Kęstutis Nastopka „Metuose“: tarp semiotikos ir poezijos kritikos

Nastopkos įtaką ir indėlį į moderniosios lietuvių literatūros tyrimus geriausiai apibūdina santykis su kolegomis ir mokiniais. Elenos Baliutytės ir Dainiaus Vaitiekūno dėka šiandien galime skaityti apie Nastopką kaip mokslininką, vertėją tarp poetų, netgi kaip kūrėją. Papildomai pateikiame Jūratės Baranovos esė apie Biržus, kur paminima ir Nastopkų pavardė, aptariama genealoginė linija.

Nastopka poeziją vertino už savarankišką poetinę sistemą, ypatingą meninę logiką. Jo darbai pasižymi pastanga išsiaiškinti, kaip estetinis stebuklas gimsta. Tai jis atskleidžia, remdamasis A. J. Greimo semiotika, rašydamas literatūros kritiką, kurioje nuolat polemizuoja su romantine literatūros samprata.

Ne mažiau svarbu, kad „Metuose“ aptariamos jo bene kas dešimtmetį pasirodžiusios mokslinės studijos. Tai „Neišsprūstanti prasmė“ (1991), „Reikšmių poetika“ (2002) ir „Literatūros semiotika“ (2010). Pateikiame literatūrologių recenzijas, kurios šiandien svarbios ne vien dėl kritikavimo funkcijos. Šios publikacijos suteikia puikų panoraminį žvilgsnį į nuveiktus literatūrologo darbus, įvertina Nastopkos darbų reikšmę humanitarikai, tad juos galima skaityti kaip parankinius vedlius.

„Litera-ture“ pateikiamos publikacijos atspindi pagrindines Nastopkos domėjimosi sritis – A. J. Greimo literatūros semiotiką, mitopoetiką ir poezijos kritiką. Tai aktualumo nepraradę tyrimai apie Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“ (drauge su Heidi Toelle), lietuviškąjį Emaus (pagal Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno ir Vinco Kisarausko darbus) ir Nijolės Miliauskaitės poeziją. Švietimo bendruomenei pirmą kartą prieinami suskaitmenintu formatu.

Būti mokslininku reiškia būti savo lauko kritiku, mokytoju. Skaitydamas kolegų tyrimus, Nastopka atsiskleidžia kaip reiklus tyrėjas. Jis skiria literatūros analizei būdingą teorinį ir estetinį lygmenį, jį taiko ir pats – palydi recenziją mėgstamo poeto eilute. Recenzijose atsiveria literatūros istorijos perskaitymo bagažas, sugebėjimas įžvelgti kiekvieno tyrėjo stiprybes. Beje, tarp jų patenka idėja, kad humanitarui nebūtina tapti „pedantišku laborantu“.

Kalbant apie Kęstutį Nastopką kaip poezijos kritiką, svarbu pabrėžti jo kaip kūrėjų portretų autorių. Iš žemiau pateiktų „Metuose“ publikuotų straipsnių norisi išskirti esminius.

Pirmiausia, tai kartu su Nijole Kašelioniene atlikta kruopšti François Villono vertimų kritika. Tai ne tik Sigito Gedos, bendradarbiavusio su Genovaite Dručkute, analizė, bet ir visapusiškai išdėstytas Villono poezijos lietuviškų vertimų kontekstas, pabrėžta reikšmė lietuvių poezijai. Jos vienu iš lydėtojų ir buvo poezijos vertėjas Geda, palikęs paskyrimų François Villonu poemoje „Nakties žiedai“. Straipsnis „Varžybose su Villonu“ (2000) netgi supažindina su Gedos komentaru, kuriuo šis sureaguoja į literatūrologų išsakytą kritiką.

Aktualumo neprarado ir Tomo Venclovos portretas (1997), parengtas jubiliejaus proga. Šis straipsnis išsiskiria dėmesiu kūrėjo ir kultūros asmenybės briaunoms: Venclovos kaip iš sovietijos pasitraukusio intelektualo veiklai, jo kaip poezijos tyrėjo ir skaitytojo darbams (eseistikai ir asmeniniam lietuvių literatūros kanonui, sudaromą iš „didžiosios“ ir „mažosios“ rinkinių) bei poezijai, kurios potencialas pirmiausia siejamas su poezijos knyga „Kalbos ženklas“ (1972).

Įdomu, kad specialiame straipsnyje „Žodžiai Alfonsui Nykai-Niliūnui“ (1994) tarp kitų poetų parašyti savo nuomonę kviečiamas ir Kęstutis Nastopka. Toks sprendimas šį straipsnį daro išskirtinį, liudija autoritetą, o semiotiko pasisakymas išsiskiria kondensuotu ir tvirtu poeto vertės teigimu.

Anot Kęstučio Nastopkos, „[t]ekstas nėra tiktai siuntėjo įdėtos reikšmės perdavimas priėmėjui, jis yra prasmės ir reikšmės gamintojas. Kad suprastum, ką sako literatūros tekstas, būtina ne tik jį išklausyti, bet ir įsiklausyti. Tinkamai užklaustas tekstas gali pasakyti tai, ko klausėjas nežino. Semiotinė analizė – ne semiotinio žinojimo demonstravimas, o dialogas, konstruojantis nevienareikšmę prasmę.“ Regis, šią mintį galime pritaikyti ir jo poezijos kritikai.

Šiandien stebina, kiek daug vietos ir erdvės jis skiria eilėraščių citatoms, o kiek palyginti nedaug žodžių prideda pats. Tačiau jie visi esmingi. Šį sprendimą galime interpretuoti kaip pagarbos tekstui gestą. Taip pat kaip susikalbėjimo, dialogo – skambėjimo vienam per kitą – metodą, kai reikšminga pati kalba, orientacija į pasakytą žodį kaip gilesnio turinio nešėją. Beje, tai atskleidžia jau recenzijų pavadinimai.

Nastopką labiausiai domino šiandien jau klasikais tampančių kūrėjų knygos (Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Jonas Juškaitis). Juos galima laikyti ir kritikui artimos kartos, nors nebūtinai panašios brendimo terpės (daug dėmesio ir išeivijos poezijai). Rašydamas apie poeziją, kritikas išliko jų pusėje, tad nepaliaujamai rasdavo kūrėjų gabumus patvirtinančių ženklų. Bėgant laikui ir keičiantis autorių ir skaitytojų kartoms, tai tampa neįkainojama.