Kęstutis Nastopka. Reikšmių poetikos linkui

1996 m. Nr. 4

Saulius Žukas. Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje. – Vilnius: Baltos lankos. 1995. – 351 p.

Sauliaus Žuko knygos „Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje“ pavadinimas įtartinai primena disertacijų formuluotes. „Kodėl tokia, sakykim, nuvalkiota tema?“ – dedasi sutrikęs autorius ir iškart paaiškina, kad bus kalbama „ne apie žmogaus „paveikslą“, „charakterį“, bet apie jo vaizdavimo būdą“. Išvengti akademinių trafaretų ne taip paprasta. Rasime knygoje ir „tipišką lietuvių nacionalinio charakterio bruožą“ (p. 154), ir realistinį „pilnakraujį charakterį“ (p. 184), ir tokių literatūrinių bendrybių, kurias mielai pasisavintų koks nors gyvenimo atspindžių ieškotojas: „<…> humanistinis geriausių mūsų novelistų kūrybos patosas, atida žmogui, gilinimasis į individo psichiką, preciziškas jo sielos virpesių, reakcijų į aplinkos pasikeitimus fiksavimas“ (p. 244). Visa tai – svetimo stiliaus, „planinio“ kalbėjimo apnašos. Apie jas dėl to ir užsimenu, kad knygos probleminis užtaisas priešinasi tokiai nuostatai. Svarstoma, kaip kuriamas iliuzinis realybės efektas, iš ko ir kaip vaizduojamoji tikrovė „padaroma“. Scholastinė tematikos ir vaizdavimo būdų dichotomija įveikiama kreipiant analizę į „ideologiją, virstančią poetika“ (p. 101).

S. Žuko svarstymų akiratyje – įvairūs literatūriniai tekstai: nuo Lietuvos metraščių iki A. Bernoto eilėraščio. Kiekvienam jų reikia kitokių analizės instrumentų. Straipsnių autorius siūlo atidžiai, be išankstinių nuostatų perskaityti tekstus, išskirti reikšmės vienetus bei struktūrinius santykius.

Iš naujo perskaityti senieji lietuvių kultūros tekstai. Metraščių žmogaus veidas atpažįstamas iš literatūrinio etiketo reglamentuotų gestų ir pozų: Algirdo ietis. įsmeigta į Maskvos vartus, hagiografijos kanonus atliepiantis Gedimino ašaringumas. Tai, kad pagoniškos Lietuvos valdovai kanonizuojami krikščioniškos kultūros formulėmis, aiškinama anų laikų lietuviškuoju mentalitetu: atvira verčių skalė, skirtingų religijų bei tautų dialogas.

Akademinę donelaitianą gan arogantiškai pavadinęs „tvarkingu, socrealistiniu poemos komentavimu“ (p. 92), S. Žukas mano „Metus“ esant mįslingiausiu lietuvių literatūros kūriniu. Poemos retorika aiškinama antikinės ir krikščioniškos tradicijos sąveika: ciklinis gamtos laiko kartojimasis ir hierarchiška sakralinė tvarka, visuotinė pavaizduotojo pasaulio priklausomybė nuo episteminio adresanto. Krikščioniškųjų vertybių sistemoje randama vielos ir tautiškumo idėjai: nors idealiojo pasaulio taisyklės yra bendros visoms tautoms, bet Donelaičio būrai gali atlikti savo krikščioniškąsias priedermes lik likdami savo luomo žmonėmis ir išlaikydami lietuvybę. Hierarchinę pavaizduotojo pasaulio tvarką atitinka semantikos sistemingumas. S. Žukas jį demonstruoja analizuodamas alimentarinę „Metų“ izotopiją: santykį tarp to. kas valgoma ir nevalgoma, tarp mėsiškų ir vegetariškų skanėstų.

Bet tobulumas, kaip žinome, yra tik bergždžias mėginimas sutramdyti kasdienybę. „Metuose“, pasak S. Žuko, „idealas visuomet akivaizdžiai ir komplikuotai santykiauja su realybe, yra jos fone“ (p. 81). Metaforinės reikšmės nenustelbia jutiminių („Metuose“ mėžinio kvapas neišnyksta“ – p. 83). Be stilistinės ir kompozicinės įtampos „Metai“ būtų tokie pat negyvi ir bekraujai, kaip ir anas „Tęsiniu“ („Fortsetzung“) pavadintas fragmentas.

Kitas Donelaičio tekstų estetinio paveikumo šaltinis, pasak S. Žuko, yra elgesio ir kalbėjimo normų paralelizmas, abipusis ryšys tarp fizinio ir „metafizinio“ nešvankumo. „Kiauliškai šūdinėjantis“ keikūnas paradigmiškai priešpriešinamas viežlybiems būrams, kurie mėšlavežį vos ne česniu paverčia. Stilistinio etiketo požiūriu originaliai interpretuojama „Pasaka apie šūdvabalį“. Logiškai neišsprendžiamoms etinėms kolizijoms (žiedus darkančio grikvabalio ir šūde dainuojančio šūdvabalio ginčas) siūloma estetinė interpretacija. Šūdvabališkumas vertinamas ir gamtine, vabališka, ir moraline, metafizine prasme: „Vieni iš tiesų gyvena smarvėse, kiti linksminasi, bet žmogus privalo išsiveržti iš gamtos priklausomybės, jam – tiek būrui, tiek ir ponui – suteikta moralinio tobulėjimo galimybė“ (p. 65).

Pasak R. Jakobsono, paradigminis poetinių tekstų ekvivalentumo principas realizuojamas sintagmatinėje ašyje. Atkreipdamas dėmesį į reikšmės vienetus, pasikartojančius skirtingose Donelaičio tekstų vietose, ar į kurios nors pastraipos semantinį rišlumą, S. Žukas formuluoja turiningą „Metų“ poetiškumo sampratą.

Naujųjų laikų literatūrinė epistemė siejama su individo saviraiška, įtampa tarp „kolektyvinių emocijų“ (terminas – ne iš dailiųjų) ir subjektyvaus išgyvenimo. Pavyzdžiu pasirenkamas Maironis. Kalbama apie dvejopą jo poetinės jausenos orientaciją – romantinį individualizmą ir įsipareigojimą tautos sąjūdžiui. Akcentuojami dvasinę būseną komplikuojantys momentai: „apleisto poetos“ ginčas su numylėta tėvyne, subjekto nelygstamos vertės samprata. Aptariamos metalingvistinės Maironio refleksijos, „susikalbėjimo“ – sugebėjimo išreikšti ir galimybės būti suprastam – problema. Maironio metaforinis rašymas interpretuojamas kaip „bandymas rasti žodžių komplikuotam, asmeniniu patyrimu pagrįstam poetiniam išgyvenimui“ (p. 162). Tai – Maironio poetikos modernumo žymė. Tačiau ar nebus perdėta teigiant, kad tik su „Pavasario balsais“ iš „dar neliteratūros“, „dar ne visai literatūros“ ar „tik kartais literatūros“ atsiranda tikra literatūra be jokios nuolaidos nacionaliniam savitumui, tematikos aktualumui ir kt.? „Poetos“ ir „tautos šauklio“ vaidmenys Maironio asmenyje ne visada sutampa. Be to, ar įmanoma rasti visoms epochoms tinkantį „jau literatūros“ testą?

Perėjimą nuo archajinių prie moderniųjų vertybių S. Žukas bando apčiuopti dviejuose Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos eilėraščiuose. į įprastines sociologines schemas jie niekaip netelpa. Čia vietoj graudžių baudžiauninko verksmų – džiugi esamos buities adoracija. Ar įmanoma nuspręsti, kuri gyvenimo programa autentiškesnė ir ką reiškia tos skirtingos ideologijos? S. Žukas siūlo ieškoti atsakymo J. A. Pabrėžos eilėraščių figūrose ir pradeda nuo pypkės dūmo. Pasirodo, iš šio „reflektyvaus veiksmo“ galima šį tą išpešti: ir atsiribojimą nuo įvykių, kuriuose kalbantysis priverstas dalyvauti, ir linksmumo figūralizavimą. ir filosofinės refleksijos užuomazgą. Loginė „linksmumo“ artikuliacija ryškina epistemines vertybes: pasaulis matomas dieviškosios tvarkos perspektyvoje, kiekvienas luomas įpareigotas ir įsipareigojęs prieš kitus, subjektas visiškai atsiduoda Lėmėjui. Daroma išvada, kad Pabrėža yra arčiau Donelaičio nei kiti XIX a. pradžios lietuvių kultūros darbininkai. Bet kur tada episteminis lūžis, judėjimas modernaus individualumo kryptimi, „slenksčio į savivoką“ peržengimas? Bene svarbiausia lingvistinės argumentacijos atspirtis – „buvimas sau“: „įvardis „sau“ suartina svarbiąsias abiejų eilėraščių frazes („esu sau žmogelis“, „pypkę sau kūrinu“)“ – p. 126. Iš čia visa loginių argumentų virtinė: buvimas sau ir buvimas kitiems, savęs atsisakymas ir savęs suradimas, „aukštą savimonės lygi pasiekęs sau žmogelis“. Ir apibendrinanti išvada, kurioje nebelieka ironiško deminutyvo: „Pabrėžos „sau žmogus“ jau ne visiškai ištirpsta savo veikloje, jis jau yra apsibrėžęs aplink save ribą, jis rūpinasi savo keliu, turi savo tikslą ir jį realizuoja“ (p. 131).

O jeigu pagrindinis lingvistinis argumentas – įvardis „sau“ – yra visai ne įvardis, o dalelytė, pabrėžianti, kaip nurodo DLKŽ, veiksmo „savaimingumą, nerūpestingumą, laisvumą“ (plg. „Kaip sau norit, taip būkit“, „Gyvena sau žmogus, ir tiek“, „Tegul sau eina“)? Tada abu reflektyvūs veiksmai traktuotini ne kaip „subjekto veiksmai sau“, o priešingai – kaip savaiminė, nesąmoninga būtis. Būti viskuo patenkintu žmogeliu bene bus tas pat. kas gyventi kaip Dievo ausy („Vis man pagal norą klojas. Dieve, būk Tau garbė“), tai yra priklausyti tai sąmoningumo pakopai, kurioje, pasak V. Kavolio, „susijungia individualaus „aš“ ir kolektyvinio „mes“ veiklos sferos“. Pasirinkus tokią interpretaciją, nebereiktų teisintis dėl deminutyvo, silpninančio įvardžio „sau“ kategoriškumą, atkristų ir sunkiai telpantys į XIX a. pradžios lietuvių raštijos epistemę samprotavimai apie subjekto sąžinės balsą, sąžinės teismą ar žmogaus poelgius lydinčius moralinius imperatyvus. Pabrėžos eilėraščiai, skirtingai negu jo lingvistiniai darbai, vis dėlto labiau susiję su archajine praeitimi nei su lietuvio ateities projekcija.

Kitą episteminį lūžį. S. Žuko manymu, projektuoja Henrikas Radauskas. Kaip gimsta šiuolaikinė estetika, demonstruojama semiotine „Fontano“ analize. Eilėraštyje, davusiame pavadinimą pirmajam poeto rinkiniui, ryškinamas posūkis nuo retorinės pasaulio interpretacijos prie įvairioms prasmėms atviro estetinio suvokimo, nuo „klasicistinių“ duotybių – prie akimirkos įspūdžio. Kaip įprasta semiotikoje, pasakojimo subjektas apibūdinamas per santykį su ieškomu vertės objektu ir vertybių sistemą įsteigiančiu Adresantu: „<…> eilėraščio subjektas iškyla kaip sintetinis aktantas, jungiantis ir naują vertybių sistemą postuluojantį Adresantą, ir jį realizuojantį pasakojimo subjektą, kurio norėjimas naujai žvelgti ir mokėjimas kitaip pamatyti pasaulį palydimas apoteozės, sviedžiančios jį iki žvaigždės“ (p. 201).

Žmogus šioje vertybių sistemoje yra ne vaizdavimo objektas, o reiškiančio pasaulio adresatas. Savo pojūčiais jis išskiria juslines pasaulio objektų vertes (apvalūs, į ašaras panašūs liepų lapai ir karpytas, žvaigždės formos klevo lapas) ir jas interpretuoja tam tikrame kultūros kontekste. Žmogaus buvimas atpažįstamas iš estetinių objekto apibūdinimų. Suabejojęs simbolinių reikšmių skaidrumu, Radausko žmogus sukyla prieš pasaulio matymą diktuojančią tradiciją. „Žvilgsnis nusukamas nuo subjektą supančio parko į jo atspindį“ (p. 197). Estetinė tikrovė įprasmina empirinę, o ne antraip.

Pasaulio aprašinėjimą eilėraštyje stelbia pasaulio išsakymo problema. Retorinės klišės atsiduria stilistinės savistabos lauke. Atsiranda įtampa tarp klasicizmo topikos ir ją smukdančio žemojo stiliaus, tarp perdėm literatūriško peizažo ir ironiško žvilgsnio, tarp perteklinės raiškos ir estetinio saiko. Ar ant urnos nukritęs geltonas lapas – sentimentalaus miesčioniško skonio pėdsakas, ar literatūrinė provokacija? Kas sukurtame poezijos pasaulyje yra vertybė ir kas pseudovertybė? Nuo atsakymo į šiuos klausimus priklauso ne tik pavienių stilistinių figūrų, bet ir viso eilėraščio reikšmė. Fontano figūra, įsiterpdama tarp statiško, dirbtinio parko ir natūralių gamtos pasikeitimų, reiškia estetikos atnaujinimą.

Pasirinkę kitą regėjimo tašką, „Fontane“ gal išskaitytume kitokias reikšmes. Kai S. Žuko analizė pasirodė „Baltose lankose“, su ja polemizavo V.Rubavičius. Kiek pamenu, buvo ginčytasi ne dėl semiotinių analizės prielaidų. Jas tylomis apėjus, eilėraštis interpretuojamas kaip tradicinis „peizažinės“ lyrikos kūrinys. Tokiais metodais vargu ar įmanoma įvertinti Radausko iššūkį nusidėvėjusiai poetinei sistemai.

Gebėjimas atidų teksto skaitymą sieti su bendraisiais kultūros istorijos klausimais – S. Žuko stiprybė. Pasišovęs įrodyti, kad „geras kūrinys yra unikalus sąmoningų ir autoriaus neįsisąmonintų citatų ansamblis“ (p. 173). kritikas rausiasi tekste kaip archeologas. Šitaip Vienuolio „Paskenduolėje“ atidengiami keli kultūriniai sluoksniai: sentimentalizmo epochą menantys siužeto apmatai, romantizmui artimas Veronikos poelgių išskirtinumas, „realistinis“ charakterio prieštaringumas. Kita vertus, siekiama atskleisti „visą kūrinį apimančią prasmės logiką“ (p. 185), įžvelgti paradigminę priklausomybę tarp linijinio pasakojimo vienetų. Analizuodamas B. Radzevičiaus novelę „Žmogus sniege“, S. Žukas pavyzdingai išgliaudo prozinio pasakojimo pridengtą poetinę struktūrą.

Impresionistinės kritikos gerbėjai priekaištauja semiotikams, kad Jų išprotautose konstrukcijose pradingsta meno gyvastis. Bet racionalus metodas anaiptol neatmeta estetinės intuicijos. „Paslaptis turėtų būti konceptuali“, – sako S. Žukas (p. 188). Labiausiai vykusios analizės yra tų kūrinių, kurių intrigą sudaro nujaučiama paslaptis: Donelaičio „Pasaka apie šūdvabalį“, Radausko „Fontanas“, Radzevičiaus „Žmogus sniege“, Škėmos „Anapus Nemuno“. O jei metodologiniai ėjimai prasilenkia su paslaptim, analizės statinys svyruoja. Taip, man rodos, bus atsitikę su Pabrėžos „sau žmogeliu“ ar nežinia kodėl glostančiu žolę Albino Bernoto eilėraščio subjektu. Pastaruoju atveju trijų siūlomų skaitymo izotopijų („mažo žmogaus kultas“, „meilės lyrikos kontekstas“, „degraduojančio pobūdžio metempsichozė“) neįmanoma suderinti.

Pirmasis semiotikos principas – apsiribojimas vidinėmis teksto reikšmėmis. Knygos pratarmėje S. Žukas prisipažįsta, kad jo laikomasi tik keliuose straipsniuose. Dažnai konkretus tekstas įterpiamas į autoriaus kūrybos kontekstą. „Pasaka apie šūdvabalį“ skaitoma „Metų“ kodu. ignoruojant priimtąją Donelaičio kūrybos chronologiją, nors A. Girdenio tyrinėjimai, palankiai minimi kitame straipsnyje, patvirtino, kad „Metų“ hegzametras daug tobulesnis. Didesnę V. Mačernio eilėraščio analizės dalį sudaro nuorodos į „Vizijas“ ir sonetus: ieškomi „Mačernio poetinio pasaulio dėsniai“ užgožia analizuojamo teksto reikšmes.

„Vienas terminas–objektas, atskirai paimtas, neturi reikšmės; reikšmė suponuoja santykio buvimą“, – mokė A. J. Greimas. S. Žuko knygoje su tokiu struktūros supratimu prasilenkiama. Kritikas linkęs interpretuoti pavienių poetinio diskurso figūrų, kurias kartais vadina simboliais, reikšmes: žolė – „mažai pastebimo, bet gajaus“ žmogaus simbolis (p. 306), balti beržai – „nedrąsus erotinis motyvas“ (p. 308), „rudens lietus – aklos neišvengiamybės simbolis“ (p. 340), „gyvybės simbolis – žvakė“ (ten pat).

Semiotinės analizės išbandymo akmuo – kalbinio teksto santykis su nekalbine realybe. Jeigu sekdami Greimu tekstą laikysime ištisine reikšme, tai jo ideologijos ieškosime kalbinėse konstrukcijose. Jeigu reikšmę nukelsime anapus teksto – eisime nuo ideologijos prie kalbos. S. Žuko analizėse ideologinių inkrustacijų nevengiama. Nuo smarvę mylinčio šūdvabalio šokama tiesiai prie protestantų polemikos su katalikais (p. 70). Pabrėžos pypkininkų laikysena motyvuojama pranciškonų ir tercijonų ordinų regulomis (p. 130–131). Iš A. Nykos-Niliūno eilėraščių pluošto pagal parašymo datas atkuriama biografijos seka.