Vytautas P. Bložė. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 10 

kad likčiau tik tuo, ką pasakiau
potekstėm ir mįslėm, kad likčiau gyvas
kuo neatsivėriau (neišdrįsdamas) ir ko neužčiuopsi raidėse ir
pajautose, kylančiose iš posmų
prikąstose lūpose, ko niekas-niekur-niekad
nebeišgirs, man – nutylant:
ar, sakyk, turiu teisę?

naktinio paukščio šešėlis neatstodamas
lydi klykaudamas mus, klaidžiojančius
pasiklystančius tarp pušų ir pusnynų, tarp šešėlių

jaučiu jį, girdžiu jį būtent tuo, kuo rašymais
neišsakiau, ką nutylėjau, nes jie ne šio pasaulio: paklausyk manęs
aš dabar tau kalbėsiu nutildamas

nešu savo kryžių, po tiltų kaukolių gairėm
bet čia sliuogiama (po lietaus) dirvos paviršium
sveiki sliekai! išsiropštę iš dvokiančios dvasios
(seniau daktarai iš kvapo pažindavo, kuo žmogus serga)

kuo sergam? tikrai, kuo sergam? dausų ilgesiu?
kuo sergam, kuo negaluojam nakčia prie
atviro balkono? šiąnakt vėtra, žvangina stiklus balkone
kur ant padėklo – dvi širdys, o – sapne – mes prie liūtų duobės

ne ne, ne princesės pirštinaitė, tarsi netyčia iškritusi iš jos rankų
į liūtų duobę. Princesė meldžia, prašo pakelt jai pirštinaitę
ne ne, čia ne garsioji baladė. Tik mano kaklajuostė, kurios niekad nenešiodavau
saugodamas atsisveikinimui, juoda kaklaskarė, skirta pagrabo apdarui

klausyk širdies, ji ilgisi, klausyk paukščių
klausyk (palapinėse) valiūkautojų, klausyk viesulo ūžesio
liko tik dvi dienos (iki spektaklio finalo), dvi dienos (iki
liūtų duobės): pempių kiaušinėliai rasti

ankstyvam lizde, o jis – plikas arimas

Kurią sapnuoju kas naktį

netiki manim? gerai, tada tylėsiu
slėpsiu netiesą, bet ir tiesos nesakysiu
aguonos žiemą – tuščiavidurės, išbyrėjo grūdeliai
bet ir pasisėjo (jeigu gyvas, pieno puta)

aguonų pienas, baigiant pasninką: vaikų ir mergaičių
žaidimai – lydyt vašką, kurs varva ir stingsta, regi? atpažįsti
dvi mūsų galvas? tvorų žiogrių glėbys – pora ar liška? iš kurios pusės
šunelių amsėjimas? piršliai piršleliai? aploja mus

tai širdžių tvinksniai, ne ne – katutės
toli toli, girdi? prie žvakutės, kur miršta
našlaitėlė, gležna gėlytė, nimfetė, ją mylėjau
kartojau ir kartojau: sudie. Paskutinįsyk

tariau sudie. Kūčių vakarą. Ir ji mirė
baltą Kalėdų naktį, kad prisikeltų
Dievo suvokimu, Jo regėjimu, išsilaisvinimu
iš metų ciklo, girnapusės džeržgesio, pakopų įvijų

kad dingtelėtų: saulė! ji grįžta, saulė
kurią sapnuoju kas naktį

eina mergaitė plentu, eina plentu
sulytos jos kasos, šlapi plaukai
suka į kapines, užsižiūrėjusi
į mėnulį

kur veda šis kelias? šis asfaltas?
kur – pro kryžkeles? pro grakščias kelio
nelyginant skruostų – duobutes? lietus nuplovė blakstienų jos
tušą, jos vardas – nebenuspėjamas

lieka tik žvakės, tik žilos kapinių žvakės, tebedegančios
nuo Vėlinių, nuo senovinių, kai atnešdavo vėlėms maisto, alkaniems mirusiems
kurie – dar prisimenam – su visa šeima už stalo – į šviesą, švieson
bėk, deganti peteliške, mergaite, tavo meilė – mirtis tavo, tavo meilė – gimimas kito

lieka tik varnos virš bažnyčių (nebe prie plento), nyksta ir jos
nebėr arklių mėšlo ant greitkelių
tik strazdanota bitelė – nuo vieno žiedo prie kito –
per visą jos krūtinių pavasarį

su mirusiais nesiginčijama, su kurčiais irgi ne
su stebukladariais nesiaiškinama, kaip daromi stebuklai
stebuklas, šaudant į pakelės koplytėlę, įvyko, stribams, įvyko
kai atšokus nuo Dievo kūno kulka nukovė vieną iš tų, kurie šaudė

dvylikos trylikos metų mergaitė, gal keturiolikos: ant suolelio prie kapo
užmirštą (paliktą) jos rankinuką – nusinešė varna į lizdą sau
dalijo cigaretes alkaniems varpinės varniukams
nes nebebuvo arklių mėšlo ant plento, nei jų pristovėtose – kaip per prancūzmetį – katedrose

tiktai jis, jos berniukas, jos mylimasis
ieškodamas ko nors stipresnio, įmetė pagalėlį į skruzdėlyną, pagalėlį
drožtą, baltą kaip jos apykaklaitė, o kai skruzdės apšlapino jį, tą pagalėlį
išsigriebė ir čiulpė, pagalėlį, stebėdamas, kaip jos dirba

kaip juda tas mažas pasaulis, žiemą užmiegantis
požemių karalystė (ginklai, karų ir kautynių vėliavos)
bet parvežė iš kapinių jos palaikus ir palaidojo devintame aukšte (žiūrėt žemyn galva)

ji niekur nebeina, jokiais plentais
toks dabar jos pasaulis – kaip tos varnos ir tų varniukų kapinėse prie plento
kur liko jos cigaretės rankinuke

tik aš prabėgom paliečiau ją
ir ji atsiduso ir užsimerkė į sieną, kuria varvėjo smala

Su vėtros nuplėštais lapais rankoje

neįmanau, kaip pamiršt tuos, kurių kruvinos plunksnos
biro iš pašautų krūtinių, iš – aukštų – padangių
ir verpetu vėl kilo: į audros debesis, į
gūdžią naktį, kur tik skausmas, tik skausmas: skausmas

dėl viso to, kas atsitiko
dėl viso to, kas atsitiks dar: vardan to
nuplakta širdis tebeplaka, tik impulsus
siunčia ant balto popieriaus, bet pati vargiai visa tuo

betiki: tais kadugiais ir erškėčiais
kaip toj šventoj ikonoj, pavogtoj iš cerkvės ir parduotoj
atsitiktiniam praeiviui, kur žiemos atostogų studentai
gurkšnoja už savo jaunystę

glostant svetimo kūdikio – berniuko – galvą
kuriam aš (savo gimimo dienos proga) padovanojau suomišką peilį
kad niekad jis nepersipjautų sau (kaip kad
aš) gyslų, bet kad – pakirstų liepsną

kurioj degam (išlikdami šalti kaip akmenys), liepsną
kurioj mirštam, bet išliekam gyvi
kad mirtume, mirtume – kasdien iš naujo, iš naujo
prisikeldami: su vėtros nuplėštais lapais rankose

naktis, žiburiai ir žvaigždės, aukštai ir toli, o čia –
išpilto asfalto duobė (šalia geležinkelio), vėstanti masė, aptverta tvorele
bus liejamos mirtys: lėks keliais, traiškomos padangų, pirmyn-pirmyn
pirmyn-laikas-pirmyn-padangė

vienas girtas žmogus
dainuodamas panosėje kažką, peršoka pasipainiojusią po kojom tvorelę ir žengia per stingstančio asfalto duobę
pluta lūžta, ima klimpti kojos: mynimas, mynimas, mynimas
o paskui ir pagalbos šauksmas: į žvaigždes, į tamsią naktį, toli nuo geležinkelio, nuo stoties

pamažu gilyn ir gilyn
asfaltas jį siurbia
jis jau išblaivėjo ir supranta, kas įvyko
ir kuo visa tai baigsis

jau užkimęs, ir vis dar šaukia
jau Grįžulo Ratai atvirto, jau Šienpjoviai blėsta
aušta, ligi krūtinės jau, asfaltas vėsta
jau nebegali šaukti, jau ligi kaklo, kojos pasiekia dugną, galva virš asfalto, vos vos alsuoja

rytą kareiviai, jauni vyrai, ateina iškrauti vagonų
švinta, loja šuo, ko jis loja tenai toli, antrinių linijų pakrašty? ką jis ten rado?
ir vienas kareivis nueina pasižiūrėti
ir mato: žmogaus galva viršum asfalto duobės, ir nuveja šunį

paskui dvi lentos, storos, per duobę, vyrai sustoja ant jos,
susirenka žiūrovų minia, įvykis, prasideda
traukimas aukštyn, atgal, į šviesą, iš naktibrokštų
bet jau dvigubai lėčiau, asfaltas atvėsęs, greičiau negu nutruks galva, negalima
valandų valandas, iš lėto, kyla žmogus iš moderniškos akivaros

paskui jau lig pusės, jau ima kalbėti, žmonių minia, giminės ir artimieji, kareiviai
traukia toliau, jau pasiekia kelnes, nupjauna diržą
ir ištraukia: nuogom kojom, nuogais organais, žmogų jau gyvą
žmogų dar gyvą, jau blaivą

ir tik šuo, nuvarytas, išgąsdintas, žiūri iš tolo
žiūri iš tolo, kaip išauga žmogus
iš galvos vėl pavirsta jis rankom, pilvu ir kojom
kurios vėl spardys jį, girtos vėl peršoks tvorelę

amžiams: mūsų niekas nebeišgelbės
nei kareiviai, nei šunes
rašau tai apie tave ir save, tikras žmogau
kuriam taip buvo nutikę ir kuris gal skaitai šias eilutes
bet man taip yra jau:
mano galva viršum visko
ir apačioj aš nuogas
žmogus: toks koks gimiau

ir randa mane šuo ir ištraukia kareiviai