Kęstutis Nastopka. Mišios sugriuvusioj bažnyčioj

1998 m. Nr. 5

Sigitas Geda. Jotvingių mišios. – Vilnius: Andrena, 1997. – 124 p.

Rinkinį „Mėnulio žiedai“ (1977) Sigitas Geda užbaigė tokia „Ars poetica“ deklaracija:

Kažkur pačioj gilybėj slypi
tos grožio sėklos ir daigai,
jie iš aukštybių, pasiklydę,
ir tu juos sieloje laikai,
o man skaudžiausia – pasakyti

bent puse lūpų apie didį
pasaulį, kurs aplinkui žydi,
aš nemokėjau taip ilgai.

Po dvidešimties metų ją randame taip performuluotą:

Man turėtų būti
paliudyta, apreikšta tikrenybė
žodžiu. Kad tam
žodyje, ne, ne žodyje – su žodžiu,
kad žodis
po žodžio, žodžiais, žodžių grandinėje,
žodžiais, slenkančiais paeiliui apsireikštų

plastėjimas, forma. Gervių virtinė. Girksinti
danguje viršum surūdijusių Buivydiškių, ir
rudenio kvapas, lapai su raudonais apgamais
pažastėlėse
yra mano eilėraščių siekiamybė.
Ir – nujaučiamas spirito kvapas. („Spragsint malkoms krosnelėje“)

„Jotvingių mišiose“ paliudyta ne viena estetinio nušvitimo akimirka, kai sprogsta įprastiniai pavidalai: vikšras trumputėlėj ekstazėj nujau­čia būsimą savo skridimą, „žmonės meta save, / tautos meta save suvisam, <…> ir laimėjus – toks plyšys. / tokia proguma“. Kaip ir prieš dvi­dešimt metų proveržį kasdienybėje ir santarvę su pasauliu žada su­grįžtantis vaikystės laikas:

penkiasdešimt apykvailių,
praloštų, prauliotų
mokslo, mąstymo, išmanymo
ir neišmanymo metų,
beveik visas gyvenimas,
o tik tam,
kad sugrįžčiau prie ežero,
ant pievelės, kur šviečia
keturi pavogti pomidorai. („50 arogancijos metų“)

Analogiškomis poetinės vaizduo­tės pastangomis nusikeliama į žmo­nijos vaikystę:

Popieriuj mano malda, elniai, baronai ir
taurai. Altamiro elniai. Aliaskos, – tas pats,
samanos, šerkšnas ar sniegas,
boba, rožė, kopūstas, – daug
susuktų, gašlios augmenijos
ovalų, mineralai, saulavarčiai, labirintai. („Bažnyčia“)

Kaip ir anksčiau, pačios gražiau­sios pasaulyje mišios atnašaujamos negudrioje gamtoje („Jotvingių mi­šios“).

Sąsajas su ankstesniąja poetika primena pirmojo knygos skyriaus pavadinimas – „Mėlynųjų knygelių tęsiniai“, nors mėlynoji dangaus ir poezijos spalva anaiptol nebėra do­minuojanti:

Su klykaujančiom gulbėm, kreivasparnėm,
tiesiog.
TIESIOG Į DANGŲ!
Keisčiausia, anksčiau vis nepataikydavau,
anksčiau, matai, manydavau. kad tik dvasia, tik
siela… Anksčiau pamiršdavau, dabar žinau, kad
reikia eit išvien, kad reik paimt kitus,
svarbiausia: šitą obelį, paukščius ir lauką.
Velniams dangus. Jei tik dvasia ten eina! („Temstant, netoli Jeruzalės“)

Ne veltui naujojoje ars poetica ger­vių virtinė girksi viršum surūdijusių Buivydiškių, rudenio lapai pasirodo su raudonais apgamais, o dvasią, užšifruotą lotyniškoje liturgijoje, at­stoja „nujaučiamas spirito kvapas“.

Eilėraštyje „Kur skregždžioji, skregždele?“ susikerta dvi izotopijos. Viena jų veda kadaise patirtą estezę, kita grąžina į netobulą regi­mybę. Medaus korys iš laukinio bi­čių lizdo suvienija jo valgytojus: meškas ir šventuosius, „uodus, žio­gus ir kitą bimbinėjančią smulkmę“. Dieviškoje juslių puotoje atsidengia paslaptys, priartėja vandenys. Po penkiasdešimt metų toje vietoje „dunkso didelis juodalksnių miškas, rūksta padangos, kažin koks nie­kam nereikalingas žmonių fabrikė­lis“. Suniokotą gyvastį stebi „tarsi aitvaras, margas drakonas viršum juodalksnio“.

Ištisiniu laiko pertrūkiu grindžia­ma eilėraščio „Mišios sugriuvusioj bažnyčioj“ kompozicija. Ten, kur no­ko jaunystė – „raudonžandis glot­nus pomidoras“, pasaulis turėjo aiš­kius vertės orientyrus: tau kalbėjo „prijaukinti žolynai ir žvėrelis su ži­bančiu auskaru“, „meldės žydinčios pakelės“, virš pritilusios girios juo­kės vaiko balsu „kažkas, panašus į mėnulį“. Laikas iš lėto grimzdo į „žilą atminti, ritmą, rugsėjį“. Dabar – „viskas, kas rodės teisinga, išblu­ko ir ištrupėjo“: medis nukirstas, paukštis – juodu raiščiu ant akies, akys užrištos juodu audeklu. Iš be­galinio dieviškojo pasaulio telieka „susitraukus į tašką erdvė“, pilkų valandų bildesys, šveplas angelas, gergždžiantys apkalbėtojų balsai, goslus išblėsusių aistrų guolis. „Bal­si valanda, į kurią mes atėjom!“ – skelbia nuosprendį balsas iš pra­rastojo dangaus. „Nieko, nieko, – sakau, – tiktai saulė apsisprendė tekėti už valkatos“, – guodžiasi su­griuvusios šventovės maldininkas. Šiedu nesusikalbantys balsai nuolat girdėti „Jotvingių mišiose“.

Poetas atsisako pripažinti tikre­nybę, kurią valdo nuogi instinktai, žemažiūrė nauda:

Kam man šitas pasaulis, ožkos nukarusiais papais,
pušys perpjautais viduriais,
ešeriokas iš tvenkinio
ties raudonu švento Pranciškaus muziejum? („Vaikas, pjaunantis medį“)

Tai pasaulis, priklausantis Gogai, dieviškosios tvarkos griovėjui. Kny­gos eilėraščiuose šis Šventraščio personažas įsikūnija įvairiais pavi­dalais. Vienur – kaip zoomorfinės žmogaus griuvenos („Vos iškeltoj katalikų bažnyčioj“, „Karkliautojas, karaliautojas“). Kitur – kaip politinė sovietmečio marionetė. Griūvanti ta­rybinė imperija nubloškiama į kar­navalinę apačią:

Ar tai ir yra paskutinioji vakarienė
mūsų krašte, ar tik vėl kokia nelemta, apš…ta
repeticija, sauladieviai ir mėnadieviai,
mėnabroliai, našlaičiai, galvijai gimtojoje
Šūdavijoje? („Prieš pučą Lietuvoje“)

Imituojamas chaosas atskiriamas nuo žmogaus pasaulio. Iš nuolaužų neįmanoma atkurti visatos. Bet gal taip atrodo tik todėl, kad per pa­saulį einama „su neteisingais aki­niais“? Pakeitus regėjimo tašką, iš tos pačios substancijos žiedžiamos naujos formos. Su atspindėtoju, filmuotoju, fabrikinės autentikos fik­suotoju ginčijasi „sielų tėvynės“ ieš­kotojas. Šunsnukis ir beprotėlė įžanginiame knygos eilėraštyje nėra vien beprasmiškos būties apgamai. Dviejų pusiau žmogiškų būtybių pa­šnekesiu užklausiamas skaitytojas:

Atsimerkus už nugaros pražydėjo žibuoklės.
Svarbu jausti didelę tylą, o grožis nebūtinas.
Kaip vejasi tavo gyvenimo siūlas?

Grožio pasaulis kuriamas eroti­kos rašmenimis. Į žemės įsčių tri­kampį įsismelkia vyriška kalno go­tika („Skliautas ir kalnas“). Iš rugpjūčio dangaus besileidžiantį an­gelą lydi siautulingas ugnies ir van­dens šokis – „liepsnos, slėpsnos, teismas ir šėlsmas Pūčkoriuos, vandenkričiuos prie Vilnelės“ („Pasikar­tojanti muzika“). Kūno naktyje, sugėrusioje aistros nuoskilas, prakalto kvapą, šiugžda ateičiai šviežios pa­klodės („Kiemas, kuris buvo Traklio“). Natūralistinis pozuotojos kūno piešinys gretinamas su atvaizdu pir­mykščiuose Viešpaties lapuose, o narcizo žiedas Jugoslaviško konjako butely – su Dovydo žvaigžde, ža­liuojančia Jeruzale, angelo siluetu („Pozuotojų studijoj“).

Šventybei priešinamas sterilumas ir impotencija:

Niekas man jau nesivagia:
nei tie atšokę berželiai su šviesom tarp šlaunų,
nei vaikų daržas. Nė jokia dabartis,
nė senovė! Vien tik tu, apslobusi varnalėša! („Kažin kokios pavasarių negalios“)

Regimybės šydą praplėšia pagret su gyvenimu žengianti mirtis. Sva­jojimų dangų išraizgo kapines apėju­sių tuopų piešinys – „toks, kad ūžia aptemęs dangus“ („Viskas trapu, bet labai patvaru“). Kelionė iš mirties į mirtį trunka mirksnį, kol dunkste­li kibiras, atsimušęs į dugną, kol gegutė „vėpso smaragdo sparnais palei šulinį“ („Kuomet dunksteli ki­biras“).

Eilėraštyje „Šermenų parduotuvėj“ mirties riba skiria apgaulę ir tikro­vę: kaltūnuotos pasiutbobės vaikš­to sau nemirtingos, o tuos, kurie mylėjo, užkloja vainikai su netik­rom lelijom. Laidojantleji ir laidoja­mieji susikeičia vaidmenimis. Sau­lei pašildžius, numirėliai patys lenda po velėna, o gyvieji painiojasi šerme­nų aritmetikoje. Mirštant senajam, gimsta naujas Dievo pasaulis:

o kurapkos kamuoliuojasi pakelėj ir kai keliasi
skrist – lyg įjungtų po tamsų propelerį. Ima
ūžti orai ir rausvėjantls burbulas pučias prieš
nosį. Taip ir stoviu pompėjų papėdėj, viskas dar
tik pradžia, tarsi kosminis ūkas iš fotografijų,
tiršta spalvų sangrūda, kurioj gimsta žvaigždės,
gali rastis gyvybė ir – Dievo per plaštaką, bet
ne šito…

Knygos autoriaus siekiamybė – poetinė kalba, atlikusi nuo visų šiapusinių intencijų, „amžina užuomi­na apie visai kitą, visai svetimą ir nesuvokiamą kalną, kraują, spal­vą ir balsą“. Jisai geidauja „naujo­viškų ir pirmykščių“ žodžių, instru­mentų, kurie būtų „nenaudoti dar, nenualinti, neišgąsdinti“, „baisūs ir stiprūs, juokingi“. Tarpais atrodo, kad pasaulis tapatinamas su žody­nu, nevaržomu logikos ir gramati­kos. Bet, kita vertus, prasminga poezija suvokiama kaip tikrovės įforminimas. Jutiminės pasaulio fi­gūros siejamos į sielos paveikslą. Iš kakofoniškų triukšmų bandoma išgauti melodiją. Semantines aso­ciacijas apipavidalina fonetiniai są­skambiai.

tik vaikystės
žvyrduobėse, ten už Rėkaus ir Šerkšno trobų:
stručiai, strykai, storastos, straigės, širdgėlos,
pilnos skraujažolių, stiklas, sorbai, mažytė
Milašiaus skregždelė. („Dar vienas akordas“)

„Jotvingių mišiose“ ryškėja dvejo­pa poezijos samprata. Viena jų arti­ma romantiniam meno supratimui: „TIKROVĖS APREIŠKIMAS yra an­gelo / nusileidimas pavidalu, ar be pavidalo – muzika, / balsu, spalva, vandeniu, krauju, žiedu…“ Eilė­raštyje „Šventoji vasara“ angelų kū­nai leidžiasi iš dangaus spalvotais pavidalais kaip amžinybės ir bega­lybės pažadas:

Tą vasarą begalinė šviesa tvoskė man į
pakauši, plisdama pro akiduobes. Visa
viršutinė mano kaukolės pusė buvo
skausmingos ir kaitrios ugnies apimta.
Ašaros krisdavo iš akių, karštos,
graudingos. Ranka buvo tvirta, kaip iš
kaulo. Širdis gera ir taiki.

Kitas požiūris, „realistinis“, atme­ta žmogaus ir pasaulio santarvės galimybę:

Baltom drobulėm, sniegu, vingiorykštėm –
apjuostas,
po kryžium, plastmase ir
buteliais ir šunmėšliais, kubezdaliais, prezervatyvais,
aukštakrosnėm ir elektrostulpiais guliu. –
BE JOKIO GROŽIO. JOKIO IDEALO. („Kilnioji apgavystė“)

Šios priešingos sampratos dažniau ne konfrontuoja, o papildo viena ki­tą. Regimybę nuo būties skiria pa­slapties šydas: „Kaip tos gūnios, kuriomis šaltą naktį tėtušis / užklo­davo arklius, – / tokios turėtų būti išaudžiamos eilės“. Nežemiškosios formos skverbiasi pro rūko dangalą „ritmais, melodija, pakylėjimu pilką sekmadienį“, prieskonių kvapais. Žie­do taurėje atsispindi apverstas dan­gaus kupolas. Smengant 5 būties pra­garmes atsiveria begalybė:

Taip lūžtama ant ežero, ant ledo,
taip smengama į eketę, į Jūrą,
toks laisvės pojūtis, tokia laisva gramatika,
dangun, tiesiog į dangų,
tik danguosna! („Temstant, netoli Jeruzalės“)

Eilėraščio „Freska geležinkelio sto­tyje“ erdvę išgaubia priešingos kryp­ties jėgų trauka. Abejingai gamtai „nereikia pieštukų nei rašalo, nei giesmės, kuri pramuša ledą“. Žmo­nėms, kurie stovi maišais apsigobę, vis vien, ko baisingai rausta ir juos­ta šermukšnis, kas gena vasarą į sniegą ir šerkšną. Užtat atsakomy­bę už pasaulį prisiima rašantysis – „pats save į pasaulį išvaręs, šlei­vas angelas, perskeltanagis“. Poezi­jos erdvėje šermukšnis broliškai kalbina žmogų, gamtos gaivalai sko­lina akis ir burną, alksnis duoda žievės, baugšti žuvis ant prekysta­lio virsta metafora, o lietui rašoma „tūkstantis žodžių mėlyniausiu pa­saulyje rašalu“. Bet geidžiama uto­pinė erdvė, sutampanti su mitinio pasakojimo „čia“ ir „dabar“, pasi­rodo apgaulinga. Jai priešinamas tikrąjį žinojimą žadantis „kitur“ – „po supuvusiais lapais, svetimom violončelėm, po šerkšnu ir žvaigž­dėm, kurios neįskaitomos“. Skirtin­gas erdves jungia civilizacijos išras­ti tarpininkai: televizorius ir geležin­kelis. Televizoriaus ekranu žliaugia iš perpjautų pasaulio vidurių aima­nos, sielvartas ir neviltis, „raudones­nė už įkaitintą geležį“ (geležis čia kontrastuoja su mediniu, bet tikru apavu tikrame lietuje). Geležinkelio stotis pasitinka šaltu guoliu, kur knarkia kinivarpos ir gena „į dar tamsesnes spalvas, į debesį, / ten. kur pasiklydęs garvežio vaikas / rauda taip purvinai apsirengęs“. Prarastasis rojus iškeičiamas į siel­vartingą netobulo pasaulio grožį. Poetas tapatinasi su genančiu į ne­žinią geležinkeliu: „…apie vienatvę gražiau parašys mergaitė, / tai su­die. dabar aš esu geležinkelis“.

„Freskos geležinkelio stotyje“ pale­tė primena Henriko Radausko „Ry­tą geležinkelio stoty“, kur gamtos spalvoms taip pat kontrastuoja žvil­ganti bėglų geležis, o pasaulis pri­mena savo buvimą nerimstančiais traukiniais bei mirksinčiu Morzės variu. Tiesa, monotoniškame tele­grafo stuksenime dar sunku buvo numatyti būsimąją televizoriaus in­vaziją. kaip ir saldaininėje stoties budėtojo idilėje – baisingą XX am­žiaus pabaigą.

Poetinės kalbos įtaiga priklauso ne vien nuo Ja aprėpiamo informa­cijos lauko. Įspūdingai manipuliuo­damas erdvėm ir laikais, Geda veiksmingai naudojasi ir dekompo­zicijos poetika. Pasaulio visuma at­sispindi smulkmenoje, vienkartinė­je konkretybėje:

Vienoje ūksmėje vienąkart
mačiau ten prisiglaudusį
mažą paukštelį,
žaliai raudonu gūžiu, –
nelyg vaikui parišta servetėlė
po kaklu – seilėms varvėti…
Kokia maža jo erdvė!
Koks platus jo tylos pasaulis! („Atakimo akimirka“)

Taip tėvynė telpa tarp maldai su­glaustų plaštakų („Bažnyčia“), o mergaitės kelias iš mokyklos į na­mus tampa gyvenimo kelio metafo­ra („Mergaitė su mėlynu kaspinu“).

Knygos užsklandoje poetas krei­piasi į būsimąjį skaitytoją kaip į dievobaimingą teisėją, sprendžian­tį, „kur ta poezija ir kiek čia tos poezijos“. Skaitytojas, kaip ir auto­rius, vargu ar ras vienintelį atsaky­mą. Knygos tekstai trikdo įprastinį poezijos supratimą. Ardomos su­stabarėjusios prasmių struktūros, einama iki kultūros paribio, iki ap­nuogintos buities, mėginama žo­džiu apreikšti tai, ko nėra tikreny­bės kalboj. Bet gal tai ir yra tikroji poezijos siekiamybė?