Kęstutis Nastopka. Utopijos ilgesys

1993 m Nr. 3

„Esu lietuvis. Tai reiškia, jog esu iš niekur, jog esu kilęs iš „niekur“, – kalbėjo T. Venclova 1986 m. pasauliniame PEN klubo kongrese. Tada jis aiš­kino, kad utopiškai egzistencijai Lietuvą pasmerkė ją okupavusi Didžioji Uto­pijos Imperija.

Netrukus pasirodė, kad iš „niekur” besanti pati Imperija. Dingo jos, kad iš jas griūvančio rūmo iškart ištrūksime į istorijos laiką. Bet kodėl taip greit nutilo pergalės fanfaros ir vis garsiau girdėti Apreiškimo angelų trimitai? Ar tik neklydo T. Venclova, kaip ir daugelis mūsų, suplakęs Utopiją su Pikto Imperija?

Semiotiškai žvelgiant, utopija yra toji „ypatingoji vieta, kur žmogaus veiks­mas gali pergalėti būties nenutrūkstamumą“ (A. J. Greimas). Čia, atsiskyręs nuo bendruomenės, stebuklinių pasakų herojus atlieka savo lemtingąjį žygį: nugali slibiną, priešo kariauną, nurungia milžiną.

Mitiniuose pasakojimuose utopinė erdvė paprastai nukeliama anapus pažįs­tamos herojui ir pasakotojui erdvės – po žeme, po vandeniu, į tolimą dangų. Mes gi vaizdavomės atliksią savo žygdarbį grįždami į Nepriklausomą Lietuvą. Manėme, kad toji pažįstama erdvė, geografinis žemyno vidurys, pasidarys Isto­riniu Europos centrų, kad čia, po lietuviškuoju Pasaulio, medžiu, pasikartos Do­vydo ir Galijoto dvikova. Kol veržėmės į Utopiją, priešindamiesi Imperijai, bu­vome gražūs sau ir pasauliui. Bet kai patikėjome, kad grįžti į niekur įmanoma ir kad 50 okupuotos istorijos metų priklauso nebūčiai, patys atsidūrėme sustin­gusio laiko įšale. Ir nustėrę stebimės, kad pasauliui mūsų dramos atrodo IŠ „niekur“.

Okupacijos pėdsakai tautos dvasioje pragaištingesni už fizinę tautos oku­paciją. Buvęs vergu negali būti teisėju. Groteskines Utopijos grimasas be reikalo priskiriame jos mitiniams protėviams. Kol utopija skleidėsi vienoje kampuotoje galvoje, mąstytojo ketinimas ne tik aiškinti, bet ir keisti pasaulį kreipė įprastu keliaujantiems į niekur taku. Bet kai niekas pasiskelbė viskuo, Utopija, kaip visada, virto košmaru. Toks likimas ištiko ne tik horizontaliai, į ateitį, bet ir vertikaliai, į anapus, orientuotas utopijas: nuo Kristaus gerosios naujienos iki Didžiojo Inkvizitoriaus, nuo pirmykščių islamo brolijų iki islamiškojo fundamen­talizmo. Įvairios religijos, siedamos (lotyniškai r e l i g a r e – surišti) vieno tikė­jimo išpažinėjus, suskaldė žmoniją į uždarus aptvarus, vienas kitam įnirtingai nepakančius. Ir ne tik egzotiškuose pasaulio užkampiuose, bet ir pačioje Europos šerdyje. Utopinė Jugoslavija, virtusi liepsnojančiu tautinių ir religinių kivirčų židiniu, utopišką daro Europą, į kurią veržiamės kaip į pažadėtąją žemę.

O gal Europa tėra nesiliaujanti kelionė Utopijos linkui? Ar ne utopiškas buvo Bastilijos sugriovimas, akompanuojamas Jakobinų giljotinos, arba Laisvė, Lygybė, Brolybė, palaidota dviejų pasaulinių karų apkasuose? Ar ne utopija yra parlamentinė demokratija, kai visuomenės Institucijomis vis akivaizdžiau mani­puliuoja nerinkti pasaulinės finansų imperijos oligarchai? „Fantastiška informa­tikos ir telekomunikacijos pažanga, taip pat finansų apyvartos sutrikimas lei­džia bet kuriuo momentu, dvidešimt keturias valandas per parą, įsiterpti į fi­nansines operacijas bet kuriame žemės rutulio taške visiškai nepaisant juridinių procedūrų ir apeinant bet kokią išankstinę kontrolę, investuojant kapitalą, kuris operatoriams nepriklauso ir kurio dažniausiai tik nedidelę dalį jie kontroliuoja. <…> Parlamentas posėdžiauja ne dvidešimt keturias valandas per parą, o tik keletą šimtų valandų per metus“, – teigia prancūzų laikraščio „Le monde diplomatique“ apžvalgininkas straipsnyje, iškalbingai pavadintame „Demokratijos be balso“.

Ir pagaliau universaliausia ir moderniausia utopija – Žmogaus teisės, grin­džiama nelygstama Individo verte. Neabejotinas Europos humanistinės tradicijos akiračiuose, šis principas bejėgis prieš politines XX amžiaus aporijas. Ką reiškia žmogaus teisių gynimas, jei parodomasis diktatoriaus sutramdymas nusineša 300 000 nelygstamų gyvybių?

Kad „Europoje jau saulės leistasi“, aiškiai suvokė tie, kurie prieš gerą pusę šimto metų patraukė ieškoti joje sukauptų mokslų ir menų šviesos. „Vis dėlto jie – bernužėliai nebegrįš į namus, nebebus jų tikrieji sūnūs, o pasiliks prie knygų apraudoti mirštančios Europos saulės. Nieko nebepadės beviltiškas ir žemę pajudinęs sesulės šauksmas: „Mesk, broleli, rašyti, imk grėblelio taisyti; užeis juodas debesėlis, sulis lankoj šienelį“. Ką padės, sesule, grįžus; nebeišbėgsim mes nuo juodo debesėlio, nebeišbėgsim, ir ne tik šienelis žus, žūsime ir mes kartu“, – taip 1941 metų pradžioje V. Mačernis komentavo J. Kuosos-Aleksandriškio „Poe­ziją“.

O štai kitas tos pačios kartos piligrimas, žvelgdamas į tūkstantmečio pabaigą prancūzų intelektualo akimis, konstatuoja: „Nelauktai dingus tikėjimui progresu, telieka vien kelionės bei astroliabijos. <…> Mūsų vakarietiškų dervišų trep­sėjimas tėra tik dar vienas simptomas, reiškiąs neabejotiną saulėlydį tų verty­bių, kuriomis mes gyvename“.

Čia derėtų grįžti prie semiotinio utopinės erdvės, kaip „disjunkcijos ir atsi­skyrėliškų susidūrimų vietos“, apibrėžimo. Kiekviena kolektyvinė utopija yra ab­surdiška, nes laisvą Individo apsisprendimą pakeičia anoniminėmis priedermėmis. Kaukė užgožia veidą, poza – poziciją. Iškilusi virš laiko ir būties, kolektyvinė utopija atsiduoda negyvenimu.

Atsiskyrėliška utopija, priešingai, negyvenimą verčia būtimi. Priešistorinis pirmžmogis tapo transistoriniu žmogumi, priblokštas regėjimo, kad toks pat kaip jisai padaras, kitas „aš“, virsta bjauriai pūvančiu kūnu. Psichinė sumaištis išplėšė jį iš nesąmoningo gyvuliško gyvenimo ir sviedė į transcendentinį „niekur“. („Mirtis buvo pirmoji paslaptis, ji atvėrė žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmoniš­kumo į dieviškumą“ – Fustel de Coulanges.) Akistatoje su nebūtimi suvokęs savęs ir kito atskirumą, savo egzistencijos vienkartiškumą, žmogus metė iššūkį mirčiai. Visa jo simbolinė – religinė, filosofinė, meninė – veikla yra nepaliau­jamas gynimasis nuo mirties, atkaklios pastangos ją užkariauti ir sustabdyti.

Baigiantis antrajam mūsų eros tūkstantmečiui, veltui ieškome žmogaus per­galę patvirtinančių ženklų. „Laiko daugiau nebėra!“ Nekaltinkime bergždžiai k i t ų, net jeigu jie būtų iš Pikto Imperijos. Išdrįskime anapus praradusių prasmę daiktų išvysti žiojėjantį „niekur“, kaip V. Juknaitės „Šermenų raudoje“.

„Milda tamsoje galėjo atskirti kiekvienos sodybvietės medžius, vieškelio vinį, kalvų keterą, kuplias ulyčios klevų kepures, kaštonų kupolus, smaliavirpsnių uosių sieną. Iš čia į atmintį tarp kliedesių, liguistų vizijų, užmaršties tebebuvo įsirėžęs gyvas gyvenimas. Gyvenimas, nepažįstantis beprasmybės tuštumos, nevilties, desperacijos, savaimingas kaip upės tekėjimas – gimti, augti, gimdyti alkus, arti žemę, metai po metų, karta iš kartos, per raudonas kalvų viršūnes šaknimis susibėgantis į purų piliakalnio juodžemį. Įgimtas, įsikirtęs į gyvastį, mirties nebeišraunamas pasaulio vaizdas dabar jos akyse nyko, dūlėjo, griuvo, liko svetimais, jai nebeatpažįstamais pavidalais.“

Blaivinantis mirties regėjimas telkia vilties, kad priėjęs svaiginančią prarają žmogus suvoks kiekvieno kito asmenišką keistumą ir ryšis peržengti savo paties suręstas pertvaras. Beprasmiškumo ir bereikšmingumo epochoje lieka viena išeitis – priešinantis beasmenei prievartai ir manipuliacijai, teigti „tikėti norinčio ir galinčio žmogaus renesansą“ (A. J. Greimas).