Kęstutis Nastopka. Žodžio vakarienė

1991 m. Nr. 1

Kazys Bradūnas. Prie vieno stalo: eilėraščiai. „Vaga“, Vilnius, 1990, 465 p.
Kazys Bradūnas. Įaugom Nemuno upyne: eilėraščiai. „Vyturys“, Vilnius, 1990, 270 p.

Vienas po kito grįžta į Lietuvą egzodo poetai. Pasak K. Bradūno, kaktusai dy­kumoje, maitinęsi diasporos krauju. So­lidžiuose foliantuose eilėraščio spyg­liai lyg ir nebe tokie skaudūs, kaip godžiai skaitytose nežinia kokiais ke­liais atklydusiose knygelėse. Bet užtat iš įspūdžių bandai sudėti visumą.

Pristatydamas „Literatūros lankuose“ (1957, Nr. 7) K. Bradūno „Devynias balades“, H. Nagys rašė: „Jei kas anks­čiau dvejojo Bradūno poezijos pajėgu­mu įforminti būties problemas, jei kas anksčiau Bradūno rinkiniuose terado lyrines miniatiūras, jei kas anksčiau Bradūno poetiniame žodyje užtiko tik mūsų senesnės „sentimentinės“ lyrikos variantus, – dabar turi progos savo tei­gimus reviduoti“. Be konteksto K. Bra­dūno eilėraščiai – žėrinčios šukės, kontekste – liepsnojantis vitražo stik­las. Tiesa, Lietuvoje išleisti du lygiagre­tūs K. Bradūno poezijos tomai prigim­tinį kontekstą apardo. Subyra griežtos kompozicijos ciklai „Maras“, „Pokal­biai su karalium“, „Užeigoje prie Vil­niaus vieškelio“, „Krikšto vanduo Jo­ninių naktį“. Vienijančio konteksto ypač stinga jaunimui taikytoje rinkti­nėje „Įaugom Nemuno upyne“. Matyt, abi knygos skaitytinos pagret, atpažįs­tant pirmykštę prasmę.

K. Bradūnas – žemiškiausias žemi­ninkas. Jam rūpi „suimti visą žemės daiktų kvapą, paragauti jų skonio, ranka paliesti – pajusti tomis juslėmis, kurios žmogų ir medžiagą suveda į tie­sioginį kontaktą, nepalikdamos vietos sąmonės įsiterpimui“ (V. Skrupskelytė). Žemės darbai virsta ritualinėmis apei­gomis (K. Bradūnas – žemiškiausias žemi­ninkas. Jam rūpi „suimti visą žemės daiktų kvapą, paragauti jų skonio, / Aš, kaip tavo kunigas, jin pils­tau / Savo prakaito liepsnojančius la­šus“), įsilieja į gyvenimo ir mirties misteriją, kurioje žmogus – tik „iš­sprūdęs iš jos rankų ungurys“.

K. Bradūno žmogus iš tiesos regi­mybės, iš subjektyvybės kalėjimo ver­žiasi į perregėtą būtį (J. Girnius). Už būties aktoriaus, epizodinio vaidmens atlikėjo stovi Lėmėjas – „Meisteris / Garsiųjų Gardino dirbtuvių, / Kuris užtikrintai ir neskubėdamas, / Stiklą tirpina“ (ciklui užsisklendžiant, „atpūs­damas rankas, / Stiklą sudaužo“). Mo­tina, pratęsusi gyvybę, grįžta į besotį juodžemį. Gyvenimas blyksteli „Kaip skeveldra mano gimto krašto, / Skam­banti užgautu noragu“. Teosofinė mintis minta estetiniais potyriais:

Mano didis, mano meilės Dieve,
Neatsuki veido man baugaus,
Nenuplėški, kaip nuo medžio žievę,
Amžinybę nuo manęs – žmogaus.

Kaip aš būsiu, kaip toks baisiai nuogas
Veriančioj visatos akyje –
Pasilenk, nuskink lyg įsaulėje uogą,
Kad sutirpčiau Tavo burnoje. („Pasilenk“)

Sakralinį ryšį su žeme simboline duo­na ir krauju. Žemdirbio buitis įrašoma į pasikartojančius ciklus: „Kad liepsnos ir juodalksnio misterija, / Kerčią rau­donai nušviesdama, / Ir mane, kaip duonos raugą, perėjo / Vėstančia prieš naktį šiluma…“. Kraujo auka įprasmina istoriją:

Tik pridėki pirštą prie tėvynės,
Kad pajustum, kiek jos daug, o tau mažai.
Tik priglauski širdį prie jos ilgesio,
Išplėstų akių nedenk ranka,
Kad apaktum nuo to grumsto spindesio,
Sutrupėjusio po kadugio šaka. („Miško brolių kapai“)

Dvasinę būtį K. Bradūnas suvokia kaip atšaką kūniškajai. Tylą, skiriančią žmogų nuo pasaulio („O nei žmogum, / Nei medžiu, / Anei akmeniu / Jiems negaliu atsiliepti“), įveikia magiška po­ezijos kalba: „Aš meldžiuosi mėnulio tarme, / Aš grimztu į bedugnę švie­sos / Nesutemstančio vasaros laiko, / Kur nėra valandų“.

Jau „Pėdomis arimuos“ (1944) K. Bra­dūnas apibrėžė likiminę lyrikos erdvę – kaip ir neoromantikai atribodamas saugančius namus nuo pavojingos be­galybės: „Ten širdys – akmenys apžė­lę, / Pritvinę kraujo ir garbės – / O čia kiekvienas akmenėlis / Per naktį guosis ir kalbės“. Viliojančiai „kelionei ligi žemės pakraščių“ priešinasi lai­mingas gyvenimas „toliausiam žemės pakrašty“. Įsibėgėję tolin takai baigiasi „prie kaimo kapinyno, / Panerdami po šimtmečių banga“. Po simbolistų kos­minių tolių ir graudžios neoromantikų nostalgijos K. Bradūnas ieško atramos amžių sanklodose. Sielos vertikalė – kaip po dviejų dešimtmečių S. Gedos „Pėdose“ – kreipiama į gylį. Savo pėda dedama į senolių pėdas, sodybų inka­rai išmesti „į pat žemės gelmes“. Lai­kas, virtęs erdve, pavidalina tautos bū­tį: „Po milžinkapių augančiais kūgiais / Gula kartos, / Kad vaikų vaikai / Gimtų grūdo gajumo“.

„Pėdų arimuos“ nuostatą nuosekliau­siai pratęsė „Morenų ugnys“ (1958) ir „Sidabrinės kamanos“ (1964) – knygos, padariusios Lietuvos poetams stiprų įspūdį. Jose sąmoningai gaivinami bal­tiškieji kultūros pradmenys. Savo na­mų statyba pradedama nuo mitinės apa­čios:

Tūkstantmetį
Gyvą medį
Paguldau ant pamatų –

Angis
Atgis
Duobės dugne
Balta ugnia
Ir drabužiais
Gražiais
Pagiružiais
Pareis
Vėlelė klajūnėlė. („Namai“)

Namų centre įkuria židinio ugnis at­spindi žvaigždžių žėrėjimą, viršūnių aušrą ir atskiria nuo tamsių slėnių – vaiduoklių ir laumių buveinės („Ir ne­bijok“). Priešindamasi svetimiesiems, gentis gina namų slenkstį šuns prie­raišumu, tauta – nuplaudama krauju, išėjusieji – ištikimybe dvasios na­mams („Ištikimybė“).

Pastoviuosius tautos būsto pamatus simbolina Mindaugo Voruta. Praeinan­čiam pasaulyje („Totoriai pralėkė kaip debesys, / Krikščionys lyg perkūnija praėjo“) lyg trumpas Viešpaties sapnas išnyra karališkosios pilies regėjimas. Smurtingai nuniokota, ji lieka gyva tė­vų tikėjimo ekstazėje. Poemoje „Min­daugas“ valstybės įkūrimas sinchroni­zuojamas su beraščių tėvų poteriais, Voruta – su valstiečio pirkia. Tėvų varstomas rožančius susieja Lietuvos likimą su žmonijos išganymu. Metaloros pakopoje poterių karoliukai asoci­juojasi su kronikų paliudijimais, isto­rijos realybėje –su krauju atmuštu antspaudu plėšrių genčių kaktoje ir užkastos genties milžinkapių grandine. Tėvų trobos sienos sutampa su valsty­bės sienomis, atidengtas karaliaus kapas – su valstybės ir žmogaus šir­dim.

„Pokalbiuose su karalium“, su Vil­niaus įkūrėju, atvėrusiu savo karalys­tę kiekvienam geros valios žmogui, ginčijasi poetas, „pasilikęs dainose“. Gedimino laiškų citatoms retoriškai plečiant erdvę, poetinis komentaras ją siaurina: „Tau per ankšta karališka pa­lėpė, / Man per plati klajūniška erd­vė“. Gedimino siūlomą pasitikėjimo su­tartį atmeta XX a. politinių suokalbių liudytojas: „Ir gruzda po slenksčiu papilta žarija – / Karaliau, grįžk! Ne­perženki ribos!“ Gerąją išmintį neigia smurto vaizdai: „Dabar jau šuo sek­lyčioj po stalu / Dar urzgia, traišky­damas koją / Medžioklių sakalų“, „Stovi tankai prie Gudagojaus – / Po vikšrais sutrinta sutartis, / O šalia, begėdiškai atsilapojus, / Šoka mirtis“. Lietuvos valdovas eina virš prarajos lieptu be turėklų, o poetą atgijusi daina lydi „į tremtį nesugrįžtamu keliu“.

Tremtis apverčia ankstesnįjį erdvėvaizdį. Dabar jau ten, tėvynėje, žmo­gus sutaria su žeme. Čia, tuštėjančioj buity, žemę pakeičia akmuo, bloko sie­na, prie kurios „kaip medžiai, tylūs, išrauti“ sėdi ūkininkai tremtiniai. Ten, paliktuose namuose, į gyvybės lauką veda aiškus kaip mėnuo kelias, susitin­ka galas ir pradžia: „Prieš atidarydami avilius, / Visi drauge pasimeldėm, / O mirdami kalbėjom: / Išneškite sėk­las, kad nenustotų daigumo, / Stuob­rinę midaus įdėkite į grabą / Ir pasi­kvieskite į pirtį, į puotą ir į šermenis“, Čia mirtis atskirta nuo žydinčios dau­bos, kviečių lauko. Į tą patį gyvenimą galima grįžti tik per tą pačią mirt į („Kaip man dabar“).

Kondensuotas K. Bradūno žodis turi epinių ambicijų aprėpti visas tris re­konstruojamos prabaltiškos bendruo­menės funkcijas: sakralinę, politinę ir ekonominę. Jas K. Bradūno poezijoje reprezentuoja trys teminiai leitmoty­vai – kūryba, valstybė, žemo. Trijuose rinkiniuose – trys simbolinės figūros: Čiurlionis, Gediminas, Donelaitis. Bet ir pavienių eilėraščių motyvai telkiasi epinėje erdvėje. Mitiška eilėraščio „Skalbėjos“ užuomazga (laumės prie jauno ir amžino šaltinio, kaip gražiau­sia daina vandenų teliūškavimas) sklei­džiasi supoetintos buities vaizdais („Se­serys / Ištiesė upėje / Daugianytį rie­timą. / Sustodavo mėnuo ir žvaigždės / Siaurės padangėje / Ir prieš drobių baltumą / Nublanko“) ir tragiška ko­votojo lemtimi (motina skalbia kle­vo kultuve nužudytų sūnų kruvinus marškinius). Laiko tėkmė, sustabdyta nustebusio pasaulio, virsta veiksmu be pabaigos („skalbia, skalbia ir skal­bia“). Kraujo auka nebesujungia nutrū­kusio laiko: „Ir nei laumės, / Nei drobių audėjos / Neateina talkon“.

Milžinkapių Lietuvai prilyginama po­kario rezistencija. Siūbuojant pama­tams, tėvas ir motina nustoja galios namams. Žirgai nebeėda žalios žolės, gulbės nebelesa aukso grūdų. Nuo so­dybos ąžuolo – tradicinės atramos – kraujo laštakis veda į miško gilumą („Partizanų baladė“). Apvaisinantis kraujo lašas atskiriamas nuo bergždžio gyvųjų gailesčio: „Jeigu tu brolio krau­ją / Palietusi neverksi, / Būsi vaisinga“ („Kraujo vestuvės“). Gentis, laisvės ko­vų pilkapį, „susižiedavusi su mirtimi, tampa tarsi trinkstančia naujai gyvy­bei“ („Krauju krikštyti“).

Maldos ir poezijos žodis K. Bradūnui – taip pat rezistencijos apraiška. Kruvinu laštakiu eina raudotoja, kad mirusieji tikėtų nemarumu („Poezijai“). Tautą, pasmerktą baudžiavos jungui, namų padalijimui, gelbsti „Tėve mūsų“ gimtąja kalba, peršauta lietuviška mal­daknygė, tėvų tarme prabilęs Donelai­tis („Krikšto vanduo Joninių naktį“). Apvilta ir apiplėšta „žemė nemiršta ba­du – / Maitinasi savo vardu“ („Lietu­va“). Grumtynės istorijos arenoje dėl tautos ateities K. Bradūnui, kaip ir Vaiž­ganto Sauliui, neatsiejamos nuo Lietu­vos žodžio, tautos lemtis – nuo rašto ūgių:

Tarpu Vilnelės ir tarpu marių
Knygų lapai pakloti.

Ant vieno lapo angelas gieda,
Antram jauteliai baubia.

Prie vieno lango sėdi karalius,
Prie antro – kunigaikštis.

O prieš šio trečio mano mergelė
Rankoj bijūną laiko.

Bijūną laiko, žiedą kvėpina,
Knygų knygelę skaito. („Antifona II“)

Bet poetiniu žodžiu spėjama ir „žmo­gaus prasmės žemėje“ mįslė. Poetas iš senobinių pasakų, iš pamirštų dainų lie­ja aukso eilėraštį, iš požemių šalčio – urną, skambančią Velykų griaustinio džiaugsmu („Alchemikas“). Kūryba su­artina priešybes: dunksintį į grabo dangtį gruodą ir plaukiančius per ly­gumas debesis („Dirvožemis ir debe­sys“), kapų ramybę, kraujo irimą, vėly­bą rudenį ir „paukščių skridimą / Anksti pavasarį / Toli amžinybėje“ („Credo“). Drobėje sutaurinta artojų buitis, medyje išskobtas motinos skaus­mas grįžta šermenų rauda į molį ir že­mę („Atvaja“). Gulinčios po akmenų vainiku sidabrinės kamanos mėnesie­nos ugny blizga Sietynu („Įkapės“).

Mažą kaip ašara žinojimą K. Bradū­no poezijoje gaubia „didelis kaip visa­ta tikėjimas“. Viešpaties mintis švyti ne vien maldininkų minioje ar katedrų bokštuose: „Gal ji buvo tik lauko le­lijos? / Gal Komunijai sėti kviečiai?“ („Adoratio rustica“). Džiūstantis grūdo luobas slepia branduolį, bažnyčios dirvoje augančios ramunės – liturginę duoną ir vyną, ant pilkojo akmenio piemuo groja Apsireiškimo melodiją („Šiluva“).

Keliskart K. Bradūno poezijoje kar­tojasi evangelinis Emauso motyvas – pasakojimas apie gyvąjį Dievą, atpažin­tą kasdienybės migloje. Jis įrėmina cik­lą „Užeigoje prie Vilniaus vieškelio“ („Kas pertraukė didžiulę tylą / Ir duoną perlaužė perpusi? / Net krūpteli pa­laikė užeiga – / Ir atpažįstame Tave staiga!..“; „Ir Tu pasilikai prie trupiniuoto stalo / Užbaigti vargo vaka­rienę“), įsiterpia „troškuliu artėjančios tiesos“ į „Donelaičio kapą“, viltingu akcentu („Ir padėk rankas ant stalo, / Kad matytų ir aklieji“) užsklendžia rinkinį „Krikšto vanduo Joninių naktį“. Iš eilėraščio „Emaus“– ir rinktinės „Prie vieno stalo“ pavadinimas.

Evangelijos motyvams K. Bradūno poezijoje antrina lietuvių sakmės. Vieškeliu praėjęs elgeta – Senelis Die­vas – kartoja duonos ir žuvies padau­ginimo stebuklą („Tėvynė“). Kryžkelė­je vidury Kiršų vakarieniauja Dievas ir Dievulis: „Prie jų kojų akmenėlis guli – / Duonos ir vandens padėt nešu. / Valgykit ir gerkite – tai viskas, / Tai mes patys – duona ir vanduo“. Kraujo ir pieno puta iš Eglės pasakos tampa sakrališkosios galios metonimu:

Skaičiuoju, skaičiuoju dievus,
O suma – vienų vienas.
Ir nuo žalčio žaltelio galvos
Teka kraujas ir pienas.

Bėga kraujo ir pieno puta,
Dievo rankos ją šluosto,
Dievo rankų nepaliesta,
Bėga ir mano skruostu. („Kraujas ir pienas“)

Taip ir nepasakoma, kuris iš medžio­jamų dievų slapstosi už akmenio, lieps­noja gelstančiomis kalvomis, nusmelk­damas tykojančiojo širdį („Venatio divina“).

Duonos ir kraujo simbolika pašven­tina žodžio auką: „Žodį, kaip ostiją, pakeliu / Ir įdedu į burną. / Tebūnie jis mano / Kūnas ir kraujas“ („Eilė­raščio pradžia“). Per Donelaičio gimta­dienį paskutiniai Mažvydo kaukai „val­go su Angelu Sargu / Juodą, lietuvišką duoną“, o ant ąžuolo slenksčio graikų hegzametro mūza „šypsodama klauso / Skambios, lyg girdėtos, kalbos“ („Poeto gimtadienis“). Kol žodis laukia susiti­kimo su Dievu, einančiu tremties ke­liais, eilėraštis „atsiklaupia / Ir geria / Iš Avinėlio pėdos“ („Susitikimas“).

K. Bradūno žodis žengia sunkiapėdžiu ritmu. Tarsi elementarūs silabotoniniai metrai prisodrinami sąskam­bių, primenančių, pasak V. Skrupskelytės, „ne muzikinės gaidos pasikartoji­mą, bet greičiau raumenų įsitempimą“ – žmogaus pėdos ar šliaužiančio pago­niško žalčio sąlytį su žeme. Lakiam apibūdinimui patvirtinti ar patikslinti reiktų specialesnių tyrinėjimų. Bet ir šiaip matyti, kad garsas K. Bradūno eilėraštyje nekasdieniškai pabrėžtas. Tirštos aliteracijos vienur koreliuoja su pamatinėmis semantinėmis priešprie­šomis („Žirgų ir Žmonių kapinyne, / prie pat Vėlių Vartų, / Paduok man Pieno Puodynę, / kad mirtis neišgertų“; „sudauŽau aŠaruvę, / Šaltiny skalauju puodynę – / keliasi Žygyje Žuvę, / Žvengia Žirgai kapinyne“), kitur etimologizuoja vietovardį („mano TėVų TViRTovės VoRuTos pamaTai“), tre­čiur – suteikia frazei magiško įsakmu­mo („MaiTiNKiMės, BRoLiai, / DžiūsTaNčio gRūDo LuoBu, / DžiūsTaNčio gRūDo LuoBu, / BRaNDuoLio KaRTuMu“). Eilėraštyje „Krikštasuolė“ struk­tūrinės garsyno konfigūracijos lydi ku­riamąjį kultūros vyksmą: DyGo žoLė – atbėGo RuGiai – aTKLyDo LauKai – STebuKLas paviRTo Duona; STovėjo STaLas – paSKuTiniai aTėjo – Knyga iR KRyžius – į KRiKšTaSuoLės KeRTę. „Partizanų baladėje“ aliteracijos atita­ria stebuklinio siužeto posūkiams: „iR atbėGo GRaŽūs ZiRGai, /– ko neėdat ŽaLios ŽoLės, / ko neGERiat mARių vandenio?“; „ir atPLauKė BaLtos GuLBės. /– Ko neLesat auKso GRūDų, / Ko neGERiat siDABRo vandens? / iR PLūKau GuLBės,/ GaLvų nePaKeLdamos“; „iR pRaViRKo sesuo BaLsu, / iR iŠėjo BRoLių ieŠKoTi, / KRuVinu LaŠTaKiu / į miŠKo giLumą“.

K. Bradūnas, kaip ir kiti, išeivijos poetai, jau seniai turėjo Lietuvoje iš­tikimų savo skaitytojų. Atėjo metas skaitymo įspūdžius įvardyti. Tai tikriausiai pakeis visos lietuvių poezijos – ir ten, ir čia parašytos – vaizdą. Vertinti dabartinę poeziją, neišlaikant atminty to, kas buvo įkūnyta žeminin­kų, nebeįmanoma.