2005 m. Nr. 3

Pabaiga. Pradžia 2005, Nr. 2

Mėsėdės

       1
Ilga stiklinėmis lubomis, – stikliorius čia pat, už sienos, tad nėra pavojaus, kad vaikigalių išdaužtas stiklas taip ir liks faneros lapu uždengtas, – aukštomis niūriomis sienomis, primenančiomis liūdnai pagarsėjusių Lukiškių sienas, akmeninėmis grindimis kaip senosios Mino Kretos skerdyklos, kur prieš tūkstančius metų buvo aukojami buliai ir viena kita su jais susidėjusi gašlūnė, ilgais beveik nesibaigiančiais akmeniniais prekystaliais „papuošta“ menė. Kasdienine vilniečių kalba vadinama Hale arba Halės turgaviete. O dar konkrečiau – pod Hale.
Ir nė vieno  m u s g a u d ž i o. Nors mėsėdžių musių debesys užstoja saulę. Kas gi rizikuos kopti į pačią padangę, kad pririštų tą lipnią musių sūpynę? Niekas. Nei Halės direktorius, nei kišenvagis. Ir tikrai jau ne ubagėlis nuo netoliese dunksančių Aušros Vartų – jam dangaus ir jo maldose gana, jis žino, kad aukštosiomis kopėčiomis laipioja tik angelai, ir tai tik Jokūbo sapne. O turėtų kabėt ilgi, kaip tautiškų švenčių kaspinai, medumi tvaskantys musiogaudžiai – menė visada būtų pasipuošus.
Beribė erdvė ir laisvė musėms mėsėdėms.
Ir pasirinkimas taip pat beribis: nuo šventų avinėlių galvų iki nešvaraus gyvulio kiaulės uodegų. Ir galvos, ir uodegos – apsvilintos, anglimi ir suodžiais apėjusios, jų gramdymo žymės eina skersai per aklas akiduobes, išilgai per uodegų slankstelius. Čia rūkyta produkcija. Jai reikia mėgėjų, ne visos mėsėdės prie tokio maisto puola. Be to, virš baroniukų galvelių ir skeltanagių uodegų apkūnios moterys palmės šakomis mojuoja, muses vaiko, kad šios pirkėjų neatbaidytų. Graži, labai teatrinė scena, arba moderni instaliacija. Trūksta tik avinėlių bliovimo ir kiaulių žviegimo.
O štai ir šviežia šio ryto produkcija. Veršiena – aukščiausios klasės. Veršiukų galvos taip pat pirmos klasės – tiesiai nuo trinkos Paryžiaus aikštėje priešais Dievo Motinos Arkikatedrą. Ir pardavėjai beveik vieni vyrai, mėsininkai, budeliai su kirviais ir ilgais peiliais kruvinose rankose. O ponios pirkėjos tokios jau gražios, tokios mandagios, nekaltos, nuo kraujo alpstančios, nosinaitėmis besivėduojančios. Nors sykiu ir didžiai išrankios: ne, ne, šita galva truputėlį per daug apsvilinta, o štai šitas gabaliukas ar tik ne su sunkiu kaulu? Klausia, teiraujasi, renkasi, išsirinkt negalėdamos per tokią veršienos gausą. Dažnai neišsirinkusios grakščiais žingsneliais nutipena prie vištų ir taria: kuhičkų, što li. Nesuprasi – rusė ar lenkė, o gal ir iš Viduržemio jūros pakrantės kilusi, tik viduramžių vėjų atpūsta kaip pūkelis į šiaurę ir čia pasilikus, ir karo žiaurumų išvengus. Nes lietuvė ir po pusšimčio rusinimo metų mėsininko rusiškai neprakalbins. Dažnai ji lietuvių kalba mėsos kilą renkasi, o pardavėjas rusiškai siūlo ir įsiūlyti negali. Bet svarbu, kad susišneka, vertėjo nereikia nei tuteišui, nei lietuvaitei. Tokia jau ta Halė, mėsėdžių musių karalija. Tiesa, musės niekada nė už bryzelį nesumoka. Užtat dažnai galvą padeda, gyvybę mėsėdžių veislės pratęsimo labui paaukoja. Bet kas musėms viena kita auka – milijonai keičia trilijonus, nes ir aviniukų galvas nepaliaujamai keičia veršiukų ilgaausės galvelės arba kiaulaičių riestos uodegėlės – maisto užteks keliems amžiams į priekį. Tik stenkis nepersiryti. Tad dauguma mėsėdžių išsiugdžiusios pavyzdinį taupumo jausmą. Nusileidžia ant šviežienos, pačiulpia sekundę kitą ir vėl pakyla, stiklinėmis lubomis ropinėja, stiklus teršia iš vidaus, kaip balandžiai – iš išorės.
Iš garsiakalbio – ruskoje radio. Iš gerklių – saldūs pasiūlymai. O virš viso to šurmulio – musių orkestrėlis, anot rusų bardo, nadeždy malen’kij orkestrik… Ne turgavietė, o karnavalas, kaip Karvalano sąmokslas Čilėje. Bet žmonija mandagi, nes ir prekė aukščiausios rūšies, ne iš po skverno, kaip anais pertekliaus laikais būdavo. Užsimanė žmogus gabalėlio rūkytos nugarinės, atėjo į Halę, vaikšto, stypinėja lyg muses skaičiuodamas, tuo pat metu viena akimi pardavėjos akį seka – pamerks ar nepamerks? Štai koks klausimas iškildavo. Ir jeigu pamerkė kaip pavartės merga, tai gali pamažu jai iš paskos link viešojo tualeto, rūsyje, po žeme įrengto, slinkti. Slinkti ir nesijaudinti, kad moteris už moterų pusės durų išnyko – ženk drąsiai, ir gausi. Pakeltas sijonas, nugarinė ištraukta, delnas atkištas – mokėk. Susimoki, mėsgalį kelnių raukšlėse paslepi ir iškopi tarsi iš antikos kapo į XX amžiaus dienos šviesą. Netgi savotišką erotinį jaudulį patyręs…
Šiandien, suprantama, nebesislepiama – visa atvira, laisva, prieinama net ir vidury skverelio ant suoliuko su alaus buteliu rankoj. Kartais žmogų dėl tų deficitinių laikų žūties netgi graudulys suima. Juk kiek pažinčių, kiek kyšių, kiek sutarčių „ranka ranką plauna“ nugarmėjo negrįžtamai. Kiek išnyko kombinavimo paslapčių, tarytum jų nė būti negalėjo. O jų tikrai buvo. Net mėsėdės musės neleis sumeluoti. O ir meluoti nėra reikalo, kai melas jau nebeuždraustas, o paleistas nuo grandinės kaip vilkšunis ar pitbulis.
Tik Halė dunkso kaip dunksojusi, karus marus trėmimus atlaikiusi. Juk kad ir ką kalbėtum – Pilvo Šventovė su akmeniniais aukurais ir su šviežiu krauju. Tiesą sakant, naujoviški šaldymo aparatai kiek aptemdė buvusią Halės šlovę. Ir mėsinių musių apmažėjo. Nes joms paliktos tik tos trumpos sekundės tarp mėsgalio išėmimo iš šaldytuvo, pasvėrimo ir suvyniojimo. Per tokį laiko akimirksnį net didžiai įgudusi senbuvė vos ne vos siurbtelti kraujo spėja, vos ne vos lašelytį šviežienos nugvelbti sugeba. Žodžiu, kiti laikai, kiti ir mėsininkų papročiai. Juk maro metu gatvėse mėsėdės puotaudavo, o štai dabar priverstos kaip kišenvagės mėsos dulkę vogti. Musių atžvilgiu – didi neteisybė. Bet žemė – žmonių planeta, ne musių ir ne šėtono pasiuntinių velnių raguotų. Musės privalo žinoti joms skirtą vietą, ypač viešose maisto prekyvietėse, kur tiek daug įvairiakalbių turistų iš Europos Sąjungos apsilanko, tėvų ir senelių takais vaikštinėja, vaikystės namus ir kiemų balkonėlius mėgina atrasti, nors patys žino, jog dauguma tų namelių ir kiemelių su dūmais į rojų pakilo, išnyko, net gatvikių pavadinimų nepalikę. Bet vis tiek vaikšto, dairosi ir į Halę užsuka norėdami įsitikinti, ar lig šiol gyvas vištas kaimiečiai ir priemiesčių žmonės į turgų neša. Ir nuliūsta supratę, kad gyvų vištų laikas pradingo kaip ir rieznikų – ką gi jie pjautų, jeigu gyvos vištos ir su žvake pasišviesdamas nerastum nei Halėj, nei buvusioj Dzeržynkėj, mūsiškai – Kalvarijų turgavietėje. Įdomu būtų panagrinėti, kaip ši prekyvietė gavo geležinio revoliucijos karžygio vardą? Nejaugi čia jo laikais žmonių galvomis ant akmeninių prekystalių targavojo? Atsakymo nėra, nes visi atsakovai nebyliai, tyli it kiaulių uodegas įsikandę.
O mes prieikime prie aviniuko gatvelės, atsiprašykime už armėnus, kurie lig šiolei aviniukus aukoja ir už tokias aukas neišvengiamai bus nubausti, nes prieš tūkstančius metų Jėzus uždraudė baronėlius aukoti. Atsiprašykim tų aklų išdegintų akelių, tų apsvilintų garbanėlių – gal ir atleis.
O mėsėdes muses palikime likimo valiai. Ne mes jas į Nojaus laivą įleidom, ne mes jas ir iš Halės išvarysim. Yra kam ir be mūsų tuo pasirūpinti. Angelai budi, kol kas leidžia muselėms siautėti, bet ateis diena, kai tie melsvi tuntai su savo valdovu nugarmės žymiai giliau, nei pragaro grindinys glūdi, – tiesiai į verdančią nerimstančią magmą.

       2
Veterinaras atvyko anksti, vos praaušus. Darbo turėtų užtekti iki pavakarių – visas kaimas vienu gaistu nutarė išromyti visus kuilius ir kuiliukus. Buvo, tiesa, ir savas romytojas, vietinis, tačiau aklai prasigėrė, kuilio pautų nebeįžiūri, tik gyvulį žaloja. Tad ir buvo nutarta kviestis specialistą, kad viską tvarkingai, kaip reikia, sutvarkytų.
Mažas toks žmogelis, neišvaizdus. Ne vienas kaimo vyras tokį, atsiprašant, bezdalių išvydęs, tik ranka numojo, suprask, nebus iš jo naudos.
Tik moteriškės tylėjo.
Ir ne veltui, nes, anot Čechovo, sataninskoje plemia iš anksto suvokia, kur vyras, o kur tik mėsos ar pilvo kalnas. Jos skradžiai kelnes tiesiai į klyną žvelgia ir viską regi. Tad jos tylėjo. Laukė. Ir sulaukė.
Greičiau nei šešką vyrelis kuilį pargriauna, užpakalines kojas pakelia ir tik čirkšt, čiaukšt peiliu, ir pautai jau geldoj. Veskit kitą. Vyrai vos spėjo paršus vedžioti. Pautų krūva akyse augo. Suprantama, ir mėsėdžių musių proporcingai pautams gausėjo. Nereikėjo ir vakaro laukti. Moteriškės vos susigaudė specialisto paklausti, kokios vakarienės pageidautų, bet tas tik numojo ranka ir paprašė kuo daugiau arielkos, o dėl užkandos tegu nekvaršina sau galvelių.
Štai ir vakarienės metas. Susėdo vyrai didžiausioj kaimo pirkioj, butelaitį atkimšo, balso stygas sumirkė kaip volungėlės lietaus lašais ar kaip kuolingos angelo ašaromis. Laukia. O daktariuko kaip nėr, taip nėr. Net nejauku žmonėms pasidarė – gal nepasivaišinęs žmogelis išvyko. Tai būtų sarmata prieš kitus kaimus – juk gandas greičiau nei žaibo šviesa šilus aplėktų.

Nepastebėjo vyrai, kad moteriškių taip pat – nė vienos prie stalo. Ir štai atsidaro durys, ir įžengia vyras. Ant ištiestų rankų – didžiausia, kokią tik kaime rado, keptuvė, o joje – mėsos kalnas garuoja. Vyrams net seilės nutįso. Greitai stalo vidury palaisvino vietos ir visi visom rankom tą atneštą dovaną priėmė, ant stalo lentų pastatė. Ir jau statydami, dar nenuleidę, akis išsprogino – keptuvėje kaip kokie karališki didžkukuliai kuilių pautai riebaluose pleškenos, vartės ir spirgėjo iš juoko, nes suprato mėsgaliai, kad vyrai lyg per momenis trenkti stovi.
O moteriškės lyg niekur nieko priešais vyrus deda lėkšteles ir šakutes su peiliais ir prašo skanauti. Ir prakeiktas šundaktaris kviečia neatsilikti, pats pirmas dideliausią pautą šakute pasmeigęs, į lėkštelę įsitėškęs jau pjauna, jau į gerklę grūda. Kad tave perkūnas su velniais ir pačiu Belzebubu! Silpnesnių kinkų vyreliai kaipmat pro duris į kiemą išpuolė ir išpylė į Rygą. Kiti, senesni, daugiau svieto matę, atsargiai kaip kokią gyvatę pautuką šakute smeigia ir patys netiki, kad išdrįso, nes dar niekada niekam jų kaime nebuvo į galvą atėję pautus ant žmonių stalo su visa keptuve statyti, o ne šunims išmesti.
Tačiau vyrų daug, o pautų – gal tik po pusę kiekvienam. Tad pirmiesiems drąsiausiems didesni kąsniai ir atiteko, o jau iš Rygos sugrįžę tegalėjo seilę varvinti ir savo kinkų silpnumą keiksnoti.
Tokia tad ši trumpa šviežios mėsos pasaka. Trūksta tik mėsėdžių musių. Mat velnio perai suprato, jog dėl pautų trūkumo tarp vyrų kils nesutarimų, tad pasiliko atšlaime šalia tvarto ir ramiai sau siurbčiojo kraują su kiaulės riebalais. Tai bent maistelis – paties šėtono puotos vertas.
O moteriškėms nė prisiliesti prie pautų nepasisekė – visi vyrų ryklėse išnyko. Dėl to jos, daktarėliui išvykus, suėmė į nagą savo prisiegėlas, kad tie įrodytų taip pat turį pautus tarp kojų, o ne tuščias be vieno cento mašnas…

       Cukrinukės smaližės

   1
Kai žmogus nebegali apsikęsti – cukraus smaližės neleidžia ramiai prie stalo pasėdėti, pasistiprinti, nors laukia keli arai pievos, prižėlusios, kambliais susimetusios, o musės limpa prie lūpų, tupia ant saldžia uogiene suteptos riekės, – tuomet belieka pasiųsti vaiką į mišką, kad parneštų musiomirį. Geriausia – raudoną. Bet tinka ir auksinis su baltais taškeliais. Motina žinos, ką su šiuo šungrybiu veikti.
Švarus stalas. Stiklinis, senoviškas, gal net senelės laikais gudriai sumeistruotas indas. Siauras, kamšteliu uždarytas kaklelis. Į apačią išplatėjantis it kokia vazelė. Stiklainio dugnas įlenktas į viršų, kaip būdavo įlenkti didžiųjų butelių dugnai, tik čia tas įlenkimas baigiasi kiauryme. Visas indas pakeltas ant stiklinių kojelių, tad tarp dugno ir stalo lieka gana erdvi tuštuma. Ištirpdyto cukraus įpilama į stiklainį tiek, kad skystis siektų to įdubimo vidurį. Paskui musiomirio galva supjaustoma smulkiais gabalėliais, kurie suberiami į skystą cukrų.
Musgaudis paruoštas. Belieka laukti. Motina, aišku, neturi laiko laukti, bet sūnus, penkiametis Antaniukas, atsisės stalo gale, pasidės galvelę ant sulenktų rankų ir stebės.
Smaližės cukrinukės iš pradžių aptūps stiklainio viršų ir kruopščiai, kantriai ims ieškoti kelio prie cukraus. Po valandėlės gudriausia iš visų atlėkusių musių nutūps ant stalo ir nuropos po indeliu, kur mama bus paptelėjus skysto cukraus lašą. Kaipmat jos pavyzdžiu paseks ir kitos stiklasparnės, anot tėvo, velnio išperos, nuo kurių net miegant nėra ramybės.
Dėl to lašelio kils nemenkas musių mūšis, nes dėl saldumo šis vabzdys gali galvą pamesti. Tad lašelis netrukus išseks. Tuomet musės ims kilti stačiai į tą dugno kiaurymę. Ir koks bus jų džiaugsmas, kai aptiks cukraus jūrą, – siurbk į šėtono sveikatą, kol pilvas išsipūs ir sparnai lipniu saldumu permirks. Viena kita musė po valandėlės jau aukštielninka zys cukraus klijuose, suksis ratu, bet po kiek laiko nurims ir susitaikys su saldžia mirtimi. Gal prieš pabaigą dar spės pagalvoti, jog retai stiklasparnei tokia puiki mirtelė stikliniame karste išpuola.
Stipresnės, o gal gudresnės, smaližės šiaip taip išbris iš saldžiosios jūros ir pamažu ims ropoti stiklu aukštyn, niekaip negalėdamos suprasti, kaip čia yra – oras tarsi laisvas, kilk ir skrisk, bet kažkas nematomas, stiprus ir kietas, kelią į laisvę užstoja. Musė kantri. Nepasiduoda, ieško ir ieško išėjimo, tad dauguma jų susigrūda prie kamštelio apačios. Štai per tą grūstį ir sąmyšį stiklasparnės netenka jėgų, ir šešios šepetėliais padengtos kojelės jau nebeišlaiko – atitrūksta nuo slidaus stiklo sienelių ir krinta į tą patį skystą cukrų, kad po valandėlės sustingtų, nes ir cukrus pamažu stingsta, įtraukia musių sparnus, galvas ir išvirtusias akytas akis…
Saldi smaližių žūtis. Mirtis saldžioji. Tai ne kokiame mėšle kiaulės nagų prispaustai nusigaluoti ar pagaliau ne pliauške prie sienos rąsto pritrėkštai apleisti šį mielą, saulėtą pasaulį. Pavydėtina saldžioji mirtis.
Tačiau musiomiris šiuose spąstuose – tik priedas prie cukraus, tik raudonos spalvos vilionė. Šis šungrybis sugeba ir be gudraus stiklinio įtaiso museles galabyti. Tiesa, ir čia be cukraus niekaip neapsieisi. Paguldai musiomirio galvą taškeliais į viršų ant lėkštelės ir apibarstai cukrumi. Viskas. Pasiruošta. Lieka laukti. Neilgai, ne tiek, kiek stiklainyje žūstančiųjų. Musiomirio ir vardas pasako, kas jis yra: musių mirtis, arba musėms – mirtis. Anot amžiną atilsį senelės, šis grybas net žmogų gali į kapus nuvaryti, jeigu per klaidą pusę kepurės suvalgytų, nesvarbu, keptos ar virtos. Tad ko gi norėt iš muselių, kiekgi joms to musmirės nuodo reikia – mažytis lašeliukas, ir nebėr smaližės. Tik vinkst ant nugaros, ir baigta. Viena vinkst, antra vinkst, trečia. Taip visos, kiek jų ant grybo kepurės sutūpė, kiek naudingo saldumo ragavo, viena po kitos pas velnių karalių į svečius iškeliauja. Ten joms ir vieta, pasak amžinai musėms pikto linkinčio tėvo, „iš pragaro atskridusios pragaran tesugrįžta“. Čia jau tėvas į jokias kalbas nesileidžia. Kokiam vorui, per klaidą ant nosies ar į sriubą nusileidusiam, net pagalbos ranką ištiesia, matyt, suprasdamas, kad vorai – didžiausi musių priešai. Bet velnio veislei – tik mirtis. Nesvarbu, saldi ji ar karti kaip musiomirio nuodas.
Vaikui tik viena ne visai aišku. Kodėl kuri nors netyčia išsigelbėjusi – pasitaiko ir tokių – cukrinukė nepraneša kitoms, kad nelįstų į stiklinio indo vidų, nes ten – spąstai. Kodėl nepašnabžda nors prieš žūtį: sesės, netūpkit ant šio gražuolio grybo kepurės, visų laukia mirtis. Ne. Musės tyli. Gal likusios laisvėje kaip tik ir siekia, kad kuo daugiau nusibaigtų. O gal net įspėjamo žodelyčio ištarti nespėja? O iš anapus pragaro vartų juk neatskrisi kitoms pranešti, kokią baisią žūtį žmogus joms ruošia. Bet argi ne tas pats ir su žmogumi? Tarkim, senelė ar senelis, ar jie kada nors sugrįžo bent keliais žodžiais apie gyvenimą po mirties apsakyti? Ne. Matyt, ne taip jau paprasta iš aukštybių, iš rojaus, taką į žemę surasti. Gal dieną tas takas visai nematomas, o naktį taip blyškiai šviečia, kad menkos senelės akys jo ir nepastebi, o skraidyt kaip angelai dar neišmoko, juk nedaug dar ir laiko nuo karsto kapan nuleidimo praėjo…
Kad ir kaip ten būtų, tačiau per cukraus saldumą vien šioje pirkioje galybė musių galą gavo. Tas pats ir kitose pirkiose, nors ir ne visose. Antai Kiestos namai. Juose per musių debesis žmogaus veido nematyti, ant aplūžusio stalo saldaus vynelio balose musės kaip karvės Merkio brastoje braido, tik piemens nėra, nes labai jau ploną botagėlį tektų nusivyti. Bet Kiestai tas musių velniavimas – nė motais. Žiūrėk, sykiais vyno stiklinę prikritusių musių išmaukia iki dugno ir pasako: na matai, Antaniuk, ir  u ž k a n d o s   nereikia, riebbbiii muselė…
Gal ir nekūda, bet, tfu, jeigu aš kada nors ir įprasčiau prie saldaus vynelio, jeigu aš kada nors bent musės koją nuryčiau, tfu, bjaurybės, velnio perai, arba, anot tėvo, įkyrios velnių mergos patvirkėlės, tfu…
Vaikui tik neaišku, kaip voras musę prisivilioja, juk voratinklis, kad ir lipnus, bet tikrai ne cukrinis? Tai vienas neaiškus klausimas. O kitas gal dar neaiškesnis. Iš kur voras sužino musių skrydžio taką? Juk jis tikrai kurčias, zyzimo niekaip išgirsti negali. Be to, voras beveik ir aklas – tiesi pirštą, jau visai prie nugaros kryželio priglaudi, o jis nė krust. Tik papūtus vorelis sujuda, mažais nageliais tinklo gijas patikrina – gal jau kokia velnio patelė į jį pateko. Kas vorui pataria, kur geriausia tinklą mesti? Gal velnio priešas angelas? Gali ir taip būti. Juk ir velnio, ir angelo šiaip jau niekad nepamatysi. Antaniukas nelabai tiki seno bitininko Petrošiaus pasakojimais apie velnių ir raganų šokius Pakapių raiste, nes kiek jis paraistėj su tėvu ežere bežuvavo, niekad velnio net rago smaigalio nepastebėjo, o ir raganos šluotos, tarp juodalksnių lakiojančios. Pasakos. Nerimta kalba. Bet senis jau gerokai iškvošęs, pasak tėvo, išpindėjęs, tik su bitėmis ir susišneka…
Taip vaikui besvarstant, virš jo galvelės kad suzvimbs į voratinklį patekus musė, kad pakels triukšmą, gerai, kad mama tvarte, prie avelių, – perbrauktų šluotos šepečiu, būtų ir po musės, ir po voro. O tu pamėgink tokį gražų, tamprų, lengvesnį už pūką tinklelį nunerti, oho, į tokį visos ežero žuvys kaip aklos sulįstų.
Ir ūmai girdi: Antaniuk, ištrauk mane iš voro tinko – atsidėkosiu, skolinga neliksiu, gelbėk. Pakelia vaikas akis, ogi mato, jog čia musė smaližė į bėdą patekus. Nenustebo Antaniukas musės žodžius supratęs, juk tereikia gerai ausis ištempti, tai ne tik musės kalbą perprasi, bet ir paties velnio, jeigu kada kelią pastotų. Žmogus viską arba iš baisios baimės į protą suima, arba iš smalsumo. Dabar tai tikrai iš smalsumo. O musė pajuto, kad jam smalsu, kaip tas voras darbuojasi, tad ir prabilo zyziančiais plonais, velnių kalvėj paplonintais balseliais: geeelbėėėk… Galėtų, aišku, cukrinukę ir ištraukti – tėvo nėra, šienauja pamerkiuos, bet ar verta? Kiek pamąstęs ir klausia: o ką, smaliže, man už tai, kad išgelbėsiu, duosi? Musė zyzia: zyyy, ką gi aš, tokia bedalė ir skurdi, tokiam vyrui galiu pasiūlyt, nieko, galiu tik pragaro kraštelį parodyti, kad žinotum, kaip jis atrodo, kokie jo aukšti mūrai, kokie bokštai, kokios šviesios liepsnos po skliautais plevena, tik tiek tegaliu, zyyy…
Antaniukui ir smalsu, ir baugu, be to, gal vorelis dar nepusryčiavęs, gal kelias dieneles musės užklydėlės laukęs, kaipgi galima grobį atimti, bet ir į pragarą akies krašteliu žvilgtelėt smalsu – ką daryti?
Ir tuomet išgirsta kitą, kiek pakimusį, sodresnį balselį: nebūk, vaike, durnas, neklausyk velnio mergos žodelių, apgaus, pames pusiaukelėj į pragarą, kaip namo parsirasi? argi nežinai, kad musėms įsakyta nė mirties pavojuj niekam niekada pragaro nerodyt? negirdėjai apie tokį Musių Valdovo įsakymą? ne? o aš, brolyti, jau tūkstančius metų šią tiesą žinau, nekalbus būdamas, tau pirmą kartą prasitariu, tad paklausyk seno šilkinių tinklų pynėjo, neliesk musės, ji – mano, aš jau savaitėlę nieko burnoj neturėjau, kažkas bus musėms pakuždėjęs, kur mano spąstai paspęsti, tai ne kitaip kaip kinivarpos darbelis, nieko, ateis diena, kai jai teks iš sienojų lįsti, tuomet jau aš atsigriebsiu, nebus medžio graužikei pasigailėjimo, nekišk nagų, kur ne tavo reikalas, mūsų su muse senos sąskaitos, čia ne žmogaus ir ne kinivarpos galvos skausmas, kilk, vaike, nuo stalo, nešk stiklainį su nudvėsusiomis smaližėmis ir iškratyk ant skiedryno – gaidys su vištelėmis laukia ir sulaukti negali, tik nesugalvok man į tinklą dvėsenų mesti, o ypač tų musiomirio nuodų prisisiurbusių, nes labai užpyksiu, per sapnus ateisiu vaiduokliu pasivertęs, gąsdinsiu…
Antaniukas, nors ir penkiametis, bet tikrai jau nekvailas, neprasidės su voru, kurio dar prieš metus kitus kaip velnias kryžiaus bijodavo, grynas kryžiuotis iš spalvotos knygelės, senovėj Lietuvą užpuolęs, žmogelius kardu kirtęs, nė vaikų negailėjęs. Tegu jį bala, nesikiš į musės ir voro reikalus. Geriau iš tikrųjų išneš stiklainį ir iškratys nudvėsusias muses gaidžiui – tegu ir jis lašelį cukraus saldumo pajunta. Kaži ar pašauks vištas? O musiomirines teks į būdelę nunešti, ten joms ir vieta su tomis baisiomis ropojančiomis kirmėlėmis, juk, pasak Petriuko, didžio žvejo, iš tų balsvų bjaurybių ir išsirita velnių mergos šūdmusės, kurias mama nuo naminių kaipmat atskiria ir, kad ant kojų atsineštų nešvarumų ant maisto nepaliktų, taikosi pritrėkšti…
Atlikęs pareigą – kas gaidžio – gaidžiui, kas tupiko – tupikėliui, – vaikas kažkaip netyčia pakėlė akis ir žvilgsniu kliudė nuo balkio karantį siūlą. Ir staiga prisiminė, kad prie šio siūlelio pernai vasarą buvo pakabintos, anot tėvo, musių sūpynės. Ohoho, kiek jų supdavos – tuntai, musgaudis – toks buvo lipnaus ilgo popierėlio vardas – net išsitiesdavo nuo cukrinukių ir kitokių smaližių svorio. Musynas kaip velnynas, būtų pasakęs tėvas, jei būtų jo pasiklausęs. Tą vasarą nereikėjo musiomirių rinkti, nes juostelė lipni, kaip medum patepta ar sakais, gal iš tikrųjų pušies sakais, traukė muses it magnetas vinukes. Priskrido musiukė per arti, ir tik kapt juostelė, ir sparnai prilipę. Kitai, matyt, smalsu, ko gi ana taip zyzia, tai ir ta arčiau skrenda, ir tą tik kapt musgaudis. Vorui su tokiu žmogaus išradimu nesusilyginti, kur jau ten. Tik neaišku, kodėl šią vasarą juostelė nepakabinta? Reikės mamos paklausti. Gal jau nebeparduoda, gal pritrūko klijų tie, kas tokias juosteles karpė? Mama žinos. O siūlelis tegu sau kabo, vis šioks toks prisiminimas, kaip musių tuntai palubėje savose sūpynėse suposi…
Dar ilgai Antaniukas būtų apie muses, vorus ir velnius mąstęs, bet mamos balsas tarsi pabudino iš svajonių sapno – teko paklusti, nes šį rytą, galvą musėmis smaližėmis cukrinukėmis užėmęs, visai pamiršo pareigą – į lauko virtuvę prinešti žabų. Liūdnas darbas, bet būtinas, juk negali mama vienu metu kukulius minkyti ir žabus nešioti. Tėvas šienauja, tad namuose jis vienas vyras ir belikęs…

Kandiklės

       1
Musei kandiklei kraujas ar ašaros – tas pats, kas ir medus. Dvisparnė, plokščia, beveik neįžiūrima, nes vis pažemiais lakiojanti, puolanti staiga kaip pasiutus ir susyk gelianti, kandanti, lašą kraujo pagriebus vėl išnyksta, išgaruoja kaip kamparas. Tokia yra kandiklių veislė.
Puola visus – žmogų, moterį, vaiką, gyvulį ar šunį.
Pažvelkit, kokios nukandžiotos Topo ausys. Kažkada buvusios stačios kaip zuikio ir ilgos, šiandien jos kažkokios nelygios, viena trumpesnė už kitą. Pakraštėliai išvarpyti, kraujais aptekę. Pūliais. Šuva juk niekaip dantimis savos ausies nepasieks. Beje, ir dėl savo mandagumo nepaprašys šeimininko, kad ausims kapšelius iš drobės pasiūtų. Jeigu gražiai, kaip tik Topas moka, paprašytų, Agotėlė tikrai nepagailėtų laiko. Čirkšt žirklėmis, klepu klepu mašinike, ir ausinės gatavos – tik užmauk ant šunies ausų ir surišk virvele po kaklu.
Tačiau neteko žmogui niekur, net laisvoje Europoje ar dar laisvesnėje Amerikoje, šunų ausinių matyti. Visokius švarkus, frakus, kelnes ar sijonus tai kas antras miestelis kokiame nors Teksase gali kompiuteriu skaičiuoti, nes pirštų tam tikrai neužteks. Net šunų kapinynas kaip žmonių kapinės – antkapiai, angelai (matyt, keturkojai), epitafijos, graudžios eilės ir kitokie pasigraudenimai, gėlės, aukso smiltimis nubarstyti takeliai. Bet ausinių tikrai dar neteko pastebėti. Gal anuose kraštuose su velnio mergomis jau seniai protestantai ir mormonai, ir judėjai susidorojo? Juk ten velnias pažįstamas neblogiau nei čia, mūsų krašte ant Baltijos krantų.
Mokėtų žmogus Zingerio pedalu klepetuoti, Topui tikrai porą ausinių pasiūtų. Bet nemoka. Kaimo moteriškei net prasitarti apie ausines nedrąsu, nes šuva kaime tai kaip svetimas čigonas – gali ir žodį tarti, bet geriausia paspirti, kad nesipainiotų po kojomis, o laikui atėjus, kaimo kvailiui įduoti – tegu už virvės į mišką nuveda ir pakaria. Negaila. Štai kalė Mirta vėl devynis šuniukus atsivedė. Teks pusę skandinti.
Kaip greitai ta pati moteriškė ausines pasisiūtų, jeigu musės kandiklės jos ausis imtų kandžioti ir graužti iki kraujo ir pūlių. Pasisiūtų žaibiškai. Savų ausų gaila, o šunies auselių… Et, bus dar tų šuns ausų, kad tik ėdrus nebūtų ir stropiai kiemą saugotų.
O žmogus, Topą pasikvietęs, žmonėms skirtu tepalu tuos ausų galus teplioja, mėgina bent truputį šunies skausmą apmažinti. Šuo net cypia iš laimės, nesuvokdamas, kad žmonių giminėj ir tokių pusšunių pasitaiko, kurie šuns nelaimėj nepalieka.
Tačiau visi tepalai – perniek. Musėms kandiklėms toks tepaliuko sluoksnelis kaip ir niekas – nutūpė, išleido geluonį ir siurbia kraują, pamažu ir mėsos trupinėlius susiurbdama. Taip auselės ir kenčia, o per jas – ir šuns širdis. Gal pati švenčiausia iš visų keturkojų naminių ir lauko gyvūnų. Gal tik vilko širdis moka panašiai giliai jausti ir susigraudinti. Paklausykit, kaip vilkas iš baisaus ilgesio į pilnatį kaukia, – patys suprasit, kokia vilko širdis. Beje, ne vieno raštininko jau ir aprašyta. Pašlovinta. Nemeluojanti yra vilko ir iš jo kilusio šuns širdis.
Tik musėms kandiklėms velnioniškai linksma, kad šuva taip kenčia. Nes kankynių tarnybai šėtonas ir atsiuntė kraugeres. Pamėgintų jos šuns ar arklio ausų negraužti, tai Musių Valdovas tokias dvisparnes tingines nuo žemės ir dangaus paviršiaus šluote raganos šluota nušluotų. Dėl savo gyvasties stengiasi velnio mergos, raganų utėlės. Jos jau nežino, kas yra gailestis. Žiūrėkit, kaip Topas geromis akimis į aplink jo protingą galvą ratus sukančias kandikles žiūri – atlaidžiai, bičiuliškai, gal jos susimylės ir negrauš taip skaudžiai, nes nuo jų zyzimo ausyse ir klausa apsilpo, o tai nieko gero nežada – užteks jam bent kartelį neaplot vežimu per kaimą skriejančio čigono su čigoniukais ir stora burtininke pašonėj, tik vieną kartą užteks neišgirst atidardančių ratų, ir baigta, virvė jau paruošta, ir kvailys laukia lituko, nes už tokio didelio šuns kaip Topas pakorimą – litas, nė centu mažiau.
Sakytum, inkšdamas prašo: kandikle, gal jau gana, gal jau atsigėrei, žiūrėk, į ką gi mano stačiosios auselės pavirto, į kerplėšas kruvinais galais, argi tau nesuspaudžia širdelės matant, kaip kreivai į mano ausis rytais šeimininkas žiūri? pati supranti, ką tai reiškia, tad ar tau negaila Topo, kuris niekada tavęs dantimis net nebandė sugriebti, tik akimis palydi, tavo lenktu skrydžiu pasigroži, tad argi tau ne sarmata?
Bet kandiklei tokie šuns aimanavimai, pagraudenimai kaip medum jos juodą, pragaro liepsnose apskrudintą, užgrūdintą širdį tepa. Jai nuo tokio šuns inkštimo tik kraugeriškas apetitas sukyla, nes kiekvienas siurbtelėjimas – taurė į Belzebubo sveikatą ir živatą.
Dėl to žmogaus pirštais tepamas tepalėlis taip glosto šuns širdį. Per visus dvylika savo gyvenimo metų dar niekada nebuvo patyręs, kaip švelniai gali lytėti žmogaus pirštai, koks šilkinis jo delnas, prigludęs prie kaktos ir viršugalvio. Koks raminantis. Koks saugus. Gal tik labai seniai kažką panašaus buvo pajutęs, kai šeimininko sūnelis, dar trimetis pyplys, paimdavo mažą šuniuką ant kelių ir glostydavo, švelnius žodelius į sveikas stačias budrias ausis kalbėdamas. Gal tik kažkada… neatmenamą vasarą, kai pirmą kartą pramerkęs akis jis išvydo visą pasaulio grožybę ir saldžiausių kvapų gausa plūstelėjo į nosį. Tada ir pravirko šuns ašaromis, pirmą ir paskutinį kartą. Nes tai, kas šiandien srūva iš kandiklių išgraužtų akių, nėra ašaros, tai tik paskutiniai gyvybės syvai, kaip sakai iš šile kirsti pasmerktos pušies šono…
Tokie tad yra Topo ir musės kandiklės santykiai. Šuns gerumas ir velnio mergos negailestingumas.
Tačiau kandiklės negailestingos ne tik šuniui. O ne. Arklys – tas amžinai supančiotas, grandine prie plieninio kuolo prirakintas išdidus gyvulys – kenčia nemažiau už Topą. Galėtume netgi tarti: Šyvio ir Topo kančia. Tokia pati, nė per krislelį kraujo, nė per lašelį pūlių nemažesnė. Gal net didesnė, nes abi Topo akelės laisvai sutilptų į vieną Šyvio akį – tokios didelės, atviros pasauliui ir žmogui, ir lauko gyvūnams yra arklio akys. Arklio, kuris atėjo į svietą kumeliuku, su gražiais kiaušeliais, labai kumelaičių lauktas, gal net išsvajotas, kumeliškų sapnų išsapnuotas, bet laikui bėgant buvo parverstas ir sugadintas, brangios sėklos maišeliai išmesti varnams sulesti, o jam paliktas tik niekam nereikalingas vamzdelis šlapimui iš pilvo išleisti.
Suvokiantis savąją bejėgystę Šyvis, gal truputėlį netgi pavydintis Topui, nuo kurio daugelis kaimo kalių šunyčius atsiveda. Dėl to toks neramus, nesusitaikęs su sava būsimo kuino dalia. Bet širdis ir akys liko t o s   p a č i o s. Ir kančia ta pati – kandiklės net žiemą nemiega, šiltame tvarte akis susiranda, užuodžia, kraugerės, ir patamsy, pajunta arklio ašaras, nepalieka ramybėje, siurbia ir siurbia kaip sparnuotosios dėlės, kur Merkio dumble kartais į kojas virš kanopų įsisiurbia. Bet pripampusios dėlės pačios nukrinta, – tik turėk kantrybės, juk vis tiek viso kraujo neišsiurbs, – o kandiklės niekada nenukris pačios, savo noru, nes jos apsvaigsta nuo kraujo ir arklio kaip ir šuns ašarų, jos gerdamos kraują svajoja, kokios bus gražios, kai ateis laikas sugrįžti į pragarą ir stot tarnaut Musių Valdovo haremui. Musės – į musulmonišką šėtono tarnystę, į sultoniškų pomėgių vergystę…
Taigi kenčia šuva, kenčia arklys, milijonus kartų didesnis už musę kandiklę. Taip dramblys kaip ugnies bijo pelės, nes ji prakanda galiūno tarpupirščių plėves.
Ir vis dėlto šuva arkliui nelygus. Arklio joks kvailys už virvės nenusives, kad pakartų. Tokia mintis net kvailiui atrodytų per kvaila. Pasiųstų po velnių ir akmenširdį arklio poną, ir patį arklį. Nes mūsų kraštuose šunienos niekas neragauja, o daugelis turkų ir mongolų arklieną vartoja maistui, ypač dešroms, į vokiečius nusižiūrėję. Nors šiais sumaišties laikais, kas žino, gal koks vienas kitas šuva ir sumalamas kartu su kuino gyslomis. Niekas netikrina – dingo šunėkas, ir gerai, kad dingo, bus kitas, drąsiau praeiviui į kinkas kibs, mėšliną, kriuksintį tvartų turtą geriau gins…
Tačiau ne apie mėšlą ir mėšlinas tarpupirštes šiame skyrelyje kalbama. Čia pasakojama apie muses kandikles, apie žiauriausią musių rūšį iš visos tų dvisparnių vabzdžių genties. Apie kraugeriškiausią. Nepasotinamą. Apsvaigstančią nuo gyvulio ašarų. Tad metas būtų grįžti prie a u s i n i ų. Nes arkliui pasiūt ausų apsaugą netgi privalu. Ypač mūsų dienomis, kai olandiški paltai uždengė karvių nugaras iki paties kaklo. Juk mūsų žemdirbys negali olandams nusileisti. Paltui medžiagos gaila, bet ausims kelių sprindžių šiurkštaus lino – ne. Tad Šyviui jo ponia ir pasiuvo ausines. Arklio plaukas rusvas, o ausinės – beveik baltos, na pilkšvai švytinčios, kaip ir pridera linui.
Pirmomis dienomis musės kandiklės buvo net į paniką puolusios – priskrenda tiesiai iš pragaro ir jau tūps kraujo palakti, o čia, žiū, ne švelni, jautri arklio ausies kriauklė, o kažkoks neprakertamas audinys. Tūkstančius metų negirdėta naujovė. Tad nesistebėkim kandiklių išgąsčiu ir sumaištimi.
Kad ir ką kalbėsi, su tomis ilgomis, gal keliais centimetrais už ausis ilgesnėmis ausinėmis – juk nematuos moteriškė arklio ausų kaip savų – Šyvis tapo keistai panašus į briedį, tik be ragų. Nors pirmą vakarą iš toli keistą gyvulį išvydęs žmogus net sustojo abejodamas – naminis padaras ten gale pievos taip akylai į jį žiūri ar koks laukinis?
Matyt, ir pačiam Šyviui tas jo išvaizdos pokytis neatrodė labai vykęs, dėl to ir sužvengė tarsi tardamas: ponuli, čia juk aš, jūsų kaimyno Juozo Šyvis, nejaugi nepažįstat?
Susisarmatijo žmogus, prirovė sodresnės žolės ir prisiartino prie kelis žingsnelius pašokavusio supančioto arklio. Padavė žolę, o pats apžiūrinėjo niekada anksčiau nematytus daiktus – kitaip jų ir nepavadinsi. Juk nesakysi, kaip rusai sako: apžiūrinėjo Šyvio golovnoj ubor. Nei šis, nei tas. Taigi apžiūrinėjo ir stebėjosi Agotėlės sumanumu. Taip tu man sukirpk, taip susiūk, taip užapvalink. Ir nė plyšelio musėms kandiklėms įsiskverbti. Tokius daiktus moteriškė galėtų siūti ir į išlikusius kolchozus vežti – gal pirktų? Privatūs ūkiai, ko gero, jau senokai tokias ausines iš olandų ar danų nusižiūrėjo, bet kad čia, Dainavos šiluose, moteris arkliui ausines pramanytų, ir dar sava galva, – tai jau bemaž stebuklas.
Suprantama, Šyviui tai joks stebuklas. Jam gera, kad ir jo kančią žmogus prisiminė, – jeigu nuo gylių negali apginti, tai nors kandikles nuo ausų pamėgino atpratinti.
Ir žiūri Topas į Šyvį ir nesuvokia, kokie gi ten balsvi ragai ne ragai po nakties iš jo aukštos, gyslom išvagotos galvos išdygo? O gal ir supranta šuva, kad čia visai ne ragai, o patogios, saugios ausinės, niekaip jau neįveikiamos musėms kandiklėms. Ir kas žino, gal suspaudžia šuniui širdį graužatis dėl baisios neteisybės. Juk Šyvis tarnauja vos antra ar trečia vasara, o jis – jau dvylika metelių dieną naktį be poilsio tvarto gale ir prie karvių miškuose, ir pelkynuose, ir vis dar piemenų apšaukiamas, botagu pašventinamas – ir už ką? ar už tai, kad savaitę badavęs, ūmai zuikio pėdsaką aptikęs, nusivijo mėselės maišelį? argi už tai šuva baudžiamas?
Žiūri ir pro liną regi saugias Šyvio auseles, ramiai sau želiančius plaukelius, gražiai užsitraukiančias žaizdeles ausų galuose. Mato, bet nepavydi, nes žino, kokia nepavydėtina yra šuns dalia. Juk argi nesakoma „šuns gyvenimas“, suprask, labai jau prastas, varganas gyvenimėlis. Tad nieko čia nepakeisi – kaip Dievulis nusprendė pasaulio pradžioje, taip ir liks iki jo pabaigos. Arklys, o ypač kumelys, visada bus pagerbtas ir išaukštintas, o šuva – paniekintas. Neteisybė. Skriauda, kurios neišmesi kaip kokio nulaižyto kaulapalaikio…
Ir visgi musių kandiklių puotavimas tęsiasi. Na ir kas, kad kraujo nėra, užtatai Šyvio ašarų – jūros, ne ežerai. Tik siurbk sūrų vandenėlį, tik džiaukis gyvenimu ir šlovink šėtoną, nes nežinai, ar jam ašaros nebrangesnės už gyvulio kraują. Juk Jo Tamsybės toks keistas savitas skonis. O žmogus pagalvoja: reiktų tą kandiklių veislę, visas muses iki paskutinės, prie Druskos arba Mirties jūros stikliniame narve nugabenti, kad ten, to mirtino sūrymo prisilakusiuos, visos išstiptų…
Su tomis ausinėmis panašus į briedį Šyvis išverktomis išgraužtomis akimis dar liūdnesnis. Ir čia net geriausias siuvėjas bejėgis. Tik akių daktaras galėtų pagelbėti. Bet arkliams nėra akinių, tik pelėdoms…
Tai šitaip baisingai musės kandiklės engia gyvulėlius. Ir nėra nuo jų išsigelbėjimo. Kaip nėra išeities ir nuo Belzebubo įtakos ir prievartos – gal? suktis kaip sukutis ant Dievo delno, ir vis vien šėtonas suspės tave nustverti, spės pasiųsti musę kandiklę, kad nematoma priskristų ir įkąstų į kulkšnį, kaip angis – į moteriškės kulną po pirmos iš rojaus sodo išvarymo dienos…
Tad ir nenuostabu, kad, anot med. dr. Dipako Čopros, cheminė laimės ašarų sudėtis labai skiriasi nuo cheminės liūdesio ašarų sudėties. Juk kur chemija, Mendelejevas, ten ir pasaulio sandaros ir tvarkos pagrindų paaiškinimas. O tai, kas chemiškai paaiškinta, neturėtų mums kelti nei abejonių, nei kvailo noro viską paneigti. Gal dėl šios priežasties nei Šyvis, nei Topas nieko ir neneigia – priima ir Kūrėjo įsakymą, ir Belzebubo prakeikimą…

Musca domestica

       1
Įkyri, erzinanti savo nuolatiniu lindimu. Tarsi šeimos narė. Bet nepagimdyta ir neįsivaikinta, neįsidukrinta. Prieš tūkstančius metų įsiskverbusi į pirmykščio žmogaus urvą, kad suterštų dieviškus jo piešinius ant uolų, tuos raganosius, auksines antilopes, dėmėtąsias ilgakakles žirafas, kardailčius tigrus, mamutus. Išlikę šių paveikslų trupiniai niekais paverčia milijonų menininkų triūsą, tą aklą savo kompleksų demonstravimą vis labiau nutolstant nuo Dievo mums dovanoto pirmavaizdžio.
Dar po tūkstančio metų musca domestica įsibrovė į menką belangę dūminę pirkelę. Tačiau aitrūs dūmai jai neišgraužė akių – ji tiesiog prisitaikė. Nuo tada ji pradėta vadinti kambarine muse. Žmonės įprato gyventi taip, tarytum šios įkyruolės nė nebūtų. O jai kaip tik šito ir reikėjo, nes toks buvo jos valdovo šėtono įsakymas – įsibrauk ir pavirsk nematoma ir neįkyrėk. Bet musė, kaip daugelis velnio dukrų, pasielgė priešingai – pirmą dienos rytą atsitūpė žmogui ant veido. Naktį židinio šviesoj užropojo ant miegančiojo akių. Įlindo į šnerves. Į ausis. Šeimininkavo be baimės ir ryžtingai. Štai tuomet ji ir įsigijo amžiną priešą – žmogų. O šalia jo dar vieną – vorą. Karta³ keitė kartą, tačiau muscos domesticos ir žmogaus bei voro kova tebesitęsia ir tęsis iki Armagedono mūšio…
Tiesą sakant, apibūdinti, o juo labiau aprašyti musca domestica neužtektų nei šiai knygelei skirto popieriaus, nei žmogaus kantrybės. Nes ji uoliai teršia balčiausius, dar skaisčius, nė vienos raidės nepaliestus lapus, tuo savo ropinėjimu labai apsunkindama pasakotojo darbą. Dažnai jis – jau silpnų akių, akiniuotas, greitai pavargstantis – tupinčią musę palaiko paties prieš mirksnį užrašyta raide, tad tuokart ir praleidžia reikalingą raidę. Musei nuskridus, tiksliau, persikėlus į kitą popieriaus lapo vietą, atsiranda balta dėmelė, tokia ryški tarp juodų žodžių. O žmogus jau būna pamiršęs, kokią raidę šioje vietoje reikėjo parašyti.
Dėl tos musės rašymas tampa kankyne. Be to, ji nuolat dergia akinių stiklus, ir akyse ima mirgėti smulkūs taškelyčiai, kurie rašančiojo sąmonėj pavirsta į neįmanomas įveikti kliūtis. O jeigu pasinaudojus šėtono pažinimo metodu, musca perprastų, kad žmogus stengiasi apibūdinti ir aprašyti kaip tik ją, musca domestica, tai visai pasiustų. Sukviestų seseris ir kitas raganas ir tiesiog apsėstų žmogų. Tačiau iš apsėstojo gero nelauk – pasipils kliedesiai, burtažodžiai, astrologinės formulės, parapsichologinės mįslės, ir realusis musės pasaulis išnyks kaip dūmas, blaškomas vėjo, anot Maironio.
Ir vis dėlto šios knygos rašymo principas įsakmiai reikalauja nepalikti kambarinės musės be ją įamžinančio rašto žodžių ir vaizdų. Tad mums belieka pasikliauti kiek tik įmanoma realistiškesniais pavyzdžiais. Nes tik šitaip mes bent apytikriai nupiešime muscos domesticos portretą.
Negaišdami kibkim į pirmą gyvenimišką pavyzdį.
Štai senutė, nuo ankstyvo ryto miške kasus plonąsias pušų šakneles, mažu peiliuku jas valius, gramdžius nuo jų plonas oranžines žieveles, lanksčiąsias medelių gyslas sukus į ritinėlius, kaupus, gražiai virvike rišus į ryšulėlius. Sunkus senatvę alinantis darbas. Kas valandėlę priverčiantis senučiukę prisėsti ant kelmo. Va, matot, sėdi ir glostydama šaknelę, paskutines žievės skiauteles nuo jos pirštais braukdama poteriauja. Tyliu, skaisčiu paukštytės balsu Marijos litaniją pati sau gieda. Nes per daugybę metų nuo ankstyvos jaunystės prie Kryžiaus kelio įpratus, ten giesmių išmokus, vėliau jau pati pulką maldininkų vesdama, visų priekyje giesmę kaip laukinių erškėčių glėbelį nešdama, vis kartodama tuos pačius žodžius, tą pačią skaudžiąją gaidą, metams bėgant nepastebėjus, kaip giesmelės su jos kraujagyslėmis suaugo, neatskiriamai su jos esybe susijungė, tad ir šį rytą viena miške jau sunkiai su lazdele bepaeinanti, bet vis dar giedanti tas gyvenimo ir gyvenimo po mirties pasakėles, kuriose keliai ašaromis kaip perlais nukloti, vėjuose ošia palmių šakos, saulėje tvaska plokšti, suplūkti namelių stogai ir Erodo rūmų bokštai, o kryžiaus medis vis auga, stiebiasi į dangų, o Betliejaus žvaigždė veda ir veda Tris karalius, kad, atnešę aukso, miros ir smilkalų, pagarbintų naujai užgimusį pasaulio karalių. Ji, ant kuprelės nešdama surištus pušų šaknelių ryšulėlius, keliauja namo ir mintimis klajoja po Marijos ir Juozapo, ir Jėzaus, ir dvylikos apaštalų žemę, išplaukia su jais į Genezareto jūrą. Nemokanti skaityti ji tiek daug žino ir prisimena. Ji neužmiršo, kaip Jėzus pirmą ir antrą kartą suklupo po kryžiumi, ir jai Jo labai gaila, Jo žaizdos – tai ir jos žaizdos. Keliauja ilgą kelionę į namelius, sykiu apeidama ir giesmių žodžiuose paslėptąjį, per tūkstančius metų nutolusį, gyvenimą. Pro mažą grotuotą langelį ji stebi Paskutinės vakarienės apeigas, mato, kaip Judas mirko duoną tame pačiame inde, kuriame mirko ir Išganytojas, ji supranta, jog vyksta kažkas baisaus, ko negali išvengti Žmogaus Sūnus, ji norėtų Jėzų įspėti, kad apaštalas, mirkantis duoną Jo taurėje, Jį išduos, bet neįspėja, nes giesmėje  n ė r a  įspėjamųjų žodžių, yra tik Judo klausimas ir Jėzaus atsakymas: „Argi ašen, Judas klausia, tujen, sako Meilingiausias“. Ji supranta, kad vien iš šių žodžių galima atpažinti Dievo Sūnų, nes paprastas žmogus juk išmestų Judą už durų arba net nubaustų už išdavystę, tik Jėzus galėjo atleisti ir netgi įsakyti išdavystę vykdyti greičiau, nedelsti. Ir senutės skruostais sausos kaip miežio grūdeliai byra ašaros. Kaži kada jau praradusios tą saldųjį ašarų sūrumą, gyvybingumą, dabar jos sausesnės už dulkeles po basomis senutės pėdomis.
Beraštė, o mokytesnė už kleboną, nes giesmelių mintinai Dievo tarnas nemoka, jam būtina žvelgti į giesmių knygelę, o jai – tik į savą širdį, kurioje, susisukusios dangaus sparnuočių lizdelius, nakvoja visos visos šios žemės giesmės – tereikia praverti sausas sukepusias lūpas, ir žodžiai patys pakils į vėsią miškų erdvę, plevens tarp rausvų pušų šakų, kils aukščiau į rytmečio dangų, kur nematomi sklando angelai, karpo debesis čiurliai ir kregždės, o pačioje aukščiausioje aukštybėje tvaska baltas balandis Šventoji Dvasia, kuri nusileis ant Jordano vandenų, ir Jonas Krikštytojas, strėnas persijuosęs kupranugario kailiu, ant Jėzaus galvos išpils švęsto vandens dubenėlį.
Gieda, dažnai pertraukdama giesmę kokiu kasdieniu rūpesčiu, kaip štai dabar, – ji sprendžia sunkų klausimą: ar nusigers jos vyriausias sūnus, ar atsilaikys? jos sukaupti pinigėliai jau baigia išsekti, tad iš ko gi jis gaus rublį arielkai? gal taip ir apsiramins? juk jis iš visų penkių sūnų pats geriausias, argi ne jis, kai jai užeina silpnumo dienos ir negali iš lovelės pasikelti, kas rytą vakarą atneša ir išneša kibirėlį, jis, tik jis jos nesibrydija, vargu ar kiti sūnūs atlaikytų jos senatvės reiklumą? nors kiek čia jai reikia – putros šaukšto, saldžiam vandeny išmirkytų duonos plutelių, nes kaplūnas jai skanesnis už giesmėse paminėtą dangiškąją maną…
Ir va jau namai, mažas kitapus priemenės vienalangis kambarėlis. Tai čia ji pamažu padžiaus tas pušų šaknelių ripkeles, kad patamsy išdžiūtų, saulėj nevalia, nes šaknelės taps kietos ir iš jų netgi bulvėms kašės nenupinsi. Tegu džiūsta, ji jų neskubins, nes dar turi atsargų iš pernai vasaros, tik pirštai vis mažiau beklauso ir sopa.
Iš lėto atsigula poilsio. Užmerkia akis, ant akių užsitraukia baltą mėlynais taškeliais skarytę, – kad musės nelįstų…
O vaikas, anūkas, jau sėdi ant žemo suolelio ir beržo šakele mojuoja virš senelės veido, velnio tarnaites baido. Gerai, kad berniukas šį kartą namuose, neišbėgęs žvejoti, visas – į dėdę, didį žveją. Sėdi vaikelis ir nekantrauja, nes žuvelės laukia nesulaukia, ir vandens malūno ratas dusliai giedodamas laukia, tad pavaikys, pavaikys ir skuos prie vandens – senelė bus jau giliai įmigus, nepajus, jeigu kokia muspalaikė ir nutūps ant noselės…
Viena ji miega, o gal tik snaudžia, o už lango alyvų darželis ošia, ir ji jau girdi ošiančius alyvmedžius Getsemanės sode, jau klausosi Jėzaus maldos žodžių, girdi: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi“, „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite“, „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šią taurę. Tačiau tebūnie ne tai, ko aš noriu, bet ko tu…“
Senelės veidu perbėga skausmo traukuliai, užmerkti akių vokai suvirpa, sutrukčioja tarsi norėdami išleisti žvilgsnį, kad įsitikintų Jėzaus žodžių teisingumu, kad suprastų, jog niekas šiuose žodžiuose neišgalvota, nes ir malda tikra, ir artėjanti kančia tikra, ir mokinių mokytinių snaudulys, nebudėjimas tikras…
Ir štai pasirodo pirmoji velnio sugulovė. Ji nusklendžia nuo virš lango kabančio mažo abrozdėlio stiklo – ten jos pastovi buveinė – ir be garso kaip šmėklelė tupia senutei ant akies voko. Neryžtingas pirštų judesys, noras nubaidyti įkyruolę. Tačiau miegas jau per gilus, jau per toli į Palestinos akmenynus ji nukeliavus, jau perbridus Cedroną, tolumoje jau dunkso Golgotos uolos, renkasi juodi debesys kaip dideli juodi vabalai, kurie netrukus atšliauš gerti švenčiausiojo kraujo. Dabar musca domestica laisva daryti, ką tik užsigeidus. O geidžia ji daug: aštriais šešių kojyčių nageliais nori iš smulkių odos raukšlelyčių numegzti šilkinį tinklą ir pralenkti savo didžiausią priešą vorą – tegu pasižiūri, kaip muselė moka austi, be to, voratinklį didesnis gylys suplėšo kaip nieką, o jos išausto tinklo nesutraukios net mirtis; jai rūpi palįsti po skarytės kraštu ir patikrinti blyškios kaktos griovelius, nes ir juose slypi devyniasdešimties metelių senumas, vargelių ženklai ir žymės, rūpesčių vagelės; jai būtina – taip įsakė Musių Valdovas – įsitikinti, kad senutė jau priartėjo prie gyvenimo slenksčio į anapus, tik štai šis gilus miegas popiet vis dar palaiko jos gyvastį, vis dar sukaupia sveikatos rytojaus dieną nukeliauti į netoliese, už tūkstančio mylių dunksančią girelę, kad vėl pasikastų pušies šaknelių, tų žemės gyslelių, iš kurių jos pirštai pamažu supins gražiausius visoje apylinkėje kašikėlius; musė mena dvaro laikus, kai dvaro panaitės brikele atvykdavo į atšlaimą ir už zlotus ar caro rublius pirkdavo senutės, tuomet dar jaunos bevaikės dvaro ūkvedžio žmonos, nupintas puošniausias kašeles su lenktomis rankenėlėmis – šie kašikėliai labai tiko žemuogėms ar avietėms rinkti, o didesni – ir rožių žiedams…
Musca domestica nuodugniai ir pareigingai atlieka šėtono jai pavestą darbą – patikrinti, ar senutė jau pasiruošus, ar dar jai liko ši vasarėlė. Iš raukšlelių gylio, iš odos vėsos ar šilumos, iš pirštų padėties – ar jie jau atleisti, išsitiesę, ar vis dar sugniaužę rožinio karoliukus – musė nustatys tikslesnę datą ir praneš Belzebubui, kad šis imtųsi visų būtinų priemonių išvesti senutę iš Kryžiaus kelio į pykčio ir nuoskaudų šunkelį, kuris veda tiesiai į požemį, prie pragaro vartų…
Iš musės nekantrumo, iš ūmai kilusio jos neramaus rėplinėjimo darosi aišku, kad senutė dar tvirtai su giesmelėmis lūpose, su Jo žaizdomis rankose ir kojose keliauja Kryžiaus keliu, nenukrypdama į šoną netgi rakšties iš basos pėdos išsitraukti, nes pulkas laukia, tiki, kad ji nesuklups, ištesės visą kelią nuo Paskutinės vakarienės koplyčios iki Prisikėlimo stoties, kurioje iš miego nubudę romėnų kariai stengiasi delnais prisidengti akis, kad neapaktų nuo nežemiškos šviesos, nuo baltesnio už saulę Jėzaus veido, nes jau nuristas kapo akmuo ir pulkelis maldininkų gali lengviau atsikvėpti – bent laikinai jų nuodėmės atleistos…
Musca domestica, sakytumėm, pasiunta: lenda tarp senutės lūpų, į ausis, bėgioja ir įkyriai erzina pirštus, kad jie atsileistų, išmestų rožinio šniūrelį, bet pajutus, kad jos pastangos neduoda vaisių, pradeda pekliškai zystiiiiiiiiii… zyyyyyyyyyysti… gręžti senutės galvelę. Tad po valandėlės matome, kaip lėtai pakyla akių vokai, o kojelės pačios nusileidžia nuo lovos, – vienintelis langas, viena tamsi, sunki užuolaida, telieka ją užtraukti, kad musė  a p a k t ų. Mat tamsa musei – mirtis. Prie pragaro liepsnų gimus ir paūgėjus, ji tik dienos šviesoje – na gal dar stipresnės žibalinės lempos švieselėje – gali lakioti, įkyrėti ir kenkti.
Ir štai kambarėlyje tamsu. Musca domestica apsimeta išnykusia, tūno ant sunkios užuolaidos krašto, tarytum norėdama ją atitraukti, bet audinys jos plonoms kojelėms per sunkus, tad laukia, kol senelės sūnus ar pilvotoji marti įeis į kambarėlį ir, ištarus „Mama, gana, kelkis“, atitrauks užuolaidą…
Bet dabar kambary prieblanda, vakaro valanda, kai musės pabūgsta šikšnosparnių ir slepiasi apsimesdamos išdvėsusiomis. Tad senelės miegas sugrįžta ir dabar jis tikrai jau gilus, poilsinis, gaivinantis menkąsias galias, tiesinantis pavargusius kaulelius, atleidžiantis į mazgus susimezgusias gysleles. Šventas giesmių giedotojos poilsis, kurio metu šėtono veislei nėra ką veikti…
Bet musė tik apsimeta padvėsusia. Ji rezga planus, piktus kėslus – ir kai tik atitrauks užuolaidą (greičiausiai tai atliks sūnaus žmona, nes ją labiausiai erzina senutės miegas vidurdienį, kai ji pati priversta kuistis tvarte neapsiklausydama šūdmusių zyzimo ir kiaulių žviegimo), ji žaibiškai kris į senutės akį kaip aštri dulkė ar akuoto nuolaužėlė – kuo skaudžiau, kuo nuožmiau kirs į akelės stiklą, kad jis sudužtų ir pagaliau pasibaigtų šėtono prisakytas nuolatinis budėjimas, nes ir ji sparnuota, ir jai gal retkarčiais norėtųsi išskristi pro langą ir pasikelti į aukštybes, kur jau kelios valandos čirena vyturys, iš žemai žiūrint net panašus į Šventąją Dvasią, tik dvasia – balta, o vieversys – auksinis…
Ir senelė priversta busti, keltis, sėsti už stalelio, atraišioti šaknelių ryšulėlius ir pinti, pinti, pinti tuos nepabaigiamus kašikus ir kašikėlius kitų metų Velykoms ar šių metų bulviakasiui. Bet ir dabar musė kerštauja už tai, kad senelė pamažu artėja prie lygaus skaičiaus – šimto kašelių, šimto metų, teliko vos ketverius pabaigti…
O musca domestica širsta, kad jos amželis – tarsi rasos lašelis ant vystančio lauko žolyno, pasak gamtą garbinančių japonų, čia ji zyyzia, išdykauja, kojeles kiloja, šėtono vaikus vilioja, gundo, o čia jau ir išnyko. Plykstelėjo stikliniai sparneliai ryto saulėj ir su vakaro saule į gūdžias nebūties tamsas nugrimzdo. Poezija, ne musės gyvenimas…
Tai toks buvo mūsų pasirinktas pirmas pavyzdys iš gyvenimo, iš realios vienos senutės kasdienybės, nors, tiesą`sakant, ši kasdienybė seniai pavirto dulkėmis, nes senutė mirė 1963 metų žiemą, kai musės miegojo ir niekas netrukdė susirinkusiai giminei poteriauti, niekas nelindo į graudžias ašarotas moterėlių akis, ir niekas netrukdė senutei įmigti giliu amžinu miegeliu. Tačiau pavyzdys – tikras, neišsapnuotas ir nesukurtas, kaip koks dažais nutepliotas paveikslas.
Bet šiuo pavyzdžiu mes tik pravėrėme plyšį į muscos domesticos slaptąją būtį. Tad imkimės kitos temos, gal mažiau iškalbingos, bet taip pat tiksliai atskleidžiančios musės gyvenimą ir mirtį. Ir žmogaus protui nesuvokiamą  v i s l u m ą…

       2
Jaunavedžiai per pačius liepos karščius sumanė povestuvinę tvankiai svaigią naktį praleisti tėvų sode, nedideliame namelyje netoli nuo sostinės, ties pačia tuteišų lenkų ir lietuvių žemių riba. Pasienyje. Tad ir musca domestica bus neaiškios tautybės. Ana, senutės miegą trikdžiusioji, buvo tikra aukštaitė nuo Ukmergės. O šita galbūt šiaurinę namelio pusę laiko lietuvių teritorija, o pietinę, saulėtąją, – lenkų tuteišų. Musės juk nepasiklausi. Bet mums nesvarbu, kokios musės čia, žemėje, tautybės, mums svarbu įrodyti, kad ji išsiperėjo pragare ant suodino katilo šono, o gal netgi šėtono išmatose, kaip, tarkim, šūdmusės išsiperi lauko išviečių pavėsyje ir maitos smarvėje.
Taigi šiaip ne taip atsikratę giminaičių ir kaip musės įkyrių bičiulių, atvyko jaunavedžiai vieni du kaip laisvi paukšteliai, dangaus sparnuočiai į mažą namelį ant ežero kranto. Ir štai mūsų ausyse jau skamba, aidi primirštos jaunystės dainos žodžiai: „Ant melsvo ežero bangų laivelis supos be irklų, o tu sėdėjai prie manęs, pynei vandens lelijas. Dėjai vainiką ant galvos savos mergaitės mylimos ir apie meilę jai sakei, akis melsvąsias bučiavai…“ Tolesni žodžiai mūsų pasakojimui netiktų, nes kalba apie bernelio neištikimybę, o šio vakaro jaunavedžiai tikrai dar apie tokius nemalonius dalykus nė nesusimąsto – jiems svarbu patirti pirmosios nakties svaigulį, nors kas žino, juk tokia neįžvelgiama yra trečią kartą tekančios „jaunosios“ sąžinė…

Namelis – pušyne. Oras Edenu kvepia, girdisi keturių šaltinių čiurlenimas, stirnų, briedžių ir liūtų, ir kitų plėšrūnų taikus sugyvenimas, kraujai neplūsta, kaip jie plūsta žemėje nuo šumerų laikų iki paskutinės karo lėktuvo katastrofos Vakarų Ukrainoje. Ramu, taiku, gera. Ir putojantis vynas gražiai galveles pasroviui plukdo – tik imk ir užsiimk dosnia, tauria teisėtų sutuoktinių kūniška meile.

Ir kaip jums atrodo, – leis musca domestica jaunuoliams pasimylėti ar šią povestuvinę naktį pavers irzliu nepasitenkinimu, kuris, sykį tarp sutuoktinių įsispraudęs, gali iki gyvenimo pabaigos trukdyti gyvenimo džiaugsmui ir laimei, ir aistrai? Nespręskim iš anksto. Palaukim. Stebėkim. Turėkim kantrybės, bent jau tiek, kiek turėjo musė, vienui viena šioje atkampioje žemės vietoje stovinčiame namelyje, alkana, pikta, nelaiminga, prakeikusi savąją muscos domesticos dalią, ilgai laukusi šios jaunavedžių poros, kad pasisotintų prakaitu, ašaromis ir kitokiais skystais musių maisteliais. Kantri kaip pats Belzebubas, laukęs šimtus tūkstančių metų progos, kad galėtų sukilti prieš Kūrėją, iš anksto suplanavęs pralaimėjimą ir tremtį į žmonių apgyventą žemę. Juk kantrybė – dorybė. O mums teks labai nedorybingus vaizdelius stebėti sekant musės elgesį ir negalint atsistebėti jos įkyrumu ir muzikaliu zyzimu. Nors dėl to muzikalumo galėtume ir suabejoti. Ne vienas įžymus kompozitorius kūrė mišias, rekviemus, himnus ir dvarų muziką nusiklausęs devynbalsių, liepsnelių, strazdų, juodųjų strazdų, volungių ir lakštingalų giesmelių, bet kad kas būtų kūręs pagal musių skleidžiamus monotoniškiausius garsus – neteko nei girdėti, nei skaityti. Tiesa, gal tik vadinamieji  m i n i m a l i s t a i, naudojantys vos kelias natas ir vis jas kartojantys Berlyno ar Vienos muzikos festivalyje ir gaunantys premijas už negirdėtą išradingumą, neatsisako ir muscos domesticos paslaugų…

Tačiau grįžkime prie jaunos poros. Štai jie, jau išsimaudę liepos karščio pašildytame ežero vandeny, žengia per namelio slenkstį – basi, nuogi kaip Adomas ir Ieva, kai žengė link uždrausto Pažinimo medžio anais neatmenamais, mitologizuotais laikais kažkur tarp Tigro ir Eufrato upių. Žengia, vienas kitą per liemenį ir sėdmenis suėmę, kad aistra pamažu įsiliepsnotų. Žengia negaišdami brangaus pirmosios nakties laiko, kuris kaip visada prašvilps kaip sapnas…

Tačiau ir musė – jau pasiruošus. Visą taktiką ir strategiją apmąsčius, veiksmų seką apgalvojus, tik laukianti, kada jaunuoliai įžiebs šviesą, nes šėtono buvo iš anksto pranešta, jog jaunoji yra meilės ryškioje šviesoje mėgėja, nes ši pirmoji naktis iš tikrųjų jai gal jau ir šimtoji vis su kitu kvaileliu, įsivaizduojančiu, kad jo išsirinktoji – pati jos šventenybė Dorybė Nekaltybė…
Jaunuolis, suprantama, nustemba dėl tokio jaunosios šviesos pomėgio, jam patiktų vėsi tamsa, vėsios blyškios paklodės, gaivinantis „Tichės“ skystis po ranka, lengva patamsių muzikėlė. Nustemba, bet išgirsta įtikinamą paaiškinimą: noriu matyti, kaip tavo kūnas milimetras po milimetro pereis mano priklausomybėn, ir noriu, kad tu stebėtum, kaip manasis paklūsta aistrai…
Ką gi, su tokiais argumentais nepasiginčysi – tenka nuo lempos netgi ką tik užmestą lengvą audeklėlį nuplėšti ir mesti ant grindų lentų…
Pirma, tarsi nedrąsi, poza – klasikinė. Ir pirmas kiek drąsesnis muscos domesticos puolimas. Staigi ataka. Nusileidimas ant jaunuolio gaublio, nelyg ant vyriškos lyties pasaulio rutulio, tik be salų ir salynų. Išties užtakių ir slėnių netrūksta. Tad musė, neišsigandus jaunosios pliaukštelėjimo per dešinį jaunikio gaubliuką, mandagiai nurėplioja pagrioviu, pagrioviu žemyn į slaptų slapčiausiąją vietelę, kur net lempos šviesoj tvyro prietema, nes musca sumanė ten ilgėliau pabūti – artimas musės širdžiai aromatas ir prakaitėlis, tad ilsėkis ir siurbk į savo, velnio sugulovės, sveikatą.
Įkyrus šešių kojyčių kutenimas, skrebenimas pačiame pamašnyje. Kas tokią intervenciją atlaikytų? Tad mėgina jaunuolis dešinės rankos smiliumi musca domestica iš jai nepriklausančios vietelės nuvyti, kad susikauptų, vien apie aistrą galvotų, kad nuo trikdžių ponas pimpalas neimtų geibti, vysti lyg palaužta obelėlės šaka. Bet musė išsisuka, išvengia piršto prievartos. Ji išvengia ir į pagalbą jaunojo pirštui atskubėjusio jaunosios lakuotu nagu ginkluoto pirštelio. Abu mėgina musca domestica iškrapštyti ir abiem nesiseka. Tenka ant šono virsti, tikintis tokiu būdu musę gaubliukais suimti ir suknežinti. Tačiau musė gudri. Vos tik jaunuolis pasvyra į šoną, ji plast ant jaunosios pilvo, tiksliau, ant papilvės.
Ir vėl beviltiška kova su įkyruole. Tuo metu vyras jau iš šono mandagiai spraudžiasi, nes pajunta, kad jo galingumas, ketvirtadalio arklio jėgos spaudimas viską gali. Bet dabar jaunoji nenori ir negali, nes musca rėplioja ten, kur jai tikrai netiktų ropoti. Jauna moteris pirmą kartą per šimtus meilės naktų su nuožmia musės prievarta susidūrus sutrinka, ne apie už nugaros šnopuojantį jaunikį galvoja, o užmiršus sėdynę pakelti mėgina musca nuvyti. Suprantama, musė drąsi tik iki nepavojingos ribos. Juk neapsižiūrėjus galėtų būti įstumta į kiaurymę kartu su pulsuojančiu lokomotyvo stūmokliu. Tad pasitraukia į lovos kojūgalį ir šaiposi iš pirmosios nakties didvyrio vargo ir nepatogumų.
Viena musė, o rūpesčių per ją – pusei nakties. Ir nė vienam iš besimylinčiųjų netopteli į karštus momenėlius, kad užgesinus lempą pasibaigtų ir jų kančios. O gal jaunajai tiesiog yra būtina šviesoje vyro kūną patirti, kad nė vienas judesėlis nepraslystų nepastebėtas, kad į kiekvieną, vos įžvelgiamą, krustelėjimą ten, slaptų slapčiausioje, būtų laiku atsiliepta panašiu krustelėjimu.
Musei nuskridus, aistra įsiplieskia iš naujo. O kur vidurnaktinė tvankios liepos nakties aistra, ten ir prakaitas, tas sūrymas, tas muscos eliksyras. Ne paslaptis – kur prakaitas aitriausias, ten skutamuoju naikintuvo sklendimu musė ir sklendžia. Ir nutūpia, net pačiuoždama prakaito ledu. Jaunuoliams ir vėl visos pastangos šuniui ant uodegos, o vyrukui – ant nulinkusios šaknies. Ir jaunoji nebeišlaiko. Sušnypščia ir stveria tarp krūtų rėplinėjantį aštriasparnį vabzdį. Bet pastveria ne musę, o jaunikio plaukų kuodelį. Pastveria gyvaplaukius, su muscos kojomis supainiojus, ir trukteli. Irzlus vyriškas nepasitenkinimo kupinas urzgimėlis. Ir jos atsiliepiantis šnypštimas. Jau jie pamažu žvėrėja ir gyvulėja. Jau vyrelis pritrėkštas prie sujauktos šlapios paklodės, o nekalta jaunoji sau įprastu, labai pamėgtu būdu savo prisiegėlę jodo, šokdina.
Musė tuo metu niekur netupia, ratus apie jojikus suka laukdama mažiausios progelės vėl ant įkaitusių kūnų nusileisti. Tik niekaip negali apsispręsti, į kurią vietą tūpti – visos jau kvepia sūrymu, riebaliniu tepaliuku pateptos. Dar kiek palakioja ir nusitaikiusi staiga krinta ant per klaidą ar per neapsižiūrėjimą išsprūdusio varpos galo. Juodai melsva sagikė. Zyzianti. Siurbianti.
To tikrai per daug. Koks įžūlumas savintis tai, kas tau nepriklauso, nutaria „nekaltoji“ nuotaka ir giliai į jos pasąmonę įaugusiu įpročiu stveria viršutinėmis lūpomis musę, lyg norėdama jai galvą nukąsti. Suprantama, musė švyst, ir papūsk jai į sparną. O kenčia vyrelio galvelė. Dantys aštrūs, vestuvių nakčiai pagaląsti. Krioksmas ir prakeiksmas išsprūsta iš apgauto jaunojo gerklės, nes jis tą pačią sekundės dalį suvokia, kokia jo išrinktosios „nekaltybė“ ir kam jai duota tokia plačialūpė it rupūžės gerklė. Nieko nelaukęs, nieko neklausinėdamas, tėškia solidų vyrišką antausį – net jaunosios laimės išraiška pavirsta į paprasčiausios gatvės kekšės iškreiptą šypsnį: „Na ką gi, jei jau taip nori, tai galime ir ausis pasiskaldyti, pradėjai tu, ne aš“. Ir pila jaunikiui tiesiai į tarpuakį. Vėl baisus įsiūčio pliūpsnis, vėl antausis, vėl – į tarpuakį, tik dabar aštriu nagu arčiau akies, vėlei antausis, o pudra jau su sūriu prakaitėliu srovena žemyn, atidengdama jaunosios taip kruopščiai ir ilgai slėptas raukšles, randus ir karpas…
Jaunikį lyg kas būtų karštu vandeniu perliejęs – pašoka, surinka ir, metęs bereikšmį „sudie“, išnyksta už mažo, jaukaus sodo namelio durų. Pasigirsta vandens pūkštelėjimas. Tik neišsigąskim. Jaunuolis nenusiskandino, jis tiesiog šoko į nakties ežerą, kad apgavikės raganos seiles ir prakaitą nuplautų. O „jaunoji“ tuo metu ieško musės, nes supranta, kas meilę pavertė griuvėsiais, gal net visą likusį gyvenimą – Jericho griuvenom, kurių nelemta nei atstatyti, nei, po plytą išrinkus, į kito jaunikio namelio pamatus kloti. Pasiutus. Nagais sau veidelį draskanti ir šėtono sugulovę rusiškais – laisvais ir nepriklausomais – keiksmais keikianti. Girdi, tai ji, sparnuota ved’ma, užsigeidė jos jaunikio paragauti, bet ne tut to bylo, aš tave surasiu, sutraiškysiu, sukramtysiu, nurysiu ir išstumsiu per tą galą, kurio tu, Belzebubo kurva, man pavydėjai.
Žodžiu, iš svajingos pirmosios povestuvinės nakties per muscos domesticos intervenciją ant sujauktų šlapių paklodžių beliko keli gyvybės lašai, nedidelė kitokio skysčio balelė ir kruvinomis ašaromis raudanti apgavikė, labai jau įtartinai supanašėjus su muse, ypač su ta, kurią mes kaip Belzebubo personifikaciją esame ant knygos viršelio pateikę…
Štai jums tik du pavyzdžiai iš tūkstančių, ką gali mažas dvisparnis vabzdys, jeigu laiku jam nepastosi kelio, neišrausi jo siurbliuko, nenurausi kojų ir neįkiši į subinę smilgos, ir nepaleisi, kad pažeme, pažeme, vis žemesne trajektorija lėktų pas savąjį Musių Valdovą ieškoti pagalbos ir užtarimo. Bet argi pragare ją užtars?..
Dabar pasvarstykime: ar dar reikia kokio nors pavyzdėlio, ar šių dviejų pakanka? Vieni sako, kad būtinas dar vienas, tik kitoks, iš kitos operos, o kiti, vyresnio amžiaus kalendorių skaitytojai, tvirtina, kad pakaks ir šio pastarojo nuotykio povestuvinės nakties lovoje. Štai jums ir muscos domesticos klausimas: „Būti ar išnykti?“
Ir vis dėlto būtų gaila taip staiga nukirsti visus ryšius su musės gentimi. Nieko jai nepranešus. Nepasitarus su ja pačia, juk kad ir kaip žiūrėtume, šios knygos pagrindinis herojus yra ji, musca domestica, ir jos sesės šūdmusės, kraugerės, alkoholikės, cukrinukės, smaližės, mėsėdės ir kitos, vienu kitu žodeliu prisimintos ir užrašytos. Dėl to pasakotojo širdis ir pilna abejonių. O kad visas jas išsklaidytume, ar nevertėtų į šį dvisparnį vabzdį iš kasdienybės pažvelgti? Ką? Negirdžiu, ką sakot. Būtų neblogai? Na tai ką gi, jūsų norai – man įsakymas.

Maitmusės

Skaistus liepos rytas. Pušynų viršūnes jau nuauksino homeriški saulės pirštai. Spinduliai čiurlioniškai braukia per medžių stygas. Kaimas bunda. Anksčiausiai į dienos darbus kimba piemuo. Štai jis eina kaimo gatvės viduriu ir renka galvijus. Šalia jo – ištikimasis keturkojis Brisius, taip pat piemuo, Jono Biliūno aprašyto šuns bendravardis, tik ganantis bandą po gero šimto metų nuo biliūniškų „Liūdnos pasakos“ laikų.
Visa Brisiaus giminė, pradedant seniai į smėlį atgulusiu genties pradininku Sargiu, buvo p i e m e n y s. Laisva ir nepriklausoma profesija, ir Brisius tai žino. Dėl to taip brangina kiekvieną karvę, veršį, avį ar ožką. Aršus galvijų vaikymasis po kadagynus – tik tobula vaidyba, toks paupių ir miškų klojimo teatrėlis, kuriame piemuo šuva – tarsi Hamletas, piemuo žmogus – Hamleto tėvo šmėkla, o banda – riteriai ir smulkesni pavaldiniai. Bėginėja, vaikštinėja auksaplaukis Brisius kaip toje lietuvių pasakoje: „Čiūūūžinėja laputaitė po žalią giraitę…“
Vertėtų įterpti kelis žodžius apie su pagrindine tarnyste nesusijusį slaptą Brisiaus pomėgį – šimtelį kitą žingsnių pabėgėti paskui riedantį tekinį, tarsi mėginant jį sustabdyti. Šis pomėgis labai senoviškas, menantis laikus, kai čigonų ir krėviški žydų vežimai, keldami čigoniškus dulkių debesis ir skleisdami graudžius žydiškus aimanavimus, kaimus skersai išilgai raižydavo. Tiesa, jų ratai jau senokai į užmarštį nudardėjo, tad šiandien Brisius Hamletas skuodžia paskui guminius mašinėlių ratus, į tekinio sukutį akylą žvilgsnį įsmeigęs, užmiršęs net amtelt. Tik pailsęs stabteli, tris kartus suloja savo vardą ir kaimo pavadinimą ir užpakalinėmis kojomis įnirtingai pakapsto samanas. Rausia labai įtikinamai, kad užklydę miestų valkatos neįsivaizduotų senovišką šilų kaimą užgrobę ir pavertę privačia valda, suprask, važinės čia visokie naujieji čigonai ir aguonų galvelių skynėjai, aukso grandinėmis kaklus apjuosę, lyg pasikarti norėdami. O reikia pasakyti, kad užpakalinės Brisiaus nagainos nenusileistų ir vilko letenoms.
Kaip tik per tas užpakalines tą rytą Brisiui ir kliuvo. Viena telyčia, mašinikės išgąsdinta, metėsi šalin, o šunukas, suprantama, mėgstantis tvarką, puolė jai už akių norėdamas į bandą sugrąžinti. Puolė nieko pasaulyje daugiau nematydamas – tik telyčios uodegą ir nagas. Puolė… ir prapuolė.
Kaimas nustebo išgirdęs tokią žmogišką aimaną, dejavimą, savęs apgailėjimą. Net pamanė vilkus į pakaimio šilus sugrįžus ir šunuką užklupus. Ne, Brisius nekaukė. Kaip žmogus, o gal netgi kaip vaikas aimanavo, dejavo, skundėsi ir meldė pagalbos. Bet piemuo žmogus, vardu Kuprelis, tik patraukė Brisių nuo vieškelio arčiau gudobelių šešėlio, kad taip saulė nekepintų, ir paliko, nes karvės nerimavo, reikalavo greičiau jas prie Merkio ginti, joms jau laikas įsibridus sodrius dugno maurelius rauti, palengvėle kramtyti ir gromuliuoti. Piemuo ir nužygiavo, kas keli žingsniai dar atsigręždamas, tarsi kokio stebuklo tikėdamasis – ims Brisius ir pakils, atbėgs uodegą vizgindamas, atsiprašinėdamas už netyčia suteiktą nemalonumą.
Bet stebuklo neįvyko. Brisius nepakilo, tik giliau šliaužte įšliaužė į krūmų lapiją, ištiesė kaklą, padėjo graudžią galvelę ant priekinių letenų ir užsimerkė…
Sapnavo Brisius, kad jis dar saulei nepatekėjus bėga per kabantį Merkio lieptą, iš tiiiį in tiiiiį, taip žmonės pasako, jog iš vieno Merkio kranto į kitą lieptu perėjo. Bėga, skuba, lieptas sūpaujas, vandenėlis gurgia, čiurlena, taip pat skuba, tik kiton pusėn, nė vienas kaimo šuva nežino, kur jis skuba, bet supranta, jog vandeniui reikia kažkur skubėti, nes gal ten, kažkur, kažkas vandens laukia labai išsiilgęs, kaip ir sugrįžtančio Brisiaus laukia Antaniukas, jau paruošęs užslėptą skanesnį kaulelį. Bėga liepto lentomis, skuba, nes jam reikia šeimininką namo parvesti, prižiūrėti, kad į vandenį neįpultų, kai žengs siauro liepto pagaliais, tarp kurių – daug plyšių. Brisius bus pono vedlys, girtas jo šeimininkas beveik kaip ir aklas, neregys, gali kad ir kakta į liepto lyną atsitrenkti. Skuba, tankiai letenėlėmis lentas plaka, tipena, ir staiga nežinia iš kur į medį tokia skaudžiai aštri liepsna trenkia, sminga, iš abiejų liepto galų, tik per vidurį, virš giliausio vandens ugnies dar nėra. Brisius sustoja. Pirma mintis: kaipgi ponas per Merkį pereis, jei lieptas sudegs? Antra mintis: gal šokt į vandenį ir plaukte kitą krantą pasiekti, į aukštą skardį užsiropšti ir poną įspėti, kad lieptas sudegė? Ir trečioji: nereikia skubėti, gal per tą šunišką mano skubėjimą liepsna į lentas įsimetė, geriau palaukti, gal ugnis pati pašnypš, pašnypš ir užges…
Bet liepsna nenutilo. Priešingai – vėl puolė. Štai jau Brisiaus uodegos galą nustvėrė, vaje, kaip karšta, kaip svilina, kitas liepsnos liežuvis prie amžinai šlapios ir šaltos nosies galo artėja, jau laižo, visi pasaulio kvapai prapuola, išnyksta, ugnis siaubia, apglėbia, ir nebėra jau jėgų net į Merkio vandenį pulti…
Taip sapnavo Brisius vieškelio šalikelėj, tankioje gudobelių lapijoje atsigulęs. Tik kartą sulenkė priekines kojas, pasistūmė ir pakėlė galvą – saulė degino stipriau nei liepto lentos, net spygliai šile traškėjo. Tad vėlei paguldė pavargusią galvelę ir užsimerkė.
Ir štai tuomet pasirodė  p i r m o j i   Musių Valdovo žvalgė. Ratu apskrido Brisių, patikrino, katra jo kudloto kūno dalis pažeista, kraujuoja, ir išnyko. Bet po valandėlės sugrįžo atsivesdama debesį, mėlyną ir piktai zyyyyyyziantį, kraujo ir pūlių ištroškusį. Brisius dar spėjo sumesti: tegu, man kraujo negaila, be to, kažkoks tingulys strėnas apėmęs, et, tegu…
Slinko liepos karščiu alsuojančios valandos. Degė žemė, smėlis, svilo žolės, kapučiuose traškėjo senių kauleliai, seni kryžiai varvino per stebuklą jų medyje užsilikusius paskutinius sakų lašelius. Matai, toptelėjo Brisiui, ir  k r y ž i u s  ašaroja.
Saulei persiritus per vidurdienio keterą, Brisiaus kraujas išseko – gal didesnė dalis į smėlį susisunkė, gal kitą dalį musės išsiurbė. Tačiau jos nepasitraukė. Priešingai – suskrido, sulėkė kitokių spalvų velnio sugulovių, kai kurios tvaskėjo egiptietiško skarabėjaus izumrudu, lyg dykumos saulėje ištirpusiu mėlynai žaliu emaliu.
Bet Brisius jau nieko nematė, nejautė ir neužuodė. O jei būtų užuodęs, tikrai būtų sutrikęs, nes stiprus gendančios mėsos dvokas jam išsyk būtų priminęs aną kartą, kai iš tolybių užuodė bulvių duobėn įmestą ir gerokai apgedusį veršiuką, taip pat tūpte nutūptą musių tunto, kuris kėlė tokį čigonišką triukšmą, kad paukštyčiai nuo šakelių žemėn krito, skruzdėlės skruzdėlynuose pasislėpė, kad negirdėtų…
Prie snukio musės nelindo. Vadinasi, Brisius dar buvo gyvas, gyvybė dar ruseno, tik pasturgalis ir sutraiškyti kojų kaulai jau pradėjo saulėje gesti. Tačiau praėjo dar kelios valandos, ilgos kaip visas Brisiaus gyvenimas, beveik jau užmirštas, po laukus ir pievas išmėtytas, pamestas per tą jaunystės nerūpestingumą, kai, atrodė, pavyti čigono vežimo ratą – juokų darbas, o sugrąžinti į bandą bulių, tankynėj baubiantį, – tik vienas ar du uodegos mostelėjimai, ir bulius vėl tarp karvių – tvarkingai jų subines apžiūri, tikrina, gal katrai jau ir jo paslaugų reikia.
Viskas praėjo. Liko tik musės. Tas dangų ir žemę, ir degančius vidurius skrodžiantis zyyyyyyzimas, kaip medkirčių pielelės žviegimas…
Bet atėjo akimirka, kai dvokas, iki šiol sklidęs tik iš pasturgalio, dvelktelėjo pro šnerves. Tuojau dalis musių persimetė prie snukio, prie užmerktų akių, prie paskutinių šuns ašarų…
Vakare Brisiaus ponas, gindamas namo bandą, priėjo prie gerojo ganytojo, pažvelgė į jo žaizdas, į pūlius, į sukrešusį kraują, į musių debesį kaip į pragarišką apsiaustą, kaip į šėtono drabužį, nusispjovė ir nuėjo paskui karves ir ožkas…
Tik musės niekur nei nuropojo, nei nuskrido – dirbo savo šėtonišką darbelį, skverbėsi į Brisiaus vidų, kad iki nakties spėtų padėti kiaušinėlius, tuos velnių perus, nes musių lervoms šuniena labai patinka, mat yra maistinga, laisvės ore subrendus, prinokus…
Dar po dienos, po nakties jau niekas, pažvelgęs į gudobelės krūmą, kur taip neseniai ilsėjosi šuva piemuo, jau nebeatpažino, kieno ten kauleliai guli – gal lapės? Nes iš Brisiaus nebeliko net plaukų kuokštelio – šarkos juos surinko lizdams papuošti; neliko nė šviesių Brisiaus akelių – du varnai nusinešė jas į aukštuosius girios medžius, kad parodytų pelėdai, kokius akinius šuva nešioja.
Paskutinį, duobkasio, darbelį atliko vėjas – jis nešė ir nešė Dainavos šalies smiltis ir klojo jomis it paklodėmis baltus lenktus Brisiaus kaulelius, sykiu užžerdamas ir gausybę musių lervų, tų gelsvų, puvinio spalvos kirmėlių, kad ir jos smėlio ugny sudegtų…
Ir liko kaime Brisiaus Būda kaip rūmas, į kurią vasarai baigiantis šeimininkas atneš kito plauko ir kitos genties šunuką, kad jis palengva imtų pratintis prie bandos piemenio darbo, pamažu imtų skirti karvės nagas nuo ožkų nagelių, arklio kanopas nuo žmogaus batų…
Ir šiandien niekas negalėtų pasakyti, nuspėti, kaip seksis Brisių pakeitusiam kitokio plauko šuniui – pasiseks jam ganymo paslaptis perprasti ar ne? pasiseks žmogaus kalbą suprasti ar ne? pasiseks vis dažniau į šilų kaimą atburzgiančių ratuotų padarų smūgių išvengti ar ne?
O mes dažną vasaros vakarą žvelgdami į šile pranykstančią vieškelio juostą ir prisimindami geras Brisiaus akis tikėkimės, kad naujam šuniui šunų dievybė skyrė laimingesnę dalią ir jis, valandai išmušus, nugaiš pono kieme, gal netgi ant slenksčio, visų pagerbtas ir vaikelių apraudotas.

Musca ir muzika

Klausimas: ar gali musca tapti kūrėjo įkvėpimo šaltiniu? tarkim, taip kaip paukščiai – Olivjė Mesianui?
Perskaičius tokį klausimą, žinoma, gali kilti daugybė abejonių, pradedant nuo to, kad menas ir šėtonas (hebrajiškas Ba’al-Zebub) yra tarsi nesuderinami poliai – vienas palaiko dangų, o kitas – pragaro skliautus, ir baigiant abejone, ar atsirastų pasaulyje tokios tobulos klausos kompozitorius, kuris sugebėtų musių zyzimą padalyti, išskirstyti į atskiras natas, kaip padarė Mesianas su paukščių balsynu?

Vargu. Tačiau kas neįmanoma paprastam operečių muzikantui, tas visiškai įmanoma šiuolaikinės muzikos stilistikos kūrėjui. Ir kad nebūtume apkaltinti tuščiažodžiavimu, pateiksime rimtą pavyzdį.

Įeiname į Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC). Vaikštinėjame, stebime ir stebimės mūsų kūrėjų išradingumu – daiktai ir garsai, ir šviesa liejasi į vienovę. Čia žiūrėk, klausyk, ekranas senus raukšlėtus suomių užpakalius pirtyje rodo, o už kadro čiulba, gieda šiaurės krašto paukšteliai. Čia vėl kažkokioje stiklinėje kolboje pamerkta gyva moteris tarsi savo pačios įsčiose leidžia Ievos garsus, o aplink tą stiklinę talpą vyriški priežodžiai virpa. Štai ten, salės kampe, į seno grėblio kotą įsprausta ir iškelta apvali medinė saulė, prismaigstyta vinių ir pavadinta „Ražienų saule“, o iš po salės grindų sklinda degančių šiaudų traškesys. Vidury salės ant ilgų kanapinių virvių sūpaujas trys mediniai loveliai lopšeliai, kuriuose guli į žmogaus galvą panašūs titnago akmenys, užlieti tikru kvapniu bičių medumi. Darbo pavadinimas – „Laumukai“. Beje, šiame kūrinyje nėra muzikos.

Pagaliau mūsų akis užkliūva už salės centre dunksančio aukšto juodo kubo, kažkuo panašaus į Kaabos Akmenį Mekoje, kubas, aišku, ne akmeninis, o tiesiog iš storo kartono sukaltas, juodais dažais nudažytas. Vienas kubo šonas uždengtas aksomine, taip pat juoda, užuolaida, nepraleidžiančia nei garso, nei švieselės pluošto. Smalsumo ir meilės menui vedami, praskleidžiam šią iliuzionistišką uždangą ir patenkam į pilkšvą erdvę.

Iš pradžių akys beveik nieko nemato. Tačiau neskubėkime išeiti. Palaukime. Pastovėkime. Įsiklausykime. Ir po valandėlės i š g i r s i m e  ir i š v y s i m e puikią Mozės tikėjimo autoriaus sukurtą instaliaciją.

Sidabru švytinti dėžė, joje po stiklu – natų popierius su partitūra. Tačiau orkestrantų nėra. Ir jokio instrumento, kuriuo pats lankytojas galėtų iš natų pagroti, taip pat nė kvapo. Tik iš juoduojančių aukštybių žemyn leidžiasi vos įžiūrimi, plonesni už plauką siūleliai, ant jų supasi musių debesis. Patyrinėję matom, jog musės muliažai be galo tikroviški – patekę į upę, jie būtų kaipmat žuvies ar kokio vandens paukščio praryti. Kruopštus darbas, matyt, iš autoriaus pareikalavo ne vieno mėnesio dienų ir naktų triūso su lupa prie akies, o gal net prie – mikroskopo. Tobula imitacija. Imitacijos amžiaus stebuklas. Juk ar neimituojamas medis? o geležis? o stiklas argi nepakeičiamas slidžia plastmase? Imitacijos pavyzdžių galėtume aptikti kiekviename XX ir XXI a. sandūros žingsnyje. Imituojama aistra, imituojama meilė, imituojama tėvynės meilė, imituojama meilė žmonijai ir visiems skurstantiesiems…
Nesiplėsdami grįžkime į juodąjį kubą. Musių debesis lėtai sukiojasi, tarsi virpa, mirga blyškioje, vaiduokliškoje musulmoniškos nakties prieblandoje. Ir išgirstame muzikos garsus. Tai ne į juostelę įrašytas musių zyzimas. Ne. Tai į m u z i k o s  kalbą įvesti, smulkiausiomis natomis išskaidyti to zyyyyyyzimo garsyčiai, kaip tame poeto eilėraštyje: „Bus tyla be svirplio smuiko / Be tyliųjų jo garsyčių / Tik sekundžių skaičiai smulkūs / Kris sėklelėmis garstyčių…“
Paukščio snapu sulesamos natos. Galbūt net perskeltos kaip piktžolių sėklos – tokios beveik neišgirstamai smulkios. Tuomet suvokiame: regime ir girdime m u s c o s  ir m u z i k o s sąskambius. Ir mums aišku, kad nėra pasaulyje garso, kuris neslėptų savo gelmėj muzikos daigo. Jei jau musės garsynas tinka šiuolaikinės muzikos išraiškai, tai, tarkim, kokio svirplio griežynėlės skleidžiama muzikėlė tikrai neprastesnė už Klodo Debiusi pasinaudota jūros mūšos giesme.
Tik čia nederėtų klausti ir klausinėti, kaipgi šėtono garsynas sugebėjo pavirsti širdį jaudinančia senųjų airių epuose skambėjusių sidabralapių medžių muzika, dėl kurios ne vienas karžygys padėjo galvą, nes tas dainuojantis medelis keliavo iš rankų į rankas niekur ilgiau neapsistodamas – užmigdo giesme kokį karalių, palaukia, kol geidžiantysis medelį pagrobti nukirs savo valdovui galvą, ir skrenda į kitą karalystę.
Bet argi ne taip pat iš rankų į rankas s k r e n d a musca?
Ne tik iš rankų į rankas, nesvarbu, kad kruvinapirštes, bet tiesiog iš niekšo širdies į dar didesnio niekšelio širdį. Toks musių kelelis. Nuo juodos rožės prie juodos lelijos.
Nereikėtų išleisti iš akių, ko gero, esminio šio kūrinio bruožo – autorius priklauso kalbai, kuri ir aptiko šėtono slaptąjį vardą Ba’al-Zebub. Vadinasi, autoriui nebuvo sunku ir musės garsyną išskaidyti atrenkant muzikinius garsus nuo sumaištinių, grynai pragariškų. Ir turime pripažinti, jog kūrėjui pasisekė sukurti įspūdingą vaizduojamojo meno ir muzikos ansamblį. Galėtume pridurti: ir šviesos.
Tai, ką mes tapatinome su dvėseliena, su gyvulio krauju, su jaučio krauju pavadintu vynu, su arklių ir šunų ašaromis, ūmai kūrėjo lazdelei mostelėjus, – tai bent dirigentas! – tapo švelnia, migdančia, svaiginama muzika. Ir šis kūrinys teisėtai buvo vertas pagrindinio parodos prizo, nors, kaip dažnai atsitinka, apdovanotas buvo nebylus, kurčias, bespalvis, bet įprastomis meno priemonėmis pagamintas darbas. Tačiau visiems aišku, kas tuos apdovanojimus skiria ir už ką.
Šio teksto autorius galėtų prisiminti ir musės muzikėlę iš seniai į nebūtį pasitraukusių pelėsiais ir puviniais padengtų vaikystės dienų.
Tuomet liepos būdavo taip pat karštos, tvankios, ir musių buvo tikrai nemažiau, gal netgi kiek ir daugiau, nes ir tvartų buvo daugiau, neskaitant tų fantasmagoriškų baltažvynių kaip nustipę ant Australijos kranto banginiai fermų, skleidusių tokį dvoką, kad jose dirbančios moterys net persirengtuose drabužiuose tą smarvę atsinešdavo į namus ir šie jau nesiskirdavo nuo visuomeninių kiaulidžių. Žodžiu, musių užteko. Ir tvankos. Tad dažnai lauke nusilakstęs berniukas įlėkdavo į pirkią, užtraukdavo tamsią lango užuolaidą ir griūdavo į lovą, retai kada pagalvodavęs apie karvašūdžiuose ištepliotus kojų pirštus ir tarpupirštes.
Prieblanda. Musės niekaip neranda vaiko veidelio. Nei užmerktų vokų. Prietemoje jos beveik aklos. Tad ropinėja ir nedrįsdamos pakilti virpina stiklinius sparnelius. Zyyyyyyzia… zyyyyyyzeeeeena… sssssvirbia, it lubose labai plonu grąžteliu gręžtų skylę, norėdamos žūtbūt ištrūkti iš tamsos į tvaskančią saulę – mat koks pragaro liepsnų ilgesys, nenumaldomas, musės kraujuje slypintis.
O vaikas jau s v a i g s t a, grimzta į ežero dugną, kur atbuli rėplinėja vėžiai ir Vėžio žvaigždynas, tarsi nežinomas skubiai riedančių lenktų raidžių žodynas  v i n g u r i u o j a  žali žaliaakiai unguriai, tos vandenų gyvatės, kurias nuo amžių draudžia vartoti maistui Jėzaus gimtinės Betliejaus įstatymai, nors čia, Ukmergės apylinkėse, už ungurį gali gauti tris raudonus ir kaip aitvaras didelius červoncus. Tokia svaigi, nereikalaujanti nei smuiko, nei armonikėlės pritarimo muzika. Dangiška. Nors pati musė – velnio peras, šėtono kirmėlė, raganos sesuo…
Ir per tvankios dienos sapną vaikas maldauja: muselės, pabūkit, pazyyyyskit, man taip geeeera, taip lengva, taip svaigsta širdis…
Ir musės išpildydavo berniuko prašymą – pasilikdavo prieblandoje iki pavakarių. O vakare staiga visos kažkur išnykdavo. Ir tikriausiai ne pragare, nes iki pragaro ne vienos nakties kelias…
Tikrai ne pragare. Žiūrėkit ir klausykit. Matot atšlaimo pakrašty vilkšunio Argano būdą? Prieikit arčiau. Nebijokit – grandinė tvirta, nenusiraus, kad ir kaip daužytųsi. Ir ne į šunį žiūrėkit, nes, kaip ir kiti vilkšuniai, jis, karui su rusais baigiantis, už butelį išmainytas. Nėra ko spėlioti – vokiškas ar rusiškas šuo, ar iš vokiečių atimtas ir pervadintas Rekso vardą pakeičiant į Arganą, į labiau mongolišką ar Altajaus kraštui būdingą. Žiūrėkit ne į stačias šunies akis, o žemiau, štai ten, kur baigiasi vilko ištryptas puslankis griovys, šiapus, ne anapus, nes anapus pats šuns ponas bijo žingsnį žengti – atkąs kulkšnį kaip runkelio galą.
Matot šalmą? Kieno kariuomenei jis priklausė? Sakot, gal rusų? Ne, mielieji istorijos mėgėjai. Rusų bliūdeliai tokiam kryžiuočių šalmui neprilygs. Žvelkit, ausis ir sprandą dengia, ne tik viršugalvį kaip anglų šalmai. Gilus – kaip tik tokiam jovalo kiekiui, kokio Arganui reikia. O reikia jam pusės kibiro. Vadinasi, tuščias vokiškas šalmelis vertas pusės kibiro jovalo. Gražus skaičiavimas, jau pokarinis. Ne pirmą karo rytą, kai panašūs šalmai saulėj tvaskėjo, o riterių pulkai kaip sparnai debesies į Lietuvą traukė, pasak tautos dainiaus Maironio žodžių, gal ir ne tiksliai čia pavartotų.
Šalmas pakaušiu į žemę. O į kurgi daugiau galėtų būti? Žvelkit, kokia skylė šone – tiesiai į vokišką smilkinį, ir kaput, nebematyt tau Vaterlando nei Memelando…Arganui, suprantama, ne visos karo smulkmenos paaiškintos, nes ir laiko šunų mokykloj neužteko, tad šuva gal net nežino, jog iš geležinės vokiečio kaukolės jovalą srebia – jam kad tik to kiaulių skanėsto (tik prašom be arkliašūdžių, būkite maloni, ponia) užtektų bedugniui pilvui prikimšti. O srėbti reikia labai skubant, nes prakeiktosios velnių sugulovės iš pirkios į lauką išsirovusios jau aplipo šalmo kraštus, jau straubliukus siurbėlės atvyniojo. Neapsižiūrėsi – pusę šalmo išsiurbs.
Ir iš tikrųjų ant šalmo kraštų pilkai mėlynų musių sparnynas net verda, kunkuliuoja, tarsi pats jovalas dar ant ugnies virtų, niekaip negalėdamas arklio obuolių suminkštinti. Tad skuba Arganas, šiuo mongolišku vardu pervadintas, vokietis aviganis nuo Bavarijos nuokalnių, – net iltimis kaukši, gal šitaip muses baidydamas?
Bet kas musei Argano iltys, jeigu šėtono ilčių išvengė, kai iš besočio velniško pilvo jas į pasaulį pro ilčių spygliuotą tvorą varė. Siurbia, ryja, o sykiu iš didelės sočios laimės pojūčio gieda, tiksliau, zyyyyzia. Nors gal visgi gieda. Juk ar gaidys negieda? Ir jam ne gėda nei prieš lakštingalą, nei prieš devynbalsę. Taip ir musėms – jų giesmelė joms ir Belzebubui pati gražiausia, ir nereikia jokių smuikelių, čigoniškų čirpynių bei būgnelių su kanaanietiškais pagoniškais cimbolais…
Tad į kiemą išėjęs vaikas sėdi ant kulbės ir delnais galvelę parėmęs kad klauso, kad klauso aukštos musių gaidos, net momenėlis kaista…
Po valandėlės šalmas jau išlaižytas. Sykiu su dešimtimis jovale nuskendusių dvisparnių velnio perų, nugarmėjusių į Argano pilvą. Surūdijusi geležis tuščia kaip geležinė kokio mutanto kaukolė su skurliu užkimšta apvalia skylute šone, rytų pusėj.
Ir dabar vaikui jau graudu, jau gaila nežinomo kareivėlio – ruso ar vokiečio, kas gi atskirtų – nežinia, kur jo šonkaulėliai baltieji guli, gal bulvių duobėse po arklių kaulais? gal vaikėzai jau seniai visus kaulučius permaišę žydeliui pardavė, o šis tik pasvėrė, apgaudamas sumokėjo, ir po kareivio. O juk jo gal kažkur toli motulė ilgai laukė ir nesulaukus nuo aukšto upės skardžio Dunojaus sietuvėlėje nusiskandino ir gal jau seniai tapo žuvelių sesute ar slaugute? Ėjo kareivis, žygiavo, daineles dainavo, kol kulka jo smilkinio nesurado, kol šalmo neprakiurdė, kol karštas kraujas į molio žemę nesusisunkė. Ir pasibaigė dainos, ir nutilo kaustytų batų pasagėlių kaukšėjimas į miestelių grindinį, tik aidas dar kurį laiką kulkos kirčio ir pasagėlių garsus po miškus nešiojo, kol varnai jų neišgaudė ir nesurijo, o likučius skruzdės skruzdėlynuose paslėpė…
Graudus būdavo Argano kauksmas į mėnulį. Graudi musių muzikėlė ant šalmo krašto. Liūdna kareivio mirtis nežinomam krašte, pasaulio gale.
Bet ir tai dar ne visi prisiminimai. O ne.
Nusprendė kartą berniukas muses mušti už tai, kad Šyvio ašaras siurbia, už tai, kad senelei miegot neleidžia ir jam tenka sėdėt ant žemo suolelio ir obelies šakele tą velnio perą nuo brangiausio veido ir nuo akių, ir nuo baltų kaip kauleliai pirštų baidyti, o sparnuotosios raganos nebijo, išsisuka ir vėl tupia. Už daug ką vaikas nusprendė muses nubausti. Ir ne tik bausti, bet ir suskaičiuoti, kiek nubaudė – šimtą ar visą tūkstantį.
Tad, pasiglemžęs kalkių, susimaišė baltos košelės, nutepliojo ant kluono durų tokį stačiakampį. Paskui susirado surūdijusios vielos t r o s ą, gal dar nuo tankų laikų užsilikusį, atvyniojo ploną gijelę, kirviu sukapojo, pasigamindamas daug šimtų trumpų, labai plonų adatėlių ar smeigtukų, kad turėtų kuo muses prie to balto stačiakampio prismeigti.
Medžiojo ne dieną ir ne dvi – pusę vasaros vargo medžiotojas: ir negyvas, jau po musiomirio, rinko, ir tas, kurios stiklainy cukraus tyrelėj nugrimzdo, ir tas, kur ant šalmo dugno per Argano neapsižiūrėjimą pasilikdavo leisgyvės, – visas ir visur saujom gaudė, paukštiškai lesiojo, kad didesnį skaičių velnio dukterų prismeigtų. Tuomet vaikui ne musės muzika rūpėjo. Dėl jo musė galėtų būti net besparnė. Juk vis vien jos įkyrumas nesumažėtų, su sparnais ar be sparnų senelės veidu rėplinėtų. Tad medžiojo kaip tikras indėnas, net už galvajuostės gaidžio plunksną užsikišęs.
Ir ką jūs manot? Vidurvasarį visas stačiakampis kaip tikras paveikslas ar abrozdas buvo įvairių musių ir muselių, ir netgi gylių su varmais išmargintas. Kelis žingsnius atsitraukęs, galėtum tą margumyną nežinomos kalbos raidėmis palaikyti – eilutės, tiesa, nelabai lygios, bet visgi ilgos, tvarkingos nuo viršaus iki baltosios dėmės apačios.
Netyčia šį abrozdą pamačius mama vaiką subarė: tai štai kuo tu per dienas užimtas, štai dėl ko neturi laiko žabų atnešti, dabar žinosiu ir tėvui pasakysiu – parodys jis tau, iš kur musės į svietą lenda. Puolė vaikelis mamos prašyti, kad nuslėptų jo paslaptį, tėvui neatskleistų. Gražiai pavargusias rankeles bučiavo. Tik niekaip negalėjo pasižadėti daugiau musių nebemedžiosiąs, nes iki tūkstančio trūko vienos vienintelės eilutės, ši tebebuvo neprimusyta, neprirašyta. Tik sukuždėjo: baigsiu, ką esu numatęs, ir sunaikinsiu, dabar negaliu…
Mamos širdis visada atsileidžia, ypač jei rankeles pabučiuoji, nes rankelėms labai jau šilumos trūksta, švelnumo, nes per tuos nepabaigiamus darbus jai nėra kada rankelių šiltame vandeny pamerkti, palaikyti, kad nuovargis su tvarto purvais išeitų, kaip tas pašalas pavasarį iš žemės po pirmo griausmo…
Nuėjo mama į pirkią ir tikrai niekada tėvui neprasitarė, kad sūnus gal kiek kvankštelėjo, nes gaudo muses ir jas vielelėmis prie kluono durų smaigsto, kreida jų skaičių užsirašydamas. Ačiū mamelei. Ir dabar po penkiasdešimties metelių dar kartą ačiū, nors ir nežinia, ar šiandien ji pasenusio savo sūnaus žodžius girdi, – jeigu danguj, tai tikrai girdi, bet jeigu skaistykloj, tai kas žino, gal ir ne…
Pagaliau tūkstantis musių kaip ant delno – skaičiuok nuo viršaus į apačią ar iš kairės į dešinę, ar priešingai – vis vien išeis lygiai tūkstantis. O kad taip bent jų kaimo visi vaikai – po tūkstantėlį, tai musių tikrai apmažtų, nespėtų velnio sėkla taip greitai pasisėti, o jeigu visos Lietuvos vaikai po tūkstantį šūdmusių ir cukrinukių, smaližių ir kambarinių, ir kandiklių, ir šiukšlynų, ir dvėselienos mėgėjų prismeigtų, tai tektų nežinia kokio dydžio stačiakampį nežinia ant kokios sienos ar ant pragaro vartų nuteplioti, kad visos tilptų ir būtų iš tolo matomos. Bet žinojo vaikas, jog kiti jų kaimo vaikai iš tokių jo svaičiojimų ir medžioklių, atsiprašant, aplink šūdo būdelę nuo ankstyvo ryto sukiojantis, tik pasijuoktų, tad niekam ir neprasitarė – nuramino sąžinę, kad muses už jų nedorus darbus nubaudė ir, ištraukiojęs adatėles, sausas kaip parakas muses į lauželį sumetęs, nešė vandenį ir plovė kluono duris, pasiraudamas žolių šveitė, kaip niekada nebuvo nė pats pirtelėj prieš didžiąsias šventes šveitęsis – taip šveitė, brūžavo, vandenį kibirais pildamas, negailėdamas, nes jų šulinys visame kaime gal pats giliausias, gal kažkokiais požemių takeliais net su upės dugnu susisiekiantis, kad ir per didžiausius karščius jo vanduo toks šaltas.
Taip ir išnyko nuo kluono durų, ir išnyko iš pasaulio akių tas gražus, niekada jau nebepakartotas, tiesa, ne šventas, bet vis dėlto abrozdas – uždėtum auksinius, bažnyčioje švytinčius rėmus, tai iš toliau atrodytų kaip votom nusagstytas šventas paveikslas, atleisk Dievuli čia rašančiajam ir prisimenančiajam, nes jis tikrai nežino, ką su jo jausmais ir skystu proteliu lietuvių ir tuteišų, ir rusų kalba išdarinėja…
Šit vienas iš kalbos triukų.
Musė, mus’ulmonas, Mozė, muzika, mužikas ir mūsų. Mūsų musės. Musulmonų kariauna, Mozės pyktis ir lentos, tvarto musių brolis mužikas. Tai tiesiog Rubiko kubas – ne kalba, ne žodžiai. Ir žmogus tikrai nekaltas, kad jo klausa kalbai taip nuolankiai paklūsta, kaip sąmonė, minios – valdžiai ar slaptosioms tarnyboms. Nėra tokio teismo, kuris už kalbos girdėjimą nuteistų. Ir advokato nėra, kuris už tokias paikystes imtųsi žmogų ginti. Štai už kelis neteisėtai nuslėptus milijonus keli advokatai stos ginti vagį – galės kuilio snukis rinktis. Beje, ir už kurtumą kalbai niekas nenubaus. Blogiausiu atveju paskirs dešimties litų baudelytėlaitę. Į ją piktybiškam kalbos darkytojui nusispjaut, nes jam ir šiandien vis tiek pat, kokią vėliavą prie savo aplūžusio, prasmirdusio būsto Nepriklausomybės dienos rytą iškelti – kūjį su pjautuvu ar svastiką. Kad tik niekas nepriverstų trispalvės iš rūsio šiukšlyno ištraukti…
Patys matote, kaip tos mintys blusos šokinėja. Nuo Tuko uodegos ant premjero pakaušio, nuo pakaušio ant nekaltai prieš pusšimtį metų pralieto kraujo dėmelės, nuo tos dėmelės – vėl ant seimo pirmininko akinių stiklų, nuo jų – ant apsimetėlės „jaunosios“ gražiai apžėlusios salelės Bermudų trikampyje, kurio gelmėj jau ne vienas toks asilėlis jaunikis į dugną nugarmėjo ir niekas lig šiol jų neranda, nes netgi jų motinos savo sūnų neieško. Bet mintims neįsakysi – jos tikrai kaip musės. Gal? nusilaužta beržo šakele vaikiškai mojuoti, gali vyriškai kūju ant arklio galvos skerdykloje prigludusią velnio sugulovę pritrėkšti. Gal? kaip nori – vis vien nieko neišeis. Geriausiu ir laimingiausiu atveju užmuši vieną tūkstantį musių, prismeigsi jas visas prie kluono durų, pasižiūrėsi, niekam iš pašalies nerodydamas, ir… sunaikinsi kelių savaičių triūso vaisių.
Tai viskas, ką kovoje su m u s c a, mirusia lotynų kalba rašant, gali laimėti. Tačiau tokia pergalė greičiau panaši į Vaterlo mūšio padarinius Napoleonui – siela liks dar tuštesnė suvokus, jog prieš Musių Valdovą, Ba’al-Zebubą, prieš žemės kunigaikštį nepakovosi, per silpnos tavo galios, per plonos kinkos, per baugi širdis ir per ilgas tavo liežuvis – jis visada pasiruošęs išduoti…
O pabaigai palikome patį smagiausią laisvo laiko leidimo būdą.
Kelias dienas neplauni kojų, kad tarpupirščių kvapas pasklistų po visą kiemą, perkoptų strikolių tvorą, pasiektų pamiškę, kaimo šiukšlyną ir sukviestų muses. Ne visas iš karto. Po kelias, daugiausia – po tris keturias.
Sėdi sau iš tėvo paveldėtoj supamoj kėdėj atsilošęs, kojas ištiesęs, pirštus judini, kad kvapas geriau sklistų. Ir lauki, prie lazdelės pritvirtintą šikšnogalį paslėpęs. Gali net akis užmerkti – oda pati praneš, kada musca nutūps ir apsvaigs nuo tarpupirščių prakaito, kvepiančio lyg olandišku sūriu, lyg neplautom kojinėm.
Vienu šikšnogalio smūgiu pritrėkši tik vieną muscą – kitos pakils, apsuks ratą ir vėl kaip vagilės sugrįš į nusikaltimo vietą. Antru smūgiu nudėsi antrą. Galiausiai – ir paskutinę. Kita musių partija atskris po valandėlės, tad ramiai gali užsirūkyti – dūmas vis vien nenustelbs prakaito kvapelio, ir musės atskris. Tad kiek laisvo laiko nuo rašto darbų, darbelių sutaupysi, tiek jo ir galėsi paskirti linksmiausiam ir smagiausiam musių naikinimui prie lazdelės pritvirtintu šikšnogaliu.

Musių vilkas

Rašant knygą apie muses, velnius, žmones ir jų nuodėmingą kūnišką meilę, nepastebimai s u m u s ė j a  ir pati kalba. Pamažu ir ji tampa kiek įkyria, neatstojančia, tarsi zyziančia, sekinančia rašančiojo kantrybę ir dvasios galias. Mintys taip pat tarytum susparnėja, sustiklėja ir tampa perregimos kaip musės sparnas. Ir tuomet tai, kas atrodė jau išbaigta iki paskutinio taško, ūmai suvirpa, zvimbteli ir prašosi dar vieno rašto voratinklio – kad įklimptų į atmintį lyg į medų ir knygoje pasiliktų amžiams.
Pažvelkit, kas gi ten ryto saulės nušviestu šilo taku priešais mus atskraidžioja – pakyla be garso, paskrenda žingsnį ir staigiu grįžtamuoju nusileidimu krinta ant šūdmusės?
Tai angelų – velnių priešų – bičiulis m u s i ų  v i l k a s.
Iš pirmo žvilgsnio net panašus į didelę mėšlamusę, kurių apstu šilo takuose ir keleliuose, nes kaip tik ant tų pušų spygliais išklotų takų ankstyvais rytais arkliai išsikrauna, kitaip tariant, nusišika, palikdami įspūdingas garuojančias žalių su aukso atspalviu obuolių krūvas – šūdmusių skanėstą, kaip kokiam žmogeliui skanėstas yra aukštas auksinis pyragas š a k o t i s.
Tokiose atkampiose vietelėse ir darbuojasi sparnuotasis musių naikintojas.
Žvelkim: eina sau moterėlė ar pusbernis į tolimą raistą uogauti. Ir, žinoma, eina takais ir keleliais, nes nerėplios žmogus tiesiai per kelmų sąvartynus ir tankmes, nors kelias dvigubai sutrumpėtų. Eina takais. Kas pusšimtį žingsnių pakeldamas šūdmusių debesį. Musės pakyla, pakrikusios netvarkingai vėl nutupia ant tako. Ir štai dabar tarsi iš po žemių pasirodo m u s i ų  v i l k a s. Musių spalvos, tik tarsi tigriškai dryžuotas. O kur tik skersi dryžiai – ten jau ir plėšrūnas. Prisiminkim širšes ar dryžuotaspalvius gylius.
       Šūdmusė labai greita ir atsargi – nuo menkiausio sujudėjusio šešėlio į kerpių patalus sprunka. Bet m u s i ų  v i l k a s  dar greitesnis. Be to, jis už musę gudresnis. Kai žmogaus žingsnių pabaidyta musė nutupia ant tako spyglių ir pradeda trinti priekines kojeles, taip išreikšdama pasitenkinimą arklio krūvų gausa, nuo žemės pakyla ir v i l k a s. Apsimetęs, kad musės nė nepastebėjo, skrieja virš jos į tolį – musė užmeta akį į virš jos galvos lekiantį plėšrūną ir nusprendžia, kad jis turi kitų reikalų, o v i l k a s  žaibiškai apsigręžia, ore padaro mirties kilpą ir grįžtamuoju lankstu krinta ant musės. Velnio perui nelieka nė menkiausios galimybės išnešti sveiką šėtono kailį.
Niekas niekada nesuskaičiavo, kiek vienas m u s i ų   v i l k a s  per vieną dieną – nuo ankstyvo ryto, kai tik saulės spinduliai pasiekia garuojančias kvapnias arklio krūvas, iki tamsos – suryja tų šūdmusių. Šimtą? Tūkstantį? Juk kovoje su musės gentimi m u s i ų  v i l k a i darbuojasi tobulai pasiskirstę šilo takais ir keleliais. Vienam vilkui priklauso takas nuo pamiškės iki pirmos takų kryžkelės. Nuo šio taško į abi puses bėgančius takelius jau kontroliuoja kiti v i l k a i, kaip du medaus lašai panašūs į mūsų aprašytąjį. O kadangi visas kaimas taip pat kas rytą atskirais vežimais išvažiuoja į paraistėse išsimėčiusius juodesnės riebesnės žemelės sklypelius – tokia jau yra šilų žemdirbių žemdirbystė, beveik kaip drevininkystė ar grybininkystė, – tad ir šviežio arklių mėšlo visiems keleliams pakanka. Žodžiu, šį musių naikinimo arba medžioklės būdą galėtume pavadinti kooperatiniu, o senesnį žodį pavartoję, – kolektyviniu arba kolchoziniu, taigi anų laikų reliktu, juo laikytina ir kažkaip ant naujųjų prekybos centrų prekystalių vėl išlindusi „tarybinė“ šlapia dešra, kad prisimintume, kuo ji kvepia.
Na o žygiuojančiam ankstų rytą į tolimiausias pelkes žmogui tas m u s i ų  v i l k o  virpėjimas prieš akis, tie jo neįtikėtini kūliavirsčiai ore, tos įspūdingos, musei galą nešančios mirties kilpos suteikia didį širdies pasitenkinimą – vis ne vienas žmogus, liūdnų minčių prislėgtas, atkampiais paraisčiais brenda, o su p a l y d o v u, su ištikimiausiu sparnuočiu, niekada nekliudančiu žmogaus, nes jis nesiurbia žmogaus prakaito, ašarų ar kraujo. Šėtono sugulovių naikintojas lydi žmogų iki paskutinės prieš raistą garuojančios šio ryto krūvos, dvelkiančios kažkokia užmiršta senove, nesmirdančios, o tiesiog kvepiančios kaip ir prakaitas, atsklindantis nuo ristele bėgančio ir smagiai vežimėlį traukiančio arklio pasturgalio. O jeigu žirgelis prieš neaukštą kalnelį dar ir bumbteli – tai gražesnio vasaros ryto nė įsivaizduoti negalima.
Nuo m u s i o m i r i o  musė gali pasprukti, kad ir kaip jis cukrum viliotų, nes jis nejuda, tik laukia, nerodo iniciatyvos. Tačiau m u s i ų  v i l k e l i s  nuo saulės patekėjimo iki laidos, kai ima burkuoti pilkieji karveliai ir iš pušynų pasklinda aitrus, bet labai skanus sakų, t. y. terpentino, vaistinis, reumatus gydantis kvapelis, darbuojasi sparnų nesuglausdamas, kaip žmogus rankų nesudėdamas. Dėl to ir rezultatas puikus. Vilkas visada vilkas, kaip „Pariž vsegda Pariž…“
Tad pirmą kartą į šilų takus pakliuvę ir m u s i ų  v i l k e l i o mirties kilpas išvydę nesugalvokite šio panašaus į musę musių naikintojo bausti. Jis – žmonių giminės draugas, bičiulis mieliausias, tarsi koks labai labai mažas, už egzotiškąjį kolibrį šimtus kartų mažesnis skrajūnas. Mažas, bet labai naudingas, kaip kitame žemės pakraštyje naudingas yra didžiulis Tailando dramblys…

Voratinklių šalis

Tai šalis, kuri plonu, lipniu voro siūlu apglėbia pušų jūroje dunksančius kaimus, upeliukus ir šalcinius, ir draves, ir skruzdėlynus, ir baravykynus, ir partizanų žemines nuo Kazimieraičio pulkininko J. Vitkausko ir Mardasavo slėptuvių iki Lietuvos partizanų kapų šalia Marcinkonių, Musteikos kryžiaus ir stalinizmo aukų kapinių tarp Pirmųjų ir Antrųjų Kabelių. Toks tobulai paprastas, kaip žvaigždynas, voratinklėlis, Belzebubo veislės naikintojėlis, ne kartą suplėšytas ir išardytas, tačiau vis iš naujo atsikuriantis, gal dar tankesnėm tinklo akelėm ir r e t e k i a i s  žmonių širdyse sutvaskantis.
Pasižiūri iš juodojo genio meletos skrydžio aukščio į tuos kabančius Semiramidžių sodus, į tuos sidabrus, ir užgniaužia gerklę – kartais rauda dėl pražudytos pirmos gimnazistiškos meilės, dėl sudegintų nekaltų meilės laiškelių, menkų popierėlių, dėl negestančios ištikimybės ir meilės Aukščiausiajam, o kartais ir tik dėl širdies dubury gimstančios dainos:

P

ovinėj povelė
Po dvarų,
Šilkeliais kojalės
Panciuotos.

Kad aš tų povely
Sugautau
Nuo kojų šilkelius
Nurištau.

Nuo kojų šilkelius
Nurištau,
Jaunan jaunimėlin
Nueitau.

Ir tik nukritęs koks klevo lapas      
Ir rasų perlai karoliai kaip angelo ar žmogaus ašaros – tai tokia yra plonais vorų šilkais sujungta Dainavos šalis, sakytum, Dainavos šalies padavimas, pasak tos pačios šalies žvirblio Mickelio Vincės Krėvės…
Ir vis dėlto ne pasaką ir ne padavimą čia norime aprašyti. Juos ir be mūsų daugelis dainių apdainavo. Ne. Norime pašlovinti tuos net Dievo akimi neaprėpiamus voratinklynus – kabančius, besisupančius, ant samanų it dangaus kilimėliai patiestus, sidabrais ryto saulėj tvaskančius. Ir ne dėl žmogui taip artimo grožio čia esančius, o su neišnaikinama musių velnio sugulovių paderme sunkią kovą kovojančius.
Ištiestum visus Dainavos krašte virpančius vorų tinklus į vieną siūlą, tai kelis kartus Žemės gaublį apjuostum, šilkais apvyniotum. Siūlų kamuoliu Žemė taptų. Ploniausių visatoje siūlelių. Plonesnių už ploniausią mergelės kasos plauką. Malonybiniais žodeliais aprašomų kabančių lieptelių, kuriais ir mirtis atėjo, ir laisvė atbėgo, ir nuliūdimas prisiartino, širdį dėl neteisybės gniauždamas.
Milijonai milijardų su trilijonais. Per šventą Joną rasų karoliais jo kaklą išpuošiantys. Subtilesni už ploniausias Bacho gaideles, gal net šventesni, šie kabantys žvaigždynai skirti vienam vieninteliam tikslui – Ba’al-Zebubo veislei naikinti. Tereikia įsivaizduoti, kas būtų, jeigu tie liepteliai nekabėtų – musės mums akis išėstų, kraują išsiurbtų, ašaras išlaktų kaip sparnuoti mitologiniai šunys.
Bet džiaugias širdis matydama, kaip narsiai mažieji karžygėliai tą prakeiktą, nuožmią, negailestingą veislę naikina – kur tik pasižvalgysi po Krėvės kraštą, visur pamatysi džiūstančias, į dulkes virstančias, nelyg tylia liepsna liepsnojančias muses. Nuo jų spalvos ta liepsna darosi melsva, panaši į šaltųjų ugnių kalėdinę liepsną. Ir šiltas nuovargis apsemia dūšią nuo minties, kad ne vienas yra žmogus kovoje su velniu, kuris tiksliai Šventajame Rašte pažymėtais metais per Nojaus neapsižiūrėjimą ar per skubėjimą – mat lietus be perstojo pliaupė ir pliaupė ir vis mažiau neapsemtos žemės beliko, tad seniui reikėjo skubėti – įsileido velnią į laivą ir taip išgelbėjo nuo žūties vandenų gelmėse.
Ir šiandien dar niekas nežino, kuo pasibaigs musių ir mažųjų vorelių kova. Mes tegirdime ausis ir širdis gręžiantį zyyyyyyziiiiimąąąąą, ir, atrodo, nebus jam pabaigos. Nors platūs šilai nenustoja tvaskėję nuo kabančių lieptelių, nuo voratinklių šilko, nuo perlais nusagstytų vorų kryželių. Toks miniatiūrinis Dainavos šalies Kryžių kalnelis, smėlio kauburėlis, iš pasaulio aukštybių neįžiūrimas, tarsi jo nė nebūtų. Bet jis yra, tas kalnelis. Ir jis auga. Nes pastaruoju laiku išpuolus vaisingiems musių lervoms metams kaip priešnuodis, kaip musiomirių taškeliai išplito ir vorų prižiūrimos erdvės. Taip pat yra ir kitose Lietuvos vietovėse, nors ten vieni eglynai ir žemė sunki kaip molio grumstai į karsto dangtį rudenį, vos spėjus nukasti bulbes…
Tad ir vilties pagaliau vieną šventą sekmadienį įveikti m u s c o s  padermę nepraraskime, nes be vilties neišgyventų net voras, tas atkakliausias šėtono, Musių Valdovo, priešas…
Tik tegu iki pasaulio pabaigos neišnyksta tie vadų ir paprastų girios kareivėlių žemines sujungę šventi voro tinkleliai, tie naktimis švytintys pasakų ratužėliai, it žėrinčių naktižiedžių vainikai ant nekaltai pražuvusiųjų galvelių. Ir tegu volungė liepoms pražydus čiulba:

Bus mano kapas tylioj nakty…

       Epilogas

Kaip jau patyrėm, musė nėra gerbiama, priešingai – ji priklauso įnirtingiausiai persekiojamiems vabzdžiams. Ir vis dėlto retai kam žinomas faktas, kad senaisiais laikais m u s i ų  m e d ž i o k l ė  buvo valdovų pasilinksminimo būdas.
Iškiliame Mufe kūrinyje Insectorum sive minimorum animalium theatrum randame įdomų pasakojimą:
„Mes neturime stebėtis tuo, kaip nuosekliai žvejai ir žuvys persekioja muses. Juk pats imperatorius Domicianas nelaikė musių medžioklės žeminančiu užsiėmimu. Didžiai susikaupęs ir užsidegęs jis geležine adata perverdavo visas ant jo kambario sienų ir lubų tupinčias muses. Tad jo vergams į klausimą „Kas yra pas imperatorių?“ būdavo nesunku atsakyti: „Nieko nėra, netgi musės“.
Žiemos metas musėms panašus į marą – jų pasaulis tarsi užgęsta, išnyksta. Ir vis dėlto viena kita musė, suradus kokį šiltesnį plyšį, peržiemoja. Ir štai šitos „žieminės musės“ atšilus orams pradeda naują kartą.
Neįtikėtinu greitumu šie musių likučiai ima daugintis. Nors viena musė vienu sykiu padeda apie 200 kiaušinėlių, tačiau vada keičia vadą, ir vienos musės palikuonių per vienerius metus, tiksliau kalbant, per šiltąjį metų laiką, susidaro astronominis skaičius – 120 000 000 (šimtas dvidešimt milijonų).
Tad jeigu ne žmogus, ne žuvys, ne paukščiai ir ne vorai, ne širšės, ne cukrum pabarstytos musmirės, ne stikliniai spąstai, musės veikiai taptų baisia žmonijos rykšte.
Nereikėtų išleisti iš akių ir plika akimi neįžiūrimo grybelio E m p u s a  m u s c a e, kuris (ypač rudenį) sunaikina didžiąją šios šėtono veislės dalį. Ant langų stiklų ar sienų matomos sustingusios, išpampusios, balta miglele padengtos musės – šio mikroskopinio didžiai naudingo grybelio triūso vaisiai.
Ir vis dėlto netgi įkyrioji, visur esančioji m u s c a, o tiksliau, jos lerva – gelsvas vikšras, – nepaprastai greitai naikinanti pūvančius organizmus, grynina orą, o juk kaip tik švarus oras yra visų mūsų – ir rusų, ir lenkų, ir gudų, ir latvių, ir vokiečių, ir kitų žmonių gyvasties ir išlikimo pagrindas. Be vandens ir be duonos mes pajėgiame ištverti žiauriausius konclagerius, net be miego mes išgyvename tardymo rūsiuose. Ir tik be oro – ne. Dvi minutės be deguonies daugeliui mūsų yra riba, už kurios jau prasideda mirties savanos, pampos, dykvietės ir pati Sachara – tik be oro mes esam bejėgiai prieš mirtį.
Tad ir paaiškėja, jog ir Belzebubas, Musių Valdovas, kad ir koks šlykštus, nuožmus ir negailestingas būtų, retkarčiais savoms sugulovėms suteikia teisę bent šiek tiek pasitarnauti žmogui. Nes juk ir velniui aišku, jog be žmogaus gyvastingumo, sykiu ir be jo nuodėmingumo, pats pragaro buvimas netektų prasmės. Dėl šunų ar krokodilų, ar gyvačių nuodėmių niekas ten, aukštybėse, nebūtų apie pragaro liepsnas nė pagalvojęs – visi prietaisai, katilai ir automatiškos šakės skirti tik žmogaus d ū š e l e i …
Na o dabar, baigdami musės istoriją, pažvelkime, kaip šventoji lietuvių kalba, daugelio kalbų pramotė, nuo senų senovės mėgina apibūdinti musę. Kaip bando atskleisti velnišką jos prigimtį – smalsumą, įkyrumą, apgavikiškumą, gudrumą, suktą vikrumą, besotiškumą, rajumą, nuožmumą, negailestingumą, kraugeriškumą, jos ryšį su ligomis, su maitomis, su puviniu, su atmatomis. Ir su mirtimi. Ir kaži, kaži ar šventos kalbos raidės per visus tuos tūkstantmečius bus aptikusios b e n t  v i e n ą  n e p a n e i g i a m ą   m u s ė s  d o r y b ę?

2002, Mardasavas

2005 m. Nr. 2

MUSĖ, Tol. Rytuose laikoma nematerialios, be paliovos klaidžiojančios sielos simboliu. – Tačiau dažniausiai ji siejama su liga, mirtimi ir velniu; paplitęs tikėjimas, jog ligos demonai puola žmones pasivertę m. Biblijoje paminėtas velnių valdovas Belzebubas (hebr. Ba’alZebub – musių valdovas), kuris dažnai vaizduojamas m. pavidalu, yra pirminės kanaaniečių dievybės Balzebulo modifikacija; pagal persų mitologiją blogį įkūnijęs Arimanas į pasaulį įsiskverbė m. pavidalu.

Simbolių žodynas

Alkoholikės

1
Clopcy, puscie, nietšeba, ja niechce, mne boli, niechce, boli puscie, mne boli… boli…
Trys basi, mėšlinom tarpupirštėm, nusmukusiom suplyšusiom kelnėm piemenys, girti, ropojantys, vemiantys, siurbiantys iš tamsaus žalsvo stiklo butelio, pasikeisdami – dviese laiko iškeltas virpančias kojas, trečias skverbiasi – prievartauja trylikos penkiolikos metų mergaitę. Keistas, tarsi viskam atbukęs, jos veidas, paliestas d a u n o. Menka perplėšta, labai nešvari suknelė, purvinos basos kojos. Ant vienos, užkliuvusios už neproporcingai didelio pėdos nykščio, supasi nešvarios kelnaitės. T u t e i š ų  tarmė, rusiški keiksmai: Ležac’ kurva tvoja mat’, ona niechce, a zato my chcemy, suka, jei boli, a sama až lyžasie, jak chce, suka tvoja mat’, ležac’, my ci pokažym, co chlopcy mogon, podnies’ dupe, nu, bystrej, nu, čego ležeš jak kloda, davaj…
Trys engiantys, niekinantys, prievartaujantys piemenys. Galbūt žiemą netgi lankantys lenkų mokyklą Turgeliuose, gal netgi ne alkoholikų sūnūs. Tačiau samogonka savo padarė – dabar jie trys gyvuliai, įsivaizduoją aptikę rujojančią kalę, trys vyrai, galį ją patenkinti. Keturiolikmetę silpnaprotę mergaitę. Apleistą, užmirštą, niekam jau nepriklausančią. Parugėje tarp mėlynuojančių rugiagėlių, tarp laukinių aguonų. Tokią kvapnią ir skaisčią vasaros popietę. Toli nuo kaimo, nuo žmonių. Nežinia, kokiu saldainiu ją čia atsivilioję, apgavę, nežinia, kokius stebuklus parodyti pažadėję. Trys galvažudžiai, nepilnamečiai, nepakaltinami, nesugaunami, nes niekam visame pasaulyje jų auka nerūpi. Net motinai.
Samogonas varva per jų smakrus. Jie tiesiai iš tamsžalio butelio siurbia tą skystį, stengiasi supilti ir jai, pro sukąstus dantis, pro per anksti išpuvusių dantų kiaurymes jie pila ir pila, ji springsta, vemia, štai akys užvirto, iškeltos kojos pastėro. Bet jie nesitraukia, jie dar nepasisotino, jų paslėpsniuose dar šėlsta hormonų audra, skatindama dar ir dar kartą mėginti, pažinti, sulaukti to sprogimo, kuris duoda per girtas jų makaules kaip kūju, kaip laukų akmeniu per dar skystakiaušes, pasišiaušusias piemenų galvas.
Ir m u s ė s. Debesys. Stiklasparnės, jos jau negali pakilti. Jos girtos. Nusėdusios degtinės likučius ant piemenų smakrų, ant mergaitės lūpų, kaklo, krūtinės, pilvo. Stiklasparnių alkoholikių puota. Jos čia susirinko iš visų aplinkinių kaimų. Degtinės kvapas jas pašaukė: skriskit, mielosios velnio patelės, jums paruošta puota, keturi buteliai samogono, kurio niekas dabar netaupo, nes šią popietę trys piemenys parugėje niekina nepilnaprotę nekalčiausią mergelę, skubėkit, stiklasparnės, nes degtinė greitai išgaruoja, jos garus ir tvaiką išnešioja vėjas, tad nedelskit.
Velnių valdovo bendravardės. Jos neskiria aukos nuo budelių. Jos akmenširdės kaip pats šėtonas. Trokštančios vieno – apsvaigti, apsvaigti. Ir dabar jos jau girtos. Blyškiaveidė musių palaima, panaši į piktąją dvasią ar mirtį. Štai jos svirduliuoja, griūva ant šono, verčiasi ant nugaros, mataruoja kojytėmis. Sparnai jau permirkę. Nepaskrendantys. Nereikalingi. Joms pasiutusiai gera. Ne linksma, bet g e r a . Joms gera, kad niekas dabar jų nepritrėkš delnu, net nenuvys rankos judesiu. Piemenų pirštai dabar – kitur. Jie naršo, knisa, rausiasi, stengdamiesi pagelbėti nepilnamečių pimpalams bet kokia kaina įsiskverbti ir paniekinti negalinčią ir nemokančią apsiginti, nedrįstančią šauktis pagalbos, paliktą likimo ir trijų girtų bernų ir girtų musių valiai – suėdimui.
Drąsios ir nuožmios. Siurbiančios. Nešvarios kaip ir jų auka. Paslaptingu būdu prieš tūkstančius metų prasiskverbusios į žemę, į Nojaus laivą patekusios per klaidą, per senio ar Dievo neapsižiūrėjimą, ar per velnių valdovo gudrumą ir išradingumą. Tūkstantmetės, tačiau gyvenančios vos kelias dienas, kad suspėtų nusigerti, apvirsti ant nugaros degtinės baloje ir apsvaigusios prigerti. Išdvesiančią kartą tuojau pat keičianti kita karta. Nesunaikinama padermė, kurią Colinas de Plancy, vaizduodamas Belzebubą, taip išraiškingai nupiešė – juodu tušu ant balto popieriaus, kad ryškiau matytųsi, – ir atspausdino „Dictionnaire infernal“ (1845 m.).
Mergaitė jau miršta. Piemenims vis sunkiau išlaikyti pakeltas jos kojas. Jau jos stingsta į akmenį, linksta prie žemės, sukeldamos budelių įniršį. Jie šnypščia, kriokia: Nu, scierva, čymaj nogi, čymaj, suka, juž nie boli, co? nie? ciebie jiešče malo, tak biež do gemby, nu, otvieraj pysk, nu, otvieraj, kurva tvoja mat’…
Jau nebegyvą jie engia, naikina, trypia norėdami suvaryti į žemę, paslėpti, kad neliktų nė ženklelio, jog čia kelias valandas trys vyrai tenkino vieną mergą, kuriai vis buvo maža. Keturkojai ropliai, užmiršę, kaip išmoko atsistoti ant dviejų, kaip žengė pirmuosius žingsnius link girtų tėvo ar motinos rankų. Šūdini karžygiai. Mėšlinomis tarpupirštėmis, niekada vandens nemačiusiais bibukais, kurių ilgį ne sykį yra matavęsi šiaudu ar pagaliuku. Purvini kaip velnio panagės. Stangrūs kaip šėtono uodega, kietabirkiai kaip kipšų ragai. Vienós su musėmis prigimties. Nesunaikinami nuo pat išvarymo iš rojaus gašlūnai. N i e k a d a   n e n u b a u s t i . Nepatyrę bausmės slėgio. Net nenujaučiantys, jog po krikšto ir jiems buvo dovanota Šventoji Dvasia. Kur ji dabar? Nejaugi akmeninėse jų širdyse?
Tušti tamsžalio stiklo buteliai. Budeliai miega. Mergaitė miega amžinu miegu. Nekaltoji. Priklausanti Dievui ir jo angelams. Bet kas gi ten? Kas baltuoja tarp juodalksnių? Kas artėja basomis pėdomis nesiekdamas žolių? Kokie ten sparnai? Baltaplunksniai?
Knarkiantys, persisotinę ir persigėrę niekšai ir jų pamotės musės. Niekas iš jų nemato, kaip aukštas, baltais drabužiais, sparnuotas vyras pakelia ant rankų mergaitę, priglaudžia prie krūtinės ir nusineša skrisdamas, vos ne vos balto apsiausto skvernais kliudydamas vystančias rugiagėles, nubyrėjusiais lapais laukines aguonas ir karčiuosius pelynus, čarnobylus.
Budelio miegu miegantys nemato, kaip sparnuotasis pasuka upelio link, kaip pereina lieptą, pakyla į kalną, praveria iškrypusias, apipuvusias, niekada dažo nepajutusias duris, peržengia įdubusį slenkstį.
Užmigę neregio miegu, trys piemenys nemato, kaip tamsiame žemos trobos kambaryje plyksteli ugnies kalavijas, ir ant lentų stalo stingstančias degtinės balas nutūpusios, dar nuo vakar dienos girtos musės, jau spėjusios persisunkti samogono tvaiku, apsunkusios, bersparnės Belzebubo sugulovės užsidega – mėlyna degtinės liepsna jau svilina, ryja, paversdama juodais bevardžiais gurvuoliais. Visas stalo paviršius liepsnoja. Svyla konservų dėžikėse užsilikę kilkių likučiai, raugintų agurkų nuograužos, duonos kriaukšlės, šeriuotų lašinių bryzai; net riebaluotos šakutės ir peiliai liepsnoja nežemiška ugnimi. Tačiau stalas lieka nepaliestas. Suodžiais nukarusių lubų balkiai taip pat ugnies nepaliesti.
Nepaliesta ir labai nešvari, dėmėtomis antklodėmis pridengta medinė lova už senos apgriuvusios rusiškos krosnies. Nepaliesta liepsnų miega mergaitė. Dabar jos veidas šviesus kaip ryto debesis. Nepaliestas nė vienos musės. Nes jų čia jau nebėra – jos susvilo, pavirto juodomis šėtono ašaromis, saldžiomis nuo prisisunkusio alkoholio. Jų nelestų net varnas.
Bet kas gi ten? Ar tik ne mergaitės krūtinė? Taip. Tai ji. Labai palengva pro amžino miego miglą ji stengiasi įkvėpti liepsnų nuskaistinto oro. Kvėpuoja. Šnabžda kažką pro miegus. Nemirus ji regi sapną: ant obuolmušio žirgo atjojantį karalaitį, jo drabužiai tvaska deimantais ir auksu, žirgo kamanos žiba sidabru, auksiniai, garbanoti plaukai plevena vėjuje. Jaunikaitis taria jos vardą: Basia, Basiun’ku, niespij, to ja, tvuj nažečony, na kturego tak dlugo čekales’, otvuž očka, kochana moja…
Ir niekas nežino, ar mergelė atvers akis, ar pakils, ar žengs link sapnuose išsvajoto bernelio, ar paduos jam šalto šulinio vandens atsigerti, ar pavadins jį vardu: Muj najdroššy Jasiu, tak viele lat na ciebe čekalam.
Niekas nesužinos, ar karalaitis užsikėlė mergelę ant balno, ar nenumetė degančio deglo ant kiauro šiaudinio stogo, kad supleškėtų tas juodakilmis gyvenimas, tas girtuoklių lizdas, ta pakelės plėšikų buveinė, tiek metų nuo pasaulio slėpusi kerštingas, pykčiu dvokiančias širdis, kad ir jos sudegtų, pavirstų pelenais ir pakiltų į dangų.
Niekas niekada nesužinos, kur karalaitis nusivežė mergelę, kur yra jo karalystė ir koks jos vardas, koks herbas, kokia pilis – požeminė ar dangiškoji…
Ir tik nubudę, delnais suėmę sopančias galvas, piemenys galvós apie tai, ką jie padarė. Ieškos mergaitės, norėdami prigrasinti, kad neprasitartų, ką jie su ja veikė, kaip jie jos kūną trypė ir niekino. Tik trys nepilnamečiai, nedrįstantys pažvelgti vienas kitam į akis, nuožmiai puls vis dar girtas, ropojančias muses, tryps jas basomis pėdomis, juodais kulnais stengsis įtrinti į žemę, sunaikinti. Nes ir jiems pamažu taps aišku, kokią baisią nuodėmę spinduliuoja tie stikliniai, degtine permirkę musių sparneliai.
Ir išsibėgios jie kur akys veda, palikę gyvulius rugiuose ir grikiuose. Lyg protą praradę, jie skris musių sparnais į žemės gale dunksančią saulės krosnį. Ir bus ji panaši į šventose knygose aprašytą pragaro ryklę – besotę bedugnę, negailestingą…
Trys nuodėmės broliai. Vyriausias, kalčiausias, lyg akis išdegęs bėgs į didelį tvartą, kurio aukštosios durys, nukritusios nuo vyrių, gulės srutose, srutų ežere, pelkėje, išsiliejusioje pro durų angą į slėną fermos kiemą, iki kraštų jį apsėmusios, o skysto mėšlo pelkės vidury, nežinia, kaip ten patekę, ant vežimo su nuleistomis į mėšlą ienomis sėdės penki tuteišai, rūkydami jie aptarinės pasaulio grožybes, degtinės pigumą ir tvirtins, kad samogonką turėtų leisti pardavinėti Turgelių krautuvėj. Vyriausias brolis įbėgs į valdišką tvartą, kuriame už geležinių surūdijusių grotų žviegia dideli, kuproti, sulysę kuiliai, ir jis po kelių akimirkų taps vienu iš jų, ir nuo šiol jam teks aptarnauti kolchozo kiaules, įbridus iki pilvo į mėšlą ir srutas, jam teks gerai pasistengti, kad kiaulės liktų patenkintos, nes nuo jų nuotaikos priklausys kuilio likimas – važiuot į skerdyklą kaip niekam netikusiam b a l a m u t u i   ar tvarte pasenti, gauti medalį už nepaprastą vislumą, už gerą sėklą, už djabel’skie nasienie.
Antras brolis, metais jaunesnis, metais doresnis ir kvailesnis, bėgs pelkės pakraščiu šokinėdamas per melioracijos griovius geisdamas pasislėpti, kad niekas jo nerastų, net motina, bėgs, nieko priešais save nematydamas, tarsi išdurtomis akimis ieškodamas angos į pragaro prieangį, ir suras, bet tai nebus labai ilgas kritimas į žemės gelmes, kur verda derva, lydosi auksas ir šikšnosparniais pavirtusios nuodėmės gaudo krintančiuosius. Ne, jis įkris į gilų melioracijos šulinį, kurio dugne telkšo rudas sieros skystis, riogso ožkų kaulai ir piemenų sumestų kačių maitos. Nukris minkštai ant kačių kailiukų ir užmigs nepabudinamu miegu, ir sapnuos muses, kurios nuo šiol bus jo miego žiniuonės, sapnų aiškintojos. Ir niekas čia piemens neras – ieškos visur, bet į šulinį net nepažvelgs.
Ir tik trečias, jauniausias, brolis, kurio nuodėmė menkiausia, tik tas iš paskutinių, dar vaikiškų, galių mėgins vytis ant balto žirgo nujojantį karalaitį, šnabždės vakarais išmoktus lenkiškus poterius ir maldaus atleidimo. Ir kas žino, gal mergelė išgirs jo maldą, pažvelgs ir nuramins: Nieboisia, Zbyšku, ja ci daruje tvoje pšestempstvo, žyj dalej i nikdy nierub kšyvdy žadnej dzievčynie, obiecuj, i tvuj gžech ci opus’ci… Kas žino, gal bernaitis ir išsigelbės, gal dar ne vėlu…

2
Rūdninkų girios pelkėmis ir kemsynais srovena upelis Cirvija. Skaidrus vanduo, įvairiaspalviais akmenukais nuklotas dugnas, smagūs, per kerplėšas srūvantys kriokliukai. Į tokį upelį žvelgdamas nenoromis prisimeni Simono Daukanto aprašytus senovės žmonių takus per nepereinamas pelkes – upelis užšąla, ir žmogus, į roges pasikinkęs šunis, o gal ir briedžius, keliauja nekliudomas. Tiesiog negali atsistebėti, kaip Cirvija sugebėjo prasigraužti vagą per pragaro siera dvokiančius raistus. Ir dar išsikloti tokį prašmatnų, tvirtą, spalvingą dugną, tarsi persišką kilimą ant balto marmuro mečetės grindų…
Bet kas gi ten, sietuvoje, taip negamtiškai blizga? Dalgiai? Peiliai? O tie, tvaskantys, ragai juk tikrai negali būti buliaus ar karvės ragai – švytėjimas išduoda ant dugno tvaskančio to k a ž k o    negamtišką prigimtį. Tad prieikim arčiau. Ir ką gi matom? Ogi du, vieną šalia kito suguldytus dviračius. Dar naujus, na bent jau jų rėmai ir vairai tikrai nesurūdiję. Pripažinkim, jog čia keista vieta dviračiams ilsėtis. Paprastai jie poilsiauja atremti į kokią nors sieną ar alaus baro palangę. Vadinasi, čia slypi paslaptis. Kadangi patys šie, dviem ratais judantys, daiktai niekaip negalėjo čia patekti, vadinasi, juos kažkas, tikriausiai žmogus – juk nesiveisia Rūdninkų girioj beždžionės, o ir paskutinis lokys, galbūt mokėjęs kelis metrus dviračiu pavažiuoti kokiame viduramžių cirke, jau prieš šimtą metų nudobtas, – ir išvada peršasi pati savaime: šiuos du švytinčiais ragais daiktus atsivedė ar atvairavo juos užsėdę du vyrai. Kodėl vyrai? Dėl to, kad jokios moters, netgi senmergės mėlyniautojos ar didžiausios nusidėjėlės, į šį Dievo užmirštą raistą nė su ilgu saldainiu nepriviliotum. Taigi du vyrai. Suprantama, jie turėtų slėptis kažkur netoliese, nes dviratis – brangus daiktas, įsigyjamas vienas visam gyvenimui, ypač šiame skurdžiame t u t e i š ų   krašte. Belieka gerai pasižvalgyti, pakelti vienos kitos šimtametės eglės šakas, žvilgtelėti štai už ano ar už šito kelmo, už kelmų sangrūdos. Nieko nėra? Na ką gi, tuomet pamėginkim įtempti – jeigu galima taip pasakyti – uoslę. Patraukim į vakarus, kur pro juodalksnių tankmę tarsi žarijų puodas žėri besileidžianti saulė. Dabar – į rytus, ten, kur taip greitai, nepastebimai buriasi šešėliai, medžiai, ypač reti kadagiai, tampa panašūs į žmonių figūras ar piktus demonus, liaudies dažnai vokietukais per klaidą vadinamus. Jeigu ir šioje pusėje nosimi neišgirsim posaldžio laužo dūmo ir dar saldesnės b r o g ė s   kvapo, suprasime, jog abu vyrai jau girti kaip šiaučiai ir kriokia nugriuvę ant drėgnos raisto žemės.
Pagaliau dūmelis iš rytų šalelės. Buvo tokia daina apie saulelę, iš rytų šalelės tekančią, gal dar prisimenat?
Taigi posaldis eglės šakų dūmas ir saldesnis už dangiškus migdolus užraugtos b r o g e l ė s   kvapas. Nepamirškim, kad dėl b r o g ė s   net karvė pasiunta: laužydama krūmus, vartydama medžius ir baubdama ji braunasi į vilkų karalystę, kad tik gautų to tiršto, šiltoko saldžiarūgščio srėbalo pasrėbti, nes ir keturkojui padarui retkarčiais norisi apsvaigti, gyvulio protelį pamesti, kaip kad žmogus, žinoma, dvikojis, geidžia keturkoju tapti apsvaigęs, trokšta būti raguotas, visą pasaulį ant rago smaigalio pasmeigti.
Tad tegu šie du sumišę kvapai būna mums už vedlius. Tik ženkime kiek įmanoma atsargiau, nes ir raisto akys – bedugnės, ir sausi šakaliai, kai netyčia pastatai ant jų batą, labai garsiai traškėdami lūžta. O mums slinkti reikia kuo tylėliausiai, bemaž be subtiliausio pašalinio garselio, kad anie du, ant drėgnos žemelės giliai įmigę, girtuoklėliai staiga neišgirstų, nepašoktų ir, puolę ant dviračių, oru oru, kaip pasakoj, mums iš akių neišnyktų. Juk mes norime su jais geriau susipažinti, o per juos ir ypatingąjį musių alkoholikių porūšį ištyrinėti.
O štai ir miegaliai. Dabar jau jiems per vėlu sprukti, tad galime ir pažadinti. Geriausia bus pašaukti vardais. Vienas jų vardu pan Antoni, antras, jaunesnis, pan Dzisiu. Matot, kaip smagiai pašoko, akis trinasi, negali patikėti, kad kažkas svetimas juos tokioje slėpynėje – gilesnėje nei senokai išnykusių raudonųjų partizanų urvas Rūdninkų girioj prie tos pačios Cirvijos – susekė ir aptiko. Nepagalvoja, taip staiga iš saldaus girtuoklių miego pabudinti, jog tie jų tvaskantys dviračiai ir buvo tas ryškus pėdsakas, įspėjęs ieškotojus, kad pats laikas nosimi pasidarbuoti. Ir ką gi, rezultatas daugiau nei puikus – abu vyrai, kaip į kelnes pridėję, apsmuktakiškiai, jau klaupiasi į samanas pasigailėjimo maldaudami.
Bet argi mes kokie baudėjai, stambiais šratais b r a v o r o   statines kiurdinantys. Baudėjai po tokius raistus nevaikšto. Jie privažiuoja girios keliu prie raisto pakraščio, kelis sykius iššauna kurtinių ir velnių pusėn ir, pareigą atlikę, kryželį aplanke parašę, grįžta ten, iš kur buvo atsiųsti. Mes tik pasikalbėt per kemsus šokinėdami atėjom. Nes čia kaip tik panaši vieta Belzebubo padermei glaustis. Kaip ir reikėjo tikėtis, vyrai vienas per kitą prabyla. Ir tokia sudėtinga tarme, kad tik mes, seni vilniečiai ir Vilniaus apylinkių lankytojai, tegalime suprasti, ką gi šie du suodini beragiai – tarsi kažkas, labai galingas, už mums nežinomą jų prasikaltimą būtų jiems ragus metaliniu pjūkleliu nupjovęs, – virpančiom kinkom raistą drebindami šaukia: My, panie, tak sobie, jak tu poviedziec’ nemnožko dlia svojej ochoty tego bimbru kilka litruf vypendzili, ne dlia rublia, co nie, to nie, dlia siebie i dlia rodziny na sviento Božego Narodzenia čy tež na Viel’kanoc gardlo pomočyc’.
Kalba kaip pipirus į akis žerdami, kad mūsų akys apsiašarotų ir tų dviejų didžiulių b r o g ė s   katilų nepastebėtų. O mes, kaip susitarę, prie tų kubilų ir žengiam, visas utėles tuteišams į klynus suvarydami. Bet ką darys sugudėję, sulenkėję lietuviai – tyli, ūsus prikandę. Tyli ir laukia, kas gi čia bus – mirtis ar laisvė?
O mes, suprantama, negaišim, nes saulė jau nusileido, laužas po katilu prigeso, piktosios dvasios jau slenka artyn, po tuteišemu šnabždasi, be to, ir kirviai, ir kiaulėms skersti peilis briedžio rankena laužo šviesoj blykčioja. Tad gaišti negalima. Klausiam tiesiai, jų tarme kalbant, prosto z mostu:
Ar čia yra musių?
Mūsų klausimas trenkia į jų bailias ausis kaip griausmas į b r o g ė s   katilą. Suklūsta it šeškai už uodegų nutverti. Mąsto, kokia čia paslaptis už muchų slepiasi? Gal pinigai už bimbrą? Ir jau šaukia: Nic niemamy ješče neuspeli spčedac’ musial Zigmus’ pšijechac’ ale kurvy syn musi zablondzil, glupkovaty duren’ niemamy ani rublia, proše panuf…
O mes pakartojam:
Ar čia yra musių? Mums jūsų rubliai nerūpi. Mums svarbu įsitikinti, kad musės alkoholikės sugeba b r a v o r ą   ir pačiame raisto vidury aptikti.
Ach, muchy, oto jakže, jest, prosto same tučy, panovie, čarne tučy, proše tu, bližej kotla, beria žodžius kaip iš velnio gausybės rago.
Prieinam ir matom, kaip juodas girtų musių tuntas b r o g ė s   katilo kraštais ropoja, svirinėja, daugelis jau tirštame srėbale ir prigėrusios, kitos ir nuskendusios, amžiams iš velnių akių išnykusios. Mums jau aišku, kad radom kaip tik tą porūšį, kurio ir ieškojom. O alkoholikės mūsų net nepastebėjo – apsvaigusios, griuvinėjančios, į karštą b r o g ę    krentančios zyzia šlapiais stikliniais sparneliais niekaip negalėdamos į vakaro orą pakilti, sugrįžti į kaimą, į tvartą, kur saugios galėtų girtus šėtono sapnus sapnuoti. Visuotinis svaigulys. Puota. Velnių balius. Viena kita iš tikrųjų, žiūrėk, jau ir raguota tapusi, jau ir su uodega, ir su mažomis skeltomis nagomis, net su barzdele, snukį išviepusi gundo pasilenkti ir užsimerkus gerai b r o g ė s   pasrėbti, kad galva tuosyk nuo pečių nulėktų ir pragaro vartai svetingai atsivertų…
Mums belieka vyrų paklausti, kaip, jų galva, musės čia, vidury velnių raisto, atsirado, gal vyrai jas iš namų ar iš alaus baro kišenėse atsinešė, o gal jos po jųdviejų kepurėmis slėpėsi, kol jie čia dviračius stūmė?
Vyrai tuteišai tik žlibėmis varto, pakaušius suodinais nagais krapšto, vienas į kitą žvelgia, klausimui atsakymo ieško, bet niekaip neranda, nes tos musės, kaip ponai jas pavadino, alkoholikės, čia, raiste, nuo seniausių amžių gyvena, juk jos iš velnių išsiveisė, čia joms ir vieta, argi ponai šito nesupranta? juk kur braga gotujesie, tam i muchy, niech ich djabli vezmu, tych kurvuf šatana.
Ištarę šį siaubo vardą, tarsi kokį slaptažodį, abu vyrai apsidairo ir greitais mostais persižegnoja: „V imie oitca syna i ducha svientego amen, zžaluisie, Panie“. Matyt, kreipiasi į Dievą, nes jų kalboj, kur tik nespjausi, – ten ponas. Ponas guvnež ir pani kurva, o šalia be jokios sarmatos – ir Panna Najsvientša ir Pan Jėzus, teatleidžia jiems Dvasia Šventoji už tokį piktžodžiavimą.
O mums jau aišku, kad musės čia nuo amžių gyvena, prieš šimtus metų midų siurbė, taip iki raisto kupstų graibymo nusilakdamos ir b r o g ė s   laikų sulaukė, tad ir visai prašmatniai įsikūrė. O vyrai, tie du apsmuktakelniai mėšlinom tarpupirštėm, anot vieno suomių rašytojo, čia niekuo dėti – ne jie čia alkoholikes atsikvietė, ne jie jas kaip patys save nugirdė. Greičiau jau Belzebubo sugulovės vyrus į raistą atviliojo, saldžiu zyzimu jiems galveles susuko, ir tie nusigėrė kaip musės ir į b r o g ė s   sapną paniro, velnių vestuves sapnavo, gal ir musių kadrilių ar mazurką sapne sušokt mėgino, tik raisto žemelė juos jau į glėbį buvo suėmus, jau siurbė jų sveikatą, ir jeigu ne mūsų viešnagė, tai greičiausiai lig šiol juos abu velniai jau būtų į pragarą nusitempę, muses nauju pilnu b r o g ė s   katilu apdovanoję.
Sakome „būtų“. Tačiau su sakymais niekada nereikia skubėti. Visada prieš prasižiojant geriau palūkėti, gal net iš tuteišų akių laikinai išnykus, kad vyrai vėl prarastą drąsą atgautų, vienas kitam į snukį suduotų už tai, kad jis, o ne šis sumąstė dviračius Cirvijos dugne paguldyti, kad niekas nerastų, o ir nepavogtų. Tad juos stebime jų nematomi.
Vyrai kirviais mėgina muses nukirsti, sunaikinti, nes jose slypi šios nakties nelaimės, nebūtų šių šėtono kalių, tai tie svetimšaliai, durni litvini, nebūtų į raisto tankmę brovęsi, nebūtų musių alkoholičkų ieškoję, tai vis per jas, per djabel’skie nasienie visos baimės ir kelnių pasmardinimai. Tad duoda vyrai kirviais per katilus su b r o g e , per kitus ir kitokius mažesnės talpos indus, labai suodinus, lyg tiesiai iš pragaro į raistą nematomų galių atneštus. Geležis sunkiai pasiduoda, kibirkštys žyra, į musę retai kirvio ašmenys tepataiko, tad girtuoklės ir toliau sau linksminasi, aukštielninkos kojeles krato, vyrus vilioja. Ir štai netyčia vienas kitam koją aukščiau klupsčio prakerta, kraujai paplūsta, bet sužeistasis nepasiduoda, niedaje za vygranon, kerta atgal, tik tiesiai per nematomus, gal nupjautus ragus, nors vyrui šie smaigaliai taip aiškiai rodosi, ach ty, djablie, šaukia, ja ci pokaže, kurvy syn. Taip kokį pusvalandį vyrukai vienas antrą į kapus varo, užmiršę ir kaimą, ir šeimas, ir save pačius, kas jie tokie ir iš kur čia vidury raisto atsiradę, ir muses užmiršę, tas nasienie šatana. Bet kur kirvis vyro rankoj – ten ir mirtis su dalge, su ja joks kirvis negali net lygintis. Raisto akys jau paraudo, rudas sieros tvaikas krauju pakvipo, tad musėms į pagalbą vienas kitas vilkas atbėgo, kraujus su raisto vandeniu laka, musėms dėkoja, vilkų kalba jas giria, gražių žodžių nepagaili. Abu bravoro panai – šis žodis nuo „pan“, ne nuo „pano“, to antikos girių švilpiko, nors negalėtume tvirtinti, kad ir jo čia nebuvo, nesėdėjo kokiam juodalksnyje ant storos šakos, viską, kas dėjosi, matė, žmonių drąsa ir žiaurumu stebėjosi, supratęs, kad nuo senovės laikų nedaug kas žemėje tepasikeitė: vis tie patys kovos kirviai, peiliai, dalgiai ir vis tos pačios vyno mėgėjos musės, – taigi panai vienas kitą do piekla sprovadzajon…
Nujausdami, kuo pasibaigs ši dvikova, nelaukim, netrukdykim velniams jų svarbaus darbo – juk du nelengvus vyrus teks į tolimą pragarą tempti, į aukštakrosnių katilus grūsti, malkų įmesti, šakėmis gerai karštimą pasukti, kad vyrai nesušaltų, taip toli nuo savo namelių atsibudę, nesupratę, kur čia juos velniai atnešė. Ir būkim tikri, kad į juos pažvelgti būtinai atskris pats pragaro valdovas, senąja hebrajų kalba Musių Valdovu vadintas: Ba’al- Zebub. Ir jis tikrai bus kaip du vandens lašai panašus į ant šios knygos viršelio nupieštos m u s ė s , lotyniškai m u s c a , portretą. Tad nebūtina šėtoną įsivaizduoti kaip kokį tamsos valdovą, juodu, žemę siekiančiu, apsiaustu pečius apsigobusį, uodegą po skvernu paslėpusį, už auksinio diržo nuodingą durklą užsikišusį, raudona liepsna degančiomis akimis, dvišaku liežuviu ir riestais ožio ragais. Užteks pažvelgti į musės portretą ir suprasim, kokia galinga ir neišnaikinama yra ši padermė, per Nojaus klaidą paimta į laivą ir dėl to nenuskendus Tvano vandenyse. Be to, nepamirškim, jog čia pasakojome apie ypatingą m u s c o s  porūšį, apie muses alkoholikes, šiuo savo prigimtiniu polinkiu taip panašias ir į Neroną, ir į Staliną, tik į Hitlerį kiek mažiau, tačiau ir jam atitikmenų musių pasaulyje bus dar laiko paieškoti.
Beje, mūsų laukia įdomus pasakojimas apie muses hibrides – degtinės ar vyno vardu „Jaučio kraujas“ ir tikro kraujo mėgėjas. Tad kantrybės, mielieji ponai. Verskime lapą ir skaitykime, o skaitydami permąstykime…

3
Vilnius, senamiestis. Pokarinius griuvėsius dar tik pradėjo valyti. Neskubėkim, laiko yra iki trečiojo pasaulinio karo pabaigos. Aškenazių ir sefardų kiemeliai, paversti v otchožyje mesta. Šių tolediškų oazių gyventojai seniai pakilę su dūmais į dangų – tik jų vaikų maldas dar atneša vėjas. Kai kur ant nutriušusių, keliais sluoksniais atsilaupiusių sienų dar galėtume pamatyti keisto nepažįstamo rašto raidžių likučius. Taip pat lenkiškų žodžių nuotrupas. Ir neseniai užtepliotas kirilicos raides…
Ne visi griuvėsių rūsiai – negyvenami. O ne. Siauresnėje gatvelėje, žiūrėk, laipteliai kiek pravalyti, pataisytas turėklas, įstiklinti langai. Kažkas čia vyksta. Įtempkim regą ir klausą. Girdit? Kažkas dejuoja, aimanuoja ir klykia iš laimės ir beribio pasitenkinimo. Tai – kurvynas. Tamsiai raudono vyno rūsys. „Jaučio kraujo“ saugykla, kurioje, tiesą sakant, tas „kraujas“ menkai tesaugomas, nes jis liejasi upeliais – iš aukštų sunkiastiklių butelių į pražiotas gatvės vaidilučių rykles. Nenutrūkstama srovele tas klampus tirštas skystis plaukia į mergšių vidurius ir širdis.
Vyno per daug. O vyrų ar jaunuolių – per mažai. Tokia moterų ir vyrų nelygybė. Sugriauta pusiausvyra. Kekšių per daug, o pimpalų trūksta.
Ir vis dėlto vieno gero čia – per akis. Tai musių. Tų pačių, mūsų jau pažįstamų alkoholikių. Štai pažvelkit: ant cementinių grindų sujaukti čiužiniai, laisvosios meilės guoliai, tamsiai purpurinės jaučio kraujo dėmės, balos, maži ežerėliai, nes į rykles jau nebetelpa, jau liejasi per lūpų kraštus, jau kekšikės pačios pavirtusios „jaučio kraujo“ buteliais, tik atkimštais, dėl to ir reikalaujančiais kamštukų.
Ir kiekvienoje vyno baloje – musės, melsvaakės stiklasparnės girtuoklės. Panašios į anas, raistines ant Cirvijos krantų, tvirtai prisisiurbusios prie vynu ištepliotų limpančių lūpų. Apsvaigusios nemažiau už rūsio šeimininkes. Joms negaila permirkusių sparnelių, jos džiaugsmingai dalija tas svaigaus skraidymo priemones mergšėms, kad ir jos bent pamėgintų klykdamos pazvimbti, pakilti iki žemų, aptrupėjusių rūsio skliautų. Sparnuotos, sunkios vyno talpos, trikalbės ar keturkalbės, nes ir keiksmai – žmonių kalba. Ir nieko čia nepakeisi. Kekšės ir vyno musės jau seniai suaugusios į nedalomą visumą. Tūkstantis musių – vienai parduodamos meilės prekeivei. Mėlyna musių tatuiruotė ant perlamutrinių krūtų, ant neraugintos tešlos pilvų, ant sumedėjusių šlaunų, ant suakmenėjusių blauzdų, ant rausvais, juodais šeriais pasipuošusių gaktų.
Vyno siurbikės. Belzebubo sugulovės, išmokiusios lenkaites, rusaites, žydaites, lietuvaites išradingo kūniško pasitenkinimo meno. Kamasutros filialas Vilniuje. Buvusio geto rūsyje, kurio sienos dar mena Toros žodžius, jomis retkarčiais dar klajoja septynšakės šviesa, kartkartėmis pasklinda skubiai kepamos neraugintos duonos kvapas. Bet visi šie ženklai bejėgiai prieš nesiliaujantį girtų musių zyzimą. Šėtonas neišsižada karo jam suteiktų privilegijų. Dažniausiai čia aidi sueičių burtažodžiai, slaptažodžiai. Dejonės ir aimanos dabar čia panašios į padebesiais plasnojančių varnų kranksmą – užkimusį, trūkinėjantį, grasų. O musių zyzimas – kaip smuikas. Kaip sudegintas smuikas. Kaip liepsnose susvilusių strykų ašutai. Kaip Stradivarijaus medis, pavirtęs pelenu, tuo nuskaistintu ugnies pirmavaizdžiu. Ir virš visko karaliauja, šoka musės alkoholikės. Danse macabre. Septynios didžiosios nuodėmės, išraižytos ant stiklinių sparnų. Septynšakės išjuokimas ir pažeminimas. Septyni puolę angelai. Septynios Dievo rūstybės taurės. Septynios kūno angos. O virš griuvėsių – kaip sugriauto Jericho – septyni dangūs ir Knyga su septyniais antspaudais.
Telkšančiose „jaučio kraujo“ balose jie guli lyg paskerstos kiaulės, kuiliai su išvirtusiais pautais. 1950 metų Vilniaus senamiestis. Šiaurės Jeruzalės palaikai. Išniekinti. Pridergti. Aplaistyti „jaučio krauju“. Pagoniškosios Kretos jaučių aukojimo aidas – keli šimtai žingsnių nuo palaimintų Aušros Vartų, nuo Šventosios Dvasios cerkvės, po kurios vartų arka net žiemą švyti dangiška aura.
Karo metais įpratę žudyti ir prievartauti atsargos karininkai išleido iš narvo savąsias dukras, kad gundytų. Kad įsiraustų į šventuosius rūsius ir begėdiškai voliotųsi „jaučio kraujuje“. Apspistos musių, virpančios nuo užkeikto geismo ir nuo stiklinių sparnelių gausmo.
Taip, visa tai buvo gana seniai, prieš pusšimtį metų. Tačiau tiems, kurie bent vieną naktį buvo nugrimzdę į rūsių kloaką, kurie buvo išsiurbti ir išmesti nuogi ant šaligatvio, anos naktys dar gyvos, nes dar gyvos septynios nuodėmės, septyni šėtono persikūnijimai: į prostitutes, į pedofilus, į homoseksualus, į heteroseksualus, į lesbietes, į sadomazochistus ir į m u s e s , mokėjusias nusigerti ir apsvaigus prasiskverbti pro septynias angas į jaunuolių širdis, kad ir jos sustiklėtų, kad jų pulsą varinėtų ne kraujas, o „jaučio kraujas“, atitekėjęs iš Baalo šventyklų, iš šventos prostitucijos vaidilučių burnų, atsiverdavusių ožiams, šunims ir buliams.
Nuo girtų musių nukarę voratinkliai kaip užgesę žvaigždynai, į kurių šukes taip skaudžiai anuomet susižeidė 1935, 1936, 1937, 1938, 1939 metais gimę gimnazistai ir studentai, per klaidą ar įgimto gašlumo pašaukti, nusileidę į tamsiuosius požemius ir atsigulę ant kaulėtos mirties krūtų, ant raudonu moliu aplipusių kaulėtų jos klubų, įspraudę geiduliais virpančius, dar menkai pasitikinčius falus tarp dubens kaulų, tarytum tarp geležinių žandikaulių.
Ir štai nebeliko rūsių, nebeliko sienų su magiškais užrašais, išnyko vynas „Jaučio kraujas“, anų naktų kekšės ir nepilnametės paleistuvės pavirto kretančiomis senėmis, užmiršusiomis net vyriškos lyties vaizdą. Ir anų dienų studentai, gimnazistai seniai pavirto į pilvotus, riaugėjančius mandarinus iš senosios kinų prozos kūrinių. Tačiau musės alkoholikės vis dar ropoja per miestelių baruose degtinės klanuose miegančiųjų veidus, per užmerktas akis, per keiksmažodžius šnabždančias lūpas. Ši nuožmi ištvirkautojų padermė vis dar zyzia kaip pragaro malūnas stikliniais sparnais. Ir nepanašu, kad atsirastų jėga, galinti sunaikinti šią šėtono veislę. Nes Musių Valdovas budi. Tai jis perina sparnuotąsias savo suguloves, kad jos pasklistų, pasiektų atkampiausius raistus, jų tankmėje kunkuliuojančius b r a v o r u s   ir girtas vyrų ir moterų, ir mergaičių sąžines.
Buvo tik kartą suklysta – prieš Tvaną. Musės prasiskverbė į Nojaus arką, sulaukė ryto, kai vandenys atslūgo, o išleistas balandis jau nesugrįžo į laivą, nes aptiko sausumos salelę, iš kurios nuskrido Musių Valdovo Ba’al-Zebubo nurodyta kryptimi. Ir žmonių giminė keitė giminę, viena karta išnykdavo, kita ateidavo, tik musės niekada niekur nedingo. Jos žinojo, kad pasaulis baigia išprotėti ir ritasi į prarają. Nes sugrįžo Nerono laikai, Berijos amžius, apsukęs ratą pragare, ant asilo atjojo Hitlerio sapnas, elektrinių jūros ungurių akyse vėl sublizgo aštrios ir smigios geležinio Felikso žlibės, į Bin Ladeno rankas pateko Džiugašvilio pypkė, pro kurios angą išrūko civilizacijos pasididžiavimas – Niujorko Dvyniai. Ir musės į tą nelaimės vietą pribuvo pirmos, jos atskrido greičiau už žvalgus, saugumo tarnybas, už FTB, už gaisrinių, greitųjų sirenas…
Ir nieko čia nepakeisi, nieko neišmąstysi. Nes mirtina kova ant Armagedono kalvos jau prasidėjo, dangaus kareivija jau susikovė su pragaro šmėklom, ir visos knygos tapo bevertės, tik Apreiškimas Jonui dar švyti kaip Aleksandrijos švyturys, tas septintasis pasaulio stebuklas. Jo šviesoje dar slypi vilties daigelis. Šio teksto raidėse dar glūdi rytdienos laisvė nuo Musių Valdovo despotijos.
Maži vaikeliai – nors ir jų miegančius veidus jau sutepė musių kojos ir saldus, „jaučio kraujuje“ išmirkytas liežuvis – dar žino, kam priklausys dangus. Tad pasikliaukime jų žinojimu, jų nieko neišmanymu, ilgų poterių mintinai pakartoti negalėjimu. Nes užtenka nekalto jų žvilgsnio, kad stikla-sparnė kariauna pavirstų į peleną.

4
Alaus baras. Iljičiaus lempikės šviesa palubėj. Pro cigarečių dūmus mėginanti prasiskverbti ir bent kiek apšviesti šlapia šluoste ir maisto likučiais dvokiančius keturkampius stalus, kad vyrai įžiūrėtų vienas kito veidus, nes kalba rimta, globalinė, kelianti mirties ir gyvybės klausimą. Štai vieno galva, it nukirsta avino galvelė, guli ant šono alaus baloje, plaukai permirkę ir lipnūs, alkūnė taip pat nugrimzdus tirštoje pigaus alaus kūdroje, nors akis dar budi, dar mėgina sekti priešais gestikuliuojančią ranką, tą iškeltą bičiulio smilių, ant kurio viršūnės, matyt, mirtinai prilipus musė alkoholikė bando nuo kojyčių nusibraukti alaus klijus, nors pati suvokia, koks tai beprasmis darbas, kai devynakė galvelė jau regi pragaro dugną, o žemai, tarp butelių ir silkių galvų, ropinėja likimo draugės, girtos kaip pokario šiaučiai turgaus apylinkių rūsiuos, ir viskas skęsta svaigiame alkoholio ir cigarečių dūmų tvaike, tarytum kažkur labai arti sostinės degtų durpynai ir vėjas neštų į miestą smalkes, nuo kurių dar labiau svaigsta musės galvelė…
– Tu, susmirdęs vientuly, tu, nusilakus kiaule, ar tu gali bent apytikriai suprasti, k ą ą   reiškia šeimos židinys, moters kūno šiluma, puikūs pietūs, saldus bučinys po pietų, asile, ar tavo pragertai makaulei suvokti patyrusio šeimyninę laimę ir ją praradusio širdies skausmą, kai po darbo pareini į namus ir ant stalo randi tą prakeiktą popiergalį su išdavystės raštu: „Išėjau pas N. Man nusibodo tavo girtuokliai draugai, amžinai dvokiantis tavo klynas, neieškok – nerasi…“ Ar tau, senberni, suprast manosios širdies peršulį, tuos prakeikto gyvenimo nagų įdrėskimus krūtinėj, gyveni vienas kaip paršas prasmirdusiam savo guoly, šviesios dienos nematydamas ir mane paskui save traukdamas į šį dvokiantį barą, kas, sakyk, tau davė teisę uzurpuoti mano pasirinkimo laisvę? Jeigu ne tu ir į tave panašūs sušikti menininkai, pragaro teplioriai, aš šiandien jau būčiau tapęs brigadininku ir kas mėnesį parneščiau savajai gerą algą, jeigu ne tu ir ne į tave panašūs apsišikėliai, grabinėjantys apie vyrų klynus, prasmirdusios siurbėlės, o kad būtų prakeikta toji diena, kai tave sutikau užėjęs vieno bokalo gerklei praskalauti, jeigu ne tu ir tavo sėbrai, manoji dar ir šiandien mane mylėtų ir gerbtų, nes tekėjo iš meilės ir aš iš meilės ją paėmiau, atvežiau iš to užkampio, ištraukiau iš kolchozo mėšlo, nupirkau drabužių, išpuošiau kaip karalienę, jeigu ne tu, smarve, alaus statine, jeigu ne tavo liežuvis, gal šį vakarą ji mane būtų paglamonėjus, švelnų žodį į ausį sušnabždėjus, gal mūsų laimė būtų tikra ir jai niekas negrėstų, bet reikėjo pragaro išperai susirasti kaip tik mane, ne kokį kitą bevalį smirdžių, reikėjo prisigerinti, prisisiurbti prie mano šlaunies ir klyno, kad tu būtum prakeiktas, smarve tu, šūdinas teplioriau, susikišk tuos savo paveikslus į subinę, gal ten ir įvyks garsiausioji tavo darbų paroda, suski, apgailėtinas vargeta, kad tave velnias iškruštų pro abu galus, kuo gi aš nusidėjau, kad kaip tik mane ištiko ši išdavystė, taip ilgai slėpta jos nuolankių mėlynų akių dugne, giliai gerklėje už blizgančių plėšrių dantų, žinau, pas ką ji išbėgo, žinau, seniai nujaučiau, bet netikėjau, nes tu, kiaule, vis įtikinėdavai, kad niekur ji nedings, nes bobų daugiau nei vyrų, dėl vyro kinkų bobos pasiruošusios viena kitai akis iškabinti, melavai, pasmirdęs vientuly, ožio mašna, imsiu ir sutraiškysiu tą girtą tavo makaulę…
Alaus baloje mirkstanti akis regi, kaip iškeltas smilius apčiuopia bokalo ausį, sugniaužia…
Telkšančio alaus ežere sumirkus galva iš paskutinių sąmonės galių mėgina pakilti, atsiplėšti nuo lipnaus skysčio, lipnus delnas dar bando uždengti, apginti bent kaktą, kad smūgis jos neperskeltų į dvi lygias dalis. Paskutinis bandymas išgelbėt savo gyvastį. Paskutiniai, veik nesuprantami, prašantys pasigailėjimo žodžiai, skiemenys, padrikos girtos raidės, bejėgės prieš išduotojo įsiūtį, keršto troškulį, įžeistõs ir pažemintos garbės klyksmas…
Gėdinga mirtis alaus bare ant prišnerkšto dvokiančio stalo, tarp silkių galvų, apverstų bokalų ir juodo musių debesies, tos mirties drobulės, lengvos kaip sapnas ir lipnios kaip stalių klijai, neatplėšiamos…
Tačiau tai tik mintys, keršto pritvinkę žodžiai ir judesiai. Nes girtuoklis, pakėlęs sugniaužtą bokalą, niekada neišdrįs smogt į kruvino širdies bičiulio galvą, nes seniai ši praplikus pederasto makaulė brangesnė už pabėgusios neištikimosios kūną ir širdį, nes abu šiuos alaus mėgėjus į vieną nedalomą visumą sujungė musės, tos paslaugios rėplinėjančios šėtono sugulovės…

Žvelkit, kaip nusvyra keršto ranka, kaip draugystės glėbys apkabina dviejų raudančių vyrų pečius, kaip lipnios lūpos suranda kitas, su maisto likučiais kampučiuose. O, koks saldus girtuoklių bučinys. Romantiškas. Dvelkiantis aukštosios kultūros kvepalais…

Triumfuojančių musių muzika. Nuožmiosios meilės paveikslas blyškioje aludės šviesoje. Vyriškos priesaikos žodžiai. Alaus skonio ištikimybė. Girtos bičiulystės ašaros, tarsi stiklo šukelės, krintančios į lipnaus, tiršto skysčio gelmes. Šėtono pergalė ir pragertos meilės pralaimėjimas. Dar viena priverstinės neištikimybės valanda. Ją mušantis miesto bokšto laikrodis. Tuštėjančios Vilniaus gatvelės. Katės. Šunys. Mėnulis kaip mimo kaukė. Ledinis juokas pro ašaras. Pokario dykuma. Svetimakalbė daina, sklindanti iš metalinės dėžės, iškeltos ant medinio pakrypusio stulpo…
Ramus nusigėrusių musių miegas už geležine juosta ir spyna užrakintų aludės durų. Už tamsiastiklių aklų langų. Musių mirtis ir prisikėlimas. Poezijos eilutė. Prozos sakinys. Keiksmo skrepliai. Ir nakties bedugnė…

Balzamuotojos

1
Antra budynių diena. Lauke – trisdešimties laipsnių karštis. Valdiškas pseudolotynišku pavadinimu „Aeterna“ vienaaukštis pastatas. Buvusio rusų severnyj gorodok teritorijoje. Aukšta pakyla, ąžuolą imituojančiais dažais nutepliotas karstas. Skurdus, tik iliuziškai primenantis prašmatnius dvarponių ar partijos lyderių karstus. Auksinė bronza, sidabrinė pudra. Laikina, akimirksniu nuo žemės drėgmės išnykstanti prabanga.
Tik tokiam karstui užteko pinigų. Tėvas išėjo staiga, net nespėjęs ištarti s u d i e …
Liepos vakaro prieblanda. Apytuštė Antakalnio gatvė. Blausūs žibintai. Geltona mirkčiojanti, perspėjanti šviesoforo akis.
Bet argi tėvas, šitiek metų pats vairavęs įvairius automobilius ir tik vos prieš kelis mėnesius pardavęs paskutinį žigulį, nes inspekcija uždraudė sėsti prie vairo – per silpnas regėjimas, apykurtė klausa, – argi šis pavargęs, Sibiro golgotas perėjęs vyras galėjo atkreipti dėmesį į vos berusenančią, trūkčiojančią šviesoforo akį? Ne. Tad ir žengė nuo šaligatvio krašto į lipnaus vėstančio asfalto tėkmę, tarsi į beveik jau užmiršto vaikystės dienų upelio srovę. Juk dar prieš kelerius metus kaip tik važiuojamoji gatvės dalis jam atrodė saugesnė už šaligatvį, kuriuo taip retai vaikščiodavo. Tad žengė lyg nuo upelio kranto, lyg basas į skaidrų Riešės vandenį. Net nepasukęs galvos įsitikinti, ar koks pusprotis nelekia akis išdegęs, o gal ir užsipylęs žlibes alumi ar stipresne migla. Net nepasuko galvos. Žengė drąsiai, pasitikėdamas. O tuo metu blyškus šešėlis pasiutusiu greičiu jau artėjo. Be įjungtų šviesų. Susiliejęs su asfalto pilkuma. Guminiai ratai. Tylus motoro urzgimas.
Kas dabar galėtų pasakyti, kodėl jis stabtelėjo? Ką prisiminė? Ką buvo užmiršęs šiapus gatvės? Nusipirkti „Vakarines naujienas“? Kefyro? Dešrelių ar jaučio kanopų, iš kurių taip mėgo virti kažkokį viralą? Daug metų gyvenęs vienas, pasitraukęs nuo motinos despotizmo, prisiglaudęs Sibiro dienų bičiulio vieno kambario butelyje, už gėlėtos pertvaros pasistatęs sudedamąją lovelę, sakytum, sustojęs kelioms naktims Vokietijos ar Uralo kalnuos pakeliui į amžino įšalo žemę ar į dipukų stovyklą po karo.
Stabtelėjo. Sekundės dalelytei sustabdė žingsnį. Gal pakelta koja net nebuvo nusileidus…
Staigus smūgis. Žaibas iš liepos vakaro prieblandos, kai danguje nesimatė nė menkiausio debesėlio – visas oras ir kosmosas tirpo, lydėsi ir grimzdo į žmogaus širdyje susikaupusio ilgesio miglą. Stabtelėjo ir nė nepajuto, kaip aklas geležinis daiktas palietė kūną – smigo kaip vanago nagai į pilką laukų pelėną. Pelėnas taip pat nespėja pajusti, nors plėšrūno kirtis būna labai skaudus. Ir žaibo nepajunta jo nutrenktasis. Akimirksniu išsijungia šviesa, pilkas vakaras tampa juodžiausia pasaulio naktimi, jau prarijusia sąmonę ir širdį.
Niekada anksčiau sūnus nebuvo atkreipęs dėmesio, kad tėvo galva panaši į romėnų biustų galvas – plikas kiaušas, švariai nuskustas smakras, kiek kumptelėjusi nosis, aukšta kakta, tarpuakyje dvi gilios raukšlės, kiek atsikišusi apatinė lūpa, tarytum miegantysis truputį bjaurėtųsi šio pasaulio menkyste, jo laikinumu, abejotinu gyvybingumu.
Tik ant krūtinės sukryžiuotos rankos nepriklausė patricijų luomui. Per daug gilūs buvo darbo įspausti ženklai. Rankos atrodė nepriklausančios šiai išdidžiai galvai. Svetimos. Per klaidą atitekusios kaip tik šiam vyrui, o ne kokiam akmenskaldžiui ar mėšlavežiui. Nuo įvairių metalų oksidavimo neatplaunamai pajuodusios panagės, nors nagai apkirpti, apvalūs, pailgi. Tai šios rankos bedugnėje amžino įšalo žemėje kasė juodąją akmens anglį, krovė į geležinius surūdijusius ratukus, stūmė prieš įkalnę šachtos angos link. Tai jos daugelį metų lankstė žalvarį, varį ir geležį, kai iš veršiuko odos pagaminti daiktai prarado paklausą, o išdirbio norma „kombinate“ buvo vis keliama ir keliama, kad meistrui kapeikų užtektų tik vandeniui ir duonai, ir druskai. Nuo oksiduojamų vario, žalvario ir geležies strypų, juostelių, žvakidžių, kaukių ir kitokio miesčionims labai patinkančio šlamšto neatgremžiamai pajuodo panagės, pirštai iškrypo, pasidengė rusvai melsva oksidantų patina. Nors aukščiau riešų rankos išliko it marmurinės – baltos, galinčios priklausyti šiai patricijaus galvai.
Tokios vienišos be darbo. Paklydusios. Nebežinančios, ko nusitverti. Jau pajutusios dalgės koto švelnumą, šilkinį, per amžius nugludintą medį. Negalinčios patikėti, kad mirtis tokia švelni, švelnesnė už motinos plaukus jaunystėje, kai vasaros vakarais užkopę į kalną sėdėdavo Trijų Kryžių papėdėje ir pirštai liesdavo vėjelio plaikstomą šilką.
Rožinio grandinėle apvyniotos rankos. Surištos. Įkalintos motinos, sūnaus ir keleto artimesnių žmonių maldoje, kad jau niekada neišsprūstų, neatsiplėštų nuo medžio kryžmos, nuo mažo kryželio sidabro, nuo švento paveikslėlio popieriaus. Sunkios. Pavargusios. Iš melsvo laukų granito, išmarginto vos matomom gyslom, iškaltos. Staiga nubudusios jos galėtų trenkti kaip kūjis į trojkos vyriausiojo pakaušį, kad suplokštėtų, pavirstų keptuve, kurioje tiek dešimtmečių būdavo skrudinamos nekaltai nuteistųjų širdys.
Bet nenubus. Netrenks. Nes širdis atleido net budeliams.
Antra budynių diena. Po nakties nevėdinta patalpa jau skleidė salsvą, anapusinį kvapą. Ir muzika jau buvo šiuo kvapu persisunkus. Kiekviena Mocarto „Rekviem“ nata jau alsavo nebūtimi. Ir gėlių vainikai alsavo tuo pačiu senojo Egipto piramidžių kvapu. Lelijos. Tulpės. Baltos rožės ir chrizantemos. Sūnaus vaizduotė jau regėjo mirusiųjų balzamuotojo šuns Anubio profilį, palinkusį virš tėvo krūtinės.
Štai tuomet jos ir  p a s i r o d ė . Pirmos. Dar nedrąsios. Tarsi per klaidą užklydusios į šią tvankią žemalubę mirties patalpą. Zyziančios taip jau tyliai, kad nėra visatoje tokio smuikelio, tokios kaimo griežynės, sugebančios skleisti tokius aukštus, aukštesnius už ultragarsinio povandeninio laivo siųstuvo garsus. Per aukštus, kad žmogaus širdis sugautų. Gręžiančius ausų būgnelius.
Dar nedrąsios. Lyg svetimos. Netyčia pataikiusios įskristi pro pravertas patalpos duris. Kiek sutrikusios nuo tylos ir žmonių šnabždamų maldų. Tarsi mėgintų pasislėpti nuo budraus ir labai skvarbaus, ir reiklaus motinos žvilgsnio. Dar nematomos giminėms, bet tokios ryškios, stiklasparnės motinos ir sūnaus akims.
Tačiau mirties alsavimas buvo toks patrauklus šių sparnuočių uoslei, kad jos, apsukusios keletą ratų, patupėjusios ant žemų, kalkėmis nuteptų lubų, ant kalkėjančių gėlių lapų ir žiedų, pagaliau  i š d r į s o.
Matyt, ir tarp šių šėtono pasiuntinių yra sava hierarchija, nes iš pradžių ant kaktos nutūpė tik viena musė. Nutūpė, tarsi patikrino, ar žmogaus kakta jau visai atšalus, ir pakilo, apsivertė ore ir žemyn galva prilipo prie lubų tiesiai virš karsto.
Šio manevro motina galbūt nė nepastebėjo, nes tuo metu nuleidus galvą klūpodama meldėsi ir blyškios ašaros sruvo jos skruostais.
Nepastebėjo ir sūnus, nes jo žvilgsnis klaidžiojo pavargusiais melsvėjančiais pirštais, gelstančiais nagais, rožinio stikliukais, sidabrinio kryželio briaunomis, kuriomis it smulkūs voreliai ropojo žvakių šviesos atšvaitai.
Bet musė neteko kantrybės – smigo žemyn ir įsisiurbė į lūpas. Į tą mirusio vyro kūno dalį, iš kurios, matyt, tikėjosi išgirsti nebylius atsisveikinimo skiemenis. Į tas pačias lūpas, į kurias paskutines gyvenimo vilties kibirkštėles buvo sutelkusi ir motina. Ko ji tikėjosi? Ko laukė melsdamasi? Gal jos širdyje tomis akimirkomis klaidžiojo keisti kažkada girdėtų pasakojimų ar pasakų fragmentai: „ir tuomet nabašninkas prabilo“, „staiga mirusysis atvėrė lūpas ir ištarė sudie“, „žiemos vėjas atplėšė langą, užgesino žvakes, ir tuomet nabašninkas atsisėdo, visi žmonės puolė prie durų, kai siela išskrido pro langą“? Kas žino, kodėl drąsus ir nuožmus pirmos musės nutūpimas ant velionio lūpų nepažadino motinos iš maldos užsimiršimo, tos nežemiškos būsenos, kai užmirštamas savas kūnas, jo poreikiai, buvę tokie išradingi, įkyrūs, nepripažinę jokios gaišaties. Kas žino, kodėl ji neatsistojo ir nepamėgino nosine nuvyti musės? Gal jos širdžiai tą valandėlę buvo saldi savigaila, savos vienatvės pasmerkimas, ir ji tiesiog mėgavosi savosios maldos atlaidumu – štai kokia esu gailestinga, meldžiuos už vyrą, kuris mane paliko prieš dvidešimt metų, paliko ir išėjo valkatauti, nors prižiūrėjau jį kaip vaiką, prie lovos padėdavau naktines šlepetes ir knygą galvūgalyje ant stalelio.
Kas žino, gal ji – priešingai – klūpojo susikrimtus, kad tiek daug kartų, pati nesusivokdavusi dėl ko, nagais perrėždavo vėliau iš darbo parėjusio žmogaus veidą, įsistverdavo į silpnus jo plaukus it harpija į auką. Gal dėl tokių savo poelgių šią akimirką ji graužėsi, atgailavo, prašė velionio atleidimo. Kas žino?
Bet sūnus, visą rytą stovėjęs prie karsto ir žvelgęs į nuovargio iškraipytus tėvo pirštus, prisiminęs, kaip kantriai jie mokė jo, dar pusbernio, rankas lenkti žalvario juostelę ar rankiniu grąžteliu gręžti skylutes varinės kaukės pakraščiuose, pirmas išvydo tą staiga nukritusį, žvakių liepsnoj mirksniui sutviskusį vabzdį. Tai jis pirmas pajuto – ne išgirdo, o pajuto – musės ir velionio lūpų slaptą begarsį šnabždesį, nelyg vabzdys būtų sparnuotas vagis, nusileidęs pagrobti patį paskutinį tėvo atodūsį, nors ir žinojo, jog atodūsių laikas pasibaigė skrodimo metu, užpakalinės kiaušo dalies atvėrimo akimirką.
Anksčiau niekada nepatirtas jausmas ūžtelėjo į sūnaus širdį, sužeisdamas ją it širšės geluonis. Nebyliais skiemenimis sušnabždėjo: ar ne per anksti, šė to no pa siun ti ne?
Atgniaužė pirštus ir sudrėkusia nosine mostelėjo virš velionio lūpų. Ne iš karto musė pakluso. O ne. Sekundės dalį dvejojo, tarytum negalėdama patikėti, jog čia susirinkę skausmo iškankinti žmonės ją pastebėjo. Bet to antro nosinės švystelėjimo pabūgo, atsiplėšė nuo lūpų ir nusklendė ant lubų, persivertė, sakytum, mažas mirties cirko akrobatas, nusprendęs truputėlį prajuokinti labai jau rimtus sėdinčiųjų ir klūpančiosios veidus.
Sūnaus mostas neliko nepastebėtas. Motina, sunkiai ištiesdama klupsčius, pakilo, tarytum bekūnis begarsis šešėlis prislinko arčiau tėvo galvūgalio. Palietė rankas, pataisė rožinį, atitiesė pakrypusį šventą abrozdėlį, paglostė beplaukę patricijaus galvą ir sustingo. Budrioji sergėtoja, nesugebėjusi per daugybę metų pažinti laisvūniškos jo dvasios, nesugebėjusi ir nenorėjusi prisitaikyti prie jo keistybių, prie vėžiavimų naktimis, prie dažną sekmadienį nepaneigiamo jo noro užsimesti ant peties prieškarines „Nurmis“ pačiūžas ir išeiti į miesto čiuožyklą. Tuomet tesugebėdavo priekaištauti: ar tau ne gėda? tarp jaunų – senas plikas vyras? tarp mergų?
Kaži ar dabar suvokė savo klaidas? Ar atgailavo? Ar prašė nebylaus atleidimo, nors pati niekada nebuvo atleidus nė mažiausios vyro klaidelės. Kaži, kaži? Gal tiesiog sustingo kaip sargė ant mirties slenksčio, kaip artimiausias žmogus. Vis dėlto – kaip artimiausias, ranka rankon, koja kojon perėjęs metų apkasus nuo Pirmosios Nepriklausomybės laikų, nuo mažo medinio, panašaus į varnėnų namelį, būsto Kauno Vilijampolės slėnyje, per karo griuvėsius, tamsias gatves, svetimus, metams nuomojamus kambarius su bendromis virtuvėmis – tai jose ji pramoko idiš ir lenkų, ir rusų kalbų – per tuos baugius, skurdžius ir svetimus t r i k a m p i u s   laiškus iš Sibiro, lyg per aštriabriaunes kliūtis, dvelkiančias tolimos, ledinės žemės šalčiu ir nežinomybe, per ilgą kelionę į senąjį prieškarinį namą Vilniuje, kuriame ir gimė vienintelis jų sūnus, nežinia, į ką toks atsidavęs keistuolis, niekada nesiveržęs į mokslus, tik naktų naktimis prilipęs prie paslaptingų knygų – ir ką jis jose rasdavo ir teberanda?
Nežinia, apie ką ji tomis akimirkomis mąstė, laukdama nutūpiant musės. Musės kaip paprasto vabzdžio, kurį ji daugelį metų stengiasi sunaikinti, nes teršia langų, paveikslų stiklus, lenda į cukrų. Ji niekada neskyrė musės alkoholikės, – nors, be abejo, yra tekę ir jai stebėti ant stalo svirinėjančias, apvirtusias, zyziančias, ratu besisukančias girtas muses kokio baliuko vidurnaktį, amžinai nemiegančias girtuokles, – nuo musės mirusiojo balzamuotojos, nes nieko negirdėjo apie Egipto „Mirusiųjų knygą“, apie velionių palydovą šunį, vardu Anubis, buvo skaičiusi gal tik populiariuosius meilės ar siaubo romanus „Kaukolė žalsvam čemodane“ ar „Kurtizanės mirtis“.
Stovi sustingus, pakreipus galvą kaip ištikimas šuo, išgirdęs šeimininko žodžius ir ne iš karto juos supratęs. Stovi, gal vis dar tikisi išgirsti tą skaudų paskutinį s u d i e.
O musė balzamuotoja, pajutus, kad virš karsto niekas nejuda – visa sustingę, apkurtę, apakę – sminga žemyn ir…
Ką gi ji viliasi atrasti? Ką stengiasi patikrinti? Metų raukšlių skaičių ant patricijaus kaktos ir aplink poakių maišelius? Tų griovelių gylį? Išmatuoti ir duoti ataskaitą Belzebubui? Kad toks ir toks, miręs 1997 metų liepos septintą, švento skaičiaus dieną, įsigijo du tūkstančius metų vagelių nuo pusės milimetro iki milimetro gylio lūpų kampučiuose? O gal jai įsakyta apskaičiuoti vyro galvos tūrį, kad pragaro smalaviriai pagamintų reikiamą kiekį tos dezinfekuojančios, rūdžių nebijančios balzamuojančios medžiagos? Bet iš kurgi šėtonas žino, kad šis žmogus keliaus į požemius, o ne į dangų, kur visai kiti balzamavimo įpročiai ir balzamavimo medžiaga gaminama iš ambrozijos, miros ir kvapniųjų aliejų? Iš kur toks nemandagus žinojimas? Juk musė iš nebylių velionio lūpų tikrai nesužinos, kuriuo taku vyrui lemta išeiti – aukštyn į žvaigždes ar žemyn į sieros klodais išklotus požemius? Vargu ar šis amžinu miegu miegantis vyras prasitars. Vargu. Nes ko jau ko, bet vilties jo širdy buvo tikrai daugiau nei anapusinės baimės.
Stovi pakreipus galvelę ir meldžiasi. Melstis ji niekada neužmiršdavo. Galėjo užmiršti iš mokyklos sugrįžusiam sūnui paruošti pietus, bet pasimelst prieš miegą suklupus prie lovos ji niekada neužmiršo. Įgimtas pamaldumas. Nes ir tikėjimas įgimtas. Juk ne šiaip sau ji laiko pasiruošus suknią, su kuria būtinai ją privalo pašarvoti ir nuleisti į kapą. Ir batelius laiko paruoštus. Ir puikaus meistro itališką rožinį, ir abrozdėlį. Nes t i k i , k a d    p r i s i k e l s , tad norinti gražiai atrodyti Jėzaus akivaizdoje, kad Jis suprastų, jog ne merga iš gatvės ar ne šiukšliadėžių tikrintoja suklupo priešais Jį prie rojaus vartų.
Pamaldžioji ištvirkėlė, galėjusi, vyrui išėjus į darbą, užsiversti bet ką – kaminkrėtį, stalių, tinkuotoją ar santechniką. Vilijampolės ir Vilniaus Marija Magdalietė. Matyt, vis dėlto suvokdavo savosios nuodėmės bjaurumą, dėl to taip nuoširdžiai ir melsdavosi. Ir dabar šalia tiek daug kartų apgauto raguoto patricijaus galvūgalio ji iš pačios širdies meldžiasi, nes kitaip tiesiog nemoka. Arba ištvirkauja, arba meldžia Dievo tuos ištvirkavimus išbraukti iš jos gyvenimo knygos. Tikėdama, jog malda gali išmelsti pasigailėjimą, ji judina lūpas, šnabždomis taria šventus žodžius, be kurių nemokėjo gyventi. O tėvas išgyveno aštuoniasdešimt penkerius metus be maldos, be kasvakarinių poterių. Besimeldžiančios, klūpančios motinos jis klausdavo: „Nejaugi tiki, kad Jis g i r d i ?“ Ji nieko neatsakydavo, nes bijodavo pertraukti maldą, ir tik baigusi apeigas, atsistojusi, ji ištardavo: „Ką tu supranti, valkata…“
Stovi pakreipus galvą ir meldžiasi. O musė kruopščiai apžiūrinėja balzamavimo o b j e k t ą – nuo viršugalvio iki smakro apačios. Ir tik sūnui vėl mostelėjus nosine, musei suzvimbus, motina tarsi nubunda iš svaigaus maldos sapno ir taip pat nosine mojuoja, mojuoja virš vyro veido, kaip daktarai priešais staiga apakusio žmogaus akis mojuoja delnu norėdami įsitikinti, kad jis iš tikrųjų nemato. Ir tas jos mojavimas iškvėpinta nosinaite toks panašus į jūreivio sužadėtinės atsisveikinimą kokiame Klaipėdos ar Amsterdamo uoste: „Sudie, sudie, mylimasai, kaži ar besulauksiu sugrįžtančio…“
Bet musė nebijo. Ji įsitikinus, jog niekas neturi teisės trukdyti jai atlikti šėtono pavestų pareigų. Be to, ji jau n e   v i e n a.
Matyt, Belzebubas, Musių Valdovas, nusprendė, kad tokį stambų vyrą turi apžiūrėti ir išbalzamuoti kelios musės – vienai per sunki užduotis. Ir štai antroji jau tikrina pirštų vėsumą, vėsių kraujagyslių spalvą, nagų atšvaito vakarėjimą, temimą šį skaistų 1997 metų liepos rytą. Trečia apžiūri drabužius, ar tinkami peržengiant nebūties slenkstį.
Tačiau prie lūpų musių daugiausia ir jos tokios atkaklios, kad sūnaus ir motinos mostai joms perniek – kruopščiai, dėmesingai stiklasparnės šėtono sugulovės tikrina žmogaus skruostikaulius, panosės ir lūpų linkius – ar pakankamai įdubo, kad būtų galima pradėti žmonėms nematomo balzamavimo procedūrą.
Pagaliau ir giminės pastebi musių gausą. Kyla sumaištis. Kažkas mėgina uždaryti duris, tačiau kitas prieštarauja, jog per tvanku, o musėms kaip tik to ir reikia, tad durys lieka praviros. Be to, visiems aišku, kad ne pro duris įskrido šios velnio sėklos. Jos atsirado iš šėtono atodūsio, iš ugningo kvėptelėjimo, nuo kurio ūmai nuvyto tulpės, lelijos ir baltos rožės, ir chrizantemos, susisuko jų lapai, prigeso žvakių liepsnelės, žmonių kaktos išrasojo, ant viršutinių lūpų susikaupė prakaito lašai, tie budynių perlai, iš kurių niekas nesuvers nemirtingumo karolių.
Daugelis pakyla, šnabždasi. Apie ką? – mintimis klausia sūnus. Ar apie metą užvožti dangtį, nes velionis jau skleidžia kvapą, juk tokia pragariškai tvanki ši liepos diena? Ar apie tai, kad šios patalpos savininkai nepasirūpino bent kiek žmoniškesne ventiliacija? Ar apie laikus, kai šarvodavo bažnyčioje, kur tokie aukšti, dangų parėmę skliautai, kur tvyro amžina vėsa ir angelai sparnais vėdina mirusiojo veidą? Apie ką jie visi kuždasi? Kokias nutylėtas paslaptis mėgina vienas kitam atverti? Žemiškąsias ar anapusines? Ką jie visi jaučia? Ko jie visi čia susirinko? Ar kad taip katalikų priimta? Ar dėl to, kad, be žmonos, su kuria daugelį metų nebegyveno, ir be sūnaus, šis vyras daugiau nieko neturėjo, tad ir tolimesni giminės tokią valandą atstoja pačius artimiausius žmones? Nejaugi jie šia nesąmone yra įtikėję? O gal čia tiesiog paprasčiausia vaidyba mirties akistatoj? Toks kluono teatras be dekoracijų? Juk teatras dabar – bemaž svarbiausia iš visų žmogaus gyvenimo formų: vaidina politikai, vaidina studentai, ypač studentės, dėstytojai taip pat ne be vaidybinio prado, vaidina prezidentas, jo padėjėjai kultūros reikalams, vaidina premjeras ir senoji partinė jo gvardija. Be vaidybos nebuvo palaidotas nė vienas bent kiek žymesnis veikėjas ar kultūros ambasadorius pedofilų sostinėse Vakarų Europoje ar už Atlanto.
Taip, tai vaidyba. Jų veidai – be menkiausios praradimo ar skausmo žymės. Tik keletas vaikų, vis dar sėdinčių ir įsmeigusių akis į miegančio dėdės veidą ir rankas, tebelaukia stebuklo – jų mylimas, daug kartų saldainiais juos apdalijęs dėdė staiga atsisės, nukels kojas nuo šios aukštosios pasostės, nusiims nuo rankų rožinį, padės jį į to tamsaus luoto dugną, pakils ir pakvies visus į lauką, kur kvepia žolės, dangumi plaukia debesys, o daugelis vaikų – juk dabar atostogos – skuodžia dviračiais į Valakampius ar nuo Savanorių kalno žemyn prie Vilnios į Sereikiškių parką, nes šį vakarą čia prasidės karnavalas, gros muzika, bus linksma, šaudys raketos, švytės fejerverkai, saldainiai ir ledai bus dalijami už dyką, ir tėvai pames juos iš akių, kad jie galėtų daryti, kas tik jiems šaus į galvas… Tie vaikužėliai per prievartą atvežti, bet ne per prievartą stebi vyro akių vokus, lūpų išraišką ir rankas. Stebėjimas, tikintis stebuklo. Penkiamečiai, o gal ir ketverių dar neturintys du berniukai, labai tolimų giminių atžalos, kaip dabar madinga sakyti, nors jie nėra atžalos, o savarankiški, iš tikrųjų dar žemi medeliai su sava lemtimi ir būsimais vaisiais ant plačiai ryt poryt išsišakosiančių šakų.
Ir, matyt, pajutę, jog prasidėjo užuojautos spektaklis, o velionis jau pritraukė muses, šarvojimo patalpos prižiūrėtojai priėjo prie motinos ir ilgokai šnabždėjo jai į ausį. Iš ūmai paplūdusių jos ašarų sūnus suprato – laikas užvožti karstą, artinasi vidudienis, ir per tokią tvanką…
Motina atšlijo nuo prižiūrėtojo, pažvelgė į jo akis tarytum priekaištaudama už tokį skubėjimą ir pripuolė prie vyro. Užgulė krūtine jo kūną, prigludo lūpomis prie blyškių pirštų, dešine ranka glostė aukštą marmurinę kaktą, tyliai šnabždėdama šitiek metų kartotą vardą, maldavo jos nepalikti, nors buvo palikta prieš dvi dešimtis metų.
Musės balzamuotojos, nesitikėjusios tokio staigaus situacijos pokyčio, sumišo, bloškėsi aukštyn, ėmė sukti ratus. Mažos stiklasparnės, atsiradusios iš šėtono alsavimo, iš jo žvilgsnio ugnies. Suko ratus laukdamos, kada gi pasibaigs šis šurmulys ir joms bus leista tęsti būtiną darbą, nes mirtis užpyks išvydus, jog jos pasišalino nebaigusios balzamavimo procedūros. Viena kita – nuožmesnė, drąsesnė – vėl smigo žemyn kaip karo metais vokiečių ar rusų naikintuvai – stačiu kampu žemėn, į velionio veidą, į tą marmuro kaukę. Tačiau ir vėl pabūgo, ir vėl kilo į palubę, atsitrenkdamos į kalkėmis nutepliotą plokštumą. Ir sūnus nesuprato, ar jos jau iš tikrųjų pabūgo ir norėtų ištrūkti, ar tik beldžia į lubas, prašydamos šėtono pagalbos, nes žmonių sumaištis nutraukė jų triūsą ir dabar nežinia, ką toliau daryti.
Pagaliau kelios moterys juodomis skarelėmis priėjo prie motinos, palietė pirštais jos pečius, tuojau suėmė juos stipriau ir iš lėto, sustojus laikui ir sustojus suktis žemei, ir žvaigždynams sustingus, atitraukė gedinčiąją nuo karsto. Motina nė nemėgino priešintis, tiesiog pati neturėjo jėgų pasitraukti, tad dabar ėjo klusni kaip avelė, nuleidus akis ir vis dar pakreipus galvą. Pro tiulį jos veidas atrodė toks pat išbalęs, tarsi iškaltas iš marmuro. Du senovės Romos biustai. Tarp jų tik sūnaus atvaizdui neatsirado vietos.
Dangtis nusileido be garso. Sūnus žiūrėjo į darbininkų rankas, kurios taip smagiai prisukinėjo medvaržčius, sakytum, tvirtino paprastos fanerinės dėžės dangtį, nes greitai atvažiuos furgonas ir krovinį teks pakrauti, – o kas toje dėžėje, jiems visiškai nerūpi, žmogus ten ar daiktas, koks nors žigulio motoras ar šlifavimo staklės…
Ir tuomet sūnus pastebėjo, jog patalpoje nėra n ė    v i e n o s   m u s ė s. Išnyko. Prasmego skradžiai patalpos grindis. O gal pasislėpė nematomo Belzebubo, Musių Valdovo, ryklėj, kur jos tūnos, kol į šiuos graudžius namelius bus įneštas kitas žmogus ir vėl bus sustatyti vainikai, uždegtos žvakės, pasigirs tarsi iš sienų sklindanti ta pati Mocarto „Rekviem“ melodijos graudžioji dalis, o maldų žodžiai pakils į tvankią siauros patalpos erdvę. Tūnos ir lauks valandos, kai vėl bus išleistos, kad atliktų kruopštų balzamuotojų darbą. Tiesą sakant, suvaidintų senovės Egipto šarvojimo apeigas, o dar tikriau – atsisveikinimo sceną…
Kad „Aeternos“ šarvojimo salėj buvo musės balzamuotojos, sūnus įsitikino kapinėse – čia j ų   n e b u v o. Vadinasi, jos liko ten, kur joms skirta tarnauti, o kapinėse – jau kitos musės, kiti stiklasparniai ir vienas kitas egzotiškų spalvų drugys. Kaip tik šios ryškios drugio spalvos ir teikė laidojimo apeigoms panašumo į senojo Egipto freskas. O dar kaip tyčia ant žvyru apipilto tako nutūpė kukutis, tas būdingiausias egiptietiškųjų paveikslų veikėjas, nes jis, anot senojo tikėjimo, suka lizdą maitos griaučiuose, vadinasi, turi tiesioginį ryšį su mirtimi. O juk mirtį ir garbino piramidžių statytojai, suvokę, koks trumpas yra žmogaus gyvenimas žemėje ir koks begalinis – anapus saulės slenksčio…
Bet ar tik balzamuotojos? – klausė sūnaus mintys bestovint prie kapo duobės. Ar neskirtas joms ir kitas, slaptas, uždavinys – pagrobti paprasta akimi nematomą pro mirusiojo burną išskrendančią sielą? Tikriau – tą, vadinamą „aš“ siela, mąstymo, norėjimo, jutimo dvasią, gyvenančią ir po mirties? Vitalinės sielos, lokalizuotos kvėpavimo, širdyje, kepenyse, kraujuje, kauluose, net Belzebubo pasiuntinė nepagrobs, nes ji nugrimzta į kapą. Tačiau Ego sielą, tęsiančią išėjusiojo būtį aname pasaulyje, musė gali pagrobti ir nulakinti ne ten, kur likimo buvo jai skirta patekti.
Sūnus, tikintis, jog egzistuoja ir Laisva siela, galinti atsiskirti nuo kūno sapne, vis dėlto nesutinka, kad siela pakaitomis persikūnija čia į žmones, čia į gyvūnus, taip pat į negyvus daiktus. Juk būtų gryna nesąmonė įsivaizduoti išėjusio tėvo sielą, įsikūnijusią, tarkim, į jo taip mėgtą vario kalinėjimui skirtą plaktuką ar į figūrų kontūrus įkertantį kaltelį. Tikint tokiu absurdu tektų šiuos tėvo brangintus daiktus padėti ant namuose įrengto altoriaus, smilkyti žoles ir garbinti…
Tačiau pagrobti „aš“ sielą, ko gero, musė sugeba, nes ką gi ji dvi paras šarvojimo salėje veikė prigludus prie amžinu miegu miegančiojo lūpų? Aišku, kad l a u kė , kol pasirodys ištrūkti į laisvę ir amžinąjį gyvenimą trokštanti nematomoji siela. Ir niekas negalėtų patvirtint, kad musei nepasisekė – juk ji ir jos bendrininkės išnyko tą pačią akimirką, kai į karsto dangtį buvo įsuktas pirmas medvaržtis…
Štai dėl tokių musės kiaulysčių – suprantama, ir dėl begalinio įkyrumo, smalsumo, kišimo straubliuko ten, kur jai nepriklauso, dėl ligų nešiojimo – jos ir naikinamos. Ir ši kova su Belzebubo ištvirkėle buvo, yra ir liks negailestinga iki paskutinės musės…

Mintys padūkėlės ūmai sumišo ir nutrūko, kai tik kunigo žodžius, kurie sūnaus sąmonės taip ir nepasiekė, nutraukė kietų molio grumstų į karsto medį dundesiai – kaip dūriai į širdį, kaip išėjusiojo žingsnių aidai.
O pušyje greta kapo burkavo du pilkieji karveliai, tie labai baikštūs, neprijaukinami, nežinia dėl kokios priežasties visai arti sūnaus galvos atskridę paukščiai, – ką gi jie šventu savo burkavimu norėjo pranešti? kokią paslaptį? kokį klausimą burkuodami jie pateikė sūnui? ir ar tik klausimą? juk gali būti, kad paukščiai išburkavo ir atsakymą. Tačiau, koks tai buvo klausimas? ir koks – atsakymas?

Mėšlo žiniuonės

1
Ant vieškelio į ganyklas kukutis atskrisdavo kas vakarą, kai galvijai jau būdavo parėję ir pieno kvapą, tokį svaigų žengiant raguočiams patvoriu, jau būdavo išsklaidęs vėjelis, ir vakarienės dūmas it šilkinė ožkos barzdelė vinguriuodavo į dangų.
Krintančiu – panašiu į genio – skrydžiu kukutis išnirdavo iš girios ir nusileisdavo šalia šviežių karvių blynų.
Pirmiausia jis nurinkdavo auksines šūdmuses, jau spėjusias aptūpti šviežiai iškeptą pyragą. Šiaip šių auksinukių nė su žiburiu nerastum – kur jos tūno, težino kranklys ir liputis, bet jie nesako.
Nutupia ir išskleidžia kuodelį. Ir išsyk peršoka ant piramidės labirinto pabaigoje, šarvojimo patalpoje, spalvingais piešiniais išpuoštų sienų. Peršoka ir pritampa. Ir šešių tūkstančių metų – kaip nebūta. Tad prieikim arčiau, ypač tie, kurie domitės senųjų civilizacijų menu. Įsižiūrėkit ir palyginkit. Tik žvelkit iš šono, nes egiptiečiai visus paukščius, taip pat ir žmones, dažniausiai tapė profiliu. Taigi:
tuojau virš snapo prasidedantis vėduoklės formos kuodelis. Pagrindinė spalva – geltonos ochros. Juodai balti dryželiai. Labai ilgas ir lenktas snapas, panašus į Ibio snapą, o Ibis – viena iš senojo Egipto dievybių. Gražiai išlenktas kaklas, iškili krūtinė, dryžuoti sparnai ir stiprios ilganagės kojos. Paukščių didžiūnas.
Bet kodėl jis toks artimas mirčiai? Atsakyti ne taip jau ir sunku. Egipte, kur medžių drevių kaip ir nėra, kukutis – mūsiškai būtų dudutis, arba žydų gegutė, skelbianti gut gut gut, – suka lizdą dažnai aptinkamų maitų griaučiuose. O maita, ne paslaptis, – mirties nuosavybė, vadinasi, ir kukutis – mirties dalininkas, tik neaišku, kokia to palikimo dalis priklauso pačiai mirčiai, o kokia – paukščiui. Dėl tokio kukučio bičiuliavimosi su dalgės Dama senieji egiptiečiai jo atvaizdais puošdavo pačias paslaptingiausias piramidžių patalpas, tiesą sakant, šventų švenčiausias, kur ir stovėdavo balzamuoto faraono, Dievo žemėje, sarkofagas. Čia viskas paprasta kaip dukart du. Kiek sunkiau būtų atsakyti, kokį ryšį turi mirtis per kukutį su mėšlu, o tiksliau pasakius, su mėšlo vaidilutėmis musėmis, paprastai liaudies vadinamomis šūdmusėmis. Jų yra keli porūšiai. Minėtosios auksinės, tūpiančios ant karvių pyragų ir ant arklių obuolių ar ožkų spirų. Lauko išviečių sargės. Didžiai apsidirbusių smirdų bomžų globėjos. Derėtų prisiminti ir maita mintančias, ir maitos audiniuose dedančias kiaušinėlius maitmuses. Nors maitos ir mėšlo kvapai skirtingos prigimties.
Dabar žiūrėkime toliau.
Karvių blynais ir arklių obuoliais kukučiui, nori jis to ar ne, tenka dalytis su mėšlo žiniuonėmis – kas pirmas, tas ir laimi. Dažnai galime stebėti tokį vaizdą.
Karvės pyragas iš toliau žvelgiant – tiesiog auksinis nuo auksinių musių. Neilgai trukus iš blyno lieka neatpažįstamos kilmės trupiniai. Vadinasi, kukutis arba neužuodė, arba labai pavėlavo – trupinių nuo šūdmusių stalo jis nelesa. Tačiau jeigu jis atskrenda laiku, tai musių auksas žaibiškai išnyksta lenkto snapo kiaurymėj – musių debesies kaip nebūta. Kelis kartus išskleidęs kuodelį ir sududenęs du du du ir dar kartą du du du, jis imasi darbo. Blynas apverčiamas kad neprisviltų, paskui vėl apverčiamas, dar po akimirkos vėl apverčiamas, ir taip iki to memento mori, kai iš karvės pyrago lieka tik neaiškios kilmės trupiniai, kurie netgi šūdmusėms nerūpi.
Esame jau nustatę kukučio ryšį su mirtimi. Taip pat ir su mėšlu. Belieka nustatyti ryšį tarp mėšlo ir mirties, o tiesą sakant – tarp mėšlo ir gyvenimo. Nes kad ir kaip stengtumėmės, mums nepavyks šio amžino rato nei žodžiu perskirti, nei dalgiu perkirsti. Šią mįslę taip pat nesunku paaiškinti. Kreipkimės vėl į senuosius egiptiečius, su mirtimi ir su mėšlu turėjusius tūkstančius metų trukusį ryšį. Mėšlo vabalas, vardu skarabėjas, senovės Egipte buvo bene labiausiai garbinamas. Kadangi nuo mėšlo gausos priklausydavo derlius. Tiesa, ne vien nuo mėšlo, dar ir nuo Nilo sunešto dumblo, kuris, ką čia slėpti, dažnai per didelius tyrlaukių atstumus trenkdavo grynų gryniausiu šūdu. Kaip ir kitur – bet koks dumblas! Tereikia giliau įklimpti kokioj pelkėj ir traukti koją – uoslė netruks užuosti stiprų tarsi bezdalo kvapą, o kur pagadintas oras, ten ir šūdas. Taigi skarabėjas, mėšlas, musės ir kukutis. O virš visko – mirtis ir gyvenimas. Mirtis ir prisikėlimas.
Tad mums, nestatantiems piramidžių ir nelaukiantiems Nilo dumblo, belieka pasikliauti mėšlu, kuris sėkmingai tręšia laukus, ir rugių ar grikių derlius būna visai neblogas. Be to, nepamirškime, kad šiais chemizacijos laikais vadinamoji natūrali žemdirbystė plečiama, tad ir mėšlo poreikis vis augs. Daugės ir mėšlo žiniuonių, kasdieniškiau tariant, šūdmusių. Kaip tik šiuo vardu norėjome šį knygos skyrių pavadinti, bet, atsižvelgdami į mūsų skaitytojų jautrumą blogiems kvapams, pasirinkome mėšlo žiniuonių vardą. Žiniuonių, suprantama, dėl to, kad niekas taip nuodugniai nėra ištyręs ir pažinęs visų šios organinės medžiagos savybių, kaip čia aprašomos musės.
Bet grįžkime prie skarabėjaus, mūsiškai – mėšlavabalio. Deimantai, safyrai, smaragdai, auksas, emalis ir kitos tauriosios medžiagos buvo naudojamos meistraujant šio vabalo atvaizdus. Faraonų krūtines ir netgi galvas puošė kaip tik šūdvabaliai. Nes jie, ne kas kitas, per plačias ir klaidžias senovės Egipto dykumas ridendavo gražiai susuktus mėšlo gurvuolius – maisto atsargas tam atvejui, jeigu kraštą užkluptų „septynių liesų karvių“ metai. Šis palyginimas neturėtų jūsų trikdyti, nes tokius metus išsapnavo Biblijos vyras Juozapas.
Taigi skarabėjas yra gyvybės nešėjas ir saugotojas. Bet juk be mėšlo iš jo nebūtų jokios naudos. Ir senovėje, ir mūsų dienomis. Štai čia kukutis, maitos krūtinėje sukantis lizdą, ir suartėja su gyvenimu. Maita jį verčia būti sąjungoje su mirtimi, o mėšlas ir šūdmusės – su gyvenimu. Tad ir kyla klausimas, ar v i s a s   muses į žemę paleido Musių Valdovas šėtonas, nors ir niekas taip neengia gyvybės kaip jis?
Argi negali atsitikti, jog tarp velnio išbarstytų, paskleistų sėklų pasitaikytų sėklelių, iš kurių išdygtų gyvasties daigas?
Dėl to nepulkim it išprotėję naikinti visos musių genties, ypač šūdmusių – tegyvena, tesidaugina. Ir te niekada mums nepristinga mėšlo, kad ir dudutis prasimaitintų, ir laukai derėtų, o vaikai ramiais vasaros rytais Vilnioje ar kitoje upelėje mėšlo muselėmis prisigaudytų sidabrašonių aukšlių.
Tad belieka palinkėti nesupriešinti kukučio su gyvenimu, o mirties – su šūdvabaliu. Nes iš tokios priešpriešos nieko gero nesulauktume – karaliautų arba vien tik mirtis, arba pasaulį smardintų neišnykstantis, pelėsiais apaugęs nukriošusių, bet nemirtingų senių areopagas, panašus į aukščiausią teisinės ir politinės valdžios organą senovės Atėnuose.
Ir galinčių pratęsti giminę jaunuolių nebeliktų. O juk visiems žinomas keistas stebuklas, kai devyniasdešimties metų Sara nuo šimto dvidešimties metų Abraomo pagimdė sūnų Izaoką, kurį jau tuomet, Toros laikais, senis be mažiausio sąžinės priekaišto buvo nusivedęs ant kalno ir jau paguldęs ant aukuro akmenų, kad paaukotų rūsčiam ir reikliam Mozės Dievui. Tik vienas vienintelis atvejis per ilgą žmonijos istoriją. Kito panašaus jau nebus niekada.
Ir tuomet jau nebetektų prasmės Koheleto arba Ekleziasto (Mokytojo) ištarti žodžiai: „Karta keičia kartą, bet tik žemė b ū n a    per amžius“.

2
Vasaros atostogos. 1957 metai. Srauniai tekanti Vilnia. Vilniaus bokštai, apvirtę upės užtakių vandenyje. Kovarnių ir kuosų lizdai pačioje aukšto dangaus palėpėje. Aitvarai. Popieriniai karveliai. Iš žievės išskaptuoti laivužėliai, paleisti, kad pasiektų dar niekada berniuko neregėtą Baltijos jūrą. Nuneštų svajones net per vandenynus, pasiektų indėnų žemę, kur kilniųjų erelių plunksnomis galvas pasipuošę indėnų vadai prie laužo rūko taikos pypkę.
Bet dabar dar tik aušta. Virš srauniosios Vilnios klajoja ryto rūkai. Ant akmenų dar snaudžia laukinės antys. Tik vienas patinėlis budi, nes tokiu priešaušrio laiku labai drąsios vandens žiurkės, kurioms antiena kaip šventė visai žiurkių giminei.
Berniukas jau stovi prie lauko tupiko ir laukia. Žino, ko laukia. Kiti gal ir stebisi, kad ponios K. sūnelis taip anksti atsikėlė ir štai jau geras pusvalandis stovi prie išvietės ir kažko laukia. Tačiau berniukui tie praeivių ir kaimynų žodžiai – juokų verti. Nes jis žino, ko laukia. Greitai ir mes sužinosim, nes pirmieji tekančios saulės spinduliai jau kliudė Šv. Onos bažnyčios kryžius ir bokštelius. Vadinasi, netrukus jie pasieks ir ant aukšto Vilnios kranto stūksantį, kalkėmis nutepliotą ir chlorkalkėmis dvokiantį namelį, kuriame taip pat budi žiurkė, besitaikanti pagriebti anksti atsikėlusio, užsimiegojusio, dar neišsipagiriojusio lenko pan Grobovski mašną, kai tas atskubės į tupikėlį vidurių palaisvinti. Tegu, vaikui negaila, netgi geriau, kad šviežio „medaus“ bus į duobę pridėta – šūdmusės atskris net iš senamiesčio kiemų, nes ten lauko išvietės baigia išnykti.
O saulės spinduliai tuo metu jau palietė kalkėmis nutepliotas lentas ir iš plyšių į dienos paviršių, kitaip sakant, ant naujos dienos veido jau išropojo pirmosios musės aukšlinukės. Aukšlinių vardą jos gavo ne taip jau ir seniai, kai vienas gudrus žvejas pamėgino šiomis sparnuotomis velnio sugulovėmis gaudyti aukšles ir jų prigaudė nemažą maišelį.
Tad berniukas jau antrą vasarą atostogų metu aukšlines ir gaudo rytais, kol musės dar mieguistos, dar tik neseniai iš baltų išvietės bedugnėje mėšlą malančių lervų išsiritusios prieš saulę sparnus tiesina, džiovina. Pačios iš mėšlo kilusios, jos vis dėlto nenori mėšlinais sparnais lakioti. Supranta, gyvatės, kad šūdinam nemandagu prieš žmones ir prieš valdovą Belzebubą kraipytis.
Vienu rankos pabraukimu berniukas kelias muses nustveria. Tuomet jas gražiai, kad sparneliai nesulūžinėtų, į tuščias degtukų dėžutes įkiša. Paklauso, ar zyzia, ir jeigu zyzia, tai žvejyba bus sėkminga. Nes ant padvėsusių velnio išperų net aukšlės nekimba.
Ir štai matome ant didoko akmens stovintį vaiką. Jo dešinėje rankoje bambukinis meškerykotis, prie diržo pakabintas drobinis maišelis.
Rankos mostas, ir valas, apsukęs ore ratą, gražiai gula ant ribuliuojančio Vilnios vandens. Ir didelė, dar zyzianti, mėginanti pakilti šūdmusė jau plaukia pasroviui link sietuvėlės, kurioje nuo sidabrinių aukšlių žvynelių net akis skauda – toks jų švytėjimas šį vasaros rytą, kai bažnyčių varpai skamba, aidi, karveliai danguj vartosi, viena kita moteris baltinius skalauja, kalbasi, negarsiai, nes žino, kad žuvis bijo žmogaus balso. O musė neilgai plūduriuoja. Tik supliauška, susisuka vandens paviršius, musė prapuola, dešinės rankos mostas, valas įsitempia, ir spurdanti sidabro žuvelė jau p a r e i n a    į maišelį. Nedidesnė už kilkę konservų dėžikėje. Tik skanesnė, be tomatų padažo, šviežia, nešaldyta, iš Tolimųjų Rytų mėnesį traukiniais negabenta į Vilnių, sava, čionykštė, mokanti ir lenkų, ir lietuvių, ir žydų, ir rusų, ir čigonų kalbas, tik dėl žuvies nebylumo niekada neprakalbanti. Sidabrinė žuvelė. Kaip pasakoj – auksinė žuvelė.
Štai jums ir šūdmusė. Toks, atrodytų, niekalas, kuris niekam netinka, tik sudeginti kaip velnio spiras, ožiakojo išmatas. Bet ir ji protingai vaiko galvai praverčia. Be šio sparnuočio vargu ar pavyktų tiek aukšlių prigaudyti. Tikriausiai ne. Tiesa, ant tos pačios šūdmusės lervų aukšlės taip pat neblogai kimba, tačiau lervų pririnkti – ne juoko darbas. Tiesą sakant, tikras šūdvežio darbelis. Po tokio triūso ilgai mėšlo kvapo negalima nei iš rankų, nei iš drabužių išvyti – tūno kaip pati šūdmusės lerva kelnių kiškoj, ir baigta. Juk, kad ir ką sakytum, niekam nemalonu po šūdą kapstytis. Čia be kruopštumo neapsieisi. Reikia tokiu ilgakočiu mašalinio sieto samčiu išvietėje to „medaus“ pasemti, ant kranto nunešus išpilti, tuomet su pagaliuku mėšlą išknaisyti, lervas atskirti ir į dėžikę suberti. Tikriau sakant, į pjuvenas toje skardinėje dėžikėje, kad per naktį po medžio dulkes ropodamos, jas rydamos, iš savęs šūdo likučius išstumtų, nes ant šūdinų lervų jokia aukšlė nekibs. Ir aukšlė – išranki.
Visai kas kita – musė ant tupiko sienos. Ji jau švari, padžiūvus, jau ir sparnelius ištiesinus, pasiruošus pasaulį užkariauti. Tai Belzebubo veislė, visur esanti ir niekaip neišnaikinama. Muse – kitas gaudymas. Lerva eina dugnu, o musė plaukia. Aukšlei tenka kartais net iš vandens iššokti – gražesnio vaizdelio nė pasakoj nerastum. Virpteli srovės bangelė, susisuka, ir tik švyst sidabrinis blyksnis į orą, persiverčia ir krisdamas musę su savimi į dugną nusitempia. Čia svarbu žiūrėjimas, matymas, o ne žuvienė. Buvo nebuvo tų aukšlių, motina kartais netgi užpyksta, kai tenka šimtelį nuvalyti, čia svarbu pati žvejyba, pats meškerykočio mostas, tas valo lankas ryto ore, tas valo blizgesys tekančios saulės spinduliuose vidury Lietuvos sostinės, kur ant kalno kažkada Gediminas tūkstančius geležinių vilkų susapnavo; jau tuomet upėje aukšlių knibždėte knibždėjo, tik niekas jų negaudė, nes į Vilnią atplaukdavo Baltijos lašišos, didesnės už žmogų, labai tinkančios puotos stalui prie briedienos, šernienos ir tauro kepsnio. Kiti laikai, kitokios ir žuvys. Bet, Dievui dėkui, kad bent jų yra. Ir ne bet kur, žemės pakrašty, kurio niekada nepasieksi, o čia pat, galima sakyti, tavo namų papėdėje – ištiesk ranką su meškerykočiu ir muse ant kabliuko, mostelk, leisk šūdmusei plaukti pasroviui, ir žvejyba – kaip pasaka…
Senokai pasibaigė ta aukšlių žvejonė, prieš dvidešimt metų, tačiau ir šiandien žmogus negali užmiršti anų saulėtekių, Šv. Onos bažnyčios kryžių ir bokštelių spindesio, cerkvių kupolų skambesio beribiame žydrame danguje, anų bangelių virpesio, vandens murmėjimo po nakties sapnų ir musės plūkavimo pasroviui link jūros…
Negali pamiršti ir to medinio, kalkėmis nuteplioto tupikėlio – pokarinio Užupio architektūros paminklo, – ir tų stiklasparnių, cheminiu žydrumu blizgančių šūdmusių, sakytum, nematomomis vinutėmis prie lentų prikaltų, sustingusių, nuo saulės spindulių apsvaigusių, dėkojančių Musių Valdovui už suteiktą teisę išnirti iš šūdo duobės ir stiklinėmis akimis pažvelgti į – musių nuomone – Belzebubo sukurtą pasaulį, kurį joms lemta pažinti ir užkariauti. Musės, ką tik išnirusios iš amžinosios tamsos į amžinąją šviesą, dar nežinančios, kiek čia jos turi priešų, vorų vorelių, musiomirių, musgaudžių, prie lazdelių kotų pritvirtintų šikšnagalių, nuo kurių smūgių joms teks ištikšti ir pavirsti šlapia dėme. Dar nekaltos, nemokančios siurbti nei kraujo, nei pūlių, nei skreplių, nei spermos, nei galvijų ašarų, nei arklių myžalo. Dar tebekvėpuojančios tyru vasaros ryto oru, dar neužmiršusios grasiško „medaus“ klampumo, tąsumo ir smarvės bedugnėje duobėje ant aukšto Vilnios kranto tiesiai priešais Gedimino pilies bokštą ir kitus bokštelius su tvaskančiais kryžiais viršūnėse – su mūsiškais paprastais kryžiais ir su pravoslaviškais, mat iš Bizantijos rusai paveldėjo įsitikinimą, kad būtina vaizduoti ir tą lentelę, ant kurios stovėjo nogi Spasitelia…
Graudu širdy nuo žinojimo, jog šie mediniai pokariniai architektūros šedevrai išnyko, sudegė laiko liepsnose kartu su šiuose nameliuose tupėjusiaisiais, subines laikraščio skiautėmis šluosčiusiaisiais, lyg jų čia nebūtų gyventa, negirtuokliauta, nevogta ir neištvirkauta…
Vienas graudumas bežiūrint į netikro a n g e l o sparnus žemai, ten, kur Užupis išsišakoja į siauriausią Vilniaus Malūnų gatvelę ir Paupio gatvę, nes ne taip t r i m i t u o s   A n g e l a s, kai ims pildytis Apreiškimo Jonui žodžiai… Žodžiai, nuo kurių sudrebės pasaulio pamatai, jūros išsilies iš krantų, nes „sutrimitavo septintasis angelas. Danguje pasigirdo galingi balsai, kurie skelbė: „Dabar įsteigta mūsų Viešpaties ir Mesijo pasaulinė karalystė, ir jis viešpataus per amžius!“
O paskui mes išvysim kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią galybę. Žemė nušvis nuo jo skaistumo. O jis šauks skambiu balsu:

Krito, krito didžioji Babelė!
Ji pavirto demonų buveine,
visų netyrųjų dvasių pastoge,
visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių lindyne.
Nuo jos ištvirkimo vyno buvo girtos visos tautos;
žemės karaliai su ja ištvirkavo,
o žemės pirkliai pralobo iš nežabotos jos prabangos.

      
Ir girdinčiam šiuos grasius žodžius vaikui, pokario valandą stovinčiam ant akmens Vilnioje ir „ant šūdmusių“ gaudančiam aukšles, šiandien jau seniui vis atrodo, jog angelo žodžiai buvo ir bus skirti šiam miestui, nukariautojų ir pralaimėjusių buveinei, nes čia neišnyko Musių Valdovo paskleista musių gentis, per baisų Dievo neapsižiūrėjimą įleista į seno Nojaus laivą tomis dienomis, kai liūtis pylė ir pylė vandens srautus ant visko, kas gyva, ir nebeliko sausumos, tik neaprėpiami migloti vandenys, kuriuos taip įstabiai nupiešė Dore, tyvuliavo aplinkui, ir net varnas, tas mirties palydovas, nesugebėjo rasti siauro sausumos plotelio nutūpti, pailsėti…
Tad ir klausia žmogus mintyse: Ar nebūtų buvę išmintingiau ir teisingiau toje Užupio vietoje atkurti pokarinio, o gal netgi lenkų laikus menančio lauko tupikėlio architektūrą su iš juodos plastmasės atlietomis, gyvas pakartojančiomis dirbtinomis šūdmusėmis, prie lentų prikaltomis it prie pragaro vartų? Turistai tyli, ir miesto valdžia džiaugiasi pastačius sparnuoto prasižergėlio Belzebubo paminklą, kuris jau šiandien vadinamas sostinės galvos vardu. Tad ar vertėjo gadinti tiek daug bronzos, to deficitinio metalo, iš kurio būtų buvę sveikiau nuliedinti bronzinį narvą ir patalpinti jame Belzebubo muliažą – kaip t i k r ą …

3
Šūdvežys atvažiuodavo nedažnai. Tačiau vis dėlto atvažiuodavo, nors į Užupio kalną jo kuinas labai jau sunkiai tą puspilnę ratuotą mėšlo statinę užtraukdavo. Tačiau motinos rūpesčiu – keli rubliai į mėšlavežio kišenę, ir reikalas sutvarkytas – šis musių traukinys vis dėlto atvykdavo.
Niekada ant lauko tupiko vaikas nematė tokios daugybės aukšlinukių, kiek ant tos dvokiančios bačkos – tiesiog visa aplipus, kaip koks musių turgus ar kažkokia neaiškios kilmės žievė, luobas, padengęs statinės šonus ir viršų, – čia jau ne delnu tenka braukti, o tokiu tinkleliu, kaip kad seni mokslininkai kokioj Australijoj retus drugelius gaudo: perbraukia virš aukštos laukinės žolės, ir drugys – tinklelyje. Taip ir su šūdmusėm – perbraukei virš dvokiančios statinės ir turi musių lyg samčiu pasėmęs, kelių rytmečių žvejybai užteks.
Tačiau ne vien dėl šūdmusių berniukas laukdavo mėšlavežio. Kiti žvejai tai gal tik dėl musių, bet jis – ne. Nes tik jį vieną, nežinia, už kokias jo dorybes ar, priešingai, nuodėmes, senas šūdvežys, kalbėjęs tik po tuteišemu, panie, tik jį vieną – gal buvo kada nugirdęs pasakojimus apie berniuko tėvo tėvus, tarnavusius lenko dvare ir iki mirties besimeldusius tik lenkiškai, – tik jį pasisodindavo ant aukšto šūdvežio sosto ir nusiveždavo per visą bundantį miestą – dairykis iš tokių aukštybių, iš kurių ir nusispjauti nesarmata, nes vis dėlto ant šūdo bačkos važiuoji, ne karietoj iš pasakos apie karalius ir jų sūnų, aukšlių žveją…
Neapsakomas važiavimas, lyg aplink pasaulį per dvidešimt keturias valandas – ilgiau užtrukus laukė tėvo diržas, draudimas prie Vilnios kranto net prisiartinti, na ir dar daug kitokių nemalonumų…
Vilnius bunda, atsidaro kirpyklų langinės, žydeliai skustuvus į kiaulės diržus galanda, lenkės vištas į turgų neša, gyvas, nes tik gyvas žydės perka, o juk višta – brangus paukštis, šiaip koks tuteišas vištienos tik per metines bažnytines šventes ant stalo padėdavo, o antai žydė kas savaitę antyčių eigastim nukrypuodavo į Halę ir grįždavo su taše, su raudona, aštriai smingančia vištos akimi, iš tašės stebinčia aprūkusias, suodinas Užupio sienas ir tarpuvartes, kuriose dažnai knarkdavo per naktį nespėję išsimiegoti ir visų nedorų sapnų išsapnuoti girtuokliai, o kartais netgi Joškalė, vienintelis žydas, kuriam buvo leista gerti kaip šiaučiui, nes jo galvelė buvo nuo karo baisumų labai pavargus. Tai jam visi šiapusinio Vilnios kranto Mozės tikėjimo žmonės kas savaitę surinkdavo rublių ir kitokios labdaros. Jau tuomet berniukas pagalvodavo: „O, kad šitaip lietuviai mokėtų savą užsistoti ir šelpti, tai kitokia būtų ir Lietuvėlė, nesvarbu, kad sovietinė“.
Žodžiu, sėdi šūdmusių gaudytojas ant aukšto mėšlavežio vežimo ir dairosi, kas gi čia naujo senajame Vilniuje. Naujo nedaug, tik tarsi padaugėjo griuvėsių ir barų-valgyklų, kad gausėjančiai girtuoklėlių klasei būtų kur galvą priglausti, gražiai paguldyti apsvaigusį, tuščią kaukolės kevalėlį į solidžią, tirštą, panašią į skystą „medų“, alaus balą ant baisiai dvokiančios stalo plokštumos tarp apverstų bokalų, stiklinių su degtinės likučiais ir visokių nuograužų šalia mūsų jau aprašytų musių alkoholikių – jos ropinėja it dvokiančios velnių dvaselės valkatų veideliais, akimis, į pravertas burnų bedugnes užsukdamos, vis pasvirduliuodamos kaip tikras ar pustikris lenkas, neseniai sostinę Vilnių pasiekęs, bet taip ir neįstengęs padoriai čia įsikibti, patekęs tik į gėrikų masonų ložę, įjunkęs į ugninį vandenį, į tą siera dvokiantį skystį, kad akis užsipiltų, kuo greičiau galvelę ant baro stalo plokštumos padėtų ir gražios kaimiškos vaikystės laikus sapnuotų, kai, būdavo, šaltą rudens rytą basas kojų pėdas šiltame karvašūdyje šildydavo apie šviesesnį rytojų svajodamas…
Kryptelėję į šalį, sugrįžkime prie aukšto mėšlavežio vežimo, aplipusio tomis aukšlinukėmis. Dažnai berniukas ant pasostės užšokdavo net meškerykočio į namo sieną nespėjęs atremti, tad ir keliaudavo tą ilgą bambuką tarp kojų įspraudęs. Praeiviams tekdavo net akis į šalį nukreipti – kur čia matyta, kad nedidelis berniukas tokio ilgio bambuką tarp kojų stačią laikytų. O mums čia joks stebuklas. Prisiminkim knygą apie Pantagriuelį: argi ne joje vyrai vakarais kalvų keteromis į mūšį su damomis žengdavo savas ietis atstatę, kad vakarinio dangaus fone vyriškesni atrodytų? Tačiau mūsų užupinis vaikas bambuką užmiršdavo, kažkaip tas meškerykotis tarp kojų pats laikydavosi, nevirsdavo į šoną, kad vaikas turėtų laisvas rankas kokiems nors staiga pamatytiems miesto netikėtumams parodyti. Panie, sušukdavo ištiesęs dešinę, niech pan pačy, jaka pienkna kurva maršyruje. O tak, o tak, atsakydavo puslenkis ir pasisveikindavo, mandagiai nukeldamas niekada muilo nemačiusią, specifinį šūdvežio kvapą skleidžiančią kepurę. Dzien’ dobry, pani kurva. O ši, kryptelėjus pasturgalį, atsakydavo: Dobry, panie guvniažu.
Gražus tai būdavo keliavimas. Iškilmingas. Tik gaila, kad retas, kas vasarą retesnis, nes grįsto kiemo gyventojai nebeįstengdavo laužo tupikėlio iki kraštų pripildyti, – prastas maistas, kopūstai, rauginti agurkai, kilkės tomate ir gausybė įvairiaspalvio gėralo, iš kurio, žinoma, tiršto „medaus“ neišspausi, o šlapimo skystis kažkur skradžiai žemę prasmegdavo. Prie tokios konsistencijos mėšlo šūdvežio neprisiprašysi – jam produktas turi būti rimtas, solidus, nes ir pats jo amatas – iš solidžiųjų, nykstantis, retai sutinkamas. Ir vis dėlto vasaros mėnesiais bent tris keturis kartus pavykdavo vaikui tuo aukšlinukių vežimu miestą apsukti, tiesą sakant, tik mažą jo dalį, bet vis dėlto pačią svarbiausią, seniausią, menančią Gedimino sapną, caro kareivių pakurtą laužą, nuo kurio kibirkščių didesnė dalis istorinio kultūrinio paveldo nuėjo vėjais, tad šiandien gaudyk vėją laukuose…
Šio knygos skyriaus puslapiuose galėtume paminėti ir kitus šūdmusių porūšius ar jų atmainas. Tarkim, kad ir tas, tvartuose įsikūrusias, aplink kuilių ir paršavedžių uodegas besisukinėjančias, iš to paties lovio jovalą, su arklio obuoliais sumaišytą, siurbiančias. Arba tas, labai įkyriai žmogų persekiojančias ir vis laukiančias, kada jis pilną grybų krepšį pastatys, atsitūps už kadagio ir… tuomet jau jos pasisotins nieko nelaukdamos, kartais netgi žmogaus rectum kutendamos. Bet visko į vieną ploną knygelę nesudėsi – kai ko tenka ir atsisakyti. Be to, juk mūsų laukia kiti skyriai, kito porūšio velnio perai ir Belzebubo sugulovės. Tad verčiame kitą lapą ir pradedame IV skyrių…

Šiukšlininkės

1
Kas gi ten tokie kuičiasi it skruzdėlės ant to aukšto sąvartyno kalno? Nejaugi žmogeliai?
O kaipgi, kas gi daugiau – žmonės ir šunys, ir varnos. Tiesa, ten gyvena ir sunkiai iš čia įžiūrima musių šiukšlininkių gentis, matyt, šį atmatų kalnagūbrį laikanti pragaro filialu žemėje, sostinės pašonėje.
Tad prieikim arčiau, įsižiūrėkim, juk smalsu, tiek daug apie musių įvairovę pasiskaičius, dar vieną porūšį panagrinėti.
Kodėl gi ne, einam, tik būkim atsargūs, nes šiukšlyno karaliukai dažnai būna labai agresyvūs, ypač jų moterys, retkarčiais ir jų vaikai kietesniu ar aštresniu daiktu ateivį pasitinka. Tad būkim mandagūs, kaip įteikdami akreditacinį raštą liliputijos valdovui – pasisveikinkim, geriausia rusiškai, nusilenkim ir apsimeskim, kad mums vien tik musės rūpi. Aišku, jie paklaus: Kakije ješčio muchi? Nenustebkim, kad jie musių debesėlių ir tirštų tuntų nė nepastebi, nes patys jau baigia į tas sparnuotas būtybes pavirsti, ypač vaikai, iš toliau žvelgiant jie tarsi skraido, lakioja nuo vienos ką tik atvežtos atmatų krūvos prie kitos; skrenda vaikelis, o aplink jo varganą galvelę musių spiečius zyzia, dūzgia, šurmulį kelia, muzikuoja, kad būtų linksmiau ir pasaulis rožinėmis spalvomis nušvistų bent pusdieniui.
Musės – kaip šūdmusės – niekuo ypatingos. Bet palaukit, neskubėkit su išvadom kaip su išmatom. Įsižiūrėkit, kuo čionykštė musių gentis minta, ir išsyk aptiksite skirtumų. Matot, debesėlis mėlynsparnių velnio pasiuntinių nutūpė ant kažkokio šlapio skarmalo. Matot? Mes nežinome ir galbūt niekada nesužinosime, kokiu skysčiu tas audinys persisunkęs. Tai galėtų būti ir kraujas, ir sperma, ir skrepliai, ir šlapimas, ir vaistai, ir vynas, ir degtinė, ir brendis. Taip, netgi brendis, nes skuduras, geriau įsižiūrėjus, ne iš prastųjų. Matot tuos turkiškų ornamentų likučius? Tad kas galėtų paneigti, anot didžio mūsų tautos žmogaus žodžių, kad šis skarmalas nėra kažkada prašmatnioje svetainėje ant sienos kabėjusio ar po barokiniu stalu gulėjusio turkiško kilimo likutis? Niekas šito nepaneigs, nors ir patvirtinančiųjų neatsiras – šiukšlynas viską sumala, tarsi perdirba pirminiu perdirbimu, kad jokia ryškesnė, gražų pasiturintį gyvenimą išduodanti detalė nerėžtų akių.
Jau vien iš šio skarmalo pavyzdžio galime padaryti kai kurias išvadas. Pirma: į šį daiktų kapinyną patenka ir kilmingą praeitį turėjusių daiktužėlių, ne vien tik žemakilmių skarmalų ir atmatų. Antra: nežinodami, – juk netempsime skurlio į laboratoriją, ar ne? – kuo sulaistytas daiktas, mes tariame, jog čionykštės musės šiukšlininkės yra v i s a ė d ė s. O visaėdis, jeigu taip išsireikšti būtų leista, yra ir žmogus, vadinasi, šis velnio sugulovių porūšis labiausiai panašus į mus pačius, tiksliau, štai į šiuos besikapstančius dvikojus su septyniomis angomis, pasak senųjų kinų išminties. O ar tik ne visa ryjantis padaras ir yra pavojingiausias?
Kaip tik musės šiukšlininkės ir yra įvairiausių ligų nešiotojos. Pačios būdamos pragariškos prigimties, jos net pavojingiausių ligų nebijo – šios prie mėlynsparnių stiklasparnių nelimpa, atšoka nuo jų it lietaus lašai nuo surūdijusio skardos gabalo. O žmogelis taip jau sutvertas, kad ligas siurbia tarsi kempinė – kokios ligos bacila ant gubkos užkrito, tokia ir prilipo, įsisunkė, kartais per pusdienį pasiekdama širdies prieigas ar plaučių teritoriją. O ką jau bekalbėti apie mūsų smagiai skubantį kraują. Jam tik duok kokį vienaląstį mirties žvalgą – jis kaipmat jį nuneš į siauriausius kraujagyslių intakus, nuplukdys į atkampiausias kūno vietas, netgi į intymiausias, nuo mūsų pačių žvilgsnių slepiamas. Tad ir tampa aišku, su kokia pavojinga musių atmaina susiduriame šiuose atmatų kalnynuose ir ledynuose. Taip, ledynuose. Žiemą, kai visa žemė užsikloja sniegu ir ledu, šiukšlyno viršukalnės niekada neapšąla, jos rūksta tarsi neužgesinami vezuvijai. Kraupokas vaizdas, tačiau koks kosminis, koks giliai kultūrinis, nes argi ne Vezuvijaus lava prieš tūkstančius metų palaidojo du ištvirkusius miestus – Pompėją ir Herkulanumą? Prisiminkim, kokiomis nepadoriomis, doro žmogaus jausmus žeidžiančiomis freskomis – jų likučiai seniai sudėti į visas meno enciklopedijas – ištapytos buvo vilų sienos: moteris po buliumi, vyras su vyru, moteris su keliais jaunuoliais, moterų gyvačių mazgai, supinklioję pirmagalį su užpakaliu, ir kuo toliau, tuo išradingiau. Atrodo, kad romėnai, tikriau – pompėjėnai, žūtbūt stengėsi pasivyti ir pralenkti senųjų indų meilės meną. Bet palikime meną meno kritikams. Mums rūpi musės, atmatiškoji jų atmaina. Tad stebėkime.
Štai kažkoks indas. Stiklinis. Naudojamas ligoninėse, gal netgi lavoninėse. Taigi. Kaklelis nudaužtas, tačiau kažkokio negeros spalvos skysčio dar telkšo indo dugne. Indas pilnas musių, sakytum, regime mėlynių uogienę, prarūgusią, nebetinkamą žmogui, bet labai gardžią šiukšlininkėms, jos šiame bizale įsigudrina net kiaušinėlius sudėti, kad tuntų niekada ne mažėtų, o daugėtų. Bet mes nežinome, koks nuodas ar baisi liga glūdi toje stiklinėje kolboje. Gal ten slypi mūsų amžiaus rykštė, taip nuožmiai plakanti netgi nekaltus mūsų kalėjimų pacientus, jaunus vyrus, plikagalvius tatuiruotais pimpalais ir sėdynėmis? O gal tame skystyje nematomos kruta ir veisiasi Kocho lazdelės? Žodžiu, kad ir kur žvelgtum – visur mirtini pavojai. Tačiau keisčiausia ir nuostabiausia, kad šie pavojai visiškai nepavojingi čia besikuičiančiai žmonių padermei, tarsi šie dvikojai seniai būtų persiėmę nemirtingų musių imunitetu bet kokiai, kad ir pačiai šiuolaikiškiausiai, ligai, nuo kurios vaistai dar negreit bus išrasti, o gal ir niekada nebus aptikti.
Keista, su musėmis šiukšlininkėmis supanašėjusi žmonių gentis, vis dar dvikojė, ne šešiakojė, tačiau beveik jau sparnuota, perskrendanti nuo vienos atmatų krūvos ant kitos be garso, o jeigu ir su garsu, tai tas bezdėjimas sutampa su musių zyzimu kaip du nuodų lašai. Keista³, pavojinga, nes labai agresyvi, reikalaujanti vietos po saule ir po mėnuliu. Praktiškai nesunaikinama. Nes nesunaikinami – bent jau artimiausioje ateityje – yra sąvartynai ir šiukšlių kalnynai, Himalajai, Andai ir Vezuvijus.
Tai ką gi daryti?
Ogi nieko. Mokslas tegu triūsia. Mokslininkai tegu kraustosi iš proto, nes to yra verti vien už atomo išlaisvinimą, už Hirosimos ir Nagasakio aukas, šiukšlininkės tegu sau dauginasi – juk jos, kad ir ką sakytum, atlieka ir sanitarių vaidmenį, taip kaip varnai atlieka girios valytojų pareigas, – sąvartynų gentis tegu sau vegetuoja, kol dvi kojos nepavirs į šešias plaukuotas kojytes, o tuomet visa ši gentis pakils ir išskris toliau į Rytus, kur šiukšlynų dar daugiau, nes dabar svarbiausias uždavinys – kiek tik telpa prisivogti ir sulaukti dienos, kai ims tuštintis auksiniais pinigėliais, kaip tas pasakos asilas…
Vadinasi, šiame liūdname, graudžiame paveiksle jau blykčioja šviesesnės properšos? O kaipgi, aišku. Iš tikrųjų mums beveik aišku, tik musėms vienas ir tas pats, kas mums aišku, o ko suprasti ligi šiol taip ir nesugebam. Nesugebam pagaliau suvokti, kad musių nuo potvaninių laikų nei padaugėjo, nei sumažėjo kaip ir blogio – kiek jo buvo Nerono sukelto Romos gaisro metu, tiek jo liko ir Pasaulinio Prekybos Centro griūties valandą. Svarstyklės sūpaujas, tačiau nė viena lėkštelė nenusveria. Ir kaip tik tos sūpynės mus klaidina. Tačiau tai tik miražas, kaip pasakytų XIX a. jūrininkas piratas ar kolonistas, tai tik fata Morgana.
Sąvartynai – galingi būsimų nelaimių židiniai. Tačiau yra ir labai smulkių židinukų – privačių, saugomų, privačią nuosavybę ginančių įstatymų. Štai apie juos ir pakalbėsime kitame trečiojo knygos skyriaus poskyryje. Tik nepraraskim kantrybės, kad ir kokios įkyrios, nuožmios, reiklios it prostitutės nakties tarpuvartėje, būtų musės. Nepasiduokime. Neleiskime, kad tas svaigus zyzimas mus užliūliuotų. Ir su Belzebubo padėjimu pasieksime knygelės pabaigą…

2
Sakykit, ką ten tos dvi skarmalais prisidengusios moterys veikia? Kažką tarsi tvarko, nors tvarkos jokios nematyti, tad gal jos, priešingai, tvarką verčia į netvarką? Panašios į valkatas, nuo kurių keliamos smarvės žmonės sprunka iš viešojo transporto priemonių ir geriau eina pėsti į darbą ar turgų. Kas jos yra iš tikrųjų?
Atsakyti nesunku. Tai dvi – motina ir duktė – privačiós v a l d o s   savininkės. Toks kažkada išnykęs ir prieš kelerius metus vėl prisikėlęs žmonių porūšis, prieškariniais laikais labai gerbtas, žinojęs savąją žmogiškąją vertę, su elgetomis benamiais nerasdavęs jokios kalbos, nes abi šios gentys kalbėjo skirtingomis kalbomis.
Valda nedidelė, tiesą sakant, vos penkiolika arų. O vienas aras, žinoma, tik 100 kvadratinių metrų. Taigi – mažytė neseniai mūsų aplankyto kalnagūbrinio sąvartyno dalelė. Tačiau saugoma tūkstančius kartų labiau už Vindzoro rūmus ar Luvro muziejų. Nes šiame nedideliame žemės plote kaip Kairo muziejuje slepiami tokie neaprėpiami, nesuskaičiuojami turtai, kad raibsta akys, jei retkarčiais kokiam žmogui pavyksta peržengt šios tvirtovės vartų slenkstį. O vartai – iš tikros geležies. Nerūdijantys. Amžini, kaip amžinas yra ir šių lobių savininkių gyvenimas, bent jau joms pačioms taip atrodo, o su jomis nepasiginčysi – stambus kuolas tau į galvą, ir akimirksniu tampi šio lobyno dalimi…
Na gerai, sutinku, kad čia – mažas privatus šiukšlynas, bet kuo čia dėtos musės?
Nejuokinkit. Išgirstų tokį klausimą šios privačios valdos karalienės, tai pirštais jus užbadytų, palaikiusios nevispročiu arba dar kuo blogiau…
Juk musės šiukšlininkės kaip tik ir išsiveisė tokiuose privačiuose, pasakytume, miniatiūriniuose sąvartynų inkubatoriuose. Skirtumas tik tas, kad didieji sąvartynai patys savaime yra tarsi kokie didmiesčiai, o štai čia nuo seno stovi vienaaukštis medinis, skarda ir popieriumi, ir fanera užkaltais langais tikras žmogaus namas, ir tik a p l i n k   j į    kaupiami atmatų lobiai. Pastaruoju metu jau ir pats žmonių būstas tapo lobyno dalimi – jau nebeatskirtum, kur išorė, o kur vidus. Prasčiokiškai kalbant, kur lobyno šikna, o kur galva.
Nesivaržykit, šiandien gautas leidimas peržengti muziejaus po atviru dangumi slenkstį. Tad negaiškim, kad moterys nepakeistų sprendimo ir neužsimotų, kas po ranka pakliuvo.
O dabar mėginkim įvesti bent šiokią tokią tvarką, mėginkim suskirstyti lobį į sudedamąsias dalis:
skarda (arba geležis); surūdiję skardos lapai; juostos; skardinės; tuščios dažų dėžės; seni, neveikiantys vartų ir durų, ir narvų vyriai; seni išdaužtais ašmenimis dalgiai ir kirviai; sulankstytų, perrūdijusių vinių dėžės; traktorių, automobilių detalės, sulankstytos durelės, motorų dangčiai, dėmėti, su kažkada tvaskėjusių dažų likučiais; vielinio tinklo ritiniai, taip pat surūdiję; geležiniai vamzdžiai, strypai; seni be rankenų kaltai, kalteliai, grąžtai, medgrąžčiai, replės ir kalvės žnyplės; keletas kalvės kūjų; seni bevairiai dviračiai ir vaikiški triračiai be ratų; motociklų rėmai; ratlankiai; dviračių ratlankiai su persuktais stipinais; ketaus puodai be dugnų; prakiurę dubenys ir aliumininiai puodeliai, ir lėkštės nuo karo laikų, ir gertuvės su nudriskusios vokiškos odos likučiais; vienas kitas peršautas rusiškas, vokiškas ar lenkiškai lietuviškas šalmas – taip pat karų palikimas.
Tai vis – geležis. Dabar kibkim į tekstilę:
didelio formato su skylėmis vidury kilimai – turkiški, arabiški, rusiškai totoriški, lietuviški, lenkiški; staltiesės – dėmėtos, perplėštos, susuktos į ritinius; vyriškų kelnių kalnelis, surištas surūdijusia viela, kad neišsimėtytų, vis dėlto vyrų garderobas, ne kurvų; moteriškų kaproninių, šilkinių, vilnonių kojinių ir puskojinių ryšuliai; apatiniai didžiai šūdini ir dėmėti vyriški drabužiai – staiga ištiktos baimės įrodymas; naktiniai, taip pat dėmėti ir perplėštomis apačiomis marškiniai – audringų naktų liudytojai; palaikiai švarkai, dėl tvarkos pakarti ant vielinių savadarbių pakabų; kaklaraiščių gniužulai, tarsi angių, pasiruošusių artėjančiai žiemai, mazgai; nebaigti išardyti megztiniai, vyriški ir moteriški, ir vaikiški; įvairiaspalvė, daugiaformė išklišintų batų stirta, kaip aukuras, ant kurio tarsi būtų aukojamos svajonės apie svečias šalis; moteriškų skarelių liekanos, sumestos į kartoninę bedugnę dėžę; milžiniškos, panašios į suvyniotą kabelį ritės su pelijančiais siūlais, mazgų ir mazgelių tinklas; žvejybinio tinklo skutai, taupiai panaudoti dar gyvų triušių ir vištų narvų apsaugai; paklodžių ir antklodžių tumulai, varnų ir vištų apšikti, musių nutupėti; užuolaidų likučiai, džiūstantys vėsioj drėgno vakaro saulėj; pagalvių su pūkų liekanomis impilai, tinkantys vištoms dėti kiaušinius; virvės, virvelės, virvelytės – visos susuktos į vieną gaublio didumo kamuolį, tinkančios ir pasikarti, ir arkliams pančioti, ir dėžėms perrišti.
Tai vis, galima tarti, bekvapė lobių dalis. Tačiau yra ir k v a p n i o j i. Su ja ir surištos, sumegztos mūsų šiukšlininkės musės.
Mėginkim:
dvokiančių žarnigalių kibirai (musių perykla, velnių paplūdimys); džiūstančių, drėgnų, dar kruvinų su mėsos likučiais kaulų krūvos; arklinių, kiaulinių šonkaulių, avienos, ožkienos, šunienos ir gyvatienos rinkiniai, kaip puotoj maro metu Edgaro Po novelėj; užmuštų rupūžių, varlių, driežų ir žalčių saugyklos; mėšlo ir išmatų kibirai – daržui, kuriame taip puikiai želia ir dera kanapės, aguonos ir dilgėlės su sidabriniais pelynais, Černobylą arba apokaliptinę Mėtelę menantys augalėliai, patys savaime niekam nelinkintys nei blogo, nei gero, tiesiog augantys, žydintys ir vystantys; duonos kriaukšlių ir plutų klodai, padengti pelėsiu, ta išganingąja organine medžiaga, iš kurios per stebuklą, per klaidą, per atsitiktinumą buvo išskirtas penicilinas, iš mirties nagų ištraukęs ne vieną žemės kurmių kartą; žmogaus ir kačių šlapimo, ir išmatų kokteiliai, supilti į surūdijusias skardines nuo alaus, gal kada nors pateks ant šėtono vestuvių su ragana stalo; perrūgusių uogienių, obuolienių, kriaušienių stiklainiai, įskilę, išleidę cukraus likučius, apaugę puviniu ir kerpėm netoli namo slenksčio, matyt, kažkam vis tikintis juos prikelti gyvenimui; namo viduje, palėpėje, – žiurkių apgraužtos dešros ir skilandžiai, ir taukinės; pelių apdoroti lašiniai, kaip pakaruokliai kabalduojantys ant geležinių surūdijusių kablių; vyno talpos su vašku aplietais mediniais kamščiais ir su neaiškiais keliais į vidų patekusiais vorais, kinivarpom ir viena kita drąsesne pele; virtuvėje ir kambariuose – išklerusios spintelės, jose dūla maišeliai su gydomosiomis žolelėmis, su nuodingais augalėliais žiurkėms nuodyti; pipirų saikai, pridergti pelių; miltų maišai, paskaninti kačių mėšlu ir jo kvapu, bjauresniu už pragaro smarvę; prakiurę kruopų kapšai; druskos klodai, pavirtę tarsi į aisbergus Barenco jūroj; bananų, citrinų, apelsinų žievės, bulvių lupenos, svogūnų ir česnakų skiltelės, pajuodusios, apipelijusios, skleidžiančios anaiptol ne dangiškų migdolų aromatą…
Tai negyvoji gamta. O štai ir gyva, pasakytume, laukinė: šeškai, kiaunės, ežiai, rupūžės, šunys ir šunyčiai (ne visi pasiutę), katės su besiriejančių katinų donžuanų palyda, su gauruotąja pompa; mėšlinos vištos, mėšlini gaideliai, mėšlinos putpelės, keli mėšlini fazanai ir kelios mėšlinos antys su viena žąsimi, taip pat labai mėšlina, kad nesiskirtų nuo geros kompanijos ir nuo privačios valdos savininkų – motinos, panašios į Jonuką ir Elenytę norėjusią atšerti ir suryti raganą, ir dukters, senokai išvytos iš tarpuvarčių, kad nenubaidytų kitų kekšių klientų.
Štai toks neįtikėtinas, tačiau r e a l u s    lobynas, privatus, įstatymo ginamas šiukšlynas, kaip skerdykla ar lavoninė, ar geležių supirktuvė, ar nuodų vaistinė, veterinarijos aptiekėlė pačiame sostinės paširdyje, vos kelios valandėlės kelio nuo Stuokos-Gucevičiaus šedevro baltasparnės Arkikatedros, nuo niekaip nesurandamos Barboros Radvilaitės karūnos ir nuo būsimųjų Valdovų rūmų – rūmai stovės, o valdovas ir toliau miegos ramiu amžinu miegu Maironio žodžiuose…
O dabar pamėginkim ištraukti šaknį, kaip sakydavom mokykloj.
Negyvoji gamta musėms netinka, nors kalvės žnyplės ir kūjai turi akivaizdų ryšį su pačiu pragaru, taigi ir su Belzebubu, kurio antras vardas, kaip anksčiau minėta, Musių Valdovas, nuo hebrajiško Ba’al-Zebub. Vadinasi, ir prie šios lobyno dalies mūsų šiukšlininkės netgi labai pritinka. Be to, kai kurios mėlynsparnės seniai įsigudrino padėti kiaušinėlius ne tik ant žarnigalių ar dvokiančių jaučio inkstų, bet ir tarp tyliai, saugiai rūdijančių gelžgalių. Beje, čia tektų įterpti mūsų praleistą pakankamai svarbią lobyno dalį – guminius daiktus. Nesiplėsdami pasakysime, kad muziejuje po atviru dangumi sukaupta daug senų padangų, kaliošų, guminių batų, botų, balionų, prezervatyvų (sudūlėjusių ir dar visiškai naujų, su gyvybės atsargomis pilkšvų maišelių dugne), kažkokių nežinia kam naudotų – tarytum kosminių – spiralių, žarnų, vamzdžių ar šiaip gumos gabalų, matyt, atplėštų nuo guminės valties ar nuo palapinės dugno. Žodžiu, gumos skyrius taip pat beveik sukomplektuotas. Skirtingai nuo kitų negyvosios gamtos eksponatų, guminiai daiktai skleidžia kvapą ir tuo jie panašūs į gyvąją, pūvančią, yrančią, smengančią gamtos dalį, vadinasi, tinkami ir musėms veistis.
Būtų vieta ir laikas apibūdinti motinos ir dukters karingumą, su kokiu jos stoja į kovą nekalčiausiam praeiviui bent dirstelėjus už vielinio tinklo tvoros. Keiksmai, kuokos, dratgaliai, virvės, net tos, storosios, pakaruokliškos, eina į darbą – skersai išilgai žegnojamas praeivis, suglaudęs asilo ausis, sprunka po aukštų varnalėšų lapija ir išnyksta, išgaruoja kaip kamparas, tad jį besivijusių šiukšlininkių debesis apsuka pergalės ratą, aršiu zvimbimu sukeldamos kaimynų nuostabą ir baimę, ir sugrįžta į privačią valdą. Sunku netgi pasakyti, kam iš tikrųjų ši valda priklauso – moterims ar musėms. Kad šėtonui – tai jau be jokios abejonės.
Ir vis dėlto nereikėtų manyti, kad šėtono karalystėje taip jau ramu, gera ir viskas sutvarkyta. Atvirkščiai. Už vielinės tvoros vyksta įnirtingi mūšiai, mat abi moteriškės labai įgudusios vogti, tad ir vagia. Motina, ieškodama rakto nuo jai vienai priklausančios sandėlio pusės, tik valandėlei pasideda ant kulbės kokį atsitemptą brangų eksponatą, o atsigręžusi jo jau neberanda – dukra žaibiškai jį pagrobė ir paslėpė, kad nė pati iki amžiaus pabaigos neberastų. Plyksteli ugnis. Įsiliepsnoja keiksmai ir prakeiksmai, kokių pasigėdytų netgi didžiųjų sąvartynų genties vadai ir smulkesni karaliukai. Triaukščiai kaip rusiškos komunalkos su bendromis virtuvėmis, kuriose kaimynas nežino, kieno moterį, rytą ties dubeniu pasilenkusią, kruša – savą ar svetimą, dar nekruštą, bet patrauklią, su stambia subine ir nukarusiais papais, o tuo metu jo sugyventinę pasiguldęs ant stalo tvarko jaunasis šlėktelė, net pasišokėdamas tratina kraliko metodu, tik puodai ir šakutės skamba…
Vidinė kova. Tos pačios pliuškinų partijos vidiniai nesutarimai, ne kartą ir ne du vos nesukėlę kraujo praliejimo, motinžudystės – kirviai jau buvo iškelti, šakės atkištos, ir tik m u s ė s    malonybiniu švelniu zyzimu atkalbėjo dukrą nuo mirtinos nuodėmės.
Čia ūmai ir iškyla sunkiai suvokiamas ir nepaaiškinamas paradoksas. Musės, priklausančios šėtonui ir vykdančios jo nurodymus, turėtų tik džiaugtis, kad dvi moterys po mirksnio stačia galva nugarmės į pragarą. Bet jos elgiasi gana, pasakytume, neapdairiai – sušvelnina kovos įniršį, užliūliuoja mūšio bangas, kad nurimtų. Tad mums belieka spėlioti, ar tik per tuos septynis ar dar daugiau tūkstančių metų šiukšlynų musės netapo bent kiek savarankiškesnės, ne taip jau aklai paklūstančios Musių Valdovo įsakymams? Vadinasi, ir pragare nėra tvarkos. Ir ten, matyt, bręsta kažkas panašaus į Prancūzų revoliuciją, o gal net į Didžiojo Kraugerio Spalio sąmokslą. Mums sunku net įsivaizduoti tą pasaulio sumaištį, jeigu prasidėtų velnių ir musių karas, skaičiuojant iš eilės išeitų, jog prasidėtų Trečiasis Pasaulinis, tik be atominių bombikių ir lazerio kulkų. Tiesiog šikšniniai sparnai susikautų su stikliniais musių sparnužėliais. Ir tikrai neaišku, kieno būtų viršus. Nes stiklas, ypač pažeistas, pažiręs šukėmis, sminga skaudžiau už šikšnosparnių nagus. Be to, stiklas – nedegus, o šikšna, ypač riebesnė, plyksteli nuo mažiausios kibirkštėlės. O kad ši įsivaizduojama dvikova galėtų vykti be liepsnų – tiesiog visiškai nerealu. Nes kur pragaras – ten ir liepsnų liežuviai kaip mitinės gyvatės. O kur maitmusės – ten žvakės, laužai, ryškios lagerių lempos ir dar ryškesnės, vilkolakiškesnės vilkšunių akys…
Bet nepaleiskim fantazijos vadelių – reali aplinka ir personažai pakankamai vaizdingi ir fantasmagoriški, kad dar reikėtų juos fantazijomis turtinti.
Žodžiu, motina ir dukra vis dar gyvos. Ir, anot kaimynų, kasmet vis gyvybingesnės, vis daugiau tulžies išliejančios, vis stipresniais keiksmais žmones ir negyvąją gamtą keikiančios, valdžią į pasiutusio šunies dienas dedančios, teismus šikt už tvartelio varančios, prokurorus su velnių išmatom maišančios, o įkyriąsias kaimynes į pūvančius žarnokus šakėmis grūdančios. Tai bent gyvybės galia. Smarviaspalvė. Dvokiakvapė. Nemirtinga hidrė. Ir nėra tokio Herkulio arba Heraklio, kuris stotų į nelygią kovą su devintą dešimtį bebaigiančia ragana ir jos septyniasdešimtmete raganiuke dukra. Ir bejėgė yra valdžia, merija, savivaldybė, rajonas ir apskrities kapitonas.
Tad ir mes likime nuošalėje. Nesikiškim, nes bematant galime būti sukišti į prie geležinės būdos prirakinto vilko šikinę, kur būsime užraukti amžiams – tik pasigirs antuko spragtelėjimas, ir nebėr mūsų…
Ir vis dėlto turime konstitucinę teisę žmogaus teisių gynimo laikais pasvarstyti, kokia yra šio lobyno, šio ypatingo muziejaus po atviru Lietuvos dangumi, kuriam prilygti galėtų nebent Egipto mumijų muziejus, prasmė? Nustebinti jau niekuo nebesistebintį pasaulį? Išgąsdinti jį? O gal moterys slapčia tikisi, kad, užėjus karui, marui ir badui, visa apylinkė šliaužte šliauš prie jų vielinės tvoros ir maldaus bent kokio pūvančio žarnigalio ar dvokiančio arklio blauzdikaulio su prilipusiais mikroskopiniais, tąsiais arklienos kąsniais? Juk nėra tokio žynio nei burtininko, nei parapsichologo, kuris sugebėtų pažvelgti į veikiausiai labai pajuodusias, suodinas, negerą kvapą skleidžiančias šių moterų širdis. Net sielos ligonių daktaras mažai čia tesugebėtų nuveikti – jau pirmą dieną būtų paslėptas po gelžgalių krūva, o po savaitėlės į jo suminkštėjusią esybę jau dėtų kiaušinėlius maitmusės šiukšlininkės.
Tad mums belieka pripažinti, kad smulkusis šiukšlių ir atmatų verslas kelia žmonijai daug didesnį pavojų nei tie supergigantiški sąvartynai, priklausantys visai tautai ir jos išsirinktai valdžiai. Dėl to ir esame tikri, kad jeigu rytoj tektų balsuoti, tai dauguma pasirinktų šiukšlių ir atliekų globalizaciją, o ne privatų atmatų sektorių. Deja, deja, dėl tokių smulkmenų referendumai nerengiami – gaila popieriaus ir pinigų. Tad viskas taip ir liks iki naujų geresnių laikų, kai pasaulis pagimdys naują Marksą ar Leniną, ar pagaliau kokį dučę, ir šis viską apvers aukštyn kojomis ir žemyn ragais. Tuomet pragaras bus aukštai, o dangus – žemai po žeme. Velniai valdys žvaigždynus, o angelai – šluos požeminių labirintų šaligatvius ir laistys juos ašaromis.
Būtų gerai panašaus kūliavirsčio išvengti, tiesiog prasčiokiškai, neliteratūriškai kalbant, n u s i p l a u t i , kol dar ne vėlu, kol klesti privatus miniatiūrinis motinos ir dukros pragarėlis, o angelai užsiėmę tuo, kuo jiems ir skirta užsiimti – neša sieleles į rojų…
Ir vis dėlto tikėkimės, jog vieną apokaliptinę naktį, kai kris žvaigždės ir ledynai patrauks į pietus, ir skraidančios žuvys nebegrįš į jūrą, iš aukšto devinto dangaus nusileis tas aukštas baltais drabužiais vyras ir praeis pro šį skurdų nelaimingų moterų pasaulėlį. Praeis ir numes Paukščių Tako šviesa liepsnojantį deglą. Ir sutrikus, aptemus motinos ir dukros sąmonė staiga atgaus tikrovišką regėjimą, kad pačios paprašytų ugnies būti joms negailestinga. Ir ugnis įvykdys jų prašymą – atmatų lobynas per kelias minutes pavirs pelenais, o didžiulis, neperžvelgiamas kaip varno sparnai musių debesis pakels išvargusias moteris ir nusineš už devynių jūrų, už devynių kalnų, kur jau nebebus d a i k t ų   ir nebereikės jų kaupti, nebus ir atliekų, žarnokų, dvokiančios mėsos ir kaulų, ir smarvę skleidžiančių sudėvėtų skarmalų, ir žmogaus mėšlo kibirų, raugintų nuo pasaulio pradžios, nuo pirmo žmogaus mėginimo patręšti dykumą.
Iš tiek daug metų kaimynus engusio atmatų lobyno liks tik plati, gili, išdegus duobė, kaip anga į pragarą. Ir po kelerių metų žmonės užmirš tuos bjauriuosius žodžius, kuriais kas rytą vakarą dukra prakeikdavo motiną, o motina – dukrą. Oras bus švarus. Nuskaistintas, apvalytas nuo pykčio ir nepaaiškinamo keršto troškimo nuosėdų.
Ir dar po metų kitų gailestingoji žolė pamažu, labai delikačiai, šnabždamai, kaip Antano Miškinio poezija, priartės, apsups tą žiojėjančią prarają, tą tamsią lyg anglis kiaurymę ir žingsnis po žingsnelio, šaknis prie šaknelės, lapas prie lapelio, pumpuras prie žiedelio ims dengti, slėpti nuo žmonių ir Dievo akių šią anapusinio nuosprendžio vietą, tą bevardę nežemiško teismo salę. Ir dar po tūkstantmečio niekas jau neberas nė užuominos apie čia kažkada klestėjusį atmatų ir dvėselienos vagių verslą, pavertusį dvi nekalčiausias būtybes monstrais, užmiršusiais, jog tarp Tigro ir Eufrato prasidėjo žmonijos civilizacija, buvo įkurti kabantys Semiramidžių sodai, dangų remiantys zikuratai pamėgino prilygti Dievo kūriniams, bet jau tuomet žmogui nepasisekė – jis pralaimėjo. Ir šis pirmas pralaimėjimas nulėmė ateitį.
Ateis tokia diena. Tik niekas jos nepaskubins ir neatitolins – ji išauš be mūsų žinios, be mūsų įstatymų ir konstitucijų, be prievartos. Ji išauš, ir visos septynios spalvos atgaus pirminį spindesį. O gailestingoji žolė paslėps beprotiško gyvenimo ženklus, kaip paslėpė majų, actekų, tolmekų piramides, stelas, aukso ežerus ir išplėštas dar spurdančias jaunuolių širdis, taip beprasmiškai paaukotas bevardžiam, beveidžiam kosmoso molochui…

(Bus daugiau)