Įžanginis
Antanas Šimkus. Baltarusiai – iš skaudžiausių ir būtiniausių tekstų
2022 m. Nr. 8–9
Jau ne sykį kalbėta, kad už sienos gyvena neadekvatus kaimynas. Yra jų ir daugiau, bet šis arčiausiai rytuose. Tai su žaisliniu automatu po laiptinę laksto, tai langą atsidaręs auklėja visus, kaip darželį kieme tręšt, tai užgeria su velnio neštu ir pamestu prietelium, o nugirdytas išeina į balkoną su pasenusiu namo brėžiniu ir sakosi tuoj parodysiąs, iš kurios pusės jo buto sienas išgriaut visi planavo. Taip, visi nuo jo pavargom, net ir geranoriškiausieji…
O sanitarai nevažiuoja, nes reikia paties paciento sutikimo arba kad iš tiesų ką nors baisaus iškrėstų. O kad per jo skeryčiojimąsi miegoti ir bent apyramiai gyventi negali niekas, kad artimieji ir ranka pasiekiami turėjo bėgti ir trauktis, toliau esantiems klerkams neatrodo nei grėsmė, nei nusikaltimas. O gal kaip nors, va pašūkaus, parėkalos, padainuos ir nurims… Kurgi ne…
Taip, tai vyksta šių laikų Baltarusijoje. Ir daugelis kitaip galvojančių žmonių, tarp jų ir rašytojai, turi palikti gimtuosius namus, patirti bėglio dalią, o tie, kurie renkasi likti, turi su nerimu klausytis, ar neateina jų suimti saugumiečiai, kęsti kratas, kitokius su žmogiškumu nedaug bendra turinčius veiksmus…
Todėl turbūt suprantama, kodėl dalį šio „Metų“ numerio nuspręsta skirti baltarusiams, jų literatūrai. Pernelyg mažai žinome apie alternatyvią, laisvą jų kūrybą ir dvasią.
Dar iki lemtingos vasario pabaigos, kai Rusija užpuolė Ukrainą, o Baltarusiją pabandė kaip sąmokslininkę įtraukti į karą, kilo sumanymas, kad reikia kaip nors priminti, jog baltarusių laisvės siekiai, 2020-ųjų rugpjūčio įvykiai nepamiršti, kad esame kartu su tais, kurie priversti susidurti su diktatūros pasekmėmis… Kad esame su tais, kurie siekia laisvės. O kaip literatūros žurnalas gali prisidėti? Ko gero, publikuodamas baltarusių kūrybą.
Esame labai dėkingi, kad be ypatingos paramos ar projekto šiai idėjai įgyvendinti pavyko suburti nuostabią vertėjų ir baltarusių literatūros žinovų komandą – ačiū visiems geranoriams, o ypač Mariui Burokui, Vytui Dekšniui, Almai Lapinskienei, Irenai Aleksaitei ir su baltarusių autoriais padėjusiai komunikuoti, tarpininkavusiai poetei ir vertėjai Sabinai Brilo.
Kiekvieno pastangos, indėlis suteikė galimybę publikuoti gerų tekstų. Tarp jų – ir Baltarusijoje uždrausto Alhierdo Bacharevičiaus romano „Europos šunys“ fragmentą. Parengtos puikių šiuolaikinių poetų Siarhejaus Pryluckio, Valžynos Mort, Alesio Razanavo eilėraščių publikacijos. Naujausios baltarusių poezijos apžvalgą straipsnyje pateikia poetas Andrejus Chadanovičius.
Skaitytojas ras ir prozininkų – Siarhejaus Dubaveco, Tanios Skarynkinos, Uladzimiro Sciapano kūrinių. Šis „Metų“ numeris iliustruotas ir pastarojo autoriaus darytomis nuotraukomis.
Istorinei lietuvių ir baltarusių kultūrų sąsajai priminti skirtas Inessos Pleskačevskajos tekstas apie spaustuvininką Pranciškų Skoriną, o šių dienų kūrybos ir gyvenimo realijos atsispindi pokalbyje su jau minėta poete Sabina Brilo.
Žinoma, šios publikacijos neaprėpia viso baltarusių tautos kūrybinio potencialo, galimybių konteksto ir vaizdo, taip pat ir neturime iliuzijų, kad kaip nors palengvins gyvenimą tų, kurie kenčia nuo režimo kaimyninėje šalyje, tačiau tikime, jog „Metai“ gali tapti nors ir nedideliu, bet pasimatymo langeliu žmonėms, kurie kuria, ir žmonėms, kurie domisi šiuolaikiniais baltarusių autoriais bei literatūra. Tais, kurie siekia laisvės ir kurie ją atranda. Visa tai galim aptikti šio numerio tekstuose. Kaip aptiksime ir tuose, kurie dar bus parašyti. Kaip sako Sabina Brilo: „Pačias skaudžiausias, pačias svarbiausias ir pačias būtiniausias knygas žmonėms baltarusiai dar parašys.“
Ir kažin ar tuo įmanoma suabejoti…
Herkus Kunčius. Prarasto laiko beieškant. Atminties amnezija
2022 m. Nr. 7
Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse
Prieš ketvertą metų dalyvavau diskusijoje Klaipėdoje, skirtoje rusakalbei auditorijai. Diskusija vadinosi „Sovietinių represijų atmintis posovietinėse visuomenėse: pamiršti? Atleisti? Suvesti sąskaitas?“. Diskutavo Rusijos žurnalistas Nikolajus Svanidzė, jis kalbėjo apie Stalino represijas, 1936–1939 metais vykdytas Sovietų Sąjungoje; istorikas, „Memorialo“ (šiandien jau uždaryto) vienas iš vadovų Nikita Petrovas, jis papasakojo apie nueitus kryžiaus kelius, kai prie Putino teko tirti 1940 metų Katynės žudynių aplinkybes, ieškoti Rusijos archyvuose tiesioginių Lenkijos karininkų žudynių vykdytojų (vėliau surinkti duomenys sugulė į knygą „Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus“); Lietuvos istorikas ir tuometinis Seimo narys Arvydas Anušauskas, jis apžvelgė partizaninį pasipriešinimą sovietams Lietuvoje 1944–1953 metais. Diskusiją moderavo klaipėdietis istorikas Vasilijus Safronovas. Aš diskusijoje kalbėjau apie vieną pagrindinių Stalino represijų vykdytojų, romano „Geležinė Stalino pirštinė“ personažą, NKVD komisarą Nikolajų Ježovą, kilusį iš Lietuvos.
Atrodo, diskusijoje pateikiami faktai auditorijai neturėjo kelti didelių klausimų, juolab buvo remiamasi ne emocijomis ar empirika, o ištirtais archyviniais dokumentais, kuriems sunku būtų prieštarauti. Tačiau atsitiko šiek tiek kitaip.
Iš pradžių iš vietos pašoko pusamžė rusakalbė iš Klaipėdos. Ji išdidžiai pasigyrė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Vladimirovičius Putinas ją apdovanojo ordinu, o tai, ką čia išgirdo, – šlykštus melas. Anot jos, stalinizmo laikais nebuvo jokių represijų, žmonės gyveno laimingai. Tereikia pasižiūrėti to meto vaidybinius filmus, kuriuose sovietiniai žmonės trykšta optimizmu ir džiūgauja gyvendami komunistų partijos vadovaujamoje šalyje. Ten anuomet, kitaip nei čia, klestėjo tautų draugystė, nebuvo konfliktų ir visi, vadovaujami draugo Stalino, dirbo petys petin didžiosios Tėvynės labui.
Išdrožusi ką norėjo, ji klestelėjo į savo vietą šalia Rusijos konsulato Klaipėdoje darbuotojo.
Tada neprašytas pakilo savo nuomonę pasakyti ir konsulato darbuotojas. Vaikinui buvo ne daugiau trisdešimties. Jis man pasirodė kažkuo panašus į GRU piligrimus Anatolijų Čepigą ir Aleksandrą Miškiną, kurie prieš kelis mėnesius Solsberyje „novičioku“ bandė nunuodyti dvigubą Rusijos ir Jungtinės Karalystės agentą Sergejų Skripalį. „Diplomatas“ piktinosi, kad tai, ką čia išgirdo, yra visiška nesąmonė. O ypač ką neraudonuodamas porino Lietuvos istorikas apie partizaninį karą. Atseit Rusijos „diplomatas“ puikiai žinąs šiandien nuo lietuvių slepiamą tiesą, kad vadinamieji partizanai buvo banditai, savo malonumui nužudę Lietuvoje penkiasdešimt tūkstančių taikių tarybinių gyventojų. Visi partizanai buvo fašistai ir išgamos. Todėl Rusija neleis klastoti iškrypėliams Lietuvos istorijos ir dės visas pastangas, kad panašūs į čia kalbėjusius būtų visam laikui nutildyti.
Kaktomuša susidūrus su tokiu požiūriu, kada negirdimi nei argumentai, nei faktai, sunku buvo klausytis jaunojo „diplomato“ prakalbos, juolab – priminsiu – tai vyko prieš ketverius metus Klaipėdoje, nepriklausomoje Lietuvoje.
Tada, išklausęs kaltinimų tiradą, nebeištvėrė istorikas bei Seimo narys (šiandien – Lietuvos krašto apsaugos ministras). Nesiveldamas į beprasmę diskusiją, jis tepasakė (rusiškai), kad Kremliaus snukiai nemokys mūsų istorijos – „kremliovskie mordy nie budut učit nas istorii“. Abejoju, ar Rusijos „diplomatas“ šiuos žodžius išgirdo.
Aš tuo metu pagalvojau, kad, susiklosčius kitoms aplinkybėms, nenorėčiau patekti į šio fanatiško „diplomato“ rankas, nes potekstė aiški: visi lietuviai – fašistai, mirtini Rusijos priešai, juos reikia nubausti, sunaikinti.
Ta proga leisiu čia prisiminti savo mentorių Adamą Michniką – lenkų disidentą, istoriką, eseistą, publicistą, rašytoją, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiąjį redaktorių bei Lietuvos Laisvės premijos laureatą.
Mūsų pažintis, peraugusi į tvirtą bičiulystę, prasidėjo daugiau nei prieš penkiolika metų. Prisipažinsiu, dažnai pagalvoju, kaip būdamas mano vietoje pasielgtų Adamas, ką pasakytų, su kuo nesutiktų, ką galėtų patarti. Todėl, man lankantis Varšuvoje ar Adamui Vilniuje, susitikus nepraleidžiu progos jo paklausinėti apie tai, kas man rūpi. Tiesa, Adamas yra rusofilas, o aš – priešingai. Be to, Adamas Lenkijoje yra kairysis, o aš Lietuvoje – dešinysis. Šie ideologijų skirtumai mums netrukdo bendrauti, būti draugais.
Prieš metus Adamui Michnikui atvykus į Vilnių, po visų oficialių ceremonijų sėdėjome mūsų pamėgtame „Gabi“ restorane Šv. Mykolo gatvėje. Žinodamas, kad porą metų (1968–1970) jam teko praleisti komunistų kalėjime, ėmiau klausinėt apie tą laiką. Ar duodavo valgyt? Ar kišo į panages adatas? Keliese sėdėdavot kameroj? Ar buvo sunku? Ar mušė bananais, kankino elektros srove? Ne, – atsakė, – mušt nemušė, nekankino. Tiesa, kartą Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo agentas, į kaktą įrėmęs pistoletą, reikalavo palikt šalį. Į tai Adamas atsakęs – lai saugumietis pats išvažiuoja, o jis verčiau dar pasėdės kalėjime.
Kalėjime Adamas parašė tris knygas, kurios buvo slapta perduotos ir išspausdintos Vakaruose. Kai paklausiau, kokiu būdu jis perdavė rankraščius, Adamas su jam būdingu humoru atsakė: „Neišduosiu. Nes galbūt vėl teks ten patekti.“
Taigi šiandien, kai Rusijoje visa sparta vyksta Trečiojo Reicho reinkarnacija, ateityje visko gali atsitikti. Propagandai per vaidybinius filmus ir TV ekranus atkakliai plaunant visuomenei smegenis, nebestebina 1954 metais gimusio – t. y. devyneri metai po karo – Baltarusijos diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos anekdotu virtęs „prisipažinimas“, jog jis ne iš nuogirdų, o su širdį veriančiu skausmu žino, kas yra Didysis Tėvynės karas, nes jo tėvas atseit žuvęs tame kare.
Čia dar norėčiau stabtelėti ir prisiminti keletą epizodų, iliustruojančių, kokia gali būti sumaištis žmonių galvose. Rusų serialo „Nacionalinio saugumo agentas“ veikėjas Barabanovas, viešėdamas pas savo tėvus kolūkiečius kaime, ėmė pasakoti žado netekusiam tėvui, kaip šis 1945 metais šturmavo Berlyną, kaip virš Reichstago iškėlė raudonąją vėliavą. Ir visa tai darė be atlygio, nes, antraip nei šiandien jaunimui, jam rūpėjo didžioji Tėvynė. Neiškentusi motina pertraukė sūnų, ką gi jis čia kliedi – tėvas gimė 1965-aisiais, dvidešimt metų po karo, jis niekada, net Afganistane nekariavo. „Tai nesvarbu“, – atšovė dvidešimtmetis Rusijos nacionalinio saugumo agentas.
Ir dar viena iliustracija. Šį kartą jau iš gyvenimo. Prieš penketą metų drauge su Jerzy’io Giedroyco forumo nariais ir draugais iš Lenkijos vykome į Šalčininkus. Atsiųstą iš Šalčininkų autobusą vairavo labai piktas, lietuviškai nešnekantis ponas Lukaitis. Sėdėdami priekyje su Lenkijos žurnalistu, susidomėjome vairuotojo „altoriumi“. Ten – mūsų nuostabai – viskas derėjo: Georgijaus juostelė, „9 maja“ vėliavėlė, Putino portretas, Aušros vartų Dievo Motinos atvaizdas, Lenkijos erelis ir Rusijos vėliava. Susižvalgėme. Komentarų neprireikė.
Apsakymas „Ligos istorija“1, kurio kontūrus pasižymėjau gulėdamas Santaros klinikose, iš dalies apie tai, kaip propagandos paveiktą atmintį ištinka paralyžius, kaip galvose įsikuria karingi fantomai, o istorinė tiesa paverčiama naikintinu priešu. Galbūt į visus šiuos „pavergto proto“ virsmus nereiktų kreipti dėmesio, tačiau sumaištis galvose, deja, ramybės ir taikos niekad neatneša. O tai šiandien su liūdesiu stebime. Todėl tenka pripažinti, kad ne tik kaimynystėje, bet ir mūsų Lietuvos visuomenės dalis serga. Kas ir kaip ją galėtų išgydyti – teks smegenų medikams dar pagalvoti.
Šią kalbą, įvertintas garbia Antano Vaičiulaičio premija, norėčiau pabaigti citata iš Antano Vaičiulaičio novelės „Apaštalų iškeliavimas“: „Tik vieni kalnai rymojo kaip rymoję – aukšti, galingi, kurtūs pasaulio triukšmui. Tik viena saulė keliavo per dangų kaip keliavusi – šviesi, maloni piktiesiems ir geriesiems. Ir kregždės skraidė kaip seniau.“
1 Herkus Kunčius. Ligos istorija // Metai, 2022, Nr. 1.
Birutė Jonuškaitė. „Širdies pavasaris, pavasario širdis“
2022 m. Nr. 5–6
Tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, pravažiavus Rokantiškių kapines, yra Kalnų Progumos (lenkiškai Poręby Górańskie), buvusi tarpukario gyvenvietė („kolonija“), įsikūrusi maždaug 1925 metais iškirsto miško vietoje. Aplinkiniai gyventojai ir toliau šį, dabar jau sostinės, pakraštį vadina Parembomis. Čia, Uosių ir Kalno gatvių sankryžoje, niekada neužgęsta senas, aukštas medinis kryžius – vėjyje kaip burės nuolat plazda jį puošiantys balti ir raudoni kaspinai. Prie kryžiaus kiekvieną gegužės vakarą susirenka vietos moterys (kartais gal ir koks vienas kitas vyras, nors man neteko tokių pastebėti) į „mojaunas“ ir „tuteišiškai“ kalba Marijos litaniją. Pernai, važiuodama pro jas į Naująją Vilnią, negalėjau nesustoti šalia esančioje aikštelėje.
Moterys, kaip kasmet, puslankiu sutūpusios ant suoliukų, apjuosusios mėlynai dažytą tvorelę, nugara prie nugaros į gatvės pusę, veidais į koplytėlėje po Kristaus kojomis liūdinčią Mariją. Tik šį kartą moteriškių nugaros buvo daug labiau sulinkusios ir sulipusios, galvos suglaustos viena prie kitos, nes jas be gailesčio plakė staiga pasipylęs smarkus lietus ir kruša. Debesis užgulė toks juodas, žemas ir sunkus, kad atrodė, tuojau ne tik pasiglemš aukštai ant kryžiaus kabantį Kristų, bet praris, kaip kokia mistinė pabaisa, ir koplytėlę su Marija, ir tas besimeldžiančias moteris, įsiurbs ir mane, ir visą Parembą. Viesulas taršė, draskė aplinkui žydinčias vyšnias ir slyvas, prie kojų šokinėjo ledukai ir žiedlapiai, juodoji pabaisa čaižė kryžių žaibais ir riaumojo, riaumojo… Atrodė, kad jeigu dabar Kristus imtų šaukti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34), net nelabai nustebčiau. Žiūrėjau ir žiūrėjau, lyg būčiau iškritusi iš savojo laiko ir patekusi į kažkokį apokaliptinį vyksmą, kuriame viskas garma į pražūtį, tik tie (tos), kas dar turi lašelį vilties, garsiai, sutartinai kartoja: Zdrowaś Maryjo… Święta Maryjo… (Sveika, Marija… Šventoji Marija…)
Laikas, kai atrodo, kad net galvoti apie linksmus dalykus yra nepadoru. Toje Didžiosios savaitės tyloje turbūt daugelį kankino nerimas ir daugybė klausimų. Ne tų įprastinių: kokį pyragą išsikepti, kokiomis spalvomis margučius marginti, su kuo sėsti prie Velykų pusryčių stalo. Esminius klausimus kėlė pasaulis šitas – naujas, ligi šiol nebūtas1 ir mes patys jame – kas mums nutiko? Sau keliami klausimai paprastai veda į santykį su kitu. Su kitais. Anksčiau retai užsukdavau į veidaknygę, bet nuo karo pradžios peržiūriu kasdien bent kelis įrašus: kolegų vedamą karo kroniką, pažįstamų ukrainiečių rašytojų liudijimus, kaip ir daugelis – pasiklausau Oleksejaus Aristovičiaus. Po keliolikos minučių taip užverda protas ir jausmai, kad, atrodo, smegenys susprogs, – jos nebeatlaiko skaitomos informacijos ir regimų vaizdų.
Verkiam, keikiamės, pykstame, piktinamės, giedam Ukrainos himną, meldžiamės, verčiam ukrainiečių poeziją į lietuvių kalbą, organizuojame jos skaitymus, dalyvaujame įvairiose protesto akcijose. Matau, girdžiu, galvoju aš karą, / Jis apkabina. Kaliu jo glėby. / Grimztu aš dugnan, ir povandeninėje valty / Kančios nekenčiu. Bet kenčiu. / Nirštu. Ir pyktį skandinu / Eilėrašty, nelyg girtuoklis – butely degtinės2. Visi ginamės kaip išmanome nuo mus vasario 24 dieną užklupusio siaubo, kuris bando įsiskverbti į kiekvieną smegenų ląstelę. Nesakau, kad mes lig šiol jo nejutome, ne, jis tūnojo visą laiką, kai stebėjome TV ekranuose šiek tiek tolėliau Putino vykdomas kruvinas skerdynes: Afganistanas, Čečėnija, Gruzija, Sirija, nuo 2014 metų – Ukraina. Žiūrint žinias irgi buvo baisu, irgi piktinomės ne tik agresoriumi, bet ir įprastiniu Vakarų tylėjimu, kuris leido įsisiautėjusiam tironui toliau vykdyti savo kruvinas užmačias. Šitiek metų nuo patogumo ir godumo ištižusios šalys tik baisėjosi, smerkė, reiškė susirūpinimą, / caksėjo liežuviais3, bičiuliavosi su tironu, pasirašinėjo sutartis, vykdė barterinius mainus: jis jiems naftą, dujas, komfortą, jie jam – laisvę skersti kitas tautas, kur nori ir kiek nori. O ir dabar: Susirinko minia / visiškai apsiginklavusių žmonių, / bet niekas nenuspaudė gaiduko, / kad jų staiga neužgautų / atatranka4.
Dabar ta karo grėsmė alsuoja mums į pakaušį, todėl kiekvieną dieną pradedam viens kitam užduodamu klausimu: „Ar Charkivas dar laikosi? Laikosi. Ar Mariupolio dar neužėmė? Neužėmė.“ Atsidūstam ir einam valytis dantų, ruoštis į darbą. Ir vis dėlto viską darom su pasąmonėje tūnančia mintimi, kad vieną rytą mus gali pažadinti ne mobilusis, o pusę Vilniaus nušluosianti bomba. Noriu tikėti, kad, nepaisant šitiek metų brukamos minties, jog patriotizmas – gėdingas jausmas, pultume ginti tėvynės, eitume į gatvę ir vėl stotume prieš rusų tankus, kaip stojom 1991-aisiais prie TV bokšto, kaip dabar stoja būriai beginklių ukrainiečių. O gal tūnotume rūsiuose ir džiaugtumės, kad buvom apdairūs – iš anksto prisinešėm konservų, šiltų apklotų, žvakių, radijuką ir baterijų, prisikaupėm daug vandens, turim įsirengę tualetą… na, žinote, pasiruošėm taip, kaip mus pastaruoju metu instruktuoja radijas ir spauda. Juk mes išmokyti laikytis nuorodų iš aukščiau. O gal, kaip nemažas būrys apdairių tautiečių, seniausiai sėdėtume kur nors šiltoj Tenerifėj ar Lanzarotėj ir laižytume ledus, skaitydami žinias apie naują Putino invaziją. Ir vis dėlto, neduok Dieve, kad kam nors tektų veidaknygėje palikti štai tokį įrašą kaip Mariupolio gyventojai Nadeždai Suchorukovai: Stoviu gatvėje dieną, o aplinkui kapų tyla. Nei automobilių, nei balsų, nei vaikų, nei senučių ant suoliukų. Net vėjas pasimirė.
Žmogus visada turi teisę rinktis. Šiandien dar galiu ramiai pasvarstyti: karui atsargų neprisikaupiau, buto Tenerifėje neturiu, ginklu naudotis nemoku, bet kraujo nebijau, tai gal galėčiau savanoriauti – padėčiau sužeistiesiems. O kas padės „akliesiems“ praregėti? Ir mūsų šalyje, ir ten toje blogio imperijoje. Sakote, kaltas Putinas? Tačiau pašalinkit jį, ir liks 86 proc. gyventojų, kurie reikalauja daugiau mirčių. Ne mokslo pasiekimų, ne naujų technologijų, ne naujų išradimų, o kuo daugiau lavonų per teliką. Kas dedasi tų žmonių galvose? Kaip jiems padėti?5 Istorija liudija – niekas jiems nepadės. Sigito Gedos teiginys, kad „didelėj tautoj daugiau kvailių“, čia jau netinka. Nes pernelyg jų daug, išsigimimas neregėto masto. Čia jau Vladimiro Vysockio (beje, palaidoto su Hamleto kostiumu) apdainuotas baobabo sindromas6: ne Rusija, o Tupina. Nuo jos telieka atsitverti kuo stipresne „kinų siena“. Išsižadėti tėvo, vyro ar sūnaus mainais už piniginę kompensaciją ar butą – šito nesugalvojo dar nė viena tauta. Tai ženklas, liudijantis visišką moralinę nacijos degradaciją, – sako iš savo šalies išvykęs rusų prozininkas Arkadijus Babčenka7. Žinoma, gaila tos saujelės blaiviai mąstančių rusų, kurie nepabėgo ir dar vis bando protestuoti. Žinom, kas jų laukia. Gerbtinas jų pasirinkimas. Rašytoja, Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič 2020 metais „Bernardinuose“ tvirtino: „Valdant Stalinui galėjai už teisybę atsidurti lageryje, o dabar, pasiteiravus vieno žinomo teatro kūrėjo, kodėl jis tyli ir nepasako tiesos apie tai, kas vyksta Rusijoje, jis atsakė: „Iš manęs atims teatrą… O sūnus turi restoranėlį…“ Žinote, tai jau visai kitoks, naujas Rusijos inteligentijos santykis su valdžia. Nuo Ivano Rūsčiojo laikų žmonės rizikavo, kalbėjo netgi žinodami, kad už tas kalbas gali tekti sumokėti gyvybe. Šiandien tas elito paralyžius rodo tam tikrą suvokimo nebuvimą. Atrodo, kad visuomenės kaip ir nėra. Yra tik žmonės, turintys pinigų, ir žmonės be jų.“
Kai kas galėtų sakyti, kad paskutiniai du sakiniai labai gerai tinka ir mūsų šalies visuomenei. Bent jau tai, kokia buvo iki karo: susipriešinusi, persipykusi, paskendusi mele ir neapykantoje. Girdėjome daug tuščios retorikos, mažai protingų sprendimų. Ir viskas iš godumo. Iš pavydo. Iš puikybės. Iš nemeilės šalia esančiam. Visa tai labai gerai atsispindėjo socialiniuose tinkluose: nuo agresyviai dėstomų „tiesų“ ir neapykantos kitaip mąstančiam šiurpo oda, virtualūs akmenys pasipildavo iš visų pusių, vos tik kas nors šūktelėdavo: nusidėjėlė ar nusidėjėlis! Liūdniausia, kad taip rėkavo ne tik vadinamieji „buduliai“, bet ir žmonės, turintys pinigų, labai „protingi“, labai „išsilavinę“, o jiems patiktukais aistringai pritarė būriai asabų „be nuodėmės“, keliančių savojo gyvenimo, mąstymo ir elgesio skydą kaip nepriekaištingai švarų. Būdavo ir gailestingumo apraiškų, deja, nedaug. Tačiau prasidėjus karui, ypač prieš šias šv. Velykas, visi lyg ir aprimo, sušvelnėjo, daug dažniau buvo kartojamas Kristaus vardas. Net ir paskyrose tų, kurie, mano galva, niekada Jo nebuvo pasigedę savo gyvenime. O gal tik nedrįso garsiai apie Jį užsiminti. Regis, ši šventė atgavo savo prasmę, nes nubudo ne virtualus, o tikras mūsų gailestingumas. Jam pasireikšti pastaraisiais mėnesiais turėjome ir turime labai daug progų. Didžiuojuosi mūsų šalies žmonėmis, teikiančiais Ukrainai visokeriopą pagalbą, pritariu paramos rinkimo akcijoms ir tam, ką dėl Ukrainos daro mūsų vyriausybė (ir ką darė ankstesnės, valdžiusios po 2014 metų). Mūsų gailestingumą liudija įrašai apie globojamus ar apgyvendintus ukrainiečius, apie žaidimus su jų vaikais, apie knygų ir kitų daiktų aukojimą, rinkimą, apie karo pabėgėlių gabenimą iš Ukrainos ir Lenkijos į Lietuvą. Internete atsispindi tik maža dalelė to, ką kiekvienas pagal savo išgales ir supratimą savaip stengiamės daryti. Į burbančius ar kritikuojančius net neverta kreipti dėmesio. Tokių savanaudžių visada atsiras. Bet ne vien dėl jų jaučiamės nepatogiai, vis tiek esame kalti. Kad ir dėl dešimtmečius toleruotų rusiškų TV propagandinių kanalų klestėjimo Lietuvoje. Vadinasi, kaip ir visi Vakarai, buvom užmerkę akis ir laiku nepasakėm: tironui ir jo politikai nėra vietos civilizuotame pasaulyje. Smurto propagandai negalioja jokie demokratijos ir tolerancijos principai. Apie tokius dalykus ir kitas karo priežastis drąsiai samprotauja ir minėtasis O. Aristovičius su filosofu Pavelu Ščelinu pokalbyje „Karas už naują civilizaciją“ 8, puikiai suvokdamas, kad visų pirma reikia suprasti ir įvardyti savas klaidas, nepaisydamas, jog labai greitai gali būti apšauktas Vakarų kritika užsiimančiu „putinistu“. Nežinau, ar ši diskusija nebus panaudota piktam arba klaidingai suprasta. Norėtųsi tikėti, kad ne, nes kiekvienas medalis turi dvi puses. Abi jas reikia matyti. Ne tik paradinę, bet ir tą, kuri „blogąja“ puse ant širdies guli.
Kad ir kaip būtų paradoksalu, reikia matyti kitą ir karo pusę, kuri atsispindi socialiniuose tinkluose: apie kažkur ten esančią, lig šiol niekam neįdomią Ukrainą šiandien jau žino ne tik visa Rusija (įsivaizduokite, ten, pas juos, Ukrainoje, karvidėse plastikiniai langai!), bet ir visas pasaulis, daina „Ой у лузі червона калина“, kurią Sofijos aikštėje sudainavo į teritorinės gynybos gretas įstojusios grupės „Boombox“ lyderis Andrejus Hlyvniukas, tapo populiariausiu hitu, ją dainuoja visi, pradedant trimečiais vaikais, baigiant lenkų kunigu sakykloje (su visa bažnyčia!) ir senukais „Pink Floydais“. Ukrainiečių dainininkė Mika Newton visai neseniai įžengė į „Grammy“ apdovanojimų sceną su Johnu Legendu ir Ukrainai skirtame pasirodyme (su specialiu Volodymyro Zelenskio pristatymu ir karo siaubo vaizdais ekranuose) pirmą kartą iškilmių istorijoje dainavo ukrainiečių kalba. Šios šalies žmonės, visų nuostabai, kuria eilėraščius bomboms sprogstant, dainuoja, groja metro požemiuose, rūsiuose, namų griuvėsiuose, velkasi neperšaunamas liemenes ir koncertuoja ligoninėse, kuria vieną po kito fantastiškus, karių ir visos tautos dvasią palaikančius muzikinius klipus, sugriautų miestų kiemuose įrengia „civilizacijos salas“ (su vyryklėmis, skalbyklėmis ir t. t.), kuriose vis dar galioja taisyklės: nešiukšlinti, nesibarti, pasisveikinti, atsisveikinti, dėkoti, rūpintis vieni kitais. Šie žmonės bėga iš namų ne kokių nors būtiniausių daiktų prisikrovę, o su šuniukais, kačiukais, žiurkėnais ir net gaidžiu po pažastimi. Žitomyriečiai šv. Velykų proga savo ginkluotųjų pajėgų kariams sunešė aštuonis tūkstančius velykinių pyragų, visas šventyklos grindis jais nuklojo. Ir tokie interneto platybėse mirgėte mirgantys vaizdai teikia vilties, kad blogis negali įveikti žmoguje esančio dieviškojo krislo, nes dvasinė stiprybė ir meilė yra stipresnė už bet kokį piktojo puolimą.
Akivaizdu, kad Ukrainos žmonės sulaukia labai daug palaikymo ir simpatijos. Ji taip išradingai reiškiama, jog, tikėtina, pagreitina ir vangių politikų sprendimus. Kartais net pakikenti norisi, kad ir iš estų išmonės, apie kurią pranešė Povilas Girdenis socialiniuose tinkluose: „Estai tinkamai papildė Narvoje iki šiol užsilikusį „nesukrušamosios ir legendarinės“ armijos simbolį – paminklinį tanką T-34.“ Ir nuotraukoje matyti: ant postamento stovintį paminklinį tanką tempia šiuolaikinis raudonas traktorius.
Ukrainiečiai ir viso pasaulio geros valios žmonės kovoja su agresorium pačiais įvairiausiais būdais. Kas iš jos tyčiodamasis, kas ginklu, kas piešdamas karikatūras, kas dainomis, kas filmuodamas turbūt kokių penkerių metų berniuką, spėriai kirviu skaldantį jam, atrodytų, neįveikiamas pliauskas, ir pridėdamas užrašą, kad kai tėtis gina tėvynę, sūnus namuose pasirūpina malkomis. Štai tokia tų ukrainiečių stiprybė, tokia jų laisva laisvų žmonių dvasia, toks neįtikėtinas kūrybinis potencialas.
Balandžio 12 dieną vykusi Lietuvos meno kūrėjų asociacijos konferencija, reaguodama į Rusijos karių įvykdytas civilių žudynes Ukrainoje, pakvietė šalies vadovybę uždaryti dangų – paskelbti embargą Rusijos kultūrai ir menui Lietuvoje iki karo Ukrainoje pabaigos. Kai kam tai labai nepatiko. Pasigirdo pasipiktinusių balsų. Ne tik pas mus. Tokia ponia amerikos pen prezidentė / Siūlo ieškot susitarimo / Siūlo mums vienu ypu neatmesti / Rusų kultūros apskritai. / O aš štai Kyjive Podolėj / Drįstu su ja ir nesutikti / Kadangi viršum Dnipro danguje / Dažnokai gaudžia priešlėktuvinės sirenos / Ir tai truputį keičia žvilgsnio kampą, – rašo Oleksandras Irvanecas. Jo nuomone, rusiškoj kultūroj / Tas putinas tūno visa kur. <…> Yra jis turgeneve tiutčeve / Yra putinas bloke jesenine / Yra jis tykiajame done / Ir pakeltoj velėnoj. <…> Tas putinas grakščiai įplaukia scenon / Odetos odilijos baletinėj pakuotėj / Arba petruškos kostiumu stravinskį šoka9. Atrodo, kad ne tik ukrainiečių, bet ir daugelio mūsų akys šiandien nepasigenda rusų autorių knygų, kažkodėl rankos prie jų nekyla. Gal kad pernelyg dažnai mąstome kaip šių eilučių autorė Tatjana Kovalevič: Kai visa tai baigsis, <…> Uoliai žaizdas laižysimės ir gydysime pašlijusius nervus, / Ir sveiksime nuo slogios praeities, lyg nuo maro. / <…> Pajusime, kaip nuo akių nuslenka baimės ir rūpesčių valktis, / Kaip iš kiekvienos sielos išsinešdina karas. / <…> Tik kada / visa / tai / baigsis?10
Kartais norisi jau ne racionaliai mąstyti, o su vaiko patiklumu ir tikėjimu stebuklais paprašyti: Dieve, išgirsk mūsų visų maldas, paversk jas pergalės vėliava, uždenk ja dangų virš Ukrainos. O kai reikės – ir virš mūsų šalies. Ir padaryk, kad visa, kas atlekia iš Rusijos, į ją su dviguba jėga atgal sugrįžtų.
Gegužės mėnuo. Marijos mėnuo. Žydėjimo mėnuo. Mamos dienos mėnuo. Būkite pasveikintos visos mamos, o ypač didvyrius užauginusios, ištvermingosios Ukrainos mamos. Ilsėkitės ramybėje nužudytosios. Apie jus ir jūsų vaikus reikia kuo dažniau kalbėti. Nes kol kas mūsų kulkos ne švino, mes tegalime palaikyti jus žodžiais. Jų ne kartą prašė ir Prezidentas V. Zelenskis: „Kalbėkite apie tai. Socialiniuose tinkluose, per televizorių. Prašau, netylėkite.“ Netylėkime. Greitai prasidės tarptautinis „Poezijos pavasario“ festivalis, kai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje turėsime progos visomis kalbomis, kokias mokame, ir poezijos posmais šaukti abejingajam pasauliui, kad jis atsipeikėtų, kad suvoktų, kas iš tikrųjų vyksta: kad Ukrainos moterys yra tokios pat, kaip austrės, prancūzės ar vokietės, kad joms taip pat skauda, kai jas prievartauja, kai muša ir tyčiojasi, kai žudo jų vaikus ir vyrus. Kad Ukrainos šeimos yra tokios pat, kaip Amerikoje gyvenančios: jos irgi turėjo savo gražius namus, su jaukiais pasisėdėjimais prie pietų stalo, su vaikų lovelėmis, knygomis ir kasdieniais darbais, turėjo savo kviečių, saulėgrąžų laukus, mokyklas ir muziejus. Šiandien daugelis jų teturi rūkstančius griuvėsius ar tamsų kampą rūsyje, kuriame slepiasi su alkanais vaikais, geriausiu atveju – šiokį tokį prieglobstį kaimyninėje šalyje. Jų vyrai ir tėčiai dieną naktį ne artimuosius, o ginklus glaudžia prie krūtinės, vis dar išlaikydami negęstančią viltį nugalėti okupantus. Šimtai tūkstančių karių ir žiauriai nužudytų civilių, gulinčių masinėse kapavietėse, jau nebeturi nieko, išskyrus dangų… Ir jums dar čia ne genocidas, valstybių ir bažnyčių vadovai? Ar jums tik statistika rūpi? Lauksite milijono nužudytų valerijų su kūdikiais, o gal trijų milijonų cheminiu ginklu paklotų taikių gyventojų?
Dalinkimės Lietuvos rašytojų sąjungos internetiniame puslapyje esančioje skiltyje SLAVA UKRAINI skelbiama ukrainiečių kūryba, kuri liudija jau aštuonerius metus vykdomą ukrainiečių tautos naikinimą. Ten yra ir visi mano cituoti eilėraščiai. Nes: Žodžiai, kuriuos paskutinę akimirką / sumetame prieš išeidami į kuprinę. / Žodžiai, kurių įsikimbame, / kad išlaikytume pusiausvyrą, / kai žemę išmuša iš po kojų, / kaip suklypusią taburetę. / Žodžiai, kuriais užspaudžiame atvirą / žaizdą, perplėštą švelnų saugaus / gyvenimo pilvą, jie dar paaugliai. / Mūsų žodžiai, kieti ir išsipūtę nuo įsiūčio, / pajuodę nuo sielvarto, / kaip betoninės senos slėptuvės perdangos. / Nėra nieko už juos ištvermingesnio, / nieko amžinesnio11.
Taigi šalia viso to, ką kasdien darome ir darysime ukrainiečių labui, dar galime ir žodžiu juos palaikyti. Tokie yra ir bus šie mūsų – plunksnos žmonių – Lietuvos rašytojų sąjungos jubiliejiniai metai: ne džiaugsmu, o Ukrainos – didvyrių tautos – krauju paženklinti. Tikiuosi, savo darbais ir kūryba sugebėsime sustiprinti mūsų visų troškimą gyventi ir, laikydamiesi Šviesos, Tikėjimo ir Meilės, liudysime tiesą ir būsime su jais – kovojančiais, žudomais, kankinamais, ištremtais, bet neprarandančiais vilties ir ryžto – iki pergalės. Iki mūsų visų pergalės.
1 Ten pat.
2 Oksana Stomina. Kare / vertė Nijolė Kliukaitė // Per širdį. Ukrainos dienoraščiai: eilėraščiai, esė, laiškai, dienoraščių ištraukos. – Mariupol, 2017. – P. 9.
3 Julia Musakovska. Spoksojo / vertė Marius Burokas. Prieiga per internetą: https://rasytojai.lt/kateryna-michalicyna-darina-gladun-oksana-gadzij-ija-kiva-lesyk-panasiuk-ir-kiti-mariaus-buroko-vertimai/.
4 Ten pat.
5 Konstantin Batozskij. Aš pamačiau daugiau nei norėjau / vertė Irena Ramoškaitė // Per širdį. Ukrainos dienoraščiai: eilėraščiai, esė, laiškai, dienoraščių ištraukos. – P. 75.
6 Vladimiro Vysockio „Dainelė apie sielų persikūnijimą“ („Песенка о переселении душ“): „Bet jeigu, bukagalvi, užsigimsi baobabu, / Tai baobabu tūkstantmetį krioši lig mirties“ („Но, если туп, как дерево – родишься баобабом, / И будешь баобабом тыщу лет, пока помрёшь“). Voldemaro Zacharkos vertimas.
7 Arkadijus Babčenka: Turime sukurti tokią valstybę, kad mūsų kareiviai niekada nelįstų kur nereikia. Prieiga per internetą: https://literaturairmenas.lt/publicistika/arkadijus-babcenka-turime-sukurti-tokia-valstybe-kad-musu-kareiviai-niekada-nelistu-kur-nereikia.
8 Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=5GOC6W5n9ys.
9 Oleksandr Irvanec. Kultūra be politikos. Trijų dalių poema / vertė Antanas A. Jonynas. Prieiga per internetą: https://rasytojai.lt/oleksandr-irvanec-halyna-kruk-serhijus-zadanas-antano-a-jonyno-vertimai.
10 Tatjana Kovalevič. Kai visa tai baigsis / vertė Nora Jazbutytė // Per širdį. Ukrainos dienoraščiai: eilėraščiai, esė, laiškai, dienoraščių ištraukos. – P. 59.
11 Julia Musakovska. Kas sakė, kad žodžiai nebeturi galios? / vertė Marius Burokas. Prieiga per internetą: https://rasytojai.lt/kateryna-michalicyna-darina-gladun-oksana-gadzij-ija-kiva-lesyk-panasiuk-ir-kiti-mariaus-buroko-vertimai/.
Julius Sasnauskas. Sau pačiam. Nelaukiant Velykų
2022 m. Nr. 4
Balandžio, velykinis „Metų“ numeris, o Velykoms šįkart esi beveik abejingas. Ir pavasario kerai mažai traukia. Vos pramerki akis, ir išlenda tas didelis juodas bet. Kažin ar jau bus kitaip artimiausiu metu. Negana mums pandemijos, tai užėjo karas. Ką dabar galėtum pasakyti prisikėlusiam Viešpačiui? Kad jis darsyk pasirodo bejėgis šiame pasaulyje? Kad mūsų maldos – tik mums patiems? Ar kad prieš šėtoną veiksmingiau būtų automatas, ne rožančius, kaip tvirtindavo anais laikais monsinjoras Svarinskas. Visa bėda, jog pats neišmokau nei šaudyti, nei demaskuoti velnių.
Aišku, Ukraina nugalės ir duos naują įrodymą, jog laisvė galingesnė už priespaudą, o laisvos, išdidžios tautos dvasia neįveikiama. Lyg nebūtume to anksčiau matę ar girdėję. Rodos, užtektų Termopilų su trimis šimtais spartiečių. Bet ne, čia aš klystu, juk iškyla ir iškyla naujos imperijos, pasišovusios valdyti pusę pasaulio. Kas jas sugriautų, bent paklibintų, jei ne laisvę mylinčios tautos. Tikra tiesa. Šį pavasarį kaip niekada aišku, kokia stebuklinga laimė mums teko prieš kelis dešimtmečius. Be išsprogdintų miestų, be tūkstančių prarastų gyvybių. Pasisekė mums.
Kryptis į laisvę dar ir dėl to stipresnė už tankus, kad yra labai išradinga, su fantazija ir humoro jausmu. Imperijos neturi vaizduotės, tik kumštį ir primityvų melą. Ko buvo vertas vien Baltijos kelias ar Maidano laužai! O jeigu anksčiau – visos mūsų gimnazistų iškeltos trispalvės ant kaminų, pogrindžio spauda, davatkėlių dauginama ir nešiojama, vakarietiška muzika ir mados. Anekdotų jūra, paskandinanti ką tik nori: šlovingą kosmoso užkariavimą, kompartijos sekretorių laidotuves, net invaziją Afganistane ir patį Leniną, atėjusį visiems laikams.
Nejauku, kad nesu girdėjęs nė vieno anekdoto apie Putiną. Išsiugdė rusų liaudis vidinį cenzorių ar gal atprato juoktis? Antai žvalaus Kremliaus valdovo susitikimas su žvaliomis stiuardesėmis karo pradžioje – jau gatavas anekdotas. Gaila prarasto žanro. Būtų daugiau bendrų vertybių čia ir ten.
Beje, tarp išnykusių velykinių papročių egzistavo ir juoko seansai. Kažkas nustatė, kad velnias paniškai bijo juoko. Taigi ne tik automatų.
Jau darosi truputį smagiau. Plaukia iš atminties seni rusiški anekdotai. Nežiūrėsiu šįvakar „Panoramos“. Verčiau tyla ir miesto žiburiai pro langą.
Ne anekdotas, bet linksma. Mūsų kieme dešimtmetė mergaitė iš Černihivo pasakoja, kaip susišneka su kitais vaikais Šv. Juozapo mokykloje. „Aš jiems ukrainietiškai, dar kai ką parodau rankomis, ir jie viską supranta.“ Mergaitės šeima, penki asmenys, susigrūdę viename kambaryje. Buvo atėję pietų į vienuolyną. Klausinėju vaikų, kas jiems skaniausia. Aišku, ukrainietiški barščiai. (Atsiprašau, mūsų kantrieji, ištikimieji šaltibarščiai!) Dar man smalsu dėl bulvinių blynų, ten vadinamų dranikais, prisiminiau juokingą istoriją su draugu iš Ukrainos. Ir šitie vaikai sako juos mėgstantys. Reikės kepti, gal kartu sulauksime bulviakasio. Į jų ir į mano langą įspindęs Trijų Kryžių paminklas, nusidažęs mėlynai ir geltonai. Dar kiek, ir Šv. Juozapo mokyklos mokinukai ims čiauškėti ukrainietiškai. Laisvė išradinga.
Vėl ne anekdotas, kad skambina vėlai vakare, neprisistačiusi, aukšto rango politikė, savanoriaujanti „Stiprūs kartu“ akcijoje, ir derina pabėgėlių apgyvendinimo klausimus. Bendradarbė pasakojo. Ji su sūnumi priėmė į savo ankštus namus pabėgėlę, inteligentišką moterį. Kita šeima – tris paaugles, neatskiriamas drauges iš to paties Černihivo miesto. Ukrainos geografiją jau beveik išmokome. Lvivo centre stovi įsimylėjėlių pamėgtas Adomas Mickevičius, kaip ir mūsų pašonėje. Kažin ar bombardavo rusai Berdyčivą, ar nesugriovė ten parapinės bažnyčios, kurioje Balzacas prieš pat mirtį susituokė su Ewelina Hańska? Imperijų dienotvarkė nekenčia ir meilės. Ji pavojinga, nes irgi surišta su laisve.
Suprantu, net didžiausia meilė Ukrainai neatstos nei dronų, nei priešlėktuvinės gynybos. Bet galėtų iš mūsų meilės ir maldų kažin kaip susidaryti danguje storas tirštas gaubtas. Neperskrendamas ir nepramušamas. Būtų dar ir moralinis smūgis agresoriui. Ana pusė juk prisistato kaip metafizinė kovotoja už gėrį. O kam daugiau metafizinėse kovose pažadėta šlovė ir pergalė, ir amžinybė, jeigu ne meilės atstovams.
Taip pat ir mes patys, ėmę mylėti ir globoti be jokių pamokslų ar instrukcijų savo kenčiantį artimą, netyčia tapome gražesni, stipresni. Visi dabar tai pastebi. Faktas. Vertas istorijos vadovėlių ir katekizmų. Skyrelis vadintųsi „Kaip mes atsivertėme ir liovėmės rietis palaikydami kovojančią Ukrainą“.
Nors monsinjoras Svarinskas aukštino automato galybę, jis pats kažkodėl pasuko į kunigus. Buvę politiniai kaliniai yra pasakoję, kaip lageryje kartu sėdėjęs lietuvis vyskupas jam slapta suteikė kunigystės šventimus. Visi su fufaikėmis, kelnės smunka. Kaune mokiausi su tarybinės armijos tankistu, grįžusiu iš Afganistano. Nežinau, ar dėl to atsirado jo dvasinis pašaukimas, bet buvo matęs tokių baisybių, kad tas pasirinkimas skelbti dangaus karalystę nė kiek nestebino. Užjausdama seminarijos vadovybė jam net leido rūkyti. Suprato, kad viskas labai rimta. Na ir pasigamino kunigas iš tos nešventos materijos. Ir tebegano savo aveles buvęs tankistas. Švelniai, kone motiniškai. Išbraidžiojęs kraujo marias. Kare kažin kas ima ir perrėkia pabūklus. Daug knygų apie tai. Išsitraukiau šio pavasario proga Heinricho Böllio raštus rusų kalba. Jis su vermachto būriais matė Ukrainą. Antai vokietis karininkas vis kartoja pats sau keistą miesto pavadinimą: Stryj, Stryj, Stryj. Ir užvažiuoja ant partizanų minos.
O dabar karas perrėkia ir pavasarį, ir gavėnios metą. Bet žiūri nustėręs, kaip aukoja ir aukojasi minia, dar neseniai protestavusi dėl kaukių. Ašaros, net vyrų, greičiausiai ne gavėninės atgailos ženklas. Tik ar svarbu jų kilmė. Metų metais pamokslauta apie sugraudintą ir nužemintą širdį, o jos kaip nebuvo, taip nebuvo. Net tarp pačių pamokslautojų. Per šią gavėnią atsirado. Ir dar kiti seniai užmiršti dalykai. Gal ir anas nelemtas kasdieninis bet papildytų dvasinių naujienų sąrašą?
Velykos, aišku, ateis. Atsiskaičiuos savo dienas po pirmosios pavasario pilnaties, ir turėsime. Pirmąsyk jos atėjo per pamėklišką mirties stulpą ant užmiesčio kalvelės. Iš didelio kraujo. Ašarų, baimės ir nevilties. Viso to šį mūsų pavasarį kaip niekad. Tas, kuris toliau daro Velykas, turėtų tai irgi matyti.
Antanas Šimkus. Pasirinkti namus
2022 m. Nr. 3
Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų. Vaizdų srautas nenumaldomai nešasi kartu su visomis drumzlėmis ir šiukšlėmis, žodžių nuolaužomis, ir niekas nepajėgus ką nors pakeisti. Bent taip atrodo tais kartais, kai pristingi tikėjimo, jėgų, pastangų. Kaip suprasti, kas vyksta už keleto šimtų kilometrų nuo mūsų? Kuo paaiškinti? Kaip sustabdyti? Vos baigėsi kruvinasis XX-asis, naujajame amžiuje vėl kaukia sirenos, driekiasi karinės technikos vilkstinės, bombarduojami miestai, šaudomi žmonės…
Kas su mumis ne taip? Kas darosi tose įsakymus duodančiųjų galvose, kuo čia dėta Ukraina, kuo nusikalto tas kraštas? Kaip ir anksčiau – Sakartvelas, Čečėnija, kitos šalys…
Rodos, kalbamės su mokiniais apie literatūrą, o jaučiu, kad visi esame nuklydę toli toli. Ir viskas kažkur ten už stiklo, už gimnazijos kiemo, už miškų miškelių… Staiga klasė suklūsta, žiūri į mane keistai. Bandau suprast, kas pažadino. Ak, taip, juk paminėjau Putiną… „Ne tas, – sakau, – čia tas gerasis Putinas, Vincas Mykolaitis, kuris „Altorių šešėly“ parašė…“ Klasė ramiau atsidūsta.
Mediniai tie juokeliai. Bet ir viskas dabar tarsi iš beviltiško medžio drožta…
Dega, tarsi gaisras, tarsi laužas – nėra kur dingti, nėra kaip užmigti, vis tikrini telefoną – atsilaikė Kyjivas? Charkivas kaip? O ar tas Putinas, na tas, tas blogasis, dar nepasidarė galo, nenusibaigė?.. Ne, tarp karo mūšių iššoka reklama su šviežiais agurkais ir morkomis, ir nuo to tik dar baisiau… Mūsų siurrealybės, kai viskas neįmanomomis proporcijomis plėšo suvokimą, sielą, net kalbą, ir tą…
Prieš kokius trisdešimt metų po andergraundinio koncerto su vienu vyresniu pažįstamu, vietiniu rusu, gerokai įpiešę traukėm namo. Kaip kad būdinga sentimentams po vidurnakčio, beveik susigraudinęs kalbėjau apie nuostabią muziką, tekstus ir nuostabią tai kuriančią tautą… Mano vyresnysis bičiulis staiga sustabdė mano ditirambus, ir beveik blaiviai griežtai, lyg gėdindamas: „Oi, tik neskubėk šitos tautos mylėti, – tu dar daug ko apie mus nežinai, oi, nežinai.“ Likau nustebęs… Ir iš tiesų, panašu, kad daug ko nežinojau ir kažin ar dabar žinau. Dabar jau ir nebeaptarsim su bendrakeleiviu, mirė jau senokai, gyvenimo būdas per intensyvus… O žodžiai pildosi, slenka, šliaužia gyvatėmis…
Šių metų Knygų mugės šūkis „Vaizdas kaip tekstas“ išsipildė dar ir makabriškajame lygmenyje – pirmosios karo dienos vaizdai nustelbė bet kokį skaitomą ar sakomą tekstą.
Pirmajam šokui kiek atsitraukus, ir literatų bendruomenės nariai ėmė veikti – kiekvienas kaip mokam bandome prisidėti – kas versdamas tekstus iš ukrainiečių kalbos, kas organizuodamas transportą iki Ukrainos ir Lenkijos sienos paimti karo pabėgėlių, kas rašydamas tekstus ir pasirašydamas peticijas, kas savanoriaudamas… Ukrainos rašytojai ir poetai taip pat vis šmėsteli su savo liudijimais ir veikla tai proukrainietiškoje žiniasklaidoje, tai jutubo kanalu, tai feisbuko įrašuose… Ir vėl – vis galvoju, ar pakanka tų mūsų, mano pastangų, palaikymo, ir išvis, ko pakaktų tokioje situacijoje?
Emocijos teliūskuoja, nes iš vidaus sprogdina tie regimi vaizdai, tie puolančių beprotybės ir žiaurumo tekstai… Visi suprantame, kad tai pernelyg šalia, kad tai ir mūsų gyvenimai, mirtys…
Net ir šis kovo „Metų“ numeris buvo dėliojamas kitaip. Šito teksto neturėjo būti. Bent jau ne apie karą. „Metų“ iliustravimui pasirinkta irgi kitokia koncepcija. Antano A. Jonyno nuotraukos, kurias publikuojame, yra iš Ukrainos. Dar tos, laisvos, iki vasario 24-osios dienos. Žvelgiu į jas ir suprantu, kad nemaža tų vaizdų dalis šiomis dienomis gali pasikeisti neatpažįstamai. Išnykti. Likti tik kaip dokumentinė medžiaga. Tai suvokiant sunku nesikeikti.
Kai rašau šias eilutes, nė neįsivaizduoju, kaip viskas atrodys Ukrainoje po savaitės. Bet noriu tikėti ir tikiu – atsilaikys. Kas matė ukrainiečių karių ir žmonių žygdarbius, jų dvasios stiprybę, jų nesumeluotą laisvę ginti savo namus, tas jaučia. Atsilaikys. Atsilaikysime.
Ir tas jausmas yra daugiau nei bet kokia literatūra. Tas jausmas yra stipriausias tekstas. Jį kuria pasirinkę ginti savo laisvę. Pasirinkę ginti savo namus. Mūsų. Noriu tikėti ir tikiu, kad mes taip pat jau pasirinkome.
2022 m. kovo 6 d.
Vytautas Martinkus. Dvynių paradoksas Dirgėlos „Karalystėje“
2022 m. Nr. 2
Kai ant akmens kapinėse jau būna iškalta mirties valanda, gyvieji paprastai dar lenkia pirštus – tebeskaičiuoja į Amžinybę išėjusiojo gimtadienius. Čia ne vien paprotys ar trinkančios atminties reikalas. Šitoji aritmetika guodžia: gyvenimo metų tarsi daugėja, ir velionio mirtis neatrodo per ankstyva.
Taip ir rašytojo Petro Dirgėlos atveju. Skaičiuokime ir neliūdėkime. Aritmetika, kaip matysime, lyg ir išties paprasta. Šių metų vasario 21 dieną jam būtų suėję 75-eri, bet štai jau net septyneri metai pralėkė, kai jį nulydėjome į Menininkų kalnelį. Neradę ten laisvos pušies, palaidojome beveik po egle, visai netoli Našlaičių kapinių. Gal jis, kaip žemaitis iš Žvaginių ir Endriejavo, pernelyg nerūstauja, – juk jo gimtinėje eglių irgi daugiau negu pušų. Ogi ir gyvas Petras ištaigos neieškojo, net skurdžiai buičiai buvo labai pakantus. Tik pats būties akivaizdoje ošė lyg Stelmužės ąžuolas, nežinąs, kada žaliuoti paliaus. Paliovė, juk mirtingas žmogus buvo, ne toks, kaip kai kurie jo personažai. Ir laivas iš jo paties piešinių „Karalystėje“ šiandien jau nebeplaukia per Joldijos jūrą, o tik kaip atminimo lenta tvirtai prikaltas prie namo sienos Vilniuje, Tuskulėnų gatvėje, kur jo ilgai gyventa.
Kad stipriai prikaltas, pats mačiau, buvau per lentos atidengimo iškilmes, džiaugiausi ja. Ačiū (gerbėjams ir rėmėjams) už gražią lentą-ženklą, ačiū Viliui Bartninkui už paskutinėmis rašytojo gyvenimo dienomis dar nugirstus ir užrašytus pasišnekėjimus, kurie ir sugulė į atskirą knygelę „Apie Karalystę“ (2016). Ačiū abiem jos bendraautoriams, kad suskubo.
Tie septyneri metai užsimiršimo po eglėmis tikrai nėra daug. Bet kažkodėl sparčiai daugėja nurudusių spyglių po kryžiumi, bet mažėja (visai nėra?) naujų rašmenų, įkirstų net ne akmenyje, o „Karalystės“ (kaip ir kitų jo kūrinių) literatūriniuose svarstymuose. Ar tik užmarštis kaip angis nesusirangė po minėtais aštriais spygliais?
Tas klausimas, per Našlaičių kapines duobėtu keleliu atvažiavus iki Petro kapo, tebeduria. Kodėl stoja (taip greitai) mirtina tyla po autoriaus mirties? Ar (kodėl?) visi geri ir pikti skaitytojų žodžiai apie Petrą, visos jų mintys jau tik prieš septynerius metus, tik praeityje? Kodėl Kristina Sabaliauskaitė, gerai išmanydama Lietuvos istorinį romaną, man žinomuose interviu ir kituose viešuose tekstuose niekur ir niekad nėra paminėjusi Petro Dirgėlos „Karalystės“, bent romanisto vardo? Kažko nesuprantu. Juk ir labai žymiems dviem lietuvių istorinių romanų autoriams vietos po mūsų padange dar į valias. Gal kad neskaityta? Viskas aišku.
Pats Petras buvo ne tik daugnoris, bet ir geranoris, visada rasdavo laiko kitų istorijos beletristų knygoms, džiaugdavosi ir daug kalbėdavo apie jas. Nors laiko jam trūko, skubėjo savo knygas parašyti. Menu, „Metuose“ su meile ir išmanymu taisinėjo, redagavo kolegų tekstus.
Kaip prasitariau, juk nėra daug ir tie 68-eri, kuriuos šiam rašytojui likimas dovanojo gyventi ir rašyti. Tiesa, kažkiek reikėtų atimti (vaikystė, mokykla, politikos karštinė, pagaliau ir paskutinioji sunki liga, kurią gydytojai mirties liudijimuose įrašo mįslingai – užkoduoja raidėmis ir skaičiais ar slepia po dvidešimtojo Mendelejevo lentelės elemento Ca ženklu; kitokia ta ženklo reikšmė, tik visi žino ir supranta tikrąją). Bet reikia iš šešiasdešimt aštuonerių ne vien atimti, reikia šiek tiek ir pridėti. Kiek? Už tai, kad vėliau gimė, bet daugiau parašė. Kai pasižiūri į bibliografiją, paskaičiuoji autorinius lankus ar knygoms išleisti sunaudotą popierių, atrodo, kad tikrai gyventa ilgiau.
Kas Petrą iš arčiau pažinojo, manau, pritars man, sutiks, kad jis tikrai nugyveno ne tik savo, kitaip – ne vien tik savo gyvenimą. Darbštuolis, kokių reta, bet ne tik. Dirbdavo (rašydavo) be atvangos, visur ir visada, užtikęs kad ir posėdžiautojo paliktą laisvą kėdę ar girioje radęs nukirsto medžio kelmą. Ilgiau nei dešimtmetį ne tarybinių rašytojų kolchozo brigadininko įsakytas, o pats – pagal aukščiausią kategorinį Kanto imperatyvą – ilgiau nei dešimtmetį dėjo brolio Povilo parašą po savo rankraščiais. Abu tai abu rašė, bet vienas gal daugiau. Tik tarpukary Konrado kavinėje koks turtingas plevėsa už likerio ar konjako taurelę iš genialaus poeto galėjo nusipirkti epigramą ar net visą eilėraštį. Petras, manau, su Povilu sąžiningai dalinosi honoraru ir nelaukė, kad Viešpats Dievas ištaisytų savo klaidą – atgaivintų mirusį Povilo dvynį. Petras, penkeriais metais vėliau gimęs, troško tokios dieviškos galios. Jam net atrodė, kad turi jos, gali Povilui būti broliu dvyniu. Į biblinius, chrestomatinius, brolystės pavyzdžius įrašytina šitoji šventa Petro maksima.
Tegu. Juk daugeliui skaitytojų ir kritikų neįminta mįslė, kaip dirba prozos kūrinių bendraautoriai. Ir šiuo atveju mįslė palieka mįsle, o istorikai tikrai žino, kad per dešimtmetį, iki 1980-ųjų, broliai Dirgėlos parašė ir išleido net septynias prozos knygas. Trys iš jų – romanai.
Irgi įspūdinga. Dosnus skaitytojui tas brolių žemaičių rašytojų duetas, tikras fenomenas, bet grįžkim prie Petro gyvenimo kalendoriaus. Čia jau ne paprasta aritmetika – kada broliai Petras ar Povilas gimė ir mirė, o kodėl (kaip?) tas iš tėvų paveldėtas instinktas sąžiningai ir teisingai gyventi. Taigi kažkas daugiau ir už Gargždų gimnazisto Petriuko algebrą, ir už VU studento aukštąją matematiką. Beje, tokios Petras niekada ir nesimokė. Čia gal tik Einsteino galvoje tesutelpantys laiko (gyvenimo) paradoksai. Yra toks žymus Dvynių paradoksas, pasak kurio, jei kažkaip (kai dideli greičiai?), kažkur (tai jau tik kosmose?) vieno iš dvynių gyvenimas kosminėje kelionėje sutrumpėtų, erdvėlaivis kaip „laiko mašina“ jį atjaunintų… Tik grįžk, broleli, jeigu gali ir moki, namo. O grįžti, perspėja, nėra paprasta, viską, ką laimėjai, gal turėsi atiduoti.
Pagalvojau apie šį fizikų susigalvotą paradoksą, ir vėl eglės spygliu dilgtelėjo paprasta, bet išganinga mintis: broliai, tegu ir dvyniai, savo jau parašė, savųjų gyvenimų kelius nuėjo, o jųdviejų knygos tebegyvena. Povilas kaip Povilas, jis visada laikėsi Petro šešėlyje, Petras niekada neslėpė, kad juodą darbą vienas lyg kosmose prie rankraščių dirba jis, tad ir jo (ypač vieno paties pasirašytos) knygos neturėtų greitai senti. Jos pasmerktos likti istorinės prozos laive ir dar ilgai turės keliauti namo, kur Lietuva, kur Katedra ir pan. Juk daug dešimtmečių nebuvo Lietuvoje žymesnio už jį istorijos ir prozos instrumentų derintojo. Ypač savo epu „Karalystė“ jis atkūrė (ne, turbūt sukūrė) savitą istorinį romaną. Istoriosofinį, anot Giedriaus Viliūno, ar kitokį. Kažkiek kosminį, skaitytojams galvas visai susukantį.
Gerai, kad už jį pelnė Nacionalinę premiją (2003), bet ir be jos visiems buvo aišku, kad dar sovietams iš Lietuvos neišėjus (!) Petras Dirgėla atnaujino istorinį mūsų romaną, suteikė jam antrą kvėpavimą. Keista, bet normalu. „Karalystei“ Petras ruošėsi ir rašė ją visą gyvenimą. Dėl to ji ne tik „atspindi“ (aiškina, rodo, vaizduoja) Lietuvos valstybės kūną ir dvasią, bet ir diagnozuoja jos silpnas geopolitines genomas, drąsiai kritiškai vertina Sąjūdžio epochą ir jos veikėjus, liūdnai prognozuoja rytdieną. (Kuri jau išaušo.) Gal čia šuva pakastas? Pernelyg giliai tas Petras Dirgėla pats kasėsi? O dabar, kaip tame anekdote apie kapinėse į iškastą duobę įkritusį ir sušalusį girtuoklį, netoli Našlaičių kapinių girdi: „Šalta? Tai ko atsikasei?“
Istorijos šaltinių studijomis ir išmanymu, savo literatūriniu sumanymu, jo užmoju, istorine valstybės gimimo ir išgyvenimo fabula, personažų (istorinių ir pramanytų) gausa, stilistika (nuo biblinio pasakojimo klasikos iki postmodernistinių vietos ir laiko narstinių), gilių intelektinių metaforų slinktimis, visa teksto architektonika „Karalystė“ nusipelnė (ne, jau yra verta) ilgo gyvenimo. Tikrai ilgesnio nei ant mūsų rankų pirštų suskaičiuoti metai. Kiek jų? 75-eri. Ar tik? Kosmose laikas reliatyvus (čia vėl gal iš Einsteino galvos.) O man pabodo kartoti, kad nežinau (neskaičiau) už „Karalystę“ įspūdingesnio šiandienio (modernaus / postmodernaus) istorinio / dabarties romano. Bent Europoje. Įrodykit, kad yra kitaip. Bet skaityti yra sunku ir skaudu. Sakykim, gal ir aš tiesiog neskaičiau naujausių europiečių romanistų, akys prastos, ir tai tik mano tamsumo dalykas. Deja, Našlaičių kapinėse ošiančių eglių ir dosniai ant žemės barstančių spyglių metafizika irgi labai tamsi.
Ak tiesa, juk ne šiaip prasitariau apie Dvynių paradoksą. Apie jį dar nebaigiau. Jis yra šios jubiliejinės esė dalis. Jis mane kiek paguodžia. Šalin tuos eglės spyglius. Spėju, kad ir „Karalystėje“ tasai paradoksas tikrai yra, ką fizikai bešnekėtų apie jo netikrumą ar iliuziškumą. Juk čia literatūra. Čia jis, kaip viskas „Karalystėje“, plika akimi nematomas, nuo pikto žvilgsnio kiek pridengtas, laukia mūsų tarp sužvejotų žuvų labai seno Lietuvos laivo triume ar tarp valdovų sarkofagų Katedros požemiuose. Arba ten, kur prezidentas Brazauskas liftą į Gedimino kalną įrengė.
Kodėl tikiu, kad laukia? Išėję iš gyvenimo talentingi autoriai sugrįžta į savo kūrinius visada kažkiek jaunesni. Jie tikrai lėčiau sensta. Daug lėčiau, nei mums, tebevaikštantiems ant žemės, atrodo, sensta ir Petro Dirgėlos „Karalystė“, nors ją parašė vienas, Povilo dvyniu broliu jau nesidedantis Petras. Išeisime ir mes, o „Karalystėje“ Petro sukurta Lietuvos valstybė dar ilgai bus jaunesnė nei šiandienė, skaudžiai tikra, besiruošianti naujoms okupacijoms ir sunkiems savo amžinybės išbandymams nei savo nemarumą apginti svajojanti Lietuvos Respublika.
Lietuvos valstybė, kurią retas taip, kaip jos genominis dvynys, Petras Dirgėla, mylėjo
2022 m. sausio 17-oji
Vanda Juknaitė. Tiems, kurie negrįžo
2022 m. Nr. 1
2021 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatės kalba
Išėjimas iš namų. Mes esame tie, kurie sapnuodavome namus. Visą gyvenimą sapnavau senelių namus. Jų tylą, ramybę, ramų vieškelį palei eglių sieną, užstojančią sodybą ir sodą nuo šiaurės vėjo. Sapnavau persmelkiantį gyvastį jų ilgesį.
Mes esame išvarytųjų iš namų vaikai. Mūsų vaikai jau patys bėga iš namų į pasaulį. Pasaulio piliečiai. Tarytum šita kalba, ta lėta tarmė, tie laukai, ežerynai, vieškeliai, miškai ir kalvos būtų ne pasaulis.
* * *
Apsisprendei ravėdama sovchozo griežčius. Pabaigusi vagą jau visai pavakary, atsistoji ir ištari – aš važiuoju mokytis. Parėjusi namo susirenki vadovėlius. Nežinai, ką studijuosi, lietuvių ar rusų kalbą. Rytoj, liepos trisdešimt pirmąją, paskutinioji diena, kai priima dokumentus. Išvažiuoji naktiniu autobusu. Tėvai kažkodėl tavęs nedraudžia. Antrą valandą nakties tėtis užkuria belorusą. Įlipi į priekabą, kad neišsiteptum drabužių – kabinoje tepaluota. Didžiulė tuščia priekaba, kuria vežamas šienas, burokai, bulvės, šokčioja vieškeliu paskui traktorių. Naktis bežvaigždė, dangus apniukęs.
Išvažiuoji ieškoti kažko daugiau už gyvenimą. Visada varžysies tų, kurie sakys – aš užaugau tėvo knygų spintoj. Tik kelio pabaigoj išdrįsi ištarti – aš užaugau beribėje erdvėje, beribėje tyloje, po debesynais ir žvaigždžių lietumi. „Kelio pabaigoj“ – šiuos žodžius, pasikeitus formacijai, gergždžiančiu balsu nuolat ištardavo GPS, nurodantis tolimesnį maršrutą. Kelio pabaigoj keturiolikmetė neregė mergaitė tau pasakys – už gyvenimą nieko daugiau nėra1.
1 Juknaitė V. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – P. 53–55.
Regimantas Tamošaitis. Mes sėdėjom prie knygos
2021 m. Nr. 12
Literatūros žurnalui „Metai“ – 30 metų. Tiksliau, tiek sukanka tokiam donelaitiškam pavadinimui, nes iki 1991-ųjų šis žurnalas turėjo buvusiai epochai būdingą kamufliažinį pavadinimą – „Pergalė“. Kad ir sovietiškai skambantis, bet tai buvo lietuviškas, patikimas ir visada laukiamas literatūrinis leidinys. Anuomet buvau surinkęs daugybę „Pergalės“ numerių, man tai buvo geriausia rimtesnę meninę kūrybą skelbianti spauda.
Geros literatūros anuomet buvo daug, bet laiko jai skaityti – mažoka, kaip ir dabar. Gyvenimo tempai darosi beprotiški, realybė beveik virtuali, perkelta į ekranus, gyvenimo erdvės siaurėja, visi atstumai mažėja, o laiko gyventi kaip ir nebelieka. Nebėra laiko ir skaityti, gilintis į tekstus, bėgame informacinės eilutės paviršiumi, todėl sustoti, susikaupti ir bent ką nors suprasti – nebegalime. Mūsų sąmonė darosi tokia inertiška, kad jau kartais nebeskiriame, ar galvoje skamba mūsų pačių mintys, ar joje aidi visokių tinklalaidžių, medijų, informacinių kanalų keliamas triukšmas. Tai tiesiog paranojinė būsena, kurios net nepajėgiame reflektuoti, negalime susivokti.
Gal daugelis žmonių, ypač neseniai gimusių, kitokio gyvenimo ir neįsivaizduoja, bet aš gyvenu erdvės ir laiko deficito sąlygomis: knygoms laikyti nėra vietos, o joms skaityti – nėra laiko.
Erdvės stokojam ne tik namuose, bet ir redakcijoje. Kai 2002 metais atėjau dirbti į „Metus“, dviem redaktoriams skirtas kambarys atrodė didžiulis. Prie vieno stalo sėdėjo Ramūnas Klimas, prie kito – aš, o tarp mūsų – daug erdvės. Ir sienos buvo tuščios, ir stalai neapkrauti, ir spintos dar nelūžo nuo rankraščių.
Bet po truputį viskas ir čia ėmė keistis.
Antai ateinu į darbą – o Ramūno jau nebėra. Jo vietoje gan ilgai, iki 2010 metų, dirbo Petras Dirgėla. Buvo labai smagu su juo tylėti, kiekvienam įknibus į savo popierius. Jis išėjo – pirmiausia į pensiją, o paskui – kaip ir visi. Tada ilgokai tylomis dirbome su Benediktu Januševičiumi. Benas mėgo technologijas, daug eksperimentavo taikydamas jas prasmės kibirkšties įskėlimui, mat buvo nuoseklus avangardistas ir mėgo kelti mašinos triukšmą savo eilėraštyje.
Svarbiausias buvo vyriausiojo redaktoriaus pasikeitimas: į pensiją išėjo Danielius Mušinskas, ir redakcijos vairą perėmė jaunoji karta – Antanas Šimkus – nuo 2015 metų dvyliktojo numerio.
Taigi žmonės keičiasi, išeina ir ateina, darbai tęsiasi. Rankraščių ir knygų – gausėja. Erdvės mano kabinete – mažėja. Ėmus lūžti spintoms, iškroviau jų turinį – senus „Pergalės“ numerius visur, kur tik buvo vietos. Sutaisęs lentynas neskubu tų žurnalų brukti atgal, nes „Pergalių“ kalnuose – aibė įdomybių. Suslėpus leidinius spintose vargu ar vėl kada jie bus ištraukti ir atsiversti.
„Metų“ redakcija man ypatinga vieta. Tos senos, byrančios patalpos storomis sienomis, tos žemos lubos, ta tyla… Ateini čia, ir laikas tarsi sustoja. Ir atsiverti kokią knygą ar žurnalą ir ramiai skaitai, tarsi tebegyventum buvusioje epochoje ir tavęs neveiktų moderniųjų biurokratinių regionų bildesiai. Tave saugo masyvios praėjusių epochų sienos. Tu pabėgai nuo baisaus biurokratinio formaldehidinio teroro, kuriuo persmelkta realybė už šių sienų. Vėl esi natūraliai išsiilgęs žinių, tiesiog šiaip sau ieškai tiesos, tau smagu būti meno ir literatūros aplinkoje. Nes tu čia esi tiesiog žmogus. Toje senoje buvusio gyvenimo rūmų palėpėje tavo dvasia atjaunėja. Senieji Vilniaus stogai…
Tarp šių sienų aiškiai išgirsti ne informacinės paranojos triukšmą, bet ramų ir aiškų poeto balsą: Aš sėdėjau prie knygos… Ar gali būti pasakyta apie žmogaus gyvenimą kas nors gražiau, esmingiau? Juk knyga – tai viskas, tai žmogaus būtis nuo Biblijos iki poezijos.
Taigi kintančiame pasaulyje „Metų“ redakcija – kaip laiko inkliuzas, oazė, laiko tunelis. Čia išnyksta pasaulio šurmulys. Atsiduri tarsi sakraliniame laike, patirdamas amžinybės rimtį, ir tavo dvasia rimsta, stiprėja. Nuščiuvęs tyloje ir pamiršęs rūpesčius imi jausti, kas literatūroje tikra, o kas – ne. Atrandi toje erdvėje patikimas vertės atramas, literatūros kriterijus. Su nuostaba suvoki, kad yra tokių autorių, kurie donelaitiškame metų rate išlieka, kad yra tokių, kurie rašytojai buvo ir pradžioje, ir dabar, ir visados, ir per amžius liks tokie, amen.
Buvo pradžioje ir tokie liko pabaigoje Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda… Buvo Bitė Vilimaitė, Judita Vaičiūnaitė… Vartau chruščiovinio–brežnevinio laikotarpio numerius ir stebiuosi – kas jiems anuomet leido taip gerai ir aštriai rašyti? Matyt, jie kitaip nemokėjo, negalėjo. Jie tiesiog taip gyveno. Todėl ir yra išliekantys, nesenstantys. Tikrieji autoriai rėmėsi į tai, kas pastovu. O pastovu šiame pasaulyje yra žmogus ir žemė. Visa kita – informacinis neuroninis triukšmas tavo galvoje ir klastingos kapitalo transformacijos.
„Metų“ redakcijoje suvokiu paprastą tiesą, kuri leidžia nepakrikti modernybėje: viskas praeina, o Kristijonas Donelaitis – ne. Yra ir metai, uždaras laiko ratas, o to rato ašis – tai tu. Suvokei laiko rato esmę – atradai save. Nemirtingumo ašį laiko sūkuryje.
Taigi nepraeiname ir mes, tik to nežinome. Nes nebemokame pažvelgti į save iš esmės ir atrodo, kad bėgame kartu su metais. Jie šuoliuoja spėriai, o mes negalime atsistebėti, kaip greitai viskas keičiasi ir kaip toli nuo visko esame atsilikę. Kaip beviltiška pavyti naujausias technologijas ir išlaikyti savo populiarumą socialinėse medijose. Regis, šiose lenktynėse su laiku visi ir visur mus pralenkia, bet iš tikrųjų mes esame šito laiko ašis, ir atsilikę esame nebent nuo rugių. Toli nuo rugių… Toli ir nuo savęs.
Tikras gyvenimas yra sunkus, svarus, gyvas. Todėl ir nuostabus, kad sunkus, tikras.
Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai.
Ir tegul sau sukasi, tegul būna taip, kaip pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius.
2021 m. gruodžio 1 d.
Antanas Šimkus. Latviška kelionė
2021 m. Nr. 11
Iš vaikystės pamenu vieną vasaros vakaro kelionę autobusiuku per mišką į geležinkelio stotį. Ko ten naktėjant prireikė, kas ką lydėjo ar turėjo pasitikti, kažkaip išsitrynė iš atminties. Ne tai svarbu turbūt.
Svarbiau, kad visą dieną tai griaudėjo, tai pliaupė. Niekur nei išeit, nei išplaukt, nei išvažiuot. Namuose svečiavosi keletas suaugusiųjų, tie irgi nelabai kur galėjo nosį iškišt. Tik kalbėjosi tarpusavy keista šnekta, ir kai šypsodavosi, atrodė, kad dainuoja. O šypsojosi daug, kalbėjo garsiai, sako, muzikos žmonės taip pripratę. Balsiai bendrauti, kad instrumentus perkalbėtų. Nors… ką tada sakyt apie traktorininkus?.. Galų gale ir ne tai svarbu.
Svarbu, kad po visų tų dundulių ir debesijų į pavakarę netikėtai nusigiedrijo. Namuose įkalintieji ėmė klegėt, bruzdėt, judėt, – pagaliau, pasikvietę mus, tris tuomet troboj buvusius vaikus, išėjo į lauką, susėdo į ten visą dieną nuobodžiavusį autobusiuką, maloniai kvepiantį benzinu, ir išriedėjo iš kiemo.
Ir štai, pilnas automobilis važiuoja per mišką, balos milžiniškos po lietaus, kai kur ratai klimpsta, bet įveikė autobusiukas vieną pakalnę, antrą, kaip toj pasakoj, trečiojoj užstrigo. Išeitis – pro duris. Bet kas tau lips, kai drumsto vandens iki kelių. Net linksmiausi šypsenomis giedoti nustojo, o vairuotojas niaukstėsi vis labiau su kiekvienu greičio pedalo spustelėjimu.
Suaugusiųjų nerimas persidavė ir mums, tai kaipgi – taip ir liksim čia miške, temstant?..
Pakamavęs variklį ir pataškęs pakelės uogienojus purvu, vairuotojas visoms broliškoms respublikoms suprantamu keiksmu apibūdina padėtį ir siūlo sprendimą: „Teks stumti, vyrai. O jūs, varliai, lipkit lauk, bus mašinai lengviau.“
Bene ketvertas vyrų pūkšdami išsiūbuoja ratus pirmyn atgal, autobusiukas beveik raudodamas ir springdamas išsiropščia iš purvynės… Visi sulipa į mašiną ir per temstantį mišką keliauja toliau. Autobusiukas, žinoma, turėjo pavadinimą – „Latvija“… Nuo to laiko visa, kas susiję su ta šalimi, man maloniai kvepia benzinu ir nuotykine kelione.
Panašiai ir su šio mėnesio „Metais“ – sumanyti jie dar pernai, kai vasarą tarpukarantininiu laikotarpiu į redakciją užsuko mielas latvių ir lietuvių draugas Jayde’as Willas ir besikalbėdami priėjome beveik broliškos minties, jog vieną žurnalo numerį ar bent dalį jo ne tik galime, bet ir privalome skirti Latvijai, mūsų literatūrų sąsajoms. Žinoma, kasmet būna paskelbiamos viena ar dvi latvių autorių vertimų publikacijos, bet šįsyk norėjosi truputį daugiau.
Pavartėme virtualius kalendorius, sutarėme, kad lapkritis galėtų būti tas mėnuo. Juk viena iš svarbesniųjų datų – lapkričio 18-oji – minima kaip šios šalies Valstybės diena.
Na, ir šis autobusiukas pajudėjo. Iš pat pradžių latviškojo numerio sumanymas apėmė beveik visą „Metų“ žurnalo baltąjį plotą, tačiau, kalbinant vertėjus, galimus autorius, atsirado suvokimas, jog jei bandytume sutalpinti viską, ką norime ir ką siūlo, tai netilptų ne tik į autobusiuką, bet ir į visą jelgaviškąjį RAF’o autoparką. Iškilus pavojui, kad strigsime lapkritiškose balose ir net donelaitiškojo hegzametro niukinimai nepadės girgždantiems „Metų“ ratams su latvišku kroviniu atvykti žiemai neprasidėjus, nuspręsta atidėti kai kurias ambicijas ateičiai ir paskirstyti numeryje mažesnės apimties tekstus, liudijančius grožinės latvių literatūros stiprybę, pasitelkti abiejų kraštų kūrybinius ryšius išmanančius žmones ar tiesiog šios kaimyninės šalies draugus.
Padedant tarptautiniam fondui „Latvian Literature“ ir jo komandai, pavyko susitarti dėl dalinio rėmimo, susijusio su vertimų rengimu ir leidyba, taip turėjome galimybę pakalbinti mūsų latvių kalbos žinovus, paklausti, ką pasiūlytų „Metams“ lietuviškai. Ir esame labai dėkingi visiems patarėjams, vertėjams – jų geranoriškumas ir darbas leido lapkričio numeryje publikuoti septynių latvių autorių originaliosios kūrybos, skirtingų kartų kūrėjų prozos, poezijos ir eseistikos. Visų nevardinsiu, mielasis skaitytojas jau buvo atsivertęs ir regėjo turinį. Tikimės, kad jo širdis taip pat džiūgauja, kaip ir visos redakcijos.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į antroje žurnalo dalyje publikuojamą Vigmanto Butkaus apžvalgą „Latvių poezija lietuviškai. Eskizas“. Norėtųsi, kad anksčiau ar vėliau ta apžvalga išaugtų iki atskiros knygos. Kaip ir Donato Petrošiaus tekstas, pavadintas „Iš meilės ir nesusikalbėjimo“, – tai galioja visiems draugystės ryšiams, bet labiausiai tinka lietuvių ir latvių brolystei bei seserystei.
Žinoma, latvių ir latviams skirti tekstai šiame lapkričio numeryje turi puikių kaimynų – įprastinių žurnalo pozicijų ir medžiagų, susijusių su kitomis, lietuviškomis aktualijomis. Tad šito išsiilgę taip pat neliks apvilti.
O autobusiukas važiuoja toliau. Tamsiu lapkričio keliu. Ratai sukasi. Metai. Tekstai. Apie Latviją. Ir ne tik apie ją.
Turbūt visi numerio autoriai ir netilptų į vieną automobilį. Reikėtų mažiausiai dviejų. Bet tegu šįsyk „Metai“ nuskamba ir taip – sulietuvinta latvių kalba.
Tikiu, kad neužklimps. O jei netyčia nutiks kitaip, išsiūbuos, išjudės. Neabejotinai. Nes čia puikūs bendrakeleiviai. Kai jie šypsosi, atrodo, kad dainuoja.
Paldies.
Unė Kaunaitė. Kitoje sienos pusėje
2021 m. Nr. 10
„Nebemoku skaityti grožinių knygų“, – sako man seniai matyta draugė vieną iš paskutinių šiltų vasaros dienų. „Mokslinę literatūrą, straipsnius – kiek tik nori. O grožinę pradedu ir skaitau metus, mintys bėga nuo eilučių link telefono.“
Supratingai linkteliu. Pamenu, kaip dar studijuodami psichologiją su kurso draugais diskutavome apie sunkumus susikaupti informacija apkrautame pasaulyje. Bet čia kas kita – ji pabrėžia grožinę literatūrą.
Mokslininkai teigia, kad grožinių knygų skaitymas ugdo empatiją. Mes mokomės įsijausti į skirtingus veikėjus, jų pasaulėžiūrą, mūsų smegenys aktyvuojasi, išgyvena dalykus, tarsi jie vyktų fiziniame pasaulyje. Ir štai net tiems, kurie daug skaito, darosi sunku įsijausti į kito pasaulį.
Šiais mėnesiais vis iš naujo grįžtu prie draugės žodžių.
Jaučiuosi apgauta vasaros. Iš pradžių jos atrodė per daug. Paskui – gerokai per mažai, net pamiršau, kad buvo. Vėl susipakavau vasarinius drabužius į dėžes, ištrauksiu juos po devynių mėnesių, jei klimato krizė nesugalvos naujų išdaigų.
Yra ir daugiau dalykų, kuriuos norėčiau taip pat sėkmingai supakuoti ir atidėti į šalį, bet nepavyksta. Jie veržiasi į mano ekraną, kelia baimę. Psichologijos paskaitos mokė ir šito – kai bijome, nemąstome kūrybiškai, pasiruošiam tik kovoti arba bėgti.
Švietime kviečiame mokyklas būti be sienų, atsiverti, bet sienas matau visur: iš vielos, per televizijos ekraną; metalines barikadas, išdygusias vidury Vilniaus centro. Ir feisbukas savo naujienų srautą pavadino siena. Ar ne simboliška? Ji padeda atsitverti nuo kitaip mąstančių. Jei mėgsti kačiukus, juos matysi kiaurą dieną. Jei akis prikausto konspiracijos teorijos – matysi jų dar ir dar, kiek tik reikės, kad tik ilgiau užsibūtum.
Umberto Eco romane „Nr. 0“ teigiama, kad ne naujienos kuria laikraštį, o laikraštis sukuria naujienas. Taip buvo galima pasakyti apie dvidešimtojo amžiaus pabaigą, tačiau socialinių tinklų pasaulyje šis pasakymas išsiskleidžia kaip voratinklis. Kai naujienas kuria konkretus subjektas, galima bandyti suvokti jo poziciją, rėmėjus, istoriją ir daryti išvadas. Kai naujienas ima kurti visi, išsiaiškinti kiekvieno tikslus tampa neįmanoma.
Kartais bukai spoksau į juodą ekraną. Vidinis balsas sako, kad reikėtų pasisakyti už tai, kas man rūpi. Už žmonių teises. Gyvybes. Atjautą vienų kitiems. Bet vietoj to noriu tik viską išjungti ir nieko nebeskaityti. Nes visko per daug. Per garsu. Per pikta. Visur tik juoda arba balta. Nebelieka nė kruopelytės kūrybinės energijos.
George’as Orwellas apie Ispanijos karą 1943 metais rašė: „Visi tiki priešo žvėriškumu ir netiki saviškių žiaurumu.“ Deja, šie žodžiai tinka ne tik karams – ar bent ne tik tiems, kuriuose šaudoma ir žudoma.
Nesu kitokia. Aš irgi atsistoju vienoje barikadų pusėje – noriu kelti kuo mažesnį pavojų kitiems, noriu neprarasti galimybės gyvai dalyvauti kultūrinėje veikloje. Bet dar svarbiau – noriu likti žmogumi, jautriu kitiems. Pastaruoju metu kyla vis didesnė baimė, kad atskirtis tarp to, kas būtina, ir to, kas pažeidžia ir taip pažeidžiamus, vis dažniau peržengiama.
Niekas nesudrasko šalies taip, kaip pilietinis karas. Kova prieš bendrą išorinį priešą psichologiškai lengvesnė. Po kovos su savais tenka gyti gerokai ilgiau. Tarp radikalų, kuriuos lengva matyti juodomis spalvomis, ir stovinčiųjų tavo sienos pusėje yra dar visa grupė žmonių, kurie pasijunta atstumti.
Įeinu į lauko kavinę. Matau mamą su vežimėliu, skaitančią dienos pasiūlymus ant stendo. Žvilgsniui nuslydus į stendo apačią, girdžiu jos žodžius vaikui: „Ak, čia mes nepageidaujami“, ir ji apsisukusi išeina. Suskausta, lyg pati būčiau turėjusi išeiti. Jos baimes man lengva suprasti, jos skausmą irgi.
Mokslas aiškina, kad išmetimą iš socialinės grupės priimam panašiai kaip fizinį skausmą, netgi labai stiprų. Kai kurie tyrimai net sieja ilgalaikį atstūmimą su deviantiniu, prieš visuomenę nukreiptu elgesiu. Bet aš per daug žvalgausi į mokslą – grožinės knygos tą papasakoja įtaigiau.
Prisimenu, kiek kasmet išleidžiame pinigų per Knygų mugę, niekada iki kitos nespėję visų, ar net dalelės, knygų perskaityti – gal nebent pandeminiai metai padėjo patirpdyti neskaitytųjų krūvą. Tiek mažai skaitom, taip lengvai skylam į stovyklas, taip sunkiai suprantam kitų jausmus ir požiūrius.
Lyg ir ne „Metuose“ apie tai rašyti. Bet kur daugiau? Kam daugiau rūpi skaitymas, jei ne tiems, kurie be knygos neišgyventų? Kai atsakymai pasidaro per sudėtingi, atsiverčiu romaną. Jei tai nepadės suprasti savo gyvenimo, tai gal bent išmokys suprasti kitų.
Man pandemija tapo ne tik tirpstančių grožinių knygų puslapių, bet ir poezijos atgimimo laikotarpiu. Su kuo besidalinau savo džiaugsmais, skaityti mėgstantys žmonės man atsakydavo: „Gaila, aš neskaitau poezijos.“ Girdėjau tiek kartų, kad ėmė panašėti į susitarimą. Ar kada girdėjote žmogų, kuris sakytų, kad „neskaito prozos“? Man neteko. Kad neskaito detektyvų, meilės romanų, fantastikos – taip. Bet niekada – visos prozos.
Poezija tokia nišinė – akivaizdu vien pažvelgus į tiražus – kad visa sutalpinama į vieną žodį. Plačiajai visuomenei ji asocijuojasi tik su eiliuota kalba ir nesuprantamomis prasmėmis. Ko gero, čia vėl reikėtų atsigręžti į mūsų literatūros programą mokyklose, kuri didesnę dalį mokinių nuteikia niekada neimti į rankas poezijos. Ar lietuvių autorių apskritai.
Niekad nepamiršiu diskusijos su mokykloje skaitymo būrelį subūrusiais mokiniais. Pakvietę padiskutuoti jie pasakė, jog pirmą kartą pasirinko lietuvių autoriaus knygą ir nesitikėjo, kad ji gali būti įdomi. Tie žodžiai ne pamalonino, o giliai nuliūdino. Kiek vaikų galvoja taip pat? Kiek niekada nepabando pasižiūrėti, kaip atrodo moderni poezija, šiuolaikiniai prozos rašytojai?..
Tik vėl – déjà vu. Tema, kurioje net ir draugai tampa priešais, kolegos atsistoja į skirtingas barikadų puses. Kiek dar metų reikės, kol lietuvių literatūros programa nebebus karo laukas?
Prieš savaitę viename renginyje sulaukiau klausimo – kaipgi suderinu darbus su rašymu? Atsidusau. Man rodos, nesuderinu. Mokykloje gebėjau rašyti net sėdėdama pamokose, viena ausimi klausydamasi mokytojos, o dabar reikia nuo visko atsiriboti, atitolti, kol ima veržtis žodžiai.
Mano vasara buvo ypatinga. Gyvenau savo knygos pasaulyje ir buvo per daug sunku iš jo išlįsti. Veikėjai tapo realesni nei seniau matyti pažįstami. Su jų gyvenimo vingiais pabusdavau, su jų mintimis užmigdavau.
Kartu su rudeniu grįžo ir kiti darbai. Dabar priebėgom mėginu užbaigti istorijas – juk neteisinga personažus palikti be vienos kojos, be paskutinio veiksmo posūkio. Jie nori pradėti gyventi savo atskirą gyvenimą, nebe mano galvoje. Tik kaip Nijolės Miliauskaitė eilėraštyje: „ak, ir vėl! negaliu / dirbti dviejų darbų: / jeigu rašau eilėraštį / tai būtinai / turiu prisvilinti bulves“ (1996).
Turbūt pati nuo šiol visuose renginiuose klausiu sutiktų rašytojų – kaipgi jūs suderinate kūrybą ir kitus darbus? Žinau, kiekvienas savo atsakymą turi surasti pats, bet pavyzdžiai gali įkvėpti. Norėčiau, kad tai netaptų vienu iš tų dalykų, kurių teks mokytis visą gyvenimą. Bet greičiausiai būtent taip ir nutiks.