Iš praeities
Reda Griškaitė. Kodėl jurginai?
2011 m. Nr. 8–9
Ir gėlės turi savo istoriją…
Tikriausiai ne vienas iš mūsų, kiek giliau susipažinęs su gydytojo, rašytojo, memuaristo Stanislovo Moravskio (lenk. Stanislaw Morawski; 1802–1853), dažnai pasirašinėjusiu ir Ustronės Atsiskyrėlio ar tiesiog Atsiskyrėlio vardu, biografija ir kūryba atkreipė dėmesį į vieną detalę – itin kritiškas tiek savo bendrapiliečių, „brolių bajorų“, tiek savo „vaikų“, „valstietėlių“, t. y. jam priklausiusių baudžiavinių valstiečių, atžvilgiu, neabejotinai praskaidrėdavo, pagyvėdavo, kai mintys nukrypdavo į jį supančią gamtą – didingojo Nemuno pakrantes, netoliese stūksančius piliakalnius, žaviąsias panemunių gyvenvietes, o ypač – į numylėtąją Ustronę (dabar – Jundeliškės, Birštono savivaldybė). Šio dvaro, kuriame S. Moravskis praleido vaikystės ir ankstyvosios jaunystės bei paskutinius gyvenimo metus, aprašymas – vienas gražiausių mūsų XIX a. literatūroje. Prisiminkime kad ir šias S. Moravskio kūrinio „Nuo Merkinės iki Kauno“ eilutes:
„Jeigu jau visą Nemuną nuo Merkinės iki Kauno apėjome, tai aš jau grįžtu į savo dailų, kaip kokia remezos gūžta, tarp Buktos ir Jiezno, virš žydros Verknės kabantį lizdelį. Broli mano! Tegul čia tavo kojos pailsi. Štai mano patogus, tvarkingas, svetingas namelis. Štai ir tos puikios gėlės, be priežiūros išaugusios, ir tos dirbtinės ūksmingos, įgudusia mano tėvo ranka apsodintos klombos. O štai ir Verknė, kaip žaltys po visą mano žemę pačiais įvairiausiais ir vaizdinga kaprizų pilnais vingiais besiranganti. Matai čia, tiesa, nedidelius, nes iš visų pusių mišku atribotus, bet nuostabiai gražius, puikius, nuolat, kas akimirką naujus vaizdus. Nerasi čia tokių kalnų kaip Volai, bet jeigu nori stačių šlaitų, kurie, nors ir mažesni, bet įstabaus krašto skardžius mėgdžioja, tai jų čia daug tos išdykėlės Verknės krantuose. Rasi čia ir slėnius, ir aukštas, sulig upės vandens lygiu, žalias ir sodrios žolės pilnas lankas <…>. Visa tai, kas kitur dalimis išmėtyta būna, čia, įvykus kažkokiam stebuklui, kelių dešimčių valakų plote gausiai sutelkta – pakanka tik ranką ištiesti. Ir liaudis, ir bajorai aukso obuoliu pagrįstai tą vietą vadina. Nes ir ko tik čia, į tą žemės gabalėlį, maloninga Apvaizdos ranka savo dosnumu nėra atsiuntusi! Čia, kaip sako priežodis, tik gegutės pieno trūksta. Čia rasi riešutų. Rasi medaus drevėse ir kelmuose, įvairių rūšių uogų. Čia yra ir kmynų, ir rūgštynių, ir krienų. Čia auga ištisi miškeliai laukimų obuolių ir kriaušių, iš kurių vaisių gaminami saldūs gėrimai, garbingo darbo prakaitu išpilto žemdirbio troškulį maloniai malšinantys. Čia yra ir pušų, ir kėnių, ir uosių, ir skroblų, ir kalninių, ir paprastųjų guobų, ir ąžuolų. Rasi riebaus molio, dėl kurio visą tą dirvą – Jei tik panorėsi, vien kviečiais apsėsi. O greta ir kalkakmenio, ir kreidos rasi. Ne kartą čia tu net ir didelį luitą gintaro iškasi. Rasi ir tokios žemės, kuri liaudžiai be vargo ir drobę, ir bet kokį kitą audinį juodai, kaip kinišku tušu, nudažys: pakanka tik tuos daiktus keletui dienų po gabalu pakeltos velėnos padėti – ir rezultatas bus pasiektas. Be pačios upės, yra čia net septyni skambūs upokšniai, tavo orą gaivinantys ir tavo dirvą tręšiantys. Turi visur gausiuose šaltiniuose pačios aukščiausios rūšies vandens, kuriam lygaus čia aplinkui nei skoniu, nei gaivumu nerasi. Ir jeigu tik panorėsi, parodysiu tau šaltinius – ir sieros, ir geležies prisotintus…“1
Kitaip tariant, šio mizantropijoje paskendusio vienišiaus siela nurimdavo, atsigaudavo tik gamtoje – kaip ir daugelio iš mūsų. Gamtoje – ne tik natūralioje, bet ir jo pastangomis, taigi jau dirbtinai sukurtoje dvaro aplinkoje, S. Moravskis rasdavo ne tik užsiėmimą, ne tik užsimiršimą, bet ir poilsį, atgaivą. Šį tą žinome apie Ustronės dvaro interjerą – ten buvusius baldus, sukauptas knygas, kabėjusius garsių ir mažiau žinomų dailininkų paveikslus – didžiausią namų puošmeną. Tačiau kaip atrodė dvaro eksterjeras, t. y. jo sodas, toji nemažiau svarbi to meto dvaro vieta, kur, literatūrologės Brigitos Speičytės žodžiais tariant, „susipina darbas ir poilsis, grožis ir nauda“, kur „atsiskleidžia ir praktiniai, ir pramoginiai šeimininko polinkiai“, kur meninio įspūdžio akistatoje žmogus trumpam „išplėšiamas“ iš istorinio laiko tėkmės ir kaitos, kur pagaliau sužadinami visi esminiai žmogaus pojūčiai – „regėjimo, klausos, uoslės, lytėjimo, skonio“?2 Kokia buvo Ustronės sodo – sodo plačiąja prasme – dominantė? Ją nuspėti nesunku – be abejonės, tai… gėlės. Prisiminkime dar kartą: „Štai ir tos puikios gėlės, be priežiūros išaugusios, ir tos dirbtinės ūksmingos, įgudusia mano tėvo ranka apsodintos klombos…“
Taigi gėlės – tiek prižiūrėtos, išpuoselėtos, dar jo tėvo Apolinaro Moravskio (lenk. Apolinary Morawski; ?–1838) pasodintos, tiek tos, tarytum netvarkingai, „be priežiūros išaugusios“. Ir dar sakinys – jau pačioje kūrinio „Nuo Merkinės iki Kauno“ pabaigoje:
„Vėl tas pačias vietas pamatei, tuos pačius, bet dar puikiau ir dosniau šešėlį metančius medžius, tuos pačius upokšnius, tą visuomet sūkuringą į riedulius besitrankančią upę, tas šviežias, žavingas, spalvingas ir nuolat tau besijuokiančias gėles.“3
Kas tos „šviežios, žavingos, spalvingos ir nuolat tau besijuokiančios gėlės“ – netrukus sužinosime. Bet prieš tai – šiek tiek istorinės, kontekstinės informacijos. Duomenų apie rekreacines buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų rezidencijų zonas, jų gėlynus ir oranžerijas turime gana daug, o kai kurios jų, pavyzdžiui, Chreptavičių – Ščorsai, Oginskių – Zalesė ar Potockių – Sofijuvka, buvo įamžintos ne tik dailės kūriniuose, amžininkų prisiminimuose, bet netgi poemose. Šios rezidencijos buvo kuriamos pagal užsienio analogus, o estetinę aplinką dažniausiai kūrė svetimšaliai architektai ir sodininkai, nulėmę vienokius ar kitokius, tačiau nesunkiai nuspėjamus, nes sukurtus remiantis jų šalių pavyzdžiais, kompozicinius parkų ir sodų, jų želdinių ir gėlynų sprendimus4. O šaltinių, kuriais galėtume rekonstruoti estetinę mažesnių to meto Lietuvos dvarų ir dvarelių aplinką, jų želdinius ir gėlynus, nepalyginamai mažiau. XIX a. Lietuvos dvarų inventoriuose galima rasti duomenų tik apie utilitarinį – vaismedžių ir vaiskrūmių dvaro sodą, kuriame, kaip kad ir šiandien, paprastai augo obelys ir kriaušės, vyšnios ir slyvos, serbentai ir avietės. Greta jų – ir žemuogės, o dažnai atskirai mažame darželyje buvo sėjamas ir tabakas. Apie estetinį sodą, juolab gėles, oficialiuose to laikotarpio inventoriniuose dvarų aprašymuose duomenų tikrai nerasime. Ir tai suprantama, juk gėlės neturėjo nieko bendra su ūkine veikla – tai jau buvo privatus dvarininko, o dažniausiai – jo žmonos ar dukterų užsiėmimas, kitaip tariant, „nerimtas“ darbas. Tiesa, šį tą randame viename kitame dailės kūrinyje, knygos iliustracijoje, grožinėje kūryboje – galima paminėti kad ir garsiųjų žemaičių Dionizo Poškos ir Antano Klemento eiles – ar memuarinėje literatūroje, kaip jau cituotame S. Moravskio kūrinyje. Tad svarbiausias šaltinis to meto dvaro ar dvarelio dekoratyvinei sodininkystei, gėlynui rekonstruoti – čia, Lietuvoje, tada išleisti sodininkystės menui skirti veikalai. Bendriausias žinias apie šiuos sodus ir juose augintas gėles galime gauti iš Vilniaus universiteto profesorių, jo botanikos sodo puoselėtojų Žano Emanuelio Žilibero (Jean Emmanuel Gillibert; 1741–1814) ir Stanislovo Bonifaco Jundzilo (lenk. Stanislaw Bonifacy Jundzill; 1761–1847) mokslo darbų, tačiau pats reikšmingiausias šaltinis – iš Ukmergės apskrities, Kurkliškių dvaro, kilusio, Troškūnų bernardinų mokyklos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiosios mokyklos auklėtinio, vėliau – Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo advokato, visuomenės veikėjo, Vilniaus bajorų deputacijos sekretoriaus (1801–1825), vieno žymiausių XLX a. Lietuvos masono – „Uoliojo lietuvio“, „Sokrato mokyklos“, taip pat Varšuvoje veikusios „Kazimiero Didžiojo“ ložių nario, politinio kalinio, sodininko, botaniko Juozapo Strumilos (lenk. Jozef Strumillo; 1774–1847) knygos5.
Ši viena ryškiausių XIX a. pirmosios pusės asmenybių dar 1811 m. Vilniuje„ už Rūdininkų vartų, sklype tarp dabartinių Sodų ir Šv. Stepono gatvių, įsteigė vaismedžių sodą, kuris, kaip manoma, tęsėsi iki pat šiandien iš naujo atgimstančios Šv. Stepono bažnyčios. Sode, kurį vilniečiai kaipmat praminė Strumilos sodu (lenk. Ogröd Strumilly) ir jis egzistavo ir po įkūrėjo mirties, iki pat XK a. pabaigos, botanikas ilgainiui pradėjo auginti ne tik vaismedžius ir vaiskrūmius, ne tik daržoves, bet ir dekoratyvinius bei vaistinius augalus, gėles. Tapo net bitininkystės, tiesiogiai susijusios su sodininkyste, žinovu, negana to, ir medaus naudos žmogaus sveikatai bei jo pritaikymo kulinarijai – verdant uogienes, gaminant midų, vyną ir įvairius kitus gėrimus – propaguotoju. Botanikas Jonas Dagys rašo, kad dar iki Antrojo pasaulinio karo buvo gaminamas vadinamasis Strumilos vynas6. Tačiau J. Strumila ne tik augino bites ir gėles, bet ir rašė apie savo patirtis – tiek Vilniaus periodikoje, tiek atskirose monografijose7. 1820 m. Vilniuje buvo paskelbtas garsiausias J. Strumilos veikalas „Šiaurės sodai“ (derėtų priminti, kad XLX a. žmonių sąmonėje Lietuva visuomet buvo laikoma Šiaurės, bet ne Rytų Europos dalimi), kuriame aiškiai ir suprantamai išdėstyti pagrindiniai sodininkystės, daržininkystės ir gėlininkystės principai8. Svarbi ir prasminga buvo ir knygos dedikacija: „Lietuvos provincijos bajorijai“ (lenk. „ObyWatelstwu prowincji litewskiej“). Vėliau ši knyga sulaukė dar trijų laidų: 1823, 1834 (t. 1–2), 1844 (t. 1–3), o po J. Strumilos mirties – ir dar keturių: 1850 (t. 1–3), 1862 (t. 1–3), 1880–1883 (t. 1–3) ir 1890 (t. 1) m. Knygą galėjai rasti beveik kiekviename Lietuvos dvare. Todėl šio veikalo autorius laikomas ne tik teorinės sodininkystės, bet ir sodų kultūros Lietuvoje pradininku. Remiantis tiek šioje, tiek ir kitose, jau anksčiau, o ir kiek vėliau pasirodžiusiose J. Strumilos knygose pateiktais duomenimis, galima bent iš dalies numanyti, kaip galėjo atrodyti tuomečių Lietuvos dvarų sodai, kokie augalai, gėlės juose buvo auginamos. Tiesa, nors ir vardydamas malonumus, kuriuos gali suteikti ne tik vaismedžių ir vaiskrūmių, bet ir dekoratyvinių augalų bei gėlių auginimas, 1820 m., pasirodžius pirmajai „Šiaurės sodų“ laidai, knygos autorius turėjo pripažinti ir liūdną tiesą – „mūsų krašte sodai dar nėra taip visuotinai paplitę kaip derėtų“9. Kitaip tariant, šis veikalas visų pirma skirtas sodininkystei populiarinti. Ir, regis, rezultatas buvo veiksmingas – tą rodo ir minėta laidų „Šiaurės sodai“ gausa.
S. Moravskis buvo gerai pažįstamas su J. Strumila – ne kartą lankėsi jo sode Vilniuje, skaitė botaniko parašytas knygas, tad tikėtina, kad šie veikalai buvo ir Ustronės bibliotekoje. Tačiau juos siejo ne tik aistra gėlėms – abu sukosi ne tik aukštuomenės salonuose, bet ir vadinamojoje masoniškoje aplinkoje. Beveik neabejotina, kad J. Strumila draugavo ir su S. Moravskio tėvu, anksčiau minėtu A. Moravskiu, taip pat vienu žymiausiu anuomet Lietuvos laisvuoju mūrininku. Turint omenyje abiejų Moravskiu – tėvo ir sūnaus – biografijas, juos turėjo žavėti ir labdaringa garsaus advokato–sodininko veikla: sakoma, kad kiekvieną šeštadienį J. Strumila maistu visai savaitei aprūpindavęs apie šešiasdešimt prie jo namų Rūdininkų gatvėje susirinkusių Vilniaus vargšų10. Apskritai, amžininkų teigimu, J. Strumila buvo malonaus, draugiško ir švelnaus būdo žmogus. Tiesa, turėjo ir vieną ydą – aistringai kortavo, ypač mėgo vistą ir marijošių11. Kad ir kaip ten būtų, S. Moravskis mini J. Strumilą ir savo kūryboje. Štai knygoje „Kebri mano jaunystės metai Vilniuje“ rašo, kad 1829 m., jau gyvendamas Sankt Peterburge, nors ir būta pavojaus, kad gali sukelti valdžios įtarimą, advokatą ir kitus jo likimo draugus S. Moravskis aplankė vos tik šiems išėjus iš Sankt Peterburgo (Petropavlovsko) tvirtovės12. Žinoma, J. Strumila, kaip ir jo bičiuliai, tarp kurių buvo ir žymus Mykolas Juozapas Römeris, šiame niūriame kalėjime atsidūrė neatsitiktinai: 1821 m. įstojo į slaptą antivyriausybinę Patriotų draugiją, o ją išaiškinus, 1826 m. buvo suimtas ir kalinamas – Varšuvoje ir Sankt Peterburge13. Beje, kaip galima spręsti iš M. J. Römerio dienoraščių, jis buvo didelis Strumilos sodo, kuriame ypač mėgdavo grožėtis jurginais, gvazdikais ir plukėmis, gerbėjas14.
Taigi 1838 m., šį kartą jau visam laikui apsigyvenęs Ustronėje, S. Moravskis įsipareigojo tęsti – tą žinome iš jo laiškų, kūrybos ir net kai kurių oficialių dokumentų – savo tėvo pradėtą darbą: ne tik toliau vykdyti pažangias ūkines reformas, pagal išgales lengvinti savo valstiečių dalią, bet ir… toliau remti J. Strumilos taip karštai propaguotą sodų kultūrą, t. y. įrodyti, kad ir mūsų klimato sąlygomis ji gali būti sėkmingai plėtojama. Be abejo, kaip ir dvarą, taip ir jo aplinką, S. Moravskis buvo paveldėjęs iš tėvo. Vyresnysis Moravskis Ustronės parkui, vadinamajam sodui, turėjo skirti ypatingą dėmesį: XVIII a. pab.–XIX a. pr. bajorui tai buvojo gyvenimo dalis, jo namų tąsa, todėl ir sode jis turėjo jaustis „kaip namie“. Be to, tai buvo ir prestižo reikalas, gero skonio ženklas. Nors konkrečių žinių apie Ustronės parką labai mažai, vis dėlto galime numanyti (pagrindo tam duoda ne tik bendras kontekstas, bet ir viena kita paties S. Moravskio užuomina), kad jis buvo įrengtas pagal J. Strumilos mėgstamą peizažinį stilių, kitaip dar vadintą romantiškuoju ar tiesiog angliškuoju. Tokie parkai buvo kuriami vengiant dirbtinumo ir reprezentacinio paradiškumo, juose beveik nebūta reguliavimo ir architektūriškumo. Todėl būtinai išnaudojami natūralaus, kasdienio peizažo privalumai: medžiai – ypač vertinti seni (prisiminkime dar ne taip seniai mus savo grožiu stebinusią Jundeliškių, t. y. buvusios Ustronės, liepą)„ krūmokšniai, natūralūs vandens telkiniai, pagaliau – apnuoginta erdvė. Tai buvo atvira, neatribota jokiomis, bent jau atvira akimi matomomis, užtvaromis teritorija su laisvai suformuotais pasivaikščiojimo takais – juk viena svarbiausiu šio, naujojo, sodo paskirčių ir buvo pasivaikščiojimas, stebint plastiškų forma tvenkinius, natūralias želdinių grupes. Kitaip tariant, kuriant parką svarbiausia – harmonija su supančia aplinka. Pirmajam Ustronės sodo šeimininkui ir „architektui“ – A. Moravskiui, ne tik J. Strumilos amžininkui, bet galbūt ir artimam bičiuliui, taisyklingas barokinis, prancūziškasis sodas jau galėjo atrodyti kaip stagnacijos, dirbtinumo ar net sąstingio simbolis. Įdomu, kad iš dalies tai patvirtina ir šių dienų istorinių Lietuvos parkų žinovas Laimutis Januškevičius, teigiantis, kad šalia vaizdingos Verknės upės įkurtas Ustronės parkas „neturi ir, matyt, niekada neturėjo aiškesnės erdvinės struktūros, suplanuotas gana stichiškai“15. Taigi Moravskių dvaras angliškajam sodui kurti labai tiko – čia pakako ir erdvės, ir vejos, buvo ir neatskiriamas tokio parko elementas – vandens telkinys, t. y. triukšminga ir, S. Moravskio žodžiais tariant, kaip žaltys po dvaro žemę besiranganti nuostabioji Verknė, netrūko ir puikaus natūralaus miško. Medinio dvarelio parterį ir kitas parko vietas puošė jau ne kartą minėtos gėlių klombos. Netoliese – iki šių dienų išlikusi liepų alėja. Tiesa, alėja – ankstesnių sodo stilių išradimas, tačiau ji buvo „leidžiama“ ir angliškajam, romantiškajam, parkui. Gal būta ir solitero – originalaus dekoratyvinio medžio ar krūmo, S. Moravskio parsigabento iš Varšuvos, o gal ir iš arčiau – iš Strumilos sodo. Nors siekta kurti nacionalinį peizažą ir prioritetas atiduotas vietiniams augalams, „nebuvo draudžiama“ ir egzotiška augmenija. Dar ir šiandien Jundeliškių parke randamos dvidešimt keturios svetimžemių augalų rūšys ir formos, tarp kurių ypač vertingi raudonieji ir pelkiniai ąžuolai bei pilkieji ir mandžiūriniai riešutmedžiai16.
Kitaip tariant, gamta jau neuždaroma savyje, neatribojama dirbtinėmis sienomis, ji tarsi susilieja su žmogumi, tampa jo vidinio pasaulio atspindžiu. Todėl svarbiausią vaidmenį įgauna tie gamtos ir sodo elementai, kurie primena kaitą, laiko tėkmę, žmogaus būties laikinumą. „Gamta ir peizažas, – rašo žymus rusų literatūrologas Dmitrijus Lichačiovas, – tampa vertingi tiek, kiek jie gali atskleisti sielos būseną“17. Tarp gamtos ir žmogaus nustatomas glaudus ryšys. Sodas, toji atokvėpio vieta, tampa tarytum „tekstu“. „Pasivaikščiojimas po šį parką, – pažymi lenkų literatūrologas ir eseistas Ryszardas Przybylskis, – buvo traktuojamas kaip to teksto egzegezė, kurios tikslas – perskaityti jame gamtos teises ir žmogaus pareigas Motinai Gamtai. Ši egzegezė savo ruožtu buvo psichoterapija. Vaikštinėtojas pirmiausia norėjo nuraminti sielą, pavargusią nuo „pasaulio šurmulio“18. Kitaip tariant, Ustronės sodas – tą rodo ir dvaro pavadinimas (lenk. „Ustronie“; liet. „Nuošalė“) – galėjo būti puiki klasikinės vienatvės, melancholijos ar meditacijos vieta. Žinome, kad šią vienatvės, nuošalės, filosofiją propagavo abu Moravskiai – tėvas ir sūnus. „Žmogus iš didelio būrio, / Kai sielvartai jį užgriūva, / Traukias į mielą Ustronę / Šnekėtis su savo siela…“19 – šį devizą Ustronės dvarelio prieangyje kadaise užrašė A. Moravskis, o jo sūnus ir dvaro paveldėtojas kasmet jį rūpestingai atnaujindavo. Beje, tokie užrašai – neatskiriama XVIII a. pab.–XIX a. pr. bajorų dvaro – tiek gyvenamojo namo, tiek ir sodo dalis20, žodis tuomet įgavo nepaprastos jėgos ir prasmės.
Tokį arba bent jau labai panašų – „su pretenzija į tokį“ – Ustronės sodą galime įsivaizduoti 1838-aisiais. S. Moravskiui, atrodo, tereikėjo palaikyti, puoselėti ir naudotis tuo, kas jau buvo sukurta. „Romantikai nekūrė naujų sodų, jie tik pertvarkydavo tuos, kuriuos rasdavo“21, – taikliai pažymėjo jau anksčiau cituotas R. Przybylskis. Šia taisykle ir vadovavosi naujas Ustronės šeimininkas. Tiesa, angliškojo parko gerbėjams „pertvarkyti“ reiškė tik atskleisti, paryškinti pačias gražiausias gamtos – S. Moravskiui Ustronės sodo – puses. O vienu ryškiausių jo akcentų, be abejonės, buvo gėlės. Nors pirmieji angliškųjų sodų kūrėjai gėles tarytum „užmiršo“, ragindami neskirti joms pernelyg daug dėmesio, ilgainiui situacija keitėsi. To meto parkuose gėlės darosi vis svarbesnės ir svarbesnės: jos sodinamos ir klombose, ir pramaišiui su krūmais arba medžiais, ir atskirai vejoje grupėmis, ir tiesiog gėlių lysvėmis. Gėlių, paprastai žemaūgių, sodinimas lysvėmis ypač buvo madingas mažuose ir vidutinio dydžio dvaruose22. Dažnai gėlės sodinamos kuo arčiau gyvenamojo namo – kad jų kvapas pasklistų ir po kambarius. Jau XVIII a. pabaigoje atsiranda savitas paprotys: prieš rytinę kavą būtinai pasivaikščioti tarp gėlių, užsukti ir į oranžeriją – gal per naktį bus išsiskleidęs kokios retos gėlės žiedas23. Tiesa, skirtingai nei anksčiau, nebeliko „privalomų“ parkui gėlių – viskas priklausė nuo individualaus šeimininko skonio.
Ar galima numanyti, kokias gėles mėgo Ustronės dvaro paveldėtojas? Koks buvo S. Moravskio skonis? Iš dalies – taip. Štai dar vieno S. Moravskio kūrinio – „Broliai bajorai“ fragmentas, kuriame pasakojama apie lankymąsi kaimyniniame dvarelyje ir susitikimą su to dvaro panele Justina:
„Jau iš tolo tarytum netikėtai užsukusį ponaitį pastebėjo žavi, gaivi kaip rožė vyriausioji ta namų mergelė – panelė Justina, sėdėjusi prie atviro lango. Ant palangės – būtinai paprika, snaputis ir sprigės laimingai valandas leido vazonuose, kasdien mylinčios Justutės rankele laistomi. Greta jų stovėjo dar kiti stikliniai sutrūkinėję vazonėliai – seni, jau tėvams visai nereikalingi puodeliai, kartais spalvotu popieriumi apvynioti, lėtai brandindami kadaise ten to paties ponaičio atneštas gėlių sėklas. Iš šios namo pusės, išorėje, apie langus vijosi vešlus purpuriniais žiedais kvapusis pelėžirnis ir apelsinų spalvos nasturtės.“24
Štai tokios ir šiandien mums gerai pažįstamos gėlės: snaputis, sprigė, kvapusis pelėžirnis, nasturtė. Atkreipkite dėmesį ir į tarytum tarp kitko, šiaip sau (o galbūt atvirkščiai, sąmoningai, norint pabrėžti, akcentuoti?) ištartus S. Moravskio žodžius – „kadaise ten to paties ponaičio atneštas gėlių sėklas“… Vadinasi, Ustronės šeimininkas ne tik puošė savąją aplinką, bet ir rūpinosi „sodo idėjos sklaida. Juolab kad, S. Moravskio teigimu, panemuniuose iki tol mažai auginta gėlių. Be jo tėvo, išskirtinę meilę gėlėms rodė tik Kruonyje gyvenusi garsaus prancūzų kilmės Vilniaus gydytojo, Vilniaus universiteto chirurgijos ir akušerijos profesoriaus Mikalojaus Renjė (pranc. Nicolas Regnier; 1746–1800) žmona ponia Renjė (deja, jos vardo išsiaiškinti nepavyko). „Ponia Renjė, – rašė S. Moravskis, – žilagalvė ir jau pagyvenusio amžiaus, bet dar išlaikiusi savyje kuo akivaizdžiausius pėdsakus paties žavingiausiu grožio, kurio kadaise tikriausiai ir angelai turėjo pavydėti, ypač mylėjo gėles“25. Be to, pas ponią Renjė į Kruonį iš Vilniaus atvykdavo ir tikriausiai žymaus Vilniaus vaistininko, vieno Imperatoriškosios Vilniaus medicinos draugijos įkūrėjo, žymaus masono Jurgio Guto (lenk. Jerzy Gutt; 1766–1836) žmona – Teresė Gutienė (lenk. Teresa z Fiszeröw Guttowa; ? – 1832), taip pat didelė gėlių mėgėja. Ji augino daug gėlių, o jų sėkl4 bei daigų būtinai atveždavo ir poniai Renjė. S. Moravskis taip svarstė:
„Tačiau pas mus pagrindinių gėlių skaičius dar tuomet buvo labai ribotas! Niekas tani nejautė meilės. Mūsų užkampyje, be ponios Renjė, tik vienintelis mano tėvas daugiau nei ji W gėlių iš visur atsigabendavo. Sodininkai vis dėlto šiuo požiūriu taip nemokėjo apsieiti, gėles laikė tokiu nieku, o daržoves, atvirkščiai, – visu kuo, kad kasmet vis naujas sėklas turėjo pirkti. O tai ir rūpesčių kėlė, ir gana brangu buvo. Vienintelis garsus sodas visoje Lietuvoje ir net Lenkijoje, be Sofijuvkos bei Pulavų, buvo pas grafus Morikonius Taujėnuose. Ten iš tikrųjų buvo dalykų, vertų ne tik lietuvių, bet ir svetimšalių dėmesio.“26
Tenka tik apgailestauti, kad tų „pagrindinių gėlių“ rūšių šį kartą S. Moravskis nekonkretizavo. Be abejonės, tai buvo ne tos jau anksčiau minėtos Justutės globotinės. Juk Europoje, taigi ir mūsų krašte, būta ištisų gėlių epochų. Jau XVIII a. iš Olandijos visur paplito tulpės – už retesnių rūšių svogūnėlius buvo mokamos neįtikėtinos pinigų sumos. Vėliau madingi tapo – taip pat atkeliavę iš Olandijos – gvazdikai27. Buvo laikas, kai sodus ir namus Lietuvoje puošė hortenzijos, tačiau, J. Strumilos žodžiais tariant, „dėl absurdiško prietaro, kad šių gėlių krūmai neša nelaimę“, atsitiko taip, kad Lietuvoje, skirtingai negu, pavyzdžiui, Vokietijoje ar net Rygoje, kur „hortenzijos yra aistringai mylimos, nes beveik ant kiekvieno lango pamatysi šių gėlių vazoną“, šios puošnios gėlės ilgainiui tapo labai retos – tuomet, XIX a. viduryje, mūsų krašte jas augino tik „pažangesnės moterys“, kurios, anot to paties šmaikščiojo gėlininko, nors ir „labai rizikuodamos“, vis dėlto dar džiaugėsi ir šeimynine laime28. Taigi ХIX а. penktąjį dešimtmetį Lietuvoje buvo madingos gladiolės ir orchidėjos, kaktusai ir raktažolės, našlaitės ir chrizantemos, petunijos ir pelargonijos. Jau augintos ir fuksijos bei kvapiosios verbenos. Vėl buvo prisimintos ir vienu metu iš mados išėjusios tulpės bei gvazdikai29. Kaip tik šias gėles S. Moravskis tikriausiai ir įvardijo kaip „pagrindines“.
Tačiau kad ir kokios puikios ir mėgstamos buvo šios gėlės, tuomet, ХIХ a. viduryje, jos jau negalėjo konkuruoti su naujuoju visų Lietuvos sodų karaliumi – jurginu. Kodėl būtent – jurginas? Į tai J. Strumila atsako labai paprastai: „Tinkamai auginamos, įvairiaspalvės ir kuplios šios gėlės nepaprastai puošia sodus ir vasarą, ir rudenį“30. Garsus sodininkas neslėpė susižavėjimo jomis. Jau 1818 m. paskelbtame savo sodo kataloge vardija ten auginamus baltus, raudonus, purpurinius, kreminius, geltonus, violetinius jurginus – iš viso dvylika rūšių31. Po dvejų metų išleistuose „Šiaurės soduose“ šią gėlę garbingai, tiesa, dar trumpai, bet jau pristato tarp kitų pačių žymiausių, tokių kaip gvazdikai ar narcizai, sakydamas, kad „tas augalas, iš Meksikos kilęs ir dar neseniai mūsų krašte auginamas, yra tikra sodų, ypač klombų, puošmena; klombai, vien įvairiaspalviais jurginais apsodinti, kuo puikiausiai pasipuošia“32. Entuziastingai apie jurginus rašė ir trečioje „Šiaurės sodų“ laidoje: „Mažai yra gamtoje gėlių, kas grožiu jiems galėtų prilygti –jiems trūksta tik kvapo, kuris rožėms būdingas“33. Tačiau tikru himnu jurginui tampa 1845 m. Vilniuje išleista J. Strumilos knyga „Traktatas, arba mokslas, apie jurginus“. Jos įžangoje garsus sodininkas rašė:
„Bet kuris tikrasis Floros garbintojas ir aistringas įvairiausių gėlių augintojas pritars šiai bešališkai nuomonei: jurginas jeigu ne pačią pirmąją, tai vieną iš pačių žymiausių vietų mūsų soduose šiandien teisėtai užima. Nes jokia mūsų sodų gėlė, jeigu pasvertume jos vešlumą, jos augumą, jos formų įvairovę, jos spalvų ir atspalvių sodrumą, taip pat ir dėl tūkstančio kitų priežasčių, kurias čia pernelyg ilgai būtų galima vardyti, su jurginu niekaip negalėtų konkuruoti. Neperdedu sakydamas, kad jokia gėlė taip nepuošia rozečių, klombų ir vejų kaip jurginas. Būtent dėl šių priežasčių tas augalas, kartą apsigyvenęs mūsų soduose, gali būti tikras dėl populiarumo ir nebijoti nepastovios mados keistenybių, netgi atvirkščiai – dar išplėsti valdas Floros Karalystėje, kur jau ir taip savo rankose valdžios skeptrą laiko.“34
Garsus sodininkas buvo teisus. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad ši knyga apie jurginus buvo paskutinė J. Strumilos knyga, taigi savotiškas atsisveikinimas su šiuo pasauliu – sodininkas mirė 1847 m. liepos 18 (30) d. Vilniuje. Mirė nuo džiovos – ligą pasigavo Petropavlovsko tvirtovėje. Palaidotas Bernardinų kapinėse35. Jo antkapyje užrašyta: „Tu spoczywa / Jozef Strumillo / Radca Honorowy i Kawaler / Pamięč prac Jego poswieconych dobru / publicznemu i rozkrzewieniu / ogrodnictwa w kraju dlugo trwac będzie / ur. 1774. um. 1847“ („Čia ilsisi Juozapas Strumila, Garbės tarėjas ir Kavalierius. Atmintis apie jo darbus, skirtus visuomenės labui ir sodininkystės sklaidai krašte, gyvuos ilgai. Gimė 1774 m. – mirė 1847 m.“). Jau vėliau, pačioje XIX a. pabaigoje, garsus Vilniaus gydytojas, istorikas, Vilniaus universiteto istoriografas Jozefas Bielinskis (1848– 1926) šį užrašą pakomentavo taip: „Be abejonės, atmintis apie jo nuopelnus iki šiol gyvuoja visa jėga, nes kas gi Vilniuje, o ir apskritai Lietuvoje, nežino jo vardo?“36 Deja, ilgainiui J. Strumilos vardas buvo gerokai primirštas, o šiandien nuskamba tik viename kitame istorikų, gamtininkų ar kraštovaizdžio specialistų darbe.
Jurginas – ši ispanų gydytojo, botaniko, ornitologo ir keliautojo Francisco Hernändezo de Toledo (1514–1587) 1571 m. Meksikos aukštikalnėse rasta, o vėliau jo aprašyta ir medžio raižiniuose pavaizduota gėlė, į Europą pirmą kartą pateko tik 1789 m., kai Meksikos botanikos sodo direktorius, gamtininkas ir gydytojas Vicente’as de Cervantesas (1755–1829) atsiuntė jurginų sėklų savo kolegai – Madrido botanikos sodo direktoriui Antonio Jose Cavanilles (1745–1804). Pirma, kartą Europoje jurginas ir pražydo būtent Madride 1790 m. Po metų augalas buvo aprašytas ir pavadintas dalija (lot. „Dahlia“) – švedų botaniko, Carlo Linne mokinio – Andreaso Dahlo (1751–1781) garbei. Nors tuomet dar tik tuščiaviduriai ir blyškių spalvų jurginai Europoje plito labai greitai. „Su dideliu triumfu sutiko jurginą sodo mylėtojai, kurie tuoj pat jam puikią ateitį numatė“37, – rašė J. Strumila. 1798 m. iš Ispanijos jurginas pateko į Didžiosios Britanijos Karalystę ir netrukus anglų bei škotų selekcininkai išvedė ne vieną populiarią jurgino veislę. Beje, J. Strumila žemaūgius „škotiškus“ jurginus vertino labiau už aukštaūgius „prancūziškus“38. 1801 m. Berlyno botanikos sode jau augo 55 jurginų veislės. Į Prancūziją šis augalas atkeliavo 1802 metais, o po šešerių, 1808-aisiais, vokiečių gėlininkas Hartwigas Karlsrūjėje pirmą kartą išaugino pilnavidurį jurginą. Masiškai Europoje jurginas ėmė plisti po 1813 m. Į Rusijos imperiją, taigi galbūt ir į Lietuvą, ši gėlė atkeliavo apie 1812–1814 m., ir čia, skirtingai nei daugelyje Europos šalių, išplito ne dalijos, bet kitu – georgino (rus. „георгин“, „георгина“), arba sulietuvintai – jurgino (kitaip – jurgyno, jurginės, Jurginio, jeorgijos) vardu: kaip tik taip 1795 m. vokiečių mokslininkas, Berlyno botanikos sodo direktorius Carlas Ludwigas Wildenowas (1765–1812) pavadino vieną šio augalo rūšį – savo kolegos, vokiečių kilmės, bet Rusijoje dirbusio botaniko, akademiko Johano Gottliebo Georgio (1729–1802) garbei.
Rusijos imperijoje ši gėlė plito ne taip sparčiai kaip kitose šalyse ir iš pradžių tik užsieninių rūšių – selekciniai jurgino darbai pradėti tik 1821 m.39 Kad ir kaip ten būtų, 1818 m. paskelbtas Strumilos sodo katalogas rodo, kad Vilniuje tada tikrai buvo auginama dvylika jurginų rūšių. 1823 m. J. Strumila jau turėjo ir „puikią rinktinę“ trisdešimties pilnavidurių įvairiaspalvių jurginų kolekciją – sakė apsiribojęs tik šiais, išskirtiniais žiedais, nors tuomet tiek Rusijoje, tiek Europoje išleistuose gėlių kataloguose jau buvo pristatoma beveik šimtas pilnavidurių jurginų veislių40. 1845 m. Vilniaus sodininkas jau augino du šimtus pačių gražiausių ir naujausių pilnavidurių jurginų veislių – Europoje tuomet jau būta apie tūkstantis pilnavidurių jurginų rūšių, o iš viso pilnavidurių ir tuščiavidurių – 2 510 veislių41. 1836 m. Vokietijoje, o po trejų metų ir Anglijoje suorganizuotos pirmosios jurginų parodos. Prekyba šios gėlės sėklomis ir šakniagumbiais tiesiog klestėjo, taip pat ir Lietuvoje. Būta tokių aistringų jurginų mėgėjų, kurie už naujas veisles mokėdavo pasakiškus pinigus42. Strumilos sodo šeimininkas ir „Traktato, arba mokslo, apie jurginus“ autorius apie šį reiškinį taip svarstė:
„Kuo iš pradžių jurginas buvo Amerikoje ir kuo jis virto mūsų soduose? Ten buvo tiesiog nedidukas augalas, Kūrėjo rankos atsiųstas, niekuo ypatingai neišsiskiriantis – vienas iš tūkstančio kitų, tokių pat kaip ir jis paprastų! Tačiau čia atvežtas ir išpuoselėtas išbujojo į aukštį, nustebino įvairove, forma, spalvomis, žiedų kuplumu ir užėmė puikią vietą tarp dekoratyvinių augalų.“43
Taigi Europa atrado naują egzotišką gėlę – kur kas įdomesnę už jau „gerokai Pabodusias“, šimtmečius šiame žemyne auginamas tulpes, rožes ir gvazdikus. Tad jurginas šiandien pagrįstai vadinamas XIX amžiaus gėle. Atrodo, ilgainiui, ne be šių pirmųjų XIX a. Europos selekcininkų pagalbos, jurginą iš naujo atrado ir jo tėvynė Meksika – 1963 m. ši gėlė paskelbta nacionaline šalies gėle.
Šiandien galime tik spėlioti, kada prasidėjo aistringas Ustronės šeimininko S. Moravskio susižavėjimas jurginais. Galbūt Sankt Peterburge? O gal dar Vilniuje, apsilankius Strumilos sode? Aišku tik, kad jurginų gerbėjų Lietuvoje būta gerokai anksčiau, nei pasirodė įstabusis „Traktatas, arba mokslas, apie jurginus“. Pats J. Strumila knygos puslapiuose džiaugėsi vis gausėjančiomis šios visonis prasmėmis „kaleidoskopinės“, nes nuolat besikeičiančios, nuolat vis naują pavidalą įgaunančios, gėlės augintojų gretomis Lietuvoje, netgi kvietė eksperimentuoti – stengtis išvesti naujas, dar puikesnes jų rūšis ir šiuo atžvilgiu ne nusileisti vokiečių, anglų bei prancūzų gėlininkams44. „Ar gali būti tyresnė ir subtilesnė pramoga, – klausė J. Strumila, – kaip tirti gražiojo jurgino sandarą, j° vystymąsi? Kas gali būti maloniau, kaip pačiam išvesti naują to augalo rūšį ir taip gauti gausų mokslo ir pasitenkinimo derlių, – o juk visa tai jurginas tau ir duoda?“45. Laikui bėgant tokių eksperimentuotojų vis daugėjo, ką liudija ir nauji vietiniai šios gėlės vardai. Vienas jų – „Barbora Radvilaitė“ – ypač įsimintinas46.
Kaip ir J. Strumilai, taip ir S. Moravskiui jurginas tapo ,jo gėle“. Pirmą kartą užuominą apie jurginus randame 1842 m. spalio 16 (28) d. S. Moravskio laiške, rašytame į Sankt Peterburgą bičiulei Elenai Malevskienei (lenk. Helena z Szymanowskich Malewska; 1811–1861). Beje, laiškas rašytas Kaune, tikriausiai užvažiuojamuose namuose, „žydo troboje, pilnoje dūmų ir svogūnų dvoko“47. Kad ir kokia nepatraukli buvo to laiško rašymo aplinka, apie jo turinį to pasakyti negalėtume. S. Moravskis rašė:
Viena didžiausių paguodų, kokią tik savo sielvarte ir vienatvėje turėti galėjau, buvo stebeji’ mas nuostabiųjų jurginų, kurie išaugo iš sėklų, kurias Tamsta man atsiuntei. Tūkstantis ačiū už tai! Bet kadangi les tubercules [šakniagumbiai (pranc.) – R. G], kurie leido tų gėlių turėti ir kitais metais, pasirodė esą tokie silpni, kad tikriausiai žiemos nepergyvens, būk maloni, Tamsta, neužmiršk apie tas sėklas, atsiųsk man jų šiek tiek ir šiais metais. Ypač jeigu tai būtų sėklos juodai baltų [paryškinta S. Moravskio. – R. G] jurginų. Man patys gražiausi – karmazininiai [t. y. ryškiai raudonos spalvos, –R. G.] arba rusvi su baltais galiukais, bet šie ir patys rečiausi, o gal’ būt jų iki šiol nėra Sankt Peterburge. Dėl pramogos ir dėl aistros, kuri manyje vienu metu auga gėlėms, būtent dabar statau nedidelį „treibhauzą“ [t. y. šiltnamį; šis iš vokiečių kalbos pasiskolintas žodis buvo visuotinai vartojamas. – R. G.], kur auginčiau gėles iš sėklų, kurias man Tamsta atsiunti. Tačiau jau į jas mano Motina negalės žiūrėti – nebent iš viršaus, iš pernelyg aukštos vietos [S. Moravskio pamotė Juozapa Chrapovickytė-Moravskienė, kurią jis vadino motina, mirė 1842 m. liepos 18 (30) d. – R. G.]. Visi netrukus ten atsidursime! Jūsų gyvenimas kelioms būtybėms reikalingas. Tad atkeliaukite pas mane ten jau tik tuomet, kai aš Jums puikų namelį būsiu pastatęs, ir puikių gėlių priauginęs!48
Šis S. Moravskio pomėgis neliko nepastebėtas – žinia apie įstabiąsias gėles kaipmat paplito po kaimyninius dvarus ir miestelius. Tiesa, iš pradžių aplinkiniams tai tapo dar vienas „argumentas“, patvirtinantis „antgamtinius“ Ustronės šeimininko gebėjimus. Vėliau S. Moravskis apie tai rašė:
„Tuo metu, kai buvo sekamas kiekvienas mano žingsnis, kai kiekvienas mano žodis kaipmat per nusamdytus liežuvautojus buvo iškraipomas ir išnešiojamas, taigi staiga nugriaudėjo žinia, kad mano sode auga iki šiol nematytos nepaprastos gėlės. Kad jas iš Amerikos, iš Mėnulio, kad net – iš po žemės parsigabenu. O tai mažų mažiausiai reiškė, kad čia tokia įdomybe niekas pasipuikuoti negalėjo. 1838 metais tuo požiūriu dar čia taip tamsu buvo, kad niekas aplinkų’ net pilnavidurių jurginų nebuvo matęs!
Taigi kaipmat čionykštės damos arba jų vyrai, savo antrosioms pusėms norėdami siurprizą padaryti, panaudojo patį paprasčiausią ir čia pilietybės teisę turintį būdą. Pas mane sodininką išsiuntė pasiuntinius, kad galėtų jį papirkti ir ką tik galima pavogti! Fui! Atsiskyrėlis koks tai negražus žodis!
Bet ką darysi, mano pone, jeigu toks veiksmas būtent taip ir vadinamas!
Pasiuntiniai apsigavo neapsakomai! Nes po ilgų pastangų galop išsiaiškino, kad tas sodininkas – buvau… aš pats. Kaipgi čia mane patį papirksi? O paprašyti tai lyg ir gėda buvo. Todėl būtinai reikėjo už tokią mano profesiją atsikeršyti. Ar neteisinga?.. Ar nebuvau kaltas?.. Ir dėl tos patirtos kliūties per rožines mano kaimynių lūpeles, kaip per kokį veleną, tūkstančiai Pramanų ir baisiausių tauškalų prasisuko.“49
Tačiau kaip tik dėl šių, tuomet šiame krašte dar neįprastų, gėlių S. Moravskis susirado ir bičiulį, taip pat aistringą gėlių, ypač –jurginų, mylėtoją darsūniškietį Ignotą Lukaševičių (lenk. Ignacy Lukaszewicz; 1795–1846), kuris, pasak Ustronės Atsiskyrėlio, „savo antgamtinį sodininko talentą iki tokio laipsnio išvystė, kad ir pačios gėlės, ir kiti augalai pasakiško dydžio pas jį išaugdavo“50. „Mūsų Strumilos, Rygos Vagneriai [tikriausiai koks nors garsus to meto Rygos sodininkas. – R. G.], – rašė S. Moravskis, – palyginus su juo, už pečiaus slėptis turėtų“51. Tad suprantama, kodėl didžiąją viešnagės Ustronėje dalį I. Lukaševičius Paprastai praleisdavo ne kur kitur, bet išpuoselėtuose dvaro gėlynuose.
Konkrečių žinių apie tai, kaip Ustronėje buvo susodinti puikieji jurginai, nėra. Galbūt šios gėlės augo klomboje, „kur kontrastas formų, įvairovės ir spalvų puikumas sukuria žavingą vaizdą“, galbūt buvo „išmėtytos tarp kitų gėlių lysvėse arba vejoje“, taip trikdydamos žalios pievos „monotoniškumą“, galbūt jomis buvo tiesiog „papuoštos daržo lysvės“, o galbūt net suformuota atskira jurginų alėja. Kaip tik tokią jurginų „gatvę“52 J. Strumila siūlė išrankesnio skonio gėlių augintojams, taip galintiems ne tik pasipuikuoti savo jurginų rinkiniu, bet ir išgyventi didelį estetinį malonumą: „Akys su pasimėgavimu bėgs daugybe žiedų, atsiskleidusių visu puikumu, visomis spalvų atmainomis, kokias tik galima įsivaizduoti, šviežumu konkuruos viena su kita – vaizdas bus tikrai žavus!“53 Be abejo, vėlų rudenį rūpestingasis dvaro šeimininkas augalų šakniagumbius liepdavo pernešti į rūsį, kiek vėliau – į jau pastatytą „treibhauzą“. Nes šalnų būta stiprių. Nelepino ir vasaros. Štai itin lietingą ir šaltą 1844 m. vasarą jurginai apskritai neparodė savo tikrųjų spalvų, o kai kurie pilnaviduriai nuo šalčio pasidarė pusiau pilnaviduriais arba net tuščiaviduriais54. Taigi labiau priminė tikrąjį, pirminį, dar laukinį Amerikos jurginą. Bet jau kitą vasarą ir vėl žydėjo pačiais kupliausiais „europietiškais“ žiedais. Žinoma, ne be Ustronės dvaro „sodininko“ pastangų.
Mokslo istorikas Romualdas Šviedrys, tyrinėjantis garsiausio J. Strumilos mokinio, vilniečio, Vilniaus universiteto auklėtinio, vėliau visame pasaulyje žinomo botaniko, keliautojo, orchidėjų tyrėjo ir jų „medžiotojo“ Juozapo Varševičiaus denk. Joseph Ritter von Rawicz Warszewicz; 1812–1866), kuriam šiandien priskiriama maždaug 300 naujų orchidėjų rūšių atradimas, biografiją, neabejoja, kad jis turėjęs vadinamąjį „žaliąjį pirštą“ (anglai sako: „to have a green thumb“), t. y. buvo geras sodininkas, suprask – ten, kur jo pirštas prisiliesdavo, augalai _ žaliuodavo55 . Akivaizdu, kad tokį pirštą turėjo ne tik garsus J. Varševičius, ne tik darsūniškietis I. Lukaševičius, bet ir S. Moravskis. Tik jo dėka iš pradžių Ustronės dvare, o vėliau ir visame Nemuno kilpų krašte paplito tos spalvingosios gėlės. Šiandien galima gana tiksliai datuoti ir laiką – tarp 1838-ųjų, t. y. S. Moravskio grįžimo iš Sankt Peterburgo į Ustronę metų, ir 1846-ųjų, I. Lukaševičiaus mirties metų. Kitaip tariant, jeigu atskaitos tašku pasirinksime 1838-uosius, net dvidešimt metų vėliau, nei šis augalas pradėtas auginti Strumilos sode, bet anksčiau, negu prasidėjo tikrasis jurginų Lietuvoje sąjūdis – 1845-aisiais, pasirodžius J. Strumilos „Traktatui, arba mokslui, apie jurginus“. Nuo 1838 m. į Ustronę iš Sankt Peterburgo keliavo ir šių gėlių sėklos. Galima netgi numanyti, kad S. Moravskio gėlyne būta ir tokių rūšių, kurios neaugo net garsiame Strumilos sode.
Belieka tik spėlioti, kodėl Ustronės Atsiskyrėlis taip prisirišo prie šios gėlės. Dėl jurginų kuplumo, spalvingumo, jų įvairovės? O gal ir dėl simbolinės jų prasmės? Juk tuomet neabejota, kad kiekviena gėlė – nesvarbu, pievoje ar klomboje auganti, tą prasmę turėjo. Pavartykime nedidukę knygelę – 1834 m. Vilniuje pasirodžiusį to paties J. Strumilos sudarytą „Gėlių žodyną“ (prieš tai šis žodynėlis buvo išspausdintas trečioje „Šiaurės sodų“ laidoje)56. Raudonas gvazdikas – tai aistringa meilė, pakalnutė – žavesys, naivumas, kvapusis pelėžirnis – mielas nerūpestingumas, astras – vėlyvas grožis… O jurginas? J. Strumila spėjo, kad ši gėlė reiškia ne ką kitą, bet permainas, nepastovumą, laikinumą57. Tiek J. Strumilos, tiek S. Moravskio likimus ji puikiai atspindėjo. Ilgainiui išnyko ir Strumilos sodas Vilniuje, ir S. Moravskio gėlynas Ustronėje, tačiau jurginas liko. Liko jis ir Birštono krašte – iš Ustronės, iš aplinkinių bajorų sodybų ši gėlė pamažu išplito ir valstiečių darželiuose, dar daugiau – tapo neatskiriama jų kasdienybės dalimi. Ar ne toks ir buvo slaptas Ustronės keistuolio tikslas – retkarčiais priminti apie save ne tik puikiais tekstais, bet ir ta „nuolat tau besijuokiančia gėle. Turint omenyje S. Moravskio gyvenimo filosofiją, tai visiškai tikėtina. Tačiau vargu ar šio krašto gyventojams rūpėjo tos naujos, egzotiškos gėlės prasmės, juolab jos istorija – jiems ji buvo tiesiog graži.
1 Moravskis S. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda / Iš visur po truputį. – J2 T. 1/ Parengė R. Griškaitė. – Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 2009. – P. 497–498.
2 Speičytė B. Poetinės kultūros formos: LDK palikimas XIX amžiaus Lietuvos literatūroje. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2004. – P. 186,188.
3Moravskis S. Nuo Merkinės iki Kauno. Atsiskyrėlio gavenda. – P. 507.
4 Plačiau apie tai žr.: Balkevičius J. Sodų meno stilių raida. –Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010. – P. 170.
5 Plačiau apie J. Strumila žr.: Bielinski J. Uniwcrsytet Wilenski (1579–1831). – Т. 2. – Krakow: Druk W. L. Anczyca i Spölki, 1899–1900. – P. 142; I v a n a u s k a s T. Juozas Strumila // Naujoji sodyba. – 1939. – Nr. 8. – P. 121; Dagys J. Medžiaga tirti biologijos istorijai Lietuvoje XIX a. / Iš mokslų istorijos Lietuvoje. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. – P. 40–42; Dagys J. Juozapas Strumila – mokslinės sodininkystės pradininkas Lietuvoje//Mūsų sodai.– 1964.–Nr. 11.–P. 9;Karosienė S. Sodininkas Juozapas Strumila // Mokslas ir gyvenimas. – 1985. – Nr. 6. – P. 35–36; Zasztowt L. Strumillo Jozef/ Polski Slownik Biograficzny. – T. 44 (3). – Sąs. 182. – Warszawa, Krakow: Polska Akademi Nauk, Polska Akademia Umiejętnošci, 2006. – P. 433–435 ir kt
6 Dagys J. Medžiaga tirti biologijos istorijai Lietuvoje XIX a. – P. 42
7 Strumillo J. Ogölneprawidladlaamatoröwiamatorekkwiatöw,ktörzywniedostatku kosztownego trejbhauzu, piękne kwiaty i rozmaite rošliny mied i utrzymywac mogą w pokojach // Dziennik Wilenski. – 1816. – T. 4. – P. 580–587; [Strumillo J.]. Katalog rošlin trejbhauzowych, oranžeryjnych i ogrodowych, znajdųjących się w ogrodzie J. Strumüly w Wilnie. –Wilno: Drukarnia XX. Pijaröw u Alexsandra Zölkowskiego, 1818; Strumillo J. Ogölne prawidla о utrzymaniu rošlin kwiatowych w pokojach. – Wilno: Drukarnia XX. Pijaröw u Alexsandra Zölkowskiego, 1819; Strumillo J. Rocznik ogrodniczy powszechny, služący do ogrodöw pölnocnych. –Wilno: nakladem i drukiem A. Marcinowskiego, 1830; Strumillo J. Pszczelnictwo og– S rodowe czyli domowe. – Wilno: nakladem autora, w Drukarni Dyecezalnej, 1837; [S t r u m i ll o J. ]. Rocznik ogrodniczy przez autora Ogrodöw polnocnych. – Wilno: nakladem Rubena Rafalowicza,1844 ir kt
8Strumillo J. Ogrody pölnocne, czyli zbiör vviadomošci o rozmnažaniu i pielegnowaniu drzew owocowych i rošlin ozdobnych, o inspektach, trejbhauzah i oranžerjach, oraz o utrzyma– fc n iu rošlin kwiatowych w pokojach, z figurami. – Wilno: nakladem i drukiem A. Marcinowskiego, 2 1820.
9 Ten pat. [Pratarmė be lapų numeracijos.],
10 Zasztowt L. Strumillo Jözef.–P. 434.
11 Ten pat.
12 Moravskis S. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje / Iš lenk. k. vertė R. Griškaitė. – Vilnius: Mintis, 1994. – P. 81.
13 Dyiagowa H. Towarzystwo Patriotyczne i Sąd Sejmowy (1821–1829). – Warszaw„: Panstwowe Wydawnictwo Naukowe, 1970. – P. 105,146, 334.
14 Bairašauskaitė T. Mykolas Juozapas Römeris (1778–1853). Bajoro viešoji ir privati erdvė XIX a. I pusėje. –Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011 (spaudai rengiamos knygos rankraštis).
15 Januškevičius L. Jundeliškių dvaro parkas / J a n u š k e v i č i u s L. Lietuvos рагкаь – Kaunas: Lututė, 2004. – P. 180.
16 Ten pat. – P. 180–181.
17 Лихачев Д. Поэзия садов: к семантике садово–парковых стилей. – Ленинград: Hay– S ка, 1982. – Р. 205.
18 Przybylsk i R. Wprowadzenie /Przybylski R. Ogrody romantiköw. – Krakow: Wydawnictwo Literackie, 1978. – P. 13.
19 Griškaitė R. Darbui, Bičiulystei ir Taikai / Moravskis S. Nuo Merkinės iki Kauno. // Atsiskyrėlio gavenda. – P. 21.
20 Лихачев Д . Поэзия садов: к семантике садово–парковых стилей.–Р. 211–212.
21 Przybylsk i R. Wprowadzcnie. – P. 26.
22 Majdeck i L. Historiaogrodöw.–Warszawa:PanstwoweWydawnictwoNaukowc, 1978.– P. 583–586.
23 Лихачев Д. Поэзия садов: к семантике садово–парковых стилей. – Р. 285.
24 Morawski S. Szlachta–bracia: wspomnienia, gawcdy, dialogi (1802–1850), wydali ACzartkowski, H. Mošcicki. – Poznan: Wydawnictwo Polskic R. Wegnera, [1929]. – P. 4. 25 Ten pat. – P. 149.
26 Ten pat.–P. 150.
27 Strumillo J. Traktat, czyli nauka o georginach: historia jej odkrycia, doskonalsza guprawa, rozmaite šrodki rozmnažania: przez zasiew, rozdzielanie korzeni, flancowanie czyli galazkowanie, odkladanie, szczepienie i lączenie, oraz o wszystkich sposobach jej pielegnowania. – Wilno: nakladem R. Rafabwicza, w Drukarni M. Zymelowicza Typografa, 1845. – P. 6–7.
28 Ten pat.–P. 7–8.
29 Ten pat. – P. 8.
30 Ten pat. – P. 8.
31 [Strumillo J.] Katalog rošlin trejbhauzowych, oranžeryjnych i ogrodowych, znajdują– t cych się w ogrodzie J. Strumillo w Wilnie. – Nr. 273–284. – P. 10.
32 Strumillo J. Ogrody pölnocne. – 1820. – P. 163.
33 Strumillo J. Ogrody pölnocne, wydanie trzecie, poprawno i pomnožone, z ošmią tablicami litografowancmi, zawierajacemi figur, plan i widok ogrodu angielskiego. – T. 2. – Wilno: Q nakladem autora, w Drukarni Л. Dworca, 1834. – P. 61.
34 Strumillo J. Traktat, czyli nauka o georginach. – P. 5–6.
35 Vilniaus bernardinų kapinės (1810–2010) / Sud. V. Girininkienė. – Vilnius: Versus aureus, 2010. – P. 381–382.
36 Bieliriski J. Uniwersytet Wilcnski (1579–1831).– Т. 2.–Р. 142.
37 Strumillo J. Traktat, czyli nauka o georginach. – P. 21 – 22.
38 Strumillo J. Ogrodypomocne. – T. 2. –1834. – P. 64.
39 Plačiau šios gėlės istoriją Europoje žn: Ogorodnikie ė V., Juronis V. Jurginai. Vilnius: Mokslas, 1988. – P. 9–12. Taip pat žn: G u d ž i n s k a s Z. Tradiciniai Lietuvos darželių augalai. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010. – P. 68–69.
40 Strumillo J. Ogrody pölnocne. – T. 2.–1834. – P. 64.
41 Strumillo J. Traktat, czyli nauka o georginach. – P. 39–40,199–200
42 Ten pat. – P. 67–68.
43 Ten pat. – P. 38–39.
44 Ten pat. – P. 205–206.
45 Ten pat. – P. 9.
46 Ten pat.–P. 201.
47 1842 m. spalio 16 (28) d. Moravskio S. laiškas Malevskienei E. i6 Vilniaus /Morawsk i S • Z wiejskiej samotni: listy do Heleny i Franciszka Malewskich, opracowal Zbigniew Sudolskb “ Warszawa: Panstwowy Instytut Wydawniczy, 1981. – P. 71.
48 Ten pat.
49 Morawski S. Szlachta–bracia: wspomnienia, gawcdy, dialogi (1802–1850). – P. 160.
50 Ten pat. – P. 150.
51 Ten pat.
52 Ten pat. – P. 126–127.
53 Strumillo J. Traktat, czyli nauka o gcorginach. – P. 124–125.
54 Ten pat. – P. 44–45.
55 Šviedrys R. Orchidėjų medžiotojas iš Lietuvos // Mokslo Lietuva. – 2008. – Nr. 8 (386). –
56 [Strumillo J.] Slownik kwiatowy, czyli cmblcmatyczno znaczcnio rošlin, kwiatöw > koloröw, za posrednictwem ktörych, w nicobccnošci možna rozmawiac, wyjatck г Ogrodöw… – Wilno: [leidykla nenurodyta], 1834.
57 Ten pat. – P. 18.
Leonardo Andriekaus prakalbos
2011 m. Nr. 7
Poetas, pranciškonų kunigas ir vienuolis Leonardas Andriekus (1914–2003) Lietuvių rašytojų draugijos (LRD) pirmininku buvo 1970–1980 m. Draugija rūpinosi literatūrinėmis premijomis, mirusių rašytojų raštų leidimu, ryšiais su JAV ir kitų šalių rašytojais. LRD jungia lietuvių rašytojus visame pasaulyje, jos būstinė – Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes ten gyvena daugiausia lietuvių išeivių ar tremtinių rašytojų. LRD veikia nuo 1950 m. gegužės 6 d., susijungus iki tol išeivijoje veikusioms Lietuvių rašytojų tremtinių draugijai ir Šiaurės Amerikos lietuvių rašytojų draugijai. Draugija kasmet teikia premijas geriausiai metų knygai išeivijoje.
L. Andriekui, kaip LRD pirmininkui, tekdavo dalyvauti ne tik literatūriniuose, bet įvairiuose – dailės, teatro ir kituose – renginiuose, kur turėdavo pasakyti sveikinimo žodį ar prakalbą. Jo prakalbas, einant LRD pirmininko pareigas, galima grupuoti pagal auditorijas, kurioms tekdavo pasakyti įžanginį žodį. Visos L. Andriekaus kalbos turi panegirikos bruožų. Panegirika suprantama trejopai: 1) patriotinė kalba senovės Romoje ar Graikijoje, kurioje šlovinama ir garbinama tautos galybė, protėvių žygiai; 2) iškilmingas giriamasis kūrinys, kuriuo aukštinamas ir šlovinamas tam tikras asmuo, asmenų grupė ar įvykis; 3) dažnai perdėtas entuziastiškas gyrimas, liaupsinamoji kalba. L. Andriekaus prakalboms galima taikyti antrąją ir trečiąją panegirikos sampratą. Jo prakalbose ir įžanginiuose žodžiuose aukštinamas ir giriamas konkretus, su literatūra ar menu susijęs, asmuo.
Sveikindamas aktorių Henriką Kačinską 70 metų jubiliejaus proga, L. Andriekus susieja aktorystę su literatūra, teigdamas, kad šie menai netoli vienas kito, nes „aktoriaus išskleista rašytojo kūryba labai giliai paveikia klausytojus, pakelia literatūrą, ir pačiam rašytojui suteikia neišsakomo džiaugsmo“1.
K. Bradūnui už poezijos knygą „Devynios baladės“ (1955) buvo paskirta penktoji „Aidų“ premija, o 1971 m. jis jau antrą kartą tapo Lietuvių rašytojų draugijos laureatu ir gavo Lietuvių Fondo įsteigtą 1000 dolerių premiją už eilių rinkinį „Donelaičio kapas“. Geriausios metų knygos rinkimams buvo sudaryta speciali komisija, susidedanti iš Pirmininko dr. K. Ambrozaičio, atstovaujančio Lietuvių Fondui, bei keturių narių rašytojų: V. Ramono, P. Gaučio, A. Antanaičio ir A. Kairio2. Tuo metu L. Andriekus jau buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku, tad turėjo tarti sveikinimo žodį. L Andriekus teigė, kad K. Bradūnas „net dešimtyje poezijos knygų atvėrė save, liepsnodamas proistorinių morenų ugnim, spindėdamas kamanų sidabru, skambėdamas pasakų baladėm, čiurlioniškom sonatom ir Vilniaus varpais, stebėdamas protėvių pėdas arimuos, maitindamasis svetima duona ir pagaliau rymodamas prie Donelaičio kapo“3.
Verta paminėti vieną įvykį, susijusį su H. Radausku, rodantį L. Andriekaus pranciškoniškąjį nuolankumą, kuklumą ir susitaikymą. L. Andriekus su H. Radausku susipažino pastarajam atvykus į Baltimorę. 1955 m. pasirodė pirmasis L. Andriekaus eilėraščių rinkinys „Atviros marios“. Tais pačiais metais išėjo ir H. Radausko trečias eilių rinkinys „Žiemos daina“. L. Andriekus pokalbyje su R. Pakalniškiu yra prasitaręs apie to meto JAV Lietuvių rašytojų draugijos paprotį visiems nariams balsuoti už geriausią metų knygą, nesudarant tam reikalui komisijos. Vienodai balsų surinkus jo ir H. Radausko knygoms, L. Andriekus per pakartotinį balsavimą tikėjosi, kad laimės H. Radausko knyga; taip ir įvyko4. Matyt, atsimindamas tuos laikus, kai geriausios knygos rinkimams nebuvo sudaromos komisijos, 1970 m. tapęs Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku, sudaro vertinimo komisiją geriausiai 1969 m. knygai išrinkti. Komisiją sudarė A. Rūta, A. Gricius, J. Tininis, P. Visvydas ir komisijos pirmininkas B. Brazdžionis5. Tais metais geriausia knyga buvo išrinkta H. Nagio „Broliai balti aitvarai“. Tačiau dar iki to laiko L. Andriekus su H. Nagiu turėjo bendrų dalykų, ypač nesutarimų dėl 1955 m. žurnalo „Aidai“ premijos, kuri nebuvo paskirta H. Nagiui. 1955 m. balandžio pradžioje L. Andriekus gavo iš H. Nagio „labai nemalonų laišką“, kuriame pastarasis skundžiasi „dėl premijos jam nepaskyrimo“6. H. Nagys didžiai kaltina L. Andriekų kartu su pranciškonais ir marijonais, kad „jo privatus asmeninis gyvenimas esąs imamas matu literatūriniuose vertinimuos“7. Tokį kaltinimą sukėlė gandas, kuri H. Nagys nugirdo dar 1954 m. pabaigoje, kad „jo ir Katiliškio knyga buvusi išjungta iš premijuojamųjų skaičiaus“8. L Andriekus K Bradūnui aiškina, kad parašęs laišką H. Nagiui apie tai, „kad jo ir Katiliškio knygos nebuvo išjungtos iš sąrašo, o paleistos balsavimui…“, nors ankstesnėje to paties laiško vietoje L. Andriekus teigia, kad „užtenka akcentuoti, kad anos knygos nebuvo išjungtos iš vertinamųjų sąrašo, o paleistos balsavimui“9. Galbūt atsimindamas tą nesutarimą, L. Andriekus per premijos įteikimą H. Nagiui pastarąjį liaupsina: „Mūsų laureatas, Henrikas Nagys, yra vienas iš pačių ryškiausių šio pokario lietuvių poetų. Jis pradėjo kurti nepriklausomoje Lietuvoje, kilo tremty ir subrendo emigracijoje. Kertinis jo kūrybos akmuo, ant kurio laikosi tasai nuostabus poetinis pastatas, yra žmogaus grumtis su kasdienybe, vienatve, mirtim… Ta grumtis tarpais išvirsta į prometėjišką protestą, herojinį skrydį, idėjinę viziją, tobulos meilės ilgesį, vienatvinę izoliaciją ir užuojautą prispaustam žmogui – broliui… Henriko Nagio poetinis balsas galingas, pilnai savitas, gyvai jaunatviškas, nuosaikiai iškilmingas“10.
Šioje šaltinių publikacijoje pateikiamos penkios L. Andriekaus prakalbos, iš kurių – du rankraščiai ir trys mašinraščiai. Rankraštiniai dokumentai tekste pateikiami pabaigoje – „I. Mero priimtuvėse K Ž. 1977.XII.14“ ir „Žodis St. Santvarui įteikiant LRD premiją“.
Skelbiant archyvinius duomenis (prakalbas) laikomasi pagrindinių tokio pobūdžio darbams principų: 1) dokumentų kalba ir stilius netaisyti, prakalbų tekstai pateikiami autentiškai, išlaikant individualią sintaksę, rašybą ir skyrybą; 2) asmenvardžių ir geografinių pavadinimų rašyba paliekama tokia, kokia yra cituojamame dokumente.
Dainius Sobeckis
Leonardas Andriekus. Čia guli giesmės nerašytos
LRD premijos įteikimo proga Kaziui Bradūnui Lietuvių Fondo suvažiavime New Yorke (1971.V.15)
Gerbiama Lietuvių Fondo vadovybe,
Prezidiume, Mielas LRD premijos laureate,
Brangus atstovai ir svečiai!
Lietuvių Fondo vadovybės pageidavimu Rašytojų Draugijos premija įteikiama šiame suvažiavime.
Tai prasminga ir įdomu.
Lietuvių Fondas jau keli metai yra LR Draugijos premijos mecenatas, teikiąs po 1000 dolerių.
Mes visi, o ypač jo nariai, turime žinoti, jog ši dovana aukštai iškelia Lietuvių Fondą, kaip kultūrinės šalpos instituciją.
Teikti premijas bei subsidijas mokslo veikalams, švietimo įstaigoms, visuomeninei akcijai yra paranku ir įprasta.
Bet mūsų aplinkybėse skirti svarią pinigų sumą literatūrai jau ne taip populiaru.
Literatūrinė knyga, o tuo pačiu ir rašytojas, mūsų bendrosios visuomenės yra palikti užuomaršoje.
Beveik visos mūsų jėgos tremty yra sutelktos išorinėn akcijon dėl tautos gyvybės.
Skubėjime, triukšme ir įtampose didžioji mūsų visuomenės dalis, deja, pamiršo, jog dvasinė tautos gyvybė glūdi rašte.
Kūrybinė ugnis yra tautos ugdytoja, palaikytoja ir saugotoja laisvėje, ypač priespaudoje.
Štai kodėl bijomasi tremty gimusios literatūros ir jai pavergėjų užtrenkiamos durys tėvynėn.
Garbė Lietuvių Fondui, kad jis įvertino kūrybos jėgą tautai ir pastebėjo grožinio rašto varganą dalią tremty.
Kasmet skiriamos sumos kultūriniams reikalams ir dar 1000-čio dolerių premijos literatūrai liudija šios institucijos apvaizdišką paskirtį.
Gilios padėkos ženklan pati Lietuvių Rašytojų Draugija šiame suvažiavime prašo priimti ją į Lietuvių Fondą nariu su 100 dolerių įnašu ir meldžia tęsti mecenatystę.
Šiemet LR Draugijos 1000-čio dolerių premija teko poetui Kaziui Bradūnui už jo rinkinį „Donelaičio kapas“.
Knyga buvo išskirta įvertinta specialios jury komisijos, suorganizuotos Čikagoje iš rašytojų: Vinco Ramono, Povilo Gaučio, Algirdo Antanaičio, Anatolijaus Kairio ir Lietuvių Fondo pirmininko dr. Kazio Ambrozaičio.
Malonu mums visiems, kad šių metų laureato kvalifikacijos itin ryškios.
Kazys Bradūnas – 10-ties poetinių knygų autorius, 4 stambių literatūrinių leidinių, kultūros žurnalo „Aidų“, o dabar „Draugo“ kultūrinės laidos redaktorius.
Jis literatūros, meno ir visuomeninių apraiškų vertintojas periodikoje.
Jis muzikų bičiulis ir kantatų kūrėjas.
Bet labiausiai jis – poetas, o visa kita – tik papildomoji ornamentika.
Kaip lietuvių Enciklopedijoje pažymėta, Bradūnas „ryškiausias giliai tautinės minties poetas, siekiąs atskleisti amžinojo lietuvio dvasią“.
Tai iš tiesų ypatinga poetinė misija.
„Amžinojo lietuvio dvasią“ jis jau atskleidė dešimtyje rinkinių, o labiausiai paskutiniajame, pavadintame „Donelaičio kapas“.
Gerbiamieji, nebijokime šio gedulingo vardo!
Jis labai būdingas visai Bradūno poezijai.
Kadaise poetas Motiejus Gustaitis apie savo kapą dainavo: Čia guli giesmės nesakytos, Čia guli dainos nerašytos, Kurias likimas užslopino, Ir niekas, niekas jų nežino.
Pas Bradūną kapas yra simbolis.
Jis išreiškia slėpiningas mūsų tautinių lobių gelmes, atšiauraus likimo pažymėtas mirties ženklu.
Tame tautos dvasios gelmyne, lyg kokiame užžėlusiame kape, „giesmės nesakytos ir dainos nerašytos“.
Bet kas nors turi atgaivinti jas ir iškelti!
Kas nors turi grumtis su mirtimi dėl tų lobių!
Archeologai atkasa proistorinius kapus ir mums parodo senovinę buitį: kaulus, aukso bei vario puošmenas ir vazas.
Rašytojai, ypač poetai, atveria save ir buitį dainoj, naujoj šviesoj parodydami meilę, skausmą, liūdesį, viltį…
Jie tai pasiekia kūrybine jėga, subrandinta tų pačių mistinių atsargų, kurias likimas buvo užslopinęs.
Gerų poetų asmeninės emocijos tampa visuotinėm.
Tada mes sakome: žiūrėk, čia mūsų pačių brangmenos – jausmai, troškimai, polėkiai.,.
Kur jie iki šiol dūlėjo?
Beje, tie kūrybiniai lobiai, lyg po storom velėnom, dūloja po šimtmečių klodais, laukdami, kad kas juos prikeltų ir iškeltų.
Poetas, įsigilinęs į savo tautos buitį, įkvėpimo valandoj gali atlikti šį stebuklą.
Tai čia ir iškyla literatūros su tautiniu charakteriu galimybės.
Pas Bradūną pastarajame rinkiny Donelaitis yra to stebukladario simbolis, kurį laikykime ir „kūrybos genijum, pralaužiančiu mirties tiesiamas ribas“.
Ta prasme „kapas“ turi ryšio nebe su mirtim, bet su prisikėlimu.
Mūsų laureatas savitai tęsia Donelaičio kūrybinę tradiciją.
Kaip minėta, jis net dešimtyje poezijos knygų atvėrė save, liepsnodamas proistorinių morenų ugnim, spindėdamas kamanų sidabru, skambėdamas pasakų baladėm, čiurlioniškom sonatom ir Vilniaus varpais, stebėdamas protėvių pėdas arimuos, maitindamasis svetima duona ir pagaliau rymodamas prie Donelaičio kapo.
Čia tai jo knygų pavadinimų užuominos, liudijančios poezijos pobūdį.
Lietuvių Rašytojų Draugijos vardu sveikinu Kazį Bradūną, pasiekusį tokių gilumų ir aukštumų kūryboje, pagerbtą net antra mūsų Draugijos premija bei kitom premijom, nuolat gyvenantį kūryba ir savo tautos širdgėlom.
Sėkmės, geros sėkmės, jam verčiant amžių velėnas ir po storais užmiršimo klodais ieškant tautinės kūrybos slėpinių!
Kalba įteikiant Henrikui Nagiui LRD 1969 m. premiją literatūros vakare Toronte 1970.IX.4
Ekscelencija Vyskupe,
Garbingi svečiai ir viešnios
Po iškilios muzikinės pradžios atėjo laikas žengti mums į šio vakaro programos literatūrinę dalį.
Ji susidės iš Lietuvių Rašytojų Draugijos premijos įteikimo už 1969 metų rinktinę literatūros knygą ir iš savos kūrybos asmeninio perteikimo.
Vienok prieš vykdydami šią programos dalį, paaukokime minutėlę mirusiam poetui Henrikui Radauskui atminti.
Šis pagarbus poezijos kūrėjas staiga iškeliavo į aną pasaulį rugpiūčio 27 dieną, palikdamas liūdinčią Lietuvių Rašytojų Draugiją ir visą tautą. Jisai savo, kaip poeto, dalią yra išreiškęs šiuo įspūdingu posmu: Kaip saulė gęstančiame kosmose Pajuodusių žvaigždžių pavėsy, – Taip tu palikusiuose posmuose Ramus ir vienišas stovėsi. Taip, ramus ir vienišas jau amžinai stovės Henrikas Radauskas savo sandarios poezijos saugioje pily, lyg koks užburtas princas. Jo atminimą dabar pagerbkime minute tylios maldos.
Ačiū! Po šios liūdnos minutės reikia vėl mums iškilti į džiaugsmingą nuotaiką. Džiaugsminga ji tuo, kad Lietuvių Rašytojų Draugijos tūkstančio dolerių premija teko labai iškiliam poetui Henrikui Nagiui už jo poezijos rinkinį „Broliai balti aitvarai“.
Šis rinkinys iš daugelio praėjusiais metais išleistų knygų buvo išskirtas vertinimo komisijos, kurią sudarė šie rašytojai: Bernardas Brazdžionis (pirmininkas), Alė Rūta, Alfonsas Gricius, Juozas Tininis ir Pranas Visvydas. Tai įvyko rugpiūčio 16 dieną Los Angeles mieste.
Mūsų laureatas, Henrikas Nagys, yra vienas iš pačių ryškiausių šio pokario lietuvių poetų.
Jis pradėjo kurti nepriklausomoje Lietuvoje, kilo tremty ir subrendo emigracijoje.
Kertinis jo kūrybos akmuo, ant kurio laikosi tasai nuostabus poetinis pastatas yra žmogaus grumtis su kasdienybe, vienatve, mirtim…
Ta grumtis tarpais išvirsta į prometėjišką protestą, herojinį skrydį, idėjinę viziją, tobulos meilės ilgesį, vienatvinę izoliaciją ir užuojautą prispaustam žmogui – broliui…
Henriko Nagio poetinis balsas galingas, pilnai savitas, gyvai jaunatviškas, nuosaikiai iškilmingas.
Jo poezijos pobūdis draminis bei traginis, savotiškai primenąs Skandinavijos dailininko Edvardo Muncho11 tapybines vizijas.
Kraštutinė klaikuma, pilnutinė vienatvė, širdį plėšanti mėnesienų tuštuma – ką prisišauksi? – Žmogaus nėra, o jei ir būtų – jis, paniręs į savo sielvartą, į tave tiesia rankas pagalbai.
Poeto paguodai lieka tik medžiai, upės, kalnai, erdvių tuštumos, bet ir tai draminiuose pavidaluose bei paslaptingose formose.
Iš čia, aišku, išsikelia ta prometėjiškos kovos ugnis, betgi su neišvengiama nuolanka Dievui ir likimui.
Iš čia išplūsta ir tasai žmogaus–brolio motyvas, kuris pradžioje apglėbė tik savo tautą, vėliau gi visų epochų nelaiminguosius – nuo pat pasaulio sukūrimo iki šios valandos.
Visa tai išreikšta grynai poetinėje plotmėje be jokių pašalinių drumzlių. Pagaliau Henriko Nagio poezija, ypačiai ankstyvesnioji, plazda lietuviškos buities vaizdais bei nostalgiškais savo žemės išgyvenimais, suvisuotintais ir įderintais į dabarties literatūrinį paveikslą.
Tai tokie yra pagrindiniai elementai mūsų laureato kūryboje, išskleistoje penkiuose poezijos rinkiniuose: „Eilėraščiai“, „Lapkričio naktys“, „Saulės laikrodžiai“, „Mėlynas sniegas“ ir „Broliai balti aitvarai“12.
Sveikinu brangų kolegą, laureatą Henriką Nagį, Lietuvių Rašytojų Draugijos ir visų šio vakaro dalyvių vardu už jo laimėjimus kūryboje.
Dėkoju Amerikos Lietuvių Fondui – Rašytojų premijos mecenatui – už metinę 1000 dolerių dovaną ir jums visiems už atsilankymą.
Prašau svečią laureatą Henriką Nagį priimti premijos 1000-čiui dol. čekį.
Premijos įteikimas Juozui Kralikauskui už romaną „Tautvila“ 1975 m.
Atidarydamas šią iškilmę, į garbės prezidiumą kviečiu: laureatą Juozą Kralikauską, Pranciškonų provinciolą T. Jurgį Gailiušį, Lietuvių Fondo atstovą Antaną Škudzinską, visus čia esančius rašytojus: Nelę Mazalaitę, Stasį Santvarą, Algirdą Landsbergį, Paulių Jurkų ir kitus. Prašau užimti vietas prie stalo.
Mielas Laureate, Gerbiamas Prezidiume, Mieli svečiai ir viešnios
Šį vakarą mes esame liudininkai labai žymaus kultūrinio įvykio. Mes liudijame čia Lietuvių Rašytojų Draugijos 1000-čio dolerių premijos įteikimą Juozui Kralikauskui už jo romaną „Tautvila“.
Nuoširdžiausi sveikinimai laureatui ir giliausia padėka premijos mecenatui – Lietuvių Fondui per jo atstovą Antaną Škudzinską už kasmet teikiamą mums 1000 dol. dovaną.
Gauti LRD premiją reiškia aukščiausią literatūrinį pripažinimą. Ši premija yra tartum visų kitų premijų karalienė.
Tai Laisvosios Lietuvos laikų valstybinės premijos tąsa13.
Ji būdavo įteikiama teatro rūmuose Kaune Vasario 16-to išvakarėse, dalyvaujant ministeriams, departamentų direktoriams ir rinktinei šviesuomenei. Šį vakarą toji iškilni premija įteikiama pranciškonų vasarvietėje Kennebunkorte14.
Kai kas gali klausti, kodėl tokia garbė šiai vietai?
Brangieji, dalinai todėl, kad ši vieta yra lietuvių pranciškonų centras, iš kurios kultūrinės bangos sklinda po visą tremtį.
(Na atgimė kultūros žurnalas „Aidai“ ir žengia jau į 25-sius metus Amerikoje;
yra įtakingojo savaitraščio „Darbininko“ atrama; čia 14-ka metų veikė lietuvių berniukų gimnazįja; čia gyvena LRD pirmininkas.
Čia pagaliau Jūs iš visų Amerikos ir Kanados vietų suvažiuojate pasisemti fizinės ir dvasinės atgaivos.
Ši kultūrinė iškilmė su gražiausiu Ginos Čapkauskienės koncertu yra dovana Jums, kurie mylite Lietuvą, jos raštą, dainą ir šią vietą.
Neabejoju, kad po daugelio metų maloniai prisiminsite, jog Kennebunkporte dalyvavote tremties žymiausioje kultūrinėje šventėje, ir tasai prisiminimas skatins Jus nepailsti kovoje už savo tautos kultūrą.
Tiesa, šioje salėje nėra ministerijų, departamentų direktorių, nepriklausomybės didžiųjų veteranų…
Bet esate Jūs, galima tarti, beveik visų Amerikos ir Kanados didesnių vietovių atstovai, kuriems šią valandą šitaip byloja motina Lietuva:
„Mano vaikeliai, keliaudami po svetimas žemes, neužgesinkite širdyse meilės grožiniam raštui!
Mylėkite savo rašytojų knygą, kaip savo pačių sielą, nes joje amžinai plazdės mano ir jūsų gyvybė“.
Icchoko Mero priimtuvėse K. Ž.15 1977.XII.14
Man buvo tekęs jautrus ir atsakingas uždavinys lapkričio 25 d. Chicagoje literatūros vakare, įteikiant Rašytojų draugijos premiją, trumpai supažindinti lietuvius intelektualus su rašytoju Icchoku Meru bei jo kūryba.
Tas literatūros vakaras buvo tikras kultūrinis triumfas.
Į jį atėjo 800 iš visos Amerikos bei Kanados į Simpoziumą16 suvažiavusių lietuvių mokslininkų, literatų, dvasiškių.
Jėzuitų Jaunimo centro salė ir visos galerijos buvo pilnos žmonių, kurie programos metu su didžiausiu nuoširdumu priėmė šį žydų kilmės lietuvių rašytoją – Icchoką Merą.
Jo žodis apie savo asmeninę ir lietuvių tautos tragediją visus sugraudino iki verksmo.
Icchokas Meras šį vakarą yra su mumis New Yorke, prieš iškeliaudamas rytoj į Izraelį.
Į tas jo išleistuves dėl improvizacinio pasiruošimo mes čia susirinkome ne taip gausiai, kaip Čikagoje, bet su tuo pačiu bičiulišku nuoširdumu.
Rašytojas Icchokas Meras yra pačios sopulingiausios mūsų tautinės buities relikvija.
Kai jis gimė ir augo, Lietuva buvo sužeista rusų ir vokiečių okupaciniais kardais.
Pirmojo siautulio metu mūsų tauta kraujavo, paliesta komunistinio teroro.
Antrojo siautulio – vokiečių okupacijos metu – labiau kraujavo žydų tauta.
Atsivėrė šiurpios šaudymų dienos prie žvyrduobių, kurių mes, kaip krikščioniška tauta, nė įsivaizduoti negalime.
Jeigu Icchokas Meras, ankstyvoje vaikystėje atplėštas nuo tėvų ir slepiamas lietuvių kaimiečių, gaudomas vokiečių, išliko gyvas ir išaugo į pajėgų rašytoją, yra savotiškas Dievo apvaizdos ženklas.
Dar daugiau – tai yra ženklas, kad jam buvo skirta speciali misija žydų ir lietuvių tautai.
Žydų tautos atžvilgiu Meras mums labiausia įdomus tuo, kad jis, nuo kūdikystes užaugintas lietuvių, mokslus išėjęs Lietuvoje, vis dėlto suprato, kad yra žydas ir prisiglaudė prie išžudytų tėvų tautos.
Ar tai nepaskatinimas ir Amerikos lietuvių vaikams visados pasilikti su savo tauta?
Lietuvių tautos atžvilgiu Meras mums brangus tuo, kad, gyvendamas Izraelyje, nenutraukė su ja ryšių.
Pirmiausia, visi keturi jo romanai ir 2 novelių knygos rašyti lietuvių kalba.
Kai jie verčiami į kitas kalbas, pažymima, kad verčiama iš lietuvių kalbos.
Tai labai naudinga mūsų literatūrai ir jos prestižui.
Antra, Meras, kuriame kryžiuojasi dvi religijos, dvi tautybės, dvi kultūros ir dar skaudūs asmeniniai vaikystės išgyvenimai – gali rašyti taip, kaip nepajėgtų joks lietuvis.
Jo romanų tematika yra nuostabiai sudėtinga, tragiška, paini ir visiškai nauja mūsų grožinėje raštijoje.
Pavyzdžiui, pirmajame savo romane – „Lygiosios trunka akimirką“17 – Meras paliečia gyvybės ir mirties problemą, kurią pats yra išgyvenęs.
Veiksmas eina Vilniuje žydų gete.
Vokiečių komendantas lošia Šachmatais sujaunu žyduku Izaoku.
Sutartis tokia: jei žydukas laimės – vokietis nebesušaudys geto vaikų, bet nužudys patį Izaoką.
Jei vokietis laimės, jis sušaudys visus geto vaikus, bet paliks gyvą Izaoką.
Ką daryti?
Izaokas lošia taip, kad šachmatų partija pasibaigtų lygiom.
B. Romane „Mėnulio savaitė“18 Meras sprendžia artimo meilės problemą.
Vaizduojama maža lietuvė mergaitė ir mažas žydukas, kurie geto sienos nišoje žiūri į mėnulį, skaito Gulivero19 nuotykius ir guodžia vienas kitą.
Tuo pačiu laiku kažkur ten toliau, Vilniaus ligoninėje, kita mergaitė slaugo berniuką, kurio kūnas viena žaizda.
Mat, jis susižeidė paties išrastos mašinos spinduliais, kurie iš tikrųjų turėję suteikti jo kūnui atsparumo dėl tėvo nuodėmės, nužudžiusio berniuko motiną.
Aplinkui gi skleidžiasi triukšmas, nes rusų erdvėlaivis Luna 9-asis20 laimingai nusileido ant mėnulio ir t. t.
C. Romane „Ant ko laikosi pasaulis“21 Meras, lyg autobiografine patirtim, jo lietuvę motiną, kuri karo metu paima auginti įvairių tautybių – rusų, žydų – pamestus našlaičius vaikus, bet greit vėl jų netenka, nes atsiranda tikrieji tėvai, Prasideda graudi vienatvė.
Paskutinis romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“22, yra pats sudėtingiausias, sunkiausias ir abstrakčiausias.
Ten sutinkame žmogų, apsisprendusi tapti laisvu menininku.
Bet toje pačioj apsisprendimo minutėj jis patiria savo paties karsto viziją.
Po to turi pakelti septynių atsiskyrėlių senukų, ištvirkėlės ir nykštuko gundymus.
Kai skaitai tą romaną, anot R. Šilbajorio, atrodo lyg būtų sprogusi autoriai vaizduotė ir išsižarsčiusi spalvomis, garsais, idėjomis, problemomis, kurių niekas negali nei apimti, nei išspręsti.
Tai tokio sudėtingo pobūdžio rašytojas yra mūsų svečias – Icchokas Meras.
Įsigilinęs į visuotinę tematiką ir gyvendamas toli, jis vis vien palaiko kontaktą su lietuviais.
Prieš porą metų mielai įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją.
Gavęs premiją už „Striptizą“, pasiryžo būtinai atvykti jos atsiimti ir tuo pačiu susipažinti su lietuviais rašytojais ir mokslininkais.
Kelionės išlaidom gi jis pats pasirūpino.
Nėra jokios abejonės, kad mūsų bičiulis Meras dar garsės kaip rašytojas ir praplės mūsų literatūrą.
Savo žodį noriu užbaigti jo paties gyvenimo graudžiausiu epizodu, kurį jis man priminė vaikščiojant po New Yorką.
Buvę taip: vokiečiams verčiant, lietuviai turėję grąžinti žydų vaikus, kuriuos anksčiau jiems buvę leista pasiimti.
Tada ir Meras, vos septynerių metukų, atsiradęs Kelmės gatvėse be namų ir be jokios globos.
Priėjo staiga sustojęs gerokai įkaušęs žmogus ir paklausęs, ko jam reikia.
Vaikas atsakęs: „Esu žydukas ir niekas manęs nenori“.
Tada tas žmogus Meruką pasiėmęs ir kartu su savo vaikais auginęs, nepaisydamas pavojų, kol išsikraustė vokiečiai.
Nuo to atsitikimo jau nubangavo daugiau kaip trisdešimt metų.
Tas našlaitis vaikas, kurio anuomet „niekas nenorėjo“, Dievui laiminant, išaugo žymiu rašytoju ir Chicagoje per Simpoziumą iš lietuvių intelektualų susilaukė garbingų ovacijų.
Šį vakarą jis yra ir mūsų mielas svečias.
Šį vakarą jis yra mūsų brangus bičiulis, sparčiai atkeliavęs iš Izraelio pažiūrėti, ką mes čia darome tame New Yorke.
Malonu man Icchoką Merą sveikinti visų vardu, linkėti jam laimingos sėkmės ir kviesti, kad visuomet pasiliktų su lietuvių tauta, kurios likimas yra negailestingai palietęs ir jį patį.
Žodis Stasiui Santvarui Įteikiant LRD premiją 1979.VII.10 Los Angeles
Garbingas Laureate ir ponia Ale23, Gerb. Lietuvos Konsule, mielas šios kultūrinės pastogės šeimininke, ir visi literatūros bičiuliai – broliai bei sesės.
Šiandien mes čia atsigaivinsime vieno ilgo bei kūrybingo gyvenimo garbe ir džiaugsmu.
Tas gyvenimas yra poeto Stasio Santvaro, kuriam šią valandą teikiama LRD premija už poezijos rinkinį „Rubajatai“.
Mums nesuvokiamai nulėmė Visagalis, kad tas džiaugsmo bei garbės šviesulys pro metų ūkanas prasiveržtų vėlai.
Tuo, matyt, norėta staigiu mostu iškilmingai apvainikuoti mūsų laureato viso amžiaus kūrybinį derlių ir suteikti jam pilnutinį džiaugsmą.
LRD premija juk išreiškia aukščiausią literatūrinį pripažinimą, kuris išliekančios garbės antspaudu pažymi laureato kūrybą.
Beje, Stasys Santvaras per savo ilgą amžių jau yra sulaukęs ir kitų pripažinimų.
Jisai gi gausiais talentais bene bus labiausia išsišakojęs kūrėjas tarp visų Lietuvos ir tremties rašytojų.
Ar Jūs esate girdėję, kad kuris kitas mūsų poetas būtų sykiu ir operos solistas, ir dramaturgas, ir teatrų direktorius, ir literatūros kritikas, ir vertėjas, ir žurnalistas, ir visuomenininkas, ir Lietuvių enciklopedijos bendradarbis, ir pagaliau Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris.
Tie visi talentai gi darniai išsitenka Stasio Santvaro asmenyje, nesuvesdami jo į konfliktą su poezija.
Man Santvaras visuomet atrodo panašus į elegantišką medį, eukaliptą, kurio visos šakos kyla tiesiai į dangų, o lapai sidabru mirga saulėje.
Tai nuostabus medis – jo nepalaužia net audros.
Stasys Santvaras savo talentais, lyg eukaliptas šakom, taip pat kyla aukštyn, o poezijos žodžiais, lyg sidabro lapais, nuolat mirga saulėje.
Malonu, kad nė gyvenimo audros jo nepalaužė.
Atrodo, kuo smarkesnės jos buvo, tuo lyriškiau tas mūsų literatūros eukaliptas dainavo, graudindamas širdis meilės ir sielvarto balsu.
Palengva St. Santvaro dainos bei giesmės suaugo į 7-nias poezijos knygas, tartum į anas biblinio Juozapo sapnų 7-nias pilnas varpas.
Tai labai, labai miela!
Mes, žinodami savo laureato daugeriopą veiklą, ypač turime džiaugtis, kad jis iki šios valandos išliko kūrybingu poetu ir kaip poetui mes čia suėjome nusilenkti.
Tačiau dar leiskite priminti, kad jis ir Lietuvių Rašytojų D-jos tėvas.
Ne kas kitas, o Stasys Santvaras 1946 metais šią Draugiją atgaivino Tubingene, jai ilgai vadovavo ir parašė įstatus, kurie su menkom pataisom tebegalioja iki šio meto.
Tai dar gražiau nuspalvina šią LRD premijos įteikimo šventę.
Garbingas Laureate, kviesdamas Jus priimti Lietuvių Rašytojų D-jos 1000 dol. premiją, kurios mecenatas yra Lietuvių Fondas, taip pat prašau priimti ir Draugijos Valdybos bičiulišką sveikinimą.
Tegul ši tauri premija sykiu su literatūrine garbe ir mūsų visų džiaugsmu stiprina Jus žemiškos tremties pasaulyje ir skatina kurti naujas giesmes.
Parengė Dainius Sobeckis
1 PVKK (Pranciškonų vienuolyno prie Kryžių kalno archyvas) – Andriekus L. 1973. (prakalba sveikinant aktorių H. Kačinską), p. 1.
2 PVKK – Andriekus L. Čia guli giesmės nerašytos: LRD premijos įteikimo proga Kaziui Bradūnui Lietuvių Fondo suvažiavime New Yorke 1971.V.15, (prakalba), p. 2.
3 PVKK – Andriekus L. Čia guli giesmės nerašytos: LRD premijos įteikimo proga Kaziui Bradūnui Lietuvių Fondo suvažiavime New Yorke 1971.V.15, (prakalba), p. 4.
4 Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezįjos šakas Lietuvoje ir išeivįjoje / Sud. R. Pakalniškis. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 217.
5 PVKK – Andriekus L. Kalba įteikiant Henrikui Nagiui LRD 1969 m. premiją literatūros vakare Toronto 1970.IX.4, p. 2.
6 MLLM–106279 L. Andriekaus laiškas K. Bradūnui 1955.IV.12, p. 1. K. Bradūno f.
7 MLLM–106279 L. Andriekaus laiškas K. Bradūnui 1955.IV.12, p. 1. K. Bradūno f.
8 MLLM–106279 L. Andriekaus laiškas K. Bradūnui 1955.IV.12, p. 1. K, Bradūno f.
9 MLLM–106280 L. Andriekaus laiškas K. Bradūnui 1955.IV.21, p. 1. K. Bradūno f.
10 PVKK – Andriekus L. Kalba įteikiant Henrikui Nagiui LRD 1969 m. premiją literatūros vakare Toronte: 1970.IX.4, p. 2.
11 Edvardas Munchas (1863–1944) – norvegų dailininkas, simbolistinio meno krypties atstovas.
12 Knyga „Eilėraščiai“ išleista 1946 m. Insbruke, „Lapkričio naktys“ – 1947 m. Freiburge, „Saulės laikrodžiai“ – 1952 m. Čikagoje, „Mėlynas sniegas“ – 1960 m. Bostono, „Broliai balti aitvarai“ – 1969 m. Čikagoje.
13 1932 m. įsikūrusios Lietuvių rašytojų draugijos rūpesčiu įsteigta valstybinė 5 000 Lt literatūrinė premija.
14 Kennebunkportas – miestelis JAV Meino valstijoje, kuriame gyvena apie 4000 gyventojų.
15 Lietuvių kultūros židinys Niujorke pranciškonų vienuolyno komplekse, pastatytas 1973 m. Iškilmingas Kultūros židinio atidarymas įvyko tų pačių metų gruodžio 1 d.
16 JAV Lietuvių bendruomenės Mokslo ir kūrybos simpoziumai, vykstantys kas trejus ketverius metus: pirmasis įvyko 1969 m., o keturioliktasis 2008 m.
17 Romanas išleistas 1963 m., pakartotiniai leidimai – 1968 ir 2006 m.
18 Romanais išleistas 1971 m.
19 Kalbama apie J. Swifto (1667–1746) romaną „Guliverio kelionės“.
20 1966 m. vasario 3 d. automatinė stotis „Luna-9“, kuri buvo paleista sausio 31 d , nusileido Mėnulyje.
21 Romanas išleistas 1965 m., pakartotas 1968 m.
22 Romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ išleistas 1971 m. Vilniuje, pakartotinai pasirodė 1976 m. Southfielde.
23 Stasio Santvaro žmona Elona Stasė Valiukaitė – Alė Santvarienė.
Vytautas Berenis. Mesianizmas Lietuvos kultūros istorijoje
2011 m. Nr. 5
Lietuvos švietimo raida neatsiejama nuo jėzuitų įkurto 1579 m. Vilniaus universiteto. Per kelis šimtmečius ši mokslo įstaiga patyrė pakilimo ir nuopuolio laikus. XIX a. lietuvių tautinio atgimimo ideologija šį kultūrinį paveldą nepelnytai atmetė ir beveik užmiršo. 1803 m. įkurtas Vilniaus Imperatoriškasis universitetas, kuris tęsė senojo universiteto tradicijas, iki pat jo uždarymo 1832 m. buvo bene žymiausia aukštoji mokymo įstaiga Rusijos imperijoje. Reformų žlugimas ir Lenkijos–Lietuvos valstybės padalijimai, o galiausiai jos panaikinimas negalėjo nedaryti įtakos filosofinei minties raidai. nesėkmingas Napoleono žygis 1812 m. į Rusiją, 1830–1831 m. sukilimo pralaimėjimas padidino visuomenines ir filosofines problemas. Romantizmo gimimas ir jo išpuoselėtas subjektyvumas taip pat atitinkamai formavo naują kryptį Lietuvos filosofijoje, kurią būtų galima pavadinti „veiksmo filosofijos“ principu. Jis jau aiškiai pastebimas Apšvietos amžiaus Lietuvos filosofų darbuose. Kaip pažymi filosofijos istorikas Dalius Viliūnas: „Sveikas protas – tai kraštutinumų vengiantis Apšvietos empirizmas, episteminis realizmas (nepriimantis bet kokios atmainos), sveika logika, kaip taisyklingo mąstymo pradžiamokslis. Tuo pačiu metu – blaivus, pragmatiškas požiūris į daiktus, kaip scholastikos sausumo, autoritariškumo „barbariškų spekuliacijų“, kaip sakydavo Janas Sniadeckis, priešingybė“1. Eklektizmas neturėjo neigiamų konotacijų, priešingai, dažnai parodydavo filosofo išprusimą, mąstymo aštrumą ir žaismingumą, kartu Lietuvos–Lenkijos Apšvietos atstovams itin rūpėjo ir patiems mokyti. Mesianistinius tekstus taip pat galima vadinti eklektiškais, tačiau jie labai skiriasi nuo sveiko proto filosofiniais išvedžiojamais.
Lenkų filosofijos istorijoje mesianizmas yra gana plačiai tyrinėtas. Dar 1921 m. Lenkijoje buvo įkurtas Mesianizmo institutas, kuris tyrinėjo ir leido XIX a. mesianistų palikimą. Didelį indėlį, tiriant šį fenomeną, įnešė Andrzejaus Walickio, Adomo Sikoros, Mariano Zdziechowskio darbai. Prieš mesianizmo metmenų ir jo sąsajų su Lietuvos kultūros istorija apžvalgą reikia atsakyti į du klausimus. Pirma, kodėl lenkiškai parašyti filosofiniai veikalai minėta tematika turi būti siejami su Lietuvos filosofija? Antra, kiek ji susipina su šiuolaikine lietuvių nacionaline kultūra? Atsakydami į pirmąjį klausimą, turime pažymėti, kad kai kurios mesianizmo koncepcijos buvo glaudžiai susijusios su Vilniaus universiteto aplinka (spindulingųjų, filomatų ir filaretų draugijos, Andrius Towianskis, Adomas Mickevičius, Julijus Slowackis). Kita vertus, A. Mickevičiaus kūryba darė didelę įtaką lietuvių literatūrai. Pavyzdžiui, jo „Lenkų tautos piligrimystės knygų“ („Księgi pielgrzymstwa narodu polskiego“) ir prancūzų mąstytojo Felicite’o Roberto de Lamennais vertimai į lietuvių kalbą Paryžiuje liudija šių idėjų populiarumą tarp 1831 m. ir 1863 m. kartos lietuvių emigrantų. Galima teigti, kad iki 1883 m. „aušrininkų“ generacijos negausus lietuvių kartos inteligentų sluoksnis su Europos filosofine mintimi susipažindavo per lenkiškuosius vertimus. Todėl XIX a. pirmosios pusės lenkiškosios filosofinės raštijos pažinimas ne tik praplečia istorinį Lietuvos filosofijos kontekstą, bet ir padeda suprasti bendrąją kultūros raidą. Istorinis naratyvas leidžia teigti: „Lietuviškas istorinis pasakojimas, būdingas ir privalomas romantizmo laike gimstančiai tautinei literatūrai, plėtojosi Mickevičiaus apibrėžtoje istorinėje erdvėje“2. Kita vertus, šios idėjinės krypties atspindžiai darė įtaką Oskaro Milašiaus, Juozapo Albino Herbačiausko, Petro Juodelio kūrybai, kur galima rasti mesianistinių vizijų ir nuostatų fragmentų.
Mesianizmas, kaip pažangos ir eschatologijos ideologija, suklestėjo XIX a. pirmojoje pusėje lenkų emigrantų būreliuose. Kad ir kaip vertintume mesianizmo fenomeną, turime sutikti, kad jo ideologai įžvelgė europietiškos dvasinės krizės požymių. Reakcija prieš racionalizmo filosofiją ir jo žemišką atitikmenį formulavo vakarietiškos civilizacijos žmogaus dezintegracijos problemą. Žmogus konstruoja savo gyvenimą iš atskirų fragmentų, kurie, aplinkybių nulemti, atsisuka prieš krikščioniškai suprastą universaliąją žmogaus prigimtį, atskiria žinojimą nuo moralės. Reikia pažymėti, kad mesianizmo teorija taip ir neįgavo visuotinio pagrindimo, o reiškėsi kai kuriais įvardytais ir neišplėtotais teoriškais teiginiais. Kai kurie lenkų mąstytojai, pavyzdžiui, Augustas Cieszkowskis, Adomas Mickevičius, kurdami ir plėtodami savo koncepcijose sąvokų „mesianizmas“ ir „istoriosofija“ turinį, bandė apmąstyti pavergtos lenkų tautos istorines perspektyvas. Jų darbuose buvo keliami tautos lemties ir išlikimo klausimai. Žinoma, tokios knygos ir brošiūros plisdavo ne tik Lenkijoje, bet pasiekdavo ir vakarinių Rusijos gubernijų žemes – buvusią istorinę Lietuvą.
Plačiai yra žinoma senosios lenkų literatūros romantizmo ideologijos įtaka lietuvių raštijai. Kai dar nebuvo lenkų ir lietuvių politinio, socialinio ir kultūrinio antagonizmo, lenkiškos literatūros poveikis negausiai lietuvių šviesuomenės grupei buvo gana žymus. Ne išimtis ir ideologija. Apskritai XIX a. lenkų kalba rašyta literatūra stipriai paveikė aušrininkų kartos sąmonę, o lenkų mokslininkų pratęsta mesianistų suformuluota „lenkiškosios civilizacijos“ paskirties samprata atsispindėjo Stasio Šalkauskio teorijos „Lietuvos kaip Rytų–Vakarų sintezės“ kultūrinio subjekto pagrindime. Akivaizdu, kad ši koncepcija reprezentavo Rytų–Vakarų civilizacijų sąveikos ir slaviškojo mesianizmo teorijas ir nieko bendra su organinės lietuvių kultūros teorija neturi. Lenkiškai rašiusiųjų „Lietuvos romantikų“ mokykla, sukėlusi tiek daug ginčų istorijos mokslo ir literatūros tradicijoje, rėmėsi vokiškąja tautos samprata (Johannas Gotfriedas Herderis), kai Didžiojoje Lenkijoje dar buvo gajos klasicizmo „jakobiniško“ romantizmo, aukštinančio laisvų piliečių visuomenę, vertybės. To meto visuomenės elito dalis, susidūrusi su luominio gyvenimo uždarumu ir jo deklaruojamų vertybių saulėlydžiu, pabandė suderinti tris laisvėjančio žmogaus sąmoningumo lygius – partikuliarinį, regioninį ir universalųjį (prisiminkime A. Mickevičiui tris brangiausius miestus – Naugarduką, Vilnių ir Romą) – ir siekė išsilaikyti europietiškos kultūros vertybių lauke, kai kada teigdama, bet dažniausiai neigdama buržuazinės civilizacijos vertybes.
Savitas mesianizmo koncepcijas kūrė ir plėtojo poetai Julijus Slowackis, Cyprianas Norwidas, Zygmuntas Krasinskis. Apsiribosime dviejų asmenybių – A. Mickevičiaus, A. Towianskio – mesianistinių koncepcijų apžvalga, nes, mūsų nuomone, kūrybinis A. Mickevičiaus palikimas stipriai paveikė lietuvių kultūros raidą, o A. Towianskis padarė didelę įtaką pačiam A. Mickevičiui.
Kultūros istorijoje yra gerai žinoma, kad lenkų romantizmo sąlygiška pradžia laikomi 1822 metai, kai Vilniuje pasirodė A. Mickevičiaus „Poezijos“ tomelis. Nuo šios datos skaičiuojama ne tik literatūrinė romantizmo, bet romantizmo ideologijos pradžia. Kaip žinome, romantizmas turėjo didelę įtaką XVIII–XIX a. lietuvių generacijai, visuomenė, juo remdamasi, „atrado“ savo praeitį, sukūrė savąją literatūrą. Tačiau niekas iš nieko neatsiranda: romantizmo atsiradimo procesą lydėjo ilgai trukęs Apšvietos amžiaus ideologemų nykimas. Tiesa, dar XVIII a. atrodė, kad proto konstruojamas socialinis pasaulis racionalės ir padės sukurti tobulą tikrovę, kurioje harmoningai sugyvens, remdamiesi visuomenine sutartimi, skirtingų socialinių sluoksnių atstovai.
Bet kokia visuomeninė teorija ar estetinis skonis neatsiranda greitai ir netikėtai – reikia pereinamojo laikotarpio. „Nors pereigos, ypač tolesnės sklaidos, buvo trikdomos pošviečiamųjų linkmių, vis skvarbiau ėjusių iš Vakarų Europos, Apšvietos filosofija Lietuvoje, tegul ir suankštėjusi, praradusi ankstesnių dešimtmečių veržlumą, išsilaikė iki trečiojo XIX a. dešimtmečio, o paskiros jos tendencijos užsitęsė netgi iki ketvirtojo dešimtmečio, kol galiausiai buvo išstumtos romantizmo“3. Gydytojas Francas Mesmeris savo praktikoje plačiai naudojo hipnozę ir placebo efektą, o jo gyvulinį magnetizmą šiuolaikinė medicina traktuoja kaip šarlatanizmą. Vis dėlto šiame vertinime iškrinta F. Mesmerio pasaulėžiūra ir jo metodo intencijos: individo pastangos padėti sau ir ligoniui panaudojant vidinius organizmo resursus. Tokia psichofiziologinė funkcija taip pat traktuojama kaip vienas socialinės tikrovės konstravimo būdų, ugdymo ir auklėjimo principų. Gydytojas buvo tarsi mediumas, turintis skatinti paciento jėgas įveikiant ligą.
Vilniaus universiteto studentų „spindulingųjų“ draugijos siela ir jos įkūrėjas buvo Tomas Zanas. Pasinaudodamas universiteto chemijos profesoriaus J. Sniadeckio mokymu apie medžiagų apykaitą ir poveikį, jis teigė: „Ne tik pojūčiai ar vaizdiniai, o iš esmės ir daikto išvaizda, figūra susidaro sudėtingų procesų, vykstančių nervuose, pagrindu <…>. Su pojūčiais nerviniai impulsai tartum nupiešia nerve kūno figūrą ir duoda jos supratimą <…>, pojūčius ir vaizdinius galima atkurti. Atkurtas vaizdinys skiriasi nuo pirminio vaizdo savo abstraktumu, nes nėra betarpiško dirgiklio, sukėlėjo“4. T. Zanas teigė, kad „spindulėlis“ („promionek“) yra svarbus žmonių simpatijos–antipatijos veiksnys, jėga, vedanti individą link gėrio ir grožio. „Mylėti zaniškai“ – tapo posakiu, dvasiniu žmonių ryšiu. Draugija susikūrė 1820 m. pavasarį Markučiuose. Gegužės mėnesį jai priklausė 130 narių, veiklą oficialiai patvirtino rektorius Simonas Malevskis. Draugijos nariai privalėjo dorai elgtis, pažinti savo krašto istoriją. Vėliau A. Mickevičiaus draugas T. Zanas rusų tardymo komisijai patvirtino, kad draugijos nariams didelę įtaką turėjo magnetizmo teorija, kurią propagavo E. Lachnickio leidžiamas žurnalas „Pamiętnik magnetyczny“ („Magnetizmo atmintinė“). Viename šio leidinio straipsnyje buvo teigiama, kad „gyvenimas, pasaulis yra paslapties šydas, už kurio jungiasi dvasia ir materija“. Nėra žinoma kosminė sąranga ir jos įtaka žmogaus gyvenimui. Dauguma straipsnių buvo iš vokiečių ir prancūzų kalbų versti mesmeristų darbai, tačiau jie aktyviai formavo visuomenės pasaulėjautą. Pavyzdžiui, Van Helmonto straipsnyje didelis dėmesys skiriamas valiai. Valingas žmogus gali daryti įtaką supančiam pasauliui, keisti jį – tuo žmogus kažkuo panašus į Dievą. T. Zanas, A. Mickevičius, J. Čečiotas ir kiti būsimieji romantikai gyvai aptarinėjo šias problemas. Kaip žinome, tuo metu poetas mokytojavo Kauno gimnazijoje, bet nuolat susirašinėjo su savo vilniečiais draugais. Šią atmosferą vėliau prisiminė pats A. Mickevičius: „Visi, kas rašė apie tuomečius persekiojimus Lietuvoje, sutinka, kad Vilniaus studentų byloje buvo kažkas mistiška ir paslaptinga. Mistiškas, nuolankus, bet nepalenkiamas T. Zano, jaunimo vadovo, charakteris, religinė jaunųjų kalinių rezignacija, jų broliška santarvė ir meilė, Dievo bausmė, aiškiai pasiekusi persekiotojus – visa tai paliko gilų įspūdį tiems, kurie buvo įvykių liudytojai arba dalyviai“5. Lenkų mesianizmo tyrinėtojas Stanislovas Cywinskis pažymi, kad 1831 m. buvo ta lemtinga data, kai mesianizmas įgavo savotišką filosofijos statusą, kurį plėtojo emigrantai Prancūzijoje. Beveik tuo pat metu užsimezgė lietuvių literatūros ryšiai su lenkų romantizmu, ypač su A. Mickevičiaus kūryba. Literatūrologas V. Kubilius glaustai ir tiksliai nubrėžė A. Mickevičiaus ir jo kūrybos vietą lietuvių kultūroje; „Ligi pat XIX a. pabaigos Mickevičiaus poetiniai kūriniai lietuvių literatūrinei savimonei reiškė maždaug tą patį, ką reiškė Biblija protestantiškų kraštų gimstančioms literatūroms“6.
Lenkų filosofijos istorikas A. Walickis mesianizmą apibrėžia kaip tam tikrą pažiūrų, nuostatų, išgyvenimų, regėjimų sistemą, pagal kurią asmuo, bendruomenė ar išrinkta tauta realizuoja, vykdo tautos, žmonijos išgelbėjimo planą. Mesianizmą sunku nagrinėti ne vien tik dėl jo sunkios ezoterinės kalbos, loginės sekos stygiaus, bet ir dėl lietuviams būdingo praktinio proto, realizmo tradicijos, mistikos filosofijoje seklumo. Nors pastarųjų metų tyrinėjimai parodė, kad Lietuvoje egzistavo įvairialypė europinė filosofinė tradicija, tačiau negalime kvestionuoti jos fragmentiškumo mūsų filosofijos raidoje. Tiesa, paviršutiniškai žvelgiant į ano meto dvasinę situaciją, lenkiškojo mesianizmo atsiradimo priežastimi buvo sunki lenkų tautos padėtis ir Europos valstybių siekis išsaugoti žemyne legitiminę politinę santvarką. „Jau pusė šimtmečio Lenkijoje tęsiasi, iš vienos pusės, toks ilgas, nesibaigiantis ir nepermaldaujamas tironų žiaurumas, iš kitos, toks beribis tautos pasišventimas ir toks atkalus kantrumas, kurio pavyzdžių nebuvo nuo krikščionybės persekiojimo laikų. Atrodo, kad karaliai kaip Erodas nujaučia naujo šviesulio pasirodymą žemėje ir savo greitą kritimą, o žmonės vis karščiau tiki savo atgimimu ir prisikėlimu“7. Mesianistai savo doktrinose plačiai naudojo Bibliją, ypač šv. Jono apreiškimą, Kabalą, spiritualistines Emanuelio Swedenborgo, Louiso Claude’o de Saint-Martino teorijas. Naujosios krikščionybės formų paieška, apreiškimo, Šventosios Dvasios malonė nuolat jaudino ano meto intelektualinį gyvenimą Prancūzijoje ir Lenkijoje. Didžiausias europietiškos krizės simptomas buvo racionalizmas: žinojimas, atskirtas nuo moralės, yra prieinamas kiekvienam, nepriklausomai nuo dvasingumo, neigia esamą Bažnyčios institucijos sistemą. Pagal istorinę analogiją minėtas krizes galima taikyti dabartinei Europos Sąjungos sistemai, kuri demonstratyviai vengia krikščionybės tradicijos, kaip europietiško tapatumo principo, priminimo.
Lenkų filosofinės ir istoriosofinės minties suklestėjimas Prancūzijoje 1838– 1848 m. yra susijęs su A. Cieszkowskio veikalu „Istoriosofijos prolegomenai“ (1838) ir A. Mickevičiaus paskaitomis Paryžiuje Collège de France 1840– 1844 m. Pavyzdžiui, poetas iš Lietuvos, kaip ir daugelis emigrantų iš Lenkijos ir Lietuvos, buvo frankofilas: Prancūziją jis laikė revoliucijos kraštu, o Paryžių – „poelgio sostine“, žavėjosi Napoleono genijumi. Filosofijos istorikas A. Walickis pažymi: „Mickevičiaus radikalus antiracionalizmas skyrėsi nuo konservatyviųjų romantikų. Kovodamas prieš nacionalinį legitimumą, jis sykiu kovojo už krikščionybės tiesų atsisakymą, prieš europietiškosios kultūrinės tapatybės krizę“8. Tik su krikščionybe Europa gali pasiekti vienybę. Savo paskaitose Collège de France istorijos raidą poetas suprato kaip visuotinį spiritualizmą ir perfekcionizmą, sujungtą su romantiniu antiracionalumu ir didvyrių kulto apoteoze, paimta iš anglų istoriko ir filosofo Thomo Carlyle’io veikalų. Pažangą nulemia religinio pobūdžio revoliucijos, kurioms vadovauja asmenybės. Tai A. Mickevičius vėliau siekė parodyti asmeniniu pavyzdžiu, organizuodamas Turkijoje lenkų legioną.
Asmuo identifikuojasi su tautybe, tačiau šis ryšys yra intymus ir iracionalus. Toks solidarumas yra suvokiamas kaip per šimtmečius susidariusi meilė, suponuojanti savyje tradiciją, istoriją, ankstesnes žmonių kartas ir t. t. A. Mickevičiui, kaip ir kitiems racionalizmo kritikams, Georgo W. F. Hegelio filosofija išreiškė kraštutinį dekartiškojo subjekto ego cogitans baigtį. G. W. F. Hegelis neigė istorinę ateitį ir apsiribojo tik praeities raida bei dabarties aiškinimu, todėl, A. Mickevičiaus supratimu, toks protas nesugeba suvokti pasaulio ir jo raidos visumos. „Kiekvienas žmogus, kaip individas, turi tik vieną, visiems bendrą dvasią. Kiekvienas žmogus gyvena tos dvasios vadovaujamas ir bendrauja su visuotine dvasia. Kam jau vieną kartą buvo leista ieškoti savo proto teisių, tas jau tapo laisvos žmonijos valstybės piliečiu. Tai, ką kadaise mąstė Platonas, tas žmogus gali pažinti ir šiandien: jis gali pajusti šventojo jausmus; gali suprasti viską, kas galėjo jam kam nors kada nors atsitikti. Kas gali prieiti prie tos visuotinės dvasios, tas dalyvauja pasaulio vyksme; jis dalyvaus jame ir ateity, nes yra vienintelis ir aukščiausios pasaulio jėgos dalis. Istorija yra tik tos dvasios veiksmų prisiminimas. Jo charakteris vystosi per visą amžių virtinę. Žmogų galima pažinti tik padedant visuotinei žmonijos istorijai“9. Suprasdamas kalbinius ir kultūrinius tautų skirtumus, A. Mickevičius lietuvių tautą traktavo kaip religinę kolektyvinę asmenybę, kurios veikla yra grindžiama religine pajauta, yra dalis „tautos atpirkėjos“ – lenkų tautos, o vėliau ir slavų, kuriems teks istorinė misija – išpirkti žmonijos nuopuolį ir grąžinti krikščioniškąsias ir demokratines vertybes.
A. Mickevičius neskaitė paskaitų iš užrašų: trumpi cituojamų šaltinių nuorašai ir asmeninė dalyko interpretacija su vienokia ar kitokia dvasine nuotaika paženklinta improvizacija. Savo vienoje paskaitoje Collège de France apie lietuvius jis pareiškė: „Toji tauta gyveno nuo amžių svetimųjų nepažinta, kai apie 1150 metus buvo pašaukta veikti. Gerai nežinome jos staigaus pabudimo ir veikimo priežasčių; kaip manoma, iš savo gyvenviečių ji buvo pajudinta puolant žmonėms iš Vakarų, kryžiuočių riteriams, arba galbūt vėliau, paskatinta totorių antpuolių pavyzdžio; vis dėlto iš visų jos veiksmų aiškiai matyti, kad veikti ją pažadino religinis pradas“10. Lietuviai gali tapti potencialia metafizine tauta. A. Mickevičius visuomenės ekonomikai, teisei priešpriešino žmonių egzaltaciją ir entuziazmą. Šiam A. Mickevičius skyrė didžiausią dėmesį. Jis koncentruotai išdėstė mesianizmo principus – tai, visų pirma, 1) aukos būtinybė; 2) lenkų tautos krikščioniškasis pašaukimas („posłannictwo“), mirtis ir atgimimas; 3) mesianizmo visuotinumas. Paskaitykime kai kurias A. Mickevičiaus „Lenkų tautos piligrimystės knygų“ ištraukas. Remdamasis „kovos prieš visus“ principu, poetas, sekdamas bibline retorika, savo aforizmais išreiškė visiškai skirtingą negu Vakaruose politikos ir moralės santykio supratimą. „Ir taip susikūrė prancūzai stabą ir pavadino jį išdidumu, o tas stabas pagonybės laikais buvo vadinamas aukso veršiu, ispanai susikūrė jėgos ir valdžios stabą – Baalą, anglai – viešpatavimo jūroje ir prekyboje stabą – Mamoną, vokiečiai – sotaus, gero gyvenimo stabą – Molochą“11. Būdamas romantiku, nepripažindamas politikoje pragmatinio intereso ir matydamas politinį valstybių dviveidiškumą ir žodžio devalvaciją, A. Mickevičius perspėja savo šalininkus. „Iš tiesų sakau jums: neturite mokytis iš svetimšalių civilizacijos, bet privalote mokyti juos teisingos krikščioniškosios civilizacijos“12. A. Mickevičiui lenkų tauta – tai ne etninis, o sintetinis elementas: į šią sąvoką įeina ir lenkas, ir lietuvis, ir prieš Europos monarchus kovojantis legionierius. „Tautos“ idėjos absoliutizavimas sukuria vertinamąjį Europos istorijos aspektą. Viltį ir galią teikianti katalikybė, išsaugojusi žodžio ir veiksmo tapatumą, lieka vieninteliu sektinu kultūros pavyzdžiu. Bet buvusios Lenkijos–Lietuvos valstybės praeitis – taip pat yra kraštas gerų ir dorų pavyzdžių. Juos A. Mickevičius supriešina su geopolitiniais ginčais tarp Europos valstybių: „Ir apdovanojo Juos Dievas, nes didi tauta, Lietuva, susijungė su Lenkija, kaip vyras ir žmona, kaip dvi sielos viename kūne.“ Arba: „Argi ginčijasi lietuvis ir lenkas dėl Nemuno sienos, dėl Gardino ar Baltstogės? Todėl sakau jums: prancūzas, vokietis ir maskolis turi būti panašūs į lenką ir lietuvį“13. Lietuviai ir jų religinė pajauta yra „tautos atpirkėjos“ – lenkų tautos dalis, o vėliau – slavų, kuriems teks istorinė misija – išpirkti žmonijos nuopuolį ir grąžinti krikščioniškąsias ir demokratines vertybes. A. Mickevičiui lietuviai – ne slavų tauta, bet, turėdama turtingą mitologiją, istoriją, folklorą, neturi literatūrinės kalbos, todėl yra artima lenkams, lenkėjanti bendruomenė. Reikia pažymėti, kad ši A. Mickevičiaus istoriosofinė koncepcija stiprino istorinę unijinę tradiciją. Šią koncepciją palankiai priėmė lenkiškasis nacionalizmas XIX a. pabaigoje.
Ypatingą įtaką A. Mickevičiui emigracijoje turėjo buvęs Vilniaus universiteto studentas A. Towianskis (1799–1878). Jis gimė Antašavio dvare, netoli Vilniaus. Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, kur susipažino su vaistininku Ferdinandu Guttu, kurio name vykdavo masonų ložės „Uolusis lietuvis“ posėdžiai. A. Towianskis 1816–1818 m. studijavo Vilniaus universitete teisę, vėliau dirbo miesto teisme. 1828 m. gegužės 11 d. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje jis patyrė „nušvitimą“ – tapti Dievo tarnu. 1832–1834 m. Peterburge bandė patraukti į savo pusę žymius valstybės pareigūnus. 1834–1837 m. keliavo po Europą, bet, mirus tėvui, sugrįžo į gimtąjį dvarą. 1839 m. gegužės 11 d. jį aplankė antras „regėjimas“ – Baltas Kryžius ir Dievo Motina savo ranka jam nurodė kelią į Prancūziją. Palikęs vaikus giminaičiams ir pardavęs dvarą, išvyko iš šalies. Paryžiuje su savo pasekėjais įkūrė „Koło Slug Sprawy Bożej“ („Dieviškojo reikalo tarnų ratelis“), į kurį vėliau įstojo poetai A. Mickevičius ir J. Slowackis. Šios bendruomenės tikslas – „Dieviškasis reikalas“ („Sprawa Boga“) – Dievo karalystės žemėje sukūrimas. Dievo karalystę žemėje įkurs septyni Dievo vyrai, o vienas jų bus Meistras, kurio tikslas sukrikščioninti politinius santykius Europoje, pasitelkiant Prancūziją arba slavus. Meistras galėjo klausyti sektos narių išpažintį, dalyti komuniją, suteikti krikšto sakramentą. A. Towianskis, mistiškai tikėdamas skaičiumi 44, gyveno tokiu numeriu pažymėtame name, pasekėjų taip pat buvo 44. Kaip pats sakė, knygų, išskyrus Bibliją, jokių neskaitė ir nieko nerašė.
Kiti simboliai – tai Dievo reikalo medalis, vėliava, rankų bučiavimas atsiklaupus.
Dvasios kūniškumo formos – tai nuolatinis vidinis darbas, koncentruotas valios ugdymas, maldos ir paklusnumas Meistrui. Buvo garbinamos „šventosios vietos“, pavyzdžiui, mūšio vieta Vaterlo, kur 1815 m. kovojo prancūzų ir anglų – prūsų kariuomenės, Napoleonas pralaimėjo, o Vaterlo tapo „šventąja“ sektos vieta. Čia kasmet buvo renkamos šovinių gilzės, kurios rodė Napoleono genijaus dvasią. Valstiečio paprastumas ir paklusnumas – šiomis dorybėmis turi vadovautis visi naujojo tikėjimo pasekėjai. Lenkas – didis romėnas, bet mažas krikščionis. Sekta turėjo savitą kalbą, kurios negalėjo suprasti pašalietis nepašvęstasis. A. Towianskis, anot Mickevičiaus, nemokytas lietuvis, 1843 m. parašė memorandumą Rusijos imperatoriui Mikalojui II ir pasiūlė perkrikštyti Rusiją. Lenkų emigrantai įtarinėjo A. Towianskį esant rusų agentu, kurio tikslas – suskaldyti lenkų emigraciją, pateikti ją kaip tamsuoliškų sektantų sambūrį. Tai sukėlė kai kurių narių neigiamą nusistatymą prieš jo mokymą ir sekta pradėjo skilti. J. Slo-wackis ir A. Mickevičius nutraukė su A. Towianskiu ryšius. A. Mickevičius nepritarė A. Towianskio kontempliatyviam mokymui ir propagavo „veiksmo“ filosofiją. Po 1848 m. revoliucijų jo „laiškus“ ir mokymą Bažnyčia uždraudė, o patį A. To-wianskį Prancūzijos valdžia išsiuntė iš šalies. Apsigyvenęs Šveicarijoje, gyvenimo pabaigoje savo „mokymą“ išdėstė raštu. Po A. Towianskio mirties jo mokymas sunyko. Dar prieš susipažindamas su A. Mickevičiumi, A. Towianskis gerai žinojo poeto kūrybą – ypač „Vėlines“ ir „Lenkų tautos piligrimystės knygas“. Jo mistinėje filosofijoje užtinkame dar Vilniaus universiteto laikais veikusios studentų „spindulingųjų“ vartotas sąvokas – tokias kaip „dvasios tonas“, „tono aukštumas“, „dvasios charakteris“.
Politiniai sukrėtimai ir netektys, užgriuvusios lenkų tautą, buvo siejamos su jos nuodėme, nusidėjimu Dievui. Blogio šaknys fiksuojamos ir aiškinamos per istorijos pavyzdžius. Didvyriškos tautos istorijos panorama sužmogino Kristų tam, kad sudievintų didvyrius, vedančius žmoniją į Apvaizdos apreiškimą, link Dievo karalystės. Pati reinkarnacijos idėja – tai vidinis asmenybės tobulėjimas. Pavyzdžiui, poetas J. Slowackis taip suformulavo pagrindinę tikėjimo dogmą: „viskas per dvasią ir dvasiai yra sutverta.“ Anot A. Towianskio, A. Mickevičiaus kūne yra įsikūnijusi prancūzų nacionalinės didvyrės Janos d’Arc siela. Šiai savitai metapsichozei padeda egzistuojančios ir migruojančios dvasios – kolonos, sudarančios homogeninį sluoksnį žemėje. Joms žmogus yra tik įrankis, be kurio šios negali savęs išreikšti ir siekti savųjų tikslų, demonstruoti galių. Su Dievu gali susijungti tik tas, kuris yra pasiekęs tobulumą, tapo lygus Dievui. Tačiau to negalima pasiekti be dvasių paramos. Akivaizdu, kad tokios A. Towianskio mintys sukėlė priešišką katalikiškų lenkų sluoksnių reakciją. Taip pat sektos vadovas siekė reabilituoti žmogaus kūną, kurio nuodėmingumą nuo pat pradžios teigė Bažnyčia, nes tik jo padedamas žmogus gali pasiekti harmoniją su dvasia. A. Towianskio nuomone, protą reikia išvaduoti nuo formulių, sistemų rutinos. Iš jausmo atsiranda idėja. Protas nesugeba atskleisti tiesos, priešingai – jis griauna dvasią, naikina asmenybę. Todėl reikia hierarchizuoti ir „sutvarkyti“ tikrovę. Mesianizmas – tai religinis tikėjimas į Išgelbėtoją, kuris pasirodys ir išgelbės žmoniją nuo blogio. Juo gali būti asmenybė, sekta arba tauta. Jei A. Towianskis tikėjo asmenybės, sektos, bendruomenės galia, tai poetas mesianistinės koncepcijos įgyvendintoju laikė tautą. Beveik visose mesianistinio pobūdžio koncepcijose galima konstatuoti neslepiamą veiksmo, poelgio, reformos norą.
Bene geriausias A. Towianskio ir paties A. Mickevičiaus mistinių įžvalgų šaltinis yra „Vėlinės“, t. y. kunigo Petro regėjimas ketvirtoje kūrinio dalyje. Kai kurie lenkų literatūrologai laiko tai A. Mickevičiaus „herojaus“, A. Towianskio pasekėjo, idealu.
Dieviškosios rankos įsikišimas per Rusiją į Lenkijos istoriją – išbandymas lenkų tautai ir žmonijai, o lenkus į laisvę ir laimę, kaip kažkada tai padarė Mozė, mobilizavęs Izraelio tautą, išves asmuo – Genijus.
Žiūrėk, tas vaikas – štai išaugs mūs apgynėjas,
Tėvynės atpirkėjas.
Jis – didvyrių kraujas ir laisvės nešėjas,
O vardas, kuriuo mes vadinsime jį,
Bus keturios dešimtys ir keturi.
<…>
Ir kryžių jau regiu – o, kaip ilgai be galo
Tėvynė nešti jį ir alpt po juo privalo.
Duok Dieve, kad jinai nemirtų kelyje,
Nes kryžius kaip visa Europa slegia ją –
Jis iš trijų šalių išdžiūvusių sukaltas.
Tas kryžius su auka, regiu, aukštyn pakeltas14.
Manoma, skaičius keturiasdešimt keturi simbolizavo naują Adomą, tautos ir žmonijos atpirkėją. Daromos analogijos tarp Lenkijos ir Lietuvos, nes valstybės ir jos gyventojų likimo saistymas su bibliniais siužetais rodo poeto gilų religinį nusistatymą ir tikrovės interpretavimą, pereinantį į misticizmą. Pagal tokį kontekstą sekuliarizuotos epochos filosofijos ir socialinės minties tyrinėtojui yra nelengva interpretuoti XIX a. mistines įžvalgas. Vis dėlto A. Towianskio doktrinoje neabejojama optimistine istoriosofine teodicėja. Šis optimizmas buvo susijęs su moraline ir istorine kančios samprata, kuri glaudžiai siejasi su individualia laisve, vidiniu tobulėjimu, nesuderinamu su institucionalizuota Bažnyčia, „protingo egoizmo“ samprata. Laukimas ir veiksmas pakeis blogio pasaulį ir įves tikros religinės etikos idealus15. A. Towianskis savo istoriosofinėse vizijose kiek netikėtai panaudojo „tautos“ sąvoką. Visuotinės istorijos raida yra dramatiškas ir nutrūkstantis procesas. Jei išduodi „vidinę tėvynę“, tai išduodi ir „išorinę tėvynę“. Blogio įsigalėjimas pasaulyje kartu lemia jo įveikimo problemas. Tautos nuodėmės ir nelaimės yra pateisinamos. Izraelio tautos – tai žydai, prancūzai ir slavai. Pirmieji jau atliko savo misiją, padėję religinius pagrindus, prancūzai jau atliko savo paskirtį, dovanoję žmonijai naują Joną Krikštytoją – Napoleoną, o slavai turės atlikti savo misiją – įgyvendinti Dievo žemėje karalystę. „Napoleonas <….> pasitarnavo pasauliui savo izraelietiška didžiąja dvasia, bet jis, kaip ir Mozė, neatliko savo misijos vienovėje. Jis blogai suskaldė daugelį dalykų, nubudo iš mirties, pažadino gyvenimą, bet pažadintam gyvenimui nesuteikė krypties ir atramos; tačiau įvykdė įsipareigojimus savo laikui, kuris buvo tik pasirengimas ir pradžia į aukštesnį krikščioniškąjį lygį“16. A. Mickevičius, komentuodamas šį „pamokslą“, pažymėjo, kad kita Izraelio dvasia (labiausiai išsivysčiusi dvasia) bus Lenkija. Lenkų mesianizmas – tai tautų Kristus, kuris gali išgelbėti ne tik lenkų, bet ir kitas Europos tautas, tačiau šis išgelbėjimas turi vykti per atskirą individą. Linijinei istorijos raidai ir pažangai buvo priešpriešinama ciklinė „rato“ raida, kurią lemia didžios asmenybės.
Mesianizmas kaip visuomeninė mintis pradėjo silpnėti XIX a. šeštąjį dešimtmetį, t. y. tuo metu, kai pozityvizmas įsigalėjo filosofijoje ir gamtos moksluose, o 1863 m. sukilimo nuslopinimas galutinai palaidojo bet kokias romantines vizijas. Mesianistinėje pasaulėžiūroje visuomenė traktuojama kaip dvasinė substancija. Šiai pasaulėžiūrai buvo svetima buržuazinės visuomenės individų ir socialinių grupių egoistinių interesų kovos ir kompromisų paieškos samprata. Niekinantiems rašytinę teisę, kaip „dalinę ir ne visą tiesą“, mesianistams tobulo gyvenimo vizijoje vienintele išeitimi tampa teisingumo (ne teisės) idėja apvainikuotas charizmatinis vadas – žmogus, sugebantis nugalėti partiškumą ir sukaupti savyje visos tautos jėgas. Bene pavojingiausias mesianistinės ideologijos bruožas yra slinkties tarp praeities ir ateities stoka, o istorija visada yra subjektyvios asmens gyvenamosios dabarties interpretacija.
1 Viliūnas D. Filosofijos amžius Lietuvoje: Apšvietos filosofavimo ypatumai. – Kultūrologija. – T. 13. – Vilnius: KFMI, 2005. – P. 203.
2 Kubilius V. Jo romantinės dvasios pakylėti / Adomo Mickevičiaus Lietuva. – Kaunas: VDU, 1999. – P. 53.
3 Tunaitis S. Apšvietos epochos socialinės ir politinės filosofijos metmenys. – Vilnius: KFMI, 2004. – P. 8.
4 Griška A. Gamtos filosofija senajame Vilniaus universitete (XVIII a. pabaiga–XX a. pradžia). – Vilnius: Mokslas, 1982. – P.136.
5 Kubilius V. Jo romantinės dvasios pakylėti… – P. 52.
6 Walicki A. Polska myśł filozoficzna epoki międzypowstaniowej, Filozofia i myśł społeczna w latach 1831–1864. – Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1977. – P. 146–147; Walicki A. Glówne idee romantycznego mesjanizmu w Polsce, Mesjanizm Adama Mickiewicza w perspektywie porównaczej. – Warszawa: Wydawnictwo JFiS PAN, 2006.
7 Mickevičius A. Eilėraščiai. Poemos. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 272.
8 Walicki A. Polska myśł filozoficzna… – P. 196.
9 Griškaitė R. Adomas Mickevičius – Teodoras Narbutas. Trys sąlyčio taškai // Metai. – 1999. – nr. 3. – P. 107–128.
10 Griškaitė R. Adomas Mickevičius – Teodoras Narbutas. Trys sąlyčio taškai // Metai. – 1999. – nr. 4. – P 103.
11 Mickiewicz A. Księgi pielgrzymstwa narodu polskiego. – Krakow: Eleugnis, 1911. – P. 6.
12 Mickiewicz A. Księgi pielgrzymstwa narodu polskiego. – P. 29.
13 Ten pat. – P. 12.
14 Mickevičius A. Vėlinės / vertė Just. Marcinkevičius / Mickevičius A. Eilėraščiai. Poemos. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 322–323.
15 Sikora A. Andrzej Towianski i rozterki romantyzmu. – Warszawa: Wiedza Powszechna, 1969. – P. 234.
16 Towianski A. Duch w rozsypaniu i w jedności, Filozofia i myśł społeczna w latach 1831–1864. – Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1977. – P. 532.
Adomas Stanislovas Krasinskis. Iš „Atsiminimų“
2011 m. Nr. 4
Iš lenkų k. vertė Aldona Prašmantaitė
Pijorai Vilniuje
Vilniuje Sapiegų įkurdinti pijorai gyveno priešais dominikonų bažnyčią ir jiems priklausė kone visa Dominikonų gatvė. Čia turėjo bajorų konviktą, dėl kurio konfliktavo su jėzuitais; turėjo koplyčią, biblioteką ir spaustuvę. Kadangi neturėjo bažnyčios, norėdami ją pasistatydinti, paklojo pamatus Dominikonų ir Vokiečių gatvių sankirtoje. Dar vyskupo Masalskio, gyvenusio senuosiuose vyskupų, vėliau tapusiais generalgubernatoriaus, rūmuose, valdymo metais pijorų rektoriumi buvo kunigas Antanas Mikuckis.
Jis gyveno labai išlaidžiai ir vaišindamas patį vyskupą Masalskį, per trejus metus pridarė pusę milijono lenkiškų auksinų skolos. Kapitula nuo rektoriavimo kunigą nušalino, jis neteko vocem activum i passivum (t. y. negalėjo nei rinkti, nei pats būti renkamas), tačiau rektoriaus skolas reikėjo mokėti. Todėl buvo parduoti ne tik namai, bet ir bažnyčios pamatai. Po 1831–ųjų Pijorų kolegija atiteko Bajorų institutui. Pijorai tuomet nuomojosi sau būstą privačiame Štrunko (de Sztrunka) name, vėliau – Pilchovskio. Paskutiniuoju rektoriumi ir provincijolu buvo kunigas Jacekas Rumianovskis (Rumianowski), prie jo pijorai visiškai panaikinti.
Pilchovskio name gyvenau kaip pijoras, nors ir be profesijos1, būdamas Vilniaus katedros pamokslininku daugiau nei trejus metus, nuo 1839 iki 1842, pakol tapau Giedraičių, per šešias mylias2 nuo Vilniaus, klebonu.
Paskutiniaisiais metais žymiausi pijorai Lietuvoje buvo: kunigas Jundzilas3, gamtininkas, kunigas Daugirdas4, filosofas, kunigas Kotiužinskis (Kotiužynski), kunigas Žebrovskis (Zebrowski), kunigas Benčkovskis (Bęczkowski), kunigai Lvovičius5 ir Brodovičius6, filaretai; galiausiai kunigas Mošinskis7. Apie du iš jų, t. y. apie kunigus Jundzilą ir Daugirdą, noriu tarti porą žodžių.
Kunigas Bonifacas Jundzilas, puikus gamtos mokslų profesorius Vilniaus universitete, botanikos, augalų fiziologijos, zoologijos veikalų autorius, botanikos sodo Vilniuje steigėjas, įkūręs jį ant per daugelį metų susikaupusių šiukšlių ir auginęs daugiau kaip 6000 augalų, buvo ypač žavi asmenybė. Dažnai pas jį lankydavausi, nes senolis džiaugėsi mane matydamas ir kalbėjo, kad kas senį aplanko, tas jam išmaldą duoda. Vyskupas Klongevičius8 labai profesorių gerbė ir dažnai kviesdavosi pietų, o buvo arti, nes Jundzilas gyveno priešais vyskupo namus. Per tuos pietus ir aš dažnai buvodavau, ir ne kartą pasitaikė, kad vyskupas pacituoja kokias nors Vergilijaus eiles, o Jundzilas pradėtąsias užbaigia. Paprastai vasarą Jundzilas po pietų eidavo su savo sūnėnu porai valandų į botanikos sodą. Ten dažnai ateidavo „Kurjer Litewski“ redaktorius Antanas Marcinovskis9 ir aš, ir iš jų kalbų, kaip iš geros paskaitos, nemenkos naudos gaudavau. Nes Jundzilas turėjo tokią gerą atmintį ir taip sistemingai buvo viską galvoje sudėliojęs, tarsi puikiausiai parašytoje knygoje.
Kadangi paskutiniais gyvenimo metais beveik nematė, tad mišių neatnašavo, bet liepė jam skaityti viską, kas iš naujų dalykų pasirodydavo, ir net savo pastabas diktuodavo. Pavyzdžiui, po Soplicos atsiminimų10 perskaitymo kone apie kiekvieną ten aprašytą asmenį išsakė savo pastabas ar patikslinimus. Kai artėjo mirties diena, pasiteirauta, ar jis nenorėtų kunigo su Švč. Sakramentais. „O argi aš esu vertas, – atsakė, – kad Viešpats Dievas pas mane eitų? Aš pats liepsiu save į bažnyčią nuvesti.“ Ir iš tikro apsirengė, nuėjo su palydovu į Šv. Jono bažnyčią ir priėmė Šventuosius Sakramentus. Per jo laidotuves Bernardinų bažnyčioje sakiau kalbą, kuri mano tremties metais dingo.
Kunigas Angelas Daugirdas buvo Vilniaus universiteto profesorius iki Goluchovskio11. Mokytas žmogus, tačiau iškalbos dovanos neturėjo. Kai universitetas paskelbė konkursą filosofijos katedros vadovui, buvo pateikti du darbai, t. y. Goluchovskio ir Daugirdo. Goluchovskio darbas laimėjo, tačiau nebuvo išspausdintas. Daugirdas gi savąjį išspausdino, o vėliau pas pijorus Polocke išspausdino „Logikos ir metafizikos“ pirmąjį tomą in 4112.
Šioje vietoje keliais žodžiais prisiminsiu garsųjį ekspijorą kun. Skvernevskį (Skwierniewski), kuris iš pradžių Raseiniuose, Žemaitijoje, dirbo lotynų kalbos mokytoju. Tai buvo viena iš dvylikos pijorų mokyklų Lietuvoje. Mokėsi čia išimtinai bajorų jaunimas. Aukščiausiu jos viršininku buvo provincijolas. Kiekvienoje kolegijoje buvo vienuolyno rektorius, mokyklos prefektas ir keletas mokytojų. Atsitiko taip, kad viešo egzamino dieną per Raseinius vyko vyresnysis kunigaikštis Potiomkinas13, Jekaterinos favoritas. Pijorai, parinkę keletą konviktų su profesoriumi priešakyje, pasiuntė juos pasveikinti garbingą svečią ir prašyti, kad savo dalyvavimu pagerbtų egzaminą. Patiko tai Potiomkinui. Atvyko lydimas kažkokio mokslininko, pliko vokiečio. Lotynų kalbos mokytojas kalbą pasakė lotyniškai, o vokietis kunigaikščiui patvirtino, kad tai mokytas žmogus. Kunigaikštis po egzamino pakvietė oratorių pietų, per kuriuos kunigas Skvernevskis taip kunigaikščiui patiko, kad įsigeidė turėti mokytoją prie savęs. Tuomet parašė provincijolui, prašydamas šito kunigo. Tokiam penetentui atsakyti buvo negalima, juo labiau kad Potiomkinas įkūrė pijorų rezidenciją Baltojoje Rusioje ir dovanojo valdas su aštuoniasdešimčia trobų Azarkuose, kurie vėliau atiteko pijorams Vitebske, paskui – Vilniuje, kol galiausiai drauge su kitomis vienuolijų valdomis buvo valdžios atimti. Taigi kunigas Skvernevskis atvyksta į [Sankt] Peterburgą. Potiomkinas maloniai jį priima, duoda butą savo rūmuose ir kaip pirmąjį malonės ženklą iš Jekaterinos išrūpina kunigui briliantinį kryžių. Netrukus kunigaikštis išvyko į Krymą, o Skvernevskis pasiliko sostinėje.
Visas [Sankt] Peterburgas, neišskiriant aukščiausiųjų dignitorių, skubėjo jį aplankyti, kad įgytų Potiomkino numylėtinio malonę. Neabejotinai kunigas Skvernevskis būtų aukštai kilęs, tačiau staigi Potiomkino mirtis viską nutraukė ir tik žymiai vėliau vyskupas Ciecišovskis14 padarė kunigą Lucko kapitulos nariu. Įgavo ten didelės svarbos, o 1831 m. metropolito Ciecišovskio vardu išleido sukilimą smerkiantį aplinkraštį dvasininkijai. Tuokart kalbėta, kad tai buvo padaryta be Ciecišovskio žinios ir ši žinia priartinusi jam mirtį.
Galiausiai leisiu sau pateikti porą anekdotų iš pijorų gyvenimo. Praėjusiame amžiuje Vilniuje buvo mokytas pijoras Augustinas Žilevičius (Žylewicz), garsėjęs teologiniuose disputuose, į kuriuos vienuoliai vieni kitus kviesdavosi. Paprastai jis nugalėdavo savo priešininkus, nes liežuvį turėjo miklų, lotyniškai kalbėjo kaip Ciceronas, o kai kartais pijorą taip prispausdavo, kad negalėdavo išsisukti, tuomet iškalbingai, ilgais sakiniais išdėstydavo priešingą nuomonę ir baigdavo žodžiais: „Augustinus dixit.“ Ieškokite sau keliolikoje šv. Augustino tomų! O jis pats buvo vardu Augustinas. Jo veikalai „Institutiones philosophiae“ ir „Institutiones mathematicae“ liko rankraščiais.
O štai kitas anekdotas apie garsųjį kunigą Motiejų Dogelį15. Spausdino jis savo „Codex diplomaticus“16 pijorų spaustuvėje Vilniuje ir korektūrą nusprendė daiyti pats. Spaustuvės prefektas jam pasakė, kad autorius paprastai nepastebi riktu. O kai Dogelis laikėsi savo, prefektas buvo įsitikinęs, kad apsirikimas bus jau pirmame lanke. „Lažinamės.“ – „Gerai.“ – „Iš ko?“ – „Iš poros butelių vyno.“ – „Tinka.“ Išspausdino tuomet pirmą lanką. Dogelis padarė pirmą ir antrą korektūrą ir atidavė spausdinti. Ateina prefektas ir teiraujasi: „Ar spausdinti?“ – „Spausdinti.“ – „Ar klaidų nėra?“ – „Nėra.“ – „Tuomet Reverendissime siųsk vyno.“ – Nustebęs Dogelis žiūri, kad jis nepastebėjo pirmosios antraštės raidės, tad vietoje: „Codex Diplomaticus“ didžiosiomis raidėmis išspausdinta: „Codex Diplomaticus“.
Pijorų juodraštiniuose užrašuose, atvežtuose į Vilnių iš Polocko, perskaičiau, kad vienas vienuolis aštuonioliktame Šimtmetyje savo provincijolui įteikė aprobuoti veikalą „Mustum in Busto“. Provincijolas atidavė cenzūruoti vienam mokytam teologui, o pastarasis savo nuomonę apie knygą išsakė štai tokiais žodžiais: „Sulčių vynas kape, / Privirta gausiai, / Žirniai su kopūstais, / O prasmės jokios, / Garbusis Tėvas Kristuje“17.
Keletas anekdotų iš senesniųjų laikų
Kai atvykau į Vilnių, buvo tiktai keleri metai praėję nuo Vilniaus universiteto uždarymo. Frankų, Grodeko, Bojanuso, Jono ir Andriaus Sniadeckių, Lelevelio, Goluchovskio, Mickevičiaus, Zano, Čečioto vardai buvo gyvi nesenuose prisiminimuose. Neišblėso pasakojimai, kaip užsidegęs ne tiktai jaunimas, bet abiejų lyčių publika veržėsi į Lelevelio ir Goluchovskio paskaitas, kad nebuvo tokios erdvios salės visiems klausytojams, tad teko atidaryti universiteto aulą, kur galėjo tilpti iki dviejų tūkstančių žmonių. Taip pat gyvi buvo atsiminimai apie kitus iškilius universiteto profesorius, ypač apie Andrių Sniadeckį18 ir jo paskaitas. Apie šį mokslininką ir jo kolegas papasakosiu keletą anekdotų, nes yra labai būdingi tiems laikams.
Andrius Sniadeckis po Franko19 buvo didžiausia medicinos figūra ir visiškai nesavanaudis žmogus. Turėjo įprotį kalbėti: „Nemėgstu, kai kas nors mane kviečiasi prastų pietų, nes aš savo namuose turiu gerus.“
Buvo Vilniuje daktaras Vrublevskis, kuris iš praktikos uždirbo (ir paliko) pusę milijono lenkiškų auksinų, bet niekuomet daug nereikalaudavo, imdavo po trisdešimt kapeikų, o iš žydų netgi po penkias. Karštine susirgo kunigas kanauninkas Gonsovskis. Vrublevskis jį gydė. Po kelių dienų ligonis pareikalavo konsiliumo, į kurį pakviestas Sniadeckis. Pastarasis apžiūrėjo ligonį ir, nieko nesakęs, ima skrybėlę, ruošiasi išeiti. Tai matydamas Vrublevskis paklausė: „Ką daryti, pone profesoriau?“ O Sniadeckis: „Nieko nedaryk, tada pasveiks.“
Sniadeckis dažnai kartojo: jeigu ne digitalis ir ne emetic, nevertėtų būti gydytoju.
Vienas turtingas dvarininkas kartą žiemą atvažiavo į Vilnių su dukra ir susirgo šiltine. Gydė jį Vrublevskis, bet kadangi liga pavojinga, į konsiliumą buvo pakviestas Sniadeckis ir dar keturi gydytojai. Konsiliumui pasibaigus, ligonio dukra, įvyniojusi į paketėlius po septynis dukatus, įteikė kiekvienam gydytojui. Sniadeckis išvyniojo paketėlį, garsiai suskaičiavo dukatus, pasiėmė vieną ir įsidėjo į liemenę, o kitus padėjo ant staliuko. Jo pavyzdžiu pasekė ir gydytojai. Ligonis pasveiko.
Po Vilniaus universiteto uždarymo Andrius Sniadeckis buvo Medicinos akademijos profesorius ir užėmė labai tvarkingą iždo butą Franko name20, kurio pirmame aukšte gyveno chirurgijos profesorius Juozapas Koženevskis21, o kieme Bojanusas22, lyginamosios anatomijos ir veterinarijos profesorius, vedęs Evą Zborovską (Zborowska), Zano23 mokinę. Bojanusas j Vilnių atvyko 1806 m., laimėjęs konkursą. Jis buvo Hufelando24 mokinys, geras Galio25 ir Cuvier26 pažįstamas. Vilniuje įkūrė veterinarijos mokyklą, kurią dar Antanas Tyzenhauzas27 buvo sumanęs steigti Gardine, todėl atsikvietė Žiliberą28. Veterinarija kaip mokslas Lietuvoje nebuvo aukštai vertinama. Tad ir veterinarijos profesorius laikytas šundaktariu. Atsitiko taip, kad sunegalavo kunigaikštienės Sapiegienės numylėtinis šunelis bolonė. Jeigu būtų susirgęs vaikas, turbūt nedaugiau būtų sukėlęs nerimo ir liūdesio. Nebuvo kitos išeities ir reikėjo kreiptis į Bojanusą. Pas buvusį profesorių apsilanko galionuotas liokajus ir kviečia jį pas susirgusį šunelį. Už valandos būsiu, sako Bojanusas. Tuomet rengiasi auksu siuvinėtą universiteto mundurą, segasi ordinus ir nuvažiuoja karieta. Įėjęs į saloną teiraujasi, kur esąs pacientas. Įneša numylėtinį šunelį – kunigaikštienė prie jo tarsi prie vaiko, vos neverkia. Bojanusas labai atidžiai ir rūpestingai ištyrė pacientą, išrašė receptą ir pakeltu balsu sako: už vizitą šimtas dukatų. Netarę nė žodžio atnešė šimtinę dukatų ir įteikė ponui konsultantui, o šis, linktelėjęs liokajui, atiduoda jam paketą ir pakeltu balsu liepia: nunešk labdarai ir pasakyk, kad profesorius Bojanusas tai siunčia. Taip jis parodė, kad veterinarijos profesorius yra ne šundaktaris.
Vilniaus universiteto profesorius Horodeckis29 buvo žinomas humoristas. Kartą grafas Konstantinas Tyzenhauzas30, būdamas Vilniuje ir eidamas gatve, sutiko Horodeckį ir sveikindamasis sušuko: „Aa! Ponas Horodeckis!“ Sutiktasis į tai atsakė: „Bee! Ponas Tyzenhauzas!“ Ir tik tada jie padavė vienas kitam rankas kaip geri pažįstami.
Pasakojama, kokią šunybę kartą profesorius iškrėtė aukų rinkėjoms. Vilniuje Labdarybės draugiją įsteigė Vilniaus vyskupas Jonas Nepomukas Kosakovskis31. Didžiuliame dviaukščiame pastate gyveno per 400 našlaičių, našlių ir senių, globojamų gailestingųjų seserų, kurioms, be išlaikymo vienuolyne, nieko nereikėjo, tad jos patarnavo veltui. O kadangi tokiam skaičiui neturtėlių išlaikyti lėšų trūko, valdyba kasmet kvietėsi ponias, ypač iš aristokratijos, aukų rinkimui ir tokios ponios vadintos „kvestarkomis“.
Kelių ponių ir panelių būrelis, paprastai vieno ar dviejų vyriškių draugėje, eidavo nuo namų prie namų su padėklėliu ir tokia rinkliava Labdarybės draugijai atnešdavo daugiau nei pusantro tūkstančio rublių sidabru. Kartą „kvestarkos“ atėjo pas Horodeckį prieš pusiaudienį, kai tas buvo dar neapsirengęs. Durys užrakintos, tad beldžiasi. Horodeckis teiraujasi: „Kas ten?“ Atsako: „Kvestarkos, prašom atidaryti.“ Horodeckis, kuris buvo labai šykštus, aiškina: „Atsiprašau, esu nuogas, nieko neturiu.“ – „Tai neturi reikšmės, prašom atidaryti.“ – „Betgi kartoju ponioms, kad esu nuogas.“ – „Tai nesvarbu, prašom atidaryti.“ Horodeckis nusivelka marškinius ir, kaip jį motina pagimdė, atidaro duris ir pasirodo įkyruolėms. „A pfe, a pfe“, – pasigirdo garsai. O Horodeckis teisinasi: „Betgi sakiau ponioms, kad esu nuogas.“ Taip atsikratė „kvestarkų“.
Porcijanka32, universiteto, o paskui Vilniaus medicinos–chirurgijos akademijos profesorius, buvo talentingas chirurgas ir daktaras. Išėjęs į pensiją iki mirties gyveno Vilniuje ir nors praktika neužsiminėjo, bet dažnai buvo, kaip sakoma, pakaušęs. Kartą iškviestas pas susirgusį krūtimi maitinamą kūdikį atėjo neblaivus ir apžiūrėjęs vaiką konstatavo, kad jis yra girtas. Namiškiai, išgirdę tokią diagnozę, nusišypsojo, o daktaras pridūrė: „Ką gi, manote, kad girtas Porcijanka nepažins ligos? Motina yra girta, tai ir vaikas girtas.“ Iš tikro paaiškėjo, kad motina buvo girta.
Įdomi asmenybė buvo ir Simonas Malevskis33, Vilniaus universiteto rektorius, turėjęs priežodį: „Garbusis geradėjau“34. Jis buvo labai taupus. Pasakojama, kai pas kažką iš artimai pažįstamų uždegė dvi žvakes, tai vieną užgesino, sakydamas: „Garbusis geradėjau! Galime ir prie vienos žvakės kalbėtis, o perteklius niekada nereikalingas!“ Kartą paklaustas, koks vynas esąs geriausias, atsakė: „Svetimas! Svetimas! Garbusis geradėjau.“ Apie jį sklido kalbos, kad, sykį paskolinęs žydams pinigų, kaip užstatą paėmė sidabro. Kai suėjo grąžinimo terminas, žydai nepasirodė, jis įdėmiau apžiūrėjo užstatu paliktą sidabrą ir įsitikino, kad tai klastotė. Ką gi rektorius daro? Paskelbia laikraščiuose, kad iš jo pavogtas sidabras. Žydai, nudžiugę, kad gali pasipelnyti, nori atsiimti savo sidabrą. Rektorius vaidina susirūpinusį ir sako, kad nėra jokios skubos, jis gali ir ilgiau laukti. Žydai prisispyrę reikalauja, aiškindami, kad jiems sidabras tuojau pat reikalingas. Rektorius, kasydamasis pakaušį, taria: „Ką darysi, atneškite pinigus.“ Atnešė, atskaičiavo, bet koks buvo jų nusivylimas, kai išvydo netikrą savo sidabrą.
1 Profesija vienuolijose – vieši įžadai, kuriuos davęs asmuo tampa visaverčiu vienuolijos bendruomenės nariu.
2 Giedraičių miestelis nutolęs nuo Vilniaus per 50 km., tad čia turima omenyje vadinamoji lenkiškoji mylia, tuo metu Lenkijos Karalystėje vartotas mato vienetas, t. y. maždaug 8,5 km.
3 Stanislovas Bonifacas Jundzilas (lenk. Stanislaw Bonifacy Jundzill; 1761–1847), Vilniaus universiteto profesorius, botanikas.
4 Angelas Daugirdas (lenk. Aniol Dowgird; 1776–1835), filosofas, Vilniaus universiteto auklėtinis, vėliau profesorius.
5 Kalasantas Ciriakas Lvovičius (lenk. Kalasanty Cyriak Lwowicz; gimė apie 1793 m.), Viliaus universiteto auklėtinis, 1823 m. Polocko p\jorų vienuolyno kunigas, pijorų mokyklos mokytojas, filaretas.
6 Motiejus Brodovičius (lenk. Maciej Brodowicz; 1795–1877), Vilniaus universiteto auklėtinis, 1822 m. Vilniaus Polocko pijorų vienuolyno kunigas, pijorų mokyklos mokytojas, filaretas.
7 Antanas Mošinskis (lenk. Antoni Moszyriski), studijų apie Liubešivo ir Mežyričo pijorų kolegijas autorius.
8 Andrius Benediktas Klongevičius, Klungis (lenk. Andrzej Benedykt Klągiewicz; 1767– 1841), Vilniaus universitete 1815–1828 m. dėstė dogminę teologiją; 1828–1840 m. – Vilniaus vyskupijos administratorius, nuo 1840 m. – vyskupas.
9 Antanas Marcinovskis (lenk. Antoni Marcinowski; 1781–1855), Vilniaus universiteto auklėtinis, spaustuvininkas ir leidėjas.
10 Rzewuski H. Pamiątki JPana Seweryna Soplicy, czešnika parnawskiego. – Paryž, 1839–1849 (d. 1–20), WiIno, 1844–1845 (d. 21–25); pasakojimai, „gavendos“, kurių herojus Severinas Soplica pasakoja apie asmenis ir įvykius iš Baro konfederacijos ir karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikų.
11 Juozapas Goluchovskis (lenk, Jozef Gotuchowski; 1797–1858) filosofas, 1823–1824 m. dėstė Vilniaus universitete; laikomas pirmuoju romantinės filosofijos Lietuvoje atstovu.
12 In 4 – in quarto (lot.) – ketvirtinis leidinio formatas.
13 Grigorijus Aleksandravičius Potiomkinas (1739–1791) turėjo to meto Rusijos imperijoje didžiulę įtaką.
14 Kasparas Kazimieras Ciecišovskis (lenk. Kasperz Kazimierz Cieciszowski; 1745–1831), nuo 1825 m. MogiJiavo arkivyskupas metropolitas.
15 Motiejus Dominykas Dogelis (lenk. Maciej Dominyk Dogiel; 1715–1760), istorikas, istorinjų šaltinių leidėjas; išrūpino karaliaus privilegiją Vilniaus pijorų kolegijos spaustuvei įsteigti (1754).
16 Codex diplomaticus Regni PoJoniae et Magni Ducatus Lithuaniae. – T. 1. – Vilnius, 1758; 5. – Vilnius, 1759; T 4. – Vilnius, 1764. (Ketinta iš viso išleisti 8 t.; surinkta medžiaga liko rankraščiais.)
17 Mustum in busto, / Nawaryla husto, / Groch z kapustą, / A sensu pusto, / Reverende Pater in Christo; Labai galimas dalykas, kad pavadinime „Mustum in Busto“ didžiąja raide parašytas žodis „Busto“ yra vietovės pavadinimas. Tai galėjo būti ir vietovė, iš kur pįjorai atsigabendavo vyno mišių aukai („mustum“ – jaunas vynas). Juolab kad Italįjoje, vyno krašte, yra vietovės Busto Arsizio, Busto Garolfo. Akivaizdu, kad parodijai pasirinktas žodžių žaismas, siekiant pabrėžti, kad veikalas „Mustum in Busto“ esą niekam vertas.
18 Andrius Sniadeckis (lenk. Jędrzej Sniadecki; 1768–1838), chemikas, medikas, Vilniaus universiteto profesorius.
19 Jozefas Frankas (vok. Joseph Frank; 1771–1842), gydytojas, Vilniaus universiteto profesorius. J. Franko iniciatyva įsteigta Vilniaus medicinos draugija, Medicinos institutas, Vakcinacijos institutas, Motinystės institutas. Vilniaus laikotarpio J. Franko atsiminimai yra išleisti lietuvių kalba. Žr.: Frankas J. Atsiminimai apie Vilnių / Vert. G. Dručkutė. – Vilnius: Mintis, 2001.
20 Buvusi Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus (apie 1572–1630 m.) rezidencija. XIX a. pradžioje namas priklausė Vilniaus universitetui, jame buvo profesorių butai. Viename jų 1804–1823 m. gyveno ir garsus medicinos profesorius Jozefas Frankas. Kai iš Vilniaus išvyko, namas pradėtas vadinti jo vardu. Dabar šiame Didžiosios gatves pradžioje esančiame name įsikūrusi Prancūzijos ambasada.
21 Juozapas Koženevskis (lenk. Jozef Korzeniewski, Korzeniowski; 1806–1870), chirurgas, Vilniaus universiteto auklėtinis, Vilniaus medicinos–chirurgijos akademijos profesorius.
22 Liudvikas Heinrichas Bojanusas (vok Ludwig Heinrich Bojanus; 1776–1827), Vilniaus universiteto profesorius.
23 Tomas Žanas (lenk. Tomasz Zan; 1796–1855), Vilniaus universiteto auklėtinis, literatas, vienas filomatų draugijos steigėjų.
24 Kristupas Vilhelmas Hufelandas (vok. Christioph Wilhelm Hufeland; 1762–1836), gydytojas.
25 Josephas Franzas Galias (1758–1828), austrų gydytojas, frenologijos pradininkas.
26 Georges Cuvier (1769–1832), prancūzų zoologas ir paleontologas.
27 Antanas Tyzenhauzas (lenk. Antoni Tyzenhauz; 1733–1785), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas, karališkųjų ekonomijų valdytojas.
28 Žanas Emanuelis Žiliberas (pranc. Jean–Emmanuel Gilibert; 1741–1814), prancūzų botanikas, Gardino medicinos mokyklos įkūrėjas, 1781–1783 m. – Gamtos istorijos katedros profesorius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojoje mokykloje.
29 Ignotas Horodeckis (lenk. Ignacy Horodecki; 1776–1824), mineralogas.
30 Konstantinas Tyzenhauzas (lenk. Konstanty Tyzenhauz; 1786–1853), zoologas, daugiausia nuveikęs ornitologijos srityje.
31 Jonas Nepomukas Kosakovskis (lenk. Jan Nepomucen Kossakowski; 1755–1808), Vilniaus vyskupas ordinaras nuo 1798 m.
32 Konstantinas Porcijanka (lenk. Konstanty Porcianka; 1793–1841), gydytojas chirurgas, Vilniaus universiteto auklėtinis, vėliau – profesorius.
33 Simonas Malevskis (lenk. Szymon Malewski; 1759–1832), Lietuvos vyriausiojoje mokykloje nuo 1793 m. dėstė teisę ir logiką, 1817–1822 m. – Vilniaus universiteto rektorius.
34 Orig. „Moci Bobodzieju“ – trump. iš „Jego Mošci Dobrodzieju“.
Aldona Prašmantaitė. Vilniaus vyskupas Adomas Stanislovas Krasinskis
2011 m. Nr. 4
1859–ųjų gegužės 1 d. „Kurjer Wilenski“ („Vilniaus kurjeris“) glaustai aprašė balandžio 26-ąją, sekmadienį, Vilniaus vyskupu nominuoto ir prieš porą mėnesių Sankt Peterburge konsekruoto Adomo Stanislovo Krasinskio (1810–1891) ingresą Vilniuje. Iškilmės tos dienos rytmetį prasidėjo Aušros Vartuose. Iš vakaro į Vilnių iš Sankt Peterburgo atvykęs A. S. Krasinskis pirmąkart kreipėsi į susirinkusiuosius kaip nominuotas vyskupas, o paskui bažnyčių varpų gausmo lydima gausi procesija pajudėjo Katedros link, kur ir buvo atliktos naujo vyskupijos ganytojo ingreso apeigos. Po šventų mišių, kurias aukojo tuometis Žemaičių vyskupijos sufraganas Aleksandras Beresnevičius, naujas vyskupas pasakė pamokslą ir laimino gausiai susirinkusią minią. Penktąją savo amžiaus dešimtį bebaigiąs vyskupijos ganytojas tikinčiųjų bendruomenės buvo sutiktas itin džiaugsmingai.
Naujas vyskupas buvo ne tik vyskupijos dvasininkams, bet ir to meto eiliniams vilniečiams gerai pažįstamas. Ne vienas tą saulėtą sekmadienio rytmetį iškilmėse dalyvavęs dar prisiminė prieš kelerius metus Katedroje sakytus A. S. Krasinskio pamokslus, kurių daugelis specialiai eidavo klausytis. Be abejo, buvo ir tokių, kurie lenkų kalbos gramatikos pagrindų mokėsi iš A. S. Krasinskio parengto mokykloms vadovėlio, sulaukusio ne vieno leidimo. Nežinia, ar tąkart buvo atvažiavusiųjų iš Giedraičių parapijos, kur kelerius metus būsimasis vyskupas klebonavo: ne vienam giedraitiškiui, reikia manyti, atmintyje įstrigo klebono siūlymai klebonijai priklausiusioje teritorijoje baudžiavą keisti činšu ar klebonijoje įsteigta skaitykla.
Literatūrinis to meto Vilnius A. S. Krasinskį žinojo kaip leidimo „Noworocznik Literacki“ („Naujasis literatūros metraštis“) sudarytoją ir redaktorių eilių ir poemos „Voluinė“, spausdintos šiame leidinyje, autorių. Akivaizdu kad iškalbos dovaną turintis, pamokslais ir literatūriniais darbininkas nesijauti svetimas jam ganyti patikėtoje
dietas gimtinės saitais. Kilęs iš Voluines apylinkių – gimė 1810-aisiais Stepono ir Agnieškos Krasinskių šeimoje Velničo kaime, priklausiusiame tuometei Dubno apskričiai – mokėsi vienuolių pijorų mokykloje Korecio Mežyriče. Mokslai sekėsi, tad, pijorų paskatintas ir namiškių paakintas, turėjo ketinimų savo gyvenimą susieti su šia vienuolija. Pijorų vienuolyne Liubešive išėjo noviciato formaciją. Bet vienuolystės įžadų nedavė. Kas lėmė tokį apsisprendimą, šiandien galima tik spėlioti. Įtakos, be abejo, galėjo turėti kaip tik tuo metu Rusijos valdžios pradėta vienuolynų naikinimo akcija. Žinoma, neatmestina ir kitokių motyvų galimybė. Tačiau nors ir nebūdamas susaistytas įžadais, su pijorų vienuolija A. S. Krasinskis ryšius palaikė visą gyvenimą. Pastaroji aplinkybė, matyt, ir suklaidino rašančiuosius apie A. S. Krasinskį – Vilniaus vyskupo biogramose teigiama jį buvus pijorų.
Į Vilniaus vyskupiją A. S. Krasinskis atvyko 1835 m. viduryje. Dėstė pijorų mokykloje Ukmergėje. Vėliau įstojo į Vilniaus vyskupijos dvasinę seminariją, studijavo Vilniaus Romos katalikų dvasinėje akademijoje. Čia 1841-aisiais įgijo teologijos magistro laipsnį, po keliolikos metų, Akademiją perkėlus į Sankt Peterburgą, gavo teologijos daktaro laipsnį.
Į kunigus A. S. Krasinskį įšventino tuometis Vilniaus vyskupijos administratorius Andrius Benediktas Klongevičius 1836–aisiais. Gavęs dvasininko šventimus ir toliau dėstė lotynų bei lenkų kalbas pijorų mokyklose. Pora metų mokytojavo Sankt Peterburge, prie Šv. Stanislovo bažnyčios veikusioje mokykloje. Mokytojo pareigas sėkmingai derino su literatūrine ir leidybine veikla: 1835-aisiais išėjo pirmasis leidinio „Noworocznik Literacki“ tomas, vėliau pasirodė dar pora (1838 ir 1843 m.). Pastebėjęs jaunojo kunigo gabumus, vyskupas A. B. Klongevičius išsikvietė jį iš Sankt Peterburgo ir paskyrė pamokslininku Vilniaus katedroje. Dar po poros metų A. S. Krasinskis gavo Giedraičių parapiją ir ten apsigyveno, bet kurį laiką dar atvažinėjo į Vilnių sakyti pamokslų. Gyvendamas Giedraičiuose parengė naują „Noworocznik Literacki“ tomą (išėjo 1843 m.), į kurį, be kita ko, įdėjo du savo sukurtus himnus, jiems muziką parašė Stanislovas Moniuška.
Giedraičiuose neužsibuvo – netrukus paskirtas Vilniaus vyskupijos atstovu (asesoriumi) Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinėje kolegijoje. Gyvendamas Sankt Peterburge ėmėsi rengti kanonų teisės vadovėlį (išleistas 1859 m.), išvertė į lenkų kalbą „Sakmę apie Igorį“. Akivaizdu, kad Vilniaus vyskupo skeptras penktojo XIX a. dešimtmečio pabaigoje atsidūrė gerai plunksną valdančio, literatūriniam bei intelektualiam darbui polinkių turinčio hierarcho rankose. Tik pradėjęs eiti vyskupo pareigas, ėmėsi iniciatyvos stiprinti vyskupijos dvasininkų parengimą, siekdamas pertvarkyti vyskupijos seminariją ir prailginti mokymosi metus. Aktyviai parėmė Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pradėtas steigti Blaivybės brolijas – tam tikslui išleido atitinkamo turinio ganytojišką laišką. Šios detalės gana iškalbingos – jos rodo, kam ketino teikti prioritetą vyskupijos valdymo reikaluose.
Tapęs vyskupijos ganytoju, A. S. Krasinskis rasdavo laiko dalyvauti ir to meto kultūriniame Vilniaus gyvenime. Antai „Kurjer Wilenski“ 1861 m. vasarį išspausdintoje informacijoje apie Laikinosios Vilniaus archeologijos komisijos posėdį rašoma, jog pagrindinį pranešimą apie ką tik išėjusį kun. Augusto Theinero veikalą „Vetera monumentą Poloniae et Lithuaniae“ ir jo svarbą Lietuvos istorijai skaitė šios organizacijos narys vyskupas A. S. Krasinskis. Tarp miesto šviesuomenės buvo populiarūs vyskupo rengti vadinamieji „ketvirtadienio pietūs . Amžininkų tekstuose apie tai, deja, liko tik fragmentinės užuominos (tik tokių pavyko rasti), tad galimybių argumentuotai atsakyti į klausimą, kiek žmonių vyskupo salone tuomet susirinkdavo, kas ir kaip dažnai dalyvaudavo, kol kas nėra. Žinoma tik, kad pietūs baigdavosi naujai parašytų tekstų pristatymu ir gyva diskusija. Pastaroji detalė leidžia manyti, kad vyskupo salonas telkė ne tik skaitytojus, literatūros gerbėjus, bet ir kūrėjus. Konfesinė priklausomybė nei į literatūrinius vakarus kviečiamų, nei apskritai artimų bičiulių ratui, atrodo, nebuvo svarbus kriterijus. Antai žinoma, kad geras vyskupo bičiulis buvo evangelikas reformatas gydytojas Ferdinandas Adamovičius, Vilniaus universiteto profesorius.
Tačiau netrukus A. S. Krasinskio rūpestis patikėtos valdyti vyskupijos religiniu gyvenimu, kaip ir atgaivą teikę literatūriniai tekstai ar pagaliau gilinimasis į Bažnyčios kanonų peripetijas, atsidūrė antrame plane – baudžiavos panaikinimo paskelbimas (1861 m.), kilę masiniai neramumai, religinės patriotinės manifestacijos ir 1863 m. pradžioje prasidėjęs sukilimas, norom nenorom, įtraukė į politinius įvykius. Juolab kad sukilimo organizatoriai iš pat pradžių įžvalgiai numatė, kad Katalikų Bažnyčios nereikėtų palikti nuošalėje.
Literatūroje iki šiol vyrauja požiūris, kad katalikų dvasininkų laikyseną per 1863-iųjų sukilimą nulėmė jų vieta hierarchijos struktūrose. Paprastai tvirtinama, kad sukilimą rėmė ir jame dalyvavo tiktai žemesnysis dvasininkų sluoksnis, o vyskupai buvę prieš. Vilniaus vyskupas A. S. Krasinskis taip pat yra priskiriamas sukilimo priešininkams. Nėra duomenų, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad A. S. Krasinskis – sukilimo šalininkas, juolab – aktyvus jo dalyvis. Tačiau ta aplinkybė, kad A. S. Krasinskis, būdamas puikiai informuotas apie į sukilėlių būrius pasitraukusius vyskupijos dvasininkus, pasitenkino aplinkraščiu, kurį, beje, išleido tuomečio Vilniaus generalgubernatoriaus Vladimiro Nazimovo nurodymu, kviesdamas dvasininkus atsidėti pastoraciniam darbui, bet jokių nuobaudų prasižengusiems dvasininkams netaikė, akivaizdžiai rodo, jog priskirti vyskupą sukilimo priešininkams nėra pagrindo.
1863-iųjų gegužės viduryje į Vilnių atvykęs naujas generalgubernatorius Michailas Muravjovas netruko įsitikinti, kad malšindamas sukilimą paramos iš vyskupo tikrai nesulauks. Dar daugiau – A. S. Krasinskis, gavęs generalgubernatoriaus nurodymą išleisti sukilimą smerkiantį aplinkraštį, delsė jį vykdyti. Su tokiu akibrokštu taikstytis M. Muravjovas neketino – labai greitai nusprendė nepaklusnųjį hierarchą iš vyskupijos pašalinti. Atvirai susidoroti su A. S. Krasinskiu generalgubernatorius vis dėlto nesiryžo ir surezgė gana rafinuotą planą, t. y. leido vyskupui, lydimam savo kapeliono ir poros tarnų, išvykti mėnesiui pasigydyti. Vyskupas, neįtardamas klastos, išvažiavo iš Vilniaus traukiniu Daugpilio link. Daugpilyje turėjo persėsti į traukinį, vykstantį Rygos kryptimi. Ketino pasigydyti Kemerių kurorto vandenimis. Tačiau jau Daugpilio geležinkelio stotyje paaiškėjo, kad jis esąs imperijai itin pavojingas politinis nusikaltėlis, o šalia kupė važiuojantis žandaras siųstas jį, Vilniaus vyskupą, lydėti į tremties vietą…
Atšiaurioje Viatkoje, kur M. Muravjovo valia turėjo apsigyventi, praleido dvidešimt metų – iš tremties buvo paleistas tiktai 1883 m. Be teisės grįžti į Vilnių. Per tuos dvidešimt metų Vilniaus vyskupija buvo laikinųjų caro skirtų ir pasaulietinei valdžiai itin lojalių valdytojų rankose. Tad po 1863 m. sukilimo numalšinimo prasidėjusios represijos prieš Katalikų Bažnyčią itin skaudžiai palietė Vilniaus vyskupiją. Kad Apaštalų Sostas pagaliau galėtų paskirti naują vyskupijos ganytoją, iš tremties paleistas A. S. Krasinskis turėjo keliauti į Romą ir atsisakyti vyskupo regalijų. Šią pareigą ilgai nedelsdamas atliko. Grįžęs iš Romos, iki mirties 1891-aisiais gyveno Krokuvoje.
Krokuvoje praleisti paskutinieji gyvenimo metai A. S. Krasinskio biografijoje išsiskiria itin reikšmingu darbu kalbotyros srityje – buvęs Vilniaus vyskupas baigė tvarkyti tremtyje pradėtą rengti lenkų kalbos sinonimų žodyną, kurį dviem tomais išleido Krokuvos mokslų akademija1. Atrodo, tiktai apsigyvenęs Krokuvoje pradėjo rašyti ir ,Atsiminimus“. Pirmąkart jie spausdinti Krokuvoje tusiame periodiniame leidinyje „Czas“ („Laikas“) 1900 m. Tais pačiais metais išleisti atskira knygele pusantro šimto egzempliorių tiražu, vėliau nebuvo pakartoti ir jau yra bibliografinė retenybė. Platesnei Lietuvos auditorijai šie lenkų kalba rašyti memuarai iki šiol nežinomi. Pasakojimas apie tremtyje praleistus metus spausdintame tekste nutrūksta kiek netikėtai. Nėra ir krokuvietiškojo laikotarpio.
Dabartinė temos tyrimo situacija leidžia vienareikšmiai teigti, kad apie tremtyje išgyventus metus vyskupas yra rašęs. Gali būti, kad tremties epizodas visam laikui liko rankraštyje – kaip galima spręsti iš išlikusio bibliografinio tokio teksto aprašo, t. y. A. S. Krasinskio memuarų apie tremtyje praleistą laiką apmatai buvo tarp Varšuvos nacionalinės bibliotekos fonduose saugotų raštų, kurie sudegė per Antrąjį pasaulinį karą, Varšuvos sukilimo metu. Bet gal tai juodraštinė „Atsiminimų“ versija? Tikėtina, kad galėjo būti išsamesnis A. S. Krasinskio Atsiminimų“ tekstas, nei tas, kuris išspausdintas. Tačiau kol kas klausimas, ar Krokuvoje nūnai surastas A. S. Krasinskio atsiminimų rankraštis yra identiškas spausdintam tekstui, yra retorinis. Nežinoma ir paties autoriaus nuostata dėl rašomų atsiminimų spausdinimo. Turint omenyje, jog A. S. Krasinskis gerai valdė plunksną ir mėgo rašyti, peršasi prielaida, kad rašomus memuarus taip pat ketino spausdinti. Tačiau turimų šaltinių kol kas per mažai, kad būtų galima šį teiginį argumentuoti. Atvirkščiai – tai, kad dienos šviesą „Atsiminimai“ išvydo kone po dešimties metų nuo autoriaus mirties, rodytų, kad spausdinimo iniciatyva priklauso ne A. S. Krasinskiui. Gal spaudai jų neteikė todėl, kad tekstą laikė nebaigtu arba ne visai parengtu publikuoti.
Skaitytojams siūlomi fragmentai versti iš atskira knygele 1900 m. pasirodžiusiųjų2. Žurnale spausdinamuose Atsiminimų“ epizoduose, kurie originale redaktorių žymimi 9–10 skyriais, pateikta informacija apie Vilniaus pijorus yra svarbi besidomintiems Lietuvos religinės kultūros istorija, o žaismingi pasakojimai apie Vilniaus universiteto profesorius padeda geriau pažinti to meto Vilniaus gyvenimo realijas. Į akis krinta autoriaus gebėjimas vykusiai pinti savo autentiškus pastebėjimus su girdėtais pasakojimais iš ankstesnių laikų. Istorinė perspektyva „Atsiminimų“ tekstą tarsi pakylėja į literatūrinio kūrinio, išeinančio už memuarų ribų, lygmenį. Apskritai Atsiminimuose“ asmeninės biografijos detalės nėra sureikšminamos ir tarsi ištirpsta pasakojime apie viešą – kultūrinį, intelektinį, bažnytinį – to meto gyvenimą.
1 Krasinski A.S. Slownik synonimow polskich. – T. 1–2. – Krakow, 1885 (antras leidimas išėjo Varšuvoje 1989 m.).
2 [Krasinski A.S.] Wspomnienia biskupa. – Krakow, 1900.
Alma Lapinskienė. Trijų Vilniaus okupacijų liudijimas
2010 m. Nr. 10
Rapolo Mackonio dienoraščiai
Šiuolaikinė visuomenė, pavargusi nuo gyvenimo tempo, naujųjų technologijų, virtualios tikrovės, fikcijų, susvetimėjimo, vis labiau atsigręžia į autobiografinio žanro knygas: prisiminimus, laiškus, dienoraščius. Šio žanro naratyvas žada susitikimą su tikru gyvenimu, tikru įvykiu, tikru, nepramanytu žmogumi. Bene gryniausia autentika yra dienoraštis – ne tik tiesioginis jame užfiksuotų įvykių liudijimas, savotiškas dokumentas, bet ir patikimiausias pasakotojo sielos, pasaulėjautos, minčių atspindys. O tikri dalykai – nuoširdumas ir dokumentiškumas – vertingi visada.
Tarpukario Vilniaus žurnalistas, prozininkas R. Mackonis (1900–1982) greta labai reikšmingų atsiminimų paliko ir dienoraščių – 1928–1934 bei 1941–1943 metų. Šie du dienoraščių pluoštai sulaukė skirtingo likimo. Pirmasis atsidūrė ramiame Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne, antrasis – sovietiniame saugume ir kartu su straipsniais „Naujojoje Lietuvoje“ tapo R. Mackonio „kaltės“ prieš sovietų valdžią įrodymais.
Pirmas R. Mackonio dienoraščio įrašas datuotas 1928 metų liepos 20 diena. Jame autorius bando pats sau išsiaiškinti, kodėl imasi rašyti dienoraštį.
„Metų pradžioje buvau pradėjęs rašyti dienyną, kurį maniau sunaudoti ateityje atsiminimams. Deja. Parašęs keletą lapų, pertraukiau. Po kiek laiko, dabar neatsimenu, užrašytus lapus išplėšiau ir sunaikinau. Praėjo daugiau pusės metų. Vėl atėjo man į galvą mintis rašyti dienyną. Kam, kuriam tikslui? Sunku vienu žodžiu atsakyti, išsiaiškinti. Kodėl? Todėl, kad gyvename nepaprastus laikus, gyvename laikinumo dvasia: šiandieną ramu, tylu, o ryt gali viskas į viršų kojom persiverst. Bet juk gyvename, šį tą veikiame. Taigi ar nevertėtų visų tų pergyvenimų nors paviršutiniškai aprašyti. Tiesa, tai labai neatsargu, stačiai rizikinga. Juk vieną gražią naktį galiu susilaukti „svečių“, kuriems pakliuvus į rankas sveikas neištrūksi. Tačiau mėginsiu. Skatina mane prie rašymo ir tas, kad, man rodos, po metų kitų visi įdomūs ir charakteringi mūsų pergyvenimai ir darbai gali būti pamiršti. O tai labai gaila“1
Jau pats pirmas sakinys rodo, jog autorius pradeda rašyti dienoraštį gana pragmatiškais sumetimais, – kad užfiksuotus įvykius ir faktus ateityje panaudotų atsiminimams. Arba, kaip rašė 1929 m. spalio 7 d. – skelbtų spaudoje. Taigi, požiūris į dienoraščio rašymą visiškai racionalus, dienoraštis traktuojamas kaip užrašų knygutė svarbiems faktams pasižymėti.
Kalbėdamas apie begalinę dienoraščių įvairovę, Vytautas Kubilius išskyrė du tipus: „1) išorinių įvykių kronika, aplinkos stebėjimas, amžininko liudijimai apie savo epochą; 2) individualios savimonės aktai (prancūzų pavadinti journal intime)“2. R. Mackonio dienoraščiai, be jokios abejonės, priklauso pirmajam tipui. Neatsitiktinai jo atsiminimų knyga, kurioje yra ir dienoraščių fragmentų, jos sudarytojos dukros Birutės Mackonytės valia pavadinta „Amžiaus liudininko užrašai“ (2001).
Tarpukario laikotarpio R. Mackonio dienoraščiuose dominuoja to meto Vilniaus visuomeninio lietuvių gyvenimo įvykiai, spaudos reikalai, partijų ar grupių interesų susikirtimai, žymesnių veikėjų konfliktai, jų charakteristikos. Artimieji ir draugai tarsi neegzistuoja, tik poroje vietų paminimi broliai. 1928 m. rugsėjį aplankęs brolį Edvardą Šiauliuose rašo:
„Prieš keletą dienų buvau nuvykęs Kaunan ir Šiauliuose, kur aplankiau brolį. Vargšas jisai! Atskirtas nuo savųjų, nuo šeimynos, kurios ir pamatyt negali. Stačiai buvo gaila ir skaudu įėjus į jų mažą butelį, prie kurio yra dar mažesnė krautuvėlė. Skurdas kiekvienam žingsny. Visa laimė, kad jo žmona yra tiek nuoširdi ir gera, kad blogiausiu metu moka pasiguosti pati ir paguosti jį3.
O sužinojęs apie kairuoliškų pažiūrų brolio Kosto pašalinimą iš Labdarybės draugijos bendrabučio „už tai, kad jis platinęs <…> komunizmą mokinių tarpe“, R. Mackonis netiki brolio kalte („kad mano brolis yra laisvamanis, seniai žinau, bet kad jis prisidėtų prie komunistų, netgi nemokėdamas nė žodžio rusiškai – neįsivaizdinu“) ir labiausiai piktinasi Draugijos valdybos narių nenoru laiku užkirsti kelią blogybei:
„Kas betgi skaudžiau, kad tie ponai, su kuriais jau keli metai artimai dirbu, taip begėdiškai su manimi pasielgė. Nei pranešė, nei įspėjo, kad padaryčiau įtaką į brolį, nei niekuomet apie tai užsiminė, nors gerai žinojo, kad iš paskutiniųjų už jį moku bendrabutin ir apskritai globoju. To visko mano artimieji nepadarė, bet susirinkę nutarė prašalinti iš bendrabučio. Tai tiesiog įžeidimas, kurio aš negaliu perkentėti, ir štai antra diena, kaip jaučiuosi tiesiog nesavo kaily. Oi kiek žmonės, net ir tie, kurie dangstosi katalikybe, turi savyje blogos valios ir asmeniškų intrigų.“4
Asmeninio gyvenimo tarsi nebūta, jis į dienoraštį neįsileidžiamas. Vienintelė 1929 m. gegužės 6 d. įraše praslydusi pastaba: „Liūdna kažkaip ir ilgu. Šaly šeimyninio gyvenimo nuobodulio, kurio jokiomis priemonėmis nemoku nugalėti, dar labiau spaudžia širdį visuomenės iširimas, iškrikimas.“ Ji ir parodo, jog R. Mackoniui žymiai labiau „spaudė širdį“ visuomenės, o ne asmeniniai reikalai.
Sunku išskirti, kuri Vilniaus lietuvių visuomenės gyvenimo sritis R. Mackoniui rūpėjo labiausiai, nes iš tiesų jam rūpėjo viskas – švietimo bėdos, spaudos padėtis, partinės rietenos, vienybės stoka. Jau antrame vos pradėto dienoraščio įraše 1928 m. liepos 21 d. išsako susirūpinimą Vilniaus lietuvių visuomenės dvasine būkle:
„Kada mes išlįsime iš prietarų kiauto ir pažiūrėsime platesnėmis akimis į apsupantį mus gyvenimą? – tikrai negalima pasakyti. Viena tik aišku, kad gyvendami Šv. Šv. Kazimierų ir Zitų gyvenimu mes po truputį žengiam, artinamės prie dvasios skurdo. Ir netolimas tas laikas, kad vienintelė mūsų sargyba, vienintelė mūsų viešojo gyvenimo vieta pasiliks Šv. Mikalojaus bažnyčia ir senmergių davatkų būrys. Jeigu dalykų eiga nepasikeis, nieko geresnio nesulauksim.“5
R. Mackoniui spaudė širdį ne tik okupuoto Vilniaus, bet ir laisvos Lietuvos gyvenimo juoduliai. Jis aktyviai sekė visuomeninį politinį gyvenimą anapus demarkacinės linijos ir dienoraštyje aštriai, negailėdamas epitetų, komentuodavo ten vykstančius įvykius. 1929 m. vasario 1 d., sužinojęs apie pulkininko P. Plechavičiaus atsistatydinimą, rašė:
„Vakar spaudoj pasirodė žinių, kad Lietuvos gener. štabo viršininkas pulk. Plechavičius atsistatydino. Tą žinią lenkų spauda pakartojo su visomis smulkmenomis, nepagailėjusi savų komentarų. O šios dienos kai kurie laikraščiai tiesiog pranešė, kad Plechavičius ir 18 karininkų suareštuota ir pasodinta fortuose. Kitos žinios, geriau pasakius, paskalos, skelbia, kad areštuotas Voldemaras. Kam tikėti? Kad Plechavičius atsistatydino, tai faktas, bet kad prieitų prie suėmimų, tai tikėti nesinori. Nors kai kurie mūsų krikdemų tikėjimo išpažinėjai jau trina rankas, kad Lietuvoje vėl atsistos valdžioje Bistrai Krupavičiai ir visos zitininkės. Bet vis tik viltis yra, kad Dievas apsaugos Lietuvą nuo tos nelaimės, neprileis – vikarų prie ministerijų, zakristijonų prie departamentų direktorių, nes tuomet Lietuva pražuvusi, nes vargas tai valstybei ir tautai, kuri pakliūva tų ar kitų internacijonalistų rankosna. Tuomet visas kraštas arba suterorizuotas, arba kvailinamas ir mulkinamas. Paėmus viršų Lietuvoje komunistams ir jų sėbrams esdekams, Lietuva būtų apsodinta črezvičaikų lizdais, o paėmus valdžią Romos juodajam internacijonalizmui, grįžtų prie balso kunigų šeimynėlės, įsigalėtų proto mulkinimas, mokslo persekiojimas ir kvailybės bei tamsumo garbinimas.“6
Šis įrašas aiškiai rodo, jog R. Mackonis vienodai neigiamai vertino tiek klerikalizmą, tiek komunizmą. Dienoraštyje ne kartą prisipažįsta nesąs nei kairiųjų, nei dešiniųjų pažiūrų, negalįs pritapti nei prie tų, nei prie tų („Ir ten, ir ten pilna šunybių, o labai maža žmoniškumo, į kurį šiandieną ir vieni, ir kiti spjaudo“7). Apskritai R. Mackonis buvo laisvos sielos žmogus, amžinas kovotojas už lietuvybę, už teisybę, drąsiai reiškiantis savo nuomonę bet kuriuo klausimu. Todėl jam nepriimtini jokie partiniai rėmai ar įsipareigojimai:
„Laikausi tos nuomonės, kad žmogus visame kame turi būti laisvas, nevaržomas, ko partijoj niekuomet nėra. Nes partijų rietenos yra šlykštus, žeminąs žmogaus vardą dalykas. Ir kaip gi galima tylėti matant, kai kai kurie Evangelijos skelbėjai daro aiškias šunybes. Argi todėl jie reikia girti, kad priklausai jų partijai? Niekuomet. Arba išpažįstant ir radikališkiausias pažiūras, negi laikysies aklai kairiųjų klaidų?! Štai tas ir verčia vengti partijų, o ypač Vilniuje, kur turime visi lietuviai bendrą tikslą, tautos idealų ugdymą.“8
Itin nekentė klerikalizmo, davatkiškumo. Labai dažnai R. Mackonio pykčio strėlių taikiniu tampa kunigai, nes, pasak jo, visą gyvenimą Vilniuje jie stačiai nuodija:
„Pradėjome steigti banką, tą visai nekaltą, grynai ekonominę instituciją, jie pakėlė triukšmą, skandalą, užsigeidė savo banko, turbūt „katalikiško“. Lietuvoje mat subankrutyjusi krikdemų partija išdirbinėja „katalikišką“ pieną ir sviestą, tai čia, matyt, jos nuotrupos užsigeidė „katalikiško“ banko. Tai štai kaip mes dirbame pozityvų darbą, kurio, nespėję pradėti, jau griauname. Tame prakeiktame smaugimesi, tame nepradėto darbo griovime juodžiausią rolę lošia… kunigai. Žinoma, kalbu tik apie miesto kunigus, nes provincijos lietuvių kunigai tuo atžvilgiu yra daug doresni, nuoširdesni, bet jie be balso, be reikšmės. Jie moko mūsų liaudį, o viršūnes pūdina jų kolegos Vilniuje.“9
Kliūva kai kam ir asmeniškai. Kunigas Kraujelis esąs didžiausias Vilniaus karjeristas, Rymo tarnas, kuris „ramiausia sąžine tyčiojasi iš lietuvių kalbos gynimo“, kunigas Raštutis – „pletkininkas ir intrigantas“. Įdomu tai, kad atsiminimuose, rašytuose bent trim dešimtmečiais vėliau, kai viską jau vertino iš istorinės perspektyvos, R. Mackonis tuos pačius kunigus charakterizuoja visiškai kitaip. Prisiminimų apybraižose „Dvylika Vilniaus kunigų“ kunigą Kraujelį, „Ryto“ draugijos pirmininką, pristato kaip aktyvų lietuviškų mokyklų gelbėtoją, kuris išnaudodavęs kiekvieną priemonę, net siuntęs vidutinio dydžio straipsnio apimties telegramą J. Pilsudskiui10. Kunigą Raštutį autorius prisimena kaip originalią asmenybę, „kaip taurų lietuvį, patriotą, be jokios reklamos didelę savo gyvenimo dalį paaukojusį Vilniaus krašto lietuvių gerovei“11.
Tuo ir pasireiškia dienoraščio žanro ypatumas – itin artimas, atviras, emocionalus, „dar neataušęs“ santykis su įvykiais ir žmonėmis, be laiko distancijos, būtinos esmei suvokti, įvykių kontekstui ir aplinkybėms išryškėti. Anot G. Beresnevičiaus, dienoraštis – tinkamiausia vieta asmeninei nuomonei išsakyti, „dienoraščiai teikia daugybę <…> galimybių – tiesmukumo ar, darant užuominas, neišbaigtumo, lengvumo, žaismės, provokacijos, galų gale – išsisakymo“12.
Iš tikrųjų dienoraščio rašymas dažnai yra savotiška psichologinė terapija. Juk paprastai dienoraščio griebiamasi, kai širdį užgula rūpesčiai ar skausmas, nes žmogus jaučia, kad rašymas padeda, – palengvina širdgėlą, sumažina pyktį. Lyg nebylus, kantrus, visada esantis šalia bičiulis dienoraštis „išklauso“, priima kad ir niūriausias nuotaikas, liūdniausias mintis, tarsi perima slėgusios naštos dalį, ir žmogui palengvėja. Akivaizdu, kad ir R. Mackoniui dienoraštis buvo ne vien tik sausa užrašų knygelė. Fiksuodamas savo darbo bei veiklos faktus ir lietuvių visuomeninio kultūrinio gyvenimo įvykius ir reiškinius, jis atvirai ir emocingai išsako savo nuomonę apie juos, išrašo skausmą dėl širdį slegiančių negerovių. Todėl R. Mackonio dienoraščiai – patikimiausias jo pažiūrų, nuostatų, moralumo dokumentas, patikimesnis ir už atvirą, tiesią jo publicistiką, nes prie straipsnių „rankas prikišti“ galėjo redaktorius ar šiaip atsargesnis redakcijos darbuotojas, jau nekalbant apie cenzorių.
Paskutinis šio dienoraščių pluošto įrašas darytas 1934 m. sausio 31 d. O kitame lape jau vėliau autoriaus ranka įrašyta:
„I P. S. Šis ir dar trys dienyno juodraščiai buvo per reviziją 1934 m. vasario 14 dieną paimti ir išbuvo policijoje bei prokuratūroje iki 1934 m. liepos 13 dienos, kada jie buvo sugrąžinti numarinus mano bylą, kurioje norėta prikišti B. S. 97 § 1.
II P. S. Kas su jais buvo daryta – nežinia, bet galėjo įdomesnes vietas fotografuoti arba persirašyti. Viskas galėjo būti.“
Mat 1934 m. vasario pradžioje okupacinė lenkų valdžia prieš Vilniaus lietuvius vėl ėmėsi eilinių represijų, – protokolų, kratų, suėmimų. Apsilankė „svečiai“ ir pas R. Mackonį, apvertę viską aukštyn kojom, surašė protokolą ir jį suėmė, be jokios prokuroro sankcijos išlaikė kalėjime apie mėnesį. Per kratą ir buvo paimti dienoraščiai, kaip „kaltės“ įrodymas.
Matyt, apsidrausdamas R. Mackonis kelerius metus dienoraščio neberašė. Nerašė lenkmečiu, nerašė ir sovietmečiu. Ir tik tada, kai jau tvyrojo karo nuojauta, 1941 m. birželio 14 d. vėl ėmėsi plunksnos:
„Šiandien suėjo lygiai vieneri metai, kai į Lietuvą įsiveržė imperializmo tikslais vadinamoji raudonoji armija. Jau anksčiau Kremliaus valdovai per savo agentus visaipos provokavo Lietuvą kaltindami ją už tai, ko Lietuva nepadarė. Kremliaus valdovų provokacijos baigėsi Lietuvos okupacija.
Kiek per tą laiką padaryta mūsų tautai dvasinių ir medžiaginių skriaudų, kiek daug dvasiškai sužalota sveiko lietuviško jaunimo, kiek tūkstančių lietuvių kankinasi čekistų sugrūstuose kalėjimuose – kažin, ar mes kada nors tiksliai sužinosime.“13
Akivaizdu, kad dienoraščio autorius kaip žurnalistas siekė „pažymėti“ bolševikų okupacijos metines, glaustai apibendrindamas raudonojo teroro piktadarybes mūsų tautai. Bet iš tolimesnio įrašo aiškėja, kad svarbiausia buvo užfiksuoti, aprašyti Vilnių apėmusį dar nematytą siaubą – prasidėjusius masinius trėmimus:
„Bet tai, kas šiandien Lietuvoje imtasi daryti – vainikuoja visus, iki šiol patirtus nuostolius. Šiandien naktį čekistai pradėjo gaudyti žmones gatvėse, areštuoti namuose ir kažkur veža. Nepaprastai klaikus vaizdas! Nuo pat ryto visomis miesto gatvėmis stoties ir Naujos Vilnios linkui lekia sunkvežimiai, pilni prigrūsti ne tik vyrų, bet ir moterų, vaikų, senelių ir net ligonių. Duoda valandą kitą daiktams susikrauti ir važiuos nežinia kur.
Per visą dieną Vilniuje nematyti buvo besišypsančio žmogaus, per visą dieną gyventojai nieko burnon neėmė, ištuštėjo restoranai, valgyklos, kavinės, nieks nepasirodė kine, neveikė teatrai, nieks akių nesudėjo: visi laukė savo eilės. O sunkvežimiai lakstė tušti nuo stoties ir pilni į stotį. Pilnas miestas čekistų, kurie visi panašūs į šungaudžius.“14
Žmonių gaudymas tęsėsi visą savaitę. R. Mackonis baisėdamasis rašo apie Naujosios Vilnios stotyje stovinčius kelis šimtus beveik aklinai užkaltų gyvulinių vagonų, kuriuose be maisto ir vandens kankinosi tūkstančiai nekaltų žmonių. O po Vilnių, anot diaristo, slankioja būriai apdriskusių, rusiškai kalbančių žmonių,– atvežtų į Lietuvą kolonistų, barzdotų, apšepusių, bet su naujais kariškais batais iš Lietuvos kariuomenės sandėlių. Todėl visiškai suprantama, kodėl 1941 m. birželio 21 d., komentuodamas Londono radijo žinias ir TASS’o pranešimus, R. Mackonis įrašo: „O karo, kaip išganymo, laukiame visi be išimties.“ Rašydamas daugiskaita, R. Mackonis turėjo galvoje savos aplinkos žmones lietuvius inteligentus, kurie laukė karo ne iš meilės vokiečiams ar jų fašistinei ideologijai, bet kaip tuo metu vienintelės galimybės išsivaduoti nuo bolševikų teroro ir susigrąžinti šalies nepriklausomybę.
Prasidėjus vokiečių–sovietų karui, R. Mackonis gana detaliai fiksuoja visus įvykius, tarsi norėdamas išsaugoti istorijos atmintyje tai, kas pačiam atrodė svarbu. Birželio 23 d. aprašo sovietų veikėjų ir kariuomenės bėgimą iš Vilniaus, džiaugiasi žinia, jog per Kauno radiją jau grojamas Lietuvos himnas, didžiuojasi, kad prie Vilniaus vadavimo prisidėjo lietuviai:
„Į pavakarį Vilniuje prasidėjo šautuvų ir kulkosvaidžių tratėjimas. Į kovos lauką išėjo mūsų partizanai. Nedaug, palyginti, jų buvo, bet pats faktas, kad šiuo istoriniu momentu Vilniuje už jo ir visos Lietuvos laisvę stvėrėsi ginklo lietuviai – yra didelis istorinis įvykis, liudijąs, kad ir šioje Lietuvos dalyje iniciatyva perėjo į mūsų rankas. Duok Dieve, kad mūsų partizanų ir visų kitų lietuvių pralietas kraujas nenueitų veltui, kad sulauktumėm politinės laisvės.“
R. Mackonis, kaip ir kiti lietuviai inteligentai, vylėsi, kad sulauktoji politinė laisvė nėra tik laisvė nuo bolševikų, kad Lietuva vėl taps nepriklausoma valstybe, – Kaune, vos pasitraukus bolševikams, paskelbiama nauja Lietuvos vyriausybė. „Kaip vyriausybės, taip ir visuomenės nusistatymas yra vienas – Suvereninė Lietuvos Valstybė“, – byloja 1941 m. liepos 19 d. dienoraščio įrašas. Naujasis Vilniuje leidžiamas dienraštis pavadinamas „Naująja Lietuva“, – kad simbolizuotų naują gadynę. Deja, ne itin šviesią, – jau parengtą pirmąjį numerį R. Mackonis ir O. Vilmantienė, atnešę peržiūrėti karo komendantui, privalėjo čia pat visą išversti į vokiečių kalbą.
„Naujosios Lietuvos“ leidimo vargai, problemos, iškylančios grėsmės – kone kasdienė R. Mackonio karo metų dienoraščio tema. Tačiau lietuviško dienraščio leidimas R. Mackoniui nebuvo tik rašymo ambicijų patenkinimas ir priemonė duonai užsidirbti. Jam tai buvo būdas tarnauti savo tautai ir valstybei. R. Mackonis buvo teisybės mylėtojas, nenuilstantis kovotojas už tiesą, todėl dienoraštyje kritikuoja ne tik priešus, jis atvirai nepritaria, net piktinasi ir kai kuriais lietuvių veikėjų žodžiais ar veiksmais. Kaip ir tarpukariu, itin nekenčia susiskaldymo, priešų tarp savųjų ieškojimo, labiausiai ardančio tautos vienybę ir ją silpninančio. Iš vieno bendradarbio išgirdęs, kad, atrodo, visi, dirbę „Vilniaus balse“, yra susitepę, piktinasi:
„Pasitarimo metu visu griežtumu atmečiau šitokias insinuacijas, primindamas, kad jei visi bolševikų okupacijos metu būtumėm slankioję patvoriais, tai bolševikai seniai visus lietuvius inteligentus būtų kaip blakutes išnaikinę. Iš tikro darosi pikta matant tiek daug „teisėjų“ ir „idealistų“, kurie darosi įžūlūs su savo „nekaltybe“ ir moralais.
Tai tik rodo, kad vėl pradedame rūšiuoti negausią savo visuomenę į „geruosius“ ir „bloguosius“, vėl steigiame partinius kromelius, klikas, be kurių pavienis žmogus esi bejėgis, beteisis.“15
Ir vis dėlto giluminis R. Mackonio karo metų dienoraščių leitmotyvas – Lietuvos valstybės likimas. Praėjus mėnesiui nuo karo pradžios, liepos 22 d. rašo: „Labiausiai visus neramina Lietuvos ateitis. Nuo pat karo pradžios nei vokiečių spauda, nei oficiali agentūra nė puse burnos neprasitarė apie Lietuvos ateitį.“ Neprasitarė, nes Lietuvai numatė tokią pat ateitį kaip ir kitiems okupuotiems kraštams, – germanizaciją. Valstybingumo atkūrimo iliuzijos pradeda tirpti. Vis dar bijoma bolševikų grįžimo, bet tuo pat metu „vis daugiau nusivilima vokiečiais, vis kritiškiau apie juos kalbama“. Rugpjūčio 22 d. R. Mackonis dienoraštyje pažymi: „Būdinga, kad Lietuvai paskirtas generalinis komisaras vadinasi „Komisaru Kauno sričiai“. Tuo būdu sąmoningai vengiama Lietuvos vardo.“ Dienoraštyje užfiksuota visa vilčių žlugimo drama, jis smelkte persmelktas begalinio rūpesčio, nesiliaujančio skausmo dėl tautos ir valstybės likimo.
Okupacinės vokiečių tendencijos vis labiau aiškėjo ir aštrėjo, karinė cenzūra griežtėjo. Redaguodamas laikraštį, rašydamas straipsnius, R. Mackonis jautėsi lyg tarp dviejų ugnių, – tarp vokiečių cenzūros ir lietuvių skaitytojų:
Atmosfera Vilniuje yra labai sunki, pritvinkusi. Dirbantiems šiaip sau įstaigose dar pusė bėdos. Bet kai reikia reikšti visuomenės opiniją – nežinai žmogus ko stvertis. Pamėgini kalbėti atviriau – „gespart“, bandai kalbėti tarp eilučių – to nesupranta skaitytojai, kaltindami mus už provokišką nusistatymą. <…> Gal istorija ir apkaltins mus už oportunizmą, gal konstatuos, kad galėjome kitaip rašyti, negu rašome. Gal. Tačiau darome tai, ką diktuoja lietuviškoji sąžinė, ir nieko daugiau, išskyrus savąją tautą, prieš akis neturime. Jei šiam tikslui ir blogai patarnausime, tai be blogos valios, ir todėl tenka pamoti ranka į visokius isterinio pobūdžio priekaištus, kurių tai iš vienur, tai iš kitur susilaukiame16.
Baigiantis 1941 metams gruodžio 29 d. jis apibendrina viltis, praradimus, iliuzijų žlugimą:
„Iš tikrųjų, tokių metų, kaip šieji, Lietuva nėra mačiusi ir pergyvenusi. Buvo momentų visiško nusiminimo, juodžiausių valandų, buvo pergyventa baisiausios žmonių gaudymo ir vežimo dienos. Paskui atėjo visų lauktas karas, kurį pasitikome kaip išganymą, o juo labiau, kad turėjome vilčių atstatyti nepriklausomą valstybę. Nepavyko. Be to, juo toliau, juo labiau nyko bet kokios viltys atgauti laisvę, kol prieita prie to, kad radijofonuose lietuvių kalbos beveik kaip ir nėra, iš spaudos žodis „Lietuva“ irgi nyksta, braukiamas statant vietoj jo kažkokią negyvą, šlykščią sąvoką – „Generalinis komisariatas“. <…> Imkime nors ir spaudą, kuriai skaitytojai daro tiek daug priekaištų, kad ji esanti… provokiška. Aišku, kad tokie priekaištai niekuo rimtesniu nepagrįsti ir dirbęs ilgus metus savo tautos gerovei nesijaučiu, kad būčiau prieš tautą prasikaltęs. Darome, kas galima. Įvairiais būdais stengiamės priminti skaitytojams tai, kas visiems mums brangu. Retkarčiais pavyksta.“
Pavyksta tik retkarčiais, nes net nekalčiausias, paprasčiausias skelbimas turėdavo pereiti per dvi cenzūras, – civilinės vokiečių valdžios ir karo atstovo. Be to, cenzorius reikalavo spausdinti vis daugiau vertimų iš vokiečių laikraščių. Tie vertimai, daugybė potvarkių, spausdinamų vokiečių ir lietuvių kalbomis, stūmė lauk originaliuosius straipsnius. Matydami, jog verčiami iš vokiečių spaudos tekstai pernelyg atidengia vokiečių planus užkariautuose kraštuose, cenzoriai staiga uždraudė žymėti šaltinį, iš kur straipsnis paimtas. R. Mackonis piktinasi, jog „tokiu triuku norima apgauti skaitytojus sugestionuojant, kad provokiškus straipsnius esą rašo patys lietuviai“.
Dienoraštyje užfiksuota ir literatūrinio gyvenimo realijų. Diaristas literatūrine audra vadina švietimo tarėjo siekį iš literatūros sekcijos narių pašalinti B. Sruogą ir K. Borutą, gana detaliai aprašo vizitą pas V. Mykolaitį-Putiną dėl sekmadieninio „Naujosios Lietuvos“ literatūrinio priedo, piktinasi Liūnės Janušytės politiniu nenuovokumu:
„Užsiminus apie literatūrinį gyvenimą tenka suminėti ir Liūnės Janušytės apsilankymą Vilniuje. Ši dabar Lietuvoje vienintelė jumoristė (Pivoša bolševikų ištremtas) gyvena Kretingoje. Ar ką nors rašo – nepasisakė. Atrodo, esanti išsisėmusi ir gal net suprovincialėjusi. Be to, iš jos pasakojimų galima susidaryti vaizdą, kad arba negali atskirti mažų dalykų nuo didelių, arba yra bolševikė, nes visokių niekų, tiesiog neįtikėtinų, pasakoja visu naivumu ir gailisi anų laikų, kada menininkai gaudavo geras algas ir buvo itin globojami.
Vargšai lietuviai! Teisingai prieš kelias dienas režisierius Juknevičius, nors ir išsigėręs, skundėsi, kad paklydo tarp rusų ir vokiečių. Bus paklydusi ne viena tik Janušytė. Daugelis mūsų, tarp bolševikiškų ir vokiškų pušų klaidžiodami, mindžiojame lietuviškas rūtas.“17
R. Mackoniui, moralės maksimalistui, ne prie širdies tėvynainių negebėjimas ar negalėjimas užimti aiškią poziciją: „<…> kai visos Europos tautos atsistojo tame ar kitame lageryje, mes nepasisakėme aiškiai nei už Londoną, nei už Berlyną, mes, kaip kažkas teisingai pastebėjo, kombinuojame.“ Jis supranta, kad toks laviravimas, tokia, anot jo, spekuliacija, yra instinktyvus, kiekvienam žmogui ar tautai būdingas siekis išgyventi, išsaugoti savo valstybę, tačiau šitokią situaciją vadina „lietuvius ištikusia tragedija“, matyt, turėdamas galvoje ir tautai gresiančią pražūtį grumiantis raudonajam ir juodajam gaivalui, ir pavojaus inspiruotas amoralias „politines kombinacijas“.
1942 m. vasaros dienoraščio įrašai liudija laipsnišką ankstesnių vilčių žlugimą. Diena iš dienos griežtėjo cenzūra, vis dažniau metami lauk lietuvių kultūrai skirti straipsniai, o vietoj jų brukamos provokiškos publikacijos. Iškilo pavojus universitetams, aiškėja vokiečių užmačios juos likviduoti. Išleidžiamas potvarkis, pagal kurį tais metais baigę gimnazijas abiturientai privalą vykti darbams į Vokietiją, taigi, aukštosiose mokyklose nebus pirmųjų kursų. R. Mackonis tai pavadina „pabaigos pradžia“. Radęs esesininkams skirtame savaitraščio „Das Schwarze Korps“ 34-ame numeryje straipsnį „Germanizuoti?“, jis nedvejodamas pasirūpina jo vertimu ir išspausdina 1942 m. rugsėjo 10 d. „Naujojoje Lietuvoje“. Numeris buvo tiesiog išgraibstytas.
„Straipsnyje kaip ant delno išdėstyta visa vokiečių kolonizacinė politika Rytuose, kur ateityje, anot Himlerio <…>, „gyvuotų tik žmonės, kurie yra tikrai vokiško, germaniško kraujo“.
Vadinasi, kitoms šioje Europos erdvėje gyvenančioms tautoms vietos jų tėviškėse… nėra. Tatai patvirtina tolimesni straipsnio išvedžiojimai, kuriems nereikalingi jokie komentarai. Todėl nieko nuostabaus, kad taip visi susidomėjo straipsniu, kuris išblaškė bet kokias vieno ar kito puoselėtas viltis, kad vokiečiai suteiks mums šiokio tokio pakenčiamo gyvenimo sąlygas.“18
Straipsnį R. Mackonis įdėjo nederindamas su cenzoriumi, nes vokiškų laikraščių publikacijas buvo leista rinktis laisvai. Tačiau jau kitą rytą po straipsnio pasirodymo redakcija gavo cenzoriaus Klau raštą, kuriame ta laisvė buvo panaikinta, be to, įsakyta visus lietuviškus tekstus, net ir grožinius, pristatinėti cenzūrai vokiečių kalba. Negana to, netrukus vienas po kito buvo sulaikyti trys straipsniai. Teko aiškintis su cenzoriumi.
Pokalbis su juo aprašytas 1942 m. rugsėjo 23 d. Įrašas pradedamas sakiniu „Atviromis kortomis“, kuris skamba lyg farso pjesės pavadinimas, nes abu pašnekovai, suprantama, tik vaidino, kad kalba atvirai. Kaltinimus sąmoningu kenkimu R. Mackonis atmetė, paaiškindamas, kad „Das Schwarce Korps“ laisvai Lietuvoje pardavinėjamas, kad lietuviai inteligentai mažiau ar daugiau moka vokiškai ir be vertimų gali paskaityti, kad „straipsnis liečia mūsų krašto gyvybingiausius reikalus ir todėl turime žinoti, kas apie mus kalbama ir rašoma“.
„Prieš šiuos argumentus p. Klau nieko negalėjo priešpastatyti, tik pabrėžė, kad šie argumentai palengvina mano lietuvių tautai padarytos „žalos“ aplinkybes, tačiau tatai nepakeičia straipsnio paskelbimo rezultatų. Tuo diskusijos dėl šio konflikto ir baigėsi. Atpasakojau jas trumpai, darydamas, man rodos, teisingas išvadas, kad mano „prestižas“ vokiečių akyse gerokai nublanko. To neslėpė ir ponas cenzorius.
Tatai manęs nejaudina, nes ne vokiečiams juk tarnauju, o savajai tautai, kurios atžvilgiu vokiečiai per greit išdėstė savo tikruosius planus, su kuriais supažindinau visuomenę paskelbdamas viešai ir legaliai minėtą straipsnį.
Kokios bus šio žygio tolimesnės pasėkos mano atžvilgiu – sunku būtų numatyti, bet dėl visa ko dienoraštis tenka kuriam metui paslėpti.“
Dienoraštį R. Mackonis „ištraukė iš po palėpės“ tik po trijų mėnesių, gruodžio 31-ąją – paskutinę 1942 m. dieną. Pamini užgesusį konfliktą dėl straipsnio, gandus apie žadamą Lietuvai autonomiją, valdžios surengtą laikraštininkams pažintinę kelionę į Vokietiją ir baigia minorine gaida, kad Lietuvai trūksta „stiprios galvos ir didžiojo proto“, kad kritišku momentu nėra balso, kurio tauta galėtų klausyti.
Ta pati liūdesio, nusivylimo tonacija ir pirmame 1943 m. įraše:
„Sausio 10 d. Rimtai buvau nusistatęs šiemet nieko nerašyti. O tačiau neiškenti, anot patarlės, kaip šuo nestaugęs arba kaip girtuoklis vieno kito stikliuko neištuštinęs. Iš tikrųjų esti momentų, kada norisi rašyti, norisi nors su popieriu, tuo ištikimiausiu plunksnos darbininko bičiuliu pasidalinti mintimis, pareikšti savo nuomonę dėl vieno kito fakto, įvykio, kurių šiuo metu itin gausu.“
Vokiečių valdžios ranka kietėjo, – nesiliovė raginimai stoti į Reicho darbo tarnybą, uždrausta viešai minėti Vasario 16-ąją, net bažnyčiose nevalia buvo ta proga aukoti mišių. To neužteko, – pradėtas organizuoti Lietuvių legionas. Cenzoriaus paragintas parašyti šia tema straipsnį, R. Mackonis atsisakė. Lietuvių pasipriešinimas buvo tylus, bet atkaklus:
„Tačiau aiškėja, kad iš viso to nieko neišeis, nes Lietuvių Tauta, tarytum susitarusi, į visus okupacinės valdžios pareigūnų atsišaukimus atsakė tylėjimu ir pasirinko pasyvaus priešinimosi kelią. Taigi susidarė padėtis gana savotiška: į Legioną nestojo ne tik tūkstančiai, bet nepasirodė ir šimtai. Šiuo atveju Lietuvių Tauta parodė vieningumą ir uždokumentavo didelį politinį pribrendimą. Aišku, kad civilinė vokiečių valdžia susikompromitavo.“19
1943 m. kovo 7 d. R. Mackonis dienoraštyje rašo apie sukurtą trijų veiksmų dramą „Du M.“, skirtą 1863 m. sukilimui Lietuvoje. Dramos rankraštis neišliko, arba jo iki šiol nepavyko rasti, todėl itin svarbus įrašas, liudijantis ją tikrai buvus. Pabrėžęs, kad cenzoriui užkliuvo „pati žinelė“ apie parašytą dramą, vokiečiams, matyt, iš viso nepatinka, jog lietuviai šį tą veikia, puslapį R. Mackonis baigia jam būdinga fraze: „Ką gi! Tegul sau nepatinka, o mes vis dėlto darysime, kas galima.“
Tai buvo paskutinis R. Mackonio karo metų dienoraščio įrašas. 1943 m. kovo 18 d. jis buvo suimtas ir kartu su kitais lietuvių inteligentais išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Karo metų dienoraščiai 1944 m. pateko į KGB rankas ir tapo „kaltinimo įrodymais“ sovietiniam kariniam tribunolui, 1952 m. nuteisusiam R. Mackonį dvidešimt penkeriems metams Sibiro lagerių.
„Dienoraščio kokybė yra tolygi rašančio žmogaus kokybei“20. R. Mackonis buvo žurnalistas profesionalas, mokėjęs stebėti žmones, fiksuoti įvykius, faktus, datas, todėl jo dienoraščiai yra vertingi, autentiški trijų Vilniaus okupacijų, tarpukario ir karo metų tikrovės liudijimai. Ir ne tik objektyviosios tikrovės. Dienoraštis – patikimiausias paties diaristo pasaulėjautos, visuomeninių, moralinių, politinių nuostatų dokumentas. R. Mackonio dienoraščiuose daugybė eilučių ir puslapių – intensyvių, neramių apmąstymų ir svarstymų apie tautos kelią ir lemtį, apie valstybės likimą – pulsuoja jo paties, tautos ir valstybės patrioto, rūpesčiu ir skausmu.
1 Mackonis R. Dienoraštis. – LLTI MBR. – F. 64–24. – L. 2, 3.
2 Kubilius V. Dienoraštis – pokalbis su savimi ir istorija // Metai. – 2000. – Nr. 7. – P. 83.
3 Mackonis R. Dienoraštis. – LLTI MBR. – F 64–24. – L. 39–40.
4 Ten pat. – LLTI MBRS. – F. 64–27. – L. 44–45.
5 Ten pat. – LLTI MBR. – F. 64–24. – L. 4.
6 Ten pat. – LLTI MBR. – F. 64–25. – L. 22–23.
7 Ten pat. – LLTI MBR. – F. 64–26. – L. 73.
8 Ten pat. – LLTI MBR. – F. 64–24. – L. 82.
9 Ten pat. – LLTI MBR. – F. 64–25. – L. 32.
10 Mackonis R. Dvylika Vilniaus kunigų. – Vilnius: Unitas, 1994. – p. 24–25.
11 Ten pat. – P. 33.
12 Beresnevičius G. Gyvenimų mugė // Metai. – 2002. – Nr. 7. – p. 151.
13 Mackonis R. Dienynas I. – LYA. – Nr. 20317/3. – L. 1–2.
14 Ten pat. – l. 1–2,1–3.
15 Mackonis R. Dienynas I. – LYA. – Nr. 20317/3. – l. 1–28.
16 Ten pat. – l. 1–103, 1–104.
17 Ten pat. – l. 2–102.
18 Ten pat. – l. 2–202.
19 Ten pat. – l. 2–236.
20 Kubilius V. Dienoraštis – pokalbis su savimi ir istorija. – P. 83.
Dainora Pociūtė. Nuo maišto iki melancholijos
2010 m. Nr. 8–9
1543 m. Andrea Vesalijus (1514–1564), Abraomo Kulviečio bendraamžis, publikavo savo revoliucinį medicinos veikalą „Septynios knygos apie žmogaus kūno sandarą“ („De humani corporis fabrica libri septem“), kuriame žmogaus kūno anatomija pirmą kartą Vakarų medicinos istorijoje buvo analizuojama remiantis tikrais žmogaus kūno pavyzdžiais ir disekcijomis, o ne nuo antikos įprastomis žmogaus ir gyvūnų organizmų analogijomis. Knygą iliustravo 300 piešinių – juos pagal renesansinius žmogaus kūno grožio kanonus sukūrė Ticiano mokinys Johannas Stephanas von Calcaro bei pats Ticianas. Antikiniai torsai buvo pripildyti A. Vesalijaus tyrinėtu žmogaus vidaus organų turiniu. Pats A. Vesalijus knygos pradžioje paliko savo žymųjį portretą, kuris emblemiškai nusakė visą jo santykį su tradicija: į skaitytoją žvelgiantis autorius demonstruoja žmogaus rankos disekciją. Tai prieštaravo nuo antikos ir viduramžių įsigalėjusioms medicininėms normoms, kurios neleido tyrinėti rankos, prieš tai nedisekcionavus pagrindinių vietų, kuriose glūdi siela. Kai Nyderlandų dailininkai, paveikti šios A. Vesalijaus ikonologijos, ėmė masiškai tapyti anatomijų pamokas, kai kuriuose iš jų paveikslų šalia vaizduojamo profesoriaus anatomo jau būdavo parodomos kitos ikonos: užversta Galeno knyga ir atverstas A. Vesalijaus veikalas.
Šis pavyzdys iliustruoja XVI a. vidurio europietiškosios sąmonės intensyvumą ir revoliucingumą. Tos revoliucijos aušrą matė ir lietuvis Abraomas Kulvietis Ginvilionis, Kulvos bajoras, pirmasis lietuvis, tapęs Naujųjų laikų skelbėju, įgyvendinęs tų laikų intelektualų iškeltą trijų kalbų žmogaus idealą ir pradėjęs lietuvių sąmonės revoliuciją. Atrodo, kad A. Kulvietis pažinojo A. Vesalijų, nors to tiksliau įrodyti negalima. Mat A. Vesalijus iki 1533 m. studijavo Liuvene ir pusę metų kartu su A. Kulviečiu toje pačioje Trijų kalbų mokykloje lankė hebrajų bei graikų kalbų kursus. Kadangi hebrajų kalbos profesorius turėjo tik kelis studentus, tikėtina, kad A. Vesalijus ir A. Kulvietis buvo susitikę…
Filologija davė pamatą daugeliui XVI a. modernizavimo procesų. Net ir medicinos istorikai laikosi nuomonės, jog A. Vesalijus savo atradimus padarė tik todėl, kad įgijo naujus metodologinius filologinės interpretacijos pagrindus. O Erazmas, Liuvene įkūręs Trijų kalbų mokyklą, teigė, kad filologija turi tapti ir krikščionių doktrinos interpretavimo pagrindu. Todėl reformacijos, kurios tikslas buvo ne naujos konfesijos formavimas, bet doktrinos revizija, studijos yra tiesiogiai susijusios su filologija.
Šio teksto autorė ties ankstyvaisiais reformacijos procesais tikslingiau susikoncentravo prieš šešerius metus, pradėjusi tyrimus įvairiose Italijos vietovėse (iki tol labiau domėtasi konfesinės raštijos – giesmynų, katekizmų – raidos problemomis). Taip atsirado protestantizmo problematikos vienijami dvejopos krypties darbai: monografija „Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių–italų evangelikų ryšiai“ bei straipsniai apie LDK protestantų raštijos iki XVII a. vidurio ypatumus. Pastarieji daugiau skirti lietuviškosios raštijos raidai iki didžiausios lietuviškos reformatų knygos – „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ (vienintelis likęs egzempliorius saugomas Upsaloje) – pasirodymo.
Poreikio tyrinėti LDK reformaciją Italijoje negaliu paaiškinti, tiesiog jaučiau, kad ten kažkas slypi. Iš pradžių buvau užsimojusi įsigilinti į pačių italų jau gerokai tyrinėtą antitrinitorizmo problematiką. Ši tema bei italų disidentų veikla rytų Europoje aštuntąjį devintąjį XX a. dešimtmetį buvo populiari, tad tokie italų istorikai kaip Domenico Caccamo, Massimo Firpo ir kiti buvo išleidę keletą darbų. Tiesa, dabar ši sritis sulaukia vis mažiau pasišventėlių. Kai prieš metus buvau sutikusi M. Firpo ir paklausiau, ar jis ką nors dar veikia šioje srityje, profesorius ėmė mostaguoti rankomis ir pareiškė, kad daugiau nebeturės reikalų su tokia mazochistinių užmojų reikalaujančia „beveik nedokumentuota istorija“.
Iš tiesų, nors XVI a. Lietuva ir pradeda rašyti, kai kurie jos ankstyvųjų Naujųjų laikų istorijos aspektai yra be galo mažai dokumentuoti. Jau vien faktas, kad neturime išlikusių pagrindinių šaltinių – XVI a. sinodų protokolų, reikalingų LDK reformuotų bažnyčių nuodugniai istorijai atkurti, rodo, kad dabar nebėra kito kelio, išskyrus labai kruopštų detalių iš įvairiausių sričių rankiojimą. Užtat tuo didesnį pasitenkinimą suteikė tyrimų metu kai kurie atrasti dokumentai, leidę rekonstruoti A. Kulviečio biografiją. Ypač du nauji faktai apie A. Kulviečio studijas: Liuvene (Belgijos valstybinis archyvas) atrastas įrašas apie jo studijas Liuveno universitete ir Sienoje (Sienos arkivyskupijos archyvas) atrastas jo abiejų teisių doktorato gynimo protokolas. Abu dokumentai įrodė iki tol tik netiesiogiai spėjamus faktus apie A. Kulviečio studijų vietas ir paskatino smulkiau pasigilinti į to meto Liuveno bei Sienos kultūrinę aplinką. O dviejų puslapių Sienos doktorato protokolas (parašytas sunkiai įskaitomomis specifinėmis XVI a. Sienos universiteto santrumpomis) suteikė ir daugiau detalių žinių, kurių pagrindu plėtojau tyrimą apie A. Kulviečio savimonės ir pažiūrų formavimąsi. Kiek džiaugsmo suteikia vien tas faktas, kad A. Kulviečio gynimo procedūroje dalyvavo Alessandras Sozzinis – bene žymiausios Sienos giminės atstovas. Sozziniai (Lelijus ir Faustas, vėliau ne sykį lankęsi Lietuvoje) yra tapę italų disidentizmo rytų Europoje simboliais, todėl faktas, kad šios istorijos pradžia siekia jau A. Kulviečio studijų metus, atrodė neįtikėtinas dalykas.
Studijoje susitelkiau ties dviem asmenybėmis – Abraomu Kulviečiu ir Mikalojum Radvila Juoduoju, nes kaip tik jie ne tik parašė du pirmuosius LDK reformacijos tekstus, kurie pritraukė mano, kaip literatūros istorikės, dėmesį, bet ir lemtingai darė įtaką XVI a. Lietuvos kultūrai. A. Kulvietis pirmasis pradėjo absoliučiai nelygią kovą su Bažnyčios korupcija, kuri, kaip spėjo jo motina Elžbieta Kulvietienė, jam lėmė staigią mirtį, o Radvila Juodasis pirmasis įkūrė nuo Romos bažnyčios nebepriklausomą Bažnyčią, nes jis nieko nebijojo ir jokios – net pačios Romos Apaštališkojo sosto sutelktos – jėgos jam nebuvo kliūtis.
Šios asmenybės buvo tikri maištininkai – Bažnyčiai pavojingi net ir po mirties. Bažnyčia A. Kulviečio neleido palaidoti kapinėse, o Radvilos Juodojo palaikus istorijai taip pat teko slėpti. Šis Radvila tapo ir pirmuoju lietuviu, uždraustu visuotinai skaityti Europos katalikiškajame pasaulyje ir įtrauktu į garsųjį uždraustųjų knygų sąrašą – „Index librorum prohibitorum“. Manau, kad jis tuo didžiavosi, kaip ir savo išleista pirmąja Lietuvos Biblija. Radvilos Juodojo evangeliškosios veiklos laikotarpis – neilgas ir nepaprastai intensyvus. Revoliucinius pokyčius jis nulėmė per dvylika trylika savo paskutinių gyvenimo metų, kuriais demonstravo esąs evangelikas. Kai 1555 m. Vilniuje apsilankė vienas iš jėzuitų ordino iniciatorių, Ignatiaus Loyolos artimas draugas Alfonsas Salmeronas, jam pasirodė, kad šioje šalyje dėl Radvilos Juodojo veiklos tiek įsigalėjusi erezija, kad įkurti jėzuitų kolegijos nėra jokios vilties.
Tiesa, situacija jau po dešimtmečio, mirus Radvilai Juodajam, ėmė keistis. Ne mažiau nei tėvas stipriu charakteriu pasižymintis jo vyriausias sūnus Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis radikaliai pakeitė tikėjimą ir, grįžęs į Katalikų bažnyčią, daug nusipelnė jos labui bei kontrreformaciniams procesams Lietuvoje.
Rekonstruodama įvairių šių žmonių savimonę, jų religines pažiūras, gilinausi į XVI a. religinės elgsenos ypatumus: konversijos, religinės simuliacijos, nikodemizmo fenomenus. Padariau išvadas, kad LDK konversijos buvo ne staigūs, bet su socializacijos procesais susiję reiškiniai. Nors Lietuvoje, priešingai nei Italijoje, nebuvo įkurta inkvizicija kovai su reformacija, represijų ir draudimų baimė skatino vietinių didikų ir bajorijos simuliacinę sąmonę.
Italų vaidmuo Lietuvos reformacijos procese buvo svarbus, bet labai nevienalytis. A. Kulvietis buvo pirmasis, kuris susidūrė su intensyviais filoprotestantiškais Italijos procesais iki Inkvizicijos atkūrimo. Turtingas ir intelektualus Italijos bažnytinis gyvenimas lėmė ir tai, kad net pačiuose aukščiausiuose bažnytinės hierarchijos sluoksniuose bei aristokratijoje buvo daug reformų šalininkų. Todėl tokia figūra kaip kapucinų ordino galva – sienietis Bernardinas Ochinas, skelbęs „liuteroniška“ vadintą išganymo ne dėl darbų, o iš malonės idėją, tapo populiariausiu XVI a. Italijos pamokslininku, kurį, kaip ir A. Kulvietį, 1542 m. „ištiko“ staigus ir netikėtas Apaštališkojo sosto pasmerkimas bei ekskomunika, privertusi jį emigruoti į kalvinistiškąją Šveicariją. Šios ankstyvosios italų evangelizmo idėjos suformavo Kulviečio laikyseną ir religines pažiūras, deklaruotas jo „Tikėjimo išpažinime“ laiko Bonai Sforzai pavidalu.
Kitas italų ir Lietuvos santykių aspektas jau buvo nulemtas prasidėjusios italų disidentizmo bangos Italijoje atkūrus inkviziciją. italai, emigravę į Šveicariją, tapo ne tik Jeano Calvino ir Heinricho Bullingerio rytų Europoje agentais, bet ir šveicariškosios reformatų ortodoksijos oponentais bei vis intensyvesnių heterodoksinių pažiūrų skatintojais. italų dalis, nebetoleruojama net ir protestantiškoje Šveicarijoje, ne sykį prieglobstį rado Lietuvoje pas Radvilą Juodąjį. Taip žymiausi Italijos evangelizmo atstovai – Bernardinas Ochinas, Lelijus ir Faustas Sozziniai, Giorgio Biandrata, Valentino Gentile ir kiti – lankėsi Lietuvoje ir įsijungė į LDK reformacinės kultūros procesus: Bažnyčios kūrimą, knygų leidybą.
Italas Pieras Paolo Vergerijus, į Vokietiją pabėgęs buvęs Kapodistrijos vyskupas, tapo pagrindiniu liuteronizmo ir Augsburgo konfesijos įtvirtinimo Lietuvoje ir Lenkijoje agentu. Jo plati ir šakota politinė ir kultūrinė veikla Lietuvoje ir Karaliaučiuje davė impulsą išspausdinti Radvilos Juodojo laišką popiežiaus nuncijui Aloizijui Lippomanui. Šis keletą kartų įvairiomis kalbomis išspausdintas manifestas („Due epistolae“) tapo antrąja Lietuvos evangeliškąja konfesija, kuri išgarsino Lietuvą kaip reformuotos Bažnyčios visoje Europoje šalį.
Italų konfliktiškas santykis su šveicarų ortodoksija paskatino Lietuvos Evangelikų bažnyčios schizmą, tačiau nereikėtų šio proceso vertinti vienpusiškai. Tai natūralūs konfesionalizacijos procesai. Schizma buvo ortodoksijos ribas bandžiusių nubrėžti helvetų konfesijos šalininkų ir radikalesnius minties iššūkius skatinusių jėgų susidūrimas. Ji susilpnino LDK Evangelikų bažnyčios vienybę, paskatino kai kuriuos grįžimus į katalikybę. Kita vertus, schizma suformavo unikalų Rytų Europos reiškinį – unitorizmą, kurio įdomiausi fenomenai reiškėsi LDK, Lenkijoje ir Transilvanijoje. Lietuvoje unitorizmas buvo išnaikintas XVII a. viduryje, tačiau Transilvanija tapo vienintele Europoje kunigaikštyste, kur jis buvo paskelbtas viena iš valstybinių religijų, gyvavusių ir per visą XVIII a.
Vienas iš svarbiausių šių įvykių herojų – italas Giorgio Biandrata, ryški ir kontroversiška asmenybė, J. Calvino žodžiais, „gyvatė užantyje“. Jis stipriai veikė LDK, Lenkijos ir Transilvanijos evangelizmo procesus: LDK ir Lenkijos jau skilinėjantiems protestantams įsiūlė kurį laiką galiojusį moratoriumą diskutuoti ir aiškintis religines sąvokas nebibline kalba. Kitaip tariant, jis bandė atriboti filosofinės ir religinės kalbos diskursus. Tai davė rezultatų vystant kritinės biblijotyros mintį Lietuvoje.
Kiekvienas pasiūlymas ir sprendimas turi savo laiką. Aiškindamasi ankstyvosios LDK reformacijos anatomiją tam tikru požiūriu savo žodynui taip pat taikiau moratoriumo sąlygas. Šiuo metodu siekiau ne tiek atriboti, kiek nesupainioti istorinių ir istoriografinių kultūros bei sąmoningumo istorijos kategorijų. Tai sudėtingas kelias, verčiantis sustoti ties įvairiausio pobūdžio detalėmis, bet jis suteikė daug atradimo džiaugsmo. Todėl kaip Petras Gonezijus ar Giorgio Biandrata, kurių vienas apsiašarojęs ir susijaudinęs, o kitas gudriai simuliuodamas Lietuvos evangelikams aiškino, kad termino Trejybė Rašte nėra (todėl mąstydami apie ją įkūnijančią doktriną turime ieškoti atsakymo istorinėse sąvokose), taip ir šio teksto autorei teko būti atidžiai sąmonę bei konfesijos terminiją iliustruojančioms kategorijoms ir žodynui. Priežastis paprasta: istoriografinėse studijose pernelyg lengvai vartojami LDK, taip pat ir kitų šalių reformacijos konfesinėms realijoms taikomi terminai „liuteronas“, „kalvinistas“, „antitrinitorius“, kurie nieko tikra nepasako (arba jau nebepasako) apie kultūros antropologijos procesus. Tikra yra tai, kad joks vadinamasis liuteronas, kalvinistas ar antitrinitorius reformacijos įkarščiu savęs tokiu nevadino ir šiuos eponiminius darinius jiems pritaikė jų kritikai. XVI a. bažnyčios reformų šalininkai sau taikė tik dvi – „krikščionių“ ir „evangelikų“ – sąvokas, tik jas intensyviai reflektavo ir apmąstė. Todėl A. Kulviečio vadinimas liuteronu ar ankstyvojo LDK reformacijos etapo įvardijimas liuteronizmu yra savotiškas nesusipratimas, nes taip mes tiesiog perimame katalikų Bažnyčios šiems žmonėms taikytas pravardes (Romoje net J. Calvinas būdavo vadinamas liuteronu).
Vis dėlto istoriografinių sąvokų reikšmė yra svarbi. Jos privalo egzistuoti kaip tam tikri istoriografinės raidos mąstysenos ženklai. Tais atvejais, kai jos atspindi tapatybės pamatus, jų nereikėtų atsisakyti. Todėl manau, kad pagal doktriną LDK konfesionalizacijos procesus, kurie nuo septintojo XVI a. dešimtmečio vidurio ėmė tapatintis su Augsburgo arba Helvetų konfesijomis, jau galima sieti su liuteronizmu bei kalvinizmu, o vadinamuosius antitrinitorius – su unitorizmu.
Tokios pat sudėtingos yra šių tyrimų ne tik konfesinės, bet ir sąmonės bei mentaliteto kategorijos. Jau sulaukė polemikos mano du A. Kulviečiui taikyti įvardijimai, kuriais aptariau šią tragišką ir nepaprastai iškilią asmenybę. A. Kulvietį vadinu pirmuoju lietuvių maištininku ir sąžinės atradėju Lietuvoje. Tokį savo teiginį atsiimsiu, arba iš naujo apmąstysiu jo pagrįstumą, jei atrasiu (arba kas nors atras), jog Lietuvių kultūroje šiomis kategorijomis galima pagrįsti kokius nors procesus, vykusius iki A. Kulviečio. Bet visų pirma reikia pabrėžti, kad tai taip pat ir istorinės sąvokos, esančios su A. Kulviečiu susijusiose XVI a. tekstuose. 1542 m. gegužės mėnesio Žygimanto Senojo dekrete prieš A. Kulvietį, kurį laikau pirmuoju LDK valstybinių jėgų tekstu prieš asmens pažiūras, jis yra pavadintas „valstybei pavojingu maištininku“. Trys Algirdo mirčiai pasmerkti krikščionys, atsisakę valgyti mėsą, tikrai nebuvo maištininkai. Tai tipiški kankiniai, kurių istorijas įprasmino hagiografiniai kanonai. O A. Kulvietis buvo maištininkas valstybės požiūriu, jis karštai kritikavo valstybės sistemą ir siūlė radikalius pakeitimus. Pirmame Lietuvos nepriklausomame tekste – „Tikėjimo išpažinime“ (1543) – jis deklaravo savo pažiūras ir vertybes, teigdamas, kad jos yra sąžiningos, paremtos krikščioniškosios, Biblijoje deklaruotos, tiesos žinojimu, o ne godumu ir veidmainiavimu.
A. Kulvietis lietuviams atliko apaštalo Pauliaus vaidmenį, kuris buvo žymiausias krikščioniškosios etikos aiškintojas bei interpretatorius. Kaip tik Paulius krikščionybės aušroje savo religinį diskursą parėmė sąžinės kategorija. Ikikrikščioniškame kontekste tai buvo antikiniame pasaulyje retai vartota etinė kategorija, o hebrajų pasaulis tokios iš viso nežinojo. Į hebrajų kalbą sąžinės kategorija atėjo per arabų kalbą tik XII a. Tai rimtas pagrindas teigti, kad žydai, metaforiškai kalbant, iki XII amžiaus „neturėjo sąžinės“, kaip, beje, ir mūsų kunigaikštis Gediminas. Gal toks teiginys kai ką žeidžia, sukelia kalbinę alergiją, bet aš jį laikau argumentuotu ir įdomiu atradimu. „Sąžinės nebuvimo“ konstatavimu kalbu ne apie kokį nors moralinės sistemos „trūkumą“, bet apie istoriškai skirtingus kultūrinius pasaulius. Juk gyvename kategorijų pasaulyje ir realybę aiškiname pagal savo sąvokas bei kategorijas. Tai, aišku, yra ne buitinės, o sąmonės kategorijos. Taigi kultūros interpretatoriai, o ypač filologai, turi laikytis savotiškų kalbinių „moratoriumų“, būti atidūs žodžiams bei sąvokoms. Kaip galime tvirtinti, kad žydai, ar pagonys lietuviai, buvo „sąžiningi“, jeigu jie iš viso neturėjo nei tokių sąvokų, nei jų recepcijų, atėjusių iš kitų kultūrų? Jie, aišku, turėjo kitas moralines kategorijas, – kaip tik tas kitas ir reikia išlukštenti, išaiškinti, kaip ir kada jos atsirado. Kaip tik tokie ir turi būti sąmonės ir jos kaitos istorijos tyrinėjimai. Filologas privalo nepasiduoti žmogiškam norui psichologizuoti apibendrinimus ir juos vertinti remdamasis buitiniu intuityvumu. Ir šiandien tebėra aktuali XX a. pradžioje iškelta Maxo Weberio „supratimo“ kategorija, kurią jis akcentavo kaip pagrindinį kultūros sociologijos parametrą, bet atribojo nuo psichologinio supratimo.
Tyrinėjime bandžiau parodyti, kaip sąžinės kategorija, kuri A. Kulviečiui bu-vo grynojo krikščioniškojo diskurso pamatinė kategorija, pamažu protestantų ortodoksijoms formuojantis, įgavo ir konfesinės kategorijos aspektų tiek liuteronų (Martyno Mažvydo, kuris pirmasis savo raštuose pavartojo ją lietuviškai), tiek kalvinistų doktrinose. Tam pasitelkiau giesmių ir kai kurių kitų protestantų konfesinių tekstų, ypač katekizmų, analizę.
Specializuotų LDK reformatų spaustuvių veikla ir palyginti laisvai platinama jų produkcija aprėpia maždaug šimto metų laikotarpį. Pirmoji tokia spaustuvė 1553–1554 m. pradėjo veikti kunigaikščio Radvilos Juodojo valdose Brastoje, paskutinė – 1653–1656 m. veikė privačiose kito tos pačios giminės kunigaikščio – Jonušo Radvilos valdose Kėdainiuose. Nuo antrosios XVII a. pusės LDK reformatų literatūra jau žymiai mažesniu mastu buvo spausdinama Prūsijoje (daugiausia Karaliaučiuje ir Gdanske).
XVI a. LDK evangelikų spaudos produkcija katalikiškosios atžvilgiu buvo dominuojanti. Evangelikai Lietuvoje buvo ir literatūros tautinėmis kalbomis – lenkų, lietuvių, rusėnų – iniciatoriai. LDK reformatų spaustuvių laisvos veiklos šimtmečio laikotarpiu pasirodė šiuo metu žinomi įvairūs mažųjų ir didžiųjų reformatų katekizmų leidimai, atstovaujantys skirtingiems LDK evangelikų minties plėtros laikotarpiams. Kadangi pagrindinė Lietuvos reformatų viešoji kalba buvo lenkų, didžioji dalis katekizmų yra lenkiški. Tik 1598 m. Vilniuje ir 1653 m. Kėdainiuose buvo išleisti ir mažieji lietuviški reformatų katekizmai – vertimai iš LDK lenkiškųjų tekstų. LDK katekizmų egzemplioriai yra labai reti, dažniausiai išlikę vienetiniai egzemplioriai Švedijos, Lenkijos, Šveicarijos, Lietuvos bibliotekose.
Visus Reformacijos laikotarpio Lietuvos reformatų katekizmus galima sugrupuoti į keturias grupes, atstovaujančias skirtingiems evangelizmo LDK raidos laikotarpiams ir skirtingiems redakciniams katekizmų variantams. Šias katekizmų grupes, arba tiesiog katekizmus, galima įvardyti LDK vietovių, kuriose buvo įsikūrusios reformatų spaustuvės, vardais, nes katekizmų parengėjai ne visais atvejais žinomi.
Pirmoji Lietuvoje lotyniškais rašmenimis knygas pradėjusi spausdinti spaustuvė Brastoje sykiu buvo ir Lietuvoje į bažnytinę organizaciją besiburiančių evangelikų spaustuvė, įkurta Mikalojaus Radvilos Juodojo 1553 m. Jau tais pačiais metais Stanislovui Hozijui (1504–1579) buvo pranešta, kad spaustuvininkas Bernardas Wojewódka išleido „liuteroniškų“ knygų. Ši spaustuvė 1559 m. išleido ir pirmąjį Lietuvoje H. Bulligerio veikalą „O prawdziwem przyjmowaniu ciała i krwi P. Jezusa“. Apie 1553–1554 m. Brastoje buvo išleisti pirmieji Lietuvoje mažasis ir didysis katekizmai (apie 1553–1554 m.), kurių parengėjai nebuvo nurodyti. Šie katekizmai gana originalūs ir tiesiogiai neseka kuriuo nors žinomu Vakarų šaltiniu, tačiau jiems įtaką darė liuteroniškų katekizmų modelis. Pavyzdžiui, mažojo katekizmo prakalba yra vertimas iš liuteroniško 1543 m. Urbano Rhegijaus Magdeburge išleisto katekizmo, o katekizmo struktūra turi sąsajų su pirmaisiais lenkiškais liuteronų Jano Seklucjano (1545) ir Jano Maleckio (1546) katekizmais. Tačiau Mažojo Brastos katekizmo negalime vadinti liuteronišku dėl daugelio kalvinizmui artimų akcentų, ypač išryškėjančių ginčytinuose liuteronų ir kalvinistų klausimuose, o didžiojo katekizmo modeliui, kuriam įtaką darė liuteroniški Johanno Brenzo ir Urbano Rhegijaus katekizmai, galėjo pasitarnauti ir dialoginis J. Calvino katekizmas (1542, 1545). Mažajame Brastos katekizme, nepaisant struktūrinių jo panašumų su mažuoju liuteroniško katekizmo modeliu, egzistavo ir kai kurių šveicariškųjų doktrinų elementai.
Antrosios grupės katekizmus reprezentuoja mažasis ir didysis katekizmai, išspausdinti 1563 metais Nesvyžiuje. Spėjami pagrindiniai šių katekizmų parengėjai Simonas Budnas ir Martinas Czechowiczius jau katekizmo išleidimo metais pradėjo reikštis kaip trinitoristinės polemikos šalininkai. Katekizmai buvo neilgai vartoti Lietuvos Reformatų bažnyčioje ir vėlesniuose reformatų leidiniuose greitai pasmerkti dėl erezijos. Iš tiesų didžiajame Nesvyžiaus katekizme, skirtame „paaugusiems vaikams“, pastebima ryškių anabaptizmo teiginių, akcentuojama, jog tapimą krikščionimi lemia įtikėjimas ir atsinaujinimas, atgimimas per krikštą. Aiškiai formuluota ir antitrinitorizmo doktrina, Kristų apibrėžiant Marijos sūnumi, mesiju, pateptuoju ir tarpininku su Dievu Tėvu, o šventąją Dvasią – vedle ir guodėja.
Tačiau Nesvyžiaus Mažasis katekizmas („Coś ty jest?“, „Kas tu esi“) negali būti vadinamas antitrinitorišku. Jokių tiesioginių eretinių formuluočių jame nebuvo, o šio katekizmo modelis ir apibrėžtys įsitvirtino kaip tekstinis visų vėlesnių Lietuvos reformatų katekizmų pamatas. Kai kurie mažojo katekizmo teiginiai vėliau buvo įvertinti kaip neišsamūs, tam tikros vietos – nutylėtos, todėl vėlesni katekizmai Nesvyžiaus variantą ne keitė, bet pildė. Atsižvelgiant į labai negausias ir nepakankamai apibrėžtas inovacijas, kurias atliko vėlesnio (Vilniaus) reformatų katekizmo parengėjai, savo katekizmo pagrindu palikę Nesvyžiaus mažojo katekizmo tekstą, galime pasakyti, jog pastarasis pagal reformatų ortodoksijos standartus neturėtų būti vadinamas „eretišku”. Nors jame ir nebuvo vaikų krikštą ginančios formuluotės, Nesvyžiaus katekizmo teksto pamatą tebematome ir visuose XVI–XVII a. Lietuvos reformatų katekizmuose.
Trečiajai reformatų katekizmų grupei atstovauja vadinamieji Vilniaus katekizmai – pirmieji valstybės sostinėje išleisti Lietuvos reformatų katekizmai. Iš tiesų tai vienas redakcinis mažojo katekizmo variantas, pirmą kartą sykiu su kito pobūdžio bažnytiniais kūriniais išspausdintas Vilniuje 1581 m. ir pakartotas 1594, 1598 ir 1600 m. Jau 1581 m. Vilniaus katekizmo leidime buvo išspausdinta ir vėlesniuose leidimuose kartota pratarmė, skelbianti, jog Lietuvos reformatai atsiriboja nuo Nesvyžiaus leidiniuose pastebėtos antitrinitorių erezijos ir vienijasi su Vokietijos bei Lenkijos kalvinistais. Tai liudijo aiškų LDK Evangelikų bažnyčios polinkį galutinai suderinti savo ortodoksijos bruožus su helvetų doktrina. Nepaisydami to, Vilniaus katekizmo rengėjai (spėjama, kad pagrindiniu redaktoriumi galėjo būti vėliau Vilniaus distrikto superintendentu tapęs Stanislovas Sudrovijus) panaudojo, kaip minėta, visą Nesvyžiaus mažojo katekizmo tekstą. Tiesa, vadinamaisiais „nutylėtais“ – sakramentų ir dieviškosios Trejybės sampratų – klausimais katekizmas buvo šiek tiek papildytas. Palyginus Nesvyžiaus ir Vilniaus katekizmų tekstus matyti, jog Vilniaus katekizmas yra perspausdintas Nesvyžiaus tekstas, papildžius jį dviem žymesniais intarpais – klausimu ir atsakymu apie vaikų krikštą bei klausimu ir atsakymu apie šv. Vakarienės naudą. Po pastarosios apibrėžimu dar buvo išspausdinta ženklo teoriją komentuojanti „deklaracija“.
1594 m. Vilniaus Katekizmo leidimo pagrindu buvo parengtas ir pirmasis lietuvikas – Merkelio Petkevičiaus – katekizmas, išleistas 1598 m. kartu su lenkiškuoju Vilniaus tekstu kaip dvikalbio katekizmo pavyzdys.
Ketvirtosios, paskutinės, Lietuvos reformatų katekizmų grupės pavyzdžiai susiję su esminėmis LDK reformatų „helvetizavimosi“ pastangomis. Šios grupės leidiniams priklauso po 1620 m. išleisti Liubčo didysis ir mažasis katekizmai ir Liubčo mažojo katekizmo redakciniu variantu paremtas antras lietuviškas reformatų katekizmas, 1653 m. išleistas Kėdainiuose Liubčo leidinyje, kurį 1620 m. išleido Lietuvos Reformatų bažnyčia, buvo pateikti mažasis ir didysis katekizmai, namų ir Bažnyčios pamaldų dalys bei stambus giesmynas. Svarbu pažymėti, jog didysis katekizmas buvo išverstas iš 1553 m. Kasparo Oleviano ir Zacharijaus Ursino parengto Heidelbergo katekizmo. Kadangi 1618 m. Dordrechto sinode jis buvo patvirtintas oficialiu Reformatų bažnyčios konfesiniu veikalu, didžiojo Liubčo katekizmo prakalboje pasakyta, jog jis parengtas pagal „Reino vaivadystės Katekizmą, už kurį jau seniai geresnio savo srity nematėm. Jį naudoja visos reformatų bažnyčios Vokietijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Anglijoje, Škotijoje ir kitur; su juo ir mūsų Lietuvos katekizmai visais šventais klausimais dabar suderinami“. Apie pateikiamą mažąjį katekizmą buvo pareikšta, jog tai nuo seno LDK naudotas katekizmas, tačiau papildytas reikiamomis deklaracijomis ir priedais. Taigi Liubčo leidinys didįjį katekizmą derino su europinėmis kalvinizmo normomis, o mažajam katekizmui parengti pasinaudojo ta pačia senąja vietine Nesvyžiaus–Vilniaus Lietuvos tekstų tradicija. Vis dėlto mažasis katekizmas, nors išlaikė mažųjų katekizmų korpusą, buvo taisytas ir reikšmingai papildytas. Apibendrinant įtrauktas naujoves, taisymus ir priedus, galima teigti, jog jame aktualizuotos Švč. Trejybės ir jos pagrindimo Šventuoju Raštu, Jėzaus žmogiškosios ir dieviškosios prigimties, Šventojo Rašto pažinimo kaip tikėjimo pamato ir dvasinės šv. Vakarienės paskirties temos. Visos jos buvo nepakankamai arba visai neaptartos ankstesnių grupių mažuosiuose katekizmuose. Šios naujovės pirmą kartą atsispindėjo ir lietuviškame 1653 m. Kėdainių mažojo katekizmo tekste.
Eucharistijos sakramento dogmatinio suvokimo skirtumai buvo esminiai, neleidę susivienyti evangeliškosioms LDK ir Lenkijos bažnyčioms. Šis sakramentas, tapęs svarbiausiu krikščioniškųjų LDK bendruomenių skiriamuoju bruožu, buvo pagrindinė tarpusavio religinės polemikos tema, todėl ir katekizmuose Eucharistijos klausimui skirtas ypatingas dėmesys.
Brastos katekizme pateiktas Eucharistijos apibrėžimas skyrėsi nuo pirmojo lenkiško liuteronų apibrėžimo, pateikto Jano Seklucjano Katekizme (iš to paties J. Seklucjano veikalo į lietuvių kalbą jį 1547 m. išvertė M. Mažvydas), kuriame deklaruojamas kūno ir kraujo, duonos ir vyno pavidalais (anot M. Mažvydo – „ypatinėse“) „tikrumas“ bei „teisumas“. mažajame Brastos katekizme, kur gana atsargiai, bet labai aiškiai tolstama nuo liuteronų liturgijos, nusakant tikrojo Kristaus kūno ir kraujo ir jo sakramentinių pavidalų santykį, dar vartojama ta pati liuteronų sukurta terminologija, tačiau jame vengiama tvirtinti šio santykio tikrumą, t. y. apie realų kūno ir kraujo buvimą ar nebuvimą sakramente. Pirmasis Vilniaus kalvinistų bendruomenės superintendentas Simonas Zacijus vos penkeriais metais vėliau, 1559 m. Brastoje išspausdintuose „Vilniaus Krikščionių Susirinkimo Aktuose bei nutarimuose“ Eucharistijos sakramento klausimą nagrinėjo gana plačiai ir, nors nepateikė konkretaus Eucharistijos apibrėžimo, jau išskyrė realius duonos ir vyno pavidalus ir juose (o tuomete kalvinistų terminija, po jais, „pod osobą“) slypinčią duonos ir vyno substanciją, arba esybę. Pastarasis išskyrimas buvo labai svarbus šio klausimo istorinės eigos momentas ir parodė, jog S. Zacijus buvo vienas pirmųjų Lietuvos evangelikų, pateikusių helvetiškus „ženkliškumo“ argumentus.
Reformacija buvo istorinis procesas. XVI a. pabaigoje subrendę kontrreformaciniai užmojai jau nulėmė kitokio pobūdžio kultūrinius procesus. 1611 m. Vilniuje, Dievo kūno šventės metu, gatvėmis einant procesijai, į Vilnių pabėgęs jaunas italas Franco do Franco pradėjo šaukti, kad yra bedievystė garbinti ostiją ir giedoti „non est panis, sed est Deus Homo liberator meus“. Jis buvo suimtas ir įkalintas. Apklausiamas teigė, kad jau prieš metus norėjo atlikti panašų aktą, tačiau buvo atkalbėtas kažkokio evangelikų kunigo. Teigė jautęs pareigą atverti žmonių akis ir parodyti, kad negyvų dalykų garbinimas įžeidžia gyvąjį Dievą. Jau kitą rytą aikštėje įvyko italo egzekucija, nupjaunant jam liežuvį ir ketvirčiuojant. Paliktas ant pakylos kūnas labai kraujavo ir pats budelis jį uždengęs jaunuolio marškiniais.
Liepos 2-ąją Francesco Simonetta, Foligno vyskupas, popiežiaus nuncijus Lenkijoje 1607–1611 m., iš Vilniaus rašė: „Tas eretikas friulietis, kuris bedieviškai iškeikė Švenčiausiąjį sakramentą ir paskui buvo pasmerktas mirties bausmei, šią savaitę buvo nubaustas sukapojant į gabalus ir išraunant liežuvį. Jis sakėsi esąs dėkingas vienam kilmingam lietuviui ir dviem eretikų kunigams…“
Tačiau egzekucija ankstyvajai reformacijai būdingos visuomenės reakcijos jau nebesukėlė. Ankstyvojoje barokinėje Lietuvos kultūroje ima ryškėti rezignacijos ir melancholijos ženklai.
Nors 1620 m. kunigaikštis Kristupas Radvila savo instrukcijoje „Kristupo Radvilos informacija <…> liečianti sūnaus mano Jonušo priežiūrą ir auklėjimą“, skirtoje būsimo „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ mecenato Jonušo Radvilos pedagogams, nerimavo dėl savo vos septynerių sulaukusio sūnaus melancholiškumo ir kaip gydomąją priemonę rekomendavo jo disciplinavimą, Jonušas Radvila taip ir liko „melancholiku“. XVII a. pradžioje rašytuose prisiminimuose rezignacines to laikotarpio nuotaikas išreiškė ir jaunystėje aktyvus reformacijos entuziastas Teodoras Jevlašauskis.
Nuo maišto iki melancholijos – tokia Lietuvos sąmonėjimo emblematika. Šių emblemų turinius esmingai nulėmė reformacinė mintis.
Izidorius Šimelionis. Jonas Basanavičius žvelgė ir į Lydos–Pelesos kraštą…
2010 m. Nr. 7
Skiriu sūnaus Sauliaus Šimelionio atminimui
Giedrą vasaros dieną nuo legendinio Lapakalnio bokštelio pažvelgę į šiaurės vakarus, pamatome aukštus pseudogotikos stiliaus Nočios bažnyčios bokštus, iškilusius viršum šimtamečių pušynų. Daug šimtmečių mena ši prie to paties pavadinimo upelio prigludusi gyvenvietė. Archeologai laiko Nočią viena pirmųjų sodybų Lietuvoje. Tai garsiausias šviesulys Gudų girios rytiniame pakraštyje. O šviesa sklido toli į pietrytines etnines Lietuvos žemes. Čia vyko nuožmi kova už lietuvybės išsaugojimą visame Lydos krašte.
Nočią išgarsino iš čia kilę mokslo ir kultūros veikėjai. Gretimame Šiaurų dvare 1784 m. gimė Teodoras Narbutas, vienas žymiausių mūsų istorikų. Jis parašė devynių tomų Lietuvos istoriją, suprojektavo klasicistinę Eišiškių bažnyčią, atliko kitų vertingų darbų. Iš Šiaurų dvaro šviesa sklido į Rodūnią, Pelesą, į anapus Gudų girios įsikūrusius Dubičius, Rudnią, Kaniavą. T. Narbuto dvare jau tada veikė audimo, odų apdirbimo ir stalių dirbtuvės. Jose šių amatų mokėsi ir dirbo nagingiausi artimesnių ir tolimesnių kaimų vyrai.
Narbutai visas jėgas atidavė gimtajam kraštui. Sūnūs Liudvikas ir Balys didvyriškai kovėsi 1863-iųjų sukilėlių būriuose. Pirmasis buvo vienas kovingiausių sukilimo vadų. Jis žuvo kruviname mūšyje Dubičių bažnytkaimio pakraštyje. Dėkingi žemiečiai palaidojo Liudviką šalia šventoriaus, o vėliau pastatė didingą akmens paminklą „Už mūsų ir jūsų laisvę“. Sukilimui pralaimėjus, skaudžios netekties sukrėstas amžino poilsio Nočios bažnyčios šventoriuje atgulė ir pats istorikas romantikas T. Narbutas.
Dešinėje šventoriaus pusėje kuklūs akmens paminklai saugo dviejų Vilniaus universiteto profesorių – Juozapo ir Stanislovo Bonifaco Jundzilų – atminimą. Juozapas, botanikas floristas, tyrė savo gimtojo krašto ir Vilniaus apylinkių augalus, o Bonifacas, gamtininkas, dvasininkas, ypač domėjosi Lydos krašto bei Vilniaus, Gardino, Ščiučino apylinkių augalais. Jų darbus labai vertino žymus lietuvių gamtininkas mūsų kraštietis Tadas Ivanauskas. Jaunystės keliai iš gimtosios Lebioclkos jį vedė pro Užbalį Gudų girios keliais ir takais. Jie ėjo pro rašytojo bei publicisto Rapolo Mackonio ir jo brolio, dailininko ir libretisto, profesoriaus Jono Mackonio Paąžuolę, taip pat pro bendramokslio, ilgamečio Trakų dekano Broniaus Sakavičiaus Mikalčiūnus. T. Ivanauskas Nočioje palikdavo medžioklės trofėjus pas eigulį Kaziukonį ir eidavo 5 bažnyčios šventorių nusilenkti savo pirmtakų atminimui.
Paskutinį kartą akademiką T. Ivanauską mačiau 1961 m. vasarą, kai lankėmės pas tuometį Nočios parapijos kleboną kunigą J. Vienažindį. Jis buvo neseniai sugrįžęs iš gulagų. Ieškojome duomenų apie Lietuvos didikų Ivanauskų prosenelius, Užbalio ir Nočios bažnyčių fundatorius. Nočios bažnyčios archyvuose radome vertingų duomenų apie lietuvių dvasininkų priešinimąsi šios parapijos lenkinimui. Užbalyje aptikome žinių apie didikų Ivanauskų heraldiką ir jų dinastijos paramą bažnyčios statybai.
Mums su senyvu profesoriumi rūpėjo rasti duomenų apie mūsų krašto tautiečių lenkinimą per bažnyčias ir dvasininkus. Tuomet dar galėjai išgirsti prisiminimų iš pačių nukentėjusių žmonių lūpų. Apie lenkinimą daugiau sužinojome Rodūnios katalikų bažnyčios dekanate, kuriam priklausė Nočios, Dubičių, Kalesninkų, Asavos ir kitos parapijos. Akcijai vadovavo Vilniaus vyskupas K. Michalkevičius, artimas J. Pilsudskio sąjungininkas. Mūsų žmonės dvasininką praminė lietuvių ėdiku visoje arkivyskupijoje. Dar 1910 m. vyskupas išleido garsųjį cirkuliarą, kurio penktasis punktas reikalavo, kad pamaldos būtų rengiamos ne namuose vartojama kalba, bet ta, kurios dvasininkai ir tikintieji pageidauja bažnyčioje (Vincas Martinkėnas, „Vilniaus diecezijos panpolonistas“, Mokslų akademijos bibliotekos rankraštynas, 1978 m.).
K. Michalkevičius, kai generolas L. Želigovskis užgrobė Vilnių, pasikvietė savo bičiulį, aršų šovinistą iš Lvovo, vyskupą Vladislavą Bandurskį, įkurdino reprezentaciniuose rūmuose (dabar – Prezidentūra) ir patikėjo jam lenkinimo misiją. Šį dvasininką labai vertino generolas R. Smiglis, kuris įrengė vyskupo rezidencijoje net Aušros Vartų koplyčią ir paskyrė jį įgulos kapelionu.
Šie abu vyskupai ir lenkai kunigai bei sulenkėję dvarponiai visuomet veikė sutartinai. Netrukus Lydos krašto bažnyčiose net prasidėjo kruvinos riaušės. Dvarininkai spaudė valstiečius, kad šie bažnyčiose vartotų tik lenkų kalbą. Kurijos direktyvos skelbė naują, dar intensyvesnį, mūsų krašto lenkinimo etapą. Greitai lenkinimo šalininkai pradėjo veikti ir pačioje Rodūnioje. Jie reikalavo nedelsiant uždrausti lietuviškus giedojimus ir pamokslus bažnyčioje bei pašalinti Rodūnios parapijos lietuvių numylėtinį kunigą K. Lajauską iš vikaro pareigų, šį dvasininką lietuvį lenkomanai persekiojo iki gyvenimo pabaigos. 1921 m. kovo 17 d. prie Širvintų jį nukankino lenkų legionieriai. Tik po pustrečių metų į Rodūnią atvyko kunigas Juozas Breiva, kuris stengėsi įsiklausyti į lietuvių parapijiečių norus, bet ir jis ilgiau darbuotis negalėjo. Žmonės greitai pamilo jauną dzūką, linksmą giedotoją ir dainininką, kunigą Z. Drobnį, tačiau jam irgi nebuvo lemta apaštalauti šioje dar lietuviškoje parapijoje.
Mano motulė gerai prisimena šiuos lietuvius dvasininkus, Dievo žodžio skelbėjus. Visi jie įspūdingai atnašavo mišias, sakė jaudinančius pamokslus, teikė šventuosius sakramentus sveikiesiems bažnyčioje, o ligoniams – namuose. Kunigų atvykimas įvairiomis progomis būdavo viso kaimo šventė. Susitikti beveik visi suaugusieji ir vaikai susirinkdavo į erdviausią ir gražiausią sodžiaus pirkią. Ilgai skambėdavo viena už kitą gražesnės dainos, buvo kalbamasi, pokštaujama.
pirmasis K. Lajausko apsilankymas Dubiniuose įsiminė visam gyvenimui. Buvo ruduo. Tą sekmadienio vakarą mielas kunigėlis pakvietė žmones dalyvauti bažnytiniame parapijos lietuvių chore. Šis kvietimas mamytei buvo tarsi palaima. Kelerius metus ji vos ne kiekvieną sekmadienį giedodavo per pamaldas ir dar vakarais mažiausiai kartą per savaitę eidavo į repeticijas beveik aštuonis kilometrus.
Būta ir incidentų. 1910 m. prieš pat Šv, Kalėdas, kai lietuviai giedojo lietuviškai, staiga pagal klebono komandą užgiedojo ir lenkai. Bažnyčioje kilo triukšmas. Šlėktelės ir jų pakalikai ėmė daužyti lietuvius ir varyti iš bažnyčios. Du lietuviai – Jurgis Čiuika iš Pelesos ir Andrius Kanevičius iš Pavalakės – buvo kruvinai sumušti. Kliuvo ir mūsų motulei, ir kitoms lietuvėms giesmininkėms. Ibi buvo ne pirmas ir ne paskutinis lietuvių užpuolimas karalienės Bonos valia statytoje katalikų Šventovėje.
1912 m. liepos 16 d. Rodūnios bažnyčioje kilo dar didesnės riaušės. Tąkart buvo atlaidai. Lenkomanai, sukurstyti dekano Juzefo Gintauto, vėl sukėlė muštynes. Kilo triukšmas, kai Dubičių klebonas kunigas Juozapavičius pradėjo sakyti pamokslą. Lenkuojantys parapijiečiai šaukė, rėkė, stumdė pamokslo klausančius tikinčiuosius. Muštynes pradėjo šlėktelė Stanislavas Stacevičius iš Surkantų kaimelio. Jis priėjo prie vidutinio amžiaus pelesiškės Marijos Kaliauskienės ir trenkė jai kumščiu į veidą. Moteriai iš nosies ir burnos pasipylė kraujas. Tuomet lenkomanai vyrai ir moterys dar pikčiau puolė lietuvius. Labiausiai nukentėjo Viktorija Čiuikaitė iš Pelesos ir Viktorija Bandaraitė iš Stračiūnų. Viktorija buvo parblokšta prie sakyklos. Ten jai iš burnos ir nosies prasiveržė kraujas, mergina prarado sąmonę. Atsigavo tik po gero pusvalandžio, išnešta į šventorių. Brolis nunešė Viktoriją į vežimą ir parsivežė namo. Pagyvenusios Rozalijos Mieciūnaitės iš Senųjų Druskininkų kaimo mušeikos irgi nepagailėjo. Jie apstumdė šią moterį, atėmė iš jos lietuvišką „Šaltinio“ maldaknygę, ją sutrypė ir sudraskė į skutelius. Tą sekmadienio vidudienį nukentėjo ir Rozalija Markevičiūtė bei Rozalija Baziliūtė iš Kurkiu kaimo, Kotryna Selylienė iš Papiškių, Katrė Ambražiūnaitė iš Pentiniškių, Cecilija Vaitkūnaitė iš Kargaudų, Marijona Kaukelytė iš Juciūnų. O Kosciuškienė iš Jackūnų ir Elena Žiegždrėnytė pasislėpė sakykloje ir užrėmė dureles. Mušeikoms bandė priešintis mūsų netolimas kaimynas ir tėvų draugas, nedidukas, bet labai stiprus Stanislovas Lukoševičius, pramintas Stasiukėliu.
Stasiukėlis Lukoševičius anksti neteko žmonos. Jis išaugino ir deramai išauklėjo tris dukteris: Domcią, Juzę ir Viktą. Jos išmoko visas tėvo dainas, kurių jis mokėjo be galo daug. Trys sesutės dainavo žiemą vasarą. Jų erdvioje pirkioje buvo įrengtas Švenčiausiosios Mergelės Marijos altorėlis. Čia pavasariais vykdavo gegužinės pamaldos, o spalio mėnesį susirinkę kaimynai kalbėdavo rožančių. Jų namuose buvo rengiamos linksmos vakaronės ir jaunimo pasilinksminimai. Ir į bažnyčią sesutės eidavo pasimelsti ir grįždavo kartu. Domcia, Juzia ir Vikta labai gerbė savo kunigus. Kai pas ligonį atvykdavo kunigas su Švenčiausiąja komunija, seserys nuklodavo jam taką gražiausiais savo darbo užtiesalais, lovatiesėmis. Pirmą kartą tokią pagarbą sesutės parodė dideliam mūsų krašto mylėtojui, Nočios klebonui Jonui Kuzminskui ir dr. Jonui Basanavičiui, Lietuvių mokslo draugijos primininkui, kuris padėjo Rodūnios–Pelesos parapijiečiams išsaugoti lietuviškas pamaldas Lydos apskrities Nočios, Eišiškių, Asavės ir Rodūnios bažnyčiose. J. Basanavičius parengė tautiečių prašymą popiežiui Pijui X ir Vilniaus generalgubernatoriui, kurį daktaro viešnagės metu pasirašė net 66 sąmoningiausi lietuviai. Kiek vėliau šį dokumentą mano senelis Ignas Šimelionis, Jonas Kaliauskas iš Pelesos ir Andrius Merciūnas iš Pamedės nuvežė į Peterburgą ir įteikė Svetimų tikybų departamentui. Mūsų senolių skundas kiek sustabdė aršiuosius lenkintojus. Vilniaus vyskupo K. Michalkevičiaus vadovaujamas polonistų siautėjimas bažnyčiose sukėlė didelį pasipiktinimą tarp tikinčiųjų. Jų pastangas apginti savo teises melstis gimtąja kalba rėmė ir tautinio atgimimo šaukliai A. Smetona, dr. K. Grinius, dr. J. Šlapelis, inžinierius P. Vileišis, M. Untulis, D. Malinauskas ir kiti šviesuoliai, kurie susibūrė į 1909 metais Vilniuje J. Basanavičiaus įsteigtą patriotinę sąjungą. Jos tikslas – sugrąžinti lietuvių kalbą į Vilniaus vyskupijos bažnyčias.
Vilnijos lietuvių kova už savo religines laisves atsispindėjo ir tuometėje spaudoje. Apie lenkomanų sukeltas riaušes Nočios, Eišiškių ir ypač Rodūnios dekanatuose spausdino,Aušra“, „Viltis“, „Tėvynės sargas“, „Lietuvos žinios“. Aprašytos ir arkivyskupo E. Roppo, jo pagalbininko K. Michalkevičiaus, kunigų Kochanskio, Dovidovičiaus, Gintovto piktadarybės.
Įsiminė šviesaus ūkininko iš Pamedės kaimo Andriaus Meciūno, kanauninko Gailiušio rašiniai „Viltyje“ 1913 metais, taip pat rodūniškio Juliaus Svirsko – „Tėvynės sarge“.
Vilniaus generalgubernatorius į J. Basanavičiaus jam rašytą pranešimą dėl lietuvių katalikų persekiojimo Rodūnios bažnyčioje vangiai reagavo. Juk carinę administraciją tenkino šių tautų nesantaika. Tai papiktino ne tik parapijiečius, daugumą dvasininkų, bet ir Vilniaus lietuvių šviesuomenę, ypač J. Basanavičiaus vadovaujamą sąjungą. Tuomet jis laiške generalgubernatoriui, rašytame 1912 m. spalio 15 d., pareikalavo, kad nedelsiant arkivyskupu būtų skiriamas lietuvis hierarchas. Tačiau šiems siekiams buvo lemta išsipildyti tik 1918 m. vasario 16 d., kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę.
Po ilgų ir atkaklių J. Basanavičiaus, A. Smetonos, K. Griniaus, M. Untulio ir kitų Vilniaus šviesuolių pastangų vyskupo Apaštališkasis Sostas V. Bandurskio ir K. Michalkevičiaus savivalei visoje arkivyskupijoje 1918 m. gruodžio pradžioje sudavė rimtą smūgį. Tų metų gruodžio 1-ąją Kauno vyskupas P. Karevičius konsekravo kanauninką J. Matulevičių į vyskupus, o šio naujojo Vilniaus arkivyskupijos valdytojo ingresas įvyko iškilmingoje aplinkoje Vilniaus Arkikatedroje. Jį Kapitulos ir Šv. Mikalojaus bažnyčios bei visos parapijos vardu nuoširdžiai pasveikino garbingas sostinės dvasininkas ir Šv. Mikalojaus berniukų bendrabučio, kuriame mokydamasis Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje 1929–1934 metais gyvenau, steigėjas ir globėjas kanauninkas Juozas Kukta.
J. Matulevičiaus vyskupystės pradžia didingoje Lietuvos šventovėje buvo šviesi ir daug žadanti. Tačiau netrukus nepasitenkinimą lietuviu arkivyskupu pareiškė generolas J. Pilsudskis ir jo sąjungininkas L. Želigovskis. Vatikano sprendimą pasmerkė ir Vilniaus universiteto Teologijos fakulteto dekanas Žengelevičius. Reagavo ir spauda. Vos atšventusį ingresą 47-metį arkivyskupą ypač aršiai puolė Lenkijos endekų organas „Gazeta Warszawska“, Vilniaus monarchistų dienraštis „Slowo“, jam pritariantys endekiškas „Dziennik Wilenski“ ir nacionalinis „Kurjer Wilenski“. O vietinė lietuvių ir baltarusių spauda sveikino J. Matulaitį, linkėjo didelės sėkmės bei nuolatinės Dievo pagalbos, tikėjosi atgauti savo teises visose parapijose.
Naujas šviesus laikotarpis prasidėjo visoje Vilniaus arkivyskupijoje, suteikė daug vilčių ir labai nukentėjusiai nuo lenkiškųjų nacionalistų smurto Rodūnios parapijai. Tačiau J. Matulaičio padėjėjas vyskupas K. Michalkevičius ėmėsi naujų klastingų veiksmų prieš lietuvybę. Jis patarė arkivyskupui paskirti Rodūnios klebonu iš Naujosios Vilnios kilusį Vilniaus kunigų seminarijos auklėtinį Stanislavą Ščemirskį, kuris prisistatydavo lietuviu–lenku. Pasirodė, kad tai – vilkas ėriuko kailyje. Greitai jis nuvylė ne tik arkivyskupą, bet ir visus Lietuvos parapijiečius. Ilgainiui S. Ščemirskis tapo dar aršesniu lenkintoju, pamynusiu net bažnyčios kanonus. Kova ir lenkiškų šovinistų išpuoliai tęsėsi. Pilsudskinė administracija atvirai puolė ne tik lietuvių kunigus, bet ir tikinčiuosius.
Lenkų puolamiems lietuviams ir toliau padėjo Nočios klebonas J. Kuzminskas. gavo arkliu jis pasiekdavo tolimiausius lietuviškus sodžius. Kunigas skiepijo įmonėms kilniausius Dievo ir tėvynės meilės jausmus, guodė ir ramino nukentėjusiuosius, ragino ištverti, nepalūžti. Tačiau įtampa nemažėjo. Tada kunigas j Kuzminskas 1924-ųjų rudenį pasiūlė mūsų krašto žmonėms prašyti Vilniaus arkivyskupą leisti atsiskirti septyniems lietuviškiems kaimams ir sudaryti atskirą Pelesos parapiją. Joje visos pamaldos turėjo būti lietuviškos, tik sekmadieniais evangelija ir pamokslai skaitomi lenkiškai.
Pirmuoju Pelesos klebonu buvo paskirtas kunigo J. Kuzminsko vikaras, labai skambų tenorą turintis Mečislovas Pšemeneckas. Sukruto sujudo naujos parapijos žmonės. Pamaldos kurį laiką vyko gražiausioje Pelesos kaimo Kaliauskų sodyboje. Šio didžiausio parapijos sodžiaus ūkininkai parapijos reikmėms skyrė 20 hektarų žemės. Tačiau trūko pinigų ir statybinių medžiagų. Bet atsirado ir gerų rėmėjų. Pirmasis nemažai medienos koplyčios statybai paaukojo simpatizuojantis lietuvybei Sapūnų dvarininkas Stanislovas Laskauskas. Pelesos parapija džiaugėsi trumpai. 1925 m. vasarį įsigaliojus Lenkijos–Vatikano konkordatui, arkivyskupas Jurgis Matulaitis atsisakė priesaikos tarnauti Lenkijos valstybei ir pasitraukė iš valdytojo posto. Netrukus šios pareigos atiteko J. Pilsudskio rekomenduotam aršiam šovinistui vyskupui Romualdui Jalbžykovskiui, kilusiam iš netolimos Lomžos. Po triukšmingo ingreso, įvykusio 1927 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus vaivados Vladislovo Račkevičiaus rezidencijoje, prasidėjo naujojo arkivyskupo siautėjimas.
Pirmąjį ypač skaudų smūgį patyrė naujasis Pelesos parapijos klebonas, sumanus ganytojas ir švietėjas patriotas kunigas Baltazaras Budreckis, kuriam buvo uždrausta pradėti Pelesos bažnyčios statybos darbus ir net dėstyti tikybą lietuviškose pradinėse mokyklose. Dar labiau nukentėjo Nočios klebonas kunigas J. Kuzminskas. Įsisiautėjęs R. Jalbžykovskis tuoj pat jį iškėlė į Krypno parapiją už Balstogės. 1934 m. iš nusipelniusio dvasininko buvo atimta Lenkijos pilietybė, suspenduota kunigystė, jis prievarta išsiųstas į Lietuvą.
1930 m. pradžioje kunigas B. Budreckis arkivyskupo R. Jalbžykovskio dekretu buvo perkeltas iš Pelesos į patį Švenčionių apskrities užkampį – Vosiūnų parapiją. Pelesiškiai daug pastangų dėjo, kad apgintų mylimą kleboną, tačiau veltui rašyta į pačias aukščiausias Lenkijos instancijas.
Naujasis Pelesos klebonas kunigas Jonas Tutinas tęsė savo konfratrų M. Pšemenecko ir B. Budreckio darbus. Ypač sparčiai vyko šv. Lino Kankinio vardu nominuotos bažnyčios statybos darbai. Pelesiškiai pralenkė net arkivyskupo Privilegijuotą Rodūnios kleboną S. Ščemirskį. 1935 m. rugsėjo 23 d. per tradicinius Šv. Lino atlaidus naują iš gimtųjų laukų akmenų sumūrytą šventovę Pašventino ne vyskupas, o Vilniaus krašto lietuvių katalikų numylėtinis, įžymus visuomenės veikėjas kunigas Pranas Bieliauskas. Tai buvo įspūdinga šventė. Tik, deja, pelesiškiai džiaugėsi neilgai.
1936 m. vasario 16 d. ir vyko įspūdingos pamaldos, skirtos šio krašto geradariui daktarui J. Basanavičiui pagerbti. Mišias atnašavo kunigas J. Tutinas su svečiais. Po jaudinančio pamokslo iškilmėse dalyvavę parapijiečiai pakiliai sugiedojo Lietuvos himną. Tačiau šios iškilmės nepatiko ne tik vietinei Rodūnios ir Lydos okupacinei valdžiai, bet ir Vilniaus arkivyskupui R, Jalbžykovskiui. Jau kitą dieną jie išreiškė nepasitikėjimą kunigu J. Tutinu, o Vilniaus vaivada L. Bocianskis įsakė ištremti kleboną į nepriklausomą Lietuvą.
Mūsų mylimas kunigas buvo šiltai sutiktas Kaišiadorių vyskupijos kurijoje. Netrukus Teofilis Matulionis kunigą J. Tutiną paskyrė netoli Žaslių esančios Palomenės parapijos klebonu. Tikintieji geranoriškai priėmė naująjį ganytoją. Ten jis apaštalavo iki 1941-ųjų birželio 23 dienos. Tądien besitraukiantys iš Lietuvos enkavedistai šalia klebonijos žiauriai nužudė ir išniekino J. Tutiną. Pirmiesiems nacių daliniams užėmus Palomenę, parapijiečiai iškilmingai palaidojo savo mylimą ganytoją bažnyčios šventoriuje.
Rodūnios klebonas S. Ščemirskis bene daugiausia padarė nuostolių lietuvybei. Visi lietuviški kaimai pateko į jo nemalonę. Iš sakyklos jis koneveikė ne tik išlikusius lietuvius mokytojus, bet ir kaimyninių parapijų lietuvius dvasininkus. Ypač piktybiškai įžeidė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtinį, kunigų seminarijos magistrantą, kurį 1936 m. rugsėjo 24 d. į kunigus įšventino pats vyskupas R. Jalbžykovskis (1955 m. rugsėjo 11 d. konsekruotas į vyskupus), gervėtiškį kunigą Julijoną Steponavičių. Tai buvo Vilnijos krašto viltis. Šį Dievo tarną pasiuntė į Rodūnią darbuotis pats Vilniaus kurijos kancleris prelatas A. Cichonskis. Tačiau S. Ščemirskis nepakluso kurijos vadovo valiai, tiesiog neįsileido J. Steponavičiaus į Rodūnios bažnyčią, kad šis nesusitiktų su tikinčiaisiais lietuviais. Kunigas J. Steponavičius buvo priverstas grįžti į Gervėčius, o vėliau dirbo šalia Gardino pradinės mokyklos kapelionu.
S. Ščemirskio arši kova su lietuvybe jo neišgelbėjo – kunigą žeminantys atgarsiai pasklido ne tik po visą parapiją, bet pasiekė ir patį arkivyskupą. Jis 1936 m. pabaigoje S. Ščemirskį iškėlė į lenkų legionierių ir pasienio kariuomenės globojamą šlėktiškąją Pabarę. O Rodūnios parapiją lenkinti pasiprašė iš Lietuvos Nemunaičio bažnytkaimio pabėgęs neaiškios praeities kunigas Česlovas Šteinas, atsikėlęs su tėvais, 25 metų seserimi Vanda ir vikaru Vitoldu Bromickiu. Naujasis klebonas kiek nuramino pasipiktinusius parapijiečius, iš pradžių neatsisakydavo net Evangelijos paskaityti lietuviams gimtąja kalba, tačiau lenkinimą tęsė – tik užmaskuotai. Už tai susilaukė ne vienos arkivyskupo ir vaivados padėkos.
O Pabarėje prasidėjo neramios dienos. Klebonas beveik atvirai gyveno su aštuoniolikmete moterim iš Kazokiškių kaimo Vanda Adamonyte ir papiktino ne tik davatkėles, bet ir daugelį parapijiečių. Konfliktų padažnėjo, kai S. Ščemirskis apkūlė pagyvenusį ūkininką Antonį Jurgelevičių. Kilo nauja pasipiktinimo banga. Byla prieš kunigą atsidūrė net Eišiškių apylinkės teisme. Bajoriškos kilmės teisėjas nemažai pastangų padėjo, kol narpliojo konfliktą.
Įsigaliojus teismo nuosprendžiui, arkivyskupas S. Ščemirskis buvo perkeltas į Šalčininkėlius. Tačiau ir naujoje parapijoje kunigas įsikūrė su ta pačia jaunute sužadėtine ir dar viena kiek vyresne moterimi, pasivadinusia virėja Jadvyga Šulgaite. 1941 m. vasarą šis neklaužada dvasininkas arkivyskupo M. Reinio sprendimu buvo pasiųstas į mišrią Vydžių parapiją, Tačiau S. Ščemirskis ten įsikūrė neilgam. Parapijos šviesuolių reikalavimu klebonas buvo priverstas galutinai palikti šią didelę parapiją. 1942 m. rugsėjo 22 d. arkivyskupo M. Reinio sprendimas buvo ryžtingas. Veltui S. Ščemirskis vėl klebeno Rodūnios klebonijos duris, tačiau nesulaukė arkivyskupo pritarimo. Tada šis pagarsėjęs kunigas lenkintojas dingo kaip i vandenį su dviem gražuolėm. Vieni žmonės teigė, kad jis išvyko į Vilniaus apylinkes, kiti tvirtino matę kažkur Armijos krajovos gretose. Kurijos archyvuose daugiau informacijos neaptikau. Taip šis neramaus būdo dvasininkas ir dingo visiems laikams.
Larisa Lempertienė. Lietuvių ir žydų folkloro sąsajos
2010 m. Nr. 4
XIX a. pabaigoje prasidėjo kelis dešimtmečius Europoje tęsęsis susidomėjimas liaudies kūryba. Šio reiškinio ištakos iš dalies glūdi fin-de-siècle būdingoje egzotiškumo traukoje, o sykiu – „kultūros pabaigos“ jausenoje, verčiančioje atsigręžti į autentišką įvairių tautų meną ir tautosaką. Rusijos imperijoje panašioms demokratiškai nusiteikusių intelektualų ir meno žmonių nuotaikoms papildomai darė įtaką narodnikų ideologija: vykdydami sau užsibrėžtą tikslą šviesti valstiečius bei darbininkus ir bendraudami su jais, rusų inteligentai-narodnikai žavėjosi „liaudies dvasia“ ir, jų įsitikinimu, tos dvasios kupina tautine kūryba. Tačiau domėtasi ne tik rusų liaudies kultūra ir ne tik demokratiniuose sambūriuose: dailėtyrininkai, meno istorikai ir kritikai kreipdavo visuomenės dėmesį į įvairių Rusijos imperijos tautų materialinę kultūrą ir meninį paveldą. Taip, gana paradoksaliai, stiprių ksenofobinių tradicijų šalyje atsirado žavėjimosi „egzotiškais“ objektais, pavyzdžiui, sinagogomis, bei jų aprašymų1.
Tautų, diskriminuotų carinėje imperijoje, inteligentijai ir visuomenininkams gilinimasis į savo tautos kultūrą buvo viena nacionalinio identiškumo formavimo ir stiprinimo priemonių. Galima pažymėti, kad lietuvių ir žydų liaudies kultūros paieškų keliai buvo savotiškai panašūs. Šios, prasidėjusios dar imperinėje Rusijoje, paieškos išsaugojo tam tikrą bendrumą ir nepriklausomoje Lietuvoje.
Kaip žinoma, XIX a. pab.–XX a. pr., ypač po spaudos grąžinimo, suaktyvėjo lietuvių tautiškumo koncepcijų kūrimas, aptarimas ir įtvirtinimas. Šie procesai buvo glaudžiai susiję su dėmesiu liaudies paveldui, todėl tarp tautiškumo ideologų buvo nemažai būsimų folkloristų ir dailėtyrininkų – kaip antai Jonas Basanavičius, Ignas Končius, Peliksas Bugailiškis, Paulius Galaunė ir kt. Tiesa, „lietuvybės darbas“ ir Rusijos imperijos žydų autorefleksijos sukeltas liaudies paveldo pažinimas buvo tarpusavyje nesąveikaujantys reiškiniai, šių sąjūdžių veikėjai dažniausiai nepalaikė ryšių ir nevykdė jokių bendrų projektų. Vis dėlto įdomu apžvelgti to meto žydų ir lietuvių senovės bei liaudies kultūros tyrinėjimus, kad suprastume, kaip ir kodėl tarpukario Lietuvoje tokie ryšiai atsirado.
XIX a. pabaigoje tradicinė Rytų Europos žydų bendruomenė jau patyrė smarkių pokyčių, kuriuos nulėmė emancipacija, sekuliarizmas, adaptacija prie dominuojančių valstybinių kultūrų; per šimtmečius beveik nekitusi gyvenimo sankloda pradėjo byrėti ir neatpažįstamai keistis. Natūralu, kad tai kėlė religinės tradicijos šalininkų nerimą; tačiau kitas bendruomenės sluoksnis, sujudėjęs dėl šių procesų, buvo sumodernėję, universitetinį ar savarankišką pasaulietinį išsilavinimą įgiję intelektualai. Jų atsitraukimas nuo tradicinio žydų bendruomeninio gyvenimo leido per atstumą matyti ir vertinti šio gyvenimo struktūrą ir apraiškas. 1891 m. vienas žymiausių Rusijos žydų intelektualų istorikas Simonas Dubnovas2 (1860–1941), pats surinkęs didelį rašytinių ir žodinių dokumentų archyvą, kreipėsi į imperijos žydus, ragindamas rinkti šaltinius, atspindinčius dabartį ir praeitį: rankraščius, laiškus, bendruomenės metraščius, senas spausdintas knygas, sakmes apie istorinius įvykius, papročių aprašymus ir pan.3. S. Dubnovo brošiūroje yra gana aiškių dalykinių nuorodų, kokie tai gali būti dokumentai ir kur galima tikėtis jų rasti; šio teksto modelis buvo atkartotas daugelyje panašių kreipimųsi. S. Dubnovo motyvacija grynai istoriografinė, liaudies kūrybą jis vertino kaip parankinę medžiagą, reikalaujančią istoriko verifikacijos, bet, žinoma, neneigė jos rinkimo svarbos. 1892 m. S. Dubnovo ir kelių bendraminčių iniciatyva Peterburge įsteigta Žydų istorijos ir etnografijos komisija, 1908 m. pertvarkyta į Žydų istorijos ir etnografijos draugiją (toliau – ŽIED)4, kurios veikla nuo pat pradžių neapsiribojo akademinio pobūdžio darbais – medžiagų ir dokumentų publikacijomis, mokslinių žurnalų ir tyrimų leidimu. Draugija organizavo plačią visuomenės švietimo darbą, rengė viešas paskaitas.
Vargu ar vien tik chronologiniu sutapimu pavadintume tai, kad Vilniuje 1907 m. po pirmos lietuvių dailės parodos buvo įsteigta Lietuvių dailės draugija, kuri jungė profesionalius menininkus, tačiau parodoje greta dailininkų kūrinių buvo eksponuojami iš provincijos atsiųsti liaudies meno dirbiniai5. Šios draugijos buvo įsteigtos visiškai nepriklausomai viena nuo kitos, tačiau nekyla abejonių, kad abi jos atsirado kaip atsakas į subrendusius lietuvių ir žydų visuomenėse analogiškus poreikius.
Vienas aktyviausių ŽIED narių buvo žydų etnografijos ir liaudies kūrybos studijų pirmtaku laikomas S. An-skis6. Anksti palikęs tradicinę žydų bendruomenę, S. An-skis aktyviai nesidomėjo žydų kultūra, veikiau buvo uolus rusų liaudies gyvenimo tyrinėtojas ir švietėjas: priklausė narodnikų sąjūdžiui, rinko, leido ir aprašinėjo rusų liaudies ir darbininkų tautosaką. Tapęs Rusijos socialistų revoliucionierių partijos nariu, S. An-skis kelerius metus praleido emigracijoje. Gal siekdamas carinio režimo reformų bei liaudies padėties palengvinimo, S. An-skis pradėjo daugiau tapatintis su žydų tautos būtimi – spaudoje pasirodė jo grožinių ir publicistinių darbų jidiš kalba. S. An-skis grįžo iš užsienio po pirmosios Rusijos demokratinės revoliucijos 1905 m. Nuo tada jis aktyviai domėjosi žydų kultūros tyrinėjimais, bendradarbiavo su mokslo organizacijomis, rašė į žydų spaudą ir pradėjo rimtai gilintis į liaudies kultūrą. žinoma, S. An-skis nebuvo profesionalus folkloristas, tačiau būtent jis padėjo Rusijos žydų etnografijos pamatus. 1909 m. paskelbė pirmą didelę studiją apie žydų folklorą7, o 1912–1914 m. organizavo tris ekspedicijas, per kurias ištirtos maždaug 66 žydų bendruomenės Volynės, Podolės bei Vakarų Galicijos miesteliuose. Regiono pasirinkimą lėmė tai, kad nuo XVIII a. pab. čia buvo paplitęs chasidizmo judėjimas, kurio lyderiai ir šalininkai buvo itin konservatyvūs ir atsparūs modernybės įtakai; S. An-skis tikėjo, kad taip bus išsaugotas liaudies gyvenimo autentiškumas. Ekspedicijų metu surinkta didelės apimties ir neįkainojamos mokslinės vertės medžiaga, atspindinti žydų materialią kultūrą, buitį, religinę raštiją ir tautosaką. Šitos ekspedicijos darė įtaką ir S. An-skio literatūrinei kūrybai: tarp 1915 ir 1918 m. jis parašė pjesę „Apsėstoji“ (jidiš k. „Der dibek“), kurioje akivaizdus susidomėjimas folkloru bei chasidiška mistika, S. An-skio suvokiama kaip „liaudies religingumas“8. Ekspedicijos ir pjesė išgarsino S. An-skio vardą visoje Rytų Europoje, kur sparčiai plito susidomėjimas žydų liaudies kūryba.
Su S. An-skio vardu žydų etnografijoje siejama dar viena svarbi ir lietuvių kultūrininkams taip pat artima idėja – tautinio muziejaus įsteigimas. 1914 m. ŽIED patalpose buvo surengta paroda, pristatanti S. An-skio ir jo kolegų 1912 ir 1913 m. ekspedicijų radinius, o 1917 m. Peterburge atidarytas Žydų muziejus, kurio pagrindą sudarė S. An-skio kolekcijos – eksponatai, atstovaujantys tradicinei žydų kultūrai9. „Nuo pat ŽIED gyvavimo pradžios vienas jos paskelbtų tikslų buvo muziejaus kūrimas. <…> 1914 m. paroda davė postūmį daugeliui žydų muziejų ir parodų, veikusių TSRS trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį“10.
Lietuvių etnografų ir folkloristų aspiracijos buvo panašios: „1907 m. įsikūrus Vilniuje Lietuvių dailės draugijai ir ėmus svajoti apie lietuvių meno muziejaus kūrimą, norėta, kad jame rastų prieglobstį ir lietuvių liaudies menas. Dėl to draugijos rengiamose dailės parodose greta dailininkų individualios kūrybos buvo liaudies meno skyrius“11.
Bėgdamas iš bolševikų Rusijos po proletarinės revoliucijos, 1918 m. S. An-skis atvažiavo iš Peterburgo į Vilnių12. Jis iš karto įsitraukė į kelių Vilniaus žydų visuomeninių organizacijų darbą, bet svarbiausias buvo ŽIED filialo steigimas (1919)13, tęsiantis nuo 1913 m. Vilniuje veikusios Žydų senovės mylėtojų draugijos veiklą14. 1920-aisiais Vilniuje buvo įkurtas ŽIED globojamas žydų muziejus, kurio kolekcijas sukaupė Draugijos nariai, keliavę po Lietuvos bendruomenes panašiais kaip S. An-skio ekspedicijų tikslais – rinkti liaudies kūrybą ir tradicinės gyvensenos pavyzdžius, nors jų kelionės buvo ne tokios ilgos ir ambicingos15. Kai Lietuva iškovojo nepriklausomybę ir atsirado naujas lietuvių liaudies kultūros pažinimo stimulas, Lietuvos žydų inteligentija ir mokslininkai taip pat norėjo tirti ir visuomenei pristatyti Lietuvos liaudies paveldo dalį, t. y. žydų liaudies kultūrą.
Tarpukariu lietuvių liaudies meno ir tautosakos rinkimas buvo glaudžiau susietas su naujomis valstybinėmis institucijomis – muziejais16, kurie rengė ekspedicijas į Lietuvos provinciją. „Įsikūrus Kaune Čiurlionio galerijai, <…> organizuotai liaudies meno eksponatus galerija ėmėsi rinkti 1925 m. vasarą. Buvo išsiųsti į kaimus trys Meno mokyklos mokiniai ir savo noru išvyko dar du. Visiems jiems buvo duotos instrukcijos, kaip ir ką rinkti, kokius duomenis apie eksponatus užrašinėti ir pan. <…> 1927 m. galerija išleido brošiūrėlę – kreipimąsi į visuomenę „Padėkite rinkti tautodailę““17. Šie žodžiai primena 1891 m. S. Dubnovo atsišaukimą. Panašius darbo metodus naudojo ir 1927 m. įsteigta Šiaulių kraštotyros draugija: nuo 1929 m. ji rengė ekspedicijas, o nuo 1931 iki 1943 m. siuntė temines anketas, prašydama jas pildyti, ir taip rinko medžiagą savo archyvui bei „Aušros“ muziejui18.
Lietuvos žydų etnografų veikla šiuo metu taip pat siejama su naujai atsiradusia institucija – 1925 m. įsteigtu Vilniuje Žydų moksliniu institutu (JIVO), kurio tyrimuose ir publikacijose jidiš folkloro studijos užėmė svarbią vietą19. JIVO mokslinių raštų serijos „Filologiniai raštai“ (jidiš k. „Filologiše šriftn“) visas 1938 m. išleistas tomas skirtas liaudies kūrybai, o ir kituose dažnai spausdinama etnologinė ir folklorinė medžiaga. JIVO turėjo savo muziejų, kuriame buvo sukaupta šimtai liaudies meną ir tradicinį gyvenimą pristatančių objektų.
Nors JIVO steigimo metu Vilnius priklausė Lenkijai, Instituto veikla neatsiejama nuo bendro Lietuvos kultūrininkų konteksto. JIVO mokslininkai bendradarbiavo su Lietuvos žydų mokslininkais bei Lietuvių mokslo draugija20. Liaudies kultūros studijose JIVO tęsė S. Dubnovo ir S. An-skio tradicijas, jų įtaka stipri Instituto etnografinei ir paveldo saugojimo strategijai. S. An-skio įkurto Vilniaus Žydų istorijos ir etnografijos draugijos filialo patirtis neabejotinai buvo labai svarbi Institutui, o dalis draugijos narių tapo ir JIVO etnografijos komisijos bendradarbiais. 1926 ir 1928 m. Institutas išleido temines etnografines anketas, paremtas S. An-skio etnografine programa „Žmogus“ žodinei istorijai ir tradicijai fiksuoti, kurią jis vykdė ekspedicijose21. JIVO anketos, kaip ir Šiaulių kraštotyros draugijos ar Čiurlionio galerijos brošiūra, kreipiasi į žmones: „Visiems žydų folkloro draugams ir mylėtojams! Etnografijos komisija kreipiasi su prašymu į jus, ypač į visų žydų mokyklų mokinius, į visą jaunimą: Padėkite mums surinkti žydų folkloro lobius!
Viso pasaulio miestuose ir miesteliuose, kur dar gyvuoja jidiš kalba, kur skamba žydų dainos, kur sekamos žydų pasakos ir kur išlaikomi žydų papročiai, yra išbarstyti mūsų folkloro lobiai. Neleiskite jiems pradingti! Rinkite tas likusias praeities kartų mums palikto paveldo daleles“22. Visoje Lietuvoje dirbo į šį kreipimąsi entuziastingai atsiliepę JIVO zamlers (jidiš k. „rinkėjai“), daugiausia jaunimas, kurie siuntė institutui užrašytą žodinį folklorą.
1939 m. prie Instituto bendradarbių prisijungė iš nacių okupuotos Varšuvos pabėgęs žymus jidiš filologas, folkloristas ir kultūros istorikas Nojus Priluckis (1882–1941. Dar Varšuvoje jis inicijavo ir redagavo „Žydų folkloro, filologijos ir kultūros istorijos“ rinkinių seriją. pirmajame tome23 net dvi didelės publikacijos skirtos folklorui: Samuelio Lemano surinktos žydų patarlės24 bei paties N. Priluckio – purimšpiliai (Purimo šventės metu vaidinamos liaudies pjesės)25. N. Priluckio rašyta antra įvado dalis skamba labai panašiai kaip ir JIVO, ir lietuvių tautosakos rinkėjų atsišaukimai į visuomenę: „Mes kreipiamės į žydų jaunimą, o ypač mokytojus ir mokytojas [kursyvas – L. L.] iš skirtingų miestų ir miestelių. Tie, kurie dar gali aptikti žydų liaudies gyvenimo apraiškas, tėvų ir protėvių nustatytą jo būdą, išlikusius senovinius įstatymus ir papročius, patriarchalinę atmosferą bei laiko nepaliestą materialią kultūrą, tegul žino, kad visa tai yra jaunos žydų etnologijos veikimo laukas <…>. Mes prašome jūsų atsiųsti <…> liaudies dainų, pasakų, purimšpilių, patarlių, anekdotų“26. Žydų, kaip ir lietuvių, folkloristai buvo įsitikinę, kad folkloro rinkimas ir studijos yra ne vien akademinės visuomenės, bet visos tautos reikalas, o liaudies pavelde įžvelgė tautos vertybių lobyną. N. Priluckis žydų dainų dvitomį27 leido serijoje „Knygos visiems“ (jid. „Bicher far ale“), o įvade išsakė „romantiškajai folkloristikai“, tautosaką siejusiai tiesiogiai su „liaudies charakteriu“, būdingą mintį: „Kokios gi tautos siela taip dažnai suvirpa, kaip žydų? Kokia dar tauta yra tokia gaji, nervinga, ekspansyvi? Kieno širdyje, jei ne žydo, taip giliai susipynę baimė ir viltys, mirties siaubas ir džiaugsmas, juodoji melancholija ir optimizmas, tarytum lietus su saule vasariškame danguje?“28
Dar XIX a. gimusi tendencija folkloristiką ir etnologiją vertinti ne vien kaip „tyrąjį mokslą“, bet akcentuoti visuomeninio intereso dėmenį, Lietuvoje buvo itin gyliai įsišaknijusi. Tautosakos svarbą edukacijai ir jaunuomenės tautinio identiteto ugdymui sureikšmino pedagogas, leidėjas ir folkloristas Saliamonas Bastomskis (1891– 1941). Jis buvo ištikimas Vilniaus ŽIED tikslams ir S. An-skio kultūrinei programai, 1925 m. citavo pastarojo 1909 m. išsakytus žodžius, kaip nepraradusius aktualumo: „Kasmet, kasdien žūsta, dingsta patys brangiausi liaudies kūrybos perlai. Sena karta, gyvenusi prieš kultūros lūžį, palieka šį pasaulį ir išsineša į kapus tūkstančio metų liaudies kūrybos palikimą“29. Beje, „liaudies meno turtų“ rinkimo svarbą nuolat pabrėždavo ir tarpukario lietuvių folkloristai, pavyzdžiui, Paulius Galaunė: „Ypač dabar, kai diena iš dienos iš mūsų liaudies būties juos išstumia miesto kultūros įtaka“30.
Kaip folkloristas S. Bastomskis išleido keletą pasakų31, mįslių32, patarlių33 ir liaudies dainų34 rinkinių. Tačiau save jis visų pirma laikė jaunimo švietėju, asmeninį folkloristinį archyvą panaudojo daugeliui skaitinių bei mokymo priemonių vaikams ir mokiniams sudaryti35. Simptomiška tai, kad net ir gana akademines S. Bastomskio knygas leido leidykla „Nauja žydų liaudies mokykla“ (jid. Naje jidiše folksšul); ta pati leidykla serijoje „Jaunimo biblioteka „Bičiulis“ (jid. Jungt-bibliotek „Chaver“) paskelbė ir S. Bastomskio knygutę apie S. An-skį36, kurioje publikuotos dvi pastarojo užfiksuotos liaudies pasakos, o įvade jauniesiems skaitytojams pabrėžta S. An-skio revoliucinės veiklos ir etnografinio darbo svarba, jis pristatytas kone kaip tautos didvyris ar bent jau sektinas pavyzdys. Polinkis per liaudies kultūrą ,auklėti“ tautą, liaudies paveldo išaukštinimas jaunimo edukacinėje literatūroje yra bendras žydų ir lietuvių tarpukario kultūrininkams.
Tarpukariu Lietuvoje pastebima žydų ir lietuvių tendencija geriau vieniems kitus pažinti ir bendradarbiauti kultūros srityje. Žydų laikraščiai spausdina straipsnius apie lietuvius, Lietuvos istoriją ir kitas tautines mažumas37. 1935–1940 m. leistas Žydų karių už Lietuvos nepriklausomybę sąjungos laikraštis „Apžvalga“ buvo rengiamas lietuviškai ir skirtas Lietuvos visuomenei aktualioms problemoms aptarti; 1924–1925 m. ėjo ir Kauno dienraščio „Di jidiše stime“ („Žydų balsas“) savaitinis priedas lietuvių kalba „Mūsų garsas“. Kraštotyrininkas ir istorikas mėgėjas Akiras-Beržis38 savo knygų serijoje „Lietuvos miestai ir miesteliai“ pateikė nemažai duomenų apie žydų buitį, švietimą, amatus ir prekybą, išspausdino Ricielių pradžios mokyklos mokytojo, Liškiavos šaulių būrio nario Emilio Šneiderio rinktos lietuvių tautosakos pavyzdžius ir pasakojimą apie jo įkurtą mokyklos muziejų39. Į pirmąją Šiaulių kraštotyros draugijos valdybą buvo išrinktas advokatas Saliamonas Choronžickis40, 1930 m. tapęs 1922 m. Kaune įkurto ŽIED filialo pirmininku. Žydai dalyvavo ir vėliau rinktose valdybose41, taip rodydami prisirišimą prie krašto ir siekį jį pažinti.
1914–1922 m. Elijas Goldšmidtas ir Urijas Kacenelenbogenas išleido keturis literatūros ir publicistikos rinkinius „Lite“ (jidiš k. „Lietuva“). Be straipsnių apie žydų istorinius saitus su Lietuva, būtinybę Lietuvos tautoms pažinti vienai kitą ir siekti santarvės, juose publikuota žydų autorių (Abraomo Grodzenskio, Leibo Naiduso, Dovydo Einhorno ir kt.) poezija apie Lietuvą. Rinkiniuose išspausdinti ir lietuvių autorių (Lazdynų Pelėdos, Balio Sruogos, Žemaitės ir kt.) bei tautosakos vertimai. 1930 m. U. Kacenelenbogenas, vienas svarbių lietuvių ir žydų dialogo šalininkų42, išleido Toronte didelį rinkinį „Daines“ (jidiš k. „Dainos“). Pratarmėje jis pateikia žinių apie lietuvius, jų tautos senumą, liaudies papročius, pagoniškas dievybes, kalbą, istoriją, tautosaką. Įdomu tai, kad, samprotaudamas apie dainas, sudarytojas neaiškina, kodėl nusprendė išleisti tokią knygą, tarsi tai būtų visiškai natūralu. Panašiai ir Jardeni-Zakheimas mažoje monografijoje hebrajų kalba „Lietuvių liaudies kūryba“43, skirtoje lietuvių dainoms bei smulkiajai tautosakai aptarti ir pateikiančioje į hebrajų kalbą išverstus jų tekstų pavyzdžius, konstatuoja, kad Lietuvos mokyklose hebrajų dėstomąja kalba vyksta dviejų seniausių kalbų („arijų“ lietuvių ir hebrajų) susitikimas44, bet neaiškina, kaip tokiam susitikimui gali pasitarnauti lietuvių tautosaka. Tiesa, jis tvirtina, kad „senoje lietuvių literatūroje įdomiausia yra liaudies kūryba“45, tad, ko gero, galima įsivaizduoti, kad tokia prielaida rėmėsi ir U. Kacenelenbogenas, kadangi liaudies meno ir apskritai kūrybos vertingumo deklaracija yra beveik to laikotarpio imperatyvas. Štai Izaoko Kisino sudarytoje „Lietuvių literatūros antologijoje“ hebrajų kalba46 daug vietos skirta medžiagai apie padavimus ir pasakas. Be jų pavyzdžių paskelbtas ir Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio fakulteto Semitologijos katedros vedėjo Nachmano Šapiro straipsnis „Dainavos šalies senų žmonių padavimo dainos“47 bei kelios Vinco Krėvės-Mickevičiaus apysakos, pasirinktos dėl jose naudojamų folkloro motyvų48. Antologija buvo sumanyta kaip mokomoji medžiaga ir skirta mokykloms hebrajų dėstomąja kalba – apie jas rašo Jardeni-Zakheimas49; taigi liaudies kūrybos svarbą galima laikyti nusistovėjusia pedagogine konvencija. „Šios antologijos tikslas – atsiliepti į aktualųjį poreikį, užpildyti besimokančiųjų bei Lietuvos hebrajų kultūros šalininkų skaudžiai jaučiamą spragą“50.
Lietuviai, studijuodami savo liaudies kultūrą, taip pat domėjosi kaimynais žydais. Čia ir vėl iškyla P. Galaunės vardas. Jo pamatinis lietuvių folkloristikos darbas – monografija „Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“, – vainikavo P. Galaunės refleksiją šia tema ir jo kaip etnologo, muziejininko ir lietuvybės veikėjo patirtį. Leidinys buvo novatoriškas ir lietuvių bei žydų santykių požiūriu: į knygą įtrauktas skyrius „Žydų sinagogos“51, o prie iliustracijų pridėtos Vyžuonų ir Šiaulėnų sinagogų interjerų nuotraukos. Skirtingai nei U. Kacenelenbogenas ir Jardeni-Zakheimas, P. Galaunė kruopščiai dėsto savo pasirinkimo priežastis:
„Ne viskas, toli gražu, tebūtų pasakyta apie lietuvių architektūrą, jei nepanagrinėtumėm žydų sinagogų. <…> Galop, ko bendro turi mūsų liaudies menas ir tie keistoki statiniai – sinagogos. <…> Kalbėti apie jas turime <…> dėl to, kad <…> sinagogų architektūriniai ypatumai yra ne kas kita, kaip lietuvių architektūros rutuliojimosi atgarsiai, tai yra tos formos, kurias vienos ar kitos priežastys daug anksčiau išstūmė iš mūsų architektūros, nekaip jas išlaikė sinagogos“52; „Visa tai, kas <…> sinagogą išskyrė iš visos miestelio statybos savo didumu, aukštumu ir statybos nepaprastumu, atsirado tik tada, kai sinagogas pradėjo statyti taikant visus tuos architektūrinius motyvus, kuriais buvo gausinga mūsų architektūra“53. Ši koncepcija šiandien atrodo diskutuotina, tačiau ji dera P. Galaunės knygos idėjų ir apskritai lietuvių tautiškumo paieškų kontekstui. P. Galaunė, tirdamas Rusijos ir Lenkijos sinagogas, vadovaujasi susiformavusiu metodologiniu požiūriu, kuris vertino jas kaip „liaudies architektūros“ pavyzdžius54.
P. Galaunės įsitikinimas, kad žydų liaudies menas turi būti studijuojamas kaip integrali Lietuvos liaudies meno dalis, paaiškina, kodėl, dėstydamas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete Lietuvos meno istorijos kursą, jis ragino klausytojus, ypač studentus žydus, rašyti darbus apie sinagogas bei kitas žydų meno apraiškas55. Tiesa, kaip rodo kelių išlikusių darbų bibliografija56, studentai buvo susipažinę ir su kitomis metodologinėmis nuostatomis, kurios pateiktos dviejuose Rachelės Bernštein-Višnicer straipsniuose57: ji stengėsi architektūriniuose sinagogų sprendimuose bei interjeruose atrasti tautinę specifiką ir pagrįstai šiuos ypatumus kildino ne vien iš estetikos, bet ir sinagogos funkcijų, iš vienos pusės, bei žydų bendruomenių gyvavimo Europoje sąlygų – iš kitos58. P. Galaunės studentų darbai rodo jų siekį rasti tautinį Lietuvos žydų meno savitumą, ir ne tik sinagogose (yra darbų, pavadintų „Žydų ornamentas“, „Žydų ornamentika“); tačiau dauguma apie žydų meną rašiusių autorių, neabejotinai paveikti dėstytojo, pasirinko tokias temas, kaip „Jurbarko žydų sinagoga“, „Prienų žydų sinagoga“ (yra darbų ir apie kitus miestelius), „Tapyba žydų sinagogose“, „Altoriai žydų sinagogose“. Studentai perėmė ir P. Galaunės terminiją (tautologiškai „žydų sinagogos“, „altoriumi“ vadinamas aron kodeš59, nors studentai žydai negalėjo nežinoti, kad pagal paskirtį šie du objektai visiškai skiriasi). Taigi galima teigti, kad nors ir pastebimos žydų meno savitumo paieškos, šie darbai priklauso bendram tautos suvokimo per jos liaudies meną diskursui, tarpukario Lietuvoje jungusiam žydų ir lietuvių inteligentijos atstovus. Šiuo laikotarpiu formavosi ir augo Lietuvos tautų palikimo jausmas, kurio neatsiejama dalis – stiprėjantis abiejų bendruomenių tautinis identitetas. Dramatiški istoriniai įvykiai suardė šį organišką procesą ir vertė naujai susimąstyti apie tai, kas jungia ir kas skiria Lietuvos žmones bei jų kultūras.
1 Žr.: Соколова А. «Белый господин» в поисках экзотики: еврейские достопримечательности в путевых записках и искусствоведческих очерках (19–нач. 20 в.). История и культура российского и восточноевропейского еврейства: новые источники, новые подходы (Русско-еврейская культура). – Москва, 2006.
2 S. Dubnovo mokslinė biografija: К е л ь н е р В. Миссионер истории. Жизнь и труды Семена Марковича Дубнова. – С.-Петербург, 2008.
3 Д у б н о в С. О совокупной работе по изучению истории русских евреев. С.-Петербург, 1891. Rankraštinius ir spausdintus dokumentus buvo prašoma atsiųsti laikinai, kad būtų pagamintos jų kopijos.
4 1929 m. ją uždarė sovietinė valdžia.
5 Visuotinė lietuvių enciklopedija. – T. XIII. – Vilnius, 2008. – P. 157.
6 Slapyvardis; tikras vardas – Saliamonas Zainvilis Rapoportas; slapyvardis rusakalbiuose raštuose – Семен Акимович Ан-ский (1863–1920).
7 А н – с к и й С. Еврейское народное творчество. Пережитое. – С.-Петербург, 1909.
8 „Der dibek“ tapo populiariausiu ir dažniausiai statytu žydų teatro spektakliu; 1920 m. pirmą kartą jį pastatė Vilniuje teatro kolektyvas Vilniaus trupė [Vilner trupe], vėliau jį parodė gastrolėse Lenkijoje ir Amerikoje ir sulaukė didelio pasisekimo.
9 Peterburgo žydų muziejus dėl revoliucijos įvykių liovėsi veikęs greitai po atidarymo, veikla atnaujinta 1923 m.; visiškai valdžios uždarytas 1929 m. S. An-skio kolekcijos neišliko kaip vientisas rinkinys. Jų dalys dabar saugomos keliuose Rusijos ir Ukrainos muziejuose, bibliotekose bei mokslo įstaigose, bet nemažai eksponatų pradingo.
10 Д ы м и ц В. Первый еврейский музей в России. Каталог выставки. – С.-Петербург, 2009. – P. 4–6.
11 Galaunė P. Muziejininko novelės. – Vilnius, 1967. – P. 147.
12 Prieš tai kelis mėnesius (1908 m.) praleido Vilniuje.
13 S. An-skiui mirus (1920 m.), draugija pavadinta jo vardu.
14 Apie S. An-skio asmenybę ir darbus žr.: S a f r a n G., Z i p p e r s t e i n S. The Worlds of S. An-ski. – Stanford, 2006; Л у к и н В. От народничества к народу // Евреи в России. История и культура. – С.-Петербург, 1995; Ėóźčķ Ā. «…Академия, где будут изучать фольклор» (С. Ан-ский – идеолог еврейского музейного дела) / Сост. Дымщиц В., Кельнер В. Еврейский музей. – С.-Петербург, 2004; С е р г э э в а I. Архивна спадщина Семена Ан-ского у фондах Национальной бiбiлотеки Украïни iменi В. I. Вернадського. – Киïв, 2006; С е р г е е в а И. «Хождение в еврейский народ…»; переписка барона Гинсбурга и С. Ан-ского по поводу этнографи. – Ab Imperio, 4–2003; С е р г е е в а И. Этнографические экспедиции Семена Ан-ского в документах. – Параллели. – № 2–3. – Москва, 2003–2004.
15 Л у к и н В. «…Академия, где будут изучать фольклор». – P. 82.
16 Apie muziejų kūrimo koncepcijas tarpukariu žr.: Čepaitienė R. Laikas ir akmenys.– Vilnius, 2005. – P. 108–145.
17 Galaunė P. Muziejininko novelės. – P. 149–150.
18 Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. – Šiauliai, 1994. – P. 403–405.
19 Institutas plėtojo ir puoselėjo jidišizmą – vyraujančios jidiš kultūros ideologiją Rytų Europos žydams, todėl nenuostabu, kad jidiš tautosaka buvo prioritetinis instituto interesas, juolab kad hebrajų kalba ir jos paminklai tradiciškai priskiriami žydų „aukštajai“ knyginei kultūrai, jos vietinės, lokalaus kolorito nuspalvintos apraiškos yra gana retos, dėl to žydų folkloro ir liaudies meno rinkimas tapo jidišistų prerogatyva.
20 Vilniaus kultūrinis gyvenimas. Draugijų reikšmė 1900–1945 / Sudarė A. Lapinskienė. Žr.: Lempertas I. Žydų kultūros draugijos tarpukario Vilniuje. – Vilnius, 2008. – P. 127–128.
21 S. An-skio klausimyno dalis paskelbta JIVO raštuose, žr.: riftn fun jidišn visnšaftlechn instutut. Filologiše šriftn [Žydų mokslo instituto raštai. Filologijos raštai]. – T. III. – Vilnius, 1929. – P. 89–100.
22 Etnografiše anketes [Etnografijos anketos]. – Vilnius, 1928. – P. 3.
23 Nojach Priluckis zamlbicher far jidišn folklor, filologie un kulturgešichte. [Nojaus Priluckio žydų folkloro, etnografijos ir kultūros istorijos studijų rinkiniai]. – T. I. – Varšuva, 1912.
24 Ten pat. – P. 9–87.
25 Ten pat. – P. 88–125.
26 Ten pat. – P. 7–8. Plg.: „Mums viskas svarbu: juokai, šmaikštūs žodeliai, pasakos, anekdotai, prietarai, liaudies medicinos patarimai ir priemonės, purimšpiliai ir t. t.“. – Etnografiše anketes. – P. 3.
27 Jidiše folksider gezamelt, derklert un aroisgegeben fun Nojach Prilucki [Žydų liaudies dainos, surinktos, komentuotos ir išleistos Nojaus Priluckio]. – T. I–II: Varšuva, 1911–1913. Leidinyje pristatyta N. Priluckio surinktų dainų (per du tūkstančius) dalis.
28 Jidiše folksider. – T. I. – P. 3.
29 А н – с к и й С. Еврейское народное творчество. – P. 277. Cituojama iš S. Bastomskio knygos „Žydų liaudies pasakos ir legendos“ [„Jidiše folksmaises un legendes“] I (Vilnius, 1925) įvado (p. 3). Ten pat S. Bastomskis teigia apie S. An-skį: „Jį laikau aukščiausiu autoritetu“ (p. 4).
30 Galaunė P. Muziejininko novelės. – P.19.
31 Jidiše folksmaises un legendes [Žydų liaudies pasakos ir legendos]. – Vilnius, 1925–1927.
32 Jidiše folksreteniš [Žydų liaudies mįslės]. – Vilnius, 1917 (ir kiti leidimai).
33 Bam kval. Jidiše šprichverter [Prie šaltinio. Žydų patarlės]. – Vilnius, 1920.
34 Unter di grininke beimelech [Po žaliųjų medelių]. – Vilnius, 1931; Bam kval. Jidiše folkslider [Prie šaltinio. Žydų liaudies dainos]. – Vilnius, 1923.
35 Pvz.: pasakų rinkinys „A mol iz geven“ [„Gyveno kartą…“]. (Vilnius, 1928 m. ir kt. leidimai), „Jidiše legendes“ [„Žydų legendos“] (Vilnius, 1928), „Legendes fun mizrach“ [„Rytų legendos“] (Vilnius, 1940), pavienių pasakų knygelės, teminiai pasakų, legendų ir liaudies istorijų rinkiniai, „Jidiše šprichverter far šul un familie“ [„Žydų patarlės mokyklai ir šeimai“] (Vilnius,1920), „Der kundes“ [„Išdykėlis“] (Vilnius, 1922) ir pan. 1914–1915 m. jis redagavo vaikų žurnalą „Grininke beimelech“ [jidiš k. „Žalieji medeliai“], kurio pavadinimas kilęs iš liaudies dainos žodžių.
36 Š. An-ski (Šlomo Zainvil Rapoport). – Vilnius, 1924.
37 Žr., pvz., Vilniaus dienraščio „Paskutinės naujienos“ [jidiš k. „Lecte nais“] išspausdintą Zalmano Levino straipsnių seriją „Mūsų kaimynai“: 1917. X. 17 – apie baltarusius, 1917. X. 25 – apie lietuvius, 1918. II. 18 – apie Lietuvos lenkus.
38 Tikras vardas Petras Biržys, kiti slapyvardžiai: Petras Akiras, Pupų Dėdė.
39 Akiras-Beržis. Lietuvos miestai ir miesteliai. – T. 1: Alytaus apskritys. Dzūkų kraštas. – Kaunas, 1931. – P. 447–450.
40 Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. – P. 364.
41 Ten pat.
42 Daugiau apie tai: Kvietkauskas M. Vilniaus literatūrų kontrapunktai. Ankstyvasis modernizmas (1904–1915). – Vilnius, 2007. – P. 119–128.
43 Lietuvių liaudies kūryba. – Kaunas, 1928. Pirma versija paskelbta tais pačiais metais almanache „Netivot“ (hebr. „Takai“). Abiejose versijose pateikta tik autoriaus pavardė be asmenvardžio.
44 Jardeni-Zakheimas. Lietuvių liaudies kūryba [pavadinimas pateiktas hebr. ir liet. kalbomis – L. L.]. – Kaunas, 1928. – P. 7.
45 Ten pat. – P. 4.
46 Antologija šel hasifrut halitait [hebr. „Lietuvių literatūros antologija“] / Sudarė I. Kisinas. – Kaunas, 1931. – P. 7. Išleista tik pirma dalis; liko neįvykdyta ir įvade pristatyta I. Kisino idėja išleisti analogišką hebrajų rašytojų kūrinių vertimų į lietuvių kalbą antologiją.
47 Šapiras N. Dainavos šalies senų žmonių padavimo dainos. – P. 39–62.
48 Tai specialiai pažymėta antologijos sudarytojo.
49 Pats I. Kisinas dėstė lietuvių kalbą keliose hebrajiškose mokyklose.
50 Antologija šel hasifrut halitait. – P. 7.
51 Galaunė P. Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. – Kaunas, 1930. – P. 143–154.
52 Ten pat. – P. 143–144.
53 Ten pat. – P. 148.
54 Šio skyriaus bibliografijoje – Rusijos dailininko ir dailės istoriko Igorio Grabario straipsnis apie Ukrainos sinagogas bei trys lenkų tyrinėtojų darbai, o nuorodose minimas ir M. Syrkino straipsnis apie Baltarusijos sinagogas, paskelbtas dar 1910 Rusijos žydų žurnale „Novy voshod“, bet P. Galaunės cituojamas pagal 1927 m. Baltarusijoje spausdintą versiją.
55 Anot Z. Žemaitytės, P. Galaunė skaitė šį kursą ir seminarą 1925–1930 m. Žr.: Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. – Vilnius, 1988. – P. 172–174. Tiesa, vienas iš studentų darbų turi prierašą: Gautas 1937. VI. 7.
56 P. Galaunės seminaro studentų darbų rankraščiai saugomi „Galaunių namuose“ Kaune; esu dėkinga Vilniaus valstybiniam Gaono žydų muziejui ir jo fondų saugotojai dr. Aistei Niunkaitei-Račiūnienei už galimybę susipažinti su darbų kopijomis.
57 Б е р н ш т е й н Р. Синагогальная архитектура / Еврейская энциклопедия под ред. Лю Каценельсона. – Т. XIV. – С.-Петербург, 1908–1913. Б е р н ш т е й н – В и ш н и ц е р Р. Искусство у евреев в Польше и на Литве / История еврейского народа. – T. XI: История евреев в России. – Москва, 1914. – P. 390–405.
58 Daugelis pirmosios XX a. pusės dailėtyrininkų, linkusių ne tik sinagogas, bet ir bažnyčias kategoriškai priskirti „liaudies menui“, neišvengiamai ignoravo sudėtingą ir dažnai apie aukštą religinį išsimokslinimą bylojančią meninę kalbą, kurią vartojo religinių pastatų statytojai ir interjerų kūrėjai. Nenuostabu, kad dekoro ir architektoninės simbolikos ypatumai nesulaukdavo adekvačios interpretacijos.
59 Aron kodeš (hebr. „šventoji skrynia“) – rytinėje sinagogos sienoje įrengiama niša Šventojo Rašto ritiniams laikyti.
Izidorius Šimelionis. Trisdešimt devintųjų rugsėjis
2009 m. Nr. 8–9
1939 metų pavasarį politinis siautulys tuometinėje Lenkijoje dar labiau įsisiūbavo. Reaguodami į atvirus Adolfo Hitlerio grūmojimus, valstybės vyrai siuntė keiksmų ir grasinimų tiradas Trečiajam reichui.
– Galingi, susitelkę, pasirengę! – šaukė kariuomenės vadas generolas Edvardas Rydz-Smiglas.
– Nė sagos neatiduosime vokiečiams! – klykė jo ištikimas bendražygis, užsienio reikalų ministras pulkininkas Juzefas Bekas. Šias frazes nuolat kartojo lenkų spauda, radijas. Kurstomas šovinizmas, persekiojami, engiami kitataučiai. Beveik visos lietuviškos ir baltarusiškos mokyklos Vilniaus krašte buvo uždarytos. Ilgam suspenduota ir tautinių mažumų spauda. Reikėjo specialaus apskrities viršininko leidimo surengti jaunimui savo kaime vaidinimą, arba net poilsio vakarą. Nustojo veikti beveik visos lietuvių kultūrinės visuomeninės organizacijos.
Miestuose ir kaimuose daugėjo bedarbių. Iš 72 mano gimtojo Dubinių kaimo ūkininkų dauguma ištisus metus ant savo stalo nematydavo lašinių. Kiekviename sodžiuje buvo savų ubagų. Dar daugiau elgetaujančių – miestuose ir miesteliuose. Visagalė policija ypač žiauriai susidorodavo su kitataučiais, kovojusiais už viešą gimtosios kalbos vartojimą. Į kalėjimus grūdo visus nepaklusniuosius. Retas lietuvis mokytojas išvengė Lukiškių, Gardino, Švenčionių ar kito kalėjimo.
Lenkija turėjo daugiau kaip 30 mln. gyventojų, tačiau nebuvo nė vienos sunkvežimių gamyklos, bet vyriausybė 1938 m. nutarė pastatyti 40 naujų kalėjimų. Vien Vilniuje buvo keturi žmonių prikimšti kalėjimai. Prieš pat karą, kaip rašė lenkų socialistų partijos lyderis Nedzialkovskis laikraštyje „Robotnik“, vidaus reikalų ministerija paskelbė konkursą įvairių kalėjimų pareigūnų etatams užimti. Valdančioji partija ieškojo naujų žemių, kitų pasipelnymo šaltinių. Vėl atgijo subankrutavusi imperialistinė ideologija „od morza, do morza“ (nuo marių iki marių).
– Reikalaujame kolonijų! – toks buvo Lenkijos fašistų lyderio pulkininko J. Koco šūkis. Jam pritarė dvarininkai ir magnatai, bankininkai ir karininkai. Įsisiautėję ponai nenorėjo nė pagalvoti apie gresiantį pavojų lenkų tautai, nors hitlerininkai vis drąsiau ir dažniau rengė pasienio provokacijas, rezgė pražūtingus planus. Apie tykantį pavojų, vyriausybės bejėgiškumą įspėdavo žmones lenkų socialistai, liaudininkai. Jie ragino darbininkus ir valstiečius sustabdyti įsisiautėjusius valdžios lyderius, skatino priešintis galimam fašistų antplūdžiui. Tačiau tai buvo balsas tyruose. 1938 m. rudenį Vokietijos maršalo Hermano Geringo medžioklė Lenkijos draustiniuose pagreitino įvykius.
Štai kodėl pirmąją karo dieną Hitlerio kariuomenės veiksmai paralyžiavo kone visą Lenkijos valstybę. Aviacijos antskrydžiai išvedė iš rikiuotės stambiausius pasipriešinimo centrus.
Blaiviai mąstantys lenkai, taip pat ir kitataučiai, taigi ir lietuviai, aiškiai matė liūdną Lenkijos valstybės baigtį. Neryžtingi sąjungininkai – Anglija ir Prancūzija – daug kartų reiškė pritarimą Lenkijos nepriklausomybei, tačiau pavojaus akivaizdoje niekuo nepadėjo. Isteriškos Hitlerio kalbos per radiją dar labiau slėgė lenkus. Tamsūs debesys kaupėsi virš Lenkijos.
Lietuva ir Lenkija jau buvo užmezgusios diplomatinius santykius, tačiau Vilniaus kraštui nuo to geriau nebuvo. Beveik visos anksčiau veikusios visuomeninės lietuvių organizacijos buvo uždarytos. Įvairūs valdžios įpareigoti „kuratoriai“ savo nuožiūra tvarkė šių draugijų veiklą. Mūsų kaime inteligentai – buvę mokytojai, skaityklų vedėjai – veikė slapta. Visuomet bendravome su žmonėmis. Visus įvykius aiškinomės greitai. Tam ypač padėjo Lietuvos radijas. Lietuviams įgriso svetimųjų priespauda. Žmonės troško laisvės.
Atėjo lemtinga rugpjūčio antroji pusė. Buvo neramu – Joachimas Ribbentropas atvyko į Maskvą. Spauda ir radijas informavo apie derybas. Matėsi, kad Stalinas su Hitleriu randa bendrą kalbą.
Buvau įsitikinęs, kad diktatorių dialogas, juolab pavojingas jų susitarimas, sunaikins Lenkiją, o tuomet Vilniaus kraštas atgaus laisvę. Ukrainiečiai ir baltarusiai taip pat galės atsiimti savo vakarines žemes.
Ir štai Vokietijos užsienio reikalų ministras J. Ribbentropas grįžta iš Maskvos į Trečiojo reicho sostinę. Viskas lyg ir aprimsta. Hitleris prieš artėjančią audrą paskelbė naują pareiškimą. Lenkijos vadovai blaškosi, neranda sau vietos. Netrukus po visą Lenkiją paplinta mobilizacijos šaukimai. Ši žinia labai sukrėtė ir mūsų šeimą. Juk namuose – trys kandidatai į kariuomenę. Motiejus, lenkų kariuomenės puskarininkis, vyriausias brolis Stasiukas, kad ir netarnavęs, bet atsarginis. Man tuomet buvo devyniolika vasarų, tad ir aš galėjau būti pašauktas. Nerimavo tėvai, jaudinomės ir mes – kaip visi Lenkijos žmonės.
Pirmasis šaukimą gavo Motiejus. Motina nerodė ašarų, tik tėvas piktinosi Lenkijos valdžios pražūtinga politika. Tyliai klausėsi spėliojimų apie artėjantį karą jauniausias broliukas Jonukas. Jis tuo metu dar piemenavo Simūniškių laukuose, mėgo dainuoti. Pritilo jo skambus balselis. Dainas pakeitė Dubinių kaimo motinų ir seserų raudos. Taip jos išlydėjo savo sūnus ir brolius į karą.
Žmonės atsisveikindavo ne tik savo pirkiose, bet ir kaimo gale. Prie Rusteikų sodybos, netoli paminklo Vytautui Didžiajam, būriuodavosi žmonės. Čia vėl pravirkdavo artimieji, neatsilaikydavo ir kaimynai. Susijaudinę vyrai tarsi skubėjo ištrūkti iš šios ašarų pakalnės. Kaimo vaikai stebėjo šias scenas ramūs, susimąstę – lyg ir jie lauktų savo eilės.
Vieną tokį palydų vidurdienį prie manęs priėjo kaimynas – Andriukėlio Juziakas. Pastebėjau jo akyse klausiamą žvilgsnį.
– Gal geriau neiti frontan, paliokai prieš niemčių neatsiturės? – klausė Juziakas.
Supratau, kad klausia mano patarimo, kaip pasielgti. Juk į mane žiūrėjo visas kaimas. Sunku patarti. Nors buvau įsitikinęs, kad, prasidėjus karui, Lenkijos dienos suskaitytos, tačiau kas žino, kaip viskas gali pakrypti.
Tad traukė vyrai į Rodūnią, Lydą ginti įgrisusios svetimųjų valdžios.
Mes su Stasiuku stengėmės raminti Motiejų, įkvėpti jam vilties kibirkštį.
– Kaip Dzievas duos, taip bus, – kartojo motina, tėvas ir senelė. O nuotaika kaip niekad visų prislėgta.
Visi trys broliai miegodavome kluone ant šiaudų arba šieno. Nepamirštamos jaunystės naktys. Atsigulę dar ilgokai plepėdavome, svajodavome. Tačiau šį kartą buvome susikaupę. Išpranašavę Lenkijai artėjančią skausmingą pražūtį, užmigome. Jaunystė nežino, kas yra sunkus nuovargis ar nemiga.
Rugpjūčio 31 dienos rytą dar visi kartu pusryčiavome. Atėjo ir sesuo Ruzia su vyru Dominu: ne tik atsisveikinti, bet ir kartu pabėdavoti. Juk Dominas taip pat jau turėjo šaukimą į Lydos 77-ąjį pėstininkų pulką.
Apie vidudienį Motiejus vyriškai atsisveikino su tėvais. Išsiskyrimą palengvino tvirtas mūsų įsitikinimas, kad karas greitai baigsis, Lenkijos kariuomenė nepajėgs ilgai priešintis iki dantų ginkluotam priešui. Po savaitės kitos ji subyrės.
Į Rodūnią su Motiejumi važiavome dviračiais. Abu buvome nekalbūs. Nors tikėjome, kad viskas turėtų baigtis gerai, tačiau pagalvodavome ir apie blogesnę baigtį.
Šalia valsčiaus mus praeinančius pamatė lietuvių labai nemėgęs viršaitis Kulikovskis. Nepaprastai piktas iš kažkur atsibastęs žmogelis. Tą dieną jis turbūt keikė ne tik mus, bet ir visą pasaulį.
Užsukome į tradicinę lietuvių inteligentų susibūrimo vietą – pas turtingiausią Rodūnios žydą Ragauską. Paprašiau alaus. Šeimininkas tuojau atnešė kelis butelius. Išgėrėm neskubėdami. Susijaudinęs spaudžiau broliui ranką, linkėjau laimingai sveikam sugrįžti namo. Vokiečių irgi nelaukėme. Tikėjau, kad parklupdyta Lenkija nebus Hitlerio kolonija, o atėjusi prie valstybės vairo kita Lenkijos vyriausybė atsisakys savo imperialistinių kėslų.
Rugsėjo pirmoji šį kartą atrodė visai kitokia, negu ankstesniais metais. Nei suaugusieji, nei vaikai nekalbėjo apie mokyklą, mokytojus, visi laukė neišvengiamo karo pradžios. Ir neapsiriko.
Rytą greit atsikėliau ir įbėgęs pirkion griebiau radijo ausines. Klausiausi Varšuvos radijo. Girdžiu – neįprasti „Halo, halo, uwaga, uwaga, nadchodzi…“ („Alio, alio, dėmesio, dėmesio, atskrenda…“) ir taip toliau. Įspėjimai apie aviacijos antskrydžius į Lenkijos sostinę. Žinios iš Kauno, Minsko – nelabai aiškios. Ieškodamas kitų radijo stočių, išgirdau žymaus lenkų diktoriaus Bochenskio sunerimusį balsą. Jis daug kartų kartojo tą patį aliarmuojantį tekstą:
– Odezwa pana prezydenta do narodu (Pono prezidento kreipimasis į tautą). – Kalboje konstatuota, kad vokiečiai jau Lenkijos žemėje. Kreipimosi pabaigoje prezidentas pasakė, jog kovosime dėl kiekvienos ežios, dėl kiekvieno pakelės kryžiaus, kad priešas būtų kuo greičiausiai sumuštas.
Išgirdęs šiuos žodžius neištvėriau:
– Karas!
Namiškiai suglumo. Nors žinia buvo ne visai netikėta, tačiau, matyt, taikaus gyvenimo vilties kibirkštėlė dar ruseno širdyse.
Pagriebęs dviratį, vėju skriejau vieškeliu Pelesos link. Galvoje pynėsi visokios mintys. Štai dabar fronte jau liejasi kraujas. Buvau tikras, kad lenkai desperatiškai priešinsis. Niršau ant visų nevykėlių politikų. Tai jie kalti dėl visko. Prisigrobė Pilsudskis svetimų žemių ir engia ne tik lietuvius, bet ir baltarusius, ukrainiečius, čekus, net vokiečius. Šaukia kiek gali: „Mes – imperija, duokite mums kolonijų!“
Prie Andriukėlio kalno pavijau sparčiai žingsniuojantį lenkų karinės organizacijos uniforma vilkintį saugumo agentą. Suskambėjo mano dviračio skambutis. Vyrukas atkakliai neduoda kelio. Privažiavęs neištvėriau – šėriau jam per ausį. Šis atsigręžė išbalęs. Pasirodo, tai buvo Vinckeliūnas iš Pelesos, labai aršus lenkų saugumo agentas. Sceną matęs mūsų netolimas kaimynas, tas pats Andriukėlio Juzas, dar paragino:
– Duok, Izidoriau.
Mat visi nekentė saugumo palaižūnų.
Čia pat ir miškas, lesna vadinamas. Pavažiavau porą varsnų ir sustojau. Paguldžiau dviratį. Buvau labai susijaudinęs, nežinojau, ką daryti. Nusprendžiau uždegti mišką. Žybtelėjau degtuką, tačiau drėgnokos samanos ir spygliai, laimei, nedegė. Supratau, kad galėjau padaryti didelę klaidą. Juk miškai – turtas, puošmena. Kai nebus lenkų valdžios, miškai liks mums.
Rugsėjo antroji jau buvo kiek ramesnė. Pasiklausęs žinių iš Kauno, Minsko ir tuometinio Breslau (dabar Vroclavo), įsitikinau, kad lenkams nesiseka. Vokiečiai visu frontu žygiuoja į priekį. Skaičiavau per kiek dienų, taip greitai verždamiesi į krašto gilumą, jie pasieks Dubinius. Atrodė, kad tam prireiks maždaug mėnesio.
Pamažu nuotaika pasitaisė. Su Stasiuku išėjome rugių sėti. Tėvas tuštino sėtuves vieną po kitos, o mes savo ir svainio arkliais akėjome dirvą. Pavakariais baigę sėti, grįžome namo. Staiga pasigirdo neįprastas lėktuvų gausmas. Suskaičiavome net devynis. Visi skriejo Lydos kryptimi. Po kelių minučių išgirdome dundesį ties Lyda, o vėliau pamatėme ir dūmų kamuolius. Supratome – dega didžiausias mūsų apskrities miestas. Tą dieną buvo ne tik išvesti iš rikiuotės, bet su žeme sulyginti Lydos 77-asis pėstininkų ir penktasis aviacijos pulkai. Taigi nė vienas lėktuvas nepakilo.
Vakare iš Lydos grįžę žmonės pasakojo, kaip vokiečiai per pusvalandį nusiaubė šį gražų seną miestą. Gaila buvo Lydos mūrų, žmonių, bet gerai supratau, kad per karą tai neišvengiama. Troškau vieno: kad greičiau subyrėtų trečioji Žečpospolita, tiksliau – jos valdžia, tikroji Vilniaus krašto lietuvių skurdo ir tautinės priespaudos kaltininkė. Žinoma, nelinkėjau blogo visai lenkų tautai, jos kariams, pastojusiems kelią galingai hitlerinei karo mašinai. Buvo gaila paprastų žmonių, patyrusių daug vargo sanacinėje Lenkijoje. Man pačiam teko išvien dirbti su lenkų opozicija, ypač socialistais ir nuo valdančiosios partijos atskilusia kairiąja grupuote, pasivadinusia „Naprava“ („Pataisa“). Ne kartą teko dalyvauti įvairiuose renginiuose su senatoriumi Malskiu, Seimo atstovu M. Gurskiu ir kitais. Jie visuomet užjautė mus, lietuvius, stengėsi padėti, bet administracija buvo nepalaužiama.
Karo veiksmų kaleidoskopas greitai sukosi. Per pirmąsias tris dienas Hitlerio kariauna paralyžiavo visą Lenkiją. Aviacijos antskrydžiai palaužė didžiausius pasipriešinimo centrus, greitai nutilo Vilniaus ir Baranovičių radijo stotys.
Pranešimai iš fronto nedžiugino. Vienas po kito užiminėjami miestai ir geležinkelių mazgai, svarbiausi gynybos taškai. Devintą karo dieną vokiečių tankai atbildėjo iki Varšuvos. Tai buvo triuškinantis E. Rydz-Smiglo vadovaujamos kariuomenės pralaimėjimas. Artėjančio pavojaus paveikti sukruto Rodūnios valsčiaus viršininkėliai. Policija ir toliau trankėsi po kaimus, ieškojo priešų. O vargšas mūsų seniūnas lenkų savanoris M. Pisarevičius važinėjo po vienkiemius ir kaimus, prašė maisto produktų kariuomenei. Ūkininkai, kad ir nenorom, numesdavo ką nors elgetaujančiam pareigūnui. Nors mūsų šeima nuo vietos valdžios patyrė daug nemalonumų, tėvas neatsisakė padėti. Pasėmęs gerą gorčių avižų, išbėrė į apypilnį seniūno maišą.
Įprasti pasidarė pranešimai apie lenkų bandymus priešintis, nuolatiniai jų pralaimėjimai. Dažnai namie kalbėdavome apie Motiejų, sunkią jo dalią. Jaučiau, pralaimėjimas neišvengiamas, ir laukiau, kad kuo greičiau mūsų kraštas taptų laisvas. Tačiau vokiečių taip pat nenorėjau ir fašizmo neapkenčiau. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad per šią baisią suirutę Vilniaus kraštas vienaip ar kitaip bus grąžintas Lietuvai. Juk tą teisę patvirtino Lietuvos–Sovietų Rusijos 1920 metų sutartis. Atrodė, rusai, turėdami daug savų rūpesčių, į karą nesikiš. Vis dėlto tada aš klydau.
Rugsėjo septynioliktąją, sekmadienį, pavalgęs skanių motinos keptų blynų su sviestu ir varškės bei grietinės padažu, užsidėjau radijo ausines. Susiradęs Kauno stotį, išgirdau ramų ir mielą pranešėjo balsą. Jis skelbė, kad Raudonoji armija peržengė Lenkijos sieną ir žygiuoja į Vakarus. Ši žinia mane labai sujaudino. Supratau, kad dabar suskaitytos ne tik Lenkijos dienos, bet ir valandos. Po dienos kitos teks susitikti su raudonarmiečiais. Prisiminęs, kad svainis Dominas Juška vienai dienai paleistas atostogų iš Lydos karinio dalinio, nubėgau pas jį. Abu su seserimi Ruzia atkalbinėjome Dominą neiti į dalinį, nes Lydoje jau gali būti rusai. Tačiau svainis tos pačios dienos popietę, kad ir pėsčias, nuskubėjo atgal. Daugiau kaip dvi savaites mobilizuoti vyrai knibždėjo Lydos miškuose. Mat valdžia neturėjo kuo jų nei aprengti, nei apginkluoti.
Tą dieną plačiai skriejo žinios iš Minsko ir Kauno, kad vienas po kito užimami miestai, sritys. Vakarop išmintingiausi Dubinių vyrai susirinko pas mus aptarti naujos padėties. Papasakojau apie situaciją fronte. Visi buvo patenkinti, kad žlunga Lenkija. Andriukėlio Juziakas ir Adamonies Adomas dabar prakalbo ir apie lenkų savanorius – tai juos valdžia apdalijo Dubinių žemėmis. Lenkijos kūrėjai buvo pritrenkti. Jie puolė ieškoti bendros kalbos su Dubinių vyrais. Kolonistai, mūsų neapkentę ir kenkę, staiga pasikeitė. Kito kelio jie ir neturėjo. Šie vietiniai lenkai ypač stengėsi suartėti su mumis, lietuviais, kad gresiančio pavojaus akivaizdoje būtų užtarti ir palengvintų savo dalią. Dauguma vyrų nė nesileido į kalbas su vadinamaisiais osadnikais – vis dar negalėjo užmiršti jų padarytų skriaudų.
Kai tos dienos pavakariu į mūsų kiemą susirinko sodžiaus jaunimas, pasiūliau bernams pagąsdinti Rodūnios policiją, o gal net jai keršyti. Mūsų buvo penkiolika. Apžergę dviračius, pasukome Rodūnios link. Aš važiavau pirmas.
Miestelis buvo ištuštėjęs. Kai kur slankiojo žydų būreliai. Valdžios pareigūnų nesimatė. Rodūnios pakraštyje pasakiau vyrukams, ką reikėtų daryti. Būtina netikėtai nuginkluoti policiją. Sustatę dviračius netoli nuovados, įsibrovėme į vidų. Deja, patalpos buvo jau tuščios – ant grindų, stalų mėtėsi neaiškios paskirties popiergaliai. Jaunatviškai pasišaipę iš policijos, nusprendėme vytis – Rodūnios gyventojai sakė, kad vos prieš keliolika minučių policininkai Gželiakas ir Stasiakas paskubomis dviračiais išvažiavo Eišiškių link, į Lietuvą. Nutarėme paskubėti, spaudėme pedalus kaip įmanydami. Užvažiavę ant vieno kito kalnelio supratome, kad nepavysime. Pagaliau tiksliai ir nežinojome, kur nuvažiavo bėgliai.
Grįžę į miestelio centrą, pasijutome esą padėties šeimininkai. Buvome tikri, kad atėjo mūsų valanda. Pasiūliau užsukti į valsčiaus savivaldybę. Šios įstaigos raštinė ir kabinetai taip pat sujaukti, popiergaliai išmėtyti. Matėsi, kad valsčiaus ponai, bijodami susidorojimo, nešė kudašių. Viršaičio kabinete ant stalo pastebėjau metalinį valsčiaus antspaudą. Apsidžiaugiau tokiu radiniu. Grįžome namo linksmi, tarsi priešą nugalėję. Sumanėme organizuoti savo laikinąją administraciją.
Saulėlydis buvo tykus ir giedras. Sodžiaus pusėje vėl pasigirdo linksma skambi lietuviška daina. Žmonės džiaugėsi, kad greitai baigėsi karas. Apie ateitį niekas negalėjo nieko pasakyti. Neabejojome, kad blogiau nei „prie lenkų” nebus. Prieš miegą klausiausi įvairių radijo stočių.
Kitos dienos rytą Minsko radijas pranešė, kad Vakarų Baltarusijos gyventojai džiūgaudami sutinka Raudonąją armiją, rengiami mitingai. Kūrėsi revoliuciniai komitetai, veikė aktyvistai. Politrukams padedant, dalijamos dvarininkų žemės, gyvuliai, darbininkai užvaldė gamyklas.
Mes su vyriausiu broliu Stasiuku nesnaudėme. Kol dar jokios valdžios nebuvo, nutarėme prisivežti rąstų ir pasistatyti naują dailų namą. Šį kartą net ir tėvas mūsų sumanymui neprieštaravo, nors anksčiau už tokius darbus gaudavome barti. Tėvelis negailėjo valdiško miško, tik bijojo bausmių ir nemalonumų, kuriuos patirtų, jei išaiškėtų pažeidėjai.
Po vėlyvų pusryčių pasikinkėme arklį ir nudardėjome į Skireikus. Nukirtę ir apgenėję kelias storiausias pušis, pasikrovėme į vežimą. Iškilmingai atvežę išvertėme kluonienoje. Ramiai dirbome, įsitikinę, kad niekas mūsų negąsdins ir nebaus. Po pietų nuvažiavome į čia pat esantį didelį Lapakalnio pušyną. Nukirtę pirmą pušį, pamatėme ir daugiau vyrų. Pirmasis mūsų pavyzdžiu pasekė artimas ir geras darbštus kaimynas Jurkelės Janukas (Jonas Ladišius). Taip pradėta negailestingai niokoti mišką. Pasipelnyti važiavo ne tik Dubinių, bet beveik visų kaimų žmonės. Miškas mūsų akyse tirpo kaip pavasario sniegas.
Praėjo diena kita, o raudonarmiečių vis dar nėra. Tuomet nusprendžiau kurti savo valdžią. Vieną pavakarį surinkome vyrus draugėn (taip mūsų krašte tada vadino susirinkimus). Per patį vidurdienį į Stasiukėlio (Lukaševičiaus) pirkią suėjo beveik visi kaimo vyrai. Trūko tik kelių sugriuvusios valdžios pataikūnų. Susirinkusieji buvo ramūs. Mobilizuotųjų į karą tėvų ir motinų bei žmonų laikysena pasikeitė. Visi laukė greitai sugrįžtančių artimųjų.
Susirinkimo pradžioje tariau žodį. Nuotaika nepaprastai pakili, energija liejosi per kraštus. Su pasitenkinimu pareiškiau, kad senoji visų nekenčiama valdžia niekada negrįš, o naująją teks išsirinkti patiems. Renkant naują seniūnijos vyresnybę, be jokių ginčų ar dvejonių visi kaip vienas palaikė mano kandidatūrą vyriausioms pareigoms. Į valdžią išrinko – be kitų dorų vyrų – mūsų kaimo šviesuolį, žinomą dainininką Juozą Baušį.
Žmonės nerimavo, nes iš parduotuvių dingo prekės – nebuvo druskos, žibalo ir degtukų. Tai – didžiausias ūkininkų rūpestis.
Po dienos kitos sugrįžo iš kariuomenės anksčiau mobilizuoti keli vyrai, tarp jų ir svainis Dominas. Sesuo, motina, teta, senelė ir visi kiti ašarodami sutiko grįžusį Dominą. Tačiau nežinojome, kas nutiko Motiejui – nesulaukėme jokios žinios nei laiško.
Vieną rytą, kai mes ruošėmės pusryčiauti, pirkios slenkstį peržengė uniformuotas kaimynas Jonas Mikelys su šautuvu. Susėdus už stalo, kalba nukrypo į pastarųjų dienų įvykius. Svečias pasakojo, kad, apimti nevilties, blaškosi kareiviai ir karininkai. Bijodami patekti į raudonarmiečių rankas, jie traukia į Lietuvos pusę. Kai kurie meta ginklus, bėga kas kur. Žmonės ginkluotų ir beginklių karių nepersekiojo, netrukdė jiems grįžti namo.
Po pusryčių Mikelys pasiūlė susidoroti su išdavikais. Stasiukas, Mikelys ir aš iš mūsų kiemo pasukome Lapakalnio link. Eidami iš toli išgirdome mašinų gausmą. Supratome, kad nuo Rodūnios vieškelio rieda Raudonosios armijos karo technika. Sustojome ant Lapakalnio viršukalnės, prie senųjų kapinių (ten ilsisi dvi mano jaunesnės seserys Teofilė ir Antosė). Neilgai laukėme pirmųjų būrių. Greitai keliu ir šalikele jau jojo raiteliai. Jiems priartėjus prie mūsų ir trumpam stabtelėjus, pasišnekėjome su Raudonosios armijos karininku. Kalbėjom pusiau lenkišku, pusiau baltarusišku žargonu. Tikriausiai šis karininkas nesuprato mūsų kalbos. Netrukus jis vėl nušuoliavo Pelesos link. O įkandin pirmųjų dalinių pasirodė tankai. Jie smarkiai gaudė, kėlė didelį triukšmą. Prie vieškelio rinkosi vis daugiau žmonių. Vyrus ir moteris stebino galinga technika, patrankos, nenutrūkstama sunkvežimių vora.
Mūsų trijulė pasuko į miško gilumą. Čia sutikome nemažai vyrų. Dauguma jų – iš mūsų kaimo, bet būta ir pelesiškių bei kitų artimų sodžių žmonių. Kitame miško pakraštyje, sename pušyne, pamatėme besidarbuojantį lenkų policijos agentą A. Geležinį. Jis daug pakenkė mūsų kaimo žmonėms, ypač įgriso čia dirbusiems lietuviams mokytojams Valentinui Krečiui, Antanui Baliuliui, Vincui Staseliui. A. Geležinis buvo aktyvus lenkų žvalgybos informatorius, piktas ir beširdis žmogus. Nuo jo kentėjo ne tik visas kaimas, bet ir žmona bei giminės.
Jonas Mikelys, pamatęs Tamašeko Antoską (taip Geležinį vadino aplinkiniai) genint nukirstą pušį, sustabdė mus. Mačiau, kaip Geležinio veidas pasikeitė – visas pabalo.
– Gana išperai gyventi ant svieto! – prakošė pro dantis Mikelio Janukas. – Nušausiu aš jį, kad nesimaišytų po kojom šitas judošius.
Tokia Mikelio reakcija mus šiek tiek išgąsdino.
– Ims jį velniai, gaus galų ir be mūsų, – atsakė visuomet susivaldantis mano vyresnis brolis.
Tačiau Mikelys nerimo. Priėjęs arčiau užsimojo šautuvo buože. A. Geležinis, pajutęs artėjantį galą, inkštė iš baimės. Įsismaginęs Mikelys liepė jam atsistoti prie arklio galvos ir atsisukti veidu į mus. Akimirkai įsiviešpatavo tyla, Mikelys taikėsi. Nelaukdami, kol driokstelės mirtinas šūvis, mes su Stasiuku nusprendėme sustabdyti Mikelį.
– Nekliudyk! – tarė Stasiukas.
To paties paprašiau kaimyno ir aš. Nenorėjau, kad nuosprendį įvykdytume mes.
Mikelys susijaudinęs nuleido šautuvo vamzdį, tačiau grasinimų ir keiksmažodžių šiam niekadariui nepagailėjo.
Tolesni įvykiai parodė, kad mes gal ir be reikalo tada sustabdėme Mikelio ranką. Netrukus A. Geležinis tapo NKVD agentu, o vėliau, per Antrąjį pasaulinį karą, su savo sūnumis ir sūnėnais praliejo daug nekaltų žmonių kraujo. Įstoję į Armijos krajovos būrius, Geležiniai ilgai mūsų apylinkėse siautėjo. Nuo jų rankos žuvo nemažai geriausių mūsų krašto žmonių. Pamiršęs, kas tą dieną sulaikė Mikelio ranką, A. Geležinis visokeriopai vokiečių okupacijos metais persekiojo mūsų šeimą: su savo sėbrais sumušė iki mėlynumo mūsų mamytę, prietemoje Pasredniko miškelyje taikėsi nušauti jauniausią brolį Joną.
1939-ųjų ruduo buvo šiltas ir sausas. Žmonės laiku pasėjo žiemkenčius, išdžiovino ir susivežė žirnius, seradėlę, dobilų ir pievų atolus pašarui. Moterys nurovė grikius, sparčiai kasė bulves. Miesteliuose ir keliuose mažai matėsi žmonių, o plentais ir vieškeliais vis dar riedėjo tankai ir sunkvežimiai. Atrodė, visa Sovietų Rusija suvažiavo į šiuos pakraščius. Vakarais po darbo kaimynai ir tolimesnių kaimų žmonės rinkosi pas mus pasiklausyti naujienų, pasidalyti įspūdžiais. Žmonės džiaugėsi, kad žlugo Lenkija, tik nerimavo dėl ateities. Ypač visus erzino pirmos paklausos prekių stoka, nors pažadų agitatoriai nešykštėjo. Nuotaiką praskaidrindavo geros žinios iš Lietuvos. Kauno radijo komentatoriai, politikos veikėjai ir net generolas Stasys Raštikis tvirtino, kad Sovietų Sąjunga grąžins Lietuvai Vilniaus kraštą. Ta šviesia viltimi gyveno visa mūsų padangė.
Kaip kortų namelis per dvi savaites subyrėjo išdidžioji Lenkija, jos vadovai, palikę tautą likimo valiai, pabėgo į Vakarus. Reikėjo savo gyvenimą kurti naujomis sąlygomis.
Dar gaudžiant karo mašinai mes nesėdėjom be darbo. Pirmiausia suorganizavome Rodūnioje lietuvišką valsčiaus savivaldybę. To siekdamas atvykau į Rodūnią ir užsukau pas karo komisarą. Mane priėmė vidutinio amžiaus kariškis lakūno uniforma. Pokalbis buvo trumpas ir sklandus. Pareigūnas neprieštaravo, kad būtų surengti valsčiaus savivaldybės rinkimai. Tai mane labai suintrigavo, nes seniai troškau pagaliau išrinkti savąją lietuvišką valsčiaus savivaldybę.
Sugrįžęs namo, dar tą pačią dieną pranešiau geriausiems aplinkinių kaimų vyrams ir mokytojams, kad bus rinkimai. Dauguma nutarė atvykti į susirinkimą. Žmonės manęs, dvidešimtmečio, neapvylė. Sutartą rytą pėsti ir važiuoti aktyviausi lietuviai traukė į Rodūnią. Komisaras susirinkusiuosius sukvietė į turtingiausio Rodūnios žydo Ickaus Ragausko kiemą. Čia būriavosi ir vietiniai žydeliai, palankūs naujajai santvarkai. Jie be paliovos erzeliavo, šnairavo į gausesnes iš įvairių seniūnijų atvykusių lietuvių valstiečių grupeles.
Mes, sustoję kiek atokiau, aptarėme veiklos planą ir savo kandidatus į valsčiaus vadovybę. Šiame pokalbyje dalyvavo veikliausi krašto žmonės: mokytojas Alfonsas Beinorius, buvęs mokytojas, sumanus Senųjų Smilginių kaimo ūkininkas Jonas Radzevičius, kovingasis pavalakiškis Jonas Radziulis, Pelesos pažangesnių vyrų grupė su buvusiu seniūnu Juozu Šiška priešaky. Nemažai žmonių atvyko iš Dubinių, Piliūnų ir net Leliušių bei Piliakalnio.
Susirinkimą pradėjo jau minėtas vidutinio amžiaus kariškis. Jis džiaugėsi įvykusiomis permainomis ir pasiūlė išrinkti valsčiaus savivaldybės komitetą. Mūsų būrys pasiruošė iš anksto, tad pirmieji pradėjome siūlyti kandidatus. Be jokių aptarimų ar abejonių. Kariškis kandidatų nepažinojo, todėl ir savo nuomonės nereiškė. Į valsčiaus komitetą prieš mūsų norą buvo įtrauktas keistokas Rodūnios žydas siuvėjas, rodos, Jankelis Jofė, o visi kiti – mūsiškiai. Pasibaigus bendram susirinkimui, tas pats uniformuotas vyriškis pakvietė į Ragausko namus – į pirmą posėdį. Nutarėme pasiskirstyti pareigomis. Labiausiai prityrusį mokytoją visuomenininką Alfonsą Beinorių pasiūliau į pirmininkus. Tam pritarė dauguma, bet, tučtuojau paprašęs žodžio, kariškis į šį postą ėmė piršti žydelį Jofę. Girdi, tai – nusipelnęs kovotojas, revoliucionierius pogrindininkas, ir dar visko apie jį prikalbėjo. Mes visi kaip vienas nepritarėme šiai kandidatūrai. Pareiškiau, kad žydų Rodūnios valsčiuje mažuma, todėl padarytume klaidą išrinkę Jofę viršaičiu. Mane parėmė kiti susirinkimo dalyviai.
Priimtas kompromisinis sprendimas. Jofė tapo pirmininku, Beinorius – sekretoriumi, aš – pastarojo pavaduotoju. Kivonių kaimo lietuviai valstiečiui Juozui Adamoniui, ne kartą kalėjusiam už pogrindinę veiklą, pavedė žemės komisijos pirmininko pareigas. Jonas Radzevičius tapo mokyklų inspektoriumi. Mano gerą pažįstamą (su juo teko mokytis Bierdaukos žemės ūkio mokykloje), lenkuojantį Vladislovą Pukarį, pasiūlėme į Adamonio pavaduotojus.
Jau tą pačią dieną ėmėmės darbo. Aš tvarkiau seniūnijų reikalus. Po kelių dienų sukvietėme naujai paskirtus seniūnus į pirmą pasitarimą. Pasirodo, dauguma jų – lietuviai. Tuo metu Rodūnios valsčiui priklausė net Kaniava, Rudnia ir kiti dabartinio Varėnos rajono kaimai, todėl susirinkimuose kalbėdavau dažniausiai lietuviškai. Gudai ar aplenkėjusieji sėdėjo salėje kaip pelės po šluota.
Jofė nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, vos sukeverzodavo savo pavardę po raštais. Vėliau mes su Beinoriumi ir visai jį nušalinome nuo panašių darbų. Juolab ir naujasis valsčiaus partorgas, atsiųstas iš Vitebsko darbininkas komunistas, taip pat nemėgo pirmininko. Tarp administracijos komiteto narių septyni buvo lietuviai ir po vieną lenką bei žydą – taigi mūsiškių dauguma. Valdymo patirties neturėjome, bet entuziastingai dirbome lietuvybės labui. Pirmasis mūsų priimtas nutarimas – nedelsiant sustabdyti miškų kirtimą ir apsaugoti dvarus (jų valsčiuje per dvidešimt). Staiga gautas įsakymas skubiai išdalyti dvarininkų žemes bežemiams ir mažažemiams. Iš pradžių valstiečiai lyg ir džiaugėsi šia naujove, tačiau neilgai. Netrukus visi, atsisakę savo sklypų, paliko ilgam dirvonuoti dvarų derlingus laukus. Savivaldybėje oficiali buvo lietuvių kalba. Beveik visi susirinkimai ir posėdžiai vyko lietuviškai, o skelbimus ir kitą informaciją pateikdavome dar ir rusiškai.
Bet svarbiausias mūsų rūpestis – atkurti lietuviškas mokyklas. Labai trūko mokytojų, tačiau didesniuose kaimuose vaikučiai vėl galėjo mokytis gimtąja kalba. Tai džiugino mūsų tautiečius. Mums patiko, kad gyventojai seniūnais išsirinko beveik vien lietuvius.