Laurynas Katkus. Georgo Büchnerio „Lencas“

2018 m. Nr. 5–6

Jei iš literatūros laukiate jaukaus ar glamūrinio „pozityvo“, ši XIX amžiaus vokiečių rašytojo apysaka ne jums. Tai rūstus, egzistencinis pasakojimas apie sielos aptemimą. Kartu tai vienas novatoriškiausių to šimtmečio vokiečių literatūros tekstų, kuriame, anot Arnoldo Zweigo, užgimsta „modernioji Europos proza“.

Bet apie pačią apysaką vėliau, pirmiausia – apie jos autorių. Dramaturgo ir prozininko Georgo Büchnerio (1813–1837) likimas susiklostė dramatiškai (lietuvių literatūroje panašios – gana apytiksliai – būtų Jono Biliūno, Vytauto Mačernio ar Broniaus Krivicko biografijos). Jis mirė nesulaukęs dvidešimt ketverių, ir daugumos savo kūrinių neišvydo išspausdintų ar pastatytų; maža to, kai kurie liko nebaigti ar apskritai tik fragmentai.

Büchneris augo Darmštate, gausioje karo mediko šeimoje (jo broliai ir seserys tapo filosofais, pramoninkais bei politikais, literatūros mokslininkais, rašytojomis bei moterų teisių aktyvistėmis) ir studijavo mediciną Strasbūre. Čia susiformavo jo demokratinės politinės pažiūros; jas veikė Prancūzijos revoliucijos idėjos, kurias dar kartą aktualizavo 1830-aisiais Paryžiuje įvykusi Liepos revoliucija. Savo laiškuose Büchneris rašo ir apie entuziastingą Lenkijos ir Lietuvos sukilime kovojusių karių sutikimą mieste, ir sakosi tuo atveju, jei Rusijos armija peržengtų Oderį, stosiantis į kariuomenę.

Po dvejų metų Büchneris buvo priverstas palikti Strasbūrą ir persikelti į Gyseno universitetą. Čia prancūzų respublikoniškų draugijų pavyzdžiu įkuria slaptą „Žmogaus teisių draugiją“ (jei vėl ieškotume mums artimesnių analogijų, pirmiausia, be abejo, turėtume minėti filomatus-filaretus) ir parašo pamfletą „Heseno pasiuntinys“ („Der Hessische Landbote“), kurį su bendraminčiais platina tarp valstiečių ir miestiečių. Vėliau šią istoriją rekvizavo marksistai, tačiau iš tikrųjų pamfletas yra veikiau krikščioniško socializmo dvasia parašyta Heseno Didžiosios Kunigaikštystės ekonominės-politinės sistemos kritika. Biblijos citatos ir parafrazės persipina su detalia statistika, kuria parodoma, kaip didžiuliai mokesčiai, alinantys plačiuosius visuomenės sluoksnius, kontrastuoja su jų išlygomis valdantiesiems ir labiausiai pasiturintiems.

Draugijoje atsiranda išdavikas, su „Pasiuntinio“ egzemplioriais sučiumpamas vienas iš platintojų, Büchnerio kambaryje universiteto policija padaro kratą. Numatydamas artėjantį suėmimą, jis palieka Gyseną, o 1835-ųjų kovą – ir Vokietiją. Büchneris vėl apsistoja Strasbūre, kur jį pasitinka sužadėtinė Wilhelmina Jaegle. Kaip tik tada jis pradeda intensyviai kurti – rašo pjeses, taip pat „Lencą“. Paraleliai Büchneris darbuojasi akademinėje srityje, baigia darbą apie žuvų nervų sistemą, už kurį Ciuricho universitetas suteikia daktaro laipsnį ir pakviečia dėstyti. Tačiau nepraėjus nė pusmečiui, 1837-ųjų vasarį Šveicarijoje Büchneris suserga šiltine ir miršta sužadėtinės bei bičiulių emigrantų akivaizdoje.

Ne mažiau dramatiškas, nors ir kitu aspektu, buvo apysakos herojaus prototipo gyvenimas. Tai vienas ryškiausių „Audros ir veržimosi“ dramaturgų Jakobas Michaelis Lenzas (1751–1792). Lenzas gimė Latvijoje, liuteronų kunigo šeimoje, studijavo teologiją Karaliaučiuje, be kita ko, pas Immanuelį Kantą, bet, nusprendęs būti rašytoju, nutraukė studijas ir išvyko į Strasbūrą, kur bendravo su jaunuoju Johannu Wolfgangu Goethe’e ir jo rato menininkais. Büchnerio kūrinyje rašoma apie Lenzo gyvenimo epizodą 1778 metais, kai, pasirodžius pirmiesiems dvasinės krizės ženklams, jis atkeliavo į Vogėzų kalnus paviešėti kunigo Johanno Friedricho Oberlino šeimoje (žinomos tikslios datos – nuo sausio 20 iki vasario 8). Vėliau Lenzas grįžo į Latviją, kurį laiką gyveno Rygoje, Peterburge, o galiausiai Maskvoje, kur neaiškiomis aplinkybėmis naktį gatvėje buvo rastas negyvas.

Turbūt labiausiai stulbinantis apysakos bruožas yra preciziškai pasirinkta pasakojimo perspektyva. Lenco kova su beprotybe vaizduojama be nutylėjimų, iš asmeninio taško, su konkrečiomis psichologinėmis ir buitinėmis detalėmis; tačiau niekur nenuslystama nei į skaitytojo graudenimą, nei į atsainų mėgavimąsi personažo kančiomis. Dar novatoriškiau, kad, regis, pernelyg „patirtinis“ tekstas yra nuodugniai pagrįstas dokumentine bei moksline medžiaga (kaip ir, beje, žymiausia Büchnerio drama „Voicekas“). Svarbiausias šaltinis buvo paties Oberlino parašytas memorandumas apie Lenzo viešnagę, kuris pakliuvo į rašytojo rankas Strasbūre; literatūros istorikai nustatė į tekstą įmontuotas atskiras memorandumo vietas. Gydytojo sūnus ir medicinos studentas Büchneris taip pat rėmėsi to meto psichiatrijos veikalais. Kokį vaidmenį čia vaidina asmeniniai išgyvenimai, galima tik spėlioti, nors rašytojo laiškuose esama liudijimų, kad Gysene, susidūręs su slogia autoritarine miesto atmosfera, atskirtas nuo sužadėtinės ir kamuojamas nuojautų, jog politinė veikla baigsis nesėkme, jis išgyveno juodos melancholijos laikotarpį.

Be abejo, Lencas yra Goethe’s Verterio, Byrono poemų ir apskritai – romantinės epochos herojų giminaitis: jausmingų, impulsyvių, neįmanomai įsimylėjusių, nuolat patiriančių sunkumų kitiems suprantama kalba perteikti savo vidybę, svyruojančių tarp euforiško savo genialumo pajutimo ir Weltschmerzo, spleeno, ennui ir chandros. Romantizmo nužydėjimo laiku kūrusiam Büchneriui atsiveria šios pasaulėjautos prieštaringumas. Jo dramose konfliktas kyla individui susidūrus su istorinėmis ir socialinėmis jėgomis, kurių akivaizdoje jis yra gal ir ne „puta ant bangos“, kaip vadinamajame „fatalizmo laiške“ sužadėtinei rašo Büchneris, bet tikrai ne suverenus genijus. „Lence“ tokia jėga yra psichinė liga, tačiau galime numanyti, kad gilioji jos priežastis yra individo kūrybinių galių kultu grįstos romantinės pasaulėjautos žlugimas¹.

Garsiajame ginčo apie meną epizode Lencas pasisako prieš idealizaciją, už paprasto žmogaus vaizdavimą („nė vienas neturi būti pernelyg menkas, pernelyg šlykštus“), už betarpiškos tikrovės gyvybės ir grožio perteikimą – grožio, kuris, kita vertus, nuolat pereina „iš vienos formos į kitą“, nuolat skleidžiasi ir mainosi, „kurio negalima sučiupti visam laikui ir išstatyti muziejuose“ (iš esmės tai galėtų būti ir modernizmo, bent jau neezoterinės modernizmo krypties programa). Tačiau kritikas Jochenas Schmidtas primena, kad pats Lencas šios programos įgyvendinti nebepajėgia, ir tai, matyt, yra viena iš jo depresijos priežasčių. Šia prasme į Lencą galima žiūrėti kaip į provaizdį moderniojo menininko, privalančio, anot Susan Sontag, atlikti „trip to hell“ (iš kurio ne visada grįžtama).

Svarbus vaidmuo apysakoje tenka kitai romantizmo dominantei – gamtos pajautai. Įspūdingai pavaizduotas žiemiškas Vogėzų kalnų kraštovaizdis visad lydi herojaus sielos pervartas – bet šiuo atveju gamta neharmonizuoja jausmų, neteikia paguodos ir nusiraminimo. Maža to, pabrėžiamas stichiškas jos pirmapradiškumas; taigi gamtos negalima laikyti herojaus vidybės išorine projekcija, tai atskira, savarankiška, atšiauri esybė.

Vis dėlto Lenco kaip menininko problematika yra veikiau antro plano ir konteksto dalykas. Apysakoje labiau eksponuotas jo asmeninis ir emocinis gyvenimas, įtempti santykiai su tėvu, motina, mylimąja. Ne mažiau dėmesio Büchneris skiria herojaus „religinėms kančioms“. Dvasinę krizę Lencas mėgina įveikti sudievindamas vieną asmenį – savo šeimininką, provokuodamas Dievą tuojau pat duoti ženklą, palengvinti jo skausmus, paskui stengdamasis susigrąžinti prarastą jausmą per šventvagystę ir piktžodžiavimą; bet turbūt esmingiausias lūžis vyksta ir beprotybės mastas atsiskleidžia kafkiškos nejaukos kupiname epizode su mirusiu vaiku. Žinoma, tai nereiškia, kad tikėjimo krizė lemia dvasinę, o tai, kad ribinėse gyvenimo situacijose iškylantys klausimai yra religinės prigimties.

Šiuo požiūriu kertinė apysakos figūra yra personažas, kurį skaitytojams dažniausiai užstoja Lencas – tai Oberlinas. Šis evangelikų kunigas reprezentuoja tai, ko Lencas netenka – sveiką protą, tvirtą tikėjimą, socialinį įsišaknijimą, o labiausiai – veiklią artimo meilę, kuri, kaip patiriame, pasireiškia ne tik Lenco, bet ir visų Štaintalio gyventojų atžvilgiu. Ir šią figūrą piešdamas Büchneris lieka ištikimas istoriniam prototipui, nederlingame kalnų slėnyje steigusiam manufaktūras ir mokyklas, skleidusiam žemės ūkio žinias, skatinusiam moterų lavinimąsi bei profesinę veiklą, vadintam „Štaintalio tėvu“ ir „prancūzų socialinės krikščionybės pradininku“². Tarp šių dviejų protagonistų ir skleidžiasi „Lenco“ meninio pasaulio prasmė.

„Lencas“ yra nebaigtas tvarkyti ir redaguoti, pavadinimo neturintis tekstas, pirmą kartą iš nuorašo paskelbtas po Büchnerio mirties 1839-aisiais. Apysakoje kartojasi ne tik žodžiai (ypač epitetai), bet ir konstrukcijos bei frazės (pavyzdžiui, „pirmyn atgal“, „čia toliau, čia arčiau“). Ne sykį mintis nutrūksta nepasibaigusi, o kai kur tekstas toks eliptiškas, kad panėšėja į santrauką. Po kablelio staiga pasikeičia pasakojimo laikas, iš trečiojo asmens pereinama į pirmąjį, iš tiesioginės kalbos – į netiesioginę.

Kita vertus, akivaizdu, kad nemaža dalimi tai sąmoningas autoriaus sprendimas. Glaustas dėstymas kuria tokią intensyvią prozą, su kuria iš XIX amžiaus vokiečių autorių gali varžytis gal tik Heinrichas Kleistas. Pasikartojimai po kurio laiko nebeerzina, priešingai – hipnotizuoja; pradedi galvoti, kad tai yra priemonė Lenco savijautai perteikti. Rašybos ir gramatikos nelygumai ima atrodyti kaip avangardinių eksperimentų ir „sąmonės srauto“ technikos ankstyvosios pratybos.

Kad ir kaip būtų, verčiant tai kėlė nemažai galvasopės. Turėdavau nuolat klausti savęs, ar tai autoriaus sumanymas, ar tik juodraščio reikalas? Kur verta išlaikyti originalo pasikartojimus, paratakses, sulaužytą (o gal tik senovinę?) gramatiką? O kur keisti, priderinti prie lietuviškos gerokai retoriškesnės ir „žodingesnės“ stiliaus tradicijos? Stengiausi išlaviruoti tarp kraštutinumų, bet kaip tai pavyko, spręsti skaitytojui.

Didžiąją XIX amžiaus dalį Büchnerį žinojo tik keli draugai ir bendraminčiai. Tik šimtmečio pabaigoje jį atrado natūralistai, o dar aukščiau įvertino po Pirmojo pasaulinio karo iškilusi ekspresionistų generacija. Jau citavau Zweigo žodžius; amžininkas kritikas Bertoltą Brechtą stačiai pavadino „biuchneroidu“. Büchnerio įtaka neapsiribojo literatūra ar teatru, bet pasiekė ir kino bei muzikos pasaulį (Albano Bergo opera „Voicekas“ ar to paties pavadinimo Wernerio Herzogo filmas su Klausu Kinskiu čia tik žinomiausi pavyzdžiai). 1923-iaisiais Darmštate įsteigta literatūrinė Büchnerio premija yra garbingiausias Vokietijos literatūrinis apdovanojimas.

Į lietuvių kalbą „Lencas“ verčiamas pirmą kartą. Iniciatyva išversti apysaką išėjo iš Nacionalinio dramos teatro ir režisieriaus Antano Obcarsko, kuris ruošiasi statyti spektaklį pagal Büchnerio kūrinius. Noriu jiems padėkoti už leidimą spausdinti vertimą „Metuose“.