia vienur, čia kitur. Laikui bėgant, visos tos vietos susimaišo, vis sunkiau atskirti, kas įvyko čia, o kas – ten.
Kaip sakiau, mes gilinom uosto vartus. Jie buvo nei per siauri, nei per platūs, tik pasidarė per seklūs.
Laivai pamažu didėjo, labiau grimzdo į vandenį.
Tą uostą sudarė gili ir siaura įlanka, nelyginant rankovė, gerokai įsmukus į žemyną, bet laivams jos gylio jau nebeužteko. Į tą rankovę įtekėjo upė. Ne šiaip koks upokšnis, o gili, plati upė, ypač kai patvindavo nuo lietaus, o lydavo ten gana dažnai ir smarkiai.
Kartais vienu žodžiu gali pasakyti labai skirtingus dalykus, aš jums minėjau įlankos gylį, kuris laivams jau buvo nepakankamas, minėjau ir upę, o ne kokį upokšnį.
Ta upė privarydavo purvo, smėlio, molio, todėl ir reikėdavo valyti uosto vartų vagą.
Prie įlankos, prie to uosto buvo miestelis, tik aš – nors mirk – neatsimenu, kaip jis vadinosi. Nuo žemsemės denio jo nesimatė.
Apylinkės buvo slėsnios, upė tekėjo per lygumą. Medžiai ten beveik neaugo, tik visokie krūmokšniai ir aukšta iki juostos žolė, kurioje pasklidę ganėsi arkliai. Tolumoj stūksojo kalnai, jų viršūnės buvo apsnigtos, baltos.
Arkliai – žemaūgiai, nakčiai jie susirinkdavo prie upės, kuri per tą įlanką pasiekdavo jūrą; kartais prie vieno arba kito kranto jų susiburdavo koks dvidešimt, kartais – net septyniasdešimt, aštuoniasdešimt ar dar daugiau. Naktys būdavo šviesios, mes dirbdavom ištisą parą.
Pradžioj mes paminėjome žemsiurbę.
Bet ten buvo sena kaušinė žemsemė. Man rodos, ji buvo perdirbta iš laivo, tik viskas ten iš geležies – tas laivas tikriausiai buvo sumanytas visai kitokiam tikslui.
Priekyje per visą laivo plotį buvo įtaisytas būgnas, jis stovėjo šonu ir, kaip jau supratot, turėjo varyti paternosterį.
Jūs, be abejo, žinot, kas yra paternosteris?
Tai tokia išilgai metalinio rėmo judanti grandinė su gana tankiai pritvirtintais kaušais. Iš dugno pasėmę smėlio ar molio, jie kyla aukštyn, išpila, paskui tušti leidžiasi į dugną ir vėl grįžta kupini smėlio ir purvo – kaušas paskui kaušą.
Paternosterį irgi būtų galima gretinti su Biblija, su popiežium, su Roma ir su „Tėve mūsų“, tai begalinė judanti grandinė, kaip koks rožančius, tušti kaušai leidžiasi žemyn, prisipildo, kyla į viršų, ten išpila, paskui vėl tušti keliauja žemyn, pilni – aukštyn ir taip toliau, varo ir varo, kol nesustoja variklis.
Kaušai išversdavo purvą į tam skirtą lataką, kuriuo jis nutekėdavo į baržą, prišvartuotą prie žemsemės. Aš jau sakiau, kad tai buvo sena, išgverusi žemsemė.
Ar jums neužkliūva, kad aš čia taip smulkiai viską pasakoju?
Dar vienas dalykas: tas būgnas buvo šiek tiek iškilęs virš laivo korpuso, jis buvo tokio dydžio, kad grandinė su kaušais galėtų laisvai judėti, bet ne didesnis. Beje, kildama į viršų grandinė su kaušais nieko neužkliudydavo, o ten, kur ji leisdavosi žemyn, kaušų kraštai beveik liesdavo metalinį denį.
Tą aplinkybę paminėjau dėl to, kad ji turi reikšmės tam, kas vėliau atsitiko.
Jei neklystu, tai buvo šeštadienį, nes prie žemsemės darbavomės tik mudu su Pėderiu. Jis buvo danas, iš Kopenhagos.
Aš su juo artimiau nedraugavau. Tik žinojau, kad jo vardas – Pėderis. Su juo buvo sunku kalbėtis, jis labai nenoriai atsakydavo. Pėdėris dirbo tos žemsemės meistru, dažniausiai sėdėdavo savo būdelėj, kurią vadino kontora. Man jis nepatiko.
Nesakau, kad jo neapkenčiau, tiesiog nemėgau, ir tiek. Jis kažkaip šalinosi mūsų, užkalbinęs negalėdavai matyti jo akių, jis dairydavosi į paukščius, į pakrantę, į arklius, į tolumoj dunksančius kalnus ar apžiūrinėdavo savo nagus.
Taip, tai atsitiko šeštadienį, žemsemėj mes buvom du vienu, kiti vaikinai išvažiavo savaitgaliui namo, o mudu – Pėderis ir aš – pasilikom laive. Nutarėm baigti darbą, kai tik pripildysim baržą. Žemsemės pajėgumas buvo nedidelis, gal kokie du šimtai kubinių metrų per valandą, tiek nėra daug.
Jūs galbūt pastebėjot – jeigu žmogus nenori kalbėti, lyg ir stengiasi išlaikyti atstumą, tai tas atstumas, aiškus dalykas, iš tiesų atsiranda, ar ne?
Nebeatsimenu, kaip ta vieta vadinosi. Aš tiek daug visur trankiausi, tiek laiko prabėgo.
Kur tik aš nebuvau! Vienu metu dirbau naru. Siebeso fabriko kostiumas, padarytas iš kiltinio audeklo ir gumos, batai švininiais padais, varinis skafandras su apskritom akim. Tada dar buvau jaunas. Savo kailiu esu patyręs, kaip veikia rankinis oro siurblys.
Toj lygumoj palei uosto vartus, kurių vagą mes gilinom, medžių kaip ir nebuvo, tolumoje stūksojo kalnai, o palei upę ganėsi arkliai. Lietaus ten tikrai užteko.
Bet pirmiau aš jums dar papasakosiu apie dramblio kaulą.
Paėmęs į rankas, pajunti, kad jis pašėlusiai sunkus. Ir kietas, tačiau tas jo kietumas ypatingas – kai čiupinėji, atrodo minkštas. Bet jau nagu žymės neįbrėši, krapštydamas pajusi jo trapumą.
Nugludintas dramblio kaulas atrodo lygus – sakykime, biliardo kamuolys, – bet jis nėra toks lygus kaip stiklas ar plienas.
Dramblio kaulas yra dramblio dantis, tai aš tikrai žinau. Kiti dantys būna kieti ir trapūs – beveik kaip stiklas ar plienas. Bet iltis – jau kitas dalykas. Ji kieta, turėdamas jėgos gali ją truputėlį palenkti, bet paskui ji vėl atsities ir bus, kokia buvus.
Dramblio kaulą galima raižyti ir pjaustyti. Šachmatų figūros, dūdelės, įvairios statulėlės, visokie indai, dėžutės uostomajam tabakui ir kitiems brangiems daikčiukams, papuošalai dailioms moterims. Paprastų dantų neišraižysi.
Viename Prancūzijos muziejuj esu matęs iš dramblio kaulo išdrožtą dubenį, jis buvo toks didelis – sunku įsivaizduoti dramblį, kuris būtų turėjęs tokią velniškai didelę iltį.
Drambliai iš tiesų keisti padarai.
Jie protingesni už šunis. Dramblio visas protas – straublyje, taip sako tie, kurie tai išmano. Dramblį globoja pats Viešpats Dievas. Be keturių kojų, dramblys dar turi straublį, tarsi kokią ranką, kuri baigiasi dviem pirštais – nykščiu ir smilium.
Apie dramblio kaulą šneku todėl, kad jis susijęs su mano istorija.
Dramblio kaulas būna trijų rūšių.
Pirmiausia, žinoma, dramblio iltys. Toliau dar dvi kitokios jo rūšys.
Surato mieste esu sutikęs vieną šnekų ir malonų anglą. Tai irgi seni laikai, kai dar dirbau naru. Jis tada mane fotografavo, įsikalbėjom, aš net keletą kartų lankiausi jo namuose.
Suratas – Indijoj, jeigu kas nežino. Prieš porą šimtų metų ten buvo didžiulis miestas, gal net didžiausias visam pasauly. Taip man sakė tas anglas. Plačiausia prieplauka upės žiotyse, patys didžiausi laivai uosto prieigose, visokios baržos, žvejų laiveliai ir sandėlių sandėliai, krautuvių krautuvės.
Aš ten buvau dėl visai paprastos priežasties – ir ten reikėjo pagilinti uostą, nors dabar Suratas ne toks jau didelis miestas.
Tas anglas man sakė, kad ne visas čia atvežtas parduoti dramblio kaulas užaugęs, kaip ir turi būti, – dramblių žandikauly; nuo trisdešimt penkių iki keturiasdešimt procentų dramblio kaulo būdavo atgabenama iš šiaurės. Tai buvo mamutų iltys, iškastos Sibiro tundroj, amžino įšalo žemėje.
Išeitų, kad anksčiau vienas iš trijų biliardo kamuolių buvo daromas iš mamuto ilties – įdomu, ar ne? Dabar tam reikalui naudojamas ebonitas arba plastmasė, bet čia jau kita istorija.
Jūs tikriausiai klausiat, ko aš čia aušinu burną apie tuos mamutus, iš tikrųjų ir manęs jie nedomina, žinau tik tiek, kad mamutai jau išnyko, seniai jų nebėr, gal jau koks tūkstantis ar dar daugiau, gal net trys tūkstančiai metų – jeigu tas anglas iš Surato nemelavo.
Jis turėjo vieną tokį keistą daikčiuką – mamuto plauką.
Mamutai buvo apžėlę plaukais. Jie nebuvo pliki kaip mūsų drambliai.
Jis tą plauką saugojo varinėj dėžutėj su stiklu. Mes buvom pasidarę tokie geri draugai, kad jis net atidarė tą dėžutę ir išėmęs parodė mamuto šerį.
Jis sulenkė jį per pusę, užkabino ant nykščio ir iškėlė ranką beveik iki lubų, kad tas plaukas nesiektų grindų. Penkių metrų ilgio! Jūs tik pamanykit!
Jis buvo šiurkštus ir storas. Storas jo galas buvo kaip pieštukas, o plonasis – žiudrus kaip arklio ašutas.
Man ir vėl derėtų paklausti, ar jums neatrodo, kad aš per ilgai apie viską plepu? Iš tikrųjų tai trumpa istorija, nes viskas tetruko mažiau nei minutę.
Aš jau senas žmogus, sėdžiu čia kas vakarą visą savaitę ir pasakoju įvairiausias istorijas.
Jūs galėtumėt mane ir pertraukti.
Norėčiau ko nors išgerti – kad ir stiklą alaus.
Dabar jūs jau žinot, kad mudu su danu Pėderiu gilinom vieno uosto vartus. Bet ir kiti paminėti dalykai savotiškai susiję: ir dramblio kaulas, ir anglas Surato mieste, ir Sibiro mamutai – čia viskas kažkaip susipina į vieną daiktą, aš, rodos, pradėjau nuo žemsiurbės – ar čia kuris kitas apie ją užsiminė? – žemsiurbė taip pat yra žemsemė, tik kitokios rūšies, ji neturi paternosterio ir naudojama tik ypatingom sąlygom.
Aš tiesiog išsižiojau pamatęs tą penkių metrų plauką, kuris kadaise augo ant mamuto sprando! Ne tik savo akimis jį mačiau, ne tik čiupinėjau, aš savo rankom pajutau, koks jis stangrus, o vis tiek lankstosi.
Taigi mums reikėjo pagilinti uosto prieigas, nes jos jau buvo per seklios.
Pro tuos uosto vartus į jūrą tekėjo upė, ji ir privarydavo purvo ir molio, krantai buvo žemi, slėsnūs, medžių nė vieno nemačiau. Naktys buvo šviesios, nors ir dažnai lijo, besiganantys arkliai nakvynei sueidavo prie upės.
Trečiai dramblio kaulo rūšiai priklauso jūrų vėplio iltys.
Aš esu matęs vėplio ilčių, netikėsit – kokių dviejų su puse pėdos ilgumo.
Su drambliu, žinoma, nepalyginsi, mamutas taip pat buvo savotiškas dramblys. O jūrų vėplys priklauso ruoniams, bet jo iltis irgi priskiriama prie dramblio kaulo.
Kai kurie jūrų vėplio iltis vadina netikru dramblio kaulu. Tai netiesa. Dantis yra dantis, iltis yra iltis, nesvarbu, kokiuose žiobtuose ji būtų augus.
Ištiesk savo ranką, dabar truputį sulenk – maždaug tokio dydžio, tokio storio ir bus jūrų vėplio iltis! Ar toks daiktas nenusipelno vadintis dramblio kaulu?
Taigi dramblio kaulo esama trijų skirtingų rūšių.
Tai atsitiko šeštadienį – jau, galima sakyti, vakare.
Nebeprisimenu, kaip ta vieta vadinosi, bet jos vardas sukasi ant liežuvio galo.
Paternosterio rožančius vis pila ir pila purvo arba molio kaušus į lataką, kuris nuvestas į šalimais stovinčią baržą – porą šimtų kubinių metrų per valandą, kartais ir tris, bet ne daugiau. Kai žemsemė dirba, aplinkui būna pritaškyta, prilaistyta dumblo, denis pasidaro slidus kaip išmuilytas.
Baržoje telpa koks tūkstantis kubinių metrų tos skystos pliurės. Barža turi specialų dugną, tai iš tikrųjų nelyginat kokia dėžė, kai ją pripildai, nutempi toliau į jūrą ar į kitą tinkamą vietą, atidarai dugno sklendę, ir barža kaipmat ištuštėja.
Ten, kur mes darbavomės, nebuvo nė vieno gyvo jūrų vėplio. Juos seniai buvo išnaikinę tie patrakę grobuonys – medžiotojai.
Jūrų vėplio taukai yra vertingi. Oda – taip pat, nors ir nežinau, kam naudojama jūrų vėplio oda. Mėsa, sako, gero skonio, yra tokių, kurie valgė.
Čia tikriausiai kaip su to delfino grindos mėsa – pažiūrėjus negraži, tamsiai mėlyna, smirdi žuvies taukais, bet maistui ji tinka, gali pjaustyti net atšipusiu peiliu.
Jūrų vėplys tinka ne tik mėsai ir odai, svarbiausia – jo iltys, kurios siekia net pusmetrį, ties drūtgaliu vienos rankos pirštais neapimsi. Dėl to jie čia ir buvo išnaikinti jau prieš keliasdešimt metų.
Ne, aš nežinau, ar Pėderis buvo vedęs.
Iš kur man tai žinoti? Jis nemėgo kalbėti apie save ir neatsakinėdavo į klausimus.
Jis, rodos, buvo vyresnis už mane. Kalbėdavo užsikirsdamas, maišydamas danų, anglų žodžius, jį buvo sunkoka suprasti. Aš nebeprisimenu jo veido, nors mes iki to vasaros vakaro jau kokį pusmetį kartu dirbom.
Jis buvo trumpų kojų, kelnės paraitotos aukščiau guminių batų.
Aš nejaučiau jam neapykantos, aš jo gerai nepažinojau, jis nė su vienu iš mūsų nedraugavo.
Toj žemsemėj buvo dar toks kaip ir tiltelis, nuo jo iš abiejų pusių ėjo laiptai į denį.
Mudu stovim ant to tiltelio. Krapnoja lietus. Barža netrukus jau bus pilna. Arkliai jau būriuojasi pakrantėje, prie upės.
Staiga matom, kad paternosterio rožančium atslenka nugarkaulis ir dar kažkokie kaulai.
Pėderiui aš nieko nesakau, tas irgi tyli. Abu prieinam prie laiptelių, jis – iš dešinio, aš – iš kairio šono.
Netrukus iš vandens iškyla jūrų vėplio kaukolė. Guli viename iš kaušų, tarsi kas tyčia ją ten būtų įdėjęs.
Ta kaukolė galėjo būti medžiotojo sužeisto vėplio, kuris tikriausiai nėrė į vandenį ir ten prigėrė. Galėjo būti ir kitaip: vėplys, rinkdamas geldeles ir austres, įsikirto iltimis į dugną, nebegalėjo jų ištraukti ir nusibaigė.
Kaukolė buvo balta, net iš tolo švietė, pusmetrinės iltys kyšojo iš kaušo lyg didžiuliai ūsai.
Čia reikėjo apsisukti per kelias sekundes – jei kaukolė pateks į baržos putrą, tų ilčių jau niekad neišgriebsi.
Mudu nudardėjom laipteliais žemyn, aš – į kairę, Pėderis – į dešinę.
Kas pirmiau pribėgs, tam ir atiteks.
Jis, nors ir trumpakojis, buvo vikrus kaip velnias. O denis slidus kaip išmuilytas nuo ištižusio molio ir purvo. Jo kojos mirgėjo kaip būgnininko lazdelės.
Latakas, einantis į baržą, buvo mano pusėj, aš turėjau sulėtinti žingsnį, paslydau, ėmiau keturpėsčias ropoti to latako spyriais.
Pėderiui nebuvo tokių kliūčių, jis, ko gero, pirmas atsidurs prie vėplio kaukolės.
Bet ir jis užkliuvo. Net ir griūdamas mėgino pats save pralenkti, kojomis malė lyg būgnininko lazdelėm – mačiau jį iš šono, ropodamas tarp tų latako atramų, – bet Pėdėriui taip ir nepavyko savęs pralenkti, jis pargriuvo ant denio sulenktom rankom, išskėstais pirštais, galva kaip koks patrankos sviedinys nukrito ant paternosterio ties ta vieta, kur kaušai leidžiasi į dugną.
Dabar jau taip pašėlusiai skubėti nereikėjo, aš apsisukau, užsikvempiau ant latako, vedančio į baržą, kaukolė pamažu atslinko prie manęs, o man tereikėjo ištiesti ranką.
Iltys buvo beveik tokio ilgio kaip mano ranka – štai tokios! Šiek tiek sulenktos ir truputį bukos. Jos nebuvo tokios baltos kaip kaukolė, bet neapskretusios nei dumbliais, nei dar kuo nors, tikriausiai gulėjo užneštos smėliu.
Abi iltys svėrė beveik šešis kilogramus.
(O kaip Pėderis? Tas danas?)
Aš nieko negalėjau padaryti, jį pasigavo tas judantis rožančius, vienas kaušas nupjovė jam galvą kaip kokios žirklės skardai kirpti arba kokia štampavimo mašina.
(Ar tas paternosteris neturėjo apsauginių turėklų?)
Turėklai buvo. Galėjai į juos įsikibti. Bet Pėderis atsidūrė po jų apačia.
Ta mūsų žemsemė jau tada buvo pasenus. Mūsų valstybėj tokios niekas nebūtų leidęs naudoti.
Viskas įvyko gal per trisdešimt sekundžių.
Nebepamenu, kaip ta vietovė vadinosi, prisimenu upę, lygumą, arklius matau kaip kokiam filme, jie vakarais būriuodavos upės pakrantėj.
Vienas kitas mostelės uodega, o šiaip stovi, net ausimis nekarpo, tikriausiai buvo vasaros pradžia, kai vabzdžiai dar nekanda. Jie ten stovėdavo valandų valandas, kol staiga kuris nors pasileisdavo laukais, o iš paskos – ir visi kiti, pirmiau šiapus upės, po to – anapus.
(Ką jūs darėt su Pėderiu?)
Rodos, konsulatas juo pasirūpino. Tam jis ir skirtas. Aš to Pėderio beveik nepažinojau. Net pavardės jo neprisimenu, visi vadinom Pėderiu, jo pavardė buvo įrašyta popieriuos, kuriuos man reikėjo pasirašyti. Jo kūną tikriausiai nuskandino jūroj, juk jis, galima sakyti, buvo jūreivis – jūra duoda ir jūra atima, rodos, net Biblijoj šitaip pasakyta.
(Akis už akį, dantis už dantį.)
Tai jūs taip sakot!
Aš tebeturiu tą kaukolę su pusmetrinėm dailiai lenktom iltim. Nežinau kito tokio daikto, kurį liestum tarytum tikrą dramblio kaulą.
(O kaip su to dano galva?)
Mes jos neradom. Beveik ir neieškojom. Žemsemė dirbdama slenka pirmyn, kur leidžiasi ir vėl kyla paternosterio kaušai. Būtų buvę sunku surasti jo galvą.
Štai kaip viskas nutiko.
Tai įvyko labai greitai.
Kuris iš jūsų pradėjo kalbą apie žemsiurbę?
Versta iš: NORRLANDSBERÄTTELSER.Stockholm: Norstedts, 1984
Torgny Lindgren. Dorė Biblija
2006 m. Nr. 8–9
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
„Dorė Biblija“ – naujausias garsaus šiuolaikinio švedų rašytojo Torgny Lindgreno (g. 1938 m.) romanas. (Septynias šio puikaus švedų pasakotojo knygas jau esu išvertusi į lietuvių kalbą, išleido „Vaga“ ir „Alma littera“: „Gyvatės pėdsakas ant uolos“, „Meilės dievas Frėjus“, „Betsabėja“, „Kamanių medus“ ir kt.)
Knygos „Dorė Biblija“ herojus – Vesterboteno krašto gyventojas, sulaukęs senatvės, į magnetofoną įrašinėja pasakojimą apie tragikomišką savo gyvenimą, apie tai, ką nuo pat mažumės jam reiškė šeimos Biblija, iliustruota garsaus prancūzų dailininko Gustavo Dorė (1833–1883) piešiniais. Pasakotojas – vienturtis išsilavinusių tėvų vaikas. Bent jau tokiais jie save laikė, tačiau jų sūnus nuo gimimo turėjo disleksiją – negalėjo nei skaityti, nei rašyti, toji negalia savotiškai nulėmė visą tolesnį jo gyvenimą.
Biblijos pasaulis, šiurpios ir sykiu gražios Dorė iliustracijos šiam nelaimingam, bet įdomiai filosofuojančiam keistuoliui buvo ne tik pasaulio pažinimas, Biblija galiausiai tapo alegoriniu jo paties gyvenimo atspindžiu. Pamokslininko toną primenantis romano herojaus pasakojimas kupinas humoro, žaismės, o Vesterboteno krašto užkampis – keisčiausių išraiškingų charakterių ir šiaurietiškos magijos, kuri būdinga T. Lindgreno herojams.
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt šeštųjų rugpjūtį, pirmąją pradžios mokslų dieną, aš su menka savo negalia, kuri tada dar neturėjo pavadinimo, sėdėjau žaliai dažytoje Noršiovaleno mokyklos klasėje. Nuo pirmosios pamokos prasidėjo garsinis raidžių tarimas.
Mokytoja kreida parašė ant juodos lentos kažkokią raidę. Aš įsmeigiau žvilgsnį į suolo stalviršį, į šaką lakuotoj medienoj. Kiti vaikai drąsiai ir smalsiai stebėjo mokytojos judesius. Man jie buvo nemalonūs.
Rarindama kreidos gabalėliu nelygų lentos paviršių, mokytoja mums demonstravo teorija pagrįstą mokymo metodą, kurio aš negalėjau priimti.
Bet mielai prisijungdavau, kai reikėdavo ką nors balsu ištarti. Niekas mūsų urėdijoj taip nuoširdžiai ir balsiai netarė garsų kaip aš.
Toji medžio šaka, nuo kurios nenuleidau akių, buvo pailga, vienas jos galas ne toks ryškus, tarytum išblukęs. Pakraščiuose rievės platesnės, negrabios, arčiau vidurio – plonesnės, bet ryškesnės, jų spalva tamsesnė, nuo ochros pereinanti į umbrą, vidury jau vos galėjai jas vieną nuo kitos atskirti. Ten rievės susiliejo į beveik juodą lėliukę, kuri nejudėdama, atkakliai traukė mano žvilgsnį. Aš tarsi klausiau savęs: kieno ranka išraižė tas šakas obliuotoj medienoj?
Ir kieno žvilgsnį aš ten matau?
Tą mano įkyrų, bet nuoširdų potraukį sutelkti dėmesį į kokią nors paviršiaus detalę pažadino senelis.
Kai jis tapo keistai nebeįgalus, nebepajėgė nei skaityti, nei rašyti, mano tėvas nupirko jam savotišką įtaisą – didinamąjį stiklą ant stovo su pritvirtinta lempa, kuri apšviesdavo norimą paviršių.
Kiekvieną dieną, kiekvieną vakarą mudu, žiūrėdami per tą įtaisą, studijuodavome Dorė Bibliją. Vienam puslapiui ištyrinėti mums kartais prireikdavo ištisos savaitės. Didinamasis stiklas tarsi panaikindavo atstumą tarp akies ir stebimo dalyko, akies lėliukė, tinklainė ir tas plotelis, į kurį mudu žiūrėdavome, susijungdavo, susiliedavo į vienovę, kurią mudu vadinome reginiu.
Kartą Simonas, kuris vėliau buvo paskelbtas apaštalu Petru, žvejojo Genezareto ežere, jo valtyje buvo ir Jėzus. Bet Simonas nepagavo nė vienos žuvies. Tinklas buvo tuščias tol, kol Jėzus jam neparodė vietos, kur prie dugno knibždėte knibždėjo žuvų. Netrukus jie tiek jų susėmė, kad vos begalėjo tinklą ištraukti. Tada Jėzus Simonui, kuris vėliau tapo Petru, tarė: Nebijok! Nuo šiol tu būsi žmonių žvejas!
Žuvys buvo stambios, o per didinamąjį stiklą atrodė dar didesnės. Akys baltos, išverstos, vargšės žuvys klydo manydamos, kad saugiai lindės sau dumble ar gelmės urvuose. Kai žuvį ištrauki į šviesą, jos galva kažkaip persikreipia – kaktikaulis pakyla, skruostai išsipučia, ji tarsi įgyja žmogaus bruožų. Per tą didinamąjį prietaisą galėjome apžiūrėti jų žiobtus, Dorė juos buvo palikęs plačiai atvertus, tarytum švokščiančius, pro juos matėme ryklę ir net vidurius. Mes mėginom įžvelgti, kur prasideda žiaunos, kur žuvies širdis, sumažėjusi plaukimo pūslė.
Trumpiau šnekant, senelio įdiegtas įžvalgumas padėjo man visą gyvenimą. Dirbdamas muziejuje – dirbau, deja, neilgai – garsiuose paveiksluose matydavau daugybę įdomiausių smulkmenų, kurių mano akys tiesiog ieškodavo, aš troškau padidinti tas smulkmenas, įsigilinti į jas. Paveikslo visumoj jos buvo tik mažmožiai, detalės.
Kiekvienas žmogus, norėdamas panagrinėti kokią nors savo gyvenimo smulkmeną, gali tai padaryti ją padidindamas arba sumažindamas.
Teodoras Gerikas yra nutapęs dvi nukirstas žmogaus galvas, ką tik giljotinuotas, jeigu taip galima pasakyti. Jos guli ant lininės staltiesės, iš nurėžtų kaklų varva kraujas. Seneliui šis paveikslas atskleistų neįtikėtiną galimybę pro tas prasižiojusias vyrų burnas prasiskverbti į pasaulį, kurio tapytojas neįstengė parodyti pateikdamas vienovę, gražiai sukomponuotą keturkampėje drobėje. Senelio žvilgsnis slystų drėgnu liežuviu žemyn, smelktųsi pro gerklas, pro balso stygas, keliautų rykle, paskui jau vaizduote prasibrautų į krūtinės ląstą ir ten pamatytų – būtybė šilta, dar beveik alsuoja, kraujas dar tebeteka gyslomis, kūnas vibruoja, gyvybė dar plasta, rusena. Viskas, rodos, taip, kaip turi būti.
Euženo Jansono paveiksle „Ridarfiordas“ aiškiai matyti Augustas Strindbergas, stovintis kitoje fiordo pusėje. Jis vilki blizgančiu lietpalčiu. Užsimovęs juokingą megztą kepurę. Jis čia pravažiuodamas stabtelėjo, tikėjosi susitikti su jauna rašytoja Marika Stiernstedt ir galbūt net pasimylėti. Bet iš to nieko neišėjo. Jos galva boluoja viename Kornhamno aikštės lange.
Iš įpročio sutelkti į ką nors dėmesį aš įsistebeilijau ir į tą šaką mokyklos suole pirmąją savo mokslų dieną. Septynerius metus – tiek truko privalomas mokslas – aš skvarbiomis akimis apžiūrinėdavau visas šakeles obliuotoje ir nulakuotoje pušies medienoje. Kartais mano žvilgsnis sustodavo prie flanelografo, kur buvo vaizduojama, kaip Kristus išgydė luošąjį arba žingsniavo vandens paviršium tarsi kokia melsva marška.
Kai tą pirmąją dieną pasibaigė pamokos – Karlo Lideno automobilis jau laukė manęs šalikelėje – man dar pavyko pasikalbėti su mokytoja. Ji jau buvo užsidėjusi rudą beretę ir ruošėsi apžergti savo dviratį.
Na tu nori man kažką pasakyti?
Taip, atsakiau. Man su tom raidėm nesiseka.
Jeigu taip, pasakė ji, mes mokysimės jų pamažu. Išmoksi ne daugiau kaip po dvi ar tris.
Bet ar tai būtina? – paklausiau.
Taip, būtina. Be raidžių augantis žmogus negali vystytis. Be jų tikriausiai nebūtų ir pasaulio.
Ji kalbėjo su manim taip, tarsi aš būčiau vaikas, juk toks aš ir buvau.
Bet kad jų niekaip nenulaikau, jos taip greitai juda, kad aš nespėju pamatyti, stengiausi jai paaiškinti.
Kiekviena pradžia sunki, pasakė mokytoja ir užsitraukė ant ausų beretę. Pamatysi – kasmet bus lengviau ir lengviau.
Kai tos raidės nustos suktis ir šokinėti, aš tikrai jas įveiksiu, pažadėjau.
Aš pasistengsiu jas rašyti dar didesnes ir aiškesnes, kalbėjo ji. Turėk kantrybės. Viskam savo laikas. Laikas – perplėšti ir laikas – susiūti.
Tos jūsų knygos, AR TU NORI SKAITYTI?, atrodo, taip ji vadinasi, aš tikrai nenoriu, pasakiau. Namie turiu kitą, daug geresnę. Jos man užteks visam gyvenimui.
Knygas mums parenka valdžia, tarė mokytoja. Kokias mums pasiūlo, iš tokių ir mokomės.
O kokios nors išimties nebūtų galima?.. – paklausiau.
Ne, atsakė ji. Išimčių nėra. Bet kokios išimtys, kad ir pačios mažiausios, griauna nusistovėjusią tvarką.
Ji pagaliau užsėdo ant mėlynai nulakuoto dviračio ir nuvažiuodama dar pridūrė:
Perduok linkėjimų girininkui!
Beje, ar jums, mielieji mano bendradarbiai, kas nors paaiškino, kodėl mes kartu imamės lipdyti šią knygą?
Dar neįjungęs magnetofono, aš atsisėdau prie lango ir įsižiūrėjau į mūsų urėdiją. Avabeko upelis, išgraužęs vingiuotą septynių kilometrų rėvą, teka kalno šlaitu, pakalnėje – ežerai, jais plukdomi sieliai, abipus kelio, vadinamo Diržu, kai kada – Bado kilpa, – stūkso torparių sodybėlės skambiais Liukano, Hugnadeno, Nodeno ir kt. vardais. Toliau – kalnų viršūnės, miškai, plyni kirtimai, kuriuos naujas urėdijos girininkas liniuote braižo ant popieriaus, pailgos gelzganos pelkės, miškų ežeriukai, dieną jie iš čia atrodo juodi, o prieblandoj – boluoja. Dar toliau – kaimai, vienkiemiai, kurių jau nebegaliu įžiūrėti, bet jie yra, tūno tarp eglynų ar glaudžiasi prie plikų uolų: Inrelidenas, Lilobergas, Avabekas, Arnbergas, Morkenas, Kulmiurlidenas. Ir Omtreskas.
Matau kelio sampilas palei Vindelės upę, žemiau Vormforso. Iki Knauseno, kuris kyšo netoli Helneso džiovininkų sanatorijos, tiesiausiu keliu būtų vienuolika mylių. Kartais ten pastebiu į dangų kylantį baltą dūmų stulpą. Gal ir ten kas nors gyvena, o gal tik garas nuo šaltinių kyla? Nežinau.
Ar jūs galėsite visa tai įsivaizduoti? Ar visa tai tiks mūsų knygai apie Dorė Bibliją?
Be reikalo užsiminiau Manfredui Marklundui apie Dorė. Verčiau reikėjo jam papasakoti apie tą briedžiuką, kurį norėjau prisijaukinti, arba apie nebeveikiantį baterijinį radijo imtuvą. Paskutinį kartą per jį išgirdau, kad raketomis apšaudoma Tiberijos žemė prie Galilėjos ežero.
Bet aš kažkodėl leptelėjau: Gustavas Dorė.
O kas jis toks? – paklausė Manfredas Marklundas. Kokia, sakei, jo pavardė?
Gustavas Dorė.
Manfredas Marklundas rašinėja straipsnelius, trumpas žinutes į vietinį laikraštį. Anksčiau tai darydavo jo tėvas, taip pat vardu Manfredas. Pasibaigus džiovos epidemijai, tą darbą perėmė jo sūnus. Jis, galima sakyti, paveldėjo šią urėdiją. Mat kiekviena urėdija turi savo žinučių ir straipsnelių rašytoją. O kiekvienas žinučių rašytojas turi savo urėdiją. Apie ką tuose straipsneliuose rašoma, aš nežinau.
Manfredas turi sūnų, jo vardas irgi Manfredas.
Kartą jis man pasigyrė:
Savo darbu aš didžiuojuos. Mes, korespondentai, atsakom už intelektualinę laisvę ir dvasinį gyvenimą. Dabartinis Švedų akademijos sekretorius taip pat rašinėdavo gudrius straipsnelius. Ir mūsų kultūros ministras tai darė. Prancūzijos prezidentas jaunystėj taip pat rašydavo į laikraščius.
Ne vieną kartą esu girdėjęs Manfredą skundžiantis:
Čia nieko neatsitinka. Ką man daryti?
Jis dažnai pas mane užsuka, bent kartą per savaitę užkopia į kalną tuos septynis kilometrus mano taku, kuris atsišakoja nuo vieškelio, vadinamo Kariuomenės keliu, šis vingiuoja iš Liukselės į Arvidsjaurą, arba, jei norit kitaip, – iš Adakgruvano į Šeleftę.
Manfredas ateina tikėdamasis, kad galbūt čia kas nors atsitiko.
Aš čia esu pagrindinis įvykių dalyvis, tikinu jį. Kiti įvykiai manęs visai nedomina.
Bet žinutėse, naujienose jie būtini, sako Manfredas. Aš esu prirašęs apie visokius tyrlaukius, kuriuose nėra nė vieno žmogaus, nei gyvo, nei mirusio, kur laikas tarytum sustojęs. Bet redakcija tokių straipsnelių nenori spausdinti.
O ar įvykių tu negalėtum ir pats sugalvoti?
Aš turiu būti atsargus, sako Manfredas. Šeleftės redaktoriai kartais patikrina. Jeigu atras, kad aprašyta tai, ko nebuvo, gausiu įspėjimą. Trys įspėjimai – visą mėnesį mano straipsnelių nespausdintų.
Kad ir kaip norėčiau, aš negaliu tau padėti, pasakiau jam. Neturiu polinkio. Toks darbas – ne man.
Taip, sutiko Manfredas. Ne visiems tai yra duota. O aš, matyt, toks jau apsigimiau. Straipsnelių rašytojas.
Tai jau taip. Sugebėjimas rašyti – ypatingas menas. Beveik kaip briedį išdrožti, pasakiau. Arba kaip koks meilės sūrio virimas geležiniame puode – iš pasukų, sviesto ir cukraus.
(Skliausteliuose: čia man derėtų paaiškinti, kad tik Vesterboteno užkampiuose tas meilės sūris daromas. Aš nusiperku jo iš ūkininkų, jį pardavinėja stiklainėliuose, kurių dangteliai apriesti guminiais žiedais. Meilės sūris primena pasukų sūrį, tik yra grūdėtas kaip migdolų masė. Jis būna ochros spalvos, kvepia kaip ką tik iškeptos duonos pluta, o jo skonis – kaip tąsių pieniškų saldainių. Kada nors būtinai jo paragaukit!)
Kartais sugalvoju istorijų apie visokius atvykėlius, kalbėjo Manfredas Marklundas. O šito jau neįrodysi. Atvykėlis gali pasirodyti bet kur – Lilšiolidene, Omtreske ar Morkene. Kas ten susigaudys, kokiu reikalu jis atkeliavo. Paskui aš padarau taip, kad jis dingtų iš mūsų apylinkių. Redakcija sužavėta mano straipsneliais apie atvykėlius.
Žinoma, reikia pasistengti, kad jie netaptų sėsliais ir ko nors neiškrėstų, toliau aiškino jis. Tada turėčiau atskleisti tikrąją jų esmę. Man beliktų tik viena – juos nugalabyti.
Kas nerašo į laikraštį, tas niekada manęs nesupras, pasakė jis.
Tąsyk Manfredas Marklundas manęs paklausė:
O kas gi tas Gustavas Dorė?
Jis nupiešė visą Bibliją. Nuo pradžios iki galo, paaiškinau aš. Išraižė Įstatymo knygas, rastas ant Sinajaus kalno, nuvedė žmones į Pažadėtąją žemę. Sugriovė Jerichoną, per tvaną paskandino pasaulį. Jam rūpėjo, kad Jėzus gimtų Betliejuje ir būtų pakrikštytas Jordano upėj, paskui pasakytų Kalno pamokslą, kad būtų nukryžiuotas ir trečią dieną prisikeltų. Jis viską padarė. Visa tai įamžino.
Aš to nežinojau, pasakė Manfredas.
Be tos Biblijos aš nebūčiau toks, koks esu, nenorėdamas perdėti atsargiai prisipažinau. Esu ištyrinėjęs visas Dorė piešinių linijas ir figūras. Jūrą, kuria Jėzus vaikščiojo. Bangas. Samarietės krūtų spenelius po linine jos suknia. Holoferno galvą. Virvę, kuria buvo persijuosęs vienas iš nukryžiuotų plėšikų. Kardą Dievo rankoj, kai jis užmušė žaltį. Aš visą savo gyvenimą paskyriau Gustavui Dorė. Viską mačiau ir tebematau jo akimis. Visur aš regiu Dorė raižinių kontūrus. Kas netiki Gustavu Dorė, tas apskritai negali tikėti.
Išeina, kad tu – jau tikras Dorė specialistas, tarė Manfredas Marklundas.
Taip, sutikau. Drįstu taip tvirtinti.
O čia jau naujiena, pasakė jis.
Niekas visoj Švedijoj tiek neišmano apie Dorė Bibliją kaip aš, pasigyriau. Tiesą sakant, tai mano senelio nuopelnas.
Kaip rašoma to dailininko pavardė? – paklausė Manfredas.
Kaip girdima, taip ir rašoma, atsakiau.
Žinojau, kad taip galima pasakyti, nes nėra nieko, kas nebūtų užrašoma kaip girdima.
Paskui Manfredas Marklundas tekinas pasileido namo, į Avabeką, kad kuo greičiau parašytų laikraščiui straipsnelį.
Man to straipsnelio niekas neperskaitė. Bet jį aptiko Šeleftės klebonas ir iškirpęs nusiuntė katedros probstui į Lulę. Tas savo ruožtu nunešė iškarpą vyskupui. O vyskupas, aišku, išsiuntė į Upsalą, arkivyskupijos raštinei. Kur paskui tas straipsnelis dar galėjo nukeliauti, aš jau nežinau. Kiek man teko girdėti, jis buvo iliustruotas mano ir Dorė portretais.
Dabar aš jau nebevarginu savo smegenų kokiais nors straipsneliais ar žinutėm. Niekas jų man čia neperskaito, jos man nerūpi – per maža apimtis. Štai Balzako kai kurie romanai, kaip sakė mano senelis, aprėpia daugiau negu keturis tūkstančius veikėjų.
Vieną praėjusio pavasario popietę į mano kuklų namą ant kalno užklydo nepažįstamas žmogus. Jis avėjo tvirtais žygio batais, turėjo lazdą, buvo apsivilkęs dėmėtu kombinezonu, gautu iš kariuomenės atsargos sandėlių. Prisistatęs jis man ėmė kalbėti, kad netrukus bus švenčiamas svarbus Gustavo Dorė jubiliejus. Sykiu ir švedų krikščionybės sukaktis. O šios datos tokios pat reikšmingos, kaip ir Pasauliniai Bažnyčios metai arba pirmasis Upsalos vardo paminėjimas.
Paskui jis paklausė, kodėl aš taip aukštai gyvenu.
Taip jau susiklostė, pasakiau. Čia mano namai. Kadaise čia buvo mano tėvo urėdija. Jis būtų patenkintas, jeigu žinotų, kad aš čia įsikūriau. Džiaugtųsi ir mano senelis, bet, žinoma, ne tiek. Ten, vakaruose, jūs galite matyti stūksantį Omlideną. Penki šimtai penkiasdešimt metrų virš jūros lygio. O tas kėglio formos kalnas pietuose yra Brinkniorelnas. Ežeras vadinasi Kvamarnas.
Taip, sutiko jis. Gamta čia labai graži, o vaizdas tiesiog kerintis.
Aš niekada nepasakyčiau „kerintis“. Man šis vaizdas įprastas, pakenčiamas, paprieštaravau. Kerintis grožis kelia neviltį.
Jūs esate tai patyręs? – paklausė jis.
Taip, atsakiau. Esu patyręs.
Aš savo ruožtu paklausiau, kodėl jis sukorė tokį ilgą kelią, užkopė į Avabergą, į pačią viršūnę, kur durpėta klampynė juosia Okskalo šaltinį, iš kurio išteka Avabeko upelis.
Bažnyčia keičiasi, aiškino jis. Dabar mes ieškome, dairomės į visas puses. Keliaujame, dažniausiai pėsčiomis. Štai aš ir atsidūriau ant šito kalno. Beje, kaip jis vadinasi?
Avabergas, atsakiau.
Taip, taip. Avabergas. Taigi. Avabergas. Mes išgyvename naują piligrimystės pakilimą. Bažnyčios taryba, ūkio skyrius mums net parduoda ypatingus žygio batus – pjeksus. Tokiais batais gali užkopti net į patį Karmelio kalną. Bažnyčia – tai nesibaigiantis judėjimas. Bažnyčioje Kristus privalo nusileisti ant žemės.
Dorė Biblijoj nėra jokių bažnyčių, pasakiau. Kelios sinagogos, bet nė vienos bažnyčios. Ir nė vienos katedros.
Liūdnoka dėl tokio neapsižiūrėjimo, pajuokavo jis.
Dorė nieko nepraleido, atkakliai aiškinau. Nupiešė netgi tai, ko nėra – dirželius Marijos Magdalietės sandalams, šešis pirštus ant kairės Jėzaus kojos, kai jis kalbėjo sinagogoj. Petrui uždegė drabužį, kai tas, pasilenkęs prie sargybinių laužo, išsižadėjo Kristaus.
Mes nieko neteigiam, pasakė jis. Jei savo kuprinėj aš turėčiau paruoštus atsakymus, Švedų bažnyčia nebūtų manęs čia siuntus.
Ant pečių jis iš tikrųjų turėjo kuprinę. Tokią pat kaip mano. Tik aš ją vadinau nešmene.
Mudu dar ilgokai kalbėjomės, ginčijomės apie bažnyčią ir krikščionybę. Nežinau, ar jums, mieli bendradarbiai, būtų įdomu, ar jus tie dalykai bent kiek jaudina. Ar gali vien tikėjimas suteikti palaimą? Ar tikrovėje būna stebuklų, ar jie – tik savotiška poezija? Ar amžinasis gyvenimas prasideda iškart po mirties? O gal vėliau?
Galiausiai tas keliautojas pasakė:
Mes sužinojom, kad jūs – geriausias mūsų šalyje Gustavo Dorė ekspertas.
Taip, nesigyniau. Ko gero, taip ir yra.
Aš jums minėjau, kad artėja Dorė jubiliejus. Mums reikia išleisti reprezentacinę knygą.
Taip, jau būtų metas tai padaryti, pritariau jam.
Mes norime ne teologinės disertacijos, o asmeniško požiūrio. Maždaug tokios knygos, kokias rašo Levertinas, Ola Hansonas ar Klara Johanson.
Bet jie labai skirtingi autoriai, paprieštaravau. Kas vienam atrodo juoda, tas kitam – balta. O dar kitas apskritai linkęs visur matyti tik juoda.
Aš čia pateikiau tik porą pavyzdžių, teisinosi bažnytininkas. Tiksliau – tris.
Mudu sėdėjom kiekvienas ant savo akmens priešais mano namą. Kadaise jis buvo skirtas miško darbininkams, jį surentė toks Elis iš Lilobergo. Pamažu leidosi saulė. Pavasarį ji visada nugrimzta į Lilholmtresko ežerą.
Bažnyčioje mes ieškome savito balso, toliau kalbėjo jis. Ieškome žmogiškumo gelmės. Didelio meno, kurį pagimdo išgyventi nutikimai.
Taip, pritariau jam. Tikriausiai suprantu, ką turit galvoj.
Jūsų gyvenimas unikalus, ramiai postringavo jis. Neabejotinas autoritetas. Platus gyvenimo pažinimas, kiekviena smulkmena susijusi su Gustavu Dorė – jums tai neleis tylėti. Kitas jau būtų griebęsis plunksnos. Ir jūs to neišvengsit.
Taip, pritariau, jūs teisus. Tikriausiai neišvengsiu.
Jūs įsivaizduojat, kiek daug galėtumėte pasakyti savo knygoje apie Dorė Bibliją! – sušuko jis.
Iš lėto tirštėjant Vesterboteno sutemoms aš jam papasakojau, ką sudėčiau į savo knygą apie Dorė.
Skurdi menininko vaikystė Elzase. Nepaprastas, nevaikiškas laimės kūdikio žvilgsnis, aprėpiantis ir smulkias detales, ir visumą. Klusni ranka. Ankstyva sėkmė. Gyvenimas Paryžiuje. Iliustracijos Servanteso, Balzako, Rablė kūriniams.
Visa tai turėtų būti mano knygoje, kalbėjau aš. Daugeliui jaunuolių iš tos kartos, kurią dabar smaugia negailestingos senatvės gniaužtai, Dorė vardas tiesiog neatsiejamas nuo sunkaus ir solidaus folianto paauksuotais kraštais – tokios prabangios knygos, atitinkančios anų laikų žmonių skonį, dažniausiai būdavo ne itin skoningos, jos gulėdavo ant poliruoto raudonmedžio staliuko, šalia šeimos įrėmintų nuotraukų, tarsi Dorė būtų buvęs koks nors jų giminaitis. Dantės „Dieviškoji komedija“, Pero pasakos, Servanteso „Don Kichotas“ , Lafonteno pasakėčios – visa tai liudijo meno supratimą, dvasinį subtilumą, privalomą ano meto buržuazijai, kuri, keldama dulkių ir pelenų debesį, nugarmėjo į užmarštį, į netvarumo gelmes, o ten virto fosilijom.
Taip, pratarė Švedų bažnyčios atstovas. Skamba gražiai. Jūsų stilius puikus.
Aš paminėčiau ir jo nesėkmes, kalbėjau. Monumentalius tapybos paveikslus, kurių nieks nenorėdavo pirkti, atmestas skulptūras, vaidus su ksilografais, Dorė girtavimą. Didžiųjų žmonių gyvenimas retai būna pavyzdingas.
Tačiau jo kūrybos viršūnė, be jokios abejonės, yra Biblija. Čia šventas kiekvienas piešinys, linija, šešėlis, saulės spindulys!
Aiškūs nespalvoti atspaudai, krikščioniškosios dogmatikos griežtumas, nepripažįstantis jokių abejonių, jokio drovumo. Ksilografija čia – tarsi koks sakramentas.
Galiausiai jau beveik sutemus aš jam pasakiau:
Maždaug visa tai ir turėtų būti surašyta mano knygoje apie Dorė.
Nuostabu! – sušuko jis. Tai pranoktų visus mūsų lūkesčius. Pats arkivyskupas nesitvertų džiaugsmu.
Paskui mes ilgokai sėdėjom ir tylėjom, tolumoj, Gistresko pusėj, žvygavo motorinis pjūklas, mes vis dar buvom kupini Dorė Biblijos didybės. Pasijutau priėjęs lemtingą savo gyvenimo posūkį.
Bet yra vienas kabliukas, pasakiau jam.
Kabliukas… – pakartojo jis. Dėl jo neverta jaudintis. Pamirškit jį kaip kokį prietarą, ir tiek.
Bet tas mano kabliukas, jutau, kaip suvirpėjo mano balsas, burna išdžiūvo, liežuvis sustingo – turėjau pagaliau prisipažinti: visa bėda, kad tas mano kabiukas, pasakiau skaudama širdimi, yra neįveikiamas kliuvinys – aš nemoku rašyti. Aš net nepažįstu raidžių, nemoku alfabeto. Štai kur visas kebelis.
Čia menka kliūtis, beveik iš karto atsakė jis. Menka bėda. Daugelis mūsų diakonų ir net klebonų nemoka nei skaityti, nei rašyti. Bet vis tiek sako pamokslus. Tai, žinoma, trūkumas. Bet ne kliūtis.
Jis dar patylėjęs pridūrė:
Moderni technika dabar viską gali. Dabar bažnyčios nuo technikos nebeatskirsi. Aklieji mato, kurtieji girdi, luošiai vaikšto ir važinėja. Mūsų laikais rašyti knygas gali net analfabetai.
Tas žodis man niekada nepatiko. Analfabetai. Bet aš galiu suprasti jo mintį.
Prisiminiau savo susitikimą su vokiečių rašytoju Ervinu Štritmateriu. Tai buvo senokai. Bet apie tai plačiau papasakosiu vėliau. Pasakysiu tik tiek, kad pas tą garsųjį Štritmaterį aš supratau, kad neverta rašyti vien dėl rašymo. Rašyti galima ir neįtempus vadžių, tarsi jotum žingine arba ristele, svarbiausia, kad saugiai sėdėtum balne.
Iki šiol nesuprantu, kaip tas bažnyčios pasiuntinys sutemus nusigavo iki Kariuomenės kelio, galbūt įsikibdamas į medžius ar krūmus šiaip taip nuslidailiojo į pakalnę, aš nepalydėjau, tik pagalvojau: jeigu jis užsimuš, apie mūsų pokalbį nieks nesužinos. Jo lygiai sušukuoti plaukai, ko gero, pabalo nuo šerkšno. Pavasario vakarais ant Avabergo kalno visada būna gana šalta.
Po poros savaičių knygų leidykloj apsilankė vyskupas.
Leidyklos direktorius sutiko jį labai pagarbiai ir geranoriškai.
Taip, žinoma! Toks bendradarbiavimas būtų visai įmanomas!
Rankraštis, kad ir koks jis būtų netobulas, sunkiai suprantamas arba, atvirai kalbėkim, visai netikęs, mūsų nė kiek neatbaido. Gerbiamasis vyskupe! Jūs net neįsivaizduojate, su kokiais literatūros monstrais ir išsigimėliais, su kokiu mėšlu mums čia tenka kasdien susidurti!
Tiesiog stebuklingos mūsų redaktorių rankos beveik viską sugeba sutaurinti, pakylėti, paversti tyra kaip krištolas literatūra!
Toks tatai mano paaiškinimas, kodėl mes ryžomės sukurti knygą apie Gustavą Dorė ir jo Bibliją.
Manfredas Marklundas man dažnai sako: kad bent kas nors pagaliau atsitiktų! Jis patrina pirštais savo pasmakrę, tarsi turėtų tokią kaip mano barzdą. Jo švariai nuskustame veide atsispindi bejėgiškumas.
Įvykių nepaskubinsi, sakau. Jų arba yra, arba nėra. Avabergas atviras bet kokiems atsitikimams. Negali nieko iš anksto numatyti.
Aš kartais pagalvoju, kad ir pats galėčiau sukelti kokį nors įvykį. Bet įvykiams reikia objekto, kažkas ar kas nors turi atsidurti jų sūkuryje. Tik aš niekaip negaliu tam ryžtis. Mane šis klausimas kamuoja dar nuo tada, kai įstojau į Švedijos žurnalistų sąjungą.
Kaip man prisišaukti didelių, reikšmingų įvykių?
Bet jeigu sugalvočiau kokį nors veiksmą, pats turėčiau būti ir jo vykdytojas. Aš, nepaisydamas profesinės etikos, tikrai su džiaugsmu tai padaryčiau. Kad tik žinočiau, kaip tai daryti, prieš ką nukreipti savo veiksmą.
O paskui sėsčiau ir parašyčiau apie tai puikų išsamų straipsnelį. Tada ir straipsnelis jau taptų įvykiu, prasmingesniu už kitus pasaulio įvykius.
Netrukus atvažiuos mano autobusas, sakau jam. Noriu užkopt į Avabergą, kol dar nesutemo. Aš, kitaip negu tu, visada bijau, kad kas nors neatsitiktų.
Aš taip ir neišmokau skaityti.
Mane palikdavo po pamokų, bet ir tos nuobodžios valandos nepadėjo. Sėdėdavom su mokytoja vienas šalia kito ištuštėjusioj nykioj mokykloj ir abudu verkdavom. Taip būdavo dažnai.
Mėgindavau jai aiškinti, ką aš matau, nors, prisipažįstu, aš nieko nemačiau, o ji taip pat negalėjo matyti, kaip tie juodi ženklai skraido, lakioja aplink mane, kartais lyg ir sustoja, tačiau vėl pradeda viesulu suktis taip greitai, kad aš negaliu jų suregėti, aš net rankom mosuodavau vydamas juos nuo savo veido, kad nepakliūtų į akis. Kartą, kai mudu balsiai įsižliumbėm, aš jai pacitavau porą Tenisono eilučių, kurių mane buvo išmokęs senelis: ašaros, tuštybės ašaros, nežinau, ką jos reiškia, ašaros iš dieviškos nevilties gelmių.
Tačiau per kitas pamokas aš net galėdavau perimti mokytojos vaidmenį. Mano klasės draugai nustebę, net išsižioję klausydavosi mano pasakojimų, kaip Jozuė prieš mūšį privertė saulę ir mėnulį sustoti Ajalono slėnyje. Kaip Steponas, atvestas į didžiąją žydų tarybą, drąsiai liudijo, paskui buvo nuteistas mirti ir užmuštas akmenimis, kaip princas Hamletas, norėdamas gyventi savo gyvenimą ir klausyti vidinio balso, apsimetė pamišėliu. Arba kaip matininkas K. taip ir neįžengė į pilį, nors tik ten galėjo padaryti svarbiausią savo gyvenimo darbą. Pasakojau apie sūnų palaidūną, kuris buvo ne toks, kokio tikėjosi jo tėvas, tas sūnus buvo nevertas tos meilės, kurią tėvas jam rodė, žodžiu sakant, jis turėjo visokių netikusių įpročių, nepasimokė iš tėvo gyvenimo išminties, net pabėgo iš namų, kai tėvas liepė jam pasiskaityti didžiąją enciklopediją – SKANDINAVŲ ŠEIMOS KNYGĄ, kuri buvo laikoma spintos lentynoj, šalia pianino. Bet galiausiai sūnus vis dėlto sulaukė atleidimo už tai, ką buvo padaręs, tėvas apkabino jį, kai jis, ilgus metus praleidęs ganydamas kiaules ir misdamas jų ėdalu, pagaliau grįžo namo. Ant galvos jis buvo užsivožęs žydišką šlikę.
Nei aš, nei mano draugai negalėjome patikėti, kad tėvas galėtų šitaip mylėti savo sūnų. Net motina šitaip negalėtų.
Pasakodamas šias istorijas, aš stovėdavau priešais klasę šalia mokytojos staliuko, tada niekas net nepagalvodavo, kad aš turiu kokią nors ydą, kuri vėliau buvo pavadinta gražiu disleksijos vardu.
Nuo vienos suolų eilės sklido tvartų dvokas. Kai kurie vaikai tvardydamiesi sausai kosčiojo, nors jie gyveno Noršiovalene, kur jau nebebuvo džiovos. Viena mergaitė nusičiaudėjo į saują. Visi mes turėjome savo trūkumų.
Tom valandėlėm, kai man būdavo leista mokyti kitus, aš kalbėdavau tarsi koks senelio patikėtinis. Buvau jo dvasios balsas. Aš kartais net paėmęs plunksnakotį kaip jis imdavau mosuoti.
Jūs gal nepatikėsite, kad Manfredas Marklundas sirgo džiova ir vos galo negavo, jo plaučiuose buvo atsivėrusios kavernos, jis kosėjo kraujais. Tačiau išsaugojo sveiką savo liesumą, liko panašus į sportininką ar medkirtį, einantį į urėdiją ženklinti kirtimui medžių, jo žingsniai buvo platūs, tvirti, o balsas – aiškus ir stiprus.
Tiesa, dėl džiovininkų sanatorijoje išoperuotų kelių šonkaulių, Manfredo pečiai šiek tiek pakrypę, bet jis tai laiko pranašumu ir sako: mūsų krašte net geriau būti tokiam kaip aš, kai tenka brautis per visokius krūmus, brūzgynus, per eglių jaunuolynus, kurie antai išaugo išdegintose kirtavietėse.
Kad Manfredas sirgo ir vos nenumirė, galima suprasti pasižiūrėjus į Evą, jo žmoną. Jos žvilgsnis bėgioja niekur nesustodamas, netgi tada, kai ji žiūri į Manfredą. Kartais ji niūniuoja, lyg ir dainuoja, bet negali suprasti nei melodijos, nei žodžių. Ji dažnai stoviniuoja prie lango ir žiūri į kryžkelę. Ji iki šiol nėra patikėjusi.
Kiekvienais metais aš turėdavau vis kitus klasės draugus, buvau tapęs savotišku atsilikėlių didmeistriu. Mano bendraamžiai, buvę mano draugai, kopdavo iš klasės į klasę kaip ir dera, kaip pačios gamtos sutvarkyta.
Augau, stiepiausi ir aš, tvirtėjo raumenys, galva, kuri anksčiau atrodė kiek per didelė mano kūnui, dabar buvo tokia, kokia turėjo būti. O mano naujieji klasės draugai kasmet vis mažėjo, norėdamas su jais pasikalbėti, turėdavau pasilenkti, tarsi susimažinti, todėl ir likau toks susikūprinęs.
Metams bėgant aš vis storiau išdainuodavau balsius, pagaliau vargais negalais pabaigiau tą pradinę ir perėjau į vidurinę, kur garsinio mokymo jau nebebuvo. Mudu su mokytoja paskutinį kartą apsiverkėm. Aš perbraukiau delnu jos išsitaršiusius, neklusnius plaukus ir nuraminau ją.
Man atrodo, kad sykiu su nugara susikūprino ir mano dvasia.
Pertraukų metu lakstydavau kaip koks beprotis iš visų jėgų šaukdamas: ėėėėė, iiiii arba ooooo, kvailiodavau, šėliodavau kaip mažvaikis. Kartu su kitais blevyzgodavau apie šlapimą, išmatas. Kai mano draugeliai pradėdavo šaipytis iš kokio nors užguito atkampaus torpario vaiko sulopytom kelnėm, varganom drapanom, imdavo visaip jį kankinti, tyčiotis, aš irgi prisidėdavau. Stengiausi neatsilikti nuo kitų.
Kartais koks nors buvęs mano bendraklasis sustodavo ir imdavo spoksoti, tarsi vertinti mane. Bet jo žvilgsnyje nebūdavo paniekos, veikiau supratimas ir užuojauta. Manęs tai netrikdė, man netgi patikdavo toks kitų dėmesys. Atjauta, man rodos, yra kilniausias žmogaus bruožas.
Po pietų manęs visada laukdavo senelis. Laukdavo, žinoma, ir motina su tėvu, bet senelis – labiausiai.
Senelio kamarėlėj aš tarsi sugrįždavau į tikrąją savo būtį, ištiesdavau nugarą, nusimesdavau nerūpestingą, bet žeminančią savo vaikystės jauseną.
Dabar jau niekas nebesistengė manęs išmokyti skaityti ir rašyti. Tačiau kai kuriais atžvilgiais aš buvau pranašesnis. Per tuos trejus metus, kuriuos praleidau vidurinėj, krikščionybė, galima sakyti, atiteko į mano rankas.
Per tikybos pamokas stambus mūsų mokytojas, dėvintis žalią kostiumą varinėm sagom, su atverstu braižybos sąsiuviniu sėdėdavo toliausiame kampe prie lango. Jis vadovavo mūsų urėdijos savanorių būriui. Baltame popieriuje braižydavo kariuomenės dalinių judėjimą, planavo, kaip nugalėti rusus, jeigu tie išdrįstų įsibrauti.
Kai kurie mokiniai tvirtino, kad jis yra užsislaptinęs bedievis.
(Mano tėvas tuo netikėjo. Tas mokytojas, šiaip ar taip, baigęs mokslą, žmogus išsimokslinęs, geriau viską išmano, aiškino tėvas. Visatoje privalo egzistuoti kokia nors tobula esybė, nes mes pajėgiame ją įsivaizduoti. Jeigu jos nėra, vadinasi, ji netobula. Taip tatai. Kažkas juk turėjo išjudinti visatą. Visa kūrinija – tikslinga ir graži, joje slypi mintis, idėja, kūrėjas neišvengiamai egzistuoja. Taigi. Mūsų sąmonėj iš prigimties glūdi mintis apie Dievą. Visi žmonės mano, kad Dievas yra, nerasi tautos, kuri netikėtų vienokiu ar kitokiu Dievu. Išskyrus tuos komunistus. Tikėjimas į Dievą kartais būna net labai naudingas. Taigi. Tai liudija ir toks Spinoza, tik jo Dievo įrodymas gana miglotas, nors pats Spinoza jį tvirtai tikėjo. Taigi. Visi tie dalykai yra įsiėdę į kiekvieno mokytojo sąmonę. Taip tatai.)
Kol mokytojas braižybos sąsiuvinyje rikiuodavo savanorių būrius sėkmingai kovai prieš Rusiją, aš vesdavau Jozuę, Baraką, Gedeoną, Jeftę, Samsoną ir karalių Dovydą į pergalingus žygius prieš kanaaniečius, prieš Sisarą, medianiečius, amonitus, filistinus, moabitus, prieš Abimeleką, jam kaukolę sutraiškė ant galvos užmestas girnų akmuo.
Deja, mieli mano klasiokai, aš čia papasakojau tik menką dalelę tų nutikimų, kuriuos pavaizdavo Gustavas Dorė, kalbėjau aš. Toje Dorė Biblijoje iš nukirstų galvų tiesiog plūsta kraujas, iš perrėžtų pilvų verčiasi žarnos, iš perskeltų kiaušų tykšta smegenys, moterys ir vaikai talžomi į uolas, į akmenis. Ir taip toliau. Visa tai kelia begalinį šiurpą.
Daugelį Biblijos vietų man buvo skaičiusi motina, aš jas mokėjau atmintinai ir galėjau panaudoti per savo pamokas. Štai kad ir toks pavyzdys: Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė eina iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.
Jis – mūsų Tėvas, užbaigdavau aš.
Mokytojas padėkojo man už paskaitą, jis atrodė šiek tiek apsiblausęs, išsiblaškęs. Rusai, išsilaipinę Holmsunde ir Oboloj, matyt, jau žygiavo paupiu prieš srovę. O jam reikėjo išrikiuoti tankus prie Omselės, pėstininkus sugrupuoti tarp Mordselės slenksčių ir Manjauro pelkynų.
Tas mokytojas, ko gero, buvo paskutinis, dar mėginęs išmokyti mane skaityti.
Per visą mano mokslą vidurinėje jis vieną kartą paliko mane po pamokų.
Rankoje laikė lazdą.
Ar tu bent suvoki savo padėties rimtumą? – paklausė jis.
Taip, atsakiau, aš tai seniai žinau.
Paskutinė išeitis yra prievarta, pasakė jis. Kai viską jau esi išbandęs…
Taip, pone magistre, atsakiau. Kartais kitiems tokie būdai pasiteisina. Čia negali žinoti.
Bet tau skaudės, perspėjo jis. Smarkiai skaudės.
Jo balsas skambėjo beveik tėviškai.
Tam ir lazda, kad skaudėtų. Kitaip ir mušimas būtų beprasmis, pasakiau.
Teoriškai aš esu prieš bet kokį smurtą, aiškino jis. Bet praktikoj to sunku išvengti. Netrukus pats tuo įsitikinsi. Kaip reikiant pajusi!
Mano jausmai čia tikrai niekuo dėti, pasakiau.
Aš tik norėčiau žinoti, ar man reikia ką nors tau įkrėsti, ar priešingai – kažką iš tavęs iškratyti, tarė jis.
Iškratyti ar įkrėsti – argi nuo to skiriasi smurtas? – paklausiau.
Man svarbu ne mušti, o kažką pasiekti. Surasti priežastį, pasakė jis.
O kaip tai padaryti? Kaip rasti tą priežastį? – paklausiau.
Čia nėra taip lengva, prisipažino jis. Tai pats kebliausias šiuolaikinės psichologijos ir psichoanalizės klausimas. O gal net viso meno, literatūros? Žvelgiant plačiau šis klausimas aprėpia visos žmonijos lemtį.
Žmonijos lemtis pavaizduota trijuose paskutiniuose Dorė Biblijos piešiniuose, pasakiau.
Mudviem šitaip besišnekant, jis susimąstęs mechaniškai atidėjo į šalį lazdą neketindamas jos naudoti.
Gal aš ir apsirinku.
Nežinau, ką mokytojas būtų daręs, jeigu rusai būtų iš tikrųjų atėję.
Tie mano metai. Aš turiu teisę taip sakyti: tie mano metai.
Tie mano metai prasidėjo žalioje lovelėje su gardelėmis, tėvų namuose, mūsų Būstelėj, ir tebesitęsia iki šiol.
Vienais metais pagaliau baigėsi visuotinis privalomas mano mokslas. Sakydamas „tie mano metai“, aš turiu galvoje ir praeitį, ir dabartį. Metai, mėnesiai, dienos egzistuoja ir išlieka tik tada, kai yra užrašomi. Laikas – tokia substancija, kurią fiksuoja raidės ir skaičiai.
Jeigu čia ir prisimenu kokią ypatingą dieną, pavyzdžiui, tokių ir tokių metų rugpjūčio dvidešimt ketvirtąją arba kokių kitų metų birželio šešioliktąją, darau tai sąmoningai, tiesiog iš savo užsispyrimo.
Taigi tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt trečiųjų birželio dvyliktąją baigėsi mano mokslas. Tai buvo pakilaus liūdesio diena. Mažieji mano draugai man padainavo kelias dainas. Mokytojas pasakė kalbą. Klebonas įteikė komunos dovaną – Albrechto Diurerio medžio raižinių Biblijos temomis aplanką juodais kolenkoro viršeliais. Sutramdęs jaudulį, aš irgi tariau keletą žodžių. Mano balsas trūkčiojo, lūžinėjo, nes jau kuris laikas jis mutavo.
Nuo šios dienos aš jausiu didelį ilgesį, nes mokykla mano gyvenimui suteikė formą ir tvirtą pagrindą, kalbėjau. Bet man šiek tiek baugu dėl ateities. Užvis labiau norėčiau likti vidurinėj, iš bėdos – pradinėj, net pagalvojau, kad galėčiau pradinėj dirbti mokytojo pagalbininku. Bet suprantu, kad mano išsilavinimas – ne be spragų, kurios formaliai neleidžia man šito siekti.
Esu įsitikinęs, kad čia prabėgo laimingiausi mano gyvenimo metai, baigiau kalbą.
Namuose, mūsų Būstelėj, tėvas per vakarienę perskaitė mokyklos baigimo pažymėjimą:
YPATINGAS ATESTATAS, remiantis tokiu ir tokiu NEPILNOS VIDURINĖS MOKYKLOS ĮSTATŲ paragrafu
tokio ir tokio MOKYMAS NUTRAUKTAS, PASIBAIGUS VISUOTINIAM PRIVALOMAM MOKSLO LAIKUI.
Jeigu mano atmintis neklysta, tėvas tada man garsiai skaitė pirmą ir paskutinį kartą.
Tą vakarą mudu su seneliu paskyrėme Diurerio medžio raižiniams tyrinėti.
Abu, žinoma, buvom sužavėti, tiesiog pakerėti.
Čia mes matome, aiškino senelis, atbundančias Renesanso pajautas, potraukį smulkmenoms, detalėms, individams ir unikaliam žmogiškumui.
Pasiėmę gremėzdišką didinimo įtaisą, mudu įdėmiai apžiūrinėjome žabarus kūtelėj, kur gimė Jėzus, moterišką Mergelės Marijos apkūnumą, šventykloj įmantriai supintas gėlių ir žalumynų girliandas virš vyriausiojo kunigo galvos, dūmus, kylančius iš apvalių karaliaus Dovydo Jeruzalės kaminų.
Senelis man sakė:
Diureris čia net pranoksta Dorė. Jis dar didesnis. Kupinas savo laiko, kartais net pralenkia savo laiką. Štai kad ir tie žmogiškų aistrų paveikslai! Apreiškimas! Apokalipsė! Kokia kompozicijos darna! Koks mielaširdingumo pojūtis! Jis ne šiaip sau vaizduoja save kaip Kristų!
Taip, sutikau. Tikriausiai taip ir yra.
Aš nenorėjau seneliui prieštarauti, ypač tą vakarą, kai širdies gilumoje pajutau, kad šie metai – jau praeitis, kad mudu jungęs ryšys netrukus bus nutrauktas.
Beje, Diurerio medžio raižiniai nieko nėra atvertę į tikėjimą.
Ivo Andrić. Nerimas
2005 m. Nr. 3
Iš serbų k. vertė Laima Masytė
Ivas Andrićius (1892–1975) – įžymus serbų rašytojas, diplomatas, Nobelio premijos laureatas (1961). Debiutavęs (1918) simbolistiniais eilėraščiais, vėliau kūrė realistinius apsakymus, istorinius romanus („Travniko kronika“, „Panelė“, „Drinos tiltas“, 1945 ir kt.). Čia spausdinami trumpi kūrinėliai atskleidžia šio rašytojo kūrybai būdingą filosofinį mąstymą, psichologiškumą.
Vaikai
1917 metų balandžio mėnesį, kai valstybė kiekvienai šeimai dalijo po kilogramą kukurūzų miltų savaitei ir kai žmonės jau buvo suvalgę net menkiausią kukurūzo stiebelį, šeivamedžio uogas ir jovaro žievę, kai jiems ėmė tinti kojos ir kai jie pradėjo masiškai mirti, tada į gatves birte pabiro vaikai.
Nežinau, kaip tais metais buvo su paukščiais ir lelijomis, bet tuos vaikus Dievas tikrai pamiršo. Vaikai pasklido po visą miestą, jų buvo ant tiltų, prie parduotuvės, grioviuose palei kelią, šalia kareivinių.
Į miestą ėmė plūsti vaikai iš aplinkinių kaimų. Kiekvieną dieną jų vis gausėjo. Daugelis negrįždavo į kaimą, kur, be bado, siautėjo dar ir šiltinė, jie likdavo mieste ir bastydavosi dieną naktį. Keliuose į miestą kiaurą dieną stovėdavo patruliai ir grąžindavo vaikus į kaimus, tačiau šie apeidavo patrulius šalikelėmis, brido upeliais ir ėjo per suartus drėgnus laukus, miestan atkeliaudavo apdriskę, su raudono dumblo plutele ant basų kojų ir išalkusiomis akimis. Žandarai juos mušė ir vaikė, bet nesuiminėjo, nes neturėjo kuo maitinti.
Ant išsekintų kūnų ir plonų kojų vaikų galvos atrodė klaikiai didelės, o akys tapo senoliškai bukos, veidai susiraukšlėję ir dederviniuoti, nelygu moliūgai, žiemą vystantys ant lentynų.
Mieste knibždėjo gausybė vaikų. Jie braidė po upelį, kuris tekėjo priešais kareivinių skerdyklą, ir gaudė vandenin metamų žarnų galus; jie rinko sausų slyvų kauliukus, juos ant grįstkelio skaldė ir valgė karčius branduolius, iš pamazgų krūvos už kareivinių virtuvių jie graibstė išmestas tuščias konservų dėžutes, karštu vandeniu jas skalavo ir gėrė. Vaikai, norėdami apgauti alkulį, kramčiojo šeivamedžio vaisius taip ilgai, kol nesukraujuodavo dantenos; jie ragavo raktažolės lapus ir paparčio duoną; naktį jie traukdavo į daržus ir pirštais iškasdavo vakar puriose lysvėse pasodintas bulves; jie prašė išmaldos, vogė, plėšė, tačiau to nepakako, kad pasisotintų ir išgyventų.
Atrodė, jog mieste badavo tik vaikai. Vyrų ir šiaip buvo mažai, moterys dirbo ir tylėjo, o vaikai nesileido apgaudinėjami nei paguodžiami, visą mielą dieną šmirinėjo po miestą, o daugelis miegojo po užpraėjusiais metais mūšiuose sugriuvusių namų lentomis. Siauroje gatvėje priešais maisto prekių parduotuvę vaikai visą dieną guli it pėdai. Jų tiek daug, jog praeinant reikia žiūrėti, kad neužliptum ant kojų; veltui policija juos vaiko, jie vis tiek sugrįžta, gulinėja prie sandėlio, tykoja maisto.
Mirė ir suaugusieji, bet dažniau – vaikai. Kasdien bent keli nebepajėgdavo bastytis; jie likdavo gulėti pabrinkusiais paakiais priešais Didžiąją Užeigą arba ant plytelių palei tiltą ir tylėdami ir sustingę spoksodavo į grįstkelį.
Tuos vaikus galėjo išgelbėti vieno didelio Europos restorano maisto atliekos, tačiau anais metais pasaulyje maistas buvo paskirstytas netolygiai, niekas neteikė pagalbos; žmonės mirė badu, – pirmučiausia vaikai, paskui suaugę.
Tiems, kurie išgyveno, iš burnos seniai pranyko – juk viskas užmirštama ir viskas praeina! – šleikštus paparčių ir papuvusių miltų skonis, tačiau sunku užmiršti vaikus, kai matei, kaip jie kiurkso apsimuturiavę naminės drobės ir kareiviškų milinių skarmalais, kaip kramto šviežius dobilus, o burnų kampučiais tįsta žalia seilė. Ir klaiki tampa mintis, jog galbūt kada nors šie vaikai taps pamėkliškais liudytojais kokiame nors baisiame teisme, kur bus teisingiau teisiama nei 1917 metų balandį.
Naktis traukinyje
Važiavome jau nuo pusiaudienio. Sugrūsti į siauručius tvankius vagonus nežinojome, kur mus veža ir kuo kelionė baigsis.
Mus saugantys prakaitu apsipylę kareiviai dūsavo ir slapčiomis laisvino kaitros pilnų kuprinių diržus. Kai kurie iš mūsų jau buvo aprengti kalinių drabužiais, skleidžiančiais virtuvės ir dirbtuvių tvaiką.
Temstant ėmė atrodyti, kad vagonas siaurėja, pakeleivinių šnopavimas tyloje vis garsėja, o didelė kareivio kuprinė šalia manęs auga ir mane vis labiau spaudžia prie lango, kurį buvo uždrausta atidaryti.
Važiavome palei jūrą. Visur buvo išsiliejęs besileidžiančios saulės spindėjimas. Vien tik šviesios plokštumos, vien tik keistos stebuklingos spalvos, kokių anksčiau nebuvau matęs. O tik nusisuki: tamsus vagonas, prigrūstas kareivių, mano draugų, suvargusių ir piktų, išsigandusių ir abejingų. Šis troškus, prispjaudytas ir iškleręs vagonas sparčiai skendo prieblandoje.
O lauke spindėjo saulės šviesa, mainėsi spalvos, dangus ir žemė dabinosi grožiu, kokio niekada nė neįtariau esant. Bijojau dairytis po vagoną, priglaudžiau veidą prie stiklo, žiūrėjau ir siurbiau grožį akimis, toldamas nuo to, kas yra šalia manęs.
Žiūrėjau, kol pranyko paskutinė spalva, užgeso paskutinis debesis.
Kai atsigręžiau nuo lango, vagonas skendėjo slogioje tamsoje, ji buvo pikta ir dar blyški nuo prisiminimų apie praėjusią dieną. Tvyrojo mišrus mūsų tamsios košės, odos ir prakaito tvaikas. Šutra stiprėjo, tamsėjo už lango dangus.
Tą beribę naktį stovėjau ant savo paskutinės, negailestingai mane išdavusios, dienos ašmens ir veltui ieškojau savyje ir aplink kažko, kas man padėtų įveikti juodos prarajos baimę ir apmalšintų kančią.
Sapnas apie pergales
Metų metus klausausi šūksnių apie pergalę, o pasaulyje vis pritrūksta duonos ir mąžta žmonių galia, ir vis plačiau žemėje sklinda pergalės melas.
Jūsų pergalė turi žemą kaktą ir krauju pasruvusias akis. Nugalėtojo neramus žvilgsnis. Prakeiktas yra ugninis pergalės vynas. O, jis nesuteikia galios ir nelinksmina!
Dievas laiko ranką ant nugalėtojo galvos, o nugalėtojas stovi vienas, jo džiaugsmas suliepsnoja ir užgęsta. Visa pasaulio viltis, paguoda ir grožis atsiveria nugalėtųjų akims; o nugalėtojai yra akli, jie dreba ir dega, be savo laukinio liepsningo džiaugsmo, virstančio pelenais, jie nieko neturi.
Nes juk kas yra šiandienos pergalės, jei ne rytdienos pralaimėjimai? Atskiro žmogaus akyse nėra nei laimėtų, nei pralaimėtų mūšių, visi karai vienodi: laimėjusiems kaip ir pralaimėjusiems atitenka visa sutriuškinta žmonija.
Praūžia vėjai ir praeina lietūs, geri ir vaisingi, visada vienodi, o vėliavos pamažu yra ir skarsta; spalvos išblunka ir nueina užmarštin, o žmogus visada lieka tas pats, lenkiamas sopulio ir atkaklus triūse; vysta vainikai ir trūnija vėliavos, bet lieka žmogus, kuris sėja ir dirba; lieka lietus, kuris jam talkina. Kas nugalės žmogų?
Tai tik Dievas akimirkai nusuko veidą ir paliko pasaulį tamsoje, o jūs šūkaujate: pergalė, pergalė! Bet pergalės nėra, tai tik mažas kruvinas melas ir didelė neganda.
Nugalėtojai išblyškę, kraujas suplūdęs jiems į akis, kas žino, ar vieną rytą jų nesugėdins jūra savo ramybe ir laukai savo šventa tyla.
Tai tik trumpas klaikus sapnas, šis pokalbis apie pergales.
Dunksančios tolyje kalvos, vainikuotos sniegu, jūs priimate saulės komuniją.
Jūs esate žemės pastangos, vienintelis kelias, vertas dangaus ir aukštumų.
Kai mąstau apie rausvą aukštumų spindesį, mane užlieja ramybė.
Žinau, ten žydi raudonoji lelija ir tyla. Arba sniege tirpsta atsargus žvėries pėdsakas. Ir jeigu apninka gėla, ją nuneša permainos, nelyginant upė išrautą stiebą. Ten yra mirtis: išbarstytos plunksnos, švarūs, išbalinti kaulai ir juoda, vaisinga žemė.
Nuo tų kalvų ateina šie rytmečiai.
Antai vieną rytą, kai aš, neturintis dievų, puolu žemėn ir lenkiuosi jums, didingosios kalvos, mane apgaubia mirties ir gyvenimo tyla, šilta ir vaisinga kaip lūpų susiglaudimas bučiny.
Nuraminęs trikdančias vakaro mintis apie žvaigždes ir tolius, nuėjęs prisiminimų sopulingus kelius, aš puolu prieš jus ant kelių, žemės viršūnės, ant kurių viešpatauja mums tolima ir nesuvokiama stichijų harmonija.
Balta tyluma, iki kurios nenusileido Dievas ir į kurią neužkopė žmogus.
Aukštas sniege su tamsios omorikos šešėliu ir laiko saiku, kuriame tyli įstatymai! Sparnuotas žvaigždės ir žmogaus akies pavidalo sniege, neskubantis keliauninke, pasitikintis laiku ir laukiančiomis galimybėmis, šįryt skaidriame tolyje tu man esi tarsi kviečianti dievybė. Ir šios žemės, ant kurios kenčiu, viršūnės vis dar yra man brangesnės už nepažįstamą tolimą dangų, iš kurio gimiau pavargęs.
Aukštosios kalvos, jūsų vaizdas laikinumu besiskundžiančiose mano akyse yra ištikimesnis nei viskas, ką esu pasaulyje matęs, nes viskas, kas perėjo per mano rankas, pavirto nerimu, kurio prakeiksmas yra pasiųstas daiktams ir žmonėms. Į jus tiesiu savo tuščias rankas. Bet štai ant jų besiilsinčios dienos šešėlis trumpėja ir tampa apgaulingas.
Nakties metas. Mane vargina mintis apie daugybės būtybių ir pasaulių egzistavimą prieblandoje. Viskas tęsiasi taip ilgai! Ir pasauliui vis atsiveria naujos it žaizdos dienos.
Nuo visko, ką mačiau, liepsnoja akys. Pasaulis neaprėpiamas. Didelė našta ir didelis nuovargis. Gūdi naktis. O žmogus vis toks pat vienišas.
Buvo baltas ir trumpas ryto mirksnis, kai pamačiau, tarsi man akys būtų nupraustos stebuklu, jog praėjo mano žydėjimo ir spalvingumo metas, šlovė pavasarinė, visko netekęs likau ant nuožmaus kelio, sirpstu kažkokiam neaiškiam rudeniui, aitrus vaisius besišypsančiai burnai.
Degu saulėje.
Sunku stebėti, kaip m a n yra vykdomas įstatymas ir saikas, galiojantis visiems.
Ir kodėl anuomet ūksmingoje bažnyčioje man buvo paskelbta, jog esu pašauktas aukštesniems dalykams?
Aš geriu prabėgantį laiką kaip žemė – vandenį. Nieko neatsitinka. Žemės rutulys sukasi, saulė šviečia. Kai ji nešviečia man, šviečia kitiems žmonėms. Viskas noksta ir auga, daug žmonių gimsta, gyvena ir miršta, bet visi nori d a u g i a u ir g e r i a u. Daug laiko esame vieniši ir plakami likimo, bet iš tiesų visi mes, žmonės, laikomės už rankų.
Pūsteli vėjas, čia tykiai, čia čaižiai ūžauja žolėje prie mano ausies. Prie ekvatoriaus verkia maži vaikai, o Grenlandijoje riaumoja maži balti meškinai. Laikas ir gyvenimas – tai beribis potvynis.
Sudrisko ir pagelto juokingi kalendoriai ir ilgai neprisukinėjami laikrodžiai seniai sustojo. Visos gyvybės formos geria laiką it pieną. Viskas auga ir tarpsta; mes, ši planeta, lyg plona šaka po našta susigūšime, susitrauksime; kur atrasime sau vietą? Apsigyvensime tuščiuose išnykusių sraigių kiautuose. Suvalgysime austres, besislepiančias akmenyje, praskelsime spygliuotus jūros ežių šarvelius, kai ateis pilnatis, ir suvalgysime jų jūros skonio ikrus.
Viskas auga ir tarpsta; didžiulės girios kertamos ir verčiamos, skaldomas akmuo ir pliekiami gyvuliai, malami grūdai. Viskas naikinama ir laužoma, skaldoma, bet visada kas nors žembėja, dygsta, auga ir plinta. Visų žudoma gyvatė taip pat neišnyksta, bet dauginasi ir gyvena tarp akmenų, atspindėdama saulę savo tamsiai pilka akimi.
Pusiaudienis. Kalbėti apie saiką ir vardus neįmanoma – nuo pradžių pradžios viskas žemėje yra veržlus potvynis, o mes vis augame, augame!
Staiga po šviesios ir džiaugsmingos dienos vėlei išvydau išvirkščią gyvenimo pusę.
Man prieš akis švystelėjo kaulėta vienos moters ranka ir pamėkliškas veidas, visi daiktai atsispindėjo šviesoje, jau gęstančioje ir keliančioje priešmirtinius pojūčius.
Sudužo diena kaip stiklas bažnyčioje. Už pamėklės nugaros pasirodė glitėsiai, dulkės ir viską nulaikančios virvės.
Vakaro metas. Kai gęsta šviesa, kiekviena viltis tėra niekingas melas ir kiekviena paguoda – įžeidimas.
Vakaro metas, o mane plonu ir pilku šešėliu ant svetimos moters veido pasveikina mirtis.
Liepsnojo tvilkčiojanti lempa, ir ant jos apsmilkusio spindinčio stiklo mačiau savo veidą – nieko kito, tik savo veidą! – kaip jis linguoja ir virpčioja tarsi paskenduolio veidas vakaro upėje. Veltui bandžiau užmerkti akis, buvau pasmerktas ir turėjau vėl ir vėl žvelgti sau į akis. Visą naktį.
Šiąnakt beldžiuos į Tavo vartus lyg išsigandėlis ir pavėlavėlis, nes esu iš tų, kuriems žemė daugiau neturi ką pasakyti. Keliuos naktį, ieškau Tavęs, kad paklausčiau: kur yra mano vieta ir kraštas, nes negaliu amžinai gyventi kaip našlaitis be vardo ir savo kelio.
Kokios silpnos yra žmogaus rankos ir kaip kietai gali įmigti Dievas.
Kas aš esu čia, pasaulyje? Stiebelis vėjuje. Žiedas šalikelėje. Akmens stulpas tarp griuvėsių, esu sulūžęs akmens stulpas, kuris nebelaiko skliauto ir niekam nebetarnauja, tik skilinėja šaltyje ir dega kaitroje, vis dar primenantis šlovę, kuri seniai išnyko.
Dievas trykšta tarsi šviesa iš kiekvieno sutvėrimo ir kiekvieno krutančio gyvio.
Vienišas akmuo paplūdimyje turi jo alsavimo aureolę, ryte ir vakare tarytum violetinis fluidas jį užlieja spindesys saulės, kurios nematyti.
Jis yra tarsi visko, kas gyva, alsavimo šiluma.
Jis yra kurčias valandoms, kurios išmuša ir sudrasko laiką į skutelius. Jis yra aklas dienai ir nakčiai, visoms laiko permainoms.
Jis yra tarsi romus žėrėjimas ir gili tyluma, kurioje girdėti jį neigiantis balsas.
Jis taip puikiai tyli, kad jau manoma, jog jo nėra.
Versta iš: Andrić I. NEMIRI. Beograd: Svetozar Marković i Petar Koćić, 1975
Aleksandr Selin. Alpatovka
2005 m. Nr. 2
Iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius
Aleksandras Selinas gimė 1961 m. Volžsko mieste (Volgogrado sritis). Baigė Maskvos inžinerinį fizikos institutą. Paskelbė apsakymų rinkinį „Sofa“ („Диван“, 1998). Dirbo kino scenaristu. Domisi videorežisūra ir futbolu. Gyvena Maskvoje.
Prie Uralo yra Alpatovkos kaimas. Iš pirmo žvilgsnio – niekuo ypatingas. Kaimas kaip kaimas. Gal du šimtai kiemų. Ne daugiau. Alpatovka neišaugo ir netapo miestu, nors gyvuoja jau penki šimtai metų. Aplink Alpatovką – gūdus miškas. Beje, būdingas šiam kraštui. Per penkis šimtus Alpatovkos gyvavimo metų miške nuolatos dingdavo žmonės.
Dar Petro laikais, sako, pats kunigaikštis Menšikovas užsuko į mišką ir ten praganė pusę svitos. Už tai paskui jį žiauriai sumušė Petras Pirmasis. Visi tikriausiai prisimena vadovėlinę frazę, kurią ištarė vienas iš Pugačiovo sukilimo lyderių Salavatas Julajevas: „Jemeljanai! Atvedžiau tau penkis tūkstančius baškirų!“ Taip skambėjo frazė. Tačiau iš tiesų jis vedė ne penkis, o dešimt tūkstančių baškirų. Tiesiog pusė būrio patraukė per Alpatovką… Ir dingo, ir taip atsitinka iki šių dienų. Vėliau, jau per pilietinį, mena senoliai, raudonųjų partizanų būrys, gindamasis nuo baltųjų čekų, pasislėpė miške… Taip ir neatsirado. Tiesa, jau po tėvynės karo išniro iš miško kažkokie du seniai su budionovkomis ir nudrengtomis šimtasiūlėmis. Išniro, parūkė, pastovėjo – ir vėl miškan… Nors velniai žino!.. Gal jie buvo ne iš to dingusio būrio, o tik šiaip du seniai su budionovkomis ir nudrengtomis šimtasiūlėmis…
Alpatovkoje nebuvo nė vienos šeimos, iš kurios kas nors kada nors nebūtų dingęs. Kaimiečių šeimos didelės – po dešimt, penkiolika ir daugiau žmonių, bet per kelerius metus paprastai penki šeši prapuldavo. Alpatovkos gyventojai į tai žiūrėjo ramiai. Miškas savotiškai reguliavo gyventojų skaičių. Nežinomas likimas dažnai ištikdavo ir karves, vištas, žąsis bei kitokią gyvastį. Taip, vogdavo. Žinoma. Bet, vienaip vertus – tarsi vogdavo, o kitaip vertus – tarsi ir nevogdavo… Tiesiog Alpatovkos gyventojai nebuvo įpratę pastebėti vagysčių…
Jeigu vienas vyriokas nušvilpia kito žąsį, pastarasis, net jeigu ir pastebi vagystę, – tyli. Ir eina į svečius žąsies valgyti. Neįprasta Alpatovkoje ką nors kuo nors kaltinti. Ateina apvogtasis pas pavogusįjį žąsies kartu valgyti.
– Et, – sako, – šiandien dingo viena mano žąsis.
– Tu ką?! – nustebdavo vagis, kirsdamas žąsies šlaunelės minkštimą. – Į mišką tikriausiai išėjo?
– Matyt, į mišką.
– Taaip…
Jie kartu valgė žąsį ir abu žinojo, kieno ši žąsis ir kaip čia atsidūrė… Bet kalbėti ne apie mišką, o apie ką nors kitką Alpatovkoje buvo nemandagu.
– O štai anądien Fiodorovo ožka į mišką išėjo. Ir baigtas kriukis.
– Nerado? – paklausė žąsies šeimininkas.
– Kur ten! Miškas…
– Taaip…
Taip ir kalbėjosi, nors užvakar Fiodorovo ožką kartu vogė. Ir nukentėjusysis Fiodorovas tai puikiausiai žinojo, juoba kad vagystę stebėjo pro savo išvietės plyšį. O vakare lyg niekur nieko, skųsdamasis prakeiktu mišku, užsuko pas juodu pavakarieniauti…
Jei kalbėtume apie dingusius žmones, iš tiesų miškas šiek tiek buvo dėl to kaltas. Tarkim, kas nors žmoną nudauš arba sūnelį palaidūną pritrėkš… Nuneš į mišką, ir baigtas kriukis. Bėga pas įgaliotinį.
Alpatovkos įgaliotinis buvo vyras kaip reikiant. Ir raštingas, ir sąžiningas. Kruopščiai užrašydavo visus parodymus. Paskui eidavo į pamiškę. Ilgai stovėdavo. Kažką matuodavo rulete. Po to pildydavo protokolus. Sudėdavo juos į aplanką. O aplanką – į seifą.
– Na! Kur mano žmona? – klausdavo žudikas po metų ar dvejų.
– Rasim, rasim! – guviai atsakydavo įgaliotinis ir toliau pildydavo popierius, segdavo juos į aplankus, o aplankus dėdavo į seifą.
Įgaliotinis labai mėgo arklius. Vos ne pusė Alpatovkos arklių trypinėjo jo aptvare. Labiausiai įgaliotinis didžiavosi sartu Orlovo šuolininku. Prieš pusmetį toks pat šuolininkas buvo pas kalvį Semakiną. Bet dingo…
– Negrįžtamai nušuoliavo į mišką! – skundėsi kalvis įgaliotiniui. – Išlėkė narsuolis mosuodamas karčiais šviečiant žvaigždėms! (Nors iš už svirno gerai matė, kaip viskas iš tikrųjų įvyko. Ir ne naktį eržilas dingo, o ankstų rytą.)
– Reikėjo, Michalyčiau, saugoti tokį puikų šuolininką. Prižiūrėti! – barė įgaliotinis Semakiną, nusivedęs į arklides rodė, kaip tai daroma: glostė sartojo Orlovo šuolininko karčius ir šėrė jį kviečiais iš rankos.
Kartą patį įgaliotinį ištiko nelaimė. Dingo seifas su aplankais ir dokumentais. O kitą dieną iš miesto turėjo atvykti kažkokia prokurorų komisija.
– Tai, žinoma, ne tragedija, – įgaliotinis guodė save ir dėl šio įvykio pakviestus kaimiečius. – Bet juk negalėjo metalinis seifas savarankiškai pabėgti į mišką!
– Velniai jį žino, viršininke, – nedrąsiai svarstė Alpatovkos vyrai. – Vienaip vertus, seifas metalinis, nejudantis, bet kitaip vertus – visko gali būti…
– Štai mano senė dvejus metus paralyžiuota voliojosi lovoje, o šį pavasarį pabėgo, jau ir pėdos ataušo!
– Prisimenu šią bylą, prisimenu, – kasėsi pakaušį įgaliotinis. – Tris dienas tyriau. Prarijo ją prakeiktas miškas! Prarijo!
– Va va, prarijo! – džiaugėsi tinkamu žodžiu Alpatovkos vyrai. – Tai galbūt ir tavo seifą… miškas… prarijo, a?
– Galbūt, galbūt, – įgaliotinis vaikštinėjo iš kampo į kampą. – Tačiau ar tuo patikės komisija? Kad tik komisija nepridarytų mums bėdų…
– Mat ko išsigando – komisijos! Ogi ji iki mūsų neprivažiuos… O privažiuos, tai neišvažiuos! Miškas gūdus, tankus. Pats žinai.
– Patikės – nepatikės! Neimk į galvą, viršininke! Mūsų miške dingo eskadronai, gurguolės. O čia – komisija… Tiesiog juokinga!
Vyrams išėjus, įgaliotinis įsitaisė už stalo kurpti laiško į srities centrą apie tai, jog komisijai važiuoti netikslinga. Kurpė nuolat žvilgčiodamas pro langą, šypsodamasis stebėjo, kaip kaimynų vaikis purto jo obelį.
Prokurorų komisija vis dėlto atvyko. Ir keliavo sėkmingai, prarado tik lagaminą su konservais, kuris paskendo keliantis per vieną iš pelkių. Išalkę komisijos nariai vos atvykę iškart puolė į kaimo parduotuvėlę, tuo labai nustebindami vienišą nuobodžiaujantį pardavėją. Jį dar labiau nustebino červoncas, kurį atkišo komisijos pirmininkas ir paprašė kokių nors produktų „už visus“. Pardavėjas nieko neatsakė, paėmė červoncą, išėjo ir nebegrįžo iki parduotuvėlės uždarymo. Beje, koks ten uždarymas? Durys pagal kalibrą vis tiek netiko į staktą, o spynos iš viso nebuvo.
Prokurorai, alkio spiriami, droviai nusiskynė kelias slyvas nuo pirmų pasitaikiusių medžių. Slyvų šeimininkas visa tai kuo puikiausiai matė. Ir per daržus užbėgęs žygeiviams už akių paprašė pasivaišinti slyvomis. Pasidomėjęs, kur jie eina, prisijungė ir nuėjo kartu pasakodamas nudelbusiam akis prokurorui, kad pats augina tokias pat slyvas, bet įjunko kažkoks „miškinis“, kuris naktimis ateina iš miško ir vagia jo derlių…
– Gero apetito, brangūs sveteliai! Gero apetito! – Įgaliotinis pasitiko svečius sėdėdamas ant sarto šuolininko ir apsivilkęs paradinę uniformą. Prijojo, jaunatviškai nušokęs prisistatė. – Prašau visus paskui mane. Centrine gatve.
Prokurorai ėjo centrine gatve mėgaudamiesi paradiniu įgaliotinio munduru, stebėdamiesi tokiu iškilmingu sutikimu.
– Turime tokį paprotį, – tęsė įgaliotinis, – visus svečius, atvykusius į Alpatovką, pirmiausia vedame centrine gatve.
– Kodėl? – nustebo prokurorų vyriausiasis.
– Atvirumas. Alpatovkai būdingas atvirumas. Vengiame apkalbų ir nepasitikėjimo. Tegu visi žino, kas atvažiavo, kiek atvažiavo, na ir taip toliau. Todėl paskui, jeigu, neduok Dieve, kas nors atsitiktų, – kiekvienas vaikigalis pultų svečiams padėti. A? Na kaip?!
Prokurorai nusišypsojo ir pritariamai linktelėjo.
– O kai nėr paslapčių, ir žmonės svetingesni, – įgaliotinis paglostė sartojo karčius, – ir nusikaltimų mažiau. Teisingai, Semakinai? – šūktelėjo liūdnam barzdotam vyriškiui, stovėjusiam už vartelių ir stebėjusiam sartį bei eiseną. – Kitaip negalima. Ne. Čia, užkampyje, žmonės kaip žygyje tikrinami. Pasislėpsi, užsisklęsi savy – dingsi.
– Ir daug dingsta? – juokais pasidomėjo kažkuris iš delegacijos.
– Daug, – įgaliotinis truktelėjo pavadį, stabdydamas arklį. – Daug. A, rodos, laiške rašiau apie mišką. Ar skaitėte prieš išvykdami? Štai… Nors, žinote… Tai mūsų požiūriu – dingsta. Čionykščių požiūriu. O iš tikrųjų, – dievai žino. Galbūt atvirkščiai – gal žmogus atrado save. Sėdi dabar kur nors miške, klony… Riešutėlius gliaudo ir vargo nemato. Gyvena vienui vienas savo malonumui. Galbūt pasirinko tokį likimą.
– Visaip gali būti… Taaip… – susimąstė vyriausiasis prokuroras. – Bet, atleiskite, ar jis, prieš dingdamas, įspėja žmones?
– Kaip įprasta. Jeigu suspėja. Sako, vilioja miškas, eisiu. Tiek jį ir tematysi… Beje, o jums, kol čia keliavote, toks noras nekilo? Ne? Keista. Sako, kaip magnetas traukia.
– Ne, ne.
– Ačiū Dievui. Nes aš jau visai Alpatovkai pasakiau, kad atvyks komisija. Pasakiau ir galvoju: o jeigu neatvyks, jeigu neatvyks? Atvyko… A, štai dar keli vietiniai. Rekomenduoju, – parodė ranka.
Procesiją pasivijo tas pats kaimo parduotuvėlės pardavėjas ir kažkoks Fiodorovas, tauriai žilstelėjęs ir tvirtai sudėtas vyriškis. Abu baisiai uždusę. Ir, pertraukdami vienas kitą, ėmė pasakoti įgaliotiniui, kaip ką tik mėgino sugauti išeinančią į mišką kiaulę, pabėgusią iš Potapovo, žinomo Alpatovkoje kiaulininko, tvarto.
– Į laisvę, matyt, užsimanė. Neleisdavo jai pasivaikščioti Potapovas. Šit ir išėjo į mišką, tvarte išlupusi dvi lentas.
Įgaliotinis aiktelėjo ir palingavo galvą.
– Ką darysi, ką darysi… Ačiū Dievui, kad tik kiaulė, o ne pats Potapovas išėjo. Kur dar tokį kiaulininką rastume?
– Beje, – pardavėjas nudelbė akis ir krapštė koja žemę, – ar nenorėtumėt paragauti Alpatovkos kiaulienos? Mes su Fiodorovu kaip tyčia nusprendėme iškepti kepsnį… Šit koks sutapimas… Nepraeikite pro šalį.
– Iš tikrųjų, vien slyvomis sotus nebūsi, – pritarė jam Fiodorovas, žvelgdamas vyriausiajam prokurorui į akis.
Svečiai stabtelėjo ir pažvelgė į įgaliotinį. Šis minutę garsiai pasvarstė, ar tiesiog dabar pulti vytis kiaulę, ar dar kurį laiką užimti svečius. Pasirinko antra. O ieškoti gyvulio pavedė kažkokiam pro šalį bėgusiam vaikiokui, įsigrūdusiam į užantį rausvą gaidį.
Kai tik svečiai užėjo į pardavėjo namus ir prisėdo, tarpdury išbalęs kaip drobė išdygo Potapovas.
– Vyrai, mano kiaulė į mišką išėjo… Išlupo tvarte dvi lentas – ir bėgte į mišką.
– Taip, nemalonu, – susiraukė įgaliotinis, lygindamas servetėlę. – Tiek to. Sėskis, valgyk! Toli nenubėgs tavo kiaulė. Ypatingas žymes įsidėmėjai?
– Įsidėmėjau.
– Na ir gerai. Sėskis, valgyk!
Įgaliotinis kažką užsirašė bloknote. O Potapovas, sunkiai atsidusęs, ėmė kirsti kiaulieną. Periodiškai žvilgčiojo čia į Fiodorovą, čia į pardavėją, čia į porcelianinius drambliukus, kurie puošė priešais stovinčią indaują.
– Tikriausiai sunku bus rasti kiaulę, jeigu ji pabėgo į mišką? – Vyriausiasis prokuroras pertraukė pauzę ir griežtai nužvelgė susirinkusiuosius.
– Žinoma, sunku. Kas sakė, kad lengva? – šyptelėjo įgaliotinis. – Miškas – ne kambarys. Krūmai, duburiai, tankumynai… Tai dar pusė bėdos. O jeigu ją į medį užneš?
– Kaip į medį? – vos neužspringo pats jauniausias prokuroras. – Juk kiaulė negali įsiropšti į medį!
– O aš ir nesakiau, kad įsiropš, – įgaliotinis įsidėjo bloknotą į planšetę. – Aš pasakiau – užneš. Juk jūs lagamino su konservais neskandinote pelkėje. Pats nuskendo. Taip? Na matote… Jeigu negyvas lagaminas staiga pats ima skęsti, tai kodėl gyva kiaulė negali atsidurti medyje? Išmes vargšelę kur nors pusiaukelėj. Įkels į viršūnę. Kaip paskui ją surasti? Gerai, jeigu kriuktelės… O jeigu tylės? Apmirs, tylės degloji, kai labiausiai jos ieškosim…
– Tai tiesa, – Fiodorovas servetėle nusišluostė burną. – Mūsų miške daug kas įmanoma. Juk jis gyvas! Štai kaip ošia, girdite? Štai kaip moja šakomis! Garbės žodis – gyvas! O kokias eibes krečia… Ne kiekvienam žmogui ir į galvą ateitų. Aišku, kodėl. Nuobodu jam, žaliajam. Mes gyvenam, darbuojamės. Turtus užgyvenam. O jam, gerai pagalvojus, irgi viso to norisi. Visokių gėrybių. Svarbiausia – tai suprasti. Laiku susigaudyti, ką ir kada miškas rengiasi praryti. Suvokti ir suspėti pačiam turtą atiduoti miškui. Štai kaip aš noriu gyventi!
– Tai tiesa. Kadaise turėjau baltą fortepijoną, – staiga prabilo sodininkas, slyvų šeimininkas, lig šiol tylėjęs. – Gražus, velnias! O kaip skambėjo! O kaip skambėjo! Visoj Alpatovkoj girdėjos! Bet vieną dieną jaučiu, kad nėra įkvėpimo. Spaudžiu baltus klavišus – ne ta muzika! Spaudžiu juodus, ir vėl ne tas. O čia kaip tik kaimynai užsuko. Nešk, sako, fortepijoną į mišką. Pats nunešk. Miškui patinka muzika. Vis tiek, sako, paims. Žvilgtelėjau pro langą ir viską supratau. Ošia medžiai. Šakomis moja. Fortepijono reikalauja. Paliūdėjau, paliūdėjau, o ką darysi? Ėmėm visa šeimyna ir nunešėm instrumentą į tankmę. Ir žinot ką?.. Priėmė! Miškas priėmė dovaną! Daug kartų nueidavau į tą tankmę – fortepijono nerasdavau. O jo muziką, beje, iki šiol girdžiu… Girdit?!
Iš tikrųjų susirinkusieji ganėtinai aiškiai girdėjo fortepijono muziką.
– Beje, kiek lagaminų jūs, keliaudami čia, pametėt? – sodininkas karštai kreipėsi į svečius. – Vieną? Mažai. Oi, kaip mūsų miškui mažai. Iš padorumo, jumis dėtas, palikčiau dar bent du tris. Žinoma, tai jūsų reikalas, bet jeigu apsispręsit palikt – pasakykit. Aš jums tokią tankynę parodysiu… Joks velnias nesuuos. Paskui, žiūrėk, po savaitės kitos viskas su kaupu grįš.
– Kaip grįš? – prokurorai baigė valgyti ir akimis perskaičiavo lagaminus.
– O štai taip. Pameti, tarkim, lagaminą miške, o Alpatovkoje randi nuotaką. Sakysit, blogai?
– Iš tikrųjų. O kodėl ne? – pritarė sodininkui įgaliotinis ir mirktelėjo jauniausiam prokurorui. – Miškas juk ne vien pasiima. Jis ir apdovanoja. Suprantat? Apdovanoja šis miškas.
– Štai, žiūrėkit, kokį gerą švarką ir kelnes man padovanojo miškas, – įsiterpė pardavėjas, namų šeimininkas. Ir patvirtindamas savo žodžius atsistojo, parodė kostiumą su blizgučiais. – O buvo taip. Iš pradžių miškas prarijo mano piniginę, sietyną ir kai kuriuos indus. Sėdžiu, jaudinuos. Žvelgiu pro langą į šakotą skriaudėją. O jis atsiunčia žygūną. „Eik į mišką, – sako. – Štai į tą pusę – tiesiai tiesiai. Ko namie tuščiai sėdėti?“ Na aš ir išėjau. Einu, žvalgausi po krūmus. Vis kokie niekai pasitaiko. Tai tuščia piniginė. Tai laikrodis be ciferblato. O miškas vis tankėja, tankėja. Vilioja, gimtasis. Et, manau, dar paėjėsiu! Žiū, kelnės ant medžio! Dar paėjėjau – švarkas! Apsivilkau ir kad moviau atgal, kol geradaris nepersigalvojo. Tiek mane ir tematė. O dabar matot, kaip esu pasipuošęs! Alpatovkoje niekas tokio kostiumo neturi!
– Nagi ramiau, nesigirk, – pertraukė jį kiaulininkas Potapovas, liūdnai žvelgdamas į savo nudriskusį surdutą. – Nes teks grąžinti. Ir viskas atsidurs savo vietose.
– Ne! Štai dabar viskas kaip tik savo vietose. Tiesa? – pardavėjas žvilgtelėjo į įgaliotinį.
– Galbūt, galbūt, – įgaliotinis vis dar klausėsi muzikos. – Be reikalo tu toliau į tankmę nėjai. Jaučiu, kad toliau, pačioje tankmėje, frakas ant šakos kabėjo. Na bet tuščia jo. O jei kalbėsim apie fortepijoną, tai nenustebčiau, jei po dienos kitos miškas lygiai tokiu pat fortepijonu kitą kaimietį apdovanotų. Jeigu, žinoma, dar neapdovanojo.
– O kad taip mane! Mane! – sušuko pardavėjas. – Mane! Mano žmona baigė konsevatoriją.
– Tu neturi žmonos! Jau treji metai, kai miške.
– O jeigu sugrįš? Galbūt ji dabar ir skambina. Ėjo per mišką, sutiko fortepijoną, prisėdo ir skambina. Įkandin fortepijono galbūt ir namo pareis. Sugrįš, kai jis, gražuolis, štai čia stovės! Štai šitame kampe! – ir pardavėjas parodė pirštu į tuščią kambario kampą.
– Taaip. – Vyriausiasis prokuroras užsikosėjo, atsistojo, pažvelgė į lagaminus ir vėl prisėdo, tačiau ištiestos stiklinės su degtine atsisakė. – O ką daro valdžia? Valdžia, krašto žinybų pareigūnai… dažnai lankosi?
– Lankosi dažnai, – įgaliotinis liūdnai dėbtelėjo į ošiančius medžius, – lankosi dažnai. Tačiau ne visi mus pasiekia. Žmonės išsiblaško po mišką. Vieni užsimano grybų. Antri – uogų. O trečias, žiūrėk, ir į pušį įsiropščia. Pas mus atvyksta tik vienas kitas. Tačiau kam jie reikalingi be lagaminų? Na gal tik boboms!.. Pasilieka, turtų užgyvena. O gal taip ir geriau. Argi per vieną apsilankymą viską suprasi?
– Ar galėčiau bent su vienu tokiu susipažinti? Su tokiu, kuris vis dėlto atvyko, – nenustygo prokuroras.
– Žinoma. Ko toli eiti? Štai Fiodorovas tiesiai prieš jus. Generolas.
– Generolas Fiodorovas. – Fiodorovas atsistojo, padavė ranką vyriausiajam prokurorui.
– O iš kokios kariuomenės, jei ne paslaptis?
– Iš tankų, – tvirtai atsakė Fiodorovas. – Kokios paslaptys nuo savų žmonių? Juolab Alpatovkoje.
– Kaip iš tankų? – Potapovas labai nustebo. – Kaip iš tankų, jei tavo darže raketa guli?
– Na ir kas? – Fiodorovas pasikasė žilą barzdą. – Galbūt mano tanką miškas iškeitė į raketą. Koks tavo reikalas? Buvo tankas, o dabar – raketa. Pats spręsk, kur aš degalų tankui gausiu?
– O raketai degalų atsirado? – nusišaipė Potapovas.
– Atsirado, – pardavėjas palaikė Fiodorovą. – Raketų kuro mano parduotuvėlėj kiek nori. Tik be generolo Fiodorovo daugiau niekas neperka.
– Jau geriau jūsų parduotuvėje būtų maisto, – neištvėrė prokuroras. – Juk parduotuvė „Maisto prekės“ vadinasi!
– O gal man ją pavadinti „Strateginė“?! Kai durys neužsidaro ir spynos negaliu gauti!
– Ne, tegu bus „Maisto prekės“. Taip ramiau.
Valgė ir gėrė ilgai. Paskui traukė dainas apie gimtąją Alpatovką. Fiodorovas ir pardavėjas vienas per kitą porino gimtojo kaimo įkūrimo versijas. Sodininkas vis perskaičiuodavo lagaminus. Įgaliotinis svečiams nupiešė trumpiausio kelio per mišką schemą tam atvejui, jeigu jie sumanytų grįžti. O Potapovas vaikštinėjo po kambarį pirmyn atgal, grąžė rankas ir patyliukais stūmė indaują prie durų.
Sutemus iš gatvės atsklido garsus žvengimas, tikriausiai sarčio, kuris stovėjo pririštas. Įgaliotinis sukluso. Tuojau pro langą pušų fone pamatė, kaip Semakinas, pasilenkęs ir iš visų jėgų pliekdamas savo numylėtinį per šonus, nujojo sartąjį šuolininką.
– Na štai ir man metas, – įgaliotinis graudžiai pažvelgė į svečius, surinko pasus apiforminti ir išėjo.
O prokurorams nakvoti paskyrė atskirą kambarį, taip pat su vaizdu į pušis, kurių viršūnes jau apšvietė didžiulis Alpatovkos mėnulis.
– Kažkodėl man nepatinka, kad lagaminai liko svetainėje. – Vyriausiasis prokuroras vis niekaip negalėjo užmigti, rūkė ir vaikščiojo iš kampo į kampą. – Ir pasus reikėjo tik rytą duot apiforminti. Negi jie naktį komandiruotes formins?
– Argi svarbu, – abejingai tarė pats jauniausias prokuroras, – naktį formins ar dieną?
– Dabar jau tikrai nesvarbu, – sutiko kiti ir ėmė snūduriuoti.
– Miegokim. Rytas už vakarą protingesnis.
– Tačiau, draugai, – vyriausiasis prokuroras vis negalėjo nurimti ir užsirūkė dar vieną cigaretę, – aš niekaip nedrįsau jums pasakyti… Reikalas tas, kad… tai atrodo šiek tiek nesolidu… Vienu žodžiu… Vėlgi noriu, kad jūs mane teisingai suprastumėt, – jis drebančiomis rankomis ištraukė iš kišenės kažkokius daiktus. – Štai – žiūrėkit…
Visi išvydo porcelianinius drambliukus, stovėjusius ant indaujos stalelio.
– Kai ėjau iš svetainės… juos nudžioviau nuo indaujos. Nepastebimai. Kaip užstatą, draugai. Kaip užstatą. Be to, sunku buvo susilaikyti. Labai jau gražus rinkinys. Dar kartą prašau, teisingai mane supraskite. Jeigu kas nors atsitiktų lagaminams, tai aš bent šitą rinkinį… Kaip kompensaciją… Supraskit mane. Atleiskit. Štai…
– Na gerai, prokurore, neatsiprašinėkit, – jo pavaduotojas, kuris ant tolimiausios lovos buvo beužmingąs, iš po pagalvės ištraukė įgaliotinio planšetę. Parodė visiems. Vėl paslėpė. Ir užknarkė.
– Iš tikrųjų rytas už vakarą protingesnis, – pats jauniausias prokuroras žiūrėjo pro langą. – Viešpatie, baltas fortepijonas! Atrodo, pagaliau supratau. Supratau, iš kur sklinda garsai! Iš ten! Iš rytų pusės. Baltas fortepijonas…
– Kodėl baltas? Sartas… – kažkuris pro miegus jį pataisė. Bet jau buvo gerokai po vidurnakčio. Ir ginčytis daugiau niekas nebenorėjo.
Versta iš: Antologija „ВРЕМЯ РОЖАТЬ“. Москва: Подкова, 2001
Juan Rulfo. Pedras Paramas
2005 m. Nr. 1
Iš ispanų k. vertė Jurga Katkuvienė
Meksikos rašytojas Juanas Rulfas (1917 (18?)–1986) dar būdamas gyvas tapo legenda, nors išleido tik dvi knygas: 1953 m. novelių rinkinį „Liepsnojanti lyguma“ („El Llano en llamas“) ir 1955 m. romaną „Pedras Paramas“ („Pedro Paramo“). „Pedras Paramas“ – Lotynų Amerikos literatūros klasika; tai ne tik vienas XX a. pasaulinės literatūros šedevrų, bet ir viena įtakingiausių šio amžiaus knygų. Ji padarė didžiulę įtaką įžymiems Lotynų Amerikos autoriams – Gabrieliui Garciai Marquezui, Carlosui Fuentesui, Mario Vargas Llosai ir kt.
„Pedras Paramas“ sulaužė realistinio Lotynų Amerikos romano tradiciją ir padėjo pamatus „magiškajam realizmui“. Pasakojime tikrovė neatskiriama nuo fantazijos, išlaikoma beveik detektyvinė tėvo ieškojimo intriga, skleidžiasi autentiška vieno žmogaus gyvenimo ir naujai atrastos keistų žmonių bendruomenės istorija. Tai – pribloškiantis siurrealistine dvasia parašytas kūrinys apie neįprastą savo šaknų ieškojimą.
Už šį romaną 1970 m. autoriui buvo paskirta Meksikos Nacionalinė literatūros premija.
Romano fragmentas
Atvykau į Komalą, nes man sakė, kad čia gyvena mano tėvas, toksai Pedras Paramas. Taip man sakė motina. Ir aš jai pažadėjau, kad kai ji mirs, nuvyksiu su juo susitikti. Tai patvirtindamas, spustelėjau jai rankas. Ji buvo prie mirties ir aš būčiau jai pažadėjęs bet ką. „Būtinai jį aplankyk, – patarė ji. – Vieni jį vadina vienaip, kiti – kitaip. Aš esu tikra, kad jis norės su tavim susipažinti.“ Tuo metu negalėjau padaryti nieko kito, kaip tik pažadėti, kad išpildysiu jos norą. Nuolat šitai tvirtindamas, kartojau pažadą net po to, kai didelėmis pastangomis išlaisvinau savo rankas iš mirusių jos rankų.
Dar anksčiau ji man pasakė:
– Nieko jo neprašyk. Reikalauk to, kas priklauso mums. Ką privalėjo man duoti ir ko niekada nedavė… Tegu brangiai sumoka, sūnau, už užmarštį, kuriai mus pasmerkė.
– Gerai, motin.
Tačiau aš nė negalvojau vykdyti savo pažado. Kol netrukus mane pradėjo lankyti sapnai ir savo sparnus išskleidė vaizduotė. Taip pamažu aplink viltį, kurios centre buvo senjoras Pedras Paramas, mano motinos vyras, pradėjau kurti naują pasaulį. Štai kodėl atvykau į Komalą.
Buvo vasaros karštymetis, kai pučia karštas, supuvusių putoklių tvaiku užnuodytas rugpjūčio vėjas.
Kelias kilo ir leidosi. „Jis kyla arba leidžiasi, priklausomai nuo to, atvykstama ar išvykstama. Tam, kuris išvyksta, – kyla; tam, kuris atvyksta, – leidžiasi.“
– Kaip, sakot, vadinasi miestelis, kuris matyti apačioj?
– Komala, senjore.
– Ar jūs tikras, kad tai Komala?
– Tikras, senjore.
– O kodėl jis taip liūdnai atrodo?
– Tokie laikai, senjore.
Aš tikėjausi pamatyti motinos atsiminimų, jos atodūsių persunktos nostalgijos miestelį. Visą savo gyvenimą ji praleido dūsaudama dėl Komalos, dėl noro į ją sugrįžti. Bet ji niekada į ją nesugrįžo. Dabar aš vykstu vietoj jos. Į viską žiūriu jos akimis, nes ji man davė savo akis, kad matyčiau. „Tik perkirtus Los Kolimoteso perėją, atsiveria labai graži žalia, prinokusių kukurūzų geltonio nuspalvinta lyguma. Nuo tos vietos matosi Komala, baltai nudažanti žemę ir apšviečianti ją naktį.“ Jos balsas buvo paslaptingas, duslus, lyg ji kalbėtųsi pati su savimi… Mano motina.
– Gal galėčiau sužinot, ko jūs vykstat į Komalą? – išgirdau manęs klausiant.
– Vykstu susitikt su savo tėvu, – atsakiau.
– A! – pratarė jis.
Ir vėl nutilome.
Mes leidomės pakalnėn klausydamiesi asilų risnojimo. Snaudulio išvargintos akys rugpjūčio karštymety.
– Ištaisys jums tikrą šventę, – vėl išgirdau šalia manęs einančiojo balsą. – Jis bus laimingas pamatęs ką nors po tiekos metų, kai niekas čia nesilanko. – Paskui pridūrė: – Kad ir kas būtumėt, jis džiaugs jus pamatęs.
Saulės atspindžiuose lyguma buvo panaši į skaidrią lagūną, kuri skendo migloje, pro kurią prasišvietė apniukęs horizontas. Už jos driekėsi kalnų linija. O už jos – tolių toliai.
– Gal galėčiau paklaust, kaip atrodo jūsų tėvas?
– Aš jo nepažįstu, – atsakiau jam. – Tik žinau, kad jis vardu Pedras Paramas.
– Ak štai kaip!
– Taip. Toks, sakė, jo vardas.
Dar kartą iš varovo išgirdau „ak!“
Sutikau jį Los Enkuentrose, kur kryžiavosi įvairiausi keliai. Aš ten laukiau, kol pagaliau pasirodė šis žmogus.
– Kur jūs einat? – paklausiau jo.
– Žemyn, senjore.
– Ar žinot vietovę, vadinamą Komala?
– Kaip tik ten ir einu.
Ir aš patraukiau kartu su juo. Ėjau iš paskos, stengdamasis pataikyti į jo žingsnius, kol jis, atrodo, suprato, kad jį seku, ir sulėtino tempą. Paskui abu ėjome taip arti vienas kito, kad beveik lietėmės pečiais.
– Aš taip pat esu Pedro Paramo sūnus, – pasakė jis.
Kar kar kar per tuščią dangų kranksėdamas praskrido varnų~ būrys.
Įveikę kalvas, mes leidomės vis žemiau. Kažkur aukštai palikome karštą vėją ir pamažu grimzdome į tikrą beorę kaitrą. Viskas aplinkui atrodė taip, lyg kažko lauktų.
– Čia karšta, – pasakiau.
– Taip, bet tai dar niekis, – atsakė anas. – Nurimkit. Kai nuvyksim į Komalą, bus dar karščiau. Miestelis stovi ant žemės žarijų, pačiuose Pragaro nasruose. Sakoma, kad ten mirę žmonės, patekę į Pragarą, sugrįžta pasiimti savo apkloto.
– Ar jūs pažįstat Pedrą Paramą? – paklausiau jo.
Aš išdrįsau paklausti, nes jo akyse pamačiau pasitikėjimo blyksnį.
– Kas jis? – dar paklausiau.
– Gyva pagieža, – atsakė jis.
Ir be jokios priežasties pliaukštelėjo botagu asilams, nors šie, vedami besileidžiančio kelio, ramiai risnojo prieš mus.
Jutau, kaip marškinių kišenėje saugomas motinos portretas kaitino širdį, ir atrodė, tarsi ir ji prakaituotų. Tai buvo sena, apgraužtais kraštais nuotrauka, bet vienintelė jos fotografija, kurią buvau matęs. Radau ją virtuvės spintoje, prikaistuvyje, pilname žolių: melisos lapų, Kastilijos gėlių, rūtos šakelių. Nuo to laiko ją nešiojuosi su savimi. Tai buvo vienintelė jos nuotrauka. Motina nemėgo fotografuotis. Sakydavo, kad nuotraukos naudojamos raganavimui. Panašu, kad taip ir buvo, nes jos atvaizdas buvo išvarpytas adatos dydžio skylutėmis, o ties širdim žiojėjo didžiulė skylė, kurioje puikiausiai galėjo tilpti didysis rankos pirštas.
Štai šią nuotrauką nešuosi čionai tikėdamasis, kad ji padės tėvui mane atpažinti.
– Žiūrėkit, – sako man varovas sustodamas.– Matote tą aukštumą, panašią į kiaulės pūslę? Už jos – Medija Luna. Dabar pasisukite čia. Matote tos kalvos kraštą? Gerai įsižiūrėkit. O dabar pasisukite į šią keterą. Ar matot kitą viršukalnę? Ji taip toli, kad jos beveik nematyti. Taigi visa tai nuo pradžios iki galo yra Medija Luna. Kaip sako žmonės, tai žemė, kurią galima aprėpti žvilgsniu. Ir kiekviena šios žemės pėda priklauso jam. Taip jau yra, kad motinos mus pagimdė ant demblio, nors buvome Pedro Paramo sūnūs. O juokingiausia, kad jis mus nunešė krikštyti. Ar ir jums taip atsitiko?
– Neprisimenu.
– Po velnių!
– Ką sakot?
– Kad jau atvykom, senjore.
– Taip, jau matau. Kas čia atsitiko?
– Pralėkė correcaminos, senjore. Taip vadina šiuos paukščius.
– Ne, klausiau apie miestelį, kuris stovi toks vienišas, lyg būtų apleistas. Atrodo, kad niekas jame negyvena.
– Taip ne atrodo, taip yra. Čia niekas negyvena.
– O Pedras Paramas?
– Pedras Paramas numirė prieš daugelį metų.
Buvo dienos metas, kai visų kaimų gatvėse žaidžia vaikai, pripildydami popietę savo šūkavimais. Metas, kai net tamsios sienos atspindi geltoną saulės šviesą.
Dar vakar tuo pačiu laiku šį vaizdą regėjau Sajuloje. Dar mačiau, kaip ramų orą skraidydami drumsčia balandžiai. Jie plakė sparnais, tarsi norėdami nusikratyti dienos. Balandžiai skraidžiojo aukštyn, žemyn palei čerpių stogus, o vaikų šūksmai plazdėjo ore ir atrodė, kad nusidažė mėlynai vakarėjančiame danguje.
O dabar buvau čia, šiame tyliame miestelyje. Girdėjau savo žingsnius apvaliais akmenimis grįstoje gatvėje. Mano skardūs žingsniai, skambantys vakarėjančios saulės nudažytų sienų aidesy.
Kaip tik šiuo paros metu ėjau pagrindine gatve. Žiūrėjau į tuščius namus, žole apaugusius tarpdurius. Kaip, anot to žmogaus, vadinasi šita žolė? „Kapitonienė, senjore. Tikras maras, kuris tik ir laukia, kad žmonės išeitų, ir ji galėtų užimti jų namus. Jūs pats pamatysit.“
Kirsdamas gatvės kampą, pamačiau į skarą įsisupusią senjorą, kuri išnyko taip staiga, lyg jos nė nebūtų buvę. Žingsniavau toliau, spoksodamas į tuščias durų angas. Visai netikėtai priešais mane vėl išdygo moteris su skara.
– Labas vakaras! – pasisveikino ji.
Palydėjau ją žvilgsniu. Šūktelėjau jai:
– Kur gyvena donja Eduviches?
Ir ji parodė pirštu:
– Tenai. Namas šalia tilto.
Aš pastebėjau, kad ji kalbėjo žmogaus balsu, burna buvo pilna dantų ir jai kalbant judėjo liežuvis, o akys – tokios pačios kaip ir kitų žemėje gyvenančių žmonių.
Jau buvo tamsu.
Ji dar kartą palinkėjo man gero vakaro. Ir nors gatvėse nebuvo nei žaidžiančių vaikų, nei balandžių, nei mėlynų čerpių stogų, jaučiau, kad kaimas gyvas. O aš girdėjau tylą tik todėl, kad dar nebuvau prie jos pripratęs; gal dar todėl, kad mano galva buvo pilna triukšmo ir balsų.
Taip, balsų. Ir čia, kur praretėjęs oras, balsai girdėjosi geriau. Jie tūnojo viens šalia kito tokie apsunkę. Prisiminiau, ką man sakė motina. „Tenai mane girdėsi geriau. Būsiu žymiai arčiau tavęs. Girdėsi mano prisiminimų balsą garsiau už mano mirties balsą, jeigu mirtis apskritai jį kada nors turėjo.“ Mano motina… Tokia gyva.
Norėčiau jai pasakyti: „Tu apsirikai dėl vietos. Nurodei ne tą kryptį. Pasiuntei mane į „pasaulio kraštą“, į apleistą miestelį ieškoti to, kurio nėra“.
Orientuodamasis pagal upės šniokštimą prie tilto radau namą. Pabeldžiau į duris, bet apsigavau. Mano ranka prasmego ore, ir atrodė, kad jas atidarė oras.
Viduje stovėjo moteris. Ji pakvietė mane:
– Įeikit.
Ir aš įėjau.
Pasilikau Komaloje. Varovas, kuris keliavo toliau, prieš mums išsiskiriant pasakė:
– Aš keliauju toliau, ten, kur matosi kalvų sandūra. Tenai mano namai. Jeigu norėsit atvykti, visad būsit laukiamas. Dabar, jeigu norit čia pasilikt, taip ir padarykit; nieko neprarasit, jei apsižvalgysit miestelyje, gal dar sutiksit kokį gyvą čionykštį.
Ir aš pasilikau. Dėl to ir atvykau.
– Kur galėčiau gauti pastogę? – jau beveik šaukdamas paklausiau varovo.
– Ieškokit donjos Eduviches, jeigu ji dar gyva. Pasakykit jai, kad aš jus siunčiau.
– O kuo jūs vardu?
– Abundijas, – atsakė jis. Bet pavardės jau neišgirdau.
– Esu Eduviches Dijada. Užeikit.
Atrodė, lyg ji būtų manęs laukusi. Viskas paruošta, kaip ji sakė, vesdamasi mane pro daugelį tamsių, iš pirmo žvilgsnio, rodės, tuščių kambarių. Bet ne, taip tik atrodė, nes kai pripratau prie tamsos ir siauro mus sekančio šviesos ruoželio, pamačiau iš abiejų pusių kylančius šešėlius ir supratau, kad žingsniuojame siauru, tarp ryšulių atsiveriančiu koridoriumi.
– Kas čia? – paklausiau.
– Visokie daiktai, – atsakė ji. – Šie namai pilni visokių daiktų. Žmonės, kurie išvyko, mano name paliko savo šlamštą, kad jį saugočiau. Tačiau nė vienas negrįžo jo pasiimt. Jums skirtas kambarys yra namo gale. Laikau jį visada sutvarkytą, tam atvejui, jeigu kas nors atvyktų. Taigi esate jos sūnus?
– Kieno? – atsiliepiau.
– Doloritos.
– Taip. Bet kaip sužinojote?
– Ji man pranešė, kad atvyksit. Būtent šiandien. Kad atvyksite šiandien.
– Kas? Mano motina?
– Taip. Ji.
Aš nežinojau nė ką galvoti. Be ji man neleido apie tai pamąstyti:
– Štai jūsų kambarys, – pasakė.
Jame nebuvo jokių kitų durų, išskyrus tas, pro kurias įėjome. Ji uždegė žvakę, ir aš pamačiau, kad kambarys tuščias.
– Čia nėra kur atsigulti, – pasakiau.
– Dėl to nesirūpinkit. Jūs pavargęs po kelionės, o miegas yra pats geriausias čiužinys poilsiui. Jau rytoj paruošiu jums lovą. Kaip žinot, nelengva viens du ir viską sutvarkyti. Žmogui reikia pasiruošti, o jūsų motina mane perspėjo tik dabar.
– Mano motina? – nustebau. – Mano motina jau mirusi.
– Tai štai kodėl jos balsas skambėjo taip silpnai, lyg būtų turėjęs įveikti ilgą nuotolį iki čia. Dabar aš suprantu. Prieš kiek laiko ji mirė?
– Prieš septynias dienas.
– Vargšelė. Ji turėjo jaustis apleista. Mes viena kitai buvom pasižadėjusios numirti drauge. Kartu išeiti, kad viena kitą padrąsintume paskutinėje kelionėje, – jei prireiktų, jei iškiltų kokių sunkumų. Mes buvome geriausios draugės. Ji niekada apie mane nepasakojo?
– Ne, niekada.
– Man tai atrodo keista. Žinoma, tada buvome jaunutės. Ji buvo ką tik ištekėjusi. Bet mes labai mylėjom viena kitą. Tavo motina buvo tokia graži, tokia, na kaip čia pasakius, miela, kad ją mylėti buvo tiesiog malonu. Norėjosi ją mylėti. Taigi ji mane pralenkė, ar ne? Bet būk tikras, aš ją pasivysiu. Nors geriau už kitus suprantu, kaip toli nuo mūsų Dangus, bet aš žinau, kaip sutrumpinti kelius į jį. Svarbiausia yra numirti su Dievo pagalba tada, kai tu nori, o ne tada, kai Jis pašaukia. Arba, jei nori, – priversti Jį pašaukti pas save dar neatėjus laikui. Atleisk, kad tau tai pasakoju; sakau tai, nes laikau tave kaip ir savo sūnum. Taip, aš daug kartų kartojau: „Doloresos sūnus turėjo būti mano“. Vėliau paaiškinsiu kodėl. Dabar tik noriu pasakyt, kad pasivysiu tavo motiną viename iš amžinybės kelių.
Aš pamaniau, kad ta moteris išprotėjusi. Paskui jau nieko nebemaniau. Tik jaučiau, kad esu tolimame pasaulyje ir leidausi į jį įtraukiamas. Pirmiausia pasidavė mano kūnas, kuris, regis, sugniužo: jis atleido savo pančius ir bet kas galėjo žaisti su juo kaip su kokiu skuduru.
– Aš pavargęs, – pasakiau jai.
– Prieš eidamas miegoti ką nors suvalgyk. Kokį kąsnelį. Nors ką.
– Užkąsiu. Užkąsiu vėliau.
Nuo stogų lašantis vanduo vidinio kiemo smėlyje formavo duobę. Pakšt pakšt ir dar kartą pakšt ant lauro lapo, kuris plazdėjo įstrigęs plytų įtrūkime. Audra jau buvo praūžusi. Tik kartkartėm lengvas vėjelis papurtydavo granato šakas, nuo kurių pliūpteldavo smarkus vandens gūsis, kuris spindinčiais lašais krisdavo ant žemės ir tuoj pat į ją susigerdavo. Vištos, kurios atrodė jau susispietusios miegoti, staiga suplakė sparnais ir išlėkė į kiemą paskubomis lesiodamos ir gaudydamos lietaus nuplautus sliekus. Išsisklaidžius debesims, saulė apšvietė akmenis, viską ryškiai nuspalvino, gėrė iš žemės vandenį, išdykavo su vėju suteikdama spindesį su juo žaidžiantiems lapams.
– Ką taip ilgai veiki išvietėje, vaike?
– Nieko, mama.
– Jei dar ten būsi, atšliauš gyvatė ir tau įkąs.
– Taip, mama.
„Galvojau apie tave, Suzana. Apie žalias kalvas. Apie tai, kaip vėjui pučiant leisdavome aitvarus. Ten, apačioje, girdėdavome kunkuliuojantį kaimo šurmulį, o patys tuo metu būdavome virš jo, kalvos viršūnėje, ir vyniodavome vėjo plaikstomą kanapinę virvę. „Padėk man, Suzana.“ Ir mano rankas suspausdavo švelnios rankos. „Atleisk dar galelį virvės.“
Vėjas mus prajuokindavo. Kai pro mūsų pirštus paskui vėją slysdavo virvė, kol galiausiai lengvai trakštelėdama nutrūkdavo, lyg ją sparnais būtų perkirtęs paukštis, tada mūsų žvilgsniai susidurdavo. O popierinis paukštis, vartaliodamasis ir tempdamas paskui save virvinę uodegą, krisdavo žemyn, kol pradingdavo žemės žalumoje.
Tavo lūpos šlapios, lyg jas būtų bučiavusi rasa.“
– Liepiau tau išeit iš išvietės, vaike.
– Taip, mama. Jau einu.
„Galvojau apie tave. Apie tai, kaip žiūrėdavai į mane savo akvamarino spalvos akimis.“
Pakėlęs akis, jis pamatė duryse stovinčią motiną.
– Kodėl taip ilgai neišeini? Ką čia veiki?
– Galvoju.
– Negali to daryti kitur? Nesveika ilgai kiurksoti išvietėje. Be to, turi kuo nors užsiimti. Kodėl neini pas senelę aižyti kukurūzų?
– Jau einu, mama. Jau einu.
– Senele, atėjau padėti jums aižyti kukurūzų.
– Mes jau baigiam, bet tuoj gaminsim šokoladą. Kur buvai įlindęs? Ieškojome tavęs per visą audrą.
– Buvau galiniam kieme.
– Ir ką ten veikei? Meldeisi?
– Ne, senele, tik žiūrėjau, kaip lyja.
Senelė pažvelgė į jį pilkšvai gelsvomis akimis, kurios, rodės, kiaurai matė, kas dedasi žmogaus viduje.
– Na eik valyti grūstuvės.
„Už tūkstančio mylių, už visų debesų, toli, daug toliau už visko tu slepiesi, Suzana. Slepiesi Dievo didybėje, už jo dieviškos apvaizdos, kur negaliu tavęs nei paliesti, nei pamatyti, kur tavęs nepasiekia mano žodžiai.“
– Senele, grūstuvė netinka, sulūžo jos grūstuvėlis.
– Ta Mikaela tikriausiai juo trynė kukurūzų burbuoles. Ji niekaip neatsikrato šio blogo įpročio, bet dabar jau per vėlu – nebepataisysi.
– Kodėl nenusiperkame kitos? Šita tokia sena, kad jau nebetinka naudoti.
– Tu teisus, tačiau palaidojus tavo senelį ir atidavus dešimtinę, kurią mokame Bažnyčiai, mums neliko nei sentavo. Na gerai, ko nors atsisakysim ir nusipirksim naują grūstuvę. Būtų gerai, kad aplankytum donją Inesą Vijalpando ir paprašytum, kad parduotų mums ją skolon iki spalio. Užmokėsime už ją, kai nuimsim derlių.
– Taip, senele.
– Ir, kad nereikėtų eiti du kartus, paprašyk jos, jog paskolintų sijoklį ir žirkles. Tos žolės taip greitai auga, kad netrukus jose patys paskęsime. Jei turėčiau, kaip kadaise, didelius namus su dideliais daržais, nesiskųsčiau. Bet tavo senelis čionai atvykdamas prašovė pro šalį. Viskas Dievo valioj: niekas nevyksta pagal žmogaus norus. Pasakyk donjai Inesai, kad nuėmę derlių už viską sumokėsime.
– Gerai, senele.
Buvo kolibrių metas. Tarp nusvirusių jazmino žiedų girdėjosi jų sparnų dūzgesys.
Jis stabtelėjo prie lentynėlės su Švenčiausiosios Širdies atvaizdu ir surado dvidešimt keturis sentavus. Keturis sentavus paliko, o dvidešimt paėmė.
Prieš išeinant sustabdė motina:
– Kur eini?
– Pas donją Inesą Vijalpando pirkti naujos grūstuvės. Ta, kurią turėjom, sulūžo.
– Paprašyk jos, kad duotų metrą juodos taftos, kaip ši, – ir padavė jam pavyzdį. – Tegu įrašo ją į mūsų sąskaitą.
– Gerai, mama.
– Grįždamas nupirk man aspirino. Koridoriaus vazone rasi pinigų.
Ten jis rado vieną pesą. Paliko dvidešimt sentavų ir čiupo pesą.
„Dabar liks pinigų ir kai kam kitam“, – pagalvojo jis.
– Pedrai! – šaukė jį. – Pedrai!
Bet jis jau negirdėjo. Buvo labai toli.
Naktį vėl lijo. Jis ilgai klausėsi vandens barbenimo. Vėliau turbūt užmigo, nes atsibudęs girdėjo tik ramią dulksną. Lango stiklai buvo aprasoję, o kita jų puse plačiomis srovelėmis tarsi ašaros riedėjo lašai. „Žiūrėjau į srovenančius, žaibų nutviekstus lašus, ir kiekvienąkart, kai įkvėpdavau, iškvėpdavau, ir kiekvienąkart, kai pagalvodavau, galvodavau apie tave, Suzana.“
Lietus virto lengvu vėjeliu. Jis išgirdo: „…nuodėmių atleidimą ir kūno iš numirusių prisikėlimą. Amen“. Žodžiai sklido iš namo vidaus, kur moterys baigė kalbėti rožančių. Jos pakilo, uždarė paukščius, užsklendė duris, užgesino šviesą.
Liko tik nakties šviesa ir svirplių griežimą primenantis lietus.
– Kodėl neatėjai kalbėti rožančiaus? Esame tavo velionio senelio minėjime*.
Ant durų slenksčio su žvake rankoje stovėjo motina. Jos ilgas, išlinkęs šešėlis driekėsi iki lubų, o lubų sijos atkartojo jį suskaidydamos į atskirus lopinėlius.
– Man liūdna, – tarė jis.
Tada ji apsisuko. Užpūtė žvakę. Uždarė duris ir pradėjo raudoti. Jis dar ilgai girdėjo su lietaus garsais susimaišiusią jos raudą.
Bažnyčios laikrodis mušė valandas vieną po kitos, vieną po kitos, tarytum laikas būtų susitraukęs.
– Taigi aš vos netapau tavo motina. Ji niekada nieko apie tai nepasakojo?
– Ne, pasakojo tik gerus dalykus. Apie jus sužinojau iš varovo, kuris mane čia atvedė, tokio Abundijo.
– Geras žmogus tas Abundijas. Jis vis dar prisimena mane? Už kiekvieną keliautoją, kuriam parodydavo mano namus, aš jam sumokėdavau. Tai buvo naudinga mums abiem. Nelaimei, viskas pasikeitė, ir kai kaimui atėjo sunkūs laikai, mūsų jau niekas nebeaplanko. Taigi jis tau patarė mane susirasti?
– Liepė jūsų ieškoti.
– Galiu jam tik padėkot. Jis buvo geras ir labai malonus žmogus. Mums atnešdavo paštą. Pristatydavo jį net ir tada, kai apkurto. Atsimenu tą nelaimingą dieną, kai jam atsitiko ši nelaimė. Visi buvome sukrėsti, nes visi jį mylėjom. Jis mums atveždavo ir išveždavo laiškus. Pasakodavo, kaip žmonės gyvena kitoje pasaulio pusėje, o jiems turbūt pasakodavo, kaip sekasi mums. Buvo geras pasakotojas. Žinoma, po to, kas atsitiko, jau ne. Jis nustojo kalbėti. Sakė, kad nėra prasmės pasakoti to, ko negirdi, kas nebeturi skambesio, ko negali pajusti. Tai atsitiko, kai pro pat jo galvą pralėkė vienas iš tų sprogstamųjų užtaisų, kuriuos čia naudojam vandens gyvatėms išbaidyti. Nuo to laiko jis nebepasakė nė žodžio, nors nebuvo nebylys. Tačiau dėl to, kas atsitiko, jis nenustojo būti geras žmogus.
– Tai, ką jam sakiau, girdėjo gerai.
– Vadinasi, tai buvo ne jis. Be to, Abundijas jau miręs. Esu tikra, kad miręs. Dabar matai? Tai negalėjo būti jis.
– Veikiausiai taip ir yra.
– O dėl tavo motinos… Aš tau sakiau…
Jos klausydamasis, stebėjau prieš mane kalbančią moterį. Pamaniau, kad gyvenimas jai turėjo būti nelengvas. Jos permatomas veidas atrodė lyg bekraujis, o rankos buvo suvytusios – suvytusios ir susiraukšlėjusios. Akyse – negyvas žvilgsnis. Ji dėvėjo labai seną baltą, kutais papuoštą drabužį, o ant kaklo, užvertas ant virvutės, kabėjo Švenčiausiosios Marijos Gynėjos medalikėlis su užrašu „Nusidėjėlių gynėja“.
– Tas tipas, apie kurį kalbu, Medija Lunoj dirbo „išjodinėtoju“. Sakė, kad jo vardas Inosensijas Osorijas. Nors visi pažinojome jį Dagio pravarde, nes vikriai užšokęs ant arklio prie jo tarsi prilipdavo. Mano krikštatėvis Pedras sakė, kad kai reikėdavo sutramdyti kumeliukus, jis buvo nepamainomas. Tačiau jis turėjo ir kitą pašaukimą – buvo „kurstytojas“. Jis kurstydavo svajones. Štai kas iš tikrųjų jis buvo. Pagavo į savo tinklus ir tavo motiną, kaip ir daugelį kitų moterų. Tarp jų – ir mane. Kartą, kai blogai jaučiausi, jis atėjo ir pasakė: „Tuoj tave įtrinsiu, kad pasijustum geriau“. Gydydamas jis pradėdavo tave minkyti: iš pradžių trindavo tavo pirštų galiukus, tada delnus, paskui rankas ir galiausiai pereidavo prie kojų. Trindavo taip stipriai, kad netrukus tave imdavo krėsti karštis. Ir visą tą laiką, kol dirbdavo rankomis, pranašaudavo tavo ateitį. Jis įeidavo į transą, melsdamasis ir užkalbėdamas vartaliodavo akis ir apspjaudydavo tave kaip koks čigonas. Kartais likdavo nuogas, ir sakydavo, kad mes pačios to norėjom. Ir kartais jam pasisekdavo išgydyt. Jis šaudavo išsyk į tiek daug taikinių, kad kartais ir pataikydavo.
Reikalas tas, kad kai tavo motina nuėjo pas Osoriją, jis pasakė, jog „šią naktį ji neturėtų susidėti su jokiu vyru, nes nepalankus mėnulis“.
Doloresa sutrikusi atėjo pas mane ir pasakė, kad negali. Kad ji tiesiog negali šią naktį sugulti su Pedru Paramu. Tai buvo jų vestuvių naktis. Aš bandžiau ją įtikinti, kad netikėtų Osoriju, kuris buvo tik sukčius ir melagis.
– Negaliu, – kartojo ji man. – Nueik tu už mane. Jis to nesupras.
Aišku, aš buvau žymiai už ją jaunesnė. Ir truputį šviesesnė. Bet tamsoje to nematyti.
– Taip negalima, Doloresa, eiti turi tu.
– Padaryk man šią paslaugą. Aš neliksiu skolinga.
Tuo laiku tavo motina buvo mergaičiukė nuolankiomis akimis. Jeigu tavo motina ir turėjo ką gražaus, tai – akis. Ir jos mokėjo įtikinti.
– Nueik vietoj manęs, – prašė ji.
Ir aš nuėjau.
Man padėjo tamsa ir tai, ko tavo motina nežinojo, – kad man taip pat patiko Pedras Paramas.
Aš su juo suguliau to norėdama, laiminga. Prisiglaudžiau prie jo kūno, tačiau nuvargintas dienos linksmybių jis visą naktį praknarkė. Tik įspraudė savo kojas tarp mano kojų, ir viskas.
Prieš išauštant atsikėliau ir nuėjau pas Doloresą. Pasakiau jai:
– Dabar eik tu. Išaušo nauja diena.
– Ką jis tau padarė? – paklausė ji manęs.
– Dar nežinau, – atsakiau jai.
Kitais metais gimei tu, bet ne iš manęs, nors tik per plauką netapai mano sūnum.
Galbūt motina tau to nepasakojo iš gėdos.
„…Žalios lygumos. Pro vėjo šiurenamas varpas matyti kylantis ir besileidžiantis horizontas, sūkuringu lietumi vilnijantis vakaras. Žemės spalva, liucernos ir duonos kvapas. Varvančiu medum kvepiantis kaimas…“
Ji visą laiką nekentė Pedro Paramo. „Dolorita! Ar jau liepėt paruošti man pusryčius?“ Tavo motina keldavosi prieš aušrą. Pakurdavo krosnį. Nuo ugnies kvapo atsibusdavo katinai. Ji plušo po namus sekiojama kačių būrio. „Donja Dolorita!“
Kiek kartų tavo motina girdėjo taip šaukiant? „Donja Dolorita, jau atšalęs. Nebetinka.“ Kiek kartų? Ir nors buvo pratusi prie sunkumų, jos nuolankių akių žvilgsnis tapdavo atšiaurus.
„…Nejusti nieko kito, tik apelsinmedžio žiedų skonį vasaros šilumoje.“
Tada ji pradėjo dūsauti.
– Kodėl jūs dūsaujat, Dolorita?
Tą popietę aš buvau kartu su jais. Stovėjome lauko viduryje žiūrėdami į praskrendančių strazdų pulkus. Danguj sūpavosi vienišas peslys.
– Kodėl dūsaujat, Dolorita?
– Norėčiau būti peslys, tada galėčiau nuskristi ten, kur gyvena mano sesuo.
– Tik to betrūko, donja Dolorita. Tučtuojau iškeliaujat pas savo seserį. Grįžtam namo ir galit susikraut savo lagaminus. Mano kantrybė trūko!
Ir tavo motina išvyko.
– Iki pasimatymo, donai Pedrai.
– Sudie, Dolorita!
Ji niekada nebegrįžo į Medija Luną. Po daugelio mėnesių pasiteiravau apie ją Pedro Paramo.
– Savo seserį ji mylėjo labiau už mane. Tikriausiai tenai ji laiminga. Be to, ji man įgriso. Nė nemanau ką nors apie ją sužinoti, jeigu tau tai rūpi.
– Bet kaip jie gyvens?
– Tegu Dievas jais pasirūpina.
„…Tegu brangiai jis sumoka, sūnau, už užmarštį, kuriai mus pasmerkė.“
Nuo to laiko iki šiol, kai ji pranešė, kad tu pas mane atvyksi, nieko daugiau apie ją negirdėjom.“
– Per tą laiką daug kas atsitiko, – pasakiau jai. – Gyvenome Kolimoje, prisiglaudę pas tetą Gertrūdą, kuri tiesiai šviesiai tėkšdavo mums į akis, kad esame jai našta. Ir vis sakydavo mano motinai: „Kodėl negrįžti pas savo vyrą?“
„Ar jis teiravosi apie mane? Nevažiuosiu, kol jis manęs nepakvies. Atvykau, nes norėjau tave pamatyt, nes tave mylėjau, štai kodėl atvykau.
– Aš suprantu. Bet tau jau laikas išvykti.
– Jei tai nuo manęs priklausytų.“
Maniau, kad ta moteris mane girdi, bet pastebėjau, jog ji laikė pakreipusi galvą tarsi klausydamasi tolimo triukšmo. Paskui paklausė:
– Kada eisi pailsėti?
„Tą dieną, kai išėjai, supratau, kad daugiau tavęs nebepamatysiu. Ėjai popiečio saulės raudonai nuspalvinta, apšviesta kruvino saulėlydžio dangaus. Šypsojaisi. Apie paliekamą kaimą man dažnai sakydavai: „Myliu jį dėl tavęs, bet dėl visko kitko, netgi dėl to, kad jame gimiau, nekenčiu jo“. Pagalvojau: „Ji niekada nebesugrįš. Niekada“.
– Ką čia veiki tokiu laiku? Ar tau nereikia dirbti?
– Ne, senele. Rochelijas nori, kad prižiūrėčiau vaiką. Tai ir vaikštau paskui jį. Turiu tuo pat metu prižiūrėti: vaiką ir telegrafą, kol Rochelijas biliardinėje geria alų. O už tai jis man nieko nemoka.
– Tu čia ne tam, kad uždirbtum pinigus, o tam, kad pasimokytum; kai jau šį tą žinosi, tada ir galėsi ko nors reikalauti. Dabar esi tik mokinys. Galbūt ryt ar poryt ir būsi viršininkas, bet tam reikia kantrybės, o dar labiau – nuolankumo. Jeigu liepia prižiūrėti vaiką, taip ir daryk, dėl Dievo meilės. Reikia su tuo susitaikyti.
– Tegu kiti taikosi, senele, aš ne tam gimiau, kad paklusčiau.
– Tu ir tie tavo prasimanymai! Jaučiu, kad tavęs laukia sunkus kelias, Pedrai Paramai.
– Kas atsitiko, donja Eduviches?
Ji papurtė galvą, lyg pabusdama iš sapno.
– Tai Migelio Paramo žirgas, kuris šuoliuoja keliu į Medija Luną.
– Vis dėlto kažkas gyvena Medija Lunoj?
– Ne, ten niekas negyvena.
– Tada?
– Tai tik besiblaškantis žirgas. Jie buvo neišskiriami. Žirgas klaidžioja po apylinkes jo ieškodamas ir visada šiuo laiku sugrįžta. Ko gero, vargšelį graužia sąžinė. Net gyvūnai suvokia, kad padarė nusikaltimą, ar ne?
– Nesuprantu. Ir negirdžiu jokio žirgo.
– Negirdi?
– Ne.
– Vadinasi, tai mano šeštasis pojūtis. Dievo man duota dovana, o gal prakeikimas. Aš tik žinau, kiek dėl to kentėjau.
Ji trumpam nutilo, o vėliau tęsė:
– Viskas prasidėjo nuo Migelio Paramo. Tik aš viena žinojau, kas atsitiko tą naktį, kai jis mirė. Jau buvau atsigulus, kai išgirdau į Medija Luną parlekiantį žirgą. Nustebau, nes Migelis niekada negrįždavo tokiu laiku. Visada parjodavo su aušra. Jis jodavo pasikalbėti su savo sužadėtine į kaimą, kuris vadinasi Kontla ir yra gana toli nuo čia. Išjodavo anksti ir vėlai sugrįždavo. Bet tą naktį negrįžo… Ar dabar jį girdi? Aiškiai girdėti. Parjoja.
– Aš nieko negirdžiu.
– Vadinasi, tik aš girdžiu. Taigi, kaip tau pasakojau, jis negrįžo. Bet tai dar ne viskas. Nespėjo prajoti jo žirgas, kai išgirdau, kaip kažkas beldžia į mano langą. Pats spręsk, ar tai buvo tik mano vaizduotė. Tik žinau, kad kažkas mane privertė nueit ir pažiūrėt, kas ten. Ten buvo jis, Migelis Paramas. Nenustebau jį pamačius, kadangi buvo laikas, kai jis leisdavo naktis mano namuose, miegodamas su manim, kol sutiko tą mergaitę, kuri susuko jam protą.
– Kas atsitiko? – paklausiau Migelio Paramo. – Ji tave pavarė?
– Ne. Ji vis dar mane myli, – atsakė jis. – Bėda ta, kad aš negalėjau su ja susieiti. Neberadau kaimo. Buvo tirštas rūkas, o gal migla, pats nežinau kas, bet tikrai žinau, kad Kontlos daugiau nebėra. Nujojau ten, kur pagal mano apskaičiavimus ji turėtų būt, bet nieko neradau. Atėjau tau papasakot, nes tu mane suprasi. Jeigu kam nors kitam Komaloje apie tai prasitarčiau, pasakytų, kad išprotėjau, – daugelis visada manė, kad man galvoj maišos.
– Ne, tu neišprotėjai, Migeli. Greičiausiai esi miręs. Prisimink, visi tau sakė, kad vieną dieną šis žirgas atneš tau mirtį. Prisimink, Migeli Paramai. Galbūt tu ir prikrėtei kokių nors kvailysčių, bet šįkart atsitiko visai kas kita.
– Aš tik peršokau akmeninę užtvarą, kurią įsakė pastatyti mano tėvas. Priverčiau Koloradą ją peršokti, kad nedaryčiau tokio ilgo lanksto aplinkui, kaip kad reikėdavo daryt norint pasiekti kelią. Žinau, kad ją peršokau ir šuoliavau toliau. Bet, kaip sakiau, aplinkui nebuvo nieko daugiau – tik rūkas ir rūkas, ir rūkas.
– Rytoj tavo tėvas palūš iš sielvarto, – tariau jam. – Man jo gaila. Dabar eik ir ilsėkis ramybėje, Migeli. Dėkoju, kad atėjai su manim atsisveikinti.
Ir aš uždariau langą.
Prieš auštant iš Medija Lunos atvyko rančos darbininkas ir pranešė:
– Jus kviečia šeimininkas donas Pedras. Mirė jaunasis Migelis. Jis prašo pabūti drauge.
– Jau žinau, – pasakiau jam. – Ar tavęs prašė, kad verktum?
– Taip, donas Fulgoras liepė man, kad praneščiau tai verkdamas.
– Gerai. Perduok donui Pedrui, kad ateisiu. Prieš kiek laiko jį parnešė?
– Ne daugiau kaip prieš pusvalandį. Jei būtų parnešę anksčiau, gal dar būtų galėję išgelbėti. Nors, kaip sakė jį apžiūrėjęs daktaras, jis jau senokai miręs. Mes tai jau žinojome, nes Koloradas grįžo vienas ir taip blaškėsi, kad niekas negalėjo miegoti. Žinote, kaip jie – jis ir jo žirgas – viens kitą mylėjo, ir aš net manau, kad gyvūnas kenčia labiau už doną Pedrą. Jis nei ėda, nei miega, tik suka ir suka ratu. Lyg žinotų, suprantat? Lyg jį kas draskytų ir graužtų iš vidaus.
– Neužmiršk išeidamas uždaryti durų.
Ir rančos darbininkas iš Medija Lunos išėjo.
– Ar kada nors girdėjai mirusiojo aimaną? – paklausė ji manęs.
– Ne, donja Eduviches.
– Tau pasisekė.
Iš akmeninio latako vienas paskui kitą kapsi lašai. Jis girdi, kaip prasiskverbęs pro akmenis į ąsotį varva tyras vanduo. Jis girdi. Aiškiai girdi garsus: aslą brūžinančių, tipenančių, ateinančių ir išeinančių kojų. Lašai kapsi nesustodami. Vanduo iš ąsočio liejasi per kraštus ant šlapios aslos.
„Kelkis“, – kažkas žadina.
Jis girdi balsą. Bando atspėti, kieno jis, bet kūnas atsileidžia ir prislėgtas miego svorio, jis vėl užsnūsta. Rankos tempia tvirtai laikomus apklotus, kurių šilumoje ieškodamas ramybės slepiasi kūnas.
„Kelkis“, – vėl kažkas jį ragina.
Balsas supurto pečius. Priverčia atsisėsti. Jis pramerkia akis. Girdi iš latako į sklidiną ąsotį kapsinčius vandens lašus. Girdi pažeme velkamų kojų žingsnius… Ir raudą.
Jis išgirdo raudą. Štai kas jį pažadino: švelni, širdį verianti rauda, kuri dėl savo skvarbumo galėjo įsismelkti į sapno tankmę ir pasiekti giliausius pasąmonės užkampius, kur tūno visos baimės.
Iš lėto atsikėlė ir pamatė į durų rėmą atsišliejusios moters veidą, vis dar slepiamą nakties. Moteris verkė.
– Kodėl verki, mama? – paklausė jis. Nuleidęs kojas ant aslos, jis atpažino savo motiną.
– Mirė tavo tėvas, – tarė ji.
Ir staiga tarsi būtų nutrūkusios visos sielvarto gijos, ji ėmė suktis ir vis sukosi, ir sukosi ratu, kol kažkieno rankos suėmė jos pečius ir sustabdė besiblaškantį kūną.
Pro duris matėsi auštantis dangus. Be žvaigždžių. Švininis, pilkas, dar saulės šviesos nenuskaidrintas dangus. Besiskleidžianti blanki šviesa pranašavo greičiau ne prasidedančią dieną, o pamažu užslenkančios nakties pradžią.
Vidiniame kieme – tarsi ratu sukančių žmonių žingsniai. Prislopinti garsai. O čia ta ant slenksčio stovinti, savo kūnu ateinančios dienos šviesą užstojanti moteris: pro jos rankas skverbėsi dangaus lopinėliai, o pro kojas – šviesos srautai. Šviesos nutvieksta asla po jos kojomis atrodė lyg užtvindyta ašarom. Ir vėl kūkčiojimas. Vėl švelni, bet skvarbi rauda ir jos kūną sukaustanti širdgėla.
– Nužudė tavo tėvą.
– O tave, kas nužudė tave, motin?
„Vėjas, saulė ir debesys. Aukštai mėlynas dangus, o jo gilybėj galbūt skamba giedamos giesmės, galbūt nuostabiausi balsai… Žodžiu, viltis. Viltis mums ir mūsų sielvartui.
Bet ne tau, Migeli Paramai, kuris numirei be atleidimo ir nesulauksi jokios malonės.“
Tėvas Renterija ėjo aplink kūną aukodamas mišias už mirusįjį. Skubėjo kuo greičiau jas baigti ir išėjo nesuteikęs palaiminimo bažnyčioje susirinkusiems žmonėms.
– Tėve, norime, kad jį palaimintumėt!
– Ne! – atsakė purtydamas galvą. – Nelaiminsiu. Jis buvo blogas žmogus, todėl neįžengs į Dangaus Karalystę. Dievui nepatiks, jei užtarsiu šį žmogų.
Tai sakydamas stengėsi suturėti savo rankas, kad šios neišduotų jo drebulio. Bet palaimino.
Velionis sunkiai slėgė visų dvasią. Jis gulėjo viduryje bažnyčios ant pakylos, apstatytos naujomis vaškinėmis žvakėmis ir gėlėmis. Šalia pakylos stovėjo vienišas šermenų pabaigos laukiantis tėvas.
Tėvas Renterija praėjo pro Pedrą Paramą stengdamasis nesusiliesti pečiais. Atsargiai mojuodamas pakėlė šlakstyklę ir pašlakstė šventintu vandeniu karsto viršų, apačią, puse lūpų murmėdamas kažką panašaus į maldą. Paskui atsiklaupė, su juo atsiklaupė ir visi kiti:
– Pasigailėk savo tarno, Viešpatie.
– Tegu ilsisi ramybėje. Amen, – atsiliepė balsai.
Kai jam vėl pradėjo kilti įtūžis, tėvas Renterija pamatė, kad žmonės apleidžia bažnyčią, kartu su savimi išsinešdami Migelio Paramo kūną.
Prie jo priėjo Pedras Paramas ir atsiklaupė šalia:
– Žinau, kad jūs jo nekentėt, tėve. Ir pagrįstai. Kalbama, kad mano sūnus nužudė jūsų brolį, be to, jūs įsitikinęs, kad jis išniekino jūsų dukterėčią Aną. Įžeidinėjimų ir nepagarbos, kurios iš jo kartais sulaukdavot, – bet kam pakaktų. Tačiau dabar užmirškit tai, tėve. Priimkite jį ir atleiskite jam, kaip galbūt Dievas jam atleido.
Jis padėjo ant klaupto saują auksinių monetų ir atsistojo:
– Paimkite jas kaip auką bažnyčiai.
Bažnyčia jau buvo tuščia. Prie durų Pedro Paramo laukė du vyrai. Jam išėjus, jie kartu nusekė paskui karstą, kuris laukė jų pakeltas ant pečių keturių kapralų iš Medija Lunos.
Tėvas Renterija vieną po kitos surinko monetas ir priėjo prie altoriaus.
– Jos tavo, – tarė. – Jis gali nusipirkt išganymą. Tik tu žinai, ar tokia yra kaina. Aš, Viešpatie, klaupiuosi prie tavo kojų prašydamas teisingumo arba neteisingumo, kurio kiekvienas mūsų galime prašyti… Dėl manęs pasmerk jį amžinoms kančioms, Viešpatie.
Jis uždarė koplyčią.
Įėjęs į zakristiją, susigūžė kampe ir verkė iš širdgėlos bei liūdesio, kol baigėsi ašaros.
Tada tarė: „Gerai, Viešpatie, tavo valia“.
Per vakarienę, kaip ir kiekvieną vakarą, jis išgėrė savo šokoladą. Jautėsi ramus.
– Klausyk, Anita, ar žinai, ką šiandien palaidojo?
– Ne, dėde.
– Ar prisimeni Migelį Paramą?
– Taip, dėde.
– Taigi jį.
Ana nuleido galvą.
– Tu juk tikra, kad tai buvo jis, ar ne?
– Nesu tikra, dėde. Nemačiau jo veido. Mane užklupo naktį, kai buvo tamsu.
– Tad iš kur žinai, kad tai buvo Migelis Paramas?
– Todėl, kad jis pats man pasakė: „Aš Migelis Paramas, Ana. Nebijok“. Taip jis man pasakė.
– Bet tu žinojai, kad jis buvo kaltas dėl tavo tėvo mirties, ar ne?
– Taip, dėde.
– Tai ką tu darei, kad jo išvengtum?
– Nieko.
Abu trumpam nutilo. Girdėjosi, kaip tarp mirtos lapų šiurena vėjelis.
– Jis man sakė, jog kaip tik dėl to ir atvyko: prašyti atleidimo, kad aš jam atleisčiau. Nepakildama iš lovos pasakiau jam: „Langas atidarytas“. Ir jis įlipo. Apkabino mane, tarsi taip norėdamas atsiprašyti už tai, ką padarė. Ir aš jam nusišypsojau. Prisiminiau, ko mane mokėt: kad niekada nieko nereikia nekęsti. Nusišypsojau norėdama jam tai parodyti, bet supratau, kad jis nemato mano šypsenos, nes buvo taip tamsu, kad aš pati jo nemačiau. Tik jutau, kad jis virš manęs ir kad pradėjo daryti man kažką blogo.
Pamaniau, kad jis ruošiasi mane užmušti. Štai ką pamaniau, dėde. Ir aš visai nustojau galvoti, kad numirčiau dar prieš tai, kol jis mane užmuš. Bet turbūt jis neišdrįso to padaryti.
Tai supratau, kai atmerkiau akis ir pamačiau, kaip pro atvirą langą skverbiasi ryto šviesa. Iki tos akimirkos jaučiausi taip, lyg būčiau nustojusi gyventi.
– Bet tu privalai turėti kokių nors įrodymų. Balsas. Nepažinai jo iš balso?
– Aš jo iš nieko negalėjau pažinti. Aš tik žinojau, kad jis nužudė mano tėvą. Niekada nebuvau jo mačiusi ir po to daugiau jo nemačiau. Nebūčiau galėjusi, dėde.
– Bet žinojai, kas jis buvo.
– Taip. Ir koks jis buvo. Žinau, kad dabar jis turėtų būti pačioje Pragaro gelmėje, nes to iš visos širdies maldavau visų šventųjų.
– Nebūk tokia tikra dėl to, dukra. Kas žino, kiek žmonių už jį dabar meldžiasi! Tu – viena. Viena malda prieš tūkstančius maldų. O tarp jų kelios dar karštesnės nei tavo, kaip antai – jo tėvo.
Jis dar ketino pridurti: „Be to, aš jam suteikiau nuodėmių atleidimą“. Tačiau tik pagalvojo. Nenorėjo skaudinti šios mergaitės ir taip palūžusios sielos. Priešingai – paėmė ją už rankos ir pasakė:
– Padėkokime Viešpačiui Dievui už tai, kad pasiėmė jį iš šios žemės, kur jis padarė tiek blogo, ir visai nesvarbu, jei jis dabar yra Danguje.
Žirgas prašuoliavo tą vietą, kur pagrindinė gatvė kerta Kontlos kelią. Niekas jo nematė. Vis dėlto viena moteris, kuri tuo metu kažko laukė miestelio pakrašty, pasakojo, kad matė sulinkusiom kojom, tarsi kniūpsčiomis lekiantį žirgą. Ji atpažino Migelio Paramo sartį. Ji net pagalvojo: „Šis gyvulys nusisuks sprandą“. Paskui pamatė, kaip žirgas išsitiesė ir nelėtindamas tempo nuskriejo vis atsigręždamas atgal, lyg jį staiga būtų išgąsdinęs kažkas, likęs jam už nugaros.
Šios paskalos pasiekė Medija Luną naktį po laidotuvių, tuo metu, kai žmonės ilsėjosi po ilgo kelio, kurį turėjo įveikti iki kapinių ir atgal.
Jie kalbėjosi, kaip kad visur žmonės kalbasi prieš išsiskirstydami.
– Nuo to velionio man visur skauda, – pratarė Terensijas Liubijanesas. – Iki šiol gelia pečius.
– Man irgi, – atitarė jo brolis Ubiljadas. – Net išlindo pėdų kaulai. Ir vis per tą šeimininką, kuris norėjo, kad avėtume batus. Bet juk buvo ne šventadienis, ar ne, Toribijau?
– Ką norit, kad pasakyčiau? Manau, kad jis mirė pačiu laiku.
Netrukus iš Kontlos atsklido daugiau apkalbų. Jas atvežė paskutinis vežimas.
– Sako, kad tenai aplinkui klaidžioja jo siela. Kažkas matė, kaip ji beldėsi į kažkurios mergužėlės langą. Siela labai panaši į jį. Taip pat puošniai apsirengus.
– Ir jūs manot, kad donas Pedras, būdamas tokio būdo, leistų, kad jo sūnus ir toliau vaikščiotų pas mergas? Įsivaizduoju, ką jis darytų, jei tai sužinotų: „Na gerai, – pasakytų. – Tu jau miręs. Gulėk ramiai savo kape. O visus reikalus palik mums“. Ir jei pamatytų jį aplinkui slankiojantį, aš beveik lažinuosi, kad nusiųstų jį atgal į kapus.
– Tu teisus, Izajau. Senis ilgai nesiterlioja.
Ir vežėjas nuvažiavo savo keliu: „Papasakojau jums, ką girdėjau“.
Žybčiojo žvaigždės. Jos krito žemyn ir atrodė, jog dangus lyja ugnimi.
– Tik pažiūrėkit, – pasakė Terensijas, – koks sujudimas viršuj.
– Tikriausiai švenčia Migelito įžengimą, – įsiterpė Chesusas.
– Ar tai nėra blogas ženklas?
– Kam?
– Gal tavo sesuo laukia jo sugrįžtant.
– Kam tai sakai?
– Tau.
– Geriau, vaikinai, eikim. Daug keliavome, o rytoj reikia anksti keltis.
Ir jie ištirpo kaip šešėliai.
Žybčiojo krintančios žvaigždės. Komaloje pamažu geso šviesos.
Dangų apgaubė naktis.
Negalėdamas užmigti, Tėvas Renterija vartėsi lovoj. „Viskas įvyko dėl mano kaltės, – galvojo jis. – Aš bijojau įžeisti žmones, kurie mane išlaiko. Nes tiesa ta, kad gyvenu iš jų malonės. Iš vargšų negaunu nieko, o kaip žinoma, maldom sotus nebūsi. Taip buvo iki šiol. O dabar štai kokios pasekmės. Tai aš kaltas. Išdaviau tuos, kurie mane mylėjo, kurie manim pasikliovė ir ateidavo pas mane, kad užtarčiau juos prieš Dievą. Bet ką jie laimėjo savo tikėjimu? Užtarnautą Dangų? Ar savo sielų išganymą? Ir kam tas sielų išganymas, jei paskutinę akimirką… Vis dar matau Marijos Dijados, kuri atėjo manęs prašyti, kad išgelbėčiau jos seserį Eduviches, žvilgsnį.
– Ji visada tarnavo artimui savo. Atidavė viską, ką turėjo. Net padovanojo sūnų, visiems. Ir parodė jį kiekvienam, kad kuris nors pripažintų jį savo sūnum, tačiau nei vienas nenorėjo to padaryti. Tada pasakė jiems: „Tokiu atveju aš esu jam ir tėvas, nors netyčia tapau jo motina“. Jie pasinaudojo jos svetingumu, kuris kilo iš jos geros širdies, – ji nenorėjo nieko įžeisti nei supykdyti.
– Bet ji nusižudė. Ji nusižengė Dievo valiai.
– Ji neturėjo kitos išeities. Taip nusprendė iš savo širdies gerumo.
– Ji suklupo paskutinę valandą, – štai ką aš pasakiau Marijai Dijadai. – Paskutinę akimirką. Tiek daug gėrio sukaupti išganymui ir taip staiga jį prarasti!
– Bet ji jo neprarado. Numirė apimta skausmų. O skausmas… Kartą jūs mums kalbėjot kažką apie skausmą, jau neprisimenu ką. Tai dėl to skausmo ji pasitraukė… Ją pribaigė kraujas, kuris uždusino. Iki šiol matau jos veidą – tai buvo pats liūdniausias mano matytas žmogaus veidas.
– Galbūt daug meldžiantis…
– Meldžiamės daug, tėve.
– Sakau, gal, jeigu jau taip, su grigališkom mišiom… Bet tam reikia prašyti kieno nors pagalbos, kad atvežtų kunigų. O tai kainuoja pinigus.
Regėjau Marijos Dijados, vargšės vaikais apsikrovusios moters, žvilgsnį.
– Aš neturiu pinigų. Jūs tai žinot, tėve.
– Palikim viską taip, kaip yra. Pasikliaukime Dievu.
– Gerai, tėve.
Kodėl ji taip drąsiai žvelgė būdama nuolanki? Ir kiekgi jam būtų kainavę suteikti jai atleidimą? Juk tereikėjo pasakyti vieną ar du žodžius, kad ir šimtą žodžių, jeigu tiek jų reikia sielai išgelbėti. Ką jis žinojo apie Dangų ir Pragarą? Ir vis dėlto jis, palaidotas šiame bevardžiame miestelyje, žinojo, kas buvo nusipelnę Dangaus. Žinojo jų sąrašą. Jis ėmė vardyti katalikiško panteono šventuosius, pradėdamas nuo šios dienos šventųjų: „Šventoji Nunilona, mergelė ir kankinė; Anersijas, vyskupas; Šventoji Salomėja, našlė, Alodija ar Elodija ir Nulina, mergelės; Kordula ir Donatas“. Tęsė toliau. Jau buvo pradėjęs pamažu snūsti, kai staiga atsisėdo lovoje: „Vardiju tuos šventuosius, tarsi skaičiuočiau avis“.
Jis išėjo į lauką ir pažiūrėjo į dangų. Lijo žvaigždėmis. Nuliūdo, nes tikėjosi išvysti ramų dangų. Išgirdo, kaip gieda gaidžiai. Pajuto, kaip nakties skraistė pamažu apgaubia žemę. Žemę – „šią ašarų pakalnę“.
– Tau pasisekė, sūnau. Labai pasisekė, – pasakė man Eduviches Dijada.
Jau buvo gili naktis. Kampe pamažu blėso deganti lempa. Netrukus ji sumirksėjo ir visai užgeso.
Aš pajutau, kaip moteris atsikėlė, ir pamaniau, kad ji eina atnešti naują žiburį. Girdėjau, kaip tolsta jos žingsniai. Aš gulėjau ir laukiau.
Po kurio laiko, matydamas, kad ji negrįžta, taip pat pakilau. Ėjau pamažu, grabinėdamasis tamsoje, kol pasiekiau savo kambarį. Atsiguliau ant aslos tikėdamasis užmigti.
Miegojau su pertrūkiais.
Nežinia, kelintą kartą pabudęs išgirdau šauksmą. Tai buvo varganas šauksmas, panašus į girtuoklio rypavimą: „Oiii gyvenime, tu manęs nevertas!“
Aš staiga pašokau, nes šauksmas skambėjo man prie pat ausų. Toks garsas galėjo sklisti iš gatvės, bet aš jį girdėjau čia, įsigeriantį į mano kambario sienas. Kai atsikėliau, balsas nuščiuvo – liko tik skraidančios kandies garsas ir tylos gausmas.
Ne, neįmanoma išmatuoti po to šauksmo stojusios tylos gelmės. Tarsi žemė būtų atsidūrusi vakuume. Nesigirdėjo jokio garso: nei šnopavimo, nei širdies plakimo. Tarsi būtų sustojęs pačios sąmonės ūžesys. O kai ši būsena praėjo ir aš atgavau ramybę, vėl pasigirdo riksmas, ir jis dar ilgai skambėjo ausyse: „Palikit man nesurištas kojas, šią teisę turi visi pakaruokliai!“
Staiga plačiai atsivėrė durys.
– Ar tai jūs, donja Eduviches? – paklausiau aš. – Kas čia vyksta? Jūs bijot?
– Mano vardas ne Eduviches. Aš Damijana. Sužinojau, kad esi čia ir atėjau. Noriu pakviest tave miegoti į savo namus. Ten turėsi kur pailsėti.
– Damijana Sisneros? Ar jūs viena iš tų moterų, kurios gyveno Medija Lunoj?
– Aš ten gyvenu. Todėl užtrukau, kol čia atėjau.
– Motina pasakojo apie vieną tokią Damijaną, kuri mane prižiūrėjo, kai gimiau. Ar tai ne jūs?..
– Taip, tai aš. Pažįstu tave nuo pirmojo tavo atsimerkimo.
– Eisiu su jumis. Čia visokie šauksmai neleidžia man ilsėtis. Negirdėjot, kas čia vyko? Atrodė, lyg būtų kažką žudę. Nieko negirdėjot?
– Galbūt tai buvo koks nors šiuose namuose įkalintas aidas. Prieš daugel metų šiame kambaryje buvo pakartas Toribijas Aldretė. Tada užkalė duris, kad jis sudžiūtų ir kad jo kūnas nerastų ramybės. Neįsivaizduoju, kaip sugebėjai čia įeiti, juk nuo šių durų nėra rakto.
– Jas atidarė donja Eduviches. Ji sakė, kad tai vienintelis gyvenimui tinkamas kambarys.
– Eduviches Dijada?
– Ji pati.
– Vargšė Eduviches. Ji vis dar negali nurimti.
„Fulgoras Sedanas, 54 metų, nevedęs, iš profesijos prievaizdas, galintis iškelti bylas ir palaikyti kaltinimus, man suteikta galia ir savo paties sprendimu reikalauju ir pareiškiu sekančius dalykus…“
Štai kas buvo parašyta skunde, kuriuo jis apskundė Toribijo Aldretės veiksmus. O pabaigė taip: „Kaltinu dėl suklastotų žemės ribų“.
– Niekas negali paneigti jūsų vyriškumo, donai Fulgorai. Žinau, kad galite pats už save pakovoti. Ir ne dėl jus palaikančios valdžios – jūs pats galite tai padaryti.
Jis prisiminė. Tai buvo pirmieji Aldretės jam pasakyti žodžiai po to, kai jie abu pradėjo gerti, kaip visi manė, dėl to, kad atšvęstų paduotą skundą:
– Šis popierius mudviem, jums ir man, donai Fulgorai, tiks tik užpakaliui nusišluostyti, niekam kitam jis netinka. Ir jūs tai žinot. Galų gale kas jums priklauso, jūs jau padarėt ir man kai kas paaiškėjo. Todėl, kad jūs vertėt mane nerimauti, kaip kad kiekvienas būtų nerimavęs. Dabar jau žinau, apie ką kalbama, ir mane ima juokas. Tai sakai – „suklastotos ribos“. Jūsų šeimininkui turėtų būti gėda, kad nežino, kam kas priklauso.
Jis prisiminė. Jie sėdėjo Eduviches užeigoje. Net paklausė jos:
– Klausyk, Viches, ar negalėtum užleisti man kampinio kambario?
– Kokio tik pageidaujat, donai Fulgorai. Jei norite, imkit visus. Ar jūsų vyrai liks čia miegoti?
– Ne, tik vienas. Dėl mūsų nesirūpink ir eik miegoti. Tik palik mums raktą.
– Taigi, kaip jau sakiau, donai Fulgorai, – kalbėjo Toribijas Aldretė, – niekas neabejoja jūsų vyriškumu, bet man jau iki gyvo kaulo įgriso tas kekšės vaikas – jūsų šeimininko sūnus.
Jis prisiminė. Tai buvo paskutiniai jo dar su nuovoka išgirsti žodžiai. Paskui jis elgėsi kaip bailys šaukdamas: „Sakai, galia, kuri palaiko mane! Tik jau!“
Botago galu jis pabeldė į Pedro Paramo namų duris. Prisiminė, kai prieš dvi savaites pirmą kartą pabeldė. Laukė, kaip ir tada, kai turėjo laukti. Kaip ir tada, apžiūrėjo ant durų staktos pakabintą juodą kaspiną. Tačiau dabar jau nebesvarstė kaip anąkart: „Tik pažiūrėk, kabina vieną po kito. Pirmasis jau nubluko, bet naujasis švyti kaip šilkinis, nors yra tik kažkoks nudažytas skuduras“.
Pirmąjį kartą jis laukė taip ilgai, kad į galvą net šovė mintis, jog galbūt niekas šiame name negyvena. Jis jau ruošėsi eiti, kai pasirodė Pedro Paramo siluetas.
– Užeik, Fulgorai.
Tai buvo jų antrasis susitikimas. Pirmą kartą tik jis jį matė, nes Pedritas buvo ką tik gimęs. O dabar – šis. Galima sakyti, pirmas susitikimas. O kalbasi su juo kaip su lygiu. Štai kaip! Jis nusekė iš paskos dideliais žingsniais, pliaukšėdamas botagu sau per kojas: „Greit jis sužinos, kad aš žinau, kas yra kas. Pamatys. Ir supras, dėl ko atėjau“.
– Sėskis, Fulgorai. Čia ramiai pasišnekėsim.
Jie buvo aptvare. Pedras Paramas įsitaisė ėdžiose ir laukė:
– Kodėl nesisėdi?
– Geriau pastovėsiu, Pedrai.
– Kaip nori. Bet neužmiršk pridėti „donai“.
Kuo tas vaikis mano esąs, kad taip su juo kalba? Net jo tėvas donas Lukas Paramas taip akiplėšiškai nesielgė. Ir še tau, nei iš šio, nei iš to šis vaikis, kuris niekada nebuvo įkėlęs kojos į Medija Luną, o apie darbą buvo tik girdėjęs, kalba su juo kaip su kokiu samdiniu. Tik pamanykit!
– Kokia dabar padėtis?
Fulgoras suprato, kad dabar jam pasitaikė tinkama proga. „Dabar mano ėjimas“, – pagalvojo jis.
– Bloga. Nieko neliko. Pardavėm paskutinę bandą.
Jis pradėjo traukti popierius, kad praneštų Pedrui Paramui, kiek šis dar skolingas. Ir jau ruošėsi sakyti „Skolingi tiek ir tiek“, kai išgirdo:
– Kam mes skolingi? Man nesvarbu kiek – tik kam?
Fulgoras padavė jam vardų sąrašą. Ir pridūrė:
– Nebėra iš kur gauti, kad užmokėtume. Štai kur bėda.
– O kodėl?
– Todėl, kad jūsų šeima viską surijo. Jūs ėmėt ir ėmėt skolon nieko negrąžindami. Už tai reikia brangiai mokėti. Aš juk sakydavau: „Laikui bėgant jūs viską išeikvosit“. Ką gi, taip ir atsitiko. Nors aš žinau, kas norėtų pirkti žemes. Ir jie gerai užmokėtų. Tų pinigų užtektų išpirkti neapmokėtiems mokesčių orderiams ir dar šiek tiek liktų; aišku, nedaug.
– Ar tik ne tu būsi tas pirkėjas?
– Kaip galit mane įtarinėt?
– Aš įtariu net savo šešėlį. Rytoj pradėsim tvarkyti reikalus. Pradėsim nuo Presiado moterų. Sakai, joms esame skolingi daugiausia?
– Taip. Ir joms sumokėjom mažiausiai. Jūsų tėvas visad jas palikdavo paskutines. Kiek suprantu, viena iš jų, Matildė, išvyko gyventi į miestą. Nežinau kur, į Gvadalacharą ar į Kolimą. O Lola, tai yra donja Doloresa, liko viso turto savininkė. Jūs žinot, tos Enmedijo rančos. Tai jai ir turime sumokėti.
– Rytoj nueisi paprašyti Lolos rankos.
– Kaip galit pagalvoti, kad ji mane mylėtų; juk aš jau senas.
– Prašysi jos man. Nepaisant visko, ji turi kažkokio žavesio. Pasakyk jai, kad esu ją labai įsimylėjęs. Ir paklausk, ką ji apie tai mano. Kartu pasakyk tėvui Renterijai, kad viską mums paruoštų. Kiek galėtum jam užmokėti?
– Nieko, donai Pedrai.
– Tada prižadėk, kad sumokėsi. Pasakyk jam, kad kai tik turėsiu, sumokėsiu. Aš beveik neabejoju, kad neiškils jokių sunkumų. Padaryk tai rytoj iš pat ryto.
– O kaip dėl Aldretės?
– O kuo čia dėtas Aldretė? Tu minėjai Preciadas, Fregososus ir Guzmanesus. Kodėl dabar išlindo Aldretė?
– Dėl žemės ribų. Jis jau liepė aptverti savo dalį ir dabar prašo, kad pažymėtume likusią dalį, kurios trūksta, kad būtų padalyta nuosavybė.
– Palik tai vėlesniam laikui. Tu nesirūpink dėl aptvėrimo. Nebus jokio padalijimo. Žemė nedalijama. Pagalvok apie tai, Fulgorai, tik niekam neišduok. Pirmiausia sutvarkyk viską su Lola. Nenori sėstis?
– Atsisėsiu, donai Pedrai. Man pradeda patikti su jumis tvarkyti reikalus.
– Papliurpsi Lolai apie šį bei tą ir pasakysi, kad ją myliu. Tai svarbu. Iš tiesų, Sedanai, aš ją myliu. Dėl jos akių, supranti? Tai padarysi ryt iš ryto. Aš atleidžiu tave iš prievaizdo pareigų. Pamiršk Medija Luną.
„Iš kur, po velnių, tas vaikis išmoko tokių gudrybių? – stebėjosi Fulgoras Sedanas grįždamas į Medija Luną. – Nieko gero iš jo nesitikėjau. „Jis niekam tikęs, – taip jį apibūdino velionis šeimininkas donas Lukas. – Jis iš prigimties silpnavalis.“ Aš su juo nesiginčijau. „Kai numirsiu, pasiieškok kito darbo, Fulgorai“. – “Gerai, donai Lukai“. – „Pasakysiu tau, Fulgorai, kad bandžiau išsiųst jį į seminariją tikėdamasis, kad gal bent ten galės pavalgyti ir išlaikyti motiną, kai aš juos paliksiu. Bet jis net tam nesiryžo“. – „Jūs to nenusipelnėt, donai Lukai“. – „Nepasitikėk juo dėl nieko, net kai reikės mane senatvėje slaugyti. Galit manyt, Fulgorai, kad man nepasisekė“. – „Labai jus užjaučiu, donai Lukai“.
O dabar štai kas. Jeigu jam taip nerūpėtų Medija Luna, jis nebūtų atėjęs. Nebūtų su juo susitikęs. Būtų išėjęs nieko jam nepranešęs. Bet jis mylėjo šią žemę: tas skurdžias kalvas, kurias tiek kartų įdirbo ir kurios vis dar iškenčia rėžiamą vagą kaskart duodamos vis daugiau… Mylima Medija Luna… Ir nauji prijungti plotai: „Ateik, Enmedijo žemele“. Matė ją, lyg ji jau būtų čia. Ir ką gi po viso to reiškia moteris. „Po velnių, tu teisus!“ – tarė jis. Ir žengdamas pro didžiuosius hasiendos vartus Fulgoras pliaukštelėjo botagu sau per kojas.
Apmulkinti Doloresą buvo labai lengva. Jai net akys nušvito, o veidas išdavė susijaudinimą.
– Atleiskit, kad nuraudau, donai Fulgorai. Nesitikėjau, kad donas Pedras mane įsižiūrės.
– Apie jus galvodamas nemiega naktimis.
– Betgi jis turi iš ko pasirinkti. Komaloje pilna gražių mergaičių. Ką jos pasakys, kai sužinos?
– Jis galvoja tik apie jus, Doloresa. Apie nieką kitą, tik apie jus.
– Nuo jūsų žodžių mane krečia drebulys, donai Fulgorai. Net neįsivaizdavau…
– Todėl, kad jis uždaras žmogus. Donas Lukas Paramas, tesiilsi ramybėje, pasakė jam, kad jūs netinkama jam pora. Ir iš pagarbos tėvui jis tylėjo. Dabar, kai jo nebėra, nebeliko jokių kliūčių. Tai buvo pirmas jo sprendimas, kurį aš dėl užgriuvusių darbų vis atidėliojau jums pasakyti. Vestuvių datą paskyrėme poryt, ką manot?
– Ar ne per greitai? Nesu pasiruošusi. Man reikia pasirūpinti kraičiu. Parašysiu savo sesei. Ne, geriau kam nors duosiu laišką, kad jai nuneštų. Bet kuriuo atveju būsiu pasiruošusi ne anksčiau kaip balandžio aštuntąją. Dabar – balandžio pirmoji. Taip, anksčiausiai – aštuntąją. Paprašykit jo, kad palauktų dar kelias dieneles.
– Jis norėtų vesti tuojau pat. Jei vestuves atidedate tik dėl kraičio, tai mes juo pasirūpinsim. Velionė dono Pedro motina norėjo, kad dėvėtumėt jos drabužius. Toks šeimos paprotys.
– Bet tų dienų reikia dėl kitų dalykų. Žinote, dėl moteriškų dalykų. Ak, man gėda tai sakyti, donai Fulgorai! Jūs verčiate mane raudonuoti. Tai mano mėnesio dienos. Ak, kokia gėda!
– Na ir kas? Vedyboms tas pats, ar tai jūsų dienos, ar ne. Vedyboms svarbiausia mylėti vienas kitą. Jei yra meilė, visa kita neturi reikšmės.
– Jūs manęs nesuprantat, donai Fulgorai.
– Suprantu. Vedybos įvyks poryt.
Ir paliko ją ištiestom rankom prašančią aštuonių dienų, daugiau nieko, tik aštuonių dienų.
„Kad tik neužmirščiau priminti donui Pedrui, – velniai rautų, kietas vaikis tas Pedras! – kad jis neužmirštų pasakyt teisėjui, jog abiejų turtas yra bendras. Neužmiršk, Fulgorai, pasakyti tai rytoj iš pat ryto.“
Tuo metu Doloresa, nešina ąsočiu, nubėgo į virtuvę užkaisti vandens: „Padarysiu, kad tai įvyktų greičiau. Kad prasidėtų dar šią naktį. Bet vis tiek man prireiks bent trijų dienų. To neįmanoma išvengti jokiomis priemonėmis. Kokia laimė! Ak, kokia laimė! Ačiū, Dieve, kad davei man doną Pedrą“. Ir pridūrė: „Net jei po to jis manęs ir neapkęs“.
– Jau paprašiau jos rankos, ir ji sutiko. Klebonas nori šešiasdešimt pesų už tai, kad nepaisytų užsakų. Pasakiau, kad sumokėsit laiku. Jis pasakė, kad jam reikią pinigų altoriui sutaisyti ir kad jo valgomojo stalas vos laikosi. Pažadėjau, kad duosime jam naują stalą. Dar jis priminė, kad jūs niekad neateinat į mišias. Pažadėjau, kad ateisit. Ir dar sakė: nuo to laiko, kai mirė jūsų senelė, niekas nebemoka dešimtinės. Pasakiau, kad tuo nesirūpintų. Ir jis sutiko.
– Ar nepaprašei trupučio avanso iš Doloresos?
– Ne, šeimininke. Neišdrįsau. Iš tikrųjų. Ji buvo tokia patenkinta, kad nenorėjau aptemdyti jos entuziazmo.
– Koks tu vaikas.
„Ką! Aš vaikas! Penkiasdešimt penkerių metų! Jis dar tik gimė, o aš jau buvau vos keli žingsniai nuo mirties.“
– Nenorėjau sugadinti jai džiaugsmo.
– Nepaisant nieko, esi vaikas.
– Kaip pasakysit, šeimininke.
– Kitą savaitę nueisi pas Aldretę. Ir pasakysi jam, kad patikrintų savo tvorą. Jis užėmė Medija Lunos žemes.
– Jis gerai išmatavo. Dedu galvą.
– Vis tiek pasakyk jam, kad jis suklydo. Kad blogai apskaičiavo. Jei reikės, nugriauk tvorą.
– O įstatymai?
– Kokie įstatymai, Fulgorai? Nuo šiol mes leisime įstatymus. Ar turi kokį Medija Lunoj dirbantį mušeiką?
– Yra keli.
– Nusiųsk juos, kad susitvarkytų su Aldrete. Apkaltink jį dėl „žemių užgrobimo“ ar dėl ko kitko, kas tik ateis į galvą. Ir primink jam, kad Lukas Paramas jau miręs. O su manim dėl visko reikia susitarti iš naujo.
Dangus vis dar buvo mėlynas. Jame plaukė keli debesys. Ir nors ten, aukštai, pūtė vėjas, čia, žemai, viešpatavo kaitra.
Jis dar kartą pabeldė botago galu, bet tik tam, jog ką nors darytų, nes jau žinojo, kad durų niekas neatidarys, kol to nepanorės pats Pedras Paramas. Žiūrėdamas į durų staktą pagalvojo: „Gražūs tie juodi kaspinai, kiekvienas vis kitam mirusiajam“.
Kaip tik tuo metu atsidarė durys, ir jis įėjo į vidų.
– Užeik, Fulgorai. Ar pasirūpinai Toribijo Aldretės reikalais?
– Jau sutvarkyta, šeimininke.
– Beliko Fregososai. Tai palauks. Dabar aš labai užsiėmęs savo „medaus mėnesiu“.
– Šis miestelis kupinas aidų. Atrodo, lyg jie būtų įkalinti tarp sienų ar po akmenimis. Kai eini, jauti, kaip kažkas iš paskos seka tavo pėdomis. Girdi traškesius. Juoką. Jau labai seną, tarsi pavargusį nuo juokimosi juoką. Ir nudėvėtus balsus. Visa tai girdi. Manau, kad ateis tokia diena, kai visi tie garsai išnyks.
Štai ką man sakė Damijana Sisneros, kai ėjome per miestelį.
– Buvo laikas, kai kiauras naktis girdėdavau šventės šurmulį. Kartą mane pasiekė triukšmas iš pačios Medija Lunos. Nuėjau pažiūrėti, kas ten vyksta, ir pamačiau tai, ką matome dabar, tai yra nieko. Nė vieno žmogaus. Gatvės tokios tuščios kaip ir dabar.
Paskui nieko negirdėjau. Žinoma, šventės išvargina. Todėl nenustebau, kad visa tai baigėsi.
– Taip, – kalbėjo Damijana Sisneros, – šis miestelis pilnas aidų. Manęs jie nebegąsdina. Girdžiu, kaip kaukia šunys, ir tegu sau kaukia. O vėjuotomis dienomis regiu, kaip nuo medžių šakų vėjas plėšia lapus, nors, kaip matai, čia nėra medžių. Bet jie kadaise turėjo čia būti, nes kitaip iš kur atsirado šitie lapai?
Bet blogiausia, kai girdi besišnekančius žmones. Nors atrodo, kad balsai atsklinda iš kažkokio plyšio, jie tokie aiškūs, kad gali juos atpažinti. Tiesą sakant, čia eidama sutikau šermenų procesiją. Stabtelėjau sukalbėti „Tėve mūsų“. Man besimeldžiant viena moteris atsiskyrė nuo kitų ir priėjusi manęs paprašė:
– Damijana! Pasimelsk už mane, Damijana!
Jai nuo galvos nuslinko skara, ir aš atpažinau savo sesers Sikstinos veidą.
– Ką čia veiki? – paklausiau jos.
Tada ji nubėgo ir pasislėpė tarp kitų moterų.
Mano sesuo Sikstina mirė, jei dar nežinai, kai man buvo dvylika metų. Ji buvo vyriausia. Šeimoje mūsų buvo šešiolika, taigi gali paskaičiuoti, kiek laiko ji jau mirusi. O dabar štai pažiūrėk – ji vis dar klaidžioja po šį pasaulį. Todėl neišsigąsk, jeigu išgirsi ir ne tokius senus aidus, Chuanai Presiadai.
– Ar jums mano motina taip pat pranešė, kad aš atvyksiu? – paklausiau jos.
– Ne. O beje, kas atsitiko tavo motinai?
– Ji mirė, – atsakiau.
– Jau mirė? Nuo ko?
– Tiksliai nežinau. Galbūt iš liūdesio. Ji labai dūsaudavo.
– Tai blogai. Kiekvienas atodūsis yra tarsi gurkšnis gyvenimo, be kurio žmogus pamažu nyksta. Tai ji mirė?
– Taip. Maniau, kad jūs tai žinot.
– O kodėl turėčiau žinoti? Jau daug metų apie ją nieko negirdėjau.
– Tad kaip sužinojot apie mane?
– …
– Ar jūs gyva, Damijana? Atsakykit man, Damijana!
Staiga tose tuščiose gatvėse likau vienas. Pro dangun atsivėrusių namų langus laukan lindo aukšti žolių stiebai. Sunykusios tvoros rodė savo sutrupėjusias nedegtas plytas.
– Damijana! – sušukau. – Damijana Sisneros!
Aidas man atsakė: „…jana …neros! …jana …neros!“
Versta iš: Rulfo J. Pedro Paramo. México: Plaza & Juanés, 2000
_________________
* El novenario (isp.) – devynių dienų gedulo laikotarpis, per kurį velionio artimiesiems pareiškiama užuojauta ir aukojamos šv. Mišios už mirusįjį.
Torgny Lindgren. Šaltiena
2003 m. Nr. 8–9
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Torgny Lindgrenas (g. 1938 m.) – garsus Švedų prozininkas, mūsų skaitytojams pažįstamas iš knygų „Gyvatės pėdsakas ant uolos“, „Betsabėja“, „Kamanių medus“, „Tapytojas Margalapis“.
T. Lindgrenas – Švedų akademijos narys, pelnęs daugelį literatūrinių premijų.
Čia pateikiama ištrauka iš naujos jo knygos „Šaltiena“.
1
Jis stovėjo prie savo piupitro, buvo tūkstantis devyni šimtai keturias dešimt septintųjų gruodžio dvidešimt antroji, pirmadienis, prisnigo tiek daug, kad kaime, rodos, nieko daugiau nebegalėjo atsitikti, visiškai nieko. Keliai pasidarė nebepravažiuojami, jau kelios dienos, kaip niekas nebeįstengė į pieninę pristatyti pieno, Bastutresko pelkėj nejudėdamos stirksojo nendrės. Jis ką tik išklausė orų prognozę: iš šiaurės įsiveržęs šalto oro srautas uždengė didesnę Švedijos dalį. Gaivūs, bet žvarbūs šiaurės ir šiaurės vakarų vėjai veršis į Norlando gilumą, atnešdami pūgas ir speigą. Naktį laukiama nuo minus trisdešimt iki minus keturiasdešimt laipsnių šalčio.
Jis rašė laikraščiui straipsnį. Pradėjo dar šeštadienį. Geras turėtų išeiti straipsniukas. Per radiją Nana Lund-Erikson pasakojo apie Hedvigą Šarlotą Nordenfliucht. Virtuvėje, kur jis stovėdamas rašė, kvepėjo verdama mėsa, pipirais, lauro lapais ir gvazdikėliais. Straipsnelis didėjo su kiekvienu burnoj paragautu žodžiu, istorija nesileido trumpinama.
PASLAPTINGAS VYRIŠKIS.
Pasklido įkyrūs gandai, kad į mūsų apylinkę yra atvykęs kaži koks keleivis, pusamžis vyras su vokiška pavarde, jis tikriausiai yra ne tas, kuo dedasi esąs. Švediškai jis, tiesa, kalba beveik be akcento ir, matyt, yra prisitaikęs prie mūsų klimato ir čionykščių gyvenimo įpročių, nepaisant to, jį visą ženklina kažkoks svetimumas, kažkoks blaškymasis. Jis tyliai netoli Avabeko, nuošalioj sodyboj, priklausančioj našlei Matildai Holmstriom, kuri po vyro mirties persikėlė į Adakgruvą, ten dirba virėja. Jos namas smarkiai apleistas, bet virtuvėj ir kamarėlėj iš bėdos dar galima gyventi.
Avabekas. Kaimas, 22 km nuo Vormforso, prie Vindelės upės, Vesterboteno ir Laplandijos pariby. Apylinkių dirvos nederlingos. Dirbamoji žemė, dauginusia nusausini pelkynai, tesudaro apie 20 hektarų 23 gyventojai. Įžymybės: neaiškaus pastato griuvėsiai prie Avabeko upelio, greičiausiai buvusio vandens malūno.
Kaimynai, vakarais einantys pro šalį, girdėjo atvykėlį dainuojant, balsas stiprus ir malonus. Kantorius Landkvistas sako atpažinęs svetimšalį dainuojant kai kurias vokiečių kompozitoriaus Vagnerio arijas. Neseniai šio muziko opera „Dievų žuvimas“ buvo transliuojama per radiją. Orkestrui dirigavo Vilhelmas Furtvengleris. Vieną vaidmenį atliko ir norvegų dainininkė Kirsten Flagstad.
Jam berašant, nustojo snigti, ėmė temti. Virtuvės laikrodis išmušė tris. Laida apie Hedvigą Šarlotą Nordenfliucht pasibaigė, po pertraukos, penktą valandą, gros Radijo kamerinis orkestras. Taigi tą savo straipsnelį jis be jokio vargo galės užauginti iki šimto eilučių:
Sprendžiant iš nesiliaujančių gandų, kurie pastarosiomis dienomis sklando po apylinkes, tasai svetimšalis dainininkas, apsigyvenęs netoli Avabeko, iš tikrųjų yra ne kas kitas, o…
Kai jis rašydamas jau buvo gerokai įsibėgėjęs, staiga atsidarė virtuvės durys, ir kažkas prietemoj numetė ant grindų paštą. Vadinasi, kažkas per pusnis vis dėlto nusigavo iki kaimo centro ir ten paėmė paštą, kurį autobusui pavyko atgabenti. Du praėjusios savaitės laikraščiai, pusbrolių iš Bodeno kalėdiniai atvirukai, dar vienas – iš vyresnės sesers, Bolideno mokykloj dirbančios valytoja. Ir laiškas nuo laikraščio vyriausiojo redaktoriaus.
Straipsnio autorius praustuvėj nusimazgojo rankas, paskui atsisėdo prie stalo ir iškilmingai dideliu peiliu prarėžė voką. Dar niekad vyriausiasis redaktorius nebuvo jam rašęs.
Man buvo ypatingai skaudu prisiversti ir parašyti Jums šį laišką, skaitė jis. Norėčiau, kad ir Jūs pąjustumėt panašų skausmą jį skaitydamas.
Svarbiausia mūsų laikraščio užduotis – prusinti žmones ir visada skleisti vien tiesą. Naujienos, reportažai ir net skelbimai turi atitikti solidžią tikrovę. Mes privalom užtikrinti savo skaitytojus, kad jie galės atsiversti mūsų laikraštį su pasitikėjimu ir su tikrumo jausmu. Geras žurnalistas yra toksai žmogus, kuris oriai, reikliai ir nepaprastai atsakingai ieško tiesos. Jo darbo baras – nušviesti tai, kas akivaizdu ir nenuginčijama. Svarbiausia jo užduotis – nesusireikšminti, vaizdžiai kalbant, neiškelti savęs aukščiau minimų faktų, virš to, kas autentiška ir ką įmanoma įrodyti.
Neseniai mes, nustebusių ir susirūpinusių skaitytojų subtiliai paraginti, kruopščiai patikrinom, kuo paremti visi tie rašiniai, kuriuos Jūs kiekvienais metais, o tų metų susidarė visa virtinė, siuntinėjote mums, o mes juos garbingai ir drąsiai spausdindavom.
Taigi mes išsiaiškinom, kad tie Jūsų straipsniai, atvirai šnekant, neturi jokio realaus pagrindo. Toji tikrovė, kurią Jūs aprašinėdavot, yra paprašomi išgalvota, iš piršto išlaužta, niekada neegzistavusi.
Ir tos dramatiškos kovos, visą savaitę vaduojant briedį iš Hioboko pelkės, niekada nebuvo. Avaborgo kaimo mokyklos, pagal Jus, sudegusios prieš trejus metus, taip pat nebuvo. Virš Jūsų horizonto niekad nepraskrido joks neregėtas dangaus kūnas „su spindinčia karūna“. Jūsų krašte nebuvo ir tos kalakutų fermos, kurią, girdi, nuteriojo meška. Niekas nestatė ir fabriko, neva turėjusio gaminti vitaminais prisotintą losjoną plaukams. Ir taip toliau.
Tie žmonės, kurie Jūsų valia gimė, šventė sukaktis, kėlė vestuves, o kai kada ir numirdavo, niekada šioj žemėj negyveno. Kai įsigalvoji, nenorom lenda keista mintis, kad ir Jūs galbūt neegzistuojat.
Jūsų aprašytų kaimų, kuriuose gimsta ir miršta Jūsų išgalvoti žmonės visų tų vietovių, kurias Jūs brukote į mūsų laikraštį, apskritai nebuvo ir nėra jokiam žemėlapy. Aš čia priminsiu tik Avabergą, Inrelidą, Ristreskstrandą arba Lilobergą. Apskrities matininkas Cederblomas, mūsų prašymu, išnaršė archyvus ir neaptiko nė vienos paminėtos vietovės, net panašaus pavadinimo.
Trumpai šnekant: Jūs esat paprasčiausias apgavikas. Melagis ir klastotojas. Sukčius ir žmonių mulkintojas.
Ne mano valioj Jus teisti. Aš ir neketinu šito daryti. Esu įsitikinęs, kad visoms mūsų mintims, vaizdiniams, simboliams ir visoms alegorijoms daro įtaką tokios paskatos, priežastys ar stimulai, kurių mes nepajėgiam valdyti. Tikriausiai tuo galima paaiškinti ir tą didelę šūsnį Jūsų išgalvotų rašinių. Paveskime tą reikalą spręsti Jums ir mūsų Viešpačiui. Mes nereikalausim, kad Jūs grąžintumėt tą dosnų honorarą, kurį per visus tuos metus mes mokėjome Jums už kiekvieną eilutę, nors ir turėtume tokią teisę. Tačiau mes pasiliekame sau teisę laikytis nenuginčijamos tiesos, mūsų amžinojo priesako, kuris liepia jokiom aplinkybėm neskatinti spausdinti to, kas yra išgalvota, pramanyta arba tik vaizduotės padiktuota.
Tikrovė visada dokumentinė.
Todėl aš kuo griežčiausiai draudžiu toliau Jums kurti tuos savo rašinius. Daugiau, prašyčiau, nė eilutės, nė vieno žodžio!
Jis perskaitė tą laišką du kartus. Paskui ilgai sėdėjo sunėręs rankas. Jo žmona jau buvo nugrandžiusi nuo kaulų išvirusią mėsą, ji stovėjo prie stalo indams plauti ir ruošėsi ją permalti. Radijo pertrauka pasibaigė, skambėjo plokštelių muzika, Fiodoras Šaliapinas dainavo „La columnia e un venticello“ iš Rosinio operos „Sevilijos kirpėjas“. „Decca“ firmos plokštelė. Paskui Vienos filharmonijos orkestras ilgokai grojo antrąją dalį iš Šuberto simfonijos C–dur.
Ką jam dabar veikti? Jam – penkiasdešimt treji metai.
Galiausiai jis atsistojo, paėmė piupitrą kartu su sąsiuviniu, pieštuku, nunešė į kamarą ir pastatė prie sieninio stalo, kur anksčiau stovėjo separatorius. Tą piupitrą jam buvo sumeistravęs Elonas Peršonas iš Lilobergo. Dabar jau nebeteks ant jo rašyti.
Bent jau kol kas, pasakė pieštukui ir nuožulniai piupitro lentai. Teks šiek tiek palaukti.
Taip. Teks gerokai palaukti.
2
Dažnai, pernelyg dažnai, daug įkyriau negu dorėtų jis galvodavo apie savo atsakymą vyriausiajam redaktoriui, Jeigu tas būtų leidęs jį parašyti. Toks draudžiamas laiškas nedavė jam ramybės nei dieną, nei naktį, kartais įsakymas sutrumpėdavo lyg žinutė apie dar vieną naujagimį, kai kuriom dienom, o ypač naktimis jo laiškas taip išaugdavo, taip išsipūsdavo, jog būtų galėjęs užpildyti visą specialų kalėdinį laikraščio priedą. Pavyzdžiui, tūkstantis devyni šimtai trisdešimt aštuntųjų Kalėdoms jis parašė aštuonis šimtus šešiasdešimt žodžių apie senovinius Kalėdų papročius Liloberge. Kitom dienom iš galvos neišeidavo spausdintos didžiosios raidės, visi pabraukimai įr šauktukai, ką jau kalbėti apie paantraštes, būdavo dienų, kai tasai neleistinas, tasai realiai neegzistuojantis tekstas susitraukdavo, pavirsdamas mažučiais, vos matomais paslaptingais ženkleliais, pilnais ironijos ir sarkazmo. Kai jis stovėdavo prie lango ir žiūrėdavo į varnas arba stebėdavo, kaip ežeru pasisukiodami plaukia sieliai, – ledai išėjo gegužės pabaigoj, – pakelta dešinė jo ranka imdavo judėti ore, tarsi kažką rašytų. Kartais vasaros vakarais jis išeidavo į mišką, įkopdavo į Klovabergo atšlaitę, atsisėsdavo ant kerėpliškos išvartos ir garsiai prašnekdavo apie tai, ko negalėjo parašyti, kalbėti jam niekas nedraudė. Jis bylodavo uodams, lemingams, lapei, kuri tikriausiai savo oloj paskardėj prie Gordmiuro pelkės jau turėjo jauniklių. Jo žodžiai maišėsi su žydinčio bruknyno kvapais ir eglių terpentinu.
Kaip lengva, kaip tam redaktoriui lengva, patogu, mintyse ar balsiai svarstydavo jis, sėdi sau mūro name prie jūros ir rašo begėdiškai įžūlius laiškus provincijos žmonėms. Tokiam veikiausiai nereikia jokių pastangų, nuo to redaktoriavimo eilutės jam liejasi, atsiprašant, kaip skysčiai iš kūno. O tas, kuris rašo neužimdamas jokios padėties mūsų visuomenėj, kuris rašo medinėj trobelėj, skaičiuodamas kiekvieną užgimstančią eilutę, tas spaudžia, gimdo savo žodžius su daug didesniu atidumu, tiksliai parinkdamas, nes jis neturi pasirinkimo, jis rašo pasitelkdamas kūrybinę vaidentuvę, įžvalgą, susikaupimą ir visa kita, apie ką tie pajūrio miesčionys net nenutuokia.
Jūs tikriausiai manot, kad mano rašiniai, reportažai gimę iš mano fantazijų, pelningų svajonių. Jums svarbesnė tiesa, o ne fantazija, tarsi jos būtų nesuderinamos ir netgi kovotų viena su kita. Bet argi fantazija nėra tikrovės padarinys? Jūs rašote apie tiesą taip, tarsi ji būtų dar viena Jūsų nuosavybė, kuria Jūs naudojatės taip kaip ir savo CHEMIGRAFIJOS SKYRIUM, MOKYKLA arba SPAUSDINIMO PRESU. Paprasčiau sakant, Jūs nesuprantate tiesos tikrosios prigimties. Aš čia norėčiau pacituoti didįjį filosofą Bernarda Bolzaną:
Tiesa savaime realiai neegzistuoja, kitaip tariant, ji neegzistuoja kaip realybė kokioj nors apibrėžtoj vietoj, laiko atkarpoj ar dar kur nors. Mūsų pripažinta ar susigalvota tiesa gali tam tikrą laiką realiai egzistuoti mąstančios ir pažinios būtybės sąmonėj. Ji egzistuoja kaip apibrėžtos mintys, kurios tam tikru metu atsiranda ir po kurio laiko vėl išnyksta. Tačiau pačiai tiesai, kuri duoda peno tokioms mintims, kitaip sakant tiesai savyje negali,a pripažinti jokio egzistavimo.
Čia dar vertėtų paminėti, kad tasai Bolzanas sirgo plaučių tuberkulioze, beje, jis neteko profesoriaus vietos Prahoje kaip tik dėl čia pacituotojo samprotavimo apie tiesą. Jeigu jis būtų rašęs straipsnius Jūsų laikraščiui, taip būtų buvęs atleistas.
Laikraštis yra dvasinis reiškinys. Visa, kas dvasinga, yra individualu ir turi poveikį, nes paprasčiausiai yra gyva, tai pati sąmonė ir sykiu sąmonės objektas. Dvasia egzistuoja pasitelkdama save pačią kaip objektą. Dvasia, anot Kierkegardo, snūduriuoja žmoguje. Būti atsakingam už laikraštį, vadinasi, jausti atsakomybę dėl to, kas yra dvasinga, kas giliai žmogiška.
Aš tiesiog matau, kaip Jūs naudojatės ta atsakomybe: sėdite sau tingiai išsipleikęs minkštam krėsle prie blizgančio rašomojo stalo, rašinėjant pirmus pasitaikiusius žodžius, kurie šauna Jums į tą neryžtingą, apsunkusią galvą. Jei neklystu, Jūs paprasčiausiai paveldėjote ir savo postą, ir turtą, šį laikraštį, Jums visai nereikėjo stengtis, Jūs paveldėjot ir tą pakumpusią savo laikyseną. Jūsų rašymas – toks pat kaip Jūsų sėdėjimas.
Jūs net neįsivaizduojat, kiek reikia ryžto, savigarbos, susikaupimo žmogui, iš pačių sielos gelmių traukiančiam žodį. Kiek atsakomybės, norint išlikti drąsiam ir oriam prieš save patį. Ir pasaulį.
Aš rašau stovėdamas, galima sakyti, kaip kareivis po komandos „ramiai!“. Aš nesiramstau į savo piupitrą, net alkūnės nepriglaudžiu prie jo krašto mano ranka juda laisvai, be jokios atramos. Tą piupitrą pagal mano nurodymus sumeistravo stalius Elonas Peršonas iš Lilobergo. Ir jį prieš porą metų iš mūsų tarpo išplėšė tuberkuliozė. Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt šeštųjų metų paskutiniame kovo numeryje Jūs atrastumėt nekrologą, kurį sukūriau jam mirus. Jis buvo vienas iš mano žmonių.
Tokiems žmonėms aš ir rašau, o Jūs neigiate tokių skaitytojų egzistavimą. Taip, aš rašau tiems kaimeliams, kurie man patikėti. Mano šventa pareiga – ginti Avabergą, Inrelideną, Lilholmtreską, Lilobergą ir visas kitas vietas, už kurias jaučiuosi esąs atsakingas. Žinoma, galima teigti, kad mano rašiniai gimę iš nykumos, vienatvės ar net iš nieko, kai kam toks būvis būtų nepakeliamas, nes čia nėra nei šaligatvių, nei vitrinų. Tačiau tai mano gyvenimas, o tie Jūsų korespondentai, tie nevėkšlos iš Medlės, Rionšero ar Ostviko, greičiausiai nė iš tolo neprilygsta meniškiems mano sugebėjimams, artistiškai žaismei ir išmonei.
Baigdamas norėčiau paminėti du rašinius, kuriuos artimiausiu metu Jums būčiau atsiuntęs, jeigu tas Jūsų laiškas nebūtų kaip kirviu pakirtęs mano pieštuko, tarsi savaime judančio ore. Taip, aš jau kuris laikas brandinau tuos du straipsnius.
Pirmajame norėjau aprašyti tokį nepažįstamąjį, netikėtai atklydusį į mūsų kaimą, jis, man rodos, nusprendė apsigyventi vienoje iš tų apleistų sodybų, kurių gyventojus išguldė džiova, arba, kitaip sakant, mirtis. Apie tą vyriškį sklando visokiausi gandai, kurie, tikiuosi, man būtų davę medžiagos dar kokiai dešimčiai straipsnių.
Antrasis rašinys būtų buvęs apie šuoliais lekiančią tuberkuliozę, kuri dabar siautėja Avabeke, apie jos padarinius. Ši liga lotyniškai vadinasi phthisis florida. Ja apsirgęs žmogus sudega kaip žvakė. Per porą savaičių abi jo plaučių pusės pavirsta kruvina koše. Per pastaruosius mėnesius ta epidemija nusinešė keturių vaikinų ir merginų gyvybes, visi jie – iš aplinkinių kaimų. Tiems jaunuoliams atminti mano sukurtos eilės būtų gražiai papildžiusios ir grafiškai paįvairinusios pateiktą straipsnį.
Be tų dviejų rašinių, dar ketinau sukurti gal dvidešimt eilučių apie čia jaučiamą mokytojų stygių.
Šių paminėtų ir dar daug kitų mano korespondencijų Jūsų laikraštis jau nebesulauks. Dabar aš tik tiek tenorėjau pasakyti.
Tačiau jis neparašė nei tokio, nei kitokio laiško. Tik buvo surikiavęs juos mintyse. Patį rašymo darbą jis atidėjo tolimai ateičiai.
Šiuo metu jis tikrai nieko neberašo. Nerašė ir net nepasirašinėjo. Vietoj savo parašo naudodavo tam tikrą ženklą. Jo antspaudas buvo nupjauta voverės letenėlė. Prieš keliolika metų jis buvo išvertęs Riukerto punktelį:
Gyvenime, kuris pneš šitą,
buvau voverė žvitri.
Tik rojuj tą saldžią Malonę patirsiu,
ten laukia manęs voverės lemtis.
Ta voverės kojele jis patvirtino sutartį su Holmsundo bendrove, kai pardavė jai savo mišką. Taip „pasirašė“ ir ant mokesčių deklaracijos, kurią jam užpildė Edvardas Holmgrenas iš Gordsklepeno. Edvardas Holmgrenas turėjo medinę koją ir vešlų ūsų kuokštą panosėj. Pavasariop jis kartais šliuoždavo, pasispirdamas savo rogutėm, per suledėjusius pusnynus medžioti šokančių tetervinų. Tačiau geležinis jo kelio įtvaras girgždėdavo, baisiausiai tratėdavo su kiekvienu žingsniu ir išbaidydavo visus paukščius per kelis kilometrus.
Voverės kojelės antspaudų galima buvo aptikti ant pašiūrių sienų, džiovintų karvės odų, zomšinių pirštinių, žvejybos įrankių ir milžtuvių. Panašaus ženklo čia niekas nenaudojo vietoj savo parašo.
Savo laiške vyriausiajam redaktoriui jis būtų galėjęs pacituoti net Gėtę: vaikai, o kai kada ir suaugusieji, paverčia didingus ir svarbius dalykus žaidimu, tarsi kreivame veidrodyje – kitaip jie negalėtų viso to pakelti!
3
Visada aprašomi kokie nors įvykiai. Tačiau ar yra koks nors ryšys tarp įvykio ir rašymo? O gal rašymas taip pat yra įvykis? Gal tai daugybė įvykių, surikiuotų į mažyčius keistų formų ženklus, dažniausiai juodus ant balto popieriaus? Ar tikrovėje egzistuoja įvykiai, turintys pradžią ir pabaigą? Gal jie atsiranda berašant, pasitelkiant sakinius, pastraipas, skyrius, kitaip sakant, gal jie yra paties rašymo vidinės tvarkos ir dėsnių rezultatas?
Štai jis ir vėl, nepaisant visko, stovėjo prie savo piupitro.
Tad kas gi atsitiko?
O atsitiko labai paprastas ir natūralus dalykas: mirė vyriausiasis laikraščio redaktorius. Jis pasimirė savo namuose, apsuptas artimųjų, tiksliau – vaikaičių ir provaikaičių, ir Snufo, karališkojo pudelio, užmigo amžiau miegu, nugyvenęs devyniasdešimt aštuonerius metus, penkis mėnesius ir šešias dienas. Laidotuvės numatytos labai kuklios. Tie, kas norės pagerbti velionio atminimą, galės atsiųsti tam tikrą pinigų sumą Laikraščio susivienijimo fondui „Žodžio laisvė“. Velionis buvo šviesi asmenybė, kurios niekas niekada nepamirš. Tai – vienas didžiausių mūsų laikų publiciatų. Viešpats Dievas Paskutiniojo teismo dieną prikels iš numirusių tą buvusį vyriausiąjį redaktorių.
Taigi redaktoriaus mirtis panaikino ir tą jo draudimą rašyti.
Jis vėl stovėjo su pieštuku rankoj, ėjo dutūkstantieji metai, balandžio septintoji. Rašančiojo laikysena tebebuvo tiesi, gal šiek tiek sustingus, jis pažvelgė į pavasario saulę, kuri švietė pro žaliuzes. Buvo apsivilkęs baltais marškiniais ir juodom kelnėm, kartoninėj dėžėj po savo lova jis surado mėlyną kaklaraištį su raudonais taškeliais ir žvaigždutėm.
Prieš porą dienų jis buvo laikraštyje perskaitęs apie redaktoriaus mirtį. To jis nebuvo numatęs. Tačiau puoselėjo viltį. Senatvė – pavojingas priešininkas. Daugelį įveikia.
Jis nedelsdamas pasirūpino, kad paslaugų tarnyba atvežtų iš namų jo piupitrą.
Tik neškit jį atsargiai, perspėjo. Jį man sumeistravo Liloberge, gal jau prieš septynias dešimtis metų. Atrasite kamaroj, prie sieninio separatoriaus stalo. Tas daiktas tiesiog neturi vertės.
Tas mano piupitras.
Dabar ant jo gulėjo tas pats sąsiuvinis, kurį jis buvo palikęs daugiau kaip prieš penkias dešimtis metų, sąsiuvinio nugarėlę laikė metalinė spiralė. Į ją buvo įkištas nusmailintas pieštukas. Taigi dabar autorių nuo to pieštuko ir sąsiuvinio skyrė tik tai, kas dar neparašyta.
Jis neturėjo kito pasirinkimo – privalėjo tęsti savo pasakojimą nuo tos vietos, kur jo darbą kadaise nutraukė vyriausiojo redaktoriaus laiškas.
Jau devyniolika metų jis gyveno pensione „Saulėkaita“. Turėjo savo kambarį, kaip čia globotiniams ir buvo pažadėjusi Liaudies partija dar tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimtaisiais. Valgį jam pateikdavo ant staliuko priešais fotelį. Kiekvieną vakarą kas nors atnešdavo tabletę migdomųjų. Gydytojas jam siūlė ir raminamųjų, bet jis padėkojęs atsisakė. Du kartus per savaitę jis būdavo prausiamas po dušu. Kas keturiolika dienų ateidavo kojų priežiūros specialistas, nukarpydavo nagus, nubrūžindavo kulnus, tarpupirščius ištepdavo kvepiančiu aliejum. Trys prižiūrėtojai varžėsi, kuriam teks pakloti jam lovą. Visi gražūs, paslaugūs ir labai draugiški jam. Valytoja kas antrą dieną siurbliuodavo grindis. Kartkartėm seselė pamatuodavo kraujospūdį, jis dažniausiai būdavo per žemas. Prieš septynerius metus Jo Didenybė Karalius atsiuntė jam telegramą, pasveikino su šimto metų sukaktimi. Iš vietinės bibliotekos jis gauna visas norimas knygas ir žurnalus. Retkarčiais jį aplanko klebonas. Kas mėnesį pensiono valdytoja atneša porą butelių jo užsakytos degtinės. Gydomosios gimnastikos specialistas tikrina, ar jis nepamiršta daryti mankštos.
Žodžiu, jis prižiūrimas kaip kiekvienas senis. Tam jis nesipriešina. Tik nesutinka naudotis įklotais.
Kol jis nerašė, laikas tiesiog bėgo pro šalį. Jei kas nors būtų paklausęs: ką tu veikei visus tuos metus, kaip tu gyvenai? Jis būtų atsakęs: nežinau. Žinočiau, jeigu būčiau apie tai parašęs.
Jis peržengė savo senatvę, tą jis puikiai žinojo. Daugelis palūžta, O jis nepasidavė.
Avatreske kabojo sieninis laikrodis, kurį jo prosenelis Erikas Johansonas nupirko dar tūkstantis aštuoni šimtai trisdešimtaisiais, jį vadino Grandišio rodykle, nes laikrodis turėjo tik vieną rodyklę – valandinę. Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimtųjų rugsėjį ta rodyklė nebepakluso laikrodžio ašiai ir sustojo ties šešta valanda. O mechanizmas kaip niekur nieko tiksėjo toliau. Tai ir buvo svarbiausia.
Viena jo prosenelio sesuo iš tėvo pusės taip pat buvo peržengusi savo senatvę, sulaukusi šimto penkerių metų, taigi persirito į naują šimtmetį, netrukus ji pasidarė per daug uoli – galvotrūkčiais grįžo į subrendusios moters metus, paskui – į vidutinį amžių, į jaunystę ir galiausiai per vienerius metus tarytum suvaikėjo: vėl ėmė žaisti su kačiukais, vystyti lėles ir pagaliau sulpėdama nykštį sugrįžo į savo vaizdinių pasaulį ir į negimusio kūdikio būseną. Sara Vilhelmina buvo kaip koks įspėjimas.
Todėl jis ryžosi būti atsargesnis.
Bet kaip jam sužinoti, ar jis iš tikrųjų peržengė senatvę?
Jo išgyventas laikas nebuvo pavaizduotas jokiais ženklais. O senatvė ne visada palieka randų ar žaizdų.
Jis tikrai neturėjo jokių prabėgusio laiko įrodymų. Tačiau turėjo tam tikrą savo tikėjimą. O prieš tikėjimą bet koks įrodymas atrodo kvailas. Kas peržengia senatvę, tas primena maratono bėgiką, kuriam nebūtina pasiekti tikslo, arba šuolininką su slidėmis, kuriam nebūtina nusileisti nuo tramplino.
Jo oda kasmet darėsi vis lygesnė. Jis kaip ir Gėtė kas rytą prabusdavo su stačiu savo daiktu. Mirtis nuo jo tarytum tolinosi. Du nauji proto dantys ėmė kaltis viršutiniam žandikauly. Jis vėl įniko niūniuoti Peterson-Bergerio „Titaniją“ (Friodingo žodžiai), sugebėjo atkurti netgi tas sunkias vietas, kur perteiktas lazdynų ir beržų ošimas. Virš sprando ir ant smilkinių vėl pradėjo želti plaukai, tamsūs ir šiurkštūs. Pėdų specialistas pagyrė jo kojas, nebeliko nuospaudų, nagai suminkštėjo ir pasidarė tvirtesni. Net jo regėjimas pasitaisė, dabar jis galėjo skaityti laikraštį ir be akinių, ypač tas vietas, kur buvo rašoma apie mirusį vyriausiąjį redaktorių. Pakėlęs žaliuzes jis įžiūrėdavo net kiškio pėdeles šviežiam sniege ant Noreto šlaito. Kelio sąnariai ir kryžkaulis jau nebeskaudėjo. Būdavo naktų, kai jis galėdavo miegoti ir be tablečių. Rankų riešai ir skruostai suapvalėjo. Bamba pagilėjo. Šaltiena jam vėl buvo tokia pat gardi kaip jaunystėj, net ir tokia, kurią paruošdavo Homlundo fabrikas. Ir prakaituoti jis ėmė kaip anksčiau.
Jeigu jam visa tai reiktų aprašyti, jis būtinai pabrėžtų: tai rodo, kad tasai senis ne tik išgyveno savo senatvę, bet ir peržengė ją. Mūsų laikraštis ir toliau smalsiai domėsis tolesniu jo likimu. Skaitytojai bus apie tai painformuoti.
Bet jis viso to dar neaprašė. Jis tik suskaičiavo: penkiasdešimt trejus metus neparašė nė vienos eilutės. Prabėgę metai ne tas pats kaip įvykiai. Visų nutikimų neaprašysi, jų net nebūtų įmanoma išvardyti.
Jis rašys toliau savo skaitytojams.
Visi, kurie rašo, taip daro.
Norėdamas pamankštinti ranką, pamiklinti plunksną, pasinaudoti dienos šviesa, jis išvingiavo porą eilučių:
Tam, kuris rašo, reikia įprastų, visiems pažįstamų žodžių. Jo pasaulis prastas, bet neišsenkantis.
Jam teks nepamiršti ir nepraleisti begalės dalykų. Nelaimių, mirčių, gimimų, paskaitų blaivininkams, politinių sueigų, keistai susipynusių likimų, orų stebėjimo Vesterboteno krašte, nematytų paukščių, sutūpusių čiulbėti ant tvoros, ir naujų didingų statinių. Visi tie įvykiai, nutikę tam tikra tvarka, tam tikru metu, jo pasakojime susipins, susimaišys. Jam tai nerūpi. Tai veikiau atitiks ir geriau atspindės nesibaigiantį jo paties gyvenimą.
O kaip į visa tai žiūrės skaitytojas?
Joks rašantis žmogus negali dėl jo būti tikras. Skaitytojas tėra viena iš tų iliuzijų, kurios intymiai siejamos su parašytuoju žodžiu.
Pirmoji jo skaitytoja tikriausiai būtų Linda. Viena iš trijų prižiūrėtojų, jį tebesirūpina juo, nors dabar jam to nebereikia, bet vis dar, galima sakyti, dalyvauja jo gyvenime. Kitų dviejų vardai – Niklas ir Suzana. Galbūt skaitytojų ratui derėtų priskirti ir kleboną. Dar kojų priežiūros specialistą. Gal net tą trubadūrą iš Vindelno, jis kartą per mėnesį komunos pavedimu padainuoja mums vadinamajame poilsio kambaryje Everto Taubės ir Dano Andersono eilių. Ko gero, tokiu skaitytoju galėtų būti ir devyniasdešimtmetis Davidas Israelsonas iš gretimo kambario. Tiesa, sako. kad jis jau vaduojasi mirtim, bet ką gali žinoti. Jiedu buvo įpratę per prižiūrėtojus perduoti vienas kitam savo linkėjimus ir žinutes. Pavyzdžiui, tokią, ar dar prisimeni Antoną Sikstriomą iš Granberslido? Ir sulaukdavo atsakymo: žinoma, kaip aš jo neprisiminsiu!
Niekas nėra toks nenuspėjamas, toks pašaipiai kandus kaip mūsų skaitytojas.
Versta iš: Torgny Lindgren. Polsan. Stocholm, Noretedta, 2002
Ingmar Bergman. Dvasiniai reikalai
2002 m. Nr. 10
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – visame pasaulyje garsus kino režisierius, dramaturgas, prozininkas ir iki šiol kuriantis spektaklius teatro režisierius. Leidykla „Alma littera“, išleidusi jo „Laterna magica“ (1994), „Intymius pokalbius“ (1997), „Gerus ketinimus“ (2001), rengia šio rašytojo knygą „Neištikimieji“, į kurią įeis ir čia spausdinamas kūrinys.
I
Aš nenoriu keltis. Tučtuojau užtrauk užuolaidas, saulė man plieskia į veidą, galva plyšta nuo skausmo. Kiek dabar valandų? Pusė vienuoliktos! Ana, kodėl manęs nepažadinai penkiolika po dešimtos, kaip buvom sutarusios? Ana, tu privalai išmokti punktualumo. Ne, ačiū, man nereikia jokių pasiaiškinimų.
Esi miela, maloni, bet niekada nepasižiūri į laikrodį. O dabar pataisyk man pagalvius ir padėk tą padėklą štai čia. Dieve, kaip man skelia galvą! Matyt, negalėsiu nueiti pas dantistą. Tu, Ana, paskambinsi ir pasakysi, kad aš sergu. Nenorėčiau dėl niekų kabinėtis, bet kava vos drungna. Kiek kartų aš turėsiu sakyti, kad kava būtų karšta. Ne, ne, tu neversk ant kitų. Virtuvėj ir taip užtenka darbo, ponia Hartvig negali visko prisiminti.
Ana, vonios dar neprileisk! Aš dar pagulėsiu. Atnešk man tablečių nuo galvos, tu žinai, kur jos padėtos, kairėj, šalia stiklinės spintelės. Ko tu taip trankais! Vaikščiok tyliai! Nedundėk kaip laukinis bizonas, ramiai viską daryk.
Matyt, man teks išgerti dvi tabletes. Dieve, kokia šlykšti ta kava! Ana, Paduok man veidrodėlį. Siaubinga žiūrėti į veidrodį, kol nesi išsivalius danyų, bet karčios tiesos aš nebijau – man jau keturiasdešimt treji.
Ačiū Dievui, tebeturiu visus dantis, nors vienas dešinėj jau kliba.
Bet jau akys – kažkokios kvailos, apsiblaususios. Žvilgsnis kupinas siaubo.
Kur tos mano cigaretės? Nemėgstu rūkyti rytais, bet tai vienintelis būdas atsigauti. Ana, būk gerutė, pridek ir pastūmėk peleninę, matai, kur ji padėta. Aš vaikystėj buvau negraži. Mano motina bijodavo prie manęs prisiliesti, o ji buvo tikra gražuolė. Mokyklą baigiau vienuolyno pensione, vasarą gyvendavau pas senelę Braitone. Negraži, vieniša, dažnai verkdavau. O paskui netikėtai pasidariau ir graži, ir visų geidžiama. Tai mane tiesiog pritrenkė! O, kaip aš išgyvenau! Lyg ir ta pati, bet vis dėlto jau nebe ta. Luktelėk, Ana, aš tau parodysiu. Štai čia mano nuotrauka, aš – prieš dvidešimt metų. Žavi, ar ne? Man patikdavo žaisti su vyrais, bet širdy aš juos niekinau. Ne, aš galbūt šiek tiek pamelavau. Ir kodėl aš kartais imu šnekėti netiesą?
Aš niekada netikėjau savo iškovota sėkme, čia jau gryniausia tiesa. O, Ana! Šiandien man taip sunku. Gal aš jau nebenoriu gyventi. Mano bėda – Ana, tu dar klausais? Man toks įspūdis, kad tau tai įdomu, tik nemanyk, aš nepriekaištauju. Mano nelaimė, kad aš – apsigimusi menininkė. Galbūt aš turėjau būti aktore, aš daug ką būčiau pasakiusi žmonėms. Arba tapytoja.
Mano mokytoja sakė, kad aš esu pakankamai gabi, toli pralenkianti vidutinybes. Na štai, šiaip taip išgėriau tą pliurzalą, sužiaumojau duoną su marmeladu. Gali jau paimti tą padėklą ir eiti pas profesorių, jis tikriausiai dar sėdi tualete ir skaito laikraštį. Pasveikink mano vyrą ir pasakyk, kad būtinai norėčiau su juo pasikalbėti, ir kuo greičiau, tai labai svarbu, bet nieko baisaus, tegul neišsigąsta. Jau gali eiti, Ana. Gaila, kad mudvi nespėjom, nepakalbėjom apie tavo rūpesčius, aš tikrai to norėjau.
Štai žiūrėk, aš net savo užrašų knygutėj esu pasižymėjus:
„Rytoj iš ryto pasikalbėti su Ana apie jos problemas“. Deja, to neįvykdžiau. Reikia turėti didelį gyvybingumo perteklių, kad galėtum įsigilinti į svetimas bėdas. Šiaip jau man, rodos, pakanka to gyvybingumo, bet tik ne šiandien. Dabar jau paskubėk, Ana. Plaukus aš pati susišukuosiu. Pasikalbėjusi su vyru, aš dar norėsiu nusimaudyti vonioj, o tada matysim – ar man keltis, ar grįžti į lovą.
(Viktorija viena)
Kur tos maino šliurės? Ak, viena bėda – ne bėda! Dar ta dvasinė sumaištis, nerimas, baimė! Tas košmariškas priešpiečio laikas. Amžinai tas pats! Tik jau be ašarų. Turiu išlikti narsi iki galo. Aš viską linkus dramatizuoti. Aš pati save gąsdinu. (Beldimas į duris)
Įeik, įeik, mano mielas. O, Alfredai, tu visada taip skaniai kvepi, kokia graži tavo kaklaskarė. Atleisk, kad aš tokios niekam tikusios būsenos, aš visą naktį nemiegojau, galvojau apie mus ir mūsų santuoką. Ak, Alfredai! Tu jau nepatenkintas!
Tikriausiai pamanei, kad mudu ir vėl, gal jau tūkstantąjį kartą, kalbėsime apie mano jausmus. Bet mes to nedarysim. Turėk šiek tiek kantrybės, Alfredai! Aš kalbėsiu, ko dar nė karto nesu tau sakius – apie intymųjį mūsų gyvenimą.
Man net skruostai jau dega, aš be galo drovi, bet manau, kad mudu privalom pasikalbėti apie tą nesmagų dalyką, nes jis mus liečia abu, tai neturėtų likti vien naktiniai nuotykiai.
Aš geriau atsisėsiu ant kėdės tau už nugaros, kad tu manęs nematytum.
Aš esu užsirašius kelis klausimus ir norėčiau, kad tu nuoširdžiai į juos atsakytum. Ne, tu niekur neišeisi, Alfredai, universitete tau reikia būti tik po valandos, aš pasidomėjau.
Perskaitysiu tau pirmąjį klausimą, jis nėra sudėtingas, į jį nesunku atsakyti.
Taigi. Pirmasis klausimas: Kodėl tu apgaudinėji mane su kitom moterim? Į šitą klausimą aš galėčiau ir pati atsakyti. Tu ieškai kitose to, ko nerandi manyje, arba stengiesi apeiti savyje tai, ko neįstengi pakelti būdamas su manim.
Antrasis klausimas (jis labai nemalonus, bet nepaisant to arba kaip tik dėl to į jį būtina atsakyti su ypatingu atvirumu):
Kodėl tu nemėgini patenkinti savo žmonos su savo ranka?
Kodėl tu ją atitrauki, kai aš noriu nukreipti tavo ranką į savo tarpelį?
Tu net supyksti ant manęs, kai aš prašau tavo pagalbos.
O aš viską padarau dėl tavęs, tu ir pats tai žinai, aš pasiruošus gėdingiausiems veiksmams, kad tik tau būtų smagu, tu tai žinai, o pats net savo rankos negali man paskolinti kelioms akimirkoms. Ar tu toks pat šykštus – geresnio žodžio nerandu – ir kitoms moterims, ar tik aš viena paskui lieku gulėti vieniša ir nepatenkinta?
Kodėl neatsakai į mano klausimus? Ko tu tyli? Ko taip žiūri į mane, lyg būčiau nenormali? Aš net pradėjau abejoti, ar verta užduoti tau trečiąjį klausimą – gilesnį, rimtesnį negu anie du.
Taigi. Trečiasis klausimas: Anksčiau tu ateidavai į mano lovą kelis kartus per savaitę, dabar beveik visai neateini, gal kokį kartą per mėnesį. Argi mūsų santuoka jau baigėsi? Gal aš tau pasidariau nebemaloni? Tai kas gi atsitiko? Pasakyk, gal aš galėčiau ką nors pataisyti?
Na štai, aš ir vėl puoliau į ašaras. Kvaiša, aš neturėčiau to daryti.
Aš buvau pasiryžus neverkti, per daug neįsijausti ir neprašyti, kad tu manęs gailėtum.
Nekreipk dėmesio į mano ašaras, aš ir pati nesijaudinu. Alfredai, mielasis, neišeik, neišeik dabar, kai man pavyko sukaupti savo drąsą. Tai labai svarbi intymaus mūsų gyvenimo akimirka.
Nestovėk ir nespoksok į mane kaip koks idiotas!
Nesuprantu, ko aš čia taip įsijausminau. Eik sau, man gėda dėl tavęs. Ir dėl savęs man gėda. Eik, palik mane ramybėj! Pamiršk, ką čia kalbėjau! Aš jau pamiršau. Alfredai, aš jau pamiršau! Mano tokia prasta atmintis, be to, aš nesu pagiežinga. Viso, Alfredai. Iki vakarienės gal dar susitiksim. Nepamiršk, mes turėsim svečių, Alfredai, Alfredai…
(Alfredas išeina iš kambario. Ji lieka viena)
O, jau tuoj dvylika, kaip apsiniaukę. Sninga, šalta, grįšiu atgal į savo lovą, tiek to, nebesimaudysiu. Gulsiu į savo lovą ir bent jau pasijusiu jaukiau. Po dešine koja pasikišiu pagalvę, kad ne taip skaudėtų. Ir kas tai mano kojai?
kaip man liūdna, aš grimztu lyg į kokią duobę.
„Gyvenimas vertas tiek, kiek pats jį vertini“, – kaip sako dėdė Oskaras.
Bet aš juk stengiuosi, stengiuosi kaip įmanydama.
Dieve, aš ir vėl verkiu. Aš jau noriu mirti, noriu mirti.
Ne, ką aš čia šneku. Mirti aš tikrai nenoriu, aš bijau mirties, ne, ačiū, mirti aš tikrai nenoriu. Aš tik nuolat galvoju apie mirtį.
II
O. mieloji Petse, kaip smagu tavo matyti! Gerai praleidai atostogas? Jūs, žinoma, kaip visada, ilsėjotės Pietų Prancūzijoj. O mes visą vasara tinginiavom mieste.
Atvažiuok, pamatysi, kokios mano rožės.
Petse, mieloji, kokia tu graži, tu nuostabiai atrodai, tikriausiai pasitaisiusi pora kilogramų, bet tau tik į gerą.
Mariane, labas! Mudvi susitinkam tik per ambasados priėmimus. Tu nenorėtum kitą savaitę kur nors papietauti? Juk mes turim bendrų interesų, ar ne?
Mariane, paskambink man! Dieve, kaip man skauda galvą, tu žinai, kaip aš nemėgstu tokių didelių sambūrių, einu į juos tik dėl Alfredo, jis mėgsta visokias šventes, jam kad tik būti draugijoj, jis turi talentą žavėti aplinkinius. Tu sutinki, Mariane?
O, Sonja, ar tau neatrodo, kad tas šampanas tiesiog bjaurus, tikriausiai pigus, o gal per daug jo išgėriau – vis per tą savo migreną. Nežinai, kad šampanas gelbsti nuo migrenos? Sonja, mieloji, aš suprantu, tu čia stovi ir dairaisi savo numylėtinio. Gal tu nori, kad aš jam duočiau kokį ženklą? Ne, ne, ne, aš esu diskretiškumo įsikūnijimas, matau, kad turiu tave valandėlei palikti, aš tau paskambinsiu sekmadienį. Sonja, tu būk atsargi!
O, monsinjoras Dusė! Jūs taip pamaldžiai stovit prie mano mylimiausio paveikslo! Aš dievinu jį, didysis, neprilygstamasis Eugenijus Karjeras, aš garbinu jį. Kokia jo drąsa, kokia sielos stiprybė, panieka be jokių kompromisų daugumos abejingumui. Kokia žavinga jo šešėliais nutaškyta šviesotamsa, kaip jis bjaurisi ta spalvų koketerija. Nieks taip nėra pavaizdavęs motinystės. Jis tiesiog įsiskverbė į pačią moteriškumo misteriją! Jūs tik pažvelkit į tą permatomą šešėlį, į tą šviesą moters veide. Kadaise, savo jaunystėj, esu studijavus tapybą, net buvau nuvykusi pas tą Eugenijų Karjerą, norėjau, kad sutiktų mane mokyti, bet jis tada jau sunkiai sirgo. Jis mirė 1906-ųjų pavasarį. Nuvažiavau aplankyti jo kapo, buvau tokia svajinga mergina.
Oi, bet kurgi tas monsinjoras Dusė? Dingo kaip į vandenį. Alfredai, mielasis, pasakyk, negi aš atrodau girta? Tiesa, jaučiuosi truputį keistai, tikriausiai dėl to, kad esu peršalus, iš ryto turėjau temperatūros.
Atleisk, Alfredai, aš tikrai nenoriu trukdyti, tikrai nenoriu, jūs galit tęsti savo kalbas apie politiką. Neapkenčiu politikos ir nepasitikiu žmonėmis, kurie yra įsivėlę į politiką. Man net į galvą neateitų brautis į tokią rimtą kompaniją.
Dieve, o štai ir jis!
Aš visai nesitikėjau, o Dieve, aš šiek tiek įkaušus. Ką aš darysiu, jeigu jis dabar mane pamatys ir dar užkalbins.
O Dieve, koks jis gražus! Ne, aš privalau jį paliesti. Turiu su juo pasikalbėti.
Petse, tu pristatyk mano jam, tu tiesiog privalai.
Man taip patinka jo muzika, jis – pats garsiausias po Mocarto. Petse, kur tu, nepalik manęs! Petse, bjauri ragana! Bet aš sukaupi drąsą ir prieisiu prie jo! Maestro!
Richardai Štrausai! Neįtikėtina, aš jus net paliečiau. Ar kas patikės! visada maniau, kad muzika priartina mus, žemės būtybes, prie to, kas nesuvokiama, prie paties Dievo. Visi mes gyvenam savo kalėjime, siaubingoj savo vienatvėj, apsupti žiaurumo. Muzika mums dovanota tam, kad suprastume, jog anapus mūsų žemiškos tremties yra begalinės harmonijos tikrovė.
Jūsų veide, Richardai Štrausai – amžinosios šviesos atspindys! Dieve, man net bloga, aš netenku pusiausvyros, viskas pradėjo suktis, akyse tamsu, aš alpstu, alpstu…
III
Tėti, tėveli, kaip jauku tavo užgriozdintam darbo kambary. Čia tiek visko daug. Kaip gera sėdėti žiemą pamažu temstant ir klausytis tų tavo laikrodžių, kurie taip monotoniškai tiksi. Tu vis rūkai tą savo pypkę, viskas ja tebekvepia taip, kaip tada, kai buvau maža. Mudu čia nuolat čiauškėdavom, kai buvau dar vaikas. Juk tu prisimeni?
Mūsų kalbos būdavo net labai rimtos. Apie Mirtį, apie Gyvenimą, Meilę ir Dievą. Man atrodo, kad mes studijavom pačią Tikrovę, nors nei tu, nei aš nesupratom, kas tai per daiktas. Sakyk, kodėl dabar viskas atrodo taip painu ir sudėtinga?
Aš vis kalbu, kalbu, o žmonės tyli arba net pasišalina. Ne, aš nesiskundžiu. Aš neturiu tam jokio pagrindo. Visa bėda galbūt ta, kad aš gyvenu tuščioje erdvėje, kurią užpildau savo svajonėm ir fantazijom. Tu nepatikėsi, tėti, aš rašau eilėraščius, per šešerius metus aš jų prikepiau beveik tūkstantį, bet ir tai man nepadeda. Rašau ir rašau, bet niekas neskaito.
Taip, taip, taip, tu, žinoma, perskaitysi, tėti, tu visada toks geras, protingas, atlaidus. Kartais man atrodo, kad artėju prie kažkokios kryžkelės. Žinai, tėti, man rodos, kad manyje slypi kažkokia jėga, kaip nesurastas lobis, tai mane tiesiog sprogdinte sprogdina. Dažnai apie tai pagalvoju ir sykiu suprantu, kad esu kvaila, juokinga ir išpuikus. Ką aš galėčiau nuveikti, kam panaudoti tą savo jėgą?
Tėti, tu miegi? Nusprendei pasnausti, teisingai darai. Tėti, tėveli, aš einu pas mamą. Tu dar pamiegok, pamiegok.
(Ji įeina į apytamsį kambarį)
Mama, tu čia? Nėra. Kur ji galėtų būti?
(Pradaro duris)
Mama!
(Suskamba telefonas)
Alio… ne, čia ne vyskupo žmona, čia jos duktė. O, malonu, ne, aš nenorečiau trukdyti savo tėvo, jis dabar rašo pamokslą. Gal galėtumėt paskambinti vėliau? Ačiū. Sudie. Taip, už poros valandų, apie aštuntą. Sudie.
(Padeda ragelį)
Mamos rašomasis stalas – pedantiška tvarka, nė dulkelės, viskas savo vietoje. Dienoraštis, nuotraukos, pieštukai. Koks dailus ir tvirtas jos braižas. Gera mokykla. Pasitikėjimas. Tiesa. Išmintis. Jokios prievartos, jokių barnių ir jokių sąžinės priekaištų. Be jokių riksmų ar griežtesnio tono.
(Ji apsisuka – į ją spokso aštuonerių metų mergaitė su senamadiška prijuoste)
Kas tu tokia, mažute? Neišsigąsk, aš visai nebaisi. Mano vardas Viktorija. Atvažiavau aplankyti savo tevelių, ieškau mamos ir nežinau, kur ji dingo. Kiek tau metų? Mėginsiu spėti – aštuoneri? Kokia tavo daili prijuostė! Aš atsisėsiu. Pažadu, aš daugiau neištarsiu nė žodžio. Tik tu neišeiki. Ne, ji vis tiek išeina! Pridėjo pirštą prie lūpų ir nušlepsėjo vienom kojinėmis. Ištirpo valgomojo prietemoj. Buvo ir neliko. Nenoriu, kad gyvenimas būtų toks žiaurus. Nenoriu, kad jis byrėtų kaip smėlis tarp pirštų.
(Tarpdury pasirodo motina)
Mama! Pagaliau! Mama! Mieloji mamyte!
IV
Tai, ką dabar užrašysiu į savo dienoraštį, tikriausiai buvo sapnas. Fantazija ar svajone to nepavadinsi. Atsimenu, tai buvo ramaus, gražaus rudens pavakarė. Jokio vėjo, parkas, didžiuliai medžiai, baltos statulos snaudė visiškoj tyloj. Ant vieno suoliuko sėdėjo moteris, apsirengusi elegantišku žalio aksomo kostiumu. Užsidėjusi prašmatnią skrybėlaitę su vualiu, kuris iki pusės dengė jos veidą. Aš paklausiau, ar ji neprieštarautų, jeigu atsisėsčiau šalia. Ji linktelėjo.
Mes valandėlę sėdėjom ir tylėjom, paskui ta moteris pradėjo verkti, labai graudžiai, beviltiškai. Paklausiau, gal aš galėčiau kuo nors jai padėti, bet ji galbūt neišgirdo arba nesuprato. Pamažu liovėsi kūkčioti. Ji kažką pati sau šnibždėjo, tikriausiai svetima kalba, paskui susitvardė, pasitaisė drabužius ir nuėjo sau. Pradingo tarp medžių.
Saulė jau buvo žemai, ji taip gražiai nurausvino statulas ir medžių kamienus. Lapai atrodė apsunkę, kai kurie jau pakeitę spalvą. Upė buvo tamsi, srovė greita, begarsė, bet pilna netikėtų sūkurių, banguojančių ratilų. Aš aptikau seną medinį tiltą, stačiais ir slidžiais akmeniniais laiptais nusileidau prie upės. Atsidūriau prie vandens, upė buvo patvinusi, juodas vanduo grėsmingai tekėjo, tik per pirštą nesiekdamas krantinės viršaus. Krantinės mūras buvo senas, su kyšančiom surūdijusiom geležinėm grandim, jas dar labiau rausvino besileidžianti saulė.
Pasijutau sužvarbusi, bet vis negalėjau palikti tos galutinės stoties. Stovėjau prie tamsaus, alyvuoto vandens, kol šviesa pamažu virto blausia prieblanda. Neverkiau, nebetroškau paguodos, nebenorėjau grįžti, nebejutau nei įtampos, nei baimės. Liko tik nustebimas, kuris man blaiviai sakė: štai ko tu ieškojai. Čia – galutinė tiesa. Niekas toji tiesa.
Tiesa – tai tuštuma
Norėjau tai pasakyti garsiai, bet susilaikiau pamaniusi, kad aš sapnuoju.
V
Jūsų karališkoji didenybe, mieli ir gerbiami bičiuliai, nuoširdžiai sveikinu jus, susirinkusius į mūsų mažutį teatrą, į muzikos vakarą. Negaliu net apsakyti, kaip aš džiaugiuosi, kad toks didelis diplomatų būrys atėjo pasidomėti mano pašaukimu. Sykiu norėčiau pasigirti mūsų pastangų rezultatais. Tai labdaros mugė, šokių varžybos, pono Karuzo pasirodymas, kuklus mūsų pačių divertismentas davė mums tokią pinigų sumą, kuri gerokai pranoko lūkesčius. Ypač paminėtina dosni ir kilni Jo Karališkosios Didenybes dovana. todėl šiais metais galėsime gerokai paremti mažuosius mūsų didmiesčio varguolius. Mano vyras – kurgi tu, mielasis Alfredai, – a, tu čia, jis, kaip visada, kuklus, – mano vyras netrukus pateiks smulkią visų įplaukų ataskaitą, ji bus išsiuntinėta kiekvienam mūsų mecenatui.
(Aplodismentai)
O dabar, mieli bičiuliai, šio vakaro kulminacija – aš norėčiau jums pristatyti kuklią savo kompoziciją. Gal aš elgiuosi per drąsiai, nors tai visai nebūdinga mano talentui. Taigi, einu prie rojalio ir prašyčiau pakelti, tiksliau, patraukti į šoną uždangą.
(Paskambina keletą akordų)
Fleitų ulbėjimas auštant archaiškam gamtovaizdy. Jauni bajorai, dailios merginos po šakotais medžiais laukia saulės patekėjimo.
(Vėl skambina)
Kai kurie susėdę ant minkštos žolės, jie snūduriuoja, droviai vienas kitą glaudžia. Čia man derėtų šį tą paaiškinti: penkioliktajame amžiuje Brabante buvo toks paprotys – vaikinai ir merginos galėdavo vieną vasaros naktį sykiu praleisti užmiesčio pievose. Vienintelę naktį…
(Vėl skambina)
Tą linksmą žaidimų, aistringų bučinių, degančių skruostų ir karčių ašarų naktį. O, jaunystė, grožis, tyrumas, troškimai ir lūkesčiai, aistros ir sudužusios viltys! Aš – geroji jūsų fėja, aš saugau jus. Tą intymų apyaušrį niekas nepapiktins mano Mažutėlių! Jų džiaugsmo netemdys nešvarios mintys, šlykštūs keiksmai, užgaulios patyčios. Aš virš jų laikau ištiesusi ranką, aš juos visus myliu. Jų aistra – kaip švelnus aromatas.
Alfredai, kur tu išeini? Aš tave puikiai matau. O kur Marianė?
Jūs čia sėdit visi išsižioję, lyg nežinotumėt, kad fru Marianė Foierkampf sangulauja su Alfredu Egermanu. Viską žinot, kuždatės, kikenat, manot, kad aš – sena pintis, kuriai taip ir reikia! Paleiskit mane! Aš jos neužmušiu. Paleiskit mane po galais, aš tik tą prakeiktą kalę pamokysiu. Kas gi čia dabar? Alfredai, kas tau atsitiko? Tu čia apsimeti! Ko čia sėdi dabar, tu nori mane pagąsdinti? Alfredai! Jis nebegyvas.
VI
Dėde Oskarai, paimk man už rankos. Ana, padėk man apsivilkti suknią, kažkas čia man kliūva. Na, kaip aš atrodau? Manau, kad juoda spalva man tinka. O, Ana, viskas taip siaubinga. Ne, aš privalau valdytis. Turiu susiimti, dėde Emili, aš jau pasirengus. Geriau mudu eikim susikibę už parankės. Ana, tu eik atsilikusi per porą žingsnių, jeigu man kartais pasidarytų silpna. Turėk tą buteliuką, kad prireikus galėčiau pauostyti. Gerai? Puiku. Jau galime eiti, Taip… Dėde Emili, atidaryk duris!
Dieve, kiek čia daug susirinkusių! Kaip čia šilta! Kokia smarvė! Iš kur čia tas kvapas? Alfredas pradėjo dvokti? Bet juk tai neįmanoma. Jeigu ta kekšė Marianė išdrįs pasirodyti, aš užmušiu ją. O, čia ir Petsė. Kuo gi ji ten apsivilkus? Siaubas, kaip žybčioja saulėj tie jos auksiniai dantys.
Fu, kaip visa tai bjauru. Reikėjo karstą užkalti ir nuvežti į koplyčios rūsį iškart po balzamavimo. Alfredai, vargšeli, ką jie su tavim padarė, prikišo už žandų vatos, juk tai kvaila! Kokia keista šypsena, gyvas būdamas tu niekada taip nesišypsojai.
Visi nori, kad pabučiuočiau tave į kaktą, bet aš to nepajėgsiu, Dieve, toji smarvė, tos musės, karštis!
Tu tikriausiai matai, mielas mano Alfredai, kad aš esu visiškai rami. Žinoma, tik iš išorės. Tu tikriausiai girdi, kad ir mano balsas ramus, tiesa, aš nuolat ryju seiles. Dėl to, kad mane erzina tas tavo kvapas.
Aš dar niekad nesu stovėjusi šalia Jos Didenybės Mirties, tai dar neįminta Paslaptis. Mano mielas Alfredai, tu buvai pasipūtęs, tuščiagarbis ir pagyrūnas, bet Mirtis tave pavertė Paslaptim. Žinau, daugelis mane kaltina dėl tavo mirties. Ne, palik mane ramybėj, dėde Oskarai. Netrukdyk man. Aš kalbu savo vyrui. Pirmą kartą per dvidešimt santuokos metų jis yra priverstas mane išklausyti. Ne, dėde Emili, būk, kur esi, jūs irgi – stovėkit ir patylėkit, gal jums ir nemalonu, bet patys to norėjot. Aš prašiau, maldavau, kad mane apsaugotumėt nuo šito vaizdo, bet mano prašymas niekam nerūpėjo. Gelmė, erdvė, didybė, praraja, visuma. Paslaptingieji dydžiai, kurių neįmanoma išreikšti nei žodžiais, nei veiksmais. Jeigu aš dabar, užuot rijusi seiles, spjaučiau tau į veidą, tai būtų tik blanki demonstracija to, ką aš iš tikrųjų norėčiau tau padaryti.
Guli čia su elegantišku fraku, puošniais lakiniais batais, dailiai sušukuotas kaip tikras snobas, nors toks visada buvai, bet toji tavo kreiva šypsenėlė atrodo kvaila. Taip tau ir reikia. Jei dabar galėtum į save pasižiūrėti, tu tikriausiai matai save, turėtum gerokai susigėsti.
Tu niekada taip kvailai nesišypsojai, mielas Alfredai. Niekada. Dievaži. Tavo šypsena būdavo žavi, būdavo bjauri, pagiežinga arba rodanti pranašumą. Aš kartais pagalvoju, ar apskritai tu gyvenai, ar jau buvai miręs prieš tau numirštant.
Vargšas Alfredas! Šiokią tokią užuojautą aš vis tiek tau jaučiu. Su siaubu galvoju, kad tu buvai priverstas būti savimi, būti Alfredas, visiems laikams pasmerktas nešti tą nelaimingą savo vaidmenį. Dabar matau, kai tu guli toks vienišas – balzamavimo meno auka, – dabar aš matau, kad būtų buvę lengva nuplėšti tavo gyvenimo kaukę. Man būtų įdomu sužinoti, kas slypi po ta tavo kauke. Alfredai, aš vis dėlto nuplėšiu nuo tavęs kaukę, parodysiu tikrąjį tavo veidą.
VII
Matai tą saulėlydžio pašvaistę virš snieguotos Materhorno viršūnės! Debesys kaip dūmai virš liepsnojančių kalnų. Koks didingas vaizdas! Ana, sakyk, argi tau neatrodo didinga!
Tu tik pagalvok, mudvi čia, kalnuose! Dėdes Oskaras ir Emilis buvo iš tikrųjų labai dosnūs, apmokėdami mums kelionę į Lugano kurortą. O Alfreda h sakydavo, kad dėdė Emilis – šykštuolis, aš taip nemanau, šitie poilsio namai tikriausiai beprotiškai brangūs, Koks prašmatnus viešbutis! O dar gydytojai, seselės, vonios, procedūros, jei tik nori, taisyk savo sveikatą.
Ana, mieloji, tu nesidžiaugi? Mudvi čia praleisim ne vieną mėnesį, tinginiausim ir viliosime vyrus! Tarp kitko, tu pastebėjai tuos du ponus iš mūsų kupė? Kokie gražūs, įdomūs vyrukai, dailiai apsirengę, gerai išauklėti. Gal mes dar atnaujinsim pažintį su jais? Į sveikatą, mažoji Ana! Vaikystėj aš bijodavau tunelių, dabar nebijau. O ko jų bijoti! Sau įneri į kalno gelmes, virš galvų – keliolika tūkstančių metrų uolos. Mane jau ima juokas. Juokinga, kai prisimenu praėjusias savaites, nors ir liūdna, žinoma. Nesuprantu, ir kas man tada šovė į galvą išversti tą vargšą Alfredą iš karsto! Aš jam vos ausų nenuroviau.
Įsivaizduoji, kaip būtų įdomu, jeigu jis man imtų vaidentis. Kaip tu manai? Man beprotiškai patinka spiritizmo seansai. Vieną kartą net buvau mediumu. Paaiškėjo, kad aš – nepaprastai turtingos dvasios asmenybė. Aš čia visai nesigiriu, aš tik konstatuoju, kad esu laimingas žmogus. Ateis laikas. aš dar panaudosiu tuos savo sugebėjimus, dėl to neabejoju. Tik laukiu ženklo. kad esu šaukiama. Supranti, Ana? Aš tapsiu patikima Dievo tarnaite. Esu gavus malonę išsižadėti savęs, nes esu įtraukta į Dievo planus. Siaubas, kaip ėmiau puikuotis. Į sveikatą, Ana. Išgerkim iki dugno. Mudvi išmaukėm visą butelį, žiūrėk, jis tuščias Galbūt net valandėlę prigulsiu. Staiga pasijutau pavargus. Tu sakai, kad tai nuo šampano?
Ak kaip nuostabu, štai mano mielas pagalvis, mano šilkinis apklotas. Tu – geras žmogus. Ana, tu – patikima mano bičiulė, o aš – tavo. Su ta kvaila, sena Viktorija tau reikia daug kantrybės. Taip, taip, aš jau pamažu senstu, tokia yra tiesa. bet ji manęs ne kiek negąsdina. Aš jau pradedu snausti. Aš jau miegu.
VIII
Gal mums reiktų praverti langą, jau pasidarė karšta. Negalėčiau sakyti, kad iš čia vaizdas labai žavingas. Ne, atsiprašau, mano mielas. Aš nenoriu jokio fizinio artumo. Jus tai stebina? Manot, kad moteris, kuri jums leido atsisėsti šalia ant suolelio, jau yra sukompromituota? Fizinis artumas tėra tik loginė tokio poelgio pasekme? Ne, mielasis pone, prašau nenusivilkti švarko ir primygtinai prašau užsisegti kelnes.
Į sveikatą, pone… dar nežinau jūsų vardo. Atsisėskime ant sofos ir draugiškai pasišnekėkim. Ne, pasakiau aš, ne. Jūs nedrįskite manęs paliesti. Savo prakaituotom rankom jūs jau sutepėt mano palaidinę. Vargšė ta mano balta palaidinukė! Ko gero, tokia ir liks.
Jums galbūt kyla klausimas, ko mes čia sėdim tam nejaukiam viešbučio kambary? Jūs – kažkoks dvokiantis alum darbininkas, o aš – aukštuomenės dama. Palaukit, ką aš norėjau pasakyti? O taip, jūs norėjote paklausti, kas verčia mane čia būti.
Aš esu aktorė. Man pavesta sukurti pagrindinį vaidmenį vienoje Gerharto Hauptmano pjesėje. Turėsiu vaidinti vargingą moterį, ištekėjusią už pasigailėtino audėjo, tas netašytas stuobrys, jos vyras, žiauriai su ja elgiasi, apgaudinėja ir kasmet įtaiso po vaiką. Per pirmąją repeticiją man toptelėjo, kad aš dar nesu bendravusi su darbininku, nesu jo uosčius tikrąja to žodžio prasme. Supratau, kad tai rimtas mano patirties trūkumas.
Būti aktore – tai reiškia nuolat keisti savo identitetą – pardon – tai yra niekada nebūti savimi, tu nuolat privalai būti kuo nors kitu. Tai savotiškai žavu ir miela, kiekviena norėtų pabėgti nuo savo melancholiškojo „aš“. Kas nenorėtų nors valandėlei pamiršti savo kasdienybės? Prašom, galite užsirūkyti. Aš pati nerūkau. Man tai atrodo neestetiška, kitaip tariant negražu, tokia mano nuomonė.
O, jūs tiesiog patetiškai bjaurus, mano pone, net, pasakyčiau, atstumiantis! Aš jus suprantu: šeštadienį fabrike baigėsi darbas, jūs einat su draugais išgerti alaus, paskui traukiat į parką pamedžioti kokios nors sugulovės, po to vėl išgeriat, o galiausiai dar užsirangot ant vargšės savo žmonos. Argi tai ne bjauru? Jūs nepagalvojat, kad galit apkrėsti ją kokia nors gėdinga liga?
Ko jūs juokiatės? Aš jums atrodau tokia juokinga? Tie mano aukštai sukelti plaukai man pačiai nepatinka. Atleiskit, aš išsitrauksiu šukas, smeigtukus, tegul plaukai pabūna laisvi. Gal ta pačia proga nusivilksiu ir palaidinukę, čia labai šilta. Reiktų panardinti rankas į šaltą vandenį. Paduokit man tą ąsotį nuo komodos. Ačiū, štai taip. O, kaip gerai! Čia net kabo švarus rankšluostis.
Dabar aš kur kas geriau jaučiuosi, metas išgerti taurę šampano, ledas jau beveik ištirpo, bet butelis dar šaltas. Jums galiu įpilti, mano pone? Na štai, į jūsų sveikatą. Išgerkime už dorą darbą, už artistės ir fabriko darbininko pažintį. Skol, mano pone! Dabar aš jums jau leidžiu nusivilkti švarką, atsirišti kaklaraištį.
Na, na, nesidrovėkit, juk šiaipjau esat pakankamas begėdis, jūsų veidas išduoda pasileidimą ir brutalumą. Jūs blogesni už gyvulius, gyvulys, kad ir kaip šlykščiai besielgtų, turi gamtai įgimto nekaltumo, o jūs sugebėjot sutepti savo padermę, iššvaistėt savo žavesį. Nelįskit prie manęs ir nesiteisinkit, žinau aš tas pasakas apie skurdžią vaikystę, neturtingus tėvus, purvinas gatves ir kiemus, kur jums teko augti. Kiekvienas savyje nešiojasi Dievą, ir kiekvienam žmogui duota galimybė nuveikti ką nors didingo ir gražaus.
Jūs pavydit, kad mums labiau pasisekė. Revoliucionieriai! Mizerijos! Teatriniai anarchistai! Aš niekinu jus. Manot, jūs galėsit valdyti pasaulį?
Darbo liaudis sukurs Rojų visiems. Nė vienas nebus turtingesnis už kitą, visi lygūs, visur tik šviesa ir teisingumas! Aš sveikinu jūsų kvailumą. O dabar jums pasakysiu tai, kas jus tikriausiai nustebins. Tik gerai įsiklausykit į mano žodžius.
Aš nesu aktorė ir nerenku medžiagos jokiam vaidmeniui. Aš – dvasiškai serganti moteris, pabėgusi iš ligoninės. Jus galbūt stebina mano elegancija, aš tai suprantu. Čia nieko keisto, tai tiesiog aukštesnės rūšies beprotnamis, pacientai dėvi savo drabužius, visai kaip ištaigingam viešbuty, nors parką ten juosia aukšta mūro siena. Vartai uždaryti. Vaikšto sargai. Neklauskit, kaip man pavyko juos apmauti. Atleiskit, jeigu aš jus užgavau. Kalta mano liga, jūs suprantat. Aš nieko blogo nemanau, bet manyje tiesiog verda įtūžis, degina mane iš vidaus. Atleiskit, kad buvau tokia bjauri ir kvaila.
Aš juk matau, jūs – doras žmogus, priešingu atveju nebūčiau išdrįsus priimti malonaus jūsų kvietimo. Jūs švelnus, protingas, tik kažko nelinksmas. Jūs nešiojat stiprius akinius, aš juos nuimsiu. O, kokios gražios jūsų akys. Kokia švelni jūsų oda, nors jums tikriausiai tenka dirbti lauke, per šaltį ir lietų. Vargšelis… Tau sunku, aš matau. Ar tiki visu tuo, ką čia tau prišnekėjau? Ar taip galėjo būti? Juk aš vis meluoju ir meluoju. Per tą mūsų bendravimą aš nepasakiau nė žodžio teisybės, Žinai, kas aš tokia? Aš – purvina kekšė. Kekšė. Tai tiesa. Daryk su manim, ką tik nori, bet žinok, turėsi sumokėti. Pažiūrėsim, ką tu slepi toj savo piniginėj, palauk, palauk, nebijok, aš tavęs neapvogsiu. Pažadu, aš tavęs neapvilsiu. Matai, aš paimu tik vieną banknotą, mažiausios vertės. Prašau, grąžinu tau piniginę,
Paprastai būna taip: mes atsigulam į lovą, mano laikinas guodėjas užsideda akinius įr ištraukia iš naktinio stalelio savo piniginę. Išima pluoštą banknotų ir pradeda ieškoti tokio, kuris būtų pakankamai didelės vertos. Kai jį paduoda man, aš iki kaklo pasikeliu marškinius, ir jis užgula mane. Tai suteikia jam didelį džiaugsmą, nes aš būnu labai geranoriška ir ypač meili, nors iš tikrųjų jis duoda man patį mažiausią banknotą.
Jūs norėtumėt, kad aš nusirengčiau ar bus ir taip gerai?
IX
Tą sąsiuvinį, į kurį dabar rašau, man davė Janošas, prižiūrėtojas, Mes čia turime daug prižiūrėtojų, dažniausiai – pagyvenusios moterys, labai nemalonios, amžinos bambeklės. O Janošas draugiškas, tarp pacienčių jis turi savo favoričių. Dabar aš esu jo favoritė ir naudojuosi tam tikrom privilegijom. Šitas sąsiuvinis ir yra viena iš tų privilegijų.
Kai profesoriui Jakobui suvariau į kaklą peilį laiškams atplėšti, aš galiausiai peržengiau tinkamo elgesio ribą. Dėl to mane perkėlė į neramių ligonių skyrių. Tas skyrius – dideliam name, pašlaitėj, prie pat miško. Šituo metų laiku čia niekada nematyti saulės, ištisom dienom sninga, lyja.
Mūsų skyriuje yra trisdešimt aštuonios pacientės, mes užrakintos dviejuose dideliuose kambariuose: vienas yra miegamasis, kitas – poilsio. Visi baldai pritvirtinti prie grindų, langus dengia vielinis tinklas. Klozetai nuolatos priteršti, galimybės nusiprausti ar išsimaudyti labai ribotos, maisto pakanka, bet jis prastas, jei nesusilaikysi, nutuksi ir nuolat jausi šleikštulį. Kai kurios pacientės labai neramios, rėkaloja, žliumbia ištisom valandom, kitos linkusios muštis, kivirčytis. Visur nešvara, tiesiog bjauru, sunku priprasti prie šlapimo smarvės.
Ypač liūdna per žiemos popietes. Anksti temsta, mūsų langai į šiaurę, lempos (elektros) palubėj skleidžia blausią šviesą. Kartais čia apsilanko profesorius Jakobis, nežinai, kada jis pasirodys. Jis vis dar apsivyniojęs kaklą tvarsčiu ir vis dar užkimęs. Kartais prieina ir prie manęs, nepiktai pasižiūri. Mėginu prisiminti ankstesnį savo gyvenimą, dabar aš jį pavadinčiau skrajojimu. Jis labai skiriasi nuo dabartinės mano egzistencijos.
Rengiuosi suprasti, ką dariau ne taip. Keliu sau šimtus klausimų, į kuriuos taip ir neatsakau, nes po injekcijos visa tai netenka reikšmės. Kartais abejoju, ar aš dar norėčiau iš čia išeiti. Gyvenimas čia, žinoma, turi ir malonių akimirkų, kai nebelygini su tuo, kas buvo. Aš, pavyzdžiui, su džiaugsmu atsimenu dienas, kai mus nuveda maudytis, kai leidžia išsiplauti plaukus, galim apsivilkti švariais apatiniais, apsimauti kojinėm, apsirengti dailesne suknia. Malonu, kai pakeičia patalynę, nors ji būna drėgna, atsiduoda pelėsiais ir skalbimo milteliais.
Visai suprantama, kad mūsų skyriuje nėra veidrodžių, mes nematome pačios savęs. Vieną dieną, kai aš maudžiausi ir ploviau plaukus, prie manęs priėjo Janošas, kažkaip keistai išsiviepęs. Vieną ranką jis laikė sau už nugaros paklausė, ar man būtų įdomu pamatyti, ką jis turi. Ir nelaukęs atsakymo prikišo man prie veido veidrodėlį. Aš stovėjau nusigręžusi nuo kango, veidrodėlyje atsispindėjo dienos šviesa. Žiūrėjau į save ir jutau, kaip vidurius drasko riksmas, bet nuo injekcijos net neįstengiau surikti. Gal taip ir geriau.
Tai, ką pamačiau, kažin ar pavadinsi veidu. Aš nustūmiau veidrodėlį į šalį ir nieko jam nepasakiau, dabar man būna sunku kalbėti. Aš nesijaučiu dėl to nelaiminga. Kartais slapčiomis net nusijuokiu: kiek esu pripliauškus, kiek primelavus, dabar, kai pradėjau gyventi su tiesa, man sunku kalbėti.
X
Teberašau slaptą savo dienoraštį, nors jau pamiršau, kokia dabar savaitės diena, kelintas mėnuo ar metai. Rašymas man suteikia laiko iliuziją atsparą šitoj erdvėj. Vieną dieną mes gavom užkrėsto maisto. Daugelis rimtai susirgo. Aš nevalgiau, todėl ir išsigelbėjau. Tos vargšės tąsomos vėmė tulžim, gleivėm, net grindys pasidarė slidžios nuo dvokiančios bjaurasties. Iš visų skyrių sulėkę prižiūrėtojai mėgino kažką daryti, bet ir jie netrukus nuleido rankas, pasidavė šitam chaosui. Kai kurios moterys leisgyvės tysojo ant apvemtų savo lovų, kitos draskėsi prie langų, prasiskėlė galvas į pritvirtintus stalus. Palatoj tvyrojo šalta, negailestinga dienos šviesa. Ir aš užsilipau ant palangės, įsikibau į vielinį tinklą, prispaudžiau kaktą ir žiūrėjau į apsnigtus medžius.
Miške pastebėjau bukmedį, jis tebestovėjo su visais lapais, kurie net nebuvo pageltę. Aš sutelkiau visą savo dėmesį į tą bukmedį, rodos, įsijaučiau į miško tylą, ir tai padėjo man ištverti tą visą beprotybę. Stovėjau įsikibus prie lango, kol pradėjo temti. Palatoje tas košmaras nurimo. Ligones išnešė ant neštuvų. Prižiūrėtojai atsitempė žarnas ir ėmė dezinfekuoti, plauti grindis ir sienas.
Janošas sugriebė mane už rankos ir nusitempė ilgu koridorium, paskui laiptais į antrąjį aukštą. Ten atidarė duris ir įstūmė į žaliai dažytą kambarį su šešiomis lovomis. Dar ten buvo ir vienas grotuotas langas. Janošas užrakino duris ir nuėjo sau. Atsisėdau ant kėdės, paskui išdrįsau apsidairyti. Iš pradžių maniau, kad kambaryje nieko nėra, bet prie spintos pamačiau susirietusią žmogystą. Tokią nedidukę mergaitę, gal vienuolikos ar dvylikos metų. Juodi plaukai trumpai nukirpti, veidas išblyškęs, netaisyklingas, didelė nosis, rusvos lūpos. Akys melsvos, vokai paraudę, lyg būtų verkusi.
Ji vilkėjo ligoninės drabužiais.
XI
Kuo tu vardu? Kiek tau metų? Išsigandai? Nebijok. Eikš, sėskis ant lovos.
Pasižiūrėkim viena į kitą kiemo žibinto šviesoj. Nenori su manim kalbėtis.
Tu negali kalbėti. Gal tu esi nebylė? Kurčnebylė. Tu supranti, ką tau sakau? Ar gali skaityt man iš lūpų? Kadaise mano vardas buvo Viktorija, tačiau jis man seniai nebetinka. O kuo tu vardu? Parašyk savo vardą ant sienos. Tu jo neturi? Kiek tau motų? Parašyk ant sienos, kiek tau metų. Nežinai? O gal tu neturi amžiaus? Tokia mažutė, liesa, bet iš akių matau, kad gyveni jau nebe pirmus metus. Tu viena šitame kambary? Kodėl tu čia viena? Parašyk ant sienos! Nesuprantu. Ką tu čia parašei? Principas. Toks tavo principas? Princesė. Supratau, tu – iš karališkos giminės, kunigaikštytė, todėl turi gyventi atskirai. Juk taip?
Ką gi tegul bus paslaptis.
Žibintas kieme užgeso. Švinta. Artėja pūga. Kokia keista šviesa, širdis kažko beprotiškai daužosi. Jauti? Gal jau ateina Paskutiniojo teismo diena. “Tuomet kilo didelis žemės drebėjimas, saulė pasidarė juoda kaip ašutinis maišas, visas mėnulis paraudo lyg kraujas, o dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn. tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis būtų metęs dar neprinokusius vaisius. Dangus atitrūko tarsi besivyniojantis knygos rietimas.“ Nebijok, tai seni žodžiai, kuriuos kažkada buvau skaičiusi.
Ką tu ten slepi savo rankoj? Nori man atiduoti? Čia akmenėlis, karneolis, beveik kaip kraujo lašas. Tu dovanoji jį man? Atrodai pavargus. Tu jau snaudi. Eime, atsigulsim į lovą. Užsiklosim antklode, kad nesušaltum. Na, matai, kaip puiku. Pūga tegul sau šėlsta, o mums ramu. Dangus tegul vyniojasi lyg knygos rietimas.
Mums tai nesvarbu Po geros valandos mane pažadino prižiūrėtojai. Mergina, miegojus mano glėby, jau buvo dingus. Jie nuvedė mane atgal į skyrių. Į tinklu apkaltus langus vėtra drėbė sniegą su lietum. Ligonės stovi arba sėdi lyg nugrimzdusios į miglotas sapnus. Kai kurios bereikšmiais veidais guli lovose. Įėjo seselė suleisti kasdieninių vaistų. Ji man atnešė dubenėlį košės ir duonos riekę.
Kurį laiką sėdžiu visiškai rami.
Pankui apsidairau, atgniaužiu saują ir įsižiūriu į tą raudoną akmenėlį.
Pagyvenusi moteris. Ką tu čia turi?
Viktorija. Karneolį.
Pagyvenusi moteris. Gražus akmenėlis. Ar galėčiau jį pačiupinėti?
Viktorija. Taip, žinoma.
Pagyvenusi moteris. Tau kas nors davė?
Viktorija. Taip.
Pagyvenusi moteris. Gražus.
Viktorija. Taip.
Pagyvenusi moteris. Jis man šildo delną. Še, palaikyk, pajusi.
Viktorija. Tikrai Jis pilnas šilumos.
Pagyvenusi moteris. Tu jį paslėpk.
Viktorija. Taip.
Pagyvenusimoteris. Šiandien mūsų jau neleis pasivaikščioti po mišką. Siaubingas oras, daugelis dar neatsigavo po to apsinuodijimo.
Forio, 1972 m rugpjūčio 11
Jirži Marek. Sutikti angelą
2001 m. Nr. 2
Iš čekų k. vertė Stasys Sabonis
Jiržis Marekas (g. 1914 m.) – žinomas čekų prozininkas ir dramaturgas. Nemažai išleidęs istorinės ir dabarties tematikos romanų, apsakymų, kriminalinių detektyvų, dramų.
Tai buvo paprastas nuošaly stovintis senas namas Žižkove. Broužekas lipo tamsiais laiptais, kaip visada tvirtu žingsniu, juk reikalas buvo labai paprastas, tik stebino, kad tie žmonės taip kvailai elgiasi. Kiekvienas turi savo įprastą metodą, tereikia žvilgtelėti į kartoteką ir bus aišku, jog šis įsilaužimas – Vendelino Kubos darbas. Taigi apie jį dabar ir kalbama. Kubą jis pažįsta – panarins galvą ir seks iš paskos, tai patyręs vyrukas, žino, kaip tokiais atvejais elgtis; pakaktų pasiųsti laiškelį, ir pats ateitų į kriminalinį skyrių. Tačiau instrukcija yra instrukcija, patarėjas nori, kad Kuba būtų tuoj pat patupdytas už grotų…
Broužekas savo įpročiu jau norėjo paklabinti rankeną, bet pastebėjo, kad durys neužrakintos. Pravėrė jas ir įžengė į mažą tamsią virtuvėlę; truputį nustebo, kad čia nėra stalo ir kėdžių, po galais, tai čia niekas negyvena! Bus kur kas prastesni popieriai, jeigu Kuba šiąnakt dingo iš savo buto. Tada pakvips valstybine kvota, o tai niekada nesibaigia gerai. Še tau kad nori, o aš maniau, jog jis iš tikrųjų pats ateis, paniuro Broužekas.
Šalimais kažkas subrazdėjo, sugirgždėjo spintos durys.
– Kuba! – įsakmiai šūktelėjo Broužekas.
– Aš tuoj…
Broužekas nieko nelaukdamas atidarė gretimo kambario duris. Čia irgi jokių baldų nebuvo, tik kampe stovėjo spinta, o prie jos – Kuba, jis mūvėjo tamsiomis kelnėmis ir stengėsi užsisegti baltų marškinių rankogalį.
Abu vyrai apstulbę žiūrėjo vienas į kitą. Pirmas atsitokėjo Kuba:
– Svečias… Kas atsitiko, pone inspektoriau, kad jūs čia?
– Sužinosite… Matau, kažkur ruošiatės?
Kuba šyptelėjo, negražus, rauplėtas jo veidas nušvito kažkokiu ypatingu spindesiu.
– Na taip, manęs laukia ilga kelionė.
– Į tą ilgą kelionę, Kuba, vyksite su manim, jeigu pasirodys, kad tie triukai buvo jūsų!
Kuba nuleido ranką.
– Pone inspektoriau, aš nejuokauju… Aš rimtai ruošiuosi, taip sakant, į viso gyvenimo kelionę.
Broužekas pajuto, kad iš tiesų darosi kažkas ne visai gerai, ir apsidairė:
– Kaip tik šiandien nusprendėt išvažiuoti?
– Nusprendžiau ne šiandien, bet kadangi dabar gyvensiu kitur, tai atidaviau tą savo seną laužą kaimynams ir išeinu vien su lagaminu, – maloniai paaiškino Kuba.
– Pirmiausia su manim į skyrių, kad būtų viskas aišku, o paskui – kur nors toliau, manau, kad į kalėjimą, Vendelinai! Žinote Teto parduotuvę?
– Kur nežinosi! Jungmano gatvėje… Universalinė parduotuvė. O kas ten atsitiko?
– Šiąnakt ten kažkas apsilankė. Iš kiemo pusės įlindo išėmęs langą pirmajame aukšte, o paskui nusigavo apačion į sandėlį… Bet ką aš čia pasakoju, jūs geriau žinote! Įprastas jūsų kelias. Taigi nevarkite su tais rankogaliais, mums etiketas ne itin rūpi, užteks, jeigu viską prisipažinsite. Eime!
Kuba pasižiūrėjo į Broužeką taip nustebęs, jog šis tik sumurmėjo:
– Na tik nekvailiokit, juk ne pirmas kartas!
– Bet, pone inspektoriau, aš tikrai nežinau, apie ką jūs šnekate! Koks kiemas, koks langas pirmame aukšte? Aš nieko nežinau, niekur aš nebuvau, tokie dalykai man nė į galvą neatėjo… Visa tai aš jau nutraukiau.
Broužekas nusišypsojo ir tarė linksmai:
– Na žinoma, žmogus, kai įkliūva, visada pradeda gailėtis ir pasižada sau, girdi, daugiau niekada… O kai išeina iš belangės, truputį atsigauna, nusižiūri kokią didesnę parduotuvę, į kiemą, pro langą ir… Taigi visada taip, Kuba, toks jūsų stilius, kam dar gintis? Beje, kurgi taip nusprendėt iškeliauti vien su lagaminu?
– Nustebsite, pone inspektoriau, bet aš… Šiandien popiet mano vestuvės. Dabar Broužekas pasižiūrėjo į vagį Kubą kaip į stebuklą. Pagaliau jis atsisėdo į kampe stovinčią išklypusią kėdę.
– Ak, tai vakar norėjote parūpinti šį tą vestuvių stalui, ką? Na, žinoma, ten visko yra, valgių visokiausių, tai pati geriausia parduotuvė. Jums pasisekė, bet ir mums, kaip matote, irgi! Tiktai įspėkite svečius, kad per vestuves daug nevalgytų, nes paskui viskas bus įrašyta į jūsų sąskaitą.
Kubai pagaliau pavyko užsisegti marškinių rankogalį ir jis lengviau atsikvėpė.
– Visa, ką jūs kalbate, yra klaida, niekur aš nebuvau. Kurgi aš eisiu prieš pat vestuves su Karlička; kai pamatysite ją, suprasite; žmogus daug ką gali padaryti, tik jau tokiu atveju nesiryš laužtis į parduotuvę. Esu nekaltas kaip kūdikis, nes ruošiuosi vesti, ir labai džiaugiuos, kad jūs atėjote, toks žmogus kaip jūs būtinai turi dalyvauti mano vestuvėse.
– Užteks, Kuba! Klausykitės manęs atidžiai. Aš atėjau čia ne pramogų ieškoti ir dėl to įsilaužimo nebūčiau ėjęs – tai vyresniojo inspektoriaus Paneko reikalas, jo vyrai būtų atėję jūsų. Deja, toje parduotuvėje nudurtas žmogus, nesistebėkit, jūs gerai žinote kas… Jums sutrukdė naktinis sargas, ir smogėte jam peiliu, Kuba! Tarp mūsų kalbant, jums nėra ko išsisukinėti, nes tas žmogus dar kvėpuoja, melskite Dievą, kad nenumirtų, nes tada jus teistų už žmogžudystę, gautumėt iki gyvos galvos, iš tikrųjų reikėtų išsiruošti į kelionę, apie kūną šnekėjote.
Vendelinas Kuba net pamėlo:
– Tai ne aš! Tikrai ne aš! Smogti kam nors peiliu… To aš niekada nedariau ir nedarysiu. Pone inspektoriau, aš nesiginu, esu tris kartus įkliuvęs, jeigu jau kalbėsime atvirai, akis į akį, visko jūs nė nežinote, galėjau ir daugiau. Bet dabar – baigta, vedu, susiradau darbą, šiaip ar taip, esu specialistas – šaltkalvis, kariuomenėje ginklus tvarkiau, turiu gerą specialybę, o mano būsimoji žmona nieko blogo apie mano nežino ir nesužinos, nes tuos savo darbelius mečiau, su tuo jau galas amžių amžiams. Taigi aš esu nekaltas ir niekur su jumis neisiu, tai klaida, bjauri klaida, ir stebiuosi, kaip jūs galėjote suklysti, juk apie jus visda buvo šnekama, kad jūs ir ponas Boušė, ir apskritai visi, pradedant ponu apatarėju, visada iš karto pataikote… Todėl man nėra ko bijoti, kas ne, tai ne, tik man taip dreba rankos, kad antrojo rankogalio nebeužsisegsiu, bet aš turiu būti kaip ką tik iš siuvėjo, neįsivaizduojate, Karlička taip viską pastebi, ji tik paliečia ranka ir tuoj sako: „Rankovė blogai apkraštuota!“ Nuostabu, kaip jį viską išmano… Pone inspektoriau, Dievas mato, aš su tuo reikalu neturiu nieko bendro ir labai prašau jus, ieškokite kur kitur, nes aš ten nebuvau, nusikaltėlis tuo tarpu pabėgs, o man reikia vesti, Karlička tikrai nenorės atidėti sutuoktuvių… Tai tiesiog neįmanoma, ji ir šiaip jau kelis kartus man sakė: „Venda (taip ji mane vadina, ne Vendelinu, kaip visi žmonės), jeigu rimtai negalvoji manęs vesti, Dievas tave nubaus…“ O aš jai visada sakau: „Mergele, aš gyvenime ne vieną esu apgavęs, bet tavęs neapgausiu“. Aš iš tikrųjų taip manau, ir man niekas netrukdo… Aš, pone inspektoriau, viską jums pasakysiu. Toji Karlička Novakova, kurią šiandien imu kaip teisėtą žmoną, yra tikras angelas. ji muzikos mokytoja, įsivaizduojate, mano veidas rauplėtas ir tasai visas gyvenimas toks sumaitotas, o ji muzikos mokytoja… Ji nieko blogo apie mane nežino. O aš nuo to momento, kai pamačiau, kad ji negali pereiti per gatvę ir paėmiau ją už rankos, nuo to momento supratau, jog be jos negaliu… Matot, Karlička nežino, kad mano fizionomija rauplėta ir, aišku, nė nenutuokia, kad krūtinė tatuiruota, tai, žinoma, buvo kvailystė, bet ji to nežino ir negali sužinoti.
Matot, pone inspektoriau, ji neregė. O aš ją vedu. Rūpinsiuos ja, kad nereikėtų stovėti šaligatvy ir prašytis, kad kas nors pervestų, kai išklys iš kelio.
Taigi tokiam žmogui negali padaryti ką nors bloga, ir labai prašau jus, nes Karlička visam gyvenimui liktų nelaiminga, jeigu sužinotų, kad įtariate mane žmogžudyste, tada, savaime aišku, netekėtų už manęs. O aš jau ir vietą susiradau, tokia laimė pasitaikė, dirbsiu „Tresorjos“ firmoje, nes tai mano amatas. Taip ilgai atrakinėjau spynas, o dabar darysiu tokias, kad niekas negalės pritaikyti rakto.
Po tokios ilgos kalbos Vendelinui Kubai net burna išdžiūvo, todėl jis nutilo ir atsiduso. O paskui sudėjo rankas lyg maldai ir vėl prašneko:
– Aš niekada anksčiau neprašydavau, jūs tai žinote, pone inspektoriau, imdavau, ką duodavo likimas, nes man būdavo vis vien – kai žmogus neturi dėl ko gyventi, jam nusispjaut, kiek prasėdės kalėjime. O dabar aš turiu dėl ko gyventi, vesiu Karličką prie altoriaus ir sakysiu: „Dar du laipteliai, dar vienas, viskas, o dabar klaupkime… Kai vaikščiojame gatve, aš viską jai sakau labai tyliai, kad žmonės nieko nepastebėtų, taigi jie ir nežino, kad ji nemato. Tiktai pasižiūrėję į mano fizionomiją, tikriausiai sako: „Kurgi, mergele, buvo tavo akys, kad tokį baidyklę išsirinkai…“
Buvęs vagis, o dabar „Tresorjos“ firmos šaltkalvis, spynų ir užraktų meistras, susigraudinęs priėjo prie spintos ieškoti švarko kišenėje nosinės.
Inspektorius Broužekas sėdėjo kėdėje nejudėdamas. Jis neabejojo, kad Vendelinas iš esmės nemeluoja. Gal iš tiesų Šiandien jis veda, gal iš tiesų sukvailiojo, nes visą amžių gyveno kaip paleistas nuo grandinės šuva, krito jam į širdį neregė, bejėgė mergina. Betgi tas įsakymas ir pokalbis rytą su Paneku, kada jam buvo visiškai aiškiai įrodyta, jog tai Kubos įsilaužimo būdas…
Broužekai, čiagi aiškiai matyti, pasižiūrėk į šias tris korteles. Čia trys tokie pat būdai, tačiau šitoji kortelė jau išmesta. Hornatas miręs, šitą irgi atidedam, nes Palečekas, pravarde Kuolelis, sėdi, taigi lieka trečioji – raupuotojo Kubos. Žinai, tokio su tatuiruota krūtine!.. Suprantu, dūris peiliu priėjo nesiderina, bet kas pasakys, kas ten nutiko, tą netrukus sužinosime iš jo paties, nes sargas kalbėti negali. Tavęs ir nesiųsčiau, patys eitume, bet užpultas sargas, todėl tai jums priklauso. Tasai Kuba kaime turi motiną, ją vadina kvaiša Terka, viena gyvena lūšnelėje. Todėl paskambinome į žandarų būstinę, kad padarytų kratą, nes, galimas daiktas, pavogtos prekes jis paslėpė pas ją. Senutė gyvena dar gerokai už Radotino. Taigi prispaustas iš visų pusių jis ne nesigins, nes viskas čia aišku..,
O paskui visa tai nebebuvo aišku, netgi labai painu.
– Tai ką, Vendelinai, susitarsime ar ne? – mandagiai tarė Broužekas. – Aš jūsų nevarginsiu, o jūs – manęs. Kur dėjote pavogtus daiktus? Turėkit galvoj, kad parduotuvėje daroma inventorizacija, ir po valandos jie turės tikslų dingusių prekių sąrašą. Tai kur yra daiktai, Kuba? Tik sakykit greičiau, tada ir aš jums padėsiu…
Kuba sunėrė rankas:
– Aš tikrai nežinau, ką sakyti, pone inspektoriau, aš gi niekada nesigindavau, kai būdavo mano darbas… Bet čia ne mano, aš niekur nebuvau ir jokių prekių neturiu, nes tą verslą mečiau.
Kuba žvilgtelėjo į laikrodį:
– Pone inspektoriau, aš žinau, kad tai įžūlu, bet man reikia nulėkti į Smichovo geležinkelio stotį, atvažiuoja mano mama, man būtinai reikia ten būti, nes jinai… Sena ir keistuolė. Ji viena nesugebės iš stoties atvažiuoti…
Taigi kad iš viso to nebūtų dar daugiau bėdos, leiskite palydėti ją pas mano sužadėtinę į Karliną prie viaduko, kur bus vestuvės. Aš nepabėgsiu, pone inspektoriau.
Broužekas pagalvojo, kad tai sudėtingas dalykas; jeigu rytą, kalbėdamasis su Paneku, buvo tvirtai įsitikinęs, jog tai Vendelino Kubos darbas, tai dabar pradėjo abejoti. Pagaliau nėra tiesioginio įrodymo, nebent prašneks – jeigu prašneks – tasai naktinis sargas! Sargas – silpniausia visos istorijos vieta. Kuba niekada nesigriebdavo ginklo…
– Gerai, Kuba! Apsirenkite, ir aš su jumis važiuosiu į stotį, o paskui pas jūsų
sužadėtinę. Ji nepažins, kad aš iš kriminalinės policijos, kadangi… Na, supratot?
– Ateisite į vestuves kaip svečias, taip? Tai būtų man didelė garbė, pone inspektoriau! Ir tada paaiškės, kad viskas yra ne taip!
Broužekas, teisingumo reikalus išmanąs geriau negu buvęs vagis Kuba, nebuvo toks tikras. Norėdamas nuslėpti savo abejones, jis piktokai tarė: – Duokit, po galais, užsegsiu jums tą rankogalį!
Taigi iš namo Žižkove išėjo du vyrai: juodu kostiumu – jaunikis Kuba, o kitas – su lazdele, jį Žižkove kai kas pažinojo; bet toli pėsti nėjo – Kuba sustabdė pirmą pasitaikiusį vežiką, ir jie abu nuvažiavo į Smichovo geležinkelio stotį laukti traukinio iš Radotino.
Jeigu Kubos motina neatvažiuos, galvojo sau Broužekas, o rytą ten darę kratą žandarai bus ką nors radę, tada jokių vestuvių nebus.
– Pone inspektoriau, jeigu mano mama pradės kalbėti, kad buvo sutikusi angelą, nekreipkite dėmesio, jai, kaip žmonės sako, truputį pasimaišę galvoj. Bet nėra ko ir stebėtis, įsivaizduokit, koks buvo jos gyvenimas: vargšė tarnaitė su benkartu! O kas man buvo, žinote… Ji labai geras žmogus, aš turiu už ką jai atsilyginti. Žmogus už savo gyvybę esi skolingas kitiems, aš tai supratau tik paskutiniu metu, ir manau, kad Karlička man padėjo.
Broužekas pagalvojo, jog čia per daug filosofijos, tai nėra gerai, juo labiau, kai filosofuoja toks apsukruolis kaip vagis Vendelinas Kuba, kuriam bet kokią spyną atrakinti vieni juokai.
– O jūsų mama tuos angelus dažnai susitinka? – paklausė Broužekas, vaikštinėdamas su Kuba po peroną.
– Visaip pasitaiko, kartais ilgai nesusitinka… O, žinotoji šiek tiek teisi. Aš kelis kartus esu sakęs, jog savo gyvenime irgi buvau susitikęs angelą… Pone inspektoriau, tikriausiai manote, kad ir aš… bet, pavyzdžiui, pirmą kartą susitikau angelą, kai buvau dar vaikėzas. Tai buvo mūsų vachmistras Vrana. Prekyvietėj aš pirmą kartą nudžiovinu šokolado plytelę; niekada gyvenime nebuvau ragavęs, o ji gulėjo ant prekystalio, malonu žiūrėti. Sučiupo mane, bet tasai prekijus taip ėmė šaukti, nubėgo žmonos, jis pradėjo mane mušti, priėjo vachmistras ir ištraukė mane iš to įtūžusių žmonių kamuolio. Jeigu berniukas iš bado pavogtų bandelę, tai nieko nesakyčiau, aiškino prekijus, o dabar – šokoladą, tai jau vagis! Jeigu pardavinėtam bandeles, kalbėtum kitaip pasakė jam vachmistras ir nusivedė mane. Kai paėjome toliau nuo prekyvietės, vachmistras man ir sako:
– Įkliuvai! Ko gero, galėjai patekti į pataisos namus!
Paskui nupirko man saldainių maišelį ir paliepė bėgti sau.
Įdomu, pagalvojo Broužekas, kad laukdami traukinio žmonės kalba visiškai kitaip, negu sėdėdami pas mus kanceliarijoje, kai yra verčiami prisipažinti…
– Ir dar sykį buvau jį sutikęs apkasuose italų fronte. Lipo per spygliuotų vielų užtvaras, nei iš italų, nei iš mūsų pusės niekas į jį nešaudė, o man rodėsi, kad jis linguoja galvą ir sako: „Žmonės, žmonės, ką jūs darote…“
– Ar tą dieną kartais negavote romo? – nusijuokė Broužekas.
– Jūs manim netikit, aš matau… Kad bent tikėtumėt, jog šiąnakt prie to įsilaužimo aš neprikišau nagų!
Kaip tik tuo metu atėjo traukinys, ir Bruožekui nebereikėjo atsakyti.
Iš kaimo atvažiavusi senutė visai nebuvo panaši į pusprotę. Tik jau važiuodama tramvajumi išsitraukė iš krepšio senus karolius, kokius kadaise pardavinėdavo keliaujantys prekijai, ir tarė:
– Vežu jaunamartei, tu tikriausiai nieko nenupirkai, o jie šio to verti!
Kuba pasižiūrėjo į karolius, paskui į Broužeką ir nieko nepasakė. Tikriausiai pagalvojo kaip ir Broužekas: jaunamartė akla, bet vis tiek toks daiktas kartais gali suteikti džiaugsmo.
Šitaip jie atvažiavo į Karličkos butą, kur ir buvo ruošiamos vestuvės. Jaunikį Kubą visi pasitiko pakiliai. Kažkoks dėdulė iš jaunosios pusės, raudonskruostis kaimo seniokas, išskėtė rankas:
– Aš jau sakiau, kad jaunikis pabėgo… Tokių dalykų pasitaiko… O jis važiavo mamos pasitikti! Prašom, ponai, sėskitės, ragaukit pyrago.
Kubos motina tik kikeno.
Jaunoji buvo nebe pirmos jaunystės, bet liekna, turėjo švelnius pirštus ir vilkėjo balta suknele; nereginčios jos akys klydinėjo be tikslo, retkarčiais ji atsukdavo kam nors veidą, kad geriau girdėtų. Ji ištiesė ranką prie savo jaunikio, palietė jį ir nusijuokė:
– Tavo marškiniai krakmolyti… Tu, pasirodo, puošeiva… Ir kaklaraištis… Gražus, ką?
Vendelinui Kubai buvo neramu, žinojo, kad vestuvėms pakibo baisi grėsmė, ir vis dėlto negalėjo patikėti, jog jį inspektorius ims ir išsives. Jis pagalvojo, kad Karlička girdi pašalinius žingsnius, todėl garsiai apreiškė:
– Aš atsivedžiau savo pažįstamą, juk mes seniai pažįstami, ar ne, pone inspektoriau?
– Mano pavardė Broužekas, – skubiai pasakė inspektorius, gelbėdamas Kubą iš keblios padėties. – Broužekas.
Inspektorius padavė ranką jaunajai ir pajuto, kaip švelniai virptelėjo jos pirštai, tarsi norėdami sužinoti apie jį šiek tiek daugiau.
– Mudu su ponu Kuba pažįstami jau keletą metų… Gal mums reikės truputį išeiti, atsitiko čia toks dalykas… Tiesiog darbe reikia šį tą patvarkyti, ar ne, Kuba?
– Na taip, bet ne tuoj pat, – tarė Kuba ir maldaujamai pasižiūrėjo į Broužeką.
Valandėlę visi nuščiuvo, jaunosios tėvas atnešė iš kaimynų kėdę naujajam svečiui, o raudonskruostis dėdulė papuošė Broužeką žalia mirta ir baltu kaspinėliu.
– Kad atrodytumėt kaip pajaunys, – pasakė jis. – Aš turiu kriaušių degtinės būtinai reikia paragauti.
– Jokiu būdui Man tarnyba, taip sakant, darbas, – užprotestavo Broužekas ir tik dabar suprato, kodėl tasai raudonskruostis valstietis toks iškalbingas. Inspektorius apsidairė, bet nepastebėjo nieko, kas galėjo būti iš šią naktį pavogtų daiktų. Ant stalo stovėjo du paprasti vyno buteliai ir dubuo su naminiu pyragu. Ir dar – apipinta ropinė, kurią atvežė raudonskruostis dėdulė. Norėdamas pats įsitikinti, Broužekas paragavo iš jos ir nustatė, jog tai iš tiesų kriaušių degtinė, beje, neblogesnė už Liperto.
Apskritai situacija nebuvo labai maloni. Vendelinas Kuba neramiai žvilgčiojo į vestuvių svečiu apsimetusį Broužeką. Broužekas mirktelėjo jam, kad paėjėtų su juo atokiau nuo svečių.
– Paklausykit, kas man šovė į galvą. Kur buvot tą naktį, gali paliudyti jūsų busimoji žmona.
– Pone inspektoriau, tikriausiai nemanote, kad aš pereitą naktį su ja miegojau? Prieš vestuves! – pasipiktino Kuba.
Broužekas atsakė rimtu veidu:
– Aš gerai manau… Jeigu būtumėt buvęs su ja, o sutuoktuvės neįvyktų, ji galėtų paliudyti. O jeigu ji bus jūsų žmona, teismas jos liudijimo nepripažins. Na, jeigu jūs toks doras ir pas ją nenakvojote, nematau kitos išeities – tik jus išsivesti.
Vendelinas Kuba atsiduso:
– Aš labai prašau – tebūnie tai po vestuvių. Galų gale aš turiu teisę susituokti, jeigu ir būčiau ką nors padaręs… O aš nieko nepadariau.
– Gerai, aš pasielgsiu savo atsakomybe. Dėl jaunosios… Jūs važiuokite į bažnyčią, o aš – į valdybą. Pranešiu, kaip ir kas, o po sutuoktuvių apeigų vėl grįšiu čia. Aišku?
Kuba nežymiai linktelėjo. Tokia perspektyva, kad nuo altoriaus reiks eiti tiesiai į kalėjimą, jo visai nedžiugino.
– Jeigu paaiškės, kad jūs nekaltas, juo geriau, – pridūrė Broužekas.
– Kad aš nekaltas, žinoma, paaiškės, – nusiminęs tarė vagis Vendelinas, – tiktai kada? O vargšė Karlička? Juk tada ji sužinos, ką aš anksčiau dariau!.. Tai vienintelis dalykas, kurio jai nepasakiau.
– Jeigu jus myli, viską atleis, – nuramino jį linksmai nusiteikęs Broužekas ir sugrįžo prie svečių. Jis pasakė, jog nė nenujautė, kad šiandien pasitaikys tokia puiki proga, bet jam būtinai reikia nueiti į darbą, o paskui vėl sugrįšiąs. Raudonskruosčiui dėdulei iškilmingai pažadėjo, jog juodu dar išgersią tos kriaušių degtinės. Visi labai apgailestavo, kad toks malonus svečias turi išeiti. Tik neregė jaunoji atsisuko į jį keistai susirūpinusiu veidu. Gal jai buvo nemalonu, kad išeina vestuvių svečias.
Broužekas iš lėto dūlino į valdybą. Jeigu būtų galėjęs, būtų ėjęs dar lėčiau, nes bijojo, kad gaus iš patarėjo barti. Ėjo kaip prasikaltęs mokinys. Užuot atvedęs nusikaltėlį, jis vaišinosi kažkokiose keistose vestuvėse!
Kai Broužekas įžengė į raštinę, rado ten tik Boušę.
– Tai kaip? Jau sučiupai tą Kubą?
– Geriau neklausk, – atsakė Broužekas. – Ar senis kabinete?
– Nėra, išvažiavo pas prezidentą, kažkoks svarbus posėdis… Bet sugrįš ir tuoj pat pareikalaus, kad Kuba būtų čia.
– Tikra nelaimė, – atsiduso Broužekas.
– Jis tau išsprūdo iš nagų? – šelmiškai mirktelėjo Boušė.
– Jeigu būtų pasprukęs… Tokių dalykų man dar nėra atsitikę… Jis tuokiasi!
– Idiotas. Kalėjimo gautų porą metų, o žmona – iki gyvos galvos, – Boušė kalbėjo kaip daug patyręs žmogus.
– Čia labai keblus ir sudėtingas dalykas. Seniui bijau ir sakyti – aš jį paleidau, kad galėtų susituokti. Kai susituoks, atvesiu. Aš nesu labai tikras, kad tai jo darbas.
– Gali būt ramus, nes popeot, kai tu išėjai, tos parduotuvės kieme Paneko žmonės rado laužtuvą. Jokių pirštų antspaudų, būta su pirštinėmis, iš tikrųjų viskas švariai padaryta… Tačiau laboratorijoje ant kito laužtuvo galo vis dėlto pastebėta keletas atspaudų. Ir visi Kubos.
– Negalimas daiktas!
– Taip yra, aš tau sakau. Žinai, kaip galėjo būti? Jis tik dirbdamas užsimovė pirštines… Bet prieš tai, kai tą daiktą dėjosi į krepšį, užsimiršo ir paėmė ranka… Todėl toje vietoje, kur pirštinės nenutrynė, ir liko atspaudai.
– Apmaudu, – tarė nusiminęs Broužekas ir atsismaukė skrybėlę ant pakaušio, nes vis dar buvo su ja. – O aš taip norėjau juo patikėti! Beje, kaip ten parduotuvėje? Kas paimta?
– Dėl šio punkto viskas gerai, nedaug nuostolio padarė, paėmė tik keletą butelių gėrimų. Kai žmogus kelia vestuves, savaime aišku, reikia.
– Niekas, žmogau, neaišku, nes tose vestuvėse žmonės geria kriaušių degtinę, kurią atvežė vienas dėdė. Tarp kitko, labai gera.
– Jeigu ne tas naktinis sargas, būtų tik smulki vagystė, gautų porą mėnesių, ir viskas.
Broužekas pagaliau nusiėmė skrybėlę ir susimąstęs atsilošė kanapoje.
– Na matai! Jeigu Kuba ką nužiūrėdavo, jokia spyna jam nesukliudydavo, ir imdavo tik vertingus daiktus. O čia, kaip sakai, paimta tik pora butelių karčiosios … Iš parduotuvės, kur tiek gražių daiktų! Kiek jis galėjo tų butelių išsinešti? Dešimt, penkiolika?.. Tai viena. O antra, mano manymu, svarbiausia: jis niekada nesigriebia smurto, nes žino, kiek tas kainuoja.
Boušė palingavo galvą:
– Keista, bet tai faktas!
Patarėjas Vacatka vis dar negrįžo, matyt, posėdis užsitęsė. Užtat pasirodė inspektorius Panekas, kuris į gi ketino referuoti apie įsilaužimą.
– Na kaip? Ar jis jau čia? – iš karto paklausė.
– Kas? Kuba? Dėl jo viskas tvarkoj, – sumurmėjo Broužekas.
– Betgi mūsiškiams pasisekė, ką? Rasti laužtuvą su pirštų atspaudais – tai tiesiog stebuklas! Dabar jo niekas neišgelbės. Ir tasai sargas tikriausiai dar prisidės. Gaus gerokai metelių! Man beveik gaila, kad jūs apie tai referuosite. Ir patarėjui duokite raštiškus liudininkų parodymus. Vienas geležinkelininkas sako, eidamas rytą į darbą, matęs, kaip Jungmano gatve bėga du vyrai Karlino link. Ir kažką nešasi.
– Du vyrai? O kuo jie čia dėti? – nustebo Broužekas.
– Tikriausiai tai buvo Kuba ir dar kažkas su juo!
– Kuba su kažkuo? To aš nesuprantu, – pakraipė galvą Broužekas.
Inspektorius Panekas iškėlė pirštą:
– Palauk, ką čia dabar šneki, paskutinį kartą jis kaip tik ir buvo su kitu. Turėjo pasiėmęs kažkokį jaunuolį, pavarde Berousekas, jis padėjo. Sakėm, kad Kuba moko savo įpėdinį… Taigi ir dabar galėjo būti dviese! Pagaliau jis pats viską pasakys.
– Jeigu neužsispirs, – atsiduso Broužekas.
– Nieko nuostabaus, žino, kad lengvai neišsisuks.
Inspektorius Panekas nuėjo į savo kabinetą.
Boušė žiūrėjo į bičiulį ir tylėjo. Tuo tarpu Broužekas galvojo, kad jeigu ten buvo dviese, sargą galėjo nudurti ir tas antrasis… Todėl Kuba taip spiriasi! Nenori išduoti savo bendro!
– Žinai ką, Broužekai! Eik atgal į vestuves, o Seniui pasakysi, kad Kubos namie neradai, atvesi jį paskui, nes pirmiausia turėjai sužinoti, kur jo ieškoti, o jis per tą laiką susituokė. Santuoka – ne nusikaltimas, greičiau kvailystė, kaip žinoma… Na, išgerk į mano sveikatą tos kriaušinės, man jos dar nėra tekę ragauti. Bet svarbiausia – atsivesk Kubą, kai pamatys grotuotą langelį, viską atsimins, grotos tiems vyrukams labai padeda.
Broužekas nieko nepasako, apgalvoti Boušės Žodžiai jam pasirodė labai teisingi. Jis atsistojo, apsivilko apsiaustą ir susiruošė eiti.
– O kodėl taip nenori jo supakuoti? – paklausė Boušė.
Broužekas gūžtelėjo pečiais.
– Gal todėl, kad apie jį labai daug žinau… Ir kad gaila jo sužadėtinės. Bet tai jo reikalas! Man labiausiai pikta ant jo. Atvesiu jį, būk tikras!
Inspektorius Broužekas išėjo įniršęs ant savęs, ant Kubos, ant visų, kad taip viskas susipynė, ir tarė sau: „Už tos vargšės aklos merginos suvedžiojimą reikėtų jam skirti dar didesnę bausmę!“ Baltą kaspiną su mirtos šakele, kurį turėjo kišenėje, inspektorius išmetė. Neapsimetinės! Nueis ir pasakys: Vendelinai Kuba, eikite su manim, ir viskas baigta!
Kaip paprastai nutinka, – viskas susiklostė kitaip. Karličkos bute prie viaduko buvo tylu, ir nors labai ilgai skambino, niekas nėjo atidaryti. Broužekui dilgtelėjo širdį. Vis dėlto esu asilas! Tas bernas amžinai vedžioja mane už nosies.
Jie visi paspruko!
Tačiau visi apgauti negalėjo, pagalvojo Broužekas, kai pyktis atlėgo. Greičiausiai jie parvažiavo iš bažnyčios, Kuba greitai užbaigė vestuvių vaišes ir dingo. Vadinasi, dabar gaudyk vėją laukuose!..
Atsidarė durys priešais ir įkišo galvą kaimynė:
– Skambinate Novakams? Bet jie švenčia vestuves!
– Kaip tik todėl ir atėjau! Ar čia yra žmonių? – murmėjo Broužekas.
– Jie tikriausiai užsuko pas Šroubeką, aš taip džiaugiuosi dėl Karličkos, susirado padorų žmogų, rūpinsis ja…
Taip, padorus žmogus, pamanė Broužekas ir padėkojęs kaimynei patraukė į artimiausią smuklę. Čia jis visai užmiršo, kad dabar pietų metas, pyko ant savęs, bet suvalgė guliašą. Boušė mano, kad jis sugeba mąstyti, pagalvojo atsilauždamas duonos.
Tačiau Boušė neturėjo laiko mąstyti, ką šiuo metu veikia Broužekas. Kai sugrįžo patarėjas, jam teko tylomis išklausyti priekaištų, kad Broužekas pernelyg ilgai gaudo paprastą vagišių, atsitiktinai pakliuvusį į aukštesnę nusikaltėlių kastą…
– Na taip, persistengė kvailys… Tasai sargas ligoninėje mirė. Nuo paprastos peiliu padarytos žaizdos, tai absurdas, argi ne? Senas žmogus! Taigi Kubai gali tekti ir su galvele atsisveikinti. Apiplėšimas ir žmogžudystė – ne juokai. Dabar teismai rūstesni negu anksčiau.
Boušė tik tyliai švilptelėjo. Tai bent turės džiaugsmo Broužekas! Kad tik greičiau atvestų Kubą.
– Tikriausiai negali jo surasti. Matyt, Kuba dingo iš Prahos, nes žino, kas jo laukia. Nors šiaip jis nebuvo linkęs į smurtą, padoriai elgdavosi.
Patarėjas tik karčiai šyptelėjo: irgi mat – padoriai elgdavosi.
Paskui paskambino iš Hloubetino komisariatą. Sujaudintas tenykštis policininko balsas pranešė, kad rastas negyvas žmogus.
– Ar jūs įsitikinęs, kad tas žmogus negyvas? Ar buvo gydytojas? – nuvargusiu balsu paklausė patarėjas. – Jeigu ne, tai ne mūsų reikalas.
– Tikrai negyvas, atrodo, rūkė lovoje ir užsidegė čiužinys, tą nustatė ponas komisaras.
– Na matot, kokį gerą turite šefą, Surašykit protokolą, nes tokių atsitikimų Prahoje – šimtai! – patarė patarėjas, o jo mintys vis sukosi apie naktinį sargą. Tačiau patarėjo patarimų nepakako, ir balsas atkakliai prašė toliau:
– Labai prašom, pone patarėjau, čia tokios aplinkybės, kad būtinai reikia asistentų. Visų pirma, tai ne vienas žmogus, bet du. Vienas negyvas, o kitas dar gyvas. Ir dar kai kas kelia tam tikrą įtarimą!
– Tam tikrą įtarimą… Kokį tam tikrą? – pyktelėjo ponas patarėjas.
– Ne, ne tam tikrą, jeigu leisite, – išsigandęs bandė pasitaisyti policininkas, jam nedažnai tekdavo kalbėtis su pačiu kriminalinio skyriaus viršininku. – Aš šiaip pasakiau!
Pagaliau patarėjas numojo ranka.
– Kurgi ne, jeigu ten numirėlis! Nieko nedarykit, mes atvažiuojam. Ir neudinkit jo iš vietos!
– Teko judinti, nes gesinome gaisrą, paskui numirėlį išvilkome laukan, o tą gyvąjį irgi…
– Kodėl tas gyvasis nepabėgo, jeigu degė? – nusistebėjo patarėjas.
– Negalėjo… Jis buvo apsvaigęs ir girtas, – paaiškino policininkas. – Manoma, kad jis to pirmojo mirties kaltininkas.
– Įdomu, – prakošė pro dantis patarėjas. – O kas įtaria, kad tas pirmasis nužudė antrąjį? Ar antrasis pirmąjį?
– Mūsų komisaras. Jis įvykio vietoje… O mane pasiuntė, kad jums paskambinčiau.
– Na gerai, gerai, laukite!
Patarėjas pakabino ragelį ir kreipėsi į Boušę:
– Tie policininkai visada nori pasilengvinti darbą. Pranešei aukštesnėms instancijoms, ir baigtas kriukis. O policijos valdyba jau nebeturi, kur perduoti! Hloubetine… Taigi reikia važiuoti per visą Prahą. Pamatysite, tai bus nelaimingas atsitikimas, ir mus kviečia be jokio reikalo… Mes čia turime rimtesnių darbų!
Patarėjas buvo suirzęs. Beprasmiška mirtis jį visada pykindavo. Kai žmogus nužudo aistros pagautas, iš meilės ar iš įtūžio, tai dar suprantama. Bet nudurti senį pensininką, naktinį sargą – tikra nesąmonė. Vyrui, kuris ėjo vogti, matyt, pakrikę nervai, kitaip – neįtikėtinas dalykas!
Patarėjas atsiduso. Šį įvykį reikia deramai apgalvoti, o ne trankytis prie kažkokių numirėlių.
Kol Boušė iškvietė automobilį, patarėjas perskaitė ano geležinkelininko parodymus ir įmetė į stalčių, nes iš jų nebuvo jokios naudos. Kol nesučiups Kubos, nieko doro nebus.
Hloubetine paaiškėjo, kad viskas įvyko ne bute, kaip manė patarėjas, bet kažkokioje daržinėje, kuri stovėjo tarp neaiškios paskirties pastatų. Gaisrą pamatė pro šalį einantis sodininkas ir sukėlė aliarmą. O kai iš apylinkės subėgo žmonės ir pradėjo gesinti, paaiškėjo, kad daržinėje esama žmonių. Iškvietė policiją, ir atvykęs gydytojas nustatė, kad vienas vyras uždusęs nuo smalkių, o kitas jomis apsinuodijęs. Gydytojas padarė jam dirbtinį kvėpavimą ir pasiuntė į ligoninę, kadangi dar buvo gyvas.
Policija pastebėjo, kad aplinkui mėtosi stiklo šukės, bet nei pagal sudaužytus, nei pagal pilnus butelius negalėjo nustatyti, koks tai gėrimas, netgi patyrę kriminalistai tokių gėrimų nebuvo matę. Vieną butelį jie atkimšo, pauostė, paragavo (mat norėjo patikrinti, ar jame tikrai alkoholis, nes etiketėje buvo užrašyta Rémy Martin), o paskui to „Martino“ išgėrė vietos komisaras ir tuoj pasidarė toks įžvalgus, kad pastebėjo, jog po viena priklota šiaudų lova kyšo elektros monterio krepšys. Tačiau krepšyje buvo ne monterio, bet vagies įsilaužėlio įrankiai – labai profesionaliai pasidarytų raktų ryšulėlis. Komisaras, tikriausiai „Martino“ veikiamas, nusprendė, kad tiedu buvo kažkur įsilaužę, paskui ta proga gėrė, vienas jų nusprendė atsikratyti antrojo ir tyčia sukėlė gaisrą…
Pasibaisėjusiems policininkams išdėstęs savo versiją dar pridūrė:
– Apie tai, vyručiai, rašys laikraščiai, pamatysit! Parodysime, ką mokame!
Kai savo samprotavimus išsakė patarėjui, toks tikras jau nebebuvo, o pastebėjęs, kaip į jį žiūri kriminalistas, visai neteko entuziazmo.
Į daržinę policininkai nieko neleido, ir atvažiavęs patarėjas niūriu žvilgsniu apmetė apleistą patalpą.
– Komisare, Čia ne įvykio vieta, bet kiaulidė. Viskas sumaitota, nežinai žmogus, nuo ko pradėti.
– Pone patarėjau, čiagi degė, laimė, kad iš apylinkių subėgę žmonės užgesino, kitaip aplinkui būtų supleškėjusios visos daržinės ir trobos.
– Na taip, bet kaip man sužinoti, kas čia darėsi? Stebiuosi, kaip jūs susigaudote? Aš matau viena: Čia būta gaisro, ir tie du, sakote, dviese buvo, gėrė. Ir daug gėrė. Daugiau nieko negali nustatyti. Kas buvo tie du?
– Taigi, kad nežinome, – netvirtai atsakė komisaras.
– Nežinote… O kviečiate mus, tartum mes turėtume žinoti! Argi neradote jokių dokumentų?
– Patikrinti neturėjome laiko, negyvėlis jau buvo apdegęs, išnešėm jj, o tasai, kur dar kvėpavo, nebekalbėjo… – murmėjo komisaras.
– Nenaudėlis, neprisistatė jums! – metė kandžią repliką patarėjas ir reikšmingai pasižiūrėjo į Boušę, kuris visai nesikišo į pokalbį ir dairėsi po apdegusią daržinę.
– Ir niekas čia jų nepažinojo? Niekas nebuvo matęs? Tie du turėjo žinoti šią vietą, juk neužsuko visai atsitiktinai! Aišku, kad čia nakvodavo, o paskui atvažiavo pasislėpti. Naktį turėjo šviesti žiburys!
Policininkai žvilgčiojo vieni į kitus ir gūžčiojo pečiais. Nieko jie nežinojo. Kas gi norės vaikščioti į tokį užkampį!
– O kodėl manote, jog vienas panorėjo atsikratyti savo bendro?
– Atrodo, kad jie kažką bus pavogę, – pakiliai ištarė komisaras. – Ir nemažai, pasižiūrėkit į šį krepšį! Man regis, tasai, kuris buvo blaivesnis, pritvojo pasigėrusį ir atėmė pinigus. O paskui uždegė ir pats vos nežuvo.
– Įdomu. O kur tie pinigai?
– Galbūt sudegė, – išsisuko komisaras.
– Kaip toj pasakėlėj: kur vanduo – jaučiai išgėrė, kur tie jaučiai – ponai suvalgė, kur tie ponai – kapuose palaidoti… Neturite nė vieno įrodymo! Tik krepšys… O kas tenai?
Kertėje buvo nublokštas, matyt, gesinant gaisrą sušlapintas švarkas.
Komisaras gūžtelėjo pečiais:
– Kažkoks skuduras… Tikriausiai kurio nors iš tų dviejų…
– Jūs neapžiūrėjote jo? O jeigu ten piniginė su dokumentais! Ar pinigai, kuriuos jie, kaip teikėtės tvirtinti, pavogė.
Vienas iš policininkų atsainiai pakilnojo švarką, papurtė ir pakraipė galvą:
– Nieko jame nėra.
– Nieko, – pakartojo patarėjas ir vėl susižvalgė su Bouše. Tasai nukreipė akis į dangų ir užsegė krepšį, kurį prieš tai kruopščiai apžiūrėjo.
Patarėjas paėmė švarką, kuriame policininkas nerado jokių dokumentų, ir ėmė atidžiai jį čiupinėti. Metė niekinamą žvilgsnį į policininką, užsimovė pirštinę ir įkišo ranką į švarko kišenę.
Daržinėje stojo įtempta tyla. Patarėjas ištraukė iš kišenės peilį. Tuo metu tokie peiliai buvo madingi, pamatę naujuose filmuose, apie juos svajojo visi dykinėtojai. Jis atsilenkdavo staiga, nuspaudus spyruoklę.
Patarėjas spūstelėjo, ir iššoko geležtė. Priėjęs prie langelio, kur buvo šviesiau, jis apžiūrėjo peilį.
Rankos mostu pasikvietė Boušę.
– Atiduokite į laboratoriją, tikriausiai bus pirštų atspaudų, o gal ir išdžiūvusio kraujo.
Boušė suvyniojo peilį į švarią skepetaitę.
– Ar aš nesakiau, – gyvai Bušuko komisaras, – nužudė jį!
Patarėjui tasai čionykštės policijos komisaro optimizmas lindo per gerklę:
– Klausykit, jeigu jį būtų nudūręs peiliu, kam tada tas gaisras? O jeigu norėjo ugnyje sunaikinti pėdsakus, kodėl pats nepabėgo? Nieko mes nesužinosime, jeigu tas, kuris apsinuodįjo, neatsigaus! Smalkės, komisare, ne juokai! Čia įvyko kaži kas kita. Bet kas?
Patarėjas neramiai vaikščiojo po daržinę.
Paskui sustojo. Vėl paėmė šlapią švarką ir kreipėsi į policininkus:
– Kai nešėte į mašiną numirėlį, jis buvo su švarku? O tasai, kur dar kvėpavo, kaip buvo apsirengęs?
Policininkai tylėjo, gėdijosi prisipažinti, kad bruzdesyje nepastebėjo tokių smulkmenų. Tačiau vienas jų, senyvas, besiruošiąs į pensiją, atsistojęs ramiai ir oriai prabilo:
– Pone vyriausiasis policijos patarėjau, noriu pranešti, jog tasai numirėlia buvo vien su marškiniais. Tą gerai atsimenu… O antrasis, kurį daktaras apžiūrėjo, vilkėjo aptrintu švarkeliu, kokius bernai nešioja, nes daktaras dar jį atsegė, kai širdies klausėsi… O po švarku buvo su marškiniais, daktaras juos perplėšė. Ir jeigu leisite pareikšti, abu buvo dar jauni, gal dvidešimties metų, ir nusilakę kaip pėdai.
Policininkas savo raportą išdrožė stovėdamas kaip pagal komandą „ramiai“. Komisaras tik kreivai šypsojosi, savo valdinio informacijai neteikdamas jokios reikšmės.
Patarėjas buvo kitokios nuomonės. Jis dėkingas linktelėjo galvą:
– Dėkui jums, tamsta…
– Policininkas Kadrnožka Janas, – prisistatė policininkas.
– Jūsų pastebėjimas turi labai didelę vertę. Policininkas Kadrnožka Janas nusipelnė tarnybinės padėkos, komisare!
Komisaras liovėsi šypsojęsis ir kaukštelėjo kulnais.
Patarėjas mostelėjo į daržinės kampą:
– Na, dabar jau galime bent šiek tiek įsivaizduoti, kaip čia viskas buvo. Juodu pradėjo gerti, o paskui vienas jų, kurio nebėr gyvo, atsigulė į lovą prie durų. Išgėrus jam pasidarė karšta, todėl nusivilko švarką. O antrasis susirado lovą prie išdaužto langelio, taigi jam buvo vėsiau. Todėl liko su švarku. Jam pasisekė, nes pro langelį ėjo grynas oras. Kai užmigo, vienam iškrito deganti cigaretė. Kadangi apdegusios sienos, tai tikriausiai tam, kuris gulėjo prie durų. Pradėjo degti šiaudai ir lentos. Na, o pabaigą jau žinome, švarkas yra mirusiojo, jis turėjo kišenėje peilį ir…
Patarėjas pasižiūrėjo į Boušę, kuris klausėsi šefo ir tuo pat metu tyrinėjo sudaužytų butelių šukes ant žemės. Jų žvilgsniai susitiko.
– Jūs vis dar apžiūrinėjate tuos butelius, Bouše?
– Apžiūrinėju, – sutiko Boušė. – Man šovė keista mintis, pone patarėjau. Gal ir kvaila, gal ir netikusi…
Patarėjas atsiduso ir daržinėje įsivyravusioje tyloje tarė:
– O žinote, man irgi.
– Parduotuvė, – atsiduso Boušė. – Brangūs alkoholiniai gėrimai.
– Teisybę sakai, žmogau! Ir dar tas geležinkelininkas, matęs Jungmano gatve Karlino link bėgančius du vyrus su maišais ant pečių.
Abu kriminalinio skyriaus vyrai nusijuokė.
– Taigi šituo peiliu galėjo būti nužudytas žmogus, – kone iškilmingai pridūrė patarėjas.
– Aš visą laiką tai ir tvirtinu, – neištvėrė komisaras ir išsitempė.
Patarėjas atšaldė jį žvilgsniu:
– Tiktai toji žmogžudystė įvykdyta ne čia, bet kitame Prahos pakrašty.
Komisaras išpūtė akis.
– Jūs, komisare, kuo greičiau skambinkite į ligoninę, gal tą antrąjį jaunuolį atgaivino. Geriausia nueikite tenai pats… Išgaukite iš jo prisipažinimą, abiejų pavardes ir viską, kas tojo parduotuvėje atsitiko. Tai svarbiausia jūsų užduotis.
Komisaras vėl pasitempė.
– O mes, Bouše, galime keliauti! Laukiu jūsų pranešimo telefonu, komisare! Patarėjas kilstelėjo ranką prie savo kietos skrybėlės, o policininkai su komisaru priešakyje atidavė jam pagarbą.
Einant prie automobilio, Boušė tarė:
— Anuodu vyrai, bėgę Karlino link, ir bus šitie du… O kur buvo Kuba?
Patarėjas neatsakė.
– Daržinėje buvo tie parduotuvės vagys, – kalbėjo toliau Boušė. – Taigi kyla klausimas – kur buvo Kuba?
Patarėjas stabtelėjo:
– Kur buvo? O kur jis dabar?
– Pone patarėjau, tikriausiai mane barsite, – tarė Boušė automobilyje, – bet aš turiu pasakyti. Apie Kubą šį tą žinau. Tiksliau sakant, man Broužekas pasakojo apie jį.
– Jis jau jį suėmė?
– Taip, bet ne visai… Ar nesutiktumėt iš laboratorijos užsukti į vienas vestuves?
Patarėjas buvo beužsidegąs cigarą, bet ranka su degančiu degtuku sustingo, ir jis nusidegino pirštus.
– Tos vestuvės netoli. Karline, prie viaduko, – pridūrė Boušė, o paskui paslaugiai uždegė patarėjui cigarą…
Broužekas smuklėje nuobodžiavo, išgėrė tris bokalus alaus, perskaitė du senus iliustruotus „Prahos žinių“ numerius, kur sužinojo, jog galėtų mesti rūkyti ir susitaupyti pinigų bei patausoti sveikatą, jeigu užsisakytų Hydiko firmos „Nerūkyk“ tablečių dėžutę; taip pat rado patarimų, kaip prasiplatinti krūtinę ir priglausti atlėpusias ausis. Pasinaudoti tokiomis stebuklingomis priemonėmis jis neketino, dar perskaitė vieną vedybų pasiūlymą, apgailestavo, kad tenka susidurti su tokiais nemaloniais dalykais gyvenime, susimokėjo už prastokus pietus ir vėl nuėjo į tas vestuves. Jį sutiko kaip seniai lauktą svečią, visi sveikino, džiaugėsi, ypač raudonskruostis dėdulė, kuris tarp svečių negalėjo rasti sau partnerio tai kriaušių degtinei gerti. Jaunasis buvo susirūpinęs ir negėrė.
Broužekas nebuvo pakiliai nusiteikęs, jis reikšmingai pasižiūrėjo į Kubą, žvilgsniu parodė, kad nori su juo pasikalbėti. Jaunoji, tarsi pajutusi įtampą, kreipėsi į Broužeką:
– Gaila, kad nebuvote su mumis. Tikriausiai ir nevalgęs… Turime vestuvių pyrago! Tėveli, paduokit jį čia!
– Iš jūsų rankų būtinai paimsiu, – galantiškai atsakė Broužekas.
– Jums reikėjo būti su mumis bažnyčioje, – staiga įsiterpė į pokalbį Kubos mama. – Ten nebuvo nė vieno angelo. Nė vieno angelo tokioj didelėj bažnyčioj. Sukikenusi ji atsisėdo ant kanapos ir daugiau nieko nebekalbėjo. Jaunoji valandėlę palaukė, tada priėjo prie Broužeko ir paklausė:
– Dabar vėl galėjot išeiti iš darbo?
Broužekas sutriko. Jos žodžiuose jautėsi kažkoks nerimas.
– Karlička, mudviem su ponu Broužeku reikia truputį pasišnekėti, – raminamai tarė Vendelinas.
– Rytą sakei, kad ponas Broužekas yra inspektorius… policijos inspektorius? – tyliau pasakė neregė.
Vendelinas neteko žado, o Broužekas irgi ne iš karto įstengė pratarti žodį.
– Taip, inspektorius, bet kelių… Kelių inspektorius, panele, atsiprašau, ponia, visai užmiršau. Kalbėsim tik tarnybos reikalais, firma „Tresorja“, kur ponas Kuba tarnauja, mums darbo nešykšti.
Ji nieko nepasakė, tik linktelėjo, apčiuopė kėdės atkaltę ir atsisėdo. Boužekas tuoj put išskubėjo į gretimą kambarį, o paskui jį nusekė ir jaunavedys Kuba.
– Viešpatie, ji pastebėjo, kad aš priešpiet buvau lyg nesavas, – tarė Kuba. – Ar ten viskas tvarkoj?
– Niekas netvarkoj, reikalai gana bjaurūs. Jūs man melavot, Vandelinai, to neužmiršiu.
– Dievas mato, teisybę sakiau!
– Palikit Dievą ramybėj, jums jo dar prireiks. Policija rado jūsų pirštų atspaudus ant laužtuvo, su kuriuo buvot toje parduotuvėje.
– Kokioj parduotuvėj, aš niekur nebuvau!
– Jūsų reikalas, ar ilgai spirsitės. Bet tie atspaudai jus įtikins, jeigu ir toliau meluosite. Aš nežinau, ką norite nuslėpti, žmogau! Jūs gi ten ne vienas buvot!
Vendelinas Kuba duste duso:
– Viešpatie, pone inspektoriau, kas tuos atspaudus surado,juk tai tikra nesąmonė!
– Ne, Kuba, ne… Kol jūsų laukiau, mums paskambino. Turiu jums liūdną žinią. Tasai peiliu sužeistas sargas pasimirė. Taigi apiplėšimas su nužudymu, tai labai bjaurus dalykas! Nebent paaiškėtų, kad jį nužudė tasai drauge buvęs jūsų kompanionas.
Kuba sunkiai sudribo į kėdę. Nieko nesakė. Buvo išblyškęs kaip popierius, vos alsavo. Atrodė, kad jį ištiks epilepsijos priepuolis. Jam drebėjo rankos.
– Tai ką, gal baikime puotauti? Pasakykite svečiams, kad išeinate su manim darbo reikalais… Užsikirto seifo užraktas, grįšite vėlai, tegu nelaukia.
– Bet Karlička, Karlička, – ėmė aimanuoti buvęs vagis, jaunavedys Vendelinas Kuba.
Broužekas atidarė duris ir griežtai pasakė:
– Eime!
Kambaryje, kur buvo susirinkę svečiai, stojo tyla. Visi pastebėjo, koks Kuba išblyškęs. Jo žmona to nematė, bet tikriausiai jautė įtampą ir negarsiai aiktelėjo.
– Aš… Aš sugrįšiu, – pasakė Kuba ir žengė durų link.
Tuo momentu sučirškė durų skambutis. Atkakliai, du kartus.
– Ateina svečių! – sušuko raudonskruostis dėdulė, pasiruošęs pripilti taureles degtinės.
Jaunosios tėvas nuskubėjo atidaryti ir tuoj pat pasitraukė atgal, pamatęs įeinančius du vyrus. Broužekas išbalo. „Galas man, – pagalvojo jis, – pats patarėjas atėjo, Boušė išdavė mane.“
– Mūsų kolega Broužekas nepasakė, kad nuėjo į vestuves, o mes jo ieškome! – linksmai prašneko Boušė. – Mes iš tos pačios įstaigos kaip ir jis.
Patarėjas linktelėjo. Apstulbęs Kuba stovėjo kaip mietą prarijęs, o Broužekas apskritai nežinojo ką sakyti. Patarėjas žengtelėjo prie jaunosios:
– Mes atėjome pasveikinti jūsų vyrą, ponia… dabar jau ponia Kubova, taip?
– Taip, – atsakė neregė. O čia tavo pažįstami, Venda? Kaip ir tasai ponas, kuris atėjo anksčiau?
– Taip, – atsakė Vendelinas Kuba.
– Jūs truputį nustebusi? – tarė patarėjas. – Bet nieko…
– Tai gal išgerkime! – pasiūlė dėdulė, laikydamas apipintą butelį. Ir tuoj pat pripylė taureles.
Broužekas pastūmėjo savąją. Jis jautė, kad gaus insultą, jeigu neišgers taurelės.
– Na, tai į jūsų sveikatą! – pasiūlė patarėjas.
Kiti svečiai truputį sutrikę tylėjo, jaunosios tėvas tiktai dūsavo, užtat raudonskruostis dėdulė atkuto, o ant kanapos sėdinti Kubos mama staiga pasakė:
– Tai angelai, tai angelai!
– Turit galvoj mus, močiute? – paklausė Boušė nustebęs. Jis neatsiminė, kad kas nors būtų jį vadinęs angelu.
– Kuba, mes turėtumėm jus išsivesti ir išsiaiškinti oficialiai, bet.., nenorime gadinti vestuvių, todėl viską padarysime Čia. Gal išeitume į gretimą kambarį? – pasakė patarėjas. – Geriau bus kalbėtis. Jaunoji ponia mums atleis, ilgai neužtruksime.
– Aš su Kuba jau kalbėjausi, pone patarėjau, oficialiai pareiškiau, kad turės eiti su manim, – oriai raportavo Broužekas.
– Todėl, kad nežinojai, ką žinome mes, – paaiškino patarėjas.
Jis liepė uždaryti duris ir pats qtsisėdo. Paskui linktelėjo Boušei, ir tasai parodo Kubai krepšį. Jį pamatęs Kuba aiktelėjo.
– Jūsų? – paklausė patarėjas.
– Taip… Viešpatie… Kaip jis pateko į jūsų rankas? Aš gi jį išmečiau. – Bet prieš išmesdamas daiktus, kurie ten buvo, įdėmiai apžiūrėjai, ar ne? – įsiterpė Boušė.
– Apžiūrėjau. Na, žinote, pagaliau… Bet aš viską išmečiau, kaip mane gyvą matot! Kaip jis čia atsidūrė? – nusiminęs klausė Kuba.
– Kur jį išmetėt?
– Prie mūsų trobos, kur gyvena motina… Prie trobos yra griovys, ten ir išmečiau, nes susipažinęs su Karlička prisiekiau, kad neimsiu tų įrankių į rankas. Ji nieko nežino. Patys matėt, ji…
– Mes žinome, – tyliai ištarė patarėjas. – Tai, sakote, prie jūsų namų… O jūs pažįstate tokį Berouseką.
– Pažįstu, bet nesu jo matęs nuo tada, kai… Na, kai kartu sėdėjom. Nežinau, kur jis dingo.
– Mes jau žinome, – pasakė patarėjas. – O jis žinojo, kad ten išmetėt tą krepšį?
– Kaipgi jis galėjo žinoti, pone patarėjau? To niekas nežinojo!
– Tik jūsų mama, ar ne?
Tada žado neteko ir Vendelinas Kuba. Po valandėlės jis tarė:
– Aš nežinau… Gal ji mane matė.
– Broužekai, ji taip maloniai pasitiko mus, pakvieskit ją čia!
Senutė pasirodė tarpdury patenkinta šypsodamasi.
– Močiute, sakėt, kad mes angelai, tai mums dabar atvirai prisipažinkit. Šį krepšį radot griovy prie savo trobos?
Močiutė papurtė galvą:
– Kur jau ten! Argi aš senė landžiosiu po griovius… Bet kai atėjo tas žmogus…
– Koks žmogus? – nustebo Vendelinas.
– Na, tas, kur neseniai pas mus buvo, pažįsta tave dar iš ten… Sakė, kad ieško tavęs… Aš jam pasakiau, kad tu viską metei, jog susiradai kitą kelią ir būsi angelas…
Ji vėl nusijuokė.
– Pasakėt jam, kad Kuba išmetė tuos daiktus į griovį? – dar paklausė patarėjas.
– Pasakiau, negi aš nusikaltau?
Patarėjas nusijuokė:
– Jeigu griežtai pažiūrėsi, tai nusikaltot, bet kai žmogus daro nežinodamas, nusikaltimo nėra.
Patarėjas linktelėjo, atseit viskas aišku. Vendelinas vėl palydėjo motiną pas svečius. Grįžo jis lydimas Karličkos.
Patarėjas kostelėjo:
– Taigi dabar viskas aišku! Tai buvo Berousekas su savo bendru. Jie tai padarė senu Kubos metodu. Ir jo įrankiais. Negadinsime vestuvių, mes tuoj ateinam, ponia!
Neregė Žengė į vidurį kambario:
– Aš iš pat ryto žinojau, kad tas atėjęs su Venda ponas – iš policijos. Nuo to momento, kai Vendą prašneko.
Vendelinas Kuba sudejavo.
– Apie jį aš taip pat viską žinau, ką darė, kuo buvo… Bet manau, jog svarbu, koks žmogus bus, o no koks buvo. Aš buvau tikra, kad jis vieną kartą pats pasisakys ir jam bus ramu… Tai nelengva padaryti, kaip nelengva ir vesti aklą moterį.
Patarėjas atsistojo, priėjo prie Karličkos ir paėmė ją už rankos:
– Nekalbėkit taip, aš manau, kad jam labai pasisekė, priešingai – jums nebuvo lengva ryžtis tekėti už Kubos. Mes atėjome jo išteisinti, mažai trūko, kad būtume pasodinę į kalėjimą.
– Žmonės, – nuoširdžiai sušuko Broužekas, – kadangi jaunoji ponia žino, kas aš esu, tai turiu jums pasakyti, jog man baisiai nesinorėjo areštuoti Kubos!
– Vadinasi, apgaulingai dėjotės vestuvių svečiu, – tarė patarėjas. – Bet uoslę turit gerą, Broužekai, policininkui tai labai svarbu! – įr kreipdamasis į jaunąją šeimininkę pridūrė: – Aš irgi turiu gerą uoslę!
Paskui visi sugrįžo į svetainę, o dėdulė su apipintu buteliu pagaliau rado bendraminčių. Vyrai gyrė jaunąją, jaunikį ir kriaušių degtinę, nuotaika buvo tokia puiki, jog jaunoji šeimininkė atsisėdo prie pianino ir paskambino – gražiai, kaip temoka neregiai – vestuvių maršą iš „Lohengrino“, kuris skambėjo tarsi angelų sparnų plazdėjimas.
Taip baigėsi buvusio vagies Vendelino Kubos vestuvės. Kai svečiai skirstėsi, patarėjas jam pasakė:
– Gyvenime jūs patyrėte didelę laimę, jūs iš tikrųjų esate sutikęs angelą. Jeigu žmogui visad sektųsi, pasaulis visai kitaip atrodytų.
Versta iš: Jirži Marek. PANOPTIKUM MESTA PRAŽSKIĖGO. Praha, 1979
Torgny Lindgren. Tapytojas Margalapis
2001 m. Nr. 1
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
„Tapytojas Margalapis“ (1999) – naujausia garsaus švedų rašytojo Torgny Lindgreno prozos knyga, sudaryta iš dešimties bevardžių apsakymų, paties autoriaus lakoniškai pavadintų „Figūromis“.
„Tapytojas Margalapls“ šiemet apdovanotas Selmos Lagerlof premija už tai, kad „Torgny Lindgrenas sutelkė žmonėms mitinį mastą, o mitines būtybes sužmogino“. Autorius prisipažįsta, jog antroji šios motyvacijos dalis jam labai patinka: „Viešpatie – juk tie mitiniai personažai tokie pat kaip ir mes!“
5
Loto žmona buvo veržli ir gyvybinga moteris, ji tik vieną vienintelį kartą atsigręžė, tą akimirką, kai Viešpats naikino Sodomą ir Gomorą. O tai Jis padarė todėl, kad vyrai ten visai nebetramdė savo seksualinių poreikių, jie trūks plyš geisdavo pergulėti su kiekviena gyva būtybe, jeigu tik ji turėjo kokią nors kūno angą.
Viešpats buvo aiškiai pasakęs, kad nė vienas bėglys neatsigręžtų pasižiūrėti, kaip Jis ugnimi, žemės drebėjimu ir sieros dūmais niokos Sodomą ir Gomorą.
Ji atsisuko ne visa, jos kojos, pėdos tebesiveržė į priekį, ji tik per juosmenį pasisuko ir atgręžė galvą. Viešpats ją tokią ir sustingdė, sukietino, nes ji pasidarė tarsi akmeninė.
Eime, paskubėkim, ragino Lotas.
Tačiau ji nebegalėjo pajudėti.
Tada jis pastukseno ją su smiliaus krumpliu, ir pasigirdo garsas, lyg barškintum į kietai išvirtą kiaušinį. Jis priėjo arčiau ir lyžtelėjo, kaip buvo įpratęs, jos krūtį. Paskui iškišo liežuvį ir parodė savo artimiesiems, liežuvis buvo baltas.
Paskui ir kiti namiškiai jos paragavo. Ir visi sutarė, kad tai druska, ir tiek.
Gal galėtume ją vartoti? – paklausė vienas virėjas.
Dabar ji – kaip gamtovaizdžio dalis, teks ją čia palikti! – nusprendė Loto dukterys.
Kažkuris pasiūlė užkelti ją ant kokio akmens – kaip savotišką paminklą.
Vėliau Lotas pasišaukė dailides ir davė jiems darbo.
Niekad negali žinoti, kas per daiktas toji druska, sakė jis. Ji atsiranda ir vėl ištirpsta, jos formos keičiasi nuo oro, nuo vėjo, gal ir ji, pasikeitus aplinkybėms, pasidarys kitokia.
Tie dailidės sumeistravo jai vežimą su keturiais ratais, išpjautais iš terpentinmedžio, vežimą traukė keturi jaučiai. Druskos statula buvo sunki, prireikė net aštuonių vyrų jai įkelti, o kad būtų patogiau gulėti, vyrai apkamšė ją susuktais avikailiais.
Jie vėl tęsė savo kelionę, visa Loto šeimyna su tarnais, avimis ir kitokiais gyvuliais traukė kalnų link, prie Druskos jūros. Naktimis Lotas miegodavo vežime, šalia žmonos. Kai nieks nematydavo, jis pirštų galais imdavo trinti jai kai kurias buvusio kūno vietas.
Kuriam laikui jie įsirengė stovyklą prie Gluosnių upelio. Ten buvo vandens gyvuliams, užteko ganyklos, upelyje net veisėsi upėtakiai, medžiuose burkavo balandžiai, kurių galėjai pasigauti kilpom. Virš žmonos vežimo Lotas liepė pastatyti palapinę ir panorėjęs galėdavo likti su ja vienui vienas.
Negi tu tvirtinsi, kad ją tebemyli? – stebėjosi dukterys. Tokį druskos luitą.
Tie žodžiai Lotą šiek tiek suglumino, jis pasimuistė, krenkštelėjo ir įsmeigė žvilgsnį į tolumas anapus Druskos jūros. Paskui pasitaisė diržą, išlygino apsiaustą ir išspjovė iš burnos alyvuogių kauliukus.
Jūs turit pripažinti, kad ją ištiko didinga, nepaprasta lemtis. Kitos tokios nerasi, pasakė jis.
Kai vakarais, pasisukęs į slėnį rytuose, kur paskiausiai buvo regėtas Viešpats, jis imdavo melstis, Loto dukterys tūnodavo sulindusios už kilimų iš ožkos vilnos ir stengėsi nugirsti slapčiausius jo troškimus.
Prabėgus septynioms dienoms, aštuntosios vakare, pietryčiuose pasirodė ilgas karavanas. Lotas apsidairė užsilipęs ant virėjų trinkos gyvuliams skersti ir nuramino savo žmones: matau kupranugarius, avis ir asilus, nei jų, nei tų žmonių mums nereikia bijoti.
Apsikeitę įprastais pasisveikinimo žodžiais, Lotas ir svetimšalis vedlys susėdo prie puodelio datulių vyno.
Jie netruko sutarti, kad šiaip jau gyvenimas yra liūdna istorija. Džiaugsmų nedaug, o rūpesčių, vargų – gausybė. Ateitis – gūdi ir tamsi kaip naktis. Avys veda vis daugiau negyvų ir apsigimusių ėriukų.
Vienintelė paguoda, sakė Lotas, kai štai šitaip atsisėdi su bendraminčiu prie kaušelio saldaus vyno.
Iš tiesų, pritarė svetimšalis. Mes niekada neatgausime tos ramybės, kuri yra gyvenimo pagrindas.
Tai jau taip, atsakė Lotas. Tikra teisybė.
Žmogaus kūnas, jausmai ir protas vis mažiau patikimi, kalbėjo svetimšalis. Rytą atsibundu savo palapinėj ir pats nebežinau, kas aš toks.
O aš patyriau tikrą gamtos katastrofą, bet jau pats nebeatmenu, kas ir kaip ten dėjosi, guodėsi Lotas.
O mes esam pabėgėliai, bet nė vienas nebežinom, nuo ko bėgam, skundėsi anas.
Be viso to, aš dar turiu keblumų su žmona, kalbėjo Lotas.
Keista, stebėjosi svetimšalis. Keista.
Jie vis gėrė ir kalbėjosi, kalbėjosi ir gėrė.
Paskui Lotas paėmė svetimšalį už rankos ir nusivedė prie palapinės, kurioje ilsėjosi jo sustingusi žmona. Jis pakėlė aliejinį žibintą ir apšvietė šiek tiek perkrypusią druskos statulą.
Jai buvo penkiolika, kai mes viens kitą pažinom, pasakojo Lotas. Ji mėgdavo man padainuoti. Tegul ateina mylimasis į mano sodą, tegul paragauna geriausių vaisių. Jo galva – gryno aukso Jo garbanos – tarsi palmių žiedai.
Tą giesmę aš esu girdėjęs, sakė svetimšalis.
Tai ji ją sudėjo, pasakė Lotas. Pati sukūrė.
Jums reiktų susipažinti su maniške, pasakė svetimšalis.
Man būtų malonu, atsakė Lotas.
Ir juodu, apsikabinę per pečius, patraukė į svetimšalio stovyklą, Loto dukterys, kiek atsilikdamos, nusekė iš paskos.
Vyrai įžengė į palapinę iš kupranugario vilnos kilimų. Ten irgi buvo vežimas, o jame gulėjo svetimšalio žmona. Ji buvo varinė.
Jaučiu jums didžiausią prielankumą, ištarė Lotas.
Ačiū, padėkojo tas.
Tamsiai raudonas varis yra labai tvirtas, pasakė Lotas. Sunku tikėtis, kad ji dar galėtų lemtingai pasikeisti. Varis – patikima medžiaga.
Todėl ir džiaugiuosi, kalbėjo svetimšalis. Turėsiu ją tol, kol būsiu gyvas. Varinė, šiaip ar taip, patvaresnė už druskos moterį. Kiekvieną mėnesį nublizginu. Man ji – kaip koks meno kūrinys.
Ji man šiek tiek primena maniškę, pasakė Lotas.
Lygiai kaip ir man, sakė svetimšalis. Ilgakaklės, nosingos moterys, matyt, dažniau rizikuoja negu kitos.
Kaip tai atsitiko? – paklausė Lotas.
Viskas per tą granatmedį, kalbėjo svetimšalis, kurio galbūt nebederėjo vadinti svetimšaliu. Granatmedžiai yra šventi, Viešpats mums draudžia uostyti jų žiedus.
Aš to nežinojau, įsiterpė Lotas.
Mano žmona neįstengė atsispirti pagundai. Kai tik nusukau nuo jos akis, ji prisėlino prie granatmedžio ir kyštelėjo nosį į tą gražią žiedų kekę, dėl to ir atsitiko.
Taigi, sutiko Lotas. Su Viešpačiu menki juokai.
O kas gi nutiko jūsų žmonai? – pasiteiravo anas.
Tai per tą gamtos katastrofą, kaip ji ten prasidėjo, aš jau nepamenu. Viešpats uždraudė žiūrėti, kaip Jis su savo angelais vykdys tą baisų sumanymą. O mano žmona neištvėrė, atsigręžė ir pažvelgė.
Su angelais? – nustebo pašnekovas.
Taip, patvirtino Lotas. Angelai – artimiausi Viešpaties pagalbininkai. Jie saugo Jo sostą, o žemėj atlieka Jo darbus.
Pirmą kartą girdžiu, stebėjosi anas.
Jeigu Viepačiui nepadėtų Jo angelai, kažin ar Jis įstengtų būti visagalis, sakė Lotas.
Ne, ne, nesutiko svetimšalis. Kiek aš žinau, Viešpats neturi jokių angelų. Atleiskit, kad aš taip sakau, bet mano ausyse tai skamba kaip erezija.
Lotas, laimė, buvo pasiėmęs dar vieną ąsotį vyno, vyrai dabar gėrė tiesiai iš jo gurklio.
Ką tu sakai? – raukėsi Lotas, šluostydamasis lūpas. Jeigu Viešpats neturi angelų, tai ką Jis tada turi?
Jam tarnauja net mažiausi grūdeliai, sėklelės, smulkiausios dalelytės, jos veikia visoj kūrinijoj. Kiekvienas tai žino. Jos tokios mažos, kad net vardo neturi.
Jeigu jos neturi vardo, tai jų ir nėra, tvirtino Lotas.
Didesnė dalis visatos daiktų dar neturi vardo, dėstė svetimšalis. Mes keliaujam, rodom pirštu į visokius reiškinius, daiktus ir sakom: tas vadinsis taip, o tas anaip!
Lotas vėl gurkštelėjo vyno ir paklausė: o kada ir kaip Viešpats jums teikės visa tai apreikšti, kad jūs, mielas drauge, žinotumėt, kaip viskas yra?
Apreiškimas – labai stiprus žodis, kalbėjo anas. Mano burna nesiryžta per daug piktnaudžiauti. Mes žingsnis po žingsnio pąjuntam visur esantį ryšį ir pamatome visumą. Apie kokius nors ypatingus apreiškimus čia negali būti nė kalbos.
Jam jau buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą, jis vis ramstėsi į kietą varinės savo žmonos šlaunį.
O mums, kalbėjo Lotas, Jis kartais apsireiškia. Mes regime Jį vaikštantį tarp medžių. Girdime iš dangaus sklindantį Jo balsą. Pasivertęs liepsna, Jis gyvulius, kuriuos mes Jam aukojam. Nėra dienos, kad Jo neregėtume ar negirdėtume.
Ką gi, sveikinu, sėkmės, pasakė svetimšalis.
Ačiū, padėkojo Lotas. Kartais tos sėkmės tenka net per daug.
Bet vieną kartą ir mes tartum girdėjom Jį kalbant, prisipažino svetimšalis. Jis perspėjo mus dėl tų granatmedžio žiedų. Bet ir tada nebuvome tikri, kol mano žmonai nenutiko ta nelaimė.
Vyno ąsotis jau buvo tuščias.
Aš pradedu įtarti, toliau tęsė Lotas, kad tas neaiškus jūsų matytas ar nematytas kažkas, ta prie granatmedžio pasirodžiusi šmėkla, kurią jūs vadinate Viešpačiu, nebuvo joks Viešpats.
O kas? Žinoma, Viešpats! – sušuko anas. Jeigu Jis nebūtų buvęs Viešpats, nebūtų taip pasielgęs su mano žmona!
Svetimšalis parodė į ją ranka, jo pirštai nuo susijaudinimo virpėjo.
Aš tiesiog privalau sakyti teisybę, kalbėjo Lotas. Man negalima meluoti, Viešpats tai yra uždraudęs.
Vadinasi, jūs norite pasakyti, kad aš – eretikas ir melagis? – pakėlė balsą anas.
Jūs beveik vienas išgėrėt mano vyną, papriekaištavo Lotas. Todėl nerėkaukit be reikalo. Aš tik tiek pasakysiu: toji varinė jūsų žmona galbūt tėra stabų garbinimo vaisius.
Negi nesuprantat, kad aš ją myliu! – sušuko svetimšalis.
Kaip matau, jūs esat apniktas liguisto polinkio, toliau kalbėjo Lotas. Aš ne iš tų, kurie linkę ką nors teisti, bet tokia meilė netelpa į mano vaizduotę.
Pabrėždamas savo žodžius, jis dar spjovė į tą vario moterį, tėškė spjūvį jai tiesiai į veidą.
Svetimšalis to jau nebeįstengė pakęsti, jis puolė Lotą, ėmė daužyti jį kumščiais, krumpliais, taikė į paširdžius, į pasmakrę, daužė kur pakliuvo ir stengėsi įspirti Lotui į šakumą. Lotas sviedė šalin tuščią vyno ąsotį ir čiupo svetimšalį už pečių, abu pargriuvo ant žemės ir susikibę ėmė raičiotis tarp vežimo ratų. Šitaip galynėjosi, kol galiausiai abu įveikė miegas.
Tada prisėlino Loto dukterys, atskyrė juos ir abi – vyresnioji ir jaunėlė – nutempė Lotą namo ir paguldė į vežimą šalia žmonos jų palapinėj.
Kitą rytą svetimšalis, išsimiegojęs ir išsipagiriojęs, sušaukė savo žmones ir iškeliavo sau, tikriausiai į Soarą, į smėlio tyrus. Koks buvo tolesnis jo ir jo žmonos likimas, mums sunku pasakyti, jo tikėjimas nebuvo užrašytas, jo Viešpačiui nebuvo priskirtas joks šventasis raštas.
Lotas ir jo žmonės taip pat apleido ganyklą prie Gluosnių upelio, jie patraukė į šiaurę, prie Druskos jūros, į tą kraštą, kuris vėliau gavo Moabito vardą.
Kiekvienoj stovyklavietėj jie apsistodavo vos keletui parų. Lotas įprato kas rytą, tik praaušus, atverti į rytus atgręžtos palapinės angą ir svertu pakelti savo žmonos pečius, kad tekanti saulė apšviestų jai veidą.
Jis dažnai sėdėdavo šalia žmonos ir kalbėdavo. Jis nėra visai tikras, sakydavo, kad tai, kas atsitiko jai, tėra vien tik Viešpaties darbas. Galbūt čia veikė ir kitokios jėgos. Žinoma, Lotas nenorėtų sakyti, kad Viešpaties valdžia kartais būna ribota. Jis tiesiog nepaprastai dosniai dalija savo galias. Viešpats sumaišo daugelį dalykų ir jėgų, leidžia joms veikti skirtingom kryptim, tačiau galiausiai viskas suplaukia į tai, ką reiktų vadinti Jo valia. Gyvosios būtybes, kad ir kas atsitiktų, tegali pasakyti – tebūnie Tavo valia! Niekaip neįrodysi, kad čia ne Jo galios apraiška.
Šitaip kalbėdamas, Lotas glostė jai galvą ir akis.
Iš tikrųjų Lotas nežinojo, kas jai atsitiko. Vien tik spėliojimai ir vaizdiniai. Ji padarė neleistiną kūno judesį ir tapo skaudžiai nubausta – tai buvo vienintelis dalykas, kuriuo jis neabejojo. Atvirai šnekant, jis buvo laimingas, kad nežinojo daugiau, visokie siaubai jį visada blogai nuteikdavo, vardan sielos ramybės Lotas vengdavo jų. Kai jo tėvo broliai imdavo pasakoti apie tvaną, jis delnais užsidengdavo ausis. Loto žmona žinojo, kad jis pats niekada nepaskers nei avies, nei ėriuko. Jis nemėgo ir sultingos keptos mėsos, gal ji dar prisimena, kaip jis pasielgė su tuo virėju, kuris užsispyrė patiekti jam kepsnį su krauju. Lotas liepė jį išplakti rykštėmis ir išvaryti į dykumą, net už Dotano. Po teisybei – tik iš bailumo jis nedrįso atsigręžti tos nelaimės metu ir nepavirto druskos stulpu kaip jo žmona.
Kai kada rytais Lotui atrodė, kad po jo delnu virpa jos vokai.
Lengvabūdiška, tiesiog nerimta manyti, kad druska yra koks nors vienareikšmis, pirmapradis dalykas, toliau samprotavo Lotas. Pasaulis iš tikrųjų pilnas visokiausių druskų. Įvairios medžiagos susijungia, ir atsiranda druskos. Mėlynasis akmenėlis taip pat yra druska, kaip liapisas, kreida, rūdys ar patina. Taigi Loto žmona dabar yra daug sudėtingesnė negu anksčiau. Kol jis gyvas niekam nebus leista su ja elgtis taip, lyg čia būtų vien valgomosios druskos luitas. Lotas buvo patyręs, kad druskos gali atsirasti nevilčiai susimaišius su druskos rūgštimi arba išgąsčiui – su sieros rūgštim. Arba tiesiog baimei su neviltimi. Tarp druskų viskas yra įmanoma.
Kai ji vieną kartą iš tikro pramerkė akis, Lotas nė kiek nenustebo. Savo dukterims jis pasakė: aš nieko kito nesitikėjau.
Jis sėdėjo šalia žmonos tol, kol kraujas ėmė sruventi po visą jos kūną, kol ji giliai įkvėpė oro. Paskui ji atsisėdo.
O kur mano figos?! – sušuko.
Prabudusi ji visada suvalgydavo trejetą figų. Jos patikdavo skrandžiui.
Atleisk man! Tu turi man atleisti! – sušuko Lotas ir pašokęs nubėgo atnešti jai figų.
Kramtydama figų sėkleles, ji paklausė: o kas gi ten?
Ji parodė į žemiau esančią nuokalnę – ryto saulėj ten tiesiog švietė geltonų gėlių kuokštai.
Man atrodo, ten kažkoks rapsas, atsakė Lotas. Aš tuo nesidomėjau.
Ji pirštelio nagu išsikrapštė dantis. Ji nesijaudino dėl atsiradusių raukšlių kaktoje, visos moterys, bent kiek pabuvusios druskos stulpu, įgauna tokias raukšles, jų paprastai būna trys, ir visos vienodai gilios.
Atvirai šnekant, aš jau pavargau nuo to mūsų trankymosi, vėl prašneko ji, žiūrėdama į žydinčią nuokalnę. Gal mes galėtume čia ilgiau įsikurti? Turbūt niekad nesurasime tokios vietos, apie kokią tu svajoji.
Ir jie pasiliko netoli to miesto, gerokai vėliau pavadinto Kirheresu. Atėjus rudeniui, ji išėjo į laukus ir prisirinko sėklų, paskui jas išdžiovino. Kai prasidėjo pavasario lietūs, moteris pasėjo jas, paskui išretino daigus ir persodino į lauką, patręšę avių mėšlu, ožkų krauju ir iš kalvų atsigabentom druskom. Lotas dar nieko nesuprato.
Gerokai vėliau pasklido gandas, kad maždaug tuo metu Lotas, būdamas girtas, pradėjo sūnus, santykiaudamas su savo dukterimis – ir su vyresne, ir su jaunėle. Vienas iš tų sūnų buvo Moabas, o kitas – Amonas. Piktosios jėgos gal politiniais ar geopolitiniais sumetimais šitaip aiškino moabitų ir amonitų kilmę.
Tai tik literatūra, ir nieko daugiau.
Loto žmona, žinoma, geriau išmanė visa tai.
Jos pasodinti daigai atnešė vaisių. Griežčių ir porų, žmonijai labiausiai reikalingų kultūrų. Jei ne Loto žmona, neturėtume jokių daržovių.
6
Belgrade lijo. Valdžios atstovai įbruko man į ranką tamsiai raudoną, beveik kraplakų spalvos rožę ir stumtelėjo prie maršalo Tito. Jis jau buvo prieš keletą metų miręs, karstas, jeigu neklystu, stovėjo Tito darbo kambaryje, pasieny – rašomasis stalas, knygų lentynos, spinta su dokumentais ir foteliai, atrodė, tarsi jis būtų padaręs darbo pertraukėlę. Aš padėjau rožę prie karsto ir pasistengiau pakankamai žemai nusilenkti, apie Titą žinojau tiek, kiek buvau skaitęs Milovaną Džilasą.
Paskui išėjau į lauką ir pamėginau užsidegti pypkę, čia buvo išsirikiavusi ilga paprastų Jugoslavijos piliečių eilė. Jie jau ten stoviniavo, kai aš atėjau, šlapiame ore atrodė, kad visi verkia.
Prie manęs priėjo žmogus su skėčiu, jis pastebėjo bergždžias mano pastangas užsirūkyti. Kol šiaip taip užsidegiau pypkę, mudu įsišnekėjom.
Jis buvo rašytojas, gyvenantis Prahoje, jis taip pat gerai nežinojo, ką turėtų daryti prie to garbingo numirėlio, valdžios atstovai ir jam įspraudė rožę ir stumtelėjo vidun. Pats nesuvokdamas aiškių motyvų, jis irgi pagerbė prieš keletą metų mirusį žmogų.
Mirusiems atneštos gėlės greitai nuvysta, kalbėjo jis. Tai lyg koks raginimas: Mensch, hau ab!1 Dink! Prasmek skradžiai! Tokia tatai nuskintų gėlių ištarmė. Greičiau nuvysti! Mes niekada nenešam prie mirusiojo kambarinių gėlių ar sausučių.
Juodas limuzinas mus paėmė ir išleido Beogrankos gatvėje. Paskui mes sykiu papietavom – sriubos iš avies kojos ir skumbrės, įdarytos petražolėm, cinamonu, juodaisiais serbentais ir pinijų sėklom. Ir, žinoma, krapais. Mes išgėrėm dar keletą taurelių „Slivovicos“. Kažkoks senis mums ryžtingai mėgino sugroti Kroicerio sonatą.
Selma Lagerliof, Knutas Hamsunas ir Tomas Manas – didesnių aukštumų literatūra niekada nepasieks, kalbėjo mano draugas čekas. Dvasingumas, ironija, žaismė – tai būdinga visiems trims: Manui, Hamsunui ir Lagerliof.
Taip, pritariau aš. Dar būtų galima paminėti ir Kafką.
Mums telieka juos mėgdžioti, ir daugiau nieko, pasakė jis.
Mes dar neturime vardo, pasakiau ir pacitavau Gėtę: praeitis, ateitis – viskas kartu. Aš kaip menininkas nieko nemėgdžioju, pridūriau.
Kitam šimtmety literatūra mirs, tvirtino jis.
Tada atsiras kas nors kita, atsakiau. Kas nors tokio, kas bus lygiai taip pat naudinga kaip literatūra.
Ne, prieštaravo jis. Žmogus vis labiau grimzta. Jis jau niekada nebepasieks literatūros lygio.
Paskui mudu dar kokią valandą pasivaikščiojom, nužingsniavom net iki maršalo Tito gatvės. Lietus liovėsi. Prie mano viešbučio mudu išsiskyrėm.
Dar pasimatysim! – sušukom.
Žinoma. Kur nors pasimatysim.
Po dvylikos metų, ne kažin kiek telikus iki naujojo šimtmečio, mes vėl susitikom. Ciūriche pas vieną prekiautoją knygomis mudu pasirašinėjome ant savo knygų. Nutarėm kartu papietauti Kilchberge, paskutinėj Tomo Mano gyvenamojoj vietoj.
Pakrantėj, siauram kyšuly, įsiterpusiam į Ciūricho ežerą, radom kuklų itališką restoranėlį. Buvo tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt penktųjų gegužės ketvirtoji. Mes norėjom užsisakyti „Slivovicos“, bet jos nebuvo, turėjom tenkintis obuolių degtine „Obstwasser“. Štai ten jis gyveno ir galynėjosi su Kėte ir Martynu Liuteriu, bet tas romanas taip ir liko neparašytas, prisiminėm.
Liuteris nėra tinkamas tapti romano herojum, kalbėjo mano draugas čekas, Jis per daug tikintis, per daug katalikiškas ir labai jau nemirtingas. Nieks negali pranokti jo įvaldytos kalbos! Velniai griebtų tą Liuterį!
Čia buvo paskutinė Tomo Mano pasivaikščiojimų vieta, prisiminėm. Su savo artimaisiais jis dažnai kalbėdavo apie „pragyvento gyvenimo tėkmę“. Iki pietų
jis rašydavo. Paskui išeidavo pasivaikščioti. Galbūt išgerdavo stiklelį vermuto. Kur tu rasi geresnį gyvenimą!
Dvelkė vos juntamas vėjas, stumiantis burlaivius Kiusnachto link. Jeigu jis nebūtų prasidėjęs su tuo Liuteriu, ko gero, dar ir šiandien gyyent sakėm mes. Jam būtų šimtas dvidešimt metų.
Pirmaisiais savo emigracijos metais prieš karą jis gyveno štai ten, pasakė mano kolega čekas ir parodė į Kiusnachto pusę. Prieš pietus rašydavo, paskui išeidavo pasivaikščioti, išgerdavo vieną kitą stiklelį vermuto. Paskui skaitydavo, atsakinėdavo į laiškus.
O vakarais klausydavosi Vagnerio, pridūriau aš. Tuo metu Tomas Manas pasidarė Čekoslovakijos piliečiu.
Čia mano draugas prisiminė atsitikimą, įvykusį Prahoj šeštajame dešimtmetyje. Tomas Manas buvo neseniai miręs, vienas jaunas rašytojas, gal dar ne rašytojas, o tik debiutantas, sukūrė novelę, o gal apsakymą – viena diena iš Tomo Mano gyvenimo.
Jeigu jis neapsirinka, rašytojo pavardė buvo Sladkovskis, kaip ir to seno nacionalisto. Tasai Sladkovskis, aprašydamas dieną, kai Tomas Manas gavo Čekoslovakijos pilietybę, mini keletą įvykių, kurie vadinamojoje tikrovėje buvo atsitikę tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeštaisiais. Tomas Manas anksti rytą sužino, kad pasimirė sena jo draugė Kamila, Konrado Ferdinando Mejerio duktė. Per pusryčius jis laikrašty perskaito, kad Geringas ateity gali pakeisti Hitlerį. Paskui Tomas Manas parašo puslapį būsimos savo knygos skyriui apie žaizdotą liežuvį – jis sukuria netrumpą pastraipą apie meną įsikąsti liežuvį taip, kad tiesiog fiziškai nebeįstengtum pasakyti teisybės. Po arbatos pagaliau ateina didžioji valanda – priėmimas pas Čekoslovakijos konsulą Ciūriche, pilietybės liudijimo pasirašymas, iškilmingos kalbos, šampanas, sumuštinukai su Prahos kumpiu ir ančių kepenėlėm. Samdytas operos smuikininkas pagriežia Dvoržako Sonatiną G–dur, jam akompanuoja teatro pianistas Celneris. Vakare Manas pasižiūri vokišką filmą, tiesą sakant, tik dėl gražių pusnuogių berniukų. Prieš eidamas gulti dar pasikalba su žmona. Europai nebeliko vilties, sako jis. Mes turim palikti šį kontinentą. Tik Amerika dar gali išlikti. Taigi toji novelė turėjo būti išspausdinta viename žurnale, toliau pasakojo mano draugas čekas. Bet ją turėjo patvirtinti cenzūra.
Rašytojas pats nuėjo pas tuos pareigūnus atsiimti rankraščio. Iš tiesų buvo pasakyta jam, tai puikus ir linksmas kūrinėlis. Tačiau keletą nereikšmingų dalykų vis dėlto teks jums pakeisti. Negalima minėti ketvirtojo dešimtmečio Čekoslovakijos valstybės, bent jau tokiais neutraliais ir pozityviais sakiniais. Konrado Ferdinando Mejerio dukterį reikia išbraukti, dabar ji niekam nežinoma. Konsulate nederėtų groti Dvoržako, tai galėtų būti klaidingai suprasta. Ančių kepenėles taip pat išbraukite, Prahos kumpis iš bėdos tegul sau lieka. O paskutinė, Ameriką liaupsinanti frazė visiškai mums nepriimtina, nors ir parašyta su ironija. Be to, Geringas taip ir nepakeitė Hitlerio, kaip visi žinom.
Tada nieko nebelieka iš mano novelės, pasiskundė jaunasis rašytojas. Kodėl nebelieka, prieštaravo valdžios atstovas. Pagrindinė linija išlieka. Tik jūs geriau, drąsiau meluokit.
Kam man meluoti, juk čia yra kūryba? – nustebo rašytojas.
Jūsų pareiga šito išmokti, nurodė valdžia. Kelias, kurį jūs pasirinko sunkus ir varginantis. Prašom dar apsilankyti.
Jis ir taip jau prasilenkė su tiesa, pasakiau. O kaip paskui jam sekėsi?
Vėliau jis pats tapo cenzorium. Daugiau apie jį aš nieko nežinau.
Dar keli burlaiviai iškilmingai nuplaukė ežeru į pietus. Iš Kilchbergo savivaldybės rūmų sklido pučiamųjų orkestro garsai, tikriausiai buvo rengiamasi vasaros pradžios šventei. Mūsų nuomonės dėl obuolių degtinės „Obstwasser“ sutapo: tai keistas gėrimas, skonis priminė sultis, močiutės visam pasauly tokių prisunkia ir siūlo savo vaikaičiams. Tačiau tas gėrimas atsidavė „Slivovica“.
Mudu grožėjomės ežeru ir apylinkėm. Oras buvo giedras, vanduo, kalnai ir kalvos glostė mūsų akis mėlynais atspalviais, tarsi ant drobės būtų atsargiai užteptas mėlis.
Jūs dažnai savo knygose vaizduojate gamtą arba gamtovaizdžius? – paklausė mano kolega čekas.
Ne, nemeluodamas atsakiau aš. Švedų literatūroje gamta jau seniai aprašyta. Ji yra, bet jau išnaudota.
Paskui aš užsiminiau jam apie vieną mus čia supančio gamtovaizdžio smulkmeną, kuri man buvo nesuprantama: tas kyšulys, kur mudu sėdėjom, atrodė dirbtinis, kažkoks keturkampis, lygus, išsikišęs į ežerą tarytum tiltas.
Jis, rodos, laukė to paprasto mano pastebėjimo. Jis tuoj su malonumu man viską paaiškins. Štai kaip ten buvo.
Pasimirė didysis romanų kūrėjas, ir jį reikėjo palaidoti. Tai įvyko tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktaisiais. Viskam jau buvo pasirengta, garbinga kapo duobė iškasta, juodas karstas pakylėtas deramoj vietoj, vainikai nuo valstybių vadovų, akademikų, leidėjų, vyriausiųjų dirigentų, ambasadų, teatrų, kino studijos, nuo parlamentarų, Čarlio Čaplino ir kitų buvo išrikiuoti nedidelėj penkioliktojo amžiaus bažnyčioj, Ciūricho meras maloniai pasiūlė stovų vainikams išdėlioti. Pomirtinė velionio kaukė jau buvo nuimta. Ant šilko kaspinų prie vainikų galėjai perskaityti kad ir tokius žodžius: „Liekame amžinai dėkingi“, „Iškiliajam kalbos meistrui“, „Sakome sudie paskutiniam didžiajam vokiečiui“, „Dėkojam garbingiausiam mūsų amžiaus kovotojui už jo ištvermę ir orumą“, „Laimingos kelionės, Tomai Manai!“
Atvyko daug svečių, teatro sargas nukreipdavo juos į jiems skirtas vietas, visi suolai ir kėdės buvo sunumeruotos. Kilmingiausi sėdo pačiam prieky, mažiau kilmingi – už jų, o tiesiog kilmingi – dar toliau. Buvo rugpjūčio šešiolikta, laikrodis rodė be penkiolikos antrą, atvažiavo ir velionio artimieji, bažnyčios vargonininkas negarsiai improvizavo vargonais, grojo preliudus. Lauke stoviniavo smalsuoliai, nuoširdžiai, o gal tik lengvabūdiškai gedintys žiopliai, laikraščių žurnalistai ir skaitančioji visuomenė.
Prie bažnyčios privažiavo virtinė sunkvežimių, pasuko prie rytinių jos durų, priekyje slinko juodas limuzinas. Variklių gaudesys nustelbė švelnius vargonų garsus.
Tai buvo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos delegacija. Iš limuzino išlipo atsakingas funkcionierius. Jis prisistatė teatro sargui, kuris prisiartino santūriais, tokiai situacijai pritinkančiais žingsniais. Funkcionierius savo pavardę nutylėjo, ji čia neturėjo reikšmės, jis atstovavo Tarybų Sąjungos kultūros ministerijai, Garbingų užsieniečių pagerbimo skyriui, Didžiųjų asmenybių padaliniui. Jo vokiečių kalba buvo puiki, gal šiek tiek senamadė, labiau primenanti skaitymą balsu nei šnekamąją kalbą.
Sargas nusprendė atvesti ką nors iš velionio artimųjų. Atėjo vyresnysis sūnus, kuris vėliau parašys „XIX–XX a. Vokietijos istoriją“. Sustojo ir sunkvežimiai. Iš jų kėbulų kyšojo didžiulės žalumynų ir gėlių kupetos.
Tai neįmanoma! – sušuko sūnus, beje, vardu Golo.
Tačiau Tarybų Sąjungos atstovas lėtai, liežuvio galiuku išvirpindamas „r“, jam paaiškino: čia tik aštuonioliktosios kategorijos mirusiųjų pagerbimas su gėlėmis. Aukštesnės kategorijos jau nebėra. Reikalingi žalumynai buvo paskubom suvežti iš sodų palei Drezdeną. Jis dar priminė, kad Gerhardui Hauptmanui buvo suteiktas tik aštuntos kategorijos pagerbimas. Tuo mes
norime parodyti velionio nuopelnų išskirtinumą.
Pareigūnas prisipažino dar niekad nėra dalyvavęs aštuonioliktos kategorijos šermenyse. Jo darbas ir buvo organizuoti tokius renginius. Jis buvo paskirtas tokiom progom atstovauti darbininkų masėms visame pasaulyje.
Kol jie šnekėjosi, vikrūs vyrukai jau atrišinėjo sunkvežimių krovinį. Aikštėj priešais bažnyčią buvo rengiamas pamatas didžiuliam vainikui.
Žinoma, mums tai yra malonu, pasakė Golo Manas. Ne tiek malonu, kiek jaudina, bet šitiek – jau, ko gero, per daug!
Pasakojimą apie Tomo Mano laidotuves nutraukė padavėja, atnešusi mums skrylių su grybų padažu. Mes ėmėm jos klausinėti apie voveraites. Ar jos surinktos šitose apylinkėse, ar specialiai užaugintos?
Ne, jos neauginamos, voveraičių neįmanoma užveisti. Tikriausiai jos surinktos miškuose aplink Vinterturą. O kumpį mums visada pristato mėsininkas iš Kroicingeno.
Nuo Senojo kelio pusės girdėjosi vis didesnis mašinų ūžesys, žmonės važiavo iš darbo namo. Mes paprašėme dar po taurelę tos obuolių degtinės.
Mūsų pagarba skirta ne jums, o garbingajam velioniui, pareiškė tarybinis funkcionierius. Galbūt ne tiek jam pačiam, kiek jo idealams. Humanizmui! Optimizmui! Pozityviai ironijai! Išsilavinimui! Meninei sąžinei!
Taip, sutiko Golo Manas. Aš tai žinau.
Dar giliau žvelgiant, toliau dėstė tarybinis atstovas, mes norime pagerbti jo reprezentatyvumą. Kam nors atstovauti, vadinasi, pakilti virš savęs, tam tikra prasme net išsižadėti savęs, persikūnyti į kažką daug didesnio. Jis tai kalbėjo iš savo patirties, nes pats atstovavo masėms. Velionis savo kūryba reprezentavo žmoniją.
Tuo metu pradėjo skambinti varpai ne tik Kilchbergo, bet ir Ciūricho bažnyčiose.
Jūs girdit! – sušuko Maskvos pasiuntinys.
Taip, girdžiu, atsakė Golo Manas.
Pamatinis vainiko žiedas jau buvo paklotas, jo skersmuo siekė maždaug penkiasdešimt metrų. Jokia kita pasaulio sistema, jokia bendruomenė negalėtų lenktyniauti su tarybine vainikų gamyba, gyrėsi tarybinės kultūros ministerijos pasiuntinys.
Ir mūsų šalyje dar atsiras ne vienas toks menininkas, aš esu tikras, pasate jis. Bet tokių bus vienetai.
Velionis labiausiai bijojo susilaukti netinkamos pomirtinės pagarbos ir negrabiai parašyto nekrologo, prisiminė Golo Manas. Jis jautė, kad artėja paskutinėjo valanda. Beveik kasdien jis kartodavo: aštuoniasdešimt metų – tai baisiau už ligą!
Dabar jie turėjo bemaž šaukte šaukti, kad perrėktų bažnyčių varpus.
Vainikas sparčiai kilo aukštyn.
Tėvas dažnai sakydavo, kad šis gyvenimas netrukus pasibaigs ir niekada nepasikartos! – šaukė Golo Manas.
Bet jo gyvenimas buvo toks kūrybingas, toks spindintis! – šaukė tarybinis pasiuntinys. Kokia laikysena, koks jo orumas! Aukščiausio lygio ištvermė! Toks ilgas gyvenimas, ir nė akimirkos nusižeminimo!
Na, jis irgi turėjo šiokių tokių asmeninių paslapčių, paprieštaravo sūnus.
O kas jų neturi! Net ir mūsų šaly pasitaiko paslapčių! Toks jau tas žmogaus gyvenimas!
Pagaliau nutilo griausmingas į pamaldas kvietusių varpų gaudesys. Golo Manas pasižiūrėjo į savo rankinį laikrodį, po penkiolikos minučių prasidės gedulinga ceremonija. Darbininkai, pasitelkę kopėčias, toliau raitė vainiką, viršutinė jo dalis netrukus turėjo susilyginti su bažnyčios stogu.
Mano tėvas šermenis laikė kvaila ceremonija. Jis norėjo būti palaidotas paprastai, krikščioniškai, su evangelinėm apeigom, pasakė Golo Manas.
Mano draugas čekas prisipažino jaučiąs didelę silpnybę desertams. Jis norėtų pasiūlyti gabalėlį obuolių pyrago su plakta grietinėle. Ir butelį šampano iš Kroicnacho. Būtent tokį desertą užsisakydavo ir Tomas Manas. Jis mėgo desertą.
Švedų rašytojai beveik visuomet laidojami tyliai, pasakiau aš. Paskutinės didelės rašytojo laidotuvės buvo Strindbergo. Kiek žinau, daugelio palaikai sudeginami, dar pridūriau.
Į restoraną rinkosi žmonės. Užsisakę po taurę vyno, jie gurkšnodami laukė saulėlydžio.
Ar negalima buvo pasitenkinti mažesne, taip sakant, simboline viso to dalimi? – paklausė Golo Manas, žvelgdamas į šiurpiai iškilusį vainiką.
Jau pats vainikas yra simbolis, aiškino Tarybų Sąjungos atstovas. Simbolių negalima skaldyti, kad neprarastų savo galios. Velionis tai yra pabrėžęs viename iš savo rašinių.
Neprisimenu, atsakė Golo Manas. Jis nusiėmė saulės akinius ir ėmė juos valyti į nosinaitę, kuri kyšojo iš švarko kišenės ties krūtine. Tėvo žodžių apie simbolius jis taip ir neprisiminė.
To nieks iš jūsų nereikalauja, toliau kalbėjo pasiuntinys. Juk šis vyras, kaip visi žinome, per šešiasdešimt metų kasdien parašydavo po puslapį. Mes apskaičiavom – jo gyvenimo kūryba turėtų apimti dvidešimt septynis tūkstančius puslapių. Čia, žinoma, įtraukti ir jo laiškai. Taip pat ir kalbos visokių gimtadienių, jubiliejų, laidotuvių proga.
Jūs irgi ketinate pasakyti kalbą? – paklausė Golo Manas, su baime žvelgdamas į vainiką, kuriam, atrodė, nebus pabaigos.
Ne, tai neįeina į jo užduotį. Jis netgi neužsuks į bažnyčią. Jis atstovauja kitokiam, modernesniam pamaldumui, jis atsidavęs tokiam tikėjimui, kur nebėra nei sakramentų, nei šventųjų relikvijų.
Daugelis laidotuvių svečių pastebėjo, kad prie bažnyčios kažkas vyksta. Dabar jie stovėjo tarpdury, nustebę jų veidai bolavo bažnyčios prieblandoj.
Kultūros ministerija parašė keletą eilučių, jeigu galima, jis norėtų jas perskaityti. Žinoma, čia pat, lauke. Be jokių įmantrybių. Instrukcijos šiam atvejui nebuvo visiškai aiškios. Gal dabar jis tai galėtų padaryti?
Prašom, atsakė Golo Manas ir dar kartą pažvelgė į savo laikrodį. Tik ne per ilgai.
Tarybų Sąjungos ruporas išsitraukė iš kelnių kišenės suglamžytą popiergalį. Čia nedidelė citata, paaiškino jis, kitaip sakant, linkėjimas mirusiajam nuo mirusiojo ir sykiu nuoširdi darbo masių užuojauta gedintiems artimiesiems.
Jis perskaitė mašinėle parašytą tekstą, jo tartis buvo sklandi ir aiški, intonacija dalykinė, be jokio jaudulio ar sentimentalumo.
Mirtis yra didžiulė jėga. Prieš ją nusiimame skrybėlę, prie jos einame pasilenkę, ant pirštų galų. Ji siaustosi garbingos praeities mezginiais, ir mes jos garbei deramai apsitaisom juodais drabužiais. Protas stovi prieš ją bejėgis, nes protas tėra dorybė, o mirtis – laisvė, pabėgimas, nuostaba ir pasitenkinimas. Pasitenkinimas, bet ne meilė. Mirtis ir meilė nedera viena prie kitos. Tik meilė priešinasi mirčiai, ji – o ne protas – yra stipresnė už mirtį. Tik meilė, ne protas įkuria patrauklias mintis. Iš meilės ir gėrio atsiranda bet kokie dariniai: protingai malonios bendruomenės formos, gražūs žmonių kilnumo pavyzdžiai ir papročiai. Aš turėsiu tai omeny. Širdyje būsiu ištikimas mirčiai, tačiau aiškiai žinosiu, kad ištikimybė mirčiai ir praeičiai – jeigu tai nulemtų mūsų veiksmus ir poelgius – tėra piktavalis niršulys, niūrus gašlumas ir priešiškumas žmonėms. Gėrio ir meilės vardan žmogus neturėtų leisti, kad mirtis bent kiek valdytų jo mintis.
Šitą vietą aš prisimenu, pasakė Golo Manas.
Obuolių pyragas iš tiesų buvo puikus. Plakta gelsva grietinėlė truputį atsidavė rūgštim. Šampanas, ko gero, buvo pačios saldžiausios rūšies.
Aš pats ne kartą galvojau ką nors parašyti apie Tomą Maną, pasakė mano draugas čekas. Gal nedidelį romaną. Arba pjesę. Bet tai tikriausiai būtų nelengva.
Aš jus suprantu. Manas mėgo rašyti, per visą savo gyvenimą jis tik tuo ir užsiėmė, kalbėjau aš. Žmogus, tyliai sėdintis prie rašomojo stalo, – skurdoka medžiaga. O vidinis Tomo Mano pasaulis jau ir taip egzistuoja, jis pats jį sukūrė savo knygose.
Man irgi atrodo, kad neverta liesti Tomo Mano, atsidusęs pasakė mano profesijos brolis. Mūsų laikais tai būtų per menkas motyvas.
Aš nė eilutės neišdrįsčiau parašyti apie jį, pasakiau. Jo didumas mane baugina.
Kuo ilgiau gyveni, kalbėjo mano kolega, tuo labiau suvoki, ko vertėtų, ko būtina išvengti. Ir vis mažiau belieka kuo pasikliauti.
Vėjas nurimo, burlaiviai stovėjo ežere sustingę, subliūškusiom burėm. Vis garsiau girdėjosi pučiamųjų orkestras, tarsi muzikantai iš lėto žingsniuotų Senąja kaimo gatve.
Pagaliau darbininkai susirinko savo kopėčias ir sumetė į sunkvežimio kėbulą. Kai kurie grebojo veją aplink vainiką, rinko į pintines nukritusius lapus ar žiedus. Golo Manas pasižiūrėjo į savo laikrodį, taip, jau buvo metas.
Aš prašau jūsų, gerbiamasis pone Manai, perduoti pačius nuoširdžiausius, pačius jautriausius užuojautos žodžius visiems gėdintiesiems, pasakė Tarybų Sąjungos pasiuntinys ir žemai nusilenkė.
Ačiū, aš perduosiu, pasakė Golo Manas.
Vainikas buvo baigtas. Jie išvažiavo, pirmiausia – limuzinas, po to – sunkvežimis su darbininkais. Golo Manas, grįždamas į bažnyčią, stengėsi nežiūrėti į vainiką. Bet tai buvo ne taip lengva.
Ar ten tikrai buvo vainikas?
Ne, veikiau kūgiškas statinys, sudėliotas iš kiparisų, lauro šakelių, vilkdalgių, rožių, baltųjų kalijų, gvazdikų, mimozų ir raudonųjų rododendrų, tai buvo tarsi koks bokštas, gigantiška augalų pilis su smailėjančia viršūne aukštesnė už bažnyčią.
Ant transparanto, pakelto kokius penkis metrus nuo žemės, galėjai perskaityti – PASAULIO DARBININKŲ PAGARBA RAŠYMO DIDVYRIUI!
Mudu apsimokėjom už vakarienę. Kelneris mums dar pasiūlė po taurelę, todėl galėjome iki pat galo grožėtis saulėlydžiu. Labai jau mažos tos taurelės, apgailestaudami pasakėm.
Jūs dar neatsakėte į mano klausimą, priminiau aš. Kaip čia atsirado šitas keistas, lygus žemės liežuvis?
Aš ir mėginu tai padaryti, atsakė kolega iš Prahos. Tuoj viskas paaiškės.
Mažoj taurelėj buvo vyšnių likeris. Saulė, artėdama prie horizonto, rodos, ėmė greičiau smigti žemyn.
Jeigu neklystu, Golo Manas čia gyvena iki šiol, pasakiau. Nors lentelėje durų skambučio parašyta – THOMAS MANN.
Po laidotuvių prabėgus porai dienų, buvo pradėtas ardyti tarybinis vainikas. Iš priešingų pusių į jį kibo du ekskavatoriai. Visi žalumynai buvo sukrauti ant garbingo Konrado Ferdinando Mejerio kapo. …
Jie ten išgulėjo dvejus metus bendroj krūvoj su kitais vainikais ir gėlių puokštėmis suneštomis per kūrėjo laidotuves.
Parapijiečiai beveik apsiprato su ta iškilusia kalva.
Po poros metų, tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt septintaisiais, visa tai pavirto puvėsiais. Tas juodžemio kalnas, gerokai tamsesnis, kietesnis ir tvirtesnis nei paprastas kompostas, buvo susemtas ir nuvežtas prie Ciūricho ežero. Nuo kranto į ežerą buvo supiltas lygus, pailgas kyšulys. Kaip minėjom, primenantis tiltą. Dar po poros metų ant to dirbtinio kyšulio įsikūrė kuklus restoranėlis. Pirmosios čia pasodintos liepos jau buvo didžiulės. Prie šampano taurės, saldaus vietinio likerio ar stiklo alaus ciūrichiečiai mėgdavo čia sėdėti ir su pasimėgavimu žiūrėti į besileidžiančią saulę.
Tomas Manas nemėgo vyšnių likerio, pasakiau. Iš tikrųjų visai negalėjo jo gerti. Tačiau kartkartėm, ypač Almos Maler namuose, jis buvo priverstas tai daryti.
Menas, ko gero, ir yra tai, ko neįstengi padaryti, pasakė mano draugas čekas.
Mudu buvom vienos nuomonės, kad visokie saldumynai, nesugebėjimas atsispirti jų pagundai, buvo didžiausia Almos Maler gyvenimo bėda. Įvairūs likeriai, nuga, muzika, poezija, Vagneris, pyragaičiai, gailestis pačiai sau, istorijos klastojimai ir plakta grietinėlė. Santūri, ori laikysena, didelių aistrų ir netramdomų geismų vengimas, disciplinuotas bet kokių gundymų atsisakymas, visur laikymasis saiko – tai buvo tvirtas Tomo Mano gyvenimo ir kūrybos pamatas.
Kai mes pagaliau pakilome eiti, abu atsargiai patrepsėjom, mėgindami žemės tvirtumą. Ir abu pajutom: ji šiek tiek linguoja. Bet kol kas dar nedumba.
Paskui nuvažiavom prie mano viešbučio už Grosmiunsterio, čekas žadėjo pernakvoti pas draugę prie Utlibergo. Wiederschauen!2 – šūktelėjom vienas kitam.
Prieš keletą dienų viename žurnale radau žinutę, kad mano draugas ir kolega čekas miręs, jis, po teisybei, jau buvo senokai pasimiręs. Žurnale buvo įdėta jo nuotrauka. Aš net buvau pamiršęs, kaip jis atrodo su tuo senu velveto švarku ir suglamžytu megztiniu aukšta apykakle. Daugelį metų aš apie jį net nepagalvodavau. Dabar man jo pasidarė gaila.
Versta iš: Torgny Lindgren. I brokiga blads vatten. Stockholm: Norstedts, 1999
Marcel Proust. Apie skaitymą
1999 m. Nr. 8-9
„Apie skaitymą“ – tai 1905 metais parašyta Marcelio Prousto pratarmė jo paties išverstai anglų kultūros istoriko ir rašytojo Johno Ruskino knygai „Sezamas ir lelijos“. Tačiau šis tekstas iš esmės pranoksta pratarmės rėmus ir savotiškai paruošia skaitytoją romanų ciklui „Prarasto laiko beieškant“.
Iš prancūzų k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė
Poniai princesei Aleksandrai de Caraman-Chimay, kurios „Pastabos apie Florenciją“ būtų sužavėjusios Ruskiną, kaip gilios pagarbos ženklą skiriu šiuos puslapius – juos surinkau, nes jie jai patiko.
Galbūt nėra kitų taip pilnatviškai išgyventų mūsų vaikystės dienų kaip tos, kurių manėme neišgyvenę, kurias praleidome su mėgstama knyga. Regis, visa, kas užpildė jas kitiems, ką patys atmetėme kaip vulgarius dieviško malonumo trukdymus: žaidimą, kuriam mus kvietė atėjęs draugas, kai skaitėme įdomiausią fragmentą, bitę ar saulės spindulį, kurie mums trukdė ir vertė pakelti akis nuo puslapio arba persėsti į kitą vietą, mums atneštus užkandžius, kuriuos nepaliestus palikome ant suolo, kai saulė dangaus mėlynėje vis mažiau kaitino, pietus, dėl kurių turėjome nutraukti skaitymą, o valgydami tik ir galvojome kuo greičiau grįžti ir baigti pradėtą skyrių, visa tai, ką skaitymas vertė mus laikyti varginančiais nepatogumais, atvirkščiai, įspaudė mumyse tokį švelnų prisiminimą (mūsų dabartiniu požiūriu, juolab brangesnį negu tai, ką tuomet su tokia meile skaitėme), jog jei šiandien dar pasitaiko pasklaidyti anuometines knygas, vartome jas tik kaip išsaugotus prabėgusių dienų kalendorius, vildamiesi jų puslapiuose išvysti jau nebesančių buveinių ir tvenkinių atspindį.
Kas gi, kaip ir aš, neprisimena skaitymo per atostogas, kai dieną tekdavo paieškoti užuobėgos, kad galėtų niekieno netrikdomas jam ramiai atsiduoti? Rytą grįžęs iš parko, kai visi būdavo išėję „pasivaikščioti“, įsmukdavau į valgomąjį, kur iki dar tolimų pusryčių nieks neįžengs, išskyrus ganėtinai tylią senąją Felisitę, kur į mano skaitymą labai pagarbiai žvelgs tik nuspalvintos lėkštės ant sienų, kalendorius su ką tik nuplėštu vakarykštės dienos lapeliu, sieninis laikrodis ir ugnis židinyje, kalbantys ir nelaukiantys, kad jiems atsakytum, – jų prasmės neturinčios kalbos nepanašios į žmonių kalbą ir neužgožia tavo skaitomų žodžių prasmės. Įsitaisydavau kėdėje prie ugnies, apie kurią anksti atsikėlęs dėdė sodininkas per pusryčius pasakys: „Neblogai! Ugnelė tikrai nepakenks; patikėkit, šeštą valandą darže buvo labai šalta. Nepasakytum, kad po savaitės Velykos!“ Iki pusryčių, kurie, deja, nutrauks skaitymą, būdavo dar dvi ilgos valandos. Kartkartėm girdėdavau, kaip iš siurblio trykšta vanduo, pakeldavau galvą ir žvelgdavau pro uždarą langą į visai čia pat esančią vienintelę alėją sodelyje su plytomis ir fajanso pusmėnuliais iš kraštų apdėtomis našlaičių lysvėmis: tos našlaitės, regis, buvo nuskintos perdėm gražioje padangėje, įvairiaspalvėje ir tarsi atspindėtoje bažnyčios vitražų, – kartais matydavau juos tarp miesto stogų, – dangus būdavo liūdnas prieš audrą arba gerokai vėliau, kai diena krypdavo vakarop. Deja, padengti stalo virėja ateidavo pernelyg iš anksto; ir jei dar neplepėtų! Bet ji tikėjo privalanti pasakyti: „Jums šitaip nepatogu; o jeigu jums pristumčiau stalą?“ Tad turėdavau atsakyti: „Ne, labai ačiū“, reikėdavo iškart sustoti ir susigrąžinti balsą iš toli, iš už sučiauptų lūpų, kai jis paskubomis be garso kartojo akių perskaitytus žodžius; reikėdavo jį sustabdyti, priversti suskambėti ir mandagiai atsakyti: „Ne, labai ačiū“, suteikiant įprastą skambesį, atsakymo intonaciją, kurią buvo pamiršęs. Praeidavo valanda; dažnai gerokai prieš pusryčius grįždavo tie, kurie pavargdavo ir norėdami sutrumpinti pasivaikščiojimą eidavo „per Mezeglizą“, arba tie, kurie tą rytą nebūdavo išėję, nes „turėdavo rašyti“. Jie sakydavo: „Nenoriu tau trukdyti“, bet netrukus prisiartindavo prie židinio, užsigeisdavo pasižiūrėti, kelinta valanda, imdavo jaudintis dėl pusryčių. Tą, kuris būdavo „pasilikęs rašyti“, apsupdavo ypatinga pagarba ir sakydavo: „Atlikote savo mažytį susirašinėjimą“ – su šypsena, kurioje pynėsi pagarba, paslaptingumas, išdykavimas ir atsargumas, tarsi šis „mažytis susirašinėjimas“ būtų kartu ir valstybės paslaptis, ir prerogatyva, ir laimė, ir negalavimas. Kai kas nebelaukdavo ir iš anksto sėsdami prie stalo į savo vietas. Ir šitai būdavo labai nemalonu, nes duodavo blogą pavyzdį kitiems atvykusioms, kurie manydavo, kad jau vidudienis ir priversdavo mano tėvus pernelyg anksti ištarti lemtingus žodžius: „Na, užversk knygą, pusryčiausime“. Viskas būdavo paruošta, visi įrankiai ir indai ant staltiesės, trūkdavo tik, kad baigiant valgyti atneštų stiklinį aparatą, kuriame dėdė sodininkas ir virėjas pats prie stalo ruošdavo kavą, – sudėtingą it koks fizikos instrumentas aparatą su vamzdeliais, maloniai kvepiantį, kuriame būdavo taip įdomu stebėti stiklo gaubtu staiga pakilusį verdantį skystį, kuris vėliau ant aprasojusių sienelių palikdavo kvapnias rudas nuosėdas; taip pat grietinėlės ir braškių, kurias tas pats dėdė sumaišydavo visada vienodomis proporcijomis, kaip tik iki reikiamo rausvumo, kokį išgaudavo kaip patyręs koloristas ir įgudęs smaguris. Kokie ilgi man atrodydavo tie pusryčiai! Mano senelio sesuo patiekalų tik paragaudavo, kad pareikštų savo nuomonę taip švelniai, jog atrodydavo galėsianti pakęsti prieštaravimus, nors jų niekada neleisdavo. Kalbėdama apie romaną ar eiles – dalykus, apie kuriuos labai gerai nusimanė, – ji visada moteriškai nusižemindavo, pasikliaudama kompetentingesnių nuomone. Manė, jog tai tokia įnoringa ir nepastovi sritis, kurioje vieno skonis negali nustatyti tiesos. Bet apie dalykus, kurių taisyklių ir principų išmokė jos motina – apie vieno ar kito patiekalo paruošimą, apie tai, kaip skambinti Bethoveno sonatas, kaip maloniai priimti svečius, ji neabejojo tobulai nusimananti ir atskirianti gera nuo bloga, tuo tarpu kiti tik maždaug gaudosi. Beje, ir reikalaudavo, kad tie trys dalykai būtų atliekami tobulai: tai buvo savotiškas priemonių, nuosaikumo ir žavesio paprastumas. Baisėdavosi, kai prieskoniai būdavo dedami į patiekalus, kuriems tai visiškai nereikalinga, kai kas skambindavo perdėm jausmingai ir piktnaudžiaudavo pedalais, kai priiminėjant svečius būdavo elgiamasi nenatūraliai ir perdėtai šnekama apie save. Iš pirmo kąsnio, pirmųjų gaidų, ir paprasčiausio pakvietimo ji įsivaizduodavo supratusi, ar turi reikalą su gera virėja, tikru muzikantu, ar su gerai išauklėta moterimi. „Gal jos pirštai ir ilgesni nei mano, tačiau jai trūksta skonio, jei taip nenatūraliai skambina šį tokį paprastą andante.“ „Galbūt ji ir labai puiki moteris, pilna nuostabiausių savybių, bet netaktiška tokiomis aplinkybėmis kalbėti apie save.“ „Gal ji ir labai mokyta virėja, tačiau nemoka pagaminti bifštekso su bulvėmis. Bifšteksas su bulvėmis! Idealaus konkurso kūrinys, sunkus dėl paties paprastumo, savotiška virtuvės „Patetinė sonata“, gastronominis atitikmuo to, kas visuomenės gyvenime yra damos apsilankymas, kuri ateina jūsų pasiteirauti apie tarną ir tokiu paprastu veiksmu gali jums parodyti savo išsiauklėjimą bei taktą arba jų trūkumą. Mano senelis buvo toks savimyla, kad būtų norėjęs, jog visi patiekalai pasisektų, tačiau per mažai nusimanė apie virtuvę, kad kada nors nustatytų, ar jie nepavykę. Kartais įspėdavo, kad jie – beje, labai retai – tikrai tokie, bet tai nutikdavo grynai per atsitiktinumą. Visada pagrįsta jo sesers kritika, kad virėja nemoka pagaminti kokio patiekalo, seneliui atrodydavo itin nepakenčiama. Vengdama ginčų su juo, senelio sesuo, liežuvio galiuku paragavusi valgio, nepareikšdavo savo nuomonės ir iš to, beje, mums iškart būdavo aišku, kad toji nuomonė nepalanki. Ji tylėdavo, bet iš jos švelnių akių perskaitydavome apgalvotą nepalaužiamą pasmerkimų, sugebanti įsiutinti senelį. Jis su ironija prašydavo ją pareikšti savo nuomonę, Jos tylėjimas vesdavo jį iš kantrybės, tad imdavo primygtinai klausinėti, karščiuodavosi, bet jutai, jog ji verčiau taps kankine, nei prisivers sutikti su seneliu ir pripažins, kad saldieji patiekalai nėra pernelyg saldūs.
Po pusryčių tuojau vėl imdavausi skaitymo; ypač jei diena būdavo karštoka, visi „pasitraukdavo į savo kambarius“, o aš galėdavau žemomis nedidelių laiptų pakopomis iškart užlipti į savo kambarį antrame aukšte, – beje, namas buvo tik dviejų aukštų, – jis buvo taip žemai, kad pro langą galėjai lengvai iššokti į gatvę. Uždarydamas langą neišsisukdavau nuo ginklų pardavėjo pasveikinimo, kuris ta dingtimi, jog turi nuleisti stogelius virš vitrinų, kasdien po pusryčių rūkydavo cigaretę prie savo parduotuvės durų ir sveikindavo praeivius, kartais sustojančius paplepėti. Anot Viljamo Moriso teorijų, kurias visą laiką taikydavo Meiplis ir anglų dekoratoriai, kambarys gali būti gražus tik tuomet, kai jame esantys daiktai mums naudingi ir kai kiekvienas naudingas daiktas, – kad ir paprasta vinis, – nėra paslėptas, o matomas. Nieko kita, tik visiškai neuždengta lova variniais strypais, nuogos higieniškos sienos ir kelios šedevrų reprodukcijos. Sprendžiant pagal šiuos estetinius principus, mano kambarys buvo visai negražus, nes jame buvo pilna niekam nereikalingų daiktų, nekaltai slepiančių tuos, kurie reikalingi, bet jais šitokiomis aplinkybėmis buvo tiesiog neįmanomą naudotis. Tačiau kaip tik dėl šių ne mano patogumui esančių daiktų, o, regis, atsiradusių ten savo malonumui, mano kambarys man atrodė gražus. Ilgos baltos užuolaidos slėpė nuo žvilgsnių lovą, stovinčių tarsi kokios šventovės gilumoje: žaliais lapeliais išmarginti apklotai kojoms, gėlėtos dygsniuotos antklodės, siuvinėtos lovatiesės, batistiniai užtiesalai ant pagalvės, po kūnais ji pasislėpdavo dieną it koks altorius Marijos mėnesį po girliandomis ir gėlėmis, o vakare, eidamas gulti, atsargiai padėdavau juos ant fotelio, kur jie maloniai sutikdavo praleisti naktį; šalia lovos – šventoji trejybė: stiklinė mėlynais piešiniais, tokia pati cukrinė ir ropinė (rytojaus dieną po mano atvykimo teta paliepė, kad ji būtų tuščia, nes bijojo, jog „neišliečiau“), savotiški apeigų reikmenys, beveik tokie pat šventi kaip ir brangus apelsinmedžio žiedų skystis šalia jų stiklo buteliuke; jų, kaip maniau, man nebuvo leista išniekinti, netgi panaudoti asmeninėms reikmėms, tarsi tai būtų pašventinti indai, – prieš nusirengdamas juos ilgai tyrinėdavau žvilgsniu, bijodavau, kad netyčia jų neapversčiau; mažos vąšeliu nertos ažūrinės juostos siautė fotelių atlošus baltų rožių nėriniais, o tos rožės turbūt buvo su spygliais, nes kiekvienąkart, kai baigęs skaityti norėdavau atsistoti, jusdavau, jog esu prikibęs: stiklinis gaubtas, po kuriuo nuo vulgarių prisilietimų atskirtas laikrodis intymiai šnabždėjo iš toli atkeliavusioms kriauklėms ir senai sentimentaliai gėlei, buvo toks sunkus, jog kai laikrodis sustodavo, niekas, išskyrus laikrodininką, nedrįsdavo jo pakelti; balta gipiūrinė staltiesė it altoriaus apdangalas užmesta ant dviejų vazų, Išganytojo atvaizdo ir švento buksmedžio puošiamos komodos, darė ją panašią į Šventąjį stalą (šį įspūdį dar stiprino klauptai, stovintys šalia jos nuo to laiko, kai kambarį „baigė įrengti“), bet į stalčių plyšius įsipainioję staltiesės brizgai visiškai neleisdavo jų ištraukti, tad niekada negalėdavau pasiimti nosinės neapvertęs Išganytojo atvaizdo, šventų vazų, buksmedžio, o pats nesuklupęs ties klauptais; pagaliau trigubas sluoksnis užuolaidėlių iš kanvos, didelių muslino užuolaidų ir pačių didžiausių iš muslino, visada šypsančių dažnai saulės nušviestu gudobelės baltumu, bet iš esmės gana erzinančių savo nerangumu ir užsispyrimu, kai vyniodamosi aplinkui savo medines lygiagretes vienos su kitomis susipainiodavo, įsibraudavo į langą, jei norėdavau jį atverti arba užverti, o kai man pavykdavo jas atskirti, vienos būdavo visada pasiruošusios tučtuojau įsivelti į jau ir taip jomis užsikimšusias sandūras tarsi į kokį tikrų gudobelių krūmą arba į kregždžių lizdus, jei tik šiems paukščiams būtų atėję į galvą ten įsikurti, tad šią iš pirmo žvilgsnio tokią paprastą lango atidarymo arba uždarymo operaciją galėdavau užbaigti tik pasikvietęs ką nors į pagalbą; visi šie daiktai, kurie ne tik netarnavo mano reikmėms, bet netgi trukdė, nors ir nelabai jas patenkinti, kurie akivaizdžiai ten niekada nebuvo padėti, kad kas nors jais pasinaudotų, užpildė mano kambarį savotiškomis asmeninėmis mintimis, pasitenkinimu, jog pasirinko gyvenimą būtent čionai ir džiaugiasi, kaip dažnai džiaugiasi proskynoje augdami medžiai, o gėlės – prie kelio arba ant senų mūro sienų. Pripildė jį tylia ir įvairia gyvybe, paslaptimi, kurioje mano asmenybė dingdavo ir kartu būdavo pakerėta; jie pavertė šį kambarį savotiška koplyčia, kur saulė, nučiuožusi mažyčiais rausvais kvadratėliais, mano dėdės įstatytais langų viršuje, nurausvinusi užuolaidų gudobelę, išmargindavo sienas tokiais keistais atšvaitais, jog atrodydavo, tarsi koplytėlė būtų didelės navos su vitražais viduje; ją pasiekdavo skardus varpų aidas, nes mūsų namas buvo netoli bažnyčios, – beje, per didžiąsias šventes nuo mūsų iki bažnyčios nutįsdavo nešamų altorių procesija, ištisas gėlių takas, ir man rodydavosi, kad skambina ant mūsų stogo, kaip tik virš lango, iš kurio dažnai pasveikindavau kleboną su brevijoriumi rankose, iš mišparų grįžtančią tetą arba vaiką iš choro, kuris atnešdavo mums pašventintos duonos. O Brauno atlikta Botičelio „Pavasario“ nuotrauka, „Nepažįstamos moters“ iš Lilio muziejaus liejinys, kurių pirmoji kabo ant sienos, o antrasis stovi ant židinio Meiplio kambariuose, Viljamo Moriso priskiriami nenaudingam grožiui, – turiu pripažinti, jog mano kambaryje juos pakeitė graviūra, kurioje pavaizduotas princas Eugenijus, baisus ir kartu gražus su savo karišku švarku, – kartą buvau labai nustebęs, kai jį pamačiau naktį dundant garvežiams ant stoties bufeto durų, tokį pat baisų ir gražų, reklamuojantį kažkokią tešlainių rūšį. Šiandien įtariu, kad mano senelis gavo graviūrą kaip premiją iš dosnaus fabrikanto, o paskui visiems laikams pakabino ją mano kambaryje. Bet tuomet man nerūpėjo, iš kur ji, man ji atrodė istoriška ir paslaptinga, neįsivaizdavau, kad galėtų būti daugiau egzempliorių tokio daikto, kuris man buvo asmuo, nuolatinis kambario gyventojas, kuriuo su juo dalijuosi ir kuriame jį kasmet randu vis tokį patį. Dabar jau seniai jo nesu matęs ir manau, kad niekada daugiau nepamatysiu. Bet jei tektų tokia laimė, tikiu, jog jis turėtų man daug daugiau ką pasakyti nei Botičelio „Pavasaris“. Palieku gerą skonį turintiems žmonėms galimybę puošti savo būstą juos žavinčių šedevrų reprodukcijomis, atpalaiduoti savo atmintį nuo rūpesčio, kad jos išsaugotų jiems brangų atvaizdą ir patikėtąjį drožinėto medžio rėmams. Palieku gero skonio žmonėms laisvę paversti savo kambarį jų skonio atvaizdu ir pripildyti jį tik tokių daiktų, kokiems tas skonis galėtų pritarti. O aš jaučiuosi gyvas ir galiu mąstyti tik kambaryje, kur visa kuria ir kalba visai kitokie nei mano gyvenimai, kur vyrauja man priešingas skonis, kur niekas nepriklauso mano sąmoningam mąstymui, kur mano vaizduotė mėgaujasi pasinerdama į ne-aš gelmes; pasijuntu laimingas tik įžengęs – Stoties prospekte, Uoste arba Bažnyčios aikštėje – į kokį provincijos viešbutį ilgais šaltais koridoriais, kur iš lauko įsiveržęs vėjas verčia niekais radiatorių pastangas, kur smulkus rajono geografinis žemėlapis tėra vienintelė sienų puošmena, kur bet koks garsas tik dar labiau pabrėžia tylą ją sutrikdydamas, kur kambariuose tvyro uždarų patalpų tvaikas, – oras iš lauko jį tik nuprausia, bet neužgožia, – kai jį šimtąkart trauki šnervėmis, kad paveiktum vaizduotę, kuri, jo pakerėta, įsiurbia jį kaip modelį, idant pabandytų atkurti su visomis jame telpančiomis mintimis ir prisiminimais; kur vakare, kai atidarai savo kambario duris, junti, jog pažeidi visą čia pasklidusį gyvenimą, o jį vėl tvirtai suimi saujon, kai uždaręs duris žengi šiek tiek toliau, stalo arba lango link; kai atsisėdi su šiuo gyvenimu it kokioje mišrioje draugijoje ant sofos, kurią pagamino svarbiausio srities miesto baldų apmušėjas, tikėdamas, jog seka Paryžiaus skoniu; kai visur susilieti su nuogu gyvenimu, kuris savo artimumu kelia tau nerimą, kai išdėlioji šen bei ten savo daiktus vaidindamas šeimininką kambario, iki kraštų pilno kitų sielos, pastovo malkoms forma ir užuolaidų piešiniu saugančio jų svajonių žymę, kai žengi basomis pėdomis nepažįstamu kilimu; tuomet, kai visas virpėdamas eini ir užstumi velkę, pajunti, jog drauge su savimi užsklendi šį paslaptingą gyvenimą: kad įstumi jį drauge su savimi lovon ir galiausiai atsiguli į didelių baltų paklodžių patalą, dengiantį tau veidą, o tuo tarpu visai čia pat bažnyčios varpai skambina visam miestui mirštančių ir įsimylėjusių nemigo valandas.
Ilgą laiką negalėdavau skaityti savu kambaryje, nes reikėdavo eiti į parką už kokio kilometro nuo kaimo. Bet po privalomo žaidimo sutrumpindavau laiką, skirtą užkandžiams, kuriuos atnešdavo pintinėse ir išdalydavo vaikams upės pakrantėje, ant žolės, kur būdavo padėta knyga, nors kol kas dar buvo uždrausta ją imti į rankas. Tolėliau, gana apleistose ir paslaptingose parko gelmėse, upė jau nebebuvo tiesiai tekantis dirbtinis vandens telkinys, kuriame plaukioja gulbės, o iš kraštų – alėjos su besišypsančiomis statulomis, ir vietomis, trikdoma šokinėjančią karpių, veržėsi sraunia tėkme pro parko užtvarą, virsdama upe geografine šio žodžio prasme, – upe, turinčia vardą, netrukus išsiliejančia (ar tai buvo ta pati upė, kuri tekėjo tarp statulų ir kuria plaukiojo gulbės?) po ganyklas, kuriose snaudžia jaučiai, paskandindama purienas, po savotiškas prerijas, kurios dėl to ir buvo užpelkėjusios; vienoje jų pusėje buvo kaimas su beformiais bokštais, – aiškindavo, jog tai viduramžiškų statinių liekanos, – o iš kitos – kylantys į kalną erškėčiais ir gudobelėmis apaugę keliai vedė į iki begalybės plytinčią „gamtą“, į kaimus kitokiais vardais, į nežinomybę. Palikdavau kitus baigti užkandžius parko žemutinėje dalyje, ant kranto šalia gulbių, o pats leisdavausi į labirintą, nubėgdavau iki vienos tokios pavėsinės, kurioje atsisėsdavau, tapdavau nesurandamas, atlošdavau nugarą į apkarpytus lazdynus, stebėdavau šparagų daigus, žemuogynus, baseiną, kurio vandens lygį tam tikromis dienomis pakeldavo arkliais sukamas velenas, baltus vartus viršuje, kur buvo „parko galas“, o už jų – rugiagėlių ir aguonų laukus. Šitoje pavėsinėje buvo visiškai tylu, beveik jokio pavojaus, jog mane suras, ir tas saugumo jausmas buvo itin malonus, girdint apačioje veltui šaukiančius balsus, kartais net priartėjančius, kylančius pirmosiomis atšlaitėmis, visur ieškančius ir nerandančius, o paskui grįžtančius; ir vėl jokio garso; tik kartkartėmis auksinis varpų skambesys, kuris tolumoje, anapus lygumų, regis, skambėjo už žydro dangaus, galėjo perspėti, kiek praėjo laiko; bet jo švelnumo sujaudintas, o po to, nuaidėjus paskutiniams garsams, sunerimęs dėl dar gilesnės tylos, niekada nebuvau tikras, kiek kartų skambino. Grįždamas į kaimą girdėdavau jau ne skardžius varpus – artėjant prie bažnyčios, kuri iš arti pasirodydavo visu savo sustingusiu aukštumu, iškėlusi vakaro mėlynėje varnomis mirgantį šiferio gaubtą, aikšte su trenksmu skriedavo „žemės gėrybes šlovinantys“ garsai. Parko gale varpai skambėdavo prislopintai ir švelniai, kreipdamiesi ne į mane, bet į visą kraštą, visus kaimus, kiekvieną paskirą kaimietį savo lauke, man nereikėdavo pakelti galvos, nes jų garsas plaukdavo šalia manęs, skelbdamas valandas tolumai, manęs nematydamas, nepažindamas ir ne trikdydamas.
Kartais namuose, lovoje, jau gerokai po vakarienės, paskutinės vakaro valandos taip pat priglobdavo mano skaitymą, bet tai būdavo tik tomis dienomis, kai prieidavau paskutinius knygos skyrius, kai nedaug belikdavo perskaityti iki galo. Tuomet, rizikuodamas, jog būsiu nubaustas ir mane kankins nemiga, kuri, perskaičius knygą, galbūt truks visą naktį, tėvams atsigulus, vėl užsidegdavau žvakę; tuo tarpu lauke visai arti, tarp tyloje skendinčių ginklininko namo ir pašto, tamsiame ir vis dėlto mėlyname danguje švietė žvaigždės, o iš kairės, gatvelėje, kur svaigiai kilo dangun istorinė kaimo bažnyčia, kur budėjo didžiulė juoda apsidė, kurios skulptūros ir naktį nemiega, jutai stebuklingą Dievo, šventos ostijos, įvairiaspalvių šventųjų buveinę, į kurią švenčių dienomis renkasi kaimyninių pilių damos, – eidamos pro turgų jos kliukindavo vištas ir priversdavo kūmules sproginti akis, – į mišias jos atvažiuodavo „savo karietomis“, o kai kurios grįždamos, tik išėjusios iš tamsaus priebažnyčio, kur tikintieji, pastūmę prieangio duris, paberdavo klajojančius navos rubinus, nepamiršdavo pas konditerį aikštėje nusipirkti vieno kito nuo saulės po uždanga saugomo pyragaičio – „mankė“, „Šventųjų Honorė“. „genujietiškų“, – kurių lengvas saldus aromatas man išliko sumišęs su didžiųjų mišių varpų skambesiu ir sekmadienio linksmybėmis.
Po to paskutinis puslapis būdavo perskaitytas, knyga – baigta. Reikėdavo giliu atodūsiu sustabdyti patrakusį akių lakstymą puslapiais ir balsą, kuris be garso tai sekė, stabteldamas tik atsipūsti. Tuomet, kad numalšinčiau pernelyg ilgai šėlstantį jaudulį, kad šitaip nurimęs galėčiau suvaldyti kitus jausmus, atsistodavau, imdavau žingsniuoti palei lovą, vis dar įsmeigtomis į vieną tašką akimis, kurio bergždžiai ieškojau kambaryje arba lauke, nes jis buvo tik kažkur sieloje, nuotolyje, kurio neišmatuosi nei metrais, nei myliomis kaip kitų, kurio, beje, ir nesupainiosi su kitais, žvelgdamas „tolimu žvilgsniu“, kokiu žvelgia tas, kuris mąsto „apie ką kita“. Na ir ką? Juk čia tik knyga. Tų būtybių, kurioms teikei daugiau dėmesio ir švelnumo nei gyviems žmonėms, kai apsimesdamas esąs abejingas arba nuobodžiaujantis užversdavai knygą ir ne visada drįsdavai prisipažinti, kaip jas myli netgi tuomet, kai tėvai užklupdavo skaitantį ir kai atrodydavo, kad tavo susijaudinimas jiems kelia šypseną; tų žmonių, dėl kurių dūsavai ir raudojai, niekada nepamatysi ir nieko daugiau apie juos nesužinosi. Jau savo žiauriame kelių puslapių „Epiloge“ autorius pasirūpino juos „išjungti“, neįtikėtinai abejingas tiems, kurie su tokiu susidomėjimu juos žingsnis po žingsnio sekė. Mums buvo papasakota kiekviena jų gyvenimo valanda. Po to staiga: „Dvidešimčiai metų po šių įvykių praėjus, Fužero gatvėse galėdavai sutikti dar gana tiesų senį, ir t. t.“ O apie vestuves, kurių džiaugsmingai galimybei numatyti buvo skirti du tomai, kai mes baimindavomės, o vėliau džiaugdavomės dėl kiekvienos iškilusios ir po to įveiktos kliūties, tik iš antraeilio personažo lūpų sužinome, kad jos buvo atšvęstos kaip tik šiame nuostabiame epiloge, kuris tarsi nukrinta iš dangaus ir yra parašytas mūsų aistroms abejingo žmogaus, vieną dieną pakeitusio autorių. O taip norėtųsi, kad knyga tęstųsi, o jeigu tai neįmanoma, kad sužinotume kažką daugiau apie šiuos visus personažus, apie jų gyvenimą, pritaikytume savo paties gyvenimą dalykams, visai nesvetimiems jų tau įkvėptai meilei; jos objekto tau staiga pritrūko, nes ne veltui vieną valandą buvo mylėta būtybė, kurios rytoj beliks tik vardas pamirštame puslapyje, knygoje, kuri niekaip nesusijusi su gyvenimu ir dėl kurios vertės klydome, nes jos likimas mums dabar suprantamas, nors mūsų tėvai apie jį kalba pilnomis paniekos frazėmis, kuri toli gražu neįkūnija, nors manėme kitaip, visatos lemties, o užima tik mažytę vietelę notaro bibliotekoje tarp prašmatnių, bet ne itin autoritetingų „Iliustruoto madų žurnalo“ ir „Ero-Luaros geografijos“.
…Prieš bandydamas „Karališkų lobių“ pradžioje atskleisti, kodėl, mano nuomone, skaitymas neturi vaidinti svarbiausio vaidmens gyvenime, kokį savo kūrinėlyje jam skiria Ruskinas, privalau išskirti žavingus vaikystės skaitymus, kurių prisiminimas kiekvienam mūsų turi būti palaima. Be abejo, pernelyg ilgai visu ankstesniu dėstymu įtikinėjau, jog svarbiausia, ką skaitymas mumyse palieka, yra vietos ir dienos, kai tas knygas skaitėme. Aš neišvengiau jų apžavų: kai norėdavau kalbėti apie knygas, kalbėdavau visai apie kitus dalykus, nes jos man kalbėdavo apie ką kita. Bet galbūt Jų manyje sužadinti prisiminimai buvo tokie pat kaip ir skaitytojų, kuriuos jie, stabtelėdami ties žydinčių kelių vingiais, pamažu atgaivino savo sąmonėje psichologiniu vyksmu, originaliai vadinamu skaitymu, pakankamai stipriai, kad dabar galėtų tarsi savo paties viduje protu sekti kai kuriuos likusius jiems mano patelktus apmąstymus.
Žinoma, jog „Karališki lobiai“ – tai paskaita apie skaitymą, kurią Ruskinas perskaitė Rusholmo rotušėje netoli Mančesterio 1864 metų gruodžio šeštąją, kad pagelbėtų įsteigti Rusholmo instituto biblioteką. Gruodžio 14-ąją jis perskaitė kitą paskaitą, kurt vadinosi „Karalienių sodai“ ir buvo apie moters vaidmenį, – ji turėjo padėti įsteigti Ankouto mokyklą. „Per visus šiuos 1864 metus savo nuostabiame kūrinyje „Ruskino gyvenimas ir kūryba“, teigia ponas Kolingvudas, jis liko at home, išskyrus dažnus apsilankymus pas Karleilį. O kai gruodį Mančesteryje skaitė paskaitas, kurios vadinosi „Sezamas ir lelijos“ ir tapo populiariausiu jo kūriniu, nuostabus minties spalvingumas liudijo puikiausią fizinę ir intelektinę jo sveikatą. Jo herojinis, aristokratiškas ir stoiškas idealas – tai pokalbių su Karleiliu aidas, – juose jis nuolatos primygtinai pabrėždavo viešųjų bibliotekų reikšmę, o juk Karleilis buvo Londono bibliotekos steigėjas…“
Mums, kurie tenorime diskutuoti vien dėl Ruskino tezės, nesigilindami į jos istorinę kilmę, tereikia ją pakankamai tiksliai reziumuoti Dekarto žodžiais, kad „visų gerų knygų skaitymas yra tarsi pokalbis su pačiais padoriausiais visų praėjusių amžių žmonėmis, šių knygų autoriais“. Ruskinui, beje, galbūt nebuvo žinoma ši sausoka prancūzų filosofo mintis, bet kaip tik ją iš tikrųjų visur randame jo paskaitoje, apgaubtoje vien apoloniškuoju auksu, kuriame ištirpsta angliški ūkai. kaip kad šlovė nuskaidrina jo mėgstamo tapytojo gamtovaizdžius.
„Klystame manydami, jog galime savo valia ir protu rinktis draugus, nes tik nedaugelis mūsų turi šitokią galią, – mūsų pasirinkimas yra labai ribotas. Negalime pažinti to, ką norėtume… Jei mus lydi sėkmė, galime trumpai pamatyti didį poetą, išgirsti jo balsą arba ko nors paklausti kokį mokslininką, – jis mums maloniai atsakys. Galime užtrukti dešimt minučių, kalbėdamiesi su ministru jo kabinete, arba kokį kartą gyvenime būti apdovanoti karalienės žvilgsniu. Vis dėlto trokštame šitokių greit prabėgančių akimirkų, ištisus metus aistringai ir sukaupę visus sugebėjimus vaikomės net šiek tiek menkesnių galimybių, kai tuo pat metu mums yra atvira kitokia draugija žmonių, kurie kalbėsis su mumis kiek tik panorėsime, neatsižvelgdami į mūsų rangą. Ši draugija yra tokia gausi ir maloni, jog galime ją priversti visą dieną mūsų laukti, o karaliai ir valstybės vyrai mūsų visai nelaukia, – mes patys esame priversti laukti, kad priimtų, – bet vis tiek jos niekada neieškosime paprastai, kaip ir apstatytuose mūsų pačių bibliotekos prieškambariuose, niekada neišklausysime nė vieno žodžio, kurį jie ruošėsi mums pasakyti.“ „Galbūt man tarsite, priduria Ruskinas, jog labiau mėgstate šnekėtis su gyvais žmonėmis, nes tuomet galite matyti jų veidus ir t. t.“, ir. atmesdamas tiek vieną, tiek ir kitą prieštaravimą, parodo, kad skaitymas ir yra pašnekesys su žymiai išmintingesniais ir įdomesniais asmenimis nei tie, kuriuos pažinti turime progą savo apsupty. Pastabose, kurias patelkiau šios knygos gale, bandžiau parodyti, jog skaitymas negali būti visiškai sutapatintas su pokalbiu, tegu ir su pačiu išmintingiausiu žmogumi; iš esmės knyga nuo draugo skiriasi ne išminties laipsniu, o bendravimo būdu. – skaitymas suteikia progą bendrauti su kito mintimis, bet. atvirkščiai nei pokalbio, šio bendravimo metu esame vieni, vadinasi, galime džiaugtis vienatvės teikiama intelektualine galia, kurią iškart išblaško pokalbis, esame nuolat šios galios skatinami vaisingam proto darbui. Jei Ruskinas būtų padaręs išvadas iš kitokių tiesų nei tos, kurias dėsto toliau, greičiausiai būtų priėjęs tokią pat išvadą kaip mano. Bet tikriausiai jis nesistengė pasiekti pačios skaitymo idėjos esmės. Jis tik norėjo atskleisti mums skaitymo vertę, papasakodamas savotišką platonišką mitą taip paprastai, kaip šitai darydavo graikai, atskleidę kone visas teisingas idėjas ir palikę nūdieniams žmonėms rūpestį jas kruopščiai gilinti. Tačiau tikėdamas, kad skaitymas savo pirmine esme kaip produktyvus bendravimo vienatvėje stebuklas yra dar kai kas daugiau nei tai, apie ką kalba Ruskinas, netikiu, jog jam mūsų dvasiniame gyvenime būtų galima priskirti pirmaujantį vaidmenį, kokį jis, regis, teikia.
Skaitymo vaidmens ribos išplaukia iš jo privalumų. O šiuos privalumus pasistengsiu parodyti remdamasis dar savo vaikystės skaitymais. Knyga, kurią ką tik matėte mane skaitant kamputy prie židinio valgomajame ir savo kambaryje, susirangiusį fotelyje su vąšeliu nertu atlošu galvai, o gražiomis popietės valandomis po parko lazdynais ir gudobelėmis, kur šalia manęs tylomis pleveno iš toli atskrieję visi begalinių laukų dvelksmai, be žodžių nešdami į mano džiūgaujančias šnerves dobilų ir lubinų kvapą, – retsykiais pakeldavau pavargusias akis, kad į juos pažvelgčiau, – kadangi jūsų akys, kai palinkstate prie jos, negalėtų įskaityti jos pavadinimo iš dvidešimties metų atstumo, mano atmintis, kurios žvilgsnis daugiau pratęs prie šitokio pobūdžio percepcijų, jums pasakys, kad ši knyga buvo Teofilio Gotjė „Kapitonas Frakasas“.
Man ypač patiko dvi trys jos frazės, kurios, maniau, buvo pačios originaliausios ir gražiausios visoje knygoje. Neįsivaizdavau, kad koks kitas autorius būtų kada nors parašęs į jas panašias. Bet nujaučiau, kad jos priklauso tikrovei, kurios nedidelį kraštelį Teofilis Gotjė leidžia mums visoje knygoje prabėgomis pamatyti tik vieną ar du kartus. Ir kadangi maniau, jog jam tikrai ji visa pažįstama, panorau perskaityti ir kitas jo knygas, kur visos frazės būtų tokios pat gražios kaip šios ir kuriose būtų kalbama apie dalykus, apie kuriuos norėčiau sužinoti jo nuomonę. „Savo prigimtimi juokas visai ne žiaurus; juo žmogus skiriasi nuo gyvūno, jis yra, kaip tvirtina graikų poetas Homeras, nemirtingų ir palaimingų dievų dovana, – jie iki soties juokiasi olimpišku juoku per visą amžinybės laisvalaikį.“ Ši frazė mane tikrai apsvaigino. Maniau matąs stebuklingąją antiką pro viduramžius, kuriuos tik Gotjė sugebėjo man atverti. Tačiau būčiau norėjęs, kad užuot prabėgomis apie tai užsiminęs po nuobodaus pilies, kurią man trukdė įsivaizduoti per daug nežinomų žodžių, aprašymo jis būtų per visą knygą kalbėjęs tokio pobūdžio frazėmis apie dalykus, kurių ir perskaitęs knygą neužmirščiau ir mėgčiau. Būčiau norėjęs, kad jis, vienintelis išmintingas tiesos žinovas, būtų pasakęs, ką iš tiesti privalau manyti apie Šekspyrą, apie Sentiną, apie Sofoklį, Euripidą ir Silviją Peliko, kuriuos perskaičiau labai šaltą kovo mėnesį ir kiekvienąkart užvertęs knygą, sujaudintas, jog baigiau ją skaityti, sukaupęs jėgas šitaip be judesio pasėdėjęs, akinamas kaimo gatvėse siaučiančio gaivaus vėjo, imdavau vaikštinėti, trepsėti kojomis, klupinėti keliais. Būčiau itin norėjęs, kad jis man pasakytų, ar turėsiu daugiau laimės pasiekti tiesą, jei pasiliksiu arba nepasiliksiu antriems metams šeštoje klasėje. o vėliau tapsiu diplomatu arba advokatu Kasaciniame teisme. Bet vos baigęs frazę jis imdavo aprašinėti stalą, apneštu „tokiu dulkių sluoksniu, jog buvo galima jame rašyti raides“, – mano akims pernelyg nereikšmingą daiktą, kad atkreipčiau į jį dėmesį; tad būdavau priverstas pasidomėti, kokias dar knygas yra parašęs Gotjė, kurios būtų geriau patenkinusios mano siekimus ir galiausiai duotų progą sužinoti visas jo mintis.
Tikrai, vienas svarbiausių ir nuostabiausių gražių knygų bruožų (kuris privers suvokti esminį ir kartu ribotą skaitymo vaidmenį mūsų dvasiniame gyvenime) yra tas, kad autoriui ji gali būti „Išvadomis“, o skaitytojui – „Paskatomis“. Labai gerai suvokiame, jog mūsų išmintis prasideda ten, kur ji autoriaus baigiasi, o norėtume, kad mums atsakytų, tuo tarpu jis tegali sužadinti mūsų troškimus. Ir šiuos troškimus tegali sužadinti tik priversdamas mus kontempliuoti aukščiausią grožį, kurį pasiekė paskutine savo meistriškumo pastanga. Tačiau dėl keisto ir, beje, lemtingo intelektinės optikos dėsnio (šis dėsnis galbūt nurodo, kad iš niekur negalime gauti tiesos, kad privalome ją patys pasiekti) kitų išminties pabaiga mums pasirodo tik mūsų išminties pradžia, tad kaip tik tuomet, kai sužinome viską, ką tik jie galėjo mums pasakyti, kyla nuojauta, kad jie mums dar nieko nėra pasakę. Beje, jei jiems užduodame klausimus, į kuriuos jie negali atsakyti, vadinasi, reikalaujame atsakymų, kurie mums nieko neduos. Nes tik savo meile poetai priverčia mus teikti tiesioginę reikšmę daiktams, kurie tėra jų asmeniškų jausmų signifikantai. Kiekvienu mums parodytu vaizdu jie, regis, pateikia tik trumpą nuostabaus gamtovaizdžio apžvalgą, gamtovaizdžio, kitokio nei visas likęs pasaulis, į kurio šerdį norėtume prasiskverbti. „Veskite mus“, norėtume tarti Meterlinkui, poniai de Noaj, „į Zelando sodą, kuriame auga senamadiškos gėlės“, keliu, kvepiančiu „dobilais ir pelynais“, į tas vietas žemėje, apie kurias nekalbėjote savo knygose, bet apie kurias galvojate, jog jos tokios pat gražins kaip šitos. Norėtume eiti pasižiūrėti lauko, kurį Milė (nes tapytojai moko mus taip pat kaip ir poetai) parodo mums savo „Pavasaryje“, kad Klodas Monė nuvestų mus į Živerni, ant Senos kranto, prie upės vingio, kuris vos matomas pro ryto ūkus. Tačiau tikrovėje jie tėra tik paprasti santykių arba giminingumo atsitiktinumai, kurie, suteikdami progą būti šalia arba važiuoti pro šalį, privertė ponią de Noaj, Meterlinką, Milė, Klodą Monė pavaizduoti šį kelią, sodą, lauką, šį upės vingį, o ne ką kita. Kas mums pasirodė kitoks ir gražesnis už visą likusį pasaulį, yra tai, jog jie – tarsi neapčiuopiamo genijaus įspūdžio atspindys, kurį išvysime keistai ir valdingai klajojantį visuose tarsi abejinguose ir nuolankiuose jų pavaizduotuose gamtovaizdžiuose. Ši mus kerinti ir apgaunanti išvaizda, anapus kurios norėtume prasiskverbti, yra šio savotiškai paprasto dalyko pati esmė, – drobėje sustabdytas miražas, vizija, ir tas rūkas, pro kurį mūsų godžios akys norėtų prasiskverbti, yra paskutinis tapytojo meistriškumo žodis. Paskutine pastanga tiek rašybas, tiek ir dailininkas tik šiek tiek kilsteli prieš mūsų akis bjaurumo lr nereikšmingumo šydą, trukdantį domėtis visata. Tad Jis mums sako:
Pažvelki, pažvelki
Į kvapnius dobilus ir pelynus,
Į ankštus ir sraunius
Eno ir Uazos upelius,
„Pažvelki į Zelando namą, rausvą ir spindintį it kokia kriauklė. Pažvelki! Išmok matyti!“ Ir tą pat akimirką dingsta. Tuo skaitymas yra vertingas ir kartu nepakankamas dalykas. Nereikia telkti pernelyg daug reikšmės tam, kas tėra tik tam tikros disciplinos pradžia. Skaitymas – tai dvasinio gyvenimo slenkstis; jis veda mus į šį gyvenimą, tačiau pats juo nėra.
Vis dėlto esama tam tikrų, kaip sakoma, patologinių dvasinės depresijos atvejų, kai skaitymas gali virsti savotišku gydymo būdu ir besikartojančiomis paskatomis nuolatos sugrąžinti aptingusią dvasią į dvasinį gyvenimą. Knygos daro panašų poveikį dvasiai, kokį psichoterapija daro kai kuriems neurastenikams.
Žinoma, kad vienu ar kitu nervinių negalavimų atveju ligonis, nors nėra pakenktas nė vienas jo organas, įklimpsta į negalios norėti liūną, tarsi į kokią gilią provėžą, iš kurios pats negali išsikapstyti ir pagaliau žūtų, jei jam kas neištiestų stiprios pagalbos rankos. Jo smegenys, kojos, plaučiai, skrandis yra sveiki. Šiaip jau jis gali dirbti, vaikščioti, pakęsti šaltį, valgyti. Bet tie veiksmai, kuriuos jis yra pajėgus atlikti, nėra atliekami su noru, nes jis nesugeba jų norėti. Ir organinis nusilpimas, kuris galiausiai yra toks pat kaip ir ligos, nors jis išties neserga, gali būti nepagydoma valios inertiškumo pasekmė, jei jis negaus iš išorės impulso, kurio savyje negali surasti, jei jam nepadės gydytojas, kol bus pamažu atkurtos jo organinės valios pajėgos. Tačiau esama ir tokios dvasios žmonių, kuriuos irgi galėtume palyginti su šiais ligoniais, kuriems savotiškas tingumas arba lengvabūdiškumas trukdo spontaniškai nusileisti į savo pačių gelmes, kur prasideda tikrasis dvasinis gyvenimas. Jei nebus daugsyk į jas kitų nuvesti, jie patys nesugebės jose surasti tikrų lobių ir jais naudotis, – be šio svetimo įsikišimo jie gyvens kaip kokie savimaršos, bus neveiklūs, o tai pavers juos įvairiausių malonumų žaisleliu, sulygins su tais, kas juos supa ir blaško; jie pasidarys panašūs į bajorą, kuris nuo vaikystės susidėjo su vieškelio plėšikais ir jau nebeprisimena savo pavardės, nes jau seniai jos atsisakė, pagaliau nebejaus ir visai pamirš savo dvasios kilnumą, jei tik koks impulsas iš išorės nesugrąžins jiems dvasinio gyvenimo jėgos, kad staiga vėl atgautų gebėjimą savarankiškai mąstyti ir kurti. Tačiau šis impulsas, kurio tingi dvasia nepajėgia surasti savyje, o privalo gauti iš kito, aišku, turi ateiti vienatvėje, nes už jos ribų, kaip matėme, neįmanomas kūrybinis vyksmas, kurį kaip tik ir reikia jam atgaivinti. Vien iš vienatvės tingi dvasia nieko negauna, nes pati nepajėgia išjudinti savo kūrybinės veiklos. Bet taip pat ir pats intelektualiausias pokalbis, patys reikalingiausi patarimai jam nieko neduos, nes ši autentiška, tik jam vienam būdinga veikla negali būti atliekama kieno nors kito. Reikia, kad kito įsikišimas vyktų mūsų pačių gelmėje, jis bus kito postūmis, gautas visiškoje vienatvėje. Tačiau matėme, kad kaip tik tai ir būdinga skaitymui, nes tik skaitymui šitai yra savita. Tad skaitymas yra vienintelis dalykas, galintis palankiai veikti tokią dvasią ir protą: ką ir reikėjo įrodyti, kaip sako geometrai. Ir dar, – skaitymas veikla tik kaip paskata, jokiais būdais ne pakeičianti mūsų asmeninės veiklos; jis tik grąžina mums gebėjimą veikti, kaip kad nervinių negalavimų atvejais, apie kuriuos ką tik užsiminėme, terapeutas tik grąžina ligoniui norą naudotis savo skrandį!“, kojomis, smegenimis, kurie ir buvo sveiki, Beje, kone visi esame paliesti šio dvasios tingulio, šio žemiausių lygio sąstingio, tad kartais, nors tai ir nebūtina, žinodamas, kaip susijaudinimas po tam tikro skaitymo nepalankiai veikia asmeninį darbą, ne vienas rašytojas, prieš imdamasis darbo, mėgdavo paskaityti kokį gražų puslapį. Antai Emersonas retai kada pradėdavo rašyti neperskaitęs kelių Platono puslapių. O Dantė – ne vienintelis poetas, kuri Vergilijus yra atvedęs prie rojaus vartų.
Tad būdamas toks iniciatorius, kurio stebuklingi rakiai atveria mūsų pačių gelmėje esančios buveinės vartus, pro kuriuos vieni nepajėgiame įžengti, skaitymas vaidina išganingą vaidmenį mūsų gyvenime ir atvirkščiai, jis tampa pavojingas, kai, užuot skatinęs mūsų asmeninį dvasios gyvenimą, ima jį keisti, kai tiesa mums nebeatrodo idealas, kurį galime pasiekti tik savo vidiniu mąstymu ir širdies pastangomis, o medžiagiškas daiktas tarp knygos lapų, it koks kitų paruoštas penas, kurį mums belieka pasiimti iš knygų lentynos ir po to mėgautis juo pasyviai, visiškoje kūno ir dvasios ramybėje. O kartais, tam tikrais itin išimtiniais atvejais, beje, kaip matysime, ne tokiais pavojingais, tiesa, dar suvokiama kaip išoriškas daiktas, atrodo tolima, pasislėpusi sunkiai prieinamoje vietoje. Tuomet koks nors slaptas dokumentas, kokie nors neišsiųsti laiškai, memuarai gali nelauktai apšviesti tuos asmenis, kuriems yra sunku bendrauti. Kokia laimė, kokia ramybė pavargusiai sielai ieškoti tiesos savyje, sau tarusiai, kad ši tiesa yra kitur, Olandijos vienuolyne pavydžiai saugomo dokumento lapuose, kad jai pasiekti reikia pastangų, kurios bus visai realios ir virs pilna žavesio intelektine pramoga. Aišku, reiks ilgai keliauti, perplaukti vandeniu vėju vaitojančias lygumas, kai krante nuo nesiliaujančių bangų viena po kitos linksta ir vėl atsitiesia nendrės; reiks apsistoti Dodrechte, kur gebenėmis apaugusi bažnyčia kyla tarp miegančių kanalų, kur virpa Mezas, trikdomas juo slystančių laivų, kur vakarais auksinis vanduo atspindi rausvus stogus ir mėlyną dangų; kol galiausiai baigęs kelionę vis dar nebūsi tikras, jog pasiekei tiesą. Tam reiks pasinaudoti stipriais ryšiais, susisiekti su garbingu Utrechto arkivyskupu gražiu ir griežtu seno jansenisto veidu, su dievobaimingu Amersforto archyvų saugotoju. Tiesos užkariavimas tokiais atvejais suprantamas kaip diplomatinė misija, kurią vykdant netrūksta nei kelionės vargų, nei atsitiktinumų derybose. Bet ar tai svarbu? Visi šios senos Utrechto bažnyčios nariai, nuo kurių geros valios priklauso mūsų tiesos užkariavimas, nuostabūs žmonės, kurių XVII amžiaus veidai taip skiriasi nuo mums įprastų veidų, su jais taip įdomu bendrauti ar bent jau susirašinėti. Jų kartas nuo karto mums rodoma pagarba mus pakels mūsų pačių akyse, jų laiškus saugosime kaip kokį liudijimą ar retenybę. O vieną dieną nedelsdami paskirsime jiems vieną savo knygą, – tai išties yra mažiausia, ką galime padaryti žmonėms, kurie mums dovanojo… tiesą. O kalbant apie kai kuriuos tyrinėjimus, trumpus darbelius, kuriuos privalėsime atlikti vienuolyno bibliotekoje, būtinus ruošiantis žengti į tiesą, – tiesą, kurią užsirašysime atsargumo dėlei ir baimindamiesi, kad ji nuo mūsų nepaspruktų, – būtų gan negražu skųstis jų keliamais vargais; sename vienuolyne kaip reta ramu ir vėsu. vienuolės ten dar dėvi tokius pat aukštus kykus su baltais sparnais kaip Rožė van der Veldeno paveiksle; o tuomet, kai dirbsime, XVII amžiaus varpai švelniai slopins nuoširdų vandens čiurlenimą kanale, kuriame pats mažiausias blyškios saulės spindulys akinamai atspindės tarp dviejų vasaros gale apsinuoginusių medžių eilių, o jų šakos lies blizgančius abiejuose krantuose stovinčių namų su frontonais veidrodžius.
Šitoks tiesos, kuri yra kurčia minties šauksmui Ir nuolankiai priima kitų poveikius, tiesos, kuri įgyjama per rekomendacinius laiškus. įduotus jums į rankas to. kas tą tiesą realiai saugojo, tik galbūt jos nepažino, tiesos, kuri leidžiasi užrašoma į sąsiuvinį, suvokimas toli gražu mira pats pavojingiausias. Nes gana dažnai istorikams, net eruditams kurie ieško tiesos nukeliavę toli kokioj nors knygoj, ši tiesa iš tikrąją yra pati tiesa, o jos ženklas arba įrodymas, tad užleidžia vietą kitai tiesai, kurią skelbia arba kurią tikrina ir patvirtina, o ši jau yra individualios jų proto kūrybos vaisius. Tačiau tai negalioja tam, kas skaito vien kad skaitytų, kad įsimintų tai, ką perskaitė. Tokiam knyga nėra angelas, kuris iškart nuskrenda atvėręs dangiško rojaus vartus, o sustingęs stabas, garbinamas dėl jo paties; užuot priėmęs jos sužadintas tikrai orias ir kilnias mintis, jis perteikia aplinkai netikrą, dirbtinį orumą. Šitoks mokslinčius kieno nors garbei su šypsena taria kokią Vilardueno arba Bokačo kūrinyje paminėtą pavardę ar palankiai atsiliepia apie kokį poelgį, kuris buvo aprašytas Vergilijaus. Jo originaliai veiklai nepritaikytas protas nesugeba knygoje išskirti medžiagos, galinčios jį padaryti stipresnį; jis prigrūstas nepaliestos formos, kuri, užuot tapusi asimiliuojamu elementu, gyvenimo principu, tėra tik svetimkūnis, mirties principas. Ir būtina pasakyti, kad šią fetišistinę pagarbą knygoms kaip liguistą polinkį apibūdinu todėl, kad lyginu ją su idealiu, be jokių trūkumų protu, kuris, aišku, neegzistuoja, kaip tai daro fiziologai, kai aprašinėja normalią organų veiklą, kokia beveik neaptinkama gyvose būtybėse. Atvirkščiai, tikrovėje, kur nerasime nei tobulų protų, nei visai sveikų kūnų, tie, kuriuos vadiname didžiais protais, kaip ir kiti, yra ištikti šios „literatūrinės ligos“. Galėtume tarti, jog daugiau nei kiti. Atrodo, kad knygų pomėgis auga kartu su protu, tik šiek tiek žemiau, bet ant to paties stiebo, kaip kad kiekvieną aistrą lydi simpatija, palankumas viskam, kas supa jos objektą, susiję su juo ir kai jo net nėra, vis tiek apie jį kalbama. Tad ir patys didžiausi rašytojai tomis valandomis, kai tiesiogiai nebendrauja su mintimi, mėgaujasi knygų draugija. Argi jos pirmučiausia nėra jiems tai, ką patys parašė, ar neatveria jiems daugybės grožių, kurie liko paslėpti nuo paprastų mirtingųjų? Tiesą sakant, kad patys aukščiausi protai yra „knygiški“, jokiu būdu neįrodo, jog tai nėra yda. Iš to, kad vidutinybės dažnai yra darbščios, o protingi dažnai tinginiai, negalima daryti išvados, jog darbas nėra geresnė proto mankšta už tinginiavimą. Nepaisant to, kai koks didis žmogus turi kokią nors mūsų ydą, visada rūpi savęs paklausti, ar iš tikrųjų tai nėra kokia nepripažinta gera savybė, tad su malonumu sužinome, kad Hugo atmintinai mokėjo Krintą Kurcijų, Tacitą ir Justiną, kad jei kas jam girdint ginčydavo kokio žodžio ar termino teisingumą, galėdavo pasekti jo raidą ir nurodyti kilmę citatomis, atskleidžiančiomis nuostabią erudiciją. (Beje, jau esu sakęs, kaip ši erudicija maitino jo genijų, užuot jį slopinusi, – taip žabų ryšulys užgesina mažą liepsną ir padidina didelę.) Meterlinkas, kuris mums yra mokslinčiaus priešingybė, kurio protas nuolatos atviras daugybei nežinomų pojūčių, jausmų, kokius sužadina avilys, gėlynas ar žolės, mus nuramina, kad neišsigąstume erudicijos, kone bibliofilijos pavojų, kai jis diletantiškai aprašinėja senus Jakobo Katso arba abato Sanderaus leidinius puošiančias graviūras. Beje, šie pavojai gresia ne tiek protui, kiek jausenai, nes naudingai skaityti, jei galime taip pasakyti, žymiai daugiau sugeba mąstytojai, o ne vaizduotės rašytojai. Antai Šopenhaueris mums yra puikus pavyzdys gyvybingo proto, lengvai pakeliančio pačią sunkiausią skaitymo naštą, kai kiekvienas sužinotas dalykas tučtuojau virsta tikrovės dalimi, priklausomai nuo gyvybingumo galios.
Šopenhaueris niekada nepareiškia nuomonės iškart jos neparėmęs keliomis citatomis, bet junti, jog cituojami tekstai jam tėra tik pavyzdžiai, nesąmoningos ir išankstinės aliuzijos, kuriose jis mėgsta ieškoti tam tikiu savo paties minčių bruožų, bet jos jo visai neįkvepia. Prisimenu vieną jo knygos „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ puslapį, kur viena po kitos eina gal dvidešimt citatų. Kalbama apie pesimizmą (žinoma, aš sutrumpinu citatas); „Kandide“ Volteras gana maloniai kovoja su optimizmu, Baironas „Kaine“ šitai daro tragiška forma. Herodotas nurodo, jog Trakijos gyventojai kiekvieną naujagimį sutikdavo raudomis ir džiaugdavosi, kai kas nors mirdavo. Štai kaip jis apie tai pasakoja gražiomis eilėmis, kurias mums perteikia Plutarchas: „Lugere genitum, tanta qui intravit mala etc.“1. Prie to paties reikia priskirti ir meksikiečių paprotį linkėti etc., ir Sviftas paklūsta tam pačiam jausmui, nuo pat jaunystės įpratęs (jei tikėsime Valterio Skoto parašyta biografija) pažymėti savo gimimo dieną kaip sielvarto dieną. Visiems žinoma „Sokrato apologijos“ vieta, kur Platonas teigia, kad mirtis yra nuostabus gėris. Tą patį sako ir Heraklito maksima: „Vitae nomen quidem est vita, opus autem mors“2. Žinomos šios gražios Teognido eilės: „Optima sors homini non esse etc.“3. Tragedijoje „Edipas Kolone“ (1224 eil.) Sofoklis tai trumpai išdėsto šitaip: „Natum non esse sortes vincit alias omnes etc.“4. Euripidas sako: „Omnis hominum vita est plena dolore“ (Ipolitas, 189 eil.)5, o Homeras jau buvo tai pasakęs: „Non enim quidcam alicubi est calamitosius homine omnium, quotquot super terram spirant etc.“6. Beje, tai pasakė ir Plinijus: „Nullum melius esse tempestiva morte“7. Šekspyras senojo karaliaus Henriko IV lūpomis ištaria šiuos žodžius: „O, if this were seen / The happiest youth, / Would shut the book and sit him down and die“8. Ir pagaliau Baironas: „This something better not to be“9. „Kritikone“ Baltazaras Gracianas vaizduoja egzistenciją pačiomis juodžiausiomis spalvomis etc. Jei būčiau leidęsis ir Šopenhauerio pernelyg toli nuvedamas, būčiau turėjęs malonumą baigti šį demonstravimą „Aforizmais apie gyvenimo išmintį“, galbūt vienintele iš visų man žinomų knygų, kurią kuo daugiau skaitai, tuo autorius atrodo pats originaliausias, tad ne veltui šios knygos, kurios kiekviename puslapyje yra kelios citatos, pradžioje Šopenhaueris galėjo rimtų rimčiausiai pasaulyje parašyti: „Kompiliuoti nėra mano darbas“.
Be abejo, draugystė su žmonėmis yra lengvabūdiškas dalykas, tuo tarpu skaitymas – rimta draugystė. Bent jau nuoširdi draugystė, o kad ji kreipiasi į mirtį, į nebūtį, suteikia jai kone jaudinančio nesuinteresuotumo. Be to, ši draugystė yra atsikračiusi visko, kas kituose bjauru. Kadangi mes, gyvieji, visi esame mirę, dar nepradėję eiti savo pareigų, visi prieškambario mandagumai, visi pasveikinimai, kuriuos vadiname pagarba, padėka, atsidavimu ir į kuriuos įpiname šitiek melo, yra bevaisiai ir varginantys. Maža to, – patys pirmieji simpatija, dėkingumu, žavesiu paremti ryšiai, pirmieji mūsų ištarti žodžiai, pirmi parašyti laiškai apraizgo mus įpročių, tikrojo gyvenimo būdo tinklo gijomis, tad nebegalime jų atsikratyti susidūrę su kitom draugystėm; jau nekalbant apie tai, jog per tą laiką pernelyg karštai mūsų ištarti žodžiai lieka it kokie vekseliai, kuriuos privalome apmokėti arba už kuriuos teks mokėti brangiau visą gyvenimą sąžinės graužatimi, jog leidome juos užprotestuoti. Skaitant draugystė netikėtai grįžta į savo pirminio tyrumo būseną. Su knygomis negali būti meilus. Jei su jomis praleidžiame vakarą, jos išties tampa tokiais draugais, kokių trokštame. Bent jau dažnai išsiskiriame apgailestaudami. O kai išsiskiriame, mūsų nekamuoja paprastai draugystę temdančios mintys: „Ką apie mus pamanys? – Ar nepasielgėme netaktiškai? – Ar patikome?“ – nuogąstaudami, kad mūsų nepamirštų dėl ko nors kito. Šie visi draugystės keliami nerimai miršta prie tokios ramios ir tyros draugystės, kokia yra skaitymas, slenksčio. Daugiau jokios pagarbos; ir iš to, ką sako Moljeras, juokiamės tik tiek, kiek šitai yra juokinga; o kai mums nuobodu, nebijome parodyti, jog nuobodžiaujame, ir kai mums jau tikrai pakanka, padedame knygą į vietą taip šiurkščiai, tarsi ji nebūtų nei geniali, nei įžymaus autoriaus. Šios tyros draugystės aplinka yra tyla, kuri tyresnė už kalbėjimą. Nes kalbame kitiems, o tylime sau patiems. Tyla, kaip ir kalbėjimas, nėra pažymėta mūsų ydų, mūsų grimasų antspaudo. Ji tyra, tokia, kokia išties yra atmosfera. Tarp autoriaus ir mūsų minčių neįsiterpia jokių egoizmo apraiškų, mąstymui priešiškų ir su juo nesuderinamų elementų. Pati knygos kalba yra tyra (jei tik knyga nusipelno šio vardo), ji nuskaidrinta autoriaus minties, pašalinančios iš jos visa, kas nėra ji pati, grąžinančios jai jos tikrąjį pavidalą; iš esmės visos frazės panašios viena į kitą, nes visos jos sakomos vienintele asmens balso intonacija; iš čia – savotiškas tolydumas, kurio nėra gyvenimiškuose santykiuose, taip pat ir to, ką jie duoda svetimo minčiai; šis tolydumas leidžia greitai sekti pačią autoriaus minties giją, ramiame veidrodžio paviršiuje atsispindinčią jo veido išraišką. Gebame mėgautis kiekvieno autoriaus bruožais, ir tam nereikia, kad jie būtų žavūs, nes taip malonu, kai protas įžvelgia giluminį vaizdą, kai myli draugiškai ir be egoizmo, be frazių, tarsi tas vaizdas būtų tavyje. Štai taip mums patinka Gotjė, paprastas ir šaunus gero skonio vaikinas (mums smagu manyti, kad galime jį laikyti tobulo meistriškumo atstovu). Mes neperdedame jo protinių sugebėjimų, – antai „Kelionėje į Ispaniją“, kur kiekviena frazė, be jokios abejonės, pabrėžia ir iškelia jo malonią ir smagią asmenybę (žodžiai liejasi patys, kad ją apibūdintų, nes ji juos parinko ir išdėstė tam tikra tvarka), neįmanoma nepastebėti gana tolimo tikram menui įsipareigojimo, kuriam autorius mano esąs priverstas paklusti, kai smulkiai aprašinėja kiekvieną formą, priduria palyginimą, kuris nekyla iš tikrai malonaus ir stipraus įspūdžio, tad mūsų visai nežavi. Neįmanoma neįžvelgti Jo vaizduotės nejautrumo, kai įvairiomis kultūromis apsėtą lauką lygina „su siuvėjų reklamomis, ant kurių užklijuoti kelnių ir liemenių pavyzdžiai“, arba kai sako, kad keliaudamas iš Paryžiaus į Angulemą nieko nuostabaus neišvysi. Šis karštas gotikos gerbėjas kelia mums šypseną, kai net nesivargina užsukti į Šartrą aplankyti katedros.
Bet kaip gera, kaip džiugu lydėti šį smagų draugą per jo nuotykius! Jis toks malonus, jog visa aplink mus tampa malonu. Ir nuliūstame, kai dėl audros praleidęs keletą dienų su kapitonu Lebarbjė de Tina nu jo žaviame laive, kuris „žėri it auksas“, jis daugiau nė žodžio nebetaria apie šį mielą jūreivį, priversdamas visam laikui su juo išsiskirti ir nepraneša, kas jam vėliau nutiko. Juntame, jog jo pagyrūniškas linksmumas ir liūdesys yra šiek liek begėdiški žurnalisto įpročiai. Bet mes visa tai jam atleidžiame, leidžiame daryti viską, ką tik jis nori, mums linksma, kai jis grįžta permirkęs iki paskutinio siūlo, mirštantis iš bado ir noro miegoti, mums liūdna, kai jis su Feljetonisto liūdesiu kartoja per anksti mirusių savo kartos žmonių pavardes. Jau esame minėję, kad jo frazės atspindi jo veidą, bet kad jis to net neįtaria; nes jei žodžiai parenkami ne pagal mūsų minties esmei artimą giminingumą, o pagal norą pavaizduoti save, jie ir atspindi šį norą, o ne mus. Fromentinas, Miusė, nepaisydami viso savo talento, ateities kartoms norėjo palikti savo portretą, tad nupiešė jį gana vidutiniškai: bet tuo jie be galo įdomūs, nes jų nesėkmė yra pamokanti. Nes kai knyga neatspindi stiprios individualybės, ji tampa dar ir įdomių proto trūkumų veidrodžiu. įsigilinę į Fromentino knygą, gilumoje pastebime „gerų manierų“ trūkumą ir kvailystes, o Miusė knygoje – gražbylystės tuštumą.
Jei knygų pomėgis auga kartu su protu, tai jų keliami pavojai, kaip matėme, drauge su juo ir mažėja. Originalus protas geba skaitymą pajungti savo asmeninei veiklai. Skaitymas jam – pati kilniausia pramoga, labiausiai kilninanti dėl to, kad tik skaitymas ir žinios protui suteikia .geras manieras“. Mūsų jausmų ir proto galios gali būti ugdomos tik mūsų pačių dvasinio gyvenimo gelmėse. O bendravimu su kitais protais, koks yra skaitymas, galime išugdyti savo proto „manieras“. Vis dėlto kas daug skaito, išsiskirs savo protu, o kam nežinoma kokia nors knyga ar literatūros mokslo ypatybė, nors ir būtų genijus, liks neišsilavinęs prasčiokas. Geros manieros ir kilnumas ir proto sferoje yra savotiškas įpročių frankmasoniškumas ir gebėjimas paveldėti tradicijas.
Labai greitai šis pramoga tapęs pomėgis skaityti didelius rašytojus virsta pomėgiu skaityti senus autorius. Net ir tie, kurie mūsų amžininkams atrodo patys didžiausi „romantikai“, skaitė vien klasikus. Viktoras Hugo, kalbėdamas apie skaitymą, dažniausiai mini Moljero, Horacijaus, Ovidijaus, Renjaro vardus. Iš visų rašytojų pats neknygiškiausias yra Alfonsas Dodė, kurio kūryba labai nūdienė ir pilna gyvenimo ir kuris, regis, atsisakė klasikos tradicijų, be paliovos skaitė, citavo, komentavo Paskalį, Montenį, Didro, Tacitą. Galėtume kone tarti, galbūt grįžę prie, beje, visai šališko seno dalijimo į klasikus ir romantikus, kad kaip tik skaitytojai (be abejo, protingi skaitytojai) yra romantikai, tuo tarpu meistrai (netgi vadinamieji romantikai) yra klasikai. (Tai galima būtų taikyti visoms meno rūšims. Antai publika eina klausytis pono Vincento d’Indžio muzikos, o tuo tarpu ponas Vincentas d’Indis skaito Monsinjo kūrinius. Publika eina į pono Vuillardo ir pono Moriso Deni parodas, o tuo tarpu jie patys vaikštinėja į Luvrą.) Taip, be abejonės, yra todėl, kad nūdienis mąstymas, kurį originalūs rašytojai ir menininkai daro prieinamą ir trokštamą publikos, tam tikru mastu yra tokia jų pačių dalis, jog jiems didesnę pramogą teikia kitoks mąstymas. O kad priartėtų prie jo, jiems reikia daugiau pastangų, tad jie patiria didesnį malonumą; visada maga šiek tiek peržengti savo paties ribas ir skaitant keliauti.
Tačiau baigdamas norėčiau išskirti ir kitą priežastį, dėl kurios dideli protai teikia pirmenybę seniems kūriniams. Nes juose ne taip, kaip yra nūdieniuose kūriniuose, proto sukurtas grožis egzistuoja ne vien mums. Jie išgauna iš tų kūrinių medžiagos dar labiau jaudinantį grožį, turiu galvoje kalbą, kokia jie buvo parašyti, – kuri yra tarsi gyvenimo veidrodis. Patiri truputį džiaugsmo vaikštinėdamas po miestą, kad ir Boną, kuriame išliko nepaliesta XV amžiaus ligoninė, jos šulinys, skalbykla mediniais paneliu apmuštais ir dažytais skliautais, stogu su aukštais frontonais, pastogės langeliais, vainikuojamas lengvutės kalto švino sruogos (visa tai, ką epocha dingdama paliko, kas priklausė vien jai, nes ne viena epocha vėliau nesukūrė panašių daiktų), truputį tokio pat džiaugsmo junti ir klajodamas po Rasino tragediją arba po Sen Simono tomą. Nes juose – visos gražios išnykusios kalbos formos, primenančios jau nebesančius papročius ir manieras, tvarius praeities pėdsakus, visai nepanašius į nieką iš dabarties, ir vien juos palietęs laikas sugebėjo dar paryškinti jų spalvą.
Rasino tragedija, Sen Simono memuarų tomas panašūs į gražius daiktus, kurie šiandien nebegaminami. Kalba, kokia juos nukalė didieji menininkai taip nesivaržydami, jog privertė juos suspindėti švelnumu ir ryškia įgimta jėga, jaudina mus kaip vaizdas kai kurių įnagių, šiandien jau nebenaudojamų, tačiau kuriais kadaise naudodavosi darbininkai. Žinoma, tokio seno statinio akmuo ištikimai saugoja skulptoriaus mintį, bet būtent šio skulptoriaus dėka šiandien mums liko išsaugotas šis nežinomos rūšies akmuo, padengtas visomis spalvomis, kokias jis tik sugebėjo iš jo išgauti, suderinti ir privertė sušvytėti. Kaip tik Rasino eilėse džiaugiamės radę gyvą XVII amžiaus Prancūzijoje sintaksę, o joje – dingusius papročius ir minties kryptį. Ir pačios sintaksės formos, apnuogintos, išskaptuotos jo tokio tvirto ir tokio švelnaus kalto, jaudina mus keistai ir įžūliai artimais kalbos posūkiais, įžvelgiamais it koks skubotas potėpis pačiuose švelniausiuose ir saldžiausiuose pasažuose, arba gražiomis užlūžtančiomis linijomis atgal nubanguojantį šiurkštų piešinį. Būtent su tokiomis dingusiomis formomis, kuriose įsikūnija pats praeities gyvenimas, susitinkame Rasino kūryboje, tarsi lankytume išlikusį senovės miestą. Jų akivaizdoje patiriame tokį pat jausmą, kaip ir žavėdamiesi išnykusiomis architektūros formomis, kai žiūrime retus didingus pavyzdžius. paliktus mums juos sukūrusios praeities: tokius kaip seni miestų pylimai, pilių kuorai ir bokštai, bažnyčių krikštyklos; kaip šalia vienuolyno arba prie Etro mūšio lauko esančiose kapinaitėse tarp paminklų ir gėlių visų pamirštas Laidotuvių fontanas ir Mirusiųjų žibintas.
Be to, ne vien frazės piešia mūsų žvilgsniui senovinės dvasios formas. Tarp frazių, – galvoju apie labai senas knygas, kurias anksčiau deklamuodavo, – jas skiriančiame intervale dar šiandien it kokiame nepaliestame hipogėjuje esama gilios šimtametės tylos, užpildančios plyšius. Dažnai, kai Evangelijoje šventas Lukas susiduria su dviem punktais, kone giesmėmis, kokiomis nusėta jo Evangelija, girdžiu tikinčiojo balsą, kuris ką tik liovėsi skaitęs balsu, kad užgiedotų eiliuotą punktelį kaip psalmę, primenančią jam senesnes Biblijos psalmes. Ši tyla dar užpildo pauzę frazėje, kuri suskyla ir šią tylą uždaro, išsaugodama jos formą; ne kartą skaitant ji man padvelkdavo rožės kvapu, kurį pro atvirą langą įsiveržęs vėjelis paskleidė aukštoje Susirinkimo salėje ir kuris nedingo per septyniolika amžių.
Kiek sykių, skaitant „Dieviškąją komediją“, Šekspyrą, man kildavo įspūdis, kad priešais mane į dabartį, į nūdieną įsispraudžia šiek tiek praeities, – toks pat sapno įspūdis, koks kyla Venecijoje, Pinzeloje atsidūrus priešais dvi pilko ir rausvo granito kolonas, ant kurių graikišką kapitelių stovi švento Morkaus liūto ir švento Teodoro, trypiančio kojomis krokodilą, statulos, – priešais dvi gražias iš Rytų atkeliavusias svetimšales virš jūros, į kurią, mirštančią, po jų kojom, jos žvelgia iš tolo; jos abi nesupranta kalbos, kokia kalba aplinkui, nes ji ne jų krašto, ir šioje viešoje aikštėje, kur dar švyti jų nerūpestingos šypsenos, toliau saugo nūdienos aplinkoje XII amžių, įterptą į mūsų laikus. Taip viešoje aikštėje, šiandienoje, kuri šioje vietoje netenka valdžios, dvilypiu ir lengvu rausvo granito šuoliu iškyla truputis seniai prabėgusio XII amžiaus.
Visur aplinkui ošia nūdiena, bruzda mūsų gyvenamos dienos, spraudžiasi gausdamos aplink kolonas, bet prie jų staiga sustoja, skrieja atgal it vaikomos bitės; nes šios aukštos ir subtilios praeities saugotojos priklauso ne dabarčiai, o kitiems laikams, į kuriuos dabarčiai draudžiama įsibrauti. Aplinkui plačiais kapiteliais vainikuotas kolonas skuba ir ūžia nūdiena. Tačiau, į ją įsispraudusios, kolonos ją praskiria ir savo lieknais kūnais saugo neliečiamą vietą Praeičiai: – Praeičiai, kuri taip nevaržomai kyla šiek tiek nerealia spalva dabartyje, kai it kokioje vizijoje išvysti daiktus už kelių žingsnių, tuo tarpu iš tikrųjų jie yra už daugelio šimtmečių; visu savo pavidalu ji šiek tiek tiesmukai kreipiasi į tavo dvasią, pakeri ją, tarsi nebūtumei suglumintas šių ateivių iš amžių glūdumos; ir vis dėlto ji čionai, tarp mūsų, artima, paliečiama, apčiuopiama, nepajudinama, švytinti saulėje.
1 Apverkti gimusį, kuris įžengė į šitiek nelaimių. (Lot.)
2 Gyvenimo vardas yra gyvenimas, o kūrinys – mirtis. (Lot.)
3 Geriausia žmogaus lemtis yra nebūti. (Lot.)
4 Negimti reiškia nugalėti visas lemtis. (Lot.)
5 Visas žmonių gyvenimas yra pilnas kančios. (Lot.)
6 Niekur ir niekas, kas tik žemėje alsuoja, nėra nelaimingesnis už žmogų. (Lot.)
7 Nieko nėra geresnio už ankstyvą mirtį. (Lot.)
8 Ak, Jei tai galėtų matyti, / Laimingiausias Jaunuolis / Užverstų knygą, atsisėstų ir mirtų. (Angl.)
9 Šito kažko geriau nebūtų. (Angl.)
Versta iš: Marcei Proust. SUR LA LECTURE. Aries, 1997