2026 m. Nr. 5–6

Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas

M. Johnas Harrisonas (g. 1945) – britų rašytojas ir literatūros kritikas. Nuo mažens domėjosi viskuo, kas keista ir neįprasta, šis polinkis atsispindi ir kūrybos temose. Daugybę apdovanojimų pelnęs šiuolaikinės fantastikos autorius vertinamas už išskirtinį stilių, jam būdinga ne tik laki vaizduotė, bet ir šmaikštumas. Laisvalaikiu domisi elektrinėmis gitaromis ir rašo Saki (H. H. Munro, jau publikuoto „Metuose“) pastišus.
Apsakyme „Sanislepa“ (orig. „Egnaro“) pinasi pamąstymai apie saviapgaulę ir eskeipizmą, o galbūt – alternatyvią būtį, vis šmėstelinčią tikrovės plyšiuose.

Apsakymas

Sanislepa – tai paslaptis, žinoma visiems, išskyrus tave.

Tai šalis arba miestas, kuriame niekada nesi buvęs; tai nepažįstama kalba. Sykiu ji primena klastos žabangus arba apgaulės pinkles. Tai dalelė, priklausanti nepažiniai įvykių visatai, tai sąmokslo nuojauta, kuri tik šmėsteli ir nebeduoda ramybės visą gyvenimą.

Pirmiausia apie Sanislepą nugirsti kalbant kitus žmones (tai sužinojau iš Lukaso). Sanislepa apsireiškia nereikšmingose smulkmenose, toje didžiulėje ir visiškai realioje gyvenimo dalyje, kai neveikiame nieko ypatinga. Lauki sau prie bibliotekos pliaupiant lietui – akį patraukia reklama, skelbianti apie naujovišką vakuuminį siurblį, nufotografuotą tarp cikadų ir spygliuočių. „Visur pridygę filialų!“ Senukai sėdi ant parko suoliukų, o tau einant pro šalį atsainiai užsimena apie kažkokią pamirštą kampaniją ūkanotame pelkių užkampyje. Apie Sanislepą visuomet išgirsti judėdamas iš vieno taško į kitą, pereinamoje, tarpinėje būsenoje. Atsiverčia nukritusi knyga ir su neapsakomu nostalgijos virpuliu perskaitai: „Ar dar kada ten sugrįšiu?“ (Lauke vėl lyja, lašai krenta į kažkieno sodą; vėjas priglaudžia prie lango drėgną juodą šaką.) Per kviestinius pietus moteris suniurna: „Sanislepa, kur ilgos, saulės nutviekstos esplanados kyla iš vyno tamsumo jūros…“

Būtent šis fragmentiškas nuogirdų pavidalas ir lemia visą pragaištingumą. Kol spėji atsisukti, moteris jau kalba apie pomidorus ir šildomo šiltnamio gėles; kažkas perjungė žinių reportažą su užuominomis apie karą užsienyje; priešais traukinyje sėdintis finansininkas susilankstė savo „Daily Telegraph“, ruošdamasis išlipti Stokporte. Ir viską iškart užmiršti. Sanislepa – bent jau iš pradžių – glūdi plyšeliuose, tuščiose gyvenimo akimirkose.

Pačiam Lukasui taip pat buvo būdingas panašus padrikumas. Jis buvo apkūnokas, protingas, kokių trisdešimties keturiasdešimties metų garbanius, turintis polinkį į migreną, pradėjo nuo prekybos muzikos įrašais ir auksinėmis žuvelėmis Šudehilo turguje, o vėliau įsigijo apšiurusį knygyną vienoje iš gatvelių Mančesterio bibliotekos užnugaryje. Kartą per mėnesį tvarkydavau jo buhalteriją apšnerkštame kabinetėlyje virš parduotuvės; paskui pavaišindavo mane kiniškame restorane ir atsiskaitydavo grynais, už ką jam visad jaučiausi dėkingas. Po žmonos mirties pardaviau jam kelias jos knygas. Tą kartą su manimi elgėsi gana padoriai.

Verslą tvarkė vangstydamasis. Įvairiausiom rašysenom keverzojo kvitus ant yrančių rudų popieriaus maišelių. Turėjo tris parašus. Niekad negalėjau pasakyti, kiek žmonių pas jį dirba. Niekad neapmokėdavo sąskaitų. Nuo manęs slėpė beveik tiek pat, kiek ir nuo savo tiekėjų, partnerių ir PVM inspektoriaus. Tiesą sakant, leidau jam slėpti tiek, kiek tik norėjosi – pilkose miesto gatvėse tas niekam nerūpėjo, o darbas man patiko. Negalėjau pakęsti biuro, užversto pustuštėmis vienkartinėmis stiklinėmis ir lėkštėmis su atšalusiu maistu; tačiau knygynas man patiko. Nepaisant nerišlių, apologetiškų išsisukinėjimų antrame aukšte, čia dvelkė gūdžiu sąžiningumu.

Vitrinoje buvo gausiai prikrauta celofanuotų spalvotų amerikietiškų komiksų, durys nuolat paliktos praviros. Interjeras bylojo apie dešimtis čia žlugusių įmonių: automobilių nuomą, pigią avalynę, ūkines prekes. Nuplėšęs pirminę apdailą ir palikęs atminimui vien atvirus randus ant sienos, Lukasas čia pristatė šleivai sukaltų lentynų. Iš kasečių grotuvo ir poros kolonėlių į siaurus praėjimus tarp lentynų garmėjo popmuzika, sutraukianti studentus ir paauglius – pagrindinę jo klientūrą, padedančią sudurti galą su galu. Jie plūdo kupini tam tikro godaus idealizmo, norėdami įsigyti mokslinės fantastikos arba okultezoterikos – knygų apie šaukštų lankstymą, skraidančias lėkštes ir spiritizmą – Koestlerio ir Crowley’io, Cowperio Powyso ir Colino Wilsono rašytų knygų – viso to jaunuomenę taip traukiančios „naujosios“ paradigmos inventoriaus. Lukasas prisidurdavo papildomai pardavinėdamas jiems naudotus muzikos įrašus, plakatus, niekučius, ir – atsitempęs iš rūsio, trenkiančio sugedusiais tualetais ir pelėsiu, – žurnalus apie kiną, Jameso Deano biografijas ir vaikiškus komiksus.

Pirkėjų džiaugsmui nebuvo galo. Visi paviršiai buvo nukloti tomis varganomis jų trokštamomis prekėmis, bet nemanau, kad nors vienas suprato, jog Lukasas jų nekenčia ir šitaip jiems keršija.

Pornografiją laikė knygyno gale. Tingiomis popietėmis stovėdavo už prekystalio ir pakuodavo naujausią siuntą į celofaną, kad klientai nesuniokotų žurnalų. Rodėsi, kad toks užsiėmimas jį ramino. Įgudę putnūs pirštai dirbo be priežiūros, mikliai aplenkdavo žurnalą celofanu, atsiplėšdavo nuo ritinėlio lipnios juostelės ir ją prispausdavo, o pats Lukasas mintimis iškeliaudavo kažkur kitur ir veide pasirodydavo glebi, atsiribojusi išraiška, tad dėl garbanotų plaukų ir lygios odos pasidarydavo panašus į puolusį, bet suglumusį cherubiną. Kartkartėmis, prieš supakuodamas, perversdavo kokį „Rustler“ ar „Didžiakrūčių moterų natūraliomis pozomis“ egzempliorių arba ūmai su negailestinga panieka įsistebeilydavo į galinėse lentynose besirausiančius verslininkus.

Kartą ar du per mėnesį nieko nepranešusi pasirodydavo policija ir, susikrovusi į juodus polietileninius šiukšlių maišus, išgabendavo visą pornografijos asortimentą. Niekas nesitikėjo, kad tai ką nors pakeis. Jau kitą dieną lentynos ir vėl būdavo pilnos. Pareigūnai bendravo su juo familiariai pokštaudami – o jis nors ir piktinosi, matydamas jų orderius ir naikinimo įgaliojimus, tačiau išlikdavo mandagus. Pornografija, jo akimis, niekuo nesiskyrė nuo mokslinės fantastikos, tad dažnai garsiai pasiteiraudavo, kodėl konfiskuojama tik viena, o ne kita.

– Man jos niekuo nesiskiria, – laikėsi savo jis. – Paguoda ir fantazijos. Nuo abiejų genda smegenys. – Ir mąsliai pridurdavo: – Duok žmogui, ko jis pageidauja, ir pasiimk pinigus.

Nors pats tuo tikėjo, jo cinizmas visgi buvo įmantresnis, nei galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Menų studentas apsmukusiomis kelnėmis ir ryškiai rožiniais plaukais, užsukęs naujausios Carloso Castanedos arba Johno Cowperio Powyso knygos; jaunutė pardavėja, atsainiai klustelėjanti: „Gal turit ką apie Elvį Presley’į? Kokių knygų? Ar ženkliukų?“; kostiumuotas verslo klientų vadybininkas, trūktelintis rankogalį, kad dirstelėtų į elektroninį laikrodį, o tada sulankstantis ir į plastikinį portfelį įsidedantis naujausią „Jaunos merginos. Spalvotos nuotraukos“ arba „Omni“[1] egzempliorių: neilgai trukus pastebėjau, kad Lukasas jaučia su jais bendrystę ir būtent iš jos stiebiasi visa panieka.

Neapdairumo akimirkomis pademonstruodavo man dalį savo paties kolekcijos: įmantriai ornamentuotus trečiojo–ketvirtojo dešimtmečio Harry’io Clarke’o iliustracijų tomus; Beardsley’io grafiką ir Burne’o Joneso reprodukcijas. Turėjo ir šeštojo–septintojo dešimtmečio laikraščių su pranešimais apie politikų arba popžvaigždžių mirtis; galėjo pasigirti originaliomis Jerry’io Lee Lewiso ir Chucko Berry’io plokštelėmis. Tiksliai žinojo, kokių prekių trokšta paaugliai, permanė jų svajones, nes pats vos prieš kelerius metus šukavo Londono, Mančesterio ir Liverpulio skersgatvius, ieškodamas tai Marvyno Peake’o biografijos, tai kokio pamiršto romano, tai kontrabandinės plokštelės. O jei jų ir nekentė, tai tik dėl to, kad pats buvo netekęs to paprastumo, to gebėjimo rasti paguodą, to lengvumo, su kuriuo jiems pavykdavo patenkini savo įgeidžius.

Jį slėgė nebetenkinančia fantastika užverstos lentynos ir bereikšmių sąskaitų kaugės, slūgsančios ant kabineto stalo, šaltos kavos klanuose. Dėl to ir pasidavė Sanislepos kerams. Dėl ko pasidaviau pats, taip tiksliai įvardyti negaliu.

– Visiems patinka paslaptingi kraštai, – tarė Lukasas.

Sėdėjome kabinete ir apžiūrinėjome jo kolekciją, besišildydami rankas prie pigios elektrinės krosnelės, sužadinančios gaižų nuosmukio kvapą, pasklindantį nuo senų žurnalų stirtų ir perpildytos šiukšliadėžės. Vasario buhalterija buvo sutvarkyta. Įplaukos sumažėjo, teigė jis, o pridėtinės išlaidos išaugo. Visą tą mėnesį iš Sibiro atkeliavęs vėjas stabdė eismo srautus miesto centre, į rytus nuo katedros iššluodamas Dynsgeitą ir įsisukdamas į parduotuves. Apačioje sugedo kasečių grotuvas. Mokiniai apatiškai praeidavo pro šalį, pavieniui arba poromis, arba susispiesdavo prie vitrinos pasistatę apykakles pasiginčyti dėl siūlomų prekių vertės.

– Pavyzdžiui, – aiškino Lukasas ir palinkęs man per petį pervertė puslapį. – Ši gentis keletą šimtų metų išgyveno prie ugnikalnio, saloje, kažkur į pietus nuo vakarinės Afrikos pakrantės. Tiksli ilguma nežinoma. Jų senoliai garbino ugnikalnį kaip dievą, buvo kalbama, kad jie turi antgamtiškų galių. – Putliais pirštais mikliai pervertė kelis puslapius. – Labiausiai mane žavi grafika. Štai! Gali įžiūrėti kiekvieną galvą po vandeniu, net šiaudelius, pro kuriuos jie kvėpuoja. Tik pažiūrėk, koks punktyras! Tokių piešinių nerasi šiukšlyne apačioje.

Atsidusau.

– Vaikystėje žiūrinėdavau tokius dalykus valandų valandas. Matai koatas, negalinčias pasprukti iš degančio kaimo? Jos atstoja akis raganiui – visą likusį gyvenimą jis regi vien liepsnas!

Visą dieną atrodė susirūpinęs: tai prislėgtas ir dirglus, tai kupinas keisto nostalgiško nekantrumo, kuris jo atveju prilygo džiugesiui. Niekaip nerado ramybės. Dabar demonstravo man kažkokio trečiajame dešimtmetyje išpopuliarėjusio amerikiečių iliustratoriaus, Edgaro Rice’o arba Abrahamo Merritto, rinktinę, už kurią, kaip pats teigė, paklojo daugiau nei šimtą svarų. Knyga buvo prieš dešimtmetį išleista asmeninėmis lėšomis ir labai reta. Man ji pasirodė beveik nesuprantama ir labai nustebau, kad yra laikoma drauge su taip branginamais „Tarp kalvų“ ir „Salomėjos“[2] egzemplioriais. Piešiniai atrodė silpni ir nykūs, nevykusiai ir dėl to juokingai vaizduojantys albinoses gorilas ir paklaikusias moteris išsprogusiomis akimis; patys pasakojimai pasirodė fragmentiški, nepagrįsti ir nerealistiški.

– Neteko daug tokių matyti, – prisipažinau.

Pasakiau, kad, būdamas tokio amžiaus, aš asmeniškai dievinau Kiplingą. (Net ir dabar užsimerkęs vis dar matau „katiną, kuris vaikščiojo vienas“, lyg teptukas iškelta uodega, ir vargšę pelytę, pasmeigtą ant kardo galo.) Jam nieko neatsakius, užverčiau knygą pabrėžtinai rūpestingai.

– Labai gražu, – pasakiau, – bet ne visai mano skonio. Ar tu jau išalkai?

Tačiau jis žvelgė žemyn, į šaltą juodą gatvę.

– Rodosi, tarsi išties būtų ten buvęs, tu taip nemanai? – atsakė jis. – Lyg būtų stebėjęs, kaip pelenai be paliovos gula ant pemzos terasų.

Kalbėjo su savimi, tačiau vienas nebūtų taip kalbėjęs. Mėgino palenkti į savo pusę, nors beveik neturėjome nieko bendra ir jis nežinojo, ką pasakyti. Ši manija buvo užvaldžiusi jį iš pašaknų, o Rice’o Burroughso tomelis tebuvo vien įvadas, vien priemonė mane paruošti. Vėliau išmokau atpažinti šias nuotaikas ir atitinkamai į jas reaguoti. Bet dabar tik stebėjau, kaip jis abejingai papurto galvą, atsitraukia nuo lango ir, giliai alsuodamas burna, ima apsimestinai raustis po stalu sukrautose stirtose. Ištraukta knyga nukrito ir puslapiai prasiskleidė maždaug per vidurį, ties dažniausiai atverčiama vieta. Dabar suprantu, kad šitą jis ir troško man parodyti nuo pat pradžių. Truputį padėbsojo, permetė akimis tekstą, nežymiai krutindamas lūpas, tada sau linktelėjo ir įbruko knygą man į rankas.

– Man visad buvo įdomu, ką tai reiškia, – tarė jis, savotiškai patraukdamas pečiais, lyg kuklindamasis. – Galbūt ir tu susidomėsi, ką jis iš tiesų norėjo tuo pasakyti.

Tai buvo viena tų amerikietiškų knygų minkštais viršeliais, blyškiai raudonai dažytais puslapių kraštais, išleista ant popieriaus, vos atsiduodančio išmatomis. Apačioje esančiame knygyne buvo ir naujesnių šios knygos leidimų, tiesą sakant, ji buvo gana populiari. Autorius teigė atradęs sąsają tarp tam tikrų astronominių įvykių ir slaptų bendrijų bei gnostinių sektų veiklos, nors ir nebuvo aišku, ką nori tuo įrodyti. Knyga vadinosi „Karalių pilys“ ar kažkaip panašiai. Pastarąjį dešimtmetį knygų lentynos lūžo nuo panašios literatūros, tačiau Lukaso įsigytas egzempliorius buvo išleistas septintojo dešimtmečio vidury, kai tokių skaitinių nebuvo apstu, tad puslapiai nuo amžiaus buvo parudavę it tabakas. Kol skaičiau, jis kuitėsi po kabinetą, šiureno sąskaitas, mėgino apsitvarkyti stalą, šildėsi rankas priešais krosnelę, tačiau jutau, kad įdėmiai mane stebi.

„Pažįstame tai, ką regime, – prasidėjo pastraipa, – ar bent jau taip manome…“

Toliau buvo rašoma:

„…tačiau galbūt įmanoma, kad tikroji gyvenimo sąranga visgi nėra tokia akivaizdi, kad ji kiek slapstydamasi tyko už regimybės paviršiaus ir išnyra tik retkarčiais, prie tam tikros šviesos, ir tai tik pasiruošusiems ją išvysti? Atkampus kraštas, vieta, besislepianti už žinomų vietovių, iš pažiūros neturinčių beveik nieko bendra su akivaizdžiais visatos principais?

Esant tam tikram metų laikui ir apšvietimui, kiekvieno miesto gyventojai gali išvysti didžiulius ore kybančius veidus arba ugnimi švytinčius žodžius. Be to, kokiame nors name, kuris šiaip stūkso tamsoje skendinčioje gatvėje, vakarais ūmai įsiplieskia šviesos ir dega taip visą savaitę, nors niekas ten negyvena. Sklinda puotavimo garsai, nors nematyti, kad kas įeitų ar išeitų. Ir staiga viskas vėl nutyla ir pritemsta, lyg nieko nebūtų įvykę! Tačiau paprasti žmonės viską prisimena.

Mokslinių paaiškinimų pasirinkimas išties gausus. Bet nejau privalome tikėti, kad tikrovė sudaryta iš neįžiūrimų, viena apie kitą besisukančių dulkelių?“

Toliau buvo rašoma panašiai: nupasakojamas keturioliktame amžiuje Kinijoje stebėtas Saulės užtemimas, o po jo pateikiama ši intriguojanti pastraipa: „Indijoje jaunavedžiai, vilkėdami naujais apdarais, braido po purvą upės žiotyse ir gaudo žuvis. „Ką matote?“ – nuo kranto šūkteli draugai. „Sūnus ir galvijus!“ – turi atsakyti jie. Gal Indijos egzistavimas kelia abejonių? Viduramžiais niekas nebuvo girdėjęs apie Ameriką! Kai Tuniso žydas parodė žuvies uodegą ant pagalvėlės, ar kas suabejojo, jog tai – žuvis?“

– Nelabai suprantu, kur jis lenkia, – pasakiau aš.

– A, – atsakė Lukasas. Valandėlę pamąstė. Mačiau, kad tokios reakcijos ir tikėjosi, bet vis tiek nusivylė. – Bet ar pastebėjai skylę jo argumente? – Švelniai paėmė knygą man iš rankų ir padėjo atgal į krūvą. – Tau neužkliuvo?

– A, žinoma, – kaip galėdamas tvirčiau atsakiau, – kad užkliuvo.

Tačiau jis neatrodė patenkintas. Kiek padėbsojo į mane, lyg mėginčiau apsukti jį dėl kokio nors akivaizdaus dalyko – tarkime, traukinio išvykimo laiko ar kino aktorės pavardės. Stebimas jo mėlynų ašarotų akių, apsivilkau paltą ir abu tylėdami išėjome iš kabineto. Staiga man dingtelėjo, kad tame vadinamajame „argumente“ jis neįžvelgė visiškai jokių skylių, ir trumpam susimąsčiau, kiek tokių menkai pažįstamų žmonių kaip aš buvo pakviesti į kabinetą pasamprotauti apie „Karalių pilis“, ir kokiam jų skaičiui knyga buvo paskolinta, viliantis, kad tarp banalios retorikos ir savotiškų nevykusių pasaulio interpretacijų gijų skaitantieji įžvelgs tą patį, ką ir jis.

Nulipęs žemyn jis nepatenkintas nužvelgė parduotuvę, trumpai šnektelėjęs paleido prie kasos nuobodžiavusį jaunuolį, susikišo kišenėn įplaukas – greičiausiai apie aštuoniasdešimt svarų – ir užrakino knygyną. Kol stovėjome tarpduryje ir sagstėmės paltus, besigindami nuo sniego, byrančio į juodą Mančesterio orą, jis atsisuko ir viską nuleido juokais:

– Toje pastraipoje bent jau yra iš ko pasijuokti, ar ne? Vis yra iš ko pasijuokt! – Ir mane apėmė jausmas, kad ir šitą jau buvo sakęs ne kartą. – Beje, – tęsė jis tuo pačiu nerūpestingu tonu, – ar teko girdėti apie vietą, vadinamą Sanislepa?

– Juk tai javiečių restoranas Kryžiaus gatvėje, ar ne? – atsakiau. Pamaniau, kad jam turbūt jau įgriso kiniškas maistas. – Galbūt šį vakarą norėtum apsilankyti tenai, vietoj „Laimingojo lotoso“? Galim laisvai ten nueiti.

Jis pažvelgė į mane taip, lyg tokio atsakymo būtų tikėjęsis mažiausiai, o tada nesmagiai, kone tramdydamasis, nusijuokė.

– Galim laisvai ten nueiti! – atsakė jis ir paėmė mane už rankos.

Sanislepa – kaip teko patirti, tai buvo žodis, kuris tiesiog prašosi tariamas savaime.

– Ar niekad nesusimąstei, – vėliau paklausė Lukasas, knebinėdamas vištienos karį, – kad esminė tavo gyvenimo dalis jau praėjusi? – Ir, neleisdamas man atsakyti, pridūrė: – Nes aš tai susimąstau.

Sėdėjome „Laimingajame lotose“ klausydamiesi, kaip nišoje už nugaros kapsi nuo permirkusių lietpalčių.

– Ne, nesijuok, – kalbėjo jis, – aš rimtai. Vos pasibaigia vaikystė, tave įkiša į dantų pastos gamyklą. Gauni socialinį būstą Bleiklyje. Tada įsitaisai hemorojų ir visą likusį gyvenimą žiūri „Coronation Street“[3].

„Lotose“ jis valgydavo du ar tris kartus per savaitę, kad nereikėtų pačiam gaminti grįžus namo, ir dažniausiai vienas. Spėju, kad smulkutės malajietės padavėjos numanė jį esant vienišą, tad vos prisėdus apspisdavo jį juokaudamos apie orą savo tąsiais nesuprantamais akcentais. Jis buvo virtęs neatsiejamu jų atributu, jų fetišu; o pats „Lotosas“ su visais savo klaikiais kaštoniniais reljefiniais tapetais, purvinom staltiesėm ir sulipusiais ryžiais rodėsi it natūralus kabineto, esančio Petro gatvėje, tęsinys. Savo patiekalą jis valgė su savotišku rūškanu godumu, tvirtai įsirėmęs alkūnėmis į stalą, įtariai nužiūrinėdamas lėkštę ir atsitvėręs dilbiais, lyg kas kėsintųsi ją nunešti dar nebaigus valgyti.

– Tačiau tau taip nenutiko, – įsiterpiau. – Turi knygyną. Pasirinkai kitokį gyvenimą.

Jis ilgam įsistebeilijo į šakute pasmeigtą mėsos gabalėlį.

– Pasprukti neįmanoma, – galiausiai ištarė. O tada pridūrė: – Klausyk, nenoriu gadinti apetito, bet gal galėtum pauostyti? – Ir pamojavo šakute man panosėje. – Įtartinas skonis.

Po to, kai parodė man „Karalių pilis“, jį apniko keistoka savigailiška nuotaika. Įtariau, jog gailisi atskleidęs net ir šią mažą asmeninio gyvenimo kertelę. Prieš patikėtinius tampame pažeidžiami. Nežinia, ar jis iš tiesų to gailėjosi, ar ne, bet ir vėl grįžo prie temos, kurios negalėjo palikti ramybėje. Man darėsi neramu, nes nujaučiau, kad artinasi kažkoks kritinis momentas. Ant grotelių keptus šonkaulius buvo užgėręs nemažu kiekiu lagerio, tačiau mačiau, kad alus nė kiek nepadėjo atsipalaiduoti nuo neraminančių minčių. Sulaukęs patikinimo dėl vištienos, kuri man pasirodė visiškai normali, jis tarė:

– Vis galvodavau: „O kas, jei žemėlapiai klaidingi ir pasaulis pilnas neatrastų kraštų“! Neatrastų kraštų. Kokia nesąmonė.

Lėtai pagromuliavo judindamas žandikaulius, tada papurtė galvą, nurijo ir pastūmė lėkštę šalin.

– Bet net tada jau buvo vėlu. Pasaulis jau buvo užstatytas gyvenamaisiais kvartalais. – Įbedė žvilgsnį į tolį. – Trečiasis ir ketvirtasis dešimtmetis – štai kada reikėjo būti jaunam. Kai vis dar galėjai tikėtis, kad kažkur įsivėlė klaida.

Man apie tai bemąstant, pasirodė padavėja ir paklausė:

– Aa nojė krymaa?

– Ką? – nesupratau aš.

Ji sukikeno.

– Kryma? Ryju puniga?

– O, taip, – atsakė Lukasas. – Kremo ir ryžių pudingo. – Jis įnirtingai jai sulinksėjo. – Visą savaitę juos valgau, – paaiškino man. – Jie čia greitai prisitaiko prie tavo įpročių. Kartais nesuprantu nė žodžio. Manau, kad dėl to čia ir ateinu.

Ji atnešė desertą.

– Vaikystėje (perspėju, tau bus juokinga), – kalbėjo jis, – buvau įtikėjęs, kad gimiau kažkokiame nežinomame žemyne, o čia mane atgabeno prekiautojai vergais. Užsimerkus naktį pasigirsdavo balsai, tokie kaip jos, užgožiantys bangų mūšą kažkokiame sušvinkusiame paplūdimyje. Tai buvo šiurpiausias kraštas pasaulyje. Upių deltose buvo pilna radioaktyvių sąnašų. Vietiniai kasė kažkokį žalią auksą. Jie buvo labai gražūs – galima sakyti, baltaodžiai, labai protingi, labai aukšti ir geraširdžiai. Tai buvo kažkoks antarktinis kraštas.

Jis padėjo šaukštą ir įdėmiai apsidairė. Staiga nurijo seilę.

– Jėzau, – sukuždėjo. – Vis tiek mieliau būčiau ten nei čia!

Ir nudūrė akis į išknaibytą lipnų patiekalą.

Nė nežinojau, ką pasakyti.

– Manau, kartais visi panašiai jaučiamės, – pamėginau aš. – Bet ar tai nėra eskeipizmas? Galbūt gyvenamieji kvartalai ir yra tie neatrastieji kraštai…

Jis pervėrė mane niekinančiu žvilgsniu.

– Labai gudru. Tau neteko gyventi vienoje iš tų sumautų landynių.

Ir po to ilgam nutilo. Restoranėlyje buvo pilna klerkų ir sekretorių, ketinančių po vakarienės traukti į kiną, esantį už kampo, Dynsgeite: moterys avėjo žieminiais batais, vyrai vilkėjo kostiumais. Dabar jie po truputį skirstėsi, palikdami mane su juo vienumoje. Iš už baro išlindo vadybininkas, kuris, nors ir nekalbėjo angliškai, pasižymėjo puikiais aritmetiniais gebėjimais, ir apsuptas klegančių merginų pradėjo kažką žaisti prie laisvo staliuko. Pamažu gurkšnodamas užsisakytą tirštą kavos skonio likerį, Lukasas maišė pudingą baltame storasieniame dubenėlyje, kol desertas visai atšalo. Prikandau lūpą ir susinepatoginęs įbedžiau žvilgsnį į sieną. Staiga jis vėl pakėlė akis. Skruostais ritosi ašaros.

– Ar tikrai nėra tekę girdėti apie Sanislepą? – paklausė jis. – Esmė ta, – tęsė toliau, man nespėjus nieko atsakyti, – kad jau baigiu save įtikinti tokios vietos egzistavimu. – Ir nusibraukė ašaras atgalia ranka. – Atleisk. Tiesiog rodosi, kad visi kiti apie ją žino ir man nesako. – Jis nusijuokė. – Kvaila, tiesa? Turbūt visiems pasitaiko kvailų minčių. – Atsistojęs išsitraukė iš kišenės purvinus penkių svarų banknotus, susuktus į ritinėlį. – Ar tau šį mėnesį dvidešimties svarų pakaks? Šiuo metu man kiek striuka. Juk žinai, kaip būna. Sąskaitą apmokėsiu aš.

Paprašiau atsisėsti ir išgerti puodelį kavos. Paprašiau papasakoti apie Sanislepą, nors dabar labiau už viską pasaulyje trokštu, kad nebūčiau to daręs.

Negyvi Sanislepos kalnakasiai guli, žiūrėdami į saulę, ilgi kaulai patamsėję nuo prikepusios mėsos. Virš galvų išskėtusi sparnus sklando žuvėdra, palei pakrantę pūsteli karštas vėjas, nuplėšdamas kelias auksines draiskanas, vis dar prilipusias prie patamsėjusios odos. Sanislepa! – tai pavojinga vieta, pasiglemžianti tave it sapnas. Tai pavadinimas, aprėpiantis esminius klausimus apie visatą, tai piltuvėlio anga, nuo kurios išplatėja gyvenimas. Visi mitai – tai iškraipyta jos istorija, tai paslaptis, tūnanti už tariamos pasaulio istorijos. Ji išsyk yra ir tavyje, ir išorėje, ir tam tikru gyvenimo momentu duoda ženklą kiekvienam žmogui, visai kaip nervus nutvilkantis elektros pliūpsnis. Ji paprasta it pokalbis, viena ausim nugirstas antrame autobuso aukšte…

– Greta sėdinti moteris kalbėjosi su kaimyne. Artėjo mano stotelė. Autobusas trūktelėjęs sustojo, turėjau išlipti. Stovėdamas ant šaligatvio, pliaupiant lietui, suvokiau, kad ji pasakė: „Sanislepa, kur galima rinktis iš gerokai platesnės pojūčių gausos!“ Iškart supratau, kad nugirdau neteisingai – nusijuokiau ir nuėjau sau. Tačiau vėliau vėl prisiminiau ir nuo to laiko prisiminimas manęs nebeapleidžia.

Štai kaip Lukasas pradėjo savo aiškinimą tą vakarą, vasario pabaigoje, „Laimingajame lotose“, po varvančiais lietpalčiais. Iš pradžių turėjau traukti žodžius. (Pavyzdžiui, ar girdėjo, ką atsakė ta kita moteris? Paaiškėjo, kad ne.) Tačiau pasitikėjimas savimi vis augo, ir nors dažnai susipainiodavo ir imdavo pasakoti nerišliai, rodėsi, kad savigailą pakeitė savotiška suglumimu atmiešta nuostaba: akyse suspindo blizgi entuziazmo kibirkštėlė, šnekoje pasigirdo grubokas lyriškumas. Kalbėjo jis ilgai. Porelės ateidavo, pavalgydavo po blausiomis lempomis ir vėl išeidavo. Padavėjos nepiktybiškai mus nužvelgdavo ir sukikendavo. Juk jis buvo neatsiejamas šios vietos atributas. Galbūt norėtų dar krymo?

– Sanislepa, kur galima rinktis iš gerokai platesnės pojūčių gausos!

Vos išgirdus šį bereikšmį neužbaigtą sakinį, jo smegenyse tarsi pratrūko užtvanka.

– Tarsi nuvaliau aprasojusį langą ir už jo išvydau nesuvokiamą gamtovaizdį.

Dažniausiai antplūdį sukeldavo vos apčiuopiamos asociacijos ir užuominos. „Sunday Times Business Week“ numeryje, pakeltame nuo traukinio grindų, jis perskaitė: „Žvalgybos biudžeto apkarpymas gali ir toliau stabdyti mūsų pramonės atsigavimą.“ Iškart suprato, kas bandoma pasakyti, nors ir nesugebėjo paaiškinti, kaip. Dviejose esminėse Louiso MacNeice’o eilėraščio „Laredo gatvės“ eilutėse jis aptiko tokią korektūros klaidą: „Sanislepa auksuotoji jau kritus, kritus, Tava ugnis neblės nė troškulys nemalš“[4]. Knyga priklausė kažkam kitam. O kartą, besislėpdamas nuo audros parduotuvės prieangyje, patyrė šitokį keistą nutikimą…

Žaibai blyksėjo it sugedusi lemputė. Tarp blyksnių dangus rodėsi blausus ir glitus. Prieangyje ėmė burtis luošiai, taip pat ieškantys priebėgos nuo lietaus.

– Rodėsi, kad tame prieangyje susirinko visi prakeikti Bleiklio vargetos.

Jie rinkosi, anot Lukaso, genami visai ne lietaus ir vėjo, bet nuojautų ir ženklų, tąryt patirtų priešais dujinę viryklę. Jie rinkosi varomi „instinktų, kuriais paskutinį kartą vadovavomės dar būdami varliagyviais“. Čia buvo senyvų moterų gumbuotais nuo artrito pirštais ir didžiuliais varikoziniais karbunkulais; jaunas vyriškis, spoksantis į blizgančią kairiosios rankos bigę ir giedantis giesmes; mergina deformuota lūpa su kojų įtvarais. Buvo ir labai smulki moterytė su kupra.

– Rodėsi, – kalbėjo Lukasas, – kad jei būtum paklausęs, ko čia susirinko, būtum išgirdęs tokį atsakymą: „Mano šuo, tas senas pablūdėlis, šįryt papasakojo man apie Sanislepą, ir atėjau“, arba: „Girdėjau, kad čia mus visus išgydys.“ Tokia nuojauta buvo labai stipri. – Tačiau jie į jį tik žiūrėjo, o lietui pasibaigus, paliko stovėti permirkusiais batais. – Nė vienas iš jų nepratarė nė žodžio.

Tad Sanislepa nuo jo ir slėpėsi, ir sykiu rodėsi, tačiau užuolankomis.

– Buvo neįmanoma nieko patikrinti, – skundėsi jis. – Taksi nuolat pravažiuodavo pro šalį: vos pakeldavau akis, o jis jau būdavo dingęs. Pastebėjau, kad visad pridegu ugnį laikraščiu. Žmonės atsiimdavo mano nebaigtas skaityti knygas.

Peržiūrėjo visus prieinamus atlasus ir enciklopedijas, tačiau nieko nerado (nors kartą Bedekerio „Šiaurinėje Italijoje“[5] jis aptiko tipografinę klaidą, žodį, panašų į „Sanilepa“ ar „Saniliepa“, išspausdintą Livorno žemėlapyje, prie naujojo uosto). Nors viešai apie tai kalbama nebuvo, jis jau girdėjo aplinkui rezgamą suokalbį. Jo skambesys buvo kupinas lūkesčių, kalbėjo Lukasas, lyg žmonių minia, plūstanti į katedrą ar tuščią koncertų salę. Jis tikėjo, kad ši žinia darė įtaką šalies ekonomikai bei apkartino ir komplikavo tarptautinius santykius. Abiejose Atlanto pusėse, Lamanšo sąsiauryje, Baltijos jūroje ir palei visą Viduržemio jūros pakrantę buvo ruošiami laivynai, kurie rungtyniaus dėl teisės eksploatuoti naująjį kraštą. Pirmieji ten nusigavę galės neregėtai pasipelnyti iš jo mineralų išteklių, iš naujų mokslo šakų, tirsiančių paslaptingus gyventojus, iš neįtikėtinų naujų gyvūnų, be to, įgis didžiulę strateginę persvarą. Jie leisis į jūrą, kai tik paaiškės tikslios koordinatės. Nors paslaptis ir buvo pavydžiai saugoma, daugelis neišvengiamai žinojo apie tokio masto pasiruošimą, o eiliniai žmonės netruko pasigauti nešioti gandus.

– Jie aptarinėja tą kraštą kaip šalį, į kurią vyks atostogoms! – su pasibjaurėjimo persmelktu nuovargiu ištarė Lukasas. – Ar ten pigiau nei Maljorkoje? Gal paplūdimiai ne taip nugulti kaip Kryme?

(Krymo? Krymo?)

Staiga ir vėl grįžome prie ištakų. Vėl apėmus savigailai, veidas apniuko ir jis panarino galvą į delnus.

– Negi nesupranti? – kreipėsi jis. – Jei greitu metu nesužinosiu nieko nauja, jie nuvyks ten pirmiau už mane! – Jo pečiai virpėjo. – Juk tai ir yra didžiausias siaubas, negi nesupranti? Jei tokia vieta iš tiesų egzistuoja, kai ten nusigausiu, ji atrodys taip pat kaip ši!

Ir gailiai įsistebeilijo į kaštoninius reljefinius „Laimingojo lotoso“ tapetus, o skruostais vėl pasipylė ašaros.

Ką turėjau daryti? Jo būklė kėlė man šiurpą. Nors žodžiai beveik nepalietė. Visad žavėjausi jo cinišku atsparumu – buvo sunku įsivaizduoti, kad galėtų taip smarkiai pakrikti. Pamenu, pagalvojau: „Kaip gali žmogus taip beviltiškai susipainioti?“ Tačiau galbūt ši mintis aplankė gerokai vėliau, be to, niekad negalim tiksliai įvardyti, ką tokiomis mintimis norime pasakyti. Man pavyko kažkaip jį pralinksminti ir apmokėti sąskaitą. Jau buvo vakaras, kokia devinta, gal dešimta valanda. Aplink zujo padavėjos, bet jis jų tarsi nematė. Padavėjos pasileido mums iš paskos, nešdamos jo pamirštą portfelį. Jis abejingai padėkojo. Nors nešiojosi jame tik „Rustler“[6] numerį ir kelis nulaužtus pieštukus. Išlindus į mirtinai tylias gatves, besidriekiančias už Dynsgeito, jis pasakė, kad keliaus į taksi aikštelę Šv. Petro aikštėje. Paėjėjau drauge, bet laukti negalėjau.

– Susitvarkysi? – paklausiau.

– O, taip, – atsakė jis. – Dabar truputį skauda galvą. Namie išgersiu porą tablečių nuo skausmo. Turėtų padėti užmigti. – Jis įsikibo mano rankos. – Visa tai tėra paistalai, supranti. Praeis.

Jis stovėjo tarsi aplamdytas, niekaip nederantis su vasario vėju, toks vienišas didingų „Midland“ viešbučio durų fone. Aplinkui nebuvo matyti nė vieno taksi.

Po tos žiemos miesto centras gaivaliojosi labai lėtai. Kovas buvo nuožmus, balandžio snygis priplojo narcizus prie žemės ir užtvindė latakus ruda apdraba, Velykos atėjo anksti, tačiau niekaip nepaskatino prekybos. Gildantys, metų laikui nebūdingi vėjai neviliojo žmonių išlįsti laukan, bet net ir išlindę jie neturėjo pinigų. Apyvarta krito visose prabangiose parduotuvėse bei daugumoje maisto krautuvių. Dynsgeitas ištuštėjo ir apšepo. Per pietus pastebėdavai vieną kitą skubantį biuro darbuotoją, bet jie vengdavo pėstiesiems skirtų Karaliaus gatvės pasažų, kurių stiklinėse vitrinose skleidėsi spalvingos, bet tarsi nutolusios pavasario mados. Sumuštinių užkandinėse buvo tuščia. Sunku pasakyti, kiek Lukaso nesėkmę nulėmė bendresnis vaizdas, o kiek – jis pats.

Besibaigiant kovui valstybės švaistymo komitetai trečią kartą per dvylika mėnesių pagrasino apkarpyti studentų stipendijas. (Saujelė suglumusių protestuotojų pražygiavo Petro gatve, nešini transparantais ir peticija, tačiau priėję aikštę išsibarstė kas sau.) Netrukus po to Lukasas susikivirčijo su pagrindiniais savo knygų tiekėjais, kuriems visai pagrįstai buvo įgrisęs jo nemokumas. Tada, grįžtant šiokiam tokiam studentų srautui ir vėl įsivažiuojant verslui, „Vakaro žiniose“ pasipylė krūva pagrindinių straipsnių, skirtų „tiems pornografijos prekijams ir purvo skleidėjams“, ir kurį laiką galinės knygyno lentynos buvo krečiamos beveik kiekvieną popietę. Dėl to darbuotojai tapo dirglūs ir nervingi, vis pritrūkdavo išgalvotų policijai pateikiamų pavardžių, o pavargę nuo Lukaso pažadų sutaisyti kasečių grotuvą, vienas po kito jį paliko.

Visą šį laikotarpį jis atrodė įnikęs į apmąstymus ir kankinamas dvejonių. Bandydavo atsikratyti kreditorių prisigalvodamas vis kvailesnių dingsčių, per išsiblaškymą pasirašydavo sutartis, dėl kurių tesėjimo nebūtų galėjęs turėti nė menkiausios vilties, o radęs kokį žmogų, galintį už jį prižiūrėti knygyną, įsitaisydavo viršuje ir, saujomis rydamas vaistus, mėgindavo malšinti galvos skausmą.

– Būtų gerai, jei pradėtum lankytis dukart per mėnesį, – pasakė jis man, nujausdamas, kad kažkam reikėtų sužiūrėti jo telefonines paskolas, painius kompromisus ir netesėtų pažadų vilkstines.

– Gal sudėliokime tau sistemą? – pasiūliau aš, tačiau jis jos nesilaikė, ir išvis nieko nebeužsirašinėjo. Atėjus vakarui pajamos keliaudavo tiesiai į jo kelnių kišenę, o sąskaitas apmokėdavo grynųjų įnašais, dvidešimties–trisdešimties svarų sumomis. Pasiskundus, kad PVM inspektoriams nepatinka skaičiai, jis irzliai atšovė:

– O kokių skaičių jie pageidauja? Juk tai, be abejo, tavo darbas!

– Negaliu imti ir nukabinti jų iš oro, – perspėjau, ir jis gūžtelėjo. Ginčijomės dėl to ne pirmą kartą.

– Visi yra apgavikai, – atsakė jis, – ar bent jau galiausiai tokie tampa.

Negalėjau pasakyti, ar tai buvo teiginys, ar pranašystė. Dar baisiau susikivirčijome balandžio vidury, kai tarp jo „sąskaitų“ radau lapelį, ant kurio buvo užrašęs: „Sanislepa! Širdis ilgisi išvysti debesis remiančias tavo uolas!“ Toliau įskaityti sekėsi sunkiai, nors buvo rašoma kažkas apie naftos gręžinio katastrofą ir „slaptą“ televizijos spektaklį.

– Maniau, kad jau pamiršai ją, – kaip įmanydamas švelniau tariau jam. – Tik nežinau, ką apie tai pamanys Džordžas. – Džordžas Lebromas buvo muitų ir akcizų inspektorius. Laukėme jo apsilankant tą popietę. Šiek tiek jį pažinojau: tai buvo padorus, netgi atlaidus žmogus, tačiau Lukasas jam nepatiko, o ir kantrybė buvo ėmusi sekti. – Visgi, jei nori, galiu pamėginti jį prakišti…

Tačiau Lukasas šia tema juokauti neleido. Tik prikando lūpą, giliai atsiduso ir patraukė prie lango, kur mane ignoruoti buvo paprasčiau.

– Nagi, Lukasai, – pyktelėjau aš. – Negi visą darbą turėsiu nudirbti aš.

Jis patraukė pečiais.

– Jos „pamiršti“ neišeina, – sukuždėjo jis. – Maniau, kad tą jau būsi supratęs. Ji niekad tavęs neapleidžia. – Ir tada su kartėliu nusijuokė. – Kam apskritai viso to reikia? Mieliau kentėsiu nuo Sanislepos nei nuo prakeikto Džordžo Lebromo. Jei nenori man padėti…

– Negaliu tau padėti, jei nepadėsi pats sau, – pasakiau. – Eik šikt, jei esi taip nusiteikęs.

Sužiurome vienas į kitą per stalą, nuklotą neapmokėtų sąskaitų ir suklastotų faktūrų šiukšlynu, plytinčiu tarp mūsų it popierių žemynas, nebegalėdami prisiminti, kaip nusigauti iš vieno jo galo į kitą. Paskui pripratau prie jo tylėjimo lygiai taip pat, kaip pripratau prie jo šiukšlių dėžės kvapo. Apsilankydavau kartą per dvi savaites ir kaskart atidaręs kabineto duris išvysdavau jį spoksant pro langą į apačioje šmėžuojančius praeivius.

– Jėzau, kaip nekenčiu tų bjaurybių! – iš niekur nieko ištardavo jis, arba aikštingai patempęs apatinę lūpą imdavo skųstis, kaip galvos skausmai nebeleidžia jam išsimiegoti. – Vakar įsisopo iki pykinimo. Rimtai supykino.

Pričiupau klijuojantį laikraščių iškarpas į įvairius albumus, kuriuos pradėjo rinkti dar būdamas keturiolikos – su niūriu džiugesiu fiksavo mirusias ir bankrutavusias šeštojo dešimtmečio popmuzikos žvaigždes, taip garbintas paauglystėje.

Kol jo nebuvo (nes jo išties nebūdavo, galiu tą pasakyti iš patirties, net jei ir prasėdėdavo ten visą dieną), kažkas išdaužė knygyno vitriną ir išvogė daugumą vertingesnių komiksų, o jis pats užtempė su draudimu, tad stiklas taip ir liko nepakeistas. Viduje prikabinėjo skelbimų „Neskaitykite, jei neketinate pirkti!“, tačiau prekių pasiūla jau buvo taip pasenusi, kad net verslininkai nebesisukiojo prie galinių lentynų. (Šie pasitraukė paskutinieji: rodėsi, kad turbūt net praėjus keleriems metams jie vis dar viltingai klajos Petro gatve per pietų pertrauką, it žvėrys, ieškodami išnykusios girdyklos.) Kartą ar du ir pats buvau prisėdęs už prekystalio: po dulkėtomis, mirksinčiomis palubės lempomis pakavau knygas į maišelius. Iš pradžių buvo visai smagu, bet šalta urvo tyla, purvini mėlyni kilimai ir grubios skolų išmušinėtojų užuominos netruko manęs pabaidyti. Vieną ankstyvą gegužės antradienį pasirodė antstoliai – du stambiai sudėti vyriškiai versto avikailio paltais, pažįstantys Lukasą nuo senų laikų.

Laukdami, kol jis pasirodys su paskutinio ketvirčio nuoma, jie vartė senus „Cockade“[7] numerius. Teigė, kad susimokėti jis vėluoja jau mėnesį. Jis parsirado su šypsena, uždusęs, įraudusiu veidu, plevėsuojančiais lengvos medžiagos švarko skvernais, lyg būtų lakstęs po miestą nuo pat aštuntos ryto.

– O, sveiki, vyručiai, – tarė jis. – Jei būtumėte davę truputį daugiau laiko… Vis tiek surinkau kiek mažiau nei pusę, o dabar keliauju likusios dalies.

Iš tiesų jis atnešė tik trečdalį, o antrą kartą sugrįžo visai tuščiomis, tad jie pasiėmė jo raktus, užrakino knygyną ir per kelias dienas išpardavė likučius aukcione. Kiek pamenu, už knygą vidutiniškai gavo po dešimt pensų ir tikrai nesurinko tiek, kiek reikėjo nuomai.

Į ryšulius tarp „Count“, „Peaches“ ir „Chariot of the Gods“[8] pateko ir Lukaso kolekcija iš antro aukšto kabineto: visi jo byrdslėjai, hariai klarkai, pirmieji Ishmaelio Reedo[9] leidimai.

Jis norėjo kai ką išsipirkti, tad nuėjome į aukcioną drauge. Tai buvo slogus reginys, surengtas didžiulėje tuščioje karaliaus Edvardo laikų salėje. Ten buvo susirinkę dauguma jo konkurentų, kurie, pirkdami Lukaso turtą, nervingai jam linkčiojo, vildamiesi, kad šis nepakels prieš save rankos tualete, ir spėliodami, kurio dabar eilė užsilenkti. Pats jis beveik nieko nepirko. „Lysistratė“[10] iškeliavo viena pirmųjų, įkišta tarp krūvos senų mokslinės fantastikos žurnalų. Jį pribloškė žinia, kad daugiau niekas nemato jos išskirtinumo.

– Po velnių, nė pavadinimo ištarti nemoka, – nesiliovė kartojęs. – Bjaurybės!

Per pietus nemažai išgėrė ir ėmė skųstis galvos skausmais. Rodėsi, kad nenorėjo likti vienas ir popiet primygtinai išsiprašė nueiti drauge į kiną, kur nieko nesuprasdami pažiūrėjome kažkokią komediją. Nuo ekrano mirgėjimo migrena dar paūmėjo, ir mums išėjus jis tik mirkčiojo ir purtė galvą.

– Ką veiksi dabar? – paklausiau.

– Nežinau, – susierzinęs atsakė jis. – Turbūt keliausiu namo žiūrėti „Crossroads“[11]. O ką daugiau įmanoma veikti?

Buvo pats pikas. Mums besiiriant pro pėsčiuosius, automobiliai ėmė kimštis ties Petro gatvės ir Dynsgeito sankryža, kur niekas niekad nepaklūsta šviesoforams. Lukasas pasuko link knygyno. Jis pastebėjo studentus ir vaikus, gausiai susispietusius prie tos įskilusios vitrinos. Tarsi laukiančius, kol atsidarys durys. Mažesnieji vis bandė jas atidaryti: paklibindavo rankeną, o tada prisispausdavo nosimi prie stiklo – pažvelgti į niūrią patalpos glūdumą, kur buvo galima įžiūrėti nebent stūksančias tuščias lentynas ir nuplėšytus plakatus. O studentai stovėjo atsišlieję į sieną, susikišę rankas į kišenes – vienas iš jų sukaupė drąsą ir, segdamas krepšį, patraukė link mūsų.

– Gal norite įsigyti įrašų? – iš lėto paklausė jis. Ir atidarė krepšio turinį apžiūrai. Tai įsiutino Lukasą, kuris sumirksėjo ir ėmė pašėlusiai trintis kaktą.

– Uždaryta, kvaily tu nelaimingas! – užriko jis. – Negi nematai?

Likusieji, lyg pasibaidę troškulį malšinantys gyvuliai, lėtai atsigręžė ir sužiuro į juos.

– Uždaryta! Viskas! Aišku? Šito daugiau čia nebebus!

Jis nusijuokė. Susvirduliavo.

– Kas nutiko, Lukasai? – paklausiau. – Eime!

Jis stumtelėjo mane.

– Palik mane ramybėje, man viskas gerai, – atsakė jis. O susirinkusiems kiek tyliau pasiūlė: – Varykit iš čia kur nors kitur.

Nieko nesakančiomis, mąsliomis akimis jie stebėjo, kaip pardavėjas nušlitiniuoja Petro gatve „Midlands“ viešbučio link. Pora jauniausiųjų nusijuokė ir neužtikrintai švilptelėjo jam pavymui. Matėsi, kad žmogų slegia rūpesčiai. Jis vis stabtelėdavo, susiimdavo už galvos ir imdavo dairytis, tarsi nesuprasdamas, kur esąs. Patraukiau iš paskos. Staiga jis nusverdėjo prie kelkraščio, atsiklaupė ir ėmė beveik atsargiai vemti į nutekamąjį griovį. Prie jo neryžtingai prisiartino žmonės, stovėję ant Laisvos prekybos rūmų laiptelių ir laukę autobuso. Jis atrodė vienišas ir susigėdęs, valėsi burną nosinaite, mirksėjo ir šiepėsi šviesai, keliančiai jam tokias kančias.

– Kuo galiu tau padėti, Lukasai? – pasiteiravau. – Kas nutiko?

– Tiesiog atsiknisk.

Dabar mus supo jau koks dvidešimt trisdešimt žmonių. Priekyje stovėjo moterys iš autobusų stotelės, glausdamos prie savęs pirkinių krepšius ir skėčius, – pilkų, sunerimusių veidų ratas. Už jų, norėdami geriau matyti, patylomis grumdėsi vyrai iš automobilių salonų ir konstravimo biurų. Kas gi įvyko? Susidūrė automobiliai: susimušė du vyrai. Apalpo moteris. Ten buvo šuo. Lukasas raitėsi, vaitodamas iš skausmo, šnairuodamas į jį aptarinėjančius susirinkusiuosius ir raukydamasis nuo šviesos, plieskiančios aplink jų galvas. Ir ūmai galvos skausmas tarsi pranyko. Stumtelėjęs mane į šalį, jis lengvai pašoko ant kojų. Dar niekad neatrodė toks nerūpestingas ir sveikas.

– Ką jūs žinote apie Sanislepą? – garsiai ir pašaipiai paklausė jis.

Minia, nustebusi ir sutrikusi, atsitraukė. Tai jį pralinksmino. Nusijuokęs jis nusispjovė į nutekamąjį griovį.

– Ar išvis ką nors kada nors sužinosite? – neatlyžo toliau.

Kai kurie papurtė galvas. Jis klaikiai mirktelėjo moterims, išsišiepė vyrams. Susirinkusieji atsitraukė dar labiau, tačiau jis buvo prikaustęs dėmesį.

– Jūs, – netilo jis, – su savo prekybcentrių melodijomis ir masine gyvenamąja statyba! Jūs, su savo draudimo polisais!

Prišokęs perrausė kažkurios moters pirkinius, kol ši bejėgiškai stebėjo, ir iškėlė skalbimo miltelių dėžutę.

– Jūs, – pergalingai kaltino jis, – su savo Alpių gaiva!

Jis šaipėsi iš jų, imitavo jų pamėgtus televizijos personažus, darydamas neįtikėtiną įspūdį stebėtojams.

– Jei norite sužinoti apie Aukso šalį, – provokavo juos, – privalote ten nukakti! – Moksleiviai pro spūstį prasibrovė į priekį ir sužiuro į jį. Lukasas atlaidžiai į juos pažvelgė. – Kad prisikankintumėte kaip aš, – kalbėjo jiems, – jos pelkynuose! Kad nusikasytumėte nuo jos karštligių ir geltonųjų rauplių, kad prisidrebėtumėte jos pavėjiniuose krantuose, kad išbraidytumėte pašvinkusias jos deltas, kol ims pūti pėdos!

Vaikai džiaugsmingai sušuko.

Lukasas įspėjamai pagrūmojo pirštu. Įsisprendė rankomis į klubus.

– Žinau jus! – suriko jis. – Pašnibždomis tarp savęs tariate tą pavadinimą, kai manote, kad aš negirdžiu! Bet ar išdrįsite ištarti jį garsiai? Ar išdrįsit?

Niekaip nesugalvojau, kaip jam padėti. Galiausiai palikau jį ten su ta suglumusia, bet pakerėta publika: storulį šiuolaikinį Errolą Flynną arba Mario Lanzą[12], buriantį niekam tikusią, beviltišką ekspediciją prieš inkus nykstančiose „naujojo“ Holivudo pasaulio džiunglėse. Jo akys žaibavo, garbanoti plaukai lipo prie kaktos, o pats atrodė visai pamišęs. Nueidamas mąsčiau: „Visą gyvenimą eksploatavo jų fantazijas tam, kad maitintų savąsias. Tokia jo bausmė.“ Gerokai klydau.

– Ta vieta – ne jums! – girdėjau surėkiant, ir minia suniurzgėjo. – Tai vieta svajokliams!

Virš jo kybojo vienintelis žodis, pritvinkęs pažadų, bet sykiu plevenantis ir lakus, įstabus, paslaptimi ir galia kunkuliuojantis pavadinimas: tereikėjo prasižioti ir žodis būtų išsprūdęs pats. Nuo Šv. Petro aikštės link minios artinosi policininkas.

Tai vyko prieš keturis mėnesius. Iki vakar Lukaso nebuvau sutikęs, nors kurį laiką reguliariai užsukdavau į Petro gatvę, vildamasis, kad nuopuolio vieta masins jį sugrįžti. Nežinau, ko tikėjausi: greičiausiai, kad jis atsigaus nuo pakrikimo ir pradės iš naujo – juk, vienaip ar kitaip, atsiskaitė su manimi grynaisiais. Įsivaizdavau jį purvinose gatvėse už „Woolworths“[13] arba Ardviko sporto centre, besistengiantį prasimanyti pinigų už turgaviečių ir gyvūnėlių parduotuvių prekystalių, sugrįžusį prie karjeros ištakų, vis labiau tamsėjančiomis prakaito dėmėmis lengvos medžiagos švarko pažastyse, savo keista pilnapadiška eisena šleivojantį nuo vieno nusivylimo link kito. Tačiau patalpos stovėjo tuščios (gerokai vėliau jose nuspręsta atidaryti papildomą jau ir taip pelningos „Halford“ dviračių parduotuvės padalinį), rodėsi, kad Lukasas pranyko savo paties pramanuose, o man teliko spoksoti į savo atspindį suskilusiame vitrinos stikle.

Maždaug tuo metu mane ir patį ėmė lankyti Sanislepos apraiškos.

Manasis gundymas nebuvo kažkuo išskirtinis: jis niūriai priminė paties Lukaso kelią, nors maniškis prasidėjo nuo sapno.

Stovėjau siaurame, aukštame kambaryje baltomis sienomis. Buvo labai karšta, tačiau pro vienintelį kambario langą girdėjosi bangų mūša ir sklido kvapai, kuriuos sausoje pakrantėje pažadina vanduo. Skambėjo muzikos motyvas, kažkoks styginis instrumentas vis kartojo ir kartojo tą pačią frazę. Priėjau prie lango, bet vaizdą užstojo medis. Pro ilgas, tamsias jo šakas įžiūrėjau tik susiliejusią saulės šviesą. Kiekvienas spindulys, prasiskverbęs pro savitą lapiją, liejo į kambarį dulkiną pelargonijos žiedlapių spalvos gaisą, dėl to spėjau, kad netrukus sutems. Stovėdamas tame raminančių proporcijų kambaryje, supratau atsidūręs tokiame svetimame krašte, kad nevaliojau jo nė įsivaizduoti. Klausydamasis tų kelių be paliovos vis kartojamų natų, pajutau ramybę ir viltį, lyg ištiktas artėjančios palaimos blyksnio. Išgirdau kažką besakant: „Paguosk mus dabar ir mūsų mirties valandą.“

Pabudus mane nusmelkė nepakeliama nostalgija. Tą rytą, lipdamas į traukinį Stokporto kryptimi, išgirdau moterį aiškiai tariant: „Sako, kad pakrantė šiuo metų laiku tiesiog būtina“, ir supratau, kad esu žuvęs. Nuo to laiko nešiojuosi nedidelę užrašinę. Užuominų pilna ir televizijos reklamose. Vienoje rodomas tigras, sulėtintai lekiantis per širdį veriantį smėlio kopų kraštovaizdį, kitoje, reklamuojančioje bankų paslaugas, žirgas taškosi seklumoje. Užsirašinėju jas visas.

Visai kaip Lukasas išnaršiau visus atlasus ir enciklopedijas, bet nieko nepešiau. Priešingai nei jis, apsilankiau didžiuosiuose jūrų uostuose – Londone, Glazge, Liverpulyje. Sautamptono įlankoje prisėdau ir pravirkau: vėjas gausiai nešė nepažįstamos kalbos balsus ir nepažįstamų vaisių kvapą, galva apsvaigo nuo lūkesčių. Tačiau nesibūrė jokia galinga flotilė. Nebuvo matyti jokių didžiojo pasirengimo ženklų, taip smarkiai nedavusių ramybės Lukasui, o dabar – ir man. Klausimai apie Sanislepą vyriausybės pastatuose netoli Šv. Jokūbo parko sulaukė tik kreivų dėbtelėjimų, nieko nepavyko išgauti ir Geografų draugijos biure. Tačiau kažkur jie visgi gvildena senų ekspedicijų įrašus, tikslina senovinius žemėlapius, pakartotinai kvočia senyvus jūreivius, kurie – 1942 metais, tris dienas kentę krušos ledus po Pietų Kryžiumi, persekiojami nugaišėlio vokiečių reiderio – matė arba tik manosi matę išnirusį žemės lopinėlį banguojančiame horizonte, mirguliuojančias baltas ledo uolas, nuo kurių galimai sruvo ta šilta gėlo ir paslaptingo vandens versmė…

Puikiai įsivaizduoju save leidžiantis į šias beprasmes keliones, šias prievoles, vykdomas vien savo paties vaizduotės labui, tačiau liautis negaliu ir dabar suprantu, dėl ko Lukasui buvo taip sunku nusakyti savo būseną. Tarsi gyventum dviejuose pasauliuose tuo pačiu metu.

Žengdamas pirmuosius netvirtus žingsnius nuo pakrantės, leisdamasis pro sutrupintas klintis gilyn į pačią paslapties glūdumą, imu trokšti padrąsinimo – mainais į žemėlapius ir užrašus – dialogo su tais, kurie jau buvo keliavę pirma manęs. Vakar, pagautas impulso, sugrįžau į „Laimingąjį lotosą“, tą tarpustotę, pusiaukelės atokvėpį pakeliui į Sanislepą. Tikriausiai visą laiką žinojau, jog prireikus rasiu jį ten. Sėdėjo nišoje, prie savo staliuko, kimšdamas saldžiarūgščius kiaulienos gabaliukus ir skaitydamas perlenktą laikraštį, pasidėtą greta lėkštės.

– O, sveikas, – pasisveikino jis. – Kaip tik apie tave galvojau.

Man užsisakius maisto, jis ėmė pasakoti apie save.

Reikalus susitvarkė nuvykęs į Ameriką. Jei atrodo kiek stambesnis, tai greičiausiai būtent dėl to. Naujieji partneriai – šiuo momentu jis nenorėjo atskleisti nieko konkretaus – padengė daugumą senų įsiskolinimų, ir jis ruošėsi imtis naujo verslo. Amerika atvėrė jam akis.

– Greitas maistas, – kalbėjo jis. – Štai tikrasis pinigų šaltinis. Mėsainiai. Šakės, kad matytum, kaip jie ten sukasi!

Visai kaip gamybos linija. Paimi pinigus iš klientų, kuo greičiau perleidi juos per sistemą, ir tada išspjauni.

– Vos spėja sukimšti tą šlamštą ir vėl keliauja į gatvę, o į vidų jau traukia nauji žmonės! – Tiesiog nuostabu. – Greitas maistas, štai tas šaltinis.

Žiūrėjau, kaip valgo savo kremą su ryžių pudingu, iš pasigardžiavimo pakšėdamas lūpomis, linkčiodamas ir mirksėdamas padavėjoms. Pastebėjau, kad vietoje senojo odinio portfelio įsigijo naujutėlaitį plastikinį. Nuolatos kaišiojo žodį „paslaptis“.

– Visa paslaptis slypi pagarduose, – kartojo jis. – Užtepk svogūninio padažo, ir jie suvalgys bet ką. – Ir. – Kuo greičiau aptarnauti ir eiti prie kito, štai kur paslaptis.

Užsisakė dar vieną likerio – rodėsi, kad visai nori pasėdėti ir pakalbėti. Paklausė, ar nenorėčiau nuo nulio prisijungti prie jo greito maisto verslo, ir aš sutikau. Kalbėdamas vengė užsiminti apie senus laikus ir numaniau, kad būtų ėmęs priešintis, jei tokią kalbą būčiau užvedęs aš. Sėdėjau klausydamasis naujausių jo svajonių, stebėdamas laikrodžio rodykles.

– Ką gi, – galiausiai ištarė. – Matyt, atėjo laikas nešdintis.

Taip ir nepasiryžau paklausti. Dabar žinojau, kaip jis kas kartą jautėsi traukdamas „Karalių pilis“ ir kišdamas ją kokiam suglumusiam perėjūnui prekeiviui. Stebėjau, kaip jį, besistojantį eiti, apsupa padavėjos – it rusvi paukšteliai, vis čiauškantys „kryma, kryma, kryma“, – ir liežuvis man prilipo prie gomurio. Apmokėjo sąskaitą kreditine kortele. Perėję Dynsgeitą, nusileidome Petro gatve prie taksi stovėjimo aikštelės, esančios priešais viešbutį „Midland“. Einant pro knygyną su įstiklinta vitrina ir naujutėlaite „Halford“ iškaba, pralemenau:

– Beje, visas tas reikalas su Sanislepa…

Jis sekundei sutriko. O tada nusijuokė.

– Ai, dėl šito gali nesijaudinti, – patikino, uždėdamas ranką man ant peties. – Su tuo viskas baigta. Net nebesuprantu, dėl ko kėliau tokį vėją. Kai viską išsiaiškini, supranti, kad nieko ten ypatinga, tiesa?

Tada supratau, kad ištiesęs ranką užčiuopčiau nematomą tarp mūsų atsiradusią plėvę, saugančią paslaptį. Beviltiškai linktelėjau.

– Aišku, – pasakiau. – Puiku.

Nusprendėme ir vėl netrukus susitikti. Sutarėme, kad susitiksiu su jo rėmėjais. Nuėjau, vėliau sėdau į savo traukinį. Daugiau su juo nebepasimatysiu. Seni žemėlapiai nieko verti. Prisipažįstu jums lygiai taip pat, kaip pernai vasarį „Laimingajame lotose“, po paltais, man prisipažino Lukasas – vedamas baimės, sumaišties, vienatvės.

Ji neapleidžia manęs nė viename žingsnyje ir palieka įspaudą kiekviename mano geste, tačiau jei paklaustumėte, kas yra Sanislepa, negalėčiau atsakyti. Giliausios nevilties akimirkomis imu tikėti, kad žmonija egzistuoja vien tam, kad ją perteiktų. Įtariu, kad niekas negali suvokti jos iš esmės. Jos pradas juntamas kiekviename įvykyje, bet drauge jos niekur nėra. Ji neegzistuoja, nors yra tokia reali. Neįminta paslaptis yra bereikšmė, o įminta, sprendžiant iš to, kas nutiko Lukasui, praranda bet kokią vertę. Jei Sanislepa yra už kasdienybės slypinčios paslapties substratas, tuomet turi galioti ir atvirkščias teiginys: ji yra absoliutus kasdieniškumo, slypinčio už kiekvienos paslapties, pradžios taškas.

[1] Mokslinės fantastikos žurnalas (čia ir toliau – vert. past.).
[2] Kalbama apie Aubrey’io Beardsley’io apysaką „Under The Hill“ ir iliustracijas Oscaro Wilde’o pjesei „Salomé“.
[3] Populiari britų muilo opera, rodoma nuo 1960-ųjų.
[4] Šiose Louiso MacNeice’o eilėraščio „Streets of Laredo“ eilutėse iš tikrųjų minimas Laredas, o ne Sanislepa.
[5] Karlas Baedekeris (1801–1859) – prūsų kilmės leidėjas, išgarsėjęs savo kelionių vadovais.
[6] Pornografinis žurnalas, ėjęs Jungtinėje Karalystėje.
[7] Pornografinis žurnalas.
[8] Tikriausiai nuoroda į Ericho von Daninkeno knygą „Chariots of the Gods?“, kurioje keliama teorija, esą religiją ir technologijas daugumai senųjų civilizacijų atnešė ateiviai, kurie patys buvo palaikyti dievais.
[9] Ishmaelis Reedas (g. 1938) – amerikiečių poetas, rašytojas, eseistas, dainų kūrėjas, kompozitorius, dramaturgas, redaktorius ir leidėjas, išsiskiriantis satyriškai vaizduojama Amerikos politine kultūra.
[10] Greičiausiai turimas galvoje 1896 m. leidimas su A. Beardsley’io iliustracijomis.
[11] Britų serialas.
[12] Penktojo–šeštojo dešimtmečio Holivudo žvaigždės.
[13] Maisto prekių parduotuvių tinklas.