Kultūros akcentai
Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja
2023 m. Nr. 3
In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30)
Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.
Stipri, atkakli šios žemės gyventoja, nulemto, bet ir pasirinkto kelio ėjėja.
Iš šviesaus savo Kupiškio, iš darnios aukštaičių šeimos (trys seserys) pasišaukta Vilniaus, Universiteto, lietuvių literatūros. Savo ilgą gyvenimą pragyveno Vilniuje, artimai bendravo su dailininkais ir jų akimis galėjo žvelgti į Vilnių, kaip į neatsižiūrimą paveikslą.
Garsiojo Vilniaus universiteto lituanistų kurso, 1930-ųjų gimimo merginų ir vaikinų, Seniūnė. Tai reiškė ir bendrakursių pripažinimą. Santūraus, oraus autoriteto asmuo iš jaunystės ir iki senatvės, gilaus bendravimo jausmo. Lyg nujausdamas savojo kelio baigtį, Justinas Marcinkevičius yra su šypsena sakęs, kad paprašysiąs kurso seniūnę Romą, jog žurnale pažymėtų jį kaip esantį, dalyvaujantį Vinco Mykolaičio-Putino, Meilės Lukšienės ar Jurgio Lebedžio paskaitoje. Tik Roma man galėjo paliudyti, koks buvo Justino kalbos prie Katedros, išlydint Sausio 13-osios žuvusius, poveikis tos kalbos klausiusiems.
Ar dar liko kam Romą, bendrakursę ir kurso Seniūnę, paliudyti? Iš baigusių lituanistikos studijas 1954 metais. Kaip gabi studentė, Roma galėjo įstoti į literatūros aspirantūrą, rašyti disertaciją. Buvo rekomenduota J. Lebedžio, vadovavusio ir disertacijai iš Ievos Simonaitytės. Mokslinės perspektyvos susikomplikavo, kai Lietuvių literatūros katedrą uždengė tamsūs politiniai debesys. Disertaciją apgynė tik 1970-ųjų pradžioje. Paskutinė J. Lebedžio, staiga mirusio, 1970-ųjų vasarą, disertantė. Pagarbą J. Lebedžiui Romana išlaikė visą gyvenimą, lankė kapą Devynduoniuose. Disertacinį įdirbį panaudojo rengdama I. Simonaitytės „Raštus“, jų komentarus (1987–2000), prisidėdama ir prie V. Mykolaičio-Putino „Raštų“ (4 ir 5 tomai). Sudarė Vytauto Kairiūkščio dokumentinę knygą (1989). Redaktorė, tekstologė.
Ilgus metus dirbo „Pergalės“ (dabar „Metai“) redakcijoje. Šviesiai dirbo. Palaikydama, ką reikėjo palaikyti. Pataisydama, ką reikėjo pataisyti. Dirbo kartu su Algimantu Baltakiu, Just. Marcinkevičiumi. Atrodė, kad išvien.
Naujas Romanos gyvenimo etapas, kai keliai suvedė su Linu Broga (1925–2005), inžinieriumi, poetu, vertėju, fotografu-etnografu, gamtininku, itin savitos prigimties, asketiškos ir dvasiškai dosnios. Kad ir vėlokai susitikę, nugyveno gražios santarvės metus. Kūrė ir kūrėsi. Rūpesčiu ir sunkiu darbu išpuoselėjo Pašiekščio sodybą. Romana padėjo Linui jo knyginiuose darbuose – su gražia tolerancija ir redaktorės rūpestingumu talkino rengiant ir knygas apie Unę Babickaitę-Graičiūnienę. Vis labiau persiėmė Lino šeimos, jo artimųjų, tremtinių, likimais.
Ir vis labiau artėjo į Pačiaunę, L. Brogos gimtinę, griūvančią, apleistą. Ta pati Aukštaitija – nuo Kupiškio iki Dusetų. Po Lino mirties labai įsigyveno į savo našlystę. Prisistatydama ar susipažindama, oriai ištardavo: aš – Lino Brogos našlė… Parengė puikią memorialinę knygą „Linas Broga“ (2008), išleido visuminį Jurgio Baltrušaičio poezijos, išverstos L. Brogos, tomą. Be žmonos rūpesčio L. Broga nebūtų užėmęs jam priklausančios kultūros vietos. Prisidėjo ir prie Pačiaunės likimo.
Jaudinančios jos, kol dar pajėgė, kasmėnesinės kelionės į Dusetų kapines, kur prie iš Sibiro parsivežtų savųjų buvo palaidotas ir Linas: atvažiuoja ankstyvuoju autobusu, sutvarko kapelius, pabūna, pasikalba ir atgal į stotį. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dar ir pėsčia į Pačiaunę, kur kūrėsi Lina ir Gintas, paveldėtojai, jos didis džiaugsmas. Turėjo prigimtinį pasitikėjimą žmonėmis. Ir iš Lino pusės – dar Arvydas, dar Regina, širdinga globėja, rūpintoja. Nedažnas, pamokomas atvejis – abu su Linu sugebėjo taip gyventi, kad neliktų vieniši, kad būtų kas suteikia ir paskutines paslaugas.
L. Brogos įrašas dienoraštyje (1986): „Vasarą verčiau mažai – darbavomės Pašiekštyje. Dusetose su Roma sumūrijom mūsų šeimos antkapį <…> Užrašiau – Pačiaunės Brogų šeimyna.“
Brogų marti, pamilusi ir tuos vyro artimuosius, kurių jau nebesutiko, atlikusi jiems savo pareigą, Romana po tuo antkapiu ir sau pasirinko amžino poilsio vietą.
2023 01 31
Valentinas Sventickas. Skleidęs išmintį
2023 m. Nr. 2
In memoriam Grigorijus Kanovičius (1929 06 18–2023 01 20)
Didelis, reikšmingas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame pasaulyje, nes verstas į daugybę kalbų.
Visi žodžiai tinka. Tik ne viską gali pasakyti.
Nesidėsiu Grigorijaus Kanovičiaus biografijos ir kūrybos dideliu žinovu, neskaitysiu iš naujo, ką apie jį rašė kolegos Petras Bražėnas, Elena Bukelienė, Algis Kalėda, kiti. Atsisveikinimo žodžiai paprastai būna spontaniški. Užeidavo cigaretės, pusę surūkydavo, užgesindavo, kitą pusę nešdavosi namo. Ar tai ką nors reiškia? Ar ką nors reiškia, kad buvo vaikštinėtojas – pajūriu ištisas valandas, Antakalnyje – per pušynus, dažniausiai, rodos, su Sauliumi Šalteniu, kaimynu iš gretimo namo? Ar rašyti, kad daug metų, jau iš Izraelio, vis atvažiuodavo pabūti Nidoje?
Proza, pjesės, kino scenarijai, epigramos, lietuvių literatūros vertimai į rusų kalbą. Visko daug. Labiausiai atminty gyvena trilogija „Žvakės vėjyje“. Su svarbiausiąja tema – Lietuvos žydų gyvenimas tarpukariu, karo metais, vėliau. Taip, reikėtų išskirti ir „Miestelio romansą“, nes čia Jonava, daug kas autobiografiška. Literatūros kritikui lemta visų pirma kalbėti apie žodžio meną. Galima būtų. Ko yra, to neatimsi. Pasakojimo slinkčių, metaforiškų vaizdų, asociatyvių sąsajų, lyrizmo ir sąmojo. Bet labiau norėtųsi pabrėžti išmintį. Ar pasakotojas, ar pasirinkti personažai, ar vaizdų jungtys – visa skleidžia išmintį. Rašytojas, išminčius pats, jos semiasi iš žydų tautos patirčių, apmąstytų kolizijų, biblinių interpretacijų. Taip kuriama ypatinga sava metafiziškoji erdvė, kad ir kaip netikėta, – išvengianti patetikos. Judru, įdomu, juokinga, graudu, didinga. Viskas kartu. Grigorijus Kanovičius rašė taip, kad ir visokio plauko skaitytojams, ir kolegoms, ir literatūros tyrinėtojams buvo patrauklus ir įdomus. Tai rašytojo laimė. Laimė ir tai, kad gyvas būdamas sulaukė penkių tomų „Raštų“, išleistų rusų ir lietuvių kalbomis (2014). Laimė, kad rusiškai rašytus jo kūrinius į lietuvių kalbą vertė talentingi žmonės – Feliksas Vaitiekūnas, paskui Aldona Paulauskienė. Laimė, kad kartu su mumis matė puikų Rimo Tumino spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“, vieną ryškiausių mūsų scenos kūrinių.
Elipsė. Talentas ką nors „praleisti“, nesakyti. Grigorijaus Kanovičiaus prozoje, žinoma, yra ryškių holokausto vaizdų, ir mes, broliai ir sesės lietuviai, juose ne visada gražūs. Bet štai. Romanas „Šėtono apžavai“ (2008). Jame autoriui lemta palaidoti svarbiuosius savo romanų ciklo personažus. Ir – romane nėra Lietuvos žydų sušaudymo scenos. Pagalvokime, kodėl pasielgta taip.
Netinka suktis vien literatūros rate. Grigorijus Kanovičius daug nuveikė telkdamas Lietuvos žydų bendruomenę, buvo jos pirmininkas. Ne viską žinome. Kartą teko kartu su Grigorijumi Kanovičiumi važiuoti iš Dubultų kūrybos namų į Vilnių per Rygą. Rygos geležinkelio stotyje jį pasitiko nemažas būrys tautiečių, labai pagarbiai kalbino. Kai sėdome į vagoną, turėjau pasakyti: „Na, žinote, jus čia pasitiko kaip didį rabiną.“
Sąjūdžio metais Grigorijus Kanovičius pasireiškė kaip Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įtakingas veikėjas (kitų tautų žmonių dalyvavimas veiksme buvo labai svarbus). Daug nuveikė versdamas lietuvių literatūrą į rusų kalbą ir skleisdamas žinias apie ją.
Teko gyventi viename name su Kanovičiais. Draugiška, susitelkusi šeima. Olga Makarovna prisiėmė buities rūpesčius, kad vyras turėtų ramybę kurti. Sūnų Dmitrijų gyvenimas ir darbai buvo išvedę į kitas šalis. Sergejus augo mūsų akyse, dabar žinomas poetas ir publicistas. Kas svarbu? Abiem sūnums tėvas rūpėjo ir teberūpi, jie yra daug padarę dėl jo kūrybos ir idėjų sklaidos.
Kaimynai kartais pasikalba. Apie reikalus, apie literatūrą, apie bet ką. Kalbantis su Griša (taip vadindavome) reikėdavo budėti. Tarp kasdieniškų ne kažin ką reiškiančių žodelių staiga įsiterpdavo blyksnių. Tik gaudyk!
Kai Kanovičiai susiruošė kelionei į Izraelį, tai 1993 metai, kaimynė režisierė Irena Bučienė sumanė palydas. Namo gyventojai suėję pasodinome ąžuoliuką ant Varnų kalno, matomą pro Kanovičių gyvento buto langus, pavakarojome su jais kartu. Ąžuoliukas auga.
2023.I.23
Vladas Braziūnas. Europieti, prie dangaus prikniedytas…
2022 m. Nr. 8–9
In memoriam Knuts Skujenieks (1936 09 05–2022 07 25)
Vakar iš Rygos parvažiavom atsisveikinę su Knutu. Pilni graudulio ir gerumo. Kaip ir Knuto eilutės, jauno balso ten, prie karsto, jautriai išdainuotos: aš pilnas, išsipildęs, pagaliau nebeskauda. Skaudino Knutą gyvenimas, dar ir kaip skaudino, tik kad to skausmo Knutas nerodė… Išėjo, nedrąsu sakyt, bet pelnytai karališkai, palaimingai, lyg atlygintas: grįžo iš ligoninės, vakare užmigo saldaus miego; pasirodo, amžinojo… Ir, kaip atsisveikindamas sakė Marianas Rižijas, latvių širdys dabar pilnos Knuto.
Daugelio lietuvių širdys – irgi jo pilnos. Knutas toks savas, širdimi pirmiausia ir suprantamas.
Knuto tėvas Emilis Skujeniekas turėjo lietuvišką pasą. Knuto senelis turėjo malūną ant mūsų Biržų rajonui priešingo Nemunėlio kranto. Knuto ten augta. Matyta, kaip Nemunėlio salą perpus šienauja lietuviai ir latviai. Arba vieni ir kiti pamečiui. Malūnan atvažiuodavo ir lietuvių. Knuto senelis juos bemat atpažindavo („O, amerikonai atvažiuoja!“) iš šlapių ratų: per Nemunėlio brastą, vadinasi, važiuota. Nors daugelis jų buvo pažįstami ir šiaip, iš geros kaimynystės putotais vyrų ūsais. Antai pirmas Knuto įsimintas lietuviškas sakinys: „Duokdiev’, ka nebūt paskutyne!“ Aišku, duokdie ne paskutinė alaus stiklinė. Leišių ar latvių alaus. Davė. Ir senelių tarpusavio sušnekimai lietuviškai, kad vaikas nesuprastų, buvo tam vaikui akstinas kaimynų kalbą išmokti. Galiausiai ir visai išmoko… Mordovijos lagery. Didžiajame savo universitete. Nors prieš jį dar būta ir Latvijos universiteto Rygoje, ir M. Gorkio literatūros instituto Maskvoje.
Knutas suimtas 1962-aisiais, taigi chruščiovmety. Mat Maskvoje tas chruščiovmetis reiškė atšilimą ir šiokią tokią minties ar net veikimo laisvę. Tik anaiptol ne Latvijoj. (Čia panašiai kaip mūsų Atgimimo priešaušry, kai Gorbio perestrojkė ir glasnost visokių valdžios kabinetų dar buvo nepasiekusios, dar pakely įklimpusios Pinsko pelkėse.) Tad tėvynėje veikiai Knutas gavo septynerius metus lagerio. Visus ir išbuvo, grįžo 1969-aisiais. Kęstutis Nastopka prisiminė Knuto žodžius, jog lagerin pateko vaikinas, rašantis eilėraščius, o išėjo iš lagerio – poetas. Taip, ten Knuto rasta savas poetinis balsas, visaip lavintasi, „išmokta“ rašyti. Tik jo poezija niekad nebuvo „lagerio“ ar „tremties“. Su tokiu jos tipu Knuto eiles tesiejo tik rašymo laikas ir vieta, kartais – vos viena kita nelaisvos laisvo žmogaus buities detalė. Tiesa, iškalbi detalė: mylinčių rankų įsiūta saga, parko suolelis… Buvo teisus kratydamasis „lagerio“ ar „tremties“ poeto etiketės; specifinio tokios poezijos kvapo jo eilės nė iš tolo neturėjo. Beje, lietuviškai Knutas sovietinį lagerį vadindavo stovykla ir savųjų lagerinių metų niekaip neeksploatavo, klausiamas tarstelėdavo ką lyg nereikšminga ar net autoironiška ir kalbą bemat sukdavo kitur. Ir apskritai jokių savo gyvenimo žaizdų nei bėdų nedemonstravo, nieko dėl jų nekaltino, juolab neapkalbinėjo. Matyt, toks elgesys jam atrodė neskoningas. O geram skoniui, jaukiam dėmesingo supratingumo etiketui Knutas visada buvo tvirtai ištikimas.
Anas nelaisvos buities septynmetis Knuto buvo, atrodytų, ligi dugno išsemtas ir mokantis daugybės kalbų. Skaitant jomis poeziją, tą poeziją verčiant, su likimo draugais visaip bendraujant, tarkim, drauge dainuojant. Atminties energija buvo pavydėtina. Dar ne per seniausiai yra tekę girdėti šitaip Knutą dainuojant ligi paryčių, dainas vedžiojant kalbomis bičiulių, paties Knuto ir suburtų linksmon kompanijon. Turėjo didelį ir žavų talentą žmones įkvėpti, jautriai pasirūpinti, kad kiekvienam būtų jauku ir gera, kad nė vienam netektų karksoti nosį pakabinus. Ir humoro kišenėj ieškoti Knutui nereikėjo, pilnas jo maišelis visad buvo parengtas prakiurti. Subtilus buvo tas humoras.
Permanė Knutas ir poeziją, ir žmogų, ir pasaulį. Dėkojo savo lemčiai gimti mažoje Tėvynėje, neužkrėstoje imperinėmis pretenzijomis. Jautė, kuo jos baigiasi.
Sirgo ar sirguliavo Knutas senokai, pastarais metais jau kartais tekdavo rinktis ne kokį širdžiai malonesnį maršrutą, o ligoninę. Bet ir sveikatos bėdoms vis taip gebėjo neteikti reikšmės, kad atrodė, jog viską dar spėsim. Na, kad ir ne kokius didelius kalnus nuversti, bent nuvažiuot, bent paskambint. Nejaučiau, jog nesenas pokalbis su svarbiausiu Knuto žmogumi, su jo Inta, bus lemtingas. Dabar negaliu akių atitraukt nuo popieriaus lapelio, verčiamon knygon (latviškon) mano įsidėto kaip skirtukas, kad turiu gerą savaitę palaukti ir, kaip užsirašyta, „paskambinti Knutui“, mat tada jis jau bus grįžęs iš ligoninės, iš karto balsas bus tylus ir duslus, paskiau bekalbant atgis ir skardės, ir pasakosimės abu, ir juoksimės net iš dalykų, kurie tokie rimti, jog tik juoktis ir belieka. Nebeliko. Net Knuto lūpose gyvybės šypsena išblėso.
Ne, šviečia atminty. Šviečia nuotraukose. Beveik visose, nors Knuto nepozuotose. Ir toje didokoj, pabrėžtinai rimtai įrėmintoj, kur kabo Knuto namų svetainėje Salaspily, svetingoje Sodų gatvėj, – tarp Knuto mėgstamiausių atvaizdų. Nuvežėm ją kaip Knuto septyniasdešimtmečio dovaną. Pernakvojom, iš ryto jau važiuosim ta pačia proga surengtan iškilmingan Latvijos mokslų akademijos posėdin. Knutas rodo nuotrauką ir sako: „Šitą irgi imam.“ Nuvažiuojam, duoda tą nuotrauką posėdžio rengėjams: „Pakabinkit čia.“ Taip ant kolonos priešais garbiuosius posėdžio dalyvius nuotrauka ir kabėjo. O joje – besišypsantis, aišku, Knuto veidas. Bet tik pusė jo, apatinė: ūsai, burna, barzda, pasmakrėj pamėgtoji varlytė… Tas Knuto pokštas ne pokštas atrodė lyg bičiuliškas perspėjimas kolegoms akademikams – pranešėjams bei kitiems posėdžiautojams: smagu jus matyti, tačiau gal nepersistenkit, neįsitempkit rimtamoksliškai mane girdami, nebūkim nuobodūs.
Su Knutu nuobodu nebuvo niekam ir niekad. Jis buvo ta geroji dvasia, burianti, išjudinanti. Salaspily ir Ventspily, Vilniuje ir Kaune, Šiauliuose ir Pasvaly, Rygoje ir Druskininkuose, Iecavoje ir Kurmenėj, Lvove ar dar kur. Kur tik būta drauge, šali̇̀gretoj, kur galiu liudyt. Knutas buvo atsiliepiantis, prisikviečiamas. Į susitikimus, į bendrą veiklą. Pradedant kadaisiniu gal ir utopiniu mudviejų su Pėteru Brūveriu sumanymu kurti bendrą lietuvių ir latvių žurnalą, baigiant Lietuvos ir Latvijos forumu, tebegyvuojančiu… Vis dėlto jėgoms mąžtant kartais jau tekdavo ir pasiguosti: širdis plati, bet va rankos nebeapglėbia. Ir su šviesiu liūdesiu prisipažinti, jog įvairiopos kūrybos medis užauginta, vaisiai subrandinta, belieka juos rinkti ir jais džiaugtis.
Daug draugų turėjo Knutas. Žmonių ir ištisų šalių. Draugystę pelnęs ir tų šalių poezijos vertimais, ir savų eilių vertimais tose šalyse, ir brandžios asmenybės žavesiu. Lietuva ir lietuviai tai aišku. Bet va, tarkim, kad ir toks nutikimas. Bene prašmatniausią Knuto 75-mečio iškilmę jam, Šiaurės Žvaigždės ordino kavalieriui, iškėlė… Švedijos Karalystės ambasada Latvijoj. Dainavom šokom bent iki pirmųjų gaidžių, ir Knutas visur čia atrodė jauniausias, besisukantis sukriausiai, ištvermingiausiai… Šitaip ir namie, Salaspily: šeimininkas paskutinis gula, pirmas žvaliai keliasi. Svečiai vis bičiuliai, kolegos – ne vien latviai ir lietuviai, tarp jų, žiūrėk, ukrainas, japonas, estas… Pas Knutą, be kitų, susipažinau ir su a. a. Matsu Traatu, tai jis, rašęs ir savo tarme, per keletą kartų mane pribakštė pagaliau irgi išleisti tarmiškų eilėraščių knygą.
Žmonių, kultūrų tarpininkas. Jei tokio pašaukimo esama, Knutas toks pašauktasis ir buvo.
Galima būtų vardyt, kiek kur kokių pripažinimo ženklų pelnęs. Bet prieš akis man jo paveikslas lygiai patrauklus – ir mylimų, mylinčių gimtinės žmonių apsupty bedainuojančio, ir stabiliai kokiame posėdžio prezidiume besėdinčio. Patikimas. Tikras. Kuklus tokiu neapsimetinėdamas. Šiaip ar taip, juk iš latvių jo vardas – drauge su Vizmos Belševicos – bene dažniausiai plačiai minėtas kalbant apie Nobelio premiją.
Nežinau, kas Viktorijai Jonkutei bus pakuždėjęs mintį, kad Vilniaus Žvėryno Latvių gatvėj Latviją turėtų reprezentuoti du latvių klasiku, bet jos ir grafikos dizainerio Tado Bujanausko pano pernai toks ir atidengta: su Rainio (ar Janio Pliekšano) ir Knuto Skujenieko atvaizdais tarp Rygos bokštų. Nujausta, kad ir amžinybėj jiedviem, Rainiui ir Knutui, susitikti sunku nebus: kapai viens nuo kito ne per toliausiai… Nors kam ten žemiški atstumai berūpės.
2022.VII.31
Antanas Šimkus. Nuostabiajam žvirblių kalbintojui (nuo Varnų kalno)
2022 m. Nr. 4
In memoriam Algimantas Baltakis (1930 02 15–2022 03 13)
Ko gero, apie poetą pirmiausia išgirdau per radiją, jis buvo minimas po „Vairo“ dainos „Gimiau pačiu laiku“. Įsiminiau. Vėliau neakivaizdinė pažintis stiprėjo – su Algimanto Baltakio anūke Ieva baigėme tą pačią klasę M. Daukšos vidurinėje.
Dar ten mokydamasis ne sykį ir ne du girdėjau apie Algimantą Baltakį kaip apie vieno ar kito autoriaus „krikštatėvį“. Dažniausiai iš poeto Valdo Kukulo, su kuriuo kalbėdavomės apie viską. Valdas jį taip pat įvardindavo kaip pirmąjį globėją ir lydėtoją į poezijos pasaulį. Tokie ryšiai ir liudijimas literatų bendruomenėje turbūt yra ypatingo pasitikėjimo ženklas. Supratau, kad buvo žmogus, su kuriuo Valdas dažnai kalbėdavosi ne tik apie literatūrą, bet ir apie kitus gyvenime svarbius dalykus. Iš to man, tuomet dar pradedančiam rašinėtojui, buvo aišku, kad Antakalnyje gyvena mielas, nuoširdus pašnekovas, mylintis šį pasaulį poetas ir redaktorius.
Vėliau turėjau progų tuo pats įsitikinti. Algimantas Baltakis per daugybę metų lietuvių literatūros pasaulyje bendravo su gausybe žmonių – daugelis jų pateiktų gerokai platesnę vaizdų ir prisiminimų panoramą, man teko garbė ir laimė artimiau susipažinti poetui jau pasitraukus iš aktyvios veiklos, tačiau dėl keleto bruožų turbūt sutartų visi – tas stiprus gyvenimo pojūtis, noras stipriai gyventi, iš čia ir noras bendrauti, kalbėti, kalbinti…
Ir ne tik žmones…
Kadaise, rengiant pokalbį vienam leidiniui, Algimantas Baltakis man minėjo kasdien einąs pasivaikščioti taku aplink Varnų kalną savo Sapieginėje, gaila, jau vienas, nebe kartu su Justinu Marcinkevičiumi, kitais bičiuliais, kurių, deja, neliko, – tas netektis poetas skaudžiai išgyveno.
Bet vis tiek, sakydavo, kažkam juk eiti reikia. Tad ir pasakojo Algimantas Baltakis, kad štai, vaikščioja jis, kai tik gali, kai tik pajėgus, eina taku aplink Varnų kalną ir kalbina žvirblius, kitus paukščius, pasikalba jie, ir taip linksmiau.
Tikiu, kad būdavo linksmiau. Turbūt ne veltui viena iš poeto knygų pavadinta „Žvirblių žiemavietė“.
Ir tas gebėjimas pastebėti, stebėti ne tik didžiuosius, pabandyti prašnekinti mažiausius, atrasti bendrystę, gyvenimo džiaugsmą dažnu atveju praskaidrindavo dieną ne tik paukštukams, bet ir žmogiškąjį veidą dėl niūrumo tądien praradusiems.
Su tuo susijęs gal net ir atskiru žanru vadintinas reiškinys – telefoniniai pokalbiai. Pats nebuvau iš tų aktyviųjų skambintojų, bet kartais ar vienu, ar kitu klausimu tekdavo pasikalbėti su jau tada vyriausiu „Metų“ redakcinės kolegijos nariu: išgirsdavau ir patarimų, ir neseniai parašytą eilėraštį, kitų naujienų, – ir po tų pokalbių norėdavosi šypsotis. Nepamenu, kad būtume pabaigę šneką liūdnai. Visad atrasdavo ar kokį anekdotą iš beveik pusšimčio metų redaktoriavimo literatūros žurnale, ar rimtesnę istoriją, bet pasakodavo ją taip gyvai, kad net ir jaunas to šnekos veržlumo pavydėtų.
O juk ir paklausyti būdavo ko – žmogaus, kuris su kitais bendraminčiais kūrė „Poezijos pavasarį“, parašė gausybę dainomis virtusių tekstų, buvo vienas pirmųjų naujausios lietuvių grožinės literatūros vertintojų – prieš įgaunant knygos pavidalą kūriniams dažnai reikėdavo publikacijos Algimanto Baltakio vadovaujamame žurnale. Tas „Pergalėje“ išspausdintas tekstas dažnai tapdavo atrama tolesnei literatūrinei sklaidai. Pats redaktorius ypač džiaugėsi (o ir buvo dėl ko!), kad jo vadovaujamas mėnraštis pirmasis tuomet dar okupuotoje šalyje išspausdino Antano Miškinio „Psalmes“ ir Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų apybraižą „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
Pastarųjų metų globalūs ir nebūtinai smagūs įvykiai pasaulyje gerokai apsunkino gyvenimą, ypač bendravimo nuolat išsiilgusiems. Ir ta priverstinė atskirtis padarė įtakos visiems, ką jau kalbėti apie jautresnius… Varnų kalno medžiai bei krūmynai per tą laiką irgi buvo gerokai praretinti, turbūt sumažėjo ir paukščių… Nebeturim dar vieno kalbintojo, to – gyvenimą mylėjusio labiausiai. Ir vis dėlto – būsime kalbinami Algimanto Baltakio. Kol atmenam. Ir tos atminties pakaks dar ne vienam pasivaikščiojimui kartu. Gal net Varnų kalne.
Nenustebčiau, jei kada užsukęs aplankyti Algimanto Baltakio išvysiu, kad jį jau aplankė koks pulkas žvirblių. Juk taip linksmiau. Visiems. Ir kalbinamiems. Ir kalbinusiems.
Liudmila Sergejeva. Laiškas bičiuliui Juozui Tumeliui
2022 m. Nr. 3
In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19)
Liudmilos Sergejevos, rusų literatės, žymaus rusų poezijos vertėjo Andrejaus Sergejevo (1933–1998) našlės, Juozo Tumelio, Annos Achmatovos, Josifo Brodskio bičiulės, atsisveikinimo laišką prie Juozo Tumelio kapo Rokantiškėse š. m. sausio 22 d. perskaitė Tomas Venclova.
Brangus mano drauge Juozai! Atsisveikinimo valandą norisi pasakyti, kad mūsų su Tavimi draugystė buvo laiminga ir ilga. Mane ir mano vyrą Andrejų Sergejevą 1963 metais Vilniuje su Tavimi supažindino Tomas Venclova, su kuriuo susidraugavome tų pačių metų vasarą. Jis pasakė: „Supažindinu jus su pačiu įdomiausiu ir originaliausiu žmogumi, jį visuomet galima sutikti „Neringoje“.“ Taip viskas ir buvo. Sovietų Sąjungoje mes lengvai skyrėme „savus“ ir „svetimus“ žmones, kitaip būtų buvę sunku išgyventi. Ir Tu, Juozai, ir amžinatilsį Romas Katilius, ir, laimei, tebegyvuojantis Tomas Venclova iš karto tapo „savais“ žmonėmis, kuriais buvo galima pasitikėti, kuriuos suprasdavome iš pusės žodžio, ir jie mus taip pat. Todėl 1966 metais ir pakvietėme į Vilnių mūsų mylimą bičiulį ir poetą Josifą Brodskį, ir jis taip pat tapo mūsų lietuviškųjų bičiulių draugu. Tie mūsų lietuviškieji draugai kalbėjo nuostabia rusų kalba, kokią nedažnai galėjai išgirsti ano meto Maskvoje. Jie puikiai skyrė sovietinę „naujakalbę“ ir rusų intelektualų bei disidentų kalbą. Mus jungė ir nepakantumas sovietų valdžiai, cenzūrai, stalinistiniam terorui, ir didelė meilė klasikinei rusų literatūrai.
Juozai! Tu pirmas iš lietuvių draugų gyvenai pas mus Maskvoje. Atmenu, atvežei mums dovanų lietuviškos savilaidos – Levo Karsavino sonetų. Iki šiol mes grožimės Tavo padovanota šv. Jurgio liaudiška skulptūra. Su Tavimi dalijomės tuomet dar nepublikuotu Marinos Cvetajevos ir Boriso Pasternako susirašinėjimu, nepublikuotais Osipo Mandelštamo „Voronežo“ eilėraščiais. Nuvežiau Tave pas Nadeždą Jakovlevną Mandelštam, vėliau ir Tomą Venclovą. Tu draugavai su daugeliu Maskvos disidentų, parsiveždavai iš jų savilaidos ir dalinaisi ja su draugais Vilniuje. Tu buvai drąsus žmogus!
Kai vedei Vandą, iš karto supažindinai mus su jos šeima – Petru ir Danute Juodeliais. Jie labai nukentėjo nuo sovietų: Petras devynerius metus kalėjo Vorkutoje, o Danutė su mažąja Vanda ir pagyvenusiais tėvais buvo ištremti į Sibirą. Juodeliai tapo mūsų ištikimais draugais. Mes su dukrele Anna buvome dažni svečiai svetinguose Tavo su Vanda ir Irute namuose. Ir artimesnių namų aš neturėjau ir neturiu. Anna Achmatova gyvenimo pabaigoje skausmingai rašė: „Ir nėra su kuo verkti, nėra su kuo atsiminti.“ Ačiū Dievui, dėl Tavęs, Juozai, yra su kuo verkti ir yra ką prisiminti. Tebūnie Tau lengva žemelė! Šviesi Tavo atmintis!
Tavo ir nuostabios Tavo šeimos draugė Liudmila Sergejeva iš Maskvos.
Tomas Venclova. Prie draugo kapo
2022 m. Nr. 3
In memoriam Juozas Tumelis (1938 09 02–2022 01 19)
Juozas Tumelis buvo vienas iš pačių geriausių mano draugų. Susipažinau su juo universitete – dar ankstyvame kurse, apie 1956 metus. Tada apie jį jau sklido garsas, kad tai žmogus, nenusileidžiąs aplinkai, turįs tvirtas pažiūras ir nebijąs jų pareikšti. Tos pažiūros buvo katalikiškos, dėl jų buvo galima nukentėti – ir Juozas, be abejonės, nukentėdavo. Jis rimtai studijavo filosofiją, prieidavo prie tarpukario Lietuvos ir emigracinių leidinių, padėdavo prie jų prieiti ir kitiems. Ilgainiui prie tos draudžiamos lietuviškos literatūros prisidėjo rusiška, lenkiška, vokiška. Juozas buvo vienas iš savilaidos pradininkų – net vadinome jį „savilaidos karaliumi“. Savilaidoje plito ir jo paties eilėraščiai, įsirašantys į Bernardo Brazdžionio, Henriko Radausko, Alfonso Nykos-Niliūno tradicijas. Nors nespausdinami, jie buvo tokie populiarūs, kad valdžia rasdavo reikalo juos viešai užsipulti. Žodžiu, Juozas buvo ryškus tuometinio nepriklausomo universitetinio jaunimo lyderis – savo metu gal pats ryškiausias, protingiausias, beje, ir sąmojingiausias.
Juozas redagavo studentų almanachą „Kūryba“ – ne pogrindinį, o viešą, bet aniems laikams labai neįprastą, sklidiną nekonformistinės dvasios. Kaip tik tada ir suartėjome. Almanachas buvo uždraustas, kelios dėstytojos dėl to neteko darbo, patyrė bėdų ir kai kurie studentai – Juozas visų labiausiai: buvo kratomas, tardomas, nesutikęs atgailauti pripažintas „nepataisomu priešu“ ir pašalintas iš universiteto. Jį baigė tik po trylikos metų. Visą tą laiką sugebėjo ir toliau dirbti kultūrai – tapo istoriku, bibliotekininku ir bibliografu, vienu iš žymių senosios lietuvių literatūros ir Jurgio Baltrušaičio specialistų, taip pat puikiu vertėju. Palaikė ryšį su disidentiniais rateliais ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Kada parašiau atvirą laišką LKP Centro komitetui, nesakydamas nė žodžio daviau jį Juozui, žinodamas, kad per jį laiškas pateks į pogrindžio spaudą, taigi ir į Vakarus – taip ir įvyko, ir tai, be abejonės, man padėjo. Nenuostabu, kad nuo Sąjūdžio pradžios Juozas vaidino jame labai svarbų vaidmenį – drauge su tais ne itin gausiais sąjūdiečiais, kurie netroško ir neieškojo nei garbės, nei valdžios, nei turto.
Gerai įsiminiau savo patį pirmąjį pašnekesį su Juozu. Buvau tada jaunas ir kvailas – pasakiau, kad Kristaus filosofija man svetima, mat pernelyg atlaidi. Pažvelgęs man į akis, Juozas tvirtai pasakė: „Kristaus filosofija gili.“ Išgirsti tokius garsiai ištartus žodžius universiteto koridoriuje tada buvo neįtikėtina. Kaip tik nuo tos akimirkos apie krikščionybę rimčiau susimąsčiau ir už tai Juozui ligi šiol esu dėkingas.
Atmenu Juozą kaip poetą, savo kartoje buvusį tarp geriausiųjų. Vieną jo eilėraštį, nenusileidžiantį nei Henrikui Radauskui, nei bet kuriam lietuvių poetui, tada visi mokėjome:
Smėly pušys lig šakų suklimpo
Ties kvadratais miegančių namų,
O prie veido drėgnas vėjas limpa
Penelopės skruostų gaivumu.
Rymo uoste kreiseriai, linkorai.
Juodos valtys gelmėje suduš,
Kai per dangų sunksis, nei per korį,
Skorpiono drumzlinas medus.
Senas kapitonas geria grogą,
Jo ramybės niekas nekliudys.
Visą naktį šūkauja ant stogo
Mėlynas pavasario gaidys.
Tas „mėlynas pavasario gaidys“ mums tada buvo išsilaisvinimo ir prisikėlimo simbolis.
Ilsėkis ramybėje, Juozai. Tebūnie Tau lengva Lietuvos žemė, kuriai Tu tiek daug padarei.
Rokantiškės, 2022 m. sausio 22 d.
Valentinas Sventickas. In fine
2021 m. Nr. 11
Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25
Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno. Yra Leonardo knygų, kurių pabaigoje greta datos užrašytas ir Mardasavas.
Negaliu apsieiti be asmeniškumų ir, teks pasakyti, mistiškų sutapimų. 2002 metų vasarą Leonardas padovanojo man įspūdingos tapybos paveikslą „Mardasavo pieta“. Tų pačių metų rudenį nusipirkome sodybą kaip tik Mardasave. Pažįstami žmonės pasakė, kad atsirado parduodama. Iš savo kiemo pradėjome matyti, kada Leonardas su Loreta eina į mišką pasivaikščioti.
Dar užtrukime kaime. Pasakykime, kad Leonardas buvo žvejys, net ir muselinės žvejybos meistras. Kiti dalykai. Iš pradžių, kaip pats pasakojo, apsigyvenęs Mardasave, išsinešdavo molbertą į pievą ir tapydavo, ką mato. Bet paskui jam pasirodę paika – „yra gi amžini siužetai“, bibliniai, pavyzdžiui. Iš dailės menų kaimui pasiliko tik knygų vaikams iliustracijas, kokio pagauto upėtakio piešinį. Tuo laiku, kuris man geriau žinomas, Mardasave L. Gutauskas rašė. Rašė ir rašė. Yra man rodęs prirašytų lapų stirtas, mačiau ir parašytų, vis dar neišleistų poezijos ir prozos kūrinių sąrašą. Nežinau, kas iš rašytojų didesnis darbštuolis – ar jis, ar Viktorija Daujotytė.
Išeinant L. Gutauskui nukenčia ne vienas meno pasaulis. Dailė. Poezija. Proza. Vaikų literatūra. Jis buvo mūsų laikų renesansiška asmenybė. Visokių gebėjimų talentas. Žurnalistai, paprastai klausinėjantys, „ką visų pirma išskirtumėt“, iš literatūros žmonių tikriausiai išgirstų romano „Vilko dantų karoliai“ (trys tomai – 1990, 1994, 1997) pavadinimą. Taip, žmogaus, menininko, tekančio laiko sanglaudų subtilus vaizdas. Ir asmeniškas, ir platus, egzistencinis. Romanas pasirodė laiku ir laikas jį deramai pasitiko.
Švelnus, skaidrus, išmintingas kalbėjimas. Gražus sakinys. Tikrumas, kurį gaubia neįmanomų išsakyti būsenų ūkas. Bandau nusakyti L. Gutausko prozos ir poezijos keliamą bendriausią įspūdį.
Nesakau, kad poezijos knyga „In fine“ (2004) yra geriausia, bet būtina ją paminėti. Tai paskyrimų, epitafijų knyga Lietuvos ir pasaulio menininkams. Daugiausia rašytojams ir dailininkams. Tai paliudijimas, kokia svarbi L. Gutauskui buvo senų ir naujesnių laikų kūrybos įvairialypė visuma, su kokia pagarba jis žiūrėjo į meną, jo paskirtį, kaip savitai jį suvokė ir ko sėmėsi iš kitų.
Iš jo kartos rašytojų jam artimiausi, regis, buvo Juozas Aputis ir Romualdas Granauskas. Iš Leonardo kalbų galima buvo numanyti, kad jie ėjo pečius suglaudę. Mokėjo žavėtis bičiulių kūryba.
Turbūt mažiau žinomas dalykas. Kai šnekučiuodavomės jau pastarąjį dešimtmetį, vis paminėdavo kokį nors visam pasauliui žinomą dabarties autoritetą, pasakiusį gerą žodį apie Levą Tolstojų, Fiodorą Dostojevskį, Ivaną Buniną. Ir tada graudžiai: „O pas mus kas čia dabar darosi, tų klasikų mums jau kaip ir nėra, nereikia mums tų rusų…“ Ir literatūroje, ir tapyboje matyti, kad L. Gutauskas, labai originalaus braižo menininkas, kartu yra klasikos gerbėjas. Į tvirtus pamatus rėmėsi.
Savo populiarumu nesirūpino. Vengdavo knygų sutiktuvių, kalbėjimo radijui ir televizijai. Prasitardavo, kad dėl užsikertančios kalbos, bet manau, kad ne tik. Vieši pasirodymai trikdė jam mielą kasdieninį, įprastą gyvenimo ir kūrybos ritmą, o šitai jį baugino. Ėjo knyga Švedijoje, buvo suplanuotas jos pristatymas iškilmingoje salėje, rodos, ir kelionės bilietas jau buvo nupirktas, o Leonardas atsisakė: „A, kelionė, sveikata, knyga išeina, ir ko daugiau…“ Ir traukia į pušyną, ir sėda prie stalo, rašo ranka ir mašinėle, jokio kompiuterio.
Kaip žinome, visgi yra pelnęs visas svarbiausias premijas, kokias Lietuvoje gali gauti rašytojas.
Kolega Petras Bražėnas, radijo pakalbintas Leonardo mirties dieną, be kitų dalykų, minėjo jo dosnumą, – kiek pridovanojęs paveikslų daugybei žmonių. Teisybė. Štai ši L. Gutausko paroda ir yra didžiausia. Unikali. Pasklidusi.
Baigdamas rašyti „In fine“ vėlyvą vakarą seklyčioje, prisiminiau Leonardo akvarelę „Vaizdas pro langą“. Nulieta jo 2011 metais. Atnešė kaime suvyniojęs į ritinėlį. Pats įsirėminau. Labai ji man graži. Ne tik dėl to, kad tai iš tiesų vaizdas pro Gutauskų langą Merkio pusėn. Menas patiko, tikra klasika.
Taigi – pakeliu akis, nėra ant sienos to paveikslo! Radau nukritusį. Kada? Netęskim.
Alma Lapinskienė. Esmės mirtis nepasiekia
2021 m. Nr. 10
Ales Razanav (1947 12 05–2021 08 26)
Rugpjūčio 26 dieną atėjo skaudi žinia – po sunkios ligos, eidamas septyniasdešimt ketvirtuosius metus, mirė baltarusių poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys Alesis Razanavas. Netekome „Lietuvos diplomatijos žvaigžde“ apdovanoto mūsų kultūros ambasadoriaus, mūsų kalbos ir literatūros bičiulio, talentingo, kuklaus kūrėjo ir draugo.
A. Razanavas gimė 1947 m. gruodžio 5 d. tarnautojų šeimoje Sialeco kaime Bresto srityje. Rašyti pradėjo anksti, jau nuo šeštos klasės spausdino savo kūrybą vaikų ir jaunimo periodikoje, o būdamas abiturientu – ir baltarusiškame „Literatūroje ir mene“. Mokyklą baigė 1966 m. sidabro medaliu ir įstojo į Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą. „Laimės rūsčioje kovoje reikia siekti“ – eiliuota kalba parašytas A. Razanavo stojamųjų rašinys netrukus buvo publikuotas universiteto laikraštyje. Tema pasirinkta neatsitiktinai, nesitaikstymas su tuo, kas nepriimtina, – jaunojo poeto santykio su pasauliu, jo asmenybės esmė.
1968 m. spalį keli šimtai studentų pasirašė kreipimąsi į BSSR vadovybę, prašydami Filologijos fakulteto Baltarusistikos skyriuje dėstyti gimtąja kalba. Pirmieji pasirašę – A. Razanavas ir jo draugai. Šitas parašas mokslo pirmūną, komjaunimo lyderį akimirksniu pavertė maištininku ir buržuaziniu nacionalistu. Prasidėjo persekiojimas, kuris 1969 m. žiemą baigėsi pašalinimu iš universiteto už tai, kad „neišlaikė karinio parengimo įskaitos“.
Jaunasis kūrėjas atsidūrė gatvėje. Pagalbos ranką ištiesė Maksimas Tankas, mums puikiai pažįstamas kaip tarpukario Vilniaus baltarusių poezijos talentas. Tuo metu jis ne tik vadovavo Baltarusijos rašytojų sąjungai, bet ir buvo respublikos AT pirmininku. M. Tanko dėka A. Razanavas galėjo tęsti studijas Bresto pedagoginiame institute.
1970 m. jis baigia studijas ir pradeda mokytojauti kaimo vidurinėje. Tais pačiais metais išleidžia pirmą eilėraščių rinkinį simboliniu pavadinimu „Atgimimas“ („Адраджэнне“). Jauno poeto džiaugsmą temdė negailestinga kūrinių atranka, kupiūros, taisymai. Vis dėlto pirmoji knyga atvedė autorių į Baltarusijos rašytojų sąjungą (1972) ir grąžino į sostinę. „Literatūroje ir mene“ ilgai neišsilaikęs, įsidarbino žurnale „Gimtoji gamta“. Kalbėdamas apie tą laikotarpį, A. Razanavas akcentuodavo, jog tai, kas svarbiausia, kilo iš vidaus ir ieškojo išeities: slogioje baltarusiškoje realybėje, iš kurios buvo atimta praeitis ir ateitis, jis jautęsis lyg apsiaustyje – kažkieno stebimas, kažkokioje įskaitoje. Trūkę esminių dalykų – atramos ir kelio.
1973 m. gruodį A. Razanavas su kūrybine komandiruote atvyko į Vilnių ir išbuvo Lietuvoje pusę metų. Vėliau rašė, jog čia jis jautęsis savimi, daug kūręs, gilinęsis į lietuvišką tikrovę, mokęsis kalbos, pradėjęs versti. Užsimezgė visą gyvenimą trukusi bičiulystė su lietuvių kalba, literatūra, kultūra.
Tuo metu vertimai A. Razanavui tapo vienu svarbiausių kūrybinių darbų. Vertė ne tik iš lietuvių, bet ir iš rusų, anglų, vokiečių, bulgarų, latvių, čekų ir kitų kalbų. Vertimai poetui buvo kone vienintelė galimybė publikuotis, nes jo poezija vis dar buvo nepageidaujama, įtartina. Sunkiai skynėsi kelią „Būties koordinatės“ („Каардынаты быцця“, 1976), o knygos „Kelias-360“ („Шлях-360“, 1981) leidyba virto politine akcija, prireikė net kompartijos CK leidimo. Ir kritika beveik tylėjo, nes A. Razanavo kūrybos vertinimas kone prilygo politinės pozicijos išsakymui.
Politinė situacija keitėsi. Su ja keitėsi ne A. Razanavo kūryba, o požiūris į ją. 1988 m. išėjus knygai „Strėlės smaigalys“ („Вастрыё стралы“) pasipylė dešimtys teigiamų straipsnių ir recenzijų, nors knyga niekuo ypatingu neišsiskyrė iš ankstesniųjų. O 1990 m. už ją poetas apdovanojamas Valstybine premija. Nuo tada A. Razanavo knygos ėjo viena po kitos: „Medžioklė rojaus slėnyje“ („Паляванне ў райскай даліне“, 1995), „Tikrovė“ („Рэчаіснасць“, 1998), „Šokis su gyvatėmis“ („Танец з вужакамі“, 1999), „Molis Akmuo Geležis“ („Гліна Камень Жалеза“, 2000), „Atkūrimų knyga“ („Кніга ўзнаўленняў“, 2005), „Negalimybių suma“ („Сума немагчымасцяў“, 2009), „Iš apokrifo į kanoną“ („З апокрыфа ў канон“, 2010), „Plojimai delnu vienu“ („Воплескі даланёю адною“, 2010), „Ir paskui pradėti iš naujo“ („І потым нанава пачаць“, 2011), „Nežinomas dydis“ („Невядомая велічыня“, 2017) ir kt. Parašyta ne viena jo kūrybai skirta studija. A. Razanavas tapo baltarusių poezijos autoritetu. Naujas tūkstantmetis tarsi atvėrė duris į Vakarų pasaulį, poetui suteikta Hanos Arendt stipendija (2001), apdovanojamas Herderio premija (2003), jis pripažįstamas kaip Europinio masto poetas. A. Razanavo kūryba verčiama į lietuvių, rusų, anglų, lenkų, latvių, bulgarų, slovakų ir daugelį kitų kalbų, net aštuoni jo poezijos rinkiniai išleisti vokiečių kalba.
A. Razanavas buvo išskirtinės kūrybinės koncepcijos poetas filosofas. Jam buvo įdomūs ontologiniai klausimai, būties paslaptis, gyvenimo ir pasaulio slėpiniai, atskleidžiantys poetui keisčiausias sąsajas. Poetinės formos novatorius A. Razanavas laužė įprastus žanrų kanonus, kūrė savus, savaip pavadindamas: veršakazai, znomai, kvantemos, versetai, punktyrai. Poetui nerūpėjo metaforos ir kitos poetinės puošmenos, didžiausia vertybė jam – žodis, fonemose aidinti jo semantinė gelmė, kurioje jis įžvelgė užkoduotą ištisą tikrovės klodą. Kūrėjas siekė suvokti žodžio gimimo, atsiradimo procesą, įminti jo kodą, nes, pasak jo, žodžio kryptis, kaip ir sėklos, – iš vidaus. Apskritai kalba poetui buvo pasaulio pažinimo šaltinis, nuostabą keliantis reiškinys. Kiekviena tauta turi bent vieną genialų kūrinį, ir tas kūrinys – kalba, – byloja vienas iš jo znomų.
A. Razanavas buvo puikus lietuvių literatūros vertėjas. Po kūrybinės komandiruotės Lietuvoje buvo pakviestas į vertėjų grupę rengti dvitomės lietuvių tarybinės poezijos antologijos, išėjusios 1977 m. Prie vertimų dirbo keturiasdešimt aštuoni vertėjai, iš jų tik A. Razanavas vertė tiesiai iš originalo. Jo indėlis į antologiją didžiulis – beveik trečdalis visų vertimų. Nepaprastas buvo jo, kaip vertėjo, imlumas, gebėjimas įsigilinti į verčiamo poeto pasaulėjautą, kūrybinį braižą, visa tai suvokti ir atkurti gimtąja kalba. Aktyviai dalyvavo verčiant Albino Žukausko rinktinę „Biazdomnaja liubou“ („Benamė meilė“, 1974), Justino Marcinkevičiaus poezijos knygą „Trava i kamen“ („Žolė ir akmuo“, 1981) bei Alfonso Maldonio „Vadzianyja znaki“ („Vandens ženklai“, 1985).
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje režisieriaus Valerijaus Masliuko paakintas Vitebsko teatrui išvertė Kazio Sajos pjesę „Devynbėdžiai“. Baltarusiškai pjesė buvo pavadinta „Klemensas“. Versdamas A. Razanavas tiesiog perkūrė jos dvasią. K. Sajos pjesė tarsi įgavo antrą kvėpavimą, jaudino žiūrovą, žadino tautines ambicijas. O Skalno atliekamą A. Razanavo dainą „Ir šie laikai, ir ši tvarka ne amžinai“ jaunimas persirašinėjo ir mokėsi kaip nesusitaikymo su režimu himną. Spektaklis tapo ne tik kultūriniu, bet ir visuomeniniu įvykiu.
Netrukus A. Razanavas išvertė K. Sajos apysaką vaikams „Ei, slėpkitės!“ (1982), o po kelerių metų J. Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“ (1989). Tada vėl grįžo prie poezijos ir 1992 m. išleido nedidukę lietuvių poezijos rinktinę „Baltos pilys ant kalnų“ („Bely zamak na hary“), kurią sudaro Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos ir Eduardo Mieželaičio poezijos pluoštai. Rinktinė pradedama M. Martinaičio „Kukučio baladėmis“. A. Razanavas pasirinktinai išvertė daugiau nei trečdalį baladžių ir išdėstė jas savaip. Skaitydamas vertimus tiesiog jauti, kaip vertėjui buvo smagu Kukutį su jo mintimis ir nutikimais kelti gimtosios kalbos stichijon. Taip smagu, kad keliose baladėse neiškęsta ir prikurta eilutė kita. Manyčiau, „kaltas“ iš originalo gautas kūrybinis impulsas. O jo būta stipraus, nes greta išverstųjų atsirado ir septynios paties vertėjo sukurtos Kukučio baladės. Retas literatūros recepcijos pavyzdys!
Vienas paskutiniųjų vertimo darbų – Just. Marcinkevičiaus „Vybranaja liryka“ („Rinktinė lyrika“, 2019), kurioje A. Razanavo indėlis itin svarus.
Lietuvių kalba turime tris A. Razanavo knygas. Dvi iš jų – „Medžioklė rojaus slėnyje“ (2008) ir „Krikšto motinos dovana“ (2013) – iš baltarusių kalbos verčiau su dideliu malonumu, o trečioji paties autoriaus parašyta lietuviškai – „Lietuviški punktyrai“ (2018).
Lietuvių kalba A. Razanavas pradėjo kurti prieš kokius septynerius metus. Paklaustas, kas jį paskatino, paaiškino apie kiekvienos kalbos savitumą, teigė, jog lietuvių kalbos fonosemantika jam atvėrusi erdves, kurių nesiekusi nei baltarusių kalba, nei vokiečių (rašė eilėraščių ir ja), jis žengęs į tas erdves su jauduliu, nes jos atrodė atpažįstamos, lietuvių kalba pamažu atskleidusi jam savo prasmes. „Lietuviški punktyrai“ stebina gražia, turtinga lietuvių kalba, poetine klausa, gebėjimu įžvelgti, išgirsti, pajusti netikėčiausias žodžių sąsajas, sąskambius, teikia kalbos gelmių atvėrimo džiaugsmą. A. Razanavas, lietuvių literatūros vertėjas, kultūros ambasadorius, tapo ir lietuvių kūrėju.
Atsisveikinkime paties poeto žodžiais – vienu iš paskutiniųjų jo znomų:
Memento mori!
Atsiminti, kad mirsi, niekada negana. Atmintis tiesiog ne toji instancija, kuri žinotų apie mirtį viską ir su kuria mirtis skaitytųsi.
Vienintelė instancija, kuri žino apie mirtį viską ir su kuria mirtis skaitosi – Dievas: jis pačiame žmoguje, pačioje jo esmėje, kurios ir mirtis nepasiekia.
Tadas Žvirinskis. Iš meilės išminčiai ir humanizmui
2021 m. Nr. 7
In memoriam. Andrius Konickis 1956 03 14–2021 06 03
Bet kokį pasakojimą, net ir liūdną, derėtų pradėti nuo įžangos. Ji būtų iš mano feisbuko paskyros pranešimo, publikuoto šių metų birželio 4 dieną:
Po sunkios ligos mirė filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, „Naujosios Romuvos“ žurnalo vyriausiasis redaktorius ir leidybinio „Naujosios Romuvos“ fondo vadovas Andrius Konickis. Andrius gebėjo suburti draugėn skirtingų pažiūrų ir skirtingų amžiaus grupių žmones įdomiomis diskusijomis, organizuoti įsimenančius filosofijos ir poezijos renginius. Tik dėl jo užsidegimo ir atkaklaus darbo kultūrinės ir filosofinės minties žurnalas „Naujoji Romuva“ tebedžiugino savo skaitytojus. Po šios netekties žurnalo ateitis tampa miglota. Tikrąją žmogaus vertę, deja, mes dažniausiai suvokiame tik to žmogaus netekę. Kuklus, diplomatiškas, apdovanotas puikiu humoro jausmu – tai tik pagrindiniai Andriaus bruožai, pirmiausia ateinantys į galvą. Jis buvo ne tik puikus pašnekovas, bet ir patikimas bičiulis. Išėjo Žmogus, kuris daugelio širdyse ir prisiminimuose išliks ilgam. Ramybės jo sielai…
Tądien tik tiek sugebėjau išspausti, nes vis dar negalėjau patikėti, kad Andriaus nebėra. Juk po užsitęsusio karantino planavome vėl susibėgti su „Naujosios Romuvos“ bičiuliais jaukioje skliautuotoje „Žinijos“ draugijos salėje. Salėje, kurioje buvo dalinamasi filosofinėmis įžvalgomis, poetiniu žodžiu ir skambėdavo gyva muzika. Šioje salėje vykdavo ir naujųjų „Naujosios Romuvos“ numerių sutiktuvės. Andrius Konickis savo ramiu balsu gebėdavo prikaustyti publikos dėmesį, buvo puikus kultūrinių renginių organizatorius ir moderatorius. Jo vidinė ramybė traukė žmones kaip magnetas. Atrodė, kad bendrauji su žmogumi, kuris perprato visatos paslaptis ir bando mus – neišmanėlius – švelniai pastūmėti pažinimo link.
Dabar, kai Andrius jau, deja, pralaimėjo ilgą kovą su klastinga liga, galiu drąsiai teigti, kad jis – kaip filosofas – buvo tikrų tikriausias stoikas. Prisimenant faktą, kad stoicizmas kilo iš kinikų (cinikų), turiu pabrėžti, kad nė karto negirdėjau Andriaus kalbant apie ką nors su panieka ar iš aukšto. Puikiai prisimenu mūsų kasmetinius poetinius susitikimus Salovartėje, prie Merkio. Tai buvo itin demokratiški poezijos skaitymai, vykdavę per „Poezijos pavasarį“, kuriuose užtekdavo vietos ir pripažintiems, ir niekam nežinomiems poetams. Prisipažinsiu, pats esu raukęs nosį, kai tekdavo klausytis to, ką dažnas pavadintų elementaria grafomanija, bet atrodė, kad Andrius kiekviename kūrinyje geranoriškai geba įžvelgti šį tą teigiamo. Šis požiūris mane itin sužavėjo ir išmokė būti atlaidesniu bei atidesniu klausytoju.
Edukacinis darbas, kurį mielai dirbo „Naujosios Romuvos“ žurnalo bendraautoriai, yra aukso vertės. Tokie bus ir Andriaus redaguoti „Naujosios Romuvos“ numeriai, paminėsite mano žodį. Šis žurnalas nebuvo itin populiarus tarp jaunimo ir tai – natūralu: amžinosios temos įdomios tik sukaupus nemenką gyvenimo bagažą. Beje, esminis žodis čia yra „amžinosios“. Gi jaunimas turėtų padėkoti Andriui ir jo kolegei Audronei Daugnorienei už „Pašvaistę“. Šis žurnalas – labai geras startas tobulėjimui, tai pripažįsta ne vienas jau išgarsėjęs jaunosios kartos Lietuvos poetas. Pastebėjau, kad dažnas jų ilgainiui susidomėjo ir pačia „Naująja Romuva“, ir romuviečių bendryste. Jei neklystu, Mantas Balakauskas yra pasakęs, kad Andrius leisdavęs būti jiems (poetiniam jaunimui) patiems savimi. Tenorėčiau pridurti, kad tokio žmogaus kompanijoje jokių leidimų nereikėjo – tiesiog intuityviai jutai, kad gali būti savimi be jokios rizikos.
Lietuvos kultūrinė bendruomenė turėtų padėkoti Andriui už knygas, kurias išleido jo su bendraminčiais įsteigtas leidybinis fondas. Vienas iš tų laimingųjų autorių buvau ir aš. Leidybinis darbas su Andriumi ir jo komanda buvo grynas malonumas. Stebino tik jo itin filosofinis požiūris į knygų platinimą – nemaža jų dalis būdavo tiesiog padovanojama. Apmaudu, kad dažnam dėl to galėjo atrodyti, kad dovanojama knyga – nieko verta. Atseit geras daiktas turi nemažai kainuoti. Akivaizdu, kad Andriui piniginė grąža nebuvo pagrindinė siekiamybė. Matydavau jo akyse kaskart nušvintančias džiaugsmo kibirkštėles, kai žmonės gavę knygą dovanų nuoširdžiai jam padėkodavo. Tai buvo daug didesnis atlygis nei pinigai.
Norėčiau dar daug ką parašyti prisimindamas iškilų vilnietį, filosofą, humanistą, kultūrinio gyvenimo puoselėtoją ir brangų bičiulį Andrių Konickį. Tik ar verta? Geriausiai apie žmogų kalba jo darbai. Kertu lažybų, kad nėra Lietuvoje išsilavinusio žmogaus, kuris nežinotų ar bent nebūtų girdėjęs apie Andrių Konickį. Pabaigai norėčiau apsieiti be pompastikos, nes žinau, kad Andriui tai nepatiktų. Kas jam patiktų? Be abejonės, tai, kad vertintume ir suprastume jo palikimą.
Tęskime jo pradėtus darbus. Iš meilės išminčiai ir humanizmui. Tiesiog iš meilės, nes meilė nugali viską.
Petras Bražėnas. Palydint rašytoją
2021 m. Nr. 5–6
In memoriam Vytautas Jurgis Bubnys (1932 09 09–2021 04 24)
Kai į Amžinojo poilsio šalį iškeliauja rašytojas, palikdamas kelias dešimtis įvairių žanrų knygų, kai kurias – išverstas į keliolika kalbų, kai jauti, kad žinia ne tik apie žinomo, bet ir apie pažįstamo kūrėjo mirtį skaudžiai nudiegs tūkstančių jo skaitytojų širdis, supranti, kad tokią dieną vienintelis tinkamas žanras yra nekrologas, ir čia pat suvoki, kokios daugeliu atžvilgiu ribotos yra šio žanro galimybės. Ypač tai nesunku suprasti žmonėms, kuriems likimas leido ilgesnį laiką bendrauti su išėjusiuoju, skaityti jo kūrybą, dalintis patirtais įspūdžiais su savo kolegomis ar mokiniais. Likimas lėmė, kad galiu ir save priskirti prie tokių žmonių. Daugiau nei penkiasdešimt pažinties, bendradarbiavimo ir draugystės metų, gal pora dešimčių rašytojo knygų su šiltais, turiningais, prasmingais autografais asmeninėje bibliotekoje, dešimtys literatūros vakarų ir susitikimų su skaitytojais mokyklose, bibliotekose, kultūros centruose, valandų valandos likus dviese su viena ar kita jo knyga, kad ir kuklus pluoštelis kritinių pasvarstymų apie tas knygas.
Kai atsisveikinimo minutę negali net vieno sakinio paskirti kelerių metų rašytojo darbo vaisiui – knygai, kai negali atsiduoti meninės minties tėkmei, įsijausti į personažų likimus, leistis į jų psichologijos gelmes, ilgiau pasigėrėti vaizdų plastika, gimtosios kalbos išgalėmis, esi priverstas ieškoti apibendrinimų, kurie padvelkia vėsa kaip ir žemė, atsivėrusi priimti išeinantįjį. Todėl leiskite man apsiriboti vienu vieninteliu apibendrinimu: brandžiausi Vytauto Bubnio kūrybos puslapiai yra antrosios dvidešimto amžiaus pusės lietuvių literatūros aukštumos.
O likusias minutes ar eilutes norėčiau paskirti įvykių ir įspūdžių fragmentams, kurie švysčiojo sąmonėje pastarąsias dienas, išgirdus neatšaukiamą žinią.
…šešiasdešimt devintieji ar septyniasdešimtieji metai? Vakare vienu prisėdimu perskaitęs apysaką „Arberonas“, kitą rytą nešu „neprograminį“ kūrinį savo mokiniams – Molėtų internatinės vidurinės mokyklos abiturientams – ir greitai pajuntu skaitytojų reakciją, savotišką rezonansą, kuris per keletą mėnesių nubanguos ir per visą Lietuvą…
…beveik tuo pačiu metu „Moksleivio“ žurnale dirbantis studijų draugas Algimantas Zurba supažindina „kai ką ir mums parašantį“ provincijos mokytoją su vyriausiuoju redaktoriumi. Daug panašių supažindinimų gyvenime būta, o tą ir po pusės šimtmečio prisimenu išsiskiriantį kažkokia žmogiškumo šiluma…
…jau aštuntojo dešimtmečio viduryje vienos aistringos Žemaitijos skaitytojos lentynoje aptinku neįprastai „suskaitytą“ V. Bubnio apysaką „Beržai svyruokliai“. Taip „suskaitytas“ esu matęs tik močiučių maldaknyges. Išsiaiškinu: apysakos herojai pasirodę skaitytojai tokie pažįstami ir artimi, kad ji tiesiog skaičiusi ir skaičiusi, verkusi ir vėl skaičiusi. Kitą kartą ji pasiguodė paskolinusi kažkam tą knygą, bet taip ir nesulaukusi grąžinamos. Papasakojau tą istoriją pačiam rašytojui, kai ruošėmės važiuoti į jo kūrybos vakarą Plungėje ar Telšiuose. „Surasiu“, – pažadėjo. Ir surado. Ir įteikė naujutėlaitį egzempliorių su tikrai poetišku autografu. Vėl iki ašarų susijaudino žemaitė. „Aš ranką noriu pabučiuot rašytojui“, – pasakė. Rankos, žinoma, jis nedavė, bet pats skaitytoją pabučiavo ne tik į ranką, bet ir į abu skruostus. Pasakoju šią istoriją, jau seniai supratęs, kad „Beržai svyruokliai“ nėra nei Bubnio kūrybos, nei mūsų prozos aukštuma. Istorija man įstrigo į atmintį kaip nepamirštamas rašytojo, knygos ir skaitytojo ryšys. Daug tokio ryšio pavyzdžių saugau atmintyje…
…anais laikais skaitytojai – ir vyresni, ir jauni – nebuvo tokie drąsūs kaip šiandien: siųsdavo per susitikimus su rašytoju dešimtis raštelių-klausimų. Ir ne tik rašytojui siųsdavo: gaudavom klausimų ir mes, tą vakarą rašytojui talkininkaujantys. Neseniai, rausdamasis savo archyve, aptikau voką su klausimais iš rašytojo kūrybos vakaro Alytuje. Ir nė vieno, primenančio kai kuriuos šiandieninio interneto komentarus…
…dar prisimenu eilės skaitytojų, laukiančių autografų po literatūros vakarų. Kaip prie duonos parduotuvių pokario metais…
…prisimenu rašytoją kaip komisijos pirmininką, kalbantį respublikos jaunųjų literatų konkurso dalyviams…
…penkeri bendro darbo metai Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriate, kai jis ėjo pirmininko pavaduotojo pareigas. Kiek organizacinio santūrumo, kiek tylaus pasipriešinimo tuometiniam ideologiniam spaudimui, kiek tolerancijos ir atlaidumo literatūrinio jaunimo „nuodėmėms“ pamokų paliko tada vienas iš sąjungos vadovų…
…daug kartų, matyt, davęs žodį sau ir viešai pareiškęs ketinimą atsisakyti visų „pašalinių darbų“ ir atsidėti vien literatūrai, rašytojas vis dėlto pajusdavo, kad yra dalykų, didesnių ir reikšmingesnių net už talentingo kūrėjo laisvę. Taip mes, artimiau rašytoją pažinojusieji, suvokėm jo aktyvų įsitraukimą į Sąjūdį, net duoklę politikai, kai buvo išrinktas į Seimą. Nesiimu vertinti jo kaip politiko nuopelnų, bet prisimenu, kad savo darbu jis nebuvo patenkintas. Todėl negalėjai nepritarti jo apsisprendimui ilgiau ten nepasilikti. Šiandien, žinoma, suvoki, kiek grožinės prozos, publicistikos ir memuarų knygų mes būtume nesulaukę…
Atsisakęs detalios kūrybos apžvalgos, visų nacionalinių ir tarptautinių įvertinimų bei apdovanojimų išvardijimo, kas nesunkiai prieinama enciklopedijų, literatūros istorijų, kritikos knygų skaitytojams, vis dėlto jaučiu pareigą ir vidinę būtinybę prie mano jau pavartotos aukštumų metaforos pridurti nors vieną sakinį ir apie kūrybos platumas, kuriose geriausiai atsiskleidžia žanrinių, idėjinių, tematinių, stilistinių ieškojimų įvairovė. V. Bubnio meninių ieškojimų laukas yra vienas plačiausių, tiek turint omeny likimo jam skirtus kūrybos dešimtmečius, tiek prisimenant per tuos dešimtmečius dirbusius, dirbančius ir dirbsiančius jo pirmtakus, amžininkus ir einančiuosius įkandin.
Gausų derlių iš savo kūrybos lauko surinko ir paliko mums rašytojas. Atsisveikindami su juo, pasiguoskime mintimi, kad brandžiausiais to derliaus vaisiais savo dvasinį alkį galės numalšinti dar ne viena skaitytojų karta.