Tėvynės varpai
Titas Satkūnas. Mūsiškiai, bet kiti
2015 m. Nr. 3
Įlipęs į autobusą visada stengiuosi apsimesti, kad man čia viskas nauja ir nesuprantama. Ilgai skaičiuoju centus, vis žvilgtelėdamas į kainą ant stiklo, kartais dar sumurmu „tai kiekgi čia šiais laikais kainuoja…“ ar ką nors panašaus. Gavęs bilietuką įtariai dairausi, ką su juo daryti. Pabaksnoju į vieną aparatą, į kitą, galiausiai pasižymiu. Visų tų kortelių neperku iš principo – nes man juk čia ne vieta. Aš dažniausiai automobiliu važinėju. Nesvarbu, kad iš tiesų jis seniausiai stovi sugedęs ir neturiu už ką taisyti. Vis tiek autobuse ne mano valdos – čia karaliauja Jie. Tie kiti. Visokie pensininkai, statybininkai, mokytojai, bedarbiai, kirpėjos, virėjos ir panašiai. Tie, kurie išrenka į valdžią visokiausius klounus. Kurie bijo euro ir diskutuoja, kiekgi dabar iš jų vargšų užsidirbs nesąžiningos kasininkės. Kurie gyvena savo sovietiniuose daugiabučiuose ir nesutinka jų renovuoti. Kurie neturi interneto. Kurie nekenčia homoseksualų ir lanko Rusijos žvaigždžių koncertus. Kurių gyvenimai – neišsemiamas medžiagos šaltinis „Facebook’o“ juokeliams ir Užkalnio straipsniams. Žodžiu, įvairiausio plauko nesusipratėliai, griaunantys gerovės valstybę. Gerai dar, kad bent musulmonų pas mus nėra. O tai būtų kaip Paryžiuj.
Na, gerai jau, iš tiesų aš taip nemanau – bent jau sąmoningai. Juk visi mes europiečiai, palaikom lygybę, teises, laisves ir taip toliau. Bet kažkas viduje vis tiek priskiria kiekvieną sutiktą tokiems ar anokiems, mums arba – jiems. Štai kitą kartą kažkieno pakviestas užeinu į skybarą. Viskas gerai, žmonių nedaug, vaizdas gražus. Bet vos įėjus akis užkliūna už vieno personažo – juodos lakierkos, juodos kelnės, juodi marškinėliai, ant kaklo grandinė, kažką rusiškai pasakoja prie gretimo staliuko sėdinčioms merginoms. Įsikuriam kitame salės gale. Po kurio laiko atsiduriu vienas rūkykloje ir, aišku, tuo pat metu ten užeina ir jis. Aš įdėmiai dairausi pro langą, kad tik niekuo neužkliūčiau, bet jis prieina ir kažką man sako. Atsisuku baisiausiai įsitempęs. „Excuse me, can I sit here?“ – klausia. Pasirodo, gruzinas, studijuojantis Lietuvoje. Po minutės jau kalbamės apie mūsų šalių kultūrinius skirtumus. „Lithuanians are cold, – sako jis, – hard to make friends with. But we like them. We have a common enemy“, – ir pakėlęs marškinėlius rodo ilgą randą ant šono. „I was helping my country in the war.“
Na taip, prieš ką nors susivienyti tai mes galime. Kai aišku, kas priešas, o kas – savas. O ką daryti, kai ima atrodyti, kad pusė savų – priešai? Omenyje turiu susiskaldžiusią Lietuvos visuomenę ir demokratijos problemas, įveikiant šį susiskaldymą. Šiaip ar taip, juk šiandien oficialiai siekiame laikytis europietiškų vertybių, kitaip tariant – būtent jos sudaro pagrindinę politikos ir žiniasklaidos ideologiją, užima visuomenėje galios poziciją, o visokie radikalai tampa mažuma (net jei statistiškai jų kartais ir daugiau). Ir nors tvirtai manau, kad bet koks sveiko proto žmogus šioms vertybėms turėtų pritarti, ką gi daryti su tais kitais, nesveiko proto – tiesiog išmesti už visuomenės ribų? Daug kalbame, kaip integruoti į visuomenę homoseksualus, rusus, lenkus, neįgaliuosius ir t. t., bet galbūt reikėtų pažvelgti ir kitaip – kaip į ją integruoti homofobus, tautininkus ir Putino šalininkus? Būtent integruoti, o ne su jais kovoti – nes kai su tavimi kovoja, turi tik vieną pasirinkimą – gintis.
Po išpuolių Prancūzijoje visoje Europoje vėl kilo diskusijų apie islamą ir multikultūralizmą banga. O juk iš esmės problema ta pati – kaip integruoti į savo visuomenę religiją, kuri nepripažįsta esminių tos visuomenės normų, pavyzdžiui, žodžio laisvės? Ir kartu kaip patiems nepasiduoti radikalizmui ir nepamiršti savo vertybių? Zygmuntas Baumanas interviu apie įvykius „Charlie Hebdo“ redakcijoje svarsto, kad problema turi ir socialinį pobūdį: „Visoje Europoje regime antidemokratines nuotaikas. Parodomieji smurto aktai yra tik vienas iš tokio politinio peizažo elementų. Alacho ar Mahometo priesakai tėra vienas iš šūkių, kurį naudoja tie, kurie jaučiasi žeminami ir išnaudojami. Deja, piktų, išsigandusių, nusivylusių žmonių skaičius šiandien tikrai įspūdingas.“ Tad ir visi tie mano bendrakeleiviai autobuse – tokie pat lietuviški musulmonai – pikti, išsigandę, nusivylę – ekonomika, valdžia, vieni kitais. Demokratija yra pliuralistiška, dažnai kupina nesutaikomų opozicijų, o žmogui, prisimenant Claude’o Lévi-Strausso tyrimus, antropologiškai būtina kažkaip tuos prieštaravimus paaiškinti – pavyzdžiui, kuriant mitus.
Tad ir šiandien silpnesni, atstumtieji, neprisitaikantys lengvai pasiduoda įvairiausiems mitams ir legendoms – ar tai būtų kieno nors išaiškintas Koranas, ar Rusijos propaganda. Aišku, egzistuoja tiesiog priešiškos jėgos, sąmoningai siekiančios savanaudiškų tikslų, ir su jomis reikia kovoti. Bet kritinę masę visada sudaro prie jų prisišliejantys ir užuovėją ten randantys paprasti žmonės. Tad kovoti demokratinėje visuomenėje reikia atsargiai – pradėjęs kryžiaus žygį prieš propagandą, gali sukurti tik dar daugiau jos aukų. Jei tyčiosimės iš kiekvieno, kuris pasakys „prie ruso buvo geriau“ – galbūt tiesiog dėl nostalgijos, nes tuomet buvo jaunas, nes mylėjo žmoną, nes dar tebeturėjo koją, – jam neliks kito kelio, kaip pulti Putinui į glėbį. Nes Putinas myli visus. O ko nemyli, tuos išnaikina arba nutildo.
„<…> tolimas ar kartais apsilankantis Kitas dabar tampa mūsų kaimynu, ir mes vaikštome ta pačia gatve, į tas pačias valstybės institucijas, mūsų vaikai lanko tą pačią mokyklą. Kitoniškumo įsiliejimas į mūsų artimąją aplinką yra iššūkis. Mes neretai nežinome, ko tikėtis iš nepažįstamojo“, – rašo Z. Baumanas. O juk pasitikėjimas – bet kurios visuomenės pagrindas. Galime išeiti į gatvę be peilio ar šautuvo rankoje tik todėl, kad pasitikime, jog jis mūsų neužpuls. Susidūrus su kitybe šis pasitikėjimas dingsta – jei autobuse, dar mūsų netrikdo, bet lėktuve į musulmoną / musulmonę tradiciniais rūbais nori nenori kils noras įdėmiau pašnairuoti. Šiandien skirtumai mūsų visuomenės viduje ima darytis ne mažiau aštrūs ir pasitikėjimo vieni kitais jei ne mažėja, tai bent jau neatsiranda daugiau. Nežinau, iš kur jo paimti. Nežinau, kaip išspręsti opozicijas. Tik manau, kad iškėlus lygybės vėliavą svarbu neišstumti į pakraščius ir tų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių tos lygybės nesupranta ir nenori. Negalima jiems pasakyti „susitaikyk arba mirk“ ar auklėti žiniasklaidos patyčiomis. Nes paskui nežinai, ko iš jų tikėtis, sutikus autobuse.
Romas Daugirdas. Teisybės ieškotojo sindromas
2015 m. Nr. 3
Mama buvo psichiatrė, nuo vaikystės dažnai lankydavausi jos darbovietėje – kartais ten net ruošdavau pamokas. Gerai įsiminiau ne tik napoleonus, marksus, froidus, Kristaus įsikūnytojus, bet ir gana gausią kovotojų už teisybę grupę. Kuo šie skyrėsi nuo savo kolegų? Turbūt begaliniu smulkmeniškumu. Jie kruopščiai fiksuodavo kiekvieną buitinę detalę ir visame kame įžvelgdavo neteisybę – neretai tariamą. „Kova“ tęsdavosi nuo ryto iki vakaro, dažnai įgydama labai aršias formas.
Kokius vaisius dar sunokina kovotojo už teisybę sindromas? Neadekvatumą aplinkai. Nenorėčiau būti apkaltintas prisitaikėliškumu. Kalbu apie neadekvačias pastangas, įveikiant ne kalnus – veikiau kupstus. Žmogaus gyvenimas trumpas. Be prioritetų, pagrindinių gairių esi pasmerktas nuskęsti chaoso jūroje. Ir visas savo jėgas išeikvoti paribio ledkalnių tirpdymui.
Kitas pavojus – humoro jausmo praradimas. Jo neturėjimas – savaime psichinė patologija. Nes žmogus nesugeba atsiriboti nuo savęs, pažvelgti į viską iš šalies. Jam trūksta polifoninės vertinimo matricos. Rezultatas – besaikis susireikšminimas.
Aš ir pats paveldėjau (nežinia iš ko) šį – teisybės ieškotojo – genetinį nukrypimą. Todėl susilaukdavau aibės nemalonumų mokykloje ir kieme (gatvėje). Tiesa, mane kiek atšaldydavo beprotnamyje įgytas patyrimas. Bet ne iki galo. Tai atsirūgo ir vėliau: buvau išmestas iš mokyklos (nesugebėjau prisitaikyti prie partsekretorės idiotizmo) ir darbo (viešai apkaltinau šefą melu); dar vėliau turėjau nemalonumų dėl savilaidos (uždraustos literatūros platinimo sovietmečiu).
Praėjo daug metų, bet, analizuodamas šiuos faktus, negaliu jų vertinti vienareikšmiškai. Iš karto atmetu vien pozityvų vektorių. Manau, mano veiksmus nulėmė ne tiek „gėrio šauksmas“, kiek savotiškas egocentrizmas. Juk kad ir kokių represijų patyriau, aš įgijau savotišką dvasinę ramybę. Nebereikia naktį suprakaitavus atsibusti ir, vis persukinėjant gyvenimo juostą, graužtis, kad padariau taip, o ne kitaip. Taigi mano pasirinkimas turėjo ir geroką egoistinę priemaišą.
Turiu prisipažinti, kad nepasidariau „protingesnis“. Teisybės ieškotojo recidyvai aplanko ir šiandien, vaizdžiai iliustruodami balto / juodo gyvenimo iliuziškumą.
Štai prieš keletą metų vežiau žmoną į polikliniką nutraukti nedarbingumo pažymėjimo. Ten pamatėme klasikinį sovietinį vaizdelį. Sėdi aibė laukimo nualintų žmonių, gydytojos nėra. Posėdžiauja. Nors kiekvienam nurodytas konkretus priėmimo laikas. Ir gydytoja turėtų būti – pagal darbo grafiką ant durų. Pasitrynėm pusvalandį ir pajutau, kad manyje prabunda teisybės ieškotojas. Šįkart neslopinau savęs. Nuėjau pas poliklinikos direktorių (vyriausiąjį gydytoją), parodžiau žurnalisto pažymėjimą ir pagrasinau viską iškelsiąs į viešumą. Šis sureagavo – ištraukė gydytoją iš susirinkimo ir nuvedė į kabinetą. Ji paskubom sutvarkė žmonos dokumentus, vėl užrakino duris ir nuėjo nežinoma kryptimi. Visi kiti pasiliko laukti Godo. Bet aš jau nebeturėjau moralinių jėgų naujam „kovos“ seansui.
Baigdamas šį nedidelį ir subjektyvų rašinuką, norėčiau skaitytojui priminti, kad teisybė yra moralinė kategorija. Ir, kaip žinoma, konkretaus istorinio laikotarpio tarnaitė, todėl reliatyvi, be visuotinumo ženklo. Apie tai netiesiogiai kalba ir Kanto moralinis imperatyvas. Kiek vulgarizuodami pamėginkime jį performuluoti taip: jei žmogus yra moralus (pavyzdžiui, davatka laikosi skaistybės įžadų) vien todėl, kad nesugeba būti kitoks, tai nėra didelis nuopelnas.
Štai pirmykštės bendruomenės papročiai (paprotinė teisė) gerokai skiriasi nuo šiuolaikinių demokratinių valstybių teisės ir kartu nuo teisybės sampratos. Tačiau tik ši samprata užtikrina dabartinio pasaulio šalių (tautų) bendrabūvį ir trapią pusiausvyrą. Šios tvarkos suardymas grasina mus nusviesti toli atgal, kai vyravo stipriojo savivalė, o iš esmės – visų karas prieš visus. Žvelgiant pro tokius akinius, Rusijos agresija prieš Ukrainą nėra regioninis konfliktas. Valstybės (Graikija, Italija, Ispanija, Portugalija, Prancūzija, Vengrija, Čekija ir t. t.), kurios mano, kad tai jų niekada nepalies, skaudžiai klysta. Ir kartu trukdo pažaboti okupantą.
Kartais, ieškant tvirtesnio atskaitos taško, nuo teisybės sąvokos emigruojama link „tiesos“. Bet ir ji nepasižymi absoliučiu objektyvumu. Pavyzdžiui, Niutono dėsnius galima laikyti tiesa tik tam tikrais atvejais – kai kalbame apie santykinai nedideles mases ir greičius. Šiems dydžiams kintant, tenka pasitelkti Einšteiną. Ir niekas nežino, ar tai jau pabaiga.
Deja, visą gyvenimą esame priversti balansuoti tarp vertybinio reliatyvumo ir tuo pačiu metu neprarasti tam tikros ašies, kurios netekimas mus stumia į amebos egzistenciją.
Dvidešimt ketvirtasis Rašytojų sąjungos premijos laureatas – Algimantas Mikuta
2015 m. Nr. 2
Šiemet sausio 6 d. Rašytojų klube įteikta dvidešimt ketvirtoji Lietuvos rašytojų sąjungos premija – ją pelnė poetas Algimantas Mikuta už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (2014). Vadinasi, šią knygą kolegos pripažino didelės vertės literatūros kūriniu.
Šįkart vertinimo komisijoje plušėjo rašytojai Donaldas Kajokas, Nijolė Kepenienė, Aidas Marčėnas, Vytautas Martinkus ir Valentinas Sventickas (pirmininkas). Jis ir pradėjo vakarą, šelmiškai pacituodamas laureato eilutes iš eilėraščio „Susitarta“: „Visa estetika ir menas – / susitarimo reikalas, brangieji. / Jei pasakyta, kad gražu, tai ir gražu.“ Mažiau gražios už rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ komisijai pasirodė Gintaro Bleizgio eilėraščių knyga „Kai sėlinsi manęs“, Gražinos Cieškaitės – „Žodžiai kaip stigmos“, Jaroslavo Melniko proza.
Smagiausia vakaro dalis – aktoriaus Vytauto Rumšo skaityti žemaitiški A. Mikutos tekstai. Vietomis uždainuodamas, kartais šūkteldamas ar pritildamas V. Rumšas nutiesė eiliuotą tiltą į Žemaitijos kaimą, kuriame siaučia medžiotojai, groja muzikantai ir kunkuliuoja meilės aistros. Kupinus karnavališko šėlsmo žemaitiškus eilėraščius Viktorija Daujotytė apibūdino kaip „gražųjį A. Mikutos kūrybos pakraštį“. Pats poetas prisipažino ypač nustebęs, kai išgirdo šiuos eilėraščius, mat jiems neteikia ypatingos reikšmės. Rašė juos būdamas 30–40 metų, aplankęs tėviškę, ką nors nugirdęs ar prisiminęs. Tik šiais laikais, kai tarmės puoselėjamos ir gerbiamos, nusprendė surinkti tuos tekstus ir paskelbti knygoje „Veranda“ (2010).
Poeto eilėraščių skaitė, dainavo ir aktorius Sigutis Jačėnas.
Laureato kūrybą aptarė V. Daujotytė. Savo kalbą ji pradėjo prisimindama Vinco Mykolaičio-Putino gimtadienį ir padarė prielaidą, kad jis galbūt galėjo perskaityti bent du A. Mikutos eilėraščių rinkinius: „Gėlės braižykloje“ (1962) ir „Spektras“ (1965). Tais laikais, kai pasirodė pirmosios A. Mikutos knygos, literatūros žmogui praleisti nors vieną poezijos knygą buvo neįmanoma.
1976 m. Marcelijus Martinaitis „Triptike apie tris“ rašė, kad A. Mikuta atėjo iš kito pasaulio, kuriame „gyvena braižytojai, statybininkės mergaitės, boksininkai, skaičiai, motorai, ten yra šokių salės ir bufetai…“ Šis pasaulis buvo daug gyvesnis už filologinį, todėl eilėraščiai labai skyrėsi nuo tų, kokius rašė lituanistai.
V. Daujotytės nuomone, A. Mikuta itin gerai juto tas nedideles galimybes išsiveržti iš to užbrėžto lauko, iš socialistinio realizmo drausmės… Kita vertus, nuo pat pradžių poetas yra ne tik ironiškas ir kietas, bet ir minkštas, lyriškas, nebijantis ilgesio eilių. „To ilgesio, kuris pamaitina sielą pirminiu žmogaus maistu.“
Profesorė A. Mikutos eilėraščiuose įžvelgė „siužeto geną“, dėl kurio poetas linkęs rašyti poemas ir prozą. Tačiau pabrėžė, kad vertingiausia jo kūrybos dalis yra eilėraščiai. Iš jų labiausiai įsiminė du, kupini Žemaitijos ilgesio: „Sugrįžimas į Žemaitiją senu tarškančiu autobusu“ ir „Žemaitija. Vėlinės“.
Rinktinės leidėjas, „Kauko laiptų“ vadovas Viktoras Rudžianskas, knygą perskaitęs ne mažiau kaip keturis kartus, prisipažino neradęs laureato kūrybos vertikalės, nors horizontalė įžvelgiama nesunkiai. Toji horizontalė – tai žvilgsnis to, kuris geba „talentingai aploti“. Akivaizdu, kad A. Mikuta yra žmogus be kaklaraiščio (nors tą vakarą jį ir ryšėjo).
Pats laureatas pasidalijo mintimis apie Tris Karalius. Pasirodo, jam šie personažai vaikystėje atrodė patikimiausi. Kalėdų Senį demaskavo gana anksti, sulaukęs trejų ar ketverių, kai šis aplankė avėdamas senelio veltinius. Būdamas šešerių ar septynerių jau atpažino Užgavėnių persirengėlius (eigulys, gaisrininkas ir kiti). O Tris Karalius regėjo vieną vienintelį kartą. Eidamas namo su draugu Juozuku išvydo tris aukštas figūras. Sumanus Juozukas jam ir sako: „Žiūrėk, žiūrėk, Trys Karaliai!“ A. Mikuta juo ir patikėjo, bet daugiau niekada jų nesutiko, tad neturėjo galimybės ištirti, ar jie tikri. Nebeliko nieko kita, tik jais tikėti. Ir štai po šešiasdešimties metų Trys Karaliai poetą apdovanojo.
Poetas rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ siekė sudaryti taip, kad ši nuosekliai atspindėtų visą penkiasdešimties metų kūrybinį kelią, nuo to, ką recenzuodamas pirmąsias knygas kritikas R. Pakalniškis vadino jaunatviška bravūra, iki to, ką dabar literatas A. Jakučiūnas vadina senatvišku bambėjimu.
P. S. Daugelis A. Mikutos kūrinių žinomesni nei jų autorius, kurio eilėmis parašyta apie 50 dainų. Jo kūrybos sėklos gausiai sudygo jaunesnės – A. A. Jonyno, G. Patacko, D. Kajoko – kartos poetų tekstuose. Vienam tų jaunųjų ilgą laiką klaidingai buvau priskyręs daina virtusio A. Mikutos eilėraščio autorystę. Ką gi, ne veltui kadaise A. Mikuta vadintas „jaunųjų treneriu“.
Benediktas Januševičius
Jūratė Sprindytė. Išminčius po laikrodžiu
2015 m. Nr. 2
Jonas Mikelinskas. 1922.V.6–2015.I.25
Kai šventėme Jono Mikelinsko 90-metį, ieškojau kokios lakesnės frazės, apibūdinančios rašytojo asmenybės ir kūrybos esmę, bet visos atrodė dalinės, blankios: sąžinės riteris, vaidila, Don Kichotas, išminčius po laikrodžiu, išvermingas žemės keleivis (jam juokas nužygiuoti 20–30 km), moralinis švyturys sovietmečiu – nes ir kūryba, ir asmenine laikysena teigė etines vertybes. Literatūros džentelmenas. Visų žanrų meistras. Dievo palaima – gyventi taip ilgai, ir svarbiausia – išlikti kūrybingam. Literatūrai tarnauta daugiau nei pusšimtį metų, o juk debiutuota gana vėlai – pirmoji knyga „Senis po laikrodžiu“ (1960) pasirodė priartėjus prie keturiasdešimties. Parašytų knygų apimtys prilygsta piramidei ar kalnui, pakluso visi žanrai nuo miniatiūros iki epopėjos (novelės ir romanai, apysakos ir esė, straipsniai ir memuarai). Įvaldytas ir realistinis kodas, ir subtilus psichologizmas, ir aistringa publicistika. Novelių rinkinio „Žiupsnis smėlio“ (1965) aplanke rašė, kad jei kasdienybę suvokiam kaip pilkoką smėlį, tai jis ten ieškąs žibančių kristalų. Žibėjimo ir prieštaringo kibirkščiavimo daugiausia regėta konkretaus žmogaus viduje – rašytojas grąžino į mūsų prozą autonomišką žmogų, o ne socialinių santykių produktą. To meto prozos normatyvai reikalavo aktyviai veikiančių personažų, o J. Mikelinsko novelistikos esmę sudarė tyli savistaba, egzistencijos vienatviškumo pajauta. Grakščios formos novelės išsiskyrė dėmesiu asmens autonomijai, kasdienybės tėkmei ir meninės detalės funkcionalumu. Dar neįvertinti jo nuopelnai lietuvių vidinio monologo romanui, kai konfliktas kyla ir sprendžiasi veikėjo sąmonėje. Juk visi laurai buvo atiduoti tiems rašytojams, kurie vaizdavo klystantį ir atgailaujantį komunistą, o J. Mikelinsko mąslus herojus su savo vidine kančia stovėjo tik prieš Dievą ir savo paties sąžinę, ir jo vidinė kalba buvo daug autentiškesnė. Kaip ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, J. Mikelinskas – iš tų paskutiniųjų, baigusių dar tarpukario gimnaziją ir išlaikiusių aukštas vertybines nuostatas. Semtis jėgų iš savęs, iš savo tradicijų – tokia maksima vadovaujasi stiprieji.
XX a. 7–8 dešimtmečiais literatūros modernizavimas buvo susijęs ne tik su formos naujovėmis, bet ir su stiprėjančiu tiesos sakymu. Šiuo požiūriu ribinė J. Mikelinsko kūrybos kelyje buvo apysaka „Trys dienos, trys naktys“ (1968), sukomponuota kaip mokyklų inspektoriaus, vizituojančio chruščiovinio „atlydžio“ metų provinciją, užrašai. Rašytojas aukštų CK pareigūnų buvo apkaltintas tikrovės juodinimu (pirmą kartą sovietmečiu teigiamai pavaizduotas kunigas ir dar diskutuojantis filosofiniais klausimais, lentynoje laikantis Antano Maceinos tomelį), palydėtas bjauriu straipsniu oficioziniame „Tiesos“ laikraštyje, atleistas iš darbo, septyneriems metams suspenduotas jo knygų publikavimas. Moralus rašytojas amoralioje santvarkoje eina erškėčiuotu keliu. Pasitikdamas Nepriklausomybę rašytojas teigė paprastą, bet lietuviams nuolat opų dalyką: „Mes [lietuviai] savo tikslą pasieksime tik vienas kitą palaikydami, o ne pastumdami.“ Šį savo tolerancijos ir geranoriškumo užtaisą pats puikiai realizavo dirbdamas Rašytojų sąjungoje prozos konsultantu (1963–1968). Kaip tik globojant J. Mikelinskui debiutavo būsimas literatūros žiedas, „tyliojo modernizmo“ (arba nesocrealizmo) rašytojų branduolys: Saulius Šaltenis, Bitė Vilimaitė, Leonidas Jacinevičius, Juozas Glinskis, Rimantas Šavelis, Bronius Radzevičius, Eugenijus Ignatavičius, Romualdas Granauskas, Petras ir Povilas Dirgėlos. Pastebėti talentą, palaiminti pirmas knygas buvo svarbu, nes koks ideologinis kirvis jo vietoj galėjo ir nukirsdinti. Toks autoritetas anuometinio režimo sąlygomis buvo grėsmingas, tad direktyvišku mostu nušalintas – J. Mikelinskui inkriminuojama, kad atsakymus jauniems rašytojams rašė „apolitiškai“ (išlikę liudijimai apie 1969 m. sausio 31 d. vykusį RS valdybos prezidiumo posėdį). Rašytojas viešai neatgailavo, pasitraukė į tėvų sodybą ir parašė geriausius savo autoanalitinės pakraipos kūrinius – apysakas „Laukinė obelis“, „Anonimas“, romaną „Genys yra margas“. Juose jaučiama egzistencializmo filosofijos įtaka, gilinimasis į personažų pasąmonės, intuicijos, pojūčių, vaizdinių, įkyrių psichinių būsenų pasaulį. J. Mikelinsko prozos subjektyvizmas sovietmečiu griovė unifikuoto, valdomo žmogaus sampratą, plėtė prozos galimybių ribas. Romanuose ir apysakose dominuoja intelektualus herojus, išgyvenantis stiprią vidinę koliziją, sprendžiantis moralinio apsisprendimo, laisvės ir būtinybės, kompromiso, garbės praradimo, savižudybės problemas, o sapnas pasirodo reikšmingas ne tik pranašinga galia, bet ir savo estetine funkcija. Slėpiniai, mįslės, santykių pinklės, okupacijos baisumai – vaizduodamas šiuos sovietmečiu ne itin toleruojamus dalykus, J. Mikelinskas dažnai buvo pirmeivis, kaip ir memuarinio autentiškumo persmelktame romane „Už horizonto – laisvė“ (1978), kuriame nuškicavo Reicho darbo tarnybos vaizdus.
Romanas „Juodųjų eglių šalis“ yra iš tų nedaugelio lietuvių kūrinių „į stalčių“, nes knygos pavidalu pasirodė tik po 25 m. nuo parašymo (1988); jame buvo atviriau traktuojamas pokario pasipriešinimas sovietinei okupacijai, įspūdingai kuriama baimės ir nerimo pritvinkusi atmosfera, kvestionuojama oficiozinė trečio kelio negalimumo samprata (tarnaudamas stribams ir partizanams malūnininkas klesti).
Pastaraisiais dešimtmečiais J. Mikelinskas reiškėsi kaip aistringas publicistas, nevengiąs polemiškų klausimų ir aiškios pozicijos. 2002 metais kaip tik už publicistikos knygas „Ave, libertas!“ (2001), „Žmogaus esmė“ (2001) ir „Žmogus ir jo legenda“ (2002) pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, už romaną apie Bronių Krivicką „Nors nešvietė laimėjimo viltis“ (1994) – fondo „Į laisvę“ apdovanojimą. Publicistinis akiratis kaip reta platus – politikos, moralės, vertybių pasirinkimo klausimai svarstomi nuolat, straipsniai pasižymi argumentacija ir drąsiu savo nuomonės deklaravimu, nebijoma autoritetų, reaguojama į kiekvieną viešumoje pareikštą mintį, kuri bent šiek tiek disonuoja su nepriklausomybės siekiais, diskutuojama su pasaulio politikais ir filosofais, besikėsinančiais į tautinės tapatybės vientisumą, siūloma kritiškai vertinti visus iš užsienių ateinančius patarimus, nes jie dažnai diktuojami pragmatinių interesų. Knygoje „Žmogus ir jo legenda“ iškyla dar vienu amplua – kaip kultūros portretistas ir literatūros kritikas, raiškiai prisimena ir aprašo savo pažintis su Broniumi Krivicku, Jonu Avyžiumi, Broniumi Radzevičiumi, Leonidu Jacinevičiumi. Kad nemėgsta žmonių su aureolėm, „gyvų legendų“, parodo jo ironizuojantis rašinys apie bendravimą su Juozu Miltiniu, kuris žadėjo statyti J. Mikelinsko pjesę „Ramybės sala“, bet pabūgo. Abiejų intelektualiniai ginčai dėl prancūzų kultūros korifėjų perteikti be galo šmaikščiai. Smagioje autobiografinės eseistikos knygoje „Dinozauro ausyje“ (2009) vaizdžiai nupieštas visas rašytojo kūrybinis kelias, o šiųmetėje knygų mugėje bus pristatyta paskutinė paties parengta knyga „Temidė ir Niurnbergo sindromas“.
Daug kam J. Mikelinskas buvo pirmiausia Mokytojas, ir, žinoma, ne todėl, kad daug rašė apie mokyklos realijas, nes ilgokai dirbo mokyklų inspektoriumi ar iš tiesų mokė (Henriką Čigriejų Saločiuose). J. Mikelinskas baigė Vilniaus universitete prancūzų kalbą ir literatūrą, ir prancūzų filosofai bei romanistai davė daug sugestijų jo paties kūrybai. Mano mama mokytoja žavėjosi romanu „Vandens nešėja“ (1964) ir su mokiniais įnirtingai analizavo romaną „O laikrodis eina“ (1966) apie jaunuomenės problemas; į mūsų namus senamiestyje J. Mikelinskas užsukdavo pasikalbėti su tėvu apie egzistencializmą, o aš ištempus ausis klausydavau, nes tuos dalykus girdėjau pirmą kartą. Kiek teko bendrauti – skleidė šviesą, erudiciją, išmintį, toleranciją, darną. Rašytojas recenzavo mano pirmą kritikos knygelę – supratingai ir geranoriškai, iš kelių pasirodžiusių recenzijų ši buvo pati giliausia. 1978-aisiais rašiau J. Mikelinskui laišką: „Jaunas žmogus į žilą žmogų turi kreiptis ir klausti, iš kur tas ima išminties, santūrumo, pasitikėjimo savimi ir svarbiausia – pastovios jėgos gyventi.“
Atsakymo ieškosim rašytojo paliktuose tomuose.
Kęstutis Nastopka. Šiapus nebūties
2015 m. Nr. 2
Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1919.VII.15–2015.I.20
Sausio 25-ąją vilniečiai Šv. Mikalojaus bažnyčioje atsisveikino su paskutiniuoju žemininku Alfonsu Nyka-Niliūnu. Savo poezijos žemyne jis įtvirtino poetinę kalbą, atliepiančią tragišką kartos, išgyvenusios XX a. vidurio praradimus, patirtį. Čia gaudžia praradimo simfonijos, aidi atsisveikinimo su gimtine elegijos, įprasminamos tremties netektys. Tačiau taip pat sąmoningai priešinamasi nebūčiai ir nevilčiai. „Kiekviena tremtis yra baisi savo provincializmu, patriotiniu arba ideologiniu ekshibicionizmu ir savo pačios žaizdų eksploatacija. Tipingas tremtinys, kuris absoliučiai identifikuojasi su tremtim, pamažu ir neišvengiamai tampa elgeta, savo žaizdomis besistengiančiu sužadinti praeivio gailestingumą. Todėl aš, kaip Zaratustra pasakytų, skelbiu išsivadavimą iš tremties, slėpimą dvasios ir kūno žaizdų ir išsilaisvinimą savyje“, – rašė poetas.
Poezija Nykai buvo pasipriešinimo nebūčiai forma. Poetas grūmėsi su neišvengiama laiko tėkme, brėždamas iš nebūties į būtį vedančią poezijos kryptį. Supratęs, kad „sėklos ateitis priklauso nuo sėjėjo rankos mosto“, jis įtraukė į poeziją dirvonuojančias lietuvių kalbos žemes. Laisvindamasis iš įprastinių sąvokų, pridengiančių daugialypę daiktų būtį, Nyka sukūrė naujas suprantamumo formas, galiojančias pirmiausia jo kūrybai. Nykos skaitytojas tapo poeto bendrininku, prisiimančiu sunkią reikšmių ir priedermių naštą:
Teisėjas neateis. Teisėjas,
Kurio jūs laukiat, niekad neateis,
Nes jo nėra: Teisėjas esat jūs.
(„Prisikėlimo vizija“)
Namų praradimas poetui buvo ne vien fizinis, bet ir metafizinis veiksmas. Po istorinių kataklizmų Nykos žmogus nebegali išsaugoti naivios ištikimybės žemei. Nesiguosdamas amžinu gamtos dvelkimu, jis renkasi „pažinimo darganą ir liūtį“:
Durys, slenkstis ir liepsna – dievai,
Kuriuos mes radom nužudytus, neišvengė
Bausmės ir niekuomet nebesikels. Kaštanas,
Žydėjęs vėjo supamų blakstienų
Tyloj, stovi suanglėjęs lietuje. Knygoje kandis
Mirė ties Talita Kumi. Ir tik paukštis –
Tamsiai žalia dėmė, išlikus sodo žolėje,
Tebedainuoja, kad į naktį telpa viskas…
(„Pažinimo elegija“)
Poeziją Nyka suvokė kaip geologinį procesą nesibaigiančiame akmens ir laiko dialoge. Pro regimybės lukštą ji skverbiasi prie „paslaptingiausių elementų“ – medžio ir akmens. Gyvybės medis, kylantis iš juodžemio į šviesą, maištaujantis žydėjimu ir ošimu, meta iššūkį nebūties beprasmybei. Tačiau ir silūrinis akmuo, senesnis už pirmąsias gyvybės apraiškas, „krisdamas į šulinį, kalba taip, kaip mes.“
„Komplikuota akmens kalba“ ir „tylos geometrija“ tramdo poeto vaizduotę. Nebūties trauka reiškiasi nykstančiais garsais ir gęstančia šviesa. Pasak Nykos bičiulio ir atidaus skaitytojo Jurgio Blekaičio, „pasaulis, jaučiamas subtiliais, prislopintais, tarytum kažkokiais pomirtiniais jausmais, kuriuos visus užliedamas paskandina savy be galo beviltiškas, praregėjęs beprasmybės pajautimas“. Skverbdamasis pro regimą daiktų nebuvimą, žodis priešinasi beprasmybei:
Vienintelė būtis turėti
Prasmę ir būti be prasmės,
Kaip mirti už tėvynę ir išlikti
Mirtim, nes žodis
Yra daugiau nei kūnas, nes nėra
Daiktų, yra tik žodžiai:
Dievas ir žmogus.
(„Ars poetica“)
Poetas nepasitikėjo politikų peršamomis privalomomis prasmėmis: „Nes kas yra / Ideologijos prieš ryto šviesą / Ir valstybės / Prieš paukščio riksmą aušroje.“ Jo eilėse pasaulis kalba jutimiškomis figūromis ir jų santykiais. Į poetinę kalbą verčiama lietaus fonetika, vėjo sintaksė, sniego alfabetas. Ardoma žmogų ir pasaulį skirianti nebylumo siena:
Norėčiau,
Kad mano poezija būtų
Kaip žiedas, išsiskleidęs
Totalioje vienatvėje,
Kurį temato negyvos
Rytą nubudusio
Vabalo akys.
(„Be kaukės“)
Būties ir nebūties sankirtoje plėtojama dvivertiška prarastų namų ir mirusios motinos paralelė. Iš žemę ryjančios nebūties kartu su atgimstančia gamta išnyra gyvybės formos („Balandžio vigilija“). Gimimo prasmę stelbia gęstanti kūno šviesa („Pažinimo raudos motinai“). „Ežero gatve žemyn / Leidžiasi nuo šalčio kojas ir ausis / Šiaudais apsivyniojęs paukštis. <…> Ir tu man atsakai: – / Et in Arcadia ego. –“ („Žiemos elegija“).
Nebūčiai priešinasi nepakartojamas „Mergaitės pasaulis“: „Jai einant / Tiltai pasidaro grakštesni. Krantai / Ir gatvės ima žaisti vidudienio saulėj. / Bokštai pasipuošia / Šventadieniškais rūbais. // Daiktai staiga netenka svorio. / Sociologija, politika ir ekonomija / Miršta, ir viskas tampa / Erotika ir teologija.“
„Žydinčių merginų šešėlyje“ erotinės svajonės įsilieja į pažinimo medžio balsą. Vaikystės bičiulė, lytima aukšliukių gleivėm dvelkiančia ranka, virsta barokine „Madona su žuvimi“. O „Emmaus keleiviuose“ dangaus aksomas apsupa „Ežia pareinančios namo merginos / Nepaliestas karališkas krūtis“.
Nykos, kaip ir Henriko Radausko poezijoje, plasta begalinis pasaulinės kultūros ilgesys, nuolatinis dialogas su klasikine Europos literatūra, daile, muzika. Joje kaitaliojasi įvairių kalbų žodžiai ir vardai, tai pačiai prasmės paradigmai priklauso, kas vyko „tąsyk Kartaginoje“ ir „tąsyk Vilniuje“. Prikelta lietuviškoji Nemeikščių, Utenos, Vilniaus tikrovė čia tampa žmogaus buvimo pasaulyje ženklu:
Kaip tąsyk Žvėryne :
Vidudienis, Jonė,
Aukštas baroko dangus
Ir kelionė
Iš savęs į save –
Amžinai.
Eugenijus Ignatavičius. Nebijojęs būti savimi
2015 m. Nr. 2
Juozapas Girdzijauskas.1935.VII.10–2014.XII.30
Nežinau, ar būtum pritaręs prancūzų poeto Charles’io Pegua minčiai, kad
Mirtis yra niekas.
Tik perėjau į kambarį, kuris šalia,
Aš esu aš, o jūs esate jūs.
Jums tebesu tas, kas buvau visada.
Vadinkite mane vardu, kur visada vadinot.
Kalbėkit su manim, kaip visada kalbėjot.
O vis dėlto sunku rasti žodžių, kol negali susitaikyti su mintimi, jog „perėjai į kitą kambarį“, nes mano širdy tebesi tas, „kas buvai visada“. Gal būtų lengviau kalbėti tiems, kuriems buvai mokytojas, pedagogas, gerbiamas ir mylimas profesorius, lietuvių poezijos tyrinėjimo viršūnes pasiekęs mokslininkas. Man buvai ir lieki nepakeičiamu bičiuliu, artimesniu už brolį – Juozu. Tavo trobelė Kalupy ar Kalvarijų gatvėj, paskutinis būstas Antakalny – man buvo antrieji namai. Per daugelį mūsų susitikimų, pasišnekučiavimų niekada nekilo mintis, kad kada nors prisieis rašyti žodžius, į kuriuos Tu neatsiliepsi. Vienu metu gimėm, kartu augom tarp tų pačių ūksmingų girių. Varpai, skelbdami Velykas ar Porciunkulės atlaidus, virpindavo mūsų vaikiškas sielas, kviesdami pakilti ir skristi virš Giegių patulžusių pelkių, ratais išmaltų Raseinkelio klampynių iki didžiausio pasaulyje miesto Paupio. Tada nežinojom, kad šis smėlėtos žemės sklypelis tarp girių pavadintas Paupiu norint ištrinti iš atminties ten buvusias Perkūniškes, menančias pagonybės laikus. Karo motociklai ir tankai Raseinkeliu pro mūsų sodybas lėkė į Rytus. Mūsų akyse pleškėjo Raseiniai, nuo žemės paviršiaus nušluoti Kalnujai. Tavo ir mano namuos ne kartą lankėsi tie patys pokario partizanai, kurie mums atrodė iš pasakų atgimę sakalai, nenugalima tėvynės jėga. Norėjome jais būti. Siautėjantys garnizonai, stribai, atėjūnai, šukuodami mūsų miškus, medžiojo „sakalus“ – partizanus, išniekindavo jų kūnus, į Sibirą trėmė artimiausius kaimynus, tarp kurių mes augome, buvome mylimi.
Tada nekilo mintis, kad esam laikini ar amžini, niekas net neįspėjo, kad gyvenimas yra tik graži, svaiginančio džiaugsmo siautulinga, komiška, o kartais ir tragiška, neilgai trunkanti puota, po kurios ateina vakaras, svečiai vienas po kito išsiskirsto namo. Galop atslinkusi naktis visuotinės puotos dalyvius apkloja tamsa.
Tik dabar, Tau „išėjus į kitą kambarį“, išvystu gruoblėtą Tavo kelią, nueitą iš Kalupių trobelės per Paupį, Vadžgirį, Viduklę iki universiteto auditorijų, mokslo viršūnių. Koks didelis užaugai per tą laiką, be jokių tribūnų, išmintim ir meile galintis apglėbti tūkstančius į Tave žvelgiančių – visą Lietuvą. Iš kur tokia didelė širdis, meilė, geležinė valia ir užsispyrimas, kas užgrūdino sielą ir suteikė tiek jėgų kopiant į ledo kalną, kurio tarpekliuose ir prarajose tykota pavojų – tau bloga linkinčių šmėklų…
Nejaugi tas pats berniukas, vilkintis iš vokiečių milinės pasiūtu švarkeliu ir tokios pat spalvos kepurėle, su kuprine ant pečių atžingsniavęs iš Kalupių per Šaltuoną ir Bebirvą, kiūtina mudviejų gimimo metais pastatyton mokyklon, ton pačion mano klasėn. Ramus, užsisklendęs savyje, nuo padaužų pasitraukęs į nuošalę. Niekas ir neįtarė, kad jau smalsauji poezija.
Kas galėjo pagalvoti, kad šis lėtas vaikinas bus pastebėtas M. Lukšienės, V. Zaborskaitės, J. Lebedžio, I. Kostkevičiūtės, A. Rabačiauskaitės, J. Jurginio ir kitų pedagogų, kad bus įžvelgti jo troškimai ir įžiebta nesutramdomos jėgos aistra pasinerti į tautos poetikos šulinius. Jis nusileis iki pat kamieno šaknų – Mažvydo, Rėzos, Daukšos, Daukanto, Kudirkos, Maironio, taps pirmuoju, lietuvių poetikos istorijoj sukūrusiu eilėdaros mokslo discipliną. Literatūrologas V. Kubilius, susipažinęs su kandidatine disertacija „XX a. lietuvių eilėdara“, nustebs – normalioj šaly tokį darbą atliktų keletas institutų. Ne visi stebėjosi ir džiaugėsi šiuo milžiniškų pastangų ir talento pareikalavusiu darbu. Daktarinę disertaciją, paruoštą ir numatytą ginti 1977 m., kaip juodvarniai maitą, užpuola kapoti bolševikinės ideologijos sargai J. Bielinis, J. Stepšys, K. Ambrasas, J. Palionis, H. Zabulis. Suruošiamas net viešas aptarimas – teismas. Autorių mėgina ginti V. Areška ir keletas bendraminčių. Disertaciją prisiėjo išversti į rusų kalbą. Juozas kantrus ir ištvermingas, nepasiduodantis. Išėmus B. Brazdžionį ir J. Aistį, pridėjus J. Janonį, V. Grybą, V. Mozūriūną, 1982 m. disertacijos gynimas pavirsta viešu triumfu. Sausakimšoj V. Krėvės auditorijoj vyksta pasaulinio masto eilėdaros specialisto, antikinės literatūros vertėjo Michailo Gasparovo ir disertacijos autoriaus disputas. Nugali tiesa ir sąžiningai atliktas darbas. „Esama daugelio pasaulio tautų bendrų pavyzdžių metrikos bruožų, tačiau kiekvienos tautos eiliuotas kalbos ritmas yra gana savitas, dar savitesnė yra metodika, o bene savičiausia tonika“, – rašo autorius.
Pasaulio tautų lygintojai negalėjo neįžvelgti šio pasinėrusio į gelmes „archeologo“ ruošiamos bombos po jų klasių kovos ideologija. Kai katedros vedėjas V. Areška pasiūlo dėstyti marksistinę-lenininę estetiką, Profesorius neatsisako – jei galėsiu dėstyti pagal save. Ir dėsto nuo pat antikos, pasitelkdamas Sokratą, Kantą, Heideggerį, Henriką Radauską, iki šių laikų, marksizmui palikdamas tik vieną paskaitą.
Įsišnekus ne kartą prisimindavom Paupio kraštą, gimines, kaimynus. Jis su džiaugsmu minėdavo laimės akimirkas, kai Kalupiuos, gulėdamas lovoje, išgirsdavo vėjo blaškomų drebulių ir tuopų šlamesį, kitų medžių ošimą, „klausydavausi kaip gražiausios pasaulyje muzikos“. Ar ne tą pačią muziką išgirsdavo ir gilindamasis į eilėraščius.
Dažnokai užsukdavau svečiuosna Antakalny į mažą kambarėlį, primenantį labiau gandralizdį su storėjančiomis knygų sienomis, grasinančiomis išstumti patį šeimininką. Tebematau tarpdury pasitinkantį, visada besišypsantį šviesų veidą, išskėstas apkabinimui rankas. Juozo ramybė, pasitikėjimas, atviras nuoširdumas kaip magnetas traukė žmones iš tolimiausių kampelių. Užgniaužęs skaudžias šeimos artimiausiųjų tragedijas, patikimas nuodėmklausys, nelyginant kempinė sugeria kiekvieno bėdas, nelaimes, nuotaikas, visada surasdamas gerą žodį, išmintingą, suteikiantį vilties. Juodajai negandai pradėjus brautis į kūną, dvasia lieka ištikimas jaunystės idėjoms. Negalėdamas toli vaikščioti, pasiramsčiuodamas lazda nuslenka iki Sapiegų parko, iš tolo palydėti į Menininkų kalnelį iškeliaujančių plunksnos brolių. O jau negalėdamas išeiti iš namų, begaliniai pasiilgsta draugų, kad kas nors aplankytų ir kuo ilgiau pabūtų. Giliai išgyvena Sąjūdžio ir partizanų Deklaracijos idealų išdavystę, jaunimo emigraciją į užsienį. O kaip darkoma gimtoji kalba – neįmanoma klausyt – aukšto rango valdininkų lūpomis… Juk kalba – tai kultūra. Kokia kalba, toks ir žmogus. Paskutinėj knygoj „Lietuvių literatūros vagoje“ (2006) jis kreipiasi į tautą:
„Svajonės niekada nesutampa su realybe, išdidaus paukščio visada pavargsta sparnai, ir jis nutupia ant žemės. Taip atsitiko ir mums, atsikratę svetimųjų priespaudos, likome savo pačių vergai. Tikėjomės teisingumo ir žmoniškumo, o klesti neteisybė, melas, demagogija, pavydas, kerštas, žiaurumas. Manėme bendromis jėgomis kurti Lietuvą, o paskendome savanaudiškumo klampynėje. <…>
Jei norime, kad Maironio idealai atgimtų, kad jie taptų veiksmingi gyvenime, turime pradėti nuo elementarios pradžios. Pirmiausia turime pasijusti esą laisvos dvasios žmonės ir nebijoti pasakyti, ką galvojame ir ko norime. Tam, kuris vagia, pasakyti: nevok. Tam, kuris meluoja, pasakyti: nemeluok. Tam, kuris žudo, pasakyti: nežudyk. Turime pasijusti savo namų, savo kiemo, artimiausios aplinkos šeimininkai. <…> Todėl apgaulingi ir melagingi yra raginimai ar net reikalavimai nesikišti į politiką, pastangos depolitizuoti visą mūsų gyvenimą. Šitaip norima turėti avių bandą, kurią piemenų botagai, kur nori, ten varinėja.“
Surentęs pagrindus poetikos specialistų ruošimui, 1992 m. įsteigia Literatūros teorijos katedrą, išugdo būrį garsių lituanistų. Profesorius, beveik keturiasdešimt metų dėstęs universitete, už mokslo ir visuomeninę veiklą apdovanotas Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Riterio kryžiumi, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. 2002 m. visus darbus vainikuoja Lietuvos mokslo premija.
Susitikę niekada nekalbėdavom apie mirtį. Net ir tada, kai liga ėmė brautis į atminties centrus. Jis prašydavo papasakoti apie gyvenimą anapus sienų. Siūlydavo virtuvėje susirasti ir kuo nors pasivaišinti. Atidžiai klausydavosi ir stengdavosi pasikalbėti. Trinkant kalbai, vis sunkiau sekėsi vienas kitą suprasti. Ypač po stipraus smūgio, atsidūrus Santariškėse, kai atgabentas iš reanimacijos prabildavo vokiečių ar lenkų kalbos frazėmis. Paskutinį rudenį Nemenčinės pušynų prieglobsty, paskaičius Donelaitį, jis, paremtas pagalvėmis, atkuto ir akys pralinksmėjo… Mes niekada nežinome, kada dialogas galutinai nutrūksta. Tegu jį pratęsia „išėjęs į kitą kambarį“, atsakydamas poetui:
„Aš nuo jaunų dienų galvoju apie mirtį. Ir dabar gyvenu ta artėjančia perspektyva – vis dažniau atsigręžiu į praeitį, vis dažniau duodu ataskaitą sau pačiam: kas esu, kas manęs laukia. Su kiekvienais metais vis labiau gaila, kad artėja saulėlydis. Didžioji paslaptis, kurios nenustoju mąstyti. Ir nesumąstysiu. Nors nesu poetas, nebent taip galėčiau pasakyti:
Laukiu tavęs, mirtie, baugi paslaptie.
Ant dienos ir nakties slenksčio
Virpėdamas laukiu tavęs.
Ėjau mokslus, norėjau kažką sužinoti, ir galų gale tik tiek suvokiau, kad esminės žmogaus problemos pasilieka. Kaip sako Henrikas Radauskas: „užmerks nustebusias akis.“ Šit ką daro su žmogumi mokslas. Mokslas skatina ieškoti, ginčytis su Dievu, jį neigti. Bet galiausiai tenka grįžti prie to paties: tikėti ar netikėti, virš to nėra nieko pasirinkti. Ir aš dabar galvoju: gali būti išmintingiausias, gudriausias, didžiausia atrama lieka tikėjimas.“
Zita Mažeikaitė. Miręs klasikas – paršas išradingoj virtuvėj
2015 m. Nr. 1
„Intelektualioj švedų viešuomenėj miręs Augustas Strindbergas yra tarsi paršas prancūzų virtuvėj: ten suvartojama viskas, išskyrus žviegimą“, – teigia prozininkas Janas Myrdalis.
Apie A. Strindbergą ir jo kūrybą iš tiesų prirašyta daug straipsnių ir knygų. Švedai jau yra išleidę dvi solidžias, klasika tapusias šio kūrėjo biografijas. Tai kritiko, rašytojo Olofo Lagercrantzo „Augustas Strindbergas“ (1979) ir literatūros istoriko Gunnaro Brandellio keturtomis veikalas „Strindbergas – rašytojo gyvenimas“ (1983–1989).
Rodos, šitiek pakaktų. Tačiau švedai linkę manyti, kad A. Strindbergas, kaip rašytojas, menininkas ir kaip asmenybė, yra tarsi neišsenkantis šaltinis. Prieš trejetą metų, minint šio rašytojo mirties šimtmetį, pasirodė dar viena stora A. Strindbergo biografija. Tai menotyrininko Görano Söderströmo knyga „Strindbergas – gyvenimas“. G. Söderströmas laikomas puikiu rašytojo žinovu, jis parašė knygą „Strindbergas ir vaizduojamasis menas“ (1972), Stokholme įkūrė A. Strindbergo muziejų ir dvidešimt aštuonerius metus jam vadovavo. Šiam autoriui dar pavyko pasikalbėti su žmonėmis, pažinojusiais rašytoją.
Minėtoje biografijoje G. Söderströmą domina ne A. Strindbergo darytos nuotraukos ar tapyti paveikslai, jų kompozicija, spalvų dermė ar mistinis pasaulio suvokimas, o pati asmenybė, kurią autorius mėgina perprasti remdamasis šio kūrėjo rašytais arba gautais laiškais, kita archyvine medžiaga. A. Strindbergo gyvenimas perteiktas chronologiškai: vaikystė, šeima, literatūrinis kelias, vedybos, draugai ir priešai, tėvynės meilė ir nusivylimas, gyvenimas užsienyje, sugrįžimas ir mirtis Mėlynajame bokšte.
G. Söderströmo nuomone, rašytojas buvo drovus, bijojo šunų, bijojo patekti į kalėjimą, tačiau jo plunksna buvo pati drąsiausia to meto Švedijoje. Žmonėms, ypač darbininkams, patiko A. Strindbergo kūriniai, tačiau daugelis kolegų juo ne tik bodėjosi, bet ir neapkentė, o jo kūrybą vadino amoralia. Romane „Juodosios vėliavos“ A. Strindbergas pavaizdavo savo draugus ir priešus – rašytojus, kritikus, žurnalistus. To meto pedagogė, rašytoja ir moterų gynėja Ellen Key leidėjui Karlui Ottui Bonnieriui rašė: „Kas nušaus Strindbergą? Tą kriminalinį kvailį būtina nutildyti!“
„Man jis – tiesiog didis kūrėjas, jis stveria kas tik pakliūva, kaip Ciklonas sugriebia ir įsuka žmones, daiktus, namus… Aš netikiu, kad jis būtų kam nors sąmoningai kerštavęs. Tai, ką jis rašė, yra kūryba, būdas priešintis tamsai“, – rašė dailininkas Richardas Berghas savo kolegai Carlui Larssonui prabėgus pusmečiui po rašytojo mirties. Panašiai jį vertino ir anksčiau paminėtas O. Lagercrantzas. Jo nuomone, A. Strindbergą ištikusi „inferno krizė“ tėra paties rašytojo inscenizacija, sutirštintomis spalvomis dramatiškai perteiktas kūrybinių galių susilpnėjimas, noras atkreipti į save dėmesį ir susigrąžinti kūrybinę energiją. Kūryba buvo mėginimas pabėgti nuo jį apnikusio chaoso, išsivaduoti iš tramdomųjų kasdienybės marškinių. A. Strindbergas gyveno tarsi paralelinėje tikrovėje, kur fantazijos atrodo realios, bet jis puikiai skyrė „vidinę, ezoterinę tikrovę nuo išorinės, egzoterinės, nėra įrodymo, kad jis būtų praradęs gyvenimo kontrolę“.
G. Söderströmas mano, kad „inferno krizė“ nebuvo rašytojo išsigalvojimas, tokią krizę jis išgyveno iš tikrųjų. Tuo metu rašytoją slėgė depresija, gniuždė pinigų stygius, skyrybos, kamavo rankų egzema – nuo chemikalų, nes jis eksperimentavo gamindamas auksą. G. Söderströmo nuomone, A. Strindbergas buvo egocentriška ir isteriška asmenybė, reikalaujanti sau dėmesio. Ginčo metu jis taip įsiaudrindavo, kad kartais nuo to susirgdavo, jam buvo svarbūs klausytojai, net ir įsivaizduojami.
A. Strindbergas buvo vadinamas didžiuoju vienišiumi, tačiau toks jis buvo tik savo kūryboje, šiaip laisvalaikį mėgdavo leisti su draugais, nors tie, jo manymu, kai kada jį išduodavo. Jis nebuvo lyderis, bet juo tapdavo, vos tik kur nors pasirodydavo. Jo idealas buvo tvirta šeima ir daug vaikų, tačiau vedė net trejetą kartų, ir vis modernią, dirbančią, anaiptol ne šeimyninę moterį. Jis leisdavosi moterų suvedžiojamas, jos jį pasirinkdavo. Peras Olovas Enquistas pjesėje apie A. Strindbergą „Tribadų naktis“ rašė: „Jūsų sieloje tūno daili moteriškaitė, pone Strindbergai.“ Visi jo būstai buvo savotiški „lėlių namai“. Beje, Henriko Ibseno kūryba A. Strindbergui buvo įkvėpimo šaltinis. Net liaudiškais motyvais parašytoje pjesėje pasakoje „Laimingojo Perso kelionė“, kuri A. Strindbergui pelnė literatūrinį pripažinimą, įžvelgiama „Pero Giunto“ įtaka.
Marijus Šidlauskas. Apie basą kritiką
2015 m. Nr. 1
Lapkričio 27 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įteikta trečioji Vytauto Kubiliaus (1926–2004) premija, kuria siekiama įvertinti ir skatinti literatūros kritikų bei literatūros tyrinėtojų triūsą. Premija įsteigta 2012 m., ligšioliniai jos laureatai – Valdemaras Kukulas (po mirties) už naujausios lietuvių literatūros apžvalgas, išspausdintas literatūros ir kultūros leidiniuose 2011 metais, ir Virginijus Gasiliūnas už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją asmeniniame tinklaraštyje http://virginijusg.blogspot.com. 2014-ųjų metų premija skirta Klaipėdos universiteto docentui Marijui Šidlauskui už „minčių ir refleksijų skvarbą, kuri padeda kritikui neslysti kasdieniškų aktualijų paviršiumi, o išskirti gelminguosius tautinės literatūros vektorius“.
Spausdiname laureato žodį, pasakytą premijos įteikimo proga.
Gerbiami Vytauto Kubiliaus premijos steigėjai ir teikėjai, garbūs šių rūmų svečiai ir šeimininkai, mieli literatūros ir jos kritikos bičiuliai!
Kaip žinome, kritikas yra dvigubas parazitas, nes parazituoja iš meno, kuris, kaip patvirtina ilgametė patirtis, niekam neneša naudos. Ką daryti žmogui, kuriam toks dvigubas naudos nenešimas ima ir atneša vienintelę kritikų premiją, kuri reiškia, kad tavo parazitavimas jau peržengė kuklaus padorumo ribą ir iš privataus gyvenimo fakto tampa viešumos ir žiniasklaidos gyvenimo faktu (padėtį dar sunkina tai, kad mano atveju tasai privatus gyvenimas paprastai naktinis)?
Belieka skaitytis su faktu, kad stoviu čia, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto salėje ir urbi et orbi sakau: manasis literatūros institutas buvo ir liko Vytautas Kubilius. Šią tiesą prie mano sąmonės neatšaukiamai prikalė 2004-ųjų vasario 17-oji, kai mirtis pasigrobė jį vidury baltos dienos ir, galima sakyti, iš tos pačios vietos, kur esame dabar – pasigrobė beskubantį su glėbiu gėlių į Institutą, į savo antruosius namus, kuriuose plušėta penkiasdešimt metų ir iš kurių iškeliauta į amžinuosius namus. Jis išėjo pasilikdamas, tad neabejokime, kam turėtų priklausyti visos šia proga teikiamos gėlės.
Iš visų V. Kubiliaus pamokų ypač įsidėmėjau vieną – nečiupinėti literatūros lediniais pirštais. Neužmiršiu ir vieno epizodo, parodančio, kaip ši asmeninė metodologija veikė praktiškai. 1986-ųjų pavasaris, Klaipėdoje vyksta konferencija „Regioniškumas literatūroje“. V. Kubiliaus pranešimas, kaip paprastai, trimis galvomis pranoksta visų likusiųjų gražbyliavimus. Po konferencijos važiuojame į Ievos Simonaitytės namą-muziejų Priekulėje. Mūsų govėda didžiulė, o ant batų užsimaunamų šlepečių užtenka tik trečdaliui. Likę du trečdaliai žirgliojame ir be šlepečių – juk ne padais seikėjame meilę klasikei. Ir štai šalia savo storapadžių matau dvi kukliai boluojančias kojinaites, tikriau, dvi baltomis kojinaitėmis aptemptas pėdas, o paskui kildamas žvilgsniu aukštyn išvystu ir monografijos „Ievos Simonaitytės kūryba“ autoriaus akinius. Taip ir išbasinėjo visą ekskursijos laiką, o batus susivarstė, žinoma, paskutinis. Šitaip aš susidūriau su basų kojų kultūra, kuri ir liks artimiausia mano natūrai.
Užsklandai – pastebėjimas iš natūros. Kai sužinojau, kad Institutas pradėjo leisti seriją „Ars critica“, mano nepatiklusis aš sureagavo truputį siurrealistiškai ir čia pat surimavo: ars critica – kars kritiką, nes juk tą parazitą visada rasis už ką pakarti, o dėl šventos ramybės gal ir aparti. Šiandieną, priimdamas šią mane ištikusią premiją, atminties ekrane aš vėl regiu boluojančias V. Kubiliaus pėdas, jo guvią figūrą, nenustygstančią paminklinėje pozoje, jaučiu pro akinių stiklus blyksinčias kipšiškas kibirkštėles ir tarsi girdžiu jo nerimtai rimtus pamintijimus – kritikas nepristigs duonos tol, kol bus, kas jį kars ir bars. Nes jis, žaltys, ir kariamas pripranta. Jau, atrodo, baigtas kriukis, pakartas ir apartas, o jis vis tiek kažkokiu mistiniu būdu randasi kaip grybai ir gaunasi kaip žolė. Todėl kritikas arė ir ars. Nesidairydamas per petį ir geriausia basas, padais jusdamas Lietuvos literatūrinį dirvožemį. Vaizdelis, tiesa, agrokultūrinis, netinkamas ekraniniam formatui, užtat viltingai meniškas. Juk jei ars kritika – bus ir ars critica.
Regimantas Tamošaitis. Žmogaus trumpintelis amžius
2015 m. Nr. 1
Taigi matai, kaip žmogiškas trumpintelis amžis
Žydinčioms ir krintančioms prilygsta žolelėms.
Kristijonas Donelaitis, „Metai“, VD, 94–95
Iš tikrųjų žmogaus amžius nėra trumpintelis, jis toks beprotiškai ilgas, kad primena sapną. Bet tas sapnas trunka akimirką, šitą tiesą sužinai prabusdamas. Visgi iki prabudimo – ilgas laikas, be to, neaišku, koks tas prabudimas yra. Tik juodi medžiai pasislenka prie mūsų, tik šviesūs sapnai vaikšto aplinkui.
Sunku prisiminti, kas buvau vakar, dar sunkiau – koks buvau prieš metus, o sunkiausia prisiminti vaikystę, jaunystę. Kažkokie mitiniai laikai, kur aš buvau visai ne aš, tai tokie laikai, kurių nepajėgiu protu suvokti, kuriuos galiu tik įsivaizduoti, susapnuoti, pajusti kaip tolimą kvapą. Ir susapnavęs šitą švytintį pradžios laiką įtikiu rojumi. Jis tikrai buvo, ir jis, reikia tikėti, dar bus – jo šviesa artėja į mane, jis įtraukia mane kaip koks amžinojo laiko verpetas…
Ir gera, ir baugu tai nujausti, nes metų rate grįžtama į didžiausio intymumo laikus.
Ir buvo žolelių žydėjimo amžius, ir bus jų kritimas, o tau bus duota patirti ir viena, ir kita: ir žydėjimo džiaugsmą, ir kritimo susitaikymą, tą prasmingą pabaigos išmintį, kai daraisi geras visiems be išimties ir jau nebeturi priešų, nes visi jie sukasi su tavimi vieno laiko verpete.
Mūsų gyvenime krintančių žolelių amžius bus pats intymiausias, nes jo sulaukęs daliniesi su artimu žmogumi ne tik lova, kurioje buvai pradėtas ir kurioje nekaltai pradėjai kitus, pradėjai juos tiesiog iš džiaugsmo ar kvailumo, šio amžiaus sulaukęs daliniesi ne tik savo jausmais ir mintimis, kurių jau nebereikia slėpti, daliniesi viskuo – trupiniais nuo kuklaus stalo, taupiais paguodos žodžiais, daliniesi vaistų receptais, buteliukais, sauskelnėmis…
Gerumas amžiaus pabaigoje yra taupus, bet tikras, nes ir tavo buvimas tuomet yra pats tikriausias. Eini sau neskubėdamas atodūsių tiltais ir viską viską supranti.
O dalintis reikia, nes amžiaus pabaigoje nebežinai pertekliaus, ir tau pradeda visko nebeužtekti. Mitiniais pradžios laikais dosniai dalindavaisi su visais savo sapno bendrais vyno taure, apipildavai mylimą žmogų tikrais ir netikrais perlais, apgaubdavai jį prabangiais nėriniais, apglėbdavai minkštutėliais kailiais, apiberdavai karštais bučiniais – rojuje visko buvo per akis. Ir jausmo, ir geismo, ir pinigų, o tas rojaus laikas buvo amžinas. Jis ir yra amžinas, tik tavęs jame jau nebėra, tave iš jo jau išstūmė kiti, ir visa, kas buvo tavo, pasisavino tie, iš kažkur vis atsirandantys – jauni, pranašūs, įžūlus. Jie taip pat yra nemirtingi, koks visada buvai ir tu. Juk ir dabar esi nemirtingas, tik tavo pavargęs protas to nebesuvokia. Tik tavo akys aptemusios mato žemės purviną ratą.
Iš tikrųjų viskas aplinkui žydi, bet jau be tavęs, nes tavo mintis yra taupi, nepajėgi fantazijoms. Amžiaus pabaigoje žmogus nustoja svajoti, jis yra skaičiuojantis žmogus.
Skaičiuoti amžiaus pabaigoje sunku, bet būtina. Antai tu stovi kaip koks nematomas šešėlis prie duonos lentynų ir skaičiuoji savo centus. Žiūri į varškės pakelį ir svarstai, kiek jame būtų trupinių, kaip tu juos pasidalintum su mylimu žmogumi. Šaukštelis tau, šaukštelis man. Ir dar cukraus trupinėlis, nes buvimas dviese yra saldus. Be to artimo žmogaus, su kuriuo gali viską dalintis, tavo gyvenimas būtų nesuvokiama tuštuma ir juoda bedugnė, joje nebūtų laiko ir šviesos. Tavo žvilgsnis nerastų ten į ką atsiremti.
Perki varškės pakelį, kuris tikrai nesuges ir nebus išmestas į šiukšlių konteinerius – o, kad kas galėtų iš jų sugrąžinti visus tavo gyvenimo turtus! – ir pėstute kūprini namo, bandydamas prisiminti, kurioje pusėje tie tavo namai, kurioje šio pasaulio vietoje yra tavo lova ir tavo žmogus, su kuriuo daliniesi visą savo gyvenimą, nepalikdamas jame sau jokio atskiro kampelio.
Pats intymiausias laikotarpis prieš rojų – galėjimas visiškai nesigėdyti, galėjimas dalintis net sauskelnėmis. Taip nenumaldomai keičiasi žmogiškoji galia ir valia.
Pirmiausia tas prabangos daiktas – dorai užgyventos tavo sauskelnės – įteikiamas mylimam žmogui, o mylimas žmogus, sušildęs jas savo kūnu ir padžiovinęs ant drungno senatviško radiatoriaus, grąžina jį tau, ir tu išeini į pasaulį ieškoti duonos ir varškės, apsigaubęs savo žmogaus šiluma, kvėpdamas į save tą slėpiningą jo kvapą, kuris tave traukė nuo pat vaikystės, kuris ir ištraukė tave iš rojaus.
Ir tai jau ne žydinčių žolelių kvapas, kurio apsiuostęs svaigai laiko pradžioje, o tavo kūno gyvastis, kaip ypatinga buvimo malonė, kurioje esi tikras ir kurioje save daliniesi su artimu žmogumi, kuris tik vienas tave gali pakęsti toje trumpintelio amžiaus pabaigoje.
Dabar prasmingo gyvybę kuriančio veiksmo nebėra, dabar gyvenimas plevena kaip kvapas, kaip geismo šilta gelmė, kuri visada su tavimi. Giliai įkvėpęs savo kūno kvapą pajauti aną labai tolimą žolelių žydėjimą ir supranti, kad laiko nebėra, kad viskas jau yra susigėrę tavyje ir ten išliks per amžius.
Tas geismo kvapas kyla iš to paties verpeto, viskas jame sukasi, ir viskas kartojasi. Nes tokia jau mano ir tavo valia – būti kartu didžiausio intymumo gelmėje.
Post scriptum: išmintingas skaitytojas supras, kad čia rašau ne apie save – man ir mums, savaime suprantama, niekas negresia.
Viktorija Daujotytė. In memoriam. „Kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj“
2014 m. Nr. 12
Romualdas Granauskas 1939.IV.18–2014.X.28
Iš Romualdo Granausko teksto „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“:
„Tą rytą, kai Daukantas išėjo į Vilnių ir basos jo kojos palietė vieškelio dulkes, visi Žemaitijos juodvarniai pakilo nuo medžių viršūnių. Kaip juodas debesis jie apsupo jam galvą, – kaip juodas ir tylus debesis, ir nė vienas neišdavė balso, o sparnais kuo tyliausiai sklendė per orą. Jų visko mačiusios akys labai nustebusios žiūrėjo žemyn, kur pilkame vieškelio fone judėjo maža žmogaus figūrėlė, – iš aukštybių žmogus toks mažas, o vieškelis toks ilgas, kad net iš čia, iš po debesies, jo galo ir pabaigos neįmanoma įžiūrėti, – kada tu nueisi, kaip tu nueisi, kur tu sustosi? Jie, išgyvenę Žemaitijoje žilus šimtmečius, nė vienas dar nebuvo matęs, kad toks jaunas žmogus taip toli pasiryžtų: į ateities miglas, į kasdienybės vargus, į gyvenimo skurdą, į gūdžiausią vienatvę, į sunkiausio darbo vergiją. Žemaitija maža, tačiau pėsčias nei per dieną, nei per dvi jos nepereisi, todėl net kelias dienas lydėjo juodvarnių pulkas Daukantą, nakvodamas tose vietose, kur ir jis nakvojo, gerdamas iš tų upių, kur ir jis gėrė. Neatstodamas sekė per didžiąsias Rietavo girias, o kai jis išėjo iš jų, sutūpė pakraščiuose priešais Lietuvą, priešais didžiąsias lygumas, nubėgančias Kauno pusėn, Vilniaus link, kur net jie, pajūrio paukščiai, niekada nėra buvę. Jau nebe žemaičių, jau lietuvių, jau kalnėnų kvapus iš ten nešė vėjas, o Daukantas palengva vis tolo vieškeliu, vis mažėdamas ir nykdamas. Ir tik tada, kai vos bebuvo matyti, pats juodžiausias iš juodvarnių vieną vienintelį kartą garsiai krunktelėjo: nors atsigręžk, žmogau, į gimtąją pusę, nusiimk kepurę ir nuleisk galvą, jeigu neužmiršai, kad mirsi. O Daukantas išgirdo, sustojo ir ne tik nuleido galvą, bet dar ir žemai nusilenkė. Ir vėl nuėjo tolyn, toks mažas ir nepalaužiamas. Bet juodvarniai dar neskrido atgal, nors neartimas kelias laukė jų pačių, tupėjo ir žiūrėjo į padebesius, kur, jų manymu, kažkas turėjo pasirodyti!..“
Ir pasirodė. Nuo Vilniaus pusės. Perėmė Daukantą. Priėmė. Sujungė su Lietuva.
Ir mūsų akys žvelgia į dangų, mes laukiame ženklų – paskutiniųjų išlekiančių paukščių, Vėlinių, Ilgių metas. Marcelijų Martinaitį išleido grįžtantys gandrai, Romualdą Granauską – paskutiniai išlekiantys paukščiai. Yra, kas juos mato. Yra. Galiausiai juos mato mitas, svarbiausias pasakojimas, kuris visada prasideda iš pradžios ir nežinoma jo pabaiga. Granauskas savo tekstu apie Daukantą, iš Žemaitijos lydimą į Vilnių, ir ne tik juo, ir pats įsirašė į mitą, tapo ir vis labiau taps jo veikėju. Mitas atlydėjo mus nuo Vilniaus universiteto, kur palikome Daukantą, atlydėjo, bet nesugrąžino vieškeliu atgal, kur Mosėdžio akmenys, kur senasis Šauklių kaimas, abipus seno kelio, kur gilus Erlos slėnis, kur raudoni miškai, kur gyvybės ir mirties kryžiai. Bet juk iš ten Granauskas niekur ir nebuvo išėjęs. Teisėta yra ištarti, kad Granauskas yra lietuvių Folkneris, savo gimtinę transformavęs į ypatingą erdvę, kurioje vystosi visi pagrindiniai jo kūrybos siužetai, dramos, tragedijos ir komedijos. Iš ten, iš upių vingių, duburių ir sietuvų, iš tamsių miško linijų horizonte, iš raudono ant balto yra Granausko sakinys, vingrus lyg žaltys, visai paviršiuje, kur jo genties žmonės dar atpažįsta daiktus, judesius, gestus, ir taip giliai, kaip giliai gali būti pasakojimas, perėmęs giliausią nežinomybę. Tie dvylika juodvarnių, lydinčių Daukantą iš Žemaitijos į Vilnių, kaip tai gali būti, kaip tai įmanoma, kaip įmanomas toks ryškus, toks gyvas pasakos-mito atsiminimas, toks savaiminis herojaus perkeitimas, kaip įmanomas tas sakinys, vienu metu ir einantis senu vieškeliu į vargą, į nežinomybę, ir lyg skrendantis, pilnas polėkio, aistros, žinojimo kas ir kaip.
Nuo jūros, iš Daukanto ir Valančiaus krašto, nuo Žemaičių plento į lietuvių prozą pačiu sunkmečiu plūdo stipri banga: Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Petro Dirgėlos, Eugenijaus Ignatavičiaus. Kartu su Bite Vilimaite, Vanda Juknaite buvo atverta nauja lietuvių prozos perspektyva, įveikusi paviršinį socrealizmą.
Palyginti anksti pasiekta Granausko kūrybos branda („Jaučio aukojimu“, „Duonos valgytojais“), „Gyvenimo po klevu“ slenkstis dar paaukštintas; etapinis lietuvių prozos kūrinys, kuris sujungė du ratus: magišką, iš jaučio aukojimo laiko išlikusį žmogaus, medžio, viso, kas gyva, ryšį, ir tikrovišką, sutelktą į baugiai sovietizmo nualinto kaimo padėtį, į senos, išmintingos moters jauseną.
Granausko kūryba turi savo erdvę ir laiką, maždaug nuo Daukanto, Valančiaus iki mūsų dienų, nuo Mosėdžio akmenų, kuriuos padėjo rinkti daktarui Vaclovui Intui, iki Vilniaus bokštų. Akimis aptikdavau, kur žymėtas akmuo gali gulėti, jei bijodavau judinti, užkasdavau – ligi kito laiko; paliudiju, kad išliktų. Lyg Daukanto atvertas ir mitinis laikas, senojo lietuvių kultūrinio ir religinio pasaulėvaizdžio lūžis, itin skaudus žemaičiams, kuršiams, vakarinėms gentims. Apysaka „Jaučio aukojimas“, parašyta praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje, yra įspūdingas to pasaulėvaizdžio paminklas. Išėjęs svarbiausią prigimtinės kultūros mokyklą ir baigęs bent kelis savo vaizduotės universitetus, Granauskas suvokė, kad svarbiausia žmogaus pasaulio žymė yra šventumas. Kur nebėra šventumo, gyvenimas senka ir nyksta. Šventumo formos kinta ir keičiasi. Šventas yra žynio aukojamo gyvulio kraujas, šventas yra pačių užsiaugintos duonos valgymas ištuštėjusiame pokario gyvenime, šventas yra veiksmas, kurį atlieka senas, paliegęs tėvas, Vėlinių vakarą po aukšta egle ant akmenio slapta deginantis žvakę savo miške žuvusiam sūnui (apsakymas „Vėlinės“), šventos medinės žemaičių bažnytėlės.
„Šventųjų gyvenimais“ (2013) Granauskas atvėrė naują šventumo erdvę – tragišką, groteskišką nelaisvos Lietuvos gyvenimą iki stebuklingai švytinčios šviesos pakelia šventieji, tie patys, to paties gyvenimo žmonės, ištikimi iš meilės, pasiaukoję iš pareigos saviesiems. Arba tiesiog gyvenantys taip, kad neišduotų patys savęs. Klasikų klasika yra apsakymas „Jedzė“, lyg sugrotas iš dviejų partitūrų – lietuviškos ir žemaitiškos, į lietuvių bendrinę kalbą meistriškai, granauskiškai įpinant žemaičių kalbos ir jausenos gijas, sukuriant ypatingą teksto jautrumą. Du seni, du vieniši susieina bendroms Kūčioms. Vyras pasiaiškina: „Aš tau taip pasakysiu: ir Kūčios, ir Visi Šventi nėr nė kokios šventės, tiktai nervams skaudinti. Paliekta namuos keistai kaip bažnyčioj.“ Šitas sakinys liks įrašytas lietuvių kalbos žodynuose ir gramatikose. „Šventųjų gyvenimai“ – kūrybingiausia metų knyga – titulas rašytojui, įžengusiam į savo aštuntojo dešimtmečio pusę. Sulaukti senatvės ir neprarasti kūrybos galios, ko dar gali trokšti išmintingas žmogus. Ant lazdos pasirėmusio, žilo, niūraus, bet kartais ir nusišypsančio Granausko veidas išliks atmintyje kaip koks Kristijono Donelaičio Senis („Brošiūra apie separacijos naudą“) ar Vinco Krėvės Lapinas. Veidas žmogaus, kuris mokėjo ne tik skaityti, rašyti, griežti smuiku, dainuoti, bet ir viską, ko reiktų gyvenimui, pasidaryti savo rankomis, netgi taip, kad būtų gražiai; sakysim, stalelį, stovintį moters kambaryje, o ant jo ne tik kvepalų buteliukai, bet ir pamerktas žiedas…
Posūkis į autobiografinę beletristiką, į gilias savo patirties perkasas. Tik visada taip, kad matytųsi ne tas, kuris viską mato, o tai, ką jis mato. Kitus žmones, šventus ir nelabai, amžiną gamtą, amžinus vandenis. Tas, kuris viską matė, pats liko neatsivėręs, jokio krypsnio link asmeniškesnio gyvenimo, link neišvengiamai skaudžių jo komplikacijų. Kaip ir Marcelijaus Martinaičio biografiniuose užrašuose – pagal principą: žinau, kad ant kalno yra tas šaltinis, ir man užtenka, ko ten laipioti. Žinau, kad tas šaltinis yra manyje, žinau, ir man to užtenka. Vaikystė, paauglystė yra labai bendras laikas, kad ir smulkiau papasakotas. Ar tai žemaičių pasaulėvokos žymė, įgimtas jų slaptumas, uždarumas? Ar dar kažkas giliau, kur slypi mūsų kaltės patiems artimiausiems, tai, ko niekam nepavyksta išvengti, tik ne visi tai jaučiame. Paskutiniuoju laikotarpiu Granauskas rašė taip, lyg su kažkuo grumtųsi, lyg turėtų su kažkuo atsiskaityti, atsilyginti.
„Trečias gyvenimas“ – bijau sakyti, kad tai paskutinė knyga, tikriausiai ne, jau įsukta geriausių metų knygų rinkimo rato. Tebūnie, Romualdai, Tau dar trečias gyvenimas, tas, kuris yra visų svarbiausias, tas, kuriame susidarinėja kad ir trūkinėjantys žmogiškųjų prasmių ratilai. Tu žinojai, kad gyvenimas susidaro iš smulkmenų, kartojai, kad tą išmintį perėmei iš savo mokytojos. Vis labiau smulkmenom domėjaisi, smulkiomis detalėmis, detalytėmis, begalinio iškalbumo.
Keistai šmėsčioja: nuo 1995 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Ne taip, tik sugrįžęs. Buvo pasitraukęs iš principo – pjudo Justiną Marcinkevičių, o sąjunga negina. Principų žmogus. Lietuvos valstybės žmogus, kuriam buvo labai svarbu, kad ta valstybė būtų, kad būtų teisinga, kad žmogų gintų.
Buvo patyręs ir supratimą, ir gynybą. Nebūtų kitaip užaugęs ir išaugęs, juk ilgai buvo mažiukas, mažiausias klasėje. Ar yra dar mūsų kultūroje žmogus, kuris savo mažytėje mokykloje būtų turėjęs net tris geriausius pasaulyje mokytojus? Verta ir patiems gabiausiems rinktis mokytojystę ir todėl, kad taip gražiai, taip prasmingai ją jautė Granauskas, ir pats mokytojavęs.
Granauskas: rupi, rupiausia realybė, prie pat akių priartinta kasdienybė, peršviesta maginio kristalo šviesos. Ta šviesa – iš didžiosios gamtos ir žmogaus vienybės: savo gyvenimo žygiui Daukantas turi būti palaimintas juodvarnių, tų pačių dvylikos – iš seniausios mūsų pasakos. Ta šviesa iš žmogaus prigimties, stebuklingoji lumen naturale. Ta šviesa iš nuojautos ar ir žinojimo, koks stebuklas yra žmogaus gyvenimas. Ir to stebuklo nesunaikina baugūs įvykiai, žudynės, išdavystės. Neįveikia ir ligų prislėgtos senatvės nei šiurpios vienatvės. Žmogus žino, kad ir vienatvė – jo turtas, tad perspėja save ir kitus. „Nereikia vienatvės paleisti į pasaulį už tų rūkų, ji ten bus nesuprasta ir išjuokta“ („Rūkas virš slėnių“). Nereikia vienatvės paleisti, reikia prisijaukinti ją kaip seserį, kaip seserį darbininkę. Juk sendamas, sirgdamas, vienišėdamas Granauskas rašė vis labiau, kasmet po knygą ar net dvi. Nebeišėjo iš kambario, tad gyvenimas pats, lyg lydimas dvylikos juodvarnių, plūdo į jį iš atminties. Neįmanomo stiprumo atminties žmogus: primerkiu akis ir matau – Romualdo formulė. Lyg po primerktais vokais slėptųsi pats giliausias gyvenimas, jei tik ir šerkšnas, staiga suspindęs ant beržo šakos. Prozininkas, visad jautęs poeziją, deklamavęs Salomėją Nėrį, o labiausiai Joną Strielkūną, savo dvasios brolį:
Aš namų neturiu.
Aš nemoku dainų.
Aš trumpam atėjau.
Aš ilgam išeinu.
Mano mažas brolau,
Aš žinau, ko tyli.
Baisiai aukštas dangus,
Baisiai žemė gili.
Baisiai žemė gili, broliai. Baisiai, seserys. Bet juk viskas iš jos, motinos, gilumo.
Fermata, ar žinai, kas yra fermata, paklausė kartą, ne, nežinau, tik – kad iš muzikos. Bet žinau, kad troškai būti smuikininku, kad vadovavai savo sukurtiems orkestrams. Argi kitaip būtum galėjęs parašyti „Muzikantus“, tą rekviem pokario skausmui, begalinio jautrumo. Tik jaučiantiems, tik ir iš pauzės viską suvokiantiems. Fermata – natų ženklas, kad reikia pailginti pauzę, pratęsti pauzės trukmę.
Tai tik fermata, tik pailginta pauzė tas mūsų stovėjimas prie Tavo kapo duobės, Romualdai, tas mūsų bandymas dar kažką Tau pasakyti.
Pasakyti Tau, neįsivaizduojamo vidinio kalbumo žmogui: kalbos imperijos valdovui, galėjusiam pranešti: „Aš kalboje gyvenu.“ Ir patikslinti: „Gyvenu vienu metu dviejose vietose: kūnas – Lietuvoj, dvasia kalboj. Pirmasis niekada negalėjo pasigirti, kad vartosi kaip inkstas taukuose, užtat antroji niekuomet nesiguodė, kad jai šalta, nejauku, negera, kad nenorėtų gyventi. Mudu su ja taip ir esam susitarę: paskutinis žodis, kurį dar galėsiu ištarti su ja atsisveikindamas, bus gimtasis. Kitokio ji ir nesuprastų. Niekuomet ji nebuvo išvaryta kaip šunelis į šaltą lietų, niekuomet nesiglaustė svetimose tarpuvartėse.“
Ir mes, Tavo tauta ir Tavo gentis, atsisveikiname su Tavimi, tardami gimtuosius žodžius, pirmiausia tuos, kuriuos Tu ištarei mums, lyg nušveisdamas laiko rūdis, lyg atidengdamas jų tamsų sidabrą, jų juodvarnišką žvilgėjimą. Tavo gimtasis žodis pirmiausia yra lyg paukštis, pakilęs iš Šauklių, iš Erlos slėnio, iš Tavo sietuvų, iš duburkių. Kaip daigių sėklų pribarstei prigimtinių žodžių ir „Trečiame gyvenime“: žemaičiai susirenka juos, laiko saujose, vis pakeldami prie akių: jiesti, šolėni, pakūgi, kopstis, šaki, ragis, Kalnį… Ir kartu su visa lietuvių tauta jaučia kaltę, kad buvo ir lieka maži, suvargę, kad ir pačių savo talentingiausių vis dar nepajėgia iškelti į bendrą žmonių pasaulio aukštį, talentui priklausantį.
Dar tikra, bet jau pakeliui į mitą, kad paskutinę gyvenimo sekundę Romualdui Granauskui jo vertėjo į italų kalbą buvo ištarta: čiau, Maestro…
Kaip aukščiausio rango kalbos Muzikantui, pasakojimo orkestro Vadovui.