literatūros žurnalas

Vytautas P. Bložė. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 10 

Kalbėsiu nutildamas
 

kad likčiau tik tuo, ką pasakiau
potekstėm ir mįslėm, kad likčiau gyvas
kuo neatsivėriau (neišdrįsdamas) ir ko neužčiuopsi raidėse ir
pajautose, kylančiose iš posmų
prikąstose lūpose, ko niekas-niekur-niekad
nebeišgirs, man – nutylant:
ar, sakyk, turiu teisę?

naktinio paukščio šešėlis neatstodamas
lydi klykaudamas mus, klaidžiojančius
pasiklystančius tarp pušų ir pusnynų, tarp šešėlių

jaučiu jį, girdžiu jį būtent tuo, kuo rašymais
neišsakiau, ką nutylėjau, nes jie ne šio pasaulio: paklausyk manęs
aš dabar tau kalbėsiu nutildamas

 
 
 
Prie liūtų duobės
 

nešu savo kryžių, po tiltų kaukolių gairėm
bet čia sliuogiama (po lietaus) dirvos paviršium
sveiki sliekai! išsiropštę iš dvokiančios dvasios
(seniau daktarai iš kvapo pažindavo, kuo žmogus serga)

kuo sergam? tikrai, kuo sergam? dausų ilgesiu?
kuo sergam, kuo negaluojam nakčia prie
atviro balkono? šiąnakt vėtra, žvangina stiklus balkone
kur ant padėklo – dvi širdys, o – sapne – mes prie liūtų duobės

ne ne, ne princesės pirštinaitė, tarsi netyčia iškritusi iš jos rankų
į liūtų duobę. Princesė meldžia, prašo pakelt jai pirštinaitę
ne ne, čia ne garsioji baladė. Tik mano kaklajuostė, kurios niekad nenešiodavau
saugodamas atsisveikinimui, juoda kaklaskarė, skirta pagrabo apdarui

klausyk širdies, ji ilgisi, klausyk paukščių
klausyk (palapinėse) valiūkautojų, klausyk viesulo ūžesio
liko tik dvi dienos (iki spektaklio finalo), dvi dienos (iki
liūtų duobės): pempių kiaušinėliai rasti

ankstyvam lizde, o jis – plikas arimas

 
 
 

 

 

Kurią sapnuoju kas naktį

 

 

netiki manim? gerai, tada tylėsiu
slėpsiu netiesą, bet ir tiesos nesakysiu
aguonos žiemą – tuščiavidurės, išbyrėjo grūdeliai
bet ir pasisėjo (jeigu gyvas, pieno puta)

aguonų pienas, baigiant pasninką: vaikų ir mergaičių
žaidimai – lydyt vašką, kurs varva ir stingsta, regi? atpažįsti
dvi mūsų galvas? tvorų žiogrių glėbys – pora ar liška? iš kurios pusės
šunelių amsėjimas? piršliai piršleliai? aploja mus

tai širdžių tvinksniai, ne ne – katutės
toli toli, girdi? prie žvakutės, kur miršta
našlaitėlė, gležna gėlytė, nimfetė, ją mylėjau
kartojau ir kartojau: sudie. Paskutinįsyk

tariau sudie. Kūčių vakarą. Ir ji mirė
baltą Kalėdų naktį, kad prisikeltų
Dievo suvokimu, Jo regėjimu, išsilaisvinimu
iš metų ciklo, girnapusės džeržgesio, pakopų įvijų

kad dingtelėtų: saulė! ji grįžta, saulė
kurią sapnuoju kas naktį

 
 
 
Smala
 

eina mergaitė plentu, eina plentu
sulytos jos kasos, šlapi plaukai
suka į kapines, užsižiūrėjusi
į mėnulį

kur veda šis kelias? šis asfaltas?
kur – pro kryžkeles? pro grakščias kelio
nelyginant skruostų – duobutes? lietus nuplovė blakstienų jos
tušą, jos vardas – nebenuspėjamas

lieka tik žvakės, tik žilos kapinių žvakės, tebedegančios
nuo Vėlinių, nuo senovinių, kai atnešdavo vėlėms maisto, alkaniems mirusiems
kurie – dar prisimenam – su visa šeima už stalo – į šviesą, švieson
bėk, deganti peteliške, mergaite, tavo meilė – mirtis tavo, tavo meilė – gimimas kito

lieka tik varnos virš bažnyčių (nebe prie plento), nyksta ir jos
nebėr arklių mėšlo ant greitkelių
tik strazdanota bitelė – nuo vieno žiedo prie kito –
per visą jos krūtinių pavasarį

su mirusiais nesiginčijama, su kurčiais irgi ne
su stebukladariais nesiaiškinama, kaip daromi stebuklai
stebuklas, šaudant į pakelės koplytėlę, įvyko, stribams, įvyko
kai atšokus nuo Dievo kūno kulka nukovė vieną iš tų, kurie šaudė

dvylikos trylikos metų mergaitė, gal keturiolikos: ant suolelio prie kapo
užmirštą (paliktą) jos rankinuką – nusinešė varna į lizdą sau
dalijo cigaretes alkaniems varpinės varniukams
nes nebebuvo arklių mėšlo ant plento, nei jų pristovėtose – kaip per prancūzmetį – katedrose

tiktai jis, jos berniukas, jos mylimasis
ieškodamas ko nors stipresnio, įmetė pagalėlį į skruzdėlyną, pagalėlį
drožtą, baltą kaip jos apykaklaitė, o kai skruzdės apšlapino jį, tą pagalėlį
išsigriebė ir čiulpė, pagalėlį, stebėdamas, kaip jos dirba

kaip juda tas mažas pasaulis, žiemą užmiegantis
požemių karalystė (ginklai, karų ir kautynių vėliavos)
bet parvežė iš kapinių jos palaikus ir palaidojo devintame aukšte (žiūrėt žemyn galva)

ji niekur nebeina, jokiais plentais
toks dabar jos pasaulis – kaip tos varnos ir tų varniukų kapinėse prie plento
kur liko jos cigaretės rankinuke

tik aš prabėgom paliečiau ją
ir ji atsiduso ir užsimerkė į sieną, kuria varvėjo smala

 
 
 

 

 

Su vėtros nuplėštais lapais rankoje

 

 

neįmanau, kaip pamiršt tuos, kurių kruvinos plunksnos
biro iš pašautų krūtinių, iš – aukštų – padangių
ir verpetu vėl kilo: į audros debesis, į
gūdžią naktį, kur tik skausmas, tik skausmas: skausmas

dėl viso to, kas atsitiko
dėl viso to, kas atsitiks dar: vardan to
nuplakta širdis tebeplaka, tik impulsus
siunčia ant balto popieriaus, bet pati vargiai visa tuo

betiki: tais kadugiais ir erškėčiais
kaip toj šventoj ikonoj, pavogtoj iš cerkvės ir parduotoj
atsitiktiniam praeiviui, kur žiemos atostogų studentai
gurkšnoja už savo jaunystę

dega žibintai
gęsta saulėlydžiai
kokia egzocivilizacija čia, tokia ten:
mano delnai jaučia civilizaciją šią be pirštinių

glostant svetimo kūdikio – berniuko – galvą
kuriam aš (savo gimimo dienos proga) padovanojau suomišką peilį
kad niekad jis nepersipjautų sau (kaip kad
aš) gyslų, bet kad – pakirstų liepsną

kurioj degam (išlikdami šalti kaip akmenys), liepsną
kurioj mirštam, bet išliekam gyvi
kad mirtume, mirtume – kasdien iš naujo, iš naujo
prisikeldami: su vėtros nuplėštais lapais rankose

 
 
 
Supratimas
 

naktis, žiburiai ir žvaigždės, aukštai ir toli, o čia –
išpilto asfalto duobė (šalia geležinkelio), vėstanti masė, aptverta tvorele
bus liejamos mirtys: lėks keliais, traiškomos padangų, pirmyn-pirmyn
pirmyn-laikas-pirmyn-padangė

vienas girtas žmogus
dainuodamas panosėje kažką, peršoka pasipainiojusią po kojom tvorelę ir žengia per stingstančio asfalto duobę
pluta lūžta, ima klimpti kojos: mynimas, mynimas, mynimas
o paskui ir pagalbos šauksmas: į žvaigždes, į tamsią naktį, toli nuo geležinkelio, nuo stoties

pamažu gilyn ir gilyn
asfaltas jį siurbia
jis jau išblaivėjo ir supranta, kas įvyko
ir kuo visa tai baigsis

jau užkimęs, ir vis dar šaukia
jau Grįžulo Ratai atvirto, jau Šienpjoviai blėsta
aušta, ligi krūtinės jau, asfaltas vėsta
jau nebegali šaukti, jau ligi kaklo, kojos pasiekia dugną, galva virš asfalto, vos vos alsuoja

tada šuo
šuo sustoja ant duobės krašto, pamato žmogaus galvą viršum asfalto duobės ir ima loti
loja neatsitraukdamas, Švenčionėlių stotyje, pakrašty, prie kraštinės linijos į nežinią, kur tiesiami plentai per pačią draustinio širdį
šuo loja

rytą kareiviai, jauni vyrai, ateina iškrauti vagonų
švinta, loja šuo, ko jis loja tenai toli, antrinių linijų pakrašty? ką jis ten rado?
ir vienas kareivis nueina pasižiūrėti
ir mato: žmogaus galva viršum asfalto duobės, ir nuveja šunį

paskui dvi lentos, storos, per duobę, vyrai sustoja ant jos,
susirenka žiūrovų minia, įvykis, prasideda
traukimas aukštyn, atgal, į šviesą, iš naktibrokštų
bet jau dvigubai lėčiau, asfaltas atvėsęs, greičiau negu nutruks galva, negalima
valandų valandas, iš lėto, kyla žmogus iš moderniškos akivaros

paskui jau lig pusės, jau ima kalbėti, žmonių minia, giminės ir artimieji, kareiviai
traukia toliau, jau pasiekia kelnes, nupjauna diržą
ir ištraukia: nuogom kojom, nuogais organais, žmogų jau gyvą
žmogų dar gyvą, jau blaivą

ir tik šuo, nuvarytas, išgąsdintas, žiūri iš tolo
žiūri iš tolo, kaip išauga žmogus
iš galvos vėl pavirsta jis rankom, pilvu ir kojom
kurios vėl spardys jį, girtos vėl peršoks tvorelę

kad įklimptų vėl į
kad įklimptų vėl į
ak į save į save mes įklimpome amžiams

amžiams: mūsų niekas nebeišgelbės
nei kareiviai, nei šunes
rašau tai apie tave ir save, tikras žmogau
kuriam taip buvo nutikę ir kuris gal skaitai šias eilutes
bet man taip yra jau:
mano galva viršum visko
ir apačioj aš nuogas
žmogus: toks koks gimiau

ir randa mane šuo ir ištraukia kareiviai

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Elena Gasiulytė. Kai medžiai nežydėdavo rudenį

2012 m. Nr. 1 / Vytautas P. Bložė. Metų laikai: eilėraščiai. – Klaipėda: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, 2010. – 136 p.

Vytautas P. Bložė: „Gaila tuščio (pražudyto) gyvenimo“

2010 m. Nr. 2 / Poetas Vytautas P. Bložė atsako į Romo Daugirdo klausimus / Esate vienas produktyviausių (o gal ir pats pats…) Lietuvos poetų. Jei internetas nemeluoja, išleidote šešiolika originalių poezijos knygų…

Vytautas P. Bložė. Žiemos prirašyti lapai

2004 m. Nr. 12 / žiūriu pro langą: kur jie? mano ąžuolas, uosis, išstybus vyšnaitė, vargani šešėlio nusiaubti krūmeliai? žaliųjų mano vasarų Dharma, kur visa tai? tik šakų skeletas jokio šešėlio, tik stingdanti saulė persmelkianti viską

Rimantas Kmita. Tuštumos ornamentai

2004 m. Nr. 10 / Vytautas Bložė. Prieš išskrendant tau ir man: poetinė apysaka. – Vilnius: Vaga, 2004.

Oskaras Milašius. Nemiga

1997 m. Nr. 5 / Iš prancūzų k. verte Vytautas P. Bložė / Gegužės 28 d. sukanka 120 metų, kai gimė Oskaras Milašius. Nuostabi jo poezija pažįstama ir pripažįstama visame pasaulyje, ypač gerbiama pačių subtiliausių poezijos vertintojų.

Vytautas P. Bložė. Kelios staigmenos, arba Dar šis tas apie PDR

1997 m. Nr. 1 / Apie tai buvo jau smagiai ir išsamiai rašyta, tačiau verta kai ką ir priminti, ir paryškinti, ir papildyti, ypač kad šis PDR – tokia buvo daugelio dalyvių ir’ organizatorių nuomonė – buvo (kaip visuomet) įdomiausias ir žaismingiausias.

Vytautas P. Bložė. Menas išteisina, arba Kaip ir kodėl aš verčiau Konstantiną Kavafį

1996 m. Nr. 5 / Būtinai turėjau neblogai žinoti verčiamo poeto biografiją. Ir ji gal net kažkuo turėjo būti panaši į manąją: tarkim, ankstyvos netektys, nesėkmės, kūrybos nepripažinimas. Žavėjo spalvingos, originalios asmenybės…

Konstantinas Kavafis. Eilėraščiai

1995 m. Nr. 11 / Vertė Vytautas P. Bložė
Kai Jau Išsiruoši Itakėn,
žiūrėk, kad užsitęstų kelionė,
kad nuotykių būtų pilna ir atradimų.
Lestrigonai, kiklopai,
rūsius Poseidonas – nesibijok jų –

Oskaras Milašius. Rugsėjo simfonija

1994 m. Nr. 6 / Iš prancūzų k. vertė Vytautas P. Bložė / Būk pasveikinta, ateinanti manęs pasitikti,
Mano paties žingsniais ataidinti iš tamsaus ir šalto metų koridoriaus glūdumos.