Juozas Glinskis. Skaudžiau už liepsną (Pabaiga)

2008 m. Nr. 1

Meilės laiškų romanas

Pabaiga. Pradžia 2007 m., Nr. 12

 

Septynioliktas Vilijos laiškas

Manai, taip lengva?.. Pirma tu mane paleisk. Nekalbėk daugiau apie meilę. Sugriauni viską, ką per vargus pasiekiu. Tavo nuotrauką lagamine ant paties dugno padėjau. Stengiuos nė į tą pusę nežiūrėt. Prie lovos kryželį pasistačiau. Kas vakarą meldžiuos. Užsidegu žvakę ir meldžiuos. Kartais pasiseka taip susikaupti, kad tiesiog fiziškai pajuntu Viešpaties buvimą, bet… vaikelis krust, ir vėl vieni… Nėra ryšio – arba, arba… Gal Viešpats mūsų meilės išvis nepripažįsta? Ir reikalauja aukos? Todėl ir mano maldos tokios? Palangos bažnyčioj užsakiau mišias. Daviau penkiasdešimt litų. Klebonas paklausė: ar už mamytės vėlę? Taip, taip, už mamytės… – atsakiau. O ką kitą galėjau pasakyti? Tiek to, poniai Viktorijai nepakenks. Alfai, iš kur tą baisų skaičių paėmei? Penkiolika… Viešpatie!.. Kodėl tiek daug? Kodėl atsisakei advokato? Ką sugalvojai? Vėl nori kokį liūtą už ūso patampyt? Žinoma, įspūdinga. Negirdėti neregėti žygdarbiai. Kontrimo pavardė laikraščiuos, Kontrimą radijas, televizija linksniuoja… O mes? Ar apie mus pagalvojai? Penkiolika metų. Visas gyvenimas… Alfuk, pažadėk, jog pasistengsi teisme elgtis taip, kad neatrodytum toks nepataisomas. Teisėjai irgi žmonės. Nebūk už juos protingesnis. O namą mes pastatysim ir per kokius penkerius, na šešerius metus. Ir tokį namą, kuris visiems mums bus šiltas ir jaukus. Aplankiau Lotą, voveriukus. Jūroj siautė audra, bandžiau prisišaukt Neptūną, bet jis buvo taip užsiėmęs, kad į jokias kalbas nesileido. Nelinksma… Kai paaiškės, kada teismas, pranešk. Kaip nors nuvažiuosim. Norim pamatyti, kaip mūsų tėvelis atrodys tokioj įspūdingoj kompanijoj. Dėl mūsų, ką parašiau, neimk per daug į galvą – elkis, kaip tau atrodys geriau. Nebučiuoju. Ne tavo. Ne Vilija… Ką sakei, padariau.

 

Dvidešimt antras Alfo laiškas

Sveika, Ne Vilija. Noriu pasigirt. Turėjau pirmą vizitą pas tardytoją. Labai kompetentingas dėdė. Vartoja tik brendį. Išdažėm visą saboniuką. Kaip ir prašei, stengiaus nebūti protingesnis. Iškart viską prisipažinau. Iškart pasirašiau protokolą. Pasirodo, įtariamasis Alfonsas Kontrimas – beveik profesionalus kileris, žmogžudystę įvykdęs be mažiausios klaidos, sekundžių tikslumu. Tokie patyrusio tardytojo apibendrinimai man taip paglostė savimeilę, kad nepasirašyti būtų buvę tiesiog nepadoru. Neužtruko ir aplinkybių aiškinimas. Keliais nukreipiančiais klausimais senukas išpešė tokius atsakymus, kad aš ir pats nebūčiau švariau sugalvojęs: apklausiamasis nusikalstamą veiką atliko būdamas blaivaus proto, niekieno neverčiamas, visiškai suvokdamas savo veiksmus, panaudodamas nusikalstamu būdu įgytą šaunamąjį ginklą ir transportą. Butelaitį baigiant tuštinti gerokai baiminaus, jog nesugebėsiu paaiškinti nusikaltimo motyvų. Su profesionalo pagalba ir tai buvo nelabai sudėtinga: auka nužudyta dėl psichopatologinės neapykantos pagyvenusioms moteriškų ligų daktarėms… Pasidaliję paskutinius lašus, draugiškai išsiskyrėm. Likimo brolių akyse mano autoritetas dar dviem aukštais pakilo. Kaip matai, ir tose baisiose Lukiškėse ne taip labai baisu. Gyvuojam!..

 

Dvidešimt trečias Alfo laiškas

Ką tik grįžom iš Klaipėdos. Atlikom nusikaltimo imitaciją. Viskas gerai. Tardytojas atkimšo dar vieną saboniuką. Visai maloniai pabendravom. Sako – norėčiau turėti tokį sūnų… Paskolino savo mobilųjį, bandžiau skambint, bet Tavo balso neišgirdau. „Ne ryšio zonoj.“ Vile, kas atsitiko? Kur Tu? Gavusi laišką, tuoj atsakyk. Mielai ištrūkčiau, bet šį sykį tai padaryti kiek sudėtingiau. Ne už kalnų ir teismas. Nesinori, kad dar vieną straipsnį prisiūtų. Dėl tardymo išvadų, tikiuos, problemų nebus. Manau, ir teisme jų neturėsiu. Daug ką apmąsčiau, kitaip įvertinau, supratau, kad nesi pasaulio bamba, kad turi būt santūresnis, rodyti pagarbą vyresniems, nekišti trigrašio, kai tavęs neprašo, ir visa kita, kas iki šiol taip trukdė gyventi. Norėčiau nekartoti praeities klaidų, niekam neteikti skausmo. Kaip gerai, kad, be asmeninės laimės, yra gyvenime daug dalykų, dėl kurių verta gyventi net skaudžiausiais momentais. Bet kartais taip norisi ir tos nedidelės asmeninės laimės. Nors… Jei gyventum tik sau, tada išvis gal geriau negyventi. Kam? Ar tam, kad eitum siauručiu, primityviu taku, kai tuo pat metu žmonės ir pasaulis keliaus švyturių ir žvaigždynų nušviestais vieškeliais? Kad palenkčiau teisėją, turėsiu nuoširdžiai pripažinti kaltę ir, žinoma, apgailestauti. Ir kameros vyrukai pataria. Sudėtingas atvejis, bet kai pagalvoji, kad toks poelgis gali per pusę nukirsti terminą, net keliais metais sutrumpinti mūsų išsiskyrimą, tikrai verta ryžtis. Susigrąžinsiu advokatą. Nenoriu atrodyti kaip lūzeris. Taigi stengiuos kaip įmanydamas. Atvažiuosi – pamatysi. Žinoma, su ta tavo „mamyte“ prisiviriau, kad oi oi… Papasakojau bičams. Sako, be reikalo gazolį deginai. Porą gabalų – ir būtų šmikš. Ačiū, vyrai, sakau. Kur jūs prieš pusmetį buvot? Pagaliau koks skirtumas, kas gerą darbą atliks? Svarbu, kad būtų atlikta ir nereikėtų sėsti. Tai, žinoma, neoficiali nuomonė. Oficiali? Bus išdėstyta prokurorui ir teisėjui. Taigi pasinaudok proga ją išgirsti. Labai noriu tave pamatyti. Gal ir susitikti pasiseks. Vėliau nežinia, priklausys nuo režimo. Lauksiu… Alfas.

 

Dvidešimt ketvirtas Alfo laiškas

Taip ir nepasirodei. Juk pranešiau. Telegrama. Gal viskas kitaip būtų pakrypę… Nesusivaldžiau. Iš pradžių lyg ir nieko. Visi labai malonūs. Prokuroras šypsos, teisėjas varnas gaudo. Bet kai į prokuroro klausimą, ar didelį malonumą jaučiau žudydamas šią visų gerbiamą moterį, atsakiau klausimu: ar didelį malonumą jaučiat, pone prokurore, užduodamas tokius klausimus teisiamajam? – prokuroras išraudo ir atsisėdo. Man viskas aišku, pasakė, daugiau klausimų neturiu. Užtat man neaišku, pasakiau. Pone teisėjau, prašau leist pasinaudoti paskutinio žodžio teise. Pone prokurore, kokį malonumą jaučiau žudydamas šią, anot jūsų, visų gerbiamą moterį, suvoksite išklausę mano žodžius. Nesiteisinsiu. Priimsiu bausmę, kurią paskirs teismas. Bet noriu pasakyti tai, apie ką kalbėti mūsų visuomenėj nepriimta. Ponai spaudos atstovai, manau, neleis meluoti. Noriu kalbėti apie moteris, moteris žudikes, kurios gaišina nespėjusius gimti kūdikius. Noriu kalbėti apie motinos vardą praradusias moteris, kurios žiauriai mirčiai pasmerkia pradėtas gyvybes. Noriu kalbėti apie tėvus, kurie abejingai stebi, kaip jų mylimosios, draugės, žmonos atsikrato tariamos meilės padarinių. Noriu kalbėti apie kūdikius, kurie, nepajėgdami kaip nors priešintis, turi tyliai iškęsti mirties agoniją. Noriu kalbėti apie įstatymų leidėjus, kurie priima įstatymus, neleidžiančius bausti mirtimi žudikų, tačiau leidžia žudyti pačias nekalčiausias būtybes. Noriu kalbėti apie teismus, teisėjus ir prokurorus, vadinančius save teisingumo sergėtojais, kurie sprendžia žmonių likimus laikydamiesi šių žiaurumą įteisinančių įstatymų. Piliečiai ir pilietės, jūs, žinoma, neišdrįsite viešai prisipažinti, bet ir jūs nesate mažiau kalti, jūs – šio įstatymų saugomo nusikaltimo bendrininkai. Taip, aš nužudžiau. Aš nužudžiau moterį, cha cha, kuri jau buvo pasirengusi atimti mano vaiko gyvybę. Už tai, kad jį išgelbėjau, esu teisiamas. Esu teisiamas už tai, kad, neatsiklausęs jūsų, įvykdžiau mirties nuosprendį, kurį priėmė Aukščiausiasis Viešpaties Teismas… Ėmė belsti teisėjo plaktukas. Ačiū, pasakiau, galiu baigti… Įsūdė dvylika metų griežto. Kur laikys, dar nepasakė. Kai tik sužinosiu, pranešiu. Labai neramu dėl Tavęs. Bijau, kad nebūtų kas atsitikę. Gal tai kaip nors susiję su mano byla? Tučtuojau parašyk. Tučtuojau!.. Alfas.

 

Aštuonioliktas Vilijos laiškas

Sėdžiu prie tuščio lapo… Nekyla ranka rašyti… Nerandu žodžių… Pagimdžiau… Dukrytę… Gal pusantro kg… Man užvesta byla. Įtariama bendrininkavimu. Aš tave paskatinusi nužudyti daktarę… Atvažiavo iš policijos. Išgriozdė visus kampus. Reikalavo tavo laiškų, Kurmanskienės kartotekos… Nepasakiau. Išsivežė į areštinę. Paėmė telefoną. Kelias dienas tardė… Ir naktim. Pasivaduodami. Per paskutinį tardymą ir surėmė… Vyrai, sakau, kvieskit greitąją… Spoksojo lyg per galvas gavę… Vyrai, būkit geri… Dingo, ir daugiau jų nemačiau. Pagimdžiau… Daktaro rieškučiose sutilpo… Ilgai neatsimerkė… Dar bent du mėnesius galėjau panešioti… Alfai, brangusis, tai Dievo ženklas… Man neleista tavęs mylėti… O aš… Suprask mane – turiu išsaugot vaikelį… Tavo laiškus ir nuotraukas sudeginau. Pirštų galai nurudo, apsilupo, net keista, kad beveik neskaudėjo. Pasilikau tik vieną – Laimutei parodyti… Kažkas širdžiai daros… Turiu lašų… Dabar geriau… Sudegink ir mano. Norėčiau, kad visų tų naivumų nebūčiau siuntusi. Visada maniau esanti santūri, uždara ir šitaip prieš tave atsilapojau. Juk nemylėjau, niekada tavęs nemylėjau. Pasidaviau tavo žavesiui, tavo energijai, ne, meluoju, aš niekada tavim nesižavėjau, tiesiog buvau per silpna atsispirti tavo jausmams, tavo žodžių įtaigai. Gailiuosi, tūkstantį kartų gailiuosi. Pasidaviau. Pirmam vaikinui, kuris tą pusantrametrinę mergiūkštę palaikė irgi žmogum. Tik tiek. Ar jis ją iš tiesų pamilo? Kažkas yra sakęs, kad meilę maitina gailesčio šaknys. Vargšė turėjo tampyti tokį didelį lagaminą… Nebent. Kitos išeities nematau, grįžtu į tylą ir vienatvę… Atleisk ir sudie… Vilija.

Šios dėmės, kurios prie mano vardo atsirado, ne ašarų pėdsakai, tai nevilties ir praradimo ženklai… O tavęs man visai negaila. Vėl antžmogį suvaidinai. Mane ima siutas. Šitaip kalbėti – tai tas pat, kaip kišti galvą į krokodilo nasrus. Ko tu tikėjais? Kad kas nors supras, atjaus? Ir dar teisme? Kokioj visuomenėj gyveni, pone donkichote? V.

 

Dvidešimt penktas Alfo laiškas

Netiesa! Visa, ką tu kalbi, netiesa! Kaip tau atėjo į galvą!.. Neskaudėjo… Pirštų galai atsilupo, o sakai neskaudėjo. Juk laikei… pirštuose… liepsną… Ne, man ne tik kad netrūksta žodžių, man jų per daug. Ką tu norėjai sudeginti? Tik laiškus? Tik nuotraukas? Nepatikėsiu. Niekada. Tam yra krosnys. Tu norėjai sudeginti tai, kas nedega, ko niekaip neįmanoma sunaikinti. Tu norėjai sudeginti mudviejų MEILĘ!!! Būtų per daug paprasta, per daug lengva. Vile, nemanyk, kad aš tave smerkiu, man skaudu, kad niekuo negaliu tau padėti. Ir tylėti negaliu. Ir rašau. Nors žinau, kad niekaip neįstengsiu nei nuraminti, nei paguosti. Vile, suprantu tavo motiniškus jausmus, bet pagalvokim ramiai, gal nėra taip baisu, kaip įsivaizduoji, gal reikia džiaugtis, kad turim dukrytę. Dievui netinka žmogiški standartai, jis nekerštauja, kerštauja žmonės, kerštaujame mes, patys save kalam prie kryžiaus sugalvodami nebūtus paklydimus ir manydami, kad už tai turime būti nubausti. Na, išgirsk, išgirsk… Vilija… Koks baisus, koks niekingas pasaulis! Tardė… naktim… pasivaduodami… mergaitę… laukiančią kūdikio… Turiu iš čia išeit! Turiu surasti. O kaip? Po dvylikos metų jau bus kita policija, kita mafija. Per tą laiką… Vilija, nebegalim laukti. Aš už grotų, betgi Tu – laisva. Bylos, aišku, tau nekels, nes tu per daug žinai, žurnalistai nepraleistų pro ausis Mano kalbelė irgi šiokį tokį įspūdį padarė. Pasidomėk tų dienų spauda. Kai kas netgi įsižeidė. Ir smarkiai. Tik moterys kažkodėl tyli. Užtat mano „bendražygiai“ pasirengę ant rankų nešioti – ponams prokurorams ir valdžiai ne bet kas šitaip ryžtasi užvožti. Pats „bosas“ leteną paspaudė. Kietą ranką turi vyrukas. Ar tik neteks susiremti? Autoritetas čia taip lengvai neperleidžiamas, už ačiū neįgyjamas. Atrodo, grandiniui Kontrimui visai neblogi horizontai atsiveria. Na gal kiek aprimai? Pabučiuok Laimutę. Taip ir neparašei, į katrą panaši. Viską aprašyk. Su būrio viršininku santykiai neblogi, režimo nepažeidinėju, bandysim susiorganizuoti pasimatymą. Tik nesudegink paskutinės nuotraukos… Ate. Jūsų…

 

Dvidešimt šeštas Alfo laiškas

Vilija, atėjo metas veikti. Ne, tu pati nieko nesiimk, augink Laimutę. Atvyks pas tave mano draugas. Jis ir šį laišką perduos. Gruzinas, Goša. Patikimas vyrukas. Dešimt atsėdėjo. Nuo skambučio iki skambučio. Kriminalinės teisės specas. Apibūdinau situaciją, papasakojau mūsų istoriją – susidomėjo. Zdėliajem, sako. Ir aš juo tikiu, nors ir nelabai numanau, ką jo tas „zdėliajem“ reiškia. Kalba ir lietuviškai. Ir visai neblogai. BK straipsnius gali išvardyti nuo pradžios iki galo ir – atvirkščiai. Per daug neklausinėk, jis to nemėgsta. Į klausimus atsakinėk trumpai, aiškiai. Nieko nesiūlyk, nepatarinėk. Finansų jis turi, paprastai apsistoja viešbučiuose. Taigi apsilankys, parodyk, kas reikalinga, ir pamiršk. Tiesa, laiškus perdavinėk per jo žmones. Jie tave susiras. Aš laikausi neblogai. Nieko netrūksta. Žinoma, kai ko trūksta… Bet šiuo metu tą trūkumą galima užpildyti tik laiškais. Rašyk. Rašyk kuo daugiau. Ką veikiat? Kur vaikštot? Ką valgot? Kaip miegat? Rašyk apie viską smulkiai. Tik dabar pradedu suprasti, kokios brangios tos smulkmenos. Jūsų…

 

Devynioliktas Vilijos laiškas

Prisišaukiau… Ir tylą, ir vienatvę… Skaudžią, šaltą, nebepasitraukiančią… Mirė Laimutė… Kaip atsimerkė, tai ir nebeužsimerkė… Uždegiau žvakę, su žvake ir užgeso… Neverkiau, nebuvo ašarų… Buvo suspausta krūtinė ir baisus neteisybės jausmas. Ne, Dievo nekaltinu. Lūpos šnabždėjo Dievo vardą, o širdis – tavo. Aš negalėjau tavęs atsisakyti, negalėjau išmesti iš širdies – ir Dievas pasiėmė dukrytę. Nekenčiu žmonių. Negaliu išeit iš namų. Negaliu nueit į parduotuvę. Ten – žmonės… O toks mėlynas dangus, toks tyras sniegas! Atrodo, ir pati, ir visi aplinkui turėtų šypsotis, sveikintis… Jie man neatleido. Už jų daktarę. Karstelį lydėjo vos keletas. Ir manoji senutė su Alfreduku. Ne, ne todėl negaliu jų pakęsti, kad jie manęs neapkenčia. Net nežinau. Gal todėl, kad jų tiek daug, o aš vienui viena. Kad bet kuris gali tave įskaudint ir to net nepastebės… Kad patys nė nenumano, kokie jie šiurkštūs. Laidotuvėmis rūpinos Kurmanskis. Tirštai, negailestingai griuvo sniegas. Kaip balta statula su apsnigtu karsteliu stovėjo prie duobės Kurmanskis. Ilgai stovėjo. Aš nežinau, ko laukė. Gal ženklo iš dangaus – atleista, eikit. O iš dangaus vis griuvo sniegas, pridengdamas ir nekaltumą, ir kaltumą. Alfai, brangusis, Vilija laisva. Tačiau to negaliu tau pasakyti. Šito laiško tau neišsiųsiu. Laisva, deja, be dukrelės. Sakysi, nekalta, sakysi, baisūs ir neteisingi žmonės. Ką tai keičia? Ji po žeme. Jos nebėra… Pavasarį, kai tik atšils, eisim su Alfreduku ieškot Laimutės sielos. Galvok, kad mudvi sveikos, gerai jaučiamės, taip bus geriau. Ir kas iš to, jei pasakyčiau? Argi mudviejų meilė išdrįstų sugrįžti ir gerai jaustis ten, kur ką tik pabuvojo mirtis? Visai viena nesu – ant stalo tavo nuotrauka. Kalbuos su ja – turėtum jausti. Pradėjo snigti. Tyliai plevena nusileisdamos snaigės. Taip ir neteko kartu pamatyti žiemos. Tegul dabar kiekviena snaigė būna tau mano neišsiunčiamo laiško žodžiai. Gaivūs, glostantys, tyri, vos juntami ir vos suprantami. Eime, paimk mane už rankos… Į baltumas, į apsnigtąjį mišką… Žiūrėk, kokias purias, kokias sunkias naštas laiko eglių, pušų šakos, o berželiai nuogomis šakutėmis nepajėgia apglėbti snaigių ir jos slysta žemėn… Tie anksčiau buvę pilki medeliai, rodos, pražydo ir pasikėlė skristi – tokie lengvi ir permatomi… Ir jokių svetimų pėdsakų – tik keleto žvėrelių ir mudviejų… Ir vaikštom ta pačia planeta, ir taip arti, ir taip toli vienas nuo kito… Ar prie tavo pataisos namų yra miškas? Ar išeini kada? Ar jauti, ar girdi gamtos balsą? Gal visi tavo girdimi balsai – tik aptvarų vielose švilpianti pūga? Ar teberašai romaną? Pradžia nuostabi. Sako, kad kiekvieno menininko svarbiausius kūrinius įkvepia meilė. Ar tai tiesa? Ar tavo romaną irgi ji įkvėpė? Ar bent vienoje eilutėje galėsiu rasti save? Ar bent viename sakinyje įpynei mano žvilgsnio šviesą, mano juoko aidą, mano ašaros skonį?.. O gal toji Siuzan?.. Tyliu. Nesakyk. Rašyk, tu gali, tu laimingas…

 

Dvidešimtas Vilijos laiškas

Iki vėlumos klausiaus Paganinio – smuiko su orkestru. Kitko nebegaliu klausytis. Lyrika mane dusina. Trokštu audros. Paganinis – audra, pavasario šėlsmas su debesis raižančiais žaibais ir perkūnijom. Paganinis draskyte drasko sielą, ir aš beveik laiminga. Tavo Neptūno šėla palyginti tik žaidimėlis… Kažkas pabeldė į lango stiklą – kietai, tvirtai. Išjungiau grotuvą. Pasijutau tarsi iš didelio aukščio nukritusi. Vėl pabeldė. Kas? Nuo Kontrimo. Balsas gergždžiantis, su akcentu. Kelios akimirkos dvejonių. Panele Vilija!.. Uždegiau šviesą, atrakinau duris. Įėjo. Pamėlęs, be kepurės, be pirštinių. Kurbskio kopija. Net atšlijau. Goša, Kontrimo draugas… Atkišo tavo laišką. Perskaičiau. Užkaičiau arbatos, įpyliau konjako. Stengiaus neįkyrėti. Nieko neklausinėjau. Ilgai laikė taurelę rankoj, ilgai žiūrėjo į mane, akys gilios, žvilgsnis tartum iš kitų pasaulių. Tu šventas, panele Vilija, pasakė. Aš noriu bučiuoti tavo koją. Ne šventas, pasakiau, šventa. Išgerk. Nejaučiau jokios baimės. Aš noriu bučiuoti tavo koją, pakartojo gruzinas. Prašau, juk aš iš tikro šventa. Kaip iki šiol nepagalvojau? Pabučiavo. Išgėrė. Dar įpyliau. Dar išgėrė. Pasiteiravo apie Kurmanskį, kitus, pasakė „zdėliajem“ ir išėjo. Alfai, ką reiškia toks Gošos elgesys? Ko tu jam pripasakojai? Argi aš šventa? Ak, kodėl tavęs nėra? Kodėl tu toks nepasiekiamas?.. Prašei daugiau rašyti, kaip gyvenam. Rašau… Viskas gerai. Mūsų dukrelė miega. Truputį sirguliavo, bet dabar sveika. Gera mergaitė – nereikalauja per daug dėmesio, neverkia, nesikaprizina. Aš gi… Nuo rytdienos grįžtu į darbą. Nelabai traukia. Net pačiai keista. Galvoju apie tokius dalykus, dėl kurių anksčiau visai nesusimąstydavau. Nuolat sukasi mintys apie tavo teismą, tavo pasakytą kalbą. Vargšės moterys… Pradedu suprasti, kad mokytojos pareiga – ne tik vaikų mokymas. Ar teberašai romaną? Pradžia nuostabi. Sako, kad kiekvieno menininko svarbiausius kūrinius įkvepia meilė. Ar tai tiesa? Ar tavo romaną irgi ji įkvėpė? Ar bent vienoje eilutėje galėsiu rasti save? Ar bent viename sakinyje įpynei mano žvilgsnio šviesą, mano juoko aidą, mano ašaros skonį?.. O gal toji Siuzan?.. Tyliu. Nesakyk. Rašyk, tu gali, tu laimingas…

 

Dvidešimt septintas Alfo laiškas

Siuzan paieškos atvedė Valdą Munką prie Indijos vandenyno krantų – į Kalkutą. Gango žiotyse palikęs laivą, Munkas pašaukė rikšą, padavė jam banknotą, adreso lapelį ir drauge su jaunuoju bičiuliu Bobu Kenu nuvažiavo Kalkutos gatvėmis link priemiesčio, kuriame, kaip buvo informuotas, turėjo būti jo ieškoma mergaitė. Abiejų išvaizdą siejo tik tamsiai rudas įdegis, visa kita buvo tiesiog priešinga: Munkas – raukšlėtas, sudžiūvęs kaip pintis, akys giliai įdubusios, jose – nepaslepiamas ilgesys; nuo Bobo lūpų nė akimirką nedingsta šypsena, jo žydros akys iš tolo šviečia, o skambus balsas verste verčia jaunas gražuoles atsigręžti. Tai tėvas ir sūnus? Senolis ir vaikaitis? Ne, tai du klajūnai – vienas ieškantis praeities, kitas – ateities. Likimas juodu suvedė tame pačiame Marselio bare. Munkas ieškojo kompaniono, Bobas – nuotykių. Viens kitam patiko iš pirmo žvilgsnio. Ne vieną jūrą drauge perplaukė, ne vieną Siuzan sutiko, bet tos, tikrosios, iš Marselio baro, nesurado. Kalkutos oras buvo pritvinkęs karštos drėgmės, ant grindinio snaudė sugulusios karvės, ritmiškai šlepsėjo rikšos pėdos. Mažajai gėlių pardavėjai tada galėjo būti apie dvylika metų, vadinasi, dabar, po keturių dešimčių, jai per penkiasdešimt. Kaip tik apie tokio amžiaus Siuzan paskutine telegrama Munką informavo Prancūzijos paieškų tarnyba. Kilusi iš Marselio vargšų, tapusi žinoma šokėja ir ištekėjusi už indų kunigaikščio, dabar gyvena garsiame Kalkutos priemiestyje… Munkas nusišluostė išprakaitavusį veidą ir, atsišliejęs į atlošą, tylom stebėjo gatvės vaizdus. Bobas nenustygdamas mostagavo rankomis, balsiai aptarinėjo dėmesį patraukusias detales. Marguliavo brangių papuošalų vitrinos, blizgučių girliandos, akį traukė orios indės su nešuliais ant galvų, gyvačių kerėtojai, gatvių šokėjos, muzikantai, nosį kuteno smilkalų, čirškinamos mėsos kvapai, riedučiais praskriejo liesų kaip pagaliukai didžiaakių berniūkščių pulkelis. Rikša pasuko per anglų valdymo laikų architektūros rajoną. Gigantiški tašytų akmenų statiniai, platūs, suskeldėję medelių priaugę laiptai, ant milžiniškų arklių – šalmuoti, balandžių numarginti karvedžiai, – merdintis imperijos palikimas… Toliau – Kalkutos turčių rajonas: palmės, balti kaip alebastro lipdiniai kotedžai, tvenkiniai, žalios pievelės… Dar ne čia… Rikša gerai žinojo, kur veža… Prie ežero, dangų remiančių baobabų šešėlyje, stovėjo grakštūs Tadžmahalo stiliaus rūmai. Prie vartų pasitiko auksu siuvinėta livrėja vilkintis senas indas. Išklausęs rikšą, grįžo į rūmus ir netrukus pasirodė su europietiško stiliaus ponia. Taip, tai ji, Siuzan iš Marselio, taip, vaikystėje ji pardavinėjo gėles, taip, jūreiviai jos nelepino, taip, vienas kapitonas dovanojo jai franką, taip, jai dabar tiek pat metų, kiek galėtų būti Munko ieškomai Siuzan, bet tai ne toji Siuzan, kapitonas šios Siuzan gėlių neišmetė, jis priglaudė jas prie lūpų, o šioji žvelgė į jį pro langą ir ne tik kad neverkė, bet šypsojosi… Tas jūrų kapitonas buvo jaunas indų kunigaikštis, po kelerių metų sugrįžo, susirado ją ir pakvietė į savo rūmus kaip mylimąją, kaip žmoną… Gimė duktė, Indraja, ir atrodė, niekad nesibaigs jų laimė. Deja, likimas žiaurus ir nepermaldaujamas. Jaunasis kunigaikštis pamiršo pirmosios meilės pažadus, kadaise duotus sužadėtinei Ramai; vesdamas prancūzaitę, jis prisišaukė mirtį. Grįžtantį iš tolimos kelionės jį suvarpė samdyto žudiko kulkos… Bet tai buvo seniai. Dabar Indraja – grakšti apvaliaveidė gražuolė, jos motina – santūraus patrauklumo įsikūnijimas. Munkas ir Bobas, šeimininkių pakviesti, mielai sutiko pasisvečiuoti… Malonūs pašnekesiai, šokėjos, muzikantai, puikus vynas tirpdė kelionių nuovargį, kaupė energiją, skatino naujoms kelionėms, naujiems žygiams. Siuzan ir Munkas vienas kitą puikiai suprato: kol draugiškas ryšys neperaugo į meilės jungą, reikia išsiskirti. Tačiau Bobui panašių minčių nekilo. Jis maudėsi Indrajos žavesy, svaigo akių gelmėj, tirpo jos lūpose. Prabėgo trys savaitės. Veltui stūgavo laivo sirena, veltui žvilgčiojo į laikrodį kapitonas Munkas, Bobas Kenas nesirodė. Ir tik tada, kai nuaidėjęs paskutinis sirenos garsas nutilo, kai kapitonas Munkas davė ženklą pakelti inkarą, iš prieplaukos pasigirdo staiga stabdomo automobilio padangų žviegimas, iš jo iššoko Bobas Kenas ir pripuolęs užsikabino už keliamo trapo…

Dirbu daugiausia naktimis. Užsirakinęs viršininko kabinete. Čia pat ir internetas. Tik dabar supratau, koks nuostabus tai išradimas. Galėtum ir tu įsigyti. Neturėtum problemų. Susirašinėtume elektroniniu paštu. Pagalvok. Ne, nėra ko galvot. Įsigyk. Pažadėk, kad įsigysi. Jei trūksta grašių, suorganizuosim. Ate. Bučiuoju mažąją. Ir, žinoma, Tave. Alfas.

 

Dvidešimt pirmas Vilijos laiškas

Rašytojau, Tu tikrai didis. Didis… melagėlis. Rašai, lyg pats savo pirštais būtum viską pačiupinėjęs. Ir visai nenustebinai. Aš niekada tavim pernelyg netikėjau, bet po tokių tavo papaikavimų nebetikėsiu nė vienu žodžiu. Juk tu – fantazuotojas. Grynas. Anąsyk pavadinau tave donkichotu, prisimeni? Netiesą sakiau. Tu – ne paprastas donkichotas. Tu – šimtą, tūkstantį kartų donkichotas. Šimtą, tūkstantį kartų mielas melagėlis… Matyt, todėl tau taip „puikiai“ ir sekas. Na ir visiems kitiems, kurie išdrįsta pasisukti tavo orbitoj. O dabar rimtai. Alfai, ką Tu ten vėl užvirei? Gal jau į „bosus“ prasimušei? Užėjo Kurmanskis. Šiaip jis nelabai mėgsta mano durų varstyt. Užėjo ir sriūbauja… Apšepęs, nesiskutęs, akys šlapios, raudonos… Pažvelgiau į jo išgverusią povyzą, ir toks pyktis suėmė, kad surikau: liaukis!!! Nuščiuvo, išsiėmė nosinę, išsišnirpštė… Kalbėk, neturiu laiko, pasakiau. Iš tikrųjų visai nenorėjau dėl to senio susigadinti sekmadienio popietės. Pagaliau atėjo žiemai galas. Saulė tokiom karštom strėlėm varsto žemę, kad sniegas ne dienom, o valandom į nieką virsta. Turėjo užeit viena draugė. Kūno kultūros mokytoja. Diskininkė. Įsimylėjusi Alekną. Ruošėmės pasibastyt po pamiškes… Kas gi atsitiko, Kurmanski? – paklausiau. Ir gailiuos, ir nesigailiu, kad neišvariau. Iki tamsos sėdėjo. Atsilapojo grynai. Šiurpas… Pasirodo, tikrai ne iš didelės mielaširdystės ponai Kurmanskiai tą žioplelę Vilytę jaukinosi: ponas Šerys – diabetininkas nuo vaikystės – be ratelių jau nebeišsiverčia… Na, kai Tu pradėjai aktyviau reikštis, buvo nuspręsta nuotakos amplua pakeisti: Alfonsą Kontrimą – šalin, o Viliją Kurmanskytę – seniams linksminti. Juk reikia atsiimti panelės talentams išleistas babkes… Yra toks medžiotojų „rotarių“ klubas. Tik šulai. Ponia Viktorija verbuodavo mėgusias linksmai praleisti laiką kurorto paneles. Parūpindavo ir berniukų. „Senukai“ finansų negailėjo, tad kadrų netrūko. Jeigu mergaitei nelaimė, čia pat ir akušerijos paslaugos. Kvaišalais rūpinos ir kitokį juodą darbą varė Kurbskis. Ne iš tokių buvau, tad sumanė „žvaigžde“ padaryti… Tu, nelemtasis Kontrimai, visas kortas sumaišei… Paskutinėm dienom kažkas ten jiems pradėjo strigti. Kurbskį rado teisėjo Ganusausko palangėj pakabintą… Habidokas, habilituotas teisės daktaras, cha… Kurmanskis irgi be dėmesio neliko. Kažkokie gudai Palangoj pasigavę sugirdė litrą degtinės, nusivedė prie jūros ir pasiūlė dingt už horizonto… O kur man dėtis? – raudojo ponas direktorius. Čia namai, darbas, tuoj ir pensija… Atleisk, dukryt, už viską, ką tau bloga padariau, padėk… Suprantu, Kontrimas turi už ką keršyt… Betgi Viktorija… Ar nepakako?.. Turiu ministerijoj pažinčių, nepagailėsiu pinigų, paskirs pasimatymą, Viktorijos pusantro milijono liko, nuvažiuok, pasakyk Kontrimui, kad… Man kantrybė trūko. Pasakysiu, ir ne tik pasakysiu – parašysiu, kad ponas Kurmanskis nenori atsidurti nei už, nei arčiau horizonto ir kad… Kas tas kad, Kurmanski?.. Kad turi tiek daug pinigų, jog galim papirkti teisėjus ir jie pakeis nuosprendį? Alfai, kaip nors pranešk tiems gudams, kad jie nevarytų pono Kurmanskio už horizonto, jis duos tiek pinigų, kad pakaks ir advokatams, ir teisėjams, visų instancijų… Bent pusę tai tikrai duos – įdukra, Kurmanskytė, priklauso!.. Alfai, brangusis, skubėk rašyti romaną, kol turi laiko. Kai išeisi, kažin kaip ten su tuo laiku bus…

 

Dvidešimt aštuntas Alfo laiškas

Panele Vilija, ar tai tikrai Tu? Tonacija do mažor. Sveikinu. Kas dabar įkalbėjo pakeisti gyvenimo stilių? Draugė? Kaip tik laiku. Štai koks dalykas… Senokai pastebėta, kad pajūry labai įsiponavo širšolai. Visas lizdas. Elgiasi lyg okupantai, ir nebandyk paliesti – sugels kaipmat. Kurmanskis ne be reikalo sunerimo – prasidėjo širšolų naikinimo vajus. Šie išsipenėję vabzdžiai įvairiai reaguoja. Vieni slepiasi, lenda, kur tamsiau. Kiti puola gelti. Pamiškėm vaikščioti nepatartina. Geriau vienai išvis nevaikščioti. Būtų puiku, jei įsigytum kuo pabaidyti. Gal draugė turi? Kuo ji vardu? Jei ne – atsiras, kas pagelbsti… Žinoma, širšolai – irgi gamtos padarai. Ir jie nori gyventi, linksmintis, patirti įvairių malonumų… Betgi, mieli ponai, nepiktinkit motinos gamtos, negražu, kai didieji vabzdžiai mėgaujasi savo malonumams panaudodami mažuosius. Man čia saugu – spygliuotos vielos, sargyba, šunys, su likimo broliais nekonfliktuoju, taigi jokių pavojų. Viršininkas pasitiki. Kasdien tvarkau jo kabinetą. Internete įsisteigiau svetainę: www.alfas.lt. Ten spausdinu ir romano ištraukų. Tikiuosi atsiliepimų, o gal ir pasiūlymų. Vilija, maldauju, įsigyk kompą, su internetu, kasnakt 23-ią būnu… Ech, po velnių!.. Atsiprašau… Ponios Viktorijos palikimas, žinoma, intriguoja. Jeigu aš pats būčiau sugalvojęs imtis Tavo nusakytos akcijos, jokiu būdu nepatikėčiau, kad tai realu. Bet kadangi sumanymas Tavo, balsuoju už. Susisieksiu su advokatu, pasigerinsiu, paprašysiu atleisti už anoj byloj sugriautą jo planą, manau, imsis… Pasakyk savo mielam globėjui, kad Kontrimas – nebe tas viso pasaulio pedagogus į šuns dienas dedantis chuliganiūkštis, bet rimtas griežto režimo pataisos namų kadras, visada pasirengęs bendradarbiauti abiem pusėms priimtinais pagrindais. Vilija, per daug nesumažorėk. Ir nesusidiskink. Nebeįtilpsi į romaną… Iki, pupyte… Kaip Laimutė?..

 

Dvidešimt antras Vilijos laiškas

Visam pajūry gaudžia pavasaris. Siaučia audra. Toli į krantą plūsta putotas vanduo. Vos neįvyko avarija. Bėgom paskui tolstančią bangą. Staiga ji pasišiaušė, keleriopai išaugo ir grįžo… Pajutau, kad kojom nebesiekiu žemės. Raimonda už rankos sugriebė… Ne, jokių širšolų nėr. Komisaro nebėr, prokuroro irgi… Sako, į didesnius miestus pasidavė. Tiesa, į jų vietą atėjo kiti. Kas jie, kokie bus, nelabai kas ir žino. Tiesą sakant, mums dabar tai visai ne galvoj. Rūpesčių tiek, kad tik sukis. Steigiam Vilties namus. Mūsų vila aptverta pastoliais. Europinis rekonstrukcijos projektas! Iki vasaros turime būti pasirengę priimti pirmąsias gyventojas. Kurmanskis tiesiog iš kailio neriasi. Nuo darbų nesitraukia. Keliasi anksčiausiai, gula vėliausiai. Mokyklon tik neatidėliotinais reikalais užsuka. Mudviem su Raimonda irgi darbų per akis. Gyvenam kartu. Mūsų rūpestis – surinkti kontingentą. Žiūrim TV, klausom radijo, sekam spaudą, lankom susibūrimų vietas. Raimonda vairuoja, gavusios žinių, važiuojam, šnekamės… Žmonės, iš pradžių gana kreivai žiūrėję, pradeda linkti mūsų pusėn. Aišku, jiems keistai atrodo, kad tos jaunos mokytojos staiga sukruto rūpintis „pasileidusiomis“ mergomis ir „paikomis“ bobomis. Užsakėm interneto įrangą. Skelbsim Vilties namų manifestą. Turinys maždaug toks: „Jie dar negimę. Jie dar visai maži. Bet jiems taip pat skauda. Jie taip pat nori gyventi. NEŽUDYK. Jie turi gimti. Jie turi gyventi. Jie turi atlikti Viešpaties numatytus darbus. NEŽUDYK. Niekas neturi teisės atimti ateities. Juos taip pat saugo Dievo įstatymas – NEŽUDYK.“ Lyg ir girdėtos mintys, ar ne? Gal turi pastabų? Nepakenktų… Važiuosim į sostinę, ieškosim Bažnyčios paramos. Tikimės gauti statistikos. Skelbsime internete. Spauda tokiais klausimais nesidomi. Jai reikia kriminalo. O mes kriminalo nenorim. Mes žiūrime esmės. Norim, kad keistųsi viešoji nuomonė ir pagaliau įstatymų leidėjai suprastų savo pareigą.

Alfai, kaliny mielas, atleisk, kad Vilija ir vėl nebe ta… Bet ir nebe ta ilgisi Tavęs, laukia Tavęs dar labiau negu anos dvi… Ir prašo… apsieiti be tokių „skambių“ naujadarų. Ir, žinoma, „pupyčių“. Juk tiek daug yra tokių gražių, tokių mielų žodžių… Dar labiau Tavo Vilija. Ak, nepriekaištauju, ne… Ir kaip galėčiau priekaištauti. Juk Tu… O ką dėl Tavęs aš?.. Gana. Jaučiu, nusiplepėsiu… Sudie. Ai, vos nepamiršau. Pradėjom atstatinėti Tavo namą. Tiksliau, ne aš ir ne Kurmanskis. Kaimynai sukruto. Duodu kiek reikia už medžiagas. Darbo jėga – veltui. Vyrai žada kitąmet iškelti vainiką. Iki…

 

Dvidešimt devintas Alfo laiškas

Atleisk už žodyną. Tu teisi… Daraus tikras kalinys. Koks negailestingas laikas! Kasdien tie patys veidai, tas pats kalėjimo žargonas, ir nepajunti, kaip ima dingti prisiminimai, kaip nelaisvės dulkėmis apsineša nuoširdaus, švaraus, mielo gyvenimo troškimas. Matyt, belaisvis nueina lengviausiu prisitaikymo keliu: jis stengiasi kuo mažiau eikvoti energijos vidaus konfliktams, jo buvęs AŠ nenoriai priešinas ateinančiam, būsimam AŠ, kuris nejučia, lyg ir savaime tampa standartine kalinio kauke. Viešpatie, kuo aš turėjau tapti per tuos dvylika metų!.. Protingai elgiasi jausmai: kai žinai, kiek dar nelaisvės metų ir kad jokios vilties ką nors pakeisti, širdis tartum susitraukia, susigūžia, lūkuriuoja, jausmai pasiduoda tėkmei, bet vos viltis tartum mažytis meteoras perrėžia sudiržtantį kalinio buities luobą, vos prasiveria kad ir siaurutis plyšelis į laisvę, vos įkvepi tyro, nelaisve neužnuodyto oro gurkšnį, sukyla jausmai, širdis suplaka mielais prisiminimais, visa, kas trukdė alsuoti, džiaugtis, gyventi, staiga dingsta – tu vėl žvalus, vėl pasirengęs laisvei… Aplankė advokatas… Viltis greičiau išeit sugrąžino Tave, sugrąžino svajonę, norus, troškimus, tiesos pojūtį, gebėjimą skirti grožį nuo bjaurumo, gėrį nuo blogio, kuris čia taip greitai įsikaraliauja, giliai suleisdamas pikto daigus į mintis ir širdį… Ne, visai nebūtina, kad kiti kaliniai kaip nors verstų atsisakyti principų, verstų tarnauti šlykščioms „zakonnikų“ užgaidoms, pati nelaisvė kasdien kaip juodas kirminas graužia gėrio atsargas, ir vargas tiems ilgų kalinimo metų išsekintiems žmogeliams, kurie neturi mylimųjų, galinčių ateiti į jų mintis, į jų sapnus ir suteikti viltį. Jie nužmogėja. Pažvelkite į glebią tų nelaimėlių eigastį, į jų išblėsusias akis ir suprasite, kad jų išgelbėti nebeįmanoma… Vilija, tik dabar visiškai suvokiau ir įvertinau, kokia Tu man brangi… Koks dėkingas esu likimui, leidusiam mums susitikti!.. Nors… tas pats likimas ir ne tokių malonių pokštų prikrėtė… Nepykstu, nekaltinu, jis šimteriopai atlygino – davė Tave… Taip, ką judvi su Raimonda darot, būtina. Kasdien, kas minutę, kas akimirką vyksta totalinis nusikaltimas, tačiau pasaulis tyli… Kasdien vis labiau pasaulis grimzta į sandėrių su sąžine bedugnę, vis daugiau nebeišgelbėjamų sielų, o mes tylim… Sako, žmogus – tobuliausias Dievo kūrinys. Veikiau jis – tobuliausias netobulumo įrodymas. Žmogus nesugeba tokių paprastų dalykų: užjausti, atleisti, padėti… Su advokatu rengiame prašymą dėl mano bylos peržiūrėjimo. Kol kas trūksta motyvacijos. Ačiū Tau už namą. Padėkok kaimynams. Kaip mūsų mergaitė? Paprašiau, vienas meistriukas padarė originalią vaikštynę. Perduos. Parašyk, gal reikėtų patobulinti? Ate.

 

Dvidešimt trečias Vilijos laiškas

Neišdrįsau pasakyt… Net nežinau kodėl… Gal buvo per daug skaudu? Stengiaus kuo greičiau pamiršti? Nepasitikėjau savim, nepasitikėjau tavim? Bijojau, kad imsi kaltinti, užges jausmai?.. Gal slapta vyliaus, kad, garsiai nepasakius, dar pasiliks, dar neišeis, sugrįš?.. Nustojo kvėpuoti ir nustojo… Išėjo nedavusi jokio ženklo… Išėjo ir Dievas… su ja… Aš nebemoku melstis. Nebetraukia… Ir kam? Ar ne geriau pasitikėti savo protu, savo valia, savo širdim? Imtis veiklos pagal savo jėgas? Gal Dievas turi būti tik ten, kur būtinai reikalingas? Kur neviltis, kur žmogaus valia aiškiai per silpna… Ten, kur būtina sugriauti likimo pastatytą neįveikiamą sieną. Ten, kur viešpatauja žiaurumas. Ten, kur nekaltumas per silpnas… O valgyti, miegoti, vaikščioti, atlikinėti kasdienius darbus – kuo čia dėtas Dievas? Nesistenk atsakyti į šiuos klausimus. Nereikia. Tikslių atsakymų turbūt išvis nėra. Norėčiau, kad atrastum dar vieną Viliją… Viliją, nebeįstengusią padėti nei sau, nei kitiems, Viliją, atsidūrusią prie išėjimo slenksčio, Viliją, pasislėpusią neišsiųstame laiške, kurį Tau ji parašė užgesus žvakei… Įdedu. Paskaityk, suprask ir atleisk. Šiandien jau nebe taip skaudu apie tai kalbėti… Netiesa, ne… Alfai, mielasis, kaip norėčiau perimti nors dalį Tavo skausmo, priglausti Tavo galvą, nušluostyti Tavo akis, švelniai jas pabučiuoti, nuraminti, suteikti vilties. Dar sykį prašau atleisti, kad iš karto nepasakiau. Kad pabijojau, nepasitikėjau… Šiandien žaizda gal būtų jau pradėjusi trauktis. Viešpatie, kodėl aš visada už viską turiu jaustis kalta?..

 

Trisdešimtas Alfo laiškas

Nereikia… Nesisielok… Aš viską žinau. Ji lanko mane… Balta balandė… Kas naktį ji nusileidžia ant rankų, vaikšto delnais, glaustosi, burkuoja… Ir man to visiškai pakanka. Tai netgi tikriau už tikrovę… Mieloji, Tu nekalta, kad taip atsitiko, pati puikiai žinai, tad kam ta visa jausmų painiava? Dažnai užeinu į koplyčią. Ten yra Nukryžiuotasis. Išdrožtas iš didelio medžio luito. Prie jo stovint, netgi nesimeldžiant apima tokia ramybė, širdis tokiu gerumu suplaka, kad nejučia imi galvoti: gal ir tau gali atsiverti Viešpaties žvilgsnis? Bandžiau suvokti: kur tokios įtaigos paslaptis? Kas tam medžio gabalui suteikė tiek tokios nepaprastos energijos, kad jis gali daryti beveik stebuklus? Kas tai? Gal stebuklus daro žmogų užvaldęs troškimas išeiti už materijos ribų? Gal Kristaus kančių istorija savaime paveiki? O gal aš, kalinys Alfonsas Kontrimas, kaip tik toks, kurį veikia tokia Nukryžiuotojo skulptūra? Kitų kažkodėl neveikia… Ar ne per daug įvairiausių priežasčių ir sutapimų, kad protas įstengtų juos aprėpti vienu sakiniu? Uždangą praskleidė brolis Marcelis. Jis patarnauja mišioms. Nukryžiuotąjį tašė lenkas Voicechovskis. Iš lietuviško ąžuolo. Keistas meistriukas buvęs. Baisiausiai nekentė Dievo tarnų. Sėdėjo už chuliganiškus išpuolius prieš bažnyčią. Sirgo pykčio priepuoliais, kurie dažnai baigdavęsi epilepsija… Kapelionas pasiūlė sukurti Kristaus kančios skulptūrą – toks darbas gal padėsiąs įveikti ligą. Buvo vidurvasaris. Dienos karštos. Atvežė trijų vyrų neapglėbiamą ąžuolą, ir Voicechovskis kibo į darbą. Ten pat, greta koplyčios. Dažnai prisirinkdavo kalinių, jie šaipėsi, laidė replikas, bet Voicechovskis nė kreiva akim į juos nežiūrėjo. Jis tašė, skaptavo, šveitė, dailino… Nevalgė, nerūkė, dirbo be pertraukų. Sykį žioplių kompanija pritilo – skaptuojant erškėčių vainiką, aplink Voicechovskio plikę ėmė rastis dėmelių, prakaitas nusidažė rausva spalva, atsivėrė pirmosios stigmos… Kasdien jų radosi vis daugiau… Kol išskaptavo visą Nukryžiuotąjį, stigmos atsivėrė ant Voicechovskio delnų, pėdų, kraujuota žaizda atsirado krūtinėj… Vieną dieną, saulei leidžiantis, darbas buvo baigtas. Skulptūrą įnešė į koplyčią. Kai brolis Marcelis atnešė užkąsti – pusbonkiuką ir gabalą dešros, – Voicechovskis sėdėjo ant grindų, nugara atsišliejęs į Nukryžiuotąjį, – galva atlošta, kažkur į lubų skliautą žvelgia sustiklėjusios akys, – stigmų nebebuvo. Vilija, mieloji, neišsigąsk, jo ten nebėra, tiksliau, yra – skulptūroje įkūnytas jo kilnumas. Kodėl apie visa tai kalbu? Apie mudviejų nelemtus nutikimus papasakojau kapelionui Liudui. Jis pasisiūlė mus sutuokti. Čia pat, koplyčioj, prie Voicechovskio Nukryžiuotojo. Kada mes tai galėtume padaryti? Liudas siūlo ilgai nedelsti. Su administracija jis susitars. Pakaks mūsų prašymo. Paieškok poros liudytojų. Čia, žinoma, jų rastume, bet… Na, supranti… Parašyk. Tuoj pat.

 

Dvidešimt ketvirtas Vilijos laiškas

Raimonda mielai sutiktų. Kurmanskis irgi atsiliepė su jam nebūdingu entuziazmu. Bet artimiausiu metu niekaip neišeina. Darbai tiesiog griūte užgriuvo. Atsisakiau pamokų. Su vaikučiais išsiskyriau nesunkiai. Paskutines savaites jie jau spėjo pajusti, kad mokytoja – tik mokytoja, bet ne atvira ir nuoširdi draugė. Kad mintys dažnai pabėga toli nuo jų… Parsivežėm pirmą Vilties namų gyventoją. Tiesa, rekonstrukcija dar neužbaigta. Bet vieną kambarėlį įrengėm taip, kad mūsų naujokė prigijo iš karto. Juos pastebėjom pravažiuodamos. Kauno kely. Rytas ankstus, vėsu, saulė vos pakilusi, sėdi šalikelėj susiglaudusi porelė, mergaitė ir berniukas, po penkiolika ar šešiolika metų. Violeta ir Danguolis. Jokių daiktų, jokio šiltesnio drabužio, kaip iš namų išvaryti… Išsiaiškinom – ne išvaryti, o išėję. Slapčia. Keliauja balsuodami. Nemažą gabalą jau pavažiavę. Traukia pas berniuko tėvą. Tiesa, adreso nežino, bet žino miesto pavadinimą… Kaip nors suras… O mergaitė? Ji su manim, pasakė berniukas, ji dabar negali būti viena, ji… Supratom. Berniukas pajuto tėvystės pareigą, kurią atlikti trukdo kažkoks konfliktas. Galbūt klasikinis, itališkas, šeimų neapykanta – Montekiai ir Kapulečiai, ar tradicinis, lietuviškas, – nesuderinami turtingų uošvių ir nepageidaujamo žento interesai arba – atvirkščiai. Pagaliau ar tai svarbu? Svarbiausia, kad tie vaikai vienas kitą myli ir jiems reikia padėti. Mergaitę tuoj pat ir parsivežėm. Labai miela. Iškart susidraugavom. Kad vis dėlto svarbu ir konflikto priežastys, paaiškėjo netrukus: atvažiavo Violetos tėvai, garsūs Kauno verslininkai. Pareikalavo mergaitės. Violeta važiuoti atsisakė. Tėvais ji nepasitikinti – jie smurtauja. Kitądien prie mūsų kiemo pasigirdo užtamsinto micubišio sirena. Kurmanskis iškart suprato, kas per paukšteliai, – neskubėjo vartų atidaryt. Pasiėmęs šautuvą, išėjo į balkoną. Susitikimas neįvyko. Po dviejų dienų gavom šaukimą į teismą. Esam kaltinami, kad pažeidėm tėvų teises ir suvaržėm asmens laisvę. Ieškom gero advokato, nes pralaimėti neturim teisės. Kaip Tavo byla? Kokios perspektyvos? Laukiam.

 

Trisdešimt pirmas Alfo laiškas

Kelinta dabar Tu čia Vilija? Ketvirta? Penkta? Niekada nemaniau, kad turėsiu tiek daug mylimųjų… Nenoriu priekaištauti, bet man tiesiog netelpa į galvą, kad dėl kažkokios Violetos tu labiau susirūpinus, negu dėl to, apie ką taip svajojom… Ne, nesmerkiu, nedraudžiu, daryk, kas tau patinka, betgi reikia daryti ir tai, ką reikia, kas būtina, kad mudviejų ryšys nepradėtų aižėti… Mudu turim susitikti, turim pabūti drauge. Tačiau kol nesusituokę, negalime net pasimatyti. Galėčiau, žinoma, užgniaužti jausmus, patylėti, palaukti, bet nenoriu tikėti, kad Tu kalbi iš širdies, o ne įsikaltos pareigos verčiama. Nenoriu manyti, kad mudviejų meilė, kuri buvo visas mūsų gyvenimas, staiga nei iš šio, nei iš to imtų silpti. O gal iš tikrųjų pradėjo?.. Gal nepakėlė išbandymo kančių? Gal ir visai išėjo?.. Kartu su Laimute? Ir Dievu?.. Tikrai, Tu visai nebe ta. Tavo laiškai – kaip įvykių protokolai. Apie mano bylą užsimeni tik dviem sakiniais. Visas tavo dėmesys tai bylai, kurios tu neturi teisės pralaimėti. Visiškai naujas charakterio akcentas. Puikus, sveikintinas. Betgi… mudu neišvengiamai tolstam. Liūdna, nors buvo metas, kai sutartą valandą viens apie kitą galvojom, laiškai alsavo jausmų atvirumu, pasitikėjimu, kai viską galėjome atiduoti (ir atidavėm) už kelias susitikimo akimirkas. Ne, nesiekiu susigrąžinti to, kas jau praėjo. Tai galbūt ir neįmanoma. Bet nenoriu, kad tarp mūsų atsirastų susvetimėjimo siena. Nenoriu, kad ateitų valandos, kai nebeįstengsime rasti laiko ir žodžių laiškams, kai, nors ir susitikę, ir būdami šalia, nebematysime, nebegirdėsime viens kito, o meilės žodžius pakeis įtarinėjimai ir priekaištai. Mudviejų norų ir valios turbūt nebepakanka. Matyt, kaip tik dabar tas laikas, kai tikrai reikia Dievo. Suprantu, mes keičiamės, ir mūsų meilė keičiasi. Bet argi mudviejų jausmai galėtų taip pasikeisti, kad net nenorėtume būti kartu? Atvažiuok, nedelsk, ypatingai ruoštis nereikia, žiedai, žinoma, būtų gerai, savo dydį sužinojęs pranešiu. Voicechovskio Nukryžiuotasis tikrai nepaprastas. Aš su juo normaliai pasikalbu. Vadinu tiesiog ponu Voicechovskiu. Pone Voicechovski, sakau, tu dabar viską žinai. Turbūt ir tai, kad mane žmonės nuteisė ne visai pagal nuopelnus. Žinau, sako N. Ir ką pasakysi? – klausiu. Mane irgi nuteisė ne visai pagal nuopelnus, sako N. Lengva juokaut, sakau, kai turi tokį Tėvą, porą parų – ir laisvėj, o man?.. Kiekvienam savo golgota, sako N. Žinau, kad Tėvas pašaukė Tave, kad jo valia buvo nuverstas akmuo nuo Tavo kapo angos, bet nežinau, kas pašaukė mane važiuoti pas nelaimėn patekusią mylimąją, kas užmigdė sargybinį, kas atrakino daboklę ir paliko ginklą… Kieno tai buvo balsas, pone Voicechovski? Tikrai ne mano, sako N. Kieno tad, pone Voicechovski? Tavo paties, tavo sąžinės, tavo sielos… Tai gal ir sargybinis tik apsimetė miegąs, ir durys tyčia paliktos neužrakintos, ir ginklas?.. Mąstai teisinga kryptimi, sako N. Ne Viešpats daro stebuklus, palaiminta žmogaus valia tai daro. Puikių, atjaučiančių, ištikimų draugų turi, sūnau, jiems dėkok. Tai gal, pone Voicechovski, žinai, ir kaip bus išspręsta perteisimo byla, kam turėsiu už ją dėkoti? Aš viską pasakiau, atsakė Nukryžiuotasis, dabar mąstyk. Taip ir mąstau. Ir nieko neišeina. Vilija, mieloji, dvidešimt antrą val. pamąstykim kartu, bent kelias minutes…

 

Dvidešimt penktas Vilijos laiškas

Mielas Alfai, kažkokių Violetų nėra. Yra Violeta. Mergaitė, kurią privalome apginti. Yra vaikas, kuris neturi artimų žmonių. Tai kuo gi labiau privalu rūpintis? Kaip paprastai, tu viską persūdai. Tikri jausmai ir išlieka tikri. Argi ligi šiol neįsitikinai, kad mudu tiesiog paskirti meilei? Kad ir kas atsitiktų, mudu nebegalim išsiskirti. Kas gi mes būtume vienas be kito? Lukštai… Taip, mes keičiamės, tikra tiesa, mudviejų jausmai nebe tokie gaivališki, jie nebeužgožia, nebešokdina proto (gal apie Tave to ir nepasakysi), bet tai nereiškia, kad jie aižėja, silpsta, tai reiškia, kad mudviejų meilė suranda tvirtą atramą viens kito širdyje, ir nežinau, kas turėtų atsitikti, kad viskas sugriūtų. Nemanyk, kad vengiu atvažiuoti. Noriu, labai. Tiesa, iš pradžių kai kas pasirodė truputį netikėta… Pernelyg jau dievobaimingas pasidarei… Bet kai įsigilinau į pono Voicechovskio Nukryžiuotojo istoriją, supratau, kad mudviem tiesiog lemta kaip tik Jo akivaizdoje gauti palaiminimą… Būk geras, neabejok manim… Užsakiau žiedus. Tavo numerį ir be sakymo žinau. Atvažiuosim. Kartu su Raimonda ir jos draugu. Virgis, sostinės laikraščio žurnalistas. Jam parodžiau seife laikytą Kurmanskienės kartoteką. Šokiruotas. Parašė straipsnį. Netrukus turi pasirodyti didžiausiame šalies dienraštyje. Kurmanskis nevažiuoja. Jis nedrįsta palikti namų be apsaugos. Tik pranešk dieną… Ak, dar tau nepasakojau… Juk turime dar vieną panelę. Panelę Irutę. Irgi bėglė. Tėvai kol kas nieko nežino. Vaikinas pareikalavo aborto (nekenčiu šio žodžio!), vieną rytą žiūrim – sėdi apsiverkusi vestibiulyje. Jei nepriimsit, turėsit mane ant savo sąžinės, pasakė. Niekur nedingsi, priėmėm. Šį laišką dar siunčiu paprastu paštu, bet kitą jau gausi elektroniniu. Interneto svetainėj – www.vilija.lt – paskelbiau Manifestą. Aprašėm Violetos istoriją. Skelbsim Kreipimąsi į tėvus ir globėjus. Principinės tezės: Vaikas – taip pat asmenybė; Jam reikia ne tik meilės, ne tik duonos, bet ir laisvės; Ko vertas rūpinimasis vaiko ateitimi, jeigu tai daroma įvairiausiais draudimais suvaržant jo polėkius, svajones, jei kasdien brukamos vyresniųjų nuostatos, kurios šiam vaikui galbūt visai nepriimtinos, nes tai irgi žmogus, atėjęs į pasaulį, kad atsiskleistų visa savo esybe? Nenorėčiau užbaigti nepasakiusi nors keleto švelnių žodžių. Bet… tikrai reikia mudviem susitikti. Ir kuo greičiau… Parašyk. Kada?..

 

Trisdešimt antras Alfo laiškas

JI ŽUDĖ DVIDEŠIMT METŲ. Štai tie žodžiai, mieloji Vilija. Keli šimtai abortų… Keli šimtai kūdikių, kurie galėjo gyventi. Kelios dešimtys mergaičių, kurios galėjo tapti motinomis… Šaunuolis Virgis! Mano advokatas vos ne iki lubų pašoko perskaitęs. Štai bylos atnaujinimo motyvas!.. Ir dar koks… Šimtaprocentinis. Vaikinas, neišvengiamos būtinybės verčiamas, nukauna medikę nusikaltėlę ir išvaduoja visuomenę nuo „daktarės“, kuri, prisidengusi Hipokrato priesaika, jau atėmė kelis šimtus gyvybių. Ir kodėl ji tai daro? Kad išgelbėtų būsimas gimdyves nuo tragiškų gimdymo padarinių? Kad nepaleistų į pasaulį dar vieno apsigimėlio? Deja. Jai tas mažiausiai rūpi. Ji „valo“ moteris (valo… kaip užterštus indus, cha), nes šios nenori gimdyti, nes jos gerai sumoka. Ji „valo“ mergaites, nes jos be pertraukos turi tarnauti įtakingų, dosnių vyrų įnoriams, turi krauti jai kapitalą. Ji „valo“, nes yra ir toks visuomenės poreikis. Ir viskas gražiai užglaistyta, pateisinta, reglamentuota. Kai ateina eilė vaikino mylimajai, jis šūviu nutraukia šią kruviną orgiją… Argi už tai jį reikia bausti vos ne aukščiausia bausme? Argi jis nenusipelno išteisinimo? Taip, įstatymus jis pažeidė. Jis nužudė. Bet ar ne tie patys įstatymai, toleruojantys neįtikėtiną žiaurumą – bejėgių būtybių žudymą, privertė jaunuolį imtis ginklo? Galbūt jis galėjo pasielgti kitaip? Galėjo kur nors kreiptis, skųstis, ieškoti teisybės? Juk yra policija, prokurorai, valdžia, teismai. Deja, varnas varnui akies nekerta. Pasiskųsi – pats būsi užkapotas… Advokato nuomone, gynybos pozicijos aiškios. Argumentai „už“ keleriopai persveria argumentus „prieš“. Tačiau viskas priklausys nuo to, koks teisėjų klanas imsis nagrinėti bylą. Gali ir papildomų resursų prireikti… Pasikalbėjau su kapelionu. Siūlo sutuokti po dviejų savaičių. Pirmą liepos sekmadienį. Jau dabar reikia pradėti rūpintis leidimu. Advokatas patars. Laukiu…

 

Dvidešimt šeštas Vilijos laiškas

Atleisk, kad nepasilikau… O taip norėjau! Kuo ilgiau matyti Tavo spinduliuojančias akis, kuo ilgiau nepaleisti Tavo rankos, kuo ilgiau jausti, kaip plaka Tavo širdis ir pulsuoja kraujas… Ne, atvažiuodama buvau pasiryžus: išbūsiu, išmyluosiu, išglamonėsiu… Iki paskutinės minutės neabejojau. Bet kai prižiūrėtojas nuvedė į vedusiųjų pasimatymams skirtą kambarį, kai pamačiau ant lango grotas, nuzulintą gultą, pajutau keistą pelėsių kvapą, širdis tiesiog gniaužte susigniaužė… Negalėjau, Alfai, mielasis, negalėjau… Ir iš tiesų, ar galėjau versti save daryti tai, kam prieštaravo visa mano esybė, kuri tiesiog šaukte šaukė – ne, ne, ne! Ne čia, ne čia, ne čia! Atsisveikinom… Tu stengeis būti geros nuotaikos, pokštavai, o mane toks liūdesys apėmė, kad norėjau priglusti prie Tavęs ir raudoti, raudoti, raudoti… Alfai, mielasis, žinau, kad man nepriekaištausi, žinau, kad nė žodžiu apie tai neužsiminsi, bet nenoriu, kad tarp mūsų išliktų koks nors šešėlis… Visa ceremonija buvo nuostabi. Atvažiuodama sukau galvą, kaip su tuo išrišimu bus: ir Dievu abejota, ir sekmadieniais nešvęsta, ir sakramentams nusižengta, ir aibės nuodėmių nuodėmėlių… Beje, kapelionas Liudas uždavė tik vieną klausimą: „Ar nuolankiai priimi Viešpaties siųstus išbandymus?“ Žinoma. Tūkstantį kartų nuolankiai! Alfai, iš kur tiek gėlių gavai? Ir vien neužmirštuolės, mano mylimiausios gėlės… Ir Nukryžiuotasis… su ramunių vainiku. Kaip sugalvojai? Kur tiek pririnkai? O Tave pamačius, vos neišsprogo akys… Tas vyras juodu kostiumu – mano Alfukas?.. Viešpatie, neleisk išvirsti iš klumpių!.. Prisiglaudžiau, ir nebe labai rūpėjo, ką daro kunigas, ką reikia jam atsakinėt – klausiaus, kaip plaka Tavo širdis, ir tokia palaima užplūdo, toks gerumas, kad, kunigui paklausus, ar esi rimtai apgalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už šio savo sužadėtinio, ilgai spoksojau nesuvokdama, ką visi šie žodžiai reiškia, ir tik Raimondai ačiū, kad pasufleravo sakyti „Taip“. Mano vyre, mielasis, ar dar reikia ką nors aiškinti? Ar nebūtume išdavę Nukryžiuotojo stebuklo, paversdami jį… Ne, tai per daug klaiku! Atleisk…

Virgis padarė nuostabių fotografijų. Nekomentuosiu. Įdedu. Raimonda sakė, kad tokios dailios poros dar nėra mačiusi. Kai tuoksis, būtinai pasisiūdins tokią pat neužmirštuolių spalvos suknelę. Rašyk…

 

Trisdešimt trečias Alfo laiškas

Buvau bepradedąs rašyti tuojau Tau išvažiavus, jutau, kad atsitiko kažkas baisaus, dėl ko galiu Tavęs netekti visam laikui, bet ranka nepajudėjo… Virpančia širdim kūriau neįtikinamiausius pasiteisinimo planus, nedrįsdamas prisipažinti, kad buvusiojo Alfonso Kontrimo seniai nebėr, kad jis tik vaidina jautrų, paslaugų, vis dar laisvą vaikiną, o iš tikrųjų tai – vulgarus, gašlus, nelaisvės ritualams paklusęs kalinys. Vilija, brangioji, aš apgaudinėjau Tave… nuo pat pirmos užuominos apie sutuoktuves. Ne, tuomet aš to taip aiškiai nesuvokiau. Aš tiesiog stengiaus apie tai negalvoti. Bet jau tada jutau, kad pačiame giliausiame sąmonės užkampyje kirba paskutinio akto nuojauta, kuri, Tau atvykus, išvirs į šiurpią realybę… Dabar matau, visiškai aiškiai: dangstydamasis išskirtinumu, pritemptomis istorijomis, aš Tave viliojau į kaliniško glėbio spąstus. Šimtai, tūkstančiai kalinių taip elgias, ir jiems pavyksta, negirdėjau, kad nors vienas būtų patyręs fiasco. Nes jie – kaliniai. Tu – ne, ne kalinys… Didžiuokis savo tuštybe. Ne, fiasco ir tu nepatyrei, tu patyrei savo niekšiškumą. Matei ir girdėjai tik save, galvojai tik apie save, siekei tik savo tikslų. Tau ir į galvą neatėjo paklausti: o tas žmogus, kuriam ką tik pasižadėjai, – kaip jis?.. Vedei sumišusią merginą už rankos paskui solidžiai žingsniuojantį prižiūrėtoją, ilgai girgždėjo durų užraktas, turėjai laiko atsikvošėti, galėjai pažvelgti į blykštantį nuotakos veidą, bet tu to nepadarei. Tiesa, pajutęs spazmiškai besigniaužiančius jos pirštus, tu pagaliau pažvelgei, pamatei, kokia ji išbalusi, bet nesustojai, nepriglaudei, nepaklausei. Apkvaitęs nuo savo jausmų, tu atkakliai tempei ją meilės ešafoto link… Netgi tada, kai nešei ją apalpusią laukan, vis dar nenorėjai prisipažinti, koks esi niekšas. Vile, aš nebenoriu gyventi. Nebesvarbu, atleisi ar neatleisi. Atleidimų nebegali būti. Aš – dugne. Puikuodamasis savo pranašumais ir talentais, aš nė nepastebėjau, kad visos ribos jau peržengtos, kad prasidėjo šiurkštaus, savanaudžio žmogaus, kalinio recidyvisto, kelias… Sudie.

 

Dvidešimt septintas Vilijos laiškas

Alfai, mielasis, kodėl Tu mane taip skaudini, kuo aš Tau nusikaltau? Tiek daug tokių baisių žodžių… Nedraudžiu, save gali plakti, bet kodėl, plakdamas save, plaki ir mane?.. Nepamiršk, kad aš dabar Tavo žmona. Turi mane mylėti. Na nualpau, didelio čia daikto. Juk nenumiriau, esu gyva, sveika, darbinga. Beje, kad Tu turi rimtų psichologinių problemų, tai jau nebe pirmą dieną aišku. Per daug atleidi varžtus, o suveržti nebeišeina. Kalinys… Recidyvistas… Nejuokink. Kur matei, kad nusikaltėlis atsilapojęs krūtinę apie tai šauktų?.. Taigi, vyreli, arba suimi save į nagą, arba… paskui sugalvosiu. Turim ir Tau darbo. Leidžiam Vilties namų biuletenius. Skelbsim mergaičių (jau aštuonios) istorijas. Gausi įrašus, turėsi patvarkyti. Principas toks: visiškas atvirumas, jokių užkulisių, konkrečios pavardės, vardai, pareigos. Paredaguoti taip, kad ir gatvėj sutikęs tokį „tėvelį“ atpažintum. Virgis atsakingas už vaizdinę medžiagą. Ne, mes jokiu būdu nenorim jų susigrąžinti. Ir jų pinigų mums nereikia. Turim iš ko gyventi. Mums reikia jų gėdos. Mes norim keršyti. Mums reikia keršto. Mes – matriarchato deivės. Dėl Violetos pirmą instanciją pralaimėjom. Teisėjas „habidoko“ tipo. Oresnis už poną Dievą. Nepilnametė turinti augti prižiūrima tėvų. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Kuo čia dėta nepilnametystė? Ji – motina. Ji turi žmogų, kuris ja pasirūpins. Padavėm apeliaciją. Tiesa, tas žmogus toks, kad ir juo derėtų pasirūpinti, betgi šalia esame mes. Danų filantropas Hansenas gimdyklos įrangai paaukojo 800 tūkst. kronų. Su Raima atkakliai mokomės anglų kalbos, važinėjam į kursus, kalbamės tik angliškai. Nesklandumų iškilo dėl Kurmanskienės palikimo, kurį jau spėjom išleisti. Prisikniso finansai. Girdi, nedeklaravot… Tačiau kaipgi mes jį galėjom deklaruoti? Taigi iš karto pačiupsit… Gal Tu turi ten kokių nors svertų?.. Buvo užsukęs Tavo advokatas, porą dienų pajūry ilsėjos. Sako, nustebintas Tavo metamorfozių. Atsisakei dalyvauti teismo posėdy. Su niekuo nesišneki. Žmogau, atsipeikėk. Yra šansų, kad vietoj dvylikos griežto gali likti šeši bendro, kurie jau ir į malonės jurisdikciją patektų, o Tu ką darai?.. Tu užkonservuoji savo tuos prakeiktus dvylika. Taip, Tu tiksliai rašai – vedei į Meilės ešafotą. Bet nenuvedei. Viešpats neleido. Mūsų meilė gyva. Po tų nuostabių akimirkų prie pono Voicechovskio Nukryžiuotojo ji nebegali mirti. Mielasis, nesielk kaip kaprizingas vaikas, kuris, negavęs nusižiūrėtos dovanėlės, atsisako išvis ką nors imti… Galvok apie mane, svajok apie mane, vyrai baigė statyti tavo namą, pradėjau įrenginėti, tavo kambarys į jūros pusę, langas per visą sieną, slapčia viliuos, kad ir man jame vietos retkarčiais atsiras… Tavo Vilija. Sužadėtinė, mylimoji, žmona. Išsiilgusi, laukianti… Alfai, o kur tavo romanas?

 

Trisdešimt ketvirtas Alfo laiškas

Keliolika metų bevaisių klajonių išsekino Valdo Munko jėgas ir piniginę, bet nenumaldė troškimo surasti jaunąją gėlių pardavėją Siuzan. Daug sykių stodavo visiškas informacijos štilis, news no, news no, news no, atsakinėjo pasaulio tarnybos, tačiau pakakdavo, kad koks nors Dakaro ar Norfolko šaltinis atsiliepdavo yes, ir Valdas Munkas, be abejonės, ir jo jaunasis bičiulis Bobas Kenas, surinkę banko sąskaitų likučius, skubiai subūrę komandą leisdavos į kelionę. Žinoma, jaunuoju Bobą Keną galėjai pavadinti nebent su išlygom, kai būdavo greta Valdo Munko, kurio figūra, aptempta iki blizgesio nudėvėta jūrų karininko uniforma, vis labiau panėšėjo į nusenusį laumžirgį. Žinoma, tai buvo jau nebe tas šviesiaplaukis plevėsa Bobas Kenas, mėlynų akių žvilgsniu aistrinęs jaunas gražuoles. Per keliolika metų sūrūs jūrų vėjai praretino ir pasidabravo plaukus, pagilino veido raukšles, drangos išplovė akių mėlynumą. Nepasikeitęs liko jo dabitiškas potraukis kiekvienam žygiui siūdintis naują jūreivišką uniformą. Prasilenkiant su uostuose sutinkamais laivais jis atsistodavo greta Valdo Munko ir, pakėlęs prie naujos kepurės grakščiai ištiesintus dešinės rankos pirštus, atiduodavo pagarbą. Jo veidas būdavo labai rimtas, o žvilgsnis – plieno spalvos.

Vakar Valdas Munkas ir Bobas Kenas stovėjo greta ant kapitono tiltelio paskutinį kartą. Informacijoj, bankų sąskaitose štilis, neišskiriamų bičiulių širdyse graudus neapibrėžtumas. Marselis – liūdesio ir neišsipildžiusių svajonių uostas. Sustabdę taksi, jūreiviai paprašė nuvežti į kokią užmiesčio taverną, kur galėtų ramiai pailsėti. Visas jų turtas, navigacijos prietaisai, sutilpo į nedidelę variu kaustytą raudonmedžio dėžę. Praėjo uosto barų ir restoranų laikai, vyrai troško gebenių pavėsio, tylos ir nestipraus, dar nesubrendusio vyno. Bobas Kenas, žinoma, būtų neprieštaravęs, jei senasis bičiulis būtų pakvietęs į kokią nors pakelės užeigą, kurių iškabos liudijo ten esant ir tikrai subrendusio vyno, ir per daug nesivaržančių moterų. Bet Valdas Munkas tylėjo. Išblėsusiomis akimis jis žvelgė pro automobilio langą. Nejaugi – viskas?.. Gyvenimo kaip nebūta?.. Triūsta, ieškota veltui? Tiek ir teliko – žalias gebenių pavėsis? Vakarop taksi privažiavo žalumoj skendinčią paežerės sodybą. Ežero šlaituose tvylojo besileidžiančios saulės nurausvintas vynuogynas. Storulė šeimininkė, spindinti švara ir jaukumu, pakvietė svečius į jiems skirtus kambarius, paklojo nakčiai lovas ir, paprašiusi jaustis kaip namie, nuėjo ruošti vakarienės. Viskas aplinkui dvelkė tokia tyla, tokia ramybe, o pagalvės buvo tokios baltos ir purios, kad Valdas Munkas neatsilaikė – patalai tarsi magnetas pritraukė jo išvargusį kūną ir nepaleido iki vėlaus ryto. Šeimininkė labai nustebo, kai svečias, nespėjus jai pasisveikinti, paprašė nupirkti piešimo reikmenų ir dažų. Neišgavo kokio nors paaiškinimo ir Bobas Kenas. Dėl to jis, žinoma, sau galvos nekvaršino. Maudynės, pusryčiai, jaunas vynas jam rūpėjo kur kas labiau negu senio užmačios. Priešpiet atsivėrė Valdo Munko kambario durys – ant slenksčio pasirodė paslaptingai besišypsantis kapitonas. Na, Bobai, ką tu apie tai manai? – paklausė jis, praskleisdmas keletą popieriaus lapų. Ką manau? Manau, kad visai neblogai, atsakė Bobas. Tai ji? Taip, tai buvo Siuzan portretai. Valdas Munkas ją susapnavo. Ir taip ryškiai, kad be didesnių pastangų sugebėjo atkurti kiekvieną liniją, kiekvieną spalvą ir atspalvį. Siuzan… Didelės mėlynos akys. Siuzan… Gelsvų plaukų garbanėlės ant kaktos. Siuzan… ploni vaiskūs pirštai ir neužmirštuolių puokštelė. Tada jai buvo dvylika metų… Bobą Keną pagavo įkvėpimas. Valdai Munkai, tu – nemirtingas! Mes radom!.. Pažįstu specialistą, kuris sukurs kompiuterinę programą ir pagal šį portretą pagamins tikrą dabartinės Siuzan atvaizdą, kurį galėsime paskelbti viso pasaulio SIM analuose. Kitą rytą tavernos šeimininkė jau stebėjosi pono Keno elgesiu. Dar saulei nepatekėjus, Kenas atsikėlė, paprašė užsakyti taksi, susidėjo kelionės dėžę ir, pasisukiojęs prie Valdo Munko durų, išvažiavo. Munkas rado po durimis pakištą raštelį: IŠVYKSTU. IEŠKOSIU. RASIU. SUGRĮŠIU. BOBAS. Į pasklidusią informaciją atsiliepė Marselio priemiesčio kapinių sargė. Ji paskambino Valdo Munko telefonu ir paprašė rendez-vous. Atvykusį Munką ji nuvedė prie akmeninio paminklėlio, ant kurio bolavo nupilkęs porcelianinio portreto ovalas. SUZANNE MICHOU 1938–1950 ELLE E’TE’ TROP SENSIBLE POUR VIVRE (Gyventi ji buvo per jautri. Vert.) Į klausiamą Valdo Munko žvilgsnį sargė atsakė trumpai – nuo džiovos. Suskynęs čia pat pievoj neužmirštuolių puokštelę, paprašė indo su vandeniu, nuplovė paminklėlį, pamerkė gėles ir ilgai meldėsi, meldėsi pirmą sykį. Valdas Munkas, jau nuolatos gyvendamas savo saloje, kasmet tą pačią to paties mėnesio dieną atvykdavo prie Siuzan kapo pamerkti neužmirštuolių. Bobas Kenas vis nesugrįžo. Jokių žinių apie jį nebuvo. Munkas, puikiai pažinojęs savo bičiulį, nesistebėjo – kol nesuras, nesugrįš.

 

Trisdešimt penktas Alfo laiškas

Įvyko teismo posėdis. Apeliaciją iš dalies patenkino. Bausmės terminą sumažino perpus, pakeitė režimą, perkels į Pravieniškes. Konstatuota, jog, skiriant dvylika metų griežtojo režimo, nebuvo įsigilinta į esmines nusikaltimo aplinkybes ir prasilenkta su teisingumo taikymo principu paskiriant bausmę. Turėčiau džiaugtis? Taip, džiaugiuos, šešeri bendro – vis dėlto ne dvylika griežto, bet širdy to džiaugsmo nėra. Ne, nieko netrūksta. Neblogai miegu, nieko neskauda. Slegia tuštumos, bejėgiškumo, visiško nuskurdimo jausmas… Kas tai? Suvokta buvimo beprasmybė? Nusivylimas artimaisiais, draugais? Supratimas, kad gyvenimo tėkmę lemia nematomos povandeninės srovės, kad mūsų sielas valdo neprognozuojamos jėgos, negailestingi sekso demonai? Išties nelinksma. Atrodė, jau pajutai tikro, sodraus, turiningo gyvenimo skonį, aiškiai žinai kryptį, sukoncentravai jėgas, ir staiga per kelias akimirkas susiūbuoja žemė po kojom… Kodėl? Ar tikrai kalta tik nelaisvė? Vyrukai surengė išleistuves. Išvirė arbatos, surado koko, apie daug ką pasikalbėjom. Kaip jie viską paprastai sprendžia!.. Valdžia, pinigai, laisvas seksas – trys drambliai, ant kurių stovi jų kruvinų svajonių tadžmahalai. Neleistinos priemonės jiems neegzistuoja. Gali būti klaidingas apskaičiavimas, nesėkmė, pagaliau išdavystė, bet negali būti nusileista, pasigailėta, neatkeršyta. Žmogus žmogui – vilkas, per silpnai pasakyta. Žmogus žmogui – sužvėrėjęs žmogus. Kaip aš tokioj šutvėj išsilaikiau? Niekaip. Man nereikėjo išsilaikyti. Iš tikrųjų buvau toks pat kaip jie. Skirtumas tik tas, kad man nerūpėjo nei valdžia, nei pinigai, nei laisvas seksas. Aš nebuvau konkurentas. Aš juos savotiškai gerbiau. Nesu pasakęs jiems nė vieno kritiško žodžio. Jie žino, ko siekia, jie žino, kaip tai daryti, jie stiprūs. O aš?.. Norėčiau tik vieno: kaip nors atitaisyti tuos nelemtus keliolika žingsnių, kaip nors pamiršti Tau padarytą nuoskaudą. Žinau, turėčiau atlikti kažkokį žygį, kažkokį reikšmingą darbą, deja, žodžiais jo nemoku nusakyti…

 

Dvidešimt aštuntas Vilijos laiškas

Alfonsai Kontrimai, sveikinu pakeitus gyvenamąjį plotą ir sulaukus kitų likimo malonių, kurių tikrai tokie ašariai nenusipelno. Ką gi, būna, kad ir didesniems „minčių galiūnams“ kepti sparnuočiai į pražiotas burnas įlekia… Kodėl Tu vis nori būti išskirtinis, Alfonsai Kontrimai, būtinai kitoks, negu kiti vyrai? Kodėl vis ieškai ko nepametęs? Niekaip negali įsisąmoninti, kad Tu pats, broleli, – tavo kalėjimas, Tu pats – tavo grandinės. Kas gi Tave gali išlaisvinti nuo tavęs? Nors apie mane negalvok kaip apie išskirtinę. Įsimylėjusi bobelė, ir tiek. Ir Tave myliu tokį, koks esi, ir nesuku dėl to galvos. Negi tikies įveikti vyro prigimtį, kuri iš tiesų ir ganėtinai komplikuota, ir bjauri? Ir kažin, ar būtum kam nors įdomus, jeigu Tau pasisektų tai padaryti? Ar galėtum nerimauti, ilgėtis ir rašyti visai neblogą prozą? Taigi pavirškink laisvalaikiu šias mintis. Atsakinėti nebūtina. O dėl darbų ir žygių… Pats gražiausias darbas – padėti tikrai visas ašaras išverkusiam. Tad imkis. Dar viena – Onutės istorija. Penkias mergikes pagimdė, tačiau šeštai ar šeštam sugyventinis pasakė „Ne“. Atėjo su mėlyne po akim, šiandien laiminga – gimdys. Parenk tokią medžiagėlę, kad vyrelis keliais atčiuožtų vaikelio pasiimt. Turim problemų su vienu amžinai jaunu profesorium. Robertas Mingaila, universiteto dekanas. Reto įžūlumo seksualas. Taip sugeba įklampinti pirmųjų kursų studentes, kad šios laiko tiesiog pareiga už akademines paslaugas atsilyginti erotinėmis. Antrakursę Vilgą mums atvežė pats. Tiesiai iš pliažo. Padėjęs ant stalo dešimt apvalių pasakė: tikiuos, medikų etika nebus pažeista. Viršūnė! Kokia etika? Kad neišduosime aborto paslapties? Žinoma, nebus, pone dekane. Pataikėt kaip pirštu į akį. Grįžkit pas žmoną ir ramiai miegokit. Vilgą įkalbėjom gimdyti. Profesoriaus Mingailos nuotykį aprašėm savo portale. Po savaitės gavom šaukimą į teismą – už šmeižtą. Pristatomasis posėdis jau įvyko. Mingaila triumfavo. Teisėjas elgėsi taip, lyg mes jį patį būtume aprašę. Kaupiasi juodi debesys apie Kurmanskienės palikimą. Dar viena užkeiktų pinigų legenda. Finansų ponios pajuto kraujo kvapą. Pradėjo skaičiuoti, kiek nešvaraus kapitalo išplauta įdedant į Vilties namų statybą. Jei nepavyks rasti bendros kalbos, mums gali būti riesta. Beje, turim ir smagesnių naujienų. Suradom dar vieną rėmėją. Tikriau, jis mus surado. Švedų kilmės olandas Uvė Olafsonas. Laivų statybos magnatas. Grįžtam su Raima iš teismo, nuotaika sumauta, nusipirkom prancūziško konjako, cigarečių, po galais, juk mes irgi žmonės! Sėdi fojė mūsų panelių apsuptas trumpakelnis turistas. Žilstelėjęs, liesokas, gražiai įdegęs, perlamutriniai dantys, merginos kažką jam aiškina, vyriškis mostaguoja rankom, nieko nesupranta, pats bando aiškinti, tos kaip varnos spokso… Pasikviečiau į savo kabinetą, paprašiau atkimšti konjaką, pradėjom šnekėtis. Pasirodo, ponas Olafsonas mūsų miestelyje neatsitiktinai. Apžiūrėjo pajūrį, naftos terminalą, domisi investicija į Šventosios uosto statybą, numatytas vizitas pas prezidentą… Bet įdomiausia, kad jis žino ir apie Tavo bylą. Sako, netgi Vakaruose, kurių jokiom sensacijom nenustebinsi, tokia žmogžudystė – neregėtas atvejis. Informaciją išplatino žinomiausios agentūros. Poną Olafsoną domina psichologinės nusikaltimo šaknys. Pageidautų ilgesnio pokalbio. Mūsų Vilties namai svečią sužavėjo. Nemažai panašių įstaigų remiąs, nemažai jų aplankęs, tačiau tokių žvalių, tokių energingų panelių ir ponių jis nematęs. Pakvietė atsakomojo vizito, jo laivas Klaipėdos uoste, jachta, ten ir čekį pasirašysiąs… Kai pasakiau, jog šiuo metu mums paramos nelabai reikia, ponas Olafsonas, truputį sutrikęs, paprašė elektroninio pašto adreso. Daviau vizitinę kortelę. Juk teisingai pasielgiau, ar ne? Alfuk, neabejok manim, aš Tavęs niekada neišduosiu…

 

Dvidešimt devintas Vilijos laiškas

Taip ir maniau… Neberašai. Ak, ir vargas su tais vyrais! Na kad nors būtų dėl ko… Ką tik sugrįžom iš pono Olafsono jachtos. Visos, kurios dar nesugriuvusios, važiavom. Du mersus ponas olandas atsiuntė. Pats asmeniškai uoste pasitiko. O jachtoj tokį priėmimą surengė, kad mūsų panelės, iš pradžių tik nedrąsiai kikenusios, netrukus atsipalaidavo, perėmė iniciatyvą, ir ponui Olafsonui nieko kito nebeliko, kaip sergėti, kad lietuvaitės nepradėtų skraidžiot per bortą. Apsiėjo. Grįžom gyvos, sveikos ir linksmos. Nauju mikroautobusu, su šešių nulių čekiu. Dabar mes tikrai savo likimo kalvės. Alfai, kodėl nekvieti manęs atvažiuoti? Parodžiau mergaitėms mudviejų nuotraukas. Trumpai nušviečiau Tavo garsųjį žygį. Visos Tave įsimylėjusios. O tylenė Irutė persifotografavo, suklijavo rėmelį ir užrašė: GRANDINIS ALFONSAS KONTRIMAS MANO DIEVAS. Daugiau nieko neveikia, tik guli išpūtusi pilvą ir spokso. Ką ji mąsto, nelabai aišku. Merginos rimtai prisibijo, kad tai nebūtų kokie burtai. Šiokia tokia baimė ir mane ima. Visai nebežinau, kaip Tu ten laikais, gal tik tiek ir trūksta, kad tas proto bokštelis imtų svyruoti… Norėčiau susitikti… Alfuk, būk geras, parašyk, kaip man pasielgti. Pažadu, viską darysiu, kaip Tau atrodys geriau. Suprantu, nelengva nuspręsti. Jei mudviem dar per anksti, galėtume visos atvažiuoti. Namų įsteigimo metinėms merginos rengia humoro programą. MŪSŲ HAREMAS. Atvežtume. Virgis vaidina vyriausiąjį eunuchą. Šaunuolis Virgis. Mūsų lobistas. Mass media. Ruošia dirvą abortų uždraudimo įstatymui. Keletą vakarų pasėdėjo „Jūratėj“, pakalbino atostogaujančius veikėjus, parengė tokį interviu, kad visuomenės sujudimas neišvengiamas. Alfuk, mielasis, parašyk… nors trumpai, nors keletą žodžių. Ką dirbi, ką valgai, gal reikia ko atsiųsti, neturi ko skaityti… Kai perkėlė į Pravieniškes, tai ir nutilai. Kodėl?.. Man labai neramu. Parašyk. Tavo Vilija…

 

Trisdešimt šeštas Alfo laiškas

Rašau… Prisiprašei… Skaityk… Rašau, nes noriu Tave išmesti ir iš gyvenimo, ir iš širdies. Nes noriu Tave taip įskaudinti, kad amžiams nutiltum… Nes šitaip nebegaliu. Nemanyk, kad man tai lengva. Taip giliai sugebėjai suleisti nagus, kad be kraujo nebeišeina… Nevažiuok pas mane. Netempk tų nėščių mergų. Nedaryk komedijos… Įkišau į stakles ranką, pusę piršto nurėžė. Beveik neskaudėjo… Užėjo pagunda visus dešimt… Susilaikiau… Pamaniau, kad neištaisomas klaidas daryti niekada ne vėlu. Ar aš ant Tavęs pykstu? Ne, nepykstu. Aš Tavęs nekenčiu… Tu – juodžiausias mano gyvenimo puslapis. Ką dar pasakyt? Kaip Tave užgauliot, kad įsižeistum? Ir ne šiaip įsižeistum, bet mirtinai, iki karsto lentos, neatšaukiamai, ir prisiektum niekada neatleisti. Kad veidmainė? Kad išdavikė? Sakau: Tu – veidmainė, Tu – išdavikė. Neberašyk. Pamiršk. Amžinai pamiršk. Pažadu: jei dar bandysi, vėl gausi atsakymą su kraujo antspaudu. Aš atėjau į protą. Aš supratau, aš visiškai įsitikinau, kad Tu – nepakartojama apsimetėlė. Dediesi šilta, maloni, draugiška, prisileidi, myluoji žvilgsniais, balsu, bet dar nespėsi prisiliesti, – Tu jau toli, šalta ir išdidi kaip sfinksas, Tu NEPASIEKIAMA. Laisvėj aš apgaudinėjau save, man atrodė, kad Tu arti, Tu šalia, jei aš Tave mylėsiu, ir Tu tuo pačiu atsakysi, visa, ką Tu turi, turėsiu ir aš, ką aš turiu, atiduosiu ir Tau. Bet paaiškėjo, kad meile pasikliauti negalima. Tai, ką Tu turi, NEPASIEKIAMA. Ne dėl geografinių atstumų, ne dėl sienų, spygliuotų užtvarų, ne dėl katalikiškos moralės, ne dėl asmeninių ambicijų ar savimeilės, o iš tikrųjų dėl to, kas nepaprastai gražu ir nepasiekiama, dėl to, kas labai jautru ir nepaliečiama. Tavo Dangus aklinai uždarytas. Galima, žinoma, tikėti, kad taip nėra, galima svajoti, guostis, deja, tikėjimas, paguoda, svajos – kaip dykumų miražai, jiems išnykus lieka tik vėjų pustomi smėlynų plotai. Aš atėjau į protą. Aš nebenoriu siekti nepasiekiamo. Aš atmetu miražus. Juodas brūkšnys širdy žymės tą vietą, kur kadaise gyveno žavioji ežerų mergaitė…

 

Trisdešimt septintas Alfo laiškas

Dieve, kur aš patekau… Vien smulkūs parazitai. Tas kaimyno vištą nugvelbęs, tas per girtumą ne tam snukį išmalęs, tas farui špygą parodęs. Ir visi kruta, visi laimingi. Smulkių niekšelių šalis… Ir aš turiu joje gyvent. Vienas… Prisitaikyti. Būti toks pat… O jūs ten po milijonierių jachtas trainiojatės… Vile, mieloji, ką man dabar galvot, kaip neit iš proto? Aš Tave susargdinau! Raimonda mane išdėjo tokiais žodžiais, kad ir pakartoti nėra kaip. Betgi aš to ir siekiau. Susargdinti! Numarinti! Kaip nesuprantat!.. Ar skaityt nebemokat? O gal per mažai? Tai žinokit – aš turiu vaikiną. Jis mane myli…

 

Trisdešimtas Vilijos laiškas

Alfai, kodėl kaip tik dabar? Prokurorai, antstoliai, sąskaitos areštuotos, Vilties namai ant plauko, ir kaip tik dabar dar ir Tu. Kur dėsiu mergaites? Stengiaus neimt į galvą, maniau, laikinas nervų priepuolis, pakentėsiu, praeis, betgi Tu nededi jokių pastangų, Tu plauki pasroviui, Tu gėries mane kankindamas, nes žinai: kad ir kas atsitiktų, liksiu Tau ištikima. Galbūt pati irgi kalta, nereikėjo to nelemto milijono minėti. Už ačiū tokių sumų nedalija. Taip, ponas Olafsonas man neabejingas, siūlė pakeliauti po pasaulį, aprūpinti visam gyvenimui. Bet aš juk nesutikau, aš myliu Tave. Iš karto Tau nepasakiau, nes jaučiau, kad ir menkiausia užuomina sukels jausmų audrą. Deja, paskui jau buvo vėlu. Ėmei manęs nekęsti. Alfai, negi narkotikai? Negi tokiu būdu gelbstiesi nuo širdies skausmo? O jei įjunksi? O gal jau? Tu niekada toks nebuvai, Tavo mintys absoliučiai nutolusios nuo realybės. Žinodamas, kad be Tavęs negaliu, gal ir mane įtrauksi? Už meilę pareikalausi kvaišalų? Ne, Tu, žinoma, neigsi. Sakysi, taip nėra, taip nebus. Tu manęs nekenti, o save žaloji. Kaip tai suprast? Gal ir man pradėt žalotis, susiraižyt veidą, kad niekas į mane negalėtų žiūrėti, kad bjaurėtųsi? Kad Tu sugrįžęs bjaurėtumeis? Alfai, patikėk, tokie fokusai nepadeda. Žinau, kas tai yra. Meilės nužudyti neįmanoma. Ir kam ją žudyti, Alfai?.. Pasakyk, kada atvažiuoti, aš noriu pažvelgt į Tave, noriu įsitikinti, kad Tu – tas pats mielas, mylimas Alfas. Juk Tu negali manęs nemylėti… Taip tiesiog negali būti… Taip elgies iš didelės kančios, dėl tos bėdos, kad nelaisvė suardė mudviejų ryšius, sugriovė pasitikėjimą. Todėl kad Tu per daug jautrus, per daug išdidus, per daug stiprus. Ir kai nebegali sugriauti likimo užtvarų, Tu imi griaut save, trypti savo orumą, kartu skandindamas ir mane, ir mūsų ateitį. Alfuk, mielasis, mudu dar galim išsigelbėti. Mudviejų ateitis priklausys nuo to, kaip Tu sureaguosi į tai, ką dabar pasakysiu. Išgirdusi, kad ponas Olafsonas domisi Tavo byla ir ruošiasi vizito pas prezidentą, aš supratau, jog atėjo metas veikti. Aš ėmiau elgtis taip, kad jam patikčiau. Kai jachtoj pakvietė išgert šampano dviese, aš sutikau, ir ne tik sutikau, savo elgesiu aš leidau jam suprasti, kad galėčiau tapti jo meiluže. Ponas Olafsonas pažadėjo užsiminsiąs prezidentui apie Tave dėl malonės, o aš turėjau pažadėti, kad atvyksiu į jo jachtą atsisveikint… Dabar spręsk. Kaip pasakysi, taip ir padarysiu. Laukiu…

 

Trisdešimt aštuntas Alfo laiškas

Vilija, juk Tu meluoji… Pasakyk, kad meluoji… Kad visa tai, ką kalbi, netiesa. Tu?.. Eilinė kalinio boba, atsiduodanti pirmam pasitaikiusiam piniguočiui?.. Viešpatie, ką tu dar sumanysi! To negali būti… Tai per daug banalu… Ir kaip tau atėjo į galvą?.. Juk nesi tokia. Žinau, kad nesi. Tvirtai tikiu, kad nesi, tad kodėl?.. Per žiauriai su tavim elgiaus? Panorai atkeršyti? Kad ir aš pasikankinčiau? Ir kaip aš turiu reaguot? Ką atsakyčiau, visaip bus blogai. Jei pasakysiu „Taip, atsiduok, gelbėk mane iš kalėjimo“, tai reikš, kad aš patikėjau Tavo žodžiais, patikėjau, kad Tu savo kūną, nuostabų, meilei sukurtą kūną, laikai preke, kurią turi kuo brangiau parduoti, kad Tu visai ne tokia, kokią iki šiol mylėjau… Ir ko verta bus mano laisvė, jeigu glausdamas Tave, bučiuodamas Tavo lūpas, jausiu gaižų išdavystės skonį?.. Kas pasikeistų, jei pasakyčiau „Ne“? Ogi niekas. Pasitikėjimas jau prarastas. Juodieji minčių paukščiai jau sudraskė baltuosius, spurda sužalota mūsų meilė. Vilija, Vilyte, kitos išeities nėra – pasakyk, kad viską susigalvojai, kad patarė Raimonda… Kad norėjai smūgiu atsakyti į smūgį, sužadinti netekimo baimę ir susigrąžinti tai, kas galėjo būti visiems laikams prarasta. Tau tai pavyko. Aš neturiu jokio vaikino. Aš apskritai neturiu jokių draugų. Turiu viršininką, kurio intelektas minus en, turiu metalinį šaukštą, metalinį dubenį, metalinę lovą, metalinę dienotvarkę, darbą metalo ceche, metalėjančią širdį ir bunkantį protą. Viskas. Jei neteksiu Tavęs, metalas įveiks mane. Parašyk, nedelsk. Gali susitikinėti su kuo tik nori. Aš pasitikiu Tavim. Padėk Vilties mergaitėms. Man nebedaug liko. Režimo nepažeidinėju. Už plano vykdymą turiu nemažai padėkų. Per pusę tikrai išeisiu. Viešpatie, dar treji metai. Tūkstantis dienų… Koks asilas į metus sudėjo tiek daug dienų?..

 

Trisdešimt pirmas Vilijos laiškas

Tavo laišką skaičiau sulaikiusi kvapą, bijodama, kad neatsargus krustelėjimas neišsklaidytų to nuoširdumo, kuris sklinda iš Tavo žodžių. Alfai, Alfuk, mielasis, nesiaiškinsiu, Tu viską pasakei, Tavo širdies balsas skambėjo kaip labai gera muzika. Tūkstantis dienų… Ne, ne, ne… Tai neteisinga… Kodėl Tu vienas turi atkentėti? Palangoj koncertuoja Nacionalinis, atlieka Verdžio „Rekviem“… Chorai dangiški. Dievas negali jų neišgirsti… Eisiu, melsiuos, prašysiu, kad Tau kaip nors sutrumpintų, juk gali ir iš manęs kiek paimti… Kaip? Ar aš žinau. Dievas turi žinoti. Alfuk, tikėk manim, mylėk mane, tuos metus kaip nors išgyvensim, betgi paskui visas laikas bus mūsų… Oi, kaip Tavęs čia trūksta!.. Ne, vyriškus darbus yra kas nudirba. Tau nieko nereikėtų daryti. Vien Tavo buvimas viską padarytų. Alfonsas Kontrimas!.. Taigi iškart visi nenaudėliai pritiltų. O kol kas tenka atsimušinėti pačioms. Nejuokauju. Grėsmės tikrai rimtos. Dėl Danguolės kaunamės paskutinėj instancijoj. Jeigu priteis atiduoti, nežinau, kaip bus. Merginos nenusiteikusios nusileisti. Virgio straipsnis labai didelio atgarsio nesulaukė. Keliolika katalikių, tiesa, atsiliepė. Bet tai ir viskas. Ką gi, ieškosim kitų išeičių. Šlamančių dar turim. Bandysim Seimo atsparumą. Nuo antstolių tam kartui atsigynėm. Gelbėjo rėmėjai. Žmonės mus irgi palaiko. Žvejai atveža gyvų žuvų, ūkininkai pigiau parduoda šviežių pieno produktų, užsiauginam daržovių. Rajono ar apskrities socialinėms tarnyboms mes – tuščia vieta. Sako – per daug išdidžios esat. Taip, mes išdidžios. Kitaip vargiai atsilaikytume. Tiesa, Irutė pagimdė sūnelį. Panoro, kad pakrikštytume Alfonso vardu. Pakrikštijom, tai užsimanė ir tavo pavardės. Tėvo nenori. Visaip įkalbinėjom. Tyli, ir tiek. Sako, jei ne – visai nutilsiu. Ir nutils. Šiek tiek jau pažįstam panelę. Pagalvok, Alfai. Gerai?.. Na, iki. Apkabink mane, tikėk manim… Tavo, Tavo, tik Tavo Vilija…

 

Trisdešimt devintas Alfo laiškas

Paskutinė Valdo Munko kelionė dar nebuvo paskutinė. Tikrai paskutinė prasidėjo tada, kai vieną rytą jis pajuto ant kaktos šaltą, trapų delną ir išgirdo balsą: Pone Munkai, jums metas… Iš vakaro jis niekaip negalėjo užmigti: krėtė šaltis, dusino krūtinę, trūkčiojo širdis, kažkieno piktas balsas kažko reikalavo, o Munkas negalėjo pajudėti, rankos ir kojos neklausė, liežuvis neklausė, ant stalelio stovėjo nepaliestas maistas, nepraimtas vaistų pakelis. Paryčiui sąmonė pradėjo trikti, kūnas kažkur nugrimzdo ir pojūčiai išnyko. Munkas lėtai atsimerkė – į jį žvelgė ilgesingos Siuzan akys. Eik su manim, ištarė jos lūpos. Kūnas buvo atvėsęs, širdies nejautė, kaip klusnus vaikas vyriškis atsikėlė, apsivilko senąjį mundurą ir nuėjo… Prieplaukoj stovėjo pasirengęs išplaukti baltastiebis laivas. Pagerbdami svečią, sustingo šviesiaakiai jūreiviai. Po valandėlės jau smagiai skrodė bangas nematomų variklių genamo laivo pirmgalis. Denyje įsitaisęs Munkas žvelgė į artėjančias ir pro šalį slystančias uolėtas salas. Diena palinko vakarop, ištįso uolų šešėliai, saulės kamuolys palietė horizontą, lėtai paniro, ir vandenyną apgaubė žvaigždėta naktis. Per dieną atrodžiusios negyvos salos ėmė keistis. Rausvoje tekančio mėnulio šviesoje pasigirdo prislopusios aimanos, verksmas, džiugesio šūksniai, muzika. „Šiaip vėles po mirusiųjų karalystę išvežioja senelis Charonas, tačiau jūs, pone Munkai, ypatinga vėlė, jūs – mano didžiausias rūpestis, mano džiaugsmas, gal ir didžioji meilė… Prisiprašiau Charoną, kad man leistų jumis pasirūpint…“ – glostydama apdilusią Munko munduro sagą, kalbėjo Siuzan. „Kaip tada supykau!.. Na, kai paniekinot mano neužmirštuoles… Ašaros pačios tryško… Kaip galima!.. Tokias gležnas, tokias mielas gėles mesti į purvą… Tik nejautrus, žiaurus žmogus gali taip pasielgti!.. Bet kai nueidamas atsisukot ir pamačiau sumišusį jūsų veidą, suvirpusias lūpas, pajutau, kad nei jūs, nei aš neįstengsim tokio atsisveikinimo pamiršti. Svajojau, tikėjaus, daug laivų atplaukė ir išplaukė, ne viena mergina sulaukė savo svajonių mylimojo, manasis kapitonas nesirodė… Ne nuo džiovos miriau, džiova tik kūną išsekino, miriau iš ilgesio…“ – „Aš tavęs ieškojau…“ – pratarė Munkas. „Žinau. Aš stebėjau tave…“ – „Ir nieko nepasakei? Nedavei jokio ženklo?“ – „Nenorėjau tavęs dar labiau susargdinti… Ne nuo širdies, ne nuo daugybės kitų tariamų ligų miršta žmonės. Į kapus juos nuvaro sielos negalavimai. Čia daug salų. Ir kiekvienos kitokia diagnozė. Apvilta meilė, išduota draugystė, neviltis, keršto troškimas, pavyduliavimas, godumas, pyktis, aistros… Mūsų sala – nepagydomų ligų – Apviltos Meilės ir Ilgesio sala. Girdi? Groja Sen Sansą. Tai mūsų salos muzika. Ilgesio muzika. Matai? Ant kranto žmonės. Vyrai, moterys, seniai, vaikai… Visi jie laukia tų, kurių ilgisi. Jie klausosi Sen Sanso, ir dar didesnis ilgesys juos apima. Ir jie beveik laimingi. Jie trokšta patirti begalinį ilgesį. Begalinis ilgesys… O pone Munkai, kaip tai nuostabu!.. Gaila, kad antrąsyk negalima numirti.“ Artinosi krantas, muzika garsėjo, paskutinė Valdo Munko kelionė baigėsi.

 

Keturiasdešimtas Alfo laiškas

Sveika, beveik laisve!.. Tapau santechniku. Jau kelintąsyk be sargybos išeinu iš zonos. Velniškai neblogas jausmas. Čia pat pušynas, grybai, uogos. Dangus toks giedras, oras toks gaivus, net galva svaigsta. Turiu pririnkt viršininkienei pirmųjų baravykų. Įsitaisiau prie kelmo ir rašau. Ech, būtum čia Tu!.. Padirbėtum už mane, aš galėčiau ilgesnį laišką parašyti… Ikipiet užsiėmiau laisvųjų piliečių klozetais. Pirmą sykį pasijutau esąs tikrai reikšmingas asmuo. Mėlynas kombinezonas ką tik iš sandėlio, ant virvutės kortelė su nuotrauka, klozetinė ekipiruotė – kalinys Alfonsas Kontrimas jūsų paslaugoms, kokia nors ponia -iene. Nesigirdamas turiu pasakyti, kad viršininkų pačiutės gana smailai žvilgčioja man triūsiant, o kitos ir mechanizmų veikimo principais susidomi. Iki manęs dirbęs kalinukas taip ir sudegė: sumaišė visuomeninį interesą su asmeniniu. Ėmėsi tvarkyti ne tai, ką reikia, ir ne tada, kada reikia, ir buvo užpelenguotas. Manau, išsilaikysiu. Kai tik kokia smalsuolė per ilgai užsispokso, imuos čiaupo remonto, kuo tai baigiasi, turbūt nereikia nė pasakot. Zonoj tokių pagundų nėra, tačiau kitokių pakanka. Turiu sau iškėlęs tikslą – išlaikyti fizinę formą. Alfonsas Kontrimas turi būti kietas, išvaizdus, žvalus. Sykį vis vien pareisiu. Kažkas ir prezidentūroj pajudėję… Pavasariop, žiūrėk, Alfukas ir paržygiuoja. Nemanau, sesutės, kad koks nupiepėlis jums būtų reikalingas. Turim sporto salę, po darbų pakilnojam štangą, pasirungiam. Garbės nesiekiu, bet pralaimėt iš principo nelinkęs. Žinoma, ir į kašę pamėtom. Nė vienų rungtynių per TV nepraleidžiam. O kai „Žalgiris“ kaunas su „Rytu“, čia tokios aistros užverda, kad ir įsikišti tenka. Formaliai kokių nors išskirtinių teisių neturiu, bet kaip atėjusį iš griežto pripažįsta. Irutei pasakyk, kad ji tikrai šauni mergiotė ir Kontrimas ją nuoširdžiai gerbia. Vilija, mieloji, rašyk. Atleisk, jei ką ne taip pasakau. Tiesiog nebesusitvarkau su mintimis. Jos mane įveikia. O kartais taip prigriebia, kad ir motoras pradeda buksuoti. Bet, žinok, pakanka keleto Tavo nuoširdžių žodžių, ir viskas vėl gerai. Užplaukė rūkas. Saulė jau kliūva už medžių viršūnių, vyniojas į rūko vatą. Sumekeno perkūno oželiai. Netoli turėtų būti upė, gal ir ežeras. Ate. Glaudžiu, myluoju, bučiuoju. Tavo, Tavo ir tik Tavo Alfas…

O poniai viršininkienei šįsyk teks pasitenkinti lepšėm.

 

Keturiasdešimt pirmas Alfo laiškas

Sekmadienis. Visa diena mano, užėjau kažką panašaus į ežerą, tik pora km nuo pataisos namų. Surenčiau plaustą, baigiu statyt lapinę. Tiesa, niekur tuo plaustu neišplauksi. Iš vienos pusės – bebrų užtvanka, iš kitos – tiek medžių prigriuvę, kad ir be plausto nelengva išsikapstyti. Užtat mūsų pasimatymams liuks. Nebent kokia smalsi laputė nosį įkištų. Dažnai galvoju, kodėl kaip tik mudviem buvo lemta susimylėti. Juk daug yra merginų ir vaikinų. Dvasinis artumas? Fizinis potraukis? Juk ne? Nei aš koks dvasios fanatikas, nei tu ypatinga seksomanė. O gal tiesiog atėjo meilės metas, pasipainiojom viens kitam ant kelio ir suėjom? Nežinau, ką Tu apie mane galvoji, bet kodėl aš Tave pamilau, žinau. Jos vardas buvo Laura. Tokie pat plaukai, tokios pat akys, tik smulkesnė ir strazdanota. Vaikams ji buvo kaip dievaitė. Ji taip deklamuodavo eilėraščius, kad kvapą gniauždavo. Nėries „Dvidešimt su“ išvis buvo stebuklas. Kai blykšdama ištardavo paskutinius žodžius „Gyvenime, aš mirštu. Dėl dvidešimties su…“ ir sukniubdavo, jautresni vaikai raudodavo kaip artimam žmogui mirus. Tačiau kokia tvirta ir drąsi buvo prie jūros. Kaip plaukiojo, kaip nardė. Kaip mėgo audrą. Gyveno netoli. Kai tik pasirodydavo pirmi sūkuriai, ji ir atlėkdavo. Ji vydavosi tolstančias bangas, klykaudavo, grūmodavo, o joms grįžtant sprukdavo visu greičiu atgal. Tą balandžio popietę audra buvo tiesiog pragariška. Jūra šėlte šėlo. Aš padariau baisią klaidą – Lauros nesulaikiau. Su drauge ji nubėgo prie putojančių vandenų ir nebesugrįžo… Po kelerių metų pamačiau Tave… Tu varei mane šalin, tramdei, bareis, kam įkyrus, jausmų netvardau, bet aš nenorėjau Tavęs nė akimirkai palikti, aš bijojau, kad kas nors ir Tavęs nepagrobtų… Tebeturiu Tavo nuotrauką. Galiu į ją žiūrėti ir žiūrėti… Tu tokia tyra, Tavo mintys tokios teisingos, kad niekaip kitaip ir nepasakysi. Tavim neįmanoma nepasitikėti. Nuolat skaitau Tavo laiškus. Kaip puikiai Tu apibūdini jausmus. Koks skaidrus Tavo požiūris į meilę. Gailestis ir liūdesys užplūsta dėl netekčių ir skausmo, kurį per mane esi patyrus. Gyvenai, dirbai, mylėjai vaikučius, ir štai…. Nuo pirmų žingsnių ėmiau griauti Tavo ramybę. Piktai, įkyriai, be gailesčio. Supratau, kad blogai elgiaus, bet nieko negalėjau sau padaryti. Kartais tyčia stengiaus primesti savo valią. Žinau, Tu viską man seniai atleidai, bet graudu… Nors kartu ir šilta, malonu ir gera – Tu man rašai, apie mane galvoji… Ne sykį kalbėjai apie sielą. O jei iš tikrųjų sielos bendrauja veikdamos mūsų jausmus, mūsų elgesį? Gal čia visa paslaptis? Gal netgi daugiau? Gal mudu nė nepastebim, kaip kartais jos susikeičia vietom? Tavoji užklysta pas mane, manoji – pas Tave? Juk tada galima daug ką paaiškinti. Kai apima ramybės, pasitikėjimo jausmas, žinok, apsigyveno Vilijos, Tavoji siela. Kai nei iš šio, nei iš to užeina noras griausmais svaidytis, vadinasi, sugrįžo manoji Ponia. Parašyk, ką apie tai manai ir kada atvažiuosi. Gali jau pradėti ruoštis. Žinoma, šiame ežere daug nepanardysi. Įlįsi baltas, išlįsi juodas. Bet vis tiek geresnės vietos nerasi. Juk mudu būsim tik dviese. Net nebežinau, kuo Tave reikės pavaišint. Na bet ką nors sugalvosim. Upokšnio šlaituose rudmėsių – tiesiog tiltai. Jei nepramiegosim saulėtekio, bebrai savo darbo metodus pademonstruos. Nenusileiskit, būkit išdidžios, Alfonsas Kontrimas su jumis!

 

Keturiasdešimt antras Alfo laiškas

Valdžiau jausmus, tylėjau, laukiau, nerašiau… Užšalo mūsų ežeras, prigriuvo sniego. Keturi mėnesiai – nė vieno Tavo žodžio. Keturi mėnesiai, šimtas dvidešimt dienų… Kodėl? Jei pati dėl kokių nors priežasčių negalėjai rašyti, ranką susižeidei, sunkiai sirgai, taigi šalia Raimonda, tas pats Virgis… Norėčiau tikėti, kad niekas tarp mūsų nepasikeitė, kad Tu tokia pat mylinti mano žmona, bet nebegaliu. Užėjo nemigo naktys, širdis pradėjo kalti, darbus dirbu nesavom rankom, atėmė leidimą išeit iš zonos: boboms neįtikau, paskundė – nekokybiškai klozetus taisau… Prie staklių pasipylė brokas, šluotą įbruko… Kartais kyla sunkiai tramdomas noras palikti viską, patraukti tiesiai per vielas, jei nenušaus, parpulti kur sniege ir užbaigti… Anksčiau, kol vaikščiojau už zonos, dar galėjau kaip nors ištaikyt pusdienį, pasisamdyti kokį žmogų, būtų pavėžėjęs iki jūsų. Neišdrįsau. Kas nors paskųs, čia tokių kas antras, sudegs mano „išeit per pusę“. Draugelių atsirado, pastebėjo… Kanapės duoda… Ne už dyką, aišku… Užtrauki, lyg ir padeda, lyg ir primiršti… Bet normą reikia didint… Su šluota kažkiek neuždirbsi… Vaikinai čia įvairiai grašio prasimano. Jie rizikuoja, sėdi po kelis kartus, jiems nusispjaut. Man liko… Et, ar tai bent kiek svarbu?.. Tiksliai nė nebežinau. Nebeskaičiuoju. Vilija, neprašau Tavęs atvažiuoti. Nenoriu, kad mane tokį matytum. Perduok per ką nors kokią šimtinę. Už zonos vyrai vaikšto, paliksi navaro, atiduos… Dėl manęs nebijok, aš normą žinau. Be to, kanapė nepavojinga. Svarbu prie sintetikos nepriprasti… Vilija, mieloji, nesmerk manęs…

 

Keturiasdešimt trečias Alfo laiškas

Pagaliau! Atėjo Tavo laiškas. Bet aš jo negaliu skaityti. Aš jo bijau ir nedrįstu atplėšti. Kaip man gyvent, jei paskaitysiu – viskas, baigta? Žinoma, tiesiai pasakyti tau pritrūks drąsos, tu per daug atsargi, ne tavo stilius, apkaišysi gražiais žodžiais, vaidinsi gailestingą, atjaučiančią, užjaučiančią, norinčią gero, prašančią nusiraminti, atsiduoti kūrybai… Nebetikiu nė vienu Tavo žodžiu… Meilės romanas baigtas. Pasitaikė naivuolis, įklampinai ir palieki?.. Aš jį atplėšiu po dešimčių metų, tą akimirką, kai širdis pajus giltinės šaltį. Atplėšiu ir perskaitysiu. Tikiuos, Mirtis bus maloningesnė už Tave. Suteiks tą porą minučių… Po velnių, ištisas amžius nesibaigiančios Meilės! Ištisas amžius nesibaigiančio melo ir veidmainystės… Gal vis dėlto atplėšti, perskaityti? Tuoj pat užbaigti? Gal ten tokie nuodai, nuo kurių Meilė mirs? Tuoj pat?.. Jeigu žinočiau, kad Taip, nedvejočiau… Bet aš žinau, kad Ne, žinau, kad niekas nepasikeis, žinau, kad veltui per naktį baladosis širdis, veltui būsi sudeginęs tūkstančius nervų ląstelių… Gali neatsakyti. Tavo atsakymai jau daug kartų parašyti. Kaip ir mano išpažintys…

 

Trisdešimt antras Vilijos laiškas

Rašau iš Panevėžio moterų kalėjimo… Išdraskė mūsų Vilties namus. Kitos merginos – pas Kretingos vienuoles. Aukščiausiojo Teismo verdiktas – VILIJOS KONTRIMIENĖS VILTIES NAMAI FUNKCIONUOJA NETEISĖTAI. PANAIKINTI. FINANSINIŲ ĮPAREIGOJIMŲ PADENGIMUI PASTATĄ PARDUOTI IŠ VARŽYTYNIŲ. Visą veiklą vykdėm, pasirodo, nusižengdami įstatymams. Statėm už nelegalius pinigus. Vedėm neoficialią buhalteriją. Labdara neatsispindėjo dokumentuose. Mokėjom į juodąją kasą. Nepilnametes merginas priiminėjom neturėdami tėvų ir artimųjų sutikimo. Piktybiškai ignoravom teisėtus vietos valdžios reikalavimus. O tai, kad merginoms čia buvo gera, kad jos atsigavo, pasijuto žmonėmis, kad patikėjo savo ateitim, kad… Atrodo, pradedu suprast teroristus… Nerašėm Tau. Aš uždraudžiau. Bijojau, kad neišlaikysi, pulsi į ugnį… Kur aš Tave būčiau dėjus? Juk taip nedaug belikę… Man davė metus. Už pasipriešinimą pareigūnui ir nesunkų kūno sužalojimą. Nors tiek. Merginos kovėsi kaip liūtės. Darbavos tuo, kas po ranka pakliuvo. Irutė panaudojo duonriekį. Pirmoji policijos ataka buvo atmušta. Iškviestas „Aras“ atsiuntė keletą oro bučkių ir išvažiavo. Komisaras pasiūlė derėtis. Šypsojosi kaip pomidoras. Apsiraminom. Pakviečiau į savo kabinetą. Įpyliau konjako. Išgėrė. Staiga išgirdau klyksmą… Pasirodo, kol vadas „derėjosi“, jo pavaldiniai vykdė „operaciją“: guldė paneles ant grindų ir dėjo antrankius. Du mentai laikė užspaudę nesavu balsu klykiančią Irutę. Niekšai!.. Ir taip pervariau nagais tą pomidorą, kad ir į teismą apklijuotas atėjo. Apgailestauju, nesusivaldžiau, sakau teisėjui, kuris daugiau dėmesio skyrė mano kojoms, o ne komisaro fizionomijai. Suveikė. Pritaikė lengvo afekto būseną. Bausmė sumažėjo trečdaliu… Tavo laiškus gavau, perskaičiau. Nieko kito ir nesitikėjau. Lygiam kely prisidarei problemų, berniuk. Dabar išpūsk akis ir klausykis. Draudžiu, kategoriškai, pirma, galvoti apie mane, ateis laikas, o jis jau šviečias, galėsi ir paspoksoti, kol kas nesakau, tegul bus staigmena; antra, jokių bendrysčių su tais, anot tavęs, draugeliais, tos „arbatos“ ir aš tau parėjusi išvirsiu; trečia, įsiteik viršininkams, pagaliau ir jų boboms, kad atgautum pasitikėjimą; ketvirta, esi nagingas, pasikalbėk su kapelionu, pasiprašyk atlikti ką nors gražaus koplyčiai. Prieik išpažinties, priimk komuniją, kitą mėnesį prezidentas pasirašinės malonę. Turi atrodyt tyras ir skaistus kaip ką tik nupraustas kūdikėlis. Ir kad jokių trikdžių iš zonos, jokių uodegų… Tai buvo taktikos elementai. Strateginis uždavinys – išėjus į laisvę atkurti ir išplėsti ponios Kontrimienės Vilties namus. Man regis, Tau tokie darbai įkandami. Rodos, ir viskas. Koks ten posakis yra? Apie viltį… Durnių motina? Miršta paskutinė? Rinkis. Nors ką čia rinktis. Niekada nemiršta!.. Taigi, mielas Alfuk. VILTIS NIEKADA NEMIRŠTA!.. Parašysim virš vartų. Ate. Bučiuoju iš visos širdies. Tikrai Tavo Vilija.

 

Keturiasdešimt ketvirtas Alfo laiškas

Sveika. Aš jau namie. Kaip viskas pasikeitę… Kopų nebėr, matyt, galingo štormo būta, pajūrio miško vietoj – vilos… Tik jūra tartum niekur nieko vis ritina bangas… Gerai, kad namą iš rąstų pastatėt. Sakų kvapas nė su kuo nepalyginamas. Žaviuos Tavo išmone: puikiai sugalvojai langą – jūra kaip plačiame ekrane, bangos, rodos, prie pat kojų atplūsta. Užėjau į miegamąjį ir išsižiojau: per visą sieną saulėlydis, stovi panelė tik su bikiniu… Vilija, Tu dar nuostabesnė, negu palikau… Ech, ir kam Tau reikėjo užsiauginti tokius kietus nagus?..

Pradėjo lankytis kaimynai. Padėkojau, pagyriau statybinius sugebėjimus. Vyrai susimetė po dešimtuką, patraukėm į „Jūratę“, prie bokalo vienas per kitą ėmė pasakot, kaip juos uja „berniukai“… Lyg būčiau koks Tadas Blinda… Nori patekt į žuvingesnį plotą – krapštyk litą. Jei ne, gali ir visai neišeit į jūrą. Į policiją ir prokurorus jiems nusispjaut. Vyrai apgailestavo, kad taip negerai su ponios Vilties namais išėjo… O ponia Vilija šaunuolė… Būtų jų valia – į valdžią išsirinktų. Užėjau pas Kurmanskį. Gerokai susibaigęs, bet pozicijų neapleidžia. Sako, čia mano namai, aš juos Vilijai atidaviau, o kad a. a. Viktorijos pinigų įdėta, aiškinkitės su ja. Juokėsi, kaip antstoliai skelbė varžytynes ir kaip iš to išėjo šnipštas. Priprašė, kad Virgis į rajoninį parašytų, atseit Kontrimas sugrįžta. Visi pretendentai atšoko. Jei dar skelbs, galėsim pusvelčiui atgauti. Susipažinau su Raimonda, tikrai Aleknos verta panelė, apgailestavo, kad mūšio dieną kažkoks nenaudėlis į treniruotę Klaipėdon iškvietė. Kai sugrįžo, viskas jau buvo padaryta. Parodė, kur mūsų Laimutės kapas. Pavėžėjo pas Kretingos vienuoles. Nors moterys nieko merginoms negaili, atiduoda, ką turi, bet, sako, labai prie bažnyčios spaudžia, rytą vakarą turi kartu poterius kalbėti, pas ponią Viliją buvę geriau. Apraminau, pasakiau, kad yra vilčių susigrąžinti, kas prarasta, – kaip į apsireiškusį angelą žiūrėjo. Labai prašė Tau perduot linkėjimų. Taigi perduodu. Tikiuos, gavusi šį laišką, pakviesi pasižiūrėt, kaip jūsų „vienuolės“ gyvena. Ilgai nedelsk. Man patiko Tavo paskutinis laiškas. Kietuolė!.. Toks įspūdis, kad jau bent porą metų atpylus. Na, Vilyčia, viltis tikrai niekada nemiršta. Bučiuoju. Stipriai, stipriai. Tavo ir tik Tavo Alfas.

 

Trisdešimt trečias Vilijos laiškas

Sėdžiu sukandus dantis ir tyliai keikiuos – JIE nužudė Irutę… Ne, ne daktarai, ne sanitarai, o tie, kurie atėmė motinos teisę mylėti savo vaiką, tie, kurie panaudojo bejausmę valstybės mašiną, kad pritrėkštų mergaitę, kuri nieko kito nenorėjo – tik glausti prie širdies savo kūdikį. Ją išvežė į Utenos psichiatrinę. Įsivaizduoju, kaip ji maldavo… paskui susigaužė, nutilo… Ją rado ant lovos galo pasikorusią… Alfuk, brangusis, man labai sunku… Atleisk… Tos prakeiktos ašaros… Parvežkit, palaidokit… Administracijai sakiau, kad pasiimsim… Jos berniukas dabar – net nežinau kur… Buvo Darbėnuose. Surask, parsivežk. Nežinau, kaip komisija pažiūrės. Vis dėlto esam rizikos šeima, iš kalėjimų neišeinam… Bet turim kažką daryti… Alfai, mielasis, man čia labai sunku… Aš nebegaliu ir nebenoriu apsimetinėti… Bet nevažiuok pas mane… Čia taip nešvaru, toks kvapas – pelėsių, prakaito, senų mazgočių ir dar velniaižin ko. Jokie šampai, jokie dezai negelbsti. Aš visa persismelkus… Nenoriu, kad mane tokią glaustum… Nevažiuok dar. Gal apsiprasiu, neatrodys viskas čia taip bjauru, pati sau neatrodysiu tokia bjauri. Kitos kažkodėl to nepastebi, jos netgi mėgaujasi nevalyvumu. Jų kalbos, judesiai, jų žvilgsniai, pagaliau juokas… Kaip jos kvatojas!.. Jos žiauriai seksualios… Jos laimingos. Jos nori valdyti… Ir tai joms puikiai sekas. Gūžiasi prieš jų žvilgsnius švelnumas, draugiškumas… Pakampiais slapstosi jautrumas… Čia viskas iškreipta. Madas diktuoja Rudoji Mara, cecho meistrė. Deja, nelaisvė – iškreipta laisvė, ir nieko čia aš negaliu padaryti… Tu ne blogiau žinai… Cha cha, Dievulis vis dėlto išgirdo. Tu jau namie, o aš… Bet nieko, Tau labiau reikėjo… Juk aš stipresnė už Tave. Bent tuo, kad realiau mąstau, labiau pasitikiu. Man niekada nekyla mintis, kad Tu gali manęs nemylėti, gali kaip nors išduoti. Aš dėl to rami, ir jei ne tie šlykštūs kvapai, būtų visai pakenčiama. Alfuk, gražiai palaidokit Irutę. Žinok, ji nemėgo skintų gėlių, sakydavo, jos nužudytos, ji mėgo tik augančias gėles. Ir pieštas. Ir pati piešdavo. Aprenkit ją gėlėta suknele. Nesvarbu kokia. Svarbu, kad būtų gražių spalvų. O prie karsto gėlių nereikia. Visa kita Kurmanskis žinos. Pranešk mūsų mergaitėms… Nesinori su Tavim skirtis. Čia nežmoniškai nyku. Pusė dienos siuvykloj, kitas laikas… Už langų – tik pajuodę stogai… Sudie, brangusis. Tavo Vilija…

 

Keturiasdešimt penktas Alfo laiškas

Parvežėm, palaidojom… Kunigo nė nekvietėm. Vyrai pasivaduodami nuo pat namų karstą nešė… Tiesiu keliu, pievų takais. Rytais jau šalnos, medžiai apšarmoję… Nuo jūros traukia žvarba. Klupdamas ant kupstų, priekyje su kryžium ėjo Kurmanskis. Kai vienam kitam pasakiau, kad ponia Vilija nori, jog mergaitė būtų gražiai palaidota, niekas neatsisakė pagelbėti. Moterys paruošė, aprengė. Rašei, kad Irutė nenorėtų gėlių, bet jų prinešė tiek, kad mergaitė tiesiog paskendo gėlėse. Prie duobės Kurmanskis užsispyrė atidaryti karstą. Tegu pamato sąžinę praradęs pasaulis, ką padarė, tegu dangus ją pamato, ir angelai greičiau atskrenda pasiimti, griausmingu balsu kalbėjo Kurmanskis. Mūsų portale aprašiau Irutės laidotuves, visą jos istoriją, suminėjau vardus ir pavardes tų, kurių abejingumas ir žiaurumas lėmė merginos žūtį. Keletas vaikinų iš buvusių „kurortų“ pareiškė užuojautą. Manau, kad jų nuoširdumu galima neabejoti. Alfonsiuką kūdikių globa atidavė per penkias minutes. Moterys tiesiog neišmanė, kaip su juo elgtis. Sako, klykė ir klykė. Mielai atidavė. Komisija vaiko likimo dar nesvarstė. Laukė, ką pasakys psichiatrai. Kol kas berniukas pas mane. Teiravaus. Įtariai pažiūrėjo, bet tiesiai nepasakė, kad neleis. Manau, galėsim apiforminti, kai sugrįši. Reikia abiejų parašų. Susisiekiau su mama, paprašiau, kad greičiau apsireikštų. Pažadėjo. Tad kol kas mūsų name – vyrų kompanija. Laimutės lovytėj miega. Vieno nepalieku. Bijau, kad kokie tipai ko neiškrėstų. Nusipirkau specialią kuprinę. Labai patogu. Pampersus, ir pirmyn. Tik išgirstu – už nugaros krizena… Vadinasi, užmigo. Kažką sapnuoja… Atsiranda panelių, kurios padaboti siūlos. Rekomenduoju savo įsigyti. Maudyti dar nelabai išeina. Bijau, kad nemurktelėtų. Kviečiu Raimondą. Jos letenėlės, oho, trys minutės – ir kūdikėlis krykščia švarutis. Antstoliai nebesirodo. Kaip matai, gyvenimas nestovi vietoj. Visi šansai, kad kol Tu sugrįši, reikalai bus atėję į senąsias vėžes. Taigi neliūdėk. Dažniau galvok, kad jau namie, kartu su mumis, ir matysi, kaip pasaulis pašviesės. Dėl viso to, apie ką rašei, aš Tave puikiai suprantu. Nedega. Pasimatysim, kai sugrįši. Iki. Alfonsiukas kažko reikalauja… Tavo Alfas.

 

Trisdešimt ketvirtas Vilijos laiškas

Esu kalėjimo ligoninėj. Atsitiko didelė nelaimė. Jaučiu, kad Tau ne mažiau skaudės, negu man skaudėjo, bet privalau pasakyti… Atleisk, kad būsiu šiurkšti. Švelniais žodžiais to, kas čia vyksta, nepapasakosi. Susilaukiau Rudės dėmesio – paglamžyt įsigeidė… Tvarkelė tokia: kritai į akį kokiai privilegijuotai iškrypėlei, būk maloni nesipriešint – nuolankiai priiminėk dovanėles, meiliai šypsokis, galėsi mažiau dirbti, daugiau uždirbti, na o jeigu ne – visos bėdos užgrius, ir nesuprasi, kas, iš kur, už ką, ir niekam nepasiskųsi, niekas nepagelbės… Viršininkams tokie dalykai nerūpi. Jiems tvarką, planą duok. Rudoji Mara, oho, drausmė kaip kareivinėse, ja laikosi visa gamyba… Žinojau, kuo gali baigtis. Aksominiai Rudosios žvilgsniai, balso moduliacijos, tarsi netyčiniai prisilietimai nieko gera nežadėjo… Merginos iškart pasakė – Mara tave įsimylėjo, ruoškis apatinį trikotažą… Ruošiaus – tik ne trikotažą. Galąsdama žirklių ašmenis, pagalandau ir smaigalį. Ne vieną sykį buvau kviesta pas meistrę… Tai neva broko pridariau, tai dienotvarkę pažeidinėju, tai dėl narkotikų… Nėjau. Nors be savo ginklo nevaikščiojau, bet, vos išgirdus, kad kviečia meistrė, širdis atsidurdavo kulnuose. Sykį pričiupo tualete. Mara ir dvi jos palaižūnės. Ištrūkau. Dėtis nebebuvo kur. Nusistačiau. Tvirtai ir aiškiai – dabar galiu. Mara buvo viena. Šampanas, triufeliai ir klausimas: tai kaip, meilute? Atvirai psakė, kad tokios švelnios odos ji dar neregėjusi, kad pamilusi iš pirmo žvilgsnio ir be mano meilės gyvent nebegalinti. Kalėjime ruošiamasi MISIS NELAISVĖS grožio konkursui, karalienės diadema esanti man garantuota… Nesulaukusi iš manęs nė žodžio, užrakino duris, ištraukė iš pastalės skardinę. Čia tavo likimas, pasakė priėjusi. Taip ar ne? Ne, pasakiau. Nereikės tavęs niekam, sušvokštė. Ir šliūkštelėjo. Deginantis skausmas nutvilkė veidą. Žirklės iki rankenų susmigo į Rudosios paširdžius. Dar bandė žiotis, lyg ką sakyti, pažiopčiojo ir susileido. Čia pat iš čiaupo kaip įmanydama bandžiau išplauti žaizdą. Kiek pavyko, kiek ne, iki šiol nežinau. Veidrodžio po ranka nepasitaikė. Jei ir būtų pasitaikęs, kažin ar būčiau drįsus pažiūrėti, o dabar galva sutvarstyta… Taip ir su policijos tyrėju bendravau – pro vieną plyšelį akiai ir vieną burnai. Šiaip savijauta nebloga. Veidas kažkoks apšalęs, bet neskauda. Nuolat aplanko kitos kalinės. Padeda pavalgyt, pripasakoja linksmų istorijų, tarsi visai nebe tos moterys… Jeigu Tau pasisektų gauti leidimą, galėtum aplankyti. Atsivežtum mažąjį Alfuką. Labai, labai norėčiau Tave pamatyti. Ne, ir visai ne taip labai. Esu sau davus žodį – neišskysti. Žinau, kad Tavęs raginti nereikia, bet pasistenk, greičiau… Tavo, tikrai Tavo Vilija… Dievulio nebesuprantu: kodėl dar ir šitai?

 

Keturiasdešimt šeštas Alfo laiškas

Vilija, brangioji, tik negalvok, kad tai, kas atsitiko, gali pakeisti mano jausmus. Visada žavėjaus Tavim, Tavo jautrumu, Tavo grožiu, Tavo ypatingu gebėjimu skleisti gerumo spindulius. Bet neramu… Kai palatoj mudu atsisveikinom, Tu taip prisiglaudei, lyg būtų paskutinis kartas. Kodėl? Ar man tik pasirodė? Ar iš tikrųjų esi ką sumanius? Gali, žinoma, to nesakyti, aš nereikalauju, tik noriu, kad nepadarytum lemtingos klaidos. Vieną jau padarėm, niekaip negaliu atleisti nei Tau, nei sau. Už mano „malonę“ visas savo santaupas paklojai ir dar į skolas įlindai, o pati?.. Kodėl tylėjai? Kodėl nieko nepasakei? Seniai kartu būtume. Nemanau, kad tas apatinių galūnių veizėtojas būtų buvęs neįkandamas. Su žinomu advokatu tariaus dėl Tavo naujosios bylos. Labai komplikuota. Jei Tave kaltins padarius sunkų nusikaltimą, teiksime ieškinį kalėjimo administracijai, kelsim į viešumą Vidaus reikalų užkulisius. Manau, ir Virgis darbo turės. Svarbiausia pasiekti, kad Tavo poelgis būtų traktuojamas kaip būtinoji gintis. VILTIS NIEKADA NEMIRŠTA. Prisimeni? Norėjai parašyti virš vartų. Jau parašyta. Vilties namai sugrįžo. Ir aukštai užtarėjų atsirado. Lopšelį atidarėm. Pirmas jo klientas – Alfonsiukas. Kuprinę pasidėjau kitam kartui. Juk sugrįši. Toji saulėlydžio gražuolė pradeda įgristi. Man reikia Tavęs… Tavo kambarys virš manojo, padariau nuolaidžius laiptus, galėsim bet kada susitikti. Truputį gaila… Nebebus laiškų… O gal ir gerai. Mažiau nervų. Tavo kambarį baigsim rengti, kai sugrįši. Nužiūrėjau naujus virtuvės baldus, miegamojo komplektą. Sugrįžusi turėsi darbo. Neliūdėk. Žinok, visi čia laukia Tavęs.

 

Paskutinis Alfo laiškas

Vilija, mes visi apšarmoję… Kodėl taip pasielgei? Juk buvom susitarę: jei paleis, susitinkam prie vartų. Atvykom sutartą valandą – o Tu jau išvykus… Tavo paliktas adresas IKI PAREIKALAVIMO nieko nesako… Atskrido mama, mūsų namai laukė, Vilties merginos laukė. Nežinau ir ką manyt… Niekaip to nesitikėjau. Teisme laikeisi šauniai. Tiesa, su veidą dengiančiu šydu neįprastai atrodei, bet tai buvai Tu. Tavo rankos, Tavo judesiai, laikysena… Dar niekada Tavim taip nesižavėjau. Ne tas žodis… Aš gėrėjaus, aš didžiavaus Tavim. Kai neskubėdama švelniu balsu pasakojai, kokius baisumus patiria niekieno neginamos silpnesnės kalinės, salė klausėsi nuščiuvusi. Klausantis atsakymų į prokuroro klausimus, susidarė įspūdis, kad kaltintojas, siekdamas Tave supainioti, akivaizdžiai talkina ne teisingumui, o nusikaltėliams. Į teisėjo klausimus atsakinėjai taip ramiai, taip susitelkusi, kad atrodė, jog kitaip, negu sakai, ir negalėjo būti. IŠTEISINTA. Tas žodis nuskambėjo kaip natūrali viso proceso pabaiga. Ir staiga dingai… Jaučiu, kad buvai apsisprendusi anksčiau. Kodėl nė nebandei paaiškinti, išklausyti, gal būtume vis dėlto radę mums abiem priimtiną išeitį? Kiek Tau kartoti, kad niekas negali pakeisti jau ne kartą išbandytų mūsų jausmų? Nebežinau ir ką galvoti. Tokioj aklavietėj dar nebuvau buvęs. Iki šiol visas mudviejų santykių problemas sukeldavo mano per daug įsiaudrinusi vaizduotė, bet pakakdavo vieno Tavo žodžio, žvilgsnio, mosto, kad jų neliktų. O dabar… Tavęs nėra. Atsidūrėm prieš nežinią… Jeigu manęs vengi, sugrįžk pas tuos, kurie myli Tave, laukia, kuriems Tu brangi, kuriems esi įsipareigojusi… Kol apsiprasi, kol suprasi, kol įsitikinsi, jog visi mes mylime Tave tokią, kokia dabar esi, aš kur nors pabūsiu. Vilija, mieloji, patikėk, tokia, kokia dabar esi, Tu dar mielesnė, dar artimesnė, bent pabandyk, sugrįžk, čia ir apsispręsi… Nežinau, gal šie mano žodžiai kaip žirniai į sieną, gal jų nė neskaitysi, bet žinau, kad jeigu taip atsitiks, tai bus liūdniausia diena mano gyvenime. Ne, negaliu taip paprastai užbaigti… Negaliu atsisveikinti… Noriu pabūti su Tavim, ir kuo ilgiau. Žinau: kol skaitysi, – juk skaitysi, kitaip Tu negalėtum, – būsim drauge… Vilija, juk taip mažai mums teko būti kartu, likimas nuolat mus išskirdavo, metų metus ilgesiu ir laiškais vadavomės, ir dabar, kai pagaliau galime susitikti visam laikui, gyventi, mylėtis, džiaugtis, būti laimingi, Tu išnyksti. Ne, man netelpa į galvą, taip tiesiog negali būti. Parašyk, paaiškink, mes pasistengsim Tave suprasti, skirk išbandymų terminus, dėstyk sąlygas, tik nepalik mūsų nežinioj, nedrausk ieškoti Tavęs, nepasmerk beviltiškam laukimui…

 

Paskutinis Vilijos laiškas

Gana graudint. Aš irgi ne medinė… Mielas berniuk, Tu vis toks pat, vis dviračiu lakstai, o Vilija ant žemės atsistojo. Viskas pasikeitė. Iš esmės. Sugrįžti negaliu. Negaliu Tau parodyti savo veido… Neabejoju dėl savo jausmų, jie nepasikeis, kitokio varianto tiesiog nėra – aš pasmerkta Tave mylėti. O ką daugiau? Dabar. Po to, kas atsitiko… Tačiau nesu tikra dėl Tavo jausmų, aš nežinau, kiek gali ištverti vyro meilė. Pažadai, maldavimai, priesaikos… Jie tikri, kol valdo aistra, protas nebeturi valios… Kol moteris sveika, gaji, jaudri… Kol sugeba ne tik priglaust, atjausti, bet ir pakankinti… Mielas Alfuk, ar Tu žinai, kaip reaguos Tavo širdis, išvydusi nebesugrąžinamai subjaurotą mano veidą? Visų pasekmių nė daktarai nežino. Tikiu, Tu neatstumtum manęs, stengtumeis pagelbėti… Tačiau pažvelkim tiesai į akis: to, ką taip vertinai, kuo žavėjais, kuo didžiavais prieš draugus, Vilija nebeturi. Gražuolės Vilijos nebėr. Yra luošė, kuriai gresia aklumas… Ir kodėl ji turėtų tikėti, kad taip elgies ne vien iš gailesčio, kad ilgainiui neimsi bjaurėtis? Nebegrįždama aš galbūt ir Tave gelbsčiu? Esi pats tas, ims koks amūriukas ir paleis strėlę… Kaip tada jausies, kai reikės kasdien šalia matyti luošą žmoną ir naktimis iš proto eiti dėl kokios Indrajos?.. Luošiai turi būti su luošaisiais. Nenoriu kasdien matyti slepiamo baisėjimosi, užjaučiančių žvilgsnių, brukamos pagailos. Su vidine bjaurastim žmonės greit susigyvena, tačiau išorinės jie nepakenčia. Tuo labiau, jei nuolatos matė visai ką kitą, matė tai, kuo gėrėjosi, kas guodė liūdesio valandą, teikė džiaugsmo retomis palaimos akimirkomis, kas iškils ir iškils kaip užgesinta šviesa, kaip palaidotų vilčių prisiminimas. Neieškok, aš pati nežinau, kur būsiu, ką veiksiu. Eisiu ten, kur žmonės nežinos mano praeities ir nelygins su ana, buvusiąja. Taip bus daug paprasčiau…

Delsiau… Kelias dienas kviečiau viešbučio pasiuntinį, kad nuneštų laišką į paštą ir užregistravęs išsiųstų, bet širdis neleido jo atiduoti… Supratau – tai ženklas. Laiško nepakanka. Mudu turime susitikti. Atvažiuok. Kada tik galėsi. Aš niekur neišeinu. Kambary tamsu – akys bijo šviesos. Turime taip išsiskirti, kad abiem būtų aišku, jog kitos išeities nėra. Turime išsikalbėt, atrišt rankas, atšaukti pažadus, įsipareigojimus, ryžtis gyventi nevaržomi praeities, kurti ateitį pagal taisykles, kurias sukurs naujos aplinkybės. Tada nereikės graužtis dėl tariamos neištikimybės, sulaužytų priesaikų, galėsime gyventi atvira širdimi, nevaržydami jausmų. Tuomet ir mūsų meilė išliks gyva, graži, nesutepta. Kad ir kur būtume, kad ir ką veiktume, ji lydės mus kaip spindulys, kurio jokie debesys neįstengs užgožti. Na, jeigu laikas nepakeis jausmų, jei ilgesys bus stipresnis už gyvenimą, Dievas duos, kaip nors vienas kitą susirasime…