Apie kūrybą ir save
Renata Šerelytė: Nepasotinamas tobulumo ilgesys
2020 m. Nr. 5–6
Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė
„Kūryboje nieko svarbaus sakyti nereikia“, – teigia rašytoja Renata Šerelytė, gegužės mėnesį švenčianti savo penkiasdešimtmetį. Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė. Sukakties proga kalbamės apie kūrybos įkvėpius ir posūkius, rašytojo alkį tobulybei ir tiesiog gyvenimiškus atradimus.
– Gausi kūrinių bibliografija rodo, kad esate produktyvi rašytoja, apdovanota ritmingai pulsuojančia kūrybine energija nuo pat pirmosios knygos pasirodymo prieš dvidešimt penkerius metus. Vos ne kas metai ar dveji Jūsų skaitytojai sulaukia naujos knygos, kartais net ne vienos. Ar rašymas, kūryba Jums yra gyvenimo būdas, natūralus prisipildymas ir išsipildymas?
R. Š. Galėčiau teigti, kad literatūrinė veikla – ir skaitymas, ir rašymas – man iš tiesų yra išsipildymas ir prisipildymas, tačiau tai išsipildymas tik iš dalies. Gyvenimas juk toks daugialypis ir daugiasluoksnis!.. Todėl ir žodis „kūryba“ neturėtų reikšti tik literatūrinės veiklos. Jis apima ir kasdienybę, ir norus, kartais gal ir kvailus, ir discipliną, ir buities chaosą, ir nematomą akiai dvasinį brendimą. Kartais net nenujauti, kur tave ištiks kūryba. Gal virtuvėj prie puodo, gal amarus nuo rožės renkant. Gal netgi nirštant ir pykstant, nes kūryba nėra tik pozityvių intencijų šaltinis. Ir, žinoma, giliausią nusivylimo ir pavydo valandą – ir tada kūryba tave pildo, ir tada rizikuoji būti perpildytas, sudužti arba sutrūkti.
Gal kūrybą reikėtų traktuoti kaip ezoterinę praktiką – kalbėjimąsi su beveidėmis ir bevardėmis dievybėmis, tam tikrą bekūnio dvasingumo rūšį, bet tai taip neįdomu. Kūniškas dvasingumas daug labiau jaudina ir atveria daug platesnes sferas. Be to, jis toks trapus ir žmogiškas.
Gyvenimas – keistas ir pribloškiantis, jo nebūtina užrašinėti. Kartais svarbiau tiesiog gyventi, savo laikinumą, pasaulio laikinumą ir meno laikinumą suvokti ne kaip bausmę, o kaip malonę. Mano mylimas C. S. Lewisas knygoje „Didžiosios skyrybos“ pavaizdavo du menininkus, susitikusius dangaus prieangyje, – vienas iš jų buvo visiškai ramus ir jam net juoką kėlė tai, kad jo kūrinių žemėje jau niekas neprisimena, o antrasis su tuo negalėjo susitaikyti ir grįžo atgal, į pasaulį, kad primintų visiems apie save. Taigi, dėl kūrybos jis atsisakė dangaus.
O juk kūryba nėra dangus. Tai tik būdas išreikšti nepasotinamą tobulybės ilgesį, o kadangi tobulybės pasiekti neįmanoma, tai, vadinasi, mes ne tik visą laiką alkstame, bet ir išeiname alkani.
– Pirmoji Jūsų novelių knyga „Žuvies darinėjimas“, pasirodžiusi 1995-aisiais, man, tuomet dar studentei, tapo reikšminga atsinaujinusios lietuvių novelės mokykla, daug kas tą debiutą netgi įvardijo kaip naujo etapo pradžią lietuvių literatūroje. O kokiomis akimis tuomet į savo pirmąją knygą žvelgė ateinanti į literatūrą jauna rašytoja Renata Šerelytė? Kokio būta suvokimo apie rašytojo kelią ir poziciją apskritai?
R. Š. O, pirmoji mano knygelė… Neseniai ją pavarčiau, truputį nusistebėjau, kokia impulsyvi ir fragmentiška buvau… ir naivi, be abejo. Bet tas naivumas būtinas, ypač jaunam, tik ateinančiam rašytojui, ir visiškai nesvarbu, kad kokiam senam literatūros vilkui tas naivumas gali pasirodyti juokingas. Kaip ir susireikšminimas, įsivaizdavimas, kad esi unikalus, ypatingas, ir jau dabar kad dėsi, tai visiems nosį nušluostysi…
O geriausia ir prasmingiausia buvo tai, kad tada apie jokias rašytojo pozicijas, principus ir kelią apskritai negalvojau. Tiesiog džiugino rašymo laisvė, jaunystė, gyvenimo gaivališkumas, nevaržė nei literatūrinės įtakos, nei autoritetai, nei kūrybinės schemos, nei konjunktūra. Tada dar nemaniau, kad, anot Simone’os Weil, vaizduotė yra šėtono įrankis, o sąvoka „dvasingumas“ neretai tėra banalybę pateisinantis lozungas.
– Esate išbandžiusi daugybę skirtingų žanrų, nuo smulkiosios iki stambiosios prozos ir net poezijos, detektyvo ir esė. Man įdomu, kaip rašytojas gali taip transformuotis, keistis ir iš kokių paskatų tai vyksta. Ar išbandyti daugybę skirtingų kalbėjimo būdų buvo tikslingas įvairovės siekis, gal ambicija, iššūkis sau pačiai, o gal – visiškai natūralus poreikis priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, susikaupusios patirties?
R. Š. Turbūt tiktų visi apibūdinimai – ir įvairovės siekis, ir ambicija, ir iššūkis, ir, žinoma, įdomu išbandyti, įvertinti savo galimybes. Tai ir savotiškas žanro prisijaukinimas. Ir negalėčiau pasakyti, kad jaukintis kurį iš jų būtų lengva ar paprasta. Neretai jie lieka laukiniai, nesutramdyti, ir nepašersi jų iš saujos – ir ypač tai pasakytina apie novelę. Šis žanras aristokratiškas ir ypač įpareigoja. Rašytojas su žodžiais dirba kaip alchemikas laboratorijoje, ieškodamas filosofinio akmens; toks reikšmingas yra žodžio tūris, spalva, forma, potekstė, sakinio struktūra, teksto tikslingumas, netgi jaustukai ir jungtukai.
Žinoma, kyla pavojus užsižaisti ir tada belieka tik forma, kurioje nėra turinio. Ne kartą esu tai patyrusi – schemos įsikūnijimą be gyvybės. Gerai, kad po kurio laiko tai pamatai. Kitaip būtų šakės. Be to, įklimpus į novelistiką kaip į „brangakmenių šlifavimo“ meną, pasitaiko, kad vėliau sunkiai pasiduoda stambesnė forma, kuriai reikia ne tik išpuoselėto žodžio (tiesą pasakius, tokio nė nereikia, užtenka tikslaus), bet ir dialogo, veiksmo, išvystomos kulminacijos ir veikėjų metamorfozės.
Galbūt novelei tiktų Henriko Radausko eilutės, skirtos eilėraščiui: „O eilėraštis gimsta kaip vėjas – iš nieko…“ („Žiemos daina“). Man atrodo, kad ir novelei geriausia gimti va taip – iš nieko. Nes jeigu norėsi rašyti tik dėl to, kad moki, žinai, ką reikia parašyti, be to, įpareigoja kokios nors svarbios aktualijos – tada nieko gero. Ir jeigu nori ką nors labai svarbaus pasakyti – turbūt irgi nieko gero. Nieko svarbaus sakyti nereikia.
Nežinau, ar aš labai transformuojuosi, rašydama skirtingo žanro kūrinius. Lyg ir nepastebiu to… Nors jeigu kalbėtume apie literatūrą vaikams ir paaugliams – taip, šioje srityje tenka persijungti, pamiršti įmantrias metaforas (tai nereiškia, kad metaforos nereikalingos, jos tiesiog turi būti tikslios ir taupios), o svarbiausia pamiršti, kad esi protingas ir žymus. Reikia nebebūti savimi – reikia būti „vidiniu vaiku“, pasak Astridos Lindgren. Arba vidiniu paaugliu.
– Kita vertus, laikyčiau tai tikra kūrybine drąsa – išbandyti tai, ką norisi išbandyti. O ar būta nusivylimo? Ar patirtas suvokimas, kad viena ar kita – ne, tikrai ne man?
R. Š. Hm… visokios drąsos būna: ir bravūriškos, ir beviltiškos, ir suvaidintos… Būdama dvyliktoje klasėje, rašiau netgi humoreskas; jaunųjų filologų sąskrydyje už jas buvau paskatinta ir pagirta, ir su manim atėjo pasikalbėt kažkuris iš tuometinių „Šluotos“ redaktorių. (Vienos humoreskos siužetą ir dabar prisimenu – galinga stambi moteriškė su automatu rankose stumia užnugarin nupiepusį vyrelį ir liepia jam slėptis, kad nepersišaldytų, – o jau jinai pati apgins Tėvynę nuo katijonų. Kas tie katijonai, nebeprisimenu, bet va siužetas – prašom, koks šiuolaikiškas. O juk ėjo gūdūs 1988-ieji!..)
Humoreskos žanras tiesiog siaubingas. Visada esi tarp kūjo ir priekalo – tarp noro prajuokinti ir tarp jausmo, kad klaikiai susimovei.
Nusivylimas aplanko po kiekvienos naujos knygos, nes niekada nebūna įgyvendintas perfekcionisto užmojis (ačiū Dievui, niekas nežino, kas tai yra!). Bet praeina dvidešimt metų ir atsiverčiu, tarkim, „Balzamuotoją“ – tekstas kliūva ir stringa, atrodo juodas ir klampus, nediskretiškas, neatitinkantis šiuolaikinės skaitymo kultūros ir netgi įžūlus… ir paskui pajunti, kad viskas teisinga ir netgi imi savimi didžiuotis. (Nors gal ir nėra dėl ko.)
Taigi nieko blogo būti drąsiam, jeigu po dvidešimties metų tekstas atrodo gyvas. Tokia jau yra išliekančio teksto kaina.
– Vis dėlto – ar dar esama neišbandyto žanro, kurio norėtųsi imtis, ar tokio, kuriam jaučiate ypatingą trauką?
R. Š. Na, galbūt norisi ne tiek paties žanro, kiek to žanro transformavimo. Galvoju apie fragmentų romaną. Romaną, parašytą jungiant kino scenarijaus kalbą ir kino vaizdą, kaip čia galėtų atsiskleisti kalba, kokia jos užduotis būtų, kaip jinai kistų, kokią įtaką darytų personažui ir personažai – jai…
Man labai įdomus fragmentas kaip didelio objekto dalis, kaip dėlionės dalelė, gal net kaip išplėstinė metafora. Kadaise svajojau apie vaizdines knygas. (Po XX a. dailės kurso ir ypač po paskaitos apie amerikiečių minimalistus.)
– Pamenu, kai vos ne vienu metu išėjo Jūsų ir eilėraščių vaikams knyga „Ėriukas po baobabu“, ir rimtas romanas „Ledynmečio žvaigždės“ suaugusiesiems. Kokiu būdu pavyksta derinti ir nukreipti kūrybinę energiją tokiomis skirtingomis kryptimis?
R. Š. O, tai kartojasi dažnai. Viskas priklauso nuo to, kiek susikaupia vaizdinės medžiagos, patirties ir kokia struktūrinė teksto idėja ateina. Tos dvi knygos gimė iš nemenkų sankaupų: prisiminimų, pereinamojo laikotarpio įvykių, asmeninių patirčių, erdvės ir laiko kismo. Žinoma, ir iš noro laužyti stereotipus (tada maniau, kad toks stereotipas yra „saldumas“ vaikų poezijoje ir nuobodus beigi neišradingas siužetas lietuvių romane).
O kryptys galbūt ir nėra tokios skirtingos – ir „Ledynmečio žvaigždėse“, ir „Ėriuke“ daug vitališkos energijos, juoko, pokštų, savotiško grubumo ir rupumo, tik adresatai skirtingi, taigi šiek tiek skiriasi kalba ir temos.
– Literatūros kūrinys visada yra tarsi neatskleistas kodas skaitytojui, slepiantis savyje rašytojo talentą, kūrybiškumo esmę. Kas Jums yra kūrybiškumas, kūrinio sėkmė, pagrindiniai rašytojo principai? Ar tokių laikotės? O gal egzistuoja kokios nors ribos, kurios Jums yra svarbios?
R. Š. Jeigu aš žinočiau, kodėl taip rašau, kaip rašau, – tai turbūt nerašyčiau. Nes nežinojimas ir yra svarbiausioji kūrybos dalis. Niekada nesi tikras, ar rašydamas naują kūrinį nebūsi apgautas, – ir ne kieno nors kito, o savo paties veikėjų, nes jie tavęs nepaklausys ir nueis kitais keliais, nei tamsta buvai sumanęs. Kartais į kūrinius įsisuka tokie keisti skersvėjai, kad net pats autorius nustemba.
Taigi kokie čia dar principai gali būti?
Jeigu ir yra, tai pats svarbiausias iš jų – meninė tiesa. Bet kas tai yra, sunku pasakyti. Tiesiog rašai ir žinai, kad va taip turi būti. O ne kitaip. Ir viskas.
Žinoma, egzistuoja ribos ir tabu, asmeniniai estetiniai kriterijai, kurių negaliu pažeisti. Pavyzdžiui, fiziologinės sekso scenos – esu linkusi palikti jas „už kadro“, tiesiog nepriimu jų. Nors žmogaus kūniškumas – ir jaudinantis, ir gąsdinantis dalykas. Galbūt kaip tik dėl to.
Autoriui reikia būti atviram ir drąsiam. Ir negailestingam ne gyvenimo ir politikos negerovėms ar atpažįstamiems tipažams, o pačiam sau. Nes tu esi kiekvienas iš tų tipažų. Ir kvailas, ir susireikšminęs, ir įtūžęs, ir abejingas, ir priklausomas, ir sergantis, ir pavydėtinai sveikas, o gal labai teisingas ir mirtinai nuobodus… apie tai lengva kalbėti, jeigu neparemi savo asmeniniu pavyzdžiu, taikai kitiems. Todėl kai kurios mano romanų veikėjos, turinčios bene daugiausiai mano asmeninių bruožų, teisingai mąstantiems, pozityviems ir iš literatūros liepsningo entuziazmo reikalaujantiems skaitytojams nesimpatiškos, nes atrodo kaip nedovanotinai įžūlios egoistės. Jeigu būtų pasiruošusios aukotis ir pulti po traukiniu, tada galbūt būtų mielos.
Bet taip jau yra – kurdamas negali būti nei Dievu, nei teisėju. Geriausia, ką gali padaryti, – būti tuo kvailu, ribotu žmogeliu ir žiūrėti į pasaulį nuo grindų, ne nuo kalno. Nes žiūrint nuo kalno dažnai kyla pagunda numesti akmenį ant apačioj vaikštančiųjų, nes jie atrodo tokie nereikšmingi ir smulkūs. Kas gi atsitiks, jei nutrėkši vieną skruzdėlę?..
Jeigu rašytojas iš anksto žino, ką savo kūriny pasmerks ir ką nuteis, – tegu eina šunims blakstienų kapot, toks jis ir rašytojas.
– Bene prieš dešimtmetį esate išsitarusi, kad tikite rašytojo talentu kaip Dievo duotybe, kurią reikia puoselėti, priimti kaip dovaną. Ar neatrodo, kad šiandien rašytojas verčiamas patirti vidinio perversmo ir savotiško išorinio performanso situaciją?
R. Š. Na, pasipylus įvairioms kūrybiškumo lavinimo ir skatinimo mokykloms, tai, ką įvardijau kaip Dievo dovaną, galima įvardyti ir kaip išmoktą kūrybiškumą. Bet man tokia sąvoka kelia abejonių. Jeigu išmokai kūrybiškumo kaip savotiškų įgūdžių, tai, vadinasi, galima jų ir netekti?.. Ar persikvalifikuot, kai nusibos būt rašytoju ir kils noras šokti baletą, dainuoti ar tapyti natiurmortus?.. Jeigu rašytojas yra nuo Dievo, tai vargu ar įmanomas persikvalifikavimas, ir dar mažiau tikėtina tokio veiksmo būtinybė.
– 2007-aisiais įvykęs kūrybinis posūkis į vaikų literatūrą – planuotas, tikėtas, o gal spontaniškas? „Krakatukų“ serija, man rodos, tarsi savaime išsprogo iš susikaupusio malonumo ir poreikio kreiptis į mažiausią adresatą – vaiką, kartu tai ir svarbi duoklė literatūrinės pasakos žanrui, kurio net iš lietuvių vaikų rašytojų nedaug kas imasi. Kiek vėliau pasirodė „Trenktukė“, o kur dar eilėraščių vaikams knygos. Kaip dabar pačiai atrodo tasai proveržis?
R. Š. Posūkis – kuo natūraliausias. Labai mėgau Astridą Lindgren, Tove’ę Janson, daugybę kitų puikių vaikų rašytojų, turiu sukaupusi vaikų klasikų kūrinių, nuolat juos prisimenu ir skaitau. Kūryba vaikams – viena nuostabiausių literatūrinės veiklos sričių. Ir ne dėl to, kad rašyti vaikams būtų lengviau ar paprasčiau. Tiesiog pats vaikystės pasaulis yra unikalus, čia viskas kitaip: ir žvilgsnis į aplinką, ir kalba, ir personažai, ir dinamika visai kitokia.
„Krakatukų“ serija – bene patys mylimiausi mano kūriniai. Jau užaugo visa jų skaitytojų karta – per vakarus ir knygų muges prieina pasisveikinti išlakūs jaunuoliai ir jaunuolės. Ir ne tik pasisveikinti. Vienas berniukas pasakė – kai sirgau, man „Krakatukai“ buvo kaip vaistai. Tai čia jau aš apsiašarojau iš laimės, nes geriau įvertinti nebeįmanoma.
Rašydama „Krakatukus“ mėgavausi nuotykio intriga ir netikėtumu, personažų charakterių potėpiais, dialogo temperamentu, o kalba man buvo kaip amerikietiški kalneliai – leki ir ūkauji iš džiaugsmo, nes atsiveria tokios erdvės!.. Man labai svarbus kokybiškas dialogas, kuris būtų ir veiksmingas, ir linksmas, ir labai tikslus, nes vaikų prozoje arba per daug saldaus plepėjimo, arba ji teisinga ir nuobodi. Ir infantilumas kyšteli… o jau už infantilumą vaikų literatūroj vargu ar ką liūdnesnio rastum.
Nebent tiesmukai pateikiamas aktualijas ir tokį pat tiesioginį moralizavimą.
– Esate mylima ne tik vaikų, bet ir paauglių, romanai „Rebekos salos“ ir „Žvaigždžių medžiaga“ buvo nominuoti Metų knygos rinkimuose paauglių kategorijoje. Yra sakoma, kad, norint rašyti paaugliams, reikia būti šalia jų, kasdien savo akimis matyti jų gyvenimą, kasdienybę. Iš patirties žinau, kad tokiu atveju rašytojui itin palanki mokyklinė aplinka, bet gal ji visai nebūtina? Kaip ir kada kilo noras prisijaukinti dar įnoringesnę ir, sakyčiau, dar jautresnę auditoriją?
R. Š. Paauglių įnoringumas virtęs vos ne aksioma, kuriai nedera prieštarauti. Bet rašydama mažiausiai apie tai galvojau. Gal dėl to, kad abiejų knygų herojų prototipai buvo mano pačios vaikai: dukra – vieno romano, sūnus – kito. Žinoma, aklai jų elgesio, žodžių, pasaulėjautos nekopijavau, nes to padaryti ir neįmanoma – argi gali žinoti, kas slypi paauglio sieloje iš tiesų. Bet turėjau štai tokius du gyvus „šablonus“, ir jie man labai padėjo.
Paauglių auditorijos jaukintis niekada neplanavau, kur ten, netgi bijojau. Bet taip jau nutiko…
– Yra dejuojama, kad jaunimo literatūra Lietuvoje vos ne merdi, išgyvena kritinę situaciją. Esu linkstanti manyti, kad viena to priežasčių yra šiandieninio jaunimo ir jiems rašomų knygų neatitikimas, adekvatumo stoka, kai adresatas ir adresantas pernelyg nutolę, nejaučiantys vienas kito. Kaip manote, ko labiausiai stinga mūsų literatūrai paaugliams ir ar būtų įmanomi kokie pokyčiai?
R. Š. Geriausia, kad nebūtų į ją žiūrima kaip į paauglišką – na, banaliai, šabloniškai, paviršutiniškai eksploatuojant temą ar situaciją. Seksas, narkotikai, iškreipta tikrovė, nedermė šeimoje ir visa kita – nuo šitų aktualijų nepabėgsi. Bet gal nereikia žiūrėti į tai kaip į aktualijas, geriau – kaip į pasikartojančius amžinus dalykus. Reikia rašyti apie žmogų, o ne apie problemą. Žvelgti į paauglį kaip į asmenybę, pasimetusią, kamuojamą egzistencinių klausimų ir bręstančio kūno hormonų, nesuprantančią, kas jai darosi, – į tokį vaiką, kuris jau išėjo iš vaikystės, bet dar nesuaugo.
Jam reikia padėti subręsti. Reikia išminties ir pagarbos. Nes juk paauglystė praeis. Ir reikia, kad praeitų.
– O kada ir kaip nutiko, kad pasukote istorinės tematikos kūrinių link? Kiek anksčiau pasirodę romanai „Izabelė“, „Raganos širdis“ ir dar šiais metais knygų mugėje pasitiktas partizaninės tematikos bei tikrais įvykiais paremtas romanas „Pro rūdijančią naktį“ liudija, kad Jūsų plunksna lengvai suvaldo ir tokį žanrą?
R. Š. Galbūt tiksliau būtų pavadinti – bent pirmuosius du – nuotykių romanais. Vaikystėje ne vieną ir ne du kartus godžiai perskaičiau Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“, „Grafą Montekristą“, „Vikontą de Braželoną“. O, kaip žavėjo grakštūs siužeto posūkiai, lemtingų moterų portretai (nuožmioji viliotoja Miledi), siaubingi išgyvenimai ir klaikus kerštas!.. „Raganos širdis“ ir „Izabelė“ neabejotinai paveikti šių skaitinių. Šiaip man atrodo, kad tai toks lyg ir „popsas“ mano rimtųjų kūrinių lentynoje. Bet man – nauja patirtis. Visai įdomi.
„Pro rūdijančią naktį“ – jau kitoks. Ir nors kūrinys iš esmės gana dinamiškas, tačiau nuotykiniu romanu tikrai jo nevadinčiau. Galbūt dėl to, kad per daug jame asmeninės patirties, asmeninio atsivėrimo, apsinuoginimo… Labai sunku buvo jį rašyti, nes partizaninė tematika tarsi užduoda tokį, hm… patetišką toną, dirbtinį patosą, kuris iš esmės yra kūrinio pražūtis. Ir aš pamaniau – jeigu nesusiesiu romano su savimi, su savo autentiška patirtim, su tuo smegenų plovimu, vykusiu vaikystėje ir paauglystėje, su tuo, kas man skaudu ir bjauru, – vargu ar kas išeis.
Ir dar – reikėjo atsakyti sau į klausimą: kodėl rašau būtent apie Antaną Kraujelį? Kas jis man?.. Atsakymas romano pradžioje: „Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu / Aš nebijosiu, nes Tu drauge būsi“ (Atliepiamoji psalmė 22, 1–6). Nes tamsiomis gyvenimo akimirkomis reikia turėti dvasinę atramą, kad teisingai pasirinktum.
– Esate taip pat ir akyla literatūros proceso stebėtoja, aktyvi recenzentė ir literatūros kritikė. Kaip Jums šiandien atrodo lietuviškosios prozos laukas, kokias pasirodžiusias knygas ar literatūros įvykius išskirtumėt?
R. Š. Laukas kaip laukas – gal ir nelabai didelis, bet kultūrų esama įdomių. Ima diferencijuotis sąvokos „populiarioji literatūra“ ir „mėgėjiškoji literatūra“ – tai reiškia, kad žodis „popsas“ nebetenka paniekinamos reikšmės ir reabilituojami tokie žanrai kaip istorinis romanas, nuotykių romanas, detektyvas, maginė fantastika (dėl mokslinės fantastikos ir meilės romanų nesu tikra). „Popsą“ ima rašyti žmonės, kurie turi gerų rašymo kaip amato įgūdžių, ambicijų, inspiracijų ir netgi įkvėpimo. Laukiniai „popso“ laikai jau praėjo. Mėgėjiškoji tapo nišine, specifine (turiu omeny savilaidą, dažniausiai provincijos literatų arba kitų profesijų žmonių, kuriems literatūrinė kūryba yra hobis).
Pasigendu galbūt tik glaudesnio santykio su klasika – ne tik šio ar praėjusio amžiaus, bet ir senesnės tradicijos. Ir pasigendu to ne iš literatūros žmonių ir ne iš kritikų, o veikiau iš pačių skaitytojų, ypač skaitančių populiariąją literatūrą. Bet gal to pasigesti neverta, nes žmonių atmintis trumpa ir vis labiau trumpėja, o laikas traukiasi.
Knygų daug ir gerų. Žinoma, džiaugsmas dėl novelės – Vido Morkūno, Dainos Opolskaitės, Jurgos Tumasonytės knygos priminė, kad toks žanras egzistuoja, ir ne tik egzistuoja, bet ir klesti. Nenuvilia ir romanai, ir poezija, ir eseistika (pavardžių neminėsiu, jų labai daug). Gal vėliau sužibės ir maginė fantastika bei detektyvas kaip žanrai, dar neseniai laikyti antrarūšiais. Visada atkreipiu dėmesį į PK serijos autorius – jie neblogai iliustruoja jauniems rašytojams rūpinčias temas, jų stilistiką ir kalbinę raišką.
– Prieš dvidešimt penkerius metus pirmosios knygos viršelyje debiutuojanti autorė gan blaiviai teigė, kad kūrybos ir kūrybingų žmonių žemė „nėra itin graži ir harmoninga, bet…“ Kokia toji žemė atrodo dabar ir ar bėgant metams tas požiūris keitėsi?
R. Š. Jonas Liniauskas tada man pasakė – oi, kada nors gailėsiesi šitų savo žodžių. Hm… dabar galvoju, ką tie žodžiai galėjo reikšti. Lyg ir nieko tokio nepasakiau – juk iš tiesų toji žemė nėra nei labai graži, nei harmoninga. Toks Gribojedovo namas iš Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“. Ir visokių žmonių jame esama. Vieni protingesni, kiti talentingesni, o treti… et, ar to reikia.
Juk, kaip sakė Volandas, rankraščiai nedega. Taigi viskas išliks. Ir klasika, ir „popsas“, ir Kaimo rašytojų sąjungos bei poeziją rašančių medikų bei fizikų leidiniai. Tik jeigu dangui rankraščių nereikia, įdomu, kur jie dėsis?
– Baigiant pokalbį norisi klausti, koks rankraštis dabar ant Jūsų rašomojo stalo?
R. Š. Dabar kol kas – tik recenzijos, straipsniai. Bet naujas kūrinys jau rūpi. Neįsivaizduoju, koks jis bus. Štai neseniai, begalvodama apie keistai švytinčią vakaro saulę tarp medžių, taip trinktelėjau stiklinę į kriauklės kraštą, kad sukūliau į druzgus ir šuke persipjoviau plaštaką.
Kažkaip simboliška. Skausmas, kraujas. Nedidelis išgąstis, nuostaba. Iš esmės – nieko. Bet juk iš nieko ir gimsta eilėraštis. „Ir skambėdamas bėga pusnimis neramus.“
Ernestas Noreika: „Fiksuoti vidinės visatos vyksmą“
2020 m. Nr. 4
Poetą Ernestą Noreiką kalbina Saulius Vasiliauskas
ERNESTAS NOREIKA (g. 1989) – poetas, reperis, trijų eilėraščių rinkinių ir dviejų repo albumų autorius. Augo Pravieniškėse, baigė lietuvių filologijos studijas Lietuvos edukologijos universitete (dabar – VDU). Studijų metais buvo vienas iš jaunųjų rašytojų draugijos „Literatų arka“ iniciatorių ir lituanistų leidinio „Žosmė“ redkolegijos narių. Pirmoji E. Noreikos knyga „Povų ežeras“ (2012) pelnė autoriui Zigmo Gėlės premiją už geriausią debiutą, trečioji – „Apollo“ (2019) – Jaunojo jotvingio vardą.
– Pirmoji Tavo knyga „Povų ežeras“ išėjo dar 2012-aisiais. Trečioji – „Apollo“ – pernai. Ar rastume daug skirtumų tarp autoriaus polinkių, požiūrių, nuotaikų, pasaulėvokos ir kt., rašiusio pirmąją ir trečiąją knygas?
E. N. Žinoma, neišvengiamai. Nors čia gal labiau literatūrologų darbas pjaustyti knygas įvairių terminų ir teorijų peiliukais. Gaila, kad labai dažnai ne ypač aštriais, atšipusiais, antikvariniais. O šiaip… juk net atsibudęs gražų rytą gali suvokti, kad tapai kitu žmogumi. Lyg būtų tave kas perrašęs, perkūręs, rodantis šiame tikrovės veidrodyje tau pačiam visai naują tavo atspindį. Esu girdėjęs pasakojimų, kad žmonės per vieną naktį pasikeičia kardinaliai. Tarsi būtų apsėsti neišvengiamos būtinybės keistis. Mistika. Tad ką kalbėti apie mėnesius, metus, kurie prabėgo tarp knygų. Išties jausmas keistas, nes kartais atrodo, kad pirmoji buvo vakar, o kartais, jog prieš amžinybę.
Knygą „Povų ežeras“ išleidau būdamas dvidešimt dvejų metų, o „Apollo“ – sulaukęs trisdešimties. Labai daug svarbių dalykų, prasminių lūžių įvyko tarp šių skaičių. Regis, po truputį pradedu galėti suskaičiuoti ir patį save. Kiek ir kokio manęs esama mano knygose. „Povų ežeras“ lyriškesnė, be to, joje yra eilėraščių net iš vėlyvos paauglystės. Daug skaudulio, kuris lieka po nepasisekusių meilių. „Apollo“ knygoje užfiksuotos kitokios patirtys. Paskaitykite. Manau, kad tai geriausias būdas išsiaiškinti. Ir tą reikia daryti patiems. Neklausyti, kas ką pasakė, pamėginti suvokti knygą per save, atrasti ją savyje.
– Tavo poezija nuo pat debiuto pasižymėjo vaizdinių įvairove, metaforų gausa. Vis dėlto naujausioje knygoje tokios „metaforų lavinos“ nerastume, kalbėjimo būdas, sakyčiau, skaidresnis, taupesnis, santūresnis. Kaip pats vertini savo rašymo braižo kismą? Ar tai susiję ir su vidiniais pokyčiais?
E. N. Matyt, per laiko filtrą save išsigrynini. O tas filtras susideda iš daug dalykų: šukių, žvyro, akmenų, kerpių, pelėsių, sunkaus darbo, dykinėjimo, smėlio, knygų, visokiausių emocinių audrų, išgyvenimų, netekčių, išsiskyrimų etc. Teki per tą filtrą tarsi vanduo ir tik iš toliau, tik pratekėjęs gali pamatyti, kokios nuosėdos lieka po tavęs. Šiuo atveju tame laiko filtre liko visas klampus dumblas. Visi keičiamės. Kiekvieną sekundę esam jau šiek tiek kitokie ir nebūtinai vien dėl viduje, sielos gelmėse vykstančių ar įvykusių dalykų, juk tam tikras biologinis ritmas, jo pokyčiai gali nulemti pasikeitimus. Vienaip pasaulis atrodė ir jį suvokiau, kai buvau dvidešimties, ir visai kitaip jį matau ir priimu būdamas trisdešimties.
Be to, mintis lengviau yra susidėlioti blaivia galva, bandant gyventi ramesnį ir šviesesnį gyvenimą, ar pavyksta – visaip būna, žmogus yra nuodėmingas, matyt, iš prigimties, reikalingos iškrovos, kad nesudegintume savo vidinio kompiuterio.
– Naujausiąją knygą palydėjai „Youtube“ vaizdo įrašu, kuriame kitas poetas ir Tavo bičiulis Mantas Balakauskas ją užkasa. Kaip kilo šis sumanymas? Kuo jį laikytum – reklama, provokacija, maištu, akcija ar…?
E. N. Tiesiog norėjosi, kad knyga grįžtų ten, kur užgimė. Į mėnulio žemę, į Islandiją. Svarsčiau, kaip tai padaryti. Kadangi Mantas tuo metu gyveno toje šalyje, pasisiūlė, kad galėtų ją užkasti. Tai gal labiau pagerbimas tos žemės, iš kurios išaugo impulsai ir būsenos, pagimdžiusios eilėraščius, leidusius suvokti, kad judama gera ir man pačiam patinkančia linkme. Atidaviau pagarbą uoloms ir kalnams, ir juose gyvenančioms dvasioms, kaip rašau viename eilėraštyje. Išties ten būdamas jaučiau tam tikrą magiją, jaučiausi esantis šalia stiprios ir neapčiuopiamos jėgos, kuri leido išlikti ir išlipti iš savęs senojo. Leido pergalvoti save, šį tą pataisyti. Manau, tokia padėka yra graži padėka. Tai ne maištas, tai ne provokacija. Reklama? Taip, to tikrai yra, neslėpsiu. Manto bičiulis turėjo kamerą, kuria nufilmavo visą procesą. Juo pasidalinau su visais. Knyga pus, raidės, žodžiai susigers į žemę. Gal kas nors toje vietoje išaugs. Gal mažas raketų krūmelis. Gal tiesiog žolė – arba niekas neaugs. O galbūt besikeičiantis miražas, interpretuojantis mano eilutėse matytus vaizdus. Važiuotų žmonės mašina pro šalį ir nesuvoktų, iš kur toli lygumoje raibuliuoja banginių skulptūros, moteris iki skausmo žydinčia suknele ar namas žalia indėniška skiautere. Tai man labai patiktų.
– Pamenu, nuo pat pasidalijimo dar feisbuke daug dėmesio sulaukė Tavo eilėraštis „Povandeninis“. Regis, jį rašei dirbdamas Prancūzijoje? Galbūt galėtum kiek išskleisti jo radimosi aplinkybes?
E. N. Tuo metu dirbau Prancūzijoje ir vienai nakčiai buvau apsistojęs nedideliame Herqueville’io miestelyje, sename dviejų aukštų name. Buvo labai karšta diena, dvejojau, ar verta kišti nosį į lauką, nes šaldytuve turėjau pakuotę skanaus atšaldyto alaus, mažais buteliukais. O name buvo taip vėsu ir gera, ypač basomis vaikščioti per šaltas marmurines grindis… Matyt, manyje gyvenantis nuotykių ieškotojas vis dėlto nugalėjo ir išvijo paklajoti. Susikroviau kuprinę, įsidėjau sūrio, vytintos jautienos, prancūzišką batoną, kelis buteliukus alaus ir sukamo tabako. Ir išdrožiau.
Klajojau ilgai, praėjau ne vieną ganyklą, kurioje susibūrę asilai ramiai kramtė šešėlį. Išėjau į kelią ir užvaldė noras eiti ir eiti, tai ir ėjau, vis galvodamas, o ką pamatysiu už kito posūkio, o pasiekęs tą posūkį vėl galvodavau, kas slepiasi už dar vieno, vinguriavau nešamas ir apsėstas posūkių. Galiausiai atsivėrė nuostabus vandenyno vaizdas. Pamaniau, kad būtų jėga pamėginti nusileisti siauru takeliu, vedančiu skardžiu žemyn. Leidausi kokią valandą ir vis geriau girdėjau vandenyno garsą, gal net ne garsą, o balsą. Priėjau bėgius, kurie smigo tiesiai į vandenį, o vandenyno bangos jais kilo ir ritosi atgal lyg ošiantys traukinio ratai. Paskui tiesiog aprašiau tai, ką mačiau. Vieni sako, kad traukinį, kiti – kad povandeninį laivą, dar kiti išvis nieko nesako, bet galvoja, kai kurie neigia tų bėgių buvimą, kai kurie neigia eilėraščio arba manęs buvimą, kiti nesupranta, iš kur prie bėgių atsirado vandenynas. Arba prie ko čia ta jūra. Žodžiu, gyveni žmogus ir nežinai, už kokio posūkio tavęs tyko eilėraštis.
– Visų trijų Tavo knygų redaktoriai žymūs poetai – Antanas Šimkus, Kęstutis Navakas, Rolandas Rastauskas. Kas įsiminė iš knygų redagavimo? Kiek šį darbą keičia konkretaus redaktoriaus asmenybė?
E. N. Na, jeigu pats pasirenki redaktorių, vadinasi, tiki juo. Tiki jo išmanymu, gebėjimu suprasti, įsiskaityti, pamatyti, pajusti, patarti. Nė vienas redaktorius mano knygų neperrašinėjo, neperrašinėjo eilėraščių, nekeitė prasmių ar vaizdinių, nelengvino eilučių, nesistengė iškirpti manęs iš eilėraščių. Esu jiems už tai dėkingas. Visi puikūs poetai, nuostabūs redaktoriai, bičiuliai, davę gerų patarimų. Smagu yra dirbti su asmenybėmis, stipriomis asmenybėmis, kuriomis tiki ir pasitiki.
– Prieš atvykdamas studijuoti į sostinę gyvenai Pravieniškėse – miestelyje, „žymiame“ dėl čia veikiančio kalėjimo-pataisos namų. Kokį poveikį augant Tau darė vietinė aplinka?
E. N. Taip, tiesa, užaugau tokioje aplinkoje, tarp įkalinimo įstaigų sienų, jos aprėpia visą mūsų miestelį. Sau jį vadinu „geležinių erškėčių kraštu“. Aplinka daug reiškia besiformuojančiam žmogui. Siurbi viską į save, sugeri tarsi kempinė, visas spygliuotas tvoras ir dar labiau spygliuotus žmones. Bet vaikystė buvo smagi, kaip ir daugelio: futbolas, krepšinis, slėpynės, vėliavėlės pagrobimai – tiesa, jie būdavo įdomūs, visi turėjom kareiviškas aprangas ir šį žaidimą žaisdavome miškuose, buvo galima priešininką pagauti, pririšti prie medžio ar surištą įmesti į apkasą, kad niekas nerastų. Dar žaisdavome lapsą, tai tarsi beisbolo variantas, buvęs tik pas mus. Aštūnkė – iš smėlio išpieštoje aikštelėje stengėmės pasiekti priešininkų pusę, tai grubus žaidimas su regbio elementais. Vieta viena, bet visi užaugome labai skirtingi. Kam alkoholis, kam narkotikai, kam kalėjimas pakišo koją. Specifinė vieta. „Egzotiška“. Neteko girdėti, kad dar kur nors kitur yra kas nors panašaus – žmonės, nuteisti už žiaurius nusikaltimus, kai jiems dar nėra pasibaigęs bausmės laikas, gali laisvai vaikščioti po miestelį, tarp vaikų, jaunimo, gyventojų. Išties turėtų valstybė atkreipti dėmesį į Pravieniškes ir ką nors daryti, gerinti čia gyvenančių žmonių sąlygas, tik labai sunku prisibelsti. Žurnalistai bijo, valdžia vaidina, kad negirdi ir nemato. Tiesa, šiuo metu gyvenu geležinių erškėčių krašte, savo noru. Niekada nežinai žmogus, koks posūkis tyko už šio eilėraščio.
– 2008–2012 metais studijavai anuometiniam LEU Lituanistikos fakultete. Be kitų dalykų, ten virė aktyvus literatūrinis gyvenimas. Kas iš to laikotarpio įstrigę labiausiai? Kiek, žvelgiant retrospektyviai, Tau, kaip kuriančiajam, buvo svarbios tos veiklos?
E. N. Susibūrimai. Bendraminčiai. Kai augau Pravieniškėse, nebuvo jaunų žmonių, rašančių, kuriančių, nelabai buvo su kuo tais dalykais pasidalinti. Daugelis darė ką kita. Kai kūrėme repą, buvom tik dviese, aš ir vienas bičiulis. Ir tai jau buvo visai neblogai. Visi tie susibūrimai universitete labai daug davė. Davė vietą, erdvę pasisakyti, parodyti, ką turi, pasidalinti. Tai daug svarbiau už įvairias literatūrines svetaines, kuriose publikuodavau savo eilėraščius su slapyvardžiu. Tiesa, tas irgi buvo reikalinga ir naudinga, bet ne taip, kaip susitikimai akis į akį, skaitymas gyvai matomiems žmonėms, tiesiogiai reaguojantiems į tavo tuometines rašliavas.
– Kaip literatūros procesą veikia socialinis kontekstas, visuomenės kaita? Jei pasakyčiau, kad mūsų poezija labiau laikosi už tradicijos ir jos transformavimo būdų, nei, pavyzdžiui, seka socialines problemas, sutiktum? Ir ar daug, Tavo nuomone, literatūros raidoje nesąmoningos inercijos?
E. N. Literatūra kaip meno forma, o ne kaip terpė uždirbti pinigų, jei žiūrėsime taip, neturi ir neprivalo taikytis prie ko nors ar sekti kuo nors, kaip ir bet kokia kita meno forma. Ji neprivalo atspindėti jokių šiandieninių ar apskritai bet kada buvusių socialinių kontekstų, ji turi būti tokia, kokia yra reikalinga ją kuriančiam žmogui. Kol kas žmogui. Neilgai trukus – kuriančiam robotui su dirbtiniu intelektu, kuris, manau, irgi pats nuspręs, kas jam reikalinga.
Ar atmetus literatūroje socialinį kontekstą ji tampa įdomi, patraukli, reikalinga skaitytojams, čia jau kitas klausimas. Kiekvienas einam savo keliu, aprašinėjam ir bandom fiksuoti savo vidinės visatos vyksmą. Kiekvienas turim skirtingų lūkesčių, kiekvienam savaip užtenka ar neužtenka skaitytojų. Vienam galbūt pakanka, kad bent vienas žmogus perskaito ir mėgsta, tai ką jis parašė, kitam nepakaks ir tūkstančio. Man asmeniškai kūryba suteikia galimybę būti, žinoma, smagu, kai tavo literatūrinis buvimas patinka ir kitiems esantiems, būnantiems, smagu, kai tai nutinka natūraliai, neprisitaikėliškai.
Taip, pripažįstu, kad mūsų poezija labiau laikosi už tradicijos turėklų, matyt, dėl to, kad bijo pargriūti. Visuomet daugelis rinksis patogiausią taką, pramintą, pragenėtą, su aiškiomis gairėmis ir matomu moliniu vandens ąsotėliu to tako gale. Žmonės turi teisę rinktis, tegul patys sprendžia, ar save randa, ar jiems apskritai svarbu save rasti tuose žodžiuose, kuriuos užrašo. Ar jie gali save rasti tradicinėse formose, kontekstuose, mituose ir visokioje kitokioje gilioje praeityje, kurią savy perkuria ir pateikia jos interpretacijas. Turi nutekėti daug vandens tavyje, kad išdrįstum pamąstyti, kaip esi iš tikrųjų, kad nebijotum ieškoti ir žengti į neaiškų brūzgyną ar klampią pelkę, nes kai pagalvoji, tai irgi nėra logiška, juk žmogų veikia natūralus išgyvenimo instinktas, o kad išgyventum literatūroje, tikrai reikia daug jėgų ir valios. Bet svarbiausia išmokti nebijoti ir suvokti, kad visų pirma tai yra tau, o tik paskui – kitiems. Be to, pelkėse galima rasti tokių gražiai žydinčių augalų, kad kambariniams narcizams tik slėptis it stručiams vazono juodžemyje.
– Ne sykį vienas ar kitas vyresnės kartos rašytojas yra pasakęs ar net priekaištavęs, kad mūsų karta „geria gerokai mažiau“. Ar tikrai? Kaip pats leidi laisvalaikį? Ir koks Tavo santykis su vyresnės kartos rašytojais? Ar su kuo nors palaikai artimesnius ryšius?
E. N. Juokinga yra priekaištauti, kad kas nors ima ir elgiasi sąmoningiau nei prieš tai buvę. Bet kad geria mažiau, nesu tuo tikras. Arba kad svaiginasi. Gal reikėtų kalbėti apie svaiginimąsi, apie poreikį būti apsvaigus, retkarčiais perkrauti save. Arba visada būti persikrovus. Alkoholis šiandieniniame pasaulyje jau nebėra vienas iš pagrindinių svaiginimosi būdų. Jaunimas labiau įninka į narkotikus, tad ir palyginti tą svaiginimąsi yra gana sudėtinga. Visokių yra, neturiu konkrečios statistikos, neturi ir tie, kurie taip sako, tad tai tėra šūdo malimas, galbūt pavydas, kad mūsų karta nesivolioja pakampėse apsimyžę ir apsišikę, kad daugelis daug anksčiau susivokė, jog svaiginimosi kultūra veda velniop ir niekur kitur. Kiekviena karta turi savo bohemą. Ji irgi kinta. Kaip ir viskas, kas mus supa.
Mano laisvalaikis nėra labai apibrėžtas, leidžiu jį įvairiai. Kartais tiesiog prasėdžiu namuose, ramiai vakaroju, skaitau, žiūriu filmus, valgau traškučius ir svaigstu nuo juose esančios chemijos. Kartais bėgioju miške klausydamas muzikos ir taip valausi nereikalingus šios tikrovės elementus. Kartais išbėgioju gilią ir klampią tamsą, iš kažkur staiga išnirusią. Kęstutis Navakas vienoje laidoje yra sakęs, jog nuo demono nereikia bėgti, nes tas vysis dar smarkiau, kad jam yra pavykę su demonu susidraugauti ir jie dabar draugeliai. Ir aš bandau. Susidraugauti. Kartais pabėgti pavyksta ir būna šviesiau. Nors yra savaitgalių, kai susitinku su draugais išgerti alaus. Nieko čia blogo. Viskas su saiku. To reikia išmokti, manau, ne atsisakyti, o teisingai ir protingai vartoti. Kartais vienas alaus bokalas su gerais draugais gali labai daug duoti, kartais ilgalaikė abstinencija gali labai daug atimti. Kalbu tik apie save. Netaikau to kitiems. Visi turime save pajusti ir nuspręsti, kokiomis formomis mums patogiausia ir geriausia gyventi. Man patinka teisė rinktis.
O santykis su vyresnės kartos rašytojais įvairus. Žinoma, skaitau, labiausiai tas santykis ir yra literatūrinis. Man buvo artimas ir svarbus žmogus K. Navakas. Su juo ir buvo artimiausias santykis. Giliausias ryšys. Amžiną atilsį.
– O ar bendrauji su jaunąja, tikriau, jauniausiąja karta – kūrėjais, kuriems dabar apie dvidešimt metų? Jauti šios kartos atėjimą, kokį nors savitumą, kitoniškumą?
E. N. Tiesą sakant, dvidešimtmečių poetų ar poečių nelabai pažįstu. Truputį vyresnius už juos tai taip. Nelabai jų ir matau. Gal dėl to, kad nesilankau renginiuose, kuriuose jie skaito. Galbūt nesilankau, nes nežinau, kur ir kada vyksta. Gal būtų įdomu. O gal visiškai ne. Ir ne dėl pačių renginių. Dėl manęs. Tiesiog seniai jau pabodo tas ėjimas iš renginio į renginį, visko tiek daug, beprotiškai, kad net nebenoriu niekur. Ko labiausiai noriu, tai pasiilgti renginių, o pasiilgus atvažiuoti ir maloniai praleisti laiką. Pastaruoju metu jaučiu, kad ne pasikraunu nuo jų, kaip būdavo anksčiau, o išsikraunu, ta blogąja prasme. Išsikraunu kaip išmanusis telefonas, o kaip tik tada kas nors svarbaus bando man prisiskambinti.
– Ar yra poetų, kurių kūrybos nemėgsti, bet viešai to pasakyti nedrįstum?
E. N. Nebijočiau, bet tiesiog atsistoti ant scenos ir vardinti poetus, kurių kūrybos nemėgstu, būtų gal ir įdomu kitiems, bet baisiai kvaila ir nepagarbu. Nebent norima įžeisti viešai žmogų, suvesti kokias sąskaitas, gal tas žmogus yra blogesnis už savo eilėraščius, čia jau pagal kiekvieno asmeninį norą ir susidūrimus. Visada gali su žmogumi pasikalbėti asmeniškai, jei kyla koks klausimas, jei nori ko nors paklausti, išsiaiškinti, pavyzdžiui, galima prieiti prie poeto, kurio kūrybos nemėgsti, ir į ausį tyliai pasakyti: „Klausykite, gerbiamas poete, kodėl jūsų kūryba yra toks šūdas?“ Arba galima nekreipti dėmesio ir nesakyti tam poetui į ausį nieko. Ir nesakyti garsiai. Galima pasikalbėti apie poetus draugų rate, kaip ir apie bet ką kita. Viskas subjektyvu. Galiu nemėgti kūrybos dėl to, kad kas nors ten man svetima, bet tuo pačiu galiu gerbti to poeto talentą. Visaip būna. Visaip yra. Ačiū die, kad taip.
– Dalyvavai ne viename literatūriniame renginyje užsienyje. Ar buvo, kas nustebino, pasirodė nebūdinga mūsų literatūros laukui?
E. N. Išties tai panašu. Niekas nenori išradinėti iš naujo dviračio. Koks skirtumas, kokios spalvos dviračio rėmas, kiek ratuose stipinų, kaip skamba skambutis, kokio minkštumo sėdynė, kaip minasi pedalai. Tai tas pats dviratis. Tik kitos gatvės ir kiti žmonės, kurie tuo dviračiu važiuoja. Pasitaiko žmonių, gražesnių už dviračius, tuomet žiūri į žmones. O juose viskas kitaip. Vieniems trūksta stipinų, kitų gražūs skambučiai, dar kitų minkštos sėdynės. Ir tai yra jau visai kiti žmonės. Jie yra labiau iš naujo išrasti dviračiai nei dviračiai. Tai tiek apie renginius.
– Repas ir poezija, poezija ir repas. Ne sykį esi apie šias veiklas ir jų santykį kalbėjęs, o man įdomu, kiek jos skatina viena kitą, tarkim, repo įrašų užbaigimas vėliau stimuliuoja grįžti prie poezijos ar atvirkščiai? Beje, štai kaip buvo pavadintas straipsnis apie prieš kelis mėnesius Alytuje vykusį renginį, kuriame dalyvavai: „Bibliotekoje poezija su repu nesipyko, publikai patiko“.
E. N. Kažkaip jos vyksta tame manęs inde, nesusimaišo. Aš lyg aliejinė lempa. Esu visad paniręs į kūrybinį procesą, nežinau, ar turiu taip būti, bet gal turiu, jei būnu, net kai atrodo, kad nieko neveikiu ir dykinėju, tai irgi nėra tuščias ir nykus buvimas, bereikšmis kenkėjiškas veltėdžiavimas, kažkas ataidi, bandau įsiklausyti, išgirsti tą garsą, žodį, spalvą. Kaupiuosi. Tyla ir ramybė yra labai reikalinga kūrybinio proceso dalis. Taip tiesiog varyt eilėraštį po eilėraščio, dainą po dainos, knygą po knygos, nu blemba, gi jei nesam durni, juk suprantam, kad tai tėra aukščiausio lygio kūrybinis išsigimimas. Repas padeda pailsėt nuo poezijos, o poezija nuo repo, ir tarp visų tų dalykų ir tuose dalykuose būna tylos akimirkos. Pauzės. Balti tušti lapai. Bet geriau balti tušti lapai nei pilni tušti lapai.
– Esi Rašytojų sąjungos narys. Kaip pats vertini šią organizaciją? Kokios jos funkcijos aktualiausios nūdien?
E. N. Hm, priminei, pagalvojau, kad tikriausiai būsiu vėl užmiršęs susimokėti mokestį. Tiesą sakant, nelabai aš turiu ten reikalų, buvau keliuose suvažiavimuose. Ką galiu pasakyti – primena vaikų darželį, kiekvienas bando parodyti, kad jo kibirėlis pilniausias prasmės, o kastuvėlis gražiausias. Gal viskas keisis. Na, mažai jaunų žmonių, statistikos nedariau, bet iš veidų matosi, kad didžioji dauguma yra pakankamai garbaus amžiaus. Plėšosi, dergiasi, nekenčia, smerkia vieni kitus, bando perkąsti gerkles aštriais žodžių dantukais. Apie funkcijas reiktų klausti pirmininkės, pavaduotojos ar kitų kompetentingų asmenų, ten dirbančių ir išmanančių tą virtuvę. Esu retas svečias, tad galiu pasidalinti tik labai kukliais pastebėjimais, deja, neduodančiais jokių alternatyvų keistis, kaip normalus lietuviškos veislės smerkikas.
– Jeigu valstybė, pasikeitus valdžiai, staiga nustotų remti kultūrą, meną, uždarytų paramą skirstančias įstaigas, kas atsitiktų ir kaip įsivaizduotum tokios valstybės ateitį?
E. N. Regis, dėsningai link to ir einama. Literatūriniai leidiniai, kultūrinės įstaigos kiekvienais metais gauna vis mažesnį finansavimą. Susidaro vaizdas, kad viskas tyčia yra žlugdoma. Numeta kaulą, ir graužkit visi kartu, vienam gal nuskils kaulų čiulpų, o kitam dantis. O dantistai kainuoja. Tiesą sakant, tai kažkoks košmaras. Kokią galima įsivaizduoti valstybę be kultūros? Tai jokia valstybė. Menininkai ir taip gyvena praktiškai vien oru. Permečiau greitai mintyse kuriančius žmones ir pagalvojau, kad asmeniškai nė vieno nepažįstu, kuris uždirbtų tik iš to, ką kuria. Nežinau nė vieno poeto, kuris gyventų vien iš poezijos, rašytų ir gautų tokius honorarus, kurie leistų prasimaitinti ir susimokėti sąskaitas. Visi dar ką nors dirba šalia to, stengiasi varyt keliais frontais. Daro žmonės, stengiasi, kuria, o valstybė dar sugeba parodyti faką. Kartais manau, jog stengiamasi iš žmogaus atimti viską, kas ugdo gebėjimą kritiškai mąstyti ir matyti, kas lavina skonį, apskritai viską, kas žmogų gilina. Nes nereikia mąstančių, reikia šunelių robotukų, vykdančių valstybės primetamas komandas. Reikia robotukų, kurie leidžiasi užprogramuojami paviršutiniškumui. Jei dabartinis valstybės požiūris į kultūrą nesikeis, tai gresia nužmogėjimas. Žmonės virs tiesiog gyvūnais, valgančiais, dirbančiais, miegančiais, mirštančiais. Džiugu tik tai, kad dar yra stebuklingų žmonių, kurie iki šiol nespalvotas juostas spalvina rankiniu būdu. Kai nebefinansuos dažų ir teptukų, atsidursim nespalvotam nebyliam kine.
Kęstutis Nastopka: Semiotiko kelias ir pakelės
2020 m. Nr. 3
Literatūros kritiką prof. Kęstutį Nastopką kalbina Dainius Vaitiekūnas
Semiotikas, literatūros tyrinėtojas prof. Kęstutis Nastopka švenčia savo aštuoniasdešimtmetį. Vienas pirmųjų semiotikos dėstytojų ir populiarintojų Lietuvoje, išugdęs ne vieną semiotikų kartą, tvirtina, kad „tinkamai užklaustas tekstas gali pasakyti tai, ko klausėjas nežino. Semiotinė analizė – ne semiotinio žinojimo demonstravimas, o dialogas, konstruojantis nevienareikšmę prasmę.“ Tuo labiau buvo įdomu sulaukti atsakymų į užduotus klausimus.
– Noriu pradėti Jūsų citata: „Greimas – mano lėmėjas.“ Tarp pluošto Algirdo Juliaus Greimo laiškų, paskelbtų knygoje „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“, paskutinis skirtas Jums, su raginimu „Rašyk, broliuk“ (1992.01.15)[1]. Kaip būtų galima apibūdinti A. J. Greimo poveikį Jūsų gyvenimui? Ko jis išmokė?
K. N. Semiotikoje aukštesnio rango veikėjas, nurodantis subjektui jo misiją ir veiklos prasmę, vadinamas lėmėju. Taip lietuviškai jį pavadino A. J. Greimas. Nuo tada, kai susipažinau su A. J. Greimo semiotika, jo teorinės ir metodologinės nuostatos tapo mano rašymų orientyrais. A. J. Greimas maždaug nuo 1972 metų savo ir savo mokinių darbus siuntinėjo į Lietuvą. Savo ruožtu savo rašinius siųsdavau jam ir susilaukdavau pastabų, toli peržengiančių mano užmojus. Atsiliepdamas į mano pastabas apie Maironio eilėdarą, jis įvertino ją kaip kultūrinę revoliuciją formų plotmėje. Mano analizuotą „Vakarą ant ežero Keturių Kantonų“ jis susiejo su geografine ežero padėtimi ties romaniškos ir germaniškos kultūros riba. Aidas Marčėnas kelissyk man paliudijo buvęs sužavėtas tokio galingo poezijos išraiškos įprasminimo.
– Pažįstate daug A. J. Greimo mokinių semiotikų. Su ne vienu iš jų kartu rengėte publikacijas, skaitėte pranešimus konferencijose… Kurie iš tų mokinių Jums artimiausi? Kaip manote, kodėl? Ar tarp jų esama bendraminčių, tebegalvojančių, kad klasikinė A. J. Greimo semiotika dar nėra išsisėmusi? Ir kokios dar neatskleistos jos galimybės?
K. N. Mano pažintis su prancūzų semiotikais užsimezgė 1991 metais. A. J. Greimas kreipėsi į savo mokinius, dėstančius įvairiuose Prancūzijos universitetuose, siūlydamas į vasarinius prancūzų kalbos kursus pasikviesti lietuvių semiotiką. Į kreipimąsi atsiliepė Provanso Ekso universiteto arabų kalbos ir literatūros dėstytoja Heidi Toelle, pakvietusi du (kad būtų jiems jaukiau) semiotikus: Saulių Žuką ir mane. Kiek vėliau H. Toelle tapo nepamainoma mano prancūziškų rašinių redaktore ir konsultante.
Būdami Ekse parengėme Ekso ir Vilniaus universiteto bendradarbiavimo projektą. A. J. Greimas pasiūlė į universitetų bendravimą įtraukti ir Limožo universitetą, kur jo mokinys Jacquesʼas Fontanilleʼis buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, o netrukus tapo universiteto tarptautinių ryšių prorektoriumi. A. J. Greimo pastangos „apženyti“ abu universitetus buvo sėkmingos. Sutartis buvo pasirašyta gruodžio mėnesį. Su J. Fontanilleʼiu nuvykome į Kauną, kur jis pirmąsyk išvydo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų originalus. Po kelerių metų jis paskelbė „Žvaigždžių sonatos“ semiotinę analizę.
J. Fontanilleʼio pakviestas, 1993 m. skaičiau keletą paskaitų Limožo universitete, be kita ko, analizavau Prospero Mérimée novelę „Lokys“. Analizės pagrindu parengiau publikaciją prancūzų semiotikų žurnalui „Nouveaux actes sémiotiques“. Ją pristatydamas J. Fontanilleʼis užsiminė apie lietuvių kultūros sąveiką su vakarietiškąja krikščioniškąja kultūra: „Čia girdime senos diskusijos, kurioje dalyvavo ir A. J. Greimas, atgarsį, nelengvas lietuvių kultūros pastangas atpažinti savo tapatybę.“
Tokį mano pirmo semiotinio bandymo įvertinimą priėmiau kaip šlovinamąjį išbandymą. Tai mane paskatino drauge su prancūzų semiotikais dalyvauti tarptautinėse konferencijose Urbine, Lione, Limože. Savo pranešimuose analizavau įvairius lietuvių kultūros reiškinius: Gedimino laiškus, Emauso motyvą lietuvių poezijoje ir dailėje, Jeronimo Boscho dailės pėdsakus Sigito Gedos ir Vytauto Bložės poezijoje. Kartu su H. Toelle pateikėme semiotinę Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“ analizę. Pasirodžius Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimui į prancūzų kalbą, sumanėme semiotiškai aprašyti „Pavasario linksmybes“.
Nuo 1990 m. rudens, A. J. Greimo paskatinti, prancūzų semiotikai atvykdavo skaityti paskaitų Vilniaus pedagoginiame institute ir Vilniaus universitete. Pirmasis buvo Biblijos tyrinėtojas Jeanas Delormeʼas. Kiek vėliau Denis Bertrandʼas greta literatūrinės semiotikos paskaitų supažindino Lietuvos pedagogus su pasaulinėmis mokytojų ruošimo programomis, išleido gyvo atgarsio susilaukusias mokymo priemones. D. Bertrandʼo ir kitų A. J. Greimo mokinių pastangomis buvo įgyvendintas paskutinis Mokytojo sumanymas: surengti Vilniuje tarptautinį koliokviumą „Estetika ir kasdieninis gyvenimas Europoje“.
Nuolatinis lietuvių semiotikų pašnekovas ir pagalbininkas yra Ericas Landowskis. Mano išverstai A. J. Greimo „Struktūrinei semantikai“ jis parašė pratarmę intriguojančiu pavadinimu „Drugys Jano veidu“, įžvalgiais komentarais palydėjo kitų A. J. Greimo tekstų vertimus. Nuo 2005 m. mūsų magistrantams E. Landowskis kas rudenį skaito sociosemiotikos kursą. Kad galėtų be kliūčių su juo bendrauti, Paulius Jevsejevas išmoko prancūzų kalbą, o vėliau išvertė solidų jo straipsnių rinkinį „Prasmė anapus teksto“ (2015).
– Sykį A. J. Greimas į rašytojos Ugnės Karvelis klausimą „Kas šiandien Jums arčiausiai širdies?“ atsakė: „Mano indėlis į senovės lietuvių religijos tyrimus.“ O kaip į tokį klausimą atsakytumėte Jūs?
K. N. Lietuvių atmintyje A. J. Greimas iškyla mažiausia dviem veidais – kaip Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas ir kaip mitologas, senųjų tikėjimų tyrėjas. Iš tikrųjų tai yra vienas ir tas pats A. J. Greimas. Atsakydamas į klausimą, kaip jis nuo semiotinių studijų perėjęs prie lietuvių mitologijos, pabrėžė, kad būtent domėjimasis mitologija jį ir atvedęs į semiotines studijas.
Lietuvių mitologija A. J. Greimui buvo neatsiejama nuo vaikystės išgyvenimų kaime, kur leisdavo vasaras ir kur, jo žodžiais tariant, dar tebesitęsė XIX amžius. Savo mitologinėse studijose A. J. Greimas stengėsi rasti tokį kalbėjimo toną, kuris leistų išsaugoti kasdienio religingumo išgyvenimą, be kurio joks sakralinio pasaulio aprašymas esąs neįmanomas. A. J. Greimo mitologija vadintina semiotine. Joje laikomasi tų pačių metodologinių principų kaip ir prancūziškai rašytose teorinėse studijose. Bet kalbėjimo tonas čia sukuria gyvą ryšį su lietuvių adresatu.
Analizuodamas XVI–XX a. surinktą etnografinę medžiagą, A. J. Greimas pabandė restauruoti uždarai kaimo bendruomenei būdingus papročius ir ritualus, po krikščionybės apnašomis slypinčias senųjų tikėjimų liekanas. Kita vertus, sekdamas prancūzų mitologu Georgesʼu Duméziliu, jis aptarė XIII–XVI a. rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotą ikikrikščioniškos mitologijos sluoksnį: Sovijaus mitą, Vilniaus įkūrimo mitą ir mitą apie romėnišką lietuvių didikų kilmę. Atpažinęs lietuvių mituose trifunkcinį indoeuropiečių ideologijos modelį, A. J. Greimas laikė jį kultūrinės atminties paliudijimu.
A. J. Greimo dėka pagoniškų lietuvių dievų panteone vietoj daug ginčų kėlusio metraščiuose minimo Andaj turime Andoją – etimologiškai išaiškintą kaip iš vandenų begalybės į viršų besistiebiančią būtybę. Pasak A. J. Greimo, tai tikrojo, t. y. vandeninio, pasaulio valdovas, tvarkantis likimą, bėgantį ir atsinaujinantį laiką, o drauge globojantis žmonių giminę.
– Parašėte net kelias Tomo Venclovos eilėraščio „Ruduo Kopenhagoje“ analizes. Kodėl? Ar tai reiškia, kad galutinės teksto analizės negali būti? Įdomu, kuris iš rašymo etapų Jums įdomiausias: medžiagos kaupimas, redagavimas?.. Ar yra neparašytų, gal net nuolat rašomų analizės tekstų?
K. N. Šios dvi analizės liudija semiotikos mokymąsi. Pirmoji analizė išspausdinta 1992 m., taigi anksčiau už semiotines pamokas analizuojant P. Mérimée novelę. Semiotiniai terminai, kaip vėliau prisipažinau, čia vartojami painokai ir nenuosekliai. Naratyvinių santykių schemos pateikiamos su naiviu mokinišku uolumu. Antrąjį variantą pradėjau aptardamas esminį semiotikai imanentiškumo principą ir struktūros sampratą. Analizėje ryškinau triaukštį turinio struktūrų modelį: diskursyvines, naratyvines ir logines-semantines struktūras. Tad pirmosios analizės pastebėjimai atsirado griežčiau apibrėžtose vietose. Šiandien šią analizę skaitau tarsi ne mano rašytą. Vėliau ne sykį esu grįžęs prie čia įvardyto poetinei kalbai esmingo turinio ir išraiškos izomorfizmo. Pateiktasis loginis kvadratas, grindžiamas sutapties ir atskirumo priešprieša, ko gero, tikrai tinka šiam eilėraščiui. Šiandien tikriausiai kai ką formuluočiau kitaip. Tad galutinės teksto analizės turbūt nėra.
Man įdomiausias pirminis pasirinktojo teksto skaitymas, kai pradeda blykčioti anksčiau nenujaustos reikšmės. Šios dvi analizės išimtinis atvejis mano rašymuose. Prie seniau rašytų straipsnių grįžtu tik tada, kai juos perspausdindamas noriu kai ką tiksliau įvardyti.
– Esate dėstantis Vilniaus universiteto profesorius emeritas. Daug metų skaitėte paskaitas Vilniaus pedagoginiame universitete (vėliau Lietuvos edukologijos universitetas), Vilniaus universitete. O kokia buvo Jūsų pedagoginės veiklos pradžia? Kad būta tvirto apsisprendimo, turbūt matyti iš to, kad šios veiklos vėliau neiškeitėte į jokią kitą.
K. N. Ateiti į Vilniaus pedagoginį institutą mane paragino katedros vedėja Aldona Vaitiekūnienė. Tuo metu dirbau Literatūros ir kalbos institute. Stengdamasi atnaujinti literatūros dėstymą, A. Vaitiekūnienė pirmiausia pasikvietė Vandą Zaborskaitę, o po metų mane ir Albertą Zalatorių. Kompartijos CK skyriaus vadovas Jonas Bielinis pasakė: „Tegu Nastopka ateina, o dėl Zalatoriaus dar palaukime.“ Palūkėti teko ilgokai.
Tapti literatūros dėstytoju buvo iššūkis. Viliojo galimybė tiesiogiai bendrauti su jauniausiąja karta. Dėsčiau tarpukario lietuvių literatūrą. Jos tyrinėjimuose, be originalių įžvalgų, buvo stiprus vyraujančios ideologijos pėdsakas. Jo negalėjau apeiti. Tai vargino. Nesijaučiau galįs laisvai dėstyti savo mintis. Aiškinti literatūrą chronologinės sekos principu man buvo nuobodu. Atsigaudavau seminariniuose užsiėmimuose.
Atkūrus nepriklausomybę, A. Zalatoriaus iniciatyva parengėme lietuvių literatūros dėstymo programą, nebepriklausomą nuo Maskvos. Čia rado vietą ir semiotinė tekstų analizė, kuri man buvo tikra atgaiva. Kūrybingai bendravome su rašančiais diplominius darbus. Tekstų susidarė nemažas šūsnis. Įdomu būtų šiandien juos paskaitinėti. Su malonumu dėsčiau semiotikos kursus Vilniaus universitete. Mokydamas studentus pats daug ko iš jų išmokau. Per juos pajutau gyvą dabartinės literatūros pulsą.
– Esate išsitaręs, kad svajojote tapti poetu. Gyvendamas Biržuose buvote ambicingas literatas, tačiau persikėlęs į Vilnių, regis, neberašėte eilėraščių. Ar negalvojate grįžti prie grožinių tekstų? Kad tai bent teoriškai įmanoma, tarsi rodytų Jūsų vertimai iš latvių poezijos.
K. N. Nuo keturiolikos metų uoliai spausdinau savo eiliavimus Biržų rajono laikraštyje „Raudonasis artojas“. Kartu su Vaidotu Spudu dalyvaudavom eilėraščių konkursuose. Esu net jį nurungęs. Skaitydavau savo eilėraščius literatūriniuose vakaruose Biržuose, Rokiškyje, Pakruojyje. Stodamas į Vilniaus universitetą, kaip ir daugelis mano bendrakursių, tikėjausi tapti pripažintu poetu. Literatūros studijos šią viltį palaidojo. Supratau, kad mano eiliavimams toli iki poezijos. Poeto plunksną iškeičiau į literatūros kritiko rašinėjimus.
Vėl suartėjau su poezija versdamas latvių poetus. Asmeniškai susipažinęs su grįžusiu iš Mordovijos koncentracijos stovyklos Knutu Skujenieku, o per jį – su Uldžiu Bėrziniu ir kitais latvių poetais, naujausios latvių poezijos apžvalgoje („Pergalė“, 1972, Nr. 4) pristačiau Latvijoje dar nespausdintų ar viešai nepripažintų poetų eilėraščius. Skujenieką išvertė S. Geda, o aš – U. Bėrzinį, Montą Kromą, Egilą Plaudį. Mano parengtoje U. Bėrzinio poezijos knygoje „Vabzdžių žingsniai“ (1997) išspausdinta keliasdešimt mano vertimų. Įsivaizdavau, kad žinau, kaip reikia šį poetą prakalbinti lietuviškai.
Prie grožinių tekstų, matyt, nebegrįšiu. Savo atsiminimų nežadu rašyti. Sudarytojų kalbinamas, nelengvai parašiau atsiminimus apie anapilin išėjusius bičiulius.
– Smalsu, kaip atrodo Jūsų namų biblioteka. Kuria tvarka išdėstote knygas ir kurios iš jų Jums pačios svarbiausios? Ar sutiktumėt, kad skaitytojo atmintis gali priminti knygų lentyną? Jei taip, kokias kelias sau svarbias „grožines“ knygas joje išskirtumėte? Kodėl?
K. N. Namų bibliotekai ankšta šiuolaikiniame standartiniame bute. Kadaise pirkdavau visas kuo nors mane sudominusias knygas. Nebetelpančias knygų lentynose išdalijau įvairioms bibliotekoms (tarkim, latvistikos kolekciją padovanojau VDU Letonikos centrui). Tai, kas liko, glaudžiasi lentynose be griežtesnės tvarkos. Kai randu laiko, išsitraukiu tas, kurias seniai svajojau perskaityti. Taip savo eilės sulaukė Erwino Panofskio „Prasmė vizualiniuose menuose“, Jurgio Baltrušaičio „Fantastiškieji viduramžiai“, Jacquesʼo Le Goffo „Skaistyklos gimimas“, Georgesʼo Duby „Katedrų laikai“. Esu skaitęs, rodos, visas Juozo Apučio novelių knygas, bet kai vėl pasiėmiau į rankas „Gegužę ant nulūžusio beržo“, pamačiau, kad tai, apie ką iki šiol rašiau, dar ne visas J. Aputis. Reikėtų šią spragą kada nors užpildyti. Tą pat pasakyčiau ir apie A. Zalatorių. Iš naujo atsivertęs jo „XX amžiaus lietuvių novelę“, nustebau, koks aktualus tebėra jo pateiktas XX a. pirmosios pusės lietuvių prozos pjūvis.
Rašydamas apie poeziją, nuolat grįžtu prie Henriko Radausko, S. Gedos, T. Venclovos, Albino Žukausko.
– Kiek žinau, prancūzų kalbos pradėjote mokytis iš prancūziško A. J. Greimo semiotikos žodyno. Kodėl? Argi nebuvo lengvesnio kelio? Kaip jaučiatės lietuviškos ir prancūziškos kultūros kryžkelėje?
K. N. Prancūzų kalbos pramokau iš įvairių vadovėlių ir iš šešių savaičių kurso vasaros mokykloje Provanso Ekse. Bet tų žinių sudėtingesnių tekstų skaitymui nepakako. O semiotikos žodyną lengviau buvo skaityti dėl to, kad daugumas čia vartojamų terminų man buvo žinomi. Kai A. J. Greimas atsiuntė savo studiją „Apie netobulumą“, pasiskundžiau, kad nesugebu jos perprasti. A. J. Greimas atsakė: „Iš tiesų keistas knygų likimas. Prancūzijoje „Netobulumas“ greičiau gerai priimtas, ypač „literatų“: sako, lengvai įskaitomas. Jums išeina atvirkščiai.“
„Kaip galima žmogui, veikiančiam moksliniame ir kultūriniame pasaulyje, suderinti savo buvimą drauge lietuviu ir prancūzu?“ – kadaise klausė A. J. Greimas. Ir pats atsakė: „Tokia problematika geriau suprantama kaip dviejų kultūrinių pasaulių sugyvenimas, vienas kitą papildant, vienas kitam prieštaraujant. Aš visą savo maždaug subrendusio gyvenimą praleidau kaip schizofrenas. Ir geografiškai, ir dvasiškai.“
Mano vieta dviejų kultūrų kryžkelėje aiškesnė. Prancūzams rašau kaip lietuvis, bandantis paskleisti mūsų kultūros paveldą. Kaip prašalaitis, kuris tikisi būti išgirstas.
– Kaip vertinate šiuolaikinę lietuvių poeziją? Kas joje Jums gražiausia?
K. N. Nebesu toks uolus, kaip kadaise, šiuolaikinės poezijos skaitytojas. Nebeįstengdamas visos aprėpti, stengiuosi bent apčiuopti jos pulsą. Džiugina netikėti poetinės prasmės atsivėrimai kaip Vaivos Grainytės „Gorilos archyvuose“.
– Kas Jums yra kasdienybės estetika, grožis anapus knygų? Esate užsiminęs apie kalnų, vandens trauką…
K. N. Kalnai mane patraukė studijų metais. Kartu su kitais Lietuvos alpinistais 1958 m. įkopiau į Elbrusą. Atsivėrus sienoms į Vakarus, atradau Alpes, Pirėnus, Kretos kalnus. Kalnai man – lūžis kasdienybėje, perfrazuojant A. J. Greimą, akimirksninio susiliejimo su pasauliu išgyvenimas.
Vandens trauką pajutau vaikystės Biržuose, įsikūrusiuose prie Širvėnos ežero ir dviejų upių. Vėliau atradau kitus ežerus ir upes, bet kad ir kur nukeliaučiau, stengiuosi pasinerti į naujus vandenis. Semiotiškai interpretuojant ši dvilypė trauka reikštų sąlytį su žemės ir vandens stichijomis.
– Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengiasi išleisti naujausią Jūsų kritikos straipsnių knygą tokiu, sakyčiau, filologo ausiai netikėtu pavadinimu „Įsiklausymai“. Priminčiau kitą Jūsų knygą, kurios pavadinimą suveržia pasikartojantys priebalsiai –„Išsprūstanti prasmė“ (1991). Koks tarp tų pavadinimais nužymėtų tyrinėtojo laikysenų ryšys? Kaip keitėsi Jūsų, kaip tyrinėtojo, stilius, interesų laukas? Ar vis tebeieškote prasmės?
K. N. Teksto prasmė nėra kažkas, kas galėtų būti išgirsta pastačius ausis. Ji randasi iš dviejų komunikacijos partnerių – teksto ir jo suvokėjo sąveikos. Tekstas nėra tiktai siuntėjo įdėtos reikšmės perdavimas priėmėjui, jis yra prasmės ir reikšmės gamintojas. Kad suprastum, ką sako literatūros tekstas, būtina ne tik jį išklausyti, bet ir įsiklausyti. Tinkamai užklaustas tekstas gali pasakyti tai, ko klausėjas nežino. Semiotinė analizė – ne semiotinio žinojimo demonstravimas, o dialogas, konstruojantis nevienareikšmę prasmę.
Įsiklausymas nebūtinai baigiasi prasmės pagava. Ji bet kada gali išsprūsti iš tinklo, paspęsto analizės instrumentų. Bandymas įsiklausyti yra nesiliaujantis prasmės ieškojimas.
Per pastaruosius dvidešimt metų mano interesų laukas iš esmės nepasikeitė. Stilistinės nuostatos tebėra panašios. Stengiuosi apie sudėtingus dalykus kalbėti kuo paprasčiau. Kaip tai pavyksta, ne man spręsti.
[1] Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos / Sudarė Arūnas Sverdiolas. – T. 1. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – P. 470.
Algimantas Baltakis: „Savo misiją mes atlikome“
2020 m. Nr. 2
Poetą Algimantą Baltakį kalbina Gediminas Kajėnas
„Nemanykite, kad mes visi tada, liaudiškai tariant, dėjome į kelnes. Teisybę sakyti visais laikais yra nepaprasta. Kartais teisybė net nuo paties savęs yra slepiama…“ – sako devyniasdešimtmetį švenčiantis poetas ir ilgametis žurnalo „Pergalė“ redaktorius Algimantas Baltakis. Jis pats ir jo karta į literatūrą įžengė, brendo, pasiekė savo kūrybos aukštumas sovietiniais metais, kai literatūrai – vienam ideologinių įrankių – buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Šiandien mes vis dar mokomės apie tai kalbėti, priimti to meto žmonių pasirinkimus ir jų vaidmenį tuometinėje santvarkoje. Įvardyti baimės ir lojalumo, rizikos pasakyti daugiau kainą. Suprasti, kokią vietą kultūroje užima sovietmečio kūryba. Galiausiai, sąžiningai pažvelgti į savo pačių praeitį. Šis pokalbis – vienas iš tokių bandymų.
– Algimantai, Jūsų gimtadienis yra vasario 15-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse. Ar sovietmečiu dėl to nekildavo nesusipratimų?
A. B. Visko buvo. Pamenu, Vilniuje, Čiurlionio gatvės studentų bendrabutyje su bičiuliais švenčiau savo dvidešimtmetį. Kaip tuomet buvome pratę, užtraukėme dainą. Netrukus prisistatė bendrabučio komendantas ir ėmė mus tildyti priekaištaudamas, kad švenčiame netinkamu laiku. Jam parodžiau savo dokumentą, kuriame juodu ant balto parašyta mano gimimo diena. O jis mums – „ar negalėjote švęsti išvakarėse“! (Juokiasi)
Vėliau švęsdami namuose užsidangstydavome langus. Tildydavome per garsiai kalbančius, nes aplink nestigo budrių akių ir ausų. Beje, mūsų kaimynui Antakalnio rašytojų namuose Viktorui Miliūnui būdavo dar kebliau: jis gimęs būtent vasario 16 dieną, tad mudu švęsdavome ir išvakarėse, ir tą pačią dieną.
Taip jau yra nutikę, kad gana daug eilėraščių esu parašęs vasario 16 dieną. Vienas jų – „Sanskritas“: „Guodžias Lietuva: pasauli, / Palaikyk mane dar saujoj. / Aš tokia maža, pasauli, / Net nejusi, kad laikai / Gintaro lašelį sūdrų.“ Kad nekiltų nereikalingų asociacijų, datą po tokiais eilėraščiais paankstindavau užrašydamas savo gimtadienio dieną. Dėl šventos ramybės.
– Esate vyriausias Lietuvos poetas, galintis paliudyti praėjusios epochos istoriją – nevienalytę, dramatišką, prieštaringą. Jūsų paties gyvenimas apjungia tarpukarį, Antrojo pasaulinio karo siaubą, pokarį, sovietmetį ir šių dienų nepriklausomą Lietuvą. Kaip pats apibendrintumėte savo laiką?
A. B. Mėnesiu už mane vyresnė yra Aldona Puišytė, tad esu antras pagal amžių… (Juokiasi) Mudviejų gimimo metai – 1930-ieji – jubiliejiniai, visa Lietuva tada šventė Vytauto Didžiojo 500-ąsias metines. Mūsų klasėje – beveik visi Vytautai, tik aš vienas toks – Algimantas. Paskui gyvenimas skilo į atskirus tarpsnius.
Mano karta buvo paskutinė, kuri mokėsi dar nepriklausomoje Lietuvoje. Mokykloje buvo dėstoma Lietuvos istorija bei tikyba, mes buvome ruošiami Pirmajai komunijai. Tos vaikystės patirtys paliko žymę visam gyvenimui. Bet viską sujaukė karas. Skaudžiausiai jį pajutome 1944-ųjų vasarą atsidūrę Žemaitijoje. Ne savo noru patekome į patį karo verpetą… Teko pasikliauti instinktais – kaip prasimaitinti ir išlikti gyviems. O paskui pamatėme, kad kieno galia, to ir valia… Baisiausia, kai tokius dalykus pradedi priimti kaip normalius. Atsimenu šalia krentančius ir sprogstančius sviedinius, ant galvos byrančią žemę, „katiušų“ muziką ir lavonų kvapą. Atsimenu mažėjančią savo klasę, į pamokas nebeateinančius draugus. Atsimenu Kauno vaikėzų gaujas ir nuolatines muštynes, kuriose ir pačiam ne kartą teko dalyvauti. Atsimenu žydų žudynes Lietūkio garaže – nors stebėjau tai trumpai, nes pro šalį einanti mokytoja sudraudė ir liepė bėgti namo. Atsimenu, kaip vokiečiai pagavo rusų partizaną ir viešai Ąžuolyne jį pakorė – ėjome žiūrėti, nes buvo įdomu tai pamatyti. Aplinkui tvyrojo chaosas ir smurtas, ir tai mus pačius persmelkė iki giliausių paširdžių.
Po tokių baisybių net mažyčiai palengvėjimai atrodė labai reikšmingi. Žiūrėk, iš pradžių žmones iš Sibiro ėmė grįžti. Atrodytų, o kas čia tokio – neteisingai pasodino ir anksčiau laiko paleido… Bet žmonėms tai prilygo stebuklui. Paskui cenzūros gniaužtai kiek atsileido – vėl lengviau. Niekas nesodino vien dėl to, kad tave kažkas įskundė. Aišku, tokie kaip Antanas Terleckas darė savo darbus puikiai suprasdami, kad pagauti sės, ir buvo sodinami. Tačiau už niekus jau nesodino. Arba cenzūra praplėsdavo galimų leisti autorių sąrašą – kokia tai buvo laimė vėl skaityti Maironį ar emigracijos poetų kūrybą, beje, paprastai jau mirusių. Mes vertinome paprastus dalykus – ramią kasdienybę, šeimą, vaikus, galimybę dirbti. Galiausiai, patį gyvenimą. Na, o vidinė autonomija visada išlieka žmogaus galvoje.
– Gyvenime Jums teko nemažai keltis iš vienos vietos į kitą, tikriausiai Jus lydėjo nuolatinis praradimo jausmas…
A. B. Skaudžiausia vaikystės patirtis – mano tėtis, Leliūnų bažnyčios vargonininkas, 1933-iaisiais buvo įkalintas trejiems metams, o mamai su manimi ir visai maža seserimi teko palikti Leliūnų špitolę, erdvius parapijos namus, kur gimiau, ir keltis į Strazdiškį – tėčio gimtinę.
Užuot vėl prabilęs apie „nelemtai susiklosčiusias peripetijas“, svarstęs, ar teisingai buvo nuteistas tėtis, verčiau paaiškinsiu, kodėl man, trejų metų berniukui, taip skaudu buvo skirtis su gimtaisiais namais.
Špitolėje vienas namo galas buvo skirtas vargonininko šeimai, o kitas – zakristijonui, mano seneliui Antanui Zarankai, beje, šviesiam žmogui, buvusiam daraktoriui, pirmajam Leliūnų lietuviškos mokyklos mokytojui. Špitolėje buvo dar ir parapijos salė, kur vyko įvairūs renginiai, vaidinimai, koncertai, eilėraščių skaitymai. Koncertuodavo tėvo vadovaujamas bažnytinis choras. O aš galėdavau bėgioti po visą špitolę – visur savi. Mama mane vesdavosi į bažnyčią ir bardavosi, kam vis atsisukinėju norėdamas pasižiūrėti, kaip vargonais groja tėtis. Vėliau sužinojau, kad tie vargonai yra labai aukštos kokybės, pagaminti Karaliaučiuje. Jais yra groję kompozitoriai Juozas Gruodis, Juozas Karosas, po tėčio – vargonininkas ir chorvedys Pranas Sližys. Tie vargonai neseniai restauruoti, o bažnyčioje šiandien vyksta ir vargonų muzikos koncertai.
Ankstyvieji mano metai prabėgo labai arti bažnyčios. Ir vėliau dar ilgai likau uolus katalikas. Net savo maldaknygę iš anų dienų esu išsaugojęs. Tačiau, pamatęs pokario siaubą, žudynes, tas beprasmes mirtis, lioviausi tikėjęs, nes maniau – jei Dievas būtų, tokiems dalykams neleistų vykti… Nors, kaip dabar galvoju, tam tikrą religingumą visuomet išlaikiau.
Špitolėje buvo gimęs ir man itin brangus žmogus – vos penkeriais metais už mane vyresnis dėdė Pranas. Jį gimdydama mirė mano senelė, todėl vyriausioji Zarankų dukra Zosė, būsima mano mama Zofija Baltakienė, turėjo palikti gimnaziją ir padėti auginti brolį. Besisukiodama špitolėje, įsižiūrėjo vargonininką Jurgį Baltakį ir 1928 metais už jo ištekėjo. Taigi, jeigu ne Pranas, ir aš gal nebūčiau atsiradęs. Mes augome kaip tikri broliai, be jo, vyresnio, – nė žingsnio. Ne šiaip sau poemą „Ariadnės siūlas“, parašytą 1972–1973 metais, dedikavau „Pranukui – brangiausiam vaikystės žmogui“. Tiesa, pavardės nenurodžiau, nes jis tuo metu jau gyveno Amerikoje.
Nesunku įsivaizduoti, kaip jaučiausi po tėčio suėmimo, iš šurmulingos aplinkos patekęs į tykų Strazdiškio kaimelį, kuriame buvo tik trys gryčios ir… nė vieno vaiko. Čia ne kartą teko lankytis ir anksčiau, kai su tėčiu atvykdavome pasižiūrėti, kaip sekasi tvarkytis dėdei Rapolui, kuris dirbo ir mūsų žemę. Bet svečiuotis – viena, o gyventi – kita. Neužmiršau pirmos nakties, praleistos šioje senoje, aprūkusioje, kadaise dūminėje gryčioje. Bet netrukus nusiraminau, man ėmė patikti Strazdiškis ir gražios jo apylinkės. Strazdiškis – savotiškas rezervatas: kai visi aplinkiniai kaimai skirstėsi vienkiemiais, Strazdiškis – ne, liko su šniūrais, tai yra rėžiais.
Ilgainiui atsirado ir draugų iš gretimų kaimų. Balteniškiuose tuo metu gyveno dėdė Rapolas, kuris buvo vedęs našlę Tylienę, turėjusią tris vaikus. Su jais leidau daug laiko. Gyvendamas Strazdiškyje suradau ir antrą man labai artimą žmogų – dėdę Rapolą, kuriam esu paskyręs ne vieną posmą. Jis dirbo mūsų žemę ir tėvui vargoninkaujant, ir mamai likus vienai, ir, galiausiai, mums išvykus gyventi į Kauną. Be jo Strazdiškyje būtume tikrai pražuvę. Na, o aš pamažėle tapau tikru kaimo vaiku.
Beje, Strazdiškyje gimė dar du vaikai – mano brolis ir sesuo. Tuo metu kalėjimas buvo kiek kitoks nei šiandien. Tėtį išleisdavo į namus ūkio darbų nudirbti, derlių nuimti. Bet tos dienos nebuvo įskaičiuojamos į bausmės laiką – vis tiek jam teko atlikti teismo nustatytą bausmę iki galo.
Tačiau ir apsigyvenę Strazdiškyje mes nenutraukėme ryšių su Leliūnais. Sekmadieniais mama mudu su seserimi vesdavosi į taip mielą Leliūnų bažnyčią. Paaugęs ir pats nulėkdavau ten; ne kartą esu nakvojęs špitolėje, kur dėdė Pranas po senelio mirties 1935-aisiais tapo zakristijonu. Įsivaizduokite – dešimties metų zakristijonas! Kartais padėdavau jam įsiūbuoti bažnyčios varpą. Tad mes ir toliau gyvenome per dvi vietas.
1937-aisiais dar spėjau pasimokyti Leliūnų mokykloje. Į ją kartu vaikščiojome su mūsų seniūno Broniaus Tylos dukra Birute – aš iš Strazdiškio, ji – iš Balteniškių. Įdomus sutapimas: 1949 metais kartu įstojome į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Tačiau kai jų sodyboje buvo aptiktas partizanų bunkeris, o stribai nušovė jos tėvą, Birutės mokslai buvo baigti, ir jai teko vargti Gulago universitete.
Vaikystėje išties mane lydėjo, Jūsų tiksliai įvardytas, nuolatinis praradimo jausmas. Sunku buvo skirtis su Leliūnais, kai kėlėmės į Strazdiškį. Tačiau dvigubai sunkiau – kai kėlėmės į Kauną, nes tada skyrėmės ir su Leliūnais, ir su Strazdiškiu, taigi su tėviške.
Į Kauną, pamenu, vėlyvą 1937-ųjų metų rudenį važiavome autobusu. Apsistojome pas Narbučius – mamos pusseserės šeimą – Putvinskio gatvėje, kur jie sargavo. Mes apsigyvenome didžiulio namo rūsyje. Tame name buvo prestižiniai butai, viename jų gyveno tuometinis švietimo ministras Juozas Tonkūnas, šalia – keliautojas Matas Šalčius. Čia aš pradėjau lankyti Jablonskio mokyklą, į ją keldavausi Žaliakalnio funikulieriumi, kuriame vėliau daugelį metų dirbo mano mama. Netrukus prasidėjo nuolatinis kraustymasis iš vieno buto į kitą ir mokyklų keitimas. Pastovumo atsirado abiem tėvams pradėjus dirbti autobusų stotyje – tėčiui konduktoriumi, o mamai – kasininke. Tuomet gavome neblogą butą Vytauto prospekte, o namuose vėl, kaip ir Leliūnuose, atsirado pianinas.
Kadangi mūsų šeima buvo gausi – prieš pat karą gimė penktas, karo metais – šeštas, o tuoj po karo – septintas vaikas, beje, visi trys berniukai, man, vyriausiajam, nuolatos tekdavo prasimanyti pinigų. Vokietmečiu įsitaisiau vežimėlį ir su juo geležinkelio stotyje laukdavau, ar nereikės kam pavėžėti bagažo. Dažniausiai tai būdavo vokiečių karininkai. Prie stoties su vežimėliais budėjau ne aš vienas, konkurencija buvo gan didelė, ne kartą teko į darbą paleisti ir kumščius… (Juokiasi) Tada ir pirmą cigaretę surūkiau. Vėliau iš kepyklos į kavines nešiojau šviežias bandeles, dirbau vulkanizacijos dirbtuvėse, auginau triušius, paišydavau lenteles su užrašu „Uždaryta“, „Atidaryta“ ir siūlydavau kavinių bei parduotuvėlių savininkams. Uždarbiavau iš pradžių armonika, vėliau akordeonu grodamas vestuvėse ir kitose šeimos šventėse. Savo kaip muzikanto karjerą baigiau gimnazijos estradiniame orkestrėlyje.
– Iš čia ir Jūsų eilėraščių dainingumas?
A. B. Muzika man visą gyvenimą yra labai svarbi. Turiu nuotrauką, kur aš, dvimetis, Leliūnuose „skambinu“ pianinu. Muzikalus buvo ne tik tėvelis, bet ir kiti šeimos nariai – mamos sesuo Stasė puikiai grojo gitara, gerą balsą turėjo dėdė Pranas. Strazdiškyje daug liaudies dainų mokėjo senoji mūsų kaimynė Rozalija Strazdienė, labai mane mylėjusi. Vasaros vakarais, kur tik paklausydavai, aplink visur skambėdavo dainos.
– Minėjote ir pats grojęs. Papasakokite apie šią savo patirtį.
A. B. Tėvas labai norėjo, kad išmokčiau groti pianinu, todėl Kaune surado man lenkę mokytoją. Bet ta, pamačiusi didžiulius mano nykščius, pasakė, kad esu netinkamas pianinui… (Juokiasi) Taip buvau išbrokuotas, tad man liko tik armonika ir akordeonas. Jais mokiausi groti savarankiškai. Kadangi niekaip nepavyko pramokti groti iš natų, savo partijas įsimindavau.
Po karo, besimokant paskutinėse Kauno ketvirtosios berniukų gimnazijos klasėse, su draugais subūrėme estradinį orkestrėlį, kurį pavadinome „Kometa“. Tai buvo gan simboliškas pavadinimas, nes jis porai metų blykstelėjo ir pranyko… (Juokiasi) Kadangi po ilgus metus trukusių persikėlimų iš vieno buto į kitą mūsų šeima galiausiai apsigyveno didžiuliame šimto dešimties kvadratų bute, kuriame buvo ir pianinas, repeticijos vykdavo pas mus. Vienas šio kolektyvo pradininkų buvo mano klasiokas Adolfas Medonis, beje, vienintelis iš mūsų pažinojęs gaidas. Be jo, dar buvo muzikantas, grojantis mušamaisiais, vienas pakaitomis tai saksofonu, tai klarnetu ir du akordeonistai. O grojome tuomet populiarias melodijas, kurias vadinome džiazu. Medonis per radiją išgirsdavo kokį kūrinį, įsimindavo, o repeticijose mums daugiau mažiau pasakydavo, ką groti. Taip, surepetavę programą, šeštadieniais ir sekmadieniais uždarbiaudavome šokiuose. Kadangi oficialiai moderni muzika nebuvo toleruojama, grojome ir valsą bei garsesnius šlagerius, todėl turėjome visai neblogą pasisekimą. Vėliau net bandėme groti restorane, tačiau mus pričiupo ir uždraudė – suprask, gimnazistui nedera groti tokioje aplinkoje… (Juokiasi)
Mano akordeonas buvo labai prastas, tai koncertams nuomodavausi puikų instrumentą iš aukščiau gyvenančio kaimyno. Man tai kainuodavo trečdalį honoraro. Antrą dalį atiduodavau mamai, o trečdalį pasilikdavau sau – bachūriškiems reikalams… (Juokiasi)
– Ar po „Kometos“ laikotarpio su muzika buvo baigta?
A. B. Studijuodamas Vilniuje dainavau P. Sližio vadovaujamame Vilniaus universiteto chore, su kuriuo respublikos konkursuose nuolatos laimėdavome pirmąsias vietas. Man tai taip patiko, kad net ir po universiteto baigimo lankiau repeticijas. Beje, studijų metais su Justinu Marcinkevičiumi dainavome ir fakulteto oktete – jis bosu, o aš – baritonu.
Šiais laikais gal net sunku įsivaizduoti, bet mes keturiese – aš, Justinas, dailininkas Stasys Krasauskas, beje, savo laiku dainavęs operoje, važiuodavome pas Alfonsą Maldonį į jo sodybą Linmarkyje pasidainuoti. Iš visos širdies. Žinoma, ir pagerdavome, bet daina buvo pirmoje vietoje. Ten įspūdingas kraštovaizdis – lomos su ežerais, dėl ko galėdavai girdėti net penkis aidus. O, kaip mes tuomet traukdavome „Aš išdainavau visas daineles…“ Net lenktyniaudavome, kuris daugiau dainų moka. Ir šventas giesmes giedodavome – juk visi iš vaikystės dar atsiminėme tai, ką bažnyčioje per pamaldas buvome girdėję.
Tačiau ir senatvėje muzika man yra gyvybiškai svarbi – net pragmatine prasme: iš jos iki šiol šį tą prisiduriu prie pensijos. Autorių teisių agentūra yra užregistravusi šimtas aštuoniasdešimt devynias dainas, sukurtas pagal mano žodžius, todėl kas ketvirtį už jas gaunu honorarą. Juokauju, kad viešajame gyvenime dabar dalyvauju nedalyvaudamas – už mane dirba mano dainos. Bet mažai kas žino, kas yra dainų tekstų autorius ar kompozitorius, nes jų vardai retai skelbiami. Visi žino atlikėjus, mat jie yra geriausiai matomi. Neseniai televizija rodė programą „Gražiausios lietuvių poetų dainos“. Ten skambėjo šešios ar septynios dainos pagal Just. Marcinkevičiaus žodžius, ir ne mažiau – pagal mano. Justino – apie tėvynę, o mano – apie meilę.
– O gal pamenate, koks Jūsų eilėraštis pirmasis tapo daina?
A. B. Viskas prasidėjo nuo „Ugnelės“. 1957 metais pasirodė antrasis mano poezijos rinkinys „Velnio tiltas“, kurį iki šiol laikau viena kertinių savo knygų. Tuomet tą knygą nusipirko konservatorijos antrojo kurso studentas Algimantas Bražinskas. Jam patiko „Ugnelės“ tekstas, todėl jis parašė jam muziką ir dainą pasiūlė paskutinio kurso studentui Virgilijui Noreikai, kuris tuomet jau dainavo operoje. Netrukus konservatorijoje vyko dainos konkursas, kuriame „Ugnelė“ laimėjo pirmąją vietą. Tuomet kompozitoriai griebė skaityti mano „Velnio tiltą“. Kiek man žinoma, iš šios knygos keliolika eilėraščių yra tapę dainomis. Nuo tada niekuomet nestokojau kompozitorių dėmesio, o 2002-aisiais buvau Autorių teisių agentūros nominuotas labiausiai dainuojamu poetu, 2010-aisiais – apdovanotas Aukso žvaigžde.
Yra trys keliai, kaip tekstas virsta daina. Kompozitoriai dažniausiai paima mano tekstą ir pagal jį sukuria muziką. Kartais jie pagal save kai ką pakoreguoja, bet aš į tai nesikišu. Pavyzdžiui, grupė „Vairas“ dainuoja: „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku.“ Bet mano tekste po žodžiais „pačiu laiku“ yra sukonkretinimas – „viduržiemy“. Tai galima suprasti ir kaip abejonę – „pačiu laiku – viduržiemy“. Tačiau muzikantai tai išėmė ir paliko abstrakciją „pačiu laiku“, nes taip geriau skamba. O aš dėl to neprieštarauju – tekstas gyvena savo gyvenimą neatsiklausdamas autoriaus.
Kompozitorius Robertas Stanionis pagal mano eilėraščius yra nemažai dainų sukūręs. Štai ką jis yra rašęs: „Natomis užrašinėjau dainų melodijas, kurpiau tekstus, kol atradau poeziją. Godžiai skaičiau viską ir atsirinkdavau tai, kas tinka dainoms. Algimanto Baltakio poeziją galima „išdainuoti“ visą. Gal todėl šis poetas ir tapo mano auksinių šlagerių bendraautoriumi.“ R. Stanionis, kaip ir kiti kompozitoriai, mano poezijai suteikė sparnus.
Antrasis kelias – kuriant tekstą specialiai dainai. Vienas tokių pavyzdžių – „Ilgesio daina“, kurią rašiau A. Bražinskui. Kadangi daina vis dar dainuojama, galima sakyti, kad ir toks variantas pasiteisino.
Trečias kelias labiausiai tinka kalbant apie kompozitorių Algimantą Raudonikį. Jis pirmiau sukuria melodiją, o poetui tenka derintis prie muzikos. Kadangi gyvenome šalimais, užeidavau pas jį. Kompozitorius pianinu man pagrodavo melodiją, o aš bandydavau suprasti, kas joje slypi. Jei turi klausą, tuomet ir muzikoje gali girdėti eiliavimo struktūrą. Taip atsirado nemažai eilėraščių, parašytų A. Raudonikiui ir A. Bražinskui. Man tai nebuvo tiesiog pažaidimai, rimtai žiūrėjau į tokiu būdu kuriamus tekstus.
– Norėčiau sugrįžti į gerokai ankstesnius metus. Kaip nutiko, kad pokariu pasirinkote studijuoti būtent lietuvių kalbą ir literatūrą?
A. B. Čia grynas atsitiktinumas. Dėl visko kalta mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Jovita Čenienė. Tiesą sakant, man labiau patiko chemija, turėjome puikią mokytoją Vitonytę. Jos įkvėpti gal pusė klasiokų pasirinko Kaune studijuoti chemijos technologiją. Ir aš norėjau ten pasukti. Bet vieną dieną mano tėvus aplankė klasės auklėtoja ir pasakė: „Tegul Algimantas važiuoja į Vilnių studijuoti literatūros.“ Gal ji pamatė mano gabumus, mat tuo metu šį bei tą jau rašinėjau. Taip ir nutiko. Beje, mano klasiokas Vytautas Petkevičius rinkosi kitonišką kelią – išvyko į Maskvą ir ten ruošėsi politiko karjerai. Tačiau galop ir jis tapo rašytoju.
Dokumentus į Vilniaus universitetą 1949 metais vežiau kartu su Vytautu Mikuličium, su kuriuo anksčiau toje pačioje gimnazijoje mokėmės. Kadangi mokslus buvau baigęs aukso medaliu, nereikėjo laikyti egzaminų. Bet mandatinė buvo kitą dieną, taigi buvome priversti kažkur praleisti naktį. Pamenu, iš pradžių ėjome į šokius, paskui vaikštinėjome po miestą. Galiausiai pakrūmėje kalvose, netoli Profsąjungų rūmų, kurių tuo metu dar nebuvo, o dabar jau nebėra, sumigome. Naktis buvo šalta, rasa didžiulė, bet kažin kaip ištvėrėme. Tik kitą dieną sužinojome, kad galėjome nakvoti Tauro gatvės bendrabutyje. Vėliau studijų metais su Miku viename kambaryje gyvenome. Aš jį labai gerbiau – buvo nepaprasto padorumo žmogus. Vokietmečiu, gyvendami Fredoje, jo šeima slėpė žydaitę. Jis vienintelis iš mūsų kompanijos, ačiū Dievui, nerašė eilėraščių, o tapo puikiu žurnalistu.
Beje, nuo jo vienintelio gyvenime esu gavęs į ausį ir atgal nedavęs… (Juokiasi) Studentaudamas vargau – neturėjau nei pinigų, nei maisto, tad gyvenau iš varganos stipendijos. O Miko sesuo buvo akušerė, jos vyras – kaimo siuvėjas, tad jam nuolatos atsiųsdavo lašinių. Tai aš tais jo lašiniais ir buvau gyvas. Bet vieną dieną užėjo kažkoks durnumas ir nusprendžiau – kiekgi galiu draugo geru naudotis, ir nebevalgiau. Miko paklaustas, kodėl nevalgau, sakiau, kad užkandau valgykloje. Taip vieną, antrą, trečią dieną be jokio maisto… O ketvirtą dieną laiptais lipant akyse nuo silpnumo užtemo ir praradau sąmonę. Greitoji mane nuvežė į aukštųjų mokyklų polikliniką, buvusią Didžiojoje gatvėje, suleido gliukozės ir liepė eiti namo. Per tą laiką Mikas jau sužinojo, kas įvyko, net priežastis išsiaiškino, ir kai sugrįžau į bendrabutį, nieko nelaukęs skėlė antausį ir iš visos širdies iškoneveikė. Apsiverkiau… Nuo to laiko nebeatsisakinėjau jo lašinių… (Juokiasi)
– Kokį Vilnių iš to meto atsimenate?
A. B. Tai buvo baisiai apgriautas, išdaužytas miestas. Daug namų stovėjo visiškai išdegę – tik sienos ir langų kiaurymės. Tuo metu studentai privalėjo tvarkyti miestą, valyti griuvėsius, net tam tikros normos buvo paskirtos. Iš to meto pamenu dainą, kurią traukdavome: „Atstatysim Vilnių, miestą Gedimino…“ Tačiau man teko ne tik atstatyti, bet ir griauti, mat patekau į brigadą, griovusią tai, kas vos laikėsi arba stovėjo pavojingai pasvirę, pavyzdžiui, sienas ir kaminus. Beje, šis darbas man net patiko… (Juokiasi) Mūsų rajonas buvo dabartinė Vokiečių gatvė, tai, rupūžė, mes vienoje gatvės pusėje viską, kas dar buvo likę, išgriovėme padarę plačią alėją.
– Kokiomis nuotaikomis tuomet gyveno studentai? Juk buvote patyrę karo neramumus, daugelis, iš kaimų suvažiavę į sovietinį Vilnių, puikiai žinojo apie partizanus miškuose.
A. B. Pradžioje iš penkiasdešimties mūsų kurso lituanistų tik trys buvo komjaunuoliai. Kol laikėsi miškas, tol buvo ir Lietuva – kaip valstybė. Mažai kas tuomet veržėsi į komjaunimą. Daugelis tikėjosi ir vylėsi… Bet kai partizaninis karas buvo pralaimėtas, mums teko ieškoti būdų išgyventi naujoje realybėje – Tarybų Lietuvoje. Ir mes norėjome, kad čia kaip įmanoma būtų geriau. V. Petkevičius, pamenu, vis prikaišiodavo, kodėl mes – Justinas, Alfonsas ir aš – taip vėlai įstojome į komjaunimą. Jis galvojo, kad iš baimės. Bet tai buvo ne baimė. Mus stabdė jausmas, kad išduotume tuos, kurie vis dar tęsė ginkluotą kovą, nors mums ir buvo aišku, kuo ta kova baigsis.
Vienintelė galimybė mums kabintis į gyvenimą tuomet buvo mokslai. Pirmame bei antrame kurse labai stropiai mokiausi. Bet kai 1952 metais mano tėvas, dirbęs bazėje krovėju, buvo nuteistas dešimčiai metų, mano laimingos studentavimo dienos baigėsi ir teko vėl ieškotis darbo. Tai buvo labai sudėtinga užduotis. Kur tik nueidavau – reikia pildyti popierius. Kur tėvas? Kalėjime. Giminių užsienyje yra? Du dėdės Amerikoje. Po tokių atsakymų visos durys man kaipmat užsitrenkdavo. Galiausiai, kai gavau pasiūlymą dirbti „Tarybinės moters“ redakcijoje, aš redaktorei Irenai Povilavičiūtei iškart pasakiau: „Mano tėvas kalėjime.“ Ji labai ramiai pasiteiravo, už ką, o išgirdusi atsakymą nuramino: „Juk ne jūs sėdite“, ir priėmė, taip pat leido tęsti studijas. Už tai jai visą gyvenimą likau dėkingas. 1952–1956 metais, iki pat darbo „Pergalėje“, dariau karjerą „Tarybinėje moteryje“ – nuo literatūrinio darbuotojo iki skyriaus vedėjo ir net atsakingojo sekretoriaus. Tada ir į komjaunimą įstojau, pradėjau publikuotis, 1955 m. išleidau pirmąją knygą „Lietučiui dulkiant“. Štai taip aš ir tapau tarybiniu.
– Kaip tėvai reagavo į tokį Jūsų apsisprendimą?
A. B. Mama sakydavo: „Susidėjai su tais prakeiktais komunistais, bet pažadėk man du dalykus – niekados nesakysi blogo žodžio prieš Dievą ir prieš Bažnyčią.“ Mama buvo labai religinga, vis dėlto – zakristijono dukra. Na, o tėtis, pritaikius amnestiją, iš kalėjimo grįžo 1956 metais, kai komjaunuolių jau buvo daug, tad dėl mano pasirinkimo nebesuko galvos.
– Tai buvo Jūsų prisitaikymo, išgyvenimo strategija?
A. B. Dabar sakoma, kad žmogus savo gyvenimą pasirenka pats. Galbūt. Bet lengva apie tai kalbėti, kai prie kaktos nėra pristatyto ginklo, niekas nedaužo galvos ir negąsdina lėta ir skausminga mirtimi. Aš tokių išbandymų nepatyriau, užteko to, ką mačiau. Tačiau šiandien mes greiti pasmerkti tuos, kurių pasirinkimas neatitinka herojiško dabarties pasakojimo. Išdavystė išties yra baisus dalykas. Tačiau tai, visų pirma, paties žmogaus tragedija. Tai puikiai žinau iš Kosto Kubilinsko, su kuriuo artimai bičiuliavausi, istorijos. Jis visą savo trumpą gyvenimą kankinosi, būdavo apniktas siaubingos baimės ir gąsdinančių praeities vaizdų… Jis ir budelis, ir auka vienu metu. Kartais žmogui lemta patekti į tokį malūną, kur daug kas yra nusprendžiama už jį. Žmogus – tik mažas šapelis radikaliose laiko ir istorijos pervartose.
Į komunistų partiją įstojau 1957 metais. Po Vengrijos įvykių mane, Justiną ir Alfonsą pasikvietė Eduardas Mieželaitis, tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas, ir pasakė: „Žinau, ką jūs galvojate – manote, kad Lietuva bus laisva, todėl nenorite dabar teptis rankų. Tai žinokite, kad tarybų valdžia atėjo visam Jūsų gyvenimui.“ Jis taip pat išsakė būtinybę lituanizuoti partiją, daug ką perimti į savo rankas, nepalikti tvarkytis visokiems zimanams. Jis mus matė kaip savo komandos narius. Tik tapusius partijos nariais E. Mieželaitis galėjo pasikviesti Justiną savo pavaduotoju, Alfonsą rekomenduoti leidyklos „Vaga“ vyriausiuoju redaktoriumi, o man patikėti „Pergalės“ redaktoriaus kėdę. Mes visi dirbome ranka rankon tarybinės sistemos ribose.
Pirmiausia siekėme atstatyti tai, kas per pirmuosius sovietmečio dešimtmečius buvo sugriauta. Ne tiek sukurti ką nors nauja, kiek atstatyti, kas buvo prieš, reabilituoti mūsų žmones. Kiek daug Alfonso vadovaujamoje „Vagoje“ išleista autorių, kurie pradžioje dėl vienų ar kitų priežasčių buvo pasmerkti, kurių knygos sunaikintos ar griežtai cenzūruojamos. Kiek išeivijos rašytojų knygų išleista. Aš rūpinausi Algimanto Mackaus eilėraščių knygos pasirodymu, nes man jo poezija buvo labai artima. Esminis dalykas buvo pastatyti perkūnsargį – įžanginiame ar baigiamajame straipsnyje aptardavome kūrybą pagal privalomą ideologijos kanoną. Pamenu, apie A. Mackaus „Chapel B“ rašiau kaip apie kapitalizmo ratų sutraiškytą žmogų, nors puikiai žinojau, kad tas rinkinys skirtas autoavarijoje žuvusiam Antanui Škėmai. Šie straipsniai buvo niekiniai, bet be jų tokios knygos išvis nebūtų pasirodžiusios. Mes nurydavome tą gumulą ir rašydavome ką ir kaip reikia, puikiai suvokdami, kad rašytojų kūryba kalba pati už save.
Lygiai tokį pat metodą naudojome ir „Pergalėje“: jei dėdavom kokią aštrią, nepatogią medžiagą, žurnalo priekyje statydavome kaliausę. Ir jei kas nors imdavo priekaištauti, kad žurnalas išeina už ideologinių ribų, pirštu rodydavau į įžanginį tekstą, skirtą, tarkime, partijos suvažiavimo sukakčiai ar eiliniam Lenino jubiliejui. Atvirai sakant, niekas nesiverždavo tokių rašyti, tad daugiausia man pačiam, kaip vyriausiajam redaktoriui, ta malonė ir tekdavo.
„Pergalėje“ tik aš ir mano pavaduotojas buvome partiniai, visi kiti – ne. Kai 1985-aisiais antrą kartą buvau paskirtas vadovauti žurnalui, sykį mane išsikvietė LKP CK Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Renčys ir parodė skundą, kuriame buvo piktinamasi mano paskyrimu, mat jau anksčiau, būdamas redaktoriumi, pasirodžiau kaip „supuvęs liberalas“: dariau viską, kad „Pergalėje“ nebūtų partinės organizacijos, priėmiau dirbti visokius apučius, spausdinau visokias kostkevičiūtes ir t. t. Nors S. Renčys ir uždengė šio skundo autoriaus pavardę, aš puikiai numaniau, koks asmuo tai rašė. Skundo autorius buvo rašytojas, laikęsis griežtos stalinistinės linijos, tuo tarpu mūsų karta visiškai kitaip žvelgė ir į kūrybą, ir į Lietuvą. Mūsų didžiausias priešas buvo stalinizmas ir mėginimai jį restauruoti. Komunistų partijoje tiek Lietuvoje, tiek ir Maskvoje trintis tarp stalinistų ir „liberalų“ vyko nuolatos. Tai, beje, puikiai atskleidžia ir 1962 metais po Aleksandro Solženicyno apysakos „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ publikavimo žurnale „Novyj mir“ kilęs skandalas. Konservatyvusis flangas išvis mūsų nelaikė komunistais, sakė, kad mes išduodame jų idealus…
– Vis dėlto turbūt nesuklysiu sakydamas, kad, palyginus su didžiąja dalimi to meto visuomenės, gyvenote pakankamai gerai: Jūsų kūryba buvo publikuojama, turėjote įvairių privilegijų, gaudavote premijų, nestokojote dėmesio? Kokia buvo Jūsų prisitaikymo kaina?
A. B. Įstojęs į partiją ir užėmęs gan atsakingą postą, ilgai bijojau, kartais net ir naktimis sapnuodavau košmarus dėl to, kad stodamas į universitetą pakoregavau savo biografiją – gimimo vieta tuomet nurodžiau ne Leliūnus, bet Strazdiškį. Ten mūsų šeima išties turėjo dešimt hektarų ir, kaip jau minėjau, persikėlė gyventi po tėvo nelaimės. Tokiu būdu aš falsifikavau savo biografiją nurodydamas, kad gimiau valstiečio šeimoje. Gimimo vieta nurodęs Strazdiškį, nuslėpiau, kad mano tėvas buvo vargonininkas ir aktyvus šaulys. Ačiū Dievui, panaikinus apskritis ir steigiant rajonus, dalis Leliūnų valsčiaus, kuriam priklausė ir Strazdiškis, atiteko naujai įkurtam Anykščių rajonui, o Leliūnai – Utenos, nors tarp jų – vos kelių kilometrų atstumas. Pasidomėję Anykščių rajono nuosavybės dokumentais, būtų atradę, kad Jurgiui Baltakiui Strazdiškyje priklausė šeši su trupučiu hektarai žemės, keturi hektarai anksčiau buvo parduoti iš varžytinių, vadinasi – valstietis, joks buožė. Tiesą atskleidžiau tik 1994 metais pasirodžiusios eilėraščių rinktinės „Apvirtę Grįžulo Ratai“ pratarmėje. Taip man, komunistui, beveik penkiasdešimt metų teko falsifikuoti savo biografiją… (Juokiasi)
O gyvenimas yra gyvenimas, ir ne tiek svarbu, ar tu menininkas, ar darbininkas. Prisitaikymas – natūralus dalykas – tai gamtos dėsnis. Visi prie ko nors prisitaiko. Aš gal prisitaikiau prie sistemos, bet kitas prisitaikė prie manęs ir džiaugėsi, kad tai aš parašiau eilėraštį apie Leniną, vadinasi, jam to daryti jau nebereikia.
Vis dėlto raktinis žodis čia turėtų būti „lojalumas“. Tai paaiškina, kaip mes tapome tarybiniais žmonėmis – kaip ir visa Lietuva. Pirmąjį dešimtmetį po karo, tai yra stalinistinio teroro laikotarpiu, norint, kad tave publikuotų, būtinai reikėjo rodyti lojalumą. Sunkiau buvo tiems, kurie bijojo dėl savo praeities darbų. Tarkime, už publikaciją vokietmečiu grėsė net lageris. Bet buvo rašytojų, kurie rodė lojalumą: parašė vieną kitą sovietinei santvarkai tinkamą eilėraštį ir galėjo gyventi. Žinoma, buvo ir kitokių pasirinkimų, pavyzdžiui, poeto Antano Miškinio, su kuriuo, grįžusiu iš lagerio, irgi bičiuliavomės. Jis sakydavo, kad lageryje jautėsi kur kas laisviau nei dabar, sugrįžęs.
Chruščiovo laikais buvo tokių, kurie lojalumą rodė iš principo, iš nuoširdaus tikėjimo socialistiniais principais. Ne vienas jų net pakritikuodavo matydami, kaip tie principai išsigimsta. Tuo metu debiutavo ir mano karta, kuri dalimi savo eilėraščių taip pat išreiškė lojalumą. Dar po dešimtmečio, kai atėjo Sigito Gedos, Vytauto Bložės debiutai, jiems buvo lengviau, tačiau ir jie neišvengė eilėraščių, skirtų Leninui. O kaip tai pavadinsime? Ar lojalumo kategorija jiems nepritinka?
– Tuometinių rašytojų lojalumas ypač krenta į akis, nes jų kaltintojai šiandien yra jų pačių užrašyti žodžiai.
A. B. Dabar įsivaizduojama, kad mūsų laikais gyvenimas buvo nuolatinis spaudimas. Tačiau tai labiau tinka kalbant apie Stalino laikus, kai buvo tremtys, partizaninis pasipriešinimas, neramumai. Bet paskui gyvenimas pamažu stojo į vėžes, viskas ėmė tekėti kasdieniška vaga. Daugelis ištremtųjų sugrįžo ir džiaugėsi išlikę gyvi. Tuomet daugelis jų tyliai ramiai sau gyveno, nes jau buvo su kaupu atkentėję.
Stebėjausi, kad apie tokį dramatišką laikotarpį, skaudžiai palietusį daugelį Lietuvos žmonių, tuometėje mūsų literatūroje beveik nieko nerašoma. Supratau, kodėl nerašoma: tai rizikinga, cenzūros akylai kontroliuojama tema.
Buvau ką tik baigęs universitetą, išleidęs pirmąją eilėraščių knygą, kurią kritikai gan palankiai sutiko. Bet jutau: nepasakiau to, ką turiu pasakyti. Tuomet tariau sau: antra knyga bus apie pokarį. Taip 1957 metais atsirado rinkinys „Velnio tiltas“.
Iš pradžių ketinau rašyti poemą apie miškinių nušautą savo klasės draugą komjaunuolį Vytautą Gečiauską. Neparašiau – per maža medžiagos apie šešiolikametį. Be to, nesu ir epikas. Tuomet šovė išganinga mintis: rašysiu lyrinius eilėraščius, bylosiu pokario komjaunuolių balsu. Vengdamas priekaištų, kodėl aš, vaizduojamu laikotarpiu net nebūdamas komjaunuoliu, drįstu kalbėti stribo balsu, knygos pradžioje užrašiau: „Iš bendraamžio užrašų. 1947–1957“. Tą įrašą ir anais, ir šiais laikais mažai kas pastebėjo. O, mano galva, jis yra labai svarbus. Daugelyje šio rinkinio eilėraščių kalbu savo balsu, ir tik kur to reikia, užsidedu kaukę.
Šiame rinkinyje yra ir ciklas „Iš Danutės laiškų“, kuriame – akivaizdžios nuorodos į Sibirą ir tremtis. Viename eilėraštyje rašiau: „Tai jis ir jo baisūs draugai gyvenimą mūsų sugriovė“ – apie Staliną. Arba – „ūžia mašinos pernakt“ – apie vežimus. Pats stebiuosi, kaip šios eilutės buvo tuomet išspausdintos. Todėl „Velnio tiltą“ daugelis palankiai priėmė ir suprato, nes čia buvo pasakyta maksimumas apie tą laiką, kiek tuo metu buvo galima. Nors čia ir kalbėjau iš tarybinio žmogaus pozicijų, tačiau parodžiau, kad miškas egzistavo, o tai jau buvo daug. Man pavyko pramušti šią temą pirmajam, vėliau apie pokarį bei tremtis tiek literatūroje, tiek kine atsirado ir daugiau kūrinių. Tarp jų ryškiausias pavyzdys – po aštuonerių metų pasirodęs Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“.
– Vis dėlto Jūsų knygose yra labai daug to, ką pavadinčiau ideologiniu balastu. Kaip pats šiandien vertinate tuos tekstus?
A. B. Šiuos eilėraščius reikia vertinti kaip duoklę tam laikui ir niekaip kitaip. Kaip pastangą išlikti kūryboje. Kaip galimybę pasakyti ir kitokį žodį.
Savo knygą „Požeminės upės“, pasirodžiusią 1965 metais, pradedu eilėraščiu „Sidabrinės vestuvės“, su tokia dedikacija – „Tarybų Lietuvos dvidešimtpenkmečiui“. Keisčiausia, šį eilėraštį rašiau nuoširdžiai, puikiai suprasdamas, kad be šio, dabar pasakytume, konjunktūrinio eilėraščio knygoje nebūtų ir visai kitokio skambesio tekstų – „Dainelės, gimusios netyčia“, „Aritmetikos“, „Pėsčio paukščio“. Juos perskaitę šiandien kai kas nustemba, kad anuomet tokie tekstai galėjo būti publikuojami. O sykį, kai šiuos eilėraščius skaičiau literatūros vakare, išgirdau pašaipų balsą – „jūs blefuojate, šiuos eilėraščius parašėte dabar. Juk tai – antitarybiniai eilėraščiai“. Atsakiau – „ne antitarybiniai, o antistalinistiniai“. Nurodžiau ir knygą, kur tuos eilėraščius galima rasti. Dar pridūriau, kad už ją 1966 metais net gavau Respublikinę premiją. Beje, poetą Edmondą Kelmicką labiau stebino dar vienas šio rinkinio eilėraštis – „Burlaivio stiebai“. Meilės eilėraštis baigiamas tokiu posmu: „Po to, kai vėtros sūrios / Mus išprausė – svarbu / Ne vėliavos, o burės / Ant braškančių stiebų.“ Mano bičiulis stebisi, kaip tokie žodžiai prasprūdo pro cenzūrą. Ir dabar toks vėliavos ir burių sugretinimas kai kam keltų abejonę. Ačiū Dievui, cenzūros nebėra. O gal ir yra, tik kiek kitokia? Tačiau nemanykite, kad mes visi tada, liaudiškai tariant, dėjome į kelnes. Teisybę sakyti visais laikais yra nepaprasta. Kartais teisybė net nuo paties savęs yra slepiama…
Kūryboje, kaip jau sakiau, kai kurie eilėraščiai buvo kaip perkūnsargis kitiems – jie vienas kitą uždengdavo ir paremdavo. Bet buvo ir nuoširdžiai rašytų, nors dabar ir labai durnai skambančių. Tačiau dar didesnė kvailystė yra visa tai nustumti į šalį, tartum to nebūtų buvę. Sovietmetis nebuvo vienalytis, todėl nereikėtų ir vertinti jo vienareikšmiškai. Mes mylėjome Tarybų Lietuvą tokią, kokia ji buvo. O kartu ir turėjome iliuziją, kad galima sukurti socializmą žmogišku veidu. Nuoširdžiai tuo tikėjome. Toks antistalinizmas, nacionalinis kalbos ir tapatybės jausmas ypač mus siejo su latviais ir estais, taip pat su rusais, baltarusiais, ukrainiečiais, moldavais.
Anksčiau pro vienus vartus reikėjo praeiti, o dabar – pro kitus. Anksčiau ideologiniai iššūkiai, dabar – finansiniai. Talentingam žmogui niekados nebūna lengva. O kaip eiliakaliams? Daugelis dabarties patriotinių eilėraščių yra toks pat kičas, kaip ir tarybiniais metais, – mažai kuo jie skiriasi. Tik tiek, kad dabar jokių perkūnsargių nereikia, turi pinigų – leidi. Užtat kiek grafomanijos priviso…
– Kokią vietą literatūros istorijoje užima tarybinio laikotarpio kūryba? Kaip reikėtų ją skaityti? Ar ji gali padėti geriau suprasti tą laiką bei žmonių pasirinkimus?
A. B. Aš įsitikinęs, kad maždaug nuo 1965 metų prasidėjo natūrali, savaiminė mūsų literatūros raida. Tuomet vyko tam tikras atšilimas – buvo leidžiama pasakyti gerokai daugiau nei prieš tai. Cenzūros varžtai jau nebebuvo taip griežtai užsukti, ir jaunesnių kartų literatai galėjo reikštis žymiai drąsiau. Savo laiku mano karta prisiėmė atsakomybę ir bandė išlaikyti lietuviškumą, puoselėti mūsų literatūros įvairovę. Prisimenu, kaip, publikavus V. Bložės kūrybą „Pergalėje“, Lionginas Šepetys papriekaištavo, kad tie eilėraščiai ideologiškai žalingi, nes juose nieko negalima suprasti. Tuomet jam atrėžiau: „Jei nesuprantama, kokia gali būti ideologinė žala? Suprantama kūryba – žymiai pavojingesnė.“ Jis nusijuokė ir paliko ramybėje. Mano karta skynė kelią ateinantiems, kuriems jau nereikėjo tiek padlaižiauti tarybinei ideologijai. Tad, tikiu – savo misiją mes atlikome.
Tuo laiku pasirodė paskutinė Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių knyga, buvo išleistos kertinės Justino, Alfonso knygos, taip pat S. Gedos, Marcelijaus Martinaičio, V. Bložės, Juditos Vaičiūnaitės, Jono Strielkūno pirmieji bei antrieji rinkiniai. O koks skaitytojų domėjimasis, koks alkis gero, tikro poetinio žodžio… Tuomet buvo įspūdis, kad visi tik ir laukė naujų eilėraščių, ir tai buvo tartum atsvara esamai santvarkai. Buvo gaudomas kiekvienas žodis, suprantama kiekviena užuomina. Visi mes buvome viename bendrame informaciniame lauke. Žodis tuomet turėjo aukso vertę. Dabar tie ryšiai nutrūkę, visur tik atskiri laukeliai. Kada nors tyrinėtojai supras, kad tai buvo unikalus laikotarpis. Savo monografijoje „Fausto amžiaus epilogas“ Donatas Sauka šį laikotarpį labai tiksliai yra apibendrinęs, sudėjęs esminius akcentus. Aš tai palyginčiau su neoromantikų – Salomėjos Nėries, Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Bernardo Brazdžionio ir A. Miškinio, kurie buvo pirmieji mano mokytojai, – laikotarpiu prieškario Lietuvoje. Tik tiek, kad literatūra tuomet buvo labiau elito reikalas, o sovietmečiu knygos tapo prieinamos daugeliui.
Galima į tai pažvelgti ir kiek iš kitos pusės. Štai, kalbama apie Petro Cvirkos paminklo nugriovimą. Kai, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje vyko sovietinių paminklų griovimo vajus, niekam ir į galvą nešovė mintis liesti P. Cvirkos paminklo. Kodėl? Juk tai buvo prancūziškos mokyklos subrandintas beletristas, daugelis skaitėme jo kūrinius ir žavėjomės. Bet štai atėjo žmonės, kurie neskaitė jo knygų, ir P. Cvirka jiems – tik sovietinis veikėjas. Jie patys nieko nemoka kurti, tik griauti. Tas pats buvo sovietmečiu ardant prieš tai buvusio laiko ženklus. Beje, pats pamenu didžiulį trenksmą, kai vieną 1950 metų naktį buvo susprogdintas Trijų Kryžių paminklas.
Manau, kad iki šiol išlikę praėjusio laiko reliktai turi ir likti, būti matomi. Užtektų tik parašyti paaiškinimus, sudėlioti reikalingus akcentus ar vertinimus ir juos palikti. O tuo atveju, kai visuomenė pasidalina į ketinančius paminklą nugriauti ar jį palikti, pirmenybę visuomet reikia teikti tiems, kurie sako „negriauti“, net jei jų yra mažuma. Ir Žaliojo tilto skulptūras galima buvo palikti, kad primintų penkiasdešimt sovietmečio metų. Atmintis yra nepaprastai svarbi: pamiršk, ištrink ženklus, ir po kiek laiko daug kas vėl ims kartotis.
– Daugiau nei trisdešimt metų dirbote „Pergalės“ žurnale, du kartus buvote vyriausiuoju redaktoriumi. Vėliau išėjote, tačiau po dvejų metų grįžote kaip vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, o darbą baigėte vėl sėdėdamas redaktoriaus krėsle. Taigi susidaro lyg ir trys periodai. Kuris laikotarpis Jums pačiam buvo įdomiausias, kuris sudėtingiausias?
A. B. Įdomūs buvo visi trys periodai. Ir kiekvienas savaip komplikuotas. Pirmoji mano redaktorystė 1964–1976 metais sutapo su chruščiovinio atlydžio laikotarpiu. Apie jį jau esame kalbėję. Tais metais „Pergalėje“ pasirodė daug įdomių kūrinių. Iš poezijos publikacijų paminėčiau dvi poemas – Just. Marcinkevičiaus „Donelaitį“ ir S. Gedos „Strazdą“. Du įdomūs, skirtingi poetai. Tuomet žurnalas visokeriopai palaikė ir skatino literatūros įvairovę.
Tačiau atslinko nykūs brežnevinės stagnacijos metai. Apie jokį socializmą žmogišku veidu nebebuvo kalbama. Atkuto stalinistai, sugriežtėjo cenzūra, ypač po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais. Būtent tuo laikotarpiu neapsikentęs palikau „Pergalę“. Po dvejų metų grįžau kaip vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Blaškiausi, juodai gėriau – kaip ir kiti plunksnos broliai. Vis dėlto 1979-aisiais išleidau, regis, neblogą knygą „Strazdiškio elegijos“. Čia ne vien apie tėviškę. Antrasis knygos skyrius – „Mes taip lengvai sužeidžiami“ – atspindi tuometinę mano jauseną. Ją atviriausiai perteikia eilėraščio „Atleiskite, draugai“ pirmasis posmas: „Atleiskite, draugai, už mano bjaurų būdą, / Už tai, kad aš – apkaušęs – naktimis / Be ceremonijų į jūsų tykų butą / Užgriūdavau pasikeiksnoti su jumis.“
Ačiū Dievui, 1982-aisiais susitvardžiau, mečiau rūkyti, nors buvau baisus rūkorius, lioviausi gerti – aštuoniolika metų buvau visiškas abstinentas. Toks blaivuolis, nesmirdėdamas nikotinu, sutikau dar vieno lūžio metus. Antroji mano redaktorystė 1985–1990 metais sutapo su Michailo Gorbačiovo perestroikos ir Sąjūdžio audringu laikotarpiu. Išdrąsėjome. 1988 metais paskelbėme Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Netrukus – A. Miškinio „Psalmes“. Tuomet žurnalas buvo graibstyte graibstomas. Redakcijoje vyravo pakili, viltinga nuotaika.
Ramia širdimi „Pergalės“ redaktoriaus krėslą 1990-aisiais palikau Juozui Apučiui, iki tol dirbusiam prozos skyriaus vedėju. Po metų „Pergalė“ buvo perkrikštyta ir tapo „Metais“. Mane paliko redakcinėje kolegijoje, kuriai iki šiol tebepriklausau, vis apgailestaudamas, kad maža iš manęs tokio naudos… (Juokiasi)
– O kokios temos kūryboje Jus domina šiandien?
A. B. 2013 metais pasirodė viso mano gyvenimo rinktinė „Pėsčias paukštis“. Tuomet galvojau, užteks, jau laikas dėti tašką. Senatvė dalykas rimtas… (Juokiasi) Visi draugai išmirė, tai ir man reikia ramiai savo dienas užbaigti.
Sykį poetas Rimvydas Stankevičius manęs paklausė, kodėl neberašau eilėraščių. Sakau jam, esu senas, nežinau, apie ką dar galėčiau rašyti. O jis man: „Rašykite apie savo senatvę.“ Kiek pasvarstęs, paklausiau bičiulio patarimo. Ėmiau vėl rašyti. Gal mėnesį rašiau. Bet rašymui reikia sveikatos, tuoj pakyla spaudimas, imi nervintis, tinkamo žodžio nerasdamas. Naktimis nemiegi. Ar verta taip kankintis? Dėl šių dvejonių pasiguodžiau artimai bičiulei Ramutei Skučaitei. Ji žinojo, kad vėl rašau, kai ką net telefonu buvau jai skaitęs. Kai išgirdo, kad neberašysiu, mane išbarė, netgi tinginiu pavadino. Teisinausi. Sakau, ką aš norėjau pasakyti, jau pasakiau jaunystėje, o tu – sibirietė – tik dabar galėjai atsiverti. Užtat tavo žodžiai guvūs, o mano – pavargę. „Va, va, – sako Ramutė, – „Pavargę žodžiai“ – tinkamas pavadinimas knygai… Nėra įkvėpimo? Atsiras, kai dirbsi.“
Tai sėdau ir per pusmetį parengiau eilėraščių knygą „Skrynelė dvigubu dugnu“. Žinoma, apmatų iš anksčiau turėjau. Kai ką dar iš archyvo ištraukiau. Neužmiršau ir Ramutės pasiūlymo: pirmąjį knygos skyrių pavadinau „Pavargę žodžiai“. O kad atsirastų knygoje ir jaunatviškumo, iš dainų, rašytų pagal mano tekstus, atrinkau man mielesnes ir iš jų sudariau antrą knygos skyrių – „Posmai, virtę dainomis“. Knygą įteikiau leidyklai, žadėjo išleisti iki mano devyniasdešimto gimtadienio.
Ne sykį pats manęs klausei, teiravaisi, kaip jaučiausi tuo ar kitu laikotarpiu. Jei klausi, kaip jaučiuosi dabar, ar nesigraužiu dėl to, ko netekau aš ar į mane panašūs, atsakau eilėraščio posmu: „Kol surašei, ką tau vėjas diktavo, / Šimtmetis baigės, nuvirto stabai. / Kas tau priklausė, dabar nebe tavo. / Klausiu: gal graužies dėl to? Nelabai.“ Čia iš eilėraščio „Vėjo diktantas“, gal svarbiausio mano naujoje knygoje.
Gedimino Kajėno nuotrauka
Vidas Morkūnas: „Ilgai trunkančio ramaus dūlėjimo scenelė gali atrodyti kaip užuovėja“
2020 m. Nr. 1
Rašytoją, vertėją Vidą Morkūną kalbina Andrius Jakučiūnas
„Iš literatūros nyksta absoliuti vaizduotė“, – sako rašytojas, vertėjas, keistų darbų dirbėjas Vidas Morkūnas, tradicinę lietuvių literatūros vaizdiniją nuolat drebinąs mirties, miruolystės motyvais, bėgąs nuo linijinio pasakojimo, sutariąs su daiktais ir (kartais) dvasiomis bei įsitikinęs, kad mūsų laikui reikalingas, tiesiog būtinas Sokratas. „Kaskart, kai tik kolektyvinė sąmonė persimaino ir pasirengia priimti kitokius vaizdinius bei pasakojimo būdus, mano tekstai išslysta iš komfortiško suvokimo lauko ir vėl tampa nepriimtini“, – priduria literatūros maištininkas, kurio naujausia knyga „Pakeleivingų stotys“ šiuo metu varžosi „Metų knygos rinkimuose“ suaugusiųjų prozos kategorijoje.
– Visos Tavo knygos, Vidai, susijusios su mirtimi, miruolyste, baigtinumu. Visose šmėžuoja baigties motyvas. Ar Tavo gyvenime būta kokio nors vieno periodo, kada mirties tema tapo itin svarbi, ar tai – esmingesnė visos Tavo kūrybos ir pasaulėžiūros savybė?
V. M. Dabar atrodo, tarsi tai būtų viso kūrybinio gyvenimo generalinė tema, bet iš tikrųjų aš pats norėčiau su ja atsisveikinti. Gal per daug laiko ir dėmesio jai skirta, gal jau metas atsinaujinti.
Iš tikrųjų ši tema mano kūryboje atsirado labai natūraliai, galbūt iš vaikystės, nors ir nenorėčiau visko suvulgarinti ir tos savo pasirinktosios estetikos aiškinti kuriuo nors vienu vaikystės periodu ar momentu – būtų pernelyg paprasta. Ir vis dėlto tokia, regis, yra mano kūrybinė bazė. Galbūt ją šiek tiek formavo tai, kad vaikystėje esu buvęs daugybėje laidotuvių. Mama vedžiodavosi mane į jas, o ir šiaip giminėj būta įvairių mirčių, žūčių, esu matęs įspūdingų su mirtimi susijusių vaizdų. Nors, kaip minėjau, nesinori vien tuo aiškinti kūrybinių savo pasirinkimų, ši žmogaus gyvenimo ar veikiau nebegyvenimo dalis neabejotinai bus nulėmusi nemažai.
– Bet paties kūryboje baigiasi anaiptol ne tik žmonės, netgi labiau – daiktai, dalykai? Jie trupa, ỹra, degraduoja, nyksta, pasitraukia…
V. M. Kaip pats turbūt pastebėjai, man mirties tema susijusi labiau su bendru požiūriu į nebūtinai žmonių mirimą, ji apima ir daiktų, aplinkų, gal net reiškinių tam tikrą irimą, nykimą, – nes iš tikrųjų man tik tai ir yra įdomu. Turbūt negalėčiau rašyti vaikiškų knygučių, neįsivaizduoju savęs rašančio apie žiogelius arba drugelius, – turbūt greitai paaiškėtų, kad mano žiogeliai serga kokiomis nors žiogelių ligomis… Tiesą kalbant, nejaučiu savyje kūrybinio potencialo rašyti ką nors šviesaus, optimistinio.
Kita vertus, negalėčiau tvirtinti, kad mirties tema, irimo tema būtinai „tamsi“.
– Tavo kuriamas teksto naratyvas specifinis ir lietuvių literatūroje su niekuo nesulyginamas. Jis (ypač jei kalbėsime apie ankstesnes knygas) tarsi suvertas iš atskirų vaizdų, iš smulkių, labai kinematografiškų detalių. Nėra skaitytojų mėgstamo linijinio dinamiško pasakojimo. Ką pats galėtum pasakyti apie savo naratyvo ypatumus: kodėl jis toks, kokią jauseną (ar netgi – kokią neapčiuopiamybę) pavyksta juo perteikti?
V. M. Na, man natūraliai kyla noras eiti tokiu keliu, nes idealiu atveju ieškau galimybės naratyvą išjudinti, vienokius ar kitokius veiksmo elementus įbėgdinti per kalbą – kad siužetą, jei taip galima pasakyti, sukurtų pati kalba.
Man visiškai neįdomu rašant išdėstyti, kas ką padarė, kada atėjo ir t. t. Netgi privengiu tokios literatūros, nebent ten viskas labai jau įtaigiai pateikta. Pats, kaip jau minėjau, stengiuosi viską įsukti per kalbą, ir galbūt dėl šitos pastangos susidaro įspūdis, kad visas kūrinys tarsi suvertas iš atskirų scenų ar kadrų.
Tiesa, turiu prisipažinti, kad „Pakeleivingų stotyse“ kryptelėjau į šalį ir priartėjau prie gryno pasakojimo. Tačiau man regisi, o ir vertintojai pastebi, kad kūrinyje vis tiek svarbesni kalbos dalykai. Matyt, kalbos struktūros paieškos man tiek natūralios, kad aš jų kartais nė pats nebepastebiu. Žodžiu, viską, kas man svarbiausia, būtų galima apsakyti viso labo penkiomis raidėmis: kalba.
– Dar norėčiau grįžti prie savo įspūdžio apie Tavo kūrinio detalių vizualumą ir veikėjų plastinę raišką, (man) sukuriančią netgi tam tikros organizuotos choreografijos iliuziją. Kiek tas įspūdis teisingas, ir koks iš tikrųjų Tavo ir Tavo literatūros ryšys su vizualine-plastine raiška (i. e. kinu bei teatru)?
V. M. Palyginimas su choreografija – labai įdomus. Vis dėlto tai vėlgi yra kalbos choreografija. Dabar jau sunku prisiminti tekstų, kurie vėliau pateko į pirmąją mano knygą, genezę. Rašiau juos, būdamas, jeigu vestume vidurkį, maždaug dvidešimties. Suprantama, tada kalbos šokio judesiai būdavo netikslūs, galbūt kur nors tik strapaliodavau, ne šokdavau. Ko gero, vizualumas tada buvo labiau sąmoningas, rūpėjo perteikti vaizduotės vaisius. Dabar vaizdas taip pat svarbu, bet jis turi būti įkrautas. Galbūt todėl man artimesnis kinas. Iš kino galima pasimokyti ir plano (kadro) gylio, ir montažo principų, ir dar daug ko.
Negalėčiau sakyti, kad konstruodamas – oi kaip baisiai skamba, bet tokia jau yra viena rašytojo, netgi poeto darbo dalių, kartais reikia mokėti konstruoti taip, kad tekste regėtųsi dieviškas nušvitimas, – taigi, nesakyčiau, jog konstruodamas tekstą būtinai remiuosi kino principais. Nemažai padeda ir intuicija. Vis dėlto man patinka savotiškas žaidimas – tekstą sujungti ne į ištisinę liniją, o neva atsitiktinai išmėtytuose taškuose.
Paminėjai ir teatrą. Teatras, nors jį ir myliu, ir domiuosi, man labiau asocijuojasi su pabrėžtine išraiška. Be to, teatras, mano galva, nuo pat ištakų tarsi siūlo žiūrovui iš šalies pažiūrėti, kas nutiko herojams. O aš stengiuosi, kad skaitytojas atsidurtų mano teksto „viduje“. Čia gal šioks toks paradoksas, mat nepakenčiu skaitytojo tapatinimosi su teksto veikėjais. Ypač kai tokia pozicija dar ir laikoma kūrinio vertinimo kriterijumi. Kalbant apie ryšį su kitais menais, reikėtų pasakyti, kad domiuosi visais, mažiau gal architektūra. Kita vertus, kaip įmanoma „nesidomėti“ architektūra, lankantis bažnyčiose ar vaikštant po miestus?
– Tai vis dėlto toks išskaidytas, kalbos plėtote paremtas naratyvas – kuo jis pranašesnis už tradicinį linijinį?
V. M. Nelinijinis naratyvas man siūlo daugiau galimybių nei linijinis, matyt, tuo ir yra pranašesnis. Be to, linijinis gal labiau sietinas su pramoga. Nors, žinoma, literatūroje nesunkiai rastume pavyzdžių, paneigiančių šią mano prielaidą. Šiaip ar taip, literatūros kaip pramogos, išskyrus retas išimtis, man nereikia.
– O, labai įdomu! Kaip pramogauja Vidas Morkūnas? Ar literatūra jam – darbas?
V. M. Pramogauju kitaip. Mėgaudamasis futbolu, muzika. Vis dėlto nubrėžti ribą tarp pramogos ir darbo ne taip lengva. Jeigu koks nors naujai išgirstas sąskambis tūkstančius kartų zulintame „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Uriah Heep“ ar kitos grupės „gabale“ kyšteli literatūrinį sprendimą, – tai dar pramoga ar jau darbas? O literatūra, rašymas ir skaitymas man vis dėlto yra darbas. Ne gamyklinis, ne toks, kai skaičiuoji, ar ne per daug valandų, už kurias niekas neatlygins, išdirbai, – darbas, kurio nereikia sieti su pareiga, ekonominiais santykiais ar dar kokiais keblumais, kurių žmogus įprastai vengi. Žodžiu, idealus darbas, kuris vis dėlto neatsiejamas nuo atsakomybės. Pačiam prieš save.
– Iš atsakymo akivaizdu, kad matai aiškią ribą tarp populiariosios ir grynosios literatūros?
V. M. Taip, aš skiriu tuos klodus. Tačiau tikrai neneigiu populiariosios literatūros ir jos galimybių. Tiesiog pramoginę literatūrą reikia rašyti taip pat meistriškai kaip, pavadinkime, rimtąją. Nei populiariosios, nei rimtosios nederėtų rašyti bet kaip. Kaip pakliuvo parašytų tekstų neverta nė skirstyti į pramoginę ar kokią kitą literatūrą. Šlamštas, ir tiek. Jei kalbėtume apie pavyzdžius, viena iš literatūros viršūnių man yra Alexandre’o Dumas „Trys muškietininkai“ – o juk kas nors sakytų, kad tai popsas!
– Man pasirodė (o ir pats užsiminei), kad pastaroji Tavo knyga „Pakeleivingų stotys“ – šiek tiek kitokia nei ankstesniosios. Bent aš pastebiu atsiradusią tarsi kokią etinę dimensiją. Žinoma, tai ne moralizavimas, bet tas klodas tarsi įtvirtina moralės ir vertybių būtį, nurodo į tam tikrą bendrinį žmogiškumą. Ar šis naujas bruožas nerodo pastangos priartėti prie lietuvių literatūros kanono, kuris visas skendi toje „etinėje dimensijoje“?
V. M. Sąmoningos pastangos, be abejo, nėra, bet aš ir pats jaučiu kažkokį natūralų poslinkį. Prisimenu, kai mokėmės kino pas Saulių Šaltenį, daug kas iš to, ką jis sakydavo, išsipildė. O sakydavo, be kita ko, šitaip: „Anksčiau ar vėliau nusibos tau žaidimai su bežmogėmis daiktų teritorijomis ar erdvėmis, reiškiniais. Vis tiek prieisi prie žmogaus dvasios vingių.“ Ir tikrai jaučiu, pamažu taip ir darosi.
Ir vis dėlto kol kas dar laikausi senos savo nuostatos: jei man būtų liepta pasirinkti, ar drungnai rašyti apie žmogų, ar talentingai apie rašomąjį stalą, rinkčiausi pastarąjį variantą. Išvis manau, kad rašyti reikia stengtis gerai, o ne būtinai pasirinkti – rašysiu, tarkim, apie žmogų ir jo sielos kolizijas, o kaip – nesvarbu.
Idealiu atveju – ir talentingai, ir apie žmogų. Bet kaip to pasiekti, aš ir pats nežinau. Įdomu, kad neseniai savo archyvuose aptikau 1984 metais gautą Valdemaro Kukulo laišką. Jis rado „Nemuno“ redakcijoj išmestus mano tekstus, tad ėmė ir parašė man į Naująją Akmenę laišką, nors buvom nepažįstami. Ten, be kita ko, buvo pasakyta: kad ir kaip būtų, reikia vis tiek laikytis etinės žmogiškosios programos.
Įdomu štai kas. Dabar vėl perskaitęs tą laišką, supratau, kad ir mano paties požiūris gerokai pasikeitęs. Nes tada, 1984-aisiais, į šį pareiškimą, esu tikras, pažiūrėjau kaip į privalomą frazę, esą reikia taip parašyti. O perskaičius tą nuostatą dabar, šmėstelėjo man tokia mintelė – va, teisus buvo Valdas. Tada man svarbiausia, žinoma, buvo frazė apie šviesią mano ateitį literatūroje. Ko daugiau reikia jaunam žmogui!
– Tavo tekstuose apstu daiktų. Koks paties santykis su daiktais, daiktiškumu? Kaip išvengi (o dažnai tai Tau pavyksta) arba neišvengi jų simboliškumo, kiek jie yra kasdienio mąstymo, laiko dalis? Kiek daiktai yra žmonės, o žmonės – daiktai? Ir dar būtų įdomu sužinoti, ar dažnai būdavai skaitytojų kaltinamas mažai rašąs apie žmones?
V. M. Daiktus aš mėgstu. Ir kaip vartotojas, ir kaip tų daiktų aprašytojas. Tiesa, nelabai mėgstu daiktų-simbolių. Ypač kai jie įgyja keistas prasmes. Čia taip ir knieti su grauduliu paminėti lietuviškų Kalėdų simbolius „Mezym“ ar „Espumisan“. Įdomu, kad kartais daiktas greičiau ir daugiau gali papasakoti apie žmogų, nei tas – apie daiktą.
Literatūroje daiktas – kone neišsemiamų galimybių šaltinis. Vienoje literatūrinėje išvykoje lankėmės Kazio Borutos namuose. Muziejaus sergėtoja papasakojo, kaip rašytojas, iš tėvo iškaulijęs iš anksto pasidirbintą karstą, perdarė jį į rašomąjį stalą. Šis iki šiol gyvas. Kadangi pasakotojos perklausiau kai kurių detalių, kartu buvęs aktorius Andrius Bialobžeskis kaipmat konstatavo: Vidas jau vežasi namo apsakymą. Apsakymo neparsivežiau ir veikiausiai nerašysiu, bet tenka pripažinti – tokiais ar panašiais atvejais kūrybinis mano varikliukas išties įsijungia. Gal todėl kartą kitą priekaištauta, kad mano tekstuose nėra žmonių.
Tiesa, niekas neišaiškina taisyklių: kiek viename apsakyme leistina aprašyti daiktų, kiek žmonių, koks turi būti šių sudėtinių dalių santykis. (Šypsosi) Kartais būna, kad rašydamas tekstą ir pats nujauti, kuris daiktas skaitytojui gali „sužaisti“ kaip simbolis. Tada geriausia tokį daiktą kaip nors įžeminti. Bet nuo visko neapsisaugosi: ką skaitytojas norės, tą ir palaikys simboliu. Kūryboje daiktai man labiau yra struktūros elementai, gyvenime – intymesni dalykai. Niekada nieko neperku „užsimerkęs“. Turiu pajusti, kad stalinė lempa ar – ypač – rašiklis, ar dar kas nors bus tikrai mano, ne nuosavybės, o savotiško ryšio požiūriu. Tai nereiškia, kad negaliu su daiktais atsisveikinti – atsisveikinu be gailesčio. Bet naują vėl įsigyju atidžiai.
Jau minėjome rašomąjį stalą, tad gal ir pasikartosiu. Manau, kad įmanoma parašyti išties gerą, įdomų, pulsuojantį tekstą vien apie kokį nors daiktą, ir žmogaus, nors gal net nepaminėto, tame tekste galėtų būti užtektinai. Tikriausiai ir pavyzdžių literatūroje rastume, tik dabar neateina į galvą.
Mąstant apie daiktus, be kitų klausimų, man neišvengiamai kyla toks: esu apsikrovęs knygomis, filmais, muzika kompaktuose ir viniluose. Ar tai dar daiktai, ar jau nebe? O neišvengiami šio turto išvediniai – lentynos, noras turėti (noras- daiktas, cha cha!) kuo geresnį grotuvą, kuo geresnes ausines, kuo didesnį ekraną?.. O juk čia dar tik materijos (buitine prasme) klausimai. Dar net neužsiminėme apie tokius daiktus kaip debesis ar negyvas šuo. Apie daiktų idėjas. Be to, dar būna, kad žmonės virsta daiktais, ir ne tik literatūroje. Ir ne tik sulig mirtimi. Ar pasitaiko priešingų atvejų? Kad daiktas virstų žmogumi. Tikriausiai pasitaiko. Nors man lyg ir nepasipainiojo.
– Kaip manai, Vidai, ar literatūra tinkamai pasinaudoja dabartimi? Ar sugeba galimybes, kurias siūlo šiuolaikybė, panaudoti savęs turtinimui? O gal tai rašytojui apskritai neturi rūpėti?
V. M. Nemanau, kad literatūra privalo būtinai žvalgytis į realybę, į tai, kas dedasi aplink, visuomenėje. Kai mokėmės kino, kartais vykdavo bendri susiėjimai su režisierių grupėmis, kurioms vadovavo Vytautas Žalakevičiaus ir Arūnas Žebriūnas. Vieną sykį (tai buvo 1991-ųjų pati pradžia, jau po sausio įvykių) kažkuris iš vadovų papriekaištavo: va, buvo sausio įvykiai, tiek galimybių, tad kodėl niekas nefilmavot, neparašėt apie tai scenarijų?.. Maždaug, plaukiojat kažkur. Pamenu, režisierių vadovams labai nepatiko ironiškas retorinis mano klausimas: „Ką jūs čia iš mūsų ruošiate – reporterius?“ Tada maniau ir dabar tebemanau, kad literatūra, apskritai menas gali būti visiškai atsiskyręs nuo mūsų aktualiosios tikrovės. Gali. Jeigu aktualus kūrinys bus sukurtas talentingai, puiku, labai prašom. Bet vaikytis aktualijų dėl kokios nors įsikaltos ar primestos prievolės…
Man nekliūna, jei literatūra nesutampa arba prasilenkia su mūsų tikrove. Tarkim, kas nors gali pagalvoti, neva mes atsilikę, neva ne apie tuos dalykus rašom, neva literatūra turėtų tuoj pat sureaguoti į procesus visuomenėje ar įvykius. Ir tegul sau galvoja, o man duokite talentingai parašytą tekstą. Man svarbiausias lieka meistrystės veiksnys. Kuris, beje, neretai kūriniui ir įskiepija aktualumo.
Vargu ar ateityje kokie nors tyrinėtojai turės spręsti apie mūsų laiką vien pagal literatūrą. Nemanau, kad bus išnykę istoriniai dokumentai. Tai bus lygiagretūs dalykai. Ateities žmonės, turėdami istorinius ir paraleliai literatūrinius šaltinius, iš literatūrinių paradoksaliai vis tiek matys, kaip mes žiūrėjome į savo dabartį, net jei būsime jos neaprašę.
– Kaip pats manai, kodėl Vido Morkūno kūryba 2019-aisiais rodosi aktualesnė nei, pavyzdžiui, 2010-aisiais?
V. M. Todėl, kad atsirado tam tikros reklamos. Iš tikrųjų manau, kad tiesiogiai su pačia kūryba tas aktualumas, jei jo esama, nesusijęs.
Kita vertus, natūralu, kad žmonėms suprasti „Pakeleivingų stotis“ yra paprasčiau negu kuriuos nors iš ankstesnių kūrinių. Čia vėl priartėjame prie žmogaus literatūroje temos. Galbūt skaitytojams atrodo, kad šioje knygoje viskas aiškiau, paprasčiau. Aš nesu dėl to tikras. Taigi, didesnio žinomumo priežastys – padidėjusi sklaida ir daugiau aiškumo (ar greičiau aiškumo iliuzijos).
– Ar nemanai, kad kinta konjunktūra? Kad keičiasi pati estetinė struktūra, kolektyvinė sąmonė yra pasirengusi priimti kitoniškus vaizdinius ir alternatyvius pasakojimo būdus? Pagaliau ar ta pati mirimo, irimo estetika saugiame pasaulyje nepradeda atrodyti jauki ir romantiška – toks new cool?
V. M. Konjunktūra ir estetinė struktūra tikriausiai šiek tiek kinta. Bet mano tekstus skaito per mažai žmonių, kad suvokimą būtų galima aiškinti visuotiniais dėsniais. Tas pat ir su kolektyvine sąmone. Labai įdomu. Čia gali būti ir taip: kaskart, kai tik kolektyvinė sąmonė persimaino ir pasirengia priimti kitokius vaizdinius bei pasakojimo būdus, mano tekstai išslysta iš komfortiško suvokimo lauko ir vėl tampa nepriimtini. Esu skaitęs atsiliepimų: esą kiek lietuvių literatūroje galima rašyti niūrius, tamsius dalykus! Kartais žmonėms tikriausiai būna sunku suprasti, kad mes, rašytojai, neskaičiuojame, kiek ko prirašyta, racionaliai nesidairome į aplink tvyrančias tendencijas.
Jeigu turiu sumanymą, kuris man atrodo perspektyvus, nesakau sau: „Oi, apie tai jau tiek prirašyta, reikia sugalvoti ką nors šviesesnio.“ Abejočiau dėl irimo estetikos jaukumo ir dėl saugaus pasaulio. Tiksliau, iš principo toks požiūris įmanomas, bet aš pakreipčiau mintį kitaip: pasaulis dabar toks fantasmagoriškai makabriškas, kad ilgai trunkančio ramaus dūlėjimo scenelė išties gali atrodyti kaip užuovėja.
– Paauglystėje man Vidas Morkūnas atrodė maištininkas prieš lietuvių literatūros tradiciją ir apskritai prieš kažkokį, kaip man tada atrodė, liguistą lietuvišką tradicionalizmą. Tai buvo visai kitokio tipo pasakojimas. Ar nepagalvojai, kad galbūt ir šiuolaikybėje Tavo šansas – glaustas, koncentruotas kitoniškumas, siūląs dar ir etinę (žmogiškumo) programą?
V. M. Atsimenu, kai išėjo „Manekeno gimtadienis“, keistai pasirodė Jūratės Sprindytės, dar pasakiusios, kad neprisijaukins tos knygos, ištarmė: atrodo, kad autorius specialiai rašo kitaip. Čia verta prisiminti žinomą posakį apie kupranugarį – kaip įrodyti, kad nesi kupranugaris? Kad ne specialiai kitaip rašai, o rašai, ir tiek.
Kita vertus, tas kitoniškumas man natūralus. Brolis kadaise sakydavo apie mano aprangą: „Žinau, kada pamatysiu tave su tuo ar anuo drabužiu. Kai tas bus nebemadingas.“ Visąlaik taip buvo. Tas noras pasipriešinti, nesutikti man yra savaiminis, ne kažkoks įsikaltas. Gal todėl į klausimą apie autoritetus visada tenka atsakyti, kad jų neturiu. Žinoma, tai nereiškia, kad aš nieko negerbiu. Nors kartais pagalvoju, kad vieną autoritetą vis dėlto gal turiu – Sokratą.
– Kodėl? Kuo jis svarbus Tau pačiam, o gal ir mūsų laikui?
V. M. Jį suvokiu kaip tikrą maištininką. Ne šūkčiojantį apie maištą, bet maištaujantį pačia savo dvasia. Tokį amžiną nepritapėlį, iš esmės jokiais klausimais nesutariantį su visuomene. Man Sokratas svarbus kaip pavyzdys, rodantis, kad įmanoma. O mūsų laikui jis, deja, nesvarbus ir nereikalingas. Tiksliau sakant, laikui kaip tik reikalingas, netgi būtinas, bet visuomenei būtų dar atgrasesnis nei savo laikais. Dabar jam pasirinkti mirties būdo niekas nebeleistų.
– Ar pats laikai save maištininku? Jei taip, prieš ką maištauji? Taip pat kyla susijęs klausimas, kiek Tavo kitoniškumas sąmoningas, ar jis turi priešą?
V. M. Nežinau, ar turiu teisę laikyti save maištininku, nes metams bėgant vis tvirčiau laikausi „kelio užleidimo“ pozicijos. Tam tikras lūžis įvyko 1988-aisiais. Kai žmonės, dar visai neseniai kone kasdien skundę mane KGB ar bent jau vadinę kvaileliu (dėl beviltiškų mėginimų priešintis sistemai), suskato sutartinai priekaištauti, kodėl, girdi, aš liekąs nuošalėje nuo Sąjūdžio. Kitaip tariant, didelę dalį ligtolinio gyvenimo niekinęs okupantus ir sovietiją, į laisvę turėjau lyg ir džiaugsmingai pulti petys petin su ir šiaip neblogai gyvenusiais prisitaikėliais. Greičiausiai būtent ta situacija gerokai paveikė mano maišto sampratą. Taigi maištauju pačiu gyvenimo būdu – prieš konjunktūrą, prieš masinį skonį, bukumą, prieš mėgėjiškumą pačia blogiausia žodžio prasme. Ar kitoniškumas gali būti sąmoningas? Nebent, jei jį suvoki ir vis tiek lieki ištikimas sau. Kitu atveju kitoniškumas tikriausiai būtų apsimestinis, užsimautas lyg kepurė.
– Dabar norėčiau šiek tiek nukrypti į šalį. Pats esi minėjęs, kad giminiavaisi su vienu žinomu ekstrasensu. Žiauriai būtų įdomu sužinoti daugiau apie šį periodą…
V. M. Iš tikrųjų ir pats esu visko prisižiūrėjęs iš tų ezoterinių dalykų. Esu matęs darinių, kuriuos žmones apibendrintai arba iš inercijos vadina šmėklomis, vėlėmis ar panašiai. O iš tų bendravimų su ekstrasensu galėčiau papasakoti tokį gal kiek ir komišką epizodą. Pavyzdžiui, susėdame kartu žiūrėti krepšinio, Lietuvos rinktinė ruošiasi žaisti, skamba Lietuvos himnas ir kamera slenka palei krepšininkų eilę, jie visi pridėję rankas prie krūtinės, klausosi himno arba kaupiasi rungtynėms. Sėdime mes su gerb. ekstrasensu, ekrane slenka krepšininkų veidai, o aš girdžiu apie kiekvieno žaidėjo problemas: psichinis centras sutrikęs, chlamidijos, dominuoja žemieji centrai, nusviręs kanalas ir taip toliau, ir panašiai.
Vis dėlto nenorėčiau, kad skaitytojams susidarytų klaidingas įspūdis apie tą žmogų, kurį tiksliau būtų vadinti ne ekstrasensu, o bioenergetiku. Buvo ypatinga, unikali asmenybė, ir jo palikta šviesa vis dar neišblėsusi. Manau, tą patį pasakytų daugybė žmonių, kuriems jis yra padėjęs.
– Kaip suprantu, ir pats esi užsiiminėjęs ezoteriniais dalykėliais. Esi bendravęs su dvasiomis?
V. M. Kad užsiiminėjau, nepasakyčiau. Ir bendravimu to nepavadinčiau, veikiau susidūrimais. Esu matęs daug keistų dalykų, bet niekada negalėdavau to matymo kontroliuoti. Bioenergetikas, apie kurį kalbame, sąmoningai valdydavo situacijas, žiūrėdavo tikslingai, tirdavo įvairius reiškinius, kuriuos esame įpratę laikyti mįslingais. O aš taip ir neišmokau tinkamai pasijungti, kad, tarkim, nuėjęs į kapines, galėčiau pasakyti visiškai nepažįstamų mirusiųjų mirties priežastį ar avarijos vietoje – kokius nors duomenis apie žuvusįjį. Kartais tai pavykdavo, bet, pasikartosiu, tokio gebėjimo niekada nemokėjau kontroliuoti – jis tai aktyvuodavosi, tai vėl išnykdavo. Tokiems dalykams reikia ypatingo jautrumo, Dievo dovanos. Reikia ir lavintis.
– Ar (arba – kaip) tie visi antgamtiniai dalykai įsiterpė į paties literatūros pasaulį? Koks viso to poveikis?
V. M. Nežinau, ar dera tokius dalykus vadinti antgamtiniais. Minėtasis bioenergetikas kruopščiai tirdavo įvairių metalų, geologinių darinių, cheminių taršų poveikį žmogaus sveikatai, savijautai. Ko gero, čia vis dėlto gamtos, ne antgamtinė sritis. Ir labai plati, nereikėtų jos susiaurinti iki kokių nors vaiduoklių.
Rašytojui tokios žinios gal ir gali praversti tobulėjant, lavinant savo asmenybę. Kuo geriau pažįsti savo dvasią ir kūną, tuo geriau gali juos valdyti, tuo vaisingiau išnaudoji savo pajėgas. Deja, su įdomiais ezoterikos temos tekstais nėra tekę susidurti. Dažniausiai jie trenkia kiču, būna parašyti prisigraibius klaidinančios, paviršutiniškos informacijos.
– O koks yra literatūros poveikis? Ką gali pati literatūra? Ar ne naivu tikėtis iš jos, kad ji ugdys, lavins, plės akiratį ir t. t.?
V. M. Anksčiau, jaunystėje, daug uoliau tikėjau tokiu poveikiu, įsivaizdavau, jog galima taip parašyti, kad tekstu sukeltum skaitytojui vos ne fiziologinį poveikį, tarkim, sukrėstum smegenis. Dabar tais dalykais jau nelabai tikiu. Linkstu manyti, kad iš esmės grožinė literatūra žmogaus nelavina, nebent skatina mąstyti, ir to turėtų pakakti. Žmogus dažnu atveju toks jau yra, nelankstus, priimantis pirmiausia tai, kas atitinka įsisenėjusius jo mąstymo šablonus.
Dabar dažnai sakoma: reikia kalbėti apie tą ir aną, kad tas ar anas nepasikartotų, na, čia daugiausia turimos galvoje į valdžią patekusių psichopatų sukeltos globalinės katastrofos. O iš tikrųjų nieko čia nepadarysi – žmogaus tokia prigimtis, ims ir pasikartos, jeigu vėl atsiras toks, kuriam minios vėl nusilenks. Ir ką gi, šiais laikais didžiausioms pasaulio valstybėms vadovauja klinikiniai idiotai, žmoneliai su vabzdžių mentalitetu, nusikaltėlių parankiniai. Tad kurgi tos literatūros pamokos? Taip pat populiaru sakyti, kad literatūra gali padėti žmogui save suprasti. Aš tuo netikiu. Suprasti kitą, išvis žmogaus prigimtį gal ir gali padėti. Bet nesu tuo tikras.
– Tuomet kyla klausimas, kodėl pats rašai, taip sakykim, gana sudėtingą literatūrą, suvokdamas kad ji neturi nei magiškos / metafizinės vertės, nei yra dorai praktiškai pritaikoma? Koks tas slaptasis motyvas, skatinantis rikiuoti vaizdus į prozos pasakojimus?
V. M. Mano galva, nei menas, nei, žinoma, literatūra neturi kelti sau jokių papildomų tikslų – tik sukelti katarsį. Kūrėjo darbo būdai gali būti ir racionalūs, ir intuityvūs, ir mišrūs, ir dar kokie nors. Bet pirmiausia jam turi būti įdomu, pirmiausia reikia jausti pašaukimą. Nes jei kursi, rašysi pagal kokį nors vidinį ar primestą užsakymą, nebus nei įdomu, nei malonu.
Čia esama savotiško paradokso. Daugelis skaitytojų įsivaizduoja, kad rašymas sau neva yra egocentrizmo apraiška, kad iš tikrųjų reikia rašyti žmonėms. O iš tikrųjų į vieną kitą širdį ar protą įmanoma prisibelsti tik rašant sau. Jeigu, pavyzdžiui, kuris nors pradedantis rašytojas pagalvos, kad štai, galbūt galima eiti ir tokiu keliu, jau bus puiku. O tas slaptasis motyvas tikriausiai yra beviltiškas tobulybės siekis, naivus įsivaizdavimas, esą kada nors vis tiek pasieksi profesinę pilnatvę, pagaliau noras užsižymėti pasaulyje. Ne paminklą pasistatyti, ne premijų ar šlovelių pasirankioti, o tiesiog pačiam įsitikinti, kad buvai.
– Kaip pats apibūdintum savo kūrinių laiką?
V. M. Tikriausiai – dabar. Ko gero, taip, dabar – nežiūrint, kad po truputį prieinu prie būtojo kartinio ar dažninio. Anksčiau man jų nereikėdavo – viskas turėjo vykti esamuoju laiku. Iš tikrųjų čia esama kažkokio keisto išlinkio – net kai rašau būtuoju kartiniu ar dažniniu, veiksmas vis tiek vyksta esamuoju laiku. Nors kai kurie „stočių“ epizodai – iš sovietmečio, aš juos suprantu kaip vykstančius dabar; matyt, viskas persipynę tarpusavy, taip pat ir su tom kalbos paieškom: mano tikslas nėra papasakoti: va, tada buvo nutiko taip ir anaip. Beveik kiekvieną situaciją aš kuriu šiuo metu, rašomuoju momentu. Taip iš visų laikų tarsi susilydo viena dabartis.
Apskritai aš nesieju tekstų su konkrečiu laikotarpiu, nors kai kurie vaizdiniai ar estetiniai sprendimai gali priminti vėlyvąjį sovietmetį. Iš tikrųjų sovietmetis man buvo tik tuo patogus, kad pasiūlė dideles kūrybines galimybes, iš jo atėjo daug įdomių istorijų ir veikėjų; jeigu dabartiniai laikai siūlys tokias galimybes, aš taip pat mielai jomis naudosiuosi.
– Miesto vaizdinys? Kiek jis susijęs su konkrečiais Tavo gyvenimo miestais, su Vilniumi? Kiek knygos autorius susijęs su pačiu tavimi?
V. M. Tiek miestai, tiek miesteliai, net tie, kuriuos aš pats konkrečiai žinau, na, kad čia šitas, o ten anas, mano tekstuose yra įvisuotinti. Konkretindamas nieko nepasiekčiau. Prisipažinsiu, ligi šiol vis dar abejoju, ar „stotyse“ kai kas nėra per daug suasmeninta; todėl ir dėl kai kurių tekstų ilgai dvejojau, kai kurių galiausiai net ir atsisakiau. Nenoriu, kad kūrinys būtų kaip asmeninis susirašinėjimas su vienu ar kitu personažu, siekiu tekstą kuo labiau universalizuoti. Žinoma, tas pats tinka ir kalbant apie miestą, nors dabar jau turiu naują sumanymą, susijusį su konkrečiu miestu. Bet kol kas tai – ateities planai. Jei pavyks juos įgyvendinti, gali būti, kad miestas vėl bus šiek tiek užmaskuotas.
Jei kalbame apie „Pakeleivingų stočių“ autorių (šypsosi), tai mudu susiję labai glaudžiai. Kitaip būti tikriausiai nė negalėtų.
– Kodėl vengi atviresnio kalbėjimo? Ar tai taip pat neatrodo maištinga autobiografinės literatūros, išpažintinės literatūros, viešų atviravimų tendencijos fone? Karlas Ove Knausgaardas… O gal tai (pusiau juokais klausiu kaip ezoteriką išmanančio) netinkama energetiniu požiūriu?
V. M. Nemanau, kad rašytojas turi kloti apžiūrai asmeninius savo išgyvenimus ir santykius. Perdėtus, pakoreguotus, prasimanytus – klok kiek tik nori. Per didelis atvirumas literatūroje skamba kaip savigyra, lyg puikybė – štai, žiūrėkit, kaip aš bjauriai pasielgiau, kaip gražiai pasielgiau… Manau, to neturėtų būti. Jei rašai ką nors tokio atviro, geriau, kad būtų įvisuotinta.
Man artimesnis ne Knausgaardas, nesuskaičiuojamais tomais aprašinėjantis savo gyvenimą, bet Danutės Kalinauskaitės atvejis. Vienas skaitytojas kartą jai pasakė: man neįdomi jūsų proza, nenoriu skaityti, kas jums atsitiko. O juk jos prozoje viskas kaip tik ir surežisuota. Čia ir pasireiškia rašytojos meistrystė. Man įdomu, kai sukuriama tokia iliuzija. O tikram atvirumui yra kitos erdvės, kitos vietos. Rašytojas turi būti mistifikatorius.
Į paskutinę klausimo dalį atsakysiu rimtai: energetiniu požiūriu galima patikimai užsidaryti net atviraujant.
– Kas dar Tau nepriimtina iš to, kas šiuolaikiniame mainstryme vertinama ir pripažįstama kaip itin šiuolaikiška?
V. M. Neateina į galvą, kas galėtų būti itin šiuolaikiška. Gal beraštystė? Kur buvę, kur nebuvę mes grįžtam prie kalbos. Jeigu matau, kad rašytojas nesusijęs su kalba, jis man svetimas. O jei dar ir labai populiarus, tai apskritai nesusipratimas. Kalba turėtų būti pradžių pradžia ir pagrindas. Tekstą palyginčiau su laikrodžio ar kokiu dar sudėtingesniu mechanizmu. Tad ar toks mechanizmas gali veikti tiksliai, ar gali išvis veikti, jei jo detalės sumestos bet kaip?
– Ne vienus metus verti grožinę literatūrą. Kaip atsirado Tavo gyvenime vertimai?
V. M. Manau, man labai pasisekė, kad priėjau prie vertimų. Buvo nusibodę dirbti keistus darbus – valytoju, nelegalioje odos siuvykloje, teatre… Net ir teoriškai suvokdamas, kad rašytojui tokios patirties reikia, norėjau ko nors tiesioginio, labiau susijusio su tekstais, literatūra.
Darbų studentiškais laikais turėjau itin keistų. Pavyzdžiui, padėdavau draugams, kurie onkologijos dispanseryje turėdavo įvijais sraigtiniais laiptais nunešti iš antrojo aukšto į pirmąjį labai sunkų ligonį, su visa lova ar neštuvais. Kai tą žmogų pašvitindavo, reikėdavo jį parnešti atgal; ligonis vaitodavo ir maldaudavo: tik neišmeskit, vyrukai, tik neišmeskit. Už „nešimo seansą“ gaudavome po penkis rublius. Vienas draugas buvo įsitaisęs kultūros ir poilsio parke galąsti pačiūžų. Tokio biografijos fakto jam truputį net pavydėdavau. Bičiulis galanda, o tu stovi ir pavydi, kad neturi tokio darbo.
Dabar jau aštuoniolika metų verčiu knygas, ir nebuvo nė vieno laikotarpio, kad tektų galvoti, ką čia dabar reikės versti. Knygos ateina viena po kitos. Tai reiškia, kad aštuoniolika metų nebedirbu keistų darbų.
– O vertimas – ne keistas darbas?
V. M. Nebent tuo, kad nuolat tenka papildomai pasidomėti keisčiausiais dalykais. Jei kas nors, nežinantis kuo užsiimu, pasiraustų po mano „Google“ paieškos istoriją, tokiam žmogui tikrai atrodyčiau įtartinas tipas.
– Paskutinis klausimas: kokį klausimą užduotum, kaip pat mėgsti sakyti, universalizuotam daiktui (žinoma, jei jis mokėtų šnekėti)? (Ir – galbūt – išdrįstum spėti, ką jis atsakytų?)
V. M. Įdomu, kad kažką panašaus pastaruoju metu ir rašau. Daug įvairių jausmų sukeltų susitikimas su reguliariąja armija – kadaise pažinotų butelių, taurių, taurelių, bokalų ir panašių daiktų. Galbūt pasinaudočiau proga bent vieno kito paklausti, ar mane dar prisimena. Likčiau didžiai patenkintas, jei bent vienas atsakytų, kad buvo garbė su manim susipažinti arba kad mano ranka ją ar jį sušildė, palengvino sunkią naštą.
Aldona Ruseckaitė: Išrašyti gyvenimai
2019 m. Nr. 10
Rašytoją, muziejininkę Aldoną Ruseckaitę kalbina Elvina Baužaitė
Maironis, Žemaitė, Vytautas Mačernis, Salomėja Nėris – didžiosios lietuvių literatūros, kultūros asmenybės, kurių portretus savo knygomis sukūrė poetė, prozininkė bei muziejininkė Aldona Ruseckaitė: „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“, 2012; „Žemaitės paslaptis. Biografinis romanas“, 2015; „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“, 2017; „Padai pilni vinių. Romanas apie Salomėją Nėrį“, 2019. Tad pokalbis ir klostėsi apie kūrybą kaip gyvenimą ir gyvenimą kaip kūrybą.
– Kaip Jūs regite Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį? Ar šios asmenybės, Jūsų vertinimu, pažintos, suvoktos, įprasmintos mūsų šiandienoje?
A. R. Sudėtingas klausimas. Jo aprėptis labai plati: čia ir švietimo problemos, ir kultūros laukas, ir visuomenės bendras suvokimas ir susivokimas. Daugelis vertinimo dalykų prasideda nuo mokyklos, bet man rodosi, jog literatūros programos vis keičiasi, vadovėliuose autoriai tai vieni, tai kiti, o ir mokytojai yra tik žmonės – kartais jų nuomonė irgi daug lemia. Štai neseniai viename miestelyje, pristatant knygą „Padai pilni vinių“, sužinojau, kad paauglė moksleivė atėjo labai nenoromis, vedama mamos, kadangi nemėgsta Salomėjos Nėries dėl politikos, o šį požiūrį įdiegusi jos lituanistė... Mane stebina, kad mokyklose vis daromos lengvatos dėl lietuvių klasikos skaitymo, esą mokinių gaila, jiems neįdomu, sunku. Tuomet galvoju – betgi čia pamokos, būtina mokytis, skirti laiko, juk literatūra yra mokslas, kurį reikia suvokti, daug sužinoti, o ne aimanuoti ir skųstis.
Kalbant apie mokinius, apie jaunimą, tai iš mano parašytų knygų jiems artimiausias Vytautas Mačernis – jaunas egzistencialistas, o gyvenimo prasmės klausimai, atsakymų į juos paieškos lydi visas kartas. Maironis vis dar gyvas dainomis, patriotika, jis jau amžinasis klasikas, tarsi koks Puntukas – didelis, jo neapeisi nepastebėjęs, neužkliuvęs. Labiausiai primiršta Žemaitė – genialioji asmenybė, kadaise Juozo Tumo-Vaižganto įvardinta tautos „grynuoliu“. Ji savo suvokimu, mintimis ir drąsa kelis dešimtmečius ėjo pirma gyvento meto. Kodėl vis dar nėra sukurta apie ją filmo, kuris nustebintų, netgi priblokštų? Jeigu šiuolaikinis skaitytojas nepaima Žemaitės kūrybos į rankas, tuomet reikia gaivinti asmenybę. O Julija – didžiulis pasaulis, per ją galima atverti nemažą dalį Lietuvos ir literatūros istorijos. Džiugina, kad bent teatrai kartais prisimena rašytoją. Štai Vilniaus mažasis teatras 2018 m. pastatė spektaklį pagal Žemaitės „Marčią“ – tikrai įdomų, žiūrovus maloniai nustebinantį.
Kita kalba apie S. Nėrį. Vis dar verda diskusijos: ar verta prisiminti kūrybą dėl jos politinės veiklos? Kūryba tarsi sukišama į politinių realijų maišą. Mes niekaip nepajėgiame išsiaiškinti ir sudėti taškų – geniali poetė, eilėraščiai žmonių pamėgti, deklamuojami, dainuojami. O jos naivi bolševikinė veikla – tai biografija, istorijos pervartos, sumaištis… Knygą
„Padai pilni vinių“ Lietuvoje pristačiau trisdešimt penkis kartus ir po kiekvieno susitikimo jaučiau tarsi savotišką visų susitaikymą, nes ir tų klausytojų, kurie ateidavo gan griežtais veidais, po pokalbio bruožai sušildavo, nors aš atskleidžiau visą tiesą, be pagražinimų ir gynybinės pozicijos. Tikiuosi, jog būsime protingi, mąstantys, kad „neatimsime“ iš poetės gatvių, mokyklų, muziejų, neišmesime iš vadovėlių kūrybos.
Mes, lietuviai, labai greiti smerkti, išbraukti, užmiršti, bet gal geriau analizuokime, aiškinkimės, visus pūlinius išoperuokime, gydykimės. Žinoma, Lietuva ne Šveicarija, kurioje yra memorialinės lentos tose vietose, kuriose gyveno Leninas. Matyt, dėl turistų. Ir ne Norvegija, gebėjusi viską susidėlioti dėl Knuto Hamsuno, kuris flirtavo su naciais, netgi pačiu Hitleriu. Rašytojo kūrybos knygos leidžiamos perleidžiamos, tačiau asmenybė neaukštinama, tiesa apie jį pripažinta ir išdėstyta.
Norvegų rašytojas Ingaras Slettenas Kolloenas parašė didelės apimties atvirą, dalykišką biografinę knygą „Hamsunas svajotojas ir užkariautojas“, kuri išversta į daugybę kalbų, 2013 m. išleista ir Lietuvoje. Mes maža tauta, Nobelio premijos laureatų neužauginome, ir vis dar esame gan pikti, kategoriški. Negyvenę tomis sąlygomis, ar turime teisę smerkti tada
gyvenusius? Bet turime teisę žinoti tiesą.
– Kas Jums pačiai berašant atsiskleidė naujo, netikėčiausio šių asmenybių gyvenimuose?
A. R. O, per mano ilgus darbo metus Maironio lietuvių literatūros muziejuje atsiskleidė spalvingiausia puokštė netikėtų, be galo įdomių, netgi slaptingų literatūros įvykių ir rašytojų asmenybių. Nežinau, ar filologui lituanistui galėjo su darbu pasisekti labiau nei man… Šituos keturis autorius, apie kuriuos parašiau knygas, tyrinėjau gana ilgai, susigyvenau su jais. Nors Maironį tyrinėjau ne tik Maironio muziejaus fonduose, bet ir Vilniaus atminties saugojimo institucijose, ir Peterburge, ir Šveicarijoje, ir Palangoje, tačiau rašyti knygos apie poetą nesiruošiau – bet ranka prie kompiuterio klavišų išsitiesė tarsi netikėtai. Be to, jau esu minėjusi, kad buvo ir moteriška intriga, kai svečiai iš JAV atvežė kelias Maironio laiškų jaunai moteriai kopijas, o apie tą paskutinę jo mūzą beveik nieko nežinojome. Mane sužavėjo Maironio asmenybė, jog jis iki mirties, iki 70-ųjų savo gyvenimo metų, išliko pareigos ir jausmo žmogus. Tačiau radau ir truputį juokingų momentų, kai garsus klasikas spaudoje diskutuoja su pirmo kurso studentu, gindamas savo kūrybą. Žmogiška…
Julijos Žymantienės gyvenimo istorijoje jau seniai žavėjo jos meilė trisdešimčia metų jaunesniam vyriškiui, nuostabūs, gilaus jausmo persmelkti laiškai. O ir šiaip ją lyg atradau iš naujo: drąsa gyventi, keistis, kurti, pakovoti už save ir kitas moteris, jos tolerancija, gyvenimo situacijų suvokimas, jos ryžtas, širdies gerumas globoti Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlius, jos tolima sunki kelionė Amerikon rinkti aukų, kai ant pečių jau septynios dešimtys metų. Žemaitės gyvenimo pavyzdys ir šiandienos moteris gali padrąsinti…
V. Mačernio eilėraščius mėgstu nuo mokyklos laikų, nors jie plito paslapčiomis, per rankas, nuorašais, mūsų lituanistė buvo tikra intelektualė, ji atskleisdavo daug paslapčių. O kai pradėjau dirbti muziejuje, čia ir atsivėrė galimybių durys: organizavau ekspedicijas į poeto gimtąją Šarnelę, tada dar buvo daug gyvų artimųjų, susipažinau su Vytauto sužadėtine Brone Vildžiūnaite. Mane lyg kokia slapta jėga vis vedė V. Mačernio keliais. Net Žemaitiją per jį pamilau: skaitau „Vizijas“, žiūriu į jo pelkes, laukus, miškus, atrodo, kad ten kadaise gyvenau… Be to, muziejuje per ilgą laiką sukaupėme nemažą V. Mačernio literatūrinį palikimą: dokumentų, laiškų, rankraščių. B. Vildžiūnaitė savo mylimojo laiškus atidavė būdama devyniasdešimt šešerių… Tokia būna meilė. Amžina.
O S. Nėris? Čia irgi ilga istorija, visada mane intrigavusi… Kadangi S. Nėries memorialinis muziejus Palemone priklauso Maironio lietuvių literatūros muziejui, tad teko rūpintis viskuo: namo remontu, ekspozicijos atnaujinimu, leidinio parengimu ir t. t. Su Lietuvos televizija sukūrėme iš memorialinio muziejaus keletą laidų. Per tą laiką girdėdavau replikų dėl Salomėjos politinių nusikaltimų, būdavau jos advokatė, kol galop vieną dieną nutariau dar kartą iš naujo knygomis ir archyviniais šaltiniais pereiti jos keliu… Aišku, į žmogaus batus neįlipęs jo gyvenimo nesuprasi, tačiau bandžiau, ir ką – išties naujai atradau, jog poetė buvo naivi politikė, įtikėjusi į teigiamas bolševizmo permainas, ir galop susigaudžiusi jau visai prieš mirtį, jog klydo. Mane labiausiai ir domino „nuodėmingasis“ S. Nėries laikotarpis, nes vaikystė, jaunystė, meilė – kaip daugumos žmonių, o tie bolševikiniai metai – čia jau jos likimas, taip susimazgęs. Mes kartais pamirštame, kad menininkai būna naivesni, jautresni, nepraktiški… Parašiusi knygą tarsi susidraugavau su Salomėja. Kažkaip mistiškai.
– Iki mūsų dienų yra išlikęs ir jau ikoniniu tapęs ne vienas Jūsų aprašytos asmenybės portretas. Tačiau ar nutapytas portretas, nuotrauka užfiksuoja ir išsaugo žmogų bei jo unikalumą? Ar Jūs radote savo paties aprašytų kultūros žmonių portretų, kurie labiausiai perteikia jų asmenybes?
A. R. Portretavimas taip pat yra laiko ženklas. Kai nebuvo dar plačiai išvystyta fotografija, dailininkai atlikdavo labai svarbų darbą – tapė portretus, kurie yra ir meno kūriniai, ir personažo gyvenimo įamžinimas. Man, kaip muziejininkei, labai įdomios ir senos nuotraukos, ir portretai. Taip praeitis ateina į dabartį, keliauja į ateitį. Labiausiai iš čia mūsų minimų rašytojų portretuotis mėgo Maironis, dailininkai yra nutapę bene septynis jo atvaizdus jam pozuojant. Poetas išties jautė, kad įeis į Lietuvos istoriją, jis norėjo ir savo vardo muziejaus, tad toks įsiamžinimas jam buvo svarbus. Tapytojams paaiškindavo, kad nori atrodyti ir kaip poetas, ir kaip kunigas, tad teminiai atributai beveik visuose portretuose ir atsispindi. Be to, Maironis buvo turtingas žmogus, galėjo sumokėti už darbą garsiausiems to meto Lietuvos menininkams. Išlikę ir gražių jo visų amžiaus laikotarpių portretinių nuotraukų, kurios labai svarbios poeto gyvenimo rekonstrukcijai.
Žemaitė pati neprašė dailininkų jos tapyti, tai jie siūlėsi, ir keletas portretų yra, nors ji gynėsi, jog neturi laiko pozuoti, pasėdėdavo tarsi prabėgdama, gal kantriau pozavo Amerikoje dailininkui Jonui Šileikai. O fotografuotis mėgo, ir jai pasisekė, nes galėjo ankstyvųjų dar XIX a. pabaigos jos atvaizdų ir nebūti, jeigu ne jos kaimynas ir skatintojas kurti Povilas Višinskis, turėjęs fotoaparatą, kuriuo fotografavo žmones ir vaizdus dėl savo antropologinių tyrinėjimų, kai studijavo Peterburgo universitete. Tad išliko Žemaitės šeimos ir jos vienos keletas labai gražių, vertingų fotografijų. O paskui Vilniuje jau atsirado galimybės, susipažino su garsiu fotografu Aleksandru Jurašaičiu, ir nors nuotraukos nepigiai kainavo, Julija vis dėlto ėjo į jo fotoateljė. Ne tiek ji norėjo save įamžinti ateičiai, kiek dovanodavo savo atvaizdus draugams, giminėms, jaudinosi, ar nuotraukoje patinka Konstantinui Petrauskui, jeigu ne – eis fotografuotis pakartotinai… Buvo mada dovanoti su dedikacija nuotraukas. Žemaitės ir vyresnio amžiaus yra nemažai gražių portretų, nes kai gyveno Amerikoje, ten fotografijos jau buvo populiarios. Nuotrauka – išties stebuklingas dalykas, padeda detaliai atkurti ne tik žmogaus gyvenimą, bet ir laikotarpį, istoriją.
V. Mačernio tapyto portreto išlikę nėra – per trumpas gyvenimas, per daug sudėtingas buvo laikas. Tačiau nuotraukų yra – portretinių, grupinių. Neįsivaizduoju, kad nebūtų šio poeto atvaizdų! Jis jau nuo paauglystės laiškuose pabrėždavo, kad viską išskaityti galima jo akyse, per jas pamatyti vidų, sielą. Išties jo didelėse akyse tarsi atsispindi gyvenimas ir lemtis…
Labiausiai fotografuotis mėgo Salomėja Bačinskaitė, ypač studijų metais, tuomet buvo tikra fotografavimosi manija, išlikę daug jos gražių portretėlių, kuriais tikrai galima pasigrožėti. Ilgais plaukais, trumpais, su skaromis ant pečių, su karoliais, gražiomis suknelėmis… Studentai keitėsi nuotraukomis, o Salomėja norėjo būti graži, įdomi, paslaptinga. Jai pavyko. Kai ištekėjo, ir vėliau, kai papuolė į karo audras, tai nuotraukų jau išlikę mažai. Tapytų portretų irgi beveik nėra – žinomiausias Antano Žmuidzinavičiaus.
– Kaip manote, kiek Jūsų herojams buvo svarbi aplinka, skirta rašyti, gyvenimo erdvė, kur susitinka būtis su buitimi? O Jums pačiai?
A. R. Taip, erdvė gyventi ir rašyti kiekvieno žmogaus vis kitokia.
Maironio aplinka buvo išskirtinė, aštuonių kambarių butas, apstatytas įmantriais baldais, ant sienų daug paveikslų. Viena buto pusė – paradinė, kad turėtų kur prabangiai svečius sutikti, o kita – šeimyninė, ten nebuvo leidžiama svetimiems kišti nosies. Darbo stalas bibliotekoje, į mylimo sodo pusę, galima nuo visų užsidaryti.
Žemaitė buvo gyvo temperamento. Kai paliko dukterims ūkelį Ušnėnuose ir išėjo į žmones, tai gyveno viename dvare, kitame, jai lengva buvo prisitaikyti, keisti vietas. Vilniuje irgi nuomojosi kur pigiau arba sutikdavo pasaugoti kokio turčiaus namus, arba glaudėsi pas tuos, kurie ją pakviesdavo.
Visur galėjo rašyti, net virtuvės kamputyje. Dar gyvendama su vyru kaime Williamo Shakespeare’o kūrybą skaitė darže ant ežios, o naktimis rašė kamaraitėje pasislėpusi…
O štai V. Mačernis kitoks, jam reikėjo ypatingo pastovumo – visi eilėraščiai gimė Šarnelės kaime, tėviškėje, gal ant kalnelio po medžiu, gal alkieriuje, kurį buvo susitvarkęs pagal savo norą. Gyvendamas miestuose eilėraščių nerašė, įkvėpimo ir susikaupimo nepagaudavo. Gal ir gerai, kad tokia lemtis – 1943-iųjų kovo mėnesį uždarė Vilniaus universitetą, ir jis maždaug pusantrų metų gyveno tėvų namuose, parašė daug brandžių eilėraščių. Jeigu būtų likęs Vilniuje, vargu ar būtų gimęs „Metų“ sonetų ciklas…
Salomėjos pirmieji namai buvo Palemone, kai 1937 m. su vyru Bernardu pasistatė namą, įsikūrė. Poetė įsirengė kambarėlį antrame aukšte, kai rašydavo, trukdyti nevalia…
O aš nebežinau, kur yra tikrieji namai. Kadaise profesorė Viktorija Daujotytė, analizuodama poeto Jono Juškaičio kūrybą, jautriai parašė ir apie mūsų visų namus: „Namai žmogui duoti tik vieną sykį – kartu su tėvais, gimimo vieta, dangum virš jos. Namai nesurandami, tik prarandami…“ Tad iki šiol sapnuoju 1985 m. numelioruotą tėvų sodybą Ingavangio kaime (Prienų r.) ir suprantu, kad ten ir buvo tikrieji namai – saugūs, įdomūs, dideli… Mintyse ir kūryboje dažnai į juos pareinu.
O čia, Kaune, gyvenu blokiniame name, negaliu jo pamilti ar laikyti namais, čia yra butas, ir tiek… Bet, žinoma, man labai svarbu, kad jame būtų jauku, tad susikūriau erdves su paveikslais, nuotraukomis, knygomis, kiekvieną kampelį išnaudojau. Net tas akmenėlis su skylute, parsivežtas iš pajūrio, ar senas laikrodis iš tėvų namų yra svarbu. Pas mane jau susikaupė daug smulkmenų, gyvena būriai angelų… Dirbu, rašau visada vienoje vietoje, pakeliu galvą, žvilgteliu į paveikslėlius, į artimųjų nuotraukas. O kai rašiau biografinius romanus, tai ant lentynėlės prieš akis stovėjo ir Maironio, Žemaitės, V. Mačernio, S. Nėries fotografijos… Tačiau čia vis yra būtis, su buitimi man sudėtingiau, sunkiai su ja draugauju, beveik per prievartą.
– Savo knygoje Maironį apibūdinate kaip didį gamtos mylėtoją, kuriam dvasinę atgaivą teikė gėlės bei jų priežiūra. Žvelgiant į Jūsų pasidalinimus feisbuko paskyroje, akivaizdu, kad gamtos patyrimai ir Jums pačiai yra ypač svarbūs.
A. R. Galbūt ir aš galėčiau pasakyti panašiai, kaip laiške B. Vildžiūnaitei
1941 m. gruodžio mėnesį rašė V. Mačernis: „Dabar, kai rengiuos namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visa tai, kas sudaro mane. Aš esu juk išaugęs kaime ir tikrai žinau, ką reiškia žmogui kaimas, gamta, jos kiekviena kalva, upeliukas, medis, takas, tolumoje bažnyčios bokštai. Šitie visi dalykai yra mano sudedamosios dalys, yra mano aš, visa kita yra tik pridėtiniai dalykai.“ Man rodosi, kad dvasioje aš irgi likau kaimietė, nors jau didžiąją gyvenimo dalį gyvenu Kaune.
Gamta prasideda nuo tėviškės medžių, sodo, upelio, kalno. Mes gyvenome pakalnėje, bet iš tos pakalnės buvo matyti plačios tolumos, didelis slėnis, o užlipus ant kalno atsiverdavo dar platesnės erdvės. Todėl mano akys dažnai ilgisi tolumų. Šiandieną kai pagalvoju, kaime gyventi nebuvo lengva, bet likę vien šviesūs prisiminimai. Ryškūs visi metų laikai, susiję su žaidimais, potyriais, vėliau ūkio darbais. Stebėdavau, kaip upeliais ateina pavasaris, kaip sprogsta medžiai, uosis prie keliuko sužaliuoja paskutinis ir pirmutinis numeta lapus, ir beržai storais kamienais – neapkabinsi, ir du sodai. Gimęs ir užaugęs kaime žmogus yra persmelktas viso to gamtos ritmo, jis pulsuoja kraujyje, jo neišmesi… Viskas yra nusėdę: obelų ir gėlių žydėjimas, gegutės kukavimas, pievų gražumas, šieno grėbimas, išskrendančių gervių girksėjimas, bulviakasis su deginamų bulvienojų kvapu, obuolių skynimas, lapkričio dargana, blunkančios spalvos, pirmasis sniegas, ledas, kalnai, rogutės, slidės… Galėčiau vardinti ir vardinti, ir nebūtų galo.
Kai mano mama atvažiuodavo pas mane į Kauną ir mudvi rytmetį išeidavome iš buto, ji pakeldavo galvą į viršų, sakydavo: „Labas, dienele, labas, saulute, debesėliai…“ Lyg ji būtų koks paukštelis, gamtos priglobtas. Tai ir aš važinėju į visas Lietuvos puses, vaikštau, tyrinėju, man gražus kiekvienas medis, kamienas, žolė, gėlė, ypač tekantis upelio vanduo, visi gamtos gyviai, bijau tik pelių… Čia netoli mano namų yra nedidelis vienuolyno parkas, tai aš į jį nueinu, apžiūriu visus augalus, pastoviu prisiglaudusi prie milžiniško skroblo kamieno, kartais fotografuoju, grįžtu jau atsigavusi. Gamtoje aš esu pastabi. Kai būnu liūdna ar pavargusi, atrodo, štai atsistočiau ant kokio kalno ir eičiau eičiau per laukus be kelio, takelio, tiesiog ropočiau lyg vabalas ir būčiau laiminga…
Kiekvieną vasarą man reikalinga jūra: įsiklausymas į šniokštimą, įsižiūrėjimas į mėlynumą. Galėčiau savo šitą kalbėjimą apibendrinti Johanno Wolfgango Goethe’s citata, kurią atradau ankstyvoje jaunystėje: „Priežastis, dėl kurios aš pagaliau mieliausiai bendrauju su gamta, yra ta, kad ji visada teisi, ir suklysti galiu tik aš…“
– Žmogus gyvena tarp žmonių, tačiau ypač kūrėjams reikalinga ir vienuma; veikiausiai tai – kūrybinės prigimties dovana. Kas Jums yra ir kaip dažnai, Jūsų manymu, iš tiesų patiriama išsipildanti dvasinė bendrystė? O kaip su vienuma? Ką ji dovanoja ir ką atima?
A. R. Esu dvipusis žmogus: iš šalies atrodau labai veikli, o išties viduje esu gana uždara ir kartais veiklos visai nenoriu. Po įtemptos savaitės darbe galiu šeštadienį, sekmadienį niekur neišeiti iš namų, nieko nepasigesti, rašyti, skaityti. Be abejo, tokį gyvenimo būdą formuoja ir kūryba. Juk belakstydamas po svečius, bešurmuliuodamas su draugijomis nieko neparašytum.
Kai rašau knygą, kai būnu įsirašiusi, net telefono skambučių nenoriu. Tuomet vakarais pasikalbu su seserimi, broliais (pernai vienas iškeliavo Amžinybėn, ir aš dėl to labai liūdžiu…), ir tokio bendravimo pakanka.
Žinoma, pasiilgstu žmonių, tačiau labiau noriu bendrauti turiningai: kartu nueiti į teatrą, išvažiuoti į gamtą, nueiti į svečius, išgirsti kokios kelionės įspūdžius ar įdomiai padiskutuoti. Mano pažįstamų ratas labai platus, o artimų žmonių gan siauras. Nenoriu į visas puses blaškytis, barstytis.
Ir, žinoma, tie žmonės, su kuriais bendrauju, yra mano sielai artimi, su jais ir tylėti galiu. Galbūt dėl to nesukūriau šeimos, kad ieškojau ypatingo ryšio, slaptingos didelės meilės. Paskui gyvenime radosi mylimų vyrų, bet klostėsi kaip klostėsi…
Vieni žmonės suformuoja gyvenimą tradiciškai, ateina laikas – veda, išteka, augina vaikus, o kiti turi gal didesnių svajonių, reikalavimų ir lieka vieni. Kai sako: „O, liko senmergė, senbernis“, – tai paviršutiniškas vertinimas, paprastai šaknys yra daug giliau… Jau nemažai dvasios seserų ir brolių yra Anapusybėje, bet viskas, ką iš jų gavau, yra su manimi, esu jų grandinėje.
Vienatvė ir vienišumas? Skirtingi dalykai. Kaip minėjau, man vienatvė reikalinga, jos nebijau, man ji patinka. Vienišumas – mažiau malonus dalykas, kai pasijunti lyg ir niekam nereikalingas, būna ir man tokių valandų, turbūt visiems būna, tuomet reikia eiti pas draugus, gimines, į gamtą arba tiesiog išgyventi tą laiką, permąstyti, nuotaikos keičiasi, gyvenimas mirguliuoja. Apibendrinti galėčiau taip: rasti sielai artimų žmonių yra labai sunku, tad juos radus reikia branginti.
– Koks Jūsų santykis su kalba – gimtąja, tapusia ne tik kasdienio bendravimo, bet ir kūrybos įrankiu, taip pat ir užsienio – svetima, nepažįstama, tačiau išmokta?
A. R. Rašančiam žmogui kalba yra lyg sudėtingiausias muzikos instrumentas, lyg kokie vargonai. Turtingą gimtąją kalbą girdėjau tėvų namuose, ypač vaizdžiai kalbėjo mano mama. Ji kaip Žemaitė turėjo begalę sinonimų, ypač veiksmažodžių. Lietuvių kalba išties yra tarp gražiausių pasaulio kalbų, nes ji melodinga, turinti daug balsių. Kalba yra kiekvieno žmogaus prigimtinis dalykas. Prisiminkime klasikinę citatą iš Mikalojaus Daukšos „Postilės“: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?..“ Gimtosios kalbos pasaulis yra įdomus, intriguojantis, spalvingas, rašydamas knygą tarsi apsigyveni joje: žodžiai užvaldo, apsupa, kartais barasi ir pykstasi, visi nori išlįsti į „erdvę“.
Dėl užsienio kalbų turiu prisipažinti du dalykus: pirma, esu kalboms nelabai gabi; antra, mokytis jų per gyvenimą tiesiog neturėjau laiko, nes darbo krūvis visada buvo milžiniškas, o dar kūryba… Žinoma, čia ne pasiteisinimas, štai jaunasis V. Mačernis kalbų mokėsi tiesiog drastiškai: ima sudėtingą tekstą, žodyną, iš karto verčia, o tuo pačiu ir mokosi naujos kalbos… O Kazimieras Būga, garsusis kalbininkas, gyvendamas Peterburge pas šeimininkę vokietę, šios kalbos neišmoko, jis buvo susitelkęs prie lietuvių kalbos žodyno kortelių.
Žinoma, kaip ir visi mūsų kartos žmonės, gerai moku rusų kalbą, labai vidutiniškai vokiečių. Universitete dar mokėmės lotynų ir latvių. Kartą, dar būdama studentė, važiavau iš Peterburgo (tuometinio Leningrado) traukiniu drauge su italų jaunimo grupe ir beveik susikalbėjau su jais lotynų kalba. Iš televizijos pramokau lenkų kalbos, o darbe vykę seminarai įgalino suprasti anglų kalbą. Labai gerbiu poliglotus. Mano suvokimu, mokantieji keletą kalbų yra labai turtingi. Juk pamenat, V. Mačernio rašyta draugams: mažos tautos atstovui reikia mokėti keletą kalbų, kad išeitum į pasaulį… Džiaugiuosi, jog dabartinis jaunimas turi galimybes išmokti daug kalbų, tad jiems pasaulis ir ribų neturės. Tik būtų gerai, kad jie ir gimtąją labai gerai mokėtų.
– Pati esate žymių asmenybių biografijų kūrėja. Papasakokite, kaip tarpusavyje dera pasakojimas apie kito gyvenimą ir Jūsų kaip kūrėjos ambicijos. Kiek Jūsų pačios yra tuose personažuose?
A. R. Be mūsų aptariamų keturių biografinių romanų, esu dar parašiusi apysakų, du romanus „Marios vandens“ (2010) ir „Kaip žaibas“ (2014), juose išties galima rasti ir mane, ten nebuvau besislapstanti autorė. Arba eilėraščiuose. Štai liepos mėnesį išėjo lyrikos knygelė „Debesiu“, kuri labai autobiografiška.
O tuose keturiuose biografiniuose romanuose stengiausi save visiškai atriboti, būti autoriumi iš šalies. Bet, žinoma, susiformavo mano stilius, žodynas, ir kartais skaitytojai bando man primesti vieno ar kito personažo likimą, bet aš to kratausi, nes minčių nuo savęs į juos nerašiau. Kas kita yra „bendrystė“ rašant. Labai su personažu, jo gyventuoju metu suartėji, įsijauti, įsigyveni. Parašius knygą, reikia nutolti, atsiriboti, grįžti į savo laiką ir gyvenimą. Tos mano asmenybės stiprios – jaučiu, kad jos ir džiaugiasi, ir pyksta, kai apie jas rašau…
– Mūsų pokalbyje – savotiškame poliloge – reikšminga Maironio ištartis „Toksai ant žemės čia žmogaus likimas! / Ateina laikas: nori ar nenori“, minima Jūsų romane. Įdomu, kaip regite šiandienę lietuvių literatūrą, ką ir kiek ji byloja – geba byloti – apie mūsų dabartį, taip pat – reikšmingiausia – apie tai, kas amžina? Kas domina, žavi Jus joje?
A. R. Užleisti vietą… Tai išties amžinas klausimas ir kova. Ateina jaunoji karta, kuriai atrodo, kad viskas nuo jos prasideda, bando atsilaisvinti vietas, gauti premijas, įsitarpuoti. Vyresniuosius dažnai užsipuola nepelnytai, paviršutiniškai. Čia Maironio pavyzdys ir yra pats tinkamiausias, kai to meto jaunimas šaukė spaudoje, kad Maironis paseno, kad jo laivas jau nuplaukė. Jaunieji atėjo triukšmingai su kitokiais literatūros šūkiais. Tačiau kai prabėgo daug metų, vienas iš tų triukšmingųjų prisipažino, kad tuo metu jie dar nebuvo verti užrišti Maironiui batų raištelių, bet pasikandžioti buvę smagu… Kita vertus, gal ir gerai, kad jaunystė triukšminga, maksimalistiška, tada vyksta gyvas judėjimas, diskusijos. Beje, mūsų laikais labiausiai užkliuvo Justinas Marcinkevičius, kurį ėmė visažiniai teisti, patys gerai nesuvokdami, už ką…
Aprėpti visos dabartinės lietuvių literatūros negaliu, ne viską skaitau. Bet žinau, kad ji labai įvairialypė, daugiasluoksnė, spalvinga. Nesu pranašė, sunku numatyti, kurios knygos atlaikys amžinatvę, o kurios tik slėgs bibliotekos lentyną… Bet rašytojų yra daug, knygų parašo irgi daug, tad manau, kad literatūros istorijos dialektiniame judėjime duobių neliks…
Lietuvių poetai rašo gerą poeziją, todėl norisi paskaitinėti naujausias eilėraščių knygas, pajusti poetinio žodžio galią ir minties šviežumą, suvokti, ar poetas jau paniro į kitus vandenis, ar vis dar tuose pačiuose blaškosi… Ir naujus romanus (ne visus) skaitau iš to paties intereso – kokios temos domina rašytoją, kokia jo raiška, kokios naujienos…
– Pasidalinkite savais skaitymo ypatumais – kokios knygos Jums šiandien teikia skaitymo malonumą ir džiaugsmą?
A. R. Man skaitymo malonumas nuo vaikystės yra didžiulis. Knyga – pasaulis, stebuklas, dovana, dvasios duona. Skaitau išties daug, kai tik turiu laiko, tik nesakyčiau, jog turiu susikūrusi kokią specialią skaitymo sistemą. Kai iki šių metų kovo 1 d. dirbau Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktore, skaičiau daug lietuvių autorių, nes vykdavo knygų sutiktuvės, į kurias aš nė karto neatėjau neperskaičiusi tą vakarą pristatomos knygos. Tad vis juokaudavau, kad teberuošiu vakarais pamokas. Tačiau, kaip ir visi mokiniai, privalomoms užduotims šiek tiek priešinausi, turėdama laisvo laiko įnikdavau į užsienio autorius.
Galbūt viena iš mano aiškesnių krypčių – kristologija. Mane domina Jėzaus Kristaus gyvenimas ir asmenybė, jo – žmogaus ir Dievo legenda, visokios interpretacijos. Kadangi esu tradiciškai tikintis žmogus, tai mano nuodėmklausys turėtų už tokias knygas barti, bet aš vis kažko ieškau ir ieškau, negaliu nurimti. Taigi paminėsiu šia tema keletą knygų, kurios man buvo labai įdomios: Niko Kazantzakio „Paskutinis gundymas“, Jono Gardellio „Apie Jėzų“, Jose Saramago „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, Carsteno Peterio Thiede „Jėzus“, musulmono Rezos Aslano „Maištininkas. Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai“, Leonido Andrejevo „Judas Iskarijotas. Šėtono dienoraštis“, „Judo evangelija“.
Kaip ir dauguma skaitytojų, atrandu naujus vertimus, naujas pavardes, ieškau J. M. Coetzee’s, Aldous’o Huxley’io, J. M. G. Le Clézio, Jose Saramago, Irvino D. Yalomo, Umberto Eco, Milorado Pavičiaus, Orhano Pamuko knygų. Žiūriu, kad vis vyriškos pavardės, bet pastaruoju metu perskaičiau puikių moterų knygų: islandės Hannah’os Kent „Paskutinės apeigos“, anglės Laline Paull „Bitės“, amerikiečių – Mary Sharratt „Ekstazė“ ir Glorios Goldreich „Mano tėvas Šagalas“. Pastarosios dvi knygos ypač „pavergė“ mano protą, nes jos parašytos pagal tikrus faktus: pirmoji apie dailininką Gustavą Klimtą ir kompozitorių Gustavą Mahlerį, antroji – apie dailininką Marcą Chagallą. Tokio pobūdžio knygas – su tikru pamušalu – be galo vertinu ir mėgaujuosi.
Kartais knygos būna reikalingos mano pačios kūrybai. Štai rašiau romaną apie Žemaitę, čia daug veiksmo Vilniuje, kada prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir, kad daugiau apie jį sužinočiau, perskaičiau didžiulę Peterio Englundo studiją „Karo liūdesys ir grožis“, svarstydama, kas panašaus galėjo nutikti ir Lietuvoje. O rašant knygą apie S. Nėrį, reikėjo knygų apie sovietų okupaciją, karo metus Rusijoje. Su įdomumu perkrimtau Anos Pasternak „Larą“, Valentino Berežkovo „Kaip aš tapau Stalino vertėju“, Marthos Schad „Stalino dukterį“.
Be abejo, laukiu ir naujų lietuvių rašytojų prozos bei poezijos knygų. Kaip muziejininkė, mėgstu skaityti tiek užsienio, tiek lietuvių autorių laiškus, dienoraščius, prisiminimus. Dabar esu apglėbusi Juozo Baltušio storąjį tomą.
– Knygoje apie Žemaitę minite jos pomėgį rašyti laiškus, atvirukus, dedikuoti nuotraukas. O kam Jūs rašytumėte laišką iš šiandienos ateitin, ką jame parašytumėte apie save, koks būtų Jūsų žodis – patarimas, linkėjimas, tiesiog mintis, bylojanti Jus pačią?
A. R. Kadangi nesu kokia garsenybė, tai laišką turėčiau rašyti savo sūnėnams ir dukterėčioms, įspėdama juos, kad gyvenimas bėga labai greitai, kad nieko negalima atidėti kitai dienai, kitiems metams, kad reikia drįsti rizikuoti, nudegti pirštus, patepti juos aliejumi ir vėl bandyti… Ir dar – kad svarbiausia yra širdis. Jeigu žmogus neturi širdies, tai jo darbai šalti, jo turtai tušti, jo gyvenimas baugus. Su širdies meile matyti ir girdėti kitą žmogų – artimą, tolimą. Antoine’o de Saint-Exupéry sentencija „Yra tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi“ – absoliuti tiesa. Ir dar parašyčiau, kad reikia saugoti Žemę, kurioje gyvename, ji mūsų namai, be jos nieko neturime.
Aleksandra Fominaitė: „Pogrindis egzistuoja visur ir visada“
2019 m. Nr. 8–9
Rašytoją, vertėją Aleksandrą Fominaitę kalbina Andrius Jakučiūnas
„Pogrindis yra žmogiškesnis ir, man atrodo, nuoširdesnis nei oficialioji mainstryminė kultūra. Jis neturi griežtų tradicijų ir deklaruojamų vertybių, čia nėra kanono. Viskas yra kaip yra, gali keistis sulig gyvenimo aplinkybėmis. Niekas nereikalauja atitikti kokių nors standartų, neaiškina, kad tai, ką tu darai, turi būti aktualu arba įdomu paprastam žmogui, arba būti apie paprastą žmogų“, – pokalbis su Aleksandra Fominaite ir yra apie tai.
– Kadangi literatūros žurnale ir taip nemažai prirašyta apie literatūrą, labiau norėčiau kalbinti Tave kaip individą, stebintį kontrkultūros procesus, pogrindį, kaip asmenį, susijusį tiek su Kauno, tiek ir su Vilniaus gyvenamąja erdve, kaip kultūroje ir už jos ribų savęs ieškantį žmogų. Bet pirmas klausimas vis tiek bus Tau kaip rašytojai: ką įsimintino lietuvių literatūroje (ir apskritai lietuvių kultūroje) pastebėjai pastaraisiais metais?
A. F. Kultūra ir apskritai visuomeninis gyvenimas atvirėja, įsileidžia įvairesnės publikos – nors kartais jos sąskaita ir daromas šou. Garsiau ir atviriau kalbame apie šalies ir atskirų jos veikėjų istorijas. Mažiau konstatavimo ir kaltinimų, daugiau bandymų įsijausti į kito kailį – nors ir ne visada sėkmingų.
Džiugina daugiau refleksijos opiais klausimais – Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“, Sigito Parulskio „Amžinybė manęs nejaudina“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Vaivos Rykštaitės „Pirmą kartą mama“, buvusių muzikos žvaigždžių atsiminimuose. Nebeprisidenginėjama abstrakčiais svarstymais, kruopščiai sukonstruotais personažais ir naratyvais, vis labiau rūpi asmeninės istorijos, autentiškas, subjektyvus pasakojimas. Populiarėja tarmiškai užrašyti tekstai, išpažintinė poezija, kuri, nors ir ne visada tobulai nušlifuota, vis dėlto suteikia tam tikrą impulsą.
Pagaliau tampame įdomūs vieni kitiems, nesigręžiodami į įmantriai sukonstruotus ar egzotiškus užsienio autorių pasakojimus. Mokomės labiau suprasti vieni kitus, įsijausti į psichologinius niuansus.
– Ar šiandien – geras laikas kurti literatūrą? Galbūt kai kuriuos šiuolaikybės iššūkius kiti meno žanrai arba hibridinės jo formos išreiškia efektyviau nei grožinės literatūros tekstas?
A. F. Dabar apskritai yra vieni geriausių laikų gyventi. Dar niekada nėra buvę tiek individo laisvės, technologinės pažangos ir įmanomos patirčių įvairovės. Kad ir ką rašytum, visada atsiras tokių, kuriems tai įdomu, kurie palaikys ir pasakys, kad tai yra svarbu. O kur dar interneto suteiktos galimybės – rašyti iš bet kur, bet kada, bet kuria kalba – ko dar norėt.
Juokaudama sakau, kad dabar mano literatūros stadija kiek prigesusi, prasidėjo meno stadija. Dirbu anglų kalbos vertėja, daugiausia ir verčiu menininkams, lankau renginius, parodas, dalyvauju kūrybinėse dirbtuvėse, toliau tobulinu piešimo ir tapybos įgūdžius, fotografuoju. Kaip žmogus, išbandęs ir rašymą, ir kitokią raišką, galiu pasakyti, kad kai kada tiesiogine prasme pritrūksta žodžių. Užuot metų metus ieškojus įmantresnės, visiems suprantamos literatūrinės formos, gal kartais geriau į kūrinį įkomponuoti kitų elementų, pavyzdžiui, kaip Jonas Mekas – tuo pačiu filmavęs, fotografavęs, rašęs eiles.
Man ir pačiai įdomiausi kūriniai, kuriuose tekstas dalyvauja kaip viena sudėtinių dalių. Nematau jokios grėsmės grožinei literatūrai, o ir nemanau, kad ji turėtų būti iškeliama aukščiau už kitus meno žanrus – talentingi kūriniai vieni kitus tik papildo, bet neužgožia. Na, o apie netalentingus irgi galima būtų daug kalbėti, bet tokių pavyzdžių pilna ir pačioje literatūroje.
– Tu savo pozicijoje, – bent toje, kurią išsakydavai anksčiau – brėždavai aiškią skirtį tarp literatūrinio mainstrymo ir savęs, stodama lyg ir į oponuojančią padėtį. Ar tebesilaikai šios pozicijos? O gal tai buvo tik iliuzija?
A. F. Literatūros erdvė anuomet man atrodė monotoniška ir monolitiška, todėl kalbėti kitaip buvo drąsu ir prasminga. Dabar nebenoriu padaryti revoliucijos. Ji yra kiekvieno asmeninis reikalas, svarbiau – evoliucija. Maniau ir tebemanau, kad svarbiausia kūrėjui – turėti ką pasakyti, pasidalyti patirtimi, kuri ką nors padrąsintų gyventi.
Bet šiek tiek to maišto vis dėlto turi būti. Gal čia mano toks būdas, kad būtinai norisi žvelgti iš kito kampo ir kitokiu požiūriu?
Beje, ir dabar galima matyti, kad kūrėjams labai svarbu atitikti lūkestį. Būtent atitikti lūkestį, sukelti įspūdį, sudaryti įvaizdį – o ne pasakyti tai, ką nori. Maištas kaip laikysena ar meninio poveikio priemonė taip pat apaugo klišėmis, neteko savo statuso, savo orumo. Tie, kas save laiko maištininkais, dažnai stengiasi dirbtinai pritraukti dėmesį, arba kūryboje taip sutirština spalvas, kad tekstas virsta tiesiog keistu grotesku.
– Tavo romanas „Mes vakar buvom saloje“ (2011) – vienas pirmųjų literatūros kūrinių, įtraukiančių kartos, kuri brendo gariūnmečiu, patirtį. Ar tai buvo siekis sugrąžinti į literatūrą autentiką, grąžinti ją prie realaus gyvenimo? Kuo šios kartos patirtis, mūsų kartos patirtis, verta atspindėti literatūroje? Ką mums primena gariūnmetis?
A. F. Ji vertinga vien tuo, kad yra, ir kad ji yra tokia vienintelė. Šiuolaikinis pasaulis labai skiriasi nuo to, kuriame mes brendome. Galimybė dalintis tikra, autentiška, gyva patirtimi – viena iš didžiųjų meno galimybių, kuria mūsų menininkai, bent jau rašytojai, ilgai nesinaudojo. Džiaugiuosi, kad šiandien nebereikia prisidengti kruopščiai sukurtais personažais, konstruoti pasakojimo taip, kad būtų moralas. Išdrįstama – o ir madinga – pasakoti apie tai, kaip buvo, netgi apie nešvarias, gėdingas patirtis, o ne kurti „gražią“ istoriją.
Gariūnmetis – labai plati tema ir lengvai jos neapsakysi. Man tik susidaro vaizdas, kad bėgant metams laisvės proporcingai mažėja. Tai rodo, kiek daug jos tada turėjome. Dabar gyvenimas daug labiau reglamentuotas, visi tarsi žino, kad gyvenimo prasmė – sukurti ir išlaikyti šeimą, įsigyti būstą, plėtoti nuosavą verslą. Žmonės, gyvenime siekiantys kitko, pašiepiami su gailesčio nata – jei nenori namuko su soduku ir „pratęsti giminę“, tau kažkas galvoj negerai. Paaugliai spaudžiami „atrasti savo pašaukimą“. Daug vaidinama, dirbtinai šypsomasi, visur pilna tų taisyklių, daug socialinių kaukių, lūkesčių, ryškūs visuomenės sluoksnių skirtumai…
Gariūnmečiu visiems buvo dzin, kas kaip maitinasi, jausmai buvo reiškiami autentiškiau. Nebuvo ir absurdiško reikalavimo visada „spausti iš savęs pozityvą“. Tačiau žodis „menininkas“ (dažniau „prie meno“) buvo kone keiksmažodis, suaugusieji gąsdindavo, kad jei tapsiu menininke – gyvensiu palėpėje, prasigersiu, mano paveikslų niekas nepirks, nes „kam to reikia“.
– Ar pogrindis – kaip gyvenimo būdas, kaip prasmės teikėjas, pagaliau kaip kultūra – vis dar aktualus, jei, kaip kalbėjome anksčiau, neteko savo svarbos (ir įsivaizduojamo orumo) pats buvimas paraštėje, pasipriešinimas mainstrymui? Pagaliau ar įmanoma teigti, kad pogrindis vis dar egzistuoja?
A. F. Faktas, kad pogrindis visur ir visada egzistuoja (nors dažniausiai viešumoje nematomas, todėl jai jo tarsi ir nėra). Žmonės kuria eksperimentinę muziką, kurios niekas nesupranta, performansus, į kuriuos plačioji publika negali įsikirsti (ir niekuomet neįsikirs) – reikėtų per daug aiškinti, reikia specifinės patirties, kad į tai įsijaustum. Galima sakyti, kad tai tarsi kitas pasaulis.
Aš pati ilgą laiką maniau, kad jokio pogrindžio nėra – nes jis nebuvo matomas. Ten sunku prasibrauti, nes jį gali pasiekti tik per tam tikrus žmones ar renginius, be to, jeigu žvelgtum žmogaus „iš gatvės“ akimis, atsispirdamas į „normalaus“ žmogaus vertybes, tai ten nelabai ką rastum. Todėl apie pogrindį sunku netgi pasakoti – dėl asmeniškumų ir dėl tam tikrų šokiruojančių (vadinamą normalų žmogų) kultūrinių ir bendravimo skirtumų.
– Kas tokiu atveju yra pogrindis? Paskutinė laisvės galimybė? Paskutinė galimybė taip laisvai, kaip ji nusipelno, suprasti kultūros, saviraiškos laisvę?
A. F. Aš nepripažįstu, kad yra kažkokia viena kultūra ir ji bendra visiems: neva arba iki jos pribręsti, arba lieki kažkur blaškytis. Žmonės yra skirtingi, turi skirtingas vertybes ir požiūrį į tai, kas yra kultūra. Vienam kultūra yra nueit Palangoj Basanavičiaus gatvėj kavos atsigerti, kitam – išpurkšti ką nors ant sienos, o dar kitam – pažiūrėti koncertą per televizorių.
Pogrindis yra žmogiškesnis ir, man atrodo, nuoširdesnis nei oficialioji mainstryminė kultūra. Jis neturi griežtų tradicijų ir deklaruojamų vertybių, čia nėra kanono. Viskas yra kaip yra, gali keistis sulig gyvenimo aplinkybėmis. Niekas nereikalauja atitikti kokių nors standartų, neaiškina, kad tai, ką tu darai, turi būti aktualu arba įdomu paprastam žmogui, arba būti apie paprastą žmogų.
Man niekada nebuvo įdomu kalbėti apie paprastą žmogų. Aš ir pati savęs nelaikau paprastu žmogum. Tiesą sakant, aš ir nebendrauju su paprastais žmonėmis. Net nežinau, kas tas paprastas žmogus, kuo (ir kur) jis gyvena…
– Nori pasakyti, kad „paprastas žmogus“ neegzistuoja?
A. F. Mes visi esame nepaprasti žmonės. Bet ne visi tai žino.
– Ką Tau duoda gyvenimas pogrindyje, su juo? Kaip tai plečia Tavo kaip asmens ir kaip kūrėjos erdvę?
A. F. Tai yra gilus suvokimas, kokie esam skirtingi, kiek esame jautrūs sau asmeniškai svarbiems dalykams, ir kad kiekvienas turi teisę į savo istoriją; kad asmenybės raida nevyksta pagal tam tikrą schemą, ir žmogus turi teisę į savo patirtį, į savo raišką, yra, koks yra.
Aišku, pogrindy irgi nemažai istorijų apie tai, kaip sunormalėjama (ir tai vienakryptis procesas), bet, man atrodo, niekur daugiau nėra tokios didelės drąsos imti ir pasiduoti gyvenimo tėkmei, turėti savo biografiją, nelyginant jos su vertybėmis ir su kitų žmonių biografijomis. Pogrindy yra aistros, žmonės kuria muziką, kurios klausosi mažuma, ir jie vis tiek ją kuria metų metus, nes turi savo klausytojus, jiems svarbu, kad tie klausytojai išgirstų. Ką apie tai mano koks nors praeivis, jiems nerūpi, nes praeivis niekada to ir nesuprastų.
Esu susidūrus turbūt su visom vadinamom subkultūrom – esu tūsinusi ir su hipiais, bandžiau šlietis prie metalistų, ir prie pankų, ir, tarkim, prie tokių pankų, kurie gyvena ne iš to, ką perka parduotuvėse. Iš tikrųjų tai galinga erdvė, tik jos niekas nemato – ir gerai, kad nemato. Nes tada iš karto atsirastų vertinimų, žurnalistinių tyrimų, vaizduojančių tuos žmones kaip galėjusius būti normaliais, bet „pagedusius“ ir nuėjusius ne tuo keliu. Bet man atrodo, kad jie tuo keliu nuėjo, nes norėjo ten nueiti, o ne dėl to, kad būtų sugedę, netikę ar blogi iš prigimties. Visi žmonės iš prigimties geri.
– Kokią žinią pogrindis siunčia mūsų meno pasauliui, „dorų žmonių“ pasauliui, kuriame egzistuoja „normali“ kultūra?
A. F. Nebijok gyventi. Nebijok viską patirti. Juk ten žmonės ir geria, ir su substancijom žaidžia, ir dulkinasi, ir į keliones beprotiškas leidžiasi. Susikuria situacijas, kuriose, pavyzdžiui, esi basas žiemą naktį miške be degtukų ir telefono. „Normalų“ žmogų nuo to apimtų traukuliai. O ten, pogrindyje, yra ramus supratimas, kad toks yra žmogus, ir toks jis gali būti, ir toks kartais gali būti gyvenimas. Turi ieškoti savo išeičių, savo atsakymų, kartais improvizuoti, kartais pačiam sau netikėtai ką nors rasti. Ten nėra taisyklių, kurios nurodytų, kaip reikia elgtis. Niekas nenusistebės, kodėl tu, keturiasdešimt metų nugyvenęs, vis dar neturi mašinos – kaip tave šventa žemė nešioja? Tai mane traukia.
Aišku, ten yra savų pasakojimų ir patirčių, ir ryšių, bet grynoji patirtis – kaip jūra, kurios negali priversti sukti malūną ar kitaip tarnauti kokiems nors interesams; ji yra, ir tiek. Arba tu ją priimi, arba nuo jos bėgi.
– Ar būtent tai ir patraukė tave į, kaip tu sakai, pogrindį? Ar tai lėmė dar kiti dalykai?
A. F. Pirmiausia – didžiulis smalsumas. Paskui – to paties nuoširdumo paieška (kaip jau minėjau, kontrkultūra yra nuoširdesnė, žmogiškesnė). Man kaip žmogui, neturėjusiam ir neturinčiam chebros, tai darė įspūdį. Pogrindis kūrė ir iš dalies patenkino iliuziją, kad ten gali būti priimtas toks, koks esi, ypač pogrindžio papročius palyginus su patirtimis, įgytomis tarsi kitoje gyvenimo pusėje – kaip vertėjai dirbant su tapytojais, grafikais, kitais šiuolaikiniais menininkais, lankantis renginiuose.
Be to, dėl tam tikrų gyvenimo aplinkybių turiu stiprų polinkį į bendruomeniškumą: ieškoti ryšių, sutelkti, suvienyti, bendromis jėgomis ką nors padaryti. Norėjau įsitikinti, kad žmonės gali būti artimi nebūdami šeima. O galiausiai supratau, kad šeimos iš tikrųjų nėra niekur; sakyčiau, gana neretai jos nėra net pačioje šeimoje.
Tiesa, ir pogrindyje egzistuoja visokių prietarų. Hipiai ne kartą aiškino, kad man „trūksta moteriškos energijos“, aš „per daug galvoju“, neva, jei noriu būti su jais, man reikėtų daugiau medituoti. Ekologiškas pankas gali įžvelgti idealų išdavystę, jei tu nueisi į parduotuvę ir ką nors nusipirksi už pinigus. Tokiu atveju santykiai, žinoma, baigiasi.
Kita vertus, pogrindis nekelia išankstinių sąlygų – čia gali ateiti, apsiuostyti, pasitikrinti, ar čia tavo erdvė. Ir visada įsitikindavau, kad ne mano, nors kiekvienąsyk, papuolusi į naują ratelį, krykštaudavau, kad jie yra tie, kurie išgelbės pasaulį ir visiems viską paaiškins, pakeis. Vis dėlto bet koks kolektyvas anksčiau ar vėliau pavirsta banda. O joje galioja jau visai kitokie dėsniai negu bendraujant po vieną.
– Savo pažintį su subkultūrom ir savo kaip menininkės kelią pradėjai Kaune? Ar išliko kas nors svarbaus, susijusio su to meto miestu ir jo lokacijomis, keliais, kuriais keliaudavo bohemiška publika?
A. F. Kaune nemažai laiko praleisdavau bastydamasi gatvėmis, skersgatviais, kiemais – gimiau ir užaugau dabartinėje Putvinskio (anksčiau – Salomėjos Nėries) gatvėje, senamiestis ir Laisvės alėja buvo ranka pasiekiami. Po pamokų kasdien kur nors nugrybaudavau, slampinėdavau, sėdinėdavau, stebėdama žmones, kartais juos pasekdavau – taip atradau daugybę erdvių, kurias vėliau aprašiau romane. Labai svarbia miestietiško gyvenimo dalimi nuo mažens buvo ir bibliotekos – lankiau Žaliakalnio, Šančių bibliotekas, o Kauno viešojoje pasirodydavau kone kas antrą dieną.
Tebeturiu knygą popieriniais viršeliais „Kolonėlių degintojai“ – pirkta kažkur Laisvės alėjoje, išleista gal 1995 metais, ji tiesiog apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Namuose retai kada skambėdavo muzika, o čia atradau ištisą naują pasaulį – tuo metu žurnalistais dirbusių Jurgos Ivanauskaitės, kitų pogrindžio veikėjų tekstus apie „Depeche Mode“, „Pink Floyd“, „The Doors“. Susiradau viešosios bibliotekos Muzikos skyrių ir ten prie senoviškų gramofonų perklausiau visus įmanomus jų albumus plokštelėse. Tada manyje įvyko perversmas. Supratau, kad noriu gyventi tokį gyvenimą, bendrauti su muzikantais, menininkais, čia yra kažkas labai tikro ir pulsuojančio gyvybe, čia galėčiau rasti save.
Kaip tik tada iškilo ir suklestėjo koncertų ir barų kultūra. Kelių senamiesčio kavinių rūsiuose vakarais vykdavo muzikantų susibūrimai, tuo metu mažai kam žinomų atlikėjų koncertai, į kuriuos slapčia įsitrindavom su draugėmis. Turėjom savo numylėtinių barmenų ir gatvės muzikantų – deja, dėl griežtai kaltų į galvą stereotipų, „kaip turėtų elgtis padori mergina“, neužteko drąsos su kuriuo nors susipažinti. Užtat barmenams palikdavom ant servetėlių užrašytų eilėraščių. „Skliautai“, „Chaosas“, „Galera“, „B. O.“ – tuo metu skambėjo kaip slaptažodžiai į kitiems nepažįstamą ir dėl išankstinių nuostatų kiek atgrasų pasaulį.
Universitete anglų filologijos mokytis buvo nuobodoka, todėl nusprendžiau įgyti gretutinę menotyros specialybę. Tuo metu viešasis meno gyvenimas Kaune buvo daugiausia susitelkęs aplink pensinio amžiaus veikėjus, o aš tūsinau su tapybos, dizaino, menotyros, istorijos studentais, fotografais. Lankydavom parodas, sėdinėdavom kartu Santakoje, lėkdavom į pogrindinius vakarėlius. Dabar vienas iš jų verčia tekstus „National geografic“, kitas nusižudęs, dar kiti išgarsėjo ir, užuot maištavę, patys yra žurnalų viršeliuose.
Man svarbi lokacija – Miško gatvė, 1997–1999 metai. Ten buvo toks bendrabutis ir toks žmogus, kuris tempėsi pas save visus – visokius valkatas, muzikantus, keliautojus, perėjūnus. Su kuo pagaudavo vaibą, tą ir globodavo kurį laiką, kai kuriuos net apgyvendindavo. Vėliau jį taip pat aprašiau savo romane. Pažinojo daugybę meno pasaulio veikėjų, per kuriuos į mūsų rankas patekdavo meno albumų, retesnės muzikos kompaktinių diskų arba bilietų į šokio ar teatro spektaklį. Nemažai laiko praleisdavom ir Dailės akademijoje (tada institute) po paskaitų – ne vienai draugo darbų peržiūrai pasiruošta kartu su tokiu „operatyvaus reagavimo būriu“. Net egzaminus laikydavom vieni už kitus – dėstytojai ne visus studentus pažinojo iš matymo.
Kadangi turėjau ir draugių, kurios bendravo su paprastais vaikinais, šiek tiek laiko teko praleisti ir marozų gaujose – kažkokie sodai, šokių muzikos klubai, automobilių dirbtuvės. Man vėlgi būdavo smalsu, be to, ir ten egzistavo kažkokia bendruomenės iliuzija – būdavau ten, kad nesijausčiau vieniša. Tiesiog klausydavom muzikos, važinėdavom po naktinį miestą – nieko nebuvo saldžiau už tas „panoramkes“, kai, paleidęs mašinoje garsiau groti muziką, gali šokti po atviru dangum, kaip dabar sakoma, „lyg tavęs niekas nematytų“.
– Koks Tavo santykis su gimtuoju miestu šiandien?
A. F. Jau septyniolika metų gyvenu Vilniuje, bet su Kaunu liko jautrus, asmeniškas, gal net ir sentimentalus ryšys, nešiojuosi jį savyje. Man miestas yra Kaunas. Savotiškas miesto modelis – koks jis turi būti.
Kaune aš dabar lankausi gana retai, bet faktas, kad ir santykių modeliai, ir žmonių bendravimas ten yra kitoks nei Vilniuje – daugiau tikrumo, daugiau nuoširdumo, bendraujama šilčiau. Aš to pasiilgstu. Nenorėčiau, kad Kaunas tai keistų lygiuodamasis į Vilnių, nes Vilniuj, kad ir kiek bandžiau prisiplakti, įsitrinti, kur nors tapti sava, tai niekur taip iki galo ir netapau.
Beje, buitinės, kasdienybės laisvės Kaune taip pat gerokai daugiau. Sostinėje kitoks viešasis gyvenimas, egzistuoja daugiau „normalumo“, griežtesnių vertinimo kriterijų. Reikia apie save pareikšti, reikia turėti ką parodyti, kad tavimi būtų susidomėta. Be to, vilniečiai labiau užsiėmę – turi rasti būdų įsiterpti į jų dienotvarkę, kad artimiau pabendrautum. O Kaune vis dar gali išbėgti su pižama į Laisvės alėją ir nulėkti paskui nueinantį pučiamųjų orkestrą, kurio maršus išgirdai pro langą, ir niekas į tave pirštais nebadys. Arba gali eiti naktį senamiesčiu, baubdamas hare krishna, ir būsi priimtas kaip tiesiog keistuolis, veikiantis kažką sau pačiam prasmingo. Bent jau nereaguojama kaip į „nesveiką“ – čia esi tiesiog savotiškas, bet vis tiek visada savas. Galbūt iš čia įspūdis, kad Kaune labiau toleruojami įvairūs keistuoliai.
– Mes viešumoje daug kalbame apie emigracijos problemas, emigranto jauseną. Beveik nesu girdėjęs kalbant apie vidinius barjerus, kuriuos tenka įveikti individui, migruojančiam iš Kauno į Vilnių arba atvirkščiai. Ir taip pat iš normalios visuomenės – į pogrindį, ir atvirkščiai. Ar čia yra apie ką šnekėti?
A. F. Apie tuos vidinius barjerus dar teberašau ir dar nemažai parašysiu… (Šypsosi) Tiesa, ne taip dažnai tenka sutikti migruojančių iš sostinės į Kauną, bet pastaruoju metu vis pagalvoju, kad pati būtinai ten sugrįšiu – Vilniuje darosi psichologiškai vis labiau per ankšta, tas visuotinis suvienodėjimas mane nervina. Su draugais neseniai diskutavome apie laikus, kai atvykome į Vilnių studijuoti, – vienas iš Klaipėdos, kitas iš Alytaus, aš iš Kauno, dar kažkuris iš Marijampolės. Pastebėjome, kad tada buvome kur kas ryškesni – ir išvaizda, ir elgesiu, nebijodavom pareikšti savo pozicijos, kreiptis į kitus pagalbos, rengdavomės spalvotai, turėjom neįprastas šukuosenas.
Šiaip pažįstu gana mažai žmonių, kurie „migruotų“ per įvairius pogrindžius. Tokių smalsuolių, kaip aš, kurie nebijotų eiti ir dalyvauti, pažindintis ir atvirauti, yra vienetai. Dažniausiai įlendama į kokią nors saugią nišą, į vieną sritį, ir iš jos nepajudama metų metus, nebent kas nors nutinka – rimtai susergama ir panašiai. Žinoma, kad ir tarp pankų pasitaiko „sunormalėjančių“, dažniausiai susilaukus vaikų – prireikia tėvų pagalbos, tie mainais už buitinius patogumus ima kelti savo reikalavimus. Bet nepažįstu nė vieno, kuris būtų tapęs, tarkime, iš buhalterio – roko muzikantu. Nors gal čia tik mano akiračio problema. Pogrindis tuo ir žavus, kad, vieną kartą paragavęs tos laisvės, jau nenorėsi spraustis į rėmus, atitikti kieno nors reikalavimus, įrodinėti savo vertės daiktais, prabangiomis mašinomis ar veislinių šunų skaičiumi. Nors esu girdėjusi, kad hipių vaikai paaugę veržte veržiasi valgyti čipsus, žaisti kompiuterinius žaidimus ir tapti verslininkais – bet Lietuvoje apie tokius kalbėti galėsime tik po kurio laiko, kai turėsime ir rimtesnių hipių komunų, ir joje užaugusią kartą.
Tiesa, yra buvę bandymų aprašyti tokią per pogrindžius migruojančią būtybę – tarkime, Vaivos Rykštaitės „Kostiumų drama“ mane pradžioje sužavėjo. Bet pasakojimas baigėsi gana banaliai – tarsi iš dangaus nukritęs gerasis Londono verslininkas veikėją įsimyli, jiedu apsivaikuoja, susituokia, ir daugiau jai tie draugai skvoteriai neberūpi. Apmaudu, kai įdomi su pogrindžiu susijusi istorija arba šitaip suprimityvinama, arba būtinai baigiasi drastiškai, kur „visi išsižudo“ arba degraduoja – tai sukuria įspūdį, kad kitoks nei „tvarkingas“ gyvenimas arba neįmanomas, arba nevertas gyventi. O tai, žinoma, netiesa.
Iki šiol Vilniuje ir Kaune gali sutikti žmonių, kurie sukasi tame pogrindyje ilgus dešimtmečius, ir jiems puikiai sekasi, ir niekas nežada nei žudytis, nei žūtbūt siekti to namuko su soduku. Kas žino, gal ir teks garbė būti vienintele, išdrįsusia autentiškai rašyti apie tokius žmones ir fiksuoti jų istorijas.
– Ar egzistuoja erdvė, kurioje save radai arba, sakykim, save atpažįsti – geografinė, mentalinė, iliuzinė, meninė, ar vis dėlto jos ligi šiol nepavyko rasti?
A. F. Matyt, jos tebeieškau, tos erdvės, – kaip ir kompanijos, kurios neturėjau ir neturiu. Bet gal tiksliau būtų pasakyti, kad tą erdvę esu radusi savyje, savo ryšyje su pasauliu. Tai sunku perteikti žodžiais, bet visą laiką jaučiu tą bendrumą ir jį randu įvairiausiuose reiškiniuose – tai nepriklauso nuo vienos konkrečios vietos ar meno rūšies. O visa mano blaškymosi istorija ir visos klajonės apsakytos dienoraščiuose, kuriuos rašau nuo kokių devynerių metų, kai tėvas parnešė storų sąsiuvinių iš darbo ir pasakė: matau, visą laiką kažką rašinėji, va, gali rašyt dienoraštį – paskui skaitysi ir juoksies.
Tas ir vyksta. Po kiek laiko skaitai ir matai savo pačios raidą. Kas tau viduj keitėsi ir kur buvai tikresnė, o kur – nelabai. Gali pasitikrinti sprendimus, išvysti, ko tada galbūt nenorėjai matyti. Puiki psichoterapija, tuo pačiu ir pažįsti, kas tau būdinga, ir tai, ko nenorėtum regėti nei savyje, nei kituose.
Tai greičiausiai nėra intelektualinis dienoraštis, skirtas vėliau publikuoti. Tiesą sakant, publikuoti jo net ir nelabai galėčiau, nes jame labai daug apie tą patį pogrindį, su kuriuo vis dar trainiojuosi, – manau, tie žmonės nenorėtų, kad apie juos pasakočiau. Gal kai kurias dalis kada nors panaudosiu kūrybai, bet žinoma, neatpasakodama dokumentiškai. Man svarbiausia tokia dienoraščio funkcija – kai aš parašau, man palengvėja, pajaučiu artimesnį ryšį ir su savim, ir su pasauliu, jo dėsniais.
– Vartoji žodžius „palengvėja“, „sunku“. Ar gyvenimas yra sunkus?
A. F. Man, kaip intravertei ir hiperjautriam žmogui, jis ne tiek sunkus, kiek sudėtingas. Kaip mozaika, sudaryta iš detalių, įvykių, įspūdžių, vidinių ir išorinių impulsų. Rašydama dienoraštį bandau surasti gyvenimo dėsningumus. Išsiaiškinti, kaip būtent, kodėl viskas vyksta, kaip vystosi laike ir skirtinguose kontekstuose. Tai man svarbu, nes visas mano ankstesnis gyvenimas sudarytas tarsi iš ribinių būsenų. Net apie mano pirmąją knygą „Nepaprastoji padėtis“ dabar jau a. a. Elena Bukelienė yra pasakiusi, kad ten pasakojimas vystosi ribinėse būsenose – pavyzdžiui, veikėjas serga, yra išvarytas iš namų, arba jo viduje vyksta įtempta kova, arba išorėje – ekstremali situacija. Turiu tai ištirti.
– Ribinės situacijos. Ar jos atveria langą į ką nors?
A. F. Be abejo, kad atveria. Tiesa, nebūtinai iš to pasimoko, nes taip jau yra, kad arba žmogus pasiruošęs pasidaryti kokias nors išvadas, arba trankysis į sieną iki begalybės ir manysis esąs didvyris. Ribinė situacija nesuteikia universalios prasmės – tik pats gali iš jos išsigliaudyti, ko tau reikia. Bet tau kaip individui, kuris buvo mažas, o paskui suaugo, tai yra galimybė šį tą suvokti ir galbūt pakeisti. Tam tikra tavęs dalis ribinėje situacijoje išlenda tokia, kokios įprastomis aplinkybėmis nematytum. Ir tik nuo tavęs priklauso, ar tu priimsi tą nepažįstamą savęs dalį, ar psichuosi ir bandysi įsprausti save į rėmus. Ir dar reikia suvokti, ar to, ko ieškai, reikia tau pačiam, ar ta paieška tau primesta.
– Ar mūsų literatūra rodo valią išsiveržti (jau išsiveržė?) iš normalumo diktatūros, iš tradicijos suformuotos inercijos?
A. F. Man atrodo, kad tai vyksta gana lėtai. Kai dar rašydavau apžvalgas, buvau pastebėjus, kad nemažai tekstų turi daug žadančias įžangas, bet profesionaliai ir autentiškai įkūnyti užmojo – nepavyksta. Skaitytojo dėmesys viliojamas pigiais triukais, deus ex machina, iki galo išplėtoti pasakojimą ir įtikinamai jį užbaigti retai kada pavyksta.
Pavyzdžiui, susidomėjusi pradėjau skaityti Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“, bet man pasirodė, kad autentikos – taigi ir įtaigos – gija ten buvo gana greitai pamesta. Netgi ir tokie neva autentiški pasakojimai darosi pernelyg nuspėjami. Tai štai, literatūra plečiasi, atvirėja, bet labai atsargiai, labai pamažu, vis dar daug nevykusių eksperimentų.
Beje, autentika, nuoširdumas irgi dažnai būna gana dirbtiniai, „pritempti už ausų“, nes jų pageidauja rinka. Jie taip pat uždaro mus į tam tikrus rėmus, iš kurių negali ištrūkti, turi būti „toks, kaip visi“ – „paprastas žmogus“.
– Grįžkim prie Kauno – ignoruodamas savo autentiškumą miestas bando apsisiausti iliuziniu modernumu, tarsi metasi rūbą, kuris kelia įtarimų dėl savo tikrosios kilmės. Desperatiškas miesto valdžios veržimasis į tai, ką jie suvokia kaip normalų miesto būvį, – ar jis yra normalus?
A. F. Tai tiesiog nedėsninga. Man atrodo, kad procesas galėjo klostytis kur kas sklandžiau ir mažiau skausmingai, nes būtent jaunystėje man dažnai kildavo klausimų, kodėl mano gimtajame Kaune nevyksta tai, kas vyksta kitur pasaulyje. O dabar staiga – mes prisivysim, mes pasitempsim. Ką prisivysim? Tai vėl kraštutinumas, o ne natūrali miesto raida. Tai siekis kažkam kažką įrodyti, pasidemonstruoti, vadavimasis iš kompleksų – bet šoko terapijos sąskaita. Aišku, tai nėra normalu, ir aš manau, kad Kaunas gali sunaikinti nemažai autentiško, labai svarbaus palikimo, susijusio su pačia miesto egzistencija. Bet tikiuosi, kad to neįvyks, nes tempai čia lėtesni, o ir gyventojai neseniai pademonstravo pilietiškumą.
– Iš kompleksų ir neaiškumo Tu gali vaduotis rašydama dienoraštį. O kaip iš kompleksų ir savęs nesuvokimo vaduotis miestui? Jis juk negali rašyti dienoraščio arba rasti nusiraminimą, tarkim, freeganų bendruomenėje?
A. F. Reikia labai daug laiko. Reikia ieškoti kelio iki to eilinio žmogaus, kad jis suprastų pokyčius ir jaustųsi jų dalimi. Kaune, kaip ir minėjau, pokyčiai galėjo vykti sklandžiau ir daugiau galvojant apie vienų ar kitų sprendimų pasekmes. Aš nesu valdžios žmogus, todėl negaliu pasakyti, kaip viskas turėjo vykti, bet faktas, kad egzistavo ir natūralesnis, sakyčiau, sveikesnis miesto atgaivinimo kelias. Gal ir smagu, kad vilniečiai pradėjo važiuoti į Kauną patūsint, pasižiūrėt, bet pasikeitimai mieste, taip pat ir tie, kurie suvokiami kaip pozityvūs, jei jie atsirado ne iš vidinio poreikio, bet iš siekio atitikti tam tikrus standartus, tai čia nesveikas reiškinys. Tai yra vaidyba, pastebima plika akimi, kurioje žmogui su jo tikraisiais poreikiais nelabai yra vietos.
– Ar yra ydų, bendrų mūsų viešajai erdvei, politikai ir kultūrai drauge, su kuriomis reikėtų susikauti ir laimėti?
A. F. Manyčiau, tai yra nuolankumas aplinkybėms arba tiesiog negalvojimas apie pasekmes – taip pat ir netikusių, trumpalaikių, populistinių sprendimų pasekmes. Kaip sakoma: kiek leisi, tiek tau užlips ant galvos. Mes turime per daug kantrybės kitų įžūlumui, prastai jaučiame asmenines ribas – tik žiūrim iš šalies ir vis tylim, nes negražu kištis ir aiškinti kitiems. Dėl tokio žmonių abejingumo, nepaslankumo naikinamas paveldas, uzurpuojamos viešos erdvės – praktiškai be jokio pasipriešinimo. Jei kas bando elgtis pilietiškai, kiti stebisi – kodėl kam nors turi rūpėti tai, kas ne jo. Už laisvės mažėjimą atsakingi esam mes patys.
Ir čia geras pavyzdys yra nesenas Sapiegų parko atvejis. Kai jau atrodė, kad nieko pakeisti nebegalima, žmonės susivienijo, ir absurdiškas, nelogiškas rekonstrukcijos projektas buvo sustabdytas. Šis atvejis įrodė, kad žmonės nėra tokie bejėgiai, kokius jie patys save mėgsta vaizduoti, nes istorinės aplinkybės mus taip įpratinę. Taip pat ir tai, kad jie turi savo poreikių ir kad su jais privalu skaitytis. Kai ko nors tikrai užsinorime – randame būdų tai pasiekti be didelių aukų.
To norėčiau mums visiems ir palinkėti – labiau rūpintis savo aplinka, tikėti savimi, savo jėgomis, nebijoti valdžios. Istorija rodo, kad tam tikrose ribinėse situacijose, visai įsprausti į kampą ir netekę paskutinio kantrybės lašo, mes kartu padarom netgi tai, kas atrodė logiškai neįmanoma.
Daina Opolskaitė: Ištikima kūrybos procesui
2019 m. Nr. 7
Prozininkę Dainą Opolskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė
Rudenį už novelių rinkinį „Dienų piramidės“ (2019) Dainai Opolskaitei bus įteikta prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija, atverianti galimybę novelėms prabilti kitomis Europos kalbomis. „Manau, kad tai yra labai laiku gimusi knyga“, – sako prozininkė, nors iš tiesų šios knygos pasirodymo laukė daugybę metų. Iki tol D. Opolskaitė buvo išleidusi kelis sėkmės sulaukusius romanus paaugliams („Eksperimentas gyventi“, „Ir vienąkart, Riči“, „Užraktas“), tačiau kalbantis leidžia suprasti, kad „Dienų piramidės“ – brangi, lyg būtų tik antroji knyga.
– Ką norėtum, kad žmonės žinotų apie Tave kaip kūrėją?
D. O. Nesu apie tai mąsčiusi. Iš prigimties esu intravertė, linkusi susikurti saugų buvimą ir erdvę, kurioje gyvenu. Į ją įsileisti kitus man sunku, jaučiu lyg ir pavojų, nes nesinori, kad mano erdvė būtų pažeista. Kur kas daugiau apie mane žmonėms turėtų papasakoti patys tekstai. Įžvalgiam skaitytojui jie apie mane, kaip apie žmogų ir kaip apie rašytoją, turėtų pasakyti visai nemažai.
– Iki pasirodant „Dienų piramidėms“ būta malonių netikėtumų, per porą metų paskatinusių šios knygos leidybą: laimėjai Antano Vaičiulaičio, Jurgio Kunčino premijas, o visai neseniai pelnei Europos Sąjungos literatūros premiją. Galbūt jauti, kad gausėjant apdovanojimams keičiasi skaitytojų požiūris į Tavo tekstus?
D. O. Gal požiūris į pačius tekstus ir nesikeičia, tačiau dabar jie tapo matomesni. Daugelį metų spausdindama noveles periodikoje jaučiau suinteresuotų skaitytojų dėmesį, jie jau tada novelėse atpažino tuos pačius dalykus, kurie aptariami dabar. Bet tai, kad šiuo metu tekstus atranda kur kas platesnis ratas žmonių – nuo profesionalų iki skaitytojų mėgėjų, – man yra mažas stebuklas. Ypač vertinu neprofesionalius skaitytojus ir iš jų pasiekiančią nuostabą „nemaniau, kad novelės gali būti tokios įdomios“. Labai pakeri, kad net ir senokai parašyti tekstai pajėgia prisiliesti prie gyvenimo, būti atpažįstami skirtingiausias patirtis turinčių žmonių, teikia jiems skaitymo malonumą. Negaliu nepaminėti, kad visai neseniai sulaukiau atsiliepimo iš karininko, atliekančio misiją Ukrainoje, – jis pasiklausęs „Literatūros akiračių“ laidos susidomėjo knyga ir stačiai apkasuose perskaitė „Dienų piramides“. Negalėjau net įsivaizduoti, kad nutiktų kas nors panašaus. Taigi man nuostabu, kad novelės yra atrandamos labai skirtingą patirtį turinčių skaitytojų, ir manau, tai didžiausias šios knygos laimėjimas.
– Juokais esu sakiusi, kad trumpas prozos formas renkasi klasikai arba debiutantai: pirmieji – nes sugeba jas parašyti, antrieji – nes dar nepriaugo iki romano. Tačiau Tavo tekstų atveju tai negalioja – nesi nei viena, nei kita. Pristatymuose netgi pridedama: Opolskaitė yra autorė, atgaivinusi nebepopuliarų novelės žanrą. Ar tuo metu, kai rašei, galvojai, kad novelė miršta, jau yra atgyvenusi?
D. O. Labai anksti, jau nuo mokyklos, supratau, kad novelė turi prabą, jos labai aukšta kokybė. Tuo patikėjau ir niekad nemaniau, kad novelė yra smulki ir nereikšminga. Kai ėmiau rašyti, pirmiausia tai dariau iš gryno rašymo malonumo ir buvo smagu prie jos sugrįžti. Pirmiausia parašydavau, o tik paskui kam nors pasiūlydavau publikuoti. Stengiuosi rašyti tik iš poreikio, o ne suplanuotai, iš anksto numačiusi kokią nors publikaciją. Beveik visos „Dienų piramidžių“ novelės pasirodė spaudoje. Tik keli tekstai buvo nepublikuoti. Nors paramos knygai ir paties išleidimo teko laukti labai ilgai, apskritai manau, kad „Dienų piramidės“ išėjo laiku, kai ir knygai geriausia, ir kai novelių stinga lietuvių literatūros lauke. Laukdama mačiau, kad jau kurį laiką neturime geros, paskaitomos smulkiosios prozos knygos. Romanų, eseistikos visada yra, o čia jau senokai žiojėjo niša. Dabar, kai jau galiu įvertinti visą procesą, manau, kad tai yra labai laiku pasirodžiusi knyga.
– Taip pat nuolat tenka girdėti teigiant, kad novelės rašymas laikomas iššūkiu. O kaip Tau, rašančiai ir romanus, atrodo?
D. O. Taip, vienaip rašai romaną, kitaip – novelę. Rašydamas novelę išmėgini aukščiausio kalibro instrumentiką ir taikai sau griežčiausius reikalavimus. Jokio kito žanro rašymo atveju nesu tiek iš savęs pareikalavusi.
– O kaip supranti, kad novelė jau baigta?
D. O. Žinau, kad baigiau, tada, kai teksto audinys man niekur nekliūva, kai jis suaustas tankiai ir lygiai nuo pirmo iki paskutinio žodžio, kai klausos neužgauna joks to audinio įplyšimas ar atsišerpetojimas, nes novelėje svarbiausia kalba, o ne įvykis.
– Nedvejodama sakai, kad rašymas yra tai, ką Tu darai. Jautiesi ir esi rašytoja. Kada tai suvokei? Kada, Tavo manymu, tas momentas, kai žmogus juo tampa, ateina?
D. O. Kad galėčiau ja būti, suvokiau labai anksti, kai man pradėjo kliūti žodžiai. Tai buvo ankstyvoje vaikystėje klausantis kitų. Tačiau norint būti rašytoju svarbu ne tik pradėti rašyti, bet ir sulaukti, kada tekstai pamato dienos šviesą virtę knyga. Nelabai tikiu, kad kūryba gali egzistuoti stalčiuose. Tas procesas – vienpusis, marinantis, nes nepatiria grįžtamojo ryšio. Skambūs pasakymai „rašau sau“ taip pat neatrodo veiksmingi, nebent tai būtų dienoraštiniai išsisakymai. Jei rašymą suvoki kaip tam tikrą pareiškimą, svarbių dalykų atradimą, būtinas skaitytojas ir grįžtamasis ryšys, reikia užmegzti santykį. Tad rašytoja ėmiau jaustis tada, kai kiti pradėjo skaityti mano tekstus ir ėmė apie juos kalbėti. Tačiau patikėti tuo man nebuvo lengva ir šis procesas užtruko daugybę metų. Šiandien esu įsitikinusi, kad rašytoju save gali pavadinti tada, kai jautiesi visiškai atsakingas už parašytą tekstą. Iš savęs visada reikalauju atsakomybės. Daug jaunų žmonių gana greitai save vadina rašytojais, gal todėl, kad jiems dar trūksta tos atsakomybės, gal todėl ne visada lengvai jais patikime.
– Linksti akcentuoti, kad tekstas turi būti meniškai vertingas. Ką laikai meniniu teksto vertingumu?
D. O. Vienareikšmiškai galiu sakyti – kalbą. Man pakanka atsiversti pirmą knygos puslapį, užmesti akį, kokia yra kalbos kokybė – kaip reiškiasi tekstas, kaip jisai tau kalba, – ir labai greitai pajuntu, norisi bėgti toliau akimis ar ne. Norėdami įvertinti kūrinio visumą, kai kurie skaitytojai dar paskaito ir knygos pabaigą. Toks būdas irgi veiksmingas, nes matosi kūrinio suvestis. Man atrodo, nėra sunku greitai įvertinti.
– Atsiimdama Jurgio Kunčino premiją minėjai, kad novelė „Ateik per ledą“ kilo iš gyvai patirto dukros išgyvenimo pajutimo, praleidus dieną prie upės. Tačiau novelė kalba apie ką kita, to įvykio tiesiogiai neperkėlei į siužetą, kūrei vedama būsenos. Ar dažnai kyla poreikis stipriau fiksuoti tai, ko negali apibūdinti kalba?
D. O. Sutikčiau, kad mano tekstuose galbūt labiau veikia ne siužetas, o nuotaika, būsena, kuriomis stipriai įkraunu tekstus. Tačiau „įkrauti“ pavyksta tik tada, kai išgali tai perduoti, todėl tai, ką rašai, turi jausti, matyti, turi būti susidūręs. Manau, per kalbą galima leisti organiškai tekėti tai energijai. Žinoma, tekstas yra sukonstruotas, permąstytas, jame veikia technika, kompozicijos dalykai, dėl kurių rašydama nepamirštu formos ir krypties. Tačiau šalia jų leidžiu save vesti tai energijai, kuri duoda tekstui jėgos. Nuo potyrio, jautraus užtaiso viduje mano teksto kūrimas ir prasideda. Kai esi tekstui atviras, jauti kūrybinį virpulį, išreikšti kalba tai, ką rengiesi, nėra sunku. Grįžtamasis ryšys rodo, kad pavyksta perteikti pojūtį, vaizdą.
– Nors novelėse daug kalbama apie sudėtingas patirtis (negalimą ryšį, netektį, ligą, susvetimėjimą), tačiau išlieka įspūdis, kad tekstai – sklidini šviesos ir globojimo intencijos. Sakyčiau, nemadingas sprendimas, ypač kai išreikšta trauminė patirtis vis dažniau laikoma savaime vertinga.
D. O. Vis dėlto yra mane kaltinančių, kad esu pernelyg dramatiška, veikėjams nepalieku šviesos. „Dienų piramidėse“ taip pat yra kelios novelės, kur neketinu to daryti. Man buvo įdomu, kad knygos pristatymo vakare [Rašytojų klube 2019 m. kovą – N. B.] Jūratė Sprindytė svarstė, kuri Opolskaitė tekstuose jai esanti įdomesnė: ar ta, kuri sugriauna pusiausvyrą, ar ta, kuri atstato. Pasirodo, kad įdomesnė ta, kuri dramatiškai pusiausvyrą sugriauna. Ilgai galvojau, ar taip darau sąmoningai. Ko gero, ne, tai padiktuoja siužetas, įvykio nuojauta, kompozicijos dėlionė. Spekuliuoti tamsa, kaip savaime vertinga, man atrodo pigu ir atgrasu. Galbūt kartais tai būdas rašytojui išnirti ir išlikti? To nesuprantu. Labiausiai noriu būti ištikima kūrybos procesui, pasiduoti jo jėgai, suprasti, ko jis iš manęs prašo. Man tai svarbiau nei sugalvoti vienokią ar kitokią pabaigą. Tekstas turi pateisinti pats save.
Vis dėlto tekstuose esu dramatiška, ir daug kas tai pastebi. Priimu tai kaip neblogą ženklą, nes harmoningos literatūros ne visada norisi. Man svarbiau supurtyti skaitytojo sąmonę dalykais, apie kuriuos jis anksčiau nemąstė, kurie nežadino jo minties ir vaizduotės, tačiau jie egzistuoja. Iš čia tas dramatiškumas.
– Ar rašydama turi kokių nors tabu?
D. O. Tematinių tikrai neturiu, nebent esu prisakiusi sau nekartoti skaitytų siužetų. Man svarbiausia – nespekuliuoti literatūra, nerašyti dėl termino ar užsakymo. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad rašymas yra brangiausia savastis ir šioje vietoje noriu būti sąžininga. Norisi išsaugoti kūrybos grynumą, nepaversti to darbu ar verslu, pragyvenimo šaltiniu.
– Kalbant apie Tavo tekstus pabrėžiama, kad novelė ar jos rašymas nėra inovatyvus. Tai Tau privalumas, o gal trūkumas?
D. O. Ko gero, būsiu tradicinės literatūros tęsėja, – ko nors tokio, kuo galėčiau labai nustebinti, ko nors inovatyvaus man nepavyksta sukurti ir, ko gero, nepavyks. Tačiau malonu atrasti, kaip veikia tradicija, klasika, nuo kurios daug kas atsispiria. Tai man ir privalumas, ir trūkumas. Sekasi išlaikyti formas, kuriomis pasitikima, kurios, kaip jau įsitikinau, ir veikia, ir domina šiuolaikinį žmogų. Kartu tai mane ir baugina, jei mėginu išsiveržti į naujus raiškos būdus.
– Esu pastebėjusi, kad, kalbėdama apie mokyklinės programos autorius, nuoširdžiai juos gini. Ar tuomet kalbi kaip pedagogė, o gal kaip patyrusi skaitytoja, rašytoja?
D. O. Tomis akimirkomis tikrai kalbu ne kaip pedagogė. Užtat kaip skaitytoja ir rašytoja daugybę kartų sugrįžtu prie tų pačių tekstų. Kuo daugiau juos skaitai (o mano darbas ir likimas lėmė, kad man tenka nuolat tai daryti), tuo labiau ir įsiskaitai. Tada ir atsiveria tikros gelmės, kurių perskaitęs tik sykį nepajusi. Gal todėl daug kas linksta klasiką skeptiškai vertinti? Tačiau ten glūdi mūsų mentalitetas, užšifruota tautai svarbi paradigma, literatūrai reikšmingas skambesys ir labai įtaigi kalbos jėga, ten daug kas labai tiksliai pasakyta. Iš tokių nepaprastai skamba Antano Vaičiulaičio tekstai, o Henriko Radausko poezija, ypač „Jūrininko iškeliavimas“, „Vienaragis“, paveikia iki katarsio. Mėgstu jo eilėraščius skaityti pati sau tyliai, kartais garsiai – vienatvės akimirkomis namuose, kai jau esu pavargusi nuo sudėtingos literatūros. Tai yra didžiulis malonumas.
– Ar lituanistikos studijos negalėjo tokio malonumo pasiūlyti? Juk studijuodamos turėjome daugybę progų dar kartą perskaityti Žemaitės, Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą…
D. O. Bent jau man studijos niekuo dėtos. Ryšys atsiranda ilgai bendraujant su tuo pačiu tekstu. Gal ne veltui sakoma, kad geri kūriniai skaitomi daugybę kartų. Tuomet atsiveria žodžiai, prasmės, atsiranda literatūrinis pagrindas po kojom.
– O kokie šiuolaikiniai tekstai pastaruoju metu įsiminė?
D. O. Skaitau lietuvių poeziją ir prozą. Man įdomi Giedrė Kazlauskaitė, Danutė Kalinauskaitė, Jaroslavas Melnikas. Didžiulį įspūdį paliko jo apsakymų knyga „Rojalio kambarys“, nors skaičiau dabar jau antrą kartą, pirmąjį – prieš septynerius ar aštuonerius metus.
– Esi viena iš tų, kurie, atvykę į sostinę, į save geria literatūrinį vyksmą, pokalbius apie literatūrą. Tačiau žmogus turi daug savęs auklėjimo galimybių ir anapus kultūros, estetikos. Ar žvelgiant iš atokiau neatrodo, kad tuo domėtis tėra paprastasis snobizmas?
D. O. Pažįstu daugybę žmonių, kurie kuo puikiausiai gali be kultūros apsieiti, gyvenime prioritetus teikia kitiems dalykams. Žinoma, galima taip gyventi, juk visi skirtingi. Pati vienareikšmiškai jaučiuosi kultūros žmogus, man jos reikia kaip oro. Rašymas, skaitymas, lankymasis knygų pristatymuose man daug duoda. Ar kultūrinis gyvenimas gali virsti snobizmu? Gyvendama provincijoje, esu natūraliai alkana kultūros ir tokio pobūdžio auklėjimosi, nes kultūrinės aplinkos vakuumas dažnai mane gniuždo ir slegia. Kuo esi toliau nuo vyksmo, tuo labiau jo geidi iš būtinybės gauti, kas užpildytų atotrūkį, ir išsaugoti.
– Nepaisant kultūros alkio ir sotinimosi, Tavo kūriniuose nepastebiu akivaizdesnių intertekstų, kultūros aliuzijų, galinčių tapti savotiška kultūrine kompensacija.
D. O. Kultūra mane auklėja ir veikia, tačiau tą poveikį transformuoju, nes mane dominančios temos – realijos, gyvenimas. Mano leidėja yra kartą pasakiusi: jūsų kūrybos jėga yra Vilkaviškyje. Savaitę praleidusi sostinėje jaučiu tą savotišką vakuumą, o sugrįžusi iš miestiško burbulo, kuris iš tiesų egzistuoja, provincijoje patenku tarsi į gyvą vandenį. Sostinės ir provincijos pasauliai labai skiriasi, dabar – atotrūkis yra milžiniškas. Labai skiriasi žmonių gyvenimo būdas, bendravimas, tačiau man mažo miestelio gyvenime juntamos įvairesnės žmogiškos briaunos.
– Ko galėtum palinkėti tiems, kurių rankraščiai dar tik pakeliui į leidybą?
D. O. Tikėti ne knyga, bet savo tekstais, kurie būtų parašyti iš tikro malonumo.
Donatas Petrošius: „Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo“
2019 m. Nr. 5–6
Poetą Donatą Petrošių kalbina Gediminas Kajėnas
„Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų. Nuolat. Kaip kvėpavimas. Galėčiau parašyti eilėraštį apie kvėpavimą, bet jis nebus apie kvėpavimą, o apie tai, kaip aš rašau apie kvėpavimą“, – sako poetas ir eseistas Donatas Petrošius, savo tekstuose bandantis į daugmaž sklandų pasakojimą susieti sunkiai susiejamus daiktus. Toks ir šis pokalbis – nuo kino mechaniko padėjėjo karjeros iki vaikystės mitologijos, nuo futbolo kultūros iki pirminių poezijos šaltinių, nuo juodraščių dauginimo iki viską lemiančių atsitiktinumų.
– Esame vienos kartos, vieno laiko, o mūsų jaunystes teskiria pora šimtų kilometrų. Tačiau skaitydamas Tavo tekstus, kuriuose labai dažnai iškyla būtent vaikystės patirtis ir nuotykiai, pagalvoju, kad tas atstumas ne toks jau ir mažas. Pavyzdžiui, aš nieko panašaus neatsimenu, o jei ir atsimenu, viskas labai fragmentiška. O Tavo istorijos viena su kita jungiasi į labai aiškų, vientisą pasaulį. Todėl ir galvoju: ar tai mano atmintis mane apvilia, ar tai Tu savo atminties įtrūkius užpildai nebūtomis istorijomis?
D. P. Sutikčiau, kad koks robotas ar programa ištirtų mano atmintį ir apie ją pasakytų, tiksliau – išdėstytų su kuo mažiau raidžių ir kuo daugiau skaičių, kaip ten viskas yra, o ne tik tai, kaip man pačiam atrodo. O man atrodo visaip. Atsimenu tūkstančius detalių, nutikimų, nuotrupų iš labai ankstyvos vaikystės. O ta mano vaikystė – slankiojimas pakampėmis paskui alaus ir netikro vyno gėrikus, sovietinio kolchozo bohemą, sportininkus. Darželio nelankiau, basčiausi per dienas ir ilgus vakarus su tėvu – kino mechaniku ir sporto metodininku. Prisižiūrėjau ko reikia ir ko nereikia. Nors rašytojui tarsi nėra dalykų, kurių nereikėtų pamatyti. Iš pradžių trankymaisi po rajonines varžybas paskui įvairias sporto šakų ekipas iš mūsų kaimo, vėliau – pačių su tėvu bene šimtas išvykų į ilgų nuotolių bėgimus visoj Lietuvoj ir ne tik (būta Pitery, Daugpily). Vaikystėje visko prisižiūrėjau už kelis. Vien filmų visokių – ir vertų prisiminti, ir pamokančiai prastų. Ir iš gyvenimo laiku gavau skausmingų praktinių pamokymų – nuo dėmių valikliu namuose sukelto gaisro ir veido nudegimų iki grūdų sandėly transporterio juostos nuo pirštų ir riešo nuluptos odos ir sutrupintos alkūnės. Vaikystė buvo saldi, skaudi, pavojinga.
Nesutikčiau, kad visos tos mano jau parašytos istorijos vientisos – padrikumo jose daugiau nei tvarkos. Jei pačiais bendriausiais bruožais – savo vaikystę galiu nieko nepameluodamas aprašyti dvejopai: pirma – iš labai prižiūrėto, lepinto, meile įkrauto keliems šimtams metų į priekį vaiko pozicijų; kita vertus – visoje toje meilėje ir devynių auklių prižiūrimas (gal ir ne devynios auklės buvo, o tik septynios) turėjau tiek laisvės, kad užaugau kaip laukinis. Pradinėse klasėse dar nemokėjau dantų valytis, neskirdavau švarių kojinių nuo nešvarių, nematydavau reikalo ryte išeidamas iš namų pasisakyti, kur einu, grįžti nakčia, jei niekas iš namiškių nerado ir neparvesdino anksčiau. Nebuvo mano tėvai ir auklės beviltiški, bet man labai anksti radosi įprotis – kai tik įmanoma – elgtis atbulai, nei yra liepta. Kadaise bandžiau mintyse suskaičiuoti, kiek būta epizodų, po kurių mane laisvai galėjo paimti į vaikų namus už nepriežiūrą, bet tas skaičiavimas beprasmis. Iki 1990-ųjų buvo kita epocha, kai vienas žmogus visame kame buvo lygus nuliui procentų.
– Poetai, rašytojai neretai yra sutapatinami su savo tekstais, tartum visa tai, kas yra jų užrašyta, jiems yra ir nutikę. Tavo tekstuose taip pat yra nemažai autobiografinių detalių bei siužetų. Bet ar poezija gali būti autobiografiška? O gal kitokia ji kaip tik ir negali būti?
D. P. Jei eilėraščiai paskaitomi, su poetinėmis įkrovomis – tuomet nesvarbu, ar ten pateko biografiškumo, ar ne. Svarbiausia, kad ji atlaikytų laiko išbandymą, kad žmonės po dešimt ar šimto metų atrastų universalių ir artimų dalykų. Nuo mūsų teoretizavimų, kokia gali, o kokia negali būti poezija, niekas nepriklauso. Mėgindamas įsprausti į rėmus gali apsijuokti ar prisišnekėti, neretai taip ir nutinka – ir man taip būdavo – kokių nors kalbos ar tikrovės formų išsižadi, bet po kurio laiko visa tai pradeda traukti, dominti, darytis sava.
Džiaugiuosi, kad kaita niekada nesustoja – keičiasi žmonės, pasaulis (bendrai pasaulis – ne į gera, bet tam tikros mažos teritorijos, kur pats medžius sodini, – į gera), keičiasi santykiai, požiūrio taškai. Reikia nutolti, kad rastųsi noras grįžti.
– Papasakok apie kino rodymą su tėvu: kuriais metais tai vyko, kur ir kokius filmus rodėte, kaip keitėsi filmai artėjant sovietmečio galui, kurie filmai Tau pačiam įsiminė labiausiai? Ar anuomet kinas buvo viena iš tų retų pramogų, šventė, panardinanti į kitą tikrovę, o gal priešingai – tą tikrovę tik dar labiau subanalinanti?
D. P. Jei rašyčiau trumpai apie savąją kino mechaniko padėjėjo karjerą, gal į šimtą puslapių tilptų. Išsami ataskaita užimtų mažų mažiausia šešis šimtus. Yra išlikę kalnai žurnalų apie kiną, keletas tūkstančių reklaminių afišų palėpėje, susuktų į ritinius, dalis – dvikalbės, lietuvių ir rusų kalbomis – spalvotos reklamos, atspausdintos centrinės kino direkcijos užsakymu, dalis – mano tėvo kaligrafija tušu. Tėvo dienoraščiai, kuriuose nuo vaikystės, nuo pokario fiksavo, kokius kada filmus matė.
Antradieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais filmus rodydavom Bijotų laisvalaikio salėje (šeštadieniais visur – šokiai; o porąkart per mėnesį dieną rodydavome šešis–septynis multiplikacinius filmus vaikams, praktiškai tuos pačius, kaip ir per TV „Labanakt vaikučiams“, pilna salė prisirinkdavo tik „Na palauk“ pažiūrėti), trečiadieniais ir pirmadieniais – vakariniai seansai griūvančioje Girdiškės salėje – už keturių kilometrų. Į ten nuvažiuodavome vakariniu autobusu Šilalė–Košiai–Šilalė apie pusę septynių; už trijų šimtų metrų nuo salės gyveno mano seneliai – mamos tėvai Ona Bukauskaitė-Pipirienė ir Jonas Pipiras, kartais pas juos užsukdavau praleisti pusantros valandos iki filmo, bet dažniausiai trainiodavausi su vietiniais vaikais, prasimanydavome kokių nors žaidimų, kautynių; paskui po filmo tamsoje parbėgdavome su tėvu bėgte į Bijotus. Su dviračiais nevažiuodavome, nes dėžių su filmų juostomis kitaip nenugabensi – tik autobusu. Kitą dieną numindavau dviračiu iki Girdiškės ir įkeldavau dėžes su kino juostomis į maršrutinį autobusą (be dešimties minučių trečia valanda), o tėvas po dešimties minučių dėžes išsiimdavo Bijotuose. Filmus į Bijotus atveždavo kelioms dienoms iš Šilalės, o kaip iki Girdiškės nusigabenti, kaip juos paskui parsivežti – buvo mūsų pačių reikalas. Automobilio neturėjom, o tėvas vengdavo aplinkinių prašinėti paslaugų ir pagalbos. Už tai prisisportuodavom su tomis dėžėmis į valias. Viena dėžė sverdavo keliolika kilogramų. Jei filmas dviejų serijų – būdavo ir trys dėžės juostų.
Jei vakaras šiltas, šviesus – prisirinkdavo Bijotuose aplink kino salę daug vaikų. Žaisdavom slėpynių, gaudynių. Ar šiaip stebėdavome, kas vyksta aplink. Pilnamečiai vaikinai suvažiuodavo motociklais – čekoslovakiškom „Jawom“, CZʼetais, visokių modifikacijų IŽ’ais, „Tulom“, „Minskais“. Stovėdavo prie įėjimo dešimt ar daugiau technikos stebuklų. Mėgindavom krapštytis aplink variklius, kišti pagalius į duslintuvus, kai niekas nematydavo. Žiūrėdavom, kas bus.
Į sovietinius filmus ateidavo trisdešimt–penkiasdešimt žiūrovų. Jei prastas oras – dešimt ar dvidešimt. Pilna salė susirinkdavo į JAV gamybos filmus, pavyzdžiui, „Spartaką“, „Tą beprotišką, beprotišką, beprotišką pasaulį“ ar panašias ideologiškai nepavojingas istorines ekranizacijas ir komedijas. Nuo kokių 1985 ar 1986 metų mėnesio repertuare pasitaikydavo du–trys amerikietiški aštraus siužeto nuotykių filmai, vienas gana kokybiškas fantastinis – „Mano prieše“. Mudu su tėvu labiausiai laukdavome prancūziškų komedijų – su Louis de Funèsu, Bourviliu. Ypač – „Didžiojo pasivaikščiojimo“. Labai retai atveždavo britiškų filmų – pamenu vykusią komediją „Misteris Pitkinas priešo užnugaryje“. Rumuniški įsiminė, nes visiškai nepanašūs į kitų socialistinių šalių kiną. Ir jugoslaviški, nes jie ekranizavo ne vieną filmą apie indėnus. Į indiškus filmus ateidavo gal trys šimtai žiūrovų. Bene šimtas stovėdavo pasieniais, nes trūko sėdimų vietų. Nors Bijotų Dionizo Poškos kolūkis „ant popieriaus“ buvo milijonierius, bet pirmininkui niekaip nepavykdavo atsikovoti pinigų iš biudžeto, kad galėtų pastatyti naują laisvalaikio salę, kur būtų vietos atsisėsti visiems (okupantai sukišdavo kolūkiečių ir darbininkų milijardus į Afganistano karą ir į viso pasaulio čegevarų rėmimą). Karštligė dėl indų filmų sovietmečiu rodė, kad žmones traukia surogatai. Ne kapitalizmas su meksikietiškais serialais sugadino žmonių estetinį skonį – šlamšto poreikis yra įgimtas. Bet pasitaikydavo anšlagų ir į gerus filmus, pavyzdžiui, į lietuvišką „Skrydis per Atlantą“. Kaip svarbų įvykį įsiminiau muzikinį filmą „Kažkas atsitiko“ – su BIX, „Fojė“ ir „Antimi“. Prieš pat nepriklausomybę repertuare atsirado erotinių filmų – „Intermergaitė“, „Mažoji Vera“ ir pan. Tada manęs dešimtmečio–vienuolikamečio neįleisdavo žiūrėti. Pavadinimus, plakatus, recenzijas „Kino“ žurnale atsimenu, nors iki dabar nėra tekę matyti tų anais laikais mane namuose įkalinusių N-16 šedevrų. Šiaip tėvai nebūtų draudę žiūrėti tų neva erotinių filmų; su tėvu vieną vakarą Šilalės kino teatre „Aušra“, laukdami naktinio autobuso į Vilnių, į varžybas, žiūrėjome „Modernistus“ – neblogo lygio filmą apie dailininko Amadeo Modiglianio gyvenimą: ten šio to būta iš N-16 repertuaro, dėl visa ko apsimečiau, kad užsnūdau ir nieko tokio nemačiau; taip pažeisti viešąją tvarką galima pusiau svetimame mieste, kur mus praeiviai pažinojo tik iš matymo, o savo kaime – sėdėt namie, nes savo sūnų įleidus – visus vaikus būtų tekę suleisti salėn, nes vaikai jau tada buvo drąsūs. Pamenu, kaip mano klasiokas Giedrius įbruko kapeikas per anšlaginius seansus „bilietuojančiai“ mano mamai ir ryžtingai prasibrovė vidun, kur iš videojuostos viešai rodė pirmąkart Bijotų istorijoje itališką erotinį filmą. Neįmanoma sustabdyti dvylikamečio, kuris po kaimą važinėjasi raudonais tėvo „Žiguliais“. Prieš pat devyniasdešimtuosius buvo susiklosčiusi tvarka dukart per mėnesį iš Šilalės kino direkcijos atvežti „viliuku“ spalvotą televizorių su vaizdo grotuvu (sakė, kad kainuoja tris šimtus rublių, gamina Minske ir, pateikus užsakymą, tenka daug mėnesių laukti, kol ateis tavo eilė atsiimti) ir rodyti filmus su Stalone, Švarcu, Džekičanu ir kitais robokopais. Po du per vakarą. Filmai su Bruceʼu Lee ir Šaolinio vienuolių kung fu daugelį pastūmėjo savarankiškai kibti į Rytų kovos menus, atsirado prekyboje plonų knygelių su pratimais, katomis. Gali būti, kad mūsų karta – pirmoji, kuri, įkvėpta filmų, mokėsi muštis iš knygų.
Iki 1992-ųjų kino salių lankomumas taip sumažėjo, kad toliau visai nebeapsimokėjo tuo užsiimti. Net iš idėjos. Tėvą gniuždė suvokimas, kad provincijoje niekam nebereikia kino. Nes daugiaserijinis šlamštas tapo televizine rutina, o erotikos ir snukiadaužių pacanai, išsinuomoję vaizdo grotuvus ir kalnus kasečių, parsigabendavo savarankiškai, be tarpininkų.
Praėjus trims dešimtmečiams nuo tų laikų daug kas susilieja, spalvos išblunka. Į tuos laikus grįžti iš dalies įmanoma turbūt tik žiūrint filmus. Sentimentalių prisiminimų tiražuoti nenoriu. Daugybė dalykų, net jei parašyčiau teisybę, atrodytų kaip išmonė. Jei kam randasi poreikis žiūrėti išsigalvotų istorijų apie tikrus dalykus, rekomenduoju Giuseppeʼs Tornatoreʼs filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“.
– Eilėraščių rinkinyje „Aoristas“ vienas skyrius yra ištisai „nužiūrėtas“ – eilėraščiai tiesiai šviesiai vadinami realiai egzistuojančių filmų pavadinimais: „Veidrodis“, „Deadman“, „Mulholland Dr.“, „Kava ir cigaretės“ ir kt. Vadinasi, Tavo kaip kinomano karjera tęsėsi dar ilgai po kino rodymo su tėvu? Ar šiandien taip pat esi aistringas kino žiūrėtojas? O gal vis atsukinėdamas atminties juostą kuri savo scenarijus, nugulančius eilėraščiuose bei esė?
D. P. Kaip žinia, su kino teatrais Vilniuje prasti reikalai. Nenoriu apie tai net kalbėti. Iki kokių 2010-ųjų, atradęs DVD formatą, piktnaudžiaudavau namų kinu, pasitaikydavo, ir po dešimt valandų be pertraukų. Būdavo, kad vieną–du mėnesius kiekvieną vakarą žiūriu tą patį filmą. Ką nors parašydavau užsigalvojęs, tie „Nuožiūrų“ eilėraščiai – tarsi komentarai, juos būtų galima tęsti iki begalybės. Prabėgus tiek laiko – ginčytis su savimi. Pradžiai derėtų perrašyti visus iš „Nuožiūrų“ iš naujo. Visai kitaip. Dviem ar trimis tekstais lyg ir esu patenkintas, ten pataisyti pakaktų tik tam tikras eilutes. Parašyti naujų tekstų, pratęsti „nuožiūras“ iki šimto dviejų neturėtų būti sudėtinga, bet neišeina pačiam savęs įtikinti, kad verta.
Dabar taip su filmų žiūrėjimu nebekvailioju. Kasmet aptinku mažiau nei dvidešimt dar nematytų, bet vertų pažiūrėti filmų. Yra jų daug puikių, bet man nebūtinų.
Apie scenarijus negalvoju – esu realistas ir suvokiu, kad kinui reikia ne tik baisiai didelių pinigų, bet ir režisierių, aktorių, laiko. Kantrybės ištverti nesėkmes, klupinėjimus. Galbūt aš nė nežinau, kas tas kinas apskritai. Gal nesu viso to reikalo matęs iš šalies. Gal buvau ir tebesu per daug į jį – kaip į vaizdinį – sulindęs. Mūsų karta savo kiną Lietuvoje tikriausiai jau padarė – režisierius Ignas Miškinis su scenaristu Mantu Gimžausku (Šamanu) 2006 metais susuko „Diringą“ – apie neįmanomybę įvardinti tikrovę ir užsikabinti, susigyventi – ir simboliškai užtilo.
– „Pamiršk ir bus ką prisiminti“ – šis paradoksas iš eilėraščio „Tikrąja to žodžio prasme“ dar sugrąžina prie atminties temos. Mūsų kartos vaikystė prabėgo sovietmečiu, paauglystė sutapo su Nepriklausomybės pradžia ir gariūnmečiu, paskui buvo studijų metai – vėl tartum visiškai kitas laikas. Ar neapima keistas jausmas, kai viešojoje erdvėje skambant pasakojimams apie sovietmečio baisybes paties galvoje iškyla laimingos vaikystės dienos trankantis pabaliais ar karstantis medžiais? Ar Tau egzistuoja įtrūkiai tarp tų laikų, skirtingų epochų?
D. P. Visos mūsų epochos buvo trumpos, ryškios ir skirtingos. Nemoku į sovietmetį žiūrėti be palyginimų su vėlesniais laikais. Buityje, kuri buvo ant ribos tarp kuklaus gyvenimo ir nepriteklių, trūko visko, ko tuo metu reikėdavo sportuojančiam vaikui – padorios sportinės aprangos, ypač bėgimo batelių, futbolo kamuolių, reikiamo dydžio slidinėjimo batų… Nežinau, kaip didmiesčių vaikams, bet iš kaimo pusdieniui į miestą su mama nuvažiavus apsipirkti, nieko gero nerasdavai. Drabužius, batus pirkdavo tokius, kokių tą dieną yra krautuvėje. Niekada madomis nesidomėjau, bet jau tada jausdavau, kad viskas pasiūta atbulomis rankomis, kai net tavo dydžio drabužiai atrodo tarsi nusipirkti „ant išaugimo“. Ką ten apie batus ir skudurus – net knygų – ypač iš „Drąsiųjų kelių“ ar apie indėnus – sunku būdavo gauti. Turėjau nusipirkęs „Vinetu“ II ir III tomus, o pirmojo ieškojau gal trejus metus. Pats neradau, pusbrolis iš Joniškio atvežė.
Baldų tekdavo laukti, kol skirs tėvams taloną. Apie automobilį jie nė nesvajojo. Cemento tvartui persistatyti taip ir negavom iki 1990-ųjų. Turėjom tvartą, 1958 metais suręstą iš senų rąstų, – 1980-aisiais jau sutrūniję viskas buvo, paršiukai išlandžiodavo per sienas ir kasmet po kelis kartus pabėgdavo. Tarsi ir linksma būdavo tuos paršus gaudyti valandą po pusę kaimo, bet ir kvaila.
Atmintis tarsi ir norėtų numuilinti visokius nesmagius tardymus mokykloje, mamos kasdien parsinešamą iš mokyklos įtampą. Tėvo pasivaišinimus talkose, po kurių pasikeisdavo į kitą žmogų. Mano problemos buvo tik vidutiniškos su tuo, ką regėjau aplink. Mano gatvėje vienas berniukas tempdavo tuščius butelius į parduotuvę ir keisdavo juos į duoną. Dabar irgi pasitaiko apleisties, bet– milžiniškas skirtumas, nes gyvename ne skurdo, o pertekliaus laikais. Daugybė žmonių gali sau leisti dalintis, padėti. Mėsa ir drabužiai nebėra deficitas ar prabanga. Kuo ankstyvesnė vaikystė, tuo spalvingesni personažai maldavosi po kaimus. Prisimenu sunkiai vaikštančią pagyvenusią moteriškę iš Bardžių, vadindavo ją Manke, – miniatiūrine brikele, rodos, tai buvo perdarytas vaikiškas vežimėlis, iki parduotuvės atitempdavo ją protiškai neįgali maždaug dvidešimtmetė dukra – turbūt nuo vaistų išpurtusiu veidu ir keista šukuosena; vaikai šnibždėdavosi, kad motina ją apkerpa avių žirklėmis. Iš sovietmečio įstrigo atmintin daugybė groteskiškai atrodančių senolių ar prasigėrusių nenusakomo amžiaus asabų.
Kai dabar sako, kad kaimas prasigėręs, mane juokas ima. Jūs nematėte, kaip atrodydavo Bijotuose Paškevičiaus parkas už senosios krautuvės, kuriame kiaurus metus kasdien po darbo užsukdavo išlenkti vieną kitą pusbutelį visi kolūkio mechanizatoriai, lauko darbininkai ir jiems prijaučiantieji.
Tėvą nuo visiško prasigėrimo gelbėjo sportas. Kai nuo 1988-ųjų intensyviai ėmėme važinėtis po visą Lietuvą į ilgų nuotolių varžybas (į tai ir sukišom didžiąją dalį šeimos biudžeto), mačiau visų rajonų centrų autobusų stočių ir autobusų parkų skurdą, nudrengtus viešbučius, pusbadžiu gyvenančius ir kapeikas skaičiuojančius bėgimo entuziastus, besirausiančius šiukšlynuose ieškant išmestų tam tikros rūšies šlepečių guminiu padu. Tą padą buvo galima prisiklijuoti prie savo bėgimo batelių pado – kad per greitai nesudiltų. Kai kasdien savo malonumui bėgioji po keliolika kilometrų, ir jei turi patogius importinius kojų netrinančius batelius – turi akylai saugoti, nes galbūt gyvenime kitų tokių nebegausi. Arba antrąkart tiek rublių nebesusitaupysi. Kai aš dabar pamatau lūžtančias lentynas nuo bėgimo batelių, futbolo „bucų“ – net pigiausieji po trisdešimt–keturiasdešimt eurų pranoksta visas mano vaikystės svajones – apgailestauju, kad nėra išrasta laiko mašina ir aš negaliu nusiųsti maišo tų stebuklų į savo vaikystę.
Sovietmety yra man asmeniškai nutikę daug gerų ir įdomių dalykų, bet viskas buvo ne dėl to pilko, juodo, raudono fono, o nepaisant jo.
Gariūnmetis visiems pažadino viltį, atrišo rankas, suteikė laisvę. Nors ta blokada buvo sunki, ypač žemdirbiams dėl kuro trūkumo žemei apdirbti ir visiems tokiems kaip mes, kuriuos maitino trys hektarai, bet oras virpėjo nuo svaiginančios laisvės gyventi kaip nori (jaunimą tas „vežė“, senimą – baugino). Nuo atrastų muzikos grupių, kurios yra jau tavo kartos balsas ir tavo kartos triukšmas. Netgi nuo tų, kurios nelabai patinka – net SEL „Kiemas“ ar „Pompos“ daina „Viskas bosui“ reiškė, kad niekada čia nebebus jokių leninų, pionierių ir viso kito mėšlo.
Nesu tikras, ar gariūnmetis Lietuvoje jau galutinai pasibaigė. Esama sferų, kur veikimo metodai nepasikeitė, esama įtakingų verslininkų, kurie po prabangiais kostiumais tebedėvi turginius spalvotus treningus ir moka įtikinti kai kurių savivaldybių bei ministerijų klerkus, kad reikalai judėtų jiems naudinga kryptimi. O ir kultūroje tik dabar pradedama atsigręžti į mums visiems lemtingus devyniasdešimtinius metus.
– Jau užsiminei apie sportą vaikystėje – bėgiojimą su tėvu (beje, Tavo pirmosios knygos viršelyje – slidinėjančio tėvo nuotrauka), vėliau peraugusį į aistringą domėjimąsi futbolu – žiūrėjimą, sirgimą, žaidimą. Štai keletas Tavo minčių iš teksto „Literatūra ir futbolas“: „Futbolas man kompensuoja tą kultūros klodą, kurį nejučia literatūra išbarstė arba nuo jo sąmoningai atsiribojo“, „Didžioji dalis mano dienoraščių ir sugalvojimų yra susiję su literatūra ir futbolu“, „Futbolo gamtoje dar daugiau nei literatūros“… Poetai ir sportas – gana retas derinys. Iš ankstesnių literatų kartų į galvą ateina Sigito Parulskio, jaunystėje svaidžiusio ietį, ir Donaldo Kajoko, baigusio Kūno kultūros institutą, pavyzdžiai. Tačiau sporto jų kūryboje jei ir yra, tikrai nedaug. O jei atliktume Tavo tekstų statistinę analizę, manau, kad nuorodų į sportą rastume daugiau nei į kitas gyvenimo sferas. Ir tai tikrai nėra susiję vien tik su šiandien plačiai propaguojamu sveiko gyvenimo būdu, tiesa?
D. P. Visų tų pacituotų poetizmų prirašiau turbūt įkvėptas Leonido Donskio – jis būdavo mėgėjas gražiai pakalbėti, parašyti apie futbolą, o neretai ir pamatyti tai, ko ten nelabai yra. Ir aš sugebu – davęs valią vaizduotei – įžvelgti reiškinių ir aspektų, kurių nebūtina sieti su realybe.
Esu prisiklausęs mistifikacijų apie tai, kaip aš susijęs su futbolu. Esu tame taip seniai, kad nebepastebiu, kad ten esu. Net nežinau, nuo ko pradėti. Gal nuo to, kad susitarkim šiame kontekste nebevartoti žodžio „aistringai“. Kai tribūnose plėšai balso stygas ir lieji prakaitą arba šąli, arba mirksti lietuje – priklauso nuo metų laiko ir debesų malonės – palaikydamas Vilniaus „Žalgirį“, savęs nereflektuoji – kaip tu čia ką darai. Yra, kas užvedinėja, o tu stengiesi visas devyniasdešimt minučių nesimuliuoti. Kartais pamatai, kad praleido, kad įmušė. Pasidžiaugi trumpai, lietuviškai santūriai. Ir dirbi toliau. Rungtynių įrašą peržiūri grįžęs naktį.
Esu iš nedaugelio tų, kuriems nelabai svarbu taurės, pergalės, aukso medaliai. Yra – gerai. Nebūtų – vis vien taip pat palaikyčiau savo klubą.
Normaliame pasaulyje aplink futbolą klesti specifinė miesto kultūra, rungtynių dienos ritualai. Visa tai suvienija dešimtis tūkstančių klubą palaikančių žmonių – neretai kelias kartas iškart. Pas mus ta kultūra fragmentiška. Kuriasi, stringa, būna pakilimų, atoslūgių. Dabar sudėtingas metas, nes lankomumas susijęs su liūdna padėtimi Lietuvos futbolo federacijoje, prastu įvaizdžiu, papuvusiomis paskutiniojo Vilniaus stadiono tribūnomis. Bet yra šiokia tokia bendruomenė, kuriai ne vis vien, kaip tas „Žalgiris“ gyvuoja. Bijau pasakyti, kiek tokių esama – tūkstantis ar du. Glory hunter’ių į svarbias tarptautines rungtynes ateina pilnas stadionas.
Man tas svarbu, nes jei mes neturėsim net futbolo kultūros, vadinasi, Vilniaus nebus galima vadinti miestu. Ir bendruomenės aplink ką nors turi kurtis. Mes turim savo spalvingą bendruomenę, kurioje visų amžiaus grupių, socialinių sluoksnių, išsilavinimo laipsnių, politinių pažiūrų piliečiai. Visi labai skirtingi, bet „Žalgirio“ reikalai suvienija. Tave priima visokį. Tik girtų nemėgsta.
Įdomiau už išvykas ar palaikymo kūrimą stadione yra tik tada, kai pats žaidi futbolą. Bet su sporto infrastruktūra dar prasčiau nei su kino teatrais. Mano kartai tinka žvyruota aikštelė ar duobėta pieva. Bet jaunimui – nebe.
Nežinau, kas kaltas – metų laikas ar bendroji miesto oro tarša, bet romantizuoti ar poetizuoti futbolo šiuo metu netraukia. Daug būtų galima pasakyti sparnuotų melagysčių ar tikslių teisybių, nes futbolo aprėptis ir skvarba tokia didelė, kad jo gali rasti visur – kur reikia ir kur nereikia. Neseniai perskaičiau futbolo kultūros žurnale „Sveiks valio“, kad Barselonos „Nou camp“ stadionas pritraukia daugiau turistų nei Gaudi katedra.
Manęs tribūnos draugai keletą kartų klausė, kam man to futbolo, kam man to trankymosi po Lietuvą? Nežinau. Daug ko gyvenime nežinau, dėl to nepanikuoju, bet stengiuosi klausinėti. Savęs, pavyzdžiui. Jei nori, kad atsakymas būtų nuoširdus ir tvarus – reikia neskubinti, palaukti keletą metų. Gal tada žinosiu geriau, kam man tas futbolas.
Ne pirmą kartą girdžiu minint, kad daug rašau apie sportą. Aš tikrai žinau, kad dar nepradėjau rašyti apie tai. Sportinius siužetus atidedu ateičiai.
– Kinas ir bėgiojimas – ankstesnė patirtis už skaitymą ir rašymą. O kada Tave pradėjo traukti knygos? Kokia lektūra pasiekdavo? Ar tarp jų buvo ir poezija?
D. P. Kai buvau šešerių, mane mama, prieš išleisdama į pirmą klasę, patikrino, ar moku skaityti. Jau mokėjau. Iš kur – nežinau. Nes nebuvo poreikio. Mane užaugino vakarais sekdama pasakas ir sakmes sena, vieniša, babos priglausta pas save gyventi aštuoniasdešimtmetė Julijona Budrauskaitė, Julikė, net ne giminė. Tėvas man knygas skaitė, pasakas, Martyno Vainilaičio „Juokų maišelio“ eilėraščius visus mokėjau atmintinai.
Pradinėse klasėse skaičiau nenorom. Iš eilės ėmiau „Pasaulio pasakų“ serijos knygas iš bibliotekos. Nuo ketvirtosios klasės – „Drąsiųjų keliai“, apie indėnus – visa, ką įmanoma rasti. Tėvo bibliotekoje buvo daug nuotykių literatūros – Alexandreʼas Dumas, Victoras Hugo, Walteris Scotas. Bijotų mokyklos biblioteka buvo maža ir skurdi – ne kažin ką ten galėjai rasti. Nuo devintos klasės perėjau į Upynos vidurinę – ten įnikau į Ernesto Hemingwayʼaus knygas, Albertʼo Camus, Antano Škėmos „Rinktinius raštus“ prarijau. Devyniasdešimtiniais metais pradėjo leisti daug įdomių sovietmečiu draustų autorių. Pasipylė tokia lavina, kad jau nebesupaisysi, kas po ko. Sąžiningai ruošiausi anglų kalbos egzaminui, skaičiau angliškai, ką rasdavau po ranka. Rimtesni skaitiniai buvo Charleso Dickenso „Hard times“, „National geographic“ žurnalai – dėžę senų labdarai atsiuntė geri žmonės iš už Atlanto.
Namuose irgi buvo rimtų knygų, poezijos. Pati rimčiausia – Immanuelio Kanto „Praktinio proto kritika“ – pabandykit paskaityti, rekomenduoju, – ją mano mamai, dirbusiai mokytoja, dovanojo mokiniai rugsėjo pirmosios proga 1987 metais. Tas nutikimas geriausiai iliustruoja sovietmečio knygynų skurdą. Pamenu Šilalės knygyną – kartą per mėnesį ten lankydavomės, kai nuvažiuodavome į ataskaitinius kino mechanikų susirinkimus – pusė lentynų užversta ideologinėmis knygiūkštėmis rusų kalba. Rausiesi ilgai ir nuobodžiai, kol atkapstai šį tą paskaitomo.
Tėvas per klaidą turėjo nusipirkęs Tomo Venclovos „Pašnekesį žiemą“, nes poezijos, rodos, neskaitydavo. Savo monospektakliams imdavo prozos tekstus. O gal ir tyčia pirko, nes viduje – rusų poetų vertimai. O rusus kažkodėl perdėtai gerbė. Ir Antaną Venclovą. Galima versija, kad tėvas apsiriko, supainiojo vardus. Man ta Tomo Venclovos eilių ir vertimų knyga tarnavo ilgai kaip parankinė, kaip pirminis poezijos šaltinis.
– T. Venclova pokalbių knygoje „Nelyginant šiaurė magnetą“ teigia, kad „visi poetai svyruoja tarp tam tikro neišvengiamo lojalumo savo pirmtakams (jau vien dėl to, kad iš jų mokosi poezijos amato) ir neįveikiamo noro priešintis jiems, palikti savo žymę, būti kitokiems. Ir nebūtinai tik rašymu“. Koks Tavo santykis su literatūros tradicija ir mokytojais? Intuityviai spėčiau, kad Tavo poetinė mokykla yra kažkur tarp Vytauto P. Bložės ir to paties T. Venclovos.
D. P. Taip, mano dėmesio orbitoje ir Bložė, ir Venclova yra ryškiausios poetinės planetos. Mėgstamų autorių išvardinti galėčiau daug – ir jie būtų skirtingi – nuo Kornelijaus Platelio, Albino Žukausko, Stasio Jonausko – iki visų kitų, kurie apsidžiaugtų radę save čia paminėtus. Man reikia visų, ir kuo įvairesnių.
Dabar atrodo, kad aš nesiekiu ir nesistengiu nei nugalėti, nei įveikti savo poetinių mokytojų. Man pirmiau rūpi išsiaiškinti su savimi – ar galiu parašyti geresnę knygą nei „Aoristas“, ar ne.
– Tavo tekstų siužetais, pasakojimo ašimi dažnai tampa patys kasdieniškiausi įvykiai bei detalės: pradingstantys pieštukai, indų plovimas, kompiuteriniai žaidimai, krosnies kūrenimas, tas pats futbolas ar šuns vedžiojimas. Tačiau pasakojama taip, kad skaitydamas jautiesi, lyg būtum susidūręs su kokiu mitu ar sakme, kur patys įprasčiausi dalykai tampa simboliais ir metaforomis. O draugai ar tiesiog pažįstami – vos ne mitinėmis būtybėmis, kartojančiomis senas archetipines istorijas. Iš kur tai?
D. P. Gal iš to, kad šešetą metelių iki mokyklos turėjau prabangą kiekvieną vakarą lovoje klausytis auklės Julikės sakmių ir legendų. Gal iš čia ir radosi manyje mokėjimas susieti sunkiai susiejamus daiktus į daugmaž sklandų pasakojimą.
Gal dar Gintaro Beresnevičiaus rašymų ir religijotyrų kruopštus studijavimas man atvėrė akis į vieningą kosmosą, tiksliau, į iliuziją, į kosminę puotą.
O gal keletas metų neakivaizdinių filosofijos studijų.
O gal atsakymas dar paprastesnis – viską aprašinėju su meile gyvenimui, pasauliui ir visoms jo netobuloms formoms. Net kai mėginu būti piktas, įniršęs, įsiskaudinęs – vis viena kažkur giliai tikiu gėrio viršenybe.
Surašiau, kaip norėčiau, kad būtų. O tikrosios priežastys paaiškės, kai jau bus per vėlu redaguoti, pasitaisyti.
– Esi rašęs, kad vienas iš Tavo pomėgių – žemėlapių skaitymas. Tavo poezijos, o ypač eseistikos topografija daugiausia susijusi su gimtaisiais Bijotais ir apylinkėmis. Tuo tarpu Vilnius, kuriame gyveni jau daugiau nei pusę gyvenimo, tekstuose išnyra labai fragmentiškai, arba jo teritorijos, gatvės lieka bevardėmis. Man, kaip vilniečiui, įdomus Tavo santykis su šiuo miestu ir jo erdvėmis. Ką reiškia susitapatinti su miestu, kuriame negimei, bet gyveni? Pavyzdžiui, be Jurgio Kunčino, Antano Ramono ar Juditos Vaičiūnaitės Vilniaus šiam miestui trūktų jo atspalvių. Tad kaip tam tikra teritorija tampa arba netampa „dvasinės tėvynės dalimi“?
D. P. Vilnius, naikindamas stadionus, kino teatrus, paprastas kavines ir barus, kirsdamas medžius, man tarsi siunčia signalus, kad šitas miestas – ne man. Tarsi specialiai plušama, kad kasmet liktų kuo mažiau brangių erdvių. Bet aš į tai stengiuosi nekreipti dėmesio ir kažkaip čia gyvenu.
Deja, bet neįžvelgiu itin didelės magijos, jei kokie nors rašytojai kūriniuose pamini tam tikras miestų gatves, parkus ar oro uostus. Bet jei pamini – nieko blogo, aš pats esu ne kartą minėjęs. Esama tikrų vilniečių poetų, pavyzdžiui, Romas Daugirdas, kurie nevartoja toponimų. Už tai jam savivaldybės ekspertai nesutiko skirti Vilniaus miesto mero premijos, nors Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba primygtinai rekomendavo.
Esu angelų ir kičo nemėgėjas, todėl nematau reikalo skubėti apdainuoti Vilnių. Bet, pavyzdžiui, bomžavietes prie Vilnios upės esu įpynęs į kažkurį, rodos, dar nepublikuotą, tekstą.
O žemėlapiai yra mano akių šviesa, sielos džiaugsmas. Įdomiau už viską. Galiu atsistojęs priešais žemėlapį akimis keliauti pirmyn atgal valandų valandas. Niekada nenusibos. Knygą skaityti gali nusibosti, žemėlapį, atlasą – niekada. Dutūkstantinių metų pradžioje bendrabučio kambaryje turėjome du vienodus didžiulius atlasus – knygas. Su kambarioku Stasiu (keleriopai geriau nei aš įsimenančiu niekam nenaudingas geografines detales) valandų valandas sėdėdavome po savo egzempliorių pasiėmę ir keliaudavome po miestelius ir kaimus, garsiai minėdami jų pavadinimus, kad pakeleivis nenuklystų. Skersai ir išilgai per visus žemynus. Tiksliai neatsimenu, ką mes ten atrasdavome, bet retkarčiais kvatodavome taip, kad būdavo sunku nusilaikyti ant fotelių neiškritus. Nereikia nei svaigalų, nei psichotropinių medžiagų, jei turi gerų žemėlapių. Ir keliauti nebūtina.
– Pirmoji Tavo knyga „Iš tvermės D“ baigiama eilėraščiu „Pastebėtų klaidų atitaisymas“, kurio paskutinės eilutės „Visas mano rašymas bus tik / nesibaigiantis pastebėtų klaidų atitaisymas“; eilėraštyje „Klaidinantys judesiai“ iš knygos „Aoristas“ rašai, kad „belieka tik taktinės / klaidos kurios ir yra tavo gražiausi / eilėraščiai“. Poezijoje, kaip ir tikrovėje, viskas Tau keičiasi, o pats rašymas – tai nuolatiniai bandymai, juodraščių dauginimas? Ar todėl pastaroji Tavo eilėraščių knyga pasirodė jau prieš dešimtmetį – vis taisai tai, ką parašęs, ir tam nėra galo?
D. P. Rašymas – kaip ir bet kuri kita veikla. Rezultatas toks, kiek įdėta darbo, pastangų. Nesidomiu, kaip sekasi kitiems, koks eilėraščių kelias nuo sumanymo iki spaustuvės, bet mane pirminiai mano tekstų variantai smarkiai nuvilia.
Būna, kad knygos puslapyje pastebiu taisytiną žodį, frazę – pasiimu parkerį ir pasitaisau, kol laukiu savo eilės skaityti viešai.
Šiais laikais mes skaitome daugiausia juodraščius – ne tik poetinius. Visa greitoji žiniasklaida yra vien juodraščiai. Skuba prie gero nepriveda.
Poezija rašoma amžinybės perspektyvoje. Dešimt metų yra niekis.
O pacituotieji tekstai, jei jie būtų ne mano parašyti, sakyčiau, kad tai viso labo tik lūzerio pasiteisinimai, mėginimai nukreipti dėmesį nuo tikrovės, nemokėjimas laiku susikaupti, susitelkti. Arba nevykę pasiteisinimai sau, kodėl nesitreniravai tiek, kad bėgtum maratoną olimpinėse žaidynėse, kodėl nebuvai narsus kaip liūtas, kai reikėdavo kautis dėl kamuolio. Kodėl apskritai atsitraukei nuo savo tikslų ir svajonių.
Gera poezija neturėtų kalbėti apie poeto asmeninius reikalus. Savosios gera negaliu pavadinti, nes ten įžvelgiu nereikalingų asmeniškumų. Net išgalvotos detalės ir įsikalbėti reiškiniai neretai įsiėda į eilėraščius taip, kad pradedu matyti kaip savo. Todėl aš labai prastas savo eilėraščių aiškintojas.
– Skaitydamas savo eilėraščius veli žodžius, murmi ir praleidi strofas, tartum nureikšmindamas visa tai, kas užrašyta, tartum tie žodžiai būtų ne Tavo. Toks įspūdis, kad nieko neišmokai iš dar pirmame Pedagoginio universiteto kurse Vandos Juknaitės vestų raiškiojo skaitymo seminarų.
D. P. Man atrodo, kad murmėjimas, intonacijų kaitaliojimas ir yra aukštesnysis pilotažas iš raiškiojo skaitymo kurso. Visos priemonės (beveik) pateisinamos, kai sieki būti išgirstas. Kad į skaitymus susirinkę klausytojai pajustų intrigą, sutriktų, suglumtų. Kad kurį laiką nesuprastų, kokia čia velniava dedasi – ar čia intro, ar autoriaus komentarai? O regionuose, mažų miestelių bibliotekose kurį laiką mėgdavau prisistatyti kaip Rašytojų sąjungos vairuotojas, kuris paskaitys už tą poetą, kuris šiandien negalėjo atvykti.
Daug kas priklauso ir nuo auditorijos. Jei matai, kad ji jau soti visko, galima didumą eilėraščio vidurių praleisti. Niekas nuo to nenukentės, ypač semantika ir metafizika. Tik į rimuotus dera žiūrėti pagarbiau.
– Poezijos rašymą esi įvardijęs kaip „savo vidinio chaoso norminimą“. Kitoje vietoje rašai, kad „kartais vien iš sąskambių, jei pataikai, gimsta poezija“. Koks pačiam kūryboje yra ryšys tarp logiškos sistemos, racionalių jungčių ir nenuspėjamos vaizduotės, paradoksų poetikos, galų gale, nežinojimo?
D. P. Atsitiktinumai viską nulemia. Jau tik tada – logika, autoriniai norai. Bendrai paėmus – būna visaip. Daug paslapties.
Kadangi netikiu kūrybinio rašymo mankšta, tai ir savo darbo procesų netiriu. Paprasčiausiai visa tai kažkaip įvyksta. Turiu omeny dabartinę būklę – kūrybinę savieigą, kai nuolat kuriu kažkokius juodraščius.
O „Aoristą“ parašiau mechaniškai. Turėjau dešimt–penkiolika išbaigtų eilėraščių, kalnus juodraščių – visokiausių eilėraščių pavidalo pusfabrikačių – ir beveik mėnesį laiko iki pridavimo leidyklai. Supratęs, kad diduma medžiagos – nepublikuotinas šlamštas, nepanikavau, keldavausi švintant, apie ketvirtą, dirbdavau trejetą–ketvertą valandų. Po poros savaičių turėjau „Aoristą“ – tokį, koks išspausdintas. Joks įkvėpimas man nebūtų padėjęs. Tai buvo paprasčiausias kalbininko darbas, lingvistinė veikla. Už rezultatą dėkingas visoms kalbamokslio šakoms: nuo fonetikos, morfologijos, leksikologijos iki istorinės gramatikos.
– „Daugybė dalykų, kuriuos prieš dvidešimtį metų būdavo įprasta kolekcionuoti, pamažu traukiasi iš šio pasaulio.“ Taip apie įpročius rinkti įvairius daiktus rašai vienoje esė, kurią baigi žodžiais „Bent jau man palengvėjo, nustojus kolekcionuoti“. Eilėraščių rašymas turbūt irgi tam tikros rūšies kolekcionavimas, kuris traukiasi iš pasaulio, o ir pačiam, kaip sakei, vis sunkiau save įtikinti tai tęsti.
D. P. Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų. Nuolat. Kaip kvėpavimas. Galėčiau parašyti eilėraštį apie kvėpavimą, bet jis nebus apie kvėpavimą, o apie tai, kaip aš rašau apie kvėpavimą.
Kolekcionavimas yra ne daiktų, o santykių kaupimas, savo santykių su daiktais. Kai viskuo persisotini arba kai išmoksti būti vienas, nebereikia nei daiktų, nei santykių. Gal tai ir pritaikytina poetinei, literatūrinei veiklai. Nežinau dabar.
Sunkiausia save įtikinti, prisiversti sutvarkyti eilėraščius taip, kad jie būtų tinkami publikuoti. Dabar nejaučiu poreikio poetiškai dalyvauti. Nes ir taip visame kame jaučiuosi pakankamai įveiklintas. Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo. Tik po viso to ateis barzdotas kalbininkas su šluota ir sutvarkys.
Metams bėgant kinta matymas – ir savęs, ir daiktų pasaulio. Kai pajunti entropijos galią, daug kas nuvertėja iki nulio. Auga gamtos objektų, mylimų žmonių, laiko ir vietos vertė.
Prie eilėraščių irgi nenoriu prisirišti. Bet malonu, neslėpsiu, atrasti po dešimt ar daugiau metų kokį savo eilėraštį, kuris sėkmingai tebegyvena, nors aš jam seniai jokios paramos nebeteikiu.
Romas Kinka: „Vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas“
2019 m. Nr. 4
Vertėją Romą Kinką kalbina Saulius Vasiliauskas
Romas Kinka – vienas aktyviausių lietuvių literatūros vertėjų į anglų kalbą. Jo biografija tokia daugiasluoksnė, kad būtų galima kalbėtis vien apie jo asmeninę istoriją: Lietuvoje 1942 m. gimusio R. Kinkos šeima 1944 m. išvyko iš gimtųjų Šiaulių ir ketverius metus praleido įvairiose išvietintų asmenų stovyklose Vokietijoje, o 1948 m. emigravo į Angliją, kur vertėjas su pertrūkiais gyvena iki dabar. Pirmosios pakopos studijose R. Kinka studijavo rusų kalbą ir literatūrą, o antrajai pakopai pasirinko lingvistiką. Dar būdamas Londono universiteto studentas, jis mokė lietuvių kalbos Londono lietuvių savaitgalinėje mokykloje. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis buvo pakviestas dėstyti lietuvių kalbos ir morfonologijos Čikagos universitete, tuo metu taip pat ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas Pedagoginiame lituanistikos institute, kur, be administracinių pareigų, taip pat dėstė vertimą, lietuvių kalbos fonetiką ir fonologiją, lietuvių kalbos dialektologiją ir lietuvių kaip užsienio kalbos mokymo metodologiją. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje grįžęs į Londoną, vadovavo užsienio kalbų knygynui, o vėliau tapo viešųjų bibliotekų aprūpinimo įmonės savininku. 1990 m. kaip Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos politinių ryšių koordinatorius organizavo pirmąjį oficialų tuometinės Lietuvos ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės ir Lietuvos valstybės vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio vizitą į Jungtinę Karalystę susitikti su Margareta Thatcher. R. Kinka taip pat buvo oficialus Sąjūdžio įgaliotinis iki Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo tarptautiniu mastu 1991 m. rugsėjį. 1991–1992 m. tarnavo Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje oficialiu atstovu ir patarėju, už nuopelnus Lietuvai ministerijos apdovanotas garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“.
Šį pokalbį iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė.
– Mūsų pokalbį norėčiau pradėti klausimu apie literatūrinį stilių ir vertimo specifiką. Sakykite, kuo skiriasi darbas verčiant skirtingų rašytojų – Undinės Radzevičiūtės, Sigito Parulskio, Kristinos Sabaliauskaitės, Alvydo Šlepiko, Paulinos Pukytės, Herkaus Kunčiaus – kūrinius?
– Kai man užduoda tokį klausimą, noriu pradėti nuo Rudolfo Nurejevo citatos, kuris, paklaustas apie savo šokio techniką, atsakė: „Tai virtuvė“, – ir nieko daugiau nebepridūrė. Vis dėlto aš kiek išsiplėsiu. Kiekvienas iš Jūsų išvardintų rašytojų, visiškai akivaizdu, turi savo originalų balsą ir kiekvienas jų kelia tam tikrus vertimo iššūkius – nors gal geriau tai būtų vadinti galimybėmis man kaip vertėjui. Dabar neturime pakankamai laiko kalbėti apie šių šešių rašytojų skirtumus, tačiau visus šiuos autorius manau esant vienus geriausių Lietuvoje ir jie visi nusipelno plačiausio įmanomo pripažinimo už savo šalies ribų.
Sunku būtų įsivaizduoti dvi skirtingesnes rašytojas nei, pavyzdžiui, Kristina Sabaliauskaitė ir Paulina Pukytė, dėl jų kuriamų istorijų ir kalbos, kuria tos istorijos yra pasakojamos. Kristinos keturių istorinių romanų serija „Silva rerum“ apie bajorų šeimą ir apimanti laikotarpį nuo 1659 m. iki 1795 m., atnešė rašytojai geriausiai parduodamos lietuvių grožinės literatūros autorės sėkmę, o tai retas atvejis, kai kokybiška grožinė literatūra sutampa su geriausiais pardavimais. Tuo tarpu Paulina susikūrė nišą savo kartais neįtikėtinai juokingais pasakojimais, kurių veiksmas vyksta Anglijoje, apie savo pačios – išsilavinusios, kultūringos stebėtojos, geresnėmis nei tiesiog geromis anglų kalbos žiniomis (iš tiesų, ji geriau išsilavinusi ir kultūringesnė nei dauguma vietinių, su kuriais susiduria) – patirtis gyvenant Londone bei apie lietuvių emigrantus be aukštesnio išsilavinimo ir skurdžiomis arba neegzistuojančiomis anglų kalbos žiniomis, kurie stengiasi būti suprasti svetimoje aplinkoje.
Kristina rašo daugiasluoksne barokiška lietuvių kalba, tobulai atliepiančia jos pasakojimų laikotarpį, o man tai reiškia, kad turiu užtikrinti, jog mano anglų kalba leksiškai ir stilistiškai ją atitiktų. Kaip ir Adamas Thorpe’as savajame Gustave’o Flaubert’o „Ponia Bovari“ vertime1, „Silva rerum“ ištraukų vertimuose vartoju tik to laikotarpio anglų kalbą, vengdamas žodžių, atsiradusių po 1795-ųjų metų. Todėl man „Oksfordo anglų kalbos žodynas“, kuriame yra ankstyviausių įvairių žodžių vartojimo citatų, – nepamainomas (deja, „Lietuvių kalbos žodynas“ tokios informacijos nesuteikia). Kai dar būdamas vaikas mokykloje mokiausi lotynų kalbos ir skaičiau antikos autorių darbus, itin mėgau versti Ciceroną, kurio įtaką Europos literatūros vystymuisi būtų sunku pervertinti, ir ši patirtis dabar, praėjus daugiau nei šešiasdešimčiai metų, yra neįkainojama, kai reikia versti Kristinos tekstus – pasiskaitykite Ciceroną, o tuomet ką nors iš „Silva rerum“, ir galbūt suprasite kodėl.
Paulinos tekstuose, ypač tuose, kuriuose vaizduojami lietuvių imigrantai, vartojama pati kasdieniškiausia kalba, kuri gali būti paimta iš policijos apklausos protokolų ar įrašytas skambutis policijai, tiksliai atspindintis kalbą, vartojamą pačių imigrantų. Tai nebūtinai reiškia, kad ją lengva versti, kadangi registras turi būti tikslus, o neatitikimas vertime erzins kaip netinkama nata muzikinėje solo partijoje.
Taip pat, kaip nėra „lengvų“ kalbų, nors kai kurios iš pradžių gali tokios atrodyti, taip nėra ir „lengvų“ tekstų. Nirdamas gilyn į tekstą atrandu, atleiskite už kalambūrą, daugiau gylio.
– Jūsų nuomone, kiek prozos vertime svarbu paisyti ritmo ir sintaksės? Kaip tvarkotės versdamas slengą, žargoną, dialektą arba paties autoriaus sukurtus žodžius?
– Kad ir kas yra teksto autorius, ypatingą dėmesį kreipiu į skambesį ir ritmą, ką lingvistai vadina segmentais ir supersegmentais. O kalbant apie tai, kiek kūrybingai su žodynu sau leidžia elgtis vertėjas, tai gali priklausyti ir nuo leidėjo, kuris, bijodamas prarasti skaitytoją, kaip sakoma, išrankios keistybes jau patvirtinus vertimą. Vargu ar bereikia sakyti, kad yra skirtingų vertimo teorijų – taigi, ir skirtingų vertėjų santykių su tekstu. Neseniai turėjau galimybę palyginti pustuzinį Fiodoro Dostojevskio „Lošėjo“ vertimų į anglų kalbą, ir skirtumai išties stulbinantys. Ypač žodžių žaismas reikalauja didelio vertėjo kūrybiškumo – ir laiko.
– Kaip renkatės, ką versti? Ar domitės autoriaus biografija?
– Viskas prasideda tuo, kad į mane kreipiasi leidėjas, autorius, Lietuvos kultūros institutas arba literatūros festivalis. Pirmiausia, ką darau, kai manęs paprašo išversti romano ištrauką, kad ir kokią trumpą, – perskaitau visą knygą, nes joje gali būti užuominų, kaip geriausiai išversti tam tikrą ištraukoje esantį žodį, frazę ar pastraipą. Be abejo, kai tai yra trumpas pasakojimas ar literatūrinė esė, kokias rašo Giedra Radvilavičiūtė, dažniausiai tiek man ir pakanka. Autoriaus biografija, nors ir gali mane dominti, tačiau nepalenktų į vieną ar kitą pusę, bet autoriaus asmenybė, jei jį ar ją sutikčiau, gal ir galėtų kliudyti. Bet kokiu atveju, mano padėtis dėkinga, kadangi galiu rinktis, kieno ar kokį kūrinį noriu versti.
– Radijo interviu minėjote, kad, nepaisant tam tikrų išimčių, ne itin mėgstate istorinę grožinę literatūrą. Suprantu, kad taip klausdamas supaprastinu problemą, tačiau atrodo, kad „eiliniam skaitytojui“ svarbiau, apie ką rašytojas rašo, – tema, o literatūros žinovui – kūrinio kalba, stilius. Kiek Jums svarbus kūrinio objektas renkantis ką skaityti – ir ką versti?
– Paminėsiu dvi išimtis kalbant apie istorinę grožinę literatūrą, tai – Kristina Sabaliauskaitė Lietuvoje ir Hilary Mantel Anglijoje.
Man svarbūs abu – ir forma, ir turinys; nepakanka vien geros istorijos. Turiu būti nešamas drauge su pasakojimu, tačiau ir mėgautis autoriaus vartojama kalba. Jei to nepajuntu pirmuosiuose penkiasdešimtyje ar panašiai puslapių, nustoju skaityti ir turiu pripažinti faktą, kad knyga nėra skirta man, nesvarbu, kaip puikiai ją įvertino kiti.
– Esate vertęs įvairiausių tekstų. Ar versti grožinę literatūrą Jums maloniausia? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad būtent čia vertėjas gali geriausiai išreikšti savo asmenybę ir kūrybiškumą, o kartais netgi jausti potraukį „pagerinti“ originalą. Pamenu, vienoje tarptautinėje konferencijoje kažkas pasakė, kad kai kurie Milano Kunderos tekstai lietuviškai skamba geriau.
– Per pastaruosius beveik šešis dešimtmečius turėjau galimybę dirbti su didele tekstų įvairove, daugiausia teisės, medicinos, muzikos2 ir, be abejo, grožinės literatūros srityse. Man visuomet patiko drama ir teisminio proceso reginys, ypač kai veiksmas vyksta, pavyzdžiui, Old Bailey (Anglijos ir Velso centriniame baudžiamųjų bylų teisme) arba Linkolno Karūnos teisme sename pastate Linkolno pilies teritorijoje, ir kai du oponuojantys advokatai, tai yra kaltinamosios ir ginančiosios pusės atstovai, yra pačiame savo žaidimo įkarštyje. Kai sėdi šalia teisiamojo kaltinamųjų suole, verti žodžiu sinchroniškai (kaip darytum ir kabinoje), ir tai prilyginčiau šliuožimu banga: vos nustosi galvojęs – nukrisi; nuosekliai verti liudininko tribūnoje. Abi šios vertimo rūšys reikalauja skirtingų įgūdžių ir kai kurie vertėjai žodžiu gerai daro viena arba kita, tačiau ne visada abu. Nereikia net sakyti, kad daugiau įtampos vertėjas patiria versdamas žodžiu liudytojo tribūnoje, nes ji(s) yra stebima(s) ir bet kuris išverstas žodis turi būti išgirstas ir suprastas kiekvieno, dalyvaujančio teisme. Dirbu ir teismo ekspertizės lingvistu, tad esu prašomas įvertinti teismo vertėjus žodžiu ir raštu, o tai gali turėti įtakos teismo nuosprendžiui. Mėgaujuosi viskuo, ką darau, tačiau taip, būtent grožinė literatūra suteikia daugiausia galimybių kūrybiškumui, nes vertėjas yra ir skaitytojas, ir rašytojas. Žinoma, aš nemanau, kad mano darbas – pagerinti verčiamo autoriaus tekstą. Aš turiu išversti originalų tekstą kaip tik sugebu geriausiai – o tai jau pakankamai darbo. Nors kartais, kai man kas nors neaišku, o kūrėjas yra gyvas, paprašau paaiškinti (dar neišmokau bendrauti su mirusiaisiais). Be abejo, autorius kartais gali sąmoningai rašyti miglotai, ir tai yra jo arba jos teisė. O kalbant apie tai, neva Milanas Kundera lietuviškai skamba geriau nei originale, – leiskite man būti šiuo klausimu skeptiškam.
– Rašytoja, eseistė Dalia Staponkutė teigė: „Nauja kalba pareikalavo iš manęs visiško atsidavimo, reikšmių tikslumo, gudrybių šifravimo, vertimo, todėl dabar, rašydama lietuviškai, rašau truputį graikiškai ir nuolatos verčiu.“ Kuria kalba dažniau mąstote Jūs – anglų ar lietuvių? Kaip jos – pridėkime ir kitas kalbas, kuriomis skaitote, – sąveikauja tarpusavy?
– Suprantu, ką Dalia sako, – beje, man pasisekė, kadangi turėjau galimybę išversti dvi ištraukas iš jos nuostabiai parašytos knygos „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“. Tačiau mano patirtis kitokia – būdamas šešerių buvau trikalbis, kad ir kokia kalba kalbėčiau, ta pačia kalba ir mąstau.
Mano tėvas buvo etninis lietuvis, gimęs XX amžiaus sankirtoje mažame Lietuvos–Rytų Prūsijos pasienio miestelyje, kuriame savo paskutinius gyvenimo metus praleido vienas didžiųjų Lietuvos sūnų – Vincas Kudirka. 1934 m. jo garbei miestelis buvo pervadintas Kudirkos Naumiesčiu. Be lietuvių, mano tėvas kalbėjo vokiečių, jidiš, lenkų, rusų ir anglų kalbomis.
Mano mamos istorija sudėtingesnė: ji gimė Rygoje lenkei motinai ir sulenkėjusiam lietuviui tėvui – tad vaikystės namuose kalbėjo lenkiškai, latviškai išmoko žaisdama su vietiniais latviukais, rusiškai – mokykloje. Lietuviškai, ketvirtosios kalbos, ji pradėjo mokytis, kai jų šeima 1919 m. persikėlė į Šiaulius, maždaug po metų nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo (o paskui ji dar mokėsi vokiečių ir anglų kalbų). Būdamas trylikos apsisprendžiau išmokti kiekvieną kalbą, kuria kalbėjo mano tėvai, taip pat, dar besimokydamas gimnazijoje, ėmiau domėtis lingvistika, perskaitęs knygą apie kalbas.
– Jauni žmonės Lietuvoje (ir ne tik joje) vartoja daug skolinių iš anglų kalbos. Atrodo, anglų kalba skverbiasi į sakinių sandarą, patį mąstymo būdą. Kaip manote, ar tai susiję tik su informacinėmis technologijomis ir globalizacija, o gal tai menkėjančio lietuvių kalbos prestižo atspindys? O kaip yra su jaunesne britų karta? Ar galite išskirti pokyčius jų šnekamojoje kalboje? Ar pokyčiai anglų kalboje paveikė ir šiuolaikinę anglų literatūrą?
– Kalbant apie anglicizmus, Jūsų minimi procesai, kaip teisingai ir pastebite, nėra būdingi išskirtinai tik Lietuvai ir / ar jauniems žmonėms. Prancūzijoje jie, pavyzdžiui, prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo – nepaisant Prancūzų akademijos pastangų, ir tai buvo keliais dešimtmečiais anksčiau nei imta naudotis internetu. Prancūzams turėtų būti gana skaudu susitaikyti su anglų kalbos įsivyravimu ir tuo faktu, kad prancūzų kalba jau nebėra antroji visų išsilavinusių pasaulio žmonių kalba (buvo įprasta sakyti, kad „kiekvienas (= išsilavinusieji) turi dvi kalbas – gimtąją ir prancūzų“). Prancūzų ar, tarkim, lietuvių kalbos prestižas su tuo nesusijęs. Prancūzų akademijos ar Lietuvių kalbos komisijos vykdoma kalbos politika nedaug ką gali čia pakeisti.
Jauni žmonės Jungtinėje Karalystėje ir JAV, be abejo, yra veikiami to, kas vyksta socialinėse medijose. O tai, savaime suprantama, atleiskit už žodžių žaismą, išsitransliuoja į jų vartojamą – sakytinę ar rašytinę – kalbą, įskaitant ir jaunų autorių kuriamą grožinę literatūrą.
– Jūsų pažįstamų rate nestinga rašytojų, redaktorių ir leidėjų. Ar juos domina mažų šalių literatūra? Kaip, Jūsų manymu, užsienyje turėtų būti pristatoma lietuvių literatūra, kad ji būtų patrauklesnė? Kaip pavyzdį paminėsiu latvių komunikacinę strategiją #iamintrovert, susilaukusią didelio dėmesio ir sėkmės (vien per 2016–2018 m. britų leidėjams buvo parduotos keturiasdešimt trijų latvių rašytojų kūrinių teisės).
– Neseniai romano, prie kurio dirbau, vertimą parodžiau vienai žinomai anglų rašytojai, ir jai romanas labai patiko, tačiau literatūra visų pirma turi patraukti leidėjus. Didesniesiems leidėjams, kurie vertimams dažniausiai renkasi užsienio literatūros žvaigždes, nereikalinga finansinė parama, tačiau mažesniesiems jos dažniausiai reikia.
Kalbant apie Lietuvą, lietuvių literatūros vertimus į kitas kalbas finansiškai remia Lietuvos kultūros institutas (LKI), be šios pagalbos tokių vertimų išleidžiama būtų itin mažai. Esu išvertęs lietuvių autorių romanų ištraukų, romanų, kurie man atrodo pasaulinio lygio, tačiau užsienio leidėjai jų nepasirinko, nepaisant didžiausių LKI pastangų. Nėra jokios stebuklingos formulės, o LKI neabejotinai žino visas įmanomas strategijas, įskaitant ir latviškąją. O pardavus teises ir paskui sulaukus išleistos verstinės knygos užsienyje nebūtinai esi garantuotas plačia jos sklaida, literatūros redaktorių dėmesiu, kas užtikrintų knygos apžvalgas žurnaluose ir laikraščiuose, o ką jau kalbėti apie galimybes rasti knygą knygyno lentynoje ar viešojoje bibliotekoje3.
– Esate minėjęs, kad Jums labai patinka Juozo Apučio kūryba. Kokie kiti kanoniniai lietuvių rašytojai paliko Jums stiprų įspūdį? Kada juos skaitėte? Kas dar, Jūsų nuomone, turėtų būti išversta į anglų kalbą?
– Tarp mano mėgstamiausių lietuvių rašytojų, rašiusių sovietų okupacijos metais, yra ne tik Juozas Aputis4, bet ir Romualdas Lankauskas, Vytautė Žilinskaitė, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda… Pirmą kartą su jų kūryba susidūriau septintajame ir aštuntajame praeito amžiaus dešimtmečiuose knygose bei žurnaluose „Pergalė“ (dab. „Metai“) ir „Nemunas“, kuriuos man siuntė teta, po karo likusi Lietuvoje; taip pat lankydamasis nepaprastoje Lietuviškoje bibliotekoje Londone, kurią, įrengtą savo paties namuose, kuravo Rostis Baublys. Vėliau lietuvių literatūros skaitymą tęsiau gyvendamas Čikagoje, kur turėjau galimybę naudotis Čikagos universiteto biblioteka, Pasaulio lietuvių archyvu, lankytis Sisero mieste esančiame lietuviškame knygynėlyje (dirbdavo tik šeštadieniais!), kurio savininkas buvo muzikologas Juozas Kreivėnas, importavęs knygas iš Lietuvos. Iš tiesų, vis dar yra sovietinių laikų literatūros, vertos platesnio susidomėjimo (žr. mano anksčiau išvardintus rašytojus), tiek prozos, tiek poezijos, tačiau, ateinant naujiems rašytojams, vis mažėja tikimybė įtikinti užsienio leidėjus leisti to laikotarpio kūrinių vertimus.
– Pats augote Anglijoje – kiek domėjotės šios šalies literatūros procesais?
– Buvau aštuonerių, kai su tėvais persikėlėme į Rytų Londoną, pirmuosius dvejus metus Anglijoje praleidę kaimiškame Viltšyre (gyvenome buvusiuose armijos barakuose, tai buvo britų vyriausybės „Westward Ho!“ schemos dalis – išvietintus Baltijos šalių asmenis iš Vokietijos atvežti čia, nes Britanijoje trūko darbo jėgos). Kone iškart ėmiau fiziškai tyrinėti Londoną, vaikščiodamas jo gatvėmis, pašvęsdamas savo šeštadienius tam, kas dabar vadinama psichogeografija5, ypatingą dėmesį skirdamas architektūriniams ir literatūriniams Londono objektams, vadovaudamasis rašytiniais gidais ir Londono rašytojų, tokių kaip Charlesas Dickensas ir Arthuras Morrisonas (vėliau – ir Colinas McInnes bei Samas Selvonas), kūriniais. Vėlyvojoje paauglystėje ėmiau vaikščioti į literatūrinius renginius ir mėgautis viena mėgstamiausių savo pramogų – „šluoti“ naudotų knygų parduotuves, kurių anuomet buvo gerokai daugiau. Kai dirbau Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, išnaudojau galimybę tyrinėti Vilnių – architektūrinio žavesio gausybės ragą.
Taip pat turiu paminėti, kad nors namuose turėjome nedidelę lietuviškų knygų, po karo išleistų Vokietijoje, kolekciją (kurioje buvo nuostabus Jono Meko eilėraščių rinkinys „Semeniškių idilės“ ir kurį skaičiau gerokai prieš sužinodamas, kad jis yra kino kūrėjas, o knyga dar ir šiandien mano lentynose užima garbingą vietą), mano tikroji pažintis su lietuvių literatūra Anglijoje prasidėjo nuo knygos, kurią man padovanojo buvęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, toks pats išeivis kaip ir mes, gyvenantis kaimynystėje. Tai buvo lietuvių prozos antologija „Sauja derliaus“, sudaryta rašytojo ir redaktoriaus Kazimiero Barėno ir Nidos knygos klubo išleista Londone1957 m. Įveikiau ją (visus penkis šimtus penkiasdešimt aštuonis puslapius!) to geraširdžio lietuvių kalbos mokytojo padedamas.
Šviesaus atminimo kunigo Stepono Matulio atvykimas iš Romos 1958 m. tarnauti klebonu Šv. Kazimiero lietuvių Romos katalikų bažnyčioje Londone, netoli mūsų tuometinių namų, buvo svarbus įvykis tiek Londono lietuvių parapijai, tiek asmeniškai man. Jis pakvietė mane mokyti Londono lietuvių savaitgalinėje mokykloje, nors buvau dar tik paauglys, ir suteikė man galimybę naudotis klebonijos biblioteka, kuri reguliariai gaudavo knygų ir periodikos leidinių iš Lietuvos nuo pat 1912 m. iki Antrojo pasaulinio karo – tai buvo lobis, leidęs man susipažinti su visa tarpukario lietuvių literatūros panorama.
1 Boydas Tonkinas savo knygoje „The 100 Best Novels in Translation“ (Cambridge, JK: Galileo Publishers, 2018) pasirinko Adamo Thorpe’o atliktą G. Flaubert’o romano „Ponia Bovari“ vertimą, kuriame vartojama tik G. Flaubert’o laikų anglų kalba.
2 Jau ketveri metai, kai verčiu arba redaguoju visus tekstus Lietuvos muzikos informacijos centro kasmetiniame žurnale „Lithuanian music link“.
3 Pavyzdžiui, iki dabar (2018 m. spalio 15 d.) Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“ („Darkness and Partners“), kurią į anglų kalbą išvertė Karla Gruodis, o išleido Peter Owen 2018 m. gegužės pabaigoje, teturi labai trumpą skaitytojo apžvalgą „Goodreads“ platformoje, ir jokių atsiliepimų amazon.co.uk, jau nekalbant apie apžvalgas kokiame nors JK žurnale ar laikraštyje.
4 Išverčiau didingą jo novelę „Horizonte bėga šernai“ („Wild Boars on the Horizon“) rinkiniui „From Baltic shores: short stories“, red. Christopher Moseley (Norwich: Norvik Press, 1994).
5 Vienas iš žinomiausių Anglijos psichogeografų yra rašytojas ir žurnalistas Willas Selfas.