2009 m. Nr. 3 

Vertėją Alfonsą Tekorių kalbina Diana Bučiūtė

Alfonsas Tekorius gimė 1934 m. balandžio 3 d. Medingėnuose (Plungės r.). 1959 m. baigė Vilniaus universitete germanistikos studijas, nuo 1959 m. jame dėstė vokiečių kalbą ir vokiečių kalbos fonetiką. 1971–1981 m. ėjo Vokiečių filologijos katedros vedėjo, 1985–1998 m. Filologijos fakulteto mokslo prodekano pareigas. Iš vokiečių kalbos išvertė L. Feuerbacho „Krikščionybės esmę“, A. Schweizerio „Kultūrą ir etiką“, F. Nietzsche’s kūrinius „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, „Linksmasis mokslas“, „Tragedijos gimimas, arba Helenizmas ir pesimizmas“, A. Schopenhauerio „Gyvenimo išminties aforizmus“, grožinės literatūros: W. Hauffo „Pasakas“, J. W. Goethe’s „Vilhelmo Meisterio klajonių metus“, vokiečių romantikų pasakų rinkinį „Smėlio žmogus“, M. Wernerio „Prie šlaito“, D. Kehlmanno „Pasaulio matavimas“. 

 

Norėdami nustatyti savo individualaus gyvenimo tėkmės ir įvykių tikrąją prasmę ir tikrąsias sąsajas, galėtume jį palyginti su mozaika, sudėliota iš stambesnių gabalų. Kol stovi prie jos arti, negali gerai atpažinti, kas pavaizduota, suvokti kūrinio reikšmės bei grožio – tik iš tam tikro atstumo pamatai ir viena, ir antra. Taip ir gyvenime tikrąsias svarbių įvykių sąsajas dažnai suvokiame ne tada, kol viskas dar vyksta ar netrukus tuoj po įvykių, o tik praėjus kuriam laikui. 

Arthur Schopenhauer. „Parerga ir paralipomena“. 

– Ar tiesus buvo Jūsų kelias į filologiją? Kur jo pradžia? 

– Kažin ar yra žmonių, kurių gyvenimo kelias būtų tiesus kaip šiuolaikinė autostrada, o tokių atvejų kaip, tarkim, W. A. Mozarto – vienetai. Šiaip jau tie žmonių keliai keleliai esti itin vingiuoti. Vaikystėje jokių talentų lyg ir neturėjau, todėl gimnazijoje – po pradinės mokyklos tėvas nuvedė į Varnių gimnaziją, kuri vėliau virto vidurine mokykla, bet atmintyje vis tiek liko gimnazija – vis būdavau tai pirmas, tai antras, tai trečias mokinys ne tik klasėje, bet ir „gimnazijoje“. Kitaip sakant, visi dalykai sekėsi maždaug vienodai. Aš tokius žmones linkęs vadinti vidutinybėmis. Kai ši gebėjimų pusiausvyra kitokia, tada jau ga-lima kalbėti apie vienokį ar kitokį polinkį. Atėjus metui spręsti, kur link sukti ienas, prireikė savianalizės: į vadinamuosius tiksliuosius mokslus širdis nelinko, tad liko humanitariniai. Kokių jų būna, puskaimio bernaitis neką tenutuokė (humanitariniais laikiau mokslus, kur nereikia skaičiuoti). Bet vieną dalyką dvidešimtmetis vaikis jau buvo suvokęs: kad literatūra – lietuvių ir rusų (kitokios mums nedėstė) – bei istorija yra smarkiai ideologizuotos. Tiesa, tada dar nežinojau, kad lituanistas gali būti ir kalbininkas, nes mokykloje to skirtumo nematėme: lituanistas dėstė ir kalbą, ir literatūrą. Tad liko vokiečių kalba. Tai, kad specialybė vadinsis „Vokiečių kalba ir literatūra“, paaiškėjo bestudijuojant, nes gimnazijoje buvo dėstoma tik kalba. Įstoti į aukštąją 1954 m. reikėjo verkiant, nes grėsė kariuomenė, o prieš išvykstant į Vilniaus universitetą laikyti stojamųjų egzaminų, Telšių karinis komisariatas jau buvo pasiūlęs: kapitanom korablia chočeš byt’ („laivo kapitonu nori būti“)? 

– Koks vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje buvo Jūsų santykis su žodžiu, knyga, grožine literatūra? Gal pats rašėte? 

– Varnių puskaimyje, kaip tą miestelį pavadinau, – nepamirškime, kad šnekame apie pokario metus, – buvo tik du kultūros židiniai: biblioteka ir kinas. Tad skaityta daug: bendrasis orientyras buvo programinė literatūra, o paskui skaitėme, ką pavykdavo gauti, pasitaikydavo ir vadinamosios geltonosios literatūros. Kad būčiau rašęs puikius rašinius, nepasakyčiau. Literatūros būrelio „gimnazijoje“ nebuvo. Eilėraščių rašyti mėginta; gerai, kad niekam nepakliuvo į rankas – ištisas Maironio mėgdžiojimas. (Iš „Pavasario balsų“ buvau persipiešęs ir įrėminęs jo portretą.) Po daug dešimtmečių, jau pražilus smilkiniams, suformulavau tokį aforizmą: kai vyras myli – rašo eiles, kai moteris myli – mezga megztinį. 

– 1959 m. baigęs universitetą, likote ten dėstyti vokiečių kalbos, iškilote iki Vokiečių filologijos katedros vedėjo, o vėliau iki prodekano. Kaip prisimenate šį gyvenimo tarpsnį? 

– Vokiečių kalbą įvairių specialybių studentams dėsčiau tik trejus metus – iki 1962 m., kol įstojau į aspirantūrą (dabar sakytume doktorantūrą) Kijevo T. Ševčenkos universitete. Per tą trejų metų laikotarpį vokiečių kalbos teko mokyti ir lituanistus. Mokiausi pats ir kitus mokiau; kai kurie studentai buvo vyresni už patį mokytoją, nes į universiteto suolą sėdo atitarnavę kariuomenėje. Taip jau nutiko, kad iš to lituanistų kurso išaugo nemaža žymių Lietuvos kultūros žmonių. Tokiais atvejais, kai kas nors pagarsėja, mažiukai irgi ima savintis: girdi, ir aš esu prie jų šlovės prisidėjęs. Nei esu, nei ką, bet mano studentais yra buvę M. Martinaitis, P. Bražėnas, A. Zurba, A. Rybelis, R. Skeivys ir kt. Atmintyje išliko, kad namų skaitymui R. Skeivys pasirinko originalią (t. y. neadaptuotą) E. Rieselio „Deutsche Stilistik“ ir sėkmingai atsiskaitė. 

– Sklinda gandai, kad buvote „kirvis“? 

– Na, „kirviškumas“ prasidėjo jau po aspirantūros, kai ėmiau dėstyti vokiečių kalbos ir literatūros specialybės studentams vokiečių fonetiką, arba norminę tartį. Tai disciplina, kurią gerokai vėliau apibūdinau šūkiu: „Wissen und können!“ („Žinoti ir mokėti!“). Tą šūkį per pirmąsias pratybas liepdavau užsirašyti sąsiuvinyje didelėmis raidėmis. Juk būsimiems vokiečių filologijos profesionalams reikėjo iki smulkmenų išaiškinti svetimos kalbos artikuliacinės bazės (fonetikų terminas) subtilybes ir jas įdiegti į praktinę kalbėseną įveikiant gimtosios kalbos (tarmės) artikuliacinės bazės priešinimąsi. O tai velnioniškai sunku! Kai studentui, gerokai pasitreniravus, pavykdavo atmintinai išmoktą tekstą padeklamuoti neviršijant nustatyto fonetinių klaidų skaičiaus, pavyzdžiui, dviejų ar trijų, džiaugdavausi kartu su juo. Kai vieną kartą dekanas, regis, doc. J. Balkevičius, pakvietė pasiaiškinti, kodėl vienoje dvylikos studentų grupėje iš karto gavo įskaitą, tarkim, trys, o kitoje – keturi studentai (nepamirština, kad tais laikais svarbus buvo toks dalykėlis kaip socialistinis lenktyniavimas!), atsakiau trumpai, kaip dera žemaičiui: „Jei reikia, rytoj visi studentai įskaitas turės!“ Ne, ne, ėmė sakyti dekanas, ne tą turėjęs galvoje, norėjęs tik sužinoti, gal esą kokių sunkumų. Žodžiu, nuo to laiko kirviškumui nebebuvo daroma jokių kliūčių. Universitete buvo žinoma, kad rektoriui J. Kubiliui į visus socialistinius lenktyniavimus nusispjaut: svarbiausia – mokslas. O kai studentai per pažintinę praktiką Greifsvaldo E. M. Arndto universitete už gerą tartį būdavo giriami ar visai atleidžiami nuo fonetikos pratybų, tai jau būdavo pirmieji prinokę jų (ir mano) įdėto darbo vaisiai. Papasakojau apie tai išsamiau todėl, kad šią „mokyklą“ yra išėjusios kartų kartos studentų, ir man teko girdėti nemažai padėkos žodžių, tik gerokai vėliau. 

– O kaip užsikrovėte administracines pareigas? 

– Nutiko taip, kad 1971 m. baigėsi Vokiečių filologijos katedros vedėjo a. a. A. Masiliūno kadencija, o aš buvau pirmasis mokslų kandidatas (naujoviškai – daktaras) specialistus rengiančioje katedroje. Fakulteto valdžia užgulė spausti į vedėjus, nes gerai žinojo generalinę rektoriaus liniją. Bet aš buvau nepartinis ir taip pat gerai žinojau, kad tokiame svarbiame su studentų „auklėjimu“ susijusiame poste nepartinis ilgai neišbus, todėl kategoriškai atsisakiau duoti dokumentus į konkursą vedėjo pareigoms užimti. Tada buvau prieš savo valią katedros vedėju paskirtas laikinai. O tą „laikinai“ pratęsinėjo dar dvejus metus, kol žmona įkalbėjo už penkerių metų kadenciją paprašyti paskyros žiguliams (vis tiek dirbi!). Rektorius buvo patenkintas, kad negeidauju buto, todėl sandėris įvyko lengvai ir greitai. Į partiją stoti spausta ne kartą, bet šis sandėris neįvyko. Po kadencijos buvo dar pora skyrimų „laikinai“. Vėliau, kai prof. A. Girdenį, žemaitį iš panagių, išrinko dekanu, jis mane – irgi žemaitį iš panagių – pakvietė į mokslo prodekano pareigas. Šias pareigas ėjau trylika metų, 1985–1998 m. Kaip matyti iš datų, teko dalyvauti santvarkų virsmo verpetuose, padėti Fakultete keisti mokslo organizavimo struktūrą. 

– Ar galėtumėte nubrėžti kokias nors akademinės veiklos ir vertėjo darbo paraleles? Ar šie darbai netrukdė vienas kitam? 

– Ir mokslinis bei pedagoginis, ir vertėjo darbas – abu yra kūrybiniai, todėl savaip žavūs. Administracinis darbas trukdė ir vienam, ir kitam; skirtumas tik tas, kad pirmųjų dviejų darbų universitetas reikalavo, o antrąjį dirbau savo noru, vadinasi, jis traukė. 

– Tai vis dėlto kažko trūko, kad ėmėtės ir vertimo? 

– Vertėjo darbo aš nesiėmiau, priešingai: jis ėmėsi manęs – dviem vienas nuo kito nepriklausomais būdais, bet maždaug tuo pačiu laikotarpiu. Tuo metu, kai vadovavau katedrai, „Minties“ leidykla keturiomis kalbomis – rusų, anglų, vokiečių ir prancūzų – leido tarybinį gyvenimo būdą liaupsinantį žurnaliuką „Lietuva šiandien“ („Litauen heute“). Leidyba rūpinosi „Gintaro“ redakcija. Vertėjų į vokiečių kalbą – kaip ir daug ko – buvo deficitas, todėl „Gintaro“ darbuotojos jų ieškoti eidavo į aukštųjų mokyklų užsienio kalbų katedras. Prišnekino ir mane. Per trejus metus (1983–1985) pagaminau joms penkis numerius iš eilės.

Apie 1978–1979 m. mano buvusi logikos dėstytoja doc. K. Rickevičiūtė vertė I. Kantą. Ji draugavo su neakivaizdinio skyriaus prorektore A. Vygontiene. Matyt, vertėjai dairantis konsultanto iš vokiečių kalbos, A. Vygontienei bus atėjusi mintis tokiu konsultantu pasikviesti patį Vokiečių filologijos katedros vedėją. Nueidavau į prorektorės kabinetą, garuodavo kvapni kava, vertėja pakiliu liūliuojamu balsu skaitydavo savo naujutėlaitį vertimą, o aš turėdavau akimis sekti vokišką tekstą ir, jei kas nors kliūdavo, stabdyti ir aptarinėti galimus taisymus. Bet aš stabdydavau ne tik tada, kai kas nors būdavo netiksliai išversta, bet ir kabinėdavausi prie stiliaus ir prasmių niuansų. Kildavo diskusijų. Vertėjai neretai tekdavo nusileisti. Didžiai buvau nustebęs, kai į knygos (I. Kantas. „Dorovės metafizikos pagrindai“, „Mintis“, 1980) pratarmę vertėja įrašė man padėką. Gal už kokių poros metų iš „Minties“ leidyklos netikėtai gaunu pasiūlymą versti L. Feuerbacho „Krikščionybės esmę“, stambų filosofijos veikalą. Iki šiol liko mįslė, kodėl versti tokį veikalą buvo nuspręsta patikėti man. Vertėjo darbo patirties tada kaip ir neturėta. Nuojauta sako, kad L. Feuerbacho vertėjo kandidatūrą bus pasiūliusi K. Rickevičiūtė, „Filosofijos chrestomatijos“ redakcijos kolegijos narė. 

– Ar turėjote vertimo mokytojų? Ar domėjotės vertimo teorine literatūra? 

– Vertimo mokytojų neturėjau, bet į vertimo teorinę literatūrą kibau iš karto, kai prie šio darbo rimtai prikišau nagus, t. y. kai pradėjau versti L. Feuerbachą. Kadangi jaučiausi vis dėlto šioks toks mokslo žmogus, todėl ir į šį veiklos barą negalėjau nepažvelgti moksliškai. Knygų vertimo klausimais yra devynios galybės, visko neperskaitysi, bet turėti teorinius pamatus stačiai būtina. Kaip nevalia sėsti prie automobilio vairo neišmanant eismo taisyklių, taip nedera be teorinio pasirengimo pulti versti sudėtingų tekstų.

Vertimo teorinių pradmenų sėmiausi iš aukštosioms mokykloms skirtos rusiškos A. Fiodorovo knygos „Bendrosios vertimo teorijos pagrindai“. Bet mano teorines pažiūras labiau padėjo formuoti iš čekų į rusų kalbą išversta Irži Levio knyga „Vertimo menas“, nes joje išsamiau gvildenamos vertimo kūrybiškumo problemos. Išstudijuota ir beveik visa lietuviška vertimo klausimams skirta literatūra. Nesileisdamas į teorinius apmąstymus – galo nebus! – tik pasakysiu, kad savo vertimo koncepciją galutinai sudėliojau apie 1986 m., remdamasis Hanso J. Vermeerio straipsniu „Vertimas kaip kultūros perteikimas“ („Übersetzen als kultureller Tranfer; in: Mary Snell-Hornby „Übersetzungswissenschaft. Eine Neuorientierung“, 1986). Paminėsiu tik kelias šios savo modifikuotos koncepcijos tezes: vertėjo misija – būti kultūrų tarpininku, nes pats vertimas savaime yra transkultūrinis aktas; čia turima galvoje ideokultūra, diakultūros ir tarpusavyje susisiejančios parakultūros; kadangi vertimas – teleologinis, itin sudėtingas transkultūrinis veiksmas, vertėjas, nori nenori, priverstas nuolat priiminėti tam tikrus vertimo strategijos ir taktikos sprendimus, kurie priklauso nuo konkrečių interkultūrinės komunikacijos sąlygų; kiekvienoje kultūroje yra „kultūremų“ (plg. sąvokas „filosofema“, „mitologema“ ir kt.), kurias verčiant būtina sukontekstinti. Tyčia pažėriau keletą vertimo teorijos keiksmažodžių bei užkeikimų ir neketinu jų versti į normalią žmonių kalbą. Pridursiu tik, kad kalbinė kompetencija, t. y. būtinybė p r o f e s i o n a l i a i mokėti bent dvi kalbas – originalo kalbą ir vertimo kalbą (kaip siūlo sakyti K. Ambrasas-Sasnava) – aptariamojoje koncepcijoje yra tiktai vertimo prielaida, nes svarbiausia – kultūrų pažinimas, bent dviejų, tačiau, kaip sakėme, reikia ir parakultūrinio išprusimo. Nors mūsų pokalbis ir ne mokslinė konferencija, nubraižysiu paprasčiausią schemelę, iš kurios matyti vertėjo vieta ir vaidmuo šiame sociokultūriniame procese: kultūra 1 ® autorius ® tekstas ® kultūra 1. Tai reiškia, kad kokiai nors kultūrai priklausantis autorius paprastai savo gimtąja kalba sukuria tai pačiai kultūrai skirtą tekstą. Ir staiga toje vietoje, kur yra tekstas, tiksliau, po teksto atsiranda naujas subjektas – vertėjas, pasišovęs šį tekstą, šį autoriaus savai kultūrai skirtą reiškinį, kūrinį perkelti į kitą kultūrą, kurią pavadinčiau „kultūra 2“. Iškart kyla aibė klausimų, o svarbiausias iš jų – kompetencija. Stilistikos teoretikas B. Sowinskis 1978 m. jau buvo surinkęs penkiolika (!) stiliaus apibrėžimų, o apie stilistines figūras, jų gausą nėra ko ir kalbėti. Tik pridursiu, kad Zalcburgo profesorius O. Panaglis 2008 m. tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Vilniuje komentavo devynias (!) hiperbolės, kaip sintaksinės stilistinės priemonės, funkcijas.

Mano vertimo koncepcijoje yra dar vienas aspektas – interpretacija, hermeneutika, ypač svarbus meno ir filosofijos kūriniams, nes, anot P. Ricœuro, „tekstas išsiveržia už riboto autoriaus gyvenimo horizonto. Tai, ką reiškia tekstas, tampa svarbiau už tai, ką jį rašydamas norėjo išreikšti autorius“ („Interpretacijos teorija“, Vilnius, 2000). Vadinasi, vertėjas, imdamas versti kultūrinę vertybę, turi būti išsiaiškinęs, ką „reiškia tekstas“, koks kūrinio meninis, sociokultūrinis statusas „kultūroje 1“ ir kaip tas kūrinys atrodys „kultūroje 2“. O išsiaiškinti padeda profesionalūs interpretuotojai. Todėl versti naują autorių pradedu tik išstudijavęs kelias interpretuotojų monografijas ar kitokius šaltinius. Apie tokius interpretuotojus H.-G. Gadameris sako taip: „Interpretatorius neturi kitos funkcijos, tik visai išnykti, padėdamas susikalbėti“ („Istorija. Menas. Kalba“, Vilnius, 1999). Šią H.-G. Gadamerio mintį taikau ir vertėjui, kaip kultūrų tarpininkui: vertėjo priedermė, pašaukimas – padėti susikalbėti kultūroms, o jis pats tekste turi išnykti. 

– Hm… Gal vis dėlto būtų galima išversti į „normalią žmonių kalbą“? 

– Ką gi, pasamprotaukime paprasčiau. Jei sutinkame su teiginiu, kad kalboje atsispindi tautos mentalitetas, papročiai, religijų tradicijos, tarminės ypatybės, ekonominės, socialinės ir politinės raidos, kitaip sakant, kultūros savitumai, tautos tapatybė (plg. garsaus amerikiečių kalbininko K. Hale’io mintį: „Kalboje glūdi ją vartojančių žmonių mąstymo lobiai“ („Language“, 1992, p. 68), tai ir kyla esminis klausimas, kaip vienoje kultūroje išdygusį ir išaugusį nepaprastą augalą, literatūros kūrinį, perkelti į kitos kultūros terpę, perteikti jo subtilybes be galo savita kitos kultūros kalba, naudojantis „ją vartojančių žmonių mąstymo lobiais“, jei nesi profesionaliai studijavęs tų dviejų kultūrų, mažų mažiausiai bent tos, iš kurios imi ką nors versti?! Gimtoji kultūra, tarkim, žmogui yra įėjusi į kraują nuo gimimo. 

– Pasak Jūsų, išeitų, kad nestudijavęs, pavyzdžiui, anglistikos ar germanistikos ir nesusipažinęs su vertimo teorijomis net nemėgink nieko versti. 

– Nestudijavusiam anglistikos, vokietistikos, prancūzistikos ar dar kokios nors kitos filologijos – profesionalus kalbos mokėjimas, kaip minėjau, yra savaime suprantama prielaida – tikrai patarčiau to darbo nesiimti. Jei ne, būsi geriausiu atveju „tautodailininkas“: juk dailę taip ir įprasta skirstyti – į profesionaliąją ir tautodailę. Jei leidėją tenkina tautodailininkiškas produktas, tai didžiai apgailestauju. Antra vertus, vienadieniam skaitalui rimtas vertėjas savo nepigaus laiko nešvaistys, nebent jam rūpėtų tik pinigai. Apmaudu matyti, kaip tūlas berniukas ar mergaitė, pramokę užsienio kalbos vidurinėje mokykloje ir pabuvę užsienyje porą mėnesių ar pusmetį ir ten galintys parduotuvėje be vertėjo nusipirkti šio bei to, parvykę imasi versti iškilaus autoriaus iškilaus veikalo. Gaila man ir tų autorių, ir jų veikalų; atleiskite už šiurkštoką formuluotę: tokie vertėjai užteršia ir autorių, ir jo kūrinį. Kas prie to benorės paskui nagus kišti. Būna net dar gražiau: ištekėjo Marceliukė – Lietuvos gražuolė – už užsieniečio, kiek apsiprato svečioje šalyje ir, tarkim, kokia nors Rūta Peterson (pavardė išgalvota) Lietuvoje jau debiutuoja kaip vertėja. Susijungė… dvi kultūros! Be jokių parakultūrinių studijų, be bala žino kokių vertimo teorijų… 

– Tačiau ar bet kuris užsienio kalbos specialistas, apsiginklavęs vertimo teorijos žiniomis, gali tapti geru vertėju? Ar nereikia turėti ir šiokios tokios Dievo dovanos? 

– Jau sakiau, kad suvokęs, jog man, šiaip ar taip profesionaliam filologui, patikėjo versti tokią kultūros vertybę kaip L. Feuerbachą, nedelsdamas puoliau kaustytis teoriškai, nors pirmieji vertimo pradmenys jau buvo gauti per trumputį vieno semestro vertimo seminarą, kurį vedė tuo metu žinoma ir patyrusi vertėja E. Vengrienė. Tolut tolutėliausiai buvo mintis, kad jau esu gatavas, puikiomis povo plunksnomis apsikaišęs vertėjas: duokit, išversiu, ką tik norit. Ir vis dėlto iki L. Feuerbacho nebuvau kaip reikiant suvokęs, kad vertimas – toks sudėtingas kūrybinis procesas. Nors I. Levio ir kitose vertimo teorijos knygose ne kartą būdavo pabrėžiama, kad vertėjas veikalą perkuria ir ši kūryba prilygsta meninei kūrybai, ilgokai žemaitiškoje galvoje gyveno mintis, jog versti nieko ypatinga: gerai (!) moki dvi kalbas, sėsk ir versk. Vertimai į vokiečių kalbą tarsi buvo tai ir patvirtinę. Kai kolegos sakydavo, kad panorusįjį versti „Vagos“ leidykloje „egzaminuoja“, duoda ten pat išversti kokios nors knygos atkarpą ir paskui sprendžia, ar tas žmogus tinka būti vertėju, net piktindavausi: aš, mokytas ir laipsniuotas, ten mane dar tikrins, egzaminuos, kai pats kitus egzaminuoju – ir ne tik studentus, bet aspirantus, būsimuosius mokslininkus! Ne, ne „onoras“. Nėjau iš principo. Gal vertimo kūrybiškumo prado nebūčiau taip greit pajutęs širdimi ir protu, jei ne vienas atsitikimas.

Paprašė N. Vėlius suredaguoti kelis iš rusų ir vokiečių kalbų išverstus tekstus. Vieni išversti geriau, kiti prasčiau. Tuos suredagavau. Tačiau vienas – nei į mietą, nei į tvorą (inversija mano). Ką daryti? Sužinojau, kiek leidyklos moka už vieno lanko redagavimą, suskaičiavau šio teksto redagavimo kainą, nunešiau N. Vėliui, padėjau ant stalo tekstą ir pinigus ir pasakiau: „Samdyk, ką nori, aš iš naujo neversiu!“ Nuo tada įsisąmoninau iki grabo (karsto) lentos, kad versti ne „kožnam“. Iš tikrųjų reikia tam tikros Dievo (jei toks yra) dovanėlės. Nevartočiau čia skambaus žodžio „talentas“, gal veikiau tiktų kalbėti apie vadinamąjį (gal ir įgimtą) kalbos jausmą, pamažu išugdomą vertėjo meistriškumą. Kai pirmą kartą, gerokai vėliau, iš kompetentingų žmonių išgirdau, kad mano knyga X esanti išversta talentingai, buvau priblokštas. Širdį – ką čia slėpti – glosto, bet tučtuojau išblaivina žinojimas, kad tekste neišvengiamai dar yra likę visokių visokiausių nelygumų – visuomet dar rasis, ką patobulinti. 

– Kaip jau minėjote, esate vienas iš tų retų vertėjų, kurie verčia ne tik į gimtąją, bet ir į užsienio kalbą. Kokia šio darbo specifika? 

– Manau, kad dailiosios literatūros, meninių kūrinių versti ne į gimtąją kalbą nederėtų. Juk ir teorija skiria du vertimo tipus: meninį ir techninį. Informacinių ir mokslinių tekstų į vokiečių kalbą esu vieną kitą išvertęs. Didžiausių keblumų kyla vadinamajame žodžių junginių sintaksės lygmenyje, todėl stengdavausi, kad šiuos mano vertimus peržiūrėtų koks nors gimtakalbis, geriausiai – atitinkamos srities specialistas.

Kodėl nepatariu versti ne į gimtąją kalbą solidžių, ypač grožinių kūrinių? Todėl, kad išmoktinė kalba, nors ir profesionaliai studijuota, vis tiek lieka išmoktinė. Juk gimtąją kalbą (tarmę) gauname su motinos pienu, ji ateina per tėvus, per kūdikystės ir vaikystės aplinką, per mokyklą: žinome, kad visi mokslai turi ne tik savo terminiją, bet ir savitus veiksmų bei procesų įvardijimo, reiškimo būdus. Studijuodamas aukštojoje mokykloje užsienio kalbą ir literatūrą juk neišklausai, pavyzdžiui, matematikos, biologijos, geografijos ir kitų mokslų kursų. Jei prireikia kokios nors srities tekstą versti į užsienio kalbą, imi mokytis tos srities terminijos ir žodžių junginių sintaksės, bet visko vis tiek neišmoksi, todėl tokiais atvejais ir būtina gimtakalbio konsultacija. Tik su savo moksline specializacija lengvai susidoroju pats – nesunku rašyti vokiškai ir versti į vokiečių kalbą fonetikos ir fonologijos, apskritai kalbotyros tekstus. H. Heine yra kalbėjęs maždaug taip: bepig buvo tiems romėnams – jie jau lopšyje žinojo, kokie prielinksniai valdo galininką, kokie kilmininką, o man, vargšui, reikėjo viską išmokti. 

– Jūsų pasakojime lyg nejučia vis išnyra sąvoka „tarmė“. Ar tarmė padeda vertėjui? Daugelis šiais laikais tarmės, deja, jau nebeturi. 

– Tarmė – didžiausias vertėjo lobis, neįkainojama vertybė. Ne per bendrinę kalbą, o per tarmę tarsi kapiliarais esi susijęs su tautos dvasia. Iš jos perimi daug kalbinės, ypač dialoginės raiškos spalvų, nes dialogai, mano nuomone, yra kalbiniai tautos dvasios grynuoliai. Versdamas grožinę literatūrą neretai pasijuntu nugrimzdęs į tas gelmes ir ten ieškąs, vertimo teorijos žargonu tariant, dialoginio kalbėjimo interkultūrinių atitikmenų. 

– Kaip sakėte, vertėjo kelią pradėjote nuo vertimų į vokiečių kalbą ir nuo L. Feuerbacho. Vėliau vertėte J. G. Herderį, A. Schweizerį, F. Nietzsche, A. Schopenhauerį, W. J. Schellingą ir kitus vokiečių filosofijos korifėjus. Ar tik atsitiktinumas lėmė, kad įsitraukėte versti filosofinę literatūrą? 

– Kaip čia pasakius… Į filosofijos sritį buvau įlandintas ir pats su malonumu lindau, kaip man atrodo, dėl trijų atsitiktinumų: 1) kadangi pasiūlė versti L. Feuerbachą; 2) pats kaip subjektas esu linkęs į filosofinius postringavimus; 3) iš pradžių „Minties“, paskui „Pradų“ leidykloje vyriausiuoju redaktoriumi dirbo filosofijos aspirantūrą baigęs Antanas Rybelis.

Nepamirština, kad tai buvo M. Gorbačiovo pertvarkos, Sąjūdžio, nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metai. Tautai reikėjo gimtąja kalba duoti į rankas anksčiau tik rusiškai skaitytus arba visiškai draustus filosofus; F. Nietzsche, kaip žinote, laikytas „mrakobiesu“, tamsybininku, fašizmo apologetu. Be to, daugelio tokio pobūdžio knygų, taip pat ir F. Nietzsche’s, leidybą tuo metu rėmė Atviros Lietuvos fondas. Filosofus vertėme išsijuosę. Kadangi A. Rybeliui savo vertimų kokybe įtikau, naujų pasiūlymų netrūko. Kokį kitą autorių versti, neretai sutardavome atsitiktinai susitikę gatvėje. 

– Jūsų išverstų filosofijos knygų sąrašas įspūdingas. Tačiau tarp jų, be abejo, dominuoja F. Nietzche’s veikalai. Negana to, išvertėte W. Niggo knygą „Friedrich Nietzsche“. Šios knygos leistos įvairių leidyklų, taigi nėra vienos leidyklos sumanymas. Gal tai Jūsų asmeninis projektas? 

– Gal gyvenime taip ir pasitaiko, bet aš nežinau, bent Lietuvoje, kad koks nors vertėjas būtų sukūręs asmeninį vertimų serijos projektą. Kai kurie autoriai prie vieno vertėjo tarsi prilimpa – tokių atvejų žinau. Mat išverti vieną veikalą, pasiūlo kitą, jei ir tą gerai perka (ar kas nors finansiškai paremia), pasiūlo dar ir trečią. Iš šešių mano išverstų F. Nietzsche’s veikalų paskutinius du – „Ryto žarą“ ir „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ – pasiūliau aš. Atrodo, leidykla nesigaili, nes „Ryto žaros“ tiražą netrukus padvigubino. Panašiai, ko gero, gali atsitikti ir knygai „Žmogiška, pernelyg žmogiška“. 

– Ar F. Nietzsche Jums artimiausias iš Jūsų verstų filosofų? Kokios jo idėjos labiausiai Jus traukia? 

– Sunku tą artumą išmatuoti, nusakyti. Su autoriumi susidraugauji, įsijauti į jo dvasinį pasaulį: juk gyveni su juo ilgai – kartais metus, kartais metų metus, kaip aš su F. Nietzsche. Pagauni jo mąstymo ypatybes, užčiuopi jo širdies tvinksnius. Į F. Nietzsche buvau taip įsijautęs, kad man atrodė, jog galiu įsivaizduoti jo savijautą, kai rašė vienas ar kitas mintis. Gal tą įsivaizdavimą stiprino žinojimas jį dažnai kentus stiprius galvos skausmus. Visa tai yra taip subtilu, kad verčiau nesigilinkime – vis tiek nemokėsiu to pagrįsti.

O su F. Nietzsche’s idėjomis ne taip paprasta. Būriai filosofologų – filosofais laikau tuos, kurie yra sukūrę bent vieną kokią nors būties aiškinimo sistemą, o filosofologais – tuos, kurie filosofus, jų sistemas ir idėjas tiria, aiškina, interpretuoja, – taigi būriai filosofologų daugiau nei šimtą metų tiria, gvildena ir aiškina F. Nietzsche, jo idėjas, ir galo nematyti. Vieni jo kaip mąstytojo neapkenčia, kiti juo žavisi, net dievina. Tegu jo idėjas ir nagrinėja filosofologai. Man patinka vieno filosofologo pasakymas: „Nietzsche filosofuoja literatūros priemonėmis.“ 

– Ar versdamas F. Nietzsche arba kurį kitą filosofą nepasijutote dėstąs savo minčių, lyg pats būtumėt verčiamo teksto autorius? 

– Na ir klausimėlis! Atsakysiu irgi klausimais. Kodėl, pavyzdžiui, liaudies dainos gyvena šimtmečius, yra mėgstamos ir dainuojamos? Kodėl kai kurias eiles išsyk pamėgsti, lengvai išmoksti atmintinai? Kodėl skaitydamas prozos kūrinius, net romanus, kai kurias mintis pasibrauki, įsidėmi? Todėl, kad autorius išreiškia tave, pasako tai, kas atitinka tavo intelektualines nuostatas ir emocinius polinkius, tavo mentalitetą. Kai verti širdžiai ir protui artimą autorių, pajunti konsonansą, sąskambį, ir tikrai dėstai tarsi savo mintis, džiaugiesi, kad ir tavo panašiai mąstyta bei jausta. Kai bičiuliams dovanoju, pavyzdžiui, A. Schopenhauerio „Gyvenimo išminties aforizmus“ (2007 m. išėjo trečia laida), neretai sakau: jei neturėsi laiko skaityti visos knygos, tai paskaityk bent paskutinius du skyrius; skaitysi ir sakysi: taip, tiesa, tikra tiesa, ir aš taip manau. Bet va turėjo rastis toks, kuris tai ir taip pasakė, o tu tiek gyvenęs nieko panašaus nei pasakei, nei būtum pasakęs… 

– O ar buvo bent viena knyga, iš kurios jaučiatės pasisėmęs išminties? Ar teko tempti autorius iki savęs, ar augti iki jų? 

– Nebuvo nė vienos knygos, iš kurios nebūčiau ko nors pasisėmęs, taip pat ir išminties. Viskas labai paprasta: neimu versti knygos, kuri neturi kokios nors vertės – intelektualinės, meninės, pažintinės, pragmatinės, nes gyvenimas katastrofiškai eina į galą, niekams versti neturiu laiko. Mane pažįstantys leidėjai tai žino ir į tai atsižvelgia.

Dėl autorių „tempimo“ pasakytina, kad to daryti neleidžia vertimo adekvatumo principas. Bet pasitaiko, kad autoriai tuščiažodžiauja, nusišneka ir net blefuoja. Tiesa, čia esama dar tokio mažmožio: tą reikia matyti. Kol tuščiažodžiauja – bala nematė, bet nusišnekėjimo ir blefavimo atvejais vertėjas atsiduria kvailio vietoje: jei nusišnekėsi ir blefuosi kartu, skaitytojas sakys, kad vertėjas, matyt, nesuprato teksto, nemoka kalbos ir pan. Skaitytojas kažkodėl šventai įsitikinęs, kad originalas yra košer, todėl šunis ir karia ant vertėjo. Kaip tokiais atvejais elgtis, palikim spręsti vertėjams. 

– Kaip apskritai vertinate lietuviškus filosofijos vertimus ir šios srities lietuviškosios terminijos būklę? 

– Verstinės filosofijos literatūros, ypač ne vokiečių autorių, esu skaitęs nemažai. To reikėjo verčiant A. Halderio „Filosofijos žodyną“ (2000) ir dar daugiau – „Metzlerio filosofų žinyną“ (2008). Apie filosofus nuo A. Labriolos iki Ksenofonto (pagal originalo abėcėlę ta dalis atiteko versti man) skaičiau viską, kas yra lietuviškai, o kitką – kitomis kalbomis. Vis dėlto į Jūsų klausimą nesiryžtu atsakyti, nes: pirma, vertimus reikėtų specialiai lyginti su originalais, antra, terminus geriau gali vertinti patys specialistai. Be to, plėtojantis pažinimui – ypač taip sparčiai kaip mūsų laikais – kinta ir tikrovės samprata, taigi ir sąvokos bei jų turinys; užtenka palyginti erdvės ir laiko aiškinimus nuo antikos iki I. Newtono, paskui nuo I. Newtono iki A. Einsteino; galiausiai mūsų laikais, kai taip atkakliai ieškoma ir vis dar nerandama vadinamosios antimaterijos.

Nepamirština, kad iki šiol neturime pačių lietuvių parengto filosofijos terminų žodyno. Žinome, kad kone visų (bijau sakyti visų) mokslų lietuviškoji terminija buvo ir yra kuriama svetur plėtotų ir plėtojamų mokslų veikiama. Tai normalu, nes žinojimo, mokslo prigimtis apskritai yra bendražmogiška, bet ne visai normalu, kai mokslininkai, norėdami būti žinomi pasaulyje, savo tyrimų rezultatus stengiasi skelbti per kolonializmą išplitusiomis didžiosiomis kalbomis, o pastaraisiais dešimtmečiais – anglų kalba. Girdi, angliškai rašyti net lengviau, nes nekyla terminijos klausimo, yra susiformavusi vadinamoji mokslinė kalba (specifiniai žodžių junginiai; mes sakytume – mokslinis žargonas; nepainioti su moksliniu stiliumi) ir t. t. Kol dar nepraradome nacionalinės tapatybės ir savigarbos, tol mokslų terminija – ne tik filosofijos – šiaip taip vegetuos.

Nors D. Cristalas, žinomas šiuolaikinis kalbininkas, knygoje „Kalbos mirtis“ (liet. 2005) tarp visuomenės sąmoningumo žadintojų, kviečiamų gelbėti mirštančias kalbas, ir nemini vertėjų – jis beldžiasi į mokslininkų, žurnalistų, politikų, visokių rėmėjų, menininkų, aktorių, režisierių sąmonę, – vertėjai iš tikrųjų yra ne tik kultūros darbininkai, kaip mėginau nusakyti jų vietą interkultūrinėje erdvėje, bet ir gimtosios kalbos puoselėtojai, tobulintojai, net kūrėjai. Nerimastauju dėl to, kad mūsų kalbai irgi vis sparčiau didėja grėsmė išnykti, todėl nesiliauju kartojęs: jei gimtoji lietuvių kalba mirs, mirs ir tauta; visuomenė, sociumas – bus, bet tai jau nebebus lietuviai, nes su kalba tauta praranda dvasinę tapatybę. D. Cristalas yra pasakęs įsidėmėtiną mintį, skambančią tarsi pavojaus varpo dūžis: „Žmonės gali suprasti, kad jų kalba miršta, bet nesuprasti, kaip greitai.“ Tad ir sakau: jei Lietuvai dar reikės sąjūdžio – o ko gero, reikės, – jis turės vadintis „Lietuvos išlikimo sąjūdis“. Ir kai toji diena išauš, vertėjai galės padėję ranką ant širdies sakyti: šią akimirką tolinome kiek įmanydami. 

– Esate išvertęs ir reikšmingų grožinės literatūros kūrinių. Ar įžvelgiate didelį skirtumą tarp filosofijos ir grožinės literatūros vertimo? Regis, ne vienas Jūsų verstas filosofijos kūrinys, ypač F. Nietzsche’s „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, ne taip jau toli nuo grožinės literatūros. 

– Jau pats rašytinių tekstų skirstymas į žanrus, funkcinius stilius sako juos esant skirtingus. Skiriasi ir to paties žanro bei funkcinio stiliaus kūriniai – visi yra kuo nors saviti; juk ir literatūros teorijoje kalbama apie vadinamąjį individualų stilių. Vertėjui privalu suvokti visas versimo kūrinio ypatybes ir su didžiausia pagarba kūrėjui perkelti, persodinti jo kūrinį į kitą kultūrą. Kai išgirstu sakant: čia lengvas tekstas, ką tau reiškia išversti, – atsakau: man lengvų tekstų nebūna. Pavyzdžiui, E. Canetti’o „Masė ir valdžia“: objektas – sociologinis, sakiniai trumpi – versk ir norėk! Pasakysiu bjauriu vertimo teorijos žargonu: tekstas „nesitekstina“, ir viskas. Vargau.

F. Nietzsche’s „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ – su niekuo nepalyginamas kūrinys. Knygos gale aprašiau ilgai trukusias šio nepaprasto kūrinio vertimo strategijos ir taktikos (stiliaus) paieškas. Nekartodamas anų minčių tik pridursiu, kad kai kam nepatiko poetiškas, ritmiškas, „ditirambiškas“ kūrinio skambėjimas, nors pats autorius sako: „Kokia kalba prabyla dvasia, kai kalbasi su savimi? Ditirambo kalba.“ Filosofologams duok kone pažodinį vertimą (nors, teisybę pasakius, nelabai suprantu, kas tai per daiktas). O juk poetiška nereiškia neadekvatu. Esama ir poetiško filosofavimo. Toks yra F. Nietzsche, jo paties mintis: „Ne kiekvienam duota klausa girdėti Zaratustrą…“ 

– O kiek filosofijos radote W. Hauffo ir vokiečių romantikų pasakose? Kokia pasakų vertimo specifika? 

– Visose pasakose – ir liaudies, ir literatūrinėse – yra filosofijos, paprastos, gyvenimiškos, antraip pasakos būtų beprasmės. O pasakų vertimo specifikos tikrai esama.

Seniai seniai, dar antro tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje, Vilniuje buvo tokia leidykla, kuri vadinosi „Vyturys“. Valdė ją direktorius Juozas Vaitkus, o vyriausiasis redaktorius buvo Liudas Pilius. Ir sumanė tie vyrai per nauja išversdinti W. Hauffo pasakas. Pasiūlė tai padaryti Alfonsui Tekoriui. O tas ir sako: „Juk už Juozą Balčikonį geriau neišversiu?!“

Taigi, už J. Balčikonį geriau neišversiu. Vėl strategijos ir taktikos paieškos. Sprendžiu dilemą: koks turi būti mano santykis su J. Balčikonio vertimu? Kai kas sakė: nekreipk dėmesio, nežiūrėk, dirbk savarankiškai. Tokiu atveju būčiau turėjęs apsimesti, kad J. Balčikonis W. Hauffo pasakų nevertė, duoti suprasti, kad nepripažįstu jo kaip vertėjo, vadinasi, iš dalies ir kaip lietuvių kalbos ir mūsų kultūros puoselėtojo. Tad nusprendžiau nevengti J. Balčikonio įtakos, perimti iš jo tuos vertimo elementus, kurių geriau išversti neįmanoma. Širdis drąsėjo, kai aptikau teksto supratimo netikslumų, nevykusių atitikmenų, net, sakyčiau, klaidų. Dar kartą supratau, kad ne šventieji puodus lipdo. Svarbiausią priekaištą J. Balčikonio vertimui suformuluočiau taip: literatūrinių pasakų nedera versti kaip liaudies pasakų, t. y. nedera kalbos liaudinti. Susidariau nuomonę, kad vertėjas neturėjo aiškios vertimo koncepcijos, vertė, kaip intuityviai atrodė geriau. Be to, visiškai suprantama, kad J. Balčikonio vertimų kalba buvo jau senstelėjusi, todėl ir reikėjo naujo vertimo.

Tada, kai verčiau šias pasakas, man atrodė, kad jei originale vartojamos konjunktyvo formos, jas irgi reikia perteikti dalyvinėmis konstrukcijomis. Dabar taip nebeatrodo. Kai leidykla „Alma littera“ nusprendė išleisti prestižinį šių pasakų tomą, o jas iliustruoti pakvietė dailininkę A. Čapskytę, panūdau jas perredaguoti – išversti dar kartą, kaip tokiais atvejais mėgstu sakyti. Šįsyk į J. Balčikonio vertimą nebesidairiau, dingo ir daug gremėzdiškų dalyvinių konstrukcijų, pagerėjo bendrasis kalbos ritmas, nuotaika, atsirado kiek primirštų, iš vartojimo besitraukiančių ar jau pasitraukusių, tačiau spalvingų, lietuvių dvasioje tebetūnančių žodžių ir posakių, vienas kitas – su žemaitišku atspalviu.

Kitų vokiečių romantikų – L. Tiecko, Novalio, W. H. Wackenroderio, C. Brentano, F. de la Motte Fouqué, H. von Kleisto ir E. T. A. Hoffmanno – pasakas versti buvo malonu, bet neretai erzino įterpiamų eilėraščių lėkštumas; sąmoningai lėkštauti nelengva. 

– Jau kalbėjome apie poetišką „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ vertimo skambėjimą. W. Hauffo „Pasakose“ mačiau gražiai surimuotų eilėraštukų. Tikriausiai pats vertėte? Ką apskritai manote apie poezijos vertimą? 

– Verčiamam eilėraščiui reikia save brandinti, tarsi duonkubilyje užmaišyti tešlą ir ją rauginti, kildinti… Kai kada užtrunka ne vieną savaitę. Nors poezijos ir nesu daug išvertęs, bet kai prireikia, kitų pagalbos neieškau. Iš kur čia toji drąsa, galite paklausti, poezija – tai dievų ambrozija? Jinai, t. y. tikimybė prisiliesti prie poezijos vertimo, tūnojo kažkur sielos užkaboriuose kone pusę šimto metų, nuo tada, kai „gimnazijoje“ skaitydamas A. Fadejevo „Jaunąją gvardiją“ aptikau epizodą, kuriame vaizduojama, kaip įkaušę vokiečių karininkai okupuotame Krasnodare dainuoja į vokiečių kalbą išsiverstą populiarią rusų (nežinau, ar liaudies) dainą:

Vokiškai tos eilutės knygoje buvo parašytos taip:

Kadangi rusiškai mokėjau kitus posmelio žodžius:

Ir dabar tebemanau, kad vertimas visai neblogas. Nuo tos akimirkos sėdo į galvą mintis, kad versti eilėraštį smagu. Ši suvoktis, tas užsikonservavęs grūdelis atgijo po dešimtmečių, kai verčiant prozą ėmė pasitaikyti eilėraštukų – pats juos ir išversdavau. Metams bėgant išverstų eilių susikaupė nemažas pluoštelis: yra jų W. Hauffo „Pasakose“, F. Nietzsche’s „Linksmajame moksle“ – net aštuoniasdešimt, J. W. Goethe’s „Vilhelmo Meisterio klajonių metuose“, vokiečių romantikų pasakose – irgi apsčiai, net ganėtinai ilgų. Bet pasakyti sau, kad man nesvetimas ir poezijos žanras, galėjau tik 1999 m., kai kolegės literatūrologės I. Varnaitės paakintas išverčiau Wilhelmo Buscho poemą „Maksas ir Moricas“. Nuo tada ne vieno pašnekovo, taip pat ir filologo, esu prašęs (ir dabar dar paprašau) išvardyti, suskaičiuoti, į kiek visokių reikalavimų, suvaržymų turi atsižvelgti poezijos vertėjas. Niekas iki šiol visų taip ir neišvardijo. Pradžių pradžia, žinoma, yra pats eilėraštis, jo turinys (idėja, poetiniai vaizdai, svarbiausioji mintis); nuo čia ir prasideda: 1) metras; 2) eilutės ilgis; 3) rimai; 4) žodžių ilgis (lietuvių kalboje vidutinis žodžių ilgis yra 2, 89 fonologinio skiemens, anglų – 1,47, vokiečių – 1,84; mūsų kalba yra sintetinė, o anglų – analitinė; vokiečių kalba laikytina pusiau analitine, pastarosios žodžio ilgio vidurkį gerokai didina itin darus dūrinių modelis); 5) iliustracijos; jei nori įvardyti penktajį suvaržymą arba, kaip vaizdingai sakau, vertėjo antrankį, reikia būti skaičiusiam W. Buschą, mačiusiam jo nuotaikingas medžio raižinių serijas, kurioms pats ir kūrė eiles. Tad suprantama, kad šių išverstų eilių turinys neturi prieštarauti taip pat ir piešiniams. 

– Kurią iš visų knygų buvo sunkiausia ir kurią smagiausia versti? 

– Sunkiausia versti buvo J. Habermaso „Modernybės filosofinį diskursą“ (2002) ir W. Welscho „Mūsų postmoderniąją modernybę“ (2004) – dėl šiems laikams būdingos įmantrios kalbėsenos ir dėl to, kad teko papildomai gilintis į tuose veikaluose nagrinėjamas šiuolaikinės filosofijos kryptis, įvairių autorių koncepcijas ir pažiūras, jas perprasti. Kebliausia, žinoma, su terminija: mūsų tradicijos šiuo atžvilgiu, kaip jau sakiau, menkokos, ryškių savų filosofinių sistemų kaip ir nelabai esama, o naujausias filosofines sąvokas filosofologai mėgina versti iš kitų kalbų, bet išeina visaip. Šiuos veikalus verčiant vis dėlto kažkur pasąmonėje kirbėjo ir dabar tebekirba mintis, gal veikiau užgautos nacionalinės ambicijos jausmas, kaip, beje, ir A. Šliogeriui – dabar jau akademikui, kai jis per vieną interviu aiškindamas, kodėl ėmėsi versti A. Schopenhauerio veikalo „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“, kalbėjo maždaug taip: pagavo įniršis įrodyti, kad lietuvių kalba nė kiek neprastesnė už kitas, kad ja galima išreikšti viską, ką ir kitomis kalbomis. Tad panašus užgautos ambicijos jausmas ir dabar teberusena mano sieloje.

Smagiausias vis dėlto buvo W. Hauffas: ir dėl galimybės grįžti į jaunų dienų literatūrinių vaizdinių pasaulį, ir dėl nuoširdaus noro šį pasaulį perteikti kuo gyvesne ir gražesne kalba, nes iš tokių knygų vaikai mokosi gimtosios kalbos. Džiaugiuosi, kad šią puikią knygą savo straipsniu į gyvenimą palydėjo šiuo metu turbūt geriausias vaikų literatūros specialistas Lietuvoje K. Urba. 

– Kaip pats sau atsakytumėte į nyčišką klausimą: „Kodėl aš esu idealus vertėjas?“ 

– Šį provokuojamą klausimą, gerbiamoji Diana, suformulavote, matyt, perfrazuodama F. Nietzsche’s veikalo „Ecce homo. Kaip tampama tuo, kas esi“ pirmų dviejų skyrių pavadinimus: „Kodėl aš toks išmintingas?“ ir „Kodėl aš toks protingas?“ Ne vienas tuos pavadinimus priėmė už gryną pinigą, piktinosi autoriaus nekuklumu, net įžvelgė jo artėjančios psichinės katastrofos požymių. J. Derrida ir prof. J. Baranova „tokią egzaltuotai perdėtą savimonę“ linkę interpretuoti kaip „paskutiniąją kaukę ar kaip bandymą papasakoti pačiam sau apie save nusiėmus visas kaukes“ (J. Baranova, „Nietzsche ir postmodernizmas“, 2007, p. 38).

Šią citatą pateikiau norėdamas apsidrausti nuo Jūsų gudrios provokacijos. Dėl tos pačios priežasties prisidengsiu dar viena ilgesne citata iš minėtos J. Baranovos knygos, kurioje ji, perpasakodama J. Derrida samprotavimus apie F. Nietzsche’s paskutinį veikalą „Ecce homo“, rašo: „Derrida autoriaus vardą atskiria nuo jo paties ‘gyvojo’ gyvenimo. Vardas visada susijęs su tanatologija, su mirusiuoju ‘aš’. Jis pergyvena autorių. Miręs žmogus jau nebepatiria nei gėrio, nei blogio, nei stokos, nei pertekliaus. Tik vardas, atsiskyręs nuo gyvojo, gali paveldėti visus šiuos dalykus, tik jam sugrįžtanti šlovė ar nešlovė. Derrida šį tolimesnį paskui vardą sekantį šleifą vadina vardo politika.“

Taigi, koks aš vertėjas, tegu sprendžia kiti. Tegu vardas, atsiskyręs nuo gyvojo, paveldi tai, ko nusipelnė gyvasis „aš“. 

– Kokią prasmę įžvelgiate vertėjo darbe? Ar šis darbas padeda Jums visiškai save realizuoti? 

– Visi dori darbai yra prasmingi, vertėjo – taip pat. Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip save realizuoja: vienas darbas, amatas paprastai būna pagrindinis, kiti – šalutiniai. Atvirai pasakius, vertėjo darbas man atrodo visai prasmingas, nes tokiu būdu savo gyvenimą transformuoju į sąlygiškai tvaresnį rezultatą, nors abu savuosius darbus – pedagoginį ir vertėjo, – kaip jau sakiau, laikau kūrybiškais ir žaviais. Jei paklaustumėte, koks žmogus yra gražus, atsakyčiau – kuriantis, o ko labiausiai nemėgstu – žodžio nesilaikymo ir moteriškosios visažinystės. Žinau, iškart užsipulsite: o vyriškoji visažinystė? Ją laikau mentaliteto defektu. 

– Ar lengvai susikalbate su leidėjais, redaktoriais? 

– Su redaktoriais nesu turėjęs jokių bėdų. Kiekvienas iš jų nori tau gero, todėl jiems sakau: taisykit, braukykit kuo daugiau, negailestingai. Tie taisymai dažnai esti geri, kiti duoda naujų minčių. Du ar tris kartus mane yra redagavę mano buvę studentai, ir viskas kuo puikiausiai. Jokio „kirvumo“.

Leidėjai sprendžia kitus klausimus: leisti – neleisti, pirks – nepirks, rems – nerems. Bet vienas atvejis tiesiog šaukiasi dangaus.

„Viduramžių žodyno“ vertimas ir redagavimas truko ilgai, keitėsi leidėjai. Iš „Almos litteros“ leidimo teises perėmė leidykla „Aidai“. Versti šį žodyną Atviros Lietuvos fondas buvo pakvietęs G. Sodeikienę, A. Gailių ir mane. Išverčiau du trečdalius žodyno: nuo „Haar“ iki „Zyklus“ (pagal originalo abėcėlę). Kai veikalas jau buvo parengtas spaudai, skambina leidyklos direktorius V. Ališauskas ir klausia, ar nesutikčiau, kad tituliniame lape būtų įrašyta maždaug taip: vertė Giedrė Sodeikienė b e n d r a d a r b i a u j a n t Antanui Gailiui ir Alfonsui Tekoriui (išretinta – A. T.). Man pasidarė „vien tik mėlyna akyse“ (K. Binkis). Įsivaizduokit: išvertei du trečdalius didžiulio, nepaprastai sudėtingo veikalo, o tau sako, kad vertė G. Sodeikienė, o tu tik padėjai, patarnavai! Girdi, ponios G. Sodeikienės vardu prašyta finansinės paramos iš kažkokio Vakarų Europos fondo. Tarsi aš gyvenčiau Centrinės ar Šiaurės Amerikos prerijose! Taigi, jei atskleisite „Viduramžių žodyną“, rasite parašyta: „Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė“, 1,6 cm tarpas, „Antanas Gailius, Alfonsas Tekorius, specialusis redaktorius Nerijus Šepetys.“ Taip ir neaišku, ką čia turi reikšti pirmųjų dviejų berniukų pavardės…

Lotynų posakis teigia: dixi et animam levavi – pasakiau ir nuraminau širdį. Nedorybė kaip ir kitas lengvas daiktas anksčiau ar vėliau vis tiek išplaukia į paviršių. 

– Kuo puikiausiai Jus suprantu – leidėjai iš tiesų turėtų bent kiek pagarbiau žvelgti į vertėjus. O dažniausiai pagarba rodoma tik tol, kol leidėjas tave prikalbina versti ir pasirašai autorinę sutartį. Paskui jau tampi nebe autoriumi, o leidybos ūkio gamybos priemone…

Bet grįžkime į Jūsų ūkį. Išversta daugiau nei trečdalis šimto solidžių knygų: be jau apkalbėtos filosofijos ir grožinės literatūros, poezijos, dar ir mokslo populiarinimo, leksikografijos veikalų. Kaip šitiek visko aprėpiate ir suderinate, gal turite kokį ypatingą darbo režimą? 

– Iš tikrųjų praktikuoju – taip išėjo – penkialaukę „žemdirbystės“ sistemą. Tiesa, ploto atskiroms kultūroms atiteko nevienodai, bet šnektelkim ne apie pirmenybę kokiai nors „ūkio šakai“ ar „kultūrai“, o apie „sėjomainą“.

Man patinka darbo dieną skirstyti į dvi atkarpas, o geriausia – į tris; pavyzdžiui, iš ryto – dailioji, arba grožinė, literatūra, nes čia reikia vaizdinio mąstymo, itin subtilaus kalbinio instrumento skambėjimo, įsijausti į personažų dvasinį pasaulį, sąmonės gelmėse ieškoti kalbinės raiškos derinių ir t. t.; vidurdienį – filosofija: mintys čia rikiuojamos nuosekliai, laikantis geležinės mąstymo logikos ir tvarkos, būtina kruopščiai paisyti sąvokų skirties ir kontekstinės tapatybės, ir t. t. (į šią dienos atkarpą tinka ir mokslo populiarinimo literatūra); galiausiai pavakariais – leksikografija: paprasta, monotoniška, žinoma, tiksli dalykinė kalba. Tačiau tokia darbo dienos triskaida pasitaiko retokai. 

– Vadinasi, racionaliai planuojate darbą, nelaukiate atskrendant mūzos? Kiek valandų per dieną dirbate? 

– Dirbu, kiek telpa: maždaug nuo dešimtos ryto iki pusės devynių vakaro ir ilgiau (esu „pelėda“). Apie darbo dienos skaidymą jau sakiau. Jokio racionalaus planavimo čia neįžvelgiu, veikiau priešingai: reikia būti trenktam ir turėti arklio sveikatą (kaip ne vienas bičiulis sako), kad pagal tą patį dienos modelį galėtum kuistis metų metus, dešimtmečius, įskaičiuojant šeštadienius ir sekmadienius, visus metų laikus. Kiekvienas kvailioja savaip!

Mūza! Mūza yra žavi moteris, o su žaviomis moterimis, kaip žinoma, ne juokai. Imsi jos laukti ir ką? – gal pasirodys, gal ne; neduokdie nepatiksi – ir kukū. O kai pakiliai nusiteikęs, azarto pagautas stoji į lenktynes su laiku, tada ir mūza ima smalsauti, kaišioti pro petį nosį – ką čia veiki?

Jei gyvenimėlis būtų susiklostęs bent kiek kitaip, šio pokalbio, beveik garantuoju, nebūtų buvę. 

– Bet vis dėlto kokia gi turėtų būti toji mūza, genijaus moteris? Ar neseniai išėjusi Jūsų versta F. Weissensteinerio knyga „Genijų moterys“ atsako į šį klausimą? 

– Klausimas tarsi suponuoja prielaidą, kad vadinamieji genijai – tą „titulą“ juk suteikia visuomenė – turi turėti mūzą moterį. Poetai ir vienuoliai (kaip kadaise ir riteriai) tokias mūzas susikuria vaizduotėje. Būta nemažai vadinamųjų genijų ir be tokių mūzų (A. Schopenhaueris, tas pats F. Nietzsche, nors šis irgi buvo įsipainiojęs į romanėlį su rusų generolo dukterimi Lou Salomé, ir kt.). Į klausimą, kokia turėtų būti toji Jūsų minima mūza, manau, neatsakys joks genijus; neatsako į jį ir F. Weissensteinerio knyga. Bet man aišku viena: nenorėčiau būti nei vadinamuoju genijumi, nei gyventi su vadinamąja genialia moterimi, nes ir tie genijai, ir tos jų mūzos dažnų dažniausiai būna didžiai nelaimingi. 

– Kaip ilsitės nuo alinančio vertėjo darbo? Kokių laisvalaikio pomėgių turite? 

– Manęs tas darbas nealina, todėl ir ilsėtis kaip ir nereikia. Jis man patinka: gyventi dvasinių, intelektualinių vertybių pasaulyje yra ir malonu, ir prasminga. Pasprunki iš jo vienai kitai valandai, pasitvarkai buitį, ir vėl atgalios: tame pasaulyje tu esi svarbus, nuo tavęs priklauso, kaip kitõs kultūros vertybę apgyvendinsi savojoje. Šiuo atžvilgiu esu maksimalistas, o maksimalizmo idėją vertimo baruose esu perėmęs iš savo kolegos, puikaus vertėjo A. Druktenio.

Pomėgiams neturiu laiko. Šiaip jau kartą ar du per metus leidžiuosi į kokią nors pažintinę užsienio kelionę, parsivežu po suvenyrą – alaus bokalą (tik Turkijoje negavau). Grupinis pažinimas mane tenkina menkai, todėl kiek įmanydamas jį individualizuoju. Be to, visada į tokias keliones vežuosi po keliolika puslapių vertimo: kol kiti autobuse snūduriuoja, knapso ar padėrusiomis akimis spokso pro langą, aš verčiu, kuriu pirminį vertimo tekstą ir viską matau, net geriau už kitus. Keistas turėtų būti vaizdelis, kai kur nors tenka ilgiau laukti: stypčioja žmogeliai neturėdami ką veikti, miršta iš nuobodulio, o aš atokiau įsitaisęs… kuriu pirminį vertimo tekstą. Taupau minutes, nes laikas nenumaldomai teka, deja, tik viena kryptimi.

Būdamas socializuotas padaras, dalyvauju visuomenės gyvenime: mokslinėse konferencijose (vietinėse ir tarptautinėse, pavyzdžiui, 1999 m. Erfurte J. W. Goethe’s vertėjų, 2007 m. Veimare F. Nietzsche’s interpretuotojų), Lietuvos rašytojų sąjungos, Vilniaus žemaičių kultūros draugijos renginiuose, kolegų ir bičiulių sambūriuose. Pasidairau po mylimąją Lietuvėlę, jei bičiuliai pakviečia į išvykas, ypač kai joms vadovauja prof. L. Klimka. 

– Ką dar norėtumėte išversti? Ar turite išsvajotų vertimų sąrašėlį? 

– Šiokį tokį turiu, laikau juodai dienai, kai rinka tiek visko nebesiūlys, nes nemažai reikšmingų vokiečių kultūros kūrinių jau esame išsivertę, todėl autorių ir veikalų atranka darosi vis keblesnė – ir leidėjams, ir vertėjams. Kai kas iš man žinomų vertėjų metėsi į giminingas germaniškas kalbas. Man tai nepriimtina iš principo. Susilaikysiu neironizavęs tų, kurie poeziją gali versti iš visų kalbų: duok vadinamąjį pažodinį vertimą, o aš, poeta iš Dievo malonės, surikiuosiu į posmus. Ai ai ai!.. 

– Aptarėme, regis, nemažai temų. Ar liko neišsakyta dar kokia nors mintis? 

– Ką čia bepasakysi, tiek visko prišnekėjęs. Nebent pacituosiu R. Granauską: „Žmogumi nepatapau, bet užaugt užaugau.“ Rašytoju nepatapau, bet į Rašytojų sąjungą priimt priėmė – malonu, kad vertėjo darbas vis dėlto laikomas kūrybiniu.