Kitu žvilgsniu
Genovaitė Dručkutė. Ar pažįstate Milašių?
2024 m. Nr. 12
Šių metų rugsėjo penktą dieną, pačiose Lietuvos sezono Prancūzijoje išvakarėse, pasirodė trejus metus rengti, poeto kūrybos bičiulių ir tyrėjų, prancūzų ir lietuvių, nekantriai, vis pasidairant į kalendorių laukti nauji Oskaro Milašiaus „Rinktiniai raštai“, kuriuos išleido žymioji leidykla „Gallimard“1. Kruopščiai parengto tomo (daugiau kaip tūkstančio dviejų šimtų aštuoniasdešimties puslapių, du šimtai trys dokumentai: nuotraukos, rankraščių, pirmųjų leidimų faksimilės ir kita; pirmas tiražas – trys tūkstančiai egzempliorių) moksliniai leidėjai – Oskaro Milašiaus bičiulių draugijos prezidentas Olivier Piveteau ir Christophe’as Langlois, atrinkę publikuojamus tekstus, leidžiančius puikiai susipažinti su O. Milašiaus kūrybos visuma. Naujasis „Rinktinių raštų“ tomas turi visus būtinus mokslinio leidinio atributus: juos parengusių leidėjų parašytus įvadus, išsamų O. Milašiaus gyvenimo ir kūrybos aprašą, literatūros sąrašą, retai vartojamų žodžių ir sąvokų žodynėlį, vardų ir pavadinimų rodykles. Spalvingas viršelis – Prano Gailiaus „Sielrankšluosčio“ reprodukcija – intriguoja ir traukia akį; tomas, nors ir solidžios apimties, patogiai gula į ranką ir prašosi atverčiamas, žiūrinėjamas, tiriamas.
Pasitinkant naujuosius O. Milašiaus „Rinktinius raštus“ būtina pažymėti, kad šis leidimas – jau trečias, jo kūrinių leidybos istorija gana ilga ir sudėtinga. Dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pirmoji mintis leisti O. Milašiaus raštus subrendo Fribūro (Šveicarija) universiteto aplinkoje, ir sumanymą įgyvendinti ėmėsi tame mieste įsikūrusi Walterio Egloffo leidykla. 1944–1948 m. pasirodė šeši tomai, apimantys poeziją, romaną „Meilės įšventinimas“, dramas „Migelis Manjara“ ir „Mefibosetas“, „Senosios Lietuvos pasakas ir pasakojimus“ ir metafizikos veikalą „Slėpiniai“. Tolesnė leidyba nutrūko ir tik praėjus beveik dešimtmečiui, 1957 m., jos teises savo lėšomis įsigijo André Silvaire’as (1910–2003). Šis žmogus, kurio veikla garsinant O. Milašiaus vardą ir kūrybą nusipelno didžiausios pagarbos ir susižavėjimo, įsteigė savo vardo leidyklą ir iki 1990 m. išleido trylika tomų, apimančių kone visą autoriaus kūrybą. 1966 m. A. Silvaire’as atgaivino iškart po poeto mirties suburtą (1939 m. balandžio 3 d.), bet trumpai gyvavusią (iki 1941 m.) Oskaro Milašiaus bičiulių draugiją ir jo vardo, jo kūrybos sklaidai ir tyrimams skirtus „Sąsiuvinius“ („Cahiers“); nuo 1967 m. iki šiol jau pasirodė penkiasdešimt devyni numeriai.
Ankstesnės leidyklos teises perėmęs A. Silvaire’as turėjo laikytis jos numatyto plano, kuris nevisiškai atitiko ypatingą, netiesinį O. Milašiaus kūrybos ir dvasinės raidos kelią. Vis dėlto būtent šie trylika tomų tapo naujojo „Rinktinių raštų“ rinkinio pagrindu. Juo remdamiesi sudarytojai Ch. Langlois ir O. Piveteau pasirinko žanrinį ir chronologinį kūrinių grupavimo principą: poezija, proza, teatras, metafizika, vertimai.
Taigi atsiverskime ir patyrinėkime naujus O. Milašiaus „Rinktinius raštus“. Abiejų leidėjų sprendimu būtent poezijos pateikimas sulaukė daugiausia pokyčių: ji suskirstyta į tris pluoštus, atsižvelgiant į nuo 1899 m. iki 1937 m. išleistas knygas ir paties autoriaus sudarytas antologijas (1915, 1929 ir 1937 m.), į jas, greta naujų, įtraukiant ir anksčiau paskelbtų eilėraščių. Tokiu būdu, lyginant su dviem A. Silvaire’o poezijai skirtais tomais, naujame leidinyje nebeliko tokių skyrių kaip „Kitos poemos“ („Autres poèmes“) ir „Paskutinės poemos“ („Derniers poèmes“), neatspindinčių originalios rinkinių ir antologijų struktūros. Nebaigtos „Don Žuano“ scenos“ („Scènes de „Don Juan“) iš ketvirto A. Silvaire’o „Raštų“ tomo „sugrįžo“ į savo pradinę vietą – rinkinį „Septynios vienatvės“ („Les Sept Solitudes“, 1906), kaip buvo originaliame leidime.
Naujame tome O. Milašiaus prozai atstovauja romanas „Meilės įšventinimas“ („L’Amoureuse Initiation“, 1910), teatrui – „draminės poemos“ – tai autoriaus apibūdinimas, pavartotas 1915 m. antologijoje, arba misterijos „Migelis Manjara“ („Miguel Mañara“, 1912), „Mefibosetas“ („Méphiboseth“, 1913) ir „Saulius iš Tarso“ („Saul de Tarse“, 1914); pastaroji misterija, leidėjui perduota beveik Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, O. Milašiui esant gyvam taip ir nepasirodė. Ji buvo išspausdinta tik 1970 m. vienuoliktame A. Silvaire’o „Raštų“ tome, o dabar užėmė jai skirtą vietą autoriaus, regis, sumanytoje pamečiui rašytų dramų trilogijoje.
Naujų „Rinktinių raštų“ skaitytojai turi galimybę susipažinti su metafiziniais veikalais „Ars Magna“ (1924) ir „Slėpiniai“ („Les Arcanes“, 1927). Vertimų dalyje jie atras „Senosios Lietuvos pasakas ir pasakojimus“ („Contes et Fabliaux de la vieille Lithuanie“, 1930) ir „Mano Motušės Žąsies pasakas“ („Contes de ma Mère l’Oye“, 1933); pastarasis pasakų rinkinys skelbiamas su originaliomis Adomo Galdiko iliustracijomis. Lietuvių pasakojamosios tautosakos transkripcijos – tai O. Milašiaus vartotas terminas – skaitytojus panardina į pusiau išsvajotą, pusiau mitinę rašytojo žemę, o nedidelis skyrius „Lietuvos“ („Lithuanies“ su tarpukariui būdinga Lietuvos vardo rašyba) atveria kiek tikroviškesnį vaikystės namų vaizdą. Pora O. Milašiaus paskaitų apie Lietuvą, daktaro disertaciją rašiusiam Jonui Griniui perduoti biografiniai duomenys, Gretos Prozor ir Petro Klimo atsiminimai, pasakojimas apie 1976 m. iš tuometinės Lietuvos surengtą kelionę į Čerėją, Czesławo Miłoszo knygos „Gimtoji Europa“ („Rodzinna Europa“, 1959) fragmentas, net romano „Zborovskiai“ („Les Zborowski“, 1914) ištraukos atkuria aplinką, atgaivina praėjusio laiko dvasią ir labiau išryškina O. Milašiaus kaip „lietuvio“ figūrą. Lietuvišką „Rinktinių raštų“ pusę reprezentuoja lietuvių dailininkų, be minėtų P. Gailiaus ir A. Galdiko, Gražinos Didelytės, Vlado Liatuko, Klaudijaus Pūdymo, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų reprodukcijos.
Puikus sudarytojų Ch. Langlois ir O. Piveteau sprendimas rinktinį kūrybos tomą papildyti egodokumentais – įvairiems asmenims adresuotais laiškais. Iš maždaug keturių šimtų trisdešimties žinomų ir „Sąsiuviniuose“ ar kituose leidiniuose paskelbtų O. Milašiaus laiškų jie atrinko apie keturias dešimtis, nuo ankstyviausio mokyklos draugui Rolland’ui Borisui brūkštelėto laiškelio (1897 m.) – iki paskutinio, išsiųsto kelios dienos prieš mirtį (1939 m. vasario 27 d.) ilgamečiam bičiuliui Francisui de Miomandre’ui ir jo žmonai. Chronologiškai išdėstyti laiškai atspindi rašytojo gyvenimo įvykius, kūrinių genezę, diplomatinės veiklos atstovaujant Lietuvai peripetijas. Čia – ir svarbieji Christianui Gaussui skirti laiškai, kuriuose kalbama apie bandymą nusižudyti, apie gyvenimą „Lietuvoje, Čerėjoje“, Léonui Vogtui – apie nutrūkusį ryšį su Emmy von Heine-Geldern, Maurice’ui Prozorui – apie bendrą lietuvišką kilmę, siejančią du išeivius, gyvenančius ne savame, nors ir prisijaukintame krašte.
Nedidelis laiškų pluoštelis pateikia ir netikėtų staigmenų: trys anksčiau niekur neskelbti L. Vogto našlei Jeanne’ai rašyti laiškai (1925 m. balandžio 27–gegužės 5 d.) leidžia daryti prielaidas apie svarstytą, bet nerealizuotą santuoką.
Žavi tomo sudarytojų mintis įterpti interliudijas – perskyras, atidalijančias didesnes publikuojamų tekstų grupes. Tai lyg trumpi stabtelėjimai, atokvėpiai, kartu su rašytoju keliaujant sudėtingais jo grožinių ir metafizinių kūrinių keliais. Tokiomis interliudijomis tampa poeto į prancūzų kalbą išversta Johanno Wolfgango Goethės „Marienbado elegija“, sudarytojų vertinimu, įkvėptai perteikianti originalo dvasią, lietuvių liaudies daina, „Labai trumpa tokio pono Triks-Trikso, juokdario, istorija“ („Très simple histoire d’un Monsieur Trix-Trix, pitre“, 1906) ar į ankstesnius rinkinius nepatekęs eilėraštis.
Viso tomo ir jo skyrių pratarmes parašė Ch. Langlois, kurio svarstymų išeities taškas – O. Milašiaus vardas kaip ezoterinė formulė, įšventintų į jo kūrybą slaptažodis, daugumai prancūzų nežinomas, iki šiol nepažintas kūrėjas; ilgai ir bergždžiai ieškojęs, vieną ar kitą jo knygą netyčia rasi nebent užsienio šalių literatūros lentynose. Tai paradoksas, nes O. Milašius nuo dvylikos metų gyveno Paryžiuje, visi jo kūriniai parašyti prancūzų kalba, ir jis neabejotinai yra prancūzų rašytojas, nors ir lietuvių kilmės. Žingsnis po žingsnio Ch. Langlois veda „Rinktinių raštų“ skaitytojus į O. Milašiaus kuriančios, veikiančios, mistinius regėjimus patiriančios sąmonės paslaptį, neišleisdamas iš akių, sakytume, šakotos, bet ir labai vientisos žmogaus, kūrėjo raidos ir platesnio – anuometinės Lietuvos, Prancūzijos ir visos Europos – konteksto. Siekiama įveikti šį kūrėją persekiojantį paradoksą, atskiro pagiriamojo žodžio nusipelno labai išsamus O. Piveteau parengtas rašytojo gyvenimo ir kūrybos aprašymas, apimantis 1802–1939 m.: pradedant plačias valdas Čerėjoje įsigijusiu proseneliu Juozapu, seneliais Artūru ir Natalija, tėvais Vladislovu ir Roza Marija ir baigiant paskutinėmis O. Milašiaus gyvenimo valandomis. Nuotraukomis, rankraščių faksimilėmis, atsiminimų ir laiškų (taip pat – ir pirmą kartą skelbiamų) ištraukomis pagyvintas aprašymas gali būti skaitomas kaip nedidelis biografinis romanas su linksmais, keistais, dramatiškais momentais. Skaitytojus sudomins policijos protokolo ištrauka (vyksta Pirmasis pasaulinis karas, O. Milašius – Rusijos imperijos pilietis, vadinasi, kiek įtartinas…), meilės prisipažinimas Renée de Brimont, rašytojo kelionių kryptys, kūrinių parašymo ir leidimo aplinkybės (nesutarimai su André Gide‘u), draugystė su paukščiais…
„Ar pažįstate Milašių?“ – klausia literatūros apžvalgininkė Valérie Marin La Meslée (2024 m. rugsėjo 28 d., „Le Point“), drauge pakartodama daugiau kaip prieš pusę šimto metų (1965 m.) išleistos nedidelės O. Milašiaus kūrybos antologijos pavadinimą. Recenzijos autorė, apžvelgusi, jos akimis, „įspūdingą“ „Rinktinių raštų“ tomą, daro išvadą, kad išskirtinė prancūziškai rašiusio kūrėjo figūra pagaliau sulaukė jos reikšmę atitinkančio leidinio, kuris neabejotinai paskatins dėmesį jo kūrybai. O mums belieka tikėtis, kad su nepaprastu atsakingumu „Rinktinius raštus“ parengę Ch. Langlois ir O. Piveteau po kurio laiko imsis dar vieno tomo, į kurį sudės likusius O. Milašius kūrinius ir kitus jo parašytus tekstus: pačią ankstyviausią poeziją, su Francisu de Miomandre’u „keturiomis rankomis“ sukurtą komediją, išlikusius romano „Zborovskiai“ fragmentus, vertimus iš anglų, vokiečių, lenkų kalbos, lietuvių dainų vertimus, žydų ir lietuvių tautų ištakoms skirtas studijas, „Apreiškimo apaštalui Jonui“ tyrimus, visą korespondenciją… Lituanistinius rašinius, parodų katalogus, kurie dar labiau atskleistų lietuvišką O. Milašiaus „bylą“. Taip pat ir politinius straipsnius: jų, rašytų praėjusio šimtmečio pradžioje, aktualumas sugrįžta mūsų neramiais laikais. O lietuvių skaitytojai gali pasidžiaugti, kad turi galimybę savo kalba skaityti ne tik visa tai, kas yra naujame O. Milašiaus „Rinktinių raštų“ tome, bet ir daug ką, kas „dainon nesudėta“.
1 O. V. L. de Milosz. Œuvres. – Paris: Gallimard (collection Quarto), 2024.
Dalia Dilytė. Plauto žodžių žaismo vertimai
2023 m. Nr. 12
Turime į lietuvių kalbą išverstas penkias Plauto1 komedijas: „Karį pagyrūną“ ir „Vergą apgaviką“ išvertė Antanas Dambrauskas, „Dvynius“ – Aleksys Churginas, „Amfitrioną“ ir „Belaisvius“ – Jonas Dumčius. Nors šis straipsnis skirtas bendrajai Plauto žodžių žaismo vertimo padėčiai aptarti ir jame nekeliamas tikslas nustatyti, kuriam vertėjui tiriamąjį stiliaus elementą pavyko perteikti geriau, vis dėlto tam, kad nesusidarytų pateikiamų pavyzdžių kiekybės skirtumų kurio nors vertėjo naudai, jame apžvelgiamos trys skirtingų vertėjų išverstos komedijos – „Karys pagyrūnas“ („Miles Gloriosus“), „Dvyniai“ („Menaechmi“), „Amfitrionas“ („Amphitryon“)2.
Žodžių žaismas – tai daugybė kalbos reiškinių, atsirandančių dėl žodžių santykių įvairovės. Čia pateikiamame tyrime apžvelgiami kalambūrai ir atskirų garsų ar jų junginių pakartojimai (aliteracijos, asonansai, skiemenų, žodžių kartojimas).
Kalambūrai
Iš prancūzų kalbos atėjusiu žodžiu „kalambūras“ (pranc. calembour) yra pavadinta stiliaus figūra, pagrįsta juokaujamuoju skirtingų to paties žodžio reikšmių arba panašiai skambančių skirtingų žodžių sugretinimu3. Antikos laikais ši figūra vadinta graikišku žodžiu „παρονομασία“ („παρά“ – „greta“, „ὀνομασία“ – „įvardijimas“). Kalambūrą sudaro du dėmenys. Pirmas dėmuo yra pamatinis elementas, o antras – dėl netikėto sugretinimo juokingai papildantis, o kartais ir aukštyn kojomis apverčiantis pirmojo prasmę. Abu dėmenys gali stovėti šalia, gali ir ne.
Kiekvienas kalambūras yra kietas riešutėlis vertėjams. Žinoma, pasitaiko ir paprastesnių atvejų. Pavyzdžiui, lotynų kalbos būdvardis „carus“ turi dvi reikšmes: aukštą daikto kainą ir labai vertinamą, mylimą žmogų ar dalyką. Plautas šiomis reikšmėmis žaidžia komedijoje „Dvyniai“:
domi domitus sum usque cum caris meis.
nam neque edo neque emo nisi quod est carissumum.
id quoque iam, cari qui instruontur deserunt (Men., 105–107).
Kadangi lietuvių kalbos būdvardis „brangus“ irgi turi dvi tokias pat reikšmes, tai pasinaudoti jomis verčiant Plauto kalambūrą, matyt, nebuvo sudėtinga:
Tupėjau vis namie aš su brangiaisiais savo…
Bet kas gi gali būt brangesnio man už tai,
Ką aš nusiperku ir valgau? Būtent to,
Ką aš taip branginu, pasigendu dabar.
Nelabai sunkiai išverčiamas yra ir vienas komedijos „Karys pagyrūnas“ kalambūras, besiremiantis dviem žodžio „talus“ reikšmėmis: „kulnas“ ir „lošimų kaulelis“. Kadangi Romoje azartiniai žaidimai kauleliais buvo draudžiami, Periplektomenas perspėja šeimyną, kad per pietų vaišes nebūtų lošiama. Palestrijonas Periplektomeno paliepimą supranta savaip: jam atrodo, kad šeimininkas liepė daužyti vergų kojų kulnus:
Per. atque adeo ut ne legi fraudem faciant aleariae,
adcuratote ut sine talis domi agitent convivium.
Pal. Nescio quid malefactum a nostra hic familiast, quantum audio:
ita hic senex talos elidi iussit conservis meis (Miles, 165–168).
Ši vieta išversta taip:
Per. Kad įstatymo, kaip kaulais lošti jie nelaužytų,
Padarykit, kad be kaulų keltų pokylį namie.
Pal. Eibių bus kokių pridarius mūs šeimyna, kaip girdžiu,
Kad suknežint kaulus liepė senis mūs namų vergams.
Toks vertimo variantas apskritai nėra blogas, nes čia irgi žaidžiama dviem vieno žodžio reikšmėmis, tačiau kad tekstas būtų tikslesnis ir suprantamesnis, ne pro šalį būtų čia žodį „kaulai“ pakeisti mažybine forma. Juk sakome ne „lošia kaulais“, bet „lošia kauleliais“, „lošia kauliukais“. Pateikus mažybines formas vertimas skambėtų aiškiau. Periplektomenas tuomet įsakytų: „Kad draudimo lošt kauleliais jie nelaužytų, / Padarykit: be kaulelių lai bus pokylis namie.“ O Palestrijonas dūsautų: „Eibių bus kokių pridarius mūs šeimyna, kaip girdžiu, / Kad kulnų suknežint liepė senis kaulelius vergams.“
Tačiau daugumos kalambūrų vertėjams įveikti nepavyko. Štai „Dvynių“ vergas sudėlioja kalambūrą skelbdamas savo ištikimybę šeimininkui ir tarytum su juo susitapatindamas:
ego ita ero ut me esse oportet;
metum id mihi adhibeam, culpam abstineam, ero ut omnibus in locis sim praesto (Men., 981–982).
Matome, kad jis žaidžia lotyniškai vienodai skambančiomis veiksmažodžio „būti“ būsimojo laiko pirmojo asmens ir žodžio „šeimininkas“ naudininko linksnio formomis.
Lietuviškame variante jokio žaismo nerandame:
Aš savo pareigoms nenusidėsiu,
Aš nuolat stengiuos patarnauti ponui.
Šį kalambūrą įkąsti tikrai sunku. Nebent galima būtų iš reto žodžio „šeimikuoti“, reiškiančio „dūkti“, „išdykauti“, pasidaryti panašų į „šeimininkas“ daiktavardį: „Šeimikininku niekad aš nebūsiu. / Bijosiu ir nenusikalsiu, šeimininkui patarnausiu.“ Tikriausiai dar galima žaisti žodžių „ponas“ ir „ponamis“ (pogrindis) sąskambiu: „Aš ponui būsiu toks, kaip dera man: / Bijosiu jo, nenusikalsiu, būsiu tvirtas ponamis.“
Komedijos „Karys pagyrūnas“ pradžioje dėdamas kario liepimą nušveisti skydą, Plautas žaidžia dviem lotyniško žodžio „acies“ reikšmėmis: žvilgsnio ir kautynių eilės:
ut, ubi usus veniat, contra conserta manu
praestringat oculorum aciem in acie hostibus (Miles, 3–4).
Lietuviškame vertime kalambūro nėra:
Kai reiks į kovą stot su priešais iš arti,
Lai žiburiuodamas apžlibins jiems akis.
Čia gal buvo galima pasiekti šiokio tokio atitikmens pasinaudojus žodžio „akys“ sinonimu „kukulainės“: „Lai lyg kukuliai priešai stings bemat, / Kai kukulaines išverstas apžlibins jiems.“ Galima, žinoma, pakartoti ir žodį „kukuliai“, suteikiant jam ir valgio, ir akių reikšmes: „Lai lyg kukuliai priešai stings bemat, / Kai išverstus jų kukulius apžlibins jiems.“
Dar vieną šios komedijos kalambūrą sudaro žodžių „dolum“ (klastą) ir veiksmažodžio „dolamus“ (aptašome, apdirbame) sugretinimas:
si hodie hunc dolum dolamus,
Quid tibi ego mittam muneris? (Miles, 938–939)
Lietuviškame variante pakartojimą randame, tačiau juokavimo įspūdžio jis nesukuria, nes kartojama ta pati žodžio reikšmė, taigi nėra jokios netikėtos sandūros:
jei klastą suklastosim,
Ką duosiu tau aš dovanų?
Daugiau humoro pasakymas įgytų pavartojus žodį „klastelėti“ (sėstelėti, kiek prisėsti): „Jei klastelės klasta šiandieną mūs.“ Arba galima griebtis žodžio „klastu“ (šuoliais, bėgčia): „Jei šiandien klastą mes klastu atliksime.“ Gal būtų įmanomas ir toks variantas: „Jei šiandien šią apgaulę sugauliosime“ (gaulioti – po truputį gauti, gavinėti).
Tos pačios komedijos pabaigoje autorius juokauja naudodamasis žodžių „paleidi“ („mittis“) ir „romus“ („mitis“) garsiniu panašumu:
Lo. Verberon etiam, an iam mittis?
Py. Mitis sum equidem fustibus (Miles, 1424).
Vertime jokio sugretinimo nerandame:
Od. Dar jam duoti ar paleisti?
Pirg. Minkštas aš jau nuo lazdų.
Turbūt būtų buvę geriau, jei į vergų baudėjo klausimą Pirgopolinikas būtų atsakęs taip pat skambančiu žodžiu. Kailialupys galėtų paklausti: „Dar vytinės?“ Tuomet Pirgopolinikas turėtų atsakyti: „Jau vytinė liko iš manęs tiktai.“ Arba galima žaisti žodžiu „rykštė“. Kailialupys klaustų: „Pliekti rykšte, ar gana?“ Nuplaktas karys dejuotų: „Rykštė liko iš manęs.“ Abiem čia pasiūlytais atvejais būtų žaidžiama dviem skirtingomis tų pačių žodžių („vytinė“ ir „rykštė“) reikšmėmis: „žabas“ ir „lieknas, liesas žmogus“.
Komedijos „Amfitrionas“ Merkurijus, nepatenkintas savo gebėjimais muštis, pašaipiai apie save kalba sugretindamas žodžius „malam“ (skruostą) ir „male“ (blogai):
ferire malam male discit manus (Amph., 315).
Vertime smagi dievaičio nuoskauda neatsispindi:
Nemoku duot į žandą.
Geresnis būtų buvęs toks prisipažinimas: „Nemoku skrosti skruostų.“
Kitą Plauto žaidimą žodžiais „vero“ (tikrai) ir „verbero“ (nenaudėlis, niekšas) vertėjas išvertė rimtai:
MERC. Ain vero?
SOS. Aio enim vero.
MERC. Verbero (Amph., 342).
Merk. Ar tikrai sakai?
Sos. Tikrai.
Merk. Tu niekšas!
Plauto aukštybes pasiekti sunku, tačiau turbūt truputį daugiau žaismingumo būtų suteikusi būdvardžio „tikra“ ir nenaudėlį reiškiančio žodžio „netikėlis“ sąsaja: Merkurijus klaustų: „Tai tikra?“ Sosijas patvirtintų: „Tikra.“ Merkurijus tartų: „Tu netikėlis.“ Galima siūlyti ir tokią išeitį. Daugybei grybauti mėgstančių lietuvių, žinančių, kad žodis „tikrinis“ yra žodžio „baravykas“ sinonimas, gal būtų ir juokinga, ir suprantama sąsaja su šiuo grybu. Tuomet vyktų toks pokalbis – į Merkurijaus klausimą „Tai tikra?“ Sosijas atsakytų: „Tikra.“ Tada Merkurijus galėtų sakyti: „Ne tikrinis tu.“ Žinoma, tokio varianto trūkumas tas, kad jis būtų pernelyg nutolęs nuo romėnų pasaulio, nes romėnai baravykų, kaip ir daugelio kitų grybų, nepažinojo.
Lotyniškas žodis „minor“ reiškia ir „mažesnis“, ir „jaunesnis“. Žodis „maior“ irgi turi dvi reikšmes: „didesnis“ ir „vyresnis“. Autorius nepraleidžia progos jomis nepasismaginęs norėdamas pasakyti, kad dvynių tėvas ne tas pats: jaunesniojo tėvas yra dievas, o vyresniojo – žmogus:
verum minori puero maior est pater,
minor maiori (Amph., 484–485).
Nors lietuvių kalboje šių žodžių reikšminiai atspalviai irgi tokie pat, vertime jais nepasinaudota. Vietoje dviejų jame pateikti keturi skirtingi žodžiai, tad kalambūro dvasios šiose eilutėse nebelikę:
Jaunesnio vaiko tėvas kilmingesnis bus,
Vyresnio – žemesnės kilmės.
Kadangi lietuvių kalbos, kaip ir lotynų, žodis „mažesnis“ reiškia ir nedaug amžiaus turintį vaiką, ir nežymios padėties visuomenėje žmogų, tai gal vertėjo palikti abu Plauto vartotus žodžius. Pasitelkus tos pačios šaknies veiksmažodį „vyresniauti“, reiškiantį „būti vyresniuoju“, „tvarkyti“, galima ne idealiai, bet nors truputėlį sėkmingiau išversti taip: „Taigi mažesnio tėvas vyresniaus, / O vyresnėlio bus mažesnis.“
Labai nelengva verčiant susidoroti ir su dar vienu šios komedijos kalambūru. Alkmenė galvoja, kad Sosijas meluoja, ir pagrasina, kad dėl tokio elgesio jam bus blogai („tu malum habebis“, Amph., 721), o vergas, manydamas, jog ji yra nusikaltusi šeimininkui, pasigriebęs tą patį žodį „malum“ (blogybė, nelaimė), sugretina jį su kitu tokio pat skambėjimo žodžiu „malum“ (obuolys):
Enim vero praegnanti oportet et malum et malum dari,
ut quod obrodat sit, animo si male esse occeperit (Amph., 723–724).
Vertėjas šį kalambūrą aprašė paaiškinimuose4, o komedijos tekste pateikė tiesioginę prasmę:
Reik nėščiai gerai įkirsti – ne, paduoti obuolį,
Lai turės ką graužti, jei širdy darysis negerai.
Paieškojus žodžio su panašiais garsais kaip žodis „obuolys“, galima rasti žodį „oblius“. Kalambūras išeitų gal ne visiškai tobulas, bet šiokią tokią šypsenėlę žiūrovams ir skaitytojams turėtų išspausti. Alkmenė, vildamasi, jog šeimininkas pasielgs tinkamai, turėtų žodžiui „obliuoti“ suteikti perkeltinę reikšmę grasindama vergui, kad šeimininkas jį išplaks: „Tau nugarą, kaip jam ir dera, nuobliuos.“ O Sosijas, būdamas įsitikinęs, kad ją reikėtų nubausti, pasičiupęs tą patį žodį, galėtų juo žaisti taip: „Išties tai pačiai nėščiajai reikėtų obliaus, obuolį paskui / Paduot, tegraužia sau, jei bliaukti ims.“
Aliteracijos ir asonansai
Be kalambūrų, Plautas juokauja žaisdamas priebalsių ir balsių kartojimais. Tokių pakartojimų randame devynias galybes, ir jų vertimai rodo, kad vertėjams su jais susidoroti irgi nebuvo lengva. Kai kur, tiesa, pavyko neblogai. Pavyzdžiui, garso k aliteracija Plautas pabrėžia raginimą veikti greitai:
reperi, comminiscere, cedo calidum consilium cito (Miles, 226).
Vertime ją atliepia tokia pat aliteracija:
Sugalvok ir pramanyki, ir, kol karštas, planą klok.
Piktas grūmojimas išsakytas kartojant garsą f:
pol ego hodie ob istaec dicta faciam ferventem flagris (Amph., 1030).
Vertime girdime šnypščiamuoju š išreikštą grasinimą, dar pastiprintą afrikatos dž:
Tau, dievaž, dėl šitų žodžių šiandien nugara peršės!
Idant žodis „virga“ (rykštė) išryškėtų ir pabrėžtų grasinimą, Plautas keturis kartus pakartoja garsą v:
nisi quidem hic agitare mavis varius virgis vigilias (Miles, 216).
Vertime šią aliteraciją atitinka garso r kartojimas:
Jei nenori neužmigti rykščių nukarštas margai.
Nepeiktinai perteiktas toks asonansas:
Album an atrum vinum potas? (Men., 915)
Kokį vyną tu geri?
Baltą ar dažniau raudoną?
Žinoma, daug kur norėtųsi tikslesnio kartojamų garsų atspindžio. Pavyzdžiui, kartodamas garsą m vienas komedijos veikėjas siekia vis priminti pirmojo eilutės žodžio „mala“ (bloga) reikšmę:
Mala mulier mers est (Miles, 895).
Vertime garsas m pakartotas du kartus, tačiau autoriaus siekio neatspindi:
Blogybių maišas moteris.
Čia turbūt derėjo verčiau nenutolti nuo Plauto siūlymo ir pateikti garsu m prasidedantį pirmąjį žodį. Pavyzdžiui: „Menkybių maišas moteris“, taip pabrėžiant moters prigimties trūkumą.
Išsigandęs Sosijas kartoja pražūtį skelbiantį garsą p:
Perii, pugnos ponderat (Amph., 312).
Vertime jo drebėjimas garsais neišreikštas:
Galas man! Svarina kumščius.
Tačiau šio veikėjo išgąstį išsakyti nėra sunku. Pavyzdžiui, galima pasitelkti dantims kalenant ištarto garso k kartojimą: „Kemša kumščius! Krisiu aš.“ Arba: „Kemša kumščius! Kapas man.“
Staigiam vietos pakeitimui išsakyti Plautas irgi pasitelkė aliteraciją:
sed facinus mirum est, quo modo haec hinc huc transire potuit (Miles, 418).
Vertime jos nematyti:
Tik baisiai nuostabu, kaip ji galėjo čia prasmukti.
Šioje vietoje buvo galima bandyti pateikti tokį ar panašų sakinį: „Nuostabu, kaip ji galėjo čiaukšt iš čia čionai prasmukti.“
Neįleidžiamas namo Amfitrionas šaukia:
aperite hoc. heus, ecquis hic est? ecquis hoc aperit ostium? (Amph., 1020).
Vertime aliteracijos nėra:
Atidarykit, ei, jūs ten! Duris, sakau, atverkit man!
Tačiau čia priebalsio kartojimo atmainą pateikti nėra labai sudėtinga. Pavyzdžiui: „Duris darykit! Delsiat ko? Aū! Duris ar kas atvers?“ Arba: „Vergai, vikriau su velkėmis! Ar veikiai kas atvers duris?“
Pasipiktinęs Skeledras du kartus kartoja garsą f:
edepol facinus fecit audax (Miles, 309).
Vertime pakartojimo nėra:
Dievaži, koks įžūlumas.
Šiam kartojimui nesunkiai galima rasti kad ir tokį primityvų pakaitalą: „Dievaž, padarė pikta įžūliai.“
Sosijas bando prieštarauti šeimininkui tris žodžius pradėdamas garsu m:
Merito maledicas mihi (Amph., 572).
Vertime regime tik du pakartotus priebalsius:
Teisingai tu pyktum.
Jie atsirado turbūt atsitiktinai, nes jei vertėjas būtų siekęs visiško aliteracijos atitikmens, būtų parašęs „Teisingai triuškintumei tu mane“ ar panašų sakinį. Iš tikrųjų pakartoti tris priebalsius čia nėra sunku. Dar galima sakyti, pavyzdžiui: „Pelnytai piltumei purvais mane“; „Pelnytai plūstumei pykčiu“ ir pan.
Nėra aliteracijos ir šios eilutės vertime:
nam id proderit mihi, militi male quod facietis ambae (Miles, 892).
Man eis į naudą vis, ką bloga padarysit kariui.
Čia labiau būtų tikęs kad ir toks variantas: „Kartaus ką kariui jūs iškrėsit, man išeis į naudą.“
Skiemenų kartojimai
Komedijų autorius dažnai juokauja kartodamas tuos pačius ar labai panašiai skambančius skiemenis. Kai kur vertėjams pavyko rasti visai tinkamų atitikmenų.
Tyčiodamasis iš vien prisikirsti planuojančio žmogaus Plautas kartoja valgių gaminimo žodžiams būdingą skiemenį „ko“, dar papildytą junginio „kv“:
Quis id coxit coquos? (Men., 141)
Vertėjas pateikė tikrai vykusį variantą:
Kokio jis kepėjo keptas?
Vergas, stengdamasis šeimininkui pasirodyti esąs uolus, pabrėžia jo viršenybę ir savo padėties supratimą:
Et memor sum et diligens, ut quae imperes compareant;
non ego cum vino simitu ebibi imperium tuom (Amph., 630–631).
Vertime išgirstame jo pastangas pabrėžti atsidavimą šeimininkui:
Pasistengsiu, kad jie viską padarytų, ką sakei.
Tavo įsakų juk neišgėriau su vynu kartu!
Vienoje eilutėje Plautas pakartojo du skirtingus skiemenis:
quem dolum doloso contra conservo parem (Miles, 198).
Ši eilutė išversta pakartojus tik du skiemenis, kitų dviejų kartojimas pakeistas aliteracija:
Kokią klastą prieš klastingo vergo pinkles panaudoti.
„Dvynių“ veikėjas Menechmas I prašo:
Scin quid volo ego te accurare?
Jam atsakoma pakartojus tą patį skiemenį „cu“:
Scio, curabo quae voles (Men., 207).
Lietuviškame vertime šį pakartojimą randame:
Padaryk man paslaugėlę / Padarysiu viską tau.
Senas žmogus ragina save žengti vikriau kartodamas skiemenį „pro“:
gradum proferam, progrediri properabo (Men., 754).
Lietuviškame tekste pakartoti tik du skiemenys:
Bet aš turiu pagreitint savo žingsnį / Ir pasiskubint.
Į Menechmo I klausimą, kuo kvepia laikomas rankoje apsiaustas, Šepetys atsako:
Furtum, scortum, prandium (Men., 170).
Matome, jog galūninių garsų „rtum“ pakartojimu vagiliavimą Šepetys susieja su kekšavimu, o trečiuoju, jau kitokiu, bet truputį panašiu skiemeniu „ium“ nurodo jų ryšį su lėbavimu.
Vertėjas pateikė tokį lietuvišką variantą:
Kekšėm, vaišėm, vagyste.
Labai peikti tokio pasirinkimo negalime, tačiau turime pripažinti, kad jam stinga vagiliavimo ir kekšavimo sąsajos. Todėl sėkmingesnis būtų buvęs atsakymas „Gribšėm, kekšėm, vaišėmis“ ar panašus.
Smagiai kartodamas tuos pačius skiemenis kito sąskaita gyvenantis parazitas prisipažįsta turįs daug žinoti apie savo išlaikytoją, kad galėtų pataikauti, nes nevalgant pradės daugėti dantų:
auribus perhaurienda sunt, ne dentes dentiant (Miles, 34).
Vertime randame tik du pakartojimus:
Klausyk ausim, kad dėt ko būtų ant danties.
Tačiau ir tiksliau perteikti prasmę (kadangi „dentire“ reiškia „kaltis dantims“), ir atspindėti Plauto pabrėžtą juokelį galima pavartojus lietuviams gerai žinomą grėblio arba kito kokio įrankio dantų dėjimą ar taisymą apibūdinantį veiksmažodį „dantyti“: „Man reikia ausylų ausų, kad dantys nesidantytų.“
Pasivertęs Amfitrionu Jupiteris kalba Alkmenei esąs prisiekęs, kad grįžęs namo atliks reikiamas apeigas, ir skiemens pakartojimu pabrėžia priesaikos reikšmę:
apud legionem vota vovi (Amph., 947).
Vertime kartojimo nėra:
vykdamas karan, aš įžadus daviau.
Čia vertėjo turbūt paprasčiausiai neapsižiūrėta, nes juk galima buvo pasakyti „žadėjau įžadus“, „žadėjau žadinį“ ar panašiai.
Komedijoje „Karys pagyrūnas“ davęs vergui graikišką vardą Skeledras, Plautas žaidžia gretindamas jo pradžią su lotynišku žodžiu „scelus“ (piktadarybė), romėnų tariamą „skelus“, ir suteikdamas kartojimui kalambūro bruožų:
Quod ego, Sceledre, scelus ex te audio? (Miles, 289)
Šiam atvejui vertėjas pasiūlė su vergo vardu nesusijusį variantą:
Meluoji, makinas mekny!
Purviną mikčių reiškiantis junginys „makinas meknys“ vertintinas labai teigiamai, nes išsako ir panieką, ir pasipiktinimą. Tad gaila, kad tokia atmaina pasinaudota tik šioje vietoje. Netrukus Plautas tą patį žaidimą pakartojo:
nescio quae te, Sceledre, scelera suscitant (Miles, 330).
Vertime jis neatspindėtas:
Ji, sakau, namie, Skeledrai. Ko, po plynių, prikibai?
Trečią sykį tų pačių skiemenų kartojimas skelbia Skeledrą esant piktadarysčių viršūnę:
tun, Sceledre, hic, scelerum caput,
meam ludificavisti hospitam ante aedis modo? (Miles, 494–495)
Vertėjas čia stengėsi perteikti pasipiktinimą ir sukūrė Plauto neišsakytos bausmės už piktadarystę užuominą pasitelkdamas skiemenų „ka“ pakartojimu papuoštą metaforą, o į vergo vardo sąsają su žodžiu „piktadarystė“ dėmesio nekreipė :
Na, Skeledrai, kartuvių kably,
Tu mano viešnią užgavai šit prie namų.
Siekiant šio žaismo vertimo atitikmens vieningumo visoje komedijoje, matyt, galimi du keliai. Galima pakeisti komedijos vergo vardą kokiu nors lietuvišku žodžiu. Pavyzdžiui, davus jam vardą Ardas, galima žaisti žodžiais „ardyti“, „ardinėti“ ir panašiais. Kitu, turbūt geresniu keliu einant galima gretinti su Skeledro vardu žodžius „skelti“ ar „skeltuvas“. Tuomet minėtos eilutės galėtų skambėti taip: „Ką čia, Skeledrai tu dabar skeli?“ (Miles, 289); „Skeledrai, kas čia skelia tavo užmačias piktas?“ (Miles, 330); „Skeledrai, tu skeltuvas užmačių piktų“ (Miles, 494).
Kitoje šios komedijos vietoje Plautas sviedė juokelį, sudarytą iš vienodai skambančių žodžio „ora“ (kraštas, riba) ir žodžio „orationis“ (kalbõs) dalių:
postquam adbibere auris meae tuae oram orationis (Miles, 883).
Šios eilutės vertime jokio žodžių žaismo neregime:
Vos tavo žodžiai mano ausį spėjo kiek pasiekti.
Gaila, kad taip atsitiko, nes šis juokavimas nėra neįkandamas. Galima pasiūlyti jį versti, pavyzdžiui, pasinaudojus „šnekos“ – „šneikšti“ (šiukšlinti, teršti) garsiniu panašumu: „Vos tavo šnekos šneikšti baigė man ausis.“ Galima dar pasinaudoti žodžių „sakalas“ (kalba, pasakymas) ir „sakai“ (medžių derva) garsų sutapimu: „Vos tavo sakalo sakai užlipdė man ausis.“ O gal geriausia būtų žaisti žodžių „ausčioti“ (tauškėti) ir „ausis“ sugretinimu: „Vos ausčiot į ausis baigei tu man.“ Arba: „Vos pabaigei tu ausčiot į ausis man.“
Išpeikęs šeimininką už užkrautą užduotį Sosijas atsikvošėja prisiminęs, kad pirmiausia turėtų padėkoti dievams už grįžimą namo, ir priekaištauja sau, kartodamas skiemenį „ver“:
Sum vero verna verbero (Amph., 180).
Lietuviškame tekste jis nieko nekartoja:
Tikrai nedoras vergas aš.
Galima būtų pasiūlyti šį vertimą pakeisti tokiu ar panašiu sakiniu: „Ne tarnas, tik tarkšlys ir tranas aš.“
Pagyrų kariui puokštę pataikūnas išsako kartodamas skiemenį „for“:
fortem atque fortunatum et forma regia (Miles, 10).
Vertime skiemenų kartojimo nėra, galime įžvelgti tik aliteraciją (neaišku, atsitiktinę ar pavartotą sąmoningai):
Gražaus kaip karalaičio, didvyrio drąsaus.
Pakrapščius pakaušį galima buvo rasti tikslesnių atitikmenų. Kad ir tokį: „Dalgaus, dalingo ir dailaus karališkai.“
Komiško įspūdžio Plautas siekė graikiškų patronimikų priesagą „-ωνίδης“ („-ωνίδας“) naudodamas mėsos gaminių daliai ir rūšiai nusakyti:
glandionidam suillam, laridum pernonidam (Men., 210).
Iš žodžių „glandium“ (pažandė) ir „perna“ (kumpis) sukurti patroniminiai naujadarai romėnams, be abejo, atrodė juokingi. Šalia jų netikėtai smagiai turėjo nuskambėti ir tarp jų įterptas niekaip neperdirbtas lotyniškas žodis „laridum“ (lašiniai), kurio garsų junginys „id“ nėra priesaga, o šaknies dalis, komedijos autoriaus išradingai sugretinta su graikišku vardų darybos sufiksu. Šios eilutės vertime patroniminių priesagų nėra:
Tegul kumpio atgabena, paršiukėlį, lašinių.
Nelygiaverčio, bet truputį panašaus į Plauto sumanymą įspūdžio turbūt buvo galima pasiekti pasinaudojus lietuviškomis priesagomis „-aitis“ ir „-aitė“, be kitų, turinčių ir patroniminę reikšmę. Išeitų, pavyzdžiui, tokia eilutė: „Pažandaitę ir kumpaitį, lašinaičių neškit čia.“
Pakartojimu papuoštas metaforinis padėties apibūdinimas „ludo luto“ (Miles, 325) išverstas pažodžiui: „žaidžiu purvu“. Nors galūninio balsio u pasikartojime ir esama šiokio tokio originalo atšvaito (gal ir atsitiktinio), tačiau turime pripažinti, kad galima rasti ir stipresnių atspindžių. Pavyzdžiui, „maknoju madarą“; „lošiu lioliu“; „dumbloju dumblą“ ir pan.
Rutuliojantis muštynių sumanymui, Plautas žaidžia žodžių „exossare“ (išimti kaulus) ir „os“ (burna) garsų sutapimu:
Exossatum os esse oportet quem probe percusseris (Amph., 318).
Vertime panašių garsų nėra:
Kaulai išbyrės, matysi, jeigu tvosi jam kaip reik.
Galima pasiūlyti tokį šios vietos pakaitalą: „Reikia trenkti į makaulę, kaulus išdaryt smagiai.“
Apyaušrio pradžią Alkmenė nusako vienodomis mažybinėmis priesagomis:
Primulo diluculo abiisti ad legiones (Amph., 737).
Vertime jos siekis neatsispindi:
Pradėjus aušti, vėl atgal tu išvykai.
Gaila, kad taip atsitiko, nes ankstyvą rytmetį lietuviškai turbūt lengviausia pabrėžti vartojant ir mažybines priesagas, ir skiemenų pakartojimų turinčius tradicinius žodžių junginius: „Aušrelei auštant (Švieselei švintant; Brėkšmelei brėkštant) pas karius savuosius išvykai.“
Neaišku, kodėl be atgarsio vertime liko Plauto pabrėžtas skiemuo „stult“:
nisi sis stultior stultissimo (Amph., 907).
Juk šitaip elgias neišmanėliai, kvailiai!
Pakartoti buvo galima, pavyzdžiui, taip: „Nebent esi kvailų kvailiausias.“
Vertėjai numojo ranka ir į šiuos pakartojimus: „Serviendae servituti ego servos instruxi mihi“ (Miles, 745) – „Paslaugoms visokioms pulką aš vergų įsitaisiau“; „redeo nunc demum domum“ (Men., 635) – „Aš, tuomet tave palikęs tik dabar tesugrįžtu“; „atque in horum familiam / frustrationem hodie iniciam maxumam; / post igitur demum faciam res fiat palam / atque Alcumenae in tempore auxilium feram“ (Amph., 874–877) – „sukelsiu baisų sąmyšį / Jo namuose. Galop jiems visą paslaptį / Atskleisiu ir Alkmenei pats pagelbėsiu“; „Nimis doctus dolus“ (Miles, 248) – „Planas, dievaži, gudrus“; „strepitus, crepitus, sonitus, tonitrus: ut subito, ut propere, ut valide tonuit“ (Amph., 1062) – „Staiga bildesys, švilpimas, perkūnas taip trenkė – visai iš arti!“; „incommoditate abstinere me apud convivas commodo / commemini et meae orationis iustam partem persequi“ (Miles, 644–645) – „Vaišėse neišsišoku ir nesu nemandagus, / Moku saiką išlaikyti ir žinau, kada kalbėti“; „Quasi supellex pellionis, palus palo proxumust“ (Men, 404) – „Labai tvirtai, / Lyg dėžė, kur kailius deda, jojo šonai sukalti.“
Tokių pavyzdžių, deja, galima pririnkti daug.
Žodžių kartojimai
Su žodžių kartojimais vertėjai tvarkėsi truputį sėkmingiau, nors neapsižiūrėjimų ir čia pasitaiko.
Pavyzdžiui, norėdamas smarkiai pasiteisinti tarnas kartoja pabrėžtą, į eilutės pradžią iškeltą neiginį „neque“, o šeimininkas jį mėgdžioja norėdamas pašiepti:
Luc. neque equidem heminas octo exprompsi in urceum
neque illic calidum exbibit in prandium.
Pal. Neque tu bibisti? (Miles, 831–833)
Vertime kartojasi veiksmažodžiai su neigiamu priešdėliu, tačiau neregime siekio neiginį pabrėžti atskiru žodžiu eilutės pradžioje:
Lukr. Nė aštuonių gal puslitrių nebus, kuriuos
Aš jam įpyliau į ąsotį karštojo,
Ir to dar neišgėrė jis per pusrytį.
Pal. O tu negėrei?
Truputėlį pataisyti šį dialogą nėra sunku. Tarnas galėtų aiškinti: „Nė aštuonių saikelių neįpyliau į ąsotį jam, / Nė karšto neišgėrė pusryčiaudamas.“ Tai išklausęs šeimininkas ironiškai tartų: „Nė tu negėrei?“
Tvirtai įsitikinęs, kad Alkmenė jo nekantriai laukia, Amfitrionas tai išreiškia tokiu sakiniu:
certe enim med illi expectatum optato venturum scio (Amph., 658).
Sosijas pakartoja svarbiausius šeimininko eilutės žodžius, tuo tarsi norėdamas parodyti, kad ir jis ne prastesnis, o žiūrovai tikriausiai šypsojosi išgirdę tokius jo norus:
Quid? me non rere expectatum amicae venturum meae? (Amph., 659)
Vertime šio žodžių žaismo nėra:
Amf. Ilgisi tikrai manęs žmona. Oi, kaip jinai nudžiugs!
Sos. Ką? Manai, kad mano draugė nebelaukia jau manęs?
Čia galėjo vykti toks pokalbis: „Išsiilgtas jos ir lauktas parvykstu, tikrai žinau. / Kaip? Ar aš neišsiilgtas savo draugės parvykstu?“
Nepakartotų žodžių ar per mažai kartojimų randame ir kitose komedijų vietose. Pavyzdžiui, lietuviškai neišreikštas matronos tėvo susirūpinimas dukters sveikata vis kartojant žodį „sveika“:
Salva sis. salven advenio? salven accersi iubes? (Men., 776)
Būk sveika. O ar jūs gerai gyvuojat?
Plautas šypsosi, leisdamas veikėjams perdėtas liaupses išreikšti žodžio „pernelyg“ kartojimu, o vertime šio padauginimo nėra:
quae amat hunc hominem nimium lepidum et nimia pulchritudine,
militem Pyrgopolynicem (Miles, 998).
Tum autem illa ipsa est nimium lepida nimisque nitida femina (Miles, 1003).
Meile degdama narsiajam štai Pirgopolinikui
Dėl jo grožio nuostabaus
Ir pati jinai gražuolė ir garbinga moteris.
Taigi, trūkumų pasitaiko, bet apskritai Plauto pakartotus žodžius vertėjai pastebėjo dažniau. Toliau pateikisime tokių pavyzdžių.
Įsakmus lotyniškas liepimas tinkamai išreikštas ir lietuviškai:
sapienter habeatis curae, quae imperavi atque impero (Men., 991).
Tai, kas liepiama ir liepta, padarykit man skubiai.
Nekantraujančio Pleusiklio kartojamą žodį „mora“ gražiai atitinka lietuviškos šaknys:
mulier profecto natast ex ipsa Mora;
nam quaevis alia quae morast aeque, mora
minor ea videtur quam quae propter mulieremst (Miles, 1292–1294).
Iš tikro moteris yr Gaišaties duktė.
Juk niekur niekados nereikia gaišti tiek,
Kiek laiko gaištame dažnai per moteris.
Aštuonis kartus pakartotą „iustus“ tiek pat kartų atliepia lietuviško žodžio „doras“ šaknies garsai:
iustam rem et facilem esse oratam a vobis volo,
nam iusta ab iustis iustus sum orator datus.
Nam iniusta ab iustis impetrari non decet,
iusta autem ab iniustis petere insipientia est
quippe illi iniqui ius ignorant neque tenent (Amph., 33–37).
Aš jus prašau tik doro daikto, nesunkaus.
Juk esate dori kaip aš, prašytojas.
Mat iš dorų netinka nedoros norėt,
Iš nedorų dorybės laukti – jau naivu!
Juk nedori nežino net, kas padoru!
Nors neiškeltas į eilutės pradžią, bet ir lietuviškai, kaip ir lotyniškai, tris kartus nuskamba žodis „parduoda“:
venibunt servi, supellex, fundi, aedes, omnia
venibunt quiqui licebunt, praesenti pecunia.
venibit uxor quoque etiam, si quis emptor venerit (Men., 1158–1160).
Bus varžytynės – už grynus išparduoda viską jis:
Trobesius, žemes parduoda, savo vergus ir baldus,
Jis parduoda net ir žmoną, jei pirkėjas atsiras.
Amfitriono ir Alkmenės dialoge nesusikalbėjimo ašis žodis „dudum“, pavartotas penkis kartus, tiek pat kartų pasirodo ir lietuviškame vertime:
ALC. An te auspicium commoratum est an tempestas continet
qui non abiisti ad legiones, ita uti dudum dixeras?
AMPH. Dudum? Quam dudum istuc factum est? ALC. Temptas. Iam dudum, modo.
AMPH. Qui istuc potis est fieri, quaeso, ut dicis: iam dudum, modo? (Amph., 690–693)
Alkm. Ar tave sutrikdė blogas oras ar būrimai vykt
Į kariuomenę? Į ten juk ketinai ką tik keliaut!
Amfitr. Aš „ką tik“? Kada „ką tik“?
Alkm. Čia pat. Ar netiki? Ką tik!
Amfitr. Kaip galėjo atsitikti? Argi aš „ką tik“ sakiau?
Nepaisant kai kurių pavykusių vietų, tenka pripažinti, kad Plauto komedijų žodžių žaismo vertimui vis dėlto skirta mažokai dėmesio. Vertėjams, matyt, labiau rūpėjo gyva veikėjų kalbėsena, eilėdara ir kiti dalykai, o žodžių žaismas liko paraštėse. Dažniausiai jie pateikė akivaizdesnių ir lengvesnių variantų atitikmenis: mielai pakartojo tuos pačius žodžius ten, kur jiems tai nebuvo sunku, atkreipė dėmesį į aliteracijas, skiemenų pakartojimą ten, kur atliepti šiuos garsų kartojimus neatrodė keblu, o dėl sudėtingesnių atvejų stengėsi nesukti galvų. Deja, daug kur praslydo pro akis ir paprasti sąvokas ar teiginius pabrėžiantys pakartojimai, kuriuos pamėgdžioti būtų buvę nesudėtinga. Taigi lietuviškuose komedijų vertimuose randame per mažai Plauto kalambūrų, aliteracijų ir kitų žodžių žaismo elementų atspindžių.
1 Titas Makcijus Plautas (lot. Titus Maccius Plautus, apie 250?–184 pr. Kr.?) – romėnų komedijų rašytojas.
2 Antikinės komedijos (ser. Pasaulinės literatūros biblioteka). – Vilnius: Vaga, 1989; „Karys pagyrūnas“. – P. 371–443; „Dvyniai“. – P. 445–504; „Amfitrionas“. – P. 505–557.
3 Gaivenis K., Keinys S. Kalbotyros terminų žodynas. – Kaunas: Šviesa, 1990. – P. 242.
4 Antikinės komedijos. – P. 648.
Viktorija Daujotytė. Romano radimasis iš poezijos; arba iš dieviško dykinėjimo
2021 m. Nr. 10
Donaldas Kajokas. Skudurėlių šventė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 293 p.
Trečiasis Donaldo Kajoko romanas – „Skudurėlių šventė“, užbaigia trilogiją, į kurią įeina „Kazašas“ (2007) ir „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ (2012). Po beveik dešimties metų, paženklintų rinktinės „Poezija, o gal ne ji“ (2017). Trilogija jungiama veiksmo vietos, veikėjų, vaizduotės magijos. Naujojo romano jungtis su „Ežeru…“ paryškinta ir viršelio dizainu (dailininkė Asta Puikienė): ežero, pelkės, debesų pilkšvis. „Ežeras …“ ir „Skudurėlių šventė“ – dilogiški ir struktūra, ir siužetu. „Kazašas“ – lyg įėjimas į trilogiją, žmogaus pamatinio klausimo (kas aš?) atvėrimas. Romanų epigrafai kaip kelio ženklai: „Tai baltoji liga“ (Bronius Radzevičius); „ Miražas apgaulingas ne todėl, kad jame nėra vandens, o todėl, kad mes negebame numalšinti troškulio tuo vandeniu, kuris jame telkšo“ (iš upanišadų); „Sunku tai paaiškinti ir geriausia bus nemeluoti“ (Jack Kerouac). Romanų erdvę persmelkiančios aliuzijos į Bibliją, į pamatinius Rytų kultūros tekstus, Rainerio Marios Rilkės, Johanno Wolfgango Goethės, Marcelio Prousto poetiniai pėdsakai. Vanas Fo – kinų dailininkas magas, pranykęs ir išsigelbėjęs savo paties nutapytoje drobėje – lyg puikioje Marguerite’os Yourcenar novelėje „Kaip išsigelbėjo Vanas Fo“. Raugerškio žiedas – jei pasiseks jo potėpiai, paveikslas atgis.
Atskiro ir bendro sąlyčiai atskirumo branduolyje. Vidinės formos problema – bent vienas iš pastebimesnių takų į iš egzistencializmo atsišakojančią hermeneutiką, fenomenologiją, į hermeneutinę estetiką, teigiančią meno kokybę lemiančių vidinių formų gyvastingumo svarbą. Ir būtinybę laiku sustoti. „Sustoti laiku – didis menas, paklūstąs visuotiniam saiko dėsniui; tik aukščiausio rango meistrui šį dėsnį leidžiam truputuką pažeisti“ (p. 185). Aukščiausiojo rango meno žaltvykslė – jos vilionę lemta patirti Jurgiui, Gabrieliaus įsūniui.
Išorinių formų D. Kajoko kūryboje nedaug. Jos nugramzdintos į mitų, archetipų gilumas, į esybių ir nesybių dialektiką. Abejonė išlaikoma: Gabrielius Aušautas, kliovęsis vidinėmis formomis, pajunta, kad ima nebepastebėti, „kad šalia egzistuoja kur kas platesnis pasaulis su savo problemomis, buitimi“, kad jis yra tarsi „pamiršęs“ realų gyvenimą, netgi kaip „užsidirbti pinigų“. Ir dar sykį paklausia: „Tad kas jis toks?!“ (p. 151–152). Bet tokia D. Kajoko „laboratorija“: romanas kaip vidinių (arba dvasios) formų romanas, kuriamas iš esybių ir nesybių. Vidinės formos yra nebūdamos, tik persmelkdamos išoriškumą. Tikra tik tai, kas tikra man, tau, jam.
Metafora – ar ji nėra pirminė esybių ir nesybių sąveika? Kad ir pelkės įsčios, kur Gabrielius jausdavosi saugus (p. 137). Kur šioje metaforoje riba tarp esimo ir nesimo, tarp esybės ir nesybės? Kiek tai suprantama, suvokiama? Lyg tarp kitko mintis: „<…> asmens santykis su poetine kalba rodo jo integralumo laipsnį“ (p. 137). Poetinė kalba yra daugiau, giliau, sudėtingiau nei tik poezija.
Būties romanizavimas D. Kajoko kūryboje vyksta ir tarsi išplėstos poetinės kalbos sampratos erdvėje. Nepapasakojami, nepaaiškinami dalykai, svarbūs romanui, tarsi perimami poezijos. Tad ir keliama romano radimosi iš poezijos, iš poezijos būdravimo rašančiojo sąmonėje tezė.
Žvelgiant tik į XX amžių, nėra visai naujas tas kelias, eitas ir Vinco Mykolaičio-Putino („Altorių šešėly“), ir Boriso Pasternako („Daktaras Živaga“), ir Hermanno Hessės („Stiklo karoliukų žaidimas“), ir R. M. Rilkės („Maltės Lauridso Brigės užrašai“). Bent iš dalies kaip į romaną su poezijos aura galima žvelgti ir į B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“. Tai romanai su intymiojo rašto (dienoraščių, užrašų, laiškų, eilėraščių) intarpais ar bent užuominomis. Iš laiško apmatų „Maltės Lauridso Brigės užrašuose“: „Ar prisimeni neįtikėtiną Bodlero eilėraštį „Une chorogne“ („Maita“)? <…> Jo užduotis buvo toje baisybėje, iš pažiūros grynoje šlykštybėje, įžvelgti būtį, egzistuojančią šalia visos kitos būties. Atrankos ir atmetimo nėra.“ Panaši D. Kajoko nuostata: nieko neatmesti, nėra ribos tarp baisybės ir grožio, bent jau nebaisybės. Ta netikėtai pasirodžiusi nebaisybė (greta baisybės) galėtų rasti vietą ir tarp D. Kajoko esybių ir nesybių. Tarp to, kas yra ir ko nėra, kas yra nebūdamas ir nėra būdamas – bent taip, kad galėtų būti žmogaus suvokiamas. Paradoksas – prieštara, prieštaraujanti įprastam galvojimui, paprastai vadinamam sveiku protu, bet kalbos požiūriu galima – vis labiau tampa D. Kajoko stiliaus žyme. Į klausimą „Ar tu kartais ne narkomanė?“ sintaksė leidžia atsakyti: „Kartais narkomanė…“ („Kazašas“). Ir iš to, ką leidžia sintaksė, lyg pasisukama tikrovės linkui. Jei sutinkame, kad kiekvienoje tikrovėje yra ir netikrovių, sutinkame, kad ir paradoksas kreipia sąmonę į tai, kas galbūt yra kitaip nei įprasta, kas įprastumo pridengta, užstota. Užplaukia tamsus debesis, uždengia saulėlydžio žarą (kaip šio rugsėjo ketvirtosios vakarą), ir dangaus tikrovė kita, baugi, grėsminga. Užplaukimas „Skudurėlių šventėje“ reiškia ir pasikeitimus Gabrieliaus sąmonėje, perėjimus į kitas dimensijas, į sapnus, bet gal ir nesapnus. Ar tai būtinai reiškia psichinį sutrikimą? Nebūtinai. Nėra ribos tarp būtino ir nebūtino. Bet riba yra pasitraukdama ir grįždama. Aklumas ir kaip gilus matymas, sakytume, šypsulingas: „Tapti aklam savo moters senatvei – meilės angelo siųsta malonė!“ (p. 228). Pakanka (pakaktų) eilėraščiui – tik kiek giliau panirti į poetinės kalbos gelmę.
Jau „Kazaše“ prieita tikrovės galutinio tikrumo problema: „Sakytum, atsivėrė dar viena protu nesuvokiama anga tarp sapno ir tikrovės.“ Ir gal ne tik anga. „Skudurėlių šventėje“ ryškėja, kad ir neatskiriamybė, nepaaiškinamas viso susisaistymas. Kas „Kazaše“ dar tik „protu nesuvokiama“, „Skudurėlių šventėje“ apskritai nepaaiškinama. Ir ne tik tai, kas nepasiekiama (kaip Žvaigždės stebuklas, ištikimas to, kas lyg ir neįmanoma). Kai galima lyg kokį credo ištarti: „Pamilau šitą rudenio gėlę“ – ir ta ištartis pakankama „Skudurėlių šventės“ skyriaus pavadinimui. Ir ne iš kokios dvasios gilybės, ne iš dangaus aukštybės ta ištartis. Iš paties paviršiaus. Situacija:
Nedidelis provincijos miestukas, gaivi rugpjūčio naktis, ilga tuštutėlė gatvė.
Ir jos viduriu – iš toli toli – atsvirduliuoja pakaušęs žmogus dainuodamas:
Vėjas išdraskė lapus,
O aš pamilau šitą rudenio gėlę…
Gal ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyriškis, gražiabalsis.
Rankos džinsinio švarkelio kišenėse. (p. 269–270)
Ir klausydamasis tos dainos Jurgis, Gabrieliaus įsūnis, genialus smuikininkas, griežiantis Bacho „Čakoną“, laimintis svarbius konkursus, supranta, kad ta, kurią jis myli, jo „nemylėjo, nemyli ir niekados nepamils dėl labai paprastos priežasties; dėl tokios paprastos, kad neįmanoma suvokti – Akmėja tiesiog negali manęs mylėti“. Belieka ištarti: „Štai ir viskas. Bukas primityvus viskas.“ Genialaus menininko primityvus viskas, tad kelio į priekį nebėra. Dvi mirtys, bet ar tikrai? Jei mirtys matomos skirtingai, tai gal jų ir nėra.
Dar tik pakeliui į eilėraštį ta gatvė su gražiai (ir banaliai) dainuojančiu vyriškiu? Ar jau iš eilėraščio – į kažkokį bendresnį žmogiškųjų prasmių, vilčių ir prarasčių lauką, kurio reikia romanui? Pirmiausia, aišku, žmogui. Kaip Jono Strielkūno – „Žiedas vėjuotą rudens dieną“, bet gal ir ne žiedas, apie jį, bet gal ir ne apie jį… Apie būties gilybę, nepasiekiamą, nepaaiškinamą.
Dvikryptis D. Kajoko judėjimas, jei ir ta ilga tuštutėle gatve – į ir iš. Ir į eilėraštį, ir iš eilėraščio. Eilėraščio sukiojimasis aplinkui, vos tekstas suintensyvėja, jei pajuntamos vibracijos, jei atsiranda sąskambėjimai.
Romano radimasis iš poezijos, iš eilėraščio, kaip Friedricho Nietzschės tragedijos gimimas iš muzikos dvasios… Muzikos dvasia ir „Skudurėlių šventėje“, iš muzikos gimsta tai, kas kitaip negimsta. Ir tragiškieji būties akordai – neišvengiamai. Genijus – grynoji tragiškosios būties galimybė. Jurgiui Aušautui leista tai suvokti, patirti grojant „Čakoną“. D. Kajokui užtenka stiliaus, stilistinės ištvermės perteikti ribinę, kraštutinę menininko būseną. Kaip ir kūniškos meilės ekstazės, to, kas Rytų ezoterikos laikoma ir aukščiausia dvasinio patyrimo forma.
Būsena – D. Kajoko kūryba užsimezga iš sąmonės suintensyvėjimo, dažniausiai lyg iš kažko šypsulingo, lyg ir nieko ypatingo, ničnieko, o tarsi ir pajuntamas tas ničniekas, buvimas nesant, nebūnant. Gabrieliui Aušautui suteikta galimybė nustėrti: „Sakyk, ką nori, o žmogus vis dėlto yra šventas!“ Pajunta šventumą klausydamasis tyro mergaitės dainavimo. Yra šventumas, bet patvirtinamas ne matematikos algoritmais, ne gudriais išvedžiojimais, o išgyvenama, patiriama būsena, patiriama iš kito žmogaus, iš gamtos, iš meno (p. 69). Kažkas staiga sugrąžina Gabrielių prie J. W. Goethės „Fausto“, vartyto tik „žalioje jaunystėje“, kai įsiminė tik vieną frazę: „Sustok, akimirka žavinga.“ Perskaitė, suprato kitus dalykus, svarbiausia dabar pasirodė tai, kad Faustas ryžtasi sandoriui su Mefistofeliu ne iš tuščio įnorio, o todėl, kad priėjo įprasto pažinimo kelio ribą, o klausimai nesibaigė. Mefistofelis pasiūlė žengti ten, kur sąmoningai žmogus nežengia. Labiausiai Gabrielių sukrėtė poemos paprastumas ir paprastumo drąsa: taip, Faustas įvykdė Mefistofelio sąlygą, ištarė: „Sustok, akimirka žavinga“, „tačiau tada į žaidimą įsiterpė dar viena jėga, mįslingiausia, visinteliausia – ji iš pačios Mefistofelio panosės pastvėrė nemirtingąją Fausto esybę ir nusinešė į savo karaliją: kas gėrio siekė ir nerimo, tas išganytas bus, – štai kur slaptoji poemos doktrina, esmių esmė!“ (p. 72–73). Ir ta slaptoji poemos doktrina pasiekiama „naiviausiems buvimo buvėjams – ieškok, nenurimk, nepasiduok, pasitikėk, tikėk…“ (p. 73). Šie buvimo buvėjai ir yra D. Kajokui svarbių poetinių doktrinų įgaliotiniai. Jiems duota suvokti, kad Mefisto šutvei „neleista apstulbti iki amo praradimo, iki giedros žmogiškos beprotybės, šią būseną jie gali tiktai imituoti“ (p. 74).
„Skudurėlių šventėje“ D. Kajokas suintensyvino gamtos poetiką – ir jos kasdieniškumą, ir aukščiausią gamtos patyrimo akimirką – Žvaigždę (lyg primindamas ir Joną Biliūną): „Laiko linija nutrūko, pasaulis tapo neįmanomas. Ir toje saugioje, jokio klaustuko neįsileidžiančioje sąmonės būsenoje sužibo žvaigždė“ (p. 57). Laiko, laiko ir erdvės santykio problema, kaip gryna filosofijos ir negryna, su patirtimi sumišusi egzistencijos problema. Dėl ypatingo sąmonės intensyvumo (net jei jis virsta ir absoliučia tyla) atrodo, kad laikas nutrūksta, pasaulis sustoja vietoje. Faustiškasis „sustok“, kaip antgamtinė valia, veikia ir genialiojo smuikininko Jurgio sąmonėje. Jei ir pajėgi laiką sustabdyti, ar verta tai daryti? Ar verta kištis į tai, ko nepažįsti? Ar verta siekti keisti tikrovę? Ko gali tikėtis?
Kas tu esi? Kas esu aš? Kazašas. Neaiški ir pati neaiškybė. „<…> upė vingiuoja kita kryptimi, nevirkauk, ramina jį ožiabarzdis, jei nuslopinsi savo išdidumą, ir visas atsiduosi tėkmei, jinai vingiuos jau pagal tavo valią“ (p. 293). Ožiabarzdis – tas pats Vanas Fo, protinantis savo mokinį Linį. Jurgis jų valtyje. Su kruopelyte tikrumo, teisybės, pasiryžęs jų neatiduoti, kaip ir to, ką suprato „klausydamasis dainos apie vėją ir rudenio gėlę“.
„Poezija, o gal ne ji“. Arba: „o gal tai jau ne ji“ – temos variacija didžiojoje rinktinėje. Nenusakomo atspalvio geliantis sniegas, kai „Kazašo“ veikėjo sąmonėje virpėte suvirpa eilutės: „koks mėlynas vakaro sniegas / koks sniegas vakaro mėlynas…“ Arba padeklamuojama: „o skaisčiausiai spindės tai kas rodės niekai – / raisto kmynas dėlė Magdalietės plaukai…“ Eilėraščio aimana iš jau nesančios Augustės lūpų: „O tėve, jei tai išprotėjimas, / man gaila tų, kurie neišprotės…“ (p. 160).
Tik dykinėtojas, tik tas, kurį galiausiai aplanko dieviško dykinėjimo (p. 84) būsena, ima jausti po kojomis ir metaforos lieptus. Rastis iš poezijos, vadinasi, pirmiausia iš metaforos, iš nepaaiškinamų sąmonės veiksmų, vienukart ir skaidrių, ir klaidžių. Gabrielius saloje išpuoselėja penkiolikos akmenų sodą. Iš kur bežvelgtum, ant kurio akmens bestovėtum, penkioliktasis lieka paslėptas, nematomas. Dieviškai dykinėti geba tas, kuris jau yra „laisvas žaisti, atsiminti“.
Seno šešiaeilio, vadinamo Slaptojo Vynuogyno Dogma, mįslė, kurią bando išaiškinti uolieji šikdarbiai, nepanašūs į žmones, „tačiau jų pasaulis labiausiai atitinka mūsiškį“. „Jie susitelkę į daugybę partijų, turinčių bemaž vienodą šalininkų skaičių“, o jų programos kyla iš šio šešiaeilio:
kai po gaidžių almėt pradėjo vandenys
ir spindulys prasikalė pro lukštą ryto
prie tako žalvariu vidurnaktį nulyto
po vynuogių rausvėjančiom girliandomis
sėdėjo mylimiausias Dievo angelas
ir pirmą kartą nežinojo šito (p. 234)
Partijų ginčo dėl šio eilėraštuko „esmė ta, kad kiekviena grupuotė skirtingai interpretuoja paskutinę eilutę – ko tasai angelas staiga suprato nežinojęs“ (p. 234). Pateikiamos ir nežinojimo versijos, persmelktos ironijos. Vis populiaresnė tampanti religinė filologinė sekta, vadinamieji šitoistai, kurie minėtojo šešiaeilio pamatiniu segmentu laiko pabaigos žodelį šito – „jį sieja su idėjomis, prasiskverbusiomis iš žmonių pasaulio, tiksliau, iš islamo regiono, ir tvirtina, kad tikroji to žodžio reikšmė yra šiito!“ (p. 235). Kas be ko, kaip galėtų pasakyti D. Kajokas, tai akmuo ir į partinius žaidimus, ir į filologinių „interpretacijų“ brūzgynus, tolinančius nuo kūrinio esmės, jei tokia yra, eilėraštį paverčiančius eilėraštuku.
Galbūt čia ieškotina ir paaiškinimo, kodėl D. Kajoko romanai ne tiek atplyšę, kiek sąmoningai atsiplėšę nuo socialinių pamatų. Kreipiniai į maloningąjį skaitytoją – lyg iš toli, iš aukštai, iš kokių viduramžių. Dvaras, ponai, ponaičiai, tarnai (jei ir tik pagalbininkai). Neaiškūs užsiėmimai. Menininkai. Dideli turtai ir mįslingi santykiai su jais. Dieviškai dykinėjantis didelių turtų branginti negali. Lieka vienintelė tikra socialinė pasija – užuojauta kenčiančiam, sergančiam, ligotam. Bet gydančios Gabrieliaus galios iš jam pačiam nesuvokiamų versmių. Jos pildosi tik iki tol, kol sąmonę pradeda ardyti užplaukimai.
Pristatydamas „Skudurėlių šventę“, D. Kajokas yra bandęs romaną paaiškinti. Ar tai kūrinys apie dviejų vyrų mirtį, išėjimą iš pasaulio? Galbūt, bet knyga yra ir „visiškai apie kita“. Tam kita priklauso žmogaus vidinis budėjimas, priartinantis ir prie genialumo mįslės. Troškimas keisti pasaulį ir traukiantis, ir pavojingas. Jurgis, genialus smuikininkas, aptinka savyje ir galią stabdyti laiką (faustiškosios žavingos akimirkos trokštama versija), bet tai pavojinga. Žmogaus esmė menkai, o gal ir visai nesikeičia. Džiaugsmas atradus ir tai, kas seniai atrasta, kas formuliškai sutelkta į viltį, tikėjimą ir meilę. Ir pasitikėjimas dėsniu, kad šviesa nors truputėliu greitesnė už tamsą, kad gėrio nors per nago juodymą daugiau už blogį, kad iš to trejeto didžiausia yra meilė – ir kaip galingiausia, skaisčiausia kūno pasija, jei ir sapniškai išgyventa Jurgio, ir kaip santūriausias Gabrieliaus atodūsis: „Parlez-moi d’amour.“
Romanas brėžia dvasinės autobiografijos (išdalintos ir sutelktos vienin) kontūrus, poezija užpildo vidines ertmes.
Tai tiek, maloningasis skaitytojau, apie tai ir visiškai apie kita – „Skudurėlių šventėje“.
Jurgis Rudys. Neišsipildžiusio likimo išsipildymas
2021 m. Nr. 5–6
Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019.
2019-aisiais leidykla „Odilė“ išleido stamboką, egzotišku Eglės Juozapos vardu pasirašytą romaną „Juozapa ir jos seserys“, kurį literatūros pasaulis pasitiko sutartine tyla [„Metuose“ (2020 m. Nr. 2) apie šį romaną paskelbta Gintarės Škėmaitės recenzija „Apie meilę, kuri išsipildo neišsipildydama“ – red. past.]. Toji tyla jau sumušė visus karantino rekordus (plg. it. quarantina – keturiasdešimt dienų), todėl saviizoliacinės depresijos neištvėręs kipšas gundo šią kapų rimtį patrikdyti. Žvairiaakis pirmiausia duria pirštu (trepteli kanopa?) į faktą, kad „Odilė“ atsitiktinių knygų neleidžia, o jei išleido ir šiuokart dar užmezgė autofikcinę intrigą, matyt, siūlo daiktą neatsitiktiniam skaitytojui. Skaitytojas juk irgi dalyvauja knygos likime, tą primena Terenciano posakis pro captu lectoris habent sua fata libelli (apytikris vertimas: knygų likimas priklauso nuo skaitytojų gebėjimo jas skaityti ir permanyti). Kipšišką literatūrinį smalsumą kursto ir pavadinimo užuomina į Thomo Manno tetralogiją „Juozapas ir jo broliai“, taip pat į analogiškai įvardytą Janio Rainio dramą, beje, parašytą dviem dešimtmečiais anksčiau už garsųjį vokiečių klasiko veikalą. Feministinė biblinio epo parafrazė – argi neįdomu? Pagaliau, intriguoja itin originali žanrinė paantraštė likimo romanas – turint galvoje, kad nūdienos diskursai bei naratyvai likimus kur kas geriau skandalizuoja nei romanizuoja. Nes žmonės skandalus mėgsta, tai žino ir pradedantysis pinčiukas. Į skandalus nespjauna ir literatūrologai, šitaip jie gauna darbo – gali sau (ne žmonėms) tematizuoti traumines patirtis ir dramatizuoti modalumus, identifikuoti identitetus ir steigti koherentiškas paradigmas. Savo ruožtu pinčiukai gali kikenti ir trinti rankas, kai likimai žiauriai nukrypsta nuo gerovės valstybės kurso, nepaiso sėkmės istorijų ir nesilaiko laimės dietų, kuriomis mus maitina gyvenimo konsultantai, ekspertai bei influenceriai – įtakūnai. Čia išsakytų įžanginių pastabų turėtų pakakti, kad šią knygą tiesiog imtume, skaitytume ir tatai skaitydami permanytume – dabar jau savarankiškai, be chtoniškųjų būtybių paslaugų. Nors prie chtoniškumo dar teks sugrįžti.
Šį likimišką pasakojimą pradeda Eglė, Juozapos duktė, perrašanti „keistą ir net baugų sakinį“ iš palikto motinos rankraščio: „Ir vilkė esu aš pati“ (p. 9). Skaitant paaiškėja, jog tapatinimasis su vilke nesietinas su vilkolakiais ir likantropais, o tėra sulietuvinta ir suliteratūrinta moteriškojo archetipo versija, pastebimai paveikta Clarissos Pinkolos Estés „Bėgančios su vilkais“ įspūdžių (priminsime, jog šioje studijoje feministiškai aktualizuojamas bei idealizuojamas moterų „vilkiškumas“ ir „laukiniškumas“). Tačiau šis likimo romanas – tai ne laukiniško instinktų šėlsmo, o lemtingai mylinčios sielos ir kūno istorija, kurioje svarbu ne likimo peripetijų išpasakojimas, o žmogaus vidujybė ir jos tapsmas kalba. Skaitydami šią knygą imame suvokti, kad jos žanrinė paantraštė savaip logiška, primenanti, jog tik literatūra leidžia įsiskverbti į (kito) žmogaus gyvenimą, patirti jo likimą; tik ji pajėgia padaryti tai, ko neįstengia psichologija, sociologija ar filosofija. Palaipsniui pabrėžtinai nemadingas, dargi „senamadiškai“ stilizuotas pasakojimas tampa netikėtai aktualus, ypač tiems, kas skaitė Alvydo Jokubaičio studiją „Politinis idiotas“ ir prisimena autoriaus tezę, jog modernusis mokslas ir menas ne tik nepažino vidinio žmogaus, bet su juo prasilenkė. Akivaizdus tokio prasilenkimo pavyzdys – jau minėti skandalizuojantys naratyvai, įvairaus plauko komerciniai romanai, kurių varomoji jėga – rinkodaros dėsniai, skatinantys greitą vartojimą ir lengvą virškinimą. Ne paslaptis, kad pastarosios lektūros kepėjos – daugiausia moterys, Lietuvoje energingai platinančios nulietuvėjusį feminizmą ir suplokštėjusį hedonizmą. Žinant, kad, pavyzdžiui, lietuviškųjų meilės romanų autorės reprezentuojasi tokiais vardais kaip Ramunė Le, Lina Ever ar Lavisa Spell, „vintažinis“ Eglės Juozapos vardas suvoktinas ir kaip alternatyva snobiškam susiglobalizavimo geismui, bešakniškumo manijai. Kitaip nei erogeniniu dirginimu užsiimančiuose tekstuose, šiame romane atsiveriama, bet ne atviraujama ir neatsilapojama; laikomasi principo atsidengti prisidengiant. Juozapos charakteryje jaučiame stiprią pasakotojos asmenybę, suimančią gyvenimo prieštaravimus, valingai ir ištvermingai pasitinkančią likimo iššūkius ir praradimų akivaizdoje sugebančią neprarasti gyvenimo skonio, jo prasmės ir vertės pojūčio. Priešsrovinė yra ir bendroji vertybinė knygos nuostata, kurią būtų galima pavadinti idealistine gyvenimo filosofija ir kuri asmeniškai pagrindžiama: „Idealizacijos neįmanoma išvengti. Aukštosiomis savo būties akimirkomis žmogus yra ten, kur kitaip nebūna. Patiria būties idealumą, netrikdomus susitikimus, atsiminimus, gamtos alsavimą, kalbos kilnumą, priartėja prie idealo, nors ir nežino, kas jis yra“ (p. 276).
Šis labiau būsenų, reflektuojamos atminties ir patirties, o ne įvykių romanas yra sykiu vidinės introspekcijos aktas, kuriame persikloja (auto)biografinis, psichologinis, epistolinis, intelektinis, istorinis-socialinis lygmenys. Knygą įmanu skaityti ir kaip tapsmo romano (Bildungsroman) atvejį, pasakojantį bręstančio charakterio, kuriančio save ir pačiu pasakojimu, raidos istoriją. Tokios prozos literatūrinį kontekstą siūlo Igno Šeiniaus „Kuprelis“, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Antano Vaičiulaičio „Valentina“, o etnoso likimo aspektu papildo Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ – lietuvių prozos viršukalnės, ženklinančios svarbią lietuviškojo romano raidos trajektoriją. Palankų literatūrinį klimatą panašiems romanams kuria ir paraliteratūriniai tekstai, kaip antai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Laiškai Sofijai“, Algirdo Juliaus Greimo, Vandos Zaborskaitės, Janinos Degutytės (auto)biografijų intymieji intarpai bei liudijimai. Atsiminimo kalbinis būdas, atsimenančios sąmonės srautas, jo intensyvumas, taip pat intertekstų, asociacijų gausa ir žaismė – visa tai rodo, jog „Juozapa“ – pakankamai modernus, netgi savaip postmodernus kūrinys. Šitai patvirtintų jau Juozapos-Eglės pasakojimo pradžia, skyrius „Graži dar…“, kur tiršta kultūrinių sąskambių su Raineriu Maria Rilke („Negi tikrai tik vieną sykį, tik vieną sykį viskas“, p. 18), Marcelijum Martinaičiu („…ką gelia gyvenimą visą, lyg gyvastį pačią“, p. 22), Auguste’u Rodinu („Aukščiausia žmogaus patirtis iš jo amžinojo pavasario…“, p. 23); iš dar giliau sklindantys – Salomėjos Nėries, Aleksandro Kuprino aidai. Tik jei, pasak M. Martinaičio, „Tai ir buvo, kas niekad negrįžta, / ką visą gyvenimą gelia“ („Atmintys“, XXVIII), šiuokart tai, ką visą gyvenimą gelia, sugrąžinama ir sugrįžta: „Pasakoti – tai grįžti, grįžti į amžinas žmogaus iliuzijas, į žodžius, kuriuose viskas išlieka; labiausiai meilės laiškuose, lizduose, susuktuose iš žodžių, dienoraščiuose, prisipažinimuose“ (p. 23). Grįžimo, susigrąžinimo judesys – tokia šio retro pasakojimo strategija, kurią įgyvendinti padeda dienoraštis, laiškai, jų rašymas kaip autentiško buvimo kultūroje būdas. Šiuo būdu tai, kas nenumaldomai tolsta, vėl priartėja, būtasis kartinis buvo tampa esamuoju yra, nebeišdildomu ir neatšaukiamu. Tiesa, kai kada kultūriniai-knyginiai kontekstai atrodo pertekliniai, sentimentų įkrovomis gožiantys egzistencinę autentiką („<…> ta srovė, kuri nešė ir kėlė, plūdo iš toli, iš giliai, buvo joje Viktorija Colonna, ir buvo joje Knuto Hamsuno Viktorija, ir buvo joje Šatrijos Raganos Viktutė…“, p. 252–253). Arba tiesiog per tiršta grįžinėjimų ir simbolinių užuominų, savo obertonais minkštinančių kieto likimo dūžius: vienoj pastraipoj ir gražiai apšviesti du rojaus obuoliukai, ir dvi Gusto nuotraukos, išimtos iš mėlynųjų laiškų, ir mirštantis drugelis, ir Eglė, labai panaši į tėvą, ir babūnėlė, laikanti tokį panašumą geru ženklu (žr. p. 372–373). Panašūs dalykai likimą, lyginamą su misterija, stumteli melodramos link.
Nesunku pastebėti, jog šis romanas turi ir daugelį tradicinio romano požymių – savitą kompoziciją ir architektoniką, platų užmojį, apsčiai charakterių, pakankamai intrigos ir konfliktiškumo, o svarbiausia – jis parašytas, tikriau, išlietas brandžia proza, nors kalbinės raiškos brandumas nebūtinai tapatus romano brandumui. Tarkim, prisiekęs klasikos gerbėjas galėtų pasigesti koncentruoto veiksmo augimo, aiškesnės kulminacijos bei logiškesnės, natūralesnės atomazgos, papriekaištauti, kad pasakotojos vidinės būsenos ir romano meninės įtaigos aukščiausi taškai nesutampa. Tačiau ir didysis priekabiavimo meistras kipšas negalėtų paneigti pasakojimo konvencijos savitumo ir veiksmingumo. Čia ne tik pasakojamas gyvenimas, bet ir gyvenama pasakojant, atmintis ir patirtis tampa gyvenimo-likimo tęsiniu. Pasakotojos savivoka tampa savikūra ir šitaip įtvirtina savivertę.
Santykis su mylimu čia yra ir meilės santykis su artimais, ypač mažais ir senais, su gamta – su ja gal pirminis, iš kurio gimsta transcendencijos nuojauta. Galėjimas pasakyti siejamas su būsena, kai „jau įveikta tai, kas patirty nešvaru, grubu, tamsu. Kalba iš geismo pasakyti – esu, matau, esu skaidriau, jei matau“ (p. 21). Justi įsitikinimas, kad kalba turi kuriamąją, aktyvaus formavimo galią (įskaitant maginę, antgamtinę), lydinčią žmogų nuo priešistorinių laikų. Galima kalbėti apie kūniškąjį kalbos erosą, kuris ne kartą įvardijamas ir tiesiogiai: „Taip, žodžiai turi erotinės galios, tokios pat stiprios kaip kūnas“ (p. 345); „Visu kūnu, dar visai neišsiskleidusiu, alkanu, godžiu, glaudėsi prie žodžių, sakinių“ (p. 212). Iš kalbos eroso, per jį – ir dvasingas švytėjimas, švytinti meilės melancholija, nes ir žodžiai, ir meilė „yra kūnas, kuris… kuris yra ir siela, kai yra, jei yra…“ (p. 305). Pasitikėjimas kalba – intuityvus, sakytum, likimiškas: „Kiek kartų jutau – nežinau, o kalba žino, parves mane, parves į tą kitą krantą“ (p. 19). Tad galima tarti, jog šio romano tikrasis herojus – kalba; žodžiai tarsi imasi iš požeminio magmos telkinio, jiems leidžiama tekėti taip, kaip jie srūva iš sąmonės rašymo metu. Vis dėlto šis srautas nėra nekontroliuojamai laisvas – pavojingesnėse vietose jis pristabdomas, tai rodo trūkinėjanti sintaksė, daugtaškiai; tiesioginė kalba inkorporuojama į pasakojimo kalbą arba išskiriama tik brūkšniais (tai šiek tiek primena Johno Dos Passoso stilistinius eksperimentus). Visa tai sukuria vidinės įtampos, nerimasties, dvasinio intensyvumo įspūdį. Kalbinė įtaiga stipriausia pirmoje knygos dalyje, ypač skyriuje „Palei Girią“, kuriame su šiluma ir meile piešiami Juozapos kūdikystės, vaikystės metai (Juzikės kelionė pas babūnėlę), kur pagautas žemaičių etnoso koloritas (budynės, kalnų giedojimas). Persikėlus „į kitą krantą“ lengvą kalbėjimo eigastį ima sunkinti romano konstravimo, jo siužetinių linijų ir punktyrų sąryšingumo rūpesčiai (vienakrypčiai Augustino sūnaus laiškai, kuriuose prasimuša pasakotojos sintaksė ir intonacijos). Apskritai stilistikoje atpažįstamas Žemaitės juslinis realizmas – žemaitybių gausa, situacijų, detalių, šnekamųjų intonacijų tikrumas, žodžio rupumas, gerai nuklausyta stačiokiška kalba – ir sykiu jaukus švelnumas, žodinis daiktų glostymas, derantis su bendrąja pasakojimo tonacija, globiančia ir dvasinga. Įspūdingas „mažybinis“ pasaulio prisijaukinimas. Įsiklausykime: sūnukas, dukterikė, karviukas, staldukas, sąsvinukas, jupikė, upukas, upuliukas, šaltenukas. Įstringanti detalė – vasarą vaikščiodama pas kaimynus Česnauskius Juzikė „basom kojelėm susileteno savo atskirą takiuką“ (p. 105) – ir jau tada tarsi ėmė tiesti taką savajam likimui. Taką, kurį tiesina pati kalba. Arba gražus žemaičių žodis placentai pavadinti – nameliai, kurie pagarbiai palaidojami, grąžinami žemei motinėlei – iškalbus eufemizmas, patvirtinantis, kad gemalas dar įsčiose yra ne tik gyvas, bet ir gyvena; ir sykiu pagarbos gyvybei-gyvenimui ženklas, seniausios indoeuropiečių kalbos išsaugotas iki mūsų dienų. Tai tiesiog unikalus pasaulio jutimo, mąstymo, žmogiško buvimo ir raiškos būdas – stilius.
Ryškiausi šio romano charakteriai – Juzikė (Juozapa) ir babūnėlė. Senosios Gedvilienės meninis paveikslas atremtas į mitinį didžiosios Motinos, sudariusios lyg kokią slaptą sutartį su vietine vilke, provaizdį – ji ir meilės židinį kurstanti geroji namų dvasia, ir atminties saugotoja, ir žyniuonė žolininkė. Juzikės klausimai ir babūnėlės atsakymai yra svarbieji šio romano problematikos židiniai: „Kas yra dūšia, būnele?“ – „Dūšia – gyvastis mūsų, sūpruotis visko, vaikeli, iš Dievo, iš prigimimo dūšia, saugoti ją reikia, saugotis“ (p. 133); „Būniuk, ar žinai, kas yra meilė?“ – „Gal ir žinau… kai atsargiai paima tavo ranką… o tu lyg ir norėtum ištraukti… bet negali, negali, nes tau taip gera, o širdis šokte šoka…“ (p. 146). Sprendžiant iš pavadinimo, būtų galima tikėtis ryškesnių Juozapos seserų Agatonos ir Paulinos charakterių, tačiau jos lieka antraplanės, neatskleistos iš vidaus, netgi deindividualizuotos (per motinos laidotuves abi vilki ryškiom nailoninėm striukėm). Kur kas svarbesnė už kraujo seseris Juozapai yra dvarininkaitė Aldona Daugėlaitė ar smetoniška inteligentė Ona. Aldona – patrauklus dvaro kultūros, vidinio aristokratiškumo, o sykiu ir sužlugdyto likimo pavyzdys. Su tėvais išvežta į Sibirą (kaimynai degina Daugėlų bibliotekos knygas), lageryje sunkiai suserga, susiranda draugą, sugrįžę abu įsikuria Klaipėdoje, vyras plaukia į jūrą, Aldona gatvėje pardavinėja vaisius… Tik iš išorės vaizduojamas ir Juozapos tėvas Juonis, kurio šiurkštumas ir sužvėrėjimas (grupinis žmonos išprievartavimas) verčia galvoti apie vyro vilkiškumą. Vis dėlto ir šis žmogus turi teisę į likimą, kuris sukrečiančiai apibendrina pokario laikotarpio tragišką nužmogėjimą, vyriško apgynimo ir pagalbos stoką (plg. prisismaugusios avies epizodą: „Ak, kad būtų vyras, pripjautų gyvulį, neleistų padvėsti…“, p. 117). Juolab kad betėvystė romane iškyla kaip likimą žlugdantis veiksnys. Juk Juozapos likimo drama – ne tik dėl mylimo vyro, bet didele dalimi ir dėl mylinčio tėvo nesaties šalia. Prisipažinsiu, kaip literatūrinis charakteris Juonis pasirodė autentiškesnis ir reljefingesnis nei „moteriški“ vyrai Vladas (kurio ir pavardė – Avelis – netrykšta vyriškumu) ar netgi Augustinas, lemtingoji Juozapos pasija.
Didžiosios meilės objektą Augustiną (Gustį) pažįstame daugiausia iš laiškų. Turėdamas „sugadintą“ biografiją (už priklausymą slaptai organizacijai nuteistas dešimčiai metų lagerio), kultūringas ir dvasingas, tačiau tarsi įskilusios, negalinčios išlaisvėti sielos. Įsibėgėjant įstabiai meilės preliudijai jis staiga pasitraukia iš meilės lauko, parašęs paskutinį laiškelį ir padėkojęs už pasaką. Dievinęs savo meilės objektą („Kartais bijau tave ir paliesti, kad neišnyktum, nepradingtum…“, p. 186), pradingsta pats, šitaip pasmerkdamas save visą tolesnį gyvenimą trukusiai kankinančiai graužačiai. Pakankamas pagrindas manyti, kad tikrasis bėglys yra jis, o ne Juozapa (plg. sk. „Bėglė“). Susigūžtantis, bet ne pasiryžtantis – toks jis primena kažką labai lietuviška ir nelabai vyriška – taip, Liudą Vasarį iš „Altorių šešėly“ (akivaizdžiai tos pačios prigimties yra ir Vladas, kartu su savo herojumi Liudu Vasariu pamaldžiai kartojantis Fiodoro Tiutčevo eilutes „Tylėk, dangstykis ir slapstyk / Svajones savo ir jausmus“). Ryžtingesnis, jausmų anatomijai nepasiduodantis skaitytojas netgi galėtų įtarti Gustą turint slaptą mazochistinį kompleksą. Skyriuje „Bėglė“ apskritai smunka tiek Juozapos, tiek Augustino aukštojo dvasingumo linija. Augustinui čia tenka nedėkingas bailiai besislapstančio meilužio vaidmuo, o Juozapa savo faktiniu elgesiu paradoksaliai priartėja prie gyvnašlės Saunorienės, ir pati tai skausmingai suvokia: „Ar buvau kekšė, gulinti su svetimu vyru, ar nelaimingoji, renkanti trupinius nuo palikto stalo, godžiai berianti juos sau į burną… Ir ta, ir ta“ (p. 349). Vėlgi, Juozapos nėštumas užprogramuoja nesantuokinę dukrą našlaitiško betėviškumo traumai, besikartojančiai iš kartos į kartą. Ar tai nėra jau peržengtas slenkstis, disonuojantis su išdidžiu tapatybės saugojimu, pabrėžiamu antrosios dalies pavadinimu „Slenkstis, kurio neperžengsiu“? Augustino charakterio priešybė – jo žmona, kurios pašaukimas – energingai administruoti gyvenimą ir kuriai akivaizdžiai nesimpatizuojama. Administruoti galima gyvenimą, bet ne likimą – neįkyri, tačiau programiškai įtaigojama aptariamos knygos mintis. Laikydamasi šios nuostatos pasakotoja tapatinasi su savo dvasingaisiais herojais, jie lyginami su Biblijos šviesos vaikais, kurie nėra apsukrūs. Tačiau neatmetamas ir sveiko proto balso, kurio atstovė yra sentikė Klavdija.
Dabar sugrįžkime prie chtoniškųjų aspektų ir tapatinimosi su vilke, svarbaus šio romano prasmių sklaidai. Kaip minėta, paties motyvo traktuotė labiau paveikta C. P. Estes sugestijų (plg. „<…> ak, vilke, su vilkėmis ir mes bėgame, bet gal tik šliaužiame, šliaužiame…“, p. 191), o ne istorinių kultūrinių vaizdinių, tarkim, legendos apie Kapitolijaus vilkę, išžindžiusią Romulą ir Remą. Romane vilkė niekuo neprimena tradicinės, pavyzdžiui, Dantės „Dieviškojoj komedijoj“ įtvirtintos sampratos, kur ji simbolizuoja savimeilę, godumą, klastą ir išdavystę. Pastarosios savybės – visiškos Juozapos charakterio (altruistinė globa, geranoriškas prielankumas, vidinė ištikimybė) priešybės. Šiaip jau Juozapa neturi nieko bendra su plėšrumu, iš prigimties ji anaiptol ne vilkiška: „<…> kai pamatė gyvus, ant kabliuko besiraitančius sliekus, tik nukratė rankas, ne, ne“ (p. 230). Principinės Juozapos nuostatos – be reikalo neskaudinti, nekeršyti, nekelti sumaišties kito sieloje. Bet argi visas romanas nėra apie kito sukeltą sumaištį kitos sieloje ir kūne? Ar vienuoliškas užsisklendimas, netgi savęs marinimas, nėra kerštas sau, nėra mirtinai įskaudinto išdidumo prievarta gyvenimo pilnatvei? Juozapa renkasi ne kovotojos, o kentėtojos poziciją. Vis dėlto iš vilkės ji perima gyvybės gaivališkumo, instinktyvios ištikimybės žemei, vienovės su gamta jausmą. Atkreipsime dėmesį, kad tokiai nuostatai nepritartų principingos feministės ir antropologės, tarkim, Sherry Ortner, kuri tradicinėje gamtos / kultūros opozicijoje moterims priskiriamą prigimtinį „gamtiškumą“ laiko jų pankultūriniu nuvertinimu. Per vilkės įvaizdį (kruvinos šliūžės leitmotyvas) gilinamos kultūrinės Eros ir Thanatos temos, tačiau eliminuojamas prigimtinis agresyvumas ir žūtbūtinumas. Žinia, mirtinai sužeista vilkė ir puola mirtinai. O čia vilkė tampa mitinio žemės vaisingumo, gyvybinės reprodukcijos simboliu ir kelrodžiu. Štai kaip senoji Gedvilienė supažindina Juzikę su moterystės paslaptimis: „Iš tokios vilkės kaip mūsų Pilkoji didelė galia eina, gulkis ant pilviuko, <…> būtinai ant pilvo, motriškai reikia ant pilvo, pašliaužk, pirštais į žemę įsitverk, <…> vilkės galia tavyje liks“ (p. 70). Išties, archajinėje pasaulėjautoje sąlytis su žeme (puolimas, voliojimasis) – kontaktinės magijos išraiška, reprodukcinių galių žadinimo apeiga. Lietuviškumo atspalvį vilkės įvaizdžiui suteikia girios stichija, žyminti ribų naikinimo, pirminio chaoso, instinktų sferą.
Prisimintina, jog su šia stichija susijęs ir Erotas, kuris motinos buvo paslėptas gūdžiame miške, išmaitintas liūtės. Romane vilkės įvaizdis ne tik sukultūrintas, bet ir supoetintas: Pilkoji nedaro žalos žmonėms, saugo nuo kitų vilkų gyvulius, o jos sidabrinis plaukas – likimo siūlas. Vis dėlto Juozapos lyrinis dvasingumas ir jos „vilkiški“ ritualai nėra savaimingai suderinami. Pastangos sutaikyti ikikrikščionišką (tikriau, neopagonišką) sąmonę, totemizmo apraiškas su krikščioniškuoju etosu, Mater Misericordia kultu, Vilniaus katalikiškųjų bažnyčių aura ne vienam galėtų pasirodyti eklektiškos. Kaip ir Juozapos asmenyje paradoksaliai derantis vilkės chtoniškumas ir Šatrijos Raganos krikščioniškasis dvasingumas. Tačiau yra ir tokio įspūdžio kontrargumentas – Marijos Pečkauskaitės noras būti (atrodyti?) Šatrijos Ragana. Galbūt panašūs klausimai neatsakomi, nes jie – likimo misterijos slėpiniai.
Šio romano architektonika grindžiama gamtos (instinktyvios prigimties, jusliškumo) ir kultūros (dvasingumo, reflektyvumo) takoskyra. Įdomu, kad ši takoskyra gali tapti gamtos prievartos / dvasios laisvės priešprieša, bet gali ir apsiversti, pavirsdama dvasios prievarta gamtos laisvei (psichoanalitikai tai pavadintų Superego kontrole Id). Per visą romaną justi niuansuota šių priešybių įtampa ir sykiu atkaklus abiejų polių santarvės ieškojimas, idealios sutapties ilgesys, tegu ir pasibaigiantis elegišku negalimybės punktyru: tai, kas gražu – neišvengiamai trapu ir dužu. Išties, neįvykdomas priešybių jungimas, kūrybinis negalimybės įgalinimas sudaro didelę dalį šio romano originalumo ir patrauklumo. Atkakliai teigiama, jog tik stipri prigimtis gražiai pakelia skausmą, „tik gera geležis gražiai rūdija“ (p. 339–340). Oksimoroniška silpnumo stiprybė iškyla kaip Juozapos individualaus atskirumo, jos vidinės laikysenos credo. Moterišką silpnumą parodyti kaip stiprybę – neatmestina, kad vilkės įvaizdis tam ir pasitelkiamas, galbūt pasąmoningai. Didžiųjų dichotomijų sutaikinimo viltis, ilgesys, pasitikėjimas Vienio idėja, tikėjimas, kad liūdnas ir laimingas nėra prieštaros – visame tame slypi ir šio romano stiprybė, ir juntamas jo koncepcijos prieštaringumas. Galėtume tikėtis, kad vilkiškumas padės išsiveržti gamtos laisvei – betgi nepadeda… Laisvė nedrįsta pareikalauti savo teisių, nes vilkiškumas čia iš esmės kultūrinis, ne natūrinis, gamta atsiduoda dvasiai pati to nežinodama, o gal ir nenorėdama žinoti. Nes pati kalba, didžioji šio romano stiprybė, jau yra prievarta gamtos laisvei – bet šiuokart ir būdas tai laisvei reikštis, literatūra neturi kito būdo.
Prieštaringas (tuo ir įdomus) gamtos / kultūros priešpriešos variantas yra profanum / sacrum santykis. Netektų apie tai kalbėti, jei nefigūruotų biblinės puolusios moters reminescencijos, jei tai nebūtų provokuojama: „Kekšė buvau, <…> tokios kekšės tik iš vienuolių, žinojau ir tai…“ (p. 358). Gelminę profanum / sacrum sankirčio įtampą atspindi pasikartojančios Walto Whitmano klausimo – jei kūnas nėra siela, kas yra siela? – parafrazės. Beje, šį klausimą Birutė Pūkelevičiūtė jau kėlė 1952-aisiais, cituodama jį „Metūgėse“. Ir sprendė iš principo „vilkiškai“: „Aš esu vilkė, lūšis ir žalsvoji gyvatė. / Aš esu alkana – mano pirštai yra žnyplės.“ Anuomet tai kone visus šokiravo, o šiandien beveik visoms imponuoja. „Juozapoje“ vitmeniškajai sielos sampratai akivaizdžiai simpatizuojama, kur kas labiau nei krikščioniškajai. Juozapa ryžtasi polemizuoti su teologija („Ne, ne bažnyčia yra mylimoji, ne, moteris, gyva moteris – iš kūno ir kraujo“, p. 371) ir pateikia savąją „Giesmių giesmės“ interpretaciją („…Tik vyras moterį ir tik moteris vyrą myli didžiąja sielos ir kūno atitikimo, suėjimo į vienį galimybe. Niekur kitur jos nėra – tik tarp vyro ir moters“, p. 371). Belieka pastebėti, jog pastarąjį pareiškimą W. Whitmanas, dėl žinomų priežasčių, bemat užprotestuotų. Nepritartų, tik jau kitais sumetimais, ir popiežiaus Jono Pauliaus II mokymo apie kūno teologiją pasekėjai, pabrėždami, jog Dievas sukūrė vyrą ir moterį kaip Kristaus ir Bažnyčios šventos bendrystės ženklą, kurio giliausia ir galutinė prasmė yra švenčiausiasis Eucharistijos sakramentas. Ir damit basta, pridurtų (galbūt apdairiai) Šatrijos Ragana. Nes priešingu atveju tektų pripažinti, kad į Dievo slėpinį nukreipta religinė transcendencija ir supoetinta libido sublimacija yra vienas ir tas pats.
Tam tikrą nenuoseklumo pojūtį kelia būtent tai, jog po dvasingumo skraiste alsuojantis sublimuotas libido, natūraliai priklausantis moteriai iš kūno ir kraujo, literatūriškai lieka tarsi bekūnis, ištikimai atnašaujantis savajai (gamtiškajai?) dvasingumo bažnyčiai. Drauge lieka neišnaudotos vilkės – instinktų moters – archetipo galimybės, kurias kitados atvėrė Ričardas Gavelis ir kurias su ugnele eksploatuoja nūdienos žurnalistinis ir istorinis lietuvių romanas. Kaip žinome, tokios seksualiai plėšrios nimfetės XX amžiaus literatūroje padarė įspūdingą karjerą – pakaktų prisiminti Franko Wedekindo Lulu ar Vladimiro Nabokovo Lolitą. Jose rusena gorgonos žvilgsnis ir ekstatiškas biblinės Salomės šokis, nes visos jos – tolimos pirmosios Adomo žmonos Lilitos įpėdinės (beje, ikonografijoje Lilita vaizduojama pusiau moterimi, pusiau gyvate, tad B. Pūkelevičiūtės vizijos nėra laužtos iš piršto). Biblijos klodas svarbus ir aptariamame romane, tarkim, įtraukta biblinė Jokūbo ir Rachelės meilės bei mylimiausio Jokūbo sūnaus Juozapo istorija, tačiau, suprantama, ne kaip kūno seksualinę laisvę legalizuojantis argumentas. Idant nekiltų jokio pavojaus erotinei vaizduotei įsišėlti (ir, neduok Dieve, tapti pornografine), moters seksualinio alkio scenos čia pridengiamos, sublimuojamos, kūno fiziologija gracingai paverčiama dvasios fenomenologija: „…Kūno godulys, troškulys nepasotintas, bet juk buvai ir išlaisvinta, išauginta, niekada siela taip aukštai nebuvo… neužmiršk to, nesunaikink to savy…“ (p. 219). Kaip matome, ši lietuviška „vilkė“ – žmogiškai tauri ir dvasinga, o sykiu gerokai literatūriška ir poetiška, pernelyg prakeiktų lyrikų padermės. Įdomu, kad bandymų laužyti panašų moteriško dvasingumo įvaizdį mūsų literatūroje jau būta, ir ne vieno. Prisiminkime citatą iš J. Degutytės eilėraščio „Ilgio ežeras“: „Kaip Veronika į lelijas negulsiu / Savo sopulio palikt žaliam dugne. / Aš pati likimą savo pulsiu, / Jeigu jis išdrįstų trypt mane“ („Dienos-Dovanos“, p. 106). Kadangi romane liečiama ir partizanų tema, mūsų svarstymus įmanu papildyti socioistorine ir sociopolitine, pabrėžtinai vyriška ir proziška vilkiškumo refleksija, kuri hipotetiškai galėjo suktis, tarkim, Juonio galvoje: pokario Lietuvoje mitinis geležinis vilkas grįžo į mišką; likę vyrai gėrė ir žudėsi; dar kiti (dauguma?) bliovė veršiu ar virto nuolankiomis inteligentiškomis avimis; todėl velniop tokį likimą, nebūsiu veršiu anei avimi, išeinu į mišką ir atsiduodu jo dvasiai. Čia dar peršasi sociologinis ekskursas, susijęs su meile kaip į aukščiausią vienį kreipiančia jėga, ir sykiu jos realizavimo negalimybe, lemtingu tėvystės ir motinystės dalių išsiskyrimu, išskaidymu bei troškimu tas dalis sutapdinti sąmonės idealybėje. Juk nei tėvystės, nei motinystės į dalis neišskaidysi. Šiandieninės Lietuvos demografinė padėtis verčia klausti konkrečiau – ar mūsų, mūsų vaikų socialinės ir egzistencinės grėsmės nėra nulemtos pirmiausia betėvystės, vienišos motinystės, nepilnos ar netradicinės šeimos, kurią skubama normalizuoti ir standartizuoti?
Tiesiogiai neišsipildantį jausmą paversti kūrybiniu išsipildymu – gelminė pasaulinės literatūros tema, įkūnyta tokiais pavyzdžiais kaip Johanno Wolfgango Goethės „Marienbado elegija“. Tokių kūrinių reikšmė ne tik literatūrinė. Paprastai didžioji, slapčiausia ir esmingiausia likimo dalis lieka neįvardyta, žmogus nusineša ją su savimi. Todėl verta tą gyvąją savastį išsaugoti, jos nenuslėpti, intymiąją egzistencinę patirtį paversti kultūrine – tai svarbu ir bendrajam sociokultūriniam klimatui, sociumo savivokos ir saviraiškos brandai, dvasiniam atsparumui. Svarbu ir pačiam individui – tapusi kultūrinė, individuali patirtis įgyja universalumo ir tvermės, neišnyksta, vadinasi, viltingai susieja visus likimus – buvusius, esamus ir būsimus. Juozapos likimas itin atskiras, asmeniškas, intymiai apgaubtas, skaudžiai dužus ir elegiškai šviesus. Bet tai nėra vieša išpažintis, nes išpažintys neviešinamos. „Juozapa ir jos seserys“ yra knyga, kuria siekta įprasminti ne likimą kaip romaną, o romaną kaip likimą. Likimą, kuris išsipildė, jei ir neįvyko.
Viktorija Daujotytė. Filologinis laiškų romanas su Karalaite
2021 m. Nr. 3
Tokią laisvą mąstymo kryptį, būdingą romanui su įnoringomis, nenuspėjamomis siužeto linijomis, su paslaptinga Karalaite, inspiruoja tomo1 pavadinimas: „Tai aš, rašau…“ – su pritraukiančiu jaunos Vandos Zaborskaitės portretu, neįsivaizduojamu akademiškesnio leidimo atveju, ir intymaus atspalvio pavadinimu: „C’est moi, j’ecris…“. Kaip paaiškėja, pavadinimo frazė – iš Gedimino Jokimaičio, ypatingesnio korespondento, laiško. Tomas sudarytas ir parengtas Virgilijos Stonytės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas 2020 metais, bet 2019-ųjų data. Tikslinanti paantraštė: „Iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos“. Tiek žinių, visos kitos – pačiame tome, paaiškinimuose bei komentaruose. Jų, kaip ir bendrųjų sudarymo, parengimo principų aptarimas būtų atskiras darbas.
Viešumoje pasirodė unikali laiškų medžiaga, apimanti ilgą laiką – nuo 1938 iki 2009 metų, tad gerus septynis dešimtmečius, per kuriuos keitėsi Lietuvos santvarkos, ryškėjo, kilo, priešinosi, klydo ir į nebūtį grimzdo žmonių likimai. Bendra, bet teisinga mintis – knyga, turinti ir istorijos, ir „žmogaus istorijoje“ (Vytauto Kavolio formulė) liudijimo svarbą. Bachtiniška, daugiabalsė, tad ir romaniška rašto erdvė. Unikali laiškus rašiusių draugija, kuri vargu ar kada būtų galėjusi susėsti už vieno stalo. Ne visi ir buvo tarp savęs pažįstami. Skirtingo amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties. Profesoriai, viešumos žmonės ir politiniai kaliniai, tremtiniai. Mylėję tą, kuriai rašė, pasitikėję.
Būta ir kitko: jau 1997 metais: „Tu, sene, apsiramink. Jei esi pardavus velniui – KGB – dūšią, tai…, o prie Lietuvos šventų reikalų nelįsk.“ Tokius laiškus gavusių buvo, bet gal tik V. Zaborskaitė saugojo juos kaip istorijos ženklą, dargi giedrai ant voko užrašydama: „Neatsimenu, kokia proga gavau šį „sveikinimą“.“
Pačios V. Zaborskaitės laiškai knygoje užima apie penktadalį: iš penkių šimtų penkiasdešimt vieno – šimtas trylika. Šioje laiškų kompanijoje ji buvo svarbiausia; visi kreipiniai nukreipti į ją, bet jos laiškai nebuvo taip rūpestingai saugoti kaip tų, kurie rašė jai. Tiesa, V. Zaborskaitė laiškų ir parašė mažiau: buvo ir donorė – sunkiausiems, išskirtiniams atvejams, ne nuolatinei komunikacijai.
Kai norime parodyti, kokia aukšta buvo žmogaus padėtis, sakome: o, susirašinėjo su įžymiausiais poetais, ministrais, veikėjais. Netrūksta įžymybių ir tarp V. Zaborskaitės korespondentų. Bet ją išskiria ir aukščiausiu žmogiškumo solidarumu apibūdina tie, kurie pokariu buvo netekę savo gyvenimo – slapstėsi, kalėjo, buvo ištremti, praradę dvasinę pusiausvyrą, nerado sau vietos. Ji buvo stipresnė už kitus – ir tada, kai jautėsi silpna. Žmonės intuityviai linko į ją, pripažino jos protą, išmintį. Buvo savojo gyvenimo suverenė. Tokio veikėjo reikia romano sėkmei. Turi būti žmogus, į kurį sueina svarbiosios gyvenimo gijos: ir praktinės, ir dvasinės. V. Zaborskaitės korespondencija liudija, kokie aštrūs, kokie skaudūs pokario metais buvo pasaulėžiūros klausimai, kaip sunkiai reikėjo rinktis tarp abstrakčios ištikimybės įsitikinimams, idealams ir tarp konkretaus darbo mokykloje ar universitete, ne vienu atveju suvokto ne tik kaip pareiga, bet ir kaip pašaukimas. Iš laiškų galima net pasitikrinti, kaip daug ką gyvenime komplikuoja ar neįtikėtina šviesa nušviečia intymieji santykiai, meilė. Per V. Zaborskaitės gyvenimą eina ryškios emocijų, jausmų linijos, ne vienu atveju ir skaudžiai susikirsdamos. Jai yra tekę išgyventi ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės romano „Ad astra“ veikėjos dramą – trauktis nuo ją pamilusio artimos draugės vyro, asmenybės turiniu gal tik vieną kartą ir atitikusio jos pačios prigimties gilumą. Susirašinėjimas su Prane ir Gediminu Jokimaičiais atveria kitaip gal ir nepatiriamą gyvenimo dramatizmą.
Aukšto intelektualinio rango romanuose yra veikėjų, kurie veikia ir neveikdami, tik tarsi atlikdami lemties įgaliojimus. Toks ypatingas veikėjas V. Zaborskaitės korespondencijoje yra Vincas Mykolaitis-Putinas. Nežinoma, ką gimnazistė, panelytė, o kiek vėliau jau panelė Vanda, rašė Putinui 1938–1939 metais. Likę tik vėlesnių laiškų – iš studijų, iš bendro darbo Vilniaus universitete, iš atsargaus, bičiuliško bendravimo. V. Mykolaitis-Putinas ir kaip realus, ir kaip mitinis asmuo, kaip gyvenimo prasmės ar bent nuotaikos lėmėjas, dalyvauja ir kitų laiškuose, dalinamasi įspūdžiais apie jį, atsiminimais, vertinimais. Turi kelis vardus – Karalaitė, Uncė, Jis, Profesorius… Netikėčiausias V. Mykolaičio-Putino vardas – Karalaitė: galbūt tai ir švelni konspiracija. „Vanda, juk aš vieną naktį sapnavau Karalaitę. Mes kažkur susitikome.“ Paklausęs, kur dirba, ką skaito, gal rašanti. „Ėmiau jam karštai aiškinti, koks tuščias dalykas būtų rašyti. – Lepšė! – jis rūsčiai pasakė ir nusigręžė“ (1953, p. 52). Taip savo laiške rašė Zita Pundziūtė, 1940 metais pradėjusi lituanistikos studijas VU, gabi literatė. Ir dėl politinių aplinkybių, bijodama persekiojimų, išbėgo iš Vilniaus. Universitetą, įvairiais būdais padedama V. Zaborskaitės, baigė tik 1961 metais.
Karalaitė – tikėtina, kad ši netikėta pravardė iš universiteto, iš auditorijos. Bandyta nusakyti viešumoje drovaus poeto nujaučiamą dvasios kilmingumą ir kartu jį persmelkiantį trapumą. Tame pačiame laiške ir platesnis pasažas, lyg atsiliepimas į Vandos skatinimą, kad ji, Zita, turinti rašyti prisiminimus:
Kartais stebėdavau Karalaitę paskaitų metu, kada jo amžinai iškankinto veido išraiškoje atsirasdavo kažkokio nuovargio ar nusibodimo žymių, palygindavau su pasikeitusia, susidomėjimo ar net palinksmėjimo išraiška literatų susirinkimų metu.
Tačiau aš stebėjau ne vien Karalaitę. Man lygiai buvo įdomus amžinai susimąstęs Mačernis, nepaprastai keisto charakterio Gorodeckis, kuris ypatingai ryškus pasirodė 10-ties išrinktų literatų tarpe (turinčių teisę susirinkti Karalaitės namuose). Aš net buvau suabejojusi, ar jis neatlieka tam tikrą užduotį Karalaitės ar kieno kito pavedimu, statydamas klausimus, sukeliančius karščiausias diskusijas. Karalaitės kantrybė pasirodydavo neribota, kai leisdavo išsikalbėti, vertinant kurio nors kūrybą (10-ties susirinkime buvo kaip ir programa: visas susirinkimas turi išanalizuoti vieną jauną kūrėją).
Be abejo, man buvo žingeidu išgirsti Karalaitės žodį apie mane pačią. Aš jau buvau pateikusi savo „Porceliano bernelį“ išankstiniam susipažinimui. Bet skirtąją man dieną pasibaigė bet kokia literatų būrelio veikla, kai visų žvilgsniai pakrypo į neregėtą istorinį įvykį. (p. 77)
Kalbama apie 1943 metų pavasarį vokiečių okupacinės valdžios uždarytą Vilniaus universitetą. Nuo 1943 iki 1999 metų susirašinėta; paskutiniame Zitos laiške apibendrinta: „Mieloji Vanda, vis tiek Tu krikštolas, švietei, švieti ir šviesi man ir visiems“ (p. 85).
Analitikė, ne viename laiške bičiuliams pateikusi neįtikėtinai tikslų – kartais ir dėl to, kad visai netikėtą, pokario politinių situacijų vaizdą. 1950 metų ruduo – po Rašytojų sąjungos valdybos plenumo, išplėstinio, kuriame dalyvauta ir Literatūros katedros dėstytojų. Skaityti pranešimai apie „tarybinę“ literatūrą, apie kritiką, kritikuotas Kostas Korsakas, kad „ne visiems kūriniams įvertinti panaudoja marksistinį metodą“, V. Mykolaitis-Putinas, kad „teigiamu reiškiniu laiko Maironio idealą, būtent buržuazinę Lietuvą“, o nacionalinis judėjimas nušviečiamas nepriklausomai „nuo konkrečių klasių kovos sąlygų“.
V. Zaborskaitė po kelių dienų rašo laišką Lilijai Strepekaitei-Vanagienei, pedagogei, vertėjai, su kuria buvo pažįstamos nuo 1945 metų: iš plenumo pirmąjį vakarą grįžusi skaudama galva ir baisiai sunkia širdim. Daugiausia dėmesio skiria Putino kalbai – neįtikėtinai įdomiai ir savitai ją interpretuodama, kartu vystydama ir Karalaitės siužetą:
Kalbėjo vėliau ir Karalaitė – jos kalba buvo kažkokia neparuošta, kažkas iracionalaus ten buvo, kažkas poetiško, bet ne grožio prasme, o tokio betarpiško, nekontroliuojamo, neapvaldyto jausmo prasiveržimu… Kalba nebuvo gera, ji nepasiekė savo tikslo. Pati Karalaitė, atrodo, dėl to labai kentė ir graužėsi, buvo baisiai prislėgta, susikrimtusi, nors į plenumo pabaigą lyg ir atsitiesė truputį – Buvo jos baisiai gaila, o kartu jutai tokią meilę, tokią pagarbą Kažkam nesuvokiamam, neišsakomam, gal tai, kaip ji pati pasako „genijaus paslapčiai“: toks protingas, susivaldąs, santūrus žmogus staiga pasirodo kažkaip betarpiškai, – aš Tau nemoku to perduoti – Na, įsivaizduok – prieš būrį piktų, gudrių, nuo galvos iki kojų apsiginklavusių žmonių staiga atsistoja mažas vaikas, kuris visiškai negali gintis, kuris neturi tam jokių priemonių ir tik tyliai pasako: „Bet juk tai netiesa…“ Vieni šoka barti mažąjį akiplėšą drąsuolį, kiti jaučiasi nuginkluoti to kūdikiško naivumo, bet galų gale vaikas yra pedagogiškai rimtai pamokomas, nors gana švelniai, bet aiškiai pasakoma, kad vaikas turi tylėti, kai jo neklausia –
Žinai, Lile, iš tikrųjų buvo kažkas jaudinančiai vaikiško visame tame elgesy, tokio vaikiško, nuostabiai kūdikiško, ką tik genijus tegali turėti –
Ką gi jis pasakė? Labai nedaug, gana nesklandžiai – jis pabandė gerokai neargumentuotai, labai subjektyviai ginti tautinį sąjūdį – Vienas idiotas jį labai šiurkščiai išplūdo, net asmeniškai užgaudamas, prikišdamas Kunigų seminariją, bet Šimkus baigiamojoj kalboj reikalą sušvelnino, nors ir pasakydamas, kad nukalbėta neteisingai, iš buržuazinių pozicijų. (p. 190)
Kaip ryškiai apšviesta: „scenoje“, jos „prezidiume“ žinantieji, teisiantieji, salėje yra ir tų, kurie mąsto kitaip, bet tyli. Ir vieni, ir kiti supranta, kad V. Mykolaitis-Putinas ir čia yra svarbiausias veikėjas. Kad yra ir tas pasakos vaikas, kuris drįsta ištarti, kad karalius nuogas… kad tie „drabužiai“ tik migla… Tik tie, kurie iš salės gilumos žvelgia į poetą su empatija ir užuojauta, suvokia, kad tokioje „scenoje“ jis yra bejėgis, nežinantis, kaip elgtis, ką sakyti. Ir čia prasidengia Karalaitės pravardės šaknys – kilmingojo silpnumas, bejėgiškumas grubios prievartos akivaizdoje. „Teisieji“ norėtų ir su karalaite „susitvarkyti“ be didesnio triukšmo, bet yra ir bandančių pasinaudoti proga. „Vienas idiotas“, – netikėtai ištaria V. Zaborskaitė.
Draugė, anglų kalbos mokytoja Biržuose, irgi atsako savitu „nepaklusnumo aktu“ – per septintą pamoką iš čirpiančio garsiakalbio netikėtai pasigirdęs Mozartas. „Mokytoja užsilipa ant stalo ir ten sėdėdama diktuoja angliškus sakinius, kurių pati net nebegirdi“ (p. 191). Muzika – mažą laiškų bendruomenę jungia muzika, labiausiai Mozartas ir Beethovenas. Bet laiškų „primarijė“ nesutinka, kad muzika svarbiausia. Ir kasdienybė, būtinoji, dar ne viskas. „Ir man atrodo, kad iš tikrųjų gyvenimą pilną, tikrą, laimingą tegali padaryti ar didelė meilė, ar didelis kūrybinis darbas – vis tiek – meno kūryba, mokslas, auklėjamasis darbas ypač, kaip galutinis kiekvienos žmogiškos veiklos tikslas“ (p. 193). Taip „filosofuoja“ sėdėdama „sustyrus šaltame agitpunkte“, kur turi išbudėti penkias valandas (ten pat).
Ryšys su Putinu – labiausiai esmę išreiškiantis: nuo labai jauno, gimnazistiško žavėjimosi iki brandžių metų, ištariamų kreipinių: „brangus Profesoriau“, „brangus Rašytojau“. Bet kartais ir vaikiškai ištaria: „Ak, čia pat sėdi Karalaitė ir aš visiškai pasimečiau…“ (1950, p. 198). Ir jos artimiausia aplinka yra perimta Putino poezijos. L. Strepeikaitė-Vanagienė: „Jau kelios dienos vaikštau Karalaite kliedėdama. Gavau jos pirmąjį tomą ir negaliu liautis skaičius jos nuostabių, nenusakomų „Parafrazių“. Dieve mano!, kokia didelė, kokia tikra poezija jo „Vakarėj žaroj“ (1959, p. 261). Irena Kostkevičiūtė: apimta karčios rezignacijos, bet „vieną kartą visai staigiai ir netikėtai aplinkui prašvito, nusišvietė. Mane atlankė toks magiškos galios turįs brangus svečias, kad kažkur gilumon nugrimzdo kartėlis, sielvartas ir pasidarė įmanomiau gyventi ir dirbti“ (p. 343).
Meilės, didelės meilės ilgesys nuo ankstyvos jaunystės iki gilios senatvės išlieka kaip svarbiausia pasija. Neišvengta (ir nevengta) ir nuolaidų, ir aštrių kampų, sandūrų. Negalėjo tik atsisakyti savęs, savojo pasaulio jutimo, supratimo, galiausiai ir pašaukimo. Retas atvejis, juolab pritraukiantis, kad esmingai jautė save kaip literatūros žmogų, kaip literatūros pedagogę. Ir mokykloje, ir dirbdama universitete. Jautė, kad jos sielai reikia literatūros, reikia darbo jos labui. Džiugino ir rengimasis paskaitoms, ir auditorija, ir studentų dėmesys, pripažinimas, pasitikėjimas. Pagaliau autorizuotas gražusis laiškas, rašytas 1955 metų rugsėjo 1 d.
Aš atėjau studijuoti literatūrą be tikro patraukimo, beveik be jokios meilės tam dalykui. Nežinau, kas būtų iš manęs, jei ne Jūsų paskaitos <…>. Aš žinau, kad Jums darbe gali būti nemalonumų, gali būti sunkumų, gali kartais atsitikti net, kad Jums sunku bus išlikti savo pareigose <…>. Todėl prašau (jau, žinoma, ne dėl savęs, bet dėl kitų laidų), kad kas bebūtų, stenkitės išsilaikyti čia, nes Jums sunku net įsivaizduoti, koks būtų nuostolis fakultetui Jūsų netekti <…>. (p. 316–318)
Neįtikėtinas studentės sąmoningumas – dabar jau žinoma, kad tai Emilija Dagytė, buvusi Lietuvių literatūros katedros aspirantė, redaktorė, vertėja, 1952–1957 metais studijavusi lietuvių kalbą ir literatūrą. Tikėtina, kad V. Zaborskaitės gyvenimo siužete, atsispindinčiame ir laiškuose, šiam laiškui teko svarbus vaidmuo. Kažkokios jėgos ji buvo įgalinta pasitikėti savimi, ginti save kaip literatūros asmenį; net būdais, kurie šiandien gal ir sukeltų abejonių. Ir tai palengvina supratimą to ryžto, su kuriuo, jau atleista iš universiteto (kaip „nepraėjusi konkurso“), ji kreipėsi į Antaną Sniečkų ir netgi į LKP XIII suvažiavimą, gindama savo teisę dirbti, dėl to sutikdama ištarti to laiko politinę klišę – pasiryžimą prisidėti „prie komunizmo statybos mūsų krašte“, jei bus sudarytos sąlygos „dirbti pagal specialybę ir kvalifikacijas“ (p. 365).
Toje gana sudėtingoje kovoje už savo darbą ir pašaukimą svarbūs liudininkai yra ir laiškai kunigui Gediminui Blynui, artimam bičiuliui. Dar iš labai jauno laiko, kai pasaulėžiūros briaunos buvo tokios aštrios, kad lengvai galėjo virsti sielos žaizdomis. Kunigui pasirodė, kad, siaurindama, ribodama savo tikėjimo lauką, Vanda renkasi darbą universitete kaip karjerą, gerovę, sočią ramybę. Situaciją aiškinantys laiškai yra diskusijos apie pasaulėžiūrą ir gyvenimą, jų santykius pavyzdžiai; tokių laiškų turime nedaug, tad jie itin brangūs. Ir dėl V. Zaborskaitės sugebėjimo labai aiškiai dėstyti savo principus, juos ginti.
Nežinau, ar Tu gali suprast, ką man reiškia mano darbas, profesija – Savo Gyvenimo koncepcijos aš neatsisakau. Šį, žemišką, trumpą gyvenimą aš be galo vertinu. Nuo jo priklauso visa amžinybė – Nuo to, ar atskleisi, ar išnaudosi, ar išugdysi tau Jo suteiktas jėgas, galimybes – Taip gyvenimą supratau jau seniai. Jau tada, kai penkt. gimnazijos klasėj savo dar pusiau vaikiškoj dūšioj grūmiaus iki kraštutinio jėgų įtempimo, spręsdama savo pašaukimo klausimą. Arba vėliau – kai ieškojau savęs išskleidimo kelio ir kai atsakymas buvo – tik per darbą (konkrečiai: mokslinį–pedagoginį). <…> Artimam darbui sunaudoti savo „talentus“ – ir evangeline prasme. (p. 165)
Problema, iš kurios kilo svarstoma dilema – pradėta rašyti disertacija apie Maironio „Jaunąją Lietuvą“. Vadovas K. Korsakas turbūt buvo leidęs suprasti, kad klerikalizmo kritika disertacijoje neišvengiama. Iš čia ir jaunos disertantės pajusta kolizija – sandūra su tikėjimu. K. Korsakas bandęs ieškoti kompromiso, netgi prasitaręs, kad priimąs jos poziciją dėl klerikalizmo: „Juk nesutarimai principų plotmėj nebūtinai turi vesti į nesutarimą tarp žmonių – tai aišku!“ (p. 166). Nieko neatsisakyti, bandyti suderinti tai, kas brangu, – toks kelias pasirenkamas, nors ir suvokiant kompromisų kainą.
Jau paskelbta nemaža V. Zaborskaitės biografinės ir autobiografinės medžiagos, įskaitant ir dienoraščius, ir autobiografijos bandymą. Bet tokios gyvos, tokios psichologiškai įtikinamos ir motyvuotos medžiagos jos asmenybės gilumui įžvelgti kaip laiškai nėra. Tai lyg daugybiniai veidrodžiai, kurie vis kitaip žmogų atspindi, bet pagrindinės linijos sueina: aukštas intelektualumo laipsnis, plati jausmų ir emocijų skalė, stipri introspekcija, didelis moralinių įsipareigojimų potencialas. Ir paprasčiausias, bet sunkiausiai įgyvendinamas noras – padėti tam, kuriam pagalba reikalinga. Jūs veikiate kaip psichoterapeutas, – ištaria Karolis Dineika (p. 414). Panašiai mąsto jos klasės ar kurso draugės, tolimesni pažįstami, Lietuvių literatūros katedros bendradarbiai. Santūrioji Aurelija Rabačiauskaitė 1957 metais: „Sujaudino mane studentų meilė Tau. <…> Tu jiems liksi šviesiu Universiteto prisiminimu ir pedagogės pavyzdžiu. Šį kartą rašau be jokios piktos minties ir Tu privalai tuo tikėti“ (p. 319). Jaudinantys ryšiai su I. Kostkevičiūte – visą gyvenimą išsaugojusi meilę Putinui, ji nejautė jokio priešiškumo „konkurentei“, negana to – emocingai, su tikra širdies šiluma kalbėjo apie vėlyvuosius poeto eilėraščius, kilusius ir iš artimo emocinio ryšio su I. Kostkevičiūte. Jau abiejų brandos laiku – 1983 metais – Irena sveikindama palinki: „Tau daug jėgų būti daugeliui šviesia atrama“ (p. 355). Ir dar vėliau, 2003-iaisiais: „Pasigendu Tavo blaivaus stoicizmo, paskatinančio, sutvirtinančio, polemiško“ (p. 356).
I. Kostkevičiūtė tiksliausiai apibūdina V. Zaborskaitės dvipoliškumą: emocinį intensyvumą ir blaivų stoicizmą: gyventi džiaugiantis, mylint, negandas ištverti ir sukandus dantis, stojiškai. Laiške mokytojui Vladui Rimkevičiui – pirmųjų I. Kostkevičiūtės mirties metinių laiku – apibendrinimas, kurio reiktų ir laikytis jos ryšį su Putinu vertinant:
Jos vardas siejasi su V. Mykolaičio-Putino vardu: juos jungė gili kūrybinė bičiulystė, Irena yra įkvėpusi ne vieną Putino vėlyvosios lyrikos eilėraštį –
Man ji buvo ilgametė artima draugė – Rytoj susirinksime jos bičiuliai, pasidalinsime atsiminimais. (p. 120)
Atskiroji laiškų stilistika, ryškinama pastraipų, didžiųjų raidžių, brūkšnelių. Lyg akcentuojama, kad laiško raštas yra kitas, kitoks.
Žmonėms dosni prigimtis. Ir dėl to prigimtinio dosnumo neišvengė ir pasitikėjimo ne visai to vertais. Bet gyvenimo pabaigoje galėjo apibendrinti:
Daugelis sako, kad aš naivi – Gal? Bet aš manau, kad gyvenimas yra be galo daugiaspalvis ir daugiavertis, ir neįmanoma pasakyti – geras jis ar blogas – Esama jame visko – priklauso nuo to, iš kokios perspektyvos pažiūrėsi – Mano likimas susiklostė taip, kad gyvenimas į mane dažniau atsigręžia savo šviesiąja puse. (p. 122)
Neįtikėtina, juk atrodo, kad buvo daug skriaudų (neįgalumas, taipogi ir brolio, universiteto „byla“), bet tiesa. Kitaip suvokta tiesa.
Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra laiškų siužete iškyla kaip jungianti gija – net tarp tų, kurie tiesiogiai nėra su ja susiję. 1959-ieji, Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas Venclova suvažiavime apkaltina katedrą revizionizmu ir kitom „nuodėmėm“. Z. Pundziūtės reakcija: „Ir visur tas pats, beveik tie patys žodžiai, dar priedo – kad kaltieji nenuoširdžiai prisipažįsta.“ Ir tikslus V. Zaborskaitės įvertinimas: „Tu teisybę sakei, kad svarbu nenusikalsti literatūrai“ (p. 59). Yra šita kaltė – nusikalsti literatūrai, kūriniui, rašytojui – iškreipti, vertinti ne paties kūrinio esme remiantis, o kokia tendencija, kokiais nors primetamais ideologiniais ar metodologiniais reikalavimais. V. Zaborskaitė apie Joną Biliūną 1950 metais – nežiūrint tamsiausių laiko aplinkybių, to apie šį rašytoją dar nebuvo ištarta:
Aš rengiu dabar paskaitas apie Biliūną. <…> Jo „Piestupys“, „Kūdikystės sapnai“, „Kliudžiau“, „Liūdna pasaka“ – ak ir daug dar, daug kas – yra šedevrai, kuriuos sunku su kuo nors palyginti – Ir, be to, jie turi kažką išskirtinai savo, baisiai artimo, kažkokį graudų lyrizmą, taip artimą geriausiems S. Nėries eilėraščiams, ir „Anykščių šileliui“, ir Vienažindžio dainoms, ir Čiurlionio „Miške“ –
Ir meilė tam grožiui turi kažkokį kitą atspalvį negu grožiui, sutinkamam kitur – kaip tai pavadint? (p. 185)
Ir čia pat klausimas – kaip išmokyti jaunus žmones visa tai mylėti? Kompromiso kaina ir pasiryžimas ją sumokėti – jei galėtum tai padaryti, „pasiryžtum purvinti ir rankas, ir dūšią sau – Taip, tragiška, kad tenka šitaip klausimą statyti, bet aš kitaip nežinau, nemoku kitokios išeities rasti“ (L. Vanagienei, p. 185).
Lituanistikai Vilniaus universitete – 80 metų. Skaičius toks pat sąlyginis ar net klaidinantis, kaip Lietuvai – 1000. Arba – 100. Paminėjome, kad ir kukliai, Vilniaus akademijos profesoriaus Konstantino Sirvydo Žodyno 400 metų sukaktį – dar nevėlu ištarti, kad gal tai ir buvo Lituanistikos Vilniaus universitete pradžia – pirmoji lietuvių kalbos ir vaizdžiojo, literatūrinio žodžio sutelktis. Pirmoji Lietuvių filologijos katedra, jei ir sąlyginė. Juk nei Žodynas („Dictionarum trium linguarum“), nei „Punktai sakymų“ (turbūt pirmą kartą iš lietuvių kalbos versta į lenkų) nebeišnyko iš lietuvių filologijos atminties. Su kokiu didžiu pareigos jutimu V. Zaborskaitė pasilenkė prie galėjusio šviesos ir neišvysti (buvo likę tik išrašai, bibliografinės nuorodos) senosios literatūros profesoriaus ir savo artimo bičiulio Jurgio Lebedžio darbo „Lietuvių kalba XVII–XVIII a. viešajame gyvenime“ (1976). Ir jos korespondencijos tomas „Tai aš, rašau…“ įsiterpia į lituanistikos istoriją – intymiuoju raštu, egodokumentika, literatūros ir žmonių likimais, gyvenamojo laiko detalėmis.
O svarbiausia – pačia Lituanistės asmenybe.
1 Vanda Zaborskaitė. „Tai aš, rašau…“: iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.
Juozas Vytautas Uzdila. Įspūdinga senovės Lietuvos istorijos studija
2020 m. Nr. 7
Mielą skaitytoją, neabejingą Lietuvos istorijai ir istoriografijai, kviečiu imti į rankas ir skaityti literatūrologo dr. Algimanto Bučio knygą „Lietuvos karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“ (Vilnius: Alio, 2019). Taip, knyga stora, net devynių dalių (septyniasdešimties spaudos lankų), ir ją perskaityti gali tik atkaklus, geros regos ir daug laisvo laiko turintis skaitytojas. Jei knygos apimtis negąsdina, nusiteikime – skaitysime kūrybingo ir produktyvaus intelektualo monografiją. Būdamas literatūrologu, dr. A. Bučys patyrė virsmą – tapo istoriku iš pašaukimo, nestokojančiu entuziazmo ir aukšto profesinio pasirengimo. Šios studijos autorius – savarankiškas tyrėjas, tiesiogiai nepriklausantis universitetiniams istorikų sambūriams ar dirbantiems po vienu Lietuvos istorijos instituto stogu mokslininkams.
Lietuvoje ne naujiena istoriografijos sferoje pamatyti kitose mokslo srityse pasireiškusius atstovus. Tebūnie tarp jų gerai matomas filosofas ir politologas Zenonas Norkus, parašęs solidžią monografiją „Nepasiskelbusioji imperija“ (Vilnius: Aidai, 2009), kuria remiasi ir A. Bučys. Tarp šių dviejų autorių giminystė akivaizdi jų intencijomis: lietuvių istoriografiją siekiama praturtinti naujais aspektais – imperiologija ir titulotyra. Žinoma, Lietuvos istorikai nei atsiriboja, nei gali atsiriboti nuo kitų humanitarinių ir socialinių mokslų – filosofijos, literatūrologijos, etnografijos, sociologijos, politologijos… Istorikus domina ne tik tai, kas tautos ir valstybės istorijoje yra unikalu, bet ir tai, kas yra unikalių dalykų jungiamosios grandys, domina sąlyčio taškai ir sankirtos. Sunku pasakyti, ar istorikus būtent A. Bučio monografija ir kitos šio literatūrologo publikacijos paskatino gvildenti LDK raidą titulatūros aspektu (senosios Lietuvos istorijai skirtose knygose visada plačiau ar siauriau būdavo gvildenami valdovų titulai), ką liudija surengta tarptautinė konferencija prof. Mečislovo Jučo 90-mečiui ir išleistas mokslinių straipsnių rinkinys „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos atodangos“ (Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2016). Šiame rinkiny gana plačiai aptariami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, kai taip valstybės valdovai pradėti vadinti, titulai.
Svarbus naujas mokslų sąlyčio faktas, kai vienos mokslo šakos – literatūrologijos – patyrimas pritaikomas kitoje – istoriografijoje, ir taip sukuriama konceptualiai nauja studija. Tada senosios Lietuvos būtis analizuojama ir iš istoriko, ir iš literatūrologo bei lingvisto pozicijų. Senosios Lietuvos ir kaimyninių valstybių rašytiniuose šaltiniuose randami ne tik Lietuvos valstybės formavimosi ir įsitvirtinimo Europoje faktai, bet aptinkamos ir grožinės literatūros ištakos. Tirdamas seniausiąją, t. y. karaliaus Mindaugo epochos lietuvių literatūrą, A. Bučys, tenka manyti, turėjo tiesiog visa savo esybe panirti į šiam periodui skirtus šaltinius. Buvo įgyta nauja patirtis ir jos pagrindu parengta „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ (Vilnius: Versus aureus, 2012). Kūrybinga asmenybė, tenka manyti, vadovavosi credo – ant stalo turi būti padėta dar neturėta, bet taip lietuvių kultūrai reikalinga knyga – seniausios lietuvių literatūros sąvadas su atrinktais ir skaitymui parengtais tekstais. Tuose tekstuose iš Lietuvos valstybės ir iš kaimyninių šalių, iš Rytų ir Vakarų, parašytuose senąja bažnytine slavų kalba, lotynų, lenkų, vokiečių kalbomis, dažnai minimi Lietuvos valstybės valdovai (valdovas – joks titulas, nors pats žodis aukština asmenybę). Valdovus vieni istorijos šaltiniai vadina kniaziais (rusų ir rusinų tradicija), kiti – karaliais (Vakarų Europos tradicija). O kaip iš tikrųjų senovėje buvo?
Kažkodėl lietuvių istoriografijoje veik vienbalsiai buvo perimta Rytų, arba slaviška, valdovų titulavimo tradicija – kniazių ir kniažestvo, o karaliumi pagal krikščioniškos Europos tradiciją iki šiolei tituluojamas vienintelis Mindaugas. Argi patys save senosios Lietuvos valdovai vadino kniaziais, o valdomas žemes – kniažestvo? Istorikai „randa“ paaiškinimą: tokia esanti susiformavusi šio mokslo tradicija, daugybė istorikų, tarp jų ir garbusis Simonas Daukantas, titulus rašė būtent taip (čia dingteli mintis – reikėtų sulyginti pirmojo lietuviškai rašiusio istoriko paliktus ir išsaugotus rankraščius su publikuotais „Darbais senųjų lietuvių ir žemaičių“ (Raštai. – [D.] 1. – Vilnius: Vaga, 1976): veik visus iš eilės valdovus S. Daukantas vadino Didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais, o jų valdytą valstybę – Didžiąja Lietuvos kunigaikštyste. Vis prieinama prie išvados: seniai taip rašoma – Lietuvos didieji kunigaikščiai, todėl dabar pertitulavimo klausimo nereikėtų svarstyti. Sovietmečio istorikai nebuvo laisvi ir negalėjo keisti titulavimo tradicijos, bet kodėl dabar, Lietuvai tapus suverenia valstybe, jos istorijos rūmai ir toliau statomi iš svetur pagamintų plytų (istoriko Zenono Ivinskio metafora, kurią vis mini A. Bučys)?
Mokslininkų diskusijose būtų galima sutarti ir rasti tinkamą atsakymą, kaip galėtų būti išspręsta Lietuvos karalių „byla“. Deja, literatūrologas bandymu bendradarbiauti su istorikais nusivylęs (tai sakyta susitikime Rašytojų klube 2019 m. rudenį) – jie nesileidžia į diskusijas. Belieka išleistą studiją skaityti, o tiriamuoju darbu ir naujomis publikacijomis šią koncepciją platinti. Svarbu išleisti knygą anglų kalba – taip samprotauja autorius baigdamas monografiją. Tikimasi užsienio istorikų pripažinimo, o Lietuvoje belieka laukti dar kelių dešimtmečių, kol dabartinė mokslo aukštumas pasiekusi istorikų karta užleis vietą naujoms, kurioms mokykloje istorija bus dėstyta jau kitaip.
O dabar apie tai, kas svarbiausia, apie monografijos idėjas, struktūrą, chronologiją, teiginius ir jų argumentaciją. Iškart autorius lyg taranu griauna septynių šimtų metų senumo valdovų titulavimo mitą: valstybiškai (pridurčiau – dar ir vertybiškai, iš lietuvių tautos orumą ginančių pozicijų) svarbi senųjų Lietuvos valstybės valdovų titulų rekonstrukcija, kad būtų užbaigta Lietuvos karalių, vadintų kniaziais ar djukais, „byla“, istoriografijoje sukėlusi monarchinių titulų chaosą. Istorikų bendruomenė neturėtų vietoje savarankiškų, be jokios vasalinės priklausomybės gyvavusių valstybės valdovų karalių, juos nuvertindama, rašyti Lietuvos didieji kunugaikščiai, pateikti juos kaip vasalinės priklausomos valstybės valdovus, nors jie tokiais, nuo kitų priklausomais, niekada nebuvo.
Monografijoje argumentuotai įrodoma: senosios Lietuvos valstybės valdovai, išskyrus Mindaugą, turėjo pagoniškus karalių titulus, ir taip juos – karaliais – titulavo Vakarų kaimynai bei Romos popiežiai. Pasitelkus istorijos šaltinius (tokių esama net šimtas trylika, išverstų į lietuvių kalbą, latvių, anglų, vokiečių, lenkų ir kitas kalbas), įrodomi Lietuvos valdovų turėti karalių titulai (žinoma, suteikti ne pagal krikščioniškas Europos tradicijas). Tyrimui panaudoti gausūs šaltiniai ir, svarbiausia, atlikta tiesiog unikali jų (originalo ir vertimo) lyginamoji literatūrologinė analizė, leidusi autoriui nustatyti valdovų titulų skirtingą supratimą bei vartojimą Rytų ir Vakarų kraštuose. Monografijos struktūra remiasi tyrimų paradigma, atsižvelgiant į problemos svarbą. Pirmoje dalyje įrodoma senųjų titulų rekonstrukcijos būtinybė. Antroje knygos dalyje autorius, remdamasis XIV a. šaltiniais (pirmiausia karaliaus Gedimino laiškais), juos tiria titulatūros požiūriu (iš viso tiriami aštuoniasdešimt trys dokumentai). S. C. Rovelo parengtas leidinys „Iš Viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje 1295–1345“ (veikalas išverstas Osvaldo Aleksos ir Vilniuje ,,Baltų lankų“ išleistas 2001 m.) laikomas ypatingos svarbos dėl jame įvairiomis kalbomis įvardintų Gedimino titulų. Pirmiausia šiam valdovui taikomas lotyniškas rex titulas. O kaip Gedimino titulai, monarchiniai kreipiniai įrašyti Rygos auksakalių, Vokiečių ordino tekstuose ir kitoje dokumentikoje? Atsakymas toks – Gediminas vadintas karaliumi.
Atlikdamas Lietuvos valdovų titulų analizę XIV a. vokiečių kronikose, autorius panyra į istoriografines interpretacijas. Istorikus jis klasifikuoja dvejaip: į dalijančius karalių titulus ir juos… atimančius. Rašydamas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „atsiradimą“ (1263–1386), vadina tokią istoriografų interpretaciją retrospektyviniu miražu, kritikuoja istorinės tiesos neatitinkantį teiginį: „<…> lietuviai niekados neturėjo kitų karalių, išskyrus vienintelį Mindaugą“ (p. 77). Būtent iš slaviškų metraščių (rusinų ir rusų) į Lietuvos istoriografiją buvo perimti slaviškos kilmės titulai kniazj ir velikij kniazj, kniažestvo ir velikoje kniažestvo (p. 79). Lietuva – Europos (autorius įrodinėja – Lietuva yra Šiaurės Europos) valstybė. Kadangi karalius Mindaugas staigiai iš ūkų iškyla į valstybės vienytojus ir apsikrikštijęs gauna Apaštališko Sosto atsiųstą karūną, galima, remiantis archyvo dokumentais, plačiai rašyti apie karaliaus titulo teikimo krikščionišką tradiciją. Plačiai ir esmingai rašoma apie Lenkijos karalių titulus ir Jogailos karūną. Beje, ankstesnė Mindaugo epocha, valdovo karūnavimas karaliumi, jo atsimetimas nuo krikščionybės vėl į pagonybę, Lietuvos valdymas po Mindaugo – visa tai titulatūros aspektu įmanoma analizuoti turint šaltinių pagrindu atliktus prof. Edvardo Gudavičiaus tyrimus (monografijas) ir istorikų kolektyvinį leidinį „Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių“ (2005). A. Bučio knygos savitumas (ir kartu skaitymo keblumas) glūdi tame, kad, reikšminant titulatūros kaip teorinį klausimą, ne visur įmanoma paisyti chronologinio istorinių įvykių nuoseklumo. Todėl pirma rašoma apie Gediminą, o paskui apie Mindaugą. Išanalizavus valdovų titulus iki 1413 m., grįžtama prie pagoniškos valstybės ištakų, o būtent – prie lietuvių karaliaus Netimero krikšto (1009) ir t. t.
Kitaip lietuvių valdovai tituluojami lenkų, kaip Vakarų slavų, šaltiniuose. Taikomas lotyniškas titulas dux, kuris į lenkų istoriografiją patenka vienaskaitos forma księžę ir daugiskaita ksiąžęta. Tokia, lenkiškoji tradicija atsirado iš dramatiškos lenkų patirties – nesėkmingų bandymų iš Romos kurijos arba iš Šventosios vokiečių tautos Romos imperatoriaus gauti karaliaus (rex) titulą. De jure požiūriu jokių abejonių nekėlė tik du lenkų karaliai: Boleslovas II Dosnusis, iš kurio titulas buvo atimtas kaip iš vyskupo šv. Stanislovo žudiko (1079 m. balandžio 11 d.), ir paskutinis Piastų giminės atstovas Kazimieras Didysis, paveldėjęs savo tėvo Vladislovo Lokietkos titulą ir brangia kaina jį apmokėjęs – išsipirkęs jau katalikiško karaliaus titulą (valdė 1335–1370 m.). Lenkų istorikai yra atskleidę lenkų karalių chronologiją ir statusą. A. Bučys dar kartą daug ką aprėpia, išanalizuoja ir įtaigiai perpasakoja. Regis, originaliausi knygos puslapiai skirti tiems lenkų istoriografams, kurie, vadovaudamiesi patriotiniais jausmais, retrospektyviai visus Lenkijos valdovus vadino ir vadina karaliais, o lietuvių valdovus – tik duxais (tolygu kunigaikščiais), t. y. priklausomais nuo kitų valdovais. Tokie lenkų teiginiai stokoja objektyvumo: senoji Lietuva niekam nemokėjo priverstinių duoklių, nebuvo pasirašiusi žeminančių sutarčių (iki 1385 m. Krėvos unijos), karine galybe atlaikė totorių, rusų, lenkų ir Vokiečių ordino puolimus.
Kai Lietuvos valstybingumą žeminančios istoriografijos tradicijos aptartos, galima išanalizuoti trečią Tradiciją (monografijos autorius ją rašo didžiąja raide): vienalaikiuose Vakarų Europos šaltiniuose Lietuvos valdovai vadinti karaliais. Patys Lietuvos valdovai irgi taip vadinosi – karaliais. Algirdas buvo pasivadinęs Didžiuoju Lietuvos karaliumi, o santykyje su Bizantija – imperatoriumi (jis, Algirdas, – tolygus Bizantijos imperatoriui valdovas). Žinoma, istorijos rašymas neapsieina be subjektyvių nuostatų ir taip skaitytojo širdį glostančių patriotinių jausmų. Monografijoje šiuo požiūriu išskirtinė penktoji dalis – „Lietuvių karalystės tęstinumas Viduramžių istoriniuose šaltiniuose (lotynų ir vokiečių kalbomis)“, visų pirma pirmose Baltijos šalyse vokiečių kronikose (Henriko Latvio surašytoje 1225–1227 m. ir Eiliuotojoje Livonijos kronikoje po 1290 m.), kuriose aprašytas pagonių karalius iki krikšto ir jo tapsmas katalikišku karaliumi. Atidžios analizės yra susilaukę popiežiaus Inocento IV laiškai, kurie ne visuomet teisingai buvo išversti. Studijos autorius atitaiso klaidas siekdamas brangios istorinės tiesos (knygos potekstės perša mintį, artimą Aristotelio maksimai): nors man lietuvių istorikai yra brangūs, bet tiesa dar brangesnė. Ir atsižadėjęs katalikybės Mindaugas vokiečių istoriografijoje tituluojamas karaliumi, kaip ir karaliumi tituluojamas po tėvo nužudymo sostą perėmęs sūnus Vaišvilkas ir paskutinis iki Gediminaičių lietuvių valdovas Traidenis (1268 –1282).
Gediminaičių dinastija, išanalizuota monografijos septintoje dalyje, – viena žymiausių pasaulio tautų istorijoje (per siauras kitas teiginys – tik senojoje Lietuvos valstybėje): po karaliaus Gedimino (1315–1341) valdę sūnūs karaliai Jaunutis (1341–1345) ir Algirdas (1345–1377), anūkas Jogaila (Lietuvos valdovas 1377–1381 m. ir 1382–1392 m., Lenkijos karalius 1387–1434 m.). Tik ketvirta žmona jam pagimdė tris sūnus, Lenkijos karalystės sosto paveldėtojus. Kas kita Jogailos tėvonijos paveldėjimas, kurį geriau ir greičiau išsprendė Kęstučio sūnūs Vytautas ir Žygimantas Kęstutaitis. Jogailaičiai paveldėjimo teises į LDK, kaip tėvoniją, atstatė tik 1506 m.
Intriguodamas skaitytoją, autorius pristato Jogailos dinastines vedybas su Lenkijos sosto paveldėtoja dvylikamete Jadvyga Anžujiete, tada jau juridiškai pripažinta „Lenkijos karaliumi“. Kolei ji, dinastinių vedybų keliu tapusi karaliene, yra gyva (svarbesnė už karalių Jogailą siuzerenė), tolei Jogaila – Lenkijos karalius. Po karalienės mirties Jogaila juridinio karaliaus titulo netenka. Taip ir nutiko anksti mirus karalienei Jadvygai. Buvo privalu Jogailai, kad išsaugotų karaliaus titulą, vesti kitą sosto paveldėtoją Oną, nežiūrint jos nepatrauklumo. Tik trečia Jogailos santuoka buvo jau ne su sosto paveldėtoja (Jogaila vedė gražuolę našlę nepaisydamas lenkų didikų nepasitenkinimo). Kažkodėl knygoje ketvirtoji santuoka liko už interpretacijos lauko. O kaip tik ketvirtoji žmona karalienė, kaip jau minėjau, jam pagimdė tris sūnus, Lenkijos karalystės sosto paveldėtojus.
Po Krėvos sutarties (1385) įvykusios Jogailos dinastinės vedybos su Jadvyga (1387) monografijoje pavaizduotos su tokia įtaiga, kaip Egipto karalienės Kleopatros įžengimas į Romą (gal kino filmų poveikis?). Į Krokuvą atvyksta trisdešimt septynerių metų turtingas ir kilmingas jaunikis Jogaila – Lenkijos, gerokai nusigyvenusios, prasiskolinusios ir praradusios kai kurias žemes, gelbėtojas. Atvyksta su broliais ir pusbroliu Vytautu. Jų vežimuose – aukso ir sidabro dirbiniai, briliantai, brangūs aksesuarai, ypač vertingi kailiai, pinigų pilni kapšai, atvaromi dovanojimui skirti žirgai… Viskas atitinka turtingos Lietuvos karalystės statusą (taip, karalyste de jure Lietuva vadinta Krėvos sutartyje). Tik jos tuometinis valdovas Jogaila taip – karaliumi – šios unijos akte nevadintas (kaip vadinsi jį karaliumi, jei jis dar tik siekia dinastinių vedybų keliu gauti karaliaus karūną). Nors Jogailos tėvas Algirdas buvo tituluojamas Didžiuoju Lietuvos karaliumi, visos karalystės valdovu (magnus rex tocius regni dominus), sūnus negalėjo turėti savo tėvo titulų (broliai atsisakė tėvo titulus jam pripažinti). Gal turėjo reikšmės ir ankstesnis Kęstučio titulavimas karaliumi, nors jis po brolio Algirdo mirties (1377) pripažino iš antros Algirdo santuokos vyriausiojo sūnaus Jogailos paveldėjimo teisę. Kai Kęstutis susekė ir apkaltino Jogailą valstybės išdavyste ir su karine galia perėmė valstybės valdovo sostą, Jogailai atiteko tik paskirtų žemių valdymas (ir hercogo titulas, – kaip įrašyta kai kuriuose to meto dokumentuose). Maždaug po metų Jogaila, remiamas brolių, jėga ir klasta suėmė Kęstutį ir Vytautą. Jėga užvaldžiusio karalystę Jogailos juridinis titulas buvo supremus dux Lithuaniae (istorikai verčia į aukščiausiąjį Lietuvos kunigaikštį). Jei Krėvos sutartyje Lietuvos valstybė – karalystė, jos sostą užėmęs Jogaila – aukščiausiasis Lietuvos valdovas.
Monografijoje atskira interpretacija titulatūros aspektu turėjo būti skirta (skaitant knygą, vis į galvą lenda tokia mintis) Gedimino sūnaus Kęstučio (Lietuvos valdovo 1381– 1382 m.) ir vaikaičio Vytauto (Lietuvos valdovo 1392–1430 m.) valdymui. Jei Kęstutis, kaip ir jo vyresnysis brolis Algirdas, vadintas karaliumi, tai kaip tituluotas Vytautas? Nesužinome, kaip šis valdovas save titulavo 1392–1413 m. Lyg ir per menka būtų Vytautą vadinti tik karaliaus Jogailos vietininku. Gal jau nuo 1401 m. (po Vilniaus–Radomo unijos akto) Vytautas – Didysis Lietuvos kunigaikštis? Kur kas aiškiau, kad po Horodlės unijos (1413) Lietuva visur de jure vadinama Didžiąja kunigaikštyste, o jos valdovas – Vytautu Didžiuoju. A. Bučys nelinkęs Kęstučio vadinti Algirdo valdymo periode submonarchu (apskritai autoriui „monarchas“ – joks titulas) ir nelinkęs Lietuvos karalystės valdymo vadinti diarchija. Nors Kęstutis valdė Žemaitiją ir Trakus, labiau buvo ne submonarchas, o duksas – valdovas karvedys. Po Algirdo mirties jo brolis Kęstutis, atsiėmęs sostą 1381–1382 m., tenka manyti, buvo karalius. Tada Didžiųjų kunigaikščių nei de facto, nei de jure dar nebuvo.
Gal randami dokumentai su valdovo Kęstučio titulais? „Lengvai“ titulo klausimą išsprendė istoriografai, pavadindami šį valdovą retrospektyviai – Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (tada tokio titulo dar nebuvo). Jogaila užvaldo sostą jėga ir klasta, bet, kaip jau sakyta, karaliaus titulo de jure nepaveldi (broliai nesutiko). Tad kovos dėl valdžios periode Lietuvos valdovų titulai lyg pakibę nežinomybėje ar dviprasmybėje. De jure kunigaikščio titulo dar nėra (jis retrospektyviai „suteiktas“ istoriografų), bet po Krėvos sutarties neliko de jure Lietuvos karalių. Tad kurį metą Gediminaičių dinastija išgyvena bekaralystės periodą, kurį nuo 1377 m. monografijos autorius apibūdina kaip interregnum (iš lotynų kalbos šį žodį prof. Antanas Tyla vertė į bekaralystę). Lietuvos istorijos instituto mokslininkai teigia, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas įsigaliojo Vytauto valdymo metais – buvo oficialiai patvirtintas Vilniaus–Radomo sutartimi 1401 m. (žr. internetines publikacijas). A. Bučys tokią datą nukelia į 1413 m., kada iš naujo Horodlės unijos aktu buvo sureguliuoti Lenkijos karalystės ir jau (tik) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai. Kurie mokslininkai teisesni? Politinės galios prasme Vytautas siekia valdomos valstybės aukščiausio rango, kaip karaliaus, valdančio karalystę (didžiausią Europoje) de facto. Tokių titulų de jure nepripažįsta lenkai, ir unijos tekste Lietuvos valstybė – jau (tik) kunigaikštystė – LDK.
Visąlaik Vytautas Didysis siekęs karalystės ir karaliaus titulų ne tik de facto. Gyvenimo ir valdymo saulėlydyje siekta karaliaus titulo ir de jure (Romos popiežius Lietuvos DK siuntė karūną, bet ją lenkai pagrobė). Beje, Krėvos akte Lietuva vadinta karalyste, ir tada įvyko ne Lietuvos valstybės prišliejimas, o, kaip rašęs S. Daukantas, – buvo valstybės sunertos. Lietuvos prišliejimas atsirado ir buvo de jure įteisinamas su naujomis unijomis, kas išanalizuota prof. E. Gudavičiaus „Lietuvos istorijoje. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų“ (T. 1. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999). A. Bučio studijoje naujai (nelauktai) analizuojamas Vytauto Didžiojo pokalbis su Jogaila Lucke. Išgirdus karaliaus Jono Liuksemburgiečio siūlymą Vytautui siekti karaliaus karūnos, Vytauto Didžiojo susitikime su karaliumi Jogaila išsakyta LDK valdovo abejonė: gal Vakarų valstybės nori atskirti Lenkiją ir Lietuvą, kad jos atsirištų ir nustotų turimos galios. Monografijoje įdomi Vytauto laiškų, kaip testamentinio įspėjimo, rašytų Jogailai 1429 m. gegužės 3 ir gegužės 24 d., interpretacija – diagnozuotas Lenkijos karalystei pavojus (p. 340–341).
Ir vis dėlto monografijoje Vytauto asmenybės ir valstybės valdymo didybė, palyginus su Jogaila, atrodo „nukentėjusi“ dėl netolygių aprėpties proporcijų: monografijoje daug puslapių skirta Jogailai ir per mažai jų skirta Vytautui Didžiajam. Gal vengta parodyti vasalinę Lietuvos valdovo priklausomybę nuo Lenkijos karaliaus ir karalystės? Todėl titulatūros kontekste neanalizuotos Žalgirio kautynės, nepakankamai apžvelgtos unijų (išimtis – Krėvos unija) sutartys, karaliaus Jogailos ir Vytauto Didžiojo, kaip LDK valdovo, privilegijos. Politinių įvykių kontekste, kuris knygoje netolygių proporcijų, įdomiai analizuojama prieštara: karalius Jogaila kartu skelbiasi ir LDK Aukščiausiuoju kunigaikščiu. Kadangi karalius valstybėje – siuzerenas, jis negali vienu metu būti ir siuzerenu (karaliumi), ir vasalu (kunigaikščiu).
Skaitant tą didžiausiąją devintą knygos dalį vis rūpi rasti atsakymą, kaip Vytautas save, ypač valdymo pradžioje (nuo 1392 m. iki 1413 m.), titulavo, ir kaip Lietuvos valdovą titulavo Jogaila, Vokiečių ordinas ir kitos valstybės. Gal nepakankamai bekaralystės periodo dokumentuose rasta argumentų įrodyti Lietuvą buvus karalyste, o jos valdovą karaliumi? Tokiai argumentacijai, tenka manyti, galėjo būti panaudoti senovinių antspaudų įrašai (lieka skaitytojo atmintyje tik Algirdo atvaizdas antspaude). Sfragistika (pagalbinė istorijos disciplina, tirianti antspaudus) teikia daug vertingų duomenų senosios Lietuvos valdovų titulatūrai. Pirmą kartą Vytauto kunigaikštiška karūna, teigia istorikai, pavaizduota 1407 m. valdovo majestotiniame antspaude. Karūnos forma kitokia negu Vakarų Europoje paplitusių kunigaikščių karūnų (gal ji vietinės kilmės?). Kadangi Vytautas siekęs valdžios pilnatvės, tai dailininkai jo portretą nutapo su karaliaus karūna (žr. Valdovų rūmuose), o ne su kunigaikštiška kepure (kunigaikštiška kepurė atsirado tik XVII a.). Pagoniškos valstybės karaliaus inauguracijos ceremonialas Lietuvoje kažin ar buvo visiškai susiformavęs, bet vis dėlto kažkoks buvo. Karalių rinko turintys tokią teisę, o valdovas priimdavo insignijas – kalaviją, kario valdovo išskirtinius tarp kitų eilinių ir aukštesniųjų karių apdarus, galvos apdangalą (gal ąžuolo lapų vainiką?) ir apsiaustą (minėtame antspaude, teigia istorikai, Vytautas pavaizduotas su… kunigaikščio apsiaustu; o gal vis dėlto su karaliaus? Įdomu, kaip E. Gudavičius internetinėje publikacijoje apibūdino „rastą“ karaliaus Mindaugo antspaudą su valdovo galios simboliais – skeptru ir rutuliu su kryžiumi. Istorikas šį antspaudą laikė greičiausiai vėliau padirbtu, sufalsifikuotu).
Vertinant Algimanto Bučio monografiją, kad ir kokius aukštus kriterijus pasitelktume, bus prieita prie išvados – veikale sukurta įspūdinga senosios Lietuvos istorijos studija. Joje pateiktos naujos ir argumentuotos istorijos šaltinių analitinės įžvalgos, kuo kruopščiausiai atliktas istoriografijoje įsigalėjusių nuomonių ir vertinimų auditas, kurio pagrindu tikrai buvo verta pradėti, o dabar ir tęsti Viduramžių Lietuvos karalių bylą.
Valentinas Sventickas. Vietoj straipsnio
2019 m. Nr. 10
Juozo Baltušio knygą „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ (spaudai parengė ir straipsnį „Vietoj įvado“ parašė Antanas Šimkus, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2019 m.) literatūros kritikas skaitė nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir vis ką nors užsirašydavo. Taip atsirado šis užrašų vėrinys.
Knygos vertė.
Tai pirmas autentiškas nekupiūruotas pasakojimas apie 1970–1795 metų sovietinę Lietuvą, atkakliai rašytas veiklaus to laiko žmogaus. Teksto „Vietoj dienoraščio“ autorius yra talentingas populiarus rašytojas, neįtikėtinos daugybės susitikimų su skaitytojais kalbėtojas, LTSR AT ilgametis deputatas, Taikos komiteto pirmininkas, Respublikinių premijų komisijos narys (čia ir toliau teks pavartoti anuometinių pavadinimų – institucijų ir renginių), įdėmus socialinių bei kultūros procesų stebėtojas ir vertintojas. Šiais ir kitais rakursais piešiamas sovietmečio vaizdas yra daug aprėpiantis, informatyvus ir mažiausiai dvilypis – su paklusnumo režimui išpažinimais („taip reikia“) ir su sovietizmo kritikos aitriais pliūpsniais, išraiškingais ir įtikinamais. J. Baltušis atsiuntė iš ano laiko ir padėjo ant lėkštės dabartiniams sovietologams ir istorikams unikalią „medžiagą“, kuri skatins pripažinti, kad lig šiol jų pieštas ano laiko vaizdas panašus į tuščiavidurį kevalą – pageidautinos spalvos. Ir kad posakis „nuobodulio visuomenė“ gali kelti abejonių. Ypač svarbu, kad kalbama veiksmo dalyvio balsu, o tas dalyvis daug ką daro arba susitaikydamas su politine sistema, arba sumaniai manipuliuodamas jos absurdais ir gėrybėmis. Vieną dieną buvęs piemenėlis, smetoninio režimo kritikas gali užsirašyti, kad Lietuvos kaimas niekada negyveno taip gerai, kaip prie tarybų valdžios, kitą dieną vaizdingai aprašyti, kaip viskas pūva ir griūva, kaip savivaliauja partinė nomenklatūra, kaip mus siaubia klajokliai rusai ir kad medicina nieko verta. Iš įdomesnių J. Baltušio pagalvojimų minėčiau šį, iš 1974 metų: Lietuva kaip savarankiška valstybė kol kas negali egzistuoti, privalo paklusti vienai iš didžiųjų, ir geriausiai – rusams, nes Rusija atsilikusi, betvarkė, „tiktai šitokios imperijos sudėtyje mes kaip lietuviai ir tegalime išsilaikyti kaip tauta“, aukštesnės kultūros valstybės mus nutautintų (p. 994).
Panašią mintį, gurkšnodamas su kolegomis kavinėje, buvo tada pasakęs fotomenininkas Antanas Sutkus. Atseit, iš okupantų mums parankiausi rusai. Šis jo posakis buvo persakytas kagėbistams ir partijos viršūnėms, tad A. Sutkus dėl žodžio „okupantai“ ir neokupuotos savo mąstysenos ilgai turėjo daug nemalonumų, kai kurių fotografijų nedrįso nė rodyti, o naktį prižadintas neišsiblaivęs įgudo uždainuoti „Volga, Volga, matj rodnaja“.
Dienoraštį J. Baltušis rašė paprasta kalba, nieko nebeletrizavo, sakinių ir žodžių nedailino, nesikratė net sutarybintos frazeologijos štampų. Epitetai, jaustukai, elipsės, nutęsimai, netiesioginiai gretinimai būtų vienintelės „meninės priemonės“. Vaizdingesnis pasakojimas pasirodo tik kartais, pavyzdžiui (p. 168, 1970 10 01 įrašas):
„Žmonės nupilko, nuskuro, vaikšto pilki, tikri kaliniai, akys nudelbtos žemyn, niekur neišgirsi skambaus juoko… Lyg pavietrės kokios apimta šalis <…>. Tegu paraliai. Tegu paraliai viską griebia…“
Nėra reikalo J. Baltušio pažiūras dabar gražiau perdažyti. Dienoraštyje dažniausiai jis kalba kaip socialistinės sistemos įsitikinęs šalininkas, „nepaisant pasitaikančių trūkumų“. Tačiau išsiliejantys sovietinės tikrovės kritikos pasažai (kaip ir cituotasis) skamba labai įtaigiai, pateikiami faktai ir vertinimai taiklūs ir grįsti realijų žinojimu (o žinojo J. Baltušis daug) ir savarankišku mąstymu, tad klostosi netikėtas įspūdis – šalininko kritikos strėlės atrodo aštresnės nei oponentų. Panašiu būdu J. Baltušis užkariaudavo publiką savo išraiškingais monologais. Nuostabu šiandien jo dienoraštyje skaityti, dar sunkiau įsivaizduoti: kalbėjau valandą, kalbėjau dvi, plojo, dėkojo. Esu tą matęs.
Literatūros žmonių bendruomenė visgi yra bendruomenė. Jaučiuosi esąs jos narys. Ir dėl to, rašydamas apie šią J. Baltušio knygą, išgyvenu etinę koliziją. Riebūs neigiami kolegų rašytojų ir jų kūrybos apibūdinimai (pavyzdžiui, šarlataniški sapaliojimai, šizofreniniai kliedesiai, durnius ir nešvankėlis, pamišėlis, melagis, intrigantas, pataikūnas, tipiškas grafomanas, sufašistėję tipai, sionistinis rasistas ir pan.) mane nuliūdino ne mažiau negu klasiko žodžiai apie žydų tautą ir kalbų sovietizmai Atgimimo metais. Puikus psichologas savo prozoje, subtiliausių sielos virpesių ir gyvenimo priešybių vaizduotojas, sėdęs rašyti dienoraščio, paskaldo juoda–balta malkų. Kad talentas neapsaugo nuo to, kas žemiška, žmogiška ir prieštaringa, J. Baltušis turbūt ne šiaip sau rašė straipsnyje apie Kazį Borutą – šį straipsnį supantys dienoraščio puslapiai įsiskaitytini. Galbūt ir kaip savivoka, bent iš dalies.
Bet ką gi – dienoraštis yra dienoraštis. Yra jame ir tokių žodžių (p. 692):
„Niekam nieko neatleidžiu. Ir aš nieko neprašau atlaidumo, palikdamas visiems teisę keikti mane po mirties tokiais žodžiais, kokius tik jie ras tinkamais.“
Man būtų tinkami nusiminimo ir atsiribojimo žodžiai.
Kruopščiai užsirašinėja, kad apsilankė atleista iš darbo mokyklos direktorė ir prašė pagalbos, kad susirgo anūkas Rokas, kad iš parduotuvių dingo mėsa, kad vienas matytas kinas patiko, o kitas prastas, kad šiandien Monika susinervino, o kitą naktį ketino kartis, kad Aleksys Churginas, šnekus vertėjas ir poetas, vėl pripasakojo gandų, kad gydytojai niekam tikę, o jiems duodamų kyšių suma yra tokia ir tokia (už operaciją trys–penki šimtai, ligoninėje gydančiam gydytojui penkiasdešimt, sesutei dvidešimt penki, valytojai dešimt arba penkiolika, – p. 1212). Skaitydamas tokius užrašus, pats sau pagalvoji, kodėl klasikui atrodo, kad tai užrašinėti prasminga, ir dar pagalvoji, kad, viską nuodugniai fiksuodamas, jis susireikšmina.
Bet tuoj ateina mintis, kad visa tai tampa vertybe – užrašyta gyvenimo, pagalvojimų, įspūdžių, žinių, vertinimų tėkmė tokia, kokia buvo. Su reikšmingų ir nesvarbių įvykių kasdienine gretybe, jos atvaizdu konkretaus ne bet kokio pasakotojo sąmonėje ir užrašuose, kurie „siunčiami“ į ateitį. Tai pranešimai: buvo taip, man atrodo taip. Pranešimai, šiandien žiūrint, yra reikšmingi. Ankstesnėje pastraipoje išsakytos dvejonės lieka kaip jų sudėtinė dalis. Reikšmingumo dalis.
Čia tiktų kelti klausimą, ar J. Baltušis norėjo, kad jo dienoraščiai būtų kada nors išspausdinti, ar ne. Išsirankioję skirtingas dienoraščio atkarpas, mintyse įvertinę jo rašymo būdą, paties dienoraščio reflektavimus (iki „gal spėsiu sudeginti“), rastume maždaug tiek pat ženklų, sakančių, kad norėjo ir nenorėjo. Šį J. Baltušio dienoraščio ypatumą turėtume suvokti kaip išskirtinį (gretinant su kitais dienoraščiais) ir bylojantį. Pats, pasiblaškęs niuansų brūzgynuose, esu linkęs manyti, kad visgi labiau norėjo. Norėjo, kad ateities (taigi – dabarties) žmonės gautų tikrą žinią, ką ir kaip jis veikė ir kaip jam viskas atrodė.
Septintą gyvenimo dešimtmetį pradėjusio J. Baltušio pajėgumas atrodo neįtikėtinas. Tarkim, gruodžiui baigiantis jis užsirašo per metus parašęs tris šimtus puslapių. Rašė aptariamu laiku, pradėjęs ir atidėjęs „Sakmę apie Juzą“, autobiografinių prisiminimų dilogiją „Su kuo valgyta druska“. Bet – pridėkime prie tų trijų šimtų dienoraštį, taigi maždaug du šimtus puslapių, knygų įvadus, sukaktuvinius straipsnius apie kolegas, pranešimus (Taikos komiteto pirmininko), dar pridėkime atsiųstų rankraščių skaitymus ir recenzavimus, šimtus laiškų, leidinių redakcinių kolegijų nario ar pirmininko skaitymus bei sprendimus. O dar dalyvavimas daugybėje literatūros vakarų, privalomų susirinkimų ir sesijų, jam mielų žmonių ir saviveiklininkų („Kupiškėnų vestuvių“, Šimonių etnografinio moterų ansamblio) lankymas, spektakliai ir filmai. Ir dar intymūs pasimatymai su dvidešimtmete, kelionės tarp Vilniaus ir Kauno, tarkime. Kaip per vieną dieną žmogus gali tiek nuveikti? Tiesa, keldavosi J. Baltušis paprastai pusę šešių. O guldavosi, jei po išvykų į susitikimus, paryčiu ir nebūtinai blaivus. Visokių pajėgumų gigantas!
Dienoraščio skaitytojai bus įsidėmėję, ką J. Baltušis užsirašo kas kelintas puslapis: reikia rašyti.
Kiekviena diena, kai nerašė ar rašyti nesisekė, yra apgailėta.
J. Baltušis dienoraštyje vis pamenkina save kaip rašytoją. Papeikia anksčiau rašytus savo kūrinius, kai rengiami pakartotiniai leidimai, šiandien išjuokia tai, ką parašęs vakar, graudenasi dėl profesinio pasirengimo ir išsilavinimo spragų.
Bet skaitant tokius jo užrašus šmėsčioja mintis, kad tai keistas flirtas su savimi: čia aš taip apie save sakau, bet tikiuosi, kad jūs nesutiksite.
Nes, kai vertina valdžių ir Rašytojų sąjungos vadovų požiūrį į save, tai atvirkščiai – jaučiasi esąs nepakankamai įvertintas. Ir dažniausiai tuoj pat sako: ot tauta tai mane myli.
Unikalus visgi buvo žmogus.
Aplanko klasiką bei veikėją kokia moteriškė, išsipasakoja savo gyvenimą, meiles, šeimynines dramas (juk bet kam nepasakotų!), jis viską įsidėmi, užsirašo į savo dienoraštį ir jeigu gali – padeda vargšei, pasinaudodamas visais savo svertais, kaip dabar sakytume – ir korupciniais ryšiais.
Tačiau dažniausiai jo atjauta, supratimas ir pagalba – savo šeimai ir giminei, kad ir kaip artimieji būtų vertinami, kartais net parašoma, kad niekas iš šeimos jo nemyli. Santykiai su žmona Monika Mironaite atsiskleidžia kaip permainingi, kartais labai aštrūs („vėl reikės skirtis“), bet kaskart sau pasakoma: didi artistė, „protinga, didžiulio aktorinio talento moteris“ (p. 747). Šeimyninių santykių būdas irgi unikalus.
Kaip „baisų vaizdą“ J. Baltušis prisimena Tarybų Lietuvos rašytojų visuotinį susirinkimą, įvykusį 1946 m. spalio 1–2 d. Švietimo ministerijos salėje. Susirinkimas buvo skirtas VKP (b) Centro komiteto nutarimams dėl Leningrado žurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“, dėl teatrų repertuaro ir dėl kino filmo „Didysis gyvenimas“ apsvarstyti. Pranešimą tame susirinkime skaitė LKP (b) CK sekretorius Kazys Preikšas. Jis šiurkščiausiais žodžiais triuškino rašytojus Balį Sruogą (už „Dievų mišką“), Antaną Miškinį, Eduardą Mieželaitį, Eugenijų Matuzevičių ir kitus. K. Preikšo frazeologiją stiprino politiniai kaltinimai, žadėjusieji represinius veiksmus – tremtis, lagerius, persekiojimus, nuolatinį stebėjimą. Tebus toks pavyzdys:
„Savo eilėraščių rinkiniu „Tėviškės vėjas“ <…>, to rinkinio tuštybe, beidėjiškumu Mieželaitis pasirašė sau sunkų kaltinimo aktą. Jo kūryba yra svetima mūsų tarybinei liaudžiai ir tikrovei; jis ritasi į nacionalistinį šiukšlyną.“ (Cituoju iš knygos „Rašytojas pokario metais“, Vilnius: Vaga, 1991, p. 57.)
J. Baltušis, beje, dalyvavęs ir turėjęs kalbėti tame susirinkime, dienoraštyje rašo įsiminęs išbartą B. Sruogą („užsidengė rankomis veidą“).
Dabar J. Baltušio liudijimas, dėl kurio turėjau dar kartą persakyti bent jau literatams girdėtas žinias. Iš p. 424:
„Ir niekas mūsų tada dar nežinojome, kad K. Preikšo pranešimo tekstą surašė vienas nuožmiausių lietuvių literatūros priešų ir naikintojų Genrikas Zimanas, daužęs ir tebedaužąs iki šiol kiekvieną mūsų tautos talentą.“
Rodos, nebūta tvirtai pagrįstos žinios, kad tą K. Preikšo pranešimą rašęs G. Zimanas (knygoje „Rašytojas pokario metais“ tik užsiminta, p. 118). Žinia tikrai svarbi, tad J. Baltušio knygos sutiktuvėse Mokslų Akademijos salėje (2019 04 18) paklausiau jų dalyvio Česlovo Juršėno, ar nėra apie tai girdėjęs. Klausiau prisimindamas ankstesnius Č. Juršėno darbus ir žurnalisto politologo kauptą informaciją. Negalėjo patvirtinti.
Taigi belieka svarstyti, ar patikima ši žinia. Kad patikima – yra argumentų. J. Baltušis ir tada, ir visada gebėjo gauti oficialių ir neoficialių žinių. Turėjo galimybių ir smalsumo. K. Preikšo pranešimo akcentai ir tuometiniai G. Zimano požiūriai sueina, artima ir stilistika. Jeigu apsiribotume E. Mieželaičiu, – G. Zimanas toliau liko jo oponentu ir net politišku kaltintoju (rašė neigimo raštą Lenino premijų komitetui, kai buvo iškelta E. Mieželaičio kandidatūra už knygą „Žmogus“). Kad CK sekretorius K. Preikšas, „turintis begalę aktualių ideologinių reikalų pokarinėje Lietuvoje“, pats būtų rašęs pranešimą literatūros vertinimo klausimais, – beveik neįmanoma patikėti. Kad galėjo nurodyti kryptį ir gaires, – tai taip.
Štai čia ir atsiranda šiek tiek abejonių. Įprasta partinės struktūros darbo technika žinoma: pranešimų tekstus rengia pavaldiniai, CK etatiniai darbuotojai. Tarp jų turėjo būti ir literatūros žinovų. O G. Zimanas tuo metu buvo laikraščio „Tiesa“ vyriausiasis redaktorius (nuo 1945 m.), kažką dėstė ir Vilniaus universitete. Taigi žmogus „iš šalies“. Suprantu, kad „Tiesa“ buvo CK „organas“, bet pavaldumo vis tiek mažiau negu tarp sekretoriaus ir pavaldinių. Nebent landusis, suinteresuotumų pertekęs G. Zimanas pats pasisiūlė. Neatmestina. Abejonių sričiai priklausytų ir ta aplinkybė, kad J. Baltušis G. Zimaną savo dienoraštyje vertina kaip svarbiausią, atkaklų, nuolatinį „lietuvių tarybinės nacionalinės literatūros“ (J. Baltušio frazeologija) kenkėją. Taigi jokios galimybės jam įspriegti nepraleisdavo.
Taip susiklostė, kad čia kartą kitą minėtas E. Mieželaitis. J. Baltušis dienoraštyje nerašo apie E. Mieželaitį nieko gero, atvirkščiai, cituoti jo „epitetus“ poetui dėl jų sodrumo net nejauku. Visai kritišką J. Baltušio požiūrį galėjo lemti ne viena aplinkybė. Neigiamai vertino jo kūrybą, visų pirma – modernybes, dienoraštyje guodžiasi, kad susitikimuose su skaitytojais vis turėdavo „rėžti teisybę“ apie „novatorių“. Keikė ir dėl to, kad E. Mieželaitis bei jo artimiausi bendraminčiai, kai jis vadovavo Rašytojų sąjungai, ignoravo ir stūmė šalin J. Baltušį ir visą vyresniųjų generaciją (Juozą Paukštelį, Antaną Venclovą, Ievą Simonaitytę) – taip atrodė J. Baltušiui. Pagaliau nereikia pamiršti (nors dienoraštyje apie tai nė žodžio), kad tarp E. Mieželaičio ir M. Mironaitės 1954 metais buvęs šešių savaičių meilės romanas (žr. Elena Baliutytė, „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: Pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 45).
Bet kas – dabar galėtume sakyti – susieja J. Baltušį ir E. Mieželaitį, tai griežtai neigiamas G. Zimano vertinimas. Pilkasis kardinolas, eminencija vingriais kritikos viražais triuškinamas E. Mieželaičio autobiografinėje esė „Nereikalingas žmogus. Akcentai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003). Atskirai būtų galima samprotauti apie tai, kad pavardės E. Mieželaitis neparašo. Ar dėl užsilikusios baimės, ar dėl esė stilistikos – bendrinančios. Nors tada, kai E. Mieželaitis rašė tą esė (1997 m. vasaris ir kovas), G. Zimanas jau buvo miręs (1985 07 15). O štai J. Baltušis savo dienoraštyje taršo tebegyvuojantį ir tebeveikiantį G. Zimaną – iki 1984 metų žurnalo „Komunistas“ vyriausiąjį redaktorių, TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatą (iki 1984 m.). Taršo leisdamas sau bet ką, nes žino, kad dienoraštis, jeigu ir bus spausdinamas, tai nežinia kada, tikrai negreitai. Iš J. Baltušio apibūdinimų: brudnas šliužas, lietuvių tautos nacionalinės tarybinės kultūros kenkėjas, varantis „sionistinę rasistinę politiką Lietuvoje“, „tebūnie amžiams prakeiktas šis kenkėjas, traumavęs geriausius mūsų rašytojus, dailininkus, kompozitorius, aktorius, visus kultūros žmones, kurie tik buvo lietuvių tautybės, plius – talentingi“ (p. 226).
Likę atminty rašytojo Eduardo Cinzo (1924–1996) žodžiai. E. Cinzas, kas nežino, iš Lietuvos pasitraukė 1944 metais, gyveno ir rašė Belgijoje, mačiau jį sunkiai vaikštantį su lazdele, vietoj kojų protezai. Teko bendrauti, kai lankydavosi Lietuvoje, naktinėti ne tik su arbata. Nuoširdus, tiesmuko kalbėjimo žmogus.
Aplankė jis J. Baltušį ligoninėje jau silpstantį. Grįžęs apsiverkė ir pasakė: „Durniai jūs, durniai, reikėjo kviestis Baltušį į tuos jūsų sąjūdžius, ir nebūtų nieko pripaistęs.“
Ne tik jis taip ar panašiai pasakydavo.
E. Cinzas vargu ar buvo įsiminęs, kad pokario metais J. Baltušiui teko būti rašytojų partinės organizacijos sekretoriumi. Po charakteristikomis, kurios padėjo iškeliauti į tremtį ir lagerius kai kuriems rašytojams, turėtų būti jo parašas. Taigi J. Baltušis, jeigu būtų buvęs pakalbintas įsilieti į Sąjūdį ir pats į tą pusę pasviręs, būtų numanęs daugiau, nei numanė E. Cinzas. Atidus žvilgsnis į biografijas kalbamu požiūriu Atgimimo laiko lyderiams buvo ypač būdingas.
Gyvų to meto liudininkų vis mažiau. Tegaliu persakyti, ką iš jų esu girdėjęs. J. Baltušis, atseit, niekada neužsipuldavęs pirmas. Bet kai paaiškėdavo, kad kolega jau neišvengs represijų, prisidėdavo savo sodriais žodeliais ir partijos pageidaujamais veiksmais.
Įdomus epizodas, apibūdinantis M. Mironaitės gebėjimus.
M. Mironaitei sukanka šešiasdešimt. Sukaktuvinio vakaro (su spektakliu „Makropulo receptas“) išvakarėse M. Mironaitę ir J. Baltušį aplanko Lionginas Šepetys, tuomet kultūros ministras. Gyvenęs kaimynystėje. Pasveikina aktorę, įteikia puikių rožių, gražiai palinki daug gero. Bet atrodė nesmagus ir prislėgtas. M. Mironaitė buvo girdėjusi apie valdžios rietenas dėl to, ar duoti jai TSRS liaudies artistės vardą, ar ne. Po L. Šepečio kaimyniško apsilankymo ji atspėjo, kad neduos, kad tebus garbės raštas.
Taip ir buvo. Po spektaklio, kuris sausakimšoje salėje „ėjo su aukštu pakilimu“, po plojimų ir teatrų sveikinimų L. Šepetys įteikė jai Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštą.
Ir štai M. Mironaitės padėkos kalba, iš tiesų nuostabi (p. 748):
„Karštai ir tikrai nuoširdžiai, tiesiog iš visos širdies dėkoju partijai ir vyriausybei už tokį didelį objektyvumą, įvertinant mano kūrybinį darbą. Tiktai vakar skaičiau laikraščiuose, kad Garbės raštais apdovanota didelė grupė studentų: už tai, kad jie gerai mokosi, šauniai dirba. O dabar, šiandien, štai šitą aukštą apdovanojimą gaunu aš. Vadinasi, aš su jaunimu, su žiūrovais, su jumis visais, brangūs mano draugai, su liaudimi. Ačiū, labai ačiū!“
Tataigi – pagerbta ne prasčiau nei studentai…
„Viršūnių“ veidai po šios kalbos buvo rūgštūs, niekas iš valdžios, ir L. Šepetys taip pat, neatėjo į vakarienę restorane, laikraščiai apie jubiliejaus minėjimą tylėjo. Bent jau J. Baltušis taip rašo.
Dienoraštyje vis šmėsteli žinios apie tai, kad M. Mironaitė buvo stumiama iš pagrindinių scenų. Minimos ją supusios šmeižikiškos apkalbos, neva vokiečių okupacijos metais buvo ištekėjusi „už aukšto okupacinės valdžios karininko“, neva dukra Dagnė ne Algirdo Jakševičiaus vaikas ir pan. Bet svarbiausias J. Baltušio liudijimas šis: tuoj po karo ją kalbino bendradarbiauti „saugumo organai“, o ji nesutiko. Taip užsitraukė nemalonę, čia, rašo J. Baltušis, „svarbiausioji Monikos nuodijimo, nepripažinimo, ignoravimo priežastis“ (p. 886).
Grėsmių būta realių. 906 p. J. Baltušis prasitaria, kad 1947 metais jį ir M. Mironaitę nuo ištrėmimo į Sibirą išgelbėjo Antanas Sniečkus. Dar kartą A. Sniečkus gelbėjęs J. Baltušį 1969 metais, kai užsitraukė partinių veikėjų rūstybę dėl palankumo Aleksandrui Solženicynui (partija reikalavo A. Solženicyną smerkti, daugelis rašytojų taip ir darė).
Iš pasaulio rašytojų, kurie labai patinkantys, J. Baltušis dažnai mini Knutą Hamsuną.
Bent keletą kartų K. Hamsunas minimas ir knygoje „Vietoj dienoraščio“. 1970–1975 metų užrašuose ypač žavimasi romanu „Panas“. Nors buvo skaitęs tą romaną kur kas anksčiau, bet sąmonė jį atgaivino, aktualizavo kaip tik minėtu laiku. Kodėl?
Dvi prielaidos.
Pirma. J. Baltušis jau buvo pradėjęs rašyti „Sakmę apie Juzą“. K. Hamsuno „Pano“ herojus Tomas Glanas vaizduojamas kaip su gamtos pasauliu ypatingai susiliejęs žmogus. Didis norvegų rašytojas tą veikėjo savybę atskleidė nepaprastai raiškiai – ir per veikėjo gyvenimo būdą bei poelgius, ir per įstabius gamtos grožybių išgyvenimus, jaudinusius Glaną iki ekstazių ir ašarų. J. Baltušis, pradėjęs kurti Juzos paveikslą, turėjo panašių siekiamybių, ieškojo gamtos žmogaus vaizdavimo savos kalbos.
Antra. Per visą knygą „Vietoj dienoraščio“ teka vienas motyvas, apie kurį knygos vertintojai nekalba. Bent kol kas. Bet knyga palyginti šviežia, tegaliu remtis įspūdžiais iš knygos pristatymo renginių, žiniasklaidos reakcijų ir literatūros profesionalų diskusijos žurnale „Metai“ (2018, Nr. 1), surengtos po to, kai buvo išspausdinti būsimos knygos fragmentai.
Tai dienoraščių autoriaus ir Dalios santykių motyvas. Šešiasdešimt vienų J. Baltušis susipažino su Dalia kaip su debiutuojančia poete, jai buvo dvidešimt metų. Literatūrinės ir ne tik simpatijos peraugo į meilę (šį žodį J. Baltušis pats rašo dienoraštyje), nuolatinius susitikimus, telefono skambučius, išvykas kartu, susirašinėjimą. Santykių tėkmė tolydžio tapo permaininga, nuo vieno kraštutinumo iki kito, nuo „karštai myliu“ iki „viskas baigta“. Paskui vėl…
Bet kuo čia dėtas „Panas“? Panaši įvykių tėkmė. Kalbu apie leitenanto Tomo Glano ir jaunutės Edvardos meilės istoriją, jų santykių bangavimus, nenuspėjamą įnoringą merginos būdą, kaip paprastai sakoma – „moters paslaptį“.
Moterų paveikslai, kokius juos kūrė K. Hamsunas, J. Baltušiui galėjo kelti visai gyvenimiškų apmąstymų. Tokia mintis šmėsčioja galvojant ne tik apie minėtą motyvą, bet žvelgiant ir į jo žmonos aktorės M. Mironaitės atvaizdą dienoraštyje.
Žinoma, tai tik prielaidos. Bandymas skverbtis į kūrėjo psichologiją. Į tą sritį, kurioje pinasi daugybė nuspėjamų ir nenuspėjamų impulsų.
Tęsiant apie Dalią.
Svarbus, įsidėmėtinas ypatumas, Dievas žino, kiek savaiminis, kiek patirčių suformuotas: simpatijos Dalios poezijai ir jai kaip merginai, kaip žmogui visai susilieja. Myliu žmogų, tai ir jo kūrybą myliu. Jeigu prisimintume Dalios Saukaitytės debiuto laiko kitas poetes, tarkime, Nijolę Miliauskaitę, Gražiną Cieškaitę, negalėtume sakyti, kad kaip tik jos poezija verčiausia. Vėliau išpopuliarėjo, nes patiko bardams, bet vėliau.
Miniu šį ypatumą dėl to, kad yra pagrindo bendrinti: ką iš rašytojų J. Baltušis mėgo kaip žmones, tų ir kūrybą geru žodžiu lydėjo.
Išimčių ir painesnių atvejų pasitaiko, čia būtų ilga komplikuota kalba apie Bitę Vilimaitę, Joną Lapašinską, Alpą Kukanką-Liepsnonį.
Dar dėl moterų. Perskaičius dienoraštį, laiškus žinomai redaktorei (žr. „Metai“, 2019, Nr. 4, p. 108–133), ką nors mačius ir girdėjus.
J. Baltušiui trūko moters, su kuria jis būtų galėjęs kasdien gražiai kalbėtis apie literatūrą. Toji dama turėjo mylėti žodžio meną, J. Baltušį ir jo kūrybą. O jis tada būtų mylėjęs ją.
Kai knyga buvo baigiama rengti spaudai, jos parengėjas tarėsi su manimi, kaip su „senu leidėju“, dėl kai kurių dalykų, tarp jų ir dėl pavardžių rodyklės. Tada sakiau, kad jos tikrai reikia, kaip ir lakoniškų komentarų prie mažiau žinomų pavardžių. Pavardžių rodyklės tokiose knygose reikalauja leidybos kultūra, tai paslauga skaitytojams ir tyrinėtojams, pagaliau ji prisideda prie knygos plitimo ir pardavimo.
Nesunku nuspėti, kodėl rodyklės knygoje visgi nėra. Pirma, leidykla turėjo ją išleisti tam tikru laiku, o rodyklė nebaigta rengti. Antra, ji turėjo būti didžiulės apimties, o knyga ir taip stora, tūkstantis du šimtai penkiasdešimt penki puslapiai. Reikalas tas, kad J. Baltušio dienoraštyje pavardžių nepaprastai daug. Dėl komentarų. Skaitant paaiškėjo, kad jų mažai kur reikėtų, nes J. Baltušis dienoraštį rašė ne kaip sau, o, sakykime, spaudai. Ne tik minimus veikėjus, bet net ir giminaičius pats apibūdindamas (mano dukra Violeta, mano brolis Leonardas ir pan.), kad skaitytojams nekiltų klausimų.
Bet pavardžių rodyklės poreikis lieka. Ką galima daryti? Arba leisti kaip tomų (rodos, bus dar du) priedus. Beje, taip atsirastų galimybė ištaisyti klaidas, ar autoriaus, ar korektūros (pvz., Paliulienė = Baliulienė, Krikščionys = Krikštonys, p. 295; A. Žukovskis = tikriausiai Sukovskis, p. 305; Irena Breling = Breving, p. 580). Arba dėti ją į baigiamąjį tomą, aprėpiant visus. Yra pagrindo manyti, kad tolesniuose tomuose daugelis pavardžių kartosis, taigi šis sprendimas būtų taupiausias. Pirmo tomo rodyklė kol kas galėtų būti paskelbta internete.
Asmeniškumas.
Ką prisiminiau, kai perskaičiau šį J. Baltušio dienoraščio įrašą, iš 1971 m. spalio 12 d. (p. 443):
„Lietuvoje ir Vilniuje vis dar labai gražus ruduo: saulė, šiluma, margiausi medžiai… Ir prisiminiau nejučiomis, kaip prieš 30 metų, lygiai tą dieną, spalio 12-tą, ėjau Saratovo stepėmis. Viskas jau buvo apklota sniegu, tame tarpe ir didelis nepjautų žirnių laukas. Kasiau ankštis iš po sniego ir valgiau, valgiau, valgiau… Karas buvo, maisto davinį „Kultarmeico“ tarybiniame ūkyje taip sumažino mums, kad dūrėm galą su galu, o žarną su žarna. O žirnių laukas – keli šimtai ha. Ir čia pat – kviečių laukas, nė kiek ne mažesnis. Ir saulėgrąžų. Seni rusai kalbėjo: „Teisingai sakė karalienė Mikalda – po duoną braidysit, duonos neturėsit.“ Seniai tai buvo, o atsimenu. Argi pamirši?“
Prisiminiau štai ką. Iš 1973 metų rudens. Kai buvau priverstas tarnauti kariuomenėje būrio vadu. Važiuojame karišku sunkvežimiu su kareivukais į mokymus šaudykloje. Važiuoti galima ir vienu, ir kitu keliu, o mano mašinos vairuotojas, kad būtų greičiau, pavaro tiesiai per kviečių lauką. Lietuvis kaimietis tuo pat liepia sustoti, išlaipina kareivuką vairuotoją ir užsimoja mušti. Seržantai iš kėbulo: „Tovarišč leitenant, tovarišč leitenant…“
Ir išaiškino man, kad Kuibyševo (anksčiau ir dabar – Samaros) priestepėse javų būdavo visada prisėjama gyvas galas, o nukirsdavo ir surinkdavo jų tiek, kiek leisdavo oro sąlygos ir galimybės pasitelkti dirbančiųjų. Paskui mačiau, kad per tą patį kviečių lauką driekėsi daugybė automobilių vėžių.
Laikas kitas. Bet ta pati imperija, ta pati tvarka.
Violeta Kelertienė. Brydė per sniegą kaip sielų kalbos įrašas
2018 m. Nr. 8–9
Valdas Papievis. Brydė. – Vilnius: Odilė, 2018. – 336 p. – Prano Gailiaus paveikslo fragmentas.
Pasislėpęs ir pačiam autoriui mįslingai atsiradęs Valdo Papievio rankraštis virto romanu „Brydė“ ir išvydo šviesą 2018 m. knygų mugėje. Tokių dingusių ir atsiradusių rankraščių mūsų literatūros istorijoje ne tiek jau daug, tad įdomu pasvarstyti apie šios knygos vietą mūsų tradicijoje ir apskritai šiuolaikinėje visuomenėje, juolab laimingu knygos pasirodymu švenčiant Lietuvos šimtmetį, kurį romanas savotiškai tarsi pagerbia, tampa lyg ir visuotinės šventės dalimi. Kokia yra ta kritikų dažnai pasitelkiama literatūrinės tradicijos samprata? Kaip teigia žinovai, tai yra pasakojimai, įprasminantys žmogaus ar visuomenės išgyventą patirtį. Žvelgiant siauriau, tai yra vienos krypties rašymo ir pasakojimo stilius, galintis išsieikvoti dėl pasikeitusio laiko ar istorinių sąlygų. Tada rašymas taip pat pakrypsta kita vaga, ir tik retsykiais, iškilus naujai kartai, tradicija būna atnaujinama.
Viena stipriausių lietuvių prozos linkmių sruvo nuo Jono Biliūno: socialiai angažuota, jautri žmonijos nuoskaudoms, melancholiška, graudi, – toks savotiškas, pasaulyje gana retas lietuviškas realizmas, dažnai vadinamas lyriniu. Gal jis šiek tiek buvo primirštas per lietuviškojo pasaulio perėjimą iš kaimo kultūros į urbanistinę, išblėsęs optimistiškesniu tarpukario metu, kai mūsų literatūroje būta nemažai inovacijos bei įvairių ieškojimų. Tačiau ši graudulio tradicija, atitinkanti engiamo krašto laiko dvasią, vėl atgijo okupuotos Lietuvos sąlygomis, ypač ji ryški Juozo Apučio, Romualdo Granausko ir Broniaus Radzevičiaus kūryboje. O tęsta ji V. Papievio dar Lietuvoje rašytame romane „Ruduo provincijoje“ (1989), ir, atrodo, ta nuotaika bei stilistika buvo jo ne tik išmokta, įsisavinta, bet ir išreiškė įgimtą šio rašytojo pasaulėjautą. Rimtesnėje prozoje toks literatūrinis motyvas (topos) gal būtų ir užsibaigęs, tačiau neseniai atsirado pamirštas anuomet dar jauno dvidešimt šešerių metų autoriaus rankraštis iš Michailo Gorbačiovo laikų. 1988 m. pradėtas kūrinys lyg ir sudaro anos lyriškosios tradicijos kulminaciją, – ne tik lietuviškojo kanono požiūriu, bet ir tarp pripažintų rašytojų, nes vėliau nei pats V. Papievis, išvykęs gyventi į Paryžių, nei jo bendraamžiai, nei dar jaunesni autoriai taip jausmingai neberašė. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad šis V. Papievio veikalas yra vėluojantis, priešingai – gera literatūra niekada nevėluoja. Taip pat nenoriu teigti, kad jis yra anų, dabar jau mirusių mūsų literatūros grandų imitacija; nėra tai ir postmodernistinis intertekstualumas, nors buvusios tradicijos „aidus ir ataidus“ (čia iš V. Papievio leksikos) literatūrologas gali pamatyti, juos galėtų įžvelgti ir šiaip išsilavinęs skaitytojas, kokius dabar JAV populiaru vadinti intelligent general reader. Be to, net ir su lyrinio realizmo pagrindais šis kūrinys pasitelkia daug naujesnių techninių bei kitų meninių priemonių, todėl teigčiau, kad jis yra pakankamai šiuolaikiškas tokiu papievišku „lydiniu“: kūrinio struktūra (kai kas sakytų – struktūros nebuvimu), savaip jungiančia veikėjų vidinius pasaulius, fragmentiškumu, žanrų maišymu, gebėjimu pereiti iš vieno personažo sąmonės į kitą nepametant audžiamo teksto ir poetiškumo. Dėl kai kurių ypatybių romaną būtų galima priskirti naujoviškai Winfriedo Georgo Sebaldo srovei, bet tokio teiginio patvirtinimui reikėtų daugiau tyrimų. Šiuo metu galėčiau pasakyti tik tiek: paviršutiniškų panašumų su išgirto W. G. Sebaldo rašymo stiliumi yra nemažai, tačiau V. Papievis ne tik skaitomesnis, šiltesnis, bet ir tam tikrais požiūriais novatoriškesnis, jis ir literatūriškai nebijo rizikuoti daugiau1.
Bevardis (ir nepabaigtas) rankraštis buvo rašomas dar perestroikos laikais, kai visų ankstesnių dangstymosi priemonių – ezopinės kalbos, nutylėjimų, poteksčių ir to, ką kritikai anais laikais vadindavo sąlygiškumu, – nebereikėjo. Vis dėlto šis romanas atskleidžia autoriaus iš ne taip jau senos tradicijos įsisavintus ne vien stilistikos, rašymo strategijos bei technikos dalykus, o kiek rečiau sutinkamus charakterio ir sensibilité bruožus: jautrumą, atidą artimui, turtingą vaizduotę, sugebėjimą užjausti ir net įsikūnyti į kito likimo ir kitos epochos žmones, suvokti partizanų, stribų ir aplinkinių gyventojų daugiasluoksnę realybę pokario metais. Tiesa, pradžioje rašytojas įsiklausė į jam žinomus kaimo žmones aplink Anykščius, kurie patyrė trėmimus bei kruvinas kovas tose apylinkėse, jis bendravo su gyventojais, atidavusiais savo sūnus vienai ar kitai pusei, atlaikiusiais vienų ir kitų šalpos reikalavimus ir puolimus. Žinoma, tokio paruošiamojo darbo neužteko. Jeigu būtų išrašyta tik tokia medžiaga (reikia pabrėžti, kad V. Papievis užrašų nevedė), galėjo rastis knyga, panaši į žurnalistės, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą „Laikas iš antrų rankų“, kurioje atrinkti ir sudėlioti tiesiogiai istorijos lūžius išgyvenusių žmonių pasakojimai. Gana nuodugniai išsipasakodami šie žmonės tuo pat metu atsakinėja į žurnalistės užduodamus klausimus, o ji iššifruoja jų atsakymus ir taip sudaro knygą su istorijas paaiškinančiais komentarais. V. Papievio darbas reikalauja kitokio talento ir yra sunkesnis – tai kūryba, o ne žurnalistika. Jam teko įsijausti į personažus, sukurti juos remiantis savo išmone, savo vaizduote. Artimiausias kūrinys, su kuriuo galima lyginti „Brydę“, būtų R. Granausko šedevras „Šventųjų gyvenimai“ (2013), kuriuo pripažintas literatūros meistras pastatė paminklą paprastiems pokario žmonėms (Viktorija Daujotytė švelniai juos vadina „neišsiskiriančiais“2), pakeldamas juos į savotiškus šventuosius su jų šiurpiais išgyvenimais, su žemaitiškos tarmės inkliuzais, su jų stiprybe ir drąsa, su dar nesugadinta sąžine ir morale. Neįmanoma nesižavėti šiuo R. Granausko pasiekimu, ir aš visom progom skatinu jo vertimą į anglų kalbą.
Vis dėlto įdomu palyginti V. Papievio knygą su R. Granausko „Šventaisiais“, paieškoti sąlyčio taškų ir skirtumų tarp dviejų, tiesa, tik vietomis tematiškai panašių veikalų ir gana nepanašių autorių. Vien faktas, kad V. Papievis „Brydę“ rašė beveik savo kūrybinio kelio pradžioje, o R. Granauskas – pabaigoje, ir kad V. Papievis rašė romaną, o R. Granauskas – vadinamąją novelių apysaką, sugestijuotų ieškoti ne šiaip požiūrių į pokarį skirtumų (to jau užtenka prisimenant Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, 2002), bet kokių nors apčiuopiamų kūrybinių bruožų, savitų literatūrinių užmojų, tuos autorius skiriančių žymenų. Bene labiausiai įsimintina R. Granausko knygoje – ypatinga autoriaus empatija savo personažams, kurie, beje, gali būti kilę iš tikrų žmonių ar girdėtų istorijų. Abu šiuos autorius galima jungti taikant jiems literatūros kritikoje jau įsitvirtinusią sąvoką, paimtą iš Ludwigo Wittgensteino, „a family resemblance“, reiškiančią giminišką panašumą, kokį matome žiūrėdami vienos giminės kelių kartų asmenų atvaizdus fotografijose. V. Papievis, būdamas ne mažiau jautrus savo personažams, turėjo ganėtinai ambicingų tikslų: išskleisti romane platų laiko kontekstą, pakylėti visą kūrinio diskursą į intelektualią plotmę, įtraukti daugybę kitų aspektų, be priešsąjūdinių intarpų, perteikiančių įžvalgas bei komentarus apie neseniai išgyventą epochą. Jo personažai (atsiminkime, sukurti dvidešimčia metų anksčiau negu R. Granausko), sakyčiau, taip pat galėtų pretenduoti į granauskiškus „šventuosius“, nors juos V. Papievis parodo sudėtingesnius, visapusiškus, gilesnius, bet jų likimai vienodai tragiški. Aišku, romano žanras tokių tikslų įgyvendinimui palankesnis; per tris šimtus puslapių įmanu veikėjų savybes atskleisti kaip kintančias, dramatizuoti vidines kovas, jiems besistengiant išlikti žmonėmis, tuo pačiu rizikuojant prarasti viską, net ir gyvybę.
Nuo savo pirmojo romano „Ruduo provincijoje“ V. Papievis neįtilpo į vieną pasakojimą, vieną siužeto liniją. Sluoksniuodamas naratyvą vis siekė jį komplikuoti, priartinti prie tikrovei būdingo sudėtingumo.
Romane „Brydė“ rašytojo žvilgsnis sukiojasi kaip kokio operatoriaus kameros objektyvas, kurdamas vis daugiau plotmių, nepasitenkindamas vienu personažu; kiekvienas skyrius turi jų vis kitą, o kartais net du ar tris. Kai kurie veikėjai išlieka aktyvūs per visą romaną, bet vis atsiranda naujų, siužetas nesilaiko vienos linijos, laisvai krypsta pirmyn ir atgal, tačiau bendra teminė gija nenutrūksta, vystosi pagal autoriaus numatytą intenciją, o visas procesas gal net jam pačiam yra ieškojimai ir atradimai. Veikėjai dažnai mainosi, bet chronotopas išlieka tas pats: fonas – kaimeliai aplink Anykščius, partizanų buitis, pokario trėmimai, gyventojų vargai ir kančios, šeimų, ypač moterų, dramos, partizanų vidiniai išbandymai, aprašomas net susišaudymas tarp partizanų ir stribų miestelio varpinėje, po kurio lieka sužeistų ir žuvusių.
Kas galėjo pagalvoti, kad V. Papievis moka plėtoti tokius siužetus? Jis pats dabar stebisi, kad kai kurios romano dalys panašios į „trilerį“; aš pakoreguočiau – į psichologinį trilerį, nes skyriai, pasakojantys jau istorija tapusią praeitį, ją pateikia iš vieno personažo taško, ir pasakojimas plaukia beveik vidinio monologo srautu su stipraus, bet neįkyraus naratoriaus intarpais. Šis veikalas skiriasi nuo kitų, aprašančių panašius išgyvenimus, būtent rašytojo jautrumu, įsijautimu į kiekvieną personažą, aktualizuojant pasąmonės planą, vaizduojant jų kovas ne tik su aplinkybėmis, bet ir su savim, taip pat ir kintančius veikėjų santykius su pagautais ir prievartaujamais artimaisiais, su subtiliomis meilėmis (Magdė, Juzė, Vienuolė). Charakteriai kinta, bręsta įvykių sūkury, veikėjai priversti rinktis, kai krašte klesti prievarta, kuriai nėra galimybių pasipriešinti, pavojai tyko visur, o dažnam ir sąžinės balsas nenutyla. V. Papievio veikėjai nėra „plokšti“ (pagal Edwardo Morgano Forsterio sistemą), jie ne vien geri arba blogi, o gyvi ir įtikinami savo painumu, autentiškumu. Negali numatyti, kaip jie pasielgs, bet visa tai kyla turbūt ne tiek iš kuriamo siužeto, kiek iš autoriaus suvokto žmogaus egzistencialistinio prado: l’existence précède l’essence. V. Papievis savo veikėjams suteikia laisvę, o romanas nuo to pasidaro tik įtaigesnis.
Iš pirmo žvilgsnio romanas susideda iš dviejų dalių – pokario laikų prie Anykščių ir priešsąjūdinių Vilniuje, – bet tai apgaulinga. Iš tikrųjų pokaris romane tarsi irgi skaidomas, jo vaizdas sudarytas iš realių rašytojui pasakotų istorijų, kurios davė impulsą sukurti kelias persipinančias šeimų linijas, įsivaizduojant, kas joms nutiko3. Įtarčiau, kad berašant romaną tų tikrų pasakojimų nebeužteko, veikėjai „pabėgo“ su autoriumi ir „atsivedė“ kitus: mokytoją Kalvaitį su mokiniais, Vienuolę su jos mistišku portretu ir įtaka, komendantą Medvedjevą ir mano simpatiją mokinį Juozapėlį… Šie keturi personažai pradeda dinamiškai reikštis antroje knygos pusėje, jie įsipina ir į pradinių veikėjų ratą, praturtina visą romaną. Tuo tarpu tai, kas būtų naracijos laikas (Erzählzeit), maždaug sutampantis su tikruoju rašymo laiku, yra suskaidytas ir išlenda įvairiuose skyriuose.
„Brydė“ formaliai vadintina romanu, tačiau svarbus jo bruožas yra fragmentiškumas, lemiantis kūrinio talpumą, leidžiantis autoriui panorėjus įvesti epizodinius personažus, nesilaikyti griežtos chronologijos, remtis gal daugiau sapno alogiškumu ar net košmaro stilistika; veikėjai tai atsiranda, tai dingsta, tai vėl pasirodo. Veiksmas tarsi įsuptas į sniego sūkuriavimą, veikėjai blaškosi po snieguotus laukus, – ko gero, sniegas ir yra tas pasakojimą vienijantis veiksnys, kuriantis mistišką viso kūrinio nuotaiką, jo nenuspėjamumą, intrigą bei įtaigą. Skaitytojams, manau, nekils noro kvestionuoti V. Papievio siūlomų posūkių ir viražų, kadangi poetiškas kalbos ir stiliaus grožis skaitantįjį įtraukia, veikėjai per ilgai puslapiuose neužsibūna, sniego sūkuriai siužetą neša vis kitur, varo jį į priekį, palaiko įvykių tempą.
Tik ketvirtame skyriuje po daugybės jaudinančių įvykių išlenda pats naratorius ir atskleidžia nemažai patirčių iš bendravimo su pašnekovais Anykščių apylinkėse: ką jis iš jų pasiėmė ir ką padarė su gauta informacija. Nors magėtų cituoti visą pastraipą, apsiribosiu tik paskutiniu sakiniu, išreikštu šitaip:
Supratau, kad nieko neišmanau apie istoriją, kad jos turbūt išvis neišmokstama, – reikia, kad pasąmonėj slūgsanti ji atsigaubtų nuo praeities ir susigertų tavin kaip patirtis, tau perduota ir tavo paties išgyventa. (p. 53)
Autorius prikelia istorinius pokario įvykius, kurie bendrais bruožais visiems žinomi, romane jie sutraukiami į vientisą vyksmo etapą be tikslių nuorodų į istorinį laiką. Tad teksto žavesys – ne istorinių įvykių priminimas ir ne dinamiškas veiksmas, – nors pastarojo romane irgi nemažai, beveik kaip kokiame amerikietiškame „action“ filme; smurto ir nenudailintų karo lauko aprašymų irgi pakanka. Nežiūrint to, raktiniai citatos žodžiai, mano galva, būtų toks imperatyvas: kad tų žmonių patirtys „susigertų tavin“ ir taptų „tavo paties išgyventa“. V. Papievio naratoriui pavyksta pasinerti į romano veikėjų charakterius, įsijausti į juos ir unikaliai interpretuoti. Su kai kuriais iš jų jautrios asmenybės rašytojas itin susilieja, suartėja per vidinius, psichologiškai pagrįstus, gilius bei subtilius monologus, todėl šie veikėjai skaitytojui pasidaro gyvi ir artimi kaip šeimos nariai. Įstabu tai, kad skaitytojo supratimo ir atjautos susilaukia miško broliai, kurie pavaizduoti su visomis ydomis bei kasdienybės smulkmenomis, todėl atrodo ne itin herojiškai. Autorius skaitytoją tarsi įkelia į tų veikėjų patiriamas situacijas, leidžia gyvai pajusti jų rūpesčius, abejones, baimes. Tiesa, V. Papievis neįmeta skaitytojo į niekšų patirtis, išskyrus į vieno iš stribų – Untanioko, bet ir šito tenka gailėtis, kadangi jis yra varganas kuprius, ir gyvenimas jam yra negailestingas. Niekingieji išdavikai – Aitvaras ir Gizelis – parodomi veikiantys, jie sukelia kovą, bet jų motyvaciją autorius palieka nuošalyje.
Rašytojas įdomiai sužaidžia su bent keliais personažais, parodydamas, kaip žmogus, įsuktas į įvykių verpetus, gali keistis ir atskleisti savo individualybės ambivalentiškumą. Tad žmoguje nieko nėra pastovaus, jam visada reikia rinktis, per išbandymus kurti save. Iš komplikuoto siužeto galima išskirti kelis pavyzdžius, parodančius, kaip personažų veiksmai nulemia jų raidą ir koks randasi jų psichologinis portretas ar profilis. Napalys jau pačioje kūrinio pradžioje, Magdės epizode, matomas kaip narsus ir gilus charakteris, bet tai tik jo tapsmo pradžia. Jau pabėgęs į mišką jis porą kartų užeina pas savo buvusį mokytoją Kalvaitį. Pirmą kartą lyg ieškodamas atsakymo į varginančius klausimus, klausdamas patarimo, kaip elgtis. Tačiau suvokęs, kad mokytojo atsakymai jo nebetenkina, jis net ima remti šį prie sienos ir kaltinti: „Įtikti ir vieniems, ir kitiems, išsaugoti švarias rankas ir tuo įrodyti, kad blogį galima įveikti tik vienu būdu − jį iškenčiant?“ (p. 133). Pabuvęs miške, išgyvenęs mylimosios Magdės praradimą, palaidojęs ją ir pagerbęs jos atminimą pastatydamas kryžių, pasodinęs jų meilės simbolį – šermukšnį, Napalys moralinėmis nuostatomis jau yra pralenkęs savo mokytoją. Nors tai tiesiogiai nepasakoma, bet iš šio veikėjo kalbos ir elgesio yra aišku, kad vien iškentėti žiaurią okupaciją ir išlikti gyvam Napaliui nėra tinkamas kelias. Kai Napalys su partizanais išdavikais sustabdo mokytoją ir, krėsdamas jį, užčiuopia įtartiną popieriaus gniutulą kišenėje, jo rankos praslysta pro šį įkaltį, taip mokytojas apsaugomas nuo bėdos. Šis epizodas charakterizuoja ne tik Napalį, bet yra savotiškas argumentas prieš rusų okupantų propagandą, kad Lietuvoje tuo metu vyko pilietinis karas. Iš tikrųjų visi save gerbiantys lietuviai buvo vienoje pusėje, ką autorius romane dažnai ir parodo. Knygoje paprasti žmogeliai, dažnai moterys, daug svarsto apie situaciją krašte, aiškinasi, kaip ją supranta, ir tai daro dažnai kur kas įžvalgiau negu politikai ar net kokie „intelektualai“, o ką jau kalbėti apie technokratus. Tad tos V. Papievio moterėlės mąsto giliai ir teisingai, ypač kai klausia apie tiesą ir esmines vertybes. Taigi galima konstatuoti, kad V. Papievis savo knygoje nors ir neskiria moterims pagrindinių vaidmenų, bet nenustumia jų ir į periferiją, pasakotojo santykis su jomis išlieka šiltas, net savotiškai pagarbus.
Napalys ir brolis Algirdas labai panašūs išvaizda, bet visai nepanašūs charakteriais. Algirdas ūmus, nesimpatiškas, blevyzgoja, užgaulioja kitus, ypač Napalį, jis neranda sau nei merginos, nei vietos po saule. Skaitytojas mato jį kaip nedorėlį, nors po Magdės laidotuvių jis vienijasi su partizanais. Vėliau susišaudyme sužeistas, stribų pagautas, uždarytas į rūsį ir tik Napalio bei kitų pastangomis išlaisvintas Algirdas visiškai sušvelnėja ir ima vertinti ne tik šeimą, bet ir savo kraštą. Gražiausias skyrius visoje knygoje, o tokių skaitytoją pavergiančių skyrių yra ne vienas ir ne du, supintas iš Juzės minčių, kai ji su broliais Napaliu ir Algirdu grįžta namo per snieguotus laukus. Ėjimas trunka ilgai. Jie eina iš eilės: pirma Algirdas, Juzė vidury, Napalys gale. Jie nesikalba, bet Juzė tartum skaito jų mintis intuityviai, galima sakyti, telepatiškai, suvokia, kas vyksta brolių viduje.
Apmąstymus lydintis diskursas apie „žmonių sielų kalbą“ išreikštas neva iš Juzės žiūros taško, tačiau ji tokių minčių nesugebėtų suformuluoti. Visame skyriuje Juzės mintys, pasakotojo balsas, taip pat Algirdo ir Napalio balsai eina lygiagrečiai kaip koks vidinis monologas, panašiai kaip jų paliekama brydė sniege, kuri vėliau pasidaro reikšminga, tarsi būtų tos kalbos įrašas. Beje, iš čia ir kilęs knygos pavadinimas.
Sielų kalba aptariama pradedant mintimi, kad Juzė „jautėsi persmelkta… įspūdžio, kad… tereikia tik susikaupti ir įsiklausyti“, kad „žmonių sielos visąlaik bylo, tiktai ji, toji žmonių sielų kalba, – bežodė, bebalsė“ (p. 263). Ji pagrįsta „širdies nuojautomis“ ir „skleidžiasi iš tylos per tylą“. Per Algirdo „praregėjimą“ visame skyriuje turiningai apmąstomos miško brolių motyvacijos bei įžvalgos, kurios nebūtinai sąmoningos, bet taip sukuriama poetiška odė, įprasminanti kilnius žmogaus jausmus tėvynei. Tai padaryta nebanaliai ir įtaigiai, ir tai didelis rašytojo laimėjimas.
Kaip V. Papievis to pasiekia? Iš tikrųjų tai, ką vadinu diskursu, apmąstymu ir panašiais iškiliais žodžiais, yra pasakojimo konstrukcija, grįsta kelių pamatinių sąvokų išskleidimu. Šis metodas kartojasi ir kai kuriuose kituose skyriuose, kai autorius bando sukurti personažų psichologinę gelmę, parodyti jų veiksmų sudėtingą priežastingumą, pateisinti jų motyvaciją. Algirdo atveju diskursas sukasi aplink dvi abstrakčias sąvokas: tylą („iš tylos per tylą“) ir tiesą, ypač po įvairių įvykių aptarimo, pavyzdžiui, kaip Algirdas buvo išgelbėtas, kaip jis apsistoja prie ilgesnio tiesos išsakymo, jos aiškinimo sau. Sąvoka „tiesa“ tekste vartojama keliomis reikšmėmis: tiesa kaip teisybė ir tiesa kaip gyvenimo tiesa, atitinkanti realybę, gebanti duoti žmogaus veiksmams postūmį ir parodyti teisingą kelią. Svarstydamas apie tai autorius siekia apibūdinti, ką Algirdas savo praregėjimu ir visa esybe suprato, t. y. savo ryšį su Lietuvos žeme. Algirdas pajunta bendrumą su žeme ir jos žmonėmis, susilieja su gamta ir gyvūnija, šį santykį net pavadina „tapatybe“, nors ši sąvoka tiesiogiai neplėtojama. Dažniau diskurse analizuojami metafiziniai suvokimai, juos apraizgant poetiškais intarpais, dekoruojant pakylėta tonacija; tekste atsiranda religinių motyvų bei palyginimų: litanija, sakramentas, galų gale atsiranda net kreipimasis į Viešpatį. Šis Algirdo sąmonėje aidintis ir kartojamas fragmentas gali būti romano partizanų priesaika: „Kad visa tai būtų. Kad visa tai ir toliau būtų.“ Jis leidžia Algirdui suvokti, kad dėl to jis ėjo į mišką, ir savęs klausdamas: „Tik tiek?“ – pats atsako: „Bet juk tai viskas“ (p. 271). Iš Napalio, brendančio per sniegą paskui brolį ir seserį, įstringa irgi iš tylos atėjęs jo (vadinasi, partizanų) buvimo prasmės argumentas: „Kad netgi tada, jeigu čia visiškai nieko neliktų, liktų tai, ką jūs ištylėjot… – užgniaužėt, ką paslėpėt giliai širdyse ir išsaugojot… – ką pakylėjot…“ (p. 274). Nežinau, ar kur nors, knygoje ar filme, būčiau aptikusi jautresnę partizanų misijos interpretaciją.
Po tokio crescendo, atrodytų, jau nieko nereiktų rašyti, tačiau negalima nepaminėti dar dviejų veikėjų: mokytojo ir mokinio Juozapėlio dueto. Mokytojas Kalvaitis – sudėtingas ir intriguojantis V. Papievio sukurtas charakteris. Panašiai kaip Algirdas jis išgyvena tam tikrą atsivertimą, tik šis trunka ilgiau lyginant su Algirdo, jo eigai autorius skiria daugiau dėmesio. Kaip matėme iš epizodo su Napaliu, mokytojas gana pasyvus, prisitaikėliškas, atsisakęs universitetinio mokslo Kaune, pasiryžęs ramiai iškentėti okupaciją. Tačiau ir jo sąžinė ima busti, nors ir labai pamažu. Napalio pirmas netikėtas vizitas sukelia mokytojui nepasitenkinimą savimi ir nerimą, kaip ir Juozapėlio buvimas klasėje ir šio aiškiai opozicionieriškas elgesys. Mokytojas supranta, kad kiti jo mokiniai abejingi, o Juozapėlis mato jį kiaurai, suvokia, koks bailys mokytojas iš tikrųjų esąs. Kai Kalvaitis priverstas priimti majorą Medvedjevą mokykloje ir užliūliuoti ano budrumą mokinių pasirodymu, pilnu netikrumo ir melo, degtine ir kitais triukais, kad partizanai galėtų išvaduoti Algirdą iš rūsio, jis pasibjaurėja savo elgesiu ir pajunta, kokį neigiamą pavyzdį rodo nekaltiems vaikams. Jo mintys sukasi apie tai, kad jis kolaboruoja su režimu, išduoda savo principus, bet jo ryšiai su partizanais vis stiprėja, jie kreipiasi į jį pagalbos. Visa sudėjus ir dar Vienuolės ramus buvimas persveria jį kiton pusėn, suteikia jam drąsos pereiti pas partizanus. Juozapėlis vis šmėkščioja Kalvaičio aplinkoje kaip koks jo sąžinės bendrininkas, neleidžiantis jam patogiai jaustis ir save apgaudinėti. Juozapėlis mokytojui teikia vilties dėl krašto ateities, širdyje jis žino, kad iš berniuko išeis tikras patriotas. Sunku šiame kontekste rašyti „patriotas“, kadangi V. Papievis tokių skambių žodžių nevartoja, tarsi bando prigesinti bet kokias emocingas nuostatas knygoje, atsargiai išlaikydamas objektyvumą, parodydamas personažų silpnąsias vietas tiek pat aiškiai, kaip ir teigiamus bruožus. Per savo veikėjus apmąstydamas nesenus krašto įvykius, autorius kuria istorinės atminties, o ne kokios didaktikos tekstą.
Rašytojas giliai įsiskverbia į mokytojo sielą, išstudijuoja visus jos užkaborius, jo argumentus pro ir contra, parodo, kaip žmogui sunku palikti saugią vietelę užkampyje ir įsitraukti į aktyvią veiklą. Glaustai atpasakojant siužetą neišryškėja svarbiausi kūrinio privalumai, tarkim, kad ir mokytojo psichologinės kolizijos, kurios tekste nepateikiamos banaliai, kaip tai būtų paprastame, kasdienybės logika pagrįstame realistiniame naratyve. Šios kolizijos nėra išdėstytos tiesiog priežasties ir pasekmės tvarka, jos greičiau primena pasąmonės ar sapno būsenas, kurios veiksmo draminio lūžio situacijoje perteikia veikėjo sielos chaosą ir leidžia patirti, kaip iš tikrųjų turėjo jaustis žmogus, priverstas gyventi tokioje sistemoje.
Knygos skyriai pasižymi savita naratyvine technika: iš pradžių į mokytoją žiūrima tarsi iš išorės („apsmukusios, per kelius išduobtos kelnės“, p. 306), tačiau kai Kalvaitis patiria visą savo „paskutinės dienos“ krizę, pasakojimas pereina į antrąjį asmenį – jis kalbasi su savim, kritikuoja save, drąsina. O į šį naratyvą antruoju asmeniu įterpta jo paskutinė pamoka vaikams, kreipiantis į mokinius „jūs“. Ir taip pasakojimas juda vingiais: tai mokytojas kalbasi pats su savimi, tai jis kalba vaikams. Pirmą kartą jiems kalba nuoširdžiai, išsako tai, kas jo širdy pritvinko per visą jų bendravimo laiką, ką visą laiką norėjo jiems pasakyti, bet anksčiau nedrįso, ir tik dabar išsilaisvino ir įsiklausė į savo „širdies kryptį“4. Mokytojas bando duoti vaikams pamoką visam gyvenimui, tačiau yra tikras tik dėl vieno – kad jį iš karto supranta Juozapėlis. Mokytojas ir pats tik šios pamokos metu suvokia, kad tai jo atsisveikinimo kalba, kad korta jau mesta ir kad po tokio atsivėrimo jam kelio atgal nebėra: jis pasirinko tiesą, pasirinko mokinius, jis apginklavo juos mintimis, kurios bus reikalingos tuomet, „kai nuo širdies klyksmo kažkur pulti ir kažko griebtis net akyse tems“ (p. 308). Jis mokė, kaip būti stipriam, kai situacija darosi nebepakeliama, kaip pasipriešinti neteisybei, prievartai, svetimai jėgai. Nėra čia kokios nors litanijos, yra tik patarimas sustoti ir įsiklausyti į tylą, nes tai veda į „nušvitimą… proto ir širdies nušvitimą“ (p. 308). Pats mokytojas savo apsisprendimo akimirkas irgi sustyguoja pagal tam tikras sąvokas, pagal slaptažodį, datą, ženklą, ir tai jį priveda prie pasiryžimo – „šios dienos vardas – paskutinė diena“, tai diena prieš apleidžiant mokyklą ir išeinant partizanauti į bunkerį. Tokiose lemtingose vietose V. Papievis rašo nebe prozą, bet gryną poeziją, ir tik taip reikia ją skaityti ir taip ją priimti, nes ji daugiau pasako nei proza ir yra įtaigesnė nei proza, kadangi kreipiasi į skaitytojo širdį.
Prasminga, kad už kelių skyrių knyga tarsi baigiasi / nesibaigia; neaišku, kieno sąmonėje atsidūrėme, ar mokytojo Kalvaičio, o gal net Juozapėlio, nes jis vienintelis matė mokytoją išeinantį. Kartojasi kai kurie vaizdiniai iš mokytojo paskutinės pamokos, kurie galėjo įstrigti Juozapėliui į galvą, nes jam ir taip mokytojas vaidenasi, jis vis mato mokytojo figūrą, tai atsirėmusią į langą, tai nueinančią tolyn. Jiedu susidvejina, susilieja, laikas susimaišo:
Ir keistas būto ir dar esamo susipynimas, ribuliavimas akimirksnyje būsimo laiko, kai aiškiaregystės nuojautos tvilkomas, visa esybe tirpsti, ūmai susivokęs, jog tai, ko netenki, − lemtinga, ko gero, dar lemtingiau už visa, kas lieka. (p. 333)
Romanas baigiamas panaudojant savitą iš kino pasiskolintą techniką, vadinamąjį išblukinimą, fade-out, kai vaizdas, šiuo atveju tekstas, pradeda raibuliuoti ir pamažu visai ištirpsta:
Čia šioje platumoje, šioje dienovidžio jau nebekertamoje, tie du pasauliai: pasaulis, kurio tvarumą ir tvarką žemiškos gravitacijos jėgos palaiko, ir pasaulis, kuriame viską lemia tavo valia ir vaizduotė, − tiek priartėja vienas prie kito, tokie lygiai tikri, lygiai netikri tampa, kad ribos tarp jų beveik nebelieka, ji nyksta, nesulaikomai tirpsta ir tie du pasauliai, kuriuos ji, neįmanomu peržengti slenksčiu skyrė, ima artėti, smelktis vienas į kitą, dvejintis ir dvilypuotis, vienas iš kito gaisuoti, degti, vienas kitame lydytis – jie tampa vienu.
Vienu pasauliu − tarsi sapnuojant…
Pasauliui jau bundant, bet dar neprabudus… (p. 335)
Kai svarstau, kodėl V. Papievis nutarė vienoje knygoje kontrastingais intarpais aprašyti du Lietuvos istorijos laikotarpius, – pokarį ir Sąjūdžio pradžią, kuriuos jau tada, 1988–1990-aisiais skyrė beveik penkiasdešimt metų, atrodytų, reikia pasitelkti intuiciją, bandyti numanyti, ką toks laikotarpių sugretinimas sugestijuoja. Mano nuomonė gali būti tik viena greta kitų, kritika, be abejo, prieitų ir prie kitokių išvadų, nes prasmingas tekstas gali sukelti įvairių diskusijų, be to, rašytojas mano išvadą gali visiškai atmesti, sakydamas, kad tokios intencijos jis visai neturėjęs, tačiau, kita vertus, autorius šiais laikais retai laikomas galutiniu savo teksto interpretatoriumi. V. Papievis ne vienintelis rašė apie partizaninį karą, ką jau kalbėti apie vadinamąją egodokumentiką, memuarus, dienoraščius, bet jis supynė tą siužetą su Sąjūdžio išvakarių naratyvu, todėl galima manyti, kad tarp šių periodų yra bent jau sąlygiškas ryšys. Kiek atsimenu dainuojančią revoliuciją ir jos tuometinius ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žurnalistų bei mokslininkų aiškinimus, buvo bandoma teigti, kad mūsų partizaninis karas ir jo aukų prisiminimas padėjo išjudinti piliečius iš sąstingio, kad prabilo LDK palikimas, todėl buvome pirmieji, išdrįsę 1990 m. atkurti Nepriklausomybę ir išklibinti nepajudinamus SSRS pamatus. Todėl ir „Brydė“ man siūlo tokią interpretaciją, kad partizanų patirčių aprašymas, ypač jų vidinių kovų bei pasirinkimų iškėlimas, Algirdo ir mokytojo sunkūs svarstymai dėl kovos tikslo ir tos mokytojo pamokos vaikams padeda pamatus vėlesnės Nepriklausomybės idėjai. Neabejotina, kad suaugęs Juozapėlis, mokytojo Kalvaičio įpėdinis, būtų buvęs vienas aktyviausių Atgimimo demonstracijų dalyvių, jei ne dar koks nors svarbesnis veikėjas.
Dar kelios mintys apie V. Papievio ir jo knygos stilių bei formą. Kaip vėliau pasitvirtino ir kitose šio autoriaus knygose, jis kaip retas šių dienų rašytojas puikiai valdo žodį, turi ypatingą lietuvių kalbos žodyną, šioje knygoje jis dar nenutolęs nuo kaimo, vis dar pasinėręs į natūralią prigimtinę aplinką, žino jos savitą leksiką, į pasakojimą kartais įterpia, matyt, anykštėnų tarmės elementų („keliūtė“), bet jie reti. Net ir dialogai, apie kuriuos čia nekalbėta, knygoje tvirtai sustyguoti, visai nėra tuščio plepėjimo, kaip dažnai atsitinka kitų rašytojų kūriniuose. „Brydė“ – jaunatviško idealizmo viršūnė, laisvėjančios Lietuvos išraiška, kai istorinės žinios mirgėjo spaudoje, o žmonių entuziazmas gaudė gatvėse. Šioje knygoje ypač ištobulintas sakinio ritmas, pasikartojimai, pakylėjantys prozos tekstą link poezijos ir estetikos. Knygoje yra vietų, kur aidi R. Granausko „Jaučio aukojimo“ (1975) moduliacijos bei ritmas, saviti ritualinio kalbėjimo proveržiai, tačiau V. Papievis jau ir tada turėjo savo stilių, nesupainiojamą su niekieno kito. Jo prozos kontraforsai randasi iš abstraktaus žodyno – tyla, tiesa, taika, tikslas, data, ženklas, slaptažodis – tai tokios sąvokos, apie kurias sukasi svarbiausios kūrinio įžvalgos. Ypač imponuoja trys kalbos: Medvedjevo oracija mokiniams, mokytojo Kalvaičio neautentiškoji kalba majorui klausantis ir autentiškoji, paskutinės dienos kalba-pamoka.
Kadangi esu stebėjusi V. Papievio kaip rašytojo brendimą per keletą jo knygų bei daugelį metų, įstrigo kai kurios jo kūrybos konstantos, buvusios pradžioje ir išlikusios šiandienos tekstuose, rašytuose Paryžiuje. Jis nekuria tipiškų romanų, ir man kyla mintis, kad tokių tikėtis iš šio autoriaus apskritai neverta. Visuose jo kūriniuose yra pirmojo asmens pasakotojas, todėl susidaro įspūdis, kad kūrinys veda pasakotoją / autorių, o ne priešingai. Siužetus V. Papievio knygose skaitytojui sunkoka atrasti, o jeigu jie ir yra, kaip, tarkime, „Brydėje“, vis tiek siužetinio vientisumo nerastume: tekstas skleidžiasi tarp kelių laikų, kelių naratyvų, kuriuose dažnai veikia visai kiti personažai (pavyzdžiui, sesuo ir jos draugas Justas), ir į tuos kitus naratyvus autorius lengvai nuklysta kada panorėjęs, be jokios prievolės laikytis siužetinės linijos, t. y. nukrypimai nuo temos jo istorijose leidžiami ir jų buvimo pagrįsti rašytojas nemato reikalo.
Dažnai kituose V. Papievio veikaluose pasakojimas nukrypsta į tai, kas atrodytų kaip tikroviškos pastabos ar reminiscencijos, tik kad literatūros teorijos tradicija neleidžia naratoriaus tapatinti su autoriumi, nors kartais kritikui ir labai maga juos suplakti. Paskutiniuoju metu Vakarų literatūroje atsiranda vis daugiau tarpinių žanrų, pavyzdžiui, esė ir memuarai, kelioninis esė ir romanas, kurie imami vadinti hibridiniais tekstais. Sakydama „esė“, neturiu omenyje lietuviškosios esė „mokyklos“, kuri su Giedra Radvilavičiūte, Sigitu Parulskiu, Rolandu Rastausku nuėjo įdomia kryptimi, – kai V. Papievis rašė savo „Brydę“, tos mokyklos dar net nebuvo. Pasvarstyti galima nebent apie tokius rašytojus kaip W. G. Sebaldas (kuris savo pirmą kūrinį vokiečių kalba išleido panašiu metu kaip V. Papievis, 1988 m., – matyt, Europos ore tiesiog tvyrojo toks Zeitgeist), o šiais metais Bookerio premiją pelnė lenkė Olga Tokarzcuk su sunkiai žanro požiūriu įvardijamu kūriniu – „Flights“, kuris, sakyčiau, irgi yra hibridinio žanro veikalas.
V. Papievis puikiai įsirašytų į tokią hibridinio tipo literatūrą jau nuo pirmojo savo romano, išleisto 1989 m., „Brydės“ kūrimo metu. Jame irgi buvo Alberto dienoraštis, kertantis pagrindinį Viliaus pasakojimą, o „Odilėje“ taip pat yra dar du trumpesni naratyvai: pačios veikėjos Odilės dienoraštis, kita jaunystėje jos kurta apysaka.
Kaip minėta, šiam autoriui jau seniai per ankštas vienas žanras, tad net nenorėčiau jo sprausti į jam per siaurus romano žanro rėmus. V. Papievis tikriausiai irgi seka savo „širdies kryptimi“, nes, viešuose pokalbiuose paklaustas, kaip rašo savo kūrinius, dažniausiai atsako, kad rašo taip, kaip jam išeina, nes kitaip ir neišeina. Taip ir jaučiasi šio autoriaus ypatinga sau pačiam duota laisvė keliauti vaizduotės keliais ten, kur širdis veda, o tas jo pasakojimo nuoširdumas bei autentiškumas – be kitų teksto įdomybių – užburia tuos skaitytojus, kurie įsigilina į jo keistai supintus banguojančios kalbos pasaulius.
2 Daujotytė V. Granas: įtrūkstanti tikrovė. – Vilnius: Odilė, 2017.
3 Autorius šiandien sakosi nebeatsimenąs tikrų istorijų šaltinio.
4 Bartė Kuolytė yra atkreipusi dėmesį, kad balta spalva romane – labiausiai pasikartojanti spalva, tikriausiai dėl sniego, o aš pridėčiau, kad „širdis“, ko gero, dažniausiai pasikartojantis žodis.
Marijana Kijanovska. Grajausko dažnis
2016 m. Nr. 12
Iš ukrainiečių k. vertė Vytas Dekšnys
Vasaros pabaigoje Ternopolio leidykla „Krok“ išleido Gintaro Grajausko poezijos rinktinę „Žemųjų dažnių apaštalas“. Į ukrainiečių kalbą lietuvių poeto eilėraščius išvertė poetė, vertėja, prozininkė, eseistė Marijana Kijanovska. Jos straipsnis „Grajausko dažnis“ išspausdintas šioje knygoje kaip įvadas.
У всего есть предел: в том числе, у печали.
Взгляд застревает в окне, точно лист – в ограде.
Можно налить воды. Позвенеть ключами.
Одиночество есть человек в квадрате.
И. Бродский, «К Урании»
Viskas turi ribas: ir liūdesys taip pat.
Žvilgsnis įstringa lange, lyg tvoroje lapas.
Gali prisipilti vandens. Pabrazginti raktais.
Vienatvė – tai žmogus kvadrate įspraustas.
Josifas Brodskis, „Uranijai“
Geroje poezijoje esti daug nesuprantamų dalykų. Vienas iš geros poezijos slėpinių – tarsi viena iš radijo bangų paslapčių: kas tai yra? Arba kitaip tariant: kada tai yra? Gintaras Grajauskas, garsus ar jau net žymus lietuvių poetas, man, jo poezijos skaitytojai ir vertėjai, yra tapačios prigimties magnetinis reiškinys. Jis – ne siųstuvas (nors kažkur tarp jo eilių esama ir tokių žodžių: „aš, / 66-ųjų metų laidos portatyvinis / radijo imtuvėlis“). Jis – dážninė esamybė to, kas skleidžiasi kaip kalba, muzika, gestas, kas egzistuoja čia ir dabar – bet tuo pačiu be galo tolimoje ateityje. Skleidžiasi tiems, kurie egzistuoja dabar ir kadaise, kurie pajėgia skaityti, klausytis ir suprasti. Žemųjų dažnių apaštalas.
Neįmanoma rašyti be tam tikros vidinės medžiagos – ar bent jau tiesiog be išteklių. Be tikėjimo tų išteklių neišsenkamumu. Be tikėjimo, kad jie nėra beprasmiai. Be pasipriešinimo ir be rezonanso.
Neįmanoma rašyti be neįmanomybės. Grajausko poezija – tai neįmanomybės poezija. Ypač – neįmanomos vienatvės poezija. Štai kodėl kyla jausmas, kad ta poezija randasi iš sáulių ir žaibų – lygiai kaip radijo bangos. „Bandė ne kartą: / baisiai pražiodavo burną / įtempdavo balso stygas / nelyg lanką // ir sssviesdavo / žodį ne žodį: švokštimą / geriausiu atveju sužeisto / gyvulio riksmą.“
Visa tai – tiesa, tačiau iš tiesų viskas ne taip.
Grajausko stilius keistas ir įstabus, nepanašus į nieką, svarbiausia jo ypatybė – kasdieniškumas ir įprastumas. Mėginu prisiminti šiuolaikinius poetus, kad aptikčiau kokių nors analogijų. Tačiau iš tiesų mąstau apie Andrejų Platonovą.
Yra toks 1921 metais Platonovo parašytas apsakymas „Žvaigždėtoje dykumoje“ su epigrafu – paties Platonovo eilėraščio eilutėmis: „Po žvaigždėta dykuma tylus / Klajūno pasirinktas kelias“ – Michailo Lermontovo eilėraščio „Išeinu vienas aš į kelią…“ parafraze. Šis Platonovo apsakymas prasideda žodžiais: „Dieną, naktį ir visą amžinybę plaukia ir plaukia debesys virš žemės. Namie, po dirbtuvės stogu, visur, kur nesimato dangaus, mes žinome, kad yra debesys. Jei dangus platus, dykas, ir kaitroje tvyro saulė, debesys slenka mūsų širdyje. Jų šnaresys – lyg tyli amžina muzika, vis genanti viltį. Nežinia kas geriau: ar tas ilgesingas šlamėjimas, ar džiaugsmas dykroje, kai nebėra ko trokšti. Tų debesų šnaresys tylus, lyg alsavimas, tarsi neišdainuota, nesudėta daina, kurios žodžius paslapčia moki. Debesys, žvaigždės ir saulė slenka viena kryptimi. Toje beprotiškoje, trumpalaikėje nenuilstamybėje, tame bėgime į begalę yra ilgesys, yra neįmanomybė, ir nuo jos plyšta siela. <…> Visata <…> nėra išsprogdintas kalnas mūsų kelyje“ (pastarajame sakinyje Platonovas cituoja Chlebnikovą: „…klajūnas išsprogdintų tą kalnų grandinę…“). Apsakymo „Žvaigždėtoje dykumoje“ leitmotyvas – mano suvokimu – yra veidrodiškumas, atsispindėjimas (visa ko viskame), jam būdingas sudėtingas refrenų ritmas. Labai panašiai skaitau Grajausko poeziją.
Aš nelyginu Grajausko ir Platonovo. Grajausko poezijos kitoks stilius nei Platonovo prozos, bet skaitydama Grajauską nuolat susiduriu su „pseudoplatonovinėmis“ citatomis, paradoksaliomis – ir tuo pačiu ypač kasdieniškomis: „tuščia / vien kirai / lesantys vėmalus“, „užsigaubti galvą palto skvernu, / būti, bet baugu dėl galvos / dėl palto baugu ir dėl skverno.“
Šių eilučių žodžiai stebėtinai sąveikauja net ne su turiniu, bet su esme, jie trupa, lyg cukraus gabaliukai, o paskui ištirpsta tikrovėje, tarytum šiek tiek gelsvoje, nes vos šilstelėjusioje ir todėl net mažumėlę klampioje arbatoje.
Dar viena Grajausko poezijos ypatybė – ji, kaip ir Platonovo proza, vaizduoja tam tikrą sąmonės ekstremalumą ir kalbos kančias; tai, kas paprasta, joje sukeistinama, kas nepaprasta – subanalinama (eilėraštis „Žiūrėjau žiūrėjau pro langą / žiūrėjau žiūrėjau…“, eilėraštis „Neeilėraštis“ ir pan.), o prijaukinta raudona mazda – gal porakanopis miesto gyvūnas, gal nekalta auka, o gal gera kiekvieno Grajausko skaitytojo pažįstama.
Šiame taške klausimas „kas tai yra?“, užduodamas Grajausko poezijai, įgyja dar kelias visai naujas prasmes. Juk šių eilėraščių skaitytojas – net ne liudininkas, o bendrininkas. Grajauskas neabejotinai dalyvauja kuriant kultūrą – bet konkrečiuose tekstuose jis „nukelia“ ją arba „išsluoksniuoja“. Skaitytojas, hermeneutinės procedūros dalyvis, įžengia į šiuos eilėraščius net nesusimąstydamas apie elgesio su tekstu taisykles: jis tiesiog žiūri į veidrodį. Grajausko eilėraščiuose jis įgyja savo istoriją – skaitytojo istoriją. Atspindimojo. Į kvadratą įsprausto ir kvadratu pakelto skaitytojo. Jis – taip dažnai nutinka stebint reginį – patenkintas, bet ir apgautas. Grajauskas – estetas ir intelektualas – puikiai išmano emocijų istoriją, reginių istoriją ir istoriją apskritai. „…Aš nešoku“ – sako jo eilėraščio personažas, o toliau: „begalė Dievo / sutvėrimų nešoka, karkvabaliai, / rupūžės pamatinės, vėžliai, šimtakojai, / begemotas su leviatanu, netgi katinas, ir tas / o geriausi šokėjai yra tokie maži / balti šuniukai, galgi pudeliai… pastato ant / įkaitinto skardos lakšto, / ir šoka, o kur bedingsi, šitaip / gal ir tu išmoktum, tankiai minti / kojelėm apsvilusiom / liūdnas šuniukų gyvenimas…“ – ir jo skaitytojui noromis nenoromis tenka išmokti suprasti, kuo pojūtis skiriasi nuo emocijos, o emocija – nuo išgyvenimo. Grajauskas, dirbdamas su prasmėmis, tarsi ir neverčia skaitytojo atlikti perskyros pastangos, bet jei esi Grajausko skaitytojas, ta pastanga neišvengiama. Taip sukuriamas įrankynas – sąmoningai, būtent šitam skaitymui: taškai, brūkšniai, blyksniai ir afektai – trumpi ir ilgalaikiškesni; Grajauskas ir provokuoja kalbą, ir provokuoja ta pačia kalba – kartais nepastebimai. Tačiau net tie nematomi mėginimai labai juntami.
Dar vienas svarbus dalykas. „Nuogas prieš veidrodį“ (ir „nuogas veidrodyje“, o kaipgi) – tai anaiptol ne savęs išstatymas apžiūrai. Tai – veikiau būdas kurti metaforas, kurių, atrodytų, Grajausko poezijoje beveik nėra. Tačiau iš tiesų ten daugybė įvairių metaforų „vienu dažniu“. Nes „nuogas prieš veidrodį“ – tai kartu ir tas, ir ne tas, kuris sako: „Spoksodamas į naktį pro autobuso langą, mačiau: kažkas pakelėj subolavo“, ir kuris išvydo savo atvaizdą, bet kartu ir atvaizdą „Vyro, kuris laukė“, „Žmogaus su puse arbūzo“, „Triumfatoriaus“, „Budėtojo“, eilėraščių „Aklas pasimatymas“, „Tai jis“, „Kodėl anąkart vienas sau kvatojausi lyg išprotėjęs“ personažų ir eilėraščio „Žiūrėjau žiūrėjau pro langą / žiūrėjau žiūrėjau…“ herojaus. Tam tikru požiūriu tai – labai „jaunos metaforos“, lygiai kaip visa tai yra „jaunų emocijų“ poezija, priešingai nei „senuose stiliuose“ gyvenusios „senosios metaforos“ (nušviestas debesis, Dante’s aprašomas kaip brangakmenis, ir net kūnas, Andrejaus Platonovo nusakomas kaip mašina) bei „senos emocijos“ (tokios kaip meilė ir pyktis). Grajausko poezija – ne apie meilę ir pyktį, ji – apie vienatvę („Beprotis // stovi tribūnoje / už parankės su savo vienatve / pasakoja žmonėms / apie žmonių meilę“).
Žinoma, Grajauskas toli gražu ne pirmasis poezijoje leidžiasi į atvaizdų žaidimą, bet jis tai daro – literatūros požiūriu – netikėtai ir, surizikuosiu teigti, naujai. Ypač naujai tuo požiūriu, kad jo eilėraščiuose atvaizdai egzistuoja ne akimirkoje, bet laike, svyravimų ritme, veikiami bangų jėgos. Taigi Grajauskas neprivalo inscenizuoti egzistencinės ir antjausminės, antpatyriminės vienatvės – jis tiesiog rodo ją, atskleidžia iš neregimybės, tarsi radijo balsus iš radijo bangų, pasitelkdamas įrankyną, kurio ukrainiečių poezijoje dar beveik nėra. Savo ruožtu skaitytojas – pats – nėra joks veikėjas (actor) ir net ne aktorius, jis pats esti gyvoje nepaliaujamo svyravimo srovėje, nes Grajauskas tiesiog įstumia skaitytoją į „eilėraščio įvykį“, pastato jį čia pat už personažo – priešais veidrodžio arba lango kvadratą ar priešais popieriaus lapą, ir toks gudrus yra Grajausko triukas, toks jo ypatingas būdas išsisukti: skaitytojas pasirodo esąs lyg ir už personažo, bet tuo pačiu ir akis į akį su juo, ir akis į akį su visais, kurie esti viename dažnyje su juo; jis ima „gaudyti“ tuos, kurie „gaudo“ jį, ir net toli už teksto ribų, ir net toli ateityje.
Šis tiesioginio Grajausko poezijos suvokimo efektas darosi dar labiau stulbinantis tuo, kad „internetas yra Niekur“, ir tas Niekur – begaliniame esamajame laike – yra negrįžtamai totalus.
Ne mažiau totalus bejėgiškumas prieš atvaizdą: savo kūnu priešais veidrodžio, lango kvadratą ar popieriaus lapą galima manipuliuoti, atstumą galima keisti, galima net nusisukti, kad nieko nematytum, bet veidrodyje vis viena būsi tu. Tas bejėgiškumo keliamas nerimas – ne personažo ir ne autoriaus, o būtent (ir vien tiktai) skaitytojo, ir nors tai – tik raidėmis popieriuje arba monitoriaus ar planšetės ekrane parašyta „aš tik puldinėju ir strykčioju / ir mosikuoju rankomis / aš tik bandau išsisukti / nuo to baisaus daikto / skriejančio man į galvą“ – Grajausko skaitytojas stovi akis į akį su šiais žodžiais ir supranta: „skrieja – man – į galvą“, taigi Grajausko skaitytojui už nugaros stovi „Žolės pjovėjo“ ir „Matricos“ žiūrovas, nes Grajausko skaitytojas jau seniai suvokia save kaip save tūkstančiuose atspindžių, mato save – tarytum net užsikirsdamas – kaip matytų lazdą dviem galais. („<…> Lazda turi du galus. / Iš kurios pusės bežiūrėtum, / visai aiškiai matosi – galas. / Jei lėtai slinksi žvilgsniu per lazdą, / pamatysi, kaip galas artėja. / Jei greitai – pamatysi, kuo / galas baigiasi. / Yra lazda, o už lazdos yra visa kita: / tai, kas nėra lazda. / Visa kita visai nesirūpina, / yra ta lazda ar nėra. / Kas yra? Vis dar / galų nesuvedi? / Tai taip ir spoksosi dabar, / kluika tu vienas? / Va tuoj gausi lazda per dantis, / ir visi durnumai praeis.“)
Su lazda, kurios neimi į rankas, kurią tik apžiūrinėji, – nota bene – koreliuoja kūnas savo nuogumu ir vienatve. Staiga pasirodo, kad ši lazda – dar vienas raktas. Raktas, kurį Grajauskas tyčia padėjo gana matomoje vietoje; šis raktas atskleidžia jo poezijos santykį su dvidešimto amžiaus pradžios Europos avangardu – joje nėra psichologiškai determinuotų poelgių, „charakterių“, „tipų“, net nėra tiesiog personažų, kurie vis dėlto pasižymėtų refleksija ir motyvacija. Tada paaiškėja, kad Grajausko eilėraščiai monologiški ne pagal „stiliaus formulę“, bet struktūros požiūriu; žiūrėjimo į save veidrodyje „tekstas“ dar nuo tų laikų, kai buvo rašomas „Doriano Grėjaus portretas“, yra vidinio monologo atitikmuo – ir savaime yra alogiškas. Taigi žiūrėjimas į save veidrodyje, kai kalbame apie Grajausko poeziją, – tai ypatinga afekto teritorija, ir Grajausko atveju ji itin įdomi tuo, kad tokio afekto asociatyvumas (kadangi jo metaforos ir emocijos yra „naujos“) irgi visiškai „naujas“. Grajauskas-intelektualas konstruoja labai sudėtingus ir be galo aktualius „sąmonės srautus“ (išdrįsiu, rizikuodama, pasitelkti šiuos du žodžius, tik įspraustus į didžiules kabutes), naudodamasis žiniomis iš „tada-ir-dabar“ (iš Freudo ir iš Lacano): apie suskilusį Aš, apie Eroto ir Tanato trauką, „apie šiuolaikinę pasaulio poeziją, labai / įdomu, apie popieriaus gaminimą namuose, / apie sonatos formą, fugą ir kontrapunktą… apie Antoniną Arto ir jo Žiaurųjį / teatrą…“, kartu jis šaiposi iš to – bet šaiposi mirtinai rimtai, o Grajauskui šaipantis, ir pasaulis, ir eilėraštis, ir atspindys veidrodyje – viskas suskyla į fragmentus. Tai šen, tai ten Grajausko eilėraščiuose sumaišomas, sukeičiamas, suliejamas viršus ir apačia (kaip eilėraštyje „Nuogas prieš veidrodį II“), ir lygiai taip pat, kaip kartais jo poezijoje niveliuojama „nuogo prieš veidrodį“ ir „nuogo veidrodyje“ priešstata, taip ir Viršaus bei Apačios antinomija ima reikšti ne pačią save (tai yra neatsiejamą Viršaus ir Apačios priešingybę), bet – tiktai – svyravimų amplitudę.
Tai itin vertinga ir svarbu, nors ta vertė ir svarba nėra akivaizdi. „Senosios poetikos“ ribose toks maišymas, sukeitimas, suliejimas ir niveliavimas buvo neišbaigtumo požymis, ir tai nebūtų buvęs palankus autoriui liudijimas. Bet Grajausko „naujosios poetikos“ ribose visa tai yra pamatiniai dalykai, ir tik dėl menamo neišbaigtumo knyga „Žemųjų dažnių apaštalas“ įgyja galimybę egzistuoti kaip kūnas, iš esmės – kaip kūnų kūnas.
Eilėraščiams šios poetikos paradigmoje, be įprastų „epochos triukšmų“ („pokalbiai apie nuoširdumą“, dailusis skaitymas „išraiškingu balsu, intonaciškai teisingai“, nokia skambučių melodijos), būdingi ir jų pačių „triukšmai“ (kaip visiškai pilnakraujo drakono „harum harum“). Tie „triukšmai“, kaip ir „triukšmai apskritai“, – neatsiejamas elektromagnetinių reiškinių gyvenimo elementas, nes kiekvienas „triukšmas“ – tai tik kita banga, kuriai pagauti tu nenustatytas: kito, o kartais ir visiškai skirtingo dažnio.
Ir dar šis tas pabaigai. Nedidelėms literatūros tradicijoms, kaip ukrainiečių, lenkų ir lietuvių, ypač šiandien, reikalingi savotiški „konsenso“ poetai. Grajauskas tam tikru požiūriu yra toks pat konsenso poetas, kaip ir mūsiškis Serhijus Žadanas, kaip lenkų Marcinas Świetlickis. „Konsenso“ poetas – tai poetas iš viršutinės lentynos, bet kartu jis yra ir poetas paaugliams. Superherojus – ir tuo pačiu „nuogas veidrodyje“, tas triumfatorius, apie kurį kalbama to paties pavadinimo Grajausko eilėraštyje. Triumfatoriui būdingas „pašaipus ir liūdnas žinojimas“, kad jo neprigausi, jis žino tiesą: gyventi – tai „kristi ir keltis, kristi ir keltis“ ir dėkoti, o tai – tokie paprasti dalykai, kad prireikia drąsos apie juos kalbėti. Kiekvieną sykį iš naujo. „Kristi ir keltis, kristi ir keltis“, ir kalbėti – vėl ir vėl.
Kartais tam prisireikia būti apaštalu. Žemųjų dažnių apaštalu.
Versta iš: Гінтарас Граяускас. АПОСТОЛ НИЗЬКИХ ЧАСТОТ. Тернополь: Крок, 2016
Botho Strauß. Paskutinis vokietis
2016 m. Nr. 3
Iš vokiečių k. vertė Artūras Judžentis
Botho Straußas (g. 1944) – vokiečių prozininkas, eseistas ir dramaturgas. Jo pjesės vienos dažniausiai statomų Vokietijoje. Skaitytojams siūloma esė (vok. „Der letzte Deutsche“) buvo paskelbta 2015 m. spalio 2 d. žurnalo „Der Spiegel“ 41 numeryje.
„Kartais man atrodo, kad tik su proseneliais dar esu tarp vokiečių. Taip, jaučiuosi, tarsi būčiau paskutinis vokietis. Toks, kuris kaip atsiskyręs Heisterbacho vienuolis1 arba kaip dezertyras, kuris, prabėgus šešiasdešimčiai metų po karo, palieka savo slėptuvę ir grįžta į kraštą, o tas – jo karčiai nuostabai – vis dar vadinasi Vokietija. Manau, kad esu paskutinis vokietis. Valkata, šventuose griuvėsiuose besirausiantis miesto, kaimo ir dvasios elgeta. Benamis.“
Cituodamas iš savo knygos „Bejėgiai“2, autorius neslepia, kad kaip šį paskutinįjį suvokia pats save. Nereikia perdėti norint vis kur nors būti paskutiniuoju, tačiau vieta man atrodė neužimta ir nepaleido mintis būti tęsėju pasaulėjautos ir pasaulėvokos, kuri nuo romantizmo laikų sukūrė savitą vokiečių literatūrą. Leisti vėl išgyventi ką nors panašaus reiškė man gyventi. Aš svečiavausi pas daugelį kūrėjų dvasių, aš dangsčiausi. Kaip padėką palikau kelias smulkmenėles, menką atlygį, kurio vėliau nebuvo paisoma, kaip visada didelėse šventėse.
Ir ko tik nerasi mano romanuose! Ne tik iš gyvenimo tirščių, bet ir iš dvasios balsų. Dažnai tokių, kurie visai nebuvo laikomi romanistais – Franzo Blei’aus3, Hugo Ballo4, Leopoldo Zieglerio5, Rudolfo Kassnerio6, Konrado Weißo7 – tai tik keli mano mėgstamiausieji, mažiau žinomi, nepelnytai pamiršti.
Turiu omeny senąjį meilės romaną, būtent – jis turėjo su ja romaną… Nes aš turbūt turėjau romaną su vienu ar kitu balsu… Turiu omenyje stiprią meilę ir prieraišumą, kurie sieja šias dvasias…
Mieliau norėčiau gyventi išmirštančioje tautoje negu tokioje, kuri daugiausia dėl ekonominių-demografinių spekuliacijų maišoma su svetimomis tautomis, atjauninama, daroma gyvastinga.
Dar visai neseniai buvo kairiąją kritikavusių intelektualų, kurie priešinosi ekonomikos hegemonijai mūsų gyvenime. Per trumpą laiką jų dvasios giminaičiai patys tapo vadovaujančiais dabarties ekonomistais – Piketty’is8, Stiglitzas9, Krugmanas10 – ir po kairiųjų vėliava įgyvendina naują ekonomikos hegemoniją, tik išoriškai socialiai orientuotą, tačiau ir ji neturi nė kibirkštėlės dvasios, vien tik gamybos ir pinigų politiką.
Paskutinis vokietis, kurio jausmai ir mintys įsišakniję dvasiniame herojiniame pasakojime nuo Hamanno11 iki Jüngerio12, nuo Jakobo Böhme’s13 iki Nietzsche’s14, nuo Klopstocko15 iki Celano16. Kas šių dalykų neturi, kaip daugelis vietinių vokiečių, socialvokiečių (kurie yra ne mažiau atkirsti nuo šaknų negu milijonai bešaknių, dabar prie jų prisidedančių), tas nežino, kas yra gėla dėl kultūros. Aš esu kultūros perteikimo subjektas ir be jos manęs būti negali. Ji, be kita ko, gyvuoja anapus kunigaikštystės, nacijos, imperijos kūrimo, pasaulinio karo ir konclagerio, joje nėra nieko įsigėrę ar įdiegta iš šių dalykų, joje nėra nei gėrio, nei blogio, kad jį paskleistum. O sudergti galima beveik viską.
Paskutinis vokietis galbūt jau trečią kartą savo gyvenime skaito Conradą Ferdinandą Meyerį17 arba „Užburtą kalną“18. Jis ilgisi vokiečių poetų kalbos. „Poezijos užduotis – tautos kalbą atskleisti išbaigtais vartojimo pavyzdžiais“ (Paulis Valéry19).
Mums atimta teisė prieštarauti. Prieš vis labiau valdžios trokštančio politinio-moralinio konformizmo apraiškas. Šiandien atrodo, kad parlamentinės partijos savo vertybių laikosi vien gėjų vedybų klausimu. Su kiekvienu libertariniu patarimu, su kiekvienu politinio korektiškumo nurodymu tarsi nustatomos elgesio taisyklės, kuriomis dauguma atvykėlių vadovautis gali tik tuo atveju, jeigu atsisako savo tikėjimo bei papročių ir taip dar labiau atsiskiria nuo savo šaknų. Laisvės, leidimų ir saugumo performulavimas slepia žodžiais neišreikštą įspėjimą, kad svečias elgtųsi sekuliarizuotai, kitaip jis turės mažai galimybių tapti integruotu šio krašto piliečiu.
Netikintieji (ne vien Šventųjų karių požiūriu), priešingai, nuolatos daro viską, kad būtų pasmerkti. Jie atsisako bet kokios gynybos. Tarsi juos gintų slaptas troškimas greit išvysti viso Ancien Régime racionaliojo proto, švietimo ir emancipacijos žlugimą.
Pritarimas ir svetingumas rodosi taip forsuojami, kad net patiems naiviausiems turi kristi į akis nutylima, eufemizuojama baimė, kažkas magiškai neišvengiama.
Na kas gi gali vokiečiams atsitikti geriau, kaip tapti stipria mažuma savam krašte?
Dažnai tautą susivokti priverčia tik netolerantiškas svetimųjų viešpatavimas. Tik tada iš tiesų prireikia tapatybės.
Dešiniųjų paklydimas: tarsi dar būtų vokiečių ir vokiškumo už paviršutiniškiausių socialinių apibrėžčių. Dar niekas nepanoro gelbėti anos tradicijos erdvės nuo Herderio20 iki Musilio21.
Kad valstybės nyksta, byra, pasidarė nebeįtikima: tai suvokti trukdo tam tikros rūšies pasaulio stacionaraus būvio kultūros globalumo prasme samprata; ji leidžia pagrįsti dvilypę nykimo kaip įvairovės didėjimo, netekties kaip praturtėjimo sampratą ir perprasminimą. Áukšta ir žẽma niveliuojama iki kintamo vidurkio, nedidelio svyravimo.
Laikaisi, kabiniesi svarbiausio, ką turi: tai Henry’io Jameso apsakymo, tai Kubricko filmo, pagaliau, senojo Heideggerio teksto.
„Daugiau niekada nebeturėsiu tokių draugų!“
Esi išstumiamas jau nebe avangardistinių pasekėjų, o iš esmės nemeniško kitoniškumo, islamistų, medijastų, internautų, susižavėjusiųjų pačiais savimi.
O tai, kas yra palikimas, taps pamoka, galbūt svarbiausia, kurią mums suteiks islamo išpažinėjai.
Taigi vokiečių rašytojui, jeigu jis yra vokietybės rašytojas, nelieka nieko kito, kaip iš naujo ieškotis Tėvynės: pirma – pasitraukti į estetinį paveldą, antra – iškęsti savo nušalinimą. Palmyra22 ir čia. Ilgą laiką jis bus priverstas kalbėti neapibrėžtai, kaip heteroglotas23, viena kalbėti, o kita mąstyti. Iškęsti nesuderinama, kol ims gelti sąmonę.
Būti tautos idealiojo būvio sergėtoju ir puoselėtoju – tvirtai tuo tikėk ir tapsi vertas pajuokos!
Religija yra stipriojo baimė. Tačiau kas pakels baimę kaip dvasios discipliną ir moralinę stiprybę?
Pasak vienos malonios žaliųjų atstovės, hidžabas esąs moters religinių įsitikinimų išraiška. Tiksliau neįmanoma žodžiais išreikšti jos supratingo nesupratimo. Į emancipacijos kalbą būtina išversti ir ritualinį paklusnumą.
Tokiose teokratinėse islamo šalyse kaip Iranas nedaugelis (išminčiai) moko daugumą, mases. Mūsuose masės ir medijos lemia politikų lygmenį, kurie yra daugeliu atžvilgių neišsilavinę, dar ir todėl, kad priklausomybė partijai priverstinai reguliuoja mąstymą ir iš praeities gelmių neįsileidžia beveik nieko, peržengiančio demokratijos ribas.
Matyt, kiekviena revoliucija naikina save iki išsigimimo. Islamizmas galėtų praryti islamą.
Bèslanas – tik vienas prisiminimas. Šiaurės Osetija, 2004-ieji. Vaikų paėmimas įkaitais. Vieta, kur buvo iškreipta viskas, kas kadaise reiškė kovą, karą, plėšimą. Nuo tada tenka kaltis žodžius naujiems reiškiniams, tokiems kaip asimetrinis karas, žlugusi valstybė [angl. failed state], ką nors neutralizuoti ir panašiai pavadinti, – o jie jau rytojaus dieną išsilydo naujame žaizdre.
Tai, kas rašoma laikraščiuose, amžininkus vis labiau išmuša iš vėžių. Skaitau apie vienos giliai tikinčios moters nulinčiavimą. Ji esą išjuokusi prekybą devocionalijomis kaip islamišką prietarą ir ją neteisingai apkaltino Korano sudeginimu. Jaunų vyrų užpulta ji buvo vidury gatvės sumušta ir mirtinai užspardyta. Aplinkui stovi minia ir išmaniaisiais filmuoja žiaurybę. Čia vienas, čia kitas nutraukia filmavimą, eina prie aukos ir spiria jai į veidą.
Kaip turėčiau tai pakelti?
Kitame puslapyje aprašytas dešiniųjų radikalų gaujos, visoje šalyje rengiančios pabėgėlių prieglaudų padegimus, persekiojimas.
Visa tai skaitai apimtas gryno siaubo – to suvokti šaltu protu neįmanoma. Bent jau dar ne iki galo medializuotam žmogui.
Asasinų, tokios XII a. Sirijos izmailitų sektos, mirties būriai perėjo į kitą pusę. Dabar tai kiti, radikalieji sunitai ir jų „Islamo valstybė“. Jų kova niekaip nesuvienija jų priešų. O mūsų dienomis nėra ko tikėtis, kad teroras bus išvarytas, kaip kadaise mongolų antplūdžio metu.
Reikėtų ištirti, kaip mus veikia pavojaus nuojauta, kaip ji lėtai, bet nenumaldomai keičia mūsų kalbėjimo būdą, pomėgius ir įpročius.
Kaip žinoma, šiizmas taip pat turi ar turėjo kvietistinę, mistinę kryptį ir jai priešingą išorinę, jėga paremtą. Universali vidujybės: išoriškumo kova persunkia kiekvieną gyvybės formą.
Susirūpinimą kelia tai, kad tarp kraštą užplūdusių svetimųjų daug yra tokių, kurie savo svetimumą išlaiko ir išsaugo ilgam. Ir priešingai: veikiau siras taip gerai išmoks vokiškai, kad vieną dieną atras sau Achimo von Arnimo „Karūnos sergėtojus“24, nei išsilavinęs vokietis pasidomės, kas buvo Efraimas Siras25. Galų gale tai yra asmeninio žingeidumo klausimas, nes įprastos mokymo programos taip toli nesiekia. Galima spėti, kad žingeidumo atžvilgiu siras yra pranašesnis.
Tačiau kaip išvengti karo, jeigu jis mus pasieks? Galų gale, ne tik laisvė, bet ir kova už ją yra mums didelė vertybė. Tačiau, kaip paprastai, pirmieji žodžio griebiasi pacifistai ir aiškina: „Vokietijos kasdien vis mažiau. Tai, mano nuomone, puiku.“
Žemiausia šioje niekšų kalboje yra tas politizuotas šaltakraujiškumas, su kuriuo šiai išsikeltai užduočiai pritariama, kuri paverčiama veiklos programa. Dėl bešaknių antplūdžio galų gale žlugs Tauta ir išnyks jos literatūra. Tas, kuris ją myli ir negali be jos gyventi, dėl to nukreips savo viltis tik į vėl atsigaunančią, atsikuriančią „pogrindžio Vokietiją“.
Radikalų neapykanta labiausiai krypsta į pabėgėlius. Ji visų pirma yra instinktyvus atsakas į tą tuštumos pojūtį, kurio „politika“, kaip šiandien sakoma, tikisi iš gyventojų. Atsakingieji, kurie neįžvelgia galo. Kurie išsisukinėja apgaulingais raminimais. Silpnadvasiai.
1 Heisterbacho cistersų vienuolyno, įkurto 1192 m., griuvėsiai stūkso netoli Bonos, tik kitame Reino krante. Gretimame Kenigsvinterio (Königswinter) kaime XIX a. antroje pusėje gyvenęs poetas Wolfgangas Mülleris (1816–1873) sukūrė plačiai pasklidusias eiles „Heisterbacho vienuolis“, kuriose gerai žinomą sakmę susiejo su šiuo vienuolynu.
2 „Die Unbeholfenen“ – 2007 m. Miunchene išėjusi Botho Straußo novelė.
3 Franzas Blei’us (1871–1942) – austrų redaktorius, rašytojas, vertėjas ir literatūros kritikas. Be kitų veikalų, parašęs „Didįjį vokiečių literatūros bestiariumą“ („Das große Bestiarium der deutschen Literatur“, 1920).
4 Hugo Ballas (1886–1927) – vokiečių poetas, dramaturgas, eseistas ir žurnalistas. Vienas iš dadaizmo pradininkų.
5 Leopoldas Ziegleris (1881–1958) – vokiečių filosofas, nagrinėjęs kultūros, religijos ir kt. temas.
6 Rudolfas Kassneris (1873–1959) – austrų rašytojas, eseistas, vertėjas ir kultūros filosofas.
7 Konradas Weißas (1880–1940) – vokiečių katalikiškos pasaulėžiūros poetas.
8 Thomas Piketty’is (g. 1971) – prancūzų ekonomistas, pagarsėjęs pajamų nelygybės priežasčių ir pasekmių tyrimais.
9 Josephas Stiglitzas (g. 1943) – JAV ekonomistas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas. Nagrinėja ekonominius perėjimo iš socializmo į kapitalizmą procesus.
10 Paulas Robinas Krugmanas (g. 1953) – JAV ekonomistas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas. Nagrinėja mokesčių politiką, pajamų paskirstymą, makroekonomiką ir ekonominę geografiją.
11 Johannas Georgas Hamannas (1730–1788) – vokiečių filosofas ir rašytojas, „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio ideologas.
12 Ernstas Jüngeris (1895–1998) – vokiečių rašytojas, karininkas, karo teoretikas. Pagarsėjo karo dienoraščiais, esė, fantastiniais romanais ir apsakymais.
13 Jakobas Böhme (1575–1624) – vokiečių mistikas, filosofas ir katalikų teosofas.
14 Friedrichas Nietzsche (1844–1900) – vokiečių filosofas ir rašytojas, vienas iš „gyvenimo filosofijos“ pagrindėjų.
15 Friedrichas Gottliebas Klopstockas (1724–1803) – vokiečių poetas. Laikomas svarbiu sentimentalizmo atstovu.
16 Paulis Celanas (1920–1970) – austrų poetas, vienas žymiausių XX a. vokiškai rašiusių kūrėjų.
17 Conradas Ferdinandas Meyeris (1825–1898) – šveicarų realizmo poetas, novelistas ir romanistas. Laikomas vienu žymiausių vokiškai rašiusių Šveicarijos XIX a. kūrėjų.
18 „Der Zauberberg“ (1924), Thomo Manno romanas.
19 Paulis Valéry (1871–1945) – prancūzų poetas, eseistas ir filosofas.
20 Johannas Gottfriedas Herderis (1744–1803) – vienas įtakingiausių vokiečių Apšvietos epochos rašytojų ir mąstytojų.
21 Robertas Musilis (1880–1942) – austrų rašytojas ir teatro kritikas.
22 Palmyra – antikinis miestas Sirijoje, kurį 2015 m. užėmė ir susprogdino „Islamo valstybė“.
23 Heteroglosija (rus. raznorechie) – Michailo Bachtino straipsnyje „Slovo v romane“ (1934) įvestas terminas, pavadinantis skirtingą veikėjų, pasakotojo kalbėjimo būdą, išreiškiantį romano autoriaus ketinimus.
24 „Die Kronenwächter“ – Achimo von Arnimo (1781–1831) – vieno svarbiausių Heidelbergo romantizmo atstovų, istorinis mistinis romanas.
25 Šv. Efraimas Siras (apie 306–373) – sirų kalba kūręs krikščionių teologas, Bažnyčios mokytojas, poetas.