Įžanginis
Eugenijus Ališanka. Pats geriausias tekstas
2012 m. Nr. 11
Vidurdienis. Vidurkaimis. Sėdžiu nuščiuvęs trobos palėpėje, palinkęs ties tuščiu kompiuterio puslapiu. Regis, taip galėčiau sėdėti iki pat gyvenimo galo, gal net ilgiau, daug ilgiau, kol kas nors rastų baltus griaučius ir vis dar švytintį tuščią kompiuterio ekraną. Sakytų, štai rašytojas, visą save atidavęs kūrybai, niekam nebuvęs našta, nekankinęs savo Alzheimeriu artimųjų, jam nereikėjo žiūrėti vaikams į akis ir klausinėti, kas jie tokie, tie nusikaltėliai, pagrobę jo užslėptus stiklainyje pinigus, kurių jis niekada ir neturėjo, tie siurbėlės, kankinę jį įkaitusiais lygintuvais ir kvailais klausimais, tie vagys, išnešioję jo laiką mažais smėlio laikrodėliais, tie menkystos, sužlugdę talentą. Štai rašytojas, nekankinęs pasaulio savo insultu, savo vėžiais, nešoko aplink jį moterys tarsi menadės, nekaišiojo basonų, nemasažavo pragulų, negirdė sultiniais per vamzdelius, augančius tiesiai iš gerklų, neleido injekcijų į nudrenuotas venas, duok Dieve kiekvienam taip išeiti, bet ne kiekvienam duota, deja, kas turi, tam būna pridėta, štai rašytojas. Ir tekstą parašė neeilinį, tiesa, ne kiekvienam suprantamą, kai kam atrodo, kad tai tik keli tušti kompiuterio puslapiai, gal autorius tiesiog užmigo prie kompiuterio ir nejučia užgulė vieną klavišą. Bet aš pažįstu autorių ir žinau, kad taip nėra. Pažįstu neblogai, kai kas net sako, kad mes esame vienas ir tas pats tipas, bet tokie teiginiai ne visai atitinka tikrovę.
Ir man vis labiau patinka tas tuščias tekstas, tas Redaktoriaus užsakytas tekstas, kuris bus geriausias iš iki šiol spausdintų pirmuosiuose žurnalo puslapiuose. Netrumpas, kokių dešimties tūkstančių spaudos ženklų, pakankamai išsamus, pakankamai informatyvus, daug dėmesio skiriantis sociokultūrinei situacijos analizei, menkėjančiam rašytojo vaidmeniui šiandieninėje šou kultūroje, ironiškas, bet toli gražu ne ciniškas, šiek tiek moralizuojantis, bet ne didaktiškas, visiškai atitinkantis žanro reikalavimus. Dešimt tūkstančių kartų spustelėtas didžiausias klaviatūros klavišas „tarpas“, kiekvieną spustelėjimą palydint ilgomis pauzėmis ir pamąstymais. Užrašytas ilgais nematomais, banguojančiais sakiniais, kurie beveik susilieja į vieną nenutrūkstamą srautą, vieną mintį, sugeriančią visus įmanomus atsišakojimus, visus temos keliamus klausimus ir atsakymus. Ir po tokiu autoriui svarbiu tekstu neabejotinai būtinas parašas, ne koks slapyvardis, bet tikras vardas. Vardas Pavardenis. Tekstas, kurį norisi cituoti, nors tai daryti ir sunku, jis pernelyg vientisas. Kad ir šią vietą, kur kalbama apie esė epochos pabaigą:
„
“
Citata netrumpa, bet verta dėmesio, nes mes iš tiesų tarsi matome priešingą procesą, esė beveik baigia išstumti trumpuosius prozos kūrinius, leidyklos su didžiausiu malonumu leidžia eseistų knygas, dabar bene kiekvienas pradedantis rašytojėlis bando savo jėgas šiame trumpametražiame besiužetiniame žanre, kaip kadaise pretendentai į poetus šlifuodavo sonetus ar bent jau aštuoniaeilius. Tiesa, autorius šiame fragmente net nesiruošia verkšlenti dėl beviltiškai nugrimzdusių į miglas „gerų laikų“, kai pastangos buvo labiau vertinamos už rezultatą, netgi priešingai, jis kiekviename tarpsnyje ar epochoje įžvelgia tam tikrą kūrybingumo konstantą, kritinę kūrybingumo masę, kuri, jo nuomone, yra pastovi, taigi ir šiandien jos neturėtų trūkti net pačiose lengviausiose meno formose. Galima pritarti autoriaus dėstomoms mintims, kad šie žali ir panokę, kai kurie ir pernokę eseistai primena mėgėjus fotografus, pleškinančius iš kairės į dešinę, giminaičius vienkartinėmis šypsenomis jazminų krūmo fone, savo sudribusias moteris pajūriuose, tiesa, kadro kamputyje palikdami vietos ir jaunoms liaunoms „netyčiukėms“ be liemenėlių, tailandietiškus budas ir egiptietiškas piramides, debesis ir vabalus, iškritusius pirmagimių dantis ir saulėlydžius, kurie niekada nepavyksta, nes pernelyg didelis kontrastas tarp to, ką fotografuoji, ir to, ką matai. Kurie dažniausiai dirba automatiniu režimu. „Dirba“ čia yra tinkamas žodis, nes jų kūrybingumas apsiriboja nepavykusių nuotraukų trynimu iš kompiuterio, gal dar jų gadinimu – kitaip to juokingo spalvinimo, tarsi vaikiškų knygelių, skirtų ikimokykliniam amžiui, nepavadinsi – pasitelkus fotošopą. Tačiau reikia pastebėti, kad naujuose fotoaparatuose, turiu tokį ir pats, jau slypi kūrybingumo užtaisas, tereikia leisti pačiam aparatui mąstyti – ir netrukus pamatai, kad jis už tave gerokai protingesnis. Paklaidžiojęs po jo meniu, gali aptikti tokį keistą ženkliuką: Inteligent Mode, suprask, spusteli vieną mygtuką, ir jis pradeda mąstyti kaip inteligentas, pats nusprendžia, kokios diafragmos, kokio išlaikymo reikia, portretas čia ar peizažas, net gali sufokusuoti žvilgsnį į tą, kuris dažniau šypsosi. Šitos parinkties dar nesu išbandęs, bijau, kad tarp mūsų gali iškilti interesų konfliktas, aš dažniau fotografuoju nesišypsančius objektus, ne tokius inteligentiškus, kuriems ir taip trūksta ryškumo. Tik leisk jam rinktis, ir vietoj šilto ir šalto mačiusių surūgusių lietuvių ims pleškinti antrame plane slankiojančius išsišiepusius visada laimingus amerikonus ar japonus. Taigi esė ir primena tokiais fotoaparatais nutrauktas nuotraukas. Tarsi viskas gerai, geras ryškumas, įžiūrimas ir pirmas, ir antras planas, viskas tiesiai iš gyvenimo, tad kokios dar literatūros reikia? Ir vis dėlto autorius šioje citatoje pranašauja esė epochos pabaigą. Ne nuo kalno, kaip senieji bibliniai pranašai, tiesiog žvelgia giliau į šį žanrą ir mato jame dvi pabaigas – mirtį arba reinkarnaciją. Kuri labiau tikėtina, aiškėja skaitant visą tekstą.
Ir šiaip apie mirtį jis užsimena ne vienoje vietoje, kad ir šiame pasaže apie skruzdėles:
„
“
Ir vis dėlto tekstas nėra apokaliptinis, savo nuotaika jis man primena rusų rašytojo Michailo Šiškino romaną „Laiškų knyga“. Tarsi apie mirtį, ir taip atvirai, kaip sugeba tik Dostojevskio tautos rašytojai. O kartu, visų pirma, apie nemirtingumą. Visad galvojau, kad mirtis yra pernelyg privati, intymi, kad ją reikėtų apeiti užuolankom, užuominom, kaip oralinį ar analinį seksą, kad pornografija yra ne kita mėnulio pusė, ne nematomoji meilės pusė, bet žanras, aprėpiantis daugiau negu vien lytinę sueitį, – ir žaizdas, ir pamišimus, ir žvaigždžių atviravimus televizijos ekrane. Ir mirtį. Kartais atrodydavo, kad kaip pornografinių filmų kūrėjai užsiima savo nišą, taip ir kai kurie rašytojai privatizuoja tam tikras temas, jie jaučiasi nusipirkę autorines teises į Odisėją, į angelus, į aklumą, į pilvakalbystę, į velniai žino ką. Į mirtį. Tad dabar visa, ką pasakysit, bus panaudota prieš jus žemiškajame ar dangiškajame teisme, nevykėliai plagiatoriai. Šiame pasaže apie skruzdėles aiškėja, kad mirtis tėra aukščiausias skausmo ar nejautros taškas. Aukščiausias virimo taškas. Kai vanduo virsta garais, kurie gula ant stiklo, kol užrasoja langai. O rašytojas vedžioja pirštu savo vardą, mėgindamas įsiamžinti. Skruzdėlės ir mirtis – ir man labai artima tema. Aš jas žudau. Nežinau, ko jos veržiasi į mano teritoriją, nenutrūkstamais srautais plūsta į namus. Tikriausiai klystu, manydamas, kad tai mano vieno namai. Kad galiu turėti savo namus. Užberiu baltais bekvapiais milteliais „Bros“ jų greitkelį, besidriekiantį nuo krūmų iki verandos, eismas lėtėja, po poros valandų šimtai skruzdėlių kūnų sustingsta pražiotomis burnomis (aha, čia jau iš Šiškino), netikėtomis pozomis, tarsi užkluptos lavos išsiveržimo (pamenat Pompėją?), tik lava permatoma, skaidri, tarsi vidurdienio oras. Na taip, tai ir yra vidurdienio oras. Tačiau netrunka prabėgti porą savaičių, ir vėl matau greitkelį, naują, per porą metrų nuo senojo, vėl nenutrūkstamas eismas iš krūmų į verandą. Dvikryptis. Ar užsispyrimas ir yra nemirtingumas? Į šį klausimą minėtasis pasažas neatsako, nes ten apie skruzdėles kalbama visai kitu požiūriu, ten tik aiškinamasi, koks likimas pagal budistinę teoriją laukia to, kuris žingsniuodamas takeliu netyčia užmina skruzdėlę.
Šalia platesnių pasvarstymų tame „tuščiame“ tekste netrūksta ir asmenine patirtimi grįstų įžvalgų, kritiško požiūrio į savo ambicijas, netgi pasišaipymų iš savo reikšmingumo, kurie galėtų būti itin įdomūs pradedantiems rašytojams. Kad ir toks perliukas:
„
<…>
“
Aišku, šitoje citatoje vėlgi galima būtų įžvelgti visuotinesnius dalykus, rašytojo vaidmens evoliuciją nuo pranašo iki prašalaičio ar elgetos, sėdinčio prie bažnyčios ir prašančio išmaldos savo sielos žaizdoms užgydyti, bet čia svarbesnis yra stilius, kaip tai pasakyta, teikiantis viltį, kad literatūra nėra vien tik tai, kas pasakyta.
Galima būtų ginčytis dėl tų vietų, kuriose autorius pernelyg apsinuogina, kai pasakodamas apie savo vienatvės potyrius pernelyg nugrimzta į kasdienes detales, užsiima jų vardijimu, palikdamas skaitytojui sumegzti galus, ieškoti prasminių sąsajų pačiam. Šiek tiek šizofrenišką mąstymą (matomi vien daiktai, bet ne jų ryšiai, tie daiktai neproporcingai išdidinami) primenantys teksto fragmentai, kad ir šis, pasakojantis apie naktinius garsus sodyboje ir baimes:
„
<…>
<…>
“
tikriausiai nepatiks Redaktoriui, gal jis netgi siūlys juos kupiūruoti, nes tokio pobūdžio istorijų netrūksta ir kitose publikacijose, šioji turėtų būti labiau apžvalginio, „sociokultūrinio“ (kažkodėl pradėjau baimintis tokių žodžių), probleminio pobūdžio. Man rodos, kad iškirpti šias vietas būtų neteisinga teksto atžvilgiu, nes, kaip minėjau, jis yra pakankamai vientisas, todėl neabejotinai išryškėtų pjūvio siūlės, jeigu apskritai pavyktų tas skyles užlopyti. Prieš kelias dienas tvarkiau įvažiavimą į sodybą, erškėtrožės buvo taip apkėtusios kelkraštį, kad automobiliui teko braukti šonu per spyglių tvorą. Iš pradžių pešiojau ir karpiau po vieną šaką, galiausiai neapsikentęs atsinešiau iš tėvo įrankį krūmams genėti ir pervažiavau su juo statmenai, nuriekdamas apystorę žalią morenginį pyragą primenančią riekę. Erdvės automobiliui padaugėjo, krūmai jau primena gyvatvorę, atsirado šiokia tokia plokštuma, tik viena bėda – apsinuogino visos erškėčių šakos, kiaurai šviečias jų raizgalynė, styro spygliuoti strampai. Tarsi ir gražiau buvo iki tol, kai žaliuojančios, svyrančios nuo rožinių žiedų šakos ir šakelės veik siekė žemę ir kažkaip estetiškai, natūraliai uždengdavo visą krūmo gyvatyną. Galvoju – o kas iš tiesų yra natūralu? Krūmo mechanizmas tarsi ir turėtų būti natūralus, gal jo ir neverta slėpti? Man regis, būtent šią problemą autorius ir iškelia minėtuose fragmentuose, netiesiogiai formuluodamas klausimą dėl kintančių literatūros normalumo ir normatyvumo nuostatų. Todėl tikrai nereikėtų šių minčių, iš pirmo žvilgsnio atrodančių tarsi ne visai mintys, braukti iš teksto, nes apsinuogintų jo mechanizmas, jo sąlygiškumas, o tai toli gražu ne kiekvienam skaitytojui būtų priimtina, ypač nusiviltų tie, kurie šiaip gyvenime yra linkę į klasikinę estetiką. Aukso pjūvius, sidabro amžius ir vario triūbas. Tiesą sakant, ir aš pasigendu tankesnio audinio, prisodrinto metaforų, antropomorfizmų ir kitų figūrų, kaip, pavyzdžiui, portugalo José Saramago tekste:
Povandeninių siaubo grotų labirintuose vaiduokliškų žuvų šešėliai laužias į paskutines nuovokos duris, už kurių ši dar mėgina slėptis, apsigobus nerišlaus veblenimo skraiste.
Paskui tyla.
Suprantu, kad tai tėra kilmingų barokinių laikų nostalgija. Užtat tylos netrūksta ir šiame iš pirmo žvilgsnio tuščiame tekste. Tuo jis pirmiausia ir patraukia.
Kai atidžiau įsiskaitai, gal ir kyla abejonių dėl teksto originalumo. Kitiems jis sietųsi su vienais autoriais, man kažkodėl jis primena Samuelį Beckettą, tiksliau, vieną jo ištrauką iš pjesės, nors puikiai žinau, kad autorius jos nebuvo skaitęs prieš rašydamas savąjį. Ištrauką, kur Bamo balsas B sako:
Gerai.
Aš vienas.
Vasara.
Laikas eina.
Mano Amo balsas A kalba veik tą patį, tik jam atrodo, kad laikas sustojo. Netrukus aš, Amas, eisiu gerti kavos į tėvų sodybą, nes jau pats vidurdienis, kaip mes sakome, kavimetis. Eidamas pro tėvo dirbtuvę pro praviras duris užmesiu žvilgsnį į pavargusį retro stiliaus sieninį laikrodį, kurį jis parvežė iš Vilniaus. Ir tas laikrodis rodys lygiai dvyliktą. Kasdien einu gerti kavos tuo pat metu, kasdien matau tą patį laiką. Vis pagalvoju, bet nesu tikras, ar tik tas laikrodis nėra sugedęs ir rodo, anot vienos minklės, teisingą laiką tik kartą per dieną. Jeigu taip, kodėl jis rodo vidurdienį? Tėvo polinkis į tvarką? Abi rodyklės vienoj krūvoj, kaip vienodo dydžio medvaržčiai vienoje dėžutėje. O gal viskas paprasčiau? Laikas eina, bet vos A užrašo: Vidurdienis. Vidurkaimis, ir laikas sustoja.
Dabar jau laikas amžiams sustingo šiame tekste. Neteko amo. Vidurdienis.
Arvydas Juozaitis. 101 metai be M. K. Čiurlionio. Tabu
2012 m. Nr. 10
Ką tik nuaidėjo 100-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo metinės. Skaičių magija primena, kad pasitikęs savo gimimo šimtmetį kūrėjas pateikia paraišką amžinybei, o minint jo mirties šimtmetį patikrinama, ar paraiška priimta. Tapo klasiku? – laukia amžinas gyvenimas. Akivaizdu, kad M. K. Čiurlionis iš amžinųjų menininkų kohortos ir todėl ne mažiau akivaizdu, kad jo kūrybos horizontai plėsis. O kartu turės gilėti ir jo asmenybės pažinimas.
Kas išdrįs pasakyti, kad M. K. Čiurlionis išėjo iš gyvenimo savo valia? Ar girdėjome viešai tariant šiuos žodžius Lietuvoje? Ne, lietuviškasis kultūros kanonas neleidžia peržengti išpuoselėto tabu, todėl jau mokyklos suole paaugliui paaiškinama ir įkalama: „Čiurlionis mirė nuo ūmaus plaučių uždegimo.“ Tiesa, dažniausiai nepaaiškinama, kokiomis sąlygomis tai nutiko.
Šiandien galime pasakyti, kad visą šimtmetį gyvuoja keli tabu, kurių lietuvių kultūra nė nedrįsta paliesti. Jų vardai – Pustelnikas ir Sofija. Galime kalbėti apie daug ką, net apie tris rimtas M. K. Čiurlionio meiles, tačiau Pustelnikas ir Sofija? – nesiartink. Kodėl? Todėl, kad šiukštu, kad viskas aišku. Tarsi „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakose: viską gali liesti, tačiau štai šių durų – ne. Nes anapus… Štai mes ir pažvelkime, kas anapus.
Ką dažniausiai pagalvojame prisiminę ankstyvą M. K. Čiurlionio išėjimą sulaukus vos trisdešimt penkerių? Kad nepasiekė visų kūrybos aukštumų? Žinoma, retas iš mūsų nepasvarsto: išeidamas genijus nepasakė visko, ką norėjo ir ką galėjo pasakyti. Tačiau kodėl taip išėjo, mirė nuo atsitiktinės plaučių ligos, kai gydomas buvo visai nuo kitko? Pagalvojame. Šie klausimai sugaudžia kaip atlaidų varpai ir neatneša jokio atsakymo. Nesumesdami, ką dar galvoti, imame spėlioti ir fantazuoti: esą kokį dar pasaulį būtų mums atskleidęs, kaip dar nustebinęs!
Bet ką gi mes žinome apie M. K. Čiurlionio metus žemėje? Pianistas Rokas Zubovas, ką tik baigęs kurti savo prosenelio vaidmenį vaidybiniame filme „Žvaigždžių sonata“ (režisierius Bobas Mullanas), pripažino, kad mums yra aiškūs „kokie dvidešimt procentų“ M. K. Čiurlionio gyvenimo. O visa kita? Skendi nežinioje.
Deja, nežinioje skendi net ir tie metai, kuriuos mes priskiriame prie tų dvidešimties procentų. Antai paskutinieji M. K. Čiurlionio metai Pustelnike. pernelyg nesigilindami teigiame, kad žinome, kur jis praleido 1910–1911-uosius. Buvo ten, kur jam nutiko tai. Ir viskas. Dievaži, didesnį savęs klaidinimą sunku sugalvoti.
Mes beveik nieko nežinome apie Pustelniką. Nesiaiškiname aplinkybių, kodėl būtent – Pustelnikas. Nenorime galvoti, ar apskritai turėjo būti Pustelnikas. Neklausiame savęs, kas yra toji tuščia vieta, kurioje jis keturiolika mėnesių turėjo nugyventi užrakintas ir kažko laukti.
Pirmiausia, kas seniai krenta į akis: Pustelnikas tapo mirusios meilės vieta. Sofija nuvežė jį ten ir paliko vienišą. Ir metus (net ilgiau!) nelankė, nerodė akių, nerašė laiškų. Atsirado ten tik gavusi paskutinę žinią, atvyko sparčiai, iš Kauno, geležinkeliu. Vadinasi, atstumas nebuvo kliūtis ir negalėjo būti pasiteisinimas.
Supratę šią paprastą ir kartu baisią aplinkybę, nebegalime sustoti, turime pripažinti tuščią ir tariamą mūsų ligšiolinį rūpestį žmogumi ir jo tragedija. Jeigu kultūros sąžinė pabudo, tai ir po šimto metų ieškokime atsakymų į visus klausimus. Tik pagalvokime, kad ir M. K. Čiurlionis žvelgia į mus iš anapus, žiūri ir laukia mūsų drąsos.
Turime liautis kartoję: „Ko norėti iš psichiškai nesveiko žmogaus? Nuklydo kažkur ankstyvą pavasarį, peršalo ir čia pat pasimirė.“ Kas leido mums atimti iš genijaus protą ir teisę sąmoningai pasirinkti gyvenimo pabaigą? Nejaugi iki šiol viskas taip paprasta?
Ne, nebebus paprasta. Šitai galime suprasti toje vietoje, kur genijus baigė savo kelią – Pustelnike, Varšuvos Markų rajone. Tą priemiestį, banguojantį žemaūgiais namais ir mirgantį chaotiška lenkiška reklama, pažįsta daugybė mūsų tautiečių. tūkstančiai lietuvaičių kerta Markus pasukę automobilį Juzefo Pilsudskio traktu Vilniaus link. Dauguma pravažiuoja, pralekia nesidairydami į šalis. Ir beveik niekas nežino, kad raudona šviesoforo akis, kelioms akimirkoms stabdanti automobilių srautą ties triženkliu skaičiumi pažymėtu namu, liudija žalčio žvilgsnį, tikriau – jo kraujo putą. Akis kviečia pasukti į kairę, ten, kur už kelių šimtų metrų žemė tebesaugo vieną didžiausių lietuviško pasaulio mįslių. Ten tebestovi gyvi medžiai, į kurių viršūnes žvelgė pasaulį paliekantis M. K. Čiurlionis.
Stebėtina: ir po šimto metų namas, ilgas vienaukštis pastatas, primenantis provincijos geležinkelio stotį, tebestovi. Kone visai nepasikeitęs. Jeigu kam pavyktų įsigauti į namo vidų, tas pamatytų ilgą koridorių, kurio sienos mena M. K. Čiurlionio šešėlį, rastų kambarį, paskutinę palatą-celę, iš kurios jis išėjo į anapus. Šalia namo tebėra ir ta kalvelė, savotiškas Getsemanės sodas, paskutinioji stotis, kur jis mirtinai sušalo. Visa tai ranka paliečiama.
Tačiau visa tai jau ir nyksta. Vargu ar išgelbės namą memorialinė lietuvių menininkui skirta lenta, pritvirtinta prie frontono. Pastatas, priklausantis moterų vienuolijai, nūnai uždarytas, jo durys ir langai užkalti grotomis. Stovi tarsi apleista provincijos geležinkelio stotis, laukianti paskutinio traukinio. Dabartis atlėks ir sutraiškys tą vaiduoklį. Dar kiek, ir vienuolynas, kuris nuosavybės teisėmis saugo praeities aidą, palydės namą į ateitį. Už jį žadama dosniai atseikėti eurais. Ne, kapitalas pirks ne statinį, o žemę, ant kurios kels betono, stiklo ir metalo džiunglių rojaus kampelį.
Tačiau kita pribloškia dar daugiau. Tuščio ir apleisto pastato savininkės vienuolės, įsikūrusios moderniose patalpose, besimelsdamos kartoja žodžius, kurie pažeidžia mūsų tabu: Pasimelskime už čia žuvusio menininko sielą. Iš kartos į kartą ši atmintis keliauja per maldas.
Daugumos lietuvių paauglystė prabėgo doroje kultūrinėje terpėje, kurioje buvo mokoma, kad M. K. Čiurlionis ir S. Kymantaitė – tai ideali lietuviška pora. Neprilygstama menininkų ir kūrėjų šeima. Šis gražus mokymas kaip saulės spindulys smelkė tarybinę-komunistinę tikrovę ir, dievaži, buvo lengviau augti žinant, kad Lietuvoje, lietuvių kultūros pasaulyje buvo tobulos meilės sala – Konstantinas ir Sofija.
Šio mokymo pradžia – 1960 metai, kai dienos šviesą išvydo ilgai laukta M. K. Čiurlionio žodinė kūryba. Knyga „M. K. Čiurlionis apie muziką ir dailę“ (sudarytoja Valerija Čiurlionytė-Karužienė) padovanojo mums laiškus-išpažinimus Sofijai. Storame, drobele aptrauktame tome alsavo gyvas žmogus, ne vien jo kūryba. Žinoma, už tuos neįkainojamus dokumentus pirmiausia turime dėkoti pačiai Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei. Ji, o ne kas kitas, išeidama į anapilį 1958 metais, nenusinešė į kapą šių meilės liudijimų, adresuotų jai. Rengėsi pati skelbti, tačiau nespėjo.
1973 metais, artėjant M. K. Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms, Vytautas Landsbergis paruošė leidinį „Laiškai Sofijai“, kuriame skelbiami 57 laiškai. Jubiliejaus sūkuryje guviai prisikėlė dėmesys ne tik M. K. Čiurlionio kūrybai, bet ir jo asmeniui, vadinasi, ir jo meilėms. Genijaus laiškai paskutiniajai mylimajai lipo prie skaitytojų širdžių kaip medus. Neilgai trukus išpopuliarėjo ir „Laiškų Sofijai“ vakarai, kurių metu aktoriai skaitydavo tarsi dviejų sielų intymiausius pokalbius.
Žodelis tarsi – neatsitiktinis. Aktorių-meistrų skaitomi Kastuko jausmų pasažai Zoselei būdavo pristatomi kartu su Sofijos žodžiais Konstantinui. Ypač įtaigiai šitai darė Rūta Staliliūnaitė, balso tembru ir šilta tartimi sukurdavusi mistišką dviejų sielų bendrystės atmosferą. Tačiau ji, kaip ir kiti aktoriai (šiandien tai daro Virginija Kochanskytė su Petru Venclovu), gretino skirtingos vertės ir skirtingų žanrų pasažus. Klausytojai, o ypač klausytojos, neleisdavo sau pagalvoti, kad tikro Sofijos balso tariamose sielų sąšaukose nėra. Iš tikrųjų yra tik Konstantino laiškai mylimajai, tačiau nė vieno – Sofijos Konstantinui. Negalėjo būti, nes Sofija sunaikino visus savo laiškus, nepaliko nė vieno, Konstantinui skirto. Tad kas liko? Tai, ką ji rašė apie Konstantiną Felicijai Bortkevičienei, Dobužinskiams ir kitiems, ką paliko liudijimuose ir atsiminimuose. Visa tai, meistriškai įpinant į „Laiškų Sofijai“ audinį, galėjo ir gali sukurti dialogo skambėjimą. Tačiau pats dialogas? Jo nebuvo ir nėra. Konstantino išpažinimų tarsi užteko ir užtenka už abu.
Paskutinieji M. K. Čiurlionio metai Pustelniko gydykloje šaukte šaukiasi teisingumo. Klausimai pilasi kaip iš gausybės rago, tad nuo kurio pradėti?
Pirma: kodėl M. K. Čiurlionis buvo nuvežtas į Pustelniką? Ar jam tikrai reikėjo psichoneurologinio gydymo? Kokios buvo to meto psichiatrinės gydyklos, sanatorijos?
1910 metų vasario 27 dieną Sofija parašė bičiulei Felicijai Bortkevičienei: „Geroji mano <…>. Esu rami, kad įdėjau į gerą vietą – globa labai gera ir pats gydytojas Olechnovičė labai giriamas, ir kaipo žmogus simpatiškas – viena tik, kad brangu, bet viltis yra, tai svarbiausia – skatikai irgi perspektyvoje.“ Laiškas iškalbus: vos keli sakiniai, o žinių daug. Pirmiausia nepaprastai raiškus veiksmažodis „įdėjau“ (laiškas rašytas lietuviškai); labai svarbus ir įsitikinimas, kad vieta gera, kad gydytojas patikimas, labai giriamas. Taip Sofija tikino ne tik draugę, bet ir save, kad pasielgė teisingai. Ir nusiramino. Išsakoma tik viena abejonė: „brangu“. Tačiau netrukus piniginė problema buvo išspręsta (finansinė pagalba atėjo iš bičiulių, draugų ir gerbėjų, prisidėjęs kunigaikštis Liubomirskis).
Taigi keli žodžiai ir mūsų kultūros bendruomenė nurimo visam šimtmečiui! Iš Sofijos teiginių spręsta apie viską – ir ligą, ir ligoninę, ir moralę. Neišranki mūsų vis dar nesubrendusi kultūra. Nes, atidžiau pažvelgus, viskas turi būti labai neaišku.
Pirmas klausimas, į kurį reikėtų atsakyti: kokia buvo to meto psichinių ligų gydymo praktika? XX amžiaus pirmaisiais metais keitėsi iš esmės visas psichikos diagnozavimas, gydymas, požiūris į sąmonę. Sigmundo Freudo neurozių teorija buvo ką tik sukonstruota ir dar netapusi plačia praktika. Antras klausimas: kas buvo privati psichiatrijos gydykla XX amžiaus pradžios Rusijos imperijoje? Juk Pustelnikas – bene pirmoji šio pobūdžio įstaiga valstybėje. (Ne pro šalį prisiminti, kad tik 1907 metais Vladimiras Bechterevas įkūrė prie Petrapilio universiteto pirmąjį Rusijos psichoneurologinį institutą.) Trečias, ir bene svarbiausias klausimas: koks buvo Pustelniko gydyklos licencijavimas, sertifikavimas, diagnozavimo lygis, pagaliau – gydymo praktika? Kas ją kontroliavo? Kokia buvo vidaus tvarka? Ar žinomas nors vienas tikras M. K. Čiurlionio ligos istorijos aprašymas?
Į šiuos klausimus neatsakius, reikėtų daryti išvadą, kad Pustelnikas buvo uždara privati sveikatos verslo įstaiga. „Labai giriamas“ vyriausiasis gydytojas – tai ir įstaigos savininkas.
M. K. Čiurlionis turėjo patirti agresyvaus gydymo praktiką. Brolis Stasys, tuo metu mokęsis Varšuvoje ir nuolat lankęs Konstantiną (dažniausiai sekmadieniais), 1935 metų „Naujojoje Romuvoje“ rašė: „Vasaros metu /1910 m./ buvo laikotarpis, kada jam pasidarė geriau… Jam buvo leista skambinti fortepijonu ir, jam prašant, daktaras sutiko, kad jam būtų duotos pastelės ir popierius, tačiau nustatė tapybos darbui labai trumpą laiką.“ Kiek to laiko davė? Žinia: vos kelias valandas. Toliau Stasys rašo: „M. K. Čiurlionis paslėpdavo gabalėlius dažų ir žvakių ir, visiems sumigus, pradėdavo piešti naktimis. Auštant visus piešinius paslėpdavo už pečiaus. Ligoninės administracija galop patyrė apie jo naktinius darbus, nutarė atimti popierių ir dažus. M. K. Čiurlionis supykęs suplėšė savo piešinius ir, įmetęs pečiun, sudegino.“
Skaitant brolio Stasio liudijimą ir dabar stingsta kraujas. Toks gydymas, žinoma, kėsinosi į žmogaus savigarbą ir orumą. Nenuostabu, kad pacientas „pablogėjo“, jį apėmė apatija. Juk negalėjo žmogus nesuprasti, kad šitaip elgdamasi administracija žalio supratimo neturi, su kuo ji susidūrė. Nes jeigu būtų žinojusi, vargu ar būtų taip elgusis. O gydytojai (nežinia, kiek jų buvo) vargu ar būtų džiovinę kūrėjo sielą atimdami iš jos galimybę džiaugtis kūryba.
Kaip čia nepadarius išvados: M. K. Čiurlionis neturėjo būti šios gydyklos pacientu. O jeigu tapo, turėjo būti išrašytas 1910 metų vasarą, kai kūrybinės jėgos akivaizdžiai atgijo (kokia labdara! – leista kelias valandas muzikuoti ir tapyti). O vis dėlto neišleistas, laikytas toliau. Laikytas iki paskutinės gyvenimo dienos.
Tad kaip nepadarius dar vienos išvados: čia būta ir pinigų klausimo, privačios psichiatrijos reikalo. Kai viskas apmokėta (ar mokama dalimis), visi, kas dalyvauja sandoryje, suinteresuoti tęsti procesą. Artimieji, tarp jų ir žmona, informuojami, kad liga pulsuoja – tai paūmėja, tai atlėgsta.
Šiems gūdiems samprotavimams aidint, pasigirsta dar vienas klausimas, bene baisiausias: ar turėjo Konstantinas kur grįžti?
Žinoma, galime įžvelgti bent kelis variantus, tačiau visi jie netikri. Skubėti į Kauną, pas Sofiją? Žmona su kūdikiu ant rankų ir vos galą su galu besudurianti; be to, nežinia, ar laukia. Vykti į Druskininkus? Ten laukia, bet kokia perspektyva? Pakilus į tokias kūrybos aukštumas? Lieka Varšuva? Ten lauktų grojimo pamokos, blaškymasis, galbūt Bronislava Volman. Petrapilis? Iš jo vos ištrūkta. Vilnius? Jame pernelyg daug lietuviškos visuomeninės veiklos, nuo kurios jis ryžtingai pasitraukęs; o ir jėgų nėra.
Kuo atidžiau žiūri į tuščiuosius Pustelniko metus, tuo didesnė neviltis apima: nebuvo galima nei pasilikti, nei išeiti. O juk prie slenksčio palikta tokia meilė – Sofija!
Kultūros istorija žino daugybę pasakojimų, kaip genialūs menininkai, patekę į depresiją ar panirę į nesėkmių ruožą, šaukiasi artimųjų. Šaukiasi žmonų ir mylimųjų, kurios atskuba ir traukia savo nelaimėlius iš bėdos, apsaugo juos nuo medicinos intervencijų. O kaip M. K. Čiurlionio istorijoje – ar yra bent vienas toks liudijimas? Taip, Petrapilyje šaldamas ir smukdamas į depresiją jis šaukėsi Sofijos, ji atvyko. Tačiau ar šaukėsi į Pustelniką? Nepajėgė šūktelėti nė vieno žodžio, nė vienu laišku? Prie fortepijono sėsti ar tapybos imtis jėgų pakako, o gyvybės balsui – ne?
Konstantinas atvyko į Pustelniką su Sofija, nebuvo nei supančiotas, nei atvežtas apgaule ar kokia kita prievarta. Regis, būta net susitarimo.
Per 1909 metų Kalėdas Sofija parašė į Druskininkus pranešdama, kad juodu su Konstantinu atvyks po švenčių ir ilgesniam laikui (pridurdama, kad Konstantinui reikia poilsio ir aplinkos, kur jis geriausiai jaučiasi). Vadinasi, dar nebuvo minties apie uždarymą į gydyklą. Vadinasi, buvo imtasi vykdyti atsivežtą iš Petrapilio rekomendaciją. Kokia ji buvo?
Imperijos sostinėje, kur ir ištiko neganda, Konstantinas su Sofija gavo audienciją pas psichoneurologijos pažibą – profesorių V. Bechterevą. Šis konstatavo pavojingą organizmo išsekimą, tačiau diagnozės neišrašė, o apsiribojo rekomendacija: reikia reabilitacijos, atsistatymo, poilsio. Į Žemaitiją, Sofijos tėviškę, važiuoti juodu negalėjo, nes uošvis buvo užkėlęs vartus „vagabundui“ žentui. Kita vertus, buvo baugu apkalbų apie neveiksnų vyrą (vien įtarimas psichine liga tuo metu užtraukdavo nešlovę visai šeimai). Vadinasi, atvykta į Druskininkus. Ir Konstantinas išsyk atsigavo… Bet neilgam, nes čia pat kažkas nutiko. (Apie tai turėtų būti kita kalba.) Namai brangūs, tačiau žiemą ankšti, su bado blizginamais langais. Sofija daro naują sprendimą.
Jau Petrapilyje ji buvo patyrusi tikrą siaubą (plėšte išplėšė vyrą iš sumaišties ir kone bado). O juk laukėsi, buvo penktas mėnuo. Kamuojama moteriškų baimių ir rūpesčių, nuolat pervargdama, ji nutarė paklusti gamtai. Nėščioji privalo galvoti nebe apie vyrą, o apie savo kūdikį ir save. Pasvarsčiusi, kas jos laukia, suprato, kad Žemaitijoje, tėviškėje, ji negalės gimdyti, bet ir Druskininkuose – taip pat. Laukti tris mėnesius mažuose kaip kišenė kambarėliuose su didele šeima? Skursti ir ypatingą dėmesį skirti Konstantinui? Tokios naštos ji, be abejo, išsigando. Tad visai natūralu, kad nutarė ieškotis prieglobsčio pas turtingas drauges. O ką su Konstantinu? Ar ne geriausia būtų „padėti“ jį į saugią, globa ir rūpesčiu pasižyminčią vietą? Taip ir turėjo gimti mintis apie Pustelniką.
Ar galėjo Konstantinas viso to nematyti, nesuprasti? Suprato viską. Ir, matyt, pateisino, kad ji jo atžvilgiu elgiasi teisingai. Ko norėt? Tad liko tik stoiškai laukti. Pustelnike. Nesikviesti jos iki pagimdys. Nerašyti laiškų. Žinoma, ir nemelsti laiškų.
Bet kai pirmasis tylos laikotarpis baigėsi ir Sofija pagimdė – kas tada? Danutė gimė gegužės pabaigoje, Minsko gubernijos dvare. Jo niekas nesiruošė paleisti, išrašyti iš gydyklos. Jis išgyveno vasaros atgaivą ir po jos – apatiją. Rudenį Sofija persikėlė gyventi į Kauną.
Buvo vienas nedrąsus kvietimas. 1910 metų lapkričio 5 dieną Konstantinas parašė kelias eilutes, kurias tyrinėtojai, matyt, ir šiandien laiko paskutiniuoju M. K. Čiurlionio sąmonės blykstelėjimu: „Sveikinu Tave, Zose. Kastukas. Galbūt, netrukus pasimatysime. Bučiuoju Danutę.“ Prierašas po Kastukas padarytas brolio Stasio ranka. Ar tai galima vadinti laišku? Atvirlaiškiu? Greičiau šauksmu: Atvyk, atsiliepk pagaliau!
Iš Kauno geležinkeliu iki Varšuvos – ranką ištiesti, nėra nei sienų, nei muitinių. Tačiau Sofija neatvažiavo.
Žinoma, ir po lapkričio M. K. Čiurlionio sąmonė neaptemo. Šviesos spindulį liudija savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Žinia nušvito artėjant šv. Velykoms.
Tačiau buvo ir kita, dar didesnė žinia – prieš pat šv. Kalėdas. Tada iš Pustelniko į Druskininkus buvo parašytas ilgas mūsų kultūros kolei kas ignoruotas laiškas, apie kurį iki pastarųjų metų nekalbėta, tarsi nežinota apie jo egzistavimą. Laiško savo prisiminimuose nemini nei broliai, nei seserys. O jo reikšmė milžiniška, kone iš esmės keičianti visą M. K. Čiurlionio sąmonės ligos istoriją. Šiuo metu dokumentas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje (VUB RS F153–1628).
„Šventėms neatvažiuosime, bet dėl to nebijokit, nes atvažiuosim truputėlį vėliau, o vis tiek pasimatysime ir bus visur garsiau ir vis garsiau, ir net labai garsu. O vėliau tai jau visai kas kita, pasipasakosim įvairių dalykų ir džiaugsimės, ir juoksimės“, – rašo M. K. Čiurlionis į namus per 1910 metų šv. Kalėdas. Šį laišką galėjome pamatyti Liudvikos Pociūnienės dokumentinio serialo „Čiurlionio kodas“ devintoje serijoje (2008). Filmo kūrėja, spėliodama, kodėl jis nebuvo viešinamas sovietmečiu, padarė prielaidą, kad laiškas pradedamas Jėzaus Kristaus pagarbinimu, o to ateistinė sistema negalėjo leisti. Vargu. Nes tiek tuomet, tiek dabar ne vienas ir ne du M. K. Čiurlionio laiškai skelbiami kupiūruoti. Pagaliau ir ką tik pateikta citata – ji paimta iš V. Landsbergio 2011 metais naujai išleistos „Laiškų Sofijai“ knygos. Čia laiško ištrauka pateikiama be Jėzaus Kristaus vardo.
Bet svarbiausia, kad naujausias „Laiškų Sofijai“ leidimas išėjo su 1910 metų kalėdinio laiško dalimi (vis dar neskelbiant viso dokumento!), kad ir labai nedidele (tarsi, po šimtmečio atradus laišką, turima reikalo ne su atradimu, o su seniai apyvartoje esančiu tekstu). Bet vis dėlto svarbiausia, kad pagaliau jis yra – įstabusis laiškas. Jo tonas, jo stilistika – kažkas neįprasto. Egzistencijos giesmė.
M. K. Čiurlionis jau pačioje laiško pradžioje imasi fejeriško, karnavalinio tono: „Tebūnie pagarbintas Jėzus Kristus.“ Garbinti Jį kviečiama visa Čiurlionių šeimyna: „Senas jaunas didelis mažas liesas trumpas grubus senas stiprus ligotas neįgalintis kurčias aklas nebylys kvailys išmintingas gudrus durnius mažakalbis ir… padorus ir smirdintis nuskurdėlis…“ Ieškant neadekvatumo tikrovei ženklų, tokį pasažą galima pavadinti ir liguistos fantazijos vaisiumi. Tačiau! Tarytum žmogus, visus metus nebendravęs su pasauliu, su savo brangiausiais žmonėmis, turėtų prabilti kaip sausas racionalistas ar buhalteris. Be to, ar Konstantinas negalėjo numanyti, kad laiškas sukels namiškių tarpe šoką? Todėl juokiasi ir net šaiposi, o juokas – tai tikriausias sveikatos požymis.
Tiesa, rašo jis ir apie labai praktiškus dalykus: apie tai, kad tėvui siunčia pinigų stogui, kad rūpi jam galimi brolio Petro mokslai Petrapilio konservatorijoje, o svarbiausia – visos šeimos sveikata ir mamos dantys, kuriuos bemat reikia taisyti pas Gimbutaitę, Vilniuje. Jis tarsi šaukte šaukia: Aš gyvas ir sveikas, nė nemanykite kitaip! O kad atrodytų dar sveikesnis, prabyla apie karvę, kuri labai svarbi ūkiui ir reikalinga žmogui, nes pats Nietzsche taip sakęs; žinoma, naudingas gyvulys brangus, jo kaina svyruojanti nuo 80 iki 150 rublių, tačiau… Tačiau reikia!
Žodžiu, laiškas alsuoja džiaugsmu ir aistra gyventi. Galbūt paskutine Konstantino aistra.
Visa, kas svarbiausia gyvenime, nustatoma gyvybės dėsnių. Devynių mėnesių ciklas, būtinas žmogui užsimegzti ir gimti, yra pamatinis laiko vienetas. M. K. Čiurlionis kelis kartus patyrė devynių mėnesių diktatą. Pirmą kartą tai nutiko Leipcige, kur jis per devynis mėnesius išskleidė antrą savos kūrybos sparną – būdamas kompozitorius, tapo ir dailininku. Kitą kartą, kai išgyveno meilę Sofijai: atidžiai paskaičiavę dienas, kurias juodu praleido kartu, visai įmanoma, kad suskaičiuotume devynis mėnesius. Ir pagaliau devyni mėnesiai, skirti dukrai Danutei ateiti į pasaulį. Skirti paskutiniam jo kūno stebuklui, kurio jis nebepamatė.
Meilė paskutinei savo mūzai buvo jam tikrų tikriausias likimo iššūkis. Meilė privertė jį pažvelgti į prarają. Tačiau kai labai atidžiai įsižiūri į prarają, ši pažvelgia į tave. Taip pasakė mėgstamas jo filosofas.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis išėjo sušalti nuaidėjus Verbų sekmadienio varpams, prasidėjus Didžiajai savaitei.
Išėjo supratęs, kad išgėrė visą jam skirtą kartybių taurę ir nebeliko nė lašo.
2012 m. rugsėjis
Stepas Eitminavičius. Ėjimas per Uteną Basanavičiaus gatve
2012 m. Nr. 8–9
Pirmas stabtelėjimas: esame prie pašto stoties komplekso – prie seniausių mūsų mūrinių pastatų (1830–1835). Pirmiausia atidžiai apsižvalgykime. Eisime Jono Basanavičiaus gatve, arba Sankt Peterburgo–Varšuvos traktu. Šalia Rapolo Šaltenio pagrindinė mokykla (labiau žinoma kaip 2-oji vidurinė mokykla). Iškart prisimename mokytoją, rašytoją Rapolą Šaltenį, kuris čia dirbo, prisimename rašytojus Saulių Šaltenį, Ireną Gansiniauskaitę, Vytautą Račicką, Reginą Katinaitę-Lumpickienę, Alvydą Katiną, kurie čia mokėsi. Dabar belieka žvilgtelti į Molėtų gatvę – jei pamirštume kokį faktą, užbėgtume pas Danguolę Jonaitienę pasiklausti, nes ji viską ar beveik viską apie Utenos istoriją žino.
Nusišypsokime ir įsivaizduokime: iš 1843 metų tolumos pamatytume Honore de Balzacą, važiuojantį į Peterburgą pas savo mylimąją Eveliną Hanską, iš 1858-ųjų – keliaujantį Antaną Baranauską, 1893 m. Utena mums parodytų dailininką Ilją Repiną. Dabar senajame pašte – dailės mokykla, o jos direktorius Jonas Pleckevičius, parašęs knygų apie traktą, – patikimas gidas.
Maloni staigmena: nuo senojo iki naujojo pašto Utena pasipuošusi skulptūromis, skirtomis trakto istorijai prisiminti. Pavaikštinėkime… Kęstučio Musteikio skulptūra „Atrask savo laimę“, o ten Jono Šimonėlio „Atgimimas“… Kas atsitiko? Supratau – jūs vos neišsitiesėt! Taip, užkliuvote už senojo trakto laikų dekoro elementais išmargintos šaligatvio juostos – Kazio Venclovo „Kelio“.
Antras stabtelėjimas prie Maironio gatvės: ant kalvos Utenos kolegija ir gražusis klevas (rašau įvardžiuotine forma, nes pažįstu daug romantiškų uteniškių, kuriems jis labai svarbus). Kolegija, klevas… Jūs nekantriai imate klausinėti, kaip atsirado įdomi akmenų kompozicija. Tiesą pasakius, ne kompozicija, o avangardinė Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Vaivorykštė“. Jums nematant išsitraukiau iš kišenės lapelį ir dabar drąsiau galiu aiškinti: sveria per 3 tonas, prilaikoma 4,5 t metalo stipinų. Suskaičiuokime, kiek akmenų suverta. Gal 84. Tai mūsų regiono bendruomenės fondo dovana miestui. Akmenis suvežė iš įvairių rajono kaimų – taip išlaikoma bendrumo idėja.
Pažiūrėkit: kol rimtų rimčiausiai kalbu, kelios viešnios atsiskyrė, perėjo gatvę ir nusileidusios prie upės ėmė klykauti. Jos pamatė neįprastą skulptūrą – Arvydo Ališankos „Belaukiant kelionės“. Mat į akmenį galima įlįsti ir medituoti. Man labai patinka dar vienas tokio stiliaus kūrinys – Henriko Orakausko „(Iš)keliaujantis rugių laukas“, bet dabar skulptūra Utenio aikštėje. Savarankiškai nueisite… Įsižiūrėkite į tuos du pastatus – bet apie juos vėliau.
Trečias stabtelėjimas prie visai netoli esančio Boleslovo Plungės paminklo Jonui Basanavičiui (1934). Prisimenu: ir anoje epochoje ne vienas menininkas, atvykęs pas mus koncertuoti ar susitikti su gerbėjais, gautas gėles padėdavo būtent prie šio paminklo. Dėmesio – dabar apie tuos du pastatus. Vienas – Maironio gatvėje įsikūrusi Antano ir Motiejaus Miškinių biblioteka: moderni, bene gražiausia Lietuvoje. O kokių renginių čia būna – nemanau, kad prastesnių nei Vilniuje. Bet kol aš taip aikčioju, jūs imate klausinėti apie bibliotekos kaimyną – Šaulių namus. Priminsiu kelias istorijas, kurių patikimumą įvairiai tikrinamės. Ne vienas, mintimis sugrįždamas į savo jaunystę, atsidusdavo prisiminęs pasimatymų vietą prie Smetonos ąžuolo. Taip, ąžuolas tikrai auga ir labai gražus. Bet… ne visi tiki, kad pasodino Prezidentas. Vytautas Petronis tvirtina, kad tikrai atsimena, jog sodino Jo Ekscelencija. Šį faktą patvirtina ir Danguolė Jonaitienė (jai tada buvo aštuoneri). Istorikai abejoja: taip, anų metų spauda rašė, kad Prezidentas buvo Utenoje, bet apie ąžuoliuko sodinimą nutyli. Kitas faktas, kuris mane domino, – kurioj mūsų miesto vietoj 1941 m. sausį kalbėjo Salomėja Nėris. Remiuosi Antano Venclovos knyga „Jaunystės atradimas“: „Lietuvių liaudis savo poetę iškėlė kandidate į deputatus, renkant TSRS Aukščiausiosios Tarybos Sąjungos Tarybą. Iš to laiko man liko atsiminimas, kaip mudu su Nėrim 1941 m. sausio pradžioje dalyvavome rinkiminiame mitinge Utenoje.“ Mokytojas Vytautas Petronis: „Iš Šaulių namų balkono kalbėjo, atsimenu, man krito į akis jos nedidelis ūgis; kai buvo kažkas giedama – himnas ar „Internacionalas“, vienas žmogus iškėlė kumštį…“ Kai susiduriame su praeities faktų tikroviškumu ar interpretacijos pagrįstumu, visada apsidžiaugiu, kad rašytojui atsiveria meninės tikrovės platumos (vos nepasakiau „lankos“). Įsivaizduoju: ateity dar bus parašyta daug grožinių kūrinių, dramatišku žvilgsniu aprėpsiančių: Jonas Basanavičius, Antanas Smetona ir Salomėja Nėris. Aš, deja, neparašyčiau – nesugebėčiau.
Ketvirtas stabtelėjimas: kairėje – Aušros gatvė, dešinėje – knygynas. Jei pasuktume į dešinę, šiek tiek aplinkiniu keliu patektume ir į Utenio aikštę. Kam šis nukrypimas? Pasiteisinu: vis įsivaizduoju, kad pro šitą knygyną į savo Nemeikščių kaimą galėjo eiti Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dar įsivaizduoju: galėjo eiti drauge su į svečius atvykusiu Vytautu Mačerniu. Prisimenu Viktorijos Daujotytės atodūsį: Jono Juškaičio rinkinį „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ įsigijo Utenoje, dar nežinodama, kad pirko „knygyne toj pačioj gatvėj, kuria kadaise vaikščiojo būsimasis Nyka-Niliūnas…“ Aš jums parodysiu Jono Juškaičio knygą – turiu striukės kišenėje. Dabar neprisimenu, kodėl man, studentui, buvo toks svarbus eilėraštis „Vienintelis laikas“. Tiesą pasakius, aš labiau įsivaizduoju poetą einantį namo kitu keliu – pro bažnyčią. Dėl to anksčiau ir minėjau Utenio aikštę. Ak, kokių gražių renginių ten vyksta! Kartą vietiniai kūrėjai pakvietė uteniškius į aikštę ir mes atsidūrėme XIX a. mūsų valsčiaus turguje. Tai buvo neįprastas, įspūdingas spektaklis – aukštaičių tarme atgijo įdomiausios istorijos. O personažai personažai: armonikų pardavėjas, turgaus prižiūrėtojas, kaltūnas, žandaras, fokusininkas, knygnešys, strižennaja, samdomi bernai, vaikų suieškotoja, vagišiai, čigonai, vaikai… Kas to reginio nematė, gali skaityti, vartyti leidinį „XIX a. Utenos valsčiaus turgus. Riedėjo dardėjo diližanai…“
Bet atsiprašau: labai užsiplepėjau, o norėjau pasakoti apie Nyką-Niliūną.
Teismo diena. Pro dvaro
Vartus aš ateinu į Uteną. Už upės,
Įkalniui, mane pasiveja bažnyčios
Frontono Mykolas Archangelas.
Ak, Utenio aikštė neįeina į mūsų ekskursijos maršrutą. Bet ji verta nedidelio lanksto.
Įsižiūrėkite į bažnyčią, į garsiausio mūsų krašte kryždirbio Antano Deveikio arkangelą Mykolą. Taip, taip, jau pažįstate iš Nykos-Niliūno eilėraščių. Kur tas kelias, kuriuo galėjo eiti poetas? Parodysiu. O ar galėjo juo pėdinti ar dviračiu lėkti Vytautas Račickas? Manau, kad taip. Galime paskambinti jam – tikrai papasakos.
Penktas stabtelėjimas senosiose kapinėse: čia palaidotas Rapolas Šaltenis, Konstantinas Jasiukaitis, Alfonso Nykos-Niliūno artimieji. Priėjome prie Karolinos Praniauskaitės, pirmosios Lietuvos poetės, menamo kapo. Menamo? Gal ir ne, nes grupė žmonių labai kruopščiai tyrė, kur yra poetės palaidojimo vieta. Unikali giminė: Antanas Baranauskas, Antanas Vienuolis, Rapolas Šaltenis. Manau, būtent Rapolas Šaltenis atskleidė mums dramatišką „Anykščių šilelio“ autoriaus likimą. Kiek žmonių skaitė ar klausėsi pasakojimų apie Antano Baranausko ir Karolinos Praniauskaitės gražiuosius išgyvenimus mąstant apie vienas kitą… Bet mūsų laukia Jono Basanavičiaus gatvė.
Sugrįžus į ketvirtą stabtelėjimą: vakare Aušros gatve prieikite Dauniškio ežerą. Suprasite: nereikia važiuoti į jokius užsienius, nes ir Utenoje yra muzikinis šviečiantis fontanas. Įsivaizduoju: kiek eilėraščių gims išgyvenant tas pakylėtas akimirkas stebint formų, spalvų žaismą – visa primena pilis, kalnus, vėduokles… Prie Dauniškio ežero – kultūros centras. Kuo jis savitas? Vyksta liaudiškos muzikos ir tautinių šokių festivalis „Ežerų sietuva“, Lietuvos kaimo kapelų ir liaudies muzikantų šventė „Linksmoji armonika“, trys kolektyvai pripažinti Lietuvoje geriausiais ir apdovanoti „Aukso paukštės“ skulptūrėlėmis: lėlių teatras „Zuikis puikis“, vaikų ir jaunimo šokių ir dainų ansamblis „Vieversa“, „Žaliaduonių“ teatras. O juk dar yra muzikos mokykla – kiek gražių švenčių ten suorganizuojama… O garsioji tarptautinė poezijos šventė… O literatų klubo „Verdenė“ renginiai… Jums įdomu, kiek Utenoje leidžiama laikraščių? Keturi (vienas jų reklaminis), dar kartais pasirodo kraštiečių laikraštis „Indraja“. Girdėjote, kad yra net trys leidyklos? Taip, patvirtinu. Girdėjote, kad net savo radijo stotį turime? Irgi patvirtinu – laidas mūsų miestui ir apylinkėms transliuoja „Utenos Indros“ radijo stotis „IR“. Noriu pasigirti, kad esame išleidę „Utenos krašto enciklopediją“.
Šeštas stabtelėjimas: kairėje Užpalių gatvė. Nors ir aplinkiniu keliu, bet pavažiavę ja, o paskui pasukę kairėn, surastumėte kelią į Vyžuonas. Būtinai apsilankykite Vyžuonėlių dvare. Nustebsite, kokių žmonių jame gyventa. 1879 m. šios žemės už karinius nuopelnus buvo dovanotos Vladimirui Veriovkinui. Iki šiol sklinda legendos, kad savo žirgui, jį išgelbėjusiam kare, pastatė paminklą. Sūnus buvo Kauno, Vilniaus gubernatoriumi. Dukra Mariana Veriovkina – žymi dailininkė. Laima Laučkaitė monografiją apie ją labai gražiai pavadino: „Ekspresionizmo raitelė“. Mariana ne vieną vasarą yra praleidusi būtent Vyžuonėlių dvare. Išlikęs ir namas, vadintas „dailininkės ateljė“. Esu įsidėmėjęs vieną laiško tėvui sakinį: „Bauginantis dangus, nepaprasta visos gamtos tyla, kontūrų ryškumas tarsi beorėje erdvėje, ir virš viso šito – akinantis žaibas.“ Prisimenu: stoviu tenai ant tilto per Vyžuoną ir skaitau Nijolę Miliauskaitę. Dirglus oras, dirgli poezija, aš taip pat labai dirglus. Pro šalį pravažiuoja traktorius, vairuotojas vis atsigręžia, vis pasižiūri lyg išsigandęs; grįžta, vėl spokso – pabėgau. Bet tas įspūdis liko: man regis, būtent tada labiausiai atsivėrė Nijolės eilėraščiai. Akinamas žaibas.
Taigi neužmirškite nuvažiuoti į Vyžuonas, pastovėti prie Broniaus Radzevičiaus ir Antano Masionio kapų, patylėti Rašytojų kalnelyje, aplankyti Algirdo Indrašiaus sodybos-muziejaus.
O jei Užpalių gatve vyksite tiesiai, pamatysite Sudeikius. Bažnyčios šventoriuje palaidotas poetas („Leiskit į Tėvynę“ autorius), labai įdomi asmenybė – Juozas Šnapštys-Margalis. Vėl įsivaizduoju: ateity apie jį bus parašyta įdomių knygų. Galbūt jūsų vaikai tai padarys…
Paskutinis stabtelėjimas: esame prie turgaus; norėjau apibendrinti ekskursiją būtent čia. Jeigu važiuosite tiesiai, tai už Daugailių sukite į dešinę ir atrasite Juknėnus, o ten – Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinę-etnografinę sodybą. O gal jūs kada nors tapsite Antano Miškinio literatūrinės premijos laureatais?
Jeigu namo, į Vilnių, grįšite per Kauną, Leliūnuose užsukite į Vytauto Valiušio keramikos muziejų – jis toks vienintelis visose Baltijos šalyse, įtrauktas į Europos keramikos muziejų katalogą. Namo nevažiuosite, nes norite prie Dauniškio ežero pasigrožėti muzikiniu šviečiančiu fontanu? Išmintingai sugalvojote, tiktai kelionėje po mūsų kraštą nušvitusius savo kūrinius palikite Utenai. Ir dar: suskaičiuokite gražiajame Vyžuonos parke esančius tiltus. Jei nesuklysite, laukia prizas.
Kur aš gyvenu? Kitoje pusėje, prie Utenėlės. Stebiu ją iš savo balkono, pasišneku ir susišneku. Jau labai seniai supratau, kad upelė leidžia man kalbėtis su Broniumi Radzevičiumi – mat Utenėlė įteka į Vyžuoną, o Vyžuona teka per „Priešaušrio vieškelių“ autoriaus žemę. Man gera gyventi šiame mieste. Visiškai patenkina tai, kas šalia manęs, aplink mane vyksta, – svarbiausia, kad tai netrukdo buvimui savy. O netrukdo. Turiu daug laiko mąstyti.
Laura Sintija Černiauskaitė. Apie gražiąsias dulkes ir Valentinos eketę
2012 m. Nr. 7
Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse
Kaimelis, kuriame užaugo mano mama, yra ūksminga, nuo viso pasaulio pasislėpusi vieta Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Vieta ant ribos, „tarp“, tarytum ir niekieno. Taip atrodo dabar, kai ji merdėja, kai mano vaikystės žaidimų pievas kasmet vis labiau užželia pikti krūmokšniai; gamta ten trykšte trykšta, tikras gaivalas, pakelėse rieda kuplėjantys alksnių rutuliai, nenorintys nieko žinot apie žmogų; žalčiai ir angys, vienintelės nuodingos Lietuvos gyvatės, saulėtą dieną įžūliai šildosi kelio viduryje – nebaisus jiems retas praeivis, ratuotas ar pėsčias, jos čia karaliauja. Žemė čia aptaki, apvalainom vilnim banguojanti, – nieko aštraus, jokių smailių kampų ar tiesių linijų, – tingi ir vaisinga, bet vaisiai jos laukiniai. Ežerai susijungia slaptais upelių kiaušintakiais, vienas jų – tai užsimerkianti, lelijų valktim užsitraukianti Gaidės ežero, kuriame išmokau plaukti, akis… Mingantis, pelkėn grimztantis kraštas, į jį vienąkart per metus atvažiuojame ir prikeliame merdėjantį senelių namą savo žingsniais, savo šūksniais.
Prieš keturiasdešimt metų čia virė gyvenimas. Mama ir teta kasryt vieškeliu žygiuodavo devynis kilometrus į Rimšės vidurinę. Iš Vilniaus atvykdavo studentai praktikantai (mama gyrėsi, kad vienas ją įsimylėjo – koks įvykis!), veikė biblioteka ir paštas kitame trobos gale, krautuvė, medicinos punktas ir siuvykla, aštuonmetė mokykla, o į kultūros namus už kapinių kalnelio atveždavo kiną. Po kino išnešdavo kėdes ir prasidėdavo šokiai, geltona tarsi avilys bažnytėlė išplėtusi akis žiūrėdavo į besilinksminantį komjaunimą.
Mano močiutė buvo bibliotekininkė. Atsimenu tą kaimo bibliotekos – saulėtų dulkių sklidino kambario kvapą – įkaitusios medienos, karštų dulkių kvapą, nuo kurio man sukildavo keistas dusulys. Gražiųjų dulkių ten buvo daugiau negu knygų, būtent jas, tyliai spindinčias, ir atsimenu… Knygų – ne. Galbūt dar nemokėjau skaityti? Dar mane, miesto vaiką, labai stebino rudų koklių krosnis kampe. Kam bibliotekoje krosnis? – patyliukais stebėdavausi, bet močiutei nieko nesakiau. Giliai atmintyje saugau dėžutę su tuo bibliotekos kvapu, kurio ilgiuosi ir kurio bijau, todėl greičiausiai niekada jos neatvošiu… Panašiai išsigandau ir kito kvapo – kaimo verandos su džiovintų obuolių skiltelėmis, raukšlėtomis lyg mumifikuotų kūdikių pirščiukai, kuris netikėtai šoktelėjo į šnerves nuo dukters parneštų violetinių gėlyčių…
Mano liūdnoji močiutė; jos suknelės, bjaurūs latviški kvepalai, kaštoninių kasų barankos nuotraukoje, kur ji dar šypsosi vogčia svajodama apie išsikvėpinusį vokiečių kareivį, Zarasuose pagyrusį jos plaukus… Jos kantrus, lėtas, debesiškas yrimasis per kambarius: iš valgomojo į viralinę, iš viralinės – į valgomąjį… Arba, kaip ji šeštadieniais laistydavo savo kaktusus – nesu mačiusi nieko lėtesnio. Mano mama, jos dukra, buvo greita ir triukšminga, ugninė, kandanti. Močiutė, priešingai, traukėsi nuo visko, kas ją žeidė, kaip debesies garas, kol vėl atsirasdavo kitoje vietoje…
Keista, neatsimenu jos tarp knygų. Bet gerai atsimenu plikas, kone iki alkūnių kiaulienos faršu aplipusias rankas, kai pasidūsaudama lipdydavo pietums kotletus. Atsimenu, kaip, kai visai suseno ir užmiršo kas esanti, išnešta į kiemą kalbino ant tvarto nutūpusį gandrą: „Gandreli, nors tu dar nenuskrisk, pabūk su manimi.“ Argi su mumis jai buvo taip blogai?.. Nieko ji jau nebepažino. Į mane dėbsodavo nemirksėdama išplaukusiom kūdikio akim, net ir skruostai jos buvo apaugę švelniu pūkeliu, tarsi kūdikio.
Kodėl čia tiek atsimenu močiutę?
Todėl, kad dabar, kai jos seniai nebėra, bet užklydusi į mano sapnus ji šypsosi ir sukasi slaptuose sūkuriuose lyg laiminanti rožė, o jos plaukai jaunatviškai palaidi, ji kažką nebyliai man sako. Visa esybe, kaip niekada nėra sakiusi gyvenime. Skaitau Vaičiulaitį, skaitau jo „Šiaurietę“, „Kur bakūžė samanota“, „Tarp šieno pradalgių“, „Ežerus“, pagaliau skaitau „Valentiną“ ir randu ten mažytes, vos matomas savo močiutės pėdeles, jos tylius širdies takelius, jos mergaitiškas viltis ir kartų moterystės nusivylimą, taip subtiliai ir jautriai pagautus rašytojo, kad net stebiesi: iš kur jis žino, kaip būna moteriai?..
Taip ir prisikelia mano močiutė. Tarsi būtų rašoma apie ją, tarsi Antanas Vaičiulaitis būtų gyvenęs netoliese, gal net ją pažinojęs. Šitaip ima ir „suveikia“ didžioji literatūra – nuo jos iki manęs nusitiesia slaptas takelis, ir juo eini, skaitai ir eini, iš tiesų eidamas tik gilyn į save.
Kartu su Valentina klaidžiodama po pirmapradį jos rojų, nutapytą taip impresionistiškai, kad net kaip dailėje gali justi jo sandarą – virpančius šviesos taškus, – tame šviesos ir gyvybės virpėjime kažkaip pagauni, kad Valentinos likimas jau nulemtas. Tai kol kas žino tik autorius. Jos likimas glūdi ir laukia kaip juoda eketė tamsoje, kurią Valentina nejučia peršoko vieną žiemos vakarą, su pačiūžomis skriedama iš vienuolyno. Studentas Antanas per silpnas, kad tą likimą pakeistų. Romanas apie pirmąją meilę virsta fatališka jaunos merginos gyvenimo istorija, kurios pasakotojas sumažėja ir nutolsta, nes ne jis čia svarbiausias.
Tiesą sakant, kodėl Valentinai reikia mirti? Vėlesnioji literatūra gal net būtų palikusi ją gyvą, ir dramos krūvis nuo ankstyvos, tragiškos mirties persikeltų, pavyzdžiui, į tylų, iki galo neišsiaiškintą išsiskyrimą su Antanu ir „kruviną vedybinio gyvenimo auką“ su inžinieriumi. Kad viskas būtų „kaip gyvenime“…
Atsimenu kito didelio mūsų rašytojo Broniaus Radzevičiaus veikėjos, paprastos kaimo moters, žodžius, išsprūdusius su atsidūsėjimu: „Gyvenimas gražus, tik skausmo daug.“ Kokie mįslingi, apgaulingai paprasti žodžiai. Prie jų vis norisi grįžti…
Gyvenimas – gražus? Iš kur žiūrint? Kieno? Mano ar jūsų? Kaip jį suimti ir apžiūrėti? Gražus gali būti peizažas, žmogus, pagaliau – graži muzika… Bet gyvenimas? Taigi gyvenimas gražus, kai gali jį apmąstyti ir pamatyti iš platesnės perspektyvos, kai sugebi įjungti savo filosofines, religines, pagaliau – kūrybines, estetines galias. Kad patirtum gyvenimą kaip grožį, turi stengtis. Kaip kančią jį patiri savaime. Kasdienybėje išgyvename nesibaigiantį kūno ir dvasios diskomfortą, nuolatinį ko nors trūkumą, nepakankamumą. Mūsų kūnas reikalauja taip daug, jis nuolat nepatenkintas ir ko nors stokoja: čia jis alkanas, čia kenčia skausmą, čia jį degina energijos perteklius, nerimas, aistros, čia sukausto nuovargis, stuporas, liga. Daugybę dienos veiksmų mes atliekame tik kūnui patenkinti, apmalšinti. Jeigu neturėtume kūno, nepatirtume ne tik fizinio, bet turbūt ir dvasinio skausmo. Bet tada nepatirtume ir šito gražaus gyvenimo.
Visas didysis menas balansuoja tarp grožio ir skausmo. Vėl: tarsi nieko nauja. Bet tikrovėje nieko daugiau ir nėra, nieko gudresnio už šias dvi mūsų būtį įrėminančias ribas ir neišrasi. Užčiuopiu šią tiesą skaitydama ir Vaičiulaitį, ir Radzevičių, ir kitus artimus, sau įdomius, dvasią maitinančius autorius. Pagaliau ir pati rašydama (ir gyvendama) balansuoju, tyčia ar netyčia, tarp tų dviejų polių.
Šis pavasaris atėmė iš mūsų net du kultūros žmones, iš pirmo žvilgsnio – skirtingus kaip diena ir naktis. Kaip tikras poetas maištininkas Poezijos pavasarį savo mirtimi „atidarė“ Tomas Arūnas Rudokas. Netrukus panašiai pribloškė ir visų Rašytojų sąjungos leidyklos autorių pažįstamas dailininkas Romas Orantas, gerai žinojęs, kas yra gyvenimo dugnas, daugeliui padėjęs nuo jo atsispirti ir vėl atgauti žmogaus pavidalą. Turime jo nuotrauką, kur jis per vaikų šventę salėje stovi įsimaišęs tarp kitų ir švelniu rankos judesiu lyg ikonoje prilaiko širdį. Iš kur tas judesys, kaip prasiplėšė iš jo esybės, kodėl toks?.. Dabar pagalvoju – gal skaudėdavo jam tą širdį… Bet veide – jokių skausmo pėdsakų, tik švytėjimas. Bent jau toje mūsų nuotraukoje.
Tomas Arūnas ir Romas Orantas. Abu gyveno, balansavo tarp grožio ir skausmo, abu paliko gausybę tokių skirtingų pėdsakų. Abiem staiga sustojo širdis…
Tomo Arūno beveik nepažinojau, tik vyras vis parnešdavo nuo jo linkėjimų. Sužinojęs, kad susilaukėme sūnaus, iš džiaugsmo „Metų“ redakcijoj šokinėjo kaip pašėlęs. Skaitėme vienas kitą; tikrovėje jis mane, turbūt kaip ir daugelį, baugino. Tačiau saulėtą Motinos dienos rytą atsitiktinai susitikę Kosciuškos gatvėje prašnekome lyg seni pažįstami. Iš karto Tomo Arūno net nepažinau, atrodė ramus, pašviesėjęs… Skubėjau gatve žemyn į mišias, jis kilo Petro ir Povilo link. Nė vienas negalėjome žinoti, kad už savaitės gulės ten pašarvotas, su lyg per jėgą į rankas įspraustu rožantėliu, o jo amžinąjį miegą sergės išsiviepęs medžiaginis klounas.
– Ar perduoda tau mano linkėjimus? – paklausė Tomas Arūnas.
Patikinau, kad perduoda, padėkojau.
– O kaip laikosi tas?.. – ir jis dviem pirštais pavaizdavo mažytį kelių centimetrų žmogeliuką, turėdamas galvoje mūsų Simoną.
Juokdamasi parodžiau jam rankomis tikrąjį sūnaus dydį, o dydis nemažas.
Tomas Arūnas džiugiai rudokiškai nusikeikė.
Į klausimą, kaip gyvena, jis reikšmingai linktelėjo: „Rašau, rašau…“ Pasisakė, kad balandžio dvidešimt aštuntosios „Litmenyje“ publikuoti jo eilėraščiai. Taip ir išsiskyrėme, nuėjome savo keliais. Po savaitės sužinojau, kad mirė. Gyvenimas gražus, tik skausmo daug!..
Baigdama noriu dar pasakyti, kad be galo branginu tuos slaptus ir atvirus takelius, kuriais vaikščiodami netikėtai ar numatydami susitinkame su gyvaisiais ir mirusiais savo (su mirusiais, kurių pamažu daugėja). Ir nebetenka reikšmės – šiapus jie ar anapus, žiūri tau į veidą ar kalba iš knygų, iš nuotraukų, radijo įrašų; tikrovėje ar vaizduotėje, iš atminties tolimų kambarių; visi tie takeliai tikri ir esantys, virpantys gyvu ryšiu.
Tiesiog dėkoji, kad esi, ir kad patiri kitus – esančius.
2012 m. birželio 21 d.
Marcelijus Martinaitis. Apie Maironį, kurio nėra knygose
2012 m. Nr. 5–6
Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos. Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta, mat paskelbti Maironio metai, jo kūryba visiems ir visur reikalinga, tikriausiai ją skaito, mokosi mintinai ir pan. Juk tie metai svarbus mūsų kultūros įvykis.
Deja, jam turėjau pasakyti, kad aš pajuokavau, todėl labai atsiprašau. Juk poeto kūryba, ypač poezija, jau visa išpirkta gana seniai – gal prieš 15–20 metų, kada, atgavus Nepriklausomybę, dar buvo leidžiami poeto kūriniai. Jeigu gerai prisimenu, Maironio kūrybos leidyba nutrūksta maždaug 1995 metais, per atgautos Nepriklausomybės laikotarpį išleidus tik vieną kitą jo kūrybos knygą. Čia nekalbu, kiek buvo išleista mokyklų bibliotekoms skirtų „Mokinio skaitinių“.
Tuo tarpu per visą sovietmetį išleista apie trisdešimt įvairaus pobūdžio knygų knygelių, atitinkamai parengtų, cenzūruotų, „redaguotų“, „idėjiškai“ apdorotų, o vis dėlto Maironio eilėraščių. Tų knygelių, gerokai suskaitytų, gali ir šiandien rasti bibliotekose ar tarp kokio nors vyresnio inteligento knygų. Jomis naudosimės ir dabar, rengdami Maironio metų paminėjimus.
Taigi, skaitykit jas, lietuviai patriotai, giedokite, mokykitės iš jų mylėti Lietuvą tėvynę. Vienas kultūros ministras sakė: kam leisti naujas knygas, skaitykite senas, jų pakankamai išleista! Štai iš kokių knygų lietuviai įvairiom patriotinėm progom šiandien priversti giedoti ir deklamuoti Maironį!
Vienas pagyvenęs pažįstamas, paklaustas, iš kur jis moka tiek Maironio eilėraščių, juos gieda, atsakė: iš galvos, t. y. iš atminties, iš klausos, ką įvairiom progom buvo girdėjęs nuo vaikystės, pokario metais. Tik pačių knygų neturi.
Tas jo pasakymas man labai įstrigo. Maironį dabar ne vienam tenka „nešiotis galvoje“, nereikia skaityti iš lentynos išsitraukus knygą ir po to ją padėti atgal ir užmiršti.
Žmonių „galvose“ Maironio yra daugiau negu išleistų knygų egzempliorių. Taigi poetas nėra „tiražinis“, į brangius viršelius įspraustas klasikas. Jis turbūt vienintelis, kuris daugeliui žinomas „iš galvos“, per daug nepasigendant net knygų. Jo poezija nėra tik „knyginė“, užrašyta raidėmis, – ji ir „įgarsinta“ žmonių atmintyje.
Maironio metus pasitikome gerokai apsnūdę, tik dabar susigriebta, kad reikia „ką nors išleisti“ su menkais pinigais, kurių užtektų kokiam išlaidžiam seimūnui arba dar vienam „vamzdžiui“ Neries krantinėje. Juk mūsų žymiausias klasikas turi daug laiko, palauks lietuviškoje amžinybėje!
Dar vis laukia ir kiti mūsų žymiausi klasikai, kai kurie jau išpirkti sovietmečiu. Apskritai kartais būna gėda užeiti į knygynus, tada aiškiai pamatai, ką mūsų valstybei reiškia istorija, klasika, žymiausi praeities žmonės, Maironis.
Tiek to. O juk Maironio kūryba, kaip jau sakiau, žinoma ne vien tik knyginiu, o ir gyvu pavidalu, reiškiasi visai kitu buvimu – kaip kalba, giedojimas, žmonių subuvimas, susijęs su biografijomis ar tautos likimu.
Todėl dažnai prisimenama ne knyga, jos viršelis, o kur tekstai buvo išgirsti, skaityti, kas tuo metu vyko, kas mus susieja ir su savo pačių buvimo istorija. Taip poezija tampa atmintimi, biografijų savastimi, įgydama ne vien emocinį, bet ir istorinį matmenį.
Čia tiktų prisiminti V. Mykolaičio-Putino žodžius: „Mano kartos žmonėms Maironis daugiau negu poetas. Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie.“
Galima tarti, kad Maironis ir kitoms kartoms, ne vien Putino, buvo ir yra daugiau negu poetas, pasakyčiau – daugiau negu Maironis, kuris netelpa vien į knygas, akademinius literatūrinius rašinius. Tam tikrais laikotarpiais jis tampa dabartiniu, dabarties poetu, koks neseniai buvo kylant Atgimimo bangai, o po to pasitraukia į saugią klasikos zoną.
Iškilus reikalui, poetas tarsi perkuriamas ar iš naujo sukuriamas, jo kūrybai suteikiant daug naujų reikšmių, kurių pats kūrėjas galėjo net nenumanyti. Juk dažnai žymi kūrybinė asmenybė tarsi perkuriama pagal tam tikrus jos kodus, nebūtinai literatūrinius.
Jau dabar matyti, kiek visokių Maironių yra buvę, o ir dar bus, tik nežinia – kokių. Toks yra klasikų veikimas, jie nuolat atkuriami, net ir tada, kada jų jau nėra. Ar Maironis suprastų, ką mes šiandien apie jį kalbam, rašom? Ypatingais laikotarpiais jų kūryba atsiskiria nuo grynai literatūrinių interpretacijų ir ima veikti. Kūryba įsiterpia į įvairius įvykius, gyvenimo reiškinius.
Nepriekaištauju tiems, kurie kūrybą supranta kaip saviraišką, asmenybinę reiškimosi galimybę, sietiną su aukštais intelektiniais įsijautimais. Yra gražios poezijos ir Lietuvoje, ir pasaulyje, kuri gali įvairiai reikštis turėdama tam tikrą savos klasikos foną.
Maironis išlaisvino kūrybą visiems kitiems, su juo ir po jo pratrūko lietuvių poezija, pasipylė įvairiausi bandymai, stiliai, epigonai. Su juo lietuvių literatūra pasijuto saugi, saugūs net ir tie, kurie neigė Maironį, atmesdami jo retoriką, deklamacines figūras. Tai patyrė poetas dar gyvas būdamas.
Galima sakyti, kad Maironis į lietuvių kultūrą, poeziją įvedė linijinio, iš praeities į ateitį tekančio istorinio laiko sampratą, su istorija susiję vaizdiniai, asmenybės pirmą kartą pasirodė jo eiliuotoje kūryboje. Taip atsirado laikų jungtis, nes laikas tradicinėje lietuvių kultūroje tarsi stovėdavo vietoje (tautosaka), K. Donelaičio „Metuose“ paklusdavo kalendorinių ciklų ritmui arba nutrūkdavo, nudžiūdavo kaip A. Baranausko „Anykščių šilelyje“.
Maironio poezijoje laikas jaučiamas ne kaip intriguojančių įvykių sąrašas, o kaip savęs įsivaizdavimo būdas istorijoje, kultūros vidinė sąriša, iš kartos į kartą perduodama sugestija. Žmogus, veikiamas jo poezijos, ėmė jaustis teisėtas istorijoje, kurioje jam priklausė ir priklauso ne paskutinė vieta ir niekas neturi galios jo iš ten išvaryti, pavergti jo praeitį.
Ne be Maironio įtaigos pastaraisiais dešimtmečiais mūsų žmonės, jausdamiesi esą teisėti istorijoje, drąsiai stojo prieš okupacinį režimą. Poezija tampa ne tik poezija, bet ir visuotinu sutarimu, sutartimi anksčiau, negu tai įteisinama visokiais įstatymais.
Gal per daug nenukrypsiu nuo tiesos, sakydamas, kad Maironis savo poezija yra mūsų įvesdintojas į naująją pasaulio istoriją, eschatologinę laiko sampratą – svarbiausią krikščionybės ir Vakarų kultūros veikmės laiką, kitaip sakant, jo kūryboje pasirodė žmogus, atsakingas už praeitį, dabartį ir ateitį.
Su Maironio poezija dar negausioje to meto literatūroje įvyko dar vienas svarbus lūžis. Žodis, kuris atrodė tinkąs vien etnografiniams vaizdeliams, kaimo žmonių buičiai ir charakteriams aprašyti, bene pirmą kartą ėmė tikti sudėtingoms vidinėms refleksijoms reikšti. Jis buvo išvestas į naujas vartojimo lankas iš etninės aplinkos, dainuotinės ir sakytinės kalbos, kur jo reikšmes saugojo bendruomeninės tradicijos, apeigos ir papročiai, o ne knyga, raštas, kultūros institucijos, mokykla, universitetų katedros.
Su poezija ir per poeziją vyko savitas kalbos supasaulietinimas, ją įrašant į bendrus europinės kultūros kontekstus, iš ten perimant naujus raiškos būdus, temas, vaizdinius. Buvo peržengtos tradicinės vaizduotės ribos, įžengiant poezijai į platesnes kultūros ir istorijos erdves. Tai savotiškas lietuviškos poezijos praplatėjimas, išsiplėtimas įvairiomis kryptimis.
Mums reikia suvokti, kaip to meto eiliuoti Maironio tekstai tiek savo intonacijomis, įvaizdžiais, vaizdiniais, sąvokomis skyrėsi nuo tuometės poezijos, dar neatsiskyrusios nuo dainuotinių, folklorinių intonacijų. Taigi Maironio poezija jaučiama kaip ypatingas gimtosios kalbos pavartojimas lietuvių kultūroje ir literatūroje.
Su jo kūryba iškilo vadinamasis aukštasis išraiškos stilius, naujo pobūdžio žodynas, be kurio kažin ar būtų atsiradęs, sakysime, lietuviškasis simbolizmas, kuriam tokiu būdu buvo paruoštos kalbinės bei stilistinės galimybės, praėjusio amžiaus modernizmas su įvairiomis priešpriešomis, sugestijomis, nuosmukiais ir pakilimais, ėmė veikti savotiška kūrybinės raidos intriga, staigus stilių, krypčių, asmenybių iškilimas, ko iki Maironio dar beveik nebuvo.
Taigi poetas užėmė didelius lietuviškos žemės, kalbos ir istorijos plotus, kuriuose vėliau čia atėjusiems, rodos, lieka tik tvarkymo, apkarpymo, vaisinimo, įteisinimo, apmatavimo, dirvos kultūrinimo darbai, tenka nuolat valyti upes, rinkti teršalus, perkėlinėti savo ožius iš juodai nugraužtų ganyklų. Maironis dar galėjo rinktis gražiausias neužterštas upes, kalnus, girias, o mums lieka tupinėti prie mažų neišvaizdžių gėlyčių, aprašinėti visokius savo dvasinius nikius, siekiant kaip nors pralenkti ar prilygti pirmajam lietuvių lyrikos klasikui.
Nežinau, ką daugiau galiu apie Maironį pasakyti šiandien. Ypač kai vis labiau tolstama nuo jo, nuo savo šalies istorinių ir patriotinių sugestijų, manant, kad mums to daugiau nereikia ir nereikės, kad mums užteks to, ką nusižiūrime Europoje.
Nesakau, kad Maironį reikia kasdien skaityti kaip šventą raštą. Jį reikia matyti ne vien ant 20 litų banknoto, bet ir knygose, knygynuose, bibliotekose, kaip matome Gedimino pilį su trispalve. Nebėgame tuoj kopti į kalną, o tai darome, kai kas nors mums nutinka, imame giedoti ar skaityti Maironį, kuriame sutelkta tautos atmintis.
Maironį šiandien sunku pamatyti, užgožtą visokių miglų, juo labiau kad ir mūsų humanitarinė kultūra yra nustumta į valstybės pašalius, įsigalėjus vadinamajam politiniam ir verslo elitui, apie kurį kadaise taip rūsčiai rašė Maironis. O dar įžūlesnis tas „elitas“ sugrįžo daugiau nei po pusės šimto metų.
Jau dabar matyti, kad Maironio metai nebus išskirtinis įvykis Lietuvoje, neturės išliekamosios vertės, ženklų, kurie taptų prisiminimu ateities kartoms. Kartais atrodo, kad mes neturime garbingų istorinių datų, net, sakysime, Žalgirio mūšio paminėjimas Lietuvoje praėjo beveik nepastebėtas. Kartais net baisu pagalvoti: dar kartą istorijoje mes prarandame savo istorinę savigarbą, pasinėrę į visokias intrigas.
Tuo tarpu Maironis yra ne vien tik literatūros, bet jau ir valstybės politikos reiškinys, reprezentuojantis valstybingumą, tokia pat reikšminga figūra kaip ir Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka. Komercializuotoje visuomenėje vis labiau nyksta supratimas, kaip ir iš ko kuriama valstybė. Juk ne vien statant stiklinius dangoraižius, tiesiant kelius. Mes vis dar esame todėl, kad kuriame, kalbame savo kalba.
Rudenį, minint Maironio metus, bus pasakyta daug gražių kalbų, nes tai sutaps su Seimo rinkimais. Šiuo vardu bus patogu pridengti savo išblėsusį patriotizmą ir, nepaisant to, patriotizmo mokyti visus kitus.
Šiaip ar taip, Maironio metai atidengia įsigalėjusį abejingumą, diletantizmą, užmaršumą, retorinių figūrų tuštybę, neįgalumą būti savo krašto, valstybės, tautos žmogumi. Juk labai lengva deklaruoti savo patriotizmą nieko nepadarius ir net neketinant daryti.
Reikia manyti, kad mūsų žmonėms po visų iškilmių vėl liks tik 20 litų banknotai su Maironio atvaizdu. Tie nučiupinėti banknotai eis per rankas, bus prekiaujama, duodami kyšiai, o banditai juos atiminėdami užmušinės senukus ir senutes paskutiniuose Lietuvos vienkiemiuose.
Jau beveik įpusėjus Maironio metams, vis galvojama, kaip ką greitai ir pigiai padaryti, kad visi vėl kaip nors susiburtų į didžiulį chorą ir pagiedoję išsiskirstytų kas sau, ir netrukdytų toliau be jokios istorinės atsakomybės tvarkyti valdžios, pinigų, verslo dalykų.
Juokais esu pasiūlęs labai nebrangų būdą, kaip vėl visus bent trumpam sutelkti, kad vėl imtų giedoti poetą. Reikėtų į Maskvą parašyti Putinui ir užsiprašyti, kad leistų pasamdyti rusų kareivių pulką ar didesnį dalinį kokiai savaitei, kad jie Vilniaus, o paskui Kauno ir kitų miestų gatvėmis važinėtų su savo „bėtėerais“. Štai tada neraginti visi užgiedotų gatvėse, aikštėse. Juk ta kariuomenė ne taip seniai iš Lietuvos buvo varoma ne ginklais, bet ir Maironio žodžiais.
Tik vienas pavojingas dalykas. Tos šalies kariuomenė, vieną kartą atėjusi, nežino, kada išeiti.
2012, balandis
Regimantas Tamošaitis. Maironio metai. Kad klasikas nepasentų
2012 m. Nr. 4
Maironiui šiemet – 150 metų. Bet jis dar nepaseno. Jaunas ir šviesus žiūri jis į mus Vilniaus gatvėse iš puikių instaliacinių stendų. Tiesiog kaip vyriško grožio etalonas. Galvoju: šio amžiaus pramogų kultūroje galėtų būti įspūdingas charizmatinis aktorius. Kaip Harrisonas Fordas, Kevinas Costneris, Melas Gibsonas. Bet kam siekti taip toli, užtenka ir lietuviškojo grožio pavyzdžių. Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Laimonas Noreika. Tai klasikiniai tautinės kultūros ženklai, simboliai, emblemos, dešimtmečiais formavę mūsų estetinį skonį, elgseną, laikyseną. Gražūs vyrai, dievaži, labai vyriški, bet tokių dabar kaip ir nebelikę. Visi, bent kiek išvaizdūs ar gabūs, tarnauja pramogų verslui. Tačiau tam verslui – kaip mėsmalei – tinka viskas, net ir deformuoti pavidalai: viskas čia yra sumalama į vientisą masę ir sukišama į unifikuotus apvalkalus. Kaip tos puikiosios dešros prekybos centruose: gražesnės viena už kitą, tik nežinia, iš ko iškimštos.
Daugybę kartų esu kalbėjęs apie Maironio kūrybą, tiek daug prisakęs įspūdingų žodžių, kad net jau man pačiam jie nieko nebereiškia ir jau nieko negaliu įtikinti. Aš ir nebenoriu nieko įtikinėti, man svarbiau pačiam įsitikinti. Todėl vaikštau po Vilnių ir bandau įsivaizduoti: ką reiškia būti Maironiu? Visai kaip tame gausybę apdovanojimų pelniusiame kino filme – „Būti Džonu Malkovičiumi“. Beje, šis aktorius, minėtame filme vaidinęs pats save kaip ypatingai gilią asmenybę, taip pat vaikštinėjo šiomis Vilniaus gatvelėmis, ir jo žvilgsnis buvo be galo ramus, ir jo mintys atrodė taurios. Atrodė, kad jis vaikštinėja po mūsų kultūros klasikos pasaulį ir turi dovaną jausti esminius dalykus, kurių mes patys nebejaučiame. Iškili asmenybė, kuri vaikštinėja pati sau ir nenori būti matoma, nes turi su kuo bendrauti.
Mūsų kultūrą juk irgi sukūrė asmenybės, o ne kokios duonos ir reginių trokštančios masės. Kodėl anuomet šitie žmonės buvo tokie patrauklūs, imponuojantys? Kodėl mus iki šiol traukia degančios Vytauto Mačernio akys? Kazio Binkio aristokratiška laikysena? Orus Vinco Mykolaičio-Putino veidas? (Maironio metinių proga čia vardiju tik vyrus). Manau todėl, kad tie veidai, tarsi platoniškieji eidosai, įkūnija grynojo žmogiškumo formas, juose nėra nieko zoomorfiško. Jie tarsi pranokę mases, išsigryninę, juose nesimato protėvių prado.
Nesakau, kad gyvūnai bjaurūs, – visokių būna. Juk mus gali pralinksminti ir šimpanzės. Beje, masinėje pramogų kultūroje žmogiškuosius pavidalus šiandien kaip tik vis labiau išstumia beždžionės ir cirko klounai, šitie spindintys žmogiškumo groteskai. Mums reikia kvailių ir pusgalvių, kad, žiūrėdami į anuos, pasijustume geriau, tačiau patys pusgalviais būti kažkodėl nenorime. Sveika prigimtis žino, kas yra tikrasis gėris, ir ieško tobulųjų formų. Jų įsikūnijimus ir vadiname klasika. Juk klasika – tai etalonas, standartas, norma. Tai būties formos, kurios kyla jokiu būdu ne iš gyvuliškosios prigimties. Priešingai – tai mes nuolatos kylame iki tų idealiųjų standartų, toks jau egzistencijos dėsnis.
Klasika suteikia mūsų gyvenimui aukštas ir taisyklingas formas. Atsiremdami į klasiką mes daromės tiesūs, teisingi, mūsų mintis atranda tikrąsias vertybes ir per jas randame kelią į kitą žmogų. Būdami teisingi, galime prasmingai bendrauti. Nes klasika yra universalumas, būties standartai, mūsų sąmonę ir elgseną formuojanti matrica. Klasika nemėgsta modernizmo deformacijų, idiosinkrazijos grimasų, individualistinių perversijų.
Klasika gyvenimo materijoje įtvirtina idėją, formą, o modernizmas visada yra groteskas, kuri nors išpūsta prigimties ypatybė, atskiros ir atskirtos egzistencijos susireikšminimas. Modernizmas kaip saviraiškos menas įmanomas tik tiek, kiek jis gali atsiremti į klasikos pagrindus juos iškreipdamas. Neadekvačiame pavidale kenčianti siela, mėsoje įkalinta asmenybė – kaip Šarūno Saukos žmogiena jo siurrealistiniuose paveiksluose.
Todėl klasika niveliuoja, modernizmas – ženklina. Modernizmas yra ženklintas kūniškumas, kūniškoji savimonė, idėjos kaukė su ją iškraipančiu ego.
Ar blogai, kad klasika niveliuoja? Juk ši mintis sukelia instinktyvų pasipriešinimo judesį. Tai priešinasi kūniškoji, atskirtoji žmogaus savastis, kurianti ir puoselėjanti save kaip atskirybę ir jaučianti baimę dėl individualybės netekties. Modernusis individas – tai beždžionė, liguistai įsimylėjusi save. Moderniajam žmogui už visus aukštuosius standartus mieliau yra jo paties neskustas veidas, jo kūniškumas, jusliškoji savimonė.
Tačiau visiškai sunaikinę savyje idealųjį matmenį tuoj pat pavirstume į beždžionę, jei ne dar blogiau. Nes klasikos universalumas teikia pagrindus grožio idėjai, o be grožio idėjos žmogus vis dėlto gyventi negali. Visi norime būti gražūs, patrauklūs, bet ne visiems tai duota.
Grožis – tai abstrakcija, standartai, archetipinės formos, kurios su mūsų individualiu kūniškumu niekada nesutampa, nes masė iškraipo formą, o galop ją ir visai suardo.
Idėja – tai eidosas, lietuviškai – veidas. Žmogaus veidas visada dramatiškas, kadangi jame slypi įtampa tarp unikalios savasties ir universaliųjų bruožų, konfliktas tarp substancijos ir pavidalo. Kiekvieno žmogaus veidas slepia zoomorfišką pradą, kurį dažniausiai nesunku atpažinti ir kurį kiekvienas stengiasi kaip nors paslėpti, užmaskuoti madingo grožio pavidalais.
Gyvybė juda iš grubaus pavidalo į tobulą formą. Vienoje žmogaus pusėje sėdi angelas, kitoje – tupi beždžionė. Abu pavidalus žmoguje labai lengva pamatyti nuo pat jo gimimo. Niekas nenori būti panašus į beždžionę, tačiau angeliškosios simetrijos formai sukurti reikia didelės dvasinės jėgos. Čia jau reikia eiti Maironio ar kitų didžiųjų žmonių keliu. Žmogiškojo veido patrauklumo paslaptis – asmenybė su principais, aukšta sąmone ir aiškia moraline valia. Grožis iš esmės ir yra išsipildžiusios asmenybės portretas. Kurioje nepamatytum kyšančių asilo ausų ar kokių kitų zoomorfinių elementų.
Taigi grožis yra simetrija, darna, proporcijos ir visi kiti formalūs, idealūs dalykai, kuriuos mes projektuojame vaizduotės erdvėje ir taip perkuriame save. Stipriai projektuojame, kad pakeistume save ir įveiktume žemiškosios masės trauką, šitą natūralųjį bulvės beformiškumą. Arba nieko neperkuriame, o gyvename, kaip pakliūva, be jokių principų, ir reikalaujame, kad mus mylėtų tokius, kokie esame. Bet už ką?
Universalieji standartai – tai ne tik kažkoks atsietas formos grožis, visų pirmiausia tai tiesumas ir teisingumas. Grožio formulė iš tikrųjų labai paprasta – tai teisinga sąmonė. Čia grįžtame prie pačios seniausios išminties, prie graikų kalokagatijos sąvokos, kuri reiškia tiesos, gėrio ir grožio vienovę. Gėris yra gyvenimas ir gyvybė, ji išlieka tiek, kiek yra tiesi, teisinga, nekuprota, o visa tai suteikia pasigėrėjimo jausmą, taip per grožio pajautas veikia pats gyvybės instinktas. Juk gamta yra judėjimas į tobulybę, tik mes, įgiję savimonę ir laisvą valią, kartais tam smarkiai priešinamės.
Gražūs žmonės yra tie, kurie giliai jaučia ir teisingai mąsto, – tai vienintelis kelias kupriams išsitiesinti. Tik jis ištiesina mūsų gyvenimus ir suteikia mūsų bruožams taurumo. Tik jis neleidžia žmogui pavirsti bulve, ir tik jis yra bet kokios klasikos esmė.
Teisingas mąstymas, nors ir kylantis iš individualios dvasios, visada universalus. Įveikiantis bulvės primityvumą ir beždžionės savimeilę. Žmonės, stoję į tiesos kelią, visada darosi gražūs. O suktai vingiuojantys gyvenimo klystkeliais neišvengiamai deformuojasi ir darosi atstumiantys. Tokie samprotavimai, be abejo, dvelkia viduramžių didaktizmu, bet jei pasitelkčiau fenomenologinį diskursą, viską labai gražiai sudėliočiau į mūsų epochai pritaikytas retorikos lentynėles.
Teisingas mąstymas kūryboje tampa klasika. O klasika formuoja mus visus, ji mus traukia keistis, ji mus ir keičia net patiems to nežinant.
Antai Maironis jubiliejiniais metais Vilniaus gatvėse. Pasirodo, jis gražus ne tik savo poezija, teisingai organizuotu žodžiu, bet ir žmogiškąja savastimi. Gražus kaip asmenybė, kaip portretas. Sustoju Vilniaus gatvėse ir žiūriu į portretines klasiko instaliacijas, šviečiančias iš žiemiškųjų prieblandų: nieko jo portrete zoomorfiško, jokių bulvės liekanų. Klasiška mintis, asmenybės žvilgsnis, teisingi bruožai.
Per Maironį pasidarė gražesnė ne tik mūsų literatūra, kur anonimiškas kūrybingumas įgijo personalistinį pavidalą, bet ir apskritai realybė. Daugybės žmonių veidai pagražėjo, nes jie nuo vaikystės skaitė, deklamavo ar bent buvo priversti skaityti Maironį. Bulvės prigimtis kartais priešinasi klasikos standartams, gyvulys žmoguje yra užsispyręs, bet idėjos grožis už šitą gaivalą yra stipresnis. Idėja žmogų formuoja tik iš vidaus, kaip stiprus teisingos minties veikimas, jokios išorinės priemonės žmogui grožio neprideda, tik trumpam užmaskuoja bulvės prigimtį. Visa, kas paslėpta, anksčiau ar vėliau atsiskleidžia ir tampa matoma. Kaip ir Maironis, harmonizuojantis mūsų kultūrą iš vidaus.
Maironio metai – ir jis vis dar nepasenęs, vis dar su mumis. Tik mums patiems reikia mokėti prie jo priartėti. Tai reiškia – turėti valios pasikeisti, pagražėti.
Ir mes patys nesentume, jei tik turėtume bent kiek klasikos savo kasdienybėje, jeigu tik ją teisingai ir gražiai skaitytumėme, girdėtumėme, mąstytumėme.
Jei bent vieną dieną mokėtume būti Maironiu – kaip tikru ir gyvu žmogumi.
Herkus Kunčius. Pavojingos temos
2012 m. Nr. 3
Mano bičiulis, kinų poetas Jangas Lianas jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena Londone, tremtyje. Po 1989 m. Tiananmenio aikštės įvykių jis nebegrįžo į Pekiną, pasiliko Vakaruose. Jangas Lianas supranta, kad vos atvyks į Kiniją, su juo bus susidorota – dings be žinios ar atsisės į kalėjimą. Panašiai kaip ir Nobelio taikos premijos laureatas, poetas Liu Siaobo, apie kurį šiandien žinome tik tiek, kad jis ilgiems metams įkalintas…
Jangas Lianas gimė Berne, Kinijos Liaudies Respublikos diplomato šeimoje. Valdant Mao Dzedongui, septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje – Kultūrinės revoliucijos metu – buvo išsiųstas „perauklėjimui“ į Kinijos kaimą – penketą metų išbuvo „darbo“ stovykloje, po to išėjo į „laisvę“… Tad poetas Jangas Lianas ne iš nuogirdų žino, kas yra totalitarizmas ir kas gresia, kada apie valdžią atsiliepi ne taip, kaip ji norėtų.
Rašyti kritiškai, nesvarbu kurioje šalyje, visais laikais buvo pavojinga. 1989 m. indų kilmės rašytojui Salmanui Rushdie už romaną „Šėtoniškos eilės“ Irane paskelbta fatva – mirties nuosprendis. 1991 m. nužudytas Hitoši Igaraši, „Šėtoniškų eilių“ vertėjas į japonų kalbą; 1993 m. – vertėjas į norvegų kalbą Williamas Nygaaras; per pasikėsinimą į turkų vertėją Azizą Neziną viešbutyje žuvo 37 žmonės…
Žurnalistas Georgijus Gongadzė, pabandęs atskleisti Ukrainos valdžios korupcinius ryšius, dingo be žinios 2000-aisiais… Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja, parašiusi knygą „Kelionė į pragarą. Čečėnijos dienoraštis“, buvo nušauta 2006 m. prie savo namų Maskvoje… Armėnų laikraščio redaktorius ir žurnalistas Hrantas Dinkas, rašęs apie armėnų genocidą, turkų nacionalistų buvo nužudytas Stambule 2007 metais… 2011 m. lapkričio 22 d. Baku mieste azerbaidžaniečių rašytoją ir gydytoją Rafigą Tagi papjovė islamo fundamentalistai…
Rašymas tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nekaltas užsiėmimas, tačiau jei tekste svarbesnė istorinė tiesa ir etika, o ne estetika…
Nobelio literatūros premijos laureatas, vokiečių rašytojas Günteris Grassas prieš keletą metų pabandė imtis šių dienų vokiečiams „nepatogios“ temos: 1945 metų sausio 30 dieną keturiomis rusų povandeninio laivo S-13 torpedomis buvo nuskandintas garlaivis „Wilhelmas Gustloffas“. Žuvo dešimt tūkstančių civilių, bėgusių iš Dancingo į Kylį nuo keršto ištroškusios Raudonosios armijos…
To laikotarpio atmosferai atkurti norėčiau pacituoti sovietinio rašytojo ir raudonojo propagandisto Iljos Erenburgo straipsnio „Užmušk!” fragmentą: „Mes supratome: vokiečiai – ne žmonės. Nuo šiol žodis „vokietis“ – pats baisiausias prakeiksmas. Išgirdę „vokietis“, užtaisysime šautuvą. Nekalbėsime. Nesipiktinsime. Žudysime. Jei tu per dieną nenužudei nors vieno vokiečio, tavo diena pražuvo. <…> Jei negalėjai nužudyti vokiečio kulka, užmušk durklu.“
Günterio Grasso dokumentiniame romane „Krabo trajektorija“ aprašyta dešimties tūkstančių civilių žūtis sukėlė nepasitenkinimą Vokietijos žiniasklaidoje, sujudo intelektualai. Tiesa, politiškai korektiški oponentai autoriaus nenušovė, tačiau Nobelio premijos laureatas buvo gerokai išbartas, atseit romano pagrindu pasirinktas istorinis faktas nedera prie atgailos dėl karo nusikaltimų fono. Tad „Wilhelmo Gustloffo“ aukų tema Vokietijoje – nepageidautina; panašiai kaip ir Drezdeno bombardavimo 1945-ųjų vasario 13–15 dienomis faktas, kai buvo nužudyta 25 tūkstančiai civilių (patirtą siaubą JAV išleistoje knygoje aprašė lietuvių chorvedys ir kompozitorius Juozas Strolia, tuo metu jis gyveno Drezdene).
Iki šiol pavojinga tema Rusijoje yra 1932–1933 metų Holodomoras Ukrainoje, kai dėl sąmoningai Stalino sukelto bado mirė septyni milijonai ukrainiečių.
Tikslinga paminėti ir atkakliai septynis dešimtmečius neigtas žudynes Katynėje 1940 m., kai NKVD sušaudė 20 tūkstančių internuotų lenkų karininkų. Negana to, Rusijai pagaliau pripažinus savo kaltę, ši istorija įgavo dramatišką tęsinį. Neaiškiomis aplinkybėmis 2010 m. balandžio 10 d. sudužo virš Smolensko Lenkijos lėktuvas, skraidinęs į aukų paminėjimo ceremoniją valstybinę delegaciją. Tada drauge su Lenkijos prezidentu Lechu Kaczynskiu žuvo 96 žmonės (tarp jų – nemažai Lietuvos draugų). Ši tragedija, užuot suvienijusi, dar labiau supriešino įelektrintą Lenkijos visuomenę. O tie, kurie atkakliai teberašo apie galimą specialiųjų tarnybų sąmokslą, dėl chimerinės santarvės Rusijos simpatikų vadinami paranoikais.
Gruzinų rašytojas Laša Bugadzė prieš dešimtmetį išspausdino apysaką „Pirmasis rusas“. Remdamasis senųjų Gruzijos metraštininkų įtarimais dėl Jurijaus Bogoliubskio – Gruzijoje garbinamos karalienės šv. Tamaros pirmojo vyro polinkių į sodomiją, nekrofiliją bei zoofiliją, skaitytojams pateikė savo literatūrinę versiją.
Kažkuriam „iš aukščiau“ perskaičius kūrinį, demokratinės Gruzijos parlamentas reagavo žaibiškai – sušaukė neeilinį posėdį, o po to kreipėsi su prašymu į patriarchą, kad rašytojas būtų ekskomunikuotas. Tada protestuodamas Laša Bugadzė emigravo iš šalies… dešimčiai dienų.
Rusų rašytojui Vladimirui Sorokinui ne iš šviesiausios pusės pavaizdavus romane „Žydri lašiniai“ (1999) Nikitą Chruščiovą su Stalinu, sukilę komunistai viešai degino knygas ir reikalavo autorių teisti, o ekpertizei pripažinus nepakaltinamu – uždaryti beprotnamyje.
Iš šių ir kitų faktų drįstu padaryti išvadą: rašytojams pavojingiausios temos yra „valdžia“ ir „religija“. Po to eina ne mažiau „slidžios“ dukterinės potemės – „istorinė atmintis“, „genocidas“, „korupcija“, „tautinė nesantaika“…
Anuomet Lietuvoje per daug garsiai nekalbėta apie sovietinę okupaciją, Stalino lagerius, rezistenciją. paragavusiems komunizmo gerai suprantama kodėl – sovietiniais laikais šios temos net įžūliausiems rašytojams buvo tabu, jas palietęs galėjai atsidurti Naujojoje Vilnioje ar gerokai toliau. (Kontrasto dėlei reikėtų priminti, kad kitaip nei Lietuvoje, buvęs frontininkas ir Gulago kalinys Aleksandras Solženicynas 1959 m. parašė antitarybinę apysaką „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, o 1958–1968 metais slapta kūrė stalinizmą demaskuojantį „Gulago archipelagą“; beje, kaip ir sugrįžęs iš lagerių Varlamas Šalamovas, tik vidinės būtinybės verčiamas 1954–1973 metais rašęs dokumentinius „Kolymos apsakymus“.)
Šiuo metu, kai Lietuvos rašytojams nebegresia kalėjimas ar beprotnamis, atrodytų, niekas netrukdo sodria literatūra užpildyti savo tautos (ir visų kitų) istorinės atminties spragų. Deja, sėkmingiausiai (ir turbūt pelningiausiai) to imasi kažkas kitas. Galbūt todėl apie stalinizmo represijas pasaką seka blondinė iš Holivudo, o apie epochą nuo Chruščiovo iki Gorbačiovo – LKP CK sekretoriai, nesusipratėliams įrodinėjantys, kad ir tada jie dirbę Lietuvai… Prie visos pagarbos pastariesiems, nei Berlyno, nei kito vakarų Europos miesto knygyne neįsivaizduoju analogiškos gauleiterio knygos: „Tada mes dirbome Vokietijai“.
Lietuvoje, atrodo, šiuo metu dėl žodžio laisvės problemų nėra. Ir vis dėlto yra jautri tema, apie kurią prabilus ir analfabetas nepraleidžia progos pasireikšti. Tai Holokaustas.
Vieni nenori nieko žinoti, kiti – įsiklausyti. Faktai, skaičiai ir argumentai, kad ir kokie iškalbingi būtų, per dvidešimt nepriklausomybės metų nepadėjo Lietuvos visuomenei susivokti, kas vis dėlto čia – 1941–1944 metais – įvyko. Pasirodė, kad paprasčiau, sukandus dantis, atsiprašyti ir susimokėti, nei įsisąmoninti kaltę dėl 200 tūkstančių tėvynainių žudynių.
Ir čia noriu, paliekant Holokausto aukas ramybėje, paminėti mūsų literatūroje menkai tepaliestas potemes: 1941 m. birželio 22–28 d. sukilimą Kaune; generolo Povilo Plechavičiaus 1944 m. vasario mėnesį suformuotą Vietinę rinktinę; ir, žinoma, rinktinės majorą Antaną Impulevičių, kuris 1942-aisiais buvo SD pavaldaus savisaugos bataliono vadas, jo komanda šaudė žydus… Šio karininko, saugiai pabaigusio gyvenimą Filadelfijoje, biografija galėtų tapti puikiu pagrindu „nepatogiam“ romanui.
Ir vis dėlto kas galėtų būti pavojingiausia Lietuvos rašytojui?.. Prieš porą mėnesių antrą kartą gyvenime apsilankiau krepšinio varžybose. Vilniaus „Siemens Arenoje“ žaidė „Lietuvos rytas“ ir Kauno „Žalgiris“.
Būdamas šiek tiek atokiau nuo sporto, visada galvojau, kad kalbos apie Lietuvos „antrąją religiją“ tėra žurnalistų pramanas. Klydau.
Dešimt tūkstančių įkrautų laukine energija žiūrovų, įtikėjusių šio žaidimo metafizika, negalėjo manęs palikti abejingo. Varžybos tarp Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“ buvo lyg religinės apeigos. Abiejų pusių sektantų akys fanatiškai kibirkščiavo, o gerklės buvo it muedzinų balsingos. Tratėjo būgnai, gaudė trimitai, liejosi alus… Staiga pagalvojau, kas atsitiktų, jei įsidrąsinęs per mikrofoną jiems sušukčiau, kad šis žaidimas beprasmis, jo nemėgstu, galėčiau – uždrausčiau…
Ir tada galvoje iškilo vaizdas: dešimt tūkstančių krepšinio fundamentalistų mane drasko į dešimt tūkstančių gabalėlių, panašiai kaip islamo fanatikai, išmėsinėję peiliais azerbaidžaniečių rašytoją Rafigą Tagi…
Šis vaizdinys pakuždėjo išvadą: jei Lietuvoje bus kažkada nužudytas rašytojas, tai tik nepalankiai aprašęs krepšinį. Visos kitos temos – čia mažiau pavojingos.
Rimantas Vanagas. Ašara ant voratinklio…
2012 m. Nr. 2
Esu anykštėnas, gyvenu ant žavaus Šventosios kranto. Maniškė Žvejų gatvė, kuria Karalienės liūno, Puntuko brolio link pėdindavo Antanas Vienuolis-Žukauskas, sutemus dabar primena pustuščių namų-vaiduoklių alėją. Tie tuntai vaikų, mano vaikystės laikais besiturškusių Šventojoje, nutūpusių akmenis ir medžius, virto ant pirštų suskaičiuojamais pensininkais, o aš pats praėjusią vasarą mėnraštyje „Pasaulio anykštėnas“ aprašiau tokią anekdotinę situaciją:
– Jūs verkiat, kad Anykščiuose nebėra jaunimo. Pažiūrėkit, kiek vien Šventojoje maudosi!
Iš tiesų… Pažiūrėkim, paskaičiuokim, kas gi susirinko vienoje maudykloje. Štai vasaros anykštėnė Indrė, atvažiavusi atostogų pas senelius iš Londono. Štai Ieva ir Martynas, atkakę iš Norvegijos aplankyti tėvų. Štai kaimynų dukra, parlėkusi iš Ispanijos. Štai Viltė su dukrele, vyrą laikinai palikusi Miunchene… Tikrai, kiek gražaus, sveiko jaunimo dar turime!..
Juokas, kaip sakoma, pro ašaras… Trūksta gydytojų, ligonių, mokinių, viešbučių klientų, santechnikų, net malkų suskaldyti nebėra kam. Tris dienas atsivežinėjau vieną tokį iš kaimo, kol nusispjoviau ir, susiėmęs už skaudamo juosmens, susiskaldžiau pats… Iš kurorto įstaigos, garsėjusios visoje SSRS, liko tik prisiminimas. Anykščiai jau kadai nebėra lietuviško vyno sostinė – garsusis „Anykščių vynas“ merdi, nebereikia nei lietuviškų vaisių ir uogų, nei paties vyno – rinkai pakanka galvažudiško alaus „bambalių“. Vakarais Anykščiai taip ištuštėja, kad kavinės nebemato prasmės žibinti lempas – užrakina duris pirma laiko. Ir taip sakau ne iš inercijos, ne iš lietuviui būdingo noro visa, kas gera, aklai neigti, o iš savo karčios patirties, kai retus garbingus miesto svečius, lietuvius ir žydus, vidurvasario vakarais neturėjau net kur arbata pavaišinti. Štai apsistoja pora senučiukų pačiame centre, nori sutemus išeiti pasivaikščioti – ir bijo! Tamsu gi. Pasišviečia piršto didumo žibintuvėliu – ir klupinėja ant viešbučio laiptų, tai kaip jie iškels koją laukan? Sutrikę klausia manęs, iš kur, kaip jiems paskambinti į autobusų stotį, kad sužinotų autobusų tvarkaraštį? Juk pačiame viešbutyje tik vienas telefonas, bet ir jis pas administratorių, o administratorius kur? Tikriausiai namie pučia į akį, nes klientai ant pirštų suskaičiuojami, neapsimoka per naktį budėti…
O tuo pačiu metu per radiją ar televiziją girdžiu politikus ar valdininkus postringaujant, girdi, Lietuvoje mažėja nedarbas, nusikalstamumas, retėja eismo nelaimių… Po tokių paistalų iš sapnų srities nejučia imi desperatiškai kiknoti: taigi pačių Lietuvos gyventojų greitai reikės ieškoti kaip… grybų! Net tarptautinėse arenose lietuvių iškovoti medaliai, prizai, dainų šventės ar reprezentacinės užsienio tūzų sueigos Vilniuje nublanksta prieš vienos krypties reisus į Londoną ar Dubliną, draskančius šeimas, nusiurbiančius patį sveikatingiausią baltų kraują. Tūlas senjoras, patriotiškai apsitempęs šaulio uniforma ir nemenkiau patriotiškai nusiteikęs, manęs klausia:
– Kodėl, kaimynėl, nė vienas prezidentas, premjeras, seimūnas, atsiskaitydamas už praėjusią kadenciją, nepasako: „Taip ir taip, mieli tautiečiai, per mano valdymo laikotarpį iš Lietuvos išvažiavo pusė milijono žmonių…“ Ne, tyli kaip užsiūti, nes kaltų taigi nėra, nes kalti tie, kurie išvažiuoja! Vardija įgudę gražbyliai visokius susitikimus su karaliais, didingus projektus, naujus muziejus ir paminklus kunigaikščiams, o kas padaryta, kad žmonės, pirmiausia jaunimas, norėtų gyventi Lietuvoje? Kaip, sakyk, mano sūnui, baigusiam du aukštuosius, užsidirbti Lietuvoje butą? Jei taip toliau, gyvenimo tam neužteks… O matai, tamsta, tiesiamą kelią kitame krante? Lygus bus kelias, apšviestas, išklotas milijonais Europos banknotų, bet kas juo „spaciruos“ – ir kur nueis? Nebent nežinia iš kur atsidanginęs pūzras su šlepetėmis patursens lietuvišku paupiu – ir bus patenkintas neįsidūręs į jokį spyglį ar kankorėžį!..
Iš tiesų dyvai… Nepretenduoju į vienintelį ir neklystantį proto balsą, bet… Sunkiasvorė technika riaumoja palei upę ir Anykščių šilelį, tiesina, „gražina“ upės krantus pačioje kraštovaizdžio draustinio pašonėje! Negana to, dar žadamas „pirmasis Rytų Europoje“ Lajų takas prie Puntuko – juo, pasak įkvėptų projekto autorių, pasrus tūkstančiai turistų, ir anykštėnų gerovė ims pūstis kaip tešla ant mielių… O kur dar kolonos vietos entuziastų, masiškai perkančių bilietėlius į atrakcionus, laimingai žvygaujančių ant lynų, sveikame ore stiprinančių raumenis ir dvasią?..
Bet mano kaimynas mintija kitaip:
– Kai verslas, metalas ir betonas ima brautis į gamtą, gero nelauk. Baranauskas su Žukausku turėtų grabuos kilnotis… Kiek Lietuvoje trunka turizmo sezonas? Tris mėnesius, keturis, likusį laiką – lietus ir sniegas. Neaplenksim šveicarų, austrų, prancūzų, švedų (pastarieji net šaligatvius šildo, kad žiemą nepaslystų), jų ir kišenės, ir gamta kitokia. O mūsų šilelis? Kelios pušelės, keli kiškeliai ir samanėlės… Ašara ant voratinklio! O kad bus daugiau triukšmo ir šiukšlių – garantuota. Upė irgi ne koks melioracijos griovys, o gyvas organizmas, kasmet keičia vagą, dar potvyniai, ledonešiai, – kaip visi tie urbanizuoti takai atrodys po penkerių, dešimties metų? Kas ir už kokius pinigus juos prižiūrės, taisys? Visada sakydavom, kad mūsų didžiausi turtai – natūrali gamta ir dvasingi, darbštūs žmonės, o kaip dabar išeina? Skaičiuojam grašius – milijonus leidžiam vėjais…
Ką aš galiu tokiam atsakyti? Neseniai svečiavausi Kolumbo atrastame žemyne, mačiau betonuotas ežerų pakrantes – kad valtis būtų patogiau vandenin nuleisti… Ten visi svajoja apie „gyvą“ žemės lopinėlį, Kalifornijos lietuviai džiūgauja, kad prieš keliasdešimt metų turistų nenutremptose apleistose aukso kasyklose įsigijo kelis hektarus skautų stovyklai „Rambynas“. Mes gi skubiai pilam skaldą ir betoną į savo kiemus, klojam diles ant čežančių šilelio lapų, kvepiančių pušų spyglių – ir džiaugiamės už Europos pinigus tapsią „europietiškesni“…
Kam smagu saviems pagalius į ratus kaišioti? Bet ir man kaip kaimynui regis, kad valstybės tvarkymo kriterijai ir prioritetai, švelniai tariant, ne visai tokie, kokie turėtų būti. Kodėl, pvz., jaunimas, be kurio Lietuva neturi lietuviškos ateities, iki šiol – turint tokią skaudžią patirtį! – nėra prioritetas Nr. 1? Juk ši problema – hamletiška, gyvybinė! Arba: kodėl iš Europos dangaus krintą pinigėliai dažniausiai nubyra ne nuolatinėms darbo vietoms kurti, ne ilgalaikėms kultūros ir švietimo programoms įgyvendinti, o sezoninėms pramogoms, vienkartiniams šou renginiams, iš blizgučių nuaustiems, bet toli gražu ne pirmaeilės svarbos projektams?
Net rajono centro gyventojui nesunku suprasti, kad „pinigų srautų“ perskirstymai ir „prioritetai“ – ne rajono galioj ir kompetencijoj. Direktyvos, totalus spaudimas žūtbūt ir kuo greičiau įgyvendinti europinius projektus eina iš tokių aukštybių, kad galva svaigsta. Tuo tarpu gimnaziją baigęs jaunikaitis išeina vakare į gamtos dainiaus Antano Baranausko aikštę – ir ima tyliai staugti: toks pasijunta vienišas ir niekam nereikalingas! O kai šitaip, sunku jaustis ramiai ir oriai. Tad ką beveiks – prie to paties A. Baranausko paminklo pakels alaus butelį (bokalo niekas neduos…) už gražų, apšviestą betono taką – tegu ir vedantį į Niekur…
Jurga Tumasonytė. Apie tai, kaip tapau jaunąja rašytoja
2012 m. Nr. 1
Grįžtu į Kauną. Ankstyvas rytas, lyja lietus, o prietemoje žybsi kalėdinės girliandos. Mano namai taip pat aplyti, šlampantis tinkas atrodo kaip dantų ėduonis. Namuose gyvena tėvas. Laukia manęs keptuvėje šildydamas rausvas lašišų atraižėles – vėliau pamatau, kad šaldymo kameroje vien tos suledėjusios atraižėlės. „Užkąsk ir galėsim važiuot“, – sako jis, kai pakabinu rankinę ant kėdės ir atsisėdu prie ovalaus virtuvės stalo. Atrodo, niekas nepasikeitę – kol valgau, tėvas ruošiasi į kapines: paima iš stalčiaus degtukus, įdeda į maišelį skudurėlį ir keturias oranžines žvakeles. „Šluota nuo ano karto liko mašinoje“, – burbteli ir eina persirengti.
„Jūsų dėmesiui – devintos valandos žinios“, – praneša per radiją, kai išsukame iš kiemo. Balta tėvo mašina dunda duobėtu mūsų rajono keliu, šaligatviais, prisidengę margais skėčiais, į bažnyčią skuba senjorai. Viskas manyje taip trapu, tik čia – amžina gatvė, amžini senjorai, amžinos varnos ir amžinas lietus.
„Šitoj upėj tu mažytė maudydavaisi, prisimeni?“ – suardo mudviejų tylą tėvas, kai pervažiuojame per Nevėžį. Jis dažnai to klausia ir pats atsako: „Kur tu ten prisiminsi, dar visai maža buvai.“ Tokį rytą sunku kalbėtis. Pagarsinu radiją. Į priekinį mašinos langą krapija gruodžio lietus. Įsukame į tuščias Kulautuvos kapines. Tipename pažliugusiu keliu link savo miruolės. Aplink atsiradę naujų, vainikais nuklotų, kauburėlių: chrizantemos ir rožės parudavusios nuo drėgmės – lyg apvemtos. Mamos kapas apkritęs pušų spygliais, vainikai dar visai neblogi. Trinu skudurėliu šlapią paminklą, o tėvas uždega oranžines žvakutes. „Mums reikia apsispręst, kaip geriau kloti – plytelėm ar akmenukais?“ – murma jis, kai nuo juodžemio šluoju lipnius spyglius. Aplankę mamą, grįžtame mašinon, slysteliu ant drėgnos žolės ir nusikeikiu. „Keikiesi?“ – nustemba tėvas.
Grįždami namo, važiuojame lėčiau – tarsi ir nebėra kur skubėti. „Šita, o kaip tavo ta knyga? Jau buvo pristatymas? – paklausia. „Buvo, buvo. Gavau daug gėlių ir saldainių“, – atsakau. „Na, matai kaip gerai“, – sustoja ties raudonu šviesoforu. Jis stengiasi elgtis kuo pagarbiau su keistuoju dukters pomėgiu ir jos knygą laiko indaujoje: sakė, kad dar neskaitė, bet pervertęs rado negražių žodžių. Nors dabar tikriausiai visi taip rašo. Jis kartais ištraukia knygą ir parodo retai užsukantiems giminaičiams. Jiems irgi atrodo, kad galėjau parašyti gražiau. Tuo kalbos apie literatūrą mūsų šeimoje ir baigiasi.
O, kad tėvas žinotų, jog ėjimas į literatūrinį lauką yra įdomus dalykas! Nuolat girdžiu apie savo ir kitų, kartais už mane gerokai vyresnių, žmonių jaunystę. Kai išleidau knygą ir buvau pradėta vadinti jaunąja rašytoja, A. J. pyktelėjo, kad sužinoti, ar buvai rašytoju ir sukūrei išliekamąją vertę, galima tik po mirties, visa kita – formalūs įvardijimai.
Nieko naujo. Vis dėlto, kad titulai neglumintų, žmogus sumažinamas: pridedama jaunumo etiketė, o tas jaunumas man atrodo kaip nereikalingas priedas prie žmogaus. Lyg jis būtų ne visas – toks sutrikusia skydliauke, gaminančia per daug hormonų, arba pusprotis.
Štai sėdžiu tokia jauna ir perspektyvi fotelyje. Ką tik išmušė penktą ryto, nuo nemigos kyla maišeliai po akimis, o už keturių valandų reikės į darbą. Dabar rašyti, kaip pasakytų girtas it kiaulė Bukowskis, mane verčia baimė. O rašyti reikia, antraip viskas išnyks – ir tėvas, ir lašišų atraižėlės, ir visas pasaulis.
Jeigu atvirai, gal net norėčiau, kad paauglystėje mano galvoje būtų nesutrikęs kažkoks sraigtelis ir aš, kaip visi normalūs žmonės, džiaugčiausi trumpomis atostogomis brangiame viešbutyje. Būčiau azartiška kalbėdama su klientais apie jų verslo perspektyvas, nejusčiau tuštumos tuščiuose pokalbiuose su mylimuoju, o po karjeros kontoroje sėkmingai atsidėčiau ramiam ir sočiam šeimyniniam gyvenimui. Dabar apie tai galvojant pradeda pykinti lyg išgėrus šešias pintas alaus.
Toje ydingoje mano paauglystėje labai įkvepiantys rašytojai buvo Jurga Ivanauskaitė (o ji ir pati prieš dvidešimt metų „Metuose“ rašė apie savo kartą) bei Antanas Škėma – du visiškai tipiški paauglio stabukai. Mane itin masino aprašoma romantiška mirtis, beprasmybė, erotika ir paties rašytojo įvaizdis. Tiesa, dar pamiršau Enriką Strio-gaitę – ji mūsų mieste taip pat atliko įkvepiančios ir gražios rašytojos vaidmenį. Kaune, kuriame augau, su kitais rašančiais ar skaitančiais bendraamžiais susitikdavau internete arba per įvairius literatūrinius renginukus. Visi atrodydavome pakankamai dvasingi: merginos – ilgais sijonais, vaikinai – poetiškai apmuturiavę kaklus šalikais. Kalbė-davome apie mūzas, plėtodavome naivias būties temas. Na, tiesiog sekdavome autoritetais. Kai kurie taip ir liko toje stadijoje.
„Negaliu ten eit, nes jie visi labai dvasingi“, – sako mano kaimynė, kuri taip pat nemėgsta perdėto mūsų bendraamžių konservatyvumo – patetiško kalbėjimo ir jausmingo, nelogiško rašymo, „mūzų“, „plunksnų“, „didis žmogus“ vartojimo, bandymo stebinti savo kitoniškumu (pvz., į sieną daužant vyno taures), o svarbiausia – angažuotumo praeičiai. Pasenę, numėgdžioti kodai perkeliami į jaunųjų lūpas. Jie sako, kad Dievas kūrybą jiems diktuoja iš viršaus. Geriau su „nedvasingais“ dalykais prie jų nesiartinti! Ir tai nėra maišto mechanizmas, atsisukęs prieš chuliganiškus maištininkus, ar dvasingas protestas prieš nedvasingumą. Tai tiesiog širdinga grafomanija, kaip eliksyras tinkanti įvairių kultūros institucijų darbuotojams. Nieko negąsdinanti, oficiozinė kūryba…
Svarstant apie mūsų kartą, aišku, kad gimėme smagiu laiku – griūvant politinei santvarkai ir keičiantis vertybėms. Esame laisvės produktas: įprasta manyti, kad visi varteliai mums atkelti, visos kliūtys peršokamos, jokių veidmainiškų sovietinių liekanų kraujyje nebelikę. Europoje nesijaučiame vargšais, progresu nustebintais rytiečiais, kaip galbūt galėjo jaustis mūsų tėvai. Štai kai kurie mūsiškiai jau užkariauja Vakarus. Štai kai kurie itin šaunūs ir kūrybingi lieka čia, nes savo teritorijoje galima veikti be didelės konkurencijos. Vilniečiai mėgsta kultūrinį gyvenimą: pešasi dėl bilietų į nekomercinį kiną, teatrą ar įdomesnį koncertą. Domėtis menu, kaip ir būti kūrybišku, yra madinga – tik reikia tinkamai įkinkyti kūrybą ir iš to išsunkti „babkių“. Štai kiek puikių dizainerių, fotografų ir kitų vaizdo genijų. Tiesa, lietuvių literatūra jaunimui nėra pati svarbiausia.
Sunku kalbėti apie rašančius bedraamžius – savaime aišku, kad yra ir talentingų, ir vidutinybių. Visi dar nespėjo atsiskleisti. O kam skubėti? Pamatysim ateityje, kas išliko, o kas tik trumpam blykstelėjo. Kad tik tie, kurie išnyks, labai nesigraužtų.
Anksčiau romantizuodavau pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį: tada jie rašė manifestus, būrėsi į bendraminčių grupeles, leido leidinukus ir kolektyviškai debiutavo. Dabar tai atrodo mažumėlę neįprasta – užtat turime kitokių perspektyvų. Internete greitai perskaitome ir peržiūrime naujausius intelektualinius produktus, keliais pelės spustelėjimais galime pasiekti savo autoritetus ir netgi su jais susidraugauti, dalytis žiniomis su bendraminčiais, organizuoti ir be didelio vargo pasikviesti į aktualius renginius. Vilniuje nuolat organizuojami įvairūs poezijos ir prozos skaitymai – tik spėk ateiti, tik spėk skaityti. Nėra reikalo burti kažkokias grupes ar demonstratyviai maištauti. Nuostabu, kad greta viso to atsiranda ir naujos formos.
Viena iš jų – slemas. Lietuvoje po truputį prigyja gyvo žodžio varžybos, kurių metu skaitomi tekstai vertinami žiūrovų. Sleme nėra hierarchijos – dalyviais ir vertintojais gali tapti bet kas. Žinoma, čia tuoj pat susilaukiame visažinių literatų paniekos ir aiškinimo, kas yra ar nėra poezija. Tačiau pykčiai nė kiek nekeičia reikalo esmės – tai viena iš alternatyvų, o ne propaguojamas pakaitalas iki tol poezija laikytiems tekstams. Slemo skaitymai netgi gali būti kabliukas, kurį prarijęs žmogus imtų domėtis literatūra ne tik sėdėdamas bare.
Taip pašėlusiai mes visą savaitgalį važinėjome po Lietuvos miestelius, organizavome slemo varžybas ir skaitėme savo tekstus. Mačiau blizgančias klausytojų akis ir mąsčiau apie tai, kiek tokių pamato Džordana Butkutė, organizuodama savo turnė po Lietuvą. Bet kokiu atveju tai – įdomus užsiėmimas, savotiška gatvės poetų grupė, kuri egzistuoja tik tuo metu, kai tekstai skaitomi ir vertinami.
Kol rašau, kituose kambariuose pradeda skambėti žadintuvai. Katinas jau tris minutes kapsto savo smėlio dėžutę. Tai irgi literatūra – net labiau už šį tekstą. Galbūt po dvidešimties metų kita Jurga rašys apie tai, kaip jaučiasi išleidusi knygelę, o ši autorė, lyg suvalgytos lašišų atraižėlės, išnyks skrandyje, nuo to niekam nebus nei gerai, nei blogai.
„Tu ką, šiandien į darbą neini?“ – klausia kaimynė, įkišusi galvą į kambarį. Ir nauja diena prasideda.
Valentinas Sventickas. Taškai. Klaustukai?
2011 m. Nr. 12
Niekas man nesakė, kad turiu „apžvelgti praeinančius metus“.
Bet rašau gruodžio leidiniui ir tokio žiūrėjimo pagundos užklumpa pačios.
Taigi – šiemečių žinių ir pagalvojimų nuotrupos, užrašytos be įsipareigojimo rinktis kas svarbiausia.
Pirmą prisiminimą vis dėlto nedvejodamas priskirčiau prie svarbiųjų.
2011-ieji buvo sunkių (šį būdvardį ranka pati parašė), reikšmingų (šį žodį rašo protas) netekčių metai.
Meno. Justinas Marcinkevičius.
Ekonomikos, verslo. Bronislovas Lubys.
Mokslo. Jonas Kubilius.
Vis pašnekame – patys sau žavūs pesimistai – nieko didinga neturį. O kai jau tenka degti žvakelę, kartais visgi kitaip pagalvojame.
Ar yra, kas tuos tris vyrus sieja?
Yra, tai Lietuva.
Prašom pasiginčyti su šia patetika.
Trumpai apie vieną socialinį reiškinį, ypač išryškėjusį šiemet. Ir žiniasklaidos paryškintą.
Pirmiau reikia kai ką priminti.
Nepriklausomybės pradžios metais pačių kultūros žmonių iniciatyva pavyko suformuoti valstybinių programų, fondų, institucijų, bent kiek amortizuojančių galimus kultūrinius nuostolius sparčiai įsitvirtinančios rinkos ekonomikos sąlygomis. Kas jau kas, bet menininkai gebėjo nuspėti, ką gali padaryti pradinė, taigi laukinė, grobikiška rinka. Jie suspėjo pasinaudoti savo, kaip dabar turėtume sakyti, buvusia įtaka (čia apie meno ir mokslo žmonių vaidmenį Atgimimo metais), jie operatyviai pateikė valdžiai žinių apie europinę praktiką, ir tokie fondai bei rėmimo programos atsirado, prasimanė lėšų, veikia. Labiausiai šių naujų darinių steigimą skatino menininkų organizacijos (kaip sutelktos pajėgos), o tuometė Kultūros ministerija bei Vyriausybė irgi turi nuopelnų: sutiko.
Tad štai. Šiemet, taigi praėjus bemaž dviem dešimtmečiams, ar ne visi šie dariniai sulaukė vienokių ar kitokių užsipuolimų. Nesakau, kad anksčiau jų visai nebuvo, bet reiškiniu, tendencija tai tapo dabar.
Pavyzdžiui?
Tik prisiminkime, ko prikalbėta ir prirašyta apie Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, Radijo ir televizijos komisiją, Kultūros rėmimo fondą, Autorių teisių gynimo asociacijos agentūrą, kai kurias Kultūros ministerijos kuruojamas rėmimo programas, apie nuo seno veikiančias menininkų organizacijas. Čia nėra jokių galimybių atpasakoti tų užsipuolimų žanrinės įvairovės (nuo viešų kalbų ir straipsnių iki skundų prokuratūrai bei siundymo visokiais tikrintojais) ir juoba kalbėti – kai kuriais atvejais – apie priekaištų pagrįstumą. Kai į tokius reikalus įsitraukia kultūros žmonės, pasitaiko ypač rafinuotų formų.
Vis dėlto įdomiausia, kad tai puolimas „plačiu frontu“. Skirtingos pajėgos patraukė ton pačion pusėn.
Reiškinys mirguliuojantis, nuodugniau analizuojant reikėtų skaidyti į ląsteles.
Man kol kas jis kelia tiek minčių.
Pirma. Ateina naujoji rinkos visuomenės karta. Iš karto matanti, kur galima pasisemti lėšų savo darbams ir tikslams. Bemat suprantanti, kad pasiimti galima lemiant valdymą. Taigi reikia įrodyti, kad ligšiolinis valdymas netikęs (potekstė: gauna ne tie) ir jį perimti. Specialistai, kuriuos jaunimas įperka, be vargo aptinka „senos tvarkos“ spragų. Tų fondų sumanytojai ir steigėjai klaidžioja erdvėje kaip raketos nešėjos, atlikusios savo darbą. Atliekos.
Antra. Veikiančių struktūrų kvestionavimas (mandagiau) ir kompromitavimas (tiesesnis kelias) yra politinių ir „kadrinių“ siekimų instrumentas, seniai žinomas.
Trečia. Mįslingiausiai atrodo tų dviejų krypčių „lietuviška mišrainė“. Koks balius be jos?
Kultūros ministro užsidegimas įsteigti naują darinį – biudžetinę Meno (ar Kultūros) tarybą – dar mįslingesnis. Priklausantis turbūt šiai paslaptingai sričiai: „Jūs kai ko nesuprantat.“
Ne, tai ne.
Kur jau čia suprasi.
Lietuvos televizija – kalbu apie nacionalinį transliuotoją – pernai ir šiemet atsigręžė į literatūrą.
Įsirašo ir parodo žmonėms sukaktuvinių kūrybos vakarų, svarbesnių knygų sutiktuvių. Regis, labiau stengiamasi fiksuoti vyresniąsias kartas. Mirus žinomam meno žmogui operatyviai pateikiama filmuotos medžiagos iš turtingų televizijos fondų. Nacionalinis transliuotojas turi imperatyvių galių pasiūlyti žmonėms ir valdžiai paskutinio atsisveikinimo lygmenį (Justino Marcinkevičiaus atvejis).
Nuo atsitiktinumų gelbsti planingi ciklai. Atsirado rubrika „Vienas eilėraštis“. Antro televizijos kanalo rudeninėse sutiktuvėse tarp leitmotyvų parodyti aktoriniai poezijos skaitymai, jie prasidėjo.
Televizijos pastangas išskiriu kaip matomą naujieną. Lietuvos radijas šioje srityje turi daugiau patirties, ir seniai.
Nemanau, kad šie pagyrimai tėra literato pasitenkinimas dėl „rodomo dėmesio“ jo kolegoms ir literatūrai apskritai. Manau, kad minėtieji siužetai keičia ir turtina pačią televiziją – ekrane atsiranda kitų, kitokių veidų (iškęsiu nepalyginęs jų su nuolat šmėsčiojančiom fizionomijom), žmonės išgirsta visai kitokią frazeologiją, negu girdima kasdien, iš politinio tarškesio žiūrovai ir klausytojai perkeliami į apmąstymų erdvę. Štai moteriškė, atėjusi į literatūrinį susitikimą Mažeikiuose, sako: „Kai žiūriu tų kūrybos vakarų įrašus, jaučiuosi esanti kultūros gyvenimo dalyvė.“
Kartu manau, kad su įrašais, kuriuos pasidaro, televizija gali elgtis drąsiau. Visai nebūtina rodyti kūrybos vakaro, kuris nepasisekė (o tokių būna) arba sėkmingai atskleidė pagrindinio veikėjo periferinį lygmenį. Montažo žirklės turi pasidarbuoti, iškarpydamos sukaktuvinių sveikinimų liaupses. Mes, pamatę ir išgirdę save televizijos įraše, irgi turim ką pagalvoti: apie viešo pasirodymo atsakomybę ir pagarbą klausytojams (ketinimai pasikliauti ekspromtu žavūs, bet negarantuoja prasmės), apie pernelyg specialų mūsų žodyną, kuris publikai tėra „paukščių kalba“, apie akivaizdų poreikį įterpti literatūros vertinimą į bendruosius visuomeninius procesus.
Vis pasvaičioju apie tris įmanomus televizijos projektus.
Vienas. Taikliai pasirenkama keletas ryškių literatūros asmenybių nuolatiniam „persekiojimui“ įvairiausiomis televizijos formomis. Ir tai daroma daugybę metų.
Kitas. Randamas būdas „parodyti“ tuos savaime vertus rašytojus, kurie visokiais būdais vengia viešumos. Dažniausiai tai labai įdomūs personažai.
Dar vienas. Tarkim, kiekvieną šeštadienio vakarą duodama dešimtis minučių vienam kuriam žinomam meno žmogui (kaskart kitam), kad jis/ji sau mieloje aplinkoje (ne studijoje) paprasčiausiai papasakotų, ką veikė ir galvojo praėjusią savaitę.
Viliuosi, kad tokių siužetų prasmės nereikia nė aiškinti. Tik pabandykime įsivaizduoti – visai realistiškai, – kad jie yra.
Kas nėra meno kritika?
Tai, ką vertindami pasirodymus kalba kultūros žmonės, pakviesti reikštis komercinių televizijos šou vertinimo komisijose. Jiems atrodo, kad būtina šmaikštauti, sakyti drastiškai, eiti į tikrus ar tariamus tarpusavio barnius. Turbūt jiems net patarta taip elgtis. Ne tiek vertinti, kiek reikštis patiems.
Kas nėra poezija?
Minėtų vertintojų ir laidų vedėjų bandymai kalbėti eilėmis. Iš seniau – eiliuoti sveikinimai sveikinimų koncertuose.
Jau girdžiu, ką sakote, ir sutinku – nereikia žiūrėti į tai rimtai.
Bet – tebėra turėjusio sunykti įsitikinimo: gazieta parašė, tai prauda.
Lygiai taip yra įsitikinimo: jei rodo „per televizorių“, tai kultūra.
Ir daug taip manančių.
Nesibaigia tikinimai, kad jau nesą literatūros vertinimo kriterijų. Kartojami žodžiai: sumaištis, nauji keliai, postmodernizmas (jam vertybės nerūpinčios), kas tu toks, kad gali sakyti „gerai“ ar „blogai“ ir t. t.
Nedvejodamas pasakyčiau bent vieną kriterijų.
Tai – kalba.
Ar ji skurdi, ar turtinga. Lėkšta ar ne. Ar kūrėjas jaučia, kas nudėvėta. Ar sakinys plaukia, ar draikosi bet kaip. Ar yra sava intonacija. Yra kalbėjimo „požeminė upė“, ar jos nėra. Ar tasai, kuris rašo, yra įsiklausęs į tautos kūrybos, praeities meistrų ir šiandieninę kalbą. Nebūtina ją kišti, bet – ar įsiklausęs.
Pastarosios pastraipos redaktorius bus norėjęs vietoje taškų rašyti klaustukus.
Nereikia. Nėra čia jokių klaustukų.