Proza verstinė
Jayde Will. Penkios novelės
2025 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas
Jayde’as Willas (g. 1978) – amerikiečių rašytojas, vertėjas iš lietuvių, latvių, estų kalbų. Praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pabaigoje atvykęs į Estiją studijuoti Tartu universitete, vėliau gyveno ir dirbo Vilniuje. Šiuo metu gyvena Rygoje. J. Willas į anglų kalbą yra išvertęs Ričardo Gavelio, Antano Ramono ir daugelio kitų lietuvių autorių kūrybos. Jis pelnė Sidabrinės rašalinės apdovanojimą (2020) už latvių rašytojo Alberto Belo romano „Bezmiegs“ („Nemiga“) vertimą, įvertintas Ostanos prizu (Italija, 2024) už latgalių literatūros sklaidą. Paties J. Willo kūryba skelbta „Words Without Borders“, „The Passenger“, „Panel Magazine“, „Kultūrzīmēs“, „Lituanus“, „The Vilnius Review“, „Punctum“ ir kituose įvairių šalių literatūriniuose leidiniuose.
Lietuviškai puikiai kalbantį J. Willą, Džeidą, ne vienas mūsų literatūros lauko dalyvis pažįsta asmeniškai, su juo bičiuliaujasi ar bent žino. „Metų“ skaitytojams siūlomos (lietuviškai – pirmą kartą) trumpos Džeido novelės – meistriškai parašytos egzistencinės impresijos, kurias skaitydamas imi girdėti kartais šiek tiek liūdnas, kartais neramias, kartais fatalistines autentiško pasakotojo balso gaideles.
Šiuo metu Džeidas rengia pirmąją savo knygą, novelių rinkinį. Čia pateikiami tekstai versti iš rankraščio.
Be kavos
Tu tik sulauksi, kol baigsis kava, ir tada išeisi. Paskui nusprendi, kad pasakysi jai, na, galbūt, kai baigsis sviestas. Tu amžiais surandi naują nelogišką dingstį pasilikti, bet jai niekada neprisipažįsti. Tu niekada nepasakai jai tiesos.
Norėčiau, kad mūsų kūnai suvoktų mūsų skausmą ir išrašytų jį ant kiekvieno savo lopinėlio visiems pamatyti. Tada tau nereikėtų delsti. Būtų per daug akivaizdu, kad dar galėtum išsisukinėti. Kaip paprasta pasislėpti už veido. Tu prisigalvoji šimtą vieną būdą prisiversti pasakyti, bet taip ir nepasakai.
Tarkim, turi paskutinę galimybę mirties patale gulinčiam žmogui pasakyti skaudžią tiesą. Ar pasakysi? Tikriausiai ne. Kad nenuliūdintum. Kad neapkartintum tam žmogui paskutinių jo akimirkų šiame pasaulyje. Tik vėliau suvoki, kaip ydinga yra šitaip mąstyti. Stengdamasis įgyvendinti kitų svajones, lyg cirke kurdamas jiems iliuzijas, kad tik būtų laimingi, esi tik liūdnasis klounas, kuriam po vaidinimo tenka nusivalyti grimą. Apgailėtinas gyvenimas!
Išplauni kavinuką ir įberi kavos. Du puodeliai dar išeis. Tirščius išmeti. Reikia išnešti šiukšles, antraip tuojau nebetilps į šiukšlinę. Išnešiu vėliau. Tuo tarpu galėsiu ką nors nuveikti. Turėsiu dingstį išeiti vėliau.
Po valandos išgirsti: „Kodėl rytą neišnešei šiukšlių? Juk matei, kad nebetelpa. Išnešk.“ Nors esi užsiėmęs visai kitkuo, bambėdamas neši šiukšles. Kaip visada! Būtinai turi nei iš šio, nei iš to sutrukdyti!
Juk tai nelogiška, kodėl aš nieko nesakau? – klausi savęs. Jau pusantrų metų noriu pasakyti, tad kodėl nesakau? Tu bijai pasekmių. Ji ištrenks pro langą visus tavo daiktus, nusitemps tave į teismą arba pastos ir paskelbs, kad vaikas – tavo, tau atrodo įmanomas bet koks absurdiškas atvejis, pažįstamas iš savo, iš draugų patirties ar aprašytas bulvarinėje spaudoje (nuo kada gi tokie laikraščiai yra tavo žinių šaltinis?).
Tu laikaisi įsikibęs tos pačios tvarkos, dienų dienas, metų metus, matai, kaip paruduoja lapai, pradeda snigti, išsiskleidžia pirmieji pavasariniai žiedai ir saulė sušildo žemę, bet pats lieki toks kaip visada ir niekas nė per plauką nepasistūmėja į priekį. Pokalbiai visada vienodi, kelionės iš miesto visada vienodos, darbas visada tas pats. Tu geri kavą, vieną puodelį po kito, visų pirma todėl, kad ji palaiko tavo gyvybę, nuramina tave ir pradžiugina šiaip jau niūrią dieną.
O paskui, laukdamas kokios nors permainos, tu suvoki, kad jos niekada nebus. Net tavo džiaugsmas, ir tas užnuodytas. Kas anksčiau buvo ypatinga, dabar tėra lygiai ta pati kava iš lygiai to paties kavinuko toje pačioje vietoje. Ir tas pats jausmas, kurio neįmanoma atsikratyti. Šleikštus, gniuždantis jausmas, kurio neužliesi nei kava, nei dar kuo nors. Ritualas, virtęs kalėjimu, kuriame esi tuo pat metu ir prižiūrėtojas, ir kalinys.
– Kavos vakar nenupirkai? – klausia ji.
– Ne, – atsakai.
– Kodėl?
– Ketinu pereiti prie arbatos, – pasiteisini su abejonės gaidele balse.
Nuotrauka
Peržiūrėdamas daiktus jis atrinkinėjo, ką išmesti, ką pasilikti. Įvairių formų ir dydžių dėžių, prikimštų jo paties gyvenimo, turėjo gal dešimt. Po užsitęsusio plaučių uždegimo su neišvengiamais antibiotikais, sirupu nuo kosulio ir nosies lašais patartas kokią savaitę dar atsipūsti, jis suirzo, pasijutęs supamas krūvos daiktų iš praeities, ir nutarė jų atsikratyti.
Rūšiuodamas aptiko seną aipadą, kurį buvo net pamiršęs tebeturįs. Manė išmetęs, kai kraustėsi pastarąjį kartą ir, prieš išvažiuodamas gyventi į Tartu, lyg pamišęs tempė nebereikalingą turtą į kiemą, grūdo į šiukšlių konteinerį. Dabar susirado laidą ir aipadą įkrovė. Būtų, kaip šiais laikais įprasta, tiesiog išnešęs į elektroninių atliekų surinkimo punktą, tačiau prisiminė planšetėje, nebūdingai jam, nes fotografuodavo mažai, likus nuotraukų, grafičių, įamžintų vos aipadą įsigijus, ir kai kuriuos tų atvaizdų norėjo išsaugoti. Kodą, dalį pirmųjų jo namų Vilniuje adreso, prisiminė, tad dabar reikėjo tik išsiaiškinti, ar aipadas dar veikia. Po valandos kitos, pasirausęs toje pačioje dėžėje, paskui užvalgęs, nusprendė pasižiūrėti, kas planšetėje.
Jis įjungė prietaisą ir surado ko ieškojęs – dvylika grafičių nuotraukų, darytų įvairiose Vilniaus vietose. Aistringas fotografas jis niekada nebuvo – universitete, studijuojant žurnalistiką, teko nenoromis išeiti fotografijos kursą, jis užsikrėtė panieka lęšiams, diafragmoms bei kompozicijoms ir tikrai vertomis dėmesio nuotraukomis laikė tik tas, kuriose įamžinti žmonės, nes jie keitėsi, o kartais ir išvis išnykdavo. Jis vis sakydavo tai draugams, šie tikindavo, kad taip pat būna ir su vietomis, ir su daiktais, bet fotografuoti jis vis tiek nemėgo, nebent brangius žmones arba ką nors, kas suvirpindavo sielą. Nešiojantis fotoaparatą, jam tiesiog buvo paprasčiau stebėti aplinką ar veikti ką nors kitką.
Daugumą tų vaizdų jis prisiminė vos pamatęs nuotraukas. Nespalvotas Super Mario, trenkiantis kažkam grybu, užrašas: NĖRA NIEKO, IŠSKYRUS TAI, KO NĖRA. Po šiuo kitas: YRA GYVENIMAS. Dar vienas užrašas: APSVAIGĘ VASAROS ŽYDĖJIMU, Elvio portretas, žalių, geltonų, šviesiai ir tamsiai mėlynų linijų raizginys, vingiuojantis aukštyn žemyn ir apskritimais, dvi lyg ir šokančios laibos figūros, mėlynais dažais išpurkšta plika galva, regis, strazdanomis nubertu veidu. Grafičiai kažką jame pažadino, nors kai kurie neabejotinai buvo tik kopijos, bet juk kartais net ir neoriginalūs dalykai gali žmogų sujaudinti, permainyti. Jis prisiminė, kaip, nufotografavęs visus tuos grafičius, pajuto, bene bus, galbūt, tik galbūt, pasikeitęs jo požiūris į fotografiją, bene bus jį ištikęs pasaulėžiūros lūžis, ir nuo šiol jis galbūt liudys savo gyvenimą kitaip, ne vien prisiminimais ar žodžiais, bet ir aplinkos vaizdais, aptiktais įvairiose viena nuo kitos nutolusiose vietose ir patalpintais į aipadą.
Prisiminęs, kaip tada jautėsi, jis atsidarė aplanką ĮVAIRŪS ir susirado nuotrauką, kurios manėsi seniai atsikratęs. Nuotrauka buvo niekuo neypatinga, greičiau komiška: du žmonės guolyje, vieno jų skubėta grįžti į kadrą, bet pusės galvos vis tiek nematyti, matyti kairė koja, už jos – kūnas su dviem kojomis, abu, aišku, nuogi, nors ir prisidengę didele balta antklode. Jųdviejų santykius minė ta vienintelė nuotrauka, kodėl vieną rytą spontaniškai ėmė ir nufotografavo jų guolį, čiužinį ant vieno kambario buto grindų, jis jau neprisiminė, o dabar įžiūrėjo nuostabą savo veide, žaismę savo žvilgsnyje, įžiūrėjo ir rusvus jos plaukus už tos pusės savo galvos, vienintelė nuotrauka, jo išsaugota jiems išsiskyrus, visas kitas fizines jos nuotraukas jis buvo išmetęs, visas laikytas kompiuteryje ištrynęs.
Nei daugiau nuotraukų, nei kokių nors ją primenančių smulkmenų jis neturėjo, bet, žiūrėdamas į tą fotografiją, prisiminė viską. Anuomet jam prireikė daug laiko jai užmiršti, užmiršti, ką jie kartu veikdavo, kur lankėsi, ką planavo ateičiai. Jis buvo atsikratęs visko, pasiliko tik šią nuotrauką. Gal atsitiktinai, o gal ir iš silpnumo, patyliukais vildamasis santykius galų gale dar išsaugosiąs. To jau neprisiminė.
Nešinas aipadu nuėjo į virtuvę, padėjo prietaisą ant palangės ir prisileido iš čiaupo stiklą vandens. Gėrė lėtai, ilgai žiūrėdamas iš pradžių pro langą, paskui – į aipadą.
Paėmęs prietaisą, ištrynė ir tą nuotrauką, ir visas kitas. Tą pačią dieną aipadą nuvežė į elektronikos atliekų aikštelę miesto pakraštyje. Ir prisipažino sau, kad vargu ar sugebės ją visiškai užmiršti net atsikratęs paskutinės fotografijos, bet čia galėtų būti pirmas žingsnis.
Suknelė
Pastebėjęs vitrinoje suknelę, jis tučtuojau pagalvojo apie ją. Tiktų kaip nulieta. Ne iš tų, kas nušvitimo akimirką abejoja, bet ir ne karštakošis, puolantis pirkti be atodairos, jis atidžiai apžiūrėjo kiekvieną detalę, vasariškas petnešėles lyg spagečiai, įsidėmėjo adresą ir patraukė namo. Pasiūlyti jai. Ne pirmą kartą jis skubėjo į namus papasakoti, ką matė vitrinoje, bet pastarąjį sykį taip buvo nutikę jau senokai, tad dabar žingsniavo žvaliau nei įprastai.
Jiems prieš trejus metus pažindinantis, jos figūra ir eisena krito jam į akį pirmiausiai. Dabar, eidamas namo, jis prisiminė tą dieną. Artėdamas prie varpinės, kur buvo sutarę pasimatyti, jis šiek tiek nervinosi, bet, išvydęs liekną jos sudėjimą, atsainiai siūbuojančius klubus, apsiramino. Draugų su kuo nors supažindintas, jis dažniausiai nusivildavo, nieko gero nesitikėjo ir šį kartą – iki ją pamatė. Pradžia priminė banalybę iš filmo: ji laukė nusisukusi į Gedimino prospektą, o jis artinosi nuo Pilies gatvės. Jam priėjus, ji atsigręžė ir nusišypsojo, kuo plačiausiai, kuo šilčiausiai. Jis net nepajuto, kaip atsakė tuo pačiu. Jiedu prasikalbėjo kone visą vakarą ir jam pasirodė, kad pažįsta ją senų seniausiai.
– Radau tau suknelę, – pasakė grįžęs. Ji pažvelgė į jį šiek tiek įsitempusi, bet čia pat tiesi lūpų linija išlinko, ji beveik komiškai išsišiepė.
– Tikrai? Kur? – paklausė pagyvėjusi.
– Liejyklos gatvėje, galime nueiti.
Ji, visą dieną dirbusi iš namų, greitai persirengė, ir jiedu išėjo į kiemą prie namo. Trumpai paėjėję žemyn besileidžiančia gatve, sustojo prie krautuvėlės, jis parodė į suknelę, ji, nesiliaudama šypsotis, ėmė drabužį apžiūrinėti.
Ankstesnėms savo merginoms jis nesiryždavo siūlyti aprangos, ir todėl, kad manė, jog taip daryti nedera (koks gi būsi vyras, jei bandysi užsiminti draugei, ką konkrečiai ji turėtų dėvėti, juk suaugusi moteris ir pati gali pasirinkti, ko jai reikia), ir todėl, kad nujautė, jog neįmanoma žinoti visko apie kiekvienos merginos kūno kontūrus, numatyti, kaip drabužis apguls išlinkius, ar bus užtektinai palaidas ir nevaržys judesių, kaip bus, kai medžiaga liesis prie odos. Buvo tokia daugybė klausimų, klausimų, kurių jis verčiau net neformulavo. Kad būtų paprasčiau gyventi.
Tačiau ji buvo kitokia, kone visais atžvilgiais. Jis manėsi per tuos metus puikiai ją pažinęs ir nė kiek neabejojo, kad bet koks jo radinys galų gale patiks ir jai. Įrodys pasauliui ir jam pačiam, kad jis pažįsta ją kiaurai, myli ir rūpinasi. Suknelė turėjo patvirtinti tai nepaneigiamai.
Ji pasišnekėjo su pardavėja, krautuvėlės savininke, kaip tuojau išaiškėjo. Atsidariusi prieš metus, moteris tik dabar pradėjo pelnytis vardą. Jos aptarinėjo suknelę, audinį, ir ji vis dirsčiojo tai į drabužį, tai jam į veidą, šypsodamasi, rodėsi, taip nuoširdžiai, kad jis mielai būtų tą šypseną įamžinęs ir įrėminęs. Pardavėja davė suknelę pasimatuoti, ji užėjo į kabiną, o jis atsisėdo ant kėdės palaukti.
Kol ji kabinoje rengėsi, jis galvojo apie gūdžią tylą, kuri gaubė pastaruosius jų vakarus po to, kai jis prisipažino norįs nugyventi su ja visą likusį gyvenimą. Vien iš žvilgsnio tada suprato, kaip ji išsigando, sutriko, sunerimo. Tokiais atvejais prireikia vos vienos kitos sekundės perprasti kito žmogaus jausmams, lyg nuotraukoje pamatyti svetimą sielą. Ir jau žinai, kad viskas baigta, nors viltį dar puoselėji.
– Kaip atrodau? – paklausė ji, vis dar komiškai, bet dabar jau beveik klastingai pašaipiai šypsodamasi.
– Kaip ir tikėjausi. Pasakiškai, – atsakė jis tvardydamasis.
Budynės
Važiavome į jos gimtąjį miestą, į laidotuves. Išsiruošusi namo, ji kaskart skųsdavosi pernelyg tolima kelione. Penkios valandos dviem traukiniais ir dar autobusu. Atrodydavo, visas gyvenimas prabėgs kelyje. Šį sykį išvengti varginančios išvykos negalėjome.
Traukinyje, jau į kelionės pabaigą, ji sutiko pažįstamą moterį, buvusią savo mokytoją. Išsyk pastebėjau, kaip persimainė jos intonacija, jai ėmus trumpinti žodžius. Regėjau tiesiog akyse besikeičiantį žmogų. Chameleoną, kuriam, atsidūrus prigimtinėje terpėje, grįžus į prigimtinę būseną, nebereikėjo slapstytis.
Lyg tyčia, kaip tik prieš šią kelionę perpratau, jog chameleonas ji buvo visada – keitė miestus, vyrus, jausmus, bet apie jokią vietą, gyvenseną ar lūpų dažų spalvą nebūtų galėjusi pasakyti „mano“. Kai jai parodydavai dėmesį, akys įsižiebdavo, tačiau, be to spindesio, daugiau nieko jose ir nebūdavo. Net kai esi ką nors įsimylėjęs iki ausų, vis tiek pastebi to žmogaus švelnumą, romumą ar kietą būdą, ar baugštumą, ar nuovoką. Joje nieko tokio nebuvo matyti, kaip tik tai mane iš pradžių ir sužavėjo. „Neįmanoma, esant tokio amžiaus, gyventi be pykčio“, pagalvodavau. Tikrai tikrai.
Abu buvome įpusėję ketvirtą dešimtį, aš vis pajusdavau pirmuosius kūno ir proto girgždesius – pradėjo trūkti lankstumo, darėsi sunku keisti įpročius. Užtat ji mane taip stulbino, užtat vis spėliodavau, kas ji iš tikrųjų yra. Atrodė, kad joje tūno pasauliu neatsistebintis amžinas vaikas. Tik vėliau sužinojau, kad giliai po ta nuostaba, po tuo vaikišku naivumu slypi dar kai kas.
Įėję į salę, radome ten jos šeimą – motiną, dvi seseris ir brolį. Žvarbią kovo dieną šaltoje patalpoje mediena aptaisytomis sienomis stovėdami prie karsto, matėme savo pačių išpučiamą garą. Prisistatinėti ar keistis mandagybėmis buvo ne metas. Metas buvo gedėti.
Jos tėvas mirė likus vos kelioms dienoms iki Velykų. Netektis ir ją, ir kitus šeimos narius tiesiog pribloškė. Mes su jos tėvu taip ir nesusidūrėme, apie jo gyvenimą mažai ką žinojau. Lietuvoje žmonės pašaliniams apie savo šeimą nepasakoja.
Tokiomis aplinkybėmis niekada nežinai, ką derėtų pasakyti, nes išties nuoširdžiai užjausti neįmanoma, to negali niekas. Sąstingis, karste ir tavyje. Jauti net ne gniužulą, o tuštumą, kurią gyvenimas pamažu vėl užpildo. Mano motina mirė, kai buvau keturiolikos, žmonės bandė mane guosti, o aš tik tūžau. Nenorėjau girdėti jokių užuojautų. Todėl, po daugelio metų atsidūręs tuose laidojimo namuose Lietuvos šiaurėje, aš beveik nekalbėjau, tik stebėjau savo draugę ir jos šeimą, žiūrėjau į karstą, į mediena aptaisytas sienas, į įeinančius ir išeinančius žmones ir į garų debesėlius, jiems šnekantis plūstančius iš burnų.
Ant staliuko budėtojams buvo padėta sumuštinių ir degtinės. Su velionio giminaičiais ir šeimos draugais buvome nepažįstami ir, nors žvilgsniuose ir kreivose šypsenėlėse aiškiai mačiau klausimą: „Tai pats ir būsi tas tikrasis?“, pirmiausiai jie pasiteiravo kitko: „Kaip jums patinka mūsų laidotuvių papročiai?“ Jau buvau įpratęs aiškinti lietuviams, iš kur esu, ką gyvenime veikiu, o šit kalbėti apie laidotuvių papročius anksčiau neteko. Taip greitai, negana sumuštinių, suvirškinti tokio klausimo neįstengiau, todėl tik pritariamai sulinksėjau. Katalikiškoje šalyje kamantinėjamas apie tikėjimo dalykus, aš, liuteronas, pokalbį galėjau nejučia pakreipti gana nemalonia linkme. Tad nusprendžiau verčiau patylėti, pasiklausyti šeimos ir nedidelio miestuko istorijų, malamų tąsia vietinių šnekta, kurią po kelių per valandą išlenktų taurelių degtinės jau visai neblogai supratau.
Po kurio laiko, dar ypač karštai pasišnekėję su vienu iš jos dėdžių, išėjome į stotį. Vilniaus autobuso laukėme sėdėdami ant suoliuko, traukdami į plaučius šaltą pavasario orą. Ilgai spoksojęs į priešais dunksantį pastatą, paklausiau jos, kaip jaučiasi.
Neatsakė. Aš pasiteiravau dar kartą. Ji pažvelgė į mane su nerimu ir virpančiu balsu savo ruožtu paklausė:
– Prisimeni, esu sakiusi, kad, kai buvau vaikas, tėvas kartais dingdavo?
Patylėjusi pridūrė:
– Tėvą uždarydavo psichiatrinėje, sakydavo, pamišęs. Jam protarpiais tekdavo ten pabūti.
Nežinojau, ką atsakyti. O ji kalbėjo toliau:
– Jam ir po ligoninės tekdavo gerti vaistus. Galų gale jis grįžo namo, pas mano motiną, suvisam. Kartais jiems būdavo nelengva sugyventi. Bet tėtį aš mylėjau.
Ji vėl pasisuko į pastatą priešais ir įsmeigė akis į vieną tašką. Autobusas atvažiavo, pavėlavęs penkiolika minučių. Ji įlipo pirma, aš – iš paskos. Atsigręžiau, paskutinį kartą, beveik įsitikinęs, kad niekada čia nebegrįšiu, nužvelgiau priestočio gatves ir atsisėdau į savo vietą.
Tinklų pynėjas
Iš kelto pirmą kartą pamatęs vėjų košiamą Kihnu salos krantą, negalėjau nė numanyti, kas manęs tądien laukia. Keltas dunksėdamas prisišvartavo, priekinė platforma nusileido ir mes, keleiviai, išlipome. Prieš mane driekėsi tik siauras, vingiuotas takas. Nebuvo nei pastatų, nei rodyklių, nieko. Vien dulkėtas keliukas lieknų medžių link.
Jie stiebėsi aukštyn, lyg kokie padangių garbintojai, o gal kaip įsišakniję atlantai laikė dangų, kad tas nepritrėkštų salos. Pasijutau nesaugus, atrodė, kad kiek, ir būsiu šiurkščiai atstumtas. Buvau saloje, akmenų girliandomis apkraštuotoje žemėje, kur paskutiniai dar likę žmonės ir gyvena, ir miršta. Tą dieną man buvo lemta susidurti su abiem atvejais.
Salos, tos uždaros bendruomenės, neįsileidžiančios svetimo, kitaip jaučiančio laiko tėkmę, mane visada žavėjo. Kad ir kurioje apsilankydavau, tenykštė hermetiškai sandari bendrija primindavo gyvą muziejaus eksponatą, man, tiesa, neperprantamą.
Žingsniuodamas tarp kraštovaizdį dešinėje ir kairėje puošiančių medžių, išvydau pirmuosius gyvybės ženklus. Pro kamienus mačiau šen ir ten zujančius žmones, kai kurie jų segėjo gana sunkius vilnonius sijonus. Draugai man buvo sakę, kad dalis saliečių vis dar rengiasi tautiškai, bet tada nekreipiau į tai dėmesio. O dabar, priėjęs vienintelį salos kaimą, pamačiau nemažai moterų su tais svariais sijonais.
Tą vasarą šutino rekordinės kaitros, ir aš nesusilaikęs moteriškių paklausiau, ar joms ne per karšta. Jos tik šyptelėjo ir papurtė galvas. Kaip škotų kiltai, pasakė nueidamos sau.
Negausi, maždaug šešių šimtų žmonių, salos bendruomenė „svetimą“ atpažįsta iš karto. Taigi, kaip ir daugumoje mažų gyvenviečių, jaučiausi stebimas sulig kiekvienu žingsniu. Prie bažnytėlės, vienintelės saloje, sutikau būrelį juodai apsitaisiusių moterų ir vyrų gerokai aptrintais kostiumais. Man pasirodė, kad tie žmonės lediniais žvilgsniais tiesiog veja mane šalin. Paspartinęs žingsnį juos praėjau ir patraukiau į kaimo vidurį, kur dunksojo vos keletas pastatų.
Staiga išgirdau balsą. Man mojo ir šaukė pagalbon kažkoks vyras prie purve įklimpusio motociklo. Kai prisiartinau, motociklininkas plūsdamasis apžiūrinėjo variklį, matyt, spėliojo, ar pavyktų sutaisyti. Nešvari barzda ir tepaluoti marškiniai bylojo, kad vyriškis bus jau kokią savaitę nesiprausęs. Buvau tokių matęs nebent sovietiniuose filmuose apie žvejus, o dabar štai ir tikrovėje išvydau pavyzdinį egzempliorių.
– Gali pastumti? Pavešiu kur tik reikės, – sumarmėjo jis tarmiškai. Man pavyko suprasti tik kas antrą ar trečią žodį, liko tikėtis, kad nieko svarbaus nepraleidau.
– Taip, žinoma, – atsakiau pasiraitodamas rankoves.
– Okei, varyk! – sušuko vyriškis ir iš visos sveikatos numynė akceleratoriaus pedalą.
Sumanymo būta tokio: stumiame motociklą, kol užsikurs variklis, tada aš iš eigos šoku į lopšį ir tas vyras nuveža mane kur paprašytas. Deja, netoli nuvažiavome.
Kai ėmiau motociklą stumti, variklis užparpė, bet tuojau pat nutilo. Ir antras, ir trečias mėginimas baigėsi taip pat.
Iš ketvirto karto variklis pagaliau įsijungė ir aš nė nepastebėjau nustūmęs motociklą taip toli, kad atsidūrėme prie pastato, kurį dalinosi parduotuvėlė, kavinė ir svečių namai. Nusprendėme apsidovanoti alumi, naujasis mano draugužis žvejys pasišovė pastatyti. Na bent jau pažadėjo.
Prie prekystalio patalpos gale, kur stovėjo keli suoleliai ir sulankstomi staliukai, užsakiau du bokalus ir motociklininkas suskato grabinėtis piniginės. Tik tada pastebėjau, kad jis – ne itin blaivas; matydamas, kaip naršo po sučiurintą juodą piniginę, supratau, kad mokėti teks man, tad padėjau ant prekystalio septyniasdešimt kronų ir mes nuvingiavome prie vieno staliukų.
Vyriškis pasisakė vardą ir staiga pratrūko raudoti. Ilgai gyvendamas Estijoje žinojau, kad tokių jausmų proveržių čia pasitaiko retai, todėl labai nustebau, bet tuo pat metu, lyg apniktas kažkokių makabriškų kerų, nenuleidau nuo vėl prašnekusio vyro akių.
– Žinai, mano draugas dirbo Taline, uoste, ir numirė. – Ašaros riedėjo jo skruostais ir kaip rasos lašeliai strigo barzdoje. Ilgokai patylėjęs, vyriškis, regis, susitvardė ir pridūrė: – Laidoja šiandien. Ten ir važiuoju. Nori kartu?
Pasijutau nešamas bangos, sukilusios tą akimirką, kai šokau motociklininkui į pagalbą. Ką gi, šiai istorijai reikėjo logiškos pabaigos.
Mes išgėrėme alų ir grįžome prie motociklo. Balsas mano galvoje kažkodėl reikalavo nuotykio.
– Šį kartą geriau jau užsikurtum, – sumurmėjau panosėje, vyriškiui jungiant variklį. Šis atgijęs suurzgė, aš įšokau į lopšį ir mes nuplerpėme į mišką.
Veikiai privažiavome laukymę. Mūsų laukė kukliose kapinaitėse padrikai išsimėtę antkapiai, buvo nė iš tolo nepanašu į Jungtinėse Valstijose man įprastas tvarkingas eiles. Kelias, apsukęs laukymę, kilo nedidelėn įkalnėn. Apvažiavę kapinaičių galą, mes sustojome tokioje vietoje, iš kurios jos puikiai matėsi, ir įsitaisėme ant suoliuko prie kažkokio kapo.
O tada išgirdau kaukiant. Tik legendose apie banšes ir kitas mitologines pamėkles buvau skaitęs, kad egzistuoja toks šiurpus kauksmas, nuo kurio žmogų ištinka stabas. Man ant sprando pasišiaušė plaukai.
– Kas čia buvo? – paklausiau baugščiai.
– Giedotojos. Procesija karstą atlydi.
Ir iš tiesų, netrukus išvydau laidotuvininkų virtinę, tuo pačiu keliu, kuriuo ir mes ką tik atvažiavome, slenkančią kapinių link. Karstas, nešamas ant pečių, lėtai lingavo į priekį, dvi senutės širdį veriančiais balsais garsiai giedojo, ir atrodė, kad taip bus amžinai.
Priėję šviežiai iškastą duobę, laidotojai apsupo ją puslankiu. Smulkiai sudėta moteris žengė žingsnį ir atsistojo kitų priešaky. Iš būrio išniro du vaikai ir pribėgę įsikibo jai į kojas. Moteris pakėlė nuo veido juodą šydą, dirstelėjo į kunigą ir vėl nudūrė akis į duobės gelmę.
– Kai kas sako, neva jis atsitiktinai užsimušęs laive, bet aš girdėjau, kad susiriejo su kapitonu, tas jį ir patvarkė, – kūkčiodamas išlemeno vyriškis šalia manęs.
Laidotuvininkai stovėjo puslankiu lyg sustingę, buvo visiškai tyku. Tik medžių viršūnės vos vos siūravo, švelnaus vėjelio kedenamos. Moteris su šydu pasilenkė, paėmė saują žemių ir įmetė į kapą. Iš paskos ir kiti, panarinę galvas, vienas po kito lėtai žengė prie duobės ir metė į ją žemes.
Mano draugužis nešvarių flanelinių marškinių rankove nusišluostė ašaras, jo nuotaika veikiai persimainė, staiga jis gerokai pralinksmėjo.
– Gal nori atšvęsti mano bičiulio gimtadienį? Netoliese gyvena. Nusivežčiau tave.
Toks pasiūlymas pribloškė mane dar labiau negu pirmas. Tiesiai iš laidotuvių važiuoti švęsti gimtadienio?! Vis dėlto, reginio visai išmuštas iš vėžių, nuolankiai sutikau.
Pakilome nuo suoliuko, nuėjome prie motociklo ir vyriškis įjungė variklį. Sėdau į purviną lopšį ir mes vėl nubirbėme į mišką.
Netrukus sustojome laukymėje su dviem namais: nutriušusiu gelsvu mediniu vienaukščiu ir gražuoliu šviesiai raudonu dviaukščiu. Palikę motociklą, suėjome į vienaukštį. Grindys viduje buvo priskretusios. Vakarėlis jau šurmuliavo.
– Alaus nori? – paklausė nevalyvas motociklininko draugas, į geltoną skystį, teliuskuojantį vonioje vidur patalpos, kurią, matyt, reikėjo laikyti svetaine, gulsčiai merkdamas sloviką.
– Aha, – atsakiau, norėdamas tam kartui pritapti prie nepritapėlių panoptikumo, skirtingų, bet vienodai atrodančių ypatų, panašių į apsileidusius žvejus iš seno sovietinio filmo, – netvarkingos barzdos, suskirdusi oda, nudrengtos tvido striukės.
Išėjau laukan įkvėpti tyro oro ir geriau įsižiūrėjau į raudonąjį namą kitame laukymės krašte. Tik dabar krito į akis visą pastogę juosiantys subtilūs drožiniai, žydintys gėlynai, žodžiu, namas buvo puikiai prižiūrimas.
Žolėtame sklype sėdėjo žilas žmogus ir knebinėjo aplink save pasitiestą didžiulį tinklą. Atrodė įkliuvęs į gigantišką voratinklį ir stojiškai susitaikęs su aukos dalia.
Žengdamas tinklo gijomis, prisiartinau prie to žmogaus iš šono ir pakalbinau, bet jis, susitelkęs į darbą, net neatsigręžė. Šūktelėjau, bet vyras nesureagavo. Nežinojau, ką manyti – ar čia tokios saliečių manieros, ar aš jį tiesiog supykdžiau taip netikėtai pasirodydamas?
Apėjau tinklą tam žmogui iš priešakio ir, mojuodamas rankomis, vėl jį pašaukiau. Jis pakėlė galvą ir abejingai pratarė:
– Tere.
Priėjau arčiau ir mes ėmėme šnekėtis trumpomis frazėmis.
– Prašyčiau kalbėti garsiau. – Vyras parodė į klausos aparatą, kurio buvau nepastebėjęs. – Kuo vardu?
– Tomas.
– Iš kur būsi?
– Iš Jungtinių Valstijų.
– Mano brolis per karą pabėgo į Kanadą. Gyvena Ontarijuje, turi vaikų. Kas kelerius metus atskrenda aplankyti.
Kapotais sakiniais tas žmogus pasipasakojo daugiau nei keturiasdešimt metų žvejojęs, o dabar padedąs kitiems pindamas tinklus.
Paskui jis pasiteiravo, ar nenorėčiau atsigerti. Saulė salą tiesiog svilino. Atsigaivinti šaltu vandeniu būtų buvę pats tas. Mes lėtai nužingsniavome į raudonąjį dviaukštį ir užėjome į virtuvę. Šeimininkas padavė man stiklinę vandens ir nuvėrė mane griežtu žvilgsniu.
– Žinai, norvegų mitologijoje į tinklus būdavo viliojami ir žmonės, ne tik žuvys, – pasakė ir, kelias akimirkas pagalvojęs, pridūrė: – Kartais dar ir dabar taip būna.
Tada vos vos pakreipė galvą, lyg ir susimąstė. Vis dėlto beveik tuojau pat pažvelgė man tiesiai į akis vėl su ta pačia rūsčia išraiška veide.
– Mačiau, atvažiavai su Otu. Pakliuvai tarp pačių bjauriausių salos vagių. – Žilasis vyras nutilo ir įdėmiai į mane pasižiūrėjo. Paskui pridėjo: – Mauk tiesiai per mišką, kol dar gali.
Linktelėjau ir mes išėjome laukan. Šeimininkas nusivedė mane už savo namo, parodė keliuką, kuriuo būsią geriausia sprukti, ir patarė paskubėti, kol anie dar girtuokliauja.
Aš grįžau prie motociklo priešais gelsvąjį namą, pasiėmiau iš lopšio savo mantą ir kuo tyliau nupėdinau keliu.
Kai namų už nugaros nebesimatė, leidausi bėgti.
Skuodžiau kiek įkabindamas. Dūmiau tarp dangun besistiebiančių medžių, plačių mano žingsnių garsas gėrėsi į purias samanas. Liuoktelėjęs per akmenį, ant kojų nusileidau labai jau kerėpliškai. Pajutau kelyje kažką trakštelint, koją pervėrė skausmas. O tada išgirdau plerpiant variklį. Įsispaudžiau į samanas ir pažvelgiau aukštyn, į medžius. Galbūt jie meldėsi dievams, kurių pagalbos man taip reikėjo.
Andrea Tompa. Namai
2025 m. Nr. 7
Iš vengrų k. vertė Rūta Viljamaa
Rašytoja ir teatro kritikė Andrea Tompa gimė 1971 m. Transilvanijos Koložvare. Studijavo vengrų filologiją ir slavistiką. Daug metų redagavo žurnalą apie teatrą, parašė monografijų. Šiuo metu gyvena ir kuria Budapešte. Dėsto menų studentams.
Sukūrė romanus „Budelio namas“ („A hóhér háza“, 2010), „Nuo galvos iki kojų“ („Fejtől s lábtól“, 2013), „Daug kartų nemirsim“ („Sokszor nem halung meg“, 2023). Ypač didelio dėmesio sulaukė romanas „Omerta. Tylėjimų knyga“ („Omerta. Hallgatások könyve“, 2017) – liudijimas apie pokario Rumuniją ir diktatūros sulaužytus likimus.
„Metų“ skaitytojams parengiau kelias ištraukas iš taip pat puikiai įvertinto romano „Namai“ („Haza“, 2020), kuriame A. Tompa išsamiai tyrinėja fizinių, dvasinių, egzistencinių ir kalbinių tėvynių panoramas. Bevardė istorijos herojė po daugybės užsienio šalyse praleistų metų leidžiasi į kelią tėviškės link, kur nebėra gyvo nė vieno artimo žmogaus. Tai pasakojimas apie tai, kaip lengva išeiti ir kaip sunku, jei apskritai įmanoma, sugrįžti.
Romano fragmentai
Via negativa
And what’s your story? – nuo galinės automobilio sėdynės tingiai teiraujasi Susana nudelbdama akis, tarytum būtų visai kitur, bet vis dėlto norėtų pradėti pokalbį. Klausimą lydi tyla – du žmones skiriantis lūkesčio tarpas. Mergina pakelia akis tarp dviejų sėdynių į begalinį kelią. Panašu, kad iš tikrųjų nori žinoti jos istoriją. Žuži, Susana – amerikietė Kinčės dukra.
Klausimas paprastas, sakytum, neesminis. Jis nuskamba su amerikiečiams būdinga nerūpestingumo gaida – žavinga ir kartu atgrasia. I wish I would know my story, pati norėčiau žinoti savo istoriją, atsakytų ji, tačiau toks teiginys pernelyg daug žada, įpareigoja ilgam biografiniam pokalbiui, reikšmingai istorijai, kupinai dramatiškų vingių, naujų pradžių, katarsio vilties. Su savo istorija ji pati tik dabar bando susipažinti, net ir šiame kelyje namo. Į what’s your story pateikti galimi atsakymai Susanai neabejotinai praskaidrintų ilgo važiavimo nuobodį, bet jai pačiai trukdytų susitelkti į vairavimą kelyje, kurio galo nematyt ir kuris pasirodo esąs tikras kantrybės išbandymas – ne tiek nykus, kiek pavojingas, negana to, kupinas dirgiklių žmogui, prastai jaučiančiam erdvę. Kai ji bando kalbėti – dargi visą esmę užgožiančia kalba – ir sykiu žvalgytis į visas puses vairuodama, jaučiasi lyg stimuliuojamas laboratorinis gyvūnas su ant galvos užmaukšlinta elektrodų kepure.
Kaip tik dėl to ir leidosi į šį kelią, galėtų atsakyti ji, atsidūrė ant šio konkretaus asfalto, betono, kad sužinotų savo istoriją. Betonas, asfaltas – ji taip ir neišmoko, kuo jie skiriasi. On this concrete, ant šio asfalto, šio betono, na ir keistai pavadintas betonas, what a wonderful word, koks nuostabus anglų kalbos žodis betonui pavadint. World, word – pasaulis ir žodis – amžinai susimaišo, reikia pasistengti, kad išvengtum dviprasmybės: nuostabus tik žodis, ne pasaulis. Tai dėl to ji leidosi į kelią, būtent į šį via negativa, reiškiantį grįžimą į pradžios tašką, regresą, kad parskubėtų namo ir sužinotų savo istoriją, savo gyvenimo nuotykį. Greta I wish I would know my story ji galėtų pridurti: kaip gera būtų žinoti mūsų istorijas – leistis į jas, išgyventi ir apibendrinti pagal Aristotelio „Poetikos“ schemą: įžanga, dėstymas, pabaiga.
Bet netrukus ji pradeda pasakoti – duoda pažadą, nes jai patinka pasakoti, juk ji – pasakotoja, veikiau storyteller nei author, rašytoja.
I am an author, aš – rašytoja, – trumpai atsako ji į Susanos klausimą, ištarus author jos žvilgsnis ima blaškytis, bando susitelkti į priešaky besidriekiantį kelią, kad išvengtų pavojingų situacijų, tačiau tą akimirką tarytum praranda orientaciją. Kelias, šis concrete, laimei, visu pilkumu veriasi priekyje visiškai tuščias. Esu tas, kuo norėčiau tapti.
Bet ar verta iš pat pradžių atsakyti į klausimą būtent taip ir nuvilti Susaną bei visiškai kapituliuoti prieš jauną, abrikoso žiedų spalvos amerikiečių merginą – suaugusią klasės draugės dukrą, su kuria sieja tik tiek, kad su šios motina ėjo į tą pačią mokyklą ir lankėsi viena kitos gimtosiose šalyse? Jas sieja daugiausia tai, kas vienija likusius septynis su pusę milijardo žmogiškųjų būtybių. Nors nepažinojo viena kitos anksčiau ir neturi nieko bendro, kartu nestovėjo ant ežero kranto, nesigėrėjo saulėlydžiu, nenusigėrė, neaptarė nė vienos knygos ir nenusivylė viena kita, būtent Susanai ji ištaria tuos žodžius, nes joms nereikia suvedinėti sąskaitų, geriausiu atveju merginai beliks stebėtis, bus priversta patikėti – taip, jos gyvenimo istorija tėra buvimas author, storyteller. Ir netrukus priduria, kad rašymas galiausiai užėmė svarbią vietą jos gyvenime, nors ji kalba ne apie gyvenimą erdvėje ir laike, ir ne apie kūną. Apie ką gi tuomet? Ji negali įvardinti, nors visą gyvenimą stengėsi būtent tai įžodinti. Rašymas – ką, beje, ji suprato tik šiandien, kai laukdama bendrakeleivių iš nuobodulio užsuko į kanceliarinių prekių krautuvėlę ir stabtelėjo prie begėdiškai brangių užrašų knygelių, tik tą akimirką, – jai tapo svarbesnis už išganymą. Salvation. How do you call it? Kaip jį pavadinti angliškai? Susana išganymo vis dėlto neįvardija niekaip, tik žvelgia apvaliomis, protingomis akimis. Taip, linkteli galva ji, yra toks žodis salvation. Pati nevartoja, bet yra girdėjusi, atsako rimtai. Ir šiek tiek neužtikrintai priduria, kad salvation turbūt ne visai toks išgelbėjimas, kokį pašnekovė turinti minty savo gimtąja kalba, nes salvation anglų kalboje veikiau reiškia skęstančiojo ištraukimą. Ši reikšmė jai puikiai tinka, nes ir ji yra kaip tas skęstantysis, kuriam pavyksta kurį laiką išsilaikyti vandens paviršiuje, nors ir nedaug dienų.
Neseniai vienoje knygoje skaitė apie Sirijos pabėgėlę, kuri išsilaikė jūroje keturias dienas. Tai tikra istorija. Ir dėl šio tikrumo neįsivaizduojama. Nesuvokiama žmogaus protu. Ta tikrovė yra jos slėpinys, kaip ir pati kūryba. Merginai pavyko išsigelbėti. Šiandien gyvena Švedijoje. Atkreipė dėmesį į jos vardą: Doa. Kai pažįstama vertėja jai atsiuntė knygos rankraštį, jame dar nebuvo įrašytas autorės vardas, bet buvo aišku, kad knygos herojė yra pati rašytoja. Tačiau herojus ir rašytojas niekada nėra tapatūs, tuo ji visiškai įsitikinusi. Autorius gali iš šalies regėti herojų, tačiau ar herojus turi galimybę pažvelgti į savo kūrėją? Šiaip ar taip, merginą išgelbėjo iš jūros. Jai buvo šešiolika metų.
Išganymas nėra tik gelbėjimo operacija, salvation. Tai daug daugiau. Tai nėra tik nuskendimo ar išgyvenimo klausimas. Išgelbėjimas nereiškia tik greitosios pagalbos automobilio su sirenomis. Rusai taip pat sako tik cnaceнue. I can’t translate any better, ji negalinti išversti geriau. Mūsų žodynai išlikimą supaprastina, užtat yra turtingi pasveikinimais. Dievas jus atsiuntė! Sveiki atvykę! Kas dar? Welcome. Bet galbūt salvation kilęs iš situacijos, kurioje lotynai vartojo Salve!, lyg angelo pasveikinimą Marijai, bet tą visi seniai pamiršo nebeteikdami reikšmės pačiam išgyvenimui?
Netrukus ji priduria: I don’t believe in translation. Ji netikinti vertimu. Žodžiai niekada neišverčiami identiškai, kaip nebūna visiškai vienodų žmonių, medžių ar žvirblių. Kiek žodžių reikia ištarti kitam žmogui ir kiek kartu patirti, kad suprastume vienas kitą?
Ji tęsia pradėtą mintį: taigi, svarbiau už sielos išganymą man tapo rašymas. Negaliu to paaiškinti. Sako, visiškai nesvarbu, esi tikintis ar ne, nes ne pagal tai bus atseikėta. Mano istorija man pačiai yra tiek pat nežinoma, kaip ir kitiems savosios istorijos, nes ji dar neišsipildžiusi, nepasibaigusi, kelionės galo dar nematyt, ką jau kalbėti apie išganymą, jei toks apskritai nusimato. Viena iš man likusių galimybių – rašyti dėl sielos išganymo, šiuo atveju pats rašymas tampa tarnyste, vedančia į išsigelbėjimą, jei tokia tarnystė apskritai įmanoma, o galbūt išganymą galima gauti tik dovanai? Ar skaitei „Meistrą ir Margaritą“? Romane rašytojams taip pat kažką dalijo. Kam pragarą, kam egzekuciją, kam ramybę. Bet niekas negavo šviesos. Nesu tikra, ar išganymą galima užsitarnauti, teologiniu požiūriu esu tikra barbarė, completely ignorant.
Apie tai nėra kieno paklaust, veltui ji bando ieškoti žodžių atsakymui į klausimą, kokia gi jos istorija, kodėl būtent tokia istorija. Koks paikas klausimas, nesėkmei pasmerktas, nes paties klausimo buvimas leidžia manyti, kad esama atsakymo ir kad tas ištartas atsakymas yra absoliutus ir baigtinis, kad viskas susiklostė būtent taip, o žmogaus kelionė tuo ir baigiasi. Atsakymo nėra. Tėra vyksmas, kurio pabaigos nematyt, o ir apie išsigelbėjimą – išganymą – nesugebėsim pateikti jokios ataskaitos.
Naršydama telefone Susana mąsliai praneša, kad apie 1850-uosius šis žodis rašytiniuose šaltiniuose vartotas gerokai dažniau nei šiandien, yra toks tyrimas. Ir ji nevartojanti tokio žodžio. Šiandien retokai beišgirsi. Archaic, isn’t it? Pasenęs…
– So, – pradeda ji siekdama laimėti laiko, dar ir dėl to, kad kaip tik bando aplenkti pakrautą furgoną, o šis so ir jį lydinti pauzė tęsiasi tol, kol ji užtikrintai ir saugiai aplenkia automobilį, sugrįžta į savo eismo juostą, tačiau netrukus vėl lenkia, na, tebūnie, ji nieko nepraras, jei pasakys, ką klausytoja jau ir taip žino. – I am an author.
– Wow, – susižavėjimo šūksniu apdovanoja Susana, nes kultūroje, iš kurios ji atėjo, labai svarbu pagerbti pašnekovą kokiu nors atsakymu: esu lavonų prausėjas – „įdomu išties!“, esu paštininkas – „tai bent!“, pareiškia jie leisdami suprasti, kad išgirdo kito žmogaus žodžius ir apie tai turi savo nuomonę. – Mother’s told nothing about you. Mother never says anything. You know, just the flying projects, media, home, oldcountry stories, newcountry stories, yada yada yada. So you write books. – Mama nieko apie ją nepasakojo, kalba tik apie vykdomus projektus, žiniasklaidą, namus, senosios ir naujosios tėvynių istorijas, visą kitą nuobodybę… Taigi, ji rašanti knygas.
– This is what I do, – nukerta ji trumpai drūtai, toks tatai jos darbas. – Paprastai rašau, bet šiuo metu praktiškai nerašau, jau seniai berašiau, bet tai nesvarbu.
Šalimais ant tuščios sėdynės guli nauja, siaubingai brangi užrašų knygelė ir naujas parkeris lyg naujoji žemė – jos Pažadėtoji žemė. Kūnas net virpa žvelgiant į juos. Senokai nieko nesukūrė, tik šią kalbą, dėstomą pašnekovei.
– You were in the same class as Kinčė, correct? – mergina pasitikslina, ar ji buvusi Kinčės klasės draugė. Vardą ji ištaria taip nepriekaištingai, kad nejusti jokio akcento, kas liudija jos ir vardo turėtojos artumą.
– Yeah.
– Great.
Ji norėtų paklausti, kas gi čia tokio great, tokio nuostabaus? Faktas, kad būtent mes buvome klasės draugės, tėra lemtingas sutapimas, tiksliau, atsitiktinumas.
– She says it was a great class.
Sako, buvo šauni klasė. Šiaip ar taip, ji vyksta į tos klasės susitikimą. Ant galinės automobilio sėdynės snaudžia Ago, jos burna praverta, bet šypsnys nedingęs. Sutarė, kad Kinčę jos pasiims pakeliui, kitapus sienos esančiame mišrios populiacijos kalnų kaime, kur ji kaip tik vysto savo projektą. Žuži, kaip ją vadina Kinčė, ar Susaną, kaip pati prisistato, jai taip pat teko pasitikti oro uoste, nes Kinčė nespėjo atvažiuoti pati dėl kažkokio vyskupo, taip ji ir praneša nepaaiškindama, dėl kokių tiksliai kliūčių negali pati pasiimti dukters, su kuria ketino dalyvauti susitikime. Iš žinutės tik tiek galima įtarti, kad vyskupas vaidina svarbų vaidmenį jos projekte. Taigi jai tenka pasiimti Susaną, tą pačią Susaną, kuri vos įsėdusi į mašiną ima pliaukšti nesuprasdama, kad vairuotoja pirmą sykį važiuoja keliu, kuriame teks kirsti valstybių sienas, ir kad jai išties sunku susitelkti į du dalykus vienu metu, paprasčiausiai negali sykiu atlikti dviejų veiksmų. Išgirdusi apie tai, Susana puola postringauti apie vyrų ir moterų dėmesio selektyvumą, pradėdama mes, moterys, ir taip toliau… tačiau merginos plepėjimas jos ausims pamažu virsta šurmuliu, iš kurio kartais išnyra pažįstami žodžiai, melodinga šneka, į kurią ji iš tikrųjų pernelyg nekreipia dėmesio. Normaliam pašnekesiui ji susikaupti negali, tik tiek tesugeba dalyvauti pokalbyje. Nuo sienos joms teks grįžti pasiimti Čabos, bet to dar niekas nežino, net pats Čaba. Ir nors visa tai – kad Ago iškart užmiega ir kad buvo priversta drauge pasiimti Susaną – iš pradžių jai kelia pyktį ir varo į neviltį, netrukus ši lengvai sruvenanti, amžinai svetima, į ledų laižymą vasaros vakarą panaši kalba jai tampa kur kas patrauklesnė už pokalbius su Ago amžinai giliaminte gimtąja kalba, kurios žodžiai tokie taiklūs. Ir tokie kandūs.
Susana pasisako galinti bet kuriuo metu perimti vairą.
– Here? Čia? – Tuoj pasitaiso: – There? Ten? – klausia jos stebėdamasi, Susana neįsivaizduojanti, kokie ten keliai ir kokia vairavimo kultūra, ir apskritai kaip ten viskas atrodo. – Oh no, – atsako, – tik aš pati galiu nuvairuoti, this is my first time, you know, it is my first trial, – paaiškina merginai, kad ji pirmąsyk bando įveikti šį kelią, tačiau tardama trial suabejoja, nes šio žodžio reikšmės „bandymas“ ir „teismo posėdis“ jos sąmonėje tarytum nesusisieja, ką gi reikštų toks žodis, jei būtų tokia pačia šaknimi ir prasminiu turiniu, bet dabar šis žodis jai tampa atviru teismo posėdžiu. Ji bando pasakyti: šiuo keliu iki galo privalau nuvažiuoti pati – tai mano kelias, išbandymas, įrodymas, nuosprendis, išlaisvinimas. Turėčiau nušliaužti juo parklupusi ant kelių kaip religinė keliautoja, o ne per valandą nuskrieti pigiausiu įmanomu būdu. Tačiau teišspaudžia: have you ever seen those kneeling… ak, niekaip neprisimena, kaip vadinasi tie ant kelių parklupę, retai vartoja tą žodį, tie, kurie šventais ir religiniais tikslais, siekiantys dvasinio apsivalymo…
– Pilgrims? – suskumba padėti Susana. Taip, išties, piligrimai.
Sustoti vėlei priverčia spūstis, susidariusi dėl priekabos, ant kurios kaip tik keliamos automobilio nuolaužos. Per veidrodėlį ji žvilgteri į pirmyn palinkusią Susaną, įsižiūri į blyškiai rausvą, šiek tiek spuoguotą širdies formos Susanos veidą. Mergina taip pakilusi nuo sėdynės, tarytum visu kūnu dalyvautų tiriamajame pokalbyje, kuris tęsis dar daug ilgų, varginančių valandų. Į juodbruvę Kinčę su išsišovusiais žandikauliais Susana visiškai nepanaši, ji – tikra amerikietė. Taip norėtų paaiškinti jai, vėlei sustabdyti automobilį tam, kad įsijaustų į pokalbį, apgalvotų ir taikliai parinktų svarbiausius – nors ir tuščius bei tolimus – žodžius svetima kalba, kad imtų ir paaiškintų jai tą… kapanojimąsi namų link, tą lėtą pastangų kupiną slinkimą, veikiau kankinantį šliaužimą keliais, taip, ji paršliauš namo ant kelių, šis vaizdinys staiga stoja jai prieš akis lyg nušvitimas. Štai ką ji daro – šliaužia atgal, kas žodžiais neapsakoma ir ko ji negali atskleisti Susanai, nes ir pati to iki galo nesupranta. Kaip paaiškinti: paršliaužti keliais? Kodėl ne sugrįžti iškelta galva, ne pergalingai? Kodėl ne užsukti pakeliui per smagų pasivažinėjimą? Kaip jai paaiškinti tą ant kelių šliaužiantį žmogų? Prieš kokius dievus jis ketina nusilenkt? Iš kokių nuodėmių trokšta gaut išrišimą? Nors ir nėra joks nusidėjėlis, nepadarė nieko blogo.
Važiavimas jai staiga pasidaro panašus į nukryžiavimą. Supaprastinti, į svetimą kalbą verčiami ir apgalvotai artikuliuojami žodžiai vis dėlto leidžia dėstyti mintis. Susana klausosi, nors akivaizdžiai nesupranta, kodėl pašnekovė tik viena gali nuvažiuoti šį kelią – juk ji vairuoja nuo šešiolikos metų.
– I am afraid of killing something, – galiausiai taria ji lyg pasiaiškindama, ji bijanti ką nors užmušti.
– Mama has the same fears, – atsako Susana nerūpestingai, lyg išgirdusi gerai pažįstamą frazę. Jos motina baiminasi dėl to paties.
– Who? Kas tokia? – pasitikslina ji, nes jos pačios ištartas sakinys tebekrečia ją, tarytum viskas vyktų iš tikrųjų: baimė užmušti nėra vien žodžiai, jie gali tapti realybe. Sakinys yra neatšaukiamas kaip paleista strėlė.
– Kinčė.
Ak taip, ji puikiai pažįstanti Kinčės baimes, we share these, abi jomis apsėstos, nes staiga prisimena Kinčės projektą, susijusį su žudynėmis. Kokia laimė, kad bent joms nereikia svarstyti apie tai, kaip tęsti gyvenimą nužudžius žmogų. Gali gyventi pats tik leisdamas gyventi kitam.
Ši gaivaus ir giedro veido, po dešimties valandų skrydžio žvalumu trykštanti mergina kilusi iš šalies, kur vietos keitimas, persikraustymas, nuolatinis išsiskyrimas ir judėjimas yra tapę būties dalimi. Milžiniškoje šalyje visi kraustosi skersai išilgai, šimtus ar net tūkstančius mylių vežasi vis gausesnius ir vis didesnius daiktus, supakuotus specialiose persikraustymo dėžėse, augančiose jų stirtose. Šiai merginai, labiausiai žavinčiai ją visai ne lengvu bendravimu, o amžiumi – jos pačios gyvenimo bėgsmą šiurpiai primenančia jaunyste, šiai merginai, į kurią žvelgia, nieko nebegali pridurti nei tokia supaprastinta, aiškią minčių seką užtikrinančia kalba, nei paaiškinti, koks yra tas kelias – kelias namo, istorijos atsukimas, nors ir vienintelei savaitei, kas tas via negativa, nors vaikai toje šalyje jau gimsta su vairuotojo teisėmis kišenėje, tarytum iš anksto būtų pasmerkti nuolatos ir lengvai keisti vietas ir dar motinos pilve imtų ruoštis būsimoms kelionėms.
Susana pasakoja, kad per trumpą, tik šiek tiek daugiau nei dvidešimties metų gyvenimą ji spėjo pakeisti mažiausiai penkias vietas, su Kinče ir be jos, o į klausimą, kur labiausiai norėtų apsistoti ar išvykti baigusi universitetą, saldžiai ir ilgesingai atsako: Oh, I love LA! Ir priduria pilną miesto pavadinimą, jei bendrakeleivė netyčia nežino: ji dievinanti Los Andželą. Vietovardį ji ištaria su britams būdinga tęstine balse gale, o šiame žodžio pailgėjime gali kone regėti jos ilgesį lyg į dangų kylantį angelą. Bet dabar ji žvelgdama į priekį tiesioje greitkelio atkarpoje greitai ir užtikrintai aplenkia kitą automobilį ir klausosi to, ko nesupranta ir niekada nesupras, nes šis troškimas yra kito žmogaus ilgesys.
Susana savo širdutės pavidalo veidu, pernelyg blyškia oda, anglišku plepėjimu ne tik jos netrikdo, kiek stačiai palengvina kelią link tos guodžiančiai aiškios ir paprastos tiesos, vykstančios čia pat ir su ja: I go home. I really miss it, – pareiškia ji kuo paprasčiausiai. Ji važiuoja namo, jų išties pasiilgusi. Laviruodama tarp automobilių ji ištaria geriausiai jos būseną atspindinčius žodžius, kokius tik žino. Bet iš tikrųjų ji norėtų pasakyti ne tiek I miss it, ne tiek man trūksta ar mane kankina ilgesys, bet labiau: aš skęstu ilgesyje, kur „aš“ – aktyvus veikėjas, o „ilgesys“ – aplinkybė.
Tas sakinys, kurį ji galiausiai ištaria Susanai taip paprastai ir užtikrintai, tas I miss it, iš tikrųjų priklauso ne jai, nors šią akimirką ir nuskamba jos lūpomis. Pirmąkart išgirdo šią frazę iš seno amerikiečio, kuris ištarė ją tyliai, lengvai ir svajingai, dovanodamas pašnekovei palaimingą atsidūsėjimą.
Šį sakinį ji girdėjo per vieną iš nesuskaičiuojamos daugybės savo apsilankymų užjūryje iš senolio Samuelio – Semo, kuris savo namuose apgyvendino ją mainais už tai, kad ir ji kadaise aprodė jam savo naująjį miestą – savo antruosius namus. Semas pasakojo, kad, praėjus keliems mėnesiams po išvykimo žiemoti į tolimus kraštus, jis visada ima ilgėtis namų, gimtinės. I miss New York, – tarė jis paprastai, pabrėždamas sakinio pabaigą.
Semo namuose Penktojoje aveniu ant lentynos stovėjo Oskaro statulėlė. Is it real? Tikra? – paklausė ji susižavėjusi. Semas atsakė, kad kuo tikriausia, ši sunkoka, aukšta statulėlė priklausė jo tėvui, vyresniajam broliui iš Warner Brothers. Kai šeimininkas išėjo į virtuvę ledukų, ji paslapčia pakėlė Oskarą. Į erdvią svetainę pernelyg greitai grįžęs Semas išvydo ją su sunkia statulėle rankose, kaltu žvilgsniu ji atsiprašė. Don’t worry, – nuramino ją Semas, – visi nori jį paliesti, we all want to know how much it weighs. We all want to touch the top of the world, don’t we? Visi trokšta pamatuoti jo svorį, paliesti pasaulio viršūnę…
Semas gyvena septynių aukštų pastate, buvusiame viešbutyje, rekonstruotame į privačius apartamentus. Būste yra ir dvi terasos, pakibusios virš ūžiančio, kurtinančiai triukšmingo miesto ir gausiai apstatytos vešliais augalais – kaip džiunglės džiunglėse. Semas atskleidžia tik tiek, kad jis gimė čia ir šį miestą dievina. Iš pažiūros šešiasdešimties, bet iš tikrųjų prie aštuoniasdešimtmečio artėjantis slow plastic surgery priemonėmis patempto veido vyras, ant kurio odos delikačios operacijos atrodo kaip menkos, kone nepastebimos chirurginės intervencijos, išlyginančios raukšles tam, kad apgautų bėgantį laiką, tyliai ir su tuo pačiu ilgesiu, apie kurį knygas rašė literatūros klasikai, be jokio puikavimosi ar dėmesio troškimo, veikiau siekdamas patikslinti ir paaiškinti savo ilgesį, ištaria, kad jis gimė būtent čia, ir jam šis namas, šis rajonas – neighborhood, tiesa, dabar tapęs pernelyg madingas ir brangus, yra jo namai. O kai jis ištisoms savaitėms išvyksta kur nors toli – nes I am a passionate traveler, žinia, jis aistringas keliautojas, – ima baisiai ilgėtis namų, taip juos dievina, su užsidegimu kone gieda Semas. I miss New York, – taria jis prispausdamas dešiniąją ranką prie krūtinės, lyg parodydamas savo ilgesio vietą. Jo nagai – ilgi ir išpuoselėti, du – stipriai prailginti, ant piršto žėri žiedas su antspaudu. Rankos oda išduoda jo tikrąjį amžių.
Kol Susana vėlei kalba apie LA – Los Andželą su pavadinimo gale ištęsta balse, su šiuo miestu siejamus planus ir svajones, toje vilnijančioje nuojautoje, slypinčioje anapus kalbos, ir kurią būtų tikra kvailystė sukapoti į žodžius, ji užtikrintai ir kupina ilgesio leistinu greičiu veržiasi greitkeliu pirmyn. Pakeleivė, spindėdama jaunyste, žvelgia į priekį – ji dar prieš valandą taip skaudžiai priminė ją pačią – Susana ilgisi ateities, visai kaip ji pati kadaise, bet dabar ši yra tapusi jos istorijos dalimi, o kartu priklauso Sūnui bei Susanai. Ji žvelgia pro priekinį stiklą į viltingai ir saldžiai priešaky besidriekiantį kelią, po truputį artinantį ją namų link ir sykiu nubloškiantį atgalios. Gali būti, kad tokius pat sapnus regi visi ilgesio apimtieji – sapnuoja pirmyn ir atgal nešančius ilgesio sapnus.
Tu neturėjai vaikystės
Po tėvo mirties ji dažnai ėmė matyti jį gatvėje. Susidurdavo su juo prie posūkio, išvysdavo kitoje gatvės pusėje, nepasiekiamą, įšokantį į troleibusą, šmėstelėjantį tarp medžių kapinėse ir tuoj pat išnykstantį. Bet akimirkai jis visada atsigręždavo, akimis ieškodavo jos, linkteldavo ir nueidavo savais keliais. Priklausomai nuo oro, jis dėvėdavo kailinę kepurę, rudą arba ašakėto rašto švarką, gelsvas drobines kelnes arba lietpaltį, kartais avėdavo sandalais. Jis būdavo tolimas, neužkalbinamas, bet leidosi būti pastebėtas. Kartą, apsirengęs vienom drobinėm kelnėm, basakojis, stabtelėjo vidury gatvės taip, kad akinančiame rudenio saulės diske beveik negalėjai jo įžiūrėti. Pro šalį skriejo automobiliai, tingiai slinko arklių traukiami vežimai, jie pristabdydavo, nedideliu lankstu jį apvažiuodavo, kad netrikdytų keisto žmogaus apsireiškimo, tarytum žinodami, kad su mirusiaisiais reikia elgtis pagarbiai.
Pradžioje ji įsivaizdavo, kad tėvas tik slapstosi ar tiesiog pabėgo ir pradėjo naują gyvenimą, nes jam įgriso senasis, kuriame buvo paniekintas, sužlugdytas ir palaužtas. Šiame naujame gyvenime jam tikrai pasiseks, galvojo ji. Bet kai tąkart nejudrioje gatvėje, akinamoje saulėlydžio šviesoje tėvas pasirodė basas, jis perdavė žinią, kad nereikia bijoti, nėra jokių slėpynių, jis neiškeitė gyvenimo į jokį naują, niekur nepabėgo, – mirė, ir dabar budriai žvelgia tiesiai į ją lyg reikalaudamas pripažinti jį mirusiu ir atitinkamai su juo elgtis.
Kai ji išsikraustė iš miesto, miruolis daugiau nebesirodė.
Baigusi universitetą, pirmoje rimtoje darbovietėje tyrimų institute ji mezga tarptautinius ryšius, netrukus pradeda skraidyti po pasaulį. Per kalėdinį vakarėlį kolegos, su kuriais jos taip ir nesusieja artimesni ryšiai, sumano žaidimą: visi turi atsinešti savo vaikystės nuotrauką, projektoriumi jas rodys ekrane ir visi turės atspėti, kas čia toks. Kaip ir visi grupiniai žaidimai, ši spėlionė jai kėlė šiurpą, bet negalėjo jos išvengti. Rudame aplanke randa vos vieną savo paauglystės nuotrauką, kurioje pozuoja su nauja šukuosena, rusvu languotu sijonu ir raudonu megztuku, pėdkelnėmis ir bateliais su dirželiu, glėbyje laiko baltą šuniuką. Šeimoje šiek tiek fotografavo tik tėvas, po jo mirties ji pasidarė tik kelias nuotraukas studijoje. Visos nuotraukos liko toli, kitoje šalyje, tyliame name, kuriame gyvena mama. Iš namų nepasiėmė nė vienos nuotraukos, tik dokumentus, diplomus, pažymėjimus, civilinių registrų išrašus, gimimo liudijimą, tik tai, ko galėtų prireikti naujame pasaulyje darbo paieškoms, leidimo gyventi, o vėliau pilietybės paraiškoms. Net ir ši nuotrauka su šunyčiu netyčia įsimaišė tarp svarbių, didžiulėmis pastangomis gautų, išverstų ir oficialiais antspaudais patvirtintų dokumentų. Daiktai, nuotraukos, prisiminimai iš pirmojo gyvenimo dešimtmečio nekeliauja. Praeitis kartu su mirusiaisiais netrikdydama pasilieka užnugary. Tarytum būtų tapusi nebereikalinga, išaugta, nepraktiška. Naujųjų namų gatvėse tėvas niekada nepasirodė. Jis nugrimzdo į praeitį kartu su miestu ir vaikyste.
Šią vienintelę rastą nuotrauką ji įmeta į instituto koridoriuje pastatytą spėlionės dėžutę.
Per kalėdinį vakarėlį projektorius paeiliui rodo nuotraukas ir visi apimti smagaus juoko bando spėti, kas yra šis ant puoduko besišypsantis mažylis, o kas gali būti tas paniuręs naujagimis, tuoj pratrūksiantis raudot, kuris šventės dalyvis galėjo išaugti iš to nuogo kūdikėlio ar ano pirmuosius žingsnius žengiančio žmogučio. Daugelis klydo, ilgai spėliojo, nes kūdikių lytis nėra akivaizdi, ją sufleruoja tik aplink esantys žaisliukai, šviesiai rožiniai ar melsvi drabužėliai. Ji vienintelė atpažįstama iš pirmo žvilgsnio. Reikšdama abejingumą žaidimui ji net plaukus susišukavo lygiai taip pat – atmestus atgal. Kūdikių ir mažylių gretose stovi ryškių veido bruožų paauglė – ji pati, kurios vaikystė beviltiškai dingo nepalikdama nei pėdsakų, nei nuotraukų. Atvaizdas be paslapties ciniškai gadina žaidimą, griauna intrigą, niekina darną. Šis atvirumas atima saugumo jausmą: visų akyse išrengia suaugusią moterį.
Žvelgdamas į jos nuotrauką greta sėdintis kolega tarsteli:
– Tu neturėjai vaikystės.
Begėdiškas komentaras tarytum pliaukšteli tiesos bizūnu. Jis išsakomas su klausimo gaida, tuoj pat virstančia objektyvia išvada.
Diplomuota, daug kalbų mokanti suaugusi moteris nubraukdama visus pasiekimus ima ir pralaimi žaidimą – paslapčių spėlionėje kuo atviriausiai pasiduoda. Ji – suaugusi niekas, vaikas, kurio nėra. Tie, kurie gimė ir užaugo čionykštėse gatvėse, lankė vietinius darželius ir kurių vaikystės prisiminimai yra ranka pasiekiami, jos atjausti negali, niekas supratingai nelinkčioja galvom, kad, taip, žinoma, jos praeitis yra kitur, kitoje, tolimoje šalyje, ir ji šiame žaidime neturėtų dalyvauti, nes negali atsinešti savo vaikystės – atsivesti to penkiamečio ar nenusakomos lyties kūdikio, negali turėti ir fotografijų, nes viskas liko kitur, viename griūvančio namo stalčiuje, kur dūla iširęs senas albumas, iš kurio virste virsta nuotraukos. Kol suaugęs žmogus žengia pirmyn žvelgdamas į ateitį, jis nesidairo atgalios, amžiams užveria praeitį. To vaiko nebėra, jis nužengė nuo vaikystės, nusirito nuo tos kalvos, į kurios viršūnę ji vargais negalais užsikeberiojo. Ji ne tik neatsivežė menkų vaikystės liudijimų, bet ilgainiui kone nepriekaištingai ir tobulai iš jos išaugo, ar, tiksliau, užmiršo vaikystę, tarytum naujame gyvenime iš jos nebeturėtų jokios naudos.
Paika vaikystė su beformiais šliaužtinukais, amžina priklausomybe ir nesavarankiškumu atrodo kaip juokinga būsena, iš kurios privalu išaugti, savotiška liga, nuo kurios būtina pasveikti. Į kūdikius, mažylius, tuos verksmingus, bejėgius žindomus ėriukus, į tas bekalbes būtybes ji žvelgė iš aukštybių, kurias ką tik pasiekė, kaip diplomuota, keturiomis kalbomis kalbanti jauna tarptautinių santykių specialistė.
Žaidimas vėl išryškino jos nuogumą, svetimumą. Kaip tik tada, kai ji jau buvo patikėjusi, jog pritapo naujoje vietoje, nes kolegoms iki šiol nerūpėjo nei jos prapuolusi vaikystė, nei kitoniška kilmė. Kol visi ilgai spėliojo kūdikius ar ant rankų sėdinčius mažylius, ji tapo autsaidere.
Ji atgauna žadą, kai kolegos ima linkėti vieni kitiems laimingų švenčių, pirmųjų Kalėdų, per kurias ji negrįš namo. Skubiai išsmunka pro girgždančius vartus į dusinančiai tvankų miestą, kurio kvapas iš pirmo įspūdžio jai pasirodė toks svaigus – didmiesčio kvapas. Ji dar negali niekaip įvardinti šios būsenos, nors jaučia pokytį – vadinamąją peripeteia, tačiau dar neapsireiškia iš „Poetikos“ žinomas anagnorisis – herojaus susitaikymas su savo likimu, ji dar nesutinka pripažinti, kad autobusas iš instituto į namus – pirmąjį gyvenime nuomojamą butą, nevažiuoja nei per upę, nei pro kalvas.
Ji paskambina mamai ir paprašo nedelsiant atsiųsti jai mažiausiai dvidešimt nuotraukų. Pateikia detalias nuorodas, kur reikia nueiti, kieno ir ko paprašyti, kad kuo greičiau pasiektų tikslą. O kai ji parvažiuos namo… Kada parvažiuosi? – atsargiai nutraukia ją mama, po dviejų savaičių, – atsako ji taip pat abejingai kaip ir seniau, kai aiškino, kad dar negrįš, dar nežinia, nėra laiko, nors su mama nesimatė ištisą pusmetį. Iki grįžimo mamai patikėjo surinkti visą albumą, kuris priklausytų tik jai vienai, o jame privalo būti visi – gyvi ir mirę.
Tuos menkus ir nereikšmingus, tuos sunkiai atgaivinamus ir nepaaiškinamus faktus, kuriuos galima žinoti apie praeitį, viską, kam nėra jokios priežasties nei paaiškinimo, o mažiausiai istorijos, nes esmę vargiai galima užčiuopti tokia prasme, kurią Sūnus sutrauktą į vieną sakinį trokšta pakloti ant stalo, viską apie praeitį ir apie ateitį, kol bus gyva, ji sieks išplėšti iš Šeolo. Ji privalo žinoti!
Ji taip pat ketina surasti tėvo bylą, jei tokia egzistuoja, pridūrė mamai prisiminusi, kad galėtų peržiūrėti ir tą istoriją. Kodėl ji mananti, kad yra kažkokia tėvo byla, nustebusi klausia mama joms susitikus. Juk jis nepadarė nieko blogo. Tavo tėvas nepadarė nieko blogo. Ji nemano, nė neįtaria, tiesiog atėjo į galvą mintis, kad netyčia kur nors gali būti tėvo pėdsakų, neskaitant mieste paliktų žymių ar ankstesnių apsireiškimų, kai jis džiaugsmingai modavo ranka, nes, skirtingai nei gyvieji, mirusieji išties turi priežastį džiaugtis, taigi, jei kur nors tebėra tėvo žemiškų pėdsakų, ramybės besiilginčio nepalaidoto palikimo, ji juos ketina surasti. Tik tam, kad dėl savojo saugumo įsitikintų, ar tėvas neturi kokių išmėtytų liekanų, kurias reikia surinkti, sugrėbti į krūvą kaip kokias šiukšles. Sukaupti tai, kas pasklidę, tam, kad jis pats ilsėtųsi ramybėje. Paaiškėja, kad net ir tokio žmogaus, kuris niekam nepadarė nieko, kas patrauktų valdžios dėmesį, gyvenimėlis dar ir kaip nusipelno dėmesio.
Mirusieji gyvųjų neėda, bet primena apie save.
Praėjus dvidešimčiai metų Sūnus sužino buvus apie senelį surašytų įskundimų. Dvidešimt metų Kūrėjui tėra akimirka. Sūnus net nesupranta kalbos, kuria surašyti liudijimai apie senelį, nes gimė jau čia. Detalės – kas, kur, kurioje gatvėje, kuriuo paros metu įvyko, su kuo susitiko ar kas įamžintas nuotraukose – jam nė kiek nerūpi. Jis reikalauja esmės, nes mano, kad nukrypti iš kelio – tikra kvailystė.
– Sakyk esmę, – pareiškia jis tingiai, kai galiausiai panorsta išgirsti senelio istoriją.
Kokia yra administracinio žanro byloje susegtų nesuskaičiuojamų vienas į kitą panašių rankraščių esmė, ji pasakyti negali. Vietoj to ji atpasakoja atsitiktinai atverstame du šimtajame puslapyje, penktoje eilutėje aprašytą įvykį:
– Paskui skubiais žingsniais, netramdydamas rytmečio žiovulio, jis užėjo į tuomet jau atsidariusią aludę…
– Aludę? – nekantriai paklausia Sūnus, taip primygtinai, lyg iš pat pirmųjų pokalbio eilučių reikėtų išbraukti bereikšmę detalę, puošybinį elementą, kurį sumani režisieriaus ranka pašalina iš scenos, kad šis neužgožtų esmės. – Kodėl amžinai pasakoji taip, tarytum… – ir jis nutyla, susitvardo, – tarytum rašytum išplėtotą istoriją, lyg garbintum literatūriškumą, užuot… – jis nusuka galvą į šalį vėlei nutraukdamas mintį, – užuot ėjusi prie esmės.
– Aš ir einu prie esmės, – atrėžia ji, – nes išties labai svarbu, kad aludė jau atidaryta iš pat ankstyvo ryto, kai jis po naktinio darbo sugrįžta namo, tiksliau, į tas patalpas, kurių apskritai nepavadintum namais. Jas aštuonioliktame puslapyje mini pats skundikas, kuris galėtų būti ir moteris, čia rašoma, kad jis gyvena itin vargingomis sąlygomis, sandėlyje, pusiau įrengtame rūsyje, kur nėra tualeto, o vanduo bėga tik iš seno sieninio čiaupo.
– Sieninis čiaupas neįdomus, klok esmę.
– Tai ir yra esmė. Kad jis – vargšas ir benamis. Tavo senelis. Mano tėvas. Jie seka gatvėje vargšą žmogų. Štai kur esmė. Jis vargšas ne dėl to, kad yra sekamas.
– O dėl ko?
– Nežinau.
Vėliau paklausta apie savo biografiją, kurią Susanos prašymu ji pasakoja kankinamai ilgu, bet užtikrintai pirmyn vedančiu keliu, į klausimą And what is your story? atsako ne tardama, kad kas gi žino, kokia jos istorija, o pasakydama tai, kas vidurvasarį neturi reikšmės, arba, kaip pataisytų Sūnus, kas visiškai ne esmė, bet kas staiga įgauna svarbą: I am the first generation with a bathroom and a toilet which has a heating. So you don’t freeze there, – ji esanti pirmoji karta, turinti šildomą vonią ir tualetą, kad nereiktų šalt, išsamiai aiškina, tarytum tas varganas rūsio būstas su sieniniu čiaupu būtų ir jos gyvenimo dalis. Ji pradeda pokalbį nuo pabaigos taško, dabarties – nuo iš trijų pusių apšildyto jaukaus ir šviesaus vonios kambario, ant kurio šiltų grindų vaikystėje Sūnus mėgdavo voliotis su pižama, tarytum būtų norėjęs visu kūnu patirti šilumą. Tą liudija ir daugybė nuotraukų. Ji mėgaujasi šildomu tualetu. Ar ne įspūdingas pakilimas socialiniais laiptais?
Bet Sūnus prašo papasakoti esmę apie senelį, kodėl apie jį visa tai buvo rašoma, apie aludę, rytmetį, rūsį, sieninį čiaupą, ir kiek senelis išgėrė bei kokiu greičiu.
– Žmogus, kuris vienu ypu išgeria tokį kiekį, yra…
– Alkoholikas! – patenkintas pertraukia Sūnus, prisiminęs žinomą žodį. Mokėjo jį nuo mažumės, nes taip ji vadindavo gatvėje iš pat ryto priešais parduotuvę stoviniuojančius dar blaivius pijokėlius.
– Taip. Jam kažką labai skauda. Susiversdamas tuos du šimtus gramų, kas pas mus atitiktų keturias taureles, jis patiria savotišką elektros šoką – nuslopina didžiulį skausmą dar didesniu skausmu.
– Ką jam skauda?
– Kas žino.
– Ar sužinosim?
– Nežinau. Iš čia, iš šios knygos, vargu, – taria ji užversdama bylą. – Bet jei labai atidžiai skaitysime knygą, nors anokia tai knyga, galbūt kas nors vis dėlto paaiškės.
Pokalbis su Sūnumi baigiasi kaip visada: nusiraminimu. Bet dabar jam nebeskauda, ar ne? – klausia jis. Lygiai kaip klausdavo vaikystėje valgydamas dešreles: ar paršeliai žviegia, kai juos skerdžia? Ar jiems vis dar skauda? Dabar, šią akimirką, ar jiems tebeskauda?
Versta iš: Andrea Tompa. Haza. Budapest: Jelenkor Kiadó, 2020.
Aleš Šteger. Neverendas
2025 m. Nr. 4
Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė
Alešas Štegeris (g. 1973) – slovėnų rašytojas, poetas, redaktorius, leidėjas. Vienas labiausiai į užsienio kalbas verčiamų slovėnų autorių. Puikiai pažįstamas ir lietuvių skaitytojams – pernai lietuviškai išleista jo poezijos rinktinė „Degantys liežuviai“, be to, poetas reguliariai lankosi mūsų šalyje kaip poezijos festivalių dalyvis ir organizatorius.
2017 m. pasirodęs A. Štegerio romanas „Neverendas“ – ne pirmasis, bet, ko gero, aktualiausias jo prozos kūrinys. Jo centre – kūrybinę ir asmeninę krizę patirianti jauna slovėnų rašytoja, mėginanti išlikti politinės suirutės draskomoje šalyje. Visoje Europos Sąjungoje siaučia prekybiniai karai, visuomenė vis dažniau kvestionuoja gyvybės svarbą, o iš slovėnų kolektyvinės atminties nenyksta Jugoslavijos karo baisumai. „Neverendas“ – poetinis ir distopinis romanas apie tai, kas galėtų nutikti, jei reikiamų politinių sprendimų nesiimsime jau šiandien.
Romano fragmentas
Rugsėjo 2 d.
Kafka atnešė bananų. Nežinia, iš kur jų gavo. Prieš du mėnesius bananai staiga dingo iš parduotuvių lentynų. Prekybinis karas tarp Europos Sąjungos ir likusio pasaulio trunka jau metus, bet jo pasekmes pajutome tik dabar. Karas vyko tyliai, madinguose kurortuose ir prekybos rūmuose rengtuose susitikimuose, diplomatiniuose priėmimuose. Tačiau pastaraisiais mėnesiais jo mastai neįsivaizduojami. Visi esame to karo kuras, aukos, kūnas. Jis tyliai brendo lyg vėžys, kol galiausiai prasiveržė ir pakeitė kasdienybę.
Ne taip svarbu, kad nebegalime įsigyti bananų ir daugybės kitų produktų – retų, geidžiamų dalykų, kurių vertė juodojoje rinkoje šoko į neregėtas aukštumas.
Daug svarbesnis kasdien nenumaldomai ryškėjantis suvokimas, kad visi esame didžiulės sistemos įkaitai. Tariama asmeninė laisvė sprogo kaip muilo burbulas. Nei aš, nei tu, nė vienas iš mūsų nebėra savarankiškas, mes visi – didesnių struktūrų, konfliktuojančių sistemų nuosavybė. Lyg mus valdytų kažkokia nematoma ranka. Nežinau, kada ji mane sugriebs, iškeis, paliks, panaudos nežinomiems tikslams. Net fiziškai ėmiau jausti tai, ko dar niekada nejaučiau – esu pažeidžiama, siaubingai pažeidžiama ir priklausoma, bet ne dėl vidinių konfliktų, o dėl išorinių aplinkybių, kurių pakeisti negaliu.
Kafka turi mano buto raktus. Visada numanau, kada tikėtis jo vizito, bet mėgstu apsimesti nustebusi. Nors niekada nenustembu. Pati nesuvokiu, kaip įsitraukiau į šį žaidimėlį. Bet jis žino. Klausimų mes neuždavinėjame.
Atėjęs nusišypso ir iš karto pasijunta kaip namuose. Lyg taptų interjero detale. oks jo elgesys man sukelia nerimą, bet kaip jam tai paaiškinti? Kaip pasiaiškinti pačiai?
Jis atnešė ne tik bananų kekę: iš plastikinio maišelio kyšo palmės lapas. Sako, kad norėtų mane suvilioti bananais, apsvaiginti bananais, parodyti Arkadiją.
Pirštų galiukais braukiu per šviesiai žalią lygų paviršių. Lyg pusiaujas, lyg tropikai: jaučiu lietų, didelius, ilgus, be galo ilgus lašus, ištisus mėnesius slydusius tais lapais, juos pjovusių ir krovusių darbininkų kvapą. Lyg liesčiau palmės lapo odą. Lapų kraštai šiurkštūs ir parudavę – net juose užkoduotas laikinumas bei neišvengiama žūtis, nors jie dar jauni ir lankstūs. Kafka dovaną padeda ant virtuvės stalo ir neklausęs leidimo ima vaišintis. Kalbame bananų pilnomis burnomis. Jis – apie meilę ir literatūrą, aš – apie šiukšles, kurių mano rajone nebeišveža.
Kafka ryja nesustodamas. Jam pradėjus penktąjį bananą, likusius du pagriebiu ir saugiai paslepiu spintelėje. Jis man primena Gordoną Brauną, kuris, eidamas Didžiosios Britanijos ministro pirmininko pareigas, maitinosi tik bananais.
Sakau:
– Tu esi mano Gordonas.
Kafka tik pamoja palmės lapu ir ima juo kutenti mano šlaunį, kol galiausiai pašiurpstu.
Jo prisilietimas ir trikdo, ir netrikdo. Kafka – vienintelis žmogus pasaulyje, galintis lyg niekur nieko įeiti į mano butą, mano virtuvę, mano erdvę.
Šiąnakt vėl nemiegojau, užsnūdusi rinkau smulkius nesusijusius sapnų skiautinius ir laukiau ryto, lyg visą naktį būčiau gulėjusi šalto purvino vandens vonioje. Oda paburkusi, nejautri, tarytum svetima. Bet kaip tikra iš provincijos kilusi nuotaka užsitepiau riebų pudros sluoksnį, belaukdama ėmiau graužti nagus, ir jo sulaukiau pasiruošusi. Jo, Kafkos, bananų karaliaus. Ir jo prisilietimų.
Viso to Kafka nė nepastebi. Vadina mane savo gražiąja kaline, jo kalėjimo prižiūrėtoja, pagrobtąja dvasia. Visada kalba tą patį, nors kiekvieną kartą esu kitokia, kita, nepažįstama net sau pačiai.
Kai jis kalba, manęs nesigirdi. Net jam nutilus, dar kurį laiką manęs nesigirdi.
Mano klausa gera. Kasdien girdžiu iš kiemo sklindančius garsus. Mokslo metai jau prasidėjo, bet vaikai dar žaidžia dažasvydį. Girdžiu nuobodžius šūvius, verksmus, riksmus ir neįprastą siautėjimą. Iš kur jie gauna tų spalvotų šovinių? Kiemas ir aplinkiniai pastatai nutaškyti raudonomis dėmėmis, kurios po lietaus išsilieja ir primena aklas, krauju pasruvusias akis.
Girdžiu kieme šūkaujančią Paulą. Vaikai į ją nekreipia nė menkiausio dėmesio. Retkarčiais kas nors šauna į jos garažo duris ar po kojomis, norėdamas, kad raudoni dažai aptaškytų juodą prijuostę, ir viskas.
Kafka mane apkabina iš nugaros.
Paslaptingos jūros bangavimas, palmės, Afrika, galbūt Centrinė Amerika, vėjas, kartkartėmis prasklaidantis pilnatį dengiančius debesis. Sąsajos turi būti klišinės ir kičinės, nes tokie yra mūsų santykiai.
Matau, kaip iš lėto pro pravirą langą įropoja vapsva, suvirpina sparneliais, trumpam pakyla, porą kartų atsitrenkia į nematomą stiklą, kantriai ieško išėjimo.
Norėčiau plačiai atverti langą ir ją išleisti, bet Kafka mane apsuka, pajuntu jį visu kūnu, jo kvapą, bananų kvapą.
Maudamasis kelnes užsimena, kad turi man darbo. Kalėjime. Vesčiau kūrybinio rašymo pamokas žudikams ir prievartautojams, padegėjams ir sukčiams. Žvelgiu į jo kvailai vypsantį veidą. Kafka vėduojasi palmės lapu.
– Taip, – atsakau, – toks darbas – lyg laimėti pagrindinį prizą loterijoje.
Kafka žino, kad trokštu palikti savo irštvą.
Kafka žino, kad bijau ir net norėdama ištrūkti mieliausiai nė kojos nekelčiau iš savo buto.
Kafka žino, ko aš nežinau. Tai – jo stebuklinga galia.
Dabar suprantu Kafkos dovaną. Tačiau kuo krizės metu jis maitina beždžiones zoologijos sode? Tikriausiai bananų gauna tik klusniausios beždžionės, tie gobšiausi orangutanai, kurie kartu su manimi, kilmingiausia beždžionių karaliene, dalyvaus literatūriniuose seminaruose.
Ar man to tikrai reikia? Ar sugebėsiu? Pakeisti gyvenimą, nusimauti pirštinę, paliesti pasaulį nuoga oda? Mokyti? Ir ne bet ko, o literatūros!
Ne, nereikia, negalėsiu, nepavyks. Juo labiau ne kalėjime, tarp nuteistųjų!
Bet į galvą šauna ir priešinga mintis (gudri, bananą gavusi beždžioniukė, ir aš negaliu jai atsispirti): truputis oro tau nepakenks, net jei tai – kalėjimo oras.
– Realybė rašytojai nekenkia, – įsitikinęs Kafka.
Kaip tvirtai, kaip neginčijamai jis tiki, kad yra tik viena realybė.
Tai mane vis dar stebina, nors nutyliu, kad Kafka nieko neįtartų, nesvarbu, kaip giliai veria jo žvilgsnis.
Rugsėjo 3 d.
Kone milijonas žmonių priešais Brandenburgo vartus, o tai – pusė Slovėnijos gyventojų. Internete žiūriu nuotraukas, daugybė jaunuolių su plakatais prieš ginklavimąsi, kai kurie beveik nuogi, gėlės ir karnavalas, labiau primena hipių pasibuvimą nei protestą prieš naujas valdžios įvestas priemones. Beveik milijonas, ir televizoriaus ekrane besišypsantis naujasis Vokietijos vadovas. Jis teigia, kad beveik milijonas – toli nuo milijono, o demokratija viena, visiems vienoda, todėl valdžia karinių išlaidų nesumažins nė vienu centu.
Dabar šypsosi visi. Šypsausi ir aš. Įėjusi į vonią, veidrodyje matau šypseną, po pusę valandos šypsenos kiekvieną rytą ir vakarą, kol pastebiu, kad į viršutinius protinius dantis įsimetė kariesas.
Pas mus irgi mažai prošvaisčių. Vos du mėnesiai iki rinkimų, visur kabo plakatai. Veidai juose irgi šypsosi. O situacija rimta! Situacija siaubingai rimta! Nors gal aš perdedu, nesuprantu juodo Vidurio Europos-Balkanų humoro. Kas, jei ir pas mus laimės populistai? Per naktį pasaulis virto susitraukusiu, per aukštoje temperatūroje išskalbtu vilnos gniužulu. Visur ankšta, nėra išėjimo. Savanaudiškumas, baimės, visi bando apginti savo fantomus. Mieliausiai niekada nebeatidaryčiau langų ir durų, neapykanta tvyro ore, ir bijau, kad manęs, vos peržengusios slenkstį, ji neapsuptų ir neužkrėstų.
Pasaulis nesisuks, net jei virtuvėje atsistosiu ant galvos. Iš pusiausvyros neišvesiu ir neapykantos su baime, prasiveržusių rudens kvapu. Kol bandau išlaikyti pozą, kuri man vaikystėje puikiai pavykdavo, kūnas ima priminti kito sutvėrimo kūną, pilvas ir krūtys ties gerkle, skruostai įsitempę, liežuvis keistai susvetimėjęs.
Nėra sprendimo. Nėra politikos. Nėra vilties. Nėra jokių lūkesčių. Nėra meilės. Nėra perspektyvų. Vienintelė apčiuopiamesnė mintis, kad krizės metu reikia padėti sau, primena pašaipią vaikams skirtą pasaką.
Nėra pagalbos. Tik pašaipa, pajuoka, priverstinis groteskiškas juokas, Pjero, Džokeris ir kiti liūdnieji pasaulio klounai.
Kaip su darbu? Niekinu kūrybinio rašymo dirbtuves. Ką per metus išmokau Kafkos seminare? Sužinojau tik tai, kad be manęs yra kitų, liguistai nusivylusių ir ambicingų žmonių, svajojančių tapti rašytojais. Kad niekada, kas benutiktų, nesusigalvočiau slapyvardžio, ypač nepasivadinčiau kokio žinomo rašytojo egzistencialisto vardu. Ir kad niekada nejuokaučiau priešais publiką. Paveikiausias yra rimtumas, slogus rimtumas.
– Turėdamas pseudonimą, tu nebe Petras ar Pavelas, tu – Kafka. O tada gali drąsiai iš visų dergtis, – aiškina Kafka.
– Didžiulis išsilaisvinimas manyti, kad nėra jokio įsipareigojimo, tik grynas simbolių žaismas, – sako jis, vėl šypsodamasis dvidešimt penkioms kurso studentėms.
Ir mes jam atsakome šypsena.
Nes mus taip mokė mamos.
Ilgi, nesibaigiantys šypsnių, plačių šypsenų ir mielumo treniruočių metai.
Niekas nemoko pasikliauti instinktais, tinkamos mitybos pagrindų, taisyklingos laikysenos ir eisenos. Ne, moko šypsotis, kad brangiau tave parduotų.
Kafkos šypsena panaši į naujojo Vokietijos vadovo šypseną, kuria jis palydi pažadus išsiųsti migrantus namo ir uždaryti visus prieglobsčio centrus.
Kuris Kafka – mano buvęs kūrybinio rašymo mokytojas ar buvęs geros literatūros mokytojas?
– Koks begalinis išsilaisvinimas, tas žaidimas reikšmėmis. Rašykite, rašykite, lyg nemokėdami rašyti.
Bet man nejuokinga.
Priešais veidrodį lūpų kampučiai vėl nusvyra. Niekaip neištveriu daugiau nei septyniolikos minučių nepertraukiamo šypsojimosi. Kaip žmonėms tai pavyksta televizijoje?
Išmėginu triuką su ausų krapštuku. Įspraudžiu jį į lūpų kampučius, įsikandu lyg šuo kaulą. Tada po truputį lūpų kampučius imu kelti aukštyn. Jokios laimės tokiame veide, atrodo veikiau tragiškai, lyg liūdno klouno mina. Tokia būsena ugdo suvokimą, kad šypsotis reikia nuolatos, viskam, bet kokioje situacijoje, ypač jei esi vienas ir nieko nenori veikti. Absoliučiai nieko.
Ko tik mes nedarome, kad nieko neveiktume! Atiduočiau viską, kad tik galėčiau nutolti nuo žmonių ir ramiai rašyti.
Manau, kad man reikėjo gimti be burnos. Be ausų ir be akių. Kurčnebylė akloji, lyg magnetas su beždžionėlėmis ant šaldytuvo: viena užsidengusi akis, kita ausis, trečioji burną.
Ramybė? Dar niekada nesu vedusi seminaro. Niekada nesu buvusi kalėjime. Be savęs, nepažįstu nė vieno kalinio. Bet aš retkarčiais išeinu pasivaikščioti ir, kai noriu, išjungiu šviesą.
Man mažiausiai reikia papildomo chaoso. Mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Mano literatūra – griuvėsiai. Privalau būti racionali. Todėl išėjau nusipirkti sąsiuvinio – jame senamadiškai, ranka, viską protokoluosiu. Niekada to nedariau, neturėjau laiko. Rašyti dienoraštį man atrodė klaikiai atgrasu, netgi egoistiška. Ypač kai rašo koks nors rašytojas ar visuomenės veikėjas. Nes jo neįmanoma rašyti tyliai, slapta nesitikint, kad vieną dieną šie užrašai bus paskelbti. Fu!
Aš kitokia. Žinau, kad esu savo pačios publika.
Tad protokolas, ar net savotiškas eksperimentas su savimi. Tik taip galėsiu apsiprasti su Kafkos pasiūlymu, paversti jį priimtinu, gal net įvykdomu. Man svaigsta galva, turiu įsikibti rankenos. Planas yra rankena. Užrašų knygelė yra rankena. Septyniolika minučių šypsenos priešais veidrodį yra rankena. Beveik milijonas žmonių yra rankena. Aktyviai fiksuoti tai, kas nutiks per porą mėnesių, kai vaikščiosiu dirbti už grotų, yra rankena.
Girdėjau, kad Dobo kalėjimas padorus, ten gerai maitina. Bent jau taip tvirtina Kafka. Jis kalba, į burną kišdamasis penktąjį bananą, ir juokiasi taip, kad krenta banano gabalėliai. Tada vėl paima mane už rankos. Šlykštu! Koks iškrypęs cinikas!
Nors tai visai neblogas politiko apibrėžimas.
Skaitau platųjį termino „PENOLOGIJA“ apibrėžimą:
„Visi gyvenimą pradedame vienodai, kitaip tariant, gimdami, bet vėliau tam tikri asmenys „išklysta iš kelio“ ir papuola į kalėjimus, kitaip vadinamus įkalinimo įstaigomis. Jie ima gyventi kitaip, kitoje organizacinėje struktūroje ar sistemoje nei dauguma žmonių, ir jų gyvenimo būdas keičiasi.“
Rugsėjo 4 d.
Dėviu ispanišką skrybėlę ir devyniolikto amžiaus pabaigos kostiumą. Esu giliai džiunglėse klaidžiojanti tyrinėtoja. Vietos gyventojai mane atgabena į vietą, pažymėtą nedidelėmis galvytėmis. Jos primena beždžionių galvytes, ir jų yra šimtai, jos kabo ant medžių šakų, maždaug pusantro metro virš žemės. Vaikščiodama tarp šių galvyčių, staiga pagalvoju, kad kai kurios primena žmogaus galvas, tik daug mažesnes. Kai kurios jų kalbasi tarpusavyje. Net nukirstos ir negyvos, jos kartais pramerkia akis ir nužvelgia praeivius. Viena iš galvyčių įkanda mano nešikui. Pagalbos nėra, o jo kūną staiga išberia, išryškėja paraudimai, kakta ima degti, prasideda traukuliai ir vėmimas. Nešikas miršta baisiose kančiose, akimirksniu supūva ir virsta raudonu dumblu. Esu nežinomos genties kapinėse. Centrinį kapą žymi kažkoks ženklas – apskritimas, kurio centre susiglaudę dar du apskritimai. Priešais įėjimą stūkso didelė uola, ir iš po jos aidi pagalbos šauksmai. Šaukia mano mama. Įsakau nešikams, kad uolą patrauktų. Nepavyksta. Įsirėmę stumiame, bet uola nejuda. Mano mama vis garsiau rėkia, kad nori išsigauti, kad jai trūksta oro. Tada šauksmas nutyla. Desperatiškai mėginu patekti į kapą. Daužau akmenį kumščiais, draskau nagais. Nieko. Pravirkstu. Ašaros krenta ant uolos, ir ji staiga sujuda. Tai pastebėjusi, visiems savo žmonėms įsakau verkti. Visi verkiame, ir uola akimirksniu nurieda. Ji slėpė tamsią skylę. Mamos niekur nėra. Kapas visiškai tuščias. Ten guli tik mažyčiai palaikai, kažkoks šaltas kūnas. Smulkus ir plonytis. Tikriausiai iręs ištisus dešimtmečius. Panašus į odos išnarą be skeleto, lyg pajuodusi ir susitraukusi ankštis, plonas kaip popierius. Dar galima įžvelgti veido bruožus, mažas ant krūtinės sudėtas rankytes, prie pilvo prispaustus kelius. Staiga lieku viena. Mano vedliai pranyko. Mamos kūnelio irgi nebėra. Viena klajoju po džiungles. Brendu per purvo upę, ir man krokodilas nukanda koją. Visai neskauda. Pati stebiuosi, kaip nesunkiai galiu eiti be kojos. Bijau pažvelgti žemyn. Tada vis tiek prisiverčiu nukreipti žvilgsnį. Matau visus dešimt savo kojų pirštų ant šaltų plytelių. Stoviu vidury vonios kambario. Po kelių valandų, veltui mėgindama užmigti, iškišu iš po antklodės tai vieną, tai kitą koją, tai vieną, tai kitą, po to abi, ir stebiuosi, kad jas vis dar turiu ir kad abi pėdos neatskirtos nuo likusio kūno, tai – stebuklas. Atsikeliu prieš aušrą. Rašymas stebuklo nežada. Spausdinu automatiškai, pirštai juda, lyg būtų ne mano, jų judesiai stebuklą tik atitolina. Galiu aprašyti tik tą kankinantį budimą iš sapno, visas įvykusias baisybes, nors pasąmoningai veltui mėginu prieštarauti faktams, viską atsukti atgal, koreguoti sapno eigą, kažkokiu stebuklingu būdu gauti šautuvą ir šauti žvėriui tiesiai į snukį. Bet šautuvo neturiu, esu viena, ir nei drebulys bundant, nei juo labiau dar aidintys mamos pagalbos šauksmai neleidžia išlaikyti pusiausvyros, žinau, kad esu netekusi judėjimo galimybių, negaliu atsikratyti naktinių siaubų, baimės neapleidžia nė pabudus, jaučiuosi lyg įstrigusi nematomame narve, kurio grotas įžvelgiu tik rašydama šias eilutes.
Rugsėjo 6 d.
Kafka padeda galvą ant mano kelnaičių ir, dešinės rankos rodomuoju bei didžiuoju pirštais lygindamas fiurerio ūsus, lyg Hitleris ištiesia kairę ranką. Nusijuokiu ir prie jo priglundu visu kūnu, spaudžiu glėbyje iš visų jėgų, kol jis ima maldauti pasigailėjimo. Žinau, kad netrukus stos karti akimirka, kai jo žvilgsnis kažkur nuklys ir nutols, o veidas suakmenės. Tokiomis akimirkomis Kafka yra beginklis ir nieko nevaidina, tad galiu pažvelgti į jo sielos gelmes, lyg žvelgčiau į baseiną, kurio vandenyje vienu metu atsispindi ir vaikas, ir senis.
– Apie ką mąstai? – nutraukiu tylą.
Jis niekada neatsako, tik labai stipriai mane apkabina. Šis apkabinimas skiriasi nuo kitų, įprastų apkabinimų, jis tikras ir šiltas, žadantis prieglobstį, atskleidžia, kad ir aš galiu būti Kafkos prieglobsčiu, lygiai taip pat galiu sudėti ginklus ir atsiduoti.
Nuolat kalbamės apie maistą. Ir Kafka svarsto tapti veganu. O rankraščio, apie kurį kalba jau visus metus, man parodyti nenori. Mano, kad tas rankraštis – šedevras, kūrinys, kokio pasaulis dar nematė. Didinga mirties virėja. Koncentracijos stovyklų patiekalai, siaubo ir beviltiškumo kąsniai, svogūnų pakilimai ir nuosmukiai, bulvių karai, alkio ir pasiaukojimo diktatūra.
– Tikrai? – pasitikslinu.
– Niam niam, – atsako jis ir nusišypso įprasta dirbtine, šiurpą keliančia šypsena.
Tada jis teikiasi man plačiau papasakoti apie būsimą darbą. Dabar reikalas truputį aiškesnis. Vykdant programą „Įtraukiame ir aktyviname“, rašytojai siunčiami į visos šalies kalėjimus, kur kels kalinių motyvaciją ir suteiks laisvėje reikalingų kompetencijų.
Nė vienas iš mūsų netikime, kad kuris nors programą finansuojančios ministerijos darbuotojas turi bent lašą vilties, jog tas paklydusias sielas įmanoma nors truputį motyvuoti ar išmokyti gyvenime naudingų dalykų. Netikiu ir tuo, kad kas nors kalėjime, pradedant vadovais ir prižiūrėtojais, baigiant kaliniais, galvoja, jog rašytojai sugebės bent truputį pakelti moralę ar kasdieniame gyvenime, kalėjime arba už jo ribų, reikalingas kompetencijas.
O mažiausiai tikiu, kad rašytojai patys mano galintys kaliniams pasakyti ką nors prasmingo, drąsinančio ar juo labiau naudingo gyvenime laisvėje.
Tiesą sakant, mes, rašytojai, rašome dėl pinigų. Ir ministerija tam pritaria, nes yra įsipareigojusi beprasmiškai leisti pinigus, kuriuos privaloma užmaskuoti kuo patrauklesne pakuote.
– Grožis – pasaulio varomoji jėga, – griausmingai juokdamasis pareiškia Kafka.
Tokie ir panašūs teiginiai mane aplieja lyg šaltas vanduo, sukelia nerimą, suyra ir virsta dumblu, neleidžiančiu įžvelgti gilumos.
Kai pas mane ateina Kafka, tampu tamsiu ir neįžengiamu mišku, kuriame nerastum nė vieno gyvūno.
Nė vieno gyvo gyvūno, yra tik žvėrių pėdsakų, nudirtų odų ir gaišenų.
Kalėjimuose leidžiami skaidrūs kvazifilantropiniai žaidimėliai, nes tai geriau nei nykuma ir vienodai slenkančios tuščios dienos (bent jau kalinių požiūriu), be to, remiantis įvairiais tyrimais, kalėjimai yra pasenusios ir atsilikusios represinės institucijos (ministerijos požiūriu).
Puikus atspirties taškas pirmaisiais mano darbo mėnesiais. Ir aš, ir kaliniai – nusivylę ir nemotyvuoti žaidėjai žaidime, kuriuo niekas netiki.
Aš ir kaliniai: neapibrėžta ir nešališka, laisva sąjunga, kuri turėtų aktyvinti ir įtraukti.
Šis suvokimas mane ramina. Nepakelčiau susitikimo su kaliniais, kurie iš manęs ko nors tikėtųsi. Arba aš ko nors tikėčiausi iš jų. Juk nežinau net ko tikėtis iš trumpų susitikimų su kaimynais laiptinėje, pasimatymų su kolegomis rašytojais ar su pačiu Kafka. Ko tikėtis iš nedaugelio man likusių, su pasauliu siejančių socialinių ryšių? Negalėčiau pakeisti logikos ir tikėti, jog kadaise nusikaltimus vykdę žmonės bus priklausomi tik nuo manęs. Šito nepakęsčiau. Tad niekas nepuoselėja vilčių, ir, žvelgiant iš šio atspirties taško, kažkas vis dėlto gali nutikti.
Kafkai išėjus, visą popietę ruošiuosi rytojaus kursams. Skaitau kūrybinio rašymo dirbtuvių vadovus, naršau internete, bet nerandu jokios naudingos medžiagos. Dėl visa ko atsispausdinu kelis tekstus ir porą praktinių pratimų (rašyti apie konkretų objektą, aprašyti pirmąjį vaikystės prisiminimą, parašyti klasikinį laišką, haiku, repo tekstą socialiai angažuota tematika, filmo scenarijų ir dainos tekstą), o dėl kursų eigos nuspręsiu vietoje.
Na, gerai, pripažįstu. Truputį jaudinuosi. Sužinojau, kad į kursus užsiregistravo net trisdešimt keturi kaliniai, o toks skaičius – gerokai per didelis. Atsakiau, kad į įvadinę paskaitą gali ateiti visi, bet po jos turėsime persiorganizuoti. Susirašinėju su kalėjimo psichologu. Daktaras Petekas yra laisvalaikio užsiėmimų terapeutas įkalinimo įstaigose. Iš laiškų atrodo korektiškas. Kaip kitaip? Juk tai svajonių darbas – organizuoti laisvalaikį. Ir aš dirbu tokį darbą. Esu rašytoja, romanistė. Daugybė neapibrėžto laisvo laiko. Svajonių profesija. Be to, ir jis, ir aš šį svajonių darbą dirbsime kalėjime. Svajingos perspektyvos už grotų. Nuostabu!
Apie kalinius, kurie užsiregistravo į kursus, nežinau nieko. Dobo kalėjime yra įvairiausių kalinių – nuo smulkių nusikaltėlių, kuriems skirta laisvės atėmimo bausmė ne daugiau nei pusantrų metų (atviroji kolonija), iki recidyvistų, kurie turės kalėti po penkiolika ir daugiau metų (uždaroji kolonija). Tokie tikriausiai neturėjo galimybės ateiti, įsitraukti ir aktyviai veikti mano kursuose. O jeigu? Nuo šios minties sukaistu.
Į kokį šūdą mane įvėlė Kafka?
Ir kaip ciniškai atsisakė man padėti!
– Ką man veikti su tais kaliniais? – paklausiau jo.
Kafka nusikvatojo.
– Duok jiems darbo, tegul rašo bet ką, kas tik jų galvelėse sukasi, apie tai, ką gerbia, ko bijo, duok kokią rimtą, jiems svarbią temą, pavyzdžiui, apie žmogžudystes, karą, jų tėvus ar motinas. Pamatysi, po poros seansų dirbtuvėse turėsi trisdešimt keturis apsibliovusius pacientus.
Rugsėjo 7 d.
Autobusas iki Dobo kratosi ištisą valandą. Visur pilna vaikų su mokyklinėmis kuprinėmis. Daugelis išlipa priemiestyje. Kelionės pabaigoje autobuse lieka vos keli keleiviai. Mane užlieja nepakeliamas nuovargis. Ratų dardėjimas ir kartumas burnoje. Atsimerkusi pastebiu, kad, be manęs, autobuse liko tik vairuotojas. Laukai, elektros linijos, horizonte stūksantys miškai. Paskutinį kilometrą tenka kulniuoti pėsčiomis. Kelias veda įkalnėn, pakelėje žaliuoja obelys ir kriaušės, pilna vapsvų, tvyro apsnūdusi kaimo laisvė, kuri staiga išgaruoja, pastebėjus įspėjamuosius ženklus, spygliuotą vielą ir aukštą apsauginę tvorą.
Priimamajame manęs laukia daktaras Petekas. Praeinu pro metalo detektorių, kompiuterį ir telefoną palieku rūbininkui. Pasiimti galiu tik knygą, kurią sargybinis greitai patikrina. Nejaugi rimtai mano, kad aš lyg senų filmų herojė knygoje slepiu dildes ir metalui pjaustyti skirtus pjūklelius? Arba narkotikus kaliniams?
Petekui gal keturiasdešimt, jis elgiasi oficialiai, bet mandagiai. Pasakoja, kad kaliniai jau yra dalyvavę kūrybinio rašymo kursuose, nors populiariausios keramikos ir medžio apdirbimo dirbtuvės. Jis man pasakoja apie šiuolaikinius standartus, kuriais vadovaujamasi Dobo kalėjime, išskirtines mokymosi galimybes kaliniams, biblioteką, muzikos kambarį, poilsį, įvairius kursus ir edukacijas, iš kurių populiarumu išsiskiria kulinarija.
– Čia labiau vienišių namai nei kalėjimas, – patikina jis.
Pasiteirauju, kiek seminare bus dalyvių. Sako nežinąs. Neva, visada užsiregistruoja daugiau, nei iš tiesų ryžtasi ateiti. Be to, kaip tik dabar transliuojamos kažkokios futbolo varžybos. Einame per asfaltuotą rankinio aikštelę, aptvertą aukšta spygliuota tvora. Koks trisdešimt kalinių vaikšto ratu. Vieni žingsniuoja iš lėto, kiti greičiau. Nebėga nė vienas. Keli šnekučiuojasi kampe. Kaliniai apsirengę kasdieniškai, mūvi sportines kelnes ar džinsus. Mane apima keistas jausmas, nors į mudu su daktaru niekas nekreipia nė menkiausio dėmesio. Mano širdis daužosi kaip pašėlusi, kojos dreba, žingsniai netvirti, lyg žengčiau per šukes. Viskas atrodo įprastai, nė kiek neprimena amerikietiškų filmų. Jei ne spygliuota tvora, neabejočiau stebinti grupines senjorų mankštas, bet…
Vengiu visų žvilgsnių, išskyrus daktarą Peteką. Gėdijuosi, nes ateinu iš kito pasaulio? Nes esu moteris? Nes man ant kaktos šviečia žodis LAISVĖ? Ilgas tuščias koridorius, klasė. Nieko nėra. Su daktaru Peteku palaukiame penkias, dešimt minučių. Staiga į klasę įžengia du kaliniai. Po kelių minučių – dar vienas. Trys iš trisdešimt keturių užsiregistravusių?
– Taip jau kalėjime būna, priversti jų negalime, o ir veiklų netrūksta, kartais vienu metu vyksta net kelios veiklos. Apgailestauju, – atsiprašo daktaras Petekas. Man palengvėja. Mieliau dirbsiu su keliais žmonėmis nei su minia, nors individualus darbas gali būti pavojingas. Norėčiau bet kokia kaina išvengti suartėjimo su kaliniais, o mažose grupėse tai praktiškai neįmanoma.
Trys kaliniai susėdo į atskirus suolus, nė vienas nesirinko priekinių. Džiaugiuosi, kad išlaikysime didesnį fizinį atstumą. Jaučiuosi, lyg kalbėčiau tuštiems priešais stovintiems suolams, ir po truputį grįžta pasitikėjimas savimi. Petekas prisėda šalia – akivaizdu, kad jam neįdomu, kas vyksta, nes tuoj atsiverčia užrašinę ir ima kažką žymėtis. Tiesa, jis nepamiršo paminėti, kad jei viskas bus gerai, kitų užsiėmimų metu mane paliks vieną.
Norėdama įtraukti kalinius, paprašau jų trumpai prisistatyti. Pirmasis prisistato Panfio vardu. Tai apvalus vidutinio amžiaus vyras, gana kalbus. Iš karto suprantu, kad jis ieško laisvų ausų, kurias radęs neužsičiaups niekada. Sužinau, kad šiandien pietums patiekta kepta vištiena su bulvių koše, daržovių sriuba ir desertas. Kalėjime sunku nepriaugti svorio, nors kasdien privalomi pasivaikščiojimai. Be to, čia labai gerai gaminama (ar man tik pasirodo, kad, išgirdę šią frazę, kiti du kaliniai nežymiai šypteli?). Kitas pasisakė esąs Filas (o gal Philas?). Šis žmogus santūresnis ir gerokai vyresnis. Išsiskiria ilga žila barzda, pliktelėjęs, likusius plaukus susirišęs į uodegą, juda ir kalba apgalvotai, po akimis juoduoja dideli ratilai. Trečiajam nėra nė keturiasdešimties. Dionėjus. Kas per vardas! Tokio dar nebuvau girdėjusi. Vyras sėdi neramiai, kojas tai susikelia ant gretimos kėdės, tai sukryžiuoja, tai vėl susikelia, lyg nuolat turėtų judėti, žvilgsnis irgi neramus, dažnai nukreipiamas į langą su užtrauktomis žaliuzėmis. Pro tarpelį matosi siauras praėjimas tarp sienų, virš kurių kabo žydras dangus. Dionėjus nuolat šniurkščioja nosimi. Narkomano įprotis? Pro nosį šnioti viską, kas supa, net tas sienas ir dangaus lopinėlį už lango.
Pasakoju apie save, dėstau savo požiūrį į literatūrą, aiškinu, kas man yra literatūra, ką veikiu ir kuo domiuosi. Nervingai, su dar nepažintu vidiniu pasipriešinimu perskaitau kelias romano ištraukas. Tikrai užuodžiu, matau ir girdžiu iš savęs sklindantį nervingumą, ir tai mane tik dar labiau nervina. Laimei, netrukus Panfis pertraukia mano monologą, nes turi klausimą. Tada gal dvidešimt minučių kalbamės apie tai, kodėl mano romano pabaigoje pagrindinė veikėja nusprendžia nusižudyti. Panfio nuomone, tai – labai sunki tema, ypač tokiai jaunai rašytojai. Neva, panašius klausimus kėlė Gėtės Verteris. Nustembu, kad kalinys žino šį romaną.
Paklausiu, ką jie skaito, ar turi kalėjime knygų. Tada įsiterpia daktaras Petekas – paaiškina, kad kalėjimo biblioteka neblogai aprūpinta literatūros klasika, o štai šiuolaikinės literatūros trūksta. Be to, mažai kalinių skaito. Žinoma, Panfis yra išimtis, nes jis kartais dirba bibliotekoje. Panfis atsidūsta, tvirtindamas, kad bet ką atiduotų už naujausius romanus, kurių apžvalgas kartais pamato laikraščiuose. Paklausiu apie internetą. Uždraustas, atsako Panfis, kaliniai prie interneto neturi prieigos. Filas paantrina, kad toks draudimas netgi naudingas, nes atsiranda daugiau laiko sau, galima įsivesti tvarką. Jei prieiga prie interneto būtų, kaliniai nuolat lindėtų socialiniuose tinkluose.
Daktaras Petekas paskelbia, kad užsiėmimas netrukus baigsis ir visiems teks grįžti į kameras. Skubiai paklausiu, ar kuris nors dalyvis mėgina rašyti. Atsakymo nesulaukiu, netgi kalbusis Panfis tyli. Atsargiai pasiteirauju, ar iki savaitės galo jie nenorėtų parašyti bent vienos istorijos, ne ilgesnės nei du puslapiai. Istorijas galėtų perduoti daktarui Petekui, o šis jas persiųstų man. Petekas linkteli.
Panfis pasiteirauja, kokia tema reikėtų rašyti. Nustembu, nors tokio klausimo ir reikėjo tikėtis. „Karas. Rašykite apie karą“, – atsakau, ir iš karto pasigailiu. Pati tikrai būčiau pasirinkusi visai kitokią temą, bet paklausiau Kafkos, ir šią akimirką man tai pasirodė didžiausia klaida. Bet nebėra kelio atgal. Susigėdusi pažvelgiu į Peteką – jis absoliučiai abejingas. Atrodo, kad su tema sutinka ir visi trys dalyviai. „Gerai, – pagalvoju, – gal esu per jautri. Galėjau duoti ir neutralesnę temą, pavyzdžiui, ekologija, ateitis ar svajonės. Taigi…“
Į duris pasibeldžia sargybinis, trijulė nedelsdama atsistoja, atsisveikina ir dingsta už durų. Petekas mane palydi iki išėjimo. Sako, visai tikėtina, kad prie grupės dar kas nors prisijungs, bet nereikėtų nusivilti, jei teks dirbti tik su trimis kaliniais. Linkteliu galva.
Rankinio aikštelė tuščia. Vėsu. Rudenį pranašauja švelnus, drungnas vėjelis, atsiduodantis aštriu šaltesnių dienų gaivumu, kurį jau netrukus pakeis šaltas žiemos kvapas.
Grotuotuose gretimo pastato languose matau vyrų figūras. Jas pastebi ir Petekas.
– Šiame skyriuje kameros vienvietės, tikriausias liuksas, – nusijuokia jis.
Prie išėjimo atsisveikiname, ir aš pasiimu savo kuprinę, telefoną, kompiuterį.
Išeinu jausdama palengvėjimą. Lauke dar šviesu, bet kai leisdamasi nuo kalvos atsisuku į kalėjimą, pastebiu įsižiebusius žibintus. Nutolęs ir apšviestas kalėjimas man nebe toks baisus, koks pasirodė tik atvykus. Čia labiau vienišių namai nei kalėjimas, mintyse pakartoju Peteko žodžius.
Liublianos centre iš autobuso išlipu visai sutemus.
Versta iš: Aleš Šteger. Neverland. Beletrina, 2017.
Ruth Rendell. Šviesus rytojus
2025 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis
Ruth Rendell (1930–2015) – viena populiariausių ir išradingiausių anglų detektyvinių romanų autorių. Ji kurį laiką dirbo reportere, žurnalistės patirtis pravertė jai kuriant detektyvines istorijas. Kai kurias savo knygas pasirašydavo slapyvardžiu Barbara Vine.
Parašė tradicinių detektyvinių romanų, kurių herojus sumanus vyresnysis policijos inspektorius Veksfordas atskleidžia nusikaltimus išgalvotame Sasekso kaime. Taip pat parašė šiurpinančių psichologinių trilerių, apsakymų, kurių veikėjai apsėsti paranojos. Tarp jos apsakymų rinkinių populiarūs „Nukritusi uždanga“, „Naujoji draugė“, „Karštligės medis“. Ne vienas kūrinys buvo ekranizuotas (garsiausias filmas – Pedro Almodóvaro „Virpantys kūnai“, sukurtas pagal to paties pavadinimo romaną, didelio populiarumo susilaukė ir serialas apie inspektorių Veksfordą).
Jos kūryba įvertinta apdovanojimais, o knygos išverstos į daugelį kalbų. Lietuvių kalba išleisti trys jos romanai – „Krokodilo nasruose“ (vertė Zita Marienė, 2002), „Pamergė“ (vertė Judita Vabalienė, 2003), „Vaikeliai girioje“ (vertė Ina Rosenaitė, 2009).
Apsakymas
– Šešių turėtų pakakti, – pasakė jis. – Tarkim, šešių dėžių nuo arbatos ir vieno lagamino. Jei pristatysi jas rytoj, viską supakuosiu, ir gal taviškiai užvažiuotų paimti jų trečiadienį. – Jis pasižymėjo popieriaus skiautelėje. – Ryt maždaug apie pietus.
Ji nepajudėjo. Vis dar sėdėjo dideliame krėsle su ąžuoline atrama tolimajame kambario gale. Jis prisivertė žvilgtelėti į ją ir nutaisė lyg ir šypsenėlę – atseit viskas gerai.
– Jokių rūpesčių, – pridūrė. – Jie labai patyrę.
– Netikėjau, – pasakė ji, – kad tu išties taip pasielgsi. Tik kai išgirdau tave kalbant telefonu. Maniau, kad tai neįmanoma. Tu tikrai supakuosi visus šiuos daiktus ir nusiųsi jai?
Jie vėl ėmė viską aptarinėti iš naujo. Kaip neaptarinėsi. Tai tęsis tol, kol jis išveš savo daiktus ir pats išsinešdins iš Londono toliau nuo jos visiems laikams. Ir jis nesiruošė ginčytis ar sakyti ilgų pasiteisinamųjų kalbų. Užsidegė cigaretę ir luktelėjo, kol ji pradės, prisiminęs, kad aludės atsidarys po valandos ir tada jis galės išeiti išgerti.
– Nesuprantu, ko išvis čia atėjai, – pasakė ji.
Jis neatsakė. Vis dar laikė cigarečių dėžutę, bet dabar uždarė dangtelį ir pajuto onikso vėsą pirštų galuose.
Ji išbalo.
– Vien tik pasiimti savo daiktų? Morisai, grįžai tik dėl to?
– Tai mano daiktai, – ramiai atsakė jis.
– Galėjai atsiųsti ką nors kitą. Galėjai parašyti ir paprašyti manęs tai padaryti.
– Niekada nerašau laiškų, – pasakė jis.
Tada ji sukrutėjo. Nekantriai mostelėjo ranka.
– Tarsi nežinočiau, – jai išsprūdo, didžiulėm pastangom suvaldė balsą, kad nevirpėtų. – Buvai Australijoje metus, ištisus metus, ir nė karto man neparašei.
– Skambinau.
– Taip, du kartus. Pirmąsyk sakei, kad myli mane ir ilgiesi, trokšti grįžti, ir kad laukčiau tavęs, ir kad neturi jokios kitos. O antrą kartą, prieš savaitę, pasakei, kad būsi čia šeštadienį, tai gal galėčiau tave priimti. Dieve mano, gyvenau su tavim dvejus metus, praktiškai buvom susituokę, o tu skambini ir teiraujiesi, ar galėčiau tave priimti!
– Žodžiai, – pasakė jis. – O kaip tu būtum pasakiusi?
– Pirmiausia būčiau užsiminusi apie Patriciją. O taip, būtinai būčiau apie ją užsiminusi. Būčiau turėjusi tiek padorumo, paprasto žmogiškumo. Ar žinai, ką pagalvojau, kai pasakei, kad atvyksti? Štai koks jis ypatingas, koks savotiškas – nerašo, neskambina. Bet toks jau Morisas, žmogus, kurį myliu, jis sugrįžta pas mane, mes apsivesime, ir aš tokia laiminga!
– Aš sakiau tau apie Patriciją.
– Tik po to, kai pasimylėjom.
Jis krūptelėjo. Tai buvo klaida. Žinoma, jis neketino to daryti, tik sveikinantis lengvai pabučiuoti. Bet ji atrodė labai patraukli, jis buvo prie jos pripratęs, ir atrodė, lyg ji šito lauktų – velniai griebtų! Moterys niekad nesuprato nei vyrų, nei sekso. Ir stovėjo tik viena lova, ar ne? Būtų kilęs baisus skandalas tą pirmąją naktį, jeigu jis būtų pasisiūlęs miegoti ant sofos.
– Pamylėjai mane, – pasakė ji. – Buvai toks aistringas, kaip seniau, o kitą rytą pasakei. Gavai leidimą gyventi Australijoje, susiradai darbą, sutikai merginą, kurią nori vesti. Šitai man papasakojai per pusryčius. Ar yra kas trenkęs tau į veidą, Morisai? Ar yra kas sutrypęs tavo svajonę?
– Argi norėjai, kad ilgiau laukčiau? O dėl smūgio į veidą, – jis pasitrynė žandikaulį, – tai kerti iš peties.
Ji sudrebėjo. Atsistojo, ėmė lėtai ir sunkiai žingsniuoti po kambarį. – Vos paliečiau tave. Norėjau užmušti. – Ji stabtelėjo prie mažojo staliuko. Ant jo stovėjo porceliano statulėlė, greta buvo bronzinis popieriaus pjaustiklis, plunksninė iš onikso ir tokia pat peleninė. – Visus tuos mažmožius saugojau dėl tavęs, – pasakė ji. – Branginau juos. O dabar ketini viską nusiųsti jai. Daiktus, su kuriais gyvenome. Žiūrėdavau į juos ir galvodavau – Morisas nupirko šitą, kai važiavom – o Dieve! – negaliu patikėti, dabar siunti jai!
Jis linktelėjo nenuleisdamas nuo jos akių.
– Gali pasilikti didelius daiktus, – pasakė. – Ypač tą sofą. Nesėkmingai bandžiau užmigti ant jos porą naktų, ir tegu ji dingsta man iš akių.
Ji pagriebė porceliano statulėlę ir sviedė į jį. Nepataikė, nes jis tūptelėjo, ir statulėlė trenkėsi į sieną, prie pat įrėminto paveikslo. – Atsargiai, Lauris, – lakoniškai perspėjo, – sumokėjau už jį krūvą pinigų.
Ji griuvo ant sofos ir prapliupo verkti. Trankė viską, daužė pagalves kumščiais. Jo tai nepaveikė, jis ir nemanė graudintis. Susipakuos tuos daiktus, išvyks ir praleis tris mėnesius keliaudamas po Europą. Kaip laisvas žmogus džiaugsis reginiais, pramogom ir merginom, paskutinį kartą audringai praleis laiką. Paskui grįš pas Patriciją į namus, į darbą, į atsakingą gyvenimą. Tokia bus šviesi ateitis, kurios ta isteriška moteris neaptamsins.
– Užsičiaupk, Betse, dėl Dievo meilės, – pasakė jis ir smarkiai papurtė ją už peties. Tada išėjo, nes jau buvo vienuolikta, ir galėjo išgerti alaus.
Betsė pasidarė kavos ir nusišluostė užverktas akis. Apžiūrėjo dekoratyvius daiktus ir knygas, stiklines taures, vazas ir lempas, kurias jis atims iš jos rytoj. Ji pernelyg neliūdėjo dėl to, kad praras daiktus, tik dėl tuštumos, kuri atsiras juos išvežus, ir dėl to, kad visi jie priklausys Patricijai.
Naktį ji atsikėlė, surado jo piniginę, išėmė Patricijos nuotraukas ir suplėšė. Bet ji prisiminė tą veidą, gražų, nuožmų ir godų, ir įsivaizdavo, kaip tos gražios akys išsiplės, kai Patricija išpakuos dėžes nuo arbatos, kaip jos grobuoniškos rankos naršys po lagaminą ieškodamos daugiau lobių. Padarys viską turbūt dar neatvažiavus pačiam Morisui, išdėlios lempas, taures ir papuošimus jų namuose, kad jį pradžiugintų, kai jis pagaliau parvyks. Jis ves ją, žinoma. Ji turbūt mano, kad jis ištikimas jai, pagalvojo Betsė, kaip aš kadaise maniau, kad jis ištikimas man. Tik ne dabar! Vargšė kvailutė, ji nežino, ką jis išdarinėjo, kai tik atsidūrė vienas su manim, ir ką jis veiks Prancūzijoje bei Italijoje. Tai būtų jai puiki vestuvinė dovana drauge su visais gražiais niekučiais lagamine.
Na, kodėl gi ne? Kodėl jai neišardžius jų būsimų vestuvių? Laiškas. Laiškas, paslėptas mėlynais raštais puoštame inde nuo imbiero? Ji sėdasi rašyti. Brangi Patricija – ar ne kvailystė taip pradėti laišką savo priešei?
Brangi Patricija: nežinau, ką Morisas papasakojo apie mane, bet mes čia gyvenam kaip meilužiai nuo pat jo atvykimo. Kad būtų aiškiau, mes ir mylimės, ir miegam kartu. Morisas nepajėgia būti ištikimas niekam. Jei netikite manim, pagalvokit, kodėl, jei nenorėjo manęs, jis neapsistojo viešbutyje. Tai viskas. Jūsų – ir pasirašė. Pasijuto tiek geriau, kad sugebėjo nusiprausti vonioje ir pasigaminti šiokius tokius pietus.
Šešios dėžės ir lagaminas buvo pristatyti kitą dieną. Dėžės kvepėjo arbata, o jų dugnai pasirodė nukloti lapeliais. Lagaminas buvo padirbtas iš sidabro spalvos metalo, o sagtys – aukso spalvos. Tai buvo gražus daiktas, penkių pėdų ilgio, trijų aukščio ir dviejų pločio. Dangtis prigulė taip standžiai, kad, regis, užsidarydavo hermetiškai.
Morisas ėmė pakuotis antrą valandą po pietų. Atsinešė vyniojamojo popieriaus ir laikraščių. Prikrovė dėžes virtuvės reikmenų, puodelių, lėkščių ir įrankių, taip pat knygų, ir tų savo drabužių, kuriuos buvo palikęs prieš metus. Kruopščiai ir su tam tikru negailestingu malonumu vengė tų daiktų, kuriuos Betsė galėjo laikyti savais – menkų, pigių daiktelių, nerūdijančio plieno šaukštų ir šakučių, Vulvorto molinių indų, bjauriai spalvotų paklodžių – raudonų, oranžinių ir gelsvai žalių, kurių jis niekada nemėgo. Jiedu su Patricija miegos baltoje patalynėje.
Betsė jam nepadėjo. Tik stebėjo ir be perstojo rūkė. Jis pritvirtino dangčius ant dėžių ir ant kiekvieno baltais dažais užrašė savo adresą Australijoje. Tik įrašė ne savo pavardę, o Patricijos. Ne tam, kad paerzintų Betsę, tačiau jam buvo malonu matyti, jog tai ją erzina.
Jis negrįžo į butą iki pirmos valandos nakties ir, žinoma, neturėjo rakto. Betsė atsisakė jį įsileisti ir paliko gatvėje, tad jis turėjo sėdėti išnuomotame automobilyje iki septynių. Pati irgi atrodė nemiegojusi. Panelei Patricijai Gordon, rašė jis greitai ir meistriškai.
– Nepamiršk savo indo, – pasakė Betsė. – Man jo nereikia.
– Šitą į lagaminą. Panelei Patricijai Gordon, 23 Burwood Park Avenue, Kew, Victoria, Australia 3101. Visi gražūs daiktai keliauja į lagaminą. Tai mano ypatinga dovana Patricijai.
Lauris nusileido žemėn ir buvo rūpestingai apkamšytas bei įvyniotas į popierių. Įvyniojo ir onikso peleninę su plunksnine, alebastro dubenį, bronzinį peilį popieriui pjaustyti, mažyčius kiniškus puodelius, aukštas vyno taures, porceliano statulėles, deja… Jis pakėlė lagamino dangtį.
– Muitinė atidarys jį! – sušuko Betsė. – Viliuosi, kad jie konfiskuos tuos daiktus ir sudaužys! Meldžiuos kas vakarą, kad, užuot pasiekę krantą, jie nuburbuliuotų į jūros dugną!
– Jūra, – pasakė jis, – tai visada rizika, kurios neišvengsi. O dėl muitinės. – Jis nusišypsojo. – Patricija ten dirba, ji muitinės tarnautoja, argi nesakiau tau? Labai abejoju, kad jie bent žvilgtels į vidų.
Jis užrašė etiketę ir priklijavo ant lagamino šono. Panelei Patricijai Gordon, 23 Burwood Park Avenue, Kew…
– O dabar eisiu ir nusipirksiu spyną. Prašau duoti raktus. Jei bandysi dar kartą manęs neįsileisti, skambinsiu policijai. Neužmiršk, kad dar esu teisėtas šio buto gyventojas.
Ji padavė jam raktus. Kai jis išėjo, ji įkišo savo laišką į indą. Manė, kad jis iškart uždarys lagaminą, bet jis to nepadarė. Paliko atdarą, atverstu dangčiu ir su nauja spyna, kabančia ant aukso spalvos kilpos.
– Ar yra ko užvalgyti? – paklausė jis.
– Eik ir pasiieškok, neraliuotas kvaily! Pasiieškok kitos, kuri tave pamaitintų!
Jam ji patiko, kai pykdavo ir niršdavo, tik jos meilės bijojo. Jis sugrįžo vidurnaktį, kai butas skendėjo tamsoje. Atsigulė ant sofos, apsuptas arbatos dėžių, lyg gynybos barikadų, su blankiai švytinčiom baltom raidėm. Panelei Patricijai...
Netrukus atėjo Betsė. Ji nedegė šviesos, tik laviravo tarp dėžių, nešdama žvakę ant lėkštelės, kurią pastatė ant lagamino. Žvakės šviesoje su ilgais baltais naktiniais marškiniais ji atrodė kaip šmėkla, kaip kokia klajojanti beprotė, ponia Ročester iš romano „Džeinė Eir“.
– Morisai.
– Eik šalin, Betse, aš pavargęs.
– Morisai, meldžiu. Gailiuosi, kad prikalbėjau tau visko. Gailiuosi, kad tavęs neįsileidau.
– Nieko tokio, aš taip pat gailiuosi. Užviriau košę, ir gal man nereikėjo taip elgtis. Bet geriausia bus išvažiuoti ir išsivežti savo daiktus, ir visiškai nutraukti ryšius su praeitimi, ar ne? O dabar būk gerutė, atstok nuo manęs ir duok šiek tiek pamiegoti.
To, kas įvyko paskui, jis nesitikėjo. Net į galvą nešovė. Vyrai nesupranta moterų nei sekso. Ji metėsi ant jo nevikriai ir godžiai. Atplėšė jo marškinius ir ėmė bučiuoti kaklą ir krūtinę, laikydama jo galvą ir prispaudusi burną prie jo burnos, gulėdama ant jo ir surakinusi jo kojas savo keliais.
Jis smarkiai ją stumtelėjo. Nustūmė, ir ji krisdama trenkėsi galva į lagamino šoną. Žvakė nukrito, sužioravo ir užgeso vaško balutėje. Tamsoje jis keikėsi kaip vežikas. Uždegė šviesą, ir ji atsikėlė laikydamasi už galvos, kur buvo matyti truputis kraujo.
– Ei, nešdinkis, dėl Dievo meilės, – jis šiurkščiai išgrūdo ją ir užtrenkė duris.
Rytą, kai ji atėjo į kambarį su mėlyne ant kaktos, jis miegojo ant nugaros nenusirengęs ir išsikėtojęs. Išvydusi jį, sudrebėjo, nuėjo gaminti pusryčių, bet kąsnis nelindo gerklėn. Negalėjo kavos gurkšnio nuryti ir viskas kėlė šleikštulį. Kai sugrįžo į kambarį, jis sėdėjo ant sofos ir žiūrinėjo lėktuvo bilietą į Paryžių.
– Vyrai ateis daiktų dešimtą, – pasakė jis lyg niekur nieko. – Ir geriau jau nevėluotų. Turiu būti oro uoste vidurdienį.
Ji trūktelėjo pečiais. Tiek iškentėjusi nemanė, kad jis dar gali ją kuo nors įskaudinti.
– Geriau uždaryk lagaminą, – pasakė abejingai.
– Viskas savo laiku, – jo akys sublizgo. – Dar turiu įdėti laišką.
Palenkusi galvą taip, kad matytųsi kraujosruva, skaudi ir patinusi, ji niūriai žvilgtelėjo į jį. – Juk niekad nerašai laiškų.
– Tai tik žinutė. Negalima siųsti dovanos be ją lydinčios žinutės, ar ne?
Jis išėmė imbiero indą iš lagamino, ištraukė jos laišką ir net nežvilgtelėjęs numetė ant grindų. Greitai, tačiau pabrėžiamai, kad Betsė matytų, užrašė ant popieriaus lapo: Visa tai tau, mieloji Patricija, visiems laikams.
– Kaip aš nekenčiu tavęs, – pasakė ji.
– Vos neapkvailinai. – Iš lagamino jis ištraukė didelę stalinę lempą ir pastatė ant grindų. Įdėjo raštelį į indą, pervyniojo jį, įspraudė tarp rankšluosčių ir pagalvėlių, kad apsaugotų trapų daiktą. – Neapykanta – ne tas žodis, kuriuo įvardinčiau, kaip jaučiuosi po tavo užpuolimo praeitą naktį.
Ji nieko neatsakė. Gal jam reikėjo tokį sunkų daiktą kaip stalinė lempa dėti į kurią nors dėžę. Gal būtent dabar reikėjo atidaryti vieną iš dėžių. Jis atsisuko paimti lempos. Jos ten nebebuvo. Betsė laikė lempą abiem rankom.
– Duok man ją.
– Ar tau yra kas nors smogęs į veidą, Morisai? – pasakė ji dusdama ir, iškėlusi lempą, trenkė jam tiesiai į kaktą. Jis susvyravo, o ji trenkė dar kartą, dar. Nesiliaudama smūgiavo į veidą ir galvą. Jis suklykė ir susmuko, užsidengęs veidą kruvinom rankom. Tada, sukaupusi visas jėgas, ji užsimojo ir trenkė iš peties, o jis pargriuvo ant kelių, nusirito ant grindų ir pagaliau nurimęs nutilo.
Išsiliejo nemažai kraujo, bet netrukus jis liovėsi tekėjęs. Ji stovėjo žiūrėdama į jį ir raudojo. Ar ilgai? Ji buvo visa išsitepus krauju. Nusiplėšė drabužius ir sumetė šalia į krūvą. Valandėlei suklupo prie jo, nuoga ir verkdama, lingavo pirmyn atgal, kartodama jo vardą ir kandžiodama sau pirštus, lipnius nuo jo kraujo.
Tačiau savisauga yra pirmykštis instinktas, galingesnis už meilę ar sielvartą, neapykantą ar gailestį. Jau buvo devinta valanda, už valandos ateis tie vyrai. Betsė atsinešė kibirą vandens, skalbiklio, šluostelių ir kempinę. Varginantis didysis valymas išdžiovino jos ašaras, nuramino širdį ir prislopino mintis. Ji nieko negalvojo, tik aptemusiu protu darbavosi kaip pašėlusi.
Kibirą po kibiro pylė į kriauklę rausvą vandenį, ir kai kilimas jau buvo švarus, permirkęs tik nuo vandens, o lempa nuplauta, nušluostyta ir išblizginta, ji sumetė savo drabužius į skalbinių pintinę vonioje ir išsimaudė. Kruopščiai apsirengė ir susišukavo. Be aštuonių dešimta. Viskas atrodė švaru, ir ji atidarė langą. Bet numirėlis tarsi tebegulėjo ant krūvos raudonų laikraščių.
– Mylėjau jį, – pasakė ji garsiai ir sugniaužė kumščius. – Nekenčiau jo.
Vyrai buvo punktualūs. Jie atėjo tiksliai dešimtą. Išsinešė šešias dėžes nuo arbatos ir sidabrišką lagaminą su aukso spalvos spynele.
Kai jie išėjo ir jų furgonas nuvažiavo, Betsė atsisėdo ant sofos. Pažvelgė į stalinę lempą, onikso plunksninę ir peleninę, imbiero indą, alebastro dubenį, vyno taures, bronzinį peilį, mažus kiniškus puodelius ir tą Laurį, kuris vėl atsidūrė ant sienos. Ji nusiramino netgi be brendžio, nors buvo jo įsipylusi. Apie praeitį išvis negalvojo, o dabartis atrodė kaip apčiuopiama nebūtis, kaip apgaubusi tiršta tyla. Ji pagalvojo apie ateitį po trijų mėnesių, ir tylą suardė nenumaldomas monotoniško juoko protrūkis. Patricija Gordon… Gražus, godus, atšiaurus veidas. Rankos, taip nekantraujančios atidaryti tą spynelę, išlaužti tas auksines kilpas ir rasti lobį.
Ir koks įdomus atrodys tas lobis po trijų mėnesių, toks, kokio panelė Patricija nebus regėjusi per visą gyvenimą! Gerai, kad galės jį atpažinti, juk ant viršaus pritvirtintas raštelis, parašytas pažįstama ranka:
Visa tai tau, mieloji Patricija, visiems laikams.
Versta iš: CRIME NEVER PAYS / Oxford Bookworms Collection. Oxford University Press, 2008.
Gerhard Meier. Borodino
2025 m. Nr. 2
Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė
Vieno žymiausių šveicarų rašytojų Gerhardo Meierio (1917–2008) romanas „Borodino“ yra vadinamosios Amraino tetralogijos „Baur und Bindschädler“ („Bauras ir Bindšėdleris“, 1979–1990) antroji dalis. Amraino kaimo vardu (jo prototipas – gimtasis rašytojo kaimas Nyderbipas, įsikūręs Juros kalnų papėdėje) pavadintas G. Meierio keturių knygų magnum opus išauga iš dviejų senų, kartu tarnavusių draugų, Bauro ir Bindšėdlerio, pokalbių: tai nenutrūkstamas dialogas, jie kalbasi apie tai, ką pastebi kasdienybėje, o asociacijos nuveda į literatūros, dailės kūrinius ar prisiminimus, pavyzdžiui, apie kaimo žmones, gyvus ir mirusius. Visos istorijos, visi likimai susipina į tankų, prasmių prisodrintą, poetišką ir užburiantį pasakojimą.
G. Meierio tetralogija kritikų vertinama kaip vienas svarbiausių XX a. antrosios pusės literatūros kūrinių vokiečių kalba.
„Metų“ žurnale (2023, Nr. 4) yra publikuotas pirmojo tetralogijos tomo „Mirusiųjų sala“ fragmentas.
Romano fragmentas
Prielaida, kad žmogiškąjį gyvenimą įmanoma valdyti protu, paneigia gyvenimo galimybę. Levas Tolstojus
– Ketinau neatsakyti, Bindšėdleri. Tada atėjo antras kvietimas. Susitikimas būsiąs jubiliejinis. Skirtas mobilizacijos keturiasdešimtmečiui. Daugybė draugų jau mirę. O kitąsyk, galbūt po trejų metų, tokių tik padaugėsią, – pasakė Bauras ir nužingsniavo prie lango, paskui atgal prie židinio, vėl prie lango, ten pastebėjo voratinklio giją ant forsitijos šakos, galiausiai vėl atsistojo prie židinio.
– Tad reikėtų susiimti ir dalyvauti, paskirti tam lapkričio vienuoliktąją, įvertinti galimybę puoselėti draugystę, dalintis prisiminimais.
Ir kaip tik tądien, Bindšėdleri, tai yra susitikimo dieną, išsigiedrijo. Nusistovėjo rytys, virš apylinkių pajutai tarsi istorijos dvelksmą, lydimą trimitų gausmo, žinoma, nebylaus. Stojo skaisti diena, – pasakė Bauras. Ir atsirėmė į molio plyteles, dengiančias židinį ir sudarančias atbrailą, ant kurios stovėjo trys porceliano dirbiniai, iš dviejų styrojo žvakigaliai, vidurinio žvakė buvo visiškai sudegusi.
Saulėtos dėmės ant kilimo tuo tarpu kiek prislopo.
– Lapkričio vienuoliktą kareivinių mieste atsidūriau gana anksti. Paslankiojau apie technikumą (žinai, kadaise ten studijavau aukštuminę statybą). Patraukiau prie apskrito fontano už liepų guoto. Įsispitrijau į gimnazijos langą šiapus guoto, jame kaip tik atsispindėjo dangus. Mintijau, kaip tik už šio lango kartais nuskambąs eilėraštis, taip pat ir „Laukų roželė“, sykiu regėjau gimnazistės akis, atspindinčias dangų, tyrlaukių dangų, – kalbėjo Bauras sukeitęs rankas ir įbedęs žvilgsnį į tašką sode.
– Paskui, Bindšėdleri, leidausi link „Rotušės“ viešbučio, mūsų suvažiavimo vietos. Priėjęs apsigręžiau ir vėl patraukiau technikumo link. Šiaip taip apsilenkiau su visu būriu andainykščių. Kirtau aukštesniosios techninės mokyklos teritoriją. Žingsniavau maršrutu, man įprastu kadaise per pertraukas. Tačiau observatorijos jau neaptikau. Prisiartinau prie sūrininko vilos. Sustojau priešais. Panirau į fontano pasaulį, iš trijų pusių supamą fin de siècle pastatų. Apžiūrinėjau tą ar kitą angelą abipus laukujų laiptų.
Prisiminiau nuo to laiko prabėgusias bene penkias dešimtis šv. Martyno vasarėlių, kurias turėjo prastumti šie angelai, nė kiek nesenstelėję ir net nepakeitę pozų, – pasakė Bauras, dešinės kojos kulną kiek pakišęs po kairės pėdos skliautu.
Mintijau apie kunigaikštytę Marją, apie tą Tolstojaus „Karo ir taikos“ vietą, kai ji svarsto patraukti su maldininkais. Paskui prieš akis iškilo Praceno aukštuma, kur apsipylęs krauju gulėjo kunigaikštis Andrejus Bolkonskis (jos brolis), su vėliava rankoje. Ir kur pirmąsyk gyvenime jam atsivėrė dangus, žvaigždėto dangaus aukštybė, tyla ir begalybė. Kur jis gulėjo išsivadavęs iš skausmų, norų ir vilčių, atviras šio pasaulio slėpiniui.
Sėdėjau užmetęs koją ant kojos. Žvelgiau pro langą į tolį. Paskui stebėjau Baurą, vaikštinėjantį pirmyn atgal, prie lango vis apžiūrintį forsitijos šaką su pumpurais, tuoj tuoj sprogsiančiais.
– Kai vėl atsidūriau prie „Rotušės“, Bindšėdleri, kaip tik atvyko grupė andainykščių. Pažinau tik vieną, Ernstą Šiutcą, tamsaus gymio, juodaplaukį, mudu kartu baigėme rekrūtų mokyklą.
Sveikinaisi.
Pabandžiau įsisegti į kairįjį švarko atlapą šventinį ženklelį. Jį įsegė Šiutcas. Kažkas ištiesė man ranką, prisistatė, pavadino vardu.
– Taip, taip, sveikas, Šadai, – pasakiau juokdamasis ir pamaniau: „Šitas tai bent pasikeitęs!“
Žengei į viešbučio holą. Prie stalelio Culigeris Fricas dalijo bilietus, susimokėjai. Šalia stovėjo mielasis Furjė iš trečiojo bataliono. Susenęs. Ūsuotas.
Stoviniavai prie vieno būrelio.
Tikrinaisi vardus.
– Ar Habegeris Fricas yra? – paklausiau. Taip, jis jau nuėjęs vidun. Ten esanti ir kuopos vadovybė, būrių vadai, vachmistrai, kapralai, taip pat majoras Boshardtas.
Lipai aukštyn į šventinę salę. Stalų driekėsi keturios eilės. Priekyje buvo palikta aikštelė šventiniams pučiamiesiems. Ant pakylos, prie skersinio stalo, sėdėjo vadai. Trečiasis būrys įsitaisė prie stalų palei langus. Pamačiau būrio vadą Materį, taip pat vachmistrą Egerį ir šaulį Jauną, šis atrodė ištisus dešimtmečius nugyvenęs taip, kaip sūrininko angelai. Galustalėje pamačiau Habegerį Fricą. Pasisveikinau. Nuėjau prie jo. Uždėjau ranką ant peties. Tariau: „Habegeri Fricai, visada, vos išsižioju pasakoti apie aktyviąją tarnybą, bemat prisimenu tave. Tada sakau visada tave pažindavęs, taip pat ir naktį, miške, bet kur, iš tolo. Visada pažindavęs tave iš tarškančio katiliuko, iš eisenos arba papsėjimo. Taip!“
Habegeris pažvelgė į mane… Atsakė: „Nepažįstu tavęs.“
Šventiniai pučiamieji sugrojo maršą.
Feldfebelis Kretlis dėjosi labai džiūgaująs, kad susirinko (atsiliepė į kvietimą) tiek daug andainykščių (jei neklystu, šimtas šešiasdešimt aštuoni). Jis pasveikino karininkus: kapitoną Reberį (ilgainiui brigados generolą), kapitoną Amaną (ilgainiui papulkininkį), majorą Boshardtą (ilgainiui pulkininką). Vėliau atsirado ir pulko vadas, aukštas, liesas, nukaršęs pulkininkas Bachmanas, beje, kadaise priėmęs mūsų priesaiką Šaulių pievoje. Priešpiet jis dar susitikęs su bendražygiais iš Pirmojo pasaulinio karo laikų, – kalbėjo Bauras, žingsniuodamas pirmyn atgal.
– Prisaikdinti pievoje, Bindšėdleri, netrukus išžygiavome į Vakarus, į naktį. Tolumoj griaudė audra. Tariau: „Jie šaudo Storule Berta (milžiniška Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių patranka).“
Kulkosvaidininkas Zuteris turbūt pamanė, kad paminėjau kažkokį storą kulkosvaidį. Nuo tos akimirkos jo lengvasis kulkosvaidis virto storuliu, – pasakė Bauras, atsirėmęs į židinį.
Prieš mano akis iškilo anas kalnagūbris, virš kurio siautė audra. Pasakiau Baurui, kad ir man įsiminęs tas nesusipratimas per mūsų žygį į naktį. Ir kad prieš porą metų aš netgi darsyk nužingsniavęs tą kelią.
– Taigi, feldfebelis Kretlis tarė sveikinimo žodį. Paskui buvo patiekti valgiai: lakštinių sriuba, jautienos kepsnys su bulvių koše, daržovių salotos. Leitenantas Materis užsakė raudonvynio. Valgei. Susidaužei. Gėrei.
Tuo tarpu salė, Bindšėdleri, man virto ledo luitu su veidų ir figūrų intarpais. Tas ledas atrodė ne čionykštis, ne kalnų ledyno, o rusiškų tundrų ledas.
Ir tas ledas tirpo – kas žvilgsnį, kas jautienos kąsnį, kas raudonvynio gurkšnį. Kuo daugiau sušveitei bulvių košės ir kepsnio, tuo ryškesni, gyvesni, autentiškesni darėsi žmonės už keturių ilgųjų stalų.
Tad kirtau atsidėjęs.
Ledo tirpsmą, atrodė, lydi savotiški garsai, gal vėjo gūsių šnaresys akmens skaldykloje, kur kaip tik mankštinaisi, savarankiškai atlikinėdamas kovinius pratimus, o nuo pasienio atsklido pabūklų grumėjimas, – pasakė Bauras, vėl įsispitrėjęs į tašką sode ir sukeitęs rankas. Saulėtos dėmės tuo tarpu šiek tiek pasislinko.
– Pasigedau Biutikoferio Vilio, Bindšėdleri, melžėjo iš Vinigeno kalnų. Pasigedau Lėmano Johano, žemės ūkio darbininko iš Ementalio, nuolat besišypsančio. Pasigedau Šado Paulo, Verdenburgo ciferblatų fabriko darbininko, su kuriuo tariausi pasisveikinęs. Ir kitų, – pasakė Bauras.
Pažvelgiau pro langą į tolius už didžiosios kiaušininko pievos. Išvydau Napoleoną, žvelgiantį kitapus Nemuno, žinoma, pro žiūronus ant pažo peties vietoj stovo. Napoleonas, esą, pamanė, kad štai ten ir esanti Rusijos stepė su Maskva vidury. Lenkų ulonų pulkininkas, imperatoriaus akivaizdoje apimtas ekstazės, su visu pulku metėsi plaukti per upę, ir keturiasdešimt–penkiasdešimt ulonų prigėrė kartu su žirgais. Napoleonas, nepatenkintas tokiu tuščiu pasirodymu, vėliau vis dėlto apdovanojęs lenkų pulkininką Garbės legiono, kurio vyriausiuoju vadu buvo jis pats, kryžiumi.
– Saulė tebešvietė, kad ir, galima sakyti, šaltai. Tarpais, būdavo, žvilgteliu pro langą, jei kaip tik nesiplūkiu su ledo luitu (kuriame vyksta minėtos permainos, lydimos savotiškų garsų), ir mano akiratyje atsiduria vėliavos, ištemptos ant lynų virš gatvelių, bent trys keturios. Jomis žaidžia lengvas rytys. Vėliavos dedasi prakilnios, tarsi panirusios į mintis, žinoma, istorines, o didžiausioji, būtent Šveicarijos vėliava, kartais išsipleikia vėjyje nejudri, bemaž gulsčia, paskui vėl plevena nusvirusi.
Ir mintijau, Bindšėdleri: „Tai štai ir tos vėliavos…“
– Su tokia (kad ir ne Šveicarijos) vėliava Bolkonskis žengė link prancūzų, kai jo žemiečiai leidosi bėgti, ir bemaž sustabdė bėgimą ant Praceno aukštumos kariuomenės vado Kutuzovo akivaizdoje, – pertraukiau Baurą. Nukėlęs kairę koją nuo dešinės buvau bekyląs, bet likau sėdėti.
Bauras šypsodamasis žvelgė priešais save.
– Taip! Taigi restorano salėje turėjau patirti quasi prisikėlimą, lydimą vėjo gūsių akmens skaldykloje, o lauke virš gatvelių šv. Martyno vasarėlės vėjas plaikstė prakilnias vėliavas, – pasakė Bauras, vėl pakišęs dešinės kojos kulną po kairiosios pėdos skliautu. Štai šitos kojos, galima sakyti, nešiojo jį, kaip pėstininką, po pasaulį.
Bauras nuėjo prie lango, siektelėjo forsitijos šakos, tarė:
– Dvi trys dienos, ir pumpurai prasiskleis. Išties džiaugiuosi. Myliu forsitijų žiedus, jų geltonį. Žinai, kartais žydinčių forsitijų šakos plevėsuoja lyg vėliavos.
Vėl išvydau Nemuną, anapus jo grūdosi debesys, tarsi privalėtų sukurti scenovaizdį herojui tenorui.
– Tuo tarpu, Bindšėdleri, atėjo miesto galva. Pavaišino visus kava, žinoma, miesto biudžeto sąskaita. Feldfebelis Kretlis pasakė – ir karininkams vanduo nuo šalmo varvėjęs ant sprando. Ir kad vis dėlto vėliavas išsimušę keli šauliai (Culigeris Fricas, trys kiti ir jis, Kretlis). Jis tamtyč važiavęs į Lisą atgabenti tų vėliavų, kad per suvažiavimą jos būtų čia. Dabar štai kabančios ten, mūsų šaulių vėliavos. Kova buvusi arši. Tačiau jiems pavykę. Ir Culigerio veidas nušvito. Feldfebelis atrodė springstąs kąsniu.
Paskui buvo pagerbti mirusieji.
Kretlis pasakė, kad šešiasdešimt penki draugai (jei neklystu) jau esą pašaukti į Didžiąją kariuomenę. Keli iškeliavę dar aktyviosios tarnybos laikais (kaip žinai, Bindšėdleri, kai kurie išėjo savo noru).
Jis skaitė mirusiųjų sąrašą: …Šadas Paulas… Biutikoferis Vilis… Lėmanas Johanas (šis, girdėjau, pasikoręs).
Kretlis paragino šimtą šešiasdešimt aštuonis vyrus pagerbti mirusiuosius atsistojant.
Iš tolo atsklido daina „Aš turėjau bičiulį“, ją grojo trimitininkas, matyt, Kretlio pastatytas koridoriuje, – pasakė Bauras žingsniuodamas ir trissyk pliaukštelėjo delnais su šypsena, netrukus išnykusia.
– Šešioliktą valandą (jei neklystu) buvo paskelbta suvažiavimo kalnų šaulių kuopai atminti pabaiga.
Jutai išgertą vyną. Lauke dar švietė saulė. Virš gatvelių pleveno vėliavos.
Atsisveikinau su trečiojo būrio draugais, su leitenantu Materiu, ilgainiui pulko vadu; su kapitonu Reberiu, ilgainiui brigados generolu, beje, skaičiusiu pranešimą apie dabartinę parengtį gynybai, smagų pranešimą, palyginti su feldfebelio Kretlio formuluotėmis, nuo kurių vidujai tai rausti, tai blykšti. Atsisveikinau ir su Bachmanu, aukštu, liesu, senu pulkininku. Užsiminiau jam suvažiavimo pradžioje klausinėjęs, ar pulkininkas Bachmanas dar gyvas. Aš pats jį matęs Berne prieš metus ar dvejus, tiesa, nepasisveikinęs.
Vienas karininkų užtikrinęs: ne, ne, jis jau seniai miręs.
Bachmanas nusišypsojo. „Įsakau jums kitąsyk mane pasveikinti, – tarė. – Kartu išgersime po puodelį kavos ar taurę vyno.“
Visiškai nepaisiau organizatorių, Bindšėdleri, taip pat ir to vachmistro, kuris pasiuntė mudu per Alečo ledyną be jokios saugos.
Neseniai mačiau jį turguje.
Pardavė pirkėjai forsitijos šaką.
Bauras stovėjo prie židinio, įsistebeilijęs į tašką sode. Svarsčiau, kad mudu nesimatę dvejus metus ir tris mėnesius, nuo anų vaikštynių po Olteną; ir kad aš išties pirmą kartą gyvenime apsilankęs Amraine, ko gero, dabar sėdįs (koja ant kojos) kaip tik ten, kur kadaise stovėjęs Bauras su rudais pusbačiais rankose, ir tai, savo ruožtu, priminė man Meretėlę, žinoma, su vaiko kaukole ir balta rože vietoj batų.
Palikai svetainę, žingsniavai per buvusį valgomąjį, kur anksčiau kabojęs paveikslas su dviem ančių medžiotojais kaip tik tą mirksnį, kai šuniui besiplėšant ant pavãdžio šūvis jau nugriaudėjęs, antrasis medžiotojas krintąs aukštielninkas iš valties, antis tolstanti, o vyras su šautuvu užbaigiąs sceną kvatojimu. Lipai aukštyn pietauti, kad suspėtum į vaikų kaukių eiseną ankstyvą popietę.
Priešais kelio posūkį prisiminei trešnių žiedus virš laidotuvių procesijos. Geležinkelio stoties gatvelėje prieš akis išniro Bauro pusseserė Ida, atsisukusi žvilgtelėti į praeivį ir pargriuvusi. Geležinkelio stoties aikštėje žvelgdamas į bėgius išvydai Miną, kitą pusseserę, kadaise stovėjusią prie vagono lango ir su šypsena pasveikinusią giminaičius, o Baurui tuomet susidaręs įspūdis, jog Mina gyvenusi vien tam, kad važiuodama per Amrainą pasisveikintų su giminaičiais.
Stoties aikštė buvo nubarstyta konfeti, daugiausia lelijiniu, tarsi buvusią gimnastų draugijos treniruočių vietą suptų nužydėjusios trešnės, žinoma, japoniškosios. Šviesa buvo balzgana.
Įveikęs požeminę geležinkelio perėją bemat susidūrei su pirmosiomis vaikų kaukėmis.
– Žinai, karnavalo metą, ypač pirmąją dieną, atrodo, tarsi laikas ketintų nutrūkti. Manau, kad vaikų kaukės, ypač baltosios, su žvanguliais po kostiumais, prisideda, kad taip nenutiktų, – pasakė Bauras.
Viena kaukė, įsitvėrusi mamos rankos, nešėsi terkšlę, kurią vos įstengė sukti. Virš galvų pralėkė baltų balandžių eskadrilė.
– Antai, Bindšėdleri, tas restoranas, kuriame kaskart po mokyklos draugo laidotuvių valgai gedulingus pietus, dediesi burnon minėtąją mortadelą, duoną, piliesi raudonvynį; o kitą dieną, jei pameni, šių pietų likučiai darsyk praplaukia pro šalį kanalizacijos vamzdžiu. Ten priešais toji skelbimų siena, malonėjanti dumti akis graikiškų kupolų spalvų partitūromis, dėl to bemat padvelkia Egėjo vėjas ir įsičirškia cikados.
Vaikiška kaukė priešais paleido mamos ranką, perėmė terkšlę į dešiniąją ir ėmė sukti. Vėl išnirusi balandžių eskadrilė šįsyk lėkė į rytus.
– Štai ten gyveno Joachimas Švarcas, žinai, tas srutų procesijų rengėjas, – pasakė Bauras. Žvelgiau į sodybą, kaštainius, prieangį. Vaikas tebesuko terkšlę.
Svarsčiau, kad kita sodyba turėjusi būti kavalerijos majoro. Ir išties, vakarinė siena priminė Tapiesą, kurio paveikslai – tarsi iškarpos fasadų, anapus kurių žmonės gimsta, gyvena, kartais miršta smurtine mirtimi.
– Niekaip negaliu atsikratyti minties, Bindšėdleri, kad aname vežimėlyje aukštais ratais, baltutėliame, su mediniais ratlankiais, slypi astralinės substancijos, turinčios užbėgti už akių laiko nutrūkimui, – pasakė Bauras su šypsena, rodydamas kaukių porelę su vaikišku vežimėliu, kaip tik pasukusią kairėn; už posūkio atsidūrei vaikų kaukių minioje, susibūrusioje prie viešbučio „Pas Lokį“. Kelios kaukės smaginosi lauko restorano žaidimų aikštelėje, kitos tūtavo, staugė, mėtė konfeti.
– Matai viešbučio „Pas Lokį“ skliautą? Jį ištapė klasiokas Georgas, dabar gyvenantis Australijoje, – pasakė Bauras. Žvelgei aukštyn į skliautą.
Prieš akis man išniro kunigaikštis Andrejus rugpjūčio 25-osios vakarą pulko dislokacijos pakrašty, gulomis apgriautoj daržinėj, pasirėmęs ranka, pro apgadintos sienos angą žvelgiantis į beržą nugenėtomis apatinėmis šakomis patvory ir galvojantis apie savo gyvenimą, kuris jam atrodo siauras, slegiantis, niekam nereikalingas. Prisiminiau, kad vis dėlto tą vakarą jis buvo taip pat susijaudinęs ir suirzęs, kaip ir prieš septynetą metų, Austerlico mūšio išvakarėse; kad dabar jį, kunigaikštį Andrejų, labiausiai kankino trys dalykai: Natašos netektis, tėvo mirtis, prancūzų įsiveržimas į šalį. Prisiminiau akimirką, kai kunigaikštis Andrejus grįžo daržinėn išlydėjęs lankytojus (trejetą karininkų ir Pjerą), atsigulė ant kilimo, bet negalėjo užmigti. Regėjo vis kitus vaizdus, ilgam apsistojo ties vienu vakaru Peterburge, kai Nataša jam pasakojo pernai vasarą grybaudama pasiklydusi girioje. Kaip spalvingai ji bandė nupasakoti miško vienatvę, savo jauseną, pašnekesį su bitininku. Ir vis kartojo neįstengianti, kalbanti ne taip, kad jis nesuprasiąs. O jis, kunigaikštis Andrejus, vis tikino ją puikiai suprantąs. Ir išties viską supratęs. Jis mylėjęs kaip tik šią jos sielos galią ir atvirumą, sielos, tarsi suvienijančios kūną, nuoširdumą.
Bauras truktelėjo mane į šalį. Apsidairiau. Šurmulys augo. Pasakiau per tą skliautą ką tik patyręs regėjimą, išvydęs Natašą, pasakojančią kunigaikščiui Andrejui apie grybavimą. Bauras nusijuokė. Aplink tūtavo, staugė, trinksėjo. Ant šakų maskatavo popieriaus gyvačiukės. Porelė su vaikišku vežimėliu stovėjo kiek atokiau. Pietrytiniame lauko restorano kampe ant stiebo vangiai vasnojo vėliava. Ant žemesnio mokyklos pastato stogo lyg grybas pūpsojo sirena.
– Štai ten pirmame aukšte buvo įrengtas kirpyklos salonas, – pasakė Bauras, rodydamas į parduotuvę priešais. – Beje, kažkiek laiko priklausęs lenktynininkui pavarde Kiopenikas, aršiam rūkoriui. Jam ant sprando dažnai iškildavo šunvotės. Aukščiau gyveno Benas, mano brolis, anuomet dirbęs metalurgijos gamykloje, retsykiais dar gimnastikuodavęs, o vasarą eidavęs grybauti.
Benas gyveno ten nuolat baimindamasis žmonos apgavystės; antai grįžęs namo jis slapta išgriozdavo drabužių spintą arba pasikviesdavo pareigūnę, kad kartu su ja nustvertų savo Rozą in flagranti. Paskui laisvalaikiu eidavo grybauti, dažniausiai voveraičių. Kartais lydėdavau jį, žinoma, su didžiausiu malonumu. Dabar pamatęs voveraičių, kad ir Bazelio turguje, voveraičių, šiandien bemaž išnykusių, išvystu mamą, palinkusią virš malkų viryklės ir maišančią grybus, o šie troškinami visą namą užlieja kvapu, savo ruožtu primenančiu Beną, vis mėginantį nustverti Rozą in flagranti. Štai taip apsukui viskas vyksta, – pasakė Bauras. Jutai, kad laiko trūkis, tai yra grėsmė, jog laikas nutrūks, jau praėjęs. Antra vertus, pačią akimirką jutai kaip trukmės būseną.
Po viešbučio „Pas Lokį“ skliautu kaukės skriejo sukučiu, kaukės leidosi šliuožyne, mojuodamos terkšlėmis arba popieriaus gyvačiukėmis. Priešais, kur anksčiau buvo Kiopeniko kirpyklos salonas, vitrinoje kabojo lėktuvų modeliai ir stūksojo krūsnys dėžučių. Pabandžiau įsivaizduoti tą Kiopeniką, prisiekusį rūkorių su šunvotėmis ant sprando, ir svarsčiau, kad turėjęs mažų mažiausiai išsiugdyti įprotį apsivynioti kaklą šaliku, taip pat ir lenktyniniame automobilyje.
– Ar matai tą būgnininką, Bindšėdleri? Anksčiau užklausiau jo, ar iš tikrųjų mokąs būgnyti? Linktelėjo šypsodamasis. Atrodė, lyg būtų pamiršęs puskaukę ant veido, tą puskaukę kriaušės nosimi. Šitas vyras, bene keturiasdešimt penkerių, yra dailidės našlės anūkas, tą našlę mudu su Katarina kartais, būdavo, aplankom dailidės name, ten gerojoje troboje kabo vestuvinė nuotrauka, našlė įpratusi sėdėti po ja, o nuotrauka pamažu vis tamsėja, bent jau vietomis. Jis, dailidės našlės anūkas, dirba sandėlio vedėju, važinėja krautuvu po sandėlį. Žmona jį paliko. Ir vaikai jau išsilakstė. Jis gyvena ten, kur anksčiau gyveno odžius, šis, beje, darbavosi ir metalurgijos gamykloje, taip pat buvo gimnastas, vaikystėje nešdamas jam triušių kailiukus kaskart būgštavau, kad šie kuo nors neįtiksią.
Karnavalo dienos, Bindšėdleri, yra didžiosios dailidės našlės anūko dienos. Amraine visada atsirasdavo žmonių, kuriems karnavalas buvo didysis metas; žmonių, kurie iš tikrųjų darosi suprantami tik karnavalo dienomis, – pasakė Bauras.
Vyras užbūgnijo. Už jo išsirikiavo eisenai vaikų kaukių kolona. Žingsniuodamas iš paskos atstu nuo procesijos, mintijai apie Hamelno žiurkių gaudytoją. Pačiame gale turseno porelė su vaikišku vežimėliu, ko gero, išklypusiais medžio ratlankiais, nes vežimėlis siūbavo. Aikštėje priešais viešbutį „Pas Lokį“ pasiliko lelijiniai klanai. Kartais padvelkęs nuo viešbučio skliauto į juos įsisukdavo vėjas.
Prisiminiau Natašą, kaip ji kaukėta važiuoja rogėmis su broliu ir šeimynykščiais į dėdulės dvarą netoliese, dalyvauja vilkų medžioklėje su varovais, o po medžioklės ją pasitinka balalaikos skambesys, ir paaiškėja, kad dėdulės nurodymu grįžtančius iš medžioklės visada pasitinka balalaika, kuria toliausiai koridoriuje skambina vienas iš tarnų.
Vaikų kaukių eisena praslinko pro andainykštę kavalerijos majoro sodybą, to majoro, kurio pelenus iš prakiurusios urnos tiesiogine žodžio prasme išnešiojo vėjas; traukė toliau pro Joachimui Švarcui priklausiusį sklypą su pastatais, anksčiau irgi stovėjusiais anapus upelio, dabar užkloto šaligatviu; praėjo pro restoraną kairėje, kuriame Bauras su draugais vis teikdavosi suvalgyti mortadelą su raudonvyniu ir duona mirusių klasiokų garbei. Gatvės pakrašty tarp šakų rangėsi popieriaus gyvačiukės. Konfeti vis skriejo praeiviams į veidą arba sprandą. Porelė su vežimėliu kiek atsiliko. Vežimėlio stebulės, regis, cypčiojo. Kai kurie vaikai, nusukę kaukes nuo veido ant pakaušio, dabar atrodė einą atbuli. Eisenos priekyje darbavosi būgnininkas, pliekdamas plastikinį būgną. Pažvelgęs į skelbimų sieną mėginau įsivaizduoti baltą vaikišką kaukę su rogių žvangučiais po kostiumu, vienišą būtybę, kuri turėtų pasimetusi žingsniuoti per Amrainą būtent pirmosios karnavalo dienos pavakarę. Kaip tik čia vėl išniro balandžių būrys, skriejantis į vakarus. Po poros minučių jis jau kirto eiseną rytų kryptimi. Anapus požeminės geležinkelio perėjos įžengei į aikštę, apstatytą vien parduotuvėmis. Būgnininkas sustojo. Kaukės pasklido po aikštę.
– Štai ten, Bindšėdleri, stovėjo raudonasis viešbutis, dabar jau nugriautas, – pasakė Bauras, galvos judesiu parodęs „Coop“ prekybos centrą. – Raudonajame viešbutyje buvo pučiamųjų muzikos būstinė. Tą pavasarį, Bindšėdleri, kai viešbutį nugriovė, aplinkiniai kaštainiai ištisas naktis dvejojo, ar šįsyk ir vėl reikėtų išsprogti, paversti pumpurus balandžių sparnais. Paskui šie, rudenį jau virtę lapais, gulėjo ant melsvų aidų stirtų – tarsi negyvi paukščiai, – Bauras nusišypsojo, ranka perbraukė kaktą. Baltas debesis kybojo virš „Coop“ prekybos centro. Perkėlęs svorį nuo dešinės ant kairės kojos, klausiausi terkšlių, trimitų ir tambūrinų.
– Raudonasis viešbutis statytas fin de siècle laikais. Įėjimas į restoraną, pora laiptelių aukštyn, buvo šiaurvakariniame kampe. Iš rytinės pusės prie viešbučio šliejosi mėsinė, beje, Joachimo Švarco verslo filialas. Toliau, irgi pristatytas, stūksojo vartotojų kooperatyvas, šiandienykšte kalba kaip tik būtų „Coop“ prekybos centras. Kooperatyvo vedėjas taip pat matyti toje gimnastų nuotraukoje, tu žinai, ji dabar kabo virš mūsų dukters rašomojo stalo ir įgauna perlamutro atspalvį, kai pažvelgi tam tikru kampu, o nutraukta priešais „Bravorą“. Anksčiau pagrindinė gatvė kirto šią aikštę, toliau geležinkelio bėgius, ten stovėdamas prie barjero galėjai nugvelbti priešais stūksančią žarnų krautuvę, žinoma, tik per tinklainę, tos krautuvės savininkas vienas pirmųjų Amraine įsigijo automobilį, ir dar nepaprastą, itin sportinį, bemaž lenktyninį. O į galingą liepą, tebestovinčią ir šiandien, būdavo, įsipainioja dangus, ypač rudenį, kai virš Amraino traukia aitvarų vėjas ir telegrafo laidai virsta arfomis, kuriomis jis repetuoja žiemos dainą, iš pradžių tylut tylutėliai.
Taigi ši aikštė buvo tarsi karnavalo epicentras. Čia savo šokius atlikdavo atvykę gimnastai, ypač iš Inkvilo gimnastų draugijos, būtent negrų, indėnų, čigonų šokius, pastaruosius sušokdavo pliekdami tambūrinais delnus, alkūnes, kelius. Paskui mes, vaikai, būdavo, ištisas savaites mėgdžiojame tuos čigonų, indėnų, negrų šokius, stengdamiesi nieku gyvu nenusileisti atlikėjams nei apranga, nei ginklais, nei instrumentais. Ta pati amunicija praverčia, kai rudenį rengiame tradicinius gentainių mūšius, būtent skambant aitvarų vėjo arfoms, – pasakė Bauras. Lyg niekur nieko, juokdamasis, jis išsisuko nuo konfeti saujos, kurią praeidama sviedė jam veidan dama su vaikišku vežimėliu. Dabar išties gerai girdėjai, kad vežimėlio stebulėms ir ašims trūksta tepalo. Ir aiškiai matei, kad jis svyruoja būtent dėl ratlankių, krypuliuojančių medinių ratlankių, tik neįžiūrėjai vežimėlio turinio, kurį buvo minėjęs Bauras. Porelė su vežimėliu tolo „Bravoro“ link, turbūt kad atitiktų Bauro įsivaizdavimą, jog kaip tik pora su vaikišku vežimėliu ir kaukė su žvanguliais ar rogių žvangučiais po baltu kostiumu turėtų pasirodyti viena, vieniša ar, galima sakyti, pasimetusi.
Žengei dar keletą žingsnių. Bauras nusibraukė konfeti nuo pečių. „Coop“ prekybos centras dėjosi žemės laivu su pirmu, antru ir trečiu deniais, vis dėlto nė iš tolo nepriminė Misisipės garlaivio.
– Čia, šioje aikštėje, pirmiausia – visada pirmadienio vakarą, – būdavo, vyksta milžiniškas spektaklis. Kaukės duodasi po aikštę, šoka, draikosi, šūkauja, laksto iš viešbučio į „Povą“, iš „Povo“ į viešbutį, o „Povo“ šeimininkai darbuojasi viešbutyje ir atvirkščiai. „Povo“ restoranas buvo į pietus nuo raudonojo viešbučio, sudarė su juo statų kampą šiaurvakarių kryptimi.
Raudonojo viešbučio restorane stovėjo elektrinis pianinas. Muziką jam pateikdavo skylėta kartono juosta, fin de siècle muziką, ir kartais, dažniausiai karnavalo metą, jos garsai, būdavo, ištisais spiečiais malonėja stryktelėti laukan ir ištirpti kaštainių vainikuose, o po medžiais guli lapai tarsi negyvi paukščiai, – pasakė Bauras ir įtraukė oro, sykiu moduliuodamas du švilpesius, aukštą ir žemą. Vaikiška kaukė tuo tarpu stabtelėjo priešais pasisveikinti su Katarina. Ši ištiesė jai ranką, pasilenkė, pagyrė rankų darbo veido kaukę. Šviesa tebebuvo balzgana. Vėjo tą akimirką nejutai.
– Kartą basčiausi čia su Linda persirengęs kepėju. O Ostervalderis, tas vartotojų kooperatyvo vedėjas, tebestovi ant kėdės, kartais užliejamas perlamutro spindesio, kairiajame paskutinės eilės krašte, tarp garbės narių, tamsiu kostiumu, dvieilė gimnasto juosta po prasegtu švarku. Žinai, toji nuotrauka rudo medžio rėmu ilgai stovėjo mūsų palėpėje užkišta už čiužinio, be abejo, kiek apdulkėjusi, – pasakė Bauras dairydamasis, tarsi skaičiuotų dingusius kaštainius.
– Štai čia neseniai praėjo vyras, stamantriu žingsniu, lyg būtų su mokasinais, tarsi jam rūpėtų pasirodyti ar pasišalinti nepastebėtam. Per Amraino karnavalą prieš penkiasdešimt metų jis buvo vienas iš autorių, sukūrusių naktinį natiurmortą: „Povo“ kambarys, seifas atdaras, šeimininkų dukrelė guli vaikiškoje lovelėje, ant nosies ir burnos vatos gumulas, – pasakė Bauras.
Dailidės našlės anūkas būgnydamas patraukė šiaurėn, link nubalusios Juros, ir nors aplinkiniai pastatai nuolat užstodavo jos kontūrus, vis dėlto galėjai nuspėti, kad tie kontūrai švelniai ištirpsta danguje, kaip kad Aivzo muzikos kūriniai išblėsta tylėjime, tyloje. Vaikai, tuo tarpu vėl išsirikiavę kolonon, traukė paskui dailidės našlės anūką, paskutinė įsikirtusi mamos rankos skuto mergaitė rankų darbo kauke.
– Ir čia, Bindšėdleri, galėjai šį tą nugvelbti, vėlgi per tinklainę, – pasakė Bauras, rodydamas baldų parduotuvę priešais mokyklos pastatą, ji anksčiau buvusi imperatoriškojo geltonio ir neišdildomai įsirėžusi jam atmintin. Apsčiausia tokio gvelbimo buvę pirmaisiais ir antraisiais mokymosi metais. Klasės mokytoja avėjusi rudus pusbačius, kartą atnešusi mokyklon bananų ir cukruotų svogūnų iš Berno. Rudieji pusbačiai buvę dekoruoti tiesiog indėniškomis kilpomis. Paskui ši mokytoja išsikrausčiusi į Berną. Vėliau mirusi nuo arteriosklerozės, taip ir netekę daugiau susitikti.
Žingsniavai pro mokyklos pastatą.
– Šiaurvakariniame flygelyje buvo vyresnės progimnazijos klasės. Čia pražydo meilė Lindai. O ten, kairėje, matai langą su kaltinėmis baroko grotomis? Už jų buvo įsikūrusi batų parduotuvė, ir mano rudieji konfirmacijos pusbačiai iš ten. Geležinė tvora dešinėje irgi tebėra ta pati. O ant ano skersinio mankštinausi, atlikdavau didžiuosius apsisukimus. Gimnastika buvo mano aistra. Netgi svarsčiau, ar netapti man akrobatu, – pasakė Bauras.
Ant transformatorinės krankė varna, ją stelbė būgnas, tratinamas dailidės našlės anūko, tos našlės, kurios vestuvinė nuotrauka Katarinai ir Baurui kaskart atrodydavo šiek tiek patamsėjusi.
– Iš minėtojo šiaurvakarių flygelio dažnai užsižiūrėdavau į anuos medžius, – Bauras parodė kaštainius į pietus nuo „Bravoro“, – ypač pavasarį, kai švelni žaluma malonėdavo pasklisti jų vainikais ir pro šiuos sumirguliuodavo „Bravoro“ fasadai, visai kaip Paryžiuje, – pridūrė.
Vaikų kaukės pasklido po lauko restoraną, o jis, dailidės našlės anūkas, liko stovėti atsirėmęs į kaštainį.
Galėjo būti apie keturias. Saulė tebešvietė. Balzgana šviesa klojo stogus, pietvakarių fasadus, tam tikrus kaštainių fragmentus, nušvietė ir žmones (bent jau saulėn atsuktas kūno dalis) būtent dabar, šį karnavalo šeštadienį, pirmąją didžiojo (pasak Bauro), pavaduojančiojo laiko dieną, kai pasaulis nusiduodąs toks, koks veikiausiai esąs iš tikrųjų, kad quasi užsislaptinęs veiktų likusias tris šimtus šešiasdešimt dvi dienas. Viena gatvelė atvėrė žvilgsniui Jurą. Pasakiau Baurui, kad Jura savo švelniai ištirpstančiais kontūrais man primenanti kai kuriuos Čarlzo Aivzo kūrinius, tarsi išblėstančius tyloje. Bauras paprieštaravo, kad žvelgiant nuo autostrados tilto, ypač vakare geru oru, tie tirpstantys kontūrai taip krintą į akis, jog kylanti pagunda lyginti – jeigu jau griebtis muzikos kūrinių – su Šostakovičiaus Ketvirtąja simfonija: jos išblėstantys garsai bent jau jam esą labiausiai jaudinantys visoje muzikos istorijoje, kiek jis įstengiąs šią apžvelgti. Žinoma, muzikos istoriją ne tiek apžvelgi, kiek išklausai. Paskesnę, Penktąją simfoniją, partijos išpeiktas Šostakovičius užbaigęs visiškai kitaip, galima sakyti, griausmingai.
Beje, kaip tik neseniai jis susidūręs su Šostakovičiumi, savo prisiminimuose pateikiančiu rusų pianistės Marijos Judinos portretą; apie šios muzikantės nepriklausomybę ir asmeninę drąsą kompozitorius pasakojąs tokius dalykus, kad tiesiog gniaužią kvapą. Antai ji visada ir bet kam išpažindavusi savo religinius įsitikinimus net ir tais laikais, kai ateizmas Rusijoje vyravęs taip, kad tiesiog priklausyti religinei konfesijai buvęs politinis nusikaltimas. Vienuolio abitą primenantis pianistės drabužis taip pat buvęs tokio džiugaus išpažinimo dalimi. Tačiau labiausiai neįtikėtina istorija esą susijusi su Stalinu. Diktatoriui patikusi keisčiausiu būdu įrašyta jos plokštelė, Mocarto koncertas fortepijonui Nr. 25 (Kiohchel 503)[1]. Jis įsakęs nusiųsti pianistei dvidešimt tūkstančių rublių. Ši (pasak Šostakovičiaus) atsakiusi tokiu laišku: „Dėkoju Jums, Josifai Visarionovičiau, už pagalbą. Melsiuosi už Jus dieną naktį ir prašysiu Dievą atleisti Jūsų didžiules nuodėmes liaudžiai ir šaliai. Dievas maloningas, Jis atleis. Pinigus atiduosiu cerkvės, kurią lankau, remontui.“ Po to Marijai Judinai nieko nenutikę. Sklidę gandai, kad kai Stalinas buvęs rastas miręs savo vasarnamyje, ši plokštelė gulėjusi ant grotuvo šalia jo lovos.
Niveliacijos ir mąžtančio individualizmo laikais tokios asmenybės, kaip Marija Judina, guodžiančios ir teikiančios džiaugsmo (sprendžiant iš šio portreto). Galbūt išaugti ir pražysti tokiems charakteriams esą įmanoma tik diktatoriškos prievartos ir varžomos dvasios laisvės aplinkybėmis.
Bauras pasitaisė beretę.
Beje, kartais bobų vasaros vakarą virš Juros kybą debesų ėriukai, rožiniai, didžiuliais kiekiais, ir tada jos kontūrų tirpsmas virstąs didžiuoju blėsimu. O jei toks vakaras pasitaikąs šeštadienį, atsitiktinumui panorus balti bažnyčių bokštai palei Jurą sugaudžią varpais, jų gausmas po kiek laiko savo ruožtu ištirpstąs, dar labiau paryškindamas didįjį blėsimą.
Ėjai pro „Bravorą“. Bauras pamiršo paskelbti, kad čia kadaise leidosi nutraukiama gimnastų draugija. Tačiau du kaštainiai abipus įėjimo ir balkonas su kaltinės geležies turėklais viršum jo liudijo, kad kaip tik čia turėtų būti ta vieta, kur ant kėdės paskutinėje eilėje stovėjo vartotojų kooperatyvo vedėjas su gimnasto juosta, dar trys patyrę gimnastai greta jo.
Šiaurinis iš tųdviejų kaštainių, matyt, buvo tas, nuo kurio per septynis žingsnius sustingo Bauras, kai pro šalį slinko labdaros mugės procesija su Johana kaip Helvecija gėlėmis išdabintame, žirgų kinkinio traukiamame vežime.
Bauras žiūrėjo į žemę. Ir čia buvo pribarstyta konfeti. Ant šakų ir tvorų iškyšų plaikstėsi popieriaus gyvačiukės, raudonos ir žalios.
Įsukai į takelį, kuriuo, be abejo, dažnai vaikščiojo Gizela, Julija, Johana, taip pat Benas ir Filipas. Posūkyje praėjai trešnių guotą. Pro obelų sodo šakas buvo matyti didokas gabalas Juros, ši driekėsi į rytus, viršutinėje dalyje atverdama žvilgsniui pilį. Juodis po sodo obelimis į vakarus nuo didžiosios kiaušininko pievos akimirkos skaidrumoje atrodė lyg statula.
Priėjus namą Bauras tarė:
– Kartą už šių kluono durų stovėjo Filipas, pakėlęs kauptuką. Pasakė: „Jei įeisi, kirsiu kauptuku!“ Įėjau. Jis kirto. Po kelių mėnesių aš vaikiausi Filipą. Šis lėkdamas atsitrenkė į šulinio lovį už namo, susižeidė kelį, ir gana rimtai, – pasakė Bauras ir pažvelgė į gegnių santvarą, tarsi norėdamas pabrėžti, kad po šiomis gegnėmis ištisos kartos mokėsi gyventi; paskui parodė į lentines kluono grindis.
– Čia stovėjo garinė kuliamoji, vėlyvą vasarą ji teikdavosi keliauti, skleisdama dūmų juostas, nuo vieno ūkio prie kito. Tuo pat metu traukinių garvežiai buvo įpratę kibirkščiuodami padegti eglių žalitvores palei bėgius ir galvijų kaimenės, būdavo, sunerimsta, o visos apylinkių slyvos traukia į save dangaus mėlį, skrodžiamą vanagų, kurie sklando poromis klykaudami, ir šie klyksmai kiek nedera su slyvų užsiėmimu, – pasakė Bauras.
Galvojau apie pulkininką Bachmaną, perkarusį karšinčių, kurį Bauras palaikė mirusiu. Saulės spindulys, pranikęs tarp dviejų čerpių, atšoko nuo Bauro plikės, o jis, tą pačią akimirką atsigręžęs, tarė:
– Kartą ant vienos iš šių dėžių buvo padėtas vainikas su juostomis, kurį paskui vežėme į Ciurichą Beno laidotuvėms, jis gulėjo pašarvotas lauke atvirame karste su šiek tiek kyšančiu kairiuoju iltiniu dantimi.
Bauras užsivožė beretę ir rūpestingai suteikė jai reikiamą formą. Užnamėje stabtelėjęs pasakė, kad kaip tik čia svainis Ferdinandas, būdavo, stovįs, žvelgiąs į aną trešnę ir sakąs nė vienai savo trešnei neleidžiantis šitaip ištįsti. Visoms nupjaunąs viršūnes. Jis jau nenorįs aukštų trešnių. Į vakarus nuo pavėnės gyvatvorėje geltonavo pavasariniai erančiai, vietomis žydėjo ir pavienės leukojos. Buvo net snieguolių. Tolėliau sode kažin kas baltai mirguliavo. Priėjus paaiškėjo, kad leukojos. Bauras pritūpė, matyt, laukdamas vėjo gūsio, šis netrukus ir padvelkė.
Saulė taikėsi pranykti už kalvos. Vėl grįžęs prie erančių svarsčiau, kad trešnė įsaulyje turbūt būsianti toji, po kuria Ana klykdama bėgusi nuo persekiotojų, ketinančių išgabenti ją į psichiatrinę kliniką. Gaivus vėjas glostė smilkinius. Saulėlydis nebuvo įspūdingas.
– Ten, Bindšėdleri, kur kaip tik žiūri, anksčiau buvo pieva ir arimas. Pavasarį šiaurvakariuose, būdavo, sužaliuoja kviečių laukas, vidurvasarį jis nuauksėja ir vėjui papūtus apsimeta bangų mūša. Vyras balsva barzda, Anos tėvas, čia atlieka kraštovaizdžio kūrėjo vaidmenį, rūpinasi, kad stačiakampis plotas šiaurvakariniame sklypo kampe rudenį paruduotų, į tą rudumą po kelių savaičių įmaišo skaisčios žalumos, paprastu triuku, būtent pasėdamas kviečių, taigi nesąmoningai imituodamas van Gogo paveikslą „Sėjėjas“; tiesa, vėlgi po kelių savaičių jam tenka taikytis su tuo, kad žiema sužlugdo žaidimą ruda ir žalia spalva, užkloja molbertą balta marška, tartum leisdama akims bent kelias savaites pailsėti, o paskui – priešais pailsėjusias akis aplink naujai atsiradusį stačiakampį plotą, skaisčią žalumą, – malonėja įsisukti spalvų orgija, didingo pasikartojimo preliudija, – pasakė Bauras, kurio profilis blėstančio dangaus fone išsiskyrė lyg siluetinis popieriaus karpinys. Keturšlaitis namo stogas su pusvalme mirguliavo perlamutru. Nuo Amraino atsklido būgno garsai.
Malkos rietuvėje prie šiaurinės namo sienos didžia dalimi esančios tos slyvos, kuri susirgusi kempininiu puviniu, ligos ženklų buvę jau prieš dvejus trejus metus: šakos trapėjusios, lapai ir vaisiai vis labiau smulkėję, kalbėjo Bauras. O jis juk meistriškai pašalinęs medį, pirmiausia atidengęs ir apkapojęs šonines šaknis aplink kamieną, paskui nuvertęs slyvą traukdamas virvę, pririštą viršuje. Tada paaiškėję, kad grybas tiesiog sugraužęs galingą liemeninę šaknį, tik todėl slyva apskritai ir pasidavusi verčiama. Vien nupjovus medį, šienaujant visada grėstų atsitrenkti į kelmą.
Jis gailėjęs šio medžio, juk jau daugiau nei prieš pusę amžiaus skindavęs nuo jo ankstyvąsias Biūlerio slyvas, galima sakyti, ištisas dienas praleisdavęs medyje pastatęs ausį ir gaudydamas, kas vyksta aplinkui, žinoma, ne ką teišgirsdavęs, nes anuomet aplinkui tebuvusios kelios sodybos – pribuvėjos, paštininko ir vyro balsva barzda. Gamyklos šalimais dar nebuvę. Toje vietoje ruošdavę šieną karvėms, nes Benas nuomojęs lopinėlį, vadinamąją triragę[2], iš žemės savininko, beje, su obelimi, vedančia citrininius obuolius. Gretimame lauke, kurį nuo triragės skyręs upeliukas, vienais metais augę linai. Jiems pražydus, būtent melsvai, jis, Bauras, prisiskynęs puokštę. Savininkas po to užsukęs pasikalbėti su mama, bet tai nė kiek neatšaldę jo aistros melsvajai gėlelei.
[1] Iš tikrųjų toje plokštelėje buvo Mocarto koncertas fortepijonui Nr. 23.
[2] Dreispitz (vok.) – trikampė skrybėlė, populiari XVIII a.
Oskar Wöhrle. Baldamusas ir jo nuotykiai
2025 m. Nr. 1
Iš prancūzų k. vertė Nomeda Hofertaitė
Oskaras Wöhrle (1890–1946) autobiografiniame romane „Baldamusas ir jo nuotykiai“ pasakoja savo šeimos istoriją. Elzasas tuo metu priklausė Vokietijai, o kraštui grįžus į Prancūzijos sudėtį gyventojai buvo vadinami „švabais“. Oskaras gimė batsiuvio šeimoje ir buvo „nevaldomas vaikas“, nes, kaip pats sako, bandė apsiginti nuo „šeimyninės tradicijos“, t. y. rūpestingo tėvo lupimo. Tas pats švietimo metodas buvo taikomas ir mokykloje, tad būsimas talentingas rašytojas, leidėjas ir visuomenės veikėjas skubėjo palikti gimtuosius namus. Autorius nesmerkia artimųjų, vaikystę ir studijų bei kariuomenėje praleistus metus prisimena su šypsena. Kaskart, net užgriuvus didžiausiai nesėkmei, jis pakildavo, į gyvenimą žvelgė viltingai, su humoru. Tarnaudamas vokiečių kariuomenėje Lietuvoje (1915–1918), O. Wöhrle leido kariams skirtą žurnalą. Jo dėka į Vokietiją pateko „Lietuvos aido“ numeris su 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktu.
Sausio 26 d. bus minimos rašytojo 135-osios gimimo metinės.
Romano fragmentas
Tenka pripažinti, mūsų šeimos pavardė Baldamus nelabai skambi, bet Grosshans, Wanzenknicker ar Affenschmalz skamba nė kiek ne geriau. Svarbiausia nekišti nosies į kitų reikalus, nedrumsti kitiems ramybės, būti drąsiam ir sąžiningam. Taip ir elgėsi Baldamusų vyrai, nors gana savotiškai. Mano senelis buvo užsispyręs kaip asilas ir netašytas lyg kuolas. Jis buvo karšto kraujo, jo mintys judėjo keistais, jam vienam suprantamais vingiais, jis, senas ir ištikimas Jano Huso – sudeginto dėl erezijų – sekėjas, tvirtai laikėsi savo nuomonės. Nors jo šeima į Švarcvaldo aukštumas atsikėlė per karinę operaciją prieš keletą amžių, seneliui buvo sunku suprasti vietos žmonių gyvenimą, jo siela lyg ugnies liepsna kaitino ir taip neramų gyvenimo chaosą. Jis nė už ką nebūtų rinkęsis plačių ir patogių bulvarų, kuriais vaikšto minia. Visais klausimais – ne tik su merginomis lovoje – jis turėjo nuomonę ir nesivaržydamas rėždavo, ką galvoja. Jo pažiūras lyg veidrodis atspindėjo veiksmai, jis nesirūpino, ką pamanys kiti, nemąstė apie savo veiksmų ar žodžių pasekmes, todėl jo mirtinai nekentė kaimo slunkių gauja. Klebonas sekmadieniais užlipęs į sakyklą išvadindavo mano protėvį demokratu ir suvedžiotoju. 1848 m. prasidėjus revoliucijai, raudonai beprotystei užvaldžius žmonių sielas ir fermentuotų vynuogių sultims išmušus butelių kamščius, senelis pirmasis nusikabino nuo vinies šautuvą ir nuo langinių staktų nuplėšęs šviną liejo šovinius.
Tada pasirodė ir kiti revoliucionieriai – išdygo staiga lyg grybai po šilto vasaros lietaus. Bet šie karingai nusiteikę ir kraujo ištroškę rėksniai nenusikabino nuo sienos šautuvų ir nenusilaužė nė mažiausio nago kraštelio plėšdami šviną nuo langų. Ne, jiems užteko plačiai pražiojus gerkles taškytis įtūžio keiksmais (tai skiriamasis mūsų kaimo žmonių bruožas). Įvirtę į užeigą jie trenkdavo kumščiu į stalą, o tirtėdamas iš baimės smuklininkas skubiai nešdavo iš po preso ištrauktų sulčių butelius, kad laisvės ištroškę veikėjai užsipiltų rykles. Numalšinę troškulį jie taip plyšaudavo, kad net virpėjo jų barzdų plaukeliai. Jie laidydavo gerkles iki pamėldavo veido oda – lyg savo buljone verdamo karpio – rėkaudavo iki užspringimo, kol užlūždavo balsas ir ištindavo gerklė, ir baubdavo Bazelio revoliucionierių vado Friedricho Hekerio partizanų priedainį „reakcionieriai lauk!“ Nors ir nusidainuodavo, šie laisvės gynėjai staugė garsiai. Bet laikui bėgant ir prūsams įgyjant vis daugiau galios, jiems pradėjus šautuvų buožėmis griauti ir žudyti, kai namų sienos buvo aptaškytos žmonių smegenimis, o jų kraujas pralietas ant barikadų, maištininkų posmeliai po truputį tilo. Ir galiausiai nutilo, kai vieną vakarą kareiviai iš Šiaurės po žiauraus mūšio atitempė sužeistą, antrankiais sukaustytą mano senelį. Jie matė, kaip upės tėkmė Reino link plukdo Hekerio partizanų kepures, tad kitą dieną, saulei pakilus virš Badeno krašto, ten nebebuvo nei barzdotų sukilėlių, nei tariamų maištautojų, nei drąsių franc-tireur1 karių – tik padorūs piliečiai, įsitraukę į kasdienius darbus ir rūpesčius, lyg jų nebūtų palietęs laisvės dvelksmas.
Tamsioje ir drėgnoje kalėjimo vienutėje slenkančios valandos seneliui atrodė lyg amžinybė. Jis girdėjo prie griovio tratančius šūvius ir puikiai suprato, kad netrukus žudikų gauja įdarys jį kulkomis, jis tikriausiai skaičiavo, kiek liko iki mirties. Bet staiga, valiai atgijus, jis sukilo. Vien mintis, kad gyvenimas bus numestas į dilgėles, jam suteikė neįtikėtinos drąsos, tad nelaukdamas karinio tribunolo nuosprendžio – tais laikais nebuvo delsiama – jis sutraukė grandines, peršoko kalėjimo sienas, plaukte kirto apsauginius griovius ir nėręs į mišką pasuko Šveicarijos link, bet ten nebuvo svetingai priimtas. Jis neturėjo pinigų – nemažas trūkumas laisvoje respublikoje – be to, kilo nemažai rūpesčių dėl gyvenamą vietą patvirtinančių dokumentų. Tad vieną gražią dieną, prisidengusi tuo, kad jis neturi jokių dokumentų, antspaudo ar parašo, policija paskubėjo įsodinti jį į vieną žaliųjų furgonų, kurie padėdavo atsikratyti nepageidaujamais asmenimis. Galingas vyriškis žalia žandaro uniforma atvežė jį iki Austrijos pasienio ir palydėjo tardamas: „Dink iš čia, bjaurus raudonasis Badeno bandite, Hekerio sėbre, nebedrįsk kelti kojos į šveicarų valdas! Jei savo nelaimei grįši, laisvoji Šveicarijos Konfederacija pasodins tave vien sausa duona ir vandeniu misti, ir taip padresuos, jog net nepajusi, kaip pasuksi atgal!“
Šveicarijos atsisveikinimo žinia buvo tokia griežta ir aiški, jog jis net nesvajojo to pakartoti. Po keleto dienų žygio atvykęs į gražų Tirolio slėnį, jis kreipėsi į vietos municipaliteto tarybos narį, kaulydamas paviržio kelionei. Šis atsiliepė iš po žilų ūsų: „Esat gerai sudėtas tvirtas žaliūkas. Austrijos valstybei reikia rankų kolonizuoti Valakiją, ar norite jungtis prie mūsų?“ Dar niekas taip greitai nebuvo apsisprendęs, kaip šis išbadėjęs žygeivis, kurio žarnos iš bado šoko valsą. Štai kaip mūsų bastūnas atsidūrė – dosnios Valstybės maitintojos lėšomis – Linco mieste. Ir su nežinančiais, kas yra baimė, kolonistais tęsė ne vieną savaitę trukusią kelionę nesvetingų Valakijos miškų link.
Po daugelio metų, kilus ūpui, senelis pasakodavo, koks sunkus vienišiaus gyvenimas svetimam krašte: spaudžiant viduržiemio speigui, miške teko kirsti aukštas lyg namas egles, kurios sudrebėjusios iki viršūnės it perkūno trenktos virsdavo žemėn, o nulūžusių šakų jūra pasklisdavo ant sniegu nuklotos žemės. Pasakojo, kaip vakarais grįždamas į namus ne kartą susidūrė su vilkais bei kitais išbadėjusiais ir riaumojančiais laukiniais žvėrimis, kaip drąsiai gindavosi nuo jų. Kaip atėjus pavasariui ir tirpstant sniegui šėlstančia upe plukdydavo sielius iki akimis neaprėpiamos jūros, vadinamos Juodąja, kuri tikrai nėra verta tokio vardo, nes yra mėlyna. Pasakojo, kaip rudenėjant, gamtai nusidažius rausvomis spalvomis ir nuplikus skroblams, likdavo namie ir sėdėdamas kampe prie kiaulės pūsle dengto lango siuvo batus.
Po dvejų sunkaus ir alinančio darbo metų jam pasisekė sąžiningai įsigyti žemės lopinėlį ir nedidelį ūkį. Kartą kilmingas vietos valakas – jo makaulė buvo užpilta stipraus slyvų šnapso, kuris kaip reikiant sutrikdė jo minčių vagą, – metė iššūkį Schuhni. Jis lažinosi iš nekilnojamojo turto, kad šis neįstengs per dvidešimt keturias valandas iš rusiškos odos pasiūti poros batų, kurie nepraleistų pelkių vandens. Kaip sakė senelis, dvidešimt keturios valandos pralėkė lyg rožinio karoliukai profesionalios maldininkės rankose (joms mokėjo už sukalbėtas maldas, tad „Tėve mūsų“ slydo neįtikėtinai greitai, lyg virti linų sėmenys žarnynu). Jis neturėjo laiko ir kvėptelti – buvo taip įsitraukęs į darbą, kad kone užmiršo kvėpuoti ir net negurkštelėjo alkoholio, neperkando duonos kriaukšlės ar lašinių gabalėlio.
Nors ir nusitašęs, junkeris nepametė galvos ir slapta pasuko savo laikrodžio rodyklę į priekį. Bet tai nedavė jokios naudos, nes dar gerokai iki nustatyto laiko liudininkams stebint auliniai buvo pasiūti ir pastatyti prie garbingo junkerio kojų. Nors šis niurnėjo, susierzinęs trypčiojo ir iki išsekimo lyg bebras tupinėjo dumble, nė vienas vandens lašas neprasiskverbė į batus, nes senelis pamušalui įdėjo kiaulės pūslę. Galiausiai, išsiblaivęs kilmingasis junkeris garsiai juokdamasis pripažino pralaimėjimą ir sušuko: „Švabe, visuomet taip darbuokis!“ Nuo tos dienos senelis ne tik turėjo namą ir lopinėlį žemės, bet naujuose namuose taisė, kalė naujus puspadžius ir prižiūrėjo junkerio apavą.
Namie būtina moteris, ir šiuo klausimu senelis žinojo, ką daryti. Tad netrukus namo durų staktą papuošė vestuvinis medelis, pagražintas kaspinais, rudais bei glajumi margintais sausainukais. Nepažinau savo tolimos močiutės, bet jos portretas – vilkinčios egzotiškos šalies įvairiaspalvį liaudišką kostiumą, griežtu veidu – kabėjo kambaryje virš riešutmedžio komodos. Ši tolima močiutė padovanojo pasauliui tris berniukus, gimdydama trečiąjį mirė. Nuo tos dienos senelis ėmė bodėtis bažnytkaimiu, kur prabėgo dvidešimt sunkaus darbo metų, jis jautėsi vienišas, gimtosios žemės ilgesys tik augo, nors dar taip neseniai, išgirdęs kalbant apie namų ilgesį, tik sarkastiškai šypteldavo. Jis siuntė vieną apeliaciją po kitos, laiškai vijo vienas kitą, namuose dažnai girdėjosi popieriaus čežėjimas. Pagaliau gavęs iš gimtosios šalies raštą, kur juodu ant balto, pilku smėliu nusausintomis raidėmis ant Zahringeno kunigaikščių liūtais papuošto popieriaus buvo užrašyta, kad kaltinimai dalyvavus 1848 m. revoliucijoje – dėl šito negalėjo grįžti į Badeno kraštą – panaikinti, jis nieko nelaukdamas pardavė įsigytą turtą Valakijoje. Tada susirinko mantą ir pasiėmęs tris berniukus pasuko link Vokietijos, išsiilgtų Binzacho slėnio ir miškų.
Senelio džiaugsmą grįžus netrukus apkartino realybė. Vėliau, užėjus „liesų karvių“2 ar nepritekliaus metui, kai neturėjo taukų dėti keptuvėn ir netilo piktų liežuvių skleidžiamos apkalbos, jis sakė, kad dažnai gailėjosi grįžęs – dažniau nei yra ant Švarcvaldo miško eglių spyglių – nes Binzacho gyventojai yra užkietėję šunsnukiai. Valakijoje jis buvo pats sau ponas, niekam nepavaldus ir nepriklausomas, nebent nuo oro. Ten valgė kiek norėjo, o baigiant pietus net tekdavo atlaisvinti diržo skylutę. O čia, apgailėtinoje, viską iššluojančio skersvėjo skylėje, jis buvo priverstas plušėti iki nukritimo, jo nugara visuomet tekėjo prakaitas. Jis vos įgalėjo nusipirkti truputėlį lydytų kiaulės taukų tepti ant duonos, nelikdavo nė skatiko tepalui nuo utėlių. Bet esu tikras, kad tardamas šiuos žodžius jis mirktelėdavo akimi naujajai močiutei, taip parodydamas, jog viskas ne taip jau blogai, kaip sako. Ir ši – vedė grįžęs į gimtąjį kraštą – negaišdama atsikirsdavo, jos liežuvis buvo taip pagaląstas, jog vargas išdrįsusiam rizikuoti! „Tai tikra dilgėlė, – sakydavo senelis, – ja galima pasitrinti tik pavasarį!“ Dėl savo nedėkingos figūros, daugybės navikų ant veido ir didžiulio gūžio ji buvo panaši į pernelyg ilgai po žeme užsilikusią apvytusią bulvę. Žvelgiant iš tolo atrodė, lyg ant jos kaklo mataruotų jūrų kiaulytės be kailio. Kai būdavo linksma ir juokdavosi, tie gūžiai judėdavo iš kairės į dešinę, kildavo ir nusileisdavo lyg nedideli minkšti vaisiai. Bet nors ir trolio išvaizdos, ji buvo gera moteris, protinga ir darbšti, ypač skrupulinga finansiniuose reikaluose. Ir ne jos kaltė, kad – taip sakoma apie tą, kuriam sunku sudurti galą su galu, – senelio obuoliai puvo ne iš tos pusės.
Ji taip pat paleido į pasaulį vaikų, būrelį mergaičių. Kaip galima numanyti, tėvas dažniausiai palaikydavo savo berniukus, o motina – savo mergaites. Tad aišku, kad net dėl menkniekių kildavo nemažai kivirčų, būdavo apsižodžiuojama, skambėdavo storžieviški pareiškimai. Be to, vietos užeigos šeimininkas, pernelyg uoliai pildęs senojo batsiuvio butelį pigiu vaisių šnapsu, po truputį susižėrė visus jo skatikus, tad vis platėjo jo liemuo, ir galiausiai taip praplatėjo, kad sustreikavo skrandis.
Grįžęs iš Valakijos, senelis įsigijo nedidelį ūkį, bet neapleido ir batsiuvystės. Jau vaikystėje sūnūs jam pagelbėjo visuose namų ūkio darbuose: miške rinko malkas, pavasarį ganyklose pasirodžius pirmosioms spalvoms tempdavo aukštyn ariamąją žemę, kurią šaltuoju metu nuplaudavo rudeninės ir žiemos liūtys. Jie rinko nuo pakelių arklių mėšlą, kad paskubintų sodinukų augimą, pildavo srutas ant kopūstų, kad išaugtų gražios apvalios galvos, ir medžiojo kopūstus mėgstančius kopūstinius drugelius. Vasarą rinko miško uogas ir vaistažoles, rudenį kasdavo bulves ir surinkdavo tai, kas likdavo praėjus javų pjovėjams.
Puikiai žinome, kad nieko neturint nėra ko viltis, o gyvenantis skurdo gniaužtuose neturi daug šansų užsiauginti pilvą. Maisto porcijos namuose visuomet buvo mažos, mėsą išvysdavo tris kartus per metus, per didžiąsias šventes, kai Jėzus, Marija ir Juozapas laimindavo valgį. Kišenpinigių berniukai gaudavo kartą per dvylika mėnesių kaimo šventės proga, tądien, pagerbiant seną tradiciją, kiekvienas gaudavo po tris grašius. Galima suprasti, kad suleisti šaknis tokioje nesvetingoje žemėje nėra paprasta, jauni daigai joje ilgai neišsilaikydavo. Vieną dieną netikėtai namus paliko vyresnysis sūnus, net neatsisveikinęs. Kur iškeliavo? Kaimo gyventojai teigė, esą išvyko į Ameriką, bet tai tik paskalos, kaip būna kaime. Niekas taip ir nesužinojo, ar jis nuskendo kelionės metu, ar žuvo kažkur aukso kasyklose tolimoje šiaurėje. Jo likimą gaubia tamsus nežinios šydas. Bet kuprotų ir kvailų kaimiečių bandai, visuomet pasiruošusiems žvengti eržilams, tai buvo proga plačiai atvėrus gerkles akiplėšiškai laidyti melus – nuo slėnio krašto iki pat dangaus skliauto – net Paukščių Taką aptaškant pagiežingų žodžių purslais.
Toks netikėtas sūnaus išvykimas sudavė didžiulį smūgį senoliui. Nuo tos dienos, kaip pats prisipažino, jis nebebuvo tikras vyras. Atrodė, žemė slysta iš po kojų, jis pritilo, tapo nešnekus. Tai buvo ypač matyti smuklėje, į kurią vis dar retkarčiais užsukdavo. Vynas nebebuvo raktas, atveriantis jo širdies vartus, leidžiantis nevaržomai lietis taip mėgstamoms dainoms ir dvieiliams. Priešingai, išgertas vynas susigerdavo į jį, stiklinė po stiklinės gėrikas baltais plaukais tik dar labiau pritildavo ir susigūždavo. Priartėjus mirties valandai, jis nusiuntė močiutę surasti vienintelį išlikusį iš Valakijos parsineštą suvenyrą, už spintos užkištą dėžutę. Nuvalius dulkes, ši buvo padėta ant komodos, kad senelis galėtų matyti ją iš lovos, buvo vidurdienis. Vargšas senelis! Dėžutė ten stovėjo vos valandėlę. Po to nutūpė pašiūrėje pas žiurkes ir peles, kurios mėgavosi ja gavėnios dienomis.
Antrasis sūnus buvo tinkuotojas ir liko gyventi namuose, pušų pavėsyje. Jis gerai uždirbdavo, vykdydavo vienetinius užsakymus ir darbavosi kaip išprotėjęs, bet buvo sunkiai nuspėjamas vaikinas. Be atilsio plūkdamasis nusivarydavo nuo kojų, jo pirštai buvo vienos nuospaudos, tad, prieš dėdamasis fenigį į kišenę, jis tris kartus kiekvieną pasverdavo rankose. Bet kartais kažkoks neaiškus impulsas atplėšdavo jį nuo darbo ir jis akimirksniu iššvaistydavo visas santaupas. Sunkiai uždirbti pinigai išnykdavo lyg garai, besiveržiantys iš įtrūkusio vamzdžio. Kai jam užplaukdavo, nusipirkęs dvidešimties ar dvidešimt penkių litrų alaus statinaitę užsinešdavo ją į Šliosbergo viršūnę. Ten atsigulęs ant žolės išgerdavo viską iki paskutinio lašo ir energingu kojos spyriu pasiųsdavo tuščią statinaitę žemyn, o ši besirisdama keldavo didžiulį triukšmą. Jis turėjo daug draugų, kurie nuoširdžiai pagelbėdavo per išgertuves, bet vėliau nepraleisdavo progos pasišaipyti. Jei kas perspėdavo jį apie tai, šis tik pasijuokdavo ir tuo netikėjo. Jis buvo stipriausias kaimo žaliūkas ir be didelių pastangų numesdavo dvidešimt keturių svarų akmenį aštuonis ar devynis metrus. Kai ant gimnastikos kilimėlio imdavo kilnoti svarmenis, mažai kas spėjo judėti jo tempu, o po penkių minučių niekas neatlaikydavo. Jis dalyvaudavo visose sporto šventėse ir nuolatos laimėdavo prizą, premiją ar diplomą, tad buvo išrinktas atletų klubo prezidentu. Jo rankos buvo stambios, su į akį krintančiais raumenimis, jis atrodė lyg arklienos mėsininkas. Jam pasirodžius šokių aikštelėje, ne vienas vyriokas paskubėdavo išgerti pradėtą alaus bokalą ir nepastebimai dingdavo pro užpakalines duris. Net didieji rėksniai ir tariami drąsuoliai pritildavo. Visi žinojo, kad jis nevengia kivirčų, o bandantys jį erzinti sulaukdavo stipraus smūgio. Jis buvo puikiai įvaldęs peštynių ir paakių juodinimo meną, tai pripažino net didžiausi priešai. Bet dėl besaikio gėrimo apgailėtinai griovė savo prestižą, kurį buvo užsitarnavęs vyrų giminėje: kad pasirodytų kietas ir įrodytų esąs geriausias alaus gėrovas, jis kramtė bokalo stiklą. Tame spektaklyje dalyvaujantiems klausantis, kaip tarp tinkuotojo dantų traška stiklas, šiurpdavo oda, pasidarydavo bloga. Bet jis, padūkęs triukšmadarys, nematė jokių problemų ir rijo stiklo šukes lyg rūgpienį. Panašu, galiūnas turėjo stručio skrandį, nes tai jam niekuomet blogai nesibaigė, nors dažnai penkiolika dienų tuštindavosi vien krauju.
Trečiasis Baldamuso sūnus, mano tėvas, mokėsi batsiuvystės. Kaip pats sakė, būtų mieliau tapęs sodininku ir rūpinęsis rožėmis, kadagiais bei įvairiaspalviais žolynais. Batsiuvio gyvenimas, t. y. dvylika valandų per parą, sėdint greta vandens pilno dubens, darbuotis su plaktuku, odos juostelėmis ir dervoje išmirkytu siūlu, palinkus priešais kabančią lempą ir šildyklę, uostant tuos pačius nemalonius, svetimų kojų prakaitu trenkiančius ir nosį laužiančius kvapus, jį nelabai džiugino. Bet neturėjo kito pasirinkimo. Niekam net nekilo mintis paklausti, ką jis apie tai galvoja. Jo senelis, kaip ir tėvas, buvo batsiuviai, tad ar jauniausias sūnus galėjo užsiimti kuo nors kitu nei kurpių taisymas? Ir jokiu būdu nesiūti batų sau – reikėjo griežtai laikytis šeimos nužymėto kelio, nes kitu atveju pasaulio tvarka būtų apversta aukštyn kojomis! Tačiau berniokas, kuris, vykdydamas šeimyninę priedermę, tapo batsiuviu, turėjo mažumėlę vyresniojo brolio avantiūrizmo dvasios: jaunystėje jis negalėjo nustygti vietoje ir norėjo daryti tik tai, kas šauna į galvą. Troško ištrūkti iš namų ir lėkti į keturias pasaulio puses kiek kojos neša – tai buvo jo kraujyje, kaip ir daugumos šio tamsaus miško gyventojų.
Tik pramokęs amato, jis susidėjo mantą ir atsisveikinęs su namiškiais pasuko Šveicarijos link – darbavosi Bazelyje, Ciuriche, sėkmingai pergudravęs, paspruko nuo jį besivejančio žandaro, bebėgdamas pakeliui išvertė keptų žirnių sriubą į vietos klebono skėtį ir galiausiai nulėkė pasislėpti į Elzasą. Pirmoje pakelės gyvenvietėje, per blusos šuolį nuo industrinio miesto Bazelio, pasidėjo kelionės krepšį, nes jį pavergė juodos jaunos panelės akys. Šias akis ir joms priklausantį rinkinį jis išvydo tą akimirką, kai per kaspinų fabriko pietų pertrauką – apie ją pranešdavo šaižūs sirenų garsai – prasilenkė su grupele darbininkių, skubančių valgyklos link. Tų akių galia buvo tokia stipri, kad visi jo klajonių po visą Europą planai iškart dužo į šipulius: jauniausias Baldamusas atsižadėjo tolimų klajonių, nedelsdamas ėmėsi ieškoti darbo Bazelyje ir netrukus rado. Tad, vos išmušus vidudienį, auliniai skriedavo po prekystaliu, ir jis, užsirišęs gražiausią savo žalią prijuostę, vienmarškinis užimdavo poziciją (lyg ant lėkštės padėtas pyragaitis su plakta grietinėle, vėliau sakys motina) prie įmonės įėjimo, laukdamas, iki praskries lyg žaibas dvi akys. Kadangi jis buvo „įsibrovėlis“, „prakeiktas Schwobas“ – taip elzasiečiai vadino švabus ir vokiečius dėl jų perdėto pasipūtimo – istorija galėjo tuo ir baigtis, vien trumpais pietų pertraukos žybtelėjimais. Bet likimas lėmė kitaip, ir kilusią jausmų audrą vainikavo nušvitus vaivorykštė. Jau pirmą laisvą sekmadienį gerai nusiteikęs vaikinas iš Švarcvaldo nuėjo į kaimo patrono šventę. Ten skambant smuiko ir klarneto garsams liejosi sidro ir vyno upės, šoko merginos! Jo pažastys drėko nuo prakaito, kuris žadino jausmus ir kaitino kraują!
Grįždamas atgalios, kirsdamas tamsų lyg koplyčios presbiterija mišką, jis pastebėjo, kaip kažkas švystelėjo po ąžuolų skliautu. Ir ką išvydo? Nei daugiau nei mažiau – tas ypatingas dvi akis. Bet šios, išsigandusios netikėto susitikimo, iškart prarado per pietų pertrauką įgytą pasitikėjimo savimi švytėjimą bei puikavimąsi ir siaubo apimtos įsmigo į jaunąjį Baldamusą, lyg šis būtų anapusinio pasaulio vaiduoklis. Akimirksniu siluetas juodomis akimis klykdamas dingo miško tankmėje, o šis visų kipšų pakurstytas puolė įkandin. Bėgant žemė drebėjo po jųdviejų kojomis, lūžinėjo medžių šakos. Abiem, vyrui ir moteriai, tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Nematydama kitos išeities ir suprasdama, kad, likusi ant žemės, puls tiesiai į pražūtį, jauna moteris bandė slėptis ąžuole. Bet kad ir kaip stengėsi lipti kuo aukščiau, kabinosi už viršutinių šakų, draskėsi, kandžiojosi, visi bandymai protestuoti ir priešintis nedavė jokio rezultato. Ir ši neįtikėtina vieta akimirksniu tapo, kaip sakoma tokiais atvejais, jų vestuviniu guoliu, – šiam ąžuolui turiu būti dėkingas už gyvybę.
Ši istorija, nors prasidėjo gana brutaliai, indėniškai, galiausiai grįžo į normalaus gyvenimo tėkmę, viskas vyko tvarkingai, kaip ir turi būti, nieko nepapiktinant: cilindras, surdutas, baltas kaklaraištis, merija, sutuoktuvių žiedas, vargonai ir prašmatnus vestuvinis banketas su milžinišku kepsniu ir gausybe vyno. Niekam nekilo mintis skleisti kalbų, kad po šio gyvenimo epizodo Baldamusas būtų kada grįžęs prie ąžuolo pagausinti palikuonių būrio. Galiausiai jis susilaukė penkių palikuonių: keturių berniukų ir vienos mergaitės. Aš esu vyriausias ir – tai nuolat kartojo tėvai – didžiausias tinginys, paskutinė vinis į jų karstą, beširdis, anksčiau laiko nuvarysiantis juos į kapus!
Po vedybų tėvas nebenorėjo tęsti tokio nestabilaus, šen bei ten lakstančio pameistrio gyvenimo, tad, atsisveikinęs su meistru, atidarė batsiuvio taisyklą ir nedidelę batų krautuvėlę. Motina liko ištikima saviems kaspinams ir toliau darbavosi įmonėje, ėjo meistrės pareigas ir kas penkiolika dienų gaudavo gerą atlygį. Tokia padėtis buvo daug saugesnė už bet kokią nepriklausomybę. Bet kai virš mūsų namų gandras trečią kartą apsuko ratą nešdamas snape besispardantį ir rėkiantį ryšulėlį, motina nusprendė likti namuose, rūpintis šeima ir krautuve.
Visuomet buvau sunkiai valdomas vaikas. Kai jau įstengiau šliaužioti grindimis, mane užpuolė bjaurus pleuritas, toks stiprus, kad gydytojas abejojo, ar pasveiksiu. Bet piktžolės tikrai atsparios. Atgavęs sveikatą tapau dar labiau nevaldomas ir nenustygstantis vietoje nei anksčiau. Laikas bėgo, aš augau ir manyje pradėjo nenumaldomai reikštis Baldamusų šeimai būdingi kaprizai. Visuomet norėjau būti teisus, nepasisekus aikštydavausi iki laimėdavau. Niekas negalėjo suvaldyti mano gerai pagaląsto, niekuomet nesiilsinčio liežuvio, lyg šis būtų pučiamasis instrumentas – niekas nepajėgė jo nutildyti. Mano įžūlumas ir akiplėšiškumas pridarydavo daug bėdos tėvams. Smulkus verslininkas, gyvenantis nedideliame miestelyje, turi palaikyti gerus santykius su Petru ir Povilu, pakęsti bet kokį įžeidimą ir nuryti kartų pipirą, lankstytis ir laižyti visiems batus. Jis negali sau leisti – jei nenori išvysti, kaip Reino vandenyse skęsta ilgai puoselėtos viltys ir pelija prekės, – tiesiai šviesiai pasakyti kaimynams, ką mano apie juos. Nepaklusus šioms nerašytoms taisyklėms, niekas nieko iš jo nepirks, net geriausių prekių. Mano akiplėšiškumas pasireiškė nuo ketverių metų. Net mirdamas nebūčiau pavadinęs tėvo „tėčiu“, o kai tekdavo į jį kreiptis, sakydavau „didysis Teodorai“. Jis galėjo lupti mane kiek tinkamas, niekuomet nepasisekė išpešti ko nors kito.
Gatvėje mano kakarinė skambėjo dar baisiau. Visiems sutiktiems žmonėms pasistengdavau prilipdyti juokingą pravardę. Pirmiausiai miško prižiūrėtojui su juokinga kepuraite. Apdovanojau jį pora dešimčių pravardžių, mėgstamiausia buvo Agrastas, ją išgirdęs šis siaubingai pasiusdavo. Vos tik jo ausis pasiekdavo tie vardai, jis imdavo puldinėti į visas puses lyg į spąstus patekusi žebenkštis. Toks paniškas blaškymasis atrodė komiškai, nes ponas Agrastas buvo gana apkūnus, nelabai judrus ir net labiau nutukęs nei mėsininkas Frydrichas, kuriam būdavo sunku praeiti pro pagrindines duris, nes vis užstrigdavo didelis pilvas. Kai pasisekdavo išvesti jį iš kantrybės, šis šokdavo mane vytis, nors niekada nesučiupdavo, nes tokie fiziniai pratimai sukeldavo jam sunkų dusulį. Sustreikavus vidiniam ventiliatoriui, jis priverstinai stabtelėdavo sankryžoje, ir kai jo kvėpavimo švilpesys pasiekdavo kaimo galą, prisėsdavau prie uolos angos ar ant šalikelės akmens. Kai žmogelis jau imdavo atsigauti, surikdavau: „Na, senasis Agraste, viskas gerai? Pradedam iš naujo?“ Ir vėl pasileisdavau visomis keturiomis, o jis dusdamas sekdavo mano pėdomis. Šis spektaklis suteikdavo daug džiaugsmo žiopliams, kurie tik išgirdę triukšmą lįsdavo iš namų ir stovėdami ant slenksčio kikendami stebėdavo nelygias lenktynes. Bet jei didysis Teodoras pričiupdavo mane nusikaltimo vietoje, juokai iškart baigdavosi. Jis išvanodavo man kailį nuo galvos iki kojų su tokia jėga ir užsidegimu, kad net užsidėję dešimt akinių porų nebūtumėt įžiūrėję nė mažiausios dulkelės ant mano kelnių sėdynės. Būdavo galima išskirti tik rykščių kirčių žymes.
Kai namuose likdavau vienas ir neprižiūrimas, tapdavau toks padauža, jog sunku įsivaizduoti. Vos prigriebęs degtukus puldavau degti virtuvės rankšluosčių ir netrukus jų vietoje ant senos vinies belikdavo kabantis raištis. Kuo labiau liepsnojo, tuo labiau džiūgavau. Tuo metu visa, kas dega, man teikdavo piktdžiugišką pasitenkinimą. Todėl ištisas valandas leisdavau greta senojo Lienio stebėdamas, kaip veikia dumplės. Senolis džiaugėsi mano entuziazmu išvydus ugnį, tad, norėdamas kuo ilgiau užlaikyti savo aprūkusiam ir dvokiančiam barake, vis užmesdavo ant žioruojančių žarijų saują pjuvenų, tada iš žibančių anglių pakildavo fejerverkas it krentančios žvaigždės, spindinčios dūmų ir metalo liepsnose, sproginėjančios lyg per pasaulio sukūrimą. Aišku, pričiupęs kuriant ugnį, tėvas taip aptalžydavo iš visų pusių, kad net prarasdavau sąmonę, bet nesilioviau. Net galingiausi smūgiai nieko nepakeitė, joks kirtis negalėjo užgesinti mano aistros, kiekvienas draudimas tik didino susižavėjimą ugnim, stiprino suktumą ir išradingumą. Tačiau bėgant metams ši aistra ugniai išnyko.
Kaip ir visi vaikai, buvau labai smalsus ir domėjausi viskuo, kas padėtų suprasti gyvenimą bei daugelio daiktų ir dalykų veikimą. Mane ypač žavėjo sieniniai ir rankiniai laikrodžiai. Norėjau suprasti, kas sukelia nenuilstantį ir paslaptingą tik tak blizgančio korpuso viduje, tad vieną gražią dieną tėvo vardu iš jo sąskaitos nusipirkau tris žadintuvus. Nusinešęs už medinės pašiūrės, paėmiau didžiulį kirvį ir bandžiau juos perskelti. Korpusai sulinko lyg valcuotos konservų dėžutės, bet brutalus įsiveržimas neatskleidė nieko įdomaus. Viduje radau tik metalines spiralės formos spyruokles ir daug bronzinės spalvos dantytų blizgančių ratukų, besisukančių vienas ant kito. Nepaisant visų pastangų, man nepaaiškėjo šių skirtingų elementų mechanizmas, bet vienas dalykas tikrai giliai įsirėžė į atmintį: didysis Teodoras du kartus apmokėjo sąskaitą, vieną laikrodininkui, antrą man, tad kelias savaites ant sėdynės nešiojausi kvitą, kruopščiai užantspauduotą ir prilipdytą. Sutikęs pažįstamą nežinodavau, į kurią pusę suktis.
Pirmasis atmintyje išlikęs susidūrimas su išoriniu pasauliu ir suvokimas, kas esu, įvyko Minetės dėka. Taip vadinosi mūsų katytė, išties ypatingas gyvūnėlis, šilkiniu kailiu ir švelniomis letenėlėmis, lyg Siamo princesė. Kaip visos katės, ji mėgo šilumą, jai ypač patiko krosnies orkaitė. Būtent ten ji ir sulaukė žiauraus galo, kai tėvo pameistrys netyčia, jos nepastebėjęs, uždarė krosnies dureles ir ji užduso. Niekas negirdėjo jos riksmo ir motinai ją radus jau buvo vėlu ką nors padaryti. Aišku, nusibaigusi katė apdegusiu kailiu niekam nereikalinga, tad Minetė buvo išmesta ant mėšlo krūvos – kaip tik ten ją ir radau per popietines klajones. Ji gulėjo visiškai sustingusi, negyva, jos galvą buvo aptūpusios didelės žalios musės. Pamaniau, kad ji miega, ir norėjau pažadinti. Paglosčiau paausius, kas jai labai patikdavo, perbraukiau ranka per nugarą, šaukdamas „miau, miau“! Bet ji nė nekrustelėjo. Tada išrausęs žemėje keturias duobeles, įspraudžiau jos kojas, ir ji vėl atrodė lyg gyva, bet tai negelbėjo. Tada nusinešiau viršun į savo kambarį ir atėjus nakčiai pasiėmiau į lovą manydamas, kad šiluma padės jai sugrįžti į gyvenimą. Kitos dienos ryte tėvai atrado gyvūno gaišeną, atėmė ir išmetė į atliekų dėžę, į kurią mesdavo tik ką gimusius kačiukus dar iki jiems atankant. Ta proga tėvas kaip reikiant iškaršė man kailį, o kieme vežimo ratą taisęs kalvis pro garo švilpimą ir degėsių kvapą skleidžiantį dūmų debesį šaukė, kad esu prakeiktas šelmis.
Versta iš: Oscar Wôhrlé. BALDAMUS OU LE DIABLE AUX TROUSSES. Strasbourg: La Nuée Bleue, 2017.
Pajtim Statovci. Tiranos širdis
2024 m. Nr. 12
Iš suomių k. vertė Rūta Marija Viljamaa
Pajtimas Statovci – albanų kilmės suomių rašytojas. Gimė 1990 m. Kosove, 1992 m. šeima gavo prieglobstį Suomijoje. Studijavo literatūrą ir scenarijų rašymą, rengia disertaciją apie gyvūnų reprezentaciją literatūroje. Kuria suomių kalba.
Įspūdingai debiutavo 2014 m. romanu „Mano katė Jugoslavija“ („Kissani Jugoslavia“), už kurį įvertintas dienraščio „Helsingin sanomat“ premija. Kritikai šį magiškojo realizmo kūrinį apibendrino žodžiu „nepamirštamas“. Šiemet romano vertimas apdovanotas Vokietijoje.
Antroji knyga „Tiranos širdis“ („Tiranan sydän“), kurios vertimas į anglų kalbą žinomas pavadinimu „Crossing“, nominuota „National Book Award“ vertimų kategorijoje. Tokio pripažinimo nėra sulaukęs joks kitas suomių autorius. Romanas pasakoja apie dviejų jaunuolių pabėgimą iš Albanijos, nesėkmingas laimės paieškas pasaulio didmiesčiuose, meilės ir pastovumo ilgesį trapių santykių šešėliuose, bevaises pastangas kurti naujas tapatybes.
2019 m. išleisto romano „Bolla“ (pavadinimas reiškia albanų tautosakos gyvatę milžinę) centre – tragiška dviejų vyrų, serbo ir albano, meilės istorija karo priešaušryje. Kūrinys nuskynė premiją „Finlandia“, o P. Statovci tapo jauniausiu ja įvertintu autoriumi. Knyga taip pat nominuota Šiaurės Tarybos literatūros premijai.
Pagal visas šias knygas Suomijos teatruose sukurti vaidinimai.
2024 m. rudenį pasirodė romanas „Karvė gimdys naktį“ (būtent ne veršiuosis, nurodant į migrantų vaiko kalbinę klaidą mokykloje, suom. „Lehmä synnyttää yöllä“). Knyga ką tik apdovanota premija „Finlandia“, o jos vertimo teisės parduotos į kelias šalis dar prieš išleidžiant patį originalą. Tai pasakojimas apie skausmingą grįžimą prie šaknų, traumines patirtis ir atmintį, karo poveikį žmonių sąmonei, fantazijos galią. Romanas taip pat alsuoja atjauta bebalsei ir beteisei gyvūnijai – kaip vienintelei paguodai žiauriame žmonių pasaulyje.
Į daugiau nei dvidešimt kalbų išversta P. Statovci kūryba keri jauno rašytojo branda, talentu apmąstyti vienatvės, tapatybės, svetimumo, lytiškumo temas, įtaigiai kurti sudėtingiausius likimus.
Romano fragmentai
Iš pradžių jaučiausi lyg svečias kalėjime, tačiau tokia saviapgaulė turbūt būdinga mums visiems, žmogaus prigimčiai apskritai. (Imre Kertész, „Prarastas likimas“)
Erelis. Roma 1998
Stoviu ant kalno apsiavęs aukštakulniais batais, man išauga balti sparnai – štai kaip atrodo mirtis: traškėdami suskyla mentikauliai, lyg raižoma skerdiko peilio supleišėja oda ir drėgnos, lipnios pūkinės skraistės klostėmis nuslysta nugara kaip ką tik užgimęs beformis veršiukas. Savo naujuose sparnuose pamažu imu justi dilgsėjimą, panašų į nutirpusių galūnių, kuriose atgyja kraujotaka, jie skleidžiasi aplink mane herojiškais šarvais, tarytum visada juos būčiau turėjęs, tačiau kuriems tik dabar buvo lemta atlikti savo priedermę. Jau ketinu pakilti nuo kalno ir lėkti per oranžinę padangę, bet mano galva staiga sutrupa į milijoną smėlio smiltelių ir nubyra per pečius, o stubure įsodinta sėkla išauga į gėlę, virstančią nauja galva, šalia iškyla ir antra – du rožių žiedai, atsimerkiantys keturiomis sniego baltumo akimis, prasižiojantys dviem burnomis su dviem ilgais liežuviais, kuriais jaučiu drėgnos žemės alsavimą ir saulės kaitrą.
Pasigirsta stiprus garsas, panašus į netikėto vėjo šuoro ar slėgio bangos švokštelėjimą, aš pakylu į orą ir skrieju šiugždančiais sparnais, vienas batas nukrenta ant tolybėse likusio kalno šlaito, regiu juo besiropščiantį kažkur matytą berniuką. Jis atrodo visai kaip aš, abiem rankom suima aukštakulnį batą ir akimirką patyrinėjęs įsispiria į jį, iš dangaus stebiu berniuką, kuris atsistoja avėdamas vienu batu, bet staiga išsitiesia kaip ilgas ir ritasi nuo kalno, regiu, kaip jis dejuoja atsitrenkdamas į styrančius akmenis ir šakas, ritasi per visą šlaitą, galiausiai prasiskelia galvą į uolą ir žūva avėdamas vienu batu niekieno nelankomoje žemėje.
Besimarkstant regėjimo lauką užplūsta ryški, balta šviesa, girdžiu ligoninės įrangos pypsėjimą ir skardžią šneką, kurią bandau suprast, bet esu pernelyg apdujęs, kad suvokčiau žodžius, o kai pastebiu ant strypo iškeltą sugipsuotą dešiniąją koją, suprantu, kad visa tebuvo sapnas. Skauda nuryti seiles, gelia sąnarius, savo apgailėtinoj padėty nesugebu suregzti jokios minties, negaliu nieko prisikviesti nei pajudėt, tad imu kūkčioti, bet kažkodėl kūnas negali išspausti nė vienos ašaros. Guliu sustingęs tol, kol po ištisos amžinybės prie manęs kažkas pagaliau prieina.
Are you okay? – teiraujasi kažkas, pastebiu, kaip žvali storulė kojūgalyje suėmė man už čiurnos. No, atsakau. Ji išeina iš palatos ir netrukus parskuba nešina dviem tabletėm ir stikline vandens. Įdeda tabletes man į burną, pagirdo vandeniu tardama very good job, tada kilsteli mažytį, storą penį primenantį nykštį, kai man pavyksta nuryti jos suduotus vaistus. Užmiegu, pabundu, užmiegu, pabundu ir po kurio laiko savijauta šiek tiek pagerėja.
Sakoma, kad prieš pat mirtį žmogui pralekia viso gyvenimo vaizdas, bet tą momentą prieš smūgį gerai prisimenu nematęs jokių regėjimų – nė vienos akimirkos, kurią norėčiau išgyventi iš naujo, nė vieno žmogaus, kuris liktų manęs gedėti.
Ligoninėje praleidžiu ištisas savaites, mane perkelia į kitą skyrių, kur greitai suprantu, kad jo pacientai yra arba pamišėliai, arba tokiais betampantys. Iš manęs paima daiktus ir apgyvendina patalpoje, kurioje tėra lova su stalu. Skyrius atrodo nykiai: plastikinės kėdės, plastikiniai stalai, plastikiniai valgymo įrankiai, visi paviršiai asketiškai baltos ar pastelinės spalvos.
Kiti skyriaus pacientai elgiasi keistai, kalba nerišliai, kartais puola į ašaras valgydami arba paryčiais ima šaukti kažkieno vardą, vieni vengia akių kontakto, kiti, atvirkščiai, be perstojo spokso, daugelis užsidarę savo palatose kaip ir aš, skaito knygas arba žiūri televizorių bendrose patalpose. Stengiuosi su niekuo pernelyg nesibičiuliauti ir nekelti balso, nenoriu niekam užkliūti, nes slaugės be pasigailėjimo bado mus švirkštais. Mažiausias netinkamas judesys, atsikalbinėjimas ar nepaklusnumas jas įsiutina, tada jos subėga, įneša mane į palatą, suraišioja tramdomaisiais marškiniais, nors ir nematau reikalo priešintis tokiai žmonių bandai, kartais tiesiog guliu nuo aušros iki sutemų nesugebėdamas pajudėti.
You are very lucky person, sako slaugytojos, kai būna linkusios bendrauti, paprastai prieš pat pietų pertrauką, tu vos nenumirei, bet dabar tau suteiktas antras šansas, priduria jos, o psichiatras klausinėja apie mano gimtąją šalį, draugus, tėvus. Atsakau nebeturintis nei draugų, nei tėvų, kas, žinoma, yra netiesa, ir kad nebegaliu, o ir nenoriu grįžti ten, iš kur esu atvykęs.
– Kaip jautiesi šią akimirką? – klausia daktaras manydamas, kad vos po kelių susitikimų puikiai išmano apie mano praeitį.
Sėdžiu priešais jį didžiuliame odiniame fotelyje ir svarstau, kokią tiesą ir kokius įvykius galėčiau jam papasakoti: apie tai, kaip jaučiuosi būdamas savimi, kad jaučiu viską ir nieką, kad esu kaip lūžęs kaklas ir akmeninių raumenų sukaustyti pečiai, kaip širdies plakimas, kurį girdi kairiąja ausimi prislėgęs pagalvę, jaučiuosi taip, lyg negalėčiau užčiuopti savo pulso, tarytum būčiau antraplanis veikėjas savo paties gyvenimo istorijoje, lyg amžinai kovočiau su savimi, kai reikia būti nepažįstamoje vietoje ir bendrauti su žmonėmis. Tas jausmas neapleidžia niekada, nėra dienos, kurią negalvočiau apie neišvengiamą gyvenimo baigtį, nes mirtis klesti visur – ji įsisupa net į tylą tarp ištartų ir užrašytų žodžių, jaučiu ją pačiame gyvenime, nes ten, kur vyrauja gyvenimas, tvyro ir jo baigties lūkestis.
Galėčiau papasakoti jam, kiek kartų svarsčiau apie mirtį, kiek kartų svajojau apie šuolį ant bėgių belaukdamas metro, kiek kartų užlipau ant palangės ketindamas nušokti. Ir dar visokį melą: galėčiau pripaistyti, kad bandžiau užsidirbti pinigų pardavinėdamas savo kūną, jis tikrai patikėtų, kad mylėjausi už pinigus su vyrais ir pagyvenusiom moteriškėm.
– Truputį geriau, – atsakau ir, bandydamas išvengti jo žvilgsnio, leidžiu jam įsivaizduoti, kad galvoju apie gimtąją šalį ir jos įvykius, nes man dingteli, kad atsakydamas į klausimus pagerinsiu savo padėtį: jis galės padėti reikiamus kryžiukus anketose ir išleisti mane namo.
Mane kankino liūdesys, sakau jam po akimirkos, I’m not happy here, that is the reason, tęsiu, nes žinau, kad prie to jis savo klausimais anksčiau ar vėliau siekia prisikast. Jis smalsauja, kodėl.
Tada imu skųstis. Man jau dvidešimt dveji, o esu bedarbis, pradedu, mokausi savarankiškai ir beviltiškai bandau rasti darbą, kas šioje šalyje labai sunku, priduriu ir leidžiu ašaroms srūti upeliais. Apėjau šimtus kavinių, restoranų ir skalbyklų klausinėdamas dėl darbo dažnai vietos lankytojų akivaizdoje, ir kiekvienąkart man parodo duris, visur klientai smalsiai klausosi, o kai mane išprašo kaip kokį įsibrovėlį, jaučiu apmaudą ne dėl to, kad eilinį kartą negavau darbo, o dėl to, kad visi tie žmonės liudijo mano nesėkmę. Niekas nenusipelnė tokio pažeminimo.
– Ar žinote, kokį pažeminimą patiria žmogus, negaunantis net to, ko nenori? Jūs daktaras, vargu ar galit suprast, – sakau jam, o jis nuryja seiles ir nudelbia žvilgsnį į sukryžiuotas rankas.
Žmonės atmeta tokius, kurie pernelyg skiriasi nuo jų pačių, sakau, jis vėlei pakelia žvilgsnį į mane, taip yra ir čia, ir visur kitur. Jei kalbu pernelyg svetima kalba ir atrodau kaip atvykėlis iš pernelyg toli, esu jiems toks pat išsišokėlis kaip stumbras tuščioje turgaus aikštėje. O tokiam kaip aš – įsibrovėliui, užsieniečiui, svetimkalbiui – nuolat primenama, kad neturiu teisės trokšti tokių pačių dalykų kaip italai, jų manymu, to nenusipelniau, nes mano protėviai už juos nekovojo. Baltas negras, čigonas, musulmonas, taip jie vadina mane išgirdę mano kilmę, nors išvaizda niekuo nesiskiriu nuo jų pačių.
– Gal manote kitaip? – klausiu, nes jis nutilo. – Ką darytumėte mano vietoje? Jei taip baisiai atrodytumėte?
Jis žvelgia į mane su atjauta, kurios įkvėptas tęsiu: gyvenimas čia nesusiklostė, kaip norėjau, bet dabar suprantu… ir nukreipiu akis į už daktaro nugaros kabančius paveikslus: viename jų pavaizduotas Koliziejus – kaip pašlovinimas miesto didybės manijai.
– Ką supranti? – klausia jis susigrąžindamas mano žvilgsnį.
– Kad niekada negalima pasiduoti, – tariu, – kaip slaugė Maja sako: gyvenimas – dovana, o man suteiktas antras šansas, – tęsiu mintį ir man pasirodo, kad jis bando suturėti patenkintą šypseną.
Man praneša, kad kitą savaitę galiu grįžti namo, bet su sąlyga, jei pažadėsiu kartą per savaitę lankytis asmeninėje ir grupinėje terapijose. Jis ištiesia Romoje veikiančių terapinių grupių sąrašą, apveda jame man skirtąją ir pasiteirauja, ar tikrai pažadu lankyti.
Pažadu, absolutely, atsakau ir išskubu susikrauti daiktų, kuriuos atneša bjaurioji slaugė linkėdama man sėkmės. Juk nebuvo čia taip baisu, ar ne? – spėja paklausti prieš man dingstant.
Pakeliui namo svarstau, kaip nusižudyti užtikrinčiau, bet, prieš spėdamas apgalvoti įvairius variantus, nei iš šio, nei iš to staiga prisiminiau tėvą – vieną epizodą prieš daugelį metų, kai dar jaučiausi kažkam priklausantis.
Anuomet buvau smalsus, rūpesčių nekamuojamas vaikas. Kartą šovė į galvą paklausti tėvo, kodėl albanas albaniškai yra shqipëtar, kas reiškia erelio sūnus, o Albanija vadinama Shqipëria, tai yra erelio šalimi, ir apskritai kodėl mūsų vėliavoje pavaizduotas dvigalvis erelis. Tėvas sėdėjo sukryžiavęs kojas ant čiužinio, patiesto ant grindų, maišė arbatą, o išgirdęs klausimą dar giliau pabruko kojas, spragtelėjo pirštais, patapšnojo vietą šalia savęs, vienu ypu išmaukė arbatą ir paprašė mamos įpilti dar.
– Tai nutiko prieš daugybę amžių, – pradėjo jis, kai prisėdau šalia. Jausdamas, kaip stipriai tėvas nori man papasakoti šią istoriją, klausiausi kuo įdėmiausiai.
Istorija buvo apie berniuką, kuris medžiojo kalnuose su lanku. Netikėtai jis pamatė didžiulį erelį, snape nešantį gyvatę. Erelio galva buvo balta, o snapas – oranžinis kaip surūdijęs kablys, jis skrido greitai, tarsi kapodamas dangų sparnais, galiausiai nusileido ant grublėtos uolos, kur iš šakų buvo susisukęs lizdą, numetė į jį gyvatę ir nuskrido. Berniukas per stačią atbrailą užsikeberiojo viršun ir išvydo lizde erelio jauniklį, žaidžiantį su nugalabyta gyvate. Jis kapojo ir nagais draskė žvynuotą gyvatės odą, akis ir nasrus, įnirtingai niokojo jos bejėgį kūną.
Tačiau gyvatė tebebuvo gyva. Staiga lyg žaibo trenkta ji sustingo ir išsirietusi pakilo į viršų gerokai praaugdama jauniklį, jos raštuota oda buvo dulkėta ir žemėta, tačiau aštrūs dantys spindėjo trokšdami kraujo ir mėsos. Tą pat akimirką berniukas stvėrė lanką ir strėle pervėrė gyvatės galvą jai dar nespėjus suleisti nuodingų dantų į ereliuko šoną.
Berniukas pasiėmė iš išgąsčio raudantį jauniklį, bet netrukus išgirdo milžiniškų sparnų plasnojimą, lyg miške būtų kilusi audra.
– Kodėl pagrobei mano vaiką? – verkė nutūpęs erelis, sparnų plunksnomis braukdamas ašaras.
– Nuo šiol jis mano vaikas, – pareiškė berniukas ir atsuko ereliui nugarą. – Išgelbėjau jį nuo gyvatės, kurios tu nesugebėjai pribaigti, tad aš juo pasirūpinsiu geriau, – pridūrė jis drąsiai žygiuodamas pirmyn ir tvirtai pasiryžęs tapti ereliuko globėju. Bet erelis pasivijo jį ir nusileido priešais ant šakos. Berniukas išsitraukė lanką ir jau buvo bestveriąs ant diržo kabančią strėlę.
– Siūlau mainus, – tarė erelis didingai išskleisdamas sparnus. – Grąžink mano vaiką, už tai suteiksiu tau peilio aštrumo regėjimą ir skrydžio dovaną, o tapęs nenugalimas galėsi nešioti mano vardą.
Berniukas sutiko su erelio mainais ir grąžino jauniklį, kuris savo gelbėtojui liko ištikimas, visur sekiojo jį ir sergėjo nuo priešų. Berniukas išaugo į vyrą, kuriam ant vieno peties kabojo lankas, ant kito tupėjo erelis. Jis tapo neįveikiamas, kaip ir buvo žadėta, o po daugelio sėkmingų mūšių jį paskelbė karaliumi, kuriam suteikė vardą Shqipëtar – erelio sūnus.
Grįžtu namo, pavyksta nusiprausti po dušu. Prigulu. Žvelgiu į rugpjūčio saulės šviesos ruožuose dūlančias dulkes, tą pat akimirką ima atrodyti, kad nebegaliu pakilti iš vietos, tarytum galvą slėgtų sunkus skardos lakštas, vinimis prikaltas prie lovos kraštų, o aš esu įkalintas jo viduje kaip vikšras lėliukėje. Mąstau apie praėjusius mėnesius ir dar senesnius laikus, apie neviltį, kuri persekiojo mane Albanijoje ir Italijoje, tą nuobodulio ir neišsipildymo jausmą lyg kokį gerklėje įstrigusį maistą, ir amžiną kaltės jausmą, spaudžiantį širdį kaip galiūno kumštis.
Kartą vienas žmogus manęs paklausė, koks jausmas būtų numirti. Paprašiau jo negalvoti apie tai, nes tuomet abu buvome labai jauni ir gražūs, o pasaulis dar tik laukė mūsų. Vėliau pasakiau jam, kad gyvenimo baigtis kelia slogius jausmus, nes tada jau buvau regėjęs mirusį žmogų ir girdėjęs daugybę istorijų apie mirusiuosius, tačiau šiandien atsakyčiau kitaip: tarčiau, kad mirtis yra vardas. Tai būvis, kai nebetelpi į savo paties vardą, į savo kūną, tarytum ant savo veido bandytum paišyti svetimo žmogaus išraišką.
Dar patikslinčiau, kad mirti ir būti mirusiam yra du skirtingi dalykai ir kad mirusiam galima būti įvairiai. Mirti gali reikšti slapstytis ir nustoti kalbėti, pamiršti pavalgyti, nesisveikinti su kaimynais, nepastebėti raudonos šviesoforo spalvos, nejausti nei troškulio, nei alkio, geisti mirties, bet neišdrįsti mirti iš gėdos, kad viską pamatys kiti, taip pat nedrįsti mirti be niekieno žinios, taigi, mirti iš tikrųjų reiškia likti tarp gyvųjų, įklimpti tarpinėje būsenoje, kai mirtis veikiau tampa mirties laukimu nei pačiu įvykiu.
Vėliausiai pasaulio pabaigos dieną, kai saulė nebepakils į dangų, o Žemė sušals į ledą arba sueižės, gyvenimas pasibaigs. Kada nors tai nutiks, visų žmonių ir gyvūnų širdys nustos plakusios, visa kūrinija ir visa, kas iš jos bus belikę, kiekvienas parašytas laiškas, kiekvieno žmogaus istorija, kiekviena tauta nustos egzistuoti. Tai paguodžia mane taip stipriai, kad vėl atsiranda jėgų pakilti ir pradėti viską nuo pradžių.
Helsinkis 2003
Helsinkiečiai – pašėlusiai stilingi. Tokia buvo mano pirmoji mintis apie šį miestą. Geriau apsirengusio miesto dar reiktų paieškot. Jų drabužiai atrodo naujutėlaičiai, o jie patys – aukšti, gražūs ir spindinčiai balti, mėlynos ar žalios akys suteikia jiems nekaltumo, sudaro turtingų, klestinčių, sveikų ir švarių žmonių įspūdį. Tačiau tuo pat metu jie atrodo užsisklendę ir atsargūs, nes kai pasisveikinu maisto ar drabužių parduotuvėje, į mane vargiai kas pakelia akis, o kai bandau pasiteirauti kelio krypties, jie susidrovi, lyg bandyčiau užmegzti artimesnę draugystę.
Alkoholio mėgėjai – atskira tema. Pirmaisiais savaitgaliais stebiu juos atvirai baisėdamasis, įlipu į autobusą, o jie jau apsvaigę ir niekam tas nerūpi, jie vos bepastovi ant kojų, tada myža gatvėse arba į kelnes ir visiems nusispjaut. Tai turėtų būti šlykštu ir nepateisinama bet kam, juolab žmonėms, aplink kuriuos klesti nepriekaištinga, tobula tvarka ir gausa. Kodėl jie tiek daug geria, svarstau.
Jei tik būčiau galėjęs užaugti tokioje šalyje, galvoju, būčiau perskaitęs tiek daug knygų, kad nebevaliočiau atmerkti akių, būčiau baigęs universitetą ir įgijęs prestižinę profesiją, būčiau gyvenęs svajonių gyvenimą, o mano šeima sprogtų iš pasididžiavimo.
Mano bute yra dušas, kurio vandenį galima reguliuoti nuo ledo šaltumo iki ugnies karštumo, nors yra pats viduržiemis. Karštą vandenį leidžiu ilgiausiai, bet jis neišsenka, niekur nematyti boilerio, vanduo trykšta iš vamzdžių kiaurą parą į valias. Stebiuosi maisto prekių parduotuvių lentynose tiesiausiomis eilėmis sudėliotais produktais, greitai ir tvarkingai judančiomis eilėmis prie kasos ir tuo, kiek mažai žmonės kalbasi autobusuose, bankuose ar įstaigose, tarytum kiekvienas gyventų savame mažyčiame vakuume.
Viešumoje žmonės kalba neįtikėtinai tyliai, lyg regztų amžinus kėslus, užmegzti akių kontaktą – taip pat sunku, kaip ir išspręsti painią lygtį, nes žmonės nežiūri kitiems į akis, o jei ir pažvelgia, jų žvilgsnis būna atvirai niekinantis, atgrasus ir žiaurus, tarytum įsakytų: dink iš akių, ko čia stovi…
Į atvykėlius daugelis žvelgia priešiškai, jų elgesys išduoda, kad labiausiai norėtų išsaugoti šios visuomenės vienodumą, kad ją sudarytų tik pageidaujami elementai, tik atitinkamai atrodantys žmonės, kalbantys tam tikra kalba. Kažkas į mano pašto plyšį duryse įmeta anoniminį raštelį, raginantį dingti ten, iš kur atėjau, o kai parduotuvių darbuotojai ima sekti mane lyg potencialų vagį, apima noras iš tikrųjų ką nors nugvelbt.
Bastausi po miestą nusiminęs, nesijaučiu namuose, atrodo, kad su savimi nuolat tampyčiau lagaminus. Man regis, suomiai patys nesupranta, koks privilegijuotas gyvenimas jiems duotas, lyg nebūtų nė girdėję apie visą likusį pasaulį.
Ėmiau jau svarstyti apie išvykimą, naują pradžią kur nors kitur, bet tada sutinku jį. Vieną vakarą užeinu į gėjų barą, ten sėdi jis. Jis – gražus, pakumpusiais pečiais, vogčiomis žvalgosi į dailius baltus vyrus, droviai sukioja taurę ant stalo lyg per karštą kavos puodelį, jo kakta – grublėta kaip senos odinės rankinės paviršius.
Pastebiu jį vos įžengęs vidun ir užsisakydamas gėrimą paslapčia nužiūriu. Jis dėvi ankštas raudonas kelnes ir prigludusius baltus marškinėlius, ant kaklo kabo stambus auksinis papuošalas su kryžiumi, laibos rankos suglebusios kaip virti spagečiai, kaklas – žirafiškai ilgas, juodi plaukai suimti į kuodelį, krūtinė – siaura.
Prieinu prie jo, prisėdu šalia, pasisveikinu ir savo paties nuostabai prisistatau tikruoju vardu, jis skubiai siurbteli gėrimo ir tik tada paspaudžia mano ištiestą ranką. Tanja, prisistato jis, o mane kone suima juokas, mat jis visiškai nepanašus į jokią Tanją, nors judesiais bei sudėjimu ir primena moterį, tačiau, man nespėjus prasižiot, jis pasitaiso: tikrasis vardas ne Tanja, o Tomas, you know, priduria nervingai dairydamasis aplink, galiausiai vėl praveria burną ir pagiria mano apyrankę.
Padėkoju ir priduriu žinantis, ką jis turi minty, tau nereikia nieko aiškinti, ir nuo tos akimirkos pokalbis liete liejasi, aš klausinėju, jis mielai atsakinėja. Jis padorus, taktiškas, saugus ir geras, kalba taip tyliai, kad pro muzikos skambesį vos girdžiu jo balsą. Ir toks žavingas, kad trokštu laikyti jį šalia kaip raktą kišenėje.
Sužinau, kad jo tėvai – gydytojai, kurie norėjo, kad ir jis taptų daktaru ar advokatu, tačiau įstojo į teologiją Helsinkio universitete, nes būdamas penkiolikos metų dalyvavo vienoje religinėje stovykloje, kur buvo kalbama, kad Dievas besąlygiškai myli visus ir priima visokius žmones, net ir jį – tokį, koks yra. Jis svajoja tapti kunigu, o jo tėvams sunkiau susitaikyti su šiuo faktu nei su jo transseksualumu, nes jie netiki Dievą. Sužinau, kad šiame bare jis lankosi daug kartų per savaitę, nes visame mieste tai praktiškai vienintelė vieta, kur laukiami visokie žmonės.
Po kurio laiko Tanja gauna žinutę, žvilgteli į telefoną ir praneša, kad metas eiti. Pasakau, kad buvo malonu susipažinti ir būtų smagu susitikti vėl, nes Suomijoj dar nespėjau susirasti draugų, o man ištarus šią frazę, jis švelniai paliečia mano petį ir draugiškai šypsodamasis sako: I can be your friend, paprašo mano telefono numerio, pažada susisiekti kitą savaitę ir pradingsta – iš pradžių rūbinėje, tada gatvėje, kur įsisupęs į ilgą vilnonį paltą nuskuba dideliais žingsniais lyg vejamas.
Kitą dieną keliauju iš Rytų Helsinkyje esančio savo vieno kambario būsto į centrą, iš pagrindinės stoties paėjėju pakalnėn ir atsiduriu nuobodžiame, steriliame prekybos centre, kuriame vaikštinėju po parduotuves ieškodamas raudonų aptemptų kelnių ir ankštų baltų marškinėlių, tačiau nerandu tinkamo dydžio arba drabužiai man visiškai nedera, pasiseka rasti tik auksinį papuošalą su kryželiu.
Tada pereinu per prospektą – vienintelę šio miesto gatvę, pilną žmonių, ir pasiekiu didelę universalinę parduotuvę, slenku lempučių vainikais išpuošta gatve ir atsiduriu prie aukštėliau liūdnai dunksančios baltos bažnyčios su žaliu kupolu. Pakylu stačiais laiptais, vedančiais link pagrindinių šventovės durų, stabteliu akimirkai pasigrožėti panorama: gražiais senais pastatais, kurie švyti visomis spalvomis, nepaisydami tuoj stosiančios tamsos, tolėliau matosi uostas su gaudžiančiais moderniais kruiziniais laivais, prieš bažnyčią veriasi nedidelė aikštė, kurios vidury stūkso kažkokio vyro skulptūra – jis atsukęs nugarą į bažnyčią ir sustingęs kvailoje pozoje, lyg demonstruotų savo tuštybę miniai. Žemiau yra ir daugiau skulptūrų – vyrų ir moterų figūrų, o už vienos moters stovi liūtas, kurio per mažos proporcijos atrodo lyg tyčinė skulptoriaus klaida.
Šis miestas – Vakarų Europos ir žlugusios Sovietų Sąjungos mišinys. Centrinė dalis kaip moneta, o žemi nedidukai pastatai kaip jos bareljefai, miesto planą lengva greitai perprasti, gyventojai vaikšto taip, lyg kaži kur skubėtų, lyg gyventų gerokai didesnėje vietoje.
Įžengiu į bažnyčią, bet vidus mane nuvilia. Didingas pastato fasadas žadino viltį apie daug puošnesnį interjerą nei paprasti mediniai suolai, skliautų linijos, skulptūra, neišvaizdus altorius, kurio šonuose suklupę meldžiasi paauksuoti angelai, o už jo kabančiame auksinių rėmų paveiksle miršta kažkoks žmogus, tačiau bažnyčia savitai dera prie kuklios šios šalies atmosferos.
Trumpam prisėdu bažnyčios priekyje, išsitraukiu iš rankinės naująjį papuošalą su kryželiu ir užsisegu jį ant kaklo, o kai kunigas pasisveikindamas linkteli mano pusėn – taip delikačiai, lyg brūkšteldamas staigų potėpį, man ateina į galvą, kad apie Suomiją imu suprasti svarbų dalyką: žmonės nėra nemandagūs, jie – vieniši, ir jiems patinka būti savo ramybėj, savo terpėj, jie nesiilgi jokių bereikalingų dalykų: nei dangoraižių prabangos, nei puošniausių rūmų žėrėjimo.
Leidžiuosi bažnyčios laiptais gailėdamasis savo ankstesnio reiklumo, nes jaučiuosi čia pakankamai neblogai, netrukus pakylu kito, geltono pastato laiptais, stačiais lyg ilgos dirbtinės blakstienos – dar statesniais už bažnyčios, įžengiu į nuostabų keturkampį vestibiulį, kuriame išvystu daugiau baltų skulptūrų ir iš nuorodų suprantu patekęs į universitetą, o netrukus išgirstu artėjant grupelę gyvai besišnekučiuojančių žmonių, ir visi eina ta pačia kryptimi, jų tolstantys balsai lieka aidėti vestibiulyje, nuseku jiems iš paskos ir atsiduriu auditorijoje, pilnoje raudonmedžio spalvos suolų, ant kurių visi dėliojasi knygas ir popierius.
Prisėdu greta praėjimo arti durų ir pats iš rankinės traukiu rašiklį su užrašų knygele, nesižvalgau aplink ir niekas nesidomi manimi, bet vis tiek jaudinuosi lyg per policijos tardymą, tada į auditoriją įžengia už mus gerokai vyresnė moteris, kuri pradeda kažką kalbėti, o studentai užsirašinėja. Ji kalba monotoniškai ir ilgai, jos kalbėjimas – negyvas kaip bažnytiniame paveiksle mirštantis žmogus, veide nešmėsteli jokia išraiška, balso tembras nėsyk nepakinta, rankos tai sudėtos viena ant kitos, tai negrabiai tabaluoja šonuose, pusantros valandos sėdžiu vietoje ir kaip visi rašau: padrikus sakinius įvairiomis kalbomis, vardus, kuriais save vadinau, vietas, kuriose lankiausi, įsivaizduoju, kad esu teologijos studentas, ir ruošiuosi ištarti savo naują vardą, jei kas pasiteiraus.
Versta iš: Pajtim Statovci. TIRANAN SYDÄN. Otava, 2016.
Eva Viežnavec. Ko ieškai, vilke?
2024 m. Nr. 11
Iš baltarusių k. vertė Jurgita Jasponytė
Evos Viežnaviec (g. 1972), baltarusių rašytojos ir žurnalistės, pirmasis romanas „Ko ieškai, vilke?“ („Па што ідзеш, воўча?“, 2020) tapo įvykiu Baltarusijos literatūros pasaulyje, 2021 m. buvo apdovanotas Jerzy’io Giedroyco premija – aukščiausiu prozos įvertinimu šalyje, o 2023 m. romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą ir įtrauktas į Tarptautinės literatūros premijos trumpąjį sąrašą Vokietijoje, dabar yra verčiamas į dar kelias kalbas. Šiuo metu rašytoja gyvena ir dirba Varšuvoje.
Pagrindinė romano veikėja Ryna, Vokietijoje prižiūrėjusi senukus globos namuose, piktnaudžiaujanti alkoholiu, keliauja iš Vokietijos į Baltarusiją, nori spėti į močiutės laidotuves. Senolė, kaimynų laikyta ragana, buvo žolininkė ir vaikystėje Ryną mokė vaistažolių paslapčių. Rynos vidinis dialogas su mylima močiute nepastebimai virsta šiosios monologu, pasakojančiu, kaip ji išgyveno dvidešimto amžiaus žiaurumus – Pirmąjį pasaulinį karą, Spalio revoliuciją ir pilietinį karą, kolektyvizaciją ir Antrąjį pasaulinį karą. Močiutės išmintis padeda ir Rynai atgauti ramybę. Ši melancholiška, sielvarto kupina knyga nuskaidrinama vilties, dovanojamos kasdienio gyvenimo magijos.
Romano fragmentai
Tėviškėn
Jeigu viešajame tualete atsikemši butelį raktu ir nuo jo nulaižai vyną, idant nė lašas neprapultų, tau nebėra ko bijoti. Juolab kad tas raktas iš niekur.
Ryna aplaižė raktą, o tada įgudusiai gurkštelėjo taip, kad kamštis neiššoktų, o vynas nutekėtų tiesiai gerklėn. Alkoholizmas, kaip ir bet kuris užsiėmimas, turi savų paslapčių ir reikalauja praktikos. Ryna sėdėjo prekybcentrio tualete ir stengėsi gerti tyliai, kad nesigirdėtų kaimyninėse kabinose.
Moteriškojo alkoholizmo istorija rašoma viešuosiuose tualetuose. Toks kiekvienos miestietės alkoholikės punktyrinis kelias. Kaimo gi alkoholikės turi krūvas vietų ir slėptuvių. Štai, pavyzdžiui, Tanjka Aukso Žiogas laikydavo savo butelius obelyse ir obuoliais užsikąsdavo, jų nenuskindama. Visos jų obelys būdavo prakąstais obuoliais.
Vėsūs žalsvi mozelio vandenys, pirkti dar Darmštate ir išlaikyti iki pat Varšuvos, plūstelėjo sauson dykvietėn paversdami blogą geru. Išėjusi iš kabinos, Ryna pasuko prie kriauklės. Nežiūrėdama į šviestuvą, pakišo rankas po srove. Aukščiausio pakylėjimo akimirka ilgai netruks, todėl reikia, kol su pomėtim, patikrinti, ar vietoj dokumentai, bilietai, piniginė ir telefonas. Beje, dėl raktų rūpintis nebereikia. Vokietijoje darbo ir buto ji neteko, o namuose spynų nėra. Baba niekad raktų nei spynų neturėjo, durys būdavo užkištos kaiščiu. Vasilijaus dienoj1 senoji pagaliau atidavė dūšią dievui, beveik sulaukusi šimto vienų metų.
<…>
Baba Darafeja numirė sudžiūvus kaip pupelės ankštis, kone akla, tačiau sąmoninga ir sveika. Ryna tuo metu prižiūrėjo vokiečių senukus, o ne savo babą. Esama čia kažkokio išbaigtumo, loginės kilpos. Mus su vokiečiais sieja ir bloga, ir gera; o kas ten buvo bloga, kas gera, ilgainiui ribos išsitrina ir pasidaro nebesvarbu. Po atostogų Ryną iš prieglaudos išvarė už girtavimą. Tačiau ji jautė, kad gyvenimas vis traukiasi ir reikia grįžti namo. Dabar gi viskas klostėsi taip, kad ir galvot nebereikia. Ją, kaip kačiuką, įkišo maišan, užrišo šniūreliu ir neša į gimtąsias Marjos pelkes.
<…>
Ogi didžiumą laiko Ryna gyveno pas babą, pas tėvus nueidavo tik nusipraust šeštadienį ir trečiadienį, na, kartais dar pamokas parodyti. Daroška, tokia abejinga sūnui vaikystėje, rodos, suvis persimainė augant anūkei. Sėdėjo su Ryna iki pat mokyklos, nes Naugalname nebuvo darželio. Sekė jai baikas ir neslėpė nuo mažosios ničnieko. Tik rašto nemokė. Šito Ryna pati išsimokino iš tėvų zootechnikos žinynų ir žurnalų, kurie buvo dedami bendroj priemenėj prakurom.
Septynerių metų Ryną nuvedė į mokyklą ir tą pačią dieną – į kolūkio biblioteką, kur ji pasiėmė savo pirmąją knygą – apie Zuikį Puikį? Keista jai pasirodė ta knyga – parašyta kaip kūdikiams, paprastutė. Ryna buvo pripratusi prie karvės tešmens schemų, jų raciono bei ligų aprašymų.
Ikimokyklinio amžiaus Ryna sėdėdavo juodajame gryčios gale ir žiūrėdavo, kaip baba gydo išgąstį vaikams ar suaugusiesiems, iškočiodama jį duonos kūgeliais ir kamukais, kaip verda savo mikstūras, užkalba rožes, riša mazgelius po pagalve girtuokliams ir mušeikoms vyrams. Naugalname tūnojo užsislėpę visi geiduliai, tamsumos ir prietarai, nepraradę savo pirmykščio tyrumo. Pirmasis televizorius čia atsirado tik 1970-aisiais, būtent pas Paulą ir Mariją. Ir žiūrėt jo susirinkdavo pusė gatvės, daugiausia senieji.
Jie iškilmingai susėsdavo eilute palei žalią koklinį pečių, vienodai įdėmiai stebėdami naujienas, kinus ir netgi laidą „Dvylikos kėdžių užeiga“, kurioje ničnieko nesuprato. Užtat mėgo koncertus, dainas apie meilę, jeigu dainuodavo Zykina arba Tolkunova. Ryna žaidė čia pat. Televizoriuje ją mažai kas domino, ir ji daugiausia Daroškos būdais gydė lėles. Žiūrovai paskleidė visame kaime žinią, jog mažoji būsianti išmintingesnė ragana net už senąją, ir kad visus užkalbėjimus žinanti, kai tik ims šnabždėt, net baisu pasidaro – ir vis žemu, nesavu balsu (pliurpalai!). Pagaliau tos kalbos pasiekė tėvus ir šie telepasisėdėjimus užraukė.
<…>
Viskas, tvarka. Laikas eiti į traukinį. Mozeliškasis laikys kokią valandą pusantros, paskui galima bus nuėjus į traukinio tualetą taupiai gurkštelėt. Už poros valandų – siena, ją reikės pereiti kramtant gumą ir sąžiningai žvelgiant į akis pasieniečiams ir muitininkams. Ryna išėjusi iš tualeto nužvelgė prekybcentrio lankytojus. Minioje lengva atpažinti nevykėlius. Štai šitas jaunuolis neapkenčia savo spuogų ir strazdanų, slepia veidą po plaukais ir gobtuvu. Štai ši senolė stotin ir atvažiavo, kad tarp žmonių pabūtų. Ji akivaizdžiai neturi kur dėtis. Kaip ir dvi paaugliukės, kurios trinasi stotyse ir prekybcentriuose, glamonėjasi tualetuose ir požeminėse stovėjimo aikštelėse. O antai ir „savi“ – krūvelė gastarbaiterių apsmukusiais džinsais, su tuo pačiu girtuoklio įdegiu. Alkoholikai visad regi pasaulį iš tamsiosios pusės. Kad pasiliktum viršuje, reikia palaikyti apsvaigimo lygį, antraip visa tampa nepakeliama. Tokia ligos esmė.
Praktika, praktika. Pasipudruot veidą, tualete išsivalyt dantis, pakramtyt, susišukuot vandeniu. Minimalizuoti ir civilizuoti reakcijas. Sutramdyt nuotaikų šokinėjimą, ašarojimą ir pyktį. Nesvyruoti. „Gervė gyrūnė gyrėsi“ – dikcija ims prastėti kur kas vėliau, kai siena jau bus kirsta. Tada ir gurkštelės paskutinį mozelio gurkšnį, taip pažymėdama atvykimą tėviškėn. Kiekvienas didis įvykis nusipelno gero gurkšnio, o parvykimas namo – visad įsimintinas. Lėktuvu, mašina ar traukiniu – vienas ir tas pats: pajunti, kaip tuojau prie sienos pasidaro sunkesnis ir drėgnesnis oras, jame nusėda ir prislopsta garsai, užtat aštrėja kvapai, it nusileidus į neperregimos pelkės ar ežero dugną. Tuojau už patikros punkto – žila miško ketera, grafitinės juostos danguj, paukščio brėžis viršum šilo. Tas gerai sumanyta ir įgyvendinta. Toliau prasideda kraštas – saulė, dangus, šiaudų stirtos, apgenėti medžiai, dažyti akmenys, tankai ir akmeniniai kariai.
<…>
Autobusas sustojo Aštriosiose Eglėse. Nueit septynis kilometrus ne juokas, o dar žiemos pavakarę: visi vietos keliai – žabų kamšos per klampynes, pylimai, besiraitantys viršum nusausintų durpinių akivarų, it vijūnai. O jeigu kelias pasuka per mišką, nebaisu eiti net patumsy. Vis dėlto baisoka prie Karalichos apyrubės, kur užsimušė kadais trys moksleiviai su tėvų mašina: ten pro pušyną baltuoja rankšluosčiai ant kryžių, ir atrodo, tarsi stovėtų trys vaikinai baltais baltinėliais. Ryna visad baimindavosi išgirsti kimų: „Gal turi parūkyt?“ Vaikinas, vairavęs tą prakeiktą mašiną, buvo užkietėjęs rūkorius. O drėgnam žiemos ore jo balsas būtų visai duslus, it per vatą.
Todėl Ryna įšoko į pakelės „Vosilkėlę“ ir pasiėmė dar vieną greipfruto su degtine kokteilį. Taip reikia. Be Karalichos, dar prisieina keliaut per Peravesnają, o ten – sako – vaidenasi. Tai ničniekieno aviną žmonės matę, tai senąjį Garvatą, kuris jau kelinti metai guli Fomino Rago kapeliuose. Nepaleidžia senojo valkatos gimtosios pelkės. O Tanjka Aukso Žiogė, kuri važinėja dviračiu iš Naugalno į Volus, girdėjo ten lėlį. Bet gal jos klausyt ir neverta – ji yra pasakojusi, kad naktį jai iš paskos riedąs pilkas ugniniais plyšiais žioruojantis kamuolys. Dėl to ji net buvo pas babą atėjusi, prašė atkabinti nuo jos tą rutulį, nes ji siaubingai bijanti. Jaučianti ji, kad tas kamuolys ją pasirinkęs ir kažin ko norįs. Nors baba liepė jai mažiau pampt samagoną, tačiau duot jai šį bei tą davė, suvyniojusi į languotą sąsiuvinio lapą ir užrašiusi cheminiu pieštuku „nuo išgąsčio ir mirtino miego“.
Ryna ne itin tuo tikėjo, tačiau prieš naktį besiruošiant kelionei pas mirusiąją viskas kitaip atrodė. Ji baiminosi ir trijų vaikinų, ir senio Garvato, ir kirbinėm lakstančių vilkų pro Peravesnają, ten, kur užkasdavo galvijų gaišenas. Tačiau gyvulių kolūkyje gaišo tiek, kad vilkam spirite išmirkusi Ryna gal net ir negardi būtų pasirodžiusi. Visos šios mintys ėmė kauptis jos galvoje, kai Ryna visai viena pasiliko nespeiguotos drėgnos žiemos tamsoj ir migloj. „Arielkėle, kampinėle, dar pabūk mano pilve ir galvoj.“ Tuo kartu Ryna truktelėjo didelį gurkšnį, ilgą ir aštrų, it durklas. Angliškai tokį gurkšnį derėtų apibūdinti kaip „keen“. O, tai tikrai buvo „keen“. Tačiau toks – sukontroliuotas. Kad ir baisu nebebūtų, bet ir nenuvirstum čia pat. Suras tada, kaip Grynią, katras sušalo netoli kryžkelės, tarpu griovių, su užtraukta ant galvos striuke ir plika nugara. Tpfu, nesąmonės galvon lenda. Ir nieko keisto – mirčių žemėlapis buvo Rynos galvoje. Senasis žemėlapis, maždaug nuo 1920-ųjų. Baba prisimindavo, kur kas pražuvo ar mirė, kokioj apyrubėj ir kaip jį surado, ir kas tada buvo pasakyta. Du karus ir devynias valdžias senoji pergyveno ir negailėjo anūkei pasakojimų.
<…>
Devynios valdžios ir devynios karštinės
Mano baba Marjanka sakė, kad visą tą žiemą ir pavasarį žvaigždės buvo kruvinos, kaip prieš nelaimę. Žydai, it gervės, šniūrais plūdo Lipenio sinagogon, manydami, kad sovietų valdžia juos apginsianti. Apsigavo! Niekam čia tie žydai mieli nebuvo, niekam. Dieve mano, dieve, už ką gi juos visus šitaip? <…> Vokiečiai užėjo – vaikė žydus, lenkai užėjo – vaikė žydus, sovietai užėjo – žydai kiek atsikvėpė, nuėjo naujajai valdžiai tarnaut, nes ana žadėjo, kad oho! – bus internacionalas. Tačiau juk ne vieni žydai sovietams tarnavo. Parchimovičius su Rasčenium savi, o su revolveriais jodinėjo, durtuvais žemę badė – atiduokite duoną darbo liaudžiai. Viešpatie, kokiai darbo liaudžiai? Tai mes čia darbo liaudis, pelkėse šitose vargstame.
Gegužės dvidešimtąją per kaimus šeimininkus pasiekė žinia, kad Bagalevičius eina į Lipenį. Kad šeimininkai ruoštų vežimus ir keliautų susirinkt žydų turto. Marjanka pasakė, kad nėr ko stebėtis, nes tais dvidešimt pirmaisiais metais buvo devynios valdžios ir devynios karštinės – ir prakaito liga, ir skorbuto pavietrė, ir maro bei vidurių šiltinė, ir cholera po kaimus iš paskos, merginai Arosos upėje patalynę po ligotos tetulės išskalbus. Pati pasimirė ir ištisus kaimus palei Arosą užkrėtė. Taigi daktarai iš Lipenio važinėjo ir laistė šiukšlynus bei šikinykus actu ir vitrioliu. Taisiais metais ir visi babos sugauti vaikai išmirė, kur tik šuo uodega vikstelėjo.
Sako, kur tik pažvelgsi – maži kapeliai ir maži kryželiai. Žmonės tiesiog pasiuto iš bado ir pykčio, reikėjo jiems kažkur tą pyktį išliet. Tai kai suriko, kad žydus pulkim, daug kas ir pakilo. Mano baba kad jau kiek įniršus buvo, bet išėjusi kryžkelėn, kur atgailos kryžius, ir taip šaukusi: „Žmonės, kur jūs važiuojat, ką jūs dirbat! Važiuokit namo, neparsivežkit sau bėdos savuos ratuos!“ Tai Ščarbačenia jaunasis ir sugrįžo, ir tai dar gerai. O juk daug kas nuvažiavo.
<…>
Gegužės dvidešimt antrąją ateina pas mus į Ardeberį sena žydė su mažu berniuku. Gerai pamenu tą dieną. Žydė buvo be vienos akies – užmerkta, sutinus, ir kraujas teka. Juos baba tuojau paslėpė. Kad jau šita Tioma buvo be akies, ir pati visa sudaužyta, Marjanka pasigailėjo jos ir nuvedė į šitą patį podėlį.
Nors pasakė: pačion vilkų irštvon atėjot, juk čia Saukos Bagalevičiaus šeima gyvena, išgirs jus pogrindy atvažiavę ir išdaužys kaip rudas peles. Tioma atsakė, kad neišgirs, nes Orka nekalba, jam žadą atėmė. Ji ir papasakojo, ką mano tėtė išdarinėjo Lipenyje.
<…>
Tėvukas mano sustatė visus arklių turguje greta sinagogos ir parodė revolveriu (turėjo jis revolverį su gyvatės formos rankena, oi gera, kai ilgai žiūri, tai ir gyvatė pradeda į tave žiūrėti) sinagogos ir skarda dengtų žydų namų linkui: „Pirmiausia eikite ten, kur namai geležim dengti, ir išrinkite viską iki skalelės, ten aukso surasite.“ Savų bagaleviškiai nelietė, o štai žydams išplėšė ir grindis, ir palėpes, ir pogrindžius, ir pakrosnius. Duokit, sako, aukso ir šėroko. Na, gal pas ką ir rado to aukso. Bet apie tokius nieko negirdėjau. Koks ten auksas šmauksas pas Lipenio žydus? Tai mūsiškiai iš pykčio ir ėmėsi išrūkyt žydes iš visų slėptuvių. Prievartavo visas – ir mažas mergaites, ir senes, kur prie mirties, ir nėščias.
Felčeris Lapotka rašė Sluckan, kad mieste nėra nė vienos neišprievartautos žydės. Nuo ko ir sifilis paskui paplito. Bet kas ten to sifilio ar gumbo žiūrėjo. Blogesnės ligos, kaip žmogus, nėr ant svieto. Nieko nebepadarysi, kai žmogus kraują ir pelną pajuto. Viskas! Aš tau taip pasakysiu: gal mano tėvas ir nebuvo toks išsigimėlis. Galbūt jis ir nenorėjo to, kas įvyko. Betgi jauni vyrai kare akis degtine užsipildavo ir eidavo vienas kito kusinti ir siutinti.
Žydai, kurie mėgino turtą ir šeimynas apsaugoti, tenai ir atgulė. Kurie maldavo, tai tiems atsakė: „Nereikia man tavo pinigų, man tavo žydiška siela reikalinga. Iškrėsiu ją iš tavęs.“ Senajam Ruvimui, katras pavalkus siuvo, kaukolę lig pat dantų sutraiškė. Michelis nenorėjo pinigų atiduot – tai jį ant vartų pakorė. Dar paskui už kojų užsikabinę girti suposi, kvatojosi. Kepėjas Nochimas nedavė dukrelių, tai jam akis išlupo ir visą kūną diržais supjaustė, druska užberdami. Laimingieji, katriem kulką kakton paleido! Čia pas mus Lipeniuose tokia mada – vos tik kas, iškart šidytis, rankas kojas išsukinėt iš sąnarių, kad traškėtų, akis išlupinėt, iš odos diržus išrėžt ir druska užbert. Tokie čia žmonės. Viskas užtat, kad čia šita pelkė. Na, o Tioma su Orku iš Barenboimų namo buvo vieninteliai išgyvenę, Tiomai tik vieną akį revolveriu išmušė (gal ir mano tėvas, kas čia žino). Ji Orką už rankos ir šikinykan, ligi kaklo šūde stovėjo ir klausėsi, kaip jų namus griauna. Pas Barenboimus susirinko visa giminė, sėdėjo ir meldėsi. Senoji Keila iš baimės apsidergė, tai prašė leisti jai prieš mirtį nusiprausti, nes pas dievą priimta eiti švariam. Davė jai galvon, kad tik purslai pasipylė. Pas Barenboimus ligi pat klėmkų sienos buvo krauju užpiltos, palavikai permirko, kraujas pogrindin liejosi. O tada jau pradėjo linksmintis patylomis tame pogrindy pavieniui. Vilko tenai aukas ir tyčiojosi. Moterims krūtis nupjaustė, sulaužė kiekvieną kaulelį, vyrams nupjovė rankas ir kojas. Ir nežinia, kas. Aš žinau, kas. Andryjašo sūnūs. Užėjus antriesiems vokiečiams, jie taip nukankino mokytoją, nupjovė jai papus ir vedė gyvą sudegint per visą gatvę, druska žaizdas užbėrė ir pasakė: čia tau už dvejetus, o čia – už penketus. Ji ėjo, kojas judindama, tik akis ant kaktos užvertus. Tai Andryjašo sūnūs! Jie vežėčiomis važiavo paskui Bagalevičių, o vežėčiose – pjūklai, kirviai, laužtuvai ir kaponės. Kam jiems, sakyk, tos kaponės, jeigu ne žmonėms kankinti? Tokie jau šventi buvo, pamaldūs, vis tauzijo, kad žydai Kristų nukankinę ir vaikų kraują į macus įmaišą.
<…>
Antrieji vokiečiai
Ar turėjo kada ramybės tie vargšai žmoneliai? Patys savus kūlė kaip grūšią, jau tiek, kad žmonės antruosius vokiečius sutikinėjo su duona ir druska, manė rasią išsigelbėjimą nuo sušaudymų bei išbuožinimų. O antai dar didesnis blogis įsiliepsnojo. Vokiečiai baltarusių nelietė, jų įsakymas buvo prieš žydus, komunistus ir komisarus bei sovietų valdžią nukreiptas.
Ypač nevirškino žydų. Orką aš iškart paslėpiau, kai sumojau, iš kur vėjas pučia, mums čia nieko naujo. Tik ne pogrindin, bet į daržinę. Mūsų daržinė tuščia stovėjo, užtat kolūkis ten šieną krovė, tai mes ten iškasėme urvą, ir Orka ten vienas per dienas sėdėjo, vis kažką rašė ir rašė. Iš jo šeimos Lipenyje jokios žinios neturėjom. Ne Orka jiems galvoj buvo. Kai tik vokiečiai išvažiavo į Lipenį, jau trečioj dienoj įsakė visiems žydams persikelt į Novažydovską gatvę, prie geto, ir prisisiūti geltonas žvaigždes. Iljos dieną keturiasdešimt pirmaisiais buvo taip sausa – bijota gaisrų, o atsitiko kur kas blogiau. Vokiečiai surinko vyrus žydus, atvarė viršum šimto žmonių, mušė juos iki mėlynumo buožėmis, bizūnais ir guminėmis lazdomis. Ir tiek mėlynus, jog gyvos vietos nebebuvo, išvežė į Kasciukovičių miško karjerą ir sušaudė. Jiems tie karjerai kaip medum patepti! Sovietai irgi tyliai šaudydavo ir užkasdavo karjeruose. Ir šitie gi tenai mašinomis žmones vežė. Ir visa tai, tik pamanyk, Iljos dienoj!
Nė dvi dienos nepraėjo nuo tų nelaimėlių sumušimo, o čia Boriso ir Glebo dieną burmistras, daktaras Aliachnovičius, pasikorė palikęs raštelį: širdis plyšta į gabalus, nebegaliu daugiau gyventi. O tada vokiečiai sugalvojo dar gudresnį būdą, kaip nugalabyt žydus visus iškart, nešvaistant kulkų. Čia tai ne Andryjašo bernai, kad spragilais ir kirviais mojuotųsi, čia vokiečiai! Jie ėmė, patiesė geležies lakštus, atvežė iš Slucko generatorių, kuriuo karves mušdavo. Surinko septynis šimtus žmonių ir Kasciukovičių miškan nusivežė.
<…>
O tada atėjo Šardyka su stribų batalionu, ten surinko komunistus, komjaunuolius ir visokius viršininkus. Įsakė jiems čia partizanauti. Tas batalionas išsilakstė, pasiliko pats Šardyka su penkiolika žmonių, kuriems nebuvo kur bėgti, nes visi čia juos kaip nuluptus žinojo ir po vieną būtų išdaužę. Ir tų šešiolikos užteko, kad iš mūsų kraujo juka pasipiltų. Atsigulė jie tvarte prie pelkės Volyme. Paskui nuėjo pas tarybinio ūkio direktorių ir sako: tu mums valgyti čia nešiok ir eikš pas mus partizanauti. O žmonės jiems valgyt duoti nenorėjo, prašė eit iš kaimo, nes bijojo vokiečių. Bet jie gėrė, valgė ir miegojo tam tvarte lig nugriuvimo. O paskui dar ir direktorių Vancalouską užmušė, užtat, kad jį vokiečiai vadovu paskyrė. Štai kokie teisuoliai buvo!
Jų vis daugėjo, visokie valkatos prie jų lipo, nes po mišką bastėsi aplinkiniai, arba kai kurie savi vaikinai ėjo pas Šardyką, nes kaime reikėjo vargti kaip juodam jaučiui ir valgyti duoną su akuotais, o pas partizanus ir taurelė, ir plutelė, o kad nėra, tai ginklu pagrasinsi – ir duos, kad ir iš nagos išlauš! Na, mūsų vaikinai ir suprato, kad jeigu į partizanus neisi, tai arba užmuš, arba ištinsi nuo bado ir darbo. Galvijus, karves ir arklius visus atėmė – jei ne vokiečiai, tai partizanai. Arė, akėjo ir sėjo kas kuo turėjo, arba kažkokiom dvėsenom, kurių niekas niekur išsivaryt negalėjo, arba savo jėgom.
Ir ką – pasėsi, ateis, apars smaigais grūdus kluone, ar kad ir užkluonėj, ir visus iki grūdelio pasiims… Va dėl ko kaimuose liko sėdėt tik vienos bobos su vaikais ir seniai, kur ne kur koks vyras pasitaikydavo.
<…>
Taip ir gyvenom. Dieną vokiečiai atvažiuoja, paskiria seniūnu kokį vyrą. Anas atsiprašinėja, meldžia: negaliu aš seniūnu, uždauš mane partizanai. Bet su vokiečiais kalba trumpa: arba nušaunam, arba renki maistą garnizonui ir veži. Ir kur tu dėsies, kaip mielas atneši. Antraip vokiečiai daužys, kol pajuosi. Ir jiems dar kultūringai paduok! Senoji Miranovičicha neturėjusi į ką sviesto įdėt, įsukusi į kopūstlapį, tai tie kad įsibliovė: kaip paduodi, kiaule! Sumušė kaip kartų obuolį, mano baba ją vos išslaugė. O naktį Šardyka ateina ir sako: rink grūdus ir mėsą, sviestą ir kiaušinius partizanams. Neturi? Vokiečiam atidavėt? Bendrininkus sušaudom! Oi, sunku buvo. Naktį partizanai – duok ir duok. Dieną policija arba vokiečiai.
<…>
Taip viskas ir vyko. Pelkė, ir ta mums po kojomis degė. Kaip tik pavasaris, kovas – vokiečiai blokadą pradeda. 1942, 1943 – blokada! 1944 – blokada! Mes ir pabėgt jau nebegalėjom, vos pašliauždavom po tą pelkę. Alkani, nuskurę. Kiek vaikų nuskendo, kiek senių! O nuo keturiasdešimt trečiųjų vokiečiai ėmė dar bombarduoti, ir tankus paleido.
<…>
1943 m., per antrąją blokadą, kai visas Naugalnas į pelkes bėgo, Orka pasakė, kad niekur neis. Į partizanus jo neėmė Šardyka. Velniam man, sako, tas žydpalaikis išgvėręs. Tegul pirma sau ginklą narsa šlovingame mūšyje įsigyja, o tada prašosi. O tokių, kaip Andrijašo bernai, partizanuose buvo pilna. Žydų nemėgo, galėjo ir savą nugaron nušaut. Daugelis žmonių neapkentė sovietų valdžios, o pyktį ant žydų išliedavo. Šardykos ar Lazevulkino neužkabinsi – jie stiprūs. Taigi liek pyktį ant žydų.
Išeidama pelkėsna, nunešiau jam pavalgyt ir plėčkelę čemeryčių. Sakau: kai suras tave, tai verčiau pamažu išgerk tą plėčkelę ir užmigsi ramiai. Kai grįžau, jo radę nebuvo, daržinė neliesta stovėjo, bet čemeryčias anas išgėrė. Gal išsigando ko, gal sušalo ar išalko. Šaltas kaip akmuo buvo. Paguldžiau jį ant rogelių ir už Aredeberio prie laužyno užkasiau. Nestačiau anei kryžiaus, nieko. Ne tas rūpėjo, o ir nežinočiau, kaip pagal juos viskas daroma. Nieko nebeliko, kas būt pasakęs, kaip pagal juos reikia daryti. Nori, parodysiu tau, kur anas guli? Tos obelies seniai nebėr, bet aš tau parodysiu. Aš vis žiūriu, kas čia seniau buvo, tarsi viskas taip ir stovi: ir cerkvė, kur Senuosiuose Žyduose buvo, ir obelis viršum Orkos. Netapo jis didžiu žmogum nei savoj tautoj, nei svetimoj, net jo kapelio nebėr jau. Užrišiu juostelę per Radaunicą, ir tiek. Lipenyje kažkada du namai buvo mūsų, trečias – žydų, o dabar visoj gyvenvietėj penkios šeimos belikusios! Ir senoji Marija juokaus: „Na, dabar kad ir kas, jums darbo su mum nebebus!“
1 Vasilijaus diena (Naujieji metai) – slavų liaudies kalendoriaus diena, kuri pagal Grigaliaus kalendorių yra sausio 1 (14).
Jorge Luis Borges. Almutasimo paieškos
2024 m. Nr. 10
Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas
Jorge Francisco Isidoro Luis Borges Acevedo (1899–1986) – vienas žymiausių Argentinos ir pasaulio literatūros atstovų, rašytojas, eseistas, vertėjas, nubrėžęs naujas gaires trumpų apsakymų, vadinamų fikcijomis (ficciones), ir filosofinių esė knygomis („Ficciones“, „El Aleph“, „A Universal History of Infamy“, „El jardín de senderos que se bifurcan“ ir kt.), kurių pagrindiniai motyvai – sapnai, labirintai, amžinybė, begalybė, veidrodžiai, mitologija ir apskritai žmogaus sąmonės gelmės ir vaizduotė. „Almutasimo paieškos“ („El acercamiento a Almotásim“, 1935) – vienas tų apsakymų-fikcijų, kuriuos kaip žanrą būtų teisingiausia pavadinti išmone, nes, pasak paties autoriaus, tai ir mistifikacija, ir tariama esė. „Man rodos, – prisipažino J. L. Borgesas vienoje autobiografinėje esė, – tai ir modelis, ir pamatas visų mano istorijų, kurios vienaip ar kitaip laukia manęs ateityje ir taps mano, kaip pasakotojo, reputacijos laidu.“ Dalį apsakyme minimos tariamos knygos siužeto rašytojas pasiskolino iš Rudyardo Kiplingo, jos tariamas leidėjas Victoras Gollanczas kaip ir tariamos pratarmės autorė Dorothy L. Sayers – tikri žmonės. Parašyti prasimanytos knygos recenziją buvo viena mėgstamiausių J. L. Borgeso, kurio 125-ąsias gimimo metines šiemet minime, išmonių.
Apsakymas
Pasak Filipo Gedalos, advokato iš Bombėjaus Miro Bahaduro Ali romanas „The approach to Al-Mu’tasim“ – „tai veikiau nelabai vykęs derinys (a rather uncomfortable combination) tų alegorinių Korano eilučių, retai sudominančių vertėjus, ir detektyvinių romanų, neišvengiamai patraukiančių Johną H. Watsoną ir pagražinančių gyvenimo siaubą ištaigiausiuose Braitono pensionuose“. Anksčiau misteris Cecilis Robertsas Bahaduro knygoje pastebėjo „dvigubą ir neįtikėtiną Wilkie Collinso ir didžiojo XII amžiaus perso Ferido Eddino Attaro įtaką“ – nuosaiki pastaba, kurią Gedala kartoja, nepasakydamas nieko nauja, tik tulžies pritvinkusiais žodžiais. Iš esmės abu rašytojai laikosi tos pačios nuomonės: abu nurodo kūrinio detektyvinį mechanizmą ir jo mistinę undercurrent potekstę. Ta hibridizacija galėtų pakišti mums mintį įsivaizduoti ką nors panašaus į Chestertoną; tuoj įrodysime, kad nieko panašaus nėra.
Romano „Acercamiento a Almotásim“ pirmas leidimas pasirodė Bombėjuje, 1932 metų pabaigoje. Popierius beveik laikraštinis; ant aplanko žinia skaitytojui, kad tai pirmas Bombėjaus miesto gyventojo detektyvinis romanas. Per kelis mėnesius skaitytojai išpirko keturis leidimus po tūkstantį egzempliorių kiekvienas. „Bombay Quarterly Review“, „Bombay Gazette“, „Calcutta Review“, „Hindustan Review“ (leidžiamas Alahabade) ir „Calcutta Englishman“ nešykštėjo ditirambų. Tada Bahaduras paskelbė iliustruotą leidinį, antrašte „The conversation with the man called Al-Mu’tasim“ su žavia paantrašte „A game with shifting mimo“ („Žaidimas su judančiais veidrodžiais“). Tą knygą Londone ne per seniausiai savo ruožtu išleido Viktoras Gollanczas su Dorothy L. Sayers įžanginiu žodžiu, bet neįdėjo (galbūt iš pasigailėjimo) iliustracijų. Turiu jį štai čia prieš akis; deja, nesugebėjau gauti pirmojo leidimo, kaip nujaučiu, nepalyginamai geresnės kokybės. Tokią išvadą skatina padaryti knygos priedas, pirštu priduriamai įrodantis esminį skirtumą tarp originalo, išleisto 1932 metais, ir 1934 metų leidimo.
Prieš nagrinėjant – ir aptariant – kūrinį, manding, būtų pravartu greitosiomis susidaryti jo bendrą vaizdą.
Jo regimasis pagrindinis veikėjas – ne karto nepaminėtas vardu – Bombėjaus universiteto teisės studentas. Bedieviškai išsižadėjęs tėvų islamo tikėjimo, paskutinę dešimtąją Muharramo1 mėnulio naktį atsiduria musulmonų ir hinduistų riaušių įkarštyje. Tai būgnų ir maldų naktis; per priešiškos minios tirštį skinasi kelią musulmonų popierinių baldakimų eisena. Nuo artimiausio stogo krinta hinduistų plyta; kažkas smeigia į pilvą peilį; kažkas – musulmonas? hinduistas? – miršta, minia jį sutrypia. Grumiasi trys tūkstančiai vyrų: lazdos prieš revolverius, blevyzgos prieš prakeikimus, Vienatinis Dievas prieš dievus. Laisvamanis studentas apdujęs įsivelia į riaušes. Įtūžio valdomomis rankomis užmuša (arba tariasi užmušęs) indą. Griausmingai atšuoliuoja Sirkaro raitoji policija, apsnūdusi ir nesidairydama darbuojasi lazdomis. Studentas pabėga, išsprūdęs beveik iš po žirgų kanopų. Sprunka į atokiausius priemiesčių kvartalus. Kerta dvi geležinkelio linijas arba dukart kerta tą pačią liniją. Persirita per mūro sieną į apleistą sodą, kurio gale stovi apskritas bokštas. Iš tamsoje skendinčio rožyno išpuola ruja mėnulio spalvos šunų (a lean arad evil mob of mooncoloured hounds). Apspeistas ieško išsigelbėjimo bokšte. Kopia geležiniais laiptais – trūksta kelių pakopų, – o viršuje susiduria su prakauliu vyriškiu, kuris pritūpęs šlapinasi mėnesienoje nutaikęs stiprią šlapimo čiurkšlę į pajuodusį šulinį pačiame stogo vidury. Tas žmogus jam prisipažįsta, kad jo profesija – vogti auksinius dantis iš numirėlių, kuriuos persai, susupę į baltas drobules, palieka ant bokšto. Jis pasakoja apie kitokias niekšybes ir prasitaria, kad jau keturiolika naktų, kai neapsivalė buivolo mėšlu. Netverdamas pykčiu, koneveikia arkliavagius iš Gudžarato, „pašlemėkus, ėdančius arklieną ir driežus, apskritai tokius pat nevidonus kaip mudu“. Švinta: pažeme skraido riebūs maitvanagiai. Studentas pavargęs užminga, kai pabunda, saulė jau gana aukštai, ir vagies nė ženklo. Dingo drauge su vienu kitu tričinopoliečių cigaru bei keliomis sidabrinėmis rupijomis. Baimindamasis nukentėti dėl praeitos nakties riaušių, studentas nutaria dingti Indijos platybėse. Jis svarsto, ar, sugebėjęs nužudyti stabmeldį, gali tvirtinti, kad musulmonas teisesnis už stabmeldį. Jam neina iš galvos tokie vardai kaip Gudžaratas bei malka-sansi (vagių kastos moteris) iš Palanpūro, pelnanti daugiausia lavonų grobikų prakeikimų ir neapykantos. Studentas prieina prie išvados, kad tokio itin niekingo žmogaus pagieža tolygi liaupsei. Nutaria – nepuoselėdamas vilčių – ją surasti. Jis pasimeldžia ir lėtais žingsniais ryžtingai leidžiasi į ilgą kelionę. Taip baigiasi antras kūrinio skyrius.
Neįmanoma atpasakoti įvykių, išdėstytų devyniolikoje likusių skyrių. Galva svaigsta nuo galybės dramatis personae, ką jau kalbėti apie biografiją, rodos, apibendrinančią visus dvasios poslinkius (nuo niekšybės iki matematinių spekuliacijų) ir klajones po neaprėpiamas Indostano platybes. Istorija prasideda Bombėjuje, tęsiasi Palanpūro žemumose, stabteli vieną vakarą ir naktį prie Bikaniro akmeninių vartų, pasakoja apie aklo astrologo mirtį Benareso kloakoje, rezga sąmokslą daugiaformiuose Katmandu rūmuose, meldžiasi ir paleistuvauja Kalkutoje, pražūtingoje Mačua Bazaro smarvėje, sėdėdamas Madrase prie rašomojo stalo stebi, kaip jūroje gimsta dienos, Travankore iš balkono stebi, kaip jūroje gęsta vakarai, dvejoja ir žudo Hindupūre ir uždaro atstumų ir metų ciklą tame pačiame Bombėjuje už kelių žingsnių nuo mėnulio spalvos šunų sodo. Turinys toks: žmogus, mums pažįstamas bedievis ir bėglys studentas, atsiduria tarp žemiausio sluoksnio žmonių ir prisitaiko prie jų, savotiškai varžydamasis su jais niekšybe. Netikėtai – kaip stebuklo sukrėstas Robinzonas, smėlyje pastebėjęs žmogaus pėdas, – įžvelgia švelnesnį tos niekšybės atspalvį: vieno tų pasibaisėtinų žmonių sąmonėje švistelint kažką panašaus į lipšnumą, susijaudinimą, ramybę. „Atrodė, lyg būtų prabilęs nekalbus pašnekovas.“ Jis supranta, kad niekšui, kalbančiam su juo, svetima ta padorumo prošvaistė; tad daro išvadą, kad jame atsispindi draugas arba draugo atšvaitas. Apmąstęs tą klausimą, prieina prie paslaptingos išvados: kažkur pasaulyje yra žmogus, skleidžiantis tą šviesą; kažkur pasaulyje yra žmogus, prilygstantis tai šviesai. Studentas nutaria skirti savo gyvenimą to žmogaus paieškoms.
Čia paaiškėja pagrindinė knygos tema: nepasotinama dvasios paieška per silpnus atšvaitus arba atspindžius, tos dvasios paliekamus kituose, – pirmiausia, blankų šypsenos arba žodžio pėdsaką, vėliau įvairius, tolydžio stiprėjančius išminties, vaizduotės ir gėrio šviesulius. Kuo artimiau studento klausinėjami žmonės pažįsta Almutasimą, tuo didesnė juose dieviškumo apraiška, bet visiems aišku, kad jie – tiesiog veidrodžiai. Čia galima pritaikyti techninę matematikos formulę: perkrautas Bahaduro romanas – tai didėjančioji progresija, kurios galutinis tikslas – numanomas „žmogus, vardu Almutasimas“. Artimiausias Almutasimo pranokėjas – persų knygininkas, nepaprasto mandagumo ir gėrio žmogus; to knygininko pranokėjas – šventasis… Praslinkus keleriems metams, studentas atsiduria koridoriuje, „kurio gale durys ir pigių karoliukų užuolaida, o už jos – akinantis spindesys“. Studentas kartą kitą suploja delnais ir teiraujasi Almutasimo.
Vyriškas balsas – neįtikėtinas Almutasimo balsas – prašo jį įeiti. Studentas atitraukia užuolaidą ir eina. Taip baigiasi romanas.
Man regis, nesuklysiu sakydamas, kad, panūdęs plėtoti tokią temą, autorius privalo prisiimti du įsipareigojimus: pirma, vienaip ar kitaip išgalvoti įvairių pranašiškų bruožų; antra, tais bruožais apdovanoto herojaus nepaversti paprasčiausiu sutartiniu personažu arba tiesiog vaidalu. Bahaduras įvykdo pirmą; nesu tikras, kiek pasiseka antras. Kitaip sakant: negirdėtas ir neregėtas Almutasimas turėtų mums atrodyti kaip gyvas personažas, o ne kaip lėkštų liaupsių kratinys. 1932 metų variante pasitaiko antgamtiškų pastabų: „žmogus, vardu Almutasimas“ skamba panašiai kaip simbolis, bet jam netrūksta išskirtinių individualių bruožų. Deja, vėliau pasigendame tos gražios literatūrinės manieros. Atsivertęs 1934 metų leidimą – tą knygą turiu prieš akis, – matau, kad romanas nusmunka iki alegorijos: Almutasimas jau Dievo emblema ir nuosekliai aprašyta herojaus kelionė – tai lyg dvasios mistinės pilnatvės siekio etapai. Pasitaiko apverktinų detalių: juodaodis žydas iš Kočino, pasakodamas apie Almutasimą, sako, kad jis tamsaus gymio; krikščionis jį piešia bokšto viršūnėje išskėstomis rankomis; raudonasis lama prisimena jį matęs sėdint „panašų į tą figūrą, kurią nulipdžiau iš jako sviesto ir garbinau Tašilhunpo vienuolyne“. Tokiais pareiškimais bandoma įteigti mintį apie vienasmenį Dievą, prisiderinantį prie žmonių skirtybių. Mano akimis žiūrint, tai nelabai džiugi mintis. To paties nesakyčiau apie kitą: spėjimas, kad ir Visagalis ieško Kažko, o tas Kažkas – Kažko pranašesnio (arba paprasčiausiai būtino ir lygaus), ir taip iki Galo – ar veikiau iki Laiko – Begalybės, arba cikliškai. Almutasimas (tas aštuntasis Abasidas, laimėjęs aštuonis mūšius, pradėjęs aštuonis sūnus ir aštuonias dukteris, palikęs aštuonis tūkstančius vergų ir karaliavęs aštuonerius metus, aštuonis mėnulius ir aštuonias dienas) etimologiškai reiškia „Tas, kuris ieško priedangos“. 1932 metų romano versijoje tai, kad piligriminės kelionės tikslas – kito piligrimo paieška, nedviprasmiškai byloja, kaip sudėtinga rasti Almutasimą; 1934 metų versija tą patį dalyką aptaria, kaip minėjau, nukrypdama į pasakiškos teologijos sritį. Mir Bahaduras Ali, kaip matėme, nesugeba atsispirti pačiai banaliausiai menų pasaulio pagundai: būti genijumi.
Dar kartą perskaitau savo rašinį, baimindamasis, kad deramai nepabrėžiau knygos privalumų. Ten netrūksta gana išmanių dalykų; pavyzdžiui, paminėtinas pokalbis XIX skyriuje: numanu, kad vienas pašnekovų – Almutasimo bičiulis: jis neatremia priešininko sofizmų, nenorėdamas „teisėtai mėgautis pergale“.
Apskritai šiais laikais rašant knygą pagirtina remtis senąja literatūra, juo labiau kad (pasak Johnsono) niekas nepageidauja skolintis iš savo amžininkų. Dažnos, bet nereikšmingos Joyce’o „Uliso“ sąsajos su Homero „Odisėja“ tolydžio žadina – nežinia kodėl – beprotišką kritikų susižavėjimą; Bahaduro romano asociacijos su šlovinamu Farido ud Dino Ataro „Paukščių pokalbiu“ susilaukia ne ką mįslingesnių liaupsių Londone, taip pat Alahabade ir Kalkutoje. Netrūksta ir kitokių skolinimosi pavyzdžių. Vienas tyrinėtojas išvardijo kai kuriuos romano pirmos scenos sutapimus su Kiplingo apsakymu „Ant miesto sienos“; Bahaduras juos pripažįsta, bet priduria, kad būtų daugiau nei keista, jei skirtųsi du tos pačios dešimtosios Muharramo nakties aprašymai… Eliotas visiškai pagrįstai prisimena, kad nė vienoje iš septyniasdešimties nebaigtos alegorijos „The Faërie Oueene“ giesmių nepasirodo pagrindinė veikėja Gloriana, kaip, vertindamas tą veikalą, pabrėžė Richardas Williamas Churchas (Spenser, 1879). Aš, savo ruožtu, norėčiau kukliai priminti, ko gero, visiškai įmanomą tolimą pirmtaką: kabalistą iš Jeruzalės Isaaką Lurią, XVI amžiuje skelbusį, kad protėvio arba mokytojo dvasia gali įeiti į nelaimėlio dvasią, trokšdama jį paguosti arba pamokyti. Ta metempsichozės forma vadinama Ibbür2.
Versta iš: Jorge Luis Borges. EL ACERCAMIENTO A ALMOTÁSIM, 1935.
1 Muḥarram – pirmasis islamo kalendoriaus mėnuo; vienas iš keturių šventų metų mėnesių, kada kariauti draudžiama (vert. past.).
2 Toje pastaboje apie Matiq at-Tayrą („Paukščių pokalbį“) užsiminiau apie persų mistiką, vardu Farid ad-Din Abu Talib Muhammad ibn Ibrahim Attar, kurį nužudė Čingischano sūnaus Tolui kareiviai, siaubdami Nišapūrą. Ko gero, verta pateikti glaustą to eilėraščio santrauką. Tolimas paukščių karalius Simurgas vidury Kinijos pameta puikią plunksną; paukščiai, pasibodėję viešpataujančia anarchija, nutaria jį surasti. Jie žino, kad karaliaus vardas reiškia „trisdešimt paukščių“; žino, kad jo rūmai yra žemę supančiuose Kafo kalnuose. Paukščiai ryžtasi veik begaliniam nuotykiui; perskrenda septynis slėnius, arba jūras; priešpaskutinis vadinasi „Svaiguliu“; paskutinis – „Baigtimi“. Daug piligrimų pabėga, kiti žūva. Trisdešimt, vargų apvalyti, pasiekia Simurgo kalną. Pagaliau pamato jį savo akimis: įsitikina, kad jie patys yra Simurgas ir kad Simurgas – tai kiekvienas jų ir visi drauge. (Taip pat Plotinas – „Eneados“, V, 8, 4 – kalba apie tapatumo principo dangiškąją tąsą: aiškiame danguje viskas savo vietoje. Bet kas yra viskas. Saulė yra visos žvaigždės, ir kiekviena žvaigždė yra visos žvaigždės ir saulė.) Mantiq al-Tayrą į prancūzų kalbą vertė Garcinde Tassy, į anglų – Edvardas Fitzgeraldas; rašydamas šį straipsnį, naudojausi Burtono vertimu „Tūkstantis ir viena naktis“ ir Margaret Smith monografija „The Persian Mystics: Attar“ (1932).
Ši poema turi ne per daugiausia sąsajų su Miro Bahaduro Ali romanu. Žodžiai XX skyriuje, persų knygininko priskirti Almutasimui, ko gero, tik papildo tai, kas herojaus jau pasakyta; ta ir kitos dviprasmiškos analogijos gali reikšti tiek ieškotojo, tiek ieškomojo tapatybę; taip pat gali reikšti, kad pastarasis turi įtakos pirmajam. Kitas skyrius pakiša mintį, kad Almutasimas – tai indas, kurį tariasi nužudęs studentas.
Dovydas Umru. Sputum
2024 m. Nr. 10
Iš jidiš k. vertė Goda Volbikė
Dovydas Umru (1910–1941) gimė Alytuje. Tikroji pavardė – Liackovičius. Pseudonimas „Umru“ jidiš kalba reiškia „Nerimas“. D. Umru buvo kairuoliškų pažiūrų rašytojas, tarpukariu veikęs Kauno literatūriniame lauke. Savo kūrinius publikavo laikinosios sostinės jidiš periodiniuose leidiniuose ir literatūriniuose almanachuose. Išleido dvi apsakymų knygas: „Žaver“ („Rūdys“, Kaunas, 1937) ir „Derner“ („Erškėčiai“, Kaunas, 1939). Pastarasis rinkinys buvo teigiamai įvertintas to meto kritikų „kaip vienas brandžiausių ir išbaigčiausių vietinės jidiš literatūros darbų“1. Savo kūryboje D. Umru plėtojo socialinę tematiką, atsigręžė į visuomenės pakraščius, atstumtuosius, jautriai vaizdavo jų likimus: į rašytojo akiratį pateko karo pabėgėliai, džiovininkai, bedarbiai ir pan. Apsakymai jaudina įtaigumu, Kauno jidiš literatūros kontekste yra vieni meniškai stipresnių. Pirmosios sovietinės okupacijos metais D. Umru dirbo Vilniuje ėjusio laikraščio „Vilner emes“ („Vilniaus tiesa“) redaktoriumi ir Valstybinio žydų teatro direktoriumi. 1941 m. suimtas Vokietijos slaptosios policijos agentų dingo be žinios.
Apsakymas „Sputum“2 yra iš rinkinio „Derner“.
Apsakymas
Ankštame sanatorijos budėtojos kambarėlyje buvo trošku. Tarp dviejų medikamentų spintų, rašomojo stalo, telefono staliuko, sofos ir kėdžių susidariusiame take grūdosi ligoniai. Tarsi kaliniai apsirengę vienodos spalvos pižamomis ir chalatais, su temperatūros parodymų lentelėmis rankose jie yrėsi link aukštų svarstyklių ir stumdydamiesi šnekučiavo.
Nuolat varstomos koridoriaus durys nė karto taip ir neužsidarė. Langą priešais saugodamiesi skersvėjo užstūmė, ir pakilusi džiovininkų temperatūra pripildė orą prakaito tvaiko.
Sesutė, žyminti pasikeitusius svorio rodmenis, buvo nervinga. Po budėjimo nakties visa susitaršiusi, nesipraususi, baltą chalatą užsimetusi tik ant nuogo kūno, šokinėjo nuo svarstyklių prie rašomojo stalo ir piktai, netgi grubiai atsikirtinėjo į ligonių problemas:
– Kodėl nukrito! Jūs gydytojo paklauskite!
– Tik nedejuokite, nes neteksite dar daugiau!
Liesas išstypęs jaunuolis, baltas kaip tie jokio poveikio jo varganam svoriui nedarantys grietinės ąsotėliai, kuriuos gaudavo kas rytą, ištiesė kairę ranką, perbraukė dešiniosios pirštu per delną ir mėlynomis akimis guviai žvelgdamas į papilnėjusį draugą tarė:
– Taip pasveiksi, kad čia žolė želti pradės…
Dar nebaigus sakinio visi, jį jau žinodami, prapliupo juoktis. Sesutė primerkė juodas siauras kaip japonės akis, pro jos storas praviras lūpas šmėstelėjo kiek per dideli dantys. Viena vyresnio amžiaus moteris užsikosėjusi nusitvėrė svarstyklių. Kosulys veržėsi giliai iš vidurių, dusliai sprogo, perėjo į krenkštimą ir nuskendo susikaupusių skreplių gargalynėje.
Darbuotoja surimtėjo. Vis labiau nervindamasi ėmė varyti iš kambario visus, kuriems čia nebebuvo kas veikia. Suskambus telefonui piktai atsiliepė, nutraukė pokalbį, numetė ragelį. Staiga jos žvilgsnis pasidarė griežtas:
– Me-je-ro-vič! – beveik rėkte suriko. – Duokite lentelę! Aš užrašysiu!
Mergina, į kurią ji kreipėsi, vos pastebimai krūptelėjo.
– Pati užsirašysiu, – burbtelėjo nė neatsigręžusi ir jau ruošėsi išeiti.
– Galiu ir aš!
Pasvėrusi merginą ištraukė jai iš užančio lentelę, akimis perbėgo įrašą, susirinkusiuosius ir įbedė į ligonę piktą žvilgsnį:
– Tai štai kaip?.. Klastojate savo svorį?
Mergina sutrikusi nuraudo ir murmtelėjo:
– Na, kam klastoti…
– O kas čia? Kas per taisymai prieš aštuonias dienas? Bijote, kad bus pastebėti jūsų dvylika priaugtų kilogramų?! Nepadės! – ir pagriebusi nuo stalo parkerį vietoj neteisingų įpylė didelius ryškius skaičius. – Jus vis tiek išrašys iš sanatorijos!
Budėtojos kambarėlyje stojo tyla. Ligoniai atrodė priblokšti. Bandydama išvengti jų žvilgsnių mergina nudelbė akis ir nerangiai, lyg sustingusi išsprūdo pro durų tarpą.
Grįžusi į palatą krito ant lovos, įsisupo į pilką žieminį chalatą ir pravirko.
Gėda, nutvilkiusi pas budėtoją, dabar pamažu peraugo į bejėgišką neapykantą. Ko prie jos prikibo? Aplinkui visi tokie šalti ir beširdžiai. Niekam nerūpėjo jos likimas. Tūkstančiai sveikų ir sočių cinikų problemėlių užvaldė pasaulį, o ja kuo ramiausiai be jokio gailesčio atsikratė.
Ant savo nugaros pajuto kažkieno ranką. Iš atsargaus prisilietimo atpažino žmogų, bet neatsigręžė. Ką pagelbės lašelis švelnumo ir ištikimybės? Šioje abejingumo jūroje jie bejėgiai kiekvienas skyrium, o dar labiau drauge.
– Chane…
Ji gulėjo apsisiautusi ir nejudėjo. Tamsoje iš po apkloto aiškiai matė poilgį ramaus veido kontūrą, ant pilkų akių kiek nuleistus vokus. Švelnus rūpestingas balsas vos girdimu šnabždesiu prašė:
– Chane, atsisuk… Chane…
Tyla. Varpelis koridoriuje pakvietė pusryčių. Pradėjo trinkčioti durys, ligoniai triukšmingai judėjo link valgomojo, pro atvirą langą padvelkė maloniu žiemos rytmečiu: dar neištryptu sniegu, rūke skendinčiais medžių kamienais, baltai apsnigtomis svyrančiomis eglių šakomis.
Staiga Chanė atsisuko ir atsisėdo pusiaugula. Baisiai susivėlę garbanoti pelenų spalvos plaukai krito ant veido. Blizgančios rudos akys atrodė paraudusios, skruostai buvo drėgni nuo ašarų, išvagoti atsispaudusių sugniaužytos pagalvės dryžių.
– Mane išrašo iš sanatorijos, – mestelėjo abejingai, įsmeigusi į jį įdėmų žvilgsnį, tarsi būtų laukusi atsakymo.
– Iš kur žinai? – numykė jis neaiškiai. – Nurimk. Papasakok.
– Žinau, Dovydai.
– Bet iš kur?
– Iš kur?.. Jaučiu, seniai jaučiu. O kaip kitaip? Amžinai rūpinsis savivaldybė? Pamokėjo už mane porą metų, ir gana! Turi ateiti kiti, nauji, išlaikytinų tuberkuliozininkų netrūksta, – svarstė atsirėmusi į jo petį. – Dovydai, kodėl aš neturiu bacilų? Tada neišrašytų, bijotų užkrėtimo. Juk jie puikiai žino, kaip apsaugoti savo sveikatą.
Ir netikėtai užmetusi ranką jam ant kaklo ėmė traukti prie savęs:
– Dovydai, duok man keletą… Tu jų turi… Savo seilių… Nesipriešink… Pabučiuok.
Tas užsidengęs burną atkakliai sukiojo galvą į šalis ir stūmė ją nuo savęs:
– Chane, nebūk beprotė! Su bacilomis irgi išrašo…
Ji prapliupo isteriškai juoktis.
– Tuberkuliozininkas užsikrėsti negali, klausiau gydytojų… – krizeno pro ašaras. – Aš irgi galiu jų pasigauti. Jei stipriai persišaldyčiau ar sušilusi išsivoliočiau sniege… Bet nee, tegu verčiau jie jas pasigauna… Aš nenoriu… Nebijok… Gali pabučiuoti… Bent kartą mylėkime kaip visi… Dovydai, nebijok!
Iš jos pamišusiai kvatojančių akių sruvo ašaros, o skaudžiai ištroškusios lūpos siurbėsi aistringai, gaivališkai, gyvuliškai – – –
Pro pravirą virtuvės langą virto tirštas garas. Ant takelių tarp klombų pilkšvai melsvais rūbais vilkinčios sanitarės svaidėsi sniego gniūžtėmis. Kiemą užtvindė linksmi, sveiki jaunų kaimiečių balsai. Ligoniai apgulė palatų langus, o tada išgarmėję laukan patys prisijungė prie savo slaugytojų išdaigų.
Prie vieno iš sanatorijos šulinių stovėjo plačios rogės. Apsimuturiavęs diržu sujuosta krūva skarmalų tarp pastatų vaikštinėjo vežikas. Atkėlė apsnigtą šulinio dangtį – lūkuriuodamas keleivių aiškiai nuobodžiavo ir būtų mielai šnektelėjęs su kuriuo nors iš vietinių. Pirštiniuota ranka šluostėsi nosį, pliaukšėjo botagu per sniegą, dairėsi tinkamos progos. Įsisiautusi iki pirštų galiukų į chalatą, susikišusi rankas į rankoves priėjo Chanė:
– Svečių atvežėte?
– Taigi.
Kalbėdama Chanė žiūrėjo labiau į roges negu į vežiką. Jos bespalviame balse girdėjosi nuovargis, lyg prieš tai būtų ilgai verkusi.
– O kada atgal?.. Gal ir mane paimtumėte?..
– Sėskite ir važiuokite, – radęs pokalbininkę vežikas dabar jau nieku gyvu nenorėjo jos paleisti, – čia jūsų nuosavas vandentiekis?.. Siurbia iš visų trijų šulinių?.. Ir sveikiems, turiu galvoje, personalui irgi?..
Chanė nelinko į kalbas. Jos likimas sanatorijoje jau buvo apspręstas. Prieš keletą dienų užsukę savivaldybės atstovai liepė nutraukti pašalpą. Reikėjo važiuoti į miestą ir išsiaiškinti, kaip toliau gyventi.
Rogėms pajudėjus iš vietos, Chanė atsisuko į Dovydą. Prie šulinio būriavosi ir kiti ligoniai. Palengva ant jų ilgų pilkų chalatų, ant gelsvų pastatų, ant visos miškingos vietovės krito sniegas. Jai rodėsi, tarsi kažkas būtų ramstį ištraukęs iš rankų. Sanatorijoje gyveno daugiau negu metus. Prieš tai gulėjo ligoninėje, o dar anksčiau stiprinosi įvairiose gydyklose. Liga prasidėjo vos trylikos. Kai tik kiek pagerėdavo ir ji atgaudavo jėgas, būdavo išsiunčiama pas ištekėjusią seserį, bet ilgiau poros mėnesių be gydymo įstaigos nėra ištvėrusi.
Jie pradėjo leistis pakalnėn. Sniegas, miške kritęs tingiai ir ramiai, tuščiame slėnyje ėmė pustyti įkypais greitais sūkuriais. Per apylinkę beprotiškais šuoliais lėkė pikta audra. Nubalę pavieniai medeliai, giraitės, namai, kaimai gūžėsi prieš aštrų vėją ir iš paskutiniųjų kabinosi į žemę. Balkšva masė prarijo horizontą.
Keleiviai siautėsi į drabužius, o iš kailiniuotų kupstų kyšojo tik akys ir nosių galiukai.
Kai vežikas liovėsi klausinėjęs, Chanė atlėgo. Pratisa aštri vėjo daina ir kaukšinčios arklių kanopos atitarė jos pamažėle besirutuliojančioms mintims.
Prieš akis iškilo dviejų kambarėlių sesers butas. Viename buvo viryklė ir batsiuvio amatu besiverčiančio svainio dirbtuvė. Kitame – likę dalykai, būtini šeimai su trimis vaikais. Elektros jie neturėjo. Sutemus dirbtuvėje spingsėdavo žibalinė lempelė, rausva šviesa nutvieksdavo svainio veidą. Norėdami prie jos pasišildyti žiemos vakarais stalą apspisdavo vaikai. Motina prekiavo vištomis ir kiaušiniais. Troboje retai kada būdavo tvarkinga, – tam trūko ir laiko, ir jėgų.
Chanė pas juos tik apsistos, ilgiau neužsilaikys. Ieškosis lengvo darbo, kur nors priemiestyje ar kaimelyje išsinuomos kambarį ir lauks, kol iš sanatorijos išeis Dovydas – – –
Ją užliejo šiltų jausmų banga. Dabar jau aiškiai išskyrė jį iš būrio ligonių, stovėjusių prie šulinio. Vėl pajuto glamones, girdėjo atsidavusį balsą. Iki šiol to nevertino. Kamuodavo jį savo slogiomis nuotaikomis. O dabar ją taip gailiai nutvilkė, kad staiga panoro grįžti į sanatoriją ir jam prisipažinti. Pasakyti, kad nuo šiol jų santykiai pasikeis, kad mylės jį be lašelio pykčio ir kartėlio – – –
Vėjas dejuodamas blaškė sniegą, kratydami galvas prunkštė įnirtę arkliai.
Sesers namie nebuvo. Nuo varstoto pakilo svainis ir į batsiuvio prijuostę nusišluostęs rankas tarė su šypsena veide:
– Chane! Į svečius?
Ji, irgi šyptelėjusi, nustvėrė glėbin vaiką spindinčiomis juodomis akutėmis, kilstelėjo. Svainis perbalo. Klijais išterliotomis rankomis paėmė sūnų atgal ir pastatė ant žemės.
– Nesipainiok po kojomis, – riktelėjo.
– Nebijok, – virptelėjo lūpos kamputis Chanei. – Nesu užkrečiama.
– Na, kas bijo, kas bijo. Juk labai gerai atrodai. Gal jau pasveikai?
Įėjo sesuo. Aukšta, liesa, gelstelėjusiu veidu, kaip ir Chanė didelėmis rudomis akimis. Tik šios nespindėjo, buvo užgesusios. Nustebusi stabtelėjo prie slenksčio.
– Taip, tai aš, – žengtelėjo link jos Chanė. – Sunku patikėti, ar ne?
– Chane? Kaip sekasi?.. Į svečius? Ilgam?
– Trims dienoms. Po savaitės – visam laikui.
– Kaip tai? – perklausė sesuo. Išblyško ir svainis. Jis jau buvo sugrįžęs atgal prie varstoto, bet dabar atsisuko.
– Ko taip nustebote? Man jau viskas gerai… Galvojate, nebegaliu pasveikti?
– Padėk Viešpatie Dieve, – atsiduso sesuo.
Svainis ėmėsi toliau kaukšinti medines vinutes.
– Tai jau atima leidimą? – patyliukais baimingai paklausė sesuo.
Chanė stengėsi atrodyti žvali ir užtikrinta:
– Na ir kas? Juk galiu dirbti… Susirasiu nesunkų darbą, išsinuomosiu kambarį…
– Kokį darbą? – – –
Prieš suduodamas kitą smūgį plaktukas trumpam pakibo ore.
– Taigi kokį? – – –
Priemiesčiuose veikė dideli fabrikai, pačiame mieste – mažesni. O kur dar tūkstančiai firmų ir parduotuvių, įvairaus dydžio dirbtuvių, drabužių ir baltinių siuvyklų, lėlių kimšimo gamyklėlių, įmonių metaliniams antgaliams ant batų raištelių užspausti ir moteriškų skrybėlių plunksnoms dažyti, – dešimtys, šimtai tūkstančių rūšių užsiėmimų, praryjančių daugybę žmonių, pririšančių juos prie kurios nors vietos, suteikiančių šiokią tokią atramą ir išlaikančių ant gyvenimo paviršiaus.
Rytais, kai sniegas gatvėse dar atrodydavo rusvai pilkšvas, kai apsnūdusiuose pastatuose dūluodavo užsklęstos krautuvės, o vitrinose ant vaškinių manekenų akių krisdavo miegas, Chanė matydavo tas minias šaligatviais skubančių rūškanų ir tylių žmonių, dar gerai nenubudusių, ką tik atsikėlusių iš vienišų lovų ar šiltų šeimos guolių, įsigūžusių į senų kailinių ar trumpas nudėvėtų drabužių apykakles.
Ir pavydėdavo. Apie kiekvieną, ties kuriuo stabtelėdavo jos žvilgsnis, kildavo klausimų. Kuo užsiima antai tas vaikinas juoda plačiabryle menininko skrybėle? O ana liekna mergina sportiniu paltuku ir guminiais auliniais? Vyras suodinu veidu ir mėlynu ištepliotu švarkeliu? Moteris su skara ir veltiniais? Šviesiaplaukis jaunuolis odine striuke? Visi, visi aplink ją, viso pasaulio gyventojai, kuo jie užsiima? Kodėl jie turi darbą, o ji pati – ne?
Tiesa, Chanė žinojo, kad nėra tokia vienintelė. Bet kiti, klaidžiojantys panašiais keliais, nesirgo. Jų plaučiai buvo sveiki, po pusės valandos ėjimo jie neišprakaituodavo, o lipant į antrą aukštą jų kvėpavimas nesutrikdavo.
Ir kokių tik atsakymų nesulaukė per tas tris dienas! Vieni piktai kapojo žodžius, kiti kalbėjo su gailesčiu, treti draugiškai nukreipdavo naujais adresais, ketvirti akiplėšiškai žiūrėjo į ją vien kaip į moterį. Ko tikėtis, pradėjo nuspėti jau vos išvydusi darbdavio veidą. Ir ėjo, ėjo automatiškai, be lašelio tikėjimo, pakirstomis kojomis. Bet ėjo.
Darbo ji negavo – pradėjo plūsti kraujas.
Tai įvyko gatvėje netoli sesers buto. Užsidengusi nosine burną Chanė nusigavo iki namų.
Gulėjo išblyškusi. Burna, smakras buvo kruvini. Nežinodami, ką daryti, sesuo ir svainis persigandę stovėjo prie lovos.
Chanė pasigydė pati. Rankinėje turėjo tablečių ir lignino. Silpnu balsu paprašė vandens, veidrodžio, rankšluosčio.
Kitą dieną ji grįžo į sanatoriją.
Savivaldybės duotas terminas ėjo į pabaigą, ir buvo neįmanoma sustabdyti lekiančių dienų. Neįmanoma netgi naktimis miegant tų vos keletą neramių valandėlių.
Chanės apatija darėsi vis gilesnė. Ji mažai valgė, mažai kalbėjo, mažai galvojo. Atsisakė maitintis bendrame kambaryje, vos beparagaudavo patiekalų, kuriuos jai atnešdavo į palatą, numetė svorio.
Vaikštinėdavo viena snieguotame miške išmindžiotu taku. Orai buvo švelnūs, sniegas po truputį smego ir dengėsi pluta. Švari baltuma švytėjo, medžiai stūksojo kasdieniškai rūškani, tamsūs, o ant jų spyglių kybančios ašaros tarsi apverkė pasibaigusią šventę.
Keletą kartų Dovydas bandė ją palydėti, guosti padrikais nerišliais sakiniais. Bet Chanė tik liūdnai šyptelėdavo ir tylėdavo. Visi žodžiai atrodė kvaili, viskas aplinkui – netekę prasmės: ir paskutinės dienos sanatorijoje, ir Dovydo meilė.
Vieno tokio pasivaikščiojimo metu ji staiga atsisuko ir žvelgdama didelėmis degančiomis akimis suriko:
– Mirti! Noriu tik mirti!
Troško mirties ir buvo per silpna pasiimti ją savomis rankomis. Kartą apsilankius daktarui paklausė, kiek heroino tablečių reikėtų norint nusinuodyti. Bet ir pati, ir gydytojas jautė, kad tam nesiryš. Visi ją pradėjo laikyti apsimetėle. Nebetikėjo kraujoplūdžiu mieste. Galvojo, kad nevalgydama tyčia save alina. Medicinos personalas nerodė užuojautos dėl jos kančių, o ji atsakė vaikiška neapykanta ir priešgyna.
Kartais nekentė net Dovydo. Ilgesį pajuto ir pradėjo ieškoti tik tada, kai jis porą sykių iš eilės praleido jų susitikimą.
Rado palatoje su dviem kaimynais. Trys vaikinai sėdėdami ant lovų juokavo, kad Dovydas turėtų sukinkyti savo bacilas poromis. Chanė bandė šmaikščiai įsiterpti, bet nuskambėjo labai dirbtinai. Atsukusi į kitus nugarą pusbalsiu pakvietė jį išeiti. Gerai matė veidą perkreipusią nepatenkintą išraišką, bet kantriai laukė, kol Dovydas apsivilks ilgą pilką chalatą ir apsiaus batus.
Buvo po antro ramybės laiko. Artėjanti naktis kiek giliau miške jau ruošėsi subanguoti ir užlieti apylinkę. Iš tamsos bolavo tik vėl apsnigtos šakos.
Chanė nieko nesakė. Dovydas laukė. Laukė ir aplinkui tvyranti tamsa. Įtampai vis labiau slegiant švininiu sunkumu jis nebeištvėrė:
– Kam tau manęs reikėjo?
– Tiesiog šiaip… Pasivaikščioti…
– A, o aš maniau…
– Ką manei?
Jai sustojus, stabtelėjo ir jis. Chanės veidas buvo išblyškęs, sustingusios didelės tamsios akys žvelgė liūdnai, su nuolankia begaline kančia. „Ši palūžusi būtybė giliai ir stipriai kankinasi, bet kaip ji sugeba suteikti tiek skausmo kitiems?“, Dovydas susigėdo, kad jos vengė. Susigėdo savo paviršutiniško, nejautraus elgesio. Stovėjo nusikaltęs prieš ją ir drovėjosi prašyti atleidimo.
– Ir tu, Dovydai…
Ji nei klausė, nei prieštaravo. Tik taip tyliai sukuždėjo, kad jam pasivaideno, jog tai jo paties sąžinė byloja be garso.
– Chane… – pašnibždomis virpančiomis lūpomis ištaręs jos vardą, negalėjo pasakyti nieko daugiau, nežinojo, ką kalbėti.
– Tu teisus, Dovydai… Manęs niekam nereikia. O kodėl turėtų? Darbui netinku, pašalpos negaunu, gydytojams dėl tyrimų irgi jau nebesvarbi. Niekam, niekam manęs nereikia.
– Nešnekėk taip, Chane! – nutvilkytas gailesčio papurtė ją suėmęs už pečių.
Bet ši skausmingai ramiu balsu tęsė toliau:
– O niekam nereikalingas žmogus yra miręs… Mirusiųjų, Dovydai, niekas nemyli – – –
Dovydas apkabinęs ją pabučiavo. Chanė beveik neatsiliepė, prapliupo verkti, o tada kaip išprotėjusi metėsi priepuolingai bučiuoti atgal.
Staiga sunkiai kvėpuodama atsitraukė, pakėlė galvą išsidraikiusiais plaukais ir lyg laukinė sugriežė. Naktinio miško fone boluojantys jos dantys trūkčiojančiame ir iš gilaus skausmo perkreiptame veide iškošė su visa neapykanta:
– Te-bū-nie pra-keik-ta!
Ištrūkusi iš glėbio pasileido bėgti per mišką. Jis vijosi. Kojos klimpo giliai į sniegą, kaip milžiniški šikšnosparniai plaikstėsi chalatai. Dovydui sugriebus už rankos, Chanė iš visų jėgų bandė ištrūkti, įtikinėjo, kad visų nekenčia, jo taip pat, – tepalieka ramybėje.
Jis sulaikė ją prie kalvos krašto. Vos atgaudami kvapą jie degančiais žvilgsniais žvelgė vienas į kitą. Po kojomis plytėjo nakties sklidinas slėnis, ties horizontu mirksėjo miesto žiburiai. Juodame danguje atsispindėjo violetinis atšvaitas.
– Kurgi tu bėgai?
Tankiai kvėpuodama ir mėšlungiškai kalendama dantimis ji padrikais skiemenimis pratarė:
– Bū… ū… ūčiau nu… kri… tusi… ir… nete… kusi… d… daug… krau… jo – – –
Po tos nakties jos pyktis dar labiau išaugo ir sunuožmėjo. Ji nekentė šalto gydytojo veido, šonan krypstančių irzlių medicinos seselių žvilgsnių, sanitarių abejingumo, – nekentė net ligonių. Bet ši liepsnojanti neapykanta buvo bejėgė ir troško galios.
…Tik vienai valandai, porai minučių!
Tada ji su visais atsiskaitytų. Nežinojo nei kuo, nei kaip, bet būtų norėjusi žiauriai ir negailestingai sunaikinti pasaulį.
Kaip ir prie visų kitų, prie Dovydo lovos stovėjo spintelė, kurioje jis laikė dubenėlį su savo spjaudalais tyrimams. Ten knibždėte knibždėjo bacilų, todėl indas visada buvo uždengtas apskritu baltu blizgančiu dangteliu.
Štai šis daiktas paskutinėmis dienomis prieš paliekant sanatoriją Chanei kažkaip keistai parūpo. Išvydus jį kieno nors rankose, jai oda pagaugais nueidavo, o susapnavusi tokį dubenėlį, nebegalėdavo daugiau užmigti. Paskutinę naktį Chanė galutinai apsisprendė.
Kilstelėjusi ant alkūnės ji įsiklausė į aplinkui tvyrančią tylą. Kitoje lovoje ramiai miegojo kaimynė. Už lango susipynusiomis šakomis kantriai šnarėjo medžiai. Tiršta tamsa liejo savo juodumą ant akių.
Chanė atsikėlė ir pasiėmusi chalatą tykiai išsėlino iš kambario. Ilgame koridoriuje degė vienui viena lempa. Laiptais iš antro aukšto nusileido pižama vilkintis vyresnis ligonis ir kamuojamas dusulio nuslinko prie tolimesnių durų. Chanė palūkėjo, įsiklausė, o tada palengva kaip vagis ėmė verti Dovydo palatos duris. Šios negirgždėjo. Viduje visi ramiai kvėpavo. Ant Dovydo lovos krito blausios šviesos juosta. Jis miegojo pravira burna. Žvelgdama į mylimąjį jautė, kaip nuodinga neapykanta kaitina kraują.
– Brangusis…
Tvardydamasi prikando lūpą ir pamiršusi bet kokį atsargumą atidarė spintelę. Bet niekas nepabudo. Išėmė dubenėlį. Rankos tirtėjo. Prispaudusi prie savęs indą ištykino ant pirštų galiukų į koridorių.
Jo gale buvo išėjimas į verandą. Bijodama pažadinti budinčias sanitares, Chanė ilgai delsė. Galiausiai nuspaudė durų rankeną. Pasigirdo stiprus girgždesys. Ji pakraupo. Įsiklausė – tyla. Durys buvo užrakintos, tad antrą kartą bandyti nevertėjo. Ką daryti? Ją išpylė prakaitas. Baisiai svaigo galva.
Tada prasivėrė vienos palatos durys ir koridoriumi lyg vaiduoklis nuslinko liesas sulinkęs žmogus. Trūkdamas oro jis baisiai kriogavo. Svyrinėdamas ant plonyčių kaip šiaudai kojų atsirėmė sienos ir sustojo prie įėjimo į budėtojos kambarėlį.
Chanė įsmuko į moterų tualetą. Sulaikiusi kvapą klausėsi. Iš kažkur traukė skersvėjis. Akims apsipratus su tamsa staiga kaip laukinė apsidžiaugė prisiminusi langą.
Elektros nejungė. Išsliuogė į lauką ir ėmė klampoti per gilų sniegą. Nuo šalčio krėtė drebulys. Po chalatu ji vilkėjo tik marškinius, kojas buvo įsispyrusi į šlepetes. Iš visų pusių kaip aklina nesibaigianti siena dunksojo naktimi apsiraizgęs miškas. Prie trijų šulinių monotoniškai pumpavo vandenį pompa.
Drebėdama iš baimės ir jaudulio, Chanė užčiuopė vieną iš jų, vargais negalais atkėlė sunkų apsnigtą dangtį ir virš dusliai vaitojančios gelmės apvertė baltą dubenėlį.
1 Šulman M. „Derner“ (cum deršeinen fun Dovid Umrus band derceilungen „Derner“) // Štraln. – 1939. – Nr. 11. – P. 12.
2 Sputum – spjaudalai, skrepliai (lot.).