Mūsų publikacija
Adomas Mickevičius. Gegužės trečiosios konstitucija
2021 m. Nr. 5–6
Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila
„Gero piliečio svajonė“ – tokiais žodžiais Abiejų Tautų Respublikos Seimo 1791 metų gegužės 3 dieną priimtą konstituciją pagerbė šalies monarchas Stanislovas Augustas Poniatovskis.
Šis pagrindinis įstatymas vertas tokio titulo – tai buvo pirmoji Europoje ir antroji pasaulyje Konstitucija, ne tik lėmusi to meto Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės likimus, bet ir nemažai paveikusi Europos, net pasaulio raidos perspektyvas.
Neprilygstamos svarbos dokumentas, kurį rengė, už kurį balsavo ir Lenkijos, ir LDK atstovai, įtvirtino kertinius valstybių ir piliečių gyvavimo principus, tokius kaip pagarbą žmogaus teisėms, valdžios padalijimą, tai yra įstatymų leidybos, vykdomosios valdžios ir teismų atskyrimą, kaip viešpataujantį įteisino Romos katalikų tikėjimą, suteikė asmens teisę ir priėmė valdymo globon valstiečius, panaikino liberum veto seimų veikloje, panaikino karaliaus rinkimus, numatė kitas galimybes eiti demokratėjimo, žmonių laisvių ir teisių plėtimo keliu.
Lietuvos Respublikos Seimas šiuos 2021-uosius metus paskelbė Gegužės trečiosios konstitucijos metais, taip pažymėdamas šio pagrindinio įstatymo priėmimo 230-ąsias metines. Didis LDK sūnus, lenkų poetas Adomas Mickevičius Gegužės trečiosios konstituciją pavadino senosios Lenkijos politiniu testamentu. Šis jo tekstas buvo publikuotas 1833 metų gegužės 3 dieną.
Lenkijos1 byla iš naujo pasaulio teisme prabils ne kitaip, kaip tik kokios nors visuotinės politinės audros balsu. Tada dėl didelio sukrėtimo iškils ir išsiplėtos nauji poreikiai, o žmonės ‒ politiniai genijai, veiklos genijai ‒ sugebės tuos poreikius suvokti ir patenkinti, išrasdami naujų priemonių, dabar arba nematomų, arba skelbiamų neįmanomomis. Tų poreikių ir priemonių veltui ieškotume ligšiolinėse konstitucijose ir rašytiniuose įstatymuose, nes tai ateities istorija ir ji gali būti atramos taškas, bet ne taisyklė į ateitį žengiantiems žmonėms. Todėl visos diskusijos apie rašytinius įstatymus, nors lengvos, yra nenaudingos lenkams, o ypač lenkų piligrimams2, atplėštiems nuo tautos kūno, nes pirma politinio veikimo taisyklė liepia nuolat žvelgti į liaudies masių širdis ir mintis.
Vis dėlto yra vienas praeities Aktas, vienas rašytinis įstatymas, į kurį turėtume gilintis, kurio dvasia turėtume stiprintis. Nes tas įstatymas neiškrito iš kokio išminčiaus galvos, iš kelių kalbėtojų lūpų, o buvo paimtas iš daugybės [žmonių] širdžių; jis nejuoduoja vien popieriuje, bet ligi šiol gyvena kartų atmintyje, troškimuose, tad yra gyvas, įsišaknijęs praeityje įstatymas, turintis atsiverti ateičiai. Tai Gegužės trečiosios konstitucija.
Keista ir verta dėmesio tai, kad nuo 1791 metų Europa matė tiek daug konstitucijų, dėl kurių ilgai diskutuota, stebėtasi, išmintingų, užmirštų. Prancūzija jų suvirškino keliolika. Italai, vokiečiai, ispanai, neapoliečiai joms prisiekinėjo, keikė, o dabar išjuokia ir niekina jas. Vienintelę Gegužės trečiosios konstituciją lenkų tauta garbina; ilgos vergovės metais jos paskelbimo diena buvo slapta minima visose senosios Lenkijos provincijose, nuo Karpatų net iki Dauguvos, namuose, bažnytėlėse, jaunimo susitelkimuose. Tai buvo daroma ne tik pagerbiant mirusius, ne todėl, kad Gegužės trečiosios konstitucija tik gimusi buvo nužudyta, nes daug buvo panašių velionių, bet nė vienam nebuvo rengta ir nerengiama panašių egzekvijų.
Gegužės trečiosios konstituciją lėmė du gaivalai, dvi dvasios. Vienas jų buvo svetimšalis, prancūzas, atvykęs iš Paryžiaus3. Tai jis Ketverių metų seime kurstė ilgas begalines diskusijas apie pagrindines teises, valdžios atskyrimus, titulus, konstitucijos galiojimo laiką, jos būsimas reformas – žodžiu, visus tuos retorinius tauškalus, kuriais taip puikiai naudojosi Maskvos šalininkai, taip koneveikti naivių provincijų pasiuntinių. Ta dvasia būtinai troško scenų, kokios vyko Paryžiuje4, išgalvodavo teatrališkų pompų, didžiulį triukšmą diegiant pokyčius, kuriuos galima būtų atlikti paprastai, senoviškai. Galiausiai ta dvasia ėmė šaipytis iš tautinių papročių, tautinių drabužių, kėsindamasi į protėvių tikėjimus atgrasė nemažai garbingų pasiuntinių, kurie, iš vienos pusės matydami maskviškę partiją, iš kitos frakuotus, perukuotus patriotus su Rousseau ir Montesquieu rankose, šaipėsi iš jų skustų galvų, jų papročių, jų kalbėjimo būdo, priblokšti nuleido rankas ir taip padarė daug žalos tautos reikalui.
Bet yra Gegužės trečiosios konstitucijoje kitas gaivalas, kuris atlaikė ir perukus, ir Rousseau teorijas, ir tuometinį bei vėlesnį doktriniškumą, – tautinis gaivalas, senųjų tradicijų kūdikis, nusitaikęs į naujus to meto tautos poreikius ir troškimus. To gaivalo neišėsdino keliasdešimt vergovės metų. Todėl teisingai ir gražiai sakoma, kad Gegužės trečiosios konstitucija yra senosios Lenkijos politinis testamentas.
Ko Lenkija tuo metu troško? Padaryti galą smunkančioje bajorijoje plitusiai netvarkai, viena vertus, sustiprinant centrinę valdžią, kita vertus, išplečiant pilietines teises visoms tautos klasėms, atgauti nepriklausomybę ir prarastas pozicijas Europoje, įtvirtinti Lenkijoje laisvės pagrindus, mirtinus despotams, Lenkijos priešams.
Kodėl per paskutinę revoliuciją, kurią Varšuva pradėjo kelių vaivadijų jėgomis, valdantys žmonės, to meto Lenkijos globėjai, atskirti nuo likusios šeimos, negalėjo girdėti jos prašymų, priimdami sprendimus dėl palikimo, nepasitarė bent su Tėvų testamentu? Kodėl neatsigręžė į Gegužės trečiosios konstituciją? Net doktriniška kalba kalbėdami paklausime jų, kokia teisėta valdžia ir kada atšaukė tą konstituciją? Vien atsigręžimas į Gegužės trečiosios konstituciją kiek padėtų išvengti nereikalingų ilgų formalumų, derybų, susitarimų. Nebereiktų šalinti iš sosto Nikolajaus5, kuris, sėdėdamas ant kelių vaivadijų sostelio, Mazovijos karaliukas, niekada likusios Lenkijos dalies nebuvo pripažintas karaliumi ir apie jo juridinį viešpatavimą sužinojome tik jį nuvertus nuo sosto. Pagal Gegužės trečiosios konstituciją jokios sutartys su caru kaip Lenkijos karaliumi nebuvo įmanomos, visi diplomatiniai santykiai su Prūsija ir Austrija beprasmiški, bet kokios proklamacijos į tautiečius nenaudingos, nes grįžimas į Gegužės trečiosios konstituciją provincijose būtų suprastas geriau ir greičiau negu visos proklamacijos.
Gegužės trečiosios konstitucija teikė tautai karalių. Nesprendžiame dėl praeities, bet nedvejodami sakome, kad revoliucijos metu tas straipsnis dar atspindėjo tautos troškimą. Apeliuojame į sukilimą Lietuvoje, Ukrainoje, Podolėje, Baltarusijoje. Kokį įspūdį tose provincijose padarė žinia, kad Lenkijos karalius, Lietuvos, Rusios ir Prūsijos didysis kunigaikštis traukia atgauti mūsų senąjį paveldą! Ligi šiol mus slegiantis fatališkumas neleido įgyvendinti to straipsnio! Buvo žmonių, norėjusių atgaivinti karaliaus valdžią, ji pripažinta būtina santvarkai, bet akli sekėjai svetimšaliais norėjo karaliaus – arba pataisyto Nikolajaus, ar kokio diplomatų atsiųsto, patepto pripažinto, paskelbto protokolais bastūno. To meto karaliaus lopšiu galėjo būti nebent 29-osios naktis6, patepimu – didžiojo kunigaikščio ir visų maskolių ir jų bičiulių kraujas, paskelbimu – pirmos pergalės pabūklų griausmas. Beje, ir kam ketinta atiduoti Boleslovo karūną ir karūnavimo kalaviją, Vytauto kepurę, kai net ir etmono lazdos nenorėta imti, kai šitiek kartų ji imta tik tam, kad būtų nutašyta į plunksnelę susitarimams ir konvencijoms pasirašinėti. O revoliucijai einant į pabaigą jau buvo per vėlu; jau per daug bjaurėtasi karaliaus titulu patyrus tiek blogio iš tironų, kurie jį turėjo. O juk revoliucijos pradžioje tas titulas despotams būtų buvęs baisesnis negu Respublikos paskelbimas; vien Lenkijos karaliaus titulai reikalautų iš Šventosios sąjungos7 daugiau, negu įmanoma surašyti ant daugelio lapų protestacijų.
Jeigu tik įvykiai pašauks Lenkijos tautą veikti, tegu tas laimingas žmogus, kuriam Apvaizda leis turėti įtakos jos likimams, dar peržiūri Gegužės trečiosios konstituciją. Gal jis išskaitys joje daugiau, negu išskaitome mes; mes regime kelis dar iki šiol atliepiančius kardinalius tautos troškimus.
Pirmas troškimas yra karas su visais Lenkijos engėjais; nes konstitucija niekur neįtvirtina senų užgrobimų, priešingai, protestuoja prieš juos visa savo sandara, o Aleksandro pseudokonstitucija kaip tik remia Lenkijos padalijimą.
Antras troškimas yra laisvės propaganda, kuri, nors neišreikšta to meto politine kalba, dvelkia iš visos konstitucijos dvasios. Viename jos straipsnyje teigiama, kad kiekvienas, įžengęs į lenkų žemę, yra laisvas. Tas straipsnis siekia į ateitį toliau negu visos Europos konstitucijos.
Trečias tautos troškimas yra laisvės išplėtimas visoms tautos klasėms; laisvę čia suprantame kaip pilietinių teisių pilnatvę.
Galiausiai Gegužės trečiosios konstitucija teikė daug erdvės ir galios aukščiausiajai valdžiai. Kas mokės atspėti tautos valią, tam Lenkijos tauta suteiks didelę valdžią, tuo galingiau jis veiks, kuo geriau pajėgs išreikšti lenkų tautos mintį, plėsti laisvę.
Versta iš: Adama Mickiewicza Tłumaczenia Wierszem. Księgi Narodu i Pielgrzymstwa Polskiego. Pisma Rozmaite. Paryż, 1844.
1 Gegužės trečiosios konstitucijos tekste minima tik Lenkija, bet nėra nė mažiausių abejonių, kad joje kalbama apie Abiejų Tautų Respubliką – Ketverių metų seime dirbo, kuriant konstituciją aktyviai dalyvavo Lenkijos karalystės ir LDK atstovai.
2 Piligrimais čia, be abejo, vadinami emigrantai, išeiviai.
3 A. Mickevičius nepasakė, kas buvo tas prancūzas, trikdęs Ketverių metų seimo darbą. Galima manyti, kad jis turėjo omenyje Prancūzijos ambasadorių markizą Marie Louisą Descorches’ą, radikalių pažiūrų jakobiną, aktyviai dalyvavusį parlamento veikloje, todėl visoms Seimo grupuotėms galėjusį atrodyti įtartinai.
4 Prancūzijoje tuo metu jakobinai organizavo masinį terorą, 1793 m. nukirsdino karalių Liudviką XVI.
5 Lenkijos karalystės seimas 1831 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą, kuriuo pašalino iš Lenkijos sosto Rusijos imperijos carą Nikolajų I.
6 1830 m. lapkričio 29-osios naktį prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos sukilimas prieš Rusijos carinę imperiją.
7 Šventoji sąjunga – Austrijos, Rusijos ir Prūsijos monarchų 1815 m. rugsėjo 26 d. sudaryta sąjunga. Vėliau prie jos prisidėjo daugumos Europos šalių valdovai.
Charles Baudelaire. Apie juoko esmę
2021 m. Nr. 4
Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė
Charles’io Baudelaire’o 200-osios gimimo metinės – proga atsigręžti ir į mažiau žinomą jo kūrybos dalį – rašinius apie meną. Kad bent kiek užpildytume šių tekstų lietuvių kalba stygių, pateikiame traktato „Apie juoko esmę“ vertimą. Prancūzų literatūros specialistas Alainas Vaillant’as, tyrinėjantis XIX a. istorinę poetiką, tvirtina, kad Ch. Baudelaire’as buvo pirmas – ir bene vienintelis netolimoje ateityje, – kuris ėmėsi mąstyti teoriškai ir praktiškai, kas tai galėtų būti juoko estetika. Poetas į juoko esmę gilinosi rimtai, traktato pradžioje netgi prisipažįsta, kad buvo šių minčių tarsi apsėstas, todėl būtinai turėjo jomis nusikratyti. Kurdamas savo dvilypę teoriją, Ch. Baudelaire’as išskiria kelias juoko rūšis. Eilinį, įprastą juoką, kylantį būtent iš pranašumo suvokimo, jis pavadina „reikšmes generuojančiu“ ir teigia, kad jis būdingiausias prancūzų kultūrai. Kitą, sudėtingesnę juoko rūšį, kai žmogus pasijaučia pranašesnis ne prieš kitą žmogų, bet prieš gamtą, poetas įvardija kaip „groteskišką“, vėliau patikslindamas, jog tai „absoliutus komizmas“. Literatūros tyrinėtojų nuomone, tokia juoko samprata jungia vadinamąjį siurnatūralizmą, arba aiškiaregystę, ir ironiją – du esminius paties Ch. Baudelaire’o estetikos ir kūrybinio modelio bruožus.
Reikia pripažinti, kad Ch. Baudelaire’o absoliutaus komizmo idėja iš tiesų labai radikali, nes poetas komizmą tapatina su menu, juoką laiko meno esme, su sąlyga, kad kūrėjai geba pasiekti absoliuto sritį: „Absoliutaus komizmo esmė iš tikrųjų yra aukščiausio lygio menininkų turtas, tų, kurie pakankamai gerai geba įsisavinti bet kokią absoliuto idėją.“
Norisi tikėti, kad pirmą kartą lietuvių skaitytojui pateikiamas Ch. Baudelaire’o traktato „Apie juoko esmę“ vertimas padės geriau orientuotis sudėtingoje itin originalaus poeto kūryboje, paskatins į ją gilintis ir daugiau pažinti.
I
Nenoriu rašyti traktato apie karikatūrą; paprasčiausiai noriu pasidalinti su skaitytoju keliomis mintimis, kurios dažnai mane lankė, apie šį keistą žanrą. Man šios mintys buvo virtusios lyg kokiu velnio apsėdimu; norėjau jomis nusikratyti. Dėjau visas pastangas, beje, bandydamas jose įvesti tam tikrą tvarką ir tuo būdu lengviau jas suvirškinti. Taigi tai grynai filosofo ir menininko straipsnis. Be abejo, visuotinė karikatūros istorija, atskleidžiant jos santykį su visais žmoniją neraminusiais politiniais ir religiniais faktais, rimtais ar lengvabūdiškais, liečiančiais tautinę dvasią arba madingais, būtų šlovingas ir svarbus kūrinys. Darbą dar reikia atlikti, nes iki šiol publikuotos esė yra tiktai medžiaga; betgi pamaniau, kad užduotį dera įgyvendinti dalimis. Akivaizdu, kad taip suprastas veikalas apie karikatūrą yra faktų istorija, milžiniška anekdotų galerija. Karikatūros srityje, daug daugiau nei kitose meno šakose, egzistuoja dvejopi – manieringi ir rekomenduojami kūriniai skirtingais ir beveik priešingais pavadinimais. Tokie yra vertingi tik dėl fakto, kurį atvaizduoja. Neabejotinai jie turi teisę patraukti istoriko, archeologo ir net filosofo dėmesį; jie privalo rasti sau vietą nacionaliniuose archyvuose, biografiniuose žmogiškos minties registruose. Kaip skraiduoliai žurnalistų lapai, jie išnyksta kaskart pagauti pūstelėjimo, atnešančio vis naujus tokius kūrinius; tačiau yra kitokių – ir būtent jais aš specialiai noriu užsiimti – turinčių savyje paslaptingų, pastovių, amžinų pradmenų, patraukiančių menininkų dėmesį. Įdomu ir tikrai verta dėmesio tai, kad neapčiuopiamas grožio pradmuo panaudojamas kūriniams, skirtiems parodyti žmogui jo paties moralinę ir fizinę bjaurastį! Ir ne mažiau paslaptinga, kad šis apverktinas spektaklis jam sukelia nemirtingą ir nepataisomą linksmumą. Tad štai tikroji šio straipsnio tema.
Staiga susirūpinu. Ar reikia, veikiant pagal taisykles, atsakyti į tam tikrą išankstinį klausimą, kurį, aišku, klastingai norėtų užduoti kai kurie profesoriai – prisiekę rimtuoliai, orumo šarlatanai, pedantiški lavonai, išlindę iš šaltų instituto požemių ir sugrįžę į gyvųjų žemę, kaip kad šykštūs kai kurie vaiduokliai, kad išplėštų kelias monetas iš paslaugių ministerijų? Visų pirma, ištartų jie, ar karikatūra yra žanras? Ne, atsakytų jų sėbrai, karikatūra nėra žanras. Jau girdėjau skambant ausyse panašias erezijas per akademikų pietus. Tie šaunuoliai tiesiog ignoravo Robert’o Macaire’o komediją, nepastebėję joje ryškių moralinių ir literatūrinių požymių. Būdami Rabelais amžininkais, jie būtų į jį žiūrėję kaip į bevertį ir nešvankų juokdarį. Iš tiesų, ar reikia įrodinėti, kad, filosofo akimis žiūrint, visa, kas iš žmogaus gimsta, nėra nereikšminga? Neabejotinai tai bus mažų mažiausiai tas gilus ir paslaptingas pradmuo, kurio iki šiol nė viena filosofija iki galo neištyrė.
Taigi, domėsimės juoko esme ir sudėtiniais karikatūros elementais. Vėliau galbūt panagrinėsime kelis žymesnius šio žanro kūrinius.
II
Išminčius visuomet juokiasi drebėdamas iš baimės. Iš kokių autoritetingų lūpų, iš po kokio tikratikio plunksnos išsprūdo šis keistas ir jaudinantis aforizmas? Ar jis mus pasiekia per Judėjos karalių filosofą? Ar jį reikia priskirti Josephui de Maistre’ui, tam guviam Šventosios Dvasios kariui? Neaiškiai pamenu jį perskaitęs vienoje iš jo knygų, tačiau, aišku, pateiktą kaip citatą. Tas jo minties ir stiliaus griežtumas dera prie prakilnaus Bossuet’o šventumo; tačiau dėl neišbaigtos minties ir subtilios įžvalgos daugiau jį priskirčiau, suteikdamas garbę, Bourdaloue, nepermaldaujamam krikščionių psichologui. Tas keistas aforizmas nepaliaujamai sukasi mano galvoje nuo tada, kai sumaniau šį straipsnį, tad visų pirma norėjau juo nusikratyti.
Taigi panagrinėkime šį intriguojantį sakinį.
Išminčius, o tai yra Apvaizdos dvasios įkvėptasis, dieviškų taisyklių rinkinį taikantis praktikoje, juokiasi, atsiduoda juokui tiktai drebėdamas iš baimės. Nusijuokęs išminčius virpa; išminčius bijo juoko lygiai taip, kaip bijo pasaulietinių reginių, gašlumo. Jis stabteli ties juoko briauna kaip ant pagundos krašto. Tad sekant išmintinguoju, egzistuoja slapta prieštara tarp jo kaip išminčiaus būdo ir pirmapradžio juoko požymio. Iš tiesų, siekdamas tik prabėgomis paliesti pačius prakilniausius atsiminimus, atkreipsiu dėmesį – ir tai kuo puikiausiai patvirtina oficialiai krikščionišką šio aforizmo charakterį – kad tikrasis Išminčius, Įsikūnijęs Žodis, niekada nesijuokė. Akivaizdoje To, kuris viską žino ir viską gali, komizmo nėra. Tačiau Įsikūnijęs Žodis pažinojo pyktį, jis net yra raudojęs.
Taigi, gerai įsidėmėkime: pirmiausia, štai autorius – neabejotinai krikščionis – mano esąs tikras, kad Išmintingasis gerai įsižiūri prieš leisdamas sau nusijuokti, tarsi nuo to jam turi išlikti neaišku koks sunkumas ir kažin koks nerimas; kita vertus, komizmas išnyksta susidūręs su absoliučiu mokslo ir absoliučiu galios požiūriais. Tad sukeitus vietomis du pasakymus, iš jų aiškėja, kad apskritai juokas yra pamišėlių turtas, ir kad jis visuomet turi savyje daugiau ar mažiau nemokšiš- kumo ir bejėgiškumo. Visai nenoriu rizikingai leistis į atvirą teologijos jūrą, nes tam neturėčiau kompaso nei pakankamai burių; tenkinuosi informuodamas skaitytoją ir jam bakstelėdamas pirštu į tuos keistus horizontus.
Kaip žinoma, jei ketiname sutikti su tikratikių požiūriu, turime pripažinti, kad žmogiškas juokas yra susijęs su seniausiu nuopuoliu, su fizine ir moraline degradacija. Juoką ir skausmą išreiškia organai, kuriuose slypi gebėjimas valdyti gėrį arba blogį: tai akys ir lūpos. Žemiškame rojuje (kuris įsivaizduojamas kaip praeitis arba ateitis, prisiminimas arba pranašystė, kaip mano teologai arba kaip spėja socialistai), t. y. aplinkoje, kurioje žmogui atrodė, kad visi sukurti dalykai yra geri, džiaugsmas nebuvo tapatus juokui. Jokios širdgėlos neįskaudintas žmogaus veidas buvo atviras ir ramus, o juokas, dabar kurstantis tautas, neiškraipė jo veido bruožų. Palaimingame rojuje negalima regėti juoko ir ašarų. Šie yra ir vargo vaikai, pasirodę dėl to, kad nusilpęs žmogaus kūnas stokojo jėgų juos įveikti1. Manosios krikščioniškos filosofijos požiūriu, juokas jo lūpose yra toks pat didelės kančios ženklas, kaip ir ašaros jo akyse. Esybė, norėjusi padauginti savo atvaizdą, neįstatė žmogui liūto dantų, tačiau žmogaus juokas kanda, nesudėjo į akis visos kerinčios gyvatės klastos, bet jo ašaros paperka. Pastebėkite, kad būtent ašaromis žmogus nuplauna kito žmogaus bėdas, o juoku retkarčiais suminkština jo širdį ir jį suvilioja; nes nuopuolio pagimdyti reiškiniai taps atpirkimo priemonėmis.
Jums leidus, pateiksiu poetišką prielaidą, parodančią, kiek teisingi šie teiginiai, kuriuos daugelis, be abejo, vertins kaip a priori iškreiptus misticizmo. Pamėginkime – nes komizmas yra smerktinas ir šėtoniškos prigimties elementas – atsidurti akivaizdoje visiškai primityvios sielos, gamtos rankų, taip sakant, sutvertos. Pasitelkime kaip pavyzdį didžią ir tipišką Virginijos figūrą, tobulai simbolizuojančią absoliutų tyrumą ir naivumą. Virginija atvyksta į Paryžių, visa dar permerkta jūrinės miglos ir tropinės saulės nuauksinta, sklidinomis akimis pirmapradžių bangų, kalnų ir girių reginių. Čia ji atsiduria sūkuringos, besiliejančios per kraštus ir dvokiančios civilizacijos įkarštyje, ji, visa persmelkta skaisčių ir prabangių Indijos kvapų; ji prisiriša prie žmonijos šeimos ir meilės saitais per savo motiną ir mylimąjį, savo Polį, tokį pat angelišką, kaip ir ji pati, kurio lytis neatskirta, taip sakant, nuo josios lyties nenumaldytoje savęs nepažįstančios meilės aistroje. Tuo tarpu Dievą ji pažino Pamplemuso bažnyčioje, visai kuklioje bei menkoje bažnytėlėje, ir tropinės žydrynės neišpasakytoje begalybėje, ir nemirtingoje girių bei sraunumų muzikoje.
Beje, Virginija labai intelektuali; tik nedaug vaizdinių ir prisiminimų ją tenkina, kaip kad yra nedaug išminčius tenkinančių knygų. Taigi, vieną dieną atsitiktinai, nekaltai, Karališkųjų Rūmų aikštėje, stikliaus dirbtuvėje ant stalo, viešoje vietoje, ji užtinka karikatūrą! Tikrai mums žadinančią apetitą karikatūrą, šiurkščiai tulžingą ir pagiežingą, kokią tik gali sukurti įžvalgi ir nuobodžiaujanti civilizacija. Įsivaizduokime kokią linksmą boksininkų išdaigą, kokią pasibaisėtiną britų sceną, sklidiną sukrekinto kraujo ir pagardintą keliais išsigimusiais goddam; arba, jei tai dar daugiau pakaitina smalsią jūsų fantaziją, įsivaizduokime mūsų mergiškos Virginijos akiratyje kokią žavią ir provokuojančią nešvankybę, kokį vieną tų laikų Gavarni2, o dar geriau, kokią nors užgaulią karališkų linksmybių satyrą, kokį skulptūroje įkūnytą pamfletą, nukreiptą prieš Elnių Parką3 ar didžiosios favoritės ištvirkavimo precedentus, ar visiems žinomos Austrės naktinius pabėgimus. Karikatūra esti dviveidė – piešinys ir idėja: piešinys smarkus, idėja aštri ir dangstoma; varginanti elementų pynė naiviai sielai, pratusiai intuityviai suvokti paprastus, kaip ir ji pati, dalykus. Virginija pamatė; dabar ji žiūri. Kodėl? Ji žiūri į nežinomybę. Beje, ji veikiau nesupranta nei ką tuo norima pasakyti, nei kam tai tarnauja. Tačiau ar pastebite, kaip ūmai suglaudžiami sparnai, o virpanti siela apsigaubia šydu ir nori pasitraukti? Angelas pajuto čia pat esantį skandalą. Ir iš tiesų sakau jums, kad nesvarbu, ar ji suprato ar nesuprato, šis įspūdis paliks joje kažin kokį nerimą, kažką, kas panėši į baimę. Be abejo, Virginija lieka Paryžiuje ir, tapdama mokytesnė, ims juoktis; mes pamatysime kodėl. Betgi šiuo metu mes, kaip analitikai ir kritikai, beje, nedrįstantys teigti, kad mūsų intelektas yra aukštesnis už Virginijos, įsitikiname skaistaus angelo būgštavimu ir kančia išvydus karikatūrą.
III
Siekiant įrodyti, kad komizmas yra vienas aiškiausių šėtoniš- kų žmogaus ženklų ir viena iš daugelio sėklelių simbolinio obuolio viduje, užtektų pasitelkti vieningą juoko fiziologų nuomonę apie pirminį šio baisaus reiškinio motyvą. Beje, jų atradimas nei labai gilus, nei toli siekiantis. Juokas, – sako jie, – išplaukia iš pranašumo jausmo. Nenustebčiau, jei tai atskleidęs fiziologas pats būtų ėmęs juoktis iš savo pranašumo. Tad reikėjo pasakyti: juoką sukelia mintis apie savo pranašumą. Mintis šėtoniška, kaip niekada! Puikybė ir paklydimas! Taigi, akivaizdu, jog visi ligoninėse laikomi pamišėliai puoselėja mintį apie besaikį savo pranašumą. Nežinau nė vieno kuklaus bepročio. Dera pabrėžti, kad juokas yra viena dažniausių ir skaitlingiausių beprotybės apraiškų. Ir žiūrėkite, kaip viskas susiderina: kai nupuolusi Virginija atsidurs pakopa žemiau skaistybės vertikalėje, ji ims galvoti apie savo pranašumą; diduomenės požiūriu taps sumanesnė, ir ji ims juoktis.
Sakiau, kad juokas turi savyje silpnumo žymių; koks dar ryškesnis silpnaprotystės ženklas už nervinį traukulį, nevalingą, į čiaudulį panašų mėšlungį, kurį sukėlė kito nelaimė? Toji nelaimė beveik visada liudija silpnaprotystę. Ar yra labiau apgailėtinas reiškinys už silpnavališkumą, džiūgaujantį dėl silpnavališkumo? Bet būna dar blogiau. Kartais toji nelaimė daug žemesnio lygio, kaip fizinė nelaimė. Pateikus vieną vulgariausių gyvenimo pavyzdžių, norisi klausti: kuo taip
džiuginanti yra scena, kai žmogus parpuola ant ledo arba ant grindinio, kai suklumpa pasibaigus šaligatviui, kad jo brolio Jėzuje Kristuje veidas nevaldomai susitraukia, o veido raumenys staiga ima groti kaip sieninis laikrodis vidurdienį ar žaisliukas su spyruokle? Tas vargšas mažų mažiausiai susižalojo, gal nusilaužė ranką ar koją. Tačiau juokas išsiveržė, staigus ir nenumaldomas. Neabejotina, kad, norėdami kruopščiai ištirti situaciją, besijuokiančio minčių gelmėje aptiksime tam tikrą nesąmoningą puikybę. Tai išeities taškas: o aš, aš tai neparpuolu; o aš, aš einu tiesiai; o aš koją statau tvirtai ir užtikrintai. Tikrai ne aš taip kvailai elgčiausi, nematydamas nutrūkusio šaligatvio ar iššokusio grindinio akmens.
Romantinė mokykla ar, tikriau sakant, viena iš jos padalinių – satanistinė mokykla gerai įsisąmonino šį pirmaeilį juoko dėsnį; ar bent jau, jeigu ne visi jį suprato, visi, net šiurkščiausio ekstravagantiškumo ir perdėjimų atvejais, jį juto ir teisingai taikė. Visi Dievo nepripažįstantys melodramos veikėjai, prakeikti, pasmerkti, fatališkai paženklinti grimasa – išsišiepę iki ausų, yra gryni juoko tikratikiai. Beje, jie beveik visi yra šventojo Maturino šėtoniško kūrinio – garsiojo keliautojo Melmotho teisėti arba neteisėti anūkai4. Ar varganai žmonijai yra dar kas didesnis ir santykinai galingesnis už šį išblyškusį ir nuobodžiaujantį Melmothą? Vis dėlto yra jo silpnoji pusė – šlykšti, Dievą neigianti, neapšviesta. Tai, kaip jis juokiasi, kaip jis juokiasi, nuolatos save prilygindamas žmogiškiesiems kirminams, ogi toks tvirtas, toks inteligentiškas, toks, kuriam dalis tariamų žmonijos fizinių ir protinių dėsnių nebeegzistuoja! Ir šis juokas – tai nuolatinis jo pykčio ir kančios išsiveržimas. Jis būtinai išplaukia – supraskite mane gerai – iš jo dvilypės prieštaringos prigimties, kaip žmogui be galo stiprios, tačiau bjaurios ir niekšiškos absoliučios Tiesos ir Teisingumo požiūriu. Melmothas – tai gyvas prieštaravimas. Jį suformavo esminės gyvenimo sąlygos; jo organai nebepakelia jo minčių. Štai kodėl jo juokas stingdo ir suka vidurius. Tai niekada netylantis juokas, kaip liga, nestojanti savo kelyje ir vykdanti iš anksto nulemtą įsakymą. Tuo būdu Melmotho juokas, kaip aukščiausia puikybės išraiška, nenutrūkstamai vykdo savo funkciją, plėšydamas ir degindamas nepataisomo šaipūno lūpas.
IV
Dabar šiek tiek reziumuokime ir aiškiau nustatykime svarbiausius postulatus, tarsi kažką panašaus į juoko teoriją. Juokas yra šėtoniškas, vadinasi, giliai žmogiškas. Jis egzistuoja žmoguje kaip minties apie savo pranašumą pasekmė; ir iš tikrųjų, kadangi juokas giliai žmogiškas, jis yra iš esmės prieštaringas, kitaip sakant, jis kartu yra ir begalinės didybės, ir begalinio skurdo ženklas: begalinio skurdo absoliučios Esybės, kurią nutuokia esant, atžvilgiu ir begalinės didybės, lyginant su gyvuliais. Juokas ir gimsta iš nuolatinio konflikto tarp šių dviejų begalybių. Komizmą, juoko galią turi besijuokiantis ir visai jos neturi juoko objektas. Visai ne pargriuvęs žmogus juokiasi iš savo nupuolimo, nebent tai būtų filosofas, įpratęs ir pajėgiantis staiga susidvejinti ir kaip nesuinteresuotas žiūrovas dalyvauti reiškiniuose, susijusiuose su jo aš. Tačiau tai retas atvejis. Juokingiausi gyvūnai yra patys rimčiausi; tokios yra beždžionės ir papūgos. Beje, įsivaizduokite, kad žmogui atimta kūrybos galia – juk komizmo nebeliks, nes gyvuliai nemano esą viršesni už augalus, o augalai viršesni už mineralus. Pranašumo ženklas, lyginant su gyvūnais – o man šis
pavadinimas savyje talpina daugybę atstumtųjų pagal protinio išsivystymo laipsnį, – juokas yra ir atsilikimo ženklas lyginant su išminčiais, kurie dėl jų protui būdingos naivios kontempliacijos suartėja su vaikyste. Prilygindami, nes tam turime teisę, žmoniją žmogui, matome, kad pirmykštės tautos, tokios kaip Virginijos, nekuria karikatūrų ir neturi komedijų (šventose knygose, nesvarbu kokiai tautai jos priklausytų, niekada nesijuokiama), ir kad, pamažu kildamos link ūkanotų protinio išsivystymo viršūnių arba palinkusios ties klastingu metafizikos žaizdru, tautos ima šėtoniškai juoktis Melmotho juoku; ir pagaliau, jei tose pačiose civilizuočiausiose tautose intelektas, didžiausių lūkesčių į priekį stumiamas, nori peržengti pasaulietinės puikybės ribas ir narsiai veržtis link grynosios poezijos, toje poezijoje, skaidrioje ir gilioje kaip pati prigimtis, pritrūks juoko, kaip kad jo stokoja Išmintingojo siela.
Kadangi komizmas yra pranašumo arba tikėjimo savo pranašumu ženklas, natūralu manyti, kad nacijos, prieš pasiekdamos kai kurių mistinių pranašų joms žadėtą visišką apsivalymą, matys, kaip, augant jų pranašumui, jose daugėja komiškų motyvų. Komizmas taip pat keičia savo prigimtį. Angeliškas ir velniškas elementai veikia lygia greta. Žmonija atsitiesia ir iš blogio, iš blogio sampratos laimi galios, tiesiogiai proporcingos tai, kurią laimėjo iš gėrio. Štai kodėl nesistebiu, kad mes, paveldėję geresnius įstatymus nei antikos religiniai dėsniai, mes, numylėti Jėzaus mokiniai, naudojame daugiau komiškų elementų už pagonišką antiką. Tai netgi yra bendros mūsų intelekto galios sąlyga. Prisiekusiems oponentams tebus leidžiama pacituoti klasikinį apsakymėlį apie filosofą, kuris numirė iš juoko matydamas figas ėdantį asilą, ir net Aristofano bei Plauto komedijas. Atsakysiu, kad, nepaisant šių jau iš esmės civilizuotų epochų ir likusio nuošaly jų tikėjimo, toks komizmas ne visai atitinka mūsiškį. Jis net yra šiek tiek laukinis, ir mes galime jį įsisavinti tik prisiversdami, o tokių pastangų rezultatas vadinasi pastišu. Gi tos groteskiškos figūros, kurias mums paliko antika: kaukės, bronzinės figūrėlės, raumeningieji Herkuliai, mažieji Priapai su iškištais tabaluojančiais liežuviais, nusmailintomis ausimis, su visomis savo menkomis smegenėlėmis ir didžiuliais peniais – stebuklingaisiais, ant kurių baltosios Romulo dukros nekaltai joja, tais baisingais aparatais visos kartos, ginkluotos varpeliais ir sparnais, – manau, kad visi tie dalykai kupini rimties. Venera, Panas, Herkulis nebuvo juokingi personažai. Iš jų imta juoktis po Jėzaus atėjimo, padedant Platonui ir Senekai. Manau, kad antikos laikais tamburmažorai ir įvairiausi pokštininkai buvo tikrai gerbiami, gi visi tie mano cituoti ekstravagantiški fetišai yra tik garbinimo ženklai, ar bent jau galios simboliai, o visai ne iš anksto apgalvoto komiško sąmojaus apraiškos. Indiški ir kiniški dievaičiai nežino, kad yra juokingi; komizmas yra mūsų, krikščionių, dalis.
V
Nereikia manyti, kad nusikratėme bet kokiais sunkumais. Mažiau prie tokių estetinių subtilybių pratęs protas greitai sugebėtų man atsikirsti, pasitelkęs šį klastingą pasakymą: juokas yra skirtingas. Juk ne visuomet džiaugiamės nelaime, silpnumu, žemesne padėtimi. Nemažai keliančių juoką reginių yra visai nekalti, ir tai ne tik vaikystės pramogos, bet dar daug dalykų, tarnaujančių menininkams palinksminti, neturi nieko bendra su šėtono dvasia.
Tam tikra prasme tai tiesa. Bet visų pirma reikia skirti juoką nuo džiaugsmo. Džiaugsmas egzistuoja pats savaime, tiktai skirtingai reiškiasi. Kartais jis beveik neregimas; kitąkart jis išspaudžia ašaras. Juokas yra tik išraiška, simptomas, diagnozė. O kieno simptomas? Štai kur klausimas. Džiaugsmas yra vientisas. Juokas išreiškia dvilypį arba prieštaringą jausmą; dėl to jis lydimas traukulių. Taip pat vaikiškas juokas, dėl kurio veltui norėta man prieštarauti, ar jis visai kitoks, netgi kaip fizinė išraiška, kaip forma, nei juokas žmogaus, dalyvaujančio komedijoje, stebinčio karikatūrą, ar skiriasi jis nuo kraupaus Melmotho juoko; Melmotho, deklasuotos būtybės, individo, esančio ties žmogiškos tėvynės riba, ant aukštesnio gyvenimo krašto; Melmotho, tikinčio, kad visada gali atsikratyti savąja velnio sutartimi, nuolat besiviliančio iš- keisti tą antžmogišką, jam nelaimę nešančią galią į tyrą, jam pavydą keliančią nemokšos sąžinę. Vaikiškas juokas yra kaip gėlės pražydimas. Tai džiaugsmas gauti, džiaugsmas kvėpuoti, džiaugsmas atsiverti, džiaugsmas atidžiai stebėti, gyventi, augti. Tai augalo džiugesys. Todėl apskritai tai daugiau šypsena, kažkas panašaus į šuns uodegos vizginimą ar katės murkimą. Ir vis dėlto dera pabrėžti, jog vaikiškas juokas skiriasi nuo gyvuliško pasitenkinimo apraiškų tuo, kad iš jo nėra visiškai pašalinta ambicija, kaip ir dera tokiems žmogeliukams, t. y. nesubrendusiems šėtonams.
Yra vienas atvejis, kai klausimas sudėtingesnis. Tai tikras, smarkus žmogaus juokas išvydus objektą, kuris nėra silpnumo ar kitų žmonių nelaimės ženklas. Nesunku atspėti, kad noriu kalbėti apie grotesko keliamą juoką. Pasakiški kūriniai, būtybės, kurių nepagrindžia ir kurių buvimo nepateisina sveiku protu paremtos taisyklės, dažnai sukelia mums beprotišką linksmumą, itin stiprų, palydimą nesiliaujančių skaudulių ir alpulio. Akivaizdu, jog turime pripažinti čia esant aukštesnę pakopą. Meniniu požiūriu, komizmas – tai mėgdžiojimas, o groteskas yra kūryba. Komizmas yra mėgdžiojimas su tam tikrų kūrybinių gebėjimų, taip sakant, meninio idealo, priemaišomis. Taigi žmogiška puikybė, kuri visada nugali ir kuri yra natūrali juoko priežastis komizmo atveju, tampa tokia pat natūralia juoko priežastimi pasireiškiant groteskui – kūrybai, nestokojančiai tam tikro gebėjimo mėgdžioti pirminius gamtos elementus. Noriu pasakyti, kad šiuo atveju juokas išreiškia nebe žmogaus pranašumą prieš kitą žmogų, bet žmogaus pranašumą prieš gamtą. Nereikia manyti, kad ši mintis labai subtili; tai nepakankama priežastis, kad ją atstumtumėte. Reikėtų surasti kitą tikėtiną paaiškinimą. Mintis gali atrodyti šiek tiek per daug nutolusi ir vargiai priimtina dėl to, kad grotesko sužadintas juokas turi savyje kažką gilaus, neįrodomo ir primityvaus, ir tai jį daug daugiau suartina su doru gyvenimu ir absoliučiu juoku nei su komiškų papročių sukeltu juoku. Šių dviejų juoko formų sąveikoje iškyla naudos klausimas ir išryškėja toks pat skirtumas, kaip tarp angažuotos literatūrinės mokyklos ir menas menui mokyklos. Tiek pat proporcingai groteskas iškyla virš komizmo.
Nuo šiol groteską vadinsiu absoliučiu komizmu, kaip antitezę eiliniam komizmui, kurį pavadinsiu reikšmes generuojančiu. Reikšmes generuojantis komizmas yra aiškesnis, lengviau suprantamas paprastuoliui, lengviau pasiduodantis analizei, regimai turintis dvilypį elementą – meną ir moralinę idėją; tačiau absoliutus komizmas, daug daugiau suartėjęs su prigimtimi, pasirodo kaip vientisas ir trokštantis, kad jį užčiuoptų intuicija. Yra tik vienas grotesko patvirtinimas – staiga prasiveržęs juokas; reikšmes generuojančio komizmo akivaizdoje nedraudžiama juoktis po kiek laiko, tai nelemia jo vertės, tai tik gebėjimo greit susivokti klausimas.
Ištariau: absoliutus komizmas; tačiau reikia pasisaugoti. Galutinio absoliuto požiūriu, egzistuoja tiktai džiaugsmas. Puolusiai žmonijai tik santykinai komizmas gali būti absoliutus, štai kaip aš tai suprantu.
VI
Itin vingri absoliutaus komizmo esmė iš tikrųjų yra aukščiausio lygio menininkų turtas, tų, kurie pakankamai gerai geba įsisavinti bet kokią absoliuto idėją. O žmogus, kuris iki šiol geriausiai įsijautė į šias idėjas ir dalį jų panaudojo savo grynai estetiniuose darbuose ir kūryboje, yra Théodore’as Hoffmannas. Jis visuomet puikiai skyrė paprastą komizmą nuo vadinamojo nekalto komizmo. Dažnai savo meninėje kūryboje jis bandė įgyvendinti mokslines teorijas, kurias prieš tai didaktine maniera būdavo išdėstęs arba paskelbęs sumanių pokalbių ir kritinių dialogų forma; būtent iš šios kūrybos aš netrukus semsiuosi nuostabiausių pavyzdžių ir keletą jų pateiksiu, praktiškai taikydamas anksčiau išdėstytus principus ir užklijuodamas etiketę su prabos ženklu po kiekvienos kategorijos pavadinimu.
Beje, ir absoliutaus komizmo, ir reikšmes generuojančio komizmo atvejais nustatome žanrus, požanrius ir šeimas. Skirstymas gali turėti įvairų pagrindą. Galima jį konstruoti remiantis grynos filosofijos dėsniais, kaip kad aš tai pradėjau daryti, o paskui – remiantis meninės kūrybos dėsniais. Pirmasis pagrindas sukurtas paprasčiausiai atskyrus absoliutų komizmą nuo reikšmes generuojančiojo; antrasis paremtas kiekvieno menininko specialių gebėjimų tipu. Pagaliau galima nustatyti komizmo klasifikaciją pagal nacionalinę aplinką ir polinkius. Reikia pabrėžti, kad kiekvienas kiekvienos klasifikacijos terminas gali pasipildyti ir įgyti atspalvį, prie jo prijungiant kitos klasifikacijos terminą, kaip kad gramatikos taisyklė mus moko modifikuoti daiktavardį pasitelkiant būdvardį. Tuo būdu vienas ar kitas vokiečių ar anglų menininkas yra daugiau ar mažiau arti absoliutaus komizmo, tuo pat metu daugiau ar mažiau būdamas tuo, kuris idealizuoja. Mėginsiu pateikti rinktinius absoliutaus bei reikšmes generuojančio komizmo pavyzdžius ir trumpai apibūdinti komizmo dvasią, būdingą kelioms meniškiausioms tautoms, prieš pasiekdamas tą dalį, kurioje noriu diskutuoti ir plačiau panagrinėti tokioms studijoms pasišventusių žmonių talentą.
Pervertinę ir stumdami iki kraštutinės ribos reikšmes generuojančio komizmo padarinius, gauname laukinį komizmą, lygiai kaip sinonimiška nekalto komizmo apraiška, viena pakopa pakilusi, virsta absoliučiu komizmu.
Prancūzijoje, šalyje, kur menas natūraliai ir tiesiogiai siekia naudos, komizmas daugiausia yra reikšmes generuojantis. Geriausia šio žanro prancūziška išraiška buvo Molière’as; bet kadangi mūsų būdo pamatas – antipatija bet kokiam kraštutinumui, kadangi bet kokios prancūziškos aistros, bet kurio mokslo ar prancūzų meno viena tokių savotiškų diagnozių yra išvengti nepaprastumo, absoliuto ir gelmės, todėl čia yra mažai laukinio komizmo, o mūsų groteskas retai pakyla iki absoliuto.
Rabelais, didysis prancūziško grotesko meistras, savo didžiausiose fantazijose išsaugo šiek tiek sveiko proto ir kažko, kas naudinga. Jis tiesiog simboliškas. Jo komizmas beveik visada atspindi moralinę pamoką. Prancūzų karikatūroje, plastinėje komizmo raiškoje, atpažinsime šią vyraujančią dvasią. Reikia pripažinti, kad tikram groteskui būtina nepaprasta poetinė nuotaika, lygiomis nuolatinėmis dozėmis teikiama, retai pas mus aptinkama. Retkarčiais gysla atsiveria; tačiau iš esmės ji nėra nacionalinė. Tarp šio žanro kūrinių dera paminėti kelias Molière’o intermedijas, deja, per mažai skaitomas ir vaidinamas, tarp kurių „Tariamas ligonis“, „Miestietis bajoras“, bei karnavalines Callot’o figūras. Tuo tarpu iš esmės prancūziško Voltaire’o „Apsakymų“ komizmo pagrindas – pranašumo idėja; toks komizmas neabejotinai yra reikšmes generuojantis.
Svajingoji Vokietija mums parūpins puikių absoliutaus komizmo pavyzdžių. Čia viskas rimta, gilu, nepaprasta. Norint rasti laukinio ir labai laukinio komizmo pavyzdžių, reikia persikelti per Lamanšą ir aplankyti ūkanotas splino karalystes. Linksmojoje, triukšmingoje ir užmaršioje Italijoje gausu naivaus humoro. Būtent pačiam centre Italijos, pietietiško karnavalo vidury, vidury triukšmingos Korsikos Théodore’as Hoffmannas sumaniai realizavo ekscentrišką „Princesės Brambilos“ dramą. Komizmui yra labai gabūs ispanai. Jie greit pereina prie žiaurumo, ir groteskiškiausiose jų fantazijose dažnai slypi kažkas niūraus.
Ilgam prisiminsiu pirmą anglų pantomimą, kurią mačiau vaidinant. Tai buvo Variétés teatre prieš keletą metų. Aišku, mažai žmonių ją prisimins, nes atrodo, kad mažai kas nusimano apie tokį divertismentą, tad šie vargšai anglų mimai pas mus buvo nesvetingai sutikti. Prancūziška publika nemėgsta, kai ją išmuša iš vėžių. Ji nelinkusi į didelį kosmopolitizmą, ir horizonto pokyčiai jai trikdo regėjimą. Aš gi buvau nepaprastai sukrėstas dėl to, kaip jie supranta komizmą. Aiškinant nepasisekimą, net atlaidesnieji kalbėjo, kad aktoriai buvo vulgarūs ir vidutiniški dubleriai; betgi ne čia glūdėjo problema. Jie buvo anglai, štai kas svarbu.
Man pasirodė, kad išskirtinis šio komiško žanro bruožas yra smurtas. Tai įrodysiu keliais pavyzdžiais iš savo prisiminimų.
Visų pirma, Pjero nebuvo tas personažas, išblyškęs kaip mėnulis, paslaptingas kaip tyla, miklus ir nebylus kaip gyvatė, tiesus ir ilgšis kaip kartuvės, tas nenatūralus žmogus, nuo keistų priemonių persimainęs, prie kurio mus buvo pripratinęs apgailėtinas Debureau. Angliškas Pjero pasirodydavo kaip audra, parkrisdavo kaip drimba, o kai juokdavosi, jo juokas drebindavo salę; tas juokas būdavo panašus į griaustinį. Tai buvo vyras trumpas drūtas, išdidinęs savo stotą drabužiu, apkarstytu kaspinais, kurie, plaikstydamiesi aplinkui jo džiūgaujantį asmenį, tarnavo kaip plunksnos ir pūkai paukščiui arba kaip kailis angoros katei. Ant miltuoto veido jis buvo tiesiog, be jokio perėjimo ar švelninimo, prisilipdęs du milžiniškus skaistaus raudonio blynus. Burna buvo išdidinta prailginus lūpas dviem ryškiai raudonomis juostomis taip, kad, kai jis juokdavosi, atrodė, snukis išsitempia iki ausų.
Tuo tarpu moralės pamatas buvo toks pat, kaip ir visiems gerai žinomo Pjero: nerūpestingumas ir neutralumas, vadinasi, visų godžių ir besaikių fantazijų išpildymas Arlekino arba Kasandros, arba Leandro nenaudai. Tiktai ten, kur Debureau būtų įkišęs pirštą, kad paskui jį nulaižytų, jis sugrūsdavo abu kumščius ir abi pėdas.
Ir viskas šioje keistoje pjesėje vyko su tokiu pat užsidegimu; tai buvo hiperbolės sukeltas svaigulys. Pjero praeina pro moteriškę, plaunančią grindis prie savo durų; jai ištuštinęs kišenes, jis nori sukišti į savąsias kempinę, šluotą, puskubilį ir patį vandenį. Stebint, kaip jis rodo jai savo meilę, kiekvienas gali įsivaizduoti beždžionių suartėjimo įpročius, prisimindamas juos matęs garsiame Botanikos sodo narve. Belieka pridurti, kad moters vaidmenį atliko labai ilgas ir labai liesas vyras, kuris dėl atimtos nekaltybės protestavo garsiai klykdamas. Tai buvo juoko svaigulys, kažkas siaubingo ir nenugalimo.
Dėl nežinia kokios piktadarybės Pjero pagaliau turėjo būti giljotinuotas. Kodėl giljotina vietoje kartuvių, angliškame krašte?.. To nežinau; be abejo, reikėjo mus atvesti iki to, ką išvysime. Taigi, gedulingas instrumentas buvo įrengtas čia pat, prancūziškame teatre, apstulbusiame dėl tokios romantiškos naujovės. Pasimuistęs ir baubdamas kaip jautis, užuodęs skerdyklą, Pjero pagaliau iškentė savo lemtį. Galva atitrūko nuo kaklo – didelė balta ir raudona galva – ir triukšmingai nuriedėjo priešais suflerio landynę, demonstruodama kraujuojantį kaklo skritulį, sutrupintus slankstelius ir visas kitas detales prekės, ką tik paruoštos skerdienos prekystaliui. Bet štai sutrumpintas stuomuo, paveiktas nenugalimo skrydžio kliedesio, staiga išsitiesė, pergalingai nudžiovė savo paties galvą kaip kokį kumpį ar vyno butelį ir, gerokai sumanesnis už šventąjį Denisą, ją susikišo į savo kišenę!
Perteikus plunksna, visa tai blyšku ir išvėsę. Kaip plunksna galėtų varžytis su pantomima? Pantomima – tai komedijos išgryninimas; tai jos kvintesencija; tai grynasis komizmo elementas, išlaisvintas ir sutelktas. Todėl su anglų aktoriais, talentingai perteikiančiais hiperboles, visi tie baisūs farsai atrodė stebinančiai tikroviški.
Vienas puikiausių dalykų, tarsi koks absoliutus komizmas, ar, taip sakant, absoliutaus komizmo metafizika, žinoma, buvo šios puikios pjesės pradžia, itin estetiškas jos prologas. Pagrindiniai pjesės personažai – Pjero, Kasandra, Arlekinas, Kolombina, Leandras stovi priešais publiką gan malonūs ir ramūs. Jie daugmaž protingi ir nedaug skiriasi nuo šaunių salėje esančių žmonių. Stebuklingas dvelksmas, priversiantis juos neįprastai judėti, dar nepučia jų galvose. Keli Pjero linksmumo protrūkiai leidžia tik neaiškiai numanyti, ko jis greitu laiku imsis. Arlekinas ir Leandras ką tik apsiskelbę varžovais. Fėja domisi Arlekinu: tai amžina įsimylėjusių ir vargšų mirtingųjų globėja. Ji jam pažada savo globą, ir kad tai tuojau pat įrodytų, paslaptingu ir autoritetingu gestu mosteli savo lazdele ore.
Tą pačią akimirką ima suktis galva, svaigulys sukasi ore; kvėpuojama svaiguliu; būtent svaigulys užpildo plaučius ir atnaujina kraują širdies skilvelyje.
Kas tai per svaigulys? Tai absoliutus komizmas; jis už- valdė kiekvieną būtybę. Leandras, Pjero, Kasandra atlieka neįprastus gestus, kurie aiškiai parodo, kad jie jaučiasi per jėgą įstumti į naują egzistenciją. Regis, jie dėl to nepyksta. Jie pratinasi prie didelių negandų ir prie jų laukiančios sumaištingos lemties, kaip tas, kuris spjauna į delnus ir juos patrina vieną į kitą prieš atlikdamas žygdarbį. Jie sudaro malūnėlį sunerdami rankas ir tampa panašūs į audros vejamus vėjo malūnus. Tos audros jiems, be abejo, prireiks, kad jų sandūros taptų liaunesnės. Tai, kas vyksta, palydima garsaus juoko protrūkiais, kupinais didelio pasitenkinimo; paskui jie šokinėja vieni per kitus, o jau deramai įvertinus jų vikrumą ir gebėjimus, pasipila akinantis spyrių, kumščio smūgių ir antausių fejerverkas, prilygstantis artilerijos ugniai ir jos keliamam triukšmui; bet visa tai be pagiežos. Visi jų gestai, visi jų šūksniai, visos veido minos rodo: Fėja taip norėjo, likimas mus stumia, aš nesielvartauju; pirmyn! Bėkime! Pulkime! Ir jie veržiasi pro fantastinį statinį, kuris, tiesą pasakius, tik čia ir prasideda, tai yra ant visko, kas stebuklinga, ribos.
Prisidengdami šiuo siautuliu, Arlekinas ir Kolombina vikriai paspruko šokdami ir toliau ieškos nuotykių.
Dar vienas pavyzdys: šis paimtas iš ypatingo autoriaus, kad ir ką sakytų, turinčio visuotinumo dvasios, kuris prie reikšmes kuriančios prancūziškos pašaipos prijungia pašėlusį, putojantį, lengvą saulėtų kraštų linksmumą ir tuo pat metu gilų germanišką komizmą. Noriu dar pakalbėti apie Hoffmanną.
Pasakoje, pavadintoje „Daucus Carota“ („Morkų karalius“), o kai kurių vertėjų valia – „Karaliaus sužadėtinė“, nėra nieko gražesnio už tą didžiulį Morkų būrį, atvykstantį į ūkio, kuriame gyvena sužadėtinė, kiemą. Visi tie nedidukai personažai, ryškiai raudoni, tarsi iš angliško pulko, su žaliomis plunksnomis ant galvų kaip karietų vežikai, atlikinėja šuolius ir aukštojo pilotažo figūras ant nedidukų arklių. Visa tai juda stulbinančiai vikriai. Jie dar miklesni dėl to, kad jiems lengva nukristi ant galvos, kadangi ji didesnė ir sunkesnė už likusį kūną, – jie kaip kareiviai, kuriems įkrėsta košės vietoj smegenų ir kuriems šiek tiek svorio prideda jų kariškos šukuosenos.
Nelaimingąją merginą, atsidavusią svajonėms apie prakilnumą, pakerėjo šis karinių pajėgų demonstravimas. Betgi paradinė kariuomenė taip skiriasi nuo tūnančios kareivinėse, blizginančios ginklus, valančios savo aprangas ir daiktus ar, dar blogiau, nepadoriai knarkiančios dvokiančiose, nešvariose stovyklavietės lovose! Štai išvirkščioji medalio pusė; nes visa tai buvo tik burtai, gundymo įrankis. Jos tėvas, atsargus ir gerai nusimanantis apie raganavimą žmogus, nori jai parodyti priešingą viso šio spindesio pusę. Tad tą valandą, kai daržovės miega brutaliausiu miegu, neįtardamos, kad jas gali užklupti šnipo žvilgsnis, tėvas praskleidžia vieną tos puošnios kariuomenės palapinių; tuomet vargšė svajotoja pamato daugybę raudonų ir žalių kareivių su bjauriais apatiniais mirkstančių ir miegančių dumblinoje žemėje, iš kurios jie ir išdygo. Su naktinėmis kepuraitėmis visas tas būrio karinis spindesys pavirto dvokiančia pelke.
Iš žavingojo Hoffmanno galėčiau atrinkti dar daug kitų absoliutaus komizmo pavyzdžių. Jei norite gerai suprasti mano mintį, privalu rūpestingai skaityti „Daucus Carota“, „Peregrynus Tyss“, „Aukso puodą“, ir ypač, visų pirma, „Princesę Brambilą“, kuri yra lyg aukščiausio lygio estetikos katekizmas.
Tai, kas ypač išskiria Hoffmanną, yra nevalingas, o kartais net labai valingas tam tikros reikšmes generuojančio komizmo dozės ir tikrų tikriausio absoliutaus komizmo mišinys. Jo antgamtiškiausios, neapčiuopiamiausios komiškos idėjos, dažnai panašios į svaigulio sukeltas vizijas, turi akivaizdžią moralinę prasmę: galima manyti, kad sutinkame supratingiausią fiziologą ar pamišėlių gydytoją, kuriam smagu suteikti šiam reikšmingam mokslui poetines formas, kaip kad mokslininkas kalbėtų alegorijomis ar parabolėmis.
Jei norite, pasitelkite kaip pavyzdį „Princesės Brambilos“ personažą Žiljo Fava, chronišku susidvejinimu sergantį komediantą. Tas vienas veikėjas kartkartėm keičia asmenybę; Žiljo Fava vardu jis pasiskelbia asirų kunigaikščio Kornelio Kiaperi priešu; o kai tampa asirų princu, išlieja giliausią ir karališkiausią panieką savo varžovui šalia princesės, varganam juokdariui, kuris vadinasi, kaip girdėti, Žiljo Fava.
Dera pridurti, kad vienas ypatingiausių absoliutaus komizmo požymių yra nepažinoti savęs. Tai pastebima ne tik žvelgiant į kai kuriuos komiškus gyvūnus, kaip antai beždžiones, kurių esminis bruožas yra rimtumas, atsispindi ne tik kai kuriose antikinėse išdrožtose karikatūrose, apie kurias jau kalbėjau, bet tai būdinga ir kinų siaubūnams, kurie mus taip stipriai linksmina ir kurių ketinimai juokinti apskritai yra daug menkesni, negu manoma. Nors ir garbinimo objektas, kinų dievaitis veik nesiskiria nuo porcelianinių Budos ar beždžionės statulėlių ant židinio.
Taigi, norėdamas baigti su visomis tomis subtilybėmis, visais tais apibrėžimais ir padaryti išvadą, paskutinį kartą pažymėsiu, kad dominuojančią pranašumo idėją randame ir absoliutaus komizmo, ir reikšmes generuojančio komizmo atvejais – tai, ką aš galbūt per ilgai aiškinau, – kad komizmo atsiradimui, t. y. jo pasireiškimui, išsiveržimui, išsiskyrimui, reikia dviejų būtybių, – kad būtent besijuokiančio, būtent žiūrovo viduje apsigyvena komizmas, – kad vis dėlto, atsižvelgiant į tą nežinojimo dėsnį, reikia taikyti išimtį žmonėms, kurie vertėsi amatu puoselėti savyje komizmo jausmą ir jį demonstruoti panašių į save pramogai, o tai fenomenas, priklausantis kategorijai meninių reiškinių, parodančių žmogiškoje esybėje egzistuojant pastovų dualizmą, galimybę drauge būti savimi ir kitu.
Grįždamas prie savo pirmųjų definicijų tam, kad išsakyčiau mintį aiškiau, teigiu: teisybė, kad Hoffmannas žino, jog sukelia absoliutų komizmą; tačiau jis taip pat žino, kad tokio komizmo esmė – sukurti nežinojimo iliuziją ir ugdyti žiūrovui ar greičiau skaitytojui džiugų savo pranašumo pojūtį bei džiaugsmą dėl žmogaus pranašumo prieš gamtą. Menininkai kuria komizmą ištyrę ir sukaupę komizmo elementus; jie žino, kad kuri nors būtybė yra komiška tik dėl to, jog nepažįsta savo prigimties; taip pat ir atvirkščiai, artistas yra menininkas tik tada, kai yra dvilypis ir neatmeta nė vienos savo dvilypės prigimties apraiškos.
Versta iš: Charles Baudelaire. ECRITS SUR L’ART. Tome I. Paris: Editions Gallimard et Librairie Générale Française, 1971.
1 Philippe de Chennevières (Ch. Baudelaire’o pastaba). Philippe’as de Chennevières buvo ištikimas Ch. Baudelaire’o draugas. Pasirašinėjo slapyvardžiu Jean de Falaise ir paskelbė „Normandų pasakas“; poetas joms skyrė straipsnį, kurį čia cituoja iš atminties (čia ir toliau – vertėjos pastabos).
2 Gavarni (Paulis Gavarni), prancūzų dailininko, akvarelisto, kandžių ir pašaipių litografijų autoriaus Sulpicės Guillaume’o Chevalier, gimusio ir mirusio Paryžiuje (1841–1866), slapyvardis. Gavarni įgijo Paryžiaus karnavalų iliustruotojo titulą, nors Ch. Baudelaire’as kritikavo blankų jo stilių savo eilėraštyje „L’Idéal“.
3 Le Parc-aux-cerfs, taip Liudviko XV laikais buvo pavadintas vienas Versalio kvartalų, kuriame buvo užlaikomos gražuolės, skirtos karaliui palinksminti. Jas prižiūrėjo didžioji karaliaus favoritė ponia de Pompadur. „Visiems žinoma austrė“, tai Marija Antuanetė, ir čia įvykių chronologijos nepaisoma, nes šioji gimė gerokai vėliau.
4 Charlesas Robertas Maturinas (1782–1824), gimęs ir miręs Dubline, airių romanistas ir dramaturgas, taip pat bažnyčios vikaras. Garsiausias jo kūrinys – „Melmothas, arba Klajojantis žmogus“ (1820) laikomas vienu ryškiausių gotikinio romano pavyzdžių.
J. A. Baker. Sakalas keleivis
2021 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
J. A. Bakeris, arba Johnas Alecas Bakeris (1926–1987) – britų rašytojas, gamtininkas ir savamokslis ornitologas. Išgarsėjo 1967 m. pasirodžiusia knyga „Sakalas keleivis“ („The Peregrine“).
Nuo rudens iki pavasario J. A. Bakeris kasdien sekiojo paskui porelę sakalų keleivių, gyvenančių Rytų Anglijoje, užliejamose Esekso lygumose. Jis sekiojo paukščius it apsėstas, stebėjo, kaip jie medžioja, maudosi, ilsisi, žaidžia, skraido, žudo ir maitinasi. Visa tai J. A. Bakeris aprašė itin kruopščiai ir neapsakomai poetiškai. Sausas paukščių stebėjimo žurnalas tampa liepsnojančia poetine gamtos vizija, bandymu prasiskverbti į svetimą, paukščio sąmonę, pajusti ją, susilieti su ja.
Skaitydamas junti, kaip J. A. Bakeris tolsta nuo žmonių, nuo žmogiško mąstymo, kaip nori susitapatinti su sakalu, mąstyti kaip jis (kraupiausios knygos vietos yra tos, kur jam beveik – BEVEIK – pavyksta) ir tuo pat metu supranta, kad tai neįmanoma, kad riba tarp žmogaus ir gyvūno, gamtos – neperžengiama, ir galbūt jos peržengti net nereiktų.
Įdomiausia tai, kad šis, atrodytų, pusmečio dienoraštis – kruopštus dešimties metų darbas. J. A. Bakeris nuo 1954 iki 1964 m. kasdien stebėjo paukščius ir vakarais užsirašydavo įspūdžius į užrašinę. 1967 m. išleista knyga, kuri laikoma gamtos eseistikos klasika, yra šių dienoraščių santrauka. Pats autorius teigė knygą perrašęs gal penkis kartus.
„Sakalas keleivis“ žavėjo ir tebežavi menininkus, režisierius, rašytojus ir paprastus skaitytojus. Režisierius Werneris Herzogas pavadino „Sakalą keleivį“ knyga, kurią paprašytų „perskaityti kiekvieną, norintį kurti filmus“, ir palygino autorių su Josephu Conradu. JAV rašytojas ir poetas Jamesas Dickey’is pavadino knygą nuostabia metamorfoze, kai „žmogus susilieja su paukščiu“.
Pasak garsaus britų rašytojo Roberto Macfarlane’o, „aš niekada nevartojau LSD, ačiū Bakeriui, man to nė nereikėjo. Jo Eseksas – kraštovaizdis, pavartojus rūgšties: pernelyg sodrios spalvos, sūkuriuojanti fantasmagorija, iškreipti, išnykstantys matavimai ir erdvės; gamta kaip hipergamta.“
„Kur jis šią žiemą benuskrietų, aš visur jį seksiu. Dalinsiuosi medžiotojo gyvenimo baime, džiaugsmu ir nuoboduliu. Sekiosiu jį tol, kol manasis plėšrus žmogaus pavidalas siaubu nebetemdys margo kaleidoskopo spalvų, nudažančių gilią jo žvilgios akies duobelę. Mano pagoniška galva nugrims į žiemos peizažą ir bus jame apvalyta“, – rašo J. A. Bakeris.
Ir iš tikrųjų, jis rašo taip, it atliktų ritualą, tai tekstas-šokis, tekstas-kartojimas ir kartu tekstas-ekstatiškas vienovės su gamta išgyvenimas. Jis užburia ir savo monotonija, ir siurrealizmu, ir, tikiuosi, ne vienam skaitytojui taps įvadu į britų gamtos eseistiką.
J. A. Bakerio knygą „Sakalas keleivis“ netrukus išleis leidykla „Hubris“.
Kovo 23 d.
Šiandiena buvo per ištisą metų laiką nutolusi nuo vakardienos: sušildyta stipraus vakarų vėjo, skendinti sodrioje ir švelnioje saulės šviesoje, sutirpstančioje į geltoniu dvelkiančią prieblandą. Trys šimtai dirvinių sėjikų kartu su pempėmis, kirais ir smilginiais strazdais lesiojo pievose prie upės. Jie lėtai judėjo po žolę it besiganantys galvijai. Staiga paukščiai pakilo, tarsi po jų kojomis kažkas būtų krestelėjęs tinklą ir išsviedęs visus juos į orą. Smulkūs paukščiukai purptelėjo į medžius, kirai ir sėjikai nuskriejo į dangų. Su sėjikais nulėkė ir šeši perkūno oželiai, ir nulėkę pasiliko kartu, aukštai sukdami ratus.
Pro šį mirgantį sparnų nėrinį išvydau, kaip saulėje blyksteli sakalas ir žemėn krenta sėjikas. Radau jį labai negreitai, sakalas jau buvo nuskridęs. Sėjiką jis užpuolė iš apačios. Jo šone matėsi žaizda, tarsi jį būtų nudūrę ilgu peiliu plonais ašmenimis. Sėjiko krūtinė jau buvo išlesta. Viena jo koja buvo susitraukusi, nefunkcionali. Stulbina tai, kaip iš, regis, visiškai vienodų paukščių pulko sakalas neklysdamas išsirenka luošą ar nenormalų individą. Gali būti, kad net menkiausia fizinė negalia ar išsiskiriantis plunksnų apdaras pragaištingai atsiliepia paukščio sugebėjimui pasprukti. Galbūt ligotas paukštis nė nenori gyventi.
Man įžengus į sodą, tamsusis sakalas žybtelėjo į alksnį prie upelio ir stebėjo, kaip vaikštau tarp obelų. Jis nuskrido prie lazdynų eilės, o aš atsisėdau už dešimties metrų nuo jo. Mudu kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą, bet sakalui tai greitai nusibodo ir jis ėmė stebėti žolę. Kai jis nerangiai praskriejo pro mane, iš aštrių jo sparnų mostų supratau, kad pamatė grobį. Jis pakibo ore, nėrė į žolę ir pakilo, naguose gniauždamas pelę. Nusinešė ją į nudžiūvusį ąžuolą ir sulesė, vis atlošdamas galvą, kad pažvelgtų į švytintį pietuose dangų, kur virš pakrantės sklandė auksaspalvis sakalas ir suko ratus kirai. Kai pro kalvą pralėkė išdrikusios paukščių virtinės, jis grįžo prie upelio.
Kol sakalas sklandė virš sodo ar ilsėjosi alksniuose, aš laikiausi visai greta, bet jis visiškai nekreipė į mane dėmesio. Jis įdėmiai stebeilijo į žolę po mano kojomis, matydamas ir girdėdamas kažką judant. Ką būtent, aš visiškai nenutuokiau, nors buvau už pusantro metro nuo to kažko, o sakalas – už trisdešimties. Jo akys sekė tą judėjimą. Staiga jis trūktelėjo galva, tučtuojau pakilo ir pakibo virš žolės už kokių aštuonių metrų nuo manęs. Paukštis pasisuko ant šono, suglaudė sparnus ir smigo žemyn. Jis smigo vos porą metrų, bet smygio technika buvo ta pati – tiek dviem, tiek dviem šimtams metrų. Jis iš visų jėgų nėrė į žolę, bet be smūgio, švelniai ir tyliai it pelėda. Ir lengvai pakilo iš jos, nešinas didele negyva pele, kurią nusinešė į obelį ir prarijo dviem kąsniais, pirma galvą, o paskui kas liko. Visa tai buvo atlikta vos už keliolikos metrų nuo manęs, ir man net nereikėjo stypsoti nejudant.
Sakalas pasiilsėjo dešimtį minučių, o tada ėmė sklandyti virš šiaurinės, tarp tvenkinio ir lazdynų gyvatvorės esančios sodo dalies, kur žėlė trumpesnė žolė. Jis nuosekliai, kvadratas po kvadrato tyrinėjo žemę ir atrodė itin budrus ir susikaupęs. Antroji pelė tik pakurstė jo alkį. Sakalas gal pusę valandos be poilsio sklandė gūsingame vėjyje. Puolė tik kartą ir nepataikė. Saulės nutviekstas sodas skendėjo tyloje, marguodamas blyškiais gintariniais šviesos takeliais. Girdėjosi tik atstumo prislopintos paprastųjų ir juodųjų strazdų giesmės, retkarčiais kektelėdavo nendrinė vištelė, vėjyje girgždėjo ir šnarėjo šakos. Tejudėjo tik ilgi sakalo sparnai, tyliai plakdami saulės nutviekstuose sodo tarpuose. Tačiau jie plakė tyliai tik man, o trumpoje žolėje susigūžusiai pelei, nutykusioms ir aukštuose žolynuose po medžiais pasislėpusioms kurapkoms jo sparnų plakimas rėžė klausą kaip kaukiantis diskinis pjūklas. Tyla joms kelia siaubą – kai ūžimas virš jų nutyla, jos ima laukti kryčio. Taip ir mes per karą išmokome bijoti staiga stojusios krintančių bombų tylos, žinodami, kad krenta mirtis, bet nežinodami, kur ir kaip.
Švelnioje šilto ir giedro pavasario šviesoje sakalas švietė ir mirgėjo tarp obelų šakų it besileidžianti saulė. Man žingsniuojant per sodą, jis sekė iš paskos, sklandė virš manęs, tikėdamasis, kad aš jam ką nors išbaidysiu. Prie upelio pamačiau lekiantį ir šuoliuojantį per kupstėtą žolę ir gervuoges šermuonėlį – jis nešėsi įsikandęs vandeninį pelėną, laikydamas jį iškėlęs, kad nevilktų žole. Suglebęs ir riebus negyvas pelėnas buvo dukart stambesnis už liesašonį šermuonėlį. Atrodė taip, lyg tigras neštųsi nasruose jautį. Palikau sakalą kantriai medžioti, o šermuonėlį sotintis.
Vienam sakalui skirtas visas giedras dangus, platus slėnis, kalvos, užutėkiai, pati jūra, trisdešimt kilometrų medžioklės rojaus, milijonai paukščių, trys kilometrai šilto ir vėjuoto oro, kuriame galima kilti aukštyn ir sklandyti. Kitam sakalui, tokiam pat stipriam, tokiu pat aštriu snapu ir kibiomis kojomis, egzistuoja tik ramus sodo kampelis, pusė hektaro žolės ir obelų, keletas pelių, galbūt kokia kurapka, sliekai ir miegas. Atrodo, kad jį užhipnotizavo mažoji medžių simetrija. Jis primena lošėją, kuris niekaip negali atsispirti pagundai dar kartą mesti kauliukus, vildamasis, kad šįkart jam tikrai nusišypsos sėkmė.
Nužingsniavau palei upelį iki nudžiūvusios guobos pažiūrėti, ar auksinis sakalas jau grįžo nuo pakrantės. Jo dar nebuvo, tad aš atsisėdau lauko kampe jo palaukti. Ant plikos žemės priešais mane tamsavo atsispaudęs ąžuolo šešėlis, ir aš mačiau, kaip paukščiukų pavidalai striksi po vaiduoklišką lają. Buvau beveik užsnūdęs, kai virš galvos praskriejo tulžys ir nusileido prie upelio. Niekada nebuvau matęs tulžio dangaus fone, visada regėdavau juos iš apačios nutviekstus upės atspindėtos šviesos. Skrisdamas aukštai virš sausos žemės, blausiame debesio fone jis atrodė menkesnis ir ne toks įstabus. Laukiniai padarai yra tikrai gyvi tik toje vietoje, kuriai jie skirti. Atsidūrę kur nors kitur, jie gali skleistis kaip egzotiški žiedai, bet akis vis viena dairysis jų prarastų namų.
Pirmą valandą iš rytų pusės atskriejo sakalas ir nutūpė nedideliame ąžuole kitoje lauko pusėje. Aš sėlinau, slėpdamasis dygiųjų slyvų gyvatvorės šešėlyje, kol atsidūriau už keturiasdešimties metrų nuo jo, o saulė švietė man už nugaros. Jis tupėjo atsisukęs į saulę, todėl netrukus apsnūdo ir atsipalaidavo. Įtraukė vieną koją į plunksnas ir užmigo, vis nubusdamas pasikedenti ir apsidairyti. Sakalai miega budriai. Jie nubunda vėjeliui suvirpinus lapą, sušnarėjus žolei, pailgėjus ar susitraukus šešėliui. Jie yra pabėgėliai, pasprukę nuo visko, išskyrus baimę.
Saulė nusileido žemiau, ir sakalas švytėjo gintarinėje šviesoje, kiekviena jo plunksna buvo glotni, blizganti, raibuliuojanti vėjyje. Jis švietė kreivų šakų raizgynėje it puikus varinis auksu aptaškytas indas. Didelės akys buvo kiek išsprogusios toje vietoje, kur vertikalūs ūsai lietėsi su tamsiais horizontaliais akių brūkšniais. Jas supanti plika melsvai pilka oda, sakalui pasukus galvą, sužvilgėdavo baltai. Tose švytinčiose tamsiai rusvose akyse atsispindėjo ąžuolai ir guobos, dangus ir debesys, tarsi visa tai būtų buvę nutapyta miniatiūroje ant glotnios it kiaušinio baltymas glazūros. Akys buvo stebinančiai vangios. Kartais jos tarsi apsitraukdavo vos pastebimu rausvumu, primenančiu žiūronų lęšius dengiančią neorganinę plėvelę ar ūką ant tamsios slyvos odelės.
Tarp pusės keturių ir keturių sakalas sujudo, ėmė kiloti uodegą, mindžikuoti, dairytis aplink ir gyvai žvilgčioti aukštyn, į dangų. Jis netikėtai pakilo, apsuko virš lauko ratą ir nusklendė taip, tarsi ruoštųsi kilti aukščiau. Tačiau sklandymas virto puolimu, kryčiu, ir pasekęs jį pamačiau porą žemai virš upelio skrendančių pelėsakalių. Sakalas juos puolė, ir jie visi kartu nėrė į medį. Pelėsakalio patinėlis kliegdamas nulėkė į pietus, patelė pasiliko tūnoti medyje. Sakalas, nešinas vieno iš pelėsakalių išmesta pele, nuskriejo į šiaurę. Šiuos pelėsakalius sakalas užpuolė gindamas savo teritoriją ir vydamas iš jos kitus plėšriuosius paukščius. Jei nebūtų pamatęs krintančios pelės, galimas daiktas, būtų vieną iš pelėsakalių nugalabijęs. Tačiau dabar neatsispyrė instinktui, raginančiam nusivyti tą pelę ir ją pačiupti.
Sakalas grįžo kur tupėjęs, bet neatsipalaidavo. Iš jo akių išnyko tingulys. Jos blyškiai rudai žvilgėjo, it pro tankų mišką besiskverbiantys žiemos saulės spinduliai. Sukdamas ratus, jis pakilo aukštyn į šiltas melsvas ūkanas ir nusklendė tolyn pavėjui. Oras buvo tirštas, saldžiai kvepiantis, vėjas nešiojo jį tarsi žiedadulkes.
Žinojau, kad šiandien sakalas nebegrįš, tą žinojo ir visi paukščiai aplinkui. Vėl pradėjo skraidyti keršuliai. Pulkelis jų nuplasnojo per laukus tarp dviejų miškų, jie laikėsi prie žemės, niekada nepakildami aukščiau nei per metrą. Keršuliai bijojo sakalo puolimo, nes daugelis jų žuvo, keliaudami iš vieno miško į kitą. Pelėsakaliai, melodingai klykaudami, nuskriejo į nudžiūvusią guobą. Dilgėlėse prie medžio kamieno radau tiek sakalo, tiek ir pelėsakalio išmatų. Sakalo išmatose buvo daug keršulio plunksnų ir keletas nemažų, maždaug trijų milimetrų skersmens, smailų grūdėtų akmenukų aštriais kraštais. Sakalas sulesa juos maudydamasis upelyje, jie padeda virškinti maistą.
Gal valandą žvalgiau tolimus kalvagūbrius, o aplinkui mane čiulbėjo ir taikiai maitinosi paukščiai. Įkalintas horizonto, aš pavydėjau sakalui beribės dangaus platybės. Sakalai gyvena dangaus skliauto linkyje. Jų apvalios akys niekada nematė to pilko ir plokščio žmogaus regimo vaizdo.
Estuarijoje kilo potvynis. Žemės šviesai blėstant, dangus nušvis plūstančio vandens raibuliavimu. Sakalas užpuls išsibarsčiusias ir snaudžiančias pakrančių paukščių gentis. Jų sparnai pakils į saulėlydį kaip dūmai virš aukojimo laužo.
Kovo 25 d.
Baltos bangos ritosi virš plieno melsvumo vandens, svilindamos šiltą jūros pylimo sieną. Kilo potvynio vanduo. Saule žiburiuojanti estuarija mirgėjo nuo besileidžiančių švytinčių paukščių. Urvinės antys plaukė į upelius ir užutėkius arba, didelės ir baltos, ilsėjosi žaliuojančiose pelkėse. Giedojo raudonkojai tulikai ir vieversiai. Vartėsi ir šoko pempės. Jūriniai kirlikai mąsliai spoksojo į bangas arba susiburdavo virš jų į sidabrinius guotus, it skraidančios žuvys. Vienas iš jų traukė savo giesmę ant siaurėjančios kranto juostos, kraipydamas ir siūbuodamas sparnus: „piuji, piuuuji, piuuji“. Lėta, didinga smailiauodegė antis plūkavo kylančiame vandenyje, rudos su baltu spalvos, elegantiška it aristokratė, ilgakaklė, ji laikėsi atokiau nuo kitų. Medžiais apaugusios salos švelnino tolyn į horizontą nutįsusio balto molo fragmentus, koralais švytėjo tolimi migdolų žiedai.
Kurapkų porelės purpčiojo nuo molo. Iš pradžių jų sausas čirškimas nederėjo tarpusavyje. Bet trūkčiojantys žemai plakančių sparnų judesiai išspaudė iš jų tilstantį gerklinį garsą, kuris, paukščiams perskriejus per gyvatvorę ir nusileidus slėptis, pamažu nutyko. Jos buvo it prisukami žaisliukai, kurie palaipsniui liaujasi tarškėję.
Pavasario potvyniui užliejus salpas, pakrančių paukščiai pakilo į dangų ir mirguliavo, susispietę į pilkus ir sidabraspalvius diskus, beveik liesdami vandenį, liejosi ir krito žemyn it lašai, vėl kilo aukštyn it suplakti bangų purslai. Vis nugirsdavau keistą knarkimą ar prunkštimą, o paskui pasigirsdavo burbuliavimas, lyg kažkas įkvėptų oro ir imtų gargaliuoti. Kartais vandenyje pamatydavau ir burbuliukų. Galiausiai į paviršių išniro tamsus ūsuotas ruonio snukis, o tada ir visa glotni varvanti jo galva. Jis pažvelgė į mane, įkvėpė ir vėl panėrė. Ruonis neskubėdamas taškėsi ir vartėsi įlankoje, paskui vėl įplaukė į estuariją. Čia, sekliuose vandenyse, ruoniams gyventi gera. Toks gyvenimas, kaip ir daugelio kitų vandens ir oro gyvių, atrodo geresnis nei mūsų. Mes neturime savo stichijos. Mums krentant, mūsų niekas neparemia.
Negyva jūrų kiaulė tysojo ant gargždo, sunki it maišas su cementu. Jos glotnioje odoje margavo pilki ir rausvi lopai, liežuvis buvo juodas ir kietas it akmuo. Nasrai žiojėjo praviri, tarsi nuo seno bato atplyšęs vinių prikalinėtas puspadis. Dantys buvo panašūs į bjauraus vakarinės suknelės užvalkčio užtrauktuko dantelius.
Radau šešiolika sakalo aukų: paplūdimyje – tris rudagalvius kirus, raudonkojį tuliką ir cyplę, o pelkyne – penkias pempes, dvi cyples, kuosą, kėkštą ir urvinę antį. Urvinė antis gulėjo ilgo ją puolant išplėštų plunksnų tako gale. Rudagalvis kiras buvo nupeštas ir sulestas ant dailios žalios vasarnamio vejos. Jis kėpsojo pačiame jos centre, baltų plunksnų šūsnyje, it gėlė tarp nubyrėjusių žiedlapių.
Vėlyvą popietę sakalė nuskriejo estuarijos link: daili, didinga, stambi it kuolinga. Toli danguje pasklidusiuose spinduliuose mirgėjo jūriniai sėjikai, tarsi žuvys locmanai, plaukiantys pirma ryklio. Sakalė nusklendė ir ėmė kilti. Plūduriuodama šiltame vakarų vėjyje, ji įvijom pakilo aukštyn ir pranyko melsvoje tolimo dangaus migloje. Nieko nenutiko. Potvynis slūgo, ant vėl platėjančio kranto spietėsi paukščiai. Iš sausumos parskrido kirai. Po pusvalandžio pro žiūronus stebėjau aukštai virš galvos besinešantį varnėnų pulką ir įžiūrėjau už jo tamsų, nejudantį krislelį. Jis nejudėjo, bet vis tiek augo. Augo labai greitai. Tai buvo iš neįtikėtino aukščio sminganti sakalė. Lėkdama tiesiai į mane, ji nepriminė paukščio. Tai buvo krintanti, iš dangaus skriejanti ryklio galva. Ji vos girdimai ošė, bet tas ošimas netrukus peraugo į veriamą šaižų garsą, tarsi vėjas grotų įtemptais aukštos įtampos laidais. Stambus rudagalvis kiras, skrendantis kranto link, akimirkai užstojo sakalę. Jo geltonas, raudonai dėmėtas snapas žvilgėjo saulėje, šaltos, blyškios akys žvelgė žemyn. Jis, kaip paprastai, spoksojo su niūriai abejinga išraiška. Pasigirdo garsus smūgis. Kiras sulinko it įkaitęs metalas. Jo galva trūktelėjo ir suglebo. Sakalė smogė tiesiai į kaklą.
Po ilgo, beveik laipsniško nusileidimo šis pašėlęs baigiamasis smūgis atrodė svaiginančiai greitas. Sakalė užpakaliniais nagais užkabino ir perplėšė kiro kaklą. Nuo smūgio bangos ji virpėdama nulėkė šalin, it skiedra nuo kertamo rąsto. O tada pakilo švelniu lankstu palei vandenį, atgaudama savitvardą. Kiras gana lėtai nuslydo žemėn likusius trisdešimtį metrų ir suzmeko ant pakrantės gargždo. Sakalė nutūpė šalia ir ėmė lesti. Nuplėšė mėsą nuo aukos kūno. Nuogi kaulai barkšojo į dangų it sudužusio laivo lentos.
Kovo 27 d.
Iš gyvatvorėje greta molo augančio nedidelio ąžuolo sklido švelnus, svajingas būbavimas. Tas medis tuščiaviduris, trumpu, kresnu kamienu ir plačiai išsiskleidusiomis aplink išpuvusį liemenį šakomis. Stovėdamas greta, galėjau matyti virš uokso krašto kyšantį pelėdikės viršugalvį. Ji žinojo, kad esu čia ir po akimirkos atpėdino šaka į mane pasižiūrėti. Mus skyrė gal trys metrai. Ji sumirksėjo: iš pradžių abiem akimis, o tada tik kairiąja. Pelėdikė tūptelėjo per kelių sąnarius, padarydama kažką panašaus į skubų reveransą, ir ištiesė kaklą, kuris pasidarė plonas ir ilgas. Virš jos akių krusčiojo baltų plunksnų „antakiai“. O tada nusisuko, lyg būtų staiga susigėdusi.
Ji dar truputį paėjo šaka, stebėdama savo kojas, paskui apsisuko ir dar kartą pažvelgė į mane. Aš lėtai pakėliau žiūronus. Pelėdikė išsigando ir įtraukė galvą. Bet jai buvo smalsu, todėl ji keletą minučių žvelgė tiesiai į lęšius. Jos didžiulės apskritos akys švietė, bet žėrėjo be jokios išraiškos, tarsi nupieštos. Juodas vyzdys buvo tokio pat pločio, kaip ir ryški geltona rainelė. Ji tankiai mirksėjo, ir pilkos membranos akimirką šleikščiai užslinkdavo ant akių – tarsi užsimerktų lėlė. Regis, ji nepajėgė sutelkti į mane žvilgsnio. Jutau, kad neturiu jai jokios prasmės. Buvau lyg ta apgaulinga pažįstamo daikto nuotrauka: jei jo negalima atpažinti, jis visiškai nieko nereiškia. Pelėdikės susidomėjimas išblėso, ji nusisuko. Nusisukusi gana greitai mane pamiršo ir nuplasnojo į kitą medį. Aš buvau išorėje, o ji – viduje, ir neturėjo ką man pasakyti.
Pelėdikės kojos tokiam smulkiam paukščiui yra stebėtinai stambios ir galingos. Jos atrodo plaukuotos, kaip žinduolio. Tupintis paukštis atrodo itin neproporcingas, it dvikojė galva. Stengiuosi nemąstyti antropomorfiškai, bet pelėdikes stebėti labai linksma. Skraidydamos jos atrodo kaip paprastos pelėdos, bet nutūpusios pavirsta tikrais klounais. Jos pačios, aišku, to nežino. Todėl jos dar juokingesnės, nes atrodo nuolat suirzusios, įtūžusios, kone plyštančios iš piktumo. Bet jų aštrūs nagai ir plėšrus snapas visai nejuokingi. Jie priklauso žudikei. Jie skirti žudyti. Bet, pamatęs vieną iš pelėdikių tupint medyje, visada garsiai nusikvatoju.
Temstant, prieš prasidedant medžioklei, jos vėl pasikeičia. Jų pavasario giesmė – it viena medinio pučiamojo instrumento nata, kylanti, dusli, pilna saldaus liūdesio. Ji skamba taip, lyg tolumoje per miegus giedotų kuolinga. Tamsai tirštėjant medžiuose, pelėdikės šaukia viena kitą per laukus ir slėnius. O tada ateina šalta žole dvelkianti pavasario naktis.
Palikęs pelėdikę neramiai snūduriuoti, aš palei molą nuėjau iki pat estuarijos žiočių. Besitraukiantis potvynis tyliai žvilgėjo saulės spinduliuose. Kažkoks padaras tarsi gyvatė perslydo išvagotą plynę ir nuniro tolyn. Tai šermuonėlis sekė grobį, judėdamas greitai ir tiksliai. Jis lakstė išgraužomis, užšokdavo ant gūbrių, vėl grįždavo atgal, sukiojosi, raitėsi, nuklydo toliau į lauką, netrukus grįžo į jo pakraštį. Šermuonėlis pritūpė, pasileido bėgti, pašoko, vėl pritūpė ir ėmė sėlinti, virpėdamas iš susijaudinimo, tarsi regėtų ryškią kvapo spalvą. Jis priminė žmogų, mėginantį pabėgti iš labirinto. Žvėrelis įšoko į pelkę, mačiau jo rusvą nugarą, vingiuojančią prie žolę skabančio triušio, ligoto ir bejėgio it purvyne įklimpusi karvė. Bet šermuonėlis jo nenugalabijo. Jis tebegyvena, ginamas ir saugomas savo patirto asmeninės mirties siaubo.
Į griovį nusileido porelė šaukštasnapių ančių, jos ilgai delsė, kol pagaliau su pliūkštelėjimu puolė į vandenį. Sodriai vyskupiškai violetinis patinėlio pilvas žvilgėjo saulėje. Jis plaukė įgrimzdęs į vandenį, palenkęs sunkų snapą it šuo pėdsekys snukį, glotni jo galva švietė žaliai.
Gargždo paplūdimyje radau dviejų neseniai sakalo sumedžiotų keršulių liekanas. Stiprus pavasario potvynis makabriškai užmetė begalvį balnotojo kiro lavoną ant netoli molo kyšančios spygliuotos vielos vijos. Tai buvo įstabus grobis, net ir sakalui. Toks kiras paprastai sveria du ar pustrečio kilogramo, o pats sakalas – tik kilogramą ar kilogramą su trupučiu. Nupeštas ir nulestas kiro kūnas svėrė tiek pat, kiek gyvas keršulis. Šie stambūs kirai yra bjaurūs, neišrankūs žudikai. Negailėjau šio žuvusiojo.
Potvynio pakraštyje kartu su jūriniais sėjikais ir kuolingomis maitinosi ir pulkelis laplandinių griciukų. Vienas griciukas niekaip nenustygo vietoje. Jis skraidė virš dumbluotų seklumų, nardė žemyn, pašėlusiai sukiojosi, švaistėsi savo ilgu snapu, kaip fechtuotojas rapyra. Griciukas padrikai blaškėsi nuo vieno paukščių pulko prie kito, kraipėsi ir švytavo tarp jų, baidydamas juodakrūčius bėgikus, pakeldamas iš salpų antis. Atrodė, kad jis tyčia mėgdžioja puolantį plėšrųjį paukštį. Jo veiksmai buvo stebėtinai panašūs į medžiojančio sakalo. Jei nebūčiau matęs jo snapo ilgio, iš tolo būčiau palaikęs jį sakalu. Keista, kad po valandos iš sausumos atskriejo sakalas ir puolė paukščius lygiai taip, kaip juos puldinėjo tas griciukas. Jis kurį laiką pasivaikė kitą griciuką ir, vis dar jį persekiodamas, dingo už salos.
Ketvirtą valandą virš estuarijos pasirodė kartu sklendžiantys sakalas ir sakalė. Iš seklumos pakilo garnys ir, sunkiai modamas sparnais, nuskrido į sausumą, į savo lizdą. Tikėjausi pamatyti, kaip abu sakalai įspūdingai puola jį iš aukštai, kaip tai dažnai aprašinėjama knygose apie sakalus. Bet jie to nepadarė. Sakalė nekreipė į garnį dėmesio. Sakalas praskriejo pro jį ir puolė iš apačios, tarškėdamas it beždžionė. Garniui atrijus žuvį, sakalas nėrė paskui ją ir keletą kartų bandė pačiupti, bet nesėkmingai. O tada pakilo į viršų ir prisijungė prie sakalės, jie abu ėmė sukti ratus ir pradingo anapus pelkių, šiaurėje.
Diena baigėsi mėnulio taku ant vandens. Sužibo ryškios žvaigždės, sučiulbo paukščiai, estuarijos vandenyse raibuliavo šviesa. Virš sausumos vakaruose švytėjo raudoni debesys.
Kovo 28 d.
Visą dieną stiprėjo pietvakarių vėjas. Šiltas, saulės spindulių persmelktas ryto oras kilo aukštyn, į debesis. Vienuoliktą valandą iš sodo taukšėdami pakilo pora šimtų keršulių, nes iš pietų atskrido tamsiai rudas sakalas. Aš ką tik buvau ten įžengęs iš rytų pusės. Mes susitikome prie upelio. Jis gal valandą dairėsi ir sklandė, vis nutūpdamas medžiuose. Pasigavo pelę. Į mane sakalas vis dar nekreipė didelio dėmesio, bet, man pajudėjus, imdavo mane stebėti sekdamas iš paskos arba pakildamas aukščiau. Sakalui įgijau kažkokią prasmę, tik nežinau kokią. Aš esu jo lėtas ir sukriošęs bendrakeleivis, jo, Arielio, Kalibanas.
Kaskart jį pastebėjęs matydavau, kaip jis stengiasi pakilti aukštyn, bet oras tam netiko. Jo pastangos buvo nedrąsios ir nevykusios. Šiandien pusę pirmos jis vėl pabandė. Pakilo į devyniasdešimties metrų aukštį, pasisuko ir nusklendė pavėjui. Jis norėjo sklęsdamas pradėti įvijom kilti aukštyn, bet skriejo per greitai. Švystelėjo virš sodo, atkragino sparnus ir nutūpė į lazdyną gyvatvorėje. Dar po pusvalandžio neramaus sklandymo ir skraidymo sakalas vėl sugrįžo į gyvatvorę. Sėdėjau atsirėmęs į obels kamieną ir stebėjau nelaimingą, susikūprinusį sakalą. Kaitino saulė, žolė buvo sausa ir šilta. Čireno vieversiai, virš galvos plaukė balti debesys. Prie upelio sutarškėjo žalioji meleta. Sakalas žvilgtelėjo į dangų, pamindžiukavo, pažiūrėjo į gyvatvorę ir nuskrido. Grobio jis nematė. Skrido lengvai, žvaliai, sparnais glostydamas vėją. Tada pasviro, ėmė raižyti padangę zigzagais kaip perkūno oželis, mitriai, švelniai liesdamas orą, ieškodamas, kaip įsikabinti sparnais į jo slidų glotnumą.
Nuožulniajame sodo šlaite esama tokios tuštymės, kur neauga medžiai, o žolė ten trumpa ir reta. Žemė čia užstota nuo vėjo, ir nuo jos kyla šiltas oras. Sakalas išskėtė sparnus ir uodegą virš tos tuštymės, skriedamas ilgu puslankiu lėtai pasviro ir pasuko pavėjui. Jis sklendė tolyn ir aukštyn. Netrukus jau buvo aukštai, juodavo krisleliu virš šiaurinio sodo krašto. Po savaitės tupinėjimo, slapstymosi ir sklandymo, sakalas pagaliau ištrūko, jis kilo aukštyn, aukštyn: jis išsiveržė į laisvę.
Staiga atsisukęs į vėją jis trumpam nurimo, pakibęs trijų šimtų metrų aukštyje. Taip prakybojęs penketą minučių, vis vasnodamas ir įtempdamas išskleistus sparnus, jis priminė į baltą debesį išmestą tamsų inkarą. Kraipydamas galvą, sakalas nužvelgė apačioje plytintį sodą, judri jo galva atrodė grėsmingai, it iš po akmens išlindusi gyvatė. Vėjas negalėjo jo išjudinti, saulė negalėjo jo pakelti. Tame dangaus plyšyje jis buvo saugus ir nurimęs.
Staiga išleistas į atvirą orą, sakalas ištiesė sparnus ir ėmė lėtai kilti aukštyn. Vėl stabtelėjo, išlaikė pusiausvyrą, pakibo. Dabar jis buvo tik mažas krislelis, tolimos akies vyzdys. Jis ramiai plūkuriavo. O tada, it staiga suskambusi muzika, ėmė leistis.
Jis gal šešiasdešimt metrų niro žemyn ir į kairę, o tada sustojo. Po ilgos, ramios pauzės slystelėjo dar šešiasdešimt metrų į dešinę ir vėl sustojo. Tokiu vertikaliu zigzagu, vis stabtelėdamas išskėstais sparnais, sakalas lėtai nusileido stačiu dangaus skardžiu. Jis nedvejojo, netikrino savo galimybių. Jis krisdavo, o tada stabtelėdavo, kaip voras ant siūlo, ar ant virvės kybantis žmogus. Pagaliau ilgas iškvėpimas baigtas. Sakalas vėl sugrįžo į storą žemės oro luobą.
Maniau, jis pailsės, bet atsidūręs virš arimų jis vėl pakilo, nepajėgdamas atsispirti šiltam glamonėjančiam orui. Paukštis kilo labai lėtai, nes buvo dar nepatyręs. Jis kiek galėdamas išskėtė ir ištiesė sparnus, atkišo į priekį galvą ir nukreipė akis į viršų, kad matytų, kas ten vyksta. Apsukęs pirmą platų ratą, jis jau žinojo esąs saugus. Atsipalaidavo, pažvelgė žemyn. Ir, brėždamas ilgus plačius ratus po didžiuliu baltu debesimi, nutolo į šiaurę ir išnyko. Bet sakalas nenorėjo palikti sodo ir nesilaikė debesies. Lėtai, per šimtus metrų saulės nutvieksto oro jis parskriejo atgal ir nutūpė į medį prie upelio. Ten pailsėjo po keturiasdešimties minučių skrydžio, bet neužmigo. Kai priėjau arčiau, jis manęs nepastebėjo. Jis nežiūrėjo į nieką. Buvo atsimerkęs, bet nesutelkęs žvilgsnio. Jis nuskrido į pietus, judėdamas it lunatikas, žvelgdamas pirmyn tarsi užkerėtas. Jo sparnai vos lietė orą. Jį nušvietė saulė, ir sakalas žvilgėjo it sidabrinis vandens paviršius, švietė drėgnu rusvu raudoniu, tarsi suarta dirva po lietaus.
Už tuopų eilės jis apsuko ratą ir vėl ėmė kilti. Šį kartą jis yrėsi skersai vėją, greitai kildamas į šiaurės vakarus, judėdamas tolyn, aukštai aukštai virš upės slėnio. Sklęsdamas, sukdamasis, irdamasis, sklandydamas jis, regis, išsivadavo nuo jį apsėdusio sodo. Laisvas! Jūs nežinote, ką reiškia laisvė, kol nematėte sakalo keleivio, skriejančio į šiltą pavasario dangų, kad galėtų kur užsimanęs klajoti po tolimas šviesos pasaulio šalis. Jis karingai kilo palei stačius upės oro šlaitus. Kaip žalioje jūroje delfinas, kaip ūdra suplaktam vandeny, jis nardė giliuose dangaus užutėkiuose, kildamas baltų plunksninių debesų rifų link. Kai man imdavo mausti rankas ir daugiau nebegalėdavau jo stebėti, jis išskysdavo į mažą dėmelę ir pradingdavo iš mano regėjimo lauko. Netrukus vėl jį aptikau ir stebėjau, kaip jis auga. Ramiai, palaipsniui. Iš trijų šimtų metrų aukščio virš slėnio jis leidosi į sodą, kurio dar nebuvo pasiruošęs palikti visiškai. Iš kruopelės jis išaugo į dėmelę, paskui į paukštį, į sakalą, į sakalą keleivį, į pro vėją besibraunančią sparnuotą galvą. Staiga, it žaibas, plakdamas sparnais, jis nutūpė gyvatvorėje už aštuoneto metrų nuo manęs. Nutūpė, pasivalė plunksnas, apsidairė, buvo net nepavargęs, tas šventiškas pusvalandžio skrydis netapo jam išbandymu. Jis galėjo rinktis bet kurią slėnio vietą, tačiau sugrįžo į sodą, kuriame stovėjau aš. Ryšys yra: neapčiuopiamas, neaprašomas, bet jis egzistuoja.
Dabar keturios. Saulė dar šildo, dangus beveik giedras. Sakalas žvilgteli į viršų. Pasekęs jo žvilgsnį, matau aukštai danguje sklandančią sakalę. Tyroje saulės šviesoje jos sugniaužti kojų pirštai ir blyškios plunksnos virš jų žvilga auksu ir dramblio kaulu. Visas paukštis švyti it actekų meno dirbinys, lyg būtų nulietas iš bronzos, o ne lengvas, plunksnuotas ir tuščiakaulis. Ji pamatė skraidantį sakalą ir atskriejo nuo estuarijos prie jo prisijungti. Toks ir buvo jo skrydžio tikslas. Jis pakyla iš sodo, ir jiedu lėtai plūkuriuoja virš galvos, sklando, sklando ir klykauja. Jų šaižūs klyksmai skardžiai atsimuša į titnaginį dangų. Sakalai dažnai kliegia pirmąkart atskridę į žiemojimo vietas, taip pat iš jų išskrisdami. Jų vangūs ratai pamažu greitėja, gražėja. Netrukus jie jau sukasi didžiuliu greičiu, vienas aukštai viršum kito. Ilgais plačiais puslankiais jiedu tolsta į pietryčius, greitą sklendimą keičia platūs, kapoti sparnų mojai. Kiekviename judesyje justi jėga ir būtinybė. Saulė ir vėjas jiems nebevadovauja. Jie turi savąją jėgą ir pagaliau žino savąją kryptį.
Dabar jie jau mato už pusantro šimto kilometrų nusidriekusią Olandijos pakrantę. Mato išlenktas Šeldės žiotis, baltą dambų liniją, tolimą Reino, apgaubto ateinančios nakties šešėliu, tviskesį. Jie palieka pažįstamą laukų ir miškų, upių ir spalvingų ūkių raštą: jie palieka estuariją, jos žalias salas ir nuolat it gyvatė besirangantį dumblą, palieka rusvus salpų sąžalynus, netikėtai tiesią kranto liniją, aštrias, saulės nutviekstas žemės briaunas. Šie gyvi vaizdai susigniaužia į sutraiškytų spalvų vaivorykštę, nusileidžia už jų atminties horizontų. Iškyla kiti vaizdai, kol kas iškreipti it miražai, bet išsigiedrysiantys į ilgą žemyno pakrantės baltumą, į kol kas tamsoje skendinčias salas, į išplaukiančias iš nakties uolas ir kalnus.
Kovo 29 d.
Du šimtai dirvinių sėjikų lesiojo želiančiuose javuose, smaigstydami snapais dirvą it peraugę strazdai. Daugelis jų buvo jau vasariniu apdaru. Jų krūtinėlių apačios švietė saulėje po juodai margintu garstyčių geltoniu it juodi, vėdryno žiedadulkėmis apibyrėję batai. Ant upės kranto radau kiškio likučius. Negyvas jau keletą dienų. Kailis nupeštas nuo apnuogintų kaulų. Plonesniuose kauleliuose sakalo snapas buvo iškirtęs mažas trikampes žymes. Galbūt jį jau rado kritusį ir nulesė mėsą, bet greičiausiai jis buvo nugalabytas dviejų kartu medžiojusių sakalų. Tokių kiškių esu aptikęs ir anksčiau, dažniausiai kovą, kai besišeriantys sakalai išžudo daugybę žinduolių.
Miške prie upės giedojo liepsnelės, giesmė buvo tyra it pavasario vanduo, gaivi tarsi susigarbanojusi, traški salotos šerdis. Jų giesmė švytėjo ūkanota nostalgija, kaip klavesino skambesys. Miškas kvepėjo žieve, pelenais ir sutrešusiais lapais. Proskynos galuose švietė šalto dangaus apskritimai. Ant nusvirusios maumedžio šakelės tupėjo sniegenos patinėlis. Jis ištempė kaklą į viršum jo kabančią šakelę, grakščiai snapu nukirpo pumpurėlį ir mąsliai jį sukramtė. O tada nukorė galvą ir nuskabė pumpurėlius nuo žemesnės šakelės. Šis raudonai juodas rubuilis tingiai lesiojo, kartais pasivargindamas kimiai ir tykiai švilptelėti „du-dudu“, tuomet jo riebus pagurklis švelniai suvirpėdavo. Jis buvo panašus į jautuką, žiaumojantį gudobelės lapus. Bet snapo suktelėjimas nukerpant pumpurą man priminė stuburą savo aukai perlaužiantį sakalą. Kad ir kas būtų naikinama, patys naikinimo veiksmai skiriasi nedaug. Grožis tėra garai, kylantys iš mirties duobės.
Nuėjau prie upelio pasidairyti auksinio sakalo. Nemačiau jo slėnyje nuo kovo 24-osios. Apie pirmą valandą virš laukų greta pietinio miško pakibo pelėsakalis. Jo sparnai atsargiai glostė vėją, it pirštų galiukai, liesdami įkaitusią geležį. Jie vibravo lyg peilio kumpiui pjaustyti ašmenys. Pelėsakalis nusileido žemiau ir nejudėdamas pakibo ore, jo sparnai buvo atlenkti atgal nuo riešinių sąnarių, jų blyškūs kraštai blykčiojo saulėje. Tada jis krito stačiai žemyn, leidosi išgaubęs plevėsuojančius sparnus. (Nerdami žemyn, pelėsakaliai nepriglaudžia sparnų prie šonų, kaip sakalai keleiviai.) Jis išsitiesė paskutinę akimirką ir bumbtelėjo ant kažko, pasislėpusio žolėje. Pelėsakaliui skrendant ant kurmiarausio lesti, tas suglebęs ir pilkas kažkas kybojo jo snape. Kai pasukau prie jo, jis tučtuojau pakilo, palikęs grobį. Tai buvo paprastasis kirstukas, lengvas ir mažytis. Jo minkštame pilkame kailiuke dar matėsi pelėsakalio pirštų atspaudai. Padėjau kirstuką atgal ant kurmiarausio, tikėdamasis, kad man nuėjus paukštis sugrįš.
Dvi valandas laukiau po kalnine guoba, augančia greta nudžiūvusio medžio, bet sakalas keleivis taip ir nepasirodė. Danguje virš galvos pasigirdo keistas mekenimas, iš pradžių tylus, bet vis garsėjantis. Tai buvo perkūno oželis. Dairiausi jo arčiau, maždaug penkiolikos metrų atstumu, bet galiausiai pamačiau už šimto penkiasdešimties. Mažas it vieversys, jis greitai skriejo ratais, taip apsukdamas nemenką plotą. Jis švietė ir žybsėjo saulėje, arba rėždavo debesis it tamsus deimantas. Kas dvidešimtį sekundžių oželis nerdavo žemyn, plačiai išskleisdamas uodegos plunksnas, ir į jas atsimušantis oras sukeldavo keistą, panašų į popieriumi ir šukomis išgaunamą garsą, kurį mes vadiname „mekenimu“. Jame galima išskirti nuo aštuonių iki dešimties zvimbiančių natų, ketvirtoji ir penktoji nuskambėdavo garsiausiai. Tos natos pakildavo iki crescendo ir, oželiui vėl ėmus rėžti ratus, palaipsniui nutildavo. Garsas būdavo labai ryškus, vibruojantis. Atrodė, lyg virš galvos viena po kitos įnirtingai zvimbtų milžiniškos strėlės. Garsas aidėjo grėsmingai, tarsi iš dangaus tuojau turėtų prabilti orakulas. Mane apimdavo jausmas, kad neturiu kur pasislėpti. Pamekenęs ir pasisukaliojęs penketą minučių, oželis nusileido ant pelkėtos žemės prie upelio. Jei vandens lygis gerai pakildavo, kovą ten visados būdavo perkūno oželių, bet jie niekuomet nepasilikdavo perėti.
Po pusvalandžio vėl pasigirdo mekenimas. Oželis vijo ratą po rato, kol pakilo dar aukščiau, taip aukštai, kad pasidarė vos įžiūrimas. Stebėdamas jį pamačiau paukštį, kurį palaikiau kiek žemiau skraidančiu antruoju oželiu. Bet pažvelgęs pro žiūronus atpažinau sakalą. Jis greitai artėjo link oželio, kuris nejautė pavojaus tol, kol sakalas neatsidūrė už penkiolikos metrų. Tuomet oželis liovėsi mekenęs ir ėmė vertikaliais zigzagais kilti aukštyn, kaip jis paprastai daro pabaidytas nuo žemės. Sakalas neatsiliko. Oželis ėmė leistis žemyn, bet sakalas tučtuojau irgi nėrė žemyn, priversdamas jį vėl pakilti. Šį manevrą jie pakartojo dešimt ar vienuolika kartų, kol abu paukščiai beveik pranyko aukštybėse. Jie sklandė didžiuliame aukštyje virš upės, kur, kaip maniau, išsekęs oželis išmėgins paskutinę galimybę pasprukti, nerdamas į apačioje želiančias nendres. Jis smigo staiga, it būtų partrenktas. Ir vartydamasis krito tiesiai žemyn. Sakalas leidosi sklandžiau, artėdamas prie jo, norėdamas užkirsti kelią. Likus šimtui penkiasdešimčiai metrų iki upės, abu siluetai susiliejo į vieną didelį paukštį, kuris vėl pakilo ir lėtai sugrįžo prie upelio. Sakalas nusinešė savo grobį į nudžiūvusią guobą. Ten jį nupešė ir nulesė, kol saulė švietė ant jo ribuliuojančių, nunokusių javų spalvos nugaros plunksnų. Palesęs jis pailsėjo, o tada nuskrido į rytus, į savo tupimvietę medyje, vienišoje guoboje vienoje iš estuarijos salų.
Kovo 30 d.
Pliaupė iki antros po pietų, tuomet ėmė lyti šuorais, pakilo migla, pasirodė pavandenijusi saulė. Sakalą aptikau trečią valandą, jis tupėjo guoboje netoli pietinio miško. Paukštis atrodė didžiulis, išsipūtęs nuo drėgmės, ir nenorėjo niekur toli skristi. Apie pusę keturių vėl ėmė dyžti lietus. Sakalas kentėjo, kol permirko kiaurai, o tada nuskrido į tuščiavidurį medį, įsiglaudė į jo vidų ir pasislėpė nuo vėjo. Lietui liovusis, jis sunkiai ir lėtai nuplasnojo į ražienas, kur lesiojo pulkelis žvirblių. Šie nespruko, kol sakalas jų nepuolė. Jis lengvai sučiupo vieną iš jų ir nusinešė į guobą sulesti. Jo sunkus, lėtas skrydis priminė varnos plasnojimą, ir žvirblius tai suklaidino.
Išlindo saulė, sakalas ėmė džiovintis varvančias plunksnas. Iš pietų artėjo audra. Traškančioje prietemoje pamečiau sakalą iš akių. Iš violetinio debesies pylė lietus, vėjas virto vėtra. Pro mane pralėkė šermuonėlis, šokinėdamas it žaibas. Dantyse jis nešėsi negyvą pelę.
Kai liūtis baigėsi, iš permirkusios žolės pakilo rūkas. Visur burbuliavo ir raibuliavo paklydęs, nusiraminimo lėtoje upės tėkmėje ieškantis lietaus vanduo. Sakalas pradingo. Ankstyvose sutemose virkavo pelėdikės.
Kovo 31 d.
Saulėtekis buvo vėsus ir vaiskus, rūkana rytuose kiek prašvito, išryškėjo blausus debesis. Prie upės sukiojosi vėlyva liepsnotoji pelėda, balta dėmė virš tamsaus atspindžio. Priskriejo sakalas, puolė tylią pelėdą. Atspindžiai susiūbavo, susidūrė, sukunkuliavo it lydekos perskrostas vanduo. Pelėda išsilenkė mitriai it pempė, bet skrido daug greičiau už ją; per žalius laukus numirguliavo balti blyksniai. Sakalas liovėsi vijęsis, pakilo, nusklendė pirmuose saulės spinduliuose ir nusuko į rytus, o pelėda pasislėpė medžio drevės tamsoje.
Du mažieji margieji geniai nuskrido į maumedžių guotą. Girdėjau jų šaižų, kiek prislopintą ceksėjimą. Kiek sulietus garsus jie iškvėpdavo tarsi per jėgą, ausiai jie skambėjo kaip aikštingas, prismaugtas žvingčiojimas. Jie nutūpė ant stambios maumedžio šakos, per keliolika centimetrų vienas nuo kito, ėmė šnypšti ir dunksnoti vienas kitą sparnais. O tada abu atsistojo baleto šokėjų pozomis. Stovėjo tiesiai, išskleidę lapo formos sparnus, kad matytųsi banguotos žymės vidinėje jų pusėje, snapus abu buvo nukreipę vertikaliai aukštyn. Jiedu atrodė it dvi keistos pirmykštės peteliškės, nutūpusios ant didžiulio papartmedžio pilnose garų priešistorinėse džiunglėse. Vienas iš jų nuskrido ant nudžiūvusio gluosnio. Nė kiek nesulėtinęs greičio nutūpė ant kamieno šono, tarsi jo plačios kojos būtų buvusios su apskritais siurbtukais. Balti dryžiai švietė pro jo elipsės formos, boružiškos nugaros tamsą, kuri visada atrodo taip, tarsi į ją būtų buvusios atremtos mažos, baltai dažytos kopėčios, palikusios plunksnose drėgnus savo skersinių įspaudus. Jis pakalė sudžiūvusį medį keliomis ilgomis tratančiomis serijomis, beveik be pauzių. Snapas šokinėjo taip greitai, kad pavienių stuktelėjimų nė nepamatytum, beldžianti galva atrodė neryški, išsiliejusi. Šis genys kala kiek lėčiau nei didysis margasis genys. Ir kalimo garsas truputį aukštesnis, nenuslopstantis. Įgudus tuodu visada galima atskirti. Ausis išmoksta greičiau nei akis.
Kiek pakalęs, jis gal tuziną kartų lėtai, pabrėžtinai ir labai garsiai subeldė į medį, atlošdamas galvą taip smarkiai, kad buvo priverstas kiek galėdamas stipriau atsiremti kojomis. Atlėkė antras paukštis ir nutūpė kitoje kamieno pusėje. Abu gal minutę nejudėjo. O tada antrasis genys agresyviai plastelėjo prie pirmojo, nuvijo jį šalin ir užėmė vietą prie rezonatoriaus. Kai mažasis margasis genys kala ilgai, tas jo kalimas būna kiek panašus – tiek rezonansu, tiek vibracija – į lėlio giesmę. Be abejonės, šis garsas išgaunamas mechaniškai, snapu barškinant negyvą medį, bet jis gali šiek tiek ataidėti ir paukščio rėklėje. Tik tuo galima paaiškinti neįtikėtiną jo garsumą. Garsiausiai genys kala plačiai pražiojęs snapo puseles.
Ankstyvosios ir pilkosios pečialindos švelniai čiulbėjo blyškiu žalsvu ūku apsitraukusiose miškingose kalvose. Didžiulė naminės pelėdos galva linksėjo blausioje eglyno prošvaistėje. Kur pasiekdavo saulė, ten melsvi šešėliai garavo sūkuriuojančių vabzdžių šiluma. Pro medžius mačiau nedidelius laukus ir tamsuojantį upės linkį. Pasirodė sakalas, puolė kirą. Jie pralėkė it judantys paveikslėliai, sumirgėjo tarp medžių ir pranyko tamsoje.
Estuarijoje tvyrojo ramybė: nei sakalų, nei jų aukų. Pelkėje susišūkavo pora pempių, patelė tupėjo žolėje, o patinėlis giedojo, ją viliodamas. Jis skraidė it pamišęs klounas, tikras oranžinės, juodos ir baltos spalvų sūkurys. Rodėsi, kad jo sparnai sukasi it vežimo ratai, it malūno sparnai. Jie lankstėsi tarsi pelekai, bangavo lyg čiuptuvai, kol jis vartėsi, sukosi ir kilo aukštyn, ir atrodė, kad jis pina, raizgo ant savęs orą.
Catherine Malabou. Intelektualumo metamorfozės
2021 m. Nr. 2
Iš prancūzų k. vertė Daina Habdankaitė
Viena žymiausių nūdienos filosofių – Catherine Malabou (g. 1959) – kelia itin aktualius klausimus technologijų eroje. Originalią filosofijos mintį pradėjusi plėtoti nuo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio mąstymo įkvėpto plastiškumo koncepto, filosofė netruko imti taikyti sunkiasvorių idėjų naujam žodynui apie smegenų veiklą grįsti. Nuo antikos laikų niekaip nenykstanti kūno ir proto ar, jei norite, kūno ir sielos, tįsiosios ir mąstančiosios substancijų, priešprieša šiandien pasirodo nebeproduktyvi, kai tenka kalbėti apie neuromokslų atradimus, dirbtinį intelektą ir žmogaus–technikos santykį. 2017 m. išleista C. Malabou knyga „Métamorphoses de l’intelligence“ skirta intelekto ir intelektualumo permąstymui, kuriuo grindžiamas vidurio kelias tarp intelekto kaip objekto ir intelekto kaip savybės. Viename interviu tiesiai šviesiai paklausta, kas yra intelektualumas (intelligence), filosofė atsako taip: „Intelektualumas ne yra, o veikia. Tai jokiu būdu ne substancija, ne kas nors, ką turime, kaip kad turime organus, o veikiau dinamika. Intelektualumas steigia santykius, ryšius tarp daiktų, asmenų, idėjų, mašinų…“
Šį „buvimo tarp“ modusą gerai atspindi iššūkis, kuris kyla verčiant pagrindines C. Malabou tekste vartojamas sąvokas. Tiek prancūzų, tiek lietuvių kalboje stokojama veiksmažodžio su lotyniškąja intellect- šaknimi. Dėl šios priežasties intelektas (intellect) ir intelektualumas (intelligence) veikia kaip statiškos sąvokos, žyminčios objektą arba savybę. Tačiau intelektinės veiklos procesualumas, jos aktyvumas yra būtent tai, ką apmąstyti siekia filosofė, pati pripažindama sąvokinį sunkumą. O lietuvių kalboje susiduriame su papildoma kliūtimi, mat jau įprasta tapo mašinines protingumo formas įvardyti dirbtinio intelekto vardu, nors kitose kalbose vartojama būdvardinė sąvokos forma, turinti daugiau savybės, o ne daiktiškumo konotacijų – intelligence, intelektualumas. Siekdama išlikti arčiau C. Malabou idėjos esmės bei norėdama išlaikyti atpažįstamą įtampą tarp intelekto kaip objekto ir intelekto kaip savybės, nusprendžiau užmerkti akis prieš nusistovėjusį dirbtinio intelekto terminą, nes norėčiau, kad mąstymas ir permąstymas sklistų ne surambėjusiomis sąvokų jungtims, o naujomis idėjų sinapsėmis.
Intelektualumo istorija ir konflikto anatomija
XIX–XX a. sandūroje moksliškai plėtojant intelektualumo sąvoką atsivėrė vienas svarbiausių modernybės teorinių kovos laukų1. Psichologai, istorikai, filosofai ir biologai ginčijasi dėl svarbos dalyko, kuris pasirodo kaip labai sena ir sykiu labai nauja sąvoka. Ambicinga šios naujienos teorinė sandara nuo pat pradžių yra konfliktiška. Viena vertus, kaip sielos, pažinimo gebų ir psichinio gyvenimo kartu paėmus persvarstymas, intelektualumas atlieka tokį patį vaidmenį, kokį protas atliko Apšvietos amžiuje. Kita vertus, panašu, kad jis kelia grėsmę pačiam protui2. Išties, jo viešpatavimą lydi tokios sąvokos, kaip matas, skalė ir bandymas, kurie atrodo kaip didžiuliai universalumo priešai.
Intelektualumo krizė ypač aštri Prancūzijoje. Mokslinei intelektualumo sąvokai iškilus psichologijos lauke, filosofai su Bergsonu priešakyje nieko nedelsę paskelbė karą galimam josios įsigalėjimui. 1888 m. Théodule’is Ribot Paryžiaus Collège de France įsteigia psichologijos katedrą, sekdamas Vokietijoje pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją3 įkūrusio Wilhelmo Wundto pavyzdžiu. Ribot katedra atidaryta metai prieš išleidžiant veikalą „Apie tiesioginius sąmonės duomenis“4. 1892 m. Alfredas Binet atvyksta į Sorboną, kur vadovauja fiziologinės psichologijos laboratorijai. Kai 1901 m. Bergsonas priimamas į Collège de France, visa jau tarsi paruošta susidūrimui.
Psichologams teigiant, kad intelektualumo sąvoka apima empirinių duočių seką, filosofams atrodo, kad šiems nepavyksta jo apibrėžti ir paaiškinti, ką reiškia „būti intelektualiam“5. Tarytum intelektualumas egzistuotų neturėdamas būties. Tai klaidinimas. Nėra tokio „bandymo“, kuris turėtų ontologinio įrodymo vertę.
Žymieji intelekto testai, kurių pirmoji versija pasaulį išvydo 1905 m. Prancūzijoje (Binet-Simono skalė) ir kurie nesiliauja tobulėti ir plisti visoje Europoje bei Jungtinėse Valstijose, pasirodo kaip teorinė ir sykiu politinė grėsmė. Kvantifikavimas neišvengiamai reiškia nelygybę. Simonas tai pats paskelbia kartu su Binet parašyto veikalo „Mažų vaikų intelektualumo raidos matavimas“ pratarmėje: „Mūsų instrumentas [Binet-Simono skalė] įtvirtino žmonių nelygybės idėją kitu pagrindu nei miglota nuojauta“6. Taip intelektualumas nepagrįstai tampa žmonių nelygybės pagrindu.
Filosofams pasinaudojus tuo, kad lotyniškasis intelligentia reiškia būtent „gebą suprasti“, o priešdėlis inter ir šaknis legere (rinktis, skinti) arba ligare (jungti) leidžia [šį žodį] suprasti kaip gebą steigti santykius tarp dalykų, jie noriau ima vartoti „intelekto“ sąvoką7. „Intelektu“ dažniausiai verčiamas aristoteliškasis nous. XVII a. lotyniškojo intellectus atitikmeniu tampa „suvokimas“ [l’entendement] ir ima dažnai pakeisti intelekto sąvoką. Vis dėlto suvokimas ne ką labiau nei intelektas leidžiasi apibrėžiamas kaip galimas vertinti ir skirtingų subjektų skirtingai besireiškiantis psichologinis esinys.
Jau graikų filosofijoje pirmenybė visuomet teikta suprantamumui [l’intelligibilité], o ne intelektualumui [l’intelligence]. To, kas suprantama, intelektualumas [l’intelligence de l’intelligible] – theoria – numato dalyvavimą idėjoje, kaip kad dalyvaujama spektaklyje – nesikišant ir „neveikiant“. Žinoma, ir nekuriant konkuravimo santykių tarp žiūrovų. Plėtodamiesi mąstančio subjekto rėmuose, modernieji „suvokimo“ atvejai išlaiko ne ką mažesnį neutralumą individualių variacijų klausimu. Visų XVII a. plėtotų suvokimo apibrėžimų ištakos siekia kantiškojo „transcendentalumo“ apibrėžimą. Šis veikia kaip kuo tikriausias apsauginis barjeras nuo bet kokio psichologijos mėginimo konstituoti logines operacijas. Kantiškasis transcendentalumas tam tikra prasme yra ready-made, išankstinė struktūra, kuri, nors nėra įgimta, užkerta kelią bet kokiam ištakų klausimui.
„Kūrybinėje evoliucijoje“ vystydamas ypatingą filosofinį intelektualumo klausimą, Bergsonas būtent ir siekia intelektualumą išlaisvinti iš teorinio kalėjimo, į kurį psichologinis pozityvizmas mėgina jį uždaryti8. Jis kovoja su, viena vertus, Hyppolite’o Taine’o vizija, išplėtota 1870 m. pasirodžiusioje knygoje „Apie intelektualumą“9 ir, kita vertus, su Binet, savo priešininku amžininku. Bergsonas pradeda nuo teiginio, kad intelektualumo ištakos nėra individualioje geboje, o jis veikiau yra gebėjimas prisitaikyti. Iš čia kyla iš pirmo žvilgsnio stulbinančios intelektualumo, kaip iš gyvybės kylančio abstrahavimo, tendencijos. Įsivaizduoti, piešti, projektuoti ir schematizuoti – tai būtinybės prisitaikyti produktai. Iš šio pirmojo intelektualumo apibūdinimo plaukia daug vėlesnė jo kaip „pažinimo gebos“ samprata10.
„Intelektualumas, kokį jį, suformuotą evoliucijos eigoje, savyje aptinkame, yra iškirptas iš kažko žymiai platesnio ar, veikiau, tėra neišvengiamai suplokštinta reljefiškos giluminės tikrovės projekcija“11.
Tam, kad pasirodytų ši gilesnioji „tikrovė“, reikėtų tirti ne psichologiją, o pačią evoliuciją. Kartu „filosofija [vienintelė tegali] mesti išbandymą tikrai intelektualumo genezei“ pradedant nuo gyvybės, o ne nuo psichologinių duočių.
Vis dėlto paradoksaliu būdu intelekto genezė vykdoma ne paties intelektualumo ar juolab ne tik jo. Iš tikrųjų tai ir yra visas sudėtingumas: iš gyvybės atsiradęs, intelektualumas jai atsuka nugarą. Jis „apibrėžiamas kaip natūralus gyvybės nesupratimas“12.
Ką tai reiškia? Anot Bergsono, intelektualumas „yra į išorę atgręžta gyvybė, besieksteriorizuojanti savo pačios atžvilgiu, sau pritaikydama organizuotos gamtos veiksmus ir taip juos nukreipdama. <…> Neapgręžęs savo prigimtinės krypties ir neatitrūkęs nuo savęs paties, jis [intelektualumas] negebėtų mąstyti tikro tęstinumo, tikroviško judrumo, abipusio įsiskverbimo ir, apibendrinant, šios kūrybinės evoliucijos, kuri ir yra gyvybė13.
Apibūdintas išoriškumo ir atstumo sąvokomis, jis žvelgia tik priešais save bei sutvirtina ir užfiksuoja viską, prie ko prisiliečia. Vos nutaręs paimti save kaip objektą, intelektualumas suakmenėja. Tai, kas biologiška ir simboliška, negali vienas kito suprasti.
Veikale „Mąstymas ir judantysis“ Bergsonas teigia, kad intelektualumas gyvybę mato tik lūžtant spinduliams „prizmėje, kurios vienoje pusėje yra erdvė, o kitoje – kalba“14. Fizinį kietųjų kūnų tįsumą atitinka mentalinis žodžių sudėjimas šalimais. Abiem atvejais pirmykštė vienovė projektuojama, artikuliuojama ir segmentuojama. Visuomet anapus savęs paties, ištemptas ir atskirtas, intelektualumas nepajėgus suvokti savo paties ištakų. Norint jį nukreipti jo šaltinio – gyvybės – link, psichologija niekuo negali būti naudinga. Biologija taip pat neišvengia prizmės lūžio. Iš tiesų, biologinės evoliucijos teorijos paverčia šuolį nepajudinamu arba aprašydamos jį mechaniniais terminais, arba nusikreipdamos į tikslingumą, kad paaiškintų niekaip kitaip nenuspėjamas mutacijas.
Tad kaip intelektualumas gali judėti „prieš savo kilmę“15, iš naujo atrasti savo pirmosios formos, instinkto, prisiminimą ir pasiekti, kad šis jam ką nors atskleistų apie jo simpatiją gyvybės atžvilgiu – simpatiją, apie kurią psichologija ir biologija tyli? „Intuicijai“, kurią Bergsonas taip pat vadina „mąstymu“, skirta vykdyti šį simbolinį intelektualumo atsivėrimą, kuriuo apgręžiama jo įprastinė tėkmė. Intuicija yra „nesuinteresuotu virtęs instinktas, įsisąmoninęs save patį, gebantis reflektuoti savo objektą ir jį išdidinti iki begalybės“16. Be šio „išdidinimo“ mąstymo link ir dėl jo intelektualumas liktų be jokio protingumo. Apie intuiciją Bergsonas rašo: „Šiuo žodžiu žymime metafizinę mąstymo funkciją; visų pirmiausia glaudų dvasios pažinimą dvasia“17. Intuicija intelektualumui teikia dvasią, kitaip tariant, būtį, kurios šis neturi.
Nors būdvardis „intelektualus“ Bergsono tekstuose kartais vartojamas kaip vienas iš kokybinių intelektualumo apibūdinimų, jis dažniausiai iškart susiejamas su intuicija ir nurodo į artimą dvasios ir gyvybės santykį. Filosofui būtent intelektas [l’intellect], pirmykštė šio artimo santykio vieta, ima viršų intelektualume [l’intelligence]. Daug pasako tai, kad „Kūrybinės evoliucijos“ vertėjas į anglų kalbą intelligence verčia pramaišiui tai intelligence, tai intellect, tad taip stokodamas griežtumo veikiausiai lieka ištikimas giliausiajai Bergsono intencijai išprovokuoti, jog antroji sąvoka užgožtų pirmąją18.
Tuo pat laikotarpiu Proustas pradeda savo „Prieš Sainte‑Beuve’ą“ žymiuoju pareiškimu: „Kasdien intelektualumą vertinu vis mažiau“19. „Prarasto laiko beieškant“ savo visuma rezonuoja su bergsoniškuoju nepasitikėjimu psichologijos ir mentalumo galia, kurie esą nukreipia kūrybą nuo jos intuityviųjų ištakų ir „gelmės“ turtus pakeičia teorija.
„Kasdien vis aiškiau suprantu, kad rašytojas tik anapus [intelektualumo] gali iš naujo užgriebti ką nors iš mūsų impresijų, kitaip tariant, pasiekti ką nors kylančio iš jo paties ir vienintelio sudarančio meno materiją. Ką intelektualumas mums pateikia praeities vardu, yra visai ne tai“20.
Tad nenuostabu, jog modernaus prancūziškojo mąstymo apie intelektualumą genealogija nuolatos lydima samprotavimų apie pamišimą, pradedant nuo Flaubert’o, tęsiant Proustu iki pat Valéry. Atrodytų, kad toks samprotavimas turėjo ateities pranašumą, lyginant su konceptualiu intelektualumo konstravimu, nuo kurio, reikia pripažinti, liko priklausomas. Vis dėlto vėliau tokių filosofų, kaip Deleuze’as ar Derrida, mąstyme būtent pamišimas, o ne intelektualumas galiausiai įgijo „iš tikrųjų transcendentalinio klausimo objekto“21 statusą. Pamišimas yra dekonstrukcinis intelektualumo fermentas, gyvenantis jo šerdyje. Intelektualumą persekioja ir neišvengiamo pamišimo spąstus jam spendžia dvi dar Bergsono aprašytos savybės: prigimtinumas ir automatizmas. Psichologų turimas omenyje intelektualumas visuomet vienokiu ar kitokiu būdu sugrąžina prie gimimo duoties ir sykiu mechanizmo pasyvumo bei tam tikros formos. Tuo pačiu žodžiu – „intelektualumas“ – apibūdinamas ir genialumas kaip natūralus intelektualumas, ir mašina kaip dirbtinis intelektualumas, arba dirbtinis intelektas. Gabumas yra tarsi variklis – jis užvestas judėti be niekieno pagalbos ir pats iš savęs niekuomet neišeina. Šia prasme jis yra idiotiškas.
„Apsaugos nuo dirgiklių“ pabaiga
Pasipriešinimas biologiniam ir mechaniniam determinizmui paskatino XX a. antros pusės filosofus jiems priešpastatyti neperkalbamą pasipriešinimą psichologijos ir biologijos pretenzijoms – pasipriešinimą, kurį dažnai lydi gili technofobija. Šios tendencijos ateina iš labai toli ir palieka pėdsakus, kaip matysime, net Georges’o Canguilhemo mąstyme ir vėlesnėje „biopolitikos“ sąvokų ekonomijoje.
Siena tarp intelektualumo ir intelekto, tarp dvigubos – biologinės ir simbolinės – intelektualumo prigimties iki visai nesenų laikų vaidino to, ką Freudas įvardija „apsauga nuo dirgiklių“22, vaidmenį kaip apsaugos nuo psichinių įsibrovėlių dispozityvas. Jis turėtų užkirsti kelią pavojingai sąvokai – psichologų intelektualumui, kuris graso normalizuoti, standartizuoti ir instrumentalizuoti mąstymą ir elgseną.
Iškart būtina konstatuoti, kad šis apsauginis dispozityvas šiandien nebenaudojamas, o „intelektualumo“ sugrįžimas kognityvizmo eroje yra viena pagrindinių beprasidedančio XXI a. teorijos sričių.
Paranojiška reakcija intelektą redukavus į du apibrėžimus – neuronų ir kibernetikos – vis dar, be abejo, stipri. Tačiau ji neturi ateities. Riba tarp intelektualumo ir intelekto, smegenų ir intelekto, mašinos ir intelekto, natūralaus ir dirbtinio intelektualumo tapo tokia akivaizdžiai trapi, kad biologijai, mechanikai ir simbolikai tampa nebeįmanoma aiškiai išsidalinti veikimo sričių. Kognityvizmo era – tai naujosios mokslinio proto ekonomijos pavadinimas, kuriuo empirinėms ir biologinėms mąstymo duotims suteikiama svarbiausia vieta, kasdien pamažu trinant skirtumą tarp smegenų ir jų kibernetinės replikos.
Pusiausvyra ir metodas
Nėra taip, kad ir šiuolaikinė intelektualumo sąvoka nebūtų reikalinga kritinės analizės. Tačiau tokia analizė gali būti plėtojama tik kaip reakcija, antraip aktyvuosis jos pačios pamišimas… Tad kaip tuomet rasti tinkamą būdą kalbėti? Kaip išvengti konflikto ir binarinių opozicijų, neprarandant budrumo?
Kitokį būdą prieiti prie intelektualumo atradau skaitydama Dewey’į ir Piaget. Jis kitoks nei konfliktas su intelektu ar kritine prasme. Kitoks nei reakcija į biologiją ir techniką. Dewey’is ir Piaget – filosofas ir psichologas – vieninteliai iškėlė į dienos šviesą tai, ko tiek psichologijai, tiek filosofijai trūko nuo pat pradžių, t. y. intelektualumo apibrėžimo per jį patį – aiškaus ir griežto, kurio neišsemtų joks sinonimas ir kuris, mėgindamas išsaugoti savo galią, neatsigręžtų pats prieš ją ir jos neapribotų kaip gebų ar kvantifikuojamų veiksnių visumos. Kitaip tariant, jiedu vieninteliai intelektualumą iškėlė kaip mokslinę problemą, o ne sprendimą. Jų prieigos leidžia aiškiai pamatyti sudėtingą ir daugiaprasmį sąvokos, kuriai iki šiol trūko epistemologinio profilio, likimą.
Piaget teigia, kad intelektualumo tyrimo išeities taškas yra būtent atsisakymas intelektualumą laikyti išeities tašku. Anot jo, intelektualumas „yra taškas, į kurį atvykstama“23. Jis niekuomet nesutampa nei su gabumu, nei su įgimtų dispozicijų visuma. Jis veikiau pasirodo kaip procesas, nuolat besiskleidžiantis tarp „dvasios ir organizmo gyvybės“24. Priešingai, nei teigia Bergsonas, intelektualumas nėra gyvybei nugarą atsukanti logika, o veikiau užima tarpinę padėtį tarp logikos ir gyvybės, sudarydamas sąlygas susitikti mąstymo kategorijų raidai ir organiniam augimui. Tad intelektualumo tyrinėjimas vyksta „tarp biologinių prisitaikymo teorijų ir bendrųjų pažinimo teorijų“25.
Šis „tarp“ yra paradoksali erdvė, nes žymi a priori konstituotą vietą. Intelektualumas yra progresyvus darinys, kuris akivaizdžiai nesusidaro pats, jau nekalbant apie loginę sprendimo struktūrą, kuri bet kokiam patyrimui lieka išoriška. Nors ir duota iš anksto, ši struktūra dar tik turi išsivystyti. Dėl šios priežasties psichologija yra visų pirma vaikystės psichologija. Piaget vaikystę laiko to, kas jau konstituota, raidos vieta. Tarp a priori ir a posteriori esama genezės ar, veikiau – ir tai ypatingai įstabus aspektas – epigenezės. Genetinė psichologija iš tikrųjų yra epigenetika. Epigenetika yra kitas intelektualumo pavadinimas. Vėlgi, epigenezės dinamika neveda prie kokio nors sudaiktinimo, kokios nors substancinės ar esminės būsenos, o veikiau prie to, ką Piaget vadina pusiausvyra – mobilaus stabilumo tašku tarp visų individo intelektinių, moralinių ir afektyviųjų tendencijų. Nuolatiniame derybų judėjime intelektualumas atsiduria tiksliai tarp to, kas transcendentalu, ir to, kas empiriška. Būtent čia jo vieta, priklausanti tik jam, jo „tikrovė“.
Piaget „pusiausvyra“ tarsi aidu atkartoja tai, ką Dewey’is vadina „metodu“. Intelektualumas yra metodas veikime. Keistas apibrėžimas, ir vėl jį įkurdinantis tarp dviejų dalykų. Dewey’io požiūriu, intelektualumas yra būtent tarp priemonių ir tikslų, kurie nuolat mainosi savo determinacijomis. Kitaip nei „protas“, kuris yra nekintamas, intelektualumas yra perėjimas, nuolatinis prisitaikymas ir apgraibomis derinamos priemonės bei tikslai, drauge ir praeitis su ateitimi. „Intelektualumo metodas“ apibrėžia būtent šią dinamiką, kurios gelmėse praeities patyrimas kreipia ir modeliuoja ateities patyrimą.
„Būtent „protas“ apvelka techninę prasmę, kurią jam suteikė klasikinė filosofijos tradicija – tai graikų nous ir scholastų intellectus. Šia prasme, jis reiškia nekintamą vidinę gamtos tvarką, supra-empirinį jos pobūdį, ir sykiu dvasios organą, kuriuo universali tvarka gali būti suvokta. Taip sudvigubintas, protas yra aukščiausias fiksuotas kriterijus tam, kas kinta. <…> Intelektualumas, savo ruožtu, siejamas su sprendimu: kitaip tariant, jis nurodo į priemonių atranką ir organizavimą, atsižvelgiant į tikslus, bei į pasirinkimą, ką laikyti tikslais“26.
„Metodo“ esmė – išmokti nesustingdyti praeities patyrimo, sprendinius pritaikyti prie esamos tikrovės ir nelikti loginių rėmų ar miglotų ideologijų kaliniu. Kaip matyti, ši metodinė veikla yra „mūsų“, o ne kokio nors izoliuoto subjekto, darbas: kalba eina apie „mūsų“ pasirinkimus, „mūsų
priemones, „mūsų“ tikslus. Dewey’io intelektualumas, nebūdamas nei grynai biologinis, nei grynai simbolinis, savo visišką pritaikymą randa šiuose subendrinimo veiksmuose čia ir dabar, pradedant nuo lokalaus lygmens ir išsiplečiant iki visos visuomenės, kaip tai matyti „eksperimentinės demokratijos“ sąvokoje. Kaip toliau rašo Dewey’is, nurodydamas į Emersoną, „susibūrę savo dispozicijoje turime neišmatuojamą intelektualumą“27. Galų gale, nėra jokio kito intelektualumo, išskyrus kolektyvinį. Todėl neįmanoma jo redukuoti į individualų gabumą. Kartu neįmanoma „mes“ ir „mūsų“ suprasti kaip apropriacijos ženklo, kuris reikštų „žmogų“ be jokio kritinio atsargumo. Kaip matysime, daugiskaitinis asmenvardis Dewey’io mąstyme daugeliu atžvilgių turi bendrumų su beasmeniškumu be įvardžio mašinos ar instrumento atveju.
Apie tris intelektualumo metamorfozes
Tad ar šiandien įmanoma sutaikyti intelektualumą su savimi pačiu? Iškelti į dienos šviesą tiek jo biologines ir psichologines determinacijas, tiek jo dvasinę dimensiją? Neredukciškai mąstyti jo mechanizmų ir laisvės sutarimą? Kitais žodžiais, ar vis dar įmanoma tikėti, kad intelektualumas gali emancipuoti intelektualumą?
Megzdama dialogą tarp greitai nusakytų skirtingų diskursų ir siekdama atsakyti į šiuos klausimus, pristatysiu keletą svarbių transformacijų, ištikusių intelektualumo sąvoką per kiek mažiau nei pastarąjį šimtmetį, pradedant jos kaip privilegijuoto eksperimentinės psichologijos objekto užgimimu ir baigiant naujausiais neurobiologijos ir kibernetikos pasiekimais.
Išskirsiu tris didžiąsias intelekto metamorfozes, kurias pavadinau taip: genetinis likimas, epigenezė ir sinapsių simuliacija, automatizmų galia.
Pirmoji metamorfozė – tai intelektualumo apibūdinimas kaip išmatuojamo esinio, kurį galima įvertinti testais ir prilyginti „g faktoriui“ ar intelekto koeficientui. Atsispiriant nuo Galtono darbų ir eugenikos radimosi XIX a., pereinant prie Binet ir Simono tyrimų aptarimo ir galiausiai išstudijavus daug vėliau užgimusios genetikos pasiekimus, šis pirmasis etapas išvirsta į vieną pagrindinių molekulinės biologijos tyrimo sričių – žmogaus genomo sekos nustatymą 2003-iaisiais ir galimai egzistuojančio intelektualumo geno lokalizaciją.
Antroji metamorfozė įvyksta XXI a. pradžios biologijoje pereinant nuo genetinės prie epigenetinės paradigmos. Šis perėjimas leidžia iš naujo užklausti aklo genetinio determinizmo idėją ir atveria erdvę svarstymams apie aplinkos poveikį fenotipo konstitucijai. Smegenų raida iš esmės yra epigenetinė, o tai reiškia, kad įprotis, patirtis ir ugdymas turi didelę reikšmę neuronų jungčių formavimuisi ir likimui. Taip naujoje šviesoje pasirodo santykis tarp biologijos ir istorijos bei sutraukomi saitai tarp intelektualumo sąvokos ir prigimties; to, kas yra iki susiformavimo, ir genų.
Antroji metamorfozė atskleidžia, kad epigenetinė paradigma turi įtakos ir dirbtiniam intelektui bei leidžia iškelti hipotezę apie natūraliojo intelektualumo ir „sinapsinių“ mašinų struktūros tapatumą. Smegenų-kompiuterio metafora gal ir nebevartojama jau ilgą laiką, o štai idėja apie mašinos virsmą smegenimis, tapsmą kažkuo, kas lygiai tiek pat evoliucionuotų ir prisitaikytų, kaip ir neuronų architektūra, kas galėtų ją tobulai simuliuoti, iki begalybės ar beveik iki jos padidinti operacinį greitį, įgyja vis daugiau prasmės. Plastiškumu apdovanotų, t. y. galinčių transformuotis, blusų gamyba DI srityje yra tokio paties lygio pasiekimas, kaip ir 1980-ųjų neurobiologinė revoliucija. Taip DI įsitraukia į „singuliarumo“ posūkį ar, veikiau, verpetą.
Trečioji metamorfozė dar tik įvyks ir ji žymi intelektualumo tapsmą iš tikrųjų automatiniu – griežtos ribos tarp natūralumo ir dirbtinumo nutrynimo rezultatą. Automatizmo galia yra kur kas daugiau nei tiesiog „robotizacija“, o vis sudėtingesnė „natūralaus“ intelektualumo simuliacija reikalauja naujos prieigos prie smegenų srities, kurios grynoji biologija negali pasiūlyti, bet užtat parodo, jog iš esmės yra susijusi su technologine simuliacija.
Ar šios metamorfozės reiškia laipsniškai išlaisvinančias transformacijas? Ar, priešingai, žymi besiplečiančius nudvasinimo ir išsimbolinimo procesus? Tokia nuolat pateikiama alternatyva leidžia kiekvieną momentą struktūruoti pagal tikslius agono modalumus: tiesioginis konfliktas, savikritika, įsiterpimas. „Kognityvinio kapitalizmo“ laikais, kai DI taikymai graso sunaikinti žmoniją, o kolektyvinio intelektualumo sąvoka trapi, neįmanoma pasitikti ateinančių pokyčių tuo pat metu, pereinant nuo vienos metamorfozės prie kitos, neplėtojant naujos pasipriešinimo logikos. Ši neturėtų prieštarauti aistringam šiandienos atvirų prasmių tyrimui, kuris vykdomas iki šiol neregėtu būdu susijungus biologijai, filosofijai ir kibernetikai.
Versta iš: Catherine Malabou. METAMORPHOSES DE L’INTELLIGENCE. Paris: P.U.F., 2017.
1 Žr. Lorraine Daston svarstymą šiuo klausimu straipsnyje „The Naturalized Female Intellect“, kur ji teigia, kad „Intelektas, kaip jis šiandien sutartinai suprantamas psichologų, yra neabejotinai moderni sąvoka“ (Science in Context. – T. 5. – Nr. 2. – 1992. – P. 211).
2 Žr. David J. Le Procés de l’Intelligence dans les Lettres Françaises: au seuil de l’entre-deux-guerres, 1919–1927. – Paris: Librairie A. G. Nizet, 1966.
3 Sekant Weberio ir Fechnerio darbus.
4 Henri Bergson, „Essai sur les données immédiates de la conscience“ (vert. past.).
5 Straipsnio „A Collection of Definitions of Intelligence“ autoriai vardija ne mažiau nei šešiasdešimt šio termino apibrėžimų, ir šis sąrašas nėra baigtinis. Kas reiškia, jog nėra jokio apibrėžimo. Žr. Legg Sh. ir Hutter M. A Collection of Definitinios of Intelligence, Technical Report // IDSIA. – 2007 birželis. – P. 1–12.
6 Binet A. ir Simon Th. La Mesure du développement de l’intelligence chez les jeunes enfants. – Paris: Bourrelier, 1954. – P. 25 (cituojama 1921 m. pratarmė).
7 Reikalinga nurodyti, kad „intelekto“ sąvoka kartais naudojama įvardyti intuityvią supratimo gebą, kaip, pavyzdžiui, tai daro Nicolas Malebranche, kalbėdamas apie „tiesų, į kurias tikime tikėjimu, intelektualumą“ (Malebranche N. Entretiens sur la métaphysique et la religion // Œuvres completes XII. – Paris: Vrin, 1984. – P. 133).
8 Bergson H. L’Evolution créatrice. – Paris: P.U.F., Quadrige, 1981, 154 leidimas. Vis dėlto atkreipiame dėmesį, kad pirmasis į filosofiją protingumo sąvoką vienaskaitos prasme įvedė Félixas Ravaissonas, iš kurio šią sąvoką perėmė Bergsonas. Žr. De l’habitude // Corpus des œuvres de philosophie en langue française. – Paris: Fayard, 1984. – P. 9–49.
9 Taine H. De l’intelligence. – T. 2. – Paris: Hachette, 1892.
10 Bergson H. L’Evolution créatrice. – P. 148.
11 Ten pat. – P. 52.
12 Ten pat. – P. 166.
13 Ten pat. – P. 162–163.
14 Bergson H. Introduction (II partie). Position des problèmes // La Pensée et le Mouvant. – Paris: Flammarion, GF, 2014. – P. 69.
15 Bergson H. L’Evolution créatrice. – P. 193.
16 Ten pat. – P. 178.
17 Bergson H. Introduction à la métaphysique // La Pensée et le Mouvant. – 2 išnaša. – P. 244.
18 Bergson H. Creative Evolution / vertė Arthur Mithcell. – Milton Keynes: Open University Press.
19 Proust M. Contre Sainte-Beuve, pratarmė. – Paris: Gallimard, 1971. – P. 211.
20 Ten pat.
21 Deleuze G. Différence et Répétition. – Paris: P.U.F., 1968. – P. 197. Taip pat žr. Derrida J. La Bête et le Souverain. – T. 1. – Paris: Galilée, 2008. – P. 206.
22 Freud S. Au-delà du principe de plaisir // Essais de pshychanalyse. – Paris: Payot, 1981. – P. 69.
23 Piaget J. La Psychologie de l‘intelligence. – Paris: Arman Colin, 1967. – P. 13.
24 Ten pat.
25 Ten pat. – P. 15.
26 Dewey J. La naturalisation de l’intelligence // La Quête de certitude. Une étude de la relation entre connaissance et action. – Paris: Gallimard, 2014. – P. 228–229.
27 Dewey J. Le Public et ses problèmes. – Paris: Gallimard, 2010. – P. 322–323.
Giedrė Steikūnaitė. Tad pasvajokime truputėlį: Eduardo Galeano
2020 m. Nr. 12
„Manęs nedomina laiko taupymas. Man labiau patinka juo mėgautis“, – yra sakęs vienas žymiausių Lotynų Amerikos rašytojų, Urugvajuje gimęs Eduardas Galeanas (Eduardo Galeano, 1940–2015). Jis rašė itin savitu stiliumi – poetinėmis miniatiūromis, kuriose persipina mitologija ir istoriniai faktai, rašytojo asmeninė patirtis ir jo sutiktų žmonių pasakojimai, nuogirdos, vėjo šiurenimas… Jis taip pat visada laikėsi principingos politinės pozicijos – puikiai suvokdamas, kad menas egzistuoja ne vakuume, o tame pačiame mūsų pasaulyje su visais jo karais, godumu ir, neišvengiamai, pasipriešinimu išnaudojimui. Lietuviškai iš šio Lotynų Amerikos grando literatūrinės kūrybos – keliolikos prozos bei poezijos knygų – deja, neturime nieko. Tad pasimėgaukime vertimais bent šioje publikacijoje1, skirtoje rašytojo 80-osioms gimimo metinėms.
Eduardas Galeanas norėjo tapti futbolininku. Arba šventuoju. Tapo rašytoju – vienu iškiliausių balsų Lotynų Amerikos literatūroje, dovanojusioje tokius talentus kaip Jorge Luisas Borgesas (Argentina), Julio Cortázaras (Argentina), Pablo Neruda (Čilė), Isabel Allende (Čilė), Nobelio premijos laureatai Gabrielis García Márquezas (Kolumbija) ir Mario Vargas Llosa (Peru).
„Kaip ir visi urugvajiečiai, svajojau tapti futbolininku, – rašo E. Galeanas futbolui dedikuotoje savo knygoje. – Žaidžiau nuostabiai, aikštėje buvau tikras stebuklas… bet tik naktimis, bemiegodamas: dieną buvau pats prasčiausias žaidėjas, kokį yra matę mano krašto stadionai.“ Šitokia šelmiška šypsena be baimės pasijuokti ir iš savęs, ir iš kitų yra vienas šio rašytojo kūrybos bruožų.
Gimęs 1940 m. Montevidėjuje, vietoje nenustygstantis ir labai gabus keturiolikmetis Eduardas jau kūrė politines karikatūras socialistinės pakraipos laikraščiui „El Sol“ (isp. „saulė“) – vietoj vidurinės mokyklos, kurią metė jos nebaigęs (vėliau jis yra sakęs, kad tikroji jo mokykla buvo Montevidėjo kavinės, kuriose išmoko pasakoti istorijas). Sulaukęs dvidešimties, vadovavo Urugvajaus savaitraščiui „Marcha“ (isp. „žygis, demonstracija arba progresas“); vėliau, grįžęs po daugiau nei dešimtmetį trukusio egzilio, įkūrė kairiosios pakraipos savaitraštį „Brecha“, kuris, nors išgyvena finansinę krizę, yra leidžiamas iki šiol.
Žurnalistas Eduardas darė interviu su tokiomis asmenybėmis kaip Brazilijos futbolo legenda Pelé ir Gvatemalos geriljų (partizaninių kovotojų) lyderiai, tačiau svarbiausi ir įdomiausi jam visad buvo paprastais vadinami žmonės – tie, kurie savo gyvenimais kasdien kuria tikrąją pasaulio istoriją, nuo neatmenamų laikų ir per amžių amžius.
Be žanro
„Mokslininkai sako, kad žmonės sudaryti iš atomų, tačiau mažas paukštelis man pakuždėjo, kad jie taip pat sudaryti iš pasakojimų.“
E. Galeanas mėgo jungti literatūrines ambicijas su savo politinėmis pažiūromis, tad jo pasirinktas žanras – ar jo nebuvimas – tarpusavyje derina reportažą, istorinius faktus, žmonių liudijimus, mitus, kelionių pasakojimus, asmeninius prisiminimus, humorą, poetų citatas. Labiau nei romanas jam patiko esė ir istorinių įvykių ar asmenybių inspiruotos miniatiūros, iš užmaršties atkapstančios žmones ir jų poelgius, apie kuriuos nutylima vadovėliuose, oficialiose enciklopedijose ir tuo labiau – masinėje žiniasklaidoje.
Rašytojo politinės pažiūros ir pasaulio suvokimas susiveda į paprastą ir aiškią tiesą: kariniai ir ekonominiai interesai griauna pasaulį, galia vis labiau akumuliuojama turtingųjų rankose, o (nu)kenčia visad paprasti žmonės. Situaciją pasaulyje – skurdą, karus, gamtos niokojimą – E. Galeanas suvokė ne kaip neva naują, išskirtinį etapą, o kaip tęsinį to, kas buvo prieš tai – nuolatinę kovą tarp godžios agresijos ir pasipriešinimo jai, tarp kritimo ir vidinių jėgų vėl atsistoti. „Istorija niekad nesako „viso gero“, – yra teigęs rašytojas. – Istorija sako „iki pasimatymo“.“
Paskutinėje E. Galeano dar gyvam esant išleistoje jo knygoje „Dienų vaikai“ (isp. Los hijos de los días) esminiai jo kūrybos bruožai – žaismingumas, realizmas, dabartį istoriniame kontekste vertinantys poetiškai užrašyti politiniai komentarai – tampa įrašais kiekvienai metų dienai. Tarsi beamžiame žmonijos būsenų amplitudę apmąstyti kviečiančiame kalendoriuje randame, pavyzdžiui:
Liepos 18
I s t o r i j a y r a k a u l i u k o r i d e n i m a s
Šimtą dvidešimt metų truko šventyklos deivei Artemidei statyba Efese – vienas iš senojo pasaulio stebuklų.
Užteko vienos nakties 356 m. pr. m. e., kad ji virstų pelenais.
Niekas nežino, kas tą šventyklą statė. Tačiau jos žudiko vardas vis dar skamba. Šventyklą padegęs Herostratas norėjo, kad istorija jį prisimintų. Ir prisimena.
Rugpjūčio 11
Š e i m a
Kaip žino juodosios Afrikos ir prigimtinės Amerikos žmonės, tavo šeima yra gimtasis kaimas su visais jo gyventojais, gyvais ir mirusiais.
Ir tavo giminaičiai nėra tik žmonės.
Šeima su tavimi bendrauja trakšint laužui,
murmant tekančiam vandeniui,
miško alsavime,
vėjo balsuose,
griaustinio įniršyje,
lietaus bučiniais
ir paukščio giesme, pasitinkančia tavo žingsnius.
Lapkričio 3
G i l j o t i n a
Ne tik vyrai prarado galvas. Moterų galvas taip pat kirto ir taip pat pamiršo – jos nebuvo tokios svarbios kaip Marijos Antuanetės galva.
Trys pavyzdiniai atvejai:
1793-iaisiais Prancūzijos revoliucija po giljotina pakišo Olympę de Gauges – norėta sugriauti jos įsitikinimą, kad moterys irgi yra pilietės;
1943-iaisiais ant kartuvių pakylos palydėta Marie-Louise Giraud – mat ji darė abortus, „nusikaltimą prieš Prancūzijos šeimas“;
o Miunchene tais pačiais metais giljotina nukirto galvą studentei Sophie Scholl – už antihitlerinių skrajučių dalijimą.
„Kaip gaila, – atsiduso Sophie. – Tokia nuostabi saulėta diena, o aš turiu išeiti.“
Meilė žmogui ir meilė žmonėms
„Visi mes esame mirtingi – iki pirmojo bučinio ir antros taurės vyno.“
Tokiu pačiu principu – elegantiškos, koncentruotos miniatiūros – parašyta ir kita E. Galeano knyga „Veidrodžiai: beveik visuotinė istorija“ (isp. Espejos: Una historia casi universal), pasaulio istoriją pasakojanti ne iš nugalėtojų pozicijos, kaip esame įpratinti ją suvokti, o akimis tų, kurie buvo nustumti į paraštes. Kai kuriais atvejais rašytojui užtenka pabrėžti oficialiosios versijos absurdiškumą, kad būtume priversti sudvejoti visos didžiosios istorijos monolitine „tiesa“ (šiuo atveju – Amerikų „atradimo“), kaip kad šioje citatoje: „Pagal oficialiąją istoriją, Vasco Núñez de Balboa2 buvo pirmasis žmogus, nuo viršukalnės Panamoje pamatęs du vandenynus vienu metu. Tai ar visi ten gyvenę žmonės buvo akli?“
Visų E. Galeano kūrinių ašis yra jo meilė gyvenimui – tiesiog už tai, kad jis yra; ir meilė žmonijai – su visais jos elementais, nors geriau būtų be tų bjauriųjų mūsų bruožų.
Žmogaus vaivorykštę sužalojo mačizmas, rasizmas, militarizmas ir kiti -izmai, žudantys mūsų didybę, mūsų galimą didybę, mūsų įmanomą grožį.
Rašytojui buvo įdomus pasaulis visas – jis puikiai suprato, kad viskas iš tiesų yra viena, kad tie patys meilės, baimės ir galios principai lygiai taip pat veikia visur, ir tyčinis žmonių atskyrimas pagal gimimo vietą, odos spalvą ar tikimą ideologiją mus tik skaldo. Dėl to kovojame tarpusavyje, kai turėtume susivienyti prieš tikruosius pasaulio griovėjus. E. Galeanas netikėjo objektyvumo iliuzija – neteisybė yra neteisybė, kad ir kaip žiūrėsi; tai ne interpretacijos, o vertybių klausimas.
Itin plačią rašytojo smalsumo amplitudę rodo šie pavyzdžiai iš keliolikos jo knygų: lyrinė, aistringa istorinė trilogija „Ugnies prisiminimai“ (isp. Memorias del fuego), pasirodžiusi 1982–1986 m., yra trumpais poetiškais epizodais papasakota Lotynų Amerikos istorija nuo pasaulio sukūrimo iki XX a. pabaigos. 1978 m. egzilyje užrašyti memuarai „Meilės ir karo dienos ir naktys“ (isp. Días y noches de amor y de guerra) yra kasdienio gyvenimo diktatūros sąlygomis dienoraštis, kuriame susitinka džiaugsmas apkabinant seniai matytus draugus ir skausmas sužinojus apie jų įkalinimą už politiką ar „dingimą“ neįtikus valdžiai. Antologijoje „Moterys“ (isp. Mujeres) rašytojas atkuria už geresnį pasaulį kovojusių moterų paveikslus – nuo nužudytosios Vokietijos socialistės Rosos Luxembourg ir už majų bei kitų prigimtinių žmonių teises kovojančios Gvatemalos feministės Rigobertos Menchú iki moterų, aktyviai dalyvavusių Paryžiaus komunoje ar Meksikos revoliucijoje.
Tris didžiąsias savo aistras – literatūrą, politiką ir futbolą – E. Galeanas sujungė kūrinyje „Futbolo saulėkaita ir pavėsis“ (isp. El fútbol a sol y sombra), pasakojančiame apie futbolo pasaulio herojus ir blogiukus, jo tragedijas ir komedijas bei tuos, kurie dėl šio sporto gyveno ir kurie dėl jo mirė. Taip pat ir apie tai, kad, nepaisant turtingųjų ir galingųjų bandymų jį kontroliuoti, futbolas vis dėlto sugeba išlaikyti savo magiją. Sakoma, kad ši knyga išgelbėjo mažiausiai vieną gyvybę – 1997-aisiais samdomi žudikai pagrobė ir žiauriai sumušė prieš korupciją kovojusį Meksikos politiką Víctorą Quintana. Jam grėsė būti nužudytam, tačiau, kaip vėliau pasakojo jis pats, žudikų dėmesį jis nukreipė į visų mylimą futbolą, perpasakodamas E. Galeano knygoje skaitytus Diego Maradonos ir kitų žvaigždžių nuotykius. Išklausęs vienas iš žudikų V. Quintanai tarė: „Tu esi geras žmogus“, ir leido jam gyventi.
Tvirtas politines pozicijas – visad skriaudžiamųjų pusėje, visad prieš galinguosius – užėmęs E. Galeanas kartu kvietė švęsti gyvenimą su visais jo teikiamais malonumais. Nes kas yra gyvenimas be nuolatinių meilės jam išraiškų?
Bažnyčia sako: kūnas yra nuodėmė. Mokslas sako: kūnas yra mašina. Reklama sako: kūnas yra verslas. Kūnas sako: aš esu šventė.
Ir ragino atsikratyti baimės mylėti:
O, kad galėtume turėti drąsos būti vieni ir drąsos rizikuoti būti kartu.
Nes:
Svarbiausia meilės savybė – ji amžina tol, kol tęsiasi.
Atviros venos
„Dabar Amerika pasauliui yra ne daugiau nei Jungtinės Valstijos. O mes gyvename, geriausiu atveju, neaiškiai įvardytoje beveik-Amerikoje, antrarūšėje Amerikoje. Tai – Lotynų Amerika, regionas atviromis venomis.“
1971 m. E. Galeanas publikavo pirmąjį didelės apimties savo literatūrinį darbą „Atviros Lotynų Amerikos venos“ (isp. Las venas abiertas de América Latina), kuriame analizuoja penkių šimtų metų Vakarų kolonializmo Lotynų Amerikoje pasekmes ir įspėja – ne tik tarp eilučių – kad ši istorija nesibaigė, kad ji tebesitęsia, nors ir kitokiais metodais. Šį antiimperialistinį kūrinį – cri de coeur pusei tūkstančio metų genocido, plėšimo ir išnaudojimo jo gimtajame žemyne – jaunasis žurnalistas parašė vos per tris mėnesius – per paskutines devyniasdešimt naktų besibaigiant 1970-iesiems; medžiagos rinkimas užtruko ketverius metus.
Apibendrindamas knygos turinį, jos įžangoje E. Galeanas rašo: „Darbų pasiskirstymas tarp valstybių yra toks: vienų specializacija pergalės, kitų – pralaimėjimas. Mūsiškė pasaulio dalis, šiandien žinoma kaip Lotynų Amerika, tai pradėjo daryti anksti: kaip pralaimėtoja ji specializuojasi dar nuo tų neatmenamų laikų, kai per vandenyną atklydę Renesanso europiečiai suleido dantis į indėnų civilizacijų gerkles. Prabėgo šimtmečiai, Lotynų Amerika ištobulino savo vaidmenį. <…> Ji ir toliau egzistuoja kaip kitų kraštų poreikių tenkintoja, kaip naftos ir geležies, vario ir mėsos, vaisių ir kavos šaltinis – pirminių žaliavų ir maisto produktų šaltinis turtingosioms šalims, kurios iš to susikrauna daugiau pelno, nei gauna visa tai suteikianti Lotynų Amerika.“
Praėjus vos porai metų po šio politinę ekonomiką analizuojančio kūrinio išleidimo, Urugvajuje ir Čilėje įsitvirtino karinės diktatūros (Brazilija savąją kentė dar nuo 1964 m.). E. Galeano knyga buvo uždrausta, jis pats – suimtas. Paleistas iš kalėjimo rašytojas persikėlė į kaimyninę Argentiną, kur tęsė žurnalistinį darbą, tačiau neilgai trukus ir čia valdžią perėmė JAV remiamas diktatorius, šalyje pradėta persekioti intelektualus (ypač – kairiųjų pažiūrų). E. Galeanas buvo priverstas trauktis, šįkart – likimo ironija – į Barseloną, kurios uoste stovi didžiulis paminklas Kristupui Kolumbui.
Tai buvo tamsus metas.
„1973 m. rugsėjo 11 d. karinis perversmas užbaigė šimtametę demokratinę tradiciją Čilėje ir pradėjo ilgą generolo Augusto Pinocheto valdymo epochą, – vieno iš vėlesnių „Atvirų venų“ leidimų įžangoje rašo Lietuvoje gerai pažįstama rašytoja Isabel Allende. – Panašūs perversmai įvykdyti ir kitose šalyse, ir neilgai trukus pusė žemyno gyventojų atsidūrė teroro taikiklyje. Tai buvo Vašingtone sukurpta strategija, kurią Lotynų Amerikos žmonėms primetė dešiniosios ekonominės ir politinės jėgos. Visais atvejais kariuomenė tapo privilegijuotų, galios pozicijose esančių jėgų samdine. Milžiniškais mastais organizuotos represijos: kankinimai, koncentracijos stovyklos, cenzūra, įkalinimas be teismo ir egzekucijos, tapo įprastomis praktikomis. Tūkstančiai žmonių „dingo be žinios“, masės tremtinių ir pabėgėlių paliko gimtąsias šalis, gelbėdami savo gyvybes. Prie senųjų žemyno iškentėtų žaizdų ir randų prisidėjo naujos žaizdos.“
Tas pirmasis „Atvirų Lotynų Amerikos venų“ leidimas geltonais viršeliais buvo vienas iš vos keleto daiktų, kuriuos po karinio perversmo bėgdama iš Čilės su savimi pasiėmė rašytoja I. Allende. Kiti daiktai – šeimos nuotraukos ir maišelis su žemėmis iš sodo.
Praėjus keliems dešimtmečiams, 2009-aisiais, naujesnį knygos leidimą anglų kalba (ji išversta į daugiau nei tuziną kalbų) tuometinis Venesuelos prezidentas Hugo Chávezas per Amerikos viršūnių susitikimą įteikė dovanų JAV prezidentui Barackui Obamai. Tai buvo galingas ir labai simboliškas gestas: jei nežinai, ką jūs mums padarėte, paskaityk – nes tą patį jūs mums vis dar darote. Gana. Per naktį knygos populiarumas internetinės prekybos tinkle „Amazon“ pakilo iš 54,295 vietos į antrąją.
E. Galeanas 2014 m. sakėsi nesigailįs parašęs šį kūrinį, bet, išlikdamas nuoširdus su savimi, sukritikavo ano – gerokai jaunesnio savęs – rašymo pobūdį ir stilių. Tačiau „Atviros Lotynų Amerikos venos“ išlieka vienu svarbiausių antiimperialistinių veikalų, paneigiančiu daugybę Vakarų brukamų melų apie Lotynų Amerikos „atsilikimą“ ir padedančiu geriau suprasti, kodėl šiandien viskas yra taip, kaip yra.
Niekas negali sustabdyti žmogaus balso, kai jis tikras, gimęs iš poreikio kalbėti. Atėmus burną, žmogus kalba rankomis, akimis, põromis – bet kuo. Nes kiekvienas iš mūsų turime ką pasakyti kitiems – ką nors, kas nusipelno būti švenčiama arba už ką turi būti atleista.
Kiti įmanomi pasauliai
„Tikiu žmogaus būsenų įvairove. Geriausias dalykas šiame pasaulyje yra jame esančių pasaulių skaičius.“
Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos tekstas didingas, tačiau tik tiek. Ką reiškia „teisė į gyvybę“, kai esi sušaudomas už savo mintis? Ką reiškia „žodžio laisvė“, kai esi cenzūruojamas ar persekiojamas už tai, kuo tiki?
Nepaisant to (o galbūt būtent dėl to), diktatūrą, tremtį, draugų žūtis išgyvenęs E. Galeanas buvo optimistas. Jis tvirtai tikėjo žmogaus kūrybiniu potencialu ir vaizduotės galia, kurie yra pirmieji žingsniai siekiant teigiamų pokyčių. 1996 m. žiemos / vasaros lygiadienį (gruodžio 25 d.) Ispanijos dienraštyje „El País“ išspausdintame tekste „Teisė svajoti“ (isp. El derecho de soñar) rašytojas ragina nebijoti ir kurti ateitį tokią, kokia ji gražesnė mums patiems.
Šias jo mintis po daugiau nei dešimtmečio aidu atkartojo drąsiai (kaip ir E. Galeanas) pasaulio galinguosius ir jų sukurtą „tvarką“ smerkianti rašytoja iš Indijos Arundhati Roy: „Kitoks pasaulis yra ne tik įmanomas – jis jau pakeliui. Tykią dieną girdėti jo alsavimas.“
T e i s ė s v a j o t i
Nežinia, kaip pasaulis atrodys po 2000-ųjų. Tikri galime būti tik dėl vieno: jei vis dar čia būsime, būsime jau praėjusio šimtmečio žmonės. Dar blogiau: būsime praėjusio tūkstantmečio žmonės. Ir nors negalime tiksliai nuspėti, koks pasaulis bus, galime įsivaizduoti, kokio jo norime. Teisė svajoti nefigūruoja tarp tų trisdešimties žmogaus teisių, kurias Jungtinės Tautos paskelbė 1948-ųjų pabaigoje. Tačiau jei ne ši teisė svajoti ir jos teikiami gaivinantys vandenys, visos kitos žmogaus teisės mirtų iš troškulio.
Tad pasvajokime, truputėlį:
Aukštyn kojom apvirtęs pasaulis vėl atsistos ant kojų –
– Gatvėse automobilius partrenks šunys.
– Oras bus švarus nuo mašinų išmetamų nuodų ir vienintelė tarša bus toji, kurią sukuria žmogiškosios baimės ir žmogiškosios aistros.
– Žmonių nebevairuos automobiliai, nebeprogramuos kompiuteriai, nebepirks prekybos centrai ir nebežiūrės televizorius.
– Televizorius nebebus svarbiausias šeimos narys, su juo bus elgiamasi tik kaip su lygintuvu ar skalbykle.
– Žmonės dirbs tam, kad pragyventų, o ne gyvens tam, kad dirbtų.
– Nė vienoje šalyje jauni vyrai, atsisakantys kariauti, nebebus rakinami kalėjimuose – kaliniais taps tie, kurie nori pradėti karą.
– Ekonomistai vartojimo masto nebevadins gyvenimo lygiu, o daiktų skaičiaus nebepervadins gyvenimo kokybe.
– Virėjai nustos tikėję, kad jūros vėžiai mėgaujasi verdami gyvi.
– Istorikai nustos tikėję, kad šalims patinka būti užpultoms.
– Politikai nustos tikėję, kad skurdžiai gyvenantiems smagu valgyti pažadus.
– Pasaulis nustos kariauti su skurdžiai gyvenančiais žmonėmis ir pradės kariauti su skurdu; o karinei pramonei nebeliks kitos išeities, kaip paskelbti sau bankrotą visiems laikams.
– Niekas nemirs iš bado, nes niekas nemirs nuo persivalgymo.
– Su gatvės vaikais nebebus elgiamasi kaip su šiukšlėmis, nes nebeegzistuos sąvoka „gatvės vaikai“.
– Su turtuolių vaikais nebebus elgiamasi kaip su auksu, nes nebeegzistuos sąvoka „turtuolių vaikai“.
– Išsilavinimas nebebus privilegija tik tų, kurie gali už jį susimokėti.
– Policija nebebus prakeiksmas tiems, kurie neišgali jos papirkti.
– Laisvė ir teisingumas – tie Siamo dvyniai, pasmerkti būti atskirai, – vėl susitiks ir susivienys, vienas kitą remdami.
– Moteris – juodaodė – taps Brazilijos prezidente, kita moteris – juodaodė – taps prezidente Jungtinėse Amerikos Valstijose. Indėnė valdys Gvatemalą, kita indėnė – Peru.
– Argentinoje Gegužės aikštės beprotės3 bus aukštinamos kaip geros psichikos sveikatos pavyzdys, nes visuotinės priverstinės amnezijos laikais jos nepakluso įsakymui pamiršti.
– Šventoji Motina Bažnyčia ištaisys Mozės akmens luituose padarytas korektūros klaidas. Šeštasis Dievo įsakymas nurodys: „Švęsk savo kūną.“ O devintasis, kuris nepasitiki troškimu, šį paskelbs šventu.
– Bažnyčia taip pat paskelbs vienuoliktąjį įsakymą, kurį Dievas pamiršo: „Mylėk gamtą, jos dalis esi.“
– Visos mūsų atgailos bus šventiškos ir kiekvieną naktį gyvensime taip, tarsi ji būtų paskutinė, o kiekvieną dieną – taip, tarsi ji būtų pirma.
1 Visi vertimai iš ispanų k. – autorės.
2 Vasco Núñez de Balboa buvo ispanas užkariautojas, vienos pirmųjų europiečių kolonijų Lotynų Amerikoje (apie 1511 m.) valdytojas.
3 „Gegužės aikštės beprotėmis“ E. Galeanas ironiškai pavadino moteris, susibūrusias į asociaciją pavadinimu „Gegužės aikštės motinos“ (isp. Madres de Plaza de Mayo). Tai – motinos, kurių dukras ir sūnus pražudė ar be žinios pradangino Argentinos diktatūra. Nuo 1977 m. kiekvieną ketvirtadienį 15.30 val. apsigaubusios baltomis skarelėmis šios moterys renkasi Buenos Airių Gegužės aikštėje, reikalaudamos atsakymų apie nužudytus savo vaikus bei įvardyti ir nubausti kaltuosius. Šių metų gruodžio pradžioje vykusi demonstracija pažymėta Nr. 2225.
Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus
2020 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys
Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“ („How to Read Literature Like a Professor“) pirmą kartą išleista 2003 m. Kaip rodo pavadinimo paantraštė – „Gyvas ir smagus skaitymo tarp eilučių vadovas“, – knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita, kas nėra akivaizdu skaitant paviršutiniškai. Autorius, kartais imdamasis pašnekesio tono ir žaismės, atskleidžia pasakojimų dėsningumus pasitelkdamas ne tik romanus, apsakymus bei eilėraščius, bet kartais ir kino filmus. Pirmasis knygos leidimas JAV tapo bestseleriu. Į lietuvių kalbą verčiamas pataisytas ir papildytas leidimas (2014). Knygą išleis leidykla „Kitos knygos“.
Kaip jau supratote, kartkarčiais būnu linkęs duoti jums gyvenimiškų patarimų. Dabar bus svarbiausia pamoka, kokią galiu jums perteikti, tad gerai klausykite. Jeigu į jus kreipsis koks žmogus prašydamas vadelioti jo kovos vežimą, paklauskite, kuo jis vardu. Jeigu atsakys esąs Hektoras, nesutikite. Nestovėkite vietoje. Nenueikite. Bėkite. Kiek kojos neša. Dėstydamas „Iliadą“ mėgstu juokais parodyti, kas nutinka Hektoro vežėjams. Vidutinis tarpsnis nuo vežėjo paminėjimo iki jo perdūrimo ietimi yra maždaug penkios eilutės. Kai kada jis persmeigiamas net neįvardintas, ir tai atrodo visai neteisinga. Galiausiai pasiekiame lygį, kai man užtenka pasakyti maždaug taip: „O, žiūrėkit, naujas vežėjas“, – ir nutilti. Visi žino, kas bus toliau. Na, Homeras savo epe iš tikrųjų nemažai sąmoningai pajuokauja, bet esu gana tikras, kad čia ne tas atvejis. Veikiau tai pavyzdys – ar keli pavyzdžiai, – rodantys, koks pakaitinis likimas ištinka herojus. Ir, deja, šalia jų esančius žmones.
Išskyrus lyrinę poeziją, beveik visa literatūra grindžiama personažais. Kitaip sakant, joje kalbama apie žmones. Tai nėra unikalus pastebėjimas literatūrologijos istorijoje, bet ne pro šalį jį retkarčiais prisiminti. O kad žmonės, personažai, išlaikytų mūsų, kaip skaitytojų ar žiūrovų, dėmesį, reikia, kad kartais jie ką nors nuveiktų. Didelius dalykus: leistųsi į ieškojimus, susituoktų, išsiskirtų, pagimdytų, numirtų, nužudytų, pabėgtų, išdirbtų žemę, išgarsėtų. Mažus dalykus: išeitų pasivaikščioti, pavakarieniautų, pasižiūrėtų filmą, pažaistų parke, išgertų, paleistų aitvarą, ant žemės rastų monetą. Kartais maži dalykai virsta dideliais. Kartais dideli dalykai būna mažesni, nei pradžioje atrodo. Tačiau, kad ir kokie dideli ar maži veiksmai, svarbiausia, ką gali padaryti personažai, tai keistis: augti, tobulėti, išmokti, subręsti – pavadinkite, kaip norite. Kaip žinome iš savo pačių gyvenimo, kaita gali būti sunki, skausminga, varginanti, gal ir pavojinga. Kartais net pražūtinga.
Tik ne pagrindiniam veikėjui.
Vienas sudėtingiausių šio pakaitumo reiškinio atvejų yra ir vienas seniausių. Jei kada buvo netobulas herojus, tai Achilas. Priešingai nei daugelis įsivaizduoja, „Iliada“ nėra pasakojimas apie Trojos karą. Juk čia perteikiami įvykiai apima labai trumpą laikotarpį – kokias penkiasdešimt tris dienas iš dešimties metų karo. Matote, net epai geriausiai veikia tada, kai byloja ne apie platų įvykių lauką, o apie konkrečius veiksmus ir jų padarinius: herojus grįžta namo, gelbėtojas išvaduoja pabaisos kamuojamą bendruomenę, pirmieji du žmonės patenka į nemalonę. Šis epas ypač išgrynintas – vaizduojami vieno žmogaus veiksmai ir jų poveikis tūkstančiams žmonių. Šį aspektą aiškindamas auditorijoje, kalbu kursyvu: tai yra kūrinys apie Achilo įniršį.
Didžiavyris supyksta, kai Agamemnonas, graikų pajėgų vadas, pagrobia Achilo karo nuotaką. Nuo čia visas veiksmas rutuliojasi iš jo perdėto pykčio Agamemnonui ir gausiems jo sekėjams (iš esmės visiems, išskyrus Achilo bendrus). Nuo tada, kai mūšio eiga pakrypo prieš graikus, iki lemiamojo susirėmimo su Hektoru čia viskas apie Achilą, net ir tose gausiose giesmėse, kuriose jis nepasirodo. Jis įsiutęs ir pasišauna vykti namo į Ftiją (ilgai maniau, jog neišvyksta tik todėl, kad tas pavadinimą neištariamas) – tai veikiau atrodo vaikiška nei vyriška. Neišvyksta, bet, likusio prie savo laivų, jo širdis nusistato prieš graikus. Šimtai žūsta – jam nė motais. Agamemnonas jo atsiprašo ir pasiūlo grąžinti viską, ką paėmęs, taip pat ir mergaitę. Sužeisti kone visi svarbiausi herojai: Odisėjas, Agamemnonas, Diomedas, Euripilas, – jo tai nedomina. Aišku, kad tik vienas dalykas gali paskatinti jį veikti. Jam tai nepatiks. Jo bendražygis Patroklas maldauja grįžti į kovą, o jeigu ne, tai bent savo genčiai, mirmidonams, leisti grįžti į kovą su Patroklu priešakyje.
Juk matote, kurlink tai veda, ar ne?
Tačiau, prieš ten eidami, žvilgtelėkime atgal. Patroklas buvo ne tik svarbiausias Achilo bendražygis, bet ir geriausias vaikystės draugas. Išklota ilga, gana jausminga istorija apie tai, kaip mažesnysis žmogus apsigyveno pas didesnįjį namuose ir kaip stiprėjo jų draugystė. Poemoje jie kaskart vaizduojami vienas šalia kito, drauge sėdintys arba pasirėmę vienas kito. Palaukite, bus blogiau. Patroklas iš tikrųjų eis į mūšį, bet ne kaip pats, o vilkėdamas Achilo šarvus. Vėliau tai lems, kad Achilas įsigys dievo Hefaisto jam nukaltus pasakiškus šarvus. O dabar tai leidžia Patroklui išgąsdinti trojėnus – šie pradžioje patiki, kad regi žmogų, kurio labiausiai bijo; be to, tai jam suteikia progą beveik prilygti savo didžiajam draugui. Šis „beveik“ – esminis dalykas. Patroklas trojėnų gretose sukelia itin didelį sąmyšį, kaip iki tol joks kitas graikas. Viename epizode tris kartus įsiveržia į trojėnų tirštumą ir kaskart nukauna devynis priešo karius. Tai neskaičiuojant vardais paminėtų jo aukų. Jis kaunasi taip šauniai, kad per daug įsijaučia ir pabando užimti miestą. O tai jau lemtinga klaida. Skirtumas tarp tikrojo Achilo ir beveik Achilo – tai skirtumas tarp gyvybės ir mirties.
Patroklo žūtis atitinka kelis Homero pasakojimo tikslus, ir visi jie susiję ne su juo pačiu, o su Achilu. Svarbiausia – šis didžiavyris turi liautis pykęs ant Agamemnono. Bėda ta, kad jis iš esmės piktas žmogus, tad šis jausmas neišblėsta, tik gali būti nukreiptas kitur. Nukaudamas Patroklą, Hektoras netyčia pasisiūlė tapti nauju šios rūstybės taikiniu. Be to, šiame kare Patroklas – vienintelis žmogus, kurio Achilas gali nuoširdžiai gedėti (ir gedi). Juodu draugai nuo vaikystės, artimi vienas kitam kaip broliai. Kad ir niršdamas dėl atimtos sugulovės, Achilas niekada nebūtų gedėjęs jos taip, kaip Patroklo. Jo ritualinis nusižeminimas – beria pelenus ir smėlį sau ant kūno, į plaukus, raudote rauda, bloškiasi ant žemės – yra viena įspūdingiausių šio epo scenų, prilygstanti bet kuriam mūšio vaizdui. Ir tik vienas žmogus galėjo tai sukelti. Tačiau pats Patroklas čia neturi žodžio.
Su Patroklo žūties aplinkybėmis sklandžiai siejasi naujų šarvų poreikis, nes senuosius Hektoras pasiėmė kaip kovos grobį. Bet palaukit, sakote jūs, – jeigu Patroklas nežūsta, Achilui naujų šarvų nereikia. Tai tiesa, bet, nors ir kokie nuostabūs, senieji šarvai ne tokie šaunūs, kad su jais jis būtų didžiausias graikų herojus, – graikų požiūriu, tai reikštų didžiausias pasaulio herojus (šiuo atžvilgiu jie kiek panašūs į amerikiečius). Kad Achilas driokstelėtų taip, kaip sumanyta Homero, jam reikia ne šiaip kuo puikiausių, bet dieviškų šarvų, tokių, kuriuos sukurti gali tik dievas. Ir jis juos gaus – Olimpo kalvio Hefaisto dovaną. Sunkus darbas, bet kas nors juk turi kalti geležį.
Štai kokia bėda būti geriausiu herojaus draugužiu. Herojai turi poreikių, arba gal pasakojimas turi poreikių jų atžvilgiu, bet tiesiogiai tie reikalavimai negali būti patenkinti, kad nenutrūktų istorija. Ei, žinot ką? Tam ir yra draugai. Kai Shakespeare’ui reikia, kad būtų negrįžtamai peržengta riba tarp Kapulečių ir Montekių, ar jis nužudo Romeo? Žinoma, ne. Ši našta tenka Merkucijui, už herojų patrauklesniam vaikinui. Jeigu Jamesui Fenimore’ui Cooperiui „Paskutiniame mohikane“ reikia nustatyti, kad piktadarys Magua nesąžiningas, ir protagonistui suteikti motyvą keršyti (nors to iš esmės ir nereikia), ar jis nužudo Natį Bampą? Nė už ką. Jis gi nužudo jaunąjį Unką, Načio geriausio draugo ir žvalgo bendražygio Čingačguko sūnų. Iš tikrųjų pasakojime ir dainoje, knygoje ir filme paprastai nebūna įtikinamesnės priežasties keršyti, piktintis ar griebtis veiksmų negu geriausio draugo (arba jo atžalos) nužudymas. Tikrai neverta per daug suartėti su herojišku tipu.
Bet tai atrodo taip neteisinga.
Kurgi ne – velniškai neteisinga. Bet žinot ką? Niekam tai nerūpi. Literatūra turi savo logiką – tai ne gyvenimas. Negana to (ir tai svarbiausia) – personažai nėra žmonės. Oi, jie gali atrodyti kaip žmonės – strykčioja ir siautėja, verkia ir juokiasi, ir visa kita, bet nėra tikri žmonės, ir mes tai užmirštame savo rizika.
Ką tai reiškia – nėra žmonės? Jei tai tiesa, kodėl jie išvis mums turėtų rūpėti?
Puikus klausimas. Arba klausimai. Pradėkime nuo pradžių: jie nėra žmonės, nes niekada negyveno. Na, ar esate kurį nors sutikę gatvėje? Jau tikrai nesutiksite Achilo ar Heklberio Fino, ar ko nors iš istorinės literatūros, bet nesutiksite ir šiuolaikinės literatūros personažų. Daugeliu atvejų tai yra gerai. Haris Poteris nelaksto anapus savo knygų puslapių, kaip ir Voldemortas (matote, kodėl sakau, kad tai gerai?). Ak, kartais galite sutikti žmonių, vilkinčių kaip jie, bet ne juos pačius. Personažai gali būti pagrįsti tikrais asmenimis. Hemingway’aus kūrybos tyrinėtojai mėgsta priminti mums, kad štai šis personažas pagrįstas tuo rašytojo draugu arba (dažniau) buvusiu draugu, bet nuo tokio pagrindimo dar toli iki tapatumo. Personažo mes netraktuojame – ir neturėtume traktuoti – per originalo (jei toks yra) prizmę.
Tiesa, tai jau esu sakęs, bet vėl pasakysiu, nes verta pakartoti: jeigu ko nors nėra tekste, tai neegzistuoja. Aiškinti galime tik tai, kas yra romane, pjesėje ar filme. Jeigu kokie nors dalykai paveikė autoriaus kuriamą tekstą, bet pačiame tekste jie neparodyti, tai tegul rūpi mokslininkams, gvildenantiems motyvus, bet ne skaitytojams, sukantiems galvą dėl prasmės. Pagalvokite šitaip: didžioji dauguma skaitytojų neturi galimybės susipažinti su netekstine medžiaga. Kaipgi galime tikėtis, kad ji kaip nors paveiks mūsų skaitymą? Personažai yra grynai teksto būtybės, žodžių dariniai. Juos pažįstame per apibūdinimus, per jų, taip pat kitų personažų, žodžius ir veiksmus – ne per rašytojo svainio arba didžiausio priešo, kuriuo galbūt „pagrįstas“ personažas, (neišdėstytus) žodžius. Šiuos žodžius ir veiksmus mes apgalvojame ir, šiek tiek padedami autoriaus, nusprendžiame, kaip juos vertinti.
Dabar antrasis jūsų klausimas: jeigu tai netikri žmonės, kodėl jie mums turėtų rūpėti? Ir tikrai – kodėl? Kodėl reikėtų džiaugtis Hario Poterio pergalėmis? Arba verkti mirus mažajai Nelei? Kodėl apskritai turėtume ką nors jausti niekada neegzistavusiems asmenims? Tai paprasta. Todėl, kad kitaip negalime. Štai kas lemia, kad mums rūpi šie „neasmenys“: personažus kuria rašytojų – ir kartu skaitytojų – vaizduotė. Literatūros personažui suformuoti sutelktos dvi galingos jėgos. Rašytojas jį išgalvoja naudodamasis reikiamais atminties, stebėjimo ir išmonės elementais, o skaitytojas, – šį kartą ne skaitytojai kaip visuma, o kiekvienas individualus skaitytojas atskirai, – perkuria naudodamasis tais pačiais savo atminties, savo stebėjimo ir savo išmonės elementais. Pirmoji, rašytojo, išmonė nupiešia figūrą, o antroji, skaitytojo, išmonė priima tą figūrą ir užpildo tuščias vietas. Kartais užpildome ne taip, kaip leidžia tekstas, patys to net nepastebėdami; kiekvienam patyrusiam skaitytojui yra pasitaikę grįžti prie kokio nors pamėgto romano ieškant brangaus fragmento, aiškių aiškiausio personažo asmenybės bruožo, kurių iš tikrųjų tekste nėra. Mes formuojame, veikiau performuojame personažus norėdami juos suprasti. Kaip esu sakęs kitur, skaitymas yra visiškai kontaktinis sportas – bloškiamės į žodžių bangą visais savo intelekto, vaizduotės ir jausmų ištekliais. Šitaip kartais gimsta tai, kas yra tiek pat mūsų kūryba, kiek ir romanisto ar dramaturgo. Ar net labiau. Tad ar bereikia stebėtis, kad mums rūpi, kas jiems atsitinka?
Bręsdami daugelis patyrėme, kad turėti lėkštą, nebrandų, impulsyvų, nutrūktgalvišką draugą yra pavojinga. Jeigu būtume buvę romano ar filmo personažai, tikriausiai to nebūtume patyrę arba būtume susivokę tik išleisdami paskutinį atodūsį – toks būdas šalia esančius dažnai pražudo. Šią mintį – be daugelio kitų galimų pavyzdžių – perteikia trys filmai: „Maištininkas be priežasties“ (1955), „Šeštadienio vakaro karštinė“ (1977) ir „Asas“ (1986). Visuose šiuose filmuose skriaudą jaučiantis jaunas vyras kariauja su pasauliu: Džimas Starkas (Jamesas Deanas) „Maištininke“, Tonis Maneras (Johnas Travolta) „Karštinėje“ ir Pitas „Maverikas“ Mičelas (Tomas Cruise’as) „Ase“. Dėl pykčio, perdėto pasitikėjimo savimi ir susvetimėjimo sampynos jie sunkiai suvaldomi ir dažnai būna nenuspėjami. Ir kiekvienas iš jų užtraukia pražūtį kokiam nors artimam žmogui. Džimo Starko pramuštgalviškumas pražudo varžovą Bazą Gandersoną – kvailose iššūkio lenktynėse jo automobilis nulekia nuo uolos. Džimo pasekėjas jaunasis Platas Krofordas (Salis Mineo) taip pat žūsta, kai, paklaikęs dėl įvykių griūties, eina prieš policiją su pistoletu, iš kurio Džimas slapta išėmė kulkas, kad visi būtų saugūs. Tonio kvailiojimai pražudo Bobį – jis nukrenta nuo Verrazzano-Narrows tilto. Maveriko rizikavimas atneša nelaimę, kai jis nesuvaldo savo „F-14“, ir per lėktuvo avariją žūsta jo radijo perėmimo operatorius bei geriausias draugas Gūsas (Anthony’is Edwardsas). Čia daug mirčių nukrentant iš didelio aukščio, tad gal kitą kartą panagrinėtina ir tai.
Šie trys filmai struktūriškai labai panašūs: nebrandus jaunuolis turi patirti tai, kas padeda subręsti. Bet dėl šio patyrimo pobūdžio ir kinematografinio dramos poreikio šios pamokos išmokstamos per kitą asmenį. Kitaip sakant, didelis filmas bus nelabai ko vertas, jeigu gerokai prieš pabaigą mirs pagrindinis veikėjas. Todėl už jį turi mirti jo pagalbininkas (arba retkarčiais varžovas, o kartais abu). Tada mes gauname dramą, mirtį ir kaltę – kino trejybę. Yra daugybė kitų šio reiškinio atvejų. Josepho Conrado romane „Lordas Džimas“ per didelis Džimo pasitikėjimas savimi pražudo vietinio vado sūnų Deiną Uorį, su kuriuo jis elgiasi kaip su broliu. Dėl šio nusižengimo Džimas leidžiasi būti nušaunamas į širdį vado Doramino, ir tai mums primena, kad Conradas iš esmės yra tragikas. Davido Leano šedevre, filme „Arabijos Lorensas“, du jauni T. E. Lawrence’o (jį vaidina Peteris O’Toole’as, vaidinęs ir lordą Džimą) mokiniai siaubingai žūsta (per nelaimingą atsitikimą su dinamitu slankiajame smėlyje) stengdamiesi sekti jo pavyzdžiu, daugiausia tam, kad jis tiesiogiai patirtų, jog šis karas – ne žaidimas.
Šios padėjėjų nelaimės nutinka įvairiais pavidalais. Čia aš akcentavau tragiškąjį aspektą, bet tai gali būti ir komiška, ir tragikomiška. Heklberis Finas įsivelia į konfliktus, bet blogi dalykai nutinka pabėgusiam vergui Džimui, kartu plaukiančiam plaustu. Įvairiuose begarsiuose filmuose visokie pavojai gresia Charlie’io Chaplino Valkatėlei, bet lenta per veidą arba priekalas ant galvos (gerai, aš nemanau, kad būtent šie daiktai) kone visada trenkia kokiam nors nelaimėliui kolegai arba persekiotojui, atsidūrusiems šalia jo. Sviedžiamas tortas tik retkarčiais pataiko į veidą pagrindiniam komikui – paprastai šis pasilenkia paimti monetos, ir tortas ištykšta į už jo stovinčius pasiturinčią moterį arba banko prezidentą.
Šis sąmyšis, kertantis stovinčiam už nugaros, kyla iš įvairių šaltinių: kosminio apmaudo, nepasisekimo, reikmės turėti atpirkimo ožį, ko tik norit, – bet beveik visi jie atsiranda su siužetinės būtinybės antrašte. Siužeto eigai reikia, kad kas nors atsitiktų, todėl kurį nors personažą tenka paaukoti. Tas „kuris nors“ retai būna protagonistas. Ak, kaip visa tai neteisinga. Iš tikrųjų yra dar blogiau.
Žinokite, literatūros kūriniai nėra demokratiški. Visi žmonės sukurti lygūs – mums tai atrodo savaime aiški tiesa. Mums, bet Romanų ir kt. šaliai taip neatrodo. Tame tolimame krašte tarp personažų nėra jokios lygybės. Vienam, antram nusišypso laimė, o kiti egzistuoja tam, kad padėtų jiems pasiekti finišo liniją. Štai ką šia tema turėjo pasakyti E. M. Forsteris (šiuose puslapiuose jo pavardę sutinkate dažnai) knygoje „Romano aspektai“ („Aspects of the Novel“): fiktyvaus pasaulio personažai (čia parafrazuoju) būna dvejopi – apvalūs ir plokšti. Apvalūs – tai tie, kuriuos galime vadinti trimačiais, turintys įvairių ypatumų, stiprybių, silpnybių ir prieštaravimų, galintys keistis ir vystytis. Plokšti personažai – ne tokie. Jie pasakojime ar dramoje nebūna plačiai išskleisti, tad veikiau yra dvimačiai, kaip komiksų iškarpos. Kai kurie kritikai šiuos du literatūros personalo tipus vadina dinamiškais ir statiškais, bet mes tenkinsimės apvaliais ir plokščiais. Ir iš šių dviejų visa laimė šypsosi apvaliesiems. O tai reiškia, kad paprastai kūrinio tikslas būna vieną ar dvi pagrindines figūras nusekti iki pabaigos taško, gero ar blogo, stebėti, kaip jos vystosi ar tobulėja. Arba ne. Beveik visi kiti egzistuoja tik kaip siužeto priemonė ir gali būti panaikinti, kai tik siužetui prireikia aukos. Jeigu iki finišo linijos herojus turi žengti per krūvas lavonų, tai taip ir bus. Galbūt ties ta linija jis žus, bet turi iki jos nusigauti. Pažvelkite kad ir į „Hamletą“.
Pabūsiu balta varna, pažvelgsiu didžiadvasiškai ir drįsiu teigti, kad tikrovėje visi žmonės yra kuo apvaliausi veikėjai. Kartkarčiais šiuo klausimu turiu abejonių, bet čia mums tiks. Noriu pasakyti, kad visi esame išbaigtos būtybės. Turime daug skirtingų savybių, kurios ne visada sklandžiai derinasi. Svarbiau, kad visi gebame tobulėti, vystytis ir keistis. Galime tapti geresni, nors ne visada tampame. Kitaip sakant, visi iki vieno esame savo istorijos protagonistai. Šios istorijos dažnai susiduria vienos su kitomis, tad kiti žmonės gali neatrodyti tokie išbaigti ar bent tokie aktualiai išbaigti kaip mes patys, bet tai nekeičia kito asmens tikrovės. Tačiau ši pamatinė tiesa niekaip nesusijusi su literatūra. Išgalvotuose kūriniuose kai kurie personažai lygesni už kitus. Smarkiai lygesni.
Kad permanytume šią sampratą, turime grįžti prie to esminio teiginio, jog personažai nėra žmonės. Jie detaliai ar ne visai detaliai simbolizuoja žmones. Tikrus žmones sudaro daugybė dalykų – mėsa, kaulai, kraujas, nervai ir pan. Literatūrinius žmones sudaro žodžiai. Negali kvėpuoti, negali kraujuoti (nors stulbinamai daug tai tarsi daro), negali valgyti, negali mylėti. Galima sukurti įspūdį, kad jie tai daro, bet iš tikrųjų taip nėra. Jeigu tokį sutiktumėte gatvėje, smarkiai nusiviltumėte. Jei rašytojai padarytų juos tokius pilnatviškus, kokie esame mes, jums būtų labai nuobodu. Net apvalūs personažai nėra išbaigtos būtybės. Tai tik regimybės, iliuzijos, kuriomis norima sugestijuoti visai susiformavusius žmones. O kad mes jomis patikime, tai rašytojo nuopelnas. Ir mūsų pačių. Tačiau tai mums sukuria problemą. Mat, kaip skaitytojai, turėtume patikėti jais, o kaip kritikai – pripažinti nerealumą. Čia mes kaip tik ir norime sukurti skaitytojus ekspertus – žmones, kuriuos galėtume pavadinti skaitytojais-kritikais. Suprantate, tokius, kurie tuo pat metu galėtų jausti kūrinio malonumą ir jį analizuoti. Taip, taip, aš puikiai žinau, kaip Wordsworthas skelbė, kad „knebinėdami nužudome“. Tai nesąmonė. Nesu girdėjęs, kad literatūrą kas nors vertintų ir ja mėgautųsi taip, kaip ekspertai, tikrai mokantys ją išmontuoti. Kaipgi jūs manote – kodėl mes apskritai tapome ekspertais? Todėl, kad nepaprastai mėgome skaityti. Supratingi skaitytojai galvoje gali tuo pat metu išlaikyti abi šias sampratas. Taip tik atrodo, kad analizė kelia grėsmę malonumui, praktiškai – jokio vargo.
Tad kodėl ne visi personažai apvalūs?
Labai logiškas klausimas. Ir geras. Atsakymai veikiau praktiniai, o ne estetiniai. Personažai kuriami, tarkim, siekiant ką nors sužinoti. Visų svarbiausia, kad jie būtų naudingi. Rašytojai jiems suteikia tik tiek tikroviškumo, kiek reikia atlikti darbui. Kodėl?
Visų pirma, dėmesio sutelkimas. Jeigu visi personažai būtų išplėtoti vienodai detaliai, kaip mes žinotume, į ką sutelkti dėmesį? Galėtų pasidaryti tikrai painu, o juk gerai žinome, kad skaitytojai nemėgsta būti labiau supainioti, nei reikalinga.
Antra, darbo intensyvumas. Kiekvienam personažui, kad ir kaip menkam, sugalvoti išsamią priešistorę, taip pat visą paletę savybių, interesų, trūkumų, fobijų ir taip toliau būtų varginantis triūsas. Su jais jau ir taip gana sunku susitvarkyti.
Trečia, tikslo painiava. Jeigu personažui skirta būti piktadariu, žinia, kad jis myli motiną arba turi šunį, nukreiptų nuo esmės. Nebent jis jį (arba ją) spardo. Plokščius personažus lengviau pažinti pagal jų užmačias ir pasakojimo tikslą, o juk mums, skaitytojams, praverčia visi palengvinimai.
Ketvirta, tik pagalvokite apie ilgį. Įtraukus visas detales, beveik kiekvienas apsakymas taptų apysaka, o gal ir romanu. Kiekvienas romanas taptų „Karu ir taika“, o „Karas ir taika“ tiesiog sutraiškytų jums krūtinę. Būtų skaudžiai paaukotas glaustumas, negaunant atitinkamo informacinio laimėjimo. Kaip matėme pirmajame punkte, toks informacijos išplėtimas kartu būtų ir praradimas. Ir, manau, galime sutarti, kad literatūros kūriniai jau yra tokio ilgio, kokio mums reikia.
Plokštumą ir apvalumą čia pavaizdavau kaip dvilypę priešpriešą, bet iš tikrųjų tai veikiau ištisinė linija. Aišku, esama visai plokščių personažų. Bet yra ir tokių, kurie diagramoje, jeigu ją nubrėžtume, atsidurtų arčiau apvalumo. Pavyzdžiui, sužinome, kad Hamleto dėdė Klaudijus, pjesės piktadarys, gali atgailauti dėl savo veiksmų. Hamletas pamato jį besimeldžiantį, bet nenutuokia, o mes sužinome, kad Klaudijus taip susitepęs, jog neišgali melstis. Geriausias draugas Horacijus – įsikūnijusi ištikimybė, bet ir jis kartkarčiais suabejoja princu. Tad jeigu nubraižytume skalę, kurios viename gale būtų, tarkim, Rozenkrancas ir Gildensternas arba duobkasiai, o kitame Hamletas, matytume ne štangą su ilga tiese, jungiančia du abiejų galų ryšulius. Toje tiesėje kur nors pasirodytų (maždaug tokia tvarka nuo plokštesnių link apvalesnių) Polonijus, Laertas, Horacijus, Ofelija, Gertrūda, Klaudijus, Hamletas. Jeigu jums kyla klausimas dėl Hamleto tėvo šmėklos, tai ji gana plokščia. Jorikas nesiskaito – kaukolė personažu netampa.
Prozininkai ir dramaturgai šiuos dalykus svarsto jau daug metų – tai matome jų esė, o kartais ir kūriniuose. Antraeilių personažų klausimu daugybę patarimų davė Forsteris, Johnas Gardneris, Henry’is Jamesas, Davidas Lodge’as ir kiti. Dickensas dėmesio antraeilėms figūroms stygių bando kompensuoti suteikdamas joms kokią stebinančią keistenybę ar atsikartojančią frazę, kaip štai ponios Mikober: „Aš niekada nepaliksiu pono Mikoberio.“ Niekas jos to neprašo, tuo labiau šio sakinio kartojimas patraukia akį. Tiesą sakant, prisimenant Dickenso personažus labiausiai į galvą ateina antraeilių figūrų nevidonų galerija: Magvičas, ponia Havišam, Džegersas, Bilas Saiksas, ponas Mikoberis, Barkis ir Pegotė, Urija Hipas.
Postmodernizmo laikais klausimas apie antraeilių personažų vidinį gyvenimą iškilo į knygą ir sceną. Anksčiau minėjau Stoppardo pjesę „Rozenkrancas ir Gildensternas mirė“ (1966). Čia esminis klausimas – kur dedasi antraeiliai personažai nuėję nuo scenos? Stoppardas kalba ne apie šiuos vaidmenis atliekančius aktorius, o apie pačius personažus. Tiems, kurių hamletologija kiek paplėkusi, priminsiu, kad Rozenkrancas ir Gildensternas – du mulkiai, lydintys Hamletą į Angliją ir ten esą nužudytini (patys to nežinantys). Tačiau Hamletas ne toks bukas – jis ne tik pabėga, bet suveikia, kad tiedu žinianešiai Anglijos karaliui patys įteiktų savo mirties orderį. Jiems tenka – kiek? – penkios minutės scenos laiko iš trijų valandų su viršum tragedijos. Ką jie sau veikia visą tą prastovos laiką? – klausia Stoppardas. Ši pjesė gali pasirodyti kaip absurdistinė nesąmonė, bet tai tikslinga nesąmonė. Visai neseniai Jonas Clinchas pateikė romaną „Finas“ („Finn“, 2007), kuriame gvildena vieno iš amerikiečių literatūros bjauriausių egzempliorių, Heklberio Fino tėtušio, visą gyvenimą. Jei jau taip, gavęs daugiau erdvės, jis yra dar blogesnis. O juk veikia ir ištisa namudinė gamyba, regis, pasišovusi aprėpti viską, ką buvo sumaniusi Austen, be kita ko, antraeiliams personažams suteikiant daugiau erdvės įsisiautėti. Ši tendencija – viena iš pirmųjų, dėl kurių dvidešimt pirmam amžiui teks atsiprašyti.
Visa ši kalba apie pagrindinius ir antraeilius personažus siekia toli toli į praeitį. Aristotelis įžvelgė glaudžią sąsają tarp siužeto pavidalo ir veikiančių personažų prigimties. Jo dėstymas kartais sutraukiamas į tokią formuluotę: „Fabula – tai charakteriai, atsiskleidžiantys per veiksmą.“ Per tūkstančius metų ši samprata nebuvo daug tobulinama. Jis nori pasakyti, kad fabula, – ne patys veiksmai, o tai, kaip jie struktūruojami, – išauga iš charakterių prigimties, kuri vėliau mums atsiskleidžia per jų veiksmus. Šiandieninė formuluotė – šioks toks mąstymas ratu: siužetas – tai ką nors veikiantis personažas; personažą atskleidžia ir formuoja siužetas. Turime pripažinti, kad personažas yra esminis grožinės prozos ir dramaturgijos elementas. Tai pasakytina apie visokius personažus. Mums jų reikia apvalių ir plokščių, statiškų ir dinamiškų. Galų gale jie visi atlieka tą patį darbą – apsakymą, romaną ar pjesę išrutulioja iki pabaigos tokiu būdu, kad ta pabaiga atrodytų neišvengiama. Tai, kas atsitinka Getsbiui, turi sukelti vienintelės išeities įspūdį, turint omeny, kas yra Getsbis, kas yra Nikas ir kas yra Deizė. Ir Tomas, ir Džordžas Vilsonas, ir Mirtlė Vilson. Nužudyti personažui prireikia viso kaimo.
Aleksander Kaczorowski. Hrabalas atskirasis
2020 m. Nr. 8–9
Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys
Aleksandras Kaczorowskis (g. 1969) – lenkų žurnalistas, eseistas, čekų literatūros vertėjas. Šiuo metu redaguoja Prahoje leidžiamą žurnalą „Aspen Review Central Europe“. Išvertė į lenkų kalbą Bohumilo Hrabalo, Egono Bondy, Josefo Škvorecký’io kūrinių. Parašė Václavo Havelo (2014), B. Hrabalo (2016), Otos Pavelo (2018) biografijas, romaną „Prahos medžioklės“ („Praskie łowy“, 2007), esė knygą „Baladė apie šlepetes“ („Ballada o kapciach“, 2012), interviu su čekų menininkais ir intelektualais rinkinį „Europa su plokščiapadyste“ („Europa z płaskostopiem“, 2006).
„Prahos elementorius“ („Praski elementarz“, pirmoji laida pasirodė 2001 m., antroji papildyta laida 2012 m.) – esė ciklas apie dvidešimto amžiaus literatūrinę Prahą, glaustai ir nuotaikingai supažindinantis su svarbiausiais jos veikėjais: Jaroslavu Hašeku, Franzu Kafka, Karelu Čapeku, Jiříu Kolářu, J. Škvorecký’iu, O. Pavelu, Milanu Kundera ir V. Havelu. Esė „Hrabalas atskirasis“ – iš šios knygos.
1
Kadaise pažinojau Paryžiaus kino mokyklos studentą, atvykusį į Lenkiją vien tam, kad savo akimis pamatytų iš Kieślowskio „Dekalogo“ pažįstamą daugiabučių kvartalą Varšuvos Ursynuve. Atvažiavo, pamatė – ir grįžo į Paryžių. Niekas daugiau jo nedomino, nors tai nutiko atmintinais 1989-aisiais.
Po kelių mėnesių pirmą kartą nuvykau į Čekoslovakiją. Praha alsavo revoliucine euforija, minios turistų iš viso pasaulio plūdo pirmyn ir atgal Karolio tiltu, ir aš kartu su jais. Bet iš tiesų nukeliavau ten, kad pamatyčiau gatvelę Na Hrázi: ten kadaise stovėjo namas, kuriame gyveno Bohumilas Hrabalas. Jauni prahiečiai žiūrėjo į mane taip, kaip aš pirma į Lou, į tą studentą: truputį smalsaudami ir vos slėpdami užuojautą.
Nė vienas nėra pranašas savo šalyje. Nebuvo ir Hrabalas. Tačiau 1989-ųjų rudenį ginčus kėlė ne jo kūryba, o asmenybė. Ką galėjo manyti „aksominės revoliucijos“ metu į suaugusio žmogaus gyvenimą įžengiantys čekai apie rašytoją, spausdinamą valstybinėse leidyklose, kai dešimtys kitų autorių buvo pasmerkti nebūčiai? Apie rašytoją, kuris ne tik taikstėsi su cenzūros kišimusi, bet ir pats taip perdarydavo savo knygas, kad galėtų būti išleistos? Apie rašytoją, kuris pasirašė vadinamąją „Antichartiją“, smerkiančią „Chartijos 77“ signatarus, o 1989-ųjų gegužę, Vaclavui Havelui tebesėdint kalėjime, priėmė iš valdžios nusipelniusio menininko vardą?
Po pusmečio Hrabalas atnešė streikuojantiems studentams tūkstantį kronų, paskui lyg niekur nieko išvyko į ekskursiją po Italiją. Nutarė pralaukti „aksominę revoliuciją“ užsienyje. Kai kurie neįstengė jam už tai atleisti. „Ką, ar toks turi būti garsiausias čekų rašytojas? – piktinosi jie. – Tas aludžių klounas, konformistas, kolaborantas?“
Prieš penkiolika metų jaunų radikalų būrelis Kampoje prie Vltavos sudegino jo knygas. Buvo įsiutę ant jo už interviu, kuriame jis atgailavo prieš valdžią. Valdžia už tai maloningai vėl leido jam publikuotis. Tačiau būtent tada parašytas garsiausias jo romanas „Pernelyg triukšminga vienatvė“ oficialiai buvo išleistas tik 1989-aisiais. Ši išsilavinusio „prieš savo valią“ makulatūros pakuotojo, gyvenančio ties dviejų epochų riba – spausdinto žodžio ir perdirbimui pasmerkto žodžio epochų – istorija keliolika metų plito per savilaidą ir tapo nepriklausomos čekų kultūros legenda. Tačiau Hrabalas suvokė, ką daro, pridėdamas epigrafą: „Tiktai saulei duota teisė turėti savo dėmių.“ Jis žinojo, jog kai „bejėgiai“ nugalės, jie neatleis savo numylėtiniams, kad šie nusileisdavo toms pačioms silpnybėms, kaip ir jie patys.
Likus keliems mėnesiams iki mirties susitikdamas Prahos Hrade su premjeru Václavu Klausu, Hrabalas pasakė: „Pone premjere, net jūsų klaidos yra tobulos.“ Taip kalbėjosi su valdžia visą gyvenimą, atseit žarstydamas komplimentus, bet kartu iš jos šaipydamasis. Tai buvo jo „prahietiška ironija“. Tačiau daugelis čia įžiūrėjo tik servilizmą.
2
Hrabalas gimė kaip imperatoriaus Pranciškaus Juozapo valdinys, pragyveno tarpukario Pirmąją respubliką, vokiečių okupaciją, stalinizmą, Prahos pavasarį, sovietų intervenciją ir „normalizaciją“. Pragyveno net pačią Čekoslovakiją. Didžiąją gyvenimo dalį negalėjo spausdintis. Tačiau tai niekad netrukdė jam rašyti. Priešingai, būtent tais laikotarpiais rašė daugiausiai.
Taip buvo šeštajame dešimtmetyje, kai perkėlė į popierių sukrečiančią stalinizmo tikrovę ir Prahos pakraščių lyrizmą. Taip buvo ir aštuntajame dešimtmetyje, kai, mirus dėdei Pepinui, tėvui ir motinai, jo atmintis sugrįžo į Nymburke praleistą vaikystę. Tada jis persikraustė į vasarnamį netoliese, Kerske. Būtent ten parašė „Gaubtuves“, „Aš aptarnavau Anglijos karalių“, „Miestelį, kuriame sustojo laikas“ ir „Švelnųjį barbarą“. Ar laikydamas stalčiuje tokias knygas galėjo negalvoti apie jų išleidimą? Kaip ilgai joms dar buvo lemta plisti per savilaidą?
„Likviduojamu rašytoju“, kaip pats save vadino, jis tapo aštuntojo dešimtmečio pradžioje, nuslopinus Prahos pavasarį. Tas pats likimas ištiko bemaž visus čekų rašytojus. Tarp jų buvo ir neregėto septintojo dešimtmečio proveržio bendraautoriai: Milanas Kundera, Josefas Škvorecky’is, Ludvikas Vaculíkas ir Ladislavas Fuksas. Valdžia iškėlė sąlygą, kad vėl bus spausdinami tik deklaravę lojalumą ir paklusę cenzūros reikalavimams. Kiekvienas savaip dorojosi su šiuo iššūkiu.
Kundera 1975-aisiais išvyko į Prancūziją ir ten parašė garsiausius savo romanus. Škvorecky’is su žmona Zdena Salivarova 1971-aisiais Toronte įkūrė žymiausią čekoslovakų išeivijos leidyklą „Sixty Eight Publishers“. Vaculíkas tuo pat metu Prahoje atidarė leidyklą „Skobel“ – čekų savilaidos židinį. „Lavonų degintojo“, vienos įstabiausių knygų apie fašizmo beprotybės prigimtį, autorius Fuksas aštuntajame dešimtmetyje parašė kelis neįtikėtinai prastus, iš esmės socrealistinius romanus.
O Hrabalas? Jis įgyvendino šių laikysenų sintezę. Ir patyrė visas šio „eklektizmo“ pasekmes.
3
Rašytojas nuolat susitikinėjo su 1968-aisiais nusižudžiusio garsaus dailininko ir geriausio savo draugo (svarbiausio „Švelniojo barbaro“ personažo) Vladimíro Boudniko bičiuliais. Vieną 1974-ųjų gruodžio trečiadienį jis atsinešė į aludę „Pas Hofmanus“ išgalvoto interviu apie literatūrą ir futbolą užrašus. „Sakė, kad jam pasiūlyta išspausdinti tokį menamą interviu ir kartu taip grįžti į spaudą, – prisiminė Boudniko draugas ir biografas Vladislavas Merhautas. – Klausė, ką apie tai manome, ar jam sutikti. Tas tekstas mums patiko, tad atsakėme – kodėl ne?
Po savaitės viskas pasikartojo. Teigė, kad jam buvo liepta kai ką pakeisti. Tačiau tekstas vis dar buvo padorus. Tai, kas pasirodė žurnale „Tvorba“, buvo trečia versija, iščiustyta žurnalistų. Tai jie ten prikaišiojo tų kvailysčių apie „socialistinę šiandieną ir rytdieną“. Na, ir tą fragmentą apie XIV Čekoslovakijos komunistų partijos suvažiavimą.“
„Neišmanau politikos, man reikia daug laiko, kad viskame susivokčiau, bet viena supratau gerai: XIV ČSKP suvažiavimas pakvietė visus rašytojus, šios šalies piliečius, turtinti žmonių gyvenimo. Žinau, kad jūs, teoretikai, pasakytumėt kitaip ir geriau, bet noriu pasakyti taip, kaip sugebu, bent jau tai, jog nenoriu stovėti nuošalyje, noriu savaip prisidėti prie to, kad tarp žmonių viešpatautų tokie santykiai, kurie turėtų būti tarp socializmo sąlygomis gyvenančių žmonių. Manau, kad dabartinei Čekoslovakijos rašytojų sąjungai ypač rūpi, jog tai suprastų visi dori čekų rašytojai, kuriems svarbiausia, ką apie jų darbą pasakys mūsų skaitytojai, o ne kokia nors užsienio radijo stotis ar dar kas nors. Aš irgi noriu kuo nors prie to prisidėti. <…> Norėčiau tik tiek, kad visi mano skaitytojai žinotų, jog linkiu gero ir jiems, ir socializmui. Juk neįstengiu be jo įsivaizduoti nei šiandienos, nei rytdienos.“
Interviu buvo išspausdintas 1975-ųjų sausio 8 d. Dar po dešimties metų, kai žurnalistas Karelas Hvíždala paklausė keliolikos išeivijos rašytojų, ką mano apie „Hrabalo pareiškimą“, jis vis dar kurstė aistras.
„Hrabalas – kekšė“, – nukirto Karelas Krylas. „Manau, kad Hrabalas didesnis rašytojas nei žmogus, – aiškino Viktoras Fischlas. – Bet iškart turiu pridurti: pirmiausia Hrabalas nei pirmas, nei vienintelis toks literatūros istorijoje, o antra, neturiu teisės jo teisti, kol pats neįrodžiau, kad geriau išlaikyčiau tokį egzaminą.“
„Šio ginčo subtilybė, – ironizavo Rio Preisneris, – yra tai, kad Hrabalas yra geresnis rašytojas už beveik visus tuos, kurie jokių pareiškimų nedarė arba darė kitokius, kur kas rizikingesnius. Parašai po deramais pareiškimais, be abejo, taurina tuos rašytojus, bet, deja, nepaverčia jų geresniais rašytojais už Hrabalą.“
„Klausiat apie Hrabalą? – klausimu atsakė Vilémas Hejlas. – O kodėl būtent apie Hrabalą? Jis padarė tą kvailą pareiškimą, kad galėtų spausdintis šalyje, nes juk ne kas kita lėmė. Užsienyje ir taip galėjo būti leidžiamas čekiškai ir vertimų pavidalu, bet apie tai nekalbama, ir nelabai suprantu, kodėl taip yra, nes tai – svarbus dalykas.
1956-aisiais per rašytojų suvažiavimą tik Jaroslavas Seifertas prisiminė kalinamus rašytojus, visi kiti tylėjo. Hrabalas tuo metu sunkiai plušo, būdamas darbininkas. Dažnai pats savęs klausiu, nuo kada vienam ar kitam žmogui prasideda atskaitos taškas. Kodėl kuriama arba palaikoma nuomonė (tikslingai ar nesąmoningai), kad intelektualų kolaboravimo su totalitariniu režimu atvejų pasitaikė tik po 1968-ųjų rugpjūčio? Ar tai kokie nors mūsų istorijos „nuliniai metai“?
O grįžtant prie paties Hrabalo… Negalima pamiršti, kad beveik iki penkiasdešimties gyveno visišką proletaro gyvenimą, ir tikriausiai tai neliko be pėdsakų. Hrabalas ten kalba balsuosiąs už Liaudies fronto kandidatus, nes tai puikūs žmonės, nesigėdijantys prisėsti prie jo staliuko Kersko aludėje – ar prisimenate? Arba tai – žiauri ir rafinuota ironija, arba tai kalba suproletarėjusi rašytojo siela, primenanti valstietį iš kumetyno, kuris didžiuojasi, kad su juo malonėjo pasikalbėti ponas Francas iš pilies.
Hrabalas kadaise rašė apie „tapatinimąsi su apačiomis“. Ar neįgyvendina šio požiūrio tokia laikysena? Atsakymo ieškočiau tais metais, kai Hrabalas dirbo metalurgijos gamykloje, plieno liejykloje ar makulatūros sandėlyje. Kita proletarizacijos pusė tikriausiai yra sėkmės, pripažinimo troškulys, kad knygos išeitų ne tik Paryžiuje, Toronte, Miunchene, Romoje ar Londone, bet pirmiausia Prahoje. O gal tiesiog senatvėje panoro trupučio ramybės?
Dabar, kiek žinau, Hrabalas labai vienišas. Bičiuliai jo neišsižadėjo, bet jis nustojo pas juos lankytis. Pagaliau apie ką jiems šnekėtis? Ar įsivaizduojate pokalbį tarp vyrų, kurių vienas vakar sėdėjo prie stalo su kokiu nors Ivanu Skála ar Janu Kozáku, o kitas tą pačią dieną praleido tardomas arba areštinės kameroje?“
Šveicarė Hrabalo vertėja Susanne Roth atliko stilistinę to teksto analizę, pagal kurią išeitų, kad tik dalis rašyta Hrabalo. Aukščiau cituojamą fragmentą, pasak jos, pridėję žurnalistai, kurie pasirašė interviu kaip pokalbio dalyviai. Net jei taip buvo, tai visiškai nekeičia esmės – Hrabalas sutiko spausdinti būtent tokį interviu.
Per tą kapituliaciją jis atgavo saugumo jausmą ir galimybę spausdintis. Be to, susigrąžino užsienio pasą ir galėjo vėl važinėtis į užsienį. Už visa tai mokėjo sąžinės priekaištais, pažeminimu ir gėda. Taip 1977-ųjų sausį Nacionaliniame teatre Prahoje buvo surengta „kurstytojų“ iš „Chartijos 77“ pasmerkimo akcija. Susirinkę „kultūros ir meno šviesuliai“ pasirašė vadinamąją „Antichartiją“. Pasirašė ir Hrabalas.
Knygos, kurias oficialiai išspausdino aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais (tarp jų – „Gaubtuvės“, „Pakalnučių šventės“, „Gražus pagedėjimas“, „Viso pasaulio lobiai“), nepaisant cenzūros kišimosi, buvo visa galva geresnės už viską, kas tuo metu buvo leidžiama Čekijoje. Net iš „Pernelyg triukšmingos vienatvės“ ir „Švelniojo barbaro“ ištraukų suklijuotą hibridą „Poezijos klubai“ šiandien galėtume vadinti įdomiu eksperimentu. Tačiau tada buvo akivaizdu, kad ši knyga – stulbinamas rašytojo kolaboravimo su cenzūra pavyzdys.
„Mažas čekutis su plokščiapadyste, Vidurio Europos pilietis kūnu ir siela yra anaiptol ne abstrakcija, o faktas, – rašė Josefas Kroutvoras esė „Vidurio Europa. Anekdotas ir istorija“. – Mažas čekutis asmeniniame gyvenime gali tapti didžiu žmogumi, bet ir tada tebebus menkas kaip socialinė būtybė. Kiekvienas turi savo socialinį siluetą, savo socialinį šešėlį. Santykių menkumą atspindi apgailėtina istorija ir atvirkščiai. Čekų tautinis charakteris kyla iš istorijos, tačiau tik iš irimą patiriančios istorijos. Galima net sakyti, kad čekiškumas būtent yra istorijos stoka.“
4
Lūžis įvyko devintojo dešimtmečio viduryje, kai pirmiausia savilaidoje, o paskui ir Škvorecky’io leidykloje Kanadoje išėjo valstybinių leidyklų atmestas autobiografinis Hrabalo romanas „Trūkiai“. Iškvietimai pas tardytojus, persekiojimas naktimis, šnipinėjimas – visa tai, ko taip bijojo, dabar tapo jo kasdienybe.
Jis mėgino įtikinti saugumiečius neturįs nieko bendra su nelegaliomis publikacijomis ir nedavęs sutikimo jų spausdinti. Iš dalies taip ir buvo, nes knygos tekstą Vaculíkui atnešė leidyklos mašininkė (atseit Hrabalui nežinant).
Todėl kai Vaculíko bendradarbis Václavas Kadlecas parodė rašytojui savilaidinį knygos egzempliorių, šis užriko: „Ką jūs čia man duodat! Nenoriu turėti su tuo nieko bendra. – Bet čia pat pridūrė: – O šiaip tai kodėl neišleidot visko?“
Taip Kadlecas ir Vaculíkas sužinojo, kad „Trūkiai“ yra tik paskutinė trilogijos „Vestuvės namie“ dalis. Hrabalas tada parašė Vaculíkui draudžiąs jam spausdinti savo tekstus. Vaculíkas atrašė ir toliau taip darysiąs be Hrabalo sutikimo. To ir reikėjo – dabar pokalbiuose su saugumiečiais rašytojas pagrįstai galėjo užsispyręs laikytis savo versijos.
Netrukus Václavas Kadlecas įkūrė savilaidos leidyklą „Pražská imaginace“. Hrabalas nutarė patikėti jam visų savo kūrinių mašinraščius: ir naujausių esė, ir jaunystės eilėraščių.
5
1989-ųjų sausio 15 d. Prahos milicija išvaikė demonstraciją, surengtą Jano Palacho susideginimo dvidešimtųjų metinių išvakarėse. Po dviejų dienų Hrabalas parašė vieną garsiausių savo esė „Užburtoji fleita“. Per ją netrukus užsienyje buvo pripažintas literatūriniu „aksominės revoliucijos“ tribūnu.
1989-ųjų pavasarį jis išvyko į jaunos bičiulės April Gifford („Gėlelės“) surengtą turą po JAV universitetus. Rugsėjį turėjo atvykti į Lenkiją, bet išsisuko pirma pasitaikiusia dingstimi, nenorėdamas pyktis su valdžia, kaip į užkrato židinį žiūrėjusia į Varšuvą, kur rugpjūtį buvo sudaryta pirmoji Rytų Europoje nekomunisto premjero vadovaujama vyriausybė. Po pusmečio Havelas tapo Čekoslovakijos prezidentu, o Hrabalui atėjo keletas karčių metų, kai valytis kojas į jo pavardę daugeliui tapo savotišku antikomunistinių pažiūrų įrodymu.
Laikui bėgant, emocijos nuslūgo. 1993-iaisiais buvo apdovanotas Jaroslavo Seiferto literatūros premija, o po trejų metų, prezidento Havelo siūlymu, – medaliu už nuopelnus. Pelnė kelis užsienio universitetų garbės doktoratus ir prestižines literatūros premijas. Taigi nestigo priežasčių būti patenkintam. Tačiau visa tai atėjo pernelyg vėlai, kai nebegalėjo dalytis džiaugsmu su artimaisiais. Nuo žmonos Eliškos mirties 1987-aisiais buvo vienas.
Vis dažniau nugrimzdavo į depresiją. Nebenorėjo pažindintis su naujais žmonėmis, nuteikdavo juos prieš save, darėsi neprieinamas. Įžeidinėjo senus draugus, paskui pats dėl to grauždavosi. Nebepakentė pats savęs. Vis svarstė, kam dar gyvena, jei visi, kuriuos mylėjo, jau mirę.
Gyveno vienas daugiabutyje Prahos pakraštyje. Visos dienos buvo vienodos. Ryte eidavo į stotelę. Pakeliui nupirkdavo maisto savo katėms. Jų buvo keliolika. Autobusas veždavo jį link Nymburko – miestelio, kur sustojo laikas. Nuo Kersko stotelės pasukdavo šalutiniu keliu per mišką, o katės, vedamos nežinia kokio šeštojo pojūčio, išbėgdavo jo pasitikti. Jei nelydavo, atsisėsdavo ant suoliuko prie namų. Dažniau užlipdavo į palėpę ir – jei nepasirodydavo kokie nors žurnalistai, gerbėjai, vertėjai ar pažįstami arba draugai – rašydavo.
Kadaise taip spėriai tarškindavo rašomąja mašinėle, kad suspėdavo paskui savo mintis. Dabar jam stingo pirštai, stiro plaštakos. Nebaigdavo sakinių. Rašė vis trumpiau, po dvi ar tris valandas per dieną.
Savo mažytes esė vakarais atsinešdavo į „Auksinio tigro“ aludę. Po dviejų dienų jo „asmeninis sekretorius“ ir fotografas Tomášas Mazalas grąžindavo jas švariai perrašytas, padaugintas keliasdešimčia egzempliorių, susegtas sąvaržėlėmis. Šie tekstai, kartą per metus leidžiami vis naujais „Laiškų Gėlelei“ tomais, nesulaukdavo daug skaitytojų. O juk tai jie taikliausiai nusakė pokomunistinių laikų vaizdą.
„Prie stalo iš pradžių neatsiliepdavo, – prisiminė Mazalas. – Kartais tylėdavo valandą, išgerdavo vieną, kitą bokalą. Atrodė, kad nė nesiklauso. O paskui staiga įsiterpdavo į pokalbį ir vis labiau įsisukdavo, pasakodavo apie mėgstamus rašytojus – Kafką, Apollinaire’ą, Dostojevskį, berdavo anekdotus. Tada prie stalo galėdavo prisėsti bet kas. Hrabalas nusitraukdavo tą kaukę, kuria gąsdindavo žurnalistus, nebeturėdamas kantrybės šimtąjį kartą atsakinėti į tuos pačius klausimus. Jį erzino net autografų prašantys gerbėjai.“
Paskui apmokėdavo sąskaitą už visą stalą, parvažiuodavo taksi į savo daugiabutį, žiūrėdavo televizorių, guldavosi miegoti. Taip ėjo diena po dienos.
6
1994-ųjų sausį Hrabalas vėl visus nustebino. Iškart po prezidento Billo Clintono apsilankymo Prahoje jis postkomunistiniame dienraštyje „Rudé Právo“ išspausdino tekstą „Partnerystė vardan taikos, arba Belaukiant Godo“, kuris anksčiau gerokai išbraukytas buvo pasirodęs kitame dienraštyje.
„Ar tas Hrabalas visai kvaištelėjo?“ – klausė žmonės, negalėdami patikėti išvydę nuotrauką, kurioje aštuoniasdešimtmetis rašytojas čiulpia senstelėjusios prostitutės krūtį. Juos piktino aprašymas, kaip amerikiečio svečio ir prezidento Havelo apsilankymo „Auksiniame tigre“ proga Julcė išsičiustijo putę ir papus, „nes daugiau neturėjo ką duoti Partnerystei vardan taikos“. „Ar tas Hrabalas būtinai turėjo apsijuokti? Ir dar „Rudé Právo“? Ar negalėtų pagaliau nustoti rašęs?“
Niekas nepastebėjo sakinio: „Na taip, tam tikros svarbios smegenų dalys tikriausiai turi būti ištrintos ar net visiškai sunaikintos, kad žmonija pasakytų tai, ko niekad nesiryžo.“ O juk tas credo galioja visai Hrabalo kūrybai, tam kibirkščiuojančios intelektualinės provokacijos, klounados, paprasčiausios – o juk tokios retos literatūroje – žmogiškos šilumos, čia pat už kampo atrandamo grožio ir čapliniškos nostalgijos mišiniui. Bet svarbiausias jos dėmuo – humoro jausmas, JAV prezidentui lankantis Čekijos Respublikoje visuotinai nukritęs į iki tol vien nedarbo ir infliacijos rodikliams rezervuotą lygį.
Václavo Kadleco manymu, paveiktas reakcijos į šį tekstą, Hrabalas nustojo rašyti.
„Pasiekiau tam tikrą kulminacijos tašką, o kartu patyriau tuštumos jausmą: dabar mano gyvenimo kreivė leidžiasi, – po kelių mėnesių kalbėjo jis. – Tiesa, per pastaruosius ketverius metus parašiau nemažai trumpų esė, kurių užtektų knygai, bet rašyti didesnės knygos nebesiryšiu. Nebeturiu pakankamos priežasties rašyti. Jaučiu, kad tai, ką turėjau padaryti, jau padariau. Taigi esu susitaikęs su pasauliu! Man neatrodo, kad gyvenau veltui. O tai – svarbiausia!“
7
Man neteko asmeniškai susipažinti su Bohumilu Hrabalu, bet iš svetimos patirties žinau, kad, atsisveikindamas su bičiuliais ir „Auksiniame tigre“ sutiktais jų pažįstamais, paimdavo juos už rankos ir priglausdavo ją sau prie skruosto. Išgirdęs tai, supratau, kodėl pelnė ne tik mūsų skaitytojų pripažinimą, bet ir jų meilę, todėl niekad nenuėjau į „Tigrą“ su juo susipažinti. Jo skruosto šilumą jaučiau ir tebejaučiu skaitydamas jo knygas.
Nesusipažinau su juo asmeniškai, nors nebuvo sunku jį rasti. Net dabar antradieniais ketvirtą valandą „Auksiniame tigre“ renkasi jo bičiuliai – jau be jo. Bet ir tada, kai sėdėdavo su jais, tam tikra prasme jo nebebuvo. Jis gyveno savo knygose, savo legendoje – tikriau nei tikrovėje.
Neketinau persekioti jo „Auksiniame tigre“, tačiau vyliausi, jog kada nors man pavyks pasikviesti jį į Varšuvą.
Proga pasitaikė, kai leidykla „Świat Literacki“ ėmėsi leisti jo rinktinius raštus. Norėjau, kad Hrabalas 1997-ųjų balandį atvyktų į mano versto „Švelniojo barbaro“ pristatymą. Juk vis dar daug keliavo. 1996-ųjų vasarą lankėsi Paduvoje – tenykštis universitetas pripažino jį garbės daktaru. Rudenį Tomášas Mazalas nusivežė jį į autorinį vakarą Berlyne.
Gruodį rašytojas atsidūrė ligoninėje Na Bulovce, beveik visiškai suparalyžiuotas, bet jau keletą metų kiekvieną žiemą leido ligoninėje. „Ten gerai jį globoja. Kojų reikalai vis dar prasti, nevaikšto, tad kol kas anksti kalbėti apie kelionę į Lenkiją. Tikrai pasiliks ligoninėje iki vasario pabaigos“, – rašė Mazalas laiške, kurį gavau 1997-ųjų vasario 3 d.
Po kelių valandų Hrabalas jau buvo miręs.
8
Aliarmą sukėlė pacientai, pastebėję, kad kažkas iškrito pro šešto aukšto langą. Po kelių minučių Mazalui paskambino gydytojas: „Per daug išsikišo lesindamas balandžius, – pasakė jis. – Tai buvo nelaimingas atsitikimas.“
Iš žiniasklaidos reakcijos atrodo, kad Hrabalo mirtis plačiau nuskambėjo užsienyje (taip pat ir Lenkijoje) nei Čekijoje. Žymių išeivijos rašytojų balsai – Milano Kunderos, teigusio, kad ateityje apie sovietų viešpatavimo Vidurio Europoje laikus bus kalbama kaip apie epochą, kai gyveno ir kūrė Bohumilas Hrabalas, ir Josefo Škvorecky’io, suformulavusio trumpiau: „Manau, kad jis buvo didžiausias čekų rašytojas“, – Čekijoje nugrimzdo į tuštumą.
„Jei Prancūzijoje ar kur nors kitur pasaulyje būtų miręs taip su savo šalimi suaugęs rašytojas, kaip Bohumilas Hrabalas, valdžia būtų paskelbusi nacionalinį gedulą. <…> Nei Rašytojų draugijai, nei PEN centrui neatėjo į galvą išspausdinti nekrologo, ir lygiai taip pat jiems netoptelėjo atsiųsti į laidotuves ko nors iš savo nemirtingųjų būrelio, kad keliais žodžiais atsisveikintų su kolega. <…> Mūsų menkybei būdinga ir tai, kad paskutinio atsisveikinimo žodžio neištarė niekas iš kino ir teatro aplinkos, nė vienas Nymburko gyventojas, nė vienas Kladno metalurgijos kombinato darbuotojas, kur Bohušis kadaise dirbo vergovės sąlygomis. <…> Pagaliau, Mielas Bičiuli, Brangus Pone Prezidente, žinau, kad sergate, bet ar negalėjo ateiti atsisveikinti – kaip pats sakydavote – su ponu Hrabalu Jūsų žmona ar kas nors iš prezidento kanceliarijos? Man tai buvo didelis smūgis, kaip ir tai, kad nebuvo kunigo.“
Tokį laišką savaitraštyje „Literárni Noviny“ išspausdino garsus poetas ir dailininkas, Hrabalo bičiulis Jiřis Kolářas. Tai jis penktojo dešimtmečio pabaigoje patarė jam, užuot rašius eilėraščius, susitelkti vien į prozą, o 1956-aisiais išspausdino savilaidos rinkinyje „Gyvenimas yra visur“ pirmąjį kritinį tekstą apie Hrabalo prozą. Jo autorius buvo tuo metu dvidešimtmetis Václavas Havelas. Po septynerių metų Kolářas prisidėjo prie to, kad būtų išleistas pirmasis Hrabalo apsakymų rinkinys „Perliukas dugne“.
Sunku tuo patikėti, bet Kolářo laiškas liko be atgarsio. O juk ne visi priekaištai buvo visiškai pagrįsti. Havelas, kuriam prieš mėnesį sveikata neleido dalyvauti net dvidešimtosiose „Chartijos 77“ metinėse, atsiuntė vainiką. Parlamento nariai, tą dieną svarstę Čekijos ir Vokietijos deklaraciją, pagerbė velionio atminimą tylos minute. Per gedulo iškilmes vyriausybei atstovavo kultūros ministras. Su rašytoju atsisveikino Jiřís Menzelis, Magda Vášáryova (įsimintinoji Marija iš „Gaubtuvių“), bičiuliai, pažįstami ir kaimynai iš Kersko.
Nebuvo Čekų PEN centro atstovų. Ar tik todėl, kad prieš keletą metų išbraukė žymiausią čekų rašytoją už nario mokesčio nemokėjimą?
Paskutinis devynioliktasis Hrabalo rinktinių raštų tomas leidykloje „Pražská imaginace“ išėjo praėjus kelioms savaitėms nuo jo mirties. Netrukus Čekijoje išleistos kelios jam skirtos knygos, tarp jų ir grožinė jo vertėjos į ispanų ir katalonų kalbas Monikos Zgustovos parašyta biografija. Paskutinėje knygos scenoje rašytojas užsimauna iki baltumo nuskalbtus mėgstamus džinsus ir iššoka pro langą.
– Kokia nesąmonė! – piktinasi Mazalas. – Juk Hrabalas iššoko su naktiniais.
– Iššoko? – nustembu aš.
– Žinoma.
Kaip ir dauguma Hrabalo bičiulių, Mazalas įsitikinęs, kad rašytojas nusižudė.
– Prieš mirtį atsisveikino su mumis, tarsi daugiau nebūtų lemta pasimatyti. Daug kas tai pajuto. Nebenorėjo gyventi, nebenorėjo praleisti likusio gyvenimo ligoninėje. Laukė tik tinkamo momento. Žinojo, kad jei nepadarys to dabar, paskui bus per vėlu. Tą dieną pasijuto galįs. Ir iššoko.
Praėjus kelioms savaitėms po rašytojo mirties savaitraštis „Literárni Noviny“ išspausdino Susanne’s Roth laišką. Vertėja priekaištavo rašytojo tautiečiams, kad šie niekad jo nesuprato, o po 1989-ųjų tiesiog taip jį užpjudė, kad galiausiai nustojo rašęs. Net po mirties neduoda jam ramybės, vaizduodami akivaizdžią, seniai žadėtą savižudybę kaip nukaršusiam senukui įvykusį nelaimingą atsitikimą.
Šis laiškas irgi liko be atgarsio. Po kelių mėnesių Susanne Roth, Hrabalo knygų užsienio leidybos teisių paveldėtoja, mirė vėžiu.
9
Savižudybės motyvas Hrabalo kūryboje sušmėžavo ne kartą, ypač paskutiniais metais, bet pastebimas jau pirmajame didesniame prozos tekste „Kainas“ („Ypatingųjų traukinių“ pirmoje versijoje) 1949-aisiais. Apie savižudžio šuolį iš šešto aukšto atvirai rašė „Užburtojoje fleitoje“: „Tiek kartų norėjosi iššokti pro šešto aukšto, kuriame gyvenu, langą <…>, nes taip ilgai mačiau, kaip miršta manoji Pipsė, mano žmona <…>, bet kai kažkur perskaičiau, kad Kafka ketino iššokti iš šešto aukšto ten, kur gyveno, Maison Oppelt, kur veikė vynu prekiaujanti firma, sandėliavusi prie pat Senamiesčio turgaus aikštės apie septynis šimtus tūkstančių butelių puikių vynų, kai perskaičiau, kad Maltė Lauridsas Brigė Paryžiuje irgi gyveno šeštame aukšte, kai sužinojau apie tuos šeštus aukštus, atidėjau savo šuolį; jei turėčiau pakankamai jėgų, nusipirkčiau benzino kanistrą ir pasidegčiau, bet bijau, kad nesu drąsus, nesu toks kaip Mucijus Scevola, tas jaunuolis, apstulbusių priešų akivaizdoje susideginęs kairę ranką ir taręs: tokių kaip aš Romoje tūkstančiai; bet aš bijau, ir pagaliau man patinka bijoti, būti kupinam pabaigos nerimo, kaip Kierkegaard’as, kaip Nietzsche, aš, kurio akys pilnos ašarų ir kuris toks pats kiaurai šlapias, kaip ir tie, kurie savo akimis patyrė ašarines dujas, savo kūnais – vandens srovės smūgį iš vandens patrankos: per vaizduotę ir per savo paties jusles, kurias siela ir kūnu patyrė kiti…“
Ar Hrabalas pakėlė prieš save ranką? Ne vaizduotėje, o iš tiesų? Sunku įsileisti šią mintį. Kita vertus, ar ne lengviau susitaikyti su ja, nei pripažinti, kad galbūt tai iš tiesų buvo absurdiškas nelaimingas atsitikimas? Kad tiesiog pernelyg persisvėrė pro langą, lesindamas balandžius?
O juk tokia atsitiktinė mirtis turi kur kas daugiau bendra su jo knygose piešiamu žmogaus lemties vaizdiniu. Juk ar ne taip žuvo baikštusis „Ypatingųjų traukinių“ herojus Milošas Pipka?
Urna su Hrabalo palaikais kovo 28-ąją, per aštuoniasdešimt trečiąjį jo gimtadienį, atgulė šeimos kape Hradištko kapinėse netoli Kersko, šalia motinos, brolio ir dėdės Pepino.
„Ir ką, baigta? – svarsčiau stovėdamas prie to kapo. – Ar čia, po tuo žvyru, viskas ir pasibaigė? Istorijos apie dėdę Pepiną, jaunutės vedėjo žmonos iškyla ant Nymburko kamino, antspaudai ant Zdeničkos Šventosios užpakalio ir mažieji makulatūros pakuotojo Hantios šedevrai? Ar čia viskas baigiasi?“
Tada prisiminiau, kaip 1879-aisiais toks Dłubaczas-Hrabiątko, žymus „Sakalo“ draugijos veikėjas, kartą baigdamas kalbą prie kapo sušuko: „Tegu jo pelenai gyvena tarp mūsų!“
Ir pasimeldžiau, kad būtų taip.
Versta iš: Aleksander Kaczorowski. PRASKI ELEMENTARZ. Wydawnictwo Czarne, 2012.
Merab Mamardašvili. Psichologinė kelio topologija. I paskaita
2020 m. Nr. 7
Iš rusų k. vertė Kristina Baranovaitė
Pradėkime mūsų kelionę. Mano paskaitų ciklas vadinasi „Marcelio Prousto psichologinė topologija“. Kitais žodžiais tariant – tai bandymas išnagrinėti žmogaus psichologinio gyvenimo paveikslą, atskleistą viename iš genialiausių XX amžiaus literatūros kūrinių – Prousto romane „Prarasto laiko beieškant“. Vis dėlto tai, ką mėginsiu išdėstyti, nors vadinama „psichologine topologija“ arba „topologine psichologija“, iš tikrųjų yra filosofija. Tačiau ne Prousto filosofija (Proustas – ne filosofas, o menininkas, literatas) ir ne filosofija mokslininkų jai priskirta prasme (kaip filologinių, struktūralistinių ar bendrų filosofinių pamąstymų apie literatūrinį tekstą visuma), o tai, ką galima būtų vadinti filosofija Prouste. Tai filosofija viena paprasta ir suprantama prasme (žinoma, suprantama tiek, kiek gali būti suprantama tai, kas labiausiai nesuprantama – mūsų žmogiškasis gyvenimas): filosofija Prouste aš vadinu dvasinę paiešką, kurią Proustas-žmogus, atsiverdamas baimei ir rizikai, vykdė kaip gyvenimo užduotį; tai ne svarstymas, ne estetinės arba filosofinės koncepcijos kūrimas, o užduotis, senovės žmonių vadinta išsigelbėjimu.
Mes žinome, kad filosofinė mintis pirmuoju savo pavidalu atsirado kaip asmeninio arba asmenybinio išsigelbėjimo filosofija. Gyvenimas, kuriame gimstame atsitiktinai (juk mūsų neklausia, ar norime gimti; o jei ir norime – kur ir kada), taip sutvarkytas, kad jame mums tenka gelbėtis, t. y. eiti savuoju keliu, ką nors su savimi daryti, kad ištrūktume iš kasdienio gyvenimo sūkurio, kuris pats savaime yra absurdiškas, atsitiktinis ir beprasmiškai pasikartojantis; jis yra tai, ką senovės žmonės vadino gimimų ratu. Jei gimei ir neišsigelbėjai būdamas gyvas, turėsi vėl ir vėl atgimti; maža to, indai neužtikrina, kokiu pavidalu atgimsi: kiaulės, paukščio ar kokio kito gyvūno.
Štai ką turiu mintyje kalbėdamas apie filosofiją Prouste. Tačiau tam, kad galėtume apie ją kalbėti, ir kalbėti taip, kad užduotimi laikytume ne literatūrinio teksto įsisavinimą, o mūsų gyvenimo užduotį, mums prireiks tam tikrų sąvokų. Ir pačiam Proustui jų reikėjo. Jis buvo paprastas ir silpnas žmogus, silpnas palyginus su gyvenimu, su tuo sūkuriu, iš kurio, kaip sakiau, Proustas norėjo išsigelbėti – atgimti iš gyvenimo chaoso, ir jo bandymas išsigelbėti išoriškai pasireiškė tuo, kad jam teko išrasti ypatingą romano formą.
Romanas „Prarasto laiko beieškant“ nepanašus į tradicinės formos romaną. Jis yra toks, kokį paprastai, ir, ko gero, teisingai, priskirtume modernizmui. Esame įpratę terminą „modernizmas“ vartoti neigiama prasme, todėl dabar vardan to, ką ketinu pasakyti, sutarkime jį vartoti ne vertinamąja (reiškiančia „gerai“ ar „blogai“), o aprašomąja prasme, tiesiog kaip sutrumpintą klasifikacijos terminą (lyg sakyčiau, jog tai – telefonas, o tai – rankinė, neturėdamas mintyje to, kad telefonas yra gerai, o rankinė blogai). Taigi, dėl savo formos Prousto romanas tapo vienu iš moderniosios revoliucijos prozoje elementų, vienu iš elementų bendrojo pokyčio mūsų meniniame pasaulio suvokime. Turiu mintyje tai, kad pati ši sudėtinga ir neįprasta, netradicinė romano forma susijusi su užduotimi, kurią trumpai galime suformuluoti taip: tai užduotis suprasti save patį. Kas mes tokie pasaulio akivaizdoje ir sąmonės akivaizdoje (kaip Sokratas – veidas, ir Platonas tai prisimena)[1]?
Ši užduotis, be abejonės, artima ir mums, todėl į tai, kuo užsiimsime, turime žvelgti ne kaip į akademinę, o kaip į gyvenimo užduotį (aš pasistengsiu sau ir jums padėti). Pažvelkime į Prousto patirtį, galbūt ji mums pravers. Beje, Proustas pats tai suprato ir sakė, kad jo romanas – tai pasiūlymas skaitytojui naudotis juo sprendžiant savo paties užduotis; todėl skaitytojas gali laisvai disponuoti romanu (jei panorės – paimti vieną jo dalį, o kitą palikti – vadinasi, ji jam nepravertė), kaip tam tikro pobūdžio mašina, kuri sukelia efektus, ir skaitytojas gali ja pasinaudoti tam, kad savyje irgi sukeltų tam tikrus efektus.
Tokia yra jo kūrinio-mašinos, utilitarinės mašinos idėja. Kitaip nei tradicinis romanas, kuris skleidžiasi kaip vientisas siužetinis pasakojimas, įtraukiantis į savo tėkmę skirtingus personažus, supinantis visa į suprantamą įvykių seką, Prousto romanas kuriasi tarsi iš skiautelių, jame nėra vieningos laiko linijos, pati forma leidžia atlikti perėjimą iš vieno laiko į kitą. Proustas lygino savo romaną, neįprastą jo kūrimą su tuo, kaip siuvama suknia. Jis sakė: mano romanas primena katedrą, į kurią įėję apžiūrite skirtingas jos dalis; viena dalis jums patiko, joje pasinėrėte į ypatingą būseną, o kita nepatiko – tad praėjote pro šalį. Prašau, tegul mano romanas jums būna tokia katedra[2] arba suknia[3]. Įsivaizduokime, kad siuvu suknią iš dviejų medžiagos atraižų ir matau, jog jai prireiks dar ir trečios atraižos; tuomet pritaikau šiai sukniai laisvą medžiagos atraižą, kuri buvo atidėta visai ne tam. Taip ir su mano romanu, sako Proustas: jei jums kas nors nepatiks, tai gali būti todėl, kad jums ir jūsų užduotims mano romanas tiesiog netinkamas ir jums reikia ko nors kito[4]…
Taigi žvelkime į tekstą, aprėpiantį tam tikrą psichologiją ir filosofiją, kaip į tai, ką ir mes darome savo gyvenime – galbūt ši patirtis pravers mums, kaip gali praversti suknia. Juk galime patys rinktis sau suknią, juolab kad Proustas mums suteikė tokią teisę savo testamente (jei „Prarastą laiką“ laikytume testamentu), sakydamas: prašau, darykite ką norite, elkitės su juo kaip su suknia.
Noriu pasakyti (jeigu pritaikytume mokslinį filosofinį terminą), kad susiduriame su tuo, kas filosofijoje vadinama ontologiniu (t. y. nenatūraliu) ir egzistenciniu patyrimu. Tai gyvas egzistencinis patyrimas, ir visos sąvokos, kurias vartojo Proustas (ir kurias vartosime mes), turi prasmę tik tiek, kiek galime suteikti joms gyvą egzistencinį turinį – tam tikro gyvo išgyvenimo turinį. Visas romanas nusėtas išgyvenimų simboliais (todėl jis ir įdomus) – tingumo ir triūso, baimės ir narsos, gyvenimo ir mirties – ir visas jis, savo ritmu ir savo tekstūra, panašus į beatodairišką žmogaus kelią mirties link: aprašomi tik tie įvykiai ir išgyvenimai, kuriuose atsispindi mirties veido šviesa.
Galima palyginti galutinį romano „Prarasto laiko beieškant“ tekstą su tekstu kito Prousto romano, kurio jis net nesistengė išleisti. Šis romanas vadinasi „Žanas Santėjus“ (jį sudaro beveik du tūkstančiai pakankamai rišlaus ir vientiso teksto puslapių) – romanas, kurį Proustas padėjo į šalį pradėjęs rašyti tai, kas paskui pasirodė kaip „Prarasto laiko beieškant“. Jei norėtume juos palyginti, pamatytume, jog daug kas iš romano „Žanas Santėjus“ perėjo į naująjį romaną; daug ką, nors tai buvo labai įdomu, rašydamas „Prarasto laiko beieškant“ Proustas pamiršo; o kai kas paprasčiausiai nebuvo įtraukta į galutinį tekstą. Įdomu, kodėl nebuvo įtraukta? Aišku, kodėl: dauguma iš ten pasakojamų dalykų buvo neutralūs – galima buvo juos pasakoti, o galima ir nutylėti, nuo to būtų nei karšta, nei šalta. Juose nebuvo nieko kvapą gniaužiančio, nebuvo ritmo, nebuvo tos mirties žymės, kurią turėjo visa tai, kas buvo įtraukta į naująjį romaną.
Kalbėdamas apie mirties žymę – šalia daugelio dalykų, kuriuos aptarsiu vėliau – turiu mintyje pirmiausia šį, labai subtilų, aspektą: sąlyginai pavadinsiu jį prancūziškąja aistra. Visai neketinu pasisakyti kaip prancūzų nacionalistas (juk šis vaidmuo man visai netinkamas). Vartoju šį išsireiškimą grynai sąlygiškai – jis nurodo, jog kiekviena tauta turi savo aistros archetipus. Dažniausiai prancūzams priskiriame ypatingą skaidrų lengvumą, sąmojingumą ir panašiai. O prancūzišką aistrą, kuri yra patvarus prancūzų kultūros archetipas ir viso, kas reikšminga jos literatūroje, atsiradimo archetipas, labai sunku užčiuopti ir išreikšti, nors pats jos fenomenas yra skaidrus ir aiškus. Todėl pradėsiu jį aptarinėti iš kitos pusės, nuo kito autoriaus. Prisiminkime šią Balzaco aprašytą sceną: Rastinjakas nuo kalvos žvelgia į besidriekiantį prieš jo akis Paryžių ir ištaria tokią frazę: „Maintenant entre nous“[5]. Verčiant pažodžiui ji skambėtų: „Dabar tai – tarp mūsų“. Standartinis vertimas[6] (tiksliai nepamenu, kaip jis skamba) neperteikia prancūziškos prasmės, kuri yra: ir tu, ir aš pastatyti ant kortos, tad pažiūrėsim, kas bus. Vienas prieš vieną!
Kaip čia pasireiškia prancūziška aistra? Tai manija ir drąsa visą save pastatyti ant kortos arba, kaip sako prancūzai, s’engager – „įsitraukti (angažuotis)“, tačiau įsitraukti ne protu, ne vien stebėti iš šono, o pastatyti savo kūną ir kraują ant kortos viliantis, kad būtent tada nutiks tai, kas tau ką nors atskleis. Ką nors suprasi tik tuomet, kai pastatysi save ant kortos ir kaip supratimo, rūpesčio ir samprotavimo medžiagą priimsi tik tai, kas iš paties tavęs kyla šiame įsitraukime. Prancūziškos aistros išraiška taip pat yra ir Descartes’o cogito principas. Prisimename, kad jis skamba taip: Cogito ergo sum, arba Ego cogito, ergo sum. Iš tikrųjų tai visai ne silogizmas (kaip kartais teigiama filosofijos istorijoje), o iškėlimas akivaizdumo kaip kontrolinio visa ko patikimumo kriterijaus; akivaizdumo, kuris egzistenciškai tave užkabino. Tu iš tiesų egzistuoji tada, kai statai save ant kortos; ir tik tai, ką galima su tuo sulyginti ar suderinti, gali įgauti tiesos žymę. Toks yra Proustas, tokie ir Descartes’as, Montaigne’is, Balzacas, toks ir Saint-Simonas, kuris, gali būti, labiau visų paveikė Proustą (turiu mintyje ne grafą Saint-Simoną, socialinių mokslų pradininką, o hercogą Saint-Simoną, memuarų apie XVIII amžiaus pradžią autorių). Pati šio nuostabaus dalyvavimo ir rizikos forma – pastatyti save ant kortos tikrame pasaulio išbandyme – ir yra tai, ką vadinu prancūziška aistra.
Tiesa, Proustas pripažino savo sąsajas su XVII amžiaus prancūzų kultūra, juk jis ne kartą mini Descartes’ą, be to, labai įdomiomis aplinkybėmis. Romane rasime vieną „maniakinę“ emociją, kurią Proustas nuolatos patiria ir bando pats sau atskleisti, prijaukinti, suprasti jos reikšmę. Tai ypatingos rūšies džiaugsmas. Tokį džiaugsmą romano herojus Marselis patyrė vienos iš savo kelionių fiakru metu, pamatęs besikeičiančias trijų medžių konfigūracijas. Akimirkai jos pasirodė jam turinčios tam tikrą prasmę, ir jo sielą apėmė išlaisvinančio džiaugsmo būsena[7], beje, nesuprantama pačiam herojui – juk šie medžiai tokie patys, kaip kiti. Iš kur, kodėl tuomet šis džiaugsmas? Arba kitas pavyzdys: Marselis įmerkė „madeleine“ pyragaitį į arbatos puodelį, ir staiga jį vėl apėmė džiaugsmas; tačiau šį kartą jis suprato, kas jį sukelia, nes sugebėjo iššifruoti, iš jį nudžiuginusio pyragaičio skonio iššaukti visus prisiminimus, susijusius su jo vaikystės vietomis. Ten iškilo upės, peizažai, paukščiai ir gėlės – ir visa tai iš puodelio arbatos, iš vieno pojūčio, sutapusio su pojūčiu, kurį jis patyrė praeityje[8].
Bandydamas atskleisti sau, ką reiškia šis džiaugsmas, Marselis iš pradžių supranta viena: jis yra tiesos ženklas. Pasakykime kitaip: tai, kas tikra, iššaukia niekuo konkrečiu nepagrįstą džiaugsmą. Šis džiaugsmas nekyla dėl to, kad būdamas alkanas suvalgei pyragaitį ir tapai sotus, nei dėl to, kad pamatei kažkokius tris medžius; tai džiaugsmas būsenà, kuri yra tavo išsilaisvinimas. Ir kyla ji iš tavo paties gyvenimo. Vadinasi, tiesa pasirodo tada, kai tavo iš tikrųjų patirtas gyvenimas išplaukia tavyje apvalytas ir aiškus. Jis – tavo. Kelis kartus, skirtingose romano vietose (ir ne tik romane) Proustas sako: toks džiaugsmas primena tai, ką Descartes’as vadino akivaizdumu[9] (nors tradiciškai mes „žinome“, kad akivaizdumu Descartes’as neva vadino šalto mūsų protavimo produktus („silogizmas“ cogito ergo sum), t. y. ieškojo šalto, mokslinio akivaizdumo).
Mūsų tema iš tiesų bus kelias. Jau sakiau, kad jeigu yra kelias (t. y. toks, kuriuo verta eiti), tai jis turi turėti mirties žymę. Vėliau dar pasinaudosiu galimybe papasakoti apie tai, kodėl, filosofų manymu, be mirties žymės, be gyvenimo šios žymės šešėlyje, nieko negalima suprasti, nieko negalima iš tikrųjų patirti.
Vadinasi, dabar suprantame, kad, pirmiausia, tai, kas susiję su keliu, susideda iš tokių patirčių ir minčių, kuriose dalyvaujame angažuodamiesi ir rizikuodami savimi, nes jei vienas prieš vieną stoji prieš Paryžių, gali ir pralaimėti. Antra, šis kelias veda mus į save pačius (dabar tai suprantame bent iš dalies, o pagrindimą tam pateiksime vėliau). Tai tas pats, kas jei žiūrėčiau į šią priešais mane stovinčią spintą, tačiau tam, kad ją matyčiau, pirma turėčiau rasti būdą pažvelgti į savo vidų, ir tik tada, išniręs iš savęs, pamatyti tai, ką matau. Kol kas tai skamba nesuprantamai, tačiau turime teisę vartoti šią frazę, nes mes pasakėme, kad bet koks akivaizdumas yra egzistencinis, jis numano mūsų angažuotą būvį, numato tai, kad turime dirbti su savimi tam, kad galėtume suprasti ne save, o kitybę.
Tai, ką vadinu prancūziška aistra, be abejonės, atsirado Renesanso epochos pakilimo metu. Esama keistų sutapimų, yra apie ką pagalvoti. Negaliu nieko galutinai teigti, tačiau galiu juos atskleisti. Renesansas – tai pasirodymas žmogaus, kuris vienas pasipriešina pasauliui, yra pasirengęs ant savo pečių nešti visą rizikos ir atsakomybės naštą, ir moka už tai jis savo kūno ir sielos gabalais. Prisiminkime, kaip kartą Petrarca leidosi į vadinamojo pasakų miesto arba salos, pavadinimu Tulė[10], paieškas. Jis jo nerado, ir grįžęs pasakė įdomų dalyką: Tulės aš neradau, tačiau visą man likusį gyvenimą ir laiką skirsiu tam, kad pažinčiau patį save.
Pabandykime ne kasdiene, ne tiesiogine prasme suprasti žodžius „pažinti patį save“. Dauguma dalykų, kuriais užsiimsime (nukrypsiu į šalį), pareikalaus iš mūsų štai tokios psichotechnikos: tą akimirką, kai mes klausome ir savo viduje suprantame tai, kas kalbama, turime pristabdyti mumyse esančių automatinių asociacijų veikimą, einantį jau pramintais kalbos ir mūsų sąmonės takais. Pavyzdžiui, pasakiau: „Pažinti patį save.“ Pagal kasdienės kalbos dėsnius – o ši frazė iš kasdienės kalbos – ir pagal jau egzistuojančias asociacijų sąsajas, galime šią frazę suprasti taip, lyg aš, Merabas Mamardašvilis, turiu įsigilinti į save ir save tyrinėti. Toks supratimas neišvengiamas. Prancūzai sako: mūsų meilės tokios, kokios yra, atleiskite už neskaitlingumą. Perfrazuojant prancūzus, galima sakyti, kad mes turime tokią kalbą, kokią turime, atleiskite už neskaitlingumą; kitos kalbos neturime, ir negalime kiekvieną sykį rasti skirtingų žodžių skirtingiems daiktams įvardinti – mes vienu žodžiu vadiname skirtingus dalykus. Sakykime, žodis „aš“ vienu atveju gali žymėti viena, o kitu atveju – kita, ir kitų žodžių sugalvoti mes negalime, todėl turime numanyti tam tikrą paties žmogaus supratimo pastangą.
Akivaizdu, Petrarca turėjo mintyje, kad tai, dėl ko jis leidosi į Tulę, galima pažinti įsigilinus į save; tačiau ne pamačius save empirine šio žodžio prasme, o panirus į save pažinti pasaulį. Perfrazuojant Petrarcą ir tuo pačiu nusakant tikslią prustiškojo gyvenimo prasmę ir prasmę paties fakto, kad jis ėmėsi rašyti romaną, galima pasakyti taip: Albertinos tai aš neradau, tad imsiuosi ieškoti savęs pačiame savyje, nes iš tiesų po Albertinos vaizdiniu (arba po Tulės vaizdiniu Petrarcos atveju) žmogus ieško pats savęs. Tad jau geriau ieškoti savyje, juolab kad Albertina, kaip ir Germantai, – tėra tik vardas.
Pateiksiu dar vieną pavyzdį iš Renesanso tam, kad galėtume iš skirtingų facetų (kaip Seurat tapyboje) atkurti vaizdą prancūziškos aistros, apie kurią kalbu. Prisiminkime Shakespeare’o „Ką reiškia vardas?“[11] Tai priklauso tam pačiam dvasiniam, proto pasauliui. Petrarca: „Na ir kam tas Tulė? Panirsiu į save patį.“ Kas nors kitas: „Ką reiškia vardas?“ Tą patį (ne pažodžiui) sušunka ir Proustas. Kaip pamename, iš pradžių Germantai atsiranda kaip „pusės vardas“[12], o paskui kaip „vardo pusė“, t. y. iš pradžių tai tėra tuščias, romantinių iliuzijų prikrautas vardas, o paskui – realybė, kurią sudaro tavo paties gabalai. Tai ir bus realybė. Vadinasi, net vardas, ne kaip tuščias garsas, o kaip šis tas tikro [действительное], gali būti toks, jei bus pripildytas tavęs; o iš savęs kažką išrauti galima tik įėjus į save. Kaip iš savęs paimti kažką iš pradžių į save neįėjus? Tad štai, Albertinos aš neradau, todėl ieškosiu savyje to, ko ieškojau.
Šiek tiek nukrypsiu, tačiau gal būtent taip lengviau įsiliesime į tankią problemos materiją. Išsirašiau Descartes’o ištraukas, kad galėčiau jas cituoti pažodžiui, o ne iš atminties, ir taip patvirtinčiau visus šiuos sutapimus – tai, ką pavadinau prancūziška aistra. Šis sutapimas – pažodinis ir labai įdomus, nes vertimuose jis nematomas. Yra toks daugiareikšmis prancūziškas žodis „le monde“. Viename kontekste jis reiškia pasaulį [свет]; o kitame – aukštuomenę [свет, светское общество]. Juk Proustas laikomas aukštuomenės rašytoju, aprašinėjusiu niekniekius, apgailėtiną aukštuomenės gyvenimą, o ne socialines problemas, neraminančias žmoniją, jei tokios apskritai egzistuoja. Žvelgiant iš esmės tampa aišku, kad nėra problemų, neraminančių žmoniją, – yra tik problemos, kurios jaudina kiekvieną atskirai. Ir duok Dieve, kad jaudintumėmės dėl tokių problemų, nes bendroji žmonijos būsena yra kaip tik tokio nerimo stoka.
Taigi, le monde figūruoja ir Prousto kūryboje, tik aukštuomenės prasme. Descartes’o tekste yra viena vieta, kuri verčiama kaip „pasaulio pažinimas“, o pasaulis mūsų kalba – gruzinų ir rusų – žymi tą pasaulį, kurį matome, stebime; prancūziškame tekste persikerta dvi prasmės – „gyvenimas“ ir „aukštuomenės gyvenimas“, arba pasaulis kaip vieta, kurioje vyksta įdomus socialinis bendravimas bei žmonių susibūrimai ir kur svarbu įgauti patirties (tuo pačiu mes „atleidžiame“ Proustui: pasirodo, galima būti aukštuomenės rašytoju, t. y. aprašinėti pasaulį). „Samprotavime apie metodą“ Descartes’as rašo: „Nusprendęs nebeieškoti jokio kito mokslo (o savo metui jis gavo įspūdingą, aukščiausios klasės išsilavinimą jėzuitų kolegijoje ir buvo mokytas matematikas, puikus scholastikos, t. y. visos to meto filosofijos, žinovas[13]), išskyrus tą, kurį galiu rasti tik pačiame savyje (pabrėžiu) arba didžiojoje gyvenimo knygoje…“[14] (Descartes’ui le monde buvo „aukštuomenė“ arba „aukštuomenės gyvenimas“.) Toliau jis tęsia: „O aš visada neapsakomai norėjau išmokti atskirti tiesą nuo klaidų, kad man pačiam būtų aiškūs mano veiksmai…“[15]
Atkreipkime dėmesį į tai, kad jis siekia atskirti ne klaidą nuo tiesos apskritai, o klaidą nuo tiesos kaip „aiškaus savo veiksmų supratimo“. Taigi – kas aš? Šiuo atveju filosofija susideda iš tautologijų. Pavyzdžiui, manome, kad kažką jaučiame, o filosofas klausia: ką aš iš tikrųjų jaučiu? Tuo jis teigia, kad galiu visai nejausti to, ką jaučiu. Arba: ką aš matau? Galimai nematau ir to, ką matau, ir taip toliau. Visi šie niuansai, kuriuos įvedu, yra nepaprastai svarbūs Prousto teksto supratimui. Ne tam supratimui, kuris leidžia perskaičius tekstą reaguoti į jį kaip į tiesiog kažkokią vertybę ir ties tuo sustoti, o supratimui, kuris leistų suprastiems dalykams dalyvauti mūsų gyvenime.
Grįžkime prie Descartes’o: „O aš visada neapsakomai norėjau išmokti atskirti tiesą nuo klaidų, kad man pačiam būtų aiškūs mano veiksmai ir galėčiau tvirtu žingsniu eiti per gyvenimą“[16]. „Eiti“ – vadinasi, kalbame apie kelią. Dar aiškiau apie tai jis teigia pirmosios „Samprotavimų“ dalies pabaigoje. Aprašęs savo keliones, savo žygius į pasaulį, domėjimąsi knygomis, jis šį aprašymą užbaigia taip: „<…> vieną dieną aš nusprendžiau ištirti tai, kas manyje.“ Dabartiniame vertime į rusų kalbą randame: „ištirti patį save“[17]; tai netikslu, nes versti reikia pažodžiui ir atsižvelgiant į prasmę, kurią jau anksčiau paaiškinau: ištirti turime ne patys save, o „d’etudier en moiméme“, ištirti tai, kas yra mumyse. Toliau Descartes’as pastebi vieną įdomų dalyką: „Man atrodo, kad tai man pavyko geriau, negu būtų pavykę tuo atveju, jei niekada nebūčiau palikęs savo šalies ir savo knygų“[18]. (Tai labai svarbus momentas, kuris vėliau pakartotinai peržaidžiamas ir tikrame Prousto likime, ir jo knygose.) Tai panašu į tai, kas būtų buvę, jei Petrarca nebūtų išvažiavęs ieškoti savo Tulės, o būtų pasinėręs į save (kaip ir Proustas būtų neišėjęs į platųjį pasaulį).
Taip atradome vieną iš svarbiausių Prousto pasaulį ir visą jo romaną persmelkiančių įvaizdžių – ypatingos, vidinės kelionės įvaizdį. Leistis į šią kelionę galima iš tikrųjų nejudant, t. y. nekeičiant padėties erdvėje: nevykstant iš Prancūzijos link Didžiosios Britanijos krantų ir nedalyvaujant karuose, nors Descartes’as ir dalyvavo (kaip kavaleristas; rusiškas prancūziško žodžio „la cavalier“ vertimas skamba labai prastai, o gruziniškas „მხედარი“ šiuo atveju tinka geriau, nes jis, kaip ir prancūziškas variantas, perteikia kario narsumo atspalvį, o ne tiesiog žymi žmogų-kavaleristą, t. y. tą, kuris sėdi ant žirgo). Norėdamas įtvirtinti šį ypatingos vidinės kelionės įvaizdį (kartu grįždamas ir prie prancūziškos angažavimosi aistros statyti save ant kortos (lošiamósios, žinoma), ir prie kultūrinio komplekso, atsiradusio Renesanso epochoje), priminsiu mums taip pat ir Dante’ę. Šį įvaizdį aptinkame ir jo kūryboje, tačiau tik jei į „Dieviškosios komedijos“ tekstą žvelgiame egzistenciniu, o ne filologiniu, akademiniu, pažodiniu ar komentatoriaus žvilgsniu.
Kaip žinome, „Dieviškojoje komedijoje“ aprašomi Pragaras, Skaistykla ir Rojus (kuriuose įkurdinti daugelis realių personažų, pažįstamų Dante’ei iš jo gyvenimo ir politinės veiklos Florencijoje). Joje tuo pat išdėstoma gana sudėtinga Pragaro, Skaistyklos ir Rojaus topografija, arba geografija; ji turi savus komentarus religinėje-teologinėje literatūroje, ir panašiai. <…>[19] Tačiau aš noriu pažvelgti į šį tekstą kiek kitaip ir nusitverti to neabejotino fakto, kad šalia istorinių ir literatūrinių reikšmių daugiaprasmiai Dante’s simboliai žymi ir vidinio kelio simboliką; [kelio] glūdinčio sielos gilumoje, nes, pasak Dante’s, iš tiesų Pragaras glūdi mūsų sieloje kaip mūsų aistros, poelgiai ir motyvai; Skaistykla taip pat mūsų sieloje, ir Rojus – ten pat. Beje, Prousto kūryboje rojaus įvaizdis pasirodo kaip prarasto laiko vaizdinys, lygus pragaro vaizdiniui. Kalbėdamas apie rojų jis dažnai papildo, kad „tikrasis rojus – prarastas rojus“[20]. Prancūziškame tekste tai skamba geriau nei rusiškame, nes rusų kalboje, kaip ir gruzinų, deja, nėra žodžio, žyminčio rojų daugiskaitoje. O Prousto romane – paradis perdus – yra prarasti rojai.
Tuo noriu pasakyti, kad Dante’s „Komedijoje“ vykstanti kelionė iš tiesų yra simbolinė – geografiniai simboliai žymi tam tikrą vidinę geografiją, nurodo kelio taškus, kurie pereinami keliaujant į savo paties sielos gilumas; ten ir Pragaras, ir Rojus, ir Skaistykla. Negana to, Dante’s kūrybos simbolika nurodo ne tik taškus, kuriuos reikia pereiti leidžiantis į sielos gilumas; joje yra ir simboliai, nurodantys, ką turime padaryti, kad gebėtume į šią kelionę leistis. Šie simboliai randami ir Prousto romane, juos aš įvardinsiu.
Prisiminkime, kuo prasideda „Dieviškoji komedija“: „Per vidurį gyvenimo kelionės, / aš pakliuvau į baisiai tamsią girią“[21], – t. y. susidūriau su užduotimi susivokti savyje. Nukrypsiu prie simbolių ir alegorijų, kurie nurodo iš kelio išmušančius ir dar labiau šioje girioje paklaidinančius dalykus, neleidžiančius pradėti kelionės į savo vidų (o tik tai ir tegali išvesti iš šios girios, nes „gūdi giria“ – simbolis paklydusios sielos, nepažįstančios nei savęs, nei tikrosios savo padėties būtyje). Toliau Dante’s kūrinyje randame įstabų simbolį, kurį dažnai priimame vien kaip gražią literatūrinę frazę ar aforizmą. Taip skamba tai, ką girdi Dante iš lūpų savo vedlio Vergilijaus: „o baimė – tai prasčiausioji pagalba“[22]. Ir aš pridėsiu dar vieną frazę, kad jas kartu galėtume iššifruoti kaip simbolius. Ant Pragaro durų parašyta: „Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį“[23]. Mes ir vėl suprantame šią frazę vadovaudamiesi kasdienės kalbos dėsniais – kad Pragare nebėra ko viltis, ir tai baisu. „Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį.“ Iš tiesų žodžiai „baimė – tai prasčiausioji pagalba“ nurodo ypatingą narsumą. Šis išbandymas prieinamas tik tam, kurio nepančioja viltis.
Šios frazės yra simboliai dviejų pagrindinių psichologinių mechanizmų, kurie neleidžia mums savęs pažinti. Pirmasis iš šių mechanizmų yra tingumas[24]. Juk kas yra egzistencija? Egzistencija yra tai, ką turi atlikti čia ir dabar. Ji nesileidžia atidedama rytojui ar perkeliama ant kito pečių – nei artimo, ne tautos, nei valstybės ar visuomenės. Tai atlikti privalai pats, bet žmogus nelinkęs to daryti. Pavadinkime šį polinkio nebuvimą žodžiu „tingumas“. Tingumo tema kiaurai persmelkia visą Prousto tekstą. Tai priešas (arba psichologinis mechanizmas), kuris užtveria kelią į gilumą, į sielos šulinį – sielos šulinys užvertas tingumu. Užuot pasinėręs į egzistenciškai svarbų įspūdį, į unikalų potyrį, kuris tave ištiko, tu atidėjai tai kitai dienai, neįsiskverbei į jį, kad išnarpliotum (ką pajutai? Kodėl, tarkime, laimę?), arba nusprendei, kad apie tai galėsi perskaityti knygoje, kad apie tai žino ir draugiško pašnekesio metu tau papasakos kas nors kitas[25]. Tai ir yra tingumas, o tingumas – jis susijęs su baime. Ši tema, simboliškai išryškinta Dante’s, irgi nuolatos pasikartoja Prousto tekste.
Tad baimė – antrasis psichologinis mechanizmas, susijęs su pirmuoju, kuris užveria mums sielos šulinį. Tai baimė ne įprasta šio žodžio prasme, kaip išgąstis ko nors konkretaus (kaip galima, pavyzdžiui, išsigąsti pasiutusio šuns, šuoliuojančio žirgo, liūto, priešo ir t. t.), o baimė sužinoti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Štai ko – ypač jei dėl to reikia atsisakyti pačių idealiausių, mus išaukštinančių, mielų mūsų širdžiai įsivaizdavimų – žmogus nuolatos bando išvengti. Netgi revoliucionierius Marxas, stiprinęs save Dante’s lozungu „baimė – tai prasčiausioji pagalba“ (kurį perfrazavo „Kapitalo“ pratarmėje), iš tiesų ragino save juo vien verbaliai ir visą gyvenimą kreivai žiūrėjo į Londono policininkus bei idėjinius buržuazinės santvarkos sargus, lydėdamas žodžiais: „Nebijok, nebijok“, – į savo vidų taip ir nepažvelgė iš baimės išsiskirti su šviesiausia ir mylimiausia savo svaja.
Psichologiniame ir dvasiniame žmogaus gyvenime egzistuoja aibė tokių konstrukcijų ir darinių, skirtų tik tam, kad nematytume to, kas mus baugina[26]. Juk baisu, pavyzdžiui, sužinoti, kad mylimoji tave apgaudinėja. Visi gyvenimo įvykiai dėliojasi taip, kad leistų maksimaliai išvengti aiškios akistatos su faktu „taip, ji mane apgaudinėja“ – ir padaryti iš to išvadas. Mūsų psichologiniame gyvenime šiuo mylimosios atveju iškyla dešimtys viena ant kitos besiklojančių konstrukcijų, visuomet leidžiančių to išvengti.
Ir trečia – viltis. Neatsitiktinai Dante rašė: „Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį.“ Kiekvienas čia patekęs savo pragarą pamatys tik jei apleis viltį; kitaip tariant, viltis yra tai, kas neleidžia mums išvysti pragaro – to, kas yra iš tikrųjų. Labai dažnai vejamės viltį nežinodami, kad ji didžiausias žmogaus priešas. Pavyzdžiui, namas griūva, o mes dar bandome jį atstatyti. Kodėl? Mes tikimės, kad jis „pasitaisys“. Užuot jį palikę, apleidę šią viltį ir pasistatę naują namą. Arba vis klijuojame šeimą, kuri jau aiškiai iširo. Kodėl? Nes tikimės: rytoj viskas pasitaisys; o to ryžto, kurį gali suteikti tik vilties atsisakymas, neturime. Ryžtas – tai išeiti ir pradėti iš naujo, kitoje vietoje, su kitu žmogumi. Viltis – tai asilui prieš snukį atkištas kuokštas šieno, paskui kurį asilas amžinai seka.
Noriu pabrėžti labai paprastą mintį: viltis trukdo mums matyti, trukdo suprasti ir trukdo, jei vėl prisiminsime kelionės įvaizdį, pradėti judėti sielos šulinio link – Dante’s „Komedijoje“, kaip pamename, tai piltuvas, į kurio dugną spiraline, žemyn nukreipta trajektorija reikia leistis. Tačiau leidžiantis reikia gebėti, turėti narsos nenusukti akių, t. y. atlaikyti tuos vaizdus, kurie tau atsiveria. Gyvenime mes nematome sugriuvusio namo, nes viliamės, kad rytojaus dieną jis atsistatys, jei tik pakalsime sijas; taip atsiranda neįtikėtinas statinys, sudarytas iš prikabintų aukštų, langų ir sijų, ir visas jis laikosi ant trapios ir klaidingos vilties siūlelio. Beje, kaip tik todėl krikščionybėje, vienoje iš raštingiausių religijų, vienintelė leidžiama viltis yra ta, kuri visados nukreipta į Dievą, o ne į žmogų ar kažką jo sukurtą.
Vilties tema Proustui yra pagrindinė ašis, kurios šviesoje suprantama meilė Albertinai ir kurioje ji skleidžiasi (skleidžiasi pagal tai, kaip jis ją suprato). Jis aiškiai mato priežastis, dėl kurių ji iš tikrųjų nutiko ir liko jam nepasiekiama. Pirma, jis tingėjo ir bijojo atsidurti akis į akį su tiesa; antra, jis, kitaip nei Vergilijaus vedamas Dante, turėjo vilties. Vergilijus – dar vienas Dante’ei ir Proustui labai svarbus simbolis (ir mums, nes jis (šis simbolis) bus viena esminių mūsų darbo temų).
Vergilijus veda Dante’ę Pragare, Skaistykloje ir atveda prie Rojaus (Rojuje, kaip žinome, Dante turi jau kitus vedlius). Iš pirmo žvilgsnio mums tai atrodo graži literatūrinė metafora, kažkas panašaus į gruzinišką tostą, kurio metu kreipiamasi į kitus tokius pat didžius ar dar didesnius poetus: Dante įsitraukia į didžių senovės poetų ratą ir prašo jų užtarimo (taip, lyg rašytų eilinį eilėraštį, skirtą alegorinei Mūzos figūrai). Iš tiesų Vergilijus čia atsiranda neatsitiktinai. Vergilijus – ne iš tosto paimta alegorija ar metafora, o simbolis meno, kuris ir leidžia pradėti kelionę sielos šulinyje; tai nėra tiesiog opusas ar kūrinys – tai konstrukcija (kaip tam tikra mašina ar mechanizmas), dalyvaujanti mūsų gyvenime tada, kai pradedame kelionę į savo pačių gilumą. Vadinasi, įveikus psichologinius mechanizmus, tokius kaip baimė ir viltis, reikia kaip nors iš tikrųjų pradėti judėti; ir, pasirodo (taip manė Dante, ir Proustas tai pakartos), judėti galima tik kūrinio keliu, t. y. ypatingu darbu – darbu gyvenimo viduje.
Tai, ką aš pasakiau, mums labai svarbu, nes žvelgdami iš šios perspektyvos matysime meno vietą gyvenime, meno kūrinio statusą ir prigimtį radikaliai kitaip, nei siūlo tradicinė žiūra, prieš kurią Proustui teko kovoti. Tik šios kovos rezultatai iš esmės mūsų nepasiekė – mes ir toliau gyvename ikiprustiškoje epochoje pagal tai, koks mūsų santykis su kūriniu ir kaip suprantame veiklos, vadinamos menu, santykį su gyvenimu. Kol kas tik atkreipkime dėmesį, kad Dante’s Vergilijus nėra tiesiog alegorija; jis simbolizuoja tai, kad meno padedami galime pradėti judėti, suprasti, matyti ir taip toliau – keliauti sielos šuliniu: pirma vidun, kad paskui, jau apsivertę, galėtume grįžti atgal. Apsivertimas – tai dar vienas labai keistas Dante’s simbolis.
Daugelis komentatorių išryškina keistą Dante’s Pragaro, Skaistyklos ir Rojaus topografijos, o kartu ir viso šio judėjimo, savybę. Kaip žinome, kelionę Dante pradeda leisdamasis žemyn tam tikrame taške, matydamas tą patį pasaulį, kurį ir mes su jumis matome – tą patį dangų, saulę, medžius; ir grįžta jis per tą patį tašką, tačiau virš jo galvos jau kitas dangus, kitas pasaulis. Tai skirtingi pasauliai: tas, kurį sąlyginai vadiname nesuprantamu, ir šis – suprantamas. Kitas pasaulis, kita realybė. Kaip tai įmanoma? Kaip buvo galima judėti tokia trajektorija ir vėl išnirti tame pačiame taške, tik su apvirtusiu dangumi? Vadinasi, nenustodamas judėti, turėjai apsiversti. Pasaulis neapsivertė – apsivertė Dante. Kaip žinome, Dante’s kelyje yra taškas, kuriame, kaip jis sako, „visas žemės tankis susitelkęs“[27]. Jame baisūnas Gerionas[28], į kurio kailį įsitvėręs keliauja Dante, apsiverčia ir pradeda – visiškai nesuprantamu būdu – judėti viršun (beje, Vergilijus primena Dante’ei, kad jie apsivertė[29]).
Šis apsivertimas – dar vienas mums tinkamas simbolis. Žinoma, Dante nesamprotavo apie tai taip, kaip samprotauti bandome mes, – jis ėjo kitu keliu, bet priėjo būtent tai. Įsiminkime šiuos simbolius, tame tarpe ir meno kūrinio simbolį (kurį Dante išreiškė Vergilijaus figūra), kurį Proustas nuolat atkartoja kaip simbolį vienintelio įmanomo darbo – įsiskverbimo į „Aš“, t. y. kūrinio sukūrimo darbą. Kūrinys yra kaip tik tai, kas leidžia mums panirti į save pačius ir tuo pačiu komunikuoti su tikrove, o be šio panirimo komunikacijos nebūtų.
Aš po truputį įvedu vis daugiau vizualių geometrinių įvaizdžių – kalbu apie kelią, apie nardymą, apie ryšį tarp taškų, – ir taip vedu mus pagrindinės mūsų apmąstymų temos link, būtent prie topologijos. Topologija – tai mokslas apie vietas, arba nematuojamoji geometrija [неизмерительная геометрия].
Taigi, mes pagausinome savo vizualius geometrinius įvaizdžius ir užsikabinome už iš dalies psichologinių simbolių: narsumo – kaip vilties neturėjimo, darbo – ne kaip išsklaidyto rutininio darbo, o kaip užimtumo savimi pačiu savyje. Atliekant šį darbą tarpininkauja tai, kas „statosi“ kaip kūrinys; tačiau galima ir nevadinti jo būtent taip, juk senosios, pirminės meno formos (bažnytinės ar religinės) apskritai neegzistavo išskirtiniu, t. y. atskiru, pavidalu kaip meno kūriniai, atiduoti dispozicijai menininkų, specialiai užsiėmusių jų kūrimu mūsų vartojimui.
Tam, kad supratimo grandinė užsivertų, trumpai noriu pasakyti dar kai ką. Simbolis, apie kurį kalbu, ir Prousto, ir Dante’s kūriniuose verčia mus matyti mūsų pačių gyvenimo organus, t. y. ne tai, kas atskirta nuo mūsų gyvenimo, o tai, ko viduje iš tiesų kuriamas gyvenimas, – taip, kaip kepenyse gaminama tulžis. Kūrinys yra gyvenimo organas, tačiau ne to [gyvenimo – vert.], kuris kuriasi savaime, o kažkokio kito. Vergilijus vedė Dante’ę, t. y. jį vedė meno kūrinio konstrukcija. Kol kas užfiksuokime tai kaip dalykinę mūsų minties, mūsų mąstymo temą.
Grįžkime prie įvaizdžių. Vieną iš esminių Prousto įvaizdžių jau aptariau, dabar aptarsiu ir kitą, kuris išbaigs visus likusius. Kaip minėjau, yra kelias kaip ypatinga kelionė, ir tai yra esminė tema; bet yra dar vienas įvaizdis, susijęs su tuo, kas kelią lyg ir užbaigia. Įsivaizduokime lanką, vaivorykštės parabolę, jungiančią du vienas nuo kito nutolusius taškus. Kelio simbolis Proustui pasirodo būtent kaip tokio lanko įvaizdis (ir jį, beje, sukuria meno kūrinys), kuris užbaigia kelionę, judėjimo kelią į mūsų pačių gelmę. Tai vaizdinys suplėšytų vienos visumos dalių, kurios siekia priartėti viena prie kitos ir juda susijungimo link kvapą gniaužiančia parabole. Baisi parabolė, kuri ir yra Dante’s judėjimo trajektorija, skrydis; ir tokia pat parabolė, vaivorykštė, užverianti kelią, sujungianti tai, kas suplėšyta, – tai vaivorykštė, apglėbianti visą „Prarasto laiko beieškant“ romaną. Ją galima sulyginti su hiperboline Riemanno plokštuma ir judėjimu ja. Tačiau tai kažko vieno atplėštų dalių vaizdinys; dalys traukia viena kitą ir siekia susijungti. Tai ir vėl yra vienas iš pačių seniausių simbolių. Krikščionybėje, pačiame naujos religijos centre ir šerdyje, pasirodė Kristaus figūra, ir pirmą kartą (kaip daugelis mano, ir akivaizdu, jog taip ir yra) žodis „meilė“ pradėtas sieti su žodžiu „Dievas“. Krikščionybės Dievas – tai meilės Dievas. Jau minėjau, kad vienintelė viltis, suderinama su žmogaus ieškojimo psichologija, t. y. su psichologija ieškančios žmogaus sielos, pasukusios susijungimo su savimi keliu, visada yra nukreipta į Dievą.
Nuo pat žmogiškojo abstraktaus mąstymo pradžios, t. y. nuo filosofijos atsiradimo, buvo manoma, jog filosofija gimė po Eroso, meilės dievo, ženklu. Šis simbolis gali nustebinti, nes jis, atrodytų, iš kitos srities. Erosas buvo aukščiausias filosofinės minties simbolis. Iš pirmo žvilgsnio – labai neįprasta. Nejau meilė yra vienas iš filosofinio samprotavimo objektų? Iš ko sudarytas šis simbolis? Kodėl žodis „erosas“ arba Eroso figūra tapo dvasinio darbo simboliu, mąstymo simboliu (juk tai, apie ką kalbu, iš esmės ir yra tai, ką Dante, Proustas ir kiti vadina mąstymu)?
Paaiškinsiu šio simbolio sudėtį. Senovės žmonėms meilė buvo pavyzdys tokio atvejo, kai žmogiškas veržimasis ir aistra, nukreipti į kuriuos nors objektus ar žmones, iš tiesų yra siekis vėl susijungti su tuo, kas kadaise buvo viena (tai ir įsivaizduoja žmogus, patiriantis aistrą). Tikrasis meilės jausmo turinys – tai siekis susijungti, arba pulsacijos – susijungimo impulsai. Tarkime Platonas manė, jog pirminis žmogus buvo tam tikras vienis, ir, priduria jis, androgininis vienis[30]. Vientisas žmogus (ar tokio žmogaus idėja) – tai androginas, dvilytis sutvėrimas, nesuskilęs pusiau, kai kiekviena pusė yra skirtingos lyties. Meilė, arba Erosas, valdo žmonių aistras todėl, kad jos, iš tiesų nepriklausomai nuo to, ką pats žmogus apie tai galvotų, siekia susijungti su tuo, kas kadaise buvo viena.
Pavyzdžiui, vyras ne paprasčiausiai myli moterį (nors jam ir gali atrodyti kitaip) – iš tiesų jo įtampa ir aistros mechanizmas siekia susijungti su savimi pačiu – susijungęs jis būtų nepriklausomas uždaras vienetas, turintis viską, ko jam reikia, pats savyje. Juk kas yra žmogiška priklausomybė? Priklausomybė atsiranda tada, kai nesi sau pakankamas, savyje neturi visko, ko tau reikia, ir tau prireikia to, ką turi kitas, trečias, penktas ar dešimtas. Androginas – idealus tam tikro savipakankamumo įvaizdis, kai viskas, ko reikia, – tavyje pačiame. <…>
[1] Šioje vietoje M. Mamardašvilis žaidžia dvejopa žodžio „лицо“ reikšme – rusų kalboje šis žodis gali reikšti ir „veidą“, ir „akivaizdą“. Orig.: „Кто мы такие перед лицом света или лицом сознания (как Сократ – лицо, и Платон это помнит)?“ (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)
[2] „<…> mintis apie kūrinio statymą nepaliko manęs nė akimirkai. Nežinojau, ar tai bus bažnyčia, kurioje tikintieji galės pamažu išmokti tiesų ir atskleisti harmoniją, didįjį visumos planą, ar šis statinys – it druidų paminklas – liks stovėti salos viršūnėj, niekieno niekada nelankomas“ (Proust M. Atrastas laikas / Vertė Galina Baužytė-Čepinskienė. – Vilnius: Alma littera, 1997. – 271. Toliau cituojant iš šio leidinio nurodomi tik puslapiai).
„Tada staiga pagalvojau, kad jei dar turiu jėgų baigti savo kūrinį, šis rytas, – kaip kadaise kai kurios mane paveikusios dienos Kombrė, – būtent šiandien įkvėpęs man tiek mano kūrinio idėją, tiek ir baimę, kad negalėsiu jos įgyvendinti, pirmučiausia pasireikštų šio kūrinio forma, kurią kitados nujaučiau Kombrė bažnyčioje ir kuri paprastai mums lieka nematoma, – Laiko forma“ (p. 274).
[3] „<…> savo knygą, – nedrįstu ambicingai tarti, jog statysiu kaip katedrą, – paprasčiausiai siūsiu, kaip siuvama suknelė“ (p. 265).
[4] „Iš tikrųjų kiekvienas skaitytojas, kai skaito, skaito save patį. Rašytojo kūrinys tėra tik savotiškas optikos instrumentas, kurį jis duoda skaitytojui, kad padėtų jam įžvelgti tai, ko be šios knygos jis galbūt pats savyje nematytų. <…> Tačiau kiti ypatumai <…> verčia skaitytoją skaityti tam tikru būdu, kad gerai įskaitytų; autorius neturi įsižeisti, o priešingai, duoti skaitytojui daugiausia laisvės ir tarti: „Pasižiūrėk pats, ar geriau matai pro šį ar pro aną lęšį“ (p. 171).
„Bet, grįždamas prie savęs paties, ėmiau kukliau galvoti apie savo knygą, ir būtų netgi netikslu sakyti, jog mąsčiau apie jos būsimus skaitytojus, savo skaitytojus. Mat, kaip maniau, jie bus ne mano, o savęs pačių skaitytojai, nes mano knyga bus tik savotiškai didinamasis stiklas, vienas tokių, kokius pirkėjui atkišdavo Kombrė optikas; savo knyga duosiu jiems priemonę skaityti patiems save. Tad neprašysiu jų, kad mane girtų arba koneveiktų, o vien kad man pasakytų, ar gerai pataikiau, ar žodžiai, kuriuos savyje įskaito, yra tokie, kokius parašiau (šiuo atveju galimi nesutapimai, beje, ne visada turėtų kilti dėl to, kad suklydau, o kartais dėl to, kad skaitytojo akys nebus pritaikytos prie mano knygos ir jis negalės gerai skaityti savęs paties)“ (p. 265).
[5] Netiksli citata. Originale ši frazė skamba taip: „À nous deux maintenant!“ (Balzac H. de. Le père Goriot. – Paris: Bookking International, 1993. – P. 315).
[6] „Na, o dabar grumsimės!“ (Balzac H. de. Tėvas Gorijo. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 270). Rusiškame vertime ši citata skamba taip: „А теперь – кто победит: я или ты!“ (Бальз ак О. Отец Горио. – М.: Художественная литература, 1983. – P. 462).
[7] „Leidomės keliu į Hudimenilį; staiga mane užliejo didžiulės laimės jausmas, kokį nedažnai patirdavau, kai išvykau iš Kombrė, tai buvo laimė, panaši į tą, kurią patyriau, beje, žvelgdamas į Martenvilio varpines. Bet šįsyk jai kažko trūko. Ką tik buvau pastebėjęs už duobėto kelio, kuriuo važiavome, tris medžius, tikriausiai kadaise augusius pavėsingos alėjos pradžioje… <…> Žiūrėjau į tris medžius, gerai juos mačiau, bet mano protas suvokė, kad už jų slypi kažkas, ko jis negali užvaldyti, kaip tie per toli esantys daiktai, kurių negalime pasiekti pirštais ištiesę ranką, tik kartais akimirkai užkliudome jų apvalkalą nieko neužčiuopdami. <…> Vėl patyriau ypatingą pasitenkinimą [ce genre de plaisir], tiesa, reikalaujantį tam tikro minties darbo, bet šalia jo visos neveikios pramogos, verčiančios jo atsisakyti, atrodo gan menkos. Šį pasitenkinimą, kurio šaltinį kol kas tik nujaučiau, kurį turėjau pats susikurti [Ce plaisir, dont l‘object n‘était que pressenti, que j‘avais à créer moi-même], patirdavau tik retkarčiais, tačiau kiekvienąkart man rodės, kad visa, kas nutiko per pertrauką, yra visai nesvarbu, kad įsikibęs į jo vienintelę realybę galiausiai pradėsiu tikrą gyvenimą“ (Proust M. Žydinčių merginų šešėlyje / Vertė Galina Baužytė- Čepinskienė. – Vilnius: Alma littera, 2005. – P. 204–205).
[8] „Daugelį metų man iš Kombrė neegzistavo niekas daugiau, tik mano gulti ėjimo scena ir drama, bet vieną žiemos dieną, kai parėjau namo sušalęs, mama, tai matydama, pasiūlė man arbatos, nors šiaip aš jos negerdavau. Iš pradžių atsisakiau, bet paskui nežinau kodėl apsigalvojau. Ji liepė atnešti man vieną tų nedidelių ir putlių biskvitinių pyragaičių, kurie atrodo nulieti rantytose moliuskų geldutėse. Ir netrukus, prislėgtas niūrių dienos įspūdžių ir nelinksmo rytojaus perspektyvos, aš mašinaliai pakėliau prie lūpų šaukštelį arbatos su įmerktu pyragaičio gabalėliu. Bet vos tik arbatos gurkšnis su pyragaičio trupiniais palietė gomurį, aš krūptelėjau ir suklusau – manyje vyko kažkas nepaprasto. Užliejo neapsakomas malonumas, su niekuo nesusijęs, be aiškios priežasties. Nuo jo visos gyvenimo staigmenos man tapo nesvarbios, jo smūgiai – neskaudūs, jo trumpumas – nerealus; tas malonumas veikė mane taip, kaip veikia meilė, jis pripildė mane brangios substancijos: ar gal veikiau ta substancija buvo ne manyje, ji buvo manimi. Nebesijaučiau menkas, atsitiktinis, mirtingas. Iš kur galėjo ateiti į mane šis galingas džiaugsmas? Jutau, kad jis syji su arbatos ir pyragaičio skoniu, tačiau be galo pranoksta jį ir, matyt, nėra tos pat prigimties. Tai iš kur jis? Kur jį pagauti? <…> Ir, kaip tame japonų žaidime, kai į porceliano dubenėlį su vandeniu pamerktos nedidelės, pažiūrėti vienodos popieriaus skiautelės ūmai ištįsta, susirango, nusidažo, tampa skirtingos, pavirsta gėlėmis, namais, žmonėmis, ryškiais ir atpažįstamais, taip ir dabar visos mūsų sodo ir pono Svano parko gėlės ir Vivonos vandens lelijos, ir paprasti miestelio žmonės, ir jų nameliai, ir bažnyčia, ir visas Kombrė, ir jo apylinkės, – visa, kas turi kontūrus, kas yra apčiuopiama, – miestai ir sodai – išplaukė iš mano arbatos puodelio“ (Proust M. Svano pusėje / Vertė Aldona Merkytė. – Vilnius: Vaga, 1979. – P. 41–43).
[9] Proust M. Jean Santeuil. – Paris: Gallimard, 1971. – P. 490, 703.
[10] Tulė (Thule (lot.), Θούλη (gr.), pasak legendos, yra toliausiai į šiaurės vakarus nutolusi Europos sala, žyminti oikumenos (pažįstamo pasaulio) pabaigą.
[11] „Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę / Kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ (Shakespeare W. Romeo ir Džuljeta / Vertė Aleksys Churginas. – Vilnius: Obuolys, 2018. – P. 80).
[12] Trečioji M. Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ dalis vadinasi „Germantų pusėje“.
[13] Čia ir toliau M. Mamardašvilio komentarai jo cituojamose ištraukose pateikiami skliaustuose ir išskiriami kursyvu.
[14] Descartes R. Samprotavimas apie metodą / Vertė Gvidonas Aloizas Bartkus. – Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2017. – P. 39.
[15] Descartes R. Samprotavimas apie metodą. – P. 47.
[16] Ten pat.
[17] Tokį pati vertimą randame ir lietuviškame leidime, žr.: Descartes. Samprotavimas apie metodą. – P. 47.
[18] Ten pat.
[19] Čia ir toliau ženklu <…> žymimi garso įrašo trūkiai ir kupiūros citatose.
[20] Proust M. Atrastas laikas. – P. 140.
[21] Dante Aligheri. Dieviškoji komedija: Pragaras / Vertė Sigitas Geda. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – P. 9.
[22] Ten pat. – P. 29.
[23] Dantė Aligjeris. Dieviškoji komedija: Pragaras / Vertė Aleksys Churginas. – Vilnius: Vaga, 1968. – P. 19.
[24] Proust M. Atrastas laikas. – P. 155.
[25] „Mačiau, kaip tolsta medžiai, beviltiškai modami rankomis, tarsi sakytų: ko nesužinojai apie mus šiandien, niekada nežinosi. Jei leidi mums prasmegti šio kelio gelmėje, iš kurios stengėmės į tave pakilti, ištisa tavęs paties dalis, kurią tau nešėme, amžinai pasiners į nebūtį“ (Proust M. Žydinčių merginų šešėlyje. – P. 206).
[26] „Kai užrašą aš perskaičiau ant sienos, ten, kur ženklai žioravo tamsiaspalviai, tai ištariau: „Maestro, siaubas grynas!“ Jisai pakėlė savo mąslią galvą: „Čionai išsaugot reikia dvasią tvirtą, o baimė – tai prasčiausioji pagalba“ (Dante Aligheri. Dieviškoji komedija: Pragaras / Vertė Sigitas Geda. – P. 29).
[27] Ten pat. – P. 361.
[28] Kalbos riktas. Mintyje M. Mamardašvilis turi Liuciferį, į kurio kailį įsitvėręs Vergilijus, ant pečių nešdamas Dante’ę, leidžiasi žemyn siaurėjančiu urvu, paskui apsiverčia ir iškyla į šviesą (žr.: Dante Aligheri. Dieviškoji komedija: Pragaras / Vertė Sigitas Geda. – P. 358–362).
[29] „O jis: „Manai esi įsikabinęs į to šuns vilnas? Jog čionai dar taškas, iš kur pasaulį pervėrė šlykštynė? Kol slydau aš, šiaurinis gaubė lankstas, kai pasukau, tu pralėkei pro centrą, kur visas žemės tankis susitelkęs. Dabar jau kito pusrutulio ūkas, ir kitas skliautas virš galvų iškeltas, tos sausumos ir vandenų paunksnėj kadaise numirė Žmogus Nekaltas“ (Ten pat. – P. 360–361).
[30] „Šis visybės geismas bei siekimas ir vadinamas meile. Tad anksčiau, kaip pasakojau, buvome vienetas, bet dabar dėl mūsų prasižengimų dievas išskirstė mus…“ (Platonas. Puota, arba Apie Meilę / Vertė Tatjana Aleknienė. – Vilnius: Aidai, 2000. – P. 32).
Ginčas dėl daktarienės iš Vilkų gatvės: Witoldo Gombrowicziaus ir Bruno Schulzo susirašinėjimas
2020 m. Nr. 5–6
Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas
Neilgai ėjusiame (1936–1937), bet viename solidžiausių to meto Lenkijos literatūrinių žurnalų „Studio“, leistame Bogusławo Kuczyńskio ir Zofijos Nałkowskos, pasirodė viešas Witoldo Gombrowicziaus ir Bruno Schulzo susirašinėjimas.
Mėgėjas eksperimentuoti su žmonėmis, įstumti juos į nepatogią padėtį W. Gombrowiczius pabandė provokuoti ramųjį B. Schulzą ir gavo atsakymą, kokio nesitikėjo, tad jam teko rašyti antrą laišką, kuris, kaip vėliau prisipažino, jo taip pat netenkino. Publikacija sukėlė daug diskusijų ir nesusipratimų, dėl ko W. Gombrowicziui teko ne kartą aiškintis, jis neslėpė nusivylimo.
Kita vertus, B. Schulzas šio susirašinėjimo, bent jau viename laiške Romanai Halpern, nesureikšmino: „Apie susirašinėjimą su Gombru nerašiau, nes, tiesą sakant, reikalas buvo mažareikšmis – neaišku, kokia proga tiek apkalbėtas.“ Netgi į aršiausiai juos puolusio kritiko Jano Emilio Skiwskio straipsnį „Laimės grandinė“ B. Schulzas atsakė kuklia penkių sakinių žinute, o W. Gombrowiczius nekukliu straipsniu „Netaktų grandinė“. Kad ir kaip būtų, apie ginčą dėl daktarienės iš Vilkų gatvės literatūros tyrinėtojai kalba iki šiol.
Skaitytojams pateikiame visus tris laiškus bei straipsnį „Netaktų grandinė“.
Witold Gombrowicz
Atviras laiškas Brunonui Schulzui
Mano gerasis Bruno,
Bogusławas nori, kad rašinėtume jam į „Studio“ – bet argi ne geriau rašyti į „Studio“ vienas kitam? – o geriausia turbūt susirašinėti? – taip, tarpusavyje susirašinėti maloniausia, kur kas saldžiau šauti taikantis į konkretų asmenį, nei šaudyti į orą aplinkraščiais, skirtais visiems, taigi niekam. Ilgai mąsčiau, kokia gi mintimi šauti į Tave, gerasis Bruno, bet nė viena neatėjo į galvą, ir tik vakar išniro vieno daktaro žmonos, atsitiktinai sutiktos aštuonioliktuke, mintis. „Bruno Schulzas, – pasakė ji, – arba nesveikas iškrypėlis, arba pozuotojas; bet tikriausiai pozuotojas. Jis tik anokiu apsimeta.“ Pasakė, – ir išlipo, nes kaip tik tada tramvajus sustojo ties Vilkų gatve.
Taigi šaunu į Tave tos moters mintimi. Viešai, oficialiai ir formaliai pranešu Tamstai, jog gydytojo žmona laiko Tave pamišėliu arba pozuotoju. Ir raginu Tave užimti poziciją žmonos atžvilgiu. Štai kažkur Vilkų gatvėje gyvena specialisto antroji pusė, kurios nuomonę apie save jau žinai. Ten, Vilkų gatvėje, gyvena, ten puoselėja tą savo nelabą požiūrį, ten jį išdėsto pažįstamiems, kurie tiki kiekvienu jos žodžiu. Ten, Vilkų gatvėje, Vilkų gatvėje, Bruno, šimtas antrame name auga ir plėtojasi ta bloga opinija, nepalanki labai kategorišką nuomonę turinčios plačiųjų sociokultūrinių sferų atstovės mintis! Ką dabar Tau daryti su jos mintimi? Ar sekdamas nuostabiosios literatų daugumos pavyzdžiu užimsi pretenzingą poziciją, tai yra kupiną pretenzijų ir skundų visuomenei dėl supratimo stokos ir pernelyg žemo lygio? Ne, Bruno, nė kartelio nesu įtaręs, kad iš Tavęs galima sulaukti begėdiškos ir banalios, tokios tuščios skrebentojo, kurio įžeisti švenčiausi interesai, reakcijos. Ir nemanau, kad naivuoliškai paraustum ir suriktum, kaip tai Prancūzijoje nutiko vienai populiariausių mūsų rašytojų, kai buvo pasakyta, jog jos literatūra yra gana populiari… O gal, duodamas valią mazochistiniam polinkiui, susitaikysi ir pulsi sočiai gydytojo sutuoktinei į kojeles. Bent šitaip galėtum pasinaudoti boba ir pasismaginti su ja nepaisydamas jos valios.
Ei, Bruno, Tu man oficialiai ir formaliai asocijuojiesi su tos moters nuomone, papildau Tave jos nuomone, užkraunu ją ant Tavęs ir prikabinu prie Tavęs, į Brunono Schulzo sąmonę įsmeigiu žmonos nuomonę, sutuokiu jį su žmona teisėtais nuomonės saitais. Ko imsis tas Tavo Bruno Schulzas esant tokiai situacijai – tas Schulzas, kuriuo rašai knygas ir kuris turi Tave reprezentuoti, kaip prisuksi ir nuteiksi savo Schulzą žmonos atžvilgiu? O Dieve, nesinori man dėstyti minčių, dabar karšta, velnias atnešė tą laišką, jeigu Bogusławas būtų įsisirgęs, nereikėtų mums to daryti. Vis dėlto įsidėmėk: žiauriausia šiame reikale tai, kad visi objektyvūs argumentai nelabai veikia. Iš tiesų, kaip tinkamai moteriai paaiškinti, kad kažkas nėra pamišėlis ar pozuotojas? Čia svarbiausia ne turinys, o forma. Priešais tribunolą, sudarytą iš atsitiktinių „Studio“ skaitytojų, šaukiu Tave į formalią kovą su moterimi, kaip ir jie, atsitiktine. Tribunolas nesvarstys Tavo argumentų, neturime tam nei laiko, nei bendrų, visuotinai priimtų kriterijų. Esam pernelyg užsiėmę savais reikalais, kad nuodugniai nagrinėtume svetimus reikalus. Paprasčiausiai tik užmesime akį ir patvirtinsime, kad Schulzas, partrenktas lygiam kelyje per absurdišką susidūrimą su moterimi, sugebėjo išlaikyti gerą, nepriklausomą formą, arba kad vis dėlto susikompromitavo patenkindamas mūsų piktdžiugą. Ir atmink, kad Tavo pozicija turi būti ne tik subjektyviai teisinga, bet, kas blogiausia, turi atrodyti teisinga žmonių, stebinčių iš šalies, atžvilgiu. Jeigu, pavyzdžiui, pareikši, kad daktarienės mintis Tavęs visiškai nesujaudino, mes nepatikėsime, nes kokia proga turėtum būti ne toks jautrus kaip mes. Tribunolas, kuris Tave vertins, sprendžia pagal save.
Visiškai sąmoningai Tau, o ne kam kitam, užduodu šį klausimą. Tavo filosofinis, meninis, poetinis stilius iš anksto nelemia konfliktų su gydytojų vaikų motinomis. Tavo forma brandinama aukštybėse. Nagi! Nukopk žemėn! Pasileisk šokti su vidutinybe! Parodyk, kaip tinkamai duoti atkirtį! Kokiu stiliumi sudorosi ją, ar iškilsi virš jos, ar laikysies distancijos, parodyk mums tą miną, nagi pamatykim, kaip Bruno atsikrato daktarienės iš aštuonioliktuko nuomonės. Ko verta Tavo forma, jeigu ją būtų galima panaudoti tik dviejų tūkstančių metrų aukštyje virš gyvenimo lygio? Reikia įsijausti į žaidimą su žmonėmis bet kokiame lygyje ir pasitaikius bet kokiai galimybei. Mūsų pozicija kvailybės atžvilgiu galbūt net svarbesnė nei pozicija reikšmingais, protingais, esminiais klausimais. Prakeiktas Bogusławas! Iki pasimatymo, Bruno.
Su nuoširdžia pagarba
Witoldas Gombrowiczius
Bruno Schulz
Witoldui Gombrowicziui
Norėtum mane įvilioti, brangus Witoldai, į areną, iš visų pusių apsuptą minios smalsumo, norėtum matyti mane, įniršusį bulių, sekantį besiplaikstančią ponios daktarienės skraistę, jos plaikstus burnočio spalvos peniuaras Tau turėtų atstoti kapą, už kurios manęs laukia Tavo špagos smaigalys.
Reikėjo, brangusis, pasitelkti labiau niršinančią spalvą, nuodingesnius šūvius, stipresnius nuodus nei ponios daktarienės iš Vilkų gatvės seilės. Reikėjo man pakišti kokią nors išmintingesnę ponią daktarienę, labiau gundančią, kurią būtų verta pasmeigti ragais. Šiek tiek pervertini mano jautrumą, insinuoji mane su šia skudurais kimšta lėle. Aš, senas sotus bulius, kad ir kaip norėčiau, negaliu padaryti nieko daugiau, kaip tik panarinti galvą ir pažvelgti grėsminga, kruvina akimi tarp iečių, kurių man prismaigstei. Deja, stinga man kilnios ugnies ir to aklo, padūkusio užsidegimo, kuris vestų mane, kaip Tu trokšti, į sėkmingą ataką. O Tu jau iš anksto man nubrėžei liniją, uždarei ir užtvėrei šalutinius kelius, kad atvestum mane į patį arenos vidurį. Privertei mane iš anksto šlykštėtis prasminga pramoga, paskyrei publiką, nustatei vietos akustiką, iki smulkmenų apibrėžei, ko iš manęs tikimasi. O kas, jei būčiau bulius, nesilaikantis konvencijų, bulius be garbės ir ambicijų krūtinėje, jei paniekinčiau publikos smalsumą, atsukčiau užpakalį poniai iš Vilkų gatvės, prie kurios mane stumi, ir pulčiau Tave karingai iškėlęs uodegą? Ne tam, kad Tave išversčiau iš kojų, garbingasis Toreadore, o tam, kad Tave užsimesčiau ant kupros – jeigu tai ne megalomanija – ir išneščiau Tave už arenos, už jos taisyklių ir kodeksų ribų.
Kadangi, kad būtų kuo aiškiau, netikiu šventu arenų ir forumų kodeksu, niekinu jį ir laikau menkaverčiu, nors Tu, kuris juo žaviesi, išmarginai jo paraštes nuostabiausiais komentarais ir glosomis – iš tiesų keistos mišios, iškylančios virš savo kulto objekto perviršinės ironijos purslais!
O juk sutiksi, brangus Witoldai, jeigu būtume atšaukę šią smalsulį žadinančią tauromachiją ir palikę sudraskytą lėlę ant smėlio, už nugarų girdėdami gaudžiančią nusivylusią publiką, eitume petys į petį – bulius ir toreadoras, išėjimo link, į laisvę, lengvu pasivaikščiojimo žingsniu – pasinėrę į intymų pokalbį dar prieš palikdami paskutinius teatro ratus.
Betgi koks paradoksas! Tu, forensių[1] ir jų gaudžios akustikos gynėjau! Kas gi yra forumų ir arenų akustika, kokios tiesos ir argumentai joje nuskamba ir kas apeliuoja į mūsų širdis ir įsitikinimus, kad nesugebame atsispirti? Kokia mūsų esybės dalis išbėga to pasitikti kupina pripažinimo ir pritarimo, nepaisant mūsų geresnių žinių? Mėgsti ir vertini populiarius juokus, juokus, kurie prie širdies miniai, juokus, smogiančius priešininkui, nepaisant jo teisumo ir argumentų, pasmerkiančius jį pajuokai, išmušančius jo ginklą iš rankų nesukryžiavus esmės špagų? Tave masina efekto spontaniškumas, akimirksninis nelogiškas visų daktarų žmonų iš Vilkų gatvės solidarumas, visų – storžieviškų, vitališkų, eilinių – katutės? Be to, stebėdamasis matai iš Tavęs paties nevalingai kylantį pritarimą ir solidarumą su kažkuo, kas iš esmės yra Tau svetima ir priešiška? Taigi tai, kas Tau atrodo kažkokia nusikalstama, viršasmeniška jėga, yra tik Tavo įgimtas silpnumas. Tai minia mumyse pritaria, brangus Witoldai, mumyse atgailaujanti ir įsišaknijusi minia skleidžia savo tamsą, užgožia mūsų geriau žinantį protą ir konvulsiškai kelia mūsų rankas aklam vienbalsiam pritarimui. Tai bandos impulsai, užtemdantys mūsų skaidrų protą, žadinantys archajiškus ir barbariškus mąstymo metodus, atavistinės, nugalėtos logikos arsenalą. Tie juokai apeliuoja į minią Tavyje, jie įsitikinę, kad po šio signalo taps Tavyje tamsūs ir neartikuliuoti – kaip meška, dresuojama čigoniškos dūdelės garsų.
Ponia daktarienė iš Vilkų gatvės! Norėjai sumaišyti man kortas, sujaukti mano jausmus, antagoniste išstatydamas vieningos, solidarios, galingos korporacijos atstovę, nubrėždamas mūsų kovos liniją prie pat lyčių karo fronto? Ar savo gudrybėmis mėginai įvilioti mane į klampius, Tau itin gerai pažįstamus paribių plotus, kur mūsų jausmų kompasas ima beprotiškai suktis, kur nužymėti moraliniai poliai keičia savo ženklus veikiant keistai ambivalencijai, o neapykanta ir meilė praranda savo vienareikšmiškumą sukeldamos didžiulį, visuotinį glumulį? Ne, ne, Witoldai, išsilaisvinau iš šito, jau galiu pasipriešinti šiam glumuliui, atskirti ir atriboti viską, kas prie ko netinka. Be abejo, suprantu ir visa savo siela pripažįstu, kad ponios daktarienės šlaunys gražios, bet šį faktą izoliuoju jam deramoje srityje. Sugebu užkirsti kelią, kad daktarienės kojyčių garbinimas nedifunduotų į visiškai netinkamą plotmę. Bet visas šis lojalus garbinimas man netrukdo intelektinėje plotmėje iš visos širdies niekinti jos pasipūtėlišką bukumą, jos šabloninį mąstymą, visą tą svetimą man ir priešišką mentalitetą. Taip, nuoširdžiai prisipažįstu, nekenčiu ponios daktarienės iš Vilkų gatvės, tiktai paviršutiniškai protaujančios žmogystos, grynosios, distiliuotos formos gydytojo žmonos, gydytojo žmonos mokyklinio pavyzdžio, netgi tiesiog žmonos… nors kitoje, labai ypatingoje plotmėje man sunku atsispirti jos kojų kerams.
Be abejonės, ši akimirksnio ambivalencija, šis mano asmenybės janiškumas, priklausantis nuo to, ar žvelgsiu į ponią daktarienę kaip į kojų savininkę, ar taip pat ir intelekto savininkę, intriguoja ir verčia susimąstyti, gundo dėlioti filosofinius apibendrinimus, metafizines perspektyvas. Man atrodo, kad mes čia bandome nusikaltimo vietoje užtikti vieną pagrindinių žmogaus sielos antinomijų, tarsi būtume užtikę vieną tvinksintį metafizinį gyvenimo mazgą.
Nemėgstu visko labai simplifikuoti, bet kol psichologija tiksliai išdėstys šį reikalą, siūlyčiau tenkintis laikinu paaiškinimu, kad mūsų lytiškumas, kartu su supančia ideologine aura, priklauso kitai išsivystymo epochai nei mūsų protas. Iš viso manau, kad mūsų psichika nevienalytė, kad priklauso nuo atskirų sričių išsivystymo lygio ir jos antinomijas bei prieštaravimus galima paaiškinti daugybės sistemų koegzistavimu ir susikryžiavimu. Tai yra dezorientuojančios mūsų mąstymo įvairovės šaltinis.
Tyčia įžengiau į lytiškumo teritoriją, kadangi jį išskirti, jo reikalus paliesti tik ypatingais atvejais seniai pripratome spaudžiami gyvenimiškos praktikos. Šiuo klausimu mūsų psichikos daugiasluoksniškumas itin akivaizdus. Mažiau akivaizdus jis bendrų moralinių, biologinių ir socialinių vertinimų poliuje, ir čia įžengiu į Tau būdingiausią sritį. Žinau Tavo ypatingą dirglumą šiuo klausimu, Tavo tiesiog patologinį (ir dėl to kuriantį) nerimą. Tai nesveika vieta, kur tavo perdėtas jautrumas pasiekia apogėjų, tai Tavo Achilo kulnas, kuris niežti ir kelia Tau nerimą, tarytum iš to kulno taisytųsi išdygti naujas organas, kokia nors nauja ranka, kibesnė už anas. Pamėginkime atskirti ir atriboti šią itin skausmingą ir jautrią vietą, pamėginkime ją chirurgiškai lokalizuoti, nors ji difunduoja ir šakojasi į visas puses. Man atrodo, kad Tau kelia nerimą ir išmuša iš vėžių faktas, jog egzistuoja tam tikras nerašytas vertybių kodeksas, tam tikra anoniminė mafija, kažkoks išsisukinėjantis nuo kontrolės consensus omnium. Be oficialių vertybių, kurias pripažįstame ir išpažįstame, slypi kažkoks neoficialus, bet galingas sąmokslas, neapčiuopiama pogrindinė sistema – ciniška ir amorali, iracionali ir pašaipi. Ši sistema (kadangi turi visiškai nuoseklios sistemos bruožų) sankcionuoja veidmainės moters neištikimybę, nustato paradoksalias hierarchijas, suteikia triuškinančią jėgą lėkštiems juokams, atiduoda mus solidaraus juoko valdžiai, nepaisant mūsų valios ir žinių. Ši neapčiuopiama, niekad neaptikta, kažkaip tarpmolekuliškai prasiskverbianti į mūsų vertinimus, išsisukinėjanti nuo atsakomybės ir išslystanti mėginant ją sučiupti ar užfiksuoti, neiškilminga ir nerimta, žudanti galingu juokingumo ginklu sistema iš tiesų yra nerimą keliantis keistas reiškinys. Nežinau, ar kas nors pajėgus atsispirti jo žavesiui.
Dideliu Tavo nuopelnu laikau tai, kad pirmą kartą į šiuos reikalus nukreipei mūsų mintis ir jausmus. Jei neklystu, Tau pirmam pavyko suuosti slibiną tūkstančiuose jo slaptaviečių ir prisiartinti prie jo ištiestos rankos atstumu. Jau dabar noriu prisegti Tau, būsimam baisūno žudikui, palmės šakelę. Nes laikau šią anoniminę sistemą blogiu, kurį privalu nugalėti. Todėl man kelia nerimą pernelyg ilgai trunkančios Tavo užkulisinės intrigos, ištęsti Tavo pasikuždėjimai ir derybos su juo, visa Tavo dviveidė, paini politika. Dėl Dievo meilės, atsipeikėk! Nebūk aklas! Pagaliau praregėk, kur priešas, o kur draugas! Tu, išrinktasis slibino žudike, iš prigimties turi galingus galabijimo įnagius, Tu, jautrios uoslės, susekančios priešą giliausioje slaptavietėje, savininke, – pagriebk jį iltimis, mestelėk į orą, du kartus sukaukšėk dantimis ir paskersk jį, užmušk, perkąsk jam gerklę!
Ne, Witoldai, tikiu Tavimi. Užburi jį vien tik mago judesiais, apsmilkai meilikavimu, užhipnotizuoji ir sustingdai nemirtingo stabo poza, kurią jam insinuoji. Žinoma, palaikau Tave. Pasodinkime ją į sostą, ponią daktarienę iš Vilkų gatvės, hosana, hosana, lankstykimės iki žemės. Tegul išsidrebia, išverčia baltą pilvą pūsdamasi iš puikybės – ponia daktarienė iš Vilkų gatvės, nemarus stabas, visų mūsų troškimų viršūnė, hosana, hosana…
Tuolaik, kai taip sėdi apsvaigusi, išėjusi iš savo krantų, mėlynomis akimis, kurios mus pražiūri ir nemato, – išanalizuokime jos gymį, ištyrinėkime jos minas, nuleiskime zondą į šio gilaus veido dugną.
Sakai, tai gyvenimo veidas? Sakai, ne tik mes, protingesni ir geresni, turime teisę juoktis iš ponios daktarienės, bet pripažįsti ir ją turinčią teisę tyčiotis, niekinti ir pajuokti. Esi menkybės prieš didybę pusėje. Kaišiodamas mums prieš akis masyvų daktarienės kūną, stengiesi sukompromituoti mūsų pastangas ir solidarizuojiesi su jos buku kvaknojimu. Tvirtini, kad jos asmenyje kovoji už vitališkumą, biologiją, prieš abstrakciją, prieš mūsų nutolimą nuo gyvenimo. Jeigu biologija, Witoldai, tai tikriausiai jos inercijos jėga, jei vitališkumas, tai tikriausiai jos pasyvi sunki masė.
Tačiau biologijos avangardas – tai mintis, eksperimentas, kūrybinės paieškos. Mes esame karinga biologija, grobikiška biologija, mes esame iš tiesų vitališki.
Nesijuok. Žinau, ką galvoji, kokia prasta tavo nuomonė apie mūsų gyvenimą. Ir dėl to man skaudu. Lygini jį su daktarienės iš Vilkų gatvės gyvenimu, ir šis atrodo Tau tikras, tvirčiau įaugęs į žemę, tuo tarpu mes, išsikeroję iki padebesių, esame atiduoti chimerai ir, spaudžiami šimtų atmosferų nuobodulio, distiliuojame mūsų beveik niekam nereikalingus vaisius. Nuobodulys, Witoldai, išganingasis nuobodulys! Tai mūsų aukštoji askezė, tai mūsų reiklumas, kuris neleidžia mums dalyvauti skalsiose gyvenimo puotose, tai yra mūsų nepaperkamas skonis, ištikimas naujiems ir nežinomiems patiekalams.
Pabaigoje leisk pasakyti Tau porą žodžių, kur Tave norėčiau išvysti, kur matau Tau tinkamą vietą ir Tau tinkamą postą. Iš Tavęs išeitų didis humanistas. Kas gi kita yra Tavo jautrumas antinomijai, jei ne universalizmo, ne visai žmoniškų plotų humanizavimo, privačių ideologijų konfiskavimo ir jų aneksavimo didžiosios vienybės naudai ilgesys. Nežinau, kokiu būdu tai pasieksi, bet manau, kad tai Tavo ieškojimų pozityvioji pusė ir sankcijos, iki šiol buvusios tų pusžmoniškų girių žvėries varymas ir išginimas šūviui.
Su linkėjimais – Tavo
Bruno Schulzas
Witold Gombrowicz
Brunonui Schulzui
Bruno, senas vaikėze, galų gale kaip mes visi! Prisipažinsiu, neplanavau antrą sykį pasisakyti šiame „Studio“ numeryje. Vis dėlto kai Bogusławas man davė perskaityti Tavo laišką, iš karto supratau, kad negaliu publikos net mėnesio laikotarpiui palikti be replikos. Akivaizdu – pakeitei vaidmenį; vengei pikantiškai vertinti daktarienę, užtat mane savo pozicija pastatei į nepaprastai delikačią padėtį, per žingsnį nuo ryškiausio grotesko. Tavo vaizduotė iškrėtė Tau pokštą. Mintimis mus perkėlei į kažin kokį išgalvotą spindesį. Rašydamas kai kurias savo strofas, matyt, pamiršai mano tetas, kurios apstulbs išgirdusios, kad jų Wicius – didžio humanisto projektas ir kad jam iš pėdos kalasi naujas organas. Neduosiu nė trigrašio, kad prakilniosios moteriškės nepamanys, jog paprasčiausiai čia darome savireklamą. Atsiprašau Tavęs, šventasis Bruno, už tų moterų, nepagydomai skeptiškai nusiteikusių savo sūnėnų atžvilgiu, mintis. Esi pernelyg drąsus ir išdidus, per aukštai užgiedojai, sudarei man žmogaus, neturinčio tetos, įspūdį – Tavo nuomone, turėtume jas pamiršti ir egzistuoti taip, tarsi pasaulyje nebūtų esybių, kurių atmintyje išliko mūsų trumpučiai apatiniai?
Štai šitaip iškilioji didybė kursto, pagal atoveiksmio dėsnį, akiplėšišką ir tūžmingą menkybę. Kaltini mane prisidedant prie jos destrukcinės veiklos? Žinoma, žinoma, tiesa, svajoju, kad į jūsų pompastiką būtų įtrauktos tokios sąvokos kaip „teta“, „blauzda“, „koja“, „trumpučiai apatiniai“ ir kitos panašios kompromituojančios, diskvalifikuojančios, nesubrendėliškos, kandžios, perkeltinės, blogiausios, slidžios ir žalios sąvokos, kurias Tu vadini ne visai žmoniškomis, bet kurios man atrodo archižmoniškos. Ir norėčiau pačiam Goethe’ei surengti akistatą su jo teta, blauzda – norėčiau blauzdos pagalba sunaikinti jūsų rašytojišką veidą! Iš kur mano, paklausi, tokios paikos ambicijos? Kodėl, užuot jautęsis Rašytoju, jaučiuosi veikiau esąs pienburnis ir tetos sūnėnas, kodėl labiau jaučiu koją negu sielą ir vis dar savo kūryboje kreipiu dėmesį į trumpus apatinius? Nežinau, kaip ten jūs – bet asmeniškai aš esu labai nutolęs nuo ramybės, su kuria laikote pamaldas priešais Meno altorių, garbindami Grožį, Gėrį, Tiesą ir kitus idealus.
Nes pagaliau, Šventoji Motina, juk tokio dvasininko situacija nėra dviprasmė ir kelianti abejonių? Jau nekalbant apie tai, kad jo nuogumas – pasityčiojimas iš jo pontifikalinio apdaro ir kad mišias galima laikyti tik dėvint drabužius, o plikam tai daryti visiškai neleistina. Tačiau net atskiros jo kūno dalys gėdingai ir demoralizuojančiai pykstasi tarpusavyje, ir, kaip sakiau, blauzda (apsiribojant šiuo pavyzdžiu) pliaukšteli jam per subtilų veidą, kai veidas vėl žiūri iš aukšto ir niekinamai į primityvią blauzdą. Dar blogiau, atskiros jo sielos – nevienalytės (kaip taikliai pasakei) atsižvelgiant į vystymąsi – dalys taip pat heterogeniškai pykstasi ir draskosi. Be to, argi asmeninis rašytojo gyvenimas nekompromituoja viešo gyvenimo? Ar dėl nebaigtų menkniekių, smulkmenų nebraška jo didybė? Ar žemutiniai visuomenės sluoksniai nesišaipo iš aukštųjų sluoksnių, viską, kas ten vyksta, laikydami pagyrūniškumu, puikavimusi, blefu ir saviapgaule? O ar jūsų praeitis nemeta nemalonaus šešėlio ant jūsų dabarties? Ir kokiu būdu pasiekėte brandą, kuria šiandien taip karštai puikuojatės? Nesuprantu šito: pažvelgus į jus, gali pasirodyti, kad niekada nebuvote pienburniai – kad ir šiandien tokie nesate – kad neturite blauzdų, mamų, tetų – kad jums egzistuoja tik Žmogaus Dalia, Meilė, Mirtis, Žmonijos Likimas ir panašios horizontalios problemos. Ir kas čia per naivus maskaradas?
Pernelyg karštai, Bruno, pernelyg nekantriai veržiesi aukštyn, per daug Tu skubi patekti į tas aukščiausias sferas, kad net greitai lėkdamas pakeliui pametei blauzdas. Todėl Tau kelia pasišlykštėjimą, kai jautrus draugas užvažiuoja Tau per blauzdas. Kadangi literatūrinis stilius, aktualus viešo gyvenimo stilius tiesiog neturi būdo, kaip susidoroti su blogąja blauzdinių problemų sritimi, galima gelbėtis tik paniekos paliatyvu arba taktiška ignorancija. Per lengvai ir pigiai praeina kilimo procesas. Iš karto šokame į aukščiausią lygį, mene išsiliejame tik savo esybės galiuku, o neįveiktas, deramas, tikrasis egzistencijos lygis vis dar prašosi išklausomas. Tai galima paaiškinti tuo, kad vienas rašytojas kitą glosto, vienas kitą kelia į aukščiausias aukštybes, iki brandžiausios brandos, nuostabiausios, aukščiausios natos, iki širdies ir sielos – kol galų gale netaktu tampa vien tik primintos rašytojo blauzdos. Perkandau Tavo žaidimą! Nesugebėdamas užimti pozicijos trivialaus, koktaus fakto apie daktarienę, kuria Tave pakursčiau, kad žnaibytų tau blauzdas, atžvilgiu, griebeisi padlaižiavimo, mane išaukštinai tikėdamasis, kad aš, išaukštintas, nustosiu Tave žeminti. Manei, kad pasipūtęs nuo Tavo padlaižiškos nuomonės apsirengsiu pontifikalinį apdarą ir imsiu diskutuoti su Tavimi „aukštosios askezės“ ir „nepaperkamo skonio“ temomis. Ne, ne, griebk, griebk, daktariene, griebk, paimk jį, čiupk, kandžiok, į blauzdas, į blauzdas! Kol neišdėstysi savo nuostatų šiais opiais klausimais, nė kalbos negali būti apie jokias aukštąsias askezes.
Mano mylimas Bruno, žinau, kad dabar kai tik kas nors užsimena apie blauzdą, tai iš karto sakoma, kad tai froidizmas, ir baigta. Akivaizdu, mano minima blauzda visiškai nereiškia Freudo ir padarys nedovanotiną klaidą tas, kuris ją taip sučiuops. O ar pastebėjai savo laiške vieną akcentėlį „nerimtai“? Tai geriausiai įrodo, kad pats sielos gilumoje jauti, jog visa Tavo dialektika yra aukščiau už Tave. Tai, Bruno, – jeigu jau sakome viską, – nešvarios sąžinės balsas. Tiesą sakant, ir mano laiškas neišvengė šios rykštės. Kaip sunku apibrėžti savo lygį! Kiekviename lygyje jaučiamės kaip žuvis, ištraukta iš vandens. Sprendžiant iš to, tikra mūsų stichija turėtų būti tam tikras lygių mišinys. Bet nesuprantu, kodėl mes turėtume penėti Bogusławą papildoma diskusija apie mišinį. Bučiuoju Tave į kaktą, Tavo
Witoldas Gombrowiczius
Witold Gombrowicz
Netaktų grandinė
Skaitytojai žino, kas dėjosi mažoje, bet tikroje dramoje, įvykusioje tarp jų, taip pat Brunono Schulzo ir manęs praeitame „Studio“ numeryje. Kadangi aš sukėliau dramelę, man dera ir paskelbti jos moralą.
Savo išprovokuoto eksperimento esmę išdėstysiu paprasta kalba. Dažniausiai literatas dirba pasitelkęs vieną išraiškos formą. Ir neretai nutinka taip, kad rašytojas, visiškai pasitikintis savimi vienoje srityje, pavyzdžiui, grynai meninėje, dažnai apsigauna ir nemaloniai susikompromituoja, kai tenka prabilti subtiliais asmeniniais klausimais. Mums atrodo, kad tai kitas asmuo. Netikėtai išvystame negebėjimą, apie kurį niekada nė nepagalvotume, jeigu gyvenimas žmogaus nebūtų išmušęs iš vėžių. Taigi realią naudą iš įvaldyto žodžio gauna tik tas, kuris moka juo naudotis vienodai užtikrinai bet kokiomis aplinkybėmis ir kuris įstengia į išorę perkelti kiekvieną savo sielos dalelę. Priešingu atveju literatas bus pajėgus kurti gana geras poemas, bet savo fragmentiškame mene liks beginklis prieš visą gyvenimišką tikrovę. Jau ilgą laiką mane intrigavo, ar mano draugas Bruno Schulzas, meistriškai besidarbuojantis plunksna grynojo meno aukštybėse, sugebės susidoroti kitame segmente. Nusprendžiau su Brunonu pažaisti gyvenimą – parašiau jam atvirą laišką, sąmoningai netaktišką, kuriame pranešiau, kad jis vadinamas pamišėliu ir pozuotoju, ir mečiau iššūkį, kad viešai išsikapstytų iš situacijos.
Schulzui nutiko tai, kas galėjo tokiu atveju nutikti net geriausiems, bet nebrandiems, nevisiškiems rašytojams. Susidūręs su netaktu, pasimetė; ir pasimetė todėl, kad mano laiškas, nors ir atrodė nekaltai, turėjo vieną pavojingą bruožą – buvo labai asmeniškas. Laiškas nekvietė pradėti objektyvią, filosofinę diskusiją, kurioje žmogus gali pasislėpti už problemos, o reikalavo sprendimo, jei galima taip pasakyti, per savo paties asmenį. Kilnus ir doras, bet nepraktiškas poetas įpuolė. Pirmiausia kaip bailys spruko nuo mano daktarienės, maskuodamas atsitraukimą pompastika. Paskui antroje savo teksto dalyje rėžė juokingai patetišką atsišaukimą, pastačiusį mane į nepaprastai keblią padėtį.
Perskaitęs tą laišką, nudžiugau. „Dabar, – nutariau, – parodysiu, kaip sveikam išnešti kailį iš visiškai autentiškos ir nesufabrikuotos bėdos.“ Tik padėtis buvo sudėtingesnė, nei maniau. Tada ir aš įpuoliau. Mano atsakymas, turėjęs būti lengvas, humoristinis ir švelninantis, Schulzo laiško kontekste išėjo sunkokas ir netinkamas. Humoras nepavyko. Dėl to – tam tikro neišbaigtumo, kurį pripažįstu su „nuginkluojančiu naivumu“, įspūdis. Ar iš to išplaukia, kad Schulzas ir aš esame snobai?
Taip teigia p. J. E. Skiwskis žurnale „Tygodnik Ilustrowany“. Sako, kad mūsų korespondencija yra klasikinis literatūrinio snobizmo preparatas, kad, „išsikeldami į aukštybes, iš kurių kalbama jau vien apie paskutinius dalykus“, savo intelektinius nuotykius pavertėme kulto ir išsidirbinėjimo objektu, kad tokia „asmeninė eschatologija“ yra per ankstyva, o kas seka po to – netaktiška.
Ar vis dėlto ponas Skiwskis mano, kad literatas neturi teisės į netaktą – kiek netaktas yra sąmoningas ir turi padėti naujam turiniui atsirasti popieriuje? Ar literatūrinė kūryba nėra, be kita ko, vertimas to, kas netaktiška, į taktiška, to, kas storžieviška, į nestoržieviška? Be to, ar literato vieta nėra ties netakto riba? Bet pono Skiwskio manymu, rašantysis turi užsidaryti savyje ir tol tobulintis ir persitvarkinėti, kol pagaliau pasirodytų su gatavu pertvarkų rezultatu, – jis nepripažįsta rašytoją turint teisę formuotis gyvai rašant, realiai ir betarpiškai bendraujant su žmonėmis, nori, kad pirmiau pasidarytų pats literatas. Tik visiškai susiformavusi ir visuotinai pripažinta literatūrinė asmenybė, anot jo, turi teisę išpažinti savo asmenines patirtis. Jam literatūra yra gatavų dirbinių salonas. Ši koncepcija – be galo teisinga, bet turbūt tokia pat teisinga kaip ta, pagal kurią gyva ir gyvenimiška literatūra yra taip pat negatavų dirbinių sritis ir kuri pripažįsta, jog šalia atsiskyrėliško darbo gali egzistuoti ir suvokiančio savo broką autoriaus ir kritiško skaitytojo gyvas bendradarbiavimas, jog skaitytojas gali mokytis tinkamos formos iš rašytojo klaidų, jog autoriui leista rizikuoti parašyti prastą kūrinį, nuklysti į neištirtą teritoriją, tam, kad tas naujas jo ir skaitytojo tarpusavio santykis, nauja tvarka pažadintų abiem pusėms vaisingas emocijas. Nes jeigu turiu tobulintis savo kambaryje, kad paskui parašyčiau tobulus kūrinius, tai šių kūrinių man asmeniškai visiškai nebereikia – jau ir be jų ištobulėjau. Neketinu veltis į teorinius ginčus su ponu Skiwskiu, tik konstatuoju, jog jis įžvelgė mano eksperimento esmę ten, kur jos nieku gyvu nebuvo, o būtent skaitytojui skirtą pramogą palaikė literatūriniu ir abstrakčiu disputu.
Neneigiu, kad buvo išdėstytos tai pat ir kai kurios bendro pobūdžio mintys. Tačiau p. Skiwskis nepuola tų minčių, tiesiog nepripažįsta mūsų teisės viešai mąstyti tam tikromis temomis. Nustato temų hierarchiją ir asmenų hierarchiją. Jis mano, kad yra dalykų, apie kuriuos gali kalbėti vien Gide’as ir Mauriacas, tik pamiršta, jog tuomet ponui Skiwskiui pirmiausia nebūtų leista kalbėti apie Gide’ą ir Mauriacą. Tačiau nėra keista išgirsti tokį požiūrį iš lūpų žmogaus, kuris nieko kito nedaro, tik trumpuose ir iš būtinybės padrikuose straipsniuose gvildena problemas, iki kurių – kalbant jo terminologija – nepriaugo, ir vertina žmones, iki kurių jam kaip iki dangaus. Kas gi čia užsikelia į aukštybes? Kas užsiima patogiausią padėtį? Pripažindamas kad ir akimirkai tą formalistinę, nelanksčią hierarchiją, p. Skiwskis pats užima horizontalią padėtį, kadangi gyvenimas negali pakęsti prisiskaitėliškumo.
O toliau jis kaltina, jog sugebu „iki problemos aukštybių išplėtoti ir iškelti asmeninius trūkumus, su kuriais grumiasi kiekvienas rašytojas“. Jeigu įdėm nevalia rašyti apie bendro pobūdžio dalykus beigi nedera daryti problemos iš savo trūkumų, maža kas belieka daryti. Tarsi jis manytų, kad asmeniniai trūkumai, o būtent tie, su kuriais kiekvienas grumiasi, nėra problemos? (Kiekvienas – nes rašymo sunkumai, teisingai suprantami, yra ir paprasčiausio kalbėjimo sunkumai.) Mano nuomonė suvis priešinga. Mano manymu, aš pats esu išskirtinė tema, kurią man patikėjo gamta, ir vien asmeninius trūkumus turiu teisę gvildenti, o didelės problemos man tik tiek leistinos liesti, kiek yra mano asmenine bėda. Ir nepaprastai rekomenduoju rašytojams, ypač jauniems ir dar ne taip „išbaigtiems“, nutraukti nonsensišką drovų tylėjimą apie save – nes jų kūriniai, nebūdami šedevrais, gali būti realūs mene, o jie patys tarp savo trūkumų iš tiesų yra tikri, gyvi, įdomūs ir pamokantys net ydomis ir neišvengtais paslydimais. Deja, iki šiol rašymas apie save buvo laikomas puikybės liudijimu, ir iš šios delikačios materijos gimė labai lėkštas ir formalistinis įprotis. „Ak, yra svarbesnių dalykų už mane, nesu pasaulio bamba, nenoriu niekam įgrįsti savo kuklia esybe“ ir t. t., ir t. t. Bet argi „asmeninė eschatologija“ nėra būtent socialinio instinkto išraiška, ar nėra individo visuomenei reiškiama pagarba? Ir ar tai ne tiesiausias ir patikimiausias individo socializacijos kelias?
Bet pas mus niekas nėra paprastas rašantis individas, kiekvienas turi iš karto būti „literatas“, „menininkas“, „kūrėjas“, kandidatas į Gide’ą ir aspirantas į „didybę“. „Rašytojo karjeros“ juokingumo pritvinkęs debesis pakimba virš visų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių išleidusių bent vieną knygą. Ypač Schulzas, kuris tik sulaukęs keturiasdešimties pradėjo rašyti, geidžia karjeros! Kapitalinis p. Skiwskio argumentas tas, kad jei sektume didžiaisiais rašytojais ir dėtumės jais, tai būtų sąmoninga arba pusiau sąmoninga mistifikacija. P. Skiwskis pamiršo, o gal nežino, kad itin sąmoningos mistifikacijos elementą mes abu turime bendrą ir kuris taip pat aiškiausiai matomas ir Schulzo kūriniuose, o viskas, ką iki šiol esu parašęs, buvo tik mistifikacija ir parodija. Kada mistifikacija gali būti morali, kokios vidinės korektūros reikalauja, kad neišsigimtų į pigybę, kokie jos pliusai ir minusai – apie tai galėtume šnekėti ilgai ir daug. Man tam tikras formos dirbtinumas, ne tik rašant, bet ir kalbant, atsiranda iš jausmo, kad nė viena forma neprilygsta mano tikrovei; iš to seka, kad, niekada nebūdamas visiškai tikras, labiau noriu pabrėžti disharmoniją, nei dangstyti ją išpuoselėtu ir dar melagingesniu drovumu. Be to, mistifikacija yra kažkas panašaus į psichinį protezą, įgalinantį laisviau judėti, kas nebūtinai yra blogai. Bet gal p. Skiwskis uždraus man taip filosofuoti, kadangi nesu Gide’as. Tuomet pasakysiu, kad jei ir nieko negalima, vis dėlto galima literatūriniame ir inteligentijai skirtame mėnraštyje panaudoti sudėtingesnį ir subtilesnį triuką, nerizikuojant sulaukti pernelyg primityvių nuomonių. Insinuoti mums kvailiausią snobiškumą, žavėjimąsi savimi ir svaiginimąsi į skolą didybe yra – atleiskite, p. Skiwski, – vaikiška. Nereikia būti Mauriacu, kad netilptum į tokius schematinius ir simplistinius rėmus. Gimnazijos mokinys juose jaustųsi nejaukiai. Tai galiu paaiškinti vien didelių pastangų nereikalaujančia insinuacija – akivaizdžiai daug lengviau insinuoti savo artimui ką nors blogo nei gero. Ir man atrodo, kad tai vienas mūsų kritikos – pernelyg greitos rodyti „klasę“ kito sąskaita – chroniškos blykšlės simptomų.
Formalistika yra mirtinas formos priešas. Jeigu kiekvienas drąsesnis bandymas bus slopinamas formalistiniu persekiojimu, joks žmogus neįgaus formos ir kiekvienas mūsų žodis bus nei į tvorą, nei į mietą, kaip šuniui šienas. Šį straipsnį rašau savo vardu. Schulzas galbūt yra kitos nuomonės. Nežinau, ką mano Schulzas, bet esu įsitikinęs, kad ir jo nuomonė nesutaps su p. Skiwskio išvadomis. Nesgi negalima visiems siūlyti tos pačios arbitralinės „dvasinės higienos“ – vieniems pastilės „Kiparisas“ kenkia, o kitiems kaip tik išeina į sveikatą.
Vosylius Sezemanas. Istorinis meno vystymasis ir jo dėsningumai
2020 m. Nr. 3
Iš rusų k. vertė Dalius Jonkus
VOSYLIUS SEZEMANAS (1884–1963) 1923 m. buvo pakviestas į Lietuvą ir tapo Vytauto Didžiojo universiteto Kaune, o vėliau (nuo 1940 m.) Vilniaus universiteto filosofijos profesoriumi ir katedros vedėju. Nuo pat atvykimo į Lietuvą jis dėstė ne tik logikos, pažinimo teorijos, filosofijos istorijos, bet ir estetikos kursus. V. Sezemanas rusiškai publikavo tris estetikai skirtus straipsnius, kuriuose suformuluotos pagrindinės jo estetinės teorijos idėjos: „Estetinis vertinimas meno istorijoje“ (1922), „Poetinio vaizdo prigimtis“ (1925), „Menas ir kultūra“ (1927). Šiuose straipsniuose jis polemizavo su formalistine meno samprata ir plėtojo fenomenologinės estetikos idėjas. Tačiau visuminę estetikos teoriją V. Sezemanas pateikė lietuviškai parašytoje „Estetikoje“, išleistoje 1970 m. Mokslininkas knygos rankraštį spaudai parengė dar prieš areštą 1950-aisiais. Neteisėtai apkaltintas ir nuteistas, jis atsidūrė Taišeto lageryje, kur kalėjo šešerius metus. Ten jis nenutraukė filosofinės veiklos ir po sunkių darbų kaliniams skaitė paskaitas apie Vakarų filosofijos istoriją ir estetiką.
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje esančiame V. Sezemano rankraščių fonde (F122-97) yra išlikę nemažai neskelbtų filosofinių raštų. Tekstas „Istorinis meno vystymasis ir jo dėsningumai“ buvo parašytas lageryje, 1950–1955 m. Rašyta ranka, rusiškai, pieštuku ant prastos kokybės pageltusio popieriaus skiaučių. Lapai perlenkti ir susiūti siūlu, taip padaryta tarsi nedidelė kišeninė knygelė. Išoriniai puslapiai (pirmas ir paskutinis) labai aptrinti ir daugelyje vietų sunkiai perskaitomi. Šiuose užrašuose V. Sezemanas istorinį meno vystymąsi aiškina kaip stilių kaitą, panašiai šią teoriją filosofas aptarė ir savo „Estetikoje“. Tačiau šiame rankraštyje, skirtingai nei knygoje, mokslininkas plėtoja įdomią polemiką su marksistine teorija ir parodo jos vidinį prieštaringumą. Tai svariai papildo jo „Estetikoje“ pateiktą stiliaus istorinio vystymosi sampratą.
Hegelis pirmasis aiškiai ir griežtai savo estetikoje pagrindė meno supratimą kaip vieną iš žmonijos kultūrinio gyvenimo objektyvacijų ir tuo pačiu kaip nepaliaujamai besivystantį istorinį fenomeną. Toks menas kaip konkreti kultūros šaka savyje atspindi jos vyraujančias tendencijas ir turi konkrečius pastovius sąryšius su kitomis kultūros sritimis. Meno esmę reikšmingai apibrėžia jos būsenos [neįsk.] atskirais laiko momentais. [neįsk.] virsmai iš vienos būsenos į kitą. Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad, norint atskleisti meno esmę, būtina jį tyrinėti sąryšiuose su kitomis kultūros sritimis ir atsižvelgiant į jo istorinį vystymąsi. [neįsk.] nagrinėjamos atsižvelgiant į jos pagrindinius filosofiškai esminius bruožus. Jei stiliumi vadinsime visumą požymių, kurie būdingi konkrečios istorinės epochos menui, tai galima teigti, kad 1) keičiantis kultūrinėms epochoms keičiasi ir meno stilius, ir, 2) kad kiekvienas stilius savo istoriniame egzistavime išgyvena konkrečias vystymosi fazes. Todėl galima kelti du klausimus: 1) Kuo galima paaiškinti konkretaus stiliaus susiformavimą ir tai, kad vienas stilius pakeičia kitą? Ir 2) kokius dėsningumus galima įžvelgti kiekvieno atskirai paimto stiliaus vystymesi? Atsakydami į šiuos klausimus mes galėsime tiksliau apibrėžti ir pačią stiliaus sąvoką. Reikia akcentuoti, kad čia kalba eina apie istorinę meno būtį, kai jis jau pasiekė tam tikrą diferencijuotumo ir savarankiškumo lygį, o ne apie jo atsiradimą ikiistoriniais laikais. Atsakant į pirmą klausimą, tenka pažymėti, kad į jį skirtingos teorijos duoda skirtingus atsakymus. Nurodysime svarbiausius. Labai populiari yra XIX amžiaus pabaigoje atsiradusi vadinamoji aplinkos teorija, kurią sukūrė Hyppolite’as Taine’as. Šios teorijos teigimu, svarbiausią įtaką stiliaus susiformavimui ir jo specifinėms savybėms daro aplinka. Tai gali būti tiek fizinė (gamtinė), tiek socialinė aplinka. Taine’as savo teoriją pagrindžia tokiais pavyzdžiais: fizinės aplinkos poveikis architektūrai: a) šiaurėje, kur iškrenta daug kritulių, – namų stogai yra nuožulnūs ir taip pritaikyti vandens nuotėkiui, o pietuose – stogai plokšti, pritaikyti buvoti ant jų vakare ir naktį, kai saulės nėra ir galima mėgautis vakarine ir naktine vėsa. Architektūros priklausomybė nuo naudojamų vietinių statybinių medžiagų: medienos, ten, kur jos yra pakankamai, molio ir akmens (pavyzdžiui, Egipte naudojamas bazaltas, Graikijoje marmuras, šiaurės šalyse granitas ir t. t.). Medžiagos savybės iš dalies nulemia ir architektūros stilių; b) unikalus Venecijos mokyklos dailės spalvingumas, spalvų švelnumas, tarsi jos persišviestų per lengvą dūmų šydą, aiškinamas specifinėmis atmosferinėmis venecijietiško jūrinio klimato sąlygomis. Šiame klimate gausu vandens garų ir rūkų, kurie visoms spalvoms suteikia ypatingą garų ir oro lengvumą, be to, šis aplinkinės gamtos ir klimato pobūdis (kalnai, lygumos, jūra ir kita) veikia menininko psichiką ir jo padidintą dėmesingumą tiems ar kitiems gamtos reiškiniams. Nemažą įtaką šiuo atžvilgiu daro ir tam tikras maistas. Iš kitos pusės menininko kūrybą nulemia socialinė aplinka, kurioje jis gyvena, su kuria jis gyvenimiškai susijęs [neįsk.] ekonominės, luominės, turtinės pažiūros, papročiai ir kita: aristokratinis aukštosios Renesanso dailės pobūdis – ji, kaip ir klasikinė prancūzų literatūra, tenkino meninius dvaro aplinkos poreikius. Rubenso tapyba ir Anglijoje buržuaziniuose sluoksniuose atsiradęs sentimentalizmas traktuojamas kaip reakcija į nemoralų restauracijos laikotarpio aristokratinio meno cinizmą. Prancūzų revoliucijos epochos menininkų klasicizmas siejamas su Anglijos respublikos ir laisvės idealais. Pereinant prie Hyppolite’o Taine’o teorijos kritinio vertinimo, reiktų visų pirma atkreipti dėmesį, kad jo nurodytos įtakos, kurias menininko asmenybei ir jo kūrybai daro atskiri fizinės ir socialinės aplinkos faktoriai, be abejonės egzistuoja, bet tai nereiškia, kad jos pakankamai paaiškina meninio stiliaus susiformavimą ir vystymąsi. Kai kurios Taine’o paminėtos fizinės ir socialinės aplinkos sąlygos turi tik nežymų ir šalutinį sąryšį su menine kūryba (klimatas), kitos su menine kūryba yra susijusios artimiau (priklausomybė konkrečiai klasei, luomui arba ekonominė priklausomybė nuo jo). Aišku, kad nuo šių faktorių galimos įtakos, didesnės ar mažesnės svarbos jų reikšmė meninės kūrybos procese bus nevienoda. Bet teorija aiškiai neatskiria, kurie iš šių įtakos faktorių yra svarbesni, o kurie ne tokie svarbūs. Kai kurie iš šių faktorių turi tik laikiną, nuo istorinių aplinkybių priklausomą reikšmę. Šiuolaikinė technika, tobulesnės transporto priemonės įveikia bet kokį atstumą ir todėl konkrečių statybos medžiagų egzistavimas ar neegzistavimas tose ar kitose šalyse nebėra reikšmingas architektūrai. Net ir senovėje ši aplinkybė neturėjo lemiamos reikšmės. Galima daryti išvadą, kad meninis stilius yra daugiausia atsitiktinių ir pačių įvairiausių fizinių ir socialinių aplinkybių sutapimo rezultatas. Tačiau atskirai paėmus sunku daugiau ar mažiau tiksliai įvertinti šių aplinkybių reikšmingumą. Nuosekliai taikant šį požiūrį, viskas: ir menininko-kūrėjo asmenybė, ir menas, yra nulemta išorinėmis aplinkybėmis. Su jomis sutapatinama ir menininko asmenybė bei jo kūryba. Meninė estetinė plotmė praranda savo ypatingumą; lieka neatsakytas arba praranda prasmę klausimas apie specifinį estetiškumo momentą mene ir jo vidinį vystymąsi, o konkretaus stiliaus vienovė nebegali būti siejama su jokia vidine būtinybe. Net ir kultūros vienatiškumas, žvelgiant iš šio požiūrio taško, yra ne organinis, bet greičiau mechaniškai išoriškas, priklausantis nuo daugelio įvairiausių faktorių sutapimo ir sąveikos. Tam tikru laipsniu Taine’o teorija yra gimininga marksistiniam požiūriui į meną, stilių ir jų vystymąsi, nes marksizmas taip pat pripažįsta lemiamą aplinkos įtaką meninei kūrybai. Bet marksistinis mokymas eina daug toliau už Taine’o koncepciją ir yra tobulesnis tuo, kad 1) bando paaiškinti ir pagrįsti kultūros vienovę, kuri nulemia ir kiekvienos istorinės epochos stiliaus vienovę, 2) jis kartu dar skiria pirminius pagrindinius ir antrinius išvestinius faktorius, kurie nulemia kultūros struktūrą, 3) jis pabrėžia ne tik meno istoriškumą, bet ir jo kaip socialinio fenomeno reikšmę ir todėl teigia, kad menas yra priklausomas nuo kultūrą sudarančių socialinių faktorių. Pasak marksizmo, pagrindinis faktorius yra ekonominė visuomenės sandara, t. y. ją apibūdina gamybinės jėgos ir žmonių gamybiniai santykiai. Tai yra visos kultūros bazė. Ja remiasi ir iš jos išauga ideologinis antstatas, kurį sudaro likusios kultūros šakos ir sritys, visų pirma politinės ir teisinės institucijos, taip pat mokslas, menas, religija, moralė, filosofija. Antstatą nulemia ekonominė bazė, kuri jį atspindi, tačiau atskirų antstato sferų visuma negali būti išvedama iš ekonominio pagrindo, kiekviena iš jų pasižymi savo specifinėmis ypatybėmis ir specifiniais dėsningumais. Tai būdinga ir menui. Iki Spalio revoliucijos visame pasaulyje viešpatavo ekonominė sandara, nuo kurios priklausė visuomenės klasinė struktūra. Klasinis visuomenės pobūdis suteikia ir menui tokį pat klasinį pobūdį. Priklausomai nuo visuomenės klasinės sandaros ir klasių tarpusavio santykių (aristokratija, buržuazija, valstiečiai, darbininkai) keičiasi ir meninės kūrybos pobūdis ir kryptis. Šiuos meno sąryšius istorinio vystymosi eigoje puikiai nušvietė Plechanovas savo straipsniuose, skirtuose estetinėms problemoms aptarti. Be abejonės, klasinis antagonizmas ir klasinė kova veikia meną ir vyraujantį stilių ta prasme, kad nulemia siužetų pasirinkimą, meninės kūrybos kryptį ta ar kita visuomeninio gyvenimo linkme, taip pat atsiribojimą nuo visko, kas svetima viešpataujančiai klasei ir prieštarauja jos interesams. Tačiau ar visada vieno stiliaus pakeitimas kitu yra susijęs su šiais klasiniais interesais ir ar ši įtaka yra lemiamas momentas? To įrodyti iki šiol nepavyko. Ir kodėl pirmenybė suteikiama tokiam, o ne kitokiam stiliui ir kodėl į pirmą planą iškeliamos tokios, o ne kitokios estetinės vertybės ir jų realizacija meninėje kūryboje? Jei pripažintume, kad meno istorinis vystymasis priklauso vien nuo išorinių aplinkybių, kurios yra istoriškai nulemtos ir kintančios, tai marksistinė estetika neišvengiamai turės sutapti su reliatyvizmu, kuris visas estetines vertybes laiko sąlyginėmis, kintančios ir kaprizingos mados produktais. Bet tai prieštarauja 1) tam, kad menas taip pat, kaip ir kitos ideologinio antstato sritys, pasižymi specifiniu dėsningumu, kuris neįmanomas be ypatingo estetinių vertybių savarankiškumo, ir 2) jei kultūros istorinis vystymasis bendrai paėmus yra progresyvus procesas, perėjimas nuo žemesnių prie aukštesnių kultūros pakopų, tai ir meno sferoje, taip pat, kaip ir mokslo srityje, visame sąlyginai reliatyviame kisme turi būti ir besąlygiški, objektyviai vertingi momentai, kurie nepraranda savo reikšmės kintant istorinėms epochoms (taip pat, kaip ir reliatyvioje tiesoje glūdi absoliučios tiesos momentas). Kaip kitaip galima pagrįsti teiginį, kad socialistinės visuomenės menas yra tobulesnis už kapitalistinės visuomenės meną. Kadangi egzistuoja formos ir turinio vienovė, kartu su turiniu turi atitinkamu būdu keistis bei tobulėti meninė forma. Bet marksistinė kultūros koncepcija susiduria ir su kitais sunkumais bei neaiškumais: įsižiūrėjus iš arčiau tampa vis sunkiau nubrėžti vienareikšmę ribą tarp bazės ir antstato, tarp visuomeninės būties ir visuomeninės sąmonės. Šios dvi sąvokų poros tarpusavyje glaudžiai susijusios. Nes ideologinis antstatas atsiranda kaip visuomeninės būties atspindys sąmonėje; iš šios būties įsisąmoninimo ir bandymo ją suprasti, įprasminti gimsta svarbiausi įsitikinimai, mokslinės sampratos, moralinės, teisinės koncepcijos, taip pat požiūriai į meną, grožį, politinės bei ekonominės pažiūros ir kita. Kartą susiformavęs šis ideologinis antstatas savo ruožtu daro įtaką visuomeninei būčiai, ją keičia ir plėtoja sandoroje su bendromis tendencijomis, su svarbiausiais visuomeninėje sąmonėje vyraujančios ideologijos interesais. Čia kyla tokie klausimai ir abejonės: 1) Visuomeninė sąmonė (ideologinė sfera) remiasi jos pagrinduose glūdinčia visuomenine būtimi, kuri ontologiškai yra pirmesnė už visuomeninę sąmonę. Todėl visuomeninė būtis jau privalo savyje turėti tokius veiksnius, kurie ideologinėje sferoje yra suprantami kaip religiniai, [etiniai], teisiniai, estetiniai ir tarnauja kaip religinių, etinių, teisinių, estetinių pažiūrų, įsitikinimų, teorijų pagrindas. Ir nėra jokios abejonės, kad bet kokia ekonominė santvarka negali egzistuoti neturėdama savyje tam tikrų moralinių, teisinių, politinių ir pažintinių momentų kad ir pačia primityviausia įpročių, papročių, tikėjimų forma. Bet tada kyla klausimas, ar galima visuomeninės būties ekonominį momentą laikyti svarbiausiu lyginant su kitais nurodytais visuomeninės būties momentais. Jei ekonominis momentas gelminiame lygmenyje yra pagrįstas gyvūnišku savęs išsaugojimo instinktu, tai ir moralinis visuomeninės būties momentas gali būti siejamas su panašiu instinktyvaus pobūdžio šaltiniu (solidarumas, prisirišimas prie vaikų, simpatija, smalsumas, imitavimas ir kita). Netgi estetinis momentas turi pirmines užuomazgas instinktyviame gyvūnų gyvenime: tam tikrų spalvų, blizgančių objektų, kvapų patrauklumas, kuris susijęs su lytiniu instinktu. Estetinis momentas negali būti išvestas iš ekonominių santykių kaip tokių taip pat, kaip moralės negalima išvesti iš politinių-teisinių visuomeninės būties aspektų. Aišku, estetinių pradų savitumo pripažinimas visai neprieštarauja tam, kad ekonomika daro poveikį menui ir jo istoriniam vystymuisi. Be to, ši įtaka gali būti ir teigiama (pavyzdžiui, technikos vystymasis, kuris patobulina techninius meno aspektus ir atveria naujas galimybes, muzikiniai instrumentai, aliejiniai dažai), ir neigiama (sensacingų filmų populiarumas, kūrinių beskonybė, mada kaip praturtėjimo būdas, menininko priklausomybė nuo rinkos reikalavimų ir t. t.). Atvirkštinė meno įtaka ekonomikai (materialinei kultūrai) taip pat egzistuoja, bet menkesniu masteliu (meno įtaka gamybos dirbiniams, gyvenamojo būsto įrengimas, namų ūkio rakandai ir kita). 2) Bet šioje sanpriešoje (ir sąryšyje tarp visuomeninės būties ir visuomeninės sąmonės) glūdi dar vienas sunkumas – pati visuomeninė būtis, kuri pasireiškia kaip gamybinė veikla ir gamybiniai santykiai kartu su joje glūdinčiu esminiu sąmonės momentu – sąmoningumu. Gamybinės jėgos – tai darbo įrankių išradimas, mokėjimas jais naudotis, gyvūnų prijaukinimas, žemės apdirbimas, vergais paverstų belaisvių išnaudojimas, mainais grindžiama prekyba – visa tai ne instinktyvi veikla, bet sąmoningi ir į iš anksto numatytą tikslą nukreipti veiksmai, kurie vykdomi pagal konkretų planą ir pagrįsti gaminamo objekto, naudojamų įrankių ir gamybos būdo žinojimu. Tiesa, pastarasis yra praktinio pobūdžio, bet vis dėlto sistematizuotas ir apibendrintas. Vadinasi, sąmonė ne tik atspindi savyje tai, kas egzistuoja nepriklausomai nuo jos visuomeninėje būtyje, ji ir pati dalyvauja šioje būtyje ir yra būtinas steigiamasis jos momentas[1]. Ar yra visuomeninėje sąmonėje įsisąmoninama kažkas tokio, kas dar nebuvo įsisąmoninta pačioje visuomeninėje būtyje? Toks įsisąmoninimas, kuris veda link ideologinio antstato, gali reikšti tik išplėtimą ir pagilinimą tos žinojimo srities, kuri glūdi visuomeninėje būtyje, o kartu yra jos refleksija, kuri leidžia praktines žinias ir įgūdžius apibendrinti racionalia, nuoseklia sistema ir tokiu būdu nuo praktikos pereiti prie teorijos (sistemiškas praktinio žinojimo apibendrinimas). Kadangi toks įsisąmoninimas ir praktikos racionalizavimas įvyksta ne iš karto, bet tik palaipsniui, žingsnis po žingsnio, tai čia sunku nustatyti, kur baigiasi praktinis ir kur prasideda teorinis žinojimas. Taikant estetiškumo sferai – tai reiškia: ideologiniam antstatui akivaizdžiai priklauso estetika kaip filosofinė disciplina, kuri nustato bendras meninio grožio ir grožio apskritai sąlygas bei momentus. Bet pats menas kaip kūrybinė veikla ir visuma šia veikla sukuriamų vertybių yra susijęs su visuomenine būtimi, tuo labiau kad ši veikla yra realizuojama ir tada, kai žmogaus sąmoningumas dar labai ribotas, o mokslinis, tikslus žinojimas dar neegzistuoja arba kai jis dar randasi užuomazgos būklėje. Aišku, ir čia ribos tarp praktikos ir teorijos yra reliatyvios, sąlyginės. Analizuojant meno sąryšį su kitomis kultūros sritimis ir jo specifinę prigimtį, lemiančią jo vaidmenį kultūros visumoje, galima suformuluoti bendrą išvadą: istorinę meno kaip visuomeninio reiškinio būtį, jo vystymąsi ir vieno stiliaus pakeitimą kitais nulemia du pagrindiniai momentai: 1) išorinis, t. y. visa aplinkinė kultūrinė terpė, kurioje jis gyvuoja ir kuria maitinasi, kitaip sakant – visuma kitų kultūros sričių, su kuriomis jis tiesiogiai ar netiesiogiai yra susijęs: su religija, morale, mokslu, technika, ekonomine ir politine sistema. Visos šios duotajai istorinei epochai būdingos kultūros sritys, arba dalys, paimtos kartu, savo organine vienybe išreiškia konkretų žmogaus santykį su aplinkiniu pasauliu. Šis santykis pasireiškia ne tik konkrečia pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, bet pirmiausia kaip žmogaus veikla, kaip jis veikia aplinkinį pasaulį, kaip reaguoja į jo poveikius. Toks pat žmogaus santykis su pasauliu pasireiškia savo ypatingu specifiniu būdu ir mene. Tai juk tas pats žmogus, kuris, būdamas menininku, kartu palaiko ypatingus moralinius, politinius, ekonominius ir socialinius santykius su kitais žmonėmis, visuomenės nariais. Todėl skirtingų kultūros sričių ar dalių ryšys pasireiškia ne tik kaip tiesioginė vienos srities įtaka kitai, bet yra nulemtas to, kad visų šių sričių pagrindas yra tas pats bendras to paties žmogaus santykis su pasauliu. Taip reiktų suprasti ir meno sąryšį su kitomis kultūros sritimis. Jį grindžia žmogaus kaip kultūros kūrėjo vienovė, jo vieningas santykis su pasauliu. Kitų kultūros sričių įtaka menui pasireiškia taip: 1) Kadangi visi tikrovės reiškiniai gali būti meno siužetais, tai vien savo turiniu menas jau yra susijęs su visomis kultūros plotmėmis. O turinys reikalauja atitinkamos formos. Tačiau turinys nenulemia tų ypatingų šios formos kūrimo kelių ir metodų. Tam pačiam turiniui gali būti taikomi skirtingi metodai (skirtingi stiliai). 2) Menininko santykį su tikrovės reiškiniais nulemia ir kultūros ekonominė bazė, ir tos sritys, kurios susijusios su ideologiniu antstatu: religija, moralė, mokslas, politinė ir socialinė sistema. Taip yra nulemiamas siužetų ir reprezentacinių aspektų pasirinkimas (kas domina menininką, kas yra svarbu toje ar kitoje kultūros sferoje, taip pat tai, kas yra jam natūralu, savaime suprantama). Šie momentai tiesiogiai ar netiesiogiai veikia ir formaliąją meno pusę (stilių), nes suteikia konkrečią kryptį kūrybinį sumanymą atitinkančių metodų ieškojimui. Bet ir apie šiuos faktorius, veikiančius meninę kūrybą, negalima tvirtinti, kad jie visiškai vienareikšmiškai nulemia stilių. 3) Labai svarbi technikos ir gamybos būdų įtaka meno vystymuisi ir ypač tai paveikia jo formaliąją pusę. Tas ar kitas medžiagos apdirbimo būdas, taip pat dirbtinis medžiagos, kuri gamtoje neegzistuoja, pagaminimas menininkui suteikia galimybę sukurti naujus estetinius efektus arba sustiprinti jau žinomus ir išbandytus. Tiksliai taip pat ir meninės kūrybos instrumentų plėtojimas bei tobulinimas paveikia apdirbamos medžiagos įsisavinimo procesą ir glūdinčių joje estetinių galimybių panaudojimą. Mes jau nurodėm, kokį ypatingą vaidmenį dailėje suvaidino aliejinių dažų atradimas. Jis suteikė galimybę atsirasti grynam vaizduojamosios dailės stiliui ir galimybę realizuoti tokius grožio ir spalvų efektus, kurie iki to atradimo dailei buvo beveik nepasiekiami (clair-obscur). Tuo pačiu susiklostė ir nauja erdvės bei jos meninio pateikimo koncepcija. Muzikoj naujų instrumentų išradimas, taip pat jų skambesio patobulinimas, diapazono išplėtimas bei tembrinės įvairovės praturtinimas (naujų grojimo technikos būdų išvedimas, o netiesiogiai ir natų sistemos patobulinimas bei supaprastinimas) suteikė galingą impulsą muzikos vystymuisi ir jos emociniam išraiškingumui. 4) Lyginant su šiais žmogaus socialinės būties aspektais ir faktoriais, fizinės sąlygos (tokios kaip klimatas, geografinės sąlygos, maistas ir kita) turi tik antrinę reikšmę. Jų įtaka yra netiesioginė ir sunkiai apibrėžiama. 5) Galų gale visos šios įtakos persipina, sąveikauja tarpusavyje ir įsilieja į menininko kūrėjo individualybę. Jos formuoja ją, suteikia impulsų jos vystymuisi, pagelbėdamos vieniems sugebėjimams atsiskleisti ir užgniauždamos kitus, bet visos šios įtakos (faktoriai) jau numato individualybės egzistavimą, jos ypatingas reakcijas (atsakus) į aplinkinio pasaulio poveikius, kuriomis ji išreiškia savo individualios prigimties savitumą. Individualybės neįmanoma paaiškinti remiantis išorinėmis sąlygomis ir jų sąveikaujančių poveikių visuma. Individualybė (asmenybė) yra esmiškai nedaloma ir nesuskaidoma į atskiras dalis. Analitinis jos išskaidymas į daugybę skirtingų komponentų (faktorių) yra diskursyvinio mąstymo rezultatas. Tokiam mąstymui individualybės pažinimas prieinamas tik tokiu analizės būdu, bet jis nesugeba pažinti jos visumos, negali įsigilinti į jos vidinį branduolį, kuris būdingas individualybės vienovei, jos asmeniniam savitumui. Šie bruožai žmogaus kūrybinėje veikloje pasireiškia kaip originalumas. Visa, kas pasakyta apie individualybę apskritai, tinka ir meninei individualybei – tai menininko individualybės daliai, kuri pasireiškia ypatingais meninės išraiškos metodais ir būdais formuojant siužetinę medžiagą. Šia prasme asmeninių menininko gabumų ypatumai ir jų kryptys turi sprendžiamąją reikšmę formaliajai jo kūrybos pusei. Lyginant su visais anksčiau nurodytais faktoriais, kurie nulemia meninę kūrybą ir ją veikia, menininko individualybė užima ypatingą vietą. Ji oponuoja jiems kaip vidinis veiksnys išoriniam, ir todėl būtent ją mes ir turime omenyje, kai kalbam apie vidinį momentą, kuris nulemia meno gyvavimą bei vystymąsi, ir priešpastatom anksčiau išnagrinėtų išorinių sąlygų ir faktorių visumai. Tačiau iš tikrųjų yra ne taip. Nes menininko kūrinių reikšmė yra ne ta, kad jo darbai atspindi jo individualybę ir tuo skiriasi nuo kitų menininkų kūrinių, bet ta, kad jo individualybė, jo asmeniniai gabumai atskleidžia ir padaro prieinamą kitiems žmonėms (publikai) objektyviai vertingą estetinę plotmę, kuri išsaugo savo vertę ir nepriklausomybę nuo kūrėjo asmeninio egzistavimo. Tai kažkas tokio, kas realizuoja naują estetinį aspektą, naują meninio išraiškingumo atspalvį[2]. Tas ar kitas estetines (menines) vertybes realizuojanti formalių priemonių ir metodų visuma bei vienovė yra tai, kas vadinama stiliumi. Stilius, kaip ir visa formalioji dalis, kai ji paimama atskirai nuo konkretaus turinio, yra bendro pobūdžio ir diferencijuojasi, tampa tikslesnis tik susidurdamas su konkretaus turinio įvairove. Formalios priemonės neatsiranda iškart kaip jau paruoštos ir visiškai išbaigtos, paprastai jas atranda ir apibrėžia menininko kūrybiniai ieškojimai ir įžvalgos. Šia prasme stiliaus pradmenys yra dinamiški. Juose glūdi vystymosi ir konkrečių galimybių atskleidimo bei transformavimo tendencijos. Ši stiliaus pradmenims būdinga tendencija yra vidinis momentas arba faktorius, skatinantis meninę kūrybą ir ją nukreipiantis konkrečia vaga, kurią įrėmina viešpataujančio stiliaus ženklų pažymėtas istorinis meninio gyvenimo periodas. Šis stiliaus vystymosi procesas pasižymi vidiniu nuoseklumu ir logika, kuriai išorinės įtakos (aplinkybės) gali padėti arba trukdyti, bet kurios esmiškai pakeisti jos negali. Tik šitame vidiniame meno vystymesi galima atrasti specifinius estetinius dėsningumus, kurie negali būti redukuoti į jokius neestetinius pradus. Išoriniais bus vadinami visi kiti meno vystymąsi lemiantys momentai, priešpriešinant juos vidiniams dinamikos pradams, kurie užtikrina estetinės meno prigimties autonomiją ir savitumą. Tai nereiškia, kad išoriniai veiksniai yra neesminiai, atsitiktiniai. Iš esmės šios išorinės sąlygos meno gyvenimui yra tokios pat būtinos, kaip ir vidinės. [neįsk.] sąveikaudamos ir kontaktuodamos su gyva menine kūryba. Išorinis čia reiškia neestetinis (nemeninis). Dabar tampa suprantamas vaidmuo, kurį meno gyvenime atlieka asmenybė. Ji yra aktyvi terpė (katalizatorius), kurioje vyksta išorinių ir vidinių meno vystymosi sąlygų sąlytis ir sąveika. Toks asmenybės vaidmens supratimas nė kiek nesumažina jos reikšmės meninei kūrybai ir kartu priimama su tuo objektyviu mene įdiegiamo naujumo vertingumu. Menininkas nesukuria stiliaus pagal savo subjektyvias užgaidas, bet atranda jį kaip naują būdą meninėmis priemonėmis išreikšti tikrovės reiškinius, kuriam būdingas ypatingas anksčiau nepastebėtas emocinis išraiškingumas. Ir jis savo kūryba žiūrovą arba klausytoją išmoko naujai matyti žmogišką pasaulį bei gamtą. Visa ši meno vystymosi sąlygų ir faktorių analizė leidžia mums dabar arčiau prieiti prie stiliaus sąvokos apibrėžimo. Stilius yra visų pirma meninę kūrybą organizuojantis estetinis pradmuo, kuris savo specifiniais meninės išraiškos ir medžiagos panaudojimo metodais pasiekia savo kūriniuose tokį išraiškingumą, kuris visiškai akivaizdžiai ir įtikinamai atskleidžia konkretų žmogaus santykį su pasauliu. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad terminas „stilius“ nėra vienareikšmis ir yra vartojamas skirtingomis prasmėmis. Iki šiol mes kalbėjom apie atskiro menininko stilių, apie individualų stilių. Bet dažnai yra kalbama apie visos meninės epochos stilių, pavyzdžiui, apie Renesanso epochos meninį stilių, kuris pagal savo pakitimus gali būti skirstomas į ankstyvąjį Renesansą, brandųjį Renesansą arba pagal šalis ir tautas, kurios šį stilių perėmė kartu su visais jo pakitimais. Galų gale, remdamiesi tokiu konkretaus stiliaus vystymusi ir geografiniu paplitimu, mes nustatom ir atskirų mokyklų stiliaus skirtumus. Konkretūs stiliai klasifikuojami ir remiantis meno šakos, kurioje jie pasireiškia, savitumu (architektūrinis stilius, muzikinis stilius ir kita). [neįsk.]
[1] Labai svarbi V. Sezemano išvada, kuri paneigia dogmatinę marksizmo tezę, esą sąmonė yra tik būties atspindys. V. Sezemanas parodo, kad reikia pripažinti bazės ir antstato dialektinį santykį. Menas, kultūra, ideologija ne tik atspindi ekonominius santykius, bet ir juos nulemia (vert. past.).
[2] Šis V. Sezemano nurodytas estetinės plotmės objektyvumas svarbus visai fenomenologinei estetikai ir vertybių teorijai. Estetinės vertybės kaip ir kitos vertybės egzistuoja nepriklausomai nuo kūrėjo ir jo sąmonės, bet yra atrandamos ir išreiškiamos tik per atskiro individo veiksmus (vert. past.).