2021 m. Nr. 7

Iš lenkų k. vertė Stanislovas Žvirgždas

Lenkų rašytoja, publicistė, visuomenės veikėja Zofia Kowalewska (1853–1918) yra parašiusi keletą knygų apie 1863 m. sukilimą Lietuvoje. Neseniai iš lenkų kalbos išverstos dvi Lietuvoje beveik nežinomos jos knygos: „Iš 1863 metų tremtinio atsiminimų“ (1912) ir „Lydos sukilimo istorija: Atsiminimai apie Liudviką Narbutą“ (1934).
Knyga „Iš 1863 metų tremtinio atsiminimų“ parašyta 1908 m., remiantis sukilėlio-partizano Apolinaro Sventožeckio atsiminimais, įvairiais užrašais. Čia pateikiama gausi medžiaga ne tik apie patį sukilimą, bet ir partizanavimą, suėmimą ir tardymą, kelionę į tremtį ir gyvenimą Sibire.
Nors šis sukilimas neblogai nušviestas mūsų istorikų darbuose, tačiau to laikotarpio atsiminimų beveik neturime. Knygos įžangoje Z. Kowalewska rašo: „Iki dabar turime labai mažai medžiagos apie 1863 m. sukilimą Lietuvoje. Gal čia pateikiami 1863 m. aidai prie tuometinio istorinio paveikslo pridės bent kokį savitą bruožą. Rašydama Apolinaro Sventožeckio atsiminimus, kapsčiausi dar rusenančiuose pelenuose, kad įpūsčiau paskutines žiežirbas, kurios nušviestų užmarštyje nykstančius tremties istorijos vaizdinius. Ta istorija, pasakojanti apie dešimčių tūkstančių mūsų tautiečių gyvenimą ir likimus, galėtų vertingomis žiniomis užpildyti tos epochos istorijos puslapius.“
Šis vertimas – tai galimybė susipažinti su autentišku anų dienų liudijimu. Maža to, šių dienų Baltarusijos įvykių kontekste dokumentinis pasakojimas įgauna papildomų reikšmių.

I

Kai 1856 m. baigiau Medicinos akademiją Peterburge, – pasakoja ponas A. Sventožeckis, – joje jau veikė mūsų tautiečių draugija, kuriai priklausė ir vadovavo Ohryzka, Spasovičius, Steckis, Kavelinas, Kalinauskas, Ivanovskis, Fortunatas, Sventožeckis ir kiti.

Propaguojantys taikią politiką, Spasovičius vienais būdais, o Kavelinas kitais mėgino kompromiso keliu pasiekti susitarimą ir rasti politinį modus vivendi. Mūsų visuomenė jau beveik stovėjo ant ugnikalnio, kurio gelmėse girdėjosi pirmieji ūžesiai ir drebėjimai. Taikos politika, kurią dar palaikė vyresnioji karta, tarp jaunimo nebuvo populiari. Akademijoje jau formavosi dar aiškiai neįvardintos patriotinės srovės, kurios kaip elektros kibirkštys virpino jaunimo sielas. Tos kibirkštys įsidegdavo ir vėl užgesdavo, palikdamos ore paslaptingą nerimą, kaip pavasarinės nakties šlamesį – pilną nuojautos ir laukimo.

Jo paliestos jaunos širdys plakė stipriau, o menkaverčius tikslus keitė didingi.

Jaunimas skraidė miglų debesyse, kuriuose nesimatė jokių konkretesnių siluetų.

Tame vėlesnių įvykių priešaušryje sugrįžau į savo kraštą, į gimtąjį lizdą, kur, sugrįžęs iš legionų, įsikūrė mano tėvas, aistringas Napoleono šalininkas, ir, paslėpęs futliare Garbės legiono kryžių, ėmėsi plūgo ir norago.

Ir mane žemės ūkis traukė labiau nei medicina. Kadangi rinkimų cenzą dalyvauti rinkiminiuose seimeliuose suteikdavo valstybinis darbas arba mokslinis laipsnis, visi, kurie norėjo išvengti pirmojo, stengdavosi gauti antrąjį.

Krašte tvyrojo tyla ir ramybė. Bet Minsko apylinkėse, kur gyvenau, kaip ir visuose žemvaldžių dvaruose ir dvareliuose, virė audringas gyvenimas. Visur vadovavo galingi bajorai, užimantys beveik visus vietinės valdžios postus.

Visas kraštas buvo apaugęs giriomis ir miškais, bet, nors jie turėjo milžinišką ekonominę galią ir potencialią vertybę, nebuvo taip, kaip šiandien, vertinami.

Gyvenimas kunkuliavo!.. Aš drauge su kitais mėgavausi jaunyste.

Tuo metu Minske vedė mano giminaitis Boleslovas Sventožeckis, vėliau išgarsėjęs Lietuvos sukilimo istorijoje. Tautinėje organizacijoje jis ėjo aukščiausias pareigas. Tai buvo gabus žmogus, daugelio kaimų ir valsčių savininkas, išsiskiriantis iš savo laiko piliečių.

Jo vestuvių iškilmės dar ir šiandien man stovi akyse. Netrukus po jų buvau pakviestas į Boguševičius – Boleslovo dvarą ir rezidenciją. Turėjau pavaduoti savininką jam su jauna žmona išvažiavus į užsienį. Boguševičiai buvo didelis, turtingas, prabangiai ir patogiai įrengtas dvaras. Gyvenimas ūkyje buvo intensyvus ir visko pilnas.

Tačiau laimė neilgai čia svečiavosi. Netrukus mirė jo mylima žmona. Boleslovą įtraukė krašto įvykių viesulas, kurio bangos jį vėl nubloškė į užsienį, o visus jo turtus konfiskavo vyriausybė. Boguševičių valdos užėmė didžiules žemes, Igumeno paviete nusidriekusias kelių mylių juosta. Valdoms priklausė Ladų, Horkų, Vysokos Guros, Podvaloskų, Janutos ir keletas kitų dvarų.

Kai 1863 m. Liaskovskio būrys, visur vadintas Sventožeckio, nors aš tik palaikiau ir kėliau jo kovinę dvasią, keletą kartų sumušė kariuomenę, Boleslovo vardas tapo kareivių siaubu. Pasakota, kad jis turi burtininko galią, kuri jį nuo kulkų apsaugo. Kariuomenės vadai už jo galvą pažadėjo atlygį, tačiau, neįstengdami sugauti, iki pamatų sudegino visą Boguševičių dvarą, jį sulygino su žeme ir suarė.

Tas didelis mūsų žemės plotas vėliau atiteko rusams¹, kurie tame milžiniškame Igumeno pavieto plote įskiepijo Rytų kultūros pradmenis bei eksploatacinio ūkininkavimo pavyzdžius.

Kai išvykau iš Boguševičių, nemaniau, kad netrukus jie dings nuo žemės paviršiaus…

Skubėjau į gimtąsias vietas, į Krivičius netoli Rakovo, į senąją protėvių sodybą, kur, be tėvų, gyveno ir mano seserys, kurios viena po kitos ištekėjo ir it paukšteliai išskrido iš gimtojo lizdo. Vyresnysis brolis Rodrigas, neilgai gyvenęs su žmona Jastžembska, tapo našliu, ir jau buvo persikėlęs į Minską.

Į tas vietas mane traukė gimstantys jausmai ir smarkesnis širdies plakimas… Už septynių varstų nuo Krivičių, Perežyruose tuo metu gyveno Ratinskiai. Namai buvo pilni jaunimo, ten virė gyvenimas, buvo daug džiaugsmo ir šurmulio. Tuo metu, kai ten atsidėjau meilei ir svajonėms apie laimę ir savąjį lizdelį, kurį ketinau sukurti, pasigirdo pirmieji prie mūsų krašto artėjančios 1863 m. audros griaustiniai. Prasidėjus sukilimui Varšuvoje, iškart, atsakydama Karūnai brolišku aidu, sujudo ir visa Lietuva. Ilgai slopinti jausmai išsiliejo visuotinėmis demonstracijomis ir manifestacijomis.

II

Bažnyčiose skambėjo himnai ir tautinės giesmės, ant moterų gedulo drabužių atsirado ereliai ir vyčiai, jauni vyrai nešiojo vengrikes² ir konfederates³, miesto gatvėmis ir kapinėse nusidriekė procesijos su trispalvėmis vėliavomis, be to, visus apėmė didelė meilė ir pasišventimas savo kraštui.

Viso to atšvaitai sušildė sustingusius senolių veidus, suteikė jiems naujų jėgų ir naujų vilčių, suvirpino moterų sielas ir pakylėjo jas iki aukščiausio pasiaukojimo ir veiksmo, nusileido ant vaikų galvelių, kaitino tekantį net menkiausiuose kapiliaruose kraują.

Jaunimas buvo užsidegęs ir veržėsi į kovą.

Deja, kai ta veiksmo valanda atėjo, pasirodė, kad didesnė dalis tų įsiplieskusių liepsnelių buvo tik smilkstančių šiaudų žarijos.

Tuo metu šviesiausi krašto protai rūpestingai mezgė organizacijų tinklą. Jis buvo taip išmaningai suformuotas, kad kiekvienas organizacijos narys nieko apie kitas jos grandis nežinojo. Pažinojo tik tą, kuris jį įvesdino, ir tik su juo vienu turėjo ryšį.

Prieš pat sausio sukilimo pradžią vyriausybė atleido valstiečius nuo baudžiavos.

Vyresni ir labiau išmanantys žmonės suvokė, koks smūgis buvo suduotas išsilaisvinimo judėjimui, tačiau prasidėjusio išsiveržimo jau neįstengė sulaikyti. Dar Tautinė vyriausybė į savo rankas neperėmė visų svertų, o jau keletą mėnesių manifestavo savavališki judėjimai. Kai nelaimių krašte jau nebuvo galima išvengti, rūpintasi bent tuo, kad būsimas kraujo praliejimas nebūtų veltui.

1863 m. pavasarį visas kraštas jau buvo pasirengęs. Laukta tik signalo.

Minske susitikau su Povilu Dybovskiu. Vieną dieną jis nusivedė mane į arklidę ir pradėjo kažko ieškoti ėdžiose. Netrukus ištraukė dokumentus, kurie liudijo jo priklausymą tautinei organizacijai. Man juos parodęs paklausė, ar aš norėčiau tapti sąjungos nariu? Kai, džiaugdamasis ir didžiuodamasis, sutikau, liepė man prisiekti ir paskyrė mane srities viršininku, kad Rakovo apylinkėje organizuočiau sukilimą.

Mano likimas tuo metu kažkaip savaime išsisprendė…

Leidausi nešamas bangos, kuri mane nubloškė į Sibiro tyrus.

Karinių pajėgų viršininkas Minske tuo metu buvo Adomas Vankavičius. Visoms vaivadijos karinėms pajėgoms vadovavo pulkininkas Olendskis. Tapau jo padėjėju.

Iškart ėmiausi vykdyti man patikėtas pareigas, buvau pilnas geriausių ketinimų, važinėjau po visą apylinkę ir verbavau dvarų ir akalicų⁴ jaunimą.

Verbavimas ėjosi nesunkiai. Nestigo pažadų ir priesaikų. Visi, iki vieno vyro, privalėjo atvykti nurodytą dieną.

Rūpinausi ginklais ir laukiau įsakymo stoti į kovą.

Pagaliau bendras sukilimas buvo numatytas gegužės 20 dieną.

Man buvo įsakyta su savo būriu vykti į Radaškevičius ir, sunaikinus prie pašto kelio esančius telegrafo stulpus, prisistatyti pas Radaškevičių kleboną Žilinską ir pasiimti, regis, jau parengtus ginklus. Tada keliauti į Iliją ir susijungti su Kozielos Vileikos būriu. Į rinkimosi vietą pakviečiau visus iki to užverbuotus žmones. Tikėjausi, kad atvyks bent šimtas užverbuotųjų. Neprarasdamas vilties, jų laukiau ne vieną valandą.

Pagaliau susidarė tik… dvi dešimtys. Tiesą sakant, suspaudė širdį, kažkas kirbėjo galvoje, tačiau užsidegimas ir viltis nustelbė liūdną realybę ir dar nesukėlė abejonių.

Su tuo mažu būreliu nuskubėjau į Byką, taip vadinta smuklė šalia pašto kelio, iš ten, palikęs miške savo mažą būrelį, su Stanislovu Rempeliu ir R. Ratinskiu patraukiau į Naujadvarį. Ten Liudvikas Valatkevičius mums pranešė, kad Kozielos būrys gegužės 16 d. buvo visiškai sutriuškintas netoli Vladykų. Reikėjo sukti visai į kitą pusę.

Po pasitarimo nutariau paleisti savo draugus, pranešti aukštesnei vadovybei ir laukti jos įsakymų. Išklojau netoli Byko miške laukiančiam savo būreliui, kas įvyko, ir, norėdamas įsigyti arklių, sugrįžau į Naujadvarį. Mūsų tikslas buvo suklaidinti nuolat sekusius dvaro tarnus.

Drauge su Rempeliu ir Ratinskiu žvalgėmės Naujadvario arklidėse ir atkakliai derėjomės dėl kai kurių arklių. Nesusitarę su savininku dėl kainos, sugrįžome į Rakovą.

Buvo sekmadienis. Vyko iškilmingos pamaldos, kai mes pasirodėme bažnyčioje. Mūsų atvykimas buvo sensacingas: į mus žiūrėta su neslepiama nuostaba. Visi žinojo apie mūsų išvykimą į būrį. Pasirodymas bažnyčioje paneigė sklindančius melagingus gandus. Dalyvaujanti mišiose ir mus sekanti policija piktinosi, kad gavo klaidinančią informaciją ir raportą apie mūsų dingimą jau išsiuntė aukštesnei valdžiai. Netrukus po to išvykau į Minską, kur sužinojau, jog Dybovskis su savo būriu išvyko į Igumeną, Ceplino apylinkių Unechovskių dvarą. Ten, netoli Borovo akalicos, rinkosi būrys. Minsko karinių pajėgų viršininkas Adomas Vankavičius man įsakė surinkus kiek įmanoma daugiau žmonių prisijungti prie to būrio. Tiems sukilėlių veiksmams vadovavo viršininkas ir toje akalicoje besirenkančių pajėgų ryšininkas, pilietinės organizacijos narys, energingas žmogus ir nenuilstantis veikėjas gydytojas Juozapas Pekarskis. Jis gyveno Cepline ir viską, kas aplink darėsi, akylai stebėjo. Jis buvo vietinio judėjimo siela. Gydytojo darbas palengvindavo jo užduotį ir, niekam net neįtarus, visur atverdavo kelią. Jis žvalgėsi po miestelius ir kaimus, dvarus ir akalicas, susipažindavo su žmonėmis, žinojo vietinį nusiteikimą, rinko žinias ir informuodavo – žodžiu, veikė ir organizacijai teikė milžiniškas paslaugas.

III

Tuo metu Minske vyravo nepaprastas patriotinis nusiteikimas.

Jis prasiskverbė net ir į žemesnius visuomenės sluoksnius: iš viršutinių aukštų nutekėjo iki pusrūsių ir kuklių, žemų namelių, kažkokiu būdu iš pramuštgalvių lūpų išsiliejo į gatves, kur jauni žmonės buvo nuolat vaikėzų atakuojami:

– Ar, ponas, dar neišėjote? Neprisidėjote prie sukilėlių, – šaukė apstoję, – bailys! bailys! silpnadvasis!

– Ponas pabėgote iš miško? Čia slapstotės! – rėkavo kitas. – Gėda! Gėda!

Sunku buvo nuo tų gatvinių apsiginti. Tie, kurie norėjo ramiai miegoti patogiose lovose ir išvengti pavojaus, turėjo išvažiuoti iš miesto, nes vaikėzų atakos dažnai virsdavo savavališku susidorojimu ir galėjo labai sukompromituoti.

Ir mūsų moterys negailėjo ironijos ir piktų priekaištų tiems, kurie, jų nuomone, norėjo išsisukti nuo dalyvavimo tautiniame judėjime.

Tai patyriau ir aš, kai buvau priverstas keletą dienų praleisti Minske. Pamatęs pažįstamą ponią, priėjau prie jos ir elegantiškai nusilenkiau. Tačiau ji, šaltai nužvelgusi mane nuo galvos iki kojų, kandžiai pasakė:

– A! Ponas vis dar čia? Maniau, kad jau seniai ten!..

Privalėjau legalizuotis, kad išvysčiau malonų žvilgsnį.

Kai nuvykau atsisveikinti su Česlovo žmona Sventožecka, Boleslovo motina, šaltai su manimi pasisveikinusi, rūsčiai ištarė:

– Mano sūnus jau seniai išvyko!..

Po tų nemalonių situacijų man dažnai ėmė atrodyti, kad visi gatvėje mane nužvelgia kupinais paniekos žvilgsniais.

Moterų įtaka, vienu ar kitu patikrintu būdu, turėjo didelės reikšmės, tai ne vieną silpnesnės valios jaunuolį pastūmėjo į kovą.

Po poros dienų turėjau išvažiuoti. Jaučiau, kad į čia atgalios nesugrįšiu, tad paskutines akimirkas praleidau su sužadėtine, kuri, kaip ir visos mūsų krašto moterys, manęs neprašė pasilikti. Nors sunku buvo išsiskirti gal net visam laikui su mylimąja, atsisveikinau su ja apie vidurnaktį, ketindamas išvažiuoti tik prašvitus. Tačiau kai prašvito, aš vėl buvau prie namo, kuriame ji gyveno. Ji stovėjo prie praviro lango… Užbėgau į antrą aukštą… Tame name gyveno trys viena kitą gerai pažįstančios šeimos. Staiga atsidarė visos durys, ir visos ponios, net ir teisėjo žmona ponia Borovska, išbėgo atsisveikinti ir palaiminti kovai už Tėvynę. Tokios tada buvo to laiko nuotaikos.

Sopančia širdimi išvykau į Rakovą. Nuojauta man pašnibždėjo, kad „manoji“ niekada mano nebus… Netrukus organizaciniai skyriaus darbai surijo visą laiką ir nutolino asmeninius skausmus bei reikalus. Nuvykau pas Liuciną iš Marcinkevičių, kur man buvo suteikta pagalba. Iš ten pasiunčiau man ištikimą Grudzinską verbuoti žmonių Peršajuose.

Atvyko vos keletas, su jais ir felčeris Vladislovas Droscianka bei Ignatavičius, kuris vėliau pasirodė esąs labai geras kovotojas. Iš ten išvykau į Vialą, grafo Tiškevičiaus medžioklės rezidenciją, įsikūrusią žavingame miško kampelyje, kur gavau trūkstamų ginklų. Nors po paskutiniojo verbavimo mano tikėjimas žmonių pažadais kiek susilpnėjo, vilties nepraradau. Pirmoji rinkimosi vieta buvo numatyta Michalove, miško glūdumoje, prie upės.

Ilgas valandas laukiau tų, kurie turėjo atvykti. Rinkosi neskubėdami. Iš viso jų buvo tik dvi dešimtys. Žodžiais deklaruojama meilė kraštui atšaldavo, kai reikėjo veikti. Su menkomis pajėgomis ir apmaudu širdyje išvykau nurodytu maršrutu link Viganičių, Mykolo Grušvickio⁵ dvaro, kur prie mūsų prisijungė dvaro šikšnius Grigorijus Gavarovskis. Iš ten patraukėme į Duškovą, kurio savininkas Stanislovas Rempelis papildė mūsų gretas. Jis ir su mumis žengiantis Volodzka buvo rusų kariuomenės karininkai. Man talkino ir sužadėtinės brolis, kuriam ji pavedė ypatingą mano globą.

Kelias mus vedė pro Čerkasus, Boleslovo Sventožeckio dvarą, kur pakeitėme žirgus, kuriuos mes tariamai konfiskavome, ten iš būrio pasitraukė pirmasis dezertyras. Stovintis sargyboje Petrukas⁶ išgaravo kaip kamparas. Netoli Čerkasų, sutartoje vietoje prie mūsų turėjo prisijungti Kaidanovskio šimto žmonių būrys. Mano užduotis buvo priimti juos į savo būrį. Veltui žvalgėmės į visas puses.

Laukiamo būrio niekur nesimatė nei šešėlio, nei jokio pėdsako. Pagaliau iš krūmų išlindo vienintelis žmogus. Tai buvo bajoras Daunoras⁷, vėliau labai sumanus partizanas, kuris vienintelis iš šimto prisiekusiųjų atvyko į sutartą vietą. Turėjusį pasigirsti naujų draugų sveikinimo šūksnį pakeitė karčios ironijos spazmas. Ta apgaulė sumenkino mano būrio dvasią. Žygiuojant į Minsko pusę, link Prilukų, patyrėme nuotykį, kuris mus išgąsdino ir prajuokino.

Susidūrėme su kazokais, kurie puolė mus vytis. Įsakiau savo būriui paruošti ginklus šūviui, tačiau nešauti, tik nusitaikyti į kazokus, žinodamas, kad Dono gaujos, atstačius į juos ginklus, puola bėgti, o šūvių įsiutinti puola į ataką. Tas manevras ir šį kartą pasiteisino, nes kazokai nedelsiant dingo. Bėgančius doniečius dar ilgai lydėjo mūsų linksmas juokas.

Vykstant toliau, daugiau jau niekas mūsų neužkabino. Valstiečiai, su kuriais pakeliui kalbėjausi, geranoriškai su mumis atsisveikindavo ir pokalbį visada baigdavo tais pačiais žodžiais: „Tegul Dievas padeda tam, kuris mums gero stengiasi.“

Pagaliau mums atvykus į Cepliną, remdamasis instrukcija, kreipiausi į gydytoją Juozapą Pekarskį. Jis mane sutiko santūriai ir po trumpo pokalbio nurodė judėti pakeliui į Uzdą esančią Borovo akalicą, patardamas, kad ten sutiktam valstiečiui sušuktume sutartu šūksniu: „Ulas!“ Kai valstietis atsakys „taip“, tai ir į Dybovskio būrį nuves. Viskas buvo taip, kaip jis sakė.

IV

Netoli akalicos sutikome petingą valstietį, veriančiomis, skvarbiomis akimis ir tipišku veidu. Tai buvo tas žmogus, kurį nurodė Pekarskis, tarpininkas tarp jo ir būrio. Kai šūktelėjau: „Ulas!“⁸, jis kurį laiką tiriamai į mus žiūrėjo ir murmėjo: „Taip, hm! – taip!“, paskui mandagiai pasisveikino, patarė išlipti iš vežimų ir išsiųsti arklius, tai mes iškart ir padarėme. Tada Ulas vesdamas mus į mišką pasakė:

– Atsigulkite čia pakraštyje, ponaičiai, ir laukite manęs.

Vos tik jis dingo, mus suneramino netoliese esančiame kelyje pasigirdęs pašto varpelis. Važiavo miško sargas. Kadangi mus pastebėjęs galėjo išduoti, ilgai negalvodamas įsakiau jį suimti. Vargšas sargas labai išsigando, tačiau neturėjau kitos išeities.

Tuo metu grįžo Ulas, jis nustebo pamatęs suimtąjį, tačiau nieko nepasakė, nuvedė mus į miško gilumą, ėjo vingiuodamas, suko ratus, kad užmaskuotų mūsų pėdsakus. Kai įveikėme miško bekelę, mus sulaikė sargybiniai, garsiai klausdami: „Kas eina?“

Ulas pasakė slaptažodį ir Sezamo durys prieš mus atsivėrė.

Mažoje laukymėje, tarp dangų remiančių medžių ir tankaus pomiškio, apaugusio jaunomis pušelėmis, buvo įsikūrusi sukilėlių stovykla.

Prisistačiau Dybovskiui, vadintam Zaremba.

Mano būrys, kurį sudarė apie trisdešimt žmonių, vadą pagerbė ginklu. Zaremba tylėdamas patikrino būrį ir nusiuntė į stovyklą. Paskui kreipėsi į mane ir, uždavęs keletą klausimų, staiga drėbė:

– Tikriausiai ir į štabą patekti ketini?

– Ne, – atsakiau, – norėčiau likti eiliniu.

– Hm! Hm! – suniurzgėjo Zaremba, tiriamai žiūrėdamas man į akis, – visi į štabą braunasi.

– Norėčiau likti eiliniu, – pakartojau.

Jis nesitikėjo išgirsti tokio kuklaus noro. Jo akys pasidarė kiek šiltesnės.

– Ir ten darbo bus iki soties, – pasakė ir nuėjo savais reikalais.

Mano skyrius buvo priimtas į būrį po priesaikos ranka „ant kardo“. Tai buvo jaudinantis ceremonialas, tačiau iškilmingas, jis pilkai miniai sukeldavo gerą įspūdį. Prie su ginklu rankose stovinčio skyriaus atžygiuodavo būrio priekyje vadas su kardu rankoje. Iš skyriaus paeiliui žengdavo kovotojai, priklaupę bučiuodavo kardą ir prisiekdavo mirčiai ir gyvenimui, kad gins tautos reikalą iki paskutinio atodūsio. Kiekvienam prisiekusiam ginklo draugai atiduodavo pagarbą.

Prisiekus mano skyrius buvo priimtas į būrį.

Žvalgiausi po stovyklavietę, čia galėjo būti tik kokie septyniasdešimt žmonių.

Labiausiai stebino čia susibūrusių jaunų žmonių tipažų įvairovė. Rafinuotų ponaičių figūros, balti veidai ir švelnios rankos maišėsi su nudegusiais kaimiečių vaikų veidais, grubiais, sukaustytais, nuo darbo pavargusių rankų judesiais.

Netrukus po to mums buvo išdalinta provizija trims dienoms, nors tai kai kuriems ponaičiams ir nepatiko. Prie nepatogumų ir disciplinos nepripratusių žmonių bendruomenėje buvo ir tokių, kurių širdis retsykiais apimdavo pasipriešinimo jausmas, tačiau pamažu ir jie pasiduodavo būryje vyraujančiai bendrai tvarkai.

Zaremba, kaip tikras partizanas, buvo griežtas ir despotiškas. Tas tylus, paniuręs, nepalaužiamos valios žmogus, kaip mums visiems atrodė, išsiskyrė galia ir valdingumu. Būtent tai ir palaikydavo nustatytą tvarką ir sutramdydavo visus maištingus būrio gaivalus. Būrys pasižymėjo paklusnumu: kiekvienas vado žodis visada buvo vykdomas kaip įsakymas. Žygių metu jis visus išmokino eiti taip tyliai miško samanomis, kad netrakštelėtų jokia šakelė ir nė vieno žmogaus žingsnis nesukeltų šnaresio. Žygiuose kosulys buvo uždraustas. Visi išmoko sulaikyti net stipriausią jo priepuolį. Joks krenkštimas nesudrumsdavo tylos, kai mes žengdavome kaip šešėliai.

Stovyklavimo ir poilsio metu Zaremba pasitraukdavo į šalį ir išskleidęs prieš save žemėlapį jį studijuodavo ir šį tą pasižymėdavo. Ilsėdavosi visada labai trumpai, dažnai sėdėdamas, ir net miegodamas viską jautė. Be būtinų žodžių, niekada su niekuo nesikalbėjo. Net štabo pasitarimai būdavo trumpi ir lakoniški. Nesitardavo, kai su būriu pradėdavo naują žygį. Vietoj žodžių iš jo lūpų pasigirsdavo skambus pliaukštelėjimas liežuviu. Dar ir dabar jį girdžiu… Tas pliaukštelėjimas pažadindavo net miegančius. Po to garso visi pašokdavo ir išžygiuodavo paskui vadą. Toks buvo Povilas Dybovskis, slapyvardžiu Zaremba.

Netrukus jau buvome pažįstami su visais mūsų būrio draugais. Dybovskio būrys buvo labai mažas. Jį sudarė tik šešiasdešimt devyni žmones, padalinti į dvi kuopas. Jiems vadovavo generalinio štabo karininkai, Ruščicas ir „Grafas“. Pastaruoju slapyvardžiu buvo prisidengęs nė vieno lenkiško žodžio nemokantis rusas. Jo tikra pavardė iki dabar man nėra žinoma.

Netrukus vadas davė įsakymą išvykti į žygį. Iki nakties žengėme forsuotu maršu baisingomis pelkėmis ir sąvartomis, kol sustojome viduryje miško esančioje pelkėtoje laukymėje. Vadas pasiteiravo: „Ar visi susirinko?“ ir įsakė ruoštis nakvynei.

Stovėjome iki kulkšnių vandenyje. Įsakymas mus nustebino. Kai būrininkai paskirstė sargybinius, mes, šokinėdami nuo kupsto ant kupsto, galvojome, ar vadas iš mūsų šaiposi, ar ieško kelio? Nors buvome labai pavargę, nė vienas mūsiškis nepanorėjo toje šaltoje pelkėje prigulti. Nedrįsdami nieko klausinėti, sužiurome į Zarembą. Tačiau jis, kaip visada tylėdamas, pjaustė eglišakes ir krovė jas į pailgą kupetą. Jis klojo sau gultą ir rodė mums pavyzdį.

Nedelsdami visi kibome į darbą. Garbingasis Ignatavičius stropiai man padėjo. Netrukus pelkėta laukymė buvo pilna iš eglišakių suręstų patalų, ant kurių išsitiesė nuvargę sukilėliai. Jie gulėsi po du ir užsiklodavo burkomis⁹. Ant tų improvizuotų gultų miegojome saldžiau nei ant prabangiausių patalų.

V

Švintant visas būrys išgirdo pliaukštelėjimą liežuviu – signalą keltis. Būrininkai ragino laikytis tvarkos. Vadas atsiklaupė rytinei maldai, o jo pavyzdžiu atsiklaupė ir visas būrys. Panašiai viskas vyko ir kitą rytą ir vakare. Zaremba pasiimdavo maldaknygę ir melsdavosi, juo pasekdavo visi.

Medžiai šlamėjo virš galvų, o pažadintų miško paukščių choras pritarė mūsų maldoms.

Mus supanti gamta, neįprasta situacija, nesaugus gyvenimas, neaiškus rytojus sužadino iki tol nepatirtus pojūčius, kurie tuo metu buvo daug stipresni nei šiandien.

Pusryčiams sušilimui gavę po stiklinaitę degtinės, pajudėjome į kelią. Tikslas, kaip ir visada, mums buvo nežinomas.

Milžiniški pirmapradžiai privatūs miškai buvo susipynę į vientisą masyvą, tiko partizanavimui, leido lengviau sukilėlių būriams kilnotis iš vienos vietos į kitą.

Ceplino miškai, siekiantys Dudinsko girias, jungėsi ir driekėsi link Slucko Polesės bei Tolkačevo, Šacko, Gabrielavo, Verkalskių ir t. t.

Keturias dienas slinkome tais miško klystkeliais, išnirdavome į kirtavietes ir klausėmės maskolių, kurie paskui mus nuolat sekė, ragelių aidų. Priešas surengė mums pasalą, tačiau mūsų kuopų vadai, suprasdami kiekvieno tos muzikos garso reikšmę, tuo pasinaudojo.

Kartą, kai rusai neleido mums net pailsėti, Harapas, turintis sidabrinį ragelį, neatsiklausęs vado leidimo, davė priešui suvokiamą signalą „atgalios, bėgti pakrikai“, o pats su savo kuopa apšaudė panikos apimtus bėgančius kareivius. Kariuomenės panika buvo tokia didelė, kad į Borovą bėgantys kareiviai pelkėse pametė batus ir šautuvus. Sumaištis kuopose buvo baisi. Regis, atėjo paskutiniojo teismo diena. Vadas įtarė savo trimitininką išdavyste ir norėjo jį sušaudyti.

Tačiau būryje kilo šurmulys.

Už tai nukentėjo ir Harapas. Nelaimėlis pakliuvo į nepavydėtiną situaciją.

Pasipiktinęs vadas iškeikė jį paskutiniais žodžiais prieš išrikiuotą būrį, pagrasino karo lauko teismu ir mirties bausme, tačiau disciplinuotas kovotojas Harapas net necyptelėjo. Dėl savo elgesio ir paklusnumo vadui jis pelnė viso būrio pagarbą ir nuginklavo Zarembą, kuris už savavališkai priešams iškrėstą pokštą jam atleido.

Po to įvykio vėl sukinėjomės Borovo apylinkėje, kurios gyventojai aprūpindavo mus maistu ir niekada neišdavė. Borovas buvo tikra kelių trobų valstiečių akalica, kuri mums ištikimai talkino, lygiai taip pat, kaip ir visa kita apylinkė net iki pat Šacko.

Palyginus su visuotiniu valstiečių nenoru prisidėti prie sukilimo ir nepasitikėjimu, regis, tai buvo vienintelis užkampis, kur vietiniai baltarusiai nuoširdžiai ir dosniai mums padėjo. Vėliau ta vietovė už palankumą mums buvo pavadinta „lenkų vietove“. Vietine kalba žmonės ją vadino „polskaja starana“.

Šacko miestelis ir dvaras, vadinamas Senuoju Šacku, tuo metu dar priklausė Oskierkoms.

Naujasis Šackas buvo Aleksandro Puciatos, kurio brolis Petras Puciata valdė Gabrilavą, nuosavybė. Tolkačevičiuose gyveno grafai Grabovskiai, o Juozapate ir Varkaliuose – Obrampalskiai ir Šistovskiai.

Be to, toje vietovėje buvo daugybė mažesnių dvarų.

Nuolat klajodami tarp miškų ir pelkių, mes tos vietovės beveik nepažinojome. Nesiartinome nei prie dvarų, nei kaimų. Pradžioje gyventojams dar perskaitydavome Tautinės vyriausybės manifestus, vėliau liovėmės tai daryti. Laikėmės disciplinos ir paklusnumo, ir kalbose, ir net mintyse, šiukštu vengėme Zarembos veiksmų kritikos. Nors jie dažnai mums atrodė keisti ir nesuvokiami. Šiandien, kai žvelgiu į tą žmogų per nuotolį, nors vado atminimą iki šiol gerbiu, jo partizaninės taktikos suvokti neįstengiu. Jis stropiai vengė bet kokių agresyvių žingsnių, pasalų, priešo vaikymosi ir pešiojimo. Per keletą mėnesių mūsų veikla tebuvo pastangos kaskart apsukriai išsprūsti iš mus apsupusio priešo rankų. Tai išsaugojo silpnas mūsų pajėgas, tačiau jokiais pozityviais pasiekimais neprisidėjo prie tautinio reikalo.

Sukilimo pradžioje partizanų būrių neveiklumas padrąsino sukilėlių pajėgų nežinojusią vyriausybę, leido jai suburti didesnį kariuomenės skaičių. Ta kariuomenė, pradžioje bijojusi sukilėlių, apie kurių nenugalimą didvyriškumą ir stebuklingą jėgą, taip pat ir apie milžiniškus, visur mirtį sėjančius dalgius buvo prisiklausiusi melagingų pasakojimų, be to, ir dėl daugelio partizanų būrių neveiklumo, palaipsniui išdrąsėjo. Mūsų sukilėliai dar pačioje pradžioje nesugebėjo išnaudoti pirmų akimirkų. Vėliau, dėl geriau ginkluotų priešininkų pajėgų persvaros, jau nieko padaryti nebuvo įmanoma.

Mūsų vadai, žinodami padėtį, vengė nereikalingo kraujo praliejimo. Jie gynė mus nuo mirties ir sunaikinimo. Gal taip elgtis juos vertė slaptos instrukcijos?

Sukilimas buvo silpnas, nes mūsų nepalaikė paprasti žmonės. Juos patraukti galėjome ne žodžiais, manifestacijomis ir pažadais, bet realiu mūsų jėgos pademonstravimu. Priešo nugalėjimas vieną kartą, kitą, be jokios abejonės, būtų palenkęs tam tikrą liaudies dalį į mūsų pusę. Baltarusių bruožas – palankumas stipresniajam.

Tai savo kailiu patyrėme Dorove, kur palankumas mums mažėjo priklausomai nuo mūsų ryškėjančio silpnumo ir nepasiteisinusių vilčių.

VI

Vieną kartą mūsų būriui slapčia buvo pranešta, kad per Borovo-Ceplino užtvanką iš Slucko į Minską bus vežami sutriuškinto Maševskio būrio kaliniai. Vietovė pasalai buvo tinkama. Visas mūsų būrys tikėjosi, kad bus surengta pasala ir išlaisvinti kaliniai. Prašėme vado, kad leistų savanoriams surengti sėkmingą pasalą, tačiau Zaremba atsisakė.

– Neturiu nei kariuomenės, nei patrankų, kad rengčiau kautynes, – burbtelėjo ir įsakė būriui žygiuoti toliau.

Gal pagailėjo mūsų jaunų gyvybių ir nenorėjo mums sukelti pavojaus, o gal laikėsi principo ir vengė bet kokių susirėmimų, sunku pasakyti. Atsisakymas sukėlė būrio nepasitenkinimą, tačiau tai nebuvo parodyta. Laikytasi drausmės.

Mes vėl sukiojomės tos vietovės miškuose. Nutolome nuo Borovo, kur buvome maitinami, ir nuolat kentėme alkį. Muštras ir forsuoti žygiai mus labai vargino. Naktimis kentėme šaltį. Zaremba turėjo įprotį laikyti būrį po atviru dangumi.

Naktį negalėjome kūrenti jokių laužų. Negalėjome nei nusirengti, nei nusiauti. Kiekvienam buvo leista nusimauti tik vieną batą išdžiovinimui, o miegoti visada privalėjome su kitu.

Nors mes dažnai ir šalome, ir kentėme alkį, visada jautėme tėvišką vado globą. Zarembos šūkis buvo toks: viskas būriui, nieko sau. Gabalas džiūvėsio ir vanduo iš balos, toks buvo jo maistas. Kai sušukdavo: „Vaikinai, miegoti!“ – visi ramiai užmigdavo, žinodami, kad jų vadas visus saugo.

Zaremba apeidavo stovyklą, tikrindavo ir pakeisdavo sargybinius, viską apžiūrėdavo pats ir be pamainos, visą naktį eidavo sargybą. Anksti ryte pažadinęs būrį maldai ir pusryčiams, pasitraukdavo į nuošalę ir, pasidėjęs krepšį po galva, užmigdavo užmerkęs vieną akį, o kita budėdamas.

Snausdamas Zaremba turėjo įprotį šalia savęs visada pasistatyti jam pavaldų kovotoją, o dažnai dar ir sekretorių, būryje vadinamą civiliniu viršininku. Jo užduotis buvo surašyti šifruotus pranešimus, informuojančius Tautinę vyriausybę apie būrio judėjimą ir veiklą. Tokie pranešimai buvo gaunami iš apskrities karinių pajėgų viršininko, kuriuo Minske, kaip jau minėta, buvo Adomas Vankavičius.

Mūsų būrio civilinio viršininko pareigas ėjo Kelių ir komunikacijos akademijos studentas Sobolevskis. Jis, regis, buvo vienintelis žmogus, kurio kraštą apėmusi audra nenubloškė į dugną, bet leido ramiai išplaukti į krantą. Pralaimėjus sukilimą, jis sugebėjo laimingai ištrūkti iš pasipriešinimo rato ir vėl įstoti į mokslo įstaigą, kurią sėkmingai baigė be jokių valdžios priekabių.

Vadas snausdavo ir tuo pat metu rašydavo ar diktuodavo Sobolevskiui. Lygiai taip pat snūduriuodamas jis pasikviesdavo būrininkus ir jiems duodavo įvairius trumpus įsakymus.

Būtent taip Zaremba ilsėdavosi.

Paskui vėl pašokdavo, pliaukštelėdavo liežuviu, pasikabindavo krepšį ant peties ir žengdavo pirmyn, o paskui jį tyliai, nekalbėdamas slinko ir visas būrys. Netikėti žygiai prasidėdavo po slapto pasitarimo su Ulu, kuris retsykiais pasirodydavo būryje. Iš Borovo apylinkių per vieną naktį nukakdavome prie Šacko, Tolkačevičių ar Mikalavo.

Jeigu priešas mūsų nespausdavo, ilsėdavomės dieną, o žygiuodavome naktį. Maskolių kuopos nuolat sekė mūsų takais iš paskos, tačiau mes laimingai iš jų nagų išsprūsdavome.

Praslinkus kuriam laikui, kai persekiojimas sustiprėjo, o slėpimasis darėsi vis sunkesnis, Zaremba savo būrį ėmė skaidyti dešimtimis. Jiems buvo duotas įsakymas dieną pasklisti į skirtingas puses, o artėjant vakarui susirinkti saulėlydžio pusėje. Tai buvo ženklas, kad Damoklo kardas jau kabojo virš mūsų galvų.

Regis, vado tikslas buvo išsaugoti būrį nuo visiško sutriuškinimo.

Jeigu nelaimė būtų mus ištikusi, jis troško, kad iš jo būrį supančių žabangų bent kai kurie dešimtukai įstengtų sėkmingai pasprukti.

Tai galėjo būti ir koks nors strateginis sumanymas, priderintas prie tos akimirkos aplinkybių, kurias mums, nepašvęstiesiems, buvo sunku suvokti ir įvertinti.

Nuo tada jau ne visas būrys, bet iš jo sudaryti dešimtukai pradėjo klajoti miškuose.

Vieną dieną, kai mes kaip paprastai susirinkome, paaiškėjo, kad neatvyko pagrindinis dešimtukas, su kuriuo žygiavo ir vadas. Tai visus labai suneramino. Priartėjome arčiau prie Borovo, kad paimtume belaisvį. Iškart po to išgaravome kaip dūmas ir nuskubėjome pas Ulą, kad gautume žinių ir informacijos.

Ulas mums pranešė, kad vadas su savo būreliu patraukė į Nalibokų pusę, į Ašmenos apskritį. Mums jis patarė tyliai sėdėti miškuose ir slėptis nuo priešų.

Buvo jau birželio pabaiga.

Zarembos dingimas neatsisveikinus ir nieko būriui nenurodžius mus labai sukrėtė, tačiau, pripratę prie besąlygiško paklusnumo, vykdėme mums per Ulą duotą įsakymą.

Prabėgus keletui dienų ir vadui vis negrįžtant, supratome, kad esame palikti likimo valiai.

Dar negreitai sužinojome, kad Povilas Dybovskis vėliau atsirado Turkijoje ir įsikūrė Konstantinopolyje. Ten gyvendamas jis padėjo jau esantiems ar atvykstantiems tautiečiams ir beveik visiškai nuskurdo. Dėl persiuntimo sunkumų giminių pinigai iš mūsų krašto jo nepasiekdavo. Dirbo paprastu darbininku ir užsidirbdavo pragyvenimui. Netekęs darbo, jis pakliuvo į keblią padėtį, tačiau Apvaizda jo neapleido. Netoliese įsikūrusio vienuolyno vienuolės sužinojo, kad kažkoks svetimtautis ieško darbo, liepė jį pakviesti. Išgirdusios kalbant lenkiškai, priėmė jį vienuolyno daržininku. Praslinkus dar porai metų, jis gavo pinigų iš savo krašto, o netrukus, pasikeitus aplinkybėms, galėjo sugrįžti į namus.

VII

Kodėl Zaremba mus paliko? Visi to klausinėjo. Gal jam aukštesnė sukilimo vadovybė paskyrė kitas pareigas? Gal jį gelbėjo nuo neišvengiamos pražūties? O gal ir jis pats dėl nuolatinių nesėkmių, apie kurias mus pasiekdavo tik gandai, matydamas netolimą, liūdną sukilimo pabaigą, kaip labiausiai įsipainiojęs, norėjo išsaugoti nuo kilpos savo galvą? Ar toks žmogus, koks buvo Povilas Dybovskis, galėjo be rimtos priežasties, paslaptingai palikti savo būrį?

Mįslių ir prasimanymų siūlas nenustojo vytis.

Paaiškinimo nebuvo, nes pilietinės organizacijos akciją dengė nepermatoma migla.

Apie Dybovskio pabėgimą į Turkiją sužinojau daug vėliau, tai man padarė didelį įspūdį. Tačiau iki pat šių dienų man tebėra paslaptis, kokios buvo jo pabėgimo priežastys ir veiksniai.

Nesant vadovybės, bijodami būrio pakrikimo, nutarėme išsirinkti kitą vadą.

Vadu buvo išrinktas Ruščicas.

Netrukus patyrėme, kad nebuvome palikti likimo valiai, o Zarembos dingimas susijęs su Tautinės vyriausybės įsakymu. Mūsų ryšiai su vyriausybe nenutrūko. Būrys gavo įsakymą prasismelkti prie Igumeno į Ivanovo bei Boguševičių miškus ir ten susijungti su Boleslovo Sventožeckio būriu.

Prieš mums apleidžiant išvaikščiotą vietovę, miško tamsą nušvietė netikėtas šviesus spindulėlis ir mus kuriam laikui susiejo su pasauliu, kuriame gyvenome, ir tuo, ką mes ten mylėjome.

Vieną dieną į būrį atvyko Ulas ir pranešė, kad gydytojas Pekarskis prašo vadą drauge su būriu priartėti prie Borovo. Su nerimu širdyje išžygiavome į mums žinomą vietą ir, o laimė, sutikome Ulą į stovyklavietę vedantį Pekarskį bei dvi moteris.

Tai buvo Kamilė Kotovičiova-Dybovska ir jos sesuo Ona Dybovska. Moterys buvo labai mielos ir geros mūsų pažįstamos. Jos atvyko į stovyklą paimti sergančio brolio Tado.

Stovykloje kilo džiaugsmingas šurmulys. Nuoširdžiai pasisveikinus, pradėjome vieni kitų klausinėti. Ponios atvežė daug maisto, tabako ir kitų dalykų, tačiau mums buvo mielesnės ir svarbesnės seseriškos šypsenos, šilti, nuoširdūs žodžiai ir žinios iš artimųjų ir mūsų namų. Man į rankas jos įspraudė palaimą suteikusį laiškelį nuo sužadėtinės.

Visa stovykla pagyvėjo. Atrodė, tarsi kažkas į mūsų venas būtų įliejęs naują dvasią. Pasakojimams nebuvo galo. Ašaros, žodžiai ir šypsenos susipynė į harmoningą visumą. Neilgai trukus atėjo atsisveikinimo valanda. Ant rankų nunešėme tas ponias prie vežimo ir pravirkome kaip vaikeliai.

Ak! Tos mūsų lietuvaitės! Jų žavesys ir kerai akmenį gali sugraudinti. Šlovė jums, seserys mūsų!

Priešais mus gulėjo krūvos rūkytos mėsos, sūrių, bandelių, iš po kurių skaidrius kaklus tiesė buteliai starkos. Čia pat, kaip sniego dėmės ant žalių samanų, pūpsojo mazgeliai su apatiniais drabužiais ir šerpėmis.

Jos apie viską pagalvojo ir viską atsiminė… Miške dar girdėjosi jų čiulbėjimo aidas, laukymėje tvyrojo kažkokie užburiantys kvapai, o jaunose širdyse kraujas dar pulsavo pagyvėjusiu ritmu.

Aš glaudžiau prie širdies sužadėtinės laišką, aplinkui girdėjosi vis garsesnės linksmos ir atviros kalbos, jos vis garsėjo atsižvelgiant į tai, kiek atvežto maisto buvo suvartota. Dar niekada mūsų būrys nebuvo toks pagyvėjęs.

Priėjau prie besišnekučiuojančių, po dvasinio peno norėjau kiek sustiprinti ir kūną. Tačiau visos mintys sukosi tik apie „Ją“, mašinaliai atsikandęs keletą kąsnių, pasitraukiau į šoną, kad bent kurį laiką pabūčiau vienas su jos laišku.

Pareigos jausmas pažadino mane iš rožinių svajonių. Pasigirdo įsakymas kilti į žygį. Išžygiavome su mūsų vadu priekyje. Man buvo patikėta būrio kasa, kurioje buvo trys šimtai rublių. Būrio finansais rūpinosi civilinė vyriausybė, ji skirdavo mums pinigų, tačiau pasitaikydavo momentų, kai būdavo išeikvotos visos mūsų lėšos. Tada labai trūkdavo maisto. Dar ir šiandien atsimenu tas bado valandas!

Zarembos dosniai apmokami Borovo valstiečiai noriai mus maitindavo, atnešdavo košės, bulvių ar pieno. Už tuos gardumynus gaudavo rublių. Kai mes nutoldavome nuo Borovo ar kai rublių pristigdavo, būrys pasninkaudavo. Dabar kasa nebuvo visiškai tuščia, tad maitinimo problema atrodė ne tokia grėsminga. Optimistiškai nusiteikę, žengėme paskui Ruščicą, kuris su žemėlapiu ir kompasu rankose stengėsi savo būrį vesti nematomu, tačiau saugiu keliu. Ilsėjomės dieną, žygiavome naktį, kol pasiekėme ponų Janiševskių Skrylio dvarą, ten paryčiais perėję užtvanką, pasukome į dešinę ir pasislėpėme per varstą nuo užtvankos milžiniškoje pelkėje esančioje salelėje. Ruščicas aplink pastatė sargybinius, vienas postas buvo netoli užtvankos. Sargybiniai mums iškart pranešė, kad ant užtvankos renkasi vis didėjanti valstiečių minia.

Būrys sunerimo, Ruščicas susiraukė ir po akimirkos sušuko:

– Ponai! Kas pageidauja savanoriškai patraukti prie užtvankos ir paimti belaisvį?

Iš būrio pasisiūlė Jeronimas Daunoras, bajoras iš Kaidanavo, kuris prisidėjo prie mūsų netoli Čerkasų. Persimetęs keletu žodžių su vadu, nusilenkė ir dingo mums iš akių. Po beveik valandos Daunoras sugrįžo, vesdamasis paskui save vaikiną užkimšta burna.

Užduotį jis įvykdė puikiai. Tyliai prislinkęs prie užtvankos, netikėtai sugriebė pirmą pasitaikiusį berną, kuris eidamas sukilėlių pėdsakais buvo pernelyg nutolęs, ir žaibiškai užkimšo jam burną, tada nusivedė su savimi. Išsigandęs belaisvis prisipažino, kad valstiečiai, pamatę „ponus“ ant užtvankos, pranešė bendruomenei, iš kur „kareiviai“ varė „mužikus“ į sukilėlių gaudynes.

VIII

Situacija buvo kritiška. Pabėgti vidury dienos per tas pelkes buvo neįmanoma. Mes būtume iššaudyti kaip antys.

Salelė su kalneliu, apaugusi medžiais, labai tiko gynybai.

Nebuvo laiko dvejoti ir mąstyti. Ruščicas, greitai apžvelgęs vietovę, nedelsdamas pastatė ginkluotą sargybą. Harapui įsakė su savo kuopa paskubėti pirmyn ir pasislėpti krūmuose už kalnelio, o kitai kuopai sugulti už pirmosios ir laukti. Kai pirma kuopa pradės šaudyti ir pasitrauks į užnugarį, kad užtaisytų šautuvus, kita kuopa turi iššokti į priekį ir taip pat pavaišinti priešą kulkomis. Paskui vėl ji atsitraukia į žemumą užtaisyti šautuvų ir užleidžia vietą pirmai kuopai naujiems šūviams.

Veiksmai buvo paprasti ir nesudėtingi.

Viena kitą pavaduodamos kuopos, neatskleisdamos tikrų būrio pajėgų, galėjo ne tik nuvyti priešą, bet ir smarkiai jį sumušti.

Įsakymas buvo aiškus ir nedelsiant įvykdytas.

Kuopos išsidėstė už kalnelio viena už kitos.

Buvo tai pirmas išbandymas ugnimi, kurį mūsų būrys turėjo išgyventi.

Ant užtvankos pasirodė priešas, apsuptas išdrikusia valstiečių grandine.

Kareivių buvo nepilna kuopa.

Kelias akimirkas jie dvejojo, tada pradėjo prie mūsų artintis. Mūsų kuopos gulėjo ant žemės nė nekvėpuodamos.

Harapas, rankose laikydamas nedidelį šautuvą atlaužtu gaiduku, stovėjo pasirėmęs į medį ir sekė priešo judėjimą.

Kartkartėmis pasisukdavo į savo kuopą, ragindamas nesikarščiuoti ir laikytis tvarkos.

– Kai tik iššausiu, – išbėrė trūkčiojančiu balsu, – tegul drauge su manimi ir visa kuopa iššauna, o tada ramiai, kitiems netrukdydama atsitraukia.

Iš už tos storos pušies lūšies žvilgsniu jis stebėjo priešus, prisileisdamas juos vis arčiau ir arčiau. Kai priešas jau buvo už kokių septyniasdešimties žingsnių, iššovė į dešiniojo sparno puskarininkį. Po jo nuaidėjo salvė iš trisdešimt penkių mūsiškių šautuvų.

Puskarininkis parkrito, o keletas kareivių persivertė per galvas. Likusieji, šaukdami ir keikdamiesi savais keiksmais, puolė prie užtvankos.

Galėjome juos visus iki vieno iššaudyti, tačiau prie šūvių ir komandų nepratusiose mūsų gretose kilo sumaištis. Kita kuopa susimaišė su atsitraukiančia po šūvio pirmąja ir neiššovusi pradėjo trauktis. Tuo metu priešas sugulė ir paleido į mus kulkų spiečių. Tai sukėlė chaosą. Daugelis puolė bėgti nuo kalnelio į priešingą pusę. Veltui jau užkimęs nuo šauksmų Harapas dar ragino laikytis tvarkos.

Niekas negelbėjo. Reikėjo visiems pasitraukti.

Pirmasis ugnies krikštas parodė, kad didesnė mūsų būrio dalis kariniams susirėmimams visiškai nebuvo paruošta.

Mūsų atsitraukimo padrąsintas priešas šaudė be perstojo. Kulkos kaip vapsvos zvimbė virš mūsų galvų.

Bėgau paskui kitus, mačiau nykstantį būrelį tų patrakėlių, kuriuos palaužė baimė, suardžiusi mūsų rikiuotę ir privertusi pasitraukti.

Kraujas iš pykčio trenkė man į galvą, bet staiga išgirdau sužadėtinės brolio šauksmą.

Tas šauksmas mane privertė atitokti ir kraujo banga nuslūgo į širdį.

Šoktelėjau į tą pusę, iš kur šauksmas pasigirdo. Pamačiau bėgančius Daunorą ir Ignatavičių.

– Kas atsitiko? – šūktelėjau pamatęs ant žemės gulintį jos brolį.

– Ratinskis užmuštas, – atsakė Ignatavičius.

Puoliau prie jo. Ne veltui studijavau mediciną. Staiga prisiminiau daugybę gelbėjimo būdų.

Jis tįsojo nejudėdamas. Jo veidas nebuvo panašus į tik ką mirusio žmogaus veidą.

– Kelkis greičiau! – šūktelėjau paduodamas jam ranką.

– Ar aš gyvas? – sušnibždėjo krustelėjęs.

Mane apėmė pyktis, kulkų švilpimas nesiliovė, o mūsų būrys jau buvo toli.

– Kelkis greičiau! – sušukau garsiau, – nes čia paliksiu ir tave tikrai nušaus, kelkis – bėk!

Mes jį pakėlėme ir kaip mirusį nusitempėme su savimi. Garbingasis Ignatavičius padėjo juo pasirūpinti.

Pasirodė, kad jaunuolis, ant vienos kojos mūvintis batą, o ant kito vyžą, susipainiojo vyžos apivaruose, nukrito ir susitrenkė į akmenį. Apimtas pro ausis švilpiančių kulkų sukeltos bendros panikos, krisdamas apalpo, manydamas, kad mirtina kulka jį iš kojų išvertė.

Matydamas jį gyvą ir sveiką, lengviau atsikvėpiau. Tas atsitikimas vėliau sukėlė daug juoko ir pokštų, tačiau anuo metu nebuvo kada apie tai galvoti.

Pasiviję išsklaidytą būrį, pagaliau pasiekėme mišką. Fiziškai išsekę ir morališkai sugniuždyti pargriuvome ant samanų ar miško paklotės. Dėkojome Viešpačiui, kad mus iš tos pirties sveikus išvedė. Nė vienas mūsiškis nebuvo užmuštas ar sužeistas. Tiesa, trūko keleto žmonių iš tų pirmųjų, kurie, užuodę parako kvapą, spruko kaip velnio apsėsti ir kažkur saugiai pasislėpė.

Miške įsivyravo tyla. Retsykiais tik iš vieno ar kito vyro krūtinės pasigirsdavo sunkūs, pilni skausmo ir gėdos atodūsiai.

Virš mūsų galvų švilpavo miško paukščiai, leidosi kaskart žemiau ir žingeidžiai sukiodami galveles žvelgė mums į akis. Atrodė, kad jie stebisi ir šaiposi iš tų, kurie dabar čia guli nepasipriešinę saujelei priešų, nors juos sutriuškinti galėjo.

Mūsų būrio dvasia, be jokių abejonių, buvo silpna. Regis, todėl mūsų vadai, žinodami, kad perėjimas iš Boguševičių miškų į Sventožeckio būrį jau yra rusų uždarytas, net nemėgino į ten nusigauti ir vėl sugrįžo prie Varkalių, ketindami iš ten patraukti miškais į mūsų saugų užkampį Borovą.

IX

Pakeliui prisijungė išsklaidyti mūsų dešimtukai. Nė vieno netrūko.

Tačiau Borove mūsų bičiuliai sutiko mus šaltai. Ištikimasis Ulas jau buvo suimtas, o Borovo gyventojai už simpatiją mums buvo nubausti kariuomenės kuopos savaitiniu pastoviu, kuri juos visiškai apvalgė.

Ir mes jų akyse praradome buvusį žavesį. Tikėjimas mūsų jėgomis ir mūsų misija gerokai sumažėjo. Sveikas valstiečių protas mumyse įžvelgė betikslius valkatas, o gal ir dykinėtojus.

Gerai tai suvokiau.

Iškart atsisakė mums padėti ir tiekti maistą, aiškindami, kad po kareivių pastovio trobose neliko nė vienos vištos.

Kai po pirmų derybų atkišome jiems kiekvienoje troboje po dešimt rublių, iškart atsirado duonos, o netrukus ir košės bei bulvių. Ir vėl mums į stovyklą maistą nešioti pradėjo, tačiau tai darė naktimis ir labiau saugodamiesi.

Baltarusių žmonės yra neturtingi, tačiau geranoriški. Nesunku buvo juos prie savęs patraukti, apšviesti ir padaryti ištikimiausiais bičiuliais.

Gailėjomės Ulo. Tiesa, jis netrukus išsprūdo iš priešo rankų, tačiau už mus nukentėjo. Tai buvo garbingas ir protingas žmogus. Būdingą kiekvienam baltarusiui gudrumą jis išnaudojo įvairiems išsisukinėjimams, jam padėjo ir gudragalvis jo sūnus, kuris, iš anksto susitaręs su tėvu, vesdavo kariuomenę prieš sukilėlius, į tas vietas, kur būdavo likusios tik užgesusios laužavietės.

Reikėjo tada matyti Ulą. Lankstydamasis ir krapštydamas galvą, nutaisydavo nuoširdžią užkamuoto žmogaus miną, tad niekas apie išdavystę negalėjo net pagalvoti.

Jeigu kas nors būtų giliau pažvelgęs jam į akis, būtų pamatęs blyksinčius pasitenkinimo žiburėlius.

Ulas dažnai pasinaudodavo sūnaus, taip pat gero vaikino, pagalba. Susitardavo su juo dviem žodžiais. Dažnai pasitaikydavo, kad Ulas lydėdavo sukilėlius į saugią vietą, o sūnus vesdavo prieš juos kariuomenę, taip manevruodamas, kad ji mums niekada nepadarytų žalos.

Tas triukas jiems ilgai sekėsi, kol pagaliau rusai kažką suuodė ir ėmėsi Ulo.

Tautinė vyriausybė mus tarsi pamiršo. Staiga pajutome netekę jos globos, nors iki to mumis rūpinosi ir vadovavo mūsų veiksmams. Kaip ir anksčiau siuntinėjome pranešimus į Minską, tačiau iš ten negavome jokio gyvybės ženklo paliudijimo.

Mus pasiekė tik vienas gandas, apie gydytojo Pekarskio suėmimą.

Trūkinėjo mus su civiline vyriausybe siejusios grandinės grandys.

Retsykiais mūsų stovyklą pasiekdavo neaiškios žinios apie suėmimus Minske.

Tuo metu mūsų dešimtukai klaidžiojo, kaip buvo įpratę, tarp Ceplino ir Šacko, Tolkačevičių ir Varkalių, nusigaudavo prie Valko, kirsdavo Gabrielavo girias.

Kariuomenė mums beveik mynė ant kulnų, privalėjome kilnotis iš vienos vietos į kitą, negalėjome niekur ilgiau atsikvėpti. Mus labai vargino maisto stygius. Iš bado valgydavome eglių žievės išspaudas. Retsykiais kepdavome grybus, kuriuos, neturėdami druskos, pabarstydavome paraku.

Tuo metu mūsų vadovybė siuntinėjo Tautinei vyriausybei notas į Minską. Prabėgus kelioms savaitėms, į stovyklą atvyko kažkoks ponas Montegrandė, visiškai naujas, nepažįstamas asmuo.

Jis prisistatė esąs Tautinės vyriausybės narys, atvežė mums du šimtus rublių ir naują neįvykdomą įsakymą prisijungti prie Sventožeckio būrio. Be to, pranešė, kad tam tikrose vietose mūsų lauks vedliai bei maistas ir pinigai.

Tas žmogus mums nekėlė pasitikėjimo, tačiau jam, kaip aukščiausios valdžios atstovui, turėjome paklusti.

Tokio veikėjo, kokiu pilietinėje organizacijoje buvo gydytojas Juozapas Pekarskis, suėmimas buvo smūgis ne tik mums, bet ir visam vietiniam tautiniam judėjimui.

Dar didesnis smūgis buvo suduotas į pačią pilietinės organizacijos Minske širdį.

Tuo smūgiu ir pačiai organizacijai, ir Minsko sukilimui buvo vaivados Kornelijaus Pelikšos, pagrindinės sukilimo varomosios jėgos, dingimas.

Tuo metu, kai jau turėjo būti suimtas ir, be jokios abejonės, į kartuves atvestas, Pelikša staiga išnyko¹⁰.

Vyriausybės vairą po jo perėmė Hektoras Lapickis, šalia jo darbavosi Turčinskis, tačiau jie nebuvo to lygio žmonės kaip Pelikša.

Deja, jų moralinis silpnumas išryškėjo labai greitai, kai po suėmimo viską išklojo tardymo komisijai, kuriai vadovavo garsusis žandaras Losevas. Būtent Lapickio parodymai, kuriuos, pasinaudojęs jo tuščiagarbiškumu, savimyla bei silpnu charakteriu, sugebėjo išgauti Losevas, lėmė daugybę aukų.

Bet kokiu atveju, tie žmonės eidami į valdžią turėjo geriausių ketinimų ir manėsi išsilaikyti nesaugiame poste iki pat galo.

Kai neliko Pelikšos, organizacijoje iškart išryškėjo nesutarimai.

Organizacija buvo sudaryta iš kilniausių ir tauriausių žmonių, gyvenusių Minske. Tačiau tuo metu daugelis jos iškiliausių veikėjų buvo suimti ar pabėgo į užsienį.

Nauji žmonės, ateinantys į organizaciją vietoj mažėjančių jos narių, buvo kiek silpnesni, ypač artėjant katastrofai – sukilimo pralaimėjimui.

Iki to kaip laikrodis veikusi mašina pradėjo strigti. Tai mes pajautėme savo kailiu, pradžioje net nežinodami apie Minske įvykusias permainas, vėliau, priklausomai nuo Tautinės vyriausybės dezorganizacijos, poveikį jutome kaskart stipriau. Daugelis šiuolaikinių skaitytojų gali paklausti, kodėl Tautinė vyriausybė, žinodama apie greitą sukilimo pabaigą, dar laikė tuos silpnus ir neveiklius ginkluotu būrius, kurie ją tik apsunkino.

Kodėl jų paeiliui, tinkamu laiku neišformavo?

Tai galima paaiškinti tuo, kad užsienio valstybių intervencijos viltis, iššaukta atmintina kunigaikščio Napoleono kalba Paryžiaus parlamente, dar buvo gyva, versdama tuos, kurie stovėjo prie vadovybės vairo, kuo ilgiau visame krašte palaikyti sukilimą. Rudenį sukilimas Lietuvoje jau turėjo tik demonstratyvų pobūdį, išskyrus Žemaitijos būrius, kurie beveik iki pat pabaigos buvo veiklūs, bei dar veikiančius Liaskovskio ir Sventožeckio būrius Igumene.

Sventožeckio būrys, turintis tris šimtus penkiasdešimt–keturis šimtus žmonių, dar slapstėsi Boguševičių ir Ivanovo miškuose. Generolas Ševičius per Jakšickius-Kelčevskius, persikėlęs per Berezinos upę, nuvykdavo prie to paties pavadinimo grafų Potockių miestelio, prie Zaboševičių Vankavičių ir Šventojo ežero, net iki Sudoblio ežero Borysovo paviete, o paskui vėl išnykdavo priešui neprieinamoje Boguševičių girioje. Gandais apie neįtikėtiną jėgą jie visur kėlė priešui baimę. Visur buvo garsiai šnekama apie pergalingus jų laimėjimus. Žinia apie juos sklido plačiai, iš lūpų į lūpas perduodama. Kareiviai šventai tikėjo, kad ne ginklais ir didvyriškumu, bet burtais kovoja sukilėliai, o tai dar didesnę paniką kėlė.

Iki mūsų stovyklos atskriedavo neaiškios, tačiau širdis džiuginančios žinios. Didesnė būrio dalis degė noru susijungti su tuo judriu ir pergalingu Igumeno būriu.

Mus vis dar slėgė liūdnas sugrįžimas iš Skrylių. Skyriaus dvasia vis silpnėjo dėl to neveiklumo ir betikslių slankiojimų. Jautėme, kad kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų. Į sukilimą atėjome su užsidegimu, trokštantys kovos ir veiksmų, viskam pasiryžę. Tiesą sakant, prie Skrylių, išgirdę pirmuosius šūvius, dalis mūsų būrio pabėgo, tačiau reikia pripažinti, kad net ir ta iš žmonių masės sudaryta dalis buvo pasišventusi, tik neapmokyta karo meno ir kovose neužgrūdinta, tad pasidavė už ją stipresnei panikai. Mūsų dvasinės ir fizinės jėgos, nepanaudotos konkretiems mums iškeltiems tikslams, kaip mums tada atrodė, silpo be jokio tikslo, kenčiant purvą ir badą. Šiandien aš kiek kitaip žvelgiu į tuos dalykus, anais laikais sukilimai gimdavo širdyse ir vis stipriau smelkėsi į smegenis.

Mes jautėmės pamiršti, palikti likimo valiai. Tai buvo netinkama valanda, nes Minske, prieš liūdną epilogą, buvo vaidinamas antras sukilimo dramos aktas: civilinės valdžios pasikeitimas organizacijoje atsiradus naujiems žmonėms, tačiau iki Ceplino miškų dar neatskriejo joks aidas.

Priešo jau persekiojamas Tautinės vyriausybės komisaras Oskierka atvyko pačiu laiku. Jis sugebėjo uždegti jau stingstančias širdis, atgaivinti visą stovyklą ir vėl nukreipti į Boguševičių miškus susijungti su Sventožeckio būriu. Kurį laiką Oskierka slėpėsi mūsų būryje, iš jo pasitraukęs buvo suimtas ir vėliau sušaudytas Mogiliovo gubernijoje Rogačiove.

Mes neturėjome jokio štabo. Karininkai stovėjo su visais gretose. Ruščicas buvo vienos kuopos ir viso būrio vadas. Harapas vadovavo kitai kuopai. Visi turėjo vienodas teises. Sargybų nėjo ir piketuose nestovėjo. Borove gavę naują vedlį, išvykome.

Visose vietovėse ir perėjimuose jau budėjo kariuomenė. Visur buvo surengtos pasalos, kad apgultų Liaskovskio būrį, neleistų pasitraukti būriams ar sutrukdytų jų pastiprinimui naujomis pajėgomis.

Mus jau pasiekė žinios, kad Liaskovskis gerai įsitvirtino Boguševičių girioje, kurios pelkės tam reikalui labai tiko. Sukilėliai, tyrinėdami „lietuviškų girių bedugnes vietoves“, surado jose natūralius, nepajudinamus įtvirtinimus iš didžiulių kelmų ir sąvartų, netvarkingai vieni ant kitų milžiniškais pylimais stūksančių. Kiek prisidėjus žmogaus rankai, buvo sukurta tvirtovė, apjuosta miško užtvaromis ir sąvartynais. Tarp gumbuotų, galingų kelmų ir šakų tankiai stiebėsi įvairi augmenija, semianti gyvybę iš sutrūnijusių liekanų. Tos aukštai tarp spalvingo chaoso iškylančios barikados priminė pirmykščių žmonių įtvirtinimus, kuriuos buvo sunku užimti. Miško pelkės tarnavo natūraliu užkardu, suvaržančiu drąsius priešo išpuolius.

Tai tvirtovei, kurioje ramiai sėdėjo vyriausiasis vadas, buvo pranešta apie rusų kariuomenės generolo kelionę keliu iš Minsko į Bobruiską. Nuo seno svajota jį sučiupti, nes tas generolas dar Varšuvoje buvo susitepęs.

Negaišdamas Liaskovskis davė įsakymą surengti pasalą ir pasiuntė kelias dešimtis žmonių prie to kelio, stovykloje laukdamas pristatant gyvą ar mirusį generolą.

Vos tik sukilėliai pasislėpė pakelės krūmuose, vieškelyje pasirodė į sukilėlių pusę važiuojanti nedidelės palydos apsupta karieta.

Karietos sustabdymas, lydinčių kareivių drauge su svita suėmimas ir generolo areštas buvo kelių minučių reikalas. Pasigirdo tik keletas šūvių. Pasalos būrio vadas užšoko ant karietos laiptelių, norėdamas nuginkluoti generolą ir priversti išlipti. Tačiau senas kariūnas pasakė:

– Suimkite mane, bet su ginklu rankose!

Surinkus visus dokumentus, generolas buvo nuvestas pas Liaskovskį, kuris išėjo jo pasitikti, Kai pažvelgė į belaisvį, suprato, kad įvyko neleistina klaida.

Vietoj Zabolockio prieš jį stovėjo dar iš Peterburgo pažįstamas generolas Brandtas. Pasirodo, kad būtent jis buvo komandiruotas į Bobruiską atlikti kariuomenės revizijos.

Liaskovskis, pasitikėdamas generolo garbės žodžiu, kad neišduos, parodė jam savo ginkluotas pajėgas. Sukilėlių skyriai saliutavo generolui ir parodė jam manevrus. Brandtas buvo nustebintas Liaskovskio išmankštintais kareiviais ir garsiai pasakė, kad tai, ką pamatė, viršijo jo įsivaizdavimą, kurį jis turėjo apie sukilimo jėgą. Liaskovskis, dar kartą gavęs Brandto žodį, kad savo kariuomenės nepasiųs anksčiau kaip po dvidešimt keturių valandų, jį paleido į laisvę…

Tačiau kai generolą vežantis paštininkas, pabėgęs nuo sukilėlių, sugrįžo į Igumeną ir papasakojo apie Brandtui nutikusią katastrofą, jam į pagalbą buvo išsiųstos kelios kareivių kuopos. Jie sutiko pėsčiomis grįžtantį generolą, kuris juos grąžino atgal į Igumeną. Į ten atvykęs Brandtas pranešė, kad vietinės pajėgos yra per silpnos kautynėms su Liaskovskiu ir reikia iškviesti daug daugiau kariuomenės. Tam žygiui buvo atsiųsti pulkai iš Bobruisko. Iš Minsko atvyko pats Zabolockis, o iš Borisovo – generolas Rusinovas.

(Bus daugiau)

Versta iš: Zofia Kowalewska. ZE WSPOMNIEŃ WYGNAŃCA ROKU 1863. Wyd. 2. Wilno: Nakładem Księgarni Józefa Zawadzkiego, 1912.