Proza verstinė

Ivan Turgenev. Visagalės meilės giesmė

2018 m. Nr. 7

Iš rusų k. vertė Gytis Lukšas

Išaugo karta, nemokanti rusų kalbos. Akivaizdu – visų kalbų neišmoksi, aplinkybės verčia pasirinkti. Tik gaila, kad dabartinis jaunimas negali perskaityti puikių klasikinės rusų literatūros kūrinių. Vertimų į lietuvių kalbą nedaug, jie pasenę. Pastebėjau, kad dažniau verčiami didieji klasikų kūriniai – romanai, apysakos ir daug rečiau apsakymai.
Norėdamas bent iš dalies užpildyti šią spragą, siūlau Ivano Turgenevo (1818–1883) kūrinį, parašytą 1881 metais, kai autoriui buvo belikę gyventi vos pora metų. Tai niekados į lietuvių kalbą dar neverstas apsakymas „Visagalės meilės giesmė“ („Песнь торжествующей любви“). Jis visiškai nepanašus į visa tai, ką rašytojas buvo sukūręs anksčiau. Garsus to meto literatūros kritikas Pavelas Anenkovas, susipažinęs su kūrinio korektūra, išreiškė leidėjui Michailui Stasiulievičiui susižavėjimą tokiais žodžiais: „Turiu jums pasakyti, kad savo forma, pasakojimo stiliumi, – tai mažytis šedevras.“ Literatūros apžvalgininkas Vladimiras Čiuiko 1881 m. rašė: „Tai poema, lyriškas polėkis, kupinas brangių perlų. Vienas iš tokių perlų yra nuostabaus grožio kalba, kuria parašytas šis „metraštis“.“
Mane gi sudomino absoliutus šio apsakymo kinematografiškumas. Radau viską, ko reikia filmui: intriguojantį siužetą, ryškius personažus, puikius dialogus, dinamišką epizodų montažą, detalų vaizdų, garsų, apšvietimo aprašymą.
Visą gyvenimą domėjausi literatūra, rašiau scenarijus, prisiminimus, dienoraščius. Dabar turiu daugiau laiko, užsiimu literatūros „archeologija“: ieškau mažiau žinomų kūrinių, noriu kitus su jais supažindinti. Vertėjo darbas įdomus ir kilnus: jis gidas-kūrėjas, vedantis skaitytojus į dar nepažintus pasaulius.

Visagalės meilės giesmė

Gustave’o Flaubert’o atminimui
„Wage Du zu irren und zu traumen!“¹

Štai ką perskaičiau viename sename itališkame rankraštyje:

Maždaug XVI amžiaus viduryje Feraroje (ji tuomet klestėjo savo puikiųjų hercogų, menų ir poezijos globėjų, valdoma) gyveno du jaunuoliai, Fabijus ir Mucijus. Vienmečiai, artimi giminaičiai, jie beveik niekada nesiskirdavo; nuoširdi draugystė siejo juos nuo ankstyvos vaikystės… Likimų panašumas sutvirtino šį ryšį. Abu buvo kilę iš senų, kilmingų šeimų; abu turtingi, nepriklausomi ir nevedę; abiejų skoniai ir polinkiai panašūs. Mucijus muzikavo, Fabijus tapė. Visa Ferara didžiavosi jais kaip gražiausia dvaro, visuomenės ir miesto puošmena. Vis dėlto išvaizda jiedu nebuvo panašūs, nors abu išaugo gražiai jaunuoliškai liekni; Fabijus buvo aukštesnis, šviesiaplaukis ir skaistaus veido, žydrų akių; Mucijus, priešingai, buvo tamsoko gymio, juodų plaukų, o jo rudose akyse nešvytėjo tas linksmumas, lūpose – ta maloni šypsena kaip kad Fabijaus; tankūs jo antakiai griuvo ant siaurų vokų, o Fabijaus auksaspalviai antakiai plonais puslankiais puošė švarią ir lygią kaktą. Mucijus ir kalbėjo ne taip gyvai; nepaisant to, abu draugai vienodai patiko damoms – juk ne veltui buvo riteriško paslaugumo ir dosnumo pavyzdžiai.

Tuo pačiu metu Feraroje gyveno mergelė, vardu Valerija. Žmonėms ji atrodė viena gražiausių mieste, nors matyti ją galėjo labai retai, nes anoji vengė viešumos ir iš namų išeidavo tik į bažnyčią, na, dar pasivaikščioti per didžiąsias šventes. Ji gyveno su motina, kilminga, bet neturtinga našle, kuri daugiau vaikų neturėjo. Kiekvienam, kuris Valeriją sutikdavo, ji nejučia sukeldavo nuostabą ir švelnią pagarbą: tokia kukli buvo jos laikysena, taip menkai, atrodė, ji pati suprato savo žavesio jėgą. Kai kuriems, tiesą sakant, ji atrodė pernelyg išblyškusi; jos beveik visada nuleistų akių žvilgsnis išduodavo drovumą ir net baikštumą; jos lūpos retai šypsodavosi – ir tai vos vos; jos balsą vargu ar kas buvo girdėjęs. Tiesa, sklido kalbos, kad jis nuostabus ir kad užsidariusi savame kambaryje, anksti ryte, kai miestas dar snaudžia, mėgsta, pritardama sau liutnia, dainuoti senovines dainas. Nepaisant veido blyškumo, Valerijos sveikata buvo kuo puikiausia, ir net seni žmonės, žiūrėdami į ją, negalėdavo nepagalvoti: „O, koks laimingas bus tas jaunuolis, kuriam pagaliau prasiskleis ši savus žiedlapius dar suglaudusi, nepaliesta ir nekalta gėlelė!“

Fabijus ir Mucijus pirmą kartą išvydo Valeriją puošnioje liaudies šventėje, surengtoje Feraros hercogo Erkolės, įžymiosios Lukrecijos Bordžijos sūnaus, liepimu iš Paryžiaus atvykusiems garsiems didikams pagerbti. Juos pakvietė hercogienė, prancūzų karaliaus Liudviko XII dukra. Valerija sėdėjo greta savo motinos puikios tribūnos, pastatytos pagal Paladijaus piešinį garbingiausioms miesto damoms, centre. Abudu – ir Fabijus, ir Mucijus – tą pačią dieną aistringai ją pamilo, ir kadangi nieko vienas nuo kito neslėpė, tai abu tuoj sužinojo, kas dedasi draugo širdyje. Jiedu susitarė: pasistengs suartėti su Valerija ir jeigu ji teiksis pasirinkti vieną iš jų, tai antrasis nepriekaištaudamas paklus jos sprendimui. Po kelių savaičių, kadangi jų reputacija buvo puiki, jiems pavyko pakliūti į sunkiai prieinamus našlės namus; ji leido jiems lankytis. Nuo to laiko jie beveik kasdien galėjo matyti Valeriją ir su ja kalbėtis – ir sulig kiekviena diena ugnis, įžiebta abiejų jaunuolių širdyse, liepsnojo vis kaitriau; tačiau Valerija nė vienam nerodė ypatingo dėmesio, nors jų draugija jai, atrodo, patiko. Su Mucijum ji muzikavo, bet kalbėdavosi daugiau su Fabijum: jo mažiau varžėsi. Pagaliau jie ryžosi galutinai sužinoti savo lemtį ir pasiuntė Valerijai laišką, prašydami jos apsispręsti ir pasakyti, kuriam pasiruošusi atiduoti savo ranką. Valerija parodė laišką motinai ir pareiškė, kad sutiktų ir toliau likti mergystėje; bet jei motina mananti, kad jai laikas tekėti, tai ji pasikliauja motinos parinkimu. Garbingoji našlė išliejo kelias ašaras nuo minties, kad teks išsiskirti su mylimu vaikeliu, tačiau nebuvo priežasties jaunikių prašymo atmesti: ji manė, kad abu vienodai verti jos dukros rankos. Bet paslapčiomis labiau vertindama Fabijų ir įtardama, kad ir Valerijai jis labiau patinka, nurodė jį. Jau kitą dieną Fabijus sužinojo apie savo laimę; o Mucijui beliko laikytis duoto žodžio ir su tuo susitaikyti.

Jis taip ir padarė, bet būti savo draugo, savo varžovo iškilmių liudininku negalėjo. Nedelsdamas pardavė didžiąją dalį savo turto ir, surinkęs keletą tūkstančių dukatų, leidosi ilgon kelionėn į Rytus. Atsisveikindamas su Fabijum, pasakė jam, kad sugrįš tik pajutęs, jog paskutiniai aistros pėdsakai jame išnyko. Sunku buvo Fabijui išsiskirti su vaikystės ir jaunystės draugu… Bet džiaugsmingas artėjančios palaimos laukimas greitai nustelbė kitus jausmus – jį visiškai užvaldė išsipildžiusios meilės žavesys.

Netrukus jis su Valerija susituokė – ir tik tada sužinojo visą jam tekusio turto vertę. Turėjo nuostabią vilą netoli Feraros, ūksmingo sodo apsuptą; persikraustė ten su žmona ir jos motina. Jiems prasidėjo šviesūs gyvenimo metai. Santuoka naujoje kerinčioje šviesoje atskleidė visus Valerijos tobulumus; Fabijus darėsi puikus tapytojas – jau ne koks paprastas mėgėjas, o tikras meistras. Valerijos motina, stebėdama laimingą porą, džiaugėsi ir dėkojo Dievui. Ketveri metai prabėgo nepastebimai, tarsi palaimingas sapnas. Jauniesiems sutuoktiniams tetrūko vieno, liūdesys dėl to nuolat kartino jų gyvenimą: neturėjo jie vaikų… Bet viltis neapleido. Besibaigiant ketvirtiems metams juos aplankė didžiulis, šį kartą tikras sielvartas: keletą dienų pasirgusi, mirė Valerijos motina.

Daug ašarų išliejo Valerija; ilgai negalėjo susitaikyti su šia netektimi. Bet prabėgo dar metai, gyvenimas paėmė viršų, vėl ėmė tekėti įprasta vaga. Ir štai vieną puikų vasaros vakarą, nieko neįspėjęs, į Ferarą sugrįžo Mucijus.

III

Visus penkerius metus, praėjusius nuo jo išvykimo, niekas nieko apie jį nežinojo; gandai nurimo, tarsi būtų nuo žemės paviršiaus išnykęs. Sutikęs savo draugą vienoje iš Feraros gatvių, Fabijus vos nesušuko, pradžioje iš išgąsčio, paskui iš džiaugsmo – ir nedelsdamas pakvietė jį į savo vilą. Ten sode stovėjo erdvus paviljonas; pasiūlė draugui apsigyventi jame. Mucijus noriai sutiko ir tą pačią dieną įsikūrė ten kartu su savo tarnu, nebyliu malaiziečiu, – nebyliu, bet ne kurčiu ir, sprendžiant iš žvilgsnio guvumo, labai supratingu žmogumi… Jam buvo išpjautas liežuvis. Mucijus atsivežė dešimtis skrynių, pripildytų įvairiausių brangenybių, kurias sukaupė ilgų klajonių metu. Valeriją pradžiugino Mucijaus sugrįžimas; ir jis pasveikino ją draugiškai – linksmai, bet ramiai: iš visko buvo matyti, kad išlaikė Fabijui duotą žodį. Per dieną jis spėjo įsikurti savo paviljone; malaiziečio padedamas, išdėliojo atsivežtas retenybes: kilimus, šilko audinius, aksomo ir brokato drabužius, ginklus, puodelius, vazas ir taures, papuoštas stiklo emale, aukso, sidabro dirbinius, padengtus perlais ir turkiu, įvairias gintaro ir dramblio kaulo dėžutes, briaunotus butelius, prieskonius, smilkalus, žvėrių kailius, nematytų paukščių plunksnas ir daug kitų paslaptingos, nesuprantamos paskirties daiktų. Tarp visų šitų brangenybių buvo brangūs perlų karoliai, gauti iš persų šacho už vieną ypatingą ir slaptą paslaugą; Mucijus paprašė Valerijos, kad leistų jam užsegti šiuos karolius jai ant kaklo: perlai pasirodė jai sunkūs, skleidė keistą šilumą… Taip ir prigludo prie odos. Vakarop, po pietų sėdint vilos terasoje tarp oleandrų ir laurų medžių, Mucijus ėmė dėstyti savo nuotykius. Jis apsakė matytus tolimus kraštus, virš debesų iškilusius kalnus, bevandenes dykumas, upes, panašias į jūras; pasakojo apie milžiniškus statinius ir šventyklas, apie tūkstantmečius medžius, įvairiaspalves gėles ir paukščius; vardijo aplankytus miestus ir valstybes… Jų pavadinimai skambėjo pasakiškai. Visas Rytų šalis regėjo Mucijus: pervažiavo Persiją, Arabiją, kurioje veisliniai žirgai gražiausi iš visų gyvų padarų, įsiskverbė į pačią Indijos gilumą, kurioje žmonių giminė išsikerojusi lyg didingas augalas, pasiekė Kinijos ir Tibeto pakraščius, kuriuose gyvas dievas, vardu Dalai Lama, gyvena žemėje nebylaus siauraakio žmogaus pavidalu. Nuostabūs buvo tie pasakojimai! Lyg užkerėti klausėsi jo Fabijus ir Valerija. Mucijaus bruožai mažai tepasikeitė: tamsi nuo vaikystės veido oda, kaitresnės saulės nudeginta, dar labiau patamsėjo, akys giliau įdubo – ir tiek; bet veido išraiška buvo visai kitokia: susikaupęs, rimtas veidas neatgydavo net tada, kai Mucijus pasakodavo apie pavojus, patirtus naktį, miškuose, riaumojant tigrams, arba dieną, tuščiuose keliuose, kur keliautojų tyko galvažudžiai, pasmaugiantys juos geležinės dievybės, reikalaujančios žmonių aukų, garbei. Mucijaus balsas pasidarė duslesnis ir lygesnis; rankų ir viso kūno judesiai prarado italų genčiai būdingą laisvumą. Savo tarno, vergiškai apsukraus malaiziečio, padedamas, jis parodė namų šeimininkams keletą triukų, kurių jį išmokė indų brahmanai. Pavyzdžiui, pasislėpė už uždangos, o paskui staiga pasirodė sėdįs ore pariestomis kojomis, lengvai besiliesdamas pirštų galiukais statmenos bambuko lazdelės, kas gerokai nustebino Fabijų, o Valeriją net išgąsdino… „Ar tik jis ne raganius?“ – pagalvojo ji. O kai jis, pūsdamas mažytę fleitą, ėmė vilioti iš uždaros pintinės prijaukintas gyvates, kai, kaišiodamos geluonis, iš po margo audeklo pasirodė jų tamsios, plokščios galvos, Valeriją apėmė siaubas ir ji paprašė Mucijaus kuo greičiau paslėpti nepakenčiamus roplius. Vakarieniaujant Mucijus pavaišino draugus širazietišku vynu iš didelio ilgakaklio butelio; kvapnus ir tirštas, aukso spalvos su žalsvu atspalviu, įpiltas į mažulyčius jaspio puodelius jis paslaptingai blizgėjo. Savo skoniu nepriminė europietiškų vynų; buvo labai saldus ir aštrus ir, lėtai gurkšnojamas, kėlė malonų apsnūdimą. Mucijus įkalbėjo Fabijų ir Valeriją išgerti po puodelį, išgėrė ir pats. Pasilenkęs prie jos puodelio, kažką sušnibždėjo, pakratė pirštus. Valerija tai pastebėjo, bet kadangi visame Mucijaus elgesyje pasireiškė kažin kas svetima ir nematyta, tik pagalvojo: „Ar neatsivertė jis Indijoj į kokį naują tikėjimą, o gal tik persiėmė jų papročiais?“ Paskui, šiek tiek patylėjusi, paklausė, ar savo kelionės metu jis ir toliau muzikavo. Atsakydamas jai, Mucijus liepė malaiziečiui atnešti jo indišką smuiką. Jis buvo panašus į dabartinius, tik vietoj keturių stygų turėjo tris, paviršius buvo aptrauktas žydra gyvatės oda, plonas nendrinis strykas – puslankio formos, o pačiame jo viršuje aštriomis briaunomis žėrėjo deimantas.

Pradžioje Mucijus pagrojo keletą, jo žodžiais, nuobodžių liaudies dainų, italo ausiai keistų ir net laukinių; metalinės stygos skambėjo gailiai ir silpnai. Bet Mucijui užtraukus paskutinę dainą, jos staiga atgijo, suvirpo skambiai ir stipriai; aistringa melodija ėmė lietis iš po plačiai braukomo stryko, liejosi gražiai vinguriuodama, kaip toji gyvatė, kurios oda dengė smuiko paviršių; tokia ugnimi, tokiu pergalingu džiaugsmu švytėjo, liepsnojo ši melodija, kad Fabijaus ir Valerijos širdys nuščiuvo ir ašaros suspindo akyse… O Mucijus palenkta, prispausta prie smuiko galva, išblyškusiais skruostais, į vieną brūkšnį susiliejusiais antakiais atrodė dar labiau susikaupęs ir iškilnus – deimantas stryko gale švaistė spinduliuojančias kibirkštis, lyg pats būtų tos nuostabios dainos uždegtas. Kai Mucijus pabaigė, vis dar stipriai spausdamas smuiką tarp smakro ir peties, nuleido ranką su stryku. „Kas čia buvo? Ką tu mums grojai?“ – sušuko Fabijus. Valerija nepratarė nė žodžio, bet atrodė, kad visa esybe antrina vyro klausimui. Mucijus paguldė smuiką ant stalo ir, krestelėjęs plaukus, mandagiai šypsodamasis ištarė: „Ką? Šitą melodiją… šitą melodiją aš vieną kartą išgirdau Ceilono saloje. Ji žinoma tarp vietinių žmonių kaip išsipildžiusios visagalės meilės giesmė.“ – „Pakartok“, – sušnibždėjo Fabijus. „Ne, šito pakartoti negalima, – atsakė Mucijus, – jau vėlu. Sinjorai Valerijai reikia pailsėti; ir man laikas… pavargau.“ Visą dieną Mucijus elgėsi su Valerija pagarbiai ir paprastai, tarsi senas draugas; bet išeidamas stipriai paspaudė jai ranką, pirštus įmygęs į delną, ir taip atkakliai žiūrėjo į veidą, kad ji, nors ir nepakėlė akių, vis dėlto pajuto tą žvilgsnį ir jos skruostai netikėtai plykstelėjo raudoniu… Nieko Mucijui ji nepasakė, bet ranką atitraukė, o kai jis pasišalino, žvilgtelėjo į duris, pro kurias išėjo. Ji ir anksčiau jo prisibijodavo… O dabar visiškai sutriko. Mucijus nuėjo į savo paviljoną, sutuoktiniai susiruošė miegoti.

Valerija užmigo negreitai; kraujas pulsavo ramiai, ją buvo apėmęs švelnus nuovargis, galvoje zvimbė… Nuo to keisto vyno, kaip ji manė, o gal ir nuo Mucijaus pasakojimų, nuo jo muzikavimo smuiku… Paryčiais ji pagaliau užmigo ir susapnavo nepaprastą sapną.

Jai atrodė, kad įžengia į erdvų kambarį žemais skliautais… Tokio kambario gyvenime nebuvo mačiusi. Sienos padengtos mažais žydrais kokliais su auksinėmis „žolėmis“; ploni raižyto alebastro stulpai remia marmurinį skliautą; skliautas ir stulpai atrodo pusiau permatomi… Blyški rožinė šviesa sklinda į kambarį iš visų pusių, apšviesdama daiktus paslaptingai ir vienodai; viduryje lygių it veidrodis grindų ant siauro kilimo guli brokato pagalvės. Kampuose vos pastebimai rūksta aukšti smilkalų indai, primenantys baisingus žvėris; nėra langų; sienos ertmėje juoduoja aksominiu uždangalu pridengtos durys. Staiga tas uždangalas tyliai prasiskleidžia… ir įeina Mucijus. Jis nusilenkia, išskečia apkabinimui rankas, juokiasi… Jo tvirtos rankos apsiveja Valerijos liemenį; jo sausos lūpos nudegina ją visą… Ji krinta aukštielninka ant pagalvių…

_ _ _ _ _

Dejuodama iš siaubo sunkiai vadavosi iš sapno Valerija. Nesusigaudydama, kur ji ir kas jai darosi, pakilo lovoje, apsidairė… Drebulys supurtė visą kūną… Fabijus gulėjo šalia. Jis miegojo; bet mėnulio, žvelgiančio tiesiai į langą, pilnaties šviesoje jo veidas atrodė blyškus lyg numirėlio… liūdnesnis už mirusiojo veidą. Valerija pabudino vyrą – ir vos tik pažvelgęs į ją, jis sušuko: „Kas tau?“ – „Aš sapnavau… sapnavau baisų sapną“, – sušnibždėjo ji virpėdama.

Tą pačią akimirką iš paviljono atsklido jausmingi garsai, abu – Fabijus ir Valerija – atpažino melodiją, kurią jiems grojo Mucijus, pasak jo, išsipildžiusios visagalės meilės giesmę. Fabijus sutrikęs žvilgterėjo į Valeriją… Ji užsimerkė, nusisuko, ir abu, sulaikę kvapą, išklausė giesmę iki galo. Nutilus paskutiniam garsui, mėnulis pasislėpė už debesies, kambaryje stojo aklina tamsa… Abu sutuoktiniai padėjo galvas ant pagalvių, neištarę vienas kitam nė žodžio, – ir nė vienas nepastebėjo, kada užmigo kitas.

Kitą rytą Mucijus atėjo pusryčiauti; atrodė patenkintas ir linksmai pasveikino Valeriją. Ji atsakė sutrikusi – žvilgterėjo į jį – ir pašiurpo nuo jo patenkinto, linksmo veido, nuo skvarbių ir smalsių akių. Mucijus vėl ėmė pasakoti… Bet Fabijus nutraukė jį.

– Tu, atrodo, negalėjai užmigti naujoje vietoje? Mudu su žmona girdėjom, kad vėl grojai vakarykštę giesmę.

– Ką? Jūs girdėjot? – nustebo Mucijus. – Tikrai, aš ją grojau, bet prieš tai miegojau ir net nuostabų sapną sapnavau.

Valerija sukluso.

– Kokį sapną? – paklausė Fabijus.

– Aš sapnavau, – pradėjo Mucijus, nenuleisdamas nuo Valerijos akių, – tarsi įžengiu į rytietiškai išpuoštą erdvų kambarį su skliautu. Raižyti stulpai rėmė tą skliautą, sienas dengė išpiešti kokliai, ir nors nebuvo nei langų, nei žvakių, visame kambaryje sklido rožinė šviesa, tarsi iš perregimo akmens jis būtų pastatytas. Kampuose rūko kiniški smilkalų indai, ant grindų, išilgai siauro kilimo, gulėjo brokato pagalvės. Aš įėjau pro audeklu uždengtas duris, o kitose duryse, tiesiai prieš mane, pasirodė moteris, kurią kadaise mylėjau. Ir tokia ji man pasirodė graži, kad mano meilė vėl užsiliepsnojo…

Mucijus reikšmingai nutilo. Valerija sėdėjo nejudėdama, tik jos veidas pamažu blyško… ir kvėpavo ji vis giliau.

– Tada, – baigė Mucijus, – aš pabudau ir sugrojau giesmę.

– Bet kas gi buvo ta moteris? – paklausė Fabijus.

– Kas ji buvo? Vieno indo žmona. Sutikau ją Delyje… Jos nebėra gyvos. Ji mirė.

– O vyras? – perklausė Fabijus, pats nesuprasdamas, kodėl jam rūpi.

– Vyras, sako, irgi numirė. Juos abu netrukus po pažinties pamečiau iš akių.

– Keista! – pratarė Fabijus. – Mano žmona šiąnakt irgi sapnavo nepaprastą sapną, – Mucijus įdėmiai pažvelgė į Valeriją, – kurio ji man taip ir nepapasakojo, – pridūrė Fabijus.

Tada Valerija atsistojo ir išėjo iš kambario. Tuojau po pusryčių iškeliavo ir Mucijus, pareiškęs, kad turi Feraroje reikalų ir kad anksčiau vakaro nesugrįš.

Keletą savaičių iki Mucijaus sugrįžimo Fabijus pradėjo tapyti žmonos portretą, vaizduodamas ją kaip šv. Ceciliją. Jis gerokai patobulino savo meninius sugebėjimus; Feraroje jį lankydavo įžymusis Luinis, Leonardo da Vinčio mokinys, – ir, padėdamas Fabijui patarimais, žinoma, perduodavo ir savo didžiojo mokytojo žinias. Portretas buvo beveik užbaigtas; teliko keliais brūkštelėjimais pagyvinti veidą – ir Fabijus galėtų pagrįstai didžiuotis savo kūriniu. Išleidęs Mucijų į Ferarą, Fabijus nužingsniavo į savo studiją, kur jo paprastai laukdavo Valerija; bet jos ten nebuvo; pašaukė – ji neatsiliepė. Neaiškus nerimas apėmė Fabijų, leidosi jos ieškoti. Name Valerijos nerado; Fabijus nubėgo į sodą – ir ten, vienoje tolimiausioje alėjoje, išvydo Valeriją. Ji sėdėjo ant suolelio nuleidusi galvą, sukryžiavusi ant kelių rankas, – o už jos, išniręs iš tamsios kipariso žalumos, marmurinis satyras piktdžiugos iškreiptu veidu, gosliai atkišęs lūpas, pūtė lumzdelį. Valerija apsidžiaugė, pamačiusi vyrą, – ir į jo nerimo kupinus klausimus atsakė, kad jai truputį skauda galvą; bet tai nieko nereiškia – ji pasiruošusi seansui. Fabijus atvedė ją į studiją, pasodino, paėmė teptuką; bet, dideliam savo apmaudui, negalėjo užbaigti portreto taip, kaip norėtų. Ir ne todėl, kad veidas buvo pablyškęs ir atrodė pavargęs… ne; bet tyros, šventos išraiškos, kuri taip jam patiko ir kuri pagimdė mintį pavaizduoti Valeriją kaip šv. Ceciliją, jos veide šiandien neįžvelgė. Pagaliau metė teptuką, pasakė žmonai, kad neturi ūpo, kad ir jai pravartu būtų prigulti, nes atrodanti ne visai sveika, – ir pastatė molbertą su paveikslu nugręžęs į sieną. Valerija sutiko, kad jai reikėtų pailsėti, ir, vėl pasiskundusi galvos skausmu, pasišalino į savo miegamąjį.

Fabijus pasiliko studijoje. Jis jautė keistą, nesuprantamą sumišimą. Mucijaus buvimas po jo stogu, viešnagė, kurios Fabijus pats prisiprašė, dabar jį varžė. Ir ne todėl, kad pavydėtų… Argi įmanoma pavydėti Valerijos! – bet jis neatpažino savo buvusio draugo. Visa tai, kas svetima, nežinoma, nauja, ką Mucijus atsigabeno iš tolimų kraštų – kas tapo jo kūnu bei krauju – tie magiški triukai, dainos, keisti gėrimai, nebylus malaizietis, dargi tas aromatas, kuris sklinda nuo Mucijaus drabužių, nuo jo plaukų, nuo jo kvėpavimo, – visa tai kėlė Fabijui nepasitikėjimą, gal net baimę. Ir kodėl šitas malaizietis, patarnaudamas prie stalo, žiūri į jį, Fabijų, su tokiu nemaloniu dėmesingumu? Tiesa, galėjai pamanyti, kad jis supranta itališkai. Mucijus pasakojo, kad, netekęs liežuvio, malaizietis paaukojo milžinišką auką – ir todėl įgijo didžiulę jėgą. Kokią jėgą? Ir kaip galėjo ją įgyti, paaukojęs liežuvį? Visa tai labai keista! Labai nesuprantama! Fabijus nuėjo pas žmoną į miegamąjį; ji gulėjo ant lovos apsirengusi, bet nemiegojo. Išgirdusi jo žingsnius, krūptelėjo, bet apsidžiaugė lygiai taip pat, kaip sode. Fabijus atsisėdo prie lovos, paėmė Valerijos ranką ir, kiek patylėjęs, paklausė: koks nepaprastas praėjusios nakties sapnas ją taip išgąsdino? Ar buvo jis panašus į Mucijaus papasakotąjį? Valerija išraudo ir paskubomis atsakė: „O ne! ne! Aš sapnavau… kažkokią pabaisą, kuri norėjo mane sudraskyti.“ – „Pabaisą? Žmogaus pavidalo?“ – paklausė Fabijus. „Ne, žvėries… žvėries!“ – ir Valerija nusisuko, ir paslėpė pagalvėse degantį veidą. Fabijus dar palaikė žmonos ranką; tylėdamas pakėlė ją prie lūpų – ir pasišalino.

Nelinksmai sutuoktiniai praleido tą dieną. Atrodė, kažkas tamsaus pakibo virš jų galvų… Bet kas tai buvo – jie negalėjo įvardinti. Jiems norėjosi būti kartu – tarsi grėstų pavojus; o ką pasakyti vienas kitam – nežinojo. Fabijus pamėgino piešti portretą, skaityti Ariostą, kurio poema, ką tik pasirodžiusi Feraroje, jau garsėjo visoje Italijoje; bet niekas nesisekė… Vėlai vakare, prieš pat vakarienę, sugrįžo Mucijus.

VII

Jis atrodė ramus ir patenkintas – bet pasakojo mažai; daugiau Fabijaus klausinėjo – apie ankstesnius bendrus pažįstamus, apie karo veiksmus Vokietijoje, apie imperatorių Karolį; kalbėjo apie savo ketinimą aplankyti Romą, pamatyti naująjį popiežių. Jis vėl pasiūlė Valerijai širazietiško vyno – ir, atsiliepdamas į jos atsisakymą, ištarė tarsi pats sau: „Jau nebereikia.“ Atėjęs su žmona į miegamąjį, Fabijus greitai užmigo… Po valandos pabudęs pamatė, kad guli vienas: Valerijos šalia nebuvo. Jis greitai atsikėlė – ir tą pačią akimirką išvydo žmoną su naktiniais drabužiais grįžtančią iš sodo į kambarį. Skaisčiai švietė mėnulis, nors prieš tai vos vos lynojo. Užsimerkusi, su siaubo išraiška sustingusiame veide, Valerija priėjo prie lovos ir, apčiupinėjusi ją ištiestomis rankomis, greitai ir tyliai atsigulė. Fabijus paklausė, kur buvusi, – bet ji nieko neatsakė; atrodė, kad miega. Jis palietė žmoną – ir pajuto ant jos drabužių, ant plaukų lietaus lašus, o ant apnuogintų pėdų – smilteles. Tada pašoko ir pro praviras duris išbėgo į sodą. Akinanti mėnesiena buvo užliejusi viską aplinkui. Fabijus įsižiūrėjo – ir takelio smėlyje pastebėjo dvi poras pėdsakų – viena pora buvo basa; ir vedė tie pėdsakai į jazminų pavėsinę, esančią nuošalyje nuo namo ir paviljono. Jis sutrikęs sustojo – štai vėl pasigirdo toji giesmė, kurią girdėjo praeitą naktį! Fabijus krūptelėjo, įbėgo į paviljoną… Mucijus stovėjo kambario viduryje ir grojo smuiku. Fabijus puolė prie jo.

– Tu buvai sode, buvai išėjęs, tavo drabužiai šlapi nuo lietaus?

– Ne… nežinau… atrodo… nebuvau… – užsikirsdamas atsakinėjo Mucijus, tarsi nustebintas Fabijaus pasirodymo ir jo susijaudinimo.

Fabijus sučiupo jį už rankos.

– Ir kodėl tu vėl groji šitą melodiją? Argi vėl sapnavai?

Mucijus vis dar nustebęs žiūrėjo į Fabijų – ir tylėjo.

– Atsakyk pagaliau!

– Tas mėnulio spindesys –
Žėri upė lyg žaltys…
Draugo miegą išblaškys –
Drasko putpelę peslys!..

Jam padėk! – lyg užsimiršęs, tęsdamas žodžius, murmėjo Mucijus.

Fabijus atsitraukė porą žingsnių, įsistebeilijo į Mucijų, susimąstė… ir sugrįžo namo, į miegamąjį.

Valerija miegojo sunkiu miegu, nusvarinusi galvą ant vieno peties ir bejėgiškai atmetusi rankas. Negreitai pavyko ją pažadinti… bet, pamačiusi jį, prisiglaudė prie jo, karštligiškai apsikabino; visas jos kūnas virpėjo.

– Kas tau, mano brangioji, kas tau yra? – kartojo Fabijus, stengdamasis ją nuraminti. Bet ji nuščiuvusi tebesiglaudė prie jo krūtinės.

– Kokius baisius sapnus aš sapnuoju, – šnibždėjo, įsikniaubusi į jį. Fabijus norėjo ją išklausinėti… bet ji tik drebėjo…

Langų stiklai paraudo nuo ankstyvo ryto žarų, kai ji pagaliau užsnūdo jo glėbyje.

VIII

Kitą dieną iš pat ryto Mucijus prapuolė, o Valerija vyrui pareiškė, kad ketina vykti į kaimynystėje esantį vienuolyną, pas savo dvasiškąjį tėvą, seną ir išmintingą vienuolį, kuriuo besąlygiškai pasitikinti. Fabijaus klausinėjama, ji atsakė išpažintimi norinti padėti savo sielai, nuvargintai nepaprastų pastarųjų dienų įspūdžių. Fabijus, žiūrėdamas į sublogusį Valerijos veidą, klausydamas nusilpusio balso, ir pats pritarė jos ketinimui: garbusis tėvas Lorencas galįs duoti jai naudingą patarimą, išsklaidyti abejones… Keturių palydovų saugoma Valerija išvyko į vienuolyną, – o Fabijus pasiliko namuose ir iki žmonai sugrįžtant vaikštinėjo po sodą, stengdamasis suvokti, kas gi jai darosi, – jausdamas baimę, pyktį ir neaiškių įtarimų skausmą… Jis ne kartą užsuko į paviljoną; bet Mucijus vis dar nebuvo grįžęs – o malaizietis, tarsi stabas, panašiai palenkęs galvą, giliai savo bronziniame veide slėpdamas pašaipą – taip bent jau Fabijui atrodė – spoksojo į jį. Tuo tarpu Valerija, ne tiek gėdydamasi, kiek baisėdamasi, per išpažintį viską išpasakojo savo dvasiniam tėvui. Dvasininkas atidžiai išklausė ją, atleido netyčinę nuodėmę, – o pats sau pamanė: „Burtai, velnio apžavai… šito leisti negalima…“ ir kartu su Valerija iškeliavo į jos vilą, norėdamas galutinai ją nuraminti ir paguosti. Fabijus, išvydęs dvasininką, gerokai susirūpino; bet patyręs senasis vienuolis jau iš anksto buvo apgalvojęs, kaip turėtų pasielgti. Pasilikęs dviese su Fabijum, jis, žinoma, neišdavė išpažinties paslapties, bet patarė, jei įmanoma, išprašyti iš namų svečią, kurį Fabijus buvo pakvietęs, savo pasakojimais, dainomis, savo elgesiu dirginantį Valerijos vaizduotę. Be to, senuko nuomone, Mucijus ir anksčiau, kiek pamena, nebuvo tvirtai tikintis, o taip ilgai klajojęs kraštuose, nenušviestuose krikščioniškos šviesos, galėjo atsigabenti iš ten melagingų mokymų užkratą, galėjo net magijos paslapčių sužinoti; o todėl, nors sena draugystė ir įpareigoja, bet sveikas protas ir atsargumas nurodo išsi-skyrimo būtinybę! Fabijus visiškai pritarė gerbiamo vienuolio nuomonei, Valerija visa nušvito, kai vyras perdavė jai dvasininko patarimą, – ir, abiejų sutuoktinių kuo geriausių linkėjimų palydėtas, dovanomis vienuolynui ir vargšams dosniai aprūpintas, tėvas Lorencas išvyko namo.

Fabijus ketino tuoj po vakarienės viską Mucijui paaiškinti; bet keistasis svečias vakarienei nesugrįžo. Tada Fabijus nusprendė pokalbį atidėti kitai dienai – ir abu sutuoktiniai nuėjo ilsėtis.

Valerija greitai užmigo; bet Fabijus užmigti negalėjo. Nakties tyloje jis dar vaizdžiau prisiminė viską, ką matė ir išgyveno; dar atkakliau kankino save klausimais, į kuriuos atsakyti negalėjo. Ar tikrai Mucijus virto raganium – ar tik neapnuodijo jis Valerijos? Ji serga… bet kokia liga? Kol jį, pasirėmusį galvą ranka ir besistengiantį suvaldyti karštligišką kvėpavimą, kamavo sunkios mintys, – giedrame danguje vėl patekėjo mėnulis; kartu su jo spinduliais pro pusiau permatomus langų stiklus nuo paviljono pusės, – o gal Fabijui tik pasivaideno? – pasiliejo dvelksmas, lengvutė kvepianti srovė… Štai pasigirdo įkyrus, aistringas šnibždėjimas… ir tą pačią akimirką jis pastebėjo, kad Valerija sukrutėjo. Jis įsitempė ir krūptelėjo, žiūri: ji sėdasi, iškelia iš lovos vieną koją, paskui antrą – ir kaip lunatikė, nukreipusi prieš save nieko nematančias, aptemusias akis, ištiesusi priekin rankas, eina link durų į sodą! Fabijus akimirksniu iššoko pro kitas miegamojo duris – ir, mikliai apibėgęs namo galą, uždarė tas, kurios veda į sodą… Vos spėjo pasukti užraktą, kai tuoj pajuto, kad kažkas stengiasi atidaryti duris iš vidaus, stumia jas… vėl, vėl… paskui pasigirdo trūksmingos dejonės…

„Bet juk Mucijus iš miesto negrįžo?“ – pagalvojo Fabijus – ir metėsi į paviljono pusę.

Ką gi jis išvydo?

Link jo, mėnesienos skaisčiai apšviestu keliuku, irgi tarsi lunatikas, irgi ištiesęs į priekį rankas ir išplėtęs nieko nematančias akis, – artėja Mucijus… Fabijus pribėga prie jo – bet tas, jo nepastebėdamas, eina žingsnis po žingsnio – ir mėnulio šviesoje jo sustingęs veidas, dabar taip panašus į malaiziečio, šypsosi. Fabijus nori jį pašaukti vardu… bet tą pačią akimirką išgirsta: už jo, name, trinkteli langas… Jis dairosi…

Tikrai: miegamojo langas atsivėrė nuo viršaus iki apačios – perkėlusi koją per palangę, stovi lange Valerija… Jos rankos ieško Mucijaus… Ją visą traukia prie jo.

Neapsakomo įtūžio banga užliejo Fabijui krūtinę. „Prakeiktas burtininkas!“ – nesivaldydamas šūktelėjo jis, viena ranka sugriebė Mucijų už gerklės, kita ištraukė iš už jo liemens juostos užkištą durklą – ir iki pat rankenos suvarė ašmenis Mucijui į šoną.

Veriančiu balsu suriko Mucijus – ir, prispaudęs delną prie žaizdos, klupdamas nubėgo atgal į paviljoną… Bet tą pačią akimirką, kai Fabijus jam smogė, lygiai tokiu pat veriančiu balsu sukliko ir Valerija ir lyg pakirsta susmuko ant žemės.

Fabijus puolė prie jos, pakėlė, nunešė į lovą, kalbino…

Ji ilgai gulėjo nejudėdama; bet pagaliau atmerkė akis, atsiduso giliai, trūkčiojamai ir džiaugsmingai, kaip žmogus, ką tik išgelbėtas nuo neišvengiamos mirties, – pamatė vyrą – ir, apsivijusi rankomis jo kaklą, prigludo prie krūtinės. „Tu, tu, tai tu“, – lemeno ji. Po truputį jos rankos atsileido, galva atsilošė atgal ir, palaimingai šypsodamasi, sušnibždėjusi: „Ačiū Dievui, viskas baigta… Bet kaip aš pavargau!“ – ji užmigo giliu, bet ne slogiu miegu.

Fabijus atsisėdo prie jos lovos – ir, nenuleisdamas akių nuo išblyškusio ir sublogusio, bet jau nurimusio veido, ėmė galvoti apie tai, kas įvyko… Ir kaip jam elgtis dabar? Ko imtis? Jeigu jis nužudė Mucijų, – o prisiminęs, kaip giliai įsmigo durklo geležtė, jis tuo neabejojo, – jeigu jis nužudė Mucijų – tai nuslėpti šito neįmanoma! Būtina pranešti hercogui, teisėjams… Bet kaip paaiškinti, kaip papasakoti tokį nesuprantamą įvykį? Jis, Fabijus, nužudė savo namuose savo giminaitį, savo geriausią draugą! Ims klausinėti: už ką, kodėl?.. O jeigu Mucijus gyvas? Fabijui pritrūko jėgų likti nežinioje, – įsitikinęs, kad Valerija miega, jis išėjo iš namo ir pasuko paviljono link. Ten buvo tylu; tik viename lange matėsi šviesa. Apmiręs iš baimės, Fabijus atidarė lauko duris (ant jų buvo likęs sukruvintų pirštų atspaudas, ir ant keliuko smėlio juodavo kraujo lašai) – perėjo pirmą tamsų kambarį… ir apstulbęs sustojo ant slenksčio.

Kambario viduryje, ant persiško kilimo, padėjęs galvą ant brokato pagalvės, uždengtas plačia raudona su juodais raštais skraiste, išsitiesęs visu kūnu gulėjo Mucijus. Jo geltonas kaip vaškas veidas užmerktomis akimis ir pamėlusiais vokais buvo nukreiptas į lubas, nesimatė, kad jis kvėpuotų: buvo panašus į numirėlį. Prie kojų, irgi apsigaubęs raudona skraiste, klūpėjo malaizietis. Kairėje rankoje jis laikė nežinomo augalo, panašaus į papartį, šakelę, – ir, šiek tiek palinkęs į priekį, nenuleisdamas akių, žiūrėjo į savo šeimininką. Nedidelis deglas, įsmeigtas į grindis, degė žalsva šviesa, jis vienintelis teapšvietė kambarį. Liepsna nevirpėjo ir nerūko. Malaizietis nė nekrustelėjo Fabijui įėjus, tik pažvelgė į jį – ir vėl įsmeigė akis į Mucijų. Kartais jis tai pakeldavo, tai nuleisdavo šakelę, pakratydavo ją ore – ir nebylios jo lūpos lėtai prasiverdavo, sujudėdavo, lyg tardamos begarsius žodžius. Tarp malaiziečio ir Mucijaus ant žemės gulėjo durklas, kuriuo Fabijus smogė savo draugui; malaizietis kartą palietė šakele kraujuotus ašmenis. Praėjo minutė… kita. Fabijus prisiartino prie malaiziečio ir pasilenkęs pusbalsiu paklausė: „Mirė?“ Malaizietis linktelėjo galvą ir, ištraukęs iš po skraistės dešinę ranką, valdingai mostelėjo durų link. Fabijus norėjo paklausti dar kartą – bet valdinga ranka pakartojo judesį – ir Fabijus, nors pasipiktinęs ir nustebęs, pakluso ir išėjo.

Jis rado Valeriją tebemiegančią, jos veidas atrodė visai nurimęs. Jis nenusirengė, atsisėdo prie lango, pasirėmė ranka – ir vėl susimąstė. Patekėjusi saulė surado Fabijų toje pačioje vietoje. Valerija vis dar miegojo.

Fabijus ketino sulaukti, kol Valerija pabus, ir važiuoti į Ferarą, – bet staiga kažkas tyliai pasibeldė į miegamojo duris. Fabijus atidarė jas ir pamatė priešais senąjį ekonomą Antonijų.

– Sinjore, – pradėjo senukas, – malaizietis mums ką tik pareiškė, kad sinjoras Mucijus sunegalavo ir norėtų su visa manta persikelti į miestą; todėl prašo jūsų, kad skirtumėte keletą savo žmonių padėti supakuoti daiktus, – o per pie-tus atsiųstumėte nešulinių ir jojamų arklių bei kelis palydovus. Ar leidžiate?

– Malaizietis tau šitą pasakė? – paklausė Fabijus. – Kokiu būdu? Juk jis nebylys.

– Štai, sinjore, popierius, ant kurio jis viską užrašė mūsų kalba – labai taisyklingai.

– Ir tu sakai, kad Mucijus serga?

– Taip, labai serga – matyti jo negalima.

– Ar kvietėte daktarą?

– Ne. Malaizietis neleido.

– Ir visą šitą tau surašė malaizietis?

– Taip, jis.

Fabijus patylėjo.

– Na, ką gi – duok nurodymus, – ištarė jis pagaliau.

Antonijus pasišalino.

Fabijus suglumęs pažiūrėjo tarnui iš paskos. „Vadinasi, nenužudytas?“ – pagalvojo jis… Nežinojo, džiaugtis ar apgailestauti. Serga? Bet prieš keletą valandų – juk jis matė numirėlį!

Fabijus sugrįžo pas Valeriją. Ji atsibudo ir pakėlė galvą. Sutuoktiniai ilgai ir atidžiai žvelgė vienas į kitą. „Jo nebėra?“ – staiga ištarė Valerija. Fabijus krūptelėjo. „Kaip… nebėra? Argi tu… Jis išvažiavo?“ – nesiliovė klausinėjus ji. Fabijui atsileido širdis. „Dar ne; bet šiandien išvažiuoja.“ – „Ir daugiau niekada niekada jo nepamatysiu?“ – „Niekada.“ – „Ir tie sapnai nesikartos?“ – „Ne.“ Valerija džiaugsmingai atsiduso; palaiminga šypsena vėl pasirodė jos lūpose. Ji ištiesė į vyrą abi rankas. „Ir mudu niekada apie jį daugiau nekalbėsime, niekada, ar girdi, mano mielasis? Ir aš iš kambario neišeisiu, kol jis neišvažiuos. O tu dabar atsiųsk mano tarnaites… Palauk: paimk tą daiktą! – ji parodė į perlų karolius, gulinčius ant naktinio stalelio, karolius, kuriuos jai padovanojo Mucijus, – ir įmesk juos kuo greičiau į patį giliausią mūsų šulinį. Apkabink mane – aš tavo Valerija – ir nesugrįžk pas mane, kol… tas neišvažiuos.“ Fabijus paėmė karolius, – jam pasirodė, kad perlai apsiblausė, – ir įvykdė žmonos prašymą. Paskui ėmė klaidžioti po sodą, žvilgčiodamas iš toli į paviljoną, prie kurio jau prasidėjo daiktų krovimo šurmulys. Žmonės nešiojo skrynias, krovė jas ant arklių… bet malaiziečio tarp jų nebuvo. Nenugalima trauka viliojo Fabijų dar kartą pažiūrėti, kas dedasi paviljone. Jis prisiminė, kad galinėje jo sienoje yra slaptos durys, pro jas galima pakliūti į kambarį, kuriame iš ryto gulėjo Mucijus. Jis prislinko prie tų durų, rado jas neužrakintas ir, praskleidęs sunkią užuolaidą, neryžtingai pažvelgė į vidų.

XII

Mucijus jau nebegulėjo ant kilimo. Aprengtas kelionės drabužiais, jis sėdėjo kėdėje, bet atrodė tarsi lavonas, kaip ir pirmojo Fabijaus apsilankymo metu. Sustingusi galva gulėjo užvirtusi ant kėdės atlošo, o ant kelių geltonavo ištiestos, plaštakomis žemyn padėtos nejudančios rankos. Krūtinė nesikilnojo. Šalia kėdės, ant džiovintomis žolėmis nubarstytų grindų, stovėjo kelios negilios vazos su stiprų, beveik dusinantį muskuso kvapą skleidžiančiu tamsiu skysčiu. Prie taurių gulėjo susirangiusios mažos vario spalvos gyvatėlės, retkarčiais sublizgėdavo jų auksinės akutės; o priešais Mucijų, už poros žingsnių nuo jo, stūksojo išsitempusi malaiziečio figūra, apsirengusi graikišku apsiaustu iš brokato, apjuostu tigro uodega, su aukšta, panašia į raguotą tiarą skrybėle ant galvos. Bet malaizietis nebuvo sustingęs; jis tai pagarbiai nusilenkdavo ir tarsi meldėsi, tai vėl išsitiesdavo visu ūgiu, net ant pirštų galiukų atsistodavo; tai ritmingai ir plačiai išskėsdavo rankas, tai atkakliai mosavo jomis prieš Mucijų ir, atrodė, grasino arba įsakinėjo, raukė antakius ir trepsėjo koja. Visi šie judesiai jį, regis, gerokai vargino, net kankino: jis sunkiai kvėpavo, veidu sruvo prakaitas. Staiga malaizietis apmirė ir, giliai įkvėpęs, suraukęs kaktą, įtempė ir patraukė į save sugniaužtas rankas, tarsi vadeles būtų jose laikęs… Ir Fabijų apėmė neapsakomas siaubas: Mucijaus galva lėtai pakilo nuo kėdės atlošo ir pasviro malaiziečio rankų link… Malaizietis nuleido jas – ir Mucijaus galva vėl sunkiai nuvirto atgal; malaizietis pakartojo savo judesius – galva klusniai pakartojo savuosius. Tamsusis skystis vazose užvirė; pačios vazos suskambo aukštais tonais, ir aplink jas it bangos suvilnijo varinės gyvatėlės. Tada malaizietis žengė žingsnį į priekį, aukštai pakėlęs antakius ir neapsakomai išplėtęs akis, linktelėjo galvą į Mucijų… Numirėlio vokai suvirpėjo, vienas po kito praplyšo, ir pasirodė blausūs lyg švinas vyzdžiai. Malaiziečio veidas nušvito išdidžios pergalės ir džiaugsmo, beveik pikto džiaugsmo šviesa; plačiai prašiepė lūpas, ir iš jo gerklės su didelėmis pastangomis išsiveržė pratisas staugimas… Mucijaus lūpos irgi prasivėrė, ir silpna dejonė suvirpėjo jose, atsiliepdama į tą nežmonišką garsą…

Fabijus daugiau nebeištvėrė: jam pasirodė, kad dalyvauja kažkokiuose velniškuose užkeikimuose! Jis irgi sušuko ir, neatsigręždamas, melsdamasis ir žegnodamasis, leidosi bėgti namo, kuo greičiau namo.

XIII

Po trijų valandų pasirodė Antonijus ir pranešė, kad viskas paruošta, daiktai sukrauti ir sinjoras Mucijus ketina išvykti. Neatsakęs tarnui nė vienu žodžiu, Fabijus išėjo į terasą, iš kurios matėsi paviljonas. Priešais jį grūdosi keletas nešulinių arklių; prie prieangio buvo atvestas galingas juodas eržilas, pabalnotas plačiu, dviem raiteliams skirtu balnu. Ten pat stovėjo tarnai neuždengtomis galvomis, ginkluoti palydovai. Paviljono durys atsivėrė ir vėl įprastais drabužiais apsivilkusio malaiziečio prilaikomas pasirodė Mucijus. Jo veidas atrodė negyvas ir rankos kabėjo kaip negyvėlio, – bet jis judino… taip! judino kojas ir, pasodintas ant arklio, laikėsi tiesiai, apgraibomis susirado pavadžius. Malaizietis įkišo Mucijaus kojas į balnakilpes, įšoko į balną už jo, apkabino ranka liemenį – ir vilkstinė pajudėjo. Arkliai ėjo žingine, ir, kai jie suko pro namą, Fabijui pasivaideno, kad tamsiame Mucijaus veide blykstelėjo dvi baltos dėmelės… Nejaugi jis nukreipė į Fabijų akis? Tik malaizietis pašaipiai, kaip visada, linktelėjo Fabijui.

Ar matė visa tai Valerija? Jos langų žaliuzės buvo uždarytos… Bet galbūt ji stovėjo už jų.

XIV

Per pietus Valerija nusileido į valgomąjį ir buvo labai tyli, švelni; vis dar skundėsi nuovargiu. Bet jos nebekankino nerimas, nebesijautė keistai sutrikusi ir įsibaiminusi; kai kitą dieną po Mucijaus išvykimo Fabijus ėmėsi jos portreto, Valerijos bruožuose jis vėl aptiko tyrą išraišką, kurios trumpam buvo pasigedęs ir dėl to labai sunerimęs… Teptukas judėjo drobe lengvai ir sklandžiai.

Sutuoktiniai vėl ėmė gyventi kaip anksčiau. Mucijus jiems nebeegzistavo, tarsi jo niekada ir nebūtų buvę. Fabijus ir Valerija susitarė neužsiminti apie jį nė vienu žodžiu, nesidomėti jo tolesniu likimu: jis, beje, ir kitiems liko paslaptis. Mucijus iš tikrųjų dingo, lyg skradžiai žemę būtų prasmegęs. Kartą Fabijui dingtelėjo, kad privalo papasakoti Valerijai, kas būtent įvyko tą lemtingą naktį… Bet ji tikriausiai atspėjo jo ketinimą ir nustėro, net prisimerkė, tarsi lauktų smūgio… Fabijus ją suprato – ir nutilo.

Vieną puikią rudens dieną Fabijus pabaigė šv. Cecilijos atvaizdą; Valerija sėdėjo prie vargonų, jos pirštai klaidžiojo klavišais… Netikėtai, prieš savo pačios valią, ėmė skambinti visagalės meilės giesmę, kurią kadaise grojo Mucijus, – ir tą pačią akimirką, pirmą kartą po sutuoktuvių, ji pajuto savyje naujos, užgimstančios gyvybės virpesį… Valerija krūptelėjo ir liovėsi grojusi…

Ką tai reiškė? Nejaugi…

_ _ _ _ _

Šiuo žodžiu rankraštis baigėsi.

1 „Ryžkis klysti ir svajoti!“, Friedrichas Schilleris (vok.).

Georg Büchner. Lencas

2018 m. Nr. 5–6

Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus

Apie Georgo Büchnerio „Lencą“ skaitykite Lauryno Katkaus straipsnyje

20-ąją Lencas išėjo per kalnus. Sniegas ant viršūnių ir aukštumose, slėniuose žemiau – pilkos uolienos, žali plotai, uolos ir eglės. Buvo šlapia ir šalta, vanduo tekėjo uolomis ir sroveno per kelią. Drėgname ore sunkiai sviro eglių šakos. Dangumi plaukė pilki, tiršti debesys, o paskui pakilo slogus, drėgnas rūkas, perbraukė per krūmynus – taip tingiai, taip nerangiai. Nežiūrėdamas į kelią jis abejingai ėjo toliau, tai kildamas, tai leisdamasis. Nejautė jokio nuovargio, tik kartais pasigailėdavo, kad negali eiti aukštyn kojom. Iš pradžių, nusiritus uolienos gabaliukui, po kojomis sudrebėjus pilkam miškui, rūkui čia prarijus formas, čia atidengus milžiniškas jų dalis, jam suspausdavo krūtinę, jis dairydavosi kažko, lyg prarastų svajonių, bet nieko nerasdavo. Viskas buvo taip smulku, taip arti, taip šlapia – paimtų ir pasodintų žemę užpečky; jis nesuprato, kodėl sugaišo tiek laiko leisdamasis žemyn nuo šlaito, tiek laiko, kol pasiekė tolimą tašką; jam atrodė, kad turėjo įveikti kelią keletu žingsnių. Tik kartais, kai audra nublokšdavo debesis į slėnius ir tarp uolų prabusdavo balsai, iš pradžių nelyginant tolumoje grumantis griaustinis, paskui visu smarkumu artėjantys ir pašėlusiai džiugiu skambesiu, regis, šlovinantys žemę, o debesys šuoliuodavo aplink tartum žvengiantys laukiniai žirgai, tarpuose švystelėdavo saulė, iškeldavo žvilgantį kalaviją virš snieguotų plotų, ir ryški, akinanti šviesa palei viršūnes smigdavo į slėnius; arba kai audra nugindavo debesis į viršų ir išrausdavo juose skaisčiai žydrą ežerą, o paskui vėjas nutildavo ir iš tarpeklių gelmės, iš eglių viršūnių pakildavo tarsi lopšinė, tarsi varpų gaudesys, ir gilia mėlyne užkopdavo švelnus raudonis, praskriedavo maži debesėliai sidabriniais sparnais, o visos kalnų viršūnės aštriai ir ryškiai žvilgėdavo ir blykčiodavo aukštai virš žemės, tada jam persmelkdavo krūtinę, jis sustodavo, sunkiai šniokštuodamas, palinkęs priekin, plačiai atvertom akim ir burna, galvodamas, kad turėtų audrą įsileisti į save, visa į save suimti, išsitiesdavo ant žemės, įsisupdavo į visatą, tai buvo malonumas, keliantis skausmą; arba sustingdavo, padėdavo galvą ant samanų ir prisimerkdavo, ir nuklysdavo į tolius, žemė po juo pasitraukdavo, ji susitraukdavo į krentančią žvaigždę ir panirdavo į putojančią upę, kurios tyra srovė tekėjo apačioje. Bet tai tetrukdavo kelias akimirkas, o tada jis pakildavo blaivus, tvirtas, ramus, nieko nebeatsimindamas, tartum pro jį būtų praplaukęs šešėlių teatras. Vakarop priėjo aukščiausią kalnyno vietą, snieguotą plynę, nuo kurios kelias vėl leidosi į lygumą vakaruose, ir ten prisėdo. Į dienos pabaigą oras aprimo; kiek tik siekė žvilgsnis, debesys tįsojo danguje sunkūs ir nejudrūs; vien tik viršūnės, nuo kurių leidžiasi platūs šlaitai, ir visa taip tylu, pilka, apniukę; jam pasidarė bjauriai ilgu, jis buvo vienas, visiškai vienas, norėjo pasikalbėti su savimi, bet negalėjo, nedrįso net atsikvėpti, kojos sulenkimas atsiliepė griaustiniu apačioj, buvo priverstas atsisėsti; šitame niekyje jį apėmė neapsakoma baimė, jis atsidūrė tuštumoje; pašokęs ėmė leistis atšlaite žemyn. Sutemo, dangus ir žemė susiliejo į viena. Atrodė, lyg jį sektų, lyg turėtų užklupti kažkas siaubingo, kažkas, ko žmonės negali pakelti, lyg jį žirgais vytųsi beprotybė. Galų gale išgirdo balsus, išvydo šviesas, ir jam palengvėjo; sužinojo, kad iki Valdbacho liko pusvalandis. Ėjo per kaimą, languose švietė žiburiai, traukdamas pro šalį pažvelgdavo vidun, vaikai prie stalo, senos moterys, mergaitės, ramūs, tylūs veidai, rodės, kad šviesa sklinda iš jų, jam palengvėjo, ir netrukus jis jau buvo Valdbacho klebonijoje. Įėjęs rado sėdinčius už stalo; šviesios garbanos dengė jo blyškų veidą; akys ir lūpos mėšlungiškai trūkčiojo, drabužiai buvo suplėšyti. Oberlinas pasisveikino, palaikęs jį amatininku. „Būkit pasveikintas mano namuose, nors jūsų ir nepažįstu.“ Esu ––– draugas, jis perduoda jums linkėjimus. „Kuo jūs vardu, malonėkit…“ Lencas. „Aha, aha, ar aš jo nemačiau spaudoje? Ar neskaičiau keleto dramų, kurios priskiriamos šį vardą turinčiam ponui?“ Taip, bet malonėkite manęs pagal jas nevertinti. Jie įsileido į kalbas, jis rinko žodžius ir pasakojo greitai, lyg kažko kankinamas; pamažu darėsi ramesnis; jaukus kambarys ir iš patamsio išnyrantys tylūs veidai – skaistus vaiko, kuriame, rodos, ilsėjosi visa, kas šviesu, kuris žvelgė smalsiai ir su pasitikėjimu, ar pasienio šešėliuose tykiai kaip angelas sėdinčios motinos veidas. Jis pradėjo pasakoti apie tėviškę; apsakė įvairius aprėdus, visi susidomėję susibūrė aplinkui, jis buvo kaip namie, jo blyškus vaikiškas veidas, dabar besišypsantis, gyvas pasakojimas; jis nusiramino, rodės, iš tamsos vėl nyra senos figūros, pamiršti veidai, atsigamino senos dainos, jis iškeliavo, buvo toli toli. Pagaliau atėjo laikas skirstytis, jį pervedė per gatvę, klebonijoje per mažai vietos, davė kambarį mokykloje. Užlipo viršun, ten buvo šalta, erdvi patalpa, tuščia, gale – aukšta lova, pastatė lempą ant stalo, ėmė vaikščioti pirmyn atgal, pergalvojo dieną, kaip čia atkako, klebonijos kambarys su žiburiais ir mielais veidais, visa tai kaip šešėlis, kaip sapnas, ir jis pasijuto ištuštėjęs, tarsi vėl ant kalno, bet tuštumos nebegalėjo niekuo užpildyti, šviesa užgeso, tamsa viską prarijo; jį apėmė neapsakomas siaubas,

jis pašoko, puolė per kambarį, žemyn laiptais, į lauką; veltui, viskas tamsu, jis pats sau buvo sapnas, šmėkštelėdavo pabiros mintys, bandė jas sulaikyti, atrodė, kad nuolat turi kalbėti „Tėve mūsų“; jis nebejautė savęs, užvaldytas tamsaus savisaugos instinkto, atsitrenkdavo į akmenis, draskė save nagais, su skausmu ėmė grįžti sąmonė, įpuolė į šaltinį, bet vanduo nebuvo gilus, braidė po jį teškendamas. Išgirdę triukšmą, atėjo žmonės, šūktelėjo jam. Atbėgo Oberlinas; Lencas atsipeikėjo, suvokė savo padėtį, sunkumas atlėgo, dabar jis gėdijosi ir liūdėjo, kad išgąsdino geruosius žmones, pasakė jiems, kad yra papratęs maudytis šaltame vandenyje, ir vėl užlipo į viršų; galiausiai jį įveikė nuovargis.

Kitą dieną ėjosi gerai. Su Oberlinu jodinėjo po slėnį; platūs šlaitai, iš didžiulio aukščio sueinantys į siaurą, vingiuotą slėnį, kuris daugeliu krypčių vėl kilo į kalnus, dideli uolų masyvai, į apačią platėjantys, šiek tiek miško, visur pilki rūstūs atspalviai, vakarų pusėje – vietovės panorama, o už jos – tiesi kalnų grandinė, einanti į pietus ir į šiaurę; milžiniškos viršūnės stovėjo rimtai ir tyliai tarsi sutemų sapnas. Galingos šviesos masės, kurios kartkartėm paplūsdavo iš slėnių tarsi auksinė srovė, tada vėl debesys, pakibę ties aukščiausia viršūne, o tada mišku žemyn į slėnį slenkantys arba saulės blyksniuose kylantys ir besileidžiantys tarytum skrajūnė sidabrinė pamėklė; jokio triukšmo, jokio judėjimo, jokio paukščio, nieko, išskyrus vėjo gūsius čia arčiau, čia toliau. Dar pasirodė taškai, trobelių griaučiai, šienu užklotos lentos, rūsčios juodos spalvos. Jiems prajojant tylūs ir rimti, lyg nedrįstantys drumsti slėnio ramybės žmonės ramiai pasisveikindavo. Trobelėse buvo gyva, visi spaudėsi prie Oberlino, jis pabardavo, patardavo, paguosdavo; visur pasitikėjimo kupini žvilgsniai, maldos. Žmonės pasakojosi sapnus, nuojautas. Tada greit prie praktinių reikalų, nutiesti keliai, iškasti kanalai, mokyklos lankymas. Oberlinas nerodė jokių nuovargio ženklų, Lencas sekė paskui jį, čia šnekučiuodamasis, čia įsitraukdamas į svarstymus, čia paskendęs gamtoje. Visa tai veikė maloniai ir raminančiai, jis dažnai žvilgčiojo Oberlinui į akis, ir jam atrodė, kad didi ramybė, apimanti mus nurimusioje gamtoje, tankiame miške, mėnesėtose tirpstančios vasaros naktyse, yra dar arčiau, šiose ramiose akyse, šiame garbingame rimtame veide. Jis drovėjosi, bet įsiterpdavo su pastabomis, jis kalbėjo, Oberlinas klausėsi jo su malonumu, nepaprastai džiaugėsi mielu vaikišku Lenco veidu. Bet pakenčiamai Lencas jautėsi tik tol, kol slėnis buvo nutviekstas šviesos; vakarop jį apėmė keista baimė, jis panoro bėgti saulei įkandin; daiktų šešėliams vis tirštėjant, viskas jam pasirodė taip netikra, taip atgrasu, užėjo baimė nelyginant tamsoje miegantiems vaikams; rodėsi, kad apako; baimė augo, beprotybės slogutis gulė prie kojų, priešais atsivėrė beviltiška mintis, kad viskas yra tik jo sapnas, laikėsi įsitvėręs daiktų, pro šalį pralėkdavo figūros, jis spaudėsi prie jų, tai tik šešėliai, gyvybė seko, ėmė stingti sąnariai. Jis kalbėjo, dainavo, deklamavo ištraukas iš Šekspyro, griebėsi visko, kas paprastai priversdavo kraują tekėti greičiau, viską išbandė – šalta, šalta. Turėjo išeiti į lauką; kai akys priprato prie tamsos, jam pasidarė geriau nuo menkos, nakties išblaškytos šviesos, jis puolė į šaltinį, nuo ledinio vandens pasidarė geriau, be to, slapčia tikėjosi susirgti, todėl maudėsi nekeldamas tiek triukšmo, kiek anksčiau. Bet vis labiau priprasdamas prie šio gyvenimo, darėsi ramesnis: padėjo Oberlinui, piešė, skaitė Bibliją; sukilo seniai išblėsusios viltys; čia labai padėjo Naujasis Testamentas, ir vieną rytą jis išėjo į lauką. Oberlinas papasakojo, kaip ant tilto jį sulaikiusi nematoma ranka ir apakinęs aukštybių spindesys, ir jis išgirdęs balsą, kuris tą naktį su juo kalbėjęsis, Dievas jį užvaldęs taip smarkiai, jog iš kišenės jis vaikiškai ištraukęs savo suskaitytą egzempliorių, kad sužinotų, ką turįs daryti, tas tikėjimas, tas amžinasis dangus šiame pasaulyje, ta būtis Dieve; tik tada jam atsivėręs Šventasis Raštas. Kaip arti prie tų žmonių buvo, kokiomis dangiškomis misterijomis apsireiškė prigimtis; ir ne iškilmingai, majestotiškai, o labai intymiai! – Rytą jis išėjo iš namų, per naktį pasnigo, slėnis buvo nutviekstas skaisčios saulės, bet tolimesnes apylinkes dengė rūkas. Neilgai trukus jis nusuko nuo kelio, užlipo ant nestačios kalvos, jokių žmonių pėdsakų, prie eglyno saulė pjaustė kristalus, sniegas buvo lengvas ir purus, ant jo šen bei ten – vos įžiūrimos žvėrių pėdos, vedančios į kalnus. Ore – nė judesėlio, išskyrus lengvą dvelksmą ir paukštį, nuo uodegos nupurčiusį keletą snaigių. Tokia tyla ir baltos medžių plunksnos tolumoje, siūbuojančios ryškioje žydrynėje. Jis jautėsi vis jaukiau; vienodi milžiniški plotai ir linijos, kurie kartais, regis, kreipdavosi į jį galingu balsu, buvo uždengti, ir pamažu jį apėmė kalėdinė nuotaika, atrodė, kad tuoj iš už medžio išeis jo motina, didelė, ir pasakys, jog visa tai yra jos dovana; leisdamasis žemyn išvydo, kad spinduliai jo šešėlį apjuosė vaivorykšte, ir jam pasirodė, kad kažkas palietė kaktą, kad jį užkalbino Būtybė. Grįžo namo. Oberlinas buvo kambaryje, Lencas linksmai priėjo prie jo ir tarė, kad jis, ko gero, norėtų kada nors pasakyti pamokslą. „Ar jūs teologas?“ – „Taip!“ – „Gerai, kitą sekmadienį.“

Patenkintas Lencas nuėjo į savo kambarį, apgalvojo skaitinį, apie kurį pamokslaus, ir paskendo apmąstymuose, ir miegojo ramiai. Atėjo sekmadienio rytas, prasidėjo atlydys. Dangumi plaukiantys debesys, tarp jų žydrynė, bažnyčia stovėjo iškyšulyje prie kalno, aplinkui – šventorius. Lencui stoviniuojant viršuje, suskambo varpas, ir iš visų pusių siaurais takais tarp uolų ėmė kilti ir leistis tikintieji, moterys ir merginos kukliais juodais rūbais, į baltas skepetas įvyniotais giesmynais ir rozmarino šakelėm. Virš slėnio pasirodydavo saulė, drungnas oras lėtai judėjo, kraštas skendo migloje, tolimas varpų gaudesys, atrodė, kad visa tirpsta harmoningoje bangoje.

Nedideliame šventoriuje sniego nebebuvo, po juodais kryžiais – tamsios samanos, pavėlavęs rožių keras, palinkęs prie šventoriaus tvoros, pro samanas prasikalusios pavėlavusios gėlės, retkarčiais saulė, tada vėl apsiniaukia. Pamaldos prasidėjo, žmonių balsai susiliejo į švarų ir šviesų skambesį; toks įspūdis, lyg žvelgtum į tyrą perregimą kalnų vandenį. Giesmė baigėsi, Lencas kalbėjo, jis drovėjosi, nuo garsų jo sąstingis dingo, prabudo visas jo skausmas ir įsigavo į širdį. Jį apėmė saldus begalinės palaimos jausmas. Kalbėjo žmonėms paprastus žodžius, jie kentėjo kartu, ir jį guodė tai, kad porai užverktų akių galėjo atnešti snaudulį, iškankintoms širdims – ramybę, kad šitą materialių poreikių iškamuotą gyvenimą, šitas slopias kančias galėjo nuvesti dangaus linkui. Baigdamas jis pasijuto tvirčiau, ir vėl pasigirdo balsai:

Teik man, Dieve, šventą skausmą,

Verki tą giliausią versmę;

Man tebus kančia alga,

Mano Viešpačiui malda¹.

Vidinė įtampa, muzika, skausmas jį sukrėtė. Priešais jį atsivėrė visatos žaizdos; jautė jų neapsakomai gilų skausmą. Tą akimirką kita būtis, dieviškos virpančios lūpos palinko virš jo ir įsisiurbė į lūpas; jis išėjo į savo vienišą kambarį. Jis buvo vienų vienas! Ir sušniokštė šaltinis, akys pasruvo ašaromis, jis ėmė raičiotis, galūnės trūkčiojo, atrodė, subyrės į dalis, ir nebuvo galo jo palaimai; galiausiai atsikvošėjo, pajuto gilią bežadę užuojautą sau, apraudojo save, galva nusviro ant krūtinės, ir jis užmigo, danguje patekėjo pilnatis, jo garbanos krito ant smilkinių ir veido, ašaros kybojo ant blakstienų ir džiūvo ant skruostų, taip gulėjo sau vienas, o visa aplink buvo ramu, tylu ir šalta, ir kiaurą naktį švietė virš kalnų pakilęs mėnulis.

Kitą rytą nusileidęs žemyn, jis labai ramiai papasakojo Oberlinui, kad naktį jam pasirodė motina; ji išniro iš tamsios šventoriaus tvoros, buvo su balta suknele, prie krūtinės prisisegusi baltą ir raudoną rožę; paskui susmuko kampe, ir rožės iš lėto ją peraugo, ji mirusi, dėl to jis neabejojantis; bet tai priimantis ramiai. Oberlinas savo ruožtu prisiminė, kad savo tėvo mirties valandą buvo vienas, lauke; išgirdęs balsą, jis iškart suprato, kad mirė tėvas, ir grįžęs namo įsitikino, jog taip ir įvyko. Tatai juos nuvedė tolyn, Oberlinas papasakojo apie kalniečius, apie mergaites, kurios jaučiančios po žeme esantį vandenį ir metalą, vyrus, kuriuos tam tikrose kalnų vietose nutvėrusi dvasia ir jie su ja grūmėsi; papasakojo ir apie tai, kaip kartą kalnuose, žiūrėdamas į gilų ir skaidrų vandenį, patyrė somnambulizmui artimą būseną. Lencas pasakė, kad jį tikriausiai buvo apsėdusi vandens dvasia, ir jis prisilietęs savitos vandens būties. Jis tęsė: paprasčiausia, tyriausia prigimtis yra glaudžiausiai susijusi su stichijomis, o kuo subtiliau žmogus dvasiškai jaučia ir gyvena dvasioje, tuo silpnesnis šis pirmykštis pojūtis; jis nelaikąs jo kilnia būsena, nes šis pojūtis nesąs pakankamai savarankiškas, bet manąs, kad tai turėtų būti nepaprasta palaima – taip susisaistyti su savitu kiekvienos formos gyvenimu; jausti akmenis, metalus, vandenį ir augalus; tarsi sapne suimti į save kiekvieną gamtos esybę – kaip kad gėlės geria orą pilnėjant ir dylant mėnuliui.

Jis toliau atvirai dėstė savo įsitikinimą, kad visur yra viena neapsakoma harmonija, vienas tonas, viena palaima, kuri aukštesniuose pavidaluose, turinčiuose daugiau organų, yra ryškesnė, skambesnė, veiklesnė, bet kaip tik dėl to pati daug smarkiau paveikiama, o žemesniuose pavidaluose ji glūdi giliau, yra labiau apribota, užtat jos rimtis didesnė. Lencas tęsė tol, kol Oberlinas jį nutraukė; tai buvo pernelyg tolima paprastam Oberlino būdui. Kitą kartą Oberlinas parodė jam spalvų lentelę ir paaiškino, koks kiekvienos spalvos santykis su žmogumi, jis paminėjo dvylika apaštalų, kurių kiekvienam atstovauja skirtinga spalva. Lencas pasičiupo šią temą ir ėmė ją plėtoti, įpuolė į grėsmingas vizijas, pradėjo aiškinti Apreiškimą tarsi Štilingas² ir ilgai skaitinėjo Bibliją.

Tuo metu į Štaintalį atvyko Kaufmanas³ su sužadėtine. Susitikimas Lencui iš pradžių buvo nemalonus, jis čia šiaip ne taip įsikūrė ir labai brangino tą truputį ramybės – o dabar susidūrė su žmogumi, kuris jam tiek daug priminė, su kuriuo turėjo šnekėtis, bendrauti, kuris žinojo jo situaciją. Oberlinas apie visa tai nieko nenutuokė; priėmė jį, rūpinosi juo; manė, kad nelaimingąjį jam atsiuntė Dievo apvaizda, ir nuoširdžiai jį mylėjo. Jis visiems tiko, buvo vienas iš jų, tartum jau seniai čia gyventų, ir niekas neklausė, iš kur atėjo ir kur iškeliaus. Prie stalo Lencas vėl atgavo gerą nuotaiką, kalba pasuko prie literatūros, jis pasijuto savo stichijoje; kaip tik tuo metu prasidėjo idealistinis periodas, Kaufmanas buvo jo šalininkas, Lencas įnirtingai prieštaravo. Jis kalbėjo: rašytojai, apie kuriuos sakoma, kad jie perteikiantys tikrovę, apie ją nieko nenutuokia, tačiau jie vis tiek yra pakenčiamesni nei tie, kurie nori ją pagražinti. Jis sakė: gerasis Dievas juk sukūrė pasaulį tokį, koks ir turi būti, o mes juk negalime ką nors geriau paterlioti, mūsų vienintelis siekis turi būti nors truputį jį pamėgdžioti. Visur kur reikalauju gyvybės, būties galimybės, tada būna gerai; tada mums nereikia klausti, ar tai gražu, ar šlykštu, abi šias savybes pranoksta jausmas, kad Kažkas sukurta, kad yra gyvybė, ir tai vienintelis meno kriterijus. Beje, šitai pajuntame nedažnai, tai randame Šekspyre, tai visad skamba liaudies dainose, kartais – pas Gėtę. Visa kita galima mesti į ugnį. Žmonės nemoka nupiešti netgi šuns būdos. Jiems duok idealistinių pavidalų, bet viskas, ką mačiau, tebuvo medinės lėlės. Šitas idealizmas yra gėdingiausias žmogaus prigimties paniekinimas. Tegu bent kartą pamėgina nusileisti iki menkiausių esybių gyvenimo ir pavaizduoti tai krūptelėjimais, užuominomis, subtilia, beveik nepastebima mimika; jis tai bandęs padaryti „Namų mokytojuje“ ir „Kareiviuose“⁴. Pasaulyje gyvena proziškiausi žmonės; ir beveik visų žmonių jausmo gyslelė vienoda, bet dangalas, pro kurį ji turi prasimušti, būna storesnis arba ne toks storas. Tik reikia tą matyti ir girdėti. Vakar, vaikščiodamas po slėnį, išvydau dvi mergaites, sėdinčias ant akmens; viena pynėsi plaukus, kita jai padėjo; ir tie paskleisti plaukai, ir rimtas blyškus veidas, dar toks jaunas, ir juodas rūbas, ir taip rūpestingai triūsianti kita. Patys gražiausi, jautriausi senosios vokiečių mokyklos paveikslai su tuo negali nė lygintis. Kartais norisi būti Medūzos galva, kad galėtum tokią grupę paversti akmeniu ir pašaukti žmones. Jos atsistojo ir graži grupė pranyko; bet, joms leidžiantis, tarp uolų atsirado dar kitas paveikslas. Gražiausi paveikslai, skambiausi garsai sueina į grupes ir vėl išyra.

Lieka tik viena – begalinis grožis, pereinantis iš vienos formos į kitą, amžinai besiskleidžiantis, besimainantis grožis, kurio negalima sučiupti visam laikui ir išstatyti muziejuose, užrašyti natomis ir tada pašaukti jauną ir seną, leisti vaikėzams ir senoliams apie tai pliaukšti ir žavėtis. Reikia mylėti žmonių rūšį tam, kad prasiskverbtum į savitą kiekvieno žmogaus esmę, nė vienas neturi būti pernelyg menkas, pernelyg šlykštus, tik tada gali juos suprasti; nereikšmingiausias veidas daro didesnį įspūdį nei gryna grožio pajauta, asmenybės gali būti atskleistos visai nekopijuojant išorės – negyvõs, be raumenų įtampos, be širdies plakimo. Kaufmanas prikišo jam, kad tikrovėje nerastų tokių tipų kaip Belvederio Apolonas ar Rafaelio Madona. Dėl to turiu prisipažinti, atkirto jis, kad jų akivaizdoje manyje niekas nekrusteli; jei stengiuosi, gal imu šį tą jausti, tačiau tam turiu dėti pastangas. Man mieliausias tas poetas ir menininkas, kurio kūrinys tikroviškai perteikia ir leidžia man pajusti prigimtį, visa kita mane trikdo. Olandų meistrai man artimesni nei italų, be to, jie ir vieninteliai suprantami; tik du paveikslai man padarė tokį įspūdį kaip Naujasis Testamentas, ir abu jie nutapyti olandų: pirmasis – Kristus ir mokiniai Emause, autoriaus nežinau. Skaitai, kaip mokiniai išėjo, ir keliuose žodžiuose iš karto atsiskleidžia visa prigimtis. Rūškanas, temstantis vakaras, vienodas raudonas brūkšnys horizonte, prietema kelyje, prie jų prieina nepažįstamasis, jie šnekasi, jis laužia duoną, ir jie jį atpažįsta, paprastame žmogiškame pavidale, kuriame aiškiai matyti kenčiančio Viešpaties bruožai, ir išsigąsta, nes visai sutemo, nes nutiko kažkas nesuvokiamo, tačiau tai ne siaubas išvydus vaiduoklį, tai tarsi sutemose sutiktumėt mylimą mirusįjį, kuris visiškai toks pats kaip seniau; toks tas paveikslas, su vienodu rusvu fonu, rūškanu ramiu vakaru. Tada kitas. Moteris sėdi savo kambarėlyje, rankose – maldaknygė. Sekmadienis, tvarka, pabarstyta smėliu, taip jaukiai tyra ir šilta. Moteris negalėjo eiti į bažnyčią, todėl meldžiasi namie, langas atviras, ji sėdi atsisukusi į jį, ir rodosi, kad iš kaimo per platų lygų kraštą čionai skrieja varpo gaudimas ir iš bažnyčios ataidi artimiausios bendruomenės giesmė, o moteris seka jos žodžius. – Taip jis šnekėjo toliau, ir jo klausėsi, daug kur pritardami, bekalbėdamas jis išraudo, ir čia šypsodamasis, čia rimtai purtė savo šviesias garbanas. Jis visiškai užsimiršo. Pavalgius Kaufmanas pasivedėjo jį į šalį. Jis gavęs laiškų iš Lenco tėvo: sūnus turintis grįžti, būti jo užvadu. Kaufmanas kalbėjo, kad jis čia švaistąs savo laiką, gyvenąs tuščiai ir be naudos, o turėtų užsibrėžti sau tikslą ir taip toliau. Lencas aršiai atšovė: Išvažiuot iš čia! Grįžt namo? Kad ten išprotėčiau? Tu žinai, kad aš niekur neištveriu, tik šičia, šitoj vietoj; jei negalėčiau užkopti į kalną ir pasižvalgyti po apylinkes, o paskui vėl nusileisti prie namų, pereiti per sodą, pažvelgti pro langą – aš išprotėčiau! Išprotėčiau! Palikit mane ramybėj! Tik truputį ramybės – dabar, kai man pasidarė kiek geriau! Išvažiuoti? Nesąmonė, šitie keli žodžiai viską sugriauna. Kiekvienas turi būtinų poreikių: kai gali nusiraminti, ko daugiau reikia! Nuolat lipti į viršų, grumtis, nuolatos prarandant visa, ką teikia akimirka, ir skursti vardan būsimų malonumų; mirti iš troškulio, kai tyri šaltiniai bėga per kelią. Dabar jaučiuosi pakenčiamai, ir noriu, kad taip ir liktų; kodėl? Kodėl? Nes man taip gerai; o ko nori mano tėvas? Ar gali man tą duoti! Niekaip! Palikit mane ramybėj. Jis įsismarkavo, Kaufmanas pasitraukė; Lencui sugedo nuotaika.

Sekančią dieną Kaufmanas ketino išvykti ir įkalbinėjo Oberliną keliauti Šveicarijon kartu su juo. Noras asmeniškai susipažinti su Lavateriu⁵, su kuriuo jau seniai susirašinėjo laiškais, buvo lemiamas. Jis sutiko. Ruošdamiesi jie sugaišo dar vieną dieną. Lencas tai paėmė į širdį; mėgindamas atsikratyti nesibaigiančios kankynės, jis baimingai kabinosi į visa aplinkui; tarpais jis gyvai jausdavo, kad visus išnaudoja; elgėsi su savimi kaip su sergančiu vaiku, kai kurių minčių, stiprių jausmų atsisakydavo tik su didžiausia baime, bet galinga jėga juos vėl sugrąžindavo, jis drebėdavo, plaukai beveik stodavosi piestu, kol milžiniškomis pastangomis pagaliau nusiramindavo. Jo gelbėjimosi ratas buvo figūra, visada esanti prieš akis, – Oberlinas; jo žodžiai, jo veidas turėjo jam nepaprastai teigiamą poveikį. Todėl Oberlino išvykimo laukė su siaubu.

Lencas baiminosi likti namie vienas. Oras pagerėjo, tad jis nusprendė palydėti Oberliną į kalnus. Kitoje pusėje, kur slėniai perėjo į lygumą, jie išsiskyrė. Vienas jis grįžo atgal. Klaidžiojo po kalnus kur akys vedė; platūs šlaitai leidosi į slėnius, vietomis miškas, vien tik galingos linijos, o toliau – erdvi garuojanti lyguma, smarkus vėjas padangėj, jokio žmonių pėdsako, išskyrus vieną kitą į skardį atsikolusią apleistą trobelę, kur piemenys gyvendavo vasarą. Jis nurimo, gal ir įsisvajojo, viskas jam susiliejo į vieną liniją, tartum kylančią ir besileidžiančią bangą tarp dangaus ir žemės, jam dingojosi, kad guli begalinėje jūroje, kuri jį švelniai sūpuoja. Kartkartėm prisėsdavo, tada vėl pakildavo ir eidavo lėtai, užsisvajojęs. Kelio neieškojo. Buvo sutemę, kai už Štaintalio esančiame šlaite aptiko gyvenamą trobelę. Durys buvo užšautos, jis priėjo prie blausiai spingsinčio lango. Lempa apšvietė beveik tik vieną tašką, šviesa krito ant blyškaus veido mergaitės, kuri gulėjo pramerktomis akimis, tyliai krutindama lūpas. Giliau tamsoje sėdėjo sena moteris ir gergždžiančiu balsu giedojo iš giesmyno. Po ilgo beldimo ji atidarė duris; priekurtė, ji atnešė Lencui šio to pavalgyti ir parodė nakvynės vietą, tuo pat metu nenustodama giedoti savo giesmės. Mergaitė nepasijudino. Po kurio laiko trobelėn įėjo vyras, aukštas ir prakaulus, žilstantys plaukai, neramus sutrikęs veidas. Jis priėjo prie mergaitės, ši krūptelėjo ir ėmė blaškytis. Nuo sienos jis nukabino džiovintą augalą ir uždėjo lapelius ant jos rankos; ji apsiramino ir pratisu balsu su pertrūkiais ištarė keletą suprantamų žodžių. Vyras papasakojo kalnuose išgirdęs balsą ir viršum slėnio išvydęs amalą, kuris jį sučiupęs ir jis grūmęsis su juo nelyginant Jokūbas. Jis puolė ant kelių ir ėmė tyliai, bet karštai melstis, o ligonė dainavo savo pratisu, tyliai aidinčiu balsu. Tada atsigulė.

Kažką sapnuodamas, Lencas snūduriavo, ir pusiaumiega girdėjo tiksintį laikrodį. Pro tylią mergaitės dainą ir senosios balsą vėjas švilpė tai arčiau, tai toliau, ir čia skaistus, čia debesų užtrauktas mėnulis į kambarį liejo pamėklišką besimainančią šviesą. Kartą garsai sustiprėjo, mergaitė prakalbo aiškiai ir raiškiai, ji pasakė, kad ant uolos priešais stovi bažnyčia. Lencas pakėlė akis: ji sėdėjo tiesi už stalo, plačiai atsimerkusi, ir rami mėnulio šviesa liejosi ant jos bruožų, kurie, rodės, švytėjo keistu spindesiu, senoji knarkė, ir nuo besimainančios ir silpnėjančios šviesos, nuo tų garsų ir balsų Lencas pagaliau užmigo.

Prabudo anksti; kambario prietemoje visi dar miegojo, ir mergaitė nurimusi, ji gulėjo atsilošusi, delnus sudėjusi po kairiuoju skruostu; jos bruožai nebekėlė vaiduokliško įspūdžio, dabar jie liudijo neapsakomą kančią. Jis priėjo prie lango ir atidarė, plūstelėjo vėsus paryčio oras. Namas stovėjo į rytus atsiveriančio siauro ir gilaus slėnio gale, pilku paryčio dangumi į brėkštantį slėnį, pridengtą balto rūko, krito raudoni spinduliai, sužibdavo pilkose uolienose ir atsispindėdavo trobelių languose. Vyras prabudo, jo žvilgsnis užkliuvo už apšviesto paveikslo ant sienos, jis įdėmiai įsistebeilijo į jį, lūpos sukrutėjo, jis meldėsi – iš pradžių tyliai, paskui vis garsiau ir garsiau. Tuo tarpu trobon suėjo žmonės ir tylėdami puolė ant žemės. Mergaitei prasidėjo traukuliai, senoji giedojo savo giesmę ir persimesdavo keliais žodžiais su kaimynais. Žmonės papasakojo Lencui, kad vyras prieš daugelį metų iš nežinia kur atkeliavo į šią apylinkę; jis laikomas šventuoju, matąs vandenį po žeme ir galįs iššaukti dvasias, jį lankantys piligrimai. Dar Lencas sužinojo, kad nuklydo nuo Štaintalio, ir kartu su keletu po apylinkes klaidžiojančių medkirčių išėjo. Rasta draugija jį pradžiugino; jis nejaukiai jautėsi su tuo stipriu žmogumi, kuris kartais, rodės, prabildavo baisingu balsu. Be to, būdamas vienas, bijojo savęs.

Jis grįžo namo. Tačiau praėjusi naktis paliko stiprų įspūdį. Pasaulis atsivėrė kaip pragaras, sujudimas ir knibždėlynas virš prarajos, į kurią jį traukė nepermaldaujama jėga. Jis rausėsi savyje. Valgė mažai; pusė nakties praeidavo besimeldžiant ir karštligiškai sapnuojant. Užslinkdavo alinantis slogutis, o paskui išsekęs nusiklodavo ir gulėdavo paplūdęs karštose ašarose; o paskui staiga atgaudavo jėgas ir pakildavo šaltas ir abejingas, ašaros virsdavo ledu, prasiverždavo juokas. Kuo aukščiau pakildavo, tuo smarkiau nupuldavo. Viskas vėl grįždavo prie to paties. Senojo būvio prisiminimai blykstelėdavo atmintyje, nušviesdami baisų jo dvasios chaosą. Dienomis paprastai sėdėdavo apatiniame kambaryje, ponia Oberlin ateidavo ir išeidavo, jis piešė, tapė, skaitė, griebėsi bet kokio prasiblaškymo, vieno, paskui paskubom kito. Vis dėlto labiausiai prisirišo prie ponios Oberlin, kada ši sėdėdavo prie kambarinio augalo pasidėjusi juodą giesmyną, jauniausias vaikas tarp kelių; jis mielai pažaisdavo ir su vaiku. Kartą taip sėdint jam pasidarė baisu; jis pašoko ir ėmė vaikštinėti pirmyn atgal. Pro pravertas duris išgirdo tarnaitę dainuojant, iš pradžių nesuprantamai, paskui pasiekė žodžiai:

Nėra man laimės šiam pasauly

Bernelis mano taip toli⁶.

Tai jį pribloškė; daina išdegino sielą. Ponia Oberlin pažvelgė į jį. Jis pasiryžo, nebegalėjo daugiau tylėti, turėjo apie tai prabilti. „Mieloji ponia, ar negalėtumėt pasakyti, ką veikia ta moteriškė, kurios likimas pūdais guli ant mano širdies?“ – „Bet, pone Lencai, aš nieko apie tai nežinau.“

Jis vėl nutilo ir ėmė sparčiai vaikščioti po kambarį pirmyn atgal; tada vėl pradėjo: Matot, aš noriu išvykti; Dievulėliau, jūs esat vieninteliai žmonės, su kuriais dar galiu ištverti, nepaisant to – nepaisant to, turiu vykti pas ją – bet negaliu, man neleidžiama. – Jis smarkiai susijaudino ir išėjo į lauką.

Vakarop Lencas sugrįžo, kambaryje tvyrojo prieblanda; jis atsisėdo šalia ponios Oberlin. Matot, vėl pradėjo jis, kai ji vaikščiodavo po kambarį, taip sau niūniuodama, kiekvienas jos žingsnis buvo muzika, joje glūdėjo tokia laimė, kad ji persiduodavo ir man, kai tik į ją pažvelgdavau, visada nusiramindavau, arba kai ji taip priglausdavo galvą prie manęs, o Dieve! Dieve – kaip seniai nebeturiu ramybės… Visai dar vaikas; atrodė, pasaulis jai per platus, ji susitraukdavo į save, ieškodavo ankščiausios kertės namuose, ir sėdėdavo tenai, tarsi visa palaima glūdėtų viename mažame taške, ir aš tada taip jausdavausi; būčiau galėjęs žaisti kaip vaikas. O dabar man taip ankšta, taip ankšta, matot, kartais man rodosi, kad rankomis remiuosi į dangų; aš dūstu! Dažnai atrodo, lyg jausčiau fizinį skausmą, čia kairėj pusėj, rankoje, kuria dažniausiai ją liesdavau. Tačiau nebegaliu jos įsivaizduoti, jos vaizdas traukiasi nuo manęs, ir tai mane kankina, ir tik tais kartais, kai jis nušvinta, man būna iš tikrųjų gerai. – Ir vėliau jis su ponia Oberlin ne kartą kalbėjosi apie tai, bet dažniausiai tik sakinių nuotrupomis; ji retai ką atsakydavo, bet tai veikė jį teigiamai.

Jo religinės kančios tęsėsi. Juo tuštesnis, šaltesnis, juo labiau leisgyvis jis jautėsi, tuo stiprėjo spaudimas pažadinti kaitrią aistrą, jis prisimindavo laikus, kai visa jame verždavosi, kai šniokštuodavo nuo jausmų gausos, o dabar šitaip negyva. Nusivildavo savimi, puldavo ant žemės, grąžydavo rankas, audrindavo ir dirgindavo save; veltui! negyva! Tada maldaudavo, kad Dievas duotų jam ženklą, rausdavosi savyje, pasninkaudavo, užsisvajojęs tįsodavo ant grindų. Trečią ragučio dieną jis sužinojo, kad Fudė⁷ mirė vaikas, ir ši mintis jį apsėdo. Pasišalino į savo kambarį ir visą dieną pasninkavo. Ragučio ketvirtą staiga įėjo į ponios Oberlin kambarį; veidą buvo išsitepęs pelenais, pareikalavo seno maišo; ji persigando ir davė jam, ko prašė. Jis apsigaubė maišu kaip atgailautojas ir iškeliavo į Fudė. Slėnio gyventojai prie jo jau buvo pripratę; apie jį pasakota daug keistų istorijų. Jis atėjo į namus, kur buvo pašarvotas vaikas. Žmonės abejingai tvarkė savo reikalus; jam parodė kamarėlę, marškiniais apvilktas vaikas gulėjo ant šienu pakreikto medinio stalo.

Liesdamas šaltas galūnes ir žvelgdamas į pramerktas stiklines akis, Lencas drebėjo. Vaikas jam pasirodė toks apleistas, o jis toks vienas, vienišas; krito ant lavono; mirtis jį išgąsdino, perliejo aštrus skausmas – šie bruožai, šis romus veidas sudūlės, jis puolė ant žemės, meldėsi su visa nevilties gėla, kad Dievas duotų jam, tokiam silpnam ir nelaimingam, ženklą, kad prikeltų vaiką iš numirusių; tada užsisklendė savyje ir sutelkė visą valią į vieną tašką, ir ilgai sėdėjo nekrustelėdamas. Tada pakilo, paėmė vaiko rankas ir garsiai ir tvirtai prabilo: Kelkis ir eik! Tačiau sienos jo balsą atmušė taip sausai, jog atrodė, kad jos šaiposi, ir lavonas liko šaltas. Beveik išsikraustęs iš proto, jis krito ant žemės, o paskui jį išginė laukan, į kalnus. Pro mėnulį greitai plaukė debesys; jie tai viską užtemdydavo, tai atskleisdavo mėnesienos nušviestą, miglos siaubiamą kraštovaizdį. Jis bėgo kur kojos vedė. Krūtinėje pragaras traukė pergalės giesmę. Vėjas ūžavo kaip titanų daina, ir jam atrodė, kad galėtų danguje sugniaužti milžinišką kumštį, sučiupti Dievą ir pro jo debesis nutempti žemyn; kad galėtų dantimis sukramtyti pasaulį ir išspjauti Kūrėjui į veidą; jis keikėsi ir piktžodžiavo. Pasiekė kalnyno viršūnę; neaiški šviesa leidosi ten, kur baltos akmenų masės, o dangus buvo kvaila žydra akis, kurioje komiškai gunksojo paikas mėnuo. Lencas nusijuokė, ir sulig tuo juoku jį apėmė ateizmas ir tvirtai, ramiai jame įsigalėjo. Jis nebesuprato, kas anksčiau taip jaudino, pasijuto sužvarbęs ir užsinorėjo gulti, ir nuėjo per šiurpią tamsą šaltas ir nepalaužiamas – viskas jam buvo nyku ir tuščia, jis pasileido bėgti ir krito lovon.

Kitą dieną jį apėmė didžiulis siaubas dėl vakarykštės būsenos; jis stovėjo prie bedugnės ir beprotiškas troškimas vertė jon vis žvilgčioti ir kartoti tą kankynę. Jo baimė augo, o Nuodėmė ir Šventoji Dvasia stovėjo priešais.

Po kelių dienų, daug anksčiau negu tikėtasi, iš Šveicarijos grįžo Oberlinas. Lencą tai suerzino. Tačiau kai Oberlinas papasakojo apie savo draugus iš Elzaso, jis pralinksmėjo. Oberlinas vaikščiojo pirmyn atgal po kambarį, kraustėsi ir tvarkėsi, ir pasakojo apie Pfefelį⁸, aukštindamas laimingą kaimo dvasininko gyvenimą. Jis paragino Lencą atsižvelgti į tėvo pageidavimus, grįžti namo ir imtis savo profesijos. Sakė jam: gerbk savo tėvą ir motiną ir t. t. Šis pokalbis Lencą smarkiai suneramino; jis pradėjo giliai dūsauti, akyse pasirodė ašaros, ėmė kalbėti nuotrupomis. Ne, aš taip neištversiu, ar norit mane išvaryti? Tik per jus veda kelias į Dievą. Tačiau su manim viskas baigta! Aš atsimečiau, aš prakeiktas amžiams, aš Amžinasis Žydas! Oberlinas pasakė, jog būtent už tai miręs Kristus, turįs tik karštai jį melsti, ir tapsiąs jo malonės dalininku.

Lencas pakėlė galvą, užlaužė rankas ir tarė: Ach! ach! dieviška paguoda. Tuomet staiga draugiškai paklausė, ką veikianti moteriškė. Oberlinas atsakė nieko apie tai nežinąs, tačiau norįs jam visu kuo padėti ir patarti; todėl turįs nurodyti vietą, aplinkybes ir asmenį. Vienintelis atsakymas buvo padriki žodžiai: ach, ji mirusi! Ar dar gyva? Ji mylėjo mane, angelėlis, aš ją mylėjau, ji buvo to verta, angelėlis. Prakeiktas pavydas, aš ją paaukojau – ji mylėjo ir kitą – mylėjau ją, ji buvo to verta – o geroji motina, ir ji mane mylėjo. Aš esu žudikas. Oberlinas atsakė: galbūt visi tie asmenys dar gyvena, ir galbūt laimingai; šiaip ar taip, jei jis grįžtų prie Dievo, šis už jo maldas ir ašaras padarytų tiems asmenims tiek gero, kad nauda, kurią jie iš jo gautų, būtų galbūt daug didesnė nei žala, kurią jiems padarė. Lencas pamažu nurimo ir grįžo prie tapymo.

Popiet vėl pasirodė; per kairį petį buvo persimetęs kailio gabalą, o rankoje laikė pundelį rykščių, kurios Oberlinui buvo įteiktos kartu su laišku Lencui. Jis padavė Oberlinui rykštes ir pareiškė norintis, kad jį išplaktų. Oberlinas paėmė rykštes, kelis kartus pabučiavo jį į lūpas ir tarė: štai kirčiai, kuriuos jam turintis suduoti, tegu nusiramina ir sprendžia savo bylą su pačiu Dievu, visi įmanomi smūgiai neišpirktų nė vienos jo nuodėmės; tą padarė Jėzus, todėl turįs kreiptis į jį. Jis išėjo.

Per vakarienę Lencas kaip paprastai buvo kiek susimąstęs. Kalbėjo apie įvairius dalykus, bet baimingai ir paskubomis. Apie vidurnaktį Oberliną pažadino kažkoks triukšmas. Lencas bėgiojo po kiemą, kimiu, bet smarkiu, sumaišties ir nevilties kupinu balsu nepaprastai greitai šaukdamas Frederikės vardą, tada įšoko į šaltinio lovį, pabraidė po jį, išlipo, užbėgo aukštyn į savo kambarį, vėl žemyn į lovį, ir taip keliolika kartų, kol galiausiai nurimo. Tarnaitės, miegojusios vaikų kambaryje po juo, sakė, kad jos dažnai, bet labiausiai tą naktį girdėjusios kažkokį ūžimą, kurį galėjo palyginti tik su piemens pypkės leidžiamu garsu. Galbūt tai buvo jo inkštimas – kimiu, šiurpiu, neviltingu balsu.

Sekantį rytą Lencas ilgai nesirodė. Kai Oberlinas galiausiai užlipo į jo kambarį, jis gulėjo lovoje ramus ir sustingęs. Oberlinas turėjo ilgai klausinėti, kol sulaukė atsakymo; galiausiai jis ištarė: taip, ponas kunige, matot, nuobodulys! Nuobodulys! O! Taip nuobodu, kad nebežinau, ką pasakyti, ant sienos jau nupiešiau visas figūras. Oberlinas pasakė jam, kad turėtų kreiptis į Dievą; čia jis nusijuokė ir tarė: taip, jei būčiau toks laimingas kaip jūs, jei būčiau suradęs tokį malonų laisvalaikio užsiėmimą, taip, tuo būtų galima užpildyti laiką. Viskas iš dyko buvimo. Dauguma meldžiasi iš dyko buvimo; kiti įsimyli iš dyko buvimo, treti būna dorybingi, ketvirti nedori, o aš, aš visai joks, aš negaliu netgi nusižudyti: pernelyg nuobodu:

O Dieve, šviesos bangos dieną –
Vienutės mano kaitrios sienos,
O akys – ištisa žaizda,
Kada ateis naktis, kada?

Oberlinas nepatenkintas pažiūrėjo į jį ir norėjo eiti sau. Lencas šoko įkandin, ir, metęs į jį klaikų žvilgsnį: žiūrėkit, man į galvą vis dėlto atėjo mintis, jei tik galėčiau atskirti, sapnuoju aš ar būdrauju; matot, tai labai teisinga mintis, reikia ją apgalvoti; jis šmurkštelėjo atgal į lovą. Po pietų Oberlinas susiruošė pasisvečiuoti pas kaimynus; jo žmona buvo išvykusi; ir jis jau ketino iškeliauti, kai į duris pabeldė ir įėjo Lencas, susikūprinęs, nuleista galva, pelenais apibarstytu veidu ir vietomis drabužiais, dešine ranka prilaikydamas kairę. Jis paprašė Oberlino truktelti už rankos, kurią išsinarino iššokęs pro langą, bet kadangi niekas to nematė, nenorėjo ir niekam sakyti. Oberlinas smarkiai išsigando, tačiau nutylėjo, padarė tai, ko prašė Lencas, ir tuojau pat parašė Belfosės⁹ mokytojui, prašydamas atvykti ir nurodydamas, kaip elgtis. Tada išjojo. Vyras atvyko. Lencas buvo su juo ne kartą matęsis ir jį pamėgęs. Mokytojas apsimetė norėjęs pašnekėti su Oberlinu, baudėsi traukti atgal. Lencas paprašė jo pasilikti, ir taip jiedu liko drauge. Lencas pasiūlė pasivaikščioti iki Fudė. Jis aplankė vaiko, kurį norėjo prikelti iš numirusių, kapą, kelis kartus puolė ant kelių, bučiavo kapo žemę, lyg ir meldėsi, bet labai padrikai, prisiminimui nuskynė ant kapo padėtos gėlės šakelę, patraukė atgal į Valdbachą, vėl apsisuko, Sebastianas su juo. Tarpais eidavo lėtai ir skųsdavosi dideliu silpnumu galūnėse, o paskui lėkdavo su įnirtinga sparta; kraštovaizdis jį gąsdino, buvo toks ankštas, kad baiminosi į ką nors atsimušti. Jį apėmė neapsakomas nepasitenkinimo jausmas, galiausiai įkyrėjo ir palydovas, galbūt įspėjo tikruosius ketinimus ir mėgino juo atsikratyti. Sebastianas lyg ir nusileido, bet paslapčia rado būdą apie pavojų pranešti savo broliui, ir dabar Lencas vietoj vieno prižiūrėtojo turėjo du. Jis tampė juos po apylinkes, galiausiai pasuko atgal į Valdbachą, o kai jie buvo netoli kaimo, žaibiškai apsigręžė ir kaip elnias vėl nulėkė Fudė link. Vyrai ėmė jį vytis. Kol ieškojo jo Fudė, atėjo du krautuvininkai ir papasakojo, kad vienuose namuose yra surištas nepažįstamasis, kuris skelbiasi esąs žudikas, bet toks tikrai negali būti. Jie nubėgo į tuos namus ir rado jį. Išgąsdintas pašėlusių jo raginimų, jaunas vyras jį surišo. Atrišę jie laimingai nugabeno jį į Valdbachą, kur tuo metu jau buvo grįžęs Oberlinas su žmona. Jis atrodė suglumęs, tačiau kai pastebėjo, kad jį pasitiko maloniai ir draugiškai, nuotaika pasitaisė, veido išraiška sušvelnėjo, jis draugiškai ir švelniai padėkojo abiem savo palydovams ir vakaras praėjo ramiai. Oberlinas primygtinai prašė jo nebesimaudyti, naktimis ramiai gulėti lovoje, o jei negali užmigti, kalbėtis su Dievu. Jis pažadėjo ir taip ir padarė naktį, tarnaitės girdėjo jį meldžiantis vos ne iki pat ryto. – Sekančią dieną patenkinta mina atėjo į Oberlino kambarį. Jiems pasikalbėjus apie šį bei tą, jis nepaprastai draugiškai tarė: Mieliausias pone kunige, toji moteriškė, kurią jums minėjau, – ji mirė, angelėlis. Iš kur tą žinote? – Hieroglifai, hieroglifai ––– žvilgtelėjo į dangų ir vėl: hieroglifai. Daugiau iš jo nieko neišėjo išpešti. Jis atsisėdo ir parašė keletą laiškų, tada padavė juos Oberlinui, prašydamas pridurti kelias eilutes.

Jo būklė darėsi vis beviltiškesnė, visa ta ramybė, kurios pasisėmė iš Oberlino artumo ir tylaus slėnio, dingo; pasaulis, iš kurio norėjo gauti naudos, turėjo milžinišką įtrūkį, jame nebuvo neapykantos, bet nebuvo ir meilės, nebuvo vilties – vien siaubinga tuštuma ir kankinantis poreikis ją užpildyti. Ką jis turėjo – nieką. Visa, ką darė, darė sąmoningai, tačiau tai daryti jį vertė vidinis instinktas. Kai būdavo vienas, jausdavosi taip žiauriai vienišas, kad nuolatos kalbėdavosi su savimi, o tada persigąsdavo, nes susirodydavo, kad su juo kalbėjo svetimas balsas. Per pokalbį dažnai užsikirsdavo; apimdavo neapsakomas siaubas, kad pametė sakinio galą; tada sakydavo sau, kad turi kartoti paskutinį ištartą žodį ir nenutraukti kalbos, ir tik didelėmis pastangomis sutramdydavo šį troškimą. Gerieji žmonės, pas kuriuos lankydavosi, labai sunerimdavo, kai ramiomis akimirkomis jis nesivaržydamas šnekėdavo ir staiga užsikirsdavo, veide išryškėdavo neapsakomas siaubas, jis mėšlungiškai griebdavo arčiausiai sėdintiems už rankos ir nusiramindavo labai negreitai. Kai likdavo vienas arba kai skaitydavo, būdavo dar blogiau, neretai visa jo dvasinė veikla įstrigdavo ties viena mintim; kai pagalvodavo apie kitą asmenį arba jį gyvai įsivaizduodavo, jam susirodydavo, kad pavirto tuo asmeniu ir jis visiškai pasimesdavo, o kartu nepaprastai geisdavo dvasioje manipuliuoti viskuo, kas jį supa: gamta, žmonėmis, išskyrus tik Oberliną, visa lyg sapne, šalta; jis smaginosi statydamas namus stogais žemyn, aprengdamas ir nurengdamas žmones, išgalvodamas beprotiškiausias išdaigas. Kartais pajusdavo nenumaldomą troškimą jas įgyvendinti, ir siaubingai vaipydavosi. Sykį sėdėjo šalia Oberlino, priešais ant stalo gulėjo katė, staiga jo akys pastėro, jis įsistebeilijo į gyvūną, tada lėtai nuslydo nuo kėdės, katė padarė tą patį, buvo tarsi užkerėta jo žvilgsnio, nepaprastai persigandusi, pasišiaušusi iš baimės, jie desperatiškai šoko vienas ant kito, galiausiai ponia Oberlin pakilo ir juos išskyrė. Tada vėl – jis degdavo iš gėdos. Naktiniai priepuoliai darėsi vis baisesni. Užmigdavo tik didžiausiomis pastangomis, po ilgų mėginimų užpildyti vis siaubingesnę tuštumą. Tarp miego ir būdravimo jį apimdavo klaiki būsena; susidurdavo su kažkuo siaubingu, šlykščiu, jį sučiupdavo beprotybė, pašokdavo baisiai rėkdamas, išpiltas prakaito, ir tik palengva vėl atsipeikėdavo. Kad atsitokėtų, turėdavo pradėti nuo paprasčiausių dalykų. Tiesą sakant, tai darė ne jis, bet galingas savisaugos instinktas, lyg jis būtų susidvejinęs ir viena jo dalis bandytų gelbėti kitą, šaukdama save pačią; didžiausios baimės akimirkomis pasakodavo istorijas, deklamuodavo eilėraščius, kolei atsitokėdavo.

Dabar priepuoliai užeidavo ir dienos metu, būdavo dar baisesni; anksčiau nuo to jį saugojo dienos šviesa. Jam atrodė, kad egzistuoja tik jis vienas, o pasaulis esti tik jo vaizduotėje, nėra nieko, išskyrus jį, amžiams prakeiktąjį, šėtoną; vienas su savo kankinančiais vaizdiniais. Pašėlusiu greičiu pralėkdavo per savo gyvenimą ir pasakydavo: nuoseklu, nuoseklu; o jei kas nors prabildavo, tada: nenuoseklu, nenuoseklu; tai buvo beprotybės atvertas ir nebeužglaistomas plyšys, beprotybės amžinybė. Dvasinės savisaugos instinktas pažadindavo jį, ir jis puldavo į Oberlino glėbį, įsikabindavo taip, lyg norėtų į jį įsisprausti, tai buvo vienintelė būtybė, kuri jam dar buvo gyva ir per kurią vis dar apsireikšdavo gyvenimas. Nuo Oberlino žodžių jis palengva atsikvošėdavo, atsiklaupdavo ant kelių priešais Oberliną, įbrukdavo savo rankas į Oberlino rankas, padėdavo kaltės prakaitu apsipylusį veidą ant jo kelių, visu kūnu tirtėdamas ir virpėdamas. Oberlinas jautė jam begalinę užuojautą, šeima atsiklaupusi meldėsi už nelaimingąjį, tarnaitės baidėsi jo ir vadino apsėstuoju. Kai šiek tiek apsiramindavo, jį apimdavo kūdikio sielvartas, jis raudodavo ir jausdavo sau nepaprastai gilią užuojautą; tai būdavo palaimingiausios akimirkos. Oberlinas kalbėjo jam apie Dievą. Lencas ramiai atsitraukė, pažvelgė į jį su begalinės kančios išraiška veide ir galiausiai pasakė: bet aš, jei būčiau visagalis, matot, jei toks būčiau, aš negalėčiau ištverti kančios, ir gelbėčiau, gelbėčiau, juk nenoriu nieko kito, tik ramybės, ramybės, tik truputį ramybės ir kad galėčiau užmigti. Oberlinas pasakė, kad tai šventvagystė. Lencas beviltiškai papurtė galvą. Jo nuolatiniai, bet neryžtingi bandymai nutraukti gyvybę nebuvo visiškai rimti, tai buvo ne tiek mirties troškimas, nes mirtyje jis nebūtų radęs ramybės ir vilties; veikiau tai buvo bandymas priversti save atsitokėti didžiausio siaubo ar slogios, su nebūtimi besiribojančios ramybės akimirką per fizinį skausmą. Akimirkos, kai jo protą užvaldydavo kad ir pati beprotiškiausia idėja, būdavo dar palyginti laimingos. Tada dar likdavo truputis ramybės ir jo sudrumstas žvilgsnis nebūdavo toks šiurpus kaip išgelbėjimo trokštantis siaubas, kaip amžino nerimo kankynė! Jis trankydavo galvą į sieną arba sukeldavo sau kokį kitą stiprų fizinį skausmą.

8-osios rytą jis nesikėlė iš lovos. Oberlinas užlipo viršun; Lencas gulėjo lovoje beveik nuogas ir įsisiautėjęs. Oberlinas norėjo jį užkloti, bet jis ėmė skųstis, kaip viskas sunku, labai sunku, taip sunku, kad jis manąs, jog nebegalėsiąs vaikščioti, dabar pagaliau pajutęs nepaprastą oro svorį… Oberlinas ėmė jį drąsinti. Tačiau jis liko gulėti ir pragulėjo didžiąją dienos dalį, nieko nevalgydamas. Vakarop Oberliną pašaukė pas ligonį į Belfosę. Oras buvo švelnus, švietė mėnuo. Grįždamas atgal jis sutiko Lencą, kuris elgėsi gana protingai, kalbėjosi su Oberlinu ramiai ir draugiškai. Šis paprašė nenuklysti per toli, jis pažadėjo; nueidamas staiga apsisuko, vėl priėjo prie pat Oberlino ir greitai ištarė: matot, ponas kunige, jei tik nereikėtų šito girdėti, tai man būtų didžiulė pagalba. „Ko, mano mielas?“ Negi Jūs nieko negirdite, negirdit šito šiurpaus balso, kuris klykia per visą horizontą, jį paprastai vadina tyla, nuo tada, kai esu šitame tyliame slėnyje, nuolat jį girdžiu, jis neleidžia man miegoti, taip, ponas kunige, kad nors galėčiau vėl užmigti. Tada nuėjo purtydamas galvą. Oberlinas grįžo į Valdbachą ir norėjo ką nors pasiųsti jam įkandin, kai išgirdo jį lipant laiptais į savo kambarį. Po akimirkos kieme kažkas dunkstelėjo taip garsiai, kad Oberlinas negalėjo patikėti, jog garsą galėjo sukelti krentantis žmogus. Atėjo mirtinai išblyškusi ir drebanti vaikų auklė.

* * *

Rezignavęs ir abejingas jis sėdėjo karietoje, važiuojančioje iš slėnio į vakarus. Jam vienodai rodė, kur jį veža; kai dėl blogo kelio karieta atsidurdavo pavojingoje situacijoje, likdavo ramiai sėdėti; buvo visiškai abejingas. Tokios būsenos jis įveikė kelią atgal per kalnus. Vakarop jie pasiekė Reino slėnį. Pamažu tolo nuo kalnų, kurie dabar kilo iš sutemų raudonio lyg tamsiai mėlyna krištolo banga, ant jų šilto gūbrio žaidė raudoni vakaro spinduliai. Virš lygumos, kalnų papėdėje pleveno melsvas raizginys. Kuo arčiau Strasbūro, tuo tamsiau: pilnatis aukštai danguje, visi tolimi objektai juodi, ryškūs tik greta dunksančio kalno kontūrai; žemė buvo auksinė taurė, iš kurios putodami tiško auksiniai mėnesio purslai. Lencas ramiai dairėsi, jokių nuojautų, jokio spaudimo, tik slogi baimė, didėjanti daiktams slepiantis tamsoje. Jie turėjo sustoti nakčiai; ten jis keletą kartų pabandė pakelti prieš save ranką, bet buvo labai atidžiai prižiūrimas. Kitą rytą apniukusiu lietingu oru jis atvyko į Strasbūrą. Elgėsi visai protingai, šnekėjosi su žmonėmis; darė viską, ką darė kiti, tačiau jame buvo siaubinga tuštuma, kurios nebeužpildė jokia baimė, joks troškimas; jo būtis buvo jam neišvengiama našta. – Taip jis gyveno toliau.

1 Variacija pietistų giesmių temomis.
2 Johannas Heinrichas Jungas (1740–1817), vadintas Jung-Stilling (pagal „Stillen im Lande“ („krašto tylieji“ (vok.) – tikybinio pietistų sąjūdžio dalyvių vaizdingas apibūdinimas) – pietistas gydytojas ir rašytojas.
3 Christophas Kaufmannas (1753–1795) – šveicarų gydytojas, filantropas, svajotojas, „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio šalininkas.
4 Jakobo Michaelio Lenzo dramos (1774 ir 1776 m.).
5 Johannas Casparas Lavateris (1741–1801) – Ciuricho protestantų kunigas ir religinis rašytojas.
6 Dviejų dainų pirmosios eilutės iš žinomo XIX amžiaus vokiečių liaudies dainų rinkinio „Stebuklingas berniuko ragas“ („Des Knaben Wunderhorn“).
7 Fouday, netolimas kaimas
8 Gottliebas Konradas Pfeffelis (1736–1809) – Elzaso rašytojas
9 Bellefosse, netolimas kaimas.

„Poezijos pavasario 2018“ svečių poezija

2018 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasario svečių kūryba: Aleś Razanau. Alí Calderon. Anna Halberstadt. Lone Horslev. Rein Raud. Uldis Berzinš. Vanni Biaconni. Georg Buchner.

Laurynas Katkus. Georgo Büchnerio „Lencas“

2018 m. Nr. 5–6 / Jei iš literatūros laukiate jaukaus ar glamūrinio „pozityvo“, ši XIX amžiaus vokiečių rašytojo apysaka ne jums. Tai rūstus, egzistencinis pasakojimas apie sielos aptemimą. Kartu tai vienas novatoriškiausių to šimtmečio vokiečių

Urmas Vadi. Premija

2018 m. Nr. 4

Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė

Urmas Vadis (g. 1977) – estų rašytojas, žurnalistas, dramaturgas ir režisierius. 2002 m. baigė Talino pedagoginiame universitete radijo režisūros specialybę. Dramaturgo kelią pradėjo nuo vaikiškų pjesių, pripažinimą pelnė „Skraidantis laivas“. Nuo 2001 m. Estijos ir Latvijos teatruose suvaidinta nemažai autoriaus pjesių. 2004 m. jis debiutavo kaip režisierius Talino VAT teatre. Dirbo „Vikerraadio“ radijo kultūros laidų vedėju. Yra išleidęs ne vieną smulkiosios prozos rinkinį. Už apsakymus (taip pat ir „Premiją“) pelnė Friedeberto Tuglaso novelės premiją. Rašytojo kūrybai būdingas vaizduotės pasaulio ir tikrovės suliejimas, lydimas subtilaus absurdo humoro.

Brangioji, aš taip ilgėjausi tavęs. Visuomet, kai būnam skyriumi, manyje atsiveria tuštuma, kurios niekuo nepajėgiu užpildyt. Ištiktas nemigos blaškausi šaltoje viešbučio lovoje, vartausi tarp paklodžių lyg išrasojusi užmiršta dešra, vienatvė aižo gerklę.

Iš pradžių, kol nuotaika gera, aš vaikštinėju gatvėmis, man taip smagu būti nežinomam ir vienišam svetimame mieste, tolimoj šaly, kur manęs niekas nepažįsta, kvėpti į save visą tą svetimybę, ir mano akys žvelgia į viską it pro didinamąjį stiklą. Tačiau tas malonus jausmas tęsiasi tik valandą kitą, geriausiu atveju – dieną, paskui palengva manyje vėl įsikirba toji sena nelemta tuštuma ir ilgesys.

Nuojauta sakė, kad to miesto gatvės atrodo kažkaip ne taip, tartum kažko jose trūktų. Pagaliau sumojau, ogi senų vyrų. Parduotuvėse, kavinėse, parkuose, gatvėse – niekur nebuvo jų matyti. Turbūt pats pradėjęs senti ėmiau domėtis senukais ir stebėjau juos, įsivaizduodamas, kas manęs laukia. O to miesto gat-vėse vaikščiojo vien jaunimas, pasitaikydavo ir pusamžių, netgi senų moterų, o vyrų – ne. Pasidomėjęs sužinojau, kad vyresnieji žuvo kare. Karas pasibaigė prieš dvidešimtį metų, ir gyvų bei sveiko proto vyrų išliko mažai. Vakare vis dėlto pamačiau tuos senolius. Jie išslinko iš savo namų, stoviniavo prie jų, svirduliavo, niekur nėjo, paprasčiausiai stypsojo tamsoje, žvelgė nesusivokdami priešais save, o pasaulis skriejo pro šalį. Ar karas jiems dar nebuvo pasibaigęs? O gal jie jau seniai pralaimėjo savo mūšį? Ir todėl dabar išsijudina tik tamsoje? Jie sverdi vėjyje, tokie vieniši, tokie liūdni, niekas negali jų paguosti. Visi mes kariaujame savo karą. Ir tada pajutau, kaip atsėlina tas gerai pažįstamas slogutis. Kaip visuomet, ėmiau gailėtis, kam apskritai atvykau į šį miestą, į šį festivalį. Aš juk norėčiau visur būti su tavimi, dalytis viskuo, ką regiu ir jaučiu, viskuo, ką jauti tu. Tiktai tu sugebi užpildyti manyje tuštumą, kiaurymę mano sieloje.

Kai mane apninka toji tuštuma, visi renginiai, visi festivaliai, dėl kurių kur nors išvažiuoju, netenka prasmės. Kiti aktoriai staiga ima atrodyti tokie kvaili ir bukagalviai, ir aš pats tampu bukas, į visus žiūriu iš aukšto ir smerkiamai. Nors kiti juk nekalti, kad jie – ne tu. Tu esi viena tokia. Turi savo gyvenimą ir mes negalime nuolat visur būti kartu. O kai mane apima tas kvailumo ir tuštumos jausmas, blogai vaidinu. Netenku subtilaus humoro, empatijos, mokėjimo bendrauti. Žmonės, su kuriais galėčiau užmegzti ryšius, palaikyti pokalbį, manęs vengia tarsi neturėdami ko paklausti, arba nenorėdami trukdyti ir drumsti mano minčių. Matyt, mano kūno kalba juos atbaido. Puolu į savigailą, jaučiu, kad manęs niekam nereikia. Iš tikrųjų, kam manęs reikia? Tau ir mudviejų mergaitėms, labai to tikiuosi. Ta mintis mane ramina, bet tuo labiau pajuntu, kad be tavęs neturiu nei konteksto, nei balso. Ir valanda po valandos tu vis labiau tampi svajone. Netgi suabejoju, ar apskritai esi.

Būdamas jaunesnis vyliausi ir laukiau, kad laikui bėgant pasikeisiu. Teko regėti akimirką, kai mano vaikystės draugas atrado Dievą. Pavydėtinas aiškumas ir ramybė, ir ryžtas, tartum kažkas nuolat būtų šalia ir jį saugotų. Jis niekad nebelikdavo vienas. Aš nesitikėjau savo gyvenime atrasiąs Dievą, aš laukiau tavęs, ir tasai Dievas, kurį atrado mano vaikystės draugas, tas Dievas, suteikęs jam tvirtybės ir džiaugsmo, mato, koks esu laimingas, kad turiu tave, mano Deive. Tačiau kai nutolstu nuo tavęs, aš vėl subliūkštu, manyje nelieka nieko, kas palaikytų. Mano nuotaika iš aukštybių tekšteli žemyn it šlapias skuduras. Kaip ir šį kartą.

Iš pirmo žvilgsnio mano pasirodymas buvo nepriekaištingas, bet jam stigo vidinio žavesio, jį nustelbė atsainumas. O publika ir žiuri (taip, šįkart buvo ir žiuri, ir premija) tai suvokė. Rengėjai vaikštinėjo gudriomis, daug žadančiomis minomis, kuždėjosi apie premiją. Tačiau manęs neįtikino ir nepaskatino net toji premija, nes mačiau, kokie išradingi buvo kiti, kokios puikios nuotaikos, kaip puikiai ir audringai juos sutiko. Po latvio ir norvego pasirodymo publika net atsistojo, plojimai vis nesiliovė. Po mano numerio irgi paplojo, bet galėjai justi, kad vien iš mandagumo ir formaliai, kaip formaliai pasirodžiau aš pats. Supratau – liksiu be premijos.

Užsirakinau viešbučio kambaryje ir net apsiverkiau. Susapnavau, kad tu taip arti, bet negalėjau tavęs paliesti. Buvai lyg po gaubtu, paskui supratau, kad tai „Nutellos“ stiklainis, jau tuščias, tik ant jo sienelių buvo likę šiek tiek kremo. Tu nusišypsojai, pati žinai tą šypsnį, varantį mane iš proto, tuomet pradėjai nusirenginėti, palikai tik su kojinėmis ir čia nusibraukei nuo stiklainio sienelių „Nutellos“, ėmei ja teptis. Įdomu, nė vienas mudviejų nemėgstam „Nutellos“. Tu visa išsitrynei šokoladu, buvai tokia žvilgi ir ruda, tokia pasirengusi, laukei ir kvietei mane, prispaudei prie stiklo savo gražiuosius sėdmenis it dvejetą nuo-stabių regėjimų. Paskui apsisukai ir prispaudei krūtis bei pilvą, kurie paliko ant stiklo nepakartojamas rudas dėmes, jose įžiūrėjau kažką reikšminga, slaptinga. Tu išsižiojai ir godžiai, geismingai laižei šokoladą. Pamėginau tave paliesti, sučiupti, bet pajutau vien šaltą slidų stiklą.

Visą kitą rytą smaukiausi vonioje, vonios užuolaida prilipo prie manęs kaip vantos lapas. Tuomet pamėginau tau skambinti, bet neatsiliepei, jaučiau, kad išprotėsiu, kad niekad tavęs nebepamatysiu, ir apsiverkiau, o paskui smaukiausi dar du kartus. Tą dieną nėjau iš viešbučio kambario. Paskambinęs rengėjui pasidomėjau, ar savo skrydžio bilietą galiu pakeisti į ankstesnį. Šeiminės aplinkybės. Rengėjas pažadėjo sužinoti. O perskambinęs pranešė, esą aš negaliu išvykti anksčiau, nes man skirtas apdovanojimas.

Tu juk žinai, ką manau apie apdovanojimus. Juokinga ir vaikiška, bet kartu ir žmogiška, kad visi mes trokštame būti pastebėti, įvertinti, mylimi, globojami, ir aš taip pat. Greičiausiai troškimas ko nors pasiekti ir būti pripažintam ateina iš mano vaikystės. Nors nebuvau silpnas ar ligotas vaikas. Tačiau kažkodėl niekad negaudavau jokios taurės ar vimpelo. Iš mokyklos laikų turiu tik vieną kitą diplomą, kai juos teikdavo visiems, duodavo ir man. Šiaip likdavau kitiems už nugarų arba pradingdavau tarp jų. Galbūt noras bent kartą pirmauti išliko nuo anų laikų. Tu juokiesi ir aš juokiuosi, ir pats žinau, kad premija yra toks subjektyvus, toks atsitiktinis dalykas, toli gražu ne esminis, skatinantis toliau daryti tai, ką darau. Ir tikrai nedarau to dėl apdovanojimų, tenoriu žmonėms atspindėti pasaulį, užmegzti ryšį su kitais. Man tai pavykdavo, negaliu skųstis, man gerai klojosi. Pamažėle sulaukiau ir pripažinimo, smulkių apdovanojimų tikrai esu gavęs, porą publikos premijų, ir džiaugiausi jomis, iš tiesų. Tačiau nė vienos didžiosios premijos. Keista, kad kiekvienais metais būnu nominuotas, bet nė karto nesu gavęs pagrindinės premijos. Tad imu galvoti, kad vis dėlto kaltas aš, žiuri negali klysti metų metais. Kolegos ir mūsų bičiuliai nesiliauja sakę, girdi, šiemet gausi, būtinai gausi, tavo stand-up vaidinimai perspjauna visus, na, kas gi dar turėtų gauti, jeigu ne tu! Bet ne. Esu amžinas nominantas. Jau numojau ranka į tuos apdovanojimus, į laureatus net pradėjau žiūrėti iš aukšto, su panieka. Taip, ėmiau darytis pagiežingas. Nejau ir aš tapsiu karo veteranu, pralaimėjusiu savo mūšį, stovinčiu tamsoje priešais savo paties namus ir geidžiančiu įkąsti kiekvienam praeiviui bei visam pasauliui?

O dabar, kai man telefonu pranešė, kad gausiu premiją, visiškai nenudžiugau. Tetroškau vieno – grįžti pas tave namo. Mes visi norime grįžti namo, visi norime turėti namus, kuriuose mūsų kas nors laukia. Man pasirodė taip netikėta ir keista, kad po tokio prasto vaidinimo ir tokio vėsaus priėmimo aš gavau premiją. Tačiau tai nepakėlė man nuotaikos. Norėjau grįžti pas tave, apkabint, glamonėti tave ir jausti, kad tu esi ir myli mane. Tad pasakiau rengėjui, kad turiu išvykti namo. Ir premiją jie gali man atsiųsti vėliau. Bet rengėjas atsakė, girdi, tai neįmanoma, nes premija išskirtinė ir aš žūtbūt privalau dalyvauti. Be to, su ja susiję kažkokie įsipareigojimai.

Tu esi tokia žavi, tokia kerinti, mano Deive, tu man kaskart vis kitokia. Kiek jau mudu esame kartu, o aš vis įsimyliu tave iš naujo… Ir dabar kai ko tavęs paprašysiu. Nedaug esu tavęs prašęs, aš paprašiau tavo rankos, tai pats didžiausias ir svarbiausias dalykas, kurio tavęs prašiau, ir aš esu tau toks dėkingas ir laimingas. Tačiau norėčiau dar kai ko tavęs prašyti. Tik neišsigąsk, nedaryk jokių išvadų ir nepagalvok bala žino ko. Aš žinau, tu pajėgsi, tavo gera širdis ir didi siela viską supras. Prašau, susipažink su ja, ji – tai mano premija. Aš suprantu, kad, viena vertus, tai gali sukelti nuostabą, tačiau nežiūrėkime į tai su nuostaba. Ir nors ji yra mano premija, ji yra žmogus kaip aš ir tu. Ji dar jauna, ji bėgo, slapstėsi, patyrė baimę ir smurtą, ji – žmogus, geidžiantis išlikti ir gyventi. Tokia festivalio premija siekia paskatinti žmones prisiimti atsakomybę ir pasirūpinti nelaimėliais, kurie kaip valkatos bastosi po Europą. Kai man ją įteikė, aš, žinoma, buvau sukrėstas, žvelgiau į ją ir visą tą situaciją tokiomis pat išplėstomis ir kupinomis išgąsčio akimis, kaip kad tu, žiūrėdama į mane. Tačiau kai pajėgiau nusiraminti, man staiga toptelėjo, kad iš tikrųjų ji ir yra mano didžioji premija, kurios aš laukiau! Toji mintis buvo kaip apreiškimas, supratimas, kad visų didžiausia premija žmogui yra kitas žmogus! Tai apdovanojimas ir man, ir tau, mums visiems, ir mes patys esame apdovanojimai! Nes mums reikia vienas kito. Man reikia tavęs, tau reikia manęs, jai reikia mūsų, kad būtų laiminga ir jaustųsi laukiama šiame gyvenime, kam nors reikalinga. Išvien gelbėdami ir palaikydami vienas kitą, mes viską įveiksime. Netgi jei tu kiek nusivylei, kad ji moteris, tebūnie, žmogus gimsta vyru ar moterimi, iš tikrųjų ne toks čia didelis skirtumas, visi mes esam žmonės. Ir prižadu tau, kad kitą kartą, turėdamas progą laimėti pagrindinę premiją, išsirinksiu vyrą. Netgi šįkart man iš pradžių buvo numatytas vyras. Tačiau latvis paprašė pakeisti jam premiją, esą turįs ūkį, jam labiau reikėtų darbo jėgos. O man pasirodė, kad jis gėjus. Ir kaip galėjau palikti scenos kampe latvio atstumtą jauną gražią merginą. Jokio žmogaus negalima atstumti, visuomet kur nors yra tas, kuriam esi reikalingas, kuris laukia kaip tik tavęs. Ir kitą kartą, kai vyksiu į festivalį, tu keliausi kartu ir galėsi pasirinkti pati, pasirinkimas išties platus. Tai nauji nematyti žmonės, kurių mes dar nepažįstame, bet norėtume pažinti, ir kurie nori pažinti mus, tapti mūsų draugais, kad būtume vieni kitiems dovana ir gyventume kas dieną taip, lyg švęstume savo gimtadienį.

Juk matai, kas mums darosi, mes nuolat esame tokie pavargę, neturim laiko nei sau, nei vienas kitam, net savo vaikams ir draugams, mes netgi nebeturime draugų! Kas daugiau, išskyrus tavo tėvą, mus lankė pastaruoju metu? Mūsų gyvenime taip mažai svečių! Mūsų svetainė virto skalbinių džiovykla. Iš tiesų mes nebelaukiame savo namuose svečių, nes visi draugai mums įkyrėjo, ir jie tikrai įkyrūs, juos pažįstam ir kiaurai permatom, jų keistybes, kuris kokį mirksnį ims paistyti savo nesąmones, kuris kada mestelės kokią nešvankybę. Mes taip greitai nusiviliame žmonėmis. O ji mūsų gyvenime būtų visai nauja viešnia, net jeigu pasakytų ką nors keisto ir mes jos nesuprastume, tai būtų labai miela. Pažvelk į mūsų sudirgusius pilkus veidus, mieguistas akis. Mudu taip nusivarėm, kad nebepajėgiam kalbėtis vienas su kitu, mes neįstengiam vakare plautuvėje sumazgoti indų, mes nebegalim džiaugtis savo mergaitėmis, tik niurzgiame ir baramės ant jų. Kiekviena dėlionės dalelė arba Elzės karūna, ar lūpdažis po kojom sukelia nepakeliamą irzlumą ir skausmą. Kai vaikai suserga ir neina į mokyklą, o lieka namie, ta diena būna lyg bausmė, ir mes tik laukiam vakaro, kad mergaitės greičiau gultų miegoti. O jos neina ir neina, tai trunka visą amžinybę ir sekina jėgas, ir mes iš paskutiniųjų dar parėkaujame. Ir kai jos pagaliau atsigula miegoti, pasijuntame taip bjauriai, kad ir vėl rėkėme ant jų, nesidžiaugėme ir nesididžiavome jomis, mes jaučiamės smulkmeniški ir netikę tėvai. Bet nepajėgiam ilgai gailėtis, nes ir patys esam be galo pailsę ir iškart krentam miegoti. Jokių lovos žaidimų, mudu kiekvienas susiriečiam savajame lovos kampe ir kažkur nusmingam, ir krūptelim pabudę, kad naktis jau baigėsi ir viskas bus po senovei.

O dabar viskas pasikeis. Mes niekuomet nebebūsime vieni. Turėsime savo viešnią, kurios laukėme jau ilgą laiką, patys to nenujausdami. Ir dabar jos dėka mudu turėsime laisvo laiko, vėl galėsime eiti į kiną, koncertus, galėsime savaitgaliais dviese keliauti į Rygą ar Stokholmą, tiesiog vaikštinėti parke, o ji žais su mūsų vaikais. Esu tikras, kad mergaitėms ji patiks iš pat pirmo žvilgsnio, Kadrei ir, žinoma, Marei, ir mes visi ją įsimylėsime. Aš viską apmąsčiau ir juo ilgiau apie tai galvoju, juo laimingesnis darausi, įsivaizduodamas mūsų gyvenimą kartu su ja. Ji pagelbės mums visame kame, ji tokia šauni ir paslaugi, ji ims gaminti mums valgyt, o mudu irgi gaminsime, bet jau su dideliu džiaugsmu ir pasimėgavimu, nes būsime pailsėję ir linksmi. Ir niekad daugiau nesigėdinsime savo kiemo, kad nespėjam genėti jame medžių, pjauti vejos, grėbstyti lapų. Mūsų gėlynai niekad nebeatrodys taip, kad gali tik nujausti, jog juose kadaise žydėjo gėlės. Viskas vėl sužydės! Mes galėtume net išsikelt į kaimą ir, be jos, paimti daugiau žmonių, nes per Teatro sąjungą kitiems metams gavau daug kvietimų į festivalius, ir dabar jaučiu savyje jėgų ir džiaugsmo antplūdį, tad laimėsiu visus vaidinimus! Ir mes galėtume pradėt augint daržoves, o galbūt net avis ir vištas. Imsime kepti duoną su raugu, ką nuolatos norėjome daryti, bet vis nespėdavome, nes jautėmės tokie pailsę ir amžinai stokojome laiko. Ir mūsų mašina ims žvilgėti, mūsų vaikų nagai niekad nebus per ilgi, su juodomis panagėmis, plaukai nebus susivėlę. Ir savo brangioms mergaitėms mudu vėl turėsim laiko, džiaugsmo ir jėgų. Nes ji lankysis ir klasės tėvų susirinkimuose, kur mes įsikarščiuotume dėl kokio klausimo apie teatro atlyginimą, o ji tik meiliai nusišypsos, ir viskas gerai, jokio streso. Mes gyvensime be streso, aš jau dabar tai jaučiu. Ir kai vyksiu vėl kur nors į teatro festivalį, kur tu negalėsi važiuoti, aš pasiimsiu ją kartu ir niekad nesijausiu toks nusmurgęs ir vienišas. Vienatvė mus gniuždo, paverčia nelaimingais, pilkais ir senais, o juk galėtume dar pagyventi! Ji taip pat atgaivintų ir mūsų žaidimus lovoje, prisipažinkime, pastaruoju metu jie taip sumenko. Iš tavo kūno kalbos ir akių skaitau, kad pasidariau tau toks nuobodus ir nuspėjamas. Todėl būnu nelaimingas, nes savo ruožtu lovoje laukiu iš tavęs dalykų, kurie tau nepriimtini, ir tu žinai, kad aš su tuo susitaikau, nors kentėdamas, vis dėlto susitaikau. Tačiau ji neturės jokių tabu, ji bus it gaivus vėjo dvelktelėjimas tarp mūsų paklodžių.

Ir galų gale, dabar jai taikomas bandomasis laikotarpis, jeigu ji mums netiks, galėsime ją grąžinti ar pakeisti. Pagyvensim – pamatysim.

2018 m. kovo mėnesį vertėjai Danutei Sirijos Giraitei už vertimus iš estų kalbos Estijos rašytojų sąjungoje įteiktas „Auksinio kiaušinio“ apdovanojimas, kurį įsteigė Estijos fondas „Kultuurkapital“.

Anton Hansen Tammsaare. Naujasis Pragarinis iš Peklogalos

2026 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Vasario 24-ąją Estija švenčia Nepriklausomybės dieną, ta proga siūlome iškiliausio estų rašytojo Antono Hanseno Tammsaarės romano „Naujasis Pragarinis iš Peklogalos“ ištrauką.

Tas pats kelias jūron: trys estų poetės

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Astrid Reinla (1948–1995) – savito braižo estų rašytoja. Tartu universitete baigė estų filologijos studijas. Nuo 1979 m. Estijos rašytojų sąjungos narė. Derlingiausias jos kūrybos laikotarpis per nepilnus…

Mati Unt. Rudens puota

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Matis Untas (1944–2005) yra vienas originaliausių estų prozininkų ir dramaturgų. 1963 m. parašė pirmą „naivią“ apysaką „Lik sveikas, rudas katine“.

Arvo Valton. Palaimoj blėstanti diena

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Arvo Valtonas (tikr. Arvo Vallikivi, 1935–2024) – žinomas estų prozininkas ir dramaturgas, poetas, vertėjas, scenaristas. Su tėvais 1949 m. buvo ištremtas į Novosibirsko sritį.

Pirmeivė iš meilės ir bičiulystės: vertėja Eleonora Žikorytė-Jankuvienė

2024 m. Nr. 8–9 / Danutė Sirijos Giraitė apie Eleonorą Žikorytę-Jankuvienę kalbasi su jos sūnumi rašytoju Gediminu Jankumi.

Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“

2024 m. Nr. 3 / Apžvalgoje aptariamos šios vaikų ir paauglių literatūros knygos: Juhanio Püttseppo „Delčia kaip aukso valtis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), Laurie Halse Anderson „Kalbėk“ (vertė Vilma Rinkevičiūtė) ir Jūros Smiltės „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“.

Danutė Sirijos Giraitė. Šviesioji

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Nijolė Kvaraciejūtė (1940 01 15–2023 02 05) / Vasario 5 dieną mirė Nijolė Kvaraciejūtė, viena talentingiausių grožinės ir humanitarinės literatūros redaktorių, 2023 m. pradžioje Lietuvos leidėjų asociacijos Knygos…

Mats Traat. Haralos biografijos

2022 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Matsas Traatas (1936–2022) buvo vienas žymiausių estų rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, scenaristas ir poezijos vertėjas. Didelis mūsų rašytojų ir jų kūrybos bičiulis, ne kartą dalyvavęs…

Jaan Kross. Lyno akrobatas

2020 m. Nr. 1 / Kaip vienas jaunikaitis – jo drabužiai tebedvelkia kirtimų dūmais, juntamais net sloguotoms nosims, – netikėtai atsiduria vidury kilmingų ponų kortavimo kambario ir mato lošimą, kai ant kortos statomos ištisos provincijos…

Jaan Kaplinski. Ta pati upė

2018 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Jaanas Kaplinskis (g. 1941) – žymus estų intelektualas, filosofas, rašytojas, vertėjas. Nuo jaunystės J. Kaplinskis labiau domėjosi ne tiek estų, kiek pasauline, kitakalbe poezija, ypač Rytų…

Friedebert Tuglas. Lietuvos iškilmėse

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Friedebertas Tuglasas (iki 1923 m. – Friedebertas Mihkelsonas, arba Michelsonas; 1886–1971) – estų literatūros klasikas, kritikas, literatūrologas, vertėjas, redaktorius ir žurnalistas.

Tarmo Teder. Ąžuolyno Lyzė

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Tarmo’as Tederis (g. 1958) – vyresniosios kartos estų prozininkas, poetas ir kritikas. Nuo 1996 m. – Estijos rašytojų sąjungos narys. Išleido keletą romanų ir apsakymų rinkinių, parašė kino scenarijų.

Vladis Spāre. Daniškas tabakas

2018 m. Nr. 4

Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius

Prozininkas ir leidėjas Vladis Sparė (g. 1953) – rašytojos Veltos Sparės ir ukrainiečių rašytojo Vladimiro Kaniveco sūnus. Baigęs Latvijos universitetą ir leidybos mokslus Suomijoje, įkūrė ir vadovavo vienai pirmųjų atkurtos Latvijos leidyklų „Atmoda“, vėliau knygų ir žurnalų leidyklai „Artava“. Buvo laikraščio „Vakaro žinios“ direktoriumi. Vertė prozą iš rusų ir ukrainiečių kalbų. 1987 m. išleistas jo apsakymų rinkinys „Mes rasime“, 1994 m. – romanas „Odu laiks“ (kartu su Juriu Zvirgzdiniu ir Lienyte Medne-Spare; pavadinimas neverčiamas į lietuvių kalbą, nes autoriai naudoja žodžių žaismą – latviškai tai ir uodas, ir odė). Knyga 2009 m. išleista pakartotinai su tęsiniu. Bendrame žurnalų „Playboy“ ir „Dienas Grāmata“ konkurse apsakymas „Ėjimas raišu žirgeliu“ apdovanotas I premija. 2015 m. pasirodė romanas „Tu negali gauti visko, ko nori“.
Čia publikuojamas apsakymas yra iš ciklo „Rygos senamiestyje pokalbiai neužsimiršta“.

Daniškas tabakas

Ji šonu įslinko į antikvariatą, kaulėtomis rankomis tvirtai gniauždama nublukusios, dermatinu apmuštos dėžės rankeną, ir sutelkusi visas jėgas užkėlė ją ant prekystalio tiesiai priešais pardavėją.

– Neišdaužkite man vitrinos stiklo! – jis nejučia loštelėjo.

– Štai… – išspaudė, lyg jau seniai būtų žadėjusi atnešti, paskui atsirėmė alkūnėmis į prekystalį ir ilgai stovėjo nuleidusi galvą, trūkčiojamai kvėpuodama į stiklą, po kuriuo kūpsojo nupilkusių caro laikų monetų krūvelė.

– Tik, dėl Dievo, neatidarykit! – jis prieštaraudamas sumosavo rankomis. – Čia ir taip užtenka dulkių.

– Net neapžiūrėsite? – žilaplaukė ponia silpnai truktelėjo užstrigusį dangtį.

– Rašomųjų mašinėlių nepriimame, – jis abejingai dėbtelėjo į nejudančius perdegusio ventiliatoriaus sparnus lubose.

– Bet aš į ją įdėjau naują juostelę, – ji triukšmingai nuplėšė dangtį, atidengdama portatyvinę mašinėlę, kurios juodi lakuoti šonai sublyksėjo antikvariato prieblandoje.

– Underwood, – nuobodžiaudamas perskaitė jis paauksuotą užrašą. – Na ir?

– Tasai, kuris ją nusipirks, galės iš karto spausdinti, – ji palietė stiklinius klavišus. – Ir duosiu dar tris juosteles atsargai. Vienos užtenka visam romanui, galbūt net dviem.

– Iš tikrųjų? – suraukė antakius vaikinas.

– Taip. Labai ekonomiška rašomoji mašinėlė, – gyrė ji. – Su ja galima rašyti net dykumoje.

– Kokioje dar dykumoje? – įtariai nužvelgė senutę pardavėjas.

– Kad ir Sacharos, štai jums už nugaros, – ji parodė į seną pageltusį Afrikos žemėlapį ant sienos. – Arba vienišoje saloje, kai labai liūdna.

– Kai liūdna, sakote? – pasikasė pakaušį jis.

– Taip.

– Sachara jau ir pas mus, – jis pasižiūrėjo į atlapotas, plyta paremtas duris, pro kurias į vidų dvelkė karštas skersvėjis. – Ir kas mūsų laikais rašo mechanine mašinėle?

– Rėjus Bredberis rašė, – pasakė ji. – Ir Kurtas Vonegutas.

– Na tai jie klasikai, – numojo jis ranka.

– Ar jums patinka „Marso kronikos“?

– Man labiau patinka Vonegutas, – atsakė jis. – Bet kaip tokiame karštyje jūs atitempėte tokį sunkų geležies gabalą?

– Man labai reikia pinigų, – ji žvilgtelėjo vaikinui į akis. – Ar esate bandęs su tokia rašyti?

– Na ne, – jis sutrikęs nusisuko.

– Galite pabandyti dabar, – paragino ponia. – Dėžėje yra popieriaus.

– Ne ne, jokių popierių! – jis ryžtingai apėjo prekystalį. – Geriau duokite, uždėsiu dangtį.

– Tokia rašomąja mašinėle Džonas Keruakas parašė savo garsųjį kūrinį „Kelyje“, – pasakė ji lyg atskleisdama didelę paslaptį.

– Geriau ją uždarykime.

– Ir Viljamas Folkneris, jis taip pat rašė tokia mašinėle… – balse nuskambėjo neviltis.

– Tai praeitas etapas, – vaikinas ištiesė ranką prie dangčio.

– Nereikia, aš pati, – atstūmė jo ranką, uždėjo dangtį ir spragtelėjo spynele.

Susikišęs rankas į kišenes, jis sugrįžo už prekystalio, atsisėdo ant aukštos kėdės ir užmetė koją ant kojos.

– Aš ir raktelį turiu, – ji ištraukė iš už apykaklės ant batų raištelio užvertą raktelį. – Matote, ją galima net užrakinti.

– Bet, gerbiamoji… – jis pyktelėjęs žvilgtelėjo į lentyną su paauksuotomis ikonomis, iš kurių romiai žvelgė sutrūkinėję šventųjų veidai.

– Taip pat yra ir šepetėlis raidėms valyti, – tęsė ji. – Tik jį pamiršau namie, bet galėčiau sulakstyti. Gyvenu netoliese.

– Nereikia niekur bėgti, – jis papurtė galvą. – Mes nepriimame rašomųjų mašinėlių. Kiek dar turiu kartoti?

Sučiaupusi plonas lūpas ji uždarė dėžę, įleido raktelį už nudilusios baltos palaidinės apykaklaitės, nukėlė rašomąją mašinėlę nuo prekystalio ir patraukė lauk, tačiau prie durų atsigręžė:

– Tai jūs tikrai jos neimsite?

– Tikrai, – ir neištvėrė: – Na kas dabar kompiuterių laikais tarškins tokiais spąstais?

– Tai jūsų kompiuteriai – spąstai.

Ji išėjo pro duris.

– Ko tik čia neatneša… – jis išpūtė skruostus ir triukšmingai išleido orą pro sučiauptas lūpas, tada paėmė perdžiūvusį dulkių skudurą ir nušluostė snukį susitaršiusiam fajansiniam Pegasui, kuris atrodė atsitiktinai atklydęs tarp koketiškų porceliano puodelių. Nedarniu choru vienas po kito nuskambėjo sieniniai laikrodžiai, išmušdami dvi. Dūžiai lėtai ištirpo, ir jis, mąsliai besiklausydamas, išsitraukė žiupsnelį tabako, susuko ploną cigaretę, pauostė ją ir išėjo į lauką.

Saulė apžilpino akis. Lyg milžiniška litavimo lempa ji nuo ankstyvo ryto svilino Rygos senamiestį, įkaitindama sienas ir paversdama siaurų gatvelių labirintą orkaite, spinduliuojančia kaitrą, pripildydama dulkinu karščiu net pačias ūksmingiausias tarpuvartes, ir tik iš rūsių liukų kai kur sunkėsi kanalizacija dvokianti vėsa, nepakylanti aukščiau pėsčiųjų gurnelių.

Žiloji ponia sėdėjo ant žemiausio laiptelio, atrėmusi siaurą smakrą į dėžės rankeną. Iš viršaus jis matė sulinkusią nugarą ir pakaušyje suimtus plaukus, pro kuriuos švietė galvos oda.

– Jūs dar čia? – jis pamaigė tarp pirštų cigaretę.

– Tuojau eisiu, – nepasukdama galvos atsiliepė ji.

– Dar gausite saulės smūgį, – jis prisidegė cigaretę ir užsirūkė. – Gal persėstumėte į kavinę po saulės skėčiu?

– Ten negalima sėdėti, jei nieko neužsisakai.

Pro šalį, suprakaitavusiuose delnuose gniauždama fotoaparatus, praslinko perkaitusių turistų grupė su nuvargusiu gidu, kuris, mosikuodamas rankomis, kažką užkimusiu balsu aiškino vokiškai.

Vaikinas neskubėdamas išrūkė cigaretę ir, prieš sugrįždamas į parduotuvę, nužvelgė apačioje susigūžusią figūrą.

– Ar jūs gerai jaučiatės? – paklausė.

– Taip. Pasižiūrėkite, kokia graži diena, – ji mostelėjo ranka. – Saulė taip nuostabiai viską apšviečia, tokie puikūs šešėliai.

– Kas čia gražaus? – nesutiko jaunuolis. – Nepakeliama pekla. Kad tik greičiau baigtųsi.

– Esate jaunas, galite taip kalbėti, – ji atsigręžė ir nusišypsojo. – Mano amžiuje kiekviena diena graži.

– Tai jau filosofija, – akimirką pasvarstęs, jis nusileido porą laiptelių ir atsisėdo greta jos. – Aš, beje, studijuoju filosofiją.

– Gal jums reikia perrašyti kokį kursinį darbą? – sukruto ji. – Rašau dešimtimi pirštų be klaidų. Trimis egzemplioriais. Vis dar šimtą dvidešimt žodžių per minutę.

– Kiekgi jums metų, kad varotės tokiu greičiu? – nustebo jis.

– Kol kas tik septyniasdešimt devyneri.

– O man dvidešimt septyneri. Apgailėtinai mažai, ar ne?

– Bet kartu išeina šimtas, – ji primerkė akis.

– Jūs mikliai skaičiuojate, – pagyrė jis. – Tik dabar universitete reikalaujama skaitmeninio formato. Be to, mane šiemet išmetė.

– Už ką? – užjausdama paklausė.

– Už praleidinėjimą, – nusijuokė jis.

– Kodėl jūs praleidinėjote? Toks protingas jaunuolis!

– Buvau įsimylėjęs, – nejučiomis prisipažino. – Niekas nelindo į galvą. Kvaila, žinoma, bet faktas.

– Tai nėra kvaila.

– O gal jūs turite ką kita atiduoti į komisą? – paklausė jis. – Ką nors iš trapaus porceliano arba sidabrinę sagę?

– Viską jau atnešiau. Namai lyg iššluoti, – kaltai nusišypsojo ji. – Juk alavo šaukštų neimsite?

– Nebent tik apkasų šaukštus iš Antrojo pasaulinio karo, pageidautina su kareivių išgraviravimais. Ir dar alavinius kareivėlius.

– Mano sužadėtinis krito tame kare, – pasakė ji. – Kaip alavinis kareivėlis.

– Man labai gaila.

– Jis būtų buvęs agronomu, jei būtų užbaigęs studijas. Dabar man liko tik rašomoji mašinėlė, – ji švelniai paglostė nudilusią dėžę lyg seną šunį prieš užmigdymą. – Aš ją visą laiką tausojau ir laukiau.

– Laukėt sužadėtinio?

– Na, ką jūs, – priekaištingai šyptelėjo. – Laukiau, gal kam nors vis dėlto prireiks ką nors perrašyti. Seniau turėjau daug darbo.

– Mano mergina išvažiavo į Airiją, – paniuręs ištarė jis. – Pasakė, kad čia nėra perspektyvų, nieko negalima uždirbti.

– Uždirbti iš tiesų labai sunku. Pensijos neužtenka, o mašininkės niekam nereikalingos… Ar ji jus paliko?

– Ne visai. Tik atstumas daro savo, bet aš į visa tai žvelgiu filosofiškai. – Jis užsižiūrėjo, kaip jauna moteris pro šalį stumia vaiko vežimėlį. – Kaip manote, ar ji sugrįš?

– Jei myli, būtinai.

– Aš taip pat tuo tikiu, – susidrovėjęs pasakė jis. – Gal jūs žinote, kiek ilgai gyvena voverė?

– Voverė? Tikrai nežinau…

– Ji neatvažiavo net atostogų, nes parke prisijaukino voveraitę. Negali jos palikti. Kasdien šeria riešutais.

– Ar skaitėte Sent Egziuperi?

– Tas „Mažasis princas“ neskanus, – jis suraukė nosį. – Sentimentalus ir saldokas.

– O man patiko. – Ji guosdama palietė vaikino alkūnę: – Iš tikrųjų tie smulkūs graužikai ilgai negyvena.

– Ir man taip atrodo, – atsiduso jis. – Bet ką gali žinoti…

– Žinoti iš tikrųjų nieko negali, – pritarė ji. – O ką, jei išmokytumėte mane rūkyti?

– Tokiame karštyje?

– Sako, kad rūkymas nuramina, o man kaip tik to dabar ir reikia, – ji nudelbė žvilgsnį į grindinį. – Aš niekada nebandžiau…

– Šiaip rūkyti kenksminga.

– Tik jau ne mano amžiuje, – ji pakėlė akis.

– Bet tai labai stiprus daniškas tabakas. – Vaikinas susuko cigaretę, pridegė ir padavė jai. Ponia sugriebė cigaretę abiem rankom, nieko nelaukdama įtraukė dūmą ir pradėjo kosėti.

– Juk aš sakiau! – priekaištingai sušuko jis.

– Ne, labai malonus dūmas, – ponia gaudė orą, drebančia ranka mojuodama cigarete. – Tiesiog nuostabus. Tuojau įtrauksiu dar.

– Ne, ne, geriau nereikia! Aš paimsiu jūsų rašomąją mašinėlę.

– Tikrai paimsite? – dusdama paklausė.

– Pagalvojau, gal kas nors ją nupirks interjerui papuošti, – jis atėmė iš senosios ponios cigaretę ir įtraukė dūmą, paskui lėtai išpūtė. – Kiek už ją norite?

– Ar dvidešimt latų nebus per daug? – išspaudė ji pilnomis ašarų akimis.

– Duosiu dvidešimt penkis.

– Ką jūs! – ji papurtė galvą. – Užteks ir dvidešimt keturių. Dar turiu jums vieną latą grąžos.

– Duokite tą latą! – pasakė jis išsitraukdamas iš kišenės piniginę.

Senoji ponia nuėjo, nė karto neatsigręžusi, kumptelėjusi, bet ryžtinga, ir jis ilgai, sukdamas apie pirštą ant virvutės pririštą raktelį, lydėjo ją žvilgsniu, kol smulki figūra dingo už kampo. Tada pasižiūrėjo į rašomąją mašinėlę sau prie kojų ir pagarbiai įvertino:

– Na ir baisus agregatas!

Gatvės gale pasirodė žema, pingviną primenanti antikvariato šeimininkė, ji artinosi krypuodama, apsivilkusi plačia suknele, panašia į nudriskusią užuolaidą. Ant jos mažojo pirštelio tabalavo išrasojęs Centrinės turgavietės paviljone pirktų šviežiai keptų bulvių maišelis.

Jis greitai sutrynė cigaretę ir, pasikišęs po pažastimi dėžę, įsmuko atgal į antikvariato prieblandą, kur kvepėjo mirusių žmonių daiktais ir ore tvyrojo dulkės, smulkios kaip išėjusiųjų pelenai, padėjo rašomąją mašinėlę ant preky-stalio kampo ir patogiai įsitaisė ant aukštos kėdės.

Šeimininkė įsispraudė į šlamšto prigrūstą patalpą, su palengvėjimu atsirėmė liulančiu šonu į prekystalį ir įdėmiai apsidairė.

– Kas čia? – mostelėjo maišeliu į rašomąją mašinėlę.

– Retro rašomoji mašinėlė, – nekaltai atsakė jis.

– O tu, žinoma, vėl sumokėjai, o ne priėmei į komisą? – ji įtariai suraukė kaktą.

– Tik dvidešimt keturis latus, – pasiteisino jis. – Bet ją nupirks… Garantuoju.

– Ką tu garantuoji, bukaproti, kas ją pirks? – suriko išraudusi šeimininkė. – Kiek kartų tau sakiau, kad už daiktus moku aš? Kaip dabar atsiskaitysime už nuomą?

– Nesinorėjo jos paleisti, – jis žiūrėjo į nešvarias grindis.

– Vieną kartą aš tave tikrai atleisiu… – ji išsidrėbė sename pintame supamajame krėsle, kuris gailiai cyptelėjo nuo jos milžiniško svorio, pačiupo dramblio kaulo vėduoklę ir vėdindamasi apvalų veidą įbedė į vaikiną iš pykčio išsprogusias akis. – Tu šaipysiesi? Begėdiškai šaipysiesi, taip?

– Aš nesišaipau.

– Ne, man jau užtenka, tu atleistas! – šeimininkė staigiai suskleidė vėduoklę ir sudavė ja per vitrinos kraštą.

– Aš pats išeinu, – jis išsitraukė iš kišenės prieš savaitę rašytą prašymą atleisti iš darbo ir paklojo ant prekystalio.

– Dar geriau! Dink, kad tavęs čia daugiau nematyčiau! Ak, Dieve, ir už ką man tokia bausmė? Prakeikta krizė… – sudejavo ji.

Jis pasikišo rašomąją mašinėlę po pažastimi ir pasuko link durų.

– Net negalvok manęs apvogti! – ji mėgino pasikelti ir užstoti duris, bet neįstengė. – Tuojau pat padėk į vietą!

– Aš ją nupirkau už savo pinigus, – mestelėjo jis per petį. – Tai mano rašomoji mašinėlė.

– Tik pagalvok, jo rašomoji mašinėlė! – rėkė šeimininkė pavymui. – Ką su ja darysi, kloune nelaimingas!

– Rašysiu! – suriko jis atgal.

– Jis rašys, cha, cha, cha! Rašytojas atsirado! – spiegė jam už nugaros. – Nevykęs filosofas!

Jis nustūmė šalin plytą, kuria buvo paremtos durys, ir kulnu jas užspyrė. Garsiai sutilindžiavo varpelis.

Vakare, užsidaręs savo tvankiame kambaryje ir išsirengęs iki pusės, jis atsisėdo prie stalo, įjungė lempą, įdėjo į rašomąją mašinėlę popieriaus lapą ir, žvilgtelėjęs pro pravirą langą į mėnulį, kuris, lyg iškirptas iš plono, permatomo popieriaus, beveik nepastebimas kabėjo tamsiai mėlyname danguje, išpūtė skruostus ir pradėjo iš lėto stuksenti dviem pirštais:

„Sniegas krito dideliais ir sunkiais kąsniais, kai Džonatanas pakėlė šautuvą ir nusitaikė. Jis žinojo, kad užtenka tik nuspausti gaiduką, ir kulka įsmigtų voverei tiesiai į akį.“

Į kambarį įskrido milžiniškas aksominis naktinis drugys ir ėmė triukšmingai daužytis į žalią stalinės lempos gaubtą, paskui, kelis kartus apsukęs rašomąją mašinėlę, pataikė jam tiesiai į nosį.

– Na, kaip tokiomis sąlygomis dirbti? – pašoko jis nusičiaudėjęs ir ėmė gainioti drugį po kambarį, kol pagavo, įsipainiojusį į užuolaidą, tada, atsargiai laikydamas tarp delnų, išleido pro langą laukan.

Akacijoje kitoje gatvės pusėje įsisiautėjo cikada.

Vladis Spāre. Tai reiškia viską

2024 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Latvių prozininkas, asketiškojo realizmo kūrėjas, vertėjas ir leidėjas Vladžio Spārės (g. 1953) – rašytojos Veltos Spārės ir ukrainiečių rašytojo Vladimiro Kaniveco sūnus…

Vladis Spāre. Nelaimės paukštis

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Vladis Sparė (g. 1953) – latvių rašytojas ir leidėjas. Jo apsakymų vertimų publikuota „Metuose“ ir kitur, 2020 m. lietuviškai išleistas romanas „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ (vertė Jurgis Banevičius).

Andra Neiburga. Namas su moterim

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Andra Neiburga (1957–2019) – žymi latvių rašytoja, vertėja ir dailininkė, studijavo Latvijos dailės akademijoje. Jos pirmasis literatūrinis darbas – 1985 m. sukurtas apsakymas „Spindėjo saulė“

Svenas Kuzminas. Zbignevas ir sūnūs

2016 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Džeimso daug kartų klausė, ar jis tikrai įsitikinęs, kad su visa firma ir šeima persikelti į Braitoną yra gera mintis, ir, jei iš pradžių jis dar truputį abejojo, tai dabar, sėdint Grovenoro kazino…

Arno Jundze. Du apsakymai

2015 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / ,,…Ne, ne, daktare, jūs išgirdote teisingai… Ir tada aš padariau išvadą, kad vienintelė galimybė išeiti į žmones – tai nužudyti seną, geraširdę ir visais atžvilgiais nekenksmingą ponią Ceciliją Bočas.

Valentina Freimane. Sudiev, Atlantida!

2014 m. Nr. 8–9 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Valentina Freimanė gimė 1922 m. Rygoje. Ji – žydų kilmės Latvijos teatro ir kino mokslininkė, meno mokslų daktarė, apdovanota Trijų žvaigždžių ordinu. Vaikystėje gyveno Rygoje, Paryžiuje ir Berlyne

Pauls Bankovskis. Uždaras kiemas

2013 m. Nr. 7 / Vertė Jurgis Banevičius / Paulas Bankovskis (g. 1973 m.) debiutavo 1993 m. „kaip postmodernistas su realistiniais polinkiais“. 2002 m. išleista apsakymų rinktinė „Gerasis visada nugali“ ir romanas „ČeKa, kamuolys ir rokenrolas“…

Guntis Berelis. Druska. Соль. Salt. Sel. Salz. Sale. Sal. Tuz. Сiль

2012 m. Nr. 12 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / visi įsivaizduoja, kad istorija yra, na, tokia lyg upė ir mes joje plaukiojam kaip didesni ar mažesni kukuliai; aš, būdamas cinikas, paprasčiausiai pasakyčiau, kad istorija yra šūdų srautas…

John Fante. Kelias į Los Andželą

2018 m. Nr. 3

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas, kritikų neretai lyginamas ir su dar viena JAV literatūros garsenybe – Jerome’u Davidu Salingeriu. Knyga, kurios ištrauka pateikiama „Metų“ skaitytojams, parašyta 1933 m., tačiau tada neišleista – veikiausia, konservatyviai to meto amerikiečių visuomenei kūrinys buvęs pernelyg drąsus. Rankraštis rastas tik po autoriaus mirties ir paskelbtas 1985 m. Tai vienas keturių vadinamojo Arturo Bandinio (literatūrinio autoriaus alter ego) ciklo romanų. Kol kas lietuvių kalba yra pasirodžiusios dvi rašytojo knygos: „Paklausk dulkių“ (vertė Saulius Repečka, „Kitos knygos“, 2008) ir „Sulauk pavasario, Bandini“ (vertė Gediminas Pulokas, „Kitos knygos“, 2014).

Romano Ištrauka

Pirmas skyrius

Los Andželo uoste spėjau padirbėti daug kuo – mūsų šeima vertėsi vargingai, o ir tėvas buvo miręs. Pirmiausia, iškart po mokyklos, įsidarbinau griovių kasėju. Kas vakarą nugarą geldavo taip, kad negalėdavau užmigti. Plynam lauke rausėm tranšėją – nebuvo nė menkiausio pavėsio, saulė plieskė tiesiai iš giedro dangaus ir aš plūkdavausi tam griovy drauge su dviem raumenuočiais, kuriems šis užsiėmimas aiškiai patiko – jie visąlaik kvatodavo ir skaldydavo juokelius, kvatodavo ir pešdavo aitrų tabaką.

Į darbą kibau su tikru įsiūčiu, bet tiedu tik nusikvatojo ir pareiškė, kad galbūt šį tą ir išmoksiu po kurio laiko. Netrukus kirtiklis ir kastuvas gerokai pasunkėjo. Čiulpdavau įtrūkusias pūsles ir degdavau neapykanta tiems žmogėnams. Vieną vidudienį nusivaręs atsisėdau, pažvelgiau sau į rankas. Ir pamaniau: gal laikas mesti šitą darbą, kol jis manęs dar nepražudė?

Atsistojęs smeigiau kastuvą į žemę.

– Vaikinai, – tariau, – man jau gana. Nusprendžiau priimt pasiūlymą įsidarbinti Uosto komisijoj.

Po to tapau indų plovėju. Kaskart pažvelgęs pro lango plyšį, anapus pamatydavau krūvas šiukšlių, ir taip diena iš dienos – musės zvimbdavo, o aš stypsodavau lyg kokia namų šeimininkė palinkęs prie nešvarių indų kalno, ir rankos, vos permetus žvilgsniu, kaip jos, tarytum nudvėsę žuveliokai, mirksta vandeny, kone pačios atsisakydavo man paklusti. Viršininkavo čia rubuilis virėjas. Tarškindavo puodais ir versdavo mane dirbti. Be galo džiūgaudavau, kai ant mėsingo jo skruosto nutūpdavo musė ir niekaip nebenorėdavo skristi šalin. Šiam darbe pratempiau keturias savaites. Arturai, – tariau sau, – jokių perspektyvų čia nesišviečia, kodėl gi tau dar šį pat vakarą netrenkus durimis? Kodėl gi nepalinkėjus tam virėjui tiesiog užsikrušti?

Tačiau iki vakaro išlaukti nebesugebėjau. Dar tą pačią rugpjūčio popietę palikęs už nugaros kalną neplautų indų nusirišau prijuostę. Pajutau poreikį išsišiepti.

– Ko toks linksmas? – paklausė virėjas.

– Viskas. Man jau gana. Dėl to ir linksmas.

Išėjau pro galines duris, skimbtelėjo skambutis. Palikau virėją stovintį ir besikasantį pakaušį tarp šiukšlių ir nešvarių indų. Vos prisiminęs visas tas lėkštes kaipmat nusikvatodavau – man visada tai rodėsi be galo juokinga.

Įsidarbinau patarnautoju sunkvežimyje. Vienintelis dalykas, kuriuo užsiimdavom – išvežiodavom dėžes su tualetiniu popieriumi iš sandėlio į pauostės bakalėjos parduotuves San Pedre ir Vilmingtone. Dėžių būta nemenkų: kiekviena trijų kvadratinių pėdų dydžio, sverianti po penkiasdešimt svarų. Naktim vis galvodavau apie tai ir vartydavaus lovoj.

Mano šefas vairuodavo sunkvežimį. Jo rankas puošė tatuiruotės. Dėvėdavo kūną tvirtai aptempiančiais geltonais polo marškinėliais. Raumenys pūpsote pūpsodavo. Glostydavo juos tarsi mergaitės plaukus. Nuolat magėdavo pasakyt jam ką nors tokio, dėl ko jis imtų keturpėsčias raičiotis. Dėžės būdavo laikomos sukrautos viena ant kitos didžiulėm krūvom po penkiasdešimt pėdų, iki pat lubų. Šefas sunėręs rankas ant krūtinės liepdavo vilkt man tas dėžes prie sunkvežimio. Į priekabą pats jas pakraudavo. Arturai, tariau sau, privalai apsispręsti: gal šis vyrukas ir atrodo kietas, bet tau kas iš to?

Tądien parkritau ir smarkiai trenkiausi pilvu į dėžės kampą. Šefas kriuktelėjo ir palingavo galva. Jis man priminė koledžo komandos futbolininką – tįsodamas ant grindų susimąsčiau, kodėl gi jo krūtinės nepuošia emblema. Atsikėliau šypsodamasis. Vidudienį užkandžiavau labai pamažu: baisiausiai skaudėjo tą vietą, kuria rėžiausi į dėžę. Po priekaba buvo vėsu, būtent čia ir drybsojau. Pietų pertrauka pralėkė labai greit. Išėjęs iš sandėlio šefas pamatė, kaip mano dantys susminga į sumuštinį, o desertui laikomas persikas vis dar guli šalia nė nepaliestas.

– Moku tau ne už tai, kad trūnytum pavėsy, – pareiškė jis.

Išsiropščiau iš po priekabos ir atsistojau. Žodžiai, regis, patys išsprūdo iš burnos, tik ir telaukę tinkamos progos.

– Išeinu, – tariau. – Tu ir tavo kvailas raumenynas gali čiuožti velniop. Man jau gana.

– Puiku, – tarė jis. – Tenai ir susitiksim.

– Man jau gana.

– Ir ačiū Dievui.

– Ir dar vienas dalykas.

– Koks?

– Mano nuomone – tamsta esi peraugęs šliundravaikis.

Manęs jis jau nebepavijo.

Vėliau pasidarė įdomu, kas atsitiko mano persikui. Galbūt šefas sutraiškė jį savo kulnu. Po trijų dienų nuėjau išsiaiškinti. Persikas nė nepaliestas tebesivoliojo šalikelėj, ant jo puotavo koks šimtas skruzdėlių.

Paskui įsidarbinau pardavėju vienoj bakalėjos krautuvių. Ji priklausė pilvūzui italui – bičo pilvas buvo tiesiog neįtikėtino dydžio. Vos tik Toniui Romero atsirasdavo laisva minutėlė, jis kaipmat įsitaisydavo prie statinaitės sūrio ir gnaibydamas pirštais po trupučiuką kimšdavosi šį sau į burną. Verslas jam sekės kuo puikiausiai. Visa uosto liaudis, užsimaniusi importinio maisto, traukdavo pas jį.

Vieną rytą įkrypavęs į parduotuvę Tonis užtiko mane su bloknotu ir pieštuku. Dariau inventorizaciją.

– Inventorizacija? – paklausė jis. – Kas tai tokio?

Paaiškinau, bet jam nepatiko. Jis apsižvalgė.

– Imkis darbo, – paragino. – Juk liepiau tau kas rytą pirmiausia iššluoti grindis.

– Vadinasi, nenorit, kad užsiimčiau inventorizacija?

– Ne. Eik dirbt. Jokių čia man inventorizacijų.

Kiekvieną dieną trečią valandą mus užplūsdavo pirkėjai. Vienam žmogui su tokiu srautu susitvarkyti būdavo neįmanoma. Tonis Romero plušėjo nenuleisdamas rankų, ir vis tiek nevaliojo suspėti – krypavo po parduotuvę, prakaitavo, bet žmonės apsigręždavo ir eidavo lauk, nes nenorėjo gaišti laiko laukdami. Tonis negalėjo manęs niekur rasti. Jis atskubėjo į parduotuvės pagalbines patalpas ir puolė belst į tualeto duris. Tuo metu skaičiau Nyčę – kaip tik mokiausi mintinai ilgoką ištrauką apie geidulingumą. Beldimą kuo puikiausiai girdėjau, bet nekreipiau dėmesio. Tonis Romero prie durų pasistatė kiaušiniams skirtą dėžę ir ant jos užsiropštė. Virš pertvaros pasirodė stambus jo smakras – pažvelgęs žemyn jis tuoj mane pamatė.

– Mannaggia Jesu Christi!¹ – užbliuvo jis. – Lįsk lauk!

Pasakiau, kad tuojau pat ateisiu. Baisiausiai kaukdamas jis pasišalino. Tačiau manęs vis dėlto neatleido.

Vieną vakarą prie kasos aparato jis tikrino visos dienos kvitus. Buvo jau vėlu, beveik devinta valanda. Norėjau spėti į biblioteką, kol ta dar neužsidarė. Jis nusikeikė sau po nosimi ir pasišaukė mane. Priėjau.

– Trūksta dešimties dolerių.

– Juokaujat? – tariau.

– Jų čia nėra.

Atidžiai viską perskaičiavau dar tris kartus. Dešimkės iš tiesų trūko. Įdėmiai apieškojom grindis, į orą pakeldami ištisus pjuvenų debesis. Tada dar kartą apžiūrėjom kasos aparatą, galiausiai ištraukėm netgi jo stalčių ir dirstelėjom į vidų. Pinigų ten nebuvo. Paklausiau, ar jis kartais neatidavė tos dešimkės per klaidą kartu su grąža. Tonis buvo įsitikinęs, kad tikrai ne. Apsičiupinėjo visas savo marškinių kišenes. Jo pirštai atrodė visai kaip parūkytos dešrelės. Tada dar kartą paplekšnojo sau per kišenes.

– Duok cigaretę.

Ištraukiau pakelį iš užpakalinės kišenės, kartu su cigarete išniro ir dešimties dolerių kupiūra. Buvau sugrūdęs ją į pakelio vidų, bet ta kažkaip sugebėjo atsilaisvinti. Ir nukrito ant grindų tiesiai tarp mūsų. Tonis suspaudė kumštyje pieštuką taip, kad šis net trekštelėjo. Jo veidas net pamėlynijo, skruostai išsipūtė, tada susitraukė. Jis loštelėjo kiek atgal ir spjovė man į veidą.

– Ak tu, šlykšti žiurke! Lauk iš čia!

– Gerai, – tariau. – Žinokitės.

Išsitraukiau iš po prekystalio savąjį Nyčės tomelį ir patraukiau durų link. Nyčė! Ar tas niekingas prekijas nutuokia bent ką nors apie Frydrichą Nyčę? Sumaigęs dešimkę Tonis švystelėjo ją man pavymui.

– Tavo atlyginimas už tris dienas, vagišiau!

Gūžtelėjau pečiais. Nyčė – ir dar tokioj vietoj, tik pamanykit!

– Išeinu, – tariau. – Neįsijauskit.

– Nešdinkis!

Jis stovėjo nuo manęs už gerų penkiasdešimties pėdų.

– Klausyk, – tariau. – Aš netgi džiaugiuos, kad išeinu. Mane vemt verčia nuo tavo seilėtos, gremėzdiškos veidmainystės. Jau ištisą savaitę kirbėjo noras mesti šitą absurdišką darbą. Todėl gali čiuožt tiesiai velniop, suktas makaronininke!

Bėgti lioviausi tik kai atsidūriau prie bibliotekos. Tai buvo vienas iš Los Andželo viešosios bibliotekos padalinių. Tą vakarą čia darbavosi panelė Hopkins. Jos šviesūs plaukai buvo ilgi ir itin kruopščiai sušukuoti. Man amžinai kirbėdavo pagunda priglausti prie jų savo veidą ir juos pauostyti. Sugniaužti juos savo kumščiuose. Bet panelė Hopkins buvo tokia daili, kad aš vargiai sugebėdavau jai ir žodį pratarti. Ji šyptelėjo. Uždusęs dirstelėjau į laikrodį.

– Maniau, jau nespėsiu, – tariau.

Panelė Hopkins atsakė, kad turiu dar kelias minutes. Mestelėjęs žvilgsnį virš stalo nudžiugau, kad ji vilki laisva suknele. Jei kokia nors dingstimi priverčiau ją pereiti per patalpą, galbūt pasisektų pamatyti jos kojų kontūrus. Man visada knietėjo sužinoti, kaip atrodo jos kojos po tomis žėrinčiomis pėdkelnėmis. Darbu ji nebuvo apsikrovus. Prie stalų sėdėjo vos du seniokai, skaitė laikraščius. Kol ji registravo atneštą Nyčės tomelį, šiaip ne taip atgavau kvapą.

– Gal parodytumėt, kur istorijos skyrius? – paklausiau.

Ji nusišypsojusi linktelėjo ir aš nusekiau jai iš paskos. Viskas veltui. Suknelė pasirodė esanti ne tokia, kokios reikėtų – buvo žydra ir šviesa per ją nepersišvietė. Įsistebeilijau į jos kulnų linkius. Magėjo juos išbučiuoti. Prie istorijai skirtų lentynų panelė Hopkins atsigręžė ir kaipmat užpelengavo mano nederamas mintis. Tuojau pajutau nuo jos padvelkiantį šaltuką. Ji grįžo prie stalo. Traukiau iš lentynos knygas, dėjau jas atgal. Ji ir toliau juto mano mintis, tačiau aš apie nieką kitą galvoti tiesiog neįstengiau. Po stalu panelė Hopkins užsimetė koją ant kojos. Šios buvo nuostabios. Troškau jas apkabinti.

Mūsų žvilgsniai susitiko, ji šyptelėjo. Toji šypsena tarsi bylojo: nagi, vėpsok, jei jau taip patinka – nieko negaliu pakeisti, nors tvoti tau per marmūzę ir norėtųsi. Troškau pasikalbėti su ja. Galėčiau pacituoti kietų dalykėlių iš Nyčės, kad ir tą „Zaratustros“ vietą apie geidulingumą. Ak! Ne, vis dėlto prabilti jai apie tai nė už ką neišdrįsčiau…

Devintą ji paskambino varpeliu. Nuskubėjau prie filosofijos skyriaus ir čiupau pirmą pasitaikiusią knygą. Ir vėl Nyčė: „Žmogus ir Antžmogis“. Žinojau, kad tai neliks jos nepastebėta. Prieš pažymėdama knygą, ji pervertė kelis puslapius.

– Oho! – tarė ji. – Na ir knygas skaitai!

– Hm. Nieko ypatingo, – atsakiau. – Pigūs skaitalai – ne man.

Ji šyptelėjo atsisveikindama.

– Ekstaordinarus vakaras, – tariau. – Efemeriškai ekstraordinarus.

– Tikrai? – paklausė ji ir keistai į mane dėbtelėjusi perbraukė pieštuku sau plaukus.

Žengiau atatupstas, kone išvirtau pro duris ir tik vos ne vos atgavau pusiausvyrą. Lauke pasijutau blogiau – vakaras buvo anaiptol ne ekstraordinarus, o šaltas ir ūkanotas, gatvės žibintai blausiai švietė pro miglą. Šalikelėje stovėjo automobilis su vyriškiu prie vairo ir birzgiančiu varikliu. Vyriškis laukė panelės Hopkins, kad parvežtų ją į Los Andželą. Man jis atrodė kaip visiškas idiotas. Ar jis skaitė Špenglerį? Ar žino, kad Vakarų civilizacija ritasi į pražūtį? Ir ką dėl to ketina daryti? Ogi nieko! Tikrų tikriausias mulkis ir chamas. Velniop jį.

Rūkas vijosi aplink ir sunkėsi į mane, įsikandęs smilkstančią cigaretę žengiau pirmyn. Užsukau į „Svečiuose pas Džimą“ Anaheime. Prie baro užkandžiavo pažįstamas žmogėnas. Dažnai jį matydavau dokuose. Dirbo kroviku, pavarde Heizas. Atsisėdau greta ir užsisakiau pavalgyti. Kol gamino maistą, nuėjau prie knygų lentynos ir apžiūrėjau, kas ten sudėta. Vien perleidimai po dolerį už vienetą. Išsitraukiau penkis. Tada nukėblinau prie žurnalų stovo ir permečiau akimis visus „Artistai ir modeliai“ numerius. Išsirinkau du, kuriuose moterys buvo nufotografuotos mažiausiai apsirengusios, ir, kai Džimas atnešė patiekalą, paprašiau, kad viską suvyniotų. Jis klausiamai dirstelėjo į Nyčės tomelį man po pažasčia. „Žmogus ir Antžmogis“.

– Ne, – tariau. – Šitą taip nešiuos.

Tekštelėjau knygą ant baro. Heizas pažvelgė į viršelį ir perskaitė pavadinimą. „Žmogus ir Antžmogis.“ Veidrody mačiau kaip jis į mane įsistebeilija. Įnikau į didkepsnį. Džimas nenuleido akių nuo mano žandikaulių, mėgindamas nuspėti, ar mėsa minkšta. Heizas vėl sužiuro į knygą.

– Džimai, – tariau, – šitas tavo krimstalas turbūt dar prieštvaninis.

Džimas paklausė, ką turiu galvoj, o Heizas pakėlė galvą nuo lėkštės ir ištempė ausis.

– Šitą kepsnį, – patikslinau. – Jis archajiškas, pirmykštis, paleontologinis, akmenamžiškas. Trumpiau tariant – atsiduoda senove.

Džimas šyptelėjo taip parodydamas, kad vis dar nesupranta, apie ką aš, o krovikas iš susidomėjimo net liovėsi žiaumojęs.

– Kaip suprast? – paklausė Džimas.

– Aš apie mėsą, drauguži. Apie mėsą. Šitą krimstalą priešais mane. Jis kietas kaip velniai žino kas.

Vos grįžtelėjau į Heizą, tas kaipmat nudelbė akis žemyn. Džimas dėl kepsnio nusiminė, palinko virš baro ir sušnibždėjo, kad su džiaugsmu galėtų pagaminti man kitą.

– Po šimts kelmų, žmogau! Puiku! Šitai pranoksta netgi labiausiai geidautinas mano aspiracijas.

Veidrody mačiau, kokiu tiriamu žvilgsniu Heizas į mane stebeilijasi. Jo akys nuolat vis nukrypdavo tai į mane, tai į knygą. „Žmogų ir Antžmogį“. Kramčiau ir spoksojau į priekį, nekreipdamas jokio dėmesio. Jo dėmesys neišblėso visą tą laiką, kol valgiau. Kažkuriuo momentu akimis įsisiurbė į knygą kiek ilgėliau. „Žmogus ir Antžmogis“.

Pavalgęs nuėjo prie kasos atsiskaityti. Ten kurį laiką dar pasišnibždėjo su Džimu. Heizas palinksėjo galva. Džimas sukikeno ir jiedu vėl suskato šnibždėtis. Galiausiai Heizas šyptelėjo, palinkėjo gero vakaro ir paskutinįkart atsigręžęs sau per petį nužvelgė mane. Grįžęs prie manęs Džimas tarė:

– Tas bičas klausinėjo apie tave.

– Nejau?

– Sakė, kad šneki kaip iš tiesų galvotas vaikis.

– Nieko sau! O jis kas toks ir kuo užsiima?

Džimas atsakė, kad tai Džo Heizas, uosto krovikas.

– Nykoka profesija, – tariau. – Uzurpuota asilų ir mulkių. Gyvenam skunkų ir antropoidų pasaulyje.

Ištraukiau dešimtdolerinę kupiūrą. Džimas atnešė grąžą. Pasiūliau jam dvidešimt penkis centus arbatpinigių, bet jis atsisakė.

– Impulsyvokas gestas, – tariau. – Tikras draugiškumo ženklas. Man patinka, kaip tvarkaisi, Džimai. Tikrai nusipelnai reveransų.

– Stengiuos, kad visiems būtų malonu.

– Ką gi, kaip pasakytų Čechovas: neturiu kuo skųstis.

– Kokias cigaretes rūkai?

Pasakiau. Jis atnešė man du pakelius.

– Vaišinu, – tarė.

Įsidėjau juos į kišenę. Tačiau arbatpinigių jis vis tiek nepanoro imti.

– Paimk! – paraginau. – Juk tai tik gestas.

Jis atsisakė. Mes atsisveikinom. Nešinas nešvariom lėkštėm jis nuėjo į virtuvę, o aš patraukiau prie išėjimo. Prie durų iš lentynos pagriebiau du šokoladukus ir pasikišau juos sau po marškiniais. Tada nėriau į rūką. Šokoladukus suvalgiau traukdamas namo. Dėl tvyrančio rūko pasisekė, nes ponas Hačinsas manęs nepamatė. Jis stovėjo savo nedidelės radijo imtuvų parduotuvėlės tarpdury. Aiškiai laukė manęs. Už mūsų imtuvą jam buvau skolingas jau keturias įmokas. Ištiesęs į priekį ranką butų galėjęs mane paliesti, bet visiškai manęs nematė.

Antras skyrius

Gyvenom daugiabuty greta filipiniečių kvartalo. Jų antplūdis priklausydavo nuo metų laiko. Prasidėjus žvejybos sezonui jie sugužėdavo į pietus, o artėjant vaisių ir salotų skynimo metui grįždavo į šiaurę prie Salinaso. Viena filipiniečių šeima gyveno ir mūsų name, tiesiai po mumis. Tai buvo rožinis tinkuotas dviaukštis su didelėm dėl žemės drebėjimų nuo sienų nubyrėjusio tinko properšom. Kiekvieną naktį rūkas į tinką įsigerdavo lyg į sugertuką. Rytais sienos būdavo jau nebe rožinės, bet raudonos, perdrėkusios. Šis jų raudonumas man patiko netgi labiau.

Laiptai cypsėdavo tarsi pelės iš perpildyto lizdo. Mūsų butas buvo pats paskutinis antram aukšte. Vos prisilietęs prie durų rankenos pasijutau nepaprastai prislėgtas. Namai mane visuomet šitaip paveikdavo. Net kai dar buvo gyvas tėvas ir mes gyvenom normaliam name, man ten vis tiek nepatiko. Visada troškau ištrūkti arba kažką pakeisti. Vis mėgindavau įsivaizduoti, kaip viskas atrodytų, jei tuose namuose būtų kitaip, tik niekada taip ir nesumojau, ko būtent turėčiau griebtis, kad kas nors pasikeistų.

Pravėriau duris. Tamsa – tamsa, atsiduodanti namais, atsiduodanti ta vieta, kurioje gyvenu. Įjungiau šviesą. Mama gulėjo ant sofos, šviesa ją pažadino. Ji pasitrynė akis ir palinkusi į priekį parimo ant alkūnių. Kaskart pamatęs ją tokią apsimiegojusią prisimindavau, kaip vaikystėj rytais šmurkštelėdavau pas ją į lovą ir uosdavau, kuo ji, mieganti, kvepia, o paskui, kiek paaugęs, lioviausi tai daręs, nes niekaip nebepajėgiau išsivaduoti nuo minties, kad ji vis dėlto mano mama. Kvapas būdavo sūrokas, bet to, primindavo aliejų. Baisu ir pagalvoti, kad ji sensta. Ši mintis net nutvilkė. Mama atsisėdo ir šyptelėjo, jos plaukai buvo susitaršę nuo pagalvės. Kad ir ką ji darė, viskas man priminė tuos laikus, kai gyvenau normaliam name.

– Jau maniau, kad niekada nebepareisi, – pratarė.

– Kur Mona? – paklausiau.

Mama atsakė, kad ji bažnyčioj.

– Nieko sau – tikra mano sesuo, o nusirito iki poteriavimo prietarų! Tikras mano kūnas ir kraujas. Šventeiva, dievamylė! Kokia barbarybė!

– Tik jau vėl nepradėk, – sudraudė mama. – Per daug knygų prisiskaitei, berniūkšti.

– Tau taip tik atrodo, – atkirtau. – Visiškai akivaizdu, kad niekaip neatsikratai savo obsesijų.

Jos veidas pabalo.

– Ko tokio?

– Nesvarbu, – tariau, – kokia prasmė kažką aiškint kaimo stuobriams, liurbiams ir imbecilams? Išmintingam žmogui priešais tokią auditoriją verčiau laikytis rezervuotai.

Ji perbraukė sau plaukus ilgais, į panelės Hopkins panašiais pirštais – tik mamos pirštai buvo kur kas labiau suvargę, gumbuoti ir raukšlėti ties sąnariais, be to, ant vieno iš jų puikavosi sutuoktuvių žiedas.

– O ar žinai faktą, – tariau, – kad vestuvių žiedas – tai ne tik vulgarus, falu atsiduodantis simbolis, bet ir šiaip rudimentinė primityvaus netašytumo liekana, visiškai iškrentanti iš šiandieninio vadinamojo apšvietos ir proto amžiaus konteksto?

– Ką? – paklausė mama.

– Tiek to. Net jei ir paaiškinčiau, moters protas to vis tiek nesuvoktų.

Dar pridėjau, kad ji gali juoktis kiek tinkama, bet vieną dieną kitaip užgiedos, o tada nusinešiau savo naujas knygas ir žurnalus į asmeninį kabinetą – drabužinukę. Elektros čia nebuvo, todėl naudojausi žvakėmis. Apėmė nuojauta, kad kol nebuvau namie, kažkas čia spėjo apsilankyti. Apsižvalgiau ir supratau, kad taip ir yra: ant vienos iš pakabų kybojo rožinis mano sesės megztukas.

Nukabinau jį ir pareiškiau:

– Ir ką nori pasakyti tuo, kad čia kybai? Kas leido? Ar nesupranti, kad įsibrovei į meilės namų šventovę?

Pravėriau duris ir švystelėjau megztuką ant sofos.

– Kad daugiau man jokių drabužių į šią patalpą! – surikau.

Atskubėjo mama. Užtrenkiau duris ir užkabinau kabliuką. Girdėjau, kaip ji prieina. Suklibėjo rankena. Išsipakavau ryšulį. Vaizdeliai „Artistuose ir modeliuose“ buvo tiesiog pasaka. Išsirinkau sau mieliausią. Ji tįsojo ant balto kilimėlio glausdama prie skruosto raudoną rožę. Padėjau nuotrauką ant grindų tarp žvakių ir parpuoliau ant kelių.

– Chloja, – tariau jai, – lenkiuosi prieš tave. Tavo dantys – lyg avių kaimenė ant Gileado kalno, ir tavo skruostai meilingi. Aš – nuolankus tavo tarnas, nešu tau amžiną meilę.

– Arturai! – šūktelėjo mama. – Atidaryk.

– Ko reikia?

– Ką ten darai?

– Skaitau. Mokausi! Negi net šito negaliu savo paties namuose?

Ji pabarškino į duris megztuko sagutėm.

– Nežinau, kur padėt megztuką, – tarė ji. – Turėsi atiduot man šią drabužinukę.

– Neįmanoma.

– Ką ten darai?

– Skaitau.

– Ką skaitai?

– Literatūrą!

Eiti šalin ji nė neketino. Pro durų tarpą apačioje matėsi jos kojų pirštai. Nesišnekėsiu gi su savo mergina mamai ten stypsant. Padėjau žurnalą į šalį ir ėmiau lūkuriuot, kol ji nueis. Bet mama nesitraukė. Nė nekrustelėjo. Praėjo penkios minutės. Žvakės liepsnelė suspringčiojo. Dūmai vėl užliejo kone visą patalpą. Mama nesitraukė nė per colį. Galop sukroviau žurnalus ant grindų ir uždengiau juos dėžute. Mamą norėjosi stačiai apstaugti. Kad būtų bent sukrutėjusi, išleidusi bent kokį nors garselį, treptelėjusi ar švilptelėjusi.

Pasiėmiau pirmą pasitaikiusią knygą, įgrūdau tarp lapų pirštą – suprask, laikau pasižymėjęs vietą, ties kuria baigiau skaityt. Vos pravėriau duris, ji kaipmat sužiuro man į akis. Atrodė, pažįsta mane kaip nuluptą. Įsirėmusi delnais į klubus pauostė orą. Žvilgsniu nuodugniai viską apšniukštinėjo – pakampes, lubas, grindis.

– Ką, po galais, čia veiki?

– Skaitau! Aštrinu protą. Uždrausi man net tai?

– Kažkas čia visgi baisiausiai ne taip, – tarė ji. – Ar tik vėl neskaitinėji tų šlykščių knygiūkščių su paveiksliukais?

– Savo namuose nepakęsiu jokių metodistų, šventeivų ir jokių nepadorių insinuacijų. Gana man jau viso to šeškiško puritoniškumo. Baisu net pagalvoti, kad tikra mano motina tėra pačios nykiausios padermės nešvankybių persekiotoja.

– Man jie koktūs, – tarė ji. O aš atkirtau:

– Tie paveikslėliai čia niekuo dėti. Esi krikščionė, tikra Epvorto lygos² ir visos Biblijos juostos³ reprezentantė. Frustruota dėl to savo menkaverčio pamaldumo. O širdies gilumoje tu – nenaudėlė ir kvaiša, storžievė ir išvėpėlė.

Mama stumtelėjo mane į šalį ir įžengė į kambarėlį. Viduj tvyrojo svylančio vaško ir trumpalaikių grindis nutaškiusių aistrų kvapas. Ji puikiausiai suprato, ką slepia ši prietema. Vos įėjus, tuojau metės atgal.

– Viešpatie aukščiausiasis! – šūktelėjo. – Pasitrauk!

Stumtelėjo mane darkart, užtrenkė duris. Išgirdau, kaip virtuvėj sužvanga puodai ir keptuvės. Netrukus trinktelėjo ir virtuvės durys. Užsirakinau kambarėly, užsidegiau žvakes ir vėl atsiverčiau nuotrauką. Po kurio laiko pasibeldė mama ir pranešė, kad vakarienė pagaminta. Pasakiau, kad esu jau pavalgęs. Ji liko lūkuriuot prie durų. Pamažu ją ir vėl apėmė siutas. Aiškiausiai tai jutau. Anapus durų stovėjo kėdė. Išgirdau, kaip ji prisitraukia ją arčiau ir atsisėda. Žinojau, kad ji sėdi sukryžiavusi rankas ant krūtinės, žvelgia sau į batelius, kojas ištiesusi – šitaip ji visada sėdėdavo ir laukdavo. Užverčiau žurnalą ir taip pat pradėjau laukti. Jeigu ji gali, kodėl aš negalėčiau. Batelio galu ji ėmė bilsnoti į kilimą. Kėdė girgžtelėjo. Bilsnojimas stiprėjo. Staiga mama pašoko ir puolė trankyti duris. Skubiai jas atidariau.

– Išeik tuojau pat! – riktelėjo.

Nieko nelaukdamas išmoviau lauk. Mama nusišypsojo – pavargusi, bet su palengvėjimu. Jos dantys buvo smulkučiai. Apatinėj eilėj vienas jų styrojo išsikišęs į priekį, tarsi kareivis, žygiuojantis ne į ritmą. Buvo vos penkių pėdų trijų colių, bet kai apsiaudavo aukštakulnius atrodydavo nepaprastai aukšta. Tikrąjį amžių geriausiai atspindėjo jos oda. Jai buvo keturiasdešimt penkeri. Už ausų oda buvo šiek tiek susmukus. Džiaugiausi, kad ji dar nepražilo. Nuolat stengdavaus įžiūrėti bent vieną žilą plauką, bet niekada taip ir nepastebėjau. Stumtelėjęs ją pakutenau, ji nusikvatojo ir žlegtelėjo ant kėdės. Tada patraukiau prie sofos, išsitiesiau ir trumpam nusnūdau.

Trečias skyrius

Prabudau sesei grįžus namo. Skaudėjo galvą ir dar kai ką – atrodė, lyg būčiau pasitempęs kokį nugaros raumenį, – vis tik puikiausiai žinojau dėl ko man taip – ogi dėl per dažno galvojimo apie nuogas moteris. Laikrodis ant radijo imtuvo rodė vienuoliktą valandą. Sesė nusivilko paltą ir patraukė drabužinukės link. Perspėjau, kad nekištų ten nosies, kitaip bus šakės. Ji niekinamai vyptelėjo, tačiau paltą nunešė į miegamąjį. Persiverčiau ir nuleidau kojas ant žemės. Paklausiau, kur bastėsi, bet ji nieko neatsakė. Labiausiai mane visada erzindavo tai, kad ji į mane nekreipdavo jokio dėmesio. Neapykantos jai dėl to nejutau, nors kartais pajusti visai ir norėdavau. Sesė buvo daili mergička, šešiolikos metų. Truputėlį aukštesnė už mane, juodais plaukais, tamsiom akim. Sykį mokykloj buvo laimėjusi gražiausių dantų konkursą. Pasturgalis priminė itališkos duonos kepaliukus – apvalus, taisyklingas, žodžiu, toks, kokio ir reikėtų. Pastebėdavau, kaip vyrukai jį nužvelgia, jis juos masinte masino. Bet sesė buvo šalta, o toji jos eisena – apgaulinga. Vyrukų žvilgsniai jai anaiptol nepatiko. Buvo įsitikinusi, kad tai nuodėminga, bent jau taip sakė. Vis kartodavo, kaip tai šlykštu ir gėdinga.

Kai ji palikdavo miegamojo duris praviras, aš ją stebėdavau, o kartais vogčiom žvelgdavau net pro rakto skylutę arba slėpdamasis už lovos. Ji stypsodavo nugara į veidrodį, tyrinėdama savo užpakalį, braukydama per jį delnais, tvirtai aptempdama aplink jį suknelę. Nešiodavo tik tokias sukneles, kurios deramai išryškindavo jos liemenį ir klubus, ir visada prieš atsisėsdama ant kėdės nubraukdavo nuo jos dulkes. Ir tik tada sėsdavosi, pabrėžtinai santūriai ir šaltai. Ne kartą mėginau įkalbėt ją surūkyti cigaretę, bet ji atsisakydavo. Maža to, stengdavausi patarti jai šį tą apie gyvenimą ir seksą, bet jai atrodė, kad man galvoj negerai. Ji priminė mūsų tėvą – buvo labai tvarkinga ir uoliai kibdavo į darbą ir mokykloj, ir namie. Komanduodavo motinai. Už šią buvo kur kas sumanesnė, nors pagal proto skvarbumą man vis tiek nė iš tolo neprilygo. Šiaip jau, vadovauti ji stengdavosi visiems, tik man – ne. Po tėvo mirties, tiesa, mėgino. Bet leistis stumdomas aš nė neketinau – kur tai matyta, kad man imtų nurodinėti tikra sesuo?! – ir ji galiausiai nusprendė, kad aš jos dėmesio apskritai nevertas. Nors retkarčiais jai vis dėlto nusileisdavau – tačiau tiktai tam, kad pademonstruočiau savo asmenybės nevienpusiškumą. Ji buvo tyra kaip ledas. Ir sutardavom mes kaip katė su šuniu.

Manyje slypėjo kažin kas, kas jai nepatiko. Ko ji negalėdavo pakęsti. Spėju, nujautė apie tas nuotraukas su moterimis drabužinukėj. Kartais ją suerzindavau puolęs tapšnoti jai per užpakalį. Iš pykčio ji stačiai pasiusdavo. Sykį kai taip pasielgiau ji čiupo mėsai kapot skirtą peilį ir leidosi gainiotis mane po visą butą. Paskui nesišnekėjo su manim dvi savaites ir mamai pareiškė, kad niekada daugiau man nė žodžio nepratars ir prie vieno stalo su manim nevalgys. Ilgainiui ji atlėgo, bet aš visam laikui įsiminiau jos įsiūtį. Tąkart būtų sukapojus mane į gabalus, jei tik būtų pagavus.

Ji turėjo tai, ką ir tėvas, ir kuo nei aš, nei mama nepasižymėjom. Turiu omeny valyvumą. Kartą vaikystėje mačiau, kaip barškuolė gyvatė kaunasi su trim škotų terjerais. Šunys užtiko ją ant akmens besišildančią saulutėj ir sudraskė į gabalus. Gyvatė grūmėsi iš paskutiniųjų, nė akimirkai neprarasdama kovingumo, ji žinojo, kad jai jau galas, ir kiekvienas šuo nusinešė po varvantį gabalą jos kūno. Liko vos uodegėlė su trim barškučiais – ši ir toliau vis rangėsi. Net ir sudraskyta į gabalus man ta gyvatė atrodė kaip tikras stebuklas. Priėjau prie krauju sulaistyto akmens. Įmerkiau į kraują pirštą ir jį lyžtelėjau. Raudojau kaip vaikas. Niekada tos gyvatės nepamiršau. Ir vis dėlto – jei ji būtų likusi gyva, prie jos būčiau nė nesiartinęs. Kažkuo panašus mano santykis buvo ir su sese ir tėvu.

Atrodė, kad jei jau mano sesutė tokia išvaizdi ir mėgsta komanduoti, tai galėtų tapt puikia žmona. Bet buvo pernelyg šalta ir religinga. Kad ir koks vyrukas ateidavo pas mums pakviesti jos į pasimatymą, ji visada jį atstumdavo. Pastypsodavo tarpdury ir net nepakviesdavo jo užeiti į vidų. Ketino tapti vienuole – štai kokia bėda. Nuo vienuolystės ją kol kas sulaikė tik mūsų motina. Sesuo buvo nusprendusi luktelėti dar kelis metelius. Pasak jos, vienintelis vyras, kurį ji myli, yra Žmogaus Sūnus, ir vienintelis jai skirtas jaunikis yra ne kas kitas, o Kristus. Tai skambėjo kaip tipiški vienuolių paistalai. Pati, be pašaliečių pagalbos, tokių dalykų Mona tikrai nebūtų sugalvojusi.

Pradžios mokyklos dieneles ji praleido San Pedro vienuolių draugijoje. Vėliau tėvas neturėjo iš ko leisti ją į katalikišką mokyklą, todėl Monai teko keliaut į paprastą Vilmingtono vidurinę. Bet kai tik galiausiai ten baigė visus reikalus, vėl pradėjo važinėt į San Pedrą pas tas savo vienuoles. Praleisdavo su jom ištisą dieną – padėdavo tikrinti sąsiuvinius, vesti pamokėles darželinukams ir panašiai. O vakarais duodavosi po Vilmingtono bažnyčią anoj įlankos pusėj, įvairiausiom gėlytėm puošdama altorių. Ne išimtis buvo ir šis vakaras.

Ji išėjo iš miegamojo susisupusi į chalatą.

– Ir kaip ten šiandien Jehova? – paklausiau. – Gal sužinojai, koks Jo požiūris į kvantinę teoriją?

Mona pasuko į virtuvę ir ėmė kalbėtis su motina apie bažnyčią. Susiginčijo dėl gėlių: kokios rožės geriausiai tinka prie altoriaus – raudonos ar baltos.

– Jahvė, – tariau. – Kai kitąkart pamatysi Jahvę, perduok, kad norėčiau jam užduot kelis klausimėlius.

Jos toliau sau šnekėjosi.

– O, Viešpatie Švenčiausiasis Jehova, pažvelk į šią pamaldžiąją šventeivą Moną prie savo kojų, šią apsiseilėjusią kvailą pamaivą. O, Jėzau, kokia ji šventa. Viešpatie Jėzau Kristau aukštielninkas, ji juk tikrų tikriausias tyrumo įsikūnijimas.

– Arturai, liaukis, – įsiterpė mama. – Tavo sesė pervargus.

– O, Šventoji Dvasia, o, Šventasis Persipūtęs Trigubas Vieni, išvesk mus iš Depresijos. Išrink Ruzveltą. Išlaikyk mus susietus su aukso standartu. Lai susimauna Prancūzija, bet mus, vardan Kristaus, išlaikyk su juo susietus.

– Arturai, liaukis.

– O, nuolatos vis kintantis ir begalinis Jehova, gal susmildamas galėtumei sukrapštyti vieną kitą monetukę Bandinių šeimynėlei?

Mama atrėžė:

– Gėda, Arturai. Gėda.

Užšokęs ant sofos riktelėjau:

– Dievo hipotezė man nepriimtina! Šalin apgavikiškos krikščionybės dekadentizmą! Religija – tai opijus liaudžiai! Už visa, kas esam ir kuo viliamės kada nors būsią, mes skolingi velniui ir jo slapčia įpirštiems obuoliams!

Mama metėsi prie manęs su šluota. Vos ne griūdama grėsmingai bedė mano veido link jos galą su šiaudų kuokštu. Stumtelėjau šluotą į šoną ir šokau ant grindų. Tada mamos akivaizdoj nusivilkau marškinius ir atsistojau nuogas iki juosmens. Palenkiau priešais ją galvą.

– Nagi, išliek savo nepakantumą, – tariau. – Persekiok! Sodink į kankinimų suolą! Atskleisk savo tikrąjį krikščioniškumą! Tegu Kovingoji Bažnyčia parodo kraugerišką savo esmę! Karkit mane, išstatykit pajuokai! Įkaitintu žarstekliu išbadykit akis! Sudeginkit pamovę ant baslio, jūs, krikščionių šunės!

Nešina stikline vandens pasirodė Mona. Paėmė iš mamos šluotą ir padavė jai vandens. Mama atsigėrė ir truputėlį aprimo. Tada springtelėjo, sukosėjo tiesiai į stiklinę – atrodė, tuoj pravirks.

– Mama! – tarė Mona. – Neverk. Jis trenktas.

Sesė nužvelgė mane sustingusiu vaškiniu veidu. Nusisukau ir priėjau prie lango. Kai atsigręžiau, ji vis dar į mane vėpsojo.

– Krikščionių šunės! – šūktelėjau. – Bukoliškos surūgėlės! Patiklios primityvios amerikietės! Šakalės, žebenkštys, skunkės ir asilės – štai ir visa jūsų kvaila padermė! Vienintelis aš iš visos šitos šeimynėlės išvengiau kretinizmo žymės!

– Mulkis, – tarė ji.

Sesė su mama išėjo į miegamąjį.

– Ir nevadink manęs mulkiu, – atkirtau. – Tu, vaikštanti neuroze! Frustruota, kompleksuota, apsiseilėjus niektauza pusvienuole!

– Girdėjai?! – atsiduso mama. – Siaubas!

Jos atsigulė miegoti. Man buvo atitekusi sofa, o joms – miegamasis. Kai jų durys užsidarė, išsitraukiau savo žurnalus ir šmurkštelėjau su jais į patalus. Džiaugiausi galėdamas apžiūrinėti merginas didžiojo kambario šviesoje. Kur kas smagiau nei toj pradvisusioj drabužinukėj. Prasišnekučiavau su jomis maždaug valandą – su Elein lipau į kalnus, su Roza leidausi po Okeaniją, o paskui surengęs bendrą susitikimą, visoms joms aplink mane susispietusiomis pareiškiau, kad aiškių favoričių neturiu ir kad kiekviena jų sulauks savo progos paeiliui. Vis dėlto po kurio laiko siaubingai nuvargau, ėmiau jaustis vis didesniu idiotu, kol galop visai apkarto mintis, kad jos – tik atvaizdai paveiksliukuose, lėkštuose ir iš esmės vienoduose, be galo primenančiuose vienas kitą ir pagal apšvietimą, ir pagal šypsenas. Visos tos merginos šypsojosi kaip šliundros. Visa tai tapo baisiausiai koktu. Pamaniau: „Tik pažvelk į save! Drybsai čia ir šnekies su krūva prostitučių. Nieko sau Antžmogis iš tavęs! Kas, jei dabar tave matytų Nyčė? Arba Šopenhaueris – ką jie pagalvotų? O Špengleris?! Ak, Špengleris tai tikrai aprėktų! Kvaily, idiote, kuily, galvijau, žiurke! Suskretęs, bjaurus ir niekingas paršeli!“ Ūmai sustūmiau visas tas nuotraukas į krūvą, sudraskiau į gabalus ir išmečiau į šikinyko unitazą. Tada grįžau į lovą, nuspyriau ant žemės apklotą. Užliejo toks stiprus pasibjaurėjimo savimi jausmas, kad atsisėdau ir ėmiau galvoti apie save baisiausius dalykus. Netrukus tapau pats sau tiek atgrasus, kad daugiau neliko nieko kita kaip tik gulti miegot. Vis dėlto užsnūsti negalėjau dar bent kelias valandas. Rytuose pamažu sklaidėsi rūkas, o vakarus vis dar gaubė tamsi pilkuma. Buvo gal jau trečia valanda nakties. Girdėjau, kaip miegamajame tyliai vis knarkteli mama. Galop kone apsisprendžiau žudytis, ir mintydamas apie tai užmigau.

Ketvirtas skyrius

Mama pabudo šeštą ir pašaukė mane. Apsiverčiau ant kito šono – keltis visai nesinorėjo. Pačiupusi apklotą jinai jį nutraukė. Kadangi paprastai miegodavau be jokių apatinių, likau tįsoti nuogut nuogutėlis. Būtų nieko baisaus, bet dabar buvo rytas ir aš tam nebuvau pasiruošęs, tad ji viską pastebėjo – šiaip pasirodyti jai nuogas anaiptol nebijojau, bet tik jau ne tokioj padėty, kokioj vyrukai kartais nubunda ryte. Mėgindamas paslėpti tą viečiukę, suskubau pridengti ją delnu, bet mama vis tiek pamatė. Galėjai pamanyti, kad specialiai ieškojo to, kuo galėtų mane sugėdinti – nieko sau, tikra motina.

– Kokia gėda, – tarstelėjo ji, – ir jau nuo pat mielo ryto…

– Gėda? – paklausiau. – Dėl ko?

– Siaubas.

– Viešpatie, ko dar jūs, krikščionys, prisigalvosit? Nuo šiol jau net ir miegoti gėdinga?!

– Pats supranti, ką turiu galvoj, – pareiškė ji. – Gėda, šitokie dalykai, ir dar tavo amžiuj. Gėda. Baisu. Siaubas.

– Jeigu jau taip, tai čia tau gėda. O ir krikščionybei – gėda.

Mama grįžo į lovą.

– Kokia gėda, – tarė ji Monai.

– Ką jis vėl pridirbo?

– Siaubas.

– Ką jis padarė?

– Nieko, bet vis tiek baisu. Nors mirk iš gėdos.

Užsnūdau. Netrukus ji ir vėl šūktelėjo mano vardą.

– Šiandien į darbą neisiu, – tariau.

– Kodėl?

– Mane iš ten išmetė.

Mirtina tyla. Mama ir Mona atsisėdo lovoj. Mano atlyginimas – tai viskas, ką turėjom. Dar buvo dėdė Frenkas, bet jo pagalbos mums vis tiek nebūtų pakakę – kad išgyventume, privalėjau dirbti. Šįkart reikėjo sugalvot šį tą iš tiesų įtikinama, nes ir mama, ir Mona puikiausiai žinojo, kad esu melagis. Mamą dar galėjau apsukt aplink pirštą, bet Mona manimi apskritai niekada netikėdavo, net kai sakydavau gryniausią tiesą.

– Ką tik iš gimtinės atvyko pono Romero sūnėnas, – tariau. – Jam ir atiteko mano darbas.

– Tikiuosi, nemanai, kad mes taip lengvai imsim ir tuo patikėsim? – pareiškė Mona.

– Ne imbecilams spręst apie tai, ką aš manau, – atkirtau.

Mama priėjo prie sofos. Istorija skambėjo ne visai įtikinamai, bet mama, regis, pati stengės suteikti man progą. Nebūtų šalia Monos, išsisukčiau be menkiausio vargelio. Ji liepė Monai nesikarščiuoti ir išklausyti viską iki galo. Savo plepalais Mona viską gadino. Riktelėjai jai, kad užčiauptų kakarinę.

– Nemeluoji? – paklausė mama.

Pridėjęs ranką prie širdies užsimerkiau ir atsakiau:

– Visagalio Dievo ir jo dangiškojo teismo akivaizdoje iškilmingai prisiekiu, kad sakau tiesą ir ničnieko neišsigalvoju. O jei meluoju, tegu Jis nutrenkia mane dar šią pat minutę. Atnešk laikrodį.

Mama paėmė nuo radijo imtuvo laikrodį. Ji tikėjo stebuklais – įvairiausiais stebuklais, kokiais tik nori. Užsimerkiau, jutau, kaip tvinksi mano širdis. Sulaikiau kvėpavimą. Bėgo sekundės. Praėjus minutei atsidusau. Mama šyptelėjo ir pabučiavo mane į kaktą. Bet dabar jau užsiputojo dėl Romero.

– Jis negali taip pasielgti! – pareiškė ji. – Aš jam neleisiu! Tuojau nueisiu pas jį ir išklosiu viską, ką apie jį manau!

Šokau iš sofos. Buvau nuogas, bet tai man jau neberūpėjo.

– Viešpatie Visagali! – sušukau. – Tu ką, neturi nė kruopelytės savigarbos, jokio žmogiškojo orumo? Kurių galų dabar pas jį trenktis – po viso to, kai jis pasielgė su manim šitaip klastingai ir nedorai? Nejau nori užtraukti gėdą dar ir visai mūsų šeimai?

Mama puolė rengtis. Mona delnu persibraukė plaukus ir nusikvatojo. Įpuoliau į miegamąjį ir mamai nė mirktelėti nespėjus nutempiau jai nuo kojų pėdkelnes ir suveržiau jas į mazgą. Mona krizendama palingavo galva. Kyštelėjau jai priešais nosį kumštį ir paskutinį kartą įspėjau, kad nelįstų, kur nereikia. Mama nebežinojo, ką daryti. Uždėjau jai ant pečių delnus ir pažvelgiau į akis.

– Savigarba man svarbiau už viską, – tariau. – Argi šis žodis neužgauna nė menkiausios tavo nuovokos stygos? Savigarba! Visa, ką bekalbėčiau, ką bedaryčiau, kyla iš pačių to klodo, kurį vadinu Savigarba, gelmių. Be šio jausmo mano gyvenimas būtų tik slogus nusivylimas. Trumpiau tariant, skelbiu tau ultimatumą. Jei eisi pas Romerą, aš nusižudysiu.

Mano garsinimas ją ne juokais išgąsdino, bet Mona tik persivertė lovoje ir puolė kaip pamišus kvatotis. Daugiau nieko nebesakiau, tik grįžau ant sofos ir netrukus vėl užmigau.

Kai apie vidurdienį pabudau, jos buvo kažkur išėjusios. Išsitraukiau vienos savo senų draugužių, kurią vadinau Marcela, nuotrauką ir mes leidomės į Egiptą, o ten – suskatom mylėtis vergų Nilu plukdomame laivelyje. Mėgavausi vynu iš jos sandalų ir pienu nuo jos krūtų, o paskui liepėm vergams prisiirti prie upės kranto, kur pamaitinau ją saldžiausiam paukščių piene mirkytom kolibrių širdutėm. Kai visa tai baigės, pasijutau stačiai nelabuoju. Norėjosi pačiam sau gerai užvožti į nosį, užvožti taip, kad likčiau be sąmonės. Susižaloti, kad kaulai net traškėtų. Suplėšiau Marcelos nuotrauką į skutus ir nuleidau juos tualete, tada priėjau prie vaistų spintelės, išsitraukiau skustuvą ir nespėjęs dorai nė susivokti perbraukiau juo per ranką šiek tiek žemiau alkūnės, tačiau nesmarkiai – tik tiek, kad pasirodytų kraujas, bet neskaudėtų. Pačiulpiau įpjautą vietą, bet skausmas vis tiek neužplūdo, todėl paėmiau žiupsnelį druskos ir patryniau ja žaizdelę – pagaliau pradėjo graužti ir gelti, o tai leido atsipeikėti ir vėl pasijusti gyvam. Tryniau tol, kol skausmas tapo nebepakeliamas. Tada ranką apsitvarsčiau.

Ant stalo buvo paliktas raštelis. Perskaičiau, kad jos išėjo pas dėdę Frenką ir kad sandėliuke man palikta maisto papusryčiauti. Vis dėlto nusprendžiau eiti pavalgyti pas Džimą – šiek tiek pinigų dar turėjau. Perėjau priešais mūsų daugiabutį kitoj gatvės pusėj plytėjusį mokyklos kiemą ir netrukus atsibeldžiau į vietą. Užsisakiau kiaušinienės su kumpiu. Kol valgiau, Džimas mane šnekino.

– Daug skaitai, – tarė jis. – Ar niekada nemėginai pats parašyti knygą?

Šitai viską ir nulėmė. Nuo tos akimirkos užsimaniau tapti rašytoju.

– Kaip tik dabar rašau, – atsakiau.

Tada jam parūpo, kas tai per knyga.

– Mano proza neparduodama, – tariau. – Ji skirta būsimosioms kartoms.

– Nežinojau, – nustebo jis. – O ką rašai? Apie gyvenimo nutikimus? Ar viską grynai išgalvoji?

– Ir viena, ir kita. Aš universalus.

– A. Nežinojau.

Nuėjau į kitą baro galą ir nusipirkau pieštuką ir sąsiuvinį. Džimas pasidomėjo, apie ką rašau šiuo metu.

– Nieko ypatingo, – tariau. – Tiesiog žymiuosi paskirus pastebėjimus būsimam straipsniui apie užsienio prekybą. Siaubingai įdomi tema, toks savotiškas naujas hobis, kad nesustabarėčiau.

Man išeinant jis vėpsojo į mane net išsižiojęs. Neskubėdamas nukulniavau uosto link. Buvo birželis, pats gražiausias laikas. Skumbrės migravo nuo pietinės pakrantės ir visi konservų fabrikai dirbo kaip pašėlę, dieną naktį, ir šiuo metų laiku oras be perstojo būdavo persisunkęs puvėsiais ir žuvų taukais. Kai kuriems žmonėms jis dvokė, kai kuriems nuo jo darydavosi bloga, bet man asmeniškai šis oras nė kiek nesmirdėjo ir viskas atrodė kuo puikiausiai, išskyrus nebent tiktai žuvies kvapą, kuris anaiptol nebuvo malonus. Man čia patiko. Tai buvo ne vienas kvapas, o gausybė kvapų, jie čia pynėsi, čia sklaidėsi, ir kiekvienam žingsny pajusdavai vis kitą aromatą. Užsisvajodavau ir imdavau godoti apie tolimus kraštus, vandenynų dugne slypinčias paslaptis, ir visos perskaitytos knygos čia pat vienu kartu atgydavo – prieš akis iškildavo kur kas geresni nei realybėje žmonės-knygų veikėjai: Filipas Keris⁴ Judžinas Vitla⁵ ar kiti Draizerio išgalvoti vyrukai.

Man patiko, kaip kvepia triumo vanduo senuose tankeriuose, į tolimus kraštus gabensimos žaliavinės naftos statinės, alyvos dėmės suglitėjusiam, gelstančiam, auksaspalviam vandeny, pūvanti mediena, visos tos nuo naftos ir deguto pajuodavusios į krantą išmestos atliekos, gendantys vaisiai, nedideli japoniški žvejybiniai burlaiviai, bananlaiviai, senos laivavirvės, vilkikai ir metalo laužas, o ir patsai tas niūriai paslaptingas vandenyno dvelksmas per atoslūgius.

Stabtelėjau prie baltojo tilto, kertančio kanalą iš kairės nuo „Ramiojo vandenyno pakrantės žuvininkystės“ Vilmingtono pusėj. Prie degalų dokų stovėjo iškraunamas tankeris. Šiek tiek tolėliau gatvėje japonpalaikiai žvejai taisė savo tinklus, ištemptus per kelis kvartalus palei krantinę. Amerikos-Havajų prieplaukoje darbininkai pakraudinėjo į Honolulu plauksiantį laivą. Plušėjo iki juosmens išsirengę. Staiga pasirodė, kad juos aprašyti būtų visai puiki mintis. Atrėmiau naująjį sąsiuvinį į turėklą, lyžtelėjau pieštuko galą ir ėmiausi rašyti traktatą apie krovikus: „Psichologinė uosto kroviko interpretacija: šiandien ir vakar. Autorius Arturas Gabrielis Bandinis.“

Paaiškėjo, kad tema anaiptol ne iš lengvųjų. Buvau bepradedąs gal keturis ar penkis kartus, bet galop pasidaviau. Šiaip ar taip, gilintis į šį reikalą reikėtų metų metus, o grožinei kūrybai potraukio kol kas nejutau. Pirmiausia, ką reikėjo padaryti, – tai surinkti į vieną visumą faktus. Ko gero, tam prireiktų dvejų, trejų, o gal net ketverių metų – tiesą sakant, tai veikiausia būtų viso gyvenimo darbas, tikras magnum opus. Per daug vargo. Tiek to. Nutariau, kad lengviau bus užsiimti filosofija. „Arturas Gabrielis Bandinis. Moralinis ir filosofinis traktatas apie vyrą ir moterį.“ Blogis – silpno vyro bruožas, o silpnam būti neverta. Kur kas geriau būti stipriam, o ne silpnam, juk silpnumas – tai tvirtybės stygius. Tad būkit tvirti, broliai mano, sakau jums: jei nebūsite tvirti, blogio jėgos jus užvaldys. Tvirtybė – tai galios išraiška. Tvirtybės stygius – blogio. Bet koks blogis reiškia silpnumą. Tad būkite stiprūs, nes kitaip būsite silpni. O kad taptumėt stiprūs, venkite silpnumo apraiškų. Silpnybė minta moters širdimi. Vyro gi širdis penima jėga. Ar norite tapti moterimis? Jei taip, tuomet silpnėkit. Ar norite tapti vyrais? Taip, taip. Tuomet darykitės stipresni. Šalin Blogį! Tegyvuoja Stiprybė! Ak, Zaratustra, suteik daug silpnumo moterims savo! Ak, Zaratustra, suteik daug stiprybės vyrams savo! Moterį – šalin! Vyrui – valio!

Netrukus nuo viso šito pavargau. Nutariau, kad gal aš galų gale visai ne rašytojas, o dailininkas. Galbūt mano genialumas slypi dailėje. Perverčiau sąsiuvinio puslapį ir ryžausi brūkštelėti kelis eskizus – tiesiog šiaip, grynai dėl praktikos, tačiau nepastebėjau nieko, ką būtų verta įamžinti: visur vien tik laivai, krovėjai ir dokai, o jie manęs nedomino. Paprastai paišydavau kates ant tvorų, marmūzes, trikampius ir kvadratus. Tada ūmai supratau, kad aš nei dailininkais, nei rašytojas, bet architektas – juk mano tėvas buvo dailidė, tad statybininko amatas mano natūrai būtų kur kas artimesnis. Nupiešiau kelis namus. Visi atrodė daugmaž vienodi – kvadratiniai statinukai su rūkstančiais kaminais. Užverčiau sąsiuvinį.

Ant tilto buvo karšta, saulė svilino sprandą. Pralindau pro turėklus ir patraukiau rantytų akmenų, suverstų prie pat kranto, link. Akmenys buvo didžiuliai, nuo užslenkančių potvynių pajuodę kaip anglis, kai kurie jų vos ne namo dydžio. Po tiltu juos suritino visiškai be jokios tvarkos, kaip pakliuvo, galėjai pamanyti, kad atsidūrei kažkokiam ledkalnių telkiny, ir vis dėlto tie akmenys atrodė ramūs ir laimingi.

Lįsdamas po tiltu jaučiausi lyg niekas anksčiau prieš mane to niekada nebūtų daręs. Nedidukės uosto bangelės vis lyžtelėdavo akmenis ir tai ten, tai šen palikdavo gelsvo vandens balutes. Kai kurie rieduliai buvo gerokai apsamanoję, kai kurie – nusėti paukščių išmatų dėmėm. Dvelkė niūrokas vandenyno kvapas. Po tilto santvarom buvo taip šalta ir tamsu, kad beveik nieko negalėjau įžiūrėti.

Girdėjau, kaip viršuj dunda automobiliai, aidi klaksonai, šūkalioja žmonės, medinius tilto skersinius drebina galingi sunkvežimiai. Triukšmas buvo toks baisus, kad ausyse net tvinkčiojo, pamėginau sušukti, bet mano balsas nukeliavo vos kelias pėdas ir tuojau pat movė atgal, tarsi pririštas prie guminės virvelės. Ropojau per akmenis tolyn tol, kol pavyko ištrūkti iš saulės spindulių. Keista viečiukė. Trumpam net išsigandau. Kiek tolėliau gulėjo milžiniškas akmuo, kur kas didesnis už visus kitus, o jo viršūnė buvo klote nuklota baltom kirų išmatom. Visų šitų riedulių karalius su balta karūna. Patraukiau prie jo.

Ūmai man po kojom viskas sujudėjo. Kilo tikrų tikriausias kažin kokių gleivėtų ropinėjančių bjaurybių knibždėlynas. Sustingęs sulaikiau kvėpavimą ir pamėginau įsižiūrėti. Krabai! Čia jų spietėsi tuntai, ištisos galybės. Iš baimės mane kone suparalyžiavo, ir visas iš viršaus atsklindantis triukšmas dabar jau tebuvo niekis palyginti su mano širdies dunksėjimu.

Prisišliejau prie akmens ir užsidengiau veidą delnais – stovėjau taip, kol baimė praėjo. Kai rankas atitraukiau, tamsumoj ėmiau šį tą įžiūrėti – buvo pilka ir šalta, galėjai pamanyti, kad atsidūrei požeminiam pasauly – niūriam, nuošaliam užkampy. Pagaliau pirmą kartą įdėmiai įsižiūrėjau į čia besiveisusius padarus. Didžiuliai krabai, ne ką mažesni už namo plytas, tylūs ir negailestingi – jie tiesėsi nuo didžiulių akmenų, jausmingai, tarsi šokdami hulą, krutino grasius čiuptuvėlius, pūtė savo nemalonias, šlykščias akeles. Vis dėlto gerokai daugiau buvo mažesnių krabų, maždaug delno dydžio, jie būriais plūduriavo nedidelėse juodose balose palei akmenų kraštus, ir kovodami dėl vietos viršuj ropštėsi vienas per kitą ir tempė vieni kitus atgal į tekšinčią juodumą. Smaginosi iš širdies.

Prie pat savo kojų pastebėjau netgi dar mažesnių krabukų, kurių kiekvienas buvo maždaug sulig doleriu, lizdą – vientisą didelį besimuistančių, persipynusių tarpusavyje kojyčių gumulą. Vienas jų įsičiupo man į kelnių klešnę. Atplėšiau jį nuo savęs ir apžiūrėjau, kol tas bejėgiškai mosavo galūnėm mėgindamas man įžnybti. Tačiau laikiau jį tvirtai ir nieko man padaryti jis neįstengė. Užsimojau ir sviedžiau jį į akmenį. Jis trakštelėjo, mirtinai sukežo, akimirką pakybojo prilipęs prie akmens, o tada paplūdęs krauju ir vandeniu žlegtelėjo žemėn. Pakėliau sugurintą šarvą ir paragavau iš jo trykštančio gelsvo skysčio – šis buvo sūrus kaip jūros vanduo ir man nepatiko. Švystelėjau kūnelio likučius tolėliau. Kurį laiką jie plūduriavo paviršiuj, bet netrukus aplinkui sukti ratus suskato grobį užuodusi stintukė – iš pradžių tik tyrinėjo, bet galop nirčiai įsikando ir nusitempė kartu su savim kažkur į dugną. Nuo krabų kraujo rankos pasidarė lipnios, persisunkė vandenyno kvapu. Ūmai pajutau, kaip mane užplūsta noras juos išžudyti – visus iki paskutinio. Tiesa, mažesnieji manęs nedomino, žudyti, – žudyti be atvangos, – troškau tik didžiuosius. Tuos stiprius ir nuožmius dičkius, su galingais žabtais. Tik jie vieni buvo Arturo Užkariautojo, Bandinio Didžiojo verti priešininkai. Apsidairiau aplink, tačiau nei kokio nors pagalio, nei žabo niekur nepastebėjau. Prie pat kranto, greta betoninės atramos gulėjo krūva akmenų. Pasiraičiau rankoves ir ėmiau svaidyti juos į patį didžiausią krabą iš tų, kuriuos man pavyko įžiūrėti, – jis snaudė ant uolos maždaug už dvidešimties pėdų. Akmenys vis atsitrenkdavo šalimais, per vieną kitą colį nuo jo, į šalis lėkė žiežirbos ir nuolaužos, bet krabas nė neatsimerkė pažiūrėti, kas čia darosi. Šveičiau gal dvidešimt akmenų, kol pagaliau pataikiau. Pergalė! Akmuo suknežino jam nugarą – pasigirdo trekštelėjimas lyg perlaužus sūdytą sausainiuką. Pataikiau idealiai, visas jo kūnas susigurino į uolą. Tada pliumptelėjo į vandenį ir ėmė grimzti tarp žalsvų teliuškuojančių putų. Stebėjau kaip jis pradingsta po vandeniu ir atsisveikindamas jo pusėn rūsčiai pagrūmojau kumščiu. Ate, ate! Be abejo, dar susitiksim anam pasauly, ir tu, Krabe, manęs nepamirši. Prisiminsi mane, savo nukariautoją, amžinai – per amžius amžinuosius!

Galabyti krabus akmenimis tapo pernelyg sunku. Jų briaunos buvo tokios aštrios, kad užsimojant raižė pirštus. Nusiploviau nuo rankų kraują ir gleives, ir patraukiau atgal į šviesą. Užsikabarojau ant tilto ir nupėdinau gatve tolyn į už trijų kvartalų įsikūrusią jūrininkų parduotuvėlę – ten buvo galima įsigyti ginklų ir amunicijos.

Baltaveidžiui pardavėjui pareiškiau, kad man reikėtų pneumatinio šautuvo. Jis parodė man vieną galingesnių ir aš atkišęs pinigus jį išsyk ir nusipirkau – be jokių klausimų. Už tai, kas liko iš dešimtinės, įsigijau šratinių šovinių. Baisiausiai magėjo kuo greičiau grįžti į mūšio lauką, todėl baltaveidžiui pasakiau, kad jų nevyniotų, o duotų tiesiog taip. Jam tai pasirodė keista ir jis įdėmiai mane nužvelgė, bet aš tuojau susišlaviau nuo prekystalio šaudmenis ir nieko nelaukdamas, tik ginkdie ne bėgte, išmoviau į lauką. Valią kojoms daviau jau lauke, bet netrukus pajutęs, kad kažkas mane stebi, atsigręžiau – ir iš tiesų: baltaveidis stovėjo tarpdury ir markstėsi žvelgdamas į mane pro tirštą popietės karštį. Sulėtinęs žingsnį spėriai nutipenau už kampo, o tada jau ir vėl dėjau į kojas iš visų jėgų.

Visą tą popietę prašaudžiau krabus, galiausiai nuo šautuvo įskaudo petys, o nuo taikiklio pradėjo perštėti akį. Buvau Bandinis Diktatorius, Krabijos Geležinis Žmogus. Vyko eiliniai Kruvini Valymai Tėvynės labui. Jie mėgino paveržti iš manęs valdžią, šitie sumauti krabiūkščiai, ir jiems užteko smarvės sukurstyti revoliuciją, bet dabar išmušė keršto valanda! Tik pamanykit! Mane ėmė siutas. Tie prakeikti krabai ryžosi suabejoti Antžmogio Bandinio galia! Ir kas jiems pasidarė, kad taip kvailai įtikėjo savo jėgomis? Ką gi, lai tai būna jiems pamoka, kurios niekada nepamirš. Tai paskutinis jų sukurstytas maištas, prisiekiu Kristum! Nuo šios minties net sugriežiau dantimis. Ir turėk man tiek įžūlumo! Dieve, kaip pikta!

Pyškinau išsijuosęs, ant piršto išdygo pūslė. Nugalabijau virš penkių šimtų, o sužeidžiau dar dvigubai tiek. Pakvaišę iš pykčio ir baimės krabai mane puolė, bet jų gretos retėjo dėl žuvusiųjų ir sužeistųjų. Jie mėgino mane supti. Tuntais ropojo artyn. Iš vandens skubėjo pastiprinimas, dar kiti būriai veržėsi iš už akmenų. Nesuskaičiuojama krabų galybė judėjo per akmeningą plynę pasitikti savo mirties, tykančios ant jiems nepasiekiamo aukšto riedulio.

Surinkęs dalį sužeistųjų ir sumetęs juos į balą surengiau karinį pasitarimą, kuriame nusprendžiau atiduoti juos karo lauko teismui. Traukiau iš balos po vieną, sodindavau priešais šautuvo vamzdį ir spusteldavau gaiduką. Vienas krabų – ryškiaspalvis ir itin gyvybingas – priminė man moterį: akivaizdu, kad tai buvo į šį renegatų būrį įsimaišiusi princesė, tikra drąsuolė, kenčianti dėl rimtų sužeidimų – viena jos kojelių buvo suvis nutraukta šrato, kita – gailiai tabalavo ant sausgyslės. Širdį veriantis vaizdas. Sušaukiau dar vieną pasitarimą ir nusprendžiau: atsižvelgiant į ypač skubėti verčiančias aplinkybes, apie jokią lyčių diskriminaciją negali būti nė kalbos. Net ir princesei privalu mirti. Reikalas ne iš maloniųjų, bet neišvengiamas.

Liūdesio kupina širdimi priklaupiau tarp žuvusiųjų ir mirštančiųjų ir malda kreipiausi į Dievą, šaukdamasis Jo atleidimo už šį žvėriškiausią, kokį tik gali įvykdyti Antžmogis, nusikaltimą – moters egzekuciją. Juk, šiaip ar taip, pareiga yra pareiga, senoji tvarka turi būti išlaikyta, revoliucija – numalšinta, režimui privalu gyvuoti, o visiems renegatams – mirti. Trumpai šnektelėjau su princese akis į akį, oficialiai atsiprašiau Bandinio vyriausybės vardu ir įvykdžiau paskutinį jos norą – leidau pasiklausyti „La Paloma“, kurios melodiją pats ir sušvilpavau, – maža to, padariau šitai taip jausmingai, kad baigdamas net apsiverkiau. Tada atkišau šautuvo vamzdį priešais jos nuostabų veidą ir nuspaudžiau gaiduką. Ji mirė iškart, šlovingai, čia pat išsitaškiusi į šalis skaisčiais sutrupinto kevalo ir gelstelėjusio kraujo purslais.

Ypatingos pagarbos ir susižavėjimo vedinas toje vietoje, kurioje ji krito, įsakiau pastatyti akmenį, skirtą šiai žavingai vienos įsimintiniausių pasaulinių revoliucijų didvyrei, žuvusiai kruvinomis birželio dienomis valdant Bandiniui, atminti. Tądien buvo kuriama istorija. Išnaudodamas trumpas paliaubas peržegnojau paminklinį akmenį, pagarbiai, o kartu gal net ir su šiokia tokia aistra, jį pabučiavau ir žemai nulenkiau galvą. Ironijos kupina akimirka: ūmai man švystelėjo suvokimas, kad šią moterį aš mylėjau. Bet, ką gi, – pirmyn, Bandini! Puolimas vėl prasidėjo. Netrukus pašoviau dar vieną moterį. Sužeidžiau nesunkiai, ji liko ištikta šoko. Paimta į nelaisvę pasisiūlė man atsiduoti kūnu ir siela. Maldavo išsaugoti jai gyvybę. O aš tik grėsmingai kvatojau. Vis dėlto jos būta išskirtinės būtybės, tokios rausvos, rožinės, todėl galiausiai priėmiau tai kaip likimo neišvengiamybę ir su jaudinančiu jos pasiūlymu sutikau. Sudorojau ją, meldžiančią pasigailėjimo, čia pat po tiltu, tamsoj. Tebesikvatodamas švystelėjau į priekį ir, atsiprašęs dėl savo žvėriškumo, ištaškiau į gabalus.

Skerdynes galiausiai baigiau, kai dėl pervargusių akių jau net įskaudo galvą. Prieš pasišalindamas paskutinį kartą įdėmiai apsižvalgiau. Visi akmenys nutaškyti krauju. Triumfavau, pasiekiau didžią pergalę. Bridau tarp žuvusiųjų ir balsu guodžiau juos, mat nors jie man ir priešai, aš – žmogus taurus, tad gerbiau juos ir žavėjausi šitokia narsia jų kova su mano legionais.

– Mirtis atsėlino jūsų, – kalbėjau jiems. – Sudie, brangieji priešai. Drąsiai kovėtės ir dar drąsiau kritote, ir Fiureris Bandinis to nepamiršo. Jis atvirai nulenkia prieš jus – žuvusiuosius – galvą.

Vis dėlto pasitaikė vienas kitas ir toks, kuriam sakiau štai ką:

– Sudie, niekingas baily. Tfu ant tavęs, esi pasišlykštėtinas. Tavo bailumas Fiureriui atgrasus. Bailių jis neapkenčia kaip maro. Ir po tavo mirties nenurims. Lai vandenyno potvynis nuplaus nuo žemės paviršiaus tavo gąslias piktadarybes, niekše.

Užsikabarojau į pakelę kaip tik tuo metu, kai pasigirdo šeštą valandą skelbiantys švilpukai. Patraukiau namų link. Kiek tolėliau, tuščiame sklype palei gatvę kažkokie vaikiščiai žaidė beisbolą – atidaviau jiems savo šautuvą su šaudmenų likučiais mainais į kišeninį peilį, kuris, pasak vieno iš jų, buvo vertas trijų dolerių. Tik manęs taip paprastai neapmausi: puikiausiai nutuokiau, kad toks peilis kainuoja ne daugiau negu penkiasdešimt centų. Paprasčiausiai labai norėjau atsikratyti tuo šautuvu, todėl ir sutikau mainytis. Vaikiščiai palaikė mane visišku mulkiu, bet ir tiek to.

Versta iš: John Fante. The Road to Los Angeles. Santa Rosa: Black Sparrow Press, 2000

1 Po paraliais, Jėzau Kristau! (it.) (Čia ir toliau – pastabos vertėjo.)
2 Epvorto lyga (Epworth League) – metodistų organizacija, vienijanti 18–35 metų amžiaus tikinčiuosius, įkurta 1889 m. ir skirta gilesniam ir labiau apmąstytam pamaldumui skatinti.
3 Biblijos juosta (Bible Belt) – neformalus daugiausia pietryčių valstijas apimančio JAV regiono, kurio esminę kultūrinio ir socialinio gyvenimo ašį sudaro evangeliškasis protestantizmas, pavadinimas.
4 Vieno autobiografiškiausių Williamo Somerseto Maughamo (1874–1965) romano „Aistrų našta“ pagrindinis veikėjas, autoriaus alter ego.
5 Pusiau autobiografinio Theodore’o Dreiserio (1871–1945) romano „Genijus“ pagrindinis veikėjas, dėl pripažinimo kovojantis talentingas dailininkas.

Antanas Vaičiulaitis. Mintys, svajonės ir sapnai vis grįžta…

2026 m. Nr. 5–6 / Antanui Vaičiulaičiui – 120: šia proga skelbiame rašytojo kalbą, pasakytą jam skirto renginio Jaunimo centre Čikagoje metu.

Birutė Jonuškaitė. Balinsiu obelų kamienus

2025 m. Nr. 4 / Kol apėjau visą sodą – vedamasis pasirašė. Jį, regis, kaip kad Jonas savo eilėraščius – išvaikščiojau.

Gintarė Bernotienė. Ilgalaikiai projektai

2026 m. Nr. 4 / Praeina knygų mugė, o su ja nutolsta ir įvairių geriausių knygų sąrašų formavimas, ir po skaitymo srauto, sykiais pajuntamo ir fiziškai, lieki su savais apmąstymais, ką gi išreiškia…

Diane Seuss. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas / Diane Seuss [Sjūz] (g. 1956) – amerikiečių poetė, išleidusi šešis eilėraščių rinkinius, tarp kurių – „Keturkojė mergaitė“ („Four-Legged Girl“, 2015; Pulitzerio nominacija)…

Giedrė Kazlauskaitė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / mums iš dangaus iškrito pirmas sniegas
primindamas manas iš biblijos bites marias

Guntis Berelis. Teksto baimė

2026 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. išleido prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus.

Wolfgang Herrndorf. Darbas ir struktūra

2026 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Wolfgangas Herrndorfas (1965–2013) – žymus vokiečių rašytojas, tapytojas, iliustratorius, karikatūristas. Parašė kelis populiarius romanus, į lietuvių kalbą išverstas romanas jaunimui „Čikas“.

Marijus Šidlauskas. Apie Rašytojų respubliką

2026 m. Nr. 4 / Respublikos idėja – neginčijamas mūsų valstybės gyvybingumo ir jos orumo liudijimas, pamatinė Lietuvos istorinio pasakojimo tema. Ji užsimezga su Palemono ir Vaidevučio mitais, pereina į LDK sąsajas su antikinės Romos respublika.

Neringa Butnoriūtė. Melancholiko nerimas

2026 m. Nr. 4 / Valdas Papievis. Ankančiam pasauly. – Vilnius: Odilė, 2025. – 160 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Paulina Pukytė: „Džiaugiuosi, kad esu laisva nuo tradicinės lietuvių literatūros mokyklos“

2026 m. Nr. 4 / Rašytoją, menininkę Pauliną Pukytę kalbina Akvilina Cicėnaitė / „Visa savo kūryba tyrinėju dalykus, per kuriuos ar kuriuose visuotinė „matrica“ (arba tiesiog įprasta, nusistovėjusi, surambėjusi schema, klišių visuma) patiria sutrikimą (glitch).

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / vėl kūdikis pasaulį palytės
kurio šviesos jau daug kas pasigedo

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / Net kviečiamas
aplenki iškilmes,
nevarstai paradinio lango,
šventinių durų.

Tarmo Teder. Ąžuolyno Lyzė

2018 m. Nr. 2

Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė

Tarmo’as Tederis (g. 1958) – vyresniosios kartos estų prozininkas, poetas ir kritikas. Mokėsi Talino politechnikume ir Kuresaarės vakarinėje mokykloje, dirbo padieniu darbininku statybose, taip pat kūriku ir mašinistu, sargavo. 1994–1995 m. buvo kultūros apžvalgininku laikraštyje „Rahva Hääl“ („Tautos balsas“), 1995–1998 m. – laikraštyje „Eesti Päevaleht“ („Estijos dienraštis“). Nuo 1998 m. – laikraščio „Sirp“ kino kritikas. Nuo 1996 m. – Estijos rašytojų sąjungos narys. Išleido keletą romanų ir apsakymų rinkinių, parašė kino scenarijų. Du kartus apdovanotas Friedeberto Tuglaso novelės premija. Pats mano prozoje esąs sprinteris, ne ilgųjų nuotolių bėgikas.

Lyzė stovėjo viršaitijos koridoriuje ir laukė savo eilės. Išilgai sienos kėpsojo viena kita taburetė, bet jas buvo apgožę senyvi žmonės. Ant vienos sėdėjo barzdočius nukreiptu į save žvilgsniu, ant kitos – apglėbusi rankinę kuprota senutė, po jos nerta berete spindėjo stori akinių lęšiai. Barzdočius kartkartėmis atsidūsėdavo ir šnarpštelėdavo pro nosį kokią mintį, o senutė tyliai pasimuistydavo it šokti pasirengusi varlė. Pro langą į tamsų koridorių liejosi rudens pavakario šviesa, po dešine ir po kaire durys su lentelėmis vedė į kabinetus. Jos staigiai atšokdavo ir valdininkas siauru perėjimu patraukdavo į kitą kabinetą, iš kurio tarpais dvelktelėdavo kalbų nuotrupos.

Lyzė strėnomis rėmėsi į sieną, spoksojo į savo batų nosis ir grindų raštą, galvodama, kad andai čia buvo arklidė, paskui – kalėjimas, vėliau – kolūkio kontora ir pagaliau dabar – viršaitija. Čia sėdėjo svarbūs protingi žmonės, kurie sprendė daugybę dalykų ir lėmė šimtus likimų. Ir viskas buvo vykdoma laikantis įstatymo, o visokiausių įstatymų juk aibės, tad daryti galėjo ką panorėję, – koks nors straipsnis vis tiek patvirtindavo jų veiksmus ir visas tenykščių žmonių gyvenimas dažnai atsispindėdavo popieriuose. Iš priėmimo kaip tik iššoko vienas įraudęs pilietis ir senikė nutipeno pro neužvertas duris.

Išlipusi iš sausakimšo autobuso Lyzė pakliuvo į liūtį, batai kiaurai permirko, dabar viršaitijoje bent galėjo atsisėsti. Barzdočius šalia jos šnopavo, niurzgėjo lyg trolis ir, pagautas kokios idėjos, caktelėdavo liežuviu. O Lyzė galvojo, ko skanesnio prekybcentryje nupirkti savo paliegusiai motinai. Kitas reisinis autobusas važiuos tik po kelių valandų, tačiau gerokai išretėję autobusai dažnai ir nepasirodydavo, o taksi mikriukui tektų išleisti trečdalį atlyginimo. Kaime negali rinktis darbo, taigi turėjo kasdien važinėti į miestą, apie šimtą kilometrų ten ir atgal, kad pelnytųsi duoną nors mažumėlę mielesniu darbu. Kadaise Lyzė melžė fermoje karves, paskui pusvelčiui plūkėsi bendrovėje, išsiskyrė su girtuokliu, debiliukų mokykloje dirbo auklėtoja, o dabar Talino zoologijos sode liuobė ožkas. Visuomet laikė nuosavą karvę. Bet dabar, kai motina vos nuklibikščiuodavo nuo lovos iki išvietės, greičiausiai turės parduoti Žalutę. Lyzė irgi atsiduso, nors buvo mačiusi ir sunkesnių dienų. Laimei, duktė ištekėjo, sūnus išmoko rimto amato.

Lyzę dilgė rūpesčių kirbinė, tuo tarpu barzdočius jau pabuvojo priėmime, atėjo ir moters eilė, ji įžengė į kabinetą.

– Sveiki!

Po prezidento su varlike portretu už plataus blizgančio stalo sėdėjo iš anksčiau pažįstamas valdininkas. Žilaplaukis pusamžis vyriškis, vilkįs pilką kostiumą, pro siaurus akinius į ją stebeilijo pilkos it plienas budrios akys.

– Sveiki. Sėskitės, – viršaičio pavaduotojas tingiai mostelėjo į kėdę prie stalo. – Kokiu klausimu?

Lyzė atsisėdo, įkvėpė pilnus plaučius oro ir vėl ėmė aiškinti.

– Aš atėjau dėl to tako arba vadinamojo servituto. Žinot, juk pamenat, aš dar parašiau valdybai raštą, dėl to ąžuolyno, skirto visuomeniniams valsčiaus poreikiams, kurį aptvėrė vieline tvora. Mes, Ąžuolyno gyventojai, dabar negalime prieiti prie autobusų stotelės pakelėje. Turim keletą kilometrų lankstu vingiuoti pro vasarnamius. O tenai…

– Taip, atsimenu tą klausimą, – nutraukė valdininkas, – tačiau viršaitija negali padėti, mes neturime teisės diktuoti tvarkos privačiuose sklypuose. Vystytojas turi teisę į privatumą.

– Betgi jūs žadėjote!

– Aplinkybės pasikeitė, – skėstelėjo rankomis viršaičio pavaduotojas ir nutaisė rūgštoką šypseną, – deja, šiuo klausimu nebegalime jums padėti. – Vyriškis lėtai pakilo nuo krėslo su aukšta odine atkalte, duodamas suprasti, kad priėmimas baigtas. O Lyzei staiga smilktelėjo daugybė klausimų, plykstelėjo maištingos mintys.

– Tačiau viršaitija paliko ąžuolyną viešam naudojimui! Kodėl mes dabar nebegalim ten vaikščioti?

– Tas nutarimas peržiūrėtas iš naujo, aplinkybės kardinaliai pasikeitė.

– Bet kas leido? Kas turėjo teisę taip pasielgti?!

– Klausykite, jūs čia nešūkaukit. Galim daryti ką tik norim ir ką manom esant teisingą. O tai, kas mūsų žemėje teisinga, dažniausiai sprendžiu aš. Taryba patvirtino tą nutarimą, daugiau neverta apie jį kalbėti.

– Velniop! Šito aš taip nepaliksiu.

Akiplėšiškai pašaipus sprendėjas išlydėjo pro duris įširdusią pilietę. Lyzę apėmė pyktis.

Po poros valandų, išlipusią iš autobuso, apkurtino baisus ūžesys. Pakelės ąžuolyne burzgė ekskavatorius su plūgu, gaudė motorinis pjūklas. Vyrai baltais šalmais ir mėlynais kombinezonais dirbo rudens vakaro tamsoje, kurią skrodė budrūs prožektoriaus spinduliai. Dešimtys senų ąžuolų jau buvo pakloti, dabar pjovė stulpus sūpynėms. Joninių aikštelėje ant aukuro akmens plūgas žarstė žemes į didelį gūbrį, kaušas rausė trasą.

– Bepročiai! – sušuko Lyzė. – Ką jūs darot?! Taip nevalia! Juk čia ąžuolynas! – mojuodama rankomis moteris nubėgo prie plūgo, tačiau triukšmas užgožė jos protestą. Paslydusi kniūbsčiomis parvirto į purvą. Ekskavatorininkas prapliupo juoktis, aukštu lanku švystelėjo pro langą degančią nuorūką ir numojo ranka. Vystymas virte virė.

Ligi širdies gelmių sukrėsta Lyzė taku tarp vasarnamių patraukė namo. Keletas sunkvežimių balomis nudardėjo pro moterį, purvu aptėkšdami jai sijoną. Lyzė verkė, ji nekreipė dėmesio net į valkataujančius vilkšunius. Jos galvoje tebuvo viena mintis – ąžuolynas.

Kadaise apie tą įžliugusį kelią plytėjo pievos ir laukai, kurie priklausė jos seneliui su senele, Ąžuolyno Albertui ir Elei. Albertas, būdamas jaunas, prieš septyniasdešimt metų atvyko į pajūrio pasienio kordoną atlikti šauktinio tarnybos ir per vakarėlį senojoje viršaitijoje pakvietė Elę šokti. Pasienio vyrukai tuomet sukirto lažybų, – tas, su kuriuo Elė sutiks pašokti, gaus dėžę alaus, ir Albertui pavyko. Jis gavo dėžę alaus, o po metų ir Elę su Ąžuolynu. Bet čia prasidėjo karas, pasikeitė kelios santvarkos, juos ištrėmė į Sibirą, kur gimė Lyzės motina. Vėliau jiems leido grįžti į savo vienkiemį, tačiau žemė, miškas buvo atiduoti kolūkiui ir sovietiniams pasieniečiams. Keturiasdešimt metų Albertas dirbo eiguliu, kol atkurta nepriklausoma valstybė grąžino jam Ąžuolyną. Už ganyklas, laukus ir kolūkin išvarytus gyvulius jie gavo niekinius investicinius čekius, o apie Ąžuolyną pridygo visokiausių vasarotojų būdelių, palei pušyną plytėjo pionierių stovykla, kurią pasidalijo kažkoks karinės gamyklos pulkininkas ir naujoji Krašto apsaugos ministerija. Teliko vienkiemio sklypas, jame neužteko šieno vienintelei karvei. Aplinkui iš plastiko ir skardos augo namų dėžutės, šaltinį užkimšo srutos iš vamzdžio, vasarą riaumojo tranki muzika ir sklido grilio dūmų smarvė. Vasarotojai bei naujakuriai erzino Ąžuolyno Sargį ir šaipėsi iš ten laikomos karvės. Elė su Albertu spėjo išvysti naujus pinigus ir netrukus iškeliavo ilsėtis į pajūrio bažnyčios kapinaites. Lyzės tėvą tenai, po pušimis, nuginė karčioji, motina galuojasi paskutines dienas.

Padariusi ilgą pasagos pavidalo lankstą, Lyzė pasiekė namus, kuriuos iš kitos pusės juosė tanki ir aukšta vielinė tvora, už jos burzgė vystytojų mašinos. Ji supylė Sargiui ragu likučius, sukrovė malkas į krosnį, pakūrė ir viryklę, pašildė valgį, pamaitino motiną, išsiverkė pagalvėn ir anksti ryte per pažliugusią pasagą dvejetą kilometrų nuklampojo į autobusų stotelę už savo kiemo tvoros, kur plušo vystytojai. Vos prieš mėnesį penkių hektarų ąžuolynas buvo viešasis valsčiaus sklypas, kadaise paliktas bendram naudojimui, kaip pageidavo mirštanti Elė, nes dar Elės tėvo ir senelio laikais sodžius ten švęsdavo Jonines ir kartu ganydavo smulkius gyvulėlius.

Per savaitę ąžuolyną beveik sulygino su žeme, kur ne kur liko styroti pavieniai kamiengaliai, tiesiogiai nekliudę grunto formavimui. Molyje buvo išvagoti grioviai ir įmušti kuolai. Lyzė nė nutuokt negalėjo, kiek už viešosios paskirties žemės pardavimą ir namų valdos sklypus joje pasipelnė skirstytojai. Saugumo policija tik bendrais bruožais galėtų nuspėti tą užslėptų telefonų, slaptažodžių, tarpininkų ir konspiracinės perdavimų procedūros grandininę schemą, per kurią pinigų srautai nusėsdavo į valdininkų ir partijos kišenę.

Vakarais viryklės liepsnos atšvaituose skaldydama šipulius prakuroms Lyzė glostydavo senelio peilį, prisimindama senąjį ąžuolyną, kuriame pavasarį žydėdavo žibuoklės ir plukės, čiulbėdavo kikiliai, zylės. Lyzė atminė aukojimo akmenį, palei kurį ant čežančių lazdyno lapų šokdavo angys. Labai aiškiai regėjo šiurkštų kamieną, prie kurio sykį buvo prispausta ir pabučiuota pirmąkart gyvenime. Paminė raktažolių ir burbulių auksą, iš samanų kylančius paparčius ir giles lesnojančius kėkštus. Lyzė matė pusnimis liuoksinčius kiškius ir takelį, kurį šimtmečius mynė pajūrio sodiečiai. Dabar iš ąžuolyno jai teliko vien prisiminimai. Greitoji išvežė motiną ligoninėn numirti, o Lyzę gremžė sunkumai ir pagieža.

Vieną gruodžio penktadienį ji atsiprašė iš darbo zoologijos sode, paruošė tortą, apsivilko juodą išeiginę suknelę ir nuėjo viršaitijon į priėmimą. Galų gale sulaukė, kol ją priims, vėl atsisėdo į parodytą jai kėdę, laikydama ant kelių torto dėžę, nutaisiusi šypseną.

– Kokiu klausimu ir vėl?

– Vis dėl to ąžuolyno.

– Tas klausimas seniai išspręstas. Prašome netrikdyti eilės. Juk matote, kiek gyventojų atėjo svarbesniais reikalais.

– Taip, žinoma, bet aš atnešiau tortą. Kad jums sektųsi vystymas, klestėtų nauja veikla.

– Ak taip, ką jūs, – už plieninio valdininko akinių įsižiebė nuostabos kibirkštėlės.

Lyzė nuo torto dėžės nuvožė dangtį, atsistojo ir priėjo prie stalo.

– Prašome priimti Ąžuolyno šviežienos! – ji griebė pilną saują Žalutės mėšlo ir tėškė vyrui į veidą. Tasai subliuvo, užsidengė iškėlęs rankas, skystas karvės mėšlas nuo plaukų varvėjo ant švarko atlapų. O Lyzė – tėkšt ir tėkšt! – šleptelėjo dar kelias saujas.

– Ak tu, lerva, na palauk, gyvate, tuoj aš tau, šliundra, nevidone tu… – vyriškis pašokęs mėgino sugriebti jį apmėčiusią moterį, bet Lyzė iš torto dėžės stvėrė senelio peilį ir staigiai smeigė jį valdininko pagurklin. Iš arterijos kaip iš banginio sprando šovusi čiurkšlė švirkštelėjo į tapetus, vyras sušvogždė, raudonas skystis nutekėjo prezidento portreto stiklu. Valdininkas sudribo ant parketo, Lyzė pabėgo iš viršaitijos.

Policija ėmė jos visur ieškoti jau tą patį vakarą, tačiau vystytojai ją rado tik kitą rytą ir nuėmė nuo to paties šiurkščiažievio kamieno.

Anton Hansen Tammsaare. Naujasis Pragarinis iš Peklogalos

2026 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Vasario 24-ąją Estija švenčia Nepriklausomybės dieną, ta proga siūlome iškiliausio estų rašytojo Antono Hanseno Tammsaarės romano „Naujasis Pragarinis iš Peklogalos“ ištrauką.

Tas pats kelias jūron: trys estų poetės

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Astrid Reinla (1948–1995) – savito braižo estų rašytoja. Tartu universitete baigė estų filologijos studijas. Nuo 1979 m. Estijos rašytojų sąjungos narė. Derlingiausias jos kūrybos laikotarpis per nepilnus…

Mati Unt. Rudens puota

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Matis Untas (1944–2005) yra vienas originaliausių estų prozininkų ir dramaturgų. 1963 m. parašė pirmą „naivią“ apysaką „Lik sveikas, rudas katine“.

Arvo Valton. Palaimoj blėstanti diena

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Arvo Valtonas (tikr. Arvo Vallikivi, 1935–2024) – žinomas estų prozininkas ir dramaturgas, poetas, vertėjas, scenaristas. Su tėvais 1949 m. buvo ištremtas į Novosibirsko sritį.

Pirmeivė iš meilės ir bičiulystės: vertėja Eleonora Žikorytė-Jankuvienė

2024 m. Nr. 8–9 / Danutė Sirijos Giraitė apie Eleonorą Žikorytę-Jankuvienę kalbasi su jos sūnumi rašytoju Gediminu Jankumi.

Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“

2024 m. Nr. 3 / Apžvalgoje aptariamos šios vaikų ir paauglių literatūros knygos: Juhanio Püttseppo „Delčia kaip aukso valtis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), Laurie Halse Anderson „Kalbėk“ (vertė Vilma Rinkevičiūtė) ir Jūros Smiltės „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“.

Danutė Sirijos Giraitė. Šviesioji

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Nijolė Kvaraciejūtė (1940 01 15–2023 02 05) / Vasario 5 dieną mirė Nijolė Kvaraciejūtė, viena talentingiausių grožinės ir humanitarinės literatūros redaktorių, 2023 m. pradžioje Lietuvos leidėjų asociacijos Knygos…

Mats Traat. Haralos biografijos

2022 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Matsas Traatas (1936–2022) buvo vienas žymiausių estų rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, scenaristas ir poezijos vertėjas. Didelis mūsų rašytojų ir jų kūrybos bičiulis, ne kartą dalyvavęs…

Jaan Kross. Lyno akrobatas

2020 m. Nr. 1 / Kaip vienas jaunikaitis – jo drabužiai tebedvelkia kirtimų dūmais, juntamais net sloguotoms nosims, – netikėtai atsiduria vidury kilmingų ponų kortavimo kambario ir mato lošimą, kai ant kortos statomos ištisos provincijos…

Jaan Kaplinski. Ta pati upė

2018 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Jaanas Kaplinskis (g. 1941) – žymus estų intelektualas, filosofas, rašytojas, vertėjas. Nuo jaunystės J. Kaplinskis labiau domėjosi ne tiek estų, kiek pasauline, kitakalbe poezija, ypač Rytų…

Friedebert Tuglas. Lietuvos iškilmėse

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Friedebertas Tuglasas (iki 1923 m. – Friedebertas Mihkelsonas, arba Michelsonas; 1886–1971) – estų literatūros klasikas, kritikas, literatūrologas, vertėjas, redaktorius ir žurnalistas.

Nodar Dumbadze. Chazarula

2018 m. Nr. 1

Iš rusų k. vertė Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Nodaras Dumbadzė (1928–1984) – gruzinų literatūros klasikas, prozininkas. Rašyti pradėjo dar studijuodamas Tbilisio universitete, kur baigė ekonomikos studijas. Debiutavo eilėraščiais, didelė jų dalis – vaikams. Nuo 1957 metų atsidėjo literatūrinei kūrybai, tačiau pripažinimo sulau-kė tik 1960-aisiais, pasirodžius romanui „Aš, močiutė, Iliko ir Ilarionas“, kuris netrukus buvo ekranizuotas. Filmą kūrė tuomet dar pradedantis režisierius Tengizas Abuladzė, vėliau išgarsėjęs kino šedevru „Atgaila“.
N. Dumbadzė dirbo literatūros žurnaluose „Ciskari“ („Aušra“) ir „Niangi“ („Krokodilas“), kino studijoje „Gruzija-film“, o nuo 1981 metų iki mirties vadovavo Gruzijos rašytojų sąjungai. Parašė šešis romanus, apysaką „Kukarača“, daugybę apsakymų. Kūryba įvertinta garbingiausia Gruzijoje Šota Rustavelio literatūros premija. Palaidotas Gruzijos panteone Mtacmindoje.
Lietuvių skaitytojai galėtų atsiminti šio autoriaus knygas „Amžinybės dėsnis“, „Nebijok, mama!“,„Baltosios vėliavos“, „Saulėta naktis“.
N. Dumbadzės noveles versti, artėjant klasiko 90-osioms gimimo metinėms, ėmiausi paprašyta rašytojo dukters Ketevan.

Pamenu, sulaukęs keturiolikos, pirmąsyk užšnekinau medį. Medžiui jau seniausiai buvo per šešiasdešimt, visai kaip mano močiutei. Tas medis – obelis, vardu Chazarula.

O anksčiau, būdavo, močiutė kiekvieną žiemą atveždavo Chazarulos obuolių į Tbilisį. Pirmuoju rytiniu traukiniu atvykdavo į miestą ir iš stoties lėkdavo tiesiai pas mus – įraudusi, žydinti, skaniai kvepianti kaimu. Apkabindavo mane, stipriai priglausdavo prie krūtinės, paskui tiesiai į patalą mesdavo šaltą ne itin išvaizdų kumščio dydžio obuolį, sakydama:

– Gaudyk, nena¹, Chazarulos lauktuves iš mūsų kiemo. Jinai kad ir susisukusi – kaip iš akies lupta Danino, Almaschanovo sūtrauka, – o nieko geriau už jos obuoliuką ankstų rytą tuščiam skrandžiui nėra. Valgyk, aukseli, ir tegul tavo bėdos sykiu su manim į kapus nueina…

Obuoliai iš tiesų buvo labai skanūs.

Kai prasidėjo karas, aš atsikrausčiau į kaimą, pas močiutę, kur ir susipažinau su Chazarula jau akis į akį. Obelis stiebėsi tiesiai viršum maranio², kvepėjo, nors vienur kitur ir matei kirmino pagraužtą sausšakę, vis dėlto tebebuvo išdidi, graži ir stipri, plačiai atmetusi šešėliuotas savo rankas. Ją puošė kaušai, ąsočiai ir puodynės – didesnės ir mažesnės, tačiau štai ką sužinojau: mūsų Chazarula, deja, nebežydi kaip anksčiau ir nebeveda vaisių.

Kartą, ankstų keturiasdešimt antrųjų rytą, močiutė prikėlė mane vos išbrėškus. Rankoje laikė žvilgantį, aštrų kaip skustuvas kirvį.

– Močiute, kas tau? – apsimečiau nusigandęs. – Nori mane nugalabyti?

Ir pasislėpiau po apklotu.

– Nagi, liaukis kvailį voliojęs, kalės vaike! – piktų pikčiausiai suriko močiutė. – Kelkis, kol už ausies tavęs nuo tachtos nenutempiau… Kilk ir imkis darbo…

– Kokie darbai pačiu saulėtekiu? – pasipiktinau. – Ką sumanei?

– Tegul pajunta vyrišką delną, nes manęs nė per nago juodymą nebeklauso, – burbėjo susiraukusi.

– Apie ką tu, močiute?

– Tai bent užsispyrėlis, tai bent mutrukis³! Liaukis juokelius laidęs, girdi?

– Keliuosi, močiutėle, keliuos. Tik paaiškink, apie ką šneka? – pašokau ir pradėjau rengtis.

– Apie ką, apie ką? Apie Chazarulą! Tikra nenaudėlė, nei gėdos, nei sąžinės. Sumanyk tu man tokią išdavystę per patį badmetį!

– Tai tu… apie medį? – man iš nuostabos net liežuvis pasauso.

– Apie medį, apie medį!

– Apie obelį? – vis dar netikėjau savomis ausimis.

– Argi obelis be obuolių – obelis?

– Gerai, o ko iš manęs nori? Kad nukirsčiau ją, ką?

– Na, kam taip iš karto kirsti? Pirmiau gerokai tą kvaišą prigąsdinsim, o kad neišsigąs, tada ir nukirsim. Nėra reikalo ilgai terliotis.

Močiutė paaiškino man, kaip turiu Chazarulą gąsdinti, atrėmė kirvį į lovos galvūgalį ir pasuko link durų.

– Manai, paklausys manęs? – šyptelėjau.

– Jeigu dar turi bent kruopelę proto, – atšovė močiutė, – paklausys.

– O tu pati? – paklausiau.

– Ne, pasikalbėti judu turit dviese. Akis į akį – tu ir Chazarula, – paaiškino močiutė tarpduryje ir išėjo.

Atsikėliau. Su kirviu ant peties pasilypėjau ant maranio ir stojau prieš Chazarulą. Išbrinkę jos pumpurai buvo pasirengę sprogti. „Įdomu, – pamaniau, – ar medis iš tiesų girdi žmogų?“ Ir nusišypsojau.

Paskui griebiau kirvį ir iš visos sveikatos užsimojau. Viens!

– Vožti ar nevožti? – paklausiau balsu. – Kirsti ar ne? Nukirsdinti ar palikti?

Ilgokai svarstęs galų gale numojau ranka ir garsiai prašnekau, taip garsiai, kad mane išgirstų ne vien Chazarula, bet ir akmuo, užgulęs į žemę įkastą kvevrį – milžinišką vyno ąsotį.

– Tiek to, – surikau, – dar metelius palauksiu. Bet jeigu ir tuomet neves vaisių, te kaltina pati save. Iš šaknų iškaposiu!

Trumpai drūtai, tiksliai įvykdžiau, kas močiutės prisakyta. O Chazarula? Stovėjo sau, nė šakele nevirpteldama, tik stiebėsi visu liemeniu į viršų, bandydama sušilti tekančios saulės spinduliuose.

Vėl suėmė juokas. Šįkart ne iš močiutės, o iš paties savęs. Įkirtau kirvį į trinką, besivoliojančią po obelimi, ir grįžau atgal į odę⁴.

– Na, kaip? – paklausė močiutė.

– Kaip? Išgąsdinau mirtinai. Negi nematai, kaip dreba, vargšiukė? – atsakiau ir priverčiau močiutę žvilgtelėti į Chazarulą.

Dabar jau drąsiai galėjau juoktis balsu – Chazarula iš tiesų drebėjo. Visu liemeniu.

Papūtė rytų vėjas.

Į kalnus sparčiai žengė pavasaris. Išlindo iš Gubazauzio giraitės ir apsistojo mūsų kieme – basas, kaip koks kaimo bernas, pasiraitojęs kelnių klešnes… Pavaikštinėjo po šviežią žalią žolę ir išvedė visus iš proto – gyvulius, paukščius, augalus. Gyvenimas aplink sukunkuliavo.

Močiutė ir vėl pažadino mane prieš auštant ir parodė į Chazarulą:

– Tu tik pažiūrėk, nena!

Kaip tikra karalienė atrodė Chazarula, užsimetusi baltai rožinį apsiaustą, praskleistą ant krūtinės – panašiai atsilapoja senutės, pavargusios po ilgų darbų. Stovėjo ir juokėsi, pašaipiai žvelgdama mūsų pusėn.

– Na, ar ne mano teisybė? – triumfavo močiutė.

– Dieve, gal nusprendei mane iš proto išvesti? – pasakiau nei šį nei tą.

O Chazarula žydėjo, ir dar kaip! Iš visų pusių siaučiama bičių, kurios spiečiais skrido artyn! Ant šakelių užsimezgė vaisiai – nesuskaičiuosi tokios gausybės! Bręsdami jie pūtėsi, tvinkte tvinko nuo sulčių. Kiaurus metus ir mes, ir kaimynai skanavome Chazarulos obuolius – žalius ir džiovintus, į obuolienę ir sūrį suvirintus. Gyvuliams gal net gomurius obuolių rūgštelė nuėdė – kimšo ir kimšo. Pamenu, kone kasdien nunešdavau pintinę obuolių Teofano Dugladzės karvei.

– Gana bus, bičo⁵, palik tą karvę ramybėje! – ne juokais įdūko Teofanas, išvydęs mano rūpestingumą. – Greitai ji duos nebe pieną, o obuolių kompotą!

– Ką pridarei, Chazarula? Kaip tau pavyko visą kaimą iš proto išvesti? – paklausiau jos prieš pat šalčius, pagaliu mušdamas nuo viršūnės paskutinį, strazdų sukapotą obuolį.

– Sykį jau gimei vaismedžiu, juoba obelimi, tik šitaip ir privalai elgtis! – atsiliepė Chazarula, girgždėdama senutėliais sąnariais.

Tas laikas mums ilgam atminty įstrigo: Chazarula paliovė derėjusi. Kiek ją begąsdinau, kiek begrasinau ir bemeldžiau – galas! Išseko Chazarulos dosnumas.

Po poros metų, kai sėmėme iš kvevrio vyną, močiutė staiga pakėlė akis į dangų, paskui – į Chazarulą ir palingavusi galva man, nelyginant svetimam, pasakė:

– Šiandien snigs, o mes be malkų likome.

Jos balse jutai susierzinimą.

– Šaltis mus visai suries. Reikia kirsti Chazarulą.

– Palūkėkime dar metelius, močiutėle, tada ir nukirsime, – meldžiau aš. – Tuoj vėl ją pagąsdinsiu…

– Viskas veltui, nena. Jos, kaip ir manęs, senės, jau niekuo neįbauginsi.

– Ne, – pareiškiau. – Negaliu jos nukirsti, negaliu!

– Jis mat negali! – įtūžo močiutė. – Tau vienas ir tas pats, ar aš šneku, ar šuva loja!

– Ne, močiute, ne! Ne tas pats… Tik negaliu jos nukirsti.

– Kodėl? – nustebo močiutė.

– O, moterie, ar ne pati sakei, kad medis viską girdi?

– Maža ką senatvė prišneka, nena… O tu jau ir išsižiojai. Pasaulyje žmogus žmogaus dažnai visai negirdi, ką kalbėti apie medį… Štai fronte vieni kitus žudo. Aš tąsyk tik pajuokavau, anūkėli, nė nemaniau, kad imsi ir patikėsi.

– Ne, – užsispyriau. – Negaliu! Mano galva, medis ne tik kad girdi, bet ir mato. Pažiūrėk, kaip ji nuo mūsų gręžiasi.

– Didu, didu⁶! Ką aš girdžiu? Verčiau jau apkursčiau, – suaimanavo močiutė ir pliaukštelėjo delnu sau per skruostą. – Ek, kokia man iš tavęs nauda?! Pati tau smegenis susukau, pačiai teks ir susimokėti. Ei, kaimynai! Šen, gerieji žmonės, čionai! Sukibkit visi ir sodinkit ant grandies iškvailėjusį vaikį! Dieve mano, ar ilgai toks gyvens?! –
dabar ji jau šaukėsi viso kaimo.

– Kas nutiko, Kalandadzės našle? Ko tau reikia iš to bernioko? Už ką ketini jo sielą pas Viešpatį siųsti? – atsišaukė į jos aimaną Ananija Salukvadzė, kėblinęs tarp žiogrių po kaimą, ir užsuko į mūsų kiemą.

– Kaip tai ko noriu, batono⁷ Ananija! Pats pasvarstyk: užpernai priverčiau tikrą savo anūką prigąsdinti bergždžiąją Chazarulą. O dabar va prašau: nukirsk ją! Maldaute maldauju! O jis, tik pamanyk, nepageidauja! Ir žinai kodėl? Ogi todėl, kad medis, pamanyk, viską mato ir girdi… Velnias žino, kas jam pasidarė! – sielojosi močiutė ir ištiesė svečiui stiklinaitę, pilną rausvo, gryno vyno „Odesa“.

– Labą rytą ir padėk Dieve, kalbatono⁸ Daredžan, – pasveikino močiutę Ananija Salukvadzė ir taip gardžiai išgėrė vyną, kad man net seilė nutįso, tartum šalia nebūtų buvę sklidino kaušo.

– Mato ir girdi? – pasitikslino Ananija ir paglostė nurudusius ūsus.

– Ne tik mato ir girdi, batono Ananija! Tas snarglys jau taip suįžūlėjo, kad tikina: medis dar ir kalba! – guodėsi močiutė. – Tik ar jo čia kaltė? Ne, aš pati jam susukau galvą, man dabar ir kilpon lįsti!

– O tavo vyno šįryt jis netyčia neragavo? – paklausė Ananija Salukvadzė.

– Lyg ir išlenkė vieną kitą stiklinaitę, – atsakė močiutė. Jos akyse sužibo viltis.

– Tuomet įpilk ir man dar vieną, kalbatono Daredžan, – nusišypsojo Ananija, – ir aš tau tiksliai pasakysiu, kas jį iš proto išvedė – tu ar vynas.

Močiutė pripylė stiklinaitę, Ananija tuo užsivertimu susipylė vyną į gerklę.

– Man regis, kalbatono Daredžan, – pradėjo po ilgokos pauzės, – abu būsit vaikį iš proto išvedę – ir tu, ir vynas. Tačiau jeigu nori visiško tikslumo, kliūstelėk dar stiklinaitę.

Močiutė įpylė vyno, tačiau nuvėrė tokiu žvilgsniu, kad aš – jo vietoje – nebūčiau drįsęs stiklo net prie lūpų priglausti. O Ananija lyg niekur nieko ištuštino ir trečią stiklinę. Šį kartą nuosprendį paskelbė nedelsdamas:

– Taip, dabar man jau aišku, nuo ko jam pasimaišė, – ir bedė pirštu į vyną. – Tai tu, – dabar jau kreipėsi į mane, – tvirtini, jog medis viską mato, tiesa?

– Tiesa! – patikinau.

– O akmuo?

– Ir akmuo.

– O upė?

– Ir upė…

Jis peržegnojo mane ir atsisuko į močiutę:

– O ką, kalbatono Daredžan, visai įdomiai čia klostosi! Tarkime, kad tu – medis, na, kad ir ši obelis, Chazarula… Jeigu tu viską matai ir girdi, kaip tavo vaikis kad pliurpia… negi nepamatysi vyro su kirviu ant peties, tokio kaip, pavyzdžiui, aš?! Jis ateina ir nori tave kirsti. Kirsti, supranti?! Tu viską matai ir supranti, o pabėgt negali!
Ar ilgai čia truktų išeiti iš proto?! – paklausė Ananija ir ištiesė močiutei tuščią vyno stiklą, tik šioji kažkodėl nesiskubino. – Įpilk, moterie! – šūktelėjo Ananija. – Dar ne viską tau pasakiau! Kas svarbiausia, dar laukia!

Močiutė pripylė stiklinaitę.

– Tau, bičo, nors ir miesčioniukas esi, – atsisuko į mane Ananija, – jau laikas būtų pramokti kaimiškos mūsų išminties. Trijų dalykų joks valstietis nelaikys: gyvulio, kuris neveda prieauglio, medžio, kuris neduoda vaisių, ir bevaikės…

Ananija įsistebeilijo į močiutę ir nukando sakinio galą.

– Į mane be reikalo vėpsai, Ananija, – nusijuokė močiutė. – Šnekėk, nesigėdyk, pabaik, ką pradėjęs. Neturėčiau sūnaus, tai iš kur būtų anūkas?

– Teisybė… Ir bevaikės bobos… O tavo močiutė Daredžan net septynis vaikus turėjo, štai kaip…

– O ko tau iš manęs reikia, dėde Ananija? – paklausiau.

– Kodėl medžio nekerti?

– Gaila man.

– Medžio, vadinasi, tau gaila, bičo? Tavo vienmečiai fronte po tankais ir granatom gula, o tu…

– Vargšė mūsų šalis, ar ji su tokiais štai pienburniais Hitlerį įveiks?

– Ne, nedrįsk taip sakyti, kalbatono Daredžan, – staiga užsiplieskė Ananija.

– O ką?! Gal neteisybė, batono?! Toksai prireikus net vištos nenukirstų, net ėriuko neparėžtų. Medžio šit nuleisti negali: gaila jam, pamanykite! Dar daugiau tau pasakysiu: užpernai prieš pat Naujuosius ėmėsi kiaulę skersti – tai šiemet vargais negalais gyvuliuką Intabuetyje sugavome, peilis po gerkle stačias! Pridera taip elgtis, ką?! –
suailingavo močiutė.

– Teisybę sako, bičo? – paklausė Ananija.

– Teisybę, dėde Ananija. Tik veltui tu man pamokslauji, Chazarulos aš vis viena nekirsiu, – pareiškiau.

– Gailauji, bičo?

– O negi negaila?

– Na, ir suk tave devynios, gailauk toliau! Įpilk man dar vyno, kalbatono Daredžan, ir jau rytoj dar su tamsa tavoji Chazarula gulės paslika ant žemės. Pats padarysiu tvarką ryte: šiandien laiko neturiu.

Močiutė įpylė jam vyno. Jis išgėrė.

– O užkąsti netyčia neatsirastų, kalbatono Daredžan? – lyg tarp kitko paklausė.

– Kuolas užkandai tiks, batono Ananija? – per dantį patraukė močiutė.

Nė žodžio daugiau netaręs Ananija išsliūkino iš kiemo ir pamažėle ėmė kopti aukštyn į kaimą.

– Ei, batono Ananija, kur tave neša?! – suriko močiutė. – Juk ketinai žemyn lipti!

– Turėjau apačioje šiokių tokių reikalų, kalbatono Daredžan, – prisipažino Ana-nija. – Tačiau dabar… Tegul mūsų pirmininko vynuogynas taip gerai žydi, kiek aš reikalams betikęs…

Ir numojo ranka.

– Tuomet būk jau toks malonus, pasigailėk senės, batono Ananija, remkis į Šakrojo žiogrius, – paprašė močiutė. – Maniškiai visai jau palaikiai…

Ananija nušlitiniavo kitapus tako ir užvirto ant Šakrojo Mikaberidzės tvoros. Buvo jau beeinąs tolyn, tik staiga atsisuko:

– Ei, bičo! – šūktelėjo mane. – Sakai, tavo Chazarula viską mato? Kad tave kur… Chazarula tau matys, – sukikeno. – Jau net aš nė velnio nebematau…

Ir nusvirduliavo palei tvorą.

O teisus buvau aš. Nuogas medis viską matė ir girdėjo. Iki dvylikės Chazarula mąstė. O pusiaunaktį sudrebėjo jos širdis ir šaknys… Trakštelėjo šaknų apraizgytas kvevris. Pajuto tą trakštelėjimą Chazarula, dar tvirčiau šaknis suveržė… Įdubo
molio šonai, tačiau ąsotis laikėsi. Darsyk spūstelėjo Chazarula šaknimis ir įskėlė ąsotį. Raudoni syvai tingiai pasruvo iš jo ir ėmė girdyti ilgas Chazarulos šaknis. Sutreškėjo medis, tačiau pamažu pamažu siaubingas tirtėjimas virto iki šiol nepažintos saldybės virpuliu. Pasmerkta ir ištroškusi obelis taip įsitvėrė į ąsotį, kad raudona rasa net kliūs-telėjo jos kraujo indais. Ji gėrė ir gėrė raudonąjį slėpinį, jau kone septynias dešimtis metų gulėjusį po jos šaknimis, ir visą tą laiką nė nenujautė, ką taip meiliai raizgo požeminiu gyvybės tinklu. O, kaip jinai jį saugojo, kaip globojo! Raudoni syvai lyg upė tekėjo iš skilusio kvevrio… Chazarula vis stipriau veržė ąsotį, godžiai siurbdama nepaprastą, neišsenkančią rasą. Jos kamienas, krečiamas džiugaus virpulio, priplūdo šilumos ir džiaugsmo. Ji gėrė ir gėrė, pamiršusi viską šioj žemėj… Galų gale apsvaigo, ir pasaulis tapo šviesesnis!

Įvyko stebuklas! Iki dugno ištuštėjo kvevris, paskutinį lašą išgėrė Chazarula, ir staiga jai atsivėrė akys – ji suprato ir žmogaus, ir keisto gėrimo paslaptį… Ne, nesistebėjo, kad žmonės, būdavo, apsikabina, bučiuojasi, verkia, laikydami rankose dubenėlius… Nesistebėjo, kad vaikosi vienas kitą ir pykstasi, kad juokiasi ir dainuoja, susikibę rankomis, kad šoka aplinkui ją, Chazarulą, ir kad taip stropiai plauna kvevrį, o paskui pagarbiai supila į jį šiuos nuostabius syvus. Viską viską suprato Chazarula ir pati mirtinai panoro uždainuoti, apsikabinti, bučiuotis ir verkti, bėgioti ir šokti… Tiktai kaip tą padaryti? Vargšelė Chazarula – juk buvo jinai tik medis, ne žmogus. Ir padarė Chazarula, ką galėjo – iki ryto lingavo ir gaudė. O rytą… Rytą gavo buką smūgį į šoną. Tik skausmo nejuto. Ne, jai tikrai neskaudėjo, todėl nė nemanė jaudintis… Paskui – dar vienas toks pat smūgis, tik į kitą šoną. Chazarula ir į jį dėmesio nekreipė… O smūgiai vis tęsėsi – daugiau negu valandą. Galų gale Chazarula pajuto iš kairės kažkokią keistą jėgą, kuri lenkė kamieną prie žemės. Spaudė vis stipriau, kamienas skaudžiai, veriamai sugirgždėjo… Iš pradžių obelis linko tingiai, o paskui griuvo paslika. Tik dabar išgirdo savo lūžtančių rankų ir pečių kaulų traškėjimą, savo trūkinėjančių gyslų aimaną. Tačiau skausmo, nė menkiausio, vis dar nejautė, tik užmerkė akis ir saldžiai – o, kaip saldžiai ir giliai – įmigo.

– Kelkis, kelkis, nena! – pažadino mane močiutė. – Ananija, žinok, iš ankstaus ryto Chazarulą paguldė. Imk kirvį, bent šakas pagenėsi! – paliepė ir nuėjo virtuvėn.

Nuojauta močiutės neapgavo: naktį iš tiesų pasnigo. Kaimas pasipuošė nelyginant nuotaka šydu, jau pasirengusi prie altoriaus. Vien tik mūsų kiemas atrodė gedulingai: virš maranio gulėjo negyva, ką tik nukirsta Chazarula, galinga, bet suniokota, aplaužytomis šakomis.

Paniuręs užsilipau ant vyno rūsio ir prieš pradėdamas kapoti šakas prisėdau ant kelmo. Prisėdau ir įsižiūrėjęs apstulbau: iš nuleistos obels žaizdų sruvo kruvinai raudoni syvai.

– Močiute! – surikau.

– Kas nutiko? – iškišo iš trobos galvą.

– Lipk šen.

– Ko dabar?

– Užsilipk, pati pamatysi.

– Kas čia? – paklausė nustebusi.

– Bus medžio kraujas, – atsiliepiau virpančiu balsu.

– Negali būti, juk sausis, augalai miega, sula tik vasarį ims pulsuoti, – tarė močiutė, pamirkė raudonuose syvuose pirštą, pauostė ir nužvelgė mane išgąstingu žvilgsniu.

– Atverk čurį! – paliepė.

Tučtuojau atverčiau akmenį, nukėliau į žemę įkasto ąsočio dangtį, ir abu su močiute sužiurome į plačią gerklę. Kvevris buvo tuščias!..

– Viešpatie aukščiausias, Motina Dievo, teisybės veidrodi… Šventoji Marija, pasigailėk mūsų, vargšų, nevesk iš proto, – meldė močiutė, o jos balsas drebėjo.

Iškėlusi rankas į dangų ji pamažėle suklupo.

Šalčio užgauta Chazarula atmerkė akis. Nepratusiai būti gulsčiomis pasaulis atrodė apvirtęs aukštyn kojomis. Ji nustebo. Iš pradžių pamanė, kad dėl visa ko kalti dieviškieji raudoni syvai. Bet staiga pamatė paniurusį ant kelmo sėdintį, į kirvį pasirėmusį berniūkštį, o kiek atokiau, ant akinamai balto sniego, – juodai vilkinčią senutę, suklupusią prie atviro ąsočio ir iškėlusią į dangų rankas. Pamatė ir suprato: ji, Chazarula, nebegyva. O tada užsimerkė.

Užsimerkė amžiams.

Versta iš: Нодар Думбадзе, Собрание сочинений в двух томах; том II,.Тбилиси: издательство “Мерани”, 1986

1 Nena – malonybinis kreipinys į vaiką (gruz.).
2 Maranis – vyno rūsys.
3 Mutrukis – asiliukas.
4 Odė – vasarinė pašiūrė.
5 Bičo – berniukas, jaunuolis (gruz.).
6 Didu – ištiktukas, reiškiantis didžiausią nuostabą (gruz.).
7 Batono – mandagus kreipinys į vyriškį (gruz.).
8 Kalbatono – mandagus kreipinys į moterį (gruz.).

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Edipo dukterys

2023 m. Nr. 5–6 / Budo šiltai ūkanotas, giedrą žadantis rytas. Laukais visu spartumu bėgo pavasaris, eglėms ir pušims grąžinęs per žiemą nupilkusį smaragdą, maumedžius apgaubęs minkštais jaunų spygliukų šešėliais, sugarbiniavęs beržynų viršūnes…

Gintarė Adomaitytė: „Nei metodo, nei sistemos, nei savęs kankinimo būdų…“

2022 m. Nr. 1 / Rašytoją Gintarę Adomaitytę kalbina Violeta Šoblinskaitė Aleksa / Kai rašytoja Gintarė Adomaitytė, dažnokai kalbinanti kitus, mokanti tai daryti, sutiko pati pabūti kalbinama ir atsakinėjanti, apsidžiaugėme…

Violeta Šoblinskaitė Aleksa: „Rašymas gelbsti nuo nykumo“

2015 m. Nr. 3 / Rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa atsako į Gintarės Adomaitytės klausimus / Šio pokalbio pradžioje – apie pradžią. Kokius vaikystės prisiminimus saugai? Kuriems žmonėms esi dėkinga už gyvenimo pamokas?

Kristina Bačiulienė. Pro margalapių aktinidijų tankynę

2014 m. Nr. 8–9 / Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Margalapė. – Kaunas: VŠĮ „Kauko laiptai“, 2013. – 104 p.

Laura Sintija Černiauskaitė. Ar tikrai Tyruliukuose viskas gerai?

2013 m. Nr. 3 / Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Tyruliukuose viskas gerai. – Kaunas: VšĮ „Kauko laiptai“, 2012. – 160 p.

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Katės neturi skėčių

2012 m. Nr. 12 / Levutė Vaičkienė – ne vienintelė, ėjusi išilgai sąstato. Visokiu geru pamaloninti kareiviai jai, o ir visam būriui moterų netrukdė. Leido stuksenti lentų sienas ir klausinėti: „Ar nėra čia Poškaus? Dagienės? Rimeikio?“

„Metų“ anketa. Eugenijus Ališanka, Violeta Šoblinskaitė Aleksa

2012 m. Nr. 4 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija.

Čabua Amiredžibi. Data Tutašchija

2011 m. Nr. 11 / Vertė Violeta Šoblinskaitė Aleksa / Čabua Amiredžibis gimė 1921 m. lapkričio 18 d. Tėvas Iraklijus, juristas, davė sūnui Mzečabuko vardą. Kilminga giminė netrukus patyrė Stalino represijas: šeimos galva 1938 m. buvo sušaudytas,

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Gedėtojas

2010 m. Nr. 3 / O kadugį panamėje Tadas atsodins. Būtinai atsodins. Pavasarį. Ištaikys kurią laisvą nuo budynių dieną, nueis į mišką, išsikas ir parsineš. Tegul auga Pageluonyje kadugys!

Vytautas Girdzijauskas. Postmoderni Kalėdų misterija

2008 m. Nr. 12 / Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Skyrybų kambariai. – Vilnius: UAB „Petro ofsetas“, 2008. – 216 p.

Lena Eltang. Caras lieps tave pakarti

2018 m. Nr. 1

Iš rusų k. vertė Adolfas Sirotka

Lena Eltang, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, – rusų kalba rašanti poetė ir prozininkė. 1964-aisiais gimusi tuometiniame Leningrade, ji nuo 1991-ųjų gyvena mūsų šalyje, Vilniuje. Iš čia spausdinamų naujausio jos romano „Caras lieps tave pakarti“ ištraukų sunku numanyti, kad Zoe monologai yra išmaniai suregztos detektyvinės istorijos fragmentai.
Kostas Kairys, iš Vilniaus kilęs pradedantysis rašytojas, paveldi namą Lisabonoje. Ten jis randa garso įrašą – jam skirtą Zoe atsisveikinimo žinią. Kosto gyvenime apstu painių ir netikėtų nuotykių, kurie galėtų išvesti jį iš proto, tačiau sunkiomis akimirkomis palaiko mylimos moters balsas.
Romanas „Caras lieps tave pakarti“ Rusijoje išleistas 2017-ųjų pabaigoje. L. Eltang parašė penkis romanus, jie sulaukė ypatingo kritikų dėmesio, yra išversti į lietuvių, latvių, anglų, arabų kalbas. Už knygą „Akmeniniai klevai“ autorė 2009 m. apdovanota premija „Naujoji rusų raštija“, 2011 m. romanas „Kitokie būgnai“ pelnė „Rusų premiją“ ir buvo įtrauktas į Rusijos nacionalinės premijos galutinį pretendentų sąrašą. Rašytojos trumposios prozos kūrinių yra išvertusi Jurga Ivanauskaitė. L. Eltang eilėraščių ir romaną „Akmeniniai klevai“ į lietuvių kalbą išvertė Vladas Braziūnas.

Draugystė, vaikeli, panaši į bičių laikymą.

Tu užveisei avilį, linksmai žiūri į jį pro langą, girdi tolygų bičių elektros gausmą ir galvoji, kad tai abipusis jausmas: tu laikai jas tobulomis, nuostabiomis būtybėmis, perki joms korius kaime, nemedingais metais kiek reikia maitini cukreliu, žiemą užtepi plyšius moliu. Tu žinai, kad jas erzina tavo barzda, vyno kvapas ir nepakankamas judesių minkštumas, bet jos tave pakenčia – mielosios, mielosios.

Vienąkart tu panorėsi jas pažinti iš arčiau, pačiulpti bičių duonelės, apžiūrėti motinėlę, pamatyti nesuvokiamą medaus dugną. Nuo tos dienos nepasikliauk senomis taisyklėmis. Įsigyk tinklelį iš juodo tiulio, nusipirk geležines dumples, pasitelk visą savo šaltakraujiškumą ir gerai – gerai! – prisidenk veidą.

Keturiasdešimt ketverių tu tampi skaidrus kaip laumžirgio sparnas. Jaunesni nemato tavęs, nes jų lauke tu daugiau ne karys, tavo makšnos perdžiūvo, tavo patirtis erzina, tavo skepsis nepakeliamas. Vyresni nemato tavęs, nes tu dar žalias ir per daug įsivaizdini, tu tik pradėjai vaduotis iš vilčių belangės, iš priklausomybių tundros, dar neišėjai į sausus tyrus, kur vėjas nešioja pienių sėklas, auga kupranugarinė dygliažolė, ir niekas nesiruošia dėl tavęs kariauti.

Vakar buvo Kūčios, jėgos siautė manyje tarsi granatų sultys, aš netgi ėjau į pirmąjį aukštą, į senosios senjoros rūbinę ir matavausi jos sukneles. Visada norėjau tai padaryti, tik bijojau, kad jos plyš per siūles. Su auksinių žvynų suknele stovėjau prieš veid-rodį, apgailestaudama, kad tu nematai manęs, paskui truputį pašokau koridoriuje, o tada pavargau ir priguliau ant sofos.

Aš greitai mirsiu ir nepamatysiu, kaip išeina jūsų karta, viską išpardavusi ir praradusi pagarbą amuletams, jaučių nežudanti karta, gebanti tiktai laukti stebuklo ir įsmeigti banderiles. Ateisiantys po jūsų bus dar minkštesni, dar švelnesni sau, dar paprastesni, dar abejingesni. Jeigu, žinoma, neprasidės karas. Man gaila jūsų visų, berniukai. Tačiau tų, kurie ateis po jūsų, man gaila dar labiau. Todėl, kad jūs turėjote mus. O jie – tiktai jus.

Man graudu galvoti, kad tu rasi apleistą namą, žinau, kad jį mylėjai. Nuo to laiko, kai tikrieji šeimininkai pasimirė, jis tyliai rūstavo ir karšo, niokojamas sendaiktininkų. Jo lapai byrėjo vienas po kito, ir greitai kai kur pasirodė kopūstkotis: baltos sienos ir uosinės grindlentės. Aš dabar gyvenu kabinete – todėl, kad ten yra peterburgiškas langas-žibintas. Persikėliau tenai pernai rudenį, kada galutinai atguliau. Taip klajokliai keisdavo stovyklą, jeigu gentyje kas nors pasigriebdavo karštligę, buvo manoma, kad liga pasiliks ankstesnės stovyklavietės žemėje kartu su kaulais ir blėstančiais nuodėguliais. Nesivaržyk, jeigu badausi, parduok viską, ką rasi – ir protėvių portretus, ir žvakides, ir lempas, čia dar ilgam užteks. Prisiminimai kaip svetimi vekseliai, perskaičiau viename iš romanų, pirktų per bankrutavusio knygyno išpardavimą Rua dos Remédios gatvėje. Juodą dieną gali jais
atsiskaityti, ir kol turi, kuo mokėti, kol atmintis išmeta tave į orą kaip paklusnus batutas, tu – stiprus, turi pilną rankovę kozirių. Gerai, kad radau diktofoną, rašyti ant popieriaus paprasčiausiai neužteks jėgų. Dabar turėsi mano prisiminimus, įkištus į briaunotą dėžutę su dviem raudonais mygtukais „on“ ir „off“. Ir dar mygtukas „pauzė“, bet aš juo beveik nesinaudoju.

Mielasai, nepatikimumas atleistinas, bet atsainumas prastina.

Aš taip ir neatpratinau tavęs nuo atsainumo. Geros moterys tave amžinai paliks, jos girdi tai – kaip traukinio ratus stuksenantis geležinkelininkas girdi įtrūkį. Mes per daug retai matėmės, be to, tu visada buvai per daug jaunas ir įsitempęs, aš bijojau tave įžeisti. Tu ir dabar per jaunas, bet man jau nusispjaut. Tu panašus į Seišelių vėžlį, galintį savyje išsaugoti galonus vandens, tokius vėžlius senovėje imdavo į laivą gyvus ir užmušdavo, kai pasibaigdavo gėlo vandens atsargos. Tave perpjovus plūstelėtų toks pat švarus ir vėsus vanduo kaip šaltinyje, tačiau, žvelgdamas į tavo šiurkštų sausumą, tuo nė už ką nepatikėsi.

Jaunystė didžiai panaši į raupus ar buboninį marą, atrodo, tai Folkneris pasakė. Veikiausiai jis turėjo omeny, kad girtis čia nėra kuo, juolab ne visi išgyvena. Visada viską skanauk, Kostočka. Nepamiršk, kad tu vasaros vaikas, žiogelis trapiomis kojomis, gi-męs dviejų epochų sandūroje, turi visas kortas rankose, ir tau pasisekė, tu spėsi laiku numirti. Jūs – paskutinioji karta, žinanti, kas yra tabu ir tikinti amuletais. Auksiniais, žaliais, piktais.

Kiek maža jėgų liko nesantaikai.

Guliu čia, rankiodama vaikiškas nuoskaudas, suaugusias paskui, tačiau negaliu rimtai supykti, nors tų nuoskaudų pilnas vežimas ir dar rateliai.

Ar tu žinai, kad aš buvau moterimi tiktai kelias savaites tame sausmedžiu apaugusiame Almansilio name, kur mes gyvenome du tūkstančiai devintaisiais. Maudžiausi tuose sausmedžiuose kaip juodasis čiurlys debesyse, vaikščiojau paskui vyriškį visur, sėsdavau priešais jį prie stalo ir prisegdavau savo rankovę prie jo rankovės – ne, garbės žodis, vienąkart aš taip ir padariau. Visą likusį laiką iki šios dienos aš buvau bloga motina, bjauri žmona, niekam tikusi namų šeimininkė. Aš tupėjau ant laidų ir giedojau, galvodama, kad už tai mane mylės, tačiau nieko panašaus. Giesmės pasiklausys, pabers kanapių sėklų, bet nemylės – tai, mano mielas, skirtingi dalykai.

Na ką, netikėliautoja už jūrių marių, visgi sugrįžai namo žemelėn atgulti? Taip man pasakė senė su pūkine skraiste, sėdėjusi mūsų kieme ant sūpynių. Tai buvo Piteryje, tą dieną, kai laidojau motiną Serafimo kapinėse. Pamenu, kad išsigandau, norėjau prie jos prieiti, paklausti, kodėl ji taip šneka, bet praėjau pro šalį. Aš buvau jai niekas, netikusi mergšė, iškeitusi didžią šalį į varganą kampą Luzitanijos glūdumoje.

Ir tu, mano netikėli, amžinas svetimšali, amžinai vogčiomis sėdintis ant svetimos žemės, iš visur išpuolęs, prie nieko nepritapęs, liausiesi gėdintis ir kosėti, liausiesi slėptis, dangstyti rankomis galvą. Aš taip pragyvenau visą gyvenimą ir visa tai atpažįstu.
Atpažįstu švininį kaltės prieskonį, skardinę baimės muzikėlę, vienatvę ir betėvystę. Kitus krantus, kitus kambarius.

O, tu supranti. Tau irgi nėra kur grįžti iš savo valno Vilniaus.
Tu nereikalingas rusams, kadangi jiems esi lietuvis, ir nereikalingas lietuviams, nes tavo senelio vardas buvo Ivanas, ir jis nešiojo žalios odos perpetę. Tai kaip skarabėjas ant kaktos, jo nepaslėpsi, nepridengsi, dėl jo reikia atleidimo prašyti. Visų, netgi tų, kurie tavo mažojo pirštelio neverti.

Štai kodėl aš palieku tau namus, Kostočka. Ta žemė taip pat svetima, ir tava niekada netaps, nesvajok, tačiau čia, name, tu pats sau šeimininkas, niekas nedrįs tau nurodyti tavo vietos. Užsidaryk jame, mylėk jį, misk juo, puošk jį, siaubk jį, jei nori – sudegink.

Vyras buvo svetimas ir apmaudus pakeleivis tamsiame kupė, traukinyje, kuris tuoj tuoj nuvažiuos nuo bėgių, traukinyje, pilname persigandusių žmonių, įsikibusių į lentynų kraštus, langų rankenas, susigūžusių, laukiančių smūgio. Mes nešėmės nežinia kur tiek metų, kol jis nenumirė. Ir namas, kuris man teko iš jo, toliau lekia ir tempia mane iš paskos tarsi mongolų arklys už kojų pririštą belaisvį. Kai pradedi silpti, namai ir žmonės nelabai su tavimi skaitosi.

Manome, kad geriau suprantame taisykles, kai tampame suaugę, tačiau iš tiesų visa mūsų patirtis – tai tiesiog vaizduotės susiaurėjimas. Mūsų klano žmonės viską priima per daug rimtai ir todėl, būdami sunkiasvoriai, patys sau atrodo vikrūs ir reikšmingi.

Šiandien tarnaitė atnešė kontramarkę į operą – sesers padovanotą; madingiausias sezono miuziklas, pasakė ji, Benio Andersono muzika, pasirengusi perleisti jums, jeigu atsistosite ir leisite jus sušukuoti. Ak ne, pasakiau aš, sėsdamasi lovoje, ABBA, šokiai pionierių stovykloje, raudonos pėdkelnės, mamma mia, spyglini bučiniai po vakarinio signalo miegot, sudaužyta širdis, gerai, aš atsistosiu ir susišukuosiu, bet geriau terasoje išgerkime vyno.

– Širdis? – ji niekinamai nusijuokė. – Jums, rusams, tiktai kas – iškart širdis. Į operą vaikštoma, kad miestas žinotų, jog dar nenumirei.

Visą naktį skaičiau Dylaną Tomasą, štai ką noriu sutikti danguje – jį ir savo motiną Lizą. Ir tave, kai tapsi žiemos berniuku, pajuosi ir nukrisi ant apsnigto sodo dugno. O kol tavo prinokusi odelė ir karčios sėklytės, džiaugiuosi dėl tavęs – tiesa, tiesa. Suleisk dantis į dovanotą mandariną!

Štai kodėl palieku tau namus, kad negaištum laiko sandėliukams ir mebliuotiems kambariams. Kad turėtum ką mylėti, kai manęs nebebus.

Todėl, kad kitos moters mylėti tu jau nesugebėsi. O manęs greitai neliks. Niekam neduok namo raktų, girdi, niekam!

Ištekėjusi aš ne iškart patekau į šitą namą, nes jis priklausė Fábio motinai, mus kviesdavo tiktai sekmadieninių pietų, kur kentėdavau nuo tvankumos, portveino, geriamo prieš valgį, tylaus baisaus anytos balso, riebios mėsos ir prieskonių, vienu žodžiu, nuo visko.

Tarnaitė duoda man naują tirpalą, kartų kaip dėmėtoji mauda, tenka užgerti pienu. Nuo jo sapnuoju keistus ryškius sapnus, o tikrovė, priešingai, drumsčiasi. Vakar sapnavau medžius: klaidžiojau girioje, kur žmonės stukseno kamienus, tikėdamiesi išgirsti duslų garsą, tai reiškė, kad medyje paslėptas rankraštis, susuktas į vamzdelį. Man pasakė, kad medis miršta, jeigu iš jo ištraukia tą vamzdelį. Užtat tie, kuriuose vamzdelio niekada nebuvo, gyvena ilgai ir veda puikius vaisius. Atsimenu, kad atsibudau jausdama tuštumos saugumą ir pilnatvės pasmerktumą.

Apie tokius, kaip mudu su tavimi, vienas landus graikas parašė: publikos baimę jaučiantys aktoriai muistosi kaip blogi fleitininkai. Lengva buvo graikui samprotauti, jis turėjo dievą iš mašinos. Dar jis turėjo chorą, kuris nuolatos kišosi ne į savo reikalus, visokiausius stazimus ir egzodą, tai yra žadėtąjį išėjimą. O mano išėjimas tik toks – žemyn laiptais kojomis į priekį – kad mane išneštų, reikės išardyti ketaus turėklus.

Kai senė numirė, mano vyras susirinko savo kostiumus ir perėjo miegoti į jos kabinetą. Rytais mes susitikdavome pusryčių, aš tylomis grauždavau duoną ir pramušdavau kiaušinį šaukšteliu, o jis įdėmiai žiūrėdavo į mano kramtančią burną, tarsi norėtų įsisiurbti į ją lūpomis. Bet aš tikrai žinojau, kad į bučinį tai būtų mažiausiai panašu. Greičiau į įkandimą. Žinai, lapiai turėjo šamanus, kurie mokėjo išversti pasaulį išvirkščią, ypatingu būdu išversdami vyzdį. Nežinau, ką matė tie šamanai, bet žinau, kad Fábio žiūrėjo į pasaulį dviem tokiom išverstom akim. Aš bijau net pagalvoti, ką jis matydavo žiūrėdamas į mane. Ne, nebijau, dabar man jau vienas ir tas pat. Kaip tam ispanų grandui, kuris, besituokdamas su mergele dvi valandos iki savo mirties bausmės, šypsodamas pasakė: senjora, dabar mano gyvenimas priklauso jums – visas, be likučio!

Vienatvė – gydantis reikalas, beveik kaip dėmėtosios maudos ekstraktas. Mano motina iki soties prisisrėbė vienos ir kitos, kai tėvas išvyko iš Piterio ir susirado lietuvę žmoną, palikęs mus jo niūrios kontoros skirtame kambaryje.

Mus iš ten gana greitai išvijo, ir mes apsigyvenome mamos dirbtuvėje su didžiuliu langu, kryžmai užklijuotu lipnia juosta. Žiemą mama piešdavo mūvėdama juokingas pūkines pirštines, iš kurių kyšojo pirštai. Vasarą išimdavome purviną stiklą ir dviese jį plaudavome, stovėdamos iš abiejų pusių, o paskui kviesdavome kaimyną, kad įstatytume tą machiną atgal. Dirbtuvės langas išėjo į pelkę, kur gyveno pilkoji gervė. Tuo metu Toksovas buvo gūdus kaimas, tačiau ten gyveno dailininkai, vaikščiodavo vieni pas kitus per mišką, pirkdavo stotyje sausainius ir pieną.

Rytoj Riešutų Spasas ir tu privalai nueiti į cerkvę ir pasimelsti už tuos, kurie numirė tą dieną ir visomis kitomis dienomis. Vaikystėje aš niekada nevaikščiojau į cerkvę: iš tų dviejų Piterio šventovių, kurios stovėjo prie mano namų, vienoje buvo ateizmo muziejus, kitoje – bulvių saugykla. Gaila, kad taip ir neatvažiavai. Nuvestum mane ant stogo, pasodintum į šezlongą ir pripiltum konjako tiesiai į arbatos puodelį, kaip mes darydavome Tartu. Tada užsikartum ant kaimyninio stogo nuskinti citrinos – ar atsimeni tą citrinmedį? – ir mes kartu dairytumėmės ir girdėtume nematomų ratų bildėjimą – tarsi važiuotume iš Peterburgo į Maskvą.

Tu manai, kad įskaudinai mane dėl to, kad elgeisi kaip nevykęs draugas, kaip netikęs meilužis, kaip abejingas vaikėzas? Ne, aš neįskaudinta. Man nereikalingas meilužis, man reikia vėsos ir lėtos laiko tėkmės. Anksčiau man reikėjo ką nors mylėti, aš tiesiog sienomis lipau – tarsi medžiojantis gekonas, o dabar man tas pats. Tai kaip fotografuojant: pradžioje jautiesi kvailai, atsidūręs svetimame mieste be aparato, o po dešimties metų net neprisiminsi jo, kraudamas kelionės krepšį. Juokinga galvoti, kad aš kalbu su tavimi, o iš tiesų – tarsi sugedusiu telefonu nežinia su kuo. Tu juk gali nerasti šito įrašo, tokiame dideliame name mažas juodas diktofonas – lyg adata nėrinių šūsnyje. Ką gi, moku kalbėti be pašnekovo. Juk pasakojau tau, kaip kartą mes įstrigome su dukra Sagreše, viešbutyje, ir aš kalbėjau telefonu su fantomu.

Tą rudenį aš susipykau su Fábio, pasiėmiau vaiką ir išvykau į pietus, pasikliovusi savo drauge. Pinigų neturėjome, užteko tiktai viešbučiui, draugės namuose nebuvo, ir mes gėrėme iš krano vandenį, nuo kurio gėlė dantis, ir graužėme obuolius, pavogtus iš kiniškos vazos hole. Paskui išėjau į balkoną surūkyti cigaretės ir išgirdau, kad mūsų pagyvenę kaimynai kalba angliškai, jie dengė savo terasoje stalą ir skimbčiojo bokalais. Stovėjau ten ir galvojau, ką mano vietoje padarytų nuovokioji Liza, mano motina. Paskui grįžau į kambarį, apsivilkau raudoną suknelę, atsistojau prie balkono durų, nukėliau telefono ragelį ir ėmiau garsiai kalbėti angliškai su įsivaizduojamu pašnekovu. Aš juokiausi taip švelniai ir kūkčiojau taip natūraliai, kad vos pati nepatikėjau, jog kitame laido gale kas nors yra. Nepraėjus nė penkioms minutėms kaimynai pabeldė į mūsų duris iš koridoriaus: jei tokie dalykai, pasakė jie, bagažas pražuvo, pinigai paplūdimy iškrito iš rankinuko, jūsų vyras pavėlavo į Londono lėktuvą, ar nenorėtumėte prisijungti prie mūsų vakarienės?

Nemaniau, kad gyvenimo paskutiniąsias dienas nugyvensiu prie lūpų laikydama diktofoną. Jau daugiau nei savaitė nemačiau žmonių, niekas neateina. Gal taip ir geriau. Į veidrodį nebežiūriu, net kai prausiuosi. O kai negaliu atsikelti, odekolonu nusivalau veidą ir kaklą. Keista matyti, kad grožis prasmego kažkur mano kūno dugne, prasišviečia tiktai atskiros dalys, tobulos
ir blizgančios. Nagi įsivaizduok akvariume paskandintą vaikišką geležinkelį.

Kai sėdėjome traukiny „Viena–Roma“, mano vyras pasakė, kad esu panaši į Odrę Hebern, tiktai labai pasišiaušusią ir nėščią. Atsimenu, jis nužiūrinėjo mane tarsi nepažįstamą, kol skaičiau ant sėdynės kažkieno paliktą „L‘Espresso“. Vienoje mes patekome į kažkokio komiteto letenas, išstovėję eilėje daugelį valandų, tiksliau, išsėdėję įkaitusiame prieangyje, kadangi stovėti man buvo sunku. Pilvukas atrodė beveik nepastebimas, o štai kojas jau skaudėjo. Aš vaikštinėjau mieste su guminėmis šlepetėmis ir raudona suknele, kurią pavogiau nuo virvės, tačiau man buvo linksma. Dygliuoti kaštonų rutuliai plaukė žolėje, visur pardavinėjo keptą žuvį, žydri anglies dūmai driekėsi virš gatvių.

Dabar žinau, kad Ostija – paplavynas. Tiesiog jaunystėje visuomet taip. Patenki į naują vietą ir ji priima tave tarsi dumblinas upės dugnas – truputį slidu, tačiau minkšta ir šilta pėdoms. Manau, kad senatvėje, kad ir kur atsistotum, visur jauti savo sumedėjusias pėdas, tačiau iki tol aš, ačiū dievui, neišgyvensiu. Man liko kelios savaitės, aš spėsiu tiktai iki valiai prisivalgyti mango, kuriuos visada tingėjau lupti, o dabar galiu paprašyti tarnaitės. Daugiau ji vis tiek neturi ką veikti, nors man kainuoja kaip operos prima.

Tarnaitė atsiprašė iki rytojaus ryto, ir namuose visai tylu. Aš skaitau maldas lietuviškai, rusiškai ir portugališkai. Viską pamenu, nors tarnaitė mano, kad man negerai su galva. Atmintis prieš mirtį nenatūraliai paaštrėja. Ir rūpesčių su atmintimi daugiau nei su alkiu ar baime, ar patikėsi, ji mane graužia kaip lapiukas užantyje. Užsidengiu akis, kad nežiūrėčiau į gipsines vynuoges, ir matau tai, ką ėmiau skolon, o dabar atiduodu. Vaiski ryto saulė, sausio stogų spindesys lietuje, rusvas apelsino žievelės serpantinas, langinių šešėliai, gulantys ant grindų po pusiaudienio, sienų baltuma su ant jos besivejančia raudona dygia šakele, grapos kartuma, kavos tirščiai, visa, ko dabar neturiu nei po ranka, nei prieš akis, visas siautulys ir tyla, visa terakota ir cinoberis.

Lena Eltang: Įsimylėjimas per šimtus puslapių

2013 m. Nr. 10 / Rašytoją Leną Eltang kalbina Vladas Braziūnas / Vienam interviu Maskvoj manęs paklausė, ar sutinku, kad man didelę įtaką padarė poetas Brodskis. Ir aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad esu skaičiusi tik vieną jo eilėraštį.

Vytautas Martinkus. Kitokie klevai

2013 m. Nr. 8–9 / Lena Eltang. Akmeniniai klevai. Iš rusų kalbos vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Vaga, 2011. – 372 p.

Julian Barnes. Kalbant atvirai

2017 m. Nr. 12

Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė

Julianas Barnesas (g. 1946) – žinomas šiuolaikinis anglų prozininkas, eseistas, trylikos romanų autorius ir daugybės literatūrinių premijų laureatas, kurių bene svarbiausia – 2011 m. Bookerio premija už romaną „Pabaigos jausmas“ („The Sense of Ending“), 2016 m. išleistą ir lietuviškai. Apskritai J. Barnesas neblogai pažįstamas mūsų skaitytojui, netrukus pasirodys septintoji jo knyga lietuvių kalba „Kalbant atvirai“ („Talking it over“, 1991). Šio romano ištrauką ir siūlome „Metų“ skaitytojui.

Skiriu Pat

Meluoja kaip liudininkas.
Rusų posakis

I. Visi, visi ir visos, visi žmonės

Mano vardas Stiuartas ir aš viską puikiai prisimenu. Stiuartas – tai mano vardas, o pavardė Hjuzas. Taigi Stiuartas Hjuzas, nieko daugiau. Antro vardo neturiu. Hjuzai buvo mano tėvai, išgyvenę santuokoje dvidešimt penkerius metus. Jie pakrikštijo mane Stiuartu. Iš pradžių man tas vardas nelabai patiko – mokykloje klasiokai pravardžiuodavo Stiūra, Sarčiu ir dar kitaip, – bet dabar aš prie to vardo pripratau. Išmokau juo naudotis. Naudotis savo paties vardu.

Atleiskite, juokauti nemoku. Žmonės yra man tą sakę. Apskritai Stiuartas Hjuzas visai mane tenkina. Nenorėčiau būti koks nors Sent-Džonas de Viras Načbulis. Mano tėvų pavardė buvo Hjuzai. Dabar jie mirę, bet aš nešioju jų pavardę. O kai numirsiu, mane vis tiek prisimins kaip Stiuartą Hjuzą. Neaprėpiamame mūsų pasaulyje nedaug tėra nenuginčijamų dalykų, bet šis – vienas iš jų.

Supratote, kur lenkiu? Na ką aš čia, kaipgi jūs suprasit. Juk dar tik pradėjau pasakoti. Jūs nepažįstate manęs. Pradėkim iš pradžių. Sveiki, aš – Stiuartas Hjuzas, labai malonu. Gal paspaustume vienas kitam ranką? Na va ir puiku. O lenkiu aš štai kur: visi aplinkui pasikeitė pavardę. Įdomus dalykas. Gal net šiurpokas.

O dabar sakykite, ar pastebėjote, kad pasakiau „visi“, o toliau – „pavardę“. Tyčia taip pasakiau, greičiausiai, kad paerzinčiau Oliverį. Mes buvome susirėmę su juo. Na, bent jau smarkiai susiginčiję. Na gerai, tebūnie – nesutapo mūsų požiūriai. Tas Oliveris nepakenčiamas nuoboda. Jis mano seniausias draugas, todėl turiu teisę vadinti jį nepakenčiamu nuoboda. Džilė – mano žmona Džiliana – pirmą kartą jį sutikusi pasakė taip:

– Žinai, tas tavo draugas kalba kaip žodynas.

Tąsyk sėdėjome paplūdimyje netoli Frintono, ir vos tik išgirdęs tuos žodžius Oliveris tuoj pat įsileido į gražbyliavimus, kuriuos jis pretenzingai vadina rifais, kaip džiaze. Aš negaliu atkartoti, kaip jis tai daro – reikia girdėti savo ausimis – tiesiog užsikabina už ko nors ir – pasileidžia šuoliais. Ir tą kartą buvo tas pats.

– Įdomu, koks gi aš žodynas? Dvikalbis? Su raidine rodykle? – ir taip be galo be krašto, o galiausiai susikrimtęs klausia: – O jeigu niekas manęs nenorės? Žodynas, kurio niekam nereikia! Viršelis apdulkėjęs. Ak, ne, mane pusvelčiui parduos, aš jau matau, išparduos! – Ir kad ims daužyti delnais smėlį ir užvertęs galvą klykauti žuvėdroms kaip kokiame TV seriale, kad net pagyvenusi pora, greta mūsų už skydo nuo vėjo klausiusis radijo, sunerimo. Džiliana tik juokėsi.

Vis dėlto Oliveris nuoboda. Nežinau, ką jūs manote apie „visus“ ir „pavardę“. Gal jums vis tiek, turbūt manote, baisaus čia daikto. O mes – tiksliai neprisimenu, nuo ko tai prasidėjo, – dėl to susiginčijom. Oliveris, Džiliana ir aš. Kiekvieno nuomonė buvo skirtinga. Pamėginsiu dabar jas išdėstyti. Geriausiai čia tiks diskusijų protokolo forma, kaip banko valdyboje.

OLIVERIS pareiškė, kad „visi“ yra daugiskaitos įvardis, todėl turi būti derinamas su daugiskaitos daiktavardžiu – „pavardes“.

DŽILIANA pasakė, kad nedera apibendrintai kalbėti už abi žmonijos lytis, todėl būtų logiškiau ir sąžiningiau sakyti „visi ir visos“.

OLIVERIS atkirto, kad mes aptarinėjame gramatiką, o ne lyčių problemas.

DŽILIANA pasakė, kad tų dalykų nedera atskirti, nors ko čia stebėtis, turint galvoje, kas tą gramatiką sukūrė, nes, kiek jai žinoma, visi iki vieno gramatikai buvo vyrai, be to, ji paprasčiausiai remiasi sveiku protu.

OLIVERIS užvertė akis, prisidegė cigaretę ir pareiškė, kad pats pasakymas „sveikas protas“ yra iš esmės prieštaringas, nes jeigu žmogus – čia jis apsimetė baisiausiai sutrikęs ir pasitaisė: vyras ar moteris – jeigu vyras ar moteris visais laikais būtų pasikliovę tik sveiku protu, tai mes iki šiol gyventume molio trobose, valgytume visokias šlykštynes ir klausytumės Delo Šenono plokštelių.

STIUARTAS pateikė pasiūlymą. „Visi“ ne itin tikslu ar mandagu, o gal ir viena, ir kita, tačiau „visi ir visos“ nors skamba ir diplomatiškai, bet yra nežmoniškas griozdas, taigi geriausias variantas pridurti „žmonės“. Stiuartas buvo tikras, kad toks kompromisas patenkins disputo dalyvius ir labai nustebo, kai niekas jo nepalaikė.

OLIVERIS pareiškė, kad toks pasakymas, kaip antai: „Žmonės kaišioja galvą pro duris“, skamba taip, lyg būtų daug kūnų su viena galva, nelyginant kokiame šiurpiame rusų mokslininkų eksperimente. Dar pridėjo išsigimėlius, anais laikais rodytus per muges, barzdotas moteris, deformuotus avių embrionus ir daug panašių dalykų, kol diskusijos pirmininkas (aš) jo nenutraukė.

DŽILIANA pasakė, kad, jos manymu, „žmonės“ šiuo atveju skamba taip pat griozdiškai ir diplomatiškai, bet kodėl gerbiamasis susirinkimas vengiąs aiškaus atsakymo? Daugybę amžių moterys buvo mokomos vartoti vyrišką įvardžio giminę kalbant apie visą žmonių rasę, ar nebūtų metas, nors ir pavėluotai, ištaisyti padėtį, net jeigu kai kuriems vyrams tai ir stotųsi skersai gerklės.

Stiuartas laikėsi savojo aukso vidurio.

Posėdis buvo atidėtas sine die¹^*.

Vėliau aš daug galvojau apie tą pokalbį. Trys pakankamai protingi žmonės svarstė kažkokias įvardžių vartojimo ir derinimo smulkmenas. Ir negalėjo susitarti dėl tų kelių trumpučių žodelių. O juk buvome draugai. Ir man tai kažkodėl kėlė nerimą.

Ir kaip apskritai kilo tas klausimas? Ak taip, visi aplinkui pasikeitė pavardę. Taip yra iš tikrųjų, ir tai juk verčia susimąstyti, ar ne? Džiliana, pavyzdžiui, pakeitė pavardę ištekėjusi už manęs. Mergautinė jos pavardė buvo Vajet, o dabar jinai Hjuz. Tai, kad ji norėjo pasiimti mano pavardę, savimeilės man neglosto. Manyčiau, labiau norėjo atsikratyti Vajet. Mat ta pavardė iš tėvo, o su tėvu ji nesutarė. Jis metė jos motiną ir ši metų metus turėjo nešioti pavardę žmogaus, kuris ją paliko. Nelabai smagu poniai ar madam Vajet, kaip ją kai kas vadina dėl prancūziškos kilmės. Įtariu, kad Džiliana, atsiribodama nuo pavardės Vajet, norėjo nutraukti bet kokį ryšį su tėvu (kuris, beje, net neatvyko į vestuves) ir parodyti motinai, ką ši turėjo padaryti jau prieš daug metų. Tik vargu ar ponia Vajet suprato užuominą, jeigu tai iš tiesų buvo užuomina.

Oliveris, kaip jam būdinga, pareiškė, kad po vedybų Džilė turėtų vadintis ponia Džiliana Vajet arba Hjuz, jeigu jai taip rūpi logika, gramatika, sveikas protas, diplomatiškumas bei griozdiškumas. Toks jau tas Oliveris.

Oliveris. Kai mudu susipažinom, jo vardas buvo kitoks. Mes mokėmės vienoje mokykloje. Tais laikais jį vadindavo Naidželu, arba N. O., o kartais Rasu, nes iš tikrųjų jis ir yra Naidželas Oliveris Raselas, bet Oliveriu jo niekas nevadino. Man regis, mes net nežinojome, ką ta raidė O reiškia. Gal jis mums kažko apie ją primelavo. Bet svarbiausia ne tai. Po mokyklos aš į universitetą nestojau, o Naidželas įstojo. Po pirmo semestro grįžęs namo jis jau buvo Oliveris. Oliveris Raselas. N kažkur dingo, net iš asmenvardžio ant čekių knygutės.

Matote, aš prisimenu viską. Nuėjęs į savo banką jis išsireikalavo naujos čekių knygutės, ir vietoje „N. O. Raselo“ ėmė pasirašinėti „Oliveriu Raselu“. Nustebau, kad bankas jam leido. Aš jo klausiau, kaip jam tai pavyko, bet jis nepaaiškino. Tik pasakė pagrasinęs, kad perkels savo švariai ištuštintą są-

skaitą į kitą banką.

Aš ne toks gabus kaip Oliveris. Mokykloje kartais gaudavau geresnių pažymių, bet tik tuomet, jeigu jis nepasistengdavo. Man geriau sekėsi matematika, fizika, chemija ir įvairūs rankų darbai, o jis vien pasižiūrėjęs į gręžimo stakles apsimesdavo alpstąs, bet, įsigeidęs mane perspjauti, lengvai tą padarydavo. Ir ne tik mane – bet ką. Esant reikalui mokėjo išsisukti. Kai per karinį parengimą kadetų korpuse žaisdavome karą, Oliveris visada gaudavo atleidimą. Apskritai, norėdamas visada randa išeitį. Be to, jis mano draugas nuo seniausių laikų.

Per mano vestuves Oliveris buvo vyriausiasis pajaunys. Netikras, nes vestuvės vyko merijoje, ten pajaunių nebūna. Tiesą sakant, dėl to mes irgi buvome kvailai susikivirčiję. Tikrai kvailai, bet apie tai kada nors vėliau.

Tai buvo nuostabi diena. Tokios galima palinkėti visiems besituokiantiems. Šiltas birželio rytas, mėlynas dangus, švelnus vėjelis. Mes buvome šešiese: mudu su Džile, Oliveris, ponia Vajet, mano sesuo (ištekėjusi, paskui išsiskyrusi, bet pasilikusi svetimą pavardę – ar aš jums nesakiau?) ir paskutinę minutę iš kažkur ponios Vajet iškapstyta pagyvenusi tetulė. Jos pavardės nenugirdau, bet dedu galvą, kad ne mergautinė.

Orus registratorius buvo saikingai oficialus. Mano nupirktas žiedas žybčiojo ant violetinės aksomo pagalvėlės, kol atėjo laikas užmauti jį Džilei ant piršto. Santuokos priesaikos žodžius kartojau kiek per garsiai ir atrodė, kad jie aidi atsimušdami nuo šviesių ąžuolinių kambario sienų plokščių. Džilė, priešingai, tarė juos beveik pašnibždomis, ir mes su registratoriumi beveik nieko negirdėjome. Mudu su Džile buvome laimingi. Liudininkai pasirašė sutuoktuvių metrikoje. Registratorius įteikė Džilei santuokos liudijimą ir pasakė: „Jis jūsų, ponia Hjuz, o šis jaunuolis neturi su juo nieko bendra.“ Ant merijos sienos kabojo didžiulis laikrodis ir mes nusifotografavome po juo. Pirmojoje nuotraukoje užfiksuotas laikas buvo 12:13, kai jau buvome susituokę tris minutes. Paskutiniojoje – 12:18, kai buvome susituokę aštuonias minutes. Kai kurias nuotraukas Oliveris kvailiodamas padarė tyčia pakreipęs kamerą neįprastu kampu. Paskui visi nuėjome į restoraną ir valgėme keptą lašišą. Gėrėme šampaną. Paskui užsisakėme dar. Oliveris rėžė tostą. Jis pasakė bemeilyjąs pakelti taurę už jaunosios pamergę, bet kadangi tokios nesą, tai gersiąs už Džilę. Visi juokėsi ir plojo, Oliveris įsileido gražbyliauti graibstydamasis visokių įmantrių žodžių, o mes kaskart vis šaukėme jam „bravo“. Mūsų staliukas buvo atskiroje patalpoje iš kiemo pusės ir vieną kartą, kai itin garsiai sušukome, padavėjas dirstelėjo vidun, ar mums ko netrūksta, ir tuoj pat dingo. Oliveris baigė tostą, atsisėdo ir buvo patapšnotas per petį. Aš pasisukau į jį ir pasakiau: „Kažkodėl žmonės kaišioja galvą pro duris.“

– Ko jie nori?

– Paklausyk, – pakartojau, – žmonės kaišioja galvą pro duris.

– Ar tu girtas? – paklausė jis.

Turbūt jau buvo pamiršęs. Bet aš, kaip matote, prisimenu. Aš prisimenu viską.

D ž i l i a n a Klausykit, man atrodo, kad tai nė vieno neturi liesti. Dievaži. Aš esu paprastas privatus asmuo. Ir neturiu ką pasakyti. Dabar, kur tik pasisuksi, žmonės primygtinai nori išlieti tau širdį. Atsiversk bet kokį laikraštį – visi rėkte rėkia: „Išklausykite man gyvenimo istoriją!“ Įsijunk televizorių ir kas antroje programoje koks nors vyras ar moteris pasakoja apie savo problemas, skyrybas, vaikystę be tėvo, ligas, alkoholizmą, narkomaniją, seksualinę prievartą, bankrotą, vėžį, amputaciją, psichoterapiją. Vieną sterilizavo, kitai nupjovė krūtį, trečiam ar trečiai išpjovė apendiksą. Kam jie visa tai pasakoja? Pažiūrėkite į mane, paklausykite manęs. Kodėl tiesiog negali su tuo gyventi? Kam visą laiką apie tai kalbėti?

Bet jeigu aš iš prigimties nelinkusi į išpažintis, dar nereiškia, kad nieko neatsimenu. Aš prisimenu, kaip mano vestuvinis žiedas gulėjo ant pūstos bordinės pagalvėlės, kaip Oliveris vartė telefonų knygą ieškodamas juokingų pavardžių, prisimenu, ką jaučiau. Bet tai neskirta viešumai. Ką aš prisimenu, liečia tik mane.

O l i v e r i s Sveiki, aš Oliveris, Oliveris Raselas. Rūkysit? Ne, taip ir maniau. Nieko prieš, jeigu aš užsirūkysiu? O, taip, žinau, kenkia sveikatai, tiesą sakant, kaip tik todėl ir mėgstu cigaretes. Viešpatie, mes ką tik susipažinome, o jūs jau stojat piestu prieš mane kaip koks „žaliasis“. Kas jums darbo? Po penkiasdešimties metų aš jau būsiu po velėna, o jūs lakstysit kaip vijurkas su masažuojančiais sandalais siurbčiodamas per šiaudelį jogurtą ir gurkšnodamas rudą durpyno vandenį. Ką gi, man geriau jau taip.

Norit išgirsti mano teoriją? Mes visi gausim galą nuo vėžio arba infarkto. Iš esmės žmonės skirstomi į du tipus: tuos, kurie užkemša savo jausmus butelyje, ir tuos, kurie leidžia jiems triukšmingai veržtis lauk. Intravertai ir ekstravertai, jeigu jums taip labiau patinka. Intravertai, kaip visiems žinoma, linkę savo emocijas, pyktį ar savinieką laikyti savyje, ir toks visko laikymas savyje, kaip vėlgi visiems gerai žinoma, sukelia vėžį. O ekstravertai, priešingai, atvirai kvatoja, piktinasi pasauliu, savinieką nukreipia į kitus, ir tokios emocinės perkrovos dėsningai priveda prie infarkto. Arba viena, arba kita. Tai štai, aš esu ekstravertas, ir jeigu savo rūkymu išlyginsiu perkrovą, tai būsiu puikiai subalansuotas ir sveikas žmogus. Štai tokia mano teorija. Be to, aš esu priklausomas nuo nikotino, tad rūkau su malonumu.

Aš esu Oliveris ir prisimenu visus svarbiausius dalykus. O dėl atminties galiu pasakyti štai ką. Pastebėjau, kad dauguma žmonių po keturiasdešimties įninka verkšlenti, kad jų atmintis nebe tokia gera, kaip buvo, ar kaip jie norėtų, kad būtų. Atvirai kalbant, nė kiek tuo nesistebiu: pažvelkit, kokius kalnus šlamšto jie laiko prikaupę. Įsivaizduokit milžinišką šiukšlių konteinerį, kaupinai prigrūstą visokių niekų: banaliausi vaikystės prisiminimai, penki milijonai sporto rezultatų, nemėgstamų žmonių veidai, televizinių muilo operų siužetai, patarimai, kaip išvalyti raudonojo vyno dėmes iš kilimo, savo išrinkto parlamento deputato pavardė ir panašios nesąmonės. Kokia klaiki tuštybė! Nejaugi tai ji skatina juos manyti, jog atmintis nori būti prikimšta tokių štai niekų? Įsivaizduokite, kad ji kaip koks daiktų saugojimo kameros tarnautojas šurmuliuojančioje stotyje, prižiūrintis jūsų apgailėtiną bagažą. Tik pagalvokite, ar verta dėl to varginti žmogų! Ir beveik už ačiū! Nenuostabu, kad prie kameros langelio jo dažniausiai nebūna.

Savo atminčiai aš patikiu tik tokius dalykus, kuriuos saugodama ji jausis pagerbta. Pavyzdžiui, aš niekada neįsimenu telefonų numerių. Net savo paties gana sunkiai, ir nė kiek nesijaudinu, jeigu tenka išsitraukti užrašų knygutę ir atsiversti puslapį su Oliverio Raselo pavarde. Kai kurie žmonės – nepataisomi protuoliai – užsispyrę tvirtina, kad atmintį esą reikia lavinti, kad ji išsaugotų lankstumą ir gerą formą kaip sportininkai. Ką gi, visi žinome, kas sportininkų laukia. Irkluotojai pripumpuotais pečiais nusibaigia nesulaukę vidutinio amžiaus, futbolininkai nuo artrito girgžda kaip durų vyriai. Raumenų plyšimai gydami sumedėja, slanksteliai sulimpa. Nueikite į senų sportininkų susitikimą ir pamatysite geriatrijos klinikos pacientų palatą. O juk jeigu jie nebūtų taip varginę sausgyslių…

Taigi aš nusiteikęs savo atmintį puoselėti ir tik retsykiais pavaišinti kokiu gardesniu kąsneliu iš savo patirties. Tokiu, kaip, pavyzdžiui, tie pietūs po tuoktuvių. Mes gėrėme puikų putojantį jauną šampaną, kurį parinko Stiuartas (rūšies, nors tu ką daryk, nepamenu! Mis en bouteille par Les Vins de l’Oubli²^*), ir valgėme saumon sauvage grillé avec son coulis de tomates maison³^**. Aš būčiau parinkęs ką kita, bet su manimi niekas nesitarė. Ne, viskas buvo gerai, gal tik šiek tiek pritrūko vaizduotės… Ponia Vajet, sėdėjusi à côté⁴^***, regis, buvo viskuo patenkinta, bent jau lašiša tikrai mėgavosi. Tačiau aplink žuvį sudėtus rausvus permatomus kubelius ji išstumdė į pakraščius ir atsisukusi į mane paklausė:

– Kas, jūsų manymu, čia galėtų būti?

– Pomidorai, – džiaugiausi galėdamas atsakyti. – Nulupti, be šerdelės ir sėklelių, supjaustyti kubeliais.

– Argi ne keista, Oliveri, išskirti ir išimti viską, kas teikia daržovei savitumo?

Įspūdingai pasakyta, ar ne? Paėmiau jos ranką ir pabučiavau.

Nors, kita vertus, aš jums nepasakyčiau, ar Stiuartas per ceremoniją vilkėjo savo šviesiai pilką ar tamsiai pilką kostiumą.

Suprantate?

Prisimenu, koks tą dieną buvo dangus: kaip „debesuotas“ ebru popierius knygos priešlapyje. Gal kiek per daug vėjuota. Įžengę į meriją visi glostėsi sušiauštus plaukus. Paskui dešimt minučių laukė prie nedidelio staliuko, ant kurio gulėjo trys Londono telefonų knygos ir trys „Geltonųjų puslapių“ egzemplioriai. Olis linksmino draugiją ieškodamas žinyne tinkamų specialistų skirsniuose „Skyrybų advokatai“ ir „Guminių apsaugos priemonių tiekėjai“. Bet juoko kibirkštis neįsižiebė. Paskui mus įleido į salę pas tą briliantinu susilaižiusį plaukus nykų žmogėną. Jo pečiai buvo apibirę pleiskanomis, lyg kas būtų paleidęs į jį miltų bombą. Spektaklis vyko kaip priklauso. Žiedas ant tamsiai violetinės pagalvėlės tviskėjo kaip kokia gimdos spiralė. Stiuartas išrėkė savo žodžius lyg stovėdamas prieš karo lauko teismą, kur kiekvienas tyliau ar neaiškiai ištartas žodis būtų pridėjęs dar kelis metus cypės. O vargšelė Džilė vos lemeno. Man regis, ji verkė, bet atvirai spoksoti būtų buvę nepadoru. Paskui išėjome į lauką ir ten nusifotografavome. Mano akimis, Stiuartas atrodė pernelyg savimi patenkintas. Žinoma, jis mano geriausias draugas ir tai buvo jo vestuvės, bet jis tiesiog nesitvėrė iš pasitenkinimo ir tada aš perėmiau fotoaparatą nusprendęs, kad reikia padaryti keletą meninių vestuvių nuotraukų. Strakaliodamas aplinkui įamžinau jaunavedžius iš visų pusių, fotografavau gulomis ir pasukęs objektyvą 45 laipsnių kampu, prieidavau taip arti, kad buvo matyti visos poros, bet iš tikrųjų siekiau tik vieno: užfiksuoti juostelėje dvigubą Stiuarto pasmakrę. O juk žmogui tik trisdešimt dveji. Gerai, su ta dviguba pasmakre gal per smarkiai užvažiuota, tiesiog gerai įpenėtas pagurklis. Tačiau fotoaparatas meistro rankose gali suteikti jam putlumo ir blizgesio.

Stiuartas… Pala, jūs juk jau kalbėjotės su juo, tiesa? Kalbėjotės. Aš pajutau, kaip sudvejojote, man nejučia perėjus prie jo dvigubos pasmakrės. Norite pasakyti, kad nepastebėjote? Na, galbūt ir nepastebėjote, prietemoje, ir apšvietimas iš nugaros… Ir jis greičiausiai buvo tyčia atkišęs smakrą. Mano galva, toks nukabęs po kaklu maišas taip nebūtų kritęs į akis, jeigu plaukai būtų buvę ilgesni, bet jis niekada neduoda savo bespalviams plaušams jokios Lebenstraum⁵^*. O dar ta apskrita fizionomija ir apvalios akys, draugiškai žvelgiančios pro toli gražu ne moderniausio stiliaus akinius. Aš noriu pasakyti, kad jis sudaro gana mielo vaikino įspūdį, bet su juo reikėtų padirbėti, sutinkate?

Ką? Jis buvo be akinių? Tikrai su akiniais. Pažįstu jį nuo tada, kai jis dar buvo mokytojui iki kelių ir… na, nežinau, gal slapta perėjo prie lęšių ir tikrino jas su jumis. Tiek to. Tai įmanoma. Viskas įmanoma. Gal jis nori apsimesti turįs tvirtesnį stuburą, kad, tūnodamas savo kokčioje Sičio urkštynėje ir smaksodamas į nervingai mirkčiojantį ekraną arba ambrydamas į debiliaką apie dar vieną pagreitintų sutarčių „tranšą“, ar kažką panašaus, atrodytų bent kiek vyriškesnis, negu yra iš tikrųjų. Tačiau jau nuo pat mokyklos laikų jis uoliai remia optikos salonų verslą, ir ypač tų, kurie prekiauja seniai nebemadingais akinių rėmeliais.

Ko jūs čia dabar šaipotės? Mes kartu mokėmės… A, supratau. Stiuartas jums jau prisuokė, kaip aš pasikeičiau pavardę, ar ne? Matote, jis tokiems dalykams turi silpnybę. O jau jo paties pavardė nuzulinta iki skylių – pone Stiuartai Hjuzai, ką manote apie karjerą minkštų baldų pardavimų versle, kuriam nereikia jokių sugebėjimų, išskyrus nepriekaištingą pavardę, o jūs jau ją turite, sere, – ir jis patenkintas atsiliepinės į ją iki grabo lentos. Bet Oliveris kadaise buvo vadinamas Naidželu. Mea culpa, mea maxima culpa⁶^**. O gal ta kaltė ir ne mano. Gal ačiū tau, mamyt. Šiaip ar taip, negi gali per visą gyvenimą vadintis Naidželu, ar ne? Netgi per visą knygą negali išlikti Naidželu. Kai kurie vardai po kiek laiko pradeda nebetikti. Na, pavyzdžiui, jus pakrikštijo Robinu. Visai padorus vardas iki kokių devynerių metų, bet labai greitai atsiranda noras ką nors su juo daryti, ar ne? Oficialiai pasikeisti vardą į kokį nors Samsoną, Galijotą ar dar kokį kitokį. O su kai kuriais vardais būna atvirkščiai. Pavyzdžiui, Volteris. Tu negali būti Volteris, kol tave vežioja vežimėliu. Apskritai, mano galva, negali būti Volteris iki kokių septyniasdešimt penkerių. Taigi, jeigu jus nori pakrikštyti Volteriu, reikia, kad prieš jį būtų pora kitų vardų: vienas, kai gulėsite vežimėlyje, kitas visam tam ilgam laikui, kol sulauksite Volterio amžiaus. Taigi jie gali duoti jums, pavyzdžiui, Robino Bartolomiejaus Volterio vardą. Gal ir dirbtina, bet neabejotinai patogu.

Taigi aš pakeičiau Naidželą į Oliverį, kuris visada buvo mano antrasis vardas. Naidželas Oliveris Raselas – žiūrėkite, tariu nė nemirktelėdamas. Išvažiavau į universitetą kaip Naidželas, o po semestro grįžau jau Oliveris. Kas čia nepaprasto? Tas pats, kaip išėjus į kariuomenę pirmųjų atostogų grįžti su ūsais. Ne daugiau kaip ženklas, žymintis naują gyvenimo tarpsnį. Bet draugužis Stiuartas kažkodėl negali savęs įveikti.

Džiliana – geras vardas. Jai tinka. Ir keisti nereikia.

Ir man tinka Oliveris, sutinkate? Neblogai dera prie mano juodų kaip derva plaukų, žavingų gelzganų dantų, prie liauno liemens, manieringumo ir lininio kostiumo su neišimama „Pinot Noir“ vyno dėme. Dera prie mano tuščios sąskaitos ir Prado muziejaus maršrutų išmanymo. Dera prie to, kad kai kuriems maga spirti man į galvą. Kaip tam urvažmogiui, pas kurį buvau užėjęs po pirmo semestro universitete. Tas tipas buvo iš tų, kuriuos ištinka erekcija išgirdus, kad banko palūkanų norma išaugo dešimtadaliu procento. Taigi tas urvinis, tas…Volteris įsivedė mane į savo paneliuotą smaukskylę ir pareiškė, kad mano pageidavimas pasikeisti čekių knygelėje asmenvardį iš N. O. Raselo į Oliverį Raselą nėra pirminės svarbos dalykas tarp kitų devintajame dešimtmetyje banko sprendžiamų klausimų, ir įspėjo, kad jeigu mano sąskaita nebus papildyta tokia suma, kuri uždengtų juodąją banko kredito skylę, tai aš negausiu naujos knygutės, net jeigu mano pavardė būtų Santa Klausas. Aš puoliau kvatoti iš sąmojaus tariamai vis negalėdamas juo atsigėrėti, paskui kelias minutes kerėjau senį savo senais triukais ir nespėjęs atsipeikėti Volteris jau klūpėjo prieš mane ant kelių maldaudamas coup de grâce⁷^*. Ir aš, ką jau darysi, suteikiau jam garbę pasirašyti leidimą pasikeisti pavardę.

Visi mano pažįstami, kadaise vadinę mane Naidželu, kažkur prašapo. Išskyrus, žinoma, Stiuartą. Paprašykit Stiuarto papasakoti apie mūsų mokyk-los laikus. Aš, savaime suprantama, niekada nežeminau savo atminties prašymais kaupti visą tą šablonišką šlamštą. O Stiuartas iš neturėjimo ką kalbėti ima ir pradeda abėcėlės tvarka vardyti: „Adamsas, Atkenas, Aptedas, Belas, Belami…“ (Pavardes aš, aišku, sugalvojau.)

– Kas čia? – klausiu jo. – Nauja mantra?

Jis sutrinka, matyt, įsivaizduodamas kad mantra reiškia automobilio modelį. „Oldsmobilis Mantra“.

– Ne, – atsako. – Nejaugi neprisimeni? Tai mūsų penktoji „A“. Senis Bifas Vokinsas buvo mūsų klasės auklėtojas.

Bet aš neprisimenu. Nenoriu prisiminti. Atmintis – valios aktas. Taip pat kaip užmarštis. Man regis, švariai ištryniau iš atminties savo pirmuosius aštuoniolika metų, sumaliau iš jų nekenksmingą vaikišką tyrelę. Kas gali būti blogiau, kai tokios šiukšlės velkasi tau iš paskos? Pirmasis dviratis, pirmosios ašaros, senas meškiukas su nukąsta ausimi. Tai ne tik neestetiška, bet ir nepraktiška. Per daug gerai prisimindamas praeitį pradedi dėl jos kaltinti savo dabartį. Žiūrėkit, ką jie man padarė, dėl to aš dabar esu toks, tai ne mano kaltė. Leiskite man nesutikti: greičiausiai tai jūsų kaltė. Ir malonėkite pasilikti smulkmenas sau.

Sako, kuo labiau sensti, tuo aiškiau prisimeni savo ankstyvąją vaikystę. Vieni iš daugelio ateityje tykančių spąstų – senatvinės silpnaprotystės kerštas. Beje, ar aš nedėsčiau jums savo gyvenimo teorijos? Gyvenimas yra kaip įsiveržimas į Rusiją. Žaibiškas puolimas, kiveriai žvilga, pliumažai šokčioja kaip aptvare išgąsdintos vištos; trumpas proveržis, entuziastingai aprašomas depešose priešui traukiantis; paskui ilgas alinantis žygis vis mažėjant maisto daviniui ir pirmosios ant veido tirpstančios snaigės. Priešas sudegina Maskvą ir jūs pasiduodat, kai Generolas Sausis suleidžia į jus aštrius ledo varveklių nagus. Kupinas kartėlio atsitraukimas. Kazokų antpuoliai. Galiausiai, brendant per Lenkijos upę, net nepažymėtą jūsų generolo žemėlapyje, jus pakerta berniuko kanonieriaus kartečė.

Aš visai netrokštu pasenti. Prašau mane nuo to apsaugoti. Ar turit tokią galią? Deja, net ir jūs neturit tokios galios. Tai geriau paimkit cigaretę. Imkit, imkit. Nenorit – nereikia, jūsų valia. Kam kas patinka.

1^* Neribotam laikui (lot.).
2^* Išpilstytas įmonės „Užmaršties vynai“ (pranc.).
3^** Jūrinę ant grilio keptą lašišą su firminiu pomidorų padažu (pranc.).
4^*** Šalia (pranc.).
5^* Gyvenimo erdvės (vok.).
6^** Esu kaltas, esu labai kaltas (lot.).
7^* Pasigailėjimo nužudant (pranc.).

Ana Nerkagi. Baltoji elninė šiurė

2017 m. Nr. 11

Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė

Ana Nerkagi 1952 m. gimė Poliariniame Urale, nencų tautybės elnių augintojo šeimoje, ir yra vienintelė klajoklišką gyvenimą gyvenanti šiuolaikinė rašytoja Tolimojoje Šiaurėje. Toli nuo miestietiško komforto ji įkūrė stačiatikių vaikų stovyklą „Vilties žemė“, kuri leidžia vaikams gauti išsilavinimą gyvenant klajoklišką gyvenimą kartu su šeima. Taip ji siekia išsaugoti tautinę nencų kultūrą, tradicijas ir šeimas gimtojoje žemėje.
2015 metais A. Nerkagi kūryba buvo nominuota Nobelio premijai dėl prozos mitologiškumo ir atstovavimo mažos Šiaurės tautos kultūriniam savitumui. Šią žinią pati priėmė santūriai, nes, anot jos, „jeigu iš žmogaus sklinda talentas, bet tas jį naudoja tik savanaudiškiems tikslams, siekdamas asmeninės šlovės ar turto, tokį talentą reikia užkasti taip giliai, kad net pats pamirštum, kur užkasei“.
Rašytoją išgarsino apysakos „Aniko iš Nogo genties“ (1976) ir „Iliras“ (1979), vėliau pasirodė dar dvi – „Baltoji elninė šiurė“ (1995) ir „Tylintysis“ (1996).
A. Nerkagi yra viena iš ryškiausiai nencų tautą reprezentuojančių asmenybių, klajojanti išpažinčių liudytoja, bėganti nuo urbanistinio šiuolaikinio pasaulio. Apie ją režisierė Jekaterina Golovnia 2012 m. sukūrė dokumentinį filmą „Nerkagi“, kuriame autorė pristatoma kaip filosofė, tundros apaštalė, klajoklių gyvenimą gyvenanti rašytoja, visiška išimtis iš taisyklių, moteris, užauginusi ir išauklėjusi tundroje ne vieną globotinių kartą. Pagal jos apysakas „Baltoji elninė šiurė“ ir „Aniko iš Nogo genties“ režisierius Vladimiras Tumajevas sukūrė vaidybinį filmą „Baltoji elninė šiurė“.

Apysakos fragmentas

Druskos žiupsniu ant jau užsitraukusios žaizdos seniui Petko tapo jaunojo kaimyno vestuvės. Reikalingas tai dalykas. Net ir didžiausia nelaimė neturi stabdyti gyvenimo srauto, kaip kad upėn mestas riedulys nepajėgia pakeisti tekėjimo krypties. Vanduo jį apeis ir tekės toliau, taip duota.

Prieš metus į amžinąją naktį iškeliavo jo žmona, dar nesena moteris Lamdo. Nebeliko kas rytais pastato jų arbatinį stalelį, nebeliko kam taisyti kisus¹^*, kurti ugnį. Kai miršta moteris, ji išsineša su savimi pusę gyvenimo, tik tada imi suprasti, kad toji, su kuria dalinaisi dienas, išsinešė ir dalį tavosios sielos.

Čiumo²^** kartis ir niukus³^***paliko sudėję ant nartų⁴^**** prie trijų medžių. Taip vadinama vieta, kur nencai nuo amžių statė nebereikalingas nartas. Pats senis Petko apsigyveno laisvoje čiumo pusėje pas seną draugą Vanu. Gyveno anoj pusėj ugnies – pasakytų seni žmonės, turėdami galvoje, kad gyvena ne savame čiume.

O kažkur, kitoje gyvenvietėje, jis turi dvi dukteris. Vyresnioji išvažiavo seniai, Petko nė nebepamena, kada tai buvo, o jaunesnioji dažnai aplankydavo. Kokie laimingi būdavo jiedu su žmona, kai vasarą sugrįždavo jų duktė. Lyg du seniai paukščiai, sutūpę iš abiejų pusių, senukai džiaugdavosi ja. Kaip paukščiai valo plunksneles savo vieninteliam paukštukui, taip ir jiedu su žmona rėdė ją geriausiais nartose turėtais kailiais. Tačiau duktė vis tiek išvažiuodavo, it gležna paukštė, bijanti žiemos ir skrendanti kur šilčiau.

Moteris Lamdo mirė žiemą, itin šaltą dieną, gal todėl neatvyko į laidotuves jos paukštė duktė.

O kaip gėrėdavosi jų paukšte dukterimi jaunasis kaimynas – tas, kuris šiandien vedė. Dar būdami maži vaikai jiedu žaidė drauge, drauge augo, ir jis – tėvas, pats kartą matė, kaip jiedu supo lopšiuką iš seno žvejybinio bato.

Pamena jis ir kitą atsitikimą. Atvykus dukteriai vieną pavasarį, ištisą baltąją naktį tuščias buvo josios patalas, o kai sugrįžo, žandai liepsnojo it raudonai prinokusios tekšės uogos. Nieko neklausė… Neišdrįso, gėdijosi klausinėti motina su tėvu.

Ir kiek skausmo būdavo Alioškos akyse, kai Petko pajudėdavo su kinkiniu, kurio gale sėdėdavo į tolimą kelionę išsiruošusi duktė.

O šiomis dienomis, kai nedidelė stovyklavietė ruošėsi vestuvėms, nepaaiškinamas slogumas kankino Petko. Nors tai, kas čia vyko, vargu ar apskritai galėjai vadinti vestuvėmis. Ne taip žmonės tuokiasi. Buvo laikai, kai šeimų katilai nuo tuštumo net skambėjo ir gyvenimas juokauti neleido. Prisimena senis ir turtingas, ir vargingas vestuves. Tiek vienose, tiek kitose svečiai buvo šventas reikalas, ir kuo jų gausiau, tuo geriau. Kuo daugiau gerų žodžių žmonės ištars, tuo daugiau laimės rasis naujai užgimusioje šeimoje.

Šiose vestuvėse nėra svečių, toks jaunojo kaimyno noras. Nė vienai stovyklai nebuvo pasiųsta žinia apie vestuves, nei artimų, nei tolimų giminių nepakvietė. Tikra nuodėmė visa tai, o ir dviejų elniukų – vieno iš jaunikio stovyklos, kito iš jaunosios – nepaaukojo, neapšlakstė jų krauju šventųjų nartų. Ir jaunosios namuose vestuvių nešventė. Tiesiog susėdo už stalo lyg šiokią dieną arbatos gerti, be jokio gero žodžio taurelę išlenkė. Ir į stovyklą

jaunąją atvežė lyg ne moterį – čiumo ir gyvenimo šeimininkę, o malkų stirtą. Be dainų, be linksmybių, pavargę, suirzę dėl nepaaiškinamo Alioškos užsispyrimo.

Alioškos motina, pastaruoju metu smarkiai pasenusi, šiomis keistomis dienomis tarytum sapne gyveno. Moteris niekaip nepajėgė suvokti, kas čia vyksta. Ar tai vestuvės, ar pražilę senukai sūnaus rankose skudurinėm lėlytėm pavirto, ir jis valdė jas kaip panorėjęs. Jaunosios tėvai jau lyg ir pasiruošė ilgai kelionei, tačiau, nujausdami kažką negera, vis dėlto neatvyko į jaunikio stovyklą. Ir argišui⁵^* su nuotaka susiruošus važiuoti, laikydama rankose paruoštą chorėją⁶^**, kad pajudėtų visi drauge, Alioškos motina atsigręžė į nuotakos motiną, savo vienmetę, ir pajuto norą kuo greičiau išvažiuoti, pabėgti kaip žvėriui su savo grobiu, kad neatimtų. Važiuodama ji vis gręžiojosi atgalios.

„Bet ar taip būdavo?.. Ar taip turi būti?..“ – galvojo moteris. Šios slaptos mintys žadino nepasitikėjimą Didžiuoju gyvenimu, tačiau gyventi reikia, ir ji varė elnius pirmyn, nesuko atgalios, kaip senė vilkė, kurios irštvoje laukia išalkę perkarę vilkiūkščiai.

O grįžus reikėjo, bent dėl akių, atlikti šventą ritualą – įvesdinti šeimininkę į naująjį čiumą, į gyvenimą, į kurį lengva įžengti, bet ne taip paprasta išeiti – moteris stipriai, stipriau, nei buvo būtina, paėmė jaunąją marčią už rankos, prieš čiumo uždangą. Staiga sielą apėmė deginanti baimė. Ar gera bus šiai mergaitei josios čiume, su josios sūnum? Gal dar nevėlu persigalvoti? Gal sūnus teisus? Juk jam ne šešiolika, o dvidešimt šešeri, suaugęs vyras, kiekvienam to čiumo kampe jau turėtų tupėti ne po vieną, bet po du tris vaikus. Juk ir ant jo pečių galva, ne kupstas. Gal numirė jų gyvenimo senoji tiesa, kaip kad viskas miršta? Ir užgimė nauja, visai kita? Kiekvienas laikas turi savo veidą, vadinasi – ir savo tiesą. Bet čia moteris nutraukė mintį: ilgai vienoje vietoje stoviniuodamas tik veltui laiką gaišti. Gyvenimo tiesa ta pati, žmonės tie patys, dar nė vienam trečia ranka ar papildoma koja neišaugo, ir širdis viena, vadinasi, gyvenimo tiesa yra viena, ir jos prasmė ta pati, kaip visada: dorai gyventi ir dirbti.

Viskas bus gerai. Veltui jie, seniai ir senės, virkauja, it kokie kvaili narai ežero krante prieš lietų. Lietaus nebus, nušvis saulė.

Nepaleisdama sumišusios mergaitės rankos, moteris pirmoji žengė pro angą ir, kone vilkte įvilkusi marčią, akimirkai stabtelėjo, ne iškart surado savyje jėgų ištarti senųjų apeigų žodžius, kuriuos kadaise pati išgirdo iš savo anytos:

– Dabar tai tavo čiumas. Čia ir gyvensi, – tarė ir, nepaleisdama merginos rankos, nusivedė ją prie patalo, pasodino, jautria širdimi nujausdama, kokie nesvetingi ir nejaukūs būna svetimi čiumai. Suprato – kad ir kaip švelniai tuos žodžius ištartų anyta, jaunieji juos vis tiek savaip supranta.

Greitai ir vikriai užkūrusi ugnį, moteris pripjaustė mėsos. Prikrovusi jos aprūkusį katilą iki pat viršaus, pakabino jį viršum liepsnos. Visą laiką, kol rankos dirbo įprastus darbus, širdis ir protas virte virė. Protas įkyriai ir priekaištingai šnibždėjo:

– Ak, kaip pasijuoks tundros žmonės iš tavo sūnaus vestuvių. Moterys it varnos užkarksės, ir žodis kirminu nuropos per sniegynus, greitas kaip vėjas: pati jaunikio motina mėsą kapojo ir į katilą metė, pati kūrė nuodėmingomis rankomis švariąją ugnį naujam gyvenimui. Viską darė pati, it mergiotė lakstydama, o juk žmoniškose vestuvėse motina tik nurodymus duoda. Nei nuotakos, nei vyro motina negali ir neturi dirbti. Nuodėmė visa tai, ir nedaro garbės nei turtingoms, nei vargingoms vestuvėms.

– Ir tegul… – atsargiai, nedrąsiai prieštaravo širdis, – tegul… Gėdingai, bet vis dėlto apvesdino sūnų. Argi blogai? Nereikės bent kamuotis iš ilgesio, it motinai paukštei viršum tuščio išdraskyto lizdo. Ne ištuštės gimtasis lizdas, bet prisipildys naujos gyvybės, ir moterys, plakančios liežuviais, su laiku atlyš, susiburs už sūnaus ir marčios stalo.

Kai mėsa jau buvo išvirusi, ir sūnus įžengė į vidų, ji iššoko laukan ir, nuogąstaudama, kad sūnus neišgirstų, nubėgo į kaimyninį čiumą. Reikia sukviesti žmones už stalo, juk ne svetimas jiems, ir jie jam ne svetimi, gal ir sūnaus širdis atsileis. Ne pašaliniai, savi, pažįstami senoliai pasodins jam prie kojų moterį, su kuria jam skirta ne žaidimus žaisti, o gyvenimą nugyventi.

Senoliai jos laukė. Sėdėjo viens greta kito, uostydami taboką, kriksėdami it ledinės antys ir tyliai šnekučiuodamiesi. Pritūpusi prie uždangos ant lentinių grindų krašto, kiek patylėjusi, kaip dera moteriai, ji paprašė:

– Eikim, pasodinkime juos, – ir, nelaukdama atsakymo, išėjo. Ji buvo įsitikinusi, kad jie ateis, ir tada visi drauge sugebės įtikinti sūnų, kad taip reikia. Taip nencai darė visados. Moteris įsitaisydavo prie vyro kojų ir tapdavo jo dalimi. Tai ir yra gyvenimo tiesa.

Senoliai atėjo. Alioška niūriai juos nužvelgė, tačiau neištarė nė žodžio. Suaugusieji jam atrodė kaip užsispyrę vaikiščiai, nesuvokiantys savo sumanyto žaidimo rimtumo. Tylėjo jis jau keletą dienų. Patys tyliausi ir patys garsiausi žodžiai – bergždi. Jais neįmanoma išreikšti meilės. Žodžiai – dulkės. Jeigu žmonės daugiau tylėtų, kaip tvirtai, kaip ilgai jie mylėtų. Tylėjime slypi ypatingas švelnumas ir kančia. Kančioje – meilės kraujas…

Iš jaudulio virpančiomis rankomis motina atvedė nuotaką ir pasodino į vietą, į kurią nencų moteris sėdasi tik kartą gyvenime. Greta jaunojo, ne ant lentų, į savo kasdienę nuolatinę vietą, bet ant patalo. Akies krašteliu pastebėjo, kaip iš pasibjaurėjimo virptelėjo sūnaus lūpos, ir motinai vėl pasidarė neramu dėl šitų vestuvių.

Tačiau ji lyg niekur nieko įpylė senoliams arbatos ir pati įsitaisė už stalo, bet tuojau vėl pašokusi ėmė mėtyt į ugnį trapias sausas šakeles. Rodės, tik liausis krutėjusi, ir sūnus atsistos, išties pečius it sparnus, stumtels stalą tvirta ranka ir rūsčiai ištars: „Pakaks, aš pajuokavau… Nenoriu vesti.“ Ir jai nebeužteks jėgų vėl jį pasodinti.

Nei tiršta karšta arbata, nei gardi mėsa, nei išlenktas stiklelis nepraskaidrino slogių vestuvių. Senoliai, nors ir išrodė tarsi dvi viena kiton įaugusios uolos, jautėsi kaip sumišę vaikai. Jie tylėjo, kaip tyli rudeniniai paukščiai, baimindamiesi prišaukti nelaimę savajam lizdui.

Gavę tiršto sultinio, išlenkė po antrą taurelę, vis nesiryždami pakelti puodelio, kaip kad derėtų šitokią dieną. Išgėrė ir Alioška, žvelgdamas priešais save, tarsi ne žmonės jį būtų supę, o mirusiųjų šešėliai. Laukti, kol kuris nors prabils, arba pačiam ką nors kalbėti atrodė juokinga ir kvaila. Jį suimdavo bėjėgiškas pyktis. Kad taip pašokus, nuvertus stalą, išvaikius gerbtinus senolius, visą čiumą su visais žmonių išmislais aukštyn kojom apvertus, kad tik nekyšotų tas gyvenimo ir sielos skurdas.

Kaip jam… mylinčiajam, žaisti pagal tuos jų senus papročius? Juk tai laidotuvės, ne vestuvės. Šiandien jis laidoja brangiausia ir šviesiausia, ką suvokė per visus savo metus. Kas jame slapčia nuo kitų žmonių gyveno. Gyveno saldžiai, kankino ir džiugino.

Jis laidoja meilę. Niekas nedrįsta džiaugtis ir juoktis laidotuvėse. Niekas! Ir koks kieno reikalas, kaip jis švenčia gedulingas vestuves. Tai jo gyvenimas ir jis jame gali daryti ką panorėjęs. Niekas neturi valios nurodinėti, kaip reikia vesti, – nei senovinės apeigos, nei paskalos. Alioškai norėjosi verkti, kad skruostais tekėtų karštos ašaros, degindamos sielą. Ne todėl, kad gailėjo savęs… bet juk kaip nors reikia gelbėtis. Dabar jis vienas… Žmonės trypia žemės gėles, nepastebėdami lūžtančių kotelių, sutrintų žiedlapių, nematydami, jog žudo meilę. Viena bailumo akimirka, kita – saviapgaulės – ir meilė mirusi.

Senoliai dar kiek pasėdėjo. Bet vos tik motina nukraustė stalą, ėmė ruoštis namo. Pauostė tabokos, kad pavilkintų laiką ir kuo ilgiau nepaliktų vargšės moters vienos su sūnumi. Pirmasis pakilo Vanu ir, atgręžęs rūstų veidą į Aliošką, stabtelėjo prie įėjimo uždangos, bet tik numojo ranka ir išėjo. Jam iš paskos išskubėjo ir Petko.

Alioška nusekė akimis jo bejėgę sulinkusią nugarą. Taip norėjosi, kad neišeitų, kad pasiliktų tėvas tos, dėl kurios taip širdį gėlė. Bent dainą sudainuotų apie dukterį, Alioškos pykčiui. Jiedu drauge pasigertų ir paverktų dėl to, kas nutiko. Šis veda be meilės, o pas aną neatvažiavo duktė, vienintelis žmogus, galėjęs sušildyti jo likusias dienas.

Petko sustingusiomis rankomis niekaip nesugraibė užuolaidos, galva vis atsitrenkdamas į kartis, o sučiupęs atsigręžė su aiškiu priekaištu akyse ir tarsi sau tyliai tarstelėjo:

– Et, tu.

Alioška tik dantis sukando. Daug dienų ir metų prabėgs, o akys, pilnos neišriedėjusių ašarų, vis primins šią naktį. Nuo gėrimo svaigo galva ir kraujas ūžė ausyse. Gulėjo Alioška ant pagalvių ir nesuprato nei kaip toliau gyventi, nei ką daryti. Užsirūkė, stengdamasis nežiūrėti į mergaitę, sėdinčią prie ugnies. Į jį atgręžta josios sulinkusi nugara, o per ją šliaužia dvi ilgos juodos kasos su įpintais senoviniais karoliukais ir variniais papuošalais.

„Sėdi“, – pyko Alioška be menkiausios užuojautos jai, sustingusiai amžina nencų moterų poza, neišduodančia jokių jausmų. Rodos, jau nugyveno jie ilgą ir sunkų gyvenimą nemeilėje, pavargo, išsikamavo ir jokia atgaila nebepataisomų karčių dienų pabaigoje jo žmona, palinkusi prie ugnies, niekada nešildžiusios jo sielos, užkasinėja į pelenus ilgesį ir jam skirtą nemeilę.

Reikia nurimti ir viską apgalvoti. Ramiai ir blaiviai, o svarbiausia – be pykčio. Pyktis tokiame kelyje nepatikimas palydovas. Ką blogo padarė jam stovyklos žmonės, artimiausi iš visų žmonių žemėje? Artimesnių už juos nėra. Ne vieną žiemą ir ne vieną alkaną pavasarį drauge nugyveno, ištvėrė daugybę vargų, tėvo mirtį. O dėl to, kad jis veda be meilės, saulė ryt rytą juk neatsisakys patekėti. Reikia ir jų tiesą suprasti.

Prieš mėnesį, geriant rytinę arbatą, motina neįprastai, bet moteriškai tvirtai tarė:

– Aš pasenau, sūnau.

Alioška tylėdamas palinko viršum dubenėlio, ir jo platūs pečiai susiaurėjo. Motina suprato, kad sūnaus ne tik pečiai susitraukė iš sielvarto, tačiau tęsė:

– Žmogus niekad negyveno vienas. Tau reikia moters! Tegu negražios, kad tik rankas turėtų ir kojos nebūtų kreivos, kad mokėtų ugnį užkurti, kisus išdžiovinti, skylę rankovėje užsiūti. Jei tai mokės, tuomet su ja galima gyventi.

Jeigu motina tuo ir būtų baigusi kalbą, Alioška jos žodžių gal ir nebūtų paisęs. Taip pat ji kalbėjo ir prieš metus. Tačiau, matyt, dabar motina tuščiai neaušino burnos, nes patylėjusi pridūrė:

– Ir, pagaliau… tu pats žinai…

Alioška pažvelgė į ją ir sustingo. Nutilo ir ji, suprasdama, kad sūnus turi silpnąją vietą ir smogti į ją – žiauru.

– Tu veltui lauki Petko dukters. Tokios atgal negrįžta.

Sūnus nuspėjo jos žodžius. Kas nors pagaliau turėjo jam tai pasakyti. Vis dėlto nevalia net motinai parodyti, kaip labai jam skaudu. Maža ką kalba moteris. Daugelis žmonių kalba tik tam, kad netylėtų. Pastūmęs šalin dubenį ir puodelį, jis atsilošė, jausdamas, kaip į širdį atsėlina pažįstamas, jo sielos dalimi tapęs skausmas. Skausmas, seniai peraugęs į keistą ligą. Meilė tampa sielos liga, ir nuo jos nėra vaistų, išskyrus… mirtį.

Negrįš… Jis ir pats seniai tą žino. Nuo to laiko, kai išvažiavo Ilne, prabėgo ne septynios dienos, bet septyneri ilgi metai, ir septynios jo viltys – šviesiausios ir švariausios – pražuvo. Bet pavasarį tos septynios viltys atgydavo. Ateidavo ruduo, medžių ir krūmų lapai pagelsdavo, nurimdavo skausmas. Tik nieko su savimi negalėjo padaryti Alioška. Vis tikėjo, jog ateis toks ruduo, kai, priešingai visiems gamtos dėsniams, neapmirs ir nenukris lapai. Ir sugrįš toji, kuri pasiėmė jo širdį. O čia sako – vesk, susirask paprasčiausią moterį, kad tik akys nežiūrėtų iš užpakalio ir rankos kojos nebūtų kreivos.

Likusi viena, motina kurį laiką stovėjo nejudėdama priešais ugnį. Gyvenimas ją išmokė vyriškos stiprybės. Vyras mirė, bet liko alkani vaikai, ir ugnis neužgeso kartu su jos vyriausiuoju šeimininku. Išėjus vyrui liko darbas, kurio nenudirbsi nei kirviu, nei peiliu, nei ginklu nepašausi – duoti gyvenimui tėkmę, kad jis neištvintų ir neišdžiūtų, kaip pavasario pelkė, bet tekėtų it upė, laikydamasi savo krantų ir krypties.

Dvidešimt šešerių metų sūnus dar ne vyras, nors panosė jau seniai juoduoja. Vyriški rūpesčiai įsiskverbs į jo galvą ir sielą tik tuomet, kai moteriškajame čiumo kampe atsiras beržo tošies lopšelis, iš kurio retkarčiais sklis reiklus nenumaldomas klyksmas – ve, ve. Kai kasryt į stalą ties rankeles vaikai – štai tada vyras taps šeimininku. Reikia sūnų apvesdinti, kad ir kaip jis spyriosis. Širdies paisyti neverta. Kvaila ta žmogaus širdis.

Taip nusprendė senoji ir tik tada, pažarsčiusi žybsinčias anglis, įpūtė ugnį. Vienintelis teisingas sprendimas leido pažvelgti tiesiai į akis Didžiajam žmogiškųjų likimų valdovui, kuriuo jai visada buvo ir liks ugnis.

Dabar reikėjo išsakyti sprendimą čiumo dvasiai. Ji atsitraukė nuo ugnies, ryškiai nušvietusios aprūkusius, padūmavusius niukus su daugybe lopas ant lopo užtaisytų skylių. Paeiliui atsargiai paglostė tris didžiulius polius. Jie pašventinti. Jie laiko ne tik visų likusių karčių ir niukų svorį. Jie laiko praeities svorį. Kuo žmogus senesnis, tuo artimesnė jam praeitis. Ir tos senos kartys nebyliai it paslaptį saugo išėjusiųjų šešėlius ir sielas. O po mirties saugos ir jos žodžius bei mintis, vadinasi – sielą.

Šiandien šventieji poliai žino josios sprendimą. Dabar ilgomis pūgos naktimis juose nesitvenks priešmirtinis ilgesys. Sūnus negali nesirūpinti savo čiumo likimu. Laikui bėgant pats tai supras, jį reikia apvesdinti. Vakare ji nuėjo pas kaimynus, ir kitą dieną stovyklos senoliams rūpėjo tik viena: į kurį tundros galą važiuoti, kieno stovykloje ieškoti moters. Reikia ne pernelyg brangios, bet ir ne pigios, kad ne plika atvažiuotų, kad rankos josios darbščios, greitos ir miklios būtų. Kad kiekvieną darbą iš pirmo karto atliktų, o siūlė ant kisų ar malicos⁷^* nebūtų panaši į varnos pėdsakus. Kur tokią moterį rasti?

Kitos dienos rytą, linksmas ir susijaudinęs, Vanu priėjo prie Alioškos ir nesivaržydamas paklausė:

– Kur ieškosime moters? Kaip manai?

Alioška pašaipiai tarstelėjo:

– Tegul motina ieško. Jai reikia moters, ne man.

Vanu susiraukė, bet tuojau vėl nusišypsojo. Nusprendė nepaisyti jaunuolio pašaipos.

– Tundroje daug gerų moterų. Gerų ir blogų, bet gerų vis tiek daugiau.

Alioška vėl prieš savo valią šyptelėjo. Suaugusieji kaip vaikai, jiems moteris, nemokanti siūti ir įkurti ugnies, – bloga.

– Ką dabar daryt? Kur ieškosim moters? – pakartojo Vanu, vis dar nuoširdžiai šypsodamasis ir gardžiai šniaukšdamas nuo nago taboką.

Alioška neatsakė. Ištiesė ranką iki kaimyno tabokinės, pasiėmė žiupsnelį, leisdamas suprasti, kad iš jo traukti žodžio neteks. Jis ne kartą matė, kaip senieji nencai taip elgėsi, delsdami atsakyti arba išreikšdami savo pagarbą pašnekovui. O žmogus, stovintis priešais, tikrai tos pagarbos vertas, bet dabar visai nereikia, kad jis šypsotųsi it kvailas vaikiščias. Alioška pats norėjo seniokiškai atsidusti, įsitaisyti tiesiog ant sniego ir nesivaržydamas išpasakoti šiam žmogui, kokią nepakeliamą naštą nešioja širdyje metų metus, ir kuo toliau, tuo sunkesnę. Kad Vanu išklausytų jo skausmingą išpažintį vyriškai, rūsčiai. O tada, sujaudinta širdim, susibroliavęs su juo, naiviai nebeklausinėtų, kur ieškoti moters.

– Tu ilgai tyli.

Alioška pakėlė akis. Jo siela jau buvo pasiruošusi tarti pirmąjį išpažinties žodį, tačiau jį nemaloniai nustebino kaimyno akys, ramios, netgi šaltos. Ne tokios turėtų būti akys žmogaus, pasiruošusio išklausyti kito išpažintį. Išpažintyje visada būna skausmo, nedažnai pasitaiko džiaugsmo ir laimės, skausmą priimti sunkiau, o pasidalinti…

– Taip, ilgai tyliu. Žodis sunkus.

– Tai nieko, kad sunkus. Man neskaudės, jeigu, žinoma, nesviesi jo kaip akmens.

Alioška dvejojo. Žmogaus akys – tai ne ežero lygus paviršius, kad imtų vilnyti nuo viduje siaučiančių audrų, bet vis dėlto… kuo tikėsi, jei ne akimis. Jose slypi žmogaus jėga ir silpnumas. Ir dar… kas pasakė, kad žmogus turi gyventi be skausmo, be sielos paslapties ir šventojo kampelio, į kurį neįleidžiami net išrinktieji? Ir kodėl jis dabar turėtų rauti iš savęs brangiausias mintis ir jausmus, savus, intymiausius, ir kažin ar jie leisis išraunami? Galbūt tik su žvėrišku skausmu ir krauju. Ar verta juos atiduoti žmogiškajam teismui?

Kad greičiau baigtų užsitęsusį, pilną pauzių ir iš esmės betikslį pokalbį, Alioška greitai ir nemokšiškai baigė šniaukti šniukį, pakilo nuo nartos, ant kurios sėdėjo, ir kaip galėdamas ramiau pasakė:

– Tegul motina kalba. Jos žodis lengvesnis, aš negaliu.

Vanu atsitraukė pajutęs kartėlį dėl jaunojo kaimyno žodžių.

Tokie laikai: nori su ugnies šiluma žmogui į širdį įeiti, o jis ugnies vietoje pagalį pamato. Vaikinas dar kaip reikiant negyveno, o su senuoju kaimynu pasielgė taip, tarsi į svečius pakvietęs iki čiumo uždangos palydėjo, bet, užuot įvedęs vidun, atgal pavarė.

Vadinasi – šildysimės kiekvienas prie savo ugnies, bendro laužo nekursim, o juk būtent prie tokio ir burdavosi jo jaunystės dienomis, kad išgyventų. Iš mažų aprūkusių katilų ir katilėlių buvo pripildomas didysis katilas, neleidęs numirti daugybei šeimų.

Dabar šykštauja žmonės prie ugnių. Verda viršum jų skalsiuosius katilus, vydami šalin šąlančius, nesugebėjusius gyvenimo sunkmečiu išsaugoti savojo stalo. O senieji nencai dar visai neseniai sakydavo: neišgali nelaimingojo ugnimi sušildyti, neturi mėsos kąsnio, tabokos nė kruopelytės – nesigraužk, nes visada gali ištarti gerą žodį, savo jėga prilygstantį ugniai, sotumu – mėsos kąsniui, stiprumu – geram tabokos šniūkiui.

Kai vaikas atsistodavo ant kojų ir imdavo suvokti, kam danguje saulė šviečia, jį imdavę mokyti šio įstatymo. O ko išmokėme savo vaikus? Slėptis kaip plėšrūnui. Gyvenimas juk ne medžioklė, ir persekioti vienam kito kaip žvėries nereikia.

Vanu ilgai nenurimo. Kad ir ko griebėsi, prieš akis regėjo jaunojo kaimyno veidą. Nereikėjo ypatingo jautrumo ir išminties, kad suprastum jo graužatį. Kodėl vos laikosi kaimyninis čiumas, kadais buvęs stiprus it medis tvirtomis sveikomis šaknimis? Ir kodėl vasarą atvykstantys jo paties sūnai atrodo apsirgę keista paukščių liga: sparnai yra, plunksnos tankios, o skraidyti negali. Ima sūnus arkaną⁸^* rankosna, tačiau dorai jo nei surišti, nei mesti neįstengia. Kirvį pačiups – atimt norisi, nes, rodos, bekirsdamas medį greičiau nusikirs sau kojas.

Vakare vėl susirinko senolių taryba ir priėmė svarų sprendimą – apvesdinti.

Alioška prisiminė, kaip atkakliai jie laikėsi savo nuomonės. Jo paties nieko neklausinėjo, tarsi ne žmogų vesdintų, bet dėl veislinio šunyčio suvestų šunį su kale. Jis nė nebandė jų sulaikyti, suprasdamas, kad nencai taip elgėsi visada. Ne vakar užgimė toks įstatymas ir ne šiandien išnyks. Šliaužti, ropštis, kliūti, bet eiti pirmyn. Štai kodėl prie ugnies sėdi mergina-moteris. Ji duos gyvybę ugniai ir čiumui. Ką gi… Stovyklos žmonės pasielgė išmintingai. Bet ką gi daryti jam?

Senųjų gentainių užnugary gyvenimas jau nugyventas. O jo? Iki šiol tebuvo vieni kvailiojimai. Vadinasi, susipainiojo, it lapė savo pačios pėdsakuose, papuolė į užburtą ratą – nei peršoksi, nei iššoksi. O ir kur, tiesą sakant, šokti? Kam?

Tyliai prasivėrė užuolaida ir it šešėlis įslinko motina. Jos veidas buvo ramus. Prisiartinusi prie jo, motina pasilenkė ir švelniai paprašė:

– Atsistok, pataisysiu jums patalą.

„Patalą? Ak, taip… – kilo noras bjauriai, piktai išsikeikti. – Patalas… čia kažkokia bjauri paslaptis, tarsi ji būtų svarbi. Patalas kaip patalas, akmenų nejusti ir vinių, styrančių smaigaliais, nematyti. Ką gi čia dar kloti?“ – nesijudindamas, sudirgęs galvojo Alioška, o motinos veido ir balso švelnumas jam atrodė apsimestinis, prikišamas.

Staiga pašoko nežinodamas, kur pasidėti. Klusniai laukti, kol motina baigs kloti patalą – kapą jo meilei? Sulaukus paspringti neviltim? Tuojau pat, nedelsiant visiems įrodyti, kad ne, ne ir ne… nenuvarys jo varu į patalą, tik dabar suvokė, kokia jam nepaaiškinamai brangi nerangi jo meilė tolimai moteriai. Ir motina – nejau jos širdis jo neužjaučia… Nuoskauda ir ašaros užspaudė gerklę. Jis nustvėrė kaušą, pasėmė vandens su ledu ir ėmė dideliais gurkšniais gerti, jausdamas, kaip viduje užgimsta pikta jėga. Kol motina kruopščiai kloja šį voro guolį, jis įstengs apginti save ir savo jausmus. Atėjo laikas pasitikrinti. Lengva galvoti, svajoti apie meilę ir ištikimybę, o ką daryti, kai tau į patalą guldo moterį. Teisybė, gyvenimas galingas ir stiprus, o priešais jį tik aklas apykvailis šunytis. Tačiau aš noriu patale ir gyvenime tos moters, kurios noriu pats! Noriu ir myliu!

Atsargiai padėjęs kaušą į vietą, vos suvaldydamas šiurkštų norą jį tiesiog nusviesti, Alioška nė nežiūrėdamas apėjo nuotaką ir smuko laukan. Jeigu motina būtų atsisukusi ir pamačiusi jo veidą, jos rankos būtų sustingusios. Laimės dvasia jai trukdė įskaityti sūnaus veidą ir sielą…

Gyvenime daug naktų, bet ši vienintelė… Paukštė atskrenda prie gimtojo ežero, prisiglaudžia šiltu šoneliu prie savo pelkės kupsto ir suka lizdelį. O meilės lizdas? Kaip nykiai ir nepatikimai jį susiveja žmonės. Paskubomis, godžiai, kartais gėdingai, nė nesirūpindami meile, – neva iškęs, gyvybinga. Bet ne. Meilė pabėga, pasiėmusi savo gražiąją sielą ir palikusi liesą skeletą. Kodėl žmogus nepasimoko vyti meilės lizdo iš dangiškųjų paukščių? Paukštė visą save nupešios, geriausias ir šilčiausias plunksneles paaukos lizdeliui, ir tik tada pakvies savo išrinktąjį meilei. Bet ir tarp paukščių pasitaiko nevykėlių, pavyzdžiui, naro patelė. Pakedens samanų kemsą, jame duobelę paskubom išmins – štai tau ir lizdas. O paskui prie ežero karčiai verkia, kai vėjas išdrasko jos negudrų būstą, kai vyras kapteli ją supykęs, kai plėšrūnas aptinka menkai uždangstytą kupstą.

Tegul josios rankos ir širdis ne naro lizdu paverčia sūnaus patalą. Tegul erelio ištikimybė ir baltosios gulbės švelnumas apsigyvena jame. Piktas pavydo vėjas teneišsklaido, ir maitėda varnas teneatskrenda, sūnaus laimės teneišlesa. Kad neraudotų sūnus it vienišas naras, gyvenimo rudeniui atėjus.

Su šviesia malda širdyje ji nė nepastebėjo, kaip suruošė sūnui patalą. Nekaltai, alsuodama geismo džiugesiu, gulėjo galvūgalyje pagalvė, ir juodas it žiemos naktis jaučio kailis glotniais šeriais. Tokia pat kailinė, minkšta, paklusni antklodė laukė, kol nekantrios rankos pridengs ja meilės nuogumą.

Motina droviai nukreipė akis nuo patalo ir priėjusi prie mergaitės ištiesė jai ranką. Ši nuleido ant josios delno karštus drebančius pirštus. Moteris ją paguldė, švelniai pridengė antklode. Ją visą uždengs savo kūnu pats vyras.

Nuleido naują kartūninę užuolaidą, iš sūnaus pusės paliko kiek pakeltą.

Belieka laukti sūnaus. Įsitaisė prie ugniakuro ir įgudusiomis rankomis įkūrė ugnį. Dabar jie nebe našlaičiai ir šuniška mirtis jiems negresia. Apleista, gėdinga senatvė nelenks prie žemės ir nebaugins vienatvė. Ten, kur vaikai, nėra mirties. Štai kodėl, pirkdamas moterį, vyras perka gyvenimą.

Bet sūnus vis negrįžo. Motina ir toliau sėdėjo prie ugnies, nors ši jau seniai išblėso ir tik anglyse mirkčiojo ugnies akelė, pilkoje pelenų krūvoje žybčiojo silpnas, it senos moters viltis, spindulėlis…

…Stovykla liko už nugaros ir ją greitai paslėpė tankus miškas. Alioška nuilsęs atsirėmė nugara į ruda šiurkščia samana apaugusį didelį akmenį, ir iš karto pajuto, kad eiti toliau nebegali. Be to – kur? Ir kam? Juk ir šis trumpas kelias niekur neatvedė. Kaip iššoko iš čiumo, taip ir nurūko, kur akys mato ir kojos neša.

Ir visas nugyventas gyvenimas pasirodė Alioškai beprasmis. Kaip gimė, taip ir nuėjo, kur kojos neša, kur akys mato, ir paklydo. Ko gi ieško žmogus gyvenimo kelyje? Laimės?! O ji it lapė, – tik pastebėjai, tik spėjai čiupt šautuvą, o jos uodega jau dingsta už artimiausio krūmokšnio. Kol nusitaikai į uodegą, ji jau kalvos viršūnėje iš tolo kailiuku blykčioja. Net su greičiausiu ir stipriausiu kinkiniu beprasmiška vytis – tik nusikamuosi, elnius nuvarysi. Kodėl gi jis anksčiau nesuprato šios ne itin gudrios tiesos? Praganė, nepavijo savosios lapės, o juk tik su ja, išdygusia iš savo gimtosios žemės, ir tesinorėjo gyvenimą nugyventi. Ji akimis pažadėjo, it lapė uodega paviliojo.

Atlaisvinęs tamprų diržą, atsigulė jis kniūbsčias, išvargęs kuktelėjo, įkvėpė stipraus gailių kvapo. Per trumpą naktį nespėjusi atvėsti žolelė buvo šilta, negėlė skruostų ir kaklo, tiktai kuteno, tarsi būtų ne mirusi ir ištvėrusi žiemą, bet veidą glamonėjantys mylimosios pirštai. Mylimosios pirštai ir šilkinis vestuvinis patalas… Tą pačią naktį net dvi motinos paklojo jam meilės patalą. Kuriame dabar prigulti? Jam, dvidešimt šešerių dar nepažinusiam moters vyrui? Kurios motinos paklausyti? Tos, kuri liko čiume ir geromis pavargusiomis rankomis rūpestingai išrausė jam duobę-patalą, visa siela tikėdama, kad sūnui bus jame gera. Ar šitos, ant kurios krūtinės jis dabar guli ir kuri jam taip pat meluoja. Juk tai ne mylimosios rankos, o tik nuvytusi žila žolė, sugrubusi nuo žiemos šalčio, ir tereikia jam žemiau pasilenkti, kad skaudžiai įdurtų.

Ką daryti? It apsisnarglėjęs berniūkštis pabėgo jis nuo moters, bet ar pabėgo nuo savęs? Ko nusitverti gyvenime, kaip save apgauti? Gal tai, kas nutiko, ne taip jau baisu ir niekur nereikia pulti.

Laimė-lapė – gudrus žvėrelis ir ne kiekvienas patyręs medžiotojas jį sugauna, spąstais ar kulka, tačiau gyvena toliau, stumia dienas ir neinkščia iš skausmo kaip jis. Gal sugrįžt atgal ir paimti moterį, kurią surado, nupirko, atvežė ir paguldė jo guolyje žmonės. Galbūt jie išties žino tai, ko nežino jis.

Apsivertęs aukštielninkas, veidu į dangų, Alioška negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo spalvotų debesų, žvilgančių it ryškūs, iškedenti audiniai, nerūpestingai išmėtyti rankdarbių meistrės nencės. Akys greitai pavargo. Jis užsimerkė. Žiūrėti dangun – tai tas pat, kaip mėginti ką nors įžiūrėt rytojuje. Bet kam jam ta rytdiena, jeigu jis nežino, kaip gyventi šiandien, kaip pažvelgt į akis motinai ir giminėms. Juk gyvens jis ne nuošaliai, bet drauge su visais. Jis tėra viso labo vandens lašas upėje, ir ne jo – lašelio – valioje suvokti, kokia stipri, nepakreipiama srovė, ir ne jo – mažulyčio – galioms valdyt vandenų tėkmę.

Vis dėlto… Skaidrus mažulytis vilties lašelis žmogaus sieloje pagimdo vandenyną. O kas, jeigu dar kartą patikėčiau… kaip dariau ne kartą? Kad žemėje viskas gerai ir išmintingai surėdyta, vadinasi, ir jo, Alioškos, gyvenime taip pat. Kiek metų slapta vylėsi, atgydavo ir būdavo laimingas tik dėl šito tikėjimo? Kodėl turėtų liautis laukęs ir šį pavasarį? Gal žmogus tuo ir yra gyvas, kad kuo nors amžinai patiki?

Nėra upės be ištakų, nėra gėlės be šaknų, ir jo jausmas negali užgesti per vieną naktį. Reikia laukti. Motinai pasakys: kaip atvežėt moterį, taip ir išvežkite atgalios. Nepaliesta, tokia, kaip ir buvus.

Alioška lengvai pakilo nuo žemės. Aukštas, lieknas, tvirtų išlakių pečių, jis atrodė nepalaužiamas, nepalenkiamas. Jis turėjo savąją išmintį ir savąjį dievą – meilę.

Petko nesitikėjo, kad jaunojo kaimyno vestuvės jį taip sujaudins. Tarsi pelėda, tykanti neatsargios pelės, pratupėjo jis savuose pataluose iki pat ryto. Šniaukdamas vieną šniūkį po kito ir iš visų jėgų bandydamas nuslopinti nelemtą skriaudos jausmą. Ne žmonės, o gyvenimo vėjas nupūtė nuo žemės veido jo čiumą, sielon įsirangė skriaudos kirminas, o atgalios išlįsti nenori.

Septyneri metai prabėgo, kiekviena jų diena tik gausino žilę ir skausmą.

Tąnakt tyliai, nesiskųsdamas ir galbūt nesikankindamas padvėsė jo šuo. Rytą, dar neprašvitus, netyčiom užkliudęs šuns kūną, senis apmirė, ir dar ilgai jo širdis negalėjo suvokti šios mirties. Virpančiais pirštais čiupinėjo didžiulę sustingusią bičiulio galvą su vos prašieptais dantimis. Šuo buvo atšalęs. Senis tyliai suvaitojo. Iš gyvenimo išbyrėjo paskutiniai jo laimės trupiniai, vis tuo pačiu keliu, į amžinąją naktį. Laikas ir pačiam iškeliauti, kol netapo našta nei sau, nei žmonėms. Gyvenimas nugyventas. Reikia išeiti laiku ir tyliai, kitų nebauginant. Mirtis palinko virš jo lyg motina viršum vaiko. Gyvenimo pradžioje prie naujagimio pasilenkia Jaminia⁹^*, lemdama jam likimą, bandydama tyrame veidelyje įžiūrėti lemties ar didybės pėdsakus. Nusišypsos Jaminia ar pasišaipys?

Šios mintys apmaldė skriaudą. Jis neteisus. Nevalia savąjį viralą išragavus kišti šaukšto į svetimą katilą. Kilstelėjęs tabokinę, senukas ją pakratė, pažvelgė į šviesą ir palingavo galva.

– Mažai tabokos, – tyliai sušnibždėjo jis ir vėl palingavo galva, – blogai.

– Ko nemiegi? – pasigirdo šnabždesys iš anapus ugnies, ir Vanu, išlindęs iš po jaguškų¹⁰^*, kuriomis buvo užsiklojęs, greitai apsivilko lengvą malicą ir prisėdo prie draugo kojų.

– Taip ir sėdėjai? Neužmigai?

– Mirsiu, tada sapnas pravers. Aš galvojau.

– Bet juk tu gyvas. Pasižiūrėk, – Vanu pažvelgė viršun. Gaivus žydras dangus žvilgčiojo į čiumą. Tada mostelėjo į kiek praskleistą durų užuolaidą. Iš lauko it upeliuko versmė liejosi tylus žolės šiurenimas, švilpiniavimas ir neįmantrios giesmelės mažų paukštelių, besišnekučiuojančių artimiausiame krūme. Šunys negarsiai, draugiškai amsėjo atitardami vienas kitam. Ryto pasaulis buvo tyras ir šiltas.

– Girdi, visur gyvybė.

Petko nuolankiai pasiklausė, net malicos gobtuvą nusitraukęs, o tada nusišypsojo krusčiodamas ūsais, tarsi jį norėtų apgauti blizgiu barškančiu žaisliuku, it kvailą vaiką, ir palingavo galva.

– T… t… tai ne mūsų gyvenimas. Ar prisimeni senąjį Tacha-nu? Jis gyveno vienas savo mažame čiumelyje. Senatvėje, sakė jis, tik tada turi gyvenimą, kai tave myli vaikai. O jei ne, tuomet senatvė – karstas, kuriam beskubėdami pamiršo dangtį užkalti.

– Baisius žodžius sakai.

– Aš gailiuosi, kad jų negirdi mano duktė. O žemės krūtinė tokia plati, ne mano suvargusioms kojoms, kitaip pats pas ją iškeliaučiau.

Vanu į tai nieko neatsakė. Jis paėmė iš draugo rankų tabokinę ir prisėdo šalia ant jo menko patalo. Kiek kartų jau yra taip sėdėjęs, šildydamas jį savo peties šiluma ir žodžio galia nesinaudodamas.

– Ar tu žinai, kodėl rauda naras? – staiga paklausė Petko.

– Ne, – atsakė Vanu.

– Naras aprauda praeitį. Tačiau vidur baltos dienos užklykęs ant kranto jis tik suerzina žmones savo baisia pratisa rauda.

Senio akys atgijo. Jis ištiesė sulinkusią nugarą ir žvelgdamas jau šiltesnėmis akimis tęsė:

– Kai žemėje viešpatavo senoji tvarka, ir visa gyvybė pakluso vieninteliam – saulės – įstatymui, ant ežero kranto gyveno naro šeima. Tėvas, motina ir vaikai. Senis naras buvo turtingas, elnių ir nartų turėjo – akimi neaprėpsi. Senis naras dažnai stovėdavo išdidus tarpu savo elnių, ir ne tik jo veidas, bet net ir šonai buvo išsipūtę nuo riebumo.

Naro vaikai nieko neveikė. Nuo ryto iki nakties maudėsi ežere, taškydami vienas kitą ir garsiai šaukė: ka ka, ka ka.

Kas vakarą, vos tiktai saulei nuėjus nuo dangaus, senis naras sugaudavo elnią, ir šeima pradėdavo puotauti. Prie sumaitoto elnio vaikai pešėsi dėl saldžių taukų kąsnelių, rovė vienas kitam plunksnas, nagais draskė motinai akis, kad šioji nedrįstų net prisiartinti prie mėsos, kol jie neprivalgė. Taip iki ryto iš elnio nelikdavo nė lašelio kraujo.

O saulė, rytą išėjusi dangun, galvodavo: „Kaip sąžiningai gyvena narai, kraujo neliedami, savo triūsu verčiasi.“ Todėl vis labiau klestėjo narų kaimenės.

Dieną tėvas naras stovėdavo savo kaimenėje, tarsi sergėdamas ją nuo plėšrūnų, o iš tiesų godžiomis kruvinomis akimis iš anksto ieškodavo kitos aukos. Taip ir gyveno narai, nė nenumanydami, kad kažkas mato jų naktinius lėbavimus. O apie juos žinojo paskutinysis saulės spindulys, slaptasis. Jis neskubėdavo, kaip jo broliai, aukso čiuman. Išeidamas apsidairydavo. Matė, kaip grobuoniškai žybčioja paukščių akys. Neištvėrė slaptasis spindulys ir papasakojo saulei apie piktą narų gyvenimą. Supyko saulė, nepakeliamu karščiu dvelktelėjo, išlydė žemę, paversdama ją įkaitinta anglimi. Išgąsdinti narai pasileido prie vandens, vildamiesi išsigelbėti. Tūkstantinės elnių kaimenės, paklaikusios nuo karščio, trypė savo šeimininkus, trupino jiems kaulus. Ėmė narai raudoti ir pasiliko vandenyje amžiams. Iki šiol iš baimės prieš aušrą virkauja ant kranto.

Praeitis slepia daug paslapčių, kas žino – galbūt senų senovėje ir žmogus nepaisė triūso ir dorybės įstatymų, gyveno naro gyvenimą, ir traukia jį dabar kruvina praeitis. Ilgesys sielą užlieja, ir rauda jis ant gyvenimo kranto visai kaip naras.

– Aš negyvenau naro gyvenimo ir nenoriu… nenoriu virkauti kaip naras. Sakyk man… ką daryt, kad mano skundas dėl praeities žmonių neerzintų?

Vanu ne iš karto atsakė. Sėdėjo nuleidęs galvą ir klausėsi baisaus naro, riebaus paukščio aštriu snapu, klyksmo. Kai vidur baltos dienos jis imdavo vaitoti, prislėgdamas širdį, jo šūksnių neištverdavo nei vaikai, nei suaugusieji.

Vanu mąstė apie paukščius apskritai. Apie jų pasaulio, artimo dangui, tyrumą ir rimtį. Juk naras ne vienintelis paukštis. Ištuštėję rudeniniai lizdai paukščiams išskridus, į kuriuos niekas nebesugrįžta per saulėlydžio žarą, kažkodėl nesukelia tokio jaudulio kaip apleisti žmonių būstai. Anei šiukšlių, anei purvo pėdsakų, tiktai gėlės, gelsvai rausvi lapai, eglišakės, žolelės – ką vėjas atneša, nugula tuščiuose lizduose, ir kartu su jais žemė saugo savo liūdesį, viltį. O ankstyvą pavasarį į juos pirmasis pažvelgia saulės spindulys.

Vanu buvo įsitikinęs, kad jei nebus žemėje paukščių lizdų, šių mažučių šventviečių, neliks ir žmonių gūžtų. Ir ne kas kitas kaip pats žmogus yra atsakingas už didelių ir mažų lizdų likimą, savųjų ir paukščių.

Versta iš: Анна Неркаги. МОЛЧАЩИЙ. Тюмень: СофтДизайн, 1996

1 Tradicinis Tolimųjų Rytų tautų žiemos apavas, pasiūtas iš elnio kojų odos, su daugiasluoksniu padu ir aulu iki kelių.
2 Tradicinis klajokliškai gyvenančių ir elnius auginančių Tolimųjų Rytų tautų trobesys. Pats žodis „čiumas“ kilęs iš komių kalbos.
3 Žieminio čiumo karkaso viršutinė danga iš elnenų, kailiais į išorę.
4 Siauros ir ilgos rogės, skirtos šunų ar elnių kinkinėms.
5 Elnių kinkinių karavanas.
6 Ilga kartis, naudojama keliaujant kinkomaisiais elniais.
7 Malica – Tolimųjų Rytų tautų marškinių pavidalo viršutinis drabužis iš dviejų elnenų: kailiu į vidų ir išorę, su gobtuvu ir rankovėmis.
8 Arkanas – ilga virvė su slankiojančia kilpa, skirta gyvūnams (elniams) gaudyti.
9 Jaminia – deivė pramotė, pasaulio pradininkė.
10^* Tradicinis moterų kailinis drabužis: kailiniai su apykakle ar be jos, su medžiaginiu ar plono kailio pamušalu.

Jurgita Jasponytė: „Nematau skirtumo tarp dabarties ir praeities“

2025 m. Nr. 5–6 / Poetę Jurgitą Jasponytę kalbina Andrius Jakučiūnas / Jurgita Jasponytė – savita, unikali poetė, tarsi iš niekur išdygusi pirmojo XXI a. dešimtmečio poetinėje aplinkoje. Bendruomenę, gimtąją aplinką, tradiciją akcentuojantys…

Gintarė Bernotienė. Kokybiškas provincialumas

2025 m. Nr. 3 / Prie pamintijimų apie 2024 metų kūrybiškiausias knygas šįkart artėju iš prozos skaitymų patirties. Kaip ir kasmet, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute rinkdamiesi jas aptarti, sau keliame tikslą ne tik aprėpti ir įvertinti…

Eva Viežnavec. Ko ieškai, vilke?

2024 m. Nr. 11 / Iš baltarusių k. vertė Jurgita Jasponytė / Evos Viežnavec pirmasis romanas „Ko ieškai, vilke?“ (2020) tapo įvykiu Baltarusijos literatūros pasaulyje, 2021 m. buvo apdovanotas Giedroyco premija…

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 4 / esu savaitė kelio iki tavęs,
esu šlapias rudens miškas,
gelstantys lapai,

Iryna Šuvalova. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Jurgita Jasponytė / Iryna Šuvalova (g. 1986) – ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, „Melskis tuštiems šuliniams“ išleista anglų kalba.

Jurgita Jasponytė. Pergalinga kovo saulė

2023 m. Nr. 4 / Vakar buvo pavasario lygiadienis ir Pasaulinė poezijos diena. Anot italų, tik nuo šios dienos ir prasideda pavasaris. Kokie skirtingi kasmet man būna tie lygiadieniai.

Jurgita Jasponytė. Kitų raganų snieguolės. Kiekvienam savo riešutas

2021 m. Nr. 12 / Einant Šaltupės skersgatviu žydkapių link, ten jau paties Zaraso ežero prieigose, kur jis dar užpelkėjęs, seniau kiūtojo tokia rąstinė pirtelytė, ir toj ežero kūdroj vienas senas kailiadirbys avinėlių kailius rauginęs.

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1 / Jėzus Marija dramblys
kupolai cerkvės namai
plastmasinė gėlė nenuvys
neišseks kolonėlės vanduo
amžinai.

Vladimir Tan-Bogoraz. Išmirusioje stovykloje

2020 m. Nr. 12 / Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė / Vladimiras Tanas-Bogorazas (1865–1936) – rusų etnologas ir rašytojas, Šiaurės rytų Sibiro tautų tyrinėtojas. Būdamas Peterburgo universiteto studentas, jis dalyvavo slaptų spaustuvių veikloje.

Ramutė Dragenytė. Poezija iš minties

2019 m. Nr. 11 / Jurgita Jasponytė. Vartai Auštrieji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 163 p. Knygos dailininkė – Viktorija Daniliauskaitė.

Guzel Jachina. Mašalėlis

2019 m. Nr. 8–9 / Vertė Jurgita Jasponytė / Staiga aukštai priekyje virptelėjo silpna šviesa. Mašalėlis su triguba jėga puolė darbuotis rankomis ir kojomis, ropšdamasis išėjimo link. Ieškodamas vietos kitam žingsniui, pažvelgė žemyn.

Jurgita Jasponytė. Atgaivinti tekstai

Kartais apima jausmas, kad knygų yra tiek daug, jog, net jeigu jos nuo šiol nebebūtų leidžiamos, man jų vis tiek užtektų. Seniai leistų knygų vertė man yra nė kiek ne mažesnė nei naujųjų.

Proza verstinė

2018 m. Nr. 7

2018 m. Nr. 5–6

Apie Georgo Büchnerio „Lencą“ skaitykite Lauryno Katkaus straipsnyje

2018 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasario svečių kūryba: Aleś Razanau. Alí Calderon. Anna Halberstadt. Lone Horslev. Rein Raud. Uldis Berzinš. Vanni Biaconni. Georg Buchner.

2018 m. Nr. 5–6 / Jei iš literatūros laukiate jaukaus ar glamūrinio „pozityvo“, ši XIX amžiaus vokiečių rašytojo apysaka ne jums. Tai rūstus, egzistencinis pasakojimas apie sielos aptemimą. Kartu tai vienas novatoriškiausių to šimtmečio vokiečių

2018 m. Nr. 4

2026 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Vasario 24-ąją Estija švenčia Nepriklausomybės dieną, ta proga siūlome iškiliausio estų rašytojo Antono Hanseno Tammsaarės romano „Naujasis Pragarinis iš Peklogalos“ ištrauką.

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Astrid Reinla (1948–1995) – savito braižo estų rašytoja. Tartu universitete baigė estų filologijos studijas. Nuo 1979 m. Estijos rašytojų sąjungos narė. Derlingiausias jos kūrybos laikotarpis per nepilnus…

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Matis Untas (1944–2005) yra vienas originaliausių estų prozininkų ir dramaturgų. 1963 m. parašė pirmą „naivią“ apysaką „Lik sveikas, rudas katine“.

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Arvo Valtonas (tikr. Arvo Vallikivi, 1935–2024) – žinomas estų prozininkas ir dramaturgas, poetas, vertėjas, scenaristas. Su tėvais 1949 m. buvo ištremtas į Novosibirsko sritį.

2024 m. Nr. 8–9 / Danutė Sirijos Giraitė apie Eleonorą Žikorytę-Jankuvienę kalbasi su jos sūnumi rašytoju Gediminu Jankumi.

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Nijolė Kvaraciejūtė (1940 01 15–2023 02 05) / Vasario 5 dieną mirė Nijolė Kvaraciejūtė, viena talentingiausių grožinės ir humanitarinės literatūros redaktorių, 2023 m. pradžioje Lietuvos leidėjų asociacijos Knygos…

2022 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Matsas Traatas (1936–2022) buvo vienas žymiausių estų rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, scenaristas ir poezijos vertėjas. Didelis mūsų rašytojų ir jų kūrybos bičiulis, ne kartą dalyvavęs…

2020 m. Nr. 1 / Kaip vienas jaunikaitis – jo drabužiai tebedvelkia kirtimų dūmais, juntamais net sloguotoms nosims, – netikėtai atsiduria vidury kilmingų ponų kortavimo kambario ir mato lošimą, kai ant kortos statomos ištisos provincijos…

2018 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Jaanas Kaplinskis (g. 1941) – žymus estų intelektualas, filosofas, rašytojas, vertėjas. Nuo jaunystės J. Kaplinskis labiau domėjosi ne tiek estų, kiek pasauline, kitakalbe poezija, ypač Rytų…

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Friedebertas Tuglasas (iki 1923 m. – Friedebertas Mihkelsonas, arba Michelsonas; 1886–1971) – estų literatūros klasikas, kritikas, literatūrologas, vertėjas, redaktorius ir žurnalistas.

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Tarmo’as Tederis (g. 1958) – vyresniosios kartos estų prozininkas, poetas ir kritikas. Nuo 1996 m. – Estijos rašytojų sąjungos narys. Išleido keletą romanų ir apsakymų rinkinių, parašė kino scenarijų.

2018 m. Nr. 4

Daniškas tabakas

2024 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Latvių prozininkas, asketiškojo realizmo kūrėjas, vertėjas ir leidėjas Vladžio Spārės (g. 1953) – rašytojos Veltos Spārės ir ukrainiečių rašytojo Vladimiro Kaniveco sūnus…

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Vladis Sparė (g. 1953) – latvių rašytojas ir leidėjas. Jo apsakymų vertimų publikuota „Metuose“ ir kitur, 2020 m. lietuviškai išleistas romanas „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ (vertė Jurgis Banevičius).

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Andra Neiburga (1957–2019) – žymi latvių rašytoja, vertėja ir dailininkė, studijavo Latvijos dailės akademijoje. Jos pirmasis literatūrinis darbas – 1985 m. sukurtas apsakymas „Spindėjo saulė“

2016 m. Nr. 3 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Džeimso daug kartų klausė, ar jis tikrai įsitikinęs, kad su visa firma ir šeima persikelti į Braitoną yra gera mintis, ir, jei iš pradžių jis dar truputį abejojo, tai dabar, sėdint Grovenoro kazino…

2015 m. Nr. 1 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / ,,…Ne, ne, daktare, jūs išgirdote teisingai… Ir tada aš padariau išvadą, kad vienintelė galimybė išeiti į žmones – tai nužudyti seną, geraširdę ir visais atžvilgiais nekenksmingą ponią Ceciliją Bočas.

2014 m. Nr. 8–9 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / Valentina Freimanė gimė 1922 m. Rygoje. Ji – žydų kilmės Latvijos teatro ir kino mokslininkė, meno mokslų daktarė, apdovanota Trijų žvaigždžių ordinu. Vaikystėje gyveno Rygoje, Paryžiuje ir Berlyne

2013 m. Nr. 7 / Vertė Jurgis Banevičius / Paulas Bankovskis (g. 1973 m.) debiutavo 1993 m. „kaip postmodernistas su realistiniais polinkiais“. 2002 m. išleista apsakymų rinktinė „Gerasis visada nugali“ ir romanas „ČeKa, kamuolys ir rokenrolas“…

2012 m. Nr. 12 / Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius / visi įsivaizduoja, kad istorija yra, na, tokia lyg upė ir mes joje plaukiojam kaip didesni ar mažesni kukuliai; aš, būdamas cinikas, paprasčiausiai pasakyčiau, kad istorija yra šūdų srautas…

Romano Ištrauka

2026 m. Nr. 5–6 / Antanui Vaičiulaičiui – 120: šia proga skelbiame rašytojo kalbą, pasakytą jam skirto renginio Jaunimo centre Čikagoje metu.

2025 m. Nr. 4 / Kol apėjau visą sodą – vedamasis pasirašė. Jį, regis, kaip kad Jonas savo eilėraščius – išvaikščiojau.

2026 m. Nr. 4 / Praeina knygų mugė, o su ja nutolsta ir įvairių geriausių knygų sąrašų formavimas, ir po skaitymo srauto, sykiais pajuntamo ir fiziškai, lieki su savais apmąstymais, ką gi išreiškia…

2026 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas / Diane Seuss [Sjūz] (g. 1956) – amerikiečių poetė, išleidusi šešis eilėraščių rinkinius, tarp kurių – „Keturkojė mergaitė“ („Four-Legged Girl“, 2015; Pulitzerio nominacija)…

2026 m. Nr. 4 / mums iš dangaus iškrito pirmas sniegas primindamas manas iš biblijos bites marias

2026 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. išleido prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus.

2026 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Wolfgangas Herrndorfas (1965–2013) – žymus vokiečių rašytojas, tapytojas, iliustratorius, karikatūristas. Parašė kelis populiarius romanus, į lietuvių kalbą išverstas romanas jaunimui „Čikas“.

2026 m. Nr. 4 / Respublikos idėja – neginčijamas mūsų valstybės gyvybingumo ir jos orumo liudijimas, pamatinė Lietuvos istorinio pasakojimo tema. Ji užsimezga su Palemono ir Vaidevučio mitais, pereina į LDK sąsajas su antikinės Romos respublika.

2026 m. Nr. 4 / Valdas Papievis. Ankančiam pasauly. – Vilnius: Odilė, 2025. – 160 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

2026 m. Nr. 4 / Rašytoją, menininkę Pauliną Pukytę kalbina Akvilina Cicėnaitė / „Visa savo kūryba tyrinėju dalykus, per kuriuos ar kuriuose visuotinė „matrica“ (arba tiesiog įprasta, nusistovėjusi, surambėjusi schema, klišių visuma) patiria sutrikimą (glitch).

2026 m. Nr. 4 / vėl kūdikis pasaulį palytės kurio šviesos jau daug kas pasigedo

2026 m. Nr. 4 / Net kviečiamas aplenki iškilmes, nevarstai paradinio lango, šventinių durų.

2018 m. Nr. 2

2026 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Vasario 24-ąją Estija švenčia Nepriklausomybės dieną, ta proga siūlome iškiliausio estų rašytojo Antono Hanseno Tammsaarės romano „Naujasis Pragarinis iš Peklogalos“ ištrauką.

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Astrid Reinla (1948–1995) – savito braižo estų rašytoja. Tartu universitete baigė estų filologijos studijas. Nuo 1979 m. Estijos rašytojų sąjungos narė. Derlingiausias jos kūrybos laikotarpis per nepilnus…

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Matis Untas (1944–2005) yra vienas originaliausių estų prozininkų ir dramaturgų. 1963 m. parašė pirmą „naivią“ apysaką „Lik sveikas, rudas katine“.

2024 m. Nr. 8–9 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Arvo Valtonas (tikr. Arvo Vallikivi, 1935–2024) – žinomas estų prozininkas ir dramaturgas, poetas, vertėjas, scenaristas. Su tėvais 1949 m. buvo ištremtas į Novosibirsko sritį.

2024 m. Nr. 8–9 / Danutė Sirijos Giraitė apie Eleonorą Žikorytę-Jankuvienę kalbasi su jos sūnumi rašytoju Gediminu Jankumi.

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Nijolė Kvaraciejūtė (1940 01 15–2023 02 05) / Vasario 5 dieną mirė Nijolė Kvaraciejūtė, viena talentingiausių grožinės ir humanitarinės literatūros redaktorių, 2023 m. pradžioje Lietuvos leidėjų asociacijos Knygos…

2022 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Matsas Traatas (1936–2022) buvo vienas žymiausių estų rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, scenaristas ir poezijos vertėjas. Didelis mūsų rašytojų ir jų kūrybos bičiulis, ne kartą dalyvavęs…

2020 m. Nr. 1 / Kaip vienas jaunikaitis – jo drabužiai tebedvelkia kirtimų dūmais, juntamais net sloguotoms nosims, – netikėtai atsiduria vidury kilmingų ponų kortavimo kambario ir mato lošimą, kai ant kortos statomos ištisos provincijos…

2018 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Jaanas Kaplinskis (g. 1941) – žymus estų intelektualas, filosofas, rašytojas, vertėjas. Nuo jaunystės J. Kaplinskis labiau domėjosi ne tiek estų, kiek pasauline, kitakalbe poezija, ypač Rytų…

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Friedebertas Tuglasas (iki 1923 m. – Friedebertas Mihkelsonas, arba Michelsonas; 1886–1971) – estų literatūros klasikas, kritikas, literatūrologas, vertėjas, redaktorius ir žurnalistas.

2018 m. Nr. 1

2023 m. Nr. 5–6 / Budo šiltai ūkanotas, giedrą žadantis rytas. Laukais visu spartumu bėgo pavasaris, eglėms ir pušims grąžinęs per žiemą nupilkusį smaragdą, maumedžius apgaubęs minkštais jaunų spygliukų šešėliais, sugarbiniavęs beržynų viršūnes…

2022 m. Nr. 1 / Rašytoją Gintarę Adomaitytę kalbina Violeta Šoblinskaitė Aleksa / Kai rašytoja Gintarė Adomaitytė, dažnokai kalbinanti kitus, mokanti tai daryti, sutiko pati pabūti kalbinama ir atsakinėjanti, apsidžiaugėme…

2015 m. Nr. 3 / Rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa atsako į Gintarės Adomaitytės klausimus / Šio pokalbio pradžioje – apie pradžią. Kokius vaikystės prisiminimus saugai? Kuriems žmonėms esi dėkinga už gyvenimo pamokas?

2014 m. Nr. 8–9 / Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Margalapė. – Kaunas: VŠĮ „Kauko laiptai“, 2013. – 104 p.

2013 m. Nr. 3 / Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Tyruliukuose viskas gerai. – Kaunas: VšĮ „Kauko laiptai“, 2012. – 160 p.

2012 m. Nr. 12 / Levutė Vaičkienė – ne vienintelė, ėjusi išilgai sąstato. Visokiu geru pamaloninti kareiviai jai, o ir visam būriui moterų netrukdė. Leido stuksenti lentų sienas ir klausinėti: „Ar nėra čia Poškaus? Dagienės? Rimeikio?“

2012 m. Nr. 4 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės kri­zės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastro­fos, blogėjanti ekologinė situacija.

2011 m. Nr. 11 / Vertė Violeta Šoblinskaitė Aleksa / Čabua Amiredžibis gimė 1921 m. lapkričio 18 d. Tėvas Iraklijus, juristas, davė sūnui Mzečabuko vardą. Kilminga giminė netrukus patyrė Stalino represijas: šeimos galva 1938 m. buvo sušaudytas,

2010 m. Nr. 3 / O kadugį panamėje Tadas atsodins. Būtinai atsodins. Pavasarį. Ištaikys kurią laisvą nuo budynių dieną, nueis į mišką, išsikas ir parsineš. Tegul auga Pageluonyje kadugys!

2008 m. Nr. 12 / Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Skyrybų kambariai. – Vilnius: UAB „Petro ofsetas“, 2008. – 216 p.

2018 m. Nr. 1

2013 m. Nr. 10 / Rašytoją Leną Eltang kalbina Vladas Braziūnas / Vienam interviu Maskvoj manęs paklausė, ar sutinku, kad man didelę įtaką padarė poetas Brodskis. Ir aš tiesiai šviesiai pasakiau, kad esu skaičiusi tik vieną jo eilėraštį.

2013 m. Nr. 8–9 / Lena Eltang. Akmeniniai klevai. Iš rusų kalbos vertė Vladas Braziūnas. – Vilnius: Vaga, 2011. – 372 p.

2017 m. Nr. 12

2017 m. Nr. 11

Apysakos fragmentas

2025 m. Nr. 5–6 / Poetę Jurgitą Jasponytę kalbina Andrius Jakučiūnas / Jurgita Jasponytė – savita, unikali poetė, tarsi iš niekur išdygusi pirmojo XXI a. dešimtmečio poetinėje aplinkoje. Bendruomenę, gimtąją aplinką, tradiciją akcentuojantys…

2026 m. Nr. 4 / mums iš dangaus iškrito pirmas sniegas
primindamas manas iš biblijos bites marias

2026 m. Nr. 4 / vėl kūdikis pasaulį palytės
kurio šviesos jau daug kas pasigedo

2026 m. Nr. 4 / Net kviečiamas
aplenki iškilmes,
nevarstai paradinio lango,
šventinių durų.

2012 m. Nr. 4 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija.