Proza verstinė
John Fante. Paklausk dulkių
2008 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Saulius Repečka
Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, klasikas, iki šiol skaitytojų vertinamas už savitą kūrybinį braižą bei atvirumą. Pasakojimo stiliumi, pasaulėjauta ir subtiliu humoru neretai primena kitą JAV rašytoją imigrantą Williamą Saroyaną.
Pradėjo rašyti 1929 m. Pirmasis romanas „Palūkėk pavasario, Bandini“ pasirodė 1938 m. – juo pradėta vadinamoji Arturo Bandinio romanų serija, kuriai dar priklauso „Kelias į Los Andželą“, „Paklausk dulkių“ ir „Banker Hilo svajonės“, paskutinis autoriaus romanas, paskelbtas 1982 m.
1955 m. rašytojas susirgo diabetu, 1978 m. dėl ligos komplikacijų apako. Toliau kūrė diktuodamas savo žmonai Joyce.
J. Fante labiausiai išpopuliarino pusiau autobiografinis romanas „Paklausk dulkių“ (1939). Atviraširdis ir vaikiškai naivus knygos herojus Arturas Bandinis primena šešeriais metais vėliau pasirodžiusio J. D. Salingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ veikėją Holdeną Kolfildą.
2006 m. romanas „Paklausk dulkių“ ekranizuotas.
Charleso Bukowskio pratarmė
Buvau jaunas, badmiriavau, girtuokliavau ir mėginau būti rašytoju. Dažniausiai skaitydavau Los Andželo viešojoje bibliotekoje miesto centre, bet nė viena knyga nesisiejo nei su manimi, nei su aplinkinėmis gatvėmis, nei su mane supančiais žmonėmis. Man atrodė, kad visi žaidžia žodžiais, o tie, kurie nesugeba išspausti beveik nieko dora, laikomi puikiais rašytojais. Savo kūryboje jie supynė subtilumą, amato gudrybes bei formą, ir ta kūryba buvo skaitoma, jos buvo mokoma, ją prarydavo ir perduodavo kitiems. Tai buvo patogus išradimas – paprastutė ir apdairi Žodžio Kultūra. Kad patirtum riziką, aistrą, turėjai skaityti ikirevoliucinės Rusijos rašytojus. Pasitaikydavo išimčių, bet taip negausiai, kad skaitymas netrukus pasibaigdavo ir likdavo tik spygsoti į eilių eiles be galo nuobodžių knygų. Šių dienų rašytojai, nors jiems už pečių glūdi amžių patirtis, nepasinaudojo savo pranašumu ir ne kažin ką tepasiekė.
Traukydavau iš lentynų knygą po knygos. Kodėl niekas nieko neišstena? Kodėl neišrėkia?
Užeidavau į kitus bibliotekos skyrius. Religijos skyrius tebuvo didžiulis liūnas – bent man. Užsukau pas filosofus. Čia aptikau kelis kandžius vokiečius, jie mane pradžiugino, bet neilgam. Griebiausi matematikos, tačiau aukštoji matematika niekuo nesiskyrė nuo religijos – nuvarvėjo nuo manęs kaip vanduo nuo žąsies. Atrodė, kad to, ko man reikia, niekur nėra.
Išmėginau geologiją ir ji mane sudomino, bet galiausiai domesys išblėso.
Radau knygų apie chirurgiją ir man jos patiko – žodžiai buvo nauji, o iliustracijos nuostabios. Ypač mielai įsiminiau gaubiamosios žarnos operacijos aprašymą.
Paskui nustūmiau šalin chirurgiją ir grįžau į didžiąją salę, pilną romanų ir apsakymų autorių. (Turėdamas užtenkamai pigaus vyno, į biblioteką niekada nekeldavau kojos. Bibliotekoje būti smagu tada, kai neturi ko gerti ar valgyti, kai tave medžioja nuomojamo kampo šeimininkė, tikėdamasi atgauti laiku nesumokėtą nuomą. Bibliotekoje bent jau gali pasinaudoti tualetu.) Ten sutikau nemažai kitų valkatų, daugelis jų miegodavo užsikvempę ant knygų.
Aš vis vaikštinėdavau po didžiąją salę, vis traukydavau knygas iš lentynų, perskaitydavau kelias eilutes, kelis puslapius ir padėdavau jas atgal.
Sykį išsiėmiau knygą, atverčiau ir štai ji – toji. Mažumėlę pastovėjau, paskaičiau. Paskui lyg žmogus, miesto šiukšlyne atradęs aukso grynuolį, nusinešiau ją prie stalo. Eilutės lengvai ritosi per puslapį, skambėjo sklandžiai. Kiekvieną eilutę maitino jos pačios energija, o ją vijosi kita, panaši. Puslapiui formą suteikė pati kiekvienos eilutės substancija, į ją įsirėžė jausmas. Štai pagaliau atsirado žmogus, kuris nebijojo emocijų. Humoras ir skausmas buvo sumišęs su neprilygstamu paprastumu. Knygos pradžia man atsivėrė kaip pribloškiantis stebuklas.
Turėjau skaitytojo pažymėjimą. Paėmiau knygą į namus, nusinešiau į savo kambarį, įsiropščiau į lovą ir įnikau skaityti, paskutinis puslapis dar buvo toli, bet aš jau žinojau, kad radosi žmogus, kuris išplėtojo ypatingą rašymo būdą. Knyga vadinosi „Pasiklausk dulkių“, ją parašė Johnas Fante. Jam buvo lemta paveikti viso mano gyvenimo kūrybą. Perskaičiau „Pasiklausk dulkių“ ir bibliotekoje pasiieškojau kitų Fante’s knygų. Radau dvi: „Raudonasis dagas“ ir „Palūkėk pavasario, Bandini“. Jos buvo neką prastesnės, parašytos drąsia ranka ir iš širdies.
Taip, Fante padarė man milžinišką įtaką. Perskaičiau šias knygas ir netrukus susimečiau gyventi su moterimi. Ji buvo dar baisesnė girtuoklė už mane, mudu ne sykį nuožmiai riejomės ir aš dažnai jai šaukdavau: „Nevadink manęs šunsnukiu! Aš – Bandinis, Arturas Bandinis!“
Fante buvo mano dievas, o aš žinojau, kad dievus reikia palikti ramybėje, nevalia belstis į jų duris. Tačiau mielai paspėliodavau, kur jis galėjo gyventi ties „Angel’s Flight“ funikulieriumi1, ir vaizdavausi, kad jis ten tebegyvena. Kone kasdien eidavau prošal ir svarstydavau, ar tai tas pats langas, pro kurį iššliaužė Kamila? Ar tos pačios viešbučio durys? Ar tas pats vestibiulis? Nežinojau to.
Po trisdešimt devynerių metų aš vėl perskaičiau „Pasiklausk dulkių“. Tai yra perskaičiau šiais metais, ir knygos, kaip ir kitų Fante’s kūrinių, vertė nesumenko, bet šis – man arčiausiai prie širdies, todėl, kad jame pirmąkart atradau magiją. Be „Raudonojo dago“ ir „Palūkėk pavasario, Bandini“, autorius yra išleidęs „Gyvenimo pilnatvę“ ir „Vynuogės draugiją“. Šiuo metu Fante rašo naują romaną „Banker Hilo svajonės“.
Kad ir pasikeitusiomis aplinkybėmis, šiais metais aš pagaliau susipažinau su šiuo rašytoju. Daug ką būtų galima papasakoti apie Johną Fante. Tai – baisios sėkmės ir baisios lemties istorija, istorija apie retą ir tikrą drąsą. Kada nors ji bus pagarsinta, bet turbūt jis nenorėtų, kad aš ją atskleisčiau čia. Tenoriu pasakyti, jog Fante’s žodžiai nesiskiria nuo jo gyvenimo – stiprūs, geri, šilti.
Tai tiek. Dabar ši knyga – jūsų.
Charles Bukowski, 79 06 05
Pirmas skyrius
Sykį naktį sėdėjau ant lovos viešbučio kambary Banker Hilo rajone, pačiame Los Andželo vidury. Tai buvo svarbi mano gyvenimo naktis, mat turėjau apsispręsti dėl viešbučio. Arba susimoku, arba nešdinuosi lauk – taip buvo parašyta raštely, kurį po mano durimis pakišo šeimininkė. Sunkus klausimas, vertas ypatingo dėmesio. Išsprendžiau jį užgesindamas šviesą ir atsiguldamas į lovą.
Rytą nubudęs pamaniau, kad turėčiau daugiau mankštintis, ir išsyk kelis kartus gulėdamas atsilenkiau. Paskui stojau valytis dantų, pajutau kraujo skonį, pamačiau rausvai nudažytą dantų šepetėlį, prisiminiau reklaminius skelbimus ir tariau sau: eisiu ir išgersiu kavos.
Nuėjau į restoraną – kur visada vaikščiodavau – atsisėdau ant kėdės prie ilgo bufeto ir užsisakiau kavos. Skoniu ji labai priminė kavą, bet nebuvo verta nė skatiko. Sėdėdamas surūkiau porą cigarečių, perskaičiau Amerikos lygos bokso varžybų rezultatus, skrupulingai vengdamas Nacionalinės lygos rezultatų, ir man buvo malonu sužinoti, kad Džo DiMagio tebegarsina Italijos žmones, nes jo komanda pirmauja Amerikos beisbolo lygoje.
Didis smūgiuotojas, tas DiMagio. Išėjau iš restorano, atsistojau prieš įsivaizduojamą metėją ir uždirbau taškų išmušęs kamuoliuką už aikštės ribų. Nužingsniavau gatve „Angel’s Flight“ funikulieriaus link, svarstydamas, ką man tądien veikti. O veikti nebuvo ko ir aš nusprendžiau pasivaikščioti po miestą.
Nupėdinau Oliv gatve pro purviną pageltusį daugiabutį, kuris nuo praėjusios nakties rūko tebebuvo drėgnas kaip sugeriamasis popierius, ir pagalvojau apie savo draugus Etę ir Karlą – jie buvo iš Detroito ir tame name gyveno. Prisiminiau, vieną vakarą Karlas sudavė Etei, mat ji laukėsi kūdikio, nors jis nenorėjo jo. Tačiau kūdikis gimė, ir nieko čia nebepridursi. Prisiminiau jų buto vidų, ten tvyrantį pelių bei dulkių kvapą ir seną moterį, karštą popietę sėdinčią koridoriuje, seną moterį dailiomis kojomis. Ten dirbo liftininkas, palūžęs žmogus iš Milvokio, atrodydavo, kad jis šaiposi iš tavęs kaskart, kai tik ištardavai reikiamo aukšto numerį, tarsi būtum elgęsis kaip paskutinis liurbis rinkdamasis konkretų aukštą, tas liftininkas lifte visuomet turėdavo padėklą sumuštinių ir kokį nors bulvarinį žurnalą.
Pasukau Oliv gatve, pro žmogžudysčių istorijom prakvipusius namus nusileidau nuo kalvos, nužingsniavau Filharmonijos auditorijos link, prisiminiau, čia lankiausi su Helena ir mudu klausėmės Dono kazokų choro, man jis įgriso ir dėl to susipešėme, prisiminiau, kuo Helena tądien vilkėjo – balta suknele, ir kaip man, kai tą suknelę paliečiau, nutirpo strėnos. Ak, ta Helena – bet ji ne čia.
Atsidūriau Penktosios ir Oliv gatvių sankryžoje – ten nuo didžiulių tramvajų bildesio linko ausys, o degalais pradvisusiame ore palmės, atrodė, liūdėjo, juodas grindinys tebebuvo drėgnas nuo praėjusios nakties rūko.
Priešais „Baltimorės“ viešbutį nužingsniavau palei geltonų taksi eilę, visi jų vairuotojai snaudė, išskyrus vairuotoją prie pagrindinių durų, šie vaikinai ir jų informacijos klodai man kėlė nuostabą, aš prisiminiau, mudviem su Rosu vienas jų pasakė mums rūpimą adresą, nepadoriai pašnairavo ir nuvežė mus ne kur kitur, o į Templ gatvę, ir ką gi mes pamatėme? Abi buvo baisiai nepatrauklios, Rosas mylėjosi, aš sėdėjau svetainėje, leidau gramofoną, jaučiausi išsigandęs ir vienišas.
Praėjau pro „Baltimorės“ durininką ir išsyk juo pasibjaurėjau – geltonos juostelės, šešių pėdų ūgis, betgi išdidumas; prie šaligatvio privažiavo juodas automobilis ir iš jo išlipo vyriškis. Atrodė kaip turčius, paskui išlipo moteris, gražuolė, vilkėjo sidabrinės lapės kailinius, nuplaukė it gulbė šaligatviu ir pradingo už sukamųjų durų, aš pamaniau, ak, brolau, kad nors trupinėlį man, kad nors dienelę ir naktelę kartu, ji tikra svajonė, aš nužingsniavau toliau, o jos kvepalai liko pasklidę drėgname ryto ore.
Paskui ilgėliausiai stovėjau priešais pypkių krautuvę, ir visas pasaulis aplinkui išblėso, regėjau tik vitriną, stovėjau ir rūkiau vieną pypkę po kitos, vaizdavausi esąs didis rašytojas – štai išlipu iš didžiulio juodo automobilio su prašmatnia itališka pypke iš erikos šaknies ir lazdele, ir ji šalia, toji dama sidabrinės lapės kailiniais, ji velniškai manimi didžiuojasi. Mudu registruojamės svečių knygoje, paskui geriame kokteilius, truputį pašokame, dar išgeriame po kokteilį, aš pacituoju kelias eilutes sanskritiškai, pasaulis toks nuostabus, mat į mane, didį autorių, kas dvi minutes vis žvilgčioja kokia nors žavinga būtybė, ir aš niekaip negaliu išsisukti, turiu pasirašyti jai ant meniu, ir sidabrinės lapės mergina baisiausiai pavydi.
Los Andžele, duok man dalelę savęs! Los Andžele, ateik pas mane, kaip aš pas tave atėjau, kojomis žengdamas tavo gatvėmis, puikusis mieste, aš tave šitaip pamilau, liūdna gėlele smėlyje, puikusis mieste.
Vieną dieną, kitą dieną ir dar vieną dieną – biblioteka su didžiais vyručiais lentynose, senis Dreizeris, senis Menkenas2, visi jie ten, ateidavau jų aplankyti, sveiks, Dreizeri, sveiks, Menkenai, sveiks, sveiks, čia yra vietos ir man, mano raidė B, B lentyna, aš Arturas Bandinis, kelią Arturui Bandiniui, jo knygai palikit vietos. Atsisėsdavau prie stalo ir paprasčiausiai įsižiūrėdavau ten, kur bus mano knyga, štai ten, prie Arnoldo Beneto, ne kažin kas iš to Arnoldo Beneto, bet aš ketinu lyg ir pakylėti B raidę, senis Arturas Bandinis, vienas tų vyručių, kol prieis kokia mergina ir grožinės literatūros skyriuje pasklis kvepalų aromatas, ir aukštakulnių kaukšėjimas sutrikdys mano šlovės monotoniją. Didi diena, didi svajonė!
Tačiau viešbučio šeimininkė, žilaplaukė, teberašė man raštelius, ji buvo iš Bridžporto, Konektikuto, jos vyras pasimirė ir ji liko viena pasaulyje, moteriškė niekuo nepasitikėjo, negalėjo sau to leisti, kaip man pati pasakė, ir liepė man susimokėti. Mano įsiskolinimas augo lyg valstybės skola, aš privalėjau išsikraustyti arba susimokėti, viską iki paskutinio cento, penkias savaites vėluodamas, dvidešimt dolerių, o jei nesumokėsiu, ji pasiimsianti mano lagaminus, bet aš neturėjau nė vieno lagamino, turėjau tik nedidelį lagaminėlį, kartoninį ir netgi be diržo, nes diržas ant mano pilvo prilaikė kelnes, tik anoks čia prilaikymas, mat nedaug iš tų kelnių buvo likę.
– Ką tik gavau savo agento laišką, – pasakiau šeimininkei. – Mano agentas Niujorke. Jis rašo, kad pavyko dar kai ką mano parduoti. Nerašo kur, bet sako, kad dar kai ką pardavė. Taigi nesirūpinkit, ponia Horgreivs, nesinervinkit. Po dienos kitos susimokėsiu.
Tačiau ji netikėjo tokiu melagiu kaip aš. Iš tikrųjų tai buvo ne melas, veikiau noras, tik ne melas, o gal net ir ne noras, galbūt tai buvo faktas, ir aš jį sužinoti galėjau tik sekdamas paštininką, įdėmiai sekdamas, patikrindamas paštą, kurį jis išdėlioja ant stalo vestibiulyje, ir tiesiai šviesiai paklausdamas, ar jis ką nors turi Bandiniui. Tačiau per tame viešbutyje praleistą pusmetį man nebuvo reikalo klausti. Jis pamatydavo mane ateinant ir visada linktelėdavo arba papurtydavo galvą prieš man prasižiojant – tris milijonus kartų papurtė ir vieną kartą linktelėjo.
Sykį atėjo gražus laiškas. Ak, aš gaudavau daug laiškų, bet tik šis buvo gražus, jis atėjo rytą ir rašantysis man pranešė, kad perskaitė „Šunelio juoką“ ir juo susižavėjo. Pone Bandini, laiške rašė, jei esu kada nors sutikęs genijų, tas genijus – jūs. Rašė Leonardas, puikus italų kritikas, nors niekas jo nežinojo kaip kritiko, tai buvo paprastas žmogus iš Vakarų Virdžinijos, bet puikus žmogus ir kritikas, deja, jis mirė. Kai mano laiškas oro paštu pasiekė Vakarų Virdžiniją, jis jau buvo miręs, ir jo sesuo grąžino man laišką. Ji taip pat parašė gražų laišką, pati buvo neprasta kritikė, pasak jos, Leonardas mirė nuo džiovos, bet iki gyvenimo galo jautėsi laimingas, prieš išmušant paskutiniajai atsisėdo lovoje ir parašė man apie „Šunelio juoką“: ne gyvenimas, o svajonė, iš gyvenimo su svajone, bet labai svarbia. Leonardas, dabar jau miręs, – tai šventasis padangėse, lygus tarp dvylikos apaštalų.
Visi viešbučio žmonės perskaitė „Šunelio juoką“, visi – tą istoriją, nuo kurios mirštama verčiant puslapį, nors ji pasakojo ne apie šunį – tai išmintinga istorija, įspūdinga poezija. Ir garsus redaktorius, ne kas nors kitas, o pats Dž. K. Hekmutas, suraitęs savo vardą lyg kinišką hieroglifą, laiške parašė: puiki istorija, man garbė ją paskelbti. Šią istoriją perskaitė ponia Horgreivs, ir nuo to laiko aš jos akyse tapau kitu žmogumi. Ir pasilikau tame viešbuty, manęs neišspyrė į šaltį, nors čia atmosfera dažnai smarkiai įkaisdavo, man pagelbėjo „Šunelio juokas“. 345-ojo kambario gyventoja, ponia Greindžer, krikščionė mokslininkė (nuostabių šlaunų, tik jau pavytusių) iš Betl Kryko, Mičigano, sėdėdavo vestibiulyje laukdama mirties, o „Šunelio istorija“ grąžino ją į šį pasaulį, ir aš iš jos akių supratau, jog tai gerai, ir neklydau, bet vyliausi, kad ji pasiteiraus, ar turiu pinigų, paklaus, kaip gyvenu, tada, maniau, galėčiau paprašyti, kad ji skolon sumokėtų už tas penkias mano uždelstas savaites, bet nepaprašiau ir spragsėdamas pirštais iš pasipiktinimo nuėjau į šalį.
Viešbutis vadinosi „Alta Loma“. Jis buvo pastatytas ant šlaito atvirkštine aukštų tvarka, jo viršūnė buvo sulig Banker Hilo rajono kalva ir pastatas leidosi palei ją žemyn, taigi pirmas aukštas buvo gatvės lygyje, dešimtas – dešimtimi aukštų žemiau. Jei gyvenai 862 kambaryje, turėdavai lipti į liftą ir leistis aštuonis aukštus žemyn, o užsinorėjęs patekti į sandėlį, leisdavaisi ne žemyn, bet kildavai aukštyn – vienu aukštu aukščiau už pirmą aukštą.
Ak, ta meksikietukė! Visąlaik apie ją galvodavau, savo meksikietukę. Bet aš neturėjau meksikietukės, nors jų buvo pilnos gatvės, nuo jų liepsnojo Plaza bei kinų kvartalas ir, kaip man įprasta, jos buvo mano, štai toji ir štai ana, juk kurią nors dieną, kai gausiu dar vieną čekį, šitai taps tikrove. O kol kas – laisvė, aplink sukiojosi actekų, majų princesės, peonų merginos – Didžiajame turguje, Dievo Motinos bažnyčioje, aš net nuėjau į mišias jomis pasigrožėti. Pasielgiau šventvagiškai, bet tai vis geriau, nei apskritai neiti į mišias, ir rašydamas motinai laišką į Koloradą galėjau nemeluoti. Miela mama, praėjusį sekmadienį buvau mišiose. Didžiajame turguje neva netyčiom užkliudydavau princeses. Ir ta proga jas užkalbindavau, nusišypsodavau ir atsiprašydavau. O gražuolės labai nudžiugdavo, kai pasielgdavau kaip džentelmenas, tik paliesdavau jas ir nešdavausi prisiminimą apie tai į savo kambarį – ten dulkėjo mano rašomoji mašinėlė ir savo urvelyje tupėjo peliukas Pedras juodomis akutėmis žvelgdamas į mane tais svajonių ir godų laikais.
Peliukas Pedras buvo geras peliūkštis, bet niekada neprijunko, nesileido lepinamas ir mokomas. Išvydau jį pirmąkart įžengęs į kambarį, tai nutiko tą smagią dieną, kai „Šunelio juokas“ buvo skelbiamas tuometiniame rugpjūčio numeryje. Kaip greit praėjo penki mėnesiai! Tądien atvažiavau į miestą autobusu iš Kolorado su šimtu penkiasdešimt dolerių kišenėje ir dideliais planais mintyse. Tuo laiku buvau susikūręs savo filosofiją. Vienodai mylėjau ir žmones, ir gyvūnus, Pedras buvo ne išimtis, tačiau pabrango sūris, Pedras susikvietė visus draugus, jų prigužėjo pilnas kambarys, taigi turėjau liautis rodęs gerą širdį ir šerti juos duona. Nors duonos jie nemėgo. Aš juos išlepinau ir jie pasklido visur šmirinėti, visi, išskyrus Pedrą – šis asketas pasitenkino grauždamas senos Gideono biblijos lapus.
Ak, ta pirmoji diena! Ponia Horgreivs atvėrė mano kambario duris, ir štai tau – raudonas kilimas ant grindų, ant sienų paveikslai su Anglijos provincijos peizažais, šalia dušas. Kambarys buvo šeštame aukšte, numeris 678, greta priekinės kalvos pusės, mano langas buvo viename lygyje su žaliu šlaitu ir man nereikėjo rakto, mat langas būdavo nuolatos praviras. Pro šį langą pirmąsyk išvydau palmę, mažiau kaip už šešių pėdų ir, suprantama, pagalvojau apie Verbų sekmadienį3, Egiptą bei Kleopatrą, tačiau palmės šakos buvo pajuodavusios, nusėtos karbono monoksido dėmėmis – pluta aptrauktas kamienas kilo iš Trečiosios gatvės tunelio, duso nuo dulkių bei smėlio, vėjo nešamo iš Mohavio ir Santa Anos dykumų.
Miela mama, rašydavau namo į Koloradą. Miela mama, reikalai aiškiai taisosi. Mieste apsilankė žinomas leidėjas, mudu kartu papietavom ir pasirašėm sutartį dėl kelių mano apsakymų, bet nevarginsiu tavęs pasakodamas visas smulkmenas, miela mama, nes žinau, kad tavęs nedomina rašymas, kaip, žinau, ir tėtės, bet iš rašymo randasi puiki sutartis, tik ji neįsigalios dar du mėnesius. Todėl atsiųsk man dešimt dolerių, mama, atsiųsk penkis, miela mama, nes redaktorius (pasakyčiau jo vardą, bet žinau, kad tavęs nedomina tokie dalykai) pasišovęs įtraukti mane į didžiausią savo projektą, kokį tik yra rengęs.
Mielai mamai ir mielam Hekmutui, garsiajam redaktoriui, būdavo skirta dauguma mano laiškų, galima sakyti, visi. Senis Hekmutas, tas rūsčiaveidis, per vidurį perskirtais plaukais, garsusis Hekmutas, apsiginklavęs rašikliu it kardu, ant mano sienos kabėjo jo nuotrauka su panašiu į kiniškus rašmenis parašu. Sveiks, Hekmutai, sakydavau, Jėzau, kaip sekasi rašyti! Paskui stojo skurdžios dienos, ir Hekmutas gaudavo nuo manęs ilgus laiškus. Dieve, pone Hekmutai, man kažkas atsitiko – pradingo senas garas ir aš nebegaliu rašyti. Ką manote, Hekmutai, gal tai dėl klimato? Prašom pasakyti savo nuomonę. Pone Hekmutai, ar aš rašau ne prasčiau už Folknerį? Prašom pasakyti savo nuomonę. Ką manote, pone Hekmutai, ar dėl to gali būti kaltas seksas, nes, pone Hekmutai, nes, nes, ir aš jam viską išklojau. Papasakojau apie šviesiaplaukę, kurią sutikau parke. Papasakojau, ko griebiausi ir kaip šviesiaplaukė atsidavė. Visą istoriją apsakiau, bet tai buvo netiesa, tai buvo kvailas melas – nors buvo bent šis tas. Juk aš rašiau, palaikiau ryšį su didžiu žmogumi, ir jis man visada atsakydavo. Na ir šaunus vyriokas! Atsakydavo tuoj pat, didis žmogus atsiliepdavo išgirdęs apie talentu apdovanoto žmogaus sunkumus. Niekas negaudavo tiek daug iš Hekmuto laiškų, niekas, tik aš, nešdavausi juos į lauką, perskaitydavau ir išbučiuodavau. Stovėdavau priešais Hekmuto nuotrauką ir plūsdavau ašaromis sakydamas, kad šįkart jis neprašovė, užtiko grynuolį, Bandinį, Arturą Bandinį, mane.
Skurdžios ryžto dienos. Štai kur tinkamas žodis – ryžtas. Arturas Bandinis pasiryžęs nutverti sėkmę, sėdėjo priešais rašomąją mašinėlę ištisas dvi dienas iš eilės, bet nepasisekė: ilgiausias karšto, tvirto ryžto pliūpsnis gyvenime – ir nė vienos tinkamos eilutės, tik du žodžiai, vis kartojami per visą puslapį, viršuje ir apačioje, palmės šakos, palmės šakos, palmės šakos, žūtbūtinis mano mūšis su palmės šakomis, ir palmė nugalėjo, štai siūbuoja po dangaus mėlyne, saldžiai girgžda po mėlynu dangum. Palmė nugalėjo po dviejų dienų kovos, aš išropojau pro langą ir atsisėdau medžio papėdėj. Ėjo laikas, akimirka po akimirkos, ir aš užmigau, o mažos rudos skruzdėlytės šėlo tarp mano kojų plaukų.
Antras skyrius
Tada man buvo dvidešimt. Velniai griebtų, sakydavau, džiaukis gyvenimu, Bandini. Turi dešimt metų knygai parašyti, taigi nesuk galvos, eik į gatves, vaikščiok, ragauk gyvenimo. Tavo bėda – gyvenimo nepažinimas. Dieve šventas, ar tu supranti, kad dar nesi pažinęs moters? O taip, esu, o taip, ir ne vieną. O ne, nesi. Tau reikia moters, tau reikia nusimaudyti, reikia gero staigaus spyrio, tau reikia pinigų. Sako, tai kainuoja dolerį, prašmatniose vietose, sako, du doleriai, bet Plazoje – doleris, puiku, bet tu juk neturi dolerio, ir dar vienas dalykas, baily, net ir turėdamas dolerį ten neitum, mat sykį Denveryje išpuolė galimybė, bet ja nepasinaudojai. Ne, baily, tu išsigandai ir dabar tebebijai, ir džiaugiesi, kad neturi dolerio.
Bijo moters! Cha, ir tai – didis rašytojas! Kaipgi jis gali rašyti apie moteris, jei niekada nepažino moters? Ak, tu šlykštus apsimetėli, apgavike, nieko nuostabaus, kad negali rašyti! Net ir „Šunelio juoke“ nerasi moters. Nenuostabu, kad tai – ne meilės istorija, kvaily, bjaurus mokinuk.
Parašyti meilės istoriją, paragauti gyvenimo.
Pinigai atėjo paštu. Ne, ne čekis iš galingojo Hekmuto, ne vekselis iš „The Atlantic Monthly“ ar „The Saturday Evening Post“. Tik dešimt dolerių, tik laimės pažadas/pinigai. Juos atsiuntė mano motina: kažkokie pigūs pasidarė draudimo polisai, Arturai, išmainiau juos į grynuosius, tai tavo dalis. Bet štai dešimt dolerių – vienas ar kitas rankraštis, bent kas nors parduota.
Dėkis juos į kišenę, Arturai. Nusiprausk veidą, susišukuok plaukus, kuo nors pasikvėpink, kol spoksai į veidrodį ieškodamas žilų plaukų. Nes tave slegia rūpesčiai, Arturai, tave slegia rūpesčiai, dėl to ir plaukai žyla. Tačiau neatsirado nė vieno žilo, nė plaukelio. Taip, bet kas tai kairei akiai? Ji atrodo bespalvė. Atsargiai, Arturai Bandini, nežiūrėk įsitempęs, atmink, kas nutiko Tarkingtonui, atmink, kas nutiko Džeimsui Džonsui.
Neblogai, stoviu vidury kambario, šnekuosi su Hekmuto nuotrauka, neblogai, Hekmutai, iš to išeis nebloga istorija. Kaip aš atrodau, Hekmutai? Ar tau retsykiais neparūpsta, Herr Hekmut, kaip aš atrodau? Ar retsykiais tari sau: įdomu, ar jis gražus, tas vaikis Bandinis, nuostabiojo „Šunelio juoko“ autorius?
Sykį Denveryje buvo panaši naktis kaip ši, tik aš Denveryje dar nebuvau joks autorius, stovėjau štai taip kambaryje ir kūriau planus, ir tai buvo pragaištinga, nes visą laiką galvojau apie Švenčiausiąją Mergelę ir kartojau negeisk svetimo moters – sunkiai dirbanti mergina liūdnai papurtė galvą ir man teko savo užmačias pamiršti, tačiau tai buvo seniai ir šiąnakt viskas pasikeis.
Išlipau pro langą ir šlaitu pakilau ant Banker Hilo rajono kalvos viršūnės. Kokia naktis mano nosiai, kokia šventė mano nosiai, uodžiau žvaigždes, uodžiau gėles, uodžiau dykumą ir dulkes, snaudžiančias ant Banker Hilo kalvos viršūnės. Miestas plytėjo išsiskleidęs kaip Kalėdų eglė, žiburiavo raudonomis, žaliomis ir mėlynomis šviesomis. Sveiki, seni namai, dailučiai hamburgeriai, dainuojantys pigiose kavinėse, ten dainuoja ir Bingas Krosbis. Ji bus man švelni. Ne tokia, kaip mano vaikystės mergaitės, mano jaunystės merginos, mano studijų universitete merginos. Jos mane gąsdino, jos buvo drovios, atstumdavo mane, bet manoji princesė neatstums – ji supras. Ji taip pat patyrė panieką.
Štai žingsniuoja Bandinis, neaukštas, bet solidus, jis didžiuojasi savo raumenimis, mėgaudamasis suspaudžia kumštį, jusdamas, kaip maloniai įsitempia bicepsai, absurdiškai bebaimis Bandinis, nebijantis nieko, išskyrus nežinomybę paslaptingo stebuklo pasauly. Ar mirusieji atgyja? Knygos sako „ne“, naktis šaukia „taip“. Man dvidešimt, aš pasiekiau proto amžių, tuojau leisiuosi į gatves ir ieškosiu moterų. Ar mano siela jau suteršta, ar aš turėčiau nusisukti, ar angelas saugo mane, ar motinos maldos apmalšina mano baimę, ar motinos maldos mane erzina?
Dešimt dolerių, jų pakaks sumokėti nuomą už dvi su puse savaitės, pakaks nusipirkti trejas poras batų, dvejas kelnes arba tūkstantį pašto ženklų, kad galėčiau redaktoriams siųsti savo kūrybą. Iš tikrųjų! Bet tu neturi ką siųsti, tavo talentas abejotinas, tavo talentas apgailėtinas, tu visai neturi talento ir liaukis melavęs sau diena po dienos, juk žinai, kad iš „Šunelio juoko“ nieko gero ir niekada nieko gero nebus.
Taigi žingsniuoji Banker Hilo kalva ir grūmoji kumščiu dangui, aš žinau, ką tu galvoji, Bandini. Štai tavo tėvo mintys, botagas per nugarą, karšta liepsna kaukolėj; kad tu nekaltas – tai tavo mintis: gimei skurdžius, vargšų valstiečių sūnus, sukies kaip vijurkas, nes esi skurdžius, pabėgai iš savojo Kolorado miestelio, nes esi skurdžius, klaidžioji po Los Andželo kloakas, nes esi skurdžius, tikiesi parašyti knygą ir praturtėti, mat tie, kurie tavęs nekentė ten, Kolorade, nebejaus tau neapykantos, jei parašysi knygą. Tu bailys, Bandini, savo sielos išdavikas, silpnavalis melagis priešais raudantį Kristų. Štai kodėl tu rašai, štai kodėl būtų geriau, jei tu mirtum.
Taip, tai tiesa, bet aš Bel Ere regėjau namų su dailiomis vejomis ir žaliais baseinais. Aš norėjau moterų, kurių batai buvo verti daugiau nei visas mano turtas. Aš mačiau vitrinoje Šeštojoje gatvėje golfo lazdas ir varvinau seilę trokšdamas jas pagriebti. Aš sielojausi dėl kaklaraiščio kaip šventas žmogus dėl indulgencijų. Aš žavėjausi skrybėlėmis prabangioje parduotuvėje kaip kritikai aikčioja prie Mikelandželo paveikslų.
Nusileidau „Angel’s Flight“ funikulieriaus kalno laiptais žemyn į Hilo gatvę, šimtas keturiasdešimt laiptelių, sugniaužęs kumščius, neišsigandęs jokio žmogaus, bet bijodamas Trečiosios gatvės tunelio, man eiti per jį trukdo klaustrofobija. Taip pat bijodamas aukščio, kraujo, žemės drebėjimų, bet šiaip beveik bebaimis, na, bijau nebent mirties, nebent to, kad suriksiu minioje, nebent apendicito, širdies smūgio – sėdi savo kambaryje laikydamas rankoje laikrodį, prispaudęs pirštus prie kaklo ir skaičiuoji širdies dūžius, įsiklausai į keistą burzgesį ir dūzgesį pilve. Bet šiaip – beveik bebaimis.
Štai kokia idėja dėl pinigų – tie laiptai, miestas apačioje, žvaigždės arti, atrodo, ranka paliesi, idėja „vaikinas sutinka merginą“, geras sumanymas, didelių pinigų verta idėja. Mergina gyvena aname pilkame name, vaikinas – klajūnas. Vaikinas – tai aš. Mergina alkana. Turtinga mergina iš Pasadenos nekenčia pinigų. Sąmoningai Pasadenoje paliko milijonus iš nuobodulio, iš pasibjaurėjimo pinigais. Graži mergina, žavinga. Puiki istorija, patologinis konfliktas. Pinigų fobijos kamuojama mergina. Froidiškas sumanymas. Ją myli kitas vaikinas, turtingas vaikinas. Aš – skurdžius. Aš sutinku varžovą. Mirtinai jį užtvatinu kandžiu sąmoju ir apkuliu kumščiais. Mergina sužavėta, ji – mano. Siūlo man milijonus. Vedu ją su sąlyga, kad ji liks vargšė. Ji sutinka. Laiminga pabaiga: mergina mane apgauna, mūsų vestuvių dieną mano vardu įkuria didžiulį patikėtosios nuosavybės fondą. Aš pasipiktinęs, bet jai atleidžiu, mat myliu ją. Gera idėja, tik kažko dar trūksta. „Collier’s“4 verta istorija.
Mieloji mama, ačiū už dešimties dolerių sąskaitą. Mano agentas skelbiasi pardavęs dar vieną mano apsakymą, šįkart – dideliam žurnalui Londone, bet, pasirodo, kol kūrinys nepaskelbtas, pinigų jie nemoka, taigi tavo atsiųsti pinigėliai man pravers visokiems mažmožiams pirkti.
Nuėjau pažiūrėti burleskų. Gavau pačią geriausią vietą, už dolerį dešimt centų, tiesiai po keturiasdešimties nušiurusių užpakalių choru – kada nors visa tai bus mano. Aš turėsiu jachtą ir mes plauksime į kruizą po Pietų jūrą. Šiltomis popietėmis jos šoks man saulėtame denyje. Tačiau maniškės bus gražios moterys, atrinktos iš visuomenės grietinėlės, besivaržančios dėl malonumų mano kajutėje. Ką gi, man tai į naudą, ši patirtis, aš turiu tikslą, šios akimirkos nusidrieks per puslapius, išvirkščioji gyvenimo pusė.
Pasirodė Lola Lintons, lydima švilpesio ir kojų trepsėjimo, įsliuogė lyg atlasinė gyvatė geidulingoji Lola Lintons, mano kūno plėšikė, jai einant pro šalį aš sukandau dantis, šie net suskaudo, aš tiesiog nekenčiau aplink susirinkusių prastuolių kiaulių, išrėkiančių savo liguistą džiugesį, kuris priklausė man.
Jei mama išgrynino polisą, vadinasi, mano seniui nekaip sekasi, ir man nederėtų čia lankytis. Kai buvau berniūkštis, man vis pasitaikydavo pamatyti Lolos Lintons nuotraukas, ir aš nekantraudamas piktindavausi, kad laikas taip lėtai šliaužia ir vaikystė nesibaigia, ilgėdavausi šios akimirkos, ir štai aš čia, ir nėmaž nepasikeičiau, nepasikeitė ir Lola Lintons, tik aš vaizdavausi save turtingą, nors buvau skurdžius.
Centrinė gatvė po vaidinimo, vidurnaktis – neono vamzdžiai ir lengvas rūkas, pigios skylės ir visą naktį dirbantys kinai. Sendaikčių parduotuvės ir filipiniečių barai, penkiolikos centų kokteilis, nenutrūkstamos linksmybės, bet aš visa tai jau mačiau, daugybę sykių, išleidau ten šitiek pinigų, gautų iš Kolorado. Aš pasijutau lyg vienišas ištroškęs žmogus, spaudžiantis taurę rankoje, ir nužingsniavau Meksikiečių kvartalo link, man buvo šleikštu, nors skausmo nejutau. Čia stovėjo Dievo Motinos bažnyčia, labai sena, jos nedegtas plytas nujuodino amžiai. Dėl sukilusių jausmų aš užeisiu į vidų. Tik dėl sukilusių jausmų. Aš nesu skaitęs Lenino, bet girdėjau jį cituojamą: religija – tai opiumas liaudžiai. Tariau sau ant bažnyčios laiptų: taaaip, opiumas liaudžiai. Aš pats esu ateistas. Esu skaitęs „Antikristą“ ir laikau jį kapitaliniu veikalu. Aš tikiu vertybių perkainojimu, pone. Bažnyčia privalo pasitraukti, tai bukų buržua, mulkių, chamų ir turgaus šarlatanų prieglobstis.
Atvėriau masyvias duris, pasigirdo tylus lyg rauda girgždesys. Virš altoriaus spragsėjo kraujo raudonumo amžinoji šviesa, nušviesdama bemaž dviejų tūkstančių metų ramybę tamsraudoniam šešėly. Tai panėšėjo į mirtį, bet aš prisiminiau ir verkiančius krikštijamus vaikus. Priklaupiau. Toks mano įprotis, tas priklaupimas. Atsisėdau. Geriau priklaupti, aštriai geliantys keliai atitraukia dėmesį nuo baisios tylos. Malda. Žinoma, viena malda – dėl sukilusių jausmų. Visagalis Dieve, dabar aš ateistas, bet ar Tu esi skaitęs Nyčę? Ak, kokia knyga! Visagalis Dieve, aš būsiu sąžiningas. Siūlau susitarti. Padaryk iš manęs garsų rašytoją ir aš atsigręšiu į Bažnyčią. Ir prašau, mielasis Dieve, dar vienos paslaugos – noriu, kad mano motina būtų laiminga. Man nerūpi mano senis, jo vynas ir sveikata, bet mano motinai – šitiek rūpesčių. Amen.
Užvėriau raudančias duris ir ant laiptų stabtelėjau, miestą lyg didžiulis baltas gyvūnas nugulė rūkas, Plaza, užpustyta baltos tylos, panėšėjo į teismo rūmus mano gimtinėje. Tačiau garsai per šią sunkenybę sklido greitai ir ryžtingai, ir aš išgirdau aukštakulnių kaukšėjimą. Pasirodė mergina. Ji vilkėjo seną žalią apsiaustą, veidą buvo įbrukusi į parištą po smakru žalią šaliką. O ant laiptų stovėjo Bandinis.
– Labas, branguti, – ji šypsodamasi pasisveikino, tartum Bandinis būtų buvęs jos vyras ar meilužis. Paskui mergina priėjo prie pirmo laiptelio ir pažvelgė į jį. – Ką apie tai manai, branguti? Ar nori su manim pasismaginti?
Drąsusis meilužis, drąsusis begėdis Bandinis.
– Nea, – atsakė jis. – Ne, ačiū. Ne šįvakar.
Ir jis nuskubėjo šalin, o ji liko spoksoti jam įkandin tardama žodžius, kurių jis bėgdamas neišgirdo. Bandinis nuėjo pusę kvartalo. Jautėsi pamalonintas. Ji bent užkalbino jį. Bent pripažino esant vyru. Jis švilpiniavo melodiją grynai iš malonumo. Vyras mieste įgyja visapusiškos patirties. Pagarsėjęs rašytojas pasakoja apie naktį, praleistą su gatvine moterim. Arturas Bandinis, garsus rašytojas, atskleidžia nuotykį su Los Andželo prostitute. Kritikų teigimu, knyga kuo puikiausia.
Bandinis (duodamas interviu prieš kelionę į Švediją): „Mano patarimas jauniems rašytojams paprastas. Siūlyčiau jiems niekada nevengti naujos patirties. Raginčiau juos nebijoti gyvenimo, drąsiai kibti jam į atlapus, pulti jį plikais kumščiais.“
Reporteris: „Pone Bandini, kaip atsirado ši knyga, už kurią buvote apdovanotas Nobelio premija?“
Bandinis: „Knygoje pasakoju apie tikrą įvykį, kurį patyriau vieną naktį Los Andžele. Kiekvienas tos knygos žodis – tiesa. Aš išgyvenau šią knygą, aš patyriau ją.“
Pakaks. Visa tai jau girdėta. Aš apsisukau ir leidausi eiti bažnyčios link. Rūkas buvo nepermatomas. Merginos neberadau. Nužingsniavau toliau – gal pasivysiu. Prie kampo ją vėl išvydau. Ji šnekėjosi su aukštu meksikiečiu. Jiedu perėjo gatvę ir įžengė į Plazą. Nusekiau paskui juos. Dieve, meksikietis! Tokios moterys neturėtų susidėti su spalvotaisiais. Nekenčiau jo – kukurūzpalaikis, sombrergalvis. Jie ėjo per Plazą po bananais, jų žingsniai aidėjo rūke. Išgirdau meksikietį juokiantis. Paskui nusijuokė mergina. Jie vėl perėjo gatvę ir nužingsniavo alėja į kinų kvartalą. Nuo rytietiškų neoninių ženklų rūkas buvo rausvas. Šalia kinų restorano jiedu pasuko prie nuomojamų kambarių ir pakilo laiptais į viršų. Name anapus gatvės viršuje vyko šokiai. Abipus mažos gatvelės išsirikiavę stovėjo taksi. Atsirėmiau į priekinį vieno automobilio sparną priešais nuomojamus kambarius ir ėmiau laukti. Prisidegiau cigaretę. Lauksiu, kol pragaras užšals. Lauksiu, kol mane nutrenks Dievas.
Praėjo pusvalandis. Ant laiptų pasigirdo žingsniai. Atsivėrė durys. Pasirodė meksikietis. Jis stabtelėjo rūke, prisidegė cigaretę ir nusižiovavo. Paskui nerūpestingai nusišypsojo, gūžtelėjo pečiais ir nirdamas į rūką patraukė tolyn. Nagi dar nusišypsok. Pradvisęs kukurūzpalaiki, ko gi čia šypsais? Kilai iš prasilakusios prasigėrusios padermės ir tik todėl, kad nuėjai į kambarį su mūsų baltaode mergina, dabar šypsaisi? Ar manai, kad tau būtų pavykę, jei nebūčiau jai atsakęs ant bažnyčios laiptų?
Po valandėlės ant laiptų sukaukšėjo jos kulniukai ir mergina pro duris žengė į rūką. Ta pati mergina, tas pats žalias apsiaustas, tas pats šalikas. Ji pamatė mane ir nusišypsojo.
– Labas, branguti. Ar nori su manim pasismaginti?
Dabar ramiai, Bandini.
– O, – pasakiau. – Galbūt. O gal ir ne. Ką siūlai?
– Lipkim į viršų ir pamatysi, branguti.
Liaukis prunkštavęs, Arturai. Būk mandagus.
– Gal ir lipsiu, – tariau. – O gal ir ne.
– Na, branguti, lipam.
Smulkūs jos veido kauliukai, rūgštaus vyno kvapas iš burnos, baisi jos meilumo veidmainystė, akyse – pinigų alkis.
– O kiek dabar kainuoja?
Ji paėmė mane už rankos ir stumtelėjo durų link, bet – švelniai.
– Lipk aukštyn, branguti. Pašnekėsim apie tai viršuj.
– Nepasakyčiau, kad aš labai degčiau noru, – pasakė Bandinis. – Aš… aš ką tik iš pašėlusio vakarėlio.
Sveika Marija, malonės pilnoji, lipu laiptais aukštyn, aš to nepakelsiu. Reikia nešdintis iš čia. Koridoriai, pradvisę tarakonai, geltona šviesa palubėj, tu pernelyg asketiškas šiam reikalui, mergina laiko mano ranką, kažkas tau negerai, Arturai Bandini, tu mizantropas, visas tavo gyvenimas pasmerktas viengungystei, tau derėtų eiti į kunigus. Aną popietę mums apie tai pasakojo tėvas O’Lyris, kalbėjo apie atsisakymo džiaugsmą, be to, ir tie pinigai – mano motinos. O Marija, pradėta be nuodėmės, melskis už mus, nusidėjėlius, – tuo metu užlipome laiptais į viršų ir dulkėtu tamsiu koridoriumi nuėjome iki galinio kambario, ten ji uždegė šviesą, ir štai mes viduje.
Kambarys buvo mažesnis už manąjį, nei kilimo, nei paveikslų, tik lova, stalas ir prausyklė. Ji nusirengė apsiaustą. Po juo vilkėjo mėlyną kartūninę suknelę. Buvo plikakojė. Nusiėmė šaliką. Nebuvo šviesiaplaukė iš prigimties. Ties šaknimis plaukai juodavo. Turėjo mažumėlę lenktą nosį. Bandinis, sėdėdamas ant lovos, nutaisė nerūpestingą veidą, lyg žmogus, žinantis, kaip reikia sėdėti ant lovos.
– Gražiai čia įsikūrei.
Dieve, reikia dingti iš čia, kaip baisu.
Mergina atsisėdo šalia manęs, apsikabino rankomis, įrėmė krūtis, pabučiavo mane, bakstelėjo šaltu liežuviu į mano dantis. Pašokau ant kojų. Och, greitai ką nors sugalvok, mano prote, mano brangus prote, prašau, išvesk mane iš čia, ir daugiau taip nebeatsitiks. Nuo šiol grįšiu prie Bažnyčios. Nuo šios dienos mano gyvenimas čiurlens kaip saldus upeliukas.
Mergina atsigulė, rankas pakišo po kaklu, kojas ištiesė ant lovos. Prieš numirdamas aš dar pauostysiu alyvas Konektikute, be abejonės, ir pamatysiu švarias baltas tylias savo jaunystės bažnytėles, ganyklos aptvaro kartis, kurias pralaužiau, kad pabėgčiau.
– Žinai, – tariau, – noriu su tavimi pasikalbėti.
Ji sukryžiavo kojas.
– Aš rašytojas, – pasakiau. – Renku medžiagą knygai.
– Žinojau, kad tu rašytojas, – tarė ji. – Arba verslo žmogus, ar panašiai. Atrodai dvasingas, branguti.
– Matai, aš rašytojas. Tu man patinki, ir šiaip. Tu visai nieko. Patinki man. Bet pirmiausia noriu su tavim pakalbėti.
– Ar neturi pinigų, branguti?
Pinigų – cha. Ir aš juos išsitraukiau, nediduką storą dolerių ritinėlį. Aš turiu pinigų, daug pinigų, šitie – tik lašas jūroje, nėr ką kalbėti apie pinigus, pinigai man nieko nereiškia.
– Du dolerius, branguti.
Tai duok jai tris, atsainiai ištrauk, tarsi jie būtų nieko verti, nusišypsok ir jai paduok, nes nėr čia ką kalbėt apie pinigus, atsiras jų ir daugiau, šiuo metu mama sėdi prie lango, kalba rožinį laukdama grįžtant mano senio, bet vis tie pinigai, visada tie pinigai.
Mergina paėmė pinigus ir pakišo po pagalve. Ji pasijuto dėkinga ir jau kitaip šypsojosi. Rašytojas nori pasikalbėti. Kokios šiais laikais sąlygos? Ką ji mano apie tokį gyvenimo būdą? Ak, branguti, nekalbėkime, eikime prie reikalo. Ne, aš noriu pasikalbėti, tai svarbu, nauja knyga, medžiaga. Dažnai taip darau. Kaip tu pradėjai palaidą gyvenimą? Ak, branguti, dėl Dievo, ketini klausinėti manęs ir tokių dalykų? Bet pinigai man nieko nereiškia, sakau tau. Bet mano laikas brangiai kainuoja, branguti. Tuomet štai tau dar du doleriai. Išeina penki, Dieve, penki doleriai, o aš iš čia dar neišsinešdinau, kaip aš tavęs nekenčiu, gašlūne. Tu švaresnė už mane, nes nė nemanai nieko parduoti, tik tą varganą kūną.
Ji buvo priblokšta, ji viską leisianti. Aš galiu daryti jai ką noriu, ji net pamėgino prisitraukti mane artyn, bet ne, truputį palūkėkim. Sakau tau, kad noriu pasikalbėti. Sakau tau, pinigai man nieko nereiškia, štai dar trys, išeina aštuoni doleriai, bet tai nesvarbu. Turėk tuos aštuonis dolerius ir nusipirk ką nors gražaus. Ir tada aš spragtelėjau pirštais kaip kažką prisiminęs žmogus, kažką svarbaus, pavyzdžiui, sutartą susitikimą.
– Klausyk! – riktelėjau. – Prisiminiau. Kiek dabar valandų?
Ji smakru švelniai lietė mano kaklą.
– Nesirūpink dėl valandų, branguti. Gali pasilikti pernakt.
Svarbus žmogus, ak, taip, dabar atsiminiau, mano leidėjas, jis atskrenda šįvakar lėktuvu. Iš Berbanko, tiesiai iš Berbanko. Turiu griebti taksi ir lėkti iš čia. Iki, iki, pasilik tuos aštuonis dolerius, nusipirk ką nors gražaus, iki, iki, bėgu laiptais žemyn, bėgu šalin, mielas rūkas tarpdury apačioje, pasilik tuos aštuonis dolerius, och, gerasis rūke, regiu tave ir ateinu, o grynas ore, nuostabus pasauli, ateinu pas tave, iki, rėkiu atsisukęs į laiptus, dar pasimatysim, pasilik tuos aštuonis dolerius ir nusipirk ką nors gražaus. Aštuoni doleriai pradingsta man iš akių, o Jėzau, nutrenk mane ir pargabenk mano kūną namo, nutrenk mane ir tegu aš mirsiu kaip mulkis pagonis, be nuodėmes atleidžiančio kunigo, be Paskutinio patepimo, aštuoni doleriai, aštuoni doleriai…
Trečias skyrius
Skurdžios dienos, mėlynos padangės be menkiausio debesėlio, kasdien mėlyna dienos jūra, ja plaukia saulė. Gausybės, gausybės rūpesčių dienos, gausybė apelsinų. Valgyk juos lovoje, valgyk pietums, pasilaikyk vakarienei. Apelsinai, penki centai už tuziną. Danguje spindi saulė, jos sultys mano pilve. Japonų turguje jis, apskritaveidis, besišypsantis japonas, pamatydavo mane ateinant ir pastverdavo popierinį maišelį. Kilnus žmogus, jis duodavo man penkiolika, kartais dvidešimt apelsinų už penkiacentį.
„Ar mėgsti bananus?“ Aišku, ir jis man įbruko porą bananų. Maloni naujovė – apelsinų sultys ir bananai. „Ar mėgsti obuolius?“ Aišku, ir jis man davė obuolių. Vis šis tas naujo – apelsinai ir obuoliai. „Ar mėgsti persikus?“ Žinoma, ir aš parsinešiau rudą maišelį į savo kambarį. Įdomi naujovė – persikai ir apelsinai. Mano dantys prakando žievę, skrandyje ėmė kandžiotis ir inkšti sultys. Ten, mano pilve, buvo taip liūdna. Sklido gailios raudos ir nedideli niūrūs dujų debesėliai užgulė man širdį.
Mano pažadai nuginė mane prie spausdinimo mašinėlės. Atsisėdau priešais ją, apimtas sielvarto dėl Arturo Bandinio. Retkarčiais per kambarį nekaltai nuplaukdavo kokia nors idėja. Panaši į mažą baltą paukštytę. Ji nenorėdavo nieko pikta. Trokšdavo tik padėti man, mielas paukštelis. Bet aš ją čiuopdavau, pliekdavau klaviatūra ir ji nuo mano rankų žūdavo.
Kodėl aš toks buvau? Vaikystėje meldžiausi Šventajai Teresei prašydamas naujo parkerio. Mano malda buvo išklausyta. Aš iš tiesų gavau naują parkerį. Dabar vėl ėmiau melstis Šventajai Teresei. Meldžiu, mieloji geroji šventoji, pametėk man idėją. Tačiau ji mane apleido, visi dievai mane apleido, aš likau vienas kaip Hiuismansas5, sugniaužęs kumščius, ašarotomis akimis. Jei kas nors mane kada nors mylėjo, nors ir vabalas, nors ir pelė, tai taip pat liko praeityje. Net Pedras apleido mane už tai, kad tegalėjau jam pasiūlyti apelsino žievelių.
Galvojau apie namus, apie spagečius, plaukiojančius tirštame pomidorų padaže po parmezano kalnu, apie mamos citrininius pyragus, avienos kepsnius ir karštą duoną, ir pasijutau toks nelamingas, kad suleidau nagus sau į ranką. Pasirodė kraujas, ir man labai palengvėjo. Aš buvau menkiausias Dievo padaras, priverstas net pats save kankinti. Be abejonės, šiame pasaulyje nebuvo didesnio sielvarto nei manasis.
Apie tai turi išgirsti Hekmutas, galingasis Hekmutas, kuris savo žurnalo puslapiuose ugdo genijus. Gerbiamasis pone Hekmutai, parašiau, kai pasakojau apie garbingą praeitį, gerbiamasis Hekmutai, puslapis po puslapio, ugninis saulės kamuolys vakaruose iš lėto duso tirštose ūkanose, kylančiose nuo pakrantės.
Kažkas pabeldė į mano duris, bet aš neatsišaukiau, mat galbūt toji moteris vėl atėjo savo bjaurios nuomos. Tačiau durys atsivėrė ir pasimatė plika, kaulėta, barzdota galva. Užėjo ponas Helfrikas, mano kaimynas. Ponas Helfrikas buvo ateistas, anksčiau tarnavo kariuomenėje, bet dabar gyveno iš menkos pensijos, kurios jam vos vos pakakdavo susimokėti už gėrimus, nors jis ir pirkdavo tik pigiausią džiną. Jis amžinai vilkėdavo pilką chalatą be diržo ir sagų, ir nors dėjosi esąs drovus, iš tikrųjų jam tai buvo nė motais, todėl jo chalatas visada būdavo praskleistas, po juo styrojo vešlūs plaukai ir buvo matyti kaulai. Pono Helfriko akys buvo paraudusios, nes kiekvieną popietę, kai saulė apšviesdavo vakarinę viešbučio dalį, jis miegodavo iškišęs galvą pro langą. Kūnas likdavo viduje. Nuo pat pirmos mano gyvenimo viešbutyje dienos jis man buvo skolingas penkiolika centų, bet, daug sykių beviltiškai pamėginęs skolą atgauti, netekau vilties kada nors vėl išvysti savo pinigus. Dėl to mes liovėmės bendravę, taigi išvydęs jo galvą tarpdury – nustebau.
Jis paslaptingai pašnairavo, prispaudė prie lūpų pirštą ir papraššššššššė tylos, nors aš nepratariau nė žodžio. Norėjau, kad jis matytų mano priešiškumą ir atmintų, jog aš negerbiu pažadų nesilaikančių žmonių. Ponas Helfrikas tyliai uždarė duris ir ant kaulėtų pirštų galiukų nutipeno per kambarį, chalatas buvo plačiai praskleistas.
– Ar mėgsti pieną? – sušnabždėjo jis.
Pieną išties mėgau, taip jam ir pasakiau. Tuomet jis man atskleidė savo planą. Žmogus, kuris Banker Hilo rajone išvežiodavo pieną, buvo jo bičiulis. Kas rytą ketvirtą valandą šis žmogus sustabdydavo savo sunkvežimį prie viešbučio ir laiptais pakildavo į Helfriko kambarį išgerti džino.
– Taigi, – tarė kaimynas, – jei tau patinka pienas, tau tereikia jo įsipilti.
– Tai niekinga, Helfrikai, – mane nustebino Helfriko ir pienininko draugystė. – Jei jis tavo draugas, kam tau vogti pieną? Jis geria tavo džiną. Tai kodėl jo nepaprašai pieno?
– Kad aš negeriu pieno, – atsakė Helfrikas. – Aš stengiuosi dėl tavęs.
Tai panėšėjo į mėginimą nusimesti skolos naštą. Papurčiau galvą.
– Ne, ačiū, Helfrikai. Norėčiau laikyti save doru žmogumi.
Jis gūžtelėjo pečiais ir susisiautė chalatą.
– Gerai, vaiki. Aš tik norėjau padaryti tau paslaugą.
Vėl palinkau rašyti laiško Hekmutui, tačiau beveik tą pačią akimirką pajutau pieno skonį. Po valandėlės nebegalėjau tverti savo kailyje. Prieblandoje atsiguliau ant lovos ir leidausi gundomas. Netrukus pasidaviau ir pasibeldžiau į Helfriko duris. Jo kambaryje ant grindų mėtėsi bulvariniai žurnalai, paklodės ant lovos draikėsi pajuodusios, drabužiai buvo išmėtyti po visas pakampes, o plikos pakabos ant sienų badė akis, lyg išlaužyti dantys kaukolėje. Ant kėdžių kūpsojo indai, ant palangės voliojosi sumaigytos cigarečių nuorūkos. Helfriko kambarys nesiskyrė nuo maniškio, tik čia kampe stovėjo nedidelė dujinė viryklė ir kabojo lentynos puodams bei keptuvėms. Šeimininkė jam taikė specialų nuomos tarifą, mat jis pats tvarkė ir klojo lovą, nors iš tiesų nei šio, nei ano nedarė. Helfrikas su chalatu sėdėjo ant supamosios kėdės, apie kojas pasistatęs džino butelių. Rankoje laikė dar vieną butelį ir iš jo gurkšnojo. Jis gerdavo nuolatos, dieną ir naktį, bet niekada nepasigerdavo.
– Persigalvojau, – jam pasakiau.
Ponas Helfrikas prisisėmė pilną burną džino, paskalavo gėrimą tarp žandų ir didžiai pasimėgaudamas nurijo.
– Tai juokų darbas, – pasakė jis, atsistojo ir nupėdino per kambarį prie savo padrėbtų kelnių. Akimirką pamaniau, kad ponas Helfrikas ketina skolą man grąžinti, bet jis tik paslaptingai pasirausė po kišenes ir tuščiomis rankomis grįžo prie kėdės. Šalia jos aš stovėjau.
– Prisiminiau, – tariau. – Gal galėtum man atiduoti pinigus, kuriuos paskolinau?
– Neturiu, – atsakė jis.
– Ar gali grąžinti nors dalį, tarkime, dešimt centų? – Jis papurtė galvą. – Penkiacentį?
– Aš skurdžius, vaiki.
Siurbtelėjo dar vieną gurkšnį. Iš naujo butelio, artipilnio.
– Negaliu tau duoti grynų, vaiki. Bet pasirūpinsiu, kad gautum pieno tiek, kiek nori.
Ir tada jis man viską paaiškino. Pienininkas atvyks maždaug ketvirtą. Aš turiu nemiegoti ir klausytis, kol jis pabels. Helfrikas užims pienininką mažiausiai dvidešimt minučių. Tai buvo kyšis, siekis išvengti skolos, tačiau mane kamavo alkis.
– Bet skolas reikia grąžinti, Helfrikai. Tau būtų nekas, jei imčiau reikalauti palūkanų.
– Aš atiduosiu tau skolą, vaiki, – pasakė jis. – Atiduosiu viską iki paskutinio grašio, kai tik galėsiu.
Piktai trenkęs Helfriko duris grįžau į savo kambarį. Nenorėjau būti beširdis, tačiau skolos reikalas pažengė per toli. Žinojau, kad pinta džino, kurį jis geria, kainuoja mažiausiai trisdešimt centų. Jis be vargo galėjo mažiau išgerti, kad galėtų sumokėti skolą.
Nenoriai artinosi naktis. Sėdėjau prie lango ir sukausi cigaretes iš tualetinio popieriaus skiaučių ir rupaus tabako. Šis tabakas buvo mano užgaida iš geresnių laikų. Nusipirkau jo skardinę ir gavau dovanų pypkę, pritvirtintą prie skardinės gumine juosta. Deja, pypkę pamečiau. Tabakas buvo toks rupus, kad jį vargiai galėjai rūkyti susukęs į paprastą cigarečių popierių, bet įsuktas į dvigubą tualetinio popieriaus sluoksnį, jis, stiprus ir kompaktiškas, kartais suliepsnodavo kaip cigaretė.
Naktis artinosi iš lėto, iš pradžių dvelktelėjo šaltukas, paskui stojo sutemos. Už mano lango nusidriekė didelis miestas – lyg ryškios naktinės gėlės pražydo gatvių žibintai, raudoni, mėlyni bei žali neoniniai žiburiai. Alkio nejutau, po lova turėjau daug apelsinų, ir paslaptingo krizenimo mano skrandyje priežastis buvo ne kas kita, o dideli tabako dūmų kamuoliai, ten įkalinti ir karštligiškai ieškantys, pro kur ištrūkti lauk.
Na pagaliau tai atsitiks – aš netrukus tapsiu vagimi, apgailėtinu pieno vagišiumi. Štai tau vienadienis genijus, štai tau vienos istorijos autorius – vagišius. Susiėmiau rankomis už galvos ir ėmiau linguoti pirmyn atgal. Dievo Motina. Antraštės laikraščiuose – daug žadantį rašytoją sučiupo vagiantį pieną, garsus Dž. K. Hekmuto protežė stojo prieš teismą už smulkią vagystę; aplink knibžda reporteriai, blykčioja blykstės, papasakokite mums, Bandini, kaip tai atsitiko? Ką gi, vyručiai, buvo taip: matote, iš tikrųjų aš turiu krūvą pinigų, žinote, mano rankraščius tiesiog graibsto ir taip toliau, bet aš nusprendžiau parašyti istoriją apie vaikiną, kuris pavagia kvortą pieno, ir norėjau, kad ta istorija rastųsi iš patirties, todėl taip ir atsitiko, vyručiai. Ieškokite mano parašytos istorijos laikraštyje „The Post“, aš ją pavadinau „Pieno vagis“. Palikite man adresus ir aš jums visiems atsiųsiu nemokamus egzempliorius.
Tačiau šitaip nebus, mat niekas nepažįsta Arturo Bandinio; tau skirs šešis mėnesius, tave įgrūs į miesto kalėjimą ir tu tapsi nusikaltėliu, o ką pasakys motina? Ką pasakys tėvas? Ar girdi tuos vaikinus, susibūrusius Boulderyje, Kolorade, prie degalinės, ar girdi, kaip jie žvengia iš didžiojo rašytojo, kurį sučiupo vagiant kvortą pieno? Nedaryk to, Arturai! Jei turi nors kruopelę padorumo, nedaryk to!
Pakilau nuo kėdės ir pradėjau žingsniuoti pirmyn atgal. Visagalis Dieve, suteik man jėgų! Nuslopink nusikaltėlišką potraukį. Ir staiga visas planas man pasirodė pigus bei kvailas, nes tą akimirką man šovė į galvą mintis dar kai ką parašyti laiške didžiajam Hekmutui, ir aš dvi valandas rašiau, kol suskaudo galvą. Kai pro langą pažvelgiau į didelį laikrodį ant Šventojo Pauliaus viešbučio, buvo jau beveik vienuolika. Laiškas Hekmutui išėjo labai ilgas – prirašiau dvidešimt puslapių. Perskaičiau laišką. Jis man pasirodė kvailas. Pajutau, kaip iš gėdos nukaista veidas. Dėl tokios vaikiškos nesąmonės Hekmutas mane palaikys idiotu. Surinkau lapus ir išmečiau juos į šiukšlių dėžę. Išauš rytojus ir galbūt man gims idėja, kaip parašyti apsakymą. O dabar suvalgysiu porą apelsinų ir eisiu miegoti.
Vargani buvo tie apelsinai. Sėdėdamas ant lovos suleidau nagus į jų ploną žievę. Mano kūnas įsitempė, burnoje prisikaupė seilių ir aš susigūžiau nuo minties apie šiuos vaisius. Kąsdamas geltoną minkštimą krūptelėjau it perlietas šaltu vandeniu. Ak, Bandini, tariau savo atspindžiui bufeto veidrodyje, kaip tu aukojiesi dėl meno! Juk galėtum būti pramonės kapitonas, pirklių princas, aukščiausiosios lygos beisbolo žaidėjas, pagrindinis Amerikos lygos puolėjas, vidutiniškai surenkantis 415 taškų, bet ne! Tu štai toks, šliaužioji per dienas, badaujantis genijus, ištikimas savo šventam pašaukimui. Kiek daug turi drąsos!
Gulėjau lovoje nesudėdamas bluosto. Tamsoje. Galingasis Hekmutas, ką jis apie tai pasakytų? Jis plotų rankomis, jo smarki plunksna pašlovintų mane skambiomis frazėmis. Pagaliau juk laiškas Hekmutui ne toks jau blogas. Atsikėliau, ištraukiau jį iš šiukšlių dėžės ir iš naujo perskaičiau. Puikus laiškas, atsargus ir nuotaikingas. Hekmutą jis labai pradžiugins. Jam įspūdį padarys faktas, kad aš – tas pats autorius, kuris parašė „Šunelio juoką“. Štai jums istorija! Ir aš atidariau stalčių, prikrautą žurnalo numerių su mano kūriniu. Tysodamas ant lovos darsyk laišką perskaičiau, vis nusijuokdamas iš pasakojimo sąmojingumo, su nuostaba murmėdamas, kad tai aš jį parašiau. Paskui ėmiau kūrinį skaityti garsiai, gestikuliuodamas prieš veidrodį. Kai baigiau, mano akyse žibėjo džiaugsmo ašaros, aš stovėjau priešais Hekmuto nuotrauką ir dėkojau jam už tai, kad pripažino mano talentą.
Atsisėdau prie spausdinimo mašinėlės ir tęsiau laišką. Naktis gilėjo, lapų šūsnis didėjo. Ak, kad visa kūryba eitųsi taip lengvai kaip laiškas Hekmutui! Lapų krūva augo, dvidešimt penki, trisdešimt lapų, paskui pažvelgiau į savo bambą ir išvydau riebalų ringę. Kokia ironija! Aš priaugau svorio – storėjau nuo apelsinų! Išsyk pašokau ant kojų ir kelis kartus pritūpiau. Kraipiausi, rangiausi ir raičiausi. Mane išpylė prakaitas, pasidarė sunku kvėpuoti. Ištroškęs ir išvargęs griuvau ant lovos. Dabar mielai būčiau išgėręs stiklinę šalto pieno.
Tą akimirką pasigirdo beldimas į Helfriko duris. Išgirdau jį niurnant ir kažką įsileidžiant vidun. Svečias galėjo būti tik pienininkas. Pažvelgiau į laikrodį, buvo beveik keturios. Greitai apsirengiau: kelnės, batai, kojinių ir megztinio nereikia. Koridorius buvo tuščias, atrodė grėsmingai raudonoj senos lemputės šviesoj. Žingsniavau nesislapstydamas, kaip žmogus, einantis į tualetą koridoriaus gale. Dvi inkščiančių, irzlių laiptų aikštelės ir aš atsidūriau pirmame aukšte. Raudonai ir baltai nudažytas pienvežis stovėjo mėnesienos permerktoje alėjoje šalia viešbučio sienos. Įkišau ranką į sunkvežimį ir tvirtai už kaklelių pastvėriau du pilnus kvortos talpos butelius. Spausdamas tuos kaklelius pajutau vėsą bei gardumą. Tuojau grįžau į savo kambarį ir pastačiau pieno butelius ant tualetinio staliuko. Atrodė, jie užima visą kambarį. Panėšėjo į žmones. Buvo tokie gražūs, tokie pilvoti ir sveikatingi.
Arturai, tariau, tau pasisekė! Galbūt tau padėjo motinos maldos, gal Dievas tave tebemyli, nepaisydamas to, kad susidėjai su ateistais, bet, kad ir kaip būtų, tau pasisekė.
Na, kaip senais laikais, pamaniau, ir kaip senais laikais priklaupiau, sukalbėjau maldelę – taip, kaip darydavom pradinėje mokykloje, taip, kaip namuose mane mokė mama: „Palaimink, Dieve, mus ir šias dovanas savo buvimu tarp mūsų, amen.“ Paskui sukalbėjau dar vieną maldą. Pienininkas buvo jau seniai išėjęs iš Helfriko kambario, o aš klūpėjau ir meldžiausi, kol pradėjo perštėti keliai ir į mentikaulius įsimetė maudulys, kol nebegalėjau tverti nepaskanavęs pieno.
Atsistojęs iš silpnumo susvyravau, bet man už tai, pamaniau, tuoj bus atlyginta. Išėmiau iš stiklinės dantų šepetėlį, atidariau vieną butelį ir prisipyliau sklidiną stiklinę pieno. Atsisukau ir pažvelgiau į Dž. K. Hekmuto nuotrauką ant sienos.
– Į sveikatą, Hekmutai! Valio tau!
Ir ėmiau godžiai gerti, bet staiga užspringau, man sutraukė gerklę – koks pasibaisėtinas skonis! Tokios rūšies pieno negalėjau pakęsti. Tai buvo pasukos. Išspjoviau jas, praskalavau burną vandeniu ir skubiai patikrinau kitą butelį. Jame taip pat buvo pasukos.
1 Funikulierius Los Andželo centre. Pastatytas 1901 m.
2 Henry Louisas Menckenas (1880–1956) – garsus JAV žurnalistas, prozininkas, kritikas, satyrikas; laisvamanis.
3 Angl. Palm sunday – Palmių sekmadienis.
4 Turimas omeny 1888–1957 JAV leistas populiarus žurnalas „Collier’s Weekly“, skelbęs „prozą, faktus, sensacijas, išmonę, humorą, naujienas“.
5 Kalbama apie prancūzų rašytoją Morisą Karlą Huysmansą (1848–1907).
Erri De Luca. Vardan Motinos
2008 m. Nr. 2
Iš italų k. vertė Inga Tuliševskaitė
Italų rašytojas Erri De Luca gimė 1950 m. Neapolyje. 1968 metais išvyko iš tėvų namų į Romą, kur įsiliejo į judėjimą „Lotta Continua“, tapo vienu jo vadovų. Vėliau Italijoje, Prancūzijoje, Afrikoje dirbo sunkvežimio vairuotoju, gamyklos darbininku, statybininku. Pirmoji knyga „Kažkada, kažkur“ (1989) – apie Neapolyje praleistą vaikystę. Vėliau pasirodė kitos knygos – „Actas, vaivorykštė“, „Trys arkliai“, „Dievo kalnas“. E. De Luca savarankiškai išmokęs hebrajų kalbą, verčia Senojo Testamento knygas. Dirba įvairių Italijos laikraščių apžvalgininku.
2006 m. parašyta apysaka „Vardan Motinos“ – poetiškas Motinos pasakojimas apie Kūdikio gimimo stebuklą.
Įžanga
Apie Miriam / Mariją sužinome iš Evangelijų pagal Matą ir Luką. Čia išryškinama jose paminėta detalė: moters kūne įsižiebusi gyvybė – tobuliausias gamtos slėpinys.
Vyro dalyvavimas šiame slėpinyje iš esmės yra besvoris, tik akimirkos spjūvis. Mūsų istorijoje šio akto nebus, tačiau jo stokos nepajusime.
Evangelijose neparašyta, kad jai gimdant tvartelyje būta pribuvėjos ar kitų žmonių. Tai, kas neparašyta, irgi yra pasakojimo dalis: jų nebuvo. Ji pagimdė viena. Toks yra didžiausias gimimo nakties stebuklas: vienišos motinos sumanumas, jos įžvalgi vienatvė. Tai daugiau nei žvaigždė kometa ir Trys Karaliai kupranugarių keliuose: Miriam / Marijos gimdymo išmintis.
Čia išryškinamos detalės siekiant priartėti.
Vardan Dievo Tėvo, taip prasideda kryžiaus ženklas. Vardan Motinos prasideda gyvenimas.
Prologas
Kovo mėnesio šiaurės vakarų vėjas
Gamtoje nestebina apvaisinimas vėju, kaip gėlių.
Gėlė yra mergaitės lytis,
nuskynęs ją – defloruoja.
Miriam / Marija apvaisinta angelo, įėjusio
pro atviras duris, vidudienį.
Vėjas apgaubė jos šonus
ir atrišęs diržą paliko sėklą skreite.
Ši apvaisino nepakėlusi drabužio krašto.
Per pirmąją javapjūtę skaičiavo tris mėnesius
nuo kovo mėnesio šiaurės vakarų vėjo,
ją pabučiavusio ir pavertusio
gruodžio mėnesio sūnaus įsčiomis,
tas mėnuo jai, Miriam / Marijai, žydei iš Galilėjos
buvo kislev*.
Pirmas posmas
Pasakiau jam tą pačią dieną. Negalėjau su paslaptimi likti per naktį. Visą dieną ištylėti, kad sulaužiau sąjungą. Mes buvome susižadėję. Pagal mūsų įstatymą – tai tas pats, kaip būti susituokus, nors ir gyvenome atskiruose namuose. O aš tapau nėščia.
Pasiuntinio balsas atsklido kartu su oro gūsiu. Pakilau užverti langines, vos atsistojau – mane apgaubė vėjas tarsi žydros dulkės, norėjosi užsimerkti. Kovo mėnesį Galilėjoje vėjas pučia iš šiaurės, nuo Libano ir Golano aukštumų. Jis neša gražius orus, tranko duris, išpučia jas dengiančias marškas ir jos atrodo nėščios. Su tuo vėju prieš mane stojo vyro pavidalas ir išgirdau jo balsą.
Mūsų šventojoje istorijoje angelai yra žmonių kūnais, neatskirsi. Sužinai, kad buvo atėjęs angelas tik tada, kai jis išeina. Palikęs dovaną, kartu – ir ilgesį. Net Abraomas nepažino angelų Mamrės ąžuolyne, palaikė keliauninkais. Jie palieka žodžius, kurie yra kaip sėklos, jie paverčia moters kūną žemės grumstu.
Stovėdama regėjau jį lango šviesoje. Nuleidau akis – jau buvau atsimerkusi. Esu sužadėtinė, negaliu žiūrėti vyrams į akis. Pirmas jo atsakas į mano išgąstį buvo: „Šalom, Miriam.“ Dar nespėjau surikti, pakviesti pagalbininkų, kad sulaikytų tą į kambarį įsibrovusį nepažįstamąjį, kai jo žodžiai mane sulaikė. Šalom, Miriam, tais pačiais žodžiais Juozapas kreipėsi į mane mūsų sužadėtuvių dieną. Šalom, lekha³*, tuomet atsakiau. Bet šiandien tylėjau, negalėjau išlementi nė garso. Stovėjau nebyli. Tokio priėmimo jam ir reikėjo, jis pranešė apie sūnų, kuriam skirti dideli darbai, išganymai, bet aš menkai tesiklausiau tų pranašysčių. Mano kūne, įsčiose, atsirado ertmė. Pilvo įduboje atsistojo maža nedegto molio amfora.
Manasis Juozapas, toks gražus ir tvirtas, pirštus apsilaižytum, stipriai apglėbė rankomis savo kūną, stengėsi susitvardyti, sulinko lyg paskaudus pilvui. Ši žinia jam buvo kaip viesulas, kuris kilnoja stogus. Jis ieškojo prieglobsčio kūnui, sutrikęs, ant rankų iššokusiais raumenimis. Dangstė jomis savo liesą, įtemptą pilvą, kad tik manęs nepaliestų, nesudrumstų mano ramybės, tokios priešingos jo siaubui, ir negalėjo pajudėti.
Stovėjau tiesia nugara, įkvėpta naujo vikrumo jaučiausi aukštesnė, grakštesnė per patį kūno vidurį, pilvo įduboje po šonkauliais. Ten, kur jis jautė smūgį ir jėgas sutelkusio atleto raumenų svorį, aš jaučiausi tarsi stumiama į viršų, – norėjosi šokinėti.
Išsitaršiusios plaukų sruogos krito ant jo šviesios kaktos, dengė akis. Kelis sykius meiliai perbraukusi ranka, sulyginau jam plaukus. Toks sutrikęs jis buvo dar gražesnis.
– Ką dar jis pasakė, ką? – dusdamas, delnais suspaudęs galvą, nudelbęs akis, klausė Juozapas. – Miriam, pasistenk atsiminti, labai svarbu, ką dar jis tau pranešė?
Vyrai teikia žodžiams daug reikšmės, žodžiai jiems yra viskas, kas vertingiausia. Juozapui reikėjo žodžių, kad galėtų juos įsiminti, o paskui išsakyti. Jis iškart įsivaizdavo teisinius padarinius. Apreiškimas sulaužė mūsų įžadus. Atėjus angelui, tapau nėščia iki santuokos. Todėl jam reikėjo žodžių, kad išsakytų juos susirinkime, pabandytų apginti mane nuo kaimo žmonių.
– Ką dar jis pasakė, Miriam? Meldžiu, prisimink, juk viskas įvyko tik prieš kelias valandas.
– Juozapai, buvau nustebusi, apstulbinta sambrūzdžio savajame kūne, tų šviesių mane apgaubusių dulkių, jos nenukrito ant žemės, tik ant manęs. Žiūrėk, jos dar matyti.
– Nesirūpink dulkėmis, vėliau nusipurtysi, padėk man – ką pasakysiu vyriausiesiems?
Kai tai įvyko, žiūrėjau žemyn, į suknią iki pat pėdų. Po ja mano užvertas kūnas buvo ramus kaip laukas po sniegu. Sulig angelo žodžiais tapau motina. Vyrams reikia žodžių, kad juos išsaugotų, o angelo žodžiai man buvo vėjas, leidau jam skrieti. Jis nešė žodžius ir sėklas, man užteko vienos.
Stovėjau prieš jį taip, kaip dabar prieš Juozapą. Šis sėdėjo, stojosi ir vėl sėdosi, prašė, kad atsisėsčiau, bet likau stovėti. Buvom susižadėję ir nuodėmė jau vien tai, kad vieni atsidūrėme tuose pačiuose namuose. Paprašiau leidimo pasikalbėti ir jį gavau, tačiau galvoje jaukėsi mintys, ir jau beveik vakaras. Nenorėjau sėstis. Sunėrusi rankas ant plokščio pilvo, pirštų galais liečiau odą, norėjau apčiuopti savo pasikeitusį gyvenimą. Man buvo pirmoji sukūrimo diena.
Stengiausi ką nors atsiminti, kad jį paguosčiau. Ėmiau į širdį jo baimę, jaudinausi dėl jo, tokio susikrimtusio dėl nutrauktos mūsų sąjungos sutarties.
Man nerūpėjo pasekmės, nebepriklausiau įstatymui. Mėginau atsiminti, bet jaučiau tik džiaugsmą, šventę dėl to, kad esu motina be vyro prisilietimo.
Bet kai jis taip maldavo, kažką atsiminiau: Berukha³ att’miccņl hannashģm, palaiminta esi tarp moterų. Berukha³, att’miccņl hannashģm? – jis kartojo sutrikes, suglumęs. Skaidrios ašaros krito ant jo sudiržusių, pajuodusių rankų.
– To negana, Miriam, negana, kad paaiškinčiau, padėk man, atsimink, dar atsimink.
– Gana, Juozapai, to gana, kaip tik tai įvyko šiandien vidudienį. Atėjau tau pasakyti. Elkis su manim kaip tinkamas.
Juozapą nustebino mano ramybė. Ši perėjo ir jam. Atsistojo, pakėlė galvą, nubraukė ašaras atgaliomis rankomis – kaip troškau jas bučiuoti.
– Žinai įstatymą, Miriam?
– Ne taip gerai kaip tu, ne visus žodžius. Jūs, vyrai, privalote žinoti jį mintinai. Aš žinau pasekmes.
– Klausyk, pakartosiu tau šventąsias eiles. Jos yra iš Devarim* knygos: Jei vyras mieste užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, ir sueina su ja, išvesi juodu abu už miesto vartų ir užmuši akmenimis: merginą už tai, kad mieste nesišaukė pagalbos, o vyrą už tai, kad išprievartavo savo artimo žmoną. Taip pašalinsi pikta iš jūsų.
Bet jei laukuose vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, užpuola ir sugula su ja, tik su ja sugulęs vyras turi mirti, o merginai nieko nedarysi. Mergina neužsitraukė mirties bausmės, nes tai panašu į atvejį, kai žmogus užpuola ir nužudo artimą. Kadangi užklupo ją laukuose, susižadėjusioji mergina šaukėsi pagalbos, bet nebuvo kas ją išgelbėtų. Šitam įstatymui dabar esame pavaldūs.
– Paklausyk manęs, Miriam. Yra viena galimybė. Rytoj nueik į laukus kokia nors dingstim, tarsi ieškotum žieminės žolelės nuovirui. O vakare sugrįžusi iš laukų pasakyk, kad buvai ten užpulta ir išprievartauta, šaukei, bet niekas neatsiliepė. Taip jau yra buvę, žinomi nutikimai su kitomis merginomis, kurioms šitaip pavyko išvengti kaltinimo svetimavimu.
Pirmą kartą pakėliau akis į Juozapą. Jo veidas likdavo giedras net po musių ar nuovargio šydu. Dabar mačiau sielvarto prislėgtą vyrą, bandantį melu pakeisti lemtį. Koks tat vyrams svarbus yra įstatymas, jei šitaip elgiasi. Tariau:
– Pasiuntinys, apreiškęs naujieną, atėjo pas mane vidudienį, durys ir langai buvo atviri, atlapoti. Stovėjau prieš jį savo kambaryje ir nepratariau nė garso, net neatsakiau į jo pasveikinimą, ką ten kalbėti apie šauksmą.
– Žinau, Miriam, bet turime rasti išeitį, paaiškinti tavo neteisėtą nėštumą. Miriam, aš myliu tave, prašau to, nes tikiu tavim ir noriu išgelbėti. Miriam, jie nutemps tave prie Nazareto vartų ir užmėtys akmenimis. Prašys, kad pirmas mesčiau akmenį. Ar supranti? Supranti? Žinai mūsų įstatymą.
Žodžiai strigo jam gerklėje, kad riksmu neišlėktų ir lauke nepasklistų.
Priminiau, jog ir kai kurios kitos Izraelio moterys pastojo apreiškus angelui. Abraomo Sara ir Samsono motina.
– Jos buvo žmonos, Miriam, nevaisingos žmonos, apreiškimas tebuvo trąša. Jų sūnūs buvo jų vyrų sėklos, Izaokas buvo Abraomo sūnus, Samsonas – Manoaho sūnus. Tu esi pažadėta, dar netekėjusi, ir tavo įsčių sūnus yra ne mano.
Jis kalbėjo tiesą, vyrai geriau už moteris išmano šventąją istoriją, jie gali jos mokytis, mes – ne. Tylėjau. Man nerūpėjo. Nerūpėjo, ką vyrai daro su žodžiais, įsikalę jų junginius kaip vinis į medį.
Izraelio moterys teisėtai pasipriešino įstatymui. Savo kūnais jos sulaužė įsakymus ir tapo Izraelio motinomis. Tamara iš Kanaano susituokia su dviem Judo sūnumis, bet šie miršta jos neapvaisinę. Judas pažada jai trečią sūnų, paskui apsigalvoja. Tada Tamara apsirengia kaip kekšė ir apsigaubusi šydu parsiduoda Judui, o šis jos neatpažįsta. Kadangi neturi pasiėmęs pinigų, palieka užstatus – savo antspaudo žiedą, juostą ir lazdą. Kitą dieną atsiunčia pas ją tarną su užmokesčiu, bet jos neberanda. Paskui pasklinda gandas, kad Tamara nėščia. Judas, kuris buvo bendruomenės galva, apkaltina ją svetimavimu ir pasmerkia sudegti ant laužo. Tamara parodo užstatus ir sako pastojusi nuo jų savininko. Judas juos atpažįsta ir prieš visą bendruomenę pasako gražiausius žodžius, kokius Izraelio vyras gali pasakyti apie moterį: „Ji teisesnė negu aš.“
Tamara pažeidė įstatymą, kad galėtų jį pritaikyti, nes ji turėjo teisę būti Izraelio motina. Gražus vardas Tamara – palmė, kuri nori vesti vaisius.
Po mano galvą siautė tokių minčių spiečiai, bet jų neištariau.
– Miriam, kas tau? Šypsaisi? Neturime laiko, jau tamsu, ir susitikimas nebegali ilgiau trukti. Turime išsiskirti, o nieko dar nesutarėm.
Buvau laiminga. Troškau apkabinti savąjį Juozapą, krūtinėje sukilo dar niekada nepatirtas švelnumas. Pagarba, paklusnumas vyrams, kurių mus moko, slopina meilės jausmus. Tačiau angelo apreiškimas ir mano kūno atsakas į jį tądien mane išlaisvino. Neraudau, tikėjimas, kad esu teisi, man jau teikė reikalingo ryžto ir naują laikyseną. Pasikeitė net mano tylėjimas.
Su švelnumu atėjo dėkingumas. Jis manim patikėjo. Nepaisydamas visų įrodymų, pasitikėjo manim. Gražiame jo veide nesuvirpėjo nė mažiausias įtarimo raumuo, nesusiraukė antakiai, nesušnairavo akys. Jis pirmą kartą matė savąją Miriam, nes pirmąkart žiūrėjau jam į akis, nenuleidau galvos – taip elgtis nedrįsta net žmonos. Jis manim patikėjo, buvau laiminga, kupina dėkingumo.
– Daryk, kas yra teisinga, Juozapai. Šiandien aš esu tavo labiau nei prieš tai, labiau nei sužadėtinė.
Antras posmas
Tą naktį Juozapas sapnavo. Vėliau jis papasakojo man savo sapną. Sapnavo angelą, šis jam prisakė, ką turi daryti. Ryte Juozapas sukvietė šeimą ir pranešė savo sprendimą: jis ves Miriam numatytą rugsėjo dieną, nors ji ir nėščia. Apeigų palapinėje mano nėštumas jau būtų išryškėjęs.
Jis neklausė prieštaravimų. Kilo pasipiktinimas. Visas kaimas stojo prieš jį.
– Miriam jį apmulkino, papasakojo kažin kokią istoriją ir jis patikėjo.
– Juozapas – naivus.
– Juozapas – ne vyras.
– Juozapas pažeidė įstatymą.
– Jis net nepasinaudojo pavydo įstatymu*. Galėjo bent priversti ją kunigo akivaizdoje gerti kartų vandenį.
– Kam? Jis nejaučia pavydo, jei ima ją tokią, pripildytą kito sėklos.
– Taip, jis – ne mūsiškis, ne iš Galilėjos, jis iš Judo giminės, iš Betliejaus. Tegul ten ir grįžta su savo svetimautoja ir pavainikiu.
Ant jo pečių krito įžeidimų kruša. Jis vietoj manęs leidosi apmėtomas akmenimis. O aš negalėjau būti šalia, bučiuoti jo rankų, priversti nusišypsoti, nes matydamas mano šypseną jis visada šypsodavosi.
Jam teko palikti dailidės dirbtuvę, kur dirbo pirmuoju pameistriu. Atidarė savo dirbtuvėlę, pasiskolinęs kelis įrankius. Bet jis geriausiai iš visų išmanė medžio darbus ir žmonėms neliko nieko kito, kaip tik eiti pas jį. Su užsakovais nesikalbėdavo, niekas nenorėjo su juo kalbėtis, tik trumpai suderėdavo kainą ir pristatymo laiką.
Šeštadieniais maldos namuose sėdėdavome vyrų ir moterų pusėse, atskirti. Turėjome laukti. Buvo pjūties metas, daugeliui reikėjo naujų padargų. Juozapas daug dirbo, jo pjautuvų rankenos buvo geriausios. Jį supusi tyla pradėjo trauktis. Pirmieji pasisveikinimai aikštėje, pagyrimai dėl jo dirbinių kokybės. Jis atsakydavo jau ne taip išdidžiai ir nuoširdžiai kaip anksčiau.
Be to, buvo ir kitų rūpesčių. Romos pulkų užgrobtose mūsų žemėse nuolat kildavo maištai, prasidėdavo persekiojimai. Daug jaunų žydų mirdavo ant medinių kryžių – romėnų sugalvotų mirties įnagių, kad pasmerktieji būtų matyti iš tolo. Atėjūnai nustatė naujas duokles, pasklido kalbos apie privalomą surašymą. Norėjo mus suskaičiuoti, kad galėtų geriau išsunkti.
Nazareto moterys nulydėdavo akimis mano pilvą.
– Toji begėdė jį prigavo, bet mūsų ji neapgaus.
– Tik pažiūrėkit, koks nekaltas veidelis.
– Norėčiau pamatyti, į ką panašus tas jos pavainikis.
– Ką ji ten melavo? Apie Išganytoją, angelo sūnų? Tai bus juoko, jei gims mergaitė.
Moterys nusispjaudavo man už nugaros. Eidavau į šeštadienio pamaldas. Jų įžeidinėjama žengdavau dar tiesesne nugara, dar labiau atkišusi pilvą. Tyliai, kaip užkeikimą, kartojau: „Ir jums linkiu to paties, palaiminimas už palaiminimą.“ Bijojau, kad nenužiūrėtų.
Bet buvau laiminga. Jaustis pilna´i, pilnėti lyg mėnuliui, skaičiuoti savaites lyg iki vyno perpylimo, nesirgti mėnesinėmis – tas tyrumas svaigino mane džiaugsmu. Naktimis praskleisdavau uždangą ir alsuodavau dangaus vėju.
Sako, nėščiosios jaučia pasibjaurėjimą, jas pykina – aš pradėjau uosti. Iš toli mane pasiekdavo kvapai, atskirdavau juos. Atpažindavau kvapą žuvies klijų, kuriuos Juozapas pastiprina pušies sakais. Mano uoslė tapo tokia jautri, kad galėdavau jį matyti, regėdavau, kaip manasis Juozapas dirba. Blogi kvapai irgi sustiprėjo. Nosis pirmoji man pranešdavo, kai artindavosi romėnų legionas.
Kiekvienas vėjo gūsis mane baugino, bijojau vėl stoti prieš nepažįstamąjį. Toji sėkla buvo ne jo, nežinia, iš kur jis ją atnešė. Bet jis negrįžo. Per visą nėštumo laiką nepasirodė nei vėjo gūsyje, nei sapne.
Visą pavasarį ir vasarą likau namuose. Jungtuvės buvo sutartos baigiantis rugsėjui, nudirbus laukų darbus.
Juozapo dirbtuvėje daugėjo užsakymų. Jis priėmė pameistrį. Viena moteris atėjusi papasakojo mano motinai, kad Juozapas atsisakė priimti romėnų užsakymą. Ji piktinosi, nes pas mus, Nazarete, reikalai su romėnais kol kas klojosi gerai, o ir už darbą jie nešykštėjo.
– Tas jūsų Juozapas iš Judėjos, tas pietietis, jis gerai dirba, bet verčiau tenesikiša į politiką. Mes nenorime kivirčų su romėnais. Pasakykite jam, juk jūs, kaip ir mes, iš Galilėjos.
Savo kambaryje šypsodavausi savajam Juozapui, kuris man pasakydavo taip, o visam kitam pasauliui mokėjo pasakyti ne.
Viešpatie, Adona´i, tavo žodžiai, skirti musų motinai Ievai: „Kančioje gimdysi vaikus“, manęs nebaugino. Teisinga stanginimosi valanda. Daug reikės pastangų, kad išsiskirčiau su kūdikiu. Mums taip gera dviese viename kūne. Palaimintos pastangos, kurias mums skiri.
Tų vasaros pabaigos dienų rytmečiais atskleidžiu savo kūną rytmečio saulei, apsimesdama, kad vartau padėtas džiūti datules. Apnuoginu pilvą ir per odą jis gauna šviesos. Pasakoju: „Ji tavęs laukia. Ji ne tik padeda matyti tolius, bet ir šildo. Ar jauti, kaip gulinčius mus užlieja jos šilumos banga? Jos vardas saulė. Akys nepajėgia žiūrėti į ją, bet tavosios, apsaugotos įsčių vandenų, gali tai daryti.“
Mūsų tautos moterys dengiasi nuo saulės, bijo prarasti slėpiningą savo odos baltumą. Bet man patinka saulės žymės ant laukuose dirbančiųjų kaklų, ant jų rankų. Rytais lipu jos pasitikti, kad kūdikis apsiprastų su šviesa ir atėjęs į pasaulį jos neišsigąstų. Jam patinka, guli aukštielninkas nelyginant šunytis. Pasakoju: „Labiau už dieną tave nustebins naktis. Ji – milžiniškos įsčios, nusagstytos švieselėmis. Vasaros vakarais kuri nors jų atsikabina ir krinta, švilpdama. Per nakties įsčias eina baltas takas, lyg pieno, pamatęs norėsi jį žįsti. Būsiu tau viena tų šviesų, aplink mane spiesis daugybė kitų. Tokia yra naktis, gausybė šviečiančių motinų, kurios vadinamos žvaigždėmis: iš jų visų tik aš viena esu tavo. Žvelgiant į jas išsiplečia akys ir alsavimas tampa gilesnis. Bet tu dar nežinai, ką reiškia alsuoti. Tai – tas tave sūpuojantis krūtinės bangavimas.“
Metas grįžti namo – prakaito lašai yra ženklas. Įdomu, ar kitos nėščios moterys taip pat kalbasi su jose esančiom būtybėm? Man keisčiausia tai, kad bandau atsakinėti į tavo klausimus. Jaunuoli, tau jau derėtų pasirodyti, mums metas susipažinti. Aš esu Miriam, o kas tu toks?
Žiūriu į pagimdžiusias moteris, į jų suprakaitavusius vaikus vystykluose ir jie manęs visai nedomina. Savo vaiko nevyniosiu į drobę, jis galės laisvai spardytis, kaip dabar – įsčiose. Mano vaikas bus kitoks. Ai, kaip įspyrei. Pyksti ant savo mamos, kad ji tavim didžiuojasi? Tavo tiesa, dar išpuiksiu. Aš niekuo ypatinga, esu tik indas. Sutarta, būsi panašus į juos, snarglėsies ir čiaudėsi. Bet manyje atsiradai iš žodžių dvelksmo, ne iš vyro sėklos. Būsi pilnas vėjo.
Baigiantis vasarai, nupjovus javus ir nuskynus vynuoges, mes susituokėme. Tokiu metu Nazarete švenčiama daug vestuvių ir visi gauna daug pakvietimų. Bet negali šokti dvejose vestuvėse vienu metu, todėl į mūsų vestuves kviestiniai svečiai neatėjo. Tik artimiausi giminaičiai, jokių kitų žmonių nėščios nekaltos mergelės vestuvėse.
Juozapas buvo rimtas, bet jo kūnas šypsojosi. Suspaudė man ranką po vėjo plaikstomu baldakimu. Jo lauktoji ranka, saugojusi mane ir neapkaltinusi, nepakėlusi pirmo akmens, kurį turėtų mesti svetimautojos vyras, toji nuo darbo sudiržusi ranka virpėjo apglėbusi manąją, kuri pagaliau ilsėjosi uždaryta jo plaštakoje.
Tą naktį kalbėjomės iki aušros. Juozapas pasakė:
– Miriam, palauksiu, kol gims tavo sūnus, kad tave paliesčiau. Palauksiu, kad baigtųsi tavo dienos. Nesutepsiu savo kūnu tavųjų įsčių, pripildytų apreiškimo.
Paklausiau, ar taip elgtis jam liepė angelas; jis atsakė: ne, tokia yra mano paties valia.
– Jis ir tavo sūnus, Juozapai, tu apgynei jo gyvybę. Jis yra dukart tavo sūnus, nes ir jo motinai davei antrą gyvenimą.
– Jis tavo sūnus, Miriam, bet pasaulio akyse aš būsiu jo tėvas. Įrašysiu jį savo vardu, jis bus Judo giminės palikuonis, ketvirtasis Jokūbo-Izraelio sūnus. Jis bus įrašytas į sąrašą, kuriame yra mano protėvis Dovydas. Papasakosiu jam savo šeimos istoriją, išmokysiu savo amato. Nebijok, Miriam, būsiu jam tėvas, bet jis yra tavo.
O jei gims mergaitė, kaip man už nugaros plakė pikti liežuviai? Taip tik pagalvojau, juokais, balsu neištariau. Įsčias sudrebino du spyriai, du šuoliai – būtybė apsisuko. Net Juozapas, buvęs greta, tai pajuto.
– Ir dar kaip! Du kartus griežtai ir ryžtingai įspyrė. Akivaizdu, pelnytai.
Jis skaito mano mintis. Jis yra vyras ir man priekaištauja. Užėmė visą mano kūną, ne tik įsčias. Jis yra mano mintyse, alsavime, per mano nosį jis įkvepia pasaulį. Jis yra visose mano kūno ląstelėse. Išėjęs iš manęs, paliks mane tuščią kaip riešuto kevalą. Norėčiau, kad jis niekada negimtų. Dar vienas spyris, bet švelnesnis.
Gera nebekraujuoti, vėl turėti mergaitės kūną. Mano draugės susijaudinusios pasakodavo apie savo pirmuosius žingsnius į brandą. Nekantraudamos laukdavo tos dienos. Aš džiaugiausi buvusi paskutinė, vėliausia. Mama nerimavo, o kai pabudau su išdžiūvusiu krauju ant kojų, nuėjo prie skalbyklos ir visiems parodė paklodę – ją reikėjo išbalinti potašu. Pasveikino mane saldumynais, bet jaučiausi taip, lyg būčiau praradusi dalį savo kūno, ne jį praturtinusi.
Dabar vėl užsivėriau, mano kraujas abejingas mėnulio ciklui. Mėgstu tą sugrįžusį tyrumą. Laiminu Juozapą, neliečiantį manęs.
– Miriam, ar žinai, kas yra malonė?
– Apytikriai, – atsakiau.
– Tai – ne patraukli eigastis ar iškili laikysena, kokią rodo kai kurios mūsų moterys. Malonė yra antžmogiška galia be jokių pastangų stoti vienam prieš pasaulį, iškviesti jį į dvikovą ir išlikti ramus. Malonė yra ne moterų, bet pranašų dorybė. Ji yra dovana ir tu ją turi. Turintysis ją nejaučia baimės. Išvydau ją tavyje tą vakarą, kai susitikom, ir nuo tada tu ją turi. Esi malonės pilnoji. Aplink tave yra malonės pylimas, tvirtovė. Tu ją skleidi, Miriam, taip pat ir man.
Tokiais žodžiais jis nusipelnė apkabinimo. Gulėjome greta vienas kito, be glamonių. Pagalvojusi juokais atsakiau:
– Juozapai, tu esi įsimylėjęs.
Po vestuvių eidavau į turgų apsipirkti. Persimesdavau su pažįstamais keletu žodžių, niekas jau nebespjaudė man už nugaros, buvau ištekėjusi. Paskutinė naujiena buvo kometa, vakarais ji nušvisdavo horizonte virš Nazareto kalvų. Mūsų tautai kometa visada buvo blogos lemties ženklas.
– Dar blogiau, ji atneša sausrą.
– Ji prišaukia skėrius.
– Romėnai pas mus jau atėjo, kas dar blogo gali mus ištikti?
Man ji patiko, priešingai nei kitiems. Motina pasakojo, kad, laukdamasi manęs, matė kometą. Buvo geras ženklas, kad ji sugrįžo, kai tapau nėščia.
Mėgstu, kai mėnulis slenka pro saulę ir vidury dienos ją užtemdo. Žemėje stoja slogi ramybė, net skruzdės nekruta. Tą valandėlę niekas nevagia, niekas nežudo, niekas nemiršta. Vienai minutei pasaulis priverstas gražiai elgtis ir kalbėti pašnibždomis.
Juozapas grįždavo vakarais, paruošdavau jam vakarienę. Jis mėgo žuvį, sūdytą, iš Iam Kinnéret*. Pakepdavau ją su svogūnais ir ryžiais, jie ištraukia druską.
Jis sakė, kad norėtų padirbti valčių Magdalos žvejams. „Tikiuosi, vaikas mylės vandenį ir išmoks žvejoti.“ Pavojingas žvejo amatas, atsakydavau. „Stebuklas matyti, kaip virš ežero pateka saulė, jis padeda mylėti pasaulį. Bet tavo tiesa, Miriam, kartais netikėtai atūžia audra.“
Prieš sėsdamas už stalo, jis nusiplaudavo rankas dubenyje, kurį jam pastatydavau, paskui apsiplaudavo visą kūną. Iš virtuvės girdėjau garsus, juos visus iki vieno mylėjau. Paskutinis jų buvo ant svogūnų vagos išliejamo nešvaraus vandens čiurlenimas.
Jis valgydavo pasigardžiuodamas, o medinį dubenėlį išvalydavo duona. Lauždavo ją lėtai, švelniai, neteko matyti, kad dar kas nors būtų taip daręs. Nuleistomis alkūnėmis, ramus kas vakarą dalydavo duoną. Niekada neriekdavo peiliu, nes taip būtų išniekinęs ją, palaimintą: „Palaimintas esi, Adona´i, pasaulio karaliau, kuris iš žemės išaugini duoną.“ Kai jis lauždavo duoną, kūdikis suspurdėdavo.
Dėl vestuvių dienos tarp Juozapo ir bendruomenės buvo kilęs aršus kivirčas. Vėliau jis man apie jį papasakojo.
Pas mus įprasta, kad nekalta mergelė tuokiasi trečiadienį. Tai ne šiaip paprotys: tribunolas renkasi kartą per savaitę, ketvirtadieniais. Jei po pirmosios nakties sutuoktinis nusprendžia užginčyti nuotakos skaistumą, kitą dieną jis eina tiesiai į tribunolą. Iš čia ir kilo paprotys nekaltas mergeles vesti trečiadieniais. Aš buvau nėščia, ir toji diena man netiko. Bet Juozapas norėjo jungtuvių trečiadienį. Joks įstatymas to nedraudžia, tai – tik paprotys. Juozapas jam priešinosi. Jis primygtinai reikalavo, vaidijosi, sumokėjo dvigubai, bet sutarė tą dieną, kurios norėjo. Vienas vyras išdrįso jam pasakyti: „Rytoj susitiksim tribunole.“ Juozapas atkirto: „Gali manęs laukti visą gyvenimą.“ Visi nuo jo nusigręžė, bet jis prie to jau buvo pripratęs.
Kai baigė pasakoti, šypsodamasi papriekaištavau dėl didesnių išlaidų.
– Koks skirtumas, ar tą, ar kitą dieną?
– Ne, Miriam, tiesa yra mūsų pusėje. Tu esi nekalta ir aš tuokiuosi su nekalta mergele trečiadienį. Ir parodau, kad ketvirtadienį neateisiu į tribunolą.
– Mes – vienoje pusėje, visi – kitoje, bet viena pusė klysta, Juozapai. Tiesa yra mūsų pusėje, tačiau ar galėtų būti, kad visa bendruomenė klystų?
Taip kalbėjau ne dėl dvejonės, norėjau klausytis, kaip jis kalba.
– Niekas neklysta, Miriam. Atsitiko taip, kad tu esi ypatinga išimtis, o jie neturi širdies ją suprasti ir įvertinti. Tam reikia meilės iš pirmo žvilgsnio, jie gi painiojasi tarp kodeksų ir papročių. Tu jiems esi pažaidos akmuo, o man – kertinis akmuo, nuo kurio prasideda namas.
Taip Juozapas bandė aiškinti meilę įstatymui.
– Juozapai, iš kur imi jėgų stoti vienas prieš visus?
– Iš tavęs, – atsakė.
Baigiant skinti alyvuogių derlių, man prasidėjo paskutinis laukimo mėnuo. Gatvėje moterys šnairuodavo: „Baigsis jos slapukavimas, dabar sužinosim, kieno tas vaikas, į ką jis panašus.“ Nuliūsdavau pagalvojusi apie smingančius į kūdikį skvarbius jų žvilgsnius. Todėl labai apsidžiaugiau, taip nudžiugau, kad net turėjau susilaikyti nepuolusi Juozapui ant kaklo, kai jis pasakė, jog atėjo įsakymas dėl privalomo surašymo ir turime vykti į Bet Le³hem*. Jis prašė nukelti mūsų kelionę, nes aš netrukus turiu gimdyti, tačiau valdžia atmetė prašymą. Juozapas nebuvo jos mėgstamas.
Mano motina išsigando. „Kratydamasi kelionėje prarasi kūdikį, tau prasidės gimdymo skausmai, o manęs nebus šalia, Miriam, kokia nelaimė.“ Ji padėjo man sukrauti daiktus, klausiausi jos jaudulingų patarimų. Džiaugiausi, kad iškeliauju, kad gimdysiu. Lale³khet, lale³det, iškeliauti, gimdyti – niūniavau. Lale³khet, lale³det, lale³khet, la, la. Raminau ja, kalbėjau: „Mama, tai bus lengviausias dalykas pasaulyje. Gyvybė užsimezga, auga, paskui randa kelią išeiti. Dangui padedant gimdyti bet kuri vieta žemėje bus pati geriausia.“ Dar galvojau, nors balsu netariau: „Grįšiu pas tave nešina gražiu anūkėliu, mama, pasitikėk manim.“
Ji pragiedrėdavo, paskui vėl uždejuodavo: betgi kelionė, asilė, šaltis. Esi lengvabūdė, kalbėjo, bet aš šypsojausi. Juk yra Juozapas, jis man padės, bandžiau prieštarauti.
Taip, vyras, ką jis išmano? Miriam, vyrai tinka dirbti ir plepėti, bet gimimo ir mirties akivaizdoje jie sutrinka. Jie tų dalykų nesupranta. Atsivėrimo akimirką ir pabaigos valandą reikia moterų. Mama, man pakaks savęs.
Turėjome keliauti, reikėjo skubėti, nes Betliejus buvo toli. Džiaugiausi, kad nereikės čia gimdyti. Bet kur, nors ir lauke, kad tik nematytų kaimo moterų akys. Nė viena jų, net Nazareto pribuvėja, nepamatys, nepalies kūdikio pirma manęs. Net jei teks tvarkytis vienai, tai bus šimtą kartų geriau nei joms dalyvaujant.
– Palaimintoji Miriam, koks geras tavo būdas, ir tokioje nelaimėje esi linksma, suteiki man jėgų. Tas angelas nežino, kaip teisingai pavadino tave palaimintąja tarp moterų, berukha³ att’miccņl hannashģm.
Juozapas irgi pradžiugo, kad iškeliauja su manim, ėmė šokinėti kaip patrakęs pagal kirčiuotų skiemenų ritmą. Berukha³ att’miccņl hannashģm, jis plojo delnais. Kūdikis šoko manyje.
– Tik pagalvok, Miriam, jis gims kelionėje, toli nuo šito liežuvautojų krašto. Jie pamatys jį sugrįžusį mėnuo po apipjaustymo. Net ir tos šventės čia nereikės švęsti.
Žinoma, aš apie tai pagalvojau, iš čia kilo ir mano džiaugsmas.
– Bet ką darysim, jei ten, kur tu būsi jau pasirengusi, nerasim pribuvėjos?
– Nesijaudink, Juozapai, motina man viską paaiškino. Susitvarkyčiau užsimerkusi. Kol dirbai, aš mokiausi, maniau, kad teks gimdyti čia, bet nenorėjau Nazareto pribuvėjų. Be to, mums padės tas, kurio apreiškimu jis atsidūrė mano įsčiose. Nesibaimink, Juozapai, rūpinkis kelione ir tuo, kas būtina, aš esu pasirengusi. Verčiau sakyk, ar pagalandai peilį?
– Kam? – baimingai paklausė.
– Turėsiu nupjauti bambagyslę.
Juozapas perbraukė delnu kaktą.
– Oi, Miriam, kaip po gimdymo vargų pajėgsi dar ir tai padaryti? Tau reikės pagalbos, aš negalėsiu padėti, vyrams draudžiama dalyvauti. Kaip tau pavyks? Niekada to nedarei, tu nemoki.
– Mokėsiu. Tą akimirką pati mokėsiu viską padaryti. Tu pasirūpink peiliu, taip išgaląsk jo ašmenis, kad pjautų plauką.
Greta jo ir su kitu įsčiose jaučiausi stipri. Juozapas patylėjo, paskui pasakė:
– Tebus tavo valia. Ir šįkart tebus tavo valia.
Perbraukiau delnu jo kaktą, kad sutvarkyčiau plaukus ir nuvyčiau mintis.
Trečias posmas
Jis užklojo asilę minkštu audeklu, mane pakėlė nuo žemės ir užsodino ant gyvulio nugaros. Tai buvo pirmas mūsų apsikabinimas nuo santuokos pradžios. Kelionėj sustoję jį pakartodavom: apsikabinimas nusėdant, apsikabinimas užsėdant. Mūsų mantą jis nešė ant savo pečių, kad neapsunkintų asilės. Išsipjovė alyvmedžio šaką, rėmėsi ja kas žingsnis, šaka buvo be žievės, aukštesnė už jį. Iškeliavom dar neprašvitus, kad nesutiktume žvilgsnių.
Atėjus žiemai mūsų kraštuose sniegas ne retenybė. Naktimis laikosi užklojęs laukus, medžių šakas. Keliuose buvo tiršta keliaujančiųjų, surašymas privertė daugelį išjudėti iš namų. Užsirašyti reikėjo gimtojoje vietovėje.
Tik tie, kurie liko ten, kur gimė, neturi niekur keliauti, tiems, kurie liko gimtinėje kaip vyno nuosėdos, nereikia niekur judėti, kalbėjo susitikę pakeleiviai kartu žingsniuodami keliu. Daug buvo vežimų, žmonės naudojosi proga ką nors parduoti.
Keliuose susidarė grūstys, žemė pažliugo. Laukai bolavo, keliai buvo juodi nuo purvo ir žmonių, o dangus – žydra srovė, genama šiaurės vėjo. Giliai įkvėpdavau, norėjau ir kūdikiui pranešti apie pasaulio stebuklus. Pasaulis buvo kupinas priešybių, aukštumos ir žemumos susidurdavo kibirkščiuodamos arba švelniai susiliesdavo. Asilės kanopos sveikindavosi stuksėdamos į žemę, medžių viršūnės atsišaukdavo purtydamos nuo šakų sniegą.
Keliaudami žmonės sveikinasi ir pasakoja naujienas. Nuošalėje moterys maino daiktus. Aš mieliau lieku prie asilės ir užsiglaudusi klausausi vyrų kalbos. Vienas jų Juozapui sako: „Ką tarsit? Argi nesipildo mūsų Koheleto*, Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus žodžiai: Visos upės teka į jūrą, bet jūra neprisipildo?“ – „Teisingai kalbate, – atsako Juozapas. – Štai mes pasklidę kaip Negevo srautai po potvynio. Kalbu apie kitus mūsų Koheleto žodžius: Padarytos klaidos nebeatitaisysi.“
„Teisybė, – atsiliepia kitas, – nuo šito surašymo nėra vaistų, jis klaidingas iš šaknų, ne iš šakų.“ Vyrai mielai įpina Šventąjį Raštą į kasdienio gyvenimo įvykius.
Nėštumas sustiprino mano dėmesį žodžiams, jų svarbai. Labiau suprantu vyrus, kuriems jie taip rūpi. Matyt, kūdikis, atsiradęs manyje per apreiškimą, moko mane palaiminimo žodžiais.
Juozapas vaišina alyvuogėmis, kitas vyras vaišina sūriu. Jie vėl kalbasi. Vyras tęsia: „Jūsų prisiminta eilutė toliau skelbia: o to, kurio trūksta, nesuskaičiuosi. Galėtume paaiškinti šiuos žodžius taip: jei daugelis mūsų neitų užsirašyti, jų skaičiavimai būtų tušti.“
Juozapas supranta kitaip: „Verčiau pakluskime, per daug gedulo turėjom priešindamiesi romėnams. Atiduosiu jų cezariui tai, ko reikalauja. Mums liks mūsų neaprėpiamas Vienas ir Vienintelis, kurio jie negali pažinti. Jie iškelia ant altoriaus imperatorių, kūną, kurį suvarpys kirminai. Atiduokime cezariui, kas jam priklauso, ir pasilikim tai, ko jis negali iš mūsų atimti.“ Manasis Juozapas turi saiko jausmą.
Vyras neatlyžta: „Tai ir yra svarbiausia. Jie reikalauja ne tik duoklės, bet ir pripažinti cezario dievybę.“ Akimirkai Juozapas praranda kantrybę. „Čia jie mūsų neįveiks. Mes jau paskirti kitai nuosavybei, ateities pasauliui rankpinigiai jau sumokėti.“
Paskui ramesniu balsu tęsia: „Verčiau grįžkim prie pirmųjų žodžių: Visos upės teka į jūrą, bet jūra neprisipildo. Esame vandenys, pašaukti jūros, kad ją pripildytume, to nepasieksime, tačiau paklūstame. Toks yra Izraelis.“
„Tekančios upės, nehalģm holekhģm, linkiu gero kelio.“ – „Ir jums gero kelio.“
Man patinka mūsų vyrų paprotys senaisiais žodžiais aiškinti dabartį. Jie pririša dieną prie laiko kilimo.
Kad išvengtume vežimų gurguolių, ėjome per laukus, ten nereikėjo klausytis barnių ir keiksmų. Mes įpratę būriais keliauti į privalomas šventes, bet jos vyksta gražiuoju metų laiku. Bent kartą metuose, paprastai per Velykas, keliaujame į šventąsias vietas. Tos maldininkų kelionės linksmos, žmonės gieda, šoka, orai gražūs. O šitoje romėnų įsakytoje žiemos kelionėje liejasi prakeiksmai. Žmonės išsilieja keikdami dangų ir žemę, ir valdžią, kuri netaiso kelių.
Juozapas bijojo surašymo. „Izraelio Dievas norėjo, kad mūsų būtų tiek daug, kaip žvaigždžių nakties danguje ir smilčių jūroje. Kas gali suskaityti Jokūbo dulkes ir žinoti vėjo nešamų Izraelio dulkelių skaičių? – parašyta Bemidba³r* knygoje. Kai mūsų karalius Dovydas išdrįso paskelbti surašymą, kilo baisiausia epidemija, netekom septyniasdešimties tūkstančių, nuo Dan iki Ber Sheva**.“ – „Dėl šito surašymo mes nekalti, jo norėjo romėnai. Ant jų kris kaltė ir bausmė“, – aš kalbėjau, o jis: „Tebus taip, Miriam.“
Romėnų karius matydavome retai, bet kai tolumoje suplevėsuodavo jų vėliavos, kelią užguldavo slogi tyla. Vežimams tekdavo pasitraukti nuo kelio, prasilenkdavom nepasisveikinę. Čia jų nekentė labiau nei bet kurioje kitoje vietovėje, kurią buvo užkariavę, – taip jie sakydavo. Kas žino, ar tikrai kitur juos sutiko geriau.
Kai ėjom per sniegu užklotus laukus, pamačiau sausą žemės lopą – raudoną. Padengtą krauju. Juozapas pasakė, kad sniegas ant kraujo nesilaiko, jo neužkloja. „Žeme, neužklosi mano kraujo! – šaukė Jobas. Bet tik sniegas pakluso jo žodžiams. Mūsų žemė sugėrė tiek daug kraujo, kad apgirto. Nelaimingoji žemė permirko fontanais tryškusiu krauju. Juk ji turėjo būti pažadėtoji žemė. Pažadėtoji? Šimtą kartų plėšta mums iš po kojų, grobta, trypta atėjūnų iš šiaurės ir pietų, iš rytų ir vakarų. Kas norėdavo, tas ją pasiimdavo, o paskui pralošdavo kauliukais.“
Norėjau praskaidrinti jo nuotaiką, pasakiau: „Gražiau keliauti žiemą, vežimai nekelia dulkių, neprakaituoji, nėra musių.“ Juozapas su manim sutiko, žingsniavo prieš asilę, vedė ją už pavadžio ir pritariamai linkčiojo.
Tolimas kelias iš Nazareto į Betliejų. Į pietus veda du keliai. Pirmasis eina Jordano slėniu iki Jericho ir įsuka į Betliejų iš rytų. Jis trumpesnis, bet mažiau saugus, daug plėšikų. Antrasis kelias kopia per Karmelo aukštumas, kerta Samariją slėniu, kuris leidžiasi iki pat jūros, paskui veda per Judėjos kalnus. Ėjome šiuo keliu. Nuo Karmelo kalnų perėjos viršūnės Juozapas parodė man jūrą. Pamačiau žydrą raibuliuojančią lygumą, net prisimerkiau. Nosim įkvėpiau druskos kvapą, liežuviu pajutau skonį. Pagardinau jį datule. Vaikas, ramiai miegojęs užliūliuotas asilės eigasties, matyt, pabudo. „Ir tau patinka jūra? O gal datulė, kurią tau siunčiu?“
Sutikom šuns vedamą neregį. Palydėjome jį į kaimą, kur keliavo užsirašyti. Padarėm nedidelį lankstą link jūros. Pamačiau ją iš arti ir nuliūdau dėl to vyro, kuris negalėjo jos matyti. Vyras išgirdo mano atodūsį ir suprato. Pasakė, kad trisdešimt metų dirbo žveju ir atsimena, kaip jūra banguoja. Pasakė, jog šią akimirką ji yra nupjautos žolės spalvos, kurią įgavo papūtus vėjui nuo sausumos. Mudu su Juozapu nustebom ir nusišypsojom kartu su juo.
Atvykęs prie savo kelionės tikslo slenksčio, jis atsidėkodamas padavė Juozapui sausų figų ir jį palaimino: „Tave, ištiesiantį pagalbos ranką žmogui, kurį mato kiti, bet kuris kitų negali matyti, telydi pagalba to, kuris mato visus, bet nė vienas jo dar nėra matęs.“ Išmintinga mūsų tautos širdis.
Keliavome savaitę, nakvodavom perpildytose užeigose.
– Atrodo, kiekvienas Izraelio žydas nusprendė gyventi toli nuo savo gimtosios vietos.
– Reikėjo romėnų įsakymo, kad sugrįžčiau namo.
Užeigose vyrai prie ugnies šnekučiuodavosi ir dalydavosi naujienomis.
– Čia nekalbama apie politiką, – pertraukdavo juos šeimininkas.
Vėliau pokalbis atsinaujindavo.
– Šeimininkas burba, bet džiaugtųsi, jei surašymas būtų kasmet.
– Jis turėtų mokėti nuošimčius romėnų vadui.
Nors visur būdavo sausakimša, man visada atsirasdavo vietos. Žmonės užjautė mus dėl ištikusios netikėtos kelionės.
Juozapas pabusdavo vos man sujudėjus, miegodavo susivarstęs sandalus. Kaskart, kai mane užkeldamas ant asilės ar nuo jos nukeldamas apkabindavo, vaikas sujudėdavo taip smarkiai, kad ir Juozapas pajusdavo.
– Jis taip stipriai net man į pilvą spiria, kad neįsivaizduoju, kaip tu jautiesi, juk jis tau po širdimi, tarp kepenų ir inkstų. Miriam, koks jausmas nešioti kūdikį, tą kūdikio ryšulį savajame kūne?
– Klausi puodo, kaip jis jaučiasi? Aš esu tik indas, norėčiau žinoti, kaip jis jaučiasi manyje.
– Indas? Kodėl taip kalbi?
– Kokia gi aš moteris, nepažinusi vyro? Esu tik indas.
– Miriam, žinau, kalbi taip, kad neabejočiau, jog tik aš ir niekas kitas esu tavo vyras, bet daugiau nesakyk to. Tas žodis blogai skamba.
Jis atėjo nepakėlęs suknios krašto, gal taip pat ir išeis? Ar gims kaip moters sūnus, su sąrėmiais ir stanginimusi? Jis atskriejo su kovo vėju, užaugo placentos vandenyse kaip ir visi pasaulio kūdikiai. Ką dabar jaučia, kai jau metas išeiti, kai įsčių laikas jau baigiasi?
– Juozapai, man regis, surašymas tebuvo dingstis. Vis tiek būtume iškeliavę. Paskutinę savaitę kūdikis turėjo praleisti kelionėje, be nuolatinio būsto, ant kantrios asilės nugaros.
– Miriam, tau teks išrinkti vardą, tu jam jį duosi. Aš norėčiau jį pavadinti Jėzum.
– Man patinka trumpi vardai, dviejų skiemenų gana: Jėzus, Juozapo ir Miriam sūnus. Skamba gražiai.
– Jėzus, Miriam ir paties paslaptingiausio tėvo sūnus.
– Nekalbėk taip, mano vyre, jis yra Jėzus nuo žodžio išgelbėti, nes tu jį išgelbėjai. Jis yra Jėzus išgelbėtasis.
– Ne, Miriam, jis yra Jėzus, nes taip man pasakė angelas tą naktį, kai po mūsų susitikimo turėjau nuspręsti mūsų likimą. Jis aplankė mane sapne, jau tau pasakojau, nors, man atrodo, tą naktį nemiegojau. Aplankė ir paliepė imti tave į žmonas tokią, kokia buvai, ir pasakė kūdikio vardą. Miriam, esu nusikaltęs tau ir tavo įsčioms. Tą naktį norėjau pabėgti.
Ne, mano Juozapai, tu nekaltas ir dabar esi čia. Buvai drąsiausias vyras. Angelas vedė tave vieną naktį, paskui atėjo kitos dienos ir jo nebuvo, kai stojai prieš visą Nazareto bendruomenę, prieš savo šeimą, prieš įstatymą, pasmerkusį mane. Ilgus mėnesius buvai atskirtas ir tylėjai kupinas tokios pat tvirtybės, kokia kalba pranašai. Esi teisiausias tarp visų žemės žmonių.
Meilė sustiprino mūsų žodžius, tuo metu mėnulis įžengė į paskutinį ketvirtį ir jo vietoje Izraelio danguje veriamai suspindo žvaigždė kometa. Bandų piemenys nerimavo, iš dangaus šulinio gelmių iškilusi šalta jos šviesa baugino gyvulius. Kai žiūrėdavai į ją, ašarodavo akys.
Naktimis piemenys pakaitomis budėdavo prie savo bandų. Jie dainuodavo susėdę prie ugnies, sklisdavo jų balsai, ramindavo išsigandusius gyvulius. Juozapui žinia apie kometą nepatiko, jis ją siejo su surašymu ir kariniu įsiveržimu. Bandydavau jį perkalbėti: „Žvaigždė keliauja taip pat kaip mes, padeda mums naktimis be mėnulio.“ Juozapas nusišypsodavo ir pritariamai linktelėdavo. Didžiausias vyro meilės įrodymas – kai jis pakeičia savo nuomonę ir pritaria moteriai.
Betliejus, Duonos namai, driekiasi javų laukai, suarti ir palikti žiemos poilsiui, oras dvelkia žemės dar nepasiekusiu sniegu: atkeliavom įveikę paskutinę kelio atkarpą, ją tyčią buvom sutrumpinę, kad Juozapas spėtų rasti postovį.
Palyginti su Nazaretu, Betliejus buvo miestas. Eidami į jį pro vežimus girdėjom kalbant, kad nebėra kur apsistoti, teks kurtis lauke. „Apdairūs tie, kurie atkeliavo vežimais, tereikia užtempti tvirtą audeklą, ir jau yra kambarys, bet jūs, palaimintasis vyre su savo nėščia žmona, ką darysit? Asilė tinka keliauti, tačiau naktį iš jos nėra naudos.“
Juozapas paliko mane su asile už miesto ir išskubėjo. Tvyrojo vyno kvapas. Rūsiuose paskubėjo jį išpilstyti, kad turėtų ką parduoti keliautojams.
Toji diena atėjo, mano vandenys paplūdo. Juozapas grįžo po dviejų valandų nusiminęs. Nieko, jis nieko nerado. Gimęs Betliejuje, dar būdamas vaikas išvyko į Galilėją. Čia neturėjo jokio giminaičio, kuris būtų pagelbėjęs. Kai tiek daug šeimų sugrįžo, kad būtų surašytos, mieste kilo tikra sumaištis. Kiekvienuose namuose apsistojo iš toli atkeliavę giminaičiai. Juozapas grąžė rankas. Maldavo, net pasiūlė už lovą atiduoti asilę – veltui. Rado tik mažytį tvartelį su jaučiu. Gyvulys maloniai priėmė įsibrovėlius, mane ir asilę, – bent jis.
Kai esi nekalta, tiki kiekvienos meilės galimybe, paskui viena jų netikėtai užgožia visas kitas – niekada neatėjusias. Tapdama moterim patiri tą atranką, tą virš žiedų praūžiantį vėją, kuris palieka tik vieną gėlę. Visa ankstesnė begalybė sukrinta į vieną glėbį. Aš neturėjau nė to: vietoj Juozapo bučinių mano akims – žodžiai mano ausims.
Taip likau nekalta, nors ištekėjusi, nekalta mergelė, bet motina. Galinga buvo jėga, neleidusi pajudėti, kai mane dorojo. Taip atsitinka puodui, kuris sukasi puodžiaus rankose, – likau išskobtas molis, talpa. Nėštumas buvo brendimo šešėlyje metas, molio džiūvimo laikas. Dabar buvau pasirengusi, molis su geležine šerdim: suskilo akmenys, norėję mane sudaužyti.
– Man pavyks, čia bus puiku. Radai tinkamą vietą, šiltą ir ramią. Man pavyks, Juozapai, juk esu moteris. Auštant padėsiu tau ant kelių Jėzų.
Prasidėjo skausmai. Ant sausų akmenų Juozapas paklojo šiaudų, užtiesė juos užklotu ir kailiais. Paprašiau peilio ir dubenio vandens. Atsiguliau. Širdis daužėsi smarkiau, dūžiai skambėjo smilkiniuose taip, kad norėjosi užsimerkti. Aplinkui tuščia, tvartelis stovėjo laukuose. Pro stogo iš šakų ir nendrių angą krito šviesa. Tai ji, kometa, kabojo danguje lyg žibintas. Prieš išsiskirdama perbraukiau jo plaukus, nusišypsojome vienas kitam.
– Toks tu man patinki, – patenkinta pasakiau.
Juozapas, palikęs peilį ir dubenį, išėjo. Dabar buvo mano eilė, turėjau dirbti: gimdyti – reiškia darbuotis kūnu. Mano motina patarė, kad bus lengviau, jei gulėsiu nuožulniai. Bet atsistojau ir atsirėmiau nugara į ėdžias. Už manęs buvo jaučio ir asilės snukiai, kažkuris jų lyžtelėjo man sprandą. Ausimis jutau jų alsavimą, ritmišką, kaip greitą žingsniavimą. Priderinau savo kvėpavimą prie jų.
Prakaitavau. Atsirėmusi nugara, abiem rankom laikiau pilvą, kad padėčiau vaikui judėti. Dusdama, tyliu balsu drąsinau jį. Kalbėjau su juo. Už nugaros stovėję gyvuliai teikė jėgų. Skaudėjo kojas. Atsiklaupiau, kad jos pailsėtų. „Pasirodyk, vaikeli, ateik manęs pasitikti, mama tave pagaus, kai tik pasirodys galvutė.“ Pilvo raumenys antrino alsavimui: susitraukimas ir atsipalaidavimas, stūmis, atpalaidavimas, stūmis. Pajutusi stipresnį tempimą prikąsdavau lūpą, kad neišsprūstų riksmas. Juozapas tikrai stovėjo lauke už durų, sargyboje.
Tolumoje piemenys kvietė paklydusias avis. „Graži naktis ateiti, mano ėriuk, tyra aukštybėse ir sausa žemėje. Kelionė baigėsi, tu laukei jos pabaigos, kad gimtum. Šaunuolis, moki laukti. Dabar jau gali gimti, tavęs laukia tėvas. Jo vardas Juozapas. Kai įeis, pasakysim jam: brangus Juozapai, aš esu Jėzus, tavo sūnus. Pamatysi, kaip jis nustebs, koks bus jo veidas.“
Kalbėjau ir pūčiau, stipresnis smūgis, Jėzus stuktelėjo pečiu, vėl atsistojau ir atsirėmiau į ėdžias. Gyvuliai ramiai gromuliavo, buvo tyku. Juozapas išrinko puikią vietą. „Geras smūgis, Jėzau, dar vienas toks – ir pasirodysi, aš tau padėsiu, stumkim drauge, mano rankos pasirengusios tave pagauti, nagi!“ Kyštelėjo petys, paliečiau jį, paskui pradingo, iškart po to Jėzus iškišo galvą, laikiau ją rankomis, susijaudinau, sukūkčiojau ir jis tuoj pasirodė visas, pagavau krintantį. Pakėliau jį už kojų, kad išlaisvinčiau plaučius ir padaryčiau vietos pirmajam vėjui, besiveržiančiam pro užvertas burnos duris. Jėzus įkvėpė nepravirkęs.
Darau patyrusios moters judesius, nors jų nežinau. Mano kūnas veikia pats, vykdo. Aš jo nemokiau. Apžiūriu man gimusią tobulą būtybę, galiu atleisti įtemptą nerimo nervą: vyras, tai yra tikrovė, ne pranašystė. Vyras, Juozapo ir Miriam pirmagimis šioje žemėje, kūnas, kurį reikės apipjaustyti, aštuntą dieną nuo šiandien. Vyras, aš jį pagimdžiau, išlukštenau sveiką iš vandens ir kraujo, mano kūnas džiaugiasi kaip ir kiekvienos moters kūnas, pagimdęs pasauliui priešingos lyties žmogų, nes mums tai yra dovana.
Nupjoviau bambagyslę, vienu rėžiu, užrišau siuvėjo mazgu ir nuploviau jo kūną sūriu vandeniu. Štai, pagaliau. Apčiupinėjau jį iš visų pusių, iki pat pėdų. Apuosčiau, o dėl tikrumo dar ir lyžtelėjau. „Tu tikra datulė, esi labiau vaisius nei sūnus.“ Priglaudžiau ausį jam prie širdies, ji plakė, lyg bėgtų galvotrūkčiais. Žiūrėjau į jį menkoje žvaigždės šviesoje, į mano kraujo ir tobulybės kūrinį. „Panašus į Juozapą.“ Tokį jį norėjau matyti. „Tavo tėvas žemėje yra drąsus žmogus, tu būsi toks kaip jis.“ Atsiguliau po kailiniu užklotu ir priglaudžiau jį prie krūtinės.
Bulius tyliai sumykė, asilė sulapsėjo ausimis. Gyvuliai plojimais pirmieji pasveikino šiame pasaulyje Jėzų, mano sūnų. Nepakviečiau Juozapo. Žadėjau jam sūnų atnešti auštant, dar buvo naktis. Iki pirmosios šviesos Jėzus priklauso tik man. Jis yra mano: noriu dainuoti tuos tris žodžius, nieko daugiau. Šią naktį čia, Betliejuje, jis yra mano. Žinda ir kvėpuoja, mano pieną ir orą. „Nebus nieko gražiau, vaikeli. Kislev nakties be mėnulio alsavimą dovanoja tavoji Izraelio žemė, o iš manęs tu spaudi motinos-augalo syvus. Tai – geriausia, ką galime tau duoti, tavo žemė ir aš.“
Ten, lauke, yra pasaulis, tėvai, įstatymai, kariuomenės, registrai, kur reikia įrašyti tavo vardą, apipjaustymas, per kurį tapsi tautos dalis. Ten, lauke, tvyro vyno kvapas. Ten, lauke, įsikūrę žmonės. Čia, viduje, esam tik dviese, mus gaubia gyvulių šiluma ir iki aušros pasaulis mūsų nepalies. Paskui jie ateis, ir tu jau nebūsi mano.
Bet kol tęsiasi ši naktis, kol tiesiai virš mūsų šviečia žvaigždė klajoklė – mes esam vieni pasaulyje. Galime apsieiti be jų, taip pat ir be tavo tėvo Juozapo, kuris yra geriausias iš visų vyrų. Tik pagalvok: išeisim iš čia auštant, o ten, lauke, nieko nebėra – nei miesto, nei žmonių. Pagalvok: mes vieni visame pasaulyje. Kokia būtų laimė, jokios kitos prievolės, tik gyventi. Taip bus, kol tęsis ši naktis.
Priprask prie dykumos, kur nieko nėra, kur esi tarp dangaus ir žemės, be mūrų, be tvoros šešėlio. Priprask prie stovyklos laukuose, išmok matuoti atstumą, saugantį nuo žmonių. Dykuma – ne tremtis, ji tavo gimimo vieta. Atsiradai ne iš glamonių prakaito, ne iš vyro lašo, bet iš sauso apreiškimo vėjo. Tokiu jie tavim nepasitikės.
Ilgėkis šios nakties, kai stovėsi jų susirinkime, kai jie tavęs klausys, žiūrėk tolyn, už jų aikštės, kur prasideda keliai.
Priprask prie dykumos, pavertusios mane tavo motina. Atėjai iš ten, iš dangaus tuštumos, ant mano laiptelio nusileidusios kometos sūnau. Ne surašymas privertė mus iškeliauti, bet kelias, nubrėžtas aukštybėse. Šiąnakt tai suprantu, rytoj jau būsiu užmiršusi.
Tais mėnesiais mažai miegojau. Naktimis žiūrėdavau į žvaigždžių karavanus, kuriuos išminčiai vadina žvaigždynais. Šiąnakt ir vėl nemiegu, bet džiaugiuosi tuo, nes guliu tave apkabinusi. Šaunuolis, kad gimei naktį, toli nuo žmonių, nuo dienos. Kas laukia tavęs rytoj ir vėliau, bus priešinga tam, kas yra dabar, šią naktį. Ši naktis yra laikas, kad priprastum prie dykumos, nes ji yra tavo tėvas.
Kodėl tu neverkei, kodėl neverki? Gal negali, esi nebylys? Būtų gerai, būtum saugus, mes per daug reikšmės teikiame žodžiams, jie gali pastūmėti į tremtį, kalėjimą ar dar blogiau. Jie yra svarūs, nors tėra garas iš burnos. Žiūrėk, kaip kyla mūsų asilės iškvėptas garas, o mus priglaudęs jautis iškvepia smarkiau, jo garas kyla greičiau. Taip pat ir mūsų, matai? Iškvepiu – ir jis pakyla.
Bet žodžiai – ne, išėję jie įgauna svorį. Apreiškimo žodžiai man davė tave, pranašo žodžiai rikiuoja ateitį.
Ne, tu ne nebylys ir nė nenustebęs, kad jau nesi manyje. Aš stovėjau tylėdama angelo akivaizdoje, buvau nebylė. Tačiau tu, mane apgaubusio žodžių vėjo sūnau, būsi žodžių indas.
Būsi kitoks, tik ne per daug, skirsies tiek, kiek skiriasi snaigės, kiek skiriasi alyvuogės. Pas mus gana smulkmenos, kad taptum atskirtas: pasakyti savo nuomonę apie įstatymo straipsnį, ar apie meilę, kaip atsitiko mūsų Juozapui – žmonės jį atstūmė, nes jis saugojo mus. Tu jau dabar esi kitoks, nors neprabėgo nė valanda. Man baisu, kad neverki, sūnau.
Piemenų balsai šaukia aušrą. Ten, lauke, yra miestas, jis vadinamas Betliejum, Duonos namais. Tu gimei čia, kur kepa duoną. Tu esi duona, užaugusi manyje be vyro raugo. Liečiu tave ir alsuoju tavo šventinės duonos kvapą, tos, kurią nešam į šventyklą aukoti.
Aukoti? Ką kalbu, Viešpatie, ką aš kalbu? Aukoti? Bet kodėl? Kodėl sūnus turėjo gimti čia, Duonos namuose? Kodėl turėjom tave pavadinti Jėzum? Kodėl man išsprūdo: duona, auka? To niekada nebus, ne, tu ne duona, esi tik vienas iš daugelio pasaulyje gimusių kūdikių, vienas iš nesuskaičiuojamų, ir niekas jų neskaičiuoja, jų pilnas pasaulis. Tu nesi niekuo ypatingas, esi tik mažas žydas, visai nesvarbus, tau nereikės nieko parodyti, nereikės nieko daryti, tik gyventi, dirbti, vesti ir turėti tai, kas būtina.
Palaimintas pasaulio Viešpatie, išklausyk motina tapusios tavo tarnaitės maldos. Kai gimsta kūdikis, šeima trokšta, kad jis kuo nors taptų, būtų protingas, skirtųsi nuo kitų. Padaryk, kad taip nebūtų. Padaryk, kad tas per nugarą perbėgęs šiurpas, tas iš ateities atsklidęs šaltis jį aplenktų. Pavadinau jį Jėzum, kaip to norėjai, bet nereikalauk jo savo užduočiai. Padaryk, kad jis būtų niekuo neišsiskiriantis pyplys, netgi kvailokas, tingus, bemokslis, sūnus, kuris ateitų į savo tėvo dirbtuvę, išmoktų amato ir dirbtų.
Mes jam rasime žmoną, jis susodins man ant kelių pulką vaikų. Palaimintas pasaulio Viešpatie, padaryk, kad jis turėtų trūkumų, nesiimtų politikos, sutartų su romėnais ir visais, kurie šeimininkaus mūsų namuose, mūsų žemėje. Daugiau nemačiau apreiškimą paskelbusio pasiuntinio, jo negirdėjau: ar tai yra ženklas, kad viską palieki spręsti man ir Juozapui? Žinoma, mes viskuo pasirūpinsime. Tik padaryk, kad šitas vaikas tavo istorijoje būtų niekas, padaryk, kad jis būtų paprastas vyras, laimingas, jog yra toks, ir pyktų tik ant musių.
Padaryk, kad jis nebūtų gražus, nekeltų pavydo. Išklausyk priešingos tavo tarnaitės maldos. Buvau kvaila didžiuodamasi jo tobulybe, jo atsiradimu manyje be vyro sėklos. Kvaila ir nuodėminga, kad didžiavausi ir aukštinau jo išskirtinumą. Tegul Tavasis Jėzus bus niekas, tebus jis atmestas Tavo projektas, viena iš užmirštų Tavo minčių. Tiek daug žmonių meldžia Tave įsiminti tą ir kitą. Užmiršk Jėzų.
Atslinkęs debesis uždengia žvaigždę. Gyvulių kvapas veržiasi aukštyn. Jis galingesnis už mano maldą. Nesvarbu, tęsiu. Pažadėk man štai ką: kad jo nesugundysi dvidešimties metų, kaip padarei savo Jeremijai, jį irgi pažinai dar įsčiose. Kai tau dvidešimt, degti dėl idėjos yra paguoda, kelias į tiesą ir teisingumą. Tenebus tai jo pašaukimo laikas. Teateis jis ne anksčiau trisdešimties, ne anksčiau, nei jis taps subrendusiu vyru, apgalvojančiu savo pasirinkimą. Tada, jei vis dar bus tvirta Tavo valia, kurios dėka jis atsidūrė mano įsčiose, – pati jį tau atiduosiu, kaip padarė Hana, Samuelio motina. Ji atnešė savo sūnų po trejų metų, meldžiu, duok man trisdešimt.
Pakelsiu jį veikti, pažadu, bet ne kovoti, ne kariauti. Šiąnakt klajoklės žvaigždės šviesoje mano akys – kaip neregės. Pirštų galais liečiu Jėzaus kūną ir matau jį jungtuvių puotoje. Bet tuokiasi ne jis, mes – tik svečiai. Jis – jau trisdešimtmetis vyras. Aš kažko paklausiu, jis žiūri į mane sutrikęs, parausta, nenori, paskui paklūsta. Nežinau, nei ko paklausiau, nei ką jis padarė. Aplink šurmuliuoja puota. Žinau, vieną dieną jį Tau atiduosiu. Nesakau: tebūnie taip. Sakau: tebus taip ne anksčiau.
Aš pažadėjau, ir Tu man pažadėk. Paklusau Tau, išklausyk ir išpildyk mano prašymą.
Jėzus atmerkia akis delne, laikančiame jo galvą. Liaujasi žįsti, jo vyzdžiai nušvinta naktinės šviesos sidabru.
Esu tarp judviejų. Taip jaučiasi kiekviena motina – ar ši naktis yra vienintelė pasaulyje? Su tavim išmoksiu dvejoti, kas esu: eilinė, atsitiktinė ar išrinktoji? Tikrai žinau tik viena: tu manęs klausaisi.
Miegi? Taip, tu miegi, neklausyk savo motinos, jį pyksta ant savęs, ją smaugia siaubas. Miegok, kvėpuok sotus, auk, bet neskubėdamas, iš lėto, gyvenk, bet paslapčia. Lauksiu tavo pirmosios šypsenos ir ją pridengsiu, kad neapakintų pasaulio, tavęs neišduotų. Miegok, rytoj pamatysi pirmąją savo gyvenimo šviesą ir prie šono turėsi pirmąjį savo šešėlį. Manyje buvai be šešėlio. Miegok, sapnuok, kad tebesi ten, viduje, o aš tebesu tavo namai. Sapnuose visada gali į juos sugrįžti.
Kokią tuštumą man palikai, kokia manyje ištuštėjusi erdvė turi išmokti užsiverti!.. Mano kūnas prarado šerdį, nuo šiol mes atskiri, galime apsikabinti, bet negalime vėl tapti vienu. Ant tvartelio akmenų guli placenta, tuščias mūsų laukimo maišas.
Žvaigždės šviesa blykšta, iš rytų atslenka diena, ji stumia naktį. Prieš paleisdami avis į ganyklas, piemenys jas suskaičiuoja. Tarpduryje stovi Juozapas. Jėzau, mano sūnau, pristatau tau pasaulį. Eikš, Juozapai, štai tavo sūnus.
Tėve mūsų, kuris esi danguje,
saugok savo bandą, kad liktų visa ir tavo.
Tebus saugi tavo nuosavybė
kaip danguje, taip ir žemėje.
Duok mums šiandien rytojaus ganyklas,
parvesk paklydėlę avį ir mes ją tau paaukosim,
ir neleisk pakliūti į pasalą,
bet gelbėk mus nuo vilkų, taip tebūnie.
Miriam/Marijos giesmė
Kieno yra šis tobulas sūnus,
klausinės žvalgydamiesi po jo veidą,
kieno yra ši įtartina sėkla,
tavosios šypsenos tėvystė?
Mano, vien tik mano,
nė vieno kito kūno, jis yra tik mano.
Mano, vien tik mano, vien tik mano,
kol tęsiasi naktis, jis yra tik mano.
Kas yra tas sūnus kometa?
Kas yra tas mano slaptasis?
Nuleistas iš slaptojo šaltinio,
Atėjęs, kai pylė vyną?
Jis Vien Tik Mano, jis yra Vien Tik Mano,
šiąnakt jo vardas yra Vien Tik Mano.
Jis Vien Tik Mano, jis yra Vien Tik Mano,
rytoj turės kitą vardą, dabar jis yra Vien Tik Mano.
Mane baugina, kad neverki, sūnau.
Kodėl neverkei, mano sūnau,
kas atsitiko, kad nepravirkai?
Juk ne dėl to, kad negali verkti, ne todėl,
kad negalėsi kalbėti?
Taip būtų geriau, būtum saugus,
būtų geriau, jei būtum nebylus,
žodžiams teikiama per daug reikšmės,
galiausiai jie pastūmėja į tremtį,
kalėjimą ar dar blogiau.
Ne, tu nesi nebylys,
net nenustebęs, kad jau nesi manyje.
Ne, tu nesi nebylys,
net nepaliestas tave supančio pasaulio.
Stovėjau tylėdama angelo akivaizdoje,
aš buvau nebylė,
nustebusi angelo akivaizdoje,
paliesta.
Mane apgaubusio vėjo žodžių sūnau,
tu būsi žodžių indas.
Mane baugina, kad neverki, sūnau.
* Žydų mėnulio mėnuo tarp lapkričio ir gruodžio.
* Ramybė tau.
* Išėjimo.
* Skaičių 5, 12–31.
* Tiberiados ežeras.
* Betliejų.
* Ekleziasto.
* Skaičių 23,10.
** Anuometinio Izraelio teritorijos šiaurinis ir pietinis taškai.
Imre Kèrtész. Kadišas negimusiam vaikui
2007 m. Nr. 11
Iš vengrų k. vertė Rūta Janėnaitė
Imre Kèrtészas (g. 1929 m. Budapešte) – vengrų rašytojas. 1944–1945 kalėjo Osvencimo ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose. 1948–1951 dirbo žurnalistu Budapešte. Vėliau tarnavo armijoje, dirbo gamykloje. Nuo 1953 profesionalus rašytojas.
Išgarsėjusioje trilogijoje („Be likimo“ („Sorstalandsg“, 1975), „Žlugimas“ („A kudare“, 1988), „Kadišas negimusiam kūdikiui“ („Kaddis a meg nem szuletetett gvermelett“, 1990) įtaigiai vaizduojamas kalinio gyvenimas koncentracijos stovyklose, jo bandymai išsaugoti individualybę.
I. Kèrtészas parašė apysakų, dienoraščių, esė (pvz., įdomų rinkinį „Holokaustas kaip kultūra“ („A holocaust mint kultūra“, 1993). Jo kūryba 2002 m. įvertinta Nobelio premija.
Mano žmona dar ankstyvoje vaikystėje perprato savo žydišką būtį ir viską, kas su ja susiję. Buvo toks metas, „į ponio uodegą suimtais plaukais strazdanotos mergaičiukės metas“, kuomet ji įsivaizdavo, kad dėl to ji nepaprastai patiks kitiems vaikams, pasakojo žmona. Dabar, užrašydamas tuos žodžius, staiga regiu ją kvatojančią, kai apie tai pasakoju. Vėliau buvimas žyde jai ėmė prilygti beviltiškumo jausmui, silpnumui, sielvartui, nepritapimui, užslėptai baimei, motinos ligai. Tarp nepažįstamųjų – niūriai paslapčiai, namuose – žydiškų jausmų ir žydiškų minčių getui. Po motinos mirties į namus atsikraustė tėvo sesuo. „Tipiškas aušviciškas snukis“, pagalvojau sau, pasakojo žmona. Visuose regi tik buvusius ir būsimus žudikus. „Nesuvokiu, kaip man galų gale pavyko užaugti normalia moterimi.“ Vos kalba pasisuka apie žydiškus reikalus, ji tuoj pat išeina iš kambario. „Kažkas manyje sukilo ir stojo į kovą.“ Ir namuose jos nebėra. Mokymasis mokykloj, vėliau medicinos studijos bei meilė, keli trumpalaikiai ir aistringi ryšiai jai padėjo likt laisvai. Žmona pasipasakojo dvi sunkiausiai ją prislėgusias patirtis, kurias, kiek pamena, patyrė būdama šešiolikos septyniolikos metų. Kartą ji įsikarščiavusi kalbėjo apie Prancūzijos revoliuciją ir pasakė, jog ši nebuvo niekuo geresnė už nacių valdžią. Jos teta atšovė, kad ji, žydė, neturi jokios teisės apie Prancūzijos revoliuciją taip kalbėti, nes jei ne Prancūzijos revoliucija, tai žydai tebelindėtų getuose. Po šio tvarkos atkūrimo, prisiminė ji, teta ištisas dienas ar net savaites neištarė nė žodžio. Ji pati tarytum nustojo egzistavusi, tarytum iš jos būtų atimta teisė į savo jausmus ir savo mintis, tarytum jai vien dėl kilmės leista jausti tik žydiškus jausmus ir mąstyti tik žydiškas mintis. Tuomet nuovoka pakuždėjo: jos veidas kas dieną buvo murkdomas srutose. Ir antra patirtis: ji sėdi laikydama rankose knygą, kurioje parašyta daug siaubo istorijų, iliustruotų siaubo nuotraukomis: už spygliuotos tvoros į tuštumą žvelgiantis akiniuotas veidas, ginkluotų kareivių apsuptyje rankas iškėlęs berniukas su Dovydo žvaigžde, ant akių užslinkusi per didelė kepurė, ir taip ji žiūri į tas nuotraukas, kol staiga širdį sukirbina šaltakraujiška piktdžiuga, kurios ji pati pabūgsta ir mąsto taip, kaip mano apysakos „herojus“: „O kas man darbo? Aš juk irgi žydė“, pasakojo žmona. Tačiau iki tol, kol nebuvo perskaičiusi apie šias ir kitas kančias mano apysakoje, ji mąstydavo apie tai tik jausdama baimę ir kaltę. Kai perskaitė mano apsakymą, ėmė atrodyti, pasakė žmona, kad ji gali aukštai iškelti galvą. Ji vis kartodavo, jog išmokiau ją gyventi: šalia manęs, sakė, ji esanti laisva. Kaip tik tie žodžiai, vaizdai ir motyvai šią tamsią ir šviesomis tviskančią naktį mano atmintyje vėlei iškyla iš tų kelerių žaibo greičiu pralėkusių metų maišaties, kuri buvo mano santuoka, ir štai išvystu mus pačius lange, mūsų buto lange, tuomet taip pat buvo naktis, jau nebe žiemos, bet dar ir ne pavasario naktis, per šlykščią miesto smarvę lyg ženklas iš anapus smelkėsi kvapsnys, galbūt kažkur tolybėse besistiepiančių ir lyg pagal papratimą bundančių ir trokštančių iš mirusių prisikelti augalų kvapsnys, tuo metu trys girtuokliai kelkraščiu išsvirduliavo iš vietinės smuklės namolio, pro langą matėsi vieno jų boluojanti avies kailio apykaklė, jie pusbalsiu dainavo prisilaikydami vienas kito, paskutiniai automobiliai švilpė prošal, akimirką stojo tyla, ir tuojau, lyg nutilus orkestrui, kuo aiškiausiai sužvangėjo mūsų ausyse, puikiai išgirdome jų bliovimą iš Aušvico pargrįžtam, ir mūsų dar daugiau nei bet kada, šie žodžiai gaudė naktyje, iš pradžių aš, tiesą sakant, nieko negirdėjau, paskui išgirdau, bet koks man skirtumas, mąsčiau, taip vadinamas antisemitizmas tėra laisvo pasirinkimo reikalas, kuris asmeniškai mane gali bet kur ir bet kada pražudyti, bet dabar, po Aušvico, mąsčiau, tai tebūtų įžūlokas anachronizmas, mąsčiau, klaida, dėl kurios, kaip pasakytų H., ne kancleris ir iureris H., o H., visų fiurerių ir kanclerių filosofas ir kelneris, pasaulio dvasia mūsuose neapsireikš, kitaip tariant, tai tebūtų paprasčiausias provincialumas, ne kas kita, o genius loci, vietinis idiotizmas, ir jei mane iš tiesų kažkas siekia nušauti ar negyvai užkapoti, mąsčiau, tai gal apie tai praneštų iš anksto, kaip jau ir įprasta. Ir tik tuomet atsargiai pažvelgiau į žmoną, įtartinai nutilusią, ir šaltų gatvės žibintų spingsėjimo bei iš kambario sklindančios šiltesnės šviesos santakoje aiškiai regėjau ašarų išvagotą jos veidą. Tai niekada nesibaigs, pasakė mano žmona, nuo šito prakeikimo nepabėgsi, o kad ji bent žinotų, kas rodo ją esant žydę, juk ji nė nesugeba išpažinti tikėjimo, juk ji galbūt dėl savo apsileidimo, bailumo ar kažkokios kitokios priežasties paprasčiausiai nepažino žydų kultūros, ir negana to, yra bejėgė susidomėti ja, juk jos nė kiek nedomina, tarė žmona, kas liudija ją esant žydę, iš tiesų, nei kalba, nei gyvenimo būdas, nei niekas kitkas neskiria jos nuo aplink gyvenančiųjų, niekas, jei ne, pasakė žmona, kažkokia jos genuose esanti paslaptinga pirmykštė žinutė, kurios ji pati „neperskaito“ ir dėl to negali paslapties pažinti. Tuomet aš santūriai ir griežtai, beveik šaltakraujiškai, tarytum tiksliai nusitaikydamas smogti arba staigiai čiupdamas už atlapų pasakiau jai, jog viskas bergždžia, kad beviltiška ieškoti paviršutiniškų priežasčių ir klaidingų paaiškinimų, nes tik vienas vienintelis dalykas ją rodo esant žydę, vienintelis dalykas, ir daugiau niekas: tai, kad tu nebuvai Aušvice, pasakiau, iš pradžių žmona, lyg nugąsdintas vaikas, nutilo, tačiau greitai to vaiko veidas persimainė į jos veidą, mano žmonos veidą, kurį pažinojau, ir dar kažkieno kito veidą, kurį tik dabar išvydau žmonos veide, ir šis atradimas mane beveik pribloškė; ir tuomet jau atvėsusios mūsų naktys vėlei sušilo. Tiesa, mūsų santuoka tuo metu buvo beįgaunanti prieštaringų bruožų arba, tiksliau, man santuoka ėmė atrodyti tuo, kuo ir buvo: prieštara. Atsimindamas tuos laikus, geriausiai pajuntu tam tikrus savo refleksus, kurie stūmė mane į nesibaigiančią įtampos būseną ir vidinį veiksmą, taip, kaip galbūt, bent jau taip įsivaizduočiau, bebrus, šiuos į žiurkes savaip panašius padarėlius, instinktas skatina judėti, statydintis ir tvirtinti sudėtingas užtvankas ir išmoningai suplanuotus urvus, net tvirtoves. Tuo metu mane užvaldė (žinoma, pastovias pajamas gaudavau už vertimus, nesuskaičiuojamą gausybę vertimų) mintis apie rimtesnį rašymą, idėja apie romaną, kurio tema, atmetus smulkmenas, būtų vienos sielos kelionė iš tamsos į šviesą, į džiaugsmą, kovą dėl jo kaip priedermę, į laimę ir jos refleksiją kaip pareigą. Apie šią idėją daug kalbėjomės su žmona, ne, negerai išsireiškiau, kalbėjome apie šią idėją tiesiog nesustodami, ir mano žmonai šie pokalbiai, kaip ir pati idėja, regis, suteikė didžiausią džiaugsmą, nes jai atrodė, ir, beje, visai pagrįstai, kad tai yra paminklas mūsų santuokai, tačiau aš nesugebėjau jai apie tai pernelyg atvirai šnekėti, iš pradžių, žinoma, nupiešiau tik apytikrį, tada diena po dienos vis turtėjantį siužeto eskizą su nuolat augančiais, tankėjančiais ir išsišakojančiais motyvais, idėjomis, žmona pridurdavo nedrąsių pastabų, tuo pat metu į jos mirgantį veidą įsirėždavo chromatiniai pokyčiai – nuo staigių suspinduliavimų iki netikėtų prigesimų, ir vienais, ir kitais aš džiaugiausi, kad tik nesiliautų šis chromatiškai viltingas veido žaismas, drąsinau ir skatinau ją, taip sakant, tą kūrinio planą kartu auginome, puoselėjome ir prižiūrėjome jį tarytum savo vaiką. Paskui susigriebiau, kad visa tai buvo neabejotina klaida, šiukštu įsileisti žmoną į savo gyvenimą, savo būties jautriausias, slaptingiausias ir pažeidžiamiausias erdves, trumpai tariant, į savo darbą, kurį man, atvirkščiai, reikia sergėti ir slėpti, taip vėliau ir elgiausi, apsitvėriau spygliuota geležine tvora nuo visokių nelauktų įsibrovėlių, nesvarbu kieno ir nesvarbu kokių įsibrovimų, net nuo menkiausios įsibrovimo galimybės; visai galimas dalykas, jog aš tame aistringame, visą gyvenimą užgožiančiame ir persmelkiančiame, galingame ir kartu virpančiai jautriame žmonos entuziazme užuodžiau pavojų, tiesa ir tai, kad aš jokiu būdu nenorėjau prarasti jos paramos, kaip mes nenorime pasitraukti iš staiga užplūstančios šiltos saulės šviesos po ilgų ir tamsių žiemos dienų. Kai pagaliau ėmiausi savo planą įgyvendinti, tai yra iš tiesų pradėjau rašyti romaną, paaiškėjo, kad sumanymas yra neįgyvendinamas, paaiškėjo, kad iš mano parkerio, lyg iš kokio ligos židinio, išsiliejo visą plano audinį sudergęs, kiaurai permerkęs, kiekvieną jo akį užnuodijęs užkratas; paaiškėjo, jog apie laimę rašyti neįmanoma, bent jau aš nesugebu, šiuo atveju tai reiškia daugiau abejingumą rašymui nei nesugebėjimą rašyti, galbūt laimė yra pernelyg paprastas dalykas, kad apie ją būtų galima rašyti, taip ir parašiau, perskaičiau prirašytą lapą ir parašiau: laimingai nugyventas gyvenimas juk yra nebyliai nugyventas gyvenimas. Paaiškėjo, rašyti apie gyvenimą reiškia mąstyti apie gyvenimą, mąstymas apie gyvenimą yra ir abejojimas gyvenimu, šiaip jau abejonių dėl gyvybę palaikančios jėgos kyla tik tam, kurį ši jėga dusina, arba tam, kuris nesugeba gyvenime natūraliai veikti. Paaiškėjo, kad rašau ne norėdamas nudžiugti, bet šaukdamasis skausmo, kiek įmanoma labiau veriančio, beveik neiškenčiamo skausmo, greičiausiai dėl to, kad skausme galima atrasti tiesą, kelią į tai, kas yra tiesa, parašiau, štai ir paprastas atsakymas: tiesa yra tai, kas padaro žmogui galą, užrašiau. Viso to, savaime suprantama, negalėjau išsakyti savo žmonai. Neketinau jai ir meluoti. Pasilikę dviese ir vystydami pokalbius, mes įklimpdavom į nejaukias būsenas, ypač tuomet, kai kalba pakrypdavo apie mano darbą, juo labiau – apie laukiančius mano darbo rezultatus, rašymą kaip literatūrą, malonės ar nemalonės klausimą, man tolimą, bereikšmį bei visiškai nedominantį klausimą apie tai, kokia yra mano darbo prasmė. Šie klausimai galiausiai ėmė rutuliotis į gėdingą, purviną ir žeminantį klausimą apie sėkmę ir nesėkmę. Kaip aš būčiau sugebėjęs paaiškinti žmonai, kad mano parkeris yra mano kastuvas? Kad rašau tik tam, kad man reikia rašyti, o reikia rašyti, jog kiekvieną dieną girdžiu šaukiant: kirsk kastuvu giliau, virpink mirties stygas dar baisiau ir saldžiau? Kaip aš įgyvendinčiau savigriovą, vienintelę mano pareigą pasaulyje, jei tuo pat metu penėčiau kokį nors manyje sukčiaujantį kėslą, na kad ir pasiekimų literatūroje, kas žino, galbūt sėkmės kėslą; jos, beje, mano žmona ar bet kas kitas galėtų iš manęs tikėtis; kaip aš galėčiau išnaudoti įspūdingą savidestrukciją tam, kad – kaip koks vagis su visrakčiais – įsmukčiau į literatūrinę ar kokią kitokią ateitį, kuri man uždrausta nuo pat gimimo ir kurią aš pats sau užsidraudžiau, nes tenorėjau ateityje pribaigti savo kasdienį užsiėmimą tais pačiais kastuvo kirčiais, kuriais man reikia išsikasti sau kapą į dausas, į vėjus, į niekur? Įdomu, ar aš tada supratau savo padėtį lygiai taip pat skaidriai ir aiškiai kaip šią akimirką, kai apie tai rašau. Galbūt ne visai, bet pastanga nieko nepaaiškinti, gera valia neabejotinai buvo. Tai, apie ką aš tuomet galėjau mąstyti ir su kokiais jausmais kovoti, gerai atspindi ant vienos popieriaus skiautės brūkšteltas raštelis, kurį atradau tyrinėdamas padrikas savo santuokos relikvijas. Tą raštelį akivaizdžiai ketinau palikti šalia žmonos arbatos puodelio, taip tuo metu mėgau daryti, kai dėl pernelyg ilgai užsitęsusio naktinio darbo aš nesikeldavau pusryčiauti. Raštelyje buvo parašyta: „…tam, kad galėtume mylėti vienas kitą ir vis tiek likti laisvi, nors ir gerai žinau, jog nepabėgsime nuo vyro ir moters likimo, kiekvienas gausime dalį kančios, kurią paslaptinga ir, atrodo, ne itin sumani gamta mums paruošė: ir vėl nutiks taip, kad apkabinsiu tave, trokšiu tavęs, geisiu tik to, kad priklausytum man; ir tuo metu, kai ir tu apkabinsi mane ir vėlei būsi mano, aš sutramdysiu tavo atsidavimą išsaugodamas tai, ką įsivaizduoju esant savo laisve…“ Tai visa ištrauka, ir kadangi atradau ją tarp savo užrašų, tarp kitų popierių, neabejoju, jog šio raštelio niekada taip ir nepalikau prie žmonos arbatos puodelio, bet kažkodėl išsaugojau archyvo maišalynėje; tačiau neabejoju ir tuo, kad slapčia mąsčiau kaip tik taip ir, pasak mano minčių, aš tiesiog gyvenau savo mintimis, taigi visada gyvenau slaptą gyvenimą, ir šis visada buvo tas tikrasis gyvenimas. Taip, kaip tik tuo metu pradėjau ręstis bebro tvirtovę, kurioje galėčiau pasislėpti, apsisaugoti nuo žmonos žvilgsnio ir prisilietimo, tad ir vėl nė trupučio neabejoju, jog kaip tik nuo tada, kai pradėjau slapstytis, žmonos elgesyje aš įžvelgiau kažkokią užslėptą piktą pagiežą, netrukus mano atsakas šiai pagiežai tapo chronišku skausmu; šis privertė mane pamatyti žmonos nuotaikose dar aitresnę pagiežą, o juk man visai nebūtų buvę sunku įgyti žmonos prielankumą, tiesą sakant, tam būtų užtekę vieno vienintelio gerai apgalvoto žodžio, gal net vieno gesto būtų buvę į valias, tačiau aš kantriai kentėjau savo skausmą – dar ir kaip kentėjau, – nes kančia kūrė atstumtojo būseną, ši nuosekliai skatino jos pakaitalo paieškas, veikiai vieninteliu pakaitalu tapo kūrybinės galios, kitaip tariant, užsiliepsnojo viską nuo kelio negailestingai šluojanti mano neurozė, vis naujus ir stipresnius gynybos refleksus išsiugdanti darbo aistra, karštligė ir įniršis, kitaip tariant, įsijungė tas velniškas mechanizmas, pražūtingas sūkurys, kuris iš pradžių įmerkia žmogų į skausmą, paskui iškelia aukštai į orą, bet tik tam, kad vėl nublokštų ant žemės, į dar gilesnes jos prarajas… ir greičiausiai, ko gero, kaip tik dėl to vieną iš tų mūsų vėlei sušilusių naktų, tamsa švytinčių naktų, kurių tamsus aksominis švytėjimas visai kitaip apšviečia dabartines mano naktis, taigi vieną iš tų tamsa švytinčių naktų žmona pasakė, kad į visus mūsų klausimus mes tegalime atsakyti tik savo gyvenimu, tiksliau – visu savo gyvenimu, kitaip visi iki šiol kelti klausimai ir visi iki šiol mūsų pateikti atsakymai tebūtų nepakankami klausimai ir nepakankami atsakymai, jokia tobulybė, pasakė mano žmona, negali pakeisti vienos – tikrosios tobulybės: aš trokštu pagimdyti nuo tavęs vaiką, tarė žmona. Taip, bet
„Ne!“ pasakiau aš iškart ir nedelsdamas, nė akimirkos nesudvejojęs, kaip sakoma, instinktyviai, nes juk šiais laikais visai natūralu, kad mūsų instinktai sukyla prieš mūsų instinktus, mūsų instinktų pavidalu veikia, pasakyčiau, instinktams prieštaraujantys instinktai; ir tarytum tas
„Ne!“ būtų buvęs nepakankamai patikimas
„Ne!“ galėjo būti, arba kaip mano žmona būtų buvusi tikra dėl mano nenuoseklumo, ji tik juokėsi iš to. Vėliau prisipažino suprantanti mane, žinanti, iš kaip giliai tas
„Ne!“ galėjo išsiveržti ir ką man teko iškęsti, kad jis pavirstų taip. Atsakiau, jog, mano manymu, aš taip pat ją supratau ir žinojau, ką ji galvoja, bet kad
„Ne!“ tebuvo
„Ne!“, ir visai ne joks žydiškas ne, ką ji greičiausiai ir turėjo omenyje, ne, aš dėl to buvau visiškai tikras, toks pats tikras, kaip netikras dėl to, koks iš tiesų
„Ne!“ buvo, ir vis dėlto
„Ne!“ pasakiau, nors kad ir kas būtų būdinga žydiškam ne, šiam taip pat būtų buvę užtektinai priežasčių, pasakiau, pakanka įsivaizduoti vieną beviltišką ir gėdingą pokalbį, pasakiau, įsivaizduokime vaiko, mūsų – tavo – vaiko verkšlenimą, pasakykime, sakiau, lyg tas vaikas būtų kažką nugirdęs ir inkštęs, pasakykime, sakiau, „nenoriu būti žydas!“, juk tai visai įmanoma ir pagrįsta įsivaizduoti, pasakiau, ištarkime, vaikas nenori būti žydas ir tai būtų atsakymas, tai mane priverstų jaustis nepatogiai, nes kaipgi galima versti gyvą būtybę būti žydu, šiuo atveju, pasakiau, man tektų griebtis už galvos ir iš gėdos degti priešais jį – priešais tave, – nes nesugebėčiau jam – tau – suteikti nei paaiškinimo, nei tikėjimo, nei ginklo, nes juk žydybė man nieko nereiškia, tiksliau, nieko nereiškia kaip žydybė, bet reiškia patirtis kaip žydybė, be plaukų moterį raudonu chalatu priešais veidrodį, o kaip patirtis: mano gyvenimą, arba išlikimą, dvasinį egzistavimo būdą, kurį išpažįstu ir puoselėju kaip dvasinę egzistenciją, ir to man užtenka, iki kaklo užtenka, tik nežinia, ar užtektų to ir jam – tau. Ir vis dėlto, pasakiau, nepriklausomai nuo nieko, man per sunku ištarti žydišką ne, nėra siaubingesnio, gėdingesnio, destruktyvesnio neiginio kaip tas, pasakyčiau, racionalizuotas ne, toks žydiškas ne, nėra jokio kito pigesnio žodelio, pasakiau, man gana, žudikai ir gyvenimo neigėjai patys pasiskelbia esą gyvenimas, tai atsitinka taip dažnai, pasakiau, jog aš nebenoriu netgi priešgyniauti, baisu ir gėdinga uždrausti neigiančiųjų gyvenimą troškimą gyventi, nes juk ir Aušvice gimė vaikų, pasakiau, ir šis argumentas mano žmonai įtiko, nors vargu, ar ji suprato, veikiausiai ir aš pats menkai tesupratau, ką šnekėjau. Taip, netrukus tramvajum kažkur keliavau, kas dabar žino kur, visokiais reikalais, man vis dar atsiranda kokių nors reikalų, po to, nors žemiškuosius jau esu susitvarkęs, žvelgiau pro langą į slenkančias margas pakeles ir netikėtai sustingstančias stoteles. Šviesos blyksnių lydimi, girgždėdami riedėjome pro išgąstingus namus ir šen bei ten susigūžusius augalus, kol staiga į vagoną įpuolė visa šeima. Pamiršau pasakyti, buvo sekmadienis, rami sekmadienio popietė, jau šaltas metų laikas. Jų buvo penki, tėvai ir trys mažos dukros, mažiausia, ką tik iš vystyklų išsivyniojusi, aprengta pastelinių spalvų drabužėliais, tyčia seilėjosi ir klykčiojo, gal jai karšta, pamaniau. Tamsiaplaukė, švelni, pavargusi motina paėmė vaiką ant rankų ir kaip balerina ilgai linksėjo galvą prie jo veidelio. Paniurusi vidurinė sesuo sėdėjo šalia mažąją guodžiančios motinos, vyriausioji, gal kokių septynerių aštuonerių, padėjo rankas ant sesers pečių reikšdama liūdną vienybę su atstumtaisiais, bet sesuo piktai nubraukė nuo pečių rankas. Ji troško turėti motiną, tylėjo, žinojo, kad verkšlenimas dabar yra mažiausiojo vaiko išskirtinė teisė. Vyriausioji stovėjo vienui viena, tą gražią šviesią sekmadienio popietę ji vėl kentė dėmesio stoką, vienatvę ir pavydo graužatį. Ar ši būsena vėliau galės tapti nuolankiu atleidimu, mąsčiau, gal tik į duobę stumiančia neuroze, mąsčiau, patys tėvai primeta dukrai kažkokį niekingą gyvenimo būdą, kurį ji priima, mąsčiau, ir jaučia gėdą, o jei nejaučia, juo didesnė gėda jai ir visiems tiems, kurie ją įstūmė į tokią būseną, mąsčiau. Tėvas – sveikas, tamsus, akiniuotas vyras – medvilninėmis vasarinėmis kelnėmis, basnirčias, Adomo obuolys kaip auglys, geltonom kaulėtom rankom pasodino mažąją ant savo kampuotų kelių, ir ši pagaliau nusiramino; staiga tuose penkiuose veiduose lyg kokia transcendentinė šviesa nušvito jų panašumas. Tie žmonės buvo negražūs, pavargę, apskurę ir laimingi, o manyje blaškėsi padriki jausmai, šiurpas, susidomėjimas, virpantys prisiminimai ir sielvartas, ir aš, atrodė, mačiau ant jų kaktų, gal ir ant vagono liepsnojančiom raidėm parašytus žodžius:
„Ne!“ niekada negalėčiau būti kito žmogaus tėvas, likimas, dievas,
„Ne!“ tegul nė vienas vaikas nepatiria to, ką patyriau aš vaikystėje,
„Ne!“ kažkas manyje sušuko, sustaugė, niekam taip neturi nutikti, ir, žinoma, tuojau ėmiau pasakoti žmonai apie savo vaikystę, gal tik sau pačiam, nežinau, vienaip ar kitaip, pasakojau pamišėliškais žodžių pliūpsniais ir įtikinamai, ir dabar tebepasakoju, nors jau seniai nebe savo žmonai. Taip, ir tuomet ne tik pasakojau, bet ir leidausi klajoti, kad ir po šį miestą, kuriame bastydavausi santykiniu įpratimu, paremtu santykiniu žinojimu, kur einu, nors aš niekada nežinodavau, į kokią naują kančia ir gėda alsuojančią sceną aš netikėtai įpulsiu, su kokiu iššūkiu susidursiu, kai iš sukrypusių, begriūvančių pilaičių labirinto nuklysiu į liguistą snūduriuojantį skersgatvį ir sėlinsiu per bokštais, vėtrungėmis, medžio raižiniais papuoštų pasakiškų rūmų šešėlius, palei tamsias apšnerkštų kiemų tvoras, kur dabar viskas buvo nušiurę, plika, nustekenta ir racionaliai nuniokota tarytum apleistoje kasybos zonoje. Kartą nuklydau į šitą, pavadinkime, dvylikapirštę miesto žarną, į kurią, beje, likimas dabar sugrąžino mane gyventi, gal ne likimas, gal mano bejėgystė, juk savo bejėgystėje gali atpažinti ir savo likimą, jei tik esi pakankamai nuovokus, taip, tuomet galbūt tikėjau, gal, tiksliau, bandžiau save įtikinti, kad netyčia atsidūriau čia, Jožefvarošo kvartalo prieigose, įsiliejančiose į Ferencvarošo kvartalo prieigas, kuriose šiuo metu apytikriai ir gyvenu, nors tuomet mano butas tebebuvo apgailėtinas planas apgailėtiname blokinio daugiaaukščio namo projekte. Buvo vasaros pabaigos vakaras, pamenu, gatvė skendėjo persirpusiuose kvapuose, šaligatvėse svirduliavo apsnūdę, mažalangiai, girti ir purvini namai, besileidžianti saulė gėrėsi į jų sienas kaip geltonas, tirštas vynas, tamsios laiptinės žiojėjo lyg įsisenėjusios žaizdos, ir aš apsvaigęs griebiausi už durų rankenos ar už kažko kitko, nes man kojas netikėtai pakirto – ne, visai ne išnykimo nuojauta, atvirkščiai, išlikimo misterija; taip, kaip tik taip gali jaustis žudikas, pagalvojau, kaip vėliau pasakojau žmonai, o priežastis, kodėl taip pagalvojau, nėra logiška, bet, manau, aš taip galėjau galvoti mirusiųjų valia, pasakojau žmonai, savų mirusiųjų valia, beje, dar ir dėl savo mirusios vaikystės bei absurdiško išlikimo, taip, kaip tik taip gali jaustis žudikas, kuris, kaip galvojau ir kaip vėliau pasakojau žmonai, jau seniausiai užmiršo savo poelgį – tai nėra jokia retenybė – ir po ilgų dešimtmečių užsimiršęs, o gal tiesiog mechaniškai kartodamas senus įpročius ima ir tiesiog įžengia į nusikaltimo vietą, atranda ten viską, ką paliko – lavoną, kuris dabar, tiesa, jau pavirtęs sudūlėjusiu skeletu, sceną, apdulkėjusią butaforiją ir pats save, ir, aišku kaip dieną, niekas neliko nepakitę, nors amžinybę trukusią sugrįžimo akimirką viskas vis dėlto liko nepakitę, netgi labai akivaizdžiai nepakitę. Ir dabar jis žino, kad jį čia sugrąžino ne atsitiktinumas, gali būti, jis nė nebuvo iš čia ištrūkęs, nes tai yra vieta, kurioje jam teks atgailauti. Tik neklausk, pasakiau savo žmonai, kodėl jam tai reikės daryti, nes nuodėmė ir atgaila yra sąvokos, tarp kurių vien tik būtis gali sukurti gyvybingą ryšį, ir jei sukuria ar jau yra sukūrusi, tuomet nuodėmei visiškai užtenka tavo paties buvimo, el delito mayor del hombre es haber nacido, kaip yra parašyta, tariau žmonai. Papasakojau jai ir vieną dažnai sapnuotą savo sapną, kurio jau seniai nebuvau regėjęs ir kurį kaip tik tada nelauktai vėl susapnavau. Veiksmas vyksta ten, taip, visada ten, toje pačioje scenoje, tame kampiniame name. Bendros aplinkos lyg ir nematau, bet tvirtai žinau, kad kaip tik ten. Galbūt sprendžiu iš sienų, storų, vaiduokliškų seno namo sienų. Ir dar iš tabako parduotuvės, į kurią patekdavome pakrypais, stačiais laipteliais. Įėjus atrodydavo, kad patekai į žiurkių irštvą: patalpoje tvyrojo slogi tamsa ir dvėsenos tvaikas. Tačiau sapne parduotuvė pasistūmėjo šiek tiek arčiau kampinio namo. Niekas manęs neverčia atidaryti durų. Atidarau. Tai – visai ne tabako parduotuvė, o kiek erdvesnė, šiek tiek šviesesnė, daug sausesnė ir šilta patalpa, gal kokia pastogė. Ties dulkių debesies apgaubtu šviesos šaltiniu – gal stoglangiu – ant cementinių grindų stovinčios nudrengtos sofos sėdi jie. Gali suprasti, jie ką tik atsikėlė, kelis dešimtmečius gulėjo ir laukė pavėluoto mano, nepavyzdingo ir viltis žlugdančio vaikaičio, apsilankymo. Du viskuo besiskundžiantys seniai dulkinoje šviesoje. Tokie leisgyviai, kad vargiai gali pasijudinti. Atiduodu jiems atsineštą kumpį. Jie džiaugiasi, kažką kalba, bet nesuprantu ką. Senelis palenkia savo pilką, šeriuotą smakrą, nori apžiūrėti rankose laikomą kumpį, nuo kurio jau spėjo nuplėšti popierių. Senelės veidą ryškiai bjauroja senatvinės dėmės. Ji skundžiasi amžinu galvos diegimu ir ausų ūžimu. Laukimu, jie taip ilgai laukė. Imu suprasti, koks menkniekis jiems yra tas mano kumpis. Jie siaubingai alkani ir apleisti. Keliais bergždžiais gestais bandau pasiaiškinti – lyg mokinukas. Širdis sunki kaip slenksčio akmuo. Ir staiga viskas išnyksta, pradingsta, išsisklaido kaip kokia gėdinga paslaptis. Kodėl mums reikia gyventi nuolatos gėdai į akis žvelgiant? – tuomet užsirašiau. Kaip tik tada pradėjo kauptis šis vis dar tebeaugantis citatų rinkinys, sąvaržėle suspaustų popierių pluoštas, kuris tebesimėto ant mano stalo tarp kitų popierių. Mieli draugai, mūsų jaunystė buvo sunkus išbandymas: mus kankino jaunystė kaip chroniška liga, perskaitau viename lape. Šeimos, nekenčiu jūsų! – skaitau kitame. Tarnauti vaikystei kaip mirties sukėlėjui, skaitau. Dar vaikas dažnai galvodavau, skaitau, kad aukščiausiosios valdžios sąvoka visada reiškia despotiją, ir dar perskaitau prie tų Tomo Bernhardo žodžių pridėtą mano paties pastabą: o despotija visada reiškia tėvo valdžią. Dabar skaitau vien tik savo minčių nuotrupas, pavyzdžiui: „auklėjimo prievolė, kurios niekaip negalima suderinti…“, „būti kito košmarų sukėlėju, vaidinti kito gyvenime vaidmenį, tėvo vaidmenį, kitaip tariant, lemties vaidmenį, yra tikras siaubo vaizdinys, kurio sukrečiantis aspektas…“, „Vaikystėje (ir dar ilgai po jos) nuodėme buvo viskas, kas man reiškė mane patį, o gėris tai, ką nuveikdavau neigdamas ir naikindamas save…“ „Senelei visada dvokė iš burnos. Iš tiesų jos kvėpavimas trenkė naftalinu. Tas Jožefvarošo buto alsavimas. Anachronistinis monarchijos atsidūsėjimas. Buto prieblanda, kaip ir epocha, paveldima liga tapusi ketvirtojo dešimtmečio tamsa. Tamsūs baldai, namai su balkoniniais koridoriais, kitų akyse slenkantys gyvenimai, vakarienei kava su pienu, į puodelį susmulkintas kratinys, draudimas įjungti šviesą, tamsoje laikraštį skaitantis senelis, baldais atitverta kambario dalis, kurios slėpininguose kampuose įsivaizduodavau tarpstant suplėkusias, tamsias ir pražūtingas mintis. Naktiniai blakių traiškymai.“ „Apgobčiau tave patyliukais visomis tomis istorijomis, kurios, tiesą sakant, tau nė kiek nerūpi, bet kurios pamažėl apjuos tave neįveikiama tvirtovės siena…“ „Ir kas per apgailėtinas dalykas ta vaikystė, kaip nekantraudamas troškau suaugti, nes buvau įtikėjęs slaptu suaugusiųjų sąmokslu ir tuo, kad sadizmu trykštančiame pasaulyje jie patys yra absoliučiai saugūs…“ Ir pan. Rytmečiai, pasakojau savo žmonai. Lietingi rytmečiai, lietingi pirmadienių rytmečiai, kai tėvas nuvesdavo mane į internatą. Kiekvienas pirmadienio rytas mano atmintyje išliko lietingas, tai, žinoma, yra neįsivaizduojama, bet labai charakteringa, pasakiau žmonai. Pamenu, kaip vieną lietingą pirmadienio rytmetį staiga nukrypau iš kelio – užmiršęs reikalus, darbą – ir nupėdinau į tą vilų kvartalą, tiksliau, į tą miesto dalį, kuri kadaise buvo vilų kvartalas arba kurią prisimenu buvus vilų kvartalu, kur stūksojo bokštais, vėtrungėmis, raižiniais išdabinti pasakiški rūmai, jų viename fligelyje buvo įsikūręs internatas. Suskleisdamas skėtį, tą žvilgų mūsų pasaulietinio groteskiškumo simbolį, leidžiu žilstelėjusiam, gana oficialiai apsirengusiam žmogui įžengti į mano sumišusių sielvartų ir dar labiau sumišusių džiaugsmų nustekentą erčią, jis dėvi languotą skrybėlę, nuo skėčio varva vanduo, pasakojau žmonai vieną vakarą. Ar tai buvo mano pergalė? O gal žlugimas? Kaip man reikėjo reaguoti į tą žmogystą, įsikarščiavęs kalbėjau žmonai vakare, ar aš apskritai būčiau jį pastebėjęs ir jei būčiau, gal būčiau palaikęs jį kokiu nors mokyklos rėmėju, direktoriaus ir už jį viršesniųjų pakaliku, pasakojau žmonai. O gal kokiu šlykščiu smuiko mokytoju. Galbūt iš karto būčiau įsidėmėjęs jo stambumą, kokį nors į akis krentantį komišką bruožą, pavyzdžiui, kaip jis kalba vaikams, oficialiai ir rafinuotai, lyg koks maniakas, pasakojau žmonai. Niekas, visiškai niekas neprimena to, kaip aš įsivaizduodavau save suaugusį: atstumiantis, bjaurus tipas, kuriam būčiau galėjęs pavydėti nebent absoliučios valdžios; nė neįtardavau, kad toji absoliuti suaugusiųjų valdžia tėra visiška vergystė apgaulingai absoliučios valdžios regimybei, pasakiau žmonai. Tą savo apsilankymą vilų kvartale keliais žodžiais aprašiau dienoraštyje, iš kurio čia pacitavau kelis sakinius. „Nuėjau apžiūrėti internato“, parašiau. „Aplinkui vieni griuvėsiai – namų, gyvenimo, pasaulio“, parašiau. „Ant sienos kabo atminimo lenta, kuri mane tiesiog nustebino. Joje buvo parašyta: čia gyveno ir dirbo, ir t. t. Direktorius. Dirikas. Kamštis (kaip mes, vaikai, jį vadinome). Kas būtų patikėjęs, kad jis buvo mokslininkas? Na žinoma, juk šiame šimtmetyje masinio atgrubnagiškumo vardas yra mokslas… Sodas išdraskytas, nuskurdęs. Internatas pertvarkytas į gyvenamąjį namą. Paradinė laiptinė su storais akmeniniais turėklais, kuriais būdavo smagu nučiuožti, visur, kur kadaise nutiko tiek visko paslaptingo, ypač vakarais, kai pasistumdydami lėkdavome į viršutinį aukštą miegoti ir mano akis lyg žemę užklojantis sniegas užliedavo sapnas ir nutildydavo visus garsus, užgoždavo įvykius ir troškimus (kai vieną vakarą man staiga pakilo temperatūra ir dešimčia metų už mane vyresnis kaimietis Silvašis, nešdamas mane ant rankų, paklausė, kurioje salėje aš parpiu, aš nežinojau, ką jam atsakyti, nes per penkis savo gyvenimo metus dar niekada nebuvau girdėjęs žodžio „parpti“, dėl to nesupratau jo reikšmės), taigi tie laiptai, apie juos tik tiek, kad jie būdavo purvini… Miegamųjų salės padalytos į mažus komunalinius butukus… Direktoriaus butas. Diriko butas. Bauginantis, nebylus, kvapą gniaužiantis, širdį į pakulnes bloškiantis. Duryse vietoje blizgančios žalvarinės rankenos kyšo pilka aliumininė, lyg pergalingas spyris į sėdynę… Pirmojo aukšto skaityklos. Žemesniojo rango juniorai ir pavydą keliantys seniorai, palinkę virš knygų silentium popietę. Tylą sergstintis budintis mokytojas. Sudėtingos, pagarbą keliančios, ezoterinės algebros formuluotės. Dabar šie kambariai virto daugelio šeimų namais. Triukšmingas, bruzdantis, sunkių kvapų pritvinkęs šeimyninis gyvenimas… griežtų formų suardymas, išniekinimas. Buitiškumas kaip naikinanti jėga, galiausiai mirtis… Rūsys. Valgykla, karceris, žaidimų kambarys (stalo tenisas). Ir, žinoma, raportų pakyla. Durys užrakintos. Ant lentelės užrašas: Kino klubas, bilietų pardavimas, ir t. t. Dar geriau, valgyklą tereiks įsivaizduoti, tikrovė (jų tikrovė) netrikdys. Sulig lubomis esančių langų apšviestoje neįtikėtinai didelėje pusrūsio salėje dvi lygiagrečios eilės ilgų, baltomis staltiesėmis apdengtų stalų. Pusryčiai! Vienintelis brangus dienos ritualas (neskaitant šeštadieninių raportų), griežtas, bet vis dėlto svaiginantis. Pusryčių indai man paskirtoje vietoje, romėnišku vienetu pažymėtame padėkle romėnišku vienetu paženklinta mano servetėlė: ten tai buvo mano tuometinis numeris, kaip kitais laikais ir kitur pelniau kitokių numerių (štai ir dabar mano vardas prabėga atminty vienuolikos simbolių eilute kažkokių nepažįstamų labirintų raizgalynėje, tarsi koks šešėlinis gyvenimas, kitas, mįslingasis aš, apie kurį nieko nežinau, nors ir atsakau už jį savo gyvenimu, ir tai, ką jis daro ir kas daroma jam, turėtų būti mano likimas). O tas romėniškas vienetas buvo tikrai stilinga pradžia, daug žadantis naujos kultūros priešaušris. Nes aš buvau jauniausias internato auklėtinis… ir t. t. Sėdėjome savo vietose, nuprausti, sušukuoti, budrūs, alkani. (Amžinai buvau alkanas, amžinai.) Stalo galūgaly – mokytojas, kiekvieno stalo galūgalyje – mokytojas. Murma maldą. Trumpą, atsargią, sakyčiau, diplomatišką maldą. Mat reikėjo gerai apgalvoti žodžius, kad malda nebūtų labiau žydiška ar labiau krikščioniška, na kad ji būtų ir žydiška, ir krikščioniška, vienodai maloni visiems dievams. Kasdienės duonos duok mums, Dieve, šiandien, ištarkime, ar kažką panašaus. (Vakarais melsdavausi vokiškai: Müde bin ich geh zu Ruh … ir t. t.) Nesupratau nė žodžio, bet maldą greitai išmokau, kartu pamėgau raminantį maldos monotoniškumą, kartojimo prievolę, tą ypatingą apsivalymo aktą, kurio neįvykdymas būtų palikęs sieloje didelį randą, skirtingai nei, pavyzdžiui, pamiršimas išsivalyti dantis… Tas galingas prievartinis ir savotiškas mano vaikystės pamaldumas, kuris iš pradžių priminė animizmą, vėliau praturtėjo mintimi apie visaregintį, nematomą, skvarbų rentgeno žvilgsnį, bet tai nutiko, jei teisingai atsimenu, tik vienuoliktais gyvenimo metais, kai mano auklėjimu užsiėmė tėvas… Ir vėlei. Karceris. Tamsus, visokių gyvių prilindęs sandėlis. Patekau ten kartą. Reagavau racionaliai. Mėgavimasis vienatve. Mėgavimasis liga. Karščio sukelti kliedesiai. Ankstyvasis dekadansas. O gal tik gerai pasvertas pasišlykštėjimas žmonėmis? Su abejingu pasimėgavimu vienam dykinėti didelėje miegamojo salėje, žiūrėti, kaip saulė pasiekia kieme augančio kaštono viršūnę, kai tuo metu žavėdama nesupainiojamu gracingumu tarp bokštų ir kaminų ant stogo kažko tyko uodegos galiuką kraipanti katė. Staiga susuka pilvą, tai nutikdavo, kai vakare pasigirsdavo žingsniai ant laiptų, kaukšintys žingsniai koridoriuje. Kiti. Ateina, išbalęs sušnabždėdavau, lyg paskelbdamas sau katastrofišką žinią. Tas amžinas pilvo skausmas. Nuo rytinės papildomos pieno porcijos, kurią gaudavau gerti dėl mažakraujystės… (Apdilusių pieno stiklinių teikiamas malonumas pasirodė esąs lygiai toks pats menkas ir laikinas, kaip ir ant tų glaustai surikiuotų stiklinių vos matomi aprasojimo perlai.) Privalėjau išgerti. Paskui ilgai mausdavo pilvą. Paširdžiai. Trilinkas griebdavausi už pilvo, lyg gavęs smūgį kumščiu… Karceryje galiausiai mane apimdavo savigaila. Ir gerai, kad apimdavo, nes žinojau: kai spynoje girgžtels raktas ir man bus leista išeiti, turėsiu nutaisyti nelaimėlio išraišką, kad jie galėtų mėgautis tariama kančia, kuriai mane pasmerkė. (Dėl įgimto gebėjimo vogčiomis mąstyti aš jų triukelius nujausdavau instinktyviai, o gal tai tapo man būdinga dar gerokai anksčiau, taigi auklėjimas davė vaisių…) Jau labai seniai supratau, koks akiplėšiškas yra pasaulis mažam vaikui (tik nenutuokiau, kad vėliau padėtis nė kiek nepagerės, nebent pats pavirstum kuo nors kitu…). Ir galvos skausmas. Jis neužmirštamas. Moksliškai tariant, migrena. Būtent migrena. Neįstengdavau nė pajudėti, vien nuo į akis spiginančios šviesos geldavo galvą. Taip niekada ir neišdrįsau apie tai pasipasakoti. Niekam. Netikėjau, kad kas nors patikės, kad tuo galima patikėti. Maniau, jog tai lygiai tokia pati slapta, niekam neišpažįstama nuodėmė kaip ir kitos, kaip ir visos kitos. Galiausiai aš ėmiau nebetikėti savo galva, jos skausmu. Vėlgi auklėjimo rezultatai… Įdomu, kaip apskritai buvo įmanoma tokioje įtampoje išgyventi nuo penkerių iki dešimties metų. Beveik neįmanoma įsivaizduoti. Kaip ir visa kita, žinoma, kaip ir mano protą sudrebinusius sunkius, iracionalius kūjo smūgius. Neįmanoma suvokti vergo beprotybę nuo vergvaldžio beprotybės atskiriančios (o gal jungiančios) beprotybės. Pirmas iracionalus smūgis buvo tėvų skyrybos, iš esmės nulėmusios mano apgyvendinimą internate. Kai bandydavau išpešti skyrybų priežastį, tiek tėvo, tiek motinos atsakymas visada būdavo toks: Nes mes nesusikalbėjome. Kaip? Juk jie abu kalbėjo vengriškai, mąsčiau. Galų gale nesuvokiau, kaip jie galėjo nesusikalbėti, jei jau kartą buvo susikalbėję. Bet jų atsakymas buvo paskutinis žodis, svarus argumentas, reliatyvi riba, už kurios, kaip man atrodė, slapstėsi kažkokia rimta, sudėtinga ir, galimas dalykas, purvina priežastis, į kurią buvau įpainiotas ir aš. Ji priminė lemtį, ir kuo mažiau ją supratau (o tai darė ją dar lemtingesnę), tuo labiau man teko jai atsiduoti. Antras iracionalus smūgis buvo tos tradicinės kelionės tramvajumi. Kur mes su tėvu keliaudavom, pas ką ir kodėl – nebeatsimenu. Tos kelionės, palyginti su skyrybomis, yra visiškas menkniekis, bet vis dėlto. Mes visuomet išlipdavome toje pačioje stotelėje ir eidavome gerą galą kelio į priekį. Kartą pasakiau, kad jei mes pavažiuotume stotele tolėliau, mums beliktų paėjėti vos keletą žingsnių atgal. Atsakymas buvo toks: Aš niekada neinu atgal. Klausimas: Kodėl? Atsakymas: Nes niekada neinu atgal. Ir vėl klausimas: Bet kodėl? Ir vėl atsakymas: Ką tik sakiau, aš niekada neinu atgal.
Māris Bērziņš. Gūtenmorgenas
2007 m. Nr. 10
Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis
Morgo viršininkas, rytą atėjęs į darbą, su kolegomis pasisveikina:
– Guten Morgen!
Iš liaudies žodinės kūrybos
Gūtenmorgenas ir milicija
Vieną ankstyvą rytą nuošalia Uždauguvės gatve ėjo jauna moteris, nešdama ant rankų mažą sūnelį. Beeidama pamatė šiltnamį, kuriame žydėjo raudonos tulpės, moteris įėjo, paguldė mažylį ant lysvės ir godžiai uostė raudonus gėlių žiedus. Staiga ji atsiminė pamiršusi išjungti lygintuvą ir, kad ten nekiltų gaisras, kiek kojos neša pasileido namo.
Apytikriai po pusvalandžio atėjo šiltnamio savininkas apžiūrėti gėlių ir išvydo baisų vaizdą – beveik visos tulpės buvo išlaužytos. Lysvėmis energingai ropojo mažytis, maždaug metų vaikelis. Norėdamas išgelbėti, ką dar buvo galima išgelbėti, šeimininkas koja užkliudė laistytuvą, pargriuvo ir mirė. Po dešimties minučių atėjusi namų šeimininkė, gėlių prižiūrėtoja, palaistyti tulpių pamatė lysvėje sėdintį verkiantį berniuką ir ant žemės gulintį negyvą šeimininką. Greitai įvertinusi padėtį, ji iškvietė miliciją ir pranešė, kad įvyko apiplėšimas – nužudytas šeimininkas. Milicininkai operatyviai sulaikė mažąjį vandalą ir išvežė tardyti. Tardytojas griežtai pažvelgė į įtariamąjį ir suprato – prisipažinimo išgauti nepavyks. Kad atsikratytų neparankiu įtariamuoju, detektyvas įsakė milicininkams nuvežti berniuką į vaikų ligoninę ir paprašė, kad pas jį atgal nebevežtų. Gydytojas nuodugniai apžiūrėjo jaunąjį areštantą ir pranešė – vaikas esąs sveikas, tačiau jo negalima čia palikti, apskritai – patartina surasti tėvus.
Abu milicininkai nuliūdo, ir vienas jų prasitarė, kad jau iš pradžių jautęs – išdykėlio byla taip lengvai iš vietos nepajudės. Kitas milicininkas pasišaipė: nė vienas protingas žmogus dabar neprisipažins esąs tokio vaiko tėvas ar motina. Sugrįžę į poskyrį, pareigūnai išsivirė arbatos ir svarstė, ką toliau daryti. Vienam milicininkui šovė į galvą mintis, kad vaiką būtų galima atiduoti čigonų baronui, nes jis jau turi didelį pulką palikuonių, jog vienu daugiau ar mažiau – baronui vis tiek pat. Kitas pridūrė, kad čigonų vado sąžinė nėra labai švari, todėl jis bus priverstas priimti vaiką, nes nenorės, jog milicija visą laiką liptų jam ant kulnų. Ir tada jie patraukė pas čigoną. Baronas, išvydęs vaiką, pasakė galįs priimti, tačiau nesą dokumentų, kaip jis imsiąs vaiką, kurio nė vardo niekas nežino. Milicininkai pasikasė pakaušius ir grįžo į poskyrį rašyti dokumentų.
– Kaip tą bamblį pavadinti? – bejėgiškai skėsčiojo rankom vienas milicininkas.
– Dar nežinau, – atsakė antras.
Gerą valandėlę abu nuleidę galvas tylėjo, kol pirmasis nežvilgtelėjo į lubas ir neištarė:
– Taip, užduotis ne iš lengviausių, tačiau tuojau turėtų ateiti Harmsonas, tegul jis pasako, juk viršininkas… taip, taip, jis pasakys!
Netrukus įstreipuliavo poskyrio viršininkas milicijos majoras Harmsonas. Jis žvilgtelėjo į milicininkus ir tarė: „Guten Morgen! Apiat’ čai goniajete, bezdel’niki.“ Taip taręs jis nuėjo į savo kabinetą, atsigulė ant trijų pagrečiui sustatytų kėdžių ir iškart užmigo.
– Na, gudruoli, ką gi jis pasakė? – ironiškai paklausė antras milicininkas.
– Ar negirdėjai, jis pasakė, kad šį pyplį vadina Gūtenmorgenu, – išdidžiai atsakė pirmasis ir dokumentuose įrašė berniuko vardą.
Milicininkai vėl nuvažiavo pas čigonų baroną, tačiau šis su visu taboru jau buvo kažkur išvykęs. Nieko nepešę, jie grįžo į poskyrį.
Tuo metu motina, išvengusi namie gaisro, skubėjo į šiltnamį savo vaiko. Ten jo neradusi, nulėkė į miliciją. Pamačiusi vaikelį, besivartantį tarp dviejų milicininkų, motina sušuko: „Sūneli, sūneli!“ Pirmas milicininkas nelabai pasitikėjo moterimis, todėl paslaptingai paklausė:
– Piliete, kuo vardu jūsų vaikas?
– Gūtenmorgenas, – atkirto motina.
– Teisingai, tai jūsų vaikas, – tarė antras milicininkas ir atidavė motinai vaiką. Laiminga mama, nešina Gūtenmorgenu, išskubėjo namo, o pirmas milicininkas įtartinai nužvelgė ją bandydamas suvokti, kas įvyko, bet tai jau buvo bergždžios pastangos.
Gūtenmorgenas ir amnezija
Kartą Gūtenmorgenas troleibusu važiavo į darbą. Šalia jo stovėjo dvi moterys ir plepėjo. Gūtenmorgenas norėjo būti mandagus, todėl stengėsi nesiklausyti jų pokalbio, tačiau viena moteris prakalbo taip garsiai, kad jis negalėjo negirdėti.
„Beprotė! Aš juk to nėmaž neatsimenu! Man, ko gero, amnezija.“
„Ligonė“, – pagalvojo Gūtenmorgenas ir norėjo atsitolinti nuo šios moters, bet kaip tik tą akimirką vairuotojas staiga stabdė troleibusą, ir Gūtenmorgenas užvirto ant atmintį praradusios moters. To tik trūko, ir jis abiem rankom mėšlungiškai įsikibo į moters liemenį.
– Ką jūs darote? – išgąstingai paklausė apkabinta moteris.
– Atleiskite! Aš nėmaž nesu toks, kaip jūs galvojate! Aš netyčia, troleibusą stabdė… atleiskite, – murmėjo paraudęs Gūtenmorgenas ir, per žmonių spūstį prasibrovęs iki durų, nekantriai mindžikavo laukdamas, kol troleibusas sustos. Išlipęs iš visuomeninio transporto, Gūtenmorgenas suprato, kad vieta jam nepažįstama. Tai nebuvo ta troleibuso stotelė, nuo kurios išmintas takas vedė į darbą. Reikėjo eiti į darbą, tai Gūtenmorgenas dar kaip per miglą prisiminė. „Matyt, būsiu užsikrėtęs amnezija“, – pagalvojo Gūtenmorgenas ir tą pačią akimirką pamiršo darbą. Po poros minučių jis pamiršo ir savo vardą, ir kelią namo. Tada jis, kaip ir dera normaliam žmogui, susirgusiam amnezija, pradėjo be tikslo klaidžioti gatvėmis tokia veido išraiška, kuri nedviprasmiškai klausė: „Ar jūs atsitiktinai nežinote, kas aš esu?“ Tačiau sustabdytas žmogus nieko neatsakė, tik nustebęs pažvelgė į klausėją, pasukiojo pirštą prie smilkinio ir nuskubėjo. Sutrikęs Gūtenmorgenas tęsė betikslį klaidžiojimą. Klausinėti praeivių apie savo tapatybę nebedrįso.
Klaidžiodamas gatvėmis, skersgatviais, Gūtenmorgenas nuėjo į kažkokį parką, kurio pavadinimą irgi buvo pamiršęs. Parkas buvo apytuštis, pastebėjo tik vieną vyrą, kuris, išsidrėbęs ant suolelio, tuštino alaus butelį. Jis mojo ranka Gūtenmorgenui ir kvietė prieiti. Gūtenmorgenas apsidžiaugė, kad bent vienas žmogus jį prisimena, ir priėjo prie suolelio.
– Sveikas! – staiga atsistojo vyras. – Gerai, kad sutikau tave! Ar negali iki rytdienos paskolinti dviejų latų?
– Dviejų latų? – sutrikęs pagalvojo Gūtenmorgenas. Staiga atsitokėjo ir tarė: – Aha, tu nori dviejų latų! Klausyk, Kalnini, tu man jau du mėnesiai negali atiduoti penkių, o ir vėl prašai. Taip juk negalima…
– Gūtenmorgenai, tu viską taip gerai prisimeni, – kandžiai pasakė Kalninis ir vėl klestelėjo ant suolelio.
O Gūtenmorgenas apsidžiaugė išsiaiškinęs, kad jis – Gūtenmorgenas.
Gūtenmorgenas ir limonadas
Vieną kartą Gūtenmorgenas nusprendė pavaišinti Kalninį limonadu „Buratinas“. Juokais. Jis žinojo, kad Kalninis nenorės gerti limonado, todėl jį supylė į alaus butelį ir rūpestingai užspaudė kamštį; niekas net nepagalvotų, jog butely – ne alus. Gūtenmorgenas pastatė butelį šaldytuve šalia kitų – tikrų – alaus butelių. Kai į svečius atėjo Kalninis, Gūtenmorgenas paklausė:
– Kalnini, ar nenorėtum su manim išgert alučio? Šaldytuve turiu.
– Žinoma, neatsisakysiu, – tarė Kalninis.
Gūtenmorgenas šypsodamasis ištraukė iš šaldytuvo du butelius. Kol ieškojo kamščiatraukio, įtarusis Kalninis saugumo sumetimais sukeitė butelius vietomis. Sugrįžęs Gūtenmorgenas atkimšo butelius. Ir abu draugai tuojau juos užsivertė. Gūtenmorgenas gurkštelėjo ir išsiviepė. „Matyt, būsiu netyčia juos sumaišęs“, – pagalvojo jis. Kalninis pastebėjo, kad Gūtenmorgenas raukosi, ir tarė:
– Atrodai taip, tarsi vaikiško limonado „Buratinas“ būtumei išgėręs.
– Taip ir yra, – prisipažino Gūtenmorgenas.
– Tave parduotuvėje apstatė, – užjaučiamai tarė Kalninis, nors pats viduje kikeno.
– Ne, aš pats limonado čia įpyliau, – dar kartą sąžiningai prisipažino Gūtenmorgenas.
– Kodėl? – nesuprato Kalninis, viduje dar linksmiau kikeno.
– Norėjau tave ramiai pavaišinti limonadu ir išvysti, kaip reaguosi, bet, matai, neišdegė, – trečiąkart sąžiningai prisipažino Gūtenmorgenas.
– Cha, cha, šauniai! – nusijuokė Kalninis. – Norėjai pasišaipyti? Manęs taip lengvai apie pirštą neapvyniosi.
– Na taip, neapsuksi… man paprasčiausiai nepasisekė, – liūdnai atsakė Gūtenmorgenas. – Ne, ne, aš vos įėjęs pastebėjau, kad tu kažką esi sumanęs. Man pasirodė, kad viename butelyje yra ne alus, o limonadas „Buratinas“. Todėl, kai tu išėjai, aš sukeičiau butelius, – prisipažino Kalninis.
– Ak taip! Vadinasi, tu mane apgavai, – pasipiktino Gūtenmorgenas. – Aš tave, mielą svečią, čia vaišinu, supranti… Oi, Kalnini, negražu… – Gūtenmorgenas jautėsi nusivylęs draugu ir įsižeidęs.
– Pala, pala, – Gūtenmorgeną pertraukė Kalninis. – Juk tu pats norėjai pakišti limonadą. – Taip, norėjau, bet nepakišau. Tačiau tu mane apgavai, be to, mano paties namuose. Beje, kaip tu supratai, kad kaip tik šiame butelyje yra „Buratinas“? – paklausė Gūtenmorgenas.
Kalninis sutriko. Galbūt todėl, kad vaikystėje…
– Ar atsimeni? Mes „Buratiną“ gerdavome vaikystėje, – tarė Kalninis.
– Taip, atsimenu. Tai buvo tie laikai… – Gūtenmorgenas prisiminė vaikystę. – Todėl aš ir norėjau pavaišinti tave tuo limonadu, kad tu atsimintum vaikystę. Antraip juk nebūtumei gėręs. Rimtai pasakysiu: ne, limonado nenoriu. Bet dabar galime į senus laikus sugrįžti, ar ne? Ar tai negražu? – Gūtenmorgenas padavė Kalniniui „Buratino“ butelį.
– Tebūnie, – sutriko Kalninis ir išgėrė gerą gurkšnį gazuoto gėrimo. Pasivaišinęs pridūrė: – O jeigu limonadą atskiestume kuo nors stipresniu? Tuomet atsiminimai būtų ryškesni. – Tavo tiesa, – pritarė draugui Gūtenmorgenas ir išėmė iš spintelės butelį skysčio, kuriuo galima atskiesti limonadą.
Nuo to karto jie sukūrė jaukią tradiciją – retkarčiais organizuodavo vaikystės atsiminimų vakarus, sėdėdavo ir gerdavo atskiestą limonadą „Buratinas“.
Gūtenmorgenas ir grožis
Kartą Gūtenmorgenas panoro būti gražus ir jaunas, todėl užsuko į grožio saloną.
– Man, prašau, visą programą! Kad pajausčiau… na tą, na grožį! Ir jaunystę… – įėjęs į salono vestibiulį, pasakė Gūtenmorgenas.
Pirmiausia jį nuvedė į poliarizuotos šviesos terapijos kabinetą išvalyti organizmą, stimuliuoti organizmo savisaugos mechanizmą, suaktyvinti organizmo regeneracijos procesus, sumažinti raukšleles, sustabdyti priešlaikinį odos senėjimą ir išgydyti celiulitą. Gūtenmorgenas nesirgo celiulitu, bet jo gydymas buvo įskaičiuotas į bendrą kainą, kodėl gi ne… Terapeutė, baigusi procedūrą, žavingai šypsodamasi tarė, kad nėmaž nemeluojant Gūtenmorgenas dabar atrodąs penkiolika metų jaunesnis, ir jį išsiuntė į masažo skyrių. Ten jam padarė holistinį vibracinį masažą, kad būtų suaktyvinta kraujotaka, limfos cirkuliacija, hormonų sistema, pajaunintas stuburas, sąnariai, pagerintos vidaus organų funkcijos, padidintas metabolizmas ir toksinų pašalinimas iš organizmo, sumažinta emocinė Gūtenmorgeno įtampa, panaikintas energetinių laukų ir streso poveikis. Kaip ir buvo žadėta, po procedūros Gūtenmorgenas pajuto komforto ir pasitikėjimo jausmą. Masažo specialistė šypsojosi ir čiauškėjo:
– Dabar jūs atrodote bemaž dešimčia metų jaunesnis. O dar laukia Jumeiho masažas.
Jumeiho masažas numaldė kūno sunkumo baimę, atkūrė prarastą simetriją, normalią nervų impulsų slinktį į kūno organus ir vienodą energijos srautą.
Gūtenmorgenas taip pat patyrė Body Star elektros impulsus, kvėpavo Jono Care jonizuota šviesa. Kai Gūtenmorgenui atliko visas procedūras, masažistas, žinoma, nusišypsojo ir pasakė, jog dešimties metų tarsi nebūta, ir paklausė, ar jis nenorėtų išbandyti paskutinės naujovės – karštų akmenų masažo. Gūtenmorgenas atsakė, kad, ko gero, jam pakaks, o masažistas pridūrė:
„Na, gaila, gaila. Pas mus dabar nuolaidos…“ Bet Gūtenmorgenas nepasidavė ir patraukė toliau.
Virpančiomis kojomis lipdamas laiptais į kitą kabinetą, Gūtenmorgenas suskaičiavo, kad nugyventų metų jam nedaug beliko.
Purvo vonios, be kita ko, pašalina odos spuogus ir pabrinkimą nuo nesaikingo alkoholio vartojimo, pagerina medžiagų apykaitą, sulėtina ląstelių senėjimą ir stimuliuoja jų atsinaujinimą. Gūtenmorgenas išėjo iš purvo vonių dar dešimčia metų jaunesnis. Tai patvirtino specialistai. Gūtenmorgenas padarė išvadą, kad jau gyvena minus keleri metai nuo gimimo.
Baisiai pavargęs, jis įpėdino į kitą kabinetą atlikti limfų drenažo ir odos valymo procedūrų. Manikiūro, pedikiūro ir depiliacijos atsisakė, nors specialistai jį rimtai įtikinėjo, kad, neatlikus šių procedūrų, atjaunėjimo ir grožio efektas nebūsiąs visavertis. Gūtenmorgenas mielai sutiko prarasti dar dešimt metų dezinkrustacijos ir veido kontūrų liftingo procedūrose, bet tai jau buvo viskas!
Baigęs kelionę į grožį ir jaunystę, Gūtenmorgenas paklojo pluoštą pinigų salono vadybininkui ir patraukė į kavinę. Gūtenmorgenas sutriko beskaičiuodamas ir nebežinojo, koks dabar jo amžius. Minus 10, o gal minus 20 metų?
Priėjęs prie baro, Gūtenmorgenas už prekystalio stovinčios merginos paklausė:
– Sakykite, kiek man metų?
– Kokie minus dvidešimt, galbūt net dvidešimt penkeri. Man taip atrodo. Bet tiksliai galite sužinoti prie informacijos stalelio. Šiaip ar taip, jūs esate dideliame minuse.
– Ačiū, – patenkintas tarė Gūtenmorgenas ir išėjo į gatvę.
Tuojau įlipo į tramvajų. Laisvų sėdimų vietų nebuvo, tačiau dėl to Gūtenmorgenas nesijaudino.
– Dėde, prašau atsisėsti, – netikėtai ištarė viena moksleivė.
Gūtenmorgenas nusivylęs pažvelgė į mergaitę.
Gūtenmorgenas ir metai
Kartą Gūtenmorgenas prie kanalo netikėtai sutiko seniai matytą klasės draugę. Nuo vaikystės apdovanota takto jausmu, ji džiaugsmingai pranešė tai, ko Gūtenmorgenas mažų mažiausiai norėjo girdėti:
– Oi, mielasis Gūtenmorgenai, kaip tu pasenai! Turėjai tokius tankius plaukus, o dabar jie visiškai skysti. O, kaip lekia laikas…
– Nė vienas jaunyn neina, – liūdnai burbtelėjo Gūtenmorgenas ir pakvietė seną pažįstamą į kavinę – iš mandagumo paplepėti apie prabėgusius metus. „Blondinė nelaimingoji“, – tyliai širdo Gūtenmorgenas ir iš pykčio nusprendė visiems jaunystės kulto gerbėjams atrodyti dar senesnis, negu iš tikrųjų yra.
Po kurio laiko, kai kažkas Gūtenmorgeno paklausė, kiek jam metų, jis atsakė:
– Man jau penkiasdešimt.
– Iš tiesų? Atrodai kaip keturiasdešimt penkerių.
Gūtenmorgenui tuomet buvo tik keturiasdešimt, todėl jis suirzo. Nusprendė dar labiau padidinti metų skaičių ir pažiūrėti, kas nutiks. Todėl vėl paklaustas apie amžių, jis tarė:
– Po mėnesio man sueis šešiasdešimt vieni.
– Ką jūs sakote! Negali būti! Jūs turbūt pasidarėte kosmetinę operaciją?
– Ne, jokios operacijos, – atsakė Gūtenmorgenas.
– O kokia jūsų jaunatvės paslaptis? – paklausė viena pasijauninusi moteris.
– Tai tiesiog paslaptis, – koketavo jis, – tačiau jums kada nors aš ją atskleisiu.
– O, būčiau dėkinga! – tarė dama ir užrašė Gūtenmorgenui savo telefono numerį. – Aš lauksiu… Man patinka subrendę ir įdomūs vyrai!
Kitą dieną po viešėjimo pas damą, kurią iš tiesų domino tik jaunystės išlaikymo paslaptis, o ne intymūs santykiai su šešiasdešimtmečiu dėdule, Gūtenmorgenas nusprendė dar aukščiau pakelti kartelę. Kavinėje prisėdęs prie pirmo kurso studentės jis pradėjo lengvą, laisvą pokalbį apie gyvenimą:
– Kaip jūs manote, kiek man metų?
– Aš nežinau… man sunku spręsti… Manau, jūs pagal savo metus atrodote labai gerai, – mergina gėdijosi pasakyti tiesą. – Žinoma, jūs esate patyręs, tiek daug žinote…
– Man jau šimtas dvidešimt aštuoneri!
– Tiek ilgai niekas negyvena. Mums mokykloje sakė, kad Latvijoje retai kuri moteris šimtą metų išgyvena, o apie vyrus nė kalbos nėra, – tarė studentė, – bet retos išimtys pasitaiko.
– Cha, cha, – nusijuokė Gūtenmorgenas. – Ir jūs patikėjote? Man iš tikrųjų yra tik keturiasdešimt.
– Hm, koks skirtumas. Tokiame amžiuje metai šen ar ten… – mergina mostelėjo ranka. – Bet pasakykite, ar jums pensiją laiku moka?
– Dar nemoka! Dar nemoka, todėl būkite tokia gera, atsiskaitykite, prašau, ir už mano kavą, – tarė Gūtenmorgenas ir pakilo eiti. Jis visiškai nusivylė jaunimu.
Gūtenmorgenas žingsniavo namo ir galvojo, kad žmogaus amžius yra labai kintantis dydis. Parėjęs namo, žmonos paklausė, kiek metų jam duotų ji.
– Kartais man atrodo, kad tau dar nėra nė penkerių, – tarė žmona. – Bet kartais atrodai toks bejėgis, tarsi tau būtų ne mažiau septyniasdešimt penkerių.
Gūtenmorgenas atsiduso, sudėjo septyniasdešimt penkerius ir penkerius, padalijo pusiau ir suprato turįs tuos pačius keturiasdešimt.
Gūtenmorgenas ir šampanas
Buvo sausio pirmosios vakaras, ir po Naujųjų metų sutiktuvių Gūtenmorgenas jautėsi pavargęs. Jis sėdėjo virtuvėje prie stalo, gurkšnojo nusivadėjusį šampaną ir stengėsi prisiminti praėjusių metų įvykius. Negalėtų pasakyti, kad praėjusiais metais apskritai nebuvo gyventa, tačiau ir nieko ypatinga neatsiminė. Nuo tokių minčių Gūtenmorgenui pasidarė nuobodu ir jį suėmė miegas. Jis nuėjo miegoti.
Rytą suspindo aštri sausio saulė, bet Gūtenmorgenas vis neatsibudo. Bėgo mėnesiai, saulutė daugiau šildė, už lango sulapojo liepa, ant šakų sučiulbo paukščiai, o Gūtenmorgenas ramiai tebemiegojo. Atėjo vasara. Po to ruduo. Vėjas gainiojo geltonus lapus, krapnojo lietus, žmonės brido per balas, tačiau Gūtenmorgenas miegojo ir miegojo. Lapkričio darganas pakeitė pūgos, šios virto gruodžio lietumi, ir atėjo Naujieji metai. Žmonės iššaudė raketas, šampaną, nuoširdžiai vieni kitus sveikino sulaukus Naujųjų, pavargo ir atsigulė ilsėtis.
Išaušo sausio antrosios rytas, sučirškė žadintuvas, ir Gūtenmorgenas pabudo.
– Jaučiuosi taip, tarsi visus metus būčiau pramiegojęs, – tarė žmonai.
– Taip ir nutiko, – atsakė ji.
– Išties? Kodėl manęs nepažadinai? – paklausė Gūtenmorgenas.
– Nežinau… Pagalvojau, jeigu miegi, tai ir miegok… – tarė žmona.
– Ar viskas ramu? – jis pasidomėjo apie praėjusį laiką.
– Taip, ramu… nieko ypatinga neįvyko.
– Keista, kad aš tiek ilgai nepabudau, – stebėjosi Gūtenmorgenas.
– Kodėl nepabudai? Pats nusistatei žadintuvą visiems metams į priekį.
– Ak taip?! Ar iš tiesų aš būčiau taip neapsižiūrėjęs… Tai man atsitiko nuo šampano. Juk žinojau, kad geriu nusivadėjusį, bet kaip tu gerą daiktą lauk išpilsi…
Gūtenmorgenas padėjo galvą ant pagalvės. Valandėlę tylėdamas žiūrėjo į lubas ir tada pasakė:
– Vis dėlto gerai, kad nieko svarbaus neįvyko… Gal aš dar kelias minutes pasnausiu.
Versta iš: „Karogs“, 2006, Nr. 6
Jasuši Inoujė. Medžioklinis šautuvas
2007 m. Nr. 8–9
Iš rusų k. vertė Petras Venclovas
Jasuši Inoujė (1907.VI.6–1991.I. 29) – vienas garsiausių XX a. japonų rašytojų, Japonijos menų akademijos narys. Kioto universitete studijavo filosofiją ir estetiką. Jau tuo metu rašė eilėraščius, o dirbdamas žurnalistu išbandė jėgas prozos žanre. 1936 m. išleido istorinį romaną „Klajonė“, už kurį buvo apdovanotas Tibo Kameo premija. Išgarsėjo apysakomis „Medžioklinis šautuvas“ ir „Bulių kova“. Tais pačiais 1949 metais J. Inoujė tapo vienos prestižiškiausių – Akutagavos – premijos laureatu. Nuo to laiko parašė daugybę romanų, apysakų ir apsakymų, kelionių įspūdžių bei esė. Leidykla „Sintosia“ yra išleidusi per 30 J. Inoujė raštų tomų. Žymiausi romanai: „Juodoji peteliškė“, „Ledo siena“, „Mėlynasis vilkas“, „Iškasena“, „Tempio epochos čerpės“, „Vėjas ir bangos“, „Bekraštė jūra“, „Sapnai apie Rusiją“ ir kiti.
Inoujė kūrybos dvasia yra giliai nacionalinė, persunkta budizmo pasaulėjauta, kuria grindžiama kone visa tūkstantmetė Japonijos kultūra.
Prieš kelias dienas pasirodė naujas „Medžiotojo draugo“ numeris. Šį plonytį žurnalą leidžia japonų medžiotojų klubas. Pavartęs radau savo eilėraštį „Medžioklinis šautuvas“.
Kad niekas nepamanytų, jog domiuosi medžiokle, iš karto pasakysiu: mano motina nieko nenorėdavo girdėti apie žudymą, tad per visą savo gyvenimą nesu rankose laikęs net orinio šautuvo.
Bet taip jau atsitiko, kad „Medžiotojo draugo“ redaktoriumi tapo mano mokyklos laikų draugas. Nors mudu seniai nebesusirašinėjome, jis žinojo, kad vis dar domiuosi poezija; juk jaunystėje, kai leidome mėgėjišką literatūros žurnalą, buvau tiesiog pamišęs nuo eilėraščių rašymo. Štai jis ir pasiūlė man – gal apimtas ūmaus impulso, o gal norėdamas, kad atleisčiau už ilgą tylėjimą, – parašyti žurnalui eilėraštį medžioklės tema.
Jei taip anksčiau būtų nutikę, nedvejodamas būčiau atkirtęs: ir žurnalas specifinis, ir medžioklės tema man visiškai svetima. Tačiau keista, kad kaip tik tuo metu mane staiga sudomino medžioklinio šautuvo ir žmogaus vienatvės ryšys, tad, pagautas poetinio įkvėpimo, ketinau apie tai rašyti. Padėkojau redaktoriui už pasiūlymą, nes man pasirodė, kad žurnalas „Medžiotojo draugas“ labai tinka mano sumanymui įgyvendinti. Lapkričio pabaigoje, kai naktimis iš Šiaurės vis dažniau dvelkia šaltis, įsitaisiau prie stalo ir po vidurnakčio baigiau eilėraštį, kurį kitą dieną pasiunčiau į redakciją.
Štai taip parašiau eilėraštį proza „Medžioklinis šautuvas“, kurį čia pateiksiu, nes jis turi tiesioginį ryšį su tolesniu pasakojimu.
Vyriškis,įsikandęs didelę jūreivišką pypkę,lėtai kopė siauru taku,vingiuojančiu tarp krūmų,aukštyn į Amagio kalną. Ten,kur žengė jo ilgaauliai batai,patamsėdavo šerkšno parklupdyta balsva žolė. Priekyje bėgo seteris. Tamsiai rudą medžioklio striukę juosė šovininė su dvidešimt penkiais patronais. Ant pečių kabojo dvivamzdis Čerčilio markės šautuvas. Kas paskatino šį vyrą visiškai ramia sąžine pasiimti plieniniais vamzdžiais akinamai spindintį šautuvą,kuris gali atimti bet kurio padaro gyvybę? Žvelgiau į ramiai linguojančią aukšto medžiotojo nugarą,ir staiga mane pagavo nesutramdomas noras žingsniuoti paskui jį.
Nuo to laiko didelio miesto stoties grūstyje arba besistumdant dykinėjančioje minioje mane dažnai nusmelkdavo troškimas kiūtinti kur nors vienišam,kaip tas medžioklis: lėtai,ramiai,abejingai… Tom valandėlėm nežinia kodėl prieš akis sušmėžuodavo ne ankstyvas žiemos šalčio padabintas Amagio kalno peizažas,bet niūri balta išsekusios upės vaga. O švytintis žvilgančiais vamzdžiais šautuvas,kuris,regis,sunkiai slėgė prie žemės vienišo pagyvenusio medžioklio kūną ir sielą,sukeldavo nenusakomą mirtį nešančio grožio pojūtį,kuris niekada nesmilgtels,jeigu šautuvas nutaikytas į gyvą būtybę.
Gavęs iš savo draugo žurnalo numerį su šiuo eilėraščiu, versdamas vieną po kito lapus, pirmąsyk supratau, kad pasielgiau šiek tiek lengvabūdiškai: nors mano kūrinėlio pavadinimas „Medžioklinis šautuvas“ visiškai tiko prie kitų straipsnių, tačiau pats eilėraštis smarkiai skyrėsi nuo pagrindinės leidinio krypties ir niekaip nepritapo prie jo puslapiuose mirguliuojančių žodžių: „medžioklės taisyklės“, „sportinis įgudimas“, „naudingas pomėgis“. Puslapis, kuriame buvo išspausdintas tik mano eilėraštis, asocijavosi su vieniša ypatinga zona, visiškai atskirta nuo likusio pasaulio. Eilėraštyje atskleidžiau esmę to, ką vadiname medžiokliniu šautuvu, kaip jį suvokiau savo poetine intuicija, – bent jau stengiausi ją atskleisti, jeigu ankstesnis mano pasakymas skamba pernelyg pompastiškai. Įtikinėjau save, kad reikia būti išdidžiam ir nežeminti savęs bereikalingu kuklumu. Be abejo, nebūtų jokios problemos, jeigu eilėraštis būtų išspausdintas kitame žurnale, bet japonų medžiotojų klubo leidinyje, propaguojančiam medžioklę kaip sveikiausią ir kilniausią pomėgį, mano požiūris į medžioklinį šautuvą buvo odiozinis, o gal net eretiškas. Numaniau, kaip sutriko mano draugas, pirmąkart perskaitęs eilėraščio rankraštį. Įsivaizdavau, kaip jis tikriausiai abejojo nuspręsdamas publikuoti mano kūrinėlį, ir man suspaudė širdį pagalvojus, kaip jis jaudinosi ir kiek turėjo rūpesčių, nenorėdamas, kad mūsų draugystę aptemdytų svetimumo šešėlis. Man net toptelėjo mintis: juk kas nors iš klubo narių gali smarkiai pasipiktinti, jog žurnalas išspausdino tokį eilėraštį. Bet, pasirodo, bijojau be reikalo – negavau nė vieno pikto laiško. Laimė ar nelaimė, tačiau medžiotojai mano kūrinėlį perskaitė be jokių emocijų. O jei tiksliau – galbūt niekas jo ir neskaitė. Tačiau vieną dieną, praslinkus dviem mėnesiams, kai eilėraščio istorija jau buvo išdilusi iš atminties, gavau laišką nuo kažkokio Dziosukės Misugio – man visiškai nepažįstamo žmogaus.
Kažkur skaičiau, kad hieroglifai, iškirsti viename senoviniame Taišanio kalno paminkle, pasak vėlesnių epochų istorikų, buvę panašūs į ryškią saulės šviesą ką tik praūžus uraganui. Kalbant šiek tiek hiperboliškai, užrašas ant didelio balto japoniško popieriaus voko man asocijavosi su anais hieroglifais. Laikas ištrynė senoviniame paminkle iškirstą užrašą, neliko nė vienos jo kopijos, tad dabar sunku ką nors pasakyti apie jo kaligrafinius ypatumus. Plataus užmojo, stambūs, galima sakyti, reljefiški Dziosukės Misugio hieroglifai atrodė nuostabiai dailūs, bet pakako įsižiūrėti į juos – ir kiekvienas hieroglifas pradėdavo skleisti betiksliškumą, tuštybę, tad nejučiomis prisiminiau istorikų pasakymą apie užrašą, iškirstą Taišanio kalne. Tikriausiai vyriškis laikė voką kaire ranka ir, negailėdamas tušo, smarkiai suvilgytu teptuku vienu atsikvėpimu užrašė adresą. Nepasakytum, kad jo rašysena buvo sausa, bet iš jos galėjai spręsti apie bejausmiškumą ir pernelyg didelį pasikliovimą savimi. Trumpai tariant, jo plataus užmojo rašmenys iš pat pradžių bylojo apie šiokį tokį blaškymąsi, bet kartu ir siekį įtvirtinti save, tokį būdingą šiuolaikiniams žmonėms, nors pats braižas nebuvo erzinamai įmantrus, kokiu pasižymi linkę didžiuotis mokantieji gražiai rašyti.
Šiaip ar taip, vokas darė impozantišką įspūdį ir buvo toks puošnus, kad tik per klaidą galėjo atsidurti mano kuklioje kaimietiškoje pašto dėžutėje. Atplėšiau voką ir ištraukiau kelis didelius kiniško popieriaus lapus, kokius paprastai naudoja dailininkai. Jie buvo išmarginti tokiais pat plačiais rašmenimis – kiekvienoje eilutėje tik penki ar šeši stambūs hieroglifai:
Šiek tiek domiuosi medžiokle. Prieš kelias dienas vartydamas žurnalą „Medžiotojo draugas“ atsitiktinai atkreipiau dėmesį į Jūsų nuostabų kūrinį „Medžioklinis šautuvas“. Žmogus aš paprastas,poezijos subtilybių nesuvokiu ir,tiesą pasakius,apskritai pirmą kartą gyvenime perskaičiau eilėraštį. Nuolankiausiai prašau atleisti už mano neinformatyvumą,tačiau ir Jūsų pavardės iki šiolei nebuvau girdėjęs. Vis dėlto baigęs skaityti „Medžioklinį šautuvą” pajutau tokią didelę sielos sumaištį,kokią seniai buvau patyręs…
Taip prasidėjo laiškas. Perskaitęs šias eilutes, prisiminiau jau pamirštą savo eilėraštį proza ir pagalvojau: vadinasi, jis vis dėlto atėjo – medžiotojo protestas, ir, atrodo, priešininkas tikrai vertas pagarbos. Bet skaitydamas toliau įsitikinau, kad mano būgštavimas neturi pagrindo ir kad visiškai nenuspėjau laiško turinio. Dziosukė Misugis rašė nepaprastai pagarbiai ir grakščiai, tačiau jo posakiuose vis šmėsteldavo pernelyg didelis pasikliovimas savimi ir kartu abejingumas:
Tegu bus man leista pareikšti prielaidą,jog vyriškio,kurį Jūs aprašėte „Medžiokliniame šautuve“,prototipas buvo mano kukli asmenybė. Manau, kad kaip tik mano išstypusi figūra atsitiktinai pakliuvo Jums į akis,kai lapkričio pradžioje ėjau medžioti į Amagio kalno apylinkes. Mane giliai sujaudino,kad atkreipėte dėmesį į juodą su baltais lopais seterį,išmokytą gaudyti fazanus,į Čerčilį,kurį gavau dovanų iš savo mokytojo Londone,ir netgi į mano mėgstamą pypkę. Bet argi tai viskas?! Jūs prasiskverbėte į pačią mano dvasinės būsenos gilumą,– kur aš pats pasijuntu bejėgis ir nesugebu visko iki galo išsiaiškinti,nes mane užplūsta sąmonę temdanti gėda,– ir stulbinama jėga atskleidėte jos paslaptį eilėraščio forma. Iš tiesų poetas disponuoja nepaprasta išmintimi,nepasiekiama eiliniam žmogui,ir man nieko kita nelieka, tik nulenkti galvą prieš didelį Jūsų talentą.
Perskaitęs iki šios vietos, pamėginau prisiminti išvaizdą to medžiotojo, kurį prieš penkis mėnesius pasivaikščiodamas atsitiktinai sutikau siaurame takelyje, vingiuojančiame per kriptomerijų giraitę Amagio kalno papėdėje. Bet kad ir kaip stengiausi atkurti jo išvaizdą, man nepasisekė. Vien tik miglotai prisiminiau, kad mane patraukė keistas vienatvės pojūtis, sklindantis nuo jo lėtai tolstančios figūros. Ir dar – tai buvo pagyvenęs aukštaūgis ponas.
Tiesą sakant, nebuvo ko stebeilyti į jį. Tiesiog žingsniavusį manęs link vyriškį su pypke dantyse ir medžiokliniu šautuvu ant peties supo nepaprasto mąslumo aura, išskirianti jį iš eilinių medžiotojų, tad, kai jis praėjo pro šalį, nejučiomis atsisukau ir žvilgtelėjau pavymui. Vyriškis išsuko iš tako ir atsargiai, nenorėdamas paslysti, pradėjo kopti gana stačiu šlaitu, apžėlusiu tankiais krūmokšniais. Palydėjau jį žvilgsniu mąstydamas apie tai, koks vienišumas sklinda nuo jo figūros. Kaip tik tą vienatvės pojūtį ir mėginau perteikti „Medžiokliniame šautuve“. Kadangi apie šunis šiek tiek nutuokiu, tai nustačiau, jog paskui šeimininką liuoksėjo puikus seteris. Tačiau, nesidomėdamas medžiokle ir jos reikmenimis, nepajėgiau atspėti vyriškio šautuvo markės.
Tik daug vėliau, tą naktį, kai sėdau rašyti eilėraščio proza, išsiaiškinau, kad geriausi medžiokliniai šautuvai – tai Ričardai ir Čerčiliai. Tad apginklavau tą poną puikiu anglišku šautuvu. Koks keistas sutapimas, Dziosukė Misugis turėjo kaip tik tokios markės šautuvą! Ir nors jis save laikė mano eilėraščio personažu, tas Dziosukė Misugis, kuris apsireiškė mano apmąstymuose, kaip ir anksčiau man buvo nepažįstamas, todėl, atsakydamas į laiško siuntėjo spėliojimą, galėjau tiktai papurtyti galvą ir paklausti: „Nejaugi?“
Dziosukė Misugis laiško pabaigoje rašė:
Jums gali pasirodyti,kad tai,ko prašysiu,yra keistas ir nesuvokiamas dalykas. Prieš mane dabar guli trys man adresuoti laiškai. Iš pradžių ketinau juos sudeginti,bet kai perskaičiau Jūsų nuostabų kūrinėlį ir sužinojau,kur Jūs gyvenate,man kilo noras parodyti laiškus Jums. Nuolankiai prašau atleisti,kad trikdau Jūsų ramybę,bet aš jau išsiunčiau Jums tuos laiškus banderole ir tikiuosi,jog rasite valandėlę laisvo laiko ir viską perskaitysite. Jokių kitokių ketinimų neturiu. Vien tik noriu,kad sužinotumėte,kas yra ta „balta išsekusios upės vaga“,į kurią man,norom nenorom,teko pažvelgti. Žmogus – kvaila būtybė. Jam būtinai norisi,jog kas nors apie jį sužinotų. Ligi šiolei tokio noro nejutau,bet,sužinojęs apie Jus ir patikėjęs,kad susidomėjote mano kukliu asmeniu,netikėtai būtinai užsimaniau papasakoti Jums apie save viską, nieko neslėpdamas. Perskaitęs laiškus,galite juos sudeginti. Tikriausiai neseniai buvau juos gavęs,kai atkreipėte į mane dėmesį Amagio kalno papėdėje. Beje,medžiokle susidomėjau prieš daugelį metų,kai dar nebuvau toks vienišas šiame be galo dideliame pasaulyje,ir medžioklinis šautuvas tapo nepakeičiamu mano palydovu dar tais laikais,kai tarsi niekas nepranašavo mano asmeninio gyvenimo ir tarnybinės karjeros žlugimo.
Po poros dienų gavau gana storą paketą, siuntėjo adresas buvo toks pats kaip ir pirmame laiške: „Dziosukė Misugis, viešbutis „Idzu“. Pakete buvo trys trijų moterų laiškai, siųsti Misugiui. Kai aš juos perskaičiau… Ne, geriau nepradėsiu pasakoti apie jausmus, kurie tuomet mane apėmė. Imsiu ir tiesiog pažodžiui juos perrašysiu. Dar pridursiu, kad man pasirodė, jog Misugis užima solidžią padėtį visuomenėje, tad pamėginau surasti jo pavardę „Įžymių žmonių žinyne“, taip pat „Informacinėje pavardžių ir šeimų knygoje“, bet niekur jos neužtikau, todėl nusprendžiau, jog siuntėjas pasirašinėja išgalvota pavarde. Perrašinėdamas laiškus pastebėjau, kad kai kurie hieroglifai storai užtepti tušu. Matyt, buvo užbrauktas tikras jo vardas, tad pamaniau, jog turiu teisę ten įrašyti Dziosukės Misugio pavardę. Taip pat noriu pasakyti, kad laiškuose minimi žmonės pavadinti pramanytais vardais.
Siokos laiškas
Dėde! Dėdule Dziosuke!
Praslinko trys savaitės, kai mirė mamytė. Vakar ir šiandien niekas nebeatėjo pareikšti užuojautos, ir namuose pasidarė tuščia. Pirmą kartą iš tikrųjų supratau, kad mamytės nebėra, ir nesuvokiamas liūdesys įsėlino į mano sielą. Jūs turbūt labai pavargote. Juk turėjote viskuo pasirūpinti: ir laidotuvėmis, ir pranešimais giminaičiams, ir net maistu žmonėms, naktimis budėjusiems prie karsto. Be to, kadangi mamos mirtis buvo labai keista, daug kartų vietoje manęs ėjote į policiją ir viską tvarkėte. Nerandu žodžių, kad galėčiau padėkoti Jums už tai, ką padarėte. Ir kai Jums tuoj pat teko išvažiuoti tarnybon į Tokiją, labai jaudinausi: kad tik nepaprastai didelis nuovargis nepakenktų Jūsų sveikatai.
Jeigu aplinkybės susiklostė taip, kaip Jūs planavote prieš išvažiuodamas, vadinasi, jau sutvarkėte savo reikalus Tokijuje ir tikriausiai grožitės ir man pažįstamu nuostabiu Idzu vietovių miško peizažu, panašiu į vaizdus ant porceliano – skaidriu, bet šaltu ir liūdnu. Ir aš nusprendžiau imtis plunksnos tikėdama, jog mano laišką perskaitysite būdamas Idzu.
Norėjau Jums parašyti tokį laišką, kad, perskaitęs jį, užsimanytumėte prisidegti pypkę ir išeitumėte pasivaikščioti jūros pakrante, atsukęs vėjui veidą. Bet man nieko neišėjo. Kiek kartų, pradėjusi rašyti, suplėšydavau popierių ir paimdavau naują lapą! Negalvojau, kad rašyti bus taip sunku. Kelias valandas mąstydavau apie laiško turinį, nes norėjau atvirai pasidalyti su Jumis mane audrinančiomis mintimis, tikėjau, kad suprasite mane. Bet kai tik paimdavau į rankas plunksną, viskas susimaišydavo mano vargšėje galvoje… Ne, ne taip būdavo! Skaudžios mintys apnikdavo mane iš visų pusių tarsi didžiulės putotos pasišiaušusiomis keteromis jūros bangos vėjuotą dieną Asijoje, ir aš sutrikdavau… Bet ne, privalau parašyti Jums šį laišką.
Dėde! Leiskite Jums pasakyti: aš žinau apie Jūsų ir mano mamos santykius. Sužinojau tatai jos mirties išvakarėse, paslapčiomis perskaičiusi jos dienoraštį.
Kalbėti su Jumis apie tai būtų buvę tiesiog baisu, be to, nebūčiau pajėgusi ištarti nė žodžio. Todėl nusprendžiau, jog bus geriau, jeigu parašysiu Jums laišką. Tačiau visiškai ne dėl to, kad atsitiko kažkas baisaus ir aš bijau… Tiesiog mane sukaustė nepaaiškinamas liūdesys, kuris neleidžia man kalbėti. Sielvartauju ne dėl Jūsų, ne dėl mamytės ir ne dėl savęs. Bet vos tik pamėginu prabilti apie tai, kas atsitiko, mėlynas dangus ir rudeniškos saulės spinduliai, indiškos alyvos krūmas mūsų sode ir vėjo supami bambuko lapai, vanduo ir akmenys, ir žemė – viskas aplinkui įgyja liūdesio atspalvį. Pakanka tik prisiminti, kas buvo tarp jūsų, ir visas pasaulis akimirksniu ima keistis. Ar Jūs, dėdule, žinote, kad, be raudonos ir mėlynos – be daugiau nei trisdešimties spalvų paletės, – egzistuoja dar ir aiškiai akimi įžiūrima liūdesio spalva?
Sužinojau, kad Jus ir mamytę rišo meilė, kurios niekas nepalaimino, nes neturėjo tam teisės. Apie ją, apie jūsų meilę, nežinojo nei teta Midori, nei aš, nei giminaičiai, nei kaimynai, nei artimiausi draugai. Nežinojo ir neturėjo žinoti. Apie ją žinojote tik Jūs ir mano mama.
Ligi šiolei tikėjau, kad meilė – tai spindintis, Dievo ir žmonių laiminamas, šviesus it saulė jausmas. Maniau, meilė – tai skaidrus upokšnis, švytintis ir mirguliuojantis saulėje, genantis savo bangas tarp krantų, apaugusių medžiais, žolėmis ir gležnomis gėlėmis. Man atrodė, meilė gimsta ir stiebiasi į viršų skambant nuostabiai, nežemiškai muzikai. Argi galėjau įtarti, kad egzistuoja meilė, panaši į niekada saulės nemačiusią požeminę upę, kuri nežinia iš kur atiteka ir nežinia kur nugarma?
Trylika metų motina mane apgaudinėjo. Ji taip ir mirė nepasakiusi tiesos. Argi galėjau pagalvoti, kad ji kažką slepia nuo manęs? Juk ne kartą sakė: „Mudvi, dukrele, su tavimi vienos visame pasaulyje.“
Jei tik kalba pasisukdavo apie tai, kodėl mama išsiskyrė su tėte, ji nieko nenorėdavo aiškinti. „Vis tiek nieko nesuprasi, kol pati neištekėsi“, – sakydavo ji. Tad norėjau kuo greičiau užaugti ir ištekėti. Bet ne tam, kad sužinočiau, kodėl išsiskyrė mano tėvai. Ne, tiesiog supratau, kaip sunku mamytei saugoti tą paslaptį. Ji iš tiesų dėl to labai kankinosi. Tačiau ar galėjau pamanyti, kad tai – ne vienintelė paslaptis, kurios ji man nepasako?!
Kai buvau maža, motina dažnai sekdavo pasaką apie zuikutį, apgautą vilko, kurį buvo apsėdusi piktoji dvasia. Už tai vilkas buvo paverstas akmeniu. Kaip galėjo mamytė apgaudinėti mane, tetą Midori, visus žmones pasaulyje? Kokia siaubinga piktoji dvasia ją valdė? Mama savo dienoraštyje parašė: „Aš ir Dziosukė – nusidėjėliai.“ Mano nelaimingoji mamaitė – šimtąkart nelaimingesnė nei vilkas, apgavęs zuikutį! Kaip ji ir mano karštai mylimas dėdė Dziosukė galėjo tapti nusikaltėliais, didžiausiais nusidėjėliais?! Ir kokia liūdna turi būti meilė, kurią galima išsaugoti tik protu neaprėpiamo nusikaltimo kaina? Prisimenu, vaikystėje per vienus atlaidus Nisinomijos mieste man kažkas padovanojo stiklinį rutulį, kurio viduje buvo uždarytas raudonas žiedlapis. Spausdama rankoje dovaną, graudžiai pravirkau ir pabėgau. Tada niekas nesuprato, kodėl taip netikėtai pradėjau raudoti. O aš pagalvojau apie įgrūstą į šaltą stiklą, tarsi nukryžiuotą žiedlapį, kuriam negrąžins gyvybės nei ateinantis pavasaris, nei ruduo; man taip pagailo jo, kad nebepajėgiau sulaikyti ašarų. Ir štai vėl mano sielą plėšo graudulys, gailėjimasis jūsų meilės, tokios panašios į bedalį žiedlapį.
Dėde! Dėdule Dziosuke!
Tikriausiai Jūs labai supykote sužinojęs, jog paslapčiomis perskaičiau mamytės dienoraštį. Bet jos mirties išvakarėse mane pradėjo kankinti bloga nuojauta, kad ji mirs ir jau nieko nebeįmanoma padaryti. Mamos išvaizda tik patvirtino intuityviai suvoktą pranašystę. Juk žinote – pastarąjį pusmetį mano motina sirguliavo, bet, jei nekreiptum dėmesio į šiek tiek pakilusią temperatūrą, ji atrodė visiškai sveika: veido spalva buvo normali, apetitas puikus, ji net šiek tiek papilnėjo. Ir vis dėlto, kai žiūrėdavau į ją, visoje jos figūroje įžvelgdavau neaiškų liūdesį, ypač jos bejėgiškai nuleistuose pečiuose. Likus dienai iki mirties, jos aplankyti atėjo teta Midori. Pravėriau mamaitės kambario duris norėdama pasakyti jai apie viešnią ir aiktelėjau. Mama sėdėjo nugara į mane, apsirengusi šventišku chaoriu2 pilkai melsvomis juostelėmis, išsiuvinėtu stambiais kardažolės žiedais, – tuo pačiu chaoriu, kuris jau daug metų gulėjo komodoje popierinėje įmautėje. Mamutė pažadėjo padovanoti jį man, tvirtindama, kad jis jai per daug ryškus.
– Kas atsitiko? – atsisuko į mane ir nustebusi paklausė.
– Bet juk… – pradėjau, tačiau nepajėgiau daugiau ištarti nė žodžio. Keista, toptelėjo man į galvą. Kodėl, tiesą sakant, sutrikau? Kas čia nuostabaus, jei mamytė apsivilko senovišką ryškų švarkelį? Ne tiek daug turėjo šviesesnių valandėlių nuo to laiko, kai susirgo. Vėliau, mąstydama apie tai, supratau: ji buvo nuostabiai graži su tuo puošniu drabužiu ir kartu liūdna kaip niekad, – štai kas mane suglumino. Midori, įslinkusi paskui mane, negalėjo nešūktelėti iš susižavėjimo ir valandėlę tylėdama žvelgė į mamą. Nuostabi ir neapsakomai liūdna mano motinos išvaizda, kai ji vilkėjo šventinį chaorį, visą dieną neleido man nusiraminti, o širdį vis perverdavo sielvartas.
Dieną siautėjęs vėjas vakarop nurimo, mudvi su tarnaite Sadaja išėjome į sodą grėbstyti ir deginti nukritusių lapų. Aš nusinešiau neseniai už pasakišką kainą pirktą šiaudų kūlį, kad tuo pat metu sudeginčiau jį, o pelenus supilčiau į motinos žarijų krosnelę. Mama, iš svetainės stebėjusi mūsų darbą, išėjo į atvirą galeriją laikydama rankose kažką, suvyniotą į gražų tvirtą popierių.
– Sudegink, – tarė ji.
– Kas čia yra? – paklausiau.
– Ne tavo reikalas, – staiga irzliai atkirto mamaitė. Paskui jos veidas sušvelnėjo, ir ji pridūrė: – Dienoraštis, mano dienoraštis. Sudegink jį neišvyniodama. Staiga nusisuko ir, tarsi vėjo siūbuojama, nusvirduliavo į namus.
Prireikė kelių minučių, kol sudegė šiaudai. Kai ruseno paskutinis kuokštelis, skleisdamas melsvas dūmų sruogas, pagaliau lioviausi abejoti: paėmiau mamytės dienoraštį, pirštų galiukais užlipau į antrą aukštą, įslinkau į savo kambarį ir paslėpiau jį kuo giliau knygų lentynoje. Naktį vėl pakilo vėjas. Pažvelgiau pro langą. Sodas skendėjo nepaprastai ryškioje mėnulio šviesoje. Vėjas stiprėjo. Atrodė, tarsi bangų mūša dužtų į uolėtą šiaurinį krantą. Motulė ir Sadaja seniai sumigo, tik aš viena blaškiausi nepajėgdama sumerkti akių. Kad niekas staiga neįeitų į kambarį, užgriozdinau duris sunkiais enciklopedijų tomais, paskui nuleidau ant lango užuolaidas (netgi mėnulio šviesa, prasiskverbusi į kambarį, kėlė instinktyvią baimę), įžiebiau stalinę lempą ir šalia jos pasidėjau storą sąsiuvinį (tokiuose paprastai rašo studentai). Tai ir buvo mano motinos dienoraštis.
Dėde! Dėdule Dziosuke!
Pagalvojau, nepraleisiu progos, nes kitaip niekada nesužinosiu, kodėl išsiskyrė mano tėvai. Tiesą sakant, anksčiau nesistengiau nieko sužinoti apie tėvą ir laukiau, kad mama pati viską papasakotų, kai ištekėsiu. Tik rūpestingai saugojau atmintyje jo vardą: Rejitiras Kadota. Bet tą valandėlę, kai pamačiau mamytę su šventiniu chaoriu, viskas tuojau pat pasikeitė – mano sieloje ėmė viešpatauti skaudus įtikėjimas, kad ji jau nebepasveiks.
Atsitiktinai išgirdau giminaičių iš Akasio pokalbį apie tai, kodėl motulė buvo priversta išsiskirti su tėvu. Kai jis išvyko į Kioto universitetą rašyti disertacijos, mes – tuo metu man buvo penkeri metai, – mama, senelė ir tarnaitė, likome Akasyje. Vieną vėjuotą balandžio dieną į duris pasibeldė jauna moteris su kūdikiu ant rankų. Ji įėjo į svetainę, paguldė vaikutį į tokonomą[1], išsitraukė iš nedidelės kraitės apatinį kimono[2] ir, atsirišusi obę[3], pradėjo visų akivaizdoje rengtis. Motina, atnešusi padėklą su arbata, sustingo iš nuostabos. Matyt, moteris buvo pamišusi. Vėliau supratau, kad liguistas kūdikis, miegojęs tokonomoje, kur ant lentynėlės puikavosi raudoni nandino vaisiai, buvo tos moters ir mano tėvo vaikas.
Netrukus kūdikis mirė, o moteris, visų džiaugsmui, pasveiko ir ištekėjo už prekybininko iš Okojamos miesto. Dabar, regis, juodu gyvena laimingai. Veikiai po to atsitikimo mamytė pasiėmė mane ir apleido namus Akasyje.
Vėliau, kai jau mokiausi moterų koledže, senelė vieną kartą pasakė:
– Ajaka per daug pasikarščiavo, bet dabar nieko nebepadarysi.
O aš tada pagalvojau: tikriausiai mamaitė, būdama tokios tyros sielos, negalėjo atleisti tėvui šitokio pažeminimo. Iki septynerių metų tikėjau, kad tėvas mirė. Ir dabar širdies gilumoje manau: jis man miręs. Niekaip negaliu įsivaizduoti tėvo gyvo, bet juk Hioge, tik už valandos kelio nuo čia, jam priklauso didelė ligoninė. Tačiau nors jis iš tikrųjų gyvas ir sveikas, man tėvas – seniai miręs.
Atverčiau mamytės dienoraštį, ir pirmasis žodis, kurį perskaičiau, buvo… „nusikaltimas“. Taip, „nusikaltimas“! Jis kartojosi daug sykių ir buvo parašytas šokčiojančiu braižu, visiškai nepanašiu į motinos rašyseną. O apačioje, tarsi prispausta besigrūdančių vienas ant kito hieroglifų, kurie reiškė žodį „nusikaltimas“, visiškai paliegusi, nepajėgianti atlaikyti jų svorio, buvo parašyta tik viena frazė: „Dieve, atleisk man! Midori, atleisk man!“ Tuojau pat pasivaideno, kad visi kiti žodžiai tame puslapyje išnyko, ir tik vienintelė frazė, tarsi netikėtai užgriuvusi piktoji dvasia, siaubingai išsišiepusi, spokso į mane.
Pagauta baimės, užverčiau dienoraštį. Kokia slogi valandėlė! Aplinkui viešpatavo tyla, girdėjau tik garsų savo širdies dunksėjimą. Pakilau nuo kėdės, dar kartą patikrinau, ar gerai uždarytos durys ir langas, tada, grįžusi prie stalo, ryžtingai atverčiau dienoraštį ir perskaičiau jį iki galo, nepraleisdama nė vieno žodžio. Apie tėvą ten nebuvo nė eilutės. Visas dienoraštis – negalėjau patikėti savo akimis – buvo skirtas judviejų su mamyte santykiams. Ji kentėjo, džiūgavo, meldėsi, prarasdavo viltį, galvojo apie mirtį – o taip, ji ne kartą ketino palikti šį pasaulį. Dienoraštyje rašė: „Jeigu Midori sužinos apie mūsų santykius su Dziosuke, aš nusižudysiu.“ Argi galėjau numanyti, kad mamaitė, visada džiaugsmingai sutikdavusi Midori ir linksmai su ja šnekučiuodavusi, taip klaikiai jos bijojo?
Skaitydama dienoraštį supratau: ištisus trylika metų mano motinos neapleido mintis apie mirtį. Kartkartėm kelias dienas iš eilės, retsykiais – net du ar tris mėnesius ji nieko neužrašydavo. Iš kiekvieno puslapio į mane žvelgė mamytės veidas, kurį temdė mirties šešėlis. „Ak, geriau numirti! Mirtis viską išspręs!“ Kodėl ji parašė šiuos nevilties kupinus žodžius? „Ko bijau, jeigu nutariau mirti? Drąsiau! Būk įžūli, Ajaka!“ Kas privertė mano gerąją mamaitę parašyti tokius žodžius? Nejaugi meilė? Tas nuostabus, spindintis jausmas, vadinamas meile? Vieną kartą Jūs, dėde, padovanojote gimimo dienos proga man knygą, kurioje meilė buvo palyginta su nuoga moterimi palaidais plaukais: ji, prispaudusi delnus prie aukštos krūtinės su stangriais tarsi žiedpumpuriai speneliais, išdidžiai stovėjo prie stebuklingo šaltinio. Kokia nepanaši į šį simbolį buvo meilė, jungusi Jus ir mano mamaitę!
Kai perskaičiau dienoraštį, Midori ir man tapo baisiausias žmogus, o motinos, būgštavusios, kad tik ši moteris nesužinotų jos paslapties, kančios dabar pasidarė ir mano skauduliais. Pradėjau bijoti tetos Midori, kuri, atkišusi lūpas, taip dažnai mane bučiuodavo! Tos pačios tetos Midori, kurią mylėjau turbūt ne mažiau nei savo mamytę! Juk ji, kai įstojau į pirmąją pradinės mokyklos klasę Asijoje, padovanojo man kuprinę, papuoštą stambiomis rožėmis! O kai vasarą mus išvežė į sveikatingumo stovyklą prie jūros į Juros miestelį, ji padovanojo man pripučiamą guminę žuvėdrą. Tai ji beveik kiekvieną dieną atnešdavo dovanų versdama atmintinai mokytis brolių Grimų pasaką „Nykštukas“, kurią taip gražiai perskaičiau mokyklos vakarėlyje. Kad ir kas man vaikystėje atsitikdavo, visada šalia atsistodavo teta Midori. Ji buvo mylimiausia mano mamaitės pusseserė. Midori ir dabar puikiai šoka, bet kadaise jai niekas neprilygdavo, kai ji žaisdavo golfą ir madžongą[4], plaukiodavo ir slidinėdavo. O štai dabar pradėjau labiausiai baimintis tos pačios tetos Midori, kuri kepdavo įstabius saldžius pyragus, mokėjo linksmintis pati ir prablaškyti mus pasikviesdama jaunų artisčių iš Takaradziukio teatro. Tos, kuri man visada atrodė tauri ir nuostabi, tarsi ką tik prasiskleidusi rožė!
Jeigu šiame pasaulyje egzistuoja slapta nelaimės nuojauta, tai vieną kartą ją patyriau, ją sukėlė Jūsų ir mamytės santykiai. Praėjusiais metais, kaip tik panašiu laiku, su drauge ėjau į elektrovežio stotį – mudvi turėjome važiuoti į mokyklą – ir staiga prisiminiau, kad pamiršau užklasinio skaitymo anglų knygą. Įkalbėjusi draugę palaukti stotyje, nuskubėjau namo. Bet prie vartų ūmai sustojau: kažkas neleido įeiti į vidų. Rytą motina pasiuntė tarnaitę apsipirkti ir liko namuose viena. Visiškai tatai pamiršau, bet staiga pajutau pavojų, netgi baimę. Stovėjau prieš vartus, žiūrėjau į rododendrų krūmus ir dvejojau: eiti ar neiti? Galiausiai taip ir nepasiryžusi įžengti į vidų, be knygos sugrįžau atgal į stotį. Tada mane apėmė keistas jausmas: atrodė, jei įeisiu į namus ir sudrumsiu mamos ramybę, ji bus nepatenkinta ir net sielvartaus. Slegiama nenusakomos vienatvės, žingsniavau Asijos upės pakrante spardydama po kojomis pasitaikančius akmenėlius. Stotyje, laukimo salėje, nuvargusi atsisėdau ant medinio suolo ir beveik nesiklausiau, ką tarškėjo draugė.
Nei anksčiau, nei vėliau ko nors panašaus nebuvau patyrusi ir nepatyriau. Dabar baimingai prisimenu tada mane apėmusią nelaimės nuojautą. Kas žino, gal ir Midori pajuto tokį keistą praregėjimą? Juolab kad ji pati ne kartą išdidžiai tvirtino, kad turi, nelyginant pointeris, nepaprastą uoslę, kuria akimirksniu atspėja priešininko užmačias lošiant kortomis. Vien tik pagalvojusi, kad Midori galėjo numanyti apie jūsų meilę, pradedu virpėti iš baimės. Tačiau ne! Tai tiesiog mano kvaili nuogąstavimai. Juk viskas jau baigta. Paslaptis išsaugota. Ir mamytė iškeliavo į kitą pasaulį vien tik dėl to, kad išsineštų ir šią paslaptį. Taip aš galvoju.
Niekada nepamiršiu tos nelaimę pranašavusios dienos. Kelios minutės prieš agoniją, neilgą, tačiau kraupią – jos negaliu prisiminti be vidinio virpulio, – mamaitė pašaukė mane į savo kambarį. Jos veidas buvo keistai glotnus, tarsi lėlės iš Bunraku teatro.
– Ką tik išgėriau nuodų… – tarė ji. – Aš taip pavargau. Nebeturiu daugiau jėgų gyventi.
Jos balsas buvo tyras lyg dangaus muzika, ir atrodė, kad ji kalba ne su manimi, bet per mane kreipiasi į Dievą. Tą akimirką aiškiai išgirdau, kaip dundėdamas griūva Eifelio bokštas, pastatytas iš žodžių, kurie grūdosi vienas ant kito jos dienoraštyje. „Nusikaltimas…“ Milžiniškas nusidėjimų statinys, išstovėjęs trylika metų, užvirto ant nuovargio iškankintos mano motinos. Sėdėjau net nekrustelėdama. Mamaitės žvilgsnis buvo nukreiptas kažin kur į tolumas. Ūmai tarsi rudens vėjas, prilenkiantis prie žemės žoles, mane užplūdo nesuvokiamas pasipiktinimas. Įdėmiai žvelgdama į liūdną mamytės veidą pasakiau:
– Taip.
Tik vieną žodį – tarsi būčiau kalbėjusi apie visiškai svetimą žmogų.
Pasakiau – ir širdis pašiurpo, lyg ją būtų užliejusi ledinio vandens banga. Paskui, apimta keisto, nesuvokiamo abejingumo, palengva atsistojau, išėjau iš motinos kambario ir nužingsniavau ilgu koridoriumi prie telefono, nusprendusi paskambinti Jums. (Kaip tik tą akimirką išgirdau trumpą priešmirtinį mamos riksmą.) Bet po mano skambučio atėjote ne Jūs – atidūmė Midori. Mamaitė mirė spausdama ranką moteriai, kurią taip mylėjo ir kurios taip bijojo. Ir Midori uždengė balta skepeta mamos veidą, iš kurio pasitraukė liūdesys ir išnyko šio pasaulio kančių atšvaitai.
Dėde! Dėdule Dziosuke!
Tą pirmąją mūsų budėjimo prie mirusiosios karsto naktį viešpatavo neįsivaizduojama tyla. Išsivaikščiojo policininkai ir gydytojas, išsiskirstė kaimynai, atėję atsisveikinti su mamyte. Prie karsto likome tik Jūs, Midori ir aš. Niekas nepratarė nė žodžio. Atrodė, kad visi trys klausomės vos girdimo bangų teliūskavimo, atsklindančio iš labai toli. Kai sudegdavo šermenų žvakės, paeiliui pakildavome ir uždegdavome naujas; vėliau trumpam atidarėme langą, kad prasivėdintų kambarys, ir, liūdnai žiūrėdami į velionės fotografiją, sugrįžome atgal. Kai atėjo Jūsų eilė keisti žvakes, ilgai ir graudžiai žvelgėte į motutės nuotrauką, ir tyli nesuvokiama šypsena šmėstelėjo Jūsų sielvartaujančiame veide. Tą naktį man ne kartą toptelėjo mintis, kad motulė, gyvenusi tokį skaudų gyvenimą, vis dėlto buvo laiminga.
Buvo devinta valanda, kai prislinkau prie lango ir staiga pravirkau. Jūs uždėjote man ant peties ranką, kelias minutes pastovėjote šalia ir tylėdamas grįžote atgal. Verkiau tada ne iš sielvarto, kad mirė mama. Ne, aš pagalvojau apie tai, kad ji net paskutinę savo valandą nedrįso ištarti Jūsų vardo, kad ne Jūs atskubėjote, kai aš paskambinau, o Midori, ir ūmai pajutau tokią beviltišką širdgėlą… Ir meilė, kurią jums abiem teko slėpti iki pat motutės mirties, pasirodė tokia pat nelaiminga kaip ir nukryžiuotas žiedlapis, įkalintas į man padovanotą stiklinį rutulį. Atvėriau langą ir, žiūrėdama į dangų, nutviekstą šaltos žvaigždžių šviesos, mėginau sulaikyti ašaras, bet netikėtai man pasivaimėjo, kad dabar mamytės meilė kyla į žvaigždėtą dangų ir tyliai sklendžia tarp šaltų žvaigždžių; man pasidarė taip nyku, kad neištvėrusi ėmiau raudoti. Staiga smigtelėjo mintis, jog gailesys dėl vienišos, tarp žvaigždžių pasiklydusios meilės toks didelis, kad su juo negalima lyginti sielvarto dėl vieno žmogaus – mano mamytės – mirties.
Dar kartą pravirkau naktį, kai paėmiau į rankas pagaliukus, norėdama užvalgyti suši[5].
– Pasistenk nusiraminti. Man labai gaila, kad niekuo negaliu tau padėti, – tyliai tąsyk pasakė Midori.
Ir aš pamačiau, kad jos akys irgi sklidinos ašarų. Žvilgtelėjau į nuostabias Midori akis ir papurčiau galvą. Ji tikriausiai tada manęs nesuprato. O juk pravirkau gailėdama jos, Midori. Žiūrėdama, kaip ji dėlioja suši į keturias lėkštes: Jums, sau, man ir – velionei motulei, staiga pagalvojau, jog nelaimingiausia iš mūsų – Midori, ir ėmiau kūkčioti.
Tą naktį raudojau dar kartą. Prisimenate? Jūs pasiūlėte man pailsėti, nes mūsų laukia labai sunki diena. Atsiguliau gretimame kambaryje ir tuojau pat užmigau. Vidurnaktį ūmai pabudau išpilta prakaito. Dirstelėjau į laikrodį, stovintį ant knygų lentynos, ir supratau, kad miegojau beveik valandą. Kitame kambaryje, kur buvo karstas, kaip ir anksčiau tvyrojo tyla, kurią retkarčiais sutrikdydavo Jūsų žiebtuvėlio spragtelėjimas. Paskui Jūs pasakėte:
– Eik truputį pailsėti, aš pasėdėsiu vienas.
– Aš nepavargau, bet jums tikrai reikėtų pailsėti, – atsakė Midori.
Vėl įsivyravo ilga tyla, o aš neištvėrusi pravirkau. Jūs turbūt neišgirdote mano gaikčiojimo. Pagalvojau, kad Jūs ir Midori dabar sėdite viename kambaryje su velione, tačiau abu mąstote katras sau. Ir visas suaugusiųjų pasaulis man pasirodė toks siaubingas, toks liūdnas ir baisus, kad nejučiomis paplūdau ašaromis.
Dėde! Dėdule Dziosuke!
Nieko neslėpdama parašiau viską, ką galvojau ir jaučiau tomis dienomis, tikėdama, kad Jūsų nepapiktins mano prašymas: nebenorėčiau daugiau susitikti nei su Jumis, nei su Midori. Daugiau nebegaliu, kaip tai būdavo anksčiau, patikliai reaguoti į Jūsų dėmesį, įkyrėti Midori savais kaprizais. Noriu pamiršti nusidėjimą, pražudžiusį mano mamytę.
Nebeturiu jėgų toliau rašyti.
Paprašiau dėdės Cumuros, kad jis pasirūpintų namu Asijoje. Aš pati grįšiu į Akasį, atidarysiu nedidelę ateljė ir savo darbu pelnysiu duoną. Motutė testamente parašė, kad dėl visko tarčiausi su Jumis, tačiau jeigu ji žinotų, ką dabar kenčiu, tikriausiai atsisakytų savo žodžių.
Šiandien sode sudeginau mamytės dienoraštį. Iš jo liko tik saujelė karštų pelenų. Nuėjau vandens, kad juos užliečiau, bet kai grįžau, pelenų nebebuvo: vėjas juos išnešiojo kartu su nukritusiais lapais, išnešiojo ir išblaškė.
Persiunčiu motutės laišką, kuris skirtas Jums. Radau jį kitą dieną tvarkydama jos stalą, kai Jūs išvykote į Tokiją.
Midori laiškas
Pone Dziosuke Misugi!
Kai taip oficialiai į Jus kreipiuosi, man pradeda atrodyti, kad metų našta išnyko (juk man tik trisdešimt treji), ir širdis ima virpėti, tarsi rašyčiau meilės laišką. Beje, per pastaruosius dešimt su trupučiu metų – kartkartėm paslapčiomis nuo Jūsų, kartkartėm atvirai – parašiau nemažai meilės laiškų, tačiau nė vienas jų kažkodėl nebuvo skirtas Jums. Man ir pačiai, tiesą sakant, tatai atrodo keista. O Jums?
Vienąsyk pono Takagio žmona (Jūs tikriausiai prisimenate šią damą: kai ji užsitepa per storą kosmetikos sluoksnį, jos veide išryškėja kažkas lapiška) liežuvaudama apie žymius Osakos ir Kobės žmones, neaplenkė ir Jūsų, ir, pripažinkim, gana aštriai iš Jūsų šaipėsi: girdi, Misugis moterims neįdomus, nes nesugeba suvokti subtilių moters dvasios pojūčių; jis pats, žinoma, gali įsimylėti, tačiau moteris niekada nepamils tokio vyriškio „iki karsto lentos“. Neverta dėl to labai krimstis – ji taip užgauliai leptelėjo truputį apgirtusi, bet, šiaip ar taip, jos žodžiuose esti tiesos. O ne, Jūs ne iš tų žmonių, kurie kankinasi dėl vienatvės arba patiria melancholijos priepuolius; Jūsų veide vyrauja ne liūdnumas, o nusivylimas. Į viską turite visiškai nesikeičiantį požiūrį, kurį, savaime aišku, laikote neabejotinai teisingu. Kažkodėl šis Jūsų pasitikėjimas savimi erzina aplinkinius, kelia norą, kad vieną kartą imtumėte ir suabejotumėte. Žodžiu, žmogus Jūs neįdomus, moterys negali Jūsų pakęsti, ir įsimylėti Jus nėra jokios prasmės. Pamąstykite, kodėl nė vienas mano parašytų meilės laiškų nebuvo Jums adresuotas? Bet vis dėlto man tatai atrodo keista. Bent vieną ar du laiškus reikėjo pasiųsti ir Jums. Tegu jie būtų buvę skirti net ne Jums, tačiau jei būtume manę, kad rašiau juos galvodama apie Jus, tai argi taip svarbu, kam jie adresuoti? Argi negalėjau, nuo pat vaikystės būdama, palyginti su vienmečiais, drovi ir naivi, varžytis savo vyrui rašyti švelnius laiškus ir, mąstydama apie jį, išsiųsti juos kitiems žmonėms? Turbūt gimiau po nelaiminga žvaigžde, iš pat pradžių nulėmusių mano lemtį.
Iš tiesų man neduota
Sužinoti Jūsų šviesių minčių.
Noriu prieiti,
Tačiau bijau,kad netyčia sudrumsiu
Kilnų Jūsų tylėjimą.
Šį eilėraštį sukūriau praėjusį rudenį, kai Jūs sėdėjote savo kabinete. Pamėginau poetine forma išreikšti tuometinį savo nusiteikimą. Į šiuos žodžius sudėjau nelaimingos žmonos jausmus, kuri bijojo (tiksliau – norėjo, bet nesiryžo) sudrumsti Jūsų neįkainojamą ramybę, juk sėdėjote savo kabinete, apžiūrinėjote senovinį porcelianinį puodelį. (Ak, koks bejausmis, koks bedvasis Jūs buvote!) „Melagė!“ – galbūt ištarsite Jūs. Bet tai bus netiesa! Visą naktį, žaisdama madžongą, paslapčiomis vis žvilgčiojau į Jūsų kabineto pusę. Tiesa, šį eilėraštį aš taip pat atidaviau ne Jums, o nemačiomis padėjau ant stalo Tagamio namuose – to paties jauno filosofo, kuris suspėjo padaryti puikią karjerą ir šį pavasarį tapo universiteto docentu. Savo išdykumu, Jūs tai irgi žinote, sutrikdžiau dvasinę jauno mokslininko ramybę, ir bulvariniai laikraščiai trypė mano vardą skandalingų istorijų skiltyje, Jums, be abejo, buvo labai nemalonu. O juk norėjau tik šiek tiek paklibinti Jūsų pasitikėjimą savimi. Ar man pavyko?
Tačiau lengvabūdiški mano tauškalai tikriausiai tik padidino Jūsų priešiškumą, tad sunku išdėstyti tai, kas svarbiausia.
Mūsų santuoka jau seniai tapo fikcija. Ar, Jūsų nuomone, ne per ilgai ji užsitęsė? Man regis, įgijęs daugiau laisvės, pajusite palengvėjimą. Visa tai, žinoma, labai liūdna, bet jeigu Jūs neturite kokių nors įtikinamų prieštaravimų, ar Jums neatrodo, kad mums laikas oficialiai išsiskirti?
Dabar, kai Jus paprašė garbingai atsistatydinti iš užimamų svarbių postų (aš, tiesą sakant, šiek tiek nustebau, kai perskaičiau Jūsų pavardę verslininkų sąraše, kuriems siūloma pasitraukti), turbūt atėjo patogiausias metas nenatūraliems mūsų santykiams užbaigti. Mano sąlygos, trumpai tariant, būtų tokios: mane visiškai patenkintų užmiesčio namai Takaradzukyje ir Jasėje. Namas Jasėje gana didelis, o ir aplinkos peizažas man patinka. Ten ir norėčiau įsikurti. Namą Takaradzukyje parduočiau už porą milijonų jenų. Tiek pinigų man pakaktų visam gyvenimui. Manykite, kad tai paskutinis mano kaprizas, vienintelis mano prašymas. Per visą bendrą mūsų gyvenimą neprisimenu nė vieno atvejo, kad būtumėte mane palepinęs. Toks mano Jums galbūt netikėtas pasiūlymas; tačiau, būkite tikras, tatai visiškai nereiškia, jog esu nusižiūrėjusi kokį nors žmogų, kurį galėčiau laikyti mylimuoju. Ir visiškai nepagrįsti būtų Jūsų būgštavimai, neva kas nors mėgins pasinaudoti mano pinigais. Deja, iki šiolei nesutikau žmogaus, kurį nesigėdydama galėčiau pripažinti savo mylimuoju. Matyt, ir dabar, praėjus dešimčiai metų, vis dar stiprus pirmojo džiaugsmo pojūtis, kurį suteikėte savo jaunai žmonai. Dabar, beje, ne taip lengva surasti vyriškį, kuris atitiktų bent du reikalavimus: būtų tvarkingai apsikirpęs ir stotingas.
Vieną kartą laikraštyje perskaičiau, kad Sirijos dykumoje surado nuogą jaunuolį, kuris gyveno kartu su elnių banda. Koks gražus jis buvo išspausdintoje fotografijoje! Koks gražus buvo jo vėjų nugairintas profilis po kupeta sutaršytų plaukų, kokios puikios tiesios ilgos kojos! Net dabar, kai prisimenu jį, nesuvokiamas karštis nuvilnija mano krauju.
Nuo to laiko, kai pamačiau to jaunuolio nuotrauką, visi kiti vyrai man pradėjo atrodyti nepakenčiamai nuobodūs ir banalūs! Tad štai! Jeigu Jūsų žmona vieną vienintelę akimirką ir pagalvojo apie neištikimybę, tai tik tą valandėlę, kai apžiūrinėjo jaunuolio-elnio nuotrauką. Tereikia tik įsivaizduoti švarią elastingą to vaikino odą, sudrėkusią nuo dykumos naktinės rasos… Ak, vos tik pagalvoju apie nepaprastą to jaunuolio likimą, mano širdis pradeda pašėlusiai daužytis.
Prieš dvejus metus susižavėjau ponu Macuja – menininku modernistu. Tuo metu apie mūsų santykius sklido įvairūs prasimanymai, bet manęs tatai nė kiek nejaudino. Jūsų akyse, kai pažvelgdavote į mane, pastebėdavau tam tikrą liūdesį, kažką panašaus į užuojautą. Nors, tiesą sakant, nebuvo priežasties manęs gailėtis. Ir vis dėlto Jūsų žvilgsnis sujaudrindavo mano sielą. Jūsų akys, nors ir ne tokios kaip jaunuolio-elnio, buvo nuostabios. Kodėl nepanorote savo žvilgsniu pasakyti ką nors daugiau? Tačiau Jūs to nepadarėte, ir man nieko daugiau neliko, kaip nukaukšėti į šaltą Macujos ateljė ir sutikti jam pozuoti. Aš ir dabar, beje, vertinu jį kaip dailininką. Savo stiliumi jis šiek tiek panašus į Utrilją. Bet, kaip žmogus, jis niekam tikęs. Ir jeigu Jus būtų galima įvertinti šimtu balų, tai jis nenusipelnytų daugiau nei penkiasdešimties. O taip, jis talentingas, bet sugadintas šlovės. Jo veidas malonus, tačiau išvaizda kažkodėl nepatraukli. Jis būna tiesiog juokingas, kai patenkintas savimi papsi pypkę.
Praėjusios vasaros pradžioje susižavėjau žokėjumi Cumura, laimėjusiu su kumelaite Žydroji Strėlė lenktynes dėl žemės ūkio ir miškininkystės ministerijos prizo. Ir tada Jūsų žvilgsnyje pamačiau jau ne užuojautą, bet šaltą panieką. Iš pradžių, kai atsitiktinai susitikome koridoriuje, pamaniau, kad tai žalsvi lapai atsispindi Jūsų akyse. Ir tik vėliau supratau, kaip smarkiai apsirikau, – Jūsų žvilgsnyje spindėjo nesitaikstymo ugnis. Koks nedovanotinas neapdairumas! Jeigu būčiau tatai supratusi iš karto, būtų pasisekę pripratinti savo sielą prie bet kokių Jūsų žvilgsnių. Deja, tuo metu visi mano jausmai, visi pojūčiai krypo viena linkme, – buvau susižavėjusi greičiu! Ir Jūsų neįveikiamas užsisklendimas, Jūsų siekimas paslėpti tikruosius jausmus man buvo nepasiekiamas ir nesuprantamas! Kaip troškau bent kartą Jums parodyti Cumurą, kai jis lekia su Žydrąja Strėle smarkiai aplenkdamas varžovus. Esu tikra, kad ir Jūs pats būtumėte nusimetęs abejingumo kaukę pro akinius žiūrėdamas į tą mielą būtybę, sukaupusią visas jėgas, kad tik pasiektų vienintelį tikslą (žinoma, aš turiu galvoje ne Žydrąją Strėlę, o žokėjų Cumurą).
Tad pakako vieno mano žvilgsnio, jog šis jau sėkmės išpaikintas dvidešimt dvejų metų vaikinas pademonstruotų nematytą valią siekdamas pergalės ir netgi dusyk laimėdamas. Anksčiau nebuvau susidūrusi su tokiu temperamentu. Jis trokšdavo mano pagyrų, tačiau pamiršdavo viską pasaulyje, deja, taip pat ir mane, vos tik užšokdavo ant savo rausvosios Žydrosios Strėlės ir visiškai paklusdavo greičio demonui. Štai tokiomis valandėlėmis pajusdavau gyvenimo pilnatvę ir nė kiek neapgailestaudama būčiau atidavusi jam tris briliantus, kuriuos išsaugojau dar nuo prieškario laikų. Tačiau jaunasis žokėjus būdavo žavus tik jodamas Žydrąja Strėle. Vos nušokęs ant žemės, jis tapdavo neišprususiu bernioku, kuris dorai nenusimanydavo net apie kavos skonį. Ir vis dėlto man būdavo maloniau eiti pasivaikščioti su šiuo neprotingu drąsuoliu, užgrūdinusiu savo valią lenktynėse, nei su literatu Senoja arba buvusiu kairuoliu Micuja.
Jokių gilesnių jausmų jam nepuoselėjau ir nė kiek neapgailestaudama pripiršau jam aštuoniolikametę šokėją putliomis lūpomis, kuriai irgi simpatizavau, ir net padėjau jiems surengti vestuves.
Bet, regis, vėl užsiplepėjau ir pamiršau svarbiausią dalyką. Tad štai, įsikūrusi Jasėje, vis dėlto nenorėčiau tapti atsiskyrėle. Sumaniau ten auginti gėles. Atrodo, pardavinėjant gėles Sidzio turguose, galima padoriai uždirbti. Esu tikra, kad, padedant auklei, jaunai tarnaitei ir dviem merginoms, galima be didelio vargo išauginti keletą šimtų gvazdikų. Kurį laiką vyrai į namus Jasėje nebus įleidžiami. Vyrų kvapas mums šiek tiek įgriso. Patikėkite, aš neveidmainiauju. Nuo šiolei rimtai ketinu pradėti naują gyvenimą ir tikiuosi surasti tikrąją laimę.
Jus veikiausiai nustebins netikėtas ištuokos prašymas. Ne, ne! Greičiau Jums turėtų atrodyti keista, kad ligi šiol apie tai nė karto neprabilau. Aš irgi, retkarčiais atsigręždama į praeitį, apmaudžiai pagalvoju, kaip galėjome kartu išgyventi per dešimt metų. Tiesa, man priekaištaudavo dėl nederamo elgesio, ir aplinkiniams turbūt pradėjo atrodyti, jog mudu esame keista pora. Ir vis dėlto mūsų reputacija visuomenėje išliko nesuteršta. Kartkartėmis mus netgi pagerbdavo pakviesdami piršliauti. Ne, čia Jums turbūt nėra dėl ko man priekaištauti. Ko gero, nusipelniau pagyrimo, argi ne?
Kaip vis dėlto sunku rašyti atsisveikinimo laišką. Nemalonu lieti ašaras, bet nė kiek ne maloniau būti familiariai. Norėčiau, kad mano laiškas padėtų mums išsiskirti oriai, kad neįskaudintume vienas kito be reikalo. Bet, mano manymu, nieko iš to nebus, ir aš tikriausiai Jums atrodau neapsakomai kvaila, kai skaitote šias eilutes. Ką padarysi? Kažin, ar kas geba gražiai rašyti apie skyrybas. Todėl man teks prabilti oficialiu tonu, labiau tinkamu laiškui dėl ištuokos. Paprašysiu Jūsų nesupykti, jeigu mano laiško pabaiga bus nemaloni, nes aš irgi nusprendžiau ginti save užsidėjusi abejingumo šarvus.
Viskas prasidėjo tūkstantis devyni šimtai trisdešimt ketvirtųjų vasarį. Apie devintą valandą ryto žvilgtelėjau pro viešbučio „Atamis“ langą. Mano numeris buvo antrame aukšte. Ūmai pamačiau Jus. Vilkėjote pilką kostiumą, neskubėdamas žingsniavote palei statų uolėtą krantą. Ak, kaip seniai tai buvo! Ta diena išnyko nebūtyje tarsi sapnas. Nusiraminkite ir skaitykite toliau. Netrukus Jus pasivijo aukšta moteris, apsirengusi gražiu chaoriu pilkomis juostelėmis, išsiuvinėtu stambiais kardažolės žiedais. O, kaip skaudžiai man tada dilgtelėjo širdį! Nemaniau, kad taip tiksliai išsipildys mano nuojauta. Norėdama ją patikrinti, atvažiavau į Atamį vakariniu traukiniu. Visą naktį nesudėjau akių, o galvoje visą laiką sukosi vienintelė senoviška frazė: „Jeigu tai sapnas – atsibusk!“ Tada man buvo dvidešimt metų (tiek, kiek dabar Siokai). Naiviai, nepatyrusiai jaunai moteriai, ką tik ištekėjusiai, tai buvo pernelyg skaudus smūgis. Paskambinau ir paprašiau nieko nesuprantančio patarnautojo tuoj pat atnešti čekį. Nebenorėjau čia būti nė vienos valandėlės ir užsimokėjusi nedelsdama išėjau iš viešbučio. Šiek tiek pastovėjau gatvėje mėgindama nuslopinti aštrų skausmą krūtinėje ir svarstydama, ar man eiti jūros link, ar bėgti į stotį. Galiausiai žengtelėjau keletą metrų jūros link ir vėl dvejodama sustojau. Ilgai žiūrėjau į žaižaruojančią nuo saulės spindulių žiemos jūrą, savo spalva panašią į išspaustą iš tūbelės Berlyno mėlį, paskui apsisukau ir ryžtingai patraukiau į stotį. Gerai pagalvojus, nuo to laiko vis ėjau, dūlinau tuo keliu, kol pagaliau pasiekiau šią dieną. Jei tada būčiau nuklibikščiavusi prie jūros kranto, kur judu stovėjote, dabar tikriausiai viskas būtų kitaip. Tačiau – laimė ar nelaimė – aš to nepadariau. Šiandien man atrodo, kad tai buvo lemtingiausia sankryža mano gyvenime.
Kodėl tada nenužingsniavau prie jūros? Sustojau, nes suvokiau, jog niekuo negaliu prilygti savo seseriai – gražuolei Ajakai: nei gyvenimo patirtimi, nei žiniomis, nei talentu, nei mokėjimu elegantiškai laikyti kavos puodelį, nei literatūros supratimu arba gebėjimu panirti į muziką, nei kosmetikos naudojimo subtilybėmis. O, tas nelemtas savęs žeminimas! Dvidešimtmetės žmonos žeminimasis, kurį galima pavaizduoti paveiksle tik nepriekaištinga linija. Kai paneri į ledinę jūrą, sustingsti, nes kiekvienas judesys šimtą kartų padidina šalčio pojūtį. Ar Jums teko tai patirti? Štai tada ir aš bijojau krustelėti. Ir tik daug vėliau nusprendžiau: jeigu jis mane apgaudinėja, atsimokėsiu jam tuo pačiu.
Vienąsyk per ekskursiją, kai su buvusiomis mokyklos draugėmis įėjau į Sanomijos stoties laukiamąjį, vos spėjau išbėgti į lauką, nes ten pastebėjau Jus ir Ajaką. Tatai atsitiko praslinkus metams, kai pamačiau judu pro viešbučio „Atamis“ langą.
Niekada nepamiršiu vakaro, kai tarsi lenktyniaudamos čirpė cikados, o aš neapsakomai ilgai stovėjau prieš sandariai nelyg geldelės sąvaras uždarytus Ajakos namų vartus, žvelgiau į švelnią šviesą, besiskverbiančią iš antro aukšto pro šilkinių užuolaidų tarpą, ir niekaip nesiryžau paliesti ranka skambučio. Neprisimenu, ar tada buvo ruduo, ar pavasaris. Aš apskritai prastai prisimenu metų laikus. Ir dar daug, labai daug galėčiau Jums papasakoti tokių dalykų, kurie priverstų Jus suaimanuoti. Bet aš kantriai tylėjau ir nemėginau ko nors griebtis. Netgi tada, Atamyje, nenusekiau paskui jus prie jūros. Netgi tada! Labai keista, tačiau, kai prieš mano akis netikėtai sužaižaravo spindintis, panašus į Berlyno mėlį jūros ruožas, staiga atslūgo veriantis skausmas, kuris vos neišvarė manęs iš proto, ir mano sieloje įsiviešpatavo ramybė.
Neslėpsiu, mano gyvenime būta ilgų mėnesių, kai jausdavau beprotybės alsavimą, bet laikas – geriausias gydytojas, jis išsprendė visas problemas palankiausiu man būdu.
Panašiai kaip atvėsta įkaitinta geležis, taip atšalo ir mūsų santykiai. Kuo abejingesnis darėtės Jūs, tuo abejingesnė buvau ir aš, neatsilikdama nuo Jūsų nė per plauką. Dabar mūsų santykiai panašūs į apšarmojusių blakstienų susilietimą. Šeima? Ne, šis šiltas žmogiškas žodis čia visiškai nedera! Labiau tiktų „tvirtovė“ – manau, ir Jūs tam neprieštarautumėte. Užsidaręs šioje tvirtovėje, Jūs apgaudinėjote mane, o aš – Jus (tačiau Jūs pradėjote pirmasis!) Kokius niūrius sandėrius gali sudaryti žmonės! Visas mūsų gyvenimas buvo pagrįstas dviem paslaptimis, kurių neatskleidėme vienas kitam. Į mano neleistinus išsišokimus retkarčiais reaguodavote nepritariamai, retkarčiais paniekinamai ir su širdgėla, bet visada apsimesdavote, tarsi nieko nepastebite. Kiek kartų lepindamasi vonioje nepadoriai garsiai šūkteldavau tarnaitei, kad atneštų cigarečių; svetainėje arba koridoriuje nevalyvai pribarstydavau pudros; telefonu pasikalbėjusi su pažįstamu vyriškiu, kambaryje šokdavau valsą; prisikviesdavau aktorių iš Takaradzukio, vaišindavau juos ir fotografuodavausi su jais; savo gimimo dieną netgi tarnaitėms liepdavau pasipuošti kaspinais; pakviesdavau studentų ir surengdavau triukšmingas išgertuves. Taip elgiausi visiškai sąmoningai, suprasdama, kad Jums tatai labai nemalonu. O, jeigu Jūs bent kartą rimtai būtumėte papriekaištavęs! Ne, Jūs to nedarėte, negalėjote daryti. Todėl mudu paprasčiausiai nesusipykdavome. Mūsų tvirtovėje viešpatavo ramybė; tik mus supantis oras, tarsi pūstelėjus dykumų vėjui, keistai atšaldavo ir šlamėdamas bei švokšdamas lėkdavo nežinia kur. Kodėl Jūs, įpratęs medžioti laukinius karvelius ir fazanus, nepajėgėte kilstelėti savo medžioklinio šautuvo ir iššauti man į širdį? Kodėl Jūs, ėmęs mane apgaudinėti, nepradėjote to daryti dar atviriau ir negailestingiau? Kodėl nesiryžote galutinai įklimpti į apgaulių liūną? Argi nežinote, kad moteris gali atleisti vyrui bet kokį melą?
Per dešimt metų kentėjau tokį gyvenimą ir vis galvojau: kada nors tatai turi baigtis. Turi kažkas atsitikti! Kas nors įvykti! Mano sieloje visą laiką ruseno silpna, bet atkakli viltis. Kokia bus ta pabaiga? Įsivaizdavau ją dvejopai: arba aš vienąkart priglusiu prie Jūsų krūtinės ir ramiai užmerksiu akis, arba iš visų jėgų smogsiu, kad fontanu imtų trykšti kraujas, o taip, smeigsiu Jums į krūtinę peilį, tą patį, kurį – prisimenate? – atvežėte man iš Egipto. Kaip manote, ko labiau troškau? Tiesą sakant, aš ir pati nežinau.
O ar prisimenate, kas įvyko prieš penkerius metus, kai grįžote iš kelionės po Pietų šalis? Nebuvau namuose dvi dienas. Trečią dieną parsiradau truputį kauštelėjusi. Jūs buvote išvažiavęs į Tokiją kelioms dienoms reikalų tvarkyti ir aš maniau, kad dar negrįžote iš kelionės. Bet buvote netikėtai parsibeldęs į namus – sėdėjote valgomajame ir valėte šautuvą. Pasisveikinau ir tuojau pat nėriau į verandą, klestelėjau ant kanapos nugara į Jus ir atstačiau gaiviam vėjui įkaitusį veidą. Tentas, ištemptas virš pietų stalo sode, buvo savotiškas ekranas, stiklinėse terasos duryse atsispindėjo dalis kambario, tad neatsigręždama galėjau Jus matyti. Pavargusi po dviejų parų triukšmingų linksmybių, leisgyvė sėdėjau ant kanapos nepajėgdama net krustelėti ir abejingai žvelgiau į Jūsų atvaizdą. Išvalęs vamzdį, įtvirtinote jį į apsodą, keletą kartų kilstelėjote šautuvą ir vėl nuleidote. Paskui, prispaudęs buožę prie peties, šiek tiek prisimerkėte ir nusitaikėte. Nusitaikėte į mane!
Galbūt nusprendėte mane nušauti? Ir nors šautuvas buvo neužtaisytas, staiga panorau sužinoti: ar tą valandėlę troškote mane nužudyti? Apsimečiau nieko nepastebinti ir užsimerkiau. Įdomu, kur taikėtės – į petį, sprandą, o gal į pakaušį? Nekantriai laukiau, kol tyloje spragtels gaidukas, nes pasiruošiau gelbėtis: tą akimirką, kai pasigirs trakštelėjimas, nugriūsiu nuo kanapos. Džiaugsmingai virpėdama – tokio jausmo nebepatirdavau daugelį metų, – laukiau šios akimirkos, kad galėčiau suvaidinti geidžiamą sceną.
Pramerkiau akis ir pamačiau: Jūs vis dar taikotės į mane. Valandėlę sėdėjau nejudėdama, paskui staiga – net nesupratau kodėl – atsigręžiau ir dėbtelėjau jau ne į atvaizdą, bet į Jus patį. Tą sekundę pasukote šautuvą į šalį ir nusitaikėte į pirmąsyk šią vasarą pražydusį rododendro krūmą, kurį atsivežiau iš Amagio. Pasigirdo tylus spragtelėjimas. Kodėl tada neiššovėte į savo neištikimą žmoną? Tą valandėlę ji buvo visiškai to nusipelniusi. Jūs taip norėjote nužudyti mane, bet nepasiryžote nuspausti gaiduko! O, jeigu tada būtumėte paspaudęs gaiduką, būtumėte neatleidęs mano neištikimybės ir pervėręs neapykanta mano širdį! Galbūt atgailaudama būčiau puolusi Jums ant kaklo… gal, atvirkščiai, būčiau nusprendusi parodyti Jums, kad irgi moku taikliai šaudyti. Tačiau to nepadarėte, ir aš, atitraukusi akis nuo rododendro, kurį pasirinkote taikiniu vietoje manęs, tyčia svirduliuodama nušlitiniavau į savo kambarį. Regis, net niūniavau „Po Paryžiaus stogais“ ar kokią kitą madingą dainelę.
Nuo to laiko praslinko keleri metai, bet tinkamos progos mūsų santykiams nutraukti vis nepasitaikė. Tačiau praėjusią vasarą lelijos sode pražydo tokia geliančia raudona spalva. Žiūrėdama į jas, puoselėjau vienokių ar kitokių permainų viltį…
Paskutinį kartą lankiausi pas Ajaką jos mirties išvakarėse. Tą dieną vėl daugiau nei po dešimties metų pamačiau ją, vilkinčią chaorį, kuris tvieskiančiuose ryto saulės spinduliuose Atamyje lyg košmariškas sapnas įstrigo mano atmintyje. Stambūs violetiniai kardažolių žiedai atrodė taip, lyg iš tiesų būtų gyvi. Man pasivaimėjo, kad chaoris tarsi švininis slegia jos silpnus, bet tokius mielus Jūsų širdžiai pečius. Įžengiau į kambarį, atsisėdau prieš Ajaką ir šūktelėjau: „Kokia tu nuostabi!“ Iš pradžių mėginau susitvardyti, bet netrukus pagalvojau: kodėl ji apsivilko šį chaorį ir sėdi nieko nepaisydama prieš mane? Tą akimirką kraujas ėmė pašėlusiai tvinkčioti smilkiniuose, ir aš nebepajėgiau ilgiau savęs tramdyti. Savivalė moters, atėmusios vyrą iš kitos, ir dvidešimtmetės žmonos, praradusios jį, didžiulė kantrybė anksčiau ar vėliau vieną sykį turėjo atsidurti ant teisingumo svarstyklių. Tikriausiai tas laikas atėjo. Ir aš atskleidžiau paslaptį, šventai saugotą per dešimt metų, ramiai išklojau ją prieš violetinius kardažolės žiedus.
– Pažįstamas chaoris, – pasakiau.
Ajaka vos girdimai aiktelėjo ir dirstelėjo į mane. Mūsų akys susidūrė. Žvelgiau jai į akis ir neketinau nuleisti galvos – tatai turėjo padaryti ji.
– Tu vilkėjai šį chaorį, kai važiavai kartu su Misugiu į Atamį. Atleisk, mačiau judu tą dieną, – kreivai šyptelėjau.
Ajaka išblyško, o netrukus išbalo tarsi popierius. Jos lūpos trūkčiojo, lyg norėtų ką pasakyti, tačiau nepratarė nė žodžio. Panarinusi galvą, ji įsmeigė akis į savo baltas rankas, sudėtas ant kelių.
Ir tada mane užliejo toks džiaugsmas, tartum ant manęs būtų prapliupęs palaimingas šviesos ir teisybės lietus: štai ji – toji valandėlė, kurios laukiau šitiek metų! Ir tuo pat metu sielos gilumoje krustelėjo nesuvokiama širdgėla, nes supratau, ką būsiu priversta toliau daryti. Mudvi ilgai sėdėjome viena priešais kitą. Buvau pasirengusi suakmenėti ir be galo ilgai spoksoti į Ajaką. Įsivaizduoju, kaip ji norėjo, kad prasmegčiau skradžiai! Paskui ji kilstelėjo vaškinį veidą ir ramiai pažvelgė į mane. Suvokiau, kad ji greitai mirs. Tą akimirką mirtis įžengė į Ajaką. Argi kitaip ji būtų galėjusi taip ramiai žiūrėti į mane? Saulė švystelėjo iš po debesies ir ligi tolei apniukusiame sode beregint pasidarė šviesu. Ūmai nuslopo fortepijono garsai, atsklindantys iš gretimo namo.
– Nesikrimsk, aš neliepsnoju pykčiu. Galiu atiduoti Misugį visam laikui! – pasakiau ir nuėjau į verandą, kur buvau palikusi Ajakai atneštą baltų rožių puokštę. Grįžau nešina gėlėmis į kambarį, pamerkiau jas į vazą knygų lentynoje, šiek tiek atlenkiau stiebus, kad puokštė įgytų gražią formą, paskui dirstelėjau į galvą panarinusią Ajaką ir vėl pamąsčiau: tikriausiai matau ją paskutinį kartą. (Kokia keista nuojauta!)
– Neimk viso to giliai į širdį, – tariau atsisveikindama. – Juk ir aš apgaudinėjau tave per dešimt metų. Dabar mudvi atsiteisusios, – ir nejučiom nusijuokiau. Net ir tada ji nieko nepasakė. Nuo pat pradžių Ajaka nepratarė nė vieno žodžio. Sėdėjo taip tyliai, tarytum net nealsavo. Teismas baigėsi. Dabar ji turėjo teisę elgtis, kaip jai patinka. Nusprendžiau, jog man nebėra daugiau ką čia veikti, tad paskubom atsistojau ir išėjau iš kambario.
– Midori, – išgirdau už nugaros Ajakos balsą. Tai buvo pirmasis žodis, kurį ji ištarė. Tačiau aš nė nestabtelėjau.
– Teta, kas jums atsitiko? Jūs tokia išblyškusi! – šūktelėjo Sioka. Ji nešė Ajakai arbatos puodelį ir koridoriuje mudvi susidūrėme. Tik tada supratau, kaip esu baisingai susijaudinusi. Dabar Jums aišku, kodėl turiu su Jumis išsiskirti, arba tiksliau – kodėl Jūs nebegalite ilgiau būti su manimi. Prašau atleisti, kad išdrįsau pažerti tiek įžūlybių šiame ilgame laiške. Matyt, nesmagiems mūsų santykiams, kuriuos palaikėme tiek metų, atėjo galas. Štai tikriausiai ir viskas, ką norėjau Jums pranešti. Jeigu tai įmanoma, tikiuosi gauti Jūsų sutikimą skirtis, kol dar būsite Idzu mieste.
Baigdama norėčiau pasakyti, jog šiandien už tarnaitę tvarkiau Jūsų kabinetą – net neprisimenu, kada tatai buvau dariusi. Mane pribloškė ten tvyranti tyla. Kokia rami ir jauki vieta mąstyti. Patogus krėslas taip ir traukia atsisėsti, o gėlės vazoje, sukurtoje Ninsėjaus[6], skaisčiai plieskia. Šį laišką parašiau Jūsų kabinete. Man atrodo, Gogeno paveikslas jam netinka. Aš paveikslą savavališkai nukabinau, norėdama – jeigu neprieštarausite – papuošti Jūsų namą Jasėje. Vietoje Gogeno drobės Jūsų kabinete pakabinau Vlaminko žiemos peizažą. Taip pat atnaujinau Jūsų garderobą: pakabinau ten tris žieminius kostiumus ir pagal savo skonį parinkau prie jų tris kaklaraiščius. Nežinau, ar jie Jums patiks.
Ajakos laiškas
Kai gausite šį laišką, manęs nebebus. Negaliu įsivaizduoti, kas yra mirtis, tačiau neabejoju dėl vieno dalyko: ji išsineš iš šio pasaulio ir mano džiaugsmus, ir mano kančias. Kartu su manimi iškeliaus ir nesibaigiančios mintys apie Jus, ir rūpestis dėl Siokos ateities, o mano kūnas ir siela pavirs į nieką.
Jūs perskaitysite šį laišką po mano mirties – bus praėjusios kelios valandos, gal ir dienos. Ir tada sužinosite, apie ką be paliovos dabar – dar būdama gyva – mąstau. Iš laiško sužinosite, ką galėjau ir pati papasakoti – apie tai, ko Jūs net neįtariate. Galėsite klausytis mano balso, kalbėtis su manimi, tarsi būčiau gyva, stebėtis, kentėti, mane barti… Vargu ar Jūsų akys patilš ašaromis, tačiau veidas pasidarys toks liūdnas, kokį mačiau tik aš (netgi Midori nežino, kad Jūsų veidas toks gali būti!). Ir Jūs pasakysite: „Kokia tu kvailutė!“ Dabar nepaprastai aiškiai įsivaizduoju Jūsų veidą ir girdžiu Jūsų balsą.
Kol skaitote šį laišką, mano gyvybė, nors būsiu jau mirusi, nepastebimai atgis jo eilutėse: ji suspurdės tą akimirką, kai atplėšite voką ir pamatysite pirmąjį žodį, ir tikriausiai plazdės penkiolika dvidešimt minučių, kol baigsite skaityti paskutinę frazę. Ji vėl, tarytum vis dar nebūčiau mirusi, įsismelks į visą Jūsų esybę, pripildys Jūsų sielą prisiminimų. Pomirtinis laiškas… Kokie keisti žodžiai! Toks pats keistas Jums pasirodys ir mano neilgas gyvenimas, glūdintis laiško eilutėse. Tačiau per tą trumpą laiką noriu papasakoti Jums tiesą. Trokštu atskleisti teisybę. Baugu tokią valandėlę kalbėti apie slėptus dalykus, bet žinokite: Jūs niekada nepažinote manęs tokios, kokia iš tikrųjų esu. Tik šis laiškas parodys, kokia iš tiesų buvau… Pamatysite mane be kaukės!
Ligi šiolei man prieš akis šmėsčioja lietaus nuprausti medžiai Jamadzakyje, ant Teno kalno, kuris buvo pasipuošęs skaisčiai raudonais rudenio lapais. Ak, kaip buvo gražu! Mudu laukėme, kada liausis lietus, susiglaudę po senų vartų stogeliu, priešais Miokano arbatinę, ir gėrėdamiesi žiūrėjome į Teno kalną, dunksantį už stoties. Piktą išdaigą mums iškrėtė ana rudens diena. Pamažu ėmė dulksnoti. Žiūrint pro smulkius lietaus lašelius, kalnai, į kuriuos ketinome kopti, atrodė pasakiškai gražūs. Nuo tos dienos praslinko trylika metų, bet iki šiol mano sieloje rusena prisiminimas apie nepaprastą rudenio purpuru pasipuošusių medžių grožybę.
Tą dieną pirmą kartą buvome vienu du. Jūs vežiojote mane po Kioto apylinkes, – ir aš buvau beprotiškai pailsusi. Tikriausiai ir Jūs buvote pavargęs. Visą laiką kalbėjote man mielas kvailystes, tarkim, kad meilė – susižavėjimas, kad domitės retomis vazomis ir kad tatai nėra blogas polinkis, jog įsimylėjote mane – ir jog čia taip pat nieko bloga nesą. Ir dar sakėte, neva tik mudviem visa rudeniška grožybe atsiskleidė Teno kalnas, mudu tą pajutome vienu metu, ir dabar kelio atgal nebėra – viskas iš anksto nulemta ir nieko nebeįmanoma pakeisti. Įkalbinėjote mane tarsi mažą vaiką ir net grūmojote.
Tą dieną iš paskutiniųjų stengiausi atitolti nuo Jūsų, tačiau Jūsų lyg ir paiki palyginimai ir tuščios šnekos privertė mano širdį dažniau plakti. Jūsų begalinis ilgesys, slypintis po šiurkštybėmis ir grasinimais, pražydo manyje laimės gėlėmis, nes supratau, kad esu mylima.
Kaip paprastai ir lengvai, neatleidusi savo vyrui Kadotai jo vienintelio nusižengimo, pati pasukau neištikimybės keliu!
Atamyje, kai likome dviese viešbutyje, Jūs pirmasis pasakėte: „Būsime nusidėjėliai!“ Ar prisimenate? Buvo vėjuota naktis, ir nesandariai nuo jūros pusės uždarytos langinės visą laiką girgždėjo. Vidurnaktį nusprendėte jas tvirčiau suverti ir atidarėte duris. Tada toli jūroje pamačiau liepsnojančią žvejų valtį. Ji ryškiai žioravo, tarsi signalinis laužas. Tikriausiai toje valtyje žmones ištiko nelaimė ir mirtis jiems jau žiūrėjo į akis. Bet mudu neišsigandome, mus pribloškė tik šio reginio grožis. Kai užtrenkėte duris, mane ūmai užplūdo nerimas. Aš vėl jas pravėriau, bet žvejų valtis, matyt, jau buvo sudegusi, nes prieš mano akis tvyrojo tik tamsi jūros plynė be jokio žiburėlio. Ligi tos nakties širdies gilumoje dar tikėjausi surasti savyje jėgų ir išsiskirti su Jumis, tačiau po gaisro jūroje pajutau, kad tai, kas vyksta, yra neišvengiama. Prisimenate? Jūs pasakėte: „Būsime nusidėjėliai, visą gyvenimą apgaudinėsime Midori“, ir aš nedvejodama pritariau: „Būsime didieji nusikaltėliai ir apgaudinėsime ne tik Midori, bet ir visus žmones, visą pasaulį.“ Ir pirmąsyk nuo to laiko, kai pradėjome slapta susitikinėti, aš ramiai užmigau.
Tą naktį man pasivaideno, tarsi jūroje sudegusios žvejų valties likimas – tai mūsų meilės likimas, kurio nebeįmanoma išvengti. Netgi dabar, kai rašau Jums atsisveikinimo laišką, man prieš akis šokčioja ryški ugnis, ryjanti laivelį nakties tamsoje. Tas gaisras tarsi įkūnijo vienoje akimirkoje kančias, kurias patiria moteris šiame nepatikimame pasaulyje.
Ar verta dar grimzti į prisiminimus? Juk jiems nebus galo! Per praėjusius trylika metų patyriau tiek sielvarto ir kančių. Ir vis dėlto buvau laimingesnė už visus šiame pasaulyje. Liūliuojama Jūsų didžiulės meilės bangų, be jokio saiko mėgavausi laime.
Dieną perverčiau dienoraštį. Jame dažnai kartojosi žodžiai: „mirtis“, „nusikaltimas“, „meilė“. Jie vėlei man priminė nelengvus metus, kurie buvo tik mudviejų. Ir vis dėlto laikydama delnuose dienoraštį jaučiau tik meilės ir laimės svorį. Mane visą laiką persekiojo kaltės jausmas dėl kartu daromo nusikaltimo. Kiekvieną dieną virš manęs kybojo mirties šešėlis, ir žiūrėdama į jį kartodavau: kai Midori viską sužinos, aš numirsiu; jeigu Midori viskas paaiškės, savo kaltę išpirksiu mirtimi. Štai kokia didelė ir neatšaukiama buvo mano laimė!
O, kas galėjo numanyti, kad šalia tos, kurią Jūs pažinojote, egzistavo dar viena aš – kita (Jums turbūt tokia frazė pasirodys netikroviška, bet nežinau, kaip kitaip pasakyti savo mintį). Pasirodo, manyje gyveno dar viena moteris, bet aš nieko apie ją nežinojau. Taip, tai buvo dar viena aš, apie kurios egzistavimą Jūs net nesapnavote.
Vieną kartą pasakėte, kad kiekviename žmoguje gyvena sava gyvatė. Prisimenate? Turėjote susitikti su Kioto universiteto profesoriumi Takada. Kol judu kalbėjotės, nuobodžiaudama ėmiau apžiūrinėti įmerktas į spiritą gyvates stiklinėse spintose, kurios stovėjo ilgo niūraus koridoriaus gale. Vaizdas, žinoma, buvo nemalonus, ir mano nuotaika sugedo. Po pusvalandžio išėjote iš profesoriaus kabineto ir, rodydamas į angis, juokaudamas tarėte: „Ši gyvačiukė – Ajakos, ši – Midori, o štai ta – mano. Kiekvienas žmogus turi savo gyvatę, tad neverta jų bijoti.“ Toji, kuri gyveno Midori, buvo nedidelė šviesiai ruda gyvačiukė iš Pietų šalių. Mano angis – visa baltai taškuota su smaila it yla galvute. Ji buvo atvežta iš Australijos. Ak, kam Jūs tada pasakėte, kad kiekviename žmoguje slypi gyvatė? Pasakėte – ir pamiršote, bet man Jūsų žodžiai įkrito į širdį ir nuo to laiko dažnai pagalvodavau: ką gi iš tikrųjų įkūnija ta gyvatė žmogaus viduje? Kartkartėmis man atrodydavo, jog užsispyrimą, kartais – pavydą arba lemtį.
Dar ir dabar nesuprantu, ką reiškia ta gyvatė, tačiau manyje – Jūs pats sakėte – tokia angis gyveno. O kaip kitaip pavadinti tą, kitą, kurios nepažinojau, bet kuri buvo mano būtybės dalis. Ir ji pirmąkart man apsireiškė šiandien.
Tatai atsitiko po pusiaudienio. Kai Midori atėjo manęs aplankyti, vilkėjau tą patį chaorį, kuri atvežėte man iš Mitos. Jaunystėje jį labai mėgdavau. Midori įėjo į kambarį, pamatė chaorį ir… nustėro. Norėjo kažką sakyti, bet, matyt, susitvardė, ir mudvi valandėlę tylėdamos žvelgėme viena į kitą. Tyčia neprabilau pirma džiūgaudama, kad net Midori apstulbino mano neįprastas drabužis. Bet staiga ji tyliai pasakė:
– Su tuo pačiu chaoriu buvai tada, kai važiavai kartu su Misugiu į Atamį. Aš mačiau jus tą dieną.
Ji siaubingai išblyško, jos žodžiai suskambėjo taip, lyg ji ketintų persmeigti mane jais tarsi durklais.
Akimirką nieko nesupratau. Tačiau kai suvokiau jos žodžių prasmę, instinktyviai tvirčiau susisiaučiau chaoriu ir apmiriau.
Vadinasi, ji viską žinojo! Žinojo jau daugelį metų! Ūmai mane sukaustė keista ramybė: tarsi saulėlydžio metu iš saugios vietos žiūrėčiau į jūrą, o kranto link ristųsi didžiulė potvynio banga. Panorau paimti Midori už rankos ir nuraminti.
Štai ir atėjo akimirka, kurios taip bijojau, bet nežinia kodėl nepajutau išgąsčio. Akimirksniu buvo nuplėšta uždanga nuo paslapties, o juk mudu ją saugojome trylika metų, tačiau už jos slypėjo ne mirtis, apie kurią tiek daug mąsčiau, bet tyli ir – kaip čia tiksliau pasakyti? – įstabi atvanga. Išnyko našta, daugelį metų sunkiai slėgusi mane ir nedavusi ramybės, tačiau ją pakeitė tuštuma, ir pasidarė taip graudu, kad vos nepravirkau. Mane apstulbino visiško išsilaisvinimo pojūtis. Sustingusi žiūrėjau Midori į akis, bet nieko prieš save nemačiau, negirdėjau nė vieno jos žodžio.
Kai atsitokėjau, Midori jau nebebuvo.
– Midori! – šūktelėjau. Kodėl? Nė pati nežinau. Galbūt norėjau, kad ji dar ilgai, be galo ilgai sėdėtų prieš mane. Tikriausiai, jeigu ji būtų grįžusi, nė kiek nesutrikusi būčiau pasakiusi:
– Atiduok man Misugį ir tegu jis tampa mano teisėtu vyru.
O gal lygiai tokiu pat tonu būčiau pareiškusi priešingai:
– Atėjo metas tau grąžinti Misugį.
Man ir pačiai neaišku, ką būčiau pasakiusi, jei Midori būtų grįžusi. Tačiau ji neatsiliepė į mano šūksmą.
Jeigu Midori viską sužinojo, aš mirsiu! Nusikaltimas, baisus nusikaltimas, nusidėjimas! Kam tas beprasmiškas savo kaltės suvokimas? Nejaugi žmogus, pardavęs velniui sielą, niekada nebeištrūks iš jo nelaisvės? Nejaugi trylika metų apgaudinėjau Dievą ir pati save? Taip samprotavau aš. Paskui kietai įmigau. Mane pažadino Sioka. Atsimerkiau ir ūmai pajutau siaubingą skausmą visame kūne, bijojau net krustelėti. Pasivaideno, tarsi ant manęs išsyk užgriuvo visas nuovargis, susikaupęs per trylika metų. Galvūgalyje sėdėjo dėdė iš Akasio. Jūs su juo vieną kartą buvote susitikęs. Jis užvažiavo manęs aplankyti pakeliui į Osaką, kur vyko verslo reikalais. Pusvalandį be paliovos tarškėjo, paskui susizgribo, kad pavėluos į traukinį, ir puolė atsisveikinti. Jau prie slenksčio, maudamasis batus, tarstelėjo:
– O žinai, Kadota vedė.
Kadota… Pirmąkart po daugelio metų vėl išgirdau pavardę vyro, su kuriuo išsiskyriau. Dėdė užsiminė apie tai lyg tarp kitko, bet mane ši žinia smarkiai sujaudino.
– Kada? – paklausiau ir pati pajutau, kaip virpa mano balsas.
– Regis, prieš mėnesį ar du. Sako, kad statydinasi namą Hioge. Šalia ligoninės.
– Šit kaip? – vargiai pratariau.
Palydėjusi dėdę, vos vilkdama kojas grįžau į svetainę. Staiga apsvaigo galva, ir, kad nepargriūčiau, įsitvėriau kėdės atlošo. Palengva atsigavau ir pro stiklines duris žvilgtelėjau laukan: stiprus vėjas siūbavo medžius, bet aš nieko negirdėjau. Atrodė, kad žiūriu pro akvariumo stiklą į nežinomą povandeninį pasaulį.
– Galas, – pasakiau pati sau, dorai net nežinodama, ką turiu galvoje.
– Kam galas? – pasigirdo Siokos balsas. Net nepastebėjau, kaip ji įėjo į kambarį.
– Pati nežinau, – atsakiau ir kažkodėl nusijuokiau.
– Kokias kvailystes, mamyte, kalbate. Geriau gulkitės į lovą.
Prilaikoma Siokos, šiaip taip nusigavau iki patalo. Mane kankino baisus pojūtis, tarsi būtų atsivėrusi užtvanka ir viskas aplinkui griūtų. Atsirėmiau ranka į pagalvę ir tvirtai laikiausi, kol dukra stoviniavo kambaryje. Bet vos tik ji išėjo į virtuvę, ašaros tiesiog ėmė trykšti iš mano akių.
Net negalėjau įsivaizduoti, jog Kadotos santuoka taip smarkiai mane įskaudins. Neprisimenu, kiek praėjo laiko, kol pro stiklines duris pamačiau Sioką – ji degino sode nukritusius lapus. Saulė jau buvo nusileidusi, sodą gaubė nuostabiai ramus vakaras.
– O, jau degina, – sumurmėjau, tarsi palengva kylančiuose dūmuose būčiau įžvelgusi lemtingą ženklą.
Išsirangiau iš lovos ir iš stalčiaus ištraukiau ten slepiamą dienoraštį. Na, žinoma, tai likimas – Sioka sukūrė sode laužą, kad galėčiau sudeginti savo dienoraštį, pagalvojau, net nesuvokdama, jog tai visiškas svaičiojimas. Paėmusi dienoraštį, išsvirduliavau į verandą, atsisėdau į pintą krėslą ir pradėjau vartyti lapus. Viename jų buvo išsirikiavę žodžiai: nusikaltimas, mirtis, meilė… Kiek kartų per trylika metų dienoraštyje kartojau šiuos žodžius! Dar vakar jie akinamai spindėjo ir kaitaliojosi gyvomis ryškiomis spalvomis, bet dabar išsyk nublanko, ir aš be jokio apgailestavimo pagalvojau, kad po valandėlės jie sudegs lauže ir violetinėmis dūmų sruogomis pakils į dangų.
Paduodama Siokai dienoraštį nusprendžiau, kad turiu mirti. Nebebuvo jėgų ilgiau gyventi.
Kai išsiskyriau su Kadota, jis gyveno vienas. Tikriausiai jam nepasitaikė palankios progos vesti: čia mokslas užsienyje, čia karas. Šiaip ar taip, palikęs mane, jis neatsivedė į savo namus kitos žmonos. Ir tai man buvo tvirta atrama, nors aš pati apie tai nieko nenutuokiau. Taip bent man dabar atrodo. Patikėkite, nuo to laiko, kai išsiskyriau su Kadota, nė karto nebuvau su juo susitikusi ir net nenorėjau jo matyti. Be paskirų gandų, kuriuos man persakydavo giminaičiai iš Akasio, nieko apie jį nežinojau, net jo vardą ištryniau iš atminties…
Atslinko naktis. Sioka ir tarnaitė seniai miegojo, o aš vis blaškiausi patale. Galiausiai atsiverčiau albumą su fotografijomis – mano ir Kadotos.
Vieną kartą prieš kelerius metus Sioka, žiūrinėdama šį albumą, pasakė:
– Mamyte, kaip čia įdomiai suklijuotos nuotraukos: jūsų ir tėtės veidai susiliečia…
– Netaukšk kvailysčių, – pyktelėjau tada.
Sioka tatai pasakė nieko bloga negalvodama, tačiau jos žodžiai įkrito man į širdį, ir nuo to laiko kasmet, kamuojama keisto jausmo, perversdavau albumą. Iš tikrųjų mano ir Kadotos nuotraukos, darytos medaus mėnesį, buvo suklijuotos gretimuose lapuose, ir kai užversdavau albumą, mūsų veidai prisispausdavo vienas prie kito. Ir vis dėlto per visus tuos metus man nė karto nesmigtelėjo mintis perklijuoti fotografijas arba apskritai išimti jas iš albumo. Tačiau dabar atėjo metas tatai padaryti. Išplėšiau Kadotos nuotraukas ir sukišau jas į Siokos albumą: tegu tėvas jai išlieka toks, koks buvo jaunystėje.
Dabar supratote, kokia buvau ta – kita aš, apie kurios egzistavimą net pati neįtariau. Štai kokia maža australiška gyvačiukė su baltais taškeliais, pasak Jūsų, lindėjo manyje. O toji, šviesiai ruda angis, slypinti Jūsų žmonoje Midori, vaizduodama niekuo dėtą, trylika metų saugojo mūsų paslaptį, kurią Atamyje lyžtelėjo raudonu it saulės protuberancas liežuvėliu ir prarijo.
Tad kas gi yra gyvatė, gyvenanti kiekviename žmoguje? Galbūt užsispyrimo, pavydo ir likimo įsikūnijimas, kai visa tai susivienija ir nėra jėgų tam priešintis? Kaip liūdna, kad žmogus, norom nenorom, turi nešiotis savyje savąją angį! Prisimenu, kažkokioje knygoje užtikau žodžius: „gyvenimo kančios“. Dabar, kai rašau šį laišką, atrodo, jog mano sielą palytėjo kažin kas ilgesingas ir šaltas, nuo ko nebeįmanoma išsigelbėti. Kas gi iš tiesų slypi žmoguje – nepakenčiamai šlykštus ir todėl neapsakomai graudus?
Prirašiau tiek daug ir staiga pastebėjau: beveik nė vienu žodžiu neprasitariau, kokia iš tikrųjų esu. Kuo toliau rašau, tuo labiau mąžta mano ryžtas ir atrodo, tarsi visą laiką vengiu įvardyti baisiausiąjį dalyką.
Kokia puiki dingstis pasakyti „kita aš, apie kurią pati nežinojau!“ – ir nieko nepasakyti. Jau minėjau, neva šiandien pirmąkart aptikau savyje gyvatę baltais taškeliais ir neva tik šiandien ji man pasirodė.
Melas! Taip tvirtinti – vadinasi, apgaudinėti Jus! Be abejo, jau seniai žinojau apie jos egzistavimą.
Prisimenu siaubingą vaizdą, kai rugpjūčio šeštos naktį visas rajonas tarp Osakos ir Kobės pavirto šėlstančia ugnies jūra. Tą naktį mudvi su Sioka slėpėmės priešlėktuviniame apkase, kurį Jūs išrausėte. Tąsyk, kai jau kelintą kartą danguje pasigirdo „skraidančių tvirtovių“ gausmas, netikėtai pajutau neapsakomą ilgesį ir nesiliaujančią gėlą, ir nieku gyvu nebegalėjau susitvardyti. Nepaprastas graudulys plėšė man širdį. Norom nenorom, turėjau išlįsti iš slėptuvės ir aš, vos pavilkdama neklusnias kojas, išsikapanojau į lauką… Ir pamačiau Jus.
Visas dangus raudonai žioravo. Šalia Jūsų namo siautėjo gaisrai, bet Jūs, viską metęs, atbėgote čia ir stovėjote prie mūsų apkaso. Kartu su Jumis grįžau į slėptuvę ir ten ūmai balsu pravirkau. Sioka ir Jūs tikriausiai nusprendėte, kad isteriškai raudu iš baimės. O taip, nei tada, nei vėliau negalėjau suvokti, kas privertė mane tada paplūsti ašaromis. Atleiskite! Jeigu Jūs iš didelės meilės, kurios nenusipelniau, atlėkėte prie mūsų slėptuvės, tai aš tą akimirką norėjau atsidurti švarioje, baltai išdažytoje Kadotos ligoninėje Hioge, kurią vieną kartą mačiau pravažiuodama pro šalį traukiniu. Visas mano kūnas virpėjo nuo šio troškimo, ir aš graudžiai pravirkau nebepajėgdama įveikti nesuprantamo savo noro.
Turiu Jums prisipažinti, kad ir anksčiau man taip atsitikdavo. Geriausias pavyzdys – baltai taškuota gyvačiukė. Pamačiusi ją, nutirpau iš baimės. Niekada anksčiau nebuvau patyrusi tokio siaubo. Jūs turbūt neteikėte kokios nors reikšmės savo žodžiams, tačiau man pasivaideno, kad žvilgtelėjote į pačią mano sielos gelmę. Baimingai dirstelėjau į Jus. Įsikandęs neuždegtą cigaretę, mąsliai žiūrėjote kažin kur į tolį. Galbūt man tik pasirodė, bet Jūsų veidas buvo toks liūdnas, kokio dar niekada nebuvau mačiusi. Tatai truko tik valandėlę, paskui atsisukote į mane, ir Jūsų veidas vėl buvo toks kaip visada: ramus ir nuoširdus.
Anksčiau nelabai įsivaizdavau, kokia toji, kita, gyvenanti manyje. Bet dabar pradėjau galvoti, kad ji kaip tik tokia – gyvatė baltais taškeliais, kurią parodėte užkonservuotą stiklinėje spintoje. Tą naktį savo dienoraštyje net keliuose puslapiuose vis kartojau „baltai taškuota gyvatė“. Įsivaizdavau, kaip toji angis tūno manyje susirangiusi į stangrius, aukštyn siaurėjančius žiedus, o pačiame viršuje kyšo maža aštri galvutė, panaši į ylą. Tiesiog dailus niekutis! Ir man pasidarė
sieloje šiek tiek lengviau, pagalvojus, jog tai, kas bjauriausia ir šlykščiausia slypi manyje, yra įgavę tokią tobulą, net gracingą formą. Ko gero, net pats ponas Dievas, pamatęs tokią žiedais susirangiusią gyvatę, pajustų jai simpatiją. Galbūt ji net sulauktų Jo užuojautos. Štai kokios kandžios mintys sukosi mano galvoje. Nuo tos nakties pasijutau esanti dar didesnė nusidėjėlė, nei anksčiau maniau.
Jūs jau daug apie mane sužinojote, tačiau privalau sukaupti dvasios tvirtybę, kad galėčiau papasakoti viską iki galo. Būkite geras, nepykite! Ar prisimenate tą vėjuotą naktį Atamyje, kai mudu pasižadėjome apgaudinėti visus ir tapti didžiaisiais nusidėjėliais dėl mūsų meilės?
Taip akiplėšiškai prisiekę, mes nutilome: daugiau nebuvo apie ką kalbėti. Gulėjome ant baltų gerai iškrakmolytų paklodžių ir tylėdami žvelgėme į tamsą. Tos įstabios tylos akimirkos man įsiminė visam gyvenimui. Nežinau, ar ilgai mudu taip tylėjome – penkias minutes ar valandą?
Tuo metu, keista, buvau visiškai viena. Pamiršusi, kad Jūs gulite šalia manęs, likau viena, viena pati su savimi. Kodėl tada mane užplūdo begalinė vienatvė, nors ką tik mudu sudarėme slaptą sąjungą ir turėjome jausti abipusį artimumą?
Tą naktį sutarėme apgaudinėti visus, tačiau Jūs, iš to galima spręsti, nenujautėte, kad būsite pats apgautas. Priesaikos valandėlę pagalvojau, kad ir Jūs nebūsite išimtis. Apgaudinėsiu visus: ir Midori, ir Jus, ir net pati save – toks mano likimas! Štai kokia mintis šmėstelėjo tarsi žaltvykslė mano vienišos sielos gilumoje!
Taip, Kadotos nusižengimas buvo atsitiktinis, tačiau negalėjau jam atleisti neištikimybės. Šit kodėl nusprendžiau bet kokiomis priemonėmis sunaikinti savo jausmą Kadotai, – jausmą, kuriame sunkiai galėjai atskirti meilę nuo neapykantos. Buvau pasiryžusi viskam, kad tik tas jausmas išnyktų. Aš labai kentėjau. Ir visa siela ieškojau būdų, kaip numaldyti savo kančias.
Ir vis dėlto… vis dėlto! Nuo to laiko praėjo trylika metų, bet ir šiandien niekas nepasikeitė, viskas išliko taip pat kaip ir aną naktį.
Mylėti, būti mylimai – koks lemtingas pasirinkimas! Vieną kartą per anglų kalbos gramatikos egzaminą antrame ar trečiame moterų koledžo kurse mums uždavė apibūdinti veikiamosios ir neveikiamosios formos veiksmažodžius. Tarp lape surašytų veiksmažodžių buvo ir „mylėti – būti mylimai“. Kol mergaitės, žiūrėdamos į lapus ir kramtydamos pieštukus, apmąstė užduotį, kažkuri, matyt, norėdama paišdykauti, iš galinių suolų atsiuntė popieriaus skiautę, kurioje buvo parašyta: „Kas tau labiau patinka: mylėti ar būti mylimai?“ Prie žodžių „būti mylimai“ įvairiaspalviais rašalais ir pieštukais buvo pripaišyta daug skrituliukų, šalia žodžio „mylėti“ – visiškai tuščia. Aš irgi, kaip ir kitos mergaitės, nupiešiau skrituliuką prie žodžių „būti mylimai“. Tikriausiai šešiolikos ar septyniolikos metų mergaitės, kurios dar dorai nesusigaudė, ką reiškia „mylėti“ ir ką – „būti mylimai“, instinktyviai jau numanė: laimė – tai būti mylimai.
Tik mano suolo kaimynė, probėgšmais dirstelėjusi į popieriaus skiautę, nė akimirkos nedvejodama apsuko didelį ryškų rutuliuką prie žodžio „mylėti“. Išsyk pajutau jai priešiškumą, nes ji pasielgė ne taip kaip visos mergaitės, bet tuo pat metu – tatai prisimenu iki šiolei – man pasirodė, kad aš apsirikau. Ta mergaitė niekuo ypatingu nepasižymėjo. Mokėsi gana vidutiniškai, visada buvo paniurusi, su niekuo nedraugavo. Nežinau, kaip vėliau susiklostė jos gyvenimas, tačiau ūmai dabar, kai rašau Jums šį laišką, man prieš akis išryškėjo jos veidas, nors nuo to laiko praėjo dvidešimt metų ir aš daugiau jos nė karto nemačiau.
Katrai moteriai jos mirties valandą Dievas labiau links suteikti tylią atvangą: ar tai, kuri mėgavosi laime būti mylimai, ar tai, kuri beveik nematė laimės, tačiau gali pasakyti: „Aš mylėjau“? Bet ar rasis šiame pasaulyje moteris, kuri turės neabejotiną teisę pasakyti Dievui: „Aš mylėjau“? Ne, ne, tikriausiai tokių moterų esama, ir aš be reikalo dvejoju. O jeigu ta niekuo nepasižyminti mergiotė su kokčiai sušukuotais plaukais pateko tarp išrinktųjų? Ėmiau įsivaizduoti, kaip ji – nušiurusiais plaukais, nutįsusiais skarmalais – stovi prieš Dievą išdidžiai pakelta galva ir sako: „Aš mylėjau!“ Pasako – ir krinta negyva. Ak, kaip tai nepakenčiama! Norisi kažin kur bėgti, išnykti! Stengiuosi nuginti į šalį mane persekiojantį tos mergšės vaizdą, – tačiau veltui. Kodėl manęs nepalieka tos nepakenčiamos, neramios mintys, nors po kelių valandų ateis pabaiga ir aš mirsiu? Tikriausiai taip keršijama moteriai, neištvėrusiai meilės kančių, tikėjusiai, kad bus laiminga, jei bus mylima.
Labai apgailestauju, jog turiu rašyti Jums tokį laišką po trylikos metų laimės, kuria Jūs mane lepinote.
Atėjo paskutinė valanda – visada žinojau, anksčiau ar vėliau ji mane ištiks, – jūroje baigia degti žvejų valtis. Pernelyg pavargau, kad dar gyvenčiau. Tikiuosi, jog man pavyko papasakoti Jums, kokia iš tikrųjų buvau. Per penkiolika dvidešimt minučių, kurias sugaišote skaitydamas laišką, Jūs, be abejo, pagaliau supratote, koks buvo mano tikrasis gyvenimas, gyvenimas tikrosios Ajakos, be padailinimų ir apgaulės.
Atsisveikindama dar kartą norėčiau pasakyti: trylika mano gyvenimo metų buvo tarsi nuostabus sapnas. Svaiginama didelės Jūsų meilės, aš buvau laiminga. Laimingiausia visame pasaulyje.
Kai baigiau skaityti trečią laišką, adresuotą Dziosukei Misugiui, jau buvo vėlyva naktis. Išėmiau iš stalčiaus paties Misugio laišką, dar sykį perskaičiau jį ir atkreipiau dėmesį į frazę, kuria jis baigiasi. Ji man pasirodė reikšminga, tad ilgai negalėjau atitraukti nuo jos akių: „Beje, medžiokle susidomėjau prieš daugelį metų, kai dar nebuvau toks vienišas šiame be galo dideliame pasaulyje, ir medžioklinis šautuvas tapo nepakeičiamu mano palydovu dar tais laikais, kai tarsi niekas nepranašavo mano asmeninio gyvenimo ir tarnybinės karjeros žlugimo.“
Staiga kaligrafiškai parašyti hieroglifai dvelktelėjo į mane tokiu šiurpiu grauduliu, kad net prisimerkiau. Galbūt, pasak Ajakos, man kirto gyvatė, kuri tūnojo Misugyje.
Staiga pakilau iš už stalo, žengtelėjau prie šiaurinio kabineto lango ir ilgai stebeilijau į nakties tamsą, kur kartkartėmis tvyksteldavo žydri žaibai, kuriuos įskeldavo tolumoje pralekiantis elektrovežis. Kokią reikšmę turėjo Misugiui šie trys laiškai? Ką jis iš jų sužinojo? Ar atskleidė kokius nors naujus, nežinomus faktus? Nejaugi jis anksčiau nebuvo perpratęs tų angių, kurios gyveno ir Midori, ir Ajakoje?
Ilgai stovėjau prie atviro lango jausdamas, kaip nakties vėsa plūsta į veidą. Šiek tiek svaigo galva, lyg būčiau apgirtęs. Abiem rankomis įsitvėriau rėmo ir valandėlę įdėmiai žvelgiau į mažo užžėlusio sodo tamsą, tarsi ten būtų atsivėrusi „balta išsekusios upės vaga“, kurią pamatė Misugis.
[1] Ilgas japoniško fasono švarkelis, puošnaus moteriško kostiumėlio dalis.
[2] Niša sienoje japonų namuose.
[3] Plati ir ilga viršutinio kimono juosta.
[4] Kinų stalo žaidimas.
[5] Virtų ryžių lazdelės su žuvies griežinėliais, užpiltos actu ir apibarstytos prieskoniais.
[6] Žymus XVII amžiaus keramikos meistras.
Aldous Huxley. Puikus naujas pasaulis. Sala
2007 m. Nr. 7
Aldous Huxley’is (Oldas Hakslis, 1894–1963) – anglų literatūros klasikas, romanistas, dramaturgas, poetas, vienas reikšmingiausių intelektinio romano atstovų Europoje. „Saloje“ (1962), paskutiniame autoriaus romane, pasakojama apie vieną Ramiojo vandenyno salų, kurioje jau 120 metų klesti taika bei ramybė. Tačiau neišvengiamai sala sulaukia ją supančio pasaulio pavydo ir priešiškumo. Ruošiamas sąmokslas ją užimti, pagrindinis jo vykdytojas, žurnalistas Farnabis, pagyvenęs tarp salos žmonių, yra priverstas naujai pažvelgti į pasaulį… Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla romaną „Sala“ išleis šiais metais.
Esė
Puikus naujas pasaulis
Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis
Besaikis atgailavimas, vieningu visų moralistų sutarimu, yra itin nepageidautina sielos būsena. Jeigu blogai pasielgei, gailėkis, atpirk kiek įmanai savo kaltę ir pasistenk kitą kartą būti geresnis. Jokiu būdu neužsiimk sielograuža. Voliodamasis dumblynėje, vargu ar apsišvarinsi.
Menas taip pat turi savo moralę, ir daugelis šios moralės principų yra tokie patys ar bent jau panašūs į kasdienes etikos normas. Pavyzdžiui, atgailauti dėl blogo meno lygiai taip pat nepageidautina kaip ir dėl blogo elgesio. Tą blogumą būtina iškelti aikštėn, pripažinti ir, jeigu įmanoma, vengti jo ateityje. Blusinėti dvidešimties metų senumo literatūrinių kūrinių trūkumus, mėginti lopyti jų spragas ir siekti tobulybės, kurios jie stokojo pirmajame variante, gaišinti brandaus amžiaus metus besistengiant taisyti menines klaidas, padarytas ir paliktas tau kito asmens, kuriuo buvai jaunystėje, yra išties tuščias ir bergždžias darbas. Štai kodėl šis naujai leidžiamas „Puikus naujas pasaulis“ yra toks pat kaip senasis. Jo kaip meno kūrinio ydos yra didelės, tačiau, norėdamas jų atsikratyti, turėčiau knygą perrašyti, o perrašinėdamas aš, kaip vyresnis, kitas asmuo, turbūt atsikratyčiau ne tik kai kurių jos ydų, bet ir kai kurių pirmykščių privalumų. Taigi, atsispyręs pagundai pasimėgauti menine atgaila, norėčiau palikti visa, kas joje yra gera ir bloga, ir pamąstyti apie kitką.
Vis dėlto, regis, vertėtų bent paminėti patį didžiausią šio kūrinio trūkumą. Štai šitą: Laukiniui siūlomos tik dvi alternatyvos – pamišėliškas gyvenimas utopinėje visuomenėje arba pirmykščio žmogaus gyvenimas indėnų kaime, žmoniškesnis kai kuriais atžvilgiais, tačiau kitais toks pat pamišėliškas ir nenormalus. Tuo metu, kai rašiau šią knygą, mintis, jog žmonės laisva valia gali pasirinkti vieną iš dviejų pamišimo formų, man pasirodė smagi ir visai reali. Tačiau dramatinio poveikio dėlei Laukiniui dažnai leidžiama kalbėti racionaliau, nei iš tikrųjų galėtų kalbėti asmuo, išauklėtas žmonių, išpažinusių religiją, kurioje vaisingumo kultas sumišęs su nuožmia saviplaka. Tokių jo kalbų išties nepateisintų nei jo pažintis su Shakespeare‘o kūriniais. Ir pabaigoje, jis, žinoma, priverčiamas prarasti sveiką protą; jam įgimta indėniška saviplaka įveikia jį, jis maniakiškai kankina save ir iš nevilties nusižudo. „Ir paskui jie nelaimingai pasimirė“ – dideliam pironiškojo[1] esteto, šio pramano autoriaus, pasitenkinimui.
Šiandien nebejaučiu jokio noro įrodinėti, jog sveikas protas neįmanomas. Priešingai, nors po senovei konstatuoju, kad sveikas protas yra gana retas reiškinys, esu įsitikinęs, kad jis gali egzistuoti, ir norėčiau jį regėti kuo dažniau. Kai apie tai parašiau keliose pastarosiose knygose ir, svarbiausia, kai sudariau antologiją, kurioje išvardyta, ką sveikai mąstantys žmonės yra pasakę apie sveiką protą ir priemones, kuriomis galima jo siekti, vienas žymus mokslingas kritikas pavadino mane liūdnu krizės laikų inteligentijos kracho simptomu. Tai suprasti, matyt, reikia taip, jog pats profesorius ir jo kolegos yra džiugūs sėkmės simptomai. Taigi pastatykime panteoną profesūrai. Te iškyla jis vieno iš subombarduotų Europos ar Japonijos miestų griuvėsiuose, o virš įėjimo į kriptą įrėžčiau dvimetrinėmis raidėmis paprastus žodžius: „Skiriama pasaulio švietėjų atminimui. Si monumentum requiris circumspice“[2].
Tačiau grįžkime į ateitį… Jei dabar imčiau perrašinėti šitą knygą, pasiūlyčiau Laukiniui trečią alternatyvą. Tarp utopinės ir pirmykštės kraštutinybių įsiterptų sveiko proto galimybė – iš dalies jau įgyvendinta tremtinių ir pabėgėlių iš Puikaus naujo pasaulio, gyvenančių draustinyje, bendrijoje. Šioje bendrijoje ekonomika būtų tvarkoma decentralizmo ir Henry George’o[3] dvasia, o politika – Kropotkino[4] ir kooperatyvizmo principais. Mokslas ir technika būtų naudojami pagal posakį „sekmadienis žmogui, o ne žmogus sekmadieniui“, tai yra taip, tarsi jie būtų sukurti žmogui, bet ne taip, kad žmogus turėtų prie jų taikytis ir jiems vergauti (kaip yra dabartiniame pasaulyje, o dar labiau – Puikiame naujame pasaulyje). Religija būtų sąmoningas ir protingas Galutinio žmonijos Tikslo siekis, vienijantis imanentinio Dao arba Logo, transcendentinio Dievo arba Brahmano pažinimas. O vyraujančia filosofija taptų Aukščiausiojo Utilitarizmo atmaina, kur Didžiausios Laimės principas atsitrauktų į antrąjį planą prieš Galutinio Tikslo principą ir kiekvienu gyvenimo atveju pirmiausia būtų klausiama ir atsakoma į tokį klausimą: „Kaip šis argumentas ar veiksmas padės (arba sutrukdys) man bei kuo didesniam skaičiui kitų individų siekti Galutinio žmonijos Tikslo?“
Išaugęs tarp pirmykščių žmonių, Laukinis (šiame hipotetiniame naujame romano variante) būtų perkeltas į utopiją tik tada, kai jam būtų pasitaikiusi proga tiesiogiai susipažinti su visuomene, kurią sudaro laisvai bendradarbiaujančios asmenybės, atsidėjusios sveiko proto paieškoms. Šitaip perdirbtas, „Puikus naujas pasaulis“ įgytų meninio ir (jei galima pavartoti tokį aukštą žodį apibūdinti beletristiniam kūriniui) filosofinio baigtumo, kurio jam dabartiniame pavidale aiškiai trūksta.
Tačiau „Puikus naujas pasaulis“ – tai knyga apie ateitį, ir kad ir kokios būtų jos meninės ar filosofinės nuostatos, knyga apie ateitį gali sudominti mus tik tuomet, jei jos pranašystės linkusios išsipildyti. Dabartiniu naujausios istorijos požiūriu po penkiolikos metų tolesnio slydimo jos nuožulnia plokštuma kiek pagrįstos atrodo tos pranašystės? Ar įvyko kas nors šiuo skaudžiu laikotarpiu, kas patvirtintų ar paneigtų 1931 metų prognozes?
Viena didelė ir aiški spraga iš karto krinta į akis. „Puikiame naujame pasaulyje“ nieko nekalbama apie atomo branduolio dalijimąsi. Ir tai išties gana keista, nes atominės energijos galimybės tapo populiaria pokalbių tema gerokai prieš knygos parašymą. Mano senas draugas Robertas Nicholsas netgi sukūrė apie tai pjesę, sulaukusią pasisekimo, ir prisimenu, jog aš pats prabėgomis paminėjau tai romane, išleistame trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Taigi, kartoju, atrodo labai keista, jog septintame Fordo eros amžiuje raketos ir sraigtasparniai nevaromi atominiu kuru. Nors šitas riktas nelabai atleistinas, jis bent nesunkiai paaiškinamas. „Puikaus naujo pasaulio“ tema – ne pati mokslo pažanga, o tos pažangos poveikis žmogaus asmenybei. Fizikos, chemijos ir technikos laimėjimai tylomis priimami kaip savaime suprantami dalykai. Konkrečiai pavaizduoti tik tie mokslo atradimai, tie biologijos, fiziologijos ir psichologijos ateities tyrimai, kurių rezultatai tiesiogiai taikomi žmonėms. Gyvenimo kokybę radikaliai pakeisti gali tik gamtos mokslai. Mokslai apie materiją, naudojami tam tikru būdu, gali sunaikinti gyvybę arba padaryti gyvenimą be galo sunkų ir nepatogų; tačiau tik kaip įrankiai biologų ir psichologų rankose jie sugeba keisti gamtos formas ir pačios gyvybės apraiškas. Atominės energijos išlaisvinimas reiškia didelę revoliuciją žmonijos istorijoje, bet ne pačią giliausią ir galutinę (jeigu tik mes neišsitaškysime į šipulius ir šitaip padarysime galą istorijai).
Tikrai revoliucinę revoliuciją įmanoma įvykdyti ne išoriniame pasaulyje, o tik žmogaus sieloje ir kūne. Prancūzų revoliucijos laikais markizas de Sade’as, kaip ir buvo galima tikėtis, pasišovė šia revoliucijų teorija pagrįsti savąją pamišimo atmainą. Robespierre’as įvykdė pačią paviršutiniškiausią revoliuciją – politinę. Siektelėjęs kiek giliau, Babeufas[5] pamėgino sukelti ekonominę revoliuciją. Sade’as laikė save tikrai revoliucinės revoliucijos apaštalu, revoliucijos, neapsiribojančios vien politika ir ekonomika, revoliucijos visuose vyruose, visose moteryse, visuose vaikuose, kurių kūnai nuo šiol taptų visų bendra nuosavybe, o sielos apvalytos nuo visų prigimtų padorumo normų, nuo visų taip sunkiai įgytų tradicinės civilizacijos draudimų. Žinoma, tarp sadizmo ir tikrai revoliucinės revoliucijos nėra jokio būtino ar neišvengiamo ryšio. Sade’as buvo pamišėlis ir savo revoliucija – sąmoningai ar pusiau sąmoningai – siekė sukelti visuotinį chaosą ir susinaikinimą. Nors žmonių, valdančių Puikų naują pasaulį, negalima pavadinti normaliais (absoliučia šio žodžio prasme), vis dėlto jie ne pamišėliai, ir jų tikslas – ne anarchija, o socialinis stabilumas. Kaip tik dėl to stabilumo jie mokslinėmis priemonėmis vykdo galutinę, asmenišką, tikrai revoliucinę revoliuciją.
Tačiau kol kas mes esame pirmoje stadijoje to, ką turbūt galima pavadinti priešpaskutine revoliucija. Kita jos stadija gal būtų atominis karas, ir tokiu atveju mums nebereikėtų kvaršinti galvos pranašystėmis apie ateitį. Tačiau gali būti, jog mums pakaks sveiko proto arba išvis liautis kariavus, arba bent jau elgtis taip pat protingai kaip mūsų protėviai aštuonioliktame amžiuje. Neįsivaizduojami Trisdešimties metų karo[6] baisumai gerai žmones pamokė, ir paskui daugiau nei šimtą metų Europos politikai ir generolai sąmoningai atsispirdavo pagundai naudoti visą karinių resursų griaunamąją galią arba (daugelyje konfliktų) kovoti iki visiško priešininko sunaikinimo. Jie buvo, žinoma, agresoriai, godūs naudos ir šlovės; bet jie buvo ir konservatoriai, pasiryžę trūks plyš išlaikyti savo pasaulį nesuniokotą ir veiksnų. Dabar jau trisdešimt metų, kaip konservatorių nebėra; yra tik radikalūs nacionalistai, dešinės ir kairės pakraipos. Paskutinis konservatorius tarp valstybės veikėjų buvo penktasis markizas Lansdowne’as; ir kai jis parašė laišką į „Time“, siūlydamas, kad Pirmasis pasaulinis karas būtų užbaigtas kompromisu, panašiu į tuos, kuriais paprastai baigdavosi aštuoniolikto amžiaus karai, šio kadaise konservatyvaus laikraščio redaktorius atsisakė jį išspausdinti. Viršų paėmė radikalūs nacionalistai, o pasekmes visi žinome: bolševizmas, fašizmas, infliacija, ekonomikos nuosmukis, Hitleris, Antrasis pasaulinis karas, Europos griūtis, tetrūko tik pasaulinio bado.
Taigi vildamiesi, jog sugebėsime pasimokyti iš Hirosimos tiek, kiek mūsų protėviai – iš Magdeburgo[7], galime manyti, jog mūsų laukia jei ne taikos, tai bent ribotų karų ir dalinių sugriovimų laikotarpis. Tikėtina, jog šiuo laikotarpiu atominė energija bus pritaikyta pramonėje. Visiškai aišku, jog tai sukels nemaža ekonominių ir socialinių pokyčių, neregėtai sparčių ir visuotinių. Visi esami žmonių gyvensenos modeliai bus suardyti ir teks kurti naujus, atitinkančius nežmonišką atominės energijos realybę. Mokslininkas atomininkas, šis šiuolaikiškai apsidaręs Prokrustas, sukals lovą, į kurią turės gulti žmonija; ir jeigu lova bus ne pagal matą, tuo blogiau žmonijai. Teks žmogų šiek tiek apkapoti, šiek tiek ištempti – tai ir anksčiau buvo daroma nuo tada, kai taikomasis mokslas rimtai ėmėsi darbo, bet šįkart kapojimai ir tempimai bus kur kas drastiškesni nei praeityje. Šioms gana skausmingoms operacijoms vadovaus labai centralizuotos totalitarinės vyriausybės.To jau neišvengsime, nes netolima ateitis panaši į netolimą praeitį, o netolimoje praeityje greiti technikos pokyčiai, vykę masinės gamybos sąlygomis ir tarp iš esmės beturčių gyventojų, visada sukeldavo ekonominę ir socialinę sumaištį. Kad ją įveiktų, valdžia centralizuodavosi ir vyriausybės kontrolė stiprėdavo. Galimas daiktas, jog visos pasaulio vyriausybės taps visiškai arba beveik visiškai totalitarinės dar prieš atominės energijos pajungimą; kad jos bus daugiau ar mažiau totalitarinės per tą pajungimą ir po jo, beveik nėra abejonių. Tiktai plataus masto liaudies judėjimas link decentralizacijos ir savitarpio pagalbos galėtų sustabdyti šiuolaikinį polinkį į steitizmą. Tačiau šiuo metu nematyti jokių tokio judėjimo požymių.
Žinoma, naujasis totalitarizmas nebūtinai turi panėšėti į senąjį. Valdyti lazdomis ir sušaudymais, dirbtinai sukeltu badu, masiniais įkalinimais ir masinėmis deportacijomis yra ne tik nežmoniška (šiandien dėl to niekas per daug nesirūpina), bet ir aiškiai neefektyvu, o technikos pažangos amžiuje neefektyvumas yra nusidėjimas Šventajai Dvasiai. Tikrai efektyvioje totalitarinėje valstybėje visagalė politinių bosų kohorta ir jų administratorių armija valdys vergaujančius gyventojus, kurių nereikės prievartauti, nes jie mylės savo vergystę. Ugdyti tą meilę šiuolaikinėse totalitarinėse valstybėse privalo propagandos ministerijos, laikraščių redaktoriai ir mokyklų mokytojai. Tačiau jų metodai tebėra grubūs ir nemoksliški. Senas jėzuitų teiginys, neva kiekvienas jų išauklėtas vaikas visada išsaugos jam įskiepytas religines pažiūras, tebuvo tik pasigyrimas. O šių dienų pedagogas turbūt kur kas silpniau ugdo savo mokinių įsitikinimus nei dvasios tėvai, lavinę Voltaire‘ą. Didžiausi propagandos laimėjimai pasiekti ne kokia nors veikla, bet susilaikymu nuo veiklos. Didi yra tiesos galia, tačiau dar galingesnis – praktiniu požiūriu – yra tiesos nutylėjimas. Paprasčiausiai neminėdami tam tikrų temų, atitverdami, pasak Churchillio, „geležine uždanga“ mases nuo tų faktų arba argumentų, kuriuos vietiniai politikos bosai laiko nepageidautinais, totalitariniai propagandininkai veikia viešąją nuomonę stipriau nei pačiais griežčiausiais pasmerkimais, pačiais įtikimiausiais ir logiškiausiais paneigimais. Tačiau nutylėjimo nepakanka. Kad išvengtume persekiojimų, fizinio susidorojimo bei kitų socialinės trinties simptomų, reikia teigiamus propagandos aspektus padaryti tokius pat veiksmingus kaip ir neigiamus. Patys svarbiausi ateities Manhatano projektai[8] bus grandioziniai valdžios remiami tyrimai to, ką politikai ir dalyvaujantys juose mokslininkai pavadins „laimės problema“; kitais žodžiais tariant, tai problema, kaip įskiepyti žmonėms meilę vergijai. Betgi meilė vergijai negali egzistuoti be ekonominės gerovės; trumpumo dėlei čia darau prielaidą, kad visagalei valdžiai ir jos administratoriams pasiseks išspręsti ilgalaikės gerovės problemą. Tačiau prie gerovės žmonės labai greitai pripranta ir pradeda ją laikyti savaime suprantamu dalyku. Gerovės pasiekimas – tai tik paviršutiniška, išorinė revoliucija. Įtvirtinti meilę vergijai galima tik įvykdžius gilią, vidinę revoliuciją žmonių protuose ir kūnuose. Šiai revoliucijai reikia, be kitų dalykų, štai šitokių atradimų ir išradimų. Pirma, labai patobulintų įtaigos metodų – per kūdikių refleksų formavimą, o vėliau – tokiais vaistais kaip skopolaminas. Antra, kruopščiai išrutulioto mokslo apie skirtumus tarp žmonių, kuris leistų valdytojams nuskirti kiekvieną žmogų į jam (arba jai) prideramą vietą visuomeninėje ir ekonominėje hierarchijoje. (Žmonės, besijaučiantys ne savo vietoje, linkę turėti pavojingų minčių apie socialinę santvarką ir savo nepasitenkinimu užkrėsti kitus.) Trečia (kadangi žmonės gan dažnai jaučia poreikį pailsėti nuo tikrovės, kad ir kokia utopinė ji būtų), alkoholio ir kitų narkotikų pakaitalo, ne tokio žalingo ir suteikiančio didesnį malonumą negu džinas arba heroinas. Ir ketvirta (tačiau tai bus ilgalaikis projektas, kuriam sėkmingai užbaigti prireiks daugelio totalitarinio valdymo dešimtmečių), patikimos eugenikos sistemos, kurios tikslas – standartizuoti žmogų ir šitaip palengvinti valdytojų darbą. „Puikiame naujame pasaulyje“ žmogiškojo produkto standartizavimas išplėtotas iki fantastinių, nors turbūt visiškai įmanomų, kraštutinumų. Techniniu ir ideologiniu atžvilgiu mums dar toli iki kūdikių buteliukuose ir pusdebilių Bokanovskio grupių. Tačiau ir ne tokie dalykai gali atsitikti iki 600 Fordo eros metų! Kai dėl kitų būdingų šio laimingesnio ir pastovesnio pasaulio bruožų, tai somos, hipnopedijos ir mokslinės kastų sistemos ekvivalentai atsiras turbūt ne vėliau kaip per tris keturias kartas. Beje, ir palaidi lytiniai santykiai, pavaizduoti „Puikiame naujame pasaulyje“, ne toks jau tolimas dalykas. Jau dabar kai kuriuose Amerikos miestuose skyrybų skaičius susilygino su vedybų skaičiumi. Praeis dar kiek metų ir, be abejonės, bus galima nusipirkti vedybų leidimą taip pat kaip leidimą laikyti šunį, galiojantį dvylika mėnesių, ir niekas nedraus keisti šunis ar laikyti kelis vienu metu. Mažėjant politinei ir ekonominei laisvei, tarsi kompensuodama ją, didėja seksualinė laisvė. O diktatorius (jeigu jam nereikia patrankų mėsos ar šeimų kolonizuoti negyvenamoms arba užkariautoms teritorijoms) protingai pasielgs ją skatindamas. Drauge su laisve svajoti, stimuliuojama narkotikų, filmų ir radijo laidų, ji padės pavaldiniams susitaikyti su vergija, kuriai jie pasmerkti.
Visa tai turint galvoje, atrodo, tarytum utopija kur kas arčiau mūsų, nei kas būtų galėjęs įsivaizduoti vos prieš penkiolika metų. Tuomet maniau, kad ji įsikūnys tolimoje ateityje, po šešių šimtų metų. Šiandien atrodo visai įmanoma, jog tas siaubas užgrius mus nepraėjus nė šimtmečiui. Jeigu tik, žinoma, anksčiau neišsidaužysime į šipulius. Iš tiesų, jeigu nepasuksime decentralizacijos keliu ir taikomojo mokslo nenaudosime kaip priemonės kurti laisvų asmenybių bendruomenei (bet ne kaip tikslo, dėl kurio žmonės tampa tik priemone), tai mums lieka tik dvi alternatyvos: arba tam tikras skaičius nacionalinių, militarizuotų totalitarinių valstybių, terorizuojančių viena kitą atominiu karu ir civilizacijos sunaikinimu (jeigu karo veiksmai būtų riboti, militarizmas būtų įamžintas), arba viena viršnacionalinė totalitarinė valstybė, gimusi iš socialinio chaoso, sukelto greitos technikos pažangos ir ypač atominės revoliucijos, ir besivystanti (efektyvumo ir stabilumo dėlei) į utopinę gerovės tironiją. Kas moka pinigus, tas ir renkasi.
1946
Sala
Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė
Kurdami idealą, galime vaizduotis ką tinkami, tačiau reiktų vengti to, kas neįmanoma.
Aristotelis
Pirmas skyrius
– Dėmesio! – pasigirdo balsas, lyg obojus būtų staiga pagavęs artikuliuoti žodžius. – Dėmesio! – tęsė tuo pačiu aukštu, nosiniu vienatoniu. – Dėmesio!
Drybsojęs lyg numirėlis sausuose lapuose – susivėlęs, groteskiškai paišinu, mėlynėmis išpuoštu veidu, apiplyšusiais, suskretusiais drabužiais – Vilas Farnabis krūptelėjęs nubudo. Tai Moli jį šaukia. Metas keltis. Metas taisytis. Kad nepavėluotų į darbą.
– Ačiū, mieloji, – tarė jis ir atsisėdo. Dešinį kelį pervėrė aštrus skausmas, gėlė, sopėjo nugarą, rankas, kaktą.
– Dėmesio, – reikalavo balsas tiksliai tuo pačiu tonu. Pasirėmęs ant alkūnės, Vilas apsidairė ir sumišęs išvydo ne savo Londono miegamojo pilkus apmušalus ir geltonas užuolaidas, bet laukymę tarp medžių, ilgus šešėlius, driekiamus miške ankstyvos ryto šviesos.
– Dėmesio?
Kodėl jis sako „dėmesio“?
– Dėmesio, dėmesio! – atkakliai kartojo balsas – kaip keistai, kaip beprasmiškai!
– Moli? – šūktelėjo jis. – Moli?
Šis vardas tarsi atvėrė langą jo galvoje. Staiga su anuo klaikiai pažįstamu kaltės jausmu paširdžiuos vėl užuodė formaldehido tvaiką, išvydo prieky jo žaliu koridoriumi skubančią nedidukę mitrią sesutę, girdėjo jos iškrakmolytų drabužių gurgždesį. „Penkiasdešimt penktas numeris“, – tarė ji ir sustojusi atvėrė baltas duris. Jis žengė vidun, o ten, ant aukštos baltos lovos, buvo Moli. Moli pusiau tvarsčiais užvyturiuotu veidu, žiojinčia atkarusios burnos juoduma. „Moli, – pašaukė jis. – Moli…“ Paskui jo balsas nutrūko, ir jis jau verkė, meldė: „Brangioji!“ Atsakymo nebuvo. Iš juodos burnos gelmės atšvokštė greiti, paviršiniai kvėptelėjimai, taip garsiai – kvėpt, kvėpt. „Brangioji, brangioji…“ Ir staiga ranka, kurią jis laikė, atgijo. Paskui vėl sustingo.
„Tai aš, Vilas, – kalbėjo jis, – Vilas.“
Pirštai darsyk krustelėjo. Lėtai, ir tam, regis, prireikė dideliausių pastangų, jie apkabino jo pirštus, spustelėjo, bet tuoj vėl suglebo.
– Dėmesio, – ragino ne žmogaus balsas. – Dėmesio.
Įvyko avarija, skubiai nusiramino jis. Kelias šlapias, mašina čiūžtelėjo už eismo juostas dalijančios linijos. Tokie dalykai nutinka kasdien. Laikraščiai jais mirgėte mirga, pats tokių žinių yra rašęs tuzinus. „Žuvo motina su trim vaikais, kaktomuša susidūrę su…“ Tačiau šįkart įvyko visai kas kita. Jis puikiai žinojo, kad kai ji paklausė jo, ar dabar tikrai viskas, jis atsakė taip; žinojo, jog netruko nė valandos, kai po paskutinio gėdingo pokalbio Moli išėjo į lietų ir ją mirštančią jau vežė greitoji.
Jis nė nepažvelgė į ją, pasisukusią eiti, nedrįso žiūrėti. Nuogąstavo darsyk nepakelsiąs ano išblyškusio kenčiančio veido vaizdo. Ji pakilo nuo kėdės, lėtai yrėsi per kambarį – lėtai keliavo iš jo gyvenimo. Gal derėtų ją pašaukti, paprašyti atleidimo, pasakyti jai, jog vis dar myli? Ar jis kada nors ją mylėjo?
Šimtąjį kartą artikuliuojantis obojus paragino jį atkreipti dėmesį.
Taip, ar jis kada nors tikrai ją mylėjo?
„Sudie, Vilai”, – atsklido jos šnabždesys, kaip tąsyk, kai ji atsisuko nuo slenksčio. Tuomet ji tai ištarė – pašnabždomis, iš širdies gilumos: „Aš tave tebemyliu, Vilai, kad ir kas nutiktų.“
Dar akimirka, ir beveik negirdimai paskui ją užsivėrė buto durys. Tyliai klektelėjo užraktas, ir jos nebebuvo.
Jis pašoko, pribėgo prie durų, atlapojo jas, klausėsi ant laiptų tolstančių žingsnių. Kaip gaidgystėje vėlė, ore tirpdamas plūkavo vos juntamas pažįstamųkvepalų aromatas. Jis vėl užvėrė duris, žengė į savo pilkai geltoną miegamąjį ir pažvelgė pro langą. Praėjo kelios sekundės, ir išvydo ją žengiant šaligatviu, lipant į automobilį. Išgirdo šaižų starterio kalimą, vieną, dukart, paskui suūžė motoras. Gal jam praverti langą? „Luktelk, Moli, luktelk!” – vaizdavosi šaukiąs. Bet lango neatidarė, automobilis truktelėjo, pasuko už kampo, ir gatvė ištuštėjo. Per vėlu. Per vėlu, dėkui Dievui! Pakartojo bjaurus pašaipus balsas. Taip, ačiū Dievui! Bet paširdžiuos graužė kaltės kirmis. Jis gailavo ir graužėsi, bet ir gailaudamas jautė baisūno džiugesį. Kažkas žemas ir gašlus, kažkas brutalus, svetimas ir bjaurus – ir tai jis pats – pakiliai galvojo, kad dabar nebeliko nieko, kas trukdys jam gauti, ko geidžia. O geidė jis kitokio kvapo, jauno kūno šilumos ir stamantrumo.
– Dėmesio, – priminė obojus.
Taip, dėmesio Babs miegamajam, prisigėrusiam muskuso kvapo, su žemuogių rausvumo niša ir pora langų, atsiveriančių į Čering Krosą, atlapų kitapus gatvės pernakt mirksinčiai „Porterio džino“ neono šviesai. Karališkai raudonas džinas – ir dešimt sekundžių niša virsdavo Šventąja Širdimi, dešimt stebuklingų minučių nutviekstas veidas taip arti jo švytėdavo lyg serafimo, nelygint perkeistas vidinės meilės ugnies. Paskui stodavo dar gilesnis perkeitimas tamsa. Vienas, du, trys, keturi… Dieve, padaryk, kad tai tęstųsi amžinai! Bet, suskaičiavus iki dešimties, elektrinis laikrodis negaišdamas įjungdavo kitą apreiškimą – tik šįsyk jau mirties, Esminio Siaubo, nes įsižiebdavo žalia šviesa, ir dešimt vimdančių sekundžių Babs rausvoji niša virsdavo dumblo įsčiomis, o pati ant lovos tysanti Babs – lavono spalvos pamėkle, tampoma pomirtinės epilepsijos. Kai „Porterio džinas“ skelbdavo apie save žaliai, būdavo sunku pamiršti, kas įvyko ir kas jis yra. Likdavo tik užsimerkti ir nerti, jei tik gali, gilyn į Kitą Pasaulį, kur karaliauja juslės, nerti įnirtingai, sąmoningai atsiduoti apmarinančiam siautuliui, kuriam Moli – Moli („Dėmesio“) sutvarstyta, Moli drėgname kape Haigeito kapinėse, – ir Haigeitas, žinoma, buvo toji priežastis, dėl kurios tekdavo užsimerkti kaskart, kai žalia šviesa Babs nuogybę paversdavo lavonu, – liko visada ir iki galo abejinga. Ir ne tik Moli. Vilas regėjo motiną, blyškią kaip kamėją, atsidavimo kančiai sudvasintu veidu, artrito subjaurotomis, nebe žmogaus rankomis. Motina ir už jos ratukų stūksanti jau aptukusi ir liulanti kaip šaltiena nuo jausmų, kurių niekada tinkamai neišreiškė visaverte meile, sesuo Modė.
– Kaip tu gali, Vilai?
– Tikrai, kaip tu gali, – ataidėdavo ašaringas, vibruojantis Modės kontraltas. Atsakymo nebuvo. Tikriau, nebuvo tų žodžių, kuriuos ištarus šios dvi kankinės: motina – nelaimingos santuokos, sesuo – dukteriško pamaldumo, būtų supratusios. Jokio atsakymo, išskyrus paties nepadoriausio mokslinio objektyvumo, neleistino atvirumo žodžius. Kaip jis galėjo tai padaryti? Galėjo… nes Babs turėjo tam tikrų fizinių savybių, kurių Moli stigo, ir kartais elgėsi taip, kaip Moli būtų atrodę tiesiog neįsivaizduojama.
Ilgai tvyrojo tyla, bet štai keistas balsas vėl nusičiupo savąjį refreną.
– Dėmesio. Dėmesio.
Dėmesio Moli, dėmesio Modei ir motinai, dėmesio Babs. Staiga iš prisiminimų miglų ir sumaišties išniro dar vienas paveikslas. Babs žemuogių spalvos niša priglobė kitą svečią, o jos savininkės kūnas virpėjo nuo kažkieno kito glamonių sukeltos ekstazės. Be kaltės kirmino, dabar ir sielvartas gniaužė širdį, smaugė gerklę.
– Dėmesio.
Balsas priartėjo, sklido iš kažkur čia pat, iš dešinės. Jis pasuko galvą, bandė pasikelti, kad geriau matytų, bet ranka ėmė drebėti, paskui nusviro, ir Vilas vėl sukniubo ant lapų. Per daug išvargęs, kad galėtų dar ką nors prisiminti, ilgai tysojo, prisimerkęs spoksojo į nusuvokiamą aplinkui plytintį pasaulį. Kur jis yra ir kaip, po paraliais, čia pakliuvo? Bet tai ir nėra taip svarbu. Kol kas nieks nėra taip jau svarbu, tik skausmas, šitas naikinantis silpnumas. Na bet vis tiek, grynai iš mokslinio smalsumo…
Antai šis medis, po kuriuo (dėl nežinomos priežasties), pasirodo, jis guli, ši pilkos žievės kolona, aukštai išsišakojanti saulės nutaškuotų šakų skliauto briaunomis, neabejo tinai turėtų būti bukas. Bet tuomet – Vilas žavėjosi savo proto šviesumu ir logika – jo lapai negalėtų būti taip akivaizdžiai visžaliai. Ir kodėl buko šaknys turėtų taip keistai styroti žemės paviršiuje? O šie nesuvokiami mediniai kontraforsai, į kuriuos remiasi tariamasis – iš kur šie čia išdygo? Staiga Vilas prisiminė savo mylimiausią blogiausios poezijos eilutę: „Kas palaiko, tu klausi, tomis blogomis dienomis mano protą?“[9] Atsakymas – sustingusi ektoplazma, ankstyvasis Dali. Todėl čia tikrai negali būti Čilternso bukmedžių giraitė. Neigė tai ir drugeliai, čiuožinėjantys tirštoje it sviestas saulėje. Kodėl jie tokie didžiuliai, neįmanomos ceruleumo spalvos arba juodi kaip aksomas, nusagstyti prašmatniais ratilais ir šlakeliais? Iš kaštoninės veriasi purpurinės žvaigždutės, sidabru nubarstyti smaragdai, topazai, safyrai.
– Dėmesio.
– Kas čia? – sušuko Vilas Farnabis, kaip vylėsi, garsiai ir grėsmingai, bet iš gerklės pasigirdo tik laibas, virpantis kvarktelėjimas.
Po to stojo ilga, regis, stingdomai grėsli tyla. Iš ertmės tarp dviejų iš trijų medinių kontraforsų kyštelėjo milžiniškas juodas šimtakojis, bet ir jis, dėliodamas pulką raudonų kojelių, tuoj pat pranyko kitame kerpėmis apaugusios ektoplazmos plyšyje.
– Kas čia? – vėl krioktelėjo Vilas.
Kairėje krūmyne kažkas sušnarėjo ir staiga kaip gegutė iš vaikų kambario laikrodžio kyštelėjo didelis sulig kuosa juodas paukštis, tik jau aišku, tai nebuvo kuosa. Plastelėjo baltais galiukais sparnais, palėkė galelį ir nutūpė ant žemiausios nedidelio sudžiūvusio medžio šakos arčiau nei per dvidešimt pėdų nuo tysančio Vilo. Oranžiniu snapu, pastebėjo šis, po akimis – po pliką geltoną dėmelę, o kanarėlės geltonumo karoliai nuogo kūno peruku tankiai dengia jo sprandą ir galvą iš šonų. Paukštis pakreipė galvą ir pažvelgė į jį pirma dešine, paskui kaire akimi. Tuomet išžiojo oranžinį snapą, iššvilpavo dešimt ar dvylika nemelodingų gaidų penkiatonėje skalėje, paskui lyg žagtelėjo ir priegiesmiu – do do sol do – tarė:
– Čia ir dabar, vyručiai, čia ir dabar.
Šie žodžiai spustelėjo nuleistuką, ir staiga jis viską prisiminė. Juk tai Pala, uždraustoji sala, kurioje niekada nesilankė joks žurnalistas. Dabar tikriausiai rytas po tos popietės, kai jam pakako paikumo vienam išplaukti iš Rendang Lobo uosto. Jis prisiminė viską – vėjyje išsirietusią baltą burę it didžiulį magnolijos žiedlapį, vandenį, žyrantį iš po laivo pirmagalio, ant kiek-vienos bangos keteros žibančius deimantus, besiveriančias susiraukšlėjusio nefrito lomeles. Rytuose, kitoje sąsiaurio pusėj, viršum Palos vulkanų stūksojo stebuklingos, baltos debesų skulptūros. Prie vairalazdės jis pagavo save dainuojant – pagavo, nors negalėjo patikėti tuo, kad jaučiasi tiesiog laimingas.
– Trys-trys – tai varžovai, – deklamavo jis vėjui. – Du-du – skaistaveidžiai berniukai, žaliais apdarais, oho; vienas – tai vienas ir vienas sau…“[10]
Taip, vienas sau. Vienas sau ant didžiulio jūros brangakmenio.
– Ir toks bus amžinai.
Ir po to, suprantama, nutiko tai, dėl ko jį buvo įspėję visi atsargūs ir patyrę buriuotojai. Šoko juodas viesulas, pagavo lyg paklaikę siausti vėjas ir lietus, ir bangos…
– Čia ir dabar, vyručiai! – skandavo paukštis. – Čia ir dabar.
Tačiau užvis keisčiausia, mintijo, kad jis guli čia, po medžiais, o ne ten, Palos sąsiaurio dugne, ar dar blogiau – ištiškęs uolų papėdėje. Mat net tada, kai jam per stebuklą pavyko tarp dūžtančių bangų išvingiuoti savo skęstantį laivelį ir priglausti jį vieninteliame smėlio paplūdimyje šioje mylių mylias besidriekiančioje uolingoje pakrantėje, tai dar nebuvo pabaiga. Aplinkui stūksojo stačios uolos; tačiau pačiam užutėkio vingy žiojėjo status tarpeklis, kuriuo skaidriais kriokliais žemyn almėjo upeliūkštis, pilko kalkakmenio tarpusieny stiebėsi medžiai ir krūmai. Šešis ar septynis šimtus pėdų teko kabarotis avint sportbačiais, o kur tik galėjo įremti koją, apavas slysčiojo nuo vandens, paskui, Dieve mieliausias! Tos gyvatės. Juoda apsivijo šaką, kurios įsitvėręs jis traukėsi aukštyn. Vos po kelių minčių kita, didžiulė, žalia, šast susirangė ant kyšulio, kur buvo bestatąs koją. Šį jo išgąstį nustelbė nepalyginamai šiurpesnis. Išvydęs gyvatę, jis krūptelėjo, staiga atitraukė koją – ir dėl neapgalvoto judesio prarado pusiausvyrą. Pykinamai ilgą akimirką su siaubu suvokdamas, jog tai pabaiga, paplasnojo ant kraštelio – ir nukrito. Mirtis, mirtis, mirtis. Ir tada, girdėdamas skylantį medį, pakibo ant nestoros medžio šakos, apsibraižęs veidą, kraujuojančiu sumuštu dešiniu keliu, bet gyvas.Visas sopantis, jis vėl kopė. Mirtinai plėšė kelį, bet kopė. Kito pasirinkimo nebuvo. Ėmė temti. Galop jis kopė veik tamsoje, lipo vedamas tikėjimo, iš nevilties.
– Čia ir dabar, vyručiai! – šūkalojo paukštis.
Bet Vilas Farnabis nebuvo nei čia, nei dabar. Jis kybojo ant uolos, jis buvo ten tą šiurpią kritimo akimirką. Sušnarėjo sausi lapai po šonais, jį krėtė drebulys. Įnirtingai ir nesuvaldomai, purtė nuo galvos iki kojų.
Antras skyrius
Staiga paukštis metė dėliojęs žodžius ir pagavo spiegti. Skardus vaikiškas žmogaus balsas subarė: „Maine!“, ir dar pridėjo kelis žodžius Vilui nesuprantama kalba. Sausuose lapuose sušnarėjo žingsniai. Kažkas sunerimęs šūktelėjo. Tyla. Vilas atsimerkė ir išvydo du pasakiškus vaikus, žvelgiančius į jį iš nuostabos išsiplėtusiomis, susižavėjimo ir baimės pilnomis akimis. Mažesnysis buvo penkerių, gal šešerių metų vaikiščias, prisidengęs tik žaliu klubų raiščiu. Šalia jo su pintine vaisių ant galvos stovėjo ketveriais ar penkeriais metais vyresnė mergaitė. Ji segėjo raudoną, beveik iki kulkšnių sijoną, o aukščiau liemens buvo nuoga. Saulėje jos oda švytėjo kaip blyškus parausvintas varis. Vilas ganė akis vedžiodamas žvilgsnį nuo vieno prie kito vaiko. Kokie jie gražūs, be menkiausio trūkumo, kokie subtiliai elegantiški! Du maži grynaveisliai. Drūtas lyg nulipdytas apvalaus cherubino veido grynuolis – berniukas. Mergaitė įkūnijo kitokios prigimties tobulybę – smulkaus gymio, pailgo, griežto veidelio, tamsių plaukų kasomis.
Vėl spiegsmas, klyksmas. Įsitūpęs sudžiūvusiame medyje, paukštis nervingai kraipėsi į visas puses, paskui kvyktelėjęs nėrė nuo šakos. Nenuleisdama akių nuo Vilo veido, mergaitė kviesdama iškėlė ranką. Paukštis pavasnojo, nutūpė, darsyk audringai suplasnojo, kol atgavo pusiausvyrą, paskui suglaudė sparnus ir tuoj ėmė žagsėti. Vilas tik žiūrėjo ir nebesistebėjo. Dabar jau viskas buvo įmanoma – viskas. Net kad kalbantys paukščiai tūptų vaikui ant piršto. Vilas bandė nusišypsoti, bet lūpos vis dar virpėjo, ir menamas draugiškumo ženklas vaikams veikiausiai pasirodė kaip grėsli grimasa. Berniukas niro už sesers.
Paukštis liovėsi žagsėjęs ir ėmė kartoti žodį, kurio Vilas nesuprato. „Runa?“ – gal taip? Ne, „karuna“. Tikrai – „karuna“[11].
Jis kilstelėjo drebančią ranką ir parodė vaisius pintinėje. Mangus, bananus… Jo perdžiūvus burna pažliugo seilėmis.
– Alkanas, – pasakė jis. Paskui dingtelėjo, jog šiomis egzotinėmis aplinkybėmis vaikas jį geriau supras, jei apsimes kinu iš muzikinės komedijos.
– As liabai isalkęęęs, – išraitė.
– Ar norite valgyti? – paklausė vaikas puikia anglų kalba.
– Taip – valgyti, – pakartojo jis, – valgyti.
– Lėk šalin, maine! – mergaitė krestelėjo ranką. Paukštis prieštaraudamas kvyktelėjo ir suplasnojęs vėl nutūpė ant sausuolio. Šokėjos judesiu mergaitė liesomis smulkiomis rankutėmis nusikėlė pintinę nuo galvos, paskui nuleido ją ant žemės. Ji išrinko bananą, nulupo jį ir, stabdoma baimės, bet spiriama užuojautos, žengė nepažįstamojo link. Berniukas kažką šūktelėjo nesuprantama kalba, įspėdamas čiupo už sijono. Mergaitė, nuramindama jį, sustojo per saugų atstumą ir iškėlė vaisių.
– Norite? – paklausė.
Tebedrebėdamas Vilas Farnabis ištiesė ranką. Sergėdamasi ji šonu, šonu priartėjo prie jo, paskui vėl sustojo, pritūpusi įdėmiai veizėjo.
– Greičiau, – nebetvėrė jis jos kankinimų.
Bet mažoji neketino rizikuoti. Įsmeigus akis į jo ranką, kad nepraslystų nė menkiausias įtartinas judesys, siektelėjusi priekin atsargiai ištiesė delną.
– Dėl Dievo, – meldė jis.
– Dievo? – staiga susidomėjusi paklausė mergaitė. – Kurio Dievo? Jų tiek daug.
– Kuris tik tau labiau patiks, – tarė jis jau niršdamas.
– Bet man nė vienas nepatinka, – atsakė ji. – Man patinka Gailestingasis.
– Tuomet būk man gailestinga, – aimanavo jis. – Duok man tą bananą.
Jos išraiška pasikeitė.
– Atsiprašau, – pagailėjo ji Vilo. Atsistojusi greitai žengė priekin ir įmetė bananą į jo drebančią ranką.
– Prašom, – ir kaip žvėriukas, vengdamas spąstų, susyk šoko atgal, kad jos nepasiektų.
Berniukas suplojo rankomis ir prapliupo kvatoti. Atsisukusi ji pasakė šiam kažką nesuprantama kalba. Berniukas linktelėjo apvalią galvą ir, tarstelėjęs „gerai, viršininke“, nukurnėjo per mėlynų ir žalsvai geltonų drugių jūrą į miško pavėsį kitame laukymės krašte.
– Pasiunčiau Tomą Krišną ką nors atsivesti, – paaiškino ji.
Vilas suvalgė bananą ir paprašė dar vieno, paskui trečio. Apmarinęs kirminą, panūdo patenkinti ir smalsumą.
– Iš kur tu taip gerai kalbi angliškai? – paklausė.
– Nes visi šneka angliškai, – atsakė mergaitė.
– Visi?
– Turiu omeny – kai nekalba palų kalba.
Jai ši tema pasirodė neįdomi, tad ji nusisuko, mostelėjo maža ruda rankute ir švilptelėjo.
– Čia ir dabar, vyručiai, – vėl pakartojo paukštis, pakilo nuo sausuolio šakos ir nutūpė mergaitei ant peties. Vaikas nulupo dar vieną bananą, du trečdalius padavė Vilui, o kas liko, teko mainui.
– Ar čia tavo paukštis? – paklausė Vilas.
Mergaitė papurtė galvą.
– Mainai kaip elektra, – pasakė ji. – Jie niekam nepriklauso.
– Kodėl jis visa tai sako?
– Nes kas nors jį išmokė, – atitarė ji kantriai. Na ir asilas, galėjai suprasti iš jos tono.
– Taip, bet kodėl išmokė kartoti būtent tai? Kodėl „Dėmesio“, kodėl „Čia ir dabar“?
– Na… – Ji ieškojo tinkamų žodžių, kuriais galėtų paaiškinti akivaizdžius dalykus šiam keistam minkštapročiui. – Nes kaip tik šitai nuolat pamirštame, ar ne? Turiu galvoje, pamirštame, kad turime būti atidūs viskam, kas vyksta. Kaip pamirštame čia ir dabar.
– Ir mainai skraidžioja aplink ir primena mums – ar taip?
Ji linktelėjo. Taip, žinoma, ir buvo.
– Kuo jūs vardu? – pasiteiravo ji.
Vilas prisistatė.
– Mano vardas Meri Sarodžini Makfail.
– Makfail? – negalėjo patikėti Vilas.
– Makfail, – patikino ji.
– O tavo mažasis broliukas vardu Tomas Krišna? – Jai linktelėjus pridūrė: –Tegul mane devynios!
– Ar jūs atvykote į Palą lėktuvu?
– Išsilaipinau iš jūros.
– Iš jūros? Jūs turite laivą?
– Turėjau, – Vilas išvydo, kaip bangos ritasi per kažkur įstrigusią laivo išnarą, girdėjo, kaip jos atrieda ir dūžta. Mergaitės klausinėjamas, jis apsakė viską, kas jam nutiko. Apie audrą, plaukimą į paplūdimį, apie kopimo košmarą, gyvates, kritimo siaubą… Jis vėl pagavo drebėti, dar labiau nei pirma.
Meri Sarodžini klausėsi įdėmiai, netardama nė žodžio. Kai jo balsas suvirpėjo ir galiausiai nutrūko, ji žengė pirmyn ir vis dar su paukščiu ant peties priklaupė greta jo.
– Klausyk, Vilai, va šito mums teks atsikratyti, – tarė ji profesionaliu, ramiu žinovo tonu.
– Norėčiau žinoti kaip, – išspaudė jis pro kalenančius dantis.
– Kaip? – pakartojo ji. – Kaip ir visada. Papasakok man dar kartą apie tas gyvates ir kaip nukritai.
Jis papurtė galvą:
– Nenoriu.
– Žinoma, kad nenori, – tarė ji. – Bet reikia. Paklausyk, ką sako mainas.
– Čia ir dabar, vyručiai, – nesiliovė raginęs paukštis. – Čia ir dabar, vyručiai.
– Kol nenusikratysi tų gyvačių, negali būti čia ir dabar. Pasakok.
– Nenoriu, nenoriu, – kone verkė jis.
– Tuomet niekada jų neatsikratysi. Jos šliaužios tavo galvoje visą laiką. Ir taip tau ir reikia, – nuožmiai pasakė Meri Sarodžini.
Jis bandė numaldyti drebulį; bet kūnas jam nebepriklausė. Kažkas kitas ėmė jam vadovauti, kažkas piktavalis siekė jį pažeminti, priversti kentėti.
– Prisimink, kaip būdavo, kai buvai mažas berniukas, – kalbėjo Meri Sarodžini.
– Kai užsigaudavai, ką darydavo tavo mama?
Ji imdavo jį ant rankų ir sakydavo: „Vargšas vaikelis, nabagėlis mano mažiukas.“
– Ji taip darydavo? – paklausė mergaitė pasibaisėjusi. – Bet tai labai neteisinga! Taip tik dar labiau skauda. „Vargšelis“, – pakartojo ji pasityčiodama. – Tikriausiai dar ilgiau skaudėdavo. Ir niekaip to nepamiršdavai.
Vilas Farnabis, purtomas drebulio, nieko neatsakė, tik tyliai gulėjo.
– Na, jei nenori pats, tuomet aš tai padarysiu. Klausyk, Vilai: buvo gyvatė, didelė žalia gyvatė, ir tu ant jos vos neužmynei. Tu ant jos vos neužmynei ir taip išsigandai, kad netekai pusiausvyros ir nukritai žemyn. Dabar pasakyk tai pats – sakyk!
– Aš vos ant jos neužmyniau, – paklusniai sušnibždėjo jis. – Ir tada aš…
Jis nepajėgė to pasakyti.
– Ir aš nukritau žemyn, – išspaudė beveik negirdimai.
Ir jam sugrįžo visas tas siaubas – baimės šleikštulys, paniškas krūptelėjimas, dėl kurio neteko pusiausvyros, dar didesnė baimė ir klaikus tikrumas, kad jau pabaiga.
– Pakartok dar kartą.
– Aš vos ant jos neužmyniau. Ir tada…
Jis išgirdo save inkščiant.
– Teisingai, Vilai. Verk, verk!
Inkštimas virto aimanavimu. Jis susigėdo, sukando dantis ir liovėsi aimanavęs.
– Ne, taip nedaryk! – sušuko ji. – Išsiverk, jei norisi. Vilai, prisimink tą gyvatę, prisimink, kaip nukritai.
Jis vėl sudejavo, o drebulys dar smarkiau krėtė.
– Dabar papasakok man, kas nutiko.
– Aš mačiau jos akis, mačiau jos kyščiojantį liežuvį.
– Taip, tu matei jos liežuvį. Ir kas nutiko paskui?
– Aš praradau pusiausvyrą ir kritau.
– Vilai, pasakyk dar kartą.
Dabar jis raudojo.
– Pakartok, – nesiliovė ji.
– Aš kritau.
– Dar kartą, Vilai, – ji buvo nepermaldaujama. – Dar.
– Kritau, kritau, kritau…
Raudojimas tolydžio slūgo. Žodžius tarti tapo lengviau, ir jų keliami prisiminimai mažiau žeidė.
– Kritau, – pakartojo jis šimtąjį kartą.
– Bet nenukritai į prarają, – pasakė dabar Meri Sarodžini.
– Ne, nenukritau į prarają, – sutiko jis.
– Tad ar verta taip jaudintis? – paklausė mergaitė.
Jos balse nebuvo nei piktdžiugos, nei ironijos, nei menkiausios kaltinimo gaidelės. Ji tiesiog tiesmukai paklausė ir į klausimą derėjo paprastai ir tiesmukai atsakyti. Taip, ko jaudintis? Gyvatė jam neįkando, jis nenusisuko sprando. O kad ir kaip ten buvo, viskas atsitiko vakar. Šiandien aplinkui vasnoja drugeliai, štai paukštis ragina visus: Dėmesio; čia ir šitas keistas vaikas, kuris šitaip suėmė jį į nagą, nors atrodo kaip angelas iš nežinomos mitologijos, o jos pavardė – čia, per penkis laipsnius nuo pusiaujo, nori, tikėk, nori, ne – Makfail. Vilas Farnabis balsu prajuko.
Mažoji mergaitė suplojo rankomis ir taip pat ėmė juoktis. Netrukus į jų kvatojimą įsiliejo paukštis, tupintis ant jos peties, – garsaus demoniškojuoko papliūpos pripildė laukymę ir nuaidėjo tarp medžių, tarytum visa visatabūtų plyšusi juokais iš nepaprasto egzistencijos pokšto.
Trečias skyrius
– Na ir puiku, kad visiems taip smagu, – staiga tarė gilus balsas.
Vilas Farnabis atsisuko ir išvydo jam besišypsantį mažutį, liesą, europietiškais apdarais žmogelį su juodu portfeliu. Turėtų būti bebaigiąs šeštą dešimtį, pamanė Vilas. Po plačia šiaudine kepure stirksojo tankūs žili plaukai, ir kokia keista, kaip snapas, jo nosis! Ir akys – nesuderinamai mėlynos tamsiame veide!
– Seneli! – išgirdo jis sušunkant Meri Sarodžini.
Nepažįstamasis pasisuko nuo Vilo į vaiko pusę.
– Ir kas jus taip prajuokino?
– Na, – pradėjo Meri Sarodžini ir stabtelėjo surikiuoti minčių. – Matai, jis plaukė laivu, o vakar buvo audra, ir jo laivas sudužo kažkur ten, apačioje. Taigi jam teko kopti uola. Ten buvo gyvačių, ir jis nukrito žemyn. Bet, laimei, ten augo medis, tai jis tik išsigando. Dėl to labai drebėjo, ir aš daviau jam bananų ir liepiau prisiminti tai šimtus kartų. Ir staiga jis suprato, kad nėra dėl ko jaudintis. Turiu galvoje, kad viskas jau praėjo, ir baigta. Ir kai jis pradėjo juoktis, aš taip pat juokiausi. Tada ėmė kvatoti ir mainas.
– Labai gerai, – pritariamai tarė senelis. – O dabar, – jis vėl atsisuko į Vilą Farnabį, – po pirmosios psichologinės pagalbos pažiūrėkime, kuo galėsim padėti vargšui Broliukui Asilui. Beje, aš daktaras Robertas Makfailas. Kas tu?
– Jo vardas Vilas, – pasakė Meri Sarodžini, dar nespėjus jaunajam vyrui atsakyti. – Pavardė Far-kažkoks.
– Farnabis, jei tiksliai. Viljamas Askvitas Farnabis. Mano tėvas, kaip galite spėti, buvo karštas liberalas. Net būdamas įkaušęs. Ypač jei būdavo įkaušęs.
Ir jis šiurkščiai, pašaipiai nusikvatojo – juoku, keistai nepanašiu į tą džiūgavimą, kai kvatojo iš visų plaučių suvokęs, kad išties nėra dėl ko trysčioti.
– Ar tu nemėgai savo tėvo? – paklausė susirūpinusi Meri Sarodžini.
– Ne tiek, kiek būčiau galėjęs, – atsakė Vilas.
– Jis nori pasakyti, – tarė daktaras Makfailas mergaitei, – kad jis nekentė savo tėvo. Daugelis jų nekenčia, – pridūrė.
Pritūpęs atsegė savo juodąjį krepšį.
– Kaip matau, vienas iš mūsų buvusių imperialistų, – tarstelėjo per petį jaunajam vyrui.
– Gimęs Blumsberyje, – patvirtino Vilas.
– Iš aukštuomenės, – diagnozavo daktaras, – bet ne kariškių ar grafų padermės.
– Teisybė. Mano tėvas buvo advokatas ir politikos apžvalgininkas. Tai yra tuo metu, kai nebūdavo per daug užsiėmęs alkoholizmu. Motina, kad ir kaip neįtikėtina, – arkidiakono duktė. Arkidiakono, – pakartojo jis ir vėl nusijuokė, kaip jau buvo juokęsis iš ypatingo tėvo brendžio pomėgio.
Daktaras Makfailas tik nužvelgė jį ir toliau krapštėsi savo krepšyje.
– Kai taip juokiesi, – pasakė objektyviu mokslininko tonu, – tavo veidas pasidaro keistai bjaurus.
Apstulbęs Vilas savo glumulį bandė dangstyti juokais.
– Jis visad bjaurus.
– Priešingai, turi bodleriško grožio. Tik kad tamsta leidi garsus kaip hiena. Kodėl skleidi tokius garsus?
– Aš žurnalistas, – paaiškino Vilas. – Specialusis korespondentas, kuriam moka, kad trankytųsi po pasaulį ir rašytų apie nūdienius baisumus. Kokį dar garsą, jūsų nuomone, galėčiau leisti? Kukū? Tratata? Marks marks? – Jis vėl nusijuokė. – Aš žmogus, kuriam nėra atsakymo „taip“.
– Puiku, – tarė Makfailas. – Puikumėlis. Bet dabar – prie reikalo. Išsitraukęs iš krepšio žirkles, ėmėsi kirpti sudraskytą, kruviną Vilo kelnių klešnę, dengiančią sužeistą kelį.
Vilas Farnabis pažvelgė į Makfailą svarstydamas, kiek šiame fantastiškame kalnėne dar yra škoto, o kiek – palo. Dėl mėlynų akių ir atsikišusios nosies abejonių nekilo. Bet ruda oda, smulkios rankos, grakštūs judesiai – visa tai tikrai buvo iš gyvenusiųjų gerokai į pietus nuo Tvido upės.
– Ar jūs čia gimęs? – paklausė jis.
Daktaras patvirtindamas linktelėjo.
– Šivapurame karalienės Viktorijos laidotuvių dieną.
Jis dar kartą čekštelėjo žirklėmis, ir nukritusi kelnių klešnė atidengė kelį.
– Bjauroka, – toks buvo daktaro Makfailo nuosprendis. – Bet nemanau, kad kas nors itin rimta.
Jis grįžtelėjo į anūkę.
– Būk gera, nubėk į punktą ir paprašyk, kad ateitų Vidžaja su dar kuo nors iš vyrų. Pasakyk, kad ligoninėje pasiimtų neštuvus.
Meri Sarodžini linktelėjo, netarus nė žodžio pakilo ir nuskriejo per laukymę.
Vilas žiūrėjo į jos tolstančią figūrėlę, į siūbuojantį sijoną, švelnią torso odą, šviečiančią saulėje rausvu auksu.
– Turite puikią anūkę, – tarė jis daktarui Makfailui.
– Meri Sarodžini tėvas, – kiek patylėjęs prabilo daktaras, – buvo mano vyriausias sūnus. Alpinistas. Jis žuvo prieš kelis mėnesius – nelaimingas atsitikimas kalnuose.
Vilas sumurmėjo užjaučiąs, ir vėl pakibo tyla.
Daktaras Makfailas atkimšo butelį medicininio spirito ir tamponu nusivalė rankas.
– Dabar šiek tiek skaudės, – perspėjo jis. – Patarčiau klausytis šio paukščio. – Jis mostelėjo į sausuolio pusę, kur, Meri Sarodžini nubėgus, vėl sugrįžo mainas. – Klausyk jo įdėmiai ir stenkis suvokti. Taip mažiau jausi, kai šiek tiek skaudės.
Vilas Farnabis įsiklausė. Mainas buvo sugrįžęs prie savo senosios temos.
– Dėmesio! – ragino artikuliuojantis obojus. – Dėmesio.
– Dėmesio – kam? – paklausė jis, vildamasis išgauti aiškesnį atsakymą, nei pateikė Meri Sarodžini.
– Dėmesiui, – atsakė daktaras Makfailas.
– Dėmesio dėmesiui?
– Žinoma.
– Dėmesio! – ironiška intonacija skandavo mainas.
– Ar čia daug tokių kalbančių paukščių?
– Saloje turėtų skraidžioti apie tūkstantį. Senasis Radža taip sumanė. Jis vylėsi, kad žmonėms tai būtų naudinga. Gal ir taip, bet vargšų mainų atžvilgiu neteisinga. Laimei, paukščiai nesupranta šitų agituojančių kalbų. Net šventojo Pranciškaus. Tik pamanykite, – dėstė jis toliau, – pamokslauti tobuliems strazdams, dagiliams ir krosnilandoms. Tai bent pasipūtimas! Kodėl negalėjo patylėti ir paklausyti, ko paukščiai jį pamokys? O dabar, – jis pridūrė kitokiu tonu, – jau klausykis mūsų draugužio, tupinčio medyje. Aš išvalysiu žaizdą.
– Dėmesio!
– Na va.
Jaunasis vyras krūptelėjo ir prikando lūpą.
– Dėmesio. Dėmesio. Dėmesio.
– Kaip tau ir pavyko užsikarti ta uola? – stebėjosi daktaras Makfailas, siekdamas tvarsčio. – Negaliu įsivaizduoti.
Vilas pajėgė nusijuokti.
– Prisimenat „Rukein“[12] pradžią? – paklausė jis. – „Likimas lėmė, kad Apvaizda buvo mano pusėje.“
Iš tolimo laukymės pakraščio atsklido balsai. Vilas pasuko galvą ir išvydo iš medžių tankmės išnyrančią Meri Sarodžini, jos raudonas sijonas siūbavo jai strakaliojant. Už jos žengė plikas iki juosmens didžiulis it bronzinė statula vyras, ant peties užsimetęs lengvų neštuvų bambukines lazdeles ir susuktą brezentą, o įkandin milžino ėjo lieknas tamsiaodis vaikinas baltais šortais.
– Tai – Vidžaja Bhatačarija, – kai priėjo bronzinė statula, pristatė daktaras Makfailas. – Vidžaja, mano asistentas.
– Ligoninėje?
– Tik nelaimingų atsitikimų atvejais, – papurtė galvą daktaras Makfailas. – Aš nebedirbu gydytoju. Mudu su Vidžaja triūsiame Žemės ūkio eksperimentinėje stotyje. O Muruganas Meilendra, – jis mostelėjo tamsiaodžio jaunuolio pusėn, – su mumis laikinai, jis studijuoja dirvos mokslą ir augalų veisimą.
Vidžaja žengė žingsnį į šalį ir, uždėjęs didžiulę ranką ant savo draugo peties, stumtelėjo jį į priekį. Pažvelgęs į tą dailų, surūgusį veidą, Vilas staiga nustebęs pažino elegantiškai apsirengusį jaunuolį, kurį buvo sutikęs prieš penkias dienas Rendang Lobe, kai baltu pulkininko Dypos mersedesu lakstė po visą salą. Jis išsišiepė, žiojosi kalbėti, paskui susizgribo. Veik nepastebimai, bet neabejodamas vaikinas papurtė galvą. Jo akyse Vilas perskaitė baimingą maldavimą. Vaikino lūpos judėjo be garso. „Prašau, – regis, sakė jis, – prašau…“ Vilas tuoj nutaisė kitokį veidą.
– Sveiki gyvi, pone Meilendra, – tarė jis atsainiai oficialiai.
Muruganui tarsi akmuo nuo širdies nuslinko.
– Sveiki gyvi, – linktelėdamas pasakė jis.
Vilas apsižvalgė tyrinėdamas, ar kiti ką nors pastebėjo. Meri Sarodžini ir Vidžaja ruošė neštuvus, o daktaras pakavo savo juodąjį krepšį. Mažytę komediją jie suvaidino be žiūrovų. Akivaizdu, kad jaunasis Muruganas turi priežasčių, dėl kurių nenori, jog jo viešnagė Rendang Lobe iškiltų į viešumą. Vyrams už vyriškus žaidimėlius atleidžiama. Kartais ir už moteriškus. Pulkininkas Dypa savo globotiniui buvo meilesnis nei tėvas, o Muruganas garbstė jį karščiau nei sūnus tėvą. Ar tai tik herojaus garbinimas, mokinuko susižavėjimas vyru mūru, kuris įvykdė perversmą, atsikratė opozicijos ir tapo diktatoriumi? Gal juos sieja kitokie jausmai? Gal Muruganas šio juodaūsio Hadriano Antinojas[13]? Na, jei jį taip traukia pusamžiai kariškiai – gangsteriai, – jo valia. Jei gangsteriui prie širdies dailūs berniukai, – jo. Galbūt kaip tik dėl to, mintijo toliau Vilas, pulkininkas Dypa nepristatė vyruko oficialiai. „Tai Muru, – tarstelėjo atlydėjęs jaunuolį į prezidento kabinetą. – Mano jaunasis bičiulis Muru.“ Ir pakilęs apglėbė jaunuolį per pečius, pavedėjęs prie sofos, atsisėdo šalia. „Ar galėsiu vairuoti mersedesą?“ – paklausė Muruganas. Diktatorius atlaidžiai išsišiepė ir linktelėjo sulaižytais plaukais juodą galvą. Tai buvo dar viena priežastis, skatinanti manyti, jog judviejų keistas ryšys yra daugiau nei vien bičiulystė. Prie pulkininko sportinio automobilio vairo Muruganas virto tikru maniaku. Tik aklai susižavėjęs meilužis galėjo kliautis tokiu vairuotoju, negana to, patikėti jam svečią. Lygioje vietoje tarp Rendang Lobo ir naftos telkinių spidometras porąkart rodė šimtą dešimt, tačiau daug baisesni dalykai laukė kalnų kelyje nuo naftos telkinių į vario kasyklas. Po ratais žiojosi bedugnės, posūkiuose cypė padangos, iš bambukų giraičių priešais mašiną išnirdavo azijiniai buivolai, dešimttoniai sunkvežimiai griaudėjo ne ta kelio puse. „Ir jūs nėmaž nesinervinat?“ – paklausė įsidrąsinęs Vilas. Tačiau gangsterio būta ne tik įsimylėjusio, bet ir labai dievoto: „Jei žmogus žino, kad vykdo Alacho valią, – o aš tai jau žinau, pone Farnabi, – nėra jokios priežasties nervintis. Tokiomis aplinkybėmis nervingumas prilygtų šventvagystei.“ Ir kai Muruganas metėsi į šoną išsilenkdamas dar vieno buivolo, pulkininkas, spragtelėjęs savo auksinę cigarinę, pasiūlė Vilui „Balkan sobranje“.
– Paruošta, – šūktelėjo Vidžaja.
Vilas pasuko galvą ir pamatė ant žemės gulinčius neštuvus.
– Puiku, – pasakė daktaras Makfailas. – Užkelkime jį. Atsargiai, atsargiai…
Netrukus mažytė procesija jau traukė siauru takeliu tarp medžių. Meri Sarodžini žengė priekyje, jos senelis – gale, tarp jų neštuvus nešė Muruganas ir Vidžaja.
Iš savo keliaujančios lovos Vilas Farnabis žvelgė pro žalią tamsą tarytum iš verdančios gyvenimu jūros dugno. Aukštai viršum galvos, jau arti paviršiaus, buvo girdėti lapijų šnaresiai, beždžionių cypavimai. O štai per orchidėjų debesį šokinėja tuzinas ragasnapių – tarsi pakrikusios vaizduotės kūriniai.
– Ar patogiai įsitaisėte? – paklausė Vidžaja, rūpestingai pasilenkęs prie Vilo, kad matytų jo veidą.
Vilas jam nusišypsojo:
– Patogiai ir prabangiai.
– Čia netoli, – padrąsino Vidžaja. – Po kelių minučių būsim vietoje.
– O kur yra „čia“?
– Eksperimentinėje stotyje. Tai kaip Rotamstedas[14]. Ar teko būti Rotamstede Anglijoje?
Žinoma, Vilas buvo apie jį girdėjęs, bet niekada ten nesilankė.
– Stotis veikia jau daugiau nei šimtą metų, – toliau pasakojo Vidžaja.
– Šimtą aštuoniolika, – pasakė Makfailas. – Lozas ir Gilbertas pradėjo dirbti su trąšomis 1843 metais. Vienas jų mokinių buvo atvykęs čia šešto dešimtmečio pradžioje padėti mano seneliui įkurti stotį. Rotamstedą tropikuose – toks buvo sumanymas. Tropikuose – tropikams.
Žalią niūrulį persmelkė šviesos blyksnis, ir netrukus neštuvai išniro iš miško į patį tropinės saulės spindesį. Vilas pakėlė galvą ir apsidairė. Jie buvo netoli didžiulio amfiteatro aikštelės.Už penkių šimtų pėdų – apačioje – kiek akis užmato plytėjo lyguma, išmarginta taisyklingais laukų lopinėliais, šen bei ten buvo matyti pulkeliais augantys medžiai, krūvon susispietę namai. O iš kitos pusės tūkstančius pėdų aukštyn, iki pat kalnų pusapskritimio, kilo ir kilo šlaitai. Terasa kopė paskui terasą, žalią ar auksinę, nuo pat lygumos iki dantytos viršūnių sienos, ryžių laukai, pakartodami vietovės kontūrą, kilo ir leidosi su kiekvienu šlaito iškilimu ar įdubimu – tarsi pagal kažkieno rūpestingą ir menišką planą. Gamta čia nebuvo vien natūrali, šis peizažas buvo sukurtas redukuojant jo geometrinį pirmapradiškumą, perteiktas – dailininkui tai būtų virtuoziškumo stebuklas – vingiuojančiomis linijomis, grynos, sodrios spalvos potėpiais.
– Ką tu darei Rendange? – nutraukė ilgą tylą daktaras Robertas.
– Rinkau medžiagą straipsniui apie naująjį režimą.
– Niekad nepamanyčiau, kad pulkininkas – tokia įdomi naujiena.
– Klystate. Jis karinis diktatorius. Tai reiškia, kad pakvipo mirtimi. O net ir tolimas mirties kvapas – jau naujiena, – Vilas nusijuokė. – Todėl man ir liepė užsukti pakeliui iš Kinijos.
Buvo ir kita priežastis, bet jos jis nusprendė nesakyti. Laikraščiai – tik viena lordo Aldehido interesų sričių. Kitas jo veidas – „Pietryčių Azijos naftos kompanija“, „Imperijos ir užsienio varis, Ltd.“ Oficialiai Vilas atvyko į Rendang Lobą uostinėti mirties jo militarizuotoje aplinkoje, bet turėjo ir kitą užsakymą – iššniukštinėti, ką diktatorius mano apie užsienio kapitalą, kokias mokesčių nuolaidas pasiruošęs taikyti, kokias pateiktų garantijas, jog nevykdys nacionalizacijos. Ir kiek grynojo pelno būtų eksportuojama? Kiek turėtų būti samdoma vietinių technikų ir administracijos darbuotojų? Visa baterija klausimų. Bet pulkininkas Dypa pasirodė itin kalbus ir draugingas.Todėl Vilas ir leidosi į aną kraują stingdantį pasivažinėjimą su Muruganu į vario kasyklas. „Primityvu, mielasis Farnabi, primityvu. Kaip pats matote, skubiai reikia modernios įrangos.“ Kitas susitikimas buvo sutartas – Vilas dabar prisiminė – kaip tik šį rytą. Prieš akis iškilo pulkininkas, sėdintis prie stalo. Policijos vyriausiojo komisaro pranešimas. „Ponas Farnabis paskutinį kartą pastebėtas vienas mažu laiveliu išplaukiantis į Palos sąsiaurį. Po poros valandų kilo smarki audra… laikomas žuvusiu…“ O jis sau gyvas sukinėjasi saloje, kur pakliūti neįmanoma.
„Jie tau niekuomet neduos vizos, – kalbėjo Džo Aldehidas paskutinio susitikimo metu. – Nebent kaip nors užsimaskavęs įsmuktum iš jūros. Apsisiausk bu³rnusu ar kuo kitu, kaip Arabijos Lorensas.“
– „Pabandysiu“, – maldydamas juoką pažadėjo Vilas.
„Bet jei kada nors pavyktų įsigauti į Palą, drožk tiesiai į rūmus. Rani – jų motina karalienė – mano sena bičiulė. Pirmą kartą susitikome prieš šešerius metus Lugane. Ji buvojo pas senuką Fogelį, dirbantį investiciniame banke. Jo draugužė domisi spiritizmu, ir jie surengė man seansą. Mediumas-ruporė – tikras tiesioginis balsas, tik, deja, kalbėjo vokiškai. Na, kai uždegė šviesas, aš su ja įsišnekėjau.
– Su rupore?
– Ne ne. Su Rani. Ji – nuostabi moteris. Juk žinai, Dvasios Kryžiaus Žygis.
– Ar tai ji sugalvojo?
– Taip, taip. Ir aš jį vertinu geriau negu Moralinį Ginklavimąsi. Kryžiaus žygiu labiau tikima Azijoje. Tą vakarą ilgai apie tai šnekėjomės. Kalba pakrypo apie naftą. Paloje gausu naftos. „Pietryčių Azijos nafta“ jau daug metų mėgina ten įlįsti. Kitos kompanijos – irgi. Nieko nepadarysi. Niekam jokių nuolaidų dėl naftos. Tai jų nesikeičianti politika. Bet Rani jai nepritaria. Ji norėtų, kad nafta kur nors pasaulyje tarnautų geriems tikslams. Pavyzdžiui, finansuotų Dvasios Kryžiaus Žygį. Tai ir sakau, jei tik pakliūsi į Palą, tiesiu taikymu šauk į rūmus. Pasišnekėk su ja. Sužinok iš vidaus apie tuos, kas priima sprendimus. Sužinok, ar esama dėl naftos kitaip nusiteikusios mažumos, ir paklausk, kaip mes galėtume padėti jiems įgyvendinti gerus darbus.
Jis baigė šneką pažadėdamas, jei Vilo pastangos duotų vaisių, dosnų atlygį. Tokį, kad Vilas galėtų nusipirkti net metus laisvės. „Daugiau jokių straipsnių. Nieko, tik Aukštoji kūryba, Kūryba, KŪRYBA“, – ir Džo Aldehidas nusikvatojo tokiu skatologiniu juoku, lyg šio žodžio pradžioje vietoje „k“ būtų „r“. Šiurpus padaras. Bet Vilas vis tiek rašė šio padaro piktybiniams laikraščiams, o už kyšį buvo pasirengęs kibti į jo juodus darbelius. Ir štai – sunku ir patikėti, jis – Palos žemėje. Likimas lėmė, kad Apvaizda būtų jo pusėje, bet juk padėti nelaimėje ir yra Apvaizdos amplua.
Į dabartinę realybę Vilą grąžino skardus Meri Sarodžini balsas, kai ši šūktelėjo:
– Štai ir atėjome!
Vilas kilstelėjo galvą. Jų mažytė procesija išsuko iš kelio ir žengė pro nišą baltu stiuku puoštoje sienoje. Kairėje ant kylančių terasų rikiavosi eilės žemų pastatų, prisiglaudusių maldyklinių fikusų šešėlyje. Aukštų palmių alėja tiesiai leidosi lotosų tvenkinio link, kitame krante stūksojo didžiulė Budos statula. Pasukę kairėn, jie, apgaubti įvairiausių kvapų, palipo tarp žydinčių medžių iki pirmosios terasos. Už tvoros nė nekrustelėdamas, jei ne neskubriai malantys žandikauliai, stovėjo sniego baltumo zebu, dieviškas savo romiu ir beprasmiu grožiu. Įsimylėjęs Europos pagrobėjas[15] liko atokiau, o čia ant žolės papleikė plunksnas Junonos povų porelė[16]. Meri Sarodžini atsklendė nedidelio sodelio vartus.
– Mano namelis, – tarė daktaras Makfailas ir atsisuko į Muruganą. – Leiskite, padėsiu išsukti laiptais.
Versta iš: Huxley A. ISLAND. HarperCollins Publishers, Harper Perennial Modern Classics, 2002
[1] Pyrrhonas (365?–275? m. pr.Kr.), graikų filosofas, teigęs, kad daiktai nepažinūs, todėl žmogus turi susilaikyti nuo bet kokių teiginių. Tai užtikrinsią jam dvasinę nepriklausomybę nuo aplinkos, kartu ir laimę.
[2] Jei ieškai paminklo, apsidairyk aplinkui (lot.).
[3] Henry’s George’as (1838–1897), JAV ekonomistas, skurdo priežastimi laikęs žemės privatinę nuosavybę.
[4] Piotras Kropotkinas (1842–1921), Rusijos revoliucionierius, anarchistas, tarpusavio pagalbą ir altruizmą laikęs svarbiausiais visuomenės gerovės veiksniais.
[5] François Noėlis Babeufas (1760–1797), prancūzų revoliucionierius, skelbęs egalitarines utopines idėjas
[6] Trisdešimties metų karas ( 1618–1648) – Europos valstybių tarpusavio karas.
[7] Per Trisdešimties metų karą Magdeburgas buvo sugriautas.
[8] Manhatano projektas – JAV atominės bombos kūrimo planas (1942).
[9] Anglų poeto, eseisto ir kultūrologo Matthewo Arnoldo (1822-1888) eilėraštis „Draugui“ – apie Homerą. (Čia ir toliau – Vert. past.)
[10] Sena anglų daina – skaičiuotė.
[11] Užuojauta, malonė, švelnumas. Visoms budizmo mokykloms svarbi atjautos kenčiantiems nuostata (skr.).
[12] 1872 m. išleistas satyrinis Samuelio Butlerio Viktorijos laikų visuomenę parodijuojantis romanas. Jo pavadinimas angliškai „Erehwon“ – tai atbulai užrašytas žodis nowhere.
[13] Jaunas gražuolis, imperatoriaus Hadriano (II a. po Kr.) numylėtinis, lydėjęs jį kelionėse.
[14] Didžiausia Jungtinėje Karalystėje ir veikiausiai seniausia pasaulyje žemės ūkio tyrimų stotis.
[15] Dzeusas, įsimylėjęs Europą (Europę), pagrobė ją pasivertęs jaučiu.
[16] Karvė ir povas – šventi Herai (romėnų literatūroje tapatinami su Junona), aukojami gyvuliai. Abi deivės garbintos kaip santuokos, gimdyvių globėjos.
Jules Renard. Ručkis
2007 m. Nr. 6
Iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė
Jules’is Renard’as (Žiulis Renaras, 1864–1910) visame pasaulyje išgarsėjo „Dienoraščiu“, ano meto Prancūzijos literatūrinio gyvenimo kronika, ir apysaka „Ručkis“, kuri Prancūzijoje buvo išleista dešimtis kartų, išversta į daugelį kalbų, iliustruota garsių dailininkų. Pagal ją 1932 m. buvo sukurta kino drama, o 2003 m. – televizijos filmas. „Ručkiu“ pavadinta ir pagalbos skriaudžiamiems vaikams draugija.
Gal Ručkis – nelaimingiausias XIX amžiaus vaikas? Deja, nelaimingų vaikų yra ir dabar, todėl ši tema aktuali ir mūsų laikais. Apysakoje ji gvildenama stulbinamai tikroviškai, nes už Ručkio slepiasi pats Jules’is Renard’as. Vos išvydusi pirmuosius rusvus nelaukto trečio kūdikio plaukelius, motina praminė jį Ručkiu ir korė ant jo visus šunis. Nors vėliau šis „nevykėlis“ tapo garsiu rašytoju, Gonkūrų akademijos nariu, nors liūdesį išmoko dangstyti karčiu humoru, niekada taip ir neatsikratė pesimizmo. Prieš mirtį net antkapio įrašą sukūrė būdingai šaipydamasis: „Jules’ui Renard’ui – abejingi tėvynainiai.“
VIŠTOS
– Lažinuosi, – sako ponia Lepik, – kad Onorina ir vėl pamiršo uždaryti vištas.
Tikrai. Tuo galima įsitikinti pažvelgus pro langą. Pačiame didelio kiemo gale po vištidės stogeliu tamsoje juoduoja atviros durys.
– Feliksai, gal nueitum jų uždaryti? – paprašo ponia Lepik vyriausiojo iš trijų vaikų.
– Aš čia ne tam, kad rūpinčiausi vištom, – atkerta Feliksas, išblyškęs, tingus, bailus berniokas.
– Tai gal tu, Ernestina?
– Oi, mama, aš labai bijau!
Vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina atsakydami vos kilsteli galvas. Jie, baisiausiai susidomėję, alkūnėmis atsirėmę į stalą, sukišę galvas, skaito.
– Dieve, kokia aš kvaila! – susigriebia ponia Lepik. – Visai nepagalvojau. Ručki, eik, uždarysi vištas!
Šiuo meiliu vardu ji vadina savo jaunėlį, nes jo rusvi plaukai ir strazdanota oda. Ručkis, žaidžiantis po stalu, atsistoja ir droviai sako:
– Mama, bet aš irgi bijau.
– Bijai? – atrėžia ponia Lepik. – Gėdykis, toks didelis bernas! Ir malonėk paskubėti!
– Žinom mes jį: užsispyręs kaip ožys, – sako sesuo Ernestina.
– Jis nieko nebijo, – pritaria vyresnysis brolis Feliksas.
Šie pagyrimai paglosto Ručkio savimeilę, ir jis, susigėdęs, kad jų nenusipelnė, kovoja su bauguliu. Norėdama dar labiau jį padrąsinti, motina pažada antausį.
– Tai nors pašvieskit man, – paprašo vaikas.
Ponia Lepik trukteli pečiais, Feliksas niekinamai vypteli. Tik gailestingoji Ernestina paima žvakę ir palydi broliuką iki koridoriaus galo.
– Aš tavęs čia palauksiu, – sako ji.
Bet, kai smarkus vėjo gūsis suvirpina ir užgesina liepsnelę, išsigandusi tučtuojau pabėga.
Ručkis suspaudžia užpakaliuką, suglaudžia kulnus ir ima drebėti tamsoje. Ji tokia tiršta, kad Ručkis pasijunta lyg apakęs. Vėjo šuoras apvynioja jį it ledinė paklodė ir taikosi nusinešti. Ar tik į pirštus, į skruostą nealsuoja lapės, gal net vilkai? Verčiau jau paskubėti, aklai bėgti prie vištų, atkišus galvą į priekį, kad pradurtų sutemas. Jis apgraibomis susiranda durų kabliuką. Kojų tapsėjimo išsigandusios vištos ant laktos subruzda ir užkudakuoja. Ručkis joms šūkteli:
– Nutilkit, čia aš!
Jis uždaro duris ir kiek kojos neša mauna į vidų. Kai uždusęs, išdidus grįžta į šilumą ir šviesą, jam atrodo, kad sunkius, purvo ir lietaus primirkusius skudurus pakeičia į naują, lengvą drabužį. Jis stovi tiesus, šypsodamasis, didžiuodamasis savimi, laukdamas gerų žodžių, ir dabar, praėjus pavojui, tėvų veiduose ieško nerimo, kuris juos dėl jo buvo apėmęs.
Bet vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina ramiai sau skaito toliau, o ponia Lepik lyg niekur nieko sako:
– Ručki, tu kas vakarą eisi uždaryti vištų.
KURAPKOS
Ponas Lepikas kaip paprastai išverčia ant stalo medžioklinį krepšį. Iškrinta dvi kurapkos. Vyresnysis brolis Feliksas įrašo jas į lentelę, kabančią ant sienos. Tai jo pareiga. Kiekvienas vaikas turi savo darbą. Sesuo Ernestina nupeša paukščius. O Ručkiui pavesta pribaigti sužeistuosius. Ši privilegija jam suteikta dėl visiems žinomo jo kietos širdies nuožmumo. Kurapkos blaškosi, judina kaklus.
PONIA LEPIK. Ko lauki, daigok greičiau!
RUČKIS. Mama, aš taip pat norėčiau pažymėti jas lentelėje.
PONIA LEPIK. Lentelė tau per aukštai.
RUČKIS. Tada norėčiau jas nupešti.
PONIA LEPIK. Tai ne vyrų darbas.
Ručkis paima kurapkas. Ir išgirsta įprastinius paslaugius patarimus:
– Juk žinai, suspausk joms kaklus, čia, prieš plunksnas.
Abiejose rankose už nugaros laikydamas po paukštį, jis pradeda.
PONAS LEPIKAS. Abi iš karto, tai velniūkštis!
RUČKIS. Kad būtų greičiau.
PONIA LEPIK. Nevaidink jautruolio. Juk paslapčia džiūgauji.
Kurapkos mėšlungiškai ginasi, plaka sparnais, barsto plunksnas. Jos nė už ką nenori mirti. Lengviau būtų viena ranka pasmaugti draugą. Įspraudęs paukščius tarp kelių, kad nejudėtų, tai rausdamas, tai baldamas, išpiltas prakaito, iškėlęs galvą, kad nieko nematytų, Ručkis spusteli stipriau.
Kurapkos nepasiduoda.
Įniršęs ir norėdamas greičiau viską baigti, jis čiumpa jas už kojų ir trenkia galvas į bato nosį.
– O, koks budelis! Koks budelis! – sušunka vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina.
– Jis mėgaujasi, – sako ponia Lepik. – Vargšai paukšteliai! Nenorėčiau atsidurti jų vietoje, jo naguose.
Ponas Lepikas, nors ir senas medžiotojas, pasibjaurėjęs išeina.
– Štai! – mesdamas negyvas kurapkas ant stalo, taria Ručkis.
Ponia Lepik varto jas ir šiaip, ir taip. Mažos galvelės sutraiškytos, iš jų teka kraujas, išvirtę truputis smegenų.
– Laikas jas iš jo atimti, – sako ji. – Argi ne šlykštu?
Vyresnysis brolis Feliksas paantrina:
– Tai jau tikrai, šiandien jam pasisekė ne taip kaip kitais kartais.
TAI ŠUO
Ponas Lepikas ir sesuo Ernestina, atsirėmę į stalą po lempa, skaito: vienas – laikraštį, kita – savo brangiąją knygą; ponia Lepik mezga, vyresnysis brolis Feliksas prie ugnies šildosi kojas, o Ručkis sėdi ant grindų ir prisimena visokiausius dalykus.
Staiga Piramas, miegojęs ant šiaudinio demblio, dusliai suurzgia.
– Ša! – subara jį ponia Lepik.
Piramas suurzgia garsiau.
– Kvailys! – sako ponia Lepik.
Bet Piramas suloja taip garsiai, kad visi net krūpteli. Ponia Lepik prisideda ranką prie širdies. Ponas Lepikas, sukandęs dantis, rūsčiai dėbteli į šunį. Vyresnysis brolis Feliksas nusikeikia, bet netrukus jie vieni kitų jau nebegirdi.
– Ar nenutilsi, bjaurus šunie! Liaukis, nedorėli!
Piramas pasiunta ambryti dar smarkiau. Ponia Lepik jį aptalžo. Ponas Lepikas uždrožia laikraščiu, paskui spiria koja. Piramas, bijodamas smūgių, skalija atsigulęs, nuleidęs nosį ir tartum supykęs: įbedęs snukį į demblį, jis loja visa gerkle.
Lepikų šeimą dusina įniršis. Jie stovėdami tvatija gulintį šunį, bet šis nepasiduoda.
Langai barška, krosnies kaminas gaudžia, sesuo Ernestina net spygauja.
Ručkis, nelaukdamas paliepimo, eina pažiūrėti, kas ten. Gal gatve dūlina susivėlinęs praeivis, ramiai grįžtantis namo, o gal jis lipa per sodo tvorą ko nors nugvelbti.
Ručkis slenka ilgu, tamsiu koridorium ištiesęs rankas į duris. Sugraibęs velkę, trenksmingai ją atitraukia, bet durų neatidaro.
Kitados jis išlįsdavo, išeidavo laukan ir švilpdamas, dainuodamas, trypdamas kojomis mėgindavo išgąsdinti priešą.
Dabar Ručkis sukčiauja.
Tėvai įsivaizduoja, kad jis drąsiai naršo po visus kampus ir kaip ištikimas sargybinis suka ratus apie namą, o sūnus juos apgaudinėja ir stovi prisiglaudęs prie durų.
Kada nors jie jį sučiups, bet jis jau seniai sėkmingai vynioja juos apie pirštą.
Bijo tik nusičiaudėti arba sukosėti. Stypso sulaikęs kvapą, tačiau kai pakelia akis, pro langelį virš durų pamato tris ar keturias žvaigždes, kurių ryškus spindėjimas jį sustingdo.
Bet laikas grįžti vidun. Nereikia per ilgai užtrukti. Kitaip kils įtarimų.
Ručkis gležnomis rankelėmis vėl nusitveria sunkios sklendės, kurios surūdiję apkalai sugirgžda, ir triukšmingai užstumia ją iki pat galo. Tegul jie pagal šitą bildesį sprendžia, ar iš toli jis pareina ir ar atliko savo pareigą! Kutenamas per nugarą lakstančių skruzdėlyčių, vaikas skuba nuraminti šeimos.
Kaip ir aną sykį, kol jo nebuvo, Piramas nutilo, Lepikai ataušo ir įsitaisė savo nepakeičiamose vietose, o kadangi niekas nieko neklausė, Ručkis iš įpročio vis tiek tarstelėjo:
– Šuo kažką susapnavo.
KOŠMARAS
Ručkis nemėgsta šeimos draugų. Jie jam trukdo, užima jo lovą, ir jis būna priverstas miegoti su motina. Dieną Ručkis turi daug ydų, o naktį pagrindinė jo kliautis – knarkimas. Be jokios abejonės, jis knarkia tyčia.
Didžiajame kambaryje, šaltame net rugpjūtį, stovi dvi lovos. Viena – pono Lepiko, kitos pakraštėlyje jis ilsėsis šalia motinos.
Prieš miegą vaikas po apklotu pakosčioja, kad išsivalytų gerklė. Bet gal jis knarkia pro nosį? Ručkis patyliukais išsipučia šnerves norėdamas įsitikinti, ar jos neužsikimšusios. Ir stengiasi kvėpuoti ne per garsiai.
Bet vos užmiega, pradeda knarkti. Tai lyg koks apsėdimas.
Ponia Lepik, nieko nelaukdama, iki kraujo suvaro jam į sėdynę, į patį minkštimą, du nagus. Ji pasirinko tokį būdą.
Ručkio klyksmas ūmai pažadina poną Lepiką, ir šis paklausia:
– Kas tau atsitiko?
– Jis susapnavo košmarą, – atsako ponia Lepik.
Ir kaip kokia auklė ima niūniuoti lopšinę, panašią į indėnišką melodiją.
Kakta ir keliais stumdamas sieną, lyg norėtų ją nugriauti, delnus priplojęs prie sėdmenų, kad išvengtų žnybimo, kurį pajus sulig pirmu garsesniu kvėptelėjimu, Ručkis vėl užmiega pačiame plačios lovos pakraštėlyje, šalia motinos.
JUMS LEIDUS
Ar galima, ar reikia šitai sakyti? Ručkis, sulaukęs tokio amžiaus, kai kiti eina komunijos tyri širdimi ir kūnu, tebėra nešvarus. Vieną naktį jis per ilgai delsė, nedrįso pasiprašyti.
Vylėsi, jog vis smarkiau rangydamasis numalšins negerumą.
Kur tau!
Kitą naktį Ručkis susapnavo, kad guli patogiai įsitaisęs atokiau, prie spintelės, o paskui pridarė į lovą, visiškai nekaltai, kietai miegodamas.
Ir štai jis atsibunda.
Didžiausiam jo nustebimui, jokios spintelės nėra nė kvapo!
Ponia Lepik stengiasi nepratrūkti. Ramiai, atlaidžiai, motiniškai viską sutvarko. O rytojaus rytą Ručkis, kaip koks lepūnėlis, net pusryčiauja nesikeldamas iš patalo.
Taip, ponia Lepik atneša jam į lovą sriubos, gardžios sriubos, prieš tai medine mentele kažko į ją šliūkštelėjusi – o, visai nedaug, tik šlakelį!
Nuo galvūgalio vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina klastingais žvilgsniais stebi Ručkį, pasirengę sulig pirmu ženklu prapliupti juoku. Ponia Lepik šaukštelis po šaukštelio maitina savo sūnų it paukščiuką. Akies krašteliu ji tarsi sako vyresniajam broliui Feliksui ir seseriai Ernestinai:
– Dėmesio! Pasiruoškit!
– Taip, mama.
Jie, įsivaizduodami būsimas grimasas, jau iš anksto smaginasi. Vertėjo pašaukti ir keletą kaimynų. Pagaliau ponia Lepik meta į vyresniuosius vaikus paskutinį žvilgsnį lyg klausdama: „Ar pasirengę?“ – lėtai lėtai pakelia paskutinį šaukštelį ir suvaro jį Ručkiui į plačiai išžiotą gerklę, kište sukiša, sugrūda, tada pajuokiamai bjaurėdamasi sako:
– Aha, mažas terliau, suvalgei, sugurkei kaip didelis savo sysių, tą vakarykštį.
– Taip ir maniau, – lyg niekur nieko atsako Ručkis, nenutaisęs laukiamos grimasos.
Jis pradeda priprasti, bet kai žmogus prie ko nors pripranta, tas dalykas nebeatrodo juokingas.
NAKTIPUODIS
I
Kadangi Ručkiui lovoje jau ne sykį atsitiko nelaimė, jis kas vakarą stengiasi imtis atsargumo priemonių. Vasarą tai nesunku. Devintą valandą, kai ponia Lepik varo jį gultis, Ručkis mielai išeina į lauką; ir paskui ramiai praleidžia naktį.
Žiemą pasivaikščiojimas tampa lažu. Nors vos sutemus, uždaręs vištas, jis ir atlieka reikalą, vis tiek negali tikėtis, kad ištvers ligi ryto. Šeima vakarieniauja, ilgai sėdi, paskui išmuša devynias, jau seniai tamsu, ir tamsa truks ištisą amžinybę. Ručkiui reikia antrąkart eiti į lauką.
Šį vakarą, kaip ir kiekvieną, jis abejoja: „Noriu aš ar nenoriu?“
Dažniausiai Ručkis atsako: „Taip“, – nes, atvirai kalbant, nebeturi kur dėtis arba savo spindesiu jį padrąsina mėnulis. Kartais pavyzdį parodo ponas Lepikas arba vyresnysis brolis Feliksas. Beje, reikalas ne visada prispiria jį eiti toli nuo namų, iki gatvės griovio, kone vidur lauko. Dažniausiai jis sustoja prie laiptų apačios. Kaip kada…
Tačiau šį vakarą į langus barbena lietus, vėjas užgesino žvaigždes, o pievose šniokščia riešutmedžiai.
„Viskas gerai, – po ilgų svarstymų nusprendžia Ručkis, – aš tikrai nenoriu.“
Visiems pasako „labanakt“, užsidega žvakę ir eina į savo tuščią vienišiaus kambarį koridoriaus gale, dešinėje pusėje. Tenai nusirengia, atsigula ir ima laukti ponios Lepik apsilankymo. Ji vienu judesiu pataiso apklotą ir užpučia liepsnelę. Žvakę motina jam palieka, bet nepalieka degtukų. Ir užrakina duris, nes jis bailus. Iš pradžių Ručkis mėgaujasi vienatve. Jam patinka svajoti patamsyje. Jis prisimena praėjusią dieną, pasidžiaugia, jog lengvai išsisuko, ir tikisi tokios pat sėkmės sulaukti rytoj. Šaunu, kad dvi dienas iš eilės ponia Lepik nekreips į jį dėmesio, pamano Ručkis ir su šia mintimi stengiasi užmigti.
Bet vos užmerkęs akis pajunta pažįstamą negerumą.
„Tai neišvengiama“, – sako sau Ručkis.
Kitas jo vietoje atsikeltų. Bet Ručkis žino, kad po lova nėra naktipuodžio. Nors ponia Lepik galėtų prisiekti jį ten pastačiusi, visada užmiršta tai padaryti. Ir kam tas naktipuodis reikalingas, jei Ručkis išeina į lauką?
Todėl Ručkis, užuot atsikėlęs, ima samprotauti:
„Anksčiau ar vėliau turėsiu pasiduoti. Juo ilgiau kentėsiu, juo daugiau prisikaups. Jei pasiusiosiu tuojau pat, pridarysiu mažai, ir paklodės nuo kūno šilumos spės išdžiūti. Iš patirties žinau, kad mama nieko nepastebės.“
Ručkis nusilengvina, kuo ramiausiai užsimerkia ir kietai užmiega.
II
Ūmai jis atsibunda ir ima klausytis, kas darosi pilve.
„Oho! – sako sau. – Reikalai bjaurėja!“
Ką tik manė puikiai susitvarkęs. Bet kur tau! Vakar vakare padarė nuodėmę – patingėjo. Dabar artinasi tikroji bausmė.
Ručkis atsisėda lovoje ir galvoja, ką daryti. Durys užrakintos. Langas grotuotas. Ištrūkti neįmanoma.
Tačiau jis atsikelia ir nuėjęs apčiupinėja duris bei lango grotas. Šliaužioja grindimis, rankomis graibo palovį ieškodamas naktipuodžio, nors ir žino, kad jo ten nėra.
Paskui atsigula, vėl atsikelia. Jau verčiau judėti, vaikščioti, trypčioti negu miegoti. Jis abiem kumščiais spaudžia besipučiantį pilvą.
– Mama! Mama! – silpnu balseliu šūkteli Ručkis, nors bijo būti išgirstas, nes, jei ponia Lepik ateitų, jis iškart pasveiktų ir tada atrodytų, kad sūnus iš jos pasityčiojo. O jis tenori rytoj nemeluodamas pasakyti, kad šaukė.
Be to, kaipgi jis šauktų? Juk visas jėgas išeikvoja mėgindamas atitolinti nelaimę.
Netrukus, varstomas nežmoniško sopulio, Ručkis pasileidžia šokti. Atsitrenkia į sieną ir atšlyja. Atsitrenkia į geležinę lovą. Atsitrenkia į kėdę, atsitrenkia į židinį ir, smarkiai trūktelėjęs jo dangtį, susilenkia tarp trikojų – nugalėtas, be galo laimingas.
Tamsa kambaryje vis tirštėja.
III
Ručkis užmiega tik paryčiais ir saldžiai pučia į akį tol, kol ponia Lepik atidaro duris ir susiraukia, tarsi kažką užuodusi.
– Koks keistas kvapas! – sako ji.
– Labas rytas, mama, – pasisveikina Ručkis.
Ponia Lepik nuplėšia apklotą, apšniukštinėja kambario kampus ir greitai suranda.
– Aš sirgau, o naktipuodžio nebuvo, – nusprendęs, kad tai geriausias gynybos būdas, puola teisintis Ručkis.
– Melagis! Melagis! – užrinka ponia Lepik.
Ji išbėga iš kambario, grįžta slėpdama nuo vaiko akių naktipuodį ir mikliai pakiša jį po lova, paskui ištempia Ručkį iš guolio ir, sušaukusi visą šeimyną, ima rypuoti:
– Kuo aš nusikaltau dangui, kad užkorė man tokį vaiką?
Atsinešusi skudurų ir kibirą vandens, ji užlieja židinį lyg gesindama ugnį, išpurto patalus ir, nepaliaudama bruzdėti, gailiai dejuoja: „Oro! Man trūksta oro!“
Staiga Ručkiui panosėje sumosuoja kumščiais:
– Nelaimingasis! Tau galvoj maišosi! Visai išsigimei! Gyveni kaip koks gyvulys! Duotum naktipuodį gyvuliui, ir tas išmoktų juo naudotis. O tu susimanei teršti židinius! Dievas liudytojas, per tave išeisiu iš proto ir mirsiu pamišėlė, pamišėlė, pamišėlė!
Ručkis, vienmarškinis, basas, žiūri į naktipuodį. Šiąnakt jo nebuvo, dabar yra, antai stovi palovyje. Tuščias, baltas naktipuodis jį akina, ir būtų įžūlu atkakliai tvirtinti, kad nieko nemato.
Nusiminusi šeima, pro šalį einantys pašaipūs kaimynai, ką tik atvažiavęs laiškanešys neduoda jam ramybės ir vis lenda, klausinėja.
– Garbės žodis! – pagaliau atsako Ručkis, įsmeigęs akis į naktipuodį. – Aš jau nieko nebesuprantu. Žinokitės patys.
TRIUŠIAI
– Tau neliko meliono, – sako ponia Lepik. – Beje, tu, kaip ir aš, jo nemėgsti.
„Na ir gerai“, – pamano Ručkis.
Šitaip jam primetami jos pomėgiai ir bodėjimasis. Apskritai jis turi mėgti tik tai, ką mėgsta motina. Į stalą paduodamas sūris.
– Esu tikra, – sako ponia Lepik, – kad Ručkis jo nevalgys.
Ir Ručkis pamano: „Jei jau ji tuo tikra, nėra ko nė mėginti jos perkalbėti.“
Be to, jis žino, tai būtų pavojinga. Argi nespės patenkinti net keisčiausių savo užgaidų tik jam vienam žinomose vietelėse? Valgant desertą ponia Lepik sako:
– Nunešk šitas meliono riekes savo triušiams.
Ručkis pildo paliepimą tipendamas mažais žingsneliais ir tiesiai laikydamas lėkštę, kad nieko neišmestų.
Jam įžengus į triušidę, gyvulėliai susispiečia aplinkui jau pasirengę, – pastatę ausis, uostinėdami orą, priekines letenėles iškėlę taip, lyg ruoštųsi mušti būgną.
– Malonėkit truputį luktelėti, – sudraudžia juos Ručkis. – Pasidalykime.
Ir, atsisėdęs ant krūvon suversto mėšlo, iki šaknų apgraužtų žilių, kopūstkočių, dedešvų lapų, jis jiems atiduoda melionų sėklas, o sultis išgeria pats: jos saldžios kaip saldusis vynas.
Paskui dantimis nugraužia cukringą minkštimą, šeimynykščių paliktą ant riekelių, viską, kas dar gali burnoje tirpti, ir žalias luobeles numeta ratu sutūpusiems triušiams.
Triušidės durys uždarytos. Pro plyšius tarp stogo čerpių vidun skverbiasi popiečio saulė ir vilgo spindulių galus vėsiais šešėliais.
KAPLYS
Vyresnysis brolis Feliksas ir Ručkis dirba greta vienas kito. Abu turi po kaplį. Vyresniojo brolio Felikso kaplys geležinis, pagal užsakymą kalvio padarytas. Ručkis savąjį iš medžio susimeistravo pats. Jie darbuojasi sode, pluša iš peties ir rungtyniauja tarpusavyje. Staiga, kai Ručkis mažiausiai to tikisi (nelaimės visada užklumpa nelauktai), gauna smarkų smūgį kapliu į kaktą.
Po kelių akimirkų vyresnėlį Feliksą, kuriam pasidarė bloga pamačius broliuko kraują, tenka nunešti ir atsargiai paguldyti į lovą. Visa šeima ant pirštų galų sustoja aplinkui Ručkį ir baugščiai dūsauja:
– Kur uostomosios druskos?
– Atneškite šalto vandens, reikia suvilgyti smilkinius.
Ručkis užlipa ant kėdės, norėdamas per pečius ir galvas pažiūrėti į brolį. Ručkio kakta aprišta jau permirkusiu skuduru, o kraujas vis dar sunkiasi ir varva.
Ponas Lepikas jam sako:
– Smagiai jis tau uždrožė!
Sesuo Ernestina, kuri aptvarstė žaizdą, priduria:
– Kaplys smigo kaip per sviestą.
Ručkis nerėkė, nes jam buvo leista suprasti, kad tai nieko negelbės.
Bet štai vyresnysis brolis Feliksas atmerkia vieną akį, paskui kitą. Jis jau atsipeikėjo nuo išgąsčio, o kadangi jo skruostai pamažu ima rausti, visiems iš širdžių traukiasi nerimas ir baimė.
– Tu vis toks pat nepataisomas! – papriekaištauja Ručkiui ponia Lepik. – Juk galėjai pasisaugoti, kvaily!
KURMIS
Ručkis ant kelio randa kurmį, juodą kaip kaminkrėtys. Ligi valiai prisižaidęs, nusprendžia jį užmušti. Keletą kartų vikriai sviedžia gyvūnėlį į orą, kad tas nukristų ant akmens.
Iš pradžių sekasi gerai, kaip sviestu patepta.
Kurmiui jau sutreškintos letenėlės, perskelta galva, sulaužyta nugara, ir jis, atrodo, ilgai netvers.
Paskui Ručkis nustebęs pamato, kad kurmis neskuba gaišti. Nors ir svaidė jį aukščiau namų, iki pat dangaus, reikalai nejuda iš vietos.
– Tai kipšas! Vis dar nenudvėsė, – sako Ručkis.
Ir iš tiesų ant krauju aptaškyto akmens tyso kurmis; jo riebus pilvukas dreba kaip šaltiena, ir tas drebėjimas sudaro gyvybės iliuziją.
– Ak tu kipše! – įniršęs sušunka Ručkis. – Vis dar nenudvėsei!
Jis pakelia kurmį, apipila jį keiksmais ir pakeičia taktiką.
Paraudęs, vos neašarodamas Ručkis spjauna ant kurmio ir atsivėdėjęs iš visų jėgų trenkia į akmenį.
Tačiau beformis pilvukas tebejuda.
Juo pasiučiau Ručkis daužo, juo atkakliau, dingojasi jam, kurmis nenori nugaišti.
TAURĖ
Ručkis prie stalo daugiau negers. Jis atsikrato šio įpročio per kelias dienas ir taip lengvai, kad nustebina šeimą ir draugus. Vieną rytą jis sako poniai Lepik kaip paprastai pilančiai jam vyno:
– Ačiū, mama, aš nenoriu gerti.
Per vakarienę jis ir vėl sako:
– Ačiū, mama, aš nenoriu gerti.
– Tu daraisi taupus, – sako ponia Lepik. – Juo geriau kitiems.
Taigi Ručkis negeria visą dieną, nes lauke nekaršta ir jis tiesiog nesijaučia ištroškęs.
Rytojaus dieną ponia Lepik, dengdama stalą, klausia:
– Ar šiandien gersi, Ručki?
– Garbės žodis, nežinau, – atsako jis.
– Kaip tau patinka, – sako ponia Lepik. – Jei prireiks taurės, pats pasiimsi ją iš indaujos.
Ručkis neina jos atsinešti. Gal tai užgaida, gal užmaršumas, o gal baimė apsitarnauti pačiam?
Šeima jau stebisi:
– Tu tobulėji, – sako ponia Lepik. – Įgijai dar vieną savybę.
– Retą savybę, – sako ponas Lepikas. – Vėliau ji tau pravers, jei pasiklysi dykumoje ir liksi vienas, be kupranugario.
Vyresnysis brolis Feliksas ir sesuo Ernestina lažinasi.
SESUO ERNESTINA. Jis gali visą savaitę negerti.
VYRESNYSIS BROLIS FELIKSAS. Na ką tu! Bus gerai, jei ištvers tris dienas, iki sekmadienio.
– Aš, – gudriai šypsodamasis sako Ručkis, – negersiu niekada, jei nebūsiu ištroškęs. Pažiūrėkit į triušius arba jūrų kiaulytes, ar ne taip jie elgiasi?
– Jūrų kiaulytė ir tu – tai dvi kiaulės, – sako vyresnysis brolis Feliksas.
Įsižeidęs Ručkis nusprendžia jiems parodyti, ką sugeba. Ponia Lepik ir vėl užmiršta pastatyti jam taurę. Jis jos neprašo. Vienodai abejingai klausosi ir pašaipių pastabų, ir nuoširdaus susižavėjimo žodžių.
– Jis – arba ligonis, arba beprotis, – sako vieni.
O kiti tvirtina:
– Jis geria slapčiomis.
Bet įdomu tik tai, kas nauja. Ručkiui kaskart vis rečiau tenka iškišti liežuvį ir parodyti, kad jis ne sausas.
Tėvai ir kaimynai persisotina šiuo stebuklu. Tik keletas prašalaičių, šitai sužinoję, dar iškelia rankas į dangų:
– Jūs perdedat. Niekas negali išsiversti netenkindamas gamtinių poreikių.
Daktaras, su kuriuo buvo pasitarta, pareiškia, kad vaiko elgesys jam atrodo keistas, bet apskritai nieko nėra neįmanoma.
Ručkis, bijojęs kančių, nustebęs pripažįsta, kad nuolatinėmis pastangomis galima padaryti viską, ką nori. Jis manė pasmerkiąs save skausmingam susilaikymui, atliekąs savotišką žygdarbį, bet iš tiesų net nepatyrė jokio nepatogumo. Ir jaučiasi geriau negu anksčiau. Tai kodėl negali įveikti alkio, kaip įveikė troškulį? Jis pasninkaus, bus gyvas vien oru.
Savo taurės Ručkis nė nebeprisimena. Ji jau seniai nereikalinga. Vėliau tarnaitei Onorinai kyla mintis pripilti į ją raudonojo diatomito miltelių žvakidėms blizginti.
TRIMITAS
Ponas Lepikas šįryt grįžo iš Paryžiaus. Jis atidaro lagaminą. Iš jo ištraukia dovanas vyresniajam broliui Feliksui ir seseriai Ernestinai, gražias dovanas, apie kurias (kaip keista!) jie svajojo kiaurą naktį. Paskui ponas Lepikas, susidėjęs rankas už nugaros, vylingai pažvelgia į Ručkį ir klausia:
– O kas tau labiau patinka – trimitas ar pistoletas?
Ručkis veikiau atsargus nei drąsus. Jis labiau norėtų trimito, nes tas neiššauna rankose, bet jam visada buvo sakoma, kad jo metų berniukas iš tikrųjų turėtų žaisti tik su ginklais – kardais ir kitokiais koviniais įnagiais. Laikas ir jam pauostyti parako, išmokti žudyti. Jo tėvas pažįsta vaikus: parvežė jiems tai, ko reikia.
– Man patinka pistoletas, – be užuolankų atsako Ručkis, neabejoja, kad atspėjo. Ir negana to, priduria: – Nėra ko slėpti už nugaros, aš jį matau!
– Šit kaip, – sutrikęs atsako ponas Lepikas. – Tau patinka pistoletas. Vadinasi, tu smarkiai pasikeitei?
Ručkis tučtuojau susigriebia:
– Visai ne, tėti, aš tik pajuokavau. Būk ramus, aš nekenčiu pistoletų. Greičiau duok man trimitą ir pamatysi, kaip maloniai aš jį pūsiu!
PONIA LEPIK. Tai ko meluoji? Nori įskaudinti tėvą, ar ne? Jei mėgsti trimitus, nereikia sakyti, kad mėgsti pistoletus, ir juo labiau negalima pliaukšti, kad juos matai, jei nieko nematai. Todėl aš tave pamokysiu: negausi nei pistoleto, nei trimito. Pažvelk – jis papuoštas trimis raudonais bumbulais ir vėliavėle su auksiniais kuteliais. Na gana spoksoti. Dabar eik į virtuvę ir pažiūrėk, ar aš ten esu. Drožk, dink iš čia ir dūduok sau į kumštį.
Viršutinėje spintos lentynoje ant krūvos baltų skalbinių, suvyniotas į tris raudonus bumbulus ir vėliavėlę auksiniais kuteliais, nepasiekiamas, nematomas, nebylus kaip Paskutiniojo teismo trimitas Ručkio žaislas laukia, kas į jį papūs.
SRUOGA
Ponia Lepik reikalauja, kad sekmadieniais jos sūnūs eitų į mišias. Juos gražiai papuošia, jų tualetu rūpinasi sesuo Ernestina, rizikuodama pavėluoti apsirengti pati. Ji išrenka kaklaraiščius, nudildo nagus, išdalija maldaknyges, storiausią atiduoda Ručkiui. Bet, svarbiausia, ištepa broliams plaukus pomada.
Šitai ji daro užsidegusi.
Ručkis, kaip koks Jonelis Kvailelis, leidžiasi terliojamas, tačiau vyresnysis brolis Feliksas perspėja seserį, kad galų gale supyks. Todėl ji sukčiauja.
– Šįkart, – sako Ernestina, – aš tiesiog užsimiršau, pritepliojau netyčia, kitą sekmadienį, prisiekiu, – jokios pomados.
Bet jai visada pavyksta prikišti nagus.
– Prisišauksi nelaimę, – grasina vyresnysis brolis Feliksas.
Šį rytą jis sėdi apsivyniojęs kaklą rankšluosčiu, palenkęs galvą ir nepastebi, jog sesuo Ernestina ir vėl gudrauja.
– Matai, – sako ji, – aš tavęs klausau, neturėsi ko niurzgėti. Žiūrėk, pomados stiklainiukas uždarytas stovi ant židinio. Argi aš ne gera? Nors tai – joks nuopelnas. Cemento reikės Ručkiui, o tau jis nebūtinas. Tavo plaukai ir be jo garbanoti ir purūs. Galva dabar panaši į kalafiorą, ir šitas sklastymas laikysis iki vakaro.
– Ačiū, – padėkoja vyresnysis brolis Feliksas.
Jis atsistoja ir net nepasitikrina, kaip paprastai ranka perbraukdamas plaukus.
Sesuo Ernestina jį išdabina, užmauna baltas šilkines pirštines.
– Ar jau baigei? – klausia vyresnysis brolis Feliksas.
– Tu gražus kaip princas, – pagiria sesuo Ernestina, – trūksta tik kepurės. Pasiimk ją iš spintos.
Tačiau vyresnysis brolis Feliksas praeina pro spintą. Pribėgęs prie indaujos, atidaro ją, čiumpa grafiną, pilną vandens, ir ramiai išpila jį sau ant galvos.
– Aš tave perspėjau, sese, – sako jis. – Nemėgstu, kai iš manęs tyčiojamasi. Tu dar per maža apgauti tokį seną lapiną kaip aš. Jei dar kada nors pamėginsi mane ištepti, įmesiu tavo pomadą į upę.
Prilaižytais plaukais, peršlapusiu, varvančiu išeiginiu kostiumu jis laukia, kada bus perrengtas arba išdžius saulėje, – čia jau kaip šeimai patiks, nes jam tas pats.
„Koks kietuolis, – pamano Ručkis, sustingęs iš susižavėjimo. – Jis nieko nebijo, o jei aš pamėginčiau pasekti jo pavyzdžiu, būčiau negyvai užjuoktas. Verčiau tegu jie galvoja, kad pomada man visai nebjauri.“
Nors Ručkis ir nuolankus, leidžiasi tepliojamas, užtat patys plaukai sesei atkeršija.
Jie, pomada priglostyti, kurį laiką dedasi negyvi; paskui atsitiesia ir, nematomos jėgos pastūmėti, praduria ploną blizgantį paviršių.
Lyg ražiena ledui tirpstant.
Netrukus jau stirkso pirma sruoga – tiesi, išsilaisvinusi.
ONORINA
PONIA LEPIK. Kiek jums metų, Onorina?
ONORINA. Per Visus šventuosius suėjo šešiasdešimt septyneri, ponia Lepik.
PONIA LEPIK. Tai jūs jau sena, mano vargše senute!
ONORINA. Tai nieko nereiškia, jei gali dirbti. Aš niekada nesirgau. Ko gero, esu ištvermingesnė už arklį.
PONIA LEPIK. Norit, pasakysiu jums vieną dalyką, Onorina? Jūs numirsite staiga. Kurį nors vakarą grįždama nuo upės pajusit, kad skalbinių pintinė labiau slegia pečius, ir sunkiau stumti karutį nei kitais kartais. Tada suklupsite tarp rankenų, nosim įsikniaubsit į šlapius skalbinius, ir bus baigta. Kas nors jus suras jau negyvą.
ONORINA. Jūs mane juokinat, ponia Lepik. Nebijokit, mano rankos ir kojos dar tvirtos.
PONIA LEPIK. Iš tiesų jūs truputį kūprinatės, bet kai nugara sulinkusi, skalbiant ne taip gelia strėnas. Kaip gaila, kad jūsų regėjimas silpsta! Nesiginčykit, Onorina! Jau senokai tai pastebiu.
ONORINA. O, aš matau taip pat gerai, kaip ir savo vestuvių dieną!
PONIA LEPIK. Puiku! Atidarykit indaują ir paduokit man lėkštę, bet kurią. Jei kaip reikiant iššluostote indus, tai iš kur šita dėmė?
ONORINA. Indaujoje yra drėgmės.
PONIA LEPIK. Ar tik indaujoje nėra ir pirštų, čiupinėjančių lėkštes? Pažvelkit į šitas žymes.
ONORINA. Kurgi tos žymės, ponia? Aš nieko nematau.
PONIA LEPIK. Dėl to jums ir priekaištauju, Onorina. Supraskite mane. Nesakau, kad nesusidorojat su darbu, tai būtų netiesa: visoje apylinkėje nepažįstu nė vienos moters, darbštumu prilygstančios jums, bet jūs senstate. Aš taip pat senstu, mes visi senstame, ir ateina laikas, kai vien geros valios nebeužtenka. Lažinuosi, kad kartais pajuntat, kaip akis tarytum aptraukia migla. Veltui jas trinat, migla vis tiek neišsisklaido.
ONORINA. Tada aš plačiai atsimerkiu ir išnyksta visas drumstumas, lyg ištraukus galvą iš kibiro vandens.
PONIA LEPIK. Taip, taip, Onorina, patikėkit manim. Štai ir vakar padavėt ponui Lepikui nešvarią taurę. Aš nieko nesakiau, kad sukėlusi skandalą jūsų nenuliūdinčiau. Ponas Lepikas taip pat nieko nesakė. Jis niekada nieko nesako, bet jokia smulkmena neprasprūsta jam pro akis. Galima pamanyti, kad jis abejingas. Anaiptol! Pastebi viską ir viskas įsirėžia jam į atmintį. Jis tiesiog atstūmė jūsų paduotą taurę ir turėjo kantrybės per pietus likti negėręs. Aš kentėjau ir dėl jūsų, ir dėl jo.
ONORINA. Kurių velnių ponas Lepikas varžosi savo tarnaitės? Būtų pakakę tarti žodį, ir aš būčiau pakeitusi taurę.
PONIA LEPIK. Gali būti, Onorina, bet ir didesni gudruoliai nei jūs nepriverčia pono Lepiko prabilti, jei jis nusprendžia tylėti. Aš su tuo jau susitaikiau. Bet svarbiausia ne tai. Kartoju: jūsų regėjimas sulig kiekviena diena pamažu silpsta. Dar pusė bėdos, kai reikia nudirbti didelius darbus, dar galite skalbti, bet smulkus triūsas jau ne jūsų jėgoms. Nepaisydama papildomų išlaidų, mielai paieškočiau jums kokios pagalbininkės…
ONORINA. Nepakęsčiau, ponia Lepik, jei man po kojų painiotųsi kita moteris.
PONIA LEPIK. Aš tai ir norėjau pasakyti. O kokia išeitis? Tikrai, ką jūs man patartumėt?
ONORINA. Kaip nors versimės iki mano mirties.
PONIA LEPIK. Jūsų mirties? Argi apie ją jau galvojate, Onorina? Jūs palaidosit mus visus, ko aš ir linkiu, tai nejau manot, kad laukiu jūsų mirties?
ONORINA. Juk neketinat manęs atleisti tik dėl to, kad blogai iššluosčiau taurę. Beje, aš ir neišeisiu iš jūsų namų, kol neišmesit pro duris. O jei atsidursiu gatvėje, vadinasi, teks pakratyti kojas.
PONIA LEPIK. Kas gi kalba apie jūsų atleidimą, Onorina? Štai net paraudot. Mes tik draugiškai šnekučiuojamės, o jūs pykstat, pliauškiat velniaižin kokias kvailystes.
ONORINA. Po paraliais! Ką aš išmanau?
PONIA LEPIK. O aš? Juk regėjimo netenkat ne dėl savo ir ne dėl mano kaltės. Viliuosi, daktaras jus pagydys. Kartais pasiseka. Taigi katros iš mudviejų padėtis keblesnė? Jūs net neįtariat, kad į akis įsimetė liga. Šeima dėl to kenčia. Perspėju jus iš gailestingumo, kad nenutiktų kokia nelaimė, be to, man regis, turiu teisę geranoriškai duoti jums pastabą.
ONORINA. Duokite, kiek tik norit, kiek širdis geidžia, ponia Lepik. Valandėlę jau pamaniau atsidursianti gatvėje. Jūs mane nuraminot. Galite neabejoti, aš žiūrėsiu, kad lėkštės būtų švarios.
PONIA LEPIK. Daugiau nieko ir neprašau. Aš geresnė, nei apie mane šnekama, Onorina, ir jūsų paslaugų atsisakysiu tik tada, jei tikrai mane priversite.
ONORINA. Vadinasi, ponia Lepik, nėra ko nė kalbėti. Dabar aš jaučiuosi reikalinga ir, jei mane išvarysit, imsiu šaukti apie neteisybę. Bet kai pamatysiu, jog darausi našta ir negaliu net katilo vandens užvirinti, išeisiu tučtuojau, pati, niekieno nevejama.
PONIA LEPIK. Ir neužmirškite, Onorina, kad mūsų namuose visada gausit dubenėlį sriubos.
ONORINA. Ne, ponia Lepik, kam ta sriuba? Užteks ir duonos. Pradėjusi valgyti vien duoną, motušė Maitė nė nemano mirti.
PONIA LEPIK. Ar žinote, kad jai mažiausiai šimtas metų? Ir pasakysiu jums dar vieną dalyką, Onorina: elgetos laimingesni už mus, patikėkite.
ONORINA. Jei jau taip sakot, aš jums pritariu, ponia Lepik.
KATILAS
Ručkiui retai pasitaiko progų būti naudingam šeimai. Užsiglaudęs kamputyje, jis tyko jų pasirengęs griebti. Jis gali klausytis ginčo be jokios išankstinės nuomonės, bet atėjus metui išlįsti iš šešėlio ir, kaip sumanus žmogus, tarp aistros įkaitintų galvų vienas išsaugojęs blaivų protą, perimti reikalą į savo rankas.
Dabar Ručkis atspėja, kad poniai Lepik reikia išmintingos ir patikimos pagalbos. Žinoma, ji per daug išdidi, kad tai pripažintų. Tarp jų įvyks nebylus susitarimas, ir Ručkis turės veikti be paskatinimo, nesitikėdamas atpildo.
Jis ryžtasi.
Nuo ryto iki vakaro ant židinio kablio kaba katilas. Žiemą, kai sunaudojama daug karšto vandens, jis dažnai išsemiamas ir pripilamas, ir ant didelės ugnies vanduo jame be perstojo kunkuliuoja.
Vasarą vandens reikia tik po kiekvieno valgio indams suplauti, o likusį laiką jis verda be naudos, tyliai, pratisai švilpdamas, ir po suskilusiu katilo pilvu rūksta dvi beveik užgesusios pliauskos.
Kartais Onorina negirdi švilpimo. Tada pasilenkia ir įsiklauso.
– Išgaravo, – sako ji.
Šliūkštelėjusi į katilą kibirą vandens, pristumia artyn pliauskas ir pamaišo pelenus. Netrukus vėl pasigirsta švelnus niūniavimas, ir nusiraminusi Onorina eina prie kitų darbų.
Jeigu jai pasakytum: „Onorina, kam virinat vandenį, kurio jums visai nereikia? Nukelkit katilą ir užgesinkite ugnį. Pleškinat malkas, lyg jos nieko nekainuotų. Šitiek varguolių šąla spustelėjus šalčiui. Juk jūs taupi moteris“, – ji tik palinguotų galvą.
Onorina visada mato ant kablio kabantį katilą.
Visada girdi burbuliuojant vandenį ir, puodui ištuštėjus, ar lytų lietus, ar pūstų vėjas, ar kepintų saulė, visada jį pripildo.
Dabar jai net nereikia katilo paliesti ar pamatyti. Pakanka pasiklausyti, ir jei katilas tyli, ūžteli į jį kibirą vandens taip pat lengvai, kaip ant siūlo užvertų perlą, – Onorina taip įpratusi prie šio darbo, kad niekada nepralieja pro šalį.
Šiandien ji pirmą kartą pralieja pro šalį.
Vanduo pasipila ant ugnies, ir pelenų debesys lyg pažadinti įsiutę žvėrys šoka ant Onorinos, apgaubia ją, pridusina ir apdegina.
Ji surinka, traukdamasi atgal ima čiaudėti, spjaudytis.
– Prakeikimas! – šūkteli Onorina. – Maniau, pats velnias išsiveržė iš pragaro gelmių.
Nieko nematydama sulipusiomis, nuplikytomis akimis, tarnaitė pajuodusiomis rankomis grabinėja po tamsų židinį.
– A, dabar suprantu, – nustebusi sako ji. – Katilo čia nebėra.
– Ne, garbės žodis, nieko nesuprantu, – toliau murma ji. – Katilas ką tik buvo. Tikrai buvo, nes švilpė kaip dūdelė.
Matyt, jį kažkas nukėlė, kai Onorina nusisuko pro langą iškratyti lupenų iš prijuostės.
Bet kas?
Ponia Lepik griežta, rami stovi ant šiaudinio demblio miegamajame.
– Koks čia triukšmas, Onorina?
– Koks triukšmas, koks triukšmas! – sušunka Onorina. – Kur nebus triukšmo? Nedaug trūko, ir būčiau iškepusi. Pažiūrėkit į mano klumpes, sijoną, rankas. Ir palaidinę išmurzinau, o kišenėse pilna anglies gabalų.
PONIA LEPIK. Žiūriu į tą balą, telkšančią prie židinio, Onorina. Reikės ilgai valyti!
ONORINA. Tai kam kažkas neperspėjęs pavogė mano katilą? Ar kartais ne jūs jį paėmėt?
PONIA LEPIK. Šitas katilas visų, Onorina. Ar tik nenorite pasakyti, kad aš ar ponas Lepikas, arba mano vaikai prašytų jūsų leidimo, jei mums jo prireiktų?
ONORINA. Aš kalbu kvailystes – taip esu įniršusi.
PONIA LEPIK. Įniršusi ant mūsų ar ant savęs, vargše Onorina? Taip – ant ko? Nors ir nesu smalsi, norėčiau žinoti. Jūs mane trikdot. Ta dingstimi, kad prapuolė katilas, lyg niekur nieko kliūstelit į ugnį kibirą vandens ir kaip kokia užsispyrėlė, užuot pripažinusi savo negrabumą, kaltinate kitus, net mane. Garbės žodis, to jau per daug!
ONORINA. Ručkiuk, gal tu žinai, kur dingo mano katilas?
PONIA LEPIK. Iš kurgi jis, neatsakingas vaikas, šitai žinos? Gana kalbėti apie tą katilą. Verčiau prisiminkit savo vakarykščius žodžius: „Bet kai pamatysiu, jog darausi našta ir negaliu net katilo vandens užvirinti, išeisiu tučtuojau, pati, niekieno nevejama.“ Teisybė, aš supratau, kad jūsų akys nesveikos, bet nemaniau, kad būklė beviltiška. Daugiau nieko nepridursiu, Onorina. Įsivaizduokit save mano vietoje. Ir jūs, ir aš žinome, kokia padėtis. Spręskit ir darykit išvadas pati. O, nesivaržykit, verkit! Yra dėl ko.
Versta iš: Renard J. POIL DE CAROTTE. © Bookking International, Paris, 1993
Aleksandar Hemon. Moneta
2007 m. Nr. 5
Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys
Aleksandaras Hemonas gimė 1964 m. Sarajeve, šio miesto universitete studijavo literatūrą. 1992 m. persikėlė į Čikagą, ten gyvena iki šiol. 1995 m. pradėjo rašyti angliškai, ir kritikai pripažino, kad šią kalbą išmoko puikiai; šiuo požiūriu jis lyginamas su J. Conradu ir V. Nabokovu. Šis apsakymas paimtas iš 2000 m. pasirodžiusios rinktinės „The Question of Bruno“.
Skiriu Zrinkai
Tarkim, yra taškas A ir taškas B, ir norint patekti iš taško A į tašką B reikia pereiti per atvirą plotą, gerai matomą įgudusiam snaiperiui. Iš taško A į tašką B reikia bėgti, ir kuo greičiau bėgsi, tuo labiau tikėtina, kad tašką B pasieksi gyvas. Atkarpa tarp taško A ir taško B primėtyta daiktų, kuriuos paliko skuodžiantys piliečiai. Juoda odinė piniginė, tikriausiai tuščia. Rankinukas, prasižiojęs it burna. Baltas plastikinis vandens indas su kulkos skyle viduryje. Žalias, raudonas ir rudas šalikas, nešvarus. Šlapias duonos kepalas, knibždynas skruzdžių, tartum piramidės statytojų. Sulaužyta vaizdo kasetė – kelios jos dalys dar sujungtos juoda susiraičiusia juosta. Tomis dienomis, kai snaiperiai būna ypač pasiutę, pasitaiko ir tysančių kūnų. Kai kurie būna dar gyvi – trūkčioja link tolimos priedangos palikdami kruviną šliūžę kaip kokios sraigės. Retai kas bando jiems padėti, nes visi žino, kad snaiperiai to tik ir laukia. Kartais snaiperis šliaužiantįjį gailestingai pribaigia. Kartais snaiperiai žaidžia su kūnu – peršauna kelius, pėdas arba alkūnes. Manytum, kad jie susilažino, kiek jis nušliauš, kol visai nukraujuos.
Sarajevas – miestas be kačių. Taip yra todėl, kad žmonės negalėjo jų išmaitinti arba pasiimti bėgdami iš namų, arba jų šeimininkai žuvo. Todėl šunys, palikti nešeriami, jas medžioja ir ėda. Gatvėje tarp griuvėsių, po sudegusiais automobiliais arba įstrigusius vamzdžiuose dažnai gali pamatyti kačių griaučius arba galvas su mirties vypsniu, su iltiniais dantimis it mažyčiais durklais. Kartais gali išvysti du ar tris besipešančius dėl katės šunis, plėšančius žviegiantį kailio ir mėsos kamuolį.
Aidos laiškai reti ir netikėti, jie ištrūksta iš apsiausties su JTO konvojais, užsienio korespondentais arba pabėgėlių transportu. Įsivaizduoju juos maiše, gale sunkvežimio, kurį vairuoja Pakistano arba Ukrainos kareivis, nematantis nieko, tik purviną kelią priekyje ir žvilgsnius pakelėje stovinčių barzdotų banditų, smiliais demonstratyviai liečiančių gaidukus; arba laišką žurnalisto krepšyje, atsainiai permestame per tatuiruotą petį, krepšio dugne draugijoje su ausinėmis, užrašų knygutėmis, prezervatyvais, duonos bei marihuanos trupiniais ir pinigine, prikimšta šeimos nuotraukų. Įsivaizduoju laiškus Zagrebo arba Splito, Amsterdamo arba Londono pašte, krūvoje laiškų, išsiųstų žmonėms, apie kuriuos aš nieko nežinau, žmonių, kuriems jie rūpi. Kartais jos laiškai mane pasiekia tik po kelių nykių mėnesių, ir kai atidaręs pašto dėžutę – ilgą tunelį su tamsaus kvadrato aklaviete, – randu Aidos laišką, mane ima krėsti šiurpas. Man klaiku, kad plėšiant išvargusį voką ji gali būti jau mirusi. Gali būti išnykusi, gali būti virtusi šmėkla, niekuo – fiktyviu personažu, taip sakant, – o aš skaitau jos laišką tarytum gyvos, man galvoje skamba jos balsas, prieš akis iškyla jos regėjimai, jos ranka raito raides. Man baugu bendrauti su savo atminties būtybe, su mirusiu žmogumi. Man šiurpu, kad gyvenimas visada lėtesnis negu mirtis ir kad aš, nors toks silpnas, esu išrinktas prieš savo valią būti šio neatitikimo liudytojas.
Rugsėjį mirė teta Fatima. Ji jau seniai sirgo astma, bet rugsėjį tiesiog užduso mūsų bute. Ištisas savaites daužė artilerija ir net kai aprimdavo, visada tykodavo uolus snaiperis. Jis nužudė mūsų kaimyną, net neišėjusį iš pastato. Jis tik dirstelėjo pro atsargiai pravertas duris – kulka pataikė jam į kaktą ir jis bemat krito negyvas. Taigi tetai Fatimai baigėsi vaistai nuo astmos, o ji negalėjo išeiti. Langai jau seniai buvo išdužę. Ji nuolat šalo, kvėpavo šaltu oru, užterštu dulkių ir plevenančių griuvėsių dalelytėmis. Taip ir užduso – sušvokštė tą įkvėpimo, įsiurbimo garsą, bet nieko neįkvėpė. Negalėjome jos palaidoti ir netgi išnešti, nes artilerija ir snaiperiai taip tvatino, tarsi rytojus jau neišauš.
Kevinas – amerikietis, iš Čikagos. Jis televizijos operatorius. Sakosi visko matęs. Su savo kamera buvęs Afganistane, Libane, Persijos įlankoje ir Afrikoje. Jis aukštas, o rankos – raumenų kalvelės. Akys žalsvos kaip išdžiūvusi velėna. Kairėje ausyje turi du lygiagrečius sidabrinius auskarus. Trumpai apsikirpęs. Plaukai žyla – kaktos link leidžiasi balkšvų plaukų pusiasalis. Lieknas vyras. Įsižiūrėjęs ties nosies pakraščiais matai purpurines sutrūkusias kraujagysles. Tai nuo kokaino. Daug vartojo Libane. Kokainas buvo pigus, ir jis palūžo. Nebegalėjo ištverti. Į jį šovė vaikas arabas – jam atrodė, kad žaisliniu ginkliuku. Ant šlaunies tebėra išlikusi rando raukšlė. Jis buvo naujokas, palūžo ir įjunko į kokainą. Dabar sakosi susitvarkęs. Man jis patinka, nes pasakoja istorijas. Visi jie pasakoja – visi tie žurnalistai ir fotoreporteriai, kurie yra visko matę. Bet visa tai klišės, tarsi jie būtų prisižiūrėję filmų apie užsienio korespondentus ir karo reporterius. Kevino istorijos kitokios. Visi kiti nuolat pasakoja apie kitus žurnalistus. Girtuoklis britas, vokietis buvęs nacis, amerikietė kekšė – tipiški personažai. Jie niekada nepasakoja apie vietinius žmones, nes tai – naujienų medžiaga, apie tai reikia pranešinėti. Kevinas pasakojo man istorijas iš Afganistano – apie tai, kaip su barzdotais sukilėliais gulėjo aukštikalnių pasaloje. Ir apie persigandusius rusų konvojus, šliaužusius šiurpiu kalnų keliu, žinojusius, kad yra stebimi. Apie tai, kaip rusų kareivis buvo gyvas pjaustomas į gabalus ir nerealiai žvygavo, kol gailestingas mula šovė jam į galvą. O jis filmavo, nors ir žinojo, kad juostą iš jo atims. Net jeigu nebūtų atėmę, jos niekas nebūtų transliavęs.
Ji man atsiuntė nespalvotą nuotrauką: ji stovi ant nuolaužų krūvos Bibliotekos griuvėsių viduryje. Pamačiau kiaurymes, kur anksčiau buvo langai, ir kolonas lyg susvilusius degtukus. Fotoaparatas žvelgia į ją iš apačios: ji aukšta ir tiesi, tarsi ant kalno viršūnės, su neperšaunama liemene, kurią vilki atsainiai, lyg kokį maudymosi kostiumėlį.
Įsidarbinau užsienio televizijos bendrovių grupės ryšininke. Ne tik padedu jiems susigaudyti pragare, prieiti prie valdžios pareigūnų ir papirkti juos, susirasti reikiamus žmones, bet ir montuoju filmuotą medžiagą, jų susuktą mieste bei apylinkėse. Paskui siunčiu ją per palydovą į Londoną, Amsterdamą, Liuksemburgą arba galai žino kur. Kasdien gaunu dvi, tris valandas medžiagos. Daugiausia tai būna kraujas, m~ėsos ir nutrauktos galūnės. Sukarpau iki penkiolikos dvidešimties minučių, jas persiunčiu nematomiems žmonėms, kurie, jeigu būna verta, suredaguoja iki vienos dviejų minučių žinių reportažo. Iš pradžių stengdavausi parinkti įspūdingiausius vaizdus – kad būtų kuo daugiau kraujo ir žarnų, strampų ir vaikų lavonų. Stengiausi sukelti užuojautą, supratimą arba skausmą, ar dar ką nors, bet tose vienoje ar dviejose minutėse, kurias vėliau atpažindavau kaip mano montuotas, būdavo tik saikingai šiurpių vaizdų. Paskui pakeičiau požiūrį. Lioviausi sijojusi siaubą, kai pamačiau juostą, kur negyvą moterį nešė keturi vyrai. Ji gulėjo kniūbsčia jiems ant rankų lyg ant katafalko. Nešant galva buvo atsilošusi, nusvirusi žemyn. Kaukolė buvo prakirsta šrapnelio. Kaukolės atplaiša buvo atvipusi su odos lopinėliu. Ją paguldė į lavonų krūvą sunkvežimio gale. Galva tebebuvo atsivėrusi. Mačiau tik kruviną ertmę, ne smegenis. Tada vienas vyras uždengė tą ertmę – įstatė atplaišą į vietą, tarsi dangtį uždėjo. Padarė tai su netikra pagarba, lyg būtų uždengęs jos nuogą kūną, lyg matyti žmogaus galvos vidų būtų kažkaip nepadoru. Aš iškirpau visa tai ir įdėjau į atskirą juostą. Nuo tada iškirpdavau visas tokias siaubingas vietas. Dėjau visa tai į vieną juostą, kurią slėpiau po savo pagalve, suklostyta iš drabužių. Buvo toks jausmingas idiotiškas filmas – „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“, kur kino mechanikas laikė visus bučinius, išcenzūruotus kunigo. Tad savo juostą pakrikštijau „Inferno“ kino teatras“. Jos visos dar neperžiūrėjau. Kada nors žiūrėsiu ir ypač kreipsiu dėmesį į tai, kaip veikia mirties atrakcionų montažas.
Sapnavau moterį – vieną švytinčiame ekrane, prieš kurį iškastas griovys, o už griovio – belangis kambarys, pilnas žmonių. Ji vaidina mane, įveiksmina mane. Aš sėdžiu salėje, eilėje, kuri yra jos žvilgsnio gale, ties tamsos riba. Ji tai daro netinkamai. Aš ne taip jaučiausi, tai ne mano skausmas. Noriu atsistoti ir sušukti, pasakyti jai, kad per daug į mane įsijautė. Net įgavo mano formas, veidą, balsą. Noriu padėti jai išeiti iš manęs. Bet nieko negaliu padaryti. Ji – lengvas miražas. Negaliu atsistoti, nes nežinau, kas gi negerai. Ir tada suvokiu – tai kalba. Aš uždaryta kitoje kalboje.
Galima pamatyti gaujomis arba rečiau pavieniui lakstančių grynaveislių šunų. Matai vokiečių aviganius, airių seterius, belgų kolius, rotveilerius, pudelius, čiau čiau, dobermanus, kokerspanielius, malamutus, Sibiro eskimus ir visokius kitokius. Po kelerių metų apsiausties, žinoma, yra daug mišrūnų. Kai kurios veislių kombinacijos šunų ekspertą nustebintų arba išgąsdintų. Žiemą, kai visos gyvos būtybės badauja, šunys paprastai buriasi į gaujas ir dažnai puola naudodami bendrą strategiją kaip vilkai. Pasitaiko, kad neįtikėtinas šunų rūšių mišinys užpuola vaiką arba silpną pagyvenusį žmogų. Vokiečių aviganis griebia už gerklės, o pudelis dreskia mėsą nuo blauzdų.
Parašęs jai laišką su banaliais prisiminimais, užsinoriu papasakoti jai viską apie save – dalyvauju įsivaizduojamuose pokalbiuose su ja, darau realias grimasas, gestikuliuoju realiomis rankomis. Galvoju apie viską, ką galėjau arba turėjau jai pasakyti: kaip kebliai ir varganai kalbu angliškai, mano sakiniai bejėgiškai makaluojasi it skęstančio vaiko rankos; apie Bacho „Pasiją pagal Matą“; apie viltį, kad į mano gyvenamą erdvę ateis vorai – nirtūs tarakonų žudikai; apie tai, kad neturiu jokių santykių, netgi ryšių, su moterimis; apie vienišą imigranto gyvenimą; apie „Headline News“ kanalą, kurį vis žiūriu laukdamas, kad bent minutėlę parodys Sarajevą; apie mano langą į vakarus su vaizdu į banalius saulėlydžius ir tolimą O’Hare oro uostą, kur naktį lyg pavargę jonvabaliai leidžiasi lėktuvai; apie nevalingą prisiminimą, kaip tėvas semtuvu sutraiškė pelių jauniklių gūžtą; apie tai, kad beveik nieko, ką norėjau jai pasakyti, laiške nėra; apie netekties jausmą ir drėgnų pašto ženklo klijų skonį, tvyrantį burnoje dar kelias valandas po to, kai laišką įmetu į pašto dėžutę. Anksčiau tikėjau, kad žodžiai gali viską perteikti ir išreikšti, bet jau nebetikiu, jau nebe.
Pamėgau Keviną, nes jis niekada atvirai nerodė savo jausmų man. Tiesiog pasakodavo istorijas. Netgi pilname žmonių kambaryje žinodavau, kad tos istorijos skirtos man. Jis man patiko, nes buvo toks atsainus. Sakė, kad tai „operatoriaus sindromas“ – visada žvelgti į šalį nuo pasaulio. Mudu nesame įsimylėję – meilės čia negali būti. Niekas neįsimyli šiame Dievo apleistame mieste. Mudu tiesiog domimės vienas kitu. Pasakojame vienas kitam istorijas ir pamažu patys tampame pasakojimu. O šis pasakojimas gali baigtis bet kurią akimirką. Kai mylimės – tamsoje, juk elektros nėra, – tai šiurkščiai ir žiauriai, tarsi kautumėmės, nes iš savo iškamuotų kūnų turime išspausti meilės blyksnių ir džiaugsmo. Niekada nekalbame apie jo būsimą išvykimą. Jo pėdos sudiržusios nuo žygių Afganistano kalnais.
Po groteskiškų laidojimo apeigų tetą Fatimą įtaisėme mano kambaryje. Jis netrukus tapo jos kambariu. Niekas nenorėjome ten eiti. Kai ko nors iš jos kambario prireikdavo – šaliko, apkloto, nuotraukos, – kas nors tardavo: „Jis Fatimos kambary“, – ir tai reikšdavo, kad paimti negalima. Vis dar tikėjomės galėsią ją palaidoti, bet praėjo savaitė, o ji tebebuvo ten pat – mano dvokioji teta.
Antradienį apėmė jausmas (haliucinacija?), kad mano blauzdomis skuodžia tarakonai – matyt, kraustausi iš proto dėl tos vienatvės ir savo gyvenimo tuštumos. Tas jausmas apėmė roko koncerte, kai vaikinai ir merginos purtė galvas it barškučius. Maniau, kad tai mano naminiai tarakonai – kad netyčia atsinešiau juos iš savo buto. Kitą dieną paprašiau Arto, savo namsargio, pagalbos, ir jis davė man tų tarakonų motelių, į kuriuos jie priviliojami saldžiu sirupu, o tada prilimpa prie klijų. Sakykime taip: Artas apgyvendina šlykščius vabalus, Artas pribaigia tarakonus.
Neapkenčiu Kevino. Jis atnešė dar vienų skerdynių juostą: žmonės ropoja savo kraujyje, beveidės kaukolės, išsimėčiusios galūnės ir panašiai. Ten buvo tokia moteris su nutrauktomis rankomis. Matėsi du atspurę, krauju čiurškiantys strampai. Ji kėlė savo buvusių rankų kruviną jovalą prie Kevino kameros. Kevinas filmavo stambiu planu jos veidą – dar ištiktą šoko, dar nejaučiantį skausmo, dar ne berankį. Stambus planas truko bent penkias minutes, kaip sušiktas Tarkovskis. Paklausiau Kevino, kodėl jis nemetė tos suknistos kameros ir nepadėjo moteriai. Jis atsakė nieko negalėjęs padaryti. Sakė esąs operatorius, tai esąs jo darbas ir taip jis padedąs žmonėms. Pasakiau, kad nereikėjo filmuoti to stambaus plano. Jis atsakė ir nefilmavęs. Filmavusi jo kamera, o jis ją tik laikęs. Aš vis tiek iškirpau. Įklijavau į „Inferno“ kino teatro“ juostą. Niekas nematė to vaizdo, tik aš. Kevinas toks atsainus ir toks apsisaugojęs.
Miegu buvusioje televizijos studijoje, šalia montažinės. Patalpa, žinoma, be langų, apsaugota nuo artilerijos, jeigu ji nešaudo betoną pramušančiais sviediniais. Nors tokiais kažkodėl šaudo retai. Manau, kad net ir toks sviedinys mūsų iš karto neužmuštų. Tik pramuštų skylę kitiems sviediniams. Aš norėčiau mirti iš karto. Studijoje yra nedidelė scena, kur nemąstantys liaudies dainininkai vaidindavo savo daugkartines meilės kančias. Ten mes ir miegame, kaip ant plausto – scenoje, permirkusioje nuo netikrų ašarų ir tikro prakaito. Studijoje tebėra kelios kameros, jų objektyvai nulenkti žemyn žvelgia sau tarp ratų, tarsi susigėdę. Studija didžiulė ir labai tamsi. Apšviečiame ją dviem strategiškai išdėstytom žvakėm. Aišku, pastate yra elektros – ją gamina čiaudintis benzininis generatorius, bet elektros mums reikia vaizdams gaminti ir transliuoti. Krapinėjame po studiją kaip akli, turėdami ją atmintyje lyg žemėlapį. Kamerų nejudinam, kad paskui neatsitrenktumėm į jas ir nesusižeistumėm. Bet kažkodėl jos vis pasipina po kojomis, tarsi vogčia judėtų mums už nugarų filmuodamos mus.
Siunčiu jai laiškus neaiškiais Raudonojo kryžiaus kanalais – užtrunka keletą mėnesių, kol Raudonojo kryžiaus konvojus pasiekia Sarajevą, ir dar ilgiau, kol mano laiškai pasiekia ją. Ji gauna juos jau pasenusius, jie išreiškia ne mane, o kažkokį kitą žmogų, blaivesnio proto – svetimą ne tik jai, bet net ir man pačiam. Rašydamas tuos laiškus turiu susitaikyti su savo bejėgiškumu, turiu pripažinti, kad juos rašo kažkas kitas, naudodamasis mano kūnu, mano parkeriu „Pelikan“, mano nerangia dešine ranka. Kad ir ką rašyčiau, jaučiu, kad tai netiesa, nes tai bus netiesa po dienos kitos, o gal ir po vienos kitos akimirkos. Kad ir ką sakau, meluoju arba sumeluosiu. Laiško lapuose – rašalu suteptoje popieriaus baltumoje – nyki dabartis grimzta į rūškaną praeitį. Štai kodėl aš linkęs rašyti apie tai, ką ji jau žino, – pasakoti istorijas, nutikusias prieš visus karus. Elgiuosi bailiai, prisipažįstu, bet tiesiog stengiuosi sukurti iliuziją, kad mūsų gyvenimai, nors ir kaip tolimi vienas nuo kito, dar gali vykti kartu.
Kad ir ką darėme, kvapas iš Fatimos kambario vis tiek prasismelkė. Skudurais kamšėme plyšius tarp durų ir staktos. Mirkėme tuos skudurus acte ir nebereikalinguose kvepaluose („Obsession“, „Magie Noir“). Tačiau dvokas neišnyko – salstelėjęs, sodrus, mėsiškas puvimo kvapas. Vieną naktį per retą trumpą apšaudymo atvangą nusprendėme išmesti ją pro langą, nes mama pabudo šaukdama susapnavusi, kad iš jos sesers akiduobių šliaužia kirmėlės.
Kevinui pasakojant istorijas mudu prisigeriame burbono, kurį jis visada iš kažkur tempia. Tada jis man pasakoja, jo nuomone, intymius dalykus: apie savo ilgalaikę draugę, kuri dirba nekilnojamojo turto agente ir svajoja tapti Kongreso nare. Ji gyvena vietovėje, vadinamoje White Pigeon, Mičigano valstijoje, penkiasdešimt kilometrų į pietus nuo Kalamazu. Jam būnant prie Persijos įlankos, ji paliko jam atsakiklyje žinutę, kad palieka jį, nes jis esąs „savanaudiškas įsisvajojęs idiotas“. Pasakoja man viską matąs pro vaizdo ieškiklį. Kameros objektyvu jis pasitiki. Su kamera jam jauku, nes „su kamera aš viską matau ne vienas“. Visada mato dar viena pora akių, sako jis.
Viena draugė paprašė manęs identifikuoti kai kuriuos apgriautus Sarajevo pastatus – atsiuntė man nuotraukų, tikėdamasi, kad aš tuos pastatus atpažinsiu, bet jie man buvo nepažįstami. Visi atrodė vienodai: su išdužusiais langais – juodomis skylėmis, tarsi būtų išluptos akys, o aplinkui riogsojo nuolaužų krūvos, tarsi kas nors būtų kūręs griuvėsius iš sveikų pastatų; niekur nesimatė žmonių. Nuotraukose buvo ne pastatai, juo labiau ne tie pastatai, į kuriuos būčiau galėjęs įeiti arba išeiti, – nuotraukose buvo tai, ko jose nebuvo: nuotraukos užfiksavo visišką išnykimo proceso pabaigą, pačią nebūtį.
Žmonės stovi eilėje taške A laukdami, kada jiems reikės perbėgti. Atėjus eilei, negalima laukti, reikia dumti, nes kuo ilgiau lauksi, tuo geriau snaiperis pasiruoš. Be to, nesinori jausti bendrą neapsakomą laukiančios minios baimę. Kai pirmą kartą bėgau iš taško A į tašką B, tikrai neapsakomai bijojau. Pilvą suka, lyg vidurius gramdytų didelis plieninis rutulys. Kaklo venose tvinkčioja kraujas. Kojos tirpsta – bėgant vis labiau. Skruostais žliaugia prakaitas lyg miniatiūrinė šiurpo lavina. Prieš akis nematai vykstančio gyvenimo. Matai tik vieną ar du metrus į priekį – visus mažmožius, už kurių galėtum užkliūti. Girdi visus menkiausius garsus. Iš po padų žyra žemės ir nuolaužos. Tolumoje girdisi sprogimai. Šaukia išsigandę ir sužeisti žmonės. Švilpia atšokančios rikošetu kulkos. Tau už nugaros kriokia mirštantysis.
Čia aš Bibliotekos liekanose. Jeigu šią nuotrauką būtų galima smarkiai padidinti, matytum aplink mane levituojančias dulkeles – šaltus knygų pelenus. Fotografuota tą dieną, kai gavau neperšaunamą liemenę. Tai buvo viena laimingiausių dienų mano gyvenime – šiame gyvenime. Neperšaunama liemenė reikšmingai padidina tavo (tai yra mano) šansus išgyventi. Snaiperis turi pataikyti į galvą, kad nužudytų. Todėl taip trumpai nusikirpau plaukus – kad galva būtų mažesnė. Kartais jaučiuosi kaip sumauta Žana d’Ark, tik kad neturiu kariuomenės ir negirdžiu pamokančių balsų.
Mama su tėte įsupo tetą į paklodę, paskui į dar vieną ir dar vieną, jų veidai buvo iškreipti noro vemti. Negalėjau žiūrėti, kai jie ją stūmė per palangę, bet išgirdau dunkstelėjimą. Pagalvojau, lyg prisimindama citatą iš filmo: „Jos gyvenimas baigėsi dunkstelėjimu.“
Nuo balandžio nebegaunu Aidos laiškų. Nuo tada tenka pačiam sugalvoti jos laiškus, rašyti juos už ją, įsivaizduoti ją, nes tai vienintelis būdas apsiausčiai pralaužti ir palaikyti su ja ryšį. Aš įsitikinęs, kad ji gyva, neabejoju, kad artimiausiomis dienomis visa šūsnis jos laiškų bus sukišta į mano pašto dėžutę, neabejoju, kad ji kaip tik dabar juos rašo.
Šis karas, mano drauge, – vyrų reikalas. Aną dieną išgirdau „anekdotą“: „Kas yra moteris?“ – „Daiktas aplink pizę!“ Vyrams maskuojančiomis uniformomis tai atrodė taip juokinga, kad jie ėmė belsti į grindis automatų buožėmis. Aš supratau, kad anekdotas skirtas man. Mes turėtumėm tylėti, praskėsti kojas, priveisti daugiau karių ir mirti su motinų orumu. Ko gero, labiausiai bijau būti išprievartauta. Kai pataiko snaiperio kulka, tavo kūnas ir tu pats mirštate kartu. Žinoma, jeigu žūni tuoj pat – dažniausiai taip ir būna, nes tie bybiai puikūs šauliai. Bet aš nenoriu, kad mano kūnas būtų luošinamas, maitojamas, niekinamas. Nenoriu būti to liudytoja. Išeidama norėčiau pasiimti kūną su savimi. Ar tu girdėjai apie žaginimo lagerius?
Gavusi šitą darbą, persikėliau į televizijos pastatą ir namo pareinu tik retkarčiais – patikrinti, ar tėvai gyvi ir sveiki. Paprastai eidavau sekmadienio popietę, po to, kai rytą persiunčiame likučius iš penktadienio. Bet paskui lioviausi, nes suvokiau, kad manęs laukia mano vietinis šaulys. Prieš man bėgant buvo tylu, ir keletas žmonių pralėkė ta automobilių stovėjimo aikštele neapšaudyti. O kai aš pasileidau per ją, kulkos zvimbė aplink mane kaip pasiutusios bitės. Jis stebėjo mane. Žinojo, kad aš ateisiu. Laukė manęs ir paskui žaidė su manimi. Dabar aš juos lankau vis kitu laiku, paprastai einu kitais keliais, kaskart stengiuosi kitaip atrodyti, kad manęs neatpažintų tas šaulys, kuris gali būti vienas iš buvusių mano vaikinų – ką gali žinoti.
Kai mano galva dar ilsėjosi ant pagalvės ir staigus pabudimas dar nebuvo visai ištrynęs sapnuoto košmaro, atsimerkiau ir pamačiau, kaip nuo viryklės pilkomis virtuvės grindų plytelėmis bėga tarakonas – užskuodęs ant kilimo sulėtėja, tarsi smėlyje, palenda po kėde, įstrižai artėja, aplenkia mano šliures ir nori pasiekti saugią vietą po mano čiužiniu. Stebėjau jį: bėgo greitai, nė kiek nestabtelėdamas, šovė tiesiu taikymu nedvejodamas. Nuo ko jis bėgo? Kas varė tą varikliuką? Gyvenimo geismas? Mirties baimė? Instinktyvus – gal net molekulinis – suvokimas, kad jį stebi didysis snaiperis? Koks siaubingas pasaulis, galvojau aš, jei kiekvienas gyvas padaras gyvena ir miršta baimėje. Pasiekiau savo kairę šliurę, bet tarakonas jau buvo po čiužiniu.
Snaiperiai dažnai nušauna šunis – dėl pramogos. Kartais jie rengia šunų šaudymo varžybas, bet tik tada, kai gatvėse nėra taikinių žmonių. Matyt, nušaudamas šunį į galvą gauni daugiausia taškų. Dažnai gali pamatyti šuns lavoną sutrupinta galva, lyg sutraiškytu pomidoru. Kai snaiperiai šaudo į šunis, su snaiperiais kovojantys patruliai juos palieka ramybėje, nes čia nuolat gresia pasiutligės epidemija. Kai neįgudęs, naujas arba nerūpestingas snaiperis tik sužeidžia šunį ir šuo paklaikęs blaškosi į visas puses taškydamasis kraujais, staugdamas, kandžiodamasis, kad tik prislopintų skausmą ir baimę, su snaiperiais kovojančio patrulio narys kartais net nušauna šunį taikydamasis, kaip visada, į galvą.
Aną dieną vedžiojausi Keviną po savo mėgstamiausias Sarajevo vietas. Jis pasiėmė kamerą. Man Kevinas patinka tuo, kad jam nereikia visko aiškinti. Jis tiesiog pamato tai, ką tu nori, kad pamatytų. Maža to, jis nesako suprantąs. Tiesiog žinai, kad supranta. Pavyzdžiui, mudu abu žinojome, kad mūsų ekskursijos vietos yra arba atminties dalykas, arba virtusios vien nuolaužų krūva ir niekuo daugiau. Kamera fiksavo išnykimo procesą. Šiuo metu čia galioja paliaubos, o tai mane visada truputį baugina. Iš dalies todėl, kad tyla dažnai būna baisesnė už pažįstamą nepaliaujamą kanonadą. Iš dalies todėl, kad aš bijau, jog Kevinui nusibos ir jis išvyks. Matyt, todėl vedžiausi jį į ekskursiją. Jis sekė mane su kamera it šešėlis. Parodžiau jam mūsų mokyklą. Stovėjau sugriautame mūsų klasės lange, o jis filmavo mane rodydamas į objektyvą. Atsistojau gatvės kampe, iš kurio Principas paleido tuos istorinius šūvius. Mano pėdutės, kaip visada, tilpo į jo pėdų betonines formas. Nuvedžiau jį į keletą mūsų pamėgtų barų. Kai kurie buvo uždaryti – žuvo šeimininkas ar dar kas atsitiko, o kai kuriuose buvo pilna juodosios rinkos prekeivių ir uniformuotų vyrų, kurių ginklai matėsi padėti ant baro. Nusivedžiau jį į parką, dabar jau be medžių – dėl desperatiško malkų stygiaus, – kur vesdavausi berniukus ir leisdavau jiems glamonėti savo krūtis, mat ko nors daugiau jie nesiryždavo. Visa tai pasakiau į kamerą, o jis suko ratą aplink mane pritūpęs, tarsi keliaklupsčiaudamas. O paskui pasakiau jam, kaip dabar sakau nematomam tau, kad esu nėščia.
Paskui virš tos baltos krūvos, kuri anksčiau buvo mano teta, budėjome prie lango, nematomo snaiperiams. Stebėjome suirusio kūno gniutulą tarsi šermenyse, bet kažkieno kito, ne tetos Fatimos, šermenyse, ir vis tiek transcendentiškai svarbiose. Budėjome paeiliui, pamainomis. Perimdamas pamainą tėvas netgi paklausė manęs, ar viskas gerai. Aš atsakiau: „Ne, niekas niekada nebebus gerai“. Mane ima siaubas nuo tos ramybės, tegu tik tariamos, su kuria visa tai pasakoju tau. Jaučiu, kad galiu tuojau išprotėti.
Mano kambario kampuose yra įmantrių voratinklių, bet vorų niekada nemačiau. Atrodo, kad tų voratinklių funkcija grynai simbolinė – jie turi priminti man, kad esu pagautas ir kad bet kurią akimirką dantis arba geluonis suleis man į kūną nuodų ir tada išsiurbs mano kraują. Mano gyvenamoji erdvė tampa manimi – kambarys byloja apie mane, tarsi sienos būtų knygos lapai, o aš – herojus, personažas, kas nors.
Taigi aš budėjau rytą. Ir vos išaušus pamačiau artėjančią šunų rują. Ten buvo rotveileris, pudelis ir keletas mišrūnų. Jie nuplėšė paklodes, o aš nusigręžiau, bet negalėjau išeiti. Prisimenu tik tiek, kad galvojau apie slidinėjimą. Regėjau save, besileidžiančią šlaitu, – lekiu labai greitai, oras plazda man skruostais, o slidžių, šluojančių sniegą į šonus, garsas – lyg pagreitintas bangų mūšos įrašas. Vėl pažvelgusi pro langą, negalėjau žiūrėti į tą vietą, kur buvo lavonas. Dairiausi aplinkui, tarsi darydama kompromisą. Pamačiau, kaip nubidzena rotveileris su plaštaka nasruose. Gaila, kad neturėjau kameros – būtų nereikėję prisiminti. Apgailestauju, kad turiu tau tai pasakoti.
Mano plaukai dabar visai žili. Kaip Čikaga? Rašyk, net jeigu tavo laiškai manęs negali pasiekti.
Žaibišku rankos judesiu, tobulai valdydamas peilį, perskėliau tarakoną į dvi dalis: priekinė pusė dar pabėgėjo kelis centimetrus, o paskui ėmė pašėlusiai suktis apie galvą; užpakalis tiesiog sustojo vietoje, tarsi nustebęs, sunkdamas glitėsius.
Pabudau kraujuodama krauju permirkusioje lovoje prie Heathrowo oro uosto brangiame blankiame viešbutyje, pralaukusi Kevino daugiau kaip savaitę. Kevino, kuris man net nesiteikė paskambinti. Bandžiau susisiekti su juo Amsterdame, Paryžiuje, Atlantoje, Niujorke, Kipre, net Johanesburge palikdama žinutes ir prakeiksmus. Bet paskui tiesiog nusišluoščiau ir grįžau į Sarajevą, palikusi krūvą kruvinų rankšluosčių ir patalų, tuščią gėrimų bariuką ir nesumokėtą sąskaitą Kevino vardu su jo Kipro adresu. Tai štai aš, nenėščia, žvali kaip visada, liūdna kaip niekada.
Nusipirkau fotoaparatą „Polaroid“, kad tyrinėčiau savo nebuvimą, kad sužinočiau, kaip atrodo erdvė ir daiktai, kai aš jiems neprimetu savo buvimo. Pyškinau nuotraukas – blizgias sustingusias akimirkas su tamsesniais nei vidurys kraštais, tarsi viskas būtų nykę, fotografavau savo butą ir jame esančius daiktus: štai apmiręs mano lubų ventiliatorius, štai mano neužimta kėdė, štai mano čiužinys – atrodo, lyg kažkas nuo jo ką tik pakilo, štai mano tuščias vonios kambarys, štai sudžiūvęs tarakonas, štai stiklinė su nejudančiu niekieno negeriamu vandeniu, štai mano tušti batai, štai mano neįjungtas televizorius, štai žybsnis veidrodyje, štai niekas.
Kai pasieki tašką B, adrenalino antplūdis būna toks stiprus, kad jautiesi per daug gyvas. Viską matai aiškiai, bet nieko nesuvoki. Pojūčiai taip perkrauti, kad viską užmiršti nė nespėjęs įsisąmoninti. Iš taško A į tašką B bėgau šimtus kartų, ir jausmas visada toks pat, bet aš jo būnu niekada nepatyrusi. Ko gero, dėl tokio didelio jaudulio spaudimo žmonės taip sparčiai kraujuoja. Mačiau marias kraujo, plūstančio iš liaunų kūnų. Moterį, kuri laikėsi įsikibusi rankinuko, jos kūnui purtantis mirtinais traukuliais. Mačiau kraujo čiurkšles, šaunančias iš nustebusių vaikų, o jie žiūri į tave, lyg būtų prasikaltę – sudaužę brangių kvepalų flakoną ar panašiai. Bet nubėgus į tašką B viskas bemat išgaruoja, tarsi nė nebuvę. Susikaupi ir sugrįžti į savo apsiausties būvį laimingas, kad esi. Nubrauki šlapią sruogą nuo kaktos, giliai įkvepi ir įkiši ranką į kišenę, kur rasi arba nerasi bevertę monetą – kažkokią monetą.
Tamara Jablonskaja. Novelės
2007 m. Nr. 5
Iš rusų k. išvertė Juozas Aputis
Kelias ir iešmininkas
Nėra kada pakelti galvos. Nėra kada pažiūrėti, kaip nežinia kur driekiasi dūmais apsklidusi sankasa. Taigoje brėžiasi dvi melsvos juostos. Kaip venos.
Gurgžda šiurkštus smėlis. Plačiu pabėgių grūstuvo noragu jis trombuojamas po pabėgiais, juo užpildomos tuštumos. Ant viršaus – žvyras. Kad tiktai kelias maitintojas laikytųsi. Jeigu jo nebus, tai šitų vietų niekas niekada nepasieks. Ir gyvenvietės išmirs. O žmones apniks juodos chaotiškos jėgos.
Grūstuvas kurkia, murma, plėšiasi iš rankų. Nepaklusnus ir nerangus. Beveik kaip lemtis.
Budrus ir visad teisingas Sidorčiukas įspėja:
– Viskas. Tavo laikas baigėsi, perleisk kitam.
Delsiu, laikau iš paskutiniųjų, o grūstuvas veržiasi į laisvę kaip riaumojantis lenktyninis motociklas.
Tačiau bičiulės nerimsta:
– Mesk, nebūk kvaiša. Vaikų negalėsi turėti.
Gal ir teisybė? Atplėšiu nuo rankų ir neatsigręždama einu šalin. Sėduos ant stuobrio, tuščiomis akimis žvelgiu į medžius. Tyla užgula galvą, lenda į ausis, po oda. Dreba rankos ir pečiai. Tai ir yra sunkus fizinis darbas, kurio mieste bijomasi kaip ugnies.
– Matai šitą bangą? – pirštu į dangų duria Sonia. – Keisis orai. Aišku kaip dieną…
Kadaise ji šnekėjo: reikia išvažiuoti. Tenai, kur toli ir sunku. Nes kur sunku, ten tiesa. Užkasta, nuo visų paslėpta neprieinamoj vietoj. Kaip Kaščėjaus adata. Ir be jos tarytumei jau niekaip negalima toliau gyventi.
Oras mainosi tiksliai taip, kaip numatė Sonia. Iš pradžių lengvo vėjūkščio liežuviai lyžteli veidą ir plaukus, paskiau ima badyti kaklą. Popiet tai jau ne vėjūkštis, o škvalo atbalsiai nuo ledinių jūrų.
Ore lyg parašiutų desantas pasirodo sniegas. Viskas darosi greitai. Sniegas krenta delno dydžio snaigėmis, aptraukia baltą pasaulį, aplimpa figūras. Dirbti nebeįmanoma. Sidorčiukas plūstasi, o dėtis nėra kur. Sudedame instrumentus ant drezinos, ir ji nuvažiuoja; o patys, pasistatę apykakles, skuodžiam palei geležinkelį prie iešmininko būdelės. Prisispaudus prie sienos galima pasislėpti nuo vėjų. Kažkas prasmunka į vidų, bet, pažinodami Fediukiną, mes nesiryžtame. Šito jis nemėgsta.
Lyg kokia balta statula nuo stoties pusės artėja paniuręs Sidorčiukas. Vadinasi, kol kas išvažiuoti nėra kuo.
Kokio gyvesnio judėjimo šituo vienvėžiu geležinkeliu nebūna. Kartą per dieną, prisigrūdęs susirūpinusių keleivių juodomis jūrininkų uniformomis ir civilių, prašliaužia ilgas traukinys į Murmaną. Kartais jie pamojuoja mūsų pusėn. O kai grįžta prisigurkę druskų ir sočiai prisikvėpavę šiaurių, tai įžiūri tik artėjančios sostinės reginius, ir daugiau niekas jų nejaudina. Mums jokio dėmesio, nesvarbu jokios oranžinės liemenės. Be šito šventinio paveikslo, dar kursuoja menkesnis transportas – motovežis ir prekiniai, stabtelintys pagal susitarimą, bet visai nesustojantys, o tiktai leidžiantys mums įšokti.
Džeržgianti trauklė važinėja pagal tvarkaraštį, ir jos laukti šlapiu vatiniu dabar reikės ilgai. Kaip amžiaus pabaigos.
Bet atsiveria uždraustosios durys, pro jas išeina Stepanas, geras paniurėlis žmogus, ir pakviečia į vidų.
– Fediukinas leido.
Viduje kūrenasi krosnis. Stepanas atsargiai deda pliauskas. Pro krosnies plyšelius akinamai žėri ugnis. Skubinuosi nusimesti vatinuką ir spaudžiu jį prie krosnies – kamuoliais į viršų verčiasi garas. Paskui įsigudrinu jį ištempti ir laikyti prispaudus užpakaliu ir išskėstomis rankomis, o kartu džiovintis ir nugarą.
– Kaip ne žmogus, vis ne kaip kiti, – burba Fediukinas, – kabink ant kėdės, pati sėskis.
O kur toji kėdė? Kur čia tu gali sėstis – tarp tų susigrūdusių galvų, rankų ir kojų? Viskas čia kruta, murma, jau lošiama kortomis, kaži kam jas padėjus ant kelių. Tvanku. Kažkuris neatstoja:
– Ir ko tu toks susisukęs, Fediukinai? Dėl ko už grotų tupėjai? Gal už buitinius?
– Aš tau!.. Koks tavo reikalas dėl mano grotų? Užmigti negali? Tuoj visus išvysiu!
– Liaukitės, vyrukai, atsibodo. Ir taip gyvenimo nėr…
Už dviejų mažų langelių kaip siena krenta sniegas. Stiklai apsitraukia garais.
– Kas apdžiūvot, einat į stotį.
Pro suspaustas blakstienas matau visus, taip pat ir iš katiliuko murziną perlinę košę valgantį Fediukiną. Baigęs jis geria rudą kvepiančią arbatą, rankove nusišluosto burną ir, žybtelėjęs akimis, ilgai trina rankas, lyg būtų jas nusišaldęs. Greitai jam reikės pasitikti traukinį. O paskui ir mes išvažiuosim, nes iš paskos seks prekinis. Vasara baigėsi. Baigėsi nerūpestingi važinėjimai lengvu kaip žiogas motovežiu.
Mažoj erdvėj nėra kuo alsuoti: sugėrėme visą deguonį. Atsargiai išsikraustome iš svetingos urkštynės, o taiga jau nusiblaivė ir įstriži spinduliai apšvietė sunkiu sniegu nuklotą grožybę.
Apdaras visiškai sausas, galima pradėti iš naujo. Ir pėdinam sau nerūpestingai, godžiomis akimis gerdami pasikeitusį gamtos paveikslą. Slenkam paskui šmėžuojančią iešmo perkelti einančio Fediukino nugarą.
Per du žingsnius nuo bėgių šėtoniški šabakštynai ir vėjavartos. Suomių džiunglės. Šakas aplipdęs sniegas paryškina gaivią žalumą. Pirmapradė tyla. Betgi ant kiekvienos šakos – nematomas paukštis. Jokio pėdsako, o už medžių liūdni žvėrys egzotiškais vardais klydinėja apimti žiemos rūpesčių. Nešasi ėdesio atsargas. Rausia olas, taiso urvus. Čia kaži kur užversta vargšė gyvenimo tiesa. Amžinoji tiesa, beprotiškoji Kaščėjaus adata. Jie gal bus ją atkasę.
Į tankmę nubėga takas. Lenda gal trisdešimt metrų gilyn, pamažu prapuldamas, ir niekur jis nenuves. Tik paslėps trumpam po eglės letenomis – kadaise tai savo kailiu patyrė bėgliai iš lagerio.
O kelyje ruošiamos permainos. Traukinys į Murmaną jau artėja, Fediukinas kažką buria su iešmu.
Nuo visko atsiribojęs žmonių prikimštas tamsus vikšras šliaužia lyg koks sunkus vilkikas. Publika ieško, kur nukreipti be gyvos dvasios sulaukėjusį žvilgsnį, ir džiūgauja pamatę netikėtą žmoniją. Įdėmiai skaičiuojame vagonus, jų daug. Neskubėdami jie traukia į vėjuotą jūrų šiaurę. Jiems dar dvi dienos kelio, o gal ir trys. Pro sopkas, uolas, pelkes, ežerus.
Tačiau – kas tai? Sonia skaudžiai baksteli į šoną, energingai linkteli ton pusėn, kur Fediukinas ir traukinys. Fediukinas kaip Fediukinas, mažumėlę trenktas seniukas, vos nešokinėja iš džiaugsmo, betgi traukinys… Kas darosi traukiniui? Nuo iešmo jis pasuka ne vienintele mūsų šiaurės magistrale, o brūžuoja ratais mirtina surūdijusia atšaka, dar neseniai visą žydinčią rausvomis ožrožėmis, ir dingstančią gūdžioje taigoje. Beje, toji atšaka, kaip ir tas takas, veda netoli, tuoj pat baigiasi. Kam ji kadaise buvo zekų pastatyta, matyt, tiktai lagerių valdžia ir težinojo.
Traukinys mauna kaip „Titanikas“. Neišvengiama katastrofa, nesuvokiama žūtis! O tie sėdi viduje – kas valgo, kas šypsosi mums.
Fediukinas, nejusdamas, kaip tąsom jį už rankovės, nulydi traukinį žvilgsniu. Jo veidas lygus, nušvitęs, vos ne išdidus.
Traukinys pravažiuoja, ir jis atsigręžia. Stingstam nuo jo džiaugsmo. O jis, kaip žmogus, garbingai atlikęs pareigą, tvirtu žingsniu pasuka atgal prie būdelės.
Dusdami puolame prie stoties – perspėti, papasakoti – ir iš visų jėgų klausomės, kas ten, už mūsų. O ten tylu – nei sprogimo, nei smūgių, nei geležies cypimo, nei šauksmų.
Viršininkas Goša su raudona budėtojo kepure po pažastim – skeptikas. Niekaip negalime jo supurtyti. „Fediukiną pažįstu, liaukitės.“ Tačiau akys išsigandusios, abejonė pasėta, jis tikrina pats save.
Sėdim kartu su Goša ir laukiame. Praėjo valanda, nieko.
– Eime ten, – ryžtingai atsistojo Sonia.
Einam einam, o ten – tylus miškas. Sušalusios ir pajuodusios ožrožės tebestovi kaip pirma.
– Tai šit…
Šaltą apniukusią dieną ilgai ir rūpestingai kūrėme ugnį, bet ji vis geso. Priėjo Stepanas. Ištraukė stagarą, pakišo mažų šakelių, ir žemutis laužas atgijo. Susispaudę, tiesdami į liepsną stirstančias rankas, susėdom ratu.
Ugnis, net pati mažiausia, turi nuostabios vienijančios jėgos. Ir iš trijų – jau kolektyvas. Arba sekta. O gal ir masonų ložė.
Stepanas dažnai ateina pas mus į vagonėlį, padeda pasiskaldyti malkų, moko galabyti blakes, klijuoti tapetus. Rodo fotografijas: čia – motina su tėvu, tie plačiaveidžiai – žmona ir sūnus. Žmona Naujųjų metų atvažiuos į svečius, susipažinsit.
Niekam mes nieko nepasakojom, o šit čia atsileidome ir viską išdavėme. Žinojom, kad jis ne skuduras.
Jis ilgai tylėjo sukiodamas ūsus, o paskui sumišęs prisipažino:
– Panašiai ir aš mačiau.
Pamažu atsivėrėme visai brigadai. Ir paaiškėjo, kad tai jau beveik ne paslaptis, kad Fediukinas traukinius mirties atšaka leidžia tiksliai nuo tada, kai atėjo dirbti prie kelio. Bent kartą tai matė kiekvienas ir negalėjo patikėti savo akimis. Traukiniai eidavo ir kaip šmėklos dingdavo juodoje tankmėje. Žolės ir šakos glaudžiai susispausdavo virš pravažiuojančių vagonų, o ant sutrūnijusių bėgių nelikdavo jokių pėdsakų.
Skrydis
Prasidėjus žiemai Anikinas liovėsi sapnavęs. Kitas to būtų ir nepastebėjęs, bet Anikino gyvenimas ėmė trūkinėti.
Jis labai laukė žiemos, juk tai buvo mėgstamiausias jo metų laikas. Jis jausdavosi esąs penkiolikmetis, linksmas keldavosi penktą ryto, mankštindavosi, žvelgdavo į langą, į tamsumą, ieškodamas paukščių ir nedažnų praeivių – be jokio reikalo, tiesiog iš solidarumo jausmo, – po to lengvai, ne taip, kaip reikėtų dėl oro, apsirengdavo ir, visai ignoruodamas visuomeninį transportą, pėsčias bėgdavo į darbą. Iki vietos nukakdavo per pusantros valandos. Įeidavo žvalus ir energingai imdavosi darbo. Ir viskas buvo gerai iki tol, kol iš jo gyvenimo neprapuolė sapnai.
Atsibudęs ir nieko neatkūręs iš nakties įspūdžių, jis baisiai nustebo, bet greitai tai pamiršo. Tačiau kita tuščia naktis jį trupučiuką pribloškė – ims staiga dabar taip bus ir toliau? Toliau atsitiko kaip tik šitaip. Sapnai visiškai pasitraukė. Ir tada ėmė aiškėti, kad jų baisiai trūksta, jie kažką reiškė, netgi ėmė rodytis, jog buvo savotiška parama.
– Jūs kaži koks išsiblaškęs, – murmtelėjo vedėja, įtariai žiūrėdama, kaip jis sutrikęs vis trina ranka kaktą. Tai jis darė visai nejučiomis, tai buvo lyg koks nervinis traukulys, bet sudžiūvėlė skyriaus vedėja gražia gyvatės galvute ir plonomis sučiauptomis lūpomis pastebėdavo ne tokias detales. Ji akylai sekė, kad jos skyrius dirbtų kaip gerai suteptas laikrodžio mechanizmas, o kad netyčia nebūtų sutrikimų, kiekvieną dieną griebdavosi profilaktinių veiksmų, kurie bendradarbius skaudžiai žeisdavo.
– Kas nors atsitiko? – neatstojo ji.
Anikinas kilstelėjo akis, sutelkė jose apsaugos rūkelį ir nusišypsojęs papurtė galvą.
Julijos, – toks buvo vedėjos vardas, – veide šmėstelėjo su pasidygėjimu sumišusi abejonė. Bet Anikinui tai buvo ne naujovė, vedėjos priešiškumas savo pavaldiniams buvo visiems žinomas ir į tai niekas nekreipdavo dėmesio, – ką padarysi, toks žmogus. Kaip reikalavo aplinkybės, Anikinas laikėsi ramiai, išlaukė, kada Julija pasitrauks, tyliai viduje nusikeikė pirmu pasitaikiusiu trumpu žodelyčiu ir paniro į savianalizę.
Apskritai sakius jis žinojo, kad šituo dalyku užsiiminėti nereikia, kenksminga visais požiūriais, bet kad labai traukė. Pirmiausia, jis nekentė savo vidinio chaoso. O antra, sapnų reikalai pasidarė mįslingi ir, vadinasi, juos reikėjo įminti.
Kad atrodytų užsiėmęs, Anikinas ėmė drožti pieštuką ir analizuoti galimas priežastis. Liga? Nepanašu į ligą, niekur nieko neskaudėjo. O gal tai pirmieji senatvės signalai? Trisdešimt dveji – kaip sykis tinkamas amžius.
Anikinas padrožė pieštuką ir nusprendė pasamprotauti apie senatvę, juo labiau, kad kitų versijų nebuvo.
Visą dieną jam norėjosi į tundrą. Kadaise jaunystėje teko tenai būti ir ji padarė jam nepaprastą įspūdį. Tokį stiprų, kad sunkiais savo gyvenimo momentais imdavo jos ilgėtis. Pernelyg apie tai nesusimąstydamas, tundrą nesąmoningai jis vaizdavosi kaip geriausia ir gražiausia, kas tiktai gali būti. Jis įsivaizduodavo stovįs milžiniškame vos vos apsnigtame tuščiame lauke, neužmatomai nusidriekusiame į visas pasaulio puses, ir viduje imdavo plūsti gyvas užmirštos laimės vanduo.
Koridoriuje pasigirdo taksintys lyg ožkos žingsniai ir durys staigiai prasivėrė.
– Anikinai! Ką tik paskambino iš departamento ir skundėsi. Kokius jiems davėte duomenis? Amžinai pripainiojat! Šit dabar važiuokite pats ir aiškinkitės! – įširdusi paliepė Julija.
– Tiesiog dabar ir važiuoti? – dėl visa pikta pasitikslino Anikinas.
– O kada? Po metų? Ir negrįžkit, kol neišsiaiškinsit! Man tai jau atsibodo.
Anikinas paklusniai susiruošė, išėjo į koridorių, užsuko į gretimą skyrių, paskambino į departamentą, per porą minučių sutvarkė reikalus ir ramia sąžine patraukė paklaidžioti po miestą.
Kadangi jokių svarbių planų tai dienai neturėjo, o laiką reikėjo praleisti protingai, jis nutarė užeiti į knygyną.
Ant knygyno durų kabojo puikus plakatas – skarele apsigobusi jauna bobutė ir užrašas: Jeigu knygų neskaitysi, rašto tuoj neišmanysi. Rodos, dabar tai nelabai ką jaudino, nes pirkėjų buvo nedaug.
Knygų krūvos įtraukė Anikiną ir sužadino žvėrišką apetitą visoms iš eilės. Tačiau stebėdamasis pats savim, jis abejingai praėjo pro stendą su matematikos ir statistikos leidiniais. Tai pasiliko praeity, kai jis pernelyg tikėjo, jog statistika pajėgi paaiškinti ir sutvarkyti pasaulį.
Dabar tai kėlė pasibjaurėjimą.
Žvilgsniu perbėgo per vieną, per kitą lentyną. Vis labiau jo dėmesį ėmė traukti tiktai viena knyga. Anikinas netrukus ją ir nusipirko.
– Labai gera knyga, – norėdama pasakyti komplimentą gal Anikinui, o gal Freudui, knygos autoriui, pagyrė kasininkė.
Anikinas linktelėjo galvą, trakštelėjo diplomato spynelę ir taikėsi išeiti, bet čia prie jo priėjo iš matymo lyg ir pažįstamas žmogus, kuris mandagiai prakalbo.
– Pastebėjau, kad jūs domitės sapnais…
Anikinas permetė jį akimis, nusistebėjo, kad šitaip susidėjo aplinkybės, bet apsimetė, jog nieko tokio. Žmogaus veidas kėlė pasitikėjimą.
– Ar jūs nieko prieš, jei truputuką jus palydėsiu? Ar nelabai skubat?
Anikinas dukart papurtė galvą. Jie ėjo greta vienas kito.
– Matot, aš jau seniai domiuosi sapnų prigimtim. Tą knygutę, kur jūs nusipirkot, gerai žinau. Tačiau ten akademinis požiūris. O mane labiausiai domina tiesioginė nuoširdi recepcija. Ką jūs manote apie sapnus?
Klausimas Anikiną tiesiog užklupo. Jis visai nebuvo nusiteikęs su pirmu sutiktu leistis į debatus ir mažumėlę sutriko. Nepažįstamasis akimis įsisiurbė jam į veidą, ir Anikinas, norėdamas atsikratyti, leptelėjo:
– Na… Sapnai, kaip sakoma… antroji mūsų aš pusė.
Pašnekovas niekinamai prunkštelėjo, tačiau tuoj pat paskubėjo pritarti.
– Sutinku. Bet kaip jie mus veikia? Ir ar veikia? Šit jūs užmiegate – ir ką?
Anikinas suprato įkliuvęs. Šisai tipas, matyt, yra baisus pliurpalius, kuriuo taip greitai neatsikratysi.
Jis nervingai paspartino žingsnį. Nepažįstamasis skubinosi iš paskos. Ir čia Anikinui toptelėjo į galvą.
– Tiesą pasakius, man reikia grįžti į darbą. Nelabai patogu paskubom tokiomis temomis kalbėtis.
Žmogaus tai nesutrikdė.
– Nieko, kol nueisim, pakalbėsim. Judėti netgi gerai, mintis gyvesnė. Atsimenat peripatetikus? Jie irgi vaikščiodavo vaikščiodavo, o vaikščiodami puikiai mąstydavo.
Anikinas peripatetikų neatsiminė ir paniuręs tylėjo.
Šaligatvis, kuriuo žengė, siaurėjo ir vingiavo, nes buvo nutiestas virš nerūpestingai užkastos kabelio tranšėjos. Eiti buvo nepatogu, bet Anikinas greičio nemažino, nusprendęs jei ir neatsiplėšti nuo įkyraus nepažįstamojo, tai mažų mažiausiai priveikti jį skubra. Betgi šito susidomėjimas miego problema buvo, matyt, rimtas, nes vyriškis nė nemanė atsilikti.
– O ar jūs išvis sapnuojat? – pasidomėjo labai įdėmiai žiūrėdamas Anikinui į veidą.
– Ne. Bet anksčiau sapnuodavau, – murmtelėjo Anikinas ir pajuto, kad darosi karšta.
– Kaip čia dabar? – nustebo nepažįstamasis. – Pradingo sapnai? Ar tai įmanoma?
Jis įdėmiai žiūrėjo į jį, kaip biologas tyrėjas žiūri į maitinamajame skystyje plaukiojančią infuzoriją, – toks jausmas staiga nusmelkė Anikiną.
– Gal jūs paprasčiausiai juos užmirštate? Šitaip būna, kai ima streikuoti atmintis. Ar kartais nepastebėjote aterosklerozės požymių?
– Ne! – riktelėjo Anikinas ir liūdnai pagalvojo: „Šit ir jis perprato. Sukis kaip nori, senatvė.“ Jis piktai krestelėjo galvą, norėdamas bent kiek atšlyti nuo pašnekovo, nevikriai pasisuko šonu, bet staiga paslydęs ėmė sprūsčioti vietoje, graibstėsi oro, bet neišsilaikęs mostelėjo rankomis ir išsitiesė ant slidaus asfalto. Griūta lemtingai, smarkiai užsigavo koją. Kai mėgino atsikelti, jį persmelkė nenumaldomas skausmas.
Priblokštas nepažįstamasis puolė gelbėti, pagriebė už rankovės ir padėjo atsikelti, paskui nusikasti iki apsnigto suoliuko šalia namų ir mobiliuoju telefonu iškvietė „Greitąją“.
Mašina pasirodė taip greitai, lyg būtų laukusi už kampo.
Išvargusio veido jaunas gydytojas šnarpšdamas pro nosį pareiškė:
– Lūžis. Važiuojam į ligoninę. – Ir ėmė dėti įtvarą.
Nepažįstamasis netikėtai paklausė: „Ar galiu su jumis važiuoti?“
– Važžž-iuokit, – sušalęs išdrebėjo gydytojas nepakeldamas galvos.
Anikinas širdo, tačiau tylėjo, nes vis labiau skaudėjo koją.
Vargais negalais atvažiavo iki ligoninės. Tarpais Anikinas nepažįstamajam buvo netgi dėkingas, kai tas laiku jį prilaikė, ištiesė ranką ir padavė diplomatą, bet širdies gilumoj buvo užstrigę: „Tai prisiklijavo…“
Didžiulėje ligoninėje, kuri greičiau priminė didelį fabriką nei gydymo įstaigą, nepažįstamasis dar labiau ėmėsi Anikinui padėti. O Anikinas jau vien dėl moralinės dingsties negalėjo jausti kokių nors negerų jausmų.
„Greitąja“ Anikinas stora sugipsuota koja ir kartu su nė per žingsnį neatstojančiu nepažįstamuoju buvo parvežtas į namus. Nepažįstamasis padėjo lipti laiptais ir kartu įėjo į butą.
Pagaliau, kai nusirengę ir nusiavę abu persikraustė iš prieškambario į virtuvę ir įsitaisė prie viryklės su arbatinuku, nė kiek neabejodamas Anikinas sušuko:
– Klausykite! Susipažinkim pagaliau!
Abu patenkinti paspaudė vienas kitam rankas.
Nepažįstamojo vardas buvo Vladimiras. Kuo griežčiausiai jis atsisakė arbatos, svetimoj aplinkoj staiga pasijuto nejaukiai, buvo įsitempęs ir ėmė skubintis namo.
– Tai gal kada nors užsuksite? – viltingai paklausė Anikinas. Jam pasidarė liūdna dėl būsimos vienatvės.
Vladimiras netvirtai linktelėjo ir išėjo.
Keistas pajautas kėlė lūžusi koja. Netekusi būtinų funkcijų, tapo ne tik nereikalinga – nereikalinga negali būti jokia visumos dalis, nes kokia visuma be savo dalių! – ji tapo lyg kokia pusiau svetima, nesuprantama, neaiški. Matydamas priešais save virš antklodės ištiestą nevykusį priedą prie savo ištreniruoto, puikiai veikiančio organizmo, Anikinas ėmė savęs nebepažinti. Jis buvo tas ir ne tas tuo pačiu metu. Mintys buvo tokios pat kaip visada, įpročiai irgi, o šit pasaulio suvokimas pakito. Tiktai iškart nebuvo galima susigaudyti, į kurią pusę. Apimtas gilaus nerimo, Anikinas užmigo ir jam prisisapnavo, kad jis – visai ne jis, o didžiulis seniai išnykęs paukštis, kurio vardas pterozauras. Nors sunkus, jis mikliai skraidė, iš aukštybių kažko dairėsi, o ko – sapne aiškumo nebuvo, paskiau ėmė pleventi žemyn, nemikliai leisdamasis gąsdino menką aplinkumos gyvastį, sparnų šlamesiu priversdamas atkreipti į save dėmesį netoli besiganančius išdidžiuosius dinozaurus. Tačiau netgi tuos dinozaurus, o jau kitus žvėris neabejotinai – jis niekino. Jie buvo visai nesvarbu. Ganėsi, ir tiek. Jie galėjo egzistuoti tiktai čia, įsirėžę į primityvų, mažumą laukinį peizažą. Jų peizažą. Kas kita jis pats. Juk jis skraidė, atsiplėšdavo nuo žemės, matė tai, kas yra už horizonto. Jis jautėsi turįs daug jėgų ir tikriausiai galintis perskristi okeaną. Tačiau buvo vienas „bet“. Jo skrydžiai buvo netobuli. Kūno ir sparnų sąryšis netiko tobulybei, nes kūnas buvo pernelyg sunkus, o kartu su sparnais ir kojomis – netekęs aptakių formų. Visu tuo buvo sunku manipuliuoti skrendant, skaudėjo galvą.
Atsibudo Anikinas išpiltas prakaito, prislėgtas ir pakirstas staiga atsivėrusios tiesos. Šit, pasirodo, kas yra iš tikrųjų… Sunerimęs jis apsižvalgė. Už lango šmėžavo pilkuma. Skambėjo ir skambėjo telefonas. Anikinas pakėlė ragelį.
– Jūs jau išsimiegojot? Kaip jaučiatės? Ar sapnavote?
Anikinas susivokė, kad jau rytas, ir prisiminė vakarykštį nepažįstamąjį, o šiandien beveik draugą – kaip buvo galima spręsti pagal intonacijas.
– Skambina Vladimiras. Ar jūs mane pažinot?
„Kaipgi“, – niūriai pagalvojo Anikinas, o garsiai tarė:
– Žinoma. Taip. – Ir staiga pridūrė: – Sapnavau labai keistą sapną.
Vladimiras nepaprastai pagyvėjo, lyg gavęs kokią dovaną, ir pasiūlė:
– Gal užeisiu pas jus, atnešiu pavalgyti ir mes pakalbėsim.
– Uhu, – dvejodamas sutiko Anikinas.
Svečio ilgai laukti nereikėjo. Jis atnešė šviežių bandelių, pieno ir keptos žuvies. Kaip ir vakar, mielai ėmėsi šeimininkauti, išvirė arbatos, padėjo Anikinui nusiprausti, pasodino už stalo, žiūrėdamas, kad tam būtų patogu sėdėti ir kad jis gerai valgytų.
Jisai pats, nors buvo daug kartų raginamas, valgio atsisakė, išgėrė tiktai karštos kavos, palaimingai laikydamas puodelį abiem rankom ir siurbčiodamas mažais gurkšneliais.
– Skanu, – pagyrė Anikinas žuvį, svarstydamas, verta ar neverta pasakoti savo sapną.
Kai baigė valgyti, Vladimiras sudėjo maistą į šaldytuvą, padėjo Anikinui nušuoliuoti iki lovos ir, atsisėdęs šalia ant skylėtos kėdės, pagaliau pasiūlė:
– Jeigu jūs nieko prieš, tai pakalbėkim. Jūs sakėt, kad sapnavot labai keistą sapną. Kokį? Ar atsimenat?
Nelabai suprasdamas, kodėl taip daro, Anikinas detaliai atpasakojo visą sapną, beje, pasakodamas jis vėl pasijuto esąs prieštvaninis paukštis ir ėmė nerimauti.
Ankstesnieji sapnai jį visad apramindavo, visai būsimai dienai suteikdami stiprų impulsą. Jie būdavo jo gynėjai, ne sykį per dieną grįždavo atmintin, tarytum sakydami, kad jie čia, niekur nedingo, dirba savo darbą, saugo nuo pikta. Nesvarbu, kad tuose sapnuose nieko ypatinga neįvykdavo, nebūdavo tenai nei Julijos, nei apskritai ko nors, kas susiję su statistika. Dažnai jis paprasčiausiai matydavo saulės nutviekstą upelį, švytinčią pievą ar mirguliuojančią jūrą, ir tai turėdavo įtakos darbams – jie tapdavo ne tik jaukūs, bet vienijami savotiškos harmonijos. Kas tuose sapnuose būdavo jis pats, neįmanoma perprasti, nes neįmanoma konkrečiai išreikšti tai, kas egzistavo ir turėjo jausmų visai išskydusiame ir amorfiniame pavidale, kokiu naktimis tapdavo Anikinas.
Ir tasai staigiai atsiradęs pterozauras su ryškiais plėviniais sparnais ir skraidymui pernelyg storomis kojomis negalėjo negąsdinti, ir su tuo niekaip nesinorėjo susitaikyti.
Viską smulkiai papasakojęs Anikinas pastebėjo, kad Vladimiras rankose laiko storą sąsiuvinį ir skubriai į jį rašo.
– Kodėl jūs užsirašinėjat? – įsižeidęs sušuko Anikinas. Vladimiras krūptelėjo.
– Suprantat, tai yra svarbu. Aš užsirašau absoliučiai visus sapnus. Paskui juos klasifikuoju pagal savo paties sistemą.
– Kam?
– Tikiuosi surasti jiems raktą. Yra žmonių, kurie rausia iš kitos pusės. Antai sugalvojo NLP – neurolingvistinį programavimą. Patys programuojasi nakčiai. Sapnai pagal užsakymą! – Rodydamas retus dantis – lyg būtų dar ne visi sudygę – jis nusijuokė. – Čia visai ne tas. Manau, paslaptis kur kitur. Visa surašytos medžiagos gausa turėtų padėti atskleisti tiesą.
– Skauda koją, – tyčia pasiskundė Anikinas žvilgteldamas į langą, kur pro užuolaidą matė giedrą ryto dangų. – Ir kokioj vietoj jūs mane savo klasifikacijoje padėjot? – nenuleisdamas akių nuo lango pasiteiravo jis.
– Pagal viską sprendžiant – prie U.
– Prie U? – nustebęs Anikinas įsistebeilijo į Vladimirą. – O ką tas U reiškia?
– Tai reiškia ugdymą. Turiu galvoje asmenybės ugdymą. – Iš Vladimiro veido buvo galima suprasti, kad aiškinti jam malonu. – Lyginant su tuo, ką anksčiau sapnuodavot, dabar jums prisisapnavo reikšminis sapnas. Galima manyti, kad tai susiję su patirtu stresu,– turiu galvoj jūsų griuvimą,– savo raidoj jūs patyrėte šuolį: iš neapibrėžto kažko, kuo jūs iki šiol jautėtės, jūs susiformavote į konkrečią būtybę…
– Tai aš, jūsų manymu, būtybė? – pagiežingai paklausė Anikinas. Staiga jis vėl panoro atsidurti tundroje. Ten, kur jis buvo tiktai kelias valandas. Trypčiojo mažyčiame pelkėtame keistos žemės plotelyje, dairėsi į visas šalis ir stebėjosi apstulbęs, priblokštas reginio – ten buvo pilna debesų, paukščių, mažaūgių berželių, aukštų gėlių. Ten viskas buvo vienoda ir baisiai marga. Tokių subtilių tonų, perėjimų iš vienos spalvos į kitą jis niekad nematė. Žmonių tenai nebuvo, tiktai tie, su kuriais jis važiavo, o žvėrių buvo. Girdėjo, kad ir paprastųjų, ir šiaurinių lapių, ir vilkų. Suprantama, ir elnių…
Vladimiras matė, kad Anikinas pavargo, ir paslėpė sąsiuvinį.
– Ko gero, aš eisiu, – taktiškai pasakė jis. – O jūs pamiegokit.
Užklojęs Anikiną pledu, jis tyliai išėjo. Anikinas vangiai stengėsi įveikti snaudulį, mėgindamas prisiminti viską, ką buvo skaitęs apie pterozaurus. Paskui vėl užplūdo tundros prisiminimai. Jos pilkai vienodas ir tuo pat metu įvairiaspalvis horizontas viliojo ir žavėjo.
Apačioje, netoli nuo namo, troleibusų stotelėje, tirtėjo Vladimiras. Pūtė šaltas vėjas, iš mėlyno dangaus virste virto sniegas, o troleibuso vis nebuvo. Vladimiras gailėjosi, kad išėjo iš šilto kambario, juk niekas nevarė, jei ne ta prakeikta įgimta inteligencija – kokių tik negerumų ji nėra jam pridariusi. Kai niūrių minčių susikaupė pernelyg daug, pagaliau pasirodė troleibusas, ir, priešingai, negu galėjai nujausti, nebuvo perpildytas. Pavyko netgi atsisėsti prie lango. Jau vien dėl to beregint ėmė šilti kojos. Troleibusas pajudėjo, ir Vladimiras, pravažiuodamas pro namą, kur pasiliko Anikinas, pajuto užplūstant gerą nuotaiką ir tylų džiaugsmą. Jis žvilgtelėjo į Anikino langus. Tuo metu vienas jų staigiai atsivėrė ir pro jį išvirto, – kitaip nepasakysi, būtent išvirto į orą,– kaži koks sunkus paukštis keistais sparnais, kuriais tuoj pat ėmė iš visų jėgų mosuoti. Paukštis apsuko ratą, negrabiai ir greitai persimetė į kitą pusę nuo troleibuso, todėl ir Vladimiras pašoko iš savo vietos ir puolė prie priešingo lango. Stumdydamas keleivius ir riesdamas kaklą, kad pažiūrėtų, kas dedasi danguj, jis pamatė, kaip prieštvaninis pterozauras, – o tai buvo iš tikrųjų jis, – pakibęs vienam taške, tarytumei norėdamas susivokti, kokioj vietoj esąs, staiga apsisprendė, tvirtai ir plačiai suplasnojo sparnais ir ėmė kabintis vis aukštyn, orientuodamasis į priešingą pusę nuo saulės – tiesiai šiaurėn.
Ghadamis
Anąsyk balkšvas dangus atrodė apdegęs, lyg jį milžiniškas primusas daugybę mėnesių būtų svilinęs iš apačios. Snežana žvelgė į tirštą beribę platybę ir dideliais gurkšniais iš žalio plastmasinio butelio gėrė vandenį, nors jai ne vienas sakė:
– Verčiau pakentėk, neprisiplempk. Palik mums. Čia tau, žinok, ne Maskva, gazuoto nenusipirksi.
Ji mosikavo plastmasiniu buteliu.
– Eikit sau! Aš tai galiu, bet odai reikia. Veidas pasidarys kaip sena bulvė…
Šit kas jai buvo svarbu. Oda.
Kad paslėptų savo šviesius plaukus, galvą ji mikliai apmuturiuodavo nei šiokiu, nei tokiu tiurbanu. Ant gilių, visada rimtų ir nesuprantamai liūdinčių melsvų akių užsidėdavo juodus akinius – užtvarą nuo kitų, apsaugą nuo pasaulio. O vis tiek, kai tik būdavo tarp žmonių, į ją smigdavo godūs žvilgsniai – ar tai būtų atkampioje gatvelėje, kur stovėjo viešbutis, ar Tripolyje, ar gaudžiančiame Romos oro uoste persėdant į lėktuvą. Ją nuolat kas nors užkabinėdavo. O ji nematydavo, neparodydavo dėmesio, eidavo sau, niekada iki galo neišklausydavo pataikaujamų komplimentų ir nestabteldavo nė valandėlei. Bet Loranas vis dėlto prasiskverbė pro tą abejingumą, pro akinius. Kažkuo jis ją patraukė. Sunku netgi įsivaizduoti, ką jis tokio galėjo sumanyti, kad atkreiptų jo dėmesį. Ligoninės teritorijoje jis pasirodydavo retai. Porą kartų atvežė instrumentus, vaistus, vieną sykį baldus.
Kaip ir privalu, kelionė buvo suplanuota garsioj firmoj, ir viskas buvo vykdoma skrupulingai pagal planą, kad reikiamu laiku būtų atvykstama į numatytą vietą, o tenai jau žinodavo ir laukdavo su paruoštu maistu ir pastoge, su gražiais paaiškinimais, svarbiais perspėjimais ir nurodymais. Tai ir buvo tikrasis geras turistinis servisas.
Kelią suplūkė daugybė ratų, važinėjama čia buvo kaip Rusijoj. Iš nuobodžiaujančio vairuotojo buvo galima matyti, kad dykumoj jis – ne pirmą kartą. Užtat keleiviai buvo prisiploję prie langų, godžiai gėrė pralekiančio peizažo egzotiką ir kaži ko laukė, lyg būsimas kilometras galėtų atskleisti kokią nors ne tik šitos kelionės, o galbūt ir visa ko prasmę. Nes kitaip iš kur tas troškulys važiuoti kaip tik čionai, o ne poilsiauti prie palaimingosios Negyvosios jūros, iš kur tie ginčai, kas užsirašė pirmas, o kas nespėjo, tie kone skandalingi aiškinimaisi su vyresnybe dėl begalės nesusipratimų?
Peizažas buvo nykus. Kepino saulė, parudavusias uolas keitė pilkas smėlis. Tik vienintelį kartą sušmėžavo beduinai, susisupę tamsiais audeklais ir apžergę kupranugarius, romantiškieji liūdni keliautojai, nežinia kur lėtai traukiantys kietu ir lygiu gruntu.
Naktį keturi vyrai, nepaisydami pavojaus, sugulė ant žemės autobusą palikę kitiems.
Nečitailo stebėjo, kaip iš savo vietos atsistojo Snežana, susimurdė po pažastim miegmaišį ir išlipo iš autobuso. Žvaigždės mirkčiojo žemai, visai čia pat virš galvų.
Ji atsigulė laisvoje vietoje tarp kažkieno nugarų. Šiugždėjo smėlis. Lyg čia pat šliaužiotų gyvatės.
Juodas dangus atrodė sunerimęs, kibirkščiavo nuo žvaigždžių. Naktimis jame virė tai, kas paskui išsilieja į artimiausias šalis ir per vaizdingąją Viduržemio jūrą karštu alsavimu dvelkteli jaukiuose Europos pietuose.
Šaltis brovėsi į miegmaišius, bet užmigti nesisekė ne tiek dėl šalčio ar įsivaizduojamų gyvačių, kiek dėl jaudulio ir nepripratimo miegoti ant žemės. Bet ekskursijų vadovas vakar paaiškino, jog tai visai normalu; vietiniai miega kaip tik šitaip, tiesiog ant smėlio, baimintis nėra ko, nes smėlis sterilus.
– Dabar jau aišku, kas yra dykuma? Tai vieta, kur žmogui iš nieko nėra naudos.
Taip keliais žodžiais paaiškino Zentara.
Jis valgė mažai, tiktai savo įprastinį maistą, apelsinus, datules ir pistacijas, ir arogantišku žvilgsniu dairėsi aplink. Toks jis atrodė dėl rūpestingai nulipdytos subtilios ir tipiškai kumpos savo nosies. Dėl šitos jo nosies visi naujokai patylom domėjosi: ar jis vietinis?
– Tačiau, kaip žinoma, nenaudingi daiktai būna patys svarbiausi, – sarkastiškai pridūrė jis.
Tekėdavo ir leisdavosi šiurpi pakraujavusi saulė, dienomis įkaisdama iki baltumo ir deginanti akis. Buvo nepaprastai daug šviesos.
Autobusas ilgai važiavo lyguma, ir monotoniškos kalvos, nusidriekusios tvarkingomis eilėmis, beveik varė iš proto. Gailėjosi, kad nevažiavo prie jūros. Negyva žemė buvo taip rūpestingai iki tuštumo nušluota, kad nebuvo kur užlaikyti žvilgsnio. Negalėjo būti didesnio absurdo, kaip važiuoti daugybę valandų, bet Zentara, košdamas pro dantis, ramino, jog greitai – Ghadamis.
Staiga pro visa gožiančius plikus smėlius ir uolas ryškia dėme virpančiame ore pasirodė neįprastas miražas. Nuo horizonto artėjančios palmės žaliavo taip, lyg būtų be paliovos kieno nors laistomos.
Snežana, dar neseniai šiame įkaitusiame pragare vadavusis mirtimi, nors autobuse ir veikė klimatizacijos įtaisai, dabar atsigavo.
– Kokia laimė… – blizgindama degančiomis akimis tarė ji.
– Kas? Medžiai? Vanduo? – nustebusi paklausė Nečitailo.
– Ghadamis.
– Betgi tu jo dar nematei…
– Tai kas… Pasirodo, aš visą gyvenimą keliavau į Ghadamį. Nėra ko taip stebėtis. Gal aš čia gimiau kuriame nors buvusiame gyvenime…
Vaikščiodami šiurpiais požeminiais koridoriais aikčiojo ir džiūgavo, kvėpdami jaukią vėsą, padovanotą švelnaus smiltainio, geradario sergėtojo nuo visa aprėpiančios saulės, akinanamai balto dangaus, nuo pasaulio sumaišties.
Datulių žalumos apsuptame naujajame Ghadamyje buvo sudarytas norinčiųjų žmoniškai viešbutyje pailsėti sąrašas. Tačiau Snežana ir girdėti nenorėjo, ir Nečitailo nepavyko jos įkalbėti.
Traukiant nakvynės druskingo, nematytais krūmais tankiai apaugusio ežero link, Zentara pritardamas dairėsi. Išpurtęs raudonas šviesulys prasmego smėliuose.
Saugodamiesi nuo skorpionų ir kitokių čionykščių bjaurasčių, uždegė laužus ir sugulė ugnių rate.
Šitos dienos ir naktys buvo išpjautos iš kaži kokios kitokios būties ir rėksminga dėme įklijuotos į margą kasdienį gyvenimą.
Sakoma, jei nori suprasti savo tikrąją vietą supančiame pasaulyje, reikia pabūti vienam su gamta, nors vieną naktį praleisti vienumoj miške, pievoje, nesvarbu kur. O čia ne miškas, kur nuo pavojų galima įlipti į medį ar pasislėpti krūmuose, ne pieva su aukštomis apsaugoti galinčiomis žolėmis, ne vanduo, kuriuo galima nuplaukti pačiam nuo savęs. Čionai tik uolos, smėlis ir keistos mintys, iki šiol neateidavusios į galvą.
| – Ten kažkur teka žydras El Fajum… Atsigersi – ir vargo kaip nebūta. Tiek mažai tereikės, kad nežūtum, Tas gurkšnelis drumzlus – El Fajum. |
Atgalia ranka stuksendama į stiklą Snežana murmėjo nežinomą eilėraštį.
– Gražu… O toliau?
| – Mes nelaimės išvengėm. Tai ten, Tai tenai toli paliktų Smelkia speigas žiemos naktų, Tik ne čia, ne prie šio vandens… |
– Toliau neatsimenu.
Ji lėtai lyg pati sau kalbėjo:
– Visur smėlis… Smėlis – visa ko pagrindas. Visai ne druska ir kas nors dar. Pasirodo, gyvenimas padarytas iš smėlio. Statomas ilgai ilgai, nes sumanymas grandiozinis. Kuo rūpestingiausiai tempiamas, kraunamas smiltelė prie smiltelės… Paskui visa tai subyra. Op! Ir kaip nebūta…
Ji liūdnai šyptelėjo.
Kaži kas ją buvo stipriai paveikęs, kaži kokia mįslė.
– Kodėl čionai šitaip traukia?
Grįžtant nusisukusi į langą ji verkė.
Paskui išsiskyrė. Ir Nečitailo kelis kartus prašė:
– Nesusidėk su Loranu. Apie jį niekas nieko nežino. Kai grįšim į tėvynę, tu netgi užmirši, kad jis egzistuoja. Aš tau garantuoju.
Snežana lėtai ir abejingai pažvelgė į ją ir nusijuokė.
– Juokauji. Kokia tėvynė… Mes tenai niekam nereikalingi.
Ir nuėjo tempdama rankoje sunkų kelionės krepšį ir kaži ką savin paskendusi galvodama.
Loranas buvo makedonietis. „Jis kariavo Serbijoje, o kai viskas baigėsi, atvažiavo čia pinigų užsidirbti. Bet ne sau… Ir apskritai – jis mūsiškis, supranti?“ – jaudindamasi kalbėjo Snežana, nežinia ką turėdama galvoj. Laukė prie lango, nužvelgdama pro saugomus vartus įvažiuojančias mašinas. Vos tik pasirodydavo chaki spalva aptemptas sunkvežimis, pašokdavo ir puldavo į kiemą.
– Kas tenai, gaisras? – sykį nusistebėjo Zentara.
Visi matė, kaip jie stovėjo prie vartų arti vienas kito, kaip šortos tarnautojas su pranešimu ėjo į kabinetą ir kad Zentara ima vis labiau niršti. Tuojau pat jis liepė pašaukti Snežaną, toji bėgo per smėlėtą kiemą gręždamasi į savo brangenybę, juodplaukį pabalusiais smilkiniais, kuris stovėjo atsirėmęs į bortą ir liūdnas dairėsi aplink: čia į puikų apelsinų sodą kairiau nuo pastato, čia į dangų.
– Mes privalome jus išsiųsti atgal. Tokie čionykščiai įstatymai.
Zentara tiriamai žiūrėjo į Snežaną.
– Ką, gal jūs nežinote, jog bet kokie kontaktai su vyrais draudžiami? Čia musulmonų kraštas, ir jie nenori turėti problemų.
Jis stengėsi būti griežtas ir vis kėlė balsą, kad užganėdintų greta kėdėj sėdintį šortos tarnautoją.
Snežana paniurusi lingavo galvą ir žiūrėjo į grindis.
– Kitą kartą – viskas! – karktelėjo Zentara, ir Snežana, išbėgusi iš kabineto, klusniai lėkė į medicinos seserų kambarį, o ne į kiemą, ir jos veide atsispindėjo tokia laimė, lyg būtų atgavusi ką nors brangiausia.
Šitoj pasaulio dalyje vartojamos dvi kalbos: arabų ir anglų, bet angliškai susikalbėti buvo sunku.
Nuostabu, kad dailiaodžiai arabai didelėmis šelmiškomis akimis viską iškart suprato ir nedarė kliūčių. Vizą išdavė labai greitai.
– Ar, be dykumos, esi dar kur nors buvusi? – paklausė Zentara, trumpam ją paleisdamas, ir tiesiai iš kabineto baltu chalatu žengė jos palydėti. Šorta, vidaus policija, įdėmiai juos stebėjo.
– Europoj.
– Apie Europą tylėk. Čia tau ne Europa.
Nečitailo pamojavo jam nuo vartų ir paskutinį sykį – lyg kokį gimtąjį namą – nužvelgė viešbučio pastatą už ilgos aklinos sienos.
Tačiau šįsyk viskas buvo kitaip. Nors aiškių pavojų nelaukta, reikėjo būdrauti, nes, kaip perspėjo Zentara, kelias pats savaime yra potencialus pavojus.
Sieną pasiekti buvo nesunku, atvežė taksi. Ten laukė autobusas. Jis išvykdavo nepatogiu laiku, artėjant nakčiai. Tačiau tai neturėjo reikšmės, reikėjo skubėti.
Sieną pervažiavome naktį. Pasieniečiai, žibintuvėliais apšviesdami veidą, apstulbę žiūrėjo į pasą ir į ją: moteris? tokioj vietoj? viena?! Ji gailėjosi, kad neapsirengė pagal vietinius papročius.
Naktis buvo šilta. Vėlei, kaip ir tąsyk, važiavo per didžiulę nežymiai kalvotą lygumą, iš visų pusių atvirą dangui, atsitiktinumams ir nelaimėms. Aplink driekėsi tuščia neaprėpiama erdvė. Nebuvo jokios tėvynės, jokio, bent jau išgalvoto, namo, nebuvo artimųjų. Rudaspalvė bekraštė vietovė, retas mieguistas alsavimas ir susikaupusios, įdėmiai sekančios, – netgi pro nuleistus vokus, – svetimos akys.
Spėjo pavažiuoti, kai kažkas iššovė, autobusas pasviro ant vieno šono ir sustojo. Arabai kėlėsi iš savo vietų ir apspito vairuotoją. Reikėjo pakeisti ratą, tačiau instrumentų, kaip šitose vietose įprasta, neatsirado.
Nečitailo priėjo ir labiau rankomis negu balsu paklausė:
– Kada pajudėsim?
Į ją sužiuro visų akys. Moterys apmirė kur stovėjusios ir įdėmiai įtempė klausą.
– Mazal, – ramiai atsakė storas suprakaitavęs vairuotojas.
Mazal arabiškai reiškė vėliau.
Šituose kraštuose buvo įprastas lėtas gyvenimo ritmas ir skubėjimas nesuprantamas.
– Vadinasi, mes pavėluosim? Bet man rytoj reikia būti sostinėje. Rytoj! – desperatiškai sušuko Nečitailo.
– Bukra?– susimąstęs arabiškai perklausė vairuotojas. Angliškai jis truputėlį suprato, nors čia jau buvo prancūzakalbė zona.
Užburti svetimos kalbos garsais, žmonės nė neketino pajudėti iš vietos.
– Bukra, bukra! Nou bakbukra! – garsiai sušuko Nečitailo. Ir žodis bakbukra – poryt – sujudino vyrus. Poryt buvo vėlu ir jiems.
Nesunkiai iš akmenų ir nežinia kaip užsilikusio tvirto stuobrio buvo padarytas pirmykštis domkratas. Po valandos viskas buvo sutvarkyta ir patraukta toliau.
Vėlei ilgai važiavo per monotonišką pusdykumę, pakeliui pasitaikant retoms žolių salelėms.
O paskiau nuo horizonto kilo tamsuma – lyg kokia neišvengiamybė. Žmonės baimindamiesi žvelgė į staiga grėsmingu tapusį dangų. Užgriuvusios vandens srovės grasė nuo žemės paviršiaus nuplauti ir kelią, ir autobusą. Šioms vietoms būdinga viską išdidinti: jei karštis – tai svilinantis, jei lietus – tai tvanas.
Į pasaulio pabaigą panaši liūtis staiga liovėsi.
Nečitailo užmigo ir miegojo visą likusį kelią, nepastebėjusi, kaip atvažiavo į vietą.
Dideliame nepažįstamame mieste vargiai pagavo taksi. Tamsus ir šnekus taksistas be paliovos kalbėjo prancūziškai, ir ji gailėjosi, kad šitos kalbos niekada nesimokė. Kartkartėm iš mandagumo tekdavo linksėti veidrodžiui.
Snežaną laikė šaltame kambaryje. Pervargęs žmogus lengvu pilko audeklo kostiumu, puikiai mokėjęs anglų kalbą, tiriamai žiūrėjo tiesiai į akis ir uždavinėjo konkrečius klausimus.
– Jūsų draugė buvo medicinos sesuo? Kodėl ji viską metė ir išvažiavo iš šalies? Kokie jos ryšiai su mafija?
– Su kokia mafija?
– Štai tą mes ir aiškinamės. Nelegalūs ginklų, narkotikų pirkimai – tai jums ką nors sako?
Ji buvo užmušta, tarė pareigūnas, veide rodydamas užuojautą – „per tragišką atsitiktinumą“, Loranas areštuotas, bet siūlai vedė dar kažkur, už apelsinų ir pistacijų giraičių. Į Makedoniją ar Rusiją.
Nečitailo nieko vertinga nežinojo, nuo kiekvieno klausimo sutrikusi krūpčiojo, ir pareigūnas neslėpė pykčio.
Stipriai trenkė karboliu, kuris dusino.
Atnešė ryšuliuką su daiktais: dvi gražias sukneles ir itališką apsiaustą.
– O pinigai?
– Nebuvo jokių pinigų.
Pinigų buvo. Snežana taupė ateičiai, svajodama apie laiką, kai nieko netrūks.
Užaugusiai vaikų namuose, giminaičių neatsirado ir nebuvo kam rūpintis kūno pervežimu, tad laidoti buvo nuspręsta čia pat, vietinėse kapinėse. Neatlyžtant kamuoliukui gomury, Nečitailo ant paslaugiai pastumto popieriaus lapo nubraižė stačiatikių kryžių ir dosniai atlygino už palaidojimą ir paminklą. Laukti ji negalėjo, šeštą vakare autobusas išvažiavo atgal.
Grįžtant iš dykumos pūtė stiprus vėjas, nešdamas karštą sausą orą ir smėlį. Smėlis lindo į nosį, akis ir ausis, gurgždėjo tarp dantų. Galvą ji apsivyniojo skara. Naktį, kai važiavo per sieną, kvėpuoti buvo neįmanoma netgi per skarą.
Rytą atsidūrė bevėjėj juostoj. Priešaky virpėjo nuščiuvusi kaitra. Kelią kartkartėm kirsdavo į sniegą panašūs per naktį supustyto smėlio gūbriai. Tekdavo aplenkti. Akys, kaip praėjusią kelionę Snežanai, pavargo žiūrėti. Staiga per kelias sekundes karštame drykstančiame miraže lyg fotojuostoj ėmė ryškėti palmės ir statiniai, aiškūs, tikri ir graudžiai kažką primenantys. Arabai sujudo, nustebę ėmė šūkauti: Ghadamis! Ghadamis!
Visi sujudo, ėmė rodyti pirštais. Palei drumzlino karščio išblukintą horizontą reginys be pėdsakų ištirpo. Lyg ir nebūtų apsireiškęs.
Pačiai sau nelauktai Nečitailo pagalvojo: tai susiję su ja.
Zentara buvo kabinete. Apsidžiaugęs paėmė rankinę, pasodino. Atnešė kavos. Atidžiai išklausė iki galo. Paskui tarė:
– Ar esi tikra, kad jie viską padarys kaip reikiant?
Nečitailo patraukė pečiais.
Jis susigriebė ir kalta veido išraiška iš stalo stalčiaus ištraukė keturgubai sulankstytą popierių.
– Ji tau kai ką paliko. Atsiprašau, kad iškart neatidaviau. Užmiršau. Susipainiojau…
Pirmąsyk jis buvo išsiblaškęs.
Ant suglamžyto popierėlio lygiai, gražia rašysena, buvo parašyta: „Pervesk mano pinigus vaikų namams. Atleisk, jei kas ne taip. – S.“
O apačioje visai smulkiai dailiais stulpeliais: Ten kažkur teka žydras El Fajumas…
Nečitailo akimis perbėgo iki galo.
– Kas nors svarbaus? – pasidomėjo Zentara.
– Prašo pinigus pervesti vaikų namams.
Ji nutilo.
| Ant smėlio padėsim gėlių. Liko draugas tolybėj El Fajumo. Kur rytojuj rasti tikrumo? Ant smėlio padėsim gėlių. |
Kilstelėjo juodi kaip smala Zentaros antakiai.
– Vaikų namams? Šit kaip… Vadinasi, kažką žinojo iš anksto. Ir buvo pasiruošusi.
Nečitailo tik linktelėjo.
Čia, kabinete, irgi pleveno karbolio kvapas.
Per Olof Sundman. Dramblio kaulas
2007 m. Nr. 3
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Peras Olofas Sundmanas (1922–1992) – švedų prozininkas, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Parašęs keletą romanų: „Tardymas“, „Ekspedicija“, „Inžinieriaus Andrė skrydis“ (apie tragišką 1897 m. Andrė ekspediciją oro balionu į Šiaurės polių), „Dvi dienos, dvi naktys“, „Sakmė apie Somą“ (šio romano veiksmas paremtas senos islandų sagos motyvais, bet vaizduojami dabartiniai laikai), išleidęs apsakymų knygų. Jo kūryba versta į daugelį kalbų. P. O. Sundmanas buvo Švedų akademijos ir Riksdago narys. Įvairiais gyvenimo etapais prekiavo automobiliais, laikė pensioną, ūkininkavo. Didelė patirtis teikė daug medžiagos kūrybai. Joje dominuoja stebėtojo ir stebimojo, vijimosi arba medžiojimo, ieškojimo ir persekiojimo motyvai. Autoriaus stilius glaustas, gausu dialogų, tikrovės aprašymų, kurių jis nekomentuoja ir nedaro išvadų.
Romanai „Dvi dienos, dvi naktys“ ir „Sakmė apie Somą“ 1984 m. išleisti lietuviškai.
A propos, žemsiurbė – kuris iš jūsų ką tik ją paminėjo? – primena vieną įvykį, kuriame man teko dalyvauti. Iš tikro tai nutiko ne ant žemsiurbės, o ant senoviškos žemsemės denio. Viskas įvyko labai greitai, tas nuotykis truko mažiau nei minutę.
Ar galiu jį papasakoti? Gal jūs jau pavargot nuo tų mano istorijų?
Tai iš tiesų truko neilgai, viskas įvyko žaibiškai.
Taigi ten buvo ne žemsiurbė, bet senoviška žemsemė.
Mes gilinome uosto vartus. Vienas žemsemės kaušas iš gelmės ištraukė jūrų vėplio kaukolę. Iltys, jos buvo gal daugiau nei pusės metro ilgio, tarsi didžiuliai balti ūsai užsikabino už kaušo krašto.
Mudu, aš ir toks vyras, vardu Pėderis, šokom prie jų, denis buvo slidus kaip išmuilytas – man pavyko sugriebti kaukolę, kol toji neįkrito į baržą ir nepradingo molio, purvo ir vandens putroj.
Prabėgo gal tik trisdešimt sekundžių nuo tos akimirkos, kai mes pamatėm kaukolę, ir aš pastvėriau ją už vienos ilties.
Jūra duoda, jūra ir atima. Ar ne taip parašyta Biblijoj? Aš, rodos, neklystu.
Tik negaliu prisiminti, kur tai atsitiko. Tai buvo taip seniai, tiek visur esu buvęs, tiek uostų išknisęs, kur ten juos visus beprisiminsi, ir mano amžius jau nebe tas.
Aš ilgokai dirbau prie žemsemės, ji priklausė vienai amerikiečių bendrovei, apiplaukiau beveik visą pasaulį, sustodavom čia vienur, čia kitur. Laikui bėgant, visos tos vietos susimaišo, vis sunkiau atskirti, kas įvyko čia, o kas – ten.
Kaip sakiau, mes gilinom uosto vartus. Jie buvo nei per siauri, nei per platūs, tik pasidarė per seklūs.
Laivai pamažu didėjo, labiau grimzdo į vandenį.
Tą uostą sudarė gili ir siaura įlanka, nelyginant rankovė, gerokai įsmukus į žemyną, bet laivams jos gylio jau nebeužteko. Į tą rankovę įtekėjo upė. Ne šiaip koks upokšnis, o gili, plati upė, ypač kai patvindavo nuo lietaus, o lydavo ten gana dažnai ir smarkiai.
Kartais vienu žodžiu gali pasakyti labai skirtingus dalykus, aš jums minėjau įlankos gylį, kuris laivams jau buvo nepakankamas, minėjau ir upę, o ne kokį upokšnį.
Ta upė privarydavo purvo, smėlio, molio, todėl ir reikėdavo valyti uosto vartų vagą.
Prie įlankos, prie to uosto buvo miestelis, tik aš – nors mirk – neatsimenu, kaip jis vadinosi. Nuo žemsemės denio jo nesimatė.
Apylinkės buvo slėsnios, upė tekėjo per lygumą. Medžiai ten beveik neaugo, tik visokie krūmokšniai ir aukšta iki juostos žolė, kurioje pasklidę ganėsi arkliai. Tolumoj stūksojo kalnai, jų viršūnės buvo apsnigtos, baltos.
Arkliai – žemaūgiai, nakčiai jie susirinkdavo prie upės, kuri per tą įlanką pasiekdavo jūrą; kartais prie vieno arba kito kranto jų susiburdavo koks dvidešimt, kartais – net septyniasdešimt, aštuoniasdešimt ar dar daugiau. Naktys būdavo šviesios, mes dirbdavom ištisą parą.
Pradžioj mes paminėjome žemsiurbę.
Bet ten buvo sena kaušinė žemsemė. Man rodos, ji buvo perdirbta iš laivo, tik viskas ten iš geležies – tas laivas tikriausiai buvo sumanytas visai kitokiam tikslui.
Priekyje per visą laivo plotį buvo įtaisytas būgnas, jis stovėjo šonu ir, kaip jau supratot, turėjo varyti paternosterį.
Jūs, be abejo, žinot, kas yra paternosteris?
Tai tokia išilgai metalinio rėmo judanti grandinė su gana tankiai pritvirtintais kaušais. Iš dugno pasėmę smėlio ar molio, jie kyla aukštyn, išpila, paskui tušti leidžiasi į dugną ir vėl grįžta kupini smėlio ir purvo – kaušas paskui kaušą.
Paternosterį irgi būtų galima gretinti su Biblija, su popiežium, su Roma ir su „Tėve mūsų“, tai begalinė judanti grandinė, kaip koks rožančius, tušti kaušai leidžiasi žemyn, prisipildo, kyla į viršų, ten išpila, paskui vėl tušti keliauja žemyn, pilni – aukštyn ir taip toliau, varo ir varo, kol nesustoja variklis.
Kaušai išversdavo purvą į tam skirtą lataką, kuriuo jis nutekėdavo į baržą, prišvartuotą prie žemsemės. Aš jau sakiau, kad tai buvo sena, išgverusi žemsemė.
Ar jums neužkliūva, kad aš čia taip smulkiai viską pasakoju?
Dar vienas dalykas: tas būgnas buvo šiek tiek iškilęs virš laivo korpuso, jis buvo tokio dydžio, kad grandinė su kaušais galėtų laisvai judėti, bet ne didesnis. Beje, kildama į viršų grandinė su kaušais nieko neužkliudydavo, o ten, kur ji leisdavosi žemyn, kaušų kraštai beveik liesdavo metalinį denį.
Tą aplinkybę paminėjau dėl to, kad ji turi reikšmės tam, kas vėliau atsitiko.
Jei neklystu, tai buvo šeštadienį, nes prie žemsemės darbavomės tik mudu su Pėderiu. Jis buvo danas, iš Kopenhagos.
Aš su juo artimiau nedraugavau. Tik žinojau, kad jo vardas – Pėderis. Su juo buvo sunku kalbėtis, jis labai nenoriai atsakydavo. Pėdėris dirbo tos žemsemės meistru, dažniausiai sėdėdavo savo būdelėj, kurią vadino kontora. Man jis nepatiko.
Nesakau, kad jo neapkenčiau, tiesiog nemėgau, ir tiek. Jis kažkaip šalinosi mūsų, užkalbinęs negalėdavai matyti jo akių, jis dairydavosi į paukščius, į pakrantę, į arklius, į tolumoj dunksančius kalnus ar apžiūrinėdavo savo nagus.
Taip, tai atsitiko šeštadienį, žemsemėj mes buvom du vienu, kiti vaikinai išvažiavo savaitgaliui namo, o mudu – Pėderis ir aš – pasilikom laive. Nutarėm baigti darbą, kai tik pripildysim baržą. Žemsemės pajėgumas buvo nedidelis, gal kokie du šimtai kubinių metrų per valandą, tiek nėra daug.
Jūs galbūt pastebėjot – jeigu žmogus nenori kalbėti, lyg ir stengiasi išlaikyti atstumą, tai tas atstumas, aiškus dalykas, iš tiesų atsiranda, ar ne?
Nebeatsimenu, kaip ta vieta vadinosi. Aš tiek daug visur trankiausi, tiek laiko prabėgo.
Kur tik aš nebuvau! Vienu metu dirbau naru. Siebeso fabriko kostiumas, padarytas iš kiltinio audeklo ir gumos, batai švininiais padais, varinis skafandras su apskritom akim. Tada dar buvau jaunas. Savo kailiu esu patyręs, kaip veikia rankinis oro siurblys.
Toj lygumoj palei uosto vartus, kurių vagą mes gilinom, medžių kaip ir nebuvo, tolumoje stūksojo kalnai, o palei upę ganėsi arkliai. Lietaus ten tikrai užteko.
Bet pirmiau aš jums dar papasakosiu apie dramblio kaulą.
Paėmęs į rankas, pajunti, kad jis pašėlusiai sunkus. Ir kietas, tačiau tas jo kietumas ypatingas – kai čiupinėji, atrodo minkštas. Bet jau nagu žymės neįbrėši, krapštydamas pajusi jo trapumą.
Nugludintas dramblio kaulas atrodo lygus – sakykime, biliardo kamuolys, – bet jis nėra toks lygus kaip stiklas ar plienas.
Dramblio kaulas yra dramblio dantis, tai aš tikrai žinau. Kiti dantys būna kieti ir trapūs – beveik kaip stiklas ar plienas. Bet iltis – jau kitas dalykas. Ji kieta, turėdamas jėgos gali ją truputėlį palenkti, bet paskui ji vėl atsities ir bus, kokia buvus.
Dramblio kaulą galima raižyti ir pjaustyti. Šachmatų figūros, dūdelės, įvairios statulėlės, visokie indai, dėžutės uostomajam tabakui ir kitiems brangiems daikčiukams, papuošalai dailioms moterims. Paprastų dantų neišraižysi.
Viename Prancūzijos muziejuj esu matęs iš dramblio kaulo išdrožtą dubenį, jis buvo toks didelis – sunku įsivaizduoti dramblį, kuris būtų turėjęs tokią velniškai didelę iltį.
Drambliai iš tiesų keisti padarai.
Jie protingesni už šunis. Dramblio visas protas – straublyje, taip sako tie, kurie tai išmano. Dramblį globoja pats Viešpats Dievas. Be keturių kojų, dramblys dar turi straublį, tarsi kokią ranką, kuri baigiasi dviem pirštais – nykščiu ir smilium.
Apie dramblio kaulą šneku todėl, kad jis susijęs su mano istorija.
Dramblio kaulas būna trijų rūšių.
Pirmiausia, žinoma, dramblio iltys. Toliau dar dvi kitokios jo rūšys.
Surato mieste esu sutikęs vieną šnekų ir malonų anglą. Tai irgi seni laikai, kai dar dirbau naru. Jis tada mane fotografavo, įsikalbėjom, aš net keletą kartų lankiausi jo namuose.
Suratas – Indijoj, jeigu kas nežino. Prieš porą šimtų metų ten buvo didžiulis miestas, gal net didžiausias visam pasauly. Taip man sakė tas anglas. Plačiausia prieplauka upės žiotyse, patys didžiausi laivai uosto prieigose, visokios baržos, žvejų laiveliai ir sandėlių sandėliai, krautuvių krautuvės.
Aš ten buvau dėl visai paprastos priežasties – ir ten reikėjo pagilinti uostą, nors dabar Suratas ne toks jau didelis miestas.
Tas anglas man sakė, kad ne visas čia atvežtas parduoti dramblio kaulas užaugęs, kaip ir turi būti, – dramblių žandikauly; nuo trisdešimt penkių iki keturiasdešimt procentų dramblio kaulo būdavo atgabenama iš šiaurės. Tai buvo mamutų iltys, iškastos Sibiro tundroj, amžino įšalo žemėje.
Išeitų, kad anksčiau vienas iš trijų biliardo kamuolių buvo daromas iš mamuto ilties – įdomu, ar ne? Dabar tam reikalui naudojamas ebonitas arba plastmasė, bet čia jau kita istorija.
Jūs tikriausiai klausiat, ko aš čia aušinu burną apie tuos mamutus, iš tikrųjų ir manęs jie nedomina, žinau tik tiek, kad mamutai jau išnyko, seniai jų nebėr, gal jau koks tūkstantis ar dar daugiau, gal net trys tūkstančiai metų – jeigu tas anglas iš Surato nemelavo.
Jis turėjo vieną tokį keistą daikčiuką – mamuto plauką.
Mamutai buvo apžėlę plaukais. Jie nebuvo pliki kaip mūsų drambliai.
Jis tą plauką saugojo varinėj dėžutėj su stiklu. Mes buvom pasidarę tokie geri draugai, kad jis net atidarė tą dėžutę ir išėmęs parodė mamuto šerį.
Jis sulenkė jį per pusę, užkabino ant nykščio ir iškėlė ranką beveik iki lubų, kad tas plaukas nesiektų grindų. Penkių metrų ilgio! Jūs tik pamanykit!
Jis buvo šiurkštus ir storas. Storas jo galas buvo kaip pieštukas, o plonasis – žiudrus kaip arklio ašutas.
Man ir vėl derėtų paklausti, ar jums neatrodo, kad aš per ilgai apie viską plepu? Iš tikrųjų tai trumpa istorija, nes viskas tetruko mažiau nei minutę.
Aš jau senas žmogus, sėdžiu čia kas vakarą visą savaitę ir pasakoju įvairiausias istorijas.
Jūs galėtumėt mane ir pertraukti.
Norėčiau ko nors išgerti – kad ir stiklą alaus.
Dabar jūs jau žinot, kad mudu su danu Pėderiu gilinom vieno uosto vartus. Bet ir kiti paminėti dalykai savotiškai susiję: ir dramblio kaulas, ir anglas Surato mieste, ir Sibiro mamutai – čia viskas kažkaip susipina į vieną daiktą, aš, rodos, pradėjau nuo žemsiurbės – ar čia kuris kitas apie ją užsiminė? – žemsiurbė taip pat yra žemsemė, tik kitokios rūšies, ji neturi paternosterio ir naudojama tik ypatingom sąlygom.
Aš tiesiog išsižiojau pamatęs tą penkių metrų plauką, kuris kadaise augo ant mamuto sprando! Ne tik savo akimis jį mačiau, ne tik čiupinėjau, aš savo rankom pajutau, koks jis stangrus, o vis tiek lankstosi.
Taigi mums reikėjo pagilinti uosto prieigas, nes jos jau buvo per seklios.
Pro tuos uosto vartus į jūrą tekėjo upė, ji ir privarydavo purvo ir molio, krantai buvo žemi, slėsnūs, medžių nė vieno nemačiau. Naktys buvo šviesios, nors ir dažnai lijo, besiganantys arkliai nakvynei sueidavo prie upės.
Trečiai dramblio kaulo rūšiai priklauso jūrų vėplio iltys.
Aš esu matęs vėplio ilčių, netikėsit – kokių dviejų su puse pėdos ilgumo.
Su drambliu, žinoma, nepalyginsi, mamutas taip pat buvo savotiškas dramblys. O jūrų vėplys priklauso ruoniams, bet jo iltis irgi priskiriama prie dramblio kaulo.
Kai kurie jūrų vėplio iltis vadina netikru dramblio kaulu. Tai netiesa. Dantis yra dantis, iltis yra iltis, nesvarbu, kokiuose žiobtuose ji būtų augus.
Ištiesk savo ranką, dabar truputį sulenk – maždaug tokio dydžio, tokio storio ir bus jūrų vėplio iltis! Ar toks daiktas nenusipelno vadintis dramblio kaulu?
Taigi dramblio kaulo esama trijų skirtingų rūšių.
Tai atsitiko šeštadienį – jau, galima sakyti, vakare.
Nebeprisimenu, kaip ta vieta vadinosi, bet jos vardas sukasi ant liežuvio galo.
Paternosterio rožančius vis pila ir pila purvo arba molio kaušus į lataką, kuris nuvestas į šalimais stovinčią baržą – porą šimtų kubinių metrų per valandą, kartais ir tris, bet ne daugiau. Kai žemsemė dirba, aplinkui būna pritaškyta, prilaistyta dumblo, denis pasidaro slidus kaip išmuilytas.
Baržoje telpa koks tūkstantis kubinių metrų tos skystos pliurės. Barža turi specialų dugną, tai iš tikrųjų nelyginat kokia dėžė, kai ją pripildai, nutempi toliau į jūrą ar į kitą tinkamą vietą, atidarai dugno sklendę, ir barža kaipmat ištuštėja.
Ten, kur mes darbavomės, nebuvo nė vieno gyvo jūrų vėplio. Juos seniai buvo išnaikinę tie patrakę grobuonys – medžiotojai.
Jūrų vėplio taukai yra vertingi. Oda – taip pat, nors ir nežinau, kam naudojama jūrų vėplio oda. Mėsa, sako, gero skonio, yra tokių, kurie valgė.
Čia tikriausiai kaip su to delfino grindos mėsa – pažiūrėjus negraži, tamsiai mėlyna, smirdi žuvies taukais, bet maistui ji tinka, gali pjaustyti net atšipusiu peiliu.
Jūrų vėplys tinka ne tik mėsai ir odai, svarbiausia – jo iltys, kurios siekia net pusmetrį, ties drūtgaliu vienos rankos pirštais neapimsi. Dėl to jie čia ir buvo išnaikinti jau prieš keliasdešimt metų.
Ne, aš nežinau, ar Pėderis buvo vedęs.
Iš kur man tai žinoti? Jis nemėgo kalbėti apie save ir neatsakinėdavo į klausimus.
Jis, rodos, buvo vyresnis už mane. Kalbėdavo užsikirsdamas, maišydamas danų, anglų žodžius, jį buvo sunkoka suprasti. Aš nebeprisimenu jo veido, nors mes iki to vasaros vakaro jau kokį pusmetį kartu dirbom.
Jis buvo trumpų kojų, kelnės paraitotos aukščiau guminių batų.
Aš nejaučiau jam neapykantos, aš jo gerai nepažinojau, jis nė su vienu iš mūsų nedraugavo.
Toj žemsemėj buvo dar toks kaip ir tiltelis, nuo jo iš abiejų pusių ėjo laiptai į denį.
Mudu stovim ant to tiltelio. Krapnoja lietus. Barža netrukus jau bus pilna. Arkliai jau būriuojasi pakrantėje, prie upės.
Staiga matom, kad paternosterio rožančium atslenka nugarkaulis ir dar kažkokie kaulai.
Pėderiui aš nieko nesakau, tas irgi tyli. Abu prieinam prie laiptelių, jis – iš dešinio, aš – iš kairio šono.
Netrukus iš vandens iškyla jūrų vėplio kaukolė. Guli viename iš kaušų, tarsi kas tyčia ją ten būtų įdėjęs.
Ta kaukolė galėjo būti medžiotojo sužeisto vėplio, kuris tikriausiai nėrė į vandenį ir ten prigėrė. Galėjo būti ir kitaip: vėplys, rinkdamas geldeles ir austres, įsikirto iltimis į dugną, nebegalėjo jų ištraukti ir nusibaigė.
Kaukolė buvo balta, net iš tolo švietė, pusmetrinės iltys kyšojo iš kaušo lyg didžiuliai ūsai.
Čia reikėjo apsisukti per kelias sekundes – jei kaukolė pateks į baržos putrą, tų ilčių jau niekad neišgriebsi.
Mudu nudardėjom laipteliais žemyn, aš – į kairę, Pėderis – į dešinę.
Kas pirmiau pribėgs, tam ir atiteks.
Jis, nors ir trumpakojis, buvo vikrus kaip velnias. O denis slidus kaip išmuilytas nuo ištižusio molio ir purvo. Jo kojos mirgėjo kaip būgnininko lazdelės.
Latakas, einantis į baržą, buvo mano pusėj, aš turėjau sulėtinti žingsnį, paslydau, ėmiau keturpėsčias ropoti to latako spyriais.
Pėderiui nebuvo tokių kliūčių, jis, ko gero, pirmas atsidurs prie vėplio kaukolės.
Bet ir jis užkliuvo. Net ir griūdamas mėgino pats save pralenkti, kojomis malė lyg būgnininko lazdelėm – mačiau jį iš šono, ropodamas tarp tų latako atramų, – bet Pėdėriui taip ir nepavyko savęs pralenkti, jis pargriuvo ant denio sulenktom rankom, išskėstais pirštais, galva kaip koks patrankos sviedinys nukrito ant paternosterio ties ta vieta, kur kaušai leidžiasi į dugną.
Dabar jau taip pašėlusiai skubėti nereikėjo, aš apsisukau, užsikvempiau ant latako, vedančio į baržą, kaukolė pamažu atslinko prie manęs, o man tereikėjo ištiesti ranką.
Iltys buvo beveik tokio ilgio kaip mano ranka – štai tokios! Šiek tiek sulenktos ir truputį bukos. Jos nebuvo tokios baltos kaip kaukolė, bet neapskretusios nei dumbliais, nei dar kuo nors, tikriausiai gulėjo užneštos smėliu.
Abi iltys svėrė beveik šešis kilogramus.
(O kaip Pėderis? Tas danas?)
Aš nieko negalėjau padaryti, jį pasigavo tas judantis rožančius, vienas kaušas nupjovė jam galvą kaip kokios žirklės skardai kirpti arba kokia štampavimo mašina.
(Ar tas paternosteris neturėjo apsauginių turėklų?)
Turėklai buvo. Galėjai į juos įsikibti. Bet Pėderis atsidūrė po jų apačia.
Ta mūsų žemsemė jau tada buvo pasenus. Mūsų valstybėj tokios niekas nebūtų leidęs naudoti.
Viskas įvyko gal per trisdešimt sekundžių.
Nebepamenu, kaip ta vietovė vadinosi, prisimenu upę, lygumą, arklius matau kaip kokiam filme, jie vakarais būriuodavos upės pakrantėj.
Vienas kitas mostelės uodega, o šiaip stovi, net ausimis nekarpo, tikriausiai buvo vasaros pradžia, kai vabzdžiai dar nekanda. Jie ten stovėdavo valandų valandas, kol staiga kuris nors pasileisdavo laukais, o iš paskos – ir visi kiti, pirmiau šiapus upės, po to – anapus.
(Ką jūs darėt su Pėderiu?)
Rodos, konsulatas juo pasirūpino. Tam jis ir skirtas. Aš to Pėderio beveik nepažinojau. Net pavardės jo neprisimenu, visi vadinom Pėderiu, jo pavardė buvo įrašyta popieriuos, kuriuos man reikėjo pasirašyti. Jo kūną tikriausiai nuskandino jūroj, juk jis, galima sakyti, buvo jūreivis – jūra duoda ir jūra atima, rodos, net Biblijoj šitaip pasakyta.
(Akis už akį, dantis už dantį.)
Tai jūs taip sakot!
Aš tebeturiu tą kaukolę su pusmetrinėm dailiai lenktom iltim. Nežinau kito tokio daikto, kurį liestum tarytum tikrą dramblio kaulą.
(O kaip su to dano galva?)
Mes jos neradom. Beveik ir neieškojom. Žemsemė dirbdama slenka pirmyn, kur leidžiasi ir vėl kyla paternosterio kaušai. Būtų buvę sunku surasti jo galvą.
Štai kaip viskas nutiko.
Tai įvyko labai greitai.
Kuris iš jūsų pradėjo kalbą apie žemsiurbę?
Versta iš: NORRLANDSBERÄTTELSER.Stockholm: Norstedts, 1984