„Atlydys“: Pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą
1994 m. Nr. 10
Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus
Liudvikas Jakimavičius. Mūsų literatūrą ir literatūros mokslą dažnai užklumpa sunkūs, sykiu ir palaimingi sklerozės ar amnezijos priepuoliai. Visą pokario dvidešimtmetį buvo užmiršta ir nutylima Nepriklausomybės laikų didžioji ir geriausia literatūros dalis. Suprantama, tai lėmė politinė konjunktūra, bet dabar užmaršties niekas nebeužsako, o atminties trupėjimo ir trumpėjimo simptomų – per akis. Gerai, jei dar prisimenamos pernykštės knygos, o dažniausiai literatūros procesas vangiai atspindi tik šiandieną.
Norėčiau, kad Jūs, Sigitai, pašnekėtumėt apie poezijos knygas, pasirodžiusias prieš trisdešimtį metų. Mano atmintyje tas laikas egzistuoja tik keliais vaikystės vaizdiniais. Iš tendencingai sudėliotų portretų literatūros istorijoje ar vadovėliuose aš dabar negaliu susidaryti bent kiek aiškesnio vaizdo, kas tada vyko literatūroje ir jos užkulisiuose, kieno pastangomis literatūra buvo išjudinta iš mirties taško?
Sigitas Geda. Žmonių buvo. Jų negalėjo nebūti, nes dar buvo labai gyva prieškario tradicija. Daugelis buvo intelektualų vaikai. Aš pats atėjau į universitetą 1961 metais. Tuo metu inteligentija buvo nepaprastai izoliuota ir vieni kitų labai bijojo. Aš tik baigęs universitetą sužinojau, kad buvo tokia Juškaičio karta. Vieni kitus įtarinėjo ir neprisileido arčiau. Jeigu du mes dabar sėdim, tai vienas iš mūsų tikriausiai yra saugumietis, o jei trečias – tai tikrai. Man padėjo Petras Repšys – jis buvo drąsesnis žmogus, suvedė tada mane su Tomu Venclova. Pirmąją jo knygą sužlugdė Rašytojų sąjunga apie 1958 metus.
Jo poeziją gerai tada vertino Aušra Sluckaitė (anuo metu buvo du autoritetai poezijoj – ji ir Judita Vaičiūnaitė). Buvo Jonas Juškaitis, bet jis tuo metu sirgo. Iš Vlado Šimkaus norėta padaryti proletarini poetą – tai matyti iš jo pirmosios knygos.
Madoj tuomet buvo lietuvių poezijos rusifikavimas, tačiau žmonės, kurie tai tendencijai priešinosi – skaitė Aistį, Miškinį. Radausko ir Nykos-Niliūno tuomet niekas nežinojo, be visi žinojo Brazdžionį. Tie žmonės rėmėsi šita stilistika. Juškaitis mokėjo vokiškai. Jis priklausė Juozo Tumelio ratui, o Tumelio uošvis buvo P. Juodelis. Jis labai juos švietė, lenkė angliškos ir vokiškos poezijos linkui. Tai buvo tikras lenkimas europietiškumo link.
Vaičiūnaitė buvo estetė. Ji buvo prisiskaičiusi Achmatovos, Cvetajevos ir daugiau rusų poezijos. Ji iš prigimties buvo inteligentiškos kultūros žmogus. Apskritai visi šitie žmonės visų pirma priešinosi chamizmui.
– Galvojant apie tą laiką (1960-uosius) man yra tikrai neaišku, ar tada tikrai buvo atlydys? Iš motinos ar tėvo pasakojimų man taip neatrodo.
S. G. Bet iš tikrųjų taip ir buvo. Nes kiek gi metų buvo praėję nuo karo? Pirmas dešimtmetis po karo buvo rezistencija, stalinizmas, paskui 1956-ieji. Buvo lyg ir duota komanda atsipalaiduoti. Aš atsimenu, sakydavom – dabar darysim, ką norėsim. Dabar tikra laisvė. Bet kai aš šiandien žiūriu? Kaip tu žiūri. Esi teisus. Bet įsivaizduok, kad tai buvo mūsų jaunystės metai. Kai žmogui devyniolika, kai jis pilnas įkvėpimo, tikėjimo ateitim, tai viskas atrodė tiktai kitaip. Ir daugelis žmonių pasimovė ant šito mieto, net sužlugo.
– Ar tas patikėjimas buvo tikrai nuoširdus?
S. G. Man atrodo, kad dalis žmonių tikrai patikėjo. Galbūt tie, kurie buvo labiau išsilavinę, kurie prisiminė prieškario laikus, tie žiūrėjo skeptiškai. Net tie, kurte grįžo iš Sibiro, turėjo vilčių. Bet labai greitai visi pamatė, kad čia falšas, labai greitai pradėta varžtus veržti. Tačiau šiek tiek oro spėta įkvėpti. Žinai, kaip skęstančiam, įkvėpei – ir jau regis, kad išsikapstysi.
– Aš labai nustebau skaitydamas tėvo dienoraščius. Jis juos rašė važiuodamas iš Sibiro namo. Aprašinėjo grandiozinius peizažus su fabrikais, užtvankomis ir dūmais, kuriuos matė pro traukinio langą. Jam atrodė – „viskas tvarkoj“. Įdomu, kaip atsirado romantika poezijoj, pvz., Vaičiūnaitės, Martinaičio. Ar tie žmonės irgi buvo paveikti istorinės užmaršties, ar čia buvo vaidyba? Iš kur tas idiotiškas socialistinis optimizmas?
S. G. Reikėtų turėti ypatingas svarstykles, melo detektorių – kiek čia daryta sąmoninga ir kiek nesąmoningai. Kai šiandien žiūri, tai tas entuziazmas atrodo suvaidintas. Bet tuo metu atrodė tikra. Ar tikrai žmogus dėl to kaltas? Kaip nejausdamas užsikreti kokia bjauria liga? Net rašymas apie meilę ar apie gamtą. Čia, matyt, buvo dvilypis jausmas. Negalėjo atsirast tikrų jausmų. Net Miškinis, grįžęs iš lagerio, pradėjo dainuot kaip Paukštelis. Savo kaltes pripažino, ką nors šviesesnio norėjo pamatyt, šiek tiek žmogiška, o iš tikrųjų – tai kvaila.
Mano amžiaus žmonės nebuvo nieko kito matę. Įsivaizduok jaunus vaikus, kurie buvo baigę mokyklas Lietuvos užkampiuose, mokytojų sudurninti. Kokias jie knygas buvo skaitę? Mes neturėjom kitų versijų, apskritai nežinojom, kas yra gyvenimas. Didžiausias džiaugsmas būdavo, kai pakrauna į sunkvežimį ir nuveža į Kauną, į muziejų. O kas tuose muziejuos buvo? O koks buvo literatūros dėstymas? Tik nuo 1954 m. atsirado Krėvė…
– Žmonės, kurių knygos išėjo 1960–1970 m., turėjo jau visai kitą vidinę nuostatą negu ankstesnė generacija. Takoskyra akivaizdžiai matoma. Ar naujos literatūrinės kartos atėjimas yra „atšilimo“ nuopelnas, ar tai atsitiko stichiškai?
S. G. Jei nebūtų būtų „atšilimo“, didžioji dalis poezijos būtų paprasčiausiai neperėjusi per filtrus, per cenzūrą. Cenzūra buvo kasdieninis mūsų baubas. Daug Juškaičio eilėraščių į PK nepakliuvo. Kitus jis taisė ir dabar prisipažįsta, graužiasi, kam įdėjo eilių apie tai, kaip, pavyzdžiui, kaime kyla naujos pirkios… Tokiuose miestuose kaip Maskva, Peterburgas, kur buvo tikros inteligentijos, buvo ir didesnis pogrindis. Ten išliko ir pogrindinė literatūra, ir elitas, ir tikra rezistencija. O Lietuvoj beveik visi buvo išgalabyti. Aš dabar perskaičiau, kad 90 literatų buvo išvežta į Sibirą! O kiek pabėgusių? Buvo suardytas pats klimatas. Tokią taktiką saugumas naudojo net Vokietijoj. Užtenka penktadalį žmonių išgąsdinti, o likusieji – jau savaime bailiai. Pagrasink, kad išveši, tai daugelis jau ir bėga. Tauta demoralizuota, išgąsdinta, palaužta. Visuotinis paralyžius veikė ir literatūrą.
Vilniuj gal siauram ratui Mykolaitis-Putinas darė įtaką savo šnekom. O žmonės, kurie suvažiavo studijuot, irgi nuolat buvo filtruojami. Yra gi dar gyvų žmonių, kurie už tai, kad buvo Vėlinėse ar leido laikraštėlį, atsidūrė kalėjimuose. Tokia atranka buvo daroma tarp protingesnių. Kas galėjo išeit į literatūrą, o kas išėjo? Kiek reikėjo daryt kompromisų, nuolaidų, taisymų, redagavimų? Koks buvo konfliktas tarp Vaičiūnaitės ir Stepšio, kuris aprašė aną, perskaičiusią savo eilėraščius „Tarybiniam studente“? Aš atėjau keleriais metais vėliau, bet vos paskelbiau savo eilėraščius, iš karto kilo didžiulė priešiška diskusija „Tarybiniame studente“. Manęs vos neišmetė iš universiteto už eilėraščius, nors juose nieko nebuvo. Buvo tik kita nuotaika.
Kai 1956 m. išėjo Baltakio pirma knyga „Lietučiui dulkiant“, ten jau apie meilę kitaip dainuojama, nors irgi rusiško romanso „Podmoskovnyje večera“ įtakoj. Visi buvo užkrėsti šiuo oficialiu optimizmu. O kas neužkrėstas buvo – tai arba labai kietas žmogus, arba išprotėjęs. Buvo vienetai, kurie neįsileido šitų bacilų į savo sielą.
– Bet čia tikėjimo dalykas. Ar tie žmonės iš tikro tikėjo, ar tai buvo literatūrinė konjunktūra?
S. G. Buvo ir konjunktūros, nes ją daro žmonės. Viena generacija kai keičia kitą, tai ta generacija vis tiek skaitosi, sąmoningai ar ne, su ta, kuri buvo prieš juos. Mykolaičio-Putino prisitaikymas veikė jaunesnius, kurie atėjo po jo. Žingsnis jau buvo žengtas. Kai mes atėjom į literatūrą, visa vyresnioji karta jau buvo nuolanki, nuolaidas dariusi. Aš pats galvojau, kad jeigu toks protingas Justinas Marcinkevičius, kurį visi nešioja ant rankų, šitaip rašo, tai, matyt, yra teisybės, tik aš kvailas nesuprantu. Turėjo kažkas tuos smegenis atsukt atgal.
– Na, bet konfliktas su Justino Marcinkevičiaus, Maldonio, Baltakio karta vis dėlto justi.
S. G. Jie ėjo į kompromisą, paskui jau kaukės priaugo prie veido. Šitoj akcijoj labai reikšminga buvo Mykolaičio-Putino laikysena. Irgi, kaip minėjau, dvilypė ir dviprasmiška. Ir rėmė, ir piktinosi. Visą komjaunuolišką vėliau komunistinę kartą, įsitvirtinusią literatūroj, jis vadino maurukais. Maurukas berods reiškia purviną žmogų.
– Bet ar tie maurukai neketino prisitraukti į savo gretą ir jaunųjų?
S. G. Ne vien norėjo, bet ir stengėsi. Rusų pavyzdžiu. Modelis nuleistas iš Maskvos. Su moterimis, tiesa, dar flirtavo, bet vyrus kategoriškai atmetė. Kam čia konkurentai? „Tu ne mūsų, ir nesvarbu, kiek tau metų.“ Taip buvo ir su tavo dėde G. Jokimaičiu. Jie rūpinosi savo idėjiniais palikuonimis, pumpavo jiems ideologiją skirstė postus ir premijas. Neminėkime butų. Bet butas – tada buvo ne vien vieta Vilniuje gyventi. Ištremtas iš Vilniaus – pasmerktas prasigerti.
Iš gražių moterų jie norėjo pasidaryt sau literatūros „palydoves“. Priešinantis didelį vaidmenį suvaidino Aušra Sluckaitė. Ji buvo estetė, rašė kritiką ir apysakas. „Vagos“ leidykloj redagavo poezijos knygas. Ir Degutytę, Vaičiūnaitę yra smarkiai paveikusi.
Ji mus atkratė nuo daugelio netikrų temų, iš daugelio padarė rašytojus.
Apskritai moteris mažiau skriausdavo. Pavyzdžiui, V. Šulcaitė. Ji sakydavo: „Jei aš tokia prasta rašytoja, tai kam esu reikalinga Rašytojų sąjungai?“ Sakau, Vilija, esi partinio biuro narė – turi kažkas ir gėles įteikinėt švenčių proga…
Visa literatūra buvo piramidės pavidalo. Komunistai viršuj, pataikūnai žemiau, priešginos dar žemiau. Net Martinaitis, mano gaivą buvo taikomas į pamainą, kaip ir Strielkūnas. Kažkada dirbo Panevėžio benzino kolonėlėj, vadinasi, iš liaudies, galima daryt savą, tokį kaip Bučys, bet neišėjo. Tai buvo tokia literatūros mechanika. Pridurk dar oficialiąją kritiką, literatūros institutą, universitetą, nuolat vizituojančius RS draugus iš CK ir rūmų prie Konservatorijos. Nespėji prasitart kokiam literatūros vakare, jau skambina koks Zurba: „Sigitai, ką ten prišnekėjai?“ šitaip buvo tvarkoma literatūra. Šitaip buvo iki Kalantos susideginimo. O nuo Kalantos susideginimo pradėjo dėtis kiti dalykai. Tas gaisras kažką reiškė. Jeigu vienas susidegino, tai ir visi galim susideginti. Valdžia ne juokais išsigando.
Tada aš buvau išleidęs „26 rudens ir vasaros giesmes“, literatūrai netiesiogiai vadovavo Zimanas, o Zimaną konsultavo Churginas, visi vieningai pasamdė Arešką, kad mane sudirbtų. Ir ne tik mane. Bet apie tai gal jau esi girdėjęs.
– O Mieželaitis tuose žaidimuose nedalyvavo?
S. G. Mieželaitis buvo Olimpe. Kažkada jis buvo RS sekretorium Maskvoj. Priiminėdavo tokius svečius kaip Robertas Frostas. Pavyzdžiui, R. Frostas, kaip senas jūrininkas, atvažiuoja slapta derėtis su Chruščiovu. Mieželaitį, kaip europietį, paskiria jį globoti. O tas sako, aš negaliu ištraukti iš taksi, anas tiek prisisprogęs. Kai padarėm po „skečą“, tada pradėjo kalbėt. Ką R. Frostas kalbėjo su Chruščiovu, Mieželaitis, žinoma, negalėjo žinot. Tačiau ši istorija tik šiaip sau, dėl kolorito.
O Lietuvoj stengtasi komplektuoti pamainą. Greitai įpumpavo ir Karčiauską, ir Gudaitį, ir Guščių, ir Lipskį, kad tik sudarytų iškilų literatūros fasadą. Tarybinė lietuvių literatūra turėjo klestėti. Buvo toks šūkis. O kad čia yra kažkokie nepartiniai, tai ką jie – girtuokliai, bohemininkai, šneka ką nereik, apskritai trukdo literatūrai… Aš mačiau tą juodąją literatūros virtuvę, aš viską kiek karikatūrinu, tačiau patikėk manimi – juokų niekas nekrėtė. Viskas buvo daroma be baltų pirštinaičių. Jeigu norėdavo, tai ir griebdavo.
– O vertės klausimas? Suprantu, kad dabar analizuoti visas tas knygas neetiška tų žmonių adresu. Bet tos literatūros neišbrauksi. Kalbėjo studentai kad Veiverytė išsinešė iš Dailės instituto savo darbus. O literatūros nesudeginsi. Kad ir kaip norėtum atsisakyti tos pirmosios knygos… Viena – atsakomybės problemą o kita – vertės. Ar galima žiūrėti į 1960-ųjų PK bangą kaip į vertingą, keičiančią poetinį pasaulėvaizdį?
S. G. Galima. Mano kartos žmonės vieningai sutardavo dėl Juškaičio „Ir aušros, ir žaros“. Jis paskui, tiesa, juos savaip ir be reikalo taisė.
Iš tų laikų išlieka Juškaitis. Ir V. Šimkus išlieka. Daug kas išlieka, net gana reiklus T. Venclova parašė, kad ant svarstyklių sudėjus kas vertinga čia ir išeivijoje sukurtą, išeitų beveik po lygiai. Tad gal ir labai sielvartauti nėra ko. Tiesa, Šimkus pats vėliau iš savo pirmos knygos į rinktinę beveik nieko neįtraukė. Visi tada norėjo būti Whitmanais. Kažkas išlieka. Ypač iš Juškaičio, Vaičiūnaitės, Sluckaitės. Galgi jinai net Martinaitį atkratė nuo madingų „geologinių“ temų? Manęs su Repšiu ji negalėjo itin paveikti, mes buvom per grubūs žmonės. Šioks toks skonio konfliktas buvo tarp tos kartos (Martinaičio, Vaičiūnaitės) ir Repšio, Gedos. Repšys neigė visą Gudaičio tapybos mokyklą, operuodavo prieškarine grafiką viduramžių primityvistais. Jis įkalė man (o ir kitiems) ir Šepką ir Riaubą ir Nalivaikienę. Pirminio žmogaus šauksmas ant uolos. Jeigu tauta nenori mirti, tai jinai turi rėkt laukiniu balsu. Poezijoj ieškojau „laukinių“ motyvų. Kiti buvo miesto žmonės, per daug „nuo bruko“. Gal padarėm šiokį tokį perversmą jų galvose, kai kas pasidavė mums, tačiau ką čia dabar girsiesi. Vieni kitus savaip formavome.
– Man atrodo, kad būtent tada mūsų poezijoj išsiskyrė dvi srovės. Viena tendencija buvo tokia kaip Marcinkevičiaus, o kita nėrė į gylį, norėjo sugrąžint poeziją prie tikrų vertybių. Ta takoskyra atėjo iki šių dienų. Ir matom, kad tauta puikiausiai supranta Marcinkevičių ir visiškai nesupranta kitos poezijos, nes tam reikalingos pastangos, literatūrinis išprusimas.
S. G. Šita poezija, apie kurią tu šneki, buvo siauram ratui. Ji prasidėjo su T. Venclova, Juškaičiu, Tumeliu, Vaičiūnaite, Sluckaite, Apučiu, iš dalies Martinaičiu. Bet nei Juškaitis, nei Vaičiūnaitė neturėjo tokio skaitytojo kaip Marcinkevičius. Mes visi neturim tokio skaitytojo. Yra veiksmas ir atoveiksmis. Iš vienos pusės – rašytojai veikla publiką ar tautą, iš kitos pusės – tauta veikia rašytojus. Mes neturėjome galimybės veikti. Labai daug įteisinant naują poeziją padarė, pavyzdžiui, K. Nastopka. Jo studentai pasklidę po visą Lietuvą. Universitetas man visad regėjosi raudonas, literatūros dėstytojai – konformistai. Vyresnioji generacija vibravo ant ribos. Truputį sau, truputį tautai, truputi partijai. Surado palaimingą aukso vidurį, kuris prasidėjo su „klasika“ tapusiu „Dvidešimtu pavasariu“ arba su Baltakio „Velnio tiltu“. Netyčia kaime atsiverčiau 1967 m. išėjusią knygą „Tarybų Lietuvos rašytojai“. Maldonis rašo: „Mano kartos pasaulėžiūra formavosi bekompromisiniame dviejų ideologijų mūšyje.“ Matai, viskas kariškais terminais. O kitiems kur dėtis? Žmonės, apie kuriuos šnekama, liko nuošalėj. Vieni išvažiavo, kiti nusižudė, treti kažkaip vegetavo. Natūralu, kad skaitytojas iki šiol maitinasi oficialiąja lietuvių literatūra. Daugeliui žmonių svetimi hermetiniai, ezoteriniai, mistiniai ir mitologiniai motyvai. Netgi pasąmonė.
– O kaip Rytų įtaka skverbėsi į lietuvių poeziją?
S. G. Anuo metu apie Rytus nebuvo jokio supratimo. Rytai buvo tik ornamentika. Mykolaitis-Putinas nuvažiavo į Vidurinę Aziją ir parašė ciklą. Rytai nebuvo filosofija. Susidomimas budizmu Lietuvoj atsirado vėliau. Tas atėjo per Kerouacą per Salingerį. Manęs klausė vienas japonas, ar mes esam tokie patys kaip Vakaruose, ar čia mada? Na, sakau, čia egzistencijos forma, nes krikščioniška terminija buvo draudžiama, apie Budą galima, o apie Jėzų Kristų – ne. Valdžia iš pradžių nesuprato, buvo paprasčiausiai per kvaila. Visa valdžia ir dalis literatūrinės mūsų inteligentijos. Kai pasirodė mano „26 rudens ir vasaros giesmės“, tai Baltakį ir Marcinkevičių ištiko vos ne šokas. Neseniai prisipažino, kad nieko nesuprato. Pražiopsojo… O mes per tai daug laimėjom. Mes laimėjom etiką. Tai buvo savotiška kalėjimo kalba. Budizmas, kuris klestėjo Lietuvoj aštuntajam dešimtmety, buvo mano kartos budizmas. Dabar telikusi išorė. Mes galėjom pasakyti tai, ką jautėm, ką norėjom pasakyti apie mirtį ir apie gyvenimą. Dabar viskas tik gatvėse demonstruojama. Dingo gylis.
– O poetinės transformacijos kaip atsirado? Ar čia buvo perkurtas Mieželaitis, ar kaip kitaip?
S. G. Būta beveik metafizinio maišto prieš vulgarią istorijos sampratą. Tas japonas to paties klausė. Aš jo irgi klausiau, kodėl Akutagava nusižudė, kodėl Kurosava išprotėjo? Tai jis pradėjo aiškinti istoriškai, bet aš sakau, man viso šito nereikia. Kiek aš žinau iš savo egzistencinės patirties, mano gyvenimui toks aiškinimas nerimtas. Jei tu žinai, kad yra istorinė būtinybė, turi šokti pagal kažkieno dūdą, tai nieko nereiški. Egzistencinis mąstymas ir orientas išbloškė mus į absurdo erdvę. Bet ne į tokią absurdo erdvę kaip Sartre’o… Japonas galvojo, kad mes mąstom kaip vakariečiai, mėgdžiojam ar vaidinam. Nieko panašaus. Lietuvoje susiformavo sava egzistencinė laikysena. Mes rėmėmės savo patirtim, savo realijom. Bėda gal buvo jau minėtoji – panašiais dalykais Lietuvoje ne itin daug žmonių domėjosi. Ir negalėjo būti kitaip. Lietuviai žinojo kelis poetus, kelis prozininkus, tapytojus. Jiems tai buvo įkalta. Iš dalies visad taip būna. Gal matei laidą su J. Brodskiu? Jis Baratinskį laiko rimtesniu poetu nei Puškiną. Jei gudrus, tai įtikink rusų skaitytoją, kad taip iš tikrųjų yra. Poezijoje itin dažnai nusistovi, įsigali tam tikra ir ne visai teisinga hierarchija. Ar dėl to turėtume itin liūdėti? Gamta siūlo daug pavyzdžių, daug projektų, daug galimybių, bet žmonės renkasi vieną du. Čia tik laikas ilgainiui gali kažką pakeist. Ateis kiti laikai, tauta pasiims kitą vėliavą bet tai vėl gali būti ne pati geriausia.
– Tam tikroj plotmėj hierarchija prapuola.
S. G. Bet ir išprususio žmogaus galvoj „kieta“ hierarchija neegzistuoja. Ar tu skirstai poetus į geriausius ir blogiausius? Man 10–15 yra gerų poetų ir aš nedarau iš jų sportininkų, kas atbėgs pirmas, kas antras, kas trečias. Kartais vieno gero eilėraščio užtenka poetui išteisinti. Kad parašytum vieną gerą eilėraštį, reikia daug pergyventi ir patirti.
Ir apskritai nedaug gerų atsimenam. Iš Brazdžionio „Baltas, baltas, kaip vyšnios viršūnė“, Aisčio 3–4 eilėraščius, Binkio kelis, S. Nėries gal daugiau.
Grįžkime prie šiek tiek apšnekėtų dalykų.
– Atlydys turėjo persilaužimo tašką per Kalantos įvykius, o ar buvo jaučiami Prahos įvykiai?
S. G. Žinoma, buvo. Inteligentija prenumeravo čekų spaudą. Naktimis klausydavom radijo, sekėm kiekvieną dieną. Šiurpas ėjo per nugarą. Bet kai imta degintis Lietuvoj, tai nebeliko jokios vilties. 1972-aisiais Martinaitis grįžo iš „Poezijos pavasario“, klausiu, kokia buvo auditorija? Sako, prie visų staliukų sėdėjo vyrai su vienodais mėlynais kostiumais ir gėrė mineralinį. Jie norėjo, kad vyktų šventė, kad parodytų, jog Lietuvoj nieko neatsitiko. Prisodino pilną salę saugumiečių ir komjaunimo sekretorių. Poetai dalyvauja, socializmas remiamas.
– O poezijai naujų kartelių nebuvo pakelta?
S. G. Bložės „Preliudai“ buvo išbarstyti, o mano, Juškaičio ir T. Venclovos knygos – palaidotos. Baltakis, RS partinės organizacijos sekretorius, per ataskaitinį susirinkimą išrėžė baisią kalbą, ten dar prisegė ir Aputį. Norėjome šiek tiek aiškumo, o jis rodo rankraštį, girdi, mūsų nesmerkęs. „Tiesos“ redakcija, suprask, jam prirašė. Velnią ten prirašė!
– O kaip jus jautėte saugumo alsavimą?
S. G. Būta. Prasidėjo nuo 1963 metų, kai aš išspausdinau savo pirmus eilėraščius. Jie mane pradėjo kvietinėti į 34-ą kambarį ir ėmė verbuot. Visa karta jautė baimę. Atsimenu, atvažiavo Balys Rukša. (Jo dėdė buvo vertėjas Antanas Rukša) Aš atvedžiau jį į Rašytojų sąjungą. Tai buvo 1971 metais. Sakau: „Čia Martinaitis, čia Kašauskas, čia Miliūnas.“ „O, – sako, – kai mes bėgom iš Lietuvos, buvom apsistoję pas Miliūnus.“ O aš žiūriu, kad Miliūnas pradėjo drebėti pamėlynavęs. Apskritai visi bijodavo susitikt su žmogum, kuris yra atvažiavęs iš užsienio. Patys didžiausi bailiai Lietuvoj gal ir buvo poetai.
Bijodavau žmonių, prie kurių kiti limpa. Tada buvo mada važiuoti pas tėvą Stanislovą. Aš nevažiavau dėl to, kad visi prie jo kimba. Man jau kažkas įtartina. Šiandien tai gan keistai atrodo.
– Ar nematai paralelių tarp ano laiko ir dabarties? Didelės literatūrinės revoliucijos anuomet neįvyko. Dabar literatūra irgi vaduojasi – tiesa, iš mažesnio prislėgtumo ir provincialumo.
S. G. Viskas labiau ėmė keistis su generacija, kuri atėjo po manęs. 1950–1953 m gimė stipri karta: A. A. Jonynas, Kondrotas, Platelis, Rubavičius, Miliauskaitė, Cieškaitė. Kornelijaus Platelio vienam susitikime kažkas paklausė apie generacijų skirtumus. „Mes jau buvom. – sako, – skeptiškesni, ironiškesni.“ Žmonės surado kitus būdus. Ėmė kitoj erdvėj kurti literatūrą projektuoti save kaip asmenybes, į daugelį dalykų numojo ranka. Man nepatiko jų nihilizmas. Nebuvo aštresnių nuotaikų, atrodė, kad jie vaidina. Nebuvo noro priešintis. Ką darysi!
Mano generacija, jeigu imtume pagal metus, irgi konglomeratas: Skripka, S. Šaltenis, Palčinskaitė, Mikuta, Jacinevičius, Vilimaitė, Martinkus. Labai margi žmonės. Jie mano kolegos, bet nedaug kas mane su jais sieja. Su Šalteniu esam bičiuliai lig šiol. Man artimesnė karta, kuri buvo prieš mane. Aš daugiau bendravau su Martinaičiu, Vaičiūnaite, Apučiu, Juškaičiu, Venclova, Gutausku ir dar vyresniais – Čigriejumi, Jokimaičiu, Blože, Žukausku. Pagal ką žmonės bendravo – pagal nuotaikas, pagal temperamentą, pagal tai, kiek viens kitą vertina. Kaip draugausi su žmogum, kuria visiškai nevertina tavo kūrybos? Sunku. Ir pagal pažiūras. Tarp tų žmonių nebuvo labai raudonų. Pvz., Žukauskas (aš nežinau, kiek jis bijojo) simpatizavo socializmui. Bložė taip pat. Būta socialdemokratizmo. Bet mums buvo labai aiški takoskyra – kuris žmogus tiesiai lipa į panteoną raudonais batais ar daro kompromisus norėdamas išleisti knygą, kuris ne. Tai kitas dalykas. Žmonių, kurie gyveno nedarydami kompromisų, buvo nedaug. Apie juos niekas nerašė. Jie ir skaitytojų tiek neturėjo, bet visa didžioji literatūra gimsta arba salonuose, arba siauram rately. Ilgainiui atsiranda supratimas. Taip ir čia: gimė tikra literatūra.
– Ne vienas pliauškia nesąmones apie nesiadaptavusią išeivijos literatūrą. Anksčiau ar vėliau mes privalėsim sudėti viską vienon krūvon. Ir iš naujo permanyti visą pokario literatūros procesą.
S. G. Vienam susirinkime prieš emigracinę literatūrą sušoko komunistinė universiteto profesūra. Sako, ten ne mūsų realybė. Mūsų realybę geriausiai atspindėjo Baltušis, A. Venclova, Mieželaitis, Marcinkevičius! Kadangi tos profesūros geriausi metai ir komunistinės knygos irgi ten. Jiems reikia patiems pasilaidot, o kas norės gyvas pasilaidot?
Aš nežinau, kaip bus ateity. Bet aš siūlau bent patylėti.
– Bet jei darytum šoko terapiją ir pasistengtum tą literatūros procesą suvienyt, tai sanglauda atsirastų.
S. G. Nenori ir Škėmos, ir Katiliškio. Literatūros mokytojai nežino, ką jiems dėstyt. Sakau, yra išeivijos poezija, proza. Bet ją nelabai priima, nežino ir neskaito. Štai kur vakuumas. Bet kokią čia reikia daryt operaciją, aš nežinau. Ją turėtų daryt Švietimo ministerija, aukštosios mokyklos, pati visuomenė.
– Yra tiek nesąmonių prišnekėta apie bohemą – net nesmagu klausytis. Ar buvo Jūsų kartos gyvenimo stilistika?
S. G. Bohema buvo tam, kad galėtum atsipalaiduot, kartais kad neišprotėtum. Kaip visam pasauly. Visur, kai bendrauji su žmogum, gražu išgert raudono vyno. O kaip Kukulas įsivaizduoja bohemą, tai aš nežinau.
Žmonės viską perdeda bent dešimt kartų. Gyvenimas ir bohema – du skirtingi dalykai. Visi mano, kad K. Binkis labai gėrė. Nesąmonė! Jis turėjo širdies ydą. Miškinis man pasakojo, kad jis ne itin pajėgė išgerti. Bet visi žino, kad išgerdavo. Tik bohemos sąvoką lietuvių literatūroj reikėtų koreguoti – būtų labai sveika. O ką, kaimiečiai neišgerdavo? Ir kaip! Didelių dalykų iš čia neišspausi. Tiesa, be bohemos irgi kažko trūksta. Imk kad ir prancūzų menininkus.
– Almenas rašė dienoraščius, kuriuose minimas Jacinevičius, Jurašienė, Vaičiūnaitė. Jam tai atrodė bohema.
S. G. Tai jam buvo savotiškas egzotizmas. Tu atvažiuoji į kitą šalį, tave pavaišina. Bet iš tikrųjų visi gyvena kasdieninį gyvenimą. Šalia to kasdieninio gyvenimo žmonės turi atsipalaidavimo ritualus. Ar čia jau bohema? Tai labai suprofanuotas žodis Lietuvoj. Susirenka kas nors kur nors ir geria – tai nėra bohema, tai girtuoklystė.
Kiek man Miškinis, Graičiūnas, Žukauskas pasakojo, ten būdavo tikresnė bohema. Tokia, iš kurios gimsta idėjos… Jei mes geriam ir sugalvojam leisti žurnalą, išleidžiam gerą dalyką ir visuomenė nustemba – ten nėra jokio girtumo, niekas net nesupras, kad mes išgėrę leidom.
Bet jeigu gersi, ir tiek, tuščiai – tai tas pats, kas sėklos barstymas vėjuje.
1994 m. birželis