Kęstutis Nastopka. Moteriška mitologija

2002 m. Nr. 5–6

Šviesiam Nijolės Miliauskaitės atminimui

 

Nijolės Miliauskaitės cikle „Eilėraščiai Persefonės palydai“ susitinka dvi mo­terys – mirusi motina ir motina būti trokštanti duktė. Motina priklauso „gy­venimui, kurio nebėr“ ir kurį reprezentuoja daiktiški jos buvimo pėdsakai – „ada­tinė, kabėjus prie veidrodžio“, „dryžuotas takelis / veidrody ant grindų, nuaustas / iš skudurų, sukarpytų į juosteles“, „gėlėmis siuvinėtas drobinis maišelis, kur lai­kė nosines / gintariniai karoliai, nuotraukos, kvitai / už mokesčius, laiškai, adre­sų knygelės/ indai, staltiesės, rūbai“. Visą šį rekvizitą saisto kelios izotopijos. Laiškai, adresų knygelės, kvitai už mokesčius priklauso komunikacijos sceno­grafijai, numatančiai žodžių ir paslaugų mainus. Indai ir rūbai yra išnykusių tu­rinių tūriai. Veidrodis ir nuotrauka, priešingai, sustingdo buvusį laiką. Adatinė, iš skudurų nuaustas takelis, siuvinėtas drobinis maišelis įveda laiko adymo izo­topiją. Nesatis reprezentuojama esatimi.

Motina pasirodo sustingdytame baigtiniame laike:

sėdėjo baltai išdažytoj sodo kėdėj
po obelim, baigiantis vasarai
užmerktom akim
gal snūduriuodama, gal ką galvodama

plonų šiaudelių skrybėlė
ant trumpai pakirptų plaukų
(įspėta buvo vengti saulės)

ant staliuko užversta knyga
puodelis arbatos, pusiau nugertas

rami, gal net visai laiminga

Kaip trečiasis sakymo instancijos atžvilgiu asmuo ji-motina įsiterpia į dialoginius aš/tu santykius:

paduoda baltus
ploniausios drobės marškinius
į kaktą
tave pabučiuoja

mano mergaitė, sako, mano mergaitė

Nuotolis tarp pirmuoju asmeniu kalbančios dukters ir nebesančios motinos sunyksta („jos pavidalus laikas jau keičia many“). Dukteryje atgyja būsimoji motina: „…dar su lėlėm žaidi, o jau nešiotė“. Prarastoje vaikystėje motina savo ruožtu tampa dukterimi:

pamačiau tave, vėl, po daugybės metų
šįryt
su glėbiu kvapnių jazminų, vaiko
rankom suskintų, birželio
lietingoj pabaigoj, ant laiptų
staigiai atsisukusią, tarsi būtum
pajutus žvilgsnį į pakaušį
atkaklų, įtemptą: lig juostos palaidais plaukais
vaikiškai praverta burna, plonyčiais riešais
o Persefone! Persefone!

Susikeičiantys motinos ir dukters vaidmenys sudaro prielaidas Persefonės mito transformacijai. Graikų mite Persefonės motina Demetra sielvartauja dėl dukters, patekusios į mirusiųjų karalystę, ir stengiasi ją susigrąžinti. N. Miliauskaitės cikle požeminis mirusiųjų pasaulis pasiima motiną, o duktė tei­raujasi prie žemės palinkusios daržų ravėtojos, „ką mano motina ten veikia“.

Motina tapatinama su geradare mirusiųjų valdove:

tu pasilenki
prie mažos mergytės veidu užverktu (nenusakoma
akių tavo išraiška)
jai savo ranką ištiesi
ir su savim vediesi, o maloningoji, o
motina

Kai kuriuose ciklo eilėraščiuose Persefonė pasirodo kaip dukters, gedinčios savo motinos ir savo vaikystės, antrininkė – „geriausia vaikystės draugė“, „kai­mynų mergaitė“, atskirta ne tik laiko nuotolio, bet ir dviejų pasaulių ribos: „…pa­dėk man peršokt / griovį, kaupiną lietaus vandens, tamsų ir baugų“, „…išsivesk į šviesą, į žydinčius sodus, kur / šokčiau su kitais ir iš visos širdies dainuočiau“.

Kai motinos ir dukters skirtis neutralizuojama, į Persefonę kreipiamasi tie­siog kaip į gyvybės ir mirties valdovę. Atminties dabartis priešinama mirusiųjų nesačiai:

ji šoka pievoj su mergaitėm
laiba ir smulki, geltonu pienių vainiku
ant galvos, pati sau nusipynus
lyg paprasta kaimietukė
eitų ratelį, tokią
tave dažnai matydavau, kadaise

tebesklinda spindesys nuo jos, tą šilumą
jaučiu ir šiandien, stebuklingą
bet mano motinos
bet mano motinos šioj žemėj nebėra jau
Persefone

Persefonės mite gyvųjų ir mirusiųjų santykiai apsiriboja moteriškąja giminystės linija. N. Miliauskaitės cikle moterys taip pat yra vienintelės gyvybės davėjos, saugotojos ir išlydėtojos: „…tos pačios / rankos kūdikį išmaudo, apiprausia ligonį / numazgoja ir aprengia numirėlį“.

Gyvenimo pusėje atsiduria „naminiai“ rankų darbai – kultūrinė lino kančios tąsa:

atrėži drobės, negailėdama
marškiniams ir paklodėms
bus našlaitės kraičiui
tavo kuparas, krikštamote, neturi dugno, o drobių
rietimai niekad iki galo neišvyniojami

Į žalią nebalintą drobę siuvinėtoja kartu su kraujo spalva („…tai nieko, kad įdūrė / į pirštą, tai nieko“) įpina savo gyvenimą: „adatų pagalvėlė / ašarų pa­galvėlė“. Pasak B. Ciplijauskaitės, „ant audeklo išrašomi neįvykdyti troškimai; išsilaisvinimo ieškoma vaizduote“. Bet taip reiškiasi ir „moters polinkis atskiras apraiškas ar įvykius sieti į visumą, supinti gijas, apmestoms staklėms surasti ataudus“¹. Taip užadomos spragos tebesitęsiančioje būtyje, iš atminties atplaišų audžiamas tęstinis pasakojimas.

Gyvenimo ir mirties paribyje atsiduria nenustygstanti kapų tvarkytoja („…jos mažutė tamsi trobelė / baltuos pusnynuos / visai prie pat kapinių“) ir daržų ravėtoja žemės spalvos veidu ir žemėtomis rankomis. Šios pa-saulio ir po-žemio tarpininkės – taip pat primena Persefonę, kuri kasmet žiemą praleidžia pas Hadą, o gamtai atgyjant grįžta pas savo motiną Demetrą.

Su šaltu mirties pasauliu Persefonę sieja suvalgytos žalios granato sėklos:

tu, kuri vieną vienintelį – granato vaisiaus
grūdelį prarijai – raudoną, saldžiarūgštį
turėjai nusileist į požemius, į tamsą, šaltį
pas mirusius

Tai primena žalios ir saulės išbalintos drobės priešpriešą lino cikle.

Graikų įsivaizdavimu, požeminėje mirusiųjų karalystėje viešpatauja vandens stichijos. Čia plukdo savo vandenis Acherontas, Kokitas, Stiksas, Leta, tvyro Stikso pelkės ir Acherusijos ežeras. Hadą apjuosia ugnies upė Piriflegetontas. Atplaukęs į Hadą, Odisėjas nulieja vėlėms pieno su medum, vyno, vandens ir avių kraujo ir paberia miežinių miltų (Homeras. „Odisėja“, XI, 24–28). Tuo tarpu lietuviai požemio dievui priskyrė ugnies atributus².

N. Miliauskaitės cikle susitinka abi tradicijos. Ieškanti išėjusios motinos duk­tė kartu su žaliais granato vaisiais ir šlakeliu šaltinio vandens aukoja deivei duonelę, iškeptą iš rupių kvietinių miltų bei lydyto sviesto. Aukojimo ugnis prie­šinama požemio tamsai ir vandenims. Iš vandens iškilusi deivės figūra siejama ir su vedančiu į požemį urvu, ir su kylančiu į dangų mėnuliu:

pagaliau ugnis įsiplieskia (nelengva įkurti
tokia neįgudus, o temsta, o drėgna, baugu
šaltis visus persmelkia sąnarius)

teikis atkreipt savo žvilgsnį, štai pačios
gražiausios gėlės, kokias tik galėjau rasti šį rudenį
margaspalvės astros, primenančios žvaigždes
(dabar jas vadina ratiliais, nuosmukio amžiuj)

šlakelis šaltinio vandens, šiek tiek
lydyto sviesto, apvali duonelė iš rupių
kvietinių miltų – ją pati tau iškepiau
įspaudžiau tavo ženklus

ir du raudoni granatų vaisiai, du
sunkūs obuoliai su karūnėlėm, tavo vaisiai

priimk, menkas šias dovanas, nors paragauk, prašau
tavęs: priimk
žodžius šiuos, tik pusbalsiu
pagaliau ištarti išdrįstus

o deive, stovinti tamsoj prie urvo
po didžiuliais medžiais, tau po kojų
ežeras, gilus gilus vanduo, ir mėnuo
jau po truputį kyla

Vandens ir mėnulio gretimybė leidžia atpažinti senąjį lietuvių mitinį univer­sumą. Dangaus ir žemės tarpininkių vaidmuo taip pat priskiriamas gėlių figūrai. Graikų mite Persefonę į požemį nuviliojo gėlių kvapas. N. Miliauskaitės cikle žvaigždišką gėlių prigimtį primena astros, „nuosmukio amžiuj“ pavirstančios žemiškais ratiliais.

Nušviesta mėnesienos, deivės bruožų įgyja ir žemiškoji motina, maudanti dukterį gyvybės vandenyje:

ateina
gerokai po vidurnakčio, negirdimais
žingsniais, mėnesienai
liejantis ant žemės

užkaičia puodą minkšto
lietaus ar sniego
vandens

plaukus ištrinks tau
<…>
kad tik kaltūnas
neįsimestų, kad tik gyvybė
neišsisunktų, lašas po lašo

Vandens ir ugnies priešprieša pasikartoja moteriškoje puošyboje. Gintariniai karoliai patenka į buvimo ženklų seką. „Obsidiano karoliai – juodas vulkaninis stiklas“ siejami su prietema, magija („tai žiniuonių akmuo“), paslaptimi. Lietu­vių mitologijoje maginė funkcija priklauso požemio dievo sričiai. N. Miliauskaitės cikle ji atiduodama moterims: „…jaučiu, tai moterų pasaulis, uždaras, slaptas/ tarsi pusė žodžio, pasakyta pusbalsiu“.

Požemio deivės palydoje ryškiausia vyriška būtybė – drugys Papilio machaon. Jam, matyt, dėl puošnios išvaizdos ir elegantiškų judesių skiriamas karalienės pažo vaidmuo. Į vėlių pasaulį jis įvedamas ir dėl savo vardo: Machaonas – gydy­tojas karys, Trojos kare išgydęs daugelį achajų, sužeistas Pario ir žuvęs mūšyje (pagal vieną iš versijų – nuo amazonių karalienės rankos).

Vynuoginę sraigę su Persefonės valdomis sieja vanduo (ji atklysta „po lietaus, per visą naktį pliaupusio“) ir ūksmingų sodų kvapai. Mirusiųjų vėlės renkasi plėnūnių (asfodelių) „prižėlusioj pievoj“ (Homeras. „Odisėja“, XI, 573), iš ten sklinda gyvuosius viliojantis gėlių kvapas. Gausiausia požemio gyvūnų palyda. Dangų („mėlyni varpeliai saulei leidžian­tis, vėjy“) ir žemę jungiančio sinavado pašaknėje spokso auksinis driežas. Greta užmiršto Rausvės vandens, „lyg iš kito pasaulio“ sklindančio gluosnių ir juod­alksnių kvapo „…apsamanojus žalvarinė / rupūžė ant slenksčio tupi, slaptą / lobį saugo“. Eilėraštyje „Patikimiausia sargė“ šiam visų niekinamam padarui priski­riama galia apsaugoti žmonių pasaulį nuo mirties:

o saugai mūs laukus, o rūpinies daržais ir
sodais, o nuo tikros mirties mus gelbsti – išdžiovinta
ir pamerkta į gryną spiritą

patikimiausia sarge
ir mane globok

Eilėraštyje „Trys sesutės“ trys rupūžių atmainos lokalizuojamos trijose skir­tingose erdvėse. Dvi iš jų siejamos su požemiu (kapinynai, urvelis arba rūsiai ir duobės), o visos – su vienokiais ar kitokiais vandenimis (paežerės ir paupiai, pajūrio kopos, šulinys). Joms perkeliami kai kurie nesiliaujančių verpėjų laumių, taip pat gyvenančių vandenų pakrantėse, bruožai:

jūs visos trys sesutės, didžiaakės, storalūpės
plačiastrėnės, patamsy prie spingsulės kantriai
verpiančios linus ir pakulas, kanapes ir
dilgėles ir plaukus
ir likimo
balzganas gijas

M. Gimbutienė laikė rupūžę vienu iš trijų pagrindinių Senosios Europos dei­vių – Raganos įsikūnijimu nurodydama dviprasmį šio vaizdinio sąryšį su mir­timi ir atgimimu³. N. Miliauskaitės cikle rupūžė taip pat dvivertiška. Atsto­vaudama mirusiųjų karalystei – požemiui, ji saugo žmonių pa–saulį nuo mirties ir nuogumo.

Cikle „Eilėraščiai Persefonės palydai“ graikų mito nuorodos susipina su lie­tuvių senųjų tikėjimų vaizdiniais, o ši amalgama savo ruožtu priklauso N. Mi­liauskaitės poetiniam idiolektui, tame pačiame kalbančiojo aš sutalpinančiame „dukterį ir motina būti trokštančią moterį“⁴. Mirtį įkūnijantys vaizdiniai tuo pat metu siejami ir su gimdančia, ir su gimdytoją laidojančia moterimi. Brazdžioniška šaltos sesers – mirties figūra, už kurios galima atpažinti moterį – ir gyvenimo palydovę⁵, suskliaudžiama.

2001