Literatūros mokslas
2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?
2013 m. Nr. 4
Apie 2012-ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė
Atrodo, kad ir pernai knygų srautas nė kiek nesumažėjo, knygynai skaitantį žmogų tiesiog gundyte gundo ir intriguojančiais, įdomiais, stipriai traukiančiais kūriniais. Galbūt klystu, bet susidaro įspūdis, kad lietuvių skaitytojas vis labiau ima gerbti savo autorius, o verstinė literatūra traukiasi kažkur toliau ir egzistuoja kaip gana universalus, bet mūsų jau netrikdantis kultūrinis fonas.
Lietuvių autoriai įgyja vis daugiau pasitikėjimo savimi ir skaitytojais, nebelieka jokių atsilikusios šalies kūrėjų kompleksų, jie rašo su įkvėpimu, rašo daug, ir niekas jų nesustabdys. Nyksta tik profesionalių kritikų gretos, bet jie niekam ir nerūpi.
Tačiau literatūros procesas visai be kritinės refleksijos, be profesionalių apmąstymų bei vertinimų būtų nerimtas, o knygos gimimo įvykis – lyg netikras, neapiformintas, tarsi kūdikis be gimimo liudijimo. Visi autoriai nori ne tik kad juos skaitytų, bet kad ir kvalifikuotai paminėtų, įvertintų. Ir tai teisinga. Geros knygos ir geri jų autoriai yra nusipelnę pagarbos, o skaitančiajai visuomenei taip pat reikia argumentuotų kūrybos aptarimų, kad būtų galima dėl ko nors apsidžiaugti arba priešingai – ant ko nors supykti. Juk su kiekvienais metais išlaisvėjusios literatūros kūrėjai vis labiau leidžia sau ir tokią saviraiškos galimybę – ryžtingai ginti savo dvasinio gyvenimo vaisius. Jeigu autorius pakankamai ryžtingas, žiūrėk, kritikas ima ir prityla. Teisingai – tegul pats parašo geriau, jeigu jam kas nors nepatinka.
Kokios buvo 2012 metų knygos? Jų tikrai buvo daug ir tikrai buvo gerų. Nėra prasmės išradinėti įmantrių klausimų – kas, kaip ir kodėl rašo, kokios dabar perspektyvos, projekcijos ir pan. Todėl paklauskime apie pernai pasirodžiusias knygas paprastai:
- Į kokias 2012 m. prozos ir poezijos knygas atkreipėte dėmesį ir kodėl?
- Ar literatūros procese pajutote kokius nors pokyčius, naujas tendencijas?
Jūratė Sprindytė
Romualdas Granauskas savo šunį Bulį šėrė ne ridikais. Apie besąlygišką žmogaus ir šuns meilę parašė jaukią apysaką „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“. Tokia paprastai papasakota istorija yra vertybė etiniu ir komunikatyvumo požiūriu. Aš, kaip ir Bulis savo šeimininką, myliu lietuvių literatūrą, todėl nejaučiu, kad skaitau knygas iš bado, normalių (gerų) tekstų kiekis – kaip ir kasmet pakankamas, gal tik prastų padaugėjo.
Įžvelgiu tendenciją, kad rašytoją dabar gelbsti medžiaga, t. y. vaizdavimo objektas. Kai medžiaga nauja tuo, kad lietuvių literatūroje beveik ar visai tinkamu lygiu neeksploatuota, tai tekstui sukuria pridėtinę vertę. (Eugenijus Ališanka taip ir rašo: „<…> man reikia ne temos, ne įkvėpimo, ne vaizduotės. Man reikia medžiagų. Visa kita vėliau. Jeigu prireiks“, p. 97.) Originalumo galimybė – medžiagos ir interpretacijos pirmeiviškumas.
Marius Ivaškevičius sutelkia dėmesį į dabartinių emigrantų savivokos prarajas (pjesė „Išvarymas: vieno obuolio kronika“), Alvydas Šlepikas – į prarastas „vilko vaikų“ tapatybes ir baisiai iškreivintus likimus (romanas „Mano vardas – Marytė“), Sigitas Parulskis – į tamsius lietuvių veiksmus ir laikysenas naikinant žydus vokietmečiu (romanas „Tamsa ir partneriai“). Laurynas Katkus pasakojime „Judantys šešėliai“ įskelia įtampą tarp dviejų jaunuolių tipažų – dabartinio niurgzlaus inteligento ir prieš šimtmetį gyvenusio veržlaus, karingo Baltijos vokiečio. Sėkmingiausiais ir laikau šiuos netolimos praeities istorinius romanus, kurie kompaktiški ir gyvybingi savo problematika (priešingai nei tolimos istorinės praeities gaivinimas Vaidos Marijos Knabikaitės romane apie karaliaus Mindaugo žmonas – šis tekstas atrodo atklydęs iš tarpukario rašymų paraštės).
Romano galimybių spektrą puikiai praplečia subjektyvistinė žanro atmaina – Donaldo Kajoko fantazijos ir filosofijos sampynos subtiliame romane „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“; net užmiršę siužetą skaitytojai visada prisimins tuos žavius donkajokiškus padarėlius – nesybes. Šias visas pernykštes lietuviškos prozos linkmes savotiškai sublimuoja E. Ališankos esė pasakojimai „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“, supinti iš daugialypių gijų, vienas iš retų esė tipų, kurie knygoje atrodo stipriau nei kultūrinėje spaudoje (tuo beveik unikalūs). E. Ališankos knyga be narcisizmo – irgi išskirtinis jos bruožas. Jei pasakotojas dėmesį ir nukreipia į save, tai tik bendražmogiškų krizių akimirkomis. Mąslus stilius, polifoniškos jungtys tarp giminei ir šeimai tekusių išgyvenimų ir dabarties pasakotojo būsenų produkuoja našias injekcijas mūsų sąmonei. Be to, knyga man pasirodė tiesiog artima savo pasaulėjauta – radau daug tapatinimosi plotų ir būsenų, vis dėlto mūsų karta ir patirtis panaši. Kai E. Ališanka sovietinėje armijoje skaitė Juozo Apučio novelių rinkinį „Gegužė ant nulūžusio beržo“ kaip Bibliją, po apsakymą perdien, aš rašiau šiai knygai pakilią recenziją. Simpatiškas E. Ališankos esė bruožas – gebėjimas ironizuoti su aksomo pamušalu, todėl net banaloka paralelė (gyvenimas – cirkas) išsiskleidžia kaip autentiškos kūrybos medžiagos pavyzdėlis, gavus nemokamą bilietą į pravažiuojantį cirką Šveicarijoje. O ten net antis ori, nes pasitiki savo senomis, septynių šimtų metų demokratinėmis institucijomis…
Dar viena ryški ir progresuojanti tendencija – „rašyti gali kiekvienas“. Pernykštis vidutinės lektūros plūsmas rodo, kad leidyklos vis labiau toleruoja šį principą. „Rašyti gali kiekvienas“ – taip pavadinta kiek ankstėliau pasirodžiusi Laimos Vincės edukacinė knyga apie kūrybinio rašymo dirbtuves pradedantiesiems ar studentams. Daug kam iš autorių, deja, leidžiančių knygas prestižinėse leidyklose ir net remiamų Kultūros ministerijos, dar ir kaip tokias dirbtuves praverstų lankyti, kad jų rašoma lektūra būtų bent kiek arčiau kūrybos. Išsigandau, kad prarandu profesionalumą, nes nebegaliu skaityti tos lėkštos foninės, antrarūšės neva literatūros, o normalus kritikas turi pajėgti skaityti viską (iš diskretiškumo nebevardinsiu, kurie veikalai šiemet buvo ne mano jėgoms). Užtat kokybės standartus visiškai atitinka daugelis poezijos rinkinių – Rimvydo Stankevičiaus, Gyčio Norvilo, Gintaro Bleizgio, Aido Marčėno. Vladas Braziūnas („Fontes amoris“) nesiliauja savo tiglyje kaitinęs lietuvių garsyno elementų ir stebinęs poetine instrumentuote, kuri eilėraščių frazes sukabina į tik šiam poetui būdingus nerūdijančius lingvistinius lydinius („ašvienis, Viešpatie, aš vienas“)… Stasio Stacevičiaus rinkinyje „Stiklinė“ įsiminė pagrįstai rutuliojama stiklo ir būdvardžio „stiklinis“ polisemantika ir šiurpoka mirties nuojauta. Provokatyviu valiūkavimu patraukė Artūro Valionio eilėraščių knyga „Apytiksliai trys“.
Šiandienos rašytojui itin svarbu stiliaus kodas ir intonacinis pasirinkimas. Viena yra intelektualus E. Ališankos šmaikštavimas, kas kita – išplitęs žurnalistinis šmaikštavimas. Žurnalizmas vis drąsiau pozicionuoja save kaip vienintelis teisingas požiūris į pasaulį ir kėsinasi užimti dominuojančias pozicijas. Jam būtina skandaliuko dozė, abejotino skonio sąmojai, pašaipa ir pagieža, tariamas viršenybės jausmas, panieka intelektualiniam (ar filologiniam) elitui ir kiti ėdria ironija atmiešti nepozityvūs nusiteikimai. O tas atsainus „dėjau skersą ant kritikos“ yra užslėptas pripažinimo troškimas.
Vejamės pasaulinę tendenciją, kai gausiau ir noriau rašoma bei skaitoma negrožinė literatūra. Ir pas mus tokios pasiūla vis įvairesnė (memuarinės, kelionių užrašų, epistoliarinės ir t. t.). Dėl kultūrinės ir pažintinės informacijos kiekio ir Vandos Zaborskaitės autobiografiją, ir Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščius“, ir Akvilės Zavišaitės laiškus tikrai įdomiau ir naudingiau skaityti už daugelį romanų. Albino Bernoto „Kaustytos žąsys“ išsiskiria mąsliu ir tolerantišku santykiu su praeitimi, o stilius – išlavinta kalba, vinguriais ir išsišakojimais stebinančia sintakse. Labiausiai įsiminė A. Bernoto aprašytas vyresnių rašytojų orumas, vidinė savigarba. Asmenybės kalibro reikšmę dar labiau sustiprina V. Zaborskaitės „Autobiografijos bandymas“ – ne vaikystės įspūdžių sankaupa (kaip daugumoje vyresnių lietuvių rašytojų pasipasakojimų), bet nuosekli savikūros istorija, asmens sąmonėjimo „enciklika“. Profesorės rašymas stebina (ir yra sektinas) keliais dalykais: kritiška autorefleksija, konstruktyvumu, pozityvia kūrybine energija – viso to gerokai stinga mūsų dabarčiai.
Berašant šią apžvalgėlę atėjo žinia, kad vasario 25 d. mirė Mykolas Sluckis. Ne taip seniai teko iš naujo perskaityti jo „Adomo obuolį“ (1966) ir norėtųsi kvestionuoti įsigalėjusią tezę, kad vidinis monologas anuomet „laužė ideologinius barjerus“; kas kita, kad praplėtė psichologinės analizės literatūroje galimybes. O pirmąjį tariamą nuopelną reikėtų rimtai peržiūrėti, bet šiuokart – ne apie kūrybą, o apie laikyseną. Pokario metais buvo toks incidentas, lemtingai paveikęs mano tėvo Adolfo Sprindžio kūrybinę karjerą. Lietuvos pradedančiųjų rašytojų respublikiniame susirinkime 1948 m. M. Sluckis pasakė rūsčią kalbą, kaltinančią tėvą, kad jis „yra niekšingas dviveidis“, „išvaikščiojęs vokiškus spaudos mėšlynus, susitepęs su buožėmis“, nes išgelbėjo nuo trėmimo mano mamą („Rašytojas pokario metais“, 1991, p. 180). Sekė sankcijos – karo metais kritikų išskirtas kaip vienas perspektyvesnių lietuvių prozininkų, A. Sprindis turėjo nutilti ir tik po šešiolikos metų išleido pirmą apsakymų knygą („Ateina šeštadienis“, 1964). M. Sluckis pastaraisiais dešimtmečiais neabejotinai ir turbūt skausmingai formavo naują santykį su praeitimi, permąstė kai kuriuos savo veiksmus ir pažiūrų padarinius. Kartą po vakaro Rašytojų klube manęs labai širdingai, net sentimentaliai atsiprašė dėl tėvo. (Virginijus Gasiliūnas minėjo, kad tokį atsiprašymą buvo viešai išsakęs ir per radijo laidą.) Keliskart klausė, ar tikrai atleidžiu. Jaučiausi suglumusi ir nuščiuvusi, bet šį M. Sluckio etišką žingsnį labai vertinu.
Deja, vis dar neturim ryškesnio romano apie dabartį – tokiam reikia rašytojo socialinio angažuotumo ir sąmoningumo; jį pernai galbūt kompensavo minėta M. Ivaškevičiaus pjesė. Kalbant apie savas metų knygas, verstinės neturėtų būti atskaitos taškas, bet vis dėlto negaliu nutylėti, kad vienas įspūdingesnių potyrių – estų kilmės suomių rašytojos Sofi Oksanen romanas „Stalino karvės“ (lietuvių kalba išleistas ir jos „Valymas“, 2010). Nelabai išradinga kompozicija (padrikai kaitomi trijų kartų moterų – motinų ir dukterų likimai), ištęstumas ir kitos debiutinio suomės romano silpnybės nenuslopina stipraus socialinio, tautinio ir Rytų Europos–Vakarų ambivalencijos užtaiso, o sovietmečio anomalijų vaizdavimas užtikrina vertimus ir sklaidą keliasdešimtyje šalių. Totalitarinės sistemos kontrolė „retransliuojama“ į patologišką kūno kontrolę – trečios kartos atstovė serga bulimija. Taip originaliai į aktualijas romane mutuoja istorinės traumos.
Trauminės patirties spazmus lietuvių literatūroje regime dažnai, bet blankokai, be naujų rakursų. Ir štai vėl yra romanas, keliantis diskusines aistras. S. Parulskio „Tamsa ir partneriai“ – knyga, kurios imtis reikėjo drąsos, nes į lietuvių vaidmenį holokauste neabejotinai žvelgiama per padidinamąjį stiklą. Tad, regis, negana, kad S. Parulskis šiemet išrinktas Tolerancijos žmogumi, jo knygai taip pat reikia tolerancijos. Trauminės patirties vaizdavimas – slidus dalykas, o juolab tokios gėdingos, žiaurios patirties. Manau, kad rašytojas pirmiausia turėjo susidurti su stilistinio rakto problema. Koks stiliaus kodas tinka tokiems baisiems įvykiams? Lyrizmas? Patetika? Groteskas? Neutralus beaistriškumas? Jis būdingas dokumentinei literatūrai. Mąslumas, rami refleksija? – bet įvykiai juk siaubingi, žmonių žudynės. Todėl romane yra epizodų ir detalių ties brutalumo ir šokiravimo riba, o dėl tos ribos peržengimo ar neperžengimo – galima diskusija apie estetinį literatūros poveikį ir apie pačios estetikos moralumą / nemoralumą. Itin kritiškas romano vertinimas primena Abert’o Camus pasakymą: „Treji metai knygai sukurti, penkios minutės jai išjuokti.“ Aš nedisponuoju ta medžiaga, kurią išmano žydų kultūros tyrėjai, žiūriu į knygą kaip į literatūros artefaktą be išorinių ir istorinių implikacijų. Knygoje matau konkrečių žmonių dramas – taip, jos vyksta masinių žudynių fone – bet tuos individus labai konkrečiai paveikia, tiksliau, sugriauna visų gyvenimus, ir mažiau kaltųjų, ir pačių žudikų. S. Parulskis 2009 m. pasirodžiusioje pokalbių knygoje su Laimantu Jonušiu yra sakęs, kad žodis „istorija“ jam negyvas, „istorija patogi abstrakcija pridengti konkrečių žmonių dramas“. S. Parulskis dėmesį telkia į likimus, o ne į pačius istorinius įvykius. Fotografas Vincentas, jo mylimoji žydaitė vertėja Judita ir jos vyras muzikas Aleksandras yra pagrindiniai meilės trikampio asmenys, taip pat ryškiau nutapyti keli žudynių dalyviai, Menininku vadinamas esesininkas, Vincento patėvis dailidė – visų likimai sulaužyti. Optimaliai pasirinkta pagrindinio personažo Vincento profesija – fotografas. Jis ne savo noru atsiduria liudininko ir fiksuotojo vaidmeny, jį SS karininkas pasiima kaip įkaitą ir tarną (išgelbėja nuo mirties, nes palaikomas komunistų šnipu; tai „egzekucijų fotografavimas tarnybiniais tikslais“, kaip įvardyta SS dokumentuose). Fotografas – matymas iš šalies, distancija, nuimanti emocinį perspaudimą. Nustebau, kad minėtoje pokalbių su L. Jonušiu knygoje esu pasibraukusi S. Parulskio sakinį „Man nepatinka teisėjo požiūris į gyvenimą, patinka stebėtojo“ (p. 86). Pripratusius prie iš esmės lyriškos, atjauta persmelktos lietuvių tradicijos, skaitytojus toks suobjektinimas erzina. Pamačiusiam pirmuosius žydų egzekucijos vaizdus Vincentui „galvoje šmėkštelėjo, kad būtų gerai dabar turėti fotoaparatą. Kad galėtų už jo pasislėpti“ (p. 27). Deja, pasislėpti neįmanoma, ne veltui daug epizodų, kai Vincentą pykina, jis nori vemti. Fotografijos diskursas stiprus – bet jis įsteigia stebėjimo rakursą, stebėjimo tašką ir kelia klausimą – ar stebėtojas yra dalyvis? Taip, pradžioje guodžiamasi, kad netiesioginis, bet sugriautas gyvenimas liudija ką kita (emigravęs Vincentas rankioja nuorūkas pabėgėlių zonoje, pats jaučiasi kaip smilkstanti nuorūka – finale apverktinas būvis ir visiška asmens dezintegracija). Svarbu ir tai, kiek išsikelia kartelę pats rašytojas. Iš S. Parulskio laukiama tik labai gero kūrinio. Mano karta be sentimentų, teigė S. Parulskis pirmame savo romane „Trys sekundės dangaus“. Regiu sąsajų ir su A. Camus „Svetimo“ herojumi, pasmerktu už tai, kad neliejo ašarų per motinos laidotuves. Ašarų S. Parulskis nemėgsta. Įsiskaičius tik į archyvinę medžiagą, organiška autentika neįmanoma (tokia autentika, kaip naujoje R. Granausko knygoje „Šventųjų gyvenimai“, kai rašytojas matė pokarį savo akimis ir viską atspindi tobulai autentiškai). S. Parulskis gimė 1965 metais, be to, dokumentinės autentikos juk nepranoksi. Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai apie tremtį ir liko nepranokti jokio vėliau parašyto romano. Grožinis tekstas tiesiog byloja kitaip. „Tamsa ir partneriai“ – literatūrinis konstruktas, literatūrinė įvykių interpretacija, kur daug vaizduotės darbo, kuriamas savitas karo įvykių modelis. Šios knygos poveikis vertinamas ambivalentiškai, tikintis daugiau katarsio, didaktikos ar panašių dalykų. Teksto sugestijos dilemą nusako pats rašytojas, kai su esesininku Menininku kalbasi apie galvos nukirsdinimo siužetus dailėje (biblinis Juditos motyvas, kai ant lėkštės guli priešų vado Holoferno galva):
– Ar turit galvoj gąsdinimą?
– Kodėl? – nustebo esesininkas.
– Na, paveikslo poveikį? Moralę?
(p. 50)
Taigi dvi poveikio linkmės – gąsdinimas arba moralė. Šokiravimo romane daug daugiau nei sentimentų ar moralizavimo. Knyga sunki. Klasikinės literatūros dėstytojai ji labai nepatiko, net nusipurtė apie ją su manimi kalbėdama. Išugdytai harmoningos literatūros, jai nepriimtini šokiruojantys, atstumiantys vaizdai. Ar S. Parulskis mėgaujasi žiaurumo ir erotinėmis scenomis – kiekvienas suvoks savaip, priklausomai nuo individualaus pagavumo tipo. Brutalūs epizodai pasitelkiami sukurti atstūmimo efektą (be to, SS nariai garsėjo perversiškais polinkiais). Skaitant atrodė ribas peržengiantis epizodas, kur žydai vežami sunkvežimiais ir šaudomi iš kulkosvaidžių. Vaizdai iš tiesų makabriški, kažkas viduje ima protestuoti. Bet gal to ir siekta? Kad protestuotum? Tik meilės linija šviesi tamsoje, nes tamsu viskas, visa karo metų terpė, žmonių santykiai tamsūs. Fotografui techniškai reikalinga tamsa nuotraukoms ryškinti. Tik akimirką švysteli trumpas šviesos blyksnis fotografuojant. Suprasti knygai man atrodo esminė štai tokia citata: „Nuspaudė kelis kartus, jam labai patinka tas garsas. Lyg mažos giljotinos. Fotografas Gasparas taip sakydavo. Čekšt, čekšt, čekšt, – klausykit, tamsos įkaitai, taip tikrovei nukertama galva, ji miršta, kad paskui atgimtų juostoje. Tokia pati, bet jau kitokia. Nukirsdintoji šviesa, prisikėlusioji šviesa“ (p. 87). Ne veltui knygos gale yra padėkos menotyrininkui ir fotografui, bet ne dokumentiniams memuaristams, kurių medžiaga, žinoma, naudotasi. Romane apstu biblinių motyvų ir aliuzijų į veikėjus ir situacijas iš Senojo ir Naujojo Testamento, daug nukryžiavimo scenų, nuolat šmėžuoja angelai ar jų įvaizdis. Dalis tų vaizdinių pertekliniai, kiti pranašingi, funkcionalūs – jau pradžioje personažai jaučiasi angelais su strampais vietoj sparnų, be plunksnų. Be to, Vincentas nuolat perkrato savo santykį su Dievu, kuris jam irgi atrodo pasyvus stebėtojas nuo kryžiaus. Dievo siekis yra jam kaip gėrio siekis savyje, o viduje jis neberanda šviesos, yra išdegęs, tuščias.
Romane esama ir nuosprūdžių, tam tikro literatūrinio dirbtinumo, tiesmukų frazių, netikroviškų dialogų. Tarkim, vyras ir moteris lovoje meilės sūkury vargu ar gali kalbėtis tokiais sakiniais: „Šis karas nuplėš visas kaukes nuo mūsų veidų“, „Kas gi atsitiko šiai taikiai, darbščiai tautai?“ (p. 21). Bet kai dvidešimt šešerių metų vyras atsako mylimajai: „Nenoriu galvoti apie tautą, noriu galvoti apie tave“ (ten pat), tai įtikina. Memuarinių, dokumentinių, mokslo tiriamųjų knygų apie holokaustą vien Lietuvoje pasirodo po keletą per metus, o romanas – pirmas. JAV žurnalistė Ellen Cassedy, šiemet išleidusi veikalą „Mes esame čia. Atsiminimai apie holokaustą Lietuvoje“ (jos močiutės šaknys Rokiškio krašte), teigia: „Užduotis yra žinoti, suprasti ir panaudoti tą supratimą, kuriant tokią visuomenę, kurioje būtų lengviau užstoti, o ne stebėti.“
Laimantas Jonušys
Vlado Kalvaičio romanas „Sustiprinto režimo barakas“ formaliai išleistas 2011 metais, bet tada daugelis nespėjo į jį sureaguoti. Jis nepateko nei į 2011, nei 2012 metų Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto geriausių knygų dvyliktuką. Todėl šiemet visi, kalbėdami apie praėjusių metų knygas, skundžiasi, kad nieko iškilaus nepasirodė. O juk šis romanas, manau, turės didelę išliekamąją vertę. Tai unikalus kūrinys, netiesiogiai sietinas su Balio Sruogos „Dievų mišku“. Nors abu kūriniai visai skirtingos stilistikos ir struktūros, jiems bendra tai, kad į sunkias, o kartais ir nežmoniškas gyvenimo lageryje sąlygas pažvelgiama su vaiduoklišku humoru. Struktūriškai V. Kalvaičio romanas yra netgi sudėtingesnis ir įdomesnis už B. Sruogos kūrinį (pvz., įdomūs intarpai iš ankstesnio gyvenimo prieškario Lietuvoje). Pokario stalininių lagerių patirtis yra vienas svarbiausių mūsų tautos gyvenimo epizodų. Iki šiol neturėjome didelio, šią patirtį išreiškiančio romano. Dabar tokį turime, ir tai yra unikalus lietuvių literatūros laimėjimas visiems laikams. Kaip ir būna tokiais išskirtinių kūrinių atvejais, V. Kalvaičio knyga – ne tik daug patirties aprėpiantis kūrinys, bet ir geros literatūrinės kokybės tekstas.
O tai ir yra labiausiai netikėta: kartais gera literatūra gimsta visai ne ten, kur mes jos laukiame – ne iš jau pripažintų ir mums gerai žinomų autorių. Tai podraug ir gražu, nes liudija, kad mūsų literatūrinės galios yra didesnės, negu jas įsivaizdavome.
O iš šiandieninės literatūros gal ir nereikėtų tikėtis kokio nors daug aprėpiančio socialinio romano, kokie buvo rašomi XIX amžiuje. Dabar tebėra postmodernizmo epocha (kurios pabaigą daug kas skelbė, bet taip ir nepaaiškino, kas radosi jos vietoje). Per pastaruosius du dešimtmečius, o ir pernai yra buvę bandymų kurti romanus, komentuojančius esmines visuomenės gyvenimo permainas arba aktualizuojančius istorinę praeitį, bet į grožinę literatūrą reikėtų žvelgti ne per aktualijų, o per meninės kokybės prizmę. Tokią kokybę gerai atitinka Donaldo Kajoko „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, – itin gerai sudėstytas romanas – su darniai suaustu filosofinės išminties ir maginės fantastikos audiniu. Kaip ir pats dvaras, kuriame vyksta esminis veiksmas, ir visa jo anapusybė „veidrodžių karalystėje“ – tai labai savitas, rašytojo išmoningai sukurtas pasaulis. Jis turi trapių sąlyčio gijų su šiandieniniu Lietuvos pasauliu, tai savitai įdomu ir įspūdinga, tačiau kaip tik tais retais atvejais, kai kūrinyje bandoma daryti kokias nors išvadas apie „aktualiąją“ Lietuvą, nuslystama į abejotiną liaudišką publicistiką.
Po literatų daug peiktų Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ knygų jau pasigirsta balsų, kad štai ta istorinė fikcija buvusi įspūdinga, o dabar (su „Danielium Dalba ir kitomis istorijomis“) nusipiginta iki šiuolaikiškų banalybių. Iš dalies tai tiesa, ir ją simboliškai šaukia knygos pavadinime demonstratyviai įraitytas angliškas (kosmopolitinis?) pretzelis &. Bet, kaip ir tiedu romanai, šie apsakymai nėra primityvūs, jie netgi meistriški, tik nešviečia iš jų nei amžinoji šviesa, nei tą šviesą neigianti ironiška dvasia. Štai egzotiškoje turistinio Maroko aplinkoje, prisodrintoje ir arabiškų, ir europietiškų sultingos erotikos ornamentų, pagrindinei veikėjai per painius masinio juslingumo labirintus skaudžiai prasikala ją stingdanti tiesa: jos vyras – gėjus. Tai tokia baisi netektis, kad ji nedrįsta apie tai prabilti net savo geriausioms draugėms, kaip kad ir autorės tekstas nedrįsta pakilti virš šio „atradimo“ ir kur nors, bent potekstėje, išreikšti kokią nors bendresnę refleksiją. Tad nuvilia ir mįslingas apsakymo pavadinimas, nes angliški žodynai teliudija, kad olibanum yra tiesiog „smilkalų“ (frankincense) sinonimas (nebent egzotiškame krašte anglai olibanumu vadina specifinius smilkalus).
Kaip kontrastas K. Sabaliauskaitei – Birutės Jonuškaitės novelių knyga „Užsagstyk mane“: su žaižaruojančio jausmo įtampa ir turininga literatūrine kalba geriausiose knygos novelėse autorė pateikia puikius, išmoningus šio žanro pavyzdžius. Tai tikroji literatūra, pakylanti virš aprašomojo buitiškumo lygmens.
Eugenijaus Ališankos autobiografinės eseistikos rinkinys „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ suvilioja lengvu ir atviru, plevenančia ironija nuspalvintu plūsmu, giedru žvilgsniu į savo gyvenimo praeitį, neįkyriomis įžvalgomis, įdomiais nutikimais, papasakotais subtilia kalba.
Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“ jau atsidūrė narčios polemikos sūkuryje. Dėl jautrios kūrinio tematikos su juo susijusios diskusijos neišvengiamai bus iškreiptos: daugelis apie jį kalbės ne tiek kaip apie literatūros kūrinį, kiek apie istorinių įvykių perteikimą knygoje ir visas su idėjiniais vertinimais susijusias šiandienines problemas. Drįsčiau manyti, kad meniniu požiūriu paveikiausi yra tik keli romano epizodai, kurie atkeliavo ne iš istorinių liudijimų, o yra pagimdyti drastiškos parulskiškos fantazijos, pvz., kulminacinė scena Menininko bute (kur priartėjama prie tikros, o ne metaforinės pornografijos).
Naujų tendencijų 2012–aisiais nepastebėjau. Apskritai tendencijos turbūt išryškėja ne per vienus metus. Taip pat ir naujų kūrinių vertinimai platesniame literatūros raidos kontekste subręsta tik per ilgesnį laiką, kai į tuos kūrinius galima pažvelgti retrospektyviai.
Vis dėlto manau, kad Gyčio Norvilo poezija (knygoje „Išlydžių zonos“) patvirtina jau seniai matomas tendencijas: ji gražiai skleidžiasi toje erdvėje, kurioje yra atmestas lyriškumas, ji atveria patirtis anapus sklandžių sąlyčių, ji skelbia išgyvenimą „kojomis aukštyn“. Aišku, kad tai viena iš dominuojančių krypčių, kuria lietuvių poezija plėtosis ir toliau. Antra vertus, taip pat aišku, kad vienos krypties poezijoje nebus. Iki šiol tebėra kuriama ir tradicinės eilėdaros poezija, kokią matome ne tik Antano A. Jonyno, Aido Marčėno, D. Kajoko, bet ir kai kurių jaunųjų kūryboje.
Todėl galima manyti, kad poezija nebus užvaldyta to spaudimo nuolat skverbtis į kraštutinę avangardistinę, vis naujesnę ir avangardistiškesnę raišką, kaip tai atsitiko dailės srityje. Tiesa, kai kurie poetai tapo fotografais, bet jie nesuplaka šių dviejų menų į vieną ir dažniausiai nebando įsiūlyti meno kritikams savo fotografuotos arba filmuotos medžiagos kaip naujos literatūros formos.
Rimantas Kmita
Nejauku ir prisipažinti, kad pastaruoju metu dėmesys krypo į tas knygas, kurios buvo pastebėtos kitų ir įvertintos įvairiomis premijomis, apkalbėtos aptartos. Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“, įvertintas ir kolegų rašytojų, ir skaitytojų premijomis, jau buvo lygintas su tremtinių ar partizanų proza. Realistinio ir poetinio plano derinimas kažkuo primena Hertos Mueller prozą. A. Šlepiko proza turi ritmą, išlaikomos pauzės, bet neperlaikomos, knyga neištęsta. Tremtinių ir rezistentų literatūros banga senokai atslūgusi ir nebedaro tokio įspūdžio, koks buvo anksčiau, tačiau ta emocija grįžta skaitant A. Šlepiko romaną. Ne tik dėl stiliaus, kuris, kaip ir, tarkime, Dalios Grinkevičiūtės – minimalistinis, tikslus, realistinis, tačiau ir su šypsena. Tas įspūdis susijęs dar ir su tuo, kad panašiai kaip ir skaitydami pirmuosius tremtinių tekstus atrandame kitą pasaulį, galbūt žinotą, bet taip empatiškai pavaizduotą pirmą kartą.
Naujas Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinys „Sodas“ – tyrinėjimas, kas yra tikra, pasitikėjimas tikrumu, patirtimi, liudijimas. Kalbant apie tendencijas reikėtų pacituoti G. Bleizgio eilutę: „dievo lentynoj / tobulinimo programoj su r. stankevičium.“ G. Bleizgio ir Rimvydo Stankevičiaus eilėraščiuose – pokalbiai su Dievu, intymūs išgyvenimai ir kitos realybės pojūčio paliudijimai, „kaip traukia kaip tempia kita gravitacija – – –“ (G. Bleizgys). R. Stankevičius rinkinyje „Ryšys su vadaviete“ kalba gero Viešpaties kareivio vardu, kaip tarpininkas, kaip ryšininkas, kaip evangelistas. Galvojant, kaip keičiasi šiuolaikinė poezija, galima prisiminti Eugenijaus Ališankos „pakankamai gero kareivio“ įvaizdį. E. Ališankos „pakankamai geras kareivis“, atsitraukiantis su visa kariuomene iš mūšio, viskuo abejoja, bet abejoja kaip žmogus, ne kaip strategas, kuriam paklūsta beveidė kariuomenės masė, empatiškai galvojantis apie konkrečius žmones, ne apie priešininkus, todėl kariuomenės pralaimėjimas nėra jokia tragedija, gal net priešingai. R. Stankevičiaus eilėraščiuose neįmanoma abejonė ar ironija, o skaitančiam būtinas tikėjimas, kad regėjimai ir anapusybės konsteliacijos yra tikri. Anapusybės patyrimo tikrumo liudijimu paremtos ir R. Stankevičiaus, ir G. Bleizgio knygos, kalbinis tikrumas liudijamas Viktorijos Daujotės knygoje „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“, o Gintaro Grajausko „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną Misterį Kaindlį“ – tikras tikrumo manifestas.
Tikrumo dvelksmas, net jei tas tikrumas patiriamas kaip agresija, žiaurumas, ritualinis, kruvinas aukojimas, šauksmas, riksmas, bet kokiu atveju – kaip stipri energija, jaučiamas ir Gyčio Norvilo eilėraščių rinkinyje „Išlydžių zonos“ (pelnytas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausios metų knygos titulas, o skaitytojai už ją balsavo gana greitai išpirkdami visą tiražą). Knyga perteikia stiprų įspūdį, kad yra kažkas anapus mūsų susikurtų rimtų žaidimo taisyklių, kažkas nereliatyvaus, nekvestionuojamo. „Išlydžių zonose“ jaučiamas išraiškingas pasaulio materialumas, energija, srovenanti gamtos kūnu. Turbūt teisinga būtų G. Norvilo poeziją pavadinti nekultūringa. Ne tik todėl, kad būtų nepraustaburniškas, stačiokiškas, nors, reikia pasakyti, mandagiai šypsotis jis nė neketina. Bet šita poezija ne–kultūringa, ne–kultivuota, bent jau linkstama to pusėn, kur tos kultūros mažiausia, link to, kas pirmapradiška ir gamtiška. Tai savotiška pastanga viską pamatyti tarsi iš naujo, tarsi stovint žemyn galva. Dar svarbiau, neužmirštama, kad ir tai yra iliuzija. Bet visų iliuzijų žmogus atsisakyti per silpnas. Iliuzija, kad įmanomas autentiškumas anapus kalbos, anapus kultūros, anapus racionalaus diskurso, iš haliucinacinės nuošalės. Sapnas, beprotybė yra ne tik tema, bet neretai ji suspaudžiama į paradoksalių antinomijų bei koanų formas. Sapno ir beprotybės poetika taip pat nekultūringa, nekultūringa ir politiškai nekorektiška. Čia jau galima prisiminti literatūros teorijos autoritetą Wolfgangą Iserį, kuris viena iš literatūros funkcijų yra įvardijęs erzinančio triukšmo kėlimą. (Literatūra, netekusi politinio vadovavimo funkcijos, gali kelti kultūrinį triukšmą ir erzinti politines institucijas.) Toks nekultūringumas visuomenei yra būtinas. Yra politinis korektiškumas, turi būti ir politinis nekorektiškumas – poezija kaip šaltas, kandantis vėjas.
Kita poezijos kryptis, kurioje nematyti iliuzijos atsidurti anapus iliuzijų, o tiesiog žaidžiama kultūrinėmis klišėmis, kalbos stereotipais, manipuliuojančiais žmonių sąmone, yra postmodernistinė Arūno Sprauniaus ir Artūro Valionio poezija. Visiškai priešinga R. Stankevičiaus programai, kurią kažkada A. Šlepikas yra apibūdinęs kaip „naująjį romantizmą“. A. Sprauniaus ir A. Valionio rinkiniuose susiduriame su „tradiciniu postmodernizmu“ – kalbos dekonstrukcija, radikalia ironija, abejone ir skepsiu. Nenuostabu ir neironiška, kad R. Stankevičiaus rinkinys pelnytai (be jokios ironijos) pelnė skaitytojų simpatijas Metų knygos rinkimuose, o „tradicinis postmodernizmas“ ir skaitytojų, ir kritikų vis dar vertinamas gana rezervuotai. A. Valionio „Apytiksliai trys“, tiesa, pateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o A. Sprauniaus „Siaubingai herojiškai“ taip ir liko beveik nepastebėta, kaip ir ankstesnės knygos, ir jokios premijos nė iš tolo negresia.
A. Sprauniaus poezijoje tikra yra abejonė tikrumu, skeptiškas žvilgsnis į autentiškumą literatūroje, viskas čia visų pirma suvokiama kaip dizainas, ir nėra nieko anapus dizaino, nėra ir būti negali – nei žaizdų, nei kraujo, nei skausmo, nei tikrojo džiaugsmo. Dizainas yra pradžia ir pabaiga, o tai ir liūdina, ir gąsdina lietuvių literatūros kritikus, nes širviška žaizdotumo tradicija daug priimtinesnė, nes poezija ir yra ta transporto priemonė, kuri veža visus ten, anapus dizaino, o A. Spraunius lieka stotelėje ir stebi nuolat vykstantį karnavalą.
Kartais net ima atrodyti, kad žaidybiškumas mūsuose yra nuvertinamas, o ypač jis netinka poezijai. Tačiau A. Valionio žaidimai, kalbinių klišių ir socialinių diskursų dekonstrukcijos pasako daug svarbių ir ne tokių jau banalių dalykų. Štai paskutinis rinkinio kūrinys pavadintas – „rezistencinis“, pavadinimas turi paaiškinimą: „labaimažoartūro eilėraštis–daina“, 1977 m. kovo vienuoliktoj, ant laikraščio „Tiesa“ skiautės (užrašyta močiutės).“ Atspausdinta faksimilė: Artūro sukurtas eilėraštis 11 kovo 77 m.
oi lylia lylia lylia
o lylia lia lia lia
oželis nori valgyt,
bet nieko nebėra čia nėra.
Autentiškų pasakojimų apie vidinę rezistenciją sovietmečiu kontekste tokia parodija tiksli, kelianti vis dar iškylančios diskusijos apie pasipriešinimą ir prisitaikymą klausimą – ar rezistencijos samprata nėra vien tik intencijų suteikimas veiksmams post factum? Kaip apie tai kalbėti?
Šita žaidybiška arba postmoderni poezija iki šiol deramai neaprašyta ir neįvertinta, todėl šiek tiek gaila, nes taip siaurėja mūsų kultūros vaizdas. Vytautas Kavolis dar 1995 metais rašė, kad „Lietuvoje jau kovojama su postmodernizmu, kuris dar nėra čia rimtai išbandytas, dar nėra pakankamai autentiškai jaučiamas <…>, bet jau šaukiama su juo kovoti, lyg jis būtų pavojus“. Dabar turbūt dažniau pakalbama apie tai, kad postmodernizmas jau miręs, jau nukautas. O gal jau niekas ir nebesikauna. Tiesiog šiųmetėj poezijos panoramoj ramiai vienas šalia kito sugula romantiniai, avangardiniai ir postmodernistiniai rinkiniai.
Jurga Tumasonytė
Pernykštė „Metų“ anketa pavadinimu „Rašytojai ateina, rašytojai išeina“ galėtų kiekvieną kartą pasirodyti iš naujo: juk tie rašytojai kaip kokios ledo lytys vis plaukia tai ištirpdamos vandenyje, tai išnirdamos šviežiais ledo gabalais. Liūdna šiose ledo lyčių varžybose likti nepastebėtam, neapmąstytam ir nesuprastam. Aišku, būna ir liūdnesnių nutikimų.
Tačiau nenorėčiau šios pastraipos skirti užuojautoms ir išėjusiųjų godojimams. Juk kalbėti apie liūdnus dalykus esant tokio jauno amžiaus yra gana neskoningas dalykas, todėl geriau apšnekėsiu mūsų literatūros naujokus.
Prozos lauke vienas įsimintiniausių debiutų – kelionės įspūdžių žanrą praaugusi Vaivos Grainytės knyga „Pekino dienoraščiai“. 2010–2011 m. studijuodama Pekine autorė dalyvavo visuose kinų kultūros pažinimo atrakcijose, šiukštu neįsileisdama į savo tekstą turistinių ar pižoniškų gyvenimo būdo motyvų. Jos gyvas, kartais net kibirkščiuojantis nuo metaforų įkrovos Kinijos įrašymas į lietuvišką sąmonę ir savo asmenybės pavertimas literatūriniu personažu pakylėjo tokio žanro knygas mažiausiai keliais kilometrais į viršų.
Tradicinis Rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamas PK konkursas praėjusiais metais tampė nervus ne tik ilgai nepasirodžiusiais rezultatais, bet ir keliais svarstomais kandidatais, pretenduojančiais savo rankraščius paversti pirmąja knyga. Prozoje laimėjo Marijus Gailius – jam reikėtų paploti per petį už dėmesingą žvilgsnį į gyvenimą. Turiu galvoje debiutanto talentą savo tekstuose vaizduoti kuo gyvenimiškesnes situacijas, įsigilinti į skirtingų žmonių mąstymo mechanizmus, prakalbinti juos kuo buitiškesne, realesne kalba. Netgi istorinius personažus M. Gailius įvelka į šiuolaikinių žmonių rūbą, kuria intymų, bet neromantizuotą santykį su istorija. Tiesa, kartais puiki traumuoto personažo charakteristika ir veikimo aplinkybės tekste taip ir pasibaigia – be smūgio į skaitytojo sąmonę ar be prasmingesnės pabaigos.
Poezijoje tarp ryškesnių naujokų pastebėjau du autorius, kurių pavardės taip dažnai rašomos viena šalia kitos, kad galima tik pasidžiaugti, jog jų kūrybos programos skirtingos. Štai Ernesto Noreikos tekstuose daugybė daiktų ir įvaizdžių, siurrealistinių supynimų, kartais taip viena kitą užklojančių minčių, kad eilėraštis primena svogūno galvutę. Nerijus Cibulskas savo eilėraščiu stovi arčiau klasikinių, minimalistinių motyvų. Šio autoriaus poezija tapybiška, atsisakiusi postmodernių koliažų, žaidimų ar ironijos. Viskas čia pakankamai preciziška, nugludinta ir saikingai abstraktu.
Tęsiant mintijimus apie prozą, šiukštu negalima aplenkti senų vilkų – Donaldo Kajoko, Alvydo Šlepiko ir Sigito Parulskio. Štai A. Šlepikas, visuotinai išgirtas ir reikšmingų apdovanojimų susilaukęs autorius, knygoje „Mano vardas – Marytė“ atranda Lietuvoje beveik naują temą apie vokiečių, gyvenusių Rytų Prūsijoje, tragediją po Antrojo pasaulinio karo. A. Šlepikas aprašo dalykus, kurie sukelia stipriausias emocijas – vaizduoja pačias silpniausias, atjautos vertas karo aukas. Knygoje daugybė scenų su prievartaujamomis moterimis, žudomais kūdikiais ir vaikais. Čia mirtis nėra tiesiog mirtis – tai ilgas personažų kančių kelias jos link. Skaitant visa tai, suprantama, užspaudžia gerklę, knyga sukelia stiprų užuojautos jausmą.
S. Parulskio romane „Tamsa ir partneriai“ užuojautą ir mėginimą kažką ideologiškai pateisinti arba priminti keičia tiesiog mėgavimasis literatūros galimybėmis. Holokausto tema leidžia autoriui plačiai išskleisti jam artimą šleikštulio estetiką, paieškoti iki tol nenagrinėtų žmogaus fiziologinės kančios aprašymo vaizdų, paįvairinti pasakojimą aliuzijomis į kitus tekstus, sugalvoti naujų simbolių bei perskaitymo raktų. Romanas parašytas talentingai, o dėl jo ideologinių ar kitokių nesutapimų su skaitančiojo sąmone ginčytis būtų beprasmiška. Vis dėlto norėtųsi subtilesnių, ne tokių groteskiškų scenų, kurios galėtų turėti tokį pat stiprų, o gal ir stipresnį emocinį užtaisą.
D. Kajoko romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ prisodrintas įvairiausių aliuzijų į biblinius ir mitologinius, paties autoriaus perkurtus, motyvus. Čia išmoningai interpretuojama Judo nuodėmės tema, mėginama susieti mitologinių personažų atitikmenis su kūrinio veikėjais. Bėda ta, kad romane visko tiek daug – pradedant Biblija, haliucinogeniniais vaizdiniais, personažų tarpusavio ryšiais, sapnų logika, simboliais, detektyvo elementais, – kad skaitant susidaro įspūdis, lyg pūstumei balioną ir jis tuoj turėtų sprogti. Manyčiau, kad romanas atrodytų labiau pavykęs, jei autorius būtų atsisakęs keleto nebūtinų leitmotyvų. Tačiau dėl tokio priekaišto taip pat būtų galima ginčytis, nes tas prasmiškumo perteklius ir neapčiuopiamumas tarsi ir kuria keistumo bei sapniškumo būseną, kuri apninka jau nuo pirmojo puslapio. Taip būtų pateisintas ir tas lėtas grimzdimas į interpretacijos pelkę. Sapnuose viskas iracionalu, vaizdai sluoksniuojasi vienas ant kito, o prasmės ne visada lieka paaiškintos.
Naują Undinės Radzevičiūtės romaną „Žuvys ir drakonai“, kuriame taip pat pasitelkiami istoriniai motyvai, palieku nuošalyje – aptarimui po metų. Tačiau reikia grįžti prie poezijos ir pagarbinti Tautvydos Marcinkevičiūtės knygą „Greitaeigis laiko liftas“, kuri, mano manymu, yra viena įdomiausių iš pernai metų poezijos derliaus. Bene pusę knygos užima žodžių lukštenimas, skaidymas ir prasmių priauginimas, žodžių šaknų išieškojimo pastangos ir angliškos leksikos invazija. Poetei pavyksta suderinti poetinį įkvėpimą, asmenines patirtis, populiariosios kultūros atplaišas ir Ferdinando de Saussure’o teoriją. Taip pat sveikintina, kad jos eilėraščiai nepretenduoja tapti juokeliais, kokius mėgsta dažnas aukštąjį ir žemąjį stilių derinantis šiuolaikinis poetas. Tie juokeliai ir citavimai dažnai būna nesuprantami arba tiesiog nejuokingi.
Štai po netrumpos pertraukos išleistoje Artūro Valionio knygoje „Apytiksliai trys“ galima rasti du dalykus. Pirmas dalykas – bajeris, antras – melancholija. Autoriaus sumanymas eilėraščius dėlioti lyg juodus ir baltus kubelius sujaukia knygos vientisumo idėją. „Rimtuosius“ eilėraščius tarsi bandoma apsaugoti nuo nepageidautino lyriškumo žodžių žaidimais ir ironija. Žinoma, tokį manevrą galima suprasti ir ne kaip manevrą, o tiesiog būdą sutalpinti į vieną knygą du lyrinius amplua, nes dvi knygos gal būtų per daug.
Nuoširdžiai nustebau, kad kūrybiškiausia 2012 metų knyga išrinkta Gyčio Norvilo „Išlydžių zonos“ – rinkinys nepasirodė kažkuo ypatingas ar „privatizuojantis“ naujas literatūros ribas. Šįkart įdomesnis už G. Norvilą man atrodo Arūnas Spraunius ir jo „Siaubingai herojiškai“, kurioje reklaminiai šūkiai ir prekių pavadinimai įvelkami į poetišką rūbą, taip išvengiant visokių dvasingų bei sentimentalių temų. A. Sprauniaus estetika – įdomus žaidimas su iš pirmo žvilgsnio visai neestetiškais dalykais. Manyčiau, kad autorius nepelnytai paliekamas nuošalėje, jis vertas didesnio dėmesio, nei jam yra skiriama mūsų spaudoje.
Nuošalėje paliksiu verstinį Antano Šileikos romaną „Pogrindis“ – jo dar neperskaičiau, tačiau norėčiau pasidėti lentynoje šalia išgarsintos praėjusių metų Rūtos Šepetys knygos. Dėl tos pačios priežasties nieko šįkart neparašysiu ir apie apdovanotąją Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygą.
Taigi tiek tų šiųmetinių lietuvių literatūros brangakmenių, – sakyčiau, visai nemažai. Vis dar jaučiamas prozininkų siekis prikelti XX a. tragedijas, užvaldyti jomis skaitytojo sąmonę, nekreipiant dėmesio, kad tokioje kūryboje nebeskiriami ir nuolatos painiojami moraliniai ir estetiniai imperatyvai. Mūsų poezijoje ryškus autorių dialogas su kitais poetais, visokios įmantrios užuominos, skirtos „priklausantiems tam pačiam ratui“, maloniai nuteikiantys pokštai ir masinės kultūros ženklų inkliuzai. Apskritai kūrybinis procesas yra labai intensyvus, todėl tikiuosi, kad šiais metais sulauksime netikėtų, dar įspūdingesnių, į literatūros istoriją įtrauktinų knygų.
Solveiga Daugirdaitė
Geriausios mano skaitytos pernykštės knygos buvo arba verstinės, arba seniau išleistos, arba dar neišleistos – rašydama rekomendacijas paremti knygų leidybą, rankraščius perskaitau, todėl žinau bent kelias įsimintinas knygas, kurios pasirodys kitąmet ar dar vėliau. Taigi gyvenu su įvairiasluoksniu kontekstu, iš kurio 2012–aisiais išleistas lietuvių autorių knygas sunkoka išplėšt. Žinoma, išlupti literatūros proceso dalis įgudusiai knygų „mėsinėtojai“ nėra sunku, suprantama, kad tos „metų derliaus“ apžvalgos yra reikalingos, bet labai sąlygiškos (literatūros mėsinėjimo vaizdinį pasiskolinu iš Ilonos Gražytės–Maziliauskienės laiško, rašyto ruošiantis kalbėti „Santaroj–Šviesoj“ – pati jį kadaise išrinkau ketvirtajam jos straipsnių knygos viršeliui).
Taigi pats bendriausias 2012–ųjų įspūdis – vidutinis, be didelių atradimų, kurių, būdama pirmiausia skaitytoja, visada laukiu. Pernai nebuvo gausu ir įspūdingesnės dokumentinės literatūros, atsiminimų, kurie paprastai apgaubia grožinės literatūros lauką likimų autentika, nors nebūtinai rafinuota literatūrine forma. Šiuo požiūriu išsiskiria Akvilės Zavišaitės knyga „Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ (sudarė Rita Baltušytė), labiausiai dėl antropologinės perspektyvos. Tai jaunos merginos, augančios sovietmečio elito šeimoje, savivoka, jos pastangos gyventi laisvai; pagaliau ir tragiškai didelė šio polėkio kaina. Kadangi autentiškų privataus gyvenimo dokumentų, juoba paauglių, jaunų žmonių, iš to laiko (ir iš kitų laikų) turime nedaug, prie A. Zavišaitės laiškų, manau, bus grįžtama ne kartą. Jeigu šalia A. Zavišaitės dar prisimintume Jurgos Ivanauskaitės asmenį ir kūrybinį likimą, galėtume daryti prielaidą, kad daugiausia ambicijų ir galimybių tapti laisvais žmonėmis turėjo merginos iš sovietinio kultūros elito šeimų, nors tos šeimos joms ne visada galėjo padėti (Juozo Baltušio anūkė mokėsi ne itin aukštai vertintame Pedagoginiame institute). Nors tai ne grožinė literatūra, negalėjau šios knygos, tegu ir tekstologiškai nepakankamai parengtos (be būtinų paaiškinimų), neišskirti. Daugiau tokios ryškios dokumentikos nepastebėjau.
Ieškant žvilgsnio į sovietinę praeitį derėtų paminėti Eugenijaus Ališankos esė knygą „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“. Ta dalis, kurioje mėginama susitikti su savo jaunyste, man buvo įdomiausia. Tuo labiau kad šią knygą galėjau palyginti su Aido Kelionio „Geltonu radiju“, kur gausi sovietmečio kasdienybės statistika ničnieko nepasako apie herojaus pasaulį. Jeigu reikėtų trumpai pasakyti, kas vis dėlto daro įspūdį skaitant pernykštes knygas – tai stiprėjantis rašančiųjų noras permąstyti praeitį, o tai liudija savotišką literatūros brandą, gebėjimą išsiveržti iš egocentrizmo. Šiuo požiūriu svarbūs ne tik skaitytojų ir kritikų dėmesio centre atsidūrę Alvydo Šlepiko, Sigito Parulskio romanai, bet ir rečiau prisimenamas Petras Venclovas („Iš tamsos į tamsą“), Aldonos Ruseckaitės biografinių etiudų knyga „Šešėlis JMM“. Pastarąją, tikiu, mielai skaitys tie, kam mokslinės monografijos apie rašytojus sunkiai įkandamos. Rašyti apie istorines asmenybes, kurių asmeninis gyvenimas mūsų visuomenėje toks tabuizuotas, reikia drąsos ir takto; manyčiau, kad A. Ruseckaitė sėkmingai išlaviravo tarp autoritetinio ir familiaraus rašymo pavojų. (Beje, skaitant šią knygą erzino menami pokalbiai su Profesore, t. y. su Vanda Zaborskaite, tarytum autorė jaustųsi nepakankamai drąsi be pirmtakų legitimacijos, bet tai jau skonio reikalas. Kiti sakys, kad tokie pokalbiai tekstui suteikia žaismės, ir bus teisūs.)
Derėtų paminėti Stasio Lipskio knygą „Išsivadavimas: biografinis romanas apie Vincą Mykolaitį–Putiną“, kurį romanu vadinti galima nebent rinkodaros sumetimais (jeigu nori, kad tavo knygą geriau pirktų, pavadink bet kokį parašymą romanu). Tačiau ši knyga išėjo jau 2013 m., todėl atsiduria už svarstymų ribos. V. Zaborskaitės „Autobiografijos bandymas“ taip pat būtų šalia svarbiausiųjų pernykštės dokumentikos knygų, nors, atrodo, daug kas jos pačios per paskutiniuosius dešimtmečius jau buvo išrašyta ir išpasakota. V. Zaborskaitės knygos parengimas, kaip ir A. Zavišaitės, švelniai tariant, nedžiugina (rengėjams derėjo bent išnašose patikslinti akivaizdžius faktinius riktus), todėl turėtume nebe tik kalbėti, bet garsiai šaukti, kad, retėjant senųjų redaktorių gretoms, nebebus kas rengia bent kiek sudėtingesnius leidinius. Suprantu, kad leidyba yra verslas, bet verslininkams profesinis prestižas irgi svarbu. Paramos leidybai tvarka, kai gautas lėšas reikia panaudoti ir knygą išleisti tais pačiais metais, prie leidybos kokybės taip pat neprisideda. Bet tai kita tema, kurią vertėtų aptarti atskirai.
Iš akistatų su būtuoju laiku, žinoma, verta skaityti ir Romualdo Granausko atsiminimus „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“, nors jie ir nėra itin išsiskiriantys iš paties rašytojo paskutinių metų grožinės memuaristikos. Na, jeigu ir išsiskiria, tai labiausiai tuo, kaip juose atsiskleidžia lietuvių šeimos hierarchija: šuo, vyras ir beveik beasmenė jiems patarnaujanti žmona. R. Granauską, kaip įprasta jo atsiminimuose, gelbsti humoras ir pasakotojo talentas. Lietuvių maskulinizmo studijoms įdomios medžiagos esama ir Arvydo Juozaičio dramose. Rinkinyje „Gyvųjų teatras“ vyrų baimė prieš stiprias moteris ne mažiau svarbi negu istorinės asmenybės. „Prezidentienė“ atrodo vykusi kaip tik todėl, kad autorius į sceną išveda stipriai šaržuotas valdingas moteris – seseris Sofiją ir Jadvygą Chodakauskaites. Jų silpnavaliai, autoriaus požiūriu, vyrai (Smetona ir Tūbelis) scenoje net nepasirodo – moterys, rūkydamos užsienio ambasadų tiekiamus papirosus ir vis primindamos savo bajoriškumą ir lenkiškumą, dorojasi su Augustino Voldemaro nevykusiai rezgamu puču. Mizoginija yra ir lietuviškoji filosofijos tradicija, ir šiandienos tikrovė, todėl nenuostabu, kad iš moters reikalaujama visų pirma beatodairiško atsidavimo vyrui, juoba – genijui. Sofija Kymantaitė „Juodojoje saulėje“ nepelnytai dar kartą (tokią versiją palaikė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio giminės) pristatoma kaip nepakankamai besirūpinanti savo vargstančiu ir sergančiu vyru, o jos – jaunos rašytojos ir motinos – tragizmas neatrodo esąs lygiavertis vyro dramai. Vis dėlto, nežiūrint šių feministinės žiūros įkvėptų pastabų, „Gyvųjų teatrą“ išskirčiau kaip reikšmingą bandymą permąstyti mūsų istoriją.
Dėl tų pačių priežasčių tikriausiai neliks nepastebėtas Ginos Vilūnės romanas „Karūna be karaliaus: Senojo Vilniaus trileris“ – net nepaisant Dano Browno kurpalio, ant kurio visiškai nesislapstant užtempta lietuviška medžiaga. Bet gal geriau taip, negu niekaip… O kaip tik taip, t. y. niekaip, atrodo Vaidos Marijos Knabikaitės romano „Gulbės sparnu palytėtos“ herojės, lyg būtų atklydusios maždaug iš praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio istorinių romanų. Apskritai ryškesnių knygų, parašytų moterų, 2012 m. buvo itin mažai, bet tai atsitiktinumas, ne dėsnis. Ne tokiais „liesais“ metais Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiai“ gal būtų eilinė smagiai parašyta knyga, o pernai ji buvo viena iš nedaugelio, kurią drąsiai siūliau skaityti pažįstamiems. Bet lygiai tą patį manau ir apie Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymą“: tarp įdomiausių knygų jis atsiduria visų pirma dėl nykoko pernykščių knygų konteksto. Kitu atveju sakyčiau, kad pradedu pasiilgti literatūros, kur žmonių komunikacija ar jos stygius būtų reiškiamas ne vien keiksmažodžiais.
Vartydama poezijos leidinius, prisiminiau Birutės Pūkelevičiūtės apmąstymus, išsakytus naujai leidžiant „Metūges“: „<…> tik dabar, skaitydama atsiminimų knygas, aš ėmiau suvokti, kokia uždara bendrija buvo jaunieji lietuvių poetai. Jie turėjo savo „kodus“ ir veik visi rašė ta pačia dvasine tonacija, nors ir pasirinkdavo skirtingas formas“ („Metūgės“, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 7). Rašytoja nepritapėlė turėjo galvoje savąją – žemininkų kartą. Skaitydama vieną po kito pernykščius lietuvių poetų rinkinius negalėjau atsistebėti, koks ryškus juose cecho solidarumo ir savotiškas užsidarymo savame gete jausmas. Atrodo, seniai praėjo mada eilėraščius dedikuoti mylimoms moterims; dabar eilėraščiai rašomi pirmiausia galvojant apie kolegas, komunikuojant su jais (nurodant net pavardes), realūs poetai tampa eilėraščių herojais (jiems į kompaniją dar retsykiais tinka ir Valentinas Sventickas su Romu Orantu). Net debiutantas Nerijus Cibulskas („Nutrinami“) savo eilėraščių rinkinį pradeda nuo Sigito Gedos ir Edgaro Aleno Poe įsirašymo į asmeninę istoriją. Gal būtinybė pademonstruoti ryšius su kolegomis kyla iš jausenos, kad poezijos skaitytojų ratas mąžta ir lieka kliautis saviškių būrelio pripažinimu? Ar tai užsitęsęs paaugliško susirūpinimo savo poetyste („ar aš jau poetas? ar aš jau matomas?“) laikas? Turiu galvoje ne Aido Marčėno rinkinį „Ištrupėjusios erdvės“, kuris tiesiog yra skirtas prisiminti autoriui svarbius žmones – poetus ir ne poetus; kalbu apie kur kas platesnį reiškinį, įskaitant nuolatinę Gintaro Bleizgio ir Rimvydo Stankevičiaus partnerystę (abipuses recenzijas ir pan.). Tokiame uždarame, homosocialiame kontekste atsiradęs ryškesnis kitoks, nepriklausomas balsas veikiausiai būtų suvoktas kaip pavojingas (B. Pūkelevičiūtė kadaise rašė, kad buvo suvokta kaip „arlecchina“), besikėsinantis į lietuvių poezijos hierarchijų status quo. O tų kitokios tonacijos balsų labai reikėtų dėl pačios poezijos įvairovės, kad ji draugiškuose bendraminčių susišūkavimuose visai nesuvienodėtų. Spėju, kad kaip tik dėl tokios priežasties mano kolegos iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kaip įdomiausias poezijos knygas išskyrė individualesnes „nerimtąsias“, kuriose daugiau kalbinės žaismės (Artūro Valionio „Apytiksliai trys“, iš dalies Gyčio Norvilo „Išlydžių zonos“, Arūno Sprauniaus „Siaubingai herojiškai“).
Iš novelistikos išskirčiau Vido Morkūno „Reportažą iš kiaušinio“, – atrodo, juodu su Valdu Papieviu yra ta tylioji viduriniosios kartos nuošalė (geriausia šio žodžio prasme – kaip nepasidavimas vyraujančioms tendencijoms). Abu autoriai yra lyg kokie rezistentai pogrindininkai, iš pirmo žvilgsnio beveik nepastebimi, tačiau svarbūs kaip paliudijimas, kad geriausios lietuvių literatūros tradicijos tebėra gyvos.
Vis dėlto daugiausia skaičiau knygų, kurių skaityti nevertėjo (Vytauto Čepo „Vienišų moterų meilė“, Emilijos Liegutės „Bonjour, madame!“ ir pan.). Net pradėjau manyti, kad literatūrologo sąžiningumas, kaip jį įsivaizduoju, yra beprasmiškas gyvenimo apsisunkinimas: pasidaro gaila ir savęs, ir lietuvių literatūros, ir popieriui sunaudojamų medžių. O juk kiekviena proga skelbiu, kad dirbu savo darbą todėl, kad jis man patinka, nepaisydama nė menko atlyginimo už knygai atiduotą gyvenimo laiką. Kita vertus, jeigu galvoju, kad literatūra turi skatinti žmogų mąstyti ne tik apie literatūrą, bet apskritai kelti prasmės klausimus, tai, sakyčiau, pernykštės knygos savo darbą bus atlikusios tobulai.
Elena Baliutytė
Skaityti geras knygas malonumas, jas reitinguoti, rinkti geriausias – tikras nervų išbandymas. Su Vilniaus knygų muge pasibaigus kolektyvinių derinių įtampai maga jau su individualia atsakomybe dar kartą prisiminti praėjusių metų knygas. Kalbėti yra apie ką – visų pagrindinių žanrų knygos šį kartą galėjo realiai pretenduoti į kūrybiškiausios titulą. Taigi liaudies išmintis „Iš bado šuo ir ridiką ėda“, tapusi geriausių knygų dvyliktuko rinkimų šūkiu, yra šiek tiek tikslintina: jei ir ėda, tai tikrai ne iš bado, o iš gurmaniškų paskatų. Knygų mugės išvakarėse viena pažįstama kirpėja paklausė, ką iš lietuvių autorių prozos reikėtų skaityti. Rekomendacijas įkvėptai pradėjau nuo romano, skaitytojų paprastai mėgstamiausio žanro. Moteris dėmesingai, kartais ir emociškai reaguodama, išklausė Alvydo Šlepiko romano „Mano vardas – Marytė“ siužetą. Dėmesio paskatinta ėmiausi Sigito Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“ pristatymo, bet, vos išgirdusi, kad tai knyga apie žydų tragediją Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, klausėja ryžtingai mane nutraukė: man jau gana, viena už kitą baisesnės – jūs ką, depresiją man norit įvaryti! Ir nukreipė kalbą į Harukį Murakamį, kuriuo žavisi jos studentas sūnus, aš savo ruožtu – į kolegų entuziastingai skaitomas Tahiro Shaho knygas. Tuo pokalbis kirpykloje apie lietuvių literatūrą ir baigėsi.
Ilgokai ieškojau savo santykio su kontroversiškų vertinimų sulaukusiu S. Parulskio romanu: jį skaičiau kaip normalią, gerą, profesionaliai parašytą knygą – atrodytų, ko dar reikia – viskas gerai; kita vertus, kai imi į jį žvelgti iš tikrovės pusės, iš žydų tragedijos masto, tuomet pagal romano žanro taisykles profesionaliai sužaistas literatūriškumas virsta beveik trūkumu. Tik jį lemia, manau, ne pasakojimo kokybė, o kontekstiniai skaitytojo lūkesčiai: holokausto tema tebėra gyva, skaudi ir ji turbūt dar negali lengvai tapti literatūra. Dėmesys „formos“ lygmeniui tarsi subanalina, nureikšmina „turinio“ momentą. Apie tai, kad kūriniuose istorinėmis temomis bet kokia ryškesnė „forma“ gali pasirodyti net neetiška, rašė Czesławas Miłoszas „Pavergtame prote“: „Beje, tą patį jaučiau ir dalyvaudamas nacių okupuotos Varšuvos įvykiuose: tam galėtų būti pritaikyta kiekviena aprašymo forma, išskyrus „fiction“. Prisimenu, kad buvome šiek tiek sutrikę, kai maro apimtame mieste Alfa skaitė mums savo apsakymus „karštomis“ temomis, – jų kompozicija buvo pernelyg sklandi“ (p. 139). Į tai reiktų atkreipti dėmesį, norint suprasti romano vertinimų kontroversiškumą, bet nemanau, kad būtų teisinga šią temą palikti vien dokumentikai. Suvedant balansą, daugiau argumentų būtų už S. Parulskio romaną nei prieš.
Labai emocingai skaičiau A. Šlepiko knygą – veltui bandžiau perjungti sąmonę į estetinį raiškos lygmenį ir taip atstatyti distanciją su vaizduojama tikrove. Matyt, tai archetipinės reakcijos į vaiko, apskritai silpnojo kančias. Stilistinis pasakojimo kodas čia ne tiek realistinis, kiek baladinis, žanrinė forma labiau primena scenarijų nei romaną, man rodos, kaip tik šis nukrypimas stiprina tikroviškumo, autentikos įspūdį. Ir atvirkščiai, į pabaigą, kai susitelkiama į vienos iš vaikų, Renatės, istoriją Lietuvoje, kai atsiranda linijinis vyksmas, įtaiga silpnėja – žinoma, ne tik dėl šios vienos priežasties. Nors memuarinės literatūros apie Rytprūsių vokiečių likimą pokario metais esama, bet apie „vilko vaikus“ ne vienas iš mūsų turbūt sužinojo tik perskaitę A. Šlepiko knygą. Tiesa, pernai šia tema pasirodė dar vienas romanas – Roko Flicko „Paskutinis traukinys“, bet jame daug ekstensyvaus istorinio pasakojimo, o „vilko vaikų“ istorijos įkomponuotos į banalų siužetą.
Romano siužetas visada palieka redukuoto, sukonstruoto, ištiesinto pagal vieną ar kitą schemą gyvenimo įspūdį. Sudėtingą, nenuspėjamų posūkių tikrovės raizginį geriausiai turbūt imituoja esė žanras. Eugenijaus Ališankos knyga „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ tai patvirtintų. Autobiografiniai faktai ir patirtys trylikoje rinkinio tekstų natūraliai susiklosto į šeimos, giminės, o bendriau – ir Lietuvos žmonių likimų mažuosius istorinius pasakojimus. Bet organišką gyvenimo srauto įspūdį esė tekstuose sukuria tik meninė pasakojimo kokybė. Šiuo atveju ją apibūdintume kaip lengvai (auto)ironišką pasakotojo distanciją, puikų humoro jausmą, intelektualų, elegantišką stilių, išmoningai kuriamą tekstų struktūriškumą.
Rytietiška ramybe, sentenciškai nugludintu, slystančiu stiliumi įsiminė Alio Balbieriaus esė knyga „Vaivorykštė ir neandertalietis“. Joje mąstoma apie tylą, vienatvę, tuštumą, apie tolydų, vientisą amžiną laiką, amžiną gamtą ir amžinasties jausmą kiekvieną akimirką. Nedažna būsena civilizacijos triukšme ir laikinume.
Sukrečianti Vido Morkūno apsakymų knyga „Reportažas iš kiaušinio“. Tai sunkūs tekstai – apie mirtį, vienatvę, ligas, girtuoklių tėvų silpnapročius vaikus, skurdą, visuotinę entropiją, dūlėjimą, trūnėsius… Vaizduojamas pasaulis savo slogumu galėtų visiškai prislėgti, jei ne magiškąjį realizmą primenantys fantastiniai intarpai, gyva, vaizdinga, tiesiog purslojanti kalba ir stoiškas tylus humanizmas.
Kaip ir ankstesniais metais, aukštas pozicijas išlaikė poezija. Viena ryškiausių knygų – Rimvydo Stankevičiaus „Ryšys su vadaviete“, tęsianti rinkiniuose „Laužiu antspaudą“ ir „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ pradėtą anapusybės temą. Prisiminus dar Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvuosius tekstus“, Vytauto Stankaus „Vaikščiojimus kita ledo puse“, Gintaro Bleizgio „Sodą“ jau galime kalbėti apie rimtus metafizinės poezijos bandymus, apie kitos erdvės poetinius vaizdinius, apie būties, neturinčios raiškos, kūnijimą. Kuo tad išsiskiria „Ryšys su vadaviete“? Pirmiausia tuo, kad tai yra ne šiaip sklendžianti vaizduotė, kurianti transcendencijos pavidalus iš pažinimo aistros, o psichologiškai motyvuota, pasakotojo situacijos konkrečiame eilėraštyje išauginta vaizdinija. Be to, kitos erdvės perspektyva, iš kurios dažniausiai kalbama, leidžia autoriui naujai, nebanaliai kalbėti apie šiapusinę tikrovę ir patirtis. Pasakotojas yra „abipus durų“ – ten ir čia tuo pačiu metu. Man didžiausią įspūdį darė tai, kad šioje knygoje iracionalumas (be jokios mistinės egzaltacijos) yra racionaliai įšaknytas kūrinio struktūroje. Meistriškai suvaldyta forma (ir eilėraščio, ir visos knygos) leidžia skaitytojui ne tik pajusti nežinomybės šiurpą, ne tik kitaip išvysti šiapusinę tikrovę, bet ir būti saugomam intelekto distancijos.
Kitaip išskirtinė yra Stasio Stacevičiaus knyga „Stiklinė“, mano skaityta jau po autoriaus mirties ir neišvengiamai su šia žinia. Toks įspūdis, kad knygoje autorius ne išsipranašavo, o tiesiog suplanavo savo mirtį; likiminė knyga, rašyta šitą žinant. Knyga aiškios, raiškios struktūros, skaidri, ledinė, šalta. Tai poezija su biografinio konteksto ženklais: apie vienatvę užpustytame Dzūkijos vienkiemyje, kalbantis su mylima moterimi, mirusiais motina ir tėvu, su giminės istorija iki mėlynojo kraujo kartų. Paskutiniame skyriuje „Vėl skaidri“ „tylologas“ siunčia žinias jau iš kitos erdvės, „pirmykštės, beširdės, tyros tuštumos“, stengdamasis įminti nepažinaus, „tylos rutuliais“ užpildyto peizažo esmę. „Tapytoja dingsta. Už tapomo krašto kalvos. / Horizontų įžvėrinti gal nepadės. Vienui vienas / bandau juos įvėjint, įpaukštint, įžuvint. Vos vos / įžmoninti reiktų. Paskui kraštas pats įsidievins“ (p. 174).
Aidas Marčėnas „Ištrupėjusiose erdvėse“, pacitavęs S. Stacevičiaus ketureilį, skyrė jam penkiaeilį: „kaukšt! šedevriukas / išėjo – merkinėse / užmerktas, / meilės / mirties lauko / nušviestas // pro skylę ak menuke“ (p. 78). Tai gal pirmasis knygos tekstas, rašytas gyvajam ir jau perėjęs į mirusiems atminti skirtų epitafijų rangą. A. Marčėnas, savo knygoje meistriškai susitankinęs iki tankos, kuria rytietišką gamtos vaizdo ir sąmonės pėdsako jungties punktyrą, stabdo laiką, kad pro kasdienybės raizginį prasimuštų išskaidrėjusi būtis. „Paukščiai išskrido – / tuščia tik koks laiviūkštis / ties horizontu // pririša klajojantį / žvilgsnį – trūkt – ir paleidžia“ (p. 75). Panašių ir kitokių šedevriukų knygoje ne vienas. Bet skaitytojas ir pats žino, kokio rango poetas yra A. Marčėnas (paskelbus geriausių metų knygų dvyliktuką ne vienam turėjome aiškintis, kodėl jame nėra „Ištrupėjusių erdvių“).
Dėmesio verta Vytauto Kazielos poezijos knyga „Užklumpa šviesa“. Mirties, vienatvės, beprasmybės, būsimybės anapus vaizdijimai čia įgavę individualų poetinį stilių – minimalistinė forma, lakoniška, abstraktoka kalba, grafiška (juodai balta) žodžio spalva: „lūpos išdžiūvo / ir tinka nebent tik maldai / šnara kaip švendrai / sausi ir aštrūs // jau po šalnos“ (p. 108). Kiek monotoniška, depresyvi, bet veikianti, tikra poezija.
Praeitais metais pasirodė visai kitokio meninio kodo gerų poezijos knygų. Iš tokių pirmiausia miniu Gyčio Norvilo „Išlydžių zonas“. Tai poezija, kurios poetiką galima apibūdinti kaip avangardišką. Tiesa, knygos redaktorius Antanas A. Jonynas, sveikindamas autorių su kūrybiškiausios knygos titulu, pasakė, kad tai jau šiek tiek senstelėjęs XX a. avangardas. Bet jei avangardą suprasime ne tiek kaip substancinį turinį, o kaip santykį su savojo laiko kūrybos kontekstu, tuomet egzistencinės–metafizinės ar postmodernistiškai žaidžiančios poezijos fone G. Norvilo poezija, aktyvuojanti instinktus, pirmapradę barbarišką energiją ir nukreipianti ją maištui, socialiniam veiksmui, yra iš tiesų avangardiška. Čia kuriamas apverstas pasaulis, trikdoma logika, dekonstruojamas kalbantysis, galintis būti bet kuo ir transliuoti vaizdus iš įvairių perspektyvų. „Haliucinacinė nuošalė“ tampa vienintele „sveiko proto“ vieta, iš kurios veriasi nepatogios tiesos apie šiandieninį pasaulį, kuriame žmogus tėra technologijų tęsinys, mechanizmas, kūnas, organika, kirminas – „turinys klaikios amžinybės“. Niūroki vaizdeliai, bet būtini, prisimenant kad ir eilėraščio „Privatūs laimės baseinai“ gyventojus–gyvius. „Poezija turi pastatyti į kampą arba į vartus, kurie per visą horizontą, atimti paskutinę viltį, – tik tada pradedi gyventi neatsispirdamas į iliuzijas – – –“, – skelbia 17–asis punktas „iš nulinių buvimų“ (p. 76). Tai sociali, maištinga ir, manykime, veiksminga knyga, nes parašyta ir padaryta kūrybiškai ir talentingai.
Iš panašios „nuošalės“, bet postmodernistine stilistika sukurtas Arūno Sprauniaus eilėraščių rinkinys „Siaubingai herojiškai“. Tiksliau, „nuošalė“ čia likusi už teksto, o į mus byloja postindustrinės visuomenės vartotojas: reklamų, šūkių, šou, instrukcijų ir kitokių banalybių industrijų adresatas ir adresantas tuo pačiu metu. Tai ironiškai komiški tekstai–absurdeskos, kur makaronėjančia kalba visu gražumu skleidžiasi vartotojiško gyvenimo nesąmonės ir totali beprasmybė.
Antilyrinės tradicijos punktyrą baigiu linksmiausia ir žaismingiausia knyga – Artūro Valionio „Apytiksliai trys“. Jos autorius knygos anotacijoje smagiai rašo: „Tai kalbos ir tostai įvairioms progoms, sąnašų ir išnašų rinktinė, ironiškai romantiška lyrika (viltis įskaičiuota), tradicinis postmodernizmas.“ Šiuose tekstuose nepiktai šaipomasi, perkuriamos kultūros tekstų situacijos, parodijuojamas literatūriškumas, romantinės klišės, žaidžiama kalba, nevengiama svetimžodžių, žargono, barbarizmų, slengo – sukuriamas smagus ekspromtu rašomos šiuolaikinės šnekamosios poezijos įspūdis.
Kitokiam – sakralaus, pranašaujančio žodžio – lygmeniui atstovauja Vlado Braziūno rinkinio „Fontes amoris“ eilėraščiai. Jie išsiskiria kalbos energija, pabrėžtu fonetiniu žodžio kūnu; tvirtos struktūros ketureiliuose (neretai soneto formos) dominuoja priebalsiniai, apsunkinti sąskambiai, komplikuotas ritmas. Pastebima tendencija poetinę aurą turinčius įvaizdžius suprozinti, pabrėžti ne jų simboliškumą, o pirmapradį daiktiškumą. Iš ankstesnių rinkinių atpažįstame melancholišką, lemties siužetams paklūstantį eilėraščių subjektą, archajinį pasaulėvaizdį, laiką, virtusį erdve (laiką ir lauką, atmintyje virstančius vieniu, yra gražiai sugretinusi Viktorija Daujotytė savo knygoje „Laisvojo mąstymo properšos“).
Apie šio vienio jauseną, apie autentišką, orų žmogaus buvimą prigimtoje savo erdvėje, kartų kartas atmenančiuose namuose, kartu su medžiais, augalais, paukščiais – visais gyvais padarais, rakandais, mintyse tebesančiais artimaisiais yra V. Daujotės poezijos knyga „Gīvenu vīna / Gyvenu viena“. Parašyta žemaitiškai (Varnių tarme) ir lietuviškai. Ši netikėta knyga kiek primena Marcelijaus Martinaičio memuarinės eseistikos knygą „Mes gyvenome“. Liudydamos savos kultūros tradicijos laiduojamą gyvenimo sakralumą, vertę ir prasmę, jos kontrasto principu pritraukia Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“, bene geriausią kūrinį šiuolaikinės emigracijos tema. Kiek žūtbūtinių pastangų pjesės herojai deda norėdami prigyti svetimoje aplinkoje, kabindamiesi į naują gyvenimą, keisdami save pagal kitos visuomenės papročius, bet viskas galop baigiasi neįgyvendintų ambicijų kartėliu, tuščiai einančio gyvenimo jausena, beprasmybe. Aktuali, talentingai parašyta pjesė (Oskaro Koršunovo taip ir pastatyta – bilietą į spektaklį reikia pirkti bent prieš tris mėnesius).
Paminėsiu dar keletą dėmesį atkreipusių knygų: Tautvydos Marcinkevičiūtės poezijos rinkinys „Greitaeigis Laiko liftas“ pirmiausia įsiminė dėl poetinio pasakojimo principo: žodžius skaidyti į skiemenis ir taip formuoti atsitiktiniu fonetiniu panašumu grindžiamą pasakojimą nėra nauja, bet šioje knygoje tai daroma pabrėžtai intensyviai. Šalia atsiduria įvairių kontekstų, erdvių ir laikų kultūrų fragmentai, kartais susidėstantys į prasmingą tekstą, o kartais įdomūs tik dėl paties junglumo galimybės. Toks ir kitoks (poli)lingvizmas lietuvių poezijoje populiarėja ir jau yra sulaukęs kalbininko Skirmanto Valento dėmesio: 2012–ųjų pabaigoje pasirodė jo monografija „Kalbos stigmos poezijoje: (Pro)nomen“. Ankstesnėje knygoje „Mė(lynojo)nulio lingvistika“ jis rėmėsi V. Braziūno ir Sigito Gedos poezija, naujoje, be šių poetų, pasitelkiama dar ir A. Marčėno, S. Parulskio, Almio Grybausko kūryba. Autoriaus dėmesio centre – bendrieji poezijos reiškiniai: polilingvizmas, poetinė mitologija, poetinės morfemos ir fonemos logika. Daugeliu atvejų kaip tik jie sudaro analizuojamų tekstų poetiškumo šerdį. S. Valentas turi pavydėtiną sugebėjimą apie sudėtingus dalykus rašyti įdomiai, vaizdžiai, suprantamai („Opozicijos eilėraštyje „veikia“ tarsi „greitintuvas“ <…>“, p. 23). Antai polilingvizmo reiškinį poezijoje jis palygina su Biblijoje aprašytu Sekminių stebuklu, o poetinę rekonstrukciją, laiko, raidos aspektus aprašo pasitelkdamas Babelės bokšto situaciją. Lietuvių poezijai ir ypač tai jos daliai, kuri suka konkrečiosios (akustinės ir grafinės) raiškos link (o tokia tendencija šiuo metu labai suaktyvėjusi), S. Valento tarpdalykinės monografijos, kur susitinka „poezijos gramatika ir gramatikos poezija“, yra itin reikšmingos.
Literatūros kritikai praeiti metai buvo ne visai eiliniai ne tik dėl pasirodžiusių gerų knygų. Keletą bent suminėsiu: V. Daujotytės monografija „Justino Marcinkevičiaus žemė: Žmogaus šiapus“ ir esė tekstų knyga „Laisvojo mąstymo properšos“; Maironio jubiliejiniais metais išleista Brigitos Speičytės monografija „Anapus ribos: Maironis ir istorinė Lietuva“, atnaujinanti poeto kūrybos recepciją; Ramunės Bleizgienės monografija „Privati tyla, vieši balsai. Moterų tapatybės kaita XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“, kurioje kūrybiškai jungiasi tekstų ir socialinės praktikos tyrimai. Neeiliniai 2012 metai jau vien dėl to, kad atsirado kritikams skirta Vytauto Kubiliaus premija (steigėjas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Pirmuoju premijos laureatu tapo Valdemaras Kukulas; šiuo metu jau išleista ir jo kritikos tekstų knyga „Vertybių apžvalgos ratas“.
Parengė Regimantas Tamošaitis
Aušra Jurgutienė. Alberto Zalatoriaus novatoriškumas lietuvių literatūrologijoje
2013 m. Nr. 1
Bet kad tie kūriniai taptų iš tiesų kūriniais, turi „realizuotis“, juos privalo žmonės suvokti, įsisavinti, žodžiu, jie turi „subjektyvizuotis“1.
Mūsų tikslas yra išsiaiškinti, ką Albertui Zalatoriui reiškė šis programiškai išsakytas kūrinio „subjektyvizavimasis“, turintis fenomenologinius atitikmenis „konkretizavimasis“ ar „realizavimasis“, kokie buvo jo kritikos metodologiniai pagrindai ir kokį perversmą jis atliko lietuvių literatūros moksle ir kritikoje.
Aktyviausiu A. Zalatoriaus kritikos laiku nurodant 1966–1987 m. sovietmečio periodą2, šiam laikotarpiui turėtume priskirti ir abi jo monografijas apie lietuvių novelę („Lietuvių apsakymo poetika“, 1971; „XX amžiaus lietuvių novelė“, 1980), ir kritikos rinktinę „Prozos gyvybė ir negalia“ (1988). Paskutinė A. Zalatoriaus knyga „Literatūra ir laisvė“ (1998), išleista nepriklausomybės metu, rodo autorių aktyviai įsitraukusį į Sąjūdžio veiklą, strateguojantį naują žmogaus ir nacionalinės kultūros būvį, bet sykiu išlaikiusį savo ankstesnes vertybines ir metodologines gaires, nesiverčiantį per galvą, kaip tai darė ne vienas jo kolega, prisiderindamas prie naujos politinės konjunktūros.
Iš naujausių tyrinėjimų retrospektyviai atsiveria tarsi du nuo ideologinių marksizmo ir socialistinio realizmo dogmų tolstantys modernieji lietuvių literatūros kritikos keliai – „objektyvistinės metodologijos“, inspiruotos (neo)pozityvizmo, Naujosios kritikos, semiotinių Jurijaus Lotmano, Algirdo Juliaus Greimo ir rusų formalistų darbų, ir „subjektyvistinės metodologijos“, paveiktos antipozityvizmo, vokiečių, lenkų ir rusų fenomenologinių, „interpretacijos meno“, recepcijos darbų (Romano Ingardeno, Emilio Staigerio, Michailo Bachtino).
Nors A. Zalatorius jo komentuotojų jau yra tarsi įstatytas į antrąjį, subjektyvistinės metodologijos, kelią3, vis dar kyla klausimų dėl tikslesnio jo metodologinio apibrėžtumo: ar jis derino nurodytų dviejų tolstančių nuo marksizmo kelių principus (formalizmo objektyvumą su „interpretacijos meno“ subjektyvumu, kaip teigiama Tomo Venclovos, Algio Kalėdos, Elenos Baliutytės komenta-ruose), ar labiau laikėsi vienos antrosios krypties (Rimvydo Šilbajorio, Alinos Staknienės, Dainiaus Vaitiekūno komentarai). O gal ne šios teorijos, bet „persmelkiantis asmeniškumas“ yra svarbiausias jo tekstų pagrindas, kaip teigiama Viktorijos Daujotytės, Jūratės Sprindytės ir Loretos Jakonytės darbuose, pavadinant jį ir „intuityvistiniu kritiku“4?
L. Jakonytė, pateikusi sovietmečio ir naujausių A. Zalatoriaus kritikos metodologijos vertinimų aprašą ir ištyrusi jo darbuose skaitytojo koncepto funkcionavimą, padarė ganėtinai skeptišką išvadą: „Tikslesnė Zalatoriaus literatūrologinių pažiūrų bei darbo įrankių genezė dar laukia išsamesnės analizės“5. Savo išvadą autorė argumentavo tuo, kad, viena vertus, pats A. Zalatorius sumini gana daug skirtingų savo teorinių atramų (struktūralizmo, Naujosios kritikos, „interpretacijos meno“, komunikacijos ir informacijos atstovus, kuriuos vis dar yra sunku įtikinamiau apibendrinti), kita vertus, jis tarsi per mažai apie šias teorijas kalba ir daug ką nutylėjo. Be to, anot L. Jakonytės, kai kurie A. Zalatoriaus metodologijos komentuotojai savo išvadoms pagrįsti stokoja konkretesnių ir įvairesnių argumentų. Regis, kad mes vis dar nerandame išeities iš jo metodologinio pliuralizmo ir eklektizmo situacijos, kurią jis pats mums yra gana įtaigiai primetęs: „Tačiau nei vieno mokytojo, nei vieno literatūros nagrinėjimo metodo neturiu ir nelabai tikiu, kad tokiu metodu visur galima operuoti. Iš viso nelabai tikiu, kad toks metodas atsiras, nors labai simpatizuoju moksliškumui ir sistemingumui“6.
Susidarė ganėtinai paradoksali situacija: visi rašantys apie A. Zalatorių sutinka, kad jis sovietmečio lietuvių kritikoje „radikaliai modernizavo metodologiją“7, bet šio radikalizavimo apibrėžimas ir konceptualizavimas vis dar stringa, įgaudamas itin miglotų ir mįslingų teorinių komentarų pavidalą. Todėl ir iškyla užduotis dar kartą sugrįžti prie A. Zalatoriaus kritikos metodo problemos.
Ar turime pakankamai motyvų A. Zalatoriaus metodologiją matyti kaip vientisesnę, labiau „subjektyvistinę“ – artimesnę fenomenologinei, recepcinei, skaitytojo suvokimo kritikai, teksto analizę integravusią kaip neatskiriamą sudėtinį metodologijos elementą? Į paskutinį klausimą teigiamą atsakymą randame V. Daujotytės, J. Sprindytės, D. Vaitiekūno komentaruose, bet jie visi turi vieną bendrą trūkumą: per mažai įvertinamas modernus A. Zalatoriaus kritikos racionalumas ir analitiškumas.
D. Vaitiekūnas, teigdamas, kad A. Zalatoriaus interpretacijoje subjektyvieji kūrybiniai pradmenys nusveria analitinius objektyviuosius, jį susiejo net su postruktūralistine „skaitymo malonumo“ tendencija, kuri, reikia pridurti, išties prasidėjo „interpretacinio meno“ problemų lauke. Ne veltui postruktūralistinės ir postmodernistinės literatūrologijos kontekste labiausiai išpopuliarėjo Hanso Georgo Gadamerio ir Michailo Bachtino siūlomos dialogiškumo ir intertekstualumo koncepcijos, teksto kaip „įvykio“ (jo traukos arba poveikio skaitytojui) refleksijos:
Skaitytojo vaidmens akcentai A. Zalatoriaus tekstuose labai primena vėlyvojo Roland’o Barthes’o, Umberto Eco ir kitų teoretikų laikyseną. Atrodo, kad kritikas su kiekviena knyga juo toliau, juo labiau kratėsi objektyvumo ir vis labiau vaikėsi skaitymo malonumo8.
Toks subjektyvumo ir objektyvumo „konfrontavimo“ ryškinimas A. Zalatoriaus kritikoje iš jo komentuotojų akiračio, man regis, išleido svarbesnį dalyką – fenomenologinį šių priešybių derinimo tikslą.
Nepaisant A. Zalatoriaus mokslinės karjeros pradžioje neišvengto didesnio teorinio eklektizmo ir neaiškumo, norisi daryti išvadą, kad į skaitytojo suvokimą orientuota teorija, kelianti hermeneutinę kūrinio suvokimo (jo atvirumo ir dinamiškumo) problemą ir teksto prasmės atsiradimo pagrindu skelbianti kūrinio teksto ir suvokėjo sąmonės susitikimą, buvo svarbiausias A. Zalatoriaus kritikos metodologinis principas: „Apskritai interpretacinio metodo uždavinys – ne paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, o atsakyti į klausimą, ką jis žmogui reiškia“9. Kai tik kritiką ima labiau dominti ne gamybinė kūrinio procedūra, o vartojimo funkcija, jis patenka į vadinamosios interpretacinės metodologijos lauką.
Suprasti literatūros pasaulį – A. Zalatoriui tai reiškė atskleisti mūsų pačių santykį su kūriniu. Fenomenologiškai mąstant, literatūros srityje kritikai yra lygiaverčiai rašytojams dalyviai, nes vieniems tenka atsakomybė dėl literatūrinės produkcijos kokybės, o kitiems – dėl jos funkcionavimo, dėl poveikio visuomenei. A. Zalatoriaus interpretacijose akcentuotas skaitytojas (kurio kauke prisidengęs dažniausiai kalbėjo pats kritikas) kaip tik taip ir aiškinasi teksto prasmę: ji yra ne nuo skaitytojo atskirta savaiminė objektyvi vertybė, bet individualiai ir autentiškai kuriama prasmė (subjektyvuojama vertybė): „Juk kūrinio meninės vertybės pagaliau priklauso nuo to, kiek stipriai ir giliai kūrinys veikia žmonių jausmus ir protą“ (p. 237).
A. Zalatorius, į kritiką įvesdamas skaitytojo sampratą ir teksto interpretaciją modeliuodamas kaip pasakotojo susitikimo vietą su skaitytoju, išpopuliarino moderniosios intersubjektyvios (individualybę kolektyvinėje sąmonėje įkontekstinančios) kritikos formą:
Visuomeninis meno pobūdis nulemia ryšį tarp naujų dalykų kūrimo ir sukurtų atgaminimo <…>. Apskritai galime tvirtinti, kad meno „sukūrime“ dalyvauja ne tik pats kūrėjas, bet ir tie, kurie jį atgamina – klauso, žiūri, – žodžiu, suvokia (p. 237).
Toks literatūros visuomeniškumo supratimas jam leido prisiimti labai atsakingai filosofuojančio kritiko vaidmenį, keliančio sau, rašytojui ir mums egzistenciškai svarbiausius klausimus:
Tiesos ieškojimų įtampa, Zalatoriaus supratimu, lemia kritikos darbų elektrizuojančią galią, kuri plečia meninio mąstymo galimybes ir žadina literatūroje aukštesnių horizontų siekimą. Savo paties rašymą jis suvokia kaip moralinį aktą: čia ginama ir palaikoma tiesos religija; čia aktyvizuojamas kritiškas mąstymas, griaunantis pasenusias vertybes ir teigiantis naujas10.
Jis laužė įsitvirtinusius „dogmatiškus“ literatūros vertinimus, kūrinio akademinio ir marksistinio suvokimo vienodumui priešino interpretacinės įvairovės gyvastį, autentiškumą, kūrybiškumą. Ne veltui tai atpažino jam metodologiškai artimas R. Šilbajoris: „Paties Zalatoriaus pozicija kai kuo primena pastaraisiais metais Vakaruose besivystančią kritikos srovę, kuri orientuojasi į skaitytoją“11.
Tačiau konstatuoti A. Zalatoriaus į skaitytoją orientuotos kritikos teorinį pagrindą, kurį jis pats vadino „interpretacijos meno“ teorija, yra ne viskas. Svarbiausia jį aptarti ir argumentuoti. Nes taip ir girdžiu D. Vaitiekūno pastabą, kad labai netikslu jo metodą vadinti interpretaciniu, kadangi jokio skaitymo, net atidžiausio ir analitiškiausio, negali būti be interpretacijos12. Taigi pirmiausia turime išsiaiškinti sąvokos „interpretacija“ turinį.
A. Zalatorius, kaip ir daugelis XX a. teoretikų, literatūros kritiką pirmiausia dalijo į dvi dalis: genetinę, aiškinančią gamybos sferą – autoriaus biografijos ir asmenybės bei jo laiko dvasios poveikį kūrinio atsiradimui, ir „interpretacijos meno“, aiškinančią literatūros vartojimo sferą – kūrinio meninės struktūros ir jo poveikio skaitytojui klausimus.
Taigi A. Zalatorius buvo teisus, darydamas tokią genetinės (interpretacinės) kritikos takoskyrą ir nurodydamas „interpretacijos mokyklų“ metodologinę įvairovę (formalizmas, struktūralizmas, recepcija ir kt.13). Bet nebuvo pakankamai teoriškai tikslus pačiame „interpretacijos mokyklų“ lauke nepadarydamas aiškesnės takoskyros tarp neopozityvistinės tekstinės kritikos ir antipozityvistinės neohermeneutinės kritikos, ir taip teorinėse miglose iki pat šiandien klaidina kai kuriuos savo komentuotojus.
Jis, kaip ir daugelis ankstyvųjų „interpretacijos meno“ metodologijos šalininkų, daugiau dėmesio skyrė pozityvistinės istoriografijos oponavimui ir atskiro kūrinio analizei, kuri buvo susijusi su Naujosios kritikos ir struktūralizmo metodologija14. Tik vėliau ėmė atviriau polemizuoti su Naujojoje kritikoje ir struktūralizme įtvirtintais literatūros tyrimo imanentiškumo ir metodologinio objektyvumo principais. Retrospektyviai žvelgiant, į skaitytoją orientuotos kritikos atsiskyrimas nuo formalistinės išryškėjo ne iš karto, kadangi abi vienijo tas pats dėmesys teksto kalbos ir formos analizei15.
Ieškodami A. Zalatoriaus kritikai metodologinio pagrindo, šiandien „interpretacijos mokyklų“ lauke turėtume aiškiau matyti takoskyrą tarp tekstinės formalistinės (semiotinės, struktūralistinės) ir tekstinės interpretacinės, arba neohermeneutinės, kritikos (fenomenologinės, recepcinės, teminės ar skaitytojo suvokimo). Kai tik yra revizuojamas kūrinio interpretavimo objektyvumas, pagrįstas autoriaus ir skaitytojo intencijų redukavimo nuostatomis, susiduriame su siaurąja prasme interpretacinės (į skaitytoją orientuotos) kritikos kryptimi16.
Taigi pagal tai, ar kritikas įveda skaitytojo funkciją į kūrinio prasmės modeliavimą, ar ją suskliaudžia, reikalaudamas dėmesio tik vieninteliam tikram šaltiniui – analizuojamam tekstui, galime jį priskirti arba neopozityvistiniam formalizmui, arba neohermeneutinei kritikai17. Štai kodėl prasminga A. Zalatoriaus kritikos metodologiją apibrėžti kaip artimą į skaitytoją orientuotai teorijai, nors jis dažnai rėmėsi ir rusų formalistais18.
Šiai metodologinei takoskyrai iliustruoti mes turime gerą konkretų pavyzdį. Tai dviejų kritikų – A. Zalatoriaus ir Kęstučio Nastopkos – metodologinis susikirtimas, VPU svarstant D. Vaitiekūno diplominį darbą apie erdvės struktūrą Gustavo Flaubert’o romane „Ponia Bovari“, kuriam vadovavo Nijolė Kašelionienė. Nors abu kritikai, keliantys atskiro kūrinio prasmės (arba semantikos) klausimą, jau buvo interpretacinės kritikos šalininkai, tačiau jų požiūris į kūrinio prasmės formulavimą kardinaliai skyrėsi. A. Zalatoriui, kitaip nei K. Nastopkai, D. Vaitiekūno atliktas matematiškai nusausintas ir grafinėmis schemomis iliustruotas semiotinis romano erdvės (kaip teksto imanentinės objektyvybės) tyrimas buvo nepriimtinas. A. Zalatorius studento darbe labiausiai pasigedo problemiškesnio ir individualesnio skaitančiojo santykio su tekstu ir konceptualesnių išvadų, prasmės kūrimo ne tik iš to, kas tekste pasakyta, bet ir kas jame nepasakyta, jos hermeneutinio iššifravimo iš duotos kūrinio schemos19.
Tačiau skaitytojo funkcijos pabrėžimas į skaitytoją orientuotoje kritikoje nereiškia jokio tiesmuko jos „subjektyvizmo“, nes šis skaitytojas jau moka vertinti analizuojamo teksto „objektyvią vertybę“, aiškinasi bei analitiškai modeliuoja savo supratimo supratimą ir turi labai gerą klausą egzistenciniams klausimams, kuriuos jam iškelia savas laikas. Geriausias tokio pobūdžio neohermeneutikos pavyzdys būtų Konstanco universitete leisto žurnalo „Poetika ir hermeneutika“ pasirodymas, kurio jau pačiame pavadinime programiškai buvo formuojama struktūralizmo patirtį perėmusi, bet nuo jo atsiskyrusi literatūros estetinio suvokimo teorija.
Nenuostabu, kad tokios antipozityvistinio pobūdžio A. Zalatoriaus kritikos metodologinės naujovės, griaunančios „objektyviuosius“ sumarksistintos literatūros istorijos pagrindus, sunkiai skynėsi kelią ideologiškai kontroliuojamoje sovietmečio kultūroje ir daugelio jai lojalesnių kolegų buvo nuolat neigiamos ir atmetamos. Vienas iš tokių kritikų ir didžiausias A. Zalatoriaus oponentas taip rašė:
<…> deja, ima formuotis tokia interpretacija, kurioje literatūros reiškinys ar kūrinys praranda savo, kaip autentiško autonominio objekto, prasmę, reikšmę bei teisėtą vietą, o į pirmąjį planą išplaukia visu savo stotu arogantiška interpretatoriaus figūra su visais savo literatūrinio skonio (ar beskonybės) priedais, pretenzijomis ir kaprizais20.
Šį „subjektyvistinės kritikos“ puolimą plačiau komentuodamas Aleksandras Krasnovas pabrėžė, kad tuo metu politizuotas „buržuazinės metodologijos“ atmetimas buvo įgavęs rafinuotesnę formą: „Čia filologiniam mokslui peršama tiksliųjų mokslų metodologija, be kita ko, gerokai senstelėjusi“21. Reikia konstatuoti, kad į skaitytoją orientuota kritika ne tik sovietmečio Lietuvoje, bet ir visame Vakarų pasaulio kontekste steigėsi kaip demokratų pasipriešinimas autoritariniams mąstymo ir socialinės elgsenos įpročiams:
Konvencija, kad autoriai kuria prasmę, atsirado iš noro matyti, jog tiesa yra vienintelė, nedviprasmiška ir sudaro dalį autoritarinės bei hierarchiškos visuomenės ideologijos. Ši konvencija teisinga tik tiek, kiek teisingos yra visos konvencijos, t. y. kiek ji atspindi tos visuomenės narių susitarimą. Man susidaro įspūdis, kad tas susitarimas šiandien greitėjančiais tempais atšaukiamas. Žmonės suvokia, kad laisvė nėra nesuderinama su tvarka ir kad tvarka nebūtinai turi būti hierarchiška. Vieną kartą nusprendę, jog skaitytojai gali kurti prasmę ir turėtų tai daryti, mes pradėsime pastebėti, kad taip visada ir vyksta – pagaliau tai ir yra skaitymas. Prasmė kuriama todėl, kad mes norime ją kurti, o mes paprastai norime skirtingų dalykų. Vienbalsiškumas nėra nei galimas, nei pageidautinas, nes tikrovė niekada nėra vienareikšmė. Žinoma, autoriai kuria prasmę (kadangi mes ir toliau reikalaujame, kad jie tai darytų), tačiau dauguma vis stipriau jaučia reikalą pasakyti – žinoma, prasmę kuria ir skaitytojai22.
Neabejotinai toks išsakytas kritikos suvokimas buvo labai artimas pačiam A. Zalatoriui, kuris su Violeta Kelertiene išvertė ir parengė spaudai cituojamą Roberto Crosmano straipsnį.
A. Zalatorius lietuvių literatūros kritikoje, panašiu laiku ir panašiai kaip Hansas Robertas Jaussas vokiečių literatūros kritikoje, darė perversmą, įsivesdamas skaitytojo terminą, leidusį jam susieti formalistinius literatūros tyrimus su socioistoriniais ir padėjusį jam surasti subtilesnę dialoginę ir nuolat kintančią literatūros santykio su gyvenimu formulę. Lietuvių novelės istorija iš hegelinio marksistinio determinuoto ir faktus inventorizuojančio didžiojo pasakojimo išsuko į interpretaciniais ratais judantį, klausimus keliantį ir pabaigos neturintį probleminį pasakojimą. Tradicinėje literatūrologijoje keltą genetinį klausimą, kaip literatūra atsiranda iš rašytojo laiko, savo darbuose A. Zalatorius performavo į recepcinį klausimą, kaip literatūra funkcionuoja, kaip yra suprantama ir kaip veikia žmogų23. Kadangi dėl suprantamų ideologinių (bet gal ir teorinių?) priežasčių literatūros socioistorinio tyrimo aspektas tuo metu negalėjo būti griežčiau atribotas nuo marksistinio, tam tikra teorinė painiava (marksizmo liekanos) jo kritikoje buvo iš anksto užprogramuota24.
Tokie A. Zalatoriaus „subjektyvistinės metodologijos“ darbai, kurių pagrindai susisiekia su egzistencine fenomenologija25 ir neohermeneutine kritika, yra svarbūs dviem aspektais. Pirma, kad iš marksistinio monologinio diskurso, reprezentuojančio save kaip patį moksliškiausią, jis atskyrė kaip galimą ir įteisino interpretacinį santykį su kūryba, leidžiantį išlaisvinti ir suaktyvinti skaitytojo funkciją ir reakciją. Ir, antra, kad kūrinio suvokimo subjektyvumo kategoriškai nesupriešino su jo objektyvumu. Todėl jo literatūros interpretacijos modelis savo fenomenologiniu skirties tarp subjektyvu ir objektyvu naikinimu nutolsta nuo „impresinės kritikos“ baubo, klaidžiojusio tiek išeivijos, tiek ir sovietmečio literatūros kritikoje. Kaip ir daugelis „interpretacijos meno“ teoretikų, A. Zalatorius tikėjosi, kad per naujai aktualizuotą skaitytojo sampratą literatūros tyrėjai galės sėkmingiausiai suderinti kūrinio suvokimo jausminį estetinį (estezę), komunikacinį socioistorinį (katarsį) ir objektyvistinį (poetiką) pradmenis. Tokie jo metodologiniai ieškojimai tebėra reikšmingi ir šiandienos literatūrologijai.
1 Zalatorius A. Prozos interpretavimo problemos // Šiuolaikinės kritikos problemos. – Vilnius: Vaga, 1975. – P. 238. Toliau šio straipsnio citatų nuorodų puslapiai bus pateikiami tekste skliaustuose.
2 Daujotytė V. Lietuvių literatūros kritika. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007. – P. 305.
3 Baliutytė E. Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika 1945–2000. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003. – P. 215; Daujotytė V. Lietuvių literatūros kritika. – P. 306.
4 Venclova T. Albertas Zalatorius – kritikas jėgų viršūnėje // Kultūros barai. – 1993. – Nr. 6; Kalėda A. Alberto Zalatoriaus teorinės įžvalgos: savitumo paieškos // Lituanistikos keleivis: Albertas Zalatorius: literatūrologas, kritikas, pedagogas, kultūrininkas. – Klaipėda: Eglės leidykla, 2007; Sprindytė J. Novelės poetika. Alberto Zalatoriaus semantika // Lituanistikos keleivis; Staknienė A. Albertas Zalatorius ir jo literatūros koncepcija // Metmenys. – 1983. – Nr. 46.
5 Jakonytė L. Skaitytojas Alberto Zalatoriaus literatūros tyrimuose // Colloquia. – 2008. – Nr. 20. – P. 61.
6 Zalatorius A. Prozos gyvybė ir negalia. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 329.
7 Kubilius V. XX amžiaus literatūra: lietuvių literatūros istorija. – Vilnius: Alma littera, 1995. – P. 701.
8 Vaitiekūnas D. Kas yra Alberto Zalatoriaus metodas? // Lituanistikos keleivis. – P. 93.
9 Zalatorius A. Su novele dviese // Prozos gyvybė ir negalia. – P. 112.
10 Kubilius V. XX amžiaus literatūra. – P. 703.
11 Šilbajoris R. Socialistinio realizmo labirintuose // Šilbajoris R. Žodžiai ir prasmė. – Chicago, 1982. – P. 168.
12 Vaitiekūnas D. Kas yra Alberto Zalatoriaus metodas? – P. 80.
13 A. Zalatorius cituoja Lenkijoje išėjusios prozos interpretacijų rinkinio „Nowela. Opowiadanie.Gawęda. Interpretacje małych form naracyjnych“ (Warszawa, 1974) įžangą, kurioje akcentuojamas metodologinis pliuralizmas: „Šiame tome pateiktos interpretacijos nėra atrinktos pagal kokį nors vieningą metodą ar kokią nors vieningą mokslinę programą, kurią norėtume propaguoti. Atstovaujame daug metodų ir tartum norime patvirtinti jų funkcionalumą ir jų naudingumą konkrečiai interpretavimo praktikai.“ – Zalatorius A. Prozos interpretavimo problemos. – P. 239.
14 „Niekas, kas labai detaliai interpretavo vėlyvojo Lesingo arba jaunojo Goethes kūrinius, daugiau neskubės jiems taikyti „Audros ir Veržimosi“ ir „Apšvietos“ sąvokų. Vis dėlto istorijos mokslas priverstas tokias sąvokas vartoti, jeigu jis nori atsiskleisti ir jei nori įsisavinti didžiulę savo medžiagą. Jūs tuo tarpu turite jas ne šiaip sau perimti, jūs privalote jas retkarčiais apšvarinti ir atnaujinti. Kad toks atnaujinimas literatūros mokslo požiūriu būtų prasmingas, reikia, jog jis būtų paremtas ne istorijos filosofijos spekuliacijomis ar kitokiomis abejotinomis išmonėmis, o vien tik nauja iš pagrindų atlikta teksto analize. Tai ir daro interpretacija.“ – Staigeris E. Interpretacijos menas // Metai. – 1993. – Nr. 8–9. – P. 163.
15 Prancūzų į skaitytoją orientuotos teorijos pradininkas Michaelis Riffaterre ir daugelis teminės kritikos šalininkų, kol nebuvo labiau išryškėjęs jų pasipriešinimas struktūralizmui, dažnai buvo su juo tapatinami: „Šeštajame dešimtmetyje teminė kritika buvo visiškai sutapatinta su „naująja kritika“, kuri kėlė aštrią polemiką tarp modernumo šalininkų ir priešininkų.“ – Bergez D. Teminė kritika. Literatūros analizės kritinių metodų pagrindai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 95.
16„<…> kūrinys – tai, pirmiausia, dvasinis nuotykis, ženklas, pavidalas ir dingstis tokios patirties, kurios negalėtų išsemti joks pozityvus žinojimas. Iš čia – antiintelektualinė pozicija (dar viena sąsaja su Proustu), pasireiškianti erudicija grindžiamos kritikos arba diskurso, kurio epistemologinis pagrindas yra pernelyg varžantis, atsisakymu.“ – Bergez D. Teminė kritika. – P. 107.
17 „Literatūrinė hermeneutika patiria formalizmo ir struktūralizmo įtaką, tačiau nuolat apsibrėžia savo ribas. Tarp (literatūrinės) hermeneutikos ir struktūralizmo fiksuojamas principinis skirtumas. Knygoje „Grundzüge der Literatur und Sprachwissenschaft“ (1978) teigiama, kad hermeneutika grindžiama laisvu subjektu, interpretatoriumi, o struktūralizmui subjektas yra tik antrinis dydis (pirminis – kalbos, visuomenės struktūra)…“ – Tūtlytė R. Neeksponuojama tradicija šeštojo–devintojo dešimtmečių lietuvių literatūros moksle // Literatūra. – 2000. – Nr. 39–42 (1). – P. 8.
18 „Skaitytojo perspektyva, kurios jis nuosekliai laikėsi, darė perversmą tradiciniame lietuvių literatūros moksle.“ – Baliutytė E. Laiko įkaitė ir partnerė. – P. 215; A. Zalatorius charakterizuojamas kaip „vienintelis lietuvių kritikas, motyvavęs savo paties vietą kūrinio suvokimo procese“. – Daujotytė V. Lietuvių literatūros kritika. – P. 307.
19 Naudojamasi LEU konferencijos „Literatūros mokslo tradicija LEU Lituanistikos fakultete“, skirtos A. Zalatoriaus 80-osioms gimimo metinėms paminėti, įvykusios 2012 m. spalio 24 d., diskusinėje dalyje išsakytais N. Kašelionienės, K. Nastopkos, D. Vaitiekūno, Gitanos Vanagaitės prisiminimais.
20 Bučys A. Literatūros savimonė: nacionalinis aspektas. – Vilnius: Vaga, 1985. – P. 230.
21 Krasnovas A. Kritikų subjektyvumas – kritikos objektyvumas // Pergalė. – 1982. – Nr. 2. – P. 111.
22 Crosman R. Ar skaitytojai kuria prasmę? // Metai. – 1995. – Nr. 11. – P. 141.
23 „Laikydamasis istoriškumo principų, A. Zalatorius vis dėlto nesiekia vien tik rekonstruoti ankstesnįjį, kadaise aktualųjį kūrinio supratimą <…>; svarbiausias jo uždavinys – aiškintis, kaip atsiranda šiandieniniam skaitytojui artima kūrinio prasmė.“ – Žukas S. Maksimalizmo vertė // Literatūra ir menas. – 1987. – Liepos 18. – P. 15.
24 Marksistinėje istoriografijoje irgi buvo labai svarbi kūrinių „perinterpretavimo“ direktyva, bet atliekama tik iš politinių klasinių pozicijų, kritikuojant viską, kas padvelkia „buržuazine estetika“. O sovietmečio kultūrinėje spaudoje ganėtinai aktyviai funkcionavusi skaitytojo sąvoka populiariuoju „skaitytojo laiško“ pavidalu pasitarnavo literatūros priartinimui prie pažangiausių komunistinių siekių ir paprastos liaudies akiračio.
25 Terminą įvedė Paulis Ricoeuras, juo norėdamas pabrėžti, kad suvokėjas negali savęs atskirti nuo gyvenamojo pasaulio, ir tuo egzistencinę fenomenologiją (fenomenologinę hermeneutiką ir egzistencialistinę kritiką) atskyrė nuo Edmundo Husserlio transcendentalinės fenomenologijos, kuri pasaulį siekia aprašyti nešališko stebėtojo požiūriu. Žr.: Mickūnas A., Stewart D. Fenomenologinė filosofija. – Vilnius: Baltos lankos, 1994. – P. 80.
Regimantas Tamošaitis. Meninės vaizduotės trajektorijos
2012 m. Nr. 12
Vincui Krėvei – 130
Vincas Krėvė-Mickevičius savo raštais kūrė romantinę Lietuvos legendą, kurią siekė paversti politine, kultūrine ir dvasine Lietuvos realybe. Jo meninės vizijos XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo augimui.
Su V. Krėvės vardu ir kūryba pirmiausia siejamas jo gimtasis kraštas – pasakomis, legendomis bei padavimais apipinta Dzūkija. Yra įprasta teigti, kad spalvingų charakterių žmonės ir turtinga tautosaka įkvėpė rašytojo kūrybinę vaizduotę, tapo didžiuoju gyvenimo mitu – legendine „Dainavos šalimi“. Tačiau tautinis idealizmas ir romantiškas požiūris į lietuviško kaimo pasaulį leidžia tvirtinti, kad didžioji V. Krėvės kūrybos dalis yra kūrybos kaip vadinamosios vietos atminties išraiška: bandymas modernėjančio pasaulio akivaizdoje rekonstruoti lietuviškojo pasaulio vienovę kreipiantis į archetipinius tautos gyvenimo klodus, šiuose gelminiuose lygmenyse atrandant pasaulėjautos sąsajas su kitomis tradicinėmis bei archajinėmis kultūromis.
Vis dėlto vykdydamas tokį rekonstrukcinį ir integracinį tautos gyvenimo projektą rašytojas Lietuvą matė iš dzūkiškojo charakterio bei temperamento būklės, todėl Lietuvos viziją nuspalvino atitinkamomis regioninėmis spalvomis, į šiaip jau santūrų, praktišką ir žemišką lietuvio pasaulį įkėlė kažkokio, kartais keisto, dvasios pakilumo, vitališkumo, herojiškosios patetikos, vyriškojo šaunumo etikos ir kitų komponentų, dėl kurių niekaip negali būti įjungiamas į dominuojančią lietuviškosios tapatybės tradiciją, kuriai atstovauja Kristijono Donelaičio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Romualdo Granausko ir kitų autorių demokratiškoji linija (jos vertybių trinarę sistemą sudaro šie susiję komponentai: darbštumas, paprastumas, kuklumas). V. Krėvė, kaip ir Maironis bei kiti romantikai, turi aristokratiškumo ir elitiškumo ambicijų, jie rekonstruoja ne artojėlių kraštą, bet valdžios ir dvasios kunigaikščių kultūrą – kaip Lietuvos valios gyventi ir valios kovoti išraišką. Anot paties kūrėjo, jo viso gyvenimo darbų prasmė buvo labai aiški: „Mano vienas tikslas buvo prikelti mūsų dienoms šitą buvusių žmonių milžinų dvasią.“ V. Krėvės ideologija poetiniame lygmenyje kuria ar rekonstruoja kovotojų arijų kultūrinį modelį. Ir net jo senojo kaimo išminčiai visų pirmiausia yra dvasinės galios ir valios autonomijos žmonės, šventikų, brahmanų luomo reminiscencija lietuvių literatūroje.
Taigi V. Krėvė lietuvių literatūroje iškyla kaip ambicinga valia, o galbūt ryškiausi jo personažai yra baironiškojo ir Friedricho Nietzsche’s tipo antžmogiai – Šarūnas ir Skirgaila. Jų veiksmo motyvacija yra aš noriu, o jų noras yra ne subjektyvi užgaida, bet lemties išsipildymas. Per antžmogio figūrą išsipildo tautos lemtis, todėl joje nelieka, ir neturi likti, nieko žmogiško, nieko silpno ir inertiško. Sakytume, V. Krėvės personažas yra lietuviškasis F. Nietzsche’s Zaratustros variantas. Beje, abu šie mąstytojai bei kūrėjai atramos savo gamtinėms ideologijoms ieško senovės Indijoje ir indo-iranėnų kultūroje.
V. Krėvės tekstas kaimiškosios kultūros kontekste atlieka kompensacinę funkciją: jis įtaigiu meninės magijos veiksmu tautos gyvenimui sugrąžina elito matmenį, steigia valdymo galią, kurios kaimiškoji kultūra pati savaime neturi, nes ji visose tradicijose sudaro visuomenės ir tautos dalį, bet niekada nėra visuma. Artojėlių kraštą turi kas nors valdyti, nes tokia jau žemės žmogaus prigimtis.
Kita V. Krėvės kūrybos ypatybė – jo universalumas, esminių romantinės pasaulėjautos principų – gyvybės, galios ir laisvės – realizavimas skirtingose tematiniuose kontekstuose.
V. Krėvės kūrybą pagal tematiką galima skirstyti į tris ar net keturias grupes.
Pirmoji vaizduoja herojiškus senosios Lietuvos laikus. Tai liaudies dainas primenantis, tautosakos stilistika paremtas poetiškų apsakymų rinkinys „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), aukštinantis lietuvių kovas su kryžiuočiais, jų pasiaukojimą dėl tėvynės, kovingumą, laisvės siekį, taip pat meilės jausmus. Padavimams artimoje dramoje „Šarūnas“ (1911) kuriamas išdidaus, nesusitaikančios su aplinka, tragiško likimo herojaus paveikslas. Dramos „Skirgaila“ ir „Mindaugo mirtis“ vaizduoja viduramžių Lietuvos kovas dėl valstybingumo. Šiuose kūriniuose iškylanti romantinė Lietuvos vizija, ideologinis „pradžios mitas“, tapo galingu valstybės ir kultūros kūrimo veiksniu, ji suvienijo tautą, sustiprino kultūrinę savimonę ir sutelkė jos valią politiniam tikslui. Poetinė vaizduotė sukūrė realią Lietuvą. Iki šiol daugelis mūsų matome Lietuvos praeitį V. Krėvės akimis, nors to ir nesuvokiame. Romantinė meninė tiesa yra stipresnė už istorinę fakto tiesą, nes ji yra gyva, įkvepianti, kurianti. V. Krėvės kūryba atgaivina tautos gyvybę, kuri yra natūraliai mirusi istorijoje, ir taip sujungia buvusį ir esamą laiką, mūsų sąmonėje steigia tautos būties tęstinumą.
Kita svarbi V. Krėvės kūrinių grupė – ramybe bei išmintim dvelkianti kaimiškoji proza, vaizduojanti tradicinio Lietuvos kaimo gyvenimą. Tai apsakymų rinkinys „Šiaudinė pastogė“ (1921–1922) ir apysaka „Raganius“ (1939) – chrestomatiniai lietuvių literatūros pavyzdžiai. Juose poetiškai vaizduojami civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai, pabrėžiama žmogaus ir gamtos ryšio egzistencinė prasmė. Ši jo kūrybos grupė yra esmingiausių senosios lietuvių kultūros archetipų saugykla, gamtos žmogaus mitologinio mąstymo ir filosofinės minties pradų erdvė, taip pat nepaprastai įtaigus mitopoetinės vaizduotės pasaulis. V. Krėvė visų pirmiausia yra magiškasis gamtos ir prigimties menininkas, išreiškęs gyvybės galią ir valią gyventi. Gamtos substancija yra gyvybė, kuri skleidžiasi būtyje kaip savaiminė, laisva jėga, o žmoguje pasireiškia kaip sąmonė, savimonė ir kūrybinis veiksmas. Kuriančioji gyvybės galia, laisva sąmonė ir asmens dvasinė autonomija ir tautos laisvė – tokia yra V. Krėvės romantizmo esmė, pagrindai ir principai.
Gyvybės ir sąmonės dėsnių universalumo suvokimas neleidžia V. Krėvei užsidaryti etninės kultūros lauke. Tuos pačius sąmonės judėjimo procesus rašytojas randa ir kitų tautų gyvenime, o savo kūrinių veiksmą perkelia į egzotiškų Rytų pasaulius. Tai tipiškas romantizmo judesys, kuriuo siekiama atkurti archajišką, pirmapradę būties vienovę ir universalizuoti gamtinės pasaulėjautos principus. Taip atsiranda trečioji, orientalistinės kūrybos grupė, kurią sudaro „Rytų pasakos“ (1930): indų, persų mitologija ir musulmonų dvasine kultūra grįsti apsakymai ir stambesnis bei intelektualesnis kūrinys – budistinės tematikos apysaka „Pratjekabuda“. Šiuose tekstuose rašytojas išaukština žmoguje slypinčias dvasines galias, teigia absoliutaus, pačią mirtį įveikiančio pažinimo idėją.
Bet rašytojas orientalistas neištirpo romantinėse miglose ir būties abstrakcijose. V. Krėvė menininkas prabilo ir kaip pilietis – apmąstė politinę Lietuvos situaciją, išreiškė nuoširdų rūpestį dėl tautos likimo dramatiškose XX a. Europos politikos peripetijose. Tai romanas „Miglose“ (I dalis, 1944), kiti to meto kūriniai ir aktyvi rašytojo visuomeninė bei politinė veikla (buvo Šaulių sąjungos pirmininkas, organizavo Klaipėdos krašto sukilimą ir grąžinimą).
V. Krėvė žiūrėjo ir į ateitį, jo vaizduotėje formavosi naujojo Europos žmogaus vaizdinys, kuris jau kildinamas iš žydų krikščioniškosios tradicijos ir Europos humanistinės kultūros. Tai būtų ketvirtasis jo kūrybinis projektas, kurį išreiškia viso gyvenimo epinis veikalas „Dangaus ir žemės sūnūs“ (1949, 1961, 2 d.). dramatiškas pasakojimas paremtas bibliniais mitais ir evangelijų personažais, svarstomos tautos ir individo, dieviškumo ir žmogaus problemos. Rašytojas, gyvenantis jau labai toli nuo tėvynės, visiškai jam svetimame krašte, mėgino paraboliškai apmąstyti XX a. Europos tautų didžiuosius politinius bei socialinius sukrėtimus, tačiau kūrinio užbaigti nespėjo. Tai simboliška, nes šiame epiniame veikale, remiantis judaizmo ir krikščionybės tekstais, visų pirma Jėzaus Kristaus vaizdiniu, buvo bandoma kurti idealaus žmogaus – Ješuos paveikslą. Toks idealus žmogus – tolerancijos, išminties ir ramybės įsikūnijimas – simbolizavo ateities antžmogį – būsimosios Europos žmogų, tačiau literatūroje žmogiškosios tobulybės projektai visada patiria nesėkmę. Šventųjų gyvenimus aprašo religinė literatūra, tai hagiografijos žanras, o grožinės literatūros esmė – žmogiškasis klausimas apie buvimo prasmę ir žmogiškojo netobulumo savižina. Kitaip tariant, tobulybės siekis kyla iš netobulybės patirties, o ji ir sudaro literatūros, kaip žmogiškosios savižinos, esmę.
V. Krėvės kūryba – tai XX a. pradžioje gimstantis laisvos ir atviros Lietuvos projektas. Tai ta pati daukantiškoji valdovų Lietuva, iškelta iš mitologinio gamtinio amorfiškumo į istorinio veiksmo lauką ir kovojanti už savo pilietiškumo teises tarp kitų tautų. Tai kultūrinės savasties teigimas ir kartu kultūrinis dialogas su kitomis tautomis, grįstas romantiniu tautų lygiavertiškumo principu.
Tačiau tai ir pasakojimas apie nemirtingą žmogaus savastį, apie jo „vienaskaitinę“ ir nedalomą vidinę tikrovę, apie aš, kuris pasireiškia stulbinamoje pasaulio įvairovėje – nuo vaiko matymo „Antanuko ryte“, nuo senojo kaimo šamaniškosios išminties iki dvasinės ir pasaulietinės galios figūrų, kurios žvelgia į mus iš didingų Lietuvos viduramžių ar iš egzotiškųjų Rytų pasaulių. Visa tai yra tik vienos sąmonės išsiskleidimo laipsniai, žmogiškosios savimonės pakopos, etapai, variacijos.
Vincas Krėvė, lietuvių tautos menininkas, savo kūriniais teigia prasmingą pasaulio ir kultūrų įvairovę, tačiau toji įvairovė ne išskaido tikrovę į konfliktuojančias ir nesusikalbančias tradicijas, bet tik sustiprina įvairovę suvokiančios sąmonės vienovę. Visas kultūras, tradicijas, literatūras jungia gyvybės šventumo ir sąmonės vieningumo nuojauta, kurią kiekvienam lieka patirti asmeniškai, kaip savo paties buvimo pagrindą.
Viktorija Daujotytė. Vinco Krėvės universalijos
2012 m. Nr. 12
Vincui Krėvei – 130
130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje, bet gilinimasis į vieną kūrėją atidengė ir tai, kas lyg ir nebuvo pastebėta kito kūryboje. V. Krėvė įėjo į pagrindinį Maironio kelią – ieškojo Lietuvos galimybių tautos raiškos ir saviraiškos būduose. V. Krėvė jautėsi galįs byloti ir kaip tautosakinis balsas, perimantis, pakartojantis ir pratęsiantis. Ciklas „Liaudies stygomis“ ir pavadinimu pasako galėjimą groti liaudies stygomis, arba byloti pirminiu autentiškos kultūros balsu, pirminiu jutimu: „Saulė motulė – šarveliui krauti, / Mėnuo tėvulis – kraiteliui duoti.“ V. Krėvė buvo įsitikinęs, kad netgi karžygiškojo mito atskalų Dzūkijoje dar yra išlikę, kad giesmės apie Šarūną tebėra gyvos, jei ir nebeužrašomos. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, sulaukę šimtmečio, yra knyga, kuria tarsi realizuota viena svarbiųjų Maironio „Pavasario balsų“ programų, išsakyta eilėraštyje „Aš norėčiau prikelti“: „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį / Iš kapų milžinų / Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį / Iš senųjų laikų.“ Krėvė kūrė senųjų laikų kalbą, žodžius, jo stilizacijos neturi provaizdžio, yra pirminės. Tai mitinio Lietuvos kūno kūrimas, Maironio Lietuvos poetinio kūno pratąsos.
V. Krėvė – didžiojo stiliaus rašytojas, savo kūryba apėmęs daug klausimų, problemų, svarbių ne tik lietuviams, aprėpęs mitinius, biblinius ir istorinius laikus, didelę erdvę – nuo Dainavos šalies iki Biblijos žemės, sukūręs įspūdingą veikėjų galeriją – nuo kaimo bobulės, skerdžiaus iki senovės karžygių, Lietuvos kunigaikščių, iki Rytų žemės išminčių ir paklydėlių. Kūrybos diapazono kraštinės – lietuvių liaudies dainų stilizacijos ir pastangos sukurti biblinį stilių „Dangaus ir žemės sūnuose“, neužbaigtuose ir neužbaigiamuose kaip ir visos didžiosios žmonijos knygos. Didžiojo stiliaus pamatas – universalijos, kildinamos iš patirties, iš bendrosios žmonijos išminties. V. Krėvės atveju – ir iš idealizmo, iš idealiųjų pradų gyvastingumo. Misterija „Likimo keliais“, kad ir neprilygstanti geriausiems šio rašytojo kūriniams, lieka reikšminga idealiųjų pradų veiksmingumu, aistringai teigiamu realiojo ir dvasinio pasaulio vientisumu: niekas neišnyksta, tik tarsi laukia savo laiko. Vincas Višvilis, svarbiausias misterijos veikėjas, ištaria: „Atgimusi, prabudusi tauta pati suras užburtą žodį, kuris atskleisti turės jai ateities prasmę…“ V. Krėvės „Likimo keliais“, Vydūno „Amžina ugnis“, „Probočių šešėliai“ ženklina savitą lietuvių poetinį ir filosofinį idealizmą, vėlyviausią idealizmo atkarpą Europos padangėje. Tai negali būti paaiškinta tik romantizmu, tai didžiųjų XX a. pradžios kūrybingųjų žmonių utopijos: pasikliauti intuityviosiomis galiomis, ieškoti dvasingumo resursų Rytų kultūrose, megzti ryšius, jungti menus į vientisą sinkretinę kalbą, justi gyvybę kaip visko pamatą, pasikliauti intuicija. V. Krėvė buvo šių siekimų veikiamas ir juose dalyvavo. Panašiai kaip ir Jurgis Baltrušaitis: susitikę jie atpažino vienas kito artimumą. Ar šiandien nuo šių siekinių, formavusių ir skirtingų kultūrų, religijų susikalbėjimą, nesame atkirsti revoliucijų, karų, raudonojo ir rudojo maro, ar bepajėgiame suvokti tų didžiųjų siekimų esmę? Gal tik kartojame žodžius, bet liekame už jų tarsi už sienos. Atnaujinti kalbėjimą apie V. Krėvę būtų ambicingas uždavinys.
V. Krėvė tarsi vykdė kelias programas: pirminę, kuria siekėsi sąlyčio su tautosaka, su liaudies kūryba; jautė, kad ir pirminiai klodai yra nevienalyčiai, galima skirti idealųjį (dainos) ir realųjį gyvenimo planą. Už to, su kuo dar susitiko ir rinkdamas, užrašinėdamas tautosaką, suvokė esant gilumą – pulsuojantį karžygišką mitą, tarsi jį rekonstruodamas siekė sukurti aukštuosius lietuvio mentalinio pasaulėvaizdžio skliautus, ieškojo giliosios istorijos atsiliepimo dabartyje. Didįjį stilių įgalina kasdienybės ir dvasios siekimų, pirminio, tautinio, ir individualaus kūrybingumo, prigimties aistringumo ir nuolankumo dermės. V. Krėvė jungė tai, kas kilo iš tautos patirties ir kas ėjo į ją iš pasaulio. Kad tauta išliktų, ji turi remtis savo išgalėmis, bet semtis ir iš kitų resursų. Turi būti atvira, bet atvirumą turi įgalinti pasikliovimas savo kultūriniais, dvasiniais ištekliais. Rytų kultūros refleksijos V. Krėvės kūryboje neapeinamos, kai bandome apimti šio kūrėjo visumą ar bandome pasekti lietuvių dėmesį kitoms kultūroms.
V. Krėvė buvo ne tik intuityviųjų kūrybos galių, bet ir stipraus intelekto žmogus. Vienas pirmųjų lietuvių filosofijos daktarų, lyginamosios kalbotyros magistras, profesorius, Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, Latvijos universiteto garbės daktaras, Lituanistikos instituto direktorius. Lietuvos mokslų akademijos, kurios užuomazgos formavosi tarp Kauno universiteto profesūros, pirmasis prezidentas. Būtų prasminga V. Krėvei-Mickevičiui ant akademijos pastato sienos atidengti paminklinę lentą.
Aktyvios pasaulėjautos, veiksmo žmogus, ne tik nevengęs rizikos, bet ir jos traukiamas iš pačios prigimties gelmių. Turėjo politinio veikimo aistrą, ją patyrė ir bandė realizuoti dar mokytojaudamas Baku. Aktyviai dalyvavo Klaipėdos susigrąžinimo peripetijose. 1940 m. buvo tapęs vadinamosios Liaudies vyriausybės vadovu, tikėjo gelbėjąs Lietuvą, bet suvokęs tikrąją padėtį iš vyriausybės išėjo, padarė viešą pareiškimą apie savo politinę veiklą sovietmečiu. V. Krėvė, dabar iškylantis ir į politinės sociologijos, tiriančios žmonių likimus sudėtingomis situacijomis, centrą, duoda ir tokiems tyrimams būtiną pamoką: jokiais atvejais kūryba ir kūrėjas negali būti išskiriami, tai yra vienis. Kunigaikštis Šarūnas niekada neatsiskyrė nuo jį sukūrusio V. Krėvės.
Pažymint V. Krėvės literatūrinio darbo dvidešimtmetį, Vincas Mykolaitis-Putinas paskelbė straipsnį „Idėjiniai Vinco Krėvės kūrybos pradai“, kur pirmas iškėlė bendrųjų idėjinių pradų svarbą V. Krėvės kūrybai, siekė rasti formulę, „kuri tarsi magiška šviesa nušviestų visą painų kūrėjo minties labirintą“, aiškiai suprasdamas, kad kiekviena „formulė negyva ir ribota, o kūryba – pati gyvybė – viena, vieninga ir vientisa“1. V. Mykolaitis-Putinas pirmasis suvokė V. Krėvės universalijų svarbą.
V. Krėvė universalistas čiurlioniškąja prasme. Kosminis Rex ir tragiškasis Prometėjas yra jau ankstyvosios V. Krėvės kūrybos (dar lenkų kalba) dvasios orientyrai. Bet neatskiriami nuo tautinės pasaulėvokos rašto – nuo liaudies dainos, buitinį konkretumą pakylėjančios iki kosminės visuotinybės. Dzūkija ilgiausiai išsaugojo ne tik autentiškas kultūros šaknis, bet ir visuminį jos alsavimą. M. K. Čiurlionis ir V. Krėvė juto šios autentiškos kultūros visuotinybę, buvo jos keliami iki didžiosios paslapties, iki savito dvasios-dievybės jutimo. Kuo giliau suvokiama prigimtoji kultūra, tuo labiau atsiveria jungtys su kitomis kultūromis, galiausiai pajuntama, kad visa yra viena. Ir „Rytų pasakos“, ir „Šiaudinėj pastogėj“ gali būti suvokiamos tame pačiame žmogaus būties prasmių horizonte, kurio aukščiausius taškus žymi šventraščiai – ne tik Biblija, bet ir Koranas. Ir Maironiui, ir V. Krėvei buvo svarbios Vedos. V. Krėvės siekinys – surasti dvasinę pusiausvyrą, teisingai pasirinkti, bandyti suvokti „kam žmonės ir visa, kas yra pasauly, randasi, gema, kenčia, vargsta ir miršta pagaliau…“ Ir tirdami literatūrą, ir artindami literatūros tekstus prie antropologijos, ir plėsdami egzistencijos filosofijos ribas literatūros linkme, V. Krėvę matome kaip vieną pamatinių vardų, kurie Lietuvai leidžia dalyvauti bendrosiose kultūros prasmių struktūrose.
V. Krėvė savo sukurtus žmones perveda įvairiausių išbandymų keliais, palieka vienišus ir tuščio dangaus akivaizdoje. Bet žmogus, paliktas vienas sau, dar nepraranda būties, nors ir priartėja prie tragiškosios kolizijos. Iš esmės vieni, palikti patys sau ar nuo kitų pasitraukę yra visi pagrindiniai V. Krėvės herojai. Pirmiausia dramų herojai – Šarūnas ir Skirgaila. Dramų, kurios yra pamatinės lietuvių teatro istorijoje ir dėl tragizmo pajautos. Nepatyręs, neišgyvenęs tragiškojo katarsio nei menas, nei žmogus negali subręsti, patirtis lieka amorfiška, nepersmelkta kažko, kas yra gilesnis už ją pačią.
V. Krėvė gilinosi į tikėjimo ir pasitikėjimo problemas, gana griežtai atmesdamas vienos tiesos, vienos knygos žmones-fanatikus. Abejonę laikė žmogiškumo ženklu. Savo viso gyvenimo kūrinyje „Dangaus ir žemės sūnūs“ atidžiai tyrinėjo Erodo charakterį, nesivadovaudamas jokiu išankstiniu žinojimu.
Pasirinktas Krėvės vardas susijęs su kriviu; tartum jis buvo įsipareigojęs spręsti pamatinį lietuvių klausimą – kas mes buvome, ką žinojome, ką žinojo senieji išminčiai, kriviai, vaidilos, kur tas žinojimas dingo, kas su mumis atsitiko naujaisiais laikais, kas mūsų laukia? Gali būti, kad rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ (1921–1922 m., atskiri kūriniai publikuoti anksčiau) apsakymus V. Krėvė kūrė kaip pasakojimų ciklą, kaip žemdirbiškojo epo, kadaise pradėto Kristijono Donelaičio „Metais“, variantą. Išmintis negimsta ir nemiršta, išmintis keičia pavidalus, perdavimo kanalus. Sunykus krivių-žynių luomui, išmintis nusileido į pačią pažemę, į žmones, esančius arčiausiai gamtos, žemės. Apsakyme „Antanuko rytas“ V. Krėvė parodė, kaip tai, kas senam žinoma, kas jo sąmonei atrodo svarbu, tad išlaikytina, perduodama mažam. Perduodama didžiausio palankumo, rūpesčio, meilės keliu. Pirmasis „Antanuko ryto“ sakinys: „Antanukas labiausiai myli savo senelę.“ Meilė yra tiesiausias tiesos takas: nuo vaikystės iki senatvės. „Krėvės Antanukas <…> tampa panašus į žmones istorinės civilizacijos vaikystėje, išvysčius plačias ir sudėtingas mitologijas kaipo būdą žiūrėti į pasaulį tiesiomis ir naiviomis akimis. Kaip ir tie mitų kūrėjai Antanukas prisiima žodžius pilna ir tiesiogine jų prasme, nes jo sąmonėj dar nesusidėstė abstraktus kalbinis klodas, kuriame žmonės automatiškai vartoja palyginimus ir metaforas, nebeturinčias vaizdinės jėgos“2. Civilizacijos sąvoką Rimvydas Šilbajoris, įdėmus literatūros tyrėjas, pavartoja neatsitiktinai. Literatūra, gręždamasi atgal, jaučia lietuvių (bendresne prasme – baltų) civilizacijos alsavimą – didelę vaizdinę, mitinę galią. V. Krėvė, nuo vaikystės patyręs šios galios alsavimą žodžiais ir gamtos vaizdais, kaip menininkas ir kaip tyrėjas, buvo jai empatiškai įsipareigojęs.
„Šiaudinėj pastogėj“ apsakymais V. Krėvė sukūrė realųjį Maironio baltojo senelio turinį, koks jis buvo, ką žinojo, ką jautė ar nujautė, atskleidė jo išmintį, paprastą ir universalią. V. Krėvė sustiprino ir suintensyvino tą meninio pasaulio suvokimo ir perteikimo būdą, kurį savo kūryba, ypač „Kūdikystės sapnais“, atvėrė Jonas Biliūnas. Davė stiprų impulsą Petrui Cvirkai; jo „Kasdienės istorijos“ dedikuotos V. Krėvei. Tradicijos linija, apšviesta ir Vaižganto, bendrakeleivio. Prigimtoji kultūra, kylanti iš čia, iš šioje žemės vietoje gyvenančių žmonių patirties, iš jų santykio su medžiu, augmeniu, su gyvu ir mirusiu, su dangum, akivaizdžiausiu slėpiniu. Kultūra, kuri funkcionuoja kaip pakankama gyvenimui, gebanti jį pripildyti ir žmogiškumui skleistis būtino būties rūpesčio. V. Krėvės esmingai sustiprinta etnokultūrinė tradicija, patikimai pasiremianti tuo, kas prigimta, ateina iki Juozo Apučio, Romualdo Granausko, iki Vandos Juknaitės. Šiandien regime jos nykimą, traukimąsi iš lietuvių pasaulėvokos. Bet V. Krėvės „Likimo kelių“ Vincas Višvilis ir patyręs brutalų tikrovės spaudimą atkakliai tvirtina: „Aš tvirtai tikiu, kad senovės laikai turi mums grįžti – ir jie grįš.“ Istorija nėra nulemta tik tikrų įvykių: karų, revoliucijų, konfliktų, sandūrų. Istorijoje dalyvauja ir tai, kas nematoma, neapčiuopiama, bet kas turi galią iškilti, pasirodyti. Istorija yra ir misterija.
Su savo praeitimi žmonijai susitikti nėra lengva. Archeologijos pastangos ir humanistikai turi teikti didesnio pasitikėjimo. Būtent – pasitikėjimo, įprasminančio ir tikėjimą, kad tokios dvasinės sanklodos, tokio vidinio regėjimo žmonėmis kaip M. K. Čiurlionis, Vaižgantas, V. Krėvė reiškiasi kažkas, kas yra daugiau už kasdienes, pragmatines mūsų galimybes. V. Krėvė leidosi (arba kilo) iki žemės mažiausių, juose atskleisdamas ypatingą sąmonės judėjimą patirties horizontu paslapties linkui. Senis Vainoras iš „Bedievio“ apie kapinyno nuotaiką: „Betgi aš vis juntu, kad ten kažkas gyvena, ir gana. Ten kryžius, ir tasai rodosi, gyvas. Tik gyvybė ten kitoniška, rami, ne tokia kaip žmonių tarpe. Sėdi ten žmogus, ir vis rodosi, kad štai, štai vienas akimirksnis – ir tu sužinosi didelę didelę paslaptį ir būsi tokis pat ramus.“ Sužinojimo būdas – įsijautimo, įsibuvimo, susibuvimo. Be prievartos ir agresijos. Ramumo kaip aukščiausios patirties siekiamybė. Ta pati Rytų kultūroje, ta pati senojoje lietuvių, platesne prasme ir baltų, pasaulėvokoje. Patirtis, kuri ateina iš kitų kultūrų, teisingai suvokta, o ne kuriuo nors vienu aspektu suabsoliutinta, leidžia išsamiau perskaityti ir prigimtos kultūros raštą. Ir atvirkščiai – prigimtos kultūros patyrimas yra patikimas kelias į kitą kultūrą. „Dangaus ir žemės sūnus“ V. Krėvė pradėjo dar 1907 m.; atskiros jo kūrybos temos tarsi persmelkia viena kitą. Kaip vieną iš tikslų V. Krėvė minėjo „orientalinio biblijinio stiliaus“ sukūrimą. V. Krėvė ir anksčiau kėlė sau stiliaus uždavinius: liaudinio (tautosakinio), aukštojo (neoromantinio), kasdienio (žemdirbiškojo). Kiekviena iš šių perskyrų savaip iššakoja etnokultūrinį arba prigimtinį branduolį. „Dangaus ir žemės sūnumis“ V. Krėvė vykdo ir „Rytų pasakomis“ pradėtą programą. Ir lietuvių kalba, pirmiausia liudijančia etnokultūrinę pasaulėvoką, būtina pereiti pirminiais krikščioniškojo pasaulio pėdsakais. Itin gyvybingos šiandien atrodo nuotrupos, neapdorota, fragmentiška medžiaga, turėjusi sugulti į biblinį kūrinį. Fragmentiškėjant šiuolaikiniam filosofiniam mąstymui, susidarant kitiems kontekstams, V. Krėvės nuotrupos skamba kaip autentiška egzistencializmo filosofija, gana pesimistiška: „Aš ilgai gyvenau pasauly, bet nepastebėjau, kad žmogus būtų tapęs geresnis ir mielaširdingesnis artimui savo…“; „Žmogus visko pavydi, ko patsai neturi, išskyrus du dalykus: proto ir geros širdies.“
1952 m. spalio 19 d. Filadelfijoje, minint V. Krėvės septyniasdešimtmetį, Pensilvanijos universiteto profesorius Alfredas Sennas savo kalboje pabrėžė, kad Krėvė esąs vertas Nobelio premijos. Galima suprasti šią mintį kaip gražų jubiliejinį gestą, bet ir pakankamai pagrįstą. Universalesnio rašytojo Lietuva neturėjo ir neturi. Vincas Krėvė iš tiesų aprėpė didžiąją triadą, nurodytą ir V. Mykolaičio-Putino: dvasią-dievybę, pasaulį ir žmogų. Jis nutiesė patikimus kelius tarp prigimtosios kultūros ir didžiųjų universalijų. Buvo ir liko Krėvė-krivis, galbūt krivių krivaitis, prisiėmęs pareigą ieškoti savo genčiai, savo tautai kelių į sudėtingą, besikeičiantį pasaulį, nebijant rizikos, atsakomybės, neišvengiamų paklydimų, kaip žmogaus kelio ženklų.
1 Mykolaitis-Putinas V. Raštai. Estetika. – Vilnius: Mintis, 1989. – P. 184.
2 Šilbajoris R. Netekties ženklai. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 34.
Valdemaras Kukulas. Išsipildymo ženklai
2012 m. Nr. 11
Paskutiniaisiais gyvenimo metais poetas, literatūros kritikas Valdemaras Kukulas (1959–2011) intensyviai rašė studiją apie Paulių Širvį – ilgai brandintą, didįjį savo gyvenimo kūrinį. Deja, darbo užbaigti nesuspėta, tačiau didžiuma parašyta. Spausdiname studijos, kuri ateityje turėtų pasirodyti atskira knyga, pirmąjį, įžanginį, skyrių.
Pauliaus Širvio gyvenimo ir kūrybos įžvalgos
Paprastai sakoma: turi praeiti mažiausiai ketvirtis amžiaus nuo poeto mirties, kad pradėtų ryškėti tikroji jo kūrybos vertė, nes be tokios intelektualinės ir laiko distancijos pro ideologinę ir estetinę konjunktūrą paprasčiausiai nematyti teksto. Ir išties: mirė puikus poetas Albinas Žukauskas, bet, kol nepraėjo minėtasis amžiaus ketvirtis, niekas nedrįsta prisiliesti nei prie jo kūrybos, nei prie jo asmenybės, o prisilietimai prie ne taip seniai mirusio „poezijos vulkano“ Eduardo Mieželaičio kūrybos primena veikiau ne šio kūrėjo poezijos tąsą „gyvajame gyvenime“, o kasdienį bandymą vis iš naujo paliudyti, kad šis poetas tikrai mirė: iš dešimčių tomų jo kūrybinės produkcijos taip ir nepavyksta „išspausti“ šio kūrėjo poetinės esencijos, ir paties jo įsitikinimas, kad „viską atsirinks laikas“, deja, nepasitvirtina. Laikas tik dar labiau sujaukia tai, ką pats poetas, gyvas būdamas, sąmoningai ar nesąmoningai vėlė, painiojo, o poezija, šiaip ar taip, pačia bendriausia prasme yra harmonijos, sutapimo su pasauliu, ištirpimo tame pasaulyje menas, ir laimingu atveju ne ją kas nors iš kur nors renkasi, o ji pati nusprendžia, ką įsileisti į savo uždarą estetinę teritoriją, o ko – ne. Paulius Širvys pats ne kartą atrinkinėjo ir perrinkinėjo savo eilėraščius (galbūt todėl jo palikimą ir tesudaro maždaug aštuoniasdešimt eilėraščių; tiksliau nusakyti būtų sunku, nes kai kurie variantai traktuotini kaip visiškai savarankiški kūriniai), taigi atliko juodą laiko darbą, ir turbūt todėl jo kūrybą bus ištikęs toks laimingas likimas: per trisdešimt metų, praėjusių nuo jo mirties, nebuvo nė vienų, kuriuos galėtume pavadinti tylos metais – kasmet rodėsi skirtingos atsiminimų apie poetą knygos, buvo sudarinėjamos vis naujos didesnės ar mažesnės jo kūrybos rinktinės, tarsi iš nežinios vis radosi ir radosi niekam nežinomi jo rankraščiai (o po mirties atrodė, kad neliko nieko: viskas išmėtyta, išvogta). Negana to, parašytos net kelios dokumentinės apysakos apie P. Širvio gyvenimą. Įvyko neįtikėtinas dalykas: labiausiai išbaigtą, pačią save susisteminusią ir į visumą suveržusią kūrybą (apie kurią sakoma: pasirašyta gyvenimu) nesibaigiančios interpretacijos, faktiniai ir motodologiniai papildymai (vėlgi paradoksas: skaidriausią, visų tarsi savaime permatomą lyriką pamėgo sudėtingiausių, komplikuočiausių metodologijų taikytojai) pavertė atviriausia poetine teritorija visame šiandienos poezijos lauke. Juk tikrai šiandien nėra poeto, kurį vienodai pagarbiai minėtų ir klasikas Algimantas Baltakis, ir avangardistas Benediktas Januševičius, ties kurio kūryba vienodai pagarbiai susikauptų ir pozityvistinių, sociologinių nuostatų persmelktas Vitas Areška, ir struktūralistas Kęstutis Nastopka. Tuoj po poeto mirties Marcelijus Martinaitis rašė neįsivaizduojąs monografijos apie P. Širvį, nes aprašyti tokią skaidrią, tokią pirmapradę poeziją tiesiog neįmanoma, ji negali ir nenori paklusti jokiai terminologijai; dabar gi atrodo, kad monografija apie šį poetą neįmanoma todėl, kad ji jau seniai parašyta: atsiminimai surinkti ir išleisti be jokių ekspedicijų, eilėraščio muzikinis garsiaraštis „iššifruotas“ be jokių muzikologų pagalbos, o visa interpretacijų įvairovė yra atmintis tos gausybės žmonių, kurie P. Širvį vis dar tebemoka atmintinai. Ar yra kitas toks poetas Lietuvoje?
P. Širvys yra vienas iš nedaugelio tikrai išbaigtų ir užbaigtų poetų. Tai, ką jis užrašė, yra absoliučiai viskas, ką jis apskritai ir tegalėjo parašyti, ir šitą absoliutų kūrybos baigtinumą liudija paskutinieji dešimt jo gyvenimo metų, kuriuos jis sąžiningai ištylėjo. Įdomu būtų pasvarstyti, ar tik nebus tas tylos dešimtmetis aktyviausias, intensyviausias jo kūrybos dešimtmetis, o dabar tepasakysime, kad tobuliausias P. Širvio kūrybos išbaigtumas yra ir didžiausia tos kūrybos problema. Nes čia nėra nei juodojo, nei baltojo traukos ar atstūmimo poliaus, čia nėra nei pliuso, nei minuso, ir magnetas veikia pažeisdamas visus magneto veikimo dėsnius. E. Mieželaitis dar jauną P. Širvį auditorijai pristatinėjo kaip patį didžiausią tų dienų lietuvių lyriką, o Teofilis Tilvytis, labai norėjęs vadintis šio poeto kūrybos mokytoju, geriausią jo ciklą „Ilgesys – ta giesmė“ išvadino dekadentiniu ir beidėjiniu kūriniu, kuris autorių nuves vien klystkeliais[1]. Slaptasis sovietmečio lietuvių inteligentų guru Juozas Keliuotis apie P. Širvį atsiliepė be išlygų: „Širvys – tikras poetas, poetas iš pašaukimo, betarpiškas jausmas. Turi pagrindinę poeto savybę – labai nuoširdus“[2], o absoliutus Nepriklausomybės metų lietuvių intelektualų autoritetas Vytautas Kavolis, Rašytojų klube kalbėdamas apie lietuvių ir išeivijos poetų paraleles, apie P. Širvį tepasakė tik tiek: „Tai jau už poezijos ribų.“ Kitaip tariant, poetas, nevertas net analizės. A. Baltakis prie P. Širvio kapo kalbėjo: „Ir apie Širvį galima pasakyti taip, kaip pasakė Gorkis apie Jeseniną: jis „ne tiek žmogus, kiek organas, gamtos sukurtas vien poezijai“[3]. O Tomas Venclova, po daugelio metų paklaustas apie savitą Rytų aukštaičių lyrizmo tradiciją, atsakė net neieškodamas diplomatiškesnių retorinių figūrų: „Strazdo ir Vienažindžio figūros mūsų literatūroje keliamos kiek perdėtai. Vadinti vieną „lietuvišku Villonu“, o kitą „lietuvišku Petrarca“ yra nesusipratimas. <…> Tradicija, einanti nuo šių dviejų aukštaičių per kitus du aukštaičius – Miškinį ir Širvį, kurią nepagarbiai pavadinau „alkoholiškai armonikine“, man labai tolima. Ji maždaug atitinka Jesenino tradiciją Rusijoje: „paklydusio kaimo vaiko“, šiuolaikinėje civilizacijoje sutrikusio bohemininko tradicija. Tai jau anachroniškas ir nedaug naudos kultūrai duodantis dalykas“[4]. Panašių prieštarų galėtume prirankioti puslapių puslapius, jos pasako ne daugiau, negu pačios gali liudyti už save, ir jei čia pateikiami keli jų fragmentai, tai tik todėl, kad įsitikintume, jog prie P. Širvio kūrybos esmės atskirai negalima prieiti nei iš metafizinės mistinės poezijos prigimties, nei iš racionalistinės kokios nors griežtos metodologijos pusės. Bene tiksliausiai, nes nuolankiausiai, apie ją kalbama mirties ar šiaip kokių socialinių, dvasinių pervartų akivaizdoje. Juk įrašas Vytauto Kubiliaus dienoraštyje nėra joks vertinimas, nes pirmiausia jis dienoraštinis, o vis dėlto kiek daug pasako (nes nutrina ribą tarp gyvenimo ir kūrybos, o tai, kalbant apie šį kūrėją, visada bus tin svarbu): „Palaidojom Paulių Širvį. Buvo šalta ir graudu. Vargu ar kurį kitą poetą palaidos tokia minia. <…> Po K. Binkio jau niekas nebuvo iš poetų sukūręs legendos, o jis sukūrė. Ir be jokių pastangų. Jam išėjo natūraliai. Jis mokėjo gyventi kaip poetas, kaip poetas romantinės laisvės, polėkio. Literatūra jam nebuvo profesija, pragyvenimo būdas, karjeros laiptai. Jis, regis, visai nė nesirūpino, ar išeis jo knygelės, ar ne. Jis gyveno tokį vėjų išblaškytą gyvenimą, be pinigų, be automašinos, ir iš savo sujaukto gyvenimo jis mokėjo padaryti nuostabiai tyrus eilėraščius.“ Tikslu, įžvalgu ir akivaizdžiai nutvieksta mirties amžinybės. Bet tai dar ne viskas. Svarbiausia bus pasakyta kitais dviem sakiniais: „Ar jis skaitė kitų poeziją, ar skaitė kritiką, – nežinau. Bet turėjo dievo duotą talentą ir dainavo. Iš kažkokios gilumos, tolesnės negu intelektas. Ir aš stovėjau tarsi susigėdęs. Vis programavau modernizaciją, o tikri gabalai lyrikos dygsta čia pat. Ir aš galėjau parašyti, bet neparašiau“[5]. Pinasi dar viena P. Širvio kūrybos recepcijos prieštara: tiek jam gyvam esant, tiek dabar visi žinojo ir žino, ką derėtų parašyti, bet niekada niekas neparašo. O neparašo todėl, kad kiekvienas parašytas tekstas apie P. Širvį tarsi automatiškai virsta netiesa? Ir todėl: poeto legenda. Ir todėl: poezija par excellence, poezija be jokių priemaišų, kurios nereikia nei teigti, nei neigti. Ji pati save ir argumentuoja, ir pagrindžia.
Paradoksalu, bet neįtikėtinas P. Širvio lyrikos išbaigtumas leidžia su ja daryti kito poeto atveju, atrodytų, šventvagišką dalyką – išskaidyti ją į tris nelygiavertes, nevienareikšmes dalis. Pirmąją dalį sudarytų eilėraščiai, priklausantys absoliučiajai poezijos erdvei, nepavaldūs nei istoriniam, nei estetiniam laikui. Tai būtų „Nemunas“, „Aš – beržas“, ciklai „Ilgesys – ta giesmė“ bei „Ir nusinešė saulę miškai“, „Nutolę toliai“, „Jūreivio keliai“, „Kai brendu naktimi“, „Ateisiu tylią naktį“, „Ugniasargė“. Tai būtų viso labo nepilnos dvi dešimtys eilėraščių, galinčių reprezentuoti jau ne konkretų poetą, o poeziją apskritai. Aukščiausias lygmuo, kai apie kokybę jau nekalbama. Ir tobuliausia formalioji teksto struktūra, kai atskirai apie jos dėmenis jau nebekalbama, tik pavydžiai atsidūstama. Kitą pluoštą sudarytų eilėraščiai, reikšmingi ne tik paties poeto, bet ir visai XX a. lietuvių lyrikos istorijai: „Malėjos dukra“, „Sartų žuvėdros“, „Suraski tą žvaigždelę“, „Ugnimi neišdeginsi“, „Laiko lašai“, „Kareivio daina“, „Paola“, „Žiedais pražydėsiu gėlių“, „Prie pasakų miesto“, „Ugnelė“, „Berželiai – bočių vygė“, „Beržai baltieji broliai“, „Praplėšta krūtine“, iš dalies ciklas „Tave iš amžių nešėm“, gal dar „Močiutė obelis“ ir „Saulė ant bėgių“. Tai būtų didesnis nei dvidešimties kūrinių pluoštelis, koreguojantis ne tik paties P. Širvio, bet ir jo bendražygių Juozo Macevičiaus, Antano Jonyno, Kosto Kubilinsko kūrybos intencijas bei vertinimus. Visa kita (atimkite, kiek lieka iš aštuoniasdešimties tekstų, apskritai sudarančių P. Širvio kūrybos aktyvą) – kontekstas, galintis paaiškinti, argumentuoti kitus, geresnius tekstus, aplinka, kurioje pati savaime skleidėsi ir tvirtėjo poetinė P. Širvio kalba. Prie šio pluošto šlietųsi ir gausybė poeto jaunystės publikacijų rajoninėje ir respublikinėje spaudoje – ir ne tik poezijos, bet ir prozos. Savo apimtimi iš periodikos surankiota kūryba, ko gero, gerokai pranoktų spausdintąją, bet, deja, nei svarbiausių šio poeto melodikos ypatybių, nei slaptųjų jo kūrybos potyrių ir prasmių ji jau nepakeis. Bet visos šios grupės (taip pat ir paskutinioji) sudaro vientisą, išbaigtą poetinį pasaulį, kurį, tegu ir atsargiai, galėtume vadinti P. Širvio poetine sistema.
Beje, ir šis aspektas vėlgi daug ką jaukia, velia pomirtiniuose P. Širvio kūrybos vertinimuose. Juozas Girdzijauskas sako: „Jo talentas atsiskleidė iškart, todėl vėlesniuose rinkiniuose <…> nematyti svarbesnių pakitimų, eiliavimo raidos“[6]. Jam antrina V. Areška: „Su pirmaisiais rinkiniais – „Žygio draugai“ (1954) ir „Ošia gimtinės beržai“ (1956) jis prabilo kaip poetas, kuriam nebuvo pirmųjų ar antrųjų talento brendimo etapų. Talentą ir meninę nuojautą jis jau turėjo“[7]. Atrodytų, tarsi P. Širvys iš karto prabilo paskutiniojo savo rinkinio „Ir nusinešė saulę miškai“ eilėraščiais, ir visa jo kūryba tėra vienas garuojantis kraujo lašas ant stingstančių kūrėjo lūpų, galutinis ir neapskundžiamas parašas po paskutiniu atodūsiu. Iš tiesų P. Širvio kūrybinis bagažas yra mažiausiai dukart didesnis, negu apima rinktinės „Ilgesys – ta giesmė“ kanonas, ir įdomiausia, kad poeto pažinimo, jo paslapties įminimo prasme ana „nežinomoji“ dalis yra netgi svarbesnė, įdomesnė už visų pripažintąją ir įsimintąją. Šiaip jau tradiciškai laikoma, kad pirmasis išspausdintas P. Širvio eilėraštis yra „Tegu skamba“ („Jaunasis ūkininkas“, 1939 m. vasario 6 d.). Faktas lieka faktu, bet visas eilėraščio patosas verstų galvoti, kad šis eilėraštis parašytas mažiausiai pusantrų metų vėliau negu datuojamas („Tegu klauso / Baltos snaigės – / Šiandien laisva Lietuva!“ Arba: „Tegu ūžia / Žalios girios, / Aidą nuneša laukais, / Kad vergija / Seniai mirė – / Jos užžėlę ir kapai“) arba yra kurio nors kito, anksčiau gyvenusio revoliucinio poeto parafrazė. Šį įtarimą sustiprintų ir formos kanonas: sakau – kanonas, nes tai nėra atsitiktinė eilėraščio struktūra. Tai modelis, kuris P. Širvio kūryboje virs vienu iš dažniausiai pasikartojančių, ir, tarkim, pirmasis pokario respublikinėje spaudoje pasirodęs eilėraštis taip pat parašytas tuo pačiu ritmu, analogiškai skaidomos ir strofos eilutės: „Kad žydėtum / Ir garsėtum, / Lietuva šalele, – / Mes parimom / Tarp arimų / Antkapiais prie kelio“ („Antkapiai prie kelio“)[8]. Panašiu kanonu grindžiami ir daugelis nebaigtų šeštojo dešimtmečio pabaigos P. Širvio fragmentų: „Pro spygliuotas vielas, / Pro sargybas budrias / Iš nelaisvės baisiosios pabėgau“[9]. Arba: „Mėlynos akys, / Tolimos akys – / Mėlyni lino žiedai – / Neišbučiuotos, / Mielos mylėtos, / Kaip obuolėliai veidai“[10]. Tad pirmosios poeto publikacijos klausimas problemiškas net keliais aspektais, ir vargu ar kam nors pavyks vienareikšmiškai jį išnarplioti. Akivaizdžiau, kad tais pačiais 1939 m. P. Širvys ima itin aktyviai rašyti į „Mūsų jaunimą“. Tam pačiam žurnalui apie tą patį žurnalą tais pačiais metais jis rašo: „Iš pirmųjų pažinties dienų mudu pasidarėm neatskiriami draugai. Jis visą laiką rūpinasi manimi, skurdžios lūšnos sūnumi, aš jautriai išgyvenu visus jo gyvenimo įvykius: džiaugsmingai žvelgiu į kiekvieną jo naują žingsnį, liūdžiu jo skundais“[11]. Bet tai jau P. Širvio publicisto pradžia, kuri kol kas mūsų nedomina. P. Širvio poeto pradžią dar labiau atitolina jaunystės draugas Alfonsas Krasauskas: „Štai tada Poviliokas man ir pasisakė: jis taipogi bandąs rašyti šį bei tą. Parodė, savo kamaraitėje. Tai neilgas vaizdelis ar novelė. Bet įstrigo atmintyje: buvo ten keletas eiliuotų dalykėlių, ir aš paprašiau paskaityti. Visi ar beveik visi eiliavimai ne apie meilę, kažkas Jakubėno ar Julmio maniera – apie laisvę, vargo žmogaus neviltį, fašizmą, karo siaubą…“[12] Kalbama maždaug apie 1937–1938 m. žiemą, ir šis paliudijimas bus itin svarbus, kai imsime kalbėti apie vidinę P. Širvio poezijos raidą. Pasaulinės revoliucijos, kovos prieš išnaudojimą pasauliniu mastu motyvai (Julmis – poetas Aleksas Jasutis, žuvęs Ispanijos pilietinio karo frontuose) P. Širvio kūryboje pasirodo anksčiausiai, tad nenuostabu, kad iš jo tekstų jie anksčiausiai ir dings. Antrasis slenkstis, kurį turės peržengti P. Širvys – bekvapė ir beskonė pokario poezijos socialistinė retorika, kurios šio poeto kūryboje susikaupė daugiausia, tad ilgiausiai ir bus bandoma jos atsikratyti. Juoba kad bent jau socialinės tos retorikos potekstės pačiam poetui buvo artimos ir priimtinos. Ir trečia poeto „didžioji nuodėmė“ – banalaus pokarinio romanso tematika ir intonacija, kurios iki galo P. Širviui taip ir nepavyks atsisakyti: čia jau ne šiaip artima patirčiai kaip socialinės samdinio patirties atveju. Čia jau sava pačiai prigimčiai, ir argumentas, kad „mane mergos dainuoja“[13], svarus ir pakankamas poetui išliks iki galo. Tad apie kokį nuoseklumą galime kalbėti, jei poeto kūrybos branduolys formavosi vis ko nors atsikratydamas, vis ko nors atsižadėdamas, vis ką nors paneigdamas – iki tol, kol tapo toks, koks yra šiandien. Kito ne tik eilėraščių tematika, problematika, skaidrėjo, kristalizavosi intonacija ir melodika. Atkrito ištisi žanrai, ištisi pasakojimo būdai, kurie anuometinės poezijos kontekste atrodė nauji ir sugestyvūs (kai kuriuos jų išgyrė net E. Mieželaitis, recenzuodamas P. Širvio knygą „Žygio draugai“)[14]. Ir atkrito ne todėl, kad poetas būtų vengęs anekdoto ar lengvabūdiškos replikos (iki gyvenimo pabaigos pasakydavo ir aštresnį žodį, mesteldavo ir savo sueiliuotą kalambūrą). Paprasčiausiai eilėraščio modelis, kuris jau pats lėmė poeto klausą ir estetinę nuovoką (o ne poetas jas formavo), nebeįsileido į savo estetinių patyrimų teritoriją tokio linijinio pasakojimo, kur savaime nelieka vietos nei vidiniam žodžio skambesiui, nei giluminei kalbos muzikai: „Grėbėja švaistosi jauna. / Smagus grėblelis balto uosio. / Krūtinėj kaupiasi daina… / Užgirsk ją – širdį atiduosi! // Alėja. Liepos. Na ir… štai: / Lyg pasakų pilis iš cukraus, – / Boluoja rūmų pastatai!.. / „Kalvelį“ šoka liaudies dukros…“[15]
Įvairiais aspektais revizuotinas ir P. Širvio kūrybos tapatinimas su liaudies daina. Niekas nenuginčys šios poezijos genetinio ryšio su daina – jos muzikalumo, melodingumo, skambumo, bet giminystė dainai apskritai nėra giminystė liaudies dainai kaip visumai, kaip tautos istorijos patyrimų kosmosui. Liaudies kūryba yra pernelyg universalus, pernelyg visuotinis reiškinys, kad jo lytimis ir meninėmis figūromis lengvai disponuotų poetas, kurio patirtyje – viso labo keletas samdinio (pačiais bendriausiais bruožais lyrinis pasakotojas čia galėtų atitikti liaudies dainos atlikėjo situaciją, bet liaudies daina pirmiausia nepažįsta samdinio kaip tokio, čia darbas dirbamas sau ir todėl jis poetizuojamas) ir keletas kario (bendriausiais bruožais lyrinis pasakotojas taip pat atitiktų dainos atlikėją, bet liaudies dainos karas nepažįsta nė vieno ženklo, kuriuo buvo nužymėtas P. Širvio kovų kelias) išgyvenimų metų. Čia susiduria dvi mažne visiškai nesusisiekiančios estetinio patyrimo erdvės: skiriasi išgyvenimų ir jų apibendrinimų mastai ir apimtys, nesuderinamos patirties ir patiriamo pasaulio (kosmoso) proporcijos, tad autorinėje kūryboje adresatas ir adresantas yra visai kiti veikėjai negu liaudies mene. Tuo tad keistesnis atrodo „Lietuvių literatūros istorijoje“ pateiktas P. Širvio apibūdinimas: „Širvys kūrybiškai tęsė tautosakinės lietuvių lyrikos tradicijas. Jo eilėraščiai apie karą savo menine struktūra primena lietuvių liaudies karines-istorines dainas“[16]. Ko jau ko, o karinės-istorinės dainos struktūros nei ankstyvojoje, nei vėlyvojoje P. Širvio kūryboje neradau. O juk „Istorija“ rašyta dar tada, kai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas nebuvo atskirtas nuo Lietuvių kalbos instituto, taigi jis buvo humanitarikos institutas pačia geriausia šio žodžio prasme. Vadinasi, tautosakininkai pernelyg nuolaidžiavo literatams, leisdami savo teritorijoje elgtis gana savavališkai, jeigu ne voliuntaristiškai, o kalbininkai nepriminė, kad bet kokias literatūros ir folkloro santykių kolizijas patikimiausiai gali išspręsti kalba, nes būtent kalboje jos abi egzistuoja. „Dainuojamoji poezija, praeidama skirtingus raidos etapus, sekė tiktai savo nepakeičiamais vidiniais įstatymais. Maitindamasi tautos vidine gyvenimo energija, ji sudarė ir charakteringiausią nacionaliniu aspektu tautosakos dalį“[17]. Neatsitiktinai čia kalbama apie liaudies poezijos „nekintantį vidinį įstatymą“, kurio laikantis nuo tautosakos turėtų būti atskirta bet kokia literatūrinė kūryba (netgi tokie tiesioginiai sekimai kaip Liudo Giros), kuri neišvengiamai – kiekvienu konkrečiu atveju vis savaip – kuria savą „nekintantį įstatymą“, be kurio ji paprasčiausiai nebūtų kūryba, verta išlikimo. Individuali kūrybinė programa gali būti net sudėtingesnė, gilesnė negu klasikinis liaudies dainos kanonas, bet ji niekada nebus tokia visaapimanti, „visareginti“ kaip liaudies kūryba, kuri kalba ne tik tekstu, bet gal net labiau melodija (o štai prie šitos dermės P. Širvys paskutiniuosiuose eilėraščiuose tikrai priartės, tik paradoksalu – tada jis bus labiausiai nutolęs nuo dainos, ypač senobinės, žodyno). Apskritai konkrečiam žmogui siektis ar pasiekti kosminių tautosakos dėsnių universalumo yra sunkiai protu įsivaizduojamas antuždavinys. Tad santykio su tautosaka tema neišvengiamai turi skaidytis į aspektus, požiūrius, skerspjūvius, o apie tautosakiškumą, net dainiškumą P. Širvio kūryboje kalbėti turint galvoje ją visą – kaip sistemą, kaip vienį – apskritai turbūt būtų neatsargu ir neatsakinga. Vienintelis akivaizdus tautosakos sekimas pasirodė pirmojoje P. Širvio knygoje: „– Kas ankstų rytą / Su vyturėliais / Dainuoja dainą? // – Bernelis mano / Su saule kėlęs / Darbelio dirbti išeina. // – Kas ant baltųjų / Dviejų plonųjų / Stygelių griežia? // – Mergelė mano / Žalmarges melžia / Žalioj lankelėj Nevėžio“[18]. Bet šis bandymas turbūt net pačiam poetui pasirodė toks nevykęs, kad daugiau prie panašių eksperimentų jis niekada nebeprisilietė. Akivaizdžiai liaudies dainos poetiką mėgdžioja rankraščiuose likęs šeštojo pabaigos–septintojo dešimtmečio pradžios eilėraštis „Ne ant dalgelių“: „Ne gegutėlės / Tėvelių soduos, / Oi, tai ne raibos – / Kū kū, kū kū… / Tai debesėliu / Vis varnas juodas / Kranksėjo žinią / Karo laukų“[19]. Bet jis – jau pernelyg akivaizdi tautosakos teksto stilizacija, net be L. Girai būdingos sąlyginės distancijos tarp originalo ir mėgdžiojimo, tad į jokius rinkinius nepateko. Kas kita – daina. Literatūrinė dažniau nei senobinė (beje, ištarę terminą „senobinė daina“ mes turėtume sušukti iš atradimo džiaugsmo: štai pagaliau surastas žodis, taikytinas kalbant apie P. Širvio lyrikos dainiškumą. Ne liaudies, o senobinė daina – vien todėl, kad ji mažiau apaugusi mokslinėmis definicijomis ir apima daugiau dainos atmainų negu koks kitas analogiškas terminas). K. Nastopka tik apie dainiškąjį eilėraštį P. Širvio kūryboje ir tekalba: „Dabartinėje lyrikoje dainiškąjį eilėraštį suvokiame kaip tam tikrą kūrėjo nuostatą“[20]. Paprastas eilėraštis dažniausiai yra dainiškas eilėraštis, o dainiškas eilėraštis visada yra paprastas eilėraštis: „Atidžiau įsižiūrėjus, už semantinio [P. Širvio eil. – V. K.] paprastumo atsiveria gana sudėtinga išraiška, įnoringi melodiniai vingiai, kryptingi garsų santykiai“[21]. Įsidėmėtinas svarbus vertybinis posūkis – ne būsena, jausena, o nuostata. Pats P. Širvys savo eilėraščių taip pat eilėraščiais dažniausiai nevadindavo. Vadino juos dainomis: „Dainą kurti pradėjau, kai dar nieko neišmaniau apie rimą, ritmą ir kitas poetų gudrybes. Mano gimtinėje <…> sunku rasti ne dainininką. Kai susirenka jaunimas, kai harmoningai susilieja dainuojančiųjų balsai į vieną galingą dainos tekėjimą – švelniai virpa oras, virpa ir gęsta seklyčių žiburiai. Kiekvienas čia poetas, kiekvienas čia dainuoja ir kuria dainas. Ir eina daina iš kartos į kartą“[22]. Dainiškumas P. Širvio kūryboje pasirodo vis kitais pavidalais, tad ir apibūdintinas vis kitais aspektais ir kitais žodžiais. „Tiesa ir tai, kad žanrinis pavadinimas nėra vienintelis žanro kriterijus – liūdnas, mąslios nuotaikos eilėraštis visai natūraliai vadinamas elegišku (kai kurie naujieji Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai), epiškosios Albino Žukausko poringės – baladiškomis, muzikalus, dainiškas Pauliaus Širvio eilėraštis – romansišku. Rastume nemaža, ypač gamtinių eilėraščių, vadintinų idilėmis“, – sako Viktorija Daujotytė[23], ne tik dainos poveikio lauką susiaurindama iki romanso, bet ir įvesdama naują, mums taip pat reikšmingą žanrinę kategoriją – idilę, kuri gali būti itin svarbi kalbant apie antrąjį P. Širvio rinkinį „Ošia gimtinės beržai“. V. Areška V. Daujotytės įžvalgą dar siaurina, tikslina: „Romansas ir baladė apskritai literatūroje rutuliojasi paraleliškai. Baladė susijusi daugiau su kolektyviniu subjektyvumu, liaudies gyvenimo likimu, o romansas yra asmeniška daina“[24]. Asmeninės dainos kategorija žymi P. Širvio kūryboje ilgainiui vis stiprėjantį asmeninį, biografinį motyvą, kuris tuo stiprės ir dažnės, kuo sparčiau „atkritinės“ išmokti ir laiko padiktuoti politiniai ir socialiniai motyvai. Tą patį, tik iš kitos metodologinės perspektyvos kalba T. Venclova: „Imituoti vieną ar kitą poetą yra beviltiškas užsiėmimas, nes poetiką kažkokia prasme lemia biografinis tekstas, tam tikra vienkartinė patirtis. Kiek tu cituotum, tavo tekstai atitiks tavo patirtį, kuri iš esmės skirsis nuo kitos patirties“[25]. Čia gal derėtų maža korektyva: ne tik imituoti vieną ar kitą poetą, bet ir sekti kokia nors, šiuo atveju – tautosakinio kalbėjimo – sistema yra beviltiškas reikalas, ir P. Širvio talentas kuo toliau, tuo labiau poetą nuo šios priedermės atpalaiduodavo. Kaip ir, jau minėjome, jam svetimų, laiko primestų motyvų atvejais. Ir štai čia veriasi dar vienas didžiulis P. Širvio kūrybos paradoksas: kuo ji universalėjo, muzikalėjo (o muzika juk yra pats universaliausias meninis patyrimas), tuo labiau biografiškėjo, asmeniškėjo, kol galiausiai įpratome kartoti, kad P. Širvio kūryba tai ir yra visas P. Širvys. Jo gyvenimo faktus dažnai ėmėme aiškinti poetiniais argumentais, o poetinius motyvus – pritemptais gyvenimo ir biografijos faktais.
Tačiau pavojingiausi P. Širvio kūrybos tyrinėjimams turbūt yra ne jo gyvenimo mitai (iš tiesų – dar vienas paradoksas: gausybėje atsiminimų varijuojami vieni ir tie patys faktai, bet kuo jie dažniau kartojasi, tuo mažiau jais galima pasitikėti, nes jokio kito kūrėjo atveju neįmanomas toks kazusas, kai beveik visi pasakojantieji pirmiausia cituoja kitus pasakojančiuosius, o tik paskui liudija savą patyrimą), o abstrahuoti tų mitų apibendrinimai. Vieną tokį – „nuostabaus žmogaus nepakartojamas kelias… Legenda – ne kelias“ – savo atsiminimuose piktai pašiepia Ignas Pikturna[26]. Bet čia pat jį metaforizuoja ir aktualizuoja A. Baltakis: „Negalima įsivaizduoti Širvio poeto be Širvio žmogaus, be jo nelengvos, tačiau nuostabiai tyros biografijos. Lygiai kaip sunku įsivaizduoti Širvį žmogų be Širvio poeto. Maža tėra dainių, kurių gyvenimas būtų toks poetiškas kaip Pauliaus Širvio. Jis – poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje, ir tai buvo jo laimė ir jo prakeikimas, kaip ir visų didelių poetų“[27]. Pasakymas tuo pavojingesnis, kuo sugestyvesnis, juoba kad pačiais bendriausiais bruožais pasakyta teisybė: P. Širvio gyvenimas išties atrodo poetiškai nuoseklus, bet tik tokiu atveju, jei sutiksime, kad nuo pat pirmų sąmoningų kūrybinių žingsnių ne poetas kūrė poeziją, o jo eilėraščiai nuosekliai kūrė jį patį, su kiekviena eilute atimdami autentiško gyvenimo dieną. Pasąmoningai, instinktyviai, paklusdamas vien talento diktatui P. Širvys kasdien, kasmet vis intensyviau kratėsi savo gyvenimo, savo biografijos (o jos pirmojoje gyvenimo pusėje būta itin turiningos ir įvairios), jei tik tas gyvenimas, ta biografija trukdė skaidrėti, kristalizuotis poetiniam balsui. Ir galiausiai nuosekliai poetinis gyvenimas baigėsi tuo, kad nebeliko nei poezijos, nei biografijos. Liko tyli ir tauri egzistencija. Dar ne mirtis, bet jau tik egzistencija. Bet poezija jau buvo išsipildžiusi, ir gyvenimo jau buvo visai nebegaila (pagaliau gal jis jau buvo ir užmirštas), tad minimą savo mito briauną aštrino ir pats poetas. Autobiografijoje jis rašė: „Ant mano kelio buvo ir švelnių, tikrų gėlių, ir apgaulingų erškėtrožių. Buvo šviesių ir tamsių dienų. Daugiau tamsių. Bet jei kas grąžintų mano kelią – praeičiau jį lygiai taip, kaip praėjau“[28]. Pokalbyje su Aleksu Baltrūnu šią maksimą jis pakartoja: „Kiekvienas rašytojas, kaip aš suprantu, visuomet kūryboje daugiau ar mažiau savęs palieka. O gyvenimas… Jei kas man grąžintų jaunystę, nepaisant visko, aš – tikiu – vėl tuo pačiu keliu eičiau…“[29] Kita P. Širvio gyvenimo mito kraštinė – diametraliai priešinga pirmajai: žlugęs, nepavykęs gyvenimas ir visiškai degradavęs, prasigėręs žmogus. Charakteringas aktoriaus Laimono Noreikos įspūdis, pirmąkart apsilankius P. Širvio bute: „Lyg ir nejauku, lyg ir šalta. Galvoju, šalta negalėjo būti, bet šalta nuo aplinkos, nuo netvarkos, nuo sujaukto ir nešvaraus guolio be paklodžių ir užvalkalų ant pagalvių. Krūvos nuorūkų ir pelenų, sudžiūvusios duonos žiauberės“[30]. Tą pačią laikyseną apibendrina A. Baltakis jau cituotame nekrologe: „Būdavo nesmagu, kai į šį jūreiviška striuke apsirengusį, šilta ir šalta patyrusį žmogų iš aukšto, su nuoširdžia ar apsimestine užuojauta žvelgdavo kai kurie jo kolegos ar šiaip kokie valdininkėliai“[31]. Kita vertus, abi šios poeto legendos, poeto mitologemos kraštinės buvo reikalingos. Pirmoji labiausiai buvo reikalinga literatūros mokslininkams ir patiems poetams (jiems – ypač). Literatūrologai neįmenama talento prigimties paslaptimi guodėsi aiškindami, kodėl P. Širvio kūryba nepaaiškinama, neišanalizuojama: kūrybos psichologija apskritai neapsieina be tam tikros mistikos, sacrum metmens, o čia dar – ne tik psichologiniai kazusai, bet ir neįmenama P. Širvio eilėraščio melodikos paslaptis. Poetams P. Širvio mitas buvo svarbus sprendžiant išsilavinimo, intelekto ir prigimtinio talento santykių problemą: naivus, atlapaširdis savamokslis atveria tokias poetinės kūrybos slaptis, kurios neprieinamos šimtamečiams išminčiams, juo labiau – tituluotiems akademiniais vardais. Tokiu atveju vienintelė patikima priedanga savo bejėgystei paslėpti yra aliuzija į nevalingą Dievo balsą, giminystę su paukščiu ir medžiu. O argumentų tokioms aliuzijoms pagrįsti P. Širvio kūryboje daugiau negu reikia. Antrasis legendos apibendrinimo variantas buvo labiausiai reikalingas pedagogams ir miesčionijai. Mokytojams poeto gyvenimo atpasakojimas (kaip vis dėlto apsigavo poetas, savo autobiografiją parašęs per atvirai, per sentimentaliai ir per konkrečiai; būtent tokia autobiografijos tonacija lėmė, kad kuo toliau, tuo labiau jo gyvenimo tekstas ėmė gožti jo kūrybos tekstą) lengvai pakeisdavo jo kūrinių analizę, kuri vidutiniam pedagogui gal ir apskritai neįkandama, be to, būtent skaudi, dramatiška poeto biografija jiems padėdavo paaiškinti mokiniams, kodėl, tarkim, scenoje poetas pasirodė girtas (Vytauto Račicko pasakojimas). Miesčionija demonstravo apsimestinę užuojautą poetui ir tai buvo vienintelis patikimas ir bent jau jiems prieinamas savigynos būdas. Jie negalėjo nejausti, su kokiu pasidygėjimu, su kokia pašaipa poetas žiūri į „naujuosius ponus“, tad jų neva gražiais jausmais užmaskuota panieka abipusį santykį bent jau sąlygiškai paversdavo žaidimu, kurio rezultatas turėjo būti 1:1.
Ir vis dėlto labiausiai visus P. Širvio gyvenimo aiškinimus painioja pats jo gyvenimas. Čia viskas atrodo paradoksaliai priešinga logikai ir sveikam protui: jo įsitikinimai, užuot formavę gyvenimo būdą, tą būdą tik dar labiau komplikuoja, o aukštaitiškai atlapa prigimtis, užuot būrusi artimesnių ir tolimesnių „likimo brolių“ ratą, stumia į vis didesnę ir totalesnę vienatvę. Vietoj to, kad būtų pasinaudojęs pirmaisiais pokario metais itin sėkmingai susiklosčiusiomis karjeros perspektyvomis, jis kuo toliau, tuo kiečiau traukiasi net iš menkiausių, niekuo pernelyg neįpareigojančių komisijų ir tarybų, o karo frontuose užsitarnautais ordinais ir medaliais tepasinaudoja tiek, kad, visai užspeistas dėl savo „netarybinio elgesio“, nusviedžia juos partsekretoriui ant stalo. Patriotas, nacionalistas gerąja šio žodžio prasme (patikslinkime: tai nacionalizmas ne iš knygų, o „iš gyvenimo“) kuo anksčiausiai įstoja į komjaunimą, o vėliau kurį laiką dirba partinį darbą. Pabėgęs iš vokiečių nelaisvės, jis vis dėlto ieško ne besikuriančio ir jau veikiančio lietuviško pogrindžio, o 16-osios lietuviškosios divizijos, kovojusios Raudonosios armijos gretose. Ir ne dėl to, kad būtų slėgusi nuoskauda dėl tėviškėnų išdavystės, kai jį įdavė vokiečiams. Ir ne dėl to, kad nebūtų galėjęs pabėgti nuo jį į tą diviziją lydinčio kareiviuko. Priežastis kita: vokiečių okupantų jis nekentė tikrai, visa savo širdimi, ir turės praeiti daug laiko, kol nacionalinės aistros jo pažiūrų sistemoje užleis vietą ramiems apmąstymams ir apsvarstymams. Ir vėlgi paradoksas: vokiečių jis nekentė ne natūraliai, o pirmiausia „literatūriškai“, nes sunku patikėti, kad skaitytoje literatūroje apie lietuvių–vokiečių santykius šešiolikmetis berniūkštis būtų supratęs ką nors konceptualiai. Greičiausiai veikė ir į pasąmonę sėdo romantiški protėvių kovų vaizdai, o kryžiuočių vaizdinys taip ir liko apibendrintas vokiečio grobiko simbolis ir ženklas. Tikros kovų su vokiečiais patirties iki patenkant į 16-ąją lietuviškąją diviziją – vos keli mėnesiai, ir tai beveik visi – belaisvių stovyklose. Kas kita, kai karas pereitas visas, iki pat galo, iki simboliško pergalės saliuto: taip, ši patirtis visam gyvenimui liks jo charakterio, mąstysenos, pasaulio pajautos alfa ir omega. Ši patirtis gerokai sukomplikuos ir poeto jauseną bei laikyseną lemtingais pokario metais. Dirbdamas apskrities komjaunimo komitete ir rajoniniame laikraštyje, jis negalėjo nematyti, kas dedasi miškuose ir miestelių aikštėse. Bet dabar jis buvo pirmiausia (ir jau visam laikui) nugalėtojos sovietinės armijos kareivis. Tiesa, iš prigimties, pasąmoningai jis koks buvo, toks ir išliko savo šalies patriotas, bet tai, kas dabar vyko jo akyse, poetui buvo jau neišsprendžiama dilema: jo tautiečius skainioja okupantai ir jų parankiniai, bet tie patys okupantai yra vakarykščiai jo žygio draugai. Gimtojo kaimo jaunuomenė taip pat pasiskirstė į dvi apylyges dalis: maždaug pusė paauglystės ir jaunystės draugų negrįžo iš karo, o antroji pusė beveik visa atsidūrė miške (o su jais ir, o siaube, jaunėlis poeto brolis Leonas). Gi pats Paulius liko dirbti rajono centre, tarsi nuošaly nuo visko, nors vis dėlto po porą kartų per savaitę pagal pareigas agituodamas važinėjo po kaimus. Nuošalės pozicija patogi, bet labai jau diskomfortiška intelektualiai. P. Širvys gerai suprato, kad jo apsisprendimas pilietinio karo situacijoje turi būti nedviprasmiškas: tai rusams Antrajame pasauliniame kare sprendėsi jų tautos ir valstybės likimas; Lietuvai tas karas buvo primestas ir svetimas, ir pats poetas kraują liejo už svetimus; užtat būtent dabar, pokario miškuose, sprendžiasi Lietuvos likimas, ir toje kovoje tautiečius žudo būtent ginklo broliai rusai. Ši dilema P. Širviui, regis, atrodė neišsprendžiama, ir gal todėl jokiuose raštuose, jokioje publicistikoje pokario metais šiuo klausimu niekur tiesiai nepasisako. Formaliai jis, laimei ar nelaimei, liko oficialaus režimo pusėje. Visi ankstesnieji pasaulėžiūriniai lūžiai – karo mokyklos pasirinkimas, Raudonosios armijos išdavystė pirmąją karo dieną, priešų dukters meilė ir pasiaukojama pagalba – poeto buvo daugiau ar mažiau apmąstyti, tuo tarpu svarbiausias ir žiauriausias poeto gyvenimo klausimas – laikysena pokario metais – liko be atsako, bent jau tokio, iš kurio galėtume spręsti apie lemtingą poeto pasirinkimą. Atsakymas bus pateiktas vėliau – tai visiškas pasitraukimas iš politinės ir visuomeninės veiklos. Bet ir tada, jau visiškai nusivylęs sovietine santvarka ir – pirmiausia – jos valdžia, vienintelę dieną metuose jis švęs būtent Gegužės 9-ąją, ir net slapčia neminės Vasario 16-osios.
Paauglystėje, jaunystėje į kairę jį stūmė ne tik našlaičio samdinio dalia ir kalnai savarankiškai, vogčia perskaitytos literatūros, bet ir socialinė, visuomeninė Degučių kaimo aplinka: „Degučiai anuomet garsėjo plačioje apylinkėje kaip pažangeivių ir laisvamanių „bedievių“ kaimas“[32]. Beveik visi autoritetingiausi kaimo vyrai buvo paženklinti revoliucinės 1918–1919 m. patirties, ir P. Širvys buvo geras jų mokinys. Kai 1940 m. birželį sovietų armija peržengė Lietuvos sieną, pogrindinė Degučių komjaunimo kuopelė jau veikė kelis mėnesius, ir jos sekretorius buvo ne kas kitas, o P. Širvys (su A. Krasausku surinko po lygiai balsų, tad šis savo kandidatūrą atsiėmė). Bet su ta pačia 1940-ųjų birželio 15-ąja prasideda ir visi didieji P. Širvio dvasios virsmai. Pirma – kodėl 1940-aisiais, visiems „vargdieniams“ (čia ne socialinės padėties apibūdinimas, o Victoro Hugo „Vargdienių“, kuriuos poetas itin aistringai mylėjo, parafrazė) atsivėrus galimybėms bet kur mokytis, atidus skaitytojas ir aktyvus „Mūsų jaunimo“ bendradarbis pasirenka ne kokią nors humanitarinę ar bent jau praktišką, o Vilniaus pėstininkų karo mokyklą? Negi tik todėl, kad dar neišblėsę jaunatviški polėkiai, kai 1938 m. su tuo pačiu A. Krasausku buvo pasišovę savanoriais vykti į Ispanijos pilietinio karo frontus? O gal tai vis dėlto, tegu iki galo ir neįsisąmonintas, ištikimybės naujajai santvarkai pareiškimas? Bet jeigu ir taip, jaunas P. Širvys nusivilia dvigubai. Jau pačią pirmąją dieną, vokiečiams užpuolus Vilnių, Raudonoji armija savo kariūnus palieka likimo valiai, ir išblaškyti, kasdien vis retėjantys jų būreliai pirmąkart gali savo akimis įsitikinti, kas tai yra sovietų armijos vidaus tvarka ir drausmė. Tai pirmas smūgis besiformuojančiai jauno patrioto pasaulėžiūrai, kurį apmąstyti tenka net keturiose karo belaisvių stovyklose. Kai pagaliau iš paskutiniosios šiaip ne taip pavyksta pabėgti, jo laukia dar vienas, šįkart gal net didesnis smūgis: pasiekusį tėviškę P. Širvį kaimo seniūnas įduoda okupacinei valdžiai, o ši atiduoda jį darbams Vokietijoje. Tad gimtasis kraštas pasirodė besąs atšiauresnis ir žiauresnis už svetimą baltarusių kaimelį, kur poetas buvo išslaugytas, kai pabėgo iš belaisvių stovyklos. Darbas vokiečio Ericho Lemke’s ūkyje būtų tas pats, kaip ir lietuviškuose ūkiuose, kur P. Širviui teko piemenauti, bernauti, bet va: belaisvio statusas, visiškai nesuderinamas su jo prigimtimi. Netikėta šeimininko dukters Ernos meilė jaunam belaisviui, ir dar vienas lūžis besiformuojančios pasaulėmatos paviršiuje: pabėgti iš nelaisvės, parūpinusi kompasą ir žemėlapius, padeda ne kas nors, o ta pati Erna. Tai ypatingas momentas: poetas visą gyvenimą atsimins šios mergaitės meilę ir meilę jai, bet niekaip kitaip nevadins, kaip tik „priešo dukra“. Vadinasi, „priešo“ sąvokos turinys išlieka nepakitęs, bet gilioji – širdies – patirtis jau neatskiriamai nutolsta nuo pilietinių, bendražmogiškųjų ir bet kokių kitokių įsitikinimų. Ir jau kartosis – iki pat gyvenimo pabaigos: kario patirtis suformuos nekintamą moralinį poeto kodeksą, kuris toli gražu ne visada pateisins kad ir to paties karo atsiminimus. Karas suformuos ir sutvirtins jo politinius, pilietinius įsitikinimus, kuriuos nuosekliai griaus pokarinė tikrovė. Tiesa, ne iš karto, todėl čia reikia pasakyti, kad per savo netrumpą gyvenimą poetas turėjo sutapimo su savimi penkmetį, penkmetį, kai buvo galima kalbėti taip, kaip galvoji, o elgtis taip, kaip kalbi. Ir tas penkmetis buvo jo darbo „Tarybinio Rokiškio“ redakcijoje metai. Čia jis galėjo būti kovotojas, ir už tai niekas ne tik kad nebarė, bet netgi gyrė (vėliau, kai poetas įstos į LKP, už tuos pačius dalykus bus skaudžiai, o dažnai dar ir klastingai baudžiamas). Čia jis galėjo būti visų skriaudžiamų ir nesuprastų žmonių užtarėjas, ir į jo kritiką laikraštyje, kad ir kaip keista, buvo atsižvelgiama (vėliau tokios pastangos baigdavosi partiniais įspėjimais, papeikimais ir kelionėmis į vietos milicijos skyrių). Čia jis galėjo būti pats savimi, dainuoti kur norėjo, bendrauti su kuo norėjo, ir tai tik lėmė jo legendos pradžią. Vėliau už savo dainas jis bus metamas iš darbo, o už vedybas ne su ta moterimi – iš partijos. Keista, kad šio laikotarpio P. Širvys niekur plačiau nereflektavo, neaptarė, juoba kad žiūrint iš tam tikros laiko distancijos akivaizdu, jog kito tokio laikotarpio jis jau niekur ir niekada nebeturėjo. Tiesa, vidinės laisvės, dvasinio komforto požiūriu buvo gal net sėkmingesnių metų, bet tada vidinė laisvė ir anas vidinis komfortas maitino jau tik pats save, mėgavosi tik pats savimi. O čia, Rokiškyje, juo buvo galima naudotis dar ir kitų labui dirbant, kitaip tariant, savo laisvę derinant su atsakingomis pareigomis ir įsipareigojimais visuomenei, kurios svarba ir reikšme poetas anuomet dar tikėjo. Problemos prasidėjo, kai P. Širvys buvo paskirtas Pandėlio rajono laikraščio „Spalio pergalė“ redaktoriumi ir 1950 m. įstojo į LKP. Iš pradžių jis ir čia bandė perkelti savo „rokiškietiškąją“ patirtį, bet iškart paaiškėjo, kad ir žmonės čia kiti, ir laikas kitas. Svarbiausia, buvo radikaliai pasikeitusi „vadovaujančioji partijos linija“: ir laikraščio temas, ir herojus rinko ne žurnalistai, o partijos rajono komitetas, aprašinėti reikėjo ne konkrečius to komiteto posėdžius ir plenumus, o aukštesniosios valdžios potvarkius, kuriais remiantis tie posėdžiai ir plenumai vykdavo. Redaktoriaus karjera P. Širvio gyvenime baigėsi audringai ir tragiškai. Po šios patirties poetas jau niekad nebebandys kam nors vadovauti, bet kartu ir nesutiks būti kieno nors vadovaujamas. Griežtai reglamentuoto darbo patirtis sustiprino įgimtą poeto nepriklausomumo, laisvės pojūtį ir, o tai ypač svarbu, jo poezijos gyvenimą galutinai atskyrė nuo paties poeto gyvenimo. Vėliau jau niekad jo kūryboje nebebus tokių konjunktūrinių, „užsakominių“ eilėraščių santalkų, apskritai iš viso to, kas Pandėly parašyta, į savo kūrybos aktyvą jis pasiims vos kelis tekstus, o ir tuos vis dar perdirbinės, perrašinės. Išvada iki graudulio banali: karjeros prasme sėkmingiausias poeto gyvenimo laikotarpis buvo pats nesėkmingiausias, jei ne tragiškas, laikotarpis jo kūryboje. Pandėlio patirtis padėjo tašką ir idėjinio poeto „brendimo istorijoje“: buvęs įsitikinęs komunistas iki gyvenimo galo liks tik formalus partijos narys, dar ir mokesčio dažniausiai nesumokantis. Ir partija jam bebus reikalinga tik tiek, kad partiniai funkcionieriai jo galutinai nesumurkdytų, nesužlugdytų (už tokias, kaip P. Širvio, viešas kalbas žmonės dažnai atsidurdavo neaiškios paskirties ligoninėse, ir tuo jų gyvenimas baigdavosi).
[1] Lipskis S. Spindėjo beržas tolumoj… – Vilnius: Žuvėdra, 2006. – P. 188.
[2] Juozas Keliuotis apie rašytojus. Iš pokalbių su Vladu Žuku // Naujoji Romuva. – 2010. – Nr. 2. – P. 102.
[3] Baltakis A. Nepaklusnus šunytis. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 113.
[4] Manau, kad… Pokalbiai su Tomu Venclova. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – P. 248.
[5] Kubilius V. Dienoraščiai. 1978–2004. – Vilnius: LLTI, 2007. – P. 20.
[6] Girdzijauskas J. Lietuvių eilėdara. – Vilnius: Vaga, 1979. – P. 121.
[7] Areška V. Lietuvių tarybinė lyrika. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 242.
[8] Širvys P. Ir nusinešė saulę miškai. – Vilnius: Vaga, 1984. – P. 42.
[9] Kol Nemunas bus… – Vilnius: Pozicija, 1991. – P. 181.
[10] Ten pat. – P. 189.
[11] Mūsų jaunimas. – 1939. – Vasario 1–28. – Cit. iš: Lipskis S. Spindėjo beržas tolumoj… – P. 28–29.
[12] Krasauskas A. Kur išaugo lietuviškas beržas. – Vilnius: Atkula, 2004. – P. 65.
[13] Strielkūnas J. Metai su Paulium // Metai su Pauliumi. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – P. 88.
[14] Žr.: Tarybinė lietuvių literatūros kritika. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 381–386.
[15] Širvys P. Žygio draugai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1954. – P. 39.
[16] Lietuvių literatūros istorija. – T. II. – Vilnius: Vaga, 1982. – P. 59.
[17] Sauka D. Tautosakos savitumas ir vertė. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 47.
[18] Širvys P. Žygio draugai. – P. 68.
[19] Kol Nemunas bus… – P. 199.
[20] Nastopka K. Išsprūstanti prasmė. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 292.
[21] Ten pat. – P. 293.
[22] Kol Nemunas bus… – P. 14.
[23] Daujotytė V. Kas tu esi, eilėrašti? – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 72.
[24] Areška V. Lietuvių tarybinė lyrika. – P. 244–245.
[25] Manau, kad… Pokalbiai su Tomu Venclova. – P. 212.
[26] Pikturna I. Mūsų namai – po kepurėm // Kol Nemunas bus… – P. 38.
[27] Baltakis A. Nepaklusnus šunytis. – P. 111.
[28] Širvys P. Ir nusinešė saulę miškai. – P. 248.
[29] Ten pat. – P. 298.
[30] Noreika L. Sudegęs, bet nepalūžęs // Kol Nemunas bus… – P. 112.
[31] Baltakis A. Nepaklusnus šunytis. – P. 114.
[32] Krasauskas A. Kur išaugo lietuviškas beržas. – P. 47.
Brigita Speičytė. „Stebuklinga istorija“: Maironio kūrybos šaltiniai
2012 m. Nr. 10
Lietuvių kultūroje Maironis įsitvirtino kaip „Pavasario balsų“ autorius. Retrospektyviai žvelgiant, poezijos rinkinio pirmosios publikacijos metai – 1895-ieji – iškyla kaip ryškus lietuvių literatūros ir kultūros riboženklis, pritemdantis Jono Mačiulio kūrybinio gyvenimo dešimtmetį, prabėgusį nuo debiuto „Aušroje“ eilėraščiu „Lietuvos vargas“ 1885 m. iki „Pavasario balsų“. Jau vien kokybinis stiliaus skirtumas (tiesiog kontrastas) tarp pirmosios spaudos publikacijos ir rinkinio tekstų rodytų, kad tas dešimtmetis pradedančiam poetui buvo labai turiningas. Straipsnyje grįžtama prie Maironio kūrybos pradžios, jo stiliaus formavimosi laiko. Sustojama prie ankstyvųjų tekstų, aiškinantis juose ryškėjančias autoriaus rašymo motyvacijas, kurios savu ruožtu susijusios su pasirinktomis vertybinėmis nuostatomis bei laikysenomis tuometiniame literatūros lauke.
Pirmieji apsisprendimai
Apie Maironio kūrybos pradžią yra žinoma nedaug, tačiau paliudyti keli esmingi dalykai. Viena aplinkybė atrodo ypač reikšminga: tai kalbinis apsisprendimas kūryboje, savo svarba prilygstantis turbūt ryškiausiai lietuvių tautinio atgimimo mitologemai – Vinco Kudirkos „atsivertimui“ į lietuvybę, veikiant Jonui Basanavičiui ir jo „Aušrai“. Maironis yra patvirtinęs, kad dar gimnazijoje pradėjęs eiliuoti lenkų kalba, dėl to iš pradžių norėjęs studijuoti filologiją1. Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune (1884–1888), „pramokęs geriau taisykliškos lietuvių kalbos“, ėmėsi rašyti lietuviškai: „proza Lietuvos Istoriją ir trumpą Lietuvių literatūros vadovėlį“; tuo pat metu „pradėjo irgi mėginti lietuviškai eiles rašyti“2.
Šį apsisprendimo tarpsnį yra labiau detalizavęs pirmasis Maironio biografas Juozas Tumas-Vaižgantas, neabejotinai gavęs asmeninių žinių ir iš paties poeto. J. Mačiulis, į kunigų seminariją įstojęs po viso gimnazijos kurso ir dar po vienų metų universitete, nebuvo pernelyg užimtas mokslais:
„Neturėdamas darbo, iš pat pradžių kimba į lietuvių romantikus, istorininkus ir poezininkus pirmosios pusės XIX amžiaus. Studijuoja juos, persiima jų idėjomis, kaip ir jie viską lietuvišką ima apoteozuoti; pagaliau imasi parašyti lietuviams pirmąjį jų gi istorijos vadovėlį <…>“3.
Gyvenimo pabaigoje, 1923 m. universitete Kaune skaitytoje „Paskaitoje apie Donelaitį“ Maironis pats paliudijo šį savo tautinės savimonės formavimosi epizodą, paminėjo Adomo Mickevičiaus kūrybą, tarpininkavusią ir pažinties pradžiai su lietuvių literatūra:
„Aš patsai nors anksti pamylėjau Lietuvą, bet šiaip, nedrįsdamas tuo per daug pasirodyti. Bet kuomet Mickevičiaus veikaluose išskaičiau žinelę, kaip Lietuva turi didį savo poetą <…>, tuomet pradėjau didžiuotis, kad ir aš lietuvis“4.
Anot tolesnio Vaižganto liudijimo: „Sudeginęs griežtai visas lenkiškąsias savo eliukubracijas, Mačiulis jau visai rimtai ima „dainuoti“ lietuviškai“5.
Susiklosto toks Maironio kūrybos pradžios vaizdas: talentingas jaunuolis, iš tradicijos pirmuosius poetinius bandymus rašęs lenkų kalba, pasineria į „krašto literatūrą“ – Lietuvos romantizmo istorikų ir poetų veikalus, kurie sutvirtina ligtolines jo pasyvias patriotines nuostatas, paskatina domėtis lietuvių literatūra ir galiausiai – rašyti lietuvių kalba: pirmiausia Lietuvos istoriją (literatūros istorija yra savotiška jos tąsa), o paskui ir poeziją. Autoriaus liudijimu, „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“ jis baigė rašyti 1886 m., t. y. antrame trečiame kurse6; o 1888 m., baigdamas seminariją ir ruošdamasis išvažiuoti tolesnių studijų į Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinę akademiją, Antanui Baranauskui įteikė šiam dedikuotą poemą „Lietuva“. Taigi kas V. Kudirkai buvo „Aušra“, Maironiui – „lietuvių romantikai, istorininkai ir poezininkai pirmosios pusės XIX amžiaus“. Tautiškumą kaip savo kūrybines galimybes V. Kudirkai leido įsisąmoninti lietuviškas laikraštis – modernybės ir viešosios erdvės ženklas, Maironiui – Lietuvos istorija bei poezija lenkų ir lietuvių kalba.
Vis dėlto ryžtingas kalbinis apsisprendimas, liudijamas simbolinio gesto – sudegintos „griežtai visos“ lenkiškos eilės – negalėjo būti paremtas vien ankstesne, kalbiškai mišria literatūrine tradicija. Jį turėjo skatinti tuometinė nelegalios lietuviškos kultūros aplinka, kurioje jau buvo išryškėjusios viešo lietuvių kalbos vartojimo būtinybė bei galimybės. Tad ir Maironio tapatybės poslinkį, susijusį su kalbos pasirinkimu kūrybai, ne mažiau bus paveikusi „Aušra“, į kurią bene pirmaisiais studijų seminarijoje metais J. Mačiulis išsiuntė savo eiliavimo bandymą. Tas poveikis niekur taip raiškiai nebuvo išsakytas kaip V. Kudirkos ar Žemaitės, bet tikriausiai nėra atsitiktinis dalykas, kad rengdamas ketvirtąją savo istorijos laidą „Raštams“ Maironis pratarmėje įrašė tą patį lotynišką epigrafą, kuriuo savo garsiąją „Priekalbą“ 1883 m. pirmajame „Aušros“ numeryje pradėjo J. Basanavičius: Homines historiarum ignari semper sunt pueri7. Būsimasis Maironis galėjo įsidėmėti „Priekalbos“ autoriaus pacituotą Jacobo Grimmo mintį – „Die Sprache ist unsere Geschichte“ („Kalba yra mūsų istorija“)8. Visa „Priekalbos“ retorinė įtaiga yra paremta mintimi, kad žmogaus ir bendruomenės (tautos) buvimas laike – jų istoriškumas – yra visų pirma kalbinis, reiškiasi kalba. Tuomet nebėra nesvarbu, kuria kalba – lietuvių ar kita – tas laiko išgyvenimas, jungiantis tautinę bendriją, yra išsakomas, perduodamas – tiek poetine kūryba, tiek istorijos rašymu.
Biografiniame Maironio pasakojime į akis krenta istorijos ir poezijos paralelė, netgi akivaizdus istorijos pirmumas – ir kalbant apie būsimojo Maironio skaitinius, ir apie kūrybą: „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“, žinia, yra ir pirmoji, 1891-aisiais paskelbta būsimojo Maironio knyga. XIX a. kultūros kontekste tai dėsninga – kaip tik šiame šimtmetyje, veikiamame romantizmo idėjų, „sunku rasti tiek gryną poetą, tiek gryną istoriką“9. Istorinis ir literatūrinis diskursas buvo ypač suartėję, ne vienam autoriui jie tapo vienas kitą aiškinančiais ir papildančiais paraleliniais tekstais. Panašų aiškinamojo teksto vaidmenį – detalizuojančio, išskleidžiančio autorines nuostatas, poetinio kalbėjimo motyvus ir situacijas – moderniojoje ir postmoderniojoje literatūroje atlieka esė. Šiuo metu dažnas poetas rašo esė, o esė darosi sunku atskirti nuo apsakymo ar romano. Panašūs santykiai XIX a. mezgėsi tarp grožinės literatūros ir istoriografijos.
Pirmieji didesnės apimties būsimojo Maironio tekstai – istorija ir poema – liudija, kad į kūrybos galimybę pradedantis poetas žiūrėjo iš esmės. Jam nepakako būti efemeriškų publikacijų nelegalioje spaudoje autoriumi (toks buvo ne vienas tautinio atgimimo epochos poetas) ar vietinės bičiulių bendrijos anoniminiu bardu. Tiesa, ir viena, ir kita J. Mačiulis studijų metais darė: paskelbė du iš bendrojo spaudos eiliavimų lygmens neišsiskiriančius poetinius tekstus lietuviškuose nelegaliuose laikraščiuose10, o seminarijoje atradęs, anot Vaižganto, „šansonininko gabumą“, tarp bičiulių pagarsėjo kaip poetas, jo eilės buvo skaitomos „kaip evangelija“, tačiau savo vėlyvoje autobiografijoje Maironis pažymėjo, kad šios eilės „arba visai žuvo, ar per klierikus dainuojamos pateko į liaudies dainas“11.
Tai, kad parašęs populiarią Lietuvos istoriją klierikas J. Maculevičius ėmėsi poemos „Lietuva“ ir dedikavo ją A. Baranauskui, rodo, kad jis savo kūrybą jau projektavo į tęstinę lietuvių literatūros tradiciją, ir dar plačiau – į ilgos trukmės istorinį laiką, ne tik į periodinės spaudos ar dainos „čia ir dabar“. „Apsakymai“ baigiasi lietuviškos raštijos apžvalga, kurioje A. Baranausko „Anykščių šilelis“ iškeltas kaip ženklas „naujos eros“12. Taigi už pradedančio poeto teksto, susieto su šia nauja pradžia, atsiveria ilgaamžė tautinės bendrijos patirtis. Istorinis pasakojimas, atveriantis šią plačią laiko perspektyvą, yra sukaupęs tai, ką reikia žinoti, kad galėtum tapti poetu ar suprasti poeziją „naujos eros“.
Pasirinkta poeto-istoriko tapatybė liudija, kad nors būsimasis Maironis ir sudegino savo „lenkiškas eliukubracijas“, iš XIX a. Lietuvos poetų nemaža pasimokė, perėmė patį „buvimo poetu“ modelį. Poetas-istorikas – tai dominuojanti artimiausios Maironiui epochos, XIX a. pradžios ir vidurio poeto tapatybė. „Apsakymų“ „Pratarmėje“ minėjo tuos, kurie Lietuvos istorijoje atrado „nesuskaitomus turtus poezijos“ ir sėmėsi poetinio įkvėpimo (p. 439). Tai, be abejonės, A. Mickevičius, poetinių apysakų „Gražina“, „Konradas Valenrodas“ ir slavų literatūros istorijos autorius, Juozapas Ignotas Kraševskis, dvitomės istorijos „Lietuva“ ir poetinės trilogijos „Anafielas“ autorius, Vladislovas Sirokomlė – istorinės poemos „Margiris“ (beje, palikusios žymų pėdsaką Maironio kūryboje) ir „Lenkų literatūros istorijos“ bei kraštotyrinės-istorinės publicistikos autorius. Galiausiai ir A. Baranauskas, kuris savo tekstuose „Dainu dainelę“, „Kelionė Petaburkan“, ar „Dievo rykštė ir malonė“ kūrė poetinės Lietuvos istorijos apybraižas, reaguodamas ir į Simono Daukanto Lietuvos istorijos darbus. Taigi dvikalbis Lietuvos romantizmas ne tik bendrai „idėjiškai“ veikė Maironį, bet kreipė jį į konkretų kūrybos būdą.
Poetiška istorija
Baigęs rašyti „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“, kitąmet, 1887-aisiais, J. Mačiulis laikraštyje „Šviesa“ paskelbė rašinį „Gromata lietuvio“, kuriame matyti, kaip pats autorius vertina pirmosios savo knygos pratarmėje taip reikšmingai pabrėžtą13 istorijos ir poezijos ryšį. Pradedančio poeto požiūriu, istorija – tai poezijos šaltinis: Lietuvos istorija yra „stebuklinga nekaipo ir pilna poezijos“14. „Stebuklingą“ turėtume suprasti kaip nuostabią, ypatingą. Čia J. Mačiulis ne tik pakartojo mintį iš ką tik pabaigtų, dar nespausdintų „Apsakymų“ pratarmės, bet ir persakė vieną iš XIX a. lakiųjų frazių, skirtingai varijuotą istorikų ir poetų. Ją amžiaus pradžioje pirmąkart ištarė vokiečių dramaturgas ir istorikas, „Senovės Prūsijos istorijos“ autorius Augustas von Kotzebue. Šią mintį pakartojo ir Lietuvos istorikė Konstancija Skirmuntaitė, vienu metu su klieriku J. Mačiuliu lenkiškai rašiusi populiarią Lietuvos istoriją, išėjusią Lenkijoje 1886 m.: „Dzieje Litwy, opowiedziane w zarysie“ („Lietuvos istorijos apybraiža“). Jos pratarmėje pažymėjo: „Nešališkas svetimtautis apie Lietuvos istoriją yra pasakęs, kad ji šimtąkart nusipelnė Homero lyros ir Tacito plunksnos“15. Jei istorija verta rašytojo (ir dar visuotinai autoritetingo) plunksnos, ji verta atminties – tą nuostatą išsakė abu jaunieji Lietuvos istorijos populiarintojai. Žinoma, ši nuostata turėjo pirmiausia žadinti skaitytojų tautinės savivertės emocijas. Bet ne tik: praeities laiko estetinis potencialas nurodo ir jame glūdintį prasmės perviršį, kuris laukia aiškinimo, dėmesio, kūrybos. Jei istorija yra „pilna poezijos“, vadinasi, praeities įvykių atmintis turi galimybę transformuotis į kažką kita. Pasyvus žinojimas gali pereiti į veiksmą – į literatūrinę kūrybą, kuri savu ruožtu istorinę atmintį kaip žiniją gali paversti reikšminiu gyvenimo orientyru. Taigi poezijos kupina istorija visų pirma kelia kūrybos imperatyvą. Turėti ne bet kokią, o poetišką, literatūros vertą istoriją XIX a. kultūriniame diskurse reiškė tiesiog turėti tautinės kultūros ateitį.
Taigi „stebuklinga istorija“ atsiduria šalia kito emocingai ir kartais desperatiškai įrodinėto bendruomeninės savivertės argumento, kuriuo savo kūrybinę dvasią stiprino lietuviai XIX amžiuje – lietuvių kalbos tinkamumo poezijai, taigi viešajai vartosenai (Pranciškaus Ksavero Bogušo, Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto darbai). Maironio kūrybos pradžia leistų koreguoti Czesławo Miłoszo teiginį, kad lietuvių tautinis atgimimas kilo iš filologijos16; ne mažiau reiškė istorija, ir būtent savita jos kokybė – poetiškumas.
Neatsitiktinai Lietuvos istorijos poetiškumas pabrėžtas populiariuose XIX a. pabaigos istoriografijos darbuose, skirtuose plačiajam skaitytojui. Populiariosios istorijos poreikis Lietuvoje išryškėjo dar XIX a. pradžioje, Žemaičių kultūrinio sąjūdžio ir Filomatų draugijos aplinkoje – kaip svarbus tautinės tapatybės formavimo būdas, galintis padėti į tautinę bendriją įtraukti neistorinius luomus. Tad populiarioji istorija buvo rašoma daug plačiau naudojantis poetinės raiškos galimybėmis. Istorinio diskurso literatūriškumą teoretikai iki šiol svarsto kaip keblią istorinės referencijos ir fiktyvumo dilemą. Tačiau ši stiliaus galimybė XIX a. populiariosios istorijos rašytojų buvo suvokiama ir kaip privalumas, būdas įveikti vis didėjantį atotrūkį tarp istorijos kaip specializuoto mokslo ir istorijos kaip kolektyvinės atminties. Būtent istorinio pasakojimo literatūriškumas, pasižymintis analoginiais reikšmės perkėlimais, atsitiktinumą suvaldančia naratyvo struktūra, padeda istorinę atmintį perteikti kaip prasminį dabarties gyvensenos orientyrą. Kitaip tariant, kaip tik populiariojoje istorijoje – rašomoje ir kaip literatūriškas istoriografinis pasakojimas, ir kaip istorinė proza (vaizdelis, apysaka, romanas), ir kaip poema, eilėraštis ar jų ciklas – istorija galėjo pasirodyti „gyvenimo mokytoja“.
Galėjo, bet nebūtinai pajėgė. Praeities įvykiai, jų siužetai ir veikėjai, perkelti iš istoriografijos į literatūrinį tekstą, gali nustoti savo tikroviškumo ir atitekti vaizduotės žaismei, meninei kūrinio logikai, nekeliančiai sau etinių tikslų. Literatūros medžiaga tapusios praeities realijos nebūtinai įveikia emocinį ir prasminį nuotolį, skiriantį jas nuo dabarties, o nuo aktualios tikrovės atitrūkusi „vaiduokliška“ atmintis nebekontroliuoja individualios vaizduotės. Tačiau istorijos ir literatūros santykių svarstymas XIX a. Lietuvoje kėlė ne tiek rašymo stiliaus, bet kur kas esmingesnę bendruomeninės tapatybės problemą – tautinės bendrijos tęstinumo klausimą. Istorijoje glūdinti poezija įgyja visiškai kitą prasmę ir vaidmenį priklausomai nuo to, ar ji turi dabartinį adresatą kaip paveldėtoją, ar ne. Istorinės atminties dilemas XIX a. lietuvių literatūroje ir istoriografijoje išreiškė ne tik minėta A. von Kotzebue frazė, bet ir kita, ne mažiau įtaigi Friedricho Schillerio maksima iš jo eilėraščio „Graikijos dievai“, pacituota Adomo Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ (1829) pratarmėje: „Was unsterblich im Gesang soll leben, / Muss im Leben untergehen“ – „Kas privalo atgyti dainoje, turi žūti tikrovėje“17. Kaip tik šiuo dvieiliu A. Mickevičius grindė Lietuvos praeities kaip žuvusios tikrovės, nebeturinčios nei dabarties, nei ateities, poetiškumą, išlaisvinantį rašytojo fantaziją. Neturinti tąsos, su dabartimi nesusiliečianti praeitis yra mirusios tautos praeitis, tad, panašiai kaip Antikos pasaulis, ji neįpareigoja atminties sieti su dabartimi, o leidžia „rūpintis vien pačiu istoriniu objektu, pagilinimu dalyko ir menine išraiška, visiškai nepais[ant] skaitytojo interesų, aistrų bei madų“18. Perėjimo iš istorijos į poeziją sąlyga – žuvimas tikrovėje. Nors žinome, kad šie „Konrado Valenrodo“ pratarmės akcentai buvo skirti užkalbėti dantis Rusijos imperijos cenzūrai, vis dėlto čia kategoriška forma išsakyta bendra nuostata, kuria ne kartą bandyta vėsinti romantinės poetiškos istorijos entuziazmo apimtus rašytojus ir skaitytojus XIX a. Europoje. Literatūriškumas, nuo jo neatsiejama fantazijos žaismė istorinę atmintį gali daryti sąlygišką, vaiduoklišką ar įnoringą.
Būsimasis Maironis nerimą keliančią atminties sąlygiškumo, mimetinės stokos aplinkybę paliko anapus „Apsakymų“ teksto, kadangi praeities reikšmės perviršis, jo požiūriu, neabejotinai turėjo dabarties adresatą, tiesioginį paveldėtoją. Polemika su pirmtakais poetais-istorikais dėl lietuvių tautos istorinio likimo atviru tekstu šmėsteli vėlesniuose kūriniuose. Tai liudija, kad tautinės bendrijos tąsos ir gyvybingumo klausimas pradedančiam poetui buvo įtempto dialogo su tradicija mazgas; dialogo, iš kurio energijos formavosi būsimojo Maironio poetinis stilius, ypač jo retorinis pakilumas. Poemos „Tarp skausmų į garbę“ „Įžangoje“ (beje, parašytoje vadinamąja Mickevičiaus strofa) kalbantysis išsako karštą tikėjimą, kad – priešingai nei pirmtako poemoje – kas atgimsta poezijoje, turi atgyti ir tikrovėje: „Kanklių balsą išgirs, / Miegąs kraujas užvirs“19. Pirmuosiuose „Pavasario balsuose“ paskelbta „Jaunimo giesmė“ buvo viena strofa ilgesnė nei galutinė „Užtrauksme naują giesmę“ redakcija 1927 m. Maironio raštuose – tos strofos atsisakyta, matyt, dėl pernelyg konkrečios nuorodos į tuomet jau nutolusias XIX a. realijas. Eilutės „Ilgai miegojo musų žemė; / Didžiavos vien tėvų kapais“20 „turi minty“ minėtą A. Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ pratarmę, o gal net labiau J. I. Kraševskio „Anafielą“, kuriame lietuvių tautos praeitis vaizduojama kaip pomirtinis pasaulis, apdainuojamas „kapų giesme“, vadinasi, kviečiantis pagarbiai jį palaidoti, su juo atsisveikinti. Tačiau Maironio eilėraštyje toks įsitikinimas tapatinamas su pasyvia, nebudria, tikrovės pavidalus sapnuose perkeičiančia miego būsena. Dar vėliau, poemos „Jaunoji Lietuva“ „Penktojoje giesmėje“ šios eilutės varijuojamos, pasakotojui išsakant skausmingą priekaištą „pranašams“:
Po Lietuvą miegta tėvynės vaikai;
Per amžius juos žudė vargingi laikai,
O pranašai skelbė kapus.21
Šią vertybinę nuostatą dėl Lietuvos istorijos tęstinumo būsimasis poetas pirmiausia ir suformulavo „Apsakymuose“, į Lietuvos istoriją žvelgdamas kaip į „gyvenimo mokytoją“, ne tik kaip į nesuinteresuotos meninės saviraiškos galimybę. Poetinis ir etinis istorinės atminties lygmenys jo tekstuose yra neatskiriami. Tad kokio patarimo dabarčiai jaunasis klierikas kreipėsi į Lietuvos istorijos pasakojimą? Apie jį galima numanyti iš kito 1887 m. rašinio, paskelbto „Šviesoje“ – „Žodis prie lietuvių, mylinčių savo tėvynę“. Čia J. Mačiulis panaudojo tą patį Lietuvos istorijos pasakojimo epizodą, nuo kurio A. Mickevičius pradėjo „Konrado Valenrodo“ pratarmę: „Lietuvių tauta, <…> ilgai Europai nežinoma, apie tryliktąjį amžių kaimynų užuolimų buvo pažadinta veikliau pasireikšti“22. „Žodžio prie lietuvių“ autorius perfrazavo kaip tik šį kaimynų užpuolimų pažadintos tautos motyvą, bet ne kaip žinią iš mirusios tikrovės, o kaip situaciją, aktualiai atitinkančią dabarties realijas: „Lietuviai miegojo tuomi pačiu miegu kaip ir dabar, neturėdami jokio ryšio vienybės, neturėdami ir pamato viešpatystės; Apveizda atsiuntė prie šono Kryžokus, ir Lietuva per pusantro šimtą metų išsiplėtė nuo Baltijos lig Juodų jūrių“23. Panašia mintimi – tautos patiriama agresija ir priespauda paskatina sutelkti jėgas – J. Mačiulis buvo pabaigęs ir „Apsakymus“:
„Jei kada tai jau dabar galima neabejoti, jog Lietuviai su Dievo pagalba kaipo tauta vėlei atgys ir išdirbs savo kultūrą, o tie spaudos užgynimai (Rusijos pusėje) ir visokie nežmoniški kliūdinimai niekados neatneša paskirto vaisiaus, tiktai priduoda daugiaus ugnies persekiojamiemsiems, prikeldami iš miego atšalusius ir užmigusius“ (p. 578).
Jaunasis istorikas, kaip ir pirmtakas S. Daukantas, „Apsakymuose“ siekė įveikti lenkiškoje XIX a. Lietuvos istoriografijoje, iš dalies ir poezijoje dominuojančią pažiūrą į Lietuvos istoriją kaip į užsibaigusį, išsekusį procesą, o į lietuvių tautą – vien kaip į mirusios istorinės tautos liekanas, istorijoje nebedalyvaujančią liaudį. Būsimajam Maironiui istorija turi savo dabarties adresatą, tad neabejotinai gali kartotis, ir iš šių atitikimų su dabartimi kyla jos reikšmė, net jei motyvuojama šiandien ne visai patraukliais, bet savame kontekste visiškai suprantamais gynybinio patriotizmo argumentais – situacijomis, kuriose „kraujas užverda“. A. Mickevičius tą patį motyvą įkomponavo į regresyvų (tiesa, skirtą pridengti į dabartį nukreiptoms kūrinio intencijoms), J. Mačiulis – į progresyvų Lietuvos istorijos vaizdą. Šis epizodas atskleidžia, kad istorijos „stebuklingumas“ ir poetiškumas Maironiui reiškė ir jos prasmės atvirumą, tolygų ateities perspektyvai. Poetiška istorija – nesibaigusi istorija, kuri gali pasikartoti, žinoma, ne kaip anoniminis dėsnis, o kaip individualaus praeities supratimo išlaisvinta galimybė, veikianti etinius apsisprendimus.
Poetinė geografija
Lietuvos istorijos poetiškumo galimybes jaunasis istorikas netrukus išbandė rašydamas poemą „Lietuva“. Sukūręs tęstinį Lietuvos istorijos pasakojimą, išskleidžiantį tautinės bendrijos laiko patirtį, poemoje nužymėjo tos bendruomenės gyvenamos erdvės kontūrus. Atrodytų, kad būsimasis Maironis pirmaisiais kūriniais siekė apsibrėžti savo kūrybos erdvėlaikį – istorinį laiką ir kultūrinę erdvę. Pasinaudojant antropologo Cliffordo Geertzo mintimi, Maironio kūrybinė vaizduotė skleidžiasi istorijos ir antropologijos kryptimis: kaip istorikas, jis žvelgia atgal, o kaip antropologas – dairosi aplink. Tokiu būdu jis apsibrėžia ir adresatą – savosios kūrybos „mes“, esantį „čia“. Remiantis tuo pačiu antropologu, „[i]storinei vaizduotei „mes“ – tai kultūrinės geneologijos grandis, o „čia“ – tai paveldas. Antropologinei vaizduotei „mes“ – tai prieiga prie kultūrinio geografinių vardų indekso, o „čia“ – tai namai“24. Istorijos poetiškumas įgyvendinamas poemoje „Lietuva“ kuriant antropologinį „mes“ ir „čia“: istorinio laiko patirtis perteikiama kaip simbolinė gyvenamos erdvės struktūra, o jos reikšmė atskleidžiama iš individualios pasakotojo perspektyvos kaip aktualaus išgyvenimo turinys. Poemos „Lietuva“ pasakotojas keliauja po kraštą, susitikdamas ir su reikšmingais praeities pėdsakais, paliktais ankstesnių kartų, ir su dabartiniais paveldėtojais, kurie tas reikšmes įkūnija ir jomis dalijasi su keliautoju. „Apsakymuose“ minėta estetinė praeities laiko kokybė poemoje pasirodo kaip Lietuvos krašto – vietos – estetinis patrauklumas: „Graži tu, mano brangi tėvynė!“25 Grožio išgyvenimas čia neatsiejamas nuo atminties, jis labiausiai išreiškia tėvynės kaip namų jauseną.
Poemoje išryškėja du svarbiausi Lietuvos krašto geografiniai-simboliniai centrai – Birutės kalnas Baltijos pajūryje (nuo čia pradedamas kelionės siužetas) ir Vilnius bei Trakai (kunigaikščio Vytauto gimtinėje ir baigiama poetinė kelionė). Kaip yra konstatavusi Viktorija Daujotytė, vėlesnėje Maironio lyrikoje („Nuo Birutės kalno“, „Vilnius“) šie geografiniai centrai tampa svarbiais poetinio pasaulėvaizdžio orientyrais: Birutės kalnas „yra mitinio šventumo vieta“, o „Gedimino kalnas įprasmina istorinį šventumą, istorijos jauseną“26. Poemoje į kelionės dabartį – judant nuo vieno centro į kitą – įtraukiamas praeities planas; keliaujant po Lietuvos kraštą keliaujama ir laiku, apimančiu mitinę tautos priešistorę, religinio ir politinio gyvenimo įvykius. Poemos subjektas, keliaudamas iš Palangos į Trakus, išgyvena istorinį laiką nuo pirmųjų sentėvių, atsikėlusių į kraštą Baltijos pajūryje, iki Liublino unijos ir Abiejų Tautų Respublikos padalijimo; nuo senosios tikybos laikų iki krikšto, nuo Mindaugo iki Vytauto. Tačiau išgyvena tą laiką kaip prasišviečiantį pro dabarties žmonių gyvenimo būdą, išvaizdą, papročius, artimiausią jų gyvenimo aplinką. Istorinė atmintis – praeities įvykiai, jų dalyviai ir siužetai, „susigėrę“ į dabarties gyvenimo aplinką ir stilių – tampa tąja „kultūrine prieiga“ prie geografinių vardų, kuriančia tėvynės kaip namų pojūtį, svarbų tautinės tapatybės formavimuisi.
Tačiau poemoje „Lietuva“ istorijos poetiškumas patiriamas ir kaip kalbos, kalbinės išraiškos problema. Poetiniame tekste labiausiai ir paaiškėja, ką reiškia, kad „kalba yra mūsų istorija“. Poemos subjekto kelionės po Lietuvą geografija labai plati: jis keliauja nuo Žemaitijos iki Rytų Lietuvos, Dauguva pasuka į Rygą, iš jos – į Prūsų Lietuvą, tada per Suvalkiją ir Dzūkiją iki Vilniaus, tuomet leidžiasi į Gudiją, istorinės Lietuvos žemes, į vakarus iki Bugo, paskui Nemuno vaga grįžta į etninę Lietuvą ir kelionę baigia Trakuose. Atrodo, kad pasirinkęs tokį kelionės maršrutą poetas bandė suderinti dvi XIX a. lietuviškumo ir jo geografinės teritorijos koncepcijas – istorinę Lietuvą ir etninę baltų erdvę, kurią S. Stanevičius „Šlovėje žemaičių“ įvardijo kaip „Lėtų šalį“. Ši geografinė teritorija rodo, kad modernius lietuvius Maironis savo kūrybos pradžioje bent iš dalies matė ir kaip istorinės Lietuvos paveldėtojus. Tačiau paversti šiuos daugialypius – ir kalbiškai, ir kultūriškai – erdvėlaikius kalbine savastimi (ko reikalautų „pilna poezijos istorija“) buvo, be abejo, ne taip paprasta. Tai ypač matyti poemos epizoduose, susijusiuose su gudiškomis žemėmis. Čia kelionės laiku ir erdve patirtis mažiausiai intersubjektyvi – lyg ir paminimi „broliai“, tačiau jie necharakterizuojami; galiausiai istorinė Lietuva pasirodo kaip kraštas „vien atminimų“. Kitaip nei etninės Lietuvos žemėse, šie „atminimai“ nesusaisto keliautojo su vietine dabarties bendruomene, ir tuomet kelionė po namus virsta turistine iškyla:
Čionai sutiksi lietuvį jauną,
Kursai, apeidams sentėvių žemę,
Griuvėsius pilių ašara plauna
Ir įkvėpimą ant darbų semia27.
Tad pasakotojas, iš istorinės Lietuvos grįžęs į Vytauto gimtinę, poemą baigia kalbinės negalios motyvu. Pasakotojo santykis su istorinėmis Lietuvos žemėmis yra rezignuojantis ir atsitraukiantis, jo vaizduotės ir kalbos ištekliai neatitinka Vytauto vardu žymimos senosios Lietuvos politinės ekspansijos energijos:
Vytautą didį, Nemuną brangų,
Širdies ir dvasios giedoč galybę:
Brangų kaip blaivų tėvynės dangų,
Didį kaip mūsų tėvų didybė.
Bet didis vardas savo didybe
Silpno poetos trupina lyrą,
Ir giesmė trūksta… Kad nors galybe
Giedot prikeltų poetą-vyrą!!.28
Kalbinės išraiškos trūkumas raiškiausiai atskleidžia praeities ir dabarties pertrūkį. Pretenduoti į praeities paveldą kultūroje – tai perimti jį kalba. Poemoje „Lietuva“ Maironis palietė tuos istorinės Lietuvos paveldo sluoksnius, su kurių tiesioginiais paveldėtojais pagal etnolingvistinę tautos sampratą neturėta bendros kalbos. Regis, pirmasis stambus poetinis kūrinys pradedančiam poetui leido patirti, kad ne visa praeities poezija leidžiasi perimama kalbos.
Laiko pertrūkiai ir jungtys
Žinoma, poemos „Lietuva“ pabaigą galima laikyti vien retoriniu gestu, savotišku kuklumo topu. Tačiau atrodytų, kad ši kalbinė rezignacija buvo tvari patirtis, kuriai poetas ieškojo išraiškos ir sprendimo vėlesnėje kūryboje. Tais pat 1891 metais, kai buvo publikuoti „Apsakymai“, jau Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje studijuodamas J. Mačiulis spaudoje paskelbė tris eilėraščius, glaudžiai susijusius su seminarijos laikų kūrybine patirtimi. Tų metų pradžioje „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ pasirodė pirmąkart Maironio slapyvardžiu pasirašytas eilėraštis „Daina apie senovę“. Verta priminti jį visą:
Neteip senovės tėvai gyveno,
Kaip skurstame mes szendieną?
Paklausk, jei nori, tėvuczio seno,
Ar n‘eina piktyn kasdieną.
Netiek gal turtų tėvai turėjo,
Neteip žemes iszbrangino,
Bet savo krasztą daugiaus mylėjo,
Vien‘s kitą broliu vadino!
Gražei sus‘ėję sentėvei musų
Kalbėjo apie tėvynę,
Apie senovę ir karias Prusų,
Kad nů Kryžiokų jůs gynė.
Linksmu tai buvo, girios galiunų,
Kad nů medžioklių skambėjo!
Gražu, kad tėvas pražilęs sunų
Į karią einant lydėjo!
Bajorai musų, darbais garbingi
Mylėjo kalbą tėvynės,
Namie meilingi, kovoj‘ baisingi
Negaudė vėjų gadynės!
Linksmu tai buvo, nů sutartinių
Kad girių gaudė užimas!
Gražu, kad džiaugės, linksmų Szesztinių
Sułaukęs musų jaunimas!
Gražei dainůta tadą mergaiczių,
Darželius rutų sodinta!
Žibėta kardų tad jaunikaiczių,
Eržiłus žirgus auginta!
Su Dievu augo tėvai ir seno,
Vien‘s kitą szelpė ir gynė!
Kitaip senovės tėvai gyveno!
Ne ta szendieną gadynė!29
Maironis eilėraštyje tarsi leidžia prabilti „seniukui“ iš „Apsakymų“ skyrelio „Namų gyvenimas“: vakarojant namuose „seniukai pasakodavo apie senovės gadynes, apie kares ir garsius valdovus“ (p. 454). Apsukama laiko refleksijos perspektyva: žvelgiama ne iš dabarties į praeitį, kaip poemoje „Lietuva“, o protėvio žvilgsniu įvertinama ainių dabartis. Ši perspektyva atveria praeities ir dabarties atotrūkį, negrąžinamai sunykusią praeities tikrovę. Nepasiekiama praeitis poemoje „Lietuva“ pasakotojui skaudžiai atvėrė kūrybinės galios ribas, o šiame eilėraštyje ji atveria ateities perspektyvos trūkumą. Senatvinio didaktizmo intonacija apie praeitį kalba subjektas, kuris jau aktyviai nebedalyvauja dabartyje ir nemato jos perspektyvų. Anot Cz. Miłoszo, „kur nėra rytojaus, ten prasideda moralistika“30. Ir pridurtume – sentimentali idilė. Praeities vaizdas, atitrūkęs nuo „sugedusios“ dabarties, tampa paradoksaliai neturiningas, savo idiliškumu sau pakankamas ir uždaras, priekaištaujantis, bet neduodantis patarimo, kurio, anot Walterio Benjamino, galėtume tikėtis iš praeities pasakojimo31.
„Dainos apie senovę“ priekaištaujantis moralizmas ypač disonuoja su Maironio ankstyvosios poezijos jaunatvišku entuziazmu. Gal dėl to Maironis daugiau nei dvidešimčiai metų paliko šį eilėraštį archyve – gerokai perkūręs, įdėjo tik į 1913 ir 1920 m. „Pavasario balsus“ pavadinimu „Senuko daina“, o Maironio eilėraščių galutiniame kanone jis žinomas kaip „Senelio skundas“. Į pirmuosius „Pavasario balsus“ atkeliavo kur kas santūresnė „balto senelio“ figūra sonete „Praeiga“, – ne kaip priekabiai graudenanti, o kaip dramatiškai nutylanti. Nepasiekiama, nes nepasakoma praeitis čia iškyla kaip bendra egzistencinė žmogaus laikinumo problema: „Ant! senelis į kapą žengia, drebąs ir baltas; / Man jo gaila: daug matęs, apsakyti daug gali“32.
Parašęs Lietuvos istoriją ir poemą Maironis su nauja kūrybine, intelektualine patirtimi grįžo prie debiutinio eilėraščio „Lietuvos vargas“. Beveik ištisai jį perkūręs tais pat 1891 m. paskelbė „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ pavadinimu „Giria ir Lietuvis“. Čia praeities atotrūkis nuo dabarties virsta klausimu – „Kas mums praeigą grąžintų?“ Pirmajame eilėraštyje laiko patirtis iškyla nekaltai kenčiančio klausimu Dievui:
Dieve didis, Dieve brangus!
Kůmi mes priesz tawę kalti?
Ko dēl tamsus ant mus‘ dangus?
Ko dēl puczia vējai szalti?33
O eilėraščio „Giria ir lietuvis“ klausimas nukrypsta nebe į Dievo globos prašymą, bet į eilėraščio „mes“ laikyseną istorinės patirties akivaizdoje. Pirmąjį eilėraštį J. Mačiulis baigė eilute, veik pažodžiui pasiskolinta iš Antano Strazdo „Giesmės prieš mišią“ („Pulkim ant kelių“): „Turēk mus po sparnu savo!“ Perrašytame variante poetas jau cituoja pats save: eilutė „Visur mainos rubai žemės“ yra „Apsakymų“ pratarmės sakinio parafrazė („Teip tai mainosi rūbai šios pasaulės kasdieną“; p. 439). Gali būti, kad eilute „Siłpnas kelias – tvirtas griuva“ autorius dialogiškai atsiliepė į A. Baranausko „Kelionės Petaburkan“ revoliucingosios penktosios dalies finalą: „Nupułs kołnai e słenelej jsikełs auksztiben / Wisos galibes ejs dulken, siłpnumas galiben“34. A. Baranausko tekste istorinis teisingumas nukeltas į eschatologinę laiko pabaigą, o Maironis šį motyvą sieja vien su šiapusiniu istorinio laiko planu, išsako „Apsakymus“ lydėjusį įsitikinimą apie grįžtančias istorijos pamokas:
Visur mainos rubai žemės:
Siłpnas kelias – tvirtas griuva,
Szvinta jau dangus aptemęs,
Kas galingas tas jau žuva!
Atsibus tėvynės sunųs,
Didžią praeigą atminę!
Pagimdys vargai galiunus,
Ir uždegs ugnis krutinę.35
Laiko pertrūkį įveikia tikėjimas, nepriklausantis racionalios argumentacijos sferai, neįrodomas, net jei remiasi analogais istorijoje. Šis tikėjimas, kylantis iš atminties – tai žmonių bendriją kurianti energija. Taip istorija, kaip asmens ir bendruomenės tapatybės formavimo būdas (o populiariosios istorijos ir jai artimos poezijos pagrindinis siekis ir yra šis), neišvengiamai jungiasi su mito poreikiu, metafizine tikrovės reiškinių motyvacija. Jos siekiamasi, anot filosofo Leszeko Kołakowskio, iš žmogaus troškimo išgyventi patiriamą pasaulį kaip prasmingą, tikėti žmogiškųjų vertybių tvarumu, matyti pasaulį kaip tęstinį, tolydų36. Poetiška istorija, eilėraštyje pasirodanti „didžios praeities“ vaizdiniu, galbūt šiandien skamba kaip tuščia patetika. Tačiau praskleidus šio motyvo kelią ankstyvojoje Maironio kūryboje, matyti, kad jis žymi tokį santykį su praeitimi, kuriame ji iškyla kaip egzistencinius asmens savivokos poreikius atliepiantis pažadas, įveikiantis laiko praeinamybės keliamą rezignaciją.
Galiausiai 1891 m. laikraštyje „Varpas“ anonimiškai pasirodė eilėraštis „Lietuvos gražybė“, sudarytas iš daugiau ar mažiau redaguotų poemos „Lietuva“ posmų. Kur kas glaustesnis tekstas tėvynės geografinius kontūrus nubrėžia pagrindinėmis upėmis – Dubysa, Nevėžiu, Nemunu. Neiškalbama praeitis nugramzdinama į upės-simbolio gelmę: Nemunas atsimena „Lietuvių darbus neužrašytus“37. Pagrindinis reikšmės krūvis sutelkiamas į vieną naujai prirašytų paskutinių strofų, primenančių poemos „Lietuva“ invokaciją. Kiek paredaguota ši strofa išliko perrašant eilėraštį 1920 m. „Pavasario balsams“ kaip žymųjį „Lietuva brangi“. Joje iškeliamas tėvynės grožis – panašiai kaip kadaise „stebuklinga istorija“ – motyvuojantis prasmingą veiklą, pilietinę ir kūrybinę:
Graži tu ēsi, mano tēvyne,
Šalie kapuose kur gul didvyriai…
Todēlei tavę taip tēvai gynē
Todēl poētai tavę iszgyrē38.
Lietuvos grožis nėra vien „senobinis“, kaip A. Baranausko „Anykščių šilelyje“ ar Maironio „Dainoje apie senovę“. Tėvynės grožio čia neveikia laikas, to grožio išgyvenimas tampa tvariu saitu, jungiančiu tėvynę ginančiųjų ir ją giriančiųjų kartas. Eilutės „Todēlei tavę taip tēvai gynē / Todēl poētai tavę iszgyrē“ skamba tarsi poetinis komentaras ką tik publikuotiems „Apsakymams“, kuriuose papasakota ir politinė „tėvų“, ir kultūrinė „poetų“ istorija. Tėvynės grožį giedantis eilėraščio subjektas, nuo gailaus klausimo „kodėl“ „Lietuvos varge“ perėjęs prie pozityvaus „todėl“, įsirašo į šią kartų grandinę, gali ją pratęsti. Šis veiksmas, manytina, ir yra Maironio „Pavasario balsų“ pradžia.
Taigi „Giria ir lietuvis“ bei „Lietuvos gražybė“ įprasmina svarbiausius Maironio ankstyvosios kūrybos – „Apsakymų apie Lietuvos praeigą“, poemos „Lietuva“ – atradimus: vertybinį santykį su asmens ir bendruomenės gyvenamu laiku ir vieta. Kuriamas Lietuvos pasaulis – jo laikas ir erdvė – ankstyvuosiuose Maironio tekstuose pasirodo kaip estetiški, kupini prasmės ir grožio. Toks pasaulis atsiveria iš savo kūrybinių galimybių nuojautos.
1 „Baigęs gimnaziją 1882 metais <…>, pateko į šv. Vladymiro universitetą Kijeve, užsirašęs į filologijos skyrių, kame jį masino literatūros mokslas, nes jau tuomet buvo mėginęs rašyti lenkiškai eiles“ (Maironio ranka trečiuoju asmeniu parašytas curriculum vitae „Ord. Prof. Jonas Mačiulis-Maironis pralotas“, [1923]: Literatūra ir kalba. – T. XXI: Maironis. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 366).
2 Ten pat. – P. 366.
3 Vaižgantas. Raštai. – T. XVIII: Literatūros istorija 1913–1928. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. – P. 218.
4 Maironis. Raštai. – T. III. – Kn. 2: Lietuvos praeitis, Trumpa visuotinės literatūros istorija, Apsakymai apie Lietuvos praeigą, straipsniai apie visuomenę ir literatūrą. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 748.
5 Vaižgantas. Raštai. – T. XVIII: Literatūros istorija 1913–1928. – P. 218.
6 Maironis. Raštai. – T. III. – Kn. 2. – P. 31.
7 Ten pat. – P. 31.
8 B. [Jonas Basanavičius]. Priekalba // Auszra. – 1883. – Nr. 1. – P. 6.
9 Griškaitė R. Jonas Čečiotas (1796–1847) // Czeczot J. Śpiewki o dawnych Litwinach do roku 1434. Čečiotas J. Giesmelės apie senovės lietuvius iki 1434 metų / Vertė Regina Koženiauskienė ir Barbara Kalėda. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 246.
10 Minėtąjį „Lietuvos vargas“ 1885 m. „Aušroje“ ir 1887 m. „Šviesoje“ „Brolei, į darbą: Susirinkime lietuvių“.
11 Vaižgantas. Raštai. – T. XVIII. – P. 219. Taip pat žr.: Literatūra ir kalba. – T. XXI. – P. 366.
12 Maironis. Raštai. – T. III. – Kn. 2. – P. 578. Toliau cituojant „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“ tekste nurodomas šio leidinio puslapis.
13 „Tiesa, jog daugel garsių ir garbingų vyrų padėjo nemažai darbo ir prakaito ištyrinėjimui Lietuvių veikalų, atrasdami čionai nesuskaitomus turtus poezijos. Ne vienas garsus poeta ieškojo sau įkvėpimo, skaitydamas darbus senovės Lietuvių“ (p. 439).
14 Ten pat. – P. 608.
15 Konstancya Skirmuntt. Dzieje Litwy, opowiedziane w zarysie. – Kraków: W księgarni G. Gebethnera i Spółki, 1886. – P. VI.
16 Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 43.
17 Mickevičius A. Konradas Valenrodas: Lietuvių ir prūsų žygių istorinė sakmė / Vertė Vincas Mykolaitis-Putinas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. – P. 13.
18 Ten pat. – P. 13.
19 Maironis. Raštai. – T. II: Poemos. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 346.
20 Pavasario balsai. Paraszė St. Maironis, Tilžėje: Kasztu autoriaus, 1895. – P. 8.
21 Maironis. Raštai. – T. II. – P. 54.
22 Mickevičius A. Konradas Valenrodas. – P. 11.
23 Maironis. Raštai. – T. III. – Kn. 2. – P. 603.
24 Geertz C. Zastane światło: Antropologiczne refleksje na tematy filozoficzne. – Kraków: Universitas, 2003. – P. 154.
25 Maironis. Raštai. – T. II. – P. 249.
26 Daujotytė V. Tautos žodžio lemtys. – Vilnius: Vaga, 1990. – P. 100.
27 Maironis. Raštai. – T. II. – P. 334.
28 Ten pat. – P. 342.
29 Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga. – 1891. – Nr. 5. – P. 35.
30 Miłosz Cz. Poezijos liudijimas / Vertė Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010. – P. 22.
31 Benjamin W. The Storyteller. David Lodge, Nigel Wood (eds.) // Modern Criticism and Theory: A Reader. – Harlow: Longman, 2000. – P. 10–29.
32 Pavasario balsai. Paraszė St. Maironis. – P. 32.
33 Auszra. – 1885. – Nr. 7–8. – P. 195.
34 Baranauskas A. Raštai. – T. 1: Poezija / Parengė Regina Mikšytė, Marius Daškus. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 219.
35 Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga. – 1891. – Nr. 15. – P. 117.
36 Kołakowski L. Obecność mitu. – Warszawa: Prószyński i S-ka, 2003. – P. 14–17.
37 Lietuvos gražybe // Varpas. – 1891. – Nr. 11. – P. 162.
38 Ten pat. – P. 163.
Ana Audicka. Ričardas Gavelis ir Jorge Luisas Borgesas
2012 m. Nr. 10
Tekstas skaitytas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2011 m. lapkričio 8 d., rašytojo Ričardo Gavelio 61-ųjų gimimo metinių proga surengtame atminimo vakare „Ričardas Gavelis: didysis (de)konstruktorius ir jo intelektualinė legenda“.
Visos schemos yra sąlygiškos ir ribotos. Interpretuojant meno kūrinį konceptualinė schema kartais gali suvaidinti nelemtą vaidmenį – užtemdyti kuriuos nors svarius kūrinio aspektus. Tačiau, kita vertus, niekaip konceptualiai neinterpretuojama ir su jokiomis kryptimis nesaistoma kūryba neįgauna prasminio konteksto. Konceptuali interpretacija gali būti ne etiketė, prilipinta prie rašytojo, o intelektualinė hipotezė, netgi tam tikras minčių ar žodžių žaidimas. Todėl konceptualinę schemą visada galima išardyti, ignoruoti ar atmesti, nepažeidžiant paties meno kūrinio. Ji tėra tam tikras pasirinktas požiūrio taškas, išryškinantis atskirus rašytojo kūrybos aspektus.
Šiuo metu yra susiklosčiusios kelios konceptualios Ričardo Gavelio kūrybos tyrimo schemos. Jūratė Baranova 2002 m. rašytame tekste „Ričardo Gavelio sukurtoji galios metafizika“, skirtame paskutiniam rašytojo romanui „Sun-Tsu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ (2002) aptarti, žvelgia į R. Gavelio kūrybą pasitelkdama Michelio Foucault pasiūlytą galios (pouvoir) konceptą1. Išskiriami kelių galios raiškos formų – erotikos, pasaulio perkonstravimo jėgos, mirties valdymo, politikos, mąstymo – paradigminiai prasminiai taškai, persmelkiantys ir susiejantys visus rašytojo kūrinius. Violeta Kelertienė taiko kitą konceptualinę schemą: interpretuoja R. Gavelio kūrybą kaip postkolonialinės literatūros sindromą. Straipsnyje „Perceptions of the Self and the Other in Lithuanian Postcolonial Fiction“ („Savęs ir kito suvokimas Lietuvos postkolonialiniame mene“) kritikė svarsto, kuo baltiškasis postkolonializmas galėtų skirtis nuo kitų postkolonializmo formų ir, kad atskleistų postkolonialinės lietuviškosios savimonės ypatybes, pasitelkia kai kurias R. Gavelio įžvalgas, jo sukurtas metaforas. Kaip postkolonialinės sąmonės sindromą kritikė vertina R. Gavelio sukonstruotą metaforą homo lithuanicus, jo aprašytą Vilniaus sindromo kančią. Užaukštinta pagrindinių veikėjų savimonė ir priešo paieškos, kosmopolitizmas taip pat, anot kritikės, yra postkolonialinės sąmonės simptomai. V. Kelertienė nubrėžia tam tikrą paralelę tarp R. Gavelio ir M. Foucault figūrų, tiesa ir žinojimas jų mąstyme siejasi su galia2.
Tęsiant šią konceptualinių schemų konstravimo tradiciją siūlome dar vieną galimą R. Gavelio tekstų skaitymo strategiją, susiklosčiusią analizuojant jo apsakymų ciklą „Nubaustieji“ (1987).
Metafizinis žaidimas realia ar įsivaizduojama galia
Apsakymų personažai patvirtina hipotezę, kad dažna R. Gavelio sukurtų herojų svajonė ar siekiamybė yra menama ar savavališkai sau priskirta galia. Chirurgas onkologas Povilas Kairys („Charono diena“) priskiria sau Dievo galią: teisę spręsti, ar nepagydomas vėžiu sergantis pacientas pabus, ar nepabus po operacijos3. Pagrindinė apsakymo „Lemties skundas“ pasakotoja pajunta nenumaldomą norą „ištaisyti lemties padarytas klaidas“. Kai draugė Renata įtraukė pasakotoją į savo šeimą ir čia ją prijaukino, ši sugalvojo suvilioti draugės vyrą Robertą, o kad konkurentė labai netrukdytų – nunuodyti ją grybais. Tačiau tą savo gana banalų buitinį judesį pagrindinė pasakotoja argumentuoja labai įmantriai: „Ar jums niekad nekilo noras turėti slaptui slaptos, niekam nežinomos įtakos žmonėms? Šiek tiek pakeisti, pertvarkyti jų likimus – kartais netgi drastiškai? Slapčia reguliuoti pasaulio vyksmą, vienus pasmerkti, o kitus, to vertus, pakylėti? <…> Aš klausiu, ar esat kada panūdęs užimti lemties vietą?“4 – retoriškai ir gana drastiškai klausia pasakotoja skaitytojo, tarsi ji būtų teatre vaidinantis personažas. Viskas klostosi taip, tarsi jos sumanymas nunuodyti draugę ir sėkmingas jo išsipildymas – ne jos pačios kliedesys, o paties pasaulio numatyta daiktų tvarka. Kas gali atsispirti tokiam stipriam norui, prilygstančiam lemčiai? Po draugės mirties pasakotojos neapninka jokios abejonės ar sąžinės graužatis. Priešingai, gėrisi savo įgytu trofėjumi – velionės vyru Robertu, kuris po jos sparneliu „atkuto tarsi gėlė, persodinta į naują žemę, nes senojoje jos šaknis graužė didelis balkšvas sliekas“5. Šioje atkarpoje išryškėja gana atsargi, bet žaisminga rašytojo ironija, leidžianti palaipsniui apnuoginti paradoksaliausius sąmonės ir pasąmonės aspektus.
Apsakymų personažai arba disponuoja slaptai susikurta galia, arba apie ją svajoja. Štai fotografas Justinas Baranauskas apsakyme „Kaltasis“ jaučiasi nuskriaustas, nes profesija jam atrodo suteikianti pernelyg mažai galios. Tai išryškėja palyginus savo profesiją su kokia nors kita, tarkime, kad ir su teatro režisieriaus. „Bepigu tiems režisieriams: porą geresnių spektaklių – ir jau genijus. O žmogaus, sukūrusio pusšimtį genialių fotografijų, niekas nė nepastebės“6, – mąsto Justinas. Jo irzulys vis auga. Justinas jaučiasi bejėgis dar ir dėl laiko rėmų. „Niekad nenufotografuosi Vytauto Didžiojo. Nei Žalgirio mūšio. Nei imperatoriaus Kaligulos. Šitai ir yra baisiausia. Jei koks nežinomas dievas ūmai suteiktų galią…“7 – skundžiasi pats sau fotografas.
Tada jam į pagalbą ateina rašytojas, pasiūlydamas herojui prašymo išsipildymą – kelionę laiku. R. Gavelis sukuria tam tikrą minties eksperimentą. Jis siūlo skaitytojui pamatyti, kas nutiktų, jeigu visi mūsų kreipiniai į aukštesniąsias jėgas pasiektų tikslą ir išsipildytų.
Intelektualinis eksperimentas: R. Gavelis ir J. L. Borgesas
Apsakyme „Kaltasis“ rašytojas perkelia fotografą į Vytauto Didžiojo menę. Pats herojus mano, kad šis vyksmas – tik spektaklio repeticija, nes kaip tik ir ėjęs jos fotografuoti. Skaitytojas jau atpažįsta rašytojo sugalvotą žaidimą – kelionę laiku, kurios geidė, todėl prisišaukė pagrindinis veikėjas, bet pats fotografas atsilieka nuo skaitytojo. Vytauto ir jo bendražygių apkaltintas, kad išdavė karūnos kelią ir tardomas, kodėl taip padaręs, fotografas vis tiek mano esąs repeticijoje ir galvoja, kad susidūrė su naujais teatro metodais. Tiesiog genialusis režisierius Trinkūnas galbūt skrieja savo beribės fantazijos žirgais. Tik pajutęs išnarintos rankos skausmą ir gavęs smūgį į pakaušį Justinas Baranauskas kiek suabejoja: „Ar jie pablūdo?“8 Jam tarsi kyla nerimas, kad čia ne žaidimas, bet tuoj pat priima kitą hipotezę, kad tai veikiau sapnas. „Žinoma, čia sapnas, jis tuoj nubus.“ Tačiau vėl suabejoja savo tikrumu. „Nors ne, negali čia būti sapnas. Tiesiog jo čia nėra. Jis tik smiltelė ant šaltų pilies grindų. Garo debesėlis, sklandąs po drėgnais skliautais. Jiems nepavyks jo sučiupti, prasprūs jiems pro pirštus“9. Rašytojas savo personažui į sukurtą siužetinį žaidimą leidžia reaguoti savo žaidimu. Fotografas staiga sugalvoja, kad jis pakeis savo fizinę būklę, tapatumą ir taps kažkuo kitu. Tokiu būdu pabėgs ne tik iš šios situacijos, bet ir iš rašytojo sugalvoto eksperimento.
kita vertus, įkliuvęs fotografas sugeba mąstyti susiklosčiusios situacijos kontekste. Ūmai Justiną apima džiugesys, nes suvokia savo profesijos ir penkių šimtų metų, skiriančių jį nuo Vytauto Didžiojo, pranašumą. Jie dar nežino, kaip viskas baigsis, dar tikisi Lietuvai parvežti karūną, o Justinui jau viskas aišku. Jis čia aktyvioji, galingoji pasaulio pusė. „Visi jie tartum fotografija, sustingęs seniai dingusio laiko mirksnis – kaip tasai vyras mėlynai apmuštam krėsle, kuris tik šypsosi, nė neįtardamas, kad seniai mirė“10.
R. Gavelis sukuria herojų, kuris sugeba vienu metu savo sąmonėje egzistuoti keliose paralelinėse erdvėse ir prasilenkiančiuose laikuose: įsivaizduoti esąs teatro repeticijoje, sapne, praeityje, Vytauto Didžiojo menėje. Ir galiausiai jis geba kurti projektus, kurie perkeistų jo ontologinę būklę ir leistų pavirsti garu, debesėliu, leistų nuo visko pabėgti.
Formuojasi dar viena konceptuali hipotezė: R. Gavelis šį apsakymą parašo kaip atsaką arba, tiksliau, kaip kūrybinį dialogą su Argentinos rašytoju Jorge Luisu Borgesu (1899–1986). J. L. Borgeso įtaka taip pat išryškėja viename įdomiausių rinkinio apsakymų „Šaknys“. Pagrindinis veikėjas Aldevinas Vėbra kūrinio pradžioje, piktindamasis savo bendradarbių bukumu, netgi pamini Borgesą: „Jie, rodos, neskaitė knygų, netgi nemąstė – tiesiog gyveno. Džoiso ir Borgeso vardai sukeldavo jiems šoką“11. Sapno ir realybės perpynimas – ypač pamėgta J. L. Borgeso kūrybos tema.
Realybės ir sapno perpynimas
Realybės ir sapno priešpriešos intriga aptinkama ne vienoje J. L. Borgeso novelėje ar esė. pagrindinis apsakymo „Griuvėsių rate“ (knygoje „Fikcijos“) veikėjas, svetimšalis, nežinia iš kur naktį išlipęs į krantą ir atsidūręs pirmajame pasakojimo veiksmo plane, įvykių pasakotojo akimis žiūrint, turi nors ir prasmingą, bet vis dėlto antgamtišką tikslą: „Jis troško išsapnuoti žmogų: troško jį išsapnuoti visą, tarsi gyvą, ir įterpti į tikrovę“12. Ši užduotis labai sunki, ji visiškai išsekina pagrindinį veikėją, todėl jis nebeprisimena nei savo praeities, nei pats savęs. Kam taip vargti dėl tokios keistos užduoties? Tikrovė šioje novelėje tampa idealia siekiamybe. Tikrovė yra vertingesnė už sapną ir regimybę. Sapnuojantysis aistringai trokšta tikrovės, veržiasi į ją. Kita vertus, jis jaučiasi tarsi demiurgas – galįs savo sapnais sukurti kažką, kas pranoktų sapną. Tai nėra lengva, labai sunku, netgi kur kas sunkiau „negu vyti smėlio virvę ar kalti pinigus iš beveidžio vėjo“13. Tačiau sapnuojantysis šiuo savo judesiu jaučiasi galįs pakartoti gnostikų aprašytą pirmojo žmogaus sukūrimo veiksmą. Sapnuojančiajam pavyksta: jis sukuria savo žmogų, jaučiasi palaimingai – tarsi būtų jo tėvas. Nerimauja tik dėl galimos traumos, kuri ištiktų jaunuolį, suvokusį efemeriškus savo kilmės šaltinius. Sapnuojantysis išsigąsta, kad sūnus suvoks, jog yra tik vaiduoklis: „nebūti žmogumi, būti kito žmogaus sapno vaizdiniu – koks tai neįsivaizduojamas pažeminimas, koks svaiginantis siaubas!“ 14
R. Gavelio apsakymo „Šaknys“ herojus Aldevinas Vėbra staiga ima strigti sapnuose. Iki tol retai prisimindavęs sapnus, jis staiga retkarčiais pradeda sapnuoti vieną ir tą patį sapną. Pirmos nakties sapnas „buvo bespalvis, grėslus ir niūriai didingas. Sapne jis pats, rodės, užgimė iš chaoso, niūrios tamsos, kuri pamažu įgavo neryškias apybraižas“. Sapnas vis kartojasi ir galiausiai sugrįžta kasnakt. Šiame fragmente matome dar vieną J. L. Borgeso pamėgtą motyvą: siekimą susieti pasaulio įvairovę per kurią nors vienio prizmę. Borgesiškai skamba Vėbros apmąstymai: „Dar pusiau miegodamas ūmai įtikėjo, kad tarp visų daiktų, visų įvykių yra galybė keistų sąryšių. Kad egzistuoja tam tikros įvykių sekos, būtinai duodančios dar vieną daiktą, dar vieną nutikimą, dar vieną tokį pat sapną arba dar vieną mirtį“15. Sapnas brovėsi į pagrindinio herojaus kasdienybę, valdingai ir su pagieža. Beklaidžiojant tarp sapno ir realybės iškyla asmens tapatumo klausimas. Aldevino širdį užplūdo gėla. „Paklausė savęs, kas jis toks yra – žmogus ar vien tik kaži kur gabenamas daiktas?“16 Sapnai jį kerėjo ir kėlė siaubą. Galiausiai pajuto, kad „būtina išsapnuoti visą istoriją, pasiekti jos galą (jeigu ji išvis turėjo galą). Pajusdavo gildantį ilgesį, jei sapnas nors porą naktų negrįždavo“17. Vėbra troško vien sapnuoti.
R. Gavelis pratęsė šį motyvą netikėtai savarankiškai žaismingai – susiejo su savo pamėgta banalios tautinių mitų adoracijos demaskavimo tema. Tautinių mitų tema žaidžia Marius Ivaškevičius romane „Žali“, pjesėje „Madagaskaras“. Tačiau pirmasis šias galimybes išbandė R. Gavelis.
Postmoderno pradžia: ironiškas mitų dekonstravimas
Kodėl Vėbra pakliūna į sapnų labirintą? Apsakymo intriga reali. Bodėdamasis savo bendradarbių pokalbių lėkštumu, jis įsikarščiavo, nebepakeldamas įgrisusių „tautinių temų“ nuspėjamumo. Iš anksto žinojo, ką jo bendradarbiai sakys. Paprastai tokie svarstymai primena ritualą: „Jaunimas negerbia lietuvybės, nė nesuvokia, ką reiškia žodis Lietuva. Tauta išsigimsta. Lietuviais esame mes gimę, Lietuvoj ir mirsim. Kur mes einam, kas su mumis dedasi? Kur du lietuviai, ten peilis po kaklu“18. Aldevinui atrodė, kad nepaaimanuoti dėl tautos likimo būtų daugmaž tas pats, kaip ateiti į darbą be kelnių. „Padorumas to reikalauja. Lietuvybė tarsi perukas plikai galvai“19. Galiausiai Aldevinas pratrūko, sakydamas, kad jam bloga nuo visų tų atodūsių, verkšlenimų ir bereikšmių simbolių. Pasakė, kad bendradarbių tautiškumas – „opijus kvailiams ir bejėgių pasiteisinimas. Kad svarbiausia – nukalti, išsapnuoti neegzistuojančią Lietuvos dvasią“20. Aldevinas aiškiai pasikarščiavo, jam darėsi nesmagu. „Tarsi pasiklydus miške, kai visai nebežinai, į kurią pusę eiti.“ Svarbiausia, kad taip kategoriškai apie Lietuvą jis pats niekada negalvojo. Bet rašytojas jį „pagavo už žodžio“. Aldevinas viešai pasisakė, kad reiktų išsapnuoti Lietuvos dvasią (panašiai kaip J. L. Borgeso personažas „Griuvėsių rate“ išsapnavo jaunuolį), ir rašytojas jam tuoj pat parūpino J. L. Borgeso nužymėtą sapnų labirintą. Sapnuose Vėbrai tenka grįžti labai toli – prie pačių lietuvybės šaknų, prie pirmapradės pagonybės. Būtent sapnuose jis prisiminė tą laiką, kai žmonės dar buvo akmenys. „Jei kada bus begal sunku, mokė senolis, padėk ranką ant akmens ir įsiklausyk į jo širdį – visi mūsų sentėviai tau atlieps ir pagelbės“21. Sapne Aldevinas ypatingai bijojo prajoti pro vieną akmenį, kad tik ant jo nekristų šešėlis, nes „senolis nesyk įspėjo, kad esama akmenų pamėklių, ryjančių šešėlius, kartu ir žmonių sielas“22. Sapne Vėbra jodavo žirgu iki šventojo ąžuolyno, kur sapnuojantįjį pasitikdavo prie aukuro stovintys vaidilos, žyniai ir žvelgdavo į jį klausiančiomis akimis. Aldevinas turėjo jiems pranešti kažkokią žinią, galinčią išgelbėti visą tautą. Jie primygtinai reikalavo: „Sakyk, sakyk.“ Laukdavę jo žodžių, galbūt veiksmų. Bet sapne Aldeviną ištikdavo nebylumas. neįstengdavo jiems nieko ištarti, tačiau žinojo tai, ko iš jo laukė. Atsibudęs vėl atgaudavo kalbos dovaną, tačiau žinią užmiršdavo. Galiausiai trūko žynių kantrybė, įtarę, kad pranašas netikras, nutarė jį išbandyti ugnimi – pradegino dešinį dilbį. Vėl matome J. L. Borgeso aprašytą sapno įsiterpimo į realybę motyvą. Jo esė „Kiparisų žaluma“ herojus ryte atsibudęs neberanda knygos, kurią pasiėmė iš savo lentynos vežamas nužudyti. R. Gavelis taip pat įveda į realybę sapno įvykių tąsą. Vėbra nubudęs jaučia, kad nepakeliamai skauda dešinę ranką ir miegamajame tvyro žvėries kvapas, tas, kuris sklido nuo sapno žynių. Tai sąšauka su J. L. Borgeso pamėgtu ugnies motyvu. Jo „Griuvėsių rate“ herojus prieš išnykdamas įžengia į ugnį. R. Gavelio sukurtas Vėbra suvokdavo, kad po išbandymo liepsna pats pavirs ugnimi. „O dažniausiai visos galimybės tarytum reiškėsi vienąkart, net pačios prieštaringiausios, – šventoji ugnis sulydė jas taip, kad jos nebepajėgė viena kitai priešintis“23. Kadangi Aldevinas jautė deginančią atsakomybę prabilti sapne ir pranešti žyniams žinią, kurią žinojo tiktai sapne, tai stengėsi kuo daugiau miegoti, netgi darbe, atsimerkęs. Jam stigo laiko. Žyniai vis labiau nekantravo. Labiausiai sapne Aldevinas bijojo jų prakeikimo – pavirsti medžiu. vis dėlto Aldevinas išvengė šios lemties: atsibudo. Didžiausias košmaras, kažkada rašė J. L. Borgesas, yra atsibusti kitame sapne, niekada nebesugrįžti į realybę. Ši R. Gavelio borgesiškai sukonstruota Aldevino odisėja tarp realybės ir sapno žynių pasaulio yra tarsi naujos, nereflektuotos, iki galo nesuvokiamos, žodžiais nenusakomos, tačiau autentiškos asmens santykio su savuoju tautiniu tapatumu paieškos.
R. Gavelio kūrybinį artumą kai kuriems J. L. Borgeso įvaizdžiams galima aptikti ir vėlesniuose rašytojo kūriniuose.
Biblioteka ir labirintai
„Aš visada įsivaizdavau rojų kažkuo panašų į biblioteką“, – viename iš interviu prisipažino J. L. Borgesas. Apsakyme „Babelio biblioteka“ visatos modelį jis prilygino bibliotekai. Ji – šešiasienė. Ir beribė. Biblioteka – tai sfera, kurios tikslus centras yra vienas iš šešiasienių, o periferija nepasiekiama. Ji – amžina, ap-rėpianti visas parašytas knygas. Kažkurioje šešiasienio lentynoje guli knyga – visų kitų knygų santrauka ir esmė. Kalbama, kad vienas bibliotekininkas ją perskaitė ir prilygino Dievui. Daugelis žmonių leidosi į kelionę to ieškoti, bet paslaptingasis šešiasienis taip ir nebuvo surastas. Apsakymo pasakotojas sakosi meldžiąs nežinomų dievų, kad „nors vienas žmogus – kad ir vienas vienintelis, kad ir prieš tūkstančius metų! – būtų ją aptikęs ir perskaitęs“. Vis dėlto J. L. Borgesas visiems būsimiems prisiekusiems skaitytojams paliko imperatyvą šios knygos paieškoms. Viltis ją surasti nėra paneigta. R. Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“ taip pat prasideda vieno iš veikėjų Vytauto Vargalio metafiziniais ieškojimais. Tačiau jis ieško ne visa apimančios knygos, o pamatinių Blogio jėgų: tiksliau, kas gi yra Jie – visatos vyksmo valdovai, kurie kamuoja žmones ir atima iš jų protą bei dvasios galias. Šių slaptųjų tyrimų labui Vargalys įsidarbina bibliotekoje, nes patogu turėti po ranka reikiamas knygas. Formaliai bibliotekoje turi darbo: kompiuterizuoja katalogą. Taip pat puoselėja erotinius santykius su perpus jaunesne bendradarbe, kurią irgi laiko Jų atsiųsta jo stebėti. Tačiau iš esmės herojaus galva visą laiką užimta kuo kitu. Labai borchesiškai skamba Vargalio apmąstymai, kad apie Juos tyliai perspėja daugelis knygų. Jei nors vienas žmogus perpranta esmę, Jie sunaikina iškart viską, degina knygas, milijoninius miestus. Vargalys nemažai laiko praleidžia ir universiteto rankraštynuose, kur yra aptikęs, kad Žygimanto Augusto laikais (XVI a. antroje pusėje) Vilniuje gyvavo baziliskas, baisaus paukščio metamorfozė, žvilgsniu užmušinėjęs žmones. Vargalys skaito Franzą Kafką, Albert’ą Camus, o Argentinos rašytoją Ernesto’ą Sa´bato’ą ne tik skaito, bet ir medituoja žiūrėdamas į jo nuotrauką ir čia įtardamas Jų pinkles. R. Gavelis šiame romane „praplėtė“ įvairiausius J. L. Borgeso labirintus dar vienu variantu – bibliotekos saugyklomis: „Stelažai, stelažai, stelažai. Knygos, knygos, knygos. Siauri praėjimai – slaptas labirintas, kuriame lengva pasiklysti, sukti ir sukti ratus, niekad nebegrįžti atgal. <…> Nežinia, kokie minotaurai tyko tavęs palubėse suslėptų lempų skleidžiamoje prieblandoje“24.
Sutinku su Giedra Radvilavičiūte, pasakiusia, kad ir J. L. Borgesas, ir R. Gavelis yra „tos pačios kraujo grupės“ rašytojai.
1 Baranova J. Meditacijos: tekstai ir vaizdai. – Vilnius: Tyto alba, 2005. – P. 66–76.
2 Žr.: Kelertas V. Perceptions of the Self and the Other in Lithuanian Postcolonial Fiction // Baltic Postcolonialism. – Amsterdam–New York: Rodopi, 2006. – P. 251–267.
3 Gavelis R. Charono diena // Gavelis R. Nubaustieji. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 63.
4 Gavelis R. Lemties skundas // Gavelis R. Nubaustieji. – P. 64.
5Ten pat. – P. 69.
6 Gavelis R. Kaltasis // Gavelis R. Nubaustieji. – P. 30.
7 Ten pat. – P. 33.
8 Ten pat. – P. 43.
9 Ten pat. – P. 43–44.
10 Ten pat. – P. 43.
11 Gavelis R. Šaknys // Gavelis R. Nubaustieji. – P. 117.
12 Borges J. L. Griuvėsių rate // Borges J. L. Fikcijos / Vertė Tomas Venclova. – Vilnius: baltos lankos, 2000. – P. 41.
13 Ten pat. – P. 42.
14 Ten pat. – P. 44.
15 Gavelis R. Šaknys // Gavelis R. Nubaustieji. – P. 125–126.
16 Ten pat. – P. 132.
17 Ten pat. – P. 133–134.
18 Ten pat. – P. 117.
19 Ten pat.
20 Ten pat. – P. 120.
21 Ten pat. – P. 125.
22 Ten pat. – P. 129.
23 Ten pat. – P. 138.
24 Gavelis R. Vilniaus pokeris. – Vilnius: Tyto alba, 1990. – P. 63–64.
Vladas Turčinavičius. Vincas Krėvė politikos liūne (1920–1926)
2012 m. Nr. 7
Vincas Krėvė-Mickevičius lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis sukūrė raiškius herojiškus, atgimstančią tautą žavinčius personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Gerai pažinęs Oriento kultūras, 1913 m. išspausdintoje apysakoje „Pratjekabuda“ pirmasis sukuria poetišką filosofinę parabolę, kreipiančią į būties slėpinių apmąstymus. Nuo studijų laikų visą gyvenimą rašo epinį veikalą Biblijos tema „Dangaus ir žemės sūnūs“, kurį išleidžia gyvendamas Amerikoje. Žvelgiant į šią kūrybingą asmenybę, galima numanyti, kad politikos sfera V. Krėvei turėjo būti pats tikriausias liūnas.
Istoriografijoje menkai atskleista V. Krėvės-Mickevičiaus visuomeninė ir politinė veikla Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu (1920–1926). Iš dabarties istorikų šį laikotarpį atidžiau tyrinėjo tik Mindaugas Tamošaitis straipsniuose: „V. Krėvė-Mickevičius ir nepolitinė Lietuvos šaulių sąjunga (1922–1924)“1 ir „Seimo veiksnys V. Krėvės-Mickevičiaus ir Lietuvių tautininkų sąjungos santykiuose (1920–1926 m.)“2. V. Krėvė epizodiškai minimas Zenono Butkaus straipsnyje „Jei opozicija gauna paramą iš svetur…“3
M. Tamošaitis straipsnyje įrodinėja, kad rašytojas tik asmeninių politinių ambicijų vedamas net tris kartus bandė tapti Seimo nariu ir jam tai nepavyko. Istoriko nuomonę, kad Lietuvos šaulių sąjungos (toliau LŠS) pirmininkas „ėmėsi savotiškos avantiūros. <…> Prieš naujus – 1923 m. Seimo rinkimus, <…> savo iniciatyva mėgino supolitinti šią populiariausią šalyje nepolitinę ir karinę organizaciją“4, tenka laikyti pernelyg tiesmuka. Taip pat nepagrįstas istoriko teiginys, kad politika V. Krėvės gyvenime užėmė išskirtinę vietą. Apie tai pats klasikas 1947 m. laiške Mykolui Biržiškai rašė: „Aš visuomet buvau toli nuo politikos ir visuomeninės veiklos.“ dzūkišką rašytojo būdą, polinkį pasišaipyti iš savęs jaučiame ir kitame laiške M. Biržiškai (1952 04 09): „Ypač bijau „politikų“. Pabuvojau vieną kartą politiku ir taip „apsišutinau“, kad dabar tos politikos bijau kaip velnias kryžiaus.“ Taip V. Krėvė prisimena savo faktišką trijų savaičių buvimą 1940 m. vadinamosios Liaudies vyriausybės ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru. Žvelgiant į ano meto Lietuvos istorinius įvykius tenka pastebėti, kad V. Krėvė atsidurdavo politinėje veikloje tik tuomet, kai Lietuvos valstybei grėsdavo pavojus iš vidaus arba išorės.
Nors rašytojas iš Baku grįžo 1920 m., tačiau į politinį, visuomeninį Lietuvos sūkurį įsijungė tik apie 1921 m. pabaigą (dalyvavo mitinge Kaune ir pasakė kalbą prieš Kazio Griniaus vyriausybės vykdomas derybas su Lenkija dėl federacijos sudarymo)5, taip pat 1922 m. liepos 24 d., kai buvo išrinktas LŠS pirmininku. M. Tamošaitis visiškai neatskleidžia to meto istorinių, politinių aplinkybių, kodėl Tautos pažangos partija (toliau TPP) ir vėlesnė Lietuvių tautininkų sąjunga (toliau LTS), kurios pirmininku teko būti V. Krėvei, pralaimėjo trejuose Seimo rinkimuose. Istorikas nuklysta į asmenines interpretacijas ir tampa lyg psichologu, taip kurdamas klaidingą ir nepilną V. Krėvės politinės veiklos įvertinimą, neparodo tikrųjų V. Krėvės, kaip politiko, vizijų ir tikslų, o jo naudotas politines priemones paverčia tikslais. M. Tamošaičio neobjektyvumo priežastis – rėmimasis tik valdančiųjų to meto partijų spauda ir prieš V. Krėvę nusiteikusių politinių priešininkų nuomonėmis, visiškai nekreipiant dėmesio į Lietuvos valstybės vidaus ir išorės politinę situaciją.
Šiuo straipsniu norėčiau įrodyti minėtų istoriko straipsnių neobjektyvumą bei šališkumą ir atskleisti tikruosius veiksnius, vedusius V. Krėvę į kelerius metus trukusią politinę veiklą.
Pirmieji demokratijos žingsniai
Lietuva XX a. pradžioje kūrėsi pokarinių revoliucijų veikiama, kai visur skambėjo laisvės šūkiai, o šią laisvę galėjo garantuoti demokratinė parlamentinė santvarka. Lietuviai, kurių dauguma buvo žemdirbiai kaimiečiai, gyveno versdamiesi ūkio darbais ir jiems visuomeniniai bei tautiniai reikalai buvo svetimi. Uždarame kaime ar mažame miestelyje gyvenančiam lietuviui vienintelis žiburėlis jo gyvenime buvo parapinė bažnyčia ir jos kunigai. Čia slypėjo Krikščionių demokratų partijos (toliau LKDP) pasisekimas pirmųjų Seimų 1920, 1922 ir 1923 m. rinkimuose, nes nė viena kita partija neturėjo tokių palankių agitacinių galimybių – bažnyčių tinklo ir kunigų autoriteto. Tiesa, miesto gyventojus ir kaimo samdinius labai veikė iš Rusijos plūstantys revoliuciniai ir socialistiniai, prastuomenei patrauklūs lozungai ir šūkiai. Ši visuomenės dalis pasirinko kairiąsias partijas: Lietuvos valstiečių sąjungą (toliau LVS) ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją (toliau LSLDP), kurios 1922 m. gruodį susijungė į Lietuvos valstiečių liaudininkų partiją (toliau LVLP). Dėl šių priežasčių minėtos partijos po pirmųjų Seimų rinkimų ir dalijosi valdžios kėdėmis, kūrė įstatymus ir paskelbė Laikinąją Konstituciją, o Lietuvos nepriklausomybės pirmeiviai TPP vadovai Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras ir kt. liko be valdžios kėdžių ir atsidūrė opozicijoje.
Steigiamojo Seimo rinkimų priešaušryje, 1920 m., TPP priešingos politinės jėgos piršo „buržuazinės partijos“ pavadinimą, o šis naujadaras sklido iš Rusijos ir pagal ano meto „revoliucinę dvasią tapo paniekos žodžiu, lyg keiksmažodžiu“6, – rašo tarpukario istorikas Juozas Jakštas. Juolab šiuo žodžiu paženklinta partija buvo laikoma antiliaudine, piniguočių ir kapitalistų partija, nors Lietuvoje pokariniais visuotinio skurdo laikais piniguočių nebuvo. Tad krikščionių demokratų ir „liaudinių“ partijų propagandininkams TPP diskredituoti buvo lengva. Krikščionys demokratai, agituodami balsuoti už savo partijos kandidatus, primindavo tik liaudininkų ir socialdemokratų partijas, o apie TPP tik pridurdavo, kad „jūs už ją nebalsuosite, nes ji yra ponų partija, nors ir priklauso prie tikybinių partijų sparno“7. Apie TPP tikybiškumą Krikščionių demokratų partijos lyderis priešrinkiminėje kalboje išsitaręs, kad „ir šuva įbėga į bažnyčią slėpdamasis nuo lietaus“8. Ypač TPP puolė kairiosios partijos: LVS ir LSLDP, jie prikaišiojo TPP vadovams vokiečių kunigaikščio Uracho rinkimą Lietuvos karaliumi, kad ji esanti ponų partija ir linkusi išsaugoti dvarus bei pasisakanti prieš žemės reformą.
Tačiau TPP savo programoje pasirinko ne liaudį, kaip darė Rusijos revoliucinių šūkių paveikti kairiųjų ir vadinamųjų demokratinių partijų agitatoriai, bet visą tautą, valstybę. Įtikinamai anų laikų partijų susikirtimą perteikia J. Jakšto citata: „Kai krikščionių demokratų laikraštis „Laisvė“ ėmė skelbti, kad Pažangos partijos nariai nekenčia ir neužjaučia liaudies, Juozas Tumas atkirto: „Mylime ir užjaučiame [liaudį], tik mūsų dievukas yra ne pati liaudis, juoba ne kuri jos dalis, bet tik tauta, valstybė“9. TPP buvo santūri žemės reformos klausimu, ji neapšaukė dvarininkų socialiniais priešais, kaip tai darė socialistinės ir demokratinės partijos. TPP kova su dvarininkais reiškėsi tik tautybės ir kultūros plotmėje, o kai šie darėsi Lietuvos patriotais – būdavo laikomi savais, nors ir turėdami daugiau žemės negu ištisas sodžius. Dvarininkas, Stepono Batoro universiteto prof. Valerijonas Meištavičius (Meysztowiczius) didžiavosi savo protėviais iš LDK ir atsiminimuose rašė: „ne tik mokėjome abi kalbas, bet ir buvome su abiem kalbom susiję, tikrąja žodžio prasme dvikalbiai. Šią dvikalbystę laikėme turtu, privilegija, kurios neturėjo „koroniažai“ – karūniečiai. <…> Didžiavomės savo senąja lietuvių kalba“10. Pažangiečiai ir A. Smetona iš principo nebuvo priešingi kairiųjų ir LKDP radikaliai žemės reformai, jie tik skatino vengti labai smulkių ūkių ir reformą vykdyti nuosaikiai, atsižvelgiant į bendrus tautos bei valstybės reikalus. Pasirodžius oficioze „Lietuva“ straipsniui, kuriame buvo išsakyta nuomonė, kad Lietuvos pripažinimas jau seniai būtų išspręstas, jei ne „Steigiamojo Seimo radikalingi žemės reformos įstatymai <…>“11, TPP laikraštis „Tauta“ dėl delsimo pripažinti Lietuvą tarptautiniu subjektu pareiškė: „Ką mes velijame: radikalią žemės reformą nuo kieno nors priklausomoje Lietuvoje (sakykim, nuo Rytų) ar Santarvės pripažinimą. Ko norime pasiekti? Ar ūkio našumą pakelti, ar sunaikinti dvarininkų luomą? Jei šie du tikslai suderinami, tai ir Santarvė nedelstų pripažinti Lietuvą“12. Dvarininkų žemės karpymo problema naudojosi lenkų propaganda, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Antantės valstybės Lietuvą pripažino tik 1922 m. gruodį.
TPP į Steigiamojo Seimo rinkimus ėjo be skambių revoliucinių šūkių, su konservatyvia socialine programa, remdamasi vien tautine ideologija, todėl pralaimėjo. Panašiai pasikartojo 1922 ir 1923 m. Seimo rinkimuose, kuriuose, be TPP įžymybių A. Smetonos, A. Voldemaro, Martyno Yčo, dalyvavo ir V. Krėvė, rašytojas, kurio kūryba žavėjosi ir ja didžiavosi didelė lietuvių visuomenės dalis. Apie tai liudija Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, pirmą kartą apie V. Krėvę išgirdusi 1917 m. iš lietuvių studentų Maskvoje: „Kaip per miglas atsimenu apytuštį kambarį, stalą, prie kurio kažkas skaitė Krėvės veikalą [dramą „Šarūnas“ – V. T.]. <…> Lietuviškai tada dar silpnai mokėjau, tai ne viską supratau, tačiau iš sekusių diskusijų suvokiau, kad autorius – pasaulinio masto rašytojas. Lietuvis pasaulinio masto rašytojas! Tai man padarė tokį didelį įspūdį, kad Krėvės vardą įsidėmėjau <…>“13.
Politinės veiklos pėdsakai Baku mieste
Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje ir vėlesnio bolševikų Spalio perversmo, 1918 m. gegužės 28 d. Užkaukazėje susikūrė Azerbaidžano Demokratinė Respublika. Šis faktas istorijoje įdomus tuo, kad tai pirmoji demokratinė valstybė, atsiradusi islamo pasaulyje ir gyvavusi iki 1920 m. balandžio 28 d. Pradžioje jos vyriausybė bazavosi Genco mieste, nes Baku nuo 1917 m. lapkričio iki 1918 m. liepos valdė bolševikai, vadinamoji Baku komuna, siekusi aprūpinti Sovietų Rusiją nafta. 1918 m. rugpjūtį bolševikus iš Baku išvijo Azerbaidžano ir Didžiosios Britanijos kariuomenės. 1920 m. sausio 15 d. Paryžiaus taikos konferencijoje Antantės valstybės pripažino Azerbaidžano Respubliką de fakto. 1920 m. balandžio 28 d. bolševikinės Rusijos kariuomenei užėmus Baku įkurta Azerbaidžano Sovietų Socialistinė Respublika, kuri 1922 m. gruodį įjungta į bolševikų imperiją – Sovietų Sąjungą.
V. Krėvė, nuo 1909 m. gyvendamas Baku mieste, tapo žymia asmenybe, nes, be mokytojavimo Baku realinėje gimnazijoje ir mergaičių gimnazijoje, kuriose dėstė rusų kalbą ir literatūrą, nuo 1912 m. Liaudies universitete dėstė persų viduramžių poeziją, budizmą ir islamą, o 1919–1920 m. tapo Baku universiteto docentu. Savo pasisakymais gerbė azerbaidžaniečių tautą, o gimnazijoje gynė azerbaidžaniečių mokinių norą mokytis savo gimtąją kalbą. Čia verta prisiminti ano meto epizodą: Abdula Šaygas (azerbaidžaniečių literatūros klasikas) kartu su V. Krėve dirbo toje pačioje gimnazijoje ir dėstė azerbaidžaniečių kalbą. Kartą į dėstytojų kambarį įsiveržė dvarininkas Mamedbekovas. Visiems matant ir girdint, jis kreipėsi į A. Šaygą: „Kuriam galui jūs grūdate mano sūnui į galvą niekam nereikalingą kalbą? Kokia iš to nauda?“ Visi dėstytojai tylėjo. Tai dar labiau komplikavo padėtį. Ir V. Krėvė, visa tai stebėjęs, neišlaikė: „Žmogus, kuris gėdinasi savo gimtosios kalbos, nevertas žmogaus vardo“, – įsikarščiavęs išpylė jisai, apgindamas A. Šaygą14.
Albertas Zalatorius, apibūdindamas V. Krėvės charakterį, teigia, kad esminė rašytojo nuostata yra laisvė: „maištas buvo antra didžioji Krėvės metafizinė vertybė, be kurios jis negalėjo gyventi. Bet koks kultas ar paklusnumas jam atrodė svetimas žmogaus prigimčiai. Autoriteto neigimas jam buvo viena didžiausių saldybių“15. Gal dėl to Rusijos imperijoje bręstant revoliuciniams įvykiams V. Krėvė neliko nuošalyje, o susiejo savo politinę veiklą su Socialistų revoliucionierių (eserų) partija. Šios partijos atstovai V. Krėvę 1917 m. spalio 29 d. išrinko į Baku miesto Tarybą, susikūrus Azerbaidžano Demokratinei Respublikai jis tapo Baku Tarybos sekretoriumi, o 1919 m. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos konsulu Azerbaidžane. Dirbdamas konsulu V. Krėvė rūpinosi lietuvių grįžimo į Tėvynę reikalais, o bolševikams užgrobus Baku padėjo iš jo išvykti bėgantiems nuo bolševikų teroro žmonėms. 1920 m. gegužės mėn. grįždamas į Lietuvą su šeima padėjo savo bičiuliui, kadetų partijos nariui16 Michailui Podšibiakinui, pakeitusiam pavardę į Mykolo Banevičiaus, kartu vykti į Lietuvą. M. Podšibiakinas buvo baigęs universitete teisės studijas, buvo kadetas, bet jam tai netrukdė bičiuliautis su V. Krėve, eseru, ir diskutuoti politikos ir Rusijos ateities klausimais.
Čia pravartu prisiminti, kas buvo eserų partija. Tai narodnikų (liaudininkų) ir socializmo idėjų derinys. 1905 m. eserų partijos programa numatė panaikinti monarchiją ir Rusiją paskelbti federacine demokratine respublika, suteikti gyventojams pilietines teises ir laisves, socializuoti žemę ir kt. (anuomet šios idėjos galėjo sudominti V. Krėvę, nes Lietuvai tapti federacijos subjektu buvo pažangu, kadangi tais laikais Rusijos imperijoje Lietuvos net vardo nebuvo nei geografine, nei politine prasme). Eserų partijos elektoratas buvo valstiečiai ir tarnautojai. Po 1917 m. Vasario revoliucijos eserai tapo stipriausia Rusijos partija, sudarė daugumą Steigiamajame susirinkime, nuo 1917-ųjų liepos iki lapkričio įėjo į Laikinąją vyriausybę. Po bolševikų Spalio perversmo dalyvavo organizuojant kovą prieš bolševikų valdžią. Rusijos valdžioje įsitvirtinę bolševikai 1922 m. birželį keturiolika pagrindinių eserų veikėjų sušaudė, o vėliau represavo likusius.
Lietuvoje eserų idėjos darė įtaką kai kuriems inteligentams. Eserams idėjiškai artima buvo 1917 m. Petrograde įsteigta Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija (LSLDP). Ši partija ilgą laiką, 1919–1926 m., kartu su LKDP sudarė koaliciją ir valdė Lietuvos respubliką.
V. Krėvės politinė vizija – didelė Lietuva. Baku eseras tampa tautininku
Jei patikėtume M. Tamošaičio nuomone, kad V. Krėvė siekė valdžios tik dėl asmeninių ambicijų, tai, regis, jam labiau tiko rinktis valdančiąją Lietuvos partiją – LSLDP, kurios ir ideologija jam buvo artima, žinoma dar iš Baku laikotarpio. Tuo labiau V. Krėvei, kilusiam iš ūkininkų, galėjo imponuoti kairioji, po susijungimo ilgai buvusi valdžioje Lietuvos valstiečių liaudininkų partija (LVLP). Populiaraus rašytojo autoritetas šią partiją būtų dar labiau sustiprinęs. Vadinasi, V. Krėvė ne „asmeninių ambicijų vedamas siekė valdžios“, į politinę veiklą jis įsijungė aukštesnio tikslo skatinamas – dėl jam labai svarbios Lietuvos valstybės sukūrimo idėjos, kuri taip aiškiai matoma jo kūryboje.
Paklaustume ir taip: ar gali jaunas istorikas po aštuoniasdešimties metų suvokti ir įvertinti rašytojo romantiko politinės veiklos paskatas, jeigu jis nėra įdėmiau perskaitęs jo kūrinių ir susipažinęs su atitinkamais literatūrologų darbais? Istorikas, kuris vadovaujasi tik datomis, pragmatišku ir racionaliu mąstymu, niekada nesuvoks rašytojo romantiko, kuriam gyvenime svarbiausia buvo idėja. Čia ir slypi M. Tamošaičio šališkumo ir neobjektyvumo priežastis, o ypač jis klysta, kai bando V. Krėvės politinę veiklą aiškinti – tarsi būtų psichologas – remdamasis rašytojo charakterio bruožais, kurie, beje, jam taip pat mažai žinomi ir tendencingai vertinami. V. Krėvė studijų Kijeve ir Lvove metais buvo kupinas revoliucinio griovimo, nevilties, prometėjiško maišto ir net agresijos (1907 m. eilėraščių knyga „Frusta“, kaip slogios atmosferos Rusijos imperijoje refleksija), bet grįžus į tėvynę jį užvaldė pozityvi Lietuvos kūrimo idėja.
V. Krėvė – rašytojas neoromantikas, studijavęs lyginamąją kalbotyrą, sanskritologiją, pažinęs senovės Indijos ir Persijos kultūras, parašęs dramas „Šarūnas“ ir „Skirgaila“, pirmą orientalistinį kūrinį „Pratjekabuda“, išleidęs įspūdingus „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“ – Lietuvos valstietiškiems skaitytojams kėlė pagarbų pasididžiavimą, ugdė jų savigarbą ir lietuvišką savimonę. Giliai pažinęs senąsias Rytų kultūras ir radęs jose bendrumų su lietuvių dvasios kultūra V. Krėvė buvo savitai artimas Jono Basanavičiaus idėjoms ir jo moksliniams tyrimams. Rašytojo mokytojas studijuojant etnologijos mokslus Lvovo ir Kijevo universitetuose buvo prof. M. S. Gruševskis, padaręs didžiulę įtaką jo pasaulėžiūros susiformavimui. „Jų gyvenime daug paralelių: abu buvo eserai, masonai, indoeuropeistai, etnologai, kraštiečiai, abu tarybiniais metais tapo akademikais ir jokiose politinėse situacijose jiems neteko nusileisti iš mokslo elito viršūnių“17, – rašo Laima Kastanauskaitė. Galima teigti, kad V. Krėvė dar studijuodamas Kijeve tapo savotišku tautininku, o jo credo – didinga senosios Lietuvos istorija – vėliau romantiškai pavaizduota jo dramose ir padavimuose.
Apie tai byloja pats klasikas: „Kai aš pradėjau kurti, tai aš niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba pasižymėti kaip rašytojas. Bet man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė, negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, bet sužlugdė tą kryžiuotį. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę dalį šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą“18.
TPP ideologas A. Smetona kartu su redaktoriumi J. Tumu-Vaižgantu „Vilties“ laikraštyje, tęsdami J. Basanavičiaus idėjas, kėlė lietuvių tautos atgimimo, kultūros, lietuvybės gaivinimo Lietuvos pakraščiuose, lietuvių teisių bažnyčiose ir kt. klausimus. Per šešerius metus „Viltis“ išvarė platų ir svarbų barą lietuvių visuomeniniame gyvenime, per šį laiką susikristalizavo vadinamosios vidurio srovės, būsimųjų tautininkų ideologijos pagrindai. Kai kitos partijos savo veiklą vykdė skaldydamos visuomenę socialiniu ar religiniu pagrindu (atsikuriančiai Lietuvai tai buvo labai pavojinga), vienas iš svarbiausių siekiamų „Vilties“ tikslų tapo tautos vienybės idėjos ugdymas. V. Krėvė, sukūręs herojiškus personažus Šarūną, Skirgailą, kurių tikslas tarnauti Lietuvai („Šarūne“ tauta, idiliškai gyvenusi mažomis gentimis, turėjo per kraują ir ašaras suaugti į vieningą ir didelę valstybę, o „Skirgailoje“ tauta patenka į pasaulėžiūros kryžkelę: senoji tikyba, kad ir kokia brangi širdžiai, nebegali padėti tautai jos žūtbūtinėse grumtynėse dėl valstybingumo), degė panašiomis idėjomis: atkurti vieningą ir stiprią Lietuvą – su Vilniumi, Gardinu ir Klaipėda.
V. Krėvės sukurti personažai ir idėjos visu dramatiškumu jam iškilo tikrovėje, kai 1920 m. gegužę jis grįžo į Lietuvą, kur vyko Nepriklausomybės karai prieš Rusijos bolševikus, o spalio–lapkričio mėn. ir lenkų generolo Lucjano Żeligowskio karių siautėjimai, kurie baigėsi pusės Lietuvos – Pietryčių Dzūkijos (Vilniaus krašto – šis pavadinimas primestas okupantų, todėl nevartotinas) užgrobimu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) atkūrimo idėjos ir Vilniaus krašto sugrąžinimas Lietuvai buvo svarbiausia „Šarūno“ kūrėjo politinė vizija, gal dėl to V. Krėvė priklausė Mykolo Romerio įkurtai masonų ložei „Lietuva“, kurios tikslai buvo tie patys. Čia ir išaiškėja išvada, kad tautos vienybės idėja ir didelės Lietuvos valstybės vizija buvo svarbiausia priežastis, paskatinusi rašytoją dalyvauti politikoje ir susieti save su TPP ir tautininkų ideologija. Neatmestina, kad šiam V. Krėvės žingsniui galėjo turėti įtakos ir jo ryšiai su A. Smetona ir J. Tumu-Vaižgantu, nes „Vilties“ laikraštyje buvo spausdinami kai kurie pirmieji jo kūriniai, nors pagrindinis rašytojo žymiausių kūrinių skleidėjas buvo literatūros žurnalas „Vaivorykštė“ ir jo redaktorius, jaunystės laikų bičiulis Liudas Gira.
Blanki demokratija vanagų apsuptyje
Steigiamasis Seimas, valdomas LKDP ir LSLDP koalicijos, pasišovęs įgyvendinti dideles laisves, priėmęs plačios apimties amnestijos įstatymą, sužadino priešvalstybinių gaivalų – komunistų veiklą, o paleisti iš kalėjimų jie veikė per profsąjungas. 1920 m. birželio 10 d. priimta Laikinoji Konstitucija deklaravo parlamentinę santvarką, tikybos, spaudos, žodžio, streikų, susirinkimų ir draugijų laisvę, o mirties bausmę panaikino. Dėl komunistuojančių sluoksnių sukeltų neramumų vyriausybė buvo priversta vėl įvesti karinę padėtį, nes Lietuvos visuomenė nebuvo pribrendusi naudotis laisvėmis.
Reikia pastebėti, kad 1920 m. sausio 16 d. Santarvės šalys panaikino Sovietų Rusijos blokadą, o vasario 2 d. Estija ir vasario 12 d. Didžioji Britanija su Rusija pasirašė Taikos sutartis. Tik mūsų diplomatams reikalaujant (ir tuomet Lietuvos vyriausybės apgailėtinai vėlavo) koalicinė vyriausybė, vadovaujama K. Griniaus (LSLDP atstovo), pradėjo derybas su Sovietų Rusija dėl taikos, kurią šalys pasirašė 1920 m. liepos 12 d. Buvęs suverenas – Rusijos imperija, tapusi Sovietų Rusija, apibrėžė Lietuvos sienas lietuvių etnografinėse ribose su Vilniumi, Gardino ir Lydos sritimis, tačiau bolševikai Vilnių ir šias sritis išlaikė iki rugpjūčio 27 d., o pasitraukė tik tada, kai buvo lenkų sumušti prie Vyslos. Po bolševikų armijos sutriuškinimo Lenkija, įgavusi sparnus, ir toliau stengėsi prisijungti Lietuvą, o viduramžiškų idėjų vedama (didelė ir stipri Žečpospolita yra geras skydas nuo Rytų barbarų) šias lenkų užmačias kurstė ir palaikė Prancūzija.
Neilgai trukus, po 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų Taikos sutarties su Lenkija pasirašymo, stebint Santarvės šalių kariniams atstovams, jau spalio 8 d. generolo L. Żeligowskio vadovaujama lenkų kariuomenė slapta perėjo šia sutartimi numatytą demarkacinę liniją ir 9 d. okupavo Vilnių. Lapkričio mėnesį Lietuvos kariuomenė, ties Širvintomis ir Giedraičiais sutriuškinusi Żeligowskio armiją, ėmė veržtis toliau, siekdama išvaduoti Vilnių ir jo kraštą, tačiau Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos pirmininkas pareikalavo nutraukti puolimą ir Lietuvos politinė valdžia – K. Griniaus vyriausybė – pakluso. Tai buvo mūsų politikų klaida, užtraukusi Lietuvai istorinę nelaimę ir pusės valstybės teritorijos netektį. Juk analogiška Karinės kontrolės komisijos pirmininko nota, L. Żeligowskiui užėmus Vilnių, buvo pareikšta ir Lenkijai, tačiau ši nepakluso ir toliau puolė Lietuvą, bet jokių sankcijų jai nebuvo taikyta, net priešingai – Antantės valstybės ir toliau tenkino ir palaikė jos imperinę politiką. Toks K. Griniaus vyriausybės nuolankumas, kai vyko karas tarp buvusių vieno istorinio likimo sesių, kai su Sovietų Rusija Antantės ir naujai susikūrusios šalys jau buvo pasirašę Taikos sutartis, dabar atrodo išdavikiškai. Juolab stebina Lietuvos vyriausybės neryžtingumas, kai dar 1919 m. rugpjūčio 28 d. buvo susekti ir suimti 435 POW19, Lenkijos slaptos organizacijos, turėjusios tikslą ginklu nuversti Lietuvos vyriausybę, nariai, kurių teismas kaip tik prasidėjo 1920 m. gruodžio 15 d. Taigi Lenkija siekė pavergti Lietuvą iš išorės ir vidaus, o mūsų vyriausybė, pabūgusi karinės kontrolės komisijos reikalavimo nežygiuoti į Vilnių, neatsiėmė savo teritorijos, kuri pripažinta Lietuvai ne tik Suvalkų sutartimi (1920), bet ir pagal paskutinę suverenių valstybių – LDK ir Lenkijos – Liublino unijos sutartį (1569). Neabejotina, kad paklusnus vyriausybės atsisakymas susigrąžinti sostinę Vilnių ir Pietryčių Dzūkiją sukėlė kariuomenės ir šaulių sluoksniuose nepasitenkinimą.
V. Krėvė Azerbaidžane jau buvo patyręs partijų veiklą dar tik gimstančios demokratijos sąlygomis ir matęs, kaip partijų ginčais naudojasi bolševikai – jie gandų ir propagandos būdu mulkino Baku visuomenę, o susidarius kritinei situacijai, naudodami karines priemones, užėmė valdžią. Matydamas sudėtingą padėtį Lietuvoje, V. Krėvė jau 1920 m. rugpjūčio mėnesį TPP laikraštyje „Tauta“ paskelbė politinę apybraižą „Bolševikai“, kurioje aprašė klastingus Rusijos bolševikų politinės veiklos būdus ir valdžios užgrobimą Baku mieste bei Azerbaidžane (2010 m. ši apybraiža, išspausdinta Azerbaidžane rusų ir azerbaidžaniečių kalbomis, sukėlė sensaciją).
Čia vertėtų pacituoti iš V. Krėvės „Bolševikų“: „Šie faktai gana aiškūs, kad suprastume, kokios politikos prisilaiko didžiumiečiai [bolševikai – V. T.] ir kiek galime tikėti jų žodžiais, o ne darbais. Būnant Maskvoje, man prisiėjo susitikti su vienu gruzinu, kuris dabar yra komisaru Užkaukazėj, „tovariščiumi“ K–lakr., ir laikinai viešėjo „raudonojoje Maskvoje“. Aš jį buvau pažinęs dar prieš karą, bendrą darbą dirbdamas. Pasikalbėjome apie Užkaukazę ir aš paklausiau, kokios jis nuomonės apie didžiumiečių taiką su Lietuva [1920 m. liepos 12 d. sutartį – V. T.]. Jo atsakymas buvo maždaug toks: „<…> Bet didžiumiečiai gerai supranta, kad jų tvarka, jų valdžia galės gyvuoti Rusijoj tik tuomet, kada panaši tvarka bus ir kitose Europos valstybėse, daug turtingesnėse negu Rusija… Spraga Europon yra Lietuva ir Lenkija. Bet nuveikimas Lenkijos yra abejotinas, o Lietuva, žinoma, negalės didžiumiečių jėgoms pasipriešinti. Jie, žinoma, nelaužys padarytos taikos, bet kas gi užgins susidaryti „Tarybų nepriklausomai Lietuvai“ Minske ar kitose vietose, kurios irgi vadinama „Litovskimi“. Tarybų Lietuva, žinoma, paskelbs savitarpinę kovą su baltąja Lietuva. Žinoma, turėdama mažai jėgų, ji kvies laisvanorius, kad jie padėtų išgelbėti darbo žmones, skurstančius baltųjų Lietuvoje buržujų naguose, o jau bus Maskvos Tarybų darbas, kad tų laisvanorių nestigtų, „Raudonajai nepriklausomai Lietuvai“ nestigtų ir karo medžiagos. <…>“ Man prasitarus, kad proletariatui nepridera tokia veidmainiška politika, atrėžė – „pridera – nepridera“ – esą buržuaziniai prasimanymai. Tie, kas žūtbūt kovoja, neprivalo tų buržuazinių pripratimų laikytis…“20
Ši citata rodo, kokios lemties tais trapios nepriklausomybės metais galėjo sulaukti Lietuva, nes „demokratinės respublikos klestėjimas pareina iš vienos pusės nuo bendro demokratinių masių kultūringumo, o iš antros pusės – nuo šitų masių vadų kilnumo“21, – rašo Stasys Šalkauskis. Tuo metu Lietuvoje kaip tik ir stigo masių kultūringumo, pilietiškumo ir tautiškumo.
Humanitaras vadovauja karinei organizacijai
1919 m. susikūrė Lietuvos šaulių sąjunga – pusiau politinė visuomeninė-karinė organizacija, apjungusi atskirus partizanų ir savigynos būrius. Pirmuoju pirmininku buvo išrinktas baronas Vladas Pūtvis-Putvinskis, gerai žinojęs riteriškų organizacijų esmę ir tradicijas. Šauliai – naujieji atgimusios tautos riteriai, dvasios aristokratai. Šauliai skelbėsi esą tautos laisvės gynėjai, bet kartu pripažino, kad jie siekiantys naujos tautiškumo kokybės, naujos savasties. Jie vienodai vertino katalikybę ir pagonybę. Todėl kairiosios ir krikščioniškosios partijos (po Steigiamojo Seimo rinkimų ir iki 1926 m. gruodžio valdžiusios Lietuvą) į šaulius žiūrėjo nepatikliai. V. Putvinskis yra užsiminęs, kad šauliškumas yra pasaulinis reiškinys, labai senas, turintis savo organizaciją, istoriją, kultūrą ir yra slaptas bei savanoriškas.
Ir štai 1922 m. liepą LŠS Centro valdybos pirmininku išrenkamas humanitaras V. Krėvė. Gali kilti klausimas: kodėl pusiau politinei visuomeninei-karinei organizacijai vadovaus rašytojas, kuris, be viso kito, mažai žinojo paskutinius įvykius Lietuvoje ir iki 1920 m. negyveno tėvynėje? LŠS įkūrėjas V. Putvinskis, burdamas lietuvių bajorų ir valstiečių luomus, bandė miestus ir kaimus užkrėsti riteriškumo, karžygiškumo dvasia ir prikelti buvusią LDK. Panašių idėjų įkvėpti veikia ir V. Krėvės dramų bei padavimų didvyriškieji herojai: rašytojas išaukštino kunigaikščius, karžygius, kurie vertybe laikė šlovę, įgyjamą kare, tarnaujant valstybei ir valdovui – tai bajoriškosios kultūros požymiai. Šios populiaraus rašytojo idėjos buvo patrauklios karių ir šaulių sluoksniuose, kurie jautė nusivylimą neryžtinga kairiųjų ir krikščionių demokratų vyriausybe susigrąžinant Vilnių po L. Żeligowskio sutriuškinimo. V. Krėvė jau 1921 m. rudenį mitinguose ir spaudoje kritiškai pasisakė apie grobuoniškus Lenkijos veiksmus, tai, be abejo, turėjo įtakos išrenkant jį LŠS pirmininku.
V. Krėvei vadovaujant LŠS tapo dar populiaresnė, o tam pasitarnavo Šaulių sąjungos vaidmuo rengiant Klaipėdos sukilimą ir jame dalyvaujant. Apie tai buvo išsamiai rašyta22, todėl apsiribosiu tik kai kuriais faktais, parodančiais V. Krėvės charakterį. 1922 m. lapkričio 20 d. slaptame vyriausybės posėdyje, sprendžiant Klaipėdos sukilimo klausimą, buvo nutarta, kad „jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai <…> [LŠS vadovybė – V. T.] gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn <…>. Vyriausybė kol kas negalinti Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis“23. Pasitarime krašto apsaugos ministras Balys Sližys V. Krėvei išrėžė, kad jis „įsivaizduojąs esąs Šarūnas“, bet „jo sugalvota avantiūra“ pasibaigs nieku. Po tokių užgaulių pareiškimų kitokio būdo žmogus būtų nusiraminęs ir likęs sėdėti pirmininko kėdėje, juolab kad tai buvo tik visuomeninės pareigos, tačiau tik ne V. Krėvė, „Šarūno“ ir „Skirgailos“ autorius. Jam Lietuvos interesai buvo svarbiausi – šaulių pirmininkas prisiėmė visą atsakomybę ir pradėjo organizacinius Klaipėdos išvadavimo žygius. Jam iškilo klausimas: kas, kokios valstybės ginklais ir politiniu palaikymu galėtų paremti šį žygį? Kilo gana išmintinga, atitinkanti geopolitinę situaciją idėja, kad Klaipėdos reikalu galėtų padėti Santarvės valstybių nuskriaustoji Vokietija. Slaptose derybose su Vokietijos kariuomenės vadu V. Krėvei lengvatinėmis sąlygomis pavyko gauti ginkluotę, slapta atgabenti į Kauną ir apginkluoti šaulius bei savanorius. Kaip žinome, 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos kraštas buvo sėkmingai išvaduotas iš prancūzų karinės administracijos. Taigi galime teigti, kad V. Krėvė ne dėl asmeninių ambicijų tapo Klaipėdos sukilimo organizatoriumi, bet veikė tik dėl Lietuvos valstybės interesų, juolab gerai žinodamas, kad nepavykus sukilimui jis būtų teisiamas.
Dabar pažvelkime į M. Tamošaičio teigimą, kad V. Krėvė, „būdamas LŠS Centro valdybos pirmininku, savo iniciatyva mėgino supolitinti šią populiariausią šalyje nepolitinę ir karinę organizaciją. <…> Šaulių vadovas V. Krėvė, prisidengdamas patriotiškumu visuomenėje, siekė patenkinti savo asmenines politines ambicijas“24. Jau V. Putvinskis, kurdamas Šaulių sąjungą, teigė, kad tai pusiau politinė visuomeninė-karinė organizacija, turinti slaptumo požymių, jos veikla buvo apibrėžta 1921 m. įstatymu, tačiau ji nebuvo priskirta prie Krašto apsaugos ministerijos (tai įvyko tik 1929 m., V. Putvinskiui mirus).
Po 1922 m. spalio 10–11 d. rinkimų į Pirmąjį Seimą TTP atstovai su V. Krėve nepateko dėl visuomenės susiskaldymo (vieni rinkėjai palaikė krikščionis demokratus, kiti, paveikti Rusijos revoliucinių idėjų, palaikė kairiuosius – liaudininkus, socialdemokratus) ir mažo populiarumo. Tačiau margas Seimas negalėjo sudaryti patvarios koalicijos, todėl prezidentas Aleksandras Stulginskis vyriausybę sudaryti pavedė nepartiniam Ernestui Galvanauskui. Valstybės viduje susidarė nestabili padėtis, išorėje – taip pat: Prancūzijos palaikoma Lenkija darė politinius žygius, siekdama prisijungti Klaipėdos kraštą. Tik patriotiško ir ryžtingo, besirūpinančio Lietuvos interesais premjero E. Galvanausko politikos pastangomis Lenkijos spaudimą pavyko neutralizuoti ir Klaipėda 1923 m. vasario 16 d. buvo pripažinta Lietuvai de jure. Deja, šią vyriausybę Seime palaikė tik 38 nariai iš 78, todėl ji sėkmingai dirbti negalėjo, ir prezidentui teko 1923 m. kovo 12 d. Pirmąjį Seimą paleisti. Rinkimai į Antrąjį Seimą buvo paskelbti gegužės 12–13 d.
Esant nestabiliai padėčiai valstybės viduje ir prieš Lietuvą agresyviai veikiant istorinei jos sesei Lenkijai, V. Krėvė, vadovaudamas Šaulių sąjungai ir turintis idėjų, negalėjo likti nuošalyje. 1923 m. kovo 28 d. LŠS Centro valdybos posėdyje pirmininkas pranešė, kad Šaulių sąjungos prezidiumas gauna iš įvairių šaltinių nuomones, kad šauliai skirtingai ir nepalankiai vertina Seimo rinkimus, todėl prezidiume susidarė nuomonė, kad Šaulių sąjungai tikslinga dalyvauti Seimo rinkimuose su savo sąrašu. Beje, Seimo rinkimų įstatymo 33 straipsnis skelbė, kad „kiekviena partija ar kuopa <…> gali įduoti apygardos komisijai sąrašą tų asmenų, kuriuos siūlo Seimo atstovais“. V. Krėvė, būdamas gana demokratiškas vadovas, pasiūlė apsvarstyti šį klausimą Centro valdyboje25 ir būsimoje Lietuvos šaulių konferencijoje26. Valdybos nariai ir tuomet buvę Seimo nariais kairiosios LVLP atstovai Mykolas Sleževičius ir Justinas Staugaitis pasisakė prieš dalyvavimą Seimo rinkimuose su Šaulių sąjungos sąrašu, jiems pritarė ir V. Putvinskis. Be šių asmenų, posėdyje dalyvavę valdybos nariai: V. Krėvė, Antanas Bružas, Liudas Vailionis ir Stasys Šilingas, pritardami atskiram LŠS kandidatų sąrašui, atskleidė kritišką situaciją Seime, kai besikivirčijančios lietuviškos partijos negauna daugumos ir vyriausybės sudarymą nulemia tautinių mažumų ar komunistų atstovai, todėl taikdarišką vaidmenį galėtų atlikti patriotiškai nusiteikę išrinkti į Seimą LŠS kandidatai. Kadangi kiti du valdybos nariai Antanas Graurogkas ir Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas aiškios nuomonės neišsakė, tai šis klausimas buvo paliktas spręsti Lietuvos šaulių konferencijai.
1923 m. kovo 29 d. įvyko šaulių konferencija, joje dalyvavo 200 atstovų iš įvairių Lietuvos vietovių. V. Krėvė, pradėdamas konferenciją, nurodė, kad Lietuvai gresia pavojus, jei į būsimą Seimą bus išrinkta daug tautinių mažumų atstovų, komunistų, nes lietuviškoms partijoms nesusitarus, mažumų atstovai drauge su bolševikais faktiškai nulems Lietuvos likimą. Jis kalbėjo, kad Seime reikia turėti patriotiškų atstovų, kurie valstybinius reikalus laikytų aukščiau partinių ir nebūtų partijų vidine drausme verčiami balsuoti net prieš savo nusistatymą, kaip tai atsitinka su partijų atstovais. Tokie kandidatai galėtų būti tautoje populiarios Šaulių sąjungos atstovai. Vykstant diskusijai, o M. Sleževičiui ir Rapolui Skipičiui kategoriškai pasisakius prieš ir argumentuojant, kad šauliams dalyvaujant Seimo rinkimuose su savo sąrašu bus pažeisti šaulių organizacijos principai (slaptumas, savanoriškumas), o tai gali suskaldyti vienintelę organizaciją, kurioje pavojingu valstybei metu gali burtis įvairių įsitikinimų žmonės, konferencija slaptu balsavimu priėmė nutarimą – su atskiru LŠS sąrašu rinkimuose į Antrąjį Seimą nedalyvauti. Taip LŠS pirmininkas demokratiniu būdu sušvelnino kai kurių šaulių išreikštą nepasitenkinimą Seimu ir atsakė į kilusią idėją dalyvauti Seimo rinkimuose atskiru šaulių sąrašu.
Todėl M. Tamošaičio interpretacija, kad „V. Krėvė, prisidengdamas patriotiškumu visuomenėje, siekė patenkinti savo asmenines politines ambicijas“, yra visiškai atmestina, nes V. Krėvės nuostatos ir veikla rodo, kad jam visų svarbiausi buvo Lietuvos valstybės interesai. Tai patvirtina dar ir šie faktai: 1923 m. lapkričio 15–18 d. vykęs LŠS visuotinis suvažiavimas patvirtino senąją Centro valdybą antrajai kadencijai, o kaip demokratiškas ir geras organizatorius vadovu vėl buvo išrinktas V. Krėvė. Dėl teiginio apie jo „politinių ambicijų tenkinimą“ priminsime, kad TPP sąraše rinkimams į Antrąjį Seimą jis buvo įrašytas ketvirtuoju, po politinių įžymybių: A. Smetonos, A. Voldemaro ir M. Yčo. V. Krėvės asmenybė, kaip populiaraus rašytojo ir LŠS pirmininko (dar labiau vertinto po Klaipėdos sukilimo), puošė šios partijos sąrašą. Galima prielaida, kad jei „Šarūno“ autorius TPP sąraše būtų buvęs įrašytas pirmuoju, tai dėl savo populiarumo būtų patekęs į Seimą. Šiuose rinkimuose V. Krėvė ragino pažinti bolševikus ne iš žodžių, bet iš darbų, taip pat agitavo šaulius pasisakyti prieš bolševikus savo straipsniuose „Trimite“. Todėl į Antrąjį Seimą nebuvo išrinktas nė vienas bolševikas, nors Pirmame Seime jų buvo penketas. Deja, ir šį kartą gegužės mėnesio Antrojo Seimo rinkimuose dėl anksčiau aptartų priežasčių (visuomenės susiskaldymas) nebuvo išrinktas nė vienas TPP kandidatas. Beje, prasta šios partijos agitacinių idėjų sklaida paaiškinama ir tuo, kad ji nebuvo Lietuvoje sukūrusi jokių struktūrų, o rėmėsi tik grupe inteligentų ir jų leidžiama spauda.
V. Krėvės vizija – susigrąžinti Vilnių
V. Krėvė žinojo, kad visuomenėje, kariuomenėje ir tarp šaulių sklinda nepasitenkinimas nuolankia K. Griniaus vyriausybės vykdoma politika dėl Lenkijos ir Antantės. 1921 m. ši vyriausybė Briuselyje vedė derybas dėl federacijos su Lenkija sudarymo pagal Belgijos ministro Pauliaus Hymanso projektą. Visuomenė šioms deryboms priešinosi rengdama Kaune mitingus (1921 m. spalio mitinge dalyvavo ir kalbėjo V. Krėvė), todėl K. Griniaus vyriausybė 1922 m. vasarį buvo priversta atsistatydinti.
V. Krėvė su A. Smetona ir A. Voldemaru puoselėjo planus Vilniuje rengti sukilimą, analogišką Klaipėdai, ir susigrąžinti Lenkijos okupuotą Lietuvos sostinę su Lydos ir Gardino sritimis. LŠS pirmininkas, siekdamas šio tikslo, tikėjosi pagalbos ir iš Sovietų Rusijos, todėl kartu su pažangiečių bendražygiais vedė derybas su šios šalies ambasada. 1923 m. balandžio 2 d. Kaune vyko mitingas, smerkiantis Ambasadorių konferencijos priimtą Vilniaus pripažinimą Lenkijai. Mitingo dalyviams sustojus prie LŠS būstinės, šios vadovybė šūkiu: „Tas kelias – kovos kelias“27 nurodė savo požiūrį dėl Vilniaus susigrąžinimo.
„Dar 1923 m. pradžioje Smetona, Voldemaras, Krėvė apsisprendė rengti perversmą ir pagalbos 1923 m. vasario pradžioje kreipėsi į SSSR pasiuntinį, <…> kad SSSR sulaikytų Lenkiją, neleistų jai pulti Lietuvos perversmo metu ir po jo“, – rašo istorikas Z. Butkus. V. Krėvė, norėdamas, kad SSSR paremtų Lietuvą išvaduojant Vilnių, „siūlė sovietų pasiuntiniui I. Lorencui užmegzti slaptus ryšius tarp Lietuvos ir SSSR karinių organizacijų. <…> Smetona ir Voldemaras vis pabrėždavo, kad jie patys, turėdami savo organizaciją kariuomenėje, nuvers tuometinę krikščionių demokratų valdžią labai lengvai, iš karto“28. Suprantama, kad toks aktyvus LŠS pirmininko ir TPP vadovų veikimas išreiškė šaulių ir karinių sluoksnių nepasitenkinimą Seimų valdžios vykdoma prisitaikėliška politika, kuri buvo privedusi prie Pietryčių Dzūkijos (Vilniaus krašto) netekimo. Šios nuotaikos ypač sustiprėjo po 1926 m. Trečiojo Seimo rinkimų, kai valdžia perėjo tik kairiesiems ir dėl komunistuojančių sluoksnių aktyvumo bei demonstracijų įvykiai užsibaigė kariniu Gruodžio septynioliktosios perversmu.
1923–1924 m. V. Krėvė aktyviai dalyvavo politikoje LŠS žurnale „Trimitas“ rašydamas kritinius straipsnius, smerkiančius vyriausybės vykdomą politiką, ir kartu skelbdamas karštus patriotinius tekstus, skirtus šauliams ir visuomenei, lyg ruošdamas juos Vilniaus žygiui. „Trimite“ skelbti V. Krėvės straipsniai „Kuriuo keliu?“ (Nr. 173), „Tėvynė pavojuje!“ (Nr. 175), „Gelbėkim savo tėvynę!“ (Nr. 176) išreiškė kitokį nei valdžios požiūrį į Lietuvos užsienio politiką, ugdė demokratiškumą ir patriotiškumą visuomenėje. Pradžioje jo vedamieji pasižymėjo emocionaliu patosu, aktyviu raginimu „remti savo valdžią sunkioje kovoje už Lietuvos nepriklausomybę ir duoti jai moralios paspirties, atsisakyti nuo pražūtingo Antantės mums pasiūlymo – būti federacijoje su Lenkija“29. Kituose straipsniuose LŠS pirmininkas atskleidė lietuvių visuomenėje buvus prolenkiško nusistatymo piliečių, kurie yra „antinacionalinė jėga – mūsų kapitalistai, mūsų bankininkai, lietuviai ir žydai be skirtumo, jų vienas dievaitis, kuriam pardavė savo sielą, pinigas. Apiplėšę visą Lietuvą, prisikrovę milijonus dolerių, jie jaučia, kad jiems ankšta Lietuvoje <…>. Tokia sritimi galėtų būti Lenkija, jeigu prie jos prieiti – o prieiti į ją galima tik Lietuvos nepriklausomybę pardavus <…>, taigi jie ir stumia prie derybų su lenkais“30. Toliau V. Krėvė mini, kad dar yra silpno būdo lietuvių, kuriems imponuoja didžiųjų valstybių (anglų, prancūzų) diplomatų raginimai „susitaikinti ramiu būdu su lenkais“. Tai irgi esą įmanoma, bet tik tuomet, kai lenkai pripažins Lietuvos nepriklausomybę ir atsižadės Vilniaus visiems laikams. Antibolševizmas, o dėl Lenkijos agresyvumo atsiradęs antilenkiškumas ir Antantės valstybių kritika dėl jų beatodairiško Lenkijos užmačių palaikymo buvo esminis 1922–1924 m. „Trimite“ V. Krėvės politinių straipsnių tonas. Aišku, jis kaltino ir Lietuvos vyriausybę aklu pasitikėjimu Antantės valstybėmis, ragino savo politiką nukreipti į Vokietiją ir Sovietų Rusiją kaip į potencialias pagalbininkes atgaunant Vilniaus kraštą, nes „rusų pavojus – tik priešų gąsdinimas, o lenkų pavojus yra įvykęs ir realus“. Šios valstybės oficialiomis notomis Tautų sąjungai protestavo prieš Pietryčių Dzūkijos (Vilniaus krašto) pripažinimą Lenkijai.
Demokratiškai išrinktų Seimų sudarytos vyriausybės nevengė naudoti diktatoriškų priemonių, kai TPP vadovai juos kritikavo dėl užsienio politikos ir nenuosaikaus žemės reformos vykdymo. Per 1922–1924 m. valdžia uždarė šiuos pažangiečių laikraščius: „Lietuvos balsą“, „Tėvynės balsą“, „Krašto balsą“ ir „Vairą“.
Galima daryti išvadą, kad anuomet spaudoje susidariusi arši kova tarp valdančios koalicijos ir opozicinės Tautos pažangos partijos galėjo būti atsakas į Vilniaus krašto netektį ir V. Krėvės bei TPP vadovų ryžtą susigrąžinti šį kraštą Sovietų sąjungai padedant. Tačiau tai ir liko tik iliuzija, nes Sovietų Sąjungos bolševikams buvo svarbiau pasinaudojant Vilniaus konfliktu valdyti Lietuvą ir laikyti ją kaip placdarmą tolesnei ekspansijai į Vakarus bei antilenkišku barjeru, ginančiu visą Pabaltijį nuo Lenkijos agresijos.
Populiarusis humanitaras palieka šaulius
Labiausiai LŠS pirmininko straipsnius kritikavo valdančiųjų valstiečių liaudininkų laikraštis „Lietuvos žinios“ straipsniuose: „Isterija“, „Netikras Šaulių S-gos kelias“, „Mūsų mažyliai“ ir kt. Tačiau, neturint pakankamai argumentų, buvo pereita prie V. Krėvės ir A. Voldemaro charakterio bruožų kritikos ir asmeninių ambicijų demonstravimo. O LVLS lyderis M. Sleževičius atvirame laiške apkaltino LŠS pirmininką šaulių būrių telkimu savo tikslams: „Jūs raginate būrių atstovus būti pasirengusius, kada ateis laikas, čia pat iš pradžių iškoneveikę, išjuodinę liaudininkus, išvadinę juos žulikais ir Lenkam parsidavėliais, kuomet tų pat liaudininkų akivaizdoje drauge su Jumis (jie) posėdžiauja toje pat Šaulių Sąjungos Centro Valdyboje“31.
Šie straipsniai „Trimite“ sukėlė nepasitenkinimą LŠS Centro valdybos ir Seimo nariui, valstiečiui liaudininkui Jonui Staugaičiui, kuris 1924 m. vasario 22 d. valdybos posėdyje apkaltino V. Krėvę teigdamas: ar pirmininkas turėjo teisę reikšti savo nuomonę ir kritikuoti valdžią, jeigu Šaulių sąjunga subsidijuojama Krašto apsaugos ministerijos? Po septynių dienų, vasario 29 d. įvykusiame Centro valdybos posėdyje, kuriam pirmininkavo V. Krėvės pavaduotojas S. Šilingas, dalyvavo: sekretorius A. Bružas, pirmininkas V. Krėvė, nariai: Jurgis Bruvelaitis, A. Smetona, R. Skipitis, dr. Zigmas Raulinaitis, Mykolas Krupavičius, dr. J. Staugaitis, M. Sleževičius, Petras Leonas, L. Vailionis ir štabo viršininkas Pranas Klimaitis, vyko diskusijos apie V. Krėvei iškeltus kaltinimus. Šaulių sąjungos Klaipėdos skyriaus vadas J. Bruvelaitis teigė, kad V. Krėvės straipsniuose keliami turintys pagrindą svarbūs klausimai. Pirmininką ginantis A. Bružas pareiškė, kad nėra įstatymo ar Centro valdybos nutarimo, kuris draustų Šaulių sąjungos pirmininkui rašyti straipsnius šaulių leidinyje ar reikalautų atsiklausti valdybos, nes ji pati jį išrinko. L. Vailionis pasakė, kad šie straipsniai tik sustiprino Lietuvos nepriklausomybę. V. Krėvė, atsakydamas į kaltinimus, pabrėžė savo orientaciją į Vokietiją ir Sovietų sąjungą ir prabilo apie J. Staugaičio prolenkiškumą: „Jei D-as Staugaitis mano, kad reikia dėtis su lenkais, tai taip turėtų atvirai savo tokį nusistatymą ir spaudoje reikšti“32. Pirmininkaujantis S. Šilingas, palaikydamas kalbėjusiųjų nuomones, pasiūlė balsuoti už V. Krėvę išteisinantį nutarimą: „Šaulių sąjungos CV-a apsvarsčiusi Dr. J. Staugaičio pareiškimą ir turėdama omenyje, kad Profesoriaus V. Krėvės-Mickevičiaus straipsnių spausdinimas „Trimite“ neišsilenkia iš tvarkos, kuri buvo nusistačiusi iki šiol redaguojant „Trimitą“ <…>“33. Nors už pirmininką balsavo penki CV nariai, prieš – du bei trys susilaikė ir taip jo veiksmai buvo išteisinti, V. Krėvė įsižeidęs pareiškė, „kad mano pirmininkavimas Šaulių sąjungai nenaudingas, nes ir prieš ją, ir prieš mane leidžiama provokacinių žinių: galbūt todėl, kad esu laikomas aršiu lenkų priešu. Aš pareiškiu, kad nuo Centro Valdybos Pirmininko ir mano pareigų atsisakau. Po to, manau, niekur nebus kalbų, kad aš noriu tapti Vincu pirmu“34. Apie jo pasikarščiavimą liudija A. Bružas: „paskubomis, trenkęs durimis, drauge su A. Smetona išėjo iš posėdžio, palikęs net kepurę“35.
Prabėgus dvejiems metams, 1926 m. birželio 17–19 d. vykusiame visuotiniame Šaulių sąjungos suvažiavime V. Krėvė vėl dalyvavo ir buvo išrinktas Centro valdybos nariu. Nors tuo metu jis jau vadovavo Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetui ir jo laikas buvo apribotas fakulteto organizaciniais reikalais, tačiau rašytojo sugrįžimas sietinas su kairiųjų valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės susidarymu po 1926 m. gegužės Trečiojo Seimo rinkimų, kuriuose tris vietas gavo ir Tautininkų sąjungos nariai: A. Smetona, A. Voldemaras ir kun. Vladas Mironas. Vyriausybė, vadovaujama M. Sleževičiaus, pasirašė su Sovietų sąjunga nepuolimo ir neutraliteto paktą, kurį, ratifikuojant Seime, aktyviai palaikė tautininkai. Regis, V. Krėvei bendraujant su nauja vyriausybe vėl atgijo viltis daryti žygius dėl Vilniaus susigrąžinimo (iki tol valdžioje buvusi LKDP buvo nepalanki šiai idėjai), o Šaulių sąjunga vėl turėjo būti šios idėjos varikliu. Apie tai sako ir tas faktas, kad 1927 m. gruodžio 17 d., jau po perversmo ir atėjus į valdžią jo buvusiems bendražygiams, V. Krėvė galutinai pasitraukė iš LŠS Centro valdybos nario pareigų, suvokęs, kad viltys atgauti Vilnių visiškai sužlugo – „dėl žalingos Lietuvos šaulių sąjungos taktikos šiuo Vilniaus faktinio atsižadėjimo momentu“36, nes perversmo metu ir po to buvo tikėtasi Sovietų Sąjungai padedant surengti Vilniuje sukilimą ir išvaduoti Pietryčių Dzūkiją su Gardino ir Lydos sritimis.
Anot Petro Vaičiūno pasakojimo37, visoje Lietuvoje švenčiant V. Krėvės literatūrinio darbo dvidešimtmetį, o „Trimitui“ neišspausdinus apie jo kūrybą kažkieno straipsnio, šis nedėmesingumas rašytoją taip įžeidė, kad jis net grąžino Šaulių sąjungos ženklą ir medalį Krašto apsaugos ministerijai – taip V. Krėvė atsisveikino su šia garbinga organizacija, kuriai buvo pasišventęs ir pasiekęs Lietuvai istorinės reikšmės rezultatų.
Kaip pasakoja P. Vaičiūnas, V. Krėvė, būdamas LŠS Centro valdybos pirmininku, griežtai tvarkęs organizacijos reikalus, ugdęs drausmę ir kovojęs su lėšų švaistymu. Net atleidęs iš pareigų aukštą LŠS pareigūną Antaną Žmuidzinavičių, kuris, nuvykęs į Ameriką rinkti Šaulių sąjungai aukų, rūpinosi tik savo paveikslų parodomis.
V. Krėvė – Tautininkų sąjungos kūrėjas
Grįžkime į 1924-uosius, kai V. Krėvė paliko LŠS pirmininko postą, tačiau savo politinės veiklos nenutraukė. Jau tų pačių metų rugpjūčio 17–19 d. Šiauliuose įvyko reorganizacinis TPP ir Ekonominės politinės žemdirbių sąjungos suvažiavimas, įkūręs naują politinę organizaciją – Lietuvių tautininkų sąjungą (toliau LTS). Jos pirmininku buvo išrinktas rašytojas prof. V. Krėvė-Mickevičius, o vicepirmininku – buvęs krašto apsaugos ministras Antanas Merkys. Istorikas J. Jakštas rašo: „Įsikūrusi Lietuvių tautininkų sąjunga galėjo didžiuotis išsirinkusi pirmuoju pirmininku klasiką rašytoją V. Krėvę-Mickevičių“38. Buvęs TPP vadovas A. Smetona buvo išrinktas tik garbės pirmininku, o A. Voldemaras į Centro valdybą net nepateko. Šie faktai rodo, kad V. Krėvės populiarumas buvo labai išaugęs ir nustelbė ankstesnių TPP vadų populiarumą. Žvelgiant iš dabarties galima numanyti, kad buvusių vadovų neišrinkimas net į Centro valdybą tarp trijų autoritetų pasėjo nesantaikos grūdą, iš kurio išaugo atitinkami želmenys.
Po nesėkmių Seimo rinkimuose siekta, pasitelkiant tautos mylimo rašytojo ir veiklaus LŠS pirmininko autoritetą, populiarinti naują politinę organizaciją ir pritraukti į ją kuo daugiau žmonių. Net pavadinimu – sąjunga – pabrėžiama, kad ji turi apimti ne lietuvių tautos dalį, bet visą tautą, visus jos sluoksnius. Iš tiesų tai buvo nauja politinės veiklos kokybė, nes V. Krėvė įkuria ir naują politinį organą – savaitraštį „Lietuvis“, kurio redaktoriumi pakviečia literatą P. Vaičiūną. „Lietuvis“ pradėtas leisti 1924 m. lapkričio 14 d., ir jau antrame numeryje išspausdina naujus LTS įstatus, o jos programą patalpina trečiame numeryje. Kaip programos autoriai pasirašo prof. V. Krėvė-Mickevičius ir vicepirmininkas A. Merkys.
Pabrėžtina, kad pirmas programos punktas atspindi V. Krėvės politinius tikslus: „Tautininkų sąjungos tikslas – tautiška kultūra, ugdoma laisvoje nepriklausomoje, demokratiniais ir teisės pagrindais tvarkomoje Lietuvoje su Klaipėda, Vilniumi ir Gardinu“39. Programoje neaptinkama jokių autoritarinių apraiškų, ypač pabrėžiamos demokratinės teisės: „tautinės mažumos naudojasi Lietuvos teritorine ir kultūrine autonomija. Valstybinė kalba yra lietuvių kalba. <…> įstatymais turi būti apsaugota, kad bažnyčia nebūtų partijų verčiama ir naudojama politikos įrankiu. <…> kad visuomenė galėtų rinkti į Seimą ir atskirus žmones, nerišant jų su partijų kandidatų sąrašais. Už nusavinimą valstybė turėjo pinigais savininkams atlyginti. Pirmiausiai žeme aprūpinami savanoriai ir pasižymėję kovose kariškiai, paskui – mažažemiai ir tie bežemiai, kurie turi lėšų ūkiui įsikurti. <…> neturintiems lėšų, bežemiams, tai valstybė turi suteikti jiems lėšų“40.
Savaitraštis „Lietuvis“ buvo „visuomenės, politikos ir literatūros“ leidinys, spausdinęs publikacijas politikos, ekonomikos, literatūros, poezijos ir net muzikos bei teatro temomis. Pirmajame numeryje išspausdintame atsišaukime „Lietuviai tautiečiai“ atsispindėjo V. Krėvės vizijos apie LDK: „Lietuvių tauta, kuri tą galingą valstybę sukūrė, buvo dora; teisybė ir teisingumas buvo gerbiami, valstybės apsauga ir įstatymai visiems buvo lygūs“, o dabartiniais „seimų laikais“ ir valdant partijoms Lietuvoje viešpatauja „ne įstatymai, ne teisė, teisybė ir teisingumas, bet labiau nuožiūra, neteisybė“. 1925 m. pradžioje V. Krėvė paskelbė vedamąjį straipsnį tarptautinės politikos tema, kuriame aptarė Sovietų Sąjungos ir Anglijos karo galimybes. Kaip ir anksčiau „Trimite“, taip ir dabar, ragino Lietuvos valdžią užsienio politikoje orientuotis į Sovietų Sąjungą ir Vokietiją, neigiamai vertino Vakarų Antantės valstybes, teigdamas, kad anglai siekia apsaugoti tik savo kolonijas, o ne Europą. LTS pirmininkas rašė: „Caro valdžia ėjo senais, nukrypusiais keliais, siekdama Rytų kraštų ginkluota pajėga ir kiek galima stengdamasi pasiekti Indijos rubežių. Bolševikai čia, kaip ir visur, ėmė ieškoti naujų kelių ir jų priemones anglai skaudžiau pajuto, negu caro valdžios pastangas. Ginklu Anglams nugalėti jie pasirinko agitaciją ir ne komunistinę, kaip anglų spauda stengiasi išpūsti. Bolševikai eina Anglų kolonijosna tautiniais obalsiais – nepriklausomybės obalsiais, atsipalaidavimo iš anglų išnaudojimo bei vergovės“41. Šios V. Krėvės įžvalgos atspindi ano meto geopolitinę situaciją, o panegiriką sovietams galima vertinti kaip diplomatiją, vedant su jų pasiuntinybe derybas dėl pagalbos susigrąžinant Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą bei duoklę už finansinę pagalbą tautininkų spaudai42, kurią skirdavo Maskvos pasiuntinys Kaune.
Nauja LTS vadovybė kvietė visoje Lietuvoje organizuoti Tautininkų sąjungos skyrius, jei susiburia nors dešimties asmenų grupė. Per metus V. Krėvė atsiskleidė kaip geras organizatorius, nes 1925 m. birželio 26–27 d. įvykusiame antrajame LTS suvažiavime, apžvelgdamas sąjungos veiklą, konstatavo įsteigtus 14 LTS skyrių, o tų metų pabaigoje jau veikė 19 skyrių su 297 tautininkų nariais43. Tai buvo pasiekta siunčiant iš Kauno į provinciją tautininkų lektorius, kurie skaitė paskaitas ir ragino vietinius tapti tautininkų sąjungos nariais. Suvažiavimas sąjungos pirmininku perrinko prof. V. Krėvę-Mickevičių, o į valdybą po metų pertraukos išrinko ir A. Smetoną. Suvažiavimas nurodė politinės veiklos kryptis – ruoštis 1926 m. Seimo rinkimams, o propagandos tikslas – kritikuoti krikščionių demokratų bloką, kuris nuo 1924 m. vienas tevaldė šalį. V. Krėvė siūlė įsteigti specialų laikraštį valstiečiams, kad juos būtų galima išplėšti iš LKDP įtakos, bet tam stigo lėšų. V. Krėvės pastangomis pasiekta tai, kad į Trečiąjį Seimą pirmą kartą pateko trys tautininkų kandidatai. Deja, buvusiam Tautininkų sąjungos pirmininkui vėl nepasisekė tapti Seimo nariu – jis sąraše buvo įrašytas ketvirtuoju.
V. Krėvės ir tautininkų takoskyra
Nuo 1922 m. A. Smetona, A. Voldemaras ir V. Krėvė dėstytojavo Lietuvos universitete, o 1925 m. prof. V. Krėvė-Mickevičius buvo išrinktas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Kaip jau minėta, šio triumvirato nesantaikos grūdas pasėtas dar tuomet, kai steigiamajame tautininkų suvažiavime valstybės pirmeivių A. Smetonos ir A. Voldemaro neišrinko net į Centro valdybą. Nusipelniusių Lietuvos valstybei asmenų politinės ambicijos buvo pažemintos ir suprantama, kad LTS vadovybėje matyti V. Krėvę jiems buvo nelengva. Pirmiausia nesutarimai prasidėjo universitete tarp A. Voldemaro ir V. Krėvės, apie tai byloja J. Tumo-Vaižganto laiškai Petrui Klimui (rašyti 1926 m. vasario 9 ir 13 d.). Nors A. Voldemaras dar 1923 m. savo moksliniame straipsnyje V. Krėvei priskyrė lietuvių literatūros klasiko vardą, bet 1925 m. pabaigoje posėdžiaujant jis Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojus pavadinęs kišenvagiais. Žinoma, dekanas V. Krėvė negalėjo šio įžeidimo praleisti pro ausis. Kaip rašo J. Tumas-Vaižgantas: „dekanas Krėvė apskundė Voldemarą Rektoriui ir stengėsi Voldemarą nubausti disciplinariniu keliu.“ Toliau pabrėždamas, kad dėl nevaldomo A. Voldemaro būdo neįmanoma su juo kartu posėdžiauti, teigia: „man jis tiesiog abuojas, ir aš vieną sykį jį gerokai, taip pat brutaliai, aplamdžiau. Laukiu kokio keršto.“ Vaižgantas atskleidžia ir fakultete dirbančių tautininkų vadų politikavimą ir susidariusią slogią darbo aplinką: „Iš Tautininkų partijos aš nuo N. M. [Naujųjų metų, 1926 m. – V. T.] išstojau ir „Lietuvio“ nebešelpsiu <…>. Virto asmeniniu Smetonos, Voldemaro ir Tamošaičio puolimu ir atsigynimu“44.
Artėjo 1926 m. Seimo rinkimai, o savaitraštyje „Lietuvis“, redaguojamame rašytojo P. Vaičiūno, daug vietos buvo skirta literatūrai. Čia pasirodė pirmieji Antano Venclovos eilėraščiai ir Vytauto Jakševičiaus-Alanto novelės, 1925 m. pirmą kartą atspausdinta brandžiausia V. Krėvės drama „Skirgaila“. „Lietuvio“ Nr. 14 pirmajame puslapyje įdėta LTS Centro valdybos pirmininko V. Krėvės nuotrauka. Nors jame buvo publikuojami ir A. Smetonos bei A. Voldemaro Sovietų sąjungai palankūs politiniai straipsniai, bet artėjant rinkimams teko keisti politinę kryptį ir autorius. Dar prieš LTS suvažiavimą „Lietuvyje“ buvo išspausdintas anoniminis straipsnis, kuriame rašoma: „asmenys, mokėję valstybę veik iš niekur suburti, turėtų būti LTS Centro valdyboje“45. Tai buvo netiesioginiai priekaištai V. Krėvės populiarinimui ir raginimas sugrįžti prie tautininkų vairo A. Smetonai. Nuo 1925 m. „Lietuvio“ Nr. 16 pasikeičia redaktorius, vietoj P. Vaičiūno juo tampa O. Ambraziejūtė ir politiniams straipsniams toną pradeda užduoti A. Smetona ir A. Voldemaras. Tai įvyksta po tautininkų vadovų susitikimo Centro valdybos nario Liudo Noreikos bute, kuriame P. Vaičiūnas buvo kritikuotas už per didelį V. Krėvės liaupsinimą46.
Po tautininkų suvažiavimo 1925-ųjų birželio 29 d. V. Krėvė užleido LTS pirmininko postą A. Smetonai, pats pasilikdamas tik Centro valdybos nariu. Šie pasikeitimai gali būti paaiškinami tuo, kad artėjo rinkimai, todėl tautininkams vadovauti labiau tiko tautinių idėjų ištakų kūrėjas ir tarppartinėje kovoje labiau patyręs A. Smetona, o V. Krėvė 1926 m. birželį grįžo į Šaulių sąjungos Centro valdybą, kurioje turėjo didelį pasitikėjimą. LTS pirmininko posto atidavimas A. Smetonai gali būti paaiškinamas ir tuo, kad V. Krėvei buvo artimesnė akademinė aplinka, nes jis tapo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Suprantama, kad po pirmininko posto perleidimo LTS Centro valdybos posėdžiuose V. Krėvė ėmė lankytis retai47, matyt, organizaciniai fakulteto reikalai nustelbė politinės veiklos poreikį. Po gegužės 8–10 d. įvykusių Trečiojo Seimo rinkimų paskutinį kartą LTS CV posėdyje V. Krėvė dalyvavo 1926 m. gegužės 18 d.48 Regis, nepatekus į Seimą V. Krėvei daugiau nebeliko stimulo dalyvauti politinėje veikloje. Pašliję santykiai su A. Voldemaru taip pat vedė prie atsisveikinimo su tautininkais. Savaime suprantama, prof. V. Krėvė-Mickevičius – dekanas ir apskritai populiari asmenybė – nenorėjo likti politikoje tik dekoratyvine figūra. Tad istoriografijos teiginys, kad V. Krėvė apleido LTS po 1926 m. Gruodžio septynioliktosios perversmo, kai jo bendražygiai A. Smetona ir A. Voldemaras nepakvietė rašytojo būti švietimo ministru, yra netiesa. Beje, šios nuomonės jokie dokumentai nepatvirtina ir yra gandų lygio, o panašius gandus paprastai sukurpia politiniai priešininkai. Kita vertus, vargu ar administracinės ministro pareigos galėjo žavėti V. Krėvę ir nustelbti fakulteto dekano pareigas ir akademinę aplinką – neoromantikui rašytojui ir mokslininkui humanitarui ši aplinka buvo artimesnė.
Abejotina ir Valentino Gustainio nuomonė, kad „Krėvė nesiorientavęs politikoje [gal tiksliau tarppartinėje politinėje kovoje – V. T.], neturėjęs jokios politinės ideologijos [jo ideologija buvo – stipri suvienyta su Vilniumi ir Gardinu Lietuva – V. T.], be to, buvęs begaliai ambicingas, kampuotas ir nesukalbamas žmogus“49. V. Gustainio nuomonę dėl V. Krėvės būdo savo pasisakymais visiškai paneigia universiteto profesoriai ir studentai, kuriuos užrašė V. Krėvės biografas Zigmas Toliušis. V. Gustainio požiūriui prieštarauja ir tas faktas, kad prof. V. Krėvė-Mickevičius net 12 metų (1925–1937) buvo renkamas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Beje, ši tautininkų ideologo V. Gustainio nuomonė paskelbta po V. Krėvės bendražygių įvykdyto perversmo, kai rašytojas jau tapo tautininkų oponentu, todėl ji negali būti nešališka.
Kaip pasakoja amžininkai, V. Krėvė buvo didelio darbštumo ir neišsenkančios energijos žmogus, geras organizatorius, šiandienos žodžiais tariant – puikus vadybininkas. Tai liudija aukščiau paskelbti faktai, bet labiausiai jo organizacinę veiklą vertino universiteto studentai ir kolegos profesoriai. Buvusi jo studentė Marijona Čilvinaitė pasakoja: „Nors Krėvė buvęs fanabernas, bet studentai mėgę jį. V. Krėvė daugiausiai patikęs studentams už tai, kad jis nieko nebijojęs, paskaitose nesivaržydavęsis, rėžęs teisybę į akis ir daręs drąsius palyginimus“50. Paulius Galaunė prisimena: „Krėvė buvęs geras administratorius ir gerai tvarkęs fakulteto reikalus. Užtat visi profesoriai buvę juo patenkinti, gerbę Krėvę ir nuolat perrinkdavę jį dekanu“51. Sofija Čiurlionienė rašė: „Jis pasižymėjo taktu ir diplomato gabumais, fakulteto reikalus tvarkęs sumaniai ir visuomet sklandžiai ir be triukšmo pravesdavęs pribrendusius reikalus“52. Universiteto rektorius Vincas Čepinskis kartą yra pasakęs: „Krėvei geriausia nesipriešinti, vis vien jis nenusileis ir pasieks savo“53.
Epilogas
Po 1926 m. Trečiojo Seimo rinkimų Lietuvos vidaus politinė situacija pasikeitė. Vyriausybę sudarė valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai, o ryškus nuokrypis į kairę iššaukė neramumus, nes Seimas atšaukė karo padėtį ir paskelbė amnestijos įstatymą. Jau 1926-ųjų birželį komunistuojantys sluoksniai pasirodė viešai demonstruodami ir prezidentas K. Grinius pakvietė raituosius husarus demonstracijai išvaikyti. Tačiau demonstracijos vyko ne tik Kaune, bet ir Panevėžyje, Šiauliuose ir net Vilkaviškyje. Tokia šalies būklė metė juodą šešėlį vyriausybei ir parlamentinei sistemai. Tautininkų sąjunga, buvusi daugmaž neutrali kairiųjų ir dešiniųjų grumtynėse, ėmė artėti prie krikščionių demokratų, įsisiūbavusi partinė kova ir neramumai visuomenėje subrandino sąlygas perversmui.
Dar 1923 m. TPP triumvirato derybose su Sovietų Sąjungos ambasadoriumi dėl pagalbos susigrąžinant Vilnių (apie tai sužinojome tik 1995 m., kai istorikas Z. Butkus ištyrė ir paskelbė Maskvos archyvus)54 A. Smetona, A. Voldemaras ir V. Krėvė pareiškė, kad jei būtų sava organizacija kariuomenėje, tai perversmas kaipmat būtų įvykdytas, tik reikalinga apsauga nuo Lenkijos ir pagalba išvaduoti Vilniaus kraštą. Taigi tautininkų vadai, bet be V. Krėvės, padedant jauniems karininkams ir stebint sovietų atstovui (perversmo metu jų ambasados sekretorius ir sovietų agentūros šefas Davidas Skalovas buvo A. Smetonos bute ir valdžios klausimu kalbėjosi su jo žmona Sofija Smetoniene)55, 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdė perversmą, tačiau pagalbos iš Sovietų Sąjungos nesulaukę Vilniaus neatsiėmė. Anot P. Klimo, „bolševikai, žinodami lietuvių jautrumą Vilniaus klausimu, meistriškai žaidė ta styga“56. Iš V. Krėvės politinės vizijos ir tikslo – išvaduoti Vilnių, tautininkai pasiliko tik šūkį: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Regis, tai ir buvo pagrindinė priežastis V. Krėvei nusivilti politika ir galutinai nutraukti ryšius su Tautininkų sąjunga.
Apie V. Krėvės opoziciją tautininkams, perversmo būdu atsidūrusiems valdžioje, liudija 1927 m. kovo 4 d. dešimties universiteto profesorių kartu su prof. V. Krėve-Mickevičiumi pasirašytas memorandumas vyriausybei. Jame vėl akcentuojama V. Krėvės vizija, kad: „sudarę nenormališkas politinio gyvenimo sąlygas ir ardydami savo šalies ekonominį gyvenimą, mes sunkiname Vilniaus krašto atgavimą“, bei siūloma atstatyti Seimo darbą ir demokratinę sistemą, keisti Konstituciją, o prezidentą rinkti visos tautos balsavimu ir amnestuoti politinius nusikaltimus, „išskyrus tuos, kurie turėjo tikslą išduoti Lietuvą svetimai valstybei“57.
Taip įžymusis rašytojas, intelektualas V. Krėvė išsprūdo iš politikos liūno ir atsidėjo kūrybiniam ir moksliniam darbui, tačiau tai tęsėsi tik keturiolika metų, nes jam likimas lėmė 1940 m. vėl sugrįžti į politiką ir kartu su Lietuva prasmegti geopolitikos akivare.
1 Tamošaitis M. V. Krėvė-Mickevičius ir nepolitinė Lietuvos šaulių sąjunga (1922–1924) // Metai. – 2003. – Nr. 3. – P. 115–123.
2 Tamošaitis M. Seimo veiksnys V. Krėvės-Mickevičiaus ir Lietuvių tautininkų sąjungos santykiuose (1920–1926 m.) // Parlamento studijos. – 2006. – Nr. 7. – P. 25–51.
3 Butkus Z. Jei opozicija gauna paramą iš svetur… // Kultūros barai. – 1995. – Nr. 8/9. – P. 80–84.
4 Tamošaitis M. Seimo veiksnys V. Krėvės-Mickevičiaus ir Lietuvių tautininkų sąjungos santykiuose (1920–1926 m.). – P. 30.
5 V. Krėvės 1921-10-22 laiškas žmonai Onai Marijai // Literatūra ir kalba. – XVII. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 93.
6 Jakštas J. Tautos pažangos partijos – Lietuvių tautininkų sąjungos bruožai 1916–1940 // Lietuvių tauta. – Vilnius: Lietuvos mokslas, 1998. – P. 130.
7 Ten pat. – P. 131.
8 Ten pat.
9 Ten pat. – P. 132.
10 Meysztowicz W. Gawędy o czasach i liudziach. – T. 1.: Poszło z dymem. – Londyn, 1973. – P. 29.
11 Plebiscitas ir „įdomūs eksperimentai“ // Lietuva. – 1920 m. spalio 3 d.
12 Vilniškis. Dviejų diplomatų pašnekesiai ir jų įvertinimas // Tauta. – 1920 m. lapkričio 12 d.
13 Sruogienė-Daugirdaitė V. Vincas Krėvė kasdieniniame gyvenime // Metmenys. – 1983. – Kn. 45. – P. 27–28.
14 Arzumanovas V. Kūrybos broliai. – Vilnius: Mintis, 1976. – P. 29.
15 Zalatorius A. Literatūra ir laisvė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 271.
16 Kadetai – Konstitucinių demokratų partija, liberali Rusijos politinė partija. Smerkė radikaliųjų kairiųjų partijų kovos metodus, rėmė P. Stolypino reformas, siekė įgyvendinti demokratines teises ir laisves, įkurti parlamentinę respubliką, Rusijos tautoms suteikti kultūrinę apsisprendimo teisę. Lietuvoje kadetų šalininkai ir rėmėjai buvo dalis liberalų. Antroje Rusijos Dūmoje jiems priklausė P. Leonas, kaip kadetų CK narys kėlė Lietuvos autonomijos klausimą. Ketvirtoje Dūmoje kadetams priklausė M. Yčas.
17 Kastanauskaitė L. Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918–1940). – Vilnius: Vaga, 2008. – P. 243.
18 Krėvė Mickevičius V. Žodis Lietuvai // Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1953. – P. 186.
19 POW – Polska organizacija wojskowa.
20 Krėvė V. Bolševikai // Tauta. – 1920 m. rugpjūčio 6 d. – Nr. 34 (43), 35 (44), 36 (45).
21 Šalkauskis S. Lietuvių tauta ir jos ugdymas // Lietuvių tauta. – P. 397.
22 Turčinavičius V. Išlieka tik kovojanti valia… // Lietuvos aidas. – 2003 m. kovo 18 d. – Nr. 63. – P. 12.; Turčinavičius V. Drąsiausias Lietuvos politinis ir karinis žygis // Kultūros barai. – 2009. – Nr. 10. – P. 16–21.
23 Krėvė V. Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 100.
24 Tamošaitis M. Seimo veiksnys V. Krėvės-Mickevičiaus ir Lietuvių tautininkų sąjungos santykiuose (1920–1926 m.). – P. 30.
25 LŠS CV posėdžio protokolas Nr. 107. 1923 m. kovo 28 d. – LCVA. – F. 561. – Ap. 2. – T. 1. – B. 158. – L. 42.
26 Abas. Seimo rinkimai ir šauliai // Trimitas. – 1923 m. balandžio 12 d. – P. 17–18.
27 Dėl ambasadorių sprendimo // Trimitas. – 1923 m. balandžio 12 d. – P. 3–4.
28 Butkus Z. Jei opozicija gauna paramą iš svetur… // Kultūros barai. – P. 83.
29 V. K. [Krėvė V.] Pripažinimo kaina // Trimitas. – 1922 m. rugpjūčio 19 d.
30 Politikus [Krėvė V.]. Vilniaus klausimu. – LLTI RS. – F. 1–396. – L. 1.
31 Sleževičius M. Melo ir šmeižto keliais // Lietuvos žinios. – 1924 m. vasario 27 d.
32 LŠS CV posėdžių protokolai. – LCVA. – F 561. – Ap. 2. – T. 1. – B. 158. – L. 66.
33 Ten pat. – L. 67.
34 Ten pat. – L. 66.
35 Bružas A. Du epizodai iš V. Krėvės-Mickevičiaus politinės veiklos. – LLTI RS. – F. 51– 556. – L. 27–28.
36 Matusas J. Šaulių sąjungos istorija. – 1939. – P. 190.
37 Toliušis Z. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai (mašininis rankraštis, kopija saugoma V. Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame muziejuje). – 1958. – P. 55.
38 Jakštas J. Tautos pažangos partijos – Lietuvių tautininkų sąjungos bruožai 1916–1940 // Lietuvių tauta. – P. 143.
39 Ten pat. – P. 139.
40 Lietuvių tautininkų sąjungos programa // Lietuvis. – 1924. – Nr. 3. – P. 2–3.
41 Krėvė V. Į artimą ateitį pažvelgus // Lietuvis. – 1925 m. sausio 9 d. – P. 2.
42 Butkus Z. Jei opozicija gauna paramą iš svetur… // Kultūros barai. – P. 80–84.
43 Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996. – P. 146.
44 Vaižgantas. Laiškai Klimams. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998. – P. 54–55.
45 P. P. Lietuvių Tautininkų Sąjungos visuotinio suvažiavimo belaukiant // Lietuvis. – 1925 m. gegužės 1 d. – P. 11.
46 Toliušis Z. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai. – P. 59.
47 LTS CV suvažiavimų raštų nuorašų byla 1924–1929. – LCVA. – F. 554. – Ap. 1. – B. 36.
48 1926 m. gegužės 18 d. LTS CV posėdžio protokolas. – LCVA. – F. 554. – Ap. 1. – B. 36. – L. 13.
49 Toliušis Z. Vincas Krėvė. Medžiaga biografijai. – P. 60.
50 Ten pat. – P. 16.
51 Ten pat. – P. 18.
52 Ten pat. – P. 19.
53 Ten pat.
54 Butkus Z. Jei opozicija gauna paramą iš svetur… // Kultūros barai. – P. 80–84.
55 Butkus Z. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940) // Darbai ir dienos. – 1998. – Nr. 7 (16). – P. 145.
56 Klimas P. Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940 m. – Vilnius: Mintis, 1991. – P. 105.
57 Lietuvos universiteto profesorių memorandumas dabartinei vyriausybei (kopija saugoma V. Krėvės-Mickevičiaus memorialiniame muziejuje.
Viktorija Šeina. Laisvė duobėje, arba Egzistencijos absurdo akivaizdybė (Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio pjesė „Duobė“)
2012 m. Nr. 5–6
Priklausau kartai, kuri dėl savo jauno amžiaus neturėjo galimybės pamatyti garsiųjų Dailės instituto studentų vaidinimų septintajame dešimtmetyje, tačiau ne kartą apie juos girdėjau iš vyresniųjų kolegų. Berods prieš keliolika metų Marcelijaus Martinaičio seminare Vilniaus universitete pirmąkart išgirdau minint Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio pjesių pastatymo aplinkybes, tų dienų žiūrovų reakcijas, bendrą spektaklio atmosferą. Visa tai mano sąmonėje paliko ryškaus kultūrinio įvykio įspūdį, todėl nudžiugau prieš keletą metų pagaliau pasirodžius spausdintiems pjesių tekstams1. Sunku tiksliai apibrėžti savo, kaip skaitytojos, lūkesčių horizontą, bet galėčiau teigti, kad į dar neskaitytus kūrinius žvelgiau veikiau kaip į intriguojantį kultūrinį dokumentą, istorinę vertę turinčius tekstus. Žinodama pjesių pasirodymo aplinkybes – dramaturginis Dailės instituto studentų debiutas, suvaidintas saviveiklinės trupės neprofesionalioje scenoje – iš anksto kaip neesminį atmečiau meninės vertės kriterijų.
Pjesių skaitymas gerokai pakoregavo šias išankstines mano nuostatas. Visų pirma teko permąstyti šių tekstų vietą lietuvių literatūros istorijoje, perkeliant juos iš periferijos, iš sovietmečio kultūrinio gyvenimo fenomenų sferos į literatūros kanoną kaip meniškai vertingus ir aktualumo nepraradusius kūrinius. Neabejoju, kad ateityje prie jų – pirmiausia turiu omenyje „Duobę“ ir „Maratoną“ – bus ne sykį grįžta literatūros moksle. Savo vietą jie galėtų rasti ir mokyklinėse programose, kaip kontekstiniai sovietmečio literatūros pavyzdžiai. Daugiau kaip po keturių dešimtmečių į literatūrinę apyvartą sugrįžusių pjesių aktualumą paremia ir tas faktas, kad 2010 m. jas sceniniam gyvenimui prikėlė Vilniaus universiteto teatras.
Dramos pasirodymo aplinkybės, amžininkų prisiminimai ir vertinimai
Pjesės autoriai – Vilniaus dailės instituto studentai: 1970 m. miręs poetas, dailininkas ir pjesių kūrėjas Arvydas Ambrasas ir jo bičiulis skulptorius Regimantas Midvikis. Iš viso jie drauge sukūrė tris pjeses, kurias būtų galima vadinti trilogija, nes jas vienija tie patys personažai ir bendra absurdo stilistika. Pjesės kurtos 1968–1970 m. laikotarpiu. „Duobė“ yra pirmoji trilogijos dalis. Dėl politinių aplinkybių sovietmečiu pjesės negalėjo būti išspausdintos ir pirmąsyk pasirodė tik 2009 m. A. Ambraso kūrybos rinktinėje „Žeme, nepalik mūsų“. Šioje knygoje spausdinami ir vertingi amžininkų prisiminimai tiek apie nepaprastai kūrybingą A. Ambraso asmenybę, tiek apie studentų vaidinimus septintojo dešimtmečio Dailės instituto koridoriuje.
Pjesės sukūrimo aplinkybes pasakoja R. Midvikis2. Dailės institute buvusi tradicija kiekvienam iš fakultetų surengti savo vakarą. Kai atėjo Skulptūros fakulteto eilė, R. Midvikis pakvietė freskos ir mozaikos specialybės studentą A. Ambrasą imtis šio vakaro organizavimo. A. Ambrasas pasiūlė perskaityti tuomet kaip tik rusų periodikoje pasirodžiusią Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“ ir sukurti ką nors panašaus. Taigi „Duobė“ atsirado iš labai konkretaus patyrimo – klasikinės absurdo dramos įspūdžio. Tai paaiškina, kodėl „Duobė“, pasak Tomo Venclovos, „iš visų lietuviškų dramų <…> buvo ir tebėra artimiausia klasikiniam Becketto modeliui“3.
Vis dėlto būtų klaidinga debiutinę A. Ambraso ir R. Midvikio pjesę laikyti sekimu. Tai veikiau labai kūrybingas atsakas į dvasiškai artimą tekstą. S. Becketto kūryboje anuometiniai studentai neabejotinai atrado savo egzistencinių patirčių ir dvasinės jausenos įkūnijimą. Svarbu paminėti, kad Beckettas nebuvo vienintelė A. Ambrasą veikusi lektūra. Amžininkų prisiminimuose minima, kad anuomet jis skaitė ir Eugène’o Ionesco „Raganosius“, paskutiniaisiais gyvenimo metais labai domėjosi egzistencializmu, užsisakinėjo literatūrą lenkų kalba, skaitė Jeaną Paule’į Sartre’ą, Kobo Abę, Albert’ą Camus4. Be to, jis žavėjosi Krzysztofo Pendereckio muzika, Fernand’o Léger tapyba, Sigito Gedos poezija. Taigi jauno menininko interesų ratas labai talpus, apėmė įvairias XX a. vidurio ir antrosios pusės avangardinio meno rūšis.
Absurdo stilistika „Duobės“ autorių veikiausiai buvo pasirinkta dėl trijų priežasčių. Pirma, kaip jau buvo minėta, ši novatoriška modernistinė raiškos priemonė atitiko jaunų žmonių egzistencines patirtis. Antra, ji buvo paranki totalitarinės sistemos sąlygomis reikšti idėjas, kurios akivaizdžiai kirtosi su ideologine dogma. Trečia, absurdo teatras tuo metu buvo virtęs savotiška mada: „visi buvome girdėję apie Beckettą ir Ionesco. <…> Per lenkų žurnalą „Dialog“ ar kitais keliais mus siekė Slavomiras Mrožekas, panaudojęs absurdo dramos metodus grynai politiniam groteskui; kaip tik 1967 metais jo „pilno metražo“ pjesę „Tango“ pastatė Jonas Jurašas – tatai vėl neapsiėjo be skandalo. Garsėjo Ježio Grotovskio teatras. Matyt, ne be Mrožeko įtakos buvo rašytos trys trumpos, irgi tada pastatytos Kazio Sajos groteskinės pjesės – „Maniakas“, „Oratorius“ ir „Pranašas Jona“ (po metų pasirodė jo „Mamutų medžioklė“)“5.
A. Ambraso ir R. Midvikio studijų metai sutapo su ryškiais visuomeniniais ir kultūriniais pokyčiais komunistinio bloko visuomenėse. Pradedant šeštojo dešimtmečio viduriu, sovietinis režimas Lietuvoje palaipsniui laisvėjo. T. Venclova politinio atlydžio zenitu Lietuvoje laiko 1967-uosius, tada debiutavo M. Martinaitis, Juozas Aputis, viešai parodose pirmąsyk eksponuoti Vinco Kisarausko, Petro Repšio kūriniai. Vis daugiau modernistinės Vakarų literatūros prasismelkdavo į sąjunginę spaudą, nemažai avangardo autorių knygų Lietuvos intelektualus pasiekė per Lenkiją, prasidėjo hipių subkultūros era, kūrėsi pirmosios roko grupės. Tuomet ir tegalėjo pasirodyti tokie drąsūs absurdo teatro eksperimentai kaip „Duobė“ ir „Maratonas“.
A. Ambraso ir R. Midvikio pjesės pasirodė ne tik pačiu palankiausiu atlydžio laiku, bet ir pačioje našiausioje dirvoje – Vilniaus dailės institute. Pasak Petro Gintalo, anuometiniame „institute kultūrinis bohemiškas gyvenimas virte virė. Mes gyvenome tarsi kokioje oazėje. Vyko poezijos vakarai, įvairiausios parodos, susitikimai su žymiais menininkais. Dieve, kaip darėsi įdomu gyventi!“6 Savaime suprantama, kad dėl griežtos ideologinės cenzūros „Duobė“ nebūtų galėjusi pasirodyti jokiame oficialiame valstybiniame teatre. Tuo metu saviveiklinis studentų teatras galėjo elgtis daug laisviau, juolab kad Dailės institutas garsėjo liberalumu, kurio būsimiesiems dailininkams pavydėjo kitų Vilniaus aukštųjų mokyklų studentai.
A. Ambraso ir R. Midvikio pjesių pasirodymas septintojo dešimtmečio pabaigoje, M. Martinaičio nuomone, tapo vienu iškiliausių kultūros ir meno įvykių: „Nesuklysiu pasakęs, jog tai buvo pirmieji drąsūs absurdo teatro bandymai Lietuvoje, tada beveik neįmanomi jokiuose valstybės ir jos cenzūros prižiūrimuose teatruose. Kur tai matyta, kad į tuos studentų vaidinimus plūstų to meto meno žmonės, šiaip ambicingas meninis jaunimas <…>. Net „pats Juozas Miltinis“ iš Panevėžio atvykdavo į tuos spektaklius, juos visaip gyrė kaip naujo ir laisvo teatro atsiradimą…“7 Visi Dailės instituto studentų pjeses mačiusieji tvirtina, kad šie vaidinimai anuomet žiūrovams darė nepaprastą įspūdį. Spektaklių kuriamą atmosferą stiprino performansinis jų pobūdis ir netradicinė erdvė: „Šiam studentų teatrui nepaprastai tiko ilgas ir siauras Dailės instituto koridorius į tuometinę valgyklą, jo prieblanda, savotiškas tos patalpos apleistumas, o tokių „dekoracijų“ būtų neįmanoma sukurti jokiame prašmatniame, prestižiniame teatre. <…> Tas koridorius būdavo taip prisikimšęs, kad vos rasdavai kur pastatyti bent vieną koją. Vien tas susilietimas su beveik nepažįstamais žiūrovais priminė stovėjimą susiglaudus prie silkių…“8
Nors nė vienoje iš pjesių nėra tiesioginių nuorodų į sovietmečio realijas, visi mačiusieji akcentuoja tai buvus labai originalią tuometinių visuomenės nuotaikų išraišką. Veikiausiai kaip tik ši aplinkybė nulėmė beprecedentį spektaklių populiarumą.
Sėkminga „Duobės“ premjera Dailės instituto koridoriuje įvyko 1968 m. pavasarį. Tą patį pavasarį, kai visos Rytų Europos šalys viltingai sekė įvykius Čekoslovakijoje. Tačiau netrukus, rugpjūčio 20–21 d. Prahos pavasarį nuslopino Varšuvos sutarties valstybių-narių intervencija. Šie įvykiai turėjo lemtingų pasekmių visoms komunistinio režimo šalims, taip pat ir Lietuvai. Po gana liberalaus atlydžio laikotarpio prasidėjo reakcija, ypač sustiprėjusi po viešo Romo Kalantos susideginimo 1972 m. Ją netruko pajusti ir Dailės instituto studentai, jų suburtas Koridoriaus teatras anšlaginius A. Ambraso ir R. Midvikio pjesių vaidinimus buvo priverstas nutraukti.
Porą žodžių apie recepciją
„Duobės“ žiūrovai, pjesę vertinę septintajame dešimtmetyje susiklosčiusių kultūrinių reikšmių kontekste, teigia, esą tuomet visiems buvo aišku, kad „Duobė“ vaizduoja sovietmečio visuomeninio gyvenimo atmosferą: „buvo aišku kaip dieną – nors apie tai nederėjo garsiai šnekėti, – kad „Duobė“ kalba apie visų mūsų tuometinę situaciją: istorinę ir kultūrinę okupacijos Duobę, kurioje ne dėl savo kaltės gyvuojame, į kurią kiekvienas reaguoja savaip ir kurią įveikti anaiptol ne visi turi vilčių. <…> Neva poetiškai aprašytas Baltasis miestas priminė valdžios žadamą „šviesią ateitį“, traukiniai – džiaugsmingą statybą, kuri tą ateitį turėtų priartinti“9. Tačiau T. Venclova užsimena ir apie kitokios interpretacijos galimybę: „anapus politinės alegorijos slypėjo kažkas įdomesnio – universali metafora apie žmogaus egzistenciją, apie jo įsivėlimą į laikinąją būtį, apie jo niekada neišsipildančias viltis, be kurių gyventi vis dėlto neįmanoma“10. Šiandienos skaitytojas politinę pjesės potekstę veikiausiai vertintų kaip antrinę, papildomą, o minėtus simbolius – Duobę, Miestą, Plyną lauką – būtų linkęs laikyti universaliais žmogaus būties vaizdiniais. Kaip tik ši filosofinė pjesės perskaitymo galimybė laiduoja išliekamąją kūrinio vertę ir aktualumą pakitusioje socialinėje, istorinėje situacijoje. Nesvarstant, kuriam iš minėtų semantinių kodų – politinei alegorijai ar absurdo filosofijai – derėtų teikti prioritetą, bandysiu interpretuoti pjesę derindama alternatyvius reikšmių sluoksnius, stebėdama jų tarpusavio koreliaciją.
Duobės simbolika ir filosofinis pjesės podirvis
Pjesės veiksmo vieta, iškelta ir į pavadinimą, yra raktinis žodis ir talpiausias kūrinio simbolis. Juo užkoduotas platus reikšmių spektras nuo neigiamos konotacijos (nuopuolis, spąstai, kalėjimas, aklagatvis, kapas) iki teigiamo atspalvio reikšmių (užuovėja, prieglobstis).
Tekste pirmiausia aktualizuojama negatyvioji semantika – Duobė kaip spąstai, kalėjimas. Pjesės tekstas leidžia spėti, kad draminio veiksmo priešistorėje visi veikėjai į Duobę įkrito netyčia, per neapsižiūrėjimą ir ištisus ketverius metus nebegali (bent taip atrodo pjesės pradžioje) išsikabaroti į viršų. Tai galėtume laikyti nuoroda į sovietmečio politinę, visuomeninę ir kultūrinę situaciją, kai ne savo valia į režimo gniaužtus pakliuvę žmonės išties pasijuto tarsi spąstuose, iš kurių nematė galimybės išsigelbėti. Kita vertus, Duobėje įkalintų žmonių vaizdinys turi savo tradiciją filosofijoje, pirmiausia Platono „Valstybėje“. Pjesėje vaizduojama situacija – keli veikėjai sėdi Duobėje, nieko nematydami už jos ribų, o su išore juos tesieja garsai (nuspėjamas traukinių bildėjimas ir stoties pranešėjo balsas). Tai primena Platono alegoriją apie grandinėmis surakintus žmones, kurie visą savo gyvenimą praleido pasisukę veidu į olos gilumą, tematydami pro olos angą nešamų daiktų šešėlius. Kaip olos alegorijos kaliniai išorės pasaulio vaizdinį kuria pagal jų regimą šešėlių žaismą ant vidinės olos sienos, taip ir pjesės veikėjai anapus Duobės esančio pasaulio vaizdą konstruoja pagal juos pasiekiančius garsus: jie įsivaizduoja sėdį geležinkelio stoties pašonėje, kalbasi apie traukinį, vykstantį į miestą ir t. t. Ir štai kai vienas iš veikėjų, vadinamas Nepažįstamuoju, išsikabaroja iš Duobės, jį pribloškia pamatytas vaizdas – anapus Duobės nėra nei stoties, nei traukinio, o visur, kiek akys užmato, plyti plynas laukas. Taigi pjesėje atrandame nuo Platono besitęsiančią regimojo pasaulio apgaulingumo idėją, nors jos traktuotė labai nutolusi nuo idealistinės pasaulėžiūros. Ji, demaskuodama regimojo pasaulio iliuziškumą, tiki išskirtine proto galia prasiskverbti į būties esmių, Platono žodžiais įvardijant, idėjų pasaulį. Filosofas vaizdingai piešia dvasinę sumaištį žmogaus, visą ikšiolinį gyvenimą kalėjusio oloje (t. y. regimojo pasaulio iliuzijos spąstuose), o dabar staiga išlaisvinto iš savo kalėjimo ir priversto pamatyti tikrąją pasaulio tvarką. Vis dėlto, nors „olos kalinys“ suvokia iki šiol gyvenęs iliuziniame pasaulyje, dabar jis atranda harmoningą idealiąją būtį, ir Platonas tvirtai tiki, kad šis proto keliu įgytas pažinimas padaro žmogų laimingą. Tuo metu aptariamoje pjesėje vaizduojama tragedija žmogaus, sugniuždyto akistatos su tuštuma, su beprasmybe grynuoju savo pavidalu, su absurdu, kurį A. Camus įvardija absoliučiu nepažinumu, stingdančiu pasaulio abejingumu. Pjesė baigiasi sukrėstos Nepažįstamojo sąmonės srautu: „Nėra! Ten nieko nėra! Plynas laukas!!! Plynas laukas! Laukas! Plynas laukas…“ Taip teksto filosofinių prasmių laukas prasiplečia, įimdamas į save A. Camus svarstymus apie absurdo jauseną patiriantį XX a. žmogų.
Sunku pasakyti, ar pjesės autoriai 1968 m. galėjo būti skaitę „Sizifo mitą“, bet jau turėjo Vakarų absurdo dramaturgijos skaitymo patirties. Teatro kritikas Martinas Esslinas, pirmasis pavartojęs absurdo teatro sąvoką, filosofiniu jos pagrindu laiko būtent A. Camus absurdo filosofiją ir egzistencialistinę J. P. Sartre’o filosofiją. Ar per tarpinius tekstus, ar tiesiogiai, A. Camus intertekstas akivaizdžiai dalyvauja „Duobės“ prasmių kūrimosi procese.
Dailės instituto studentai, kaip ir A. Camus, kaip egzistencializmo filosofai, susitelkė į dvasinį pasaulį žmogaus, kuris buvo įstumtas į iracionalią, nuo jo nepriklausomą įvykių tėkmę. Kad ir kaip įvardytume tą kritinę situaciją, su kuria susiduria Nepažįstamasis – sovietinės sistemos beprotybe ar žmogiškosios egzistencijos absurdu – tai tampa gniuždančiu potyriu, kurį savo esė „Sizifo mitas“ nuodugniai analizuoja A. Camus.
Absurdo pajautą A. Camus sieja su išsisklaidžiusiomis iliuzijomis, su staigiu praregėjimu ir apibrėžia kaip „nedarną tarp žmogaus ir jo gyvenimo, tarp aktoriaus ir jį supančių dekoracijų“11. Žmogaus prigimčiai esą būdingas siekis racionalizuoti jį supantį pasaulį ir savo būtį jame, tačiau pasaulio iracionalumas užkerta kelius tokioms pastangoms. Šis neatitikimas ir yra įvardijamas absurdu. A. Camus numato dvejopą sąmonės nubudimo eigą: arba nesąmoningai grįžtama į mašinalaus gyvenimo rutiną, iš kurios ką tik buvo išsivaduota, arba galutinai išsiblaivoma nuo bet kokių iliuzijų apie prasmingą būtį. Gyvenimo absurdą kaip vienintelę tikrovę priėmęs žmogus tampa laisvas. Būtent laisvė, pasireiškianti kaip maištas prieš absurdą, A. Camus teigimu, suteikia prasmę žmogaus egzistencijai.
„Duobėje“ nerasime sizifiškų asmenybių, pajėgių mesti iššūkį iracionaliai pasaulio sandarai. Jau minėtas pjesės personažas Nepažįstamasis (kurio pats vardas galėtų būti perskaitomas kaip nuoroda į sau ir kitiems nepažinų, susvetimėjusį žmogų) taip ryžtingai iššoka iš Duobės tik todėl, kad jis neabejoja, jog anapus jo laukiantis pasaulis atitinka įvaizdį, kurį formuoja iš išorės pasaulio atsklindantys garsai. Vietoj nuspėjamos geležinkelio stoties ir traukinio Nepažįstamojo akims atsivėręs Plynas laukas A. Camus filosofijos kontekste interpretuotinas kaip niekas, kaip mirtis, kuri visas gyvenimo vertybes paverčia niekinėmis. Akistata su egzistencine tuštuma, su prasmių vakuumu A. Camus siejama su tremtimi „be prieglobsčio, nes joje nėra prarastos tėvynės prisiminimų ar pažadėtosios žemės vilties“12. Šiai būsenai pakelti reikalingos dvasinės jėgos neturi ne tik aptariamasis, bet ir nė vienas kitas iš pjesės personažų. Beprasmybės pojūtis palaužia Nepažįstamojo valią. Vėl įvirtęs į Duobę, jis jau nebesiveržia atgal į viršų, lieka sėdėti čia su kitais. Absurdo filosofijos požiūriu tai reikštų sugrįžimą į ikisąmoningą būvį, į iliuzijų dekoracijomis pridengtą kasdienybės rutiną.
Niūrioje, sakytume, beiliuzinėje A. Camus pasaulėjautoje vis dėlto yra viena optimistinio patoso prošvaistė – ji sietina su Sizifo maištu prieš likimą. Pasmerktasis triumfuoja, kai, įsisąmoninęs savo triūso beprasmybę, jis ir vėl iš naujo ridena savo akmenį į kalno viršūnę. „Duobės“ konstruojamame absurdo pasaulyje tokių prošvaisčių nematyti. Pjesės žmogus savu noru renkasi spąstus, kad tik nereikėtų išvysti tikrosios padėties, gyventi gniuždančioje beprasmybės akivaizdoje. Taigi kūrinio recepcija nubrėžia platų ratą nuo pirminio įspūdžio, kai atrodė, kad Duobės gyventojai yra kaliniai, iki finalo, kai paaiškėja, kad Duobė – tai joks kalėjimas, veikiau prieglobstis, saugantis žmogų nuo jo paties, nuo egzistencijos absurdo akivaizdybės.
Etinė „Hamleto“ problematika sovietmečio perspektyvoje
Williamo Shakespeare’o dramos intertekstas dalyvauja pjesėje nuo pat pradžių, nuo veikėjų sąrašo, ir vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį teksto suvokimui. Iš „Hamleto“ atkeliavo duobkasiai, W. Shakespeare’o tragedijos veikėjos nuorodą atpažįstame tragiko Ofelijaus varde. Komiškai suvyriškinto vardo personažas pjesėje turi antagonistą Cezarį (ši herojiška Romos imperijos asmenybė pjesėje nužeminama iki klouno). Kita veikėjų pora – Benediktas ir Kornelis, kurių pirmasis mįslingai nusakomas kaip „neaiškus tipas“ ir vėliau pjesėje vadinamas Dešrininku, o antrąjį apibūdina tik tai, kad šis „skaito knygą“ – sudaro priešpriešą kaip žemojo, fiziologinio egzistencijos lygmens ir dvasingumo, arba aukštosios kultūros, atstovai. (Kornelio vardas veikiausiai sietinas su XVII a. prancūzų dramaturgu Pierre’u Corneille’iu, garsiojo „Sido“ autoriumi ir prancūzų nacionalinės tragedijos tėvu.) Pjesėje veikia ir daugiau personažų, neįtrauktų į veikėjų sąrašą, tai Bilietų pardavėjas ir Nepažįstamasis, vėliau gavęs Ostapo vardą. Šis vardas sovietmečio epochos suvokėjui buvo gerai žinomas iš kultinio Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanų „Dvylika kėdžių“ ir „Aukso veršis“13. Vis dėlto „Duobės“ Ostapas tik iš pradžių gali panėšėti į visad žvaliai nusiteikusį „didįjį kombinatorių“, pjesės pabaigoje jam tenka absurdo sugniuždyto žmogaus vaidmuo.
„Hamleto“ intertekstas pjesėje aiškiausiai pasirodo citatomis, kurias protarpiais paberia Ofelijus ir Nepažįstamasis (veiksmo eigoje paaiškėja praeityje juos buvus aktoriais ir vaidinus šią W. Shakespeare’o dramą teatre), taip pat kapo duobės ir duobkasių motyvu14. „Hamleto“ kapinių scena atpažįstama kulminaciniame „Duobės“ epizode, kai iš kažkur atėję duobkasiai, nėmaž nesirūpindami, ar Duobėje kas nors yra, imasi ją užkasinėti. Duobkasių darbas pjesėje primena nepabaigiamas Sizifo kančias: tik užkasę vieną duobę, jie čia pat atranda kitą, kurią reikia užkasti, ir taip be galo. Tiesa, besišnekučiuodami apie bergždžias savo pastangas, jie tarsi ir ima nuvokti, kad, galimas daiktas, jie patys save į tą beprasmybę įstūmė: užkasinėdami duobę jie kaskart iškasa naują tam, kad turėtų žemių pirmajai užkasti. Bet ši mintis taip ir lieka giliau neapmąstyta, visų pirma todėl, kad mąstyti jie kaip tik ir nėra nusiteikę:
I DUOBKASYS: <…> Ar tik ne mes patys duobes rausiam?
II DUOBKASYS: <…> Kas mums darbo! Užkasinėk, ir baigtas kriukis!
I DUOBKASYS: Vis vien, žiūrėk, mes gi kitą rausiam!
II DUOBKASYS: Nesvarbu, užkasam tą paskutinę, daugiau jų nebus.
Tai neabejotina nuoroda į sovietinio žmogaus mentalitetą: kuo mažiau mąstyti, vykdyti tiesiogines valdžios instrukcijas, nevarginant savęs priežasties ir pasekmės sąryšio paieškomis. Galėtume čia išgirsti ir absurdo filosofijos atbalsį: „Pradėti mąstyti – reiškia pradėti save pribaiginėti“, – konstatuoja A. Camus15. Dangstydamasis instrukcijomis absurdo dramos žmogus atsisako savarankiškai priimti sprendimus ir atsakomybę už savo likimą perkelia „aukštesnėms jėgoms“.
Įdomiai į duobkasių darbą reaguoja Duobės gyventojai: aiški grėsmė būti gyviems palaidotiems nesukelia jiems jokių emocijų. Tai, kas logiškai protaujant atrodytų esanti adekvati reakcija – Benediktas ima šaukti, verkti, bando kabintis į Duobės sieną, bet nusirita žemyn – Cezario vertinama kaip beprotybė: „Nerėk kaip beprotis. Vis tiek jie nieko negirdi. Turbūt kurčnebyliai. Rėk nerėkęs – nieko nepadės!“ Čia iškyla hamletiškasis klausimas: ar beprotis tas, kurį tokiu laiko dauguma, o gal toji dauguma pati atstovauja beprotybei? Siejant tai su sovietmečio realijomis, į galvą ateina Aido Marčėno citata: „Visuomenė, kurioje guliesi į beprotnamį, kad atsidurtum tarp normalių žmonių, byloja pati už save“16.
Duobkasių scena Duobės simbolį pjesėje papildo kapo reikšme. Šioje pjesės vietoje susipina W. Shakespeare’o ir A. Camus intertekstai: žmogus, kuris vengia stoti į akistatą su gyvenimo absurdu (Hamleto atveju – su žmonių niekšybe), yra tarsi gyvas lavonas. Prisikėlimas, pasak A. Camus, įmanomas tik apsisprendus gyventi beiliuzėje tikrovės akivaizdoje, ir Hamletas tam ryžtasi, tuo tarpu Duobės gyventojai tokiam sprendimui stokoja dvasinių galių.
Hamleto ir Duobės gyventojų egzistencinių pasirinkimų antinomija plėtojama panaudojant konkrečias W. Shakespeare’o citatas. Iš pirmo žvilgsnio klasikinės Renesanso dramos ištraukos absurdo pjesėje nuskamba netikėtai, atrodo niekaip nesusijusios su jos veiksmo eiga. Tačiau iš tikrųjų jomis komentuojami veikėjų poelgiai. Pavyzdžiui, pirmoji „Duobėje“ nuskambanti Hamleto citata – priekaištai karalienei, kad ši pasirinko tokios menkos moralės sutuoktinį – tai reakcija į Cezario atsisakymą pamėginti išsikabaroti iš Duobės. Kai Duobės gyventojus pasiekia garsiakalbio pranešimas, esą į stotį atvyko traukinys, vykstantis į miestą, Cezaris, kuris vienintelis turi bilietą į šį traukinį, nė nesiruošia lipti iš Duobės: „Nemėginsiu, vakar neišlipau…“ Cezario rezignacija kritikuojama „Hamleto“ citata („Kur jūsų akys? Kaipgi jūs galėjot / Nuo šio didingo kalno nusirist / Ir eit ieškot sau maisto šioj klampynėj?“). Ofelijus priekaištauja ne tik Cezariui, sau ir likusiems Duobės gyventojams, šiame kaltinime taip pat nuskamba užslėptas kreipinys į publiką. Kadangi Ofelijus, cituodamas W. Shakespeare’ą, niekada tiesiogiai nesikreipia nė į vieną iš veikėjų, žiūrovams turėjo būti aišku, kad Renesanso tekstu pjesėje naudojamasi kaip ezopine kalba. Hamleto citatos „klampynė“ sietina su Duobe (pjesės personažai nuolat skundžiasi, esą nuo drėgmės jiems gelia kaulus), bet kartu laikytina ir iškalbingu sovietmečio apibūdinimu: tai ideologinis ir kultūrinis sąstovis, kur nevyksta jokių permainų, o čia pakliuvusieji įklimpsta ir pasilieka smaksoti visam laikui. Taigi šioje scenoje nesunkiai galėtume įžvelgti nuorodą į politinę Lietuvos tikrovę ir žmones apėmusią rezignaciją.
Įdomu, kad, vos traukiniui išvykus (taip praneša balsas per garsiakalbį), Cezaris puola prie telefono ir užsisako bilietą į rytdienos traukinį. Iš pjesės aiškėja, kad šis bilietų pirkimas virtęs tiesiog rutina, jis nereiškia vilties, greičiau yra jos simuliacija. Pjesėje reguliariai pasirodo ir paslaugus Bilietų pardavėjas, kuris atneša Cezariui bilietus tiesiai į Duobę ir kaskart siūlo kopėčias. Cezario atsisakymas pasinaudoti kopėčiomis atrodo absurdiškas, juolab kad jis ką tik skundėsi neįstengiąs išsiropšti iš Duobės. Kodėl gi jis atsisako kopėčių? Kaip pasakoja Duobės gyventojai, jie vegetuoja čia jau ketverius metus, per tą laiką esą ne sykį bandę ropštis į viršų, bet jiems tatai kaskart nepavykdavę. Vis dėlto jų šnekos apie ropštimąsi į viršų veikiau primena išsisukinėjimą, atsikalbinėjimą, bandymą įtikinti save ir kitus šio sumanymo bergždumu. Bilietų pirkimas – tai raminamieji saviapgaulės ritualai, padedantys palaikyti savo ir kitų orumą. Čia galėtume prisiminti S. Becketto pjesę „Belaukiant Godo“, kurioje nuskamba tokie žodžiai: „Vis prasimanom ką nors tokio, kad apdumtume akis ir įtikintume save, jog dar tebegyvename“17.
„Duobės“ veiksmo eigoje ima aiškėti, kad bent jau dalis jos personažų, nors ir neaiškiai, bet vis dėlto numano, kad jų įsivaizdavimas apie pasaulį, esantį viršuje, gali pasirodyti esąs klaidingas. Jie nujaučia, kad nors ir slogi toji egzistencija Duobėje, ji yra vienintelė jų užuovėja, priebėga nuo gyvenimo absurdo. A. Camus filosofijos kontekste Duobė matoma kaip mašinalus kasdienybės gyvenimas, kuris tarsi dekoracijos užstoja žmogų nuo gyvenimo iracionalumo akivaizdybės. „Sizifo mito“ autorius stebisi, kaip kasdienybėje paskendęs žmogus sugeba ignoruoti mirties neišvengiamybės faktą: „Ir vis dėlto negali atsistebėti tuo, kad visi gyvena taip, tarsi „nebūtų nė žinoję“ apie ją“18. Veikiausiai tai yra natūrali žmogaus pastanga apsisaugoti nuo psichiką gniuždančių potyrių, reta tėra hamletų ir sizifų, gebančių atlaikyti kasdienę absurdo akistatą. Todėl „Duobės žmogui“ ir nereikalingos kopėčios: kol jų neturi, gali skųstis aukšta Duobės siena, pasiteisinti fizinių jėgų stoka. Kopėčios tokio išsisukinėjimo galimybės nepalieka.
Ginčydamasis su krikščioniškojo egzistencializmo autoriais, A. Camus ryžtingai atmeta bet kokias doktrinas, paaiškinančias žmogaus būtį. Pasak jo, atiduodami savo lemtį metafizinėms galioms, mes atsisakome naštos, kurią turėtume nešti patys. Tačiau „Duobės žmonės“ negali gyventi be paskatos, be iliuzijos apie išsigelbėjimą. Nuo tikrovės absurdo, Plyno lauko akivaizdybės jie pabėga į svajones apie Miestą. T. Venclova šį įvaizdį sieja su komunistinio rojaus parodija: Miestą Duobės gyventojai idealizuoja, romantizuoja, tačiau kartu ir abejoja, ar jį išties įmanoma pasiekti.
Galima įžvelgti ir universalesnę šio simbolio reikšmę, interpretuoti jį kaip savotišką idealiąją būtį, Prarastąjį rojų. Visi „Duobės“ personažai sakosi anksčiau gyvenę ir dirbę mieste („Įdomu, ar mūsų teatre dar vaidina „Hamletą“?“ – svarsto Ofelijus), tačiau absurdiško atsitiktinumo dėka jie visi įgriuvo į Duobę ir čia belindėdami svajoja apie sugrįžimą. Kiekvienas kuria planus, ką jis darytų nuvykęs į Miestą, taip pat bando vaizduotis dabartinį jo vaizdą. Miesto vizijų spalvingumas ryškiai disonuoja su Duobės ir Plyno lauko pilkuma: „<…> visur gražu, lietaus nuplautas grindinys iš raudonų tašytų akmenų, tarp kurių auga gėlės, žolės…“, „Tame mieste balti arkliai ir mėlyni bokštai“, „O vidury miesto stovi trys didelės liepos. Vasarą jos būna žalios. Ir visi bokštai žali. Ir namai žali. Ir atrodo, kad visas miestas kvepia žaliom akacijom.“
Miesto ir Duobės opozicija yra neabejotina kultūros ir jos nuopuolio ar nuosmukio priešprieša. Kompetencijos, atsineštos iš Miesto (aktoriaus, rašytojo Kornelio), Duobėje prarado prasmę, jų nėra kur realizuoti. Ar tai neprimena sovietmečio? Kur sovietmečiu galėjai realizuoti aukštosios kultūros įgūdžius? Dailės instituto studentai tą neabejotinai mąstė, išgyveno asmeniškai, juolab kad A. Ambrasas gimė aktorių šeimoje. Net ir Benediktas, visą laiką tylėjęs, dabar įsijungia į pokalbį (nors pokalbiu to gal ir nepavadinsi – čia kiekvienas kalbasi su savimi ir veik nereaguoja į pašnekovų nuomonę). Benediktui labiausiai rūpi dešra, kurią, beje, visos pjesės metu jis ir kramsnoja. Jis kamuojasi negalėdamas prisiminti, ar mieste buvo geros dešros krautuvė, ir būgštauja, ar per tą laiką, kurį jis praleido Duobėje, dešra nepabrango.
Taigi tasai Miestas ne tik aukštosios kultūros, bet apskritai gero gyvenimo, tiek kultūrinio, tiek materialinio būvio prasme, simbolis. Ar čia kalbama apie nepriklausomą Lietuvą? Galbūt. O gal apie mitinį aukso amžių, kurį visų laikų žmonės regi kažkur praeityje. Nors personažai ir numano, kad jokio traukinio nėra, taigi nėra ir galimybės kokiu nors būdu pasiekti išsvajotąjį Miestą, jo prisiminimai lieka kaip paguoda, kaip Prarastojo rojaus mitas. Ketveri Duobėje praleisti metai pasirodo kaip veltui sugaištas laikas, praraja, skirianti Duobės gyventojus nuo nostalgiškos praeities ir idealiosios ateities. Nėra būdų įveikti šį laiko pertrūkį: praeitis atkirsta, o ateitis nepasiekiama. Belieka tik letargo ištikta dabartis. Į svajonių ir prisiminimų kupiną epizodą Ofelijus ir vėl įterpia „Hamleto“ citatą. Kaip ir ankstesnioji, ši yra princo pokalbio su motina ištrauka, kurioje vėlei priekaištaujama dėl jos nuopuolio, bet drauge viliamasi, kad ji dar galinti atsikvošėti: „Ne, jūs dar nesate jausmų praradus – / Tai rodo jūsų pojūčiai visi, – / Bet tuos jausmus yra ištikęs stabas.“
Paralyžius, ko gero, yra tiksliausia sąvoka „Duobės“ personažų dvasinei būsenai nusakyti. Jie nėra pajėgūs ryžtis pokyčiams, bet nėra ir visiškai praradę vilties, tai parodo jų svajonės apie Miestą, jų kuriami tolesnio gyvenimo Mieste planai. Paralyžius neabejotinai būtų ir pakankamai tiksli sąvoka sovietmečio visuomeniniam gyvenimui įvardyti. Visas sovietmetis iš septintojo dešimtmečio perspektyvos regisi kaip socialinis ir kultūrinis letargas. Iš jo išbusti kviečia toliau pjesėje Ofelijaus cituojama Hamleto monologo ištrauka, kurioje jis priekaištauja sau dėl neveiklumo ir abejonių. Tiesa, kaip būdinga absurdo dramai, šie žodžiai niekaip nėra susiję su personažų veiksmais: nei pats Ofelijus kaip nors imasi keisti padėtį, nei kiti Duobės gyventojai reaguoja į jo postringavimus. Ir tai natūralu, W. Shakespeare’o tekstas adresuojamas ne jiems, o žiūrovams, tai jiems priekaištaujama dėl juos ištikusio stabo. virtuvines politines sovietmečio diskusijas primena Duobės gyventojų svarstymai apie praeityje neišnaudotas galimybes („Anksčiau reikėjo, pirmą dieną, be reikalo išsigandom“) ir priekaištai dėl prielankumo sistemai („Korneli, juk tau tada ta duobė visai patiko“), pagaliau labai pragmatiškas požiūris („Argi čia blogai? Va, kad tik valgyti būtų!“) ir visiška rezignacija („Matyt, man nelemta išlipti“).
Netikėtai pjesės pabaigoje Cezaris išlipa pasižvalgyti traukinio. Adekvačiai absurdo logikai jis išlipa stulbinamai lengvai, be jokių pastangų. Tačiau vos spėjęs išsikabaroti iš senosios duobės jis čia pat nudžiunga suradęs naują ir netrukus visi džiaugsmingai persiropščia į naująją savo buveinę. Toks tad pjesės finalas, atitinkantis sovietines realijas ir atspindintis visuomeninę septintojo dešimtmečio atmosferą.
W. Shakespeare’o „Hamletas“ pasakoja apie „sugverusią gadynę“ (Aleksio Churgino vertime, kuriuo naudojosi A. Ambrasas su R. Midvikiu) arba „išnirusį laiką“ (Alfonso Nykos-Niliūno vertime). Danijos princas stebi moralinį nuopuolį, ištikusį jo meto Daniją. Dramos autorius, savo ruožtu, konstatuoja Renesanso laikų Anglijos visuomenės būklę. Na, o Dailės instituto studentai per šekspyriškąjį intertekstą kalba apie savojo meto gyvenimą. Išnirusio laiko metafora leidžia vaizduotis iš įprastos moralės sistemos vėžių nukrypusią, tarsi nuo bėgių nuvažiavusią visuomenę. Kokiu būdu galima ją sugrąžinti į pirminį būvį? Ar tai įmanoma? „Duobės“ personažai šios užduoties nesiima – jie daug svarsto, abejoja, tačiau nė vienas neprisiima hamletiško įsipareigojimo: „Išniręs laikas. Prakeiksmas būties, / Kad jį sujungti skirta man lemties!“ Užtat šios užduoties imasi pjesės autoriai, Dailės instituto studentai. Pasinaudodami Hamleto triuku, paspendžia spąstus savo žiūrovams19. Pats spektaklis yra tieji spąstai, kuriais mėginama sugauti žiūrovų sąmonę, priversti juos mąstyti. A. Ambraso sesers prisiminimuose iškalbingai apibūdinama reakcija po spektaklio: „Pasibaigus spektakliui ilgai tylėdami sėdėdavo, niekas nesistodavo, neplodavo, sėdėdavo ir mąstydavo tyloje…“20
A. Ambraso ir R. Midvikio pjesėje, kaip ir apskritai absurdo dramaturgijoje, tvyro neišvengiamybės atmosfera, nelaimingi, nesuprasti žmonės gyvena beprasmiškame pasaulyje, tikrovė vaizduojama kaip absurdiška, t. y. neturinti prasmės, nesusieta priežasties ir pasekmės ryšio. Polinkiu šokiruoti, savo keistumu absurdo drama suvoktina kaip savitas protestas prieš visuomenės tvarką. „Duobėje“ tas protestas nukreiptas ir prieš būties absurdą, ir prieš visuomeninę to meto situaciją.
Recenzuodamas J. P. Sartre’o romaną „Šleikštulys“, A. Camus rašo: „Gyvenimo absurdo konstatavimas negali būti pabaiga, bet tik pradžia. <…> Domina ne atradimas, o padarytos išvados ir veiklos taisyklės“21. Taip ir „Duobėje“ svarbiausia ne pats absurdo įsisąmoninimas, o kokios išvados iš to padaromos, ko yra imamasi. Nepažįstamasis, Bilietų pardavėjo įvardytas kaip naujokas, pjesės pabaigoje išgyvenęs triuškinančią akistatą su absurdu, parodo mums „Duobės“ priešistorę. Žiūrovas ar skaitytojas nuspėja, kad visi „Duobės“ senbuviai perėjo tą pačią veiksmų seką ir priėjo prie analogiškos išvados – ko nors imtis beprasmiška, belieka tūnoti Duobėje ir imituoti gyvenimą. Sovietmečio realijų kontekste pasirinkimas lindėti Duobėje atitiktų požiūrį: „Geriau negalvoti apie tą beviltišką situaciją, kurioje esame atsidūrę, verčiau gyventi rūpinantis šiandiena ir kiek įmanoma ignoruoti mus supantį absurdą.“
Atrodo, „Hamleto“ intertekstą sėkmingai savo pjesėje panaudojusiems Dailės instituto studentams buvo svarbi Hamleto lūpomis išsakyta W. Shakespeare’o mintis, kad teatras yra amžiaus veidrodis ir glaustas jo metraštis. Šiandien žvelgdami į „Duobės“ tekstą išties galime išvysti sovietmečio epochos veidrodį, tegu ir sąmoningai laužtą, iškreiptą, tačiau nesunkiai atpažįstamą.
Pjesės pavadinimas iškalbingai nusako sovietmečio visuomenės būseną – viena vertus, kaip spąstus, iš kurių (pjesės pirmojoje dalyje) nematyti būdų išsikapanoti, kita vertus (pjesės pabaigoje) – kaip patogią užuovėją, kurioje galima lūkuriuoti, kol nėra aišku, kokia bus ateitis.
1 Ambrasas A. Žeme, nepalik mūsų: Poezija. Dramos. Prisiminimai / Sudarė Aušra Martišiūtė-Linartienė, Rita Juodelienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009. – 285 p.
2 Midvikis R. Prie tradicinio stalelio // Ambrasas A. Žeme, nepalik mūsų. – P. 249– 253.
3 Venclova T. Apie „Duobę“ ir „Maratoną“, o gal labiausiai apie jų kontekstą // Ten pat. – P. 241–242.
4 Reimerienė R. Tada, kai buvome kartu // Ten pat. – P. 283.
5 Venclova T. Apie „Duobę“ ir „Maratoną“, o gal labiausiai apie jų kontekstą // Ten pat. – P. 241.
6 Gintalas P. Arvydėli… // Ten pat. – P. 261.
7 Martinaitis M. Atpažintas nepažįstamasis // Ten pat. – P. 236.
8 Ten pat. – P. 236–237.
9 Venclova T. Apie „Duobę“ ir „Maratoną“, o gal labiausiai apie jų kontekstą // Ten pat. – P. 240–241.
10 Ten pat. – P. 241.
11 Camus A. Sizifo mitas // Camus A. Rinktiniai esė. – Vilnius: Baltos lankos, 1993. – P. 125.
12 Ten pat.
13 Beje, kaip tik 1968 m. Ostapo Benderio personažas pirmą kartą pasirodė Sovietų Sąjungos kino ekranuose – filme „Aukso veršis“.
14 Įdomu, kad panašiu metu, kai A. Ambrasas su R. Midvikiu kūrė savąją duobkasių sceną, už Atlanto Kostas Ostrauskas parašė absurdo pjesę pavadinimu „Duobkasiai“, kurioje taip pat interpretavo W. Shakespeare’o „Hamletą“.
15 Camus A. Sizifo mitas // Ten pat. – P. 124.
16 Marčėnas A. Lietuvių poezijos seržantai // Metmenys. – 1992. – Nr. 63. – P. 15.
17 Beketas S. Belaukiant Godo // XX a. prancūzų dramos. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 186.
18 Camus A. Sizifo mitas // Camus A. Rinktiniai esė. – P. 134.
19 „Spektaklis bus tie spąstai, į kuriuos / Pagaut karaliaus sąžinę tikiuos.“ Šekspyras V. Hamletas // Šekspyras V. Dramos. Sonetai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 392.
20 Reimerienė R. Tada, kai buvome kartu… // Ambrasas A. Žeme, nepalik mūsų. – P. 285.
21 Cituojama iš: Grenier R. Albert Camus: Saulė ir ūksmė. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – P. 120.
Eugenija Ulčinaitė. Du miestai: Vilniaus ir Rygos aprašymai XVI–XVIII amžiaus literatūroje
2012 m. Nr. 5–6
Miestų (ypač sostinių) aprašymai sudaro svarbią kiekvienos tautos istorijos ir kultūros dalį. Tarp tokio pobūdžio šaltinių vertingiausią vietą neabejotinai užima konkretūs dokumentai, kronikos, magdeburginių teisių suteikimo aktai, keliautojų, diplomatų įspūdžiai, korespondencija ir t. t. Tačiau ne mažiau svarbūs ir grožinės literatūros tekstai, neretai papildantys istorinius šaltinius ar savitai juos interpretuojantys.
Konkrečios Vilniaus miesto įkūrimo datos, deja, nežinome. Atskaitos tašku mums tebėra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai, rašyti iš Vilniaus 1323–1324 metais, kuriuose jis šį miestą vadina „mūsų karališkuoju miestu“ (in civitate nostra regia Vilna)1, taigi akivaizdu, kad miestas tuo metu jau stovėjo ir funkcionavo kaip valstybės centras. Tačiau jo įkūrimo istorija – mitologinė. Pasakojama, kad Gediminas tose vietose medžiodamas nukovė taurą. Pavargęs užmigo ir susapnavo staugiantį geležinį vilką. Žynys Lizdeika išaiškino: turįs įkurti čia miestą, kuris šlove pralenks visus kitus2. Šiuolaikiniai istorikai pateikė realistinį šios legendos aiškinimą: „Aišku, kad metraščiuose užrašytas padavimas apie Vilniaus įkūrimą po sėkmingos Gedimino medžioklės Neries ir Vilnios santakoje yra sukurtas daug vėliau, kai atsiminimai apie senąjį Vilnių buvo jau išblėsę. Gedimino laikais Vilnios ir Neries santakoje nebebuvo miško, kuriame medžiotojas būtų galėjęs nukauti taurą“3.
Daugiausia grožinių kūrinių apie Vilnių XVI–XVIII a. yra parašę senojo Vilniaus universiteto studentai ir profesoriai. Šiuose tekstuose – sveikinimuose, epitalamijuose, trenuose, elogijuose – atsispindi rašiusiųjų išsilavinimas, intelektas, matoma literatūrinė tradicija, einanti nuo Antikos. Miestas suvokiamas kaip locus artificialis, t. y. kaip tam tikra fiziškai apibrėžta civilizuota erdvė, skirta miesto bendruomenei sėkmingai funkcionuoti, su atitinkamais pastatais, įrenginiais, valdymo ir kultūros institucijomis.
Vilnius dažniausiai įvardijamas kaip sostinė, kaip mokslo, kultūros, politikos ir prekybos centras, kaip Lietuvos valdovų, didikų, valstybės veikėjų ir Bažnyčios hierarchų rezidavimo vieta. Vilniaus miesto istorija nuolat siejama su Palemono legenda ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija: Vilnius vadinamas „Palemono miestu“ (Palaemonia urbs), „Palemono karalyste“ (Magni Palaemonis regna), „Palemono miestų sostine“ (caput Palaemoniarum urbium Vilna), o Lietuvos herbas Vytis vadinamas Palemono žirgu, savo šlove pralenkiančiu Pegasą4.
Nuo Antikos laikų buvo susiformavusi „miesto gyrimo“ (laus urbis) tradicija, šio žanro kompozicija ir topika. Išsamią miesto šlovinimo schemą savo „Poetikoje“ pateikė žymus Renesanso literatūros teoretikas Julijus Cezaris Skaligeris5. Remiantis šiais teoriniais postulatais ir praktiniais pavyzdžiais, buvo sukurti šlovinimai Romai, Florencijai, Milanui, Genujai, Krokuvai. Adekvataus kūrinio, skirto Vilniui, neišleista. Tačiau neseniai Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje buvo surasta retorikos kurso, 1759/1760 ir 1760/1761 mokslo metais skaityto jėzuitų vienuolijos trečiosios probacijos namuose prie šv. Rapolo bažnyčios, medžiaga. Retorikos profesoriumi čia tuomet dirbo Martynas Flaščinskis (Martinus Flaszczyński), o retorikos pratybų užduotį „Vilniaus miesto pašlovinimas“ („Oratio in laudem Urbis Vilnae“) parašė retorikos studentas Juozapatas Chelmovskis (Iosaphat Chełmowski)6.
„Pašlovinimą“ sudaro trys dalys. Pirmojoje kalbama apie Vilniaus miesto šlovę, kurią lėmė jo įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino autoritetas, miesto senumas ir didybė (Vilnae magna gloria ex Conditoris dignitate, ex vetustate, denique ex amplitudine magnam esse). Antroji dalis skirta Vilniaus naudingumui (commoda) aptarti. Čia ryškinama Vilniaus kaip uosto, prekybos centro, kultūros ir mokslo židinio reikšmė. Trečioje dalyje pasakojama apie Vilniaus grožį (decor), kurį sudaro miesto apylinkės, pastatai, bažnyčios, pilys, žmonės.
Akivaizdu, jog čia remiamasi įprastine „miesto šlovinimo“ schema ir kad šlovinimo topika buvo gerai žinoma Lietuvos proginės literatūros kūrėjams.
Dar vienas, šį kartą eiliuotas, Vilniaus istorijos atpasakojimas pateiktas rankraštiniame retorikos pratybų sąsiuvinyje „Bukolikos, arba piemenų eilės apie Vilnių“ („Bukolika abo wiersz pasterski o Wilnie eklog X“, 1768), kuris prieš keletą metų buvo išleistas7. Šiame kūrinyje imituojamas antikinės bukolinės poezijos žanras, jo struktūra, įvaizdžiai, personažai. Vilniaus apylinkėse susirinkę piemenys – Koridonas, Likidas, Menalka, Damonas, Dametas, Chromis, Egonas, Meris ir Tirsis – kalbasi apie Vilniaus įkūrimą, Gedimino sapną, Gedimino žygius ir jo šlovę. „Vilniaus bukolikas“, kaip ir Vergilijaus „Bukolikas“, sudaro 10 eklogų, veikia tie patys herojai, kiekviena ekloga kuriama dialogo principu. Kaip Titiras pirmoje Vergilijaus „Bukolikų“ eklogoje šlovina Romos grožį ir didybę, taip „Vilniaus bukolikų“ herojai šlovina Vilniaus istoriją, miesto ir apylinkių grožį, jo reikšmę ir garsą. „Vilniaus bukolikose“ pasakojami įvykiai apima laikotarpį nuo Gedimino laikų ir legendinės Vilniaus pradžios iki vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviestų jėzuitų atvykimo ir Vilniaus jėzuitų kolegijos bei universiteto įkūrimo.
Rygos miestas nėra sulaukęs tiek literatūrinių interpretacijų8, tačiau jo įkūrimas 1201 m. yra aiškiai užfiksuotas Henriko Latvio ir Hermano Vartbergės „Livonijos kronikose“, rašytose dar XIII amžiuje9. Literatūrinį Rygos aprašymą pateikė XVI a. autorius Bazilijus Plinijus lotyniškoje poemoje „Rygos miesto, Livonijos sostinės, pašlovinimas“ („Encomium inclitae civitatis Rigae metropolis Livoniae“. Conscriptum a Basilio Plinio Rigensi Livono), išleistoje 1595 m. Leipcige (toliau – „Enkomijas Rygai“). Šį unikalų kūrinį, praėjus 400 metų nuo jo pasirodymo, Rygos 800 metų jubiliejaus proga latviai išleido dar kartą, su lotyniško teksto faksimile, vertimais į latvių, vokiečių, rusų, anglų kalbas ir išsamiais veikalo pristatymais tomis kalbomis10.
Pirmiausia apie autorių. Plinijus – lotynizuota forma (pagal to meto madą) pavardės Plone, Pleene ar Plen11. Poeto tėvas Grigorijus Plinijus studijavo Vitenberge ir ten 1552 m. gavo magistro laipsnį. Grįžo į Rygą ir 1554–1558 m. buvo mokyklos prie Domo katedros mokytoju, 1558 m. tapo liuteronų kunigu, dirbo Domo katedros pamokslininku, vėliau – šv. Petro bažnyčios pastoriumi. Mirė 1596 m.
Sūnus Bazilijus Plinijus gimė tarp 1560 ir 1575 metų. Sekdamas tėvo pėdomis, Plinijus Jaunesnysis 1595 m. įstojo į Vitenbergo universitetą ir baigė jį įgydamas daktaro laipsnį. Poemą apie Rygą, matyt, pradėjo rašyti anksčiau, 1593 m. gavęs Rygos burmistro Mikalojaus Eko stipendiją. Vėliau parašė ir išleido dar keletą proginių kūrinių, tarp kurių ypač minėtinas Zigmanto Vazos pergalės prieš Karolį Sudermanietį prie Salaspilio (Kircholmo) 1605 m. ir Rygos išlaisvinimo aprašymas: Victoria quam juvante Deo optimo maximo Sigismundi III, regis Poloniae et Sveciae exercitus adversus Carolum Sudermaniae ducem, Riga secunda obsidione soluta, obtinuit. Lietuvos bibliotekose šios knygos nėra.
Grįžęs iš Vitenbergo į Rygą, B. Plinijus dirbo gydytoju. 1605 m. mirė.
O dabar grįžkime prie poemos. Ją sudaro 1808 eil. eleginio disticho metru rašyto teksto. Pasirinkęs enkomijo, t. y. šlovinamosios odės žanrą, autorius pakiliai pasakoja apie Rygos įkūrimą, apie ją supančių žemių grožį ir turtingumą, vardija artimiausius kaimynus: „karinguosius sarmatus“ (gens effera bello), „jaučiais ariančius lietuvius“ (Litphani iugera bobus arant), „kultūringąją Prūsiją“ (Brussia culta iacet). Kai sykį čia užklydo Bremeno pirkliai, plaukdami Dauguvos upe žemyn, įvertino genium loci ir nusprendė įkurti miestą, į kurį būtų vežamos prekės iš Europos, o vietiniai gyventojai parduotų šios vietos gamtos gėrybes. Taigi Livoniją netrukus užkariavo vokiečiai, atnešę savo tikėjimą, papročius, kultūrą. Livonija apkrikštijama ir Rygoje ima reziduoti pirmieji vyskupai: Meinhardas, Bertoldas, Albertas.
Rygos miesto įkūrimą poetas lygina su antikinių miestų statybomis, kuriose dalyvaudavo dievai ir herojai. XVI amžiaus Rygos pašlovinimui, poeto manymu, nepakaktų nei Homero, nei Vergilijaus talento. Šį miestą jis vadina „tobulu miestu“ (urbs perfecta), „maloniu miestu“ (urbs benigna), „Livonijos karaliene“ (regina Livoniae), „kitų karalysčių geidžiama nuotaka“ (sponsa petita multis regnis), „tėvynės sostine, širdimi, akies vyzdžiu“ (Riga caput nostrae patriae, cor, lumen ocelle). Tarp didžiausių Rygos privalumų (virtutes) poetas pirmiausia mini malonų klimatą (Faelix inprimis urbs haec clementia caeli), derlingą žemę, vešlią augmeniją (laetissima tempora, intextos floribus sinus), paukščių ir žvėrių gausumą. Laukuose boluoja linai (nivei lini agmina), o iš jų gaminami audiniai nenusileidžia Bombėjaus gaminiams. Traukia žvilgsnį variniai bažnyčių bokštai, tarp kurių išsiskiria Domo katedra ir šv. Jono bažnyčia, „tarsi Dedalo rankos palytėta“ (Daedalea arte facta).
Peržengusį Rygos slenkstį ateivį pribloškia prekeivių gausa, šurmuliuojanti miestiečių minia, tarsi jūra banguojantis kalbų gausumas, moterų grožis (forma puellarum), primenantis antikinių deivių kūno harmoniją. Tarp labiausiai Rygą garsinančių prekių poetas vardija žvėrieną (elnių, briedžių, kiškių, šernų mėsą) ir žvėrių kailius, žuvis, grūdus, vietinius gėrimus alų ir midų, nenusileidžiančius skoniu Kretos, Reino, Galijos vynams, aukština įvairių amatų meistriškumą, įvertintą Europos miestuose.
B. Plinijus pabrėžia Rygos svetingumą: čia apsilankęs ne vienas panori tapti jos piliečiu (confestim cives Riga benigna vocat). Svarbi Rygos geografinė padėtis: tai – uostas, patogus įplaukti laivams, reikšmingas prekybos centras tarp rytų ir vakarų. Miesto gerovę lemia čia vyraujantis teisingumas (urbis Iustitia est animalis spiritus), teismų darbas, mokyklų ir mokytų žmonių veikla. autorius prisimena ir tą mokyklą, kurioje pats mokėsi lotynų ir graikų kalbų, išreiškia pagarbą mokslams, gerųjų papročių ugdytojams, žmonijos tobulintojams.
O baigiasi poema poeto prašymu – malda, skirta Aukščiausiajam, kurį B. Plinijus vadina ir Dievu (Deus), ir Jehova (Iehova), kad globotų jo gimtąjį miestą, kad jame vyrautų taika (candida pax), piliečių santarvė ir teisingumas (Themis), pamaldus tikėjimas (pia relligio), o dėkingumo giesmė Miestui skambėtų per amžius (Sic tibi perpetuo praeconia grata <…> canet).
LDK literatūroje Vilnius ne kartą lyginamas su Antikos ir Biblijos miestais: Atėnais, Korintu, Tebais, Troja, Kartagina, Roma, Jeruzale, taip pat su istoriškai giminingais miestais: Krokuva, Gardinu, Kaunu, tačiau neaptikome nė vieno palyginimo su Ryga. Regis, vienintelis kūrinys, kuriame šie miestai „susitinka“ – švedų kilmės poeto Laurencijaus Bojerio poema „Karolomachija“ („Carolomachia“, 1606), skirta Jono Karolio Chodkevičiaus pergalei prie Salaspilio (Kircholmo) 12 1605 m. rugsėjo 27 dieną. Lietuvos kariuomenės vadas su 4 tūkstančiais karių stojo į mūšį prieš Švedijos karaliaus Karolio Sudermaniečio kariuomenę, kurią sudarė 14 tūkstančių karių, ir ją sumušė, taip išvaduodamas Rygą iš švedų nelaisvės, o per Rygą ir Dauguvos žiotis atverdamas kelią LDK prekių eksportui į Vakarų Europą. Poetas Rygą vadina „latvių žemių puošmena ir karaliene“ (Lothavae regionis apex Reginaque Riga). Šv. Jokūbo bažnyčioje vyko padėkos maldos, priskiriant pergalę Aukščiausiojo Dievo globai.
Spalio 10 d. grįžusį J. K. Chodkevičių jau sveikino Vilnius ir Jėzuitų akademija, šv. Stanislovo katedroje buvo laikomos mišios, aikštėje prie katedros iškabinti kovos trofėjai, o Akademijos studentai vaidino tai progai skirtą dramą. „Karolomachijoje“ esama gana daug baltų vienybės ženklų, svarbų vaidmenį čia atlieka personifikuotos upės Dauguva, Gauja, o Baltijos jūra, vadinama „karaliene Balte“ (regina Balthe), padovanoja Chodkevičiui įspūdingą dovaną – meniškai išaustą kilimą.
„Enkomijas Rygai“ turi daug panašumo su LDK poemomis, ypač su Jono Radvano „Radviliada“ („Radivilias“, 1592). Ir viename, ir kitame kūrinyje laikomasi renesansinės nuostatos atsiriboti nuo išgalvotų antikinių mitų, o apdainuoti tai, kas pačių poetų yra išgyventa, kas pasitarnautų jų Tėvynės šlovei, žymių tautos herojų įamžinimui.
Štai kaip „Radviliadą“ pradeda J. Radvanas:
Deukaliono marias – atminimą nelemtojo amžiaus –
dainiai kiti teminės, apdainuos per aukštąsias padanges
ėjusį karą ir tuos, kas laimėjo kovas prieš gigantus.
Trečias visus stebuklus ilgaamžio pasaulio tegarbsto:
negandas Kadmo šeimos ir nelaisvę atnešusį karą,
baisis Pelopo namais nelabaisiais ir vaišėm Tiesto,
Semiramidės pilis apdainuoja ir įvykius Trojoj. <…>
Vis dėlto mano giesmėms neprikiš žodlaužystės joks amžius!
Radvila! Patį dabar apdainuosiu, atmintinus darbus
tavo, Senoli, ir tau šią pierišką auką aukosiu. („Radviliada“, I, 6–12, 15–17 eil.)13
Jam tarsi antrina B. Plinijus:
Kruvinas Marso kovas lai kiti pakiliai apdainuoja,
Kam iškalbinga versmė tarsi šaltinis gyva.
Lai aprašo kiti, kaip kraujuje plaukė vežimai,
Kaip bolavo laukai, kaulais nusėti plačiai.
Lai titanų kovas įžūlias vaizduoja, kas nori,
Ar Heraklio žygius, jėgą baisios dešinės.
Lai jie džiaugias šlove, ją liaudis noriai suteikia,
Ir jų vardą tegu būsimos kartos minės. <…>
Aš tenoriu tiktai atiduoti duoklę tėvynei
Ir už viską labiau žemei gimtai padėkot. („Encomium Rigae“, 1–8, 15–16 eil.)14
Šias poemas sieja ir daugiau bendrų bruožų: dėmesys gamtai, upių personifikacija, gimtosios žemės šlovinimo retorika, Martino Lutherio tikėjimo aukštinimas, kreipiniai į Dievą, prašant globoti tikėjimą ir Tėvynę. Kai kurios abiejų poetų naudojamos stilistinės ir leksinės priemonės yra beveik identiškos.
Štai J. Radvano Lietuvos pašlovinimo fragmentas:
Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė
čia, plačiuose laukuose, per kuriuos Lietuva nusidriekus. <…>
Tyras kaip stiklas upes vainikuoja ta žemės grožybė –
girių aukštų karūna; jos viršūnėmis šičia žvaigždynus
remia, o medžių šaknim ligi Stikso vėlių nusileidžia.
Šičia atranda namus sau elniai, briedis ir stumbras, <…>
šičia ir lūšis dėmėm išmargintu apdaru glaudžias,
randa namus ten žvitri stirnelė ir didelis tauras. („Radviliada“, I, 31–32, 47–54 eil.)
O štai kaip Livonijos žemę aprašo ją išvydę bremeniečiai:
Štai matyti miškai, didingos medžių kolonos,
Vešintys krūmai – puikus prieglobstis miško žvėrims,
Čia ir paukščių gausu, jų giesmės liejasi švelnios
Ir įvairiausiais garsais chorų sudaro dermes.
Čia kalvelių gūbriai maloniai pievas apjuosia,
Dengia nugaras jų sodriai vešli žaluma.
O apačioj – lyguma, pribarstyta gėlių margaspalvių,
Slėnis žavingas, jame vynuogių plyti laukai.
Ten ant kalno gaivius savo vandenis lieja šaltinis,
Vandenys teka žemyn, pievas maitina derlias.
Čia lygumoj vinguriuoja skaidrus kaip stiklas upelis,
Ir savąja tėkme trokštančius girdo laukus.
Ten ežerų vanduo sustingęs kaip marmuras spindi,
Jį sparnuočių pulkai plaukiantys drumsčia tiktai.
O šaltoje gelmėje žvynuotos veisiasi žuvys,
Šokčioja jos iš vandens, uodegas kraipo linksmai. („Encomium Rigae“, 223–238 eil.)
J. Radvanas užbaigia savo poemą, kreipdamasis į „dangaus, žmonių ir žemės Kūrėją“, kad jis apsaugotų pagrindinio poemos herojaus Mikalojaus Radvilos sūnų Kristupą ir padėtų jam (po tėvo mirties) tarnauti tautai ir Tėvynei:
O vandenyno, dangaus, žmonių ir žemės Kūrėjau!
Tujai valdai ir žemes, ir sunkiuosius žvaigždynus rikiuoji,
garsina vartai dangaus ir Olimpas liudija garbę
amžiną Tavo, kuriam karalystėmis rūpintis tenka:
būk palaimingas dabar ir paskui, pastatytai kolonai
griūti ant žemės neleisk ir kartu padaryk, Geradari,
kad nuo nelaimių visų apsaugotų Kristupas, šitam
turtui – žemei tėvų – ir galingai tautai padėtų. („Radviliada“, IV, 533–540 eil.)
„Enkomijuje Rygai“ nėra vieno pagrindinio herojaus. B. Plinijus ten mini tuos, kurie prisidėjo prie Rygos miesto įkūrimo ir suklestėjimo, taip pat tuos, kurie padėjo jam pačiam baigti mokslus, iškilti, išgarsėti. Todėl poemos pabaigoje jis kreipiasi į Aukščiausiąjį Dievą, prašydamas išsaugoti Tėvynėje taiką, piliečių santarvę ir tikėjimą:
Dieve Aukščiausias, esi Trejybė, bet Tu tiktai vienas
Žemės karalius, visas tu karalystes valdai.
Dešine savo dosnia daliji visokiausias gėrybes,
Gėrio šaltinis esi, trykštanti nuolat versmė.
Tau dėkojam karštai, kad malonėmis savo šį miestą
Pagerbi ir iš kitų miestų pasaulio skiri.
Degė jis Marso ugny, neramumai jį baisūs niokojo,
Bet per šitiek laikų gyvas išliko lig šiol.
Būk ir toliau palankus, maldauju, garbusis Jehova,
Dovanas siųsk iš dangaus, dieviško peno mums siųsk.
Lai skaisčioji taika gyvuoja ir santarvė luomų,
Duonos lai nepritrūks ir teisingumo kilnaus. („Encomium Rigae“, 1793–1804 eil.)
„Enkomijas Rygai“ yra odė miestui, parašyta šiam žanrui būdingu pakiliu stiliumi, pasižyminčiu retorinių figūrų gausa, tarp kurių bene dažniausia – hiperbolė. Miestas, žmonės, pastatai, gamta – viskas poeto išdidinta, išryškinta, aprašyta su nuostaba ir susižavėjimu. Poetas demonstruoja savo išsilavinimą, pateikdamas gausybę palyginimų su antikinės literatūros ir mitologijos siužetais, vardais, reminiscencijomis. Ryga poetui, be abejo, gražiausias miestas pasaulyje, ir netgi Vergilijus prarastų žadą, norėdamas jį apdainuoti (Si conaretur Maro digno carmine laudes / Exaequare tuas hisceret attonitus, 399–400 eil.), o koks nors žymus poetas galėtų parašyti ne vieną „Iliadą“ (longas ex his ut texeret Iliadas, 404 eil.).
Rygą supantys parkai, skaidrų vandenį plukdantys kanalai, kuriuose plaukioja gulbės, primena poetui mitinius Alkinojo sodus, o įvairiaspalvės gėlių lysvės savo grožiu pralenkia Minervos austą kilimą ir dailininko Apelio paveikslus.
Rygos moterys grožiu nenusileidžia Menelajo žmonai Helenei ar pačiai Venerai, nes tai tas pat, kaip varną lyginti su balande (Utque tuas cornix inter agrestes aves). Vyrus poetas, be abejo, prilygina Apolonui.
Skaitant „Enkomiją Rygai“, susidaro įspūdis, kad šis miestas egzistuoja antikinėje graikų–romėnų erdvėje, kur siaučia mitiniai vėjai – Borėjas, Notas, Zefyras, Euras, kur teisingumą vykdo Temidė, o gyvenimo siūlą verpia parkos, kur derlių augina Cerera, upėse gyvena nimfos, o miškuose – driadės, kur jaunavedžius sutuokia Himenėjas, o mirusiuosius priglaudžia Stiksas.
„Enkomijas Rygai“ liudija apie įvairias „miesto gyrimo“ žanro modifikacijas, skirtingą antikinės literatūros bei mitologijos siužetų panaudojimą ir aktualių vietos realijų įprasminimą. Savo ruožtu, galime kalbėti apie lietuvių ir latvių XVI–XVIII a. lotyniškosios literatūros sąsajas ir galimas lyginamąsias studijas, kurių, deja, iki šiol stokojame. Tikėkimės, ateityje jų atsiras.
1 Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. – P. 163.
2 Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. – Vilnius: Vaga, 1971. – P. 71. Šią legendą vėliau pakartojo M. Strijkovskis, A. Vijūkas-Kojalavičius ir kt.
3 Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos / Sudarė Juozas Jurginis, Vytautas Merkys, Adolfas Tautavičius. – Vilnius: Mintis, 1968. – P. 27.
4 Žr.: Gratulatio Vilnae / Vilniaus pasveikinimas. XVI–XVIII amžiaus tekstų rinkinys. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001.
5 Scaliger J. C. Poetices libri VII. Ed. 3. – Lyon, 1586. – P. 422–425.
6 Gratulatio Vilnae. – P. 444–463.
7 Bukolikos, arba piemenų eilės apie Vilnių, X eklogų / Parengė Jakub Niedźwiedź, Eugenija Ulčinaitė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002.
8 Cīrule B. The most important sources of the history if Latvia and Riga in Latin // Mare Balticum – mare nostrum. Latin in the Countres of the Baltic Sea (1500–1800). Edited by Outi Merisalo and Raija Sarasti. – Wilenius: Jyväskylä, 1994. – P. 123–125.
9 Žr.: Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos / Iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Juozas Jurginis. – Vilnius: Mokslas, 1991.
10 Plīnija B. Slavas dziesma Rīgai, 1595. Der Ruhmgesang auf Riga. Одическая песнь Ригею The Encomium to Riga. – Latvijas kulrūras fonds: Jumava, 1997.
11 Straube G. Bazilijs Plīnijs un viņa laiks // Plīnija B. Slavas dziesma Rīgai. – P. 142. Visi duomenys apie autorių ir jo aplinką paimti iš šio straipsnio.
12 Bojeris L. Karolomachija / Iš lotynų kalbos vertė Benediktas Kazlauskas. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 39.
13 Žr.: Radvanas J. Raštai / Iš lotynų kalbos vertė Sigitas Narbutas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009. – P. 235. Visos tolimesnės citatos iš šio leidinio.
14 Encomium Rigae // Plīnija B. Slavas dziesma Rīgai, 1595. Visi vertimai iš šio leidinio straipsnio autorės.